Dienoraštis

Virginijos Kochanskytės dienoraštis Misija Malavis. Antroji diena

Pusę šešių pažadino laikrodžio skambutis. Taip nesinorėjo keltis. Bet mamos išugdytas
pareigos jausmas išvertė iš lovos. Pusryčiams kiaušinienė, kava ir susipažinimas su intensyvia
dienos darbotvarke. Leidomės kelionėn į Malavio pietinę dalį. Ritomės per nuogus kalnus gan ilgai.
Kun. Ričardas Doveika ir Donatas Montvydas savo telefonais gaudė vaizdus pro langus, o aš juos
fotografavau akimis. Neišsitrins, nepasimes – visam laikui įsirašys į širdies atmintinę.
Ir vėl – pakelėse stovintys, tupintys ir į kelią ilgesingai žvelgiantys vaikai. Ko jie laukia? Ko
tikisi? Kokios malonės? Kad jų kas pagailėtų? Kad  iš dangaus pasipiltų dangaus mana ir juos visus
pasotintų?… Ar ateitų žmogus ir nusivestų juos į pasakų šalį?…
Šiandien buvo filmuojamas Donato siužetas. Pakeliui apsilankėme pagrindinėje Chokwe
rajono poliklinikoje su mandagumo vizitu. Vadovas pasidžiaugė vietos UNICEF pagalba, o mums
nuoširdžiai padėkojo už pasiryžimą padėti spręsti jų skurdžią situaciją medicinos srityje.
Po kelių valandų pasiekėme  kaimą, kuriame gyvena daugiavaikė šeima, kovojanti už vaikų
išgyvenimą. Vos mums sustojus, vaikai, lyg pamojus burtų lazdele,  pasipylė iš visų pusių būriais.
Kun. Ričardas nudžiugino vaikus futbolo kamuoliais, muilo burbulais ir balionais. Ak, reikėjo
matyti laimingus veidus ir žibančias akis. Sumirgėjo ryškios balionų spalvos, suvirpėjo ore muilo
burbulai. Surengėme ir futbolo varžybas. Vaje, kiek džiaugsmo šūksnių, kiek klegesio… Tapo
aišku, kad filmuoti bus sunku. Aš ir kun. Ričardas buvome įpareigoti padirbėti ,,apsauginiais“ –
nuvilioti vaikus kuo toliau ir užimti jų dėmesį, kad Donatas su filmavimo grupe galėtų įsigilinti į
malaviečių šeimos problemas ir viską jautriai nufilmuoti. Teko gan stipriai pasidarbuoti – drauge ir
dainuoti, ir šokti, ir pasakas sekti, ir mankštą daryti, ir baletą šokti, ir sportuoti, ir vaidinti, ir
eilėraščius deklamuoti, ir išmokyti oro bučinius siųsti, ir, pasidarius iš virvutės šokynę, per ją abiem
su kun. Ričardu dar ir pašokinėti. Vaikų džiugus juokas skambėjo be perstojo. Mano ir kun. Ričardo
juokas ritosi džiugiai jiems iš paskos.
Diena pilna vaikų juoko. Vien dėl to vertėjo čia atvažiuoti. Užmiršus visus rūpesčius, su
vaikais juoktis iš visos širdies. O dar, jei patikėsime psichologais, kurie teigia, kad juokas gamina
vitaminą C, tai jo prisigaminome visiems metams! Su kun. Ričardu juokavome, kad bėdai
prispyrus, galėtume išgyventi – sukurtume vaikų teatrą, surastume rimtų rėmėjų, kuriems gyvenime
iki pilnos laimės trūksta geros nuotaikos, juoko, džiaugsmo gyventi ir keliautume po Afriką.

Teksto suvokimo klausimai ir užduotys

1. Kurios pirmos pastraipos detalės rodo, kad šis tekstas – dienoraštis? Išvardyk jas. (4 taškai; 1 taškas
skiriamas už vieną dienoraščio požymį.)

2. Įvardyk kalbinės raiškos priemonę, kuri antroje pastraipoje pavartota šešis kartus. (1 taškas)

3. Dienoraštyje aprašomi konkretūs žmonės, vietos ir įvykiai. Parašyk. (3 taškai)

4. Iš ko galima spręsti, kad dienoraščio autorė ne tik fiksuoja faktus, bet ir išsako savo jausmus,

emociškai vertina įvykius? Nurodyk bent dvi kalbinės raiškos priemones. (2 taškai)

5. Savais žodžiais papasakok, kaip UNICEF misijos atstovai padeda vaikams. (3 taškai)

6. Priešpaskutinėje pastraipoje dienoraščio autorė atsako į antroje pastraipoje keltus klausimus.

Suformuluok atsakymą vienu sakiniu. (1 taškas)

7. Kokių Afrikos ir Lietuvos vaikų panašumų įžvelgia autorė? Nurodyk du panašumus. (2 taškai)
8. Paaiškink sakinį: „Tik 10 centų per dieną ne tik išgelbėtų vaiko gyvybę, bet ir suteiktų jam galimybę
mokytis, šviestis.“ (1 taškas)

9. Suformuluok teksto temą. (1 taškas)

10. Nusakyk teksto problemą ir pagrindinę mintį. (2 taškai)

Parengiamosios teksto kūrimo užduotys

1. Dienoraštis visada rašomas pirmuoju asmeniu. Perrašyk Vytauto Mačernio biografijos ištrauką pirmuoju
asmeniu, tarsi jis pats pasakotų apie save.
Gimiau 1921 m. birželio 5 d. Šarnelės kaime – šiauriniame Šiaurės Lietuvos pakraštyje, netoli Žemaičių
Kalvarijos. Manimi labai rūpinosi močiutė – mano kūrybinių galių ugdytoja: nuo mažumės diskutuodavome
abstrakčiomis intelektualinėmis temomis apie religiją ir tai, kas nematoma kasdienybės žvilgsniu. Kiti
namiškiai manimi stebėjosi, jiems atrodžiau kaip „ne šio pasaulio“ vaikas. Gana anksti pradėjau domėtis
knygomis. Jos ugdė fantaziją, supažindino su pasaulio kultūros turtais.
2. Dienoraščio kalbinė raiška gali būti įvairi: galima rasti publicistinio, meninio, buitinio stiliaus elementų,
nepilnųjų sakinių, įvairių retorinių priemonių, jaustukų.
Jono Meko dienoraščio ištraukoje rask dienoraščiui būdingų kalbinės raiškos priemonių. Parašyk po pavyzdį.
1947, gruodžio 24
Dvidešimt penkerius metus išgyvenęs turėčiau, atrodo, jau imt tvirčiau vaikščioti žeme – bet kur tau! Atrodo,
tik pirmus žingsnius tepradedu. A, sunku, sunku. Ketvirtos Kalėdos svetur. Kada nors keista kam bus, kad
žmogus dvidešimtame amžiuje gyveno ir nežinojo, ar jis dar turi tėvus, brolius, namus. Ir nesinori galvoti
apie tai. Ir kai užmiršti, rodos, ir sielvarto dėl to nejauti. A, mes du, tai galim pakelti. Bet kaip tėvams?
Senatvės buvo sulaukta visiems kasmet susirenkant aplink kalėdinį stalą. Ir staiga vienais metais – suolai
tušti. A, kaip visų veidai šviesdavo buvimu kartu!
Jonas Mekas. Žmogus be vietos
Retorinis klausimas:
Retorinis sušukimas:
Jaustukas:

Pakartojimas: sunku, sunku.

Nepilnasis sakinys:

3. Kokiam funkciniam stiliui priskirtum Jono Meko dienoraščio ištrauką? Atsakymą pagrįsk.

4. Dienoraščio tikslai gali būti įvairūs: aprašyti įvykius, įspūdžius, juos apmąstyti, išreikšti savo nuomonę,
išsisakyti, atsiverti. Parašyk, kokie šių dienoraščių autorių tikslai. Œ Atskleisti vienatvės jausmą, namų ilgesį,
kurį paryškina prisiminimai. Atsiverti, išsakyti savo paslaptį ir jaudulį.  Išreikšti savo nuomonę,
pasipiktinimą.  Aprašyti įvykius.