Romanas

Iš anglų kalbos vertė

VAIDA JĖČIENĖ
 Nicholas Sparks
DVIESE

Versta iš: Nicholas Sparks

Two By Two
Grand Central Publishing, 2016

Iš anglų kalbos vertė Vaida Jėčienė

Redagavo Erika Merkytė-Švarcienė
Tekstą tvarkė Indrė Petrėtytė
Viršelį pritaikė Agnė Sinkevičiūtė

Išleido BALTO
Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Nacionalinės

bibliografijos duomenų banke.

ISBN 978-609-8184-31-0

This edition published by arrangement with Little, Brown and Company, New York, New York, USA.
All rights reserved.
© Vertimas į lietuvių kalbą, Vaida Jėčienė, 2017
© Viršelio adaptacija, Agnė Sinkevičiūtė, 2017
© UAB BALTO trader, 2017
 Tau, ištikimasis mano skaitytojau:
Ačiū už pastaruosius dvidešimt metų.
 1 skyrius
Trise su kūdikiu

– Oho! – prisimenu šūktelėjęs vos Vivijanai išnirus iš vonios kambario su teigiamu

nėštumo testu rankose. – Nuostabu!
Iš tikrųjų, mano galvoje besisukančios mintys labiau priminė... „Tikrai? Jau?“
Visų pirma tai buvo sukrėtimas, sumišęs su žiupsneliu baimės. Susituokę buvome vos
daugiau nei metus. Žmona jau buvo užsiminusi, kad kai nutarsime susilaukti mažylio,
pirmus kelerius metus ji nenorėtų grįžti į darbą. Jai apie tai prabilus visuomet
pritardavau – mudviejų norai sutapo, tačiau tą akimirką pagaliau supratau, kad mūsų,
dviejų žmonių, gyvenimui iš dviejų mėnesinių atlyginimų artėja galas. Maža to, nė
nežinojau, ar bent esu pasirengęs tapti tėvu, bet ką galėjau pakeisti? Ji juk manęs
neapgaudinėjo, neslėpė trokštanti susilaukti kūdikio, aiškiai pasakė nustojusi gerti
kontraceptines tabletes. Žinoma, aš taip pat svajojau apie atžalas, bet tablečių ji buvo
atsisakiusi vos prieš tris savaites. Prisimenu svarstęs, kad žmonos organizmui atsigauti ir
sugrįžti į įprastą gyvybei megztis tinkamą būseną prireiks bent kelių mėnesių. Net kilo
minčių, kad pastoti galbūt apskritai seksis sunkiai, prireiks metų ar kelerių...
Bet tik ne mano Vivijanai. Jos kūnas prisitaikė akimirksniu. Mano Vivijanai
vaisingumo nestigo.
Apsivijau jos juosmenį rankomis ir atidžiai apžiūrėjau veidą tarsi tikrindamas, ar
jame dar nematyti švytėjimo. Tačiau tam tikriausiai dar buvo per anksti, tiesa? Kas
apskritai yra tasai švytėjimas? Ar tai tik gražesnis būdas pasakyti, kad žmogus atrodo
sukaitęs ir išpiltas prakaito? Kas pasikeis mudviejų gyvenime? Kaip stipriai jis apsivers?
Klausimai galvoje vijo vienas kitą, ir spausdamas glėbyje žmoną aš, Raselas Grinas,
neįstengiau atsakyti nė į vieną iš jų.
 *

Bėgo mėnesiai, ir vieną dieną mus ištiko Didysis Įvykis – nors, tiesa, turiu
pripažinti, kad didžiumą tos dienos prisiminimų dabar gaubia migla.
Kai dabar pagalvoju, tikriausiai vertėjo užsirašyti viską tuomet, kai įspūdžiai dar
buvo šviežutėliai. Tokią dieną kaip toji, kai nutiko Didysis Įvykis, reikia prisiminti
ryškiai ir detaliai – ne vos keletą blankių kadrų, kokie liko mano atmintyje. O ir tai,
ką pamenu, pamenu tik dėl Vivijanos. Regis, kiekviena smulkmena jai rėžte įsirėžė į
sąmonę – antra vertus, tądien gimdė ji, o skausmas kartais geba paaštrinti protą.
Bent jau taip sakoma.
Tvirtai žinau štai ką: kartais apsvarstydami tos dienos įvykius mudu su Vivijana
juos vertiname kiek skirtingai. Pavyzdžiui, mano elgesys, mano paties nuomone,
tokiomis aplinkybėmis buvo visiškai suprantamas, o Vivijana nė nemirktelėjusi
išvadindavo mane savanaudžiu arba apskritai visišku besmegeniu. Kai pasakodavo
apie tai draugams – o pasakojo jau dešimtis kartų, – žmonės arba kvatodavosi, arba
purtydami galvas žvelgdavo į ją su gailesčiu.
Atvirai kalbant, visai nemanau elgęsis kaip savanaudis ar visiškas besmegenis. Vis
dėlto tai buvo pirmasis mūsų kūdikis, tad nė vienas tvirtai nežinojome, ko tikėtis,
kai gimdymas pagaliau prasidės. Argi kas nors kada būna visiškai tam pasirengęs?
Man aiškino, kad gimdymo numatyti neįmanoma: kol laukėsi, Vivijana ne kartą
priminė, jog visas procesas nuo pirmųjų sąrėmių iki paties gimimo gali trukti
daugiau nei dieną – ypač tuomet, kai gimdymas – pirmasis, – o dvylikos ir daugiau
valandų trukmės gimdymai buvo palyginti įprasti. Kaip ir daugelis jaunų būsimųjų
tėvų, savo žmoną laikiau žinove ir pasiklioviau kiekvienu jos žodžiu. Šiaip ar taip,
visas tas knygas vieną po kitos skaitė būtent ji.
Nevalia taip pat ir sakyti, kad lemtingąjį rytą iš manęs nebuvo jokios naudos. Savo
pareigas vertinau atsakingai. Tiek Vivijanos, tiek kūdikio reikmenų krepšiai buvo
paruošti, abiejų turinys patikrintas po keletą kartų. Fotoaparatas ir vaizdo kamera
gulėjo įkrauti ir parengti naudoti, o mažylio kambarys buvo aprūpintas viskuo, ko
tik jam būtų galėję prisireikti mažiausiai mėnesiui. Buvau įsiminęs greičiausią
maršrutą nuo namų iki ligoninės ir apgalvojęs keletą aplinkkelių tam atvejui, jei
greitkelyje įvyktų avarija. Dar žinojau, kad laiko liko nedaug: nors gimdymo dienai
artėjant ne kartą pasirodė apgaulingų požymių, dabar jau net man buvo aišku, kad
išties skaičiuojame valandas.
Kitaip tariant, nepašokau iš nuostabos, kai 2009-ųjų spalio šešioliktosios rytą, pusę
penktos, žmona papurtė mane žadindama ir pranešė, kad sąrėmiai kartojasi kas
penkias minutes, vadinasi, jau laikas vykti į ligoninę. Nesudvejojau nė akimirkos: ji
puikiai žinojo skirtumą tarp parengiamųjų ir tikrųjų sąrėmių. Vis dėlto, nors šiam
įvykiui rengiausi ilgai, mano mintys sukosi ne apie tai, kad reikėtų apsirengti ir
sukrauti į automobilį daiktus – tiesą sakant, netgi ne apie žmoną ir tuojau pasaulį
išvysiantį kūdikį. Iš tikrųjų galvojau maždaug apie štai ką: „Šiandien mūsų laukia
Didysis Įvykis, visi pyškins fotoaparatais, o į tas nuotraukas žiūrės metų metus.
Vadinasi, aukodamasis dėl ateities kartų, tikriausiai pirmiausia turėčiau nusimaudyti
po dušu, nes plaukai atrodo taip, lyg naktį būčiau praleidęs vėjo tunelyje.“
Nesu koks savimyla – tiesiog nuoširdžiai maniau turįs dar marias laiko, todėl
leptelėjau Vivijanai būsiąs pasirengęs po poros minučių. Po dušu niekuomet
netrunku ilgai – paprastai iki dešimties minučių, įskaitant ir skutimąsi, – bet vos
spėjus pasitepti skutimosi putomis man pasirodė, kad išgirdau iš svetainės ataidintį
žmonos šauksmą. Įtempiau ausis: nieko nebeišgirdau, bet vis dėlto nutariau
pasiskubinti. Prausdamas nuo veido putas vėl išgirdau jos riksmą, tačiau, keista,
Vivijana, rodės, šaukė ne man, bet apie mane. Apsivijęs klubus rankšluosčiu ir visas
tebevarvantis žengtelėjau į tamsų koridorių. Dievas liudininkas: duše buvau
praleidęs mažiau nei šešetą minučių.
Vivijana suriko darsyk. Man prireikė akimirkos susivokti, kad ji klūpo keturpėsčia
ir šaukia į telefoną, kad aš PRAKEIKTAME DUŠE! Ir niršta, esą KĄ, PO
VELNIŲ, TAS PUSGALVIS SAU MANO?!?! Pusgalvis, beje, buvo vienas
gražiausių tame pokalbyje man apibūdinti pasirinktų žodžių – žmonos kalbai spalvų
išties nestigo. Tuo metu dar nežinojau, kad sąrėmiai, kuriuos ką tik skyrė penkios
minutės, dabar jau kartojosi kas dvi, maža to, kūdikis buvo įsitaisęs veiduku į viršų,
o viršugalviu įsirėmęs į motinos nugaros apačią. Esant tokiai padėčiai, skausmas
verte veria nugarą, ir staiga iš Vivijanos lūpų ištrūko šauksmas – toks galingas, kad,
esu tikras, netrukus jis tapo savarankiška būtybe ir galbūt iki šiol tebesklando kažkur
virš mūsų kvartalo Šarlotėje, Šiaurės Karolinos valstijoje, šiaip jau visiškai ramioje
gyvenvietėje.
Žinoma, tai išgirdęs tuojau sujudau, šokau į drabužius nė deramai nenusišluostęs
ir akimoju sukroviau į automobilį krepšius. Prilaikiau žmoną mudviem
žingsniuojant iki durelių, nė neužsimindamas, kad nagais ji kirste kertasi man į
dilbį. Puoliau prie vairo ir, vos įsukęs į kelią, paskambinau akušeriui, pažadėjusiam
pasitikti mus vos atvykusius į ligoninę.
Mums pasirodžius ligoninėje, sąrėmiai vis dar kartojosi kas kelias minutes, bet dėl
veriančio skausmo Vivijaną nutarta vežti tiesiai į gimdyklą. Laikydamas už rankos
stengiausi padėti jai valdyti kvėpavimą – ji, žinoma, atsakė dar keletu spalvingų
frazių apie mane ir tai, kur galėjau susikišti tą prakeiktą kvėpavimą! – kol pagaliau
atvyko epidūrinį nuskausminimą atlikti pasirengęs anesteziologas. Vos pastojusi
Vivijana ilgai svarstė, ar vertėtų jį rinktis, kol pagaliau lyg ir netvirtai apsisprendė
teigiamai. Dabar tai priminė dangaus palaimą: vos vaistams pradėjus veikti, kančia
nuslopo ir žmonos lūpose pirmąsyk nuo tada, kai papurtė mane žadindama ryte,
pasirodė šypsnys. Akušeris – šešiasdešimt kelerių metų vyriškis tvarkingai
sušukuotais žilais plaukais ir maloniu veidu – kas pusvalandį pasirodydavo
patikrinti, kiek prasivėrė gimdos kaklelis. Tarp jo vizitų aš vis skambinėjau
mudviejų tėvams ir savo seseriai.
Laikas. Gimdyklon suburtos slaugės ramiai ir profesionaliai paruošė įrangą.
Tuomet gydytojas mano žmonai paliepė stumti.
Vivijanos pastangos stumti tetruko tris sąrėmius: sulig trečiuoju gydytojas staiga
ėmė sukioti riešus ir plaštakas nelyg triušį iš skrybėlės traukiantis magas. Dar
akimirka, ir suvokiau tapęs tėvu.
Tiesiog šitaip.
Gydytojas apžiūrėjo mažylę ir, nors atrodė šiek tiek stokojanti geležies, ji turėjo po
dešimtį rankų ir kojų pirštelių, sveiką širdutę ir gerai savo darbą atliekančius
plaučius. Paklausiau gydytojo apie mažakraujystę, bet šis tik patikino, kad jaudintis
neverta, ir įspaudė į akeles pliūpsnį tepalo nuo infekcijų. Dar minutėlė, ir
nupraustas bei suvystytas kūdikis jau gulėjo mano žmonos glėbyje.
Visai kaip ir tikėjausi, visą dieną buvo pyškinama fotoaparatais. Keista, bet vėliau
žiūrint nuotraukas niekam nė kiek nerūpėjo, kaip atrodžiau aš.

Sakoma, kad kūdikiai gimsta panašūs arba į Vinstoną Čerčilį, arba į Mahatmą
Gandį, tačiau mūsų dukrelės oda dėl mažakraujystės atrodė kiek pilkšvoka, ir
pirmoji man į galvą šovusi mintis buvo ta, jog ji primena mokytoją Jodą iš
„Žvaigždžių karų“ – tik, žinoma, be didžiulių smailėjančių ausų. Gražuolį Jodą, nė
neabejokite – kvapą gniaužiantį Jodą, tokį stebuklingą, kad kai sugriebė mano
pirštą, širdis kone sprogo iš laimės. Vos po kelių minučių pasirodė mano tėvai –
sutikau juos koridoriuje ir, kupinas jaudulio bei rūpesčio, leptelėjau pirmus į galvą
šovusius žodžius:
– Mes turime pilką vaikelį!
Mama dėbtelėjo į mane taip, tarsi būčiau netekęs proto, o tėvas pasikrapštė pirštu
ausį lyg dvejodamas, ar tik šioje neprisikaupė sieros, trukdančios kaip reikiant
išgirsti, kas jam sakoma. Nekreipdami dėmesio į mano žodžius, jiedu žengė į palatą
ir išvydo Vivijaną, su tyriausia ramybe veide sūpuojančią glėbyje mudviejų dukrelę.
Išvydęs jų žvilgsnius, pamaniau, jog London tikrai yra pati žaviausia mažylė per visą
žmonijos istoriją. Nė neabejoju, kad taip apie savo vaikus mąsto visi, ką tik tapę
tėvais, tačiau tiesa ta, kad pati žaviausia mažylė per visą žmonijos istoriją vis dėlto
gali būti tik viena, ir dalis manęs negalėjo atsistebėti, kad kiti ligoninės lankytojai
nesiveržia į palatą pasigėrėti mano dukra.
Mano mama žengtelėjo arčiau lovos ir ištiesė kaklą, kad galėtų dirstelėti iš kaip
įmanoma arčiau.
– Ar jau išrinkote vardą? – pasmalsavo.
– London, – atsakė mano žmona, nė akimirkos neatitraukdama akių nuo
kūdikio. – Pavadinsime ją London.

Galų gale mano tėvai išėjo, tačiau popiet pasirodė vėl. Iki tol aplankyti dar buvo
užsukę Vivijanos tėvai. Jie atskrido iš Aleksandrijos, Virdžinijos valstijos, kur augo
Vivijana, ir nors pati žmona nesitvėrė džiaugsmu, aš akimirksniu pajutau palatoje
bręstančią įtampą. Man visuomet rodės, kad tėvai yra įsitikinę, jog jų Vivijana už
manęs tekėjo tarsi už gyvenimo pamėtėto kompromiso – pagaliau, kas gi žino? Jie
ne itin mėgo ir mano tėvus – antipatijos, tiesa, būta abipusės. Nors viešumoje visas
ketvertas bendravo šiltai, vieni kitų draugijos akivaizdžiai privengė.
Su dovanomis rankose atvyko ir mano vyresnioji sesuo Mardžė su Lize. Jiedvi
kartu buvo ilgiau nei mudu su Vivijana – iš tiesų jau daugiau nei penkerius metus –
ir aš ne tik nė sekundei nedvejojau, kad Lizė tobulai tinka mano seseriai, bet ir
buvau tikras, kad joks vaikinas nė svajoti negalėtų apie geresnę vyresniąją seserį nei
Mardžė. Mūsų tėvas buvo santechnikas, o mama iki pat tol, kol prieš keletą metų
išėjo į pensiją, dirbo administratore odontologo kabinete. Abiem vis plušant Mardžė
ne tik mane prižiūrėjo, bet ir tapo patikimu ramsčiu nerimastingais paauglystės
metais. Beje, ji ir Lizė taip pat nemėgo Vivijanos tėvų: šis jausmas užgimė šiems
neleidus merginoms sėdėti prie pagrindinio stalo mudviejų vestuvėse. Šiaip ar taip,
Mardžė šventėje pasirodė – viena, be Lizės, vietoje suknios vilkėdama kostiumu, –
tačiau tokio paniekinimo nė viena iš merginų nebuvo linkusios atleisti, juolab kad
kitos, heteroseksualios, poros prie stalo buvo laukiamos. Tiesą sakant, dėl pykčio jų
nekaltinu – ir pats toli gražu nebuvau patenkintas. Jiedvi su Lize tarpusavyje sutarė
kur kas geriau nei dauguma susituokusių porų, kurias pažinojau.
Vieni svečiai keitė kitus, bet aš nesitraukiau iš žmonos palatos visą dieną. Sėdėjau
tai supamojoje kėdėje prie lango, tai ant žmonos lovos krašto – abu apimti
nuostabos pakuždomis vis kartojome, kad turime dukrą. Negalėjau atplėšti akių nuo
žmonos ir mažylės – kuo tvirčiausiai žinojau, jog priklausau tik joms dviem, ir mūsų
trijulė amžiams bus susieta tvirčiausiu ryšiu. Tas jausmas svaigino, kaip ir visa kita
tądien, ir netrukus jau pričiupau save spėliojant, kaip London atrodys paauglystėje,
apie ką svajos ir ko nuspręs imtis gyvenime. Kaskart jai cyptelėjus Vivijana kone
automatiškai prisitraukdavo ją prie krūties, ir prieš mano akis užgimdavo dar vienas
stebuklas.
„Iš kur London tai moka? – stebėjausi, – iš kur, po galais, žino, kaip?“

*
 Tiesa, iš tos paros prisimenu ir dar kai ką, kas priklauso tik man vienam.
Tai nutiko pirmąją naktį ligoninėje, paskutiniams lankytojams jau senokai užvėrus
duris. Vivijana miegojo, o aš buvau beužsnūstąs krėsle, bet staiga išgirdau dukrytę
nerimstant. Iki tos nakties niekada nebuvau laikęs rankose naujagimio, tačiau dabar
suėmęs ją rankomis švelniai priglaudžiau prie savęs. Būgštavau, kad pažadinsiu
Vivijaną, bet, mano nuostabai, London nurimo. Pamažėle vėl įsitaisęs krėsle, geras
dvidešimt minučių teįstengiau žavėtis dukros pažadintais ir manyje virte verdančiais
jausmais. Kad ją dievinu, žinojau ir prieš tai, tačiau dabar jau nebeįstengiau nė
pagalvoti apie gyvenimą be jos. Prisimenu kuždėjęs jai, kad esu jos tėtis, kad
visuomet būsiu greta, ir, tarsi suprasdama kiekvieną žodį, mažoji purptelėjo į
vystyklus, pasimuistė ir pravirko. Galų gale ištiesiau ją Vivijanai.
 2 skyrius
Pradžioje

– Šiandien jiems pranešiau, – prabilo Vivijana.

Kiūtojome miegamajame. Žmona buvo persivilkusi pižama ir įsitaisiusi lovoje –
pagaliau likome tik dviese. Buvo gruodžio vidurys, London sudėjo bluostą kiek mažiau
nei prieš valandą: būdama aštuonių savaičių amžiaus, vienusyk išmiegodavo vos trejetą
ar ketvertą valandų. Vivijana nesiskundė, bet nuolat atrodė pervargusi. Graži, bet
pervargusi.
– Kam ką pranešei? – nesupratau.
– Robui, – atsakė ji, turėdama omenyje savo viršininką. Vivijana dirbo žiniasklaidos
įmonėje. – Oficialiai informavau, kad negrįšiu į darbą vos pasibaigus vaiko priežiūros
atostogoms.
– O, – burbtelėjau, persmelktas to paties nerimo, kuris apėmė išvydus teigiamą
nėštumo testo atsakymą. Vivijana uždirbo beveik tiek, kiek aš pats – dvejojau, ar be jos
atlyginimo įstengsime ir toliau gyventi taip, kaip ligi šiol.
– Tikino, kad jei kada persigalvočiau, lauks manęs išskėtę rankas, – pridūrė žmona. –
Bet aš jam pasakiau, kad London svetimi neaugins. Kam tada apskritai reikėtų turėti
vaikų?
– Man nieko įrodinėti nereikia, – nuraminau, stengdamasis nerodyti baimės. – Esu
tavo pusėje. – Iš dalies juk taip ir buvo. – Bet juk supranti, jog tai reikš, kad
nebegalėsime tiek lankytis restoranuose, o dėl pirkinių teks tartis atsakingiau, tiesa?
– Suprantu.
– Tau nesvarbu, kad nebegalėsi tiek apsipirkinėti?
– Kalbi taip, lyg svaidyčiau pinigus į kairę ir į dešinę. Niekada taip nesielgiau.
Kredito kortelės sąskaitos, kaip ir nuo drabužių, batų bei rankinių gausos lūžtanti
spinta, tiesa, rodė ką kita, bet Vivijanos balse buvo girdėti susierzinimas, o ginčytis su
žmona troškau mažiausiai. Užuot prieštaravęs, pasisukau veidu į ją ir, mintimis
klajodamas nežinia kur, prisitraukiau arčiau. Pasimuistęs pakštelėjau jai į kaklą.
– Dabar? – paklausė ji.
– Tai buvo taip seniai.
– Ir mano vargšelis jau vos laikosi nesusprogęs, ar ne?
– Atvirai kalbant, rizikuoti nenoriu.
Vivijana nusijuokė, bet, vos man pradėjus sagstyti jos pižamos sagutes, kūdikio
monitoriuje pasigirdo kažkoks garsas. Abu akimirksniu suakmenėjome.
Nieko.
Vis dar nieko.
Vos man spėjus pamanyti, kad pavojaus išvengta, ir leidus sau pagaliau giliai iškvėpti,
monitorius prapliupo riksmu. Atsidusęs apsiverčiau ant nugaros, Vivijana išniro iš po
antklodės. Kai London pagaliau nurimo – tam prireikė gero pusvalandžio, – žmona
nebebuvo nusiteikusi pamėginti darsyk.
Ryte mudviem pasisekė labiau. Tiesą sakant, taip labai, kad mielai sutikau
pasirūpinti London, kai ši nubus, kad Vivijana galėtų dar valandėlei sudėti bluostą.
Šiaip ar taip, mažoji atrodė nuvargusi ne ką mažiau nei jos mama: kai iš kūdikio
monitoriaus pasigirdo pirmieji garseliai, netgi ne riksmai, jau buvau spėjęs išgerti du
puodelius kavos.
Kūdikio kambaryje kamera buvo įrengta tiesiai virš lovelės. Jėgų kupina London
spurdėjo, mataravo kojytėmis – neįstengiau susilaikyti nenusišypsojęs. Staiga šyptelėjo ir
ji.
Tai buvo ne susikaupusios dujos, ne nevalingas refleksas – juos buvau matęs. Vos
galėjau patikėti savo akimis. Tai buvo pati tikriausia šypsena, šviesi lyg ryto aušra, o kai
dukra netikėtai sukikeno, jau ir taip puiki atrodžiusi dienos pradžia man nušvito
tūkstantį kartų skaisčiau.

Nesu išmintingas vyras.

 Turėkite omenyje, kad nesu kvailas, tačiau vis dėlto išmintis reiškia daugiau nei
protą: ji apima ir supratimą, empatiją, patirtį, vidinę darną bei nuojautą. Dirstelėjęs
į save iš šalies puikiai suprantu stokojantis daugelio šių vertybių.
Štai dar kai kas, ko mane išmokė laikas: amžius neužtikrina išminties, lygiai taip
pat, kaip neužtikrina ir proto. Žinau, kad taip manyti nepopuliaru – argi dažnai
nelaikome vyresniųjų išmintingais vien tik dėl to, kad jie jau žili ir susiraukšlėję? Vis
dėlto pastaruoju metu suvokiau, jog veikiausiai vieni jau gimsta gebėdami įgyti
išminties, o kitiems šito pagailėta. Kai kurių išminties nepaslėpsi netgi jaunystėje.
Imkime mano seserį Mardžę. Ji išmintinga, o už mane tėra vyresnė penkeriais
metais. Atvirai kalbant, išminties jai nestigo, kiek tik įstengiu ją prisiminti. Taip pat
ir Lizė. Ji jaunesnė už Mardžę, tačiau jos pastabos visuomet apgalvotos ir artimos.
Kaskart pasikalbėjęs su ja dar ilgai pagaunu save apmąstant jos pasakytus žodžius.
Mama ir tėvas taip pat išmintingi – pastarosiomis dienomis vis dažniau apie tai
galvoju: suvokiau, kad šis bruožas, nors būdingas kiekvienam mano šeimos nariui,
kažkodėl visiškai aplenkė mane patį.
Galų gale, jei būčiau išmintingas, būčiau paklausęs Mardžės tą 2007-ųjų vasaros
dieną, kai mudviem automobiliu nuvykus į kapinaites, kur palaidoti mūsų seneliai,
ji paklausė manęs, ar esu tvirtai apsisprendęs ir įsitikinęs, kad noriu vesti Vivijaną.
Jei būčiau išmintingas, būčiau paklausęs tėvo, kai jis dvejojo, ar esu tikras, kad
trisdešimt penkerių jau turėčiau čiupti jautį už ragų ir įsteigti nuosavą reklamos
agentūrą.
Jei būčiau išmintingas, būčiau paklausęs mamos, vis kartojusios, jog, kol galiu,
privalau kuo daugiau laiko praleisti su London – ji vis tikino, kad vaikai užauga
nespėjus nė mirktelėti, ir tų metų susigrąžinti neįmanoma.
Deja, kaip ir sakiau, išminties gyvenimas man pagailėjo, ir dėl šios priežasties
mano gyvenimas netrukus apvirto aukštyn kojomis. Net ir dabar vis dar dvejoju, ar
kada pavyks visiškai atsitiesti.

Kurgi pradėti, norint kaip nors paaiškinti nė menkiausios prasmės neturinčius

įvykius? Nuo pradžių? Kurgi apskritai ta pradžia?
Kas žino?
Pradėkime čia. Augau šventai tikėdamas, kad aštuoniolikos jausiuosi suaugęs, ir
buvau teisus. Aštuoniolikos jau rezgiau ambicingus planus. Mano šeima gyveno nuo
algos iki algos – jų pėdomis sekti troškau mažiausiai. Svajojau sukurti nuosavą
verslą, tapti pats sau šeimininku, nepaisydamas to, kad dar nebuvau tvirtai
apsisprendęs, į kokią sritį pasinerti. Tikėdamas, kad tinkamą kryptį man parodys
studijos, įstojau į Šiaurės Karolinos universitetą, tačiau kuo ilgiau ten sukiojausi, tuo
jaunesnis jaučiausi. Gavęs bakalauro laipsnį niekaip negalėjau nusikratyti jausmo,
kad nuo vidurinės mokyklos laikų nepasikeičiau nė per nago juodymą.
Studijos nepadėjo man apsispręsti, kokio verslo noriu imtis. Darbo patirties už
universiteto ribų turėjau nedaug, pinigų – taip pat, todėl atidėjęs svajonę į šalį
įsidarbinau reklamos agentūroje, vadovaujamoje vyruko, vardu Džesis Pitersas.
Eidamas į biurą vilkdavausi elegantišką kostiumą, plušau valandų valandas, tačiau
didžiumą laiko vis vien jaučiausi esąs jaunesnis, nei buvau iš tiesų. Savaitgaliais
myniau tų pačių barų, kuriuose vakarodavau studijų metais, slenksčius, neretai
įsivaizduodamas, kad lengvai galėčiau viską pradėti nuo pirmo kurso ir akimirksniu
įsilieti į pirmą pasitaikiusią studentų broliją. Kiti aštuoneri metai atnešė dar daugiau
pokyčių: vedžiau, įsigijau namą, sėdau prie hibridinio automobilio vairo, bet
negalėčiau tvirtinti ir tada jautęsis suaugęs. Šiaip ar taip, Pitersas mano gyvenime iš
esmės užėmė tėvų vietą (visai kaip tėvai, jis galėjo man aiškinti, ką privalau padaryti,
o jeigu ne...), todėl vis dar atrodė, kad ir toliau tik apsimetinėju esąs savarankiškas.
Retsykiais sėdėdamas prie savo stalo tyčia stengdavausi save įtikinti: Gerai, dabar tai
jau oficialu – išties esu suaugęs vyras.
Iš tikrųjų tai suvokti, žinoma, teko gimus London, o Vivijanai metus darbą. Dar
nesulaukus nė trisdešimties mano pečius bent keleriems metams užgriuvęs
spaudimas visapusiškai aprūpinti šeimą pareikalavo tokio pasiaukojimo, kokio
anksčiau nebūčiau galėjęs nė tikėtis – jei ir tai nereiškė buvimo suaugusiuoju,
tuomet nė nežinau, kas dar galėtų tai reikšti. Baigęs darbą reklamos agentūroje –
bent jau tomis dienomis, kai pavykdavo parsirasti namo padorią valandą, –
peržengdavau namų slenkstį, išgirsdavau London šaukiant „Tėveli!“ ir kaskart
apgailestaudavau, kad negaliu praleisti su ja daugiau laiko. Mažajai pribėgus
čiupdavau ją į glėbį, o ji apsivydavo rankutėmis mano kaklą. Tą akimirką
primindavau sau, kad nė viena mano auka nenueina veltui: viską dariau tik dėl
nuostabiosios mūsų mergaitės.
Gyvenimui virte verdant buvo paprasta save įtikinti, kad negaliu skųstis tuo, kas
svarbiausia – žmona ir dukryte, darbu, šeima... Na ir kas, kad nebuvau pats sau
viršininkas, kaip svajojau? Tomis retomis akimirkomis, kai susimąstydavau apie
ateitį, pagaudavau save svajojantį apie kasdienybę, menkai kuo tesiskiriančią nuo
tos, kuria jau gyvenau – vadinasi, viskas buvo gerai. Žvelgiant iš šalies, gyvenimas
atrodė tekąs ramia ir malonia vaga, tačiau tai derėjo suprasti kaip įspėjimą.
Patikėkite manimi: nė numanyti negalėjau, kad vos po kelerių metų akis rytais
pramerksiu jausdamasis kaip vienas iš anglų kalbos nesuprantančių imigrantų Eliso
saloje*, išvykusių į Ameriką kaip stovį, tuščiomis rankomis ir kišenėmis. Nė
nenumaniau, kad visai kaip jie dvejosiu – ko griebtis dabar?
Kada tiksliai viskas pasisuko blogyn? Jei paklaustumėte Mardžės, jai atsakymas
pasirodytų kuo akivaizdžiausias: „Viskas ėmė ristis velniop, kai susipažinai su
Vivijana.“ Tai ji man buvo minėjusi ne kartą. Žinoma, kaip jai įprasta, netrukus
susigriebusi pasitaisydavo. „Atsiimu savo žodžius, – pridurdavo. – Viskas prasidėjo
kur kas anksčiau, kai dar mokykloje mokeisi, ir ant sienos pasikabinai tą plakatą –
mergiotės su menkučiu bikiniu ir milžiniškais buferiais. Man, beje, tas plakatas
visada patiko, bet tavo mąstymą iškraipė kaip reikiant.“ Vėliau, gerai pamąsčiusi, ji
papurtydavo galvą ir persigalvodavo darsyk. „Kai dabar geriau pasuku galvą, regis, tu
niekada nebuvai itin vykęs. O kai tai sako ta, kurią visi sutartinai laiko šeimos
netikša, tai jau šį tą reiškia. Galbūt tavo bėda visuomet ir buvo ta, kad visiems buvai
pernelyg malonus ir geras.“
Nagi štai. Bet kokie bandymai aiškintis, kada tavo gyvenimas nuėjo šunkeliais –
tiksliau, kada šunkeliais pasukai tu, – primena lupamą svogūną. Po kiekvienu
sluoksniu slypi kitas, atkapstai vis naujų praeities klaidų ar širdį veriančių
prisiminimų, neri vis giliau ir giliau į praeitį, ieškodamas tikrosios tiesos... Aš jau
pasiekiau tašką, kai belieka nuleisti rankas. Dabar svarbu tik pasimokyti iš savo
klaidų ir jų nebekartoti.
 *

Kad suprastumėte, kodėl taip yra, svarbu suprasti mane patį. Tai, beje, nėra
paprasta. Savimi buvau jau daugiau kaip trečdalį amžiaus, ir pusę šio laiko nė pats
savęs nesuprantu. Leiskite pradėti nuo šito: augdamas supratau, kad pasaulyje esama
dviejų tipų vyrų. Yra viengungiai ir yra šeimyniški. Pastarieji – tai tokie, kurie
kiekvieną merginą, su kuria nueina bent į kelis pasimatymus, jau įvertina kaip tą,
kuri taps arba netaps Ta Vienintele. Būtent dėl to trisdešimtmetį perkopusios
moterys dažnai dejuoja, esą visi padorūs vyrai jau užimti – jos turi omenyje būtent
šeimyniškus: pasirengusius, norinčius ir galinčius įsipareigoti.
Aš pats visada buvau iš šeimyniškų. Man rodės, jog tam ir gyvenama, kad taptum
poros dalimi. Moterų draugijoje kažkodėl visuomet jaučiausi geriau nei vyrų, netgi
mano bičiulės paprastai buvo merginos, o leisti laiką su vienintele moterimi, kuri,
maža to, dar ir beprotiškai mane mylės, man atrodė geriausia, ką tik įmanoma
įsivaizduoti.
Tikriausiai kai kuriems išties taip pasiseka. Deja, viskas ne taip paprasta: ne visi
šeimyniški vienodi. Juos galima skirti į dar kelias grupes – štai, pavyzdžiui,
romantikai. Skamba gražiai, tiesa? Juk tokių moterys tikina trokštančios? Taip,
tikriausiai tai gana žavu. Prisipažįstu, esu vienas šio klubo veteranų. Tiesa, retsykiais
šio tipo vyrai dar ir susiriesdami trokšta visiems įtikti. Visos šios savybės drauge
privertė mane patikėti, kad šiek tiek pasistengus, skyrus pakankamai laiko ir jėgų,
mano žmona visuomet mane dievins taip, kaip aš ją.
Bet kas mane tokiu pavertė? Nejaugi toks jau gimiau? Gal toks tapau dėl šeimos,
kurioje augau? O gal tiesiog būdamas tokio amžiaus, kai bet kas palieka įspūdį, per
daug varvinau akis žiūrėdamas romantinius filmus? Ar susidėjo visi šie veiksniai?
Išties negaliu tvirtai atsakyti, bet nė akimirkos nesudvejosiu dėl akių varvinimo
žiūrint romantinius filmus apkaltindamas Mardžę. Ji dievino klasikines meilės
istorijas – „Įsimintiną romaną“**, „Kasablanką“***, tačiau jos kolekcijoje būta ir
„Vaiduoklio“****, ir
„Purvinų šokių“*****, o „Gražią moterį“****** tikriausiai žiūrėjome
bent kelias dešimtis kartų. Šis filmas buvo jos visų laikų mėgstamiausias. Žinoma,
tada dar nežinojau, kad mudviem su Mardže jį žiūrėti vis nuo pradžių patiko todėl,
kad tais laikais abu vienodai varvinome seilę į Džuliją Roberts, bet svarbiausia ne tai.
Tas filmas tikriausiai bus populiarus per amžius – jis veikia. Ričardo Giro ir
Džulijos Roberts veikėjus siejo... kibirkštis. Jie kalbėjosi. Jie išmoko vienas kitu
pasitikėti, kad ir kaip neįmanoma tai atrodė iš pradžių. Jie vienas kitą pamilo. O
kaipgi galima pamiršti sceną, kai Ričardas Giras laukia Džulijos – ketina vestis ją į
operą – ir ji pasirodo su ta vakarine suknia, pavertusia ją visai kitu žmogumi?
Publika regi apstulbusią Ričardo miną, ir jis pagaliau atvožia aksomu aptrauktą
dėžutę, kurioje guli deimantų vėrinys – jį Džulija tą vakarą segės operos teatre. Jai
ištiesus ranką, Ričardas žaismingai taukšteli dangteliu, mergina krykštaudama
atšoka...
Ten, tose keliose scenose, slypėjo viskas. Turiu omenyje romantiką – pasitikėjimą,
nekantravimą ir džiugesį, sumišusius su opera, išeiginiais drabužiais, papuošalais, ir
galų gale atvedusius į meilę. Mano dar nė paauglystės nepasiekusios smegenėlės tai
suvokė kaip kone tiesioginę instrukciją, kaip sužavėti merginą. Man tereikėjo
prisiminti, kad pirmiausia vaikinai jai turi patikti, o tada jau romantiški gestai
žingsnis po žingsnio atlydėtų ir prie meilės. Šitaip pasaulyje atsirado dar vienas
romantikas.
Kai mokiausi šeštoje klasėje, prie jos prisijungė naujokė. Melisa Anderson buvo
atsikrausčiusi iš Minesotos valstijos, o šviesiais plaukais ir žydrutėlėmis akimis
priminė savo protėvius švedus. Jau pirmą dieną išvydus ją mokykloje, nė neabejoju,
man atvipo žandikaulis – ir aš toli gražu nebuvau vienintelis toks. Apie Melisą
kuždėjosi visi berniukai, o aš buvau tikras, kad ji, be abejonės – pati gražiausia
mergaitė, kada nors peržengusi ponios Hartman kabineto slenkstį Artūro E.
Edmondso mokykloje.
Vis dėlto nuo kitų berniukų aš šiuo tuo skyriausi: jie nežinojo, ko imtis, o man
viskas buvo aišku kaip dieną. Ketinau ją sužavėti: žinoma, nebuvau Ričardas Giras ir
negalėjau pasigirti nuosavais lėktuvais ir deimantų vėriniais, tačiau turėjau dviratį ir
mokėjau iš mazgelių rišti apyrankes, netgi pagražintas mediniais karoliukais. Tam,
tiesa, turėjo ateiti laikas. Pirmiausia – visai kaip Ričardas ir Džulija – mes turėjome
vienas kitą pamėgti. Vis rasdavau priežasčių prisėsti greta jos per pietus valgykloje,
jai kalbant įdėmiai klausydavausi ir apiberdavau klausimais, ir kai po kelių savaičių ji
pagaliau prasitarė mananti, kad esu mielas, supratau: atėjo laikas kitam žingsniui.
Parašiau Melisai eilėraštį – apie jos gyvenimą Minesotoje, apie tai, kokia ji graži – ir
vieną popietę važiuojant mokyklos autobusu įdaviau jį jai drauge su gėlės žiedu.
Grįžau į savo vietą kuo puikiausiai žinodamas, kas vyks toliau: Melisa suvoks, kad
esu kitoks nei visi, ir netrukus šį nušvitimą seks dar vienas – toks, kuris pastūmės ją
paimti mane už rankos ir paprašyti palydėti namo vos spėjus išlipti iš autobuso.
Tik taip nenutiko. Užuot perskaičiusi eilėraštį, ji visą kelią namo tauškė su savo
drauge Eiprile, o kitą dieną per pietus įsitaisė prie Tomio Harmono, nė
nemanydama kalbėtis su manimi. Nesikalbėjo ir dar kitą dieną, nei dar kitą...
Pastebėjusi mane visą paniurusį kiūtantį savo kambaryje, Mardžė tik patikino, kad
per daug stengiuosi ir man reikėtų tiesiog būti savimi.
– Aš ir esu savimi.
– Tada gal reikėtų pasikeisti, – leptelėjo Mardžė, – nes sudarai įspūdį, kad esi
pasirengęs bet ko griebtis it paskutinio šiaudo.
Bėda buvo ta, kad aš nieko neapmąstydavau dusyk. Nejaugi Ričardas Giras mąstė
dusyk? Jis, aišku, viską išmanė kur kas geriau nei mano sesuo – štai ir dar vienas
pavyzdys, įrodantis, kad aš ir išmintis greitkeliu skriejome visiškai priešingomis
kryptimis. „Graži moteris“ tebuvo filmas, o aš gyvenau realiame pasaulyje, tačiau
tokio elgesio modelio, kuriuo siekiau užkariauti Melisą Anderson, tik nežymiai jį
keisdamas nuolat griebdavausi ir su kitomis moterimis. Galų gale tai virto
neįveikiamu įpročiu. Tapau romantiškų gestų – gėlių, raštelių, atvirukų ir panašių
smulkmenų – karaliumi, studijų metais netgi buvau slaptas patikusios merginos
gerbėjas. Atverdavau joms duris ir mokėdavau per pasimatymus, išklausydavau, kai
norėdavo išsikalbėti – netgi tuomet, kai tirada liedavosi apie tai, kaip mano dama
tebemylinti buvusį vaikiną. Daugumai aš nuoširdžiai patikau. Būtent – patikau.
Joms buvau tik bičiulis, toks, kurį kvietiesi drauge eidama šėlioti su merginomis,
tačiau palenkti patikusią savo pusėn pasisekdavo nedažnai. Nė negaliu suskaičiuoti,
kiek kartų man teko girdėti: „Tu pats mieliausias vaikinas, kurį pažįstu, ir tikrai
sutiksi ypatingą sau skirtąją. Galėčiau supažindinti tave su keletu savo bičiulių...“
Nelengva būti tuo, kuris visada tobulas kažkam kitam. Ne kartą mano širdis dužo
į šipulius, niekada neįstengiau suvokti, kodėl moterys tikina besidairančios tam tikrų
savybių – romantikos ir gerumo, dėmesingumo ir gebėjimo išklausyti, – bet jei gali
jas pasiūlyti, to visai nevertina.
Žinoma, negaliu sakyti, kad meilėje man visiškai nesisekė. Dešimtoje klasėje
draugavau su mergina vardu Andžela, didžiumą pirmųjų studijų metų praleidau su
Viktorija. Vasarą po universiteto baigimo – tuomet buvau dvidešimt dvejų – sutikau
merginą vardu Emilė.
Emilė tebegyvena netoliese – pastaraisiais metais ne kartą ją mačiau. Ji buvo
pirma, kurią nuoširdžiai mylėjau, o kadangi romantika ir nostalgija paprastai po
vieną nevaikšto, vis dar dažnai ją prisimenu. Emilės gyvenimo būdas buvo kiek
bohemiškas: ji mielai avėjo sandalus ir dėvėjo ilgus, gėlėmis margintus sijonus, retai
kada tepasidažydavo, o universitete mokėsi dailiųjų menų – daugiausia dėmesio
skyrė tapybai. Reikia pridėti, ir pati buvo labai daili – riešutmedžio spalvos plaukais
ir rusvomis akimis, kurių rainelės mirgėjo auksaspalviais ploteliais, tačiau už
išvaizdos slypėjo kur kas daugiau. Emilė lengvai prajukdavo, maloniai elgėsi su kiek‐
vienu sutiktu, buvo protinga – visi manė, kad man ji tiko tobulai. Mano tėvai ją
dievino, Mardžė – taip pat, o būdami drauge puikiai jautėmės net netardami nė
žodžio. Mudviejų santykiai klostėsi lengvai ir be menkiausios įtampos – pirmiausia
buvome ne pora, bet draugai. Maža to, kad galėjome valandų valandas kalbėtis apie
bet ką, Emilė nuoširdžiai džiaugėsi rašteliais, kuriuos palikdavau jai po pagalve, ir
gėlėmis, kurių be jokios priežasties nusiųsdavau į darbovietę. Ji dievino tiek mane,
tiek mano romantiškus poelgius, ir po kelerių drauge praleistų metų ėmiau galvoti
apie piršlybas: tiesą sakant, jau net buvau sumokėjęs rankpinigius už žiedą.
Tuomet viską ir sugrioviau. Neklauskite, kodėl. Galėčiau kaltinti tąnakt išlaktą
alkoholį – su draugais kiūtojome bare, – bet, kad ir kokia būtų priežastis, esmė ta,
kad leidausi į pokalbį su moterimi vardu Karli. Gražuolė ne tik mokėjo flirtuoti, bet
ir buvo neseniai išsiskyrusi su ilgamečiu draugu. Viena taurė po kitos, flirtas tik
įsismarkavo, ir galų gale mudu atsidūrėme lovoje. Ryte Karli leido kuo aiškiausiai
suprasti, jog tai, kas nutiko, tebuvo nuotykis – jokių ryšių palaikyti ji nė negalvojo,
ir, nors pabučiavo atsisveikindama, nė nepasivargino užrašyti telefono numerio.
Tokiose situacijose esama labai paprastų vyriškų taisyklių, kaip derėtų elgtis.
Pirmoji: nė negalvok prasižioti. Jei tavo brangioji ką nors įtars ir paklaus tiesiai
šviesiai, griebkis antrosios: neik, viską neik.
Šias taisykles žino visi, tačiau bėda ta, kad mane graužė kaltė. Siaubinga kaltė.
Netgi prabėgus mėnesiui negalėjau leisti sau pamiršti to, ką iškrėtęs, o juo labiau sau
atleisti. Laikyti tai paslaptyje atrodė nesuvokiama: nė pagalvoti nenorėjau apie tai,
kad galėčiau kurti su Emile ateitį, žinodamas, jog bent dalis jos pamatų – grynas
melas. Pasikalbėjau apie tai su Mardže, ir ji, kaip visuomet, paskubėjo duoti
seserišką patarimą.
– Laikyk savo kvailus žabtus sučiauptus, pusproti tu. Prikrovei mėšlo kaip reikiant,
tad ir turėtum jaustis kaltas. Bet jei niekada negalvoji taip pasielgti darsyk,
neskaudink Emilės. Tokia žinia ją palaužtų.
Žinojau, kad Mardžė teisi, ir vis dėlto...
Troškau Emilės atleidimo – abejojau, kad jo negavęs kada nors įstengčiau atleisti
pats sau. Galų gale nužygiavau pas ją ir ištariau žodžius, kuriuos, jei tik galėčiau, vis
dar mielai atsiimčiau.
– Turiu tau kai ką prisipažinti, – pradėjau ir nedelsdamas išbėriau visą istoriją.
Jei tikslas buvo gauti atleidimą – man nepavyko. Jei kitas noras buvo ilgalaikius
santykius sukurti ant tiesos pamato, nepasisekė nė tai. Apsipylusi įtūžio ašaromis
Emilė teišlemeno, jog jai reikia laiko pagalvoti, ir trenkė durimis.
Palikau ją ramybėje visai savaitei – tik slankiodamas po butą vis laukiau
skambučio, bet telefonas nė nemanė skambėti. Kitą savaitę palikau jos balso pašto
dėžutėje kelis pranešimus, abusyk nuoširdžiai atsiprašydamas, bet Emilės atsako
nesulaukiau. Tik trečią savaitę pagaliau susitikome drauge papietauti, bet nuo
įtampos net oras rodėsi tirštas. Kai išėjome iš restorano, ji paprašė nebelydėti iki
automobilio. Viskas buvo aiškiau, nei užrašius juodu ant balto – dar savaitė, ir
sulaukiau jos žinutės: viskas baigta. Graužiausi savaičių savaites.
Prabėgęs laikas kiek nuramino sąžinę – šitai jis sugeba. Iki šiol raminu save
mintimi, kad mano negebėjimas susiturėti bent jau Emilei galų gale atnešė sėkmę.
Po kelerių metų iš draugo išgirdau, kad ji ištekėjusi už australo, o kaskart ją išvydus
man dingtelėdavo, jog gyvenimas ją lepina. Kartojau sau besidžiaugiąs už Emilę: ji
labiau nei bet kas kitas buvo nusipelniusi kuo gražiausio gyvenimo. Su tuo sutiko ir
Mardžė. Net tuomet, kai jau buvau vedęs Vivijaną, sesuo retsykiais dar atsigręždavo
ir leptelėdavo:
– Toji Emilė išties buvo puiki mergiotė. Tikrai susiknisai tuomet, argi ne?

Gimiau Šarlotėje, Šiaurės Karolinoje, ir, jei neskaičiuotume vienų kitur

praslinkusių metų, čia praleidau visą gyvenimą. Man vis dar atrodo neįtikėtina, kad
su Vivijana susipažinti mums buvo lemta būtent ten, kur tai įvyko – netgi pats
faktas, kad susipažinome, vargiai atrodo tikras. Šiaip ar taip, ji, kaip ir aš, buvo kilusi
iš Pietų, o jos darbas, visai kaip manasis, pasiglemžė didžiumą laiko. Pasilinksminti
ji išeidavo retai. Kaip galėjau tikėtis, kad susipažinsiu su Vivijana kokteilių
vakarėlyje Manhatane?
Tuo metu dirbau nuotoliniame įmonės biure Manhatano centre – patikėkite, tai
skamba kur kas įspūdingiau, nei buvo iš tikrųjų. Džesis Pitersas buvo įsitikinęs, kad
visi darbuotojai iš Šarlotės, kuriems buvo galima puoselėti tikslų ir lūkesčių, bent
dalį laiko turėjo paplušėti Šiaurėje: svarbūs mūsų kompanijos klientai buvo bankai,
o centriniai visų bankų skyriai įkurti ne kur kitur, kaip tik Niujorke. Veikiausiai
esate matę kai kurias reklamas, prie kurių kūrimo prisidėjau ir aš. Pats laikau jas
gerai apgalvotomis ir rimtomis, atspindinčiomis ištikimybę principams. Pirmąją jų,
beje, sukūriau gyvendamas mažutėliame studijos tipo bute, Vakarų septyniasdešimt
septintojoje gatvėje – visai tarp Devintojo ir Dešimtojo aveniu, ir spėliodamas, ar
gali būti, kad bankomatas teisingai rodo mano sąskaitos likutį: ekrane matomos
sumos vargiai pakako papietauti artimiausioje greitojo maisto užkandinėje.
2006-ųjų gegužę vieno iš bankų vadovas, kuriam didžiulį įspūdį darė mano vizija,
organizavo labdaros renginį Moderniojo meno muziejui paremti. Direktorius rimtai
domėjosi menu, bet aš apie jį žalio supratimo neturėjau, ir nors renginys buvo
įspūdingas, reikalaujantis prašmatnių smokingų ir peteliškių, dalyvauti nenorėjau.
Vis dėlto bankas buvo svarbus mūsų klientas, o Pitersas – iš tų darbdavių, kuriems
atsakyti negalėjai, tad kas man beliko?
Apie pirmą vakaro pusvalandį neprisimenu visiškai nieko, išskyrus tai, kad kuo
aiškiausiai suvokiau esąs ne savo vietoje. Daugiau kaip pusė susirinkusiųjų atrodė
tokie seni, kad būtų galėję būti mano seneliais, o kalbant apie sukauptus turtus,
apskritai priklausėme skirtingiems pasauliams. Vienu metu pagavau save
besiklausantį dviejų žilagalvių ponų diskusijos, kuo „G IV“ geresnis už „Falcon
2000“. Prireikė valandėlės, kad susivokčiau, jog jie lygina nuosavus lėktuvus.
Nusigręžęs nuo pokalbio kitame salės gale išvydau jos bosą. Atpažinau iš vėlyvų
televizijos laidų, kurias vedė – vis dėlto vėliau Vivijana man papasakojo, kad save jis
pirmiausia laikė meno kolekcionieriumi. Tardama šiuos žodžius ji suraukė nosytę,
nuduodama, jog, nors pinigų vyriškiui nestigo, skoniu pasigirti jis negalėjo – manęs
tai pernelyg nenustebino. Nors jo šou lankydavosi garsenybės, vedėjo humoro
jausmas buvo palyginti žemo lygio.
Ji stovėjo greta, iš pradžių taip, kad nemačiau, bet, renginio vedėjui žengtelėjus į
šalį su kažkuo pasilabinti, išvydau ją. Tamsūs plaukai, nepriekaištinga oda,
skruostikauliai, apie kokius garsiausi modeliai tegalėjo svajoti... Nė neabejojau:
niekada nebuvau matęs gražesnės moters.
Pirmiausia pamaniau, kad jiedu su laidų vedėju atėjo kartu, tačiau kuo ilgiau
juodu stebėjau, tuo tvirčiau įsitikinau, jog jie ne pora – veikiau jau ji jam dirbo.
Maža to, jos rankos nepuošė žiedas – dar vienas palankus ženklas... Bet argi aš
galėjau patraukti tokios moters dėmesį?
Vis dėlto manyje nubudo romantikas ir, vos jai prisiartinus prie baro pasivaišinti
kokteiliu, įsitaisiau greta. Iš arti moters grožis stulbino dar labiau.
– Tai tu, – pratariau.
– Atleiskite?
– Ta, apie kurią galvoja visi „Disney“ filmukų studijos dailininkai, piešdami
princesių akis.
Prisipažįstu: nekas. Negrabu, gal net lėkšta – po mano mėginimo stojus nejaukiai
tylai buvau tikras, kad viską sugadinau. Betgi štai kas: ji prapliupo juoktis.
– Štai tokio bandymo merginti dar neteko girdėti.
– Bet kam toks ir netiktų, – pridūriau. – Raselas Grinas.
Moteris atrodė sužavėta.
– Vivijana Hamilton, – prisistatė ji, ir man kone atvipo žandikaulis.
 Vivijana.
Visai kaip Džulijos Roberts veikėja filme „Graži moteris“.

Kaip gali žinoti, kad kitas žmogus tau tinka? Kokie ženklai tai parodo? Kaip
sutikus žmogų tiesiog kyla mintis – štai su juo noriu praleisti visą likusį gyvenimą?
Pavyzdžiui, kaip man tinkama atrodė Emilė, o paskui – Vivijana, jei jiedvi lyg diena
ir naktis skyrėsi viena nuo kitos? Santykiai su jomis taip pat nebegalėjo būti dar
skirtingesni.
Nežinau, kaip ten yra, bet pagalvojęs apie Vivijaną vis dar prisimenu svaiginančius
pirmuosius vakarus kartu. Su Emile mudviem buvo jauku ir patogu, bet su Vivijana
aistra liepsnote liepsnojo nuo pat pradžių, tarsi išties būtume likimo skirti vienam
kitam. Kiekvienas prisilietimas, kiekvienas pokalbis tik stiprino mano įsitikinimą,
kad vienas kitam esame tai, ko ilgai ieškojome.
Kaip ir dera šeimyniškam vyrui, netrukus ėmiau fantazuoti, kokiais keliais galėtų
pasukti mūsų ateitis drauge, tarp mudviejų vis nenustojant žaižaruoti aistrai.
Nepraėjus nė keletui mėnesių jau buvau tikras, kad trokštu Vivijaną vesti – na ir
kas, kad dar neprabilau apie tai garsiai. Jai imti taip rimtai galvoti apie mane prireikė
kiek daugiau laiko, bet praėjus pusmečiui nuo mūsų pirmojo pasimatymo Vivijana
ir aš jau buvome rimta pora, ir vis drąsiau aiškinomės, ar sutampa mudviejų
nuomonės apie religiją, pinigus, šeimą, gyvenamuosius rajonus, vaikus ir
svarbiausias vertybes. Paprastai esminiais klausimais mes sutardavome. Pasimokęs iš
dar vieno romantinio filmo, pasipiršau jai „Empire State Building“******* apžvalgos
aikštelėje šv. Valentino vakarą, likus savaitei iki dienos, kai turėjau grįžti į Šarlotę.
Klaupdamasis ant vieno kelio, maniausi žinąs, ką darau. Vis dėlto prisiminus
aišku, kad Vivijana išties žinojo – buvau ne tik toks, kokio ji norėjo, bet ir toks,
kokio reikėjo: 2007-ųjų lapkričio septynioliktąją apsupti šeimos ir artimiausių
draugų mudu jau sakėme įžadus.

*
 „O kas nutiko toliau?“ – veikiausiai spėliojate jūs.
Kaip ir kiekviena jaunavedžių pora, mudu drauge kilome ir puolėme, pasitikome
iššūkius ir galimybes, džiaugėmės sėkme ir sielojomės dėl nusivylimų. Pirminio
šurmulio dulkėms pagaliau nugulus, įsitikinau, kad santuoka, bent jau teoriniu
lygmeniu – nuostabi mintis.
Tiesa, realybei apibūdinti labiau tiko žodis sudėtinga.
Tiesa ta, kad santuoka niekada nebūna tokia, kokią įsivaizduoji iš anksto. Dalis
manęs – romantiškoji – be abejo, manė, jog visas šis nuotykis primins kelissyk
ilgesnę „Hallmark“ atvirukų reklamą, pilną rožių ir žvakių: tokią, kurią filmuojant
naudojamas sušvelnintas fokusavimas. Šioje dimensijoje meilė ir pasitikėjimas gali
nugalėti bet kokias grėsmes. Praktiškoji mano pusė suvokė, kad siekiant išsaugoti
ilgalaikius santykius stengtis privalo abu. Svarbu atsiduoti ir ieškoti kompromisų,
bendrauti ir veikti drauge, ypač kai gyvenimas pamėtėja išbandymų – taip
dažniausiai nutinka tuomet, kai mažiausiai to tikiesi. Idealiu atveju neganda
praskrieja pro šalį, menkai teužkliudydama porą. Pasitaiko, kad dviese įveikus tam
tikrą pavojų porą susieja dar tvirtesnis ryšys nei anksčiau.
Deja, kartais grėsmės vožte vožiasi tiesiai mums į krūtines, greta širdžių,
palikdamos randus, kurie nė negalvoja gyti.
______________
* Šiuo metu uždarytoje Eliso saloje daugiau kaip 60 metų veikė didžiausias imigrantų patikros postas JAV – čia
ir toliau vert. past.
** „An Affair to Remember“, 1957 m.
*** „Casablanca“, 1942 m.
**** „Ghost“, 1990 m.
***** „Dirty Dancing“, 1987 m.
****** „Pretty Woman“, 1990 m.
******* Dangoraižis, aukščiausias pastatas Niujorke, antras pagal dydį JAV.
 3 skyrius
Ir kas tada?

Aprūpinti šeimą vienam lengva nebuvo: darbo savaitei besibaigiant jausdavausi

visiškai išsekęs. Vis dėlto vieną penktadienio vakarą prisimenu ypač gerai. Kitą dieną
London turėjo sukakti vieni, o aš iki pat vėlumos buvau liejęs prakaitą prie vaizdo
reklamų ciklo, skirto „Spanermano NT“ – vienai didžiausių nekilnojamojo turto
agentūrų Pietryčiuose. Filmukai turėjo tapti didžiulės reklamos kampanijos dalimi. Už
pastangas agentūrai buvo atseikėjama nemenka suma, bet tiesioginiai užsakovai
nemažai ir reikalavo. Kiekvienai, net menkiausiai projekto daliai, buvo apibrėžtas
griežtas terminas, o viską dar labiau sunkino patsai Spanermanas – vyras, kurio turto
vertė siekė kelis milijardus dolerių. Jis privalėjo asmeniškai patvirtinti kiekvieną
sprendimą, ir retsykiais man jau kildavo minčių, kad klientas tyčia siekia mano
gyvenimą paversti kuo labiau apgailėtinu. Kad manęs nemėgo, nedvejojau nė akimirką.
Spanermanas buvo iš tų, kurie mėgsta žavių moterų apsuptį – didžiuma jo kompanijos
darbuotojų buvo gražuolės, – o kad jiedu su Džesiu Pitersiu buvo geri bičiuliai, žinojo
visi. O aš negalėjau pakęsti nei jo paties, nei jo įmonės. Vieša paslaptis, kad
Spanermanas mėgo aplenkti kai kurias taisykles, negailėjo kyšių politikams – ypač
tuomet, kai reikėjo svarstyti apribojimus, skirtus mažinti taršą aplinkai, o laikraščiuose
ne kartą buvo pasirodę publicistinių straipsnių, viešai smerkiančių tiek patį
Spanermaną, tiek ir jo įmonę. Tiesą sakant, tam jie mus ir pasamdė: kompanijos įvaizdį
žūtbūt reikėjo keisti.
Dėl „Spanermano NT“ didžiąją metų dalį dirbau klaikiausius viršvalandžius – be
abejonės, tai buvo labiausiai apgailėtini mano gyvenimo metai. Drebėdavau vien
pagalvojęs, kad reikės eiti į darbą, tačiau žinodamas, kad Pitersas ir Spanermanas
artimai bičiuliaujasi, savo emocijų garsiai nereiškiau. Galų gale projektas buvo
perduotas kitai specialistei – Spanermanas nutarė vis dėlto norįs, kad prie reklamų
dirbtų moteris. Niekas pernelyg nenustebo, o aš gavau atsipūsti: jei būčiau ir toliau
privalėjęs dirbti su Spanermanu, veikiausiai pagaliau būčiau trenkęs durimis ir išėjęs iš
darbo.
Džesis Pitersas geriausia galima motyvacijos priemone laikė priedus prie atlyginimo, ir,
nepaisant begalinės įtampos, be kurios neapsiėjo nė menkiausias darbelis Spanermanui,
aš visuomet juos užsidirbdavau didžiausius. Kitaip ir būti negalėjo. Nebūčiau įstengęs
ramiai gyventi, negalėdamas nuolat atsidėti dalies atlyginimo santaupoms ir
investicijoms, be to, piniginiai priedai padėjo išvengti kredito kortelių skolų. Užuot
sumenkusios, per pastaruosius metus mudviejų išlaidos tik išaugo – na ir kas, kad
Vivijana vis prisiekinėjo taupyti „aprūpindama namus“ (šitaip ji dabar vadino
apsipirkinėjimą). Jai niekaip nepavykdavo įžengti į „Target“ ar „Walmart“ prekybos
centrus ir neišleisti bent kelių šimtinių, netgi tais atvejais, kai užsukdavo tik prigriebti
butelį skalbinių minkštiklio. Neįstengiau to suvokti – spėjau, kad taip ji užpildo
kažkokią širdyje atsivėrusią tuštumą. Vis dėlto kaip reikiant pervargęs kartais imdavau
griežti dantį ir jaustis išnaudojamas. Deja, kiekvienas mėginimas tai aptarti su Vivijana
baigdavosi barniu. Net tuomet, kai nesusiriedavome, iš pokalbio būdavo maža naudos:
žmona mane patikindavo perkanti tik tai, kas būtiniausia, arba kad apskritai turėčiau
džiaugtis, jog ji pasinaudojusi tokiomis puikiomis nuolaidomis.
Vis dėlto tą penktadienio vakarą šie rūpesčiai man galvos nekvaršino. Įžengęs pro
svetainės duris, išvydau manieže žaidžiančią London – dukra apdovanojo mane kaskart
širdį suvirpinančia šypsena. Vivijana, stulbinamai graži kaip visuomet, sėdėjo ant sofos
ir vartė namų ir sodo dizaino žurnalą. Pabučiavau London, tuomet – Vivijaną. Uoslę
maloniai kuteno kūdikių pudros ir žmonos kvepalų aromatai.
Pavakarieniavome, pasidalijome dienos įvykiais ir ėmėme rengti mažąją miegoti.
Vivijana ją išmaudė ir aprengė pižama, tuomet atėjo mano eilė – paskaičiau knygelę ir
apkamšiau dukrą lovelėje, žinodamas, kad nepraėjus nė keletui minučių mergaitė jau
ramiausiai snaus.
Nusileidęs laiptais ir pildamasis sau taurę vyno pastebėjau, kad butelis jau buvo
beištuštėjantis – tai reiškė, kad Vivijana veikiausiai mėgavosi antrąja taure. Kalbant
apie meilės žaidimus, viena taurė reiškė „gal“, antroji tikimybę tik sustiprino, tad, kad
ir koks buvau nuvargęs, nuotaika pakilo.
Kai klestelėjau ant sofos greta Vivijanos, ji tebevartė žurnalą. Po kelių akimirkų
atvertusi kelis puslapius, atsuko juos man.
– Kaip tau ši virtuvė? – paklausė ji.
Nuotraukose buvo vaizduojama virtuvė su kreminės spalvos spintelėmis ir rusvo
granito stalviršiais – prieš šio tono derėjo ir spintelių rankenėlės bei kiti priedai. Tarp
žvilgančių įspūdingo dizaino buitinės technikos įrengimų stūksojo virtuvės sala – stačiai
priemiesčio svajonė.
– Nuostabi, – pripažinau.
– Juk tikrai, ar ne? Viskas spindėte spindi kokybe ir skoniu. Mane ypač žavi
apšvietimas. Pažiūrėk, tas sietynas – nepakartojamas.
Nė nebuvau įsižiūrėjęs į šviestuvus, tad palinkau arčiau.
– Oho. Tikrai šis tas.
– Straipsnyje rašoma, kad atnaujinta virtuvė beveik visada prideda namui vertės. Jei
kada nuspręstume namą parduoti, galėtume tikėtis daugiau.
– O kam mums jį parduoti? Man čia patinka.
– Aš ir nesakau, kad parduotume dabar. Bet juk amžinai čia negyvensime.
Kad ir kaip būtų keista, man niekada nebuvo kilusi mintis kur nors iš čia kraustytis.
Šiaip ar taip, mano tėvai tebegyveno tame pačiame name, kur augino mane. Vis dėlto
Vivijana norėjo kalbėtis apie kitką.
– Tikriausiai tu teisi dėl pridėtinės vertės, – sutikau. – Bet nesu tikras, ar dabar
galime sau leisti atnaujinti virtuvę.
– Juk turime santaupų, tiesa?
– Taip, bet tie pinigai juodai dienai. Būtiniems atvejams.
– Supratau, – linktelėjo ji. Balso tone aiškiai buvo justi nepasitenkinimas. – Tik
užsiminiau.
Stebėdamas, kaip žmona užlenkia puslapio kamputį, kad vėliau rastų patikusią
nuotrauką, pasijutau esąs tikras nevykėlis. Negalėjau pakęsti savęs, kai tekdavo ją
nuvilti.

*
 Auginti vaiką namuose Vivijanai tiko ir patiko.
Nepaisant motinystės, ją drąsiai galėjai palaikyti bent dešimčia metų jaunesne –
netgi jau po London gimimo bare perkant kokteilį Vivijanos kartais vis dar
paprašydavo parodyti dokumentą. Laikas ją menkai teveikė, tačiau išskirtinumo
pridėjo kitos savybės. Vivijana man visuomet atrodė subrendusi ir pasitikinti savimi,
tikra dėl savo minčių ir įsitikinimų, maža to, priešingai nei man pačiam, jai nestigo
drąsos kalbėti atvirai ir išsakyti savo nuomonę. Jei Vivijanai ko nors reikėdavo, ji
taip ir pasakydavo, jei kas neduodavo ramybės – taip pat niekada nepasilaikydavo to
sau, netgi tuomet, kai žinodavo galinti mane įskaudinti. Stiprybė būti savimi ir
nesibaiminti aplinkinių smerkimo man visuomet atrodė gerbtina – galbūt todėl, kad
svajojau kada nors pats tokios nestokoti.
Negana to, ji buvo tvirta. Nelaimės akivaizdoje Vivijana nedejuodavo ir
nesiskųsdavo – laikydavosi stipri nelyginant karys. Per visus tuos metus, kai ją
pažinojau, verkiančią teišvydau vienąsyk – tuomet, kai nudvėsė jos katinas Harvis.
Tuo metu Vivijana laukėsi London, o Harvis buvo ištikimiausias jos draugas nuo
dešimtos klasės, bet netgi šėlstant nėštumo hormonams tas verksmas nė nepriminė
kūkčiojimo: skruostais tenusirito kelios ašarėlės.
Mąstant apie tai, kad Vivijana nebuvo linkusi verkti, galima įžvelgti daug ką,
tačiau tiesa ta, kad verkti jai nelabai ir buvo dėl ko. Mums dar buvo pavykę išvengti
didesnių nesėkmių – jei kas ir galėjo kelti nusivylimą, tai tik tai, kad Vivijanai
nesisekė pastoti antrąsyk. Pradėjome stengtis, kai London sukako pusantrų, bet bėgo
mėnesiai, o norimo rezultato taip ir nesulaukėme. Aš pats mielai būčiau sutikęs
pasikonsultuoti su gydytojais, bet Vivijana atrodė patenkinta gyvendama taip, kaip
Dievas duos.
Netgi be antrojo vaiko jaučiausi laimingas, kad vedžiau Vivijaną, iš dalies – dėl
dukrelės. Kai kurios moterys motinystei sutvertos geriau už kitas, ir mano žmona
atrodė būtent tam ir gimusi. Ji buvo sąžininga ir mylinti, kuo ramiausiai prižiūrėjo
mažąją, nė akimirkos neraukdama nosies šiai sergant, viduriuojant ar vemiant, be to,
galėjo pasigirti auksine kantrybe. Vivijana skaitė London šimtus knygelių, jiedvi
valandų valandas drauge žaisdavo ant grindų, žingsniuodavo į parką ir biblioteką, o
kaimynams triratį sportinį vežimėlį stumiančios Vivijanos vaizdas rodės vienas
įprasčiausių. Buvo dar ir kiti užsiėmimai, sutarti susitikimai pažaisti su kaimynų
mažyliais, pamokėlės ikimokyklinukams, profilaktiniai apsilankymai pas gydytoją ir
odontologą – žodžiu, mano žmona ir mažylė visuomet turėdavo kur nukeliauti.
Prisiminus Vivijaną tais pirmaisiais London gyvenimo metais, pirmiausia mano
atmintyje iškyla džiugesiu nutviekstas jos veidas – nesvarbu, ar ji laikytų mažąją
rankose, ar stebėtų, kaip ši po truputėlį pažįsta pasaulį. Kartą, kai London buvo
aštuoni mėnesiai, sėdėdama aukštoje valgymo kėdutėje ji staiga nusičiaudėjo.
Kažkodėl tai jai pasirodė beprotiškai smagu – vaikas prajuko, tad aš taip pat
apsimečiau čiaudąs, ir mažylė pratrūko nesuvaldomai kvatotis. Man šis nutikimas
atrodė velniškai žavus, bet Vivijanai jis reiškė kažką daugiau. Meilė, kurią ji juto
dukrelei, užgožė viską pasaulyje – netgi meilę man.
Visa apimanti motinystė – ar bent jau tai, kaip ją suvokė Vivijana – ne tik leido
man susikaupti karjerai, bet ir reiškė, kad savarankiškai rūpintis London man
tekdavo taip retai, jog niekada išties nesuvokiau, kaip tai sudėtinga. Žvelgiant į
žmoną, viskas atrodė paprasta – maniau, kad taip jautėsi ir ji pati, bet laikui bėgant
Vivijana vis lengviau susierzindavo ir netekdavo nuotaikos. Namų ruošos darbai jai
taip pat ėmė rodytis antraeiliai, tad neretai grįžęs namo rasdavau svetainę klote
nuklotą vaiko žaislais, o virtuvės kriauklėje stūksodavo kalnai neplautų indų.
Kaupėsi nešvarūs skalbiniai, nesiurbiamuose kilimuose rinkosi dulkės, o kadangi
niekada nemėgau sujauktų namų, galų gale nutariau pasamdyti namų tvarkytoją,
kuri apsilankytų dusyk per savaitę. London sulaukus trejų, pridėjau dar ir auklę,
kuri tris popietes per savaitę užsiimdavo mažąja, o šeštadienių rytus su ja leisdavau
pats: viskas tam, kad Vivijana galėtų bent kiek atsikvėpti ir skirti laiko sau. Vyliausi,
kad taip ji turės daugiau jėgų ir mudu vėl galėsime gyventi kaip pora. Mano akimis,
žmona buvo ėmusi save suvokti kaip Vivijaną-motiną, mus visus tris – kaip šeimą,
tačiau buvimas žmona ir poros dalimi jai pamažu ėmė rodytis nemalonus.
Vis dėlto didžiumą laiko dėl mudviejų santykių aš galvos nekvaršinau. Spėjau, kad
gyvenome taip pat, kaip ir daugelis mažus vaikus auginančių šeimų. Vakarais
dažniausiai šnekučiuodavomės apie kasdienius reikalus – vaikus, darbą, šeimą, ką
valgyti ar kur keliauti savaitgalį, kada apžiūrai pristatyti automobilį. Paprastai
neatrodydavo, jog Vivijanos mintyse man menkai teskiriama dėmesio – mes netgi
ėmėme skirti penktadienio vakarus pasimatymams. Netgi kolegos žinojo apie šį
susitarimą, tad jei neiškildavo jokių žūtbūt skubiai reikiamų išspręsti bėdų, biure
neužsisėdėdavau, skubėdamas namo automobilyje įsijungdavau muziką ir pagaliau
įžengdavau pro namų duris su šypsena veide. Kol Vivijana ruošdavosi, mudu su
London leisdavome laiką drauge, o jai užmigus viskas rodės taip romantiška, lyg su
žmona dar vaikščiotume į pirmuosius pasimatymus.
Vivijana su manim taikstėsi net tuomet, kai darbas išsunkdavo nelyginant citriną.
Sulaukęs trisdešimt trejų, ėmiau svarstyti, ar nevertėtų prideramo automobilio –
hibridinio – iškeisti į „Mustang GT“. Na ir kas, kad senojo automobilio vertė
sudarytų vos menkutę dalį naujojo kainos? Tuo metu tai atrodė visai nesvarbu: kai
drauge su entuziazmu trykštančiu pardavėju leidomės į kelią bandomajam
važiavimui, vos išgirdęs gerklinį variklio riaumojimą suvokiau, kad vairuodamas tokį
automobilį tikrai patraukčiau pavydžius žvilgsnius. Prekybininkas nenuilsdamas
kurstė mano fantazijas, tačiau kai grįžęs namo pratrūkau apie automobilį pasakoti
žmonai, ji nė nemanė erzinti manęs, kad esu per jaunas vidutinio amžiaus krizei, ar
skųstis, jog akivaizdžiai svajojau apie kitokį gyvenimą, nei buvome sukūrę drauge.
Užuot mane kamavusi, ji leido kurį laiką pasimėgauti svajone, o pagaliau grįžęs į
realybę ir viską apsvarstęs racionaliai, galų gale vis tiek įsigijau kažką panašaus į tai,
ką vairavau iki šiol: dar vieną hibridinį automobilį ketveriomis durimis ir itin talpia
bagažine, sulaukusį puikių „Consumer Reports“ vertintojų atsiliepimų apie
saugumą. Niekada šio sprendimo nesigailėjau.
Na, gal truputėlį – bet ne tai svarbiausia.
Nepaisant visko, aš Vivijaną mylėjau, ir nė akimirką nedvejojau, kad išties noriu
praleisti su ja visą likusį gyvenimą. Trokšdamas jai tai parodyti, ilgai sukdavau galvą,
kuo nudžiuginti per šv. Kalėdas, vestuvių metines, gimtadienius, taip pat šv.
Valentino ir Motinos dienas. Be progos užsakydavau jai gėlių, prieš traukdamas į
darbą po pagalve palikdavau raštelių, kartais pasirūpindavau pusryčiais į lovą. Iš
pradžių žmona tai vertino, bet ilgainiui šių gestų žavesys nublanko: Vivijanai jie
nebebuvo netikėti, šias smulkmenas ji priimdavo kaip savaime suprantamas. Man
belikdavo toliau svarstyti, kaip geriau ją pamaloninti, išreikšti, kokia man yra svarbi.
Galų gale, greta kitų niekučių, Vivijana gavo išsvajotąją virtuvę – tokią pat, kaip
žurnalo puslapiuose.

Vivijana visuomet planavo London pradėjus lankyti mokyklą grįžti į darbą –

veikiausiai dalimi etato, kad popietes ir vakarus galėtų praleisti namie. Ji tikino nė
nemananti tapti viena tų mamų, kurios nenustygdamos griebiasi savanoriškos
veiklos klasės tėvų susirinkimuose ar švenčių proga puošia valgyklos sienas. Nežavėjo
jos ir mintis kiauras dienas kiūtoti tuščiuose namuose – Vivijana buvo ne tik puiki
motina, bet ir sumani darbuotoja. Džordžtauno universitetą ji baigė su aukščiausio
laipsnio pagyrimu, o prieš tapdama motina ir namų šeimininke ne tik sėkmingai
rūpinosi pokalbių laidos vedėjo iš Niujorko ryšiais su visuomene, bet ir plušo
žiniasklaidos įmonėje, kurią paliko tik London gimus.
Aš pats nuo pat dienos, kai pradėjau dirbti agentūroje, ne tik visuomet
užsidirbdavau didžiausius galimus priedus prie atlyginimo, bet ir sulaukdavau
reguliarių paaukštinimų, tad 2014-aisiais jau dirbau su stambiausiais kompanijos
klientais. Mudu su Vivijana skaičiavome aštuntuosius santuokos metus, London
neseniai buvo atšventusi penktąjį gimtadienį, o man pačiam buvo trisdešimt ketveri.
Atlikę kapitalinį virtuvės remontą, jau planavome iš esmės atnaujinti ir pagrindinį
miegamąjį. Mūsų investicijoms puikiai sekėsi biržoje – ypač „Apple“ akcijoms, kurių
turėjome daugiausia, – maža to, neskaitant būsto paskolos, neturėjome jokių skolų.
Dievinau savo žmoną ir dukrelę, netoliese gyveno tėvai, o sesuo ir Lizė buvo
geriausios mano draugės. Žvelgiant iš šalies, mano gyvenimas atrodė neįtikėtinas –
jei kas klausdavo, taip atsakydavau ir pats.
Ir vis dėlto giliai širdyje dalis manęs suvokė, jog melavau.
Kad ir kaip gerai būtų sekęsi kompanijai, nė vienas darbuotojas, kuriam reikėjo
tiesiogiai atsakyti Džesiui Pitersui, negalėjo darbo vietoje jaustis saugiai ar juolab
patogiai. Agentūrą Pitersas buvo įkūręs prieš dvidešimt metų, biurai jau veikė ne tik
Šarlotėje, bet ir Atlantoje, Tampoje, Našvilyje ir Niujorke, tad jokia kita
Pietryčiuose įsikūrusi agentūra šiai neprilygo nė iš tolo. Patsai Pitersas, mėlynakis,
dar nesulaukęs trisdešimties nubalusiais plaukais, garsėjo kaip negailestingas ir
suktas: jis veikė išvarydamas iš rinkos konkurentus – paverždamas klientus arba
laiku numažindamas kainas. Kai nesuveikdavo nė tai, jis tiesiog nupirkdavo
smulkesnes kompanijas. Sėkmė versle jo ir taip didelį ego išpūtė iki nesuvokiamų
aukštumų – tai atsispindėjo ir vadovaujant kolektyvui. Pitersas nė neabejojo esąs
visuomet teisus, vieni darbuotojai jam patiko labiau už kitus, o specialistus jam
patiko priešinti tarpusavyje – taip, kad nė vienas neišsisuktų nuo įtampos. Jis kūrė
tokią darbo aplinką, kurioje daugelis darbuotojų laikė savo pareiga bent pamėginti
prisiimti kuo daugiau garbės už tai, ką atliko sėkmingai, tarsi atsitiktinai klaidas
suverčiant ant kolegų pečių. Čia vyravo brutalus socialinis darvinizmas – išlikdavo
stipriausieji, tad ilgiau užsibūti pavyko tik saujelei.
Laimei, daugiau nei dešimt metų man sekėsi laikytis nuošaliau nuo laukinių
kolegų santykių, nulėmusių ne vieno specialisto nervinius priepuolius. Iš pradžių
buvau tiesiog pernelyg nereikšmingas, vėliau ėmiau pritraukti klientų, kurie vertino
mano darbą ir kaip reikiant atseikėdavo įmonei. Man regis, ilgainiui įstengiau
įtikinti save, jog Pitersas mane laikė pernelyg vertingu kankinimui, nes uždirbau jam
gražaus pinigėlio. Bosas man išties nebuvo nė perpus toks griežtas, kaip kitiems:
mudviem susitikus koridoriuje, jis mielai stabtelėdavo persimesti vienu kitu žodžiu,
tačiau kiti darbuotojai, netgi labiau patyrę nei aš, jo kabineto duris užverdavo
perbalę. Juos išvydęs nesusilaikydavau lengviau neatsikvėpęs, netgi kiek
didžiuodavausi savimi – man juk to patirti nebuvo tekę.
Vis dėlto visose išvadose slypi tik tiek tiesos, kiek jos suvokia tasai, kuris jas
prieina. Aš, galima sakyti, klydau dėl visko. Pirmasis svarbesnis mano paaukštinimas
kažkaip sutapo su vedybomis, antrojo sulaukiau prabėgus dviem savaitėms po to, kai
Vivijana apsipirkusi užsuko į biurą palikti man automobilio. Paprastai tokie
apsilankymai galėjo prišaukti bėdos, bet šįsyk bosas ne tik prisijungė prie mudviejų
pašnekesio mano kabinete, bet ir išsirengė kartu papietauti. Trečiąsyk paaukštintas
buvau praėjus mažiau nei savaitei nuo vakarienės su klientais, per kurią Pitersas su
Vivijana tauškė kone tris valandas. Tik dabar, prisimindamas tuos įvykius,
susivokiu, kad mano žmona Pitersą domino kur kas labiau nei pastangos darbe, ir
būtent dėl jos į mane visąlaik buvo žvelgiama atlaidžiau. Turiu paminėti, kad
Vivijana buvo stulbinamai panaši į abi buvusias Piterso žmonas, o jam, spėju,
terūpėjo išlaikyti ją laimingą... Ar, jei tik įmanoma, vesti trečiąsyk, net jei to kaina
būtų mano santuokos griūtis.
Aš nejuokauju. Netgi neperdedu. Kaskart, stabtelėjęs pasišnekučiuoti su manimi,
Pitersas nepraleisdavo progos pasmalsauti, kaip laikosi Vivijana, pagirti jos grožio ar
susirūpinti, kaip sekasi mudviem. Per vakarienes su klientais – jas rengdavome tris ar
keturis kartus per metus – jis visuomet sugebėdavo įsitaisyti greta mano žmonos, o
per šv. Kalėdų vakarėlį kasmet regėdavau juos kamputyje, panarinusius galvas kits
kito link. Veikiausiai būčiau galėjęs nekreipti į tai dėmesio, jei Vivijana į akivaizdų
Piterso susižavėjimą nebūtų atsakiusi. Tiesa, ji negundė ir nesiekė jo dėmesio tyčia,
bet nė kiek nesistengė ir jo atbaidyti. Kad ir koks bjaurus buvo savo darbuotojams,
šalia moterų Pitersas mokėjo atrodyti žavus, o ypač – greta gražuolių: tokių, kaip
Vivijana. Jis atidžiai klausydavosi, juokaudavo, tinkamu metu nepagailėdavo
komplimento, be to, turtais buvo aptekęs it karalius Midas, tad man pasirodė
įmanoma – netgi tikėtina, – kad mano žmonai jo dėmesys atrodė malonus. Regis,
Vivijana natūraliai tikėjosi sužavėsianti Pitersą – juk vaikinai siekė jos dėmesio nuo
pat pradinių klasių, ir jai tai atrodė savaime suprantama. Nepatiko jai tik tai, kad
toks kitų vyrų elgesys man kėlė pavydą.
2014-ųjų gruodį, prieš pat prasidedant lemtingiausiems mano gyvenimo metams,
mudu rengėmės kasmetiniam agentūros šv. Kalėdų vakarėliui. Kai prabilau apie savo
susirūpinimą, Vivijana tik susierzinusi atsiduso.
– Nustok gi, – burbtelėjo ji, ir aš nusigręžiau, svarstydamas, kodėl žmonai taip
menkai terūpėjo mano jausmai.

Dar šiek tiek prisiminimų apie mudu su Vivijana.

Kad ir kiek džiaugsmo jai teikė motinystė, man ji visuomet atrodė užgožianti
santuoką. Prisimenu jau anksčiau svarstęs, jog per nuo vedybų prabėgusius metus
Vivijana pasikeitė, bet pastaruoju metu vis labiau įsitikinu, kad ji ne tiek pasikeitė,
kiek tiesiog subrendo ir tapo tuo žmogumi, kuriuo iš tikrųjų buvo visuomet – ta,
kurios ilgainiui ėmiau nebepažinti.
 Pokyčių iš pradžių būta vos pastebimų plika akimi. Pirmaisiais London gyvenimo
metais Vivijanos prastą nuotaiką ir susierzinimą priėmiau kaip laikiną periodą –
tokį, kurio buvo galima tikėtis ir laukti, ir kuris atėjus laikui praeis. Nemeluosiu,
kad dėl to džiūgavau, bet laikui bėgant įpratau – nebesijaudinau net tada, kai
imdavo rodytis, kad dar žingsnelis, ir žmona ims mane niekinti. Deja, šis laiko
tarpsnis nė nesirengė baigtis – per artimiausius kelerius metus Vivijanos nuotaika tik
prastėjo, ji vis dažniau pyko, buvo vis dėl ko nors nepatenkinta, o mano rūpestis ją
domino mažiausiai. Neretai įtūžusi dėl menkiausios smulkmenos ji svaidydavosi
tokiais įžeidimais, kokių pats nebūčiau ryžęsis net pašnibždėti. Staigi jos agresija
visuomet turėdavo konkretų tikslą, paprastai – priversti mane atsiprašyti ir
atsitraukti. Niekada nemėgau barnių ir kaip įmanydamas jų vengiau, tad pagaliau
pasiekiau tokią būseną, kai, kad ir kiek nuoskaudų būčiau širdyje slėpęs pats,
žengtelėdavau atgal vos žmonai kilstelėjus balsą.
Pykčio rezultatai paprastai būdavo dar blogesni nei pats ginčas. Gauti žmonos
atleidimą atrodė neįmanoma, ir užuot aptarusi problemas ar tiesiog jas pamiršusi,
Vivijana atsiribodavo. Ji nesikalbėdavo su manimi visai arba pratardavo griežtai tik
tiek, kiek būtina, į klausimus atsakydavo vienu ar dviem žodžiais – kartais tai
tęsdavosi net keletą dienų. Visą dėmesį ji skirdavo London, ir vos ją apkamšiusi
lovelėje pati išsyk patraukdavo į miegamąjį, palikusi mane vieną svetainėje. Tomis
dienomis ji spindėte spindėdavo panieka man – dvejodavau, ar žmona apskritai
mane tebemyli.
Keisčiausia, kad visoje šioje painiavoje niekada nežinojai, ko tikėtis – taisyklės vis
kito. Atsižvelgiant į nuotaiką, vieną vakarą Vivijana galėdavo tūžti, kitą – niršti
patylomis. Vis menkiau supratau jos lūkesčius mano atžvilgiu, ir retai kada
tesusivokdavau, kuo tiksliai ją nuliūdinau ir kaip turėčiau elgtis, kad išvengčiau
naujos audros. Žinoma, ji man ir nepasakydavo – paprastai tiesiog tikindavo, kad
viskas gerai, ir dar apkaltindavo, jog darau iš musės dramblį. Dažnai jausdavausi
žingsniuojąs minų lauku – rodės, tiek mano paties jausmai, tiek santuoka kybo ant
plauko... Tuomet staiga, dėl man visiškai nesuvokiamų priežasčių, mūsų santykiai
virsdavo daugiau ar mažiau normaliais. Vivijana pasidomėdavo, kaip prabėgo diena
darbe, ar norėčiau kokio konkretaus patiekalo vakarienei, o paguldžius London
miegoti mudu pasimylėdavome – tai buvo svarbiausias ženklas, kad man išties
atleista. Viskam pasibaigus lengviau atsikvėpdavau, vildamasis, kad viskas grįš į
vėžes.
Vivijana neigdavo tokią įvykių tėkmę ar bent jau prieštaraudavo tam, kaip ją
suvokiau aš pats. Piktai. Pasitaikydavo, kad savo veiksmus pateisindavo atsaku į
kažką, dėl ko kaltas buvau aš. Ji tikindavo, kad žiūrėjau į santuoką pro rožinius
akinius, vyliausi, jog medaus mėnuo truks amžinai, o tai esą neįmanoma.
Kaltindavo mane, kad darbe kamuojančią įtampą parsitempiu namo, todėl be
nuotaikos esu aš – visai ne ji. Niršdavo, esą piktinuosi, jog ji nedirbanti ir auginanti
vaiką namie, ir tą susierzinimą išlieju ant jos.
Kad ir kuri įvykių versija buvo teisinga, širdyje labiau už viską geidžiau, kad
Vivijana būtų laiminga. Tiksliau, laiminga su manimi. Galų gale tebemylėjau ją, ir
man trūko jos šypsenos ir juoko mudviem leidžiant laiką kartu, trūko begalinių
pokalbių ir laikymosi už rankų taip, kaip anksčiau. Ilgėjausi tos Vivijanos, kuri leido
man patikėti, jog esu vertas jos meilės.
Deja, nepaisant pasimatymų penktadienių vakarais, mūsų santuoka vis sparčiau
virto kažkuo, ko neatpažinau ir netroškau. Vivijanos panieka ėmė mane skaudinti.
Didžiumą tų metų praleidau niršdamas ant savęs, kad nuolatos nuviliu žmoną, ir
prisiekinėdamas dar labiau stengtis suteikti jai laimės.

Ką gi, grįžkime prie šv. Kalėdų vakarėlio.

– Nustok gi, – burbtelėjo ji, ir visą laiką, kol rengiausi, šie žodžiai aidėjo mano
mintyse: aštrūs, šalti, neatjaučiantys ir piktai atmetantys mano rūpestį. Vis dėlto
prisiminus tą vakarą prieš akis pirmiausia iškyla Vivijanos grožis – ji atrodė dar
labiau stulbinamai nei įprastai. Vilkėjo juoda kokteiline suknele, avėjo lygiapadžiais
bateliais, o kaklą puošė deimantinis pakabutis, kurį padovanojau per gimtadienį
praėjusiais metais. Palaidos garbanos krito jai ant pečių. Žmonai išnirus iš vonios
kambario, neįstengiau atplėšti nuo jos akių.
– Atrodai pritrenkiamai, – pripažinau.
 – Ačiū, – padėkojo ji, čiupdama rankinę.
Automobilyje tarp mudviejų tebesklandė įtampa. Pasišnekučiavome apie šį bei tą,
ir supratusi, kad nebeketinu pradėti kalbos apie Pitersą, Vivijana aiškiai
pralinksmėjo. Kai pasiekėme vakarėlio vietą, rodės, tarsi būtume nebyliai nutarę
apsimesti, jog mano pastabos ir jos atsakymo nė nebuvę.
Taip, ji mane išgirdo. Kad ir kokia susierzinusi, žmona visą vakarą praleido greta
manęs. Pitersas mus užkalbino trissyk, porą kartų net paklausė Vivijanos, ar ši
nenorinti ko išgerti – aiškiai manėsi palydėsiąs prie baro, – ir abusyk ji papurtė galvą
tikindama, jog jau paprašiusi taurę atnešti padavėjo. Žodžius ji tarė mandagiai ir
draugiškai, tad netrukus ėmiau dvejoti, ar tik išties nebūsiu iš visos šios situacijos
išpūtęs per didelio burbulo. Pitersas gali flirtuoti kiek įsigeidęs, bet vakarui
pasibaigus Vivijana namo trauks su manimi, o tai juk svarbiausia, tiesa?
Pats vakarėlis buvo iš tų, kurie atmintyje neužsilieka – niekuo nei geresnis, nei
prastesnis už rengtus anksčiau, tiesą sakant, apskritai pernelyg nuo jų nesiskyrė, –
bet mums grįžus namo ir išleidus paauglę auklę žmona paprašė įpilti jai taurę vyno
ir patikrinti, ar London miega. Kol partipenau į miegamąjį, ten jau degė žvakės,
Vivijana buvo pasidabinusi žaviais apatiniais... ir...
Taip jau būdavo su Vivijana: spėlioti, ko ji griebsis netrukus, atrodė beprasmiška.
Netgi po septynerių kartu praleistų metų ji gebėjo mane apstulbinti, ir kartais tos
staigmenos dvelkė palaimingu švelnumu.

Didžiulė klaida.
Būtent taip tą vakarą prisimenu dabar – bent jau svarstydamas apie savo karjerą
agentūroje.
Pasirodo, Džesis Pitersas neliko sužavėtas jo vengiančia Vivijana, ir jau kitą savaitę
iš jo kabineto manojo link ėmė dvelkti vėsa. Iš pradžių tai vos galėjai pastebėti – kai
pirmadienį po vakarėlio sutikau jį koridoriuje, Pitersas praeidamas tik nežymiai man
linktelėjo, o po kelių dienų per kūrybinį posėdį klausimais apibėrė visus, išskyrus
mane. Tokie smulkūs, bet niekinantys gestai kartojosi kurį laiką, tačiau buvau iki
ausų paniręs į kitą sudėtingą reklamos kampaniją, šįsyk – skirtą bankui, troškusiam
reklamos, kuri ir vėl atspindėtų principingumą, bet kartu atrodytų visiškai naujai,
tad tikrai neturėjau kada dėl to sukti galvos. Vėliau atėjo švenčių laikotarpis – metų
pradžioje biure visuomet vyrauja sumaištis, todėl tik baigiantis sausiui atsikvošėjau ir
supratau, kad Džesis Pitersas jau šešias savaites vargiai tebuvo man ištaręs kokį
žodelį. Kartkartėmis pasistengdavau įkišti galvą į jo kabinetą, bet Piterso sekretorė
visuomet patikindavo, esą jis kalbąs telefonu arba vargstąs su kitais svarbiais
reikalais. Kaip iš tiesų jį erzinau, suvokiau tik tuomet, kai vasario viduryje pagaliau
rado valandėlę su manimi šnektelėti. Tiksliau sakant, jo sekretorė informavo
manąją, kad bosas reikalauja pokalbio su manimi – tai akivaizdžiai reiškė, jog
pasirinkimo aš nė neturiu. Kompanija neteko vieno stambesniųjų klientų –
automobiliais prekiaujančios įmonės, Šarlotėje iš viso turinčios net aštuonis salonus,
su kuria dirbau būtent aš. Kol vardijau Pitersui priežastis, dėl kurių, mano
nuomone, klientas pasirinko kitą reklamos kompaniją, šis gręžte gręžė mane
žvilgsniu. Bėdą galėjai aiškiai suuosti: jis nėsyk nepaminėjo Vivijanos, nieko apie ją
nepasiteiravo... Pokalbiui pasibaigus, pro duris iškiūtinau jausdamasis taip, kaip tie,
už kuriuos dar visai neseniai jaučiausi esąs geresnis, tie, kurie nuolat svirduliavo ties
nervinio priepuolio riba. Šovė žlugdanti mintis: mano dienos „Piterso grupėje“ buvo
suskaičiuotos.
Dar sunkiau buvo suvokti, kad tai buvo niekaip nesusiję su kuo nors, ką padariau
ar ko nepadariau dirbdamas su automobilių prekeiviais – tiksliau, kompanijai
vadovavusiu vyriškiu, jau įkopusiu į septintąją dešimtį. Ne dėl mano veiksmų jis su
mumis atsisveikino. Mačiau naujosios jų pasirinktos kompanijos sukurtas reklamas
spaudoje bei televizijoje ir vis dar neabejoju, kad mūsiškės buvo tiek kūrybiškesnės,
tiek veiksmingesnės. Deja, su klientais būna visko. Ekonominės krizės, pokyčiai
valdžioje ar tiesiog noras staiga nurėžti išlaidas – visa tai mūsų sričiai gali turėti
lemiamos įtakos, tačiau retsykiais dėl visko kaltas netgi ne verslas. Šiuo atveju
klientas išgyveno nemenkų išlaidų reikalavusias skyrybas, o sumažinęs reklamai
skiriamų lėšų sumą per pusmetį jis galėjo sutaupyti šešiaženklę sumą. Dabar vyrui
užantyje reikėjo spausti kiekvieną centą: buvusi žmona buvo pasisamdžiusi
advokatą, kuris garsėjo esąs pasirengęs bet kam perkąsti gerklę, kad tik išpeštų
klientui kuo palankesnį sprendimą. Teismo išlaidos augo, turto dalijimasis virto
tikra kančia, o kompanijos vadovui neliko nieko kita, kaip tik kiek įmanoma taupyti
įmonės sąskaita. Pitersas tai puikiai žinojo.
Po mėnesio, kai mūsų įmonės paslaugų atsisakė dar vieni klientai – skubiosios
pagalbos klinikų tinklas – Piterso nepasitenkinimas manimi ūgtelėjo lyg ant mielių.
Šie klientai nebuvo vieni svarbiausių – atvirai kalbant, vargiai galėjai juos pavadinti
net vidutiniokais, – o nuo metų pradžios įmonei jau buvau atvedęs trejetą naujų, bet
tai Pitersui rūpėjo mažiausiai. Vėl mane išsikvietęs jis garsiai burnojo, esą aš jau
„beprarandąs verslo nuovoką“, o klientai „nebepasitiki mano sprendimais“.
Baigdamas pokalbį, jis pasikvietė į kabinetą Todą Henlį ir drėbė, kad nuo šiol mudu
dirbsią drauge. Henlis buvo patyręs ir ambicingas, agentūroje skaičiavo jau šeštus
metus, bet nors ir gebėjo šiek tiek kūrybiškai mąstyti, jo arkliukas buvo tinkamai
naudotis įtakos ir prielankumo galia agentūroje. Žinojau, kad gviešiasi mano
darbo – šiaip ar taip, jis nebuvo vienintelis toks, tačiau neabejotinai didžiausias
padlaižys iš viso būrio. Todui staiga pradėjus Piterso kabinete leisti vis daugiau
laiko – be abejonės, už visą mūsų reklamos kampanijose kartu atliktą darbą ten jis
susižerdavo daugiausia garbės – ir iš už durų pasirodyti savimi patenkintos
šypsenėlės nutviekstu veidu, supratau privaląs kurti atsarginį planą.
Mano patirtis, profesija ir dabartinė alga paliko gana menką pasirinkimą: Pitersas
iš esmės valdė reklamos verslą visoje Šarlotės apylinkėje, tad man teko dairytis į
platesnius vandenis. Atlantoje Pitersas buvo antrasis rinkoje, tačiau vis įsigyjant
mažesnių agentūrėlių ir pasirašant sutarčių su naujais klientais jo turtas spėriai augo.
Valstijos lyderis ne tik nepriėmė naujų darbuotojų, bet ir neturėjo nuolatinio
vadovo: pastaruoju metu jis keitėsi ne kartą. Susisiekiau su įmonėmis Vašingtone,
Ričmonde ir Baltimorėje: maniau, jei įsikursime arčiau Vivijanos tėvų, jai bus
lengviau pakelti išsikraustymą iš Šarlotės. Deja, ir čia nepavyko susitarti net dėl
darbo pokalbio.
Žinoma, buvo ir kitų galimybių – viskas priklausė nuo to, kaip toli nuo Šarlotės
buvau pasirengęs persikelti. Susisiekiau su septynetu ar aštuonetu įmonių
Pietryčiuose ir Vidurio Vakaruose. Vis dėlto kaskart, padėjęs ragelį, vis labiau
įsisąmonindavau, jog niekur iš tiesų vykti nenoriu. Čia gyveno mano tėvai ir Mardžė
su Lize. Šarlotėje buvo mano namai. Greta šių minčių užgimė ir idėja sukurti
nuosavą verslą: nedidelę reklamos agentūrą išskirtiniams klientams. Planas kilo iš
pelenų, tarsi mitinis paukštis Feniksas – netrukus suvokiau, kad tai ir būtų
puikiausias pavadinimas...
Fenikso agentūra. Padėsime Jūsų verslui pakilti į neregėtas aukštumas.
Kone akimoju prieš akis iškilo ant vizitinių kortelių išspausdintas šūkis, jau
įsivaizdavau save bendraujantį su klientais, tad kitąsyk lankydamasis pas tėvus lyg
tarp kitko užsiminiau apie šią mintį tėvui. Šis išsyk man rėžė, jog idėja netikusi,
pernelyg nedžiūgavo ir Vivijana. Nuolat pasakodavau jai, kaip sekasi ieškoti darbo,
ir vos man paminėjus „Fenikso agentūrą“ žmona užsiminė, jog verčiau pagalvočiau
apie Niujorką arba Čikagą. Būtent šiuos du miestus laikiau mažiausiai tinkamais
verslo pradžiai. Šiaip ar taip, niekaip neįstengiau nusipurtyti svajonės, ir laikui
bėgant ji rodydavosi turinti vis daugiau privalumų.
Jei dirbčiau vienas, verslas reikalautų palyginti nedidelių išlaidų.
Su dauguma Šarlotėje įsikūrusių įmonių vadovų ir direktorių buvau gana artimas,
kad vadintume vieni kitus vardais.
Savo darbą atlikau nepriekaištingai.
Įmonė būtų nedidelė, vienu metu dirbčiau vos su keletu klientų.
Galėčiau paslaugas teikti pigiau, o uždirbti – daugiau.
Biure po truputį pradėjau atlikinėti reikalingus skaičiavimus ir rengti preliminarius
planus. Skambinau klientams pasiteirauti, ar jie patenkinti „Piterso grupės“
teikiamomis paslaugomis ir jų kaina: atsakymai tik dar tvirčiau mane įtikino, kad
mano verslui tiesiog privalo pasisekti. Tuo pat metu Henlis, vos spėjęs įkelti koją į
Piterso kabinetą, žodžiais užkabindavo man po kaklu akmenį ir stumtelėdavo per
bortą. Bosas ėmė raukytis vien į mane pažiūrėjęs.
Tada ir suvokiau, kad Pitersas mane atleis – tai reiškė, jog vienintelis man likęs
pasirinkimas buvo pasitraukti pirmam.
Teliko oficialiai pranešti naujieną Vivijanai.

*
 Kas gi galėjo būti geriau, nei būsimą sėkmę atšvęsti pasimatymo vakarą?
Žinoma, būčiau galėjęs pasirinkti ir kitą laiką, tačiau troškau pasidalyti su žmona
savo jauduliu. Geidžiau jos palaikymo. Norėjau, kad išgirdusi mano planus ji
ištiestų rankas, suimtų manąsias ir ištartų: „Nemoku nė apsakyti, kaip ilgai laukiau,
kad imtumeisi ko nors panašaus. Nė neabejoju, kad tau pavyks. Visuomet tavimi
tikėjau.“
Kai po gerų metų prisipažinau Mardžei, ko vyliausi tą vakarą, ji prapliupo
kvatotis.
– Klausyk, ar gerai supratau, – vos valdėsi ji. – Iš esmės atėmei iš jos bet kokį
saugumo jausmą, prisipažinai ketinąs apversti jūsų gyvenimą aukštyn kojomis... Ir
tikėjaisi, kad ji su džiaugsmu tam pritars? Dėl Dievo, judu juk vaiką auginote.
Mokėjote būsto paskolą. Dar krūvą sąskaitų. Ar tu visai besmegenis?
– Bet...
– Nėra čia jokių „bet“, – pertraukė mane sesuo. – Pats žinai, kad mūsų su Vivijana
nuomonės sutampa nedažnai, bet tą vakarą ji neabejotinai buvo teisi.
Galbūt Mardžė ir buvo teisi, bet lengva kalbėti, kai šaukštai po pietų. Tą vakarą,
kai viskas įvyko, mes su žmona paguldėme London miegoti, aš ant grotelių iškepiau
porą kepsnių – daugiau nelabai ką pats ir temokėjau paruošti, – o Vivijana paruošė
salotų, garuose apvirė brokolių ir apkepė šparaginių pupelių su migdolų drožlėmis.
Reikėtų pridurti, kad ji niekuomet nevalgė nieko, kas turėjo paprastųjų
angliavandenių: duonos, ledų, makaronų, cukraus, nieko, kas buvo pagaminta iš
išvalytų miltų. Man pačiam visi šie patiekalai atrodė gardūs, pietaudamas mielai jais
pasimėgaudavau – tikriausiai dėl to apie juosmenį ir kaupėsi riebaliukai.
Nuo pat vakarienės pradžios tarp mudviejų tvyrojo įtampa. Kiekvienas mano
mėginimas išlaikyti pokalbį nerūpestingą ir ramų, rodės, tik stūmė žmoną arčiau
ribos, tarsi ji būtų iš paskutiniųjų stengusis pasirengti tam, kas laukia netrukus.
Vivijana visuomet permatė mane kiaurai – skaityte skaitė, nelyg Mozė Dievo
įsakymus, ir vis stiprėjantis jos nerimas vertė mane tik dar labiau stengtis nuvyti
stresą šalin. Žinoma, dėl to Vivijana įsitempdavo vis labiau, ir netrukus jau sėdėjo
tiesutėlė it styga.
Palaukiau, kol jau buvome bebaigią patiekalą. Žmonai įveikus daugiausia šimtą
gramų kepsnio, įpyliau jai antrą vyno taurę ir leidausi pasakoti apie Henlį ir Pitersą
bei mano įtarimus, jog netrukus galiu būti atleistas. Ji tik vos pastebimai linksėjo,
tad pagaliau sukaupęs drąsą išbėriau jai savo planus, kuo smulkiausiai
nupasakodamas kiekvieną žingsnį ir pabrėždamas kiekvieną sprendimo privalumą.
Man kalbant Vivijana priminė marmurinę skulptūrą: kiūtojo tyli kaip niekada, nė
akies krašteliu nedirstelėdama į vyno taurę. Kol pasakojau, ji neuždavė nė
menkiausio klausimo. Man pagaliau užsičiaupus, aplink stojo spengianti tyla.
– Tikrai manai, kad tai gera mintis? – pagaliau prasižiojo žmona.
Na, tai nebuvo entuziastingas palaikymas, kurio troškau, bet ji neišėjo trenkusi
paskui save durimis – palaikiau tai geru ženklu. Na ir kvailys.
– Tiesą sakant, – prisipažinau, – iš baimės pats dedu į kelnes, bet jei nesiimsiu to
dabar, kažin ar kada prisirengsiu.
– Ar nesi kiek per jaunas nuosavai agentūrai?
– Man trisdešimt penkeri. Pitersas savąją įkūrė vos trisdešimties.
Vivijana kietai sučiaupė lūpas. Galėjau kuo aiškiausiai regėti žodžius,
besiformuojančius jos mintyse: tu juk ne Pitersas. Ačiū Dievui, ji neištarė to garsiai.
Užuot prabilusi, ji suraukė antakius – neišryškėjo nė menkiausia raukšlelė, rodės,
amžius stebuklingai ją aplenkdavo.
– Ar bent žinai, kaip įkurti agentūrą?
– Taip pat, kaip ir bet kokį kitą verslą, o žmonės juk nuolat juos steigia. Iš esmės
svarbiausia yra užpildyti reikalingus dokumentus vyriausybėje, pasisamdyti gerą
teisininką ir buhalterį ir įsirengti biurą.
– Kiek tai gali užtrukti?
– Gal kokį mėnesį? Vos tik įsikursiu biure, imsiu priiminėti klientus ir pasirašinėti
sutartis.
– Jeigu jie apskritai tave pasirinks.
– Klientų gauti aš įstengsiu, – įsiterpiau. – Dėl šito nesijaudinu. Piterso paslaugos
brangios, o su kai kuriais klientais dirbu jau metų metus. Esu tikras, kad pasitaikius
progai jie perbėgs pas mane.
– Bet kurį laiką pelno vis vien nebus.
– Na, kai kuriems dalykams teks pataupyti. Pavyzdžiui, namų tvarkytojai.
 – Nori, kad namus tvarkyčiau aš?
– Juk galiu padėti, – patikinau.
– Žinoma, – linktelėjo Vivijana. – O kur gausi viskam pinigų?
– Ketinau pasinaudoti mūsų lėšomis iš investicijų fondų.
– Investicijų fondų? – pakartojo ji.
– Turime pakankamai santaupų, kad pernelyg netaupydami galėtume išgyventi
metus.
– Metus? – jos lūpose mano žodžiai vėl atsimušė aidu.
– Ir tai tik tuo atveju, jei neturėtume visiškai jokių pajamų, – pridūriau. – O taip
nenutiks.
Žmona linktelėjo.
– Visiškai jokių pajamų.
– Žinau, kad dabar atrodo baisu, bet galų gale viskas išeis į gera. Tavo gyvenimas
nė kiek nepasikeis.
– Turi omenyje, be to, kad tikiesi, jog dirbsiu tau už tarnaitę.
– Aš taip nesakiau...
Vivijana mane nutraukė nė nespėjusį baigti sakinio.
– Pitersas tikrai nesėdės ir neplos tau katučių už drąsą, – įspėjo ji. – Jei jam kils
bent menkiausia mintis, kad ketini iš panosės nusivilioti klientų, padarys bet ką, kad
išmestų tave iš rinkos.
– Mėginti gali, – sutikau. – Bet galų gale versle svarbiausia – pinigai.
– Taip, ir jų jis turi daugiau.
– Kalbu apie klientų pinigus.
– O aš kalbu apie pinigus, kuriuos uždirbi mūsų šeimai, – atšovė ji. Balse
pasigirdo susierzinimas. – Kaipgi mes? Kaipgi aš? Ar tikėjaisi, kad mielai tau
pritarsiu? Dėl Dievo, juk mudu auginame vaiką.
– Vadinasi, man tiesiog imti ir pamiršti savo svajones?
– Tik nereikia dabar vaidinti aukos. Iš proto vedi, kai pradedi taip elgtis.
– Nevaidinu aš jokios aukos. Aš tik tariuosi...
– Dėl nieko tu su niekuo nesitari! – riktelėjo ji. – Tiesiog drebi man, ką tu nori
veikti, net jeigu mūsų šeimai nuo to gali būti tik blogiau!
 Lėtai iškvėpiau, stengdamasis išlaikyti balsą nepakitusį.
– Jau sakiau tau, jog esu tikras, kad Pitersas rengiasi mane atleisti, o laisvų darbo
vietų apylinkėse nėra.
– Ar mėginai su juo pasikalbėti?
– Aišku, kad mėginau.
– Čia tu taip sakai.
– Netiki manimi?
– Iš dalies.
– Kokios dar dalies?
Vivijana šveitė servetėlę ant lėkštės ir pakilo nuo stalo.
– Tos dalies, kurioje tu elgsiesi taip, kaip panorėjęs, net jei mums ir mažylei tai
pakenktų.
– Nori pasakyti, kad man nerūpi šeima? – šūktelėjau, bet žmona jau buvo išėjusi iš
kambario.
Tą naktį miegoti likau svečių kambaryje. Vivijana išlemendama daugiausia porą
žodžių daugmaž mandagiai atsakinėjo į mano klausimus, tačiau į detalesnes kalbas
nesileido dar trejetą dienų.

Kad ir kaip gerai Mardžei sekėsi išsaugoti mano gyvybę augant ir kad ir kokie
vertingi buvo išminties perlai, kurių ji negailėjo kalbėdama apie neigiamus mano
bruožus, paauglystėje dalis jos siuste siuto vien nuo minties, jog ir vėl teks mane
prižiūrėti. Valandų valandas ji ėmė praleisti prie telefono, tad man teliko kiūtoti
priešais televizorių. Negaliu kalbėti už visus vaikus, bet aš tai, ką dabar žinau apie
reklamas ir vaizdo filmukus, daugiausia į galvą dėjausi tiesiog stebėdamas.
Neišmokau to nei studijų metais, nei vėliau, dirbdamas su vyresniais, daugiau
patirties sukaupusiais kolegomis: šiaip ar taip, pusė jų Piterso dėka savo kūrybinę
energiją mieliau švaistė galvodami, kaip čia geriau sužlugdžius likusiąją pusę. Stačia
galva įmestas į darbo vietą ir nežinodamas, ko griebtis, stengdavausi tiesiog kuo
geriau įsiklausyti į klientus, jų norus ir trokštamus rezultatus, o tuomet šastelėdavau
į savo prisiminimų šulinį ir išnirdavau su kadaise jau matyta, bet visiškai naujai
pateikta reklamos idėja.
Žinoma, ne viskas taip paprasta, kaip skamba. Reklamos sritis apima kur kas
daugiau nei spalvingus filmukus televizijoje. Per darbo agentūroje metus aš kūriau
lengvai įsimenamus šūkius spaudos reklamoms ir stendams, padėjau kurti dizainą
interneto svetainėms, vykdžiau socialinės reklamos kampanijas, priklausiau
komandai, kuri optimizavo interneto paieškų rezultatus ir rengė reklaminius
skydelius, skirtus konkrečioms – tam tikro miesto, pajamų lygio ar išsilavinimo –
auditorijoms, maža to, kūriau ir įgyvendinau būdus reklaminiam plotui ant
sunkvežimių panaudoti. Piterso agentūroje visus šiuos darbus skirtingos projektų
komandos vykdė čia pat, deja, dirbdamas vienas, vienas atsakyčiau ir už kliento norų
įgyvendinimą. Vienos sritys buvo mano arkliukas, tačiau kitos, ypač techninis
projektų įgyvendinimas, vertė mane jaustis silpnesnį. Laimei, reklamos versle
sukiojausi gana ilgai, kad gerai pažinočiau vietos verslininkus, teikiančius visas
paslaugas, kokių tik man būtų galėję prisireikti. Nieko nelaukęs ėmiau megzti ryšius
su jais, vienu po kito.
Sakydamas Vivijanai, kad nė kiek nesijaudinu dėl klientų pritraukino, nemelavau.
Deja, padariau vieną, užtat karčios ironijos persmelktą klaidą. Aš pamiršau
suplanuoti reklamos kampaniją savo paties verslui. Turėjau skirti daugiau lėšų
kokybiškai interneto svetainei ir kitai reklaminei medžiagai, atspindinčiai įmonę
tokią, kokią planavau sukurti – ne tą, kuriai dar tik buvo klojami pamatai.
Privalėjau sukurpti kokybiškus tekstus tiesioginiam kreipimuisi į potencialius
klientus – tokius, kurie būtų paskatinę šiuos susisiekti ir bent jau pasidomėti mano
veikla.
Užuot plušėjęs prie to, aš visą gegužę praleidau rūpindamasis infrastruktūra, tarsi
būtent nuo jos būtų priklausiusi mano sėkmė. Agentūroje išėjęs atostogų, įdarbinau
teisininkę ir buhalterį, užpildžiau visus reikalingus dokumentus, išsinuomojau biurą
komplekse, kur kelias įmones dar aptarnavo ir bendra administratorė. Dalį
reikmenų susipirkau, dėl dalies pasirašiau nuomos sutartis, biurą aprūpinau
kanceliarinėmis priemonėmis. Skaičiau knygas apie tai, kaip geriausia pradėti verslą,
ir visose jose autoriai pabrėžė, jog svarbiausia – gerai pasirengti. Gegužės viduryje
įteikiau Pitersui prašymą po dviejų savaičių atleisti mane iš darbo. Jei kas ir temdė
mano entuziazmą, tai tik suvokimas, kad skaičiuodamas iš anksto gerokai
nuvertinau įmonės steigimo išlaidas. Negana to, mokėti reikėjo ir įprastas sąskaitas,
tad ramūs metai net ir negaunant pajamų, kuriuos žadėjau Vivijanai, nejučia
susitraukė iki devynių mėnesių.
Ką padarysi. Išaušo birželio pirmoji, ir atėjo laikas oficialiai pradėti „Fenikso
agentūros“ veiklą. Išsiuntinėjau laiškus klientams, su kuriais dirbau anksčiau, ir
paaiškinau, kokias paslaugas galėčiau jiems suteikti už neabejotinai mažesnę kainą.
Patikinau, kad lauksiu jų žinios. Ėmiau skambinti įmonėms, planuoti susitikimus, o
tuomet, atsilošęs krėsle – laukti, kada gi suskambės mano paties telefonas.
 4 skyrius
Mano nusivylimų vasara

Pastaruoju metu esu linkęs manyti, kad vaiko auginimas kažkaip sujaukia mūsų laiko
suvokimą, tarsi praeitį ir dabartį kas nors imtų ir suplaktų elektriniu plaktuvu. Kaskart
man dirstelėjus į London, minčių priešakyje išnirdavo praeitis – valdžią griebdavo
prisiminimai.
– Kodėl šypsaisi, tėti? – klausdavo dukra.
– Nes galvoju apie tave, – atsakydavau, prieš akis iškilus vaizdiniams, kaip ji, dar
visai mažutėlė pupa, užmigdavo man ant rankų, kaip pirmąkart nusišypsojo ar
apsivertė. London buvo vos daugiau nei penki mėnesiai, kai Vivijanai išsirengus į jogos
treniruotę paguldžiau ją snūstelėti ant pilvelio. Mažajai atsibudus, turėjau dusyk
žvilgtelėti, kad susivokčiau, jog ji jau šypsosi man, tysodama ant nugarytės.
Būdavo, kad prisimindavau ją jau kiek ūgtelėjusią, atsargų atsargiausiai ropojančią
grindimis ar beįsikimbančią stalo kaip atramos, dar tik besimokančią tvirtai stovėti ant
kojų. Prisimenu, kaip London dar nemokant vaikščioti laikydavau jos rankutes ir mudu
kulniuodavome koridoriumi pirmyn ir atgal.
Tiesa, kalbant apie pirmuosius kartus, daugelį jų aš praleidau. Negirdėjau,
pavyzdžiui, pirmojo mažosios žodžio, buvau išvykęs ir tuomet, kai jai iškrito pirmasis
pieninis dantis. Nemačiau, kaip ji pirmąsyk valgė tyrelę iš stiklainėlio. Vis dėlto išvydus
tuos dalykus vėliau mane apimdavo ne ką menkesnis jaudulys: šiaip ar taip, man jie
būdavo pirmieji.
Žinoma, liūdna, kad daugelio dalykų nebepamenu. Ne viską galima sutraukti į vieną
konkretų įvykį. Kada tiksliai London perėjo nuo ropojimo prie vaikščiojimo? Kada
pirmąjį žodį pakeitė trumpi sakinukai? Tie neišvengiamo spartaus tobulėjimo
laikotarpiai mano atmintyje buvo taip susilieję, kad retsykiais atrodydavo, jog štai – tik
akimirkai nusukau žvilgsnį, o mano dukrą jau pakeitė visiškai nauja jos versija.
Nesu tikras nė kada pasikeitė jos kambarys ir žaidimai. Atmintyje saugau visas
menkiausias kūdikio kambario smulkmenas – net tapetų kraštelį, išmargintą pieštais
ančiukais. Tačiau kada kaladėlės ir pliušiniai vikšreliai buvo iškraustyti į dabar kažkur
kampe besimėtančią dėžę? Kada pasirodė pirmoji lėlė barbė, kaip London vaizduotėje
ėmė kilti jos svajonių gyvenimas – net tokie niekučiai, kaip barbės virtuvėje dėvimų
drabužėlių spalva? Kada iš mano mažylės vardu London, ji tapo London, mano dukra?
Retsykiais vis pričiupdavau save ilgintis to kūdikio, ropojančios mažylės, kurią kadaise
pažinojau ir dievinau. Dabar ją buvo pakeitusi maža mergaičiukė, turinti kuo
tvirčiausią nuomonę, kaip turi būti sutvarkyti jos plaukučiai, prašanti mamos nulakuoti
nagelius, o netrukus praleisianti didžiumą laiko mokykloje, kur ją prižiūrės auklėtoja,
su kuria dar nė susipažinti nespėjau. Tomis dienomis svajodavau – o, kad tik galėčiau
atsukti laiką ir kaip reikiant išgyventi pirmuosius penkerius London gyvenimo metus:
mažiau dirbčiau, daugiau laiko praleisčiau ant grindų su mažąja, drauge
susižavėjusiais žvilgsniais sekiotume plaštakes... Troškau, kad London žinotų, kiek
džiaugsmo įnešė į mano gyvenimą, norėjau jai paaiškinti, kad visuomet stengiausi iš
paskutiniųjų. Vyliausi, kad ji supras, jog nors šalia visuomet buvo motina, aš ją mylėjau
stipriausiai, kaip tik tėvas gali mylėti dukterį.
Kartais ir pats sudvejoju – kodėl tuomet jaučiuosi taip, lyg to būtų maža?

Telefonas taip ir nesuskambo.

Nei pirmą savaitę, nei antrą – nė necyptelėjo netgi trečią. Nors buvau susitikęs su
daugiau kaip tuzinu potencialių klientų ir visi atrodė nuoširdžiai susidomėję mano
pasiūlymu, biuro telefonas nė neskimbtelėjo. Dar baisiau – mėnesiui artėjant prie
pabaigos, man susisiekus pakartotinai, nė vienos įmonės atstovas nesutikdavo skirti
laiko pasikalbėti darsyk. Galų gale atėjo metas, kai jų sekretorės tiesiai šviesiai ėmė
prašyti nustoti skambinus.
Pitersas.
Visa tai buvo sėte nusėta jo pirštų atspaudais, ir aš vėl prisiminiau Vivijanos
perspėjimą. „Jei jam kils bent menkiausia mintis, kad ketini iš panosės nusivilioti
klientų, padarys bet ką, kad išmestų tave iš rinkos.“
Liepos pradžioje man galvą kvaršino tiek nusivylimas, tiek nerimas, o viską dar
labiau apsunkino paskutinė kredito kortelės sąskaita. Kai tikinau Vivijaną, kad jos
gyvenimas nepasikeis, ji akivaizdžiai tai priėmė už gryną pinigą: juk „namus
aprūpino“ kaip pašėlusi, o pačiuose namuose nuo tada, kai atleidau tvarkytoją,
vyravo nuolatinė netvarka. Grįžęs iš darbo dar bent valandą turėdavau skirti jų
ruošai – dėliodavau daiktus į lentynas, skalbdavau, siurbdavau dulkes ir šveisdavau
virtuvę. Nujaučiau, kad stebėdama, kaip perimu namų ruošos darbus ir rūpinuosi
kredito kortelės sąskaita, Vivijana tai vertino it visai logišką atgailą.
Nuo tada, kai ėmiausi verslo, mudviejų pokalbiai tapo paviršutiniški. Retai
teužsimindavau apie darbą, ji kartą lyg tarp kitko leptelėjo ėmusi žvalgytis kokių
pareigų daliai darbo dienos. Aptardavome šeimas, bičiulius ir kaimynus. Daugiausia
vis dėlto kalbėdavomės apie London – ši tema visuomet atrodė saugiausia. Abu
jutome, kad net menkiausia pastaba ar neatsargiai parinktas žodis gali akimirksniu
įplieksti ginčą.
Liepos ketvirtoji, Nepriklausomybės diena, išpuolė šeštadienį, ir aš teįstengiau
svajoti apie poilsį ir nurimusį kraujo spaudimą. Troškau pamiršti rūpesčius dėl
pinigų ir skambučių vengiančius klientus, užčiaupti tą galvoje vis pasigirstantį įkyrų
balselį, raginantį pagalvoti apie antrą darbą arba mėginti toliau dairytis po
darbovietes kituose miestuose. Norėjau bent vienai dienai ištrūkti iš suaugusiojo
gyvenimo, o šventinį savaitgalį užbaigti romantišku vakaru su Vivijana – tai būtų
leidę man įsitikinti, kad žmona vis dar manimi tiki, net jei išties to tikėjimo pamatai
ir būtų pradėję klibėti.
Deja, šventė ar ne, šeštadienio rytus Vivijana skirdavo sau. Nubudusi ji netrukus
patraukė į jogos užsiėmimą, po šio – į treniruoklių salę. Pavalgydinau London
pusryčių dribsniais ir mudu susiruošėme į parką. Popiet jau visi trys apsilankėme
kaimynų vakarėlyje. Vaikams čia buvo įrengta žaidimų, Vivijana šnekučiavosi su
kitomis mamomis, o aš pats tėvelių būryje gurkšnojau alų. Menkai juos pažinojau –
visai kaip aš, jie tik neseniai buvo susimažinę milžinišką darbo krūvį. Net jiems
audringai diskutuojant, mano mintys vis nuklysdavo prie gresiančios finansinės
nesėkmės.
Kiek vėliau, dangų virš „BB&T“ beisbolo stadiono papuošus spalvingiems
fejerverkams, mane kamuojanti įtampa ėmė aiškiai spausti kaklą ir pečius.
Sekmadienį jaučiausi ne ką geriau.
Nors ir šįsyk vyliausi galėsiąs atsikvėpti, išsyk po pusryčių Vivijana leptelėjo
ketinanti aprūpinti namus reikalingais pirkiniais ir tam sugaišianti didžiumą dienos.
Jos balso intonacija – vienusyk ir kasdieniška, ir nepaklusni – leido kuo aiškiausiai
suprasti: namuose jos šiandien beveik nebus, ir jei noriu dėl to pasiginčyti – ji tam
pasirengusi.
Nenorėjau. Užuot vaidijęsis, vos tramdydamas nervus nusekiau ją žvilgsniu ir
stebėjau, kaip įšoko į džipą. Nerimavau ne tik dėl to, kaip susivaldysiu pats, bet ir
dėl to, jog visą dieną kaip nors turėsiu užimti London. Tą akimirką mano mintyse
pasigirdo šūkis, kurį buvau užsakovui sugalvojęs dar pirmaisiais darbo reklamos
srityje metais.
Kai papuolus į bėdą Jūsų pusėje reikia patikimo žmogaus...
Šį šūkį buvau parinkęs asmeniniam advokatui, kuris specializavosi nelaimingų
atsitikimų ir traumų bylose. Nors tą vyruką netrukus jau teko drausminti Advokatų
rūmams, o laikui bėgant jis apskritai neteko licencijos verstis teisininko praktika,
reklama prišaukė mūsų įmonei kitų reklamos ištroškusių vietos advokatų antplūdį.
Su dauguma jų užsiėmiau pats – tapau tuo, į kurį kreipiamasi vos prireikus bet
kokios teisinių paslaugų reklamos. Pitersui tai sukrovė įspūdingą pelną. Po kelerių
metų „Šarlotės žvalge“ buvo išspausdintas straipsnis, kuriame „Piterso grupė“ buvo
traukiama per dantį – esą reklamos versle savo sąžine kaip tik atitikome advokatus,
kurie nelaimės vietoje ieško potencialių klientų. Toks pašiepimas tapo rimta mūsų
kliauda kai kurių bankų ir nekilnojamojo turto agentūrų valdytojų akyse. Nors ir
nenoriai, Pitersas atsisakė bendradarbiavimo su teisininkais, ir net prabėgus
daugeliui metų vis dar skųsdavosi kadaise buvęs nuskriaustas tų pačių bankų, kurių
kišenes anksčiau be menkiausių skrupulų kraustė pats – kas jau kas, o jų už
paslaugas sumokėta kaina tikrai nė iš tolo nepriminė menkos.
Vis dėlto dabar papuolus į bėdą mano pusėje reikėjo patikimo žmogaus...
Spontaniškai nutariau imsiąs ir aplankysiąs tėvus.
 Jei jau jie ne tavo pusėje – įklimpai išties rimtai.

Man sunku net įsivaizduoti mamą, neryšinčią prijuostės. Rodės, ji buvo tvirtai
įsitikinusi, jog prijuostė, bent jau namie – tokia pat privaloma moters aprangos
dalis, kaip apatiniai drabužiai. Kai augau, mama visuomet ją ryšėdavo mudviem su
Mardže atidundėjus pusryčių, apsijuosdavo ja išsyk po darbo peržengusi namų
slenkstį ir nenusirišdavo nė tuomet, kai visi būdavome sočiai pavakarieniavę, o
virtuvė – iššveista iki spindesio. Kai paklausdavau, kodėl, visuomet rasdavo tam
priežastį – tai jai patikdavo kišenės, tai su prijuoste jausdavosi šilčiau, tai planuodavo
vakare užsikaisti dar puodelį kavos be kofeino, kuria mažiausiai norėtųsi apsilieti
drabužius.
Man asmeniškai tai atrodė tiesiog keistas įprotis, tačiau jis gerokai palengvino
dovanų šv. Kalėdų ir gimimo dienos proga paieškas. Per metų metus mama taip jų
sukaupė nemenką kolekciją – joje buvo įvairiausių spalvų, ilgių ir stilių prijuosčių,
skirtų įvairiems metų laikams, išmargintų įvairiais šūkiais ar išsiuvinėtų jos vardu –
Gladisė, netgi tokių, kurias vaikystėje sukurpėme patys su Mardže. Kelios buvo
netgi nėriniuotos, tačiau jas mama visada laikė pernelyg įžūliomis dėvėti. Tiksliai
žinau, kad palėpėje kiūtojo septynios dėžės, pilnutėlės tvarkingai sulankstytų
prijuosčių, o virtuvėje kolekcijai buvo paskirtos dvi spintelės. Mudu su seserimi
niekada taip ir nesupratome, kaip mama kasdien išsirenka Dienos Prijuostę –
nesuvokėme, kaip tokioje krūvoje prireikus randa trokštamiausią.
Prijuostės ryšėjimo įpročiai nepasikeitė nė mamai nustojus dirbti. Mama visuomet
plušo ne dėl to, kad būtų dievinusi savo darbą – šeimai tiesiog stigo pinigų.
Pasitraukusi iš pareigų ji įsitraukė į sodininkų klubo veiklą, užsiėmė savanoryste
Senjorų centre ir tapo aktyvia „Raudonųjų skrybėlaičių klubo“ nare. Atrodė, kad
kiekviena jos diena, visai kaip Vivijanos ir London – suplanuota, padalyta laimės
teikiantiems užsiėmimams, ir man pačiam susidarė įspūdis, jog pastaruosius kelerius
metus ji net prijuostes ryšėti rinkosi linksmesnes. Vienspalviai, lygūs audiniai nugulė
į stalčiaus dugną: viršuje laukė spalvingos, margintos gėlių žiedų ir paukščių
atvaizdais, viena kita – net su šmaikščiu šūkiu, sakykime: Pensija – kai laikas
aplenkia širdį, bet nepagaili kitų kūno vietų.
Kai pasirodžiau kieme, už rankos laikydamas London, mama ryšėjo raudonais ir
mėlynais langeliais margintą prijuostę – išsyk pastebėjau, kad ji be kišenių, – o jos
veidas šviste nušvito vos išvydus mažąją. Bėgant metams ji ėmė vis mažiau priminti
motiną, kurią pažinojau, ir vis labiau – močiutę, kurią Normanas Rokvelas išgalvojo
ir nutapė „Šeštadienio vakaro žurnalo“ viršeliui. Žila, rausvaskruostė, minkštutė
visur, kur tik norisi čiupinėti – nereikia nė sakyti, kad London ne ką mažiau
džiūgavo ją išvydusi.
Dar geriau – namie radau ir Mardžę su Lize. Greitai su visomis apsikabinus ir
atsibučiavus, moterų dėmesys akimirksniu atiteko mano dukrai, o aš pats tapau
kone nematomas. Lizė čiupo į glėbį vos spėjusią pro duris įgriūti London, o žodžiai
iš mažosios burnos liete liejosi – Mardžė su Lize įdėmiai klausėsi kiekvieno. Vos
išgirdęs minint keksiukus, supratau: London užsiėmimų netrūks dar bent keletą
valandų. Mergaitė dievino kepti skanėstus – keista, nes Vivijana tuo pernelyg
nesimėgavo: visas tas cukrus ir miltai...
– Kaip ketvirtoji? – paklausiau mamos. – Ar stebėjote su tėčiu fejerverkus?
– Likome namie, – atsakė ji. – Minios, eismo spūstys – mums viso to jau per
daug. O jūs?
– Kaip visuomet. Apsilankėme kaimynų vakarėlyje, paskui – stadione.
– Mes taip pat, – įsiterpė Lizė. – Galėjote mums paskambinti, būtume sutarę
susitikti.
– Nepagalvojau. Nepyk.
– Ar patiko šou, London? – pašnekino mažąją Mardžė.
– Buvo labai gražu. Bet ir labai daug triukšmo.
– Taip, tikrai.
– Ar jau galime eiti keksiukų?
– Žinoma, mieloji.
Keista, tačiau mano mama nesekė joms įkandin. Užuot pati patraukusi į virtuvę, ji
liko su manimi, sulaukė, kol visos trys pagaliau atsidūrė ten, ir tik tuomet ėmė
delnais lyginti prijuostę. Tai visuomet išduodavo mamos susijaudinimą.
 – Ar viskas gerai, mama?
– Privalai su juo pasikalbėti. Jam reikia nueiti pas gydytoją.
– Kodėl? Kas negerai?
– Bijau, kad gali sirgti Tuo Vėžiu.
Mano mama niekada nesakydavo „vėžys“, visuomet – Tas Vėžys, ir vien nuo
minties apie Tą Vėžį ją purtyte purtė baimė. Šiurpi liga buvo pasiglemžusi abiejų jos
tėvų ir vyresniųjų brolių gyvybes. Nuo tada Tas Vėžys tapo nuolatine mudviejų su
mama pokalbiu dalimi, baubu, laukiančiu tinkamiausios akimirkos iššokti iš už
kampo, kai visai to nesitikėsi.
– Kodėl manai, kad jam vėžys?
– Nuo To Vėžio tampa sunkiau kvėpuoti. Mano broliui buvo visai taip.
Pirmiausia Tas Vėžys pasiglemžia kvėpavimą, o tada jau – kas lieka.
– Tavo brolis per dieną sutraukdavo du pakelius cigarečių.
– O tavo tėtis ne, bet anądien jam vis tiek buvo sunku atgauti kvapą.
Pirmąsyk gyvenime pastebėjau natūraliai rausvus jos skruostus blykštant.
– Kodėl nesakei? Kas nutiko?
– Dabar juk sakau, – giliai įkvėpė ji. – Ketvirtadienį po darbo jis leido popietę
galiniame kieme. Ruošiau vakarienę, o tavo tėvas, nors lauke spigino saulė, įsikalė į
galvą privaląs plaštakinio klevo vazoną pertempti iš vieno kiemo galo į kitą – kad,
matai, mažiau gautų kaitros.
– Vienas?
Aš pats nebūčiau įstengęs to griozdo pajudinti bent kelis centimetrus – svėrė gal
šimtą kilogramų, jei ne daugiau.
– Tai aišku, – atšovė mama, lyg būčiau uždavęs kvailiausią klausimą, kokį tik
sugalvoti įmanoma. – O kai pertempė, net kelias minutes neįstengė atgauti kvapo.
Turėjo net atsisėsti, ir šiaip.
– Nieko nuostabaus. Po tokio vargo kiekvienam būtų sunku kvėpuoti.
– Tik ne tavo tėvui.
Turėjau pripažinti – mama neklydo.
– Kaip jautėsi vėliau?
– Juk ką tik pasakiau.
 – Kiek užtruko, kol ėmė kvėpuoti kaip įprasta?
– Nežinau. Gal porą minučių.
– Turėjo atsigulti ar panašiai?
– Ne, elgėsi taip, lyg viskas būtų kuo puikiausiai. Tiesą sakant, išsitraukė iš
šaldytuvo alaus ir įsijungė rungtynes.
– Na, jei atrodė, kad viskas gerai...
– Jis privalo apsilankyti pas gydytoją.
– Juk žinai, kad medikų pakęsti negali.
– Būtent todėl tu ir turi su juo šnektelėti. Manęs jis nebesiklauso. Užsispyręs kaip
ožys, į polikliniką jau metų metus nė kojos nebuvo įkėlęs.
– Manęs tikriausiai irgi neklausys. Ar prašei pasikalbėti Mardžės?
– Ji sakė, kad dabar tavo eilė.
Labai ačiū, sesut.
– Pakalbėsiu, gerai?
Mama linktelėjo, bet išsiblaškiusi jos mina išdavė – mintys ir toliau sukosi apie Tą
Vėžį.
– Kur Vivijana? Ji neatvyks?
– Šiandien būsime tik mudu su London. Vivė rūpinasi namų pirkiniais.
– O, – tepratarė mama. Ji puikiai suprato, ką reiškė namų aprūpinimas. – Tėtis
turėtų vis dar būti garaže.

Dėkui Dievui, garaže buvo pavėsis, tad temperatūra atrodė bent jau pakeliama
tokiam kaip aš – pratusiam prie kondicionierių vėsinamo biuro oro. Antra vertus,
mano tėvas veikiausiai kaitros nė nepastebėjo – jei ir atkreipė dėmesį, tai bent jau
nesiskundė. Garažas buvo jo šventovė, ir vos įžengęs buvau pritrenktas, kaip
vienusyk jis atrodė ir verste užverstas daiktais, ir kuo kruopščiausiai sutvarkytas. Ant
sienų kabėjo įrankiai, laidų dėžės ir įvairūs įrengimai, kurių nė pavadinimų
nežinojau, greta stūksojo tėčio rankomis suręstas darbo stalas su stalčiais, pilnais visų
kada nors sukurtų vinių, sriegių ir varžtų. Variklio dalys, ilginamieji laidai, sodo
priežiūros įranga – viskas tėčio pasaulyje turėjo tikslią vietą. Visada maniau, kad
patogiausiai jis būtų jautęsis gyvendamas XX a. viduryje, o gal apskritai tarp
kolonistų.
Mano tėvas buvo stambus vyras: plačiapetis raumeningomis rankomis, kurių vieną
puošė undinės tatuiruotė – prisiminimas iš tarnystės karo laivyne. Kai buvau mažas,
tėvo figūra priminė milžino. Nors tebuvo santechnikas, tris dešimtis metų išdirbęs
toje pačioje įmonėje, atrodė, kad pataisyti galėtų bet ką. Vandenį praleidžiančius
langus, varvančius stogus, sugedusius žoliapjovių variklius, televizorius, šildymo
siurblius – jokio skirtumo: tėvas niekuomet nesudvejodavo, kurią dalį reikia
pakeisti, kad daiktas vėl tarnautų kaip naujas. Apie automobilius, jei tik jie buvo
sukurti dar prieš viską patikint kompiuterinėms sistemoms, jis išmanė viską, ką tik
įmanoma, o savaitgalių popietes mielai leisdavo krapštydamasis prie savo 1974-ųjų
„Ford Mustang“: restauravęs prieš dvidešimt metų, iki šiol juo dardėdavo į darbą.
Be darbo stalo, namie jis dar buvo surentęs verandą galiniam kiemui, įrankių
pašiūrę, kosmetinį stalelį mamai ir virtuvinį spintelių komplektą. Kad ir koks būtų
oras, tėvas visada mūvėdavo džinsus ir avėdavo sunkius darbinius batus, o
keikdavosi itin spalvingai – pabrėždamas ne būdvardžius, bet veiksmažodžius.
Nereikia nė sakyti, kad jis nekvaršino sau galvos populiariąja kultūra ir nebuvo
regėjęs nė minutės to, kas galėtų būti pavadinta realybės šou. Vakarienės ant stalo jis
tikėdavosi tiksliai šeštą, o pavalgęs svetainėje įsijungdavo rungtynių transliaciją.
Savaitgaliais plušdavo sode arba garaže, rūpindavosi veja. Apsikabinti jam
nepatikdavo – jis spausdavo ranką, netgi man, niekada neleisdamas pamiršti, koks
stiprus ir nuospaudų nuklotas jo delnas.
Tėvą radau gulintį po mustangu – buvo matyti tik apatinė jo kūno dalis. Pokalbiai
su tėčiu garaže neretai priminė pašnekesius su nerūpestingai laikomu manekenu.
– Labas, tėti.
– Kas ten?
Įpusėjęs septintąją dešimtį, tėvas nebegalėjo pasigirti tokia gera klausa, kaip
anksčiau.
– Tai aš, Rasas.
– Rasai? Ką, po velnių, tu čia veiki?
 – Pamaniau, atvešiu London pasilabinti. Ji viduje su mama, Mardže ir Lize.
– Mielas vaikas, – atsakė jis. Nors mano tėvas anūkę dievinte dievino, šiltesnio
komplimento iš jo vargiai kas ir begalėjo tikėtis. Tiesa ta, kad laimingiausias jis
jausdavosi pasisodinęs London ant kelių ir drauge stebėdamas varžybas.
– Mama sakė, kad anądien sunkiai atgavai kvapą. Mano, kad turėtum apsilankyti
pas gydytoją.
– Tavo mama per daug kvaršina sau galvą.
– Kada paskutinį kartą lankeisi poliklinikoje?
– Nežinau, gal prieš metus? Sakė, sveikas kaip agurkėlis.
– Anot mamos, tai buvo seniau.
– Gal ir taip...
Nusekiau žvilgsniu jo ranką, kuri, apgraibomis krūvoje veržliarakčių greta klubo
susiradusi tinkamą, tuojau vėl pradingo po automobiliu. Tai buvo ženklas man – jei
ne nusiraminti, tai mažų mažiausia pakeisti pokalbio temą.
– Kas automobiliui?
– Truputį varva tepalai, dar tik bandau aiškintis. Nujaučiu, kad kaltas filtras.
– Tau geriau žinoti.
Aš pats nė rasti automobilyje tepalų filtro nebūčiau įstengęs. Mudu buvome
skirtingi, tėvas ir aš.
– Kaip verslas? – paklausė jis.
– Lėtai, – pripažinau.
– Numaniau, kad taip gali nutikti. Nuosavo verslo imtis – ne juokas.
– Gal gali ką patarti?
– Kad ne. Iki šiol ne visai suprantu, kuo apskritai užsiimi.
– Juk šimtus kartų tau aiškinau. Kuriu reklamos kampanijas, reklaminių filmukų
scenarijus, spaudos ir interneto reklamų dizainą.
Tėvas purvinomis rankomis ir nagais pagaliau išniro iš po automobilio.
– Ar tai tu kuri tas automobilių reklamas? Tas, kur vyrukas visa gerkle rėkia apie
naujausias akcijas?
– Ne.
Tai buvo ne pirmas kartas, kada teko atsakyti į šį klausimą.
 – Nekenčiu tų reklamų. Per daug triukšmo. Visada išjungiu garsą.
Būtent dėl šios priežasties visada stengdavausi atkalbėti kompanijų savininkus nuo
balso kėlimo: daugelis žiūrovų neapsikentę tiesiog spustelėdavo garso išjungimo
mygtuką.
– Žinau. Jau sakei.
Tėvas pamažėle ėmė keltis. Stebėti jį stojantis buvo lyg savo akimis regėti
įspūdingo kalno iškilimą tektoninių plokščių sandūroje.
– Sakei, London čia?
– Taip, viduje.
– Spėju, Vivijana taip pat.
– Ne, ji šiandien užsiėmusi.
Tėvas nusišluostė rankas.
– Bobų reikalai?
Nusišypsojau. Mano tėčiui, širdyje – senamadžiam seksistui, bobų reikalai apėmė
kone viską, kuo dabar užsiimdavo mama: maisto gaminimą, namų ruošą, nuolaidų
kuponų rinkimą ir apsipirkinėjimą.
– Taip. Bobų reikalai.
Jis linktelėjo – viskas pasirodė savaime aišku ir suprantama. Nurijau seiles.
– Ar sakiau, kad Vivijana galvoja vėl ieškotis darbo?
– Hmm.
– Ne todėl, kad stigtų pinigų. Žinai, jau kurį laiką apie tai kalba. Turiu omenyje,
kai London pradės lankyti mokyklą.
– Hmm.
– Manau, jai tai tik į gera. Imsis ko nors nesudėtingo, dalimi etato. Kitaip jai bus
nuobodu vienai namie.
– Hmm.
Sudvejojau.
– Ką manai tu?
– Apie ką?
– Apie Vivijanos grįžimą į darbą. Apie mano naująją agentūrą.
Tėvas pasikasė ausį, norėdamas išlošti minutėlę.
 – Ar kartais nesusimąstai, kad gal tau visai nevertėjo mesti to darbo?

Mano tėvas, kad ir koks autoritetas būtų, niekada nemėgo rizikuoti. Nuolatinis
darbas ir reguliariai gaunamas atlyginimas jam atrodė kur kas svarbesni už bet
kokius galimus nuosavo verslo privalumus. Prieš septynerius metus buvęs
santechnikos įmonės savininkas buvo pasiūlęs tėvui įsigyti jo verslą. Šis atsisakė, ir
kompaniją perėmė kitas, jaunesnis darbuotojas, kur kas entuziastingiau svajojęs apie
verslininko duoną.
Atvirai kalbant, patarimų karjeros srityje iš jo nelabai ir tikėjausi sulaukti. Tai
nebuvo tema, kurią tėvas būtų gerai išmanęs, bet per daug jo dėl to nespaudžiau.
Mudviejų gyvenimai skyrėsi kaip diena ir naktis – aš studijavau universitete, o jis,
vos baigęs vidurinę mokyklą, išvyko į Vietnamą tarnauti eskadriniame minininke.
Jis vedė devyniolikos, dvidešimt dvejų jau tapo tėvu, o po metų palaidojo
autoavarijoje žuvusius tėvus. Tėvas dirbo fizinį darbą, aš – protinį, ir nors jo
pasaulio suvokimas kai kuriems galėjo pasirodyti primityvokas – viskas tik juoda ar
balta, gera ar bloga, – tai, kaip gyvenimą turėtų nugyventi tikras vyras, jame
išryškėjo nelyg tikslus žemėlapis. Vesk. Mylėk žmoną ir pagarbiai su ja elkis. Augink
vaikus ir mokyk juos sunkaus darbo vertės. Stropiai dirbk pats. Nesiskųsk.
Prisimink, kad šeima, priešingai nei didžiuma žmonių, kuriuos sutiksi per savo
gyvenimą, visuomet bus šalia. Tai, ką įmanoma pataisyti – pataisyk, ko ne – mesk
lauk. Būk geras kaimynas. Mylėk anūkus. Elkis teisingai.
Tai geros taisyklės. Iš tiesų netgi puikios – daugumos jų atžvilgiu tėvas per
gyvenimą nesusvyravo nė akimirkos. Viena, tiesa, vis dėlto ilgainiui buvo išmesta iš
sąrašo. Tėvą auklėjo pietietiško baptizmo dvasia, ir mudu su Mardže jaunystėje taip
pat uoliai lankydavome mišias – tiek trečiadienio vakarais, tiek sekmadieniais.
Kiekvieną vasarą vykdavome į Biblijos atostogų mokyklėlę, o tėvams niekada nė
klausimas nekilo, ar eiti į bažnyčią. Kaip ir visos kitos taisyklės, ši išliko
nepajudinama – iki pat dienos, kai Mardžė tėvams prisipažino esanti homoseksuali.
Galiu tik įsivaizduoti, kaip ji nervinosi. Buvome auginami bažnyčios, kuri
netradicinę seksualinę orientaciją laikė nuodėme, ir mūsų tėvai pūtė tą pačią
dūdelę – gal net stipriau už kitus. Šiaip ar taip, jie priklausė vyresniajai kartai. Galų
gale tėvas sutarė susitikti su pastoriumi, beje, mėgėju tuojau pradėti gąsdinti pragaro
liepsnomis. Šis tėvą patikino, kad pasiduodama prigimčiai Mardžė pasirinks
gyvenimą nuodėmėje, tad jie turėtų kuo greičiau atvesti ją melstis ir viltis Viešpaties
gailestingumo.
Mano tėvas turėjo daug kliaudų – buvo griežtas, šiurkštus, kartais net
nepagarbus, – bet savo vaikus jis mylėjo. Jis tikėjo mumis, ir kai Mardžė paaiškino
tokio gyvenimo nepasirinkusi – tiesiog tokia jau gimusi, – jis sykį linktelėjo,
sumurmėjo ją mylįs ir nuo tos dienos mūsų šeima daugiau nė kojos neįkėlė į
bažnyčią.
Man regis, pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie turėtų iš mano tėvo ko
pasimokyti.

– Atrodai mėšlinai, – įvertino Mardžė. Nusičiupę po keletą keksiukų mudu

pasitraukėme į verandą, palikę mamą, Lizę ir London kepti antros partijos. Tėtis
liko svetainėje mėgautis keksiukais, stebėdamas Atlantos „Braves“ rungtynes – be
abejonės, laukdamas nesulaukdamas, kada gi prisijungs anūkė. Mažoji visuomet jį
vadindavo Dieduku – man tai atrodė be galo miela.
– Visada žinai, kaip paglostyti vyruko savimeilę.
– Tiesiog nevynioju į vatą. Tu perbalęs.
– Pervargęs.
– O, – nusišaipė sesuo. – Suklydau. Juk visai tavęs nepažįstu kaip nulupto ir
nesuprantu, kada meluoji! Tai stresas.
– Iš dalies.
– Prastai einasi naujasis verslas?
Pasimuisčiau krėsle.
– Ko gero, tikėjausi, kad prisivilioti klientų bus paprasčiau. Bent vieną.
– Susirinks. Tereikia išlaukti, – man neatsakius, sesuo tęsė. – Kaip tai priima
Vivijana?
– Nedaug apie tai kalbamės.
– Kodėl ne? Ji – tavo žmona.
– Nenoriu, kad veltui jaudintųsi. Geriau pasikalbėsime tada, kai jau galėsiu
papasakoti šį tą gero.
– Matai? Štai čia tu ir neteisus. Vivijana turėtų būti tas žmogus, su kuriuo galėtum
kalbėtis apie bet ką.
– Veikiausiai.
– Veikiausiai? Judviem tikrai reikėtų sustiprinti bendravimo įgūdžius. Užsirašykite
pas porų psichologą ar ką nors tokio.
– Gal reikėtų susitarti su Lize. Šiaip ar taip, ji juk – santykių terapeutė.
– Neįpirksi jos paslaugų. Juk nieko neuždirbi.
– Iškart pasijutau geriau.
– Ar labiau patiktų, jei susiriesdama kabinčiau tau makaronus, kaip viskas
nuostabu ir nepriekaištinga?
– Kad ir kaip maloniai tai skambėtų – atsisakysiu.
Mardžė nusikvatojo.
– Tiesa ta, kad esu tai mačiusi ne vieną ir ne du kartus.
– Mačiusi ką?
– Naujus verslus steigiančius žmones ir vis tas pačias jų klaidas, – ji atsikando
keksiuko. – Pervertinamas būsimas pelnas, bet deramai nepasveriamos nei paties
verslo, nei buities išlaidos. Tavo atveju – kredito kortelės.
– Iš kur žinai?
– Labas rytas! Vivijana ir jos aprūpinimai? Sąskaitos atkeliauja mėnesiui vos spėjus
įpusėti, ir mudu jau nebe pirmąsyk apie tai kalbamės.
– Kredito balansas išties nekoks, – pagaliau pripažinau.
– Tad priimk pagaliau patarimą iš savo buhalterės licenciją turinčios sesers.
Anuliuok korteles, ar bent jau nustatyk aiškų limitą.
– Negaliu.
– Kodėl ne?
– Nes pažadėjau, kad jos gyvenimas nepasikeis.
 – Kam, po velnių, pritauzijai tokių dalykų?
– Nes nėra jokios priežasties jai kankintis.
– Tu juk supranti, kad kalbi kaip beprotis, tiesa? Mažiau apsipirkinėti nereiškia
kankintis. Maža to, turite būti partneriai, vienas kumštis – ypač tuomet, kai iškyla
sunkumų.
– Mudu ir esame vienas kumštis. Ir aš ją myliu.
– Žinau, kad myli. Jei kas ir ne taip, tai tik tai, kad myli per stipriai.
– Taip nebūna.
– Na... Tik sakau, kad gyventi santuokoje su ja – tikrai ne juokų darbas.
– Todėl, kad ji – moteris.
– Ar turiu tau priminti, su kuo kalbi?
Akimirką sudvejojau.
– Ar manai, kad suklydau? Imdamasis visko pats vienas?
– Tik jau nepradėk dabar abejoti. Jei neketini kraustytis į kitą JAV pusę, kito
pasirinkimo išties nė neturi. Be to, nujaučiu, kad viskas išeis tik į gera.
Būtent tai man ir reikėjo išgirsti. Vis dėlto jai tariant šiuos žodžius negalėjau
nustoti viltis išgirsiąs juos iš Vivijanos, o ne sesers.

– Kaip suprantu, kulinarijos kursai einasi neblogai? – po gero pusvalandžio

paklausiau Lizės. Praėjusių šv. Kalėdų proga buvau padovanojęs jai keletą pamokų
vietelėje, pavadintoje „Šefo svajone“, tačiau jai ten taip patiko, kad nutarė lankytis ir
toliau. Buvau jau beįpusėjantis antrą keksiuką. – Šitie – tiesiog puikūs.
– Čia jau daugiau tavo mamos nuopelnas. Mes konditerijai daug dėmesio
neskiriame. Štai dabar mokomės prancūzų virtuvės paslapčių.
– Sraigių ir varlių kojelių?
– Tarp kitų patiekalų – ir tai.
– Ir tu valgai?
– Nori tikėk, nori – ne, bet už keksiukus dar skaniau.
– Ar jau įkalbėjai Mardžę eiti drauge?
 – Ne, bet viskas gerai. Man patinka dalį laiko praleisti vienai. Be to, tai tik vienas
vakaras per savaitę – didelio čia daikto.
– Kalbant apie Mardžę, jos nuomone, aš – skuduras kojoms nusivalyti.
– Ji tik jaudinasi, – nuramino Lizė. Ilgi rusvi plaukai, ovalios kavos pupelių
spalvos akys ir ramus elgesys ją darė panašesnę į klasės žurnalą vedančią moksliukę
nei palaikymo grupės šokėją, tačiau man tai visuomet atrodė net patraukliau. –
Žino, kad tave kankina įtampa, ir negali nusiraminti. Kaip Vivijana?
– Gerai, bet spaudimas vargina ir ją. Tenoriu, kad būtų su manimi laiminga.
– Hmmm.
– Tik tiek?
– Ką daugiau turėčiau atsakyti?
– Nežinau. Mesk man iššūkį? Duok patarimą?
– Kodėl turėčiau?
– Nes greta viso kito, tu dar ir porų terapeutė.
– Tu man ne klientas. Net jei ir būtum, kažin, ar galėčiau padėti.
– Kodėl ne?
– Nes terapijos esmė – ne pakeisti kitą. Svarbiausia stengtis pasikeisti pačiam.

Žingsniuojant automobilio link, paėmiau London už rankos.

– Nesakyk mamytei, kad suvalgiau du keksiukus, gerai?
– Kodėl?
– Nes tai nelabai sveika, o aš nenoriu jos liūdinti.
– Gerai, – linktelėjo ji. – Nesakysiu. Pažadu.
– Ačiū, brangute.

Šeštą mudu su London, nešini dėže vanilinių keksiukų, grįžome į tuščius namus.
Parašęs Vivijanai žinutę ir paklausęs, kur ji, netrukus sulaukiau atsakymo: Dar liko
keletas reikaliukų – netrukus grįšiu. Skambėjo erzinamai neaiškiai, bet dar nespėjus
atsakyti London jau tempė mane už rankovės kambario kampo link – to paties,
kuriame stūksojo triaukštis rožinis lėlės barbės svajonių namas.
London dievino barbę, stačiai dėl jos iš proto ėjo. Iš viso turėjo septynias lėles, du
rožinius kabrioletus joms ir plastikinę vonelę su didesne krūva drabužėlių, nei
rastum įprasto dydžio parduotuvėje. Rodės, London nė kiek nerūpėjo, kad visų lėlių
vardai vienodi, bet dar labiau mane stulbino tai, kad dukra šventai tikėjo, jog
kaskart barbei perėjus iš vienos patalpos trijų aukštų name į kitą arba ėmusis
kitokios veiklos buvo žūtbūt privalu lėlę perrengti. Tai nutikdavo maždaug kas
trisdešimt penkias sekundes, ir nereikia nė sakyti, kad labiau nei perrenginėti barbę
London patiko tik patikėti šią pareigą tėčiui.
Artimiausias pusantros valandos praleidau ištisas keturias dienas vieną po kito
keisdamas barbės kostiumėlius.
Jei šis sakinys skamba nelogiškai, turiu pripažinti: jokios logikos nemačiau ir pats.
Tikriausiai tai kaip nors susiję su reliatyvumo teorija – pagal aplinkybes skirtingai
suvokiamu laiku ir panašiai, – bet London mažiausiai rūpėjo, nuobodu man ar ne –
svarbiausia, kad drabužėliai nenustotų keistis. Ji nekvaršino galvelės ir ar aš supratau,
kodėl tam tikru metu reikalingas būtent tas komplektėlis. Prisimenu, kaip tą
pavakarę, prasikankinęs gal tris dienas, jau buvau besiekiąs žalių lėlės kelnių, bet
London griežtai papurtė galvelę.
– Ne, tėti! Juk sakiau, kai ji virtuvėje – turi mūvėti geltonas kelnes.
– Kodėl?
– Nes ji virtuvėje.
A.
Galų gale išgirdau į kiemą įvažiuojant Vivijanos džipą. Priešingai nei mano
„Toyota Prius“, jo variklis išdegindavo daugybę degalų, bet automobilis buvo
didelis, saugus, o Vivijana tikino niekada nevairuosianti miniveno – na ir kas, kad
pastarasis būtų kur kas taupesnis.
– Mama namie, širdele, – paraginau, palaimingai atsidusdamas, kai London
nudundėjo durų link. Vos šioms prasivėrus, išgirdau mažosios šūksnį „Mamyte!“
Prieš pasekdamas dukrai įkandin kiek aptvarkiau žaidimų vietą. Kol pasiekiau
laiptelius, Vivijana atidariusi bagažinę jau laikė London ant rankų. Turėjau dirstelėti
dusyk, kad įsitikinčiau tuo, ką regiu: jos plaukai buvo pastebimai trumpesni – vos
siekė pečius, tad šukuosena priminė tokią, kokia buvo vos mudviem susipažinus.
Markstydamasi nuo silpstančios vasaros saulės šviesos, žmona šyptelėjo mano
pusėn.
– Labas, mielasis! – sušuko ji. – Gal galėtum prigriebti keletą krepšių?
Nulipau laipteliais klausydamasis čiauškutės London pasakojimo Vivijanai, kaip
prabėgo diena. Man prisiartinus, žmona nuleido mažąją ant žemės. Iš veido išraiškos
supratau – laukia mano reakcijos.
– Oho, – pakštelėjau į lūpas. – Žadina prisiminimus.
– Patinka? – paklausė ji.
– Atrodai žavingai. Bet kaip tau tai pavyko sekmadienį? Kuris gi, po galais, salonas
dirba?
– Centre yra vienas, kur galima užsirašyti iš anksto. Girdėjau puikių atsiliepimų
apie vieną iš kirpėjų, tad nutariau išmėginti.
Kodėl apie tai neužsiminė ryte, nė neįsivaizdavau. Pastebėjau, kad laiko rado ir
manikiūrui – žinoma, apie tai iki šiol taip pat nebuvau nieko girdėjęs.
– Man irgi labai patinka, mamyte, – pertraukdama mano mintis cyptelėjo
London.
– Ačiū, mieloji, – atsakė Vivijana.
– Šiandien pas močiutę kepiau keksiukus.
– Tikrai?
– Pavyko labai skanūs. Tėtis suvalgė du.
– Nejaugi?
Dukrelė linktelėjo, aiškiai pamiršusi visus man duotus pažadus.
– O diedukas keturis!
– Tikriausiai pirštus apsilaižė, – nusišypsojo Vivijana. Pasilenkusi ji ištraukė iš
automobilio keletą lengvesnių krepšių. – O dabar gal norėtum pagelbėti mamytei
parnešti pirkinius?
– Gerai, – ištiesė rankutes London. Jai nukurnėjus link slenksčio, pastebėjau
šelmišką žmonos žvilgsnį – vis dėlto jos nuotaika atrodė gera.
– Tai sakai, du keksiukai?
 – Ką galiu pasakyti? – gūžtelėjau pečiais. – Gardumėlis.
Vivijana vėl palinko prie krepšių ir ketvertą jų ištiesė man.
– Atrodo, judu šiandien visai neblogai praleidote laiką.
– Buvo smagu, – sutikau.
– Kaip laikosi tėvai?
– Neblogai. Mama vėl jaudinasi, kad tėvui vėžys. Skundėsi, kad anądien sunkiai
atgavo kvapą.
– Skamba nekaip.
– Tai dar ne viskas, bet esu tikras, jog jaudintis nėra ko. Man jis atrodo sveikas.
Vis dėlto mama teisi, sveikatą pasitikrinti jam būtų neprošal.
– Pranešk, kai surinksi pakankamai laukinių mustangų jam ten nutempti. Norėsiu
nufotografuoti.
Prieš dirstelėdama įėjimo link, ji flirtuodama mirktelėjo.
– Gal tau nebūtų per sunku prigriebti likusius krepšius? – paprašė ji. – Norėsiu
šiek tiek pabūti su London.
– Žinoma, – linktelėjau.
Žmona darsyk mane pabučiavo – lūpomis pajutau švelnų jos liežuvio galiuką.
Aiškiai flirtuoja.
– Dar keletas – ant galinės sėdynės.
– Atnešiu, nesijaudink.
Jai žingsniuojant tolyn, surinkau buities reikmenų ir maisto produktų pilnus
maišus iš bagažinės. Abejingai dirstelėjau galinės sėdynės link, tikėdamasis ir ten
išvysiantis tą patį.
Vis dėlto ten gulėjo visai ne buities prekės. Sėdynė buvo klote nuklota firminiais
prabangių drabužių parduotuvių maišais. Pajutau nerimstantį skrandį. Nenuostabu,
kad žmonos nuotaika buvo tokia gera.
Stengdamasis kreipti kaip įmanoma mažiau dėmesio į jausmą pilve, iškroviau
džipą: kad parneščiau visus krepšius, eiti teko trissyk. Aprangos parduotuvių maišus
sukroviau ant valgomojo stalo, o kai jau buvau besudedąs į vietas buities prekes, į
virtuvę atklydo Vivijana. Pravėrusi indaują, ji ištraukė porą taurių, o iš specialaus
šaldytuvo žemiau stalviršio pričiupo butelį vyno.
 – Spėju, kad taurės tau reikia ne mažiau nei man, – tarė pildama gėrimą. –
London sakė, kad žaidėte lėlėmis.
– Žaidė ji. Aš buvau atsakingas už aprangą.
– Suprantu. Vakar buvau tavo vietoje, – žmona ištiesė man taurę ir gurkštelėjo iš
savosios. – Kaip laikosi Mardžė su Lize?
Nors pokyčio jos balse būta visai nežymaus, akimirksniu pajutau, kad klausia ji tik
iš mandagumo: atsakymas ją menkai tedomina. Vivijana Mardžei nejuto šiltesnių
jausmų negu ši – jai. Paprastai ji geriau sutardavo su Lize – tiesa, reikia pastebėti,
kad nors jiedvi bendraudavo mandagiai ir maloniai, artimomis jų taip pat negalėjai
pavadinti.
– Gerai. London patinka su jomis leisti laiką.
– Žinau.
Linktelėjau valgomojo stalo link.
– Matau, buvai apsipirkti.
– London reikėjo suknučių vasarai.
Mano dukra, lygiai kaip ir jos motina, pro duris išeidavo tik primindama
naujausias kolekcijas reklamuojančio katalogo modelį.
– Maniau, jau buvai jų nupirkusi.
Vivijana atsiduso.
– Prašau, nepradėk.
– Ko nepradėti?
– Vėl burbėti dėl apsipirkinėjimų. Įgriso iki gyvo kaulo.
– Aš visai neburbėjau.
– Juokauji? – kilstelėjo antakius ji, neslėpdama kylančio nepasitenkinimo. –
Daugiau nieko juk ir nedarai, net tuomet, kai pasinaudoju neįtikėtinomis akcijomis.
Be to, turėjau įsigyti keletą kostiumėlių šios savaitės pokalbiams dėl darbo.
Akimirką suabejojau, ar būsiu teisingai išgirdęs.
– Šią savaitę esi susitarusi dėl pokalbių?
– Ko daugiau, manai, visą dieną lakstau kaip višta be galvos? – ji papurtė galvą
tarsi apstulbusi, kad nesusiprotėjau pats. – Tiesa, priminei – tu galėsi prižiūrėti
London, tiesa? Antradienį popiet ir trečiadienio rytą? Abi dienas po kokį trejetą
valandų. Turėsiu pasirodyti visai galybei įmonės vadovų.
– Na... Taip, ko gero, – išlemenau, vis dar mėgindamas suvirškinti žodį
„pokalbiai“. – Kada visa tai nutiko?
– Sužinojau šiandien.
– Sekmadienį? Ir dar šventinio savaitgalio?
– Patikėk, nustebau ne mažiau nei tu. Penktadienį jų nė biure nebuvo. Susisiekė,
kai buvau pakeliui į saloną.
– Kodėl man nepaskambinai?
– Nes po apsilankymo pas kirpėją skubėjau tai šen, tai ten, be to, dar vargiai
galėjau patikėti ir pati. Juk tai neįtikėtina, tiesa? Pamaniau, kad šįvakar galėtume
atšvęsti, bet gal pirmiausia parodysiu pirkinius?
Nė nelaukdama atsakymo žmona nukūrė į valgomąjį ir, ištraukusi iš maišų du
kostiumėlius – pilką ir juodą – ištiesė juos ant kėdžių atkalčių.
– Ką manai?
– Labai stilingi, – linktelėjau. Stengiausi nežiūrėti į prisegtas etiketes su kaina,
tačiau sekėsi sunkiai. Skrandis apsivertė sykį, netrukus – dar vieną. Mintyse šoko
dolerio simboliai.
– Medžiaga nepriekaištinga, be to, man labai patinka modelis ir kirpimas, –
pasidžiaugė ji. – Dėvėti prie kostiumėlių dar paėmiau šitas.
Ištiesusi ranką ji čiupo dar vieną maišą, iš kurio ištraukė keturias palaidinukes.
Pridėjo jas pirmiausia prie vieno kostiumėlio, paskui – prie kito.
– Palaidinės dera prie abiejų – kaip įmanydama stengiausi taupyti.
Nesumojau, ką galėčiau atsakyti. Užtat leptelėjau:
– Man vis dar nelabai aišku, kaip susiorganizavai tuos pokalbius. Paskutinį kartą
minėjai tiesiog pradėjusi dairytis pasiūlymų.
– Pasisekė, – mirktelėjo ji.
– Kaip suprasti?
– Prieš keletą savaičių skambtelėjau Robui ir užsiminiau jam galvojanti grįžti prie
ryšių su visuomene. Jis pažadėjo pranešiąs, jei išgirs ką patrauklaus. Tuomet
paskambinau senajam savo darbdaviui iš Niujorko – pameni jį?
Linktelėjau, nė nesuprasdamas klausimo prasmės. Prieš išjungdami televizorių jo
veidą ekrane išvysdavome kone kiekvieną vakarą.
– Žodžiu, jis pažadėjo dirstelėsiąs, kaip galėtų man padėti. Daug nesitikėjau, bet
veikiausiai jis šnektelėjo su vadybininku, o šis perskambino man. Grynas
atsitiktinumas, kad jis pažįsta kažką, kas pažįsta dar kažką... Esmė ta, kad mano
pavardė pasiekė reikiamas ausis, nes pirmadienį aptariau darbo galimybes su vienu iš
kompanijos viceprezidentų. Buvau paprašyta atsiųsti gyvenimo aprašymą ir tris
rekomendacijas.
– Plušai prie šito nuo pirmadienio – ir nė karto nė neužsiminei?
– Nemaniau, kad iš to išeis kas nors rimto.
– Man regis, tikrai nujautei, kad šito galima tikėtis.
– Na jau, atleisk. Kalbi taip, lyg būčiau galėjusi numatyti ateitį, – ji ėmė tiesti
palaidinukes ant vienos iš kėdžių. – Vienaip ar kitaip, dėl trečiosios rekomendacijos
teko kaip reikiant pavargti. Norėjau ją gauti iš svarbaus vietos verslininko, bet
nemaniau, jog jis sutiks. Vis dėlto pavyko, ir trečiadienį jau turėjau visus reikalingus
dokumentus.
– Sakei, darbas – ryšių su visuomene srityje?
– Dirbčiau daugiau kompanijos vadovui nei jai pačiai. Kaip suprantu, jis lankosi
begalėje spaudos konferencijų ir pokalbių. Didžiuma įmonės veiklos vykdoma
vandenyno pakrantėje, todėl ant kulnų nuolat lipa aplinkosaugininkai. Maža to, jis
nori aktyviau užsiimti politine veikla, turi ir fondą lėšoms pritraukti, todėl nori būti
tikras, kad klausytoją pasieks tiksli ir aiški žinutė.
– Kas tasai vadovas?
Nutilusi Vivijana pirštų galiukais braukė per kostiumėlio audinį.
– Prieš išgirsdamas suprask, kad darbo man dar niekas nepasiūlė. Nežinau, ar
sutikčiau, jei ir pasiūlytų – kol kas žinau per mažai, kad galėčiau tvirtai spręsti.
– Kodėl tiesiog nepasakai?
– Nes nenoriu sugadinti tau nuotaikos.
– Kodėl ji turėtų sugesti?
Žmona ėmė krauti drabužius atgal į krepšius.
– Nes jį pažįsti. Tiesą sakant, esi rengęs vieną reklamos kampanijų jo įmonei.
Taškus sujungiau nė nemirktelėjęs.
 – Juk tai ne Valteris Spanermanas, tiesa?
Rodės, Vivijana net nuraudo.
– Tiesą sakant, jis.
Puikiai prisiminiau, kaip jis varė mane į neviltį dirbant kartu. Nebuvau pamiršęs ir
jo aistros samdyti žavias moteris, tad jo susidomėjimas Vivijana manęs nė kiek
nenustebino.
– Juk žinai, kad jis – grynas košmaras? Visai kaip ir jo įmonė.
– Todėl jam ir reikia asmeninio ryšių su visuomene specialisto.
– Nejaugi galėtum dirbti tokiam, kaip jis?
– Nežinau. Dar nė nebuvau su juo susitikusi. Tik viliuosi, kad įstengsiu palikti
jam gerą įspūdį.
Šitaip atrodydama, nė neabejoju, paliksi kuo geriausią, – pamaniau sau.
– Kiek valandų per savaitę jiems reikalingas darbuotojas?
– Čia ir bėda, – atsakė ji. – Darbo vieta – visu etatu. Veikiausiai pasitaikytų ir
komandiruočių.
– Kelių dienų?
– Na, paprastai tokios jau tos komandiruotės, ar ne?
– Kaipgi London?
– Juk dar nieko tvirtai nežinau, supranti? Neskaičiuokime viščiukų, kol neatėjo
pavasaris. Gal jis apskritai nė nepasirodys. Gal dabar galėtume tiesiog nutarti, kaip
atšvęsime? Ar gali bent tiek pasistengti dėl manęs?
– Žinoma, – linktelėjau, deja, nė akimirkos iš galvos neišmesdamas Spanermano ir
jo bičiulystės su Pitersu. Pagavau save svarstant, kam gi tiksliai Vivijana galėjo
skambinti prašydama rekomendacijos.
Ji juk taip negalėtų, tiesa?
 5 skyrius
Pokyčiai

Kai London buvo ketveri, po šv. Kalėdų eglute jos laukė nedidelis dviratis su
pagalbiniais ratukais. Minties nupirkti jai dviratį iš mano galvos negalėjo išmušti
niekas: vienuose iš smagiausių savo paties vaikystės prisiminimų regėjau save drėgnomis
vasaros dienomis veikiantį ne ką kita, kaip tik stipriai minantį savojo „Schwinn“
pedalus ir besivaikantį laisvę. Žinoma, tuomet buvau vyresnis nei aštuonerių – galbūt
iki trylikos, bet šventėms artėjant vis tvirčiau planavau, kaip London pasimokys važiuoti
metus ar dvejus, o tuomet galėsime nuimti pagalbinius ratukus. Dar keleri metai, ir ji
važiuos ne prasčiau už mane.
Vivijanos, deja, ši mintis nežavėjo. Nors vaikystėje ji turėjo dviratį, neatrodė, kad
būtų puoselėjusi tokius džiugius prisiminimus kaip aš. Puikiai pamenu kelias savaites
iki šv. Kalėdų nuolat jai primindavęs nupirkti dviratį – ji kaskart atšaudavo neradusi
tam laiko, tad galų gale nusitempiau ją į parduotuvę ir nupirkau dovaną pats.
Vivijanai patraukus miegoti, pats dar kelias valandas sukiojau įvairias veržles ir puošiau
dviratuką ne mažiau uoliai nei Kalėdų Senelio elfai.
Laukiau nesulaukiau, kada gi London pamėgins važiuoti – vos išvydusi dovaną ji
pribėgo artyn, ir aš išsyk padėjau jai atsisėsti. Pradėjau stumti dviratuką per svetainę,
tačiau įsikišusi Vivijana tuojau paragino London išpakuoti ir kitas dovanas. Kaip
visuomet, pirmiausia man dingtelėjo, kad jų gerokai daugiau, nei reikėtų: dukra gavo
drabužėlių ir žaislų, rinkinukų tapyti pirštais, manekeną, kuriam galima keisti
aprangą, papuošalų gamybos rinkinį, pilną įvairių karoliukų, ir, be abejonės – visą
krūvą reikmenų bei aksesuarų lėlei barbei. Tvarkydamas svetainę gerą valandą sugaišau
vien rinkdamas dovanų vyniojimo popieriaus skiautes ir tviskančius kaspinus. Vivijana
tą laiką praleido su London, naujais jos žaislais ir drabužiais – į kiemą dukrą išsivesti
pavyko tik dienai įpusėjus.
Vivijana pasekė mudviem pavymui, bet, man regis, jai tai veikiau priminė nemalonią
pareigą nei naują jaudinantį nuotykį mažajai London. Kol padėjau dukrai įsitaisyti ant
sėdynės, žmona stebėjo mus nuo laiptų, sukryžiavusi ant krūtinės rankas. Ore baltuojant
London atodūsių debesėliams, iš šono laikydamas dviračio rankenas pasilenkęs stūmiau
ją į priekį. Skubėjome gatve pirmyn ir atgal, o aš vis raginau dukrelę minti pedalus. Po
gero ketvirčio valandos, jau gerokai įraudusiais skruostais, ji nutarė, jog gana. Išsyk
pagyriau ją, kad šitaip stengėsi. Nė nežinau, kodėl, bet buvau tvirtai įsitikinęs, kad iki
vakaro laukan išsirengsime dar bent du ar tris sykius.
Vis dėlto, užuot važinėjusi, dukra likusią šv. Kalėdų dieną praleido žaisdama lėlėmis
ir matuodamasi naujus drabužėlius – Vivijana tai matydama spindėte spindėjo. Vėliau
mažoji pamėgino piešti pirštukais ir suvėrė kelias karoliukų apyrankes. Aš savo planų
taip lengvai neatsisakiau: šiaip ar taip, buvau gavęs visą savaitę atostogų, tad ketinau
kasdien bent kartelį išsivesti dukrą pasivažinėti. Per kelias artimiausias dienas London
išmokus kiek geriau laikyti pusiausvyrą ir mažiau kadaruoti į šalis, vis ilgesniam laikui
paleisdavau dviratuko rankenas. Apsimesdavau, kad dukra zuja tolyn taip staigiai, kad
neįstengiu jos pavyti – London nuoširdžiai kikendavo, o lauke kaskart užsibūdavome vis
ilgiau. Jai išdidžiai pranešus, kad šiandienai – jau gana, už rankutės parsivesdavau
vidun. Mažylė visa patenkinta nuskubėdavo pasakoti įspūdžių Vivijanai, ir aš nė
nedvejojau: London bus užsikrėtusi aistra dviračiams nuo manęs, ir kai pagaliau išeisiu
į darbą, kasdien prašysis vedama pasivažinėti.
Deja, taip nenutiko. Man grįžus namo po darbo lauke tvyrodavo tamsa, London
dažniausiai jau mūvėdavo pižamą, o paklausta, ar šiandien važinėjosi dviračiu,
visuomet atsakydavo neigiamai. Vivijana kaskart rasdavo pasiteisinimą: tai lauke lijo,
tai reikėjo apvažiuoti parduotuves, tai mažoji atrodė beperšąlanti, tai apskritai
nenorėjo... Po darbo statydamas automobilį garaže visuomet atkreipdavau dėmesį į
dviratuką, kuris, suteikęs dukrai tiek džiugesio ir juoko, dabar pamirštas kampe tik
rinko dulkes. Kaskart jį išvydus nudiegdavo širdį. Gal ir nepažinojau dukters taip gerai,
kaip pats maniau, gal mudviem tiesiog patiko skirtingi daiktai ir užsiėmimai. Vis dėlto,
nors tuo ir nesididžiuoju, privalau prisipažinti: retsykiais man sukirbėdavo abejonė: ar
tik nebus taip, jog Vivijana sąmoningai nenori, kad dukra važinėtųsi dviratuku – vien
todėl, kad to šitaip troškau aš.

Prisimindamas, kaip viskas klojosi, suvokiu vylęsis, jog svarbiausiu 2015-ųjų

įvykiu mudviem su žmona taps mano pasitraukimas iš darbo. Žinoma, klydau: imtis
verslo savarankiškai buvo tik pirmasis kauliukas ilgoje domino eilėje, kuri visai
netrukus pradėjo griūti, parversdama net gerokai didesnius kauliukus.
Antruoju kauliuku tapo kitos savaitės įvykiai.
Vivijana troško kaip reikiant pasiruošti artėjantiems pokalbiams, tad pirmadienį iš
darbo grįžau vos įdienojus. Stengdamasis užimti London – patikėkite, tai nebuvo
taip paprasta, kaip gali pasirodyti, – sutvarkiau namus ir išskalbiau šiek tiek
drabužių. Antradienio popietę žmonai išvažiavus dalyvauti pirmajame pokalbyje
nusivedžiau London papietauti į „Chuck E. Cheese“ užkandinę – Vivijana čia
gyvenime nė kojos pro duris neįkeltų. Pavalgiusi dukra pažaidė prie atrakcionų
prekystalių, vildamasi surinksianti pakankamai žetonų rausvam pliušiniam
meškučiui gauti. Prie laimėjimo nė nepriartėjome, nors, jei gerai suskaičiavau,
žaidimams išleidome maždaug tiek pinigų, kiek būtų kainavę tris tokius meškučius
paprasčiausiai nusipirkti.
Trečiadienį griebiausi įprastos šeštadienio dienotvarkės: papusryčiavome ir
patraukėme į parką. Deja, niekaip neįstengiau išmesti iš galvos vis augančio nerimo
dėl darbo: įsivaizdavau, kaip potencialūs klientai mėgina man prisiskambinti, arba –
dar blogiau – stoviniuoja prie akivaizdžiai uždaryto biuro. Visgi kaskart
paskambinęs sekretorei išgirsdavau tą patį: pranešimų man niekas nepaliko.
Kadangi iš pradinio mano pasirengto galimų klientų sąrašo teliko šnipštas, ėmiau
skambinti atstovams įmonių, su kuriomis niekuomet nebuvau dirbęs anksčiau. Per
trečiadienio popietę ir ketvirtadienį iš viso susisiekiau su keletu šimtų. Žinoma, iš
daugumos nuolat girdėjau žodelį „nedomina“, bet nenusileidau ir galų gale įstengiau
kitai savaitei suplanuoti penkis susitikimus. Įmonių būta ne tokių, į kurias paprastai
taikydavosi „Piterso grupė“ – šeimynai priklausantis restoranėlis, sumuštinių
parduotuvė, pora chiropraktikų kabinetų ir dieninis SPA centras, – tad negalėjau
tikėtis ir didžiulio pelno, tačiau ir tai buvo geriau nei nieko.
Namie apie pokalbius Vivijana pasakojo nedaug. Tikino nenorinti sakyti „op“, kol
griovys neperšoktas, bet atrodė pasitikinti savimi ir geros nuotaikos. Kai užsiminiau
apie kitai savaitei suplanuotus susitikimus, jos mintys aiškiai klajojo kažkur kitur.
Dabar tai prisiminęs supratu, kad reikėjo išsyk tai priimti kaip to, kas neišvengiamai
artėjo, ženklą.
Penktadienio rytą vos įžengus į virtuvę mane pasitiko Vivijanos mobiliojo
melodija. London jau kiūtojo prie stalo ir kabino iš dubenėlio pusryčių dribsnius.
Dirstelėjusi, koks numeris skambina, žmona prieš atsiliepdama nuskubėjo į galinį
kiemą. Manydamas, kad skambina jos motina – ji vienintelė iš tų, kuriuos pažįstu,
būtų sumaniusi skambinti taip anksti, – įsipyliau puodelį kavos.
– Sveika, mieloji, – mirktelėjau London.
– Labas, tėti. Ar nulis – skaičius?
– Taip, – linktelėjau. – Kodėl klausi?
– Na, man dabar penkeri, taip? O prieš tai buvo ketveri?
– Taip.
– O kiek buvo prieš tai, kai buvo vieni?
– Kol dar nebuvai sulaukusi vienų, tavo amžių skaičiavome mėnesiais. Sakykime,
trys mėnesiai ar šeši... O kol nebuvo nė mėnesio, skaičiavome savaites. Netgi dienas.
– O dar anksčiau – buvo nulis, ar ne?
– Na, tikriausiai taip. Kas čia per klausimai?
– Nes spalį man bus šešeri. O iš tikrųjų – septyneri.
– Tau sueis šešeri, mažute.
London iškėlė rankutes ir ėmė skaičiuoti, sulig kiekvienu skaičiumi ištiesdama po
pirštą.
– Nulis, vienas, du, trys, keturi, penki, šeši.
Atkišti buvo penki vienos rankelės pirštai ir du – kitos. Iš viso – septyni.
– Skaičiuojama ne taip, – atsakiau.
– Bet tu sakei, kad man buvo nulis metų, o nulis – irgi skaičius. Iš viso septyni
skaičiai paeiliui. Vadinasi, man sueis ne šešeri, o septyneri.
Dar neišgėrus nė pirmo kavos puodelio viską įsisavinti atrodė neįmanoma.
 – Kada visa tai surezgei?
Užuot atsakiusi, mažoji gūžtelėjo petukais. Vėl nusistebėjau, kokia ji vis dėlto
panaši į motiną. Tą akimirką į virtuvę lengvai nuraudusi įžengė Vivijana.
– Ar viskas gerai? – sunerimau.
Iš pradžių pamaniau, kad bus manęs neišgirdusi.
– Taip, – pagaliau išlemeno. – Viskas gerai.
– Mamai jokių bėdų?
– Manau, ne. Nekalbėjau su ja jau gerą savaitę. Kodėl dabar ja susirūpinai?
– Argi ne su ja kalbėjaisi?
– Ne, – atsakė žmona.
– Tuomet kas skambino? – pagaliau susizgribau paklausti.
– Reičelė Džonson.
– Kas?
– Viena iš Spanermano įmonės viceprezidentų. Ji dalyvavo pokalbyje trečiadienį.
Vivijana nutilo. Laukiau, bet ji nieko daugiau nepridūrė.
– Ir dėl ko ji skambino? – nenurimau.
– Jie siūlo man darbą, – atsakė žmona. – Nori, kad pradėčiau pirmadienį.
Susipažinčiau su vidine tvarka.
Nors nebuvau įsitikinęs, kad derėtų ją sveikinti, padariau tai iš mandagumo. Net
tada dar kaip reikiant nesuvokiau, jog netrukus mano gyvenimas apvirs aukštyn
kojomis.

Dirbdamas tą dieną jaučiausi įprastai – tai jau šį tą reiškė, nes išties įprastai
nesijutau nuo pat tada, kai išėjau iš buvusios darbovietės. Ėmiau kurti paslaugų
pristatymus suplanuotiems susitikimams. Pirmiausia ketinau supažindinti juos su
reklamos kampanijomis, prie kurių dirbau anksčiau, aptarti, kaip atsiperka
specifiniam kliento verslui skirta individuali reklama, ir pristatyti paslaugas, kurias
galėčiau teikti konkrečiai jiems. Jei potencialūs klientai susidomėtų, per antrą
susitikimą aptartume detalų, individualiai jiems pritaikytą veiksmų planą.
 Nors gerokai pasistūmėjau į priekį, mintys retsykiais vis dar grįždavo prie to, ką
sužinojau ryte.
Nuo pirmadienio mano žmona dirbs Spanermanui.
Viešpatie aukščiausias.
Spanermanui.
Vis dėlto laukė pasimatymo vakaras, kurį nekantravau praleisti su Vivijana. Deja,
įžengęs pro duris pasijutau it įkėlęs koją į visai svetimus namus: svetainėje,
valgomajame ir virtuvėje tvyrojo netvarka, London buvo palikta žiūrėti
televizoriaus – šito taip vėlai niekada nebuvau matęs. Vivijanos niekur nebuvo
matyti, neatsiliepė ji ir šaukiama. Vieną po kito apėjau visus kambarius, kol pagaliau
radau ją darbo kambaryje. Susirangiusi priešais kompiuterį ji ieškojo visos
informacijos apie Spanermaną, kokią tik galėjo pasiūlyti internetas, ir pirmąsyk per
visą mudviejų kartu praleistą laiką atrodė kone apsileidusi. Žmona mūvėjo džinsus ir
vilkėjo trumparankovius marškinėlius, plaukai atrodė taip, tarsi visą dieną būtų apie
pirštą vyniojusi sruogas. Greta riogsojo milžiniškas segtuvas – ji buvo atsispausdinusi
storą lapų krūvą ir žymekliu pasiryškinusi svarbiausias citatas. Kai atsigręžė į mane,
akimoju supratau: romantikos ne tik nereikėjo tikėtis – Vivijana apie ją visą dieną
nė susimąsčiusi nebuvo.
Nurijau savo nepasitenkinimą ir, kiek pasišnekučiavus, pasiūliau užsisakyti kinų
maisto. Visa šeima valgėme drauge, tačiau Vivijanos mintys akivaizdžiai klajojo
kažkur kitur, ir vos baigusi valgyti ji patraukė atgal į darbo kambarį. Kol ji spragsėjo
pele ir spausdino straipsnius, aš tvarkiau namus ir padėjau London rengtis miegučio.
Pripyliau vonią – mergaitė jau buvo didelė nusiprausti pati, – vėliau iššukavau dar
drėgnus plaukus ir susirangiau lovoje greta jos paskaityti vieną iš begalės knygelių.
Nutiko ir dar šis tas nematyto: Vivijana paprasčiausiai pabučiavo dukrą prieš miegą,
nelikdama perskaityti jai pasakos. Radęs ją prie kompiuterio išgirdau, kad užtrukti
ketina dar bent porą valandų. Kurį laiką pažiūrėjęs televizorių, gulti patraukiau
vienas. Kai kitą rytą pramerkiau akis, įsispitrijęs į Vivijaną kurį laiką dar spėliojau,
kaip vėlai ji vis dėlto atsigulė.
Atsibudusi ji netrukus virto įprasta savimi, bet, šiaip ar taip, būta šeštadienio ryto.
Pasimėgauti tik sau skiriamu laiku ji išskubėjo nė minute ne vėliau nei įprastai, ir
penktąsyk tą savaitę likau vaidinti Pono Mamos – na ir kas, kad ne visai dienai? Jau
kone žengdama pro duris Vivijana dar pasiteiravo, ar šiandien galėsiu pasirūpinti
London iki pat vakaro: ji mat vakar nespėjusi deramai pasirengti, be to, turėjo įsigyti
keletą niekučių, reikalingų darbui.
– Jokių bėdų, – linktelėjau, ir netrukus mudu su London jau sėdėjome pas mano
tėvus. Mardžė su Lize savaitgaliui buvo išvykusios į Ašvilį, tad mažoji visą dieną
galėjo džiaugtis močiutės dėmesiu. Ši, žinoma, vis dėlto rado minutėlę prisigretinti
prie manęs ir šnipštelėti, kad man pakankamai nepasistengus nuvyti tėvą pas
gydytoją, pirmadienį jį nuveš Mardžė.
– Malonu žinoti, kad tėvas nuoširdžiai rūpi bent vienam iš vaikų, – įgėlė ji.
Ačiū, mama.
Tėtis, kaip įprasta, triūsė garaže. Man įėjus jis kilstelėjo galvą iš už automobilio
dangčio.
– Tu čia, – tarė.
– Pamaniau, užsuksime su London.
– Vėl be Vivijanos?
– Ji turi reikalų, tai dėl darbo. Pavyko jį gauti, tad pradės jau pirmadienį.
– O, – tarstelėjo tėvas.
– Tik tiek?
Išsitraukęs iš užpakalinės kišenės nosinaitę jis nusišluostė rankas.
– Tikriausiai tai gerai, – pagaliau pripažino. – Kažkas šeimoje juk turi uždirbti
pinigų.
Dėkui, tėti.
Valandėlę pasisėdėjęs pas jį, kol London ramiausiai kepė skanėstus su močiute,
klestelėjau ant sofos svetainėje, viena akimi dėbsodamas į golfo varžybų transliaciją.
Golfo nežaidžiu, paprastai – nė nežiūriu, bet netrukus jau pagavau save spoksantį į
ant sportinių marškinių ir krepšių lazdoms išsiuvinėtus įvairių kompanijų logotipus
bei mintyse skaičiuojantį, kiek pinigų galėjo atitekti šią idėją pasiūliusioms reklamos
įmonėms.
Vien nuo tos minties rūgo nuotaika.
Buvau parašęs Vivijanai jau dvi žinutes, palikęs pranešimą balso pašto dėžutėje,
tačiau atsakymo nesulaukiau. Skambinant į namus, ragelio taip pat niekas nekėlė.
Spėdamas, kad ji vis dar kažkur sukiojasi, grįždamas namo iš tėvų užsukau nupirkti
šiek tiek maisto – to imdavausi ypač retai. Paprastai užbėgdavau į parduotuvę tik
tuomet, kai prireikdavo pačiupti vieną ar keletą netikėtai namie pasibaigusių
produktų arba vakarienei įsigeisdavau ko nors netikėto. Vežimėlio niekada nė
neimdavau: stverdavau pirkinių krepšelį, lyg stengdamasis kaip įmanoma greičiau
dingti iš parduotuvės salės. Dukrai prigriebiau dėžutę greitai paruošiamų makaronų
su sūriu, kalakutienos krūtinėlės juostelių ir kriaušių – gal maistingųjų medžiagų ir
ne per daugiausia, bet toks maistas jai labiausiai patiko. Vivijanai ir sau parinkau
jautienos nugarinės kepsnius, aukščiausios rūšies tuno filė, kurią ketinau iškepti ant
grotelių, taip pat produktų salotoms, kukurūzų burbuolių ir butelį „Chardonnay“
baltojo vyno.
Troškau ne tik atgauti prarastą pasimatymo vakarą, bet ir tiesiog praleisti laiką su
žmona. Norėjau ją išklausyti, apkabinti, aptarti ateities planus. Žinojau, kad
mudviejų laukia pokyčiai, netgi iššūkiai, ir privalėjau prisiekti jai, jog kaip tvirta
pora įveiksime juos visus. Jei Vivijana darbe jausis daugiau pasiekianti ir labiau save
įprasminanti, galbūt gerą nuotaiką ji parsineš ir namo. Jei lygesnėmis dalimis
dalysimės vaiko priežiūrą, galbūt imsime vienas kitą vertinti palankiau, ir tai lems
artimesnį mudviejų ryšį. Vakarais aptarsime prabėgusią dieną, pasidžiaugsime vienas
kito pasiekimais ir palaikysime kilus sunkumams, maža to, pagelbės ir papildomi
pinigai. Trumpai tariant, Vivijanai įsidarbinus mudviejų gyvenimas pasikeis tik į
gera, ir šiandien mudu žengsime pirmąjį žingsnį to link.
Kodėl gi tuomet mane kankino toks nerimas?

Galbūt todėl, kad Vivijana taip ir nepaskambino, neparašė žinutės, o mudviem su

London grįžus jos vis dar nebuvo namie.
Iš pradžių tai atrodė keista, vėliau ėmiau jaudintis, tačiau stengiausi susilaikyti
nerašęs ir neskambinęs jai pats: žinojau, kad neįstengsiu paslėpti susierzinimo, ir
gražusis vakaras drauge baigsis nė neprasidėjęs. Užuot mėginęs susisiekti su žmona,
pamarinavau jautienos kepsnius ir sudėjau juos į šaldytuvą, tuomet ėmiausi kubeliais
pjaustyti agurkus ir pomidorus salotoms. London ėmėsi lupti nuo kukurūzų
burbuolių lapus. Negalėdama atsidžiaugti, kad gali padėti rengti pasimatymo
vakarienę, ji kruopščiai pešiojo net menkiausius plaušelius, o prieš padėdama
burbuolę ir imdamasi kitos, dar būtinai pakeldavo ją atidžiai apžiūrėti, ar tik nieko
nebus pražiopsojusi. Paruošiau jai makaronų su sūriu, nulupau ir supjausčiau
skiltelėmis kriaušę, prikroviau į lėkštę kalakutienos juostelių ir įsitaisiau greta, kol
dukra valgė. Taip nieko iš Vivijanos ir nesulaukęs įjungiau London filmuką ir
prisėdau pažiūrėti kartu. Galų gale mūsų ausis pasiekė į kiemą įsukusio džipo
variklio ūžesys.
Kai mano žmona iškėlė koją iš automobilio, London jau buvo išpuolusi pro duris.
Stebėjau, kaip Vivijana čiupo ją į glėbį ir stipriai pabučiavo. Pakštelėjusi ir mane, ji
pasiteiravo, ar negalėčiau prigriebti pirkinių krepšių. Spėdamas, kad bus apipirkusi
namus ir pasirūpinusi maisto produktais, atidariau bagažinę. Vivijana ir London jau
buvo dingusios už durų. Prieš mano akis iškilo visas kalnas „Neiman Marcus“*
parduotuvės maišų ir pustuzinis batų dėžučių, padailintų itališkais pavadinimais.
Nenuostabu, kad ji neskambino ir negalėjo atsiliepti pati. Vivijana buvo užimta.
Kaip ir praėjusią savaitę, visų pirkinių nepavyko nunešti nei per vieną, nei per du
sykius. Kai pagaliau baigiau, radau žmoną, sėdinčią greta London ant sofos.
Mergaitė buvo palinkusi prie mamos. Nusišypsojusi Vivijana be garso parodė
norinti dar kelias minutes praleisti su mažyle. Linktelėjau, turėdamas darsyk
priminti sau neparodyti nė kruopelės susierzinimo. Virtuvėje įpylęs dvi taures vyno
atnešiau vieną žmonai, o pats su savąja pasitraukiau į galinį kiemą, kur įžiebiau ugnį
kepsninėje. Žinodamas, kad jai įkaisti prireiks bent kelių minučių, grįžau į vidų, kur
gurkšnodamas vyną apžiūrinėjau pirkiniais nukrautą valgomojo stalą. Po kiek laiko
Vivijana pabučiavo dukrą į kaktą ir lėtai atsitraukusi pamojo man susitikti prie
pirkinių. Kai žengiau artyn, palinkusi į priekį staigiai pakštelėjo man į lūpas.
– London pasakojo, kad šiandien linksmai praleidote laiką.
– Džiaugiuosi, kad jai patiko, – atsakiau. – Spėju, tu irgi laiko veltui nešvaistei.
– Išties. Vos radusi visą reikiamą informaciją, leidausi bėgioti po parduotuves. Po
šitokios dienos tesinori grįžti namo ir pailsėti pagaliau ištiesus kojas.
 – Tu alkana? Nupirkau šviežio tuno, jau pakaitinau ir kepsninę.
– Tu rimtai? Šįvakar?
– Kodėl ne?
– Nes aš jau pavalgiusi, – Vivijanos balse pasigirdo lyg ir gynybos gaidelė:
tikriausiai dėl to, ką išvydo mano veide. – Juk nė nenumaniau, kad šįvakar ketini
ruošti vakarienę. Žinojau tik tai, kad nevalgiau nei pusryčių, nei pietų, tad iš alkio
ilgainiui net rankos ėmė drebėti. Galų gale eidama iš prekybos centro užsukau į
kavinę. Reikėjo pasakyti, kad ruoši vakarienę – būčiau tik lengvai užkandusi.
– Skambinau, rašiau žinutes – tu nė karto neatsiliepei.
– Telefonas buvo rankinėje, negirdėjau signalo. Žinutes ir praleistus skambučius
pastebėjau tik jau beveik pasiekusi namus.
– Galėjai paskambinti.
– Juk ką tik paaiškinau, kad visą dieną buvau ant kojų.
– Neradai nė akimirkos dirstelėti į telefoną?
– Jau tik nepradėk vaizduoti, kad tavo vakaro planus sugrioviau tyčia, – atsiduso
ji. – Juk gali kepti tuos kepsnius. Esu tikra, London praalkusi.
– Ji jau vakarieniavo, – atšoviau galvodamas, kad išties tenorėčiau, jog žmona būtų
taip pat pasiilgusi pokalbių su manimi, kaip jų buvau pasiilgęs aš pats.
– O, – teatsakė ji. – Nori pasižiūrėti, ką įsigijau?
– Taip, žinoma, – sutikau.
– Tik gal pirma galėtum įpilti dar pusę taurės? Prieš rodydama noriu susitvarkyti
pirkinius.
Linktelėjau ir nukurnėjau į virtuvę tarsi apdujęs, vis dar mėgindamas suvokti, kas
ką tik nutiko. Juk turėjo susivokti, jog vakarieniausime, kam tuomet reikėjo sustoti
pavalgyti prieš grįžtant? Kodėl nė nedirstelėjo į telefoną? Kaipgi nutiko, kad mano
žmona nejuto nė menkiausio poreikio įsitikinti, kad jos šeimai viskas gerai? Įpyliau
jai dar vyno ir grįžau į svetainę. Ant liežuvio galo sukosi dar keletas klausimų, bet
man pasirodžius Vivijana jau buvo ištiesusi įvairius kostiumėlius ant stalo ir kėdžių
atkalčių.
– Ačiū, brangusis, – ji suėmė taurę. Darsyk mane pabučiavusi, padėjo taurę ant
stalo nė negurkštelėjusi. – Dar nusipirkau tamsiai mėlyną kostiumėlį. Nuostabus,
tik kiek laisvokas ties klubais – nunešiau siuvėjai pataisyti.
Ji tęsė, pristatydama vieną kostiumėlį po kito. Jai tauškant, mano žvilgsnis
užkliuvo už vieno iš čekių. Širdis akimirką nustojo plakusi: bendra suma buvo
didesnė nei pusė mėnesinės būsto paskolos įmokos – ir tai tebuvo vienas iš čekių.
– Ar viskas gerai? – pasitikslino ji, pagaliau parodžiusi visus. – Atrodai liūdnokas.
– Tik svarstau, kodėl nepaskambinai.
– Jau sakiau. Buvau užsiėmusi.
– Žinau, bet...
– Bet kas? – nerimo ji, žybsėdama akimis. – Juk tu dirbdamas irgi nerašinėdavai
man žinučių ir kas kelias minutes neskambindavai.
– Tu apsipirkinėjai.
– Darbui, – atšovė ji. Balse buvo aiškiai girdėti įtūžis. – Manai, savo malonumui
pusę nakties tūnojau prie kompiuterio, o šiandien visą popietę zujau ratais?
Pasirinkimo man juk nepalikai, tiesa? Privalau dirbti, nes tu savo darbą metei. Ir
neapsimesk, kad netyrinėjai žvilgsniu tų čekių – viską mačiau. Prieš vėl papūsdamas
krūtinę ir vaidindamas geresnį už mane, verčiau prisimink, kad tavo mažasis
nuotykis atsiėjo kur kas daugiau nei aš išleidau šiandien, ir gerai pasižiūrėk į
veidrodį.
– Vivijana...
– Nustok apsimesti, kad blogiukas – tai aš. Tau trūkumų taip pat nestinga.
– Niekada kitaip ir nesakiau.
– Tuomet baik ieškoti kliaudų kiekviename mano žingsnyje.
– Aš ne...
Man nė nebaigus sakinio, jos kambaryje jau nebebuvo nė padujų.

Artimiausią pusantros valandos mudu vienas kito vengėme. Tiksliau būtų

pasakyti, kad žmona vengė manęs: jai tai visuomet sekdavosi geriau. Žinau tai, nes
pats vis stengdavausi slapčia į ją dirstelėti, stebėti, ar neatslūgs pyktis, o galų gale
imdavau dvejoti, kodėl mes negalime jokios su manimi susijusios temos aptarti taip,
kad viskas akimoju neperaugtų į vaidą.
Iškepiau ant grotelių tuną bei jautienos kepsnį ir paruošiau stalą galiniame kieme
vakarienei vildamasis, kad maisto ji bent paragaus. Atnešęs patiekalus, pašaukiau
Vivijaną – ši netrukus pasirodė, už rankutės sau pavymui tempdamasi London.
Abiem į lėkštes įdėjau po nedidelę porciją. Nors abi patiekalų paragavo, bet žmona
man ir toliau nepratarė nė žodelio. Jei kas ir gerai, tai tik tai, kad nieko neįprasto
nepastebėjo mažoji: su ja mama ramiausiai čiauškėjo, lyg manęs šalia nė nebūtų
buvę.
Po vakarienės Vivijana mane jau erzino ne ką mažiau nei aš ją. Nukiūtinęs į darbo
kambarį įsijungiau kompiuterį vildamasis, kad galėsiu dar šiek tiek patobulinti
parengtus pristatymus. Deja, visos pastangos buvo perniek: mintyse ir toliau
tesvarsčiau apie tai, kas šiandien įvyko.
Negalėjau šalin nustumti savigraužos dėl savo nesėkmių. Nė nesuvokdamas, ką
padariau ne taip, vis tiek sugebėjau viską sugadinti. Vivijana tuo metu jau ruošė
London miegelio. Netrukus išgirdau ją besileidžiančią laiptais.
– Jau laukia pasakos, – pranešė žmona. – Tiesa, geriau neilgos – jau pradėjo
žiovauti.
– Žinoma, – linktelėjau, ir man pasirodė, jog Vivijanos veide išvydau tą pačią
sąžinės graužatį, kuri visą vakarą kamavo mane patį. – Ei, – ištiesiau ranką jos link: –
Atleisk, kad šįvakar taip išėjo.
Vivijana gūžtelėjo pečiais.
– Savaitė abiem buvo nelengva.
Paskaitęs dukrai pasakaitę ir pabučiavęs prieš miegą, grįžau į svetainę. Čia sėdėjo
jau pižama persirengusi Vivijana – ant kelių gulėjo žurnalas, televizorius rodė
kažkokį realybės šou.
– Sveikas, – mestelėjo ji, vos man prisėdus greta. Regis, žurnalu domėjosi labiau
nei manimi. – Tiesiog privalėjau persivilkti kuo nors patogesniu. Jaučiuosi sunkte
išsunkta. Nė nenumanau, kiek dar ištempsiu neužsnūdusi.
Puikiai supratau ir tai, ko ji garsiai neištarė: mintis apie mylėjimąsi galėjau stumti
šalin.
– Aš taip pat gerokai nuvargęs.
 – Negaliu patikėti, kad jau kitą mėnesį ji eis į paruošiamąją klasę. Visai neatrodo
tikra.
– Vis dar nesuprantu, kodėl jie pradeda lankyti pamokas taip anksti, – įsikibau
pokalbio temos, kad bent kiek pabendrautume. – Argi mūsų vaikystėje mokslo
metai neprasidėdavo po Darbo dienos**? Kodėl tuomet dabar – rugpjūčio dvidešimt
penktąją?
– Nė nenumanau. Man regis, tai kažkaip susiję su privalomų mokymosi dienų
skaičiumi.
Ištiesiau ranką nuotolinio televizoriaus pultelio link.
– Nieko prieš, jei įjungsiu ką nors kita?
Jos žvilgsnis akimirksniu įsmigo į ekraną.
– Aš žiūrėjau šitą. Norėjau ko nors lengvo, nereikalaujančio mąstyti – kad bent
kiek pailsinčiau smegenis.
Padėjau pultelį. Valandėlę abu nepratarėme nė žodžio. Galų gale neištvėriau.
– Ką nori veikti rytoj?
– Dar tiksliai nežinau. Reikės iš siuvyklos pasiimti tą taisomą kostiumėlį, bet tai
veikiausiai ir viskas. O ką? Ką nors planavai?
– Ką tik panorėtum. Šią savaitę buvai tokia užimta, vargiai leidome laiką kartu.
– Žinau. Gryna beprotybė.
Gal ir išsigalvoju, bet man pasirodė, jog žmonos ta pastarųjų dienų darbotvarkė
nejaudino nė perpus tiek, kiek manęs.
– O kalbant apie vakarienę šįvakar...
Vivijana papurtė galvą.
– Nekalbėkime apie tai, Rasai. Tenoriu atsipalaiduoti.
– Tenorėjau pasakyti, kad nepavykus su tavimi susisiekti ėmiau jaudintis...
Ji nuleido žurnalą.
– Rimtai?
– Kas?
– Nori šito imtis dabar? Juk sakiau, kad esu pavargusi. Sakiau, kad apie tai kalbėti
nenoriu.
– Kodėl tu vėl pyksti?
 – Nes žinau, ko mėgini pasiekti.
– Ko aš mėginu pasiekti?
– Nori, kad atsiprašyčiau, bet aš nepadariau nieko netinkamo. Ar nori, jog
atgailaučiau dėl to, kad susiradau gerą darbą? Dėl to, kad noriu rengtis kaip
profesionali darbuotoja? Ar dėl to, kad iš silpnumo pradėjus drebėti rankoms
sustojau užkąsti? Ar bent kada stabteli pamąstyti, kad gal pats ir turėtum
atsiprašyti – už tai, kad vis ieškai priekabių ir priežasčių pasiginčyti?
– Aš visai nenorėjau ginčytis.
– Būtent to ir norėjai, – atšovė ji, dėbsodama į mane lyg į beprotį. – Susierzinai
vos išgirdęs, kad jau pavalgiau, ir jau tikrai pasistengei, kad tai pastebėčiau. Todėl
stengiausi elgtis maloniai. Pasikviečiau tave į valgomąjį parodyti pirkinių.
Pabučiavau. O tu išsyk mane puolei – kaip visada.
Supratau, kad jos žodžiuose esama tiesos.
– Gerai jau, tu teisi, – atsakiau, stengdamasis išlaikyti kuo ramesnį balsą. –
Pripažįstu, buvau nepatenkintas, kad pavalgei dar prieš grįždama namo...
– Nejaugi? – pertraukė ji mane. – Su tavimi taip visad. Tiki tuo ar ne, šiuose
namuose nesi vienintelis, turintis jausmus. Ar bent kada susimąstei, kokį spaudimą
pastaruoju metu išgyvenau aš? O ką tu? Tu tik apsunkini viską vos įžengęs pro duris.
Netgi dabar laikaisi įsikandęs to paties.
Pakilusi nuo sofos, Vivijana nė akimirkos nenutildama patraukė durų link.
– Tenorėjau pažiūrėti laidą, paskaityti žurnalą ir ramiai nesipykdama pasėdėti čia
su tavimi. Viskas. Nejaugi tiek daug prašau?
– Kur eini?
– Valandėlę pagulėsiu lovoje – noriu atsipūsti. Gali eiti drauge, bet jei vėl pradėsi
ginčytis, geriau nė nesivargink.
Tuomet ji dingo. Išjungiau televizorių ir gerą valandą prakiūtojau tyloje,
mėgindamas suvokti, kas nutiko mudviem su žmona.
Tiksliau – kaip galėčiau tai ištaisyti.

*
 Sekmadienio rytą pabudau vėlai, tuščioje lovoje.
Prieš pamėgindamas sutramdyti keistas nelygias garbanas, kurių atvaizdas
veidrodyje mane pasitikdavo kiekvieną rytą, paskubomis užsitraukiau ant klubų
džinsus. Plaukai mane visuomet vesdavo iš kantrybės – viską dar labiau apsunkino
tai, kad Vivijana visuomet pabusdavo atrodydama taip, tarytum man nematant jau
būtų susišukavusi.
Man įslinkus į lovą žmona jau kietai miegojo, tad nė nenumaniau, ko tikėtis šįryt.
Vis dėlto vos prisiartinus prie virtuvės mano ausis pasiekė jųdviejų su dukrele
juokas.
– Labas rytas, – pasisveikinau.
– Tėtuk! – suriko London.
Atsigręžusi Vivijana mirktelėjo man ir nusišypsojo taip, lyg vakarykštės nakties nė
nebūtų buvę.
– Pačiu laiku, – įvertino. – Kaip tik baigiu ruošti pusryčius.
– Kvepia nuostabiai.
– Eikš čia, gražuoli, – pakvietė ji.
Žengiau prie jos, manydamas, jog žmona nori geriau suvokti mano nuotaiką. Kai
priėjau pakankamai arti, ji pakštelėjo man į lūpas.
– Atsiprašau dėl vakar vakaro. Ar gerai jautiesi?
– Taip, gerai. Aš taip pat atsiprašau.
– Ką manai, jei paruoščiau tau lėkštę pusryčių? Šoninę pakepinau taip, kad būtų
itin traški.
– Būtų nuostabu.
– Kava irgi gatava. Grietinėlė turėtų būti štai ten.
– Ačiū, – padėkojau. Įsipylęs puodelį kavos nusinešiau jį į valgomąjį ir įsitaisiau
greta London. Jai tiesiant rankutę pieno link, švelniai pabučiavau viršugalvį.
– Kaip tu, mieloji? Ar sapnavai ką gražaus?
– Neprisimenu, – papurtė galvą mažoji ir gurkštelėjo pieno. Nuo gėrimo virš
lūpos liko ūselius primenanti balta žymė.
Vivijana prie stalo atnešė porą lėkščių, pilnų plaktos kiaušinienės, skrudintos
šoninės bei duonos, ir pastatė jas priešais mudu.
 – Ar norėtum sulčių? Yra šviežiai spaustų apelsinų.
– Skamba puikiai, dėkui.
Pripylusi stiklines, Vivijana atnešė jas kartu su savąja lėkšte. Priešingai nei
mūsiškėse, joje tebuvo nedidelė plaktų baltymų porcija ir šiek tiek vaisių.
Krimstelėjau šoninės.
– Kada atsikėlei?
– Gal prieš valandą? Turbūt buvai pervargęs. Manau, nė negirdėjai, kaip išlipau iš
lovos.
– Veikiausiai, – sutikau.
– Tiesą sakant, jei dar nebūtum atsikėlęs, būčiau į miegamąjį nusiuntusi London,
kad pašokinėtų tau ant nugaros.
Išsižiojęs atsigręžiau į dukrą.
– Juk nebūtum klausiusi mamos, tiesa? Jeigu dar saldžiai miegočiau?
– Aišku, būčiau, – sukikeno London. – O žinai ką? Mama šiandien vešis mane į
prekybos centrą pasiimti jos kostiumėlio, o tada – į naminių gyvūnėlių parduotuvę.
– O kas joje?
– Mama sakė, kad galėsiu išsirinkti žiurkėną. Pavadinsiu jį Ponu Pabarstuku.
– Nė nežinojau, kad norėtum žiurkėno.
– Jau seniai noriu, tėtuk.
– Tad kodėl niekada nesakei, brangute?
– Mama sakė, kad neleisi.
– Na, kaip čia pasakius, – atsakiau. – Rūpintis žiurkėnu – sunkus darbas.
– Žinau, – linktelėjo London. – Bet jie tokie mieli.
– Išties, – sutikau, ir iki pat paskutinio pusryčių kąsnelio klausiausi dukrelės
įtikinėjimų, kad ji jau esanti pakankamai didelė pati pasirūpinti žiurkėnu.

Man virtuvėje gurkšnojant antrą puodelį kavos, Vivijana ėmė krauti indus į
indaplovę. Mažoji tuo metu svetainėje žaidė lėlėmis.
– Žinai, ji tikrai pakankamai didelė auginti žiurkėną, – pridūrė Vivijana. – Net jei
tau ir teks valyti jo narvelį.
– Man?
– Žinoma, – linktelėjo ji. – Juk tu jos tėtis.
– O padėti dukrai valyti žiurkėno narvą, tavo nuomone – dalis pareigų, tiesa?
– Galvok apie tai kaip apie puikų būdą užmegzti su ja tvirtesnį ryšį.
– Valant žiurkėno spiriukus?
– Ai, baik, – žaismingai kepštelėjo mane žmona. – Jai tai išeis tik į gera. Išmoks
atsakomybės. Be to, šitai daug paprasčiau, negu įtaisyti jai šuniuką. Jai ir kaimynų
Jorkšyro terjeras labai patinka, tad būk tikras – dar lengvai išsisukai. Ar matei laišką
iš užmiesčio klubo?
– Regis, ne.
– Jie siūlo visai neblogų užsiėmimų vaikams, taip pat ir teniso pamokų kursą.
Trissyk per savaitę, devintą valandą ryte – iš viso keturias savaites. Pirmadieniais,
antradieniais ir ketvirtadieniais, tad laikas puikiai derėtų su kitais jos būreliais.
Iš vietos, kurioje stovėjau, galėjau kuo puikiausiai matyti dukrą. Darsyk
nusistebėjau, kokia ji panaši į motiną.
– Nė nežinau, ar jai patiktų, – atsakiau. – Beje, dėl London, vis neprisirengiau
paklausti – kokie tavo planai dėl jos?
– Ką turi omenyje?
– Priežiūrą dienomis, – paaiškinau. – Tu rytoj pradedi dirbti. Kas ją prižiūrės?
– Žinau, žinau, – Vivijana nuskalavo indus ir sukrovė į indaplovę naują partiją, o
jos balse pasigirdo įtampos gaidelė. – Praėjusią savaitę ketinau pasidomėti auklėmis
ir dienos centrais, bet tiesiog nebeliko laiko. Dariau viską, ką galėjau, bet vis dar
jaučiuosi kaip reikiant rytojui nepasirengusi. Mažiausiai noriu, kad per pietus
Valteris susidarytų įspūdį, jog esu kokia pusprotė.
– Per pietus? Valteris?
– Naujasis mano bosas, Valteris Spanermanas.
– Žinau, kas jis toks. Nežinojau tik, kad rytoj su juo pietausi.
– Iki šio ryto ir pati nežinojau. Pabudusi radau elektroninį laišką su prisegta
pirmosios mokymų dienos darbotvarke. Šen bei ten zyliosiu visą dieną – tai į
žmogiškųjų išteklių, tai į teisės skyrių, tuomet lauks pietūs, susitikimai su įvairiais
viceprezidentais. Turiu būti biure pusę aštuntos ryte.
– Anksti, – teištariau. Laukiau, spėliodamas, ar žmona sugrįš prie dukrelės
priežiūros temos. Vivijana nuskalavo stalo įrankius ir sukrovė juos į indaplovę,
netardama nė žodelio. Nurijau seiles.
– Tad, sakai, London tinkamo dienos centro rasti nepavyko?
– Kol kas ne. Apskambinau keletą bičiulių, kurie tikino, kad jų pasirinktieji – geri,
bet noriu įsitikinti tuo pati, supranti? Apeiti teritoriją, pabendrauti su darbuotojais,
aptarti jų siūlomus užsiėmimus. Noriu įsitikinti, kad pasirinkta vieta jai bus pati
geriausia.
– Jei jau turi nusižiūrėjusi konkrečių centrų, galiu paskambinti ir sutarti dėl
apsilankymų.
– Čia ir bėda. Kol kas nė nenumanau, kokio darbo laiko galiu tikėtis šią savaitę.
– Esu tikras, kad galėtume susitarti dėl susitikimo vakare.
– Turbūt būtų geriausia, jei tuo pasirūpinčiau pati, nemanai? Nenorėčiau, kad per
anksti sutarus paskui tektų apsilankymus atšaukti.
– Tai... koks tuomet planas rytojui? Dėl London?
– Nesijausčiau gerai tiesiog palikusi ją kažkokioje nežinomoje vietoje. Nejaugi pats
būtum patenkintas? Noriu jai visko, kas geriausia.
– Nė neabejoju, kad jei pasirinktum vieną iš draugų rekomenduotų vietų, galėtum
nesijaudinti.
– Ji jau ir taip nerimauja, kad grįšiu į darbą – ryte buvo kaip reikiant nuliūdusi.
Būtent dėl to visi gražiai drauge papusryčiavome, o aš pasiūliau įsigyti žiurkėną.
Nenoriu, kad šią savaitę dukra jaustųsi mūsų apleista.
– Ką tiksliai mėgini pasakyti?
Vivijana užtrenkė indaplovės dureles.
– Vyliausi, kad šią savaitę ją prižiūrėti galėsi tu. Taip London turės šiek tiek laiko
apsiprasti.
– Aš negaliu. Kiekvieną šios savaitės dieną esu sutaręs po susitikimą.
– Žinau, kad prašau nemažai – man ir pačiai nesmagu. Deja, nežinau, kaip
daugiau galėčiau pasielgti. Maniau, galėtum pasiimti ją į biurą arba padirbėti iš
namų, o atėjus laikui susitikimams, nuvežti ją pas savo mamą. Juk viskas tetruks
savaitę ar dvi.
Savaitę? Ar dvi?
Žmonos žodžiai tebeskambėjo man ausyse net tuomet, kai jai atsakiau:
– Nė nežinau. Reikėtų paskambinti mamai, paklausti, ar ji ne prieš.
– Ar galėtum? Man jau gerokai nervų sugadina tas darbas, labai nenoriu dar
nervintis ir dėl London. Kaip jau sakiau, ryte ji vaikščiojo visai nukabinusi noselę.
Įdėmiai įsižiūrėjau į dukrą: liūdna ji neatrodė nei dabar, nei per pusryčius – antra
vertus, Vivijana ją pažinojo ir suprato geriau nei aš.
– Taip, žinoma. Paskambinsiu.
Nusišypsojusi Vivijana žengtelėjo artyn ir apsivijo rankomis mano kaklą.
– Tavo bandymas vakar nustebinti mane vakariene buvo labai mielas. Manau,
London nuėjus gulti visai galiu būti tinkamos nuotaikos taurei vyno, – jai
pabučiavus mano kaklą, oda pajutau karštą alsavimą. – Kaip manai, ar tave tokia
mintis sudomintų?
Pats to nesitikėdamas staiga sudvejojau, ar tik visas šis rytas – žmonos išvaizda,
puiki nuotaika, pusryčiai – nebuvo tiesiog dalis plano, siekiant gauti tai, ko
įsigeidusi. Vis dėlto jai pabučiavus mano kaklą antrąsyk, akimirksniu atleidau.

Vivijanos ir London namie nebuvo iki pat popietės. Kol jiedvi leido laiką kartu, aš
baigiau chiropraktiko kabinetui skirtą pristatymą – būtent su jo atstovu buvo
sutartas pirmasis susitikimas. Šiek tiek aptvarkęs namus, paskambinau motinai.
Pasigyriau apie kitą savaitę laukiančius pokalbius su klientais ir pasiteiravau, ar
galėčiau pirmadienį palikti jai prižiūrėti anūkę.
– Žinoma, gali, – patikino ji.
Kai jau buvau bededąs telefono ragelį, kieme pasirodė Vivijana ir London.
Mažosios šūksnius puikiausiai girdėjau dar nė neprisiartinęs prie durų.
– Tėti, tėti! Greičiau ateik!
Nutrepsėjau laiptais žemyn ir išvydau ją, laikančią rankose mažą skaidraus plastiko
narvelį. Dėbsodamas iš toliau, pirmiausia pamaniau, jog man dvejinasi: rodės, kad
viduje ne vienas, o du žiurkėnai – juodai baltas ir rudas. Man žengiant artyn
London šypsojosi nuo ausies iki ausies.
– Išsirinkau du, tėti! Poną Pabarstuką ir Ponią Pabarstukę!
– Du?
– Niekaip negalėjo išsirinkti, – įsiterpė Vivijana. – Pamaniau, kodėl gi ne? Juk,
šiaip ar taip, teks pirkti narvą.
– O aš galėjau laikyti Poną Pabarstuką delnuose visą kelią! – pridūrė patenkinta
dukra.
– Visą kelią?
– Jis toks mielas. Tiesiog taip ir sėdėjo mano rankose, visą laiką. Dabar eisiu
palaikyti Ponią Pabarstukę.
– Puiku, – linktelėjau. – Šaunus narvelis.
– Oi, šitas tik parsivežti. Tikrasis narvelis bagažinėje, mamytė sakė, kad padėsi
man jį surinkti. Didžiulis!
– Štai kaip mamytė sakė, a? – išlemenau. Man prieš akis iškilo visų ankstesnių šv.
Kūčių vakarai, kai valandų valandas praleidau rinkdamas įvairiausius daiktus:
tapytojo staliuką, lėlės barbės svajonių namą, dviratuką... Reikia pastebėti, man tai
neatrodė taip lengva, kaip tikrai būtų pasirodę mano tėvui. Regis, Vivijana kuo
puikiausiai suprato, kokios mintys zujo mano galvoje, nes tuojau pajutau, kaip ji
apglėbė mane per juosmenį.
– Nesijaudink, – paragino ji. – Nebus taip jau sunku. Aš nuoširdžiai tave
palaikysiu.

Kiek vėliau, po to, kai tą vakarą pasimylėjome, gulėjau ant šono, piršto pagalvėle
glostydamas Vivijanos nugaros linkį. Žmona gulėjo užsimerkusi, atpalaidavusi
žavingą kūną.
– Taip ir nepaaiškinai man, kokios pareigos įeina į tavo naująjį darbą.
– Nėra daug ką aiškinti. Dirbsiu tą patį, ką dirbau iki šiol, – žmonos balsas buvo
mieguistas, žodžiai veikiau priminė murmesį.
 – Ar jau žinai, kiek teks keliauti?
– Dar ne, – atsakė ji. – Turbūt sužinosiu.
– Su London gali būti nelengva.
– London viskas bus gerai. Tu juk liksi čia.
Kažkodėl tikėjausi iš jos išgirsti daugiau: kaip ilgėsis dukrelės, kaip stengsis rasti
būdų kuo mažiau laiko praleisti komandiruotėse, bet užuot apie tai prabilusi žmona
tik lėtai tolygiai alsavo.
– Ar jau žinai, kiek uždirbsi?
– Kodėl klausi?
– Mėginu įsivaizduoti šeimos biudžetą.
– Ne, – burbtelėjo ji. – Dar nežinau.
– Kaip gali nežinoti?
– Na, yra bazinis atlyginimas, priedai, įvairiausios premijos, procentinė dalis nuo
įmonės pelno... Kai aiškino, mintimis klajojau kažkur kitur.
– Ar bent įsivaizduoji, ko gali tikėtis?
Vivijana suėmė delnu mano ranką.
– Ar tikrai dabar būtina?.. Juk žinai, kad negaliu pakęsti kalbų apie pinigus.
– Ne, žinoma, nebūtina.
– Myliu tave.
– Ir aš tave myliu.
– Ačiū, kad šią savaitę prižiūrėsi London.
Ar dvi, išsyk pagalvojau. Vis dėlto nutariau prikąsti liežuvį.
– Nėra už ką.

Užmigti neįstengiau, tad gerą valandą paspoksojęs į lubas galų gale išsmukau iš
patalo ir nudūlinau virtuvės link. Įsipylęs stiklinaitę pieno ištuštinau ją vienu
mauku. Pamaniau, kad jei jau atsikėliau, galiu užmesti akį ir į dukrelės kambarį.
Žengtelėjau pro duris, ir mano ausis pasiekė besisukančio žiurkėnų bėgimo ratelio
girgždesys: gyvūnai vidury nakties kėlė tikrą vakarėlį.
 Dėkui Dievui, London tai visiškai netrukdė. Ji kuo ramiausiai pūtė į akį, giliai ir
tolygiai alsuodama. Prieš šilčiau apklodamas pabučiavau dukrą į skruostą. Mažoji
vos pastebimai sujudėjo, ir ją nužvelgus mano širdyje kažkas krustelėjo –
pasididžiavimo, meilės, rūpesčio ir baimės mišinys. Mišinys, savo paslaptingumu ir
intensyvumu apstulbinęs mane patį.
Išėjęs į kiemą prisėdau ant suolelio. Nakties būta šiltos, ore – net tiršta nuo cikadų
čirpimo. Lyg per miglą prisiminiau, kaip vaikystėje tėvas aiškino, jog cikadų
muzikos tempas yra tiesiogiai susijęs su temperatūra kieme. Dvejojau, ar tai tiesa, ar
tik vienas iš begalės dalykų, kuriuos tėvai vėlyvais vasaros vakarais porina sūnums.
Svarstydamas apie tai, regis, išsilaisvinau iš kitų minčių. Staiga suvokiau, kodėl
sudėti bluostą atrodė tokia neįveikiama užduotis.
Viskas dėl Vivijanos ir to, kad ji nuslėpė nuo manęs būsimą savo atlyginimą.
Nepatikėjau ja, kai sakė atidžiai nesiklausiusi apie tai aiškinant – tai man taip pat
nedavė ramybės.
Per visus mudviejų santuokos metus Vivijana visuomet tiksliai žinojo, kiek
uždirbau. Mano akimis, šeimoje tokia informacija negalėjo būti slapta: jokia pora
neturėtų vienas nuo kito slėpti su pinigais susijusių smulkmenų. Paslaptingumas gali
suardyti santykius – paprastai jį pagimdo valdžios troškimas. Bet galbūt buvau jai
per griežtas? Galbūt ji tiesiog nenorėjo manęs įskaudinti – juk uždirbs pastovų
atlyginimą, kol aš pats mėginsiu įpūsti gyvybę vargiai terusenančiam verslui.
Nepajėgiau to suprasti. Kol kas man buvo patikėta atsakomybė už dukrą... Ir čia
akimoju tikroji mano nemigos priežastis pasirodė aiškesnė, nei galėjau tikėtis.
Iki šiol šeimoje visuomet atlikę tam tikrus vaidmenis, mudu staiga jais
pasikeitėme.
______________
* Itin prabangių parduotuvių tinklas, kuriame prekiaujama drabužiais, avalyne, baldais, juvelyrika ir kitomis
grožio bei namų apyvokos prekėmis, neretai – sukurtomis dizainerių.
** Darbo diena – valstybinė šventė, JAV švenčiama pirmą rugsėjo pirmadienį.
 6 skyrius
Ponas Mama

Kai buvau mažas, tėvai kiekvieną vasarą pakraudavo namelį ant ratų ir nusiveždavo
mudu su Mardže ten, kur virtinė salų ir pusiasalių skyrė Šiaurės Karoliną nuo Atlanto
vandenyno. Iš pradžių apsistodavome greta Rodantės, vėliau – šiauriau, netoli vietų,
kuriose broliai Raitai nuveikė darbus, visiems laikams įamžinusius juos aviacijos
istorijos puslapiuose. Vis dėlto man paūgėjus, įprasta atostogų vieta tapo Okrakoko sala.
Šiaip jau Okrakokas – ne ką didesnė už įprasto dydžio kaimelį, tačiau palyginti su
Rodante, tai buvo kuo tikriausias didmiestis, kurio parduotuvėlės prekiavo ledais ir picos
gabalėliais. Mudu su Mardže valandų valandas mindavome paplūdimio smėlį,
kaišiodavome nosis į parduotuves, rinkdavome kriaukles ir tinginiaudavome
saulėkaitoje. Vakarais mama paruošdavo vakarienę, paprastai – mėsainių arba
dešrainių. Temstant gaudydavome į stiklainius jonvabalius, o galų gale užsnūsdavome
palapinėje, tėvams tuo metu jau miegant namelyje ant ratų, danguje ryškėjant
žvaigždynams.
Puikūs laikai. Veikiausiai vieni geriausių mano gyvenime. Žinoma, mano tėvas juos
prisimena visiškai kitaip.
– Pakęst negalėjau tų išvykų su šeima, – prisipažino jis mano studijų metais. – Judu
su Mardže visą kelią automobilyje pjaudavotės it šuo su kate, tu jau pirmą dieną
nudegdavai saulėje ir visą savaitę zirzdavai kaip bamblys. Mardžė kiūtindavo visa
susiraukusi, kad negali bastytis kur su draugais, o lyg to dar būtų maža, vos tik tau
pradėdavo luptis nusvilusi oda, plėšydavai ją ir mėtydavai į seserį, kol pradėdavo klykti.
Judu buvote tikra rakštis uodegoj.
– Tuomet kodėl kasmet mus veždavaisi?
– Nes tavo motina liepė. Daug mieliau būčiau vykęs atostogų.
 – Mes ir vykdavome atostogų.
– Ne, – papurtė galvą jis. – Išvyka su šeima – visai kas kita nei atostogos.
– O koks skirtumas?
– Vieną dieną suprasi.
Pirmuosius trejus London gyvenimo metus kiekviena išvyka už miesto ribų
reikalaudavo kuo rimčiausio pasirengimo: reikėdavo ir sauskelnių, ir buteliukų,
vežimėlių ir užkandžių, vaikiško šampūno ir pilnų maišų žaislų, kad dukra nė
akimirką nenuobodžiautų. Išvykę lankydavomės tik ten, kur, manydavome, patiks
mažajai – akvariumų centruose, „McDonald’s“ žaidimų aikštelėse, paplūdimiuose.
Šitaip patys visiškai nusivarydavome nuo kojų, nes laiko sau turėjome nedaug, o
poilsiui – dar mažiau.
Visgi praėjus dviem savaitėms po ketvirtojo London gimtadienio Pitersas išsiuntė mane
į konferenciją Majamyje, ir jai pasibaigus nutariau išnaudoti keletą apmokamų atostogų
dienų. Susitariau su tėvais, kad jie keturias dienas prižiūrės London, ir nors Vivijana iš
pradžių nelabai norėjo skirtis su dukra, visai netrukus abu kuo puikiausiai supratome,
kaip labai išsiilgome... laisvės. Prie baseino mudu skaitėme knygas ir vartėme žurnalus,
gurkšnojome pinakoladas ir krisdavome pokaičio. Išsipuošę eidavome kartu
vakarieniauti, užsisėdėdavome prie vyno taurės, kiekvieną dieną mylėjomės – kartais
netgi daugiau nei sykį. Vieną vakarą patraukę į naktinį klubą ir šokę iki paryčių,
rytojaus dieną leidome sau nekelti kojos iš viešbučio kambario ir lig valiai pūsti į akį.
Kai grįžome į Šarlotę, pagaliau supratau, ką turėjo omenyje mano tėvas.
Jis norėjo pasakyti, kad vaikų gimimas viską pakeičia.

Ko gero, šiai dienai būtų labiau tikę vadintis ne pirmadieniu, tryliktąja, bet
penktadieniu, tryliktąja: kiekviena su pirmąja Vivijanos darbo diena susijusi
smulkmena atrodė netinkama.
Pirmiausia žmona pirma puolė į dušą, šitaip sugriaudama per daugelį metų
nusistovėjusią tvarką. Dvejodamas, kuo geriau užsiimti, paklojau lovą ir nuslinkau į
virtuvę kaisti kavos. Kol ši prisitrauks, nutariau paruošti Vivijanai pusryčių –
kiaušinių baltymų omleto, taip pat uogų ir meliono skiltelių. Tokią pat lėkštę
susikroviau ir sau: šovė mintis, jog numesti keletą kilogramų tikrai nepakenktų. Jau
buvau pastebėjęs, kad ties liemeniu kelnės darosi ankštokos.
Kol gaminau, virtuvėje prie manęs prisijungė London. Įpyliau jai į dubenėlį
pusryčių dribsnių. Mažosios plaukai atrodė suvelti ir pasišiaušę, ir net man buvo
plika akimi matyti, kokia ji nuvargusi.
– Ar gerai miegojai? – paklausiau.
– Ponas ir Ponia Pabarstukai vis pažadindavo. Vis lipo į bėgimo ratelį, o jis truputį
cypia.
– Negerai. Pažiūrėsiu, gal bus galima to garso išvengti, gerai?
Ji linktelėjo, ir aš įsipyliau pirmą puodelį kavos iš kavinuko. Vivijana virtuvėje
pasirodė tik tuomet, kai jau buvau bebaigiąs trečiąjį. Turėjau kaip reikiant į ją
atsižiūrėti.
– Oho, – nusišypsojau.
– Patinka?
– Atrodai puikiai, – pripažinau, nuoširdžiai taip ir manydamas. – Paruošiau
pusryčių.
– Nė nežinau, kiek suvalgysiu. Taip jaudinuosi, kad visai nejaučiu alkio.
Kol šildžiau omletus mikrobangų krosnelėje, Vivijana klestelėjo prie London, kuri
tuojau leidosi pasakoti apie girgždantį ratelį.
– Pažadėjau patikrinti, ar nepavyks padaryti jo kiek tylesnio, – įsiterpiau,
nešdamas lėkštes prie stalo.
Kol sėdausi, Vivijana ėmė knebinėti maistą.
– Prieš šukuodamas London šįryt turėsi panaudoti purškiamo kondicionieriaus. Jis
prie kriauklės, žaliame buteliuke.
– Jokių bėdų, – linktelėjau, lyg pro miglą prisimindamas kažkada lyg ir matęs tai
darant Vivijaną. Šakute pasmeigiau kąsnelį baltymų.
Vivijana vėl atsigręžė į London.
– Šiandien tėvelis užrašys tave į teniso užsiėmimus. Tau labai patiks.
Sudvejojau. Vos nuo lėkštės kilstelėta šakutė taip ir liko sustingusi ore, nė
nepasiekusi burnos.
 – Pala... – įsiterpiau. – Ką?
– Teniso? Juk vakar kalbėjomės. Nejaugi neprisimeni?
– Prisimenu, jog minėjai, bet nepamenu, kad būtume ką tiksliai susitarę.
– Prašymai priimami šiandien, ir esu tikra, kad eilė greitai bus pilnutėlė. Kad
spėtum užrašyti London, turėtum nuvažiuoti maždaug pusei devintos. Prašymus
priimti pradės devintą. Vienuoliktą jai meno būrelis.
– Man dar reikia patobulinti pristatymą.
– Nunešti prašymą ilgai netruks, o kol London pieš, galėsi dirbti į valias. Tame
pačiame pastate, vos keletas durų į šalį, yra kavinukė. Likti laukti London visai
nebūtina: aš paprastai palieku ją ten, o pati važiuoju į sporto klubą. Kelintą valandą
tavo susitikimas?
– Antrą.
– Matai? Viską kuo puikiausiai spėsi. Pamoka baigsis pusę pirmos, tad galėsi ją
nuvežti tiesiai savo mamai. Juk žinai, kur studija, tiesa? Visai greta didžiojo prekybos
centro, to, kuriame yra „TGI Friday“ užkandinė.
Žinojau, kur tas pastatas, bet mintys dabar sukosi tik apie akyse besiplečiantį
darbų sąrašą.
– Ar negalime užrašyti jos į teniso būrelį tiesiog paskambinę?
– Ne, – papurtė galvą Vivijana. – Jiems reikalinga draudimo poliso kopija, be to,
turėsi pasirašyti sutartį.
Mano galvoje siautė uraganas.
– Ar jai būtina šiandien eiti į meno pamoką?
Žmona atsigręžė į mažąją.
– Ar šiandien nori eiti į meno pamoką, širdele?
London linktelėjo.
– Bus mano draugas Bodis, – paaiškino ji, vardą tardama panašiau į „Buodis“. –
Rašoma taip: B-O-D-I-S. Jis labai mielas. Pažadėjau, kad šiandien atnešiu parodyti
Poną ir Ponią Pabarstukus.
– Tiesa, gerai, kad prisiminiau. Naminių gyvūnėlių parduotuvėje turėsi nupirkti
daugiau pjuvenų narveliui, – pridūrė Vivijana. – Ir nepamiršk apie šokių pamoką
popiet. Pradžia – penktą valandą, o studija – tame prekybos centre, kuriame
įsikūrusi „Harris Teeter“ maisto prekių parduotuvė.
Pakilusi nuo stalo Vivijana pabučiavo dukrą ir suspaudė ją glėbyje.
– Mamytė grįš po darbo, gerai? Nepamiršk nešvarių drabužių sumesti į skalbinių
dėžę.
– Gerai, mamyte. Myliu tave.
– Ir aš tave myliu.
Palydėjau žmoną iki durų ir, pravėręs jas, pakštelėjau į lūpas.
– Išversi juos iš koto, – patikinau.
– Tikiuosi, – atsargiai pasitaisė šukuoseną ir iš rankinės ištraukė sulankstytą
popieriaus lapą. – Kad tau būtų paprasčiau, surašiau London savaitės užsiėmimus.
Permečiau sąrašą akimis. Meno pamokos pirmadieniais ir penktadieniais,
vienuoliktą valandą, pianino – antradieniais ir ketvirtadieniais, pusę dešimtos.
Šokiai – pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį nuo penktos. Nuo kitos savaitės
prisidės ir teniso užsiėmimai: pirmadieniais, antradieniais ir ketvirtadieniais nuo
aštuntos.
– Oho, – išlemenau. – Na ir darbotvarkė. Ar nemanai, kad visko kiek per daug?
– Viskas bus gerai, – numojo Vivijana.
Kažkodėl tikėjausi ilgesnio atsisveikinimo, galbūt šiek tiek pasišnekučiuoti apie tai,
kaip ji nervinasi prieš pirmąją darbo dieną ar panašiai, bet užuot gaišusi laiką žmona
nusigręžė ir skubriai nužingsniavo prie automobilio.
Neatsisuko nė akimirkai.

Neklauskite, kaip, bet man pavyko su viskuo susitvarkyti. Dušas, skutimasis,

apsitaisymas darbiniais skudurais – jau pliuselis sąraše. Purškiamas kondicionierius,
tuomet atidžiai sušukuota ir aprengta London – pliuselis. Iššveista virtuvė ir įjungta
indaplovė – pliuselis. London užrašyta į teniso užsiėmimus, tuomet kartu su Ponu ir
Ponia Pabarstukais pristatyta į meno pamoką – du pliuseliai. Peržiūrėtas
pristatymas, mamai pristatyta London, atvykimas į pokalbį su chiropraktiku iki
sutarto laiko likus dar keletui minučių – pliuselis, pliuselis, pliuselis.
 Chiropraktikos kabinetas buvo visai menkutis ir riogsojo apleistame gamyklų
rajone – toli gražu ne tokioje vietoje, kur kam nors kiltų noras traukti, panorus
pataisyti sveikatą. Pakako dirstelėti, kad būtų visiškai aišku: mano paslaugos šiam
klientui gyvybiškai reikalingos.
Deja, jam pačiam atrodė kitaip. Chiropraktikui nerūpėjo nei mano parengtas
„PowerPoint“ pristatymas, nei pasakojimas, ypač – palyginti su tuo, kaip labai
rūpėjo sumuštinis, kurį šlamštė per visą pokalbį. Susierzino, kad įdaras neperteptas
garstyčiomis – žinau, nes pasiskundė bent tris kartus. Kai baigęs pristatymą
paklausiau, ar kilo kokių klausimų, vyras tik pasmalsavo, ar netyčia automobilyje
neturiu atliekamų garstyčių paketėlių.
Atvykęs pasiimti London iš mamos tikrai negalėjau pasigirti geriausia nuotaika.
Trumpam dar užsukome į gyvūnėlių prekių parduotuvę, tuomet – tiesiai namo.
Šokęs prie kompiuterio plušau tol, kol atėjo laikas vykti į šokių pamoką. Deja, rasti
reikalingą kostiumėlį užtruko ilgiau, nei norėjau: nei aš, nei London nė
nenumanėme, kur Vivijana jį padėjo. Iš namų išskubėjome keliomis minutėmis per
vėlai, ir kuo labiau bėgo laikas, tuo labiau suirzusi atrodė mažoji.
– Panelė Hemšou labai labai pyksta, jei kas nepaiso taisyklių.
– Nesijaudink. Paaiškinsiu, kad dėl visko kaltas aš.
– Tai nesvarbu.
Pasirodo, London buvo teisi. Vos įžengę pro duris patekome į laukiamąjį, kuriame
tyliai it pelės po šluota jau sėdėjo penkios moterys. Priešais plytėjo šokių salė – abi
zonas teskyrė žema sienelė su dvivėrėmis durimis. Dešiniau nuo įėjimo buvo įrengta
vitrina, kurioje išdidžiai stovėjo įvairiuose konkursuose laimėti prizai, sienos –
nukabinėtos garbės raštais ir diplomais, skelbiančiais, jog įvairios komandos ir
pavieniai šokėjai pelnė pergalę valstybiniuose konkursuose.
– Nagi, eik, – paraginau.
– Negaliu eiti į salę tol, kol negavau leidimo.
– Ką tai reiškia?
– Ša, tėveli. Kai kalba panelė Hemšou, tėvai turi tylėti. Privirsi man dar daugiau
košės.
Panelė Hemšou – griežta moteris geležies pilkšvumo plaukais, suveržtais į tvirtą
kuodelį – lote lojo nurodymus penkerių šešerių metukų vaikų pilnai grupei.
Netrukus ji žengė prie mūsų.
– Atleiskite, kad vėluojame, – prabilau. – London mama šiandien pradėjo dirbti, o
aš neišsyk radau jos šokių kostiumėlį.
– Aišku, – kirste nukirto Hemšou, gręždama mane žvilgsniu. Daugiau netardama
nė žodžio ji aiškiai rodė nepasitenkinimą, kol pagaliau palietė London nugarą. –
Gali eiti į salę.
Nudelbusi žvilgsnį, mažoji nukūrė pro duris.
Nulydėjusi ją žvilgsniu, Hemšou vėl atsigręžė į mane.
– Prašau neleisti tam pasikartoti. Vėlavimai blaško grupę, o jų dėmesį išlaikyti ir
taip nelengva.
Žengtelėjęs laukan, paskambinau sekretorei – žinoma, tik tam, kad darsyk
išgirsčiau, jog niekas nepaliko man jokių žinučių. Likusią valandos dalį stebėjau
London ir kitas mergaites: jos iš visų jėgų stengėsi įtikti panelei Hemšou. Tiesa, tai
atrodė beveik neįmanoma, ir ne kartą pastebėjau London susijaudinus graužiančią
nagelius.
Pamokai pasibaigus, mudu patraukėme prie automobilio, bet susigūžusi dukra
kiūtino keliais žingsniais atsilikdama nuo manęs. Prasižiojo ji tik tada, kai
automobilis pajudėjo iš stovėjimo aikštelės.
– Tėveli?
– Ką, širdele?
– Ar kai grįšime, galėsiu suvalgyti „Lucky Charms“ dribsnių?
– Tai ne vakarienė. Dribsniai skirti pusryčiams. Be to, juk žinai – mama nemėgsta,
kai renkiesi labai saldžius.
– Bodžio mama jam kartais leidžia suvalgyti „Lucky Charms“ vietoje užkandžio, o
aš tokia išalkusi. Prašau, tėveli?
Paskutiniuosius žodžius ji išlemeno taip graudžiai, kaip tik mokėjo. Kaip tėvas,
nejaugi galėjau jai atsakyti?
Užsukome į maisto prekių parduotuvę, kur prigriebiau dėžutę dribsnių – namo
dėl to grįžome trimis minutėmis vėliau.
Pripyliau London dubenėlį dribsnių, parašiau Vivijanai žinutę klausdamas, kada
grįš, ir valandėlei prisėdau prie darbo. Jaučiausi taip, lyg nuo pat tos akimirkos, kai
išlipau iš lovos, mane kas būtų čaižęs botagais. Visai netekau laiko nuovokos, tad į
laikrodį dirstelėjau tik išgirdęs Vivijanos automobilį sukant į kiemą. Rodyklė artėjo
prie aštuntos.
Aštuntos?
Pirmoji prie durų atbėgo London. Man prieš akis Vivijana čiupo ją ant rankų,
pabučiavo ir vėl nuleido ant kojų.
– Atleisk, kad grįžtu vėlai. Darbe iškilo nenumatytas atvejis.
– Maniau, šiandien tik mokysies.
– Beveik visą dieną taip ir buvo – o tuomet, maždaug ketvirtą valandą,
sužinojome, jog žurnalistas iš Rolio „Naujienų ir pastabų“ planuoja „atskleisti tiesą“
apie vieną iš Valterio vykdomų projektų. Akimirksniu visi pasijutome apimti
krizės – taip pat ir aš.
– Kodėl tu? Juk tai pirmoji tavo darbo diena.
– Juk tam mane ir pasamdė, – aiškino ji. – Turiu daug nenumatytų problemų
valdymo patirties. Mano darbdavys Niujorke nuolat įsiveldavo į nesklandumus su
žiniasklaida. Žodžiu, turėjome sušaukti susitikimą, kurti veiksmų planą, dirbau su
išoriniais Spanermano ryšių su visuomene specialistais. Vienas darbas vijo kitą.
Tikiuosi, palikote man vakarienės – visai išbadėjau. Net nesvarbu, ką paruošei.
Velniava.
Ko gero, mano mintys kuo aiškiausiai atsispindėjo veide, nes vos dirstelėjusi į
mane Vivijana nuleido pečius.
– Neparuošei vakarienės?
– Ne. Užsidirbau...
– Tai London dar nevalgiusi?
– Tėtis leido man suvalgyti „Lucky Charms“, – išsišiepusi įsiterpė mažoji.
– „Lucky Charms“?
– Tik užkandžiui, – atsakiau, aiškiai girdėdamas savigynos gaidelę.
Tiesa, Vivijana manęs jau beveik nebesiklausė.
– Gal geriau pažiūrėkime, ką pavyktų suruošti vakarienei, a? Ką nors sveiko.
– Gerai, mamyte.
 – Kaip ėjosi šokių pamokoje?
– Vėlavome, – išdavė London. – Vadovė labai labai supyko ant tėvelio.
Įtampos iškreiptame žmonos veide nepasitenkinimas buvo toks pat ryškus, kaip
panelės Hemšou grimasoje.

– Neskaičiuojant krizės, kaip apskritai praėjo tavo pirmoji diena? – pasiteiravau jos
vėliau, mudviem jau gulint lovoje. Buvo akivaizdu, kad kaip reikiant ją suerzinau.
– Normaliai. Susitikimai, pratinimasis prie aplinkos.
– O pietūs su Spanermanu?
– Regis, visai neblogai, – atsakė ji. Nieko daugiau nebepridūrė.
– Manai, galėsi jam dirbti?
– Abejoju, ar su juo apskritai kils kokių keblumų. Dauguma vadybininkų ten
dirba metų metus.
Nebent dauguma vadybininkių moterų, – pamaniau sau.
– Pasisakyk, jei jis kada mėgins tave merginti, gerai?
Vivijana atsiduso.
– Tai tik darbas, Rasai.

Pabudau saulei kylant ir dar prieš Vivijanai nubundant spėjau kelias valandas
padirbėti. Mudviejų pokalbis virtuvėje atrodė dar mažiau asmeniškas nei vakar:
regis, žmonai terūpėjo, kad viskas būtų teisingai įgyvendinta. Ji atkišo man pirkinių
sąrašą ir priminė, kad London laukia pianino pamoka, taip pat paprašė išsiaiškinti,
ar prasidėjus mokslo metams pianino mokytojai būtų patogu su London dirbti
antradienių ir ketvirtadienių popietėmis ar vakarais. Jau žengdama pro duris, ji
darsyk atsigręžė į mane.
– Gal galėtum šiandien su London elgtis kiek atsakingiau? Laiku pristatyti į
užsiėmimus, pasirūpinti, kad tinkamai pavalgytų? Juk neprašau tavęs nieko, su kuo
pati nebūčiau tvarkiusis metų metus.
 Pastaba buvo skirta įgelti – tikslą ji pasiekė, tačiau man dar nė nespėjus prasižioti
atsakyti Vivijana užvėrė paskui save duris.

Po kelių minučių laiptais nusileidusi London išsyk paklausė, ar negalėtų „Lucky

Charms“ dribsnių valgyti ir pusryčiams.
– Žinoma, galėtum, – mano galvoje tebeskambėjo Vivijanos žodžiai, tad mano
sutikimas buvo veikiau mėginimas patyliukais krimstelėti jai. – Ar norėtum ir
šokoladinio pieno?
– Taip!
– Taip ir maniau, – linktelėjau, galvodamas, ką žmona pasakytų apie šitai.
Pavalgiusi London pažaidė lėlėmis, aš iššukavau jai plaukus, pasirūpinau, kad
tinkamai apsirengtų, ir nuvežiau į pianino pamoką. Prisiminiau paklausti mokytojos
apie galimybę keisti susitikimų laiką, o pamokai pasibaigus nuskubėjau į tėvų
namus.
– O, – tarstelėjo mama, vos man įžengus pro savo vaikystės namų duris. – Grįžai.
Ji pabučiavo London, ir staiga aš pastebėjau, jog mama neryši prijuostės – ji
vilkėjo violetine suknele.*
– Žinoma, grįžau, – atsakiau. – Bet tegaliu pasilikti kelias minutes – nenoriu
vėluoti.
Mama paplekšnojo London per petį.
– London, mieloji? Ar norėtum tų sausainukų, kuriuos kepėme vakar? Jie
sausaininėje greta skrudintuvo.
– Žinau, kur, – linktelėjo mažoji ir kone šuoliais nuskubėjo į virtuvę, tarsi
dribsniuose dar būtų buvę per mažai cukraus.
– Esu labai dėkingas, kad padedi prižiūrėti London, – patikinau mamą.
– Na, matai, čia ir bėda.
– Kokia bėda?
– Šiandien turiu dalyvauti „Raudonųjų skrybėlaičių klubo“ pietuose, – ji parodė į
ant stalo gretimame kambaryje jau pasiruoštą klouno lūpų dažų spalvos skrybėlaitę,
papuoštą plunksnomis, spėjau, išrautomis iš povo pauodegio.
– Bet juk sakiau tau, kad visą savaitę eisiu į susitikimus.
– Prisimenu. Bet klausei tik, ar galėsiu prižiūrėti London pirmadienį.
– Sumečiau, kad bus ir taip aišku. London juk taip patinka leisti su tavimi laiką.
Mama suėmė delnu mano dilbį.
– Klausyk, Rasai... Tu žinai, kaip labai ją myliu, bet negaliu prižiūrėti jos
kiekvieną dieną iki pat mokslo metų pradžios, – paaiškino ji. – Kaip ir tu, aš turiu
savo užsiėmimų ir planų.
– Juk viskas tik laikinai, – paprieštaravau. – Tikiuosi, kad tavo pagalbos nebereikės
jau kitą savaitę.
– Rytoj manęs namie nebus. Sodininkų klubas planuoja renginį, skirtą tulpėms ir
narcizams – bus galimybė įsigyti egzotiškų veislių svogūnėlių. Noriu pavasarį
nustebinti tavo tėvą: juk žinai, su tulpėmis jam niekuomet nesisekė. O
ketvirtadieniais ir penktadieniais – mano savanoriška veikla.
– O, – teišlemenau. Staiga ėmė suktis galva. Išgirdau mamą atsidūstant.
– Na, bet šiandien, kadangi London jau atvežei... Kiek truks tavo susitikimas?
– Gal iki be penkiolikos dvylika?
– Mano pietūs prasideda dvyliktą, tad gal tarkimės, jog pasiimsi ją tiesiai iš
restorano. Kol atvyksi, London galės pasėdėti su manimi ir mano bičiulėmis.
– Būtų puiku, – man tarsi akmuo nuo širdies nusirito. – Kur vyks pietūs?
Mama paminėjo vietelę, kurioje niekada nebuvau lankęsis, tačiau kur ji yra,
žinojau.
– Kada, sakei, tavo susitikimas?
Susitikimas. Velnias.
– Privalau lėkti, mama. Bet nė negaliu apsakyti, kaip vertinu tavo pagalbą.

– Rimtai? – susierzino Mardžė. – Pyksti ant mamos dėl to, kad ji, pamanykit,
gyvena savo gyvenimą?
Skubėdamas greitkeliu, kalbėjausi su seserimi naudodamasis laisvų rankų įranga.
 – Nejaugi manęs negirdėjai? Visą savaitę dalyvauju pokalbiuose. Ką gi man daryti?
– Labas rytas! O dienos centrai? Valandinės auklės? Kaimynai? Galų gale negi
negali nuvežti jos į draugų namus pažaisti, o pats lėkti sau?
– Dar neradau laisvos minutės pasidomėti galimybėmis.
– Dabar su manimi pliurpti tai minutėlę radai.
Nes laikau špygas, kad sutiktum rytoj kelias valandas praleisti su dukterėčia.
– Mudu su Vivijana jau apie tai kalbėjomės. Jai išėjus į darbą, London nuotaika ir
taip slogi.
– Nejaugi?
Nepaisant akivaizdaus nepasitenkinimo po šokių pamokos, pats to nepastebėjau.
Bet...
– Žodžiu, skambinu, nes tikėjausi, kad gal...
– Nė nepradėk, – pertraukė mane įspėdama sesuo.
– Ko nepradėti?
– Kad jau mama atsisakė, tai aiškiai ketinai prašyti manęs rytoj prižiūrėti London.
O gal ketvirtadienį ar penktadienį. O gal visas tris dienas.
Kaip jau minėjau, Mardžės būta nekvailos.
– Nesuprantu, apie ką tu.
Beveik išgirdau ją užverčiant akis.
– Nevaidink kvailelio ir nemėgink neigti. Dėl ko dar skambintum? Žinai, kiek
kartų per pastaruosius penketą metų esi skambinęs man į darbą?
– Nė nenumanau, – pripažinau.
– Nė vieno.
– Kvailystės.
– Žinoma. Riečiu tau pasakaites. Skambini man kiekvieną dieną. Valandų
valandas tauškiame ir kikename kaip mokinukės, o aš tuo metu dar kraigalioju
bloknote spalvotais pieštukais. Palauk minutėlę.
Mano ausis pasiekė sesers kosulys. Garso būta šiurkštaus, kosėjo ji sunkiai.
– Ar viskas gerai? – sunerimau.
– Spėju, būsiu pasigavusi kokį virusą.
– Vasarą?
 – Vakar vežiau tėtį pas gydytoją, o laukiamajame juk pilna ligonių ir bacilų. Reikia
džiaugtis, kad išėjau savomis kojomis.
– Kaip tėtis?
– Tyrimų rezultatai bus aiškūs po poros dienų, bet iš ramybės ir krūvio
kardiogramų aišku, kad su širdimi viskas gerai. Plaučiai irgi sveiki. Gydytojai
atsižavėti negalėjo, kad ir kaip susiraukęs sėdėjo jis pats.
– Nieko kito iš jo ir negali tikėtis, – sutikau, mintimis vėl grįždamas prie
dukters. – Ką gi man daryti su London, jei taip ir nerasiu, kam palikti ją prižiūrėti?
– Tu ne kvailys. Ką nors sugalvosi.
– Tu tai visuomet palaikysi ir ištiesi pagalbos ranką.
– Stengiuosi.

Susitikimas su sumuštinių parduotuvės savininkais praėjo kone taip pat sėkmingai,

kaip ir vakarykštis pokalbis su chiropraktiku. Ne todėl, kad mano paslaugos jų būtų
nedominusios. Savininkai, sutuoktinių pora iš Graikijos, puikiai suprato, kad
reklama jų verslui padėtų – bėda ta, kad jie vos ne vos uždirbdavo pakankamai
užkandinės išlaidoms padengti ir išsaugoti ją neuždarytą. Jie paprašė manęs grįžti po
kelių mėnesių, kai jie tvarkysis kiek geriau, ir besirengiant išeiti pasiūlė sumuštinį.
– Labai skanus, – patikino vyras. – Visiems sumuštiniams naudojame pačių
šviežiai kepamą pitą.
– Receptas priklausė mano močiutei, – pridūrė žmona.
Privalau sutikti: duona kvepėjo dieviškai, o vyrui ruošiant sumuštinį kuo
aiškiausiai mačiau jo kruopštumą ir pastangas. Žmona paklausė, ar kartu norėčiau
bulvyčių ir gėrimo – kodėl gi ne? – ir po kelių minučių besišypsanti pora jau tiesė
man pietus.
Netrukus ištiesė ir sąskaitą.

Į „Raudonųjų skrybėlaičių klubo“ pietus nusigavau maždaug penkiolika minučių

po dvyliktos. Nepaisant nepatogumų, kuriuos, be abejonės, sukėliau mamai,
nujaučiau, kad iš tiesų ji didžiavosi galimybe pasirodyti su anūke, kuri pagyvenusių
moterų grupei buvo šis tas žavaus ir nematyto.
– Tėtuk! – vos mane išvydusi suriko London. Šokte nušokusi nuo kėdės ji atbėgo
pas mane. – Jos sakė, kad galiu bet kada ateiti į jų pietus!
Pakilusi nuo pietų stalo mama mane apkabino ir pasivedėjo į šalį.
– Ačiū, kad ją prižiūrėjai, mama.
– Vienas malonumas, – numojo ji. – Visoms labai patiko.
– Matyti.
– Bet rytoj ir kitas savaitės dienas...
– Žinau, – pertraukiau ją. – Tulpės. Savanoriška veikla.
Mudviem važiuojant namo, suėmiau delnu dukters rankelę. Manojoje ji atrodė
mažutė, užtat šilta ir raminanti.
– Tėtuk? – prabilo ji.
– Taip?
– Noriu valgyti.
– Važiuokime namo, sutepsiu tau sumuštinį su riešutų sviestu ir džemu.
– Negalime, – papurtė galvą dukra.
– Kodėl ne?
– Nėra duonytės.

Nuvažiavome į maisto prekių parduotuvę, kurioje – pirmąsyk gyvenime – stvėriau

vežimėlį.
Kitą valandą praleidau pamažėle irdamasis pro Vivijanos paliktą pirkinių sąrašą.
Pro kai kurias lentynas ėjau po keletą kartų: nė nenumanau, ką būčiau daręs be
London pagalbos. Prekių ženklus ji išmanė kur kas geriau nei būtina penkiametei.
Žalio supratimo neturėjau, kur rasti aguročių, kaip spustelėjus atskirti sunokusį
avokadą nuo dar žalio, bet dukrai ir kelioms salės darbuotojoms padedant kažkaip
sugebėjau sąrašą įveikti. Klajodamas po parduotuvę mačiau daugybę motinų su
įvairaus amžiaus atžalomis – dauguma atrodė tokios pat priblokštos prekių gausos,
kaip ir aš pats, tad nejučia ėmiau jaustis taip, lyg mus sietų kažin kokia bendrystė.
Stebėjausi, kiek iš jų taip pat, kaip aš, mieliau leistų laiką biure, o ne mėsos skyriuje,
kur kone penkias minutes sugaišau ieškodamas ekologiškų ant kraiko laikomų vištų
krūtinėlių: Vivijana buvo tiksliai nurodžiusi, kokios reikalingos.
Mudviem grįžus namo sutepiau London sumuštinį, iškroviau prekes ir likusią
popietės dalį praleidau vis šokinėdamas nuo darbo prie namų ruošos bei dukters.
Jaučiausi taip, lyg nuolat irčiausi prieš begalinę srovę. Vivijana namie pasirodė pusę
septintos. Praleidusi keletą minučių su dukra ji atėjo pasimatyti su manimi
virtuvėje – čia buvau besuruošiąs salotas.
– Kaip einasi vištiena su Marsalos vyno padažu?
– Vištiena?
– Ir aguročiu garnyrui?
– Mmm...
Ji nusikvatojo.
– Juokauju. Tuojau paruošiu. Ilgai neužtruks.
– Kaip šiandien sekėsi darbe?
– Labai užimta diena, – prisipažino ji. – Didžiumą laiko sugaišau aiškindamasi
viską apie žurnalistą, kurį minėjau vakar, ir mėgindama suprasti, kokį požiūrį jis
mėgins įprasminti straipsnyje. Dar, žinoma, kaip suvaldyti tos istorijos pasekmes jai
pasirodžius ir kaip kompensuoti jos žalą pozityviomis publikacijomis.
– Ar jau numanai, kokios istorijos jis imsis?
– Įtariu, jog tai tebus įprastas šlamštas, kokiu jau buvome apipilti ne kartą.
Žurnalistas – pakvaišęs žaliasis, tad daugiausia kalbina tikinančius, kad vieno iš
daugiabučių su vaizdu į jūrą statybos metu apeita nemažai įstatymų. Anot jų, tai ne
tik buvo neteisėta, bet ir nulėmė baisią gretimos pakrantės dalies eroziją, aptiktą po
pastarosios atogrąžų audros. Iš esmės tai – tik noras kaskart Motulei Žemei ką nors
iškrėtus dėl visko apkaltinti turčius.
– Tu juk žinai, kad aplinkosaugos reikalavimai Spanermanui išties menkai terūpi?
Vivijana jau pylėsi taurę vyno.
– Valteris jau nebe toks. Nuo tada, kai buvote pažįstami, jis labai pasikeitė.
 Abejoju, – pamaniau sau.
– Regis, neblogai pasirengei, – pagyriau.
– Džiaugiuosi tik, kad straipsnis nespės pasirodyti šią savaitę. Savaitgalį Valteris
suplanavęs didžiulį paramos renginį Atlantoje. Bus renkamos lėšos fondui.
– Jis dabar jau ir fondo paieška užsiima?
– Juk minėjau anksčiau, – priminė ji. Pastačiusi ant viryklės keptuvę, išsyk sudėjo
vištieną ir ėmė kuistis prieskonių spintelėje. – Viskas prasidėjo prieš keletą metų. Iki
šiol viskas buvo finansuojama jo paties, bet dabar nutarė, kad atėjo laikas paprašyti
kitų paramos. Būtent tuo rūpinsiuosi artimiausias tris dienas. Valteris nusamdė
renginių organizavimo įmonę, ir nors jie dirba gerai, jam norisi, kad viskas būtų
nepriekaištinga. Čia ir įsikišiu aš. Jis žino, kad dirbau pramogų versle, todėl nori,
kad pasirūpinčiau muzikanto pasirodymu. Nori, kad pasamdyčiau ką nors gerai
žinomą.
– Šiam savaitgaliui? Juk tam beveik neliko laiko.
– Žinau. Būtent taip jam ir atsakiau. Paskambinau savo senajam darbdaviui, jis
padiktavo keletą man padėti galinčių žmonių pavardžių, tad pamatysime, kas išeis.
Gerai tai, kad Valteris pasiryžęs skirti tiek pinigų, kiek tik prireiks. Antra vertus, tai
reiškia, kad visą savaitę dirbsiu iki vėlumos. Be to, turėsiu vykti į Atlantą.
– Juokauji, – net išsižiojau. – Juk dirbi dar tik dvi dienas.
– Nekalbėk taip, – leptelėjo ji, skrudindama vištieną. – Juk jis neapipylė manęs
pasirinkimo galimybėmis. Atvyks kone visi svarbiausi nekilnojamojo verslo šulai nuo
Teksaso iki Virdžinijos, privalo vykti visi vadybininkai. Be to, tai netruks visą
savaitgalį: išskrisiu šeštadienio rytą, o sekmadienį grįšiu.
Man tai nepatiko, bet ką galėjau pakeisti?
– Gerai, – sutikau. – Regis, be tavęs ten tuojau ir lapas nenukris.
– Stengiuosi, – šyptelėjo žmona. – Kaip šiandien London? Ar gerai sekėsi pianino
pamokoje?
– Puikiai. Man tik atrodo, kad jai ne itin patinka šokiai. Vakar po užsiėmimo nė
neprasižiojo.
– Vadovė supyko, nes vėlavote. Dėl to ir London sugedo nuotaika.
– Ta mokytoja atrodo labai valdinga.
 – Taip ir yra. Būtent dėl to jos vadovaujami kolektyvai laimi šitiek konkursų, –
Vivijana linktelėjo dukters pusėn. – Kol baigsiu ruošti valgį, gal nuvesi London
nusiprausti?
– Dabar?
– Tuomet mums baigus valgyti galėsi jai paskaityti ir paguldyti miegelio. Ji
pailsusi, o aš, kaip jau sakiau, nuo galvos iki kojų apsivertusi darbais.
– Žinoma, – linktelėjau suvokęs, kad ir vėl veikiausiai trauksiu miegoti vienas.
______________
* Raudonos skrybėlaitės ir violetinė apranga – įprastas „Raudonųjų skrybėlaičių klubo“ narių derinys, dėvimos
per klubo susitikimus ir renginius.
 7 skyrius
Pora paskui porą

Kai London tebuvo treji su puse, visi trys išsiruošėme į iškylą prie Normano ežero. Tai
tapo vienu iš tų dalykų, kurie niekada nebepasikartojo ateityje. Vivijana suruošė
gardžius pietus, o kadangi dienos būta vėjuotos, pakeliui prie ežero dar sustojome
laisvalaikio prekių parduotuvėlėje įsigyti aitvarą. Išrinkau tokį, kokie buvo populiarūs,
kai pats buvau vaikas: nebrangų ir paprastą, nė kiek nepanašų į tuos, kuriuos leisti
svajoja entuziastai žibančiomis akimis.
Pasirodė, vaikui geresnio aitvaro būti ir negalėjo. Nesunkiai paleidau jį pats, ir kai
aitvaras pagaliau pakilo, jo atrodė nebeįmanoma atplėšti nuo dangaus. Nė nesvarbu, ką
dariau – galėjau stovėti vietoje arba vaikštinėti, o kai įdaviau dukrai virvelės ritę ir
pritvirtinau ją prie riešo, ji taip pat galėjo užsiimti kuo tik panorėjusi. Ar būtų raškiusi
gėles, ar bėgiodama gaudžiusi plaštakes, ar sėdėjusi ant žemės ir leidusi malonios
netoliese laiką leidusios poros kokerspanielių veislės šuniukui apie ją ropinėti, aitvaras
kuo tvirčiausiai laikėsi danguje. Mums pagaliau prisirengus pietauti, virvelę pririšau
prie gretimo suolelio, ir visą laiką, kol valgėme, aitvaras ramiai pleveno mums virš
galvų.
Vivijana švytėte švytėjo, tad parke praleidome kone visą popietę. Mums susiruošus
namo, prisimenu svarstęs, jog gyvename būtent dėl tokių akimirkų, ir kad ir kas
nutiktų, niekada negaliu nuvilti šeimos.
Deja, čia ir dabar būtent tuo ir užsiėmiau – na, bent jau taip jaučiausi. Rodės,
nuviliu visus – netgi save patį.

Trečiadienį, trečiąją Vivijanos darbo dieną London ir vėl liko su manimi.

 Visai dienai.
Stypsodamas su dukrele priešais antrojo chiropraktiko kabineto duris jaučiausi
nelyginant siunčiąs mažylę į svetimą šalį. Vien mintis, kad ji viena kiūtos
laukiamajame tarp nepažįstamųjų, man kėlė nerimą: šiandienos tėvams dienraščiai ir
vakaro žinios kuo tvirčiausiai įkalė į galvą, kad netoliese visuomet tyko pulti
pasirengęs baubas.
Sudvejojau, ar mano tėvai kada panašiai jaudinosi dėl mudviejų su Mardže, bet tai
tetruko akimirką. Žinoma, ne. Tėtis palikdavo mane sėdėti ant suolelio priešais seną
užeigą, kur retsykiais užsukdavo su bičiuliais išlenkti bokalo kito. Suolelis, beje,
stovėjo judrių gatvių sankryžoje, greta autobusų stotelės.
– Juk supranti, kad tėčiui šis susitikimas labai svarbus, tiesa?
– Žinau, – linktelėjo London.
– Ir noriu, kad sėdėtum tyliai ir ramiai.
– Ir nesikelčiau, ir nezyliočiau, ir nesikalbėčiau su svetimais. Jau sakei.
Veikiausiai mudu su Vivijana kažką darėme teisingai, nes London elgėsi tiksliai
taip, kaip prisakyta. Netgi administratorė pastebėjo, kaip pavyzdingai mažoji dama
elgėsi per susitikimą, taip nuramindama mano nerimą dėl to, kaip teko pasielgti.
Deja, kliento mano paslaugos nesudomino. Naudos neatnešė nė vienas iš trijų
pokalbių. Po pokalbio su restorano savininkais kitą dieną jau galėjau pridėti – nė
vienas iš keturių.
Iš visų jėgų stengdamasis neprarasti optimizmo, penktadienį suruošiau kol kas patį
geriausią pristatymą. SPA centro savininkė – penkiasdešimtmetį perkopusi
šviesiaplaukė čiauškutė – atrodė kupina entuziazmo, ir nors nujaučiau, kad jiems ir
be mano pagalbos einasi visai neblogai, ne tik žinojo, kas aš toks, bet ir prisiminė
anksčiau mano vykdytas reklamos kampanijas. Bendraudamas su ja atsipalaidavau ir
spinduliavau pasitikėjimu savimi, o nutilęs suvokiau, kad dar geriau pasirodyti nė
nebegalėjau. Ir vis dėlto laimė man nesišypsojo.
Maža to, kad kitai savaitei nepavyko suplanuoti nė vieno susitikimo, šią nepasisekė
nė vienas iš penkių.

*
 Vis dėlto atėjo pasimatymo vakaras.
Jei nėra ko švęsti, švęsti vis tiek galima, tiesa?
Visgi atsitiko ne visai taip. Nors man darbe nesisekė, Vivijanai naujose pareigose
ėjosi it sviestu patepta. Jai pavyko suplanuoti muzikinę renginio dalį, prikalbinti
septintojo dešimtmečio grupę, kurios pavadinimas buvo žinomas net man – kaip jai
pavyko, neturiu nė menkiausio supratimo. Aš pats daugiau laiko praleidau su
London – tai, be abejonės, taip pat buvo į gera.
Bėda tik ta, kad... jausmas nebuvo toks jau nuostabus. Nuolat skubėdamas nuo
vieno užsiėmimo prie kito, jaučiausi beveik taip, lyg, užuot mėgavęsis su dukra
leidžiamu laiku, jai dirbčiau.
Ar taip jaučiausi aš vienas? O gal tokių minčių kilo ir kitiems tėvams?
Nė nenumanau, bet pasimatymo vakaras yra pasimatymo vakaras, ir kol London
plušo šokių pamokoje, aš užsukau į maisto prekių parduotuvę ir prigriebiau lašišos,
didkepsnių bei butelį „Chardonnay“ baltojo vyno. Kai grįžome, Vivijanos džipas jau
stovėjo namo kieme. Vos mums sustojus, mažoji iššoko iš automobilio, šaukdama
mamą. Nusekiau jai pavymui nešinas plastikiniais maišais, pilnais produktų
vakarienei, bet London tuojau parturseno laipteliais žemyn. Vivijanos niekur
nebuvo matyti, bet netrukus išgirdau jos balsą, sklindantį iš miegamojo.
London nuskubėjo ta kryptimi, ir tuojau išgirdau žmonos žodžius:
– Štai kur tu, mieloji! Kaip prabėgo diena?
Patraukęs ten, iš kur sklido balsai, išvydau Vivijaną ir London prie lovos, ant
kurios riogsojo atsegtas lagaminas – jau prikrautas iki pat viršaus. Greta voliojosi dar
pora tuščių parduotuvių maišų.
Aprūpinti namai.
– Matau, rengiesi rytojui.
– Tiesą sakant, turėsiu išvykti šįvakar.
– Išvyksi? – sušuko London, man nespėjus nė prasižioti. Stebėjau, kaip Vivijana
uždėjo ranką jai ant peties.
– Nenoriu, bet reikia. Nepyk, širdele.
– Bet aš nenoriu, kad išvažiuotum, – prieštaravo mažoji.
– Žinau, mieloji. Bet kai sekmadienį grįšiu, būtinai atsigriebsim. Nuveiksime ką
nors smagaus – tik tu ir aš.
– Ką? – sukluso London.
– Ką tik sugalvosi.
– Gal... – kone mačiau, kaip London galvelėje zuja įvairiausios mintys. – Galim
nuvažiuoti į mėlynių ūkį? Ten, kur kartą jau važiavome? Rinkti mėlynes, glostyti
gyvūnėlius?
– Puiki mintis! – sutiko Vivijana. – Taip ir padarysime.
– Dar reikia išvalyti žiurkėnų narvelį.
– Tėvelis išvalys, kol manęs nebus. O kol kas parūpinkime tau ką nors užkąsti,
gerai? Manau, dar liko vištienos ir ryžių, kuriuos galiu tuojau pašildyti. Palauksi
mamytės virtuvėje, kol aš čia minutėlę šnektelėsiu su tėčiu?
– Gerai, – linktelėjo dukra.
– Vadinasi, – prabilau, kai mažoji paliko mus vienus, – išvyksi šįvakar.
– Turiu išeiti maždaug po pusvalandžio. Valteris nori, kad aš ir dar keli
vadybininkai iš anksto atidžiai peržiūrėtume renginio planą drauge su „Ritz-
Carlton“ viešbučio vadovu. Tik taip galėsime būti tikri, kad viskas suruošta tiksliai
taip, kaip nori Valteris.
– „Ritz-Carlton?“ – suklusau. – Ar ten apsistosi?
Ji linktelėjo.
– Suprantu, kad turbūt nesi labai tuo patenkintas. Žinok, aš irgi nenudžiugau
sužinojusi, kad namie nebūsiu dvi naktis. Na, bet mėginsiu išspausti iš to viską, ką
galiu.
– Nieko daugiau juk ir negali padaryti, – per prievartą išspaudžiau šypseną.
– Noriu praleisti dar šiek tiek laiko su London, gerai? Man regis, ji nuliūdo.
– Taip, – sutikau. – Žinoma.
Žmona įsmeigė žvilgsnį į mane.
– Tu pyksti.
– Ne, nepykstu. Tik norėčiau, kad tau nereikėtų išvykti. Noriu pasakyti –
suprantu, kad reikia, bet vyliausi, jog šįvakar praleisime šiek tiek laiko drauge.
– Žinau. Aš taip pat, – ji palinko artyn ir pakštelėjo man į lūpas. – Atsigriebsime
kitą penktadienį, gerai?
 – Gerai.
– Ar gali užsegti mano krepšį? Nenoriu susigadinti manikiūro, jis visai naujas, –
Vivijana atkišo nagus. – Ar spalva tinkama?
– Puiki, – patikinau ją. Tvirtai užsegęs lagaminą nutraukiau jį nuo lovos ir
pastačiau ant grindų. – Sakai, dar šįvakar peržiūrėsite visą renginio planą?
– Renginiui skiriama itin daug dėmesio – į jį krypsta visų akys.
– Iki Atlantos – keturios valandos kelio.
– Vyksiu ne automobiliu, o lėktuvu.
– Kelintą valandą skrydis?
– Pusę septynių.
– Ar neturėtum jau būti jei ne pačiame oro uoste, tai bent pakeliui į jį?
– Skrisime asmeniniu Valterio lėktuvu.
Valteris. Man jau buvo bepradedą bloga darytis nuo to vardo – panašiai, kaip nuo
namų aprūpinimo.
– Oho, – išlemenau. – Tikrai kopi karjeros laiptais.
– Lėktuvas juk jo – ne mano, – nusišypsojo ji.

– Žinojau, kad susitvarkysi ir vienas, – tarė Mardžė. – Turėtum savimi didžiuotis.

– Visai nesididžiuoju. Aš sunkte išsunktas.
Buvome tėvų namuose – šeštadienis, nors tebuvo vienuolikta valanda, jau vargino
kaitra. Kol vardijau visas beprotiškas šiaip ne taip išgyventos savaitės smulkmenas,
Mardžė su Lize sėdėjo pavėsinėje priešais mane, o London padėjo mano mamai
ruošti sumuštinius. Tėtis, kaip įprasta, triūsė garaže.
– Na ir kas? Pats man sakei, kad po paskutinio pristatymo jauteisi pasirodęs tikrai
nepriekaištingai.
– Baisi mat iš to nauda. Negana to, nė vieno pokalbio nesu suplanavęs kitai
savaitei.
– Pažiūrėk į gerąją pusę, – pasiūlė Mardžė. – London nekils sunkumų laiku
pasirodyti būreliuose, o tau liks daugiau laiko apsiruošti namuose ir gaminti valgyti.
 Man pervėrus ją žvilgsniu, sesuo prapliupo kvatotis.
– Ei, atsipalaiduok pagaliau. Juk Vivijanai pradėjus dirbti ir pats žinojai, kad
laukia nelengva savaitė. Be to, juk esi girdėjęs tą posakį, jog prieš pat aušrą visuomet
tamsiausia? Nujaučiu, kad tavoji aušra jau visai netrukus.
– Nežinau, – prisipažinau. – Čia važiuodamas jau buvau ėmęs svarstyti, kad
reikėjo tapti santechniku kaip tėtis. Santechnikai bent jau visuomet turi darbo.
– Tiesa, – linktelėjo sesuo. – Bet terlionės ir ten nestinga.
Kad ir koks paniuręs buvau, patyliukais nusijuokiau.
– Šmaikštu.
– Ką gi galiu pasakyti? Aš visiems aplinkiniams nešu džiaugsmą. Netgi
verkšlenantiems mažiesiems broliukams.
– Visai aš neverkšlenau.
– Aišku, verkšlenai. Nieko daugiau ir neveiki nuo tada, kai čia prisėdai.
– Lize?
Prieš atsakydama ji atsainiai peštelėjo ranktūrį.
– Gal šiek tiek.

Popiet kaitra lauke tik stiprėjo, tad nutariau nusivesti dukrą į kiną pažiūrėti vieno
naujausių animacinių filmų. Kartu ėjusioms Mardžei ir Lizei šis, regis, patiko ne
mažiau nei London. Kad ir kaip juo pasimėgauti norėjau aš, mintys, deja, vis
nuklysdavo į praėjusią savaitę. Spėliojau, kas, po galais, dar gali laukti ateityje.
Po filmo nenorėjau išsyk traukti namo. Mardžei su Lize, regis, taip pat atrodė
smagiau likti pas tėvus, tad vakarienei mama paruošė makaronų apkepo su tunu. Šis
patiekalas London prilygo ypatingam palepinimui: namie miltinių patiekalų, taigi ir
makaronų, Vivijana neruošė. Sudorojusi didesnę nei įprasta porciją važiuojant namo
mažoji užsnūdo automobilyje. Nutariau, kad paruošiu jai vonią, paskaitysiu keletą
pasakų ir, dukrai užmigus, ramiai praleisiu vakarą priešais televizorių.
Deja, šiam planui išsipildyti buvo nelemta. Vos peržengusi namų slenkstį, mažoji
nubildėjo patikrinti, kaip einasi žiurkėnams, ir netrukus jau išgirdau ją šaukiant
mane viršun:
– Tėveli! Greičiau ateik! Atrodo, Poniai Pabarstukei kažkas ne taip!
Atėjęs į dukros kambarį dirstelėjau į narvelį ir išvydau žiurkėną, kuris, regis,
stengėsi išlįsti kiaurai stiklą. Kambaryje dvokė kaip tvarte.
– Man viskas atrodo gerai, – gūžtelėjau pečiais.
– Čia Ponas Pabarstukas. Ponia Pabarstukė nejuda!
Prisimerkiau.
– Brangioji, man regis, ji tiesiog miega.
– O kas, jei susirgo?
Nė nenumaniau, ko reikėtų imtis tokiu atveju. Nukėlęs narvo dangtelį, suėmiau
Ponią Pabarstukę delnu. Gyvūnėlis buvo šiltas – tai visuomet geras ženklas, be to,
aiškiai jutau ją krutant.
– Ar jai viskas gerai?
– Man viskas atrodo gerai, – pakartojau. – Nori palaikyti?
Linktelėjusi dukra ištiesė rieškučias, ir aš patupdžiau į jas žiurkėną. Mažoji tuojau
prisitraukė padariuką prie veido.
– Gal dar truputį palaikysiu, kad būčiau tikra.
– Žinoma, – pabučiavau viršugalvį. – Tik ne per ilgai, gerai? Jau beveik laikas
miegoti.
Darsyk pabučiavęs dukrą patraukiau durų link.
– Tėti? – pašaukė ji.
– Taip?
– Turi išvalyti narvelį.
– Išvalysiu rytoj, gerai? Aš labai pavargęs.
– Mamytė sakė, kad išvalysi.
– Ir išvalysiu. Juk ką tik pasakiau – išvalysiu. Tik rytoj.
– O kas, jeigu nuo to Poniai Pabarstukei ir darosi bloga? Noriu, kad išvalytum
dabar.
Maža to, kad ji manęs nesiklausė, dabar jau ėmė kilti ir balselis – deja, buvau visai
netinkamos nuotaikos su tuo taikstytis.
– Netrukus ateisiu tavęs paguldyti. Nešvarius drabužėlius sudėk į skalbinių dėžę,
gerai?
Kitą pusę valandos praleidau beprasmiškai spaudydamas nuotolinio valdymo
pultelį – kad ir kiek junginėjau, niekas nepatraukė dėmesio. Daugiau kaip šimtas
kanalų – ir nieko, bet, atvirai kalbant, pats buvau ne tik pervargęs, bet ir kaip
reikiant susierzinęs. Rytojaus dieną turėjau iškuopti spiriukus iš žiurkėnų narvo,
klientų sąrašas tebebuvo tuštutėlis ir, jei nenutiks koks stebuklas, toks žadėjo išlikti
ir kitą savaitę. Tuo metu mano žmona skraidė privačiais lėktuvais ir gyveno
prabangiuose viešbučiuose.
Po kiek laiko pakilęs nuo sofos grįžau į London kambarį. Žiurkėnai vėl buvo
narvelyje, o mažoji žaidė lėlėmis.
– Na, mieloji, – pašaukiau. – Ar pasirengusi maudytis?
Ji atsakė nė neatsigręždama į mane.
– Šiandien maudytis nenoriu.
– Bet juk suprakaitavai plušdama su močiute.
– Ne.
Mirktelėjau.
– Kas negerai, širdele?
– Aš ant tavęs pykstu.
– Kodėl ant manęs pyksti?
– Nes tau nerūpi Ponas ir Ponia Pabarstukai.
– Žinoma, rūpi, – užmetęs akį pastebėjau, kad abu gyvūnėliai kuo puikiausiai zuja
po narvelį kaip ir bet kurį kitą vakarą. – O tu žinai, kad maudytis reikia.
– Noriu, kad išmaudytų mamytė.
– Žinau, kad nori. Bet mamytės dabar nėra.
– Tada nesimaudysiu.
– Ar bent pažvelgsi į mane?
– Ne.
Burbėdama ji kone priminė Vivijaną. Nuleidau rankas. Mažoji ir toliau vedžiojo
barbę po užmiesčio namelį: lėlė rodės tokia įsiutusi, lyg netrukus imtų vartyti ir
spardyti šalin baldelius.
– Gal prileisiu vandens, gerai? Tuomet pasikalbėsime. Paruošiu daugybę burbulų.
 Kaip ir žadėjęs, įpyliau į vandenį daugiau vonios putų nei įprastai. Voniai
prisipildžius užsukau vandenį, bet London nė nekrustelėjo. Barbė ir toliau zujo po
namus, greta jos stypsojo ir kenas.
– Negaliu paruošti pusryčių, – išgirdau London kalbant su kenu už barbę. – Turiu
skubėti į darbą.
– Bet dirbti turi tėčiai, – atšovė kenas.
– Gal reikėjo apie tai pagalvoti prieš metant darbą.
Pajutau maudžiant skrandį. Buvo akivaizdu: London mėgdžioja mudu su
Vivijana.
– Vonia paruošta, – paraginau.
– Juk sakiau, kad maudytis neisiu!
– Nagi...
– NE!!! – suriko ji. – Aš nesimaudysiu ir tu manęs nepriversi! Jau privertei mamytę
eiti į darbą!
– Aš neverčiau mamytės eiti į darbą...
– PRIVERTEI! – šaukė ji, o kai atsisuko, išvydau veiduku srūvančias ašaras. –
Mama man pati sakė, kad turėjo išeiti į darbą, nes nedirbi tu!
Galbūt kitiems tėvams nebūtų kilęs toks noras priešgyniauti ir gintis, bet buvau
visiškai išsunktas, o dukters žodžiai gelte gėlė – tarsi ir taip jau nebūčiau graužęsis
dėl savo elgesio.
– Aš juk dirbu! – pakėliau balsą. – Be to, dar rūpinuosi tavimi ir namais!
– Noriu mamytės! – sukliko vaikas, ir man pirmąsyk dingtelėjo, kad Vivijana
šiandien nė nepaskambino. Negalėjau paskambinti ir pats – dabar veikiausiai buvo
pats renginio įkarštis. Giliai atsidusau.
– Rytoj ji grįš ir judvi vyksite į mėlynių ūkį, prisimeni? Juk nori mamą pasitikti
švarutėlė, ar ne?
– NE! – klykė dukra. – Nekenčiu tavęs!
Dar akimirka, ir perėjęs kambarį čiupau London už rankos. Nors ji priešinosi ir
cypė, nutempiau ją į vonią kaip internete populiarių filmukų apie blogus tėvus
veikėjas.
– Arba nusirengsi ir įlipsi į vonią, arba nurengsiu pats. Nejuokauju.
 – EIK SAU! – šaukė ji, tad padėjęs ant spintelės pižamą uždariau duris. Kelias
minutes buvo girdėti, kaip ji tai pasikūkčiodama verkia, tai kalbasi su savimi. Likau
laukti už durų.
– Lipk į vonią, London, – įspėjau. – Jei nesimaudysi, šįvakar gausi pati valyti
žiurkėnų narvelį.
Mano ausis vėl pasiekė jos riksmas, bet po minutės kitos išgirdau dukrą lipant į
vandenį. Lūkuriavau toliau. Po kiek laiko išgirdau ją žaidžiančią guminiais vonios
žaisliukais – ankstesnio įtūžio balse nebeliko. Galų gale durys atsivėrė: dukra vilkėjo
pižama, nuo plaukučių lašėjo vanduo.
– Ar galim prieš miegą išdžiovinti man plaukus, nepalikti šlapių?
Sugriežiau dantimis.
– Žinoma, širdele. Išdžiovinsime.
– Pasiilgau mamytės.
Pritūpęs greta apkabinau mažylę ir įkvėpiau saldaus jos kūno prausiklio bei
šampūno aromato.
– Žinau, – sumurmėjau ir priglaudžiau ją prie savęs galvodamas, kaip šitoks
netikęs tėvas kaip aš įstengė prisidėti kuriant kažką šitokio nuostabaus. Laikiau ją
priglaudęs net tada, kai ėmė verkti.

Mudviem sugulus perskaičiau dukrai istoriją apie Nojų ir jo arką. Jai labiausiai
patikusią dalį – apie tai, kaip į jau pastatytą arką ima lipti gyvūnai – turėjau skaityti
dusyk.
– Pora paskui porą, – skaičiau garsiai, – visi atvyko su savo brangiausiais iš viso
plačiojo pasaulio. Liūtai ir žirgai, šunys ir drambliai, zebrai ir žirafos...
– Ir žiurkėnai, – pridėjo London.
– Ir žiurkėnai, – sutikau. – Pora paskui porą jie sulipo į arką. Žmonės stebėjosi –
kaip visi sutilps? Tačiau Viešpats buvo apgalvojęs viską. Visiems sulipus į arką
pasirodė, kad vietos kuo puikiausiai pakanka, ir gyvūnėliai nesitvėrė džiaugsmu.
Pora paskui porą jie įsikūrė arkoje, kol aplink pylė lietus.
 Bebaigdamas istoriją pastebėjau, kad dukros akys jau merkiasi. Išjungęs šviesą
pabučiavau ją į skruostą.
– Myliu tave, London, – sukuždėjau.
– Ir aš tave myliu, tėveli, – sumurmėjo ji. Patyliukais išcimpinau iš kambario.
Pora paskui porą, – pamaniau sau, leisdamasis laiptais. London ir aš, tėtis ir
dukra – abu stengėmės kaip įmanydami.
Ir vis dėlto jaučiausi taip, lyg kiekviename žingsnyje ją nuvilčiau.
 8 skyrius
Naujos patirtys

Praėjusių metų vasarį, kai agentūroje mano padėtis ėmė ristis vis žemyn, London
susirgo gripu. Vaizdelio būta nekokio: ji dvi dienas kone nuolat vėmė, sykį netgi teko
nuvežti ją į ligoninę: tik gydytojai įstengė sustabdyti vėmimą ir lašelinėmis atkurti
skysčių kiekį organizme.
Velniškai bijojau. Jaudinosi ir Vivijana, tačiau žvelgiant iš šono bendraudama su
gydytojais ji atrodė kur kas labiau savimi pasitikinti už mane. Uždavinėdama jiems
klausimus žmona išliko rami ir nė akimirkos neprarado savitvardos.
Nakčiai London pasilikti ligoninėje nereikėjo, tad parsivežėme ją namo. Vivijana
laikė ją glėbyje iki pat vidurnakčio, bet kadangi beveik visą praėjusią naktį buvo
praleidusi ant kojų, vėliau ją pakeičiau aš. Kaip ir žmona, įsitaisęs supamajame krėsle
paėmiau dukrelę ant rankų ir laikiau priglaudęs prie savęs. Ji vis dar šiek tiek
karščiavo – prisimenu, kokia mažutė ir trapi atrodė, suvyniota į ploną antklodėlę, vienu
sykiu išpilta prakaito ir virpanti nuo šalčio. Maždaug kas dvidešimt minučių mažoji vis
prabusdavo. Apie šeštą valandą ryto pagaliau paguldžiau ją į lovelę ir nulipau išgerti
puodelio kavos. Po geros valandos, man pilantis dar vieną puodelį, London atcimpino į
virtuvę ir įsitaisė prie stalo greta Vivijanos. Jos judesiai atrodė vangūs, veidukas –
išbalęs.
– Sveika, mieloji. Kaip jautiesi?
– Noriu valgyti, – atsakė ji.
– Apetitas – geras ženklas, – nudžiugo Vivijana. Pridėjusi delną prie London kaktos,
po akimirkos ji nusišypsojo. – Manau, tu nebekarščiuoji.
– Jaučiuosi truputį geriau.
– Rasai, ar galėtum įberti į dubenėlį „Cheerios“ dribsnių? Be pieno, sausų?
 – Žinoma, – linktelėjau.
– Pirmiausia pamėginsime dribsnių be pieno, gerai? Nenoriu varginti tavo skrandelio.
Atnešęs prie stalo dribsnius mažajai ir puodelį kavos sau, klestelėjau šalia jų.
– Tu labai sirgai, – pridūriau. – Mudu su mama labai dėl tavęs jaudinomės.
– Šiandien dar daug ilsėsiesi, gerai?
Kramsnodama dribsnius, London linktelėjo. Džiūgavau stebėdamas, kaip ji pagaliau
valgo.
– Ačiū, mamyte, kad laikei mane ant kelių, kol blogai jaučiausi.
– Žinoma, brangute. Visuomet taip laikau, kai negaluoji.
– Žinau, – linktelėjo dukra.
Gurkštelėjau kavos laukdamas, kol Vivijana pridės, kad rūpintis dukrele padėjau ir aš.
Bet ji tylėjo.

Vaikai daug kam atsparūs. Žinau tai, nes kiek tik save prisimenu, tai nuolat
kartodavo tėtis ir mama – taip jie pateisindavo Mardžei ir man savo tėviškus
sprendimus. „Kodėl, kodėl, kodėl taip su mumis elgiatės?“ – pykdavome mes. „Ech,
nieko čia baisaus. Vaikai daug kam atsparūs.“
Atvirai kalbant, jų žodžiuose buvo tiesos. Kai sekmadienio rytą London nulipo
laipteliais, rodės, vakarykštė scena iš jos atminties buvo visiškai išdundėjusi. Jai
norėjosi šnekučiuotis, o kai leidau pusryčiams sukrimsti „Lucky Charms“ dribsnių,
nudžiugo dar labiau. Kol mažoji valgė, pats išvaliau žiurkėnų narvą. Prikrovęs pusę
plastikinio maišo suterštų pjuvenų – gryna bjaurastis, – išmečiau jį į konteinerį
kieme. Tolimajame garažo kampe pastebėjau London dviratuką ir, nors lauke oras
jau sparčiai kaito, pajutau žinąs, kuo mudu galime užsiimti šįryt.
– Mieloji, – šūktelėjau, vos įžengęs atgal į namus. – Ar nori imti ir nuveikti kai ką
smagaus?
– Ką? – sukluso ji.
– Kodėl mums neišėjus vėl pasivažinėti dviračiu? Gal šįsyk – be pagalbinių ratukų.
– Aš nukrisiu, – sunerimo ji.
 – Pažadu, kad nukristi neleisiu. Visada būsiu šalia ir tvirtai laikysiu už sėdynės.
– Aš jau labai seniai nevažinėjau.
O be pagalbinių ratukų – nė karto, – pamaniau sau.
– Nieko tokio. Jei nepatiks ar išsigąsi, galėsime baigti.
– Aš nebijau, – papurtė galvelę ji. – Bet mamytei nepatiks, jei būsiu visa
suprakaitavusi.
– Jei suprakaituosi, tiesiog nusiprausime – didelio čia daikto. Ar nori pamėginti?
Ji kiek pagalvojo.
– Gal truputėlį, – dvejojo ji. – Kada grįš mamytė?
Tą pat akimirką suskambo mano mobilusis. Ekrane nušvito Vivijanos vardas:
rodės, lyg už tūkstančių kilometrų mano žmona būtų išgirdusi dukters balsą.
– Na, tuojau sužinosime. Skambina tavo mama, – ištiesiau ranką prie telefono. –
Tikriausiai apie tave galvoja.
Atsiliepęs išsyk įjungiau garsiakalbį.
– Labas, mieloji. Kaip tu? Kaip sekėsi vakar? Įjungiau garsiakalbį, London šalia
manęs.
– Sveika, brangute! – sušuko Vivijana. – Kaip laikaisi? Atleisk, kad vakar
nepaskambinau. Nuo pat atvykimo lakstau visur kaip akis išdegusi. Bet kaip tu?
Kaip praleidote vakar dieną?
– Buvo labai smagu, – atsiliepė London. – Važiavome pas močiutę, paskui tėtis,
teta Mardžė ir teta Lizė vedėsi mane pažiūrėti filmo, buvo taip juokinga...
Kol Vivijana plepėjo su London, įsipyliau dar puodelį kavos ir mostu parodžiau
einąs į miegamąjį persirengti. Apsimoviau šortus ir apsivilkau trumparankovius
marškinėlius, apsiaviau sportiniais bateliais, kuriuos kadaise audavausi eidamas į
sporto klubą. Virtuvėje mažoji čiauškėjo mamai apie žiurkėnus. Galų gale žmona
paprašė pasikalbėti su manimi.
Išjungęs garsiakalbį, priglaudžiau telefoną prie ausies.
– Sveika, – prabilau.
– Ji geros nuotaikos. Regis, judu smagiai leidote laiką. Pavydu.
Prisiminęs vakar vakarą, kiek sudvejojau.
– Viskas praėjo gerai. Kaip pas tave?
 – Neįtikėtina, bet nekilo jokių problemų. Valteris buvo sužavėtas. Vaizdo
pristatymai buvo puikiai parengti, visiems patiko muzikinis pasirodymas. Žmonės
tiesiog šėlo.
– Džiaugiuosi, kad viskas pavyko kaip planuota.
– Išties. Surinkome krūvas pinigų. Pasirodo, Valteriui ne vieninteliam kelia
susirūpinimą dabartinių ministerijų ir Kongreso sprendimai verslo plėtros temomis.
Įvedami apribojimai darosi vis absurdiškesni. Verslininkus užgriuvo didžiulė
kontrolė ir mokesčiai, beveik nebeįmanoma nieko užsidirbti.
Puikus to pavyzdys – asmeninis Valterio lėktuvas, – pamaniau sau.
– Kada ketini grįžti?
– Tikiuosi, apie pirmą. Tiesa, gali būti, kad reikės pietauti su verslininku iš
Misisipės – jei taip ir bus, tuomet veikiausiai namie pasirodysiu tik apie trečią.
– Pala, – iš virtuvės perėjau į svetainę. – O kaip mėlynių ūkis?
– Nežinau, ar pavyks ten nuvažiuoti.
– Bet tu pažadėjai London.
– Nežadėjau.
– Juk buvau šalia, Vivijana. Girdėjau. O vakar dar ją patikinau, kad važiuosite.
– Ką nori tuo pasakyti?
Papasakojau jai, kas nutiko praėjusį vakarą.
– Na, gražiausia, – atšovė žmona. – Nereikėjo jai priminti.
– Tad dabar sakysi, kad kaltas aš?
– Ji tik dar labiau nuliūs.
– Nes tu pažadėjai ją nusivežti.
– Gana, Rasai – nustok, gerai? Beveik dvidešimt valandų dirbau neatsipūsdama nė
akimirkos, ką jau kalbėti apie miegą. Tiesiog pasikalbėk su ja, gerai? Paaiškink jai.
– Ką, tavo nuomone, turėčiau jai pasakyti?
– Prašau nekalbėti su manimi tokiu tonu. Ne aš tariuosi dėl tų pietų. Viskas
priklauso nuo Valterio – ant kortos didžiulės pinigų sumos.
– Spanermano banko sąskaitos ir taip įspūdingos. Jis milijardierius.
Išgirdau Vivijaną atsidūstant.
– Kaip jau sakiau, – pakartojo ji lediniu balsu. – Galiu grįžti ir anksčiau. Jei dėl
pietų susitarti nepavyks, grįšiu namo apie pirmą valandą. Tiksliai žinosiu po
valandos ar dviejų.
– Gerai, – burbtelėjau, galvodamas apie London. – Kai žinosi, pranešk.

Nutariau nieko London nepasakoti, kol tiksliai nežinosime, kada grįš Vivijana.
Patraukiau lauk, ir mažoji nusekė man pavymui. Dviratukas buvo visas dulkėtas, tad
nuploviau jį vandeniu iš žarnos ir nušluosčiau medžiagos skiaute. Pripūtęs
patikrinau padangas, ar jose nėra skylių. Kad rasčiau atsuktuvą, teko apversti pusę
garažo – kodėl įrankiai visuomet pradingsta vos jų prireikus? Vos jį radęs, nuėmiau
pagalbinius ratukus. Nuo paskutinio karto, kai važinėjomės, London buvo gerokai
paūgėjusi, todėl pakėliau sėdynę ir vairą. Kai dviratis buvo paruoštas, London paskui
mane atskubėjo į gatvelę ir užšoko ant sėdynės.
– Ar prisimeni, kaip važiuoti? – paklausiau, segdamas šalmą.
– Reikia minti pedalus, – atsakė ji. – Bet tu manęs nepaleisi, taip?
– Nepaleisiu, kol nebūsi pasirengusi.
– O jei taip ir nepasirengsiu?
– Tada nepaleisiu.
Vos dukrai pradėjus minti pedalus, dviratukas ėmė krypčioti tai į vieną, tai į kitą
pusę, tad kiek pasilenkęs bėgdamas šalia tvirtai laikiau jo sėdynę rankomis. Netrukus
alsuoti ėmiau sunkiau, o kakta ėmė lašėti prakaitas. Ilgai netrukus lašus pakeitė
srovelė. Nesuskaičiuojamą gausybę kartų važiavome pirmyn ir atgal, ir vos man
spėjus pamanyti, kad jau laikas patikinti dukrą leisti man kiek atsikvėpti, jos
pusiausvyra ėmė taisytis – bent jau tiesiose kelio atkarpose. Kiek atleidau rankomis
spaustą sėdynę, netrukus jau laikiau ją tik pirštų galiukais: kaip tik tiek, kad spėčiau
sugauti, jei dviratukas pasvirs.
Tuomet jau galėjau ir paleisti.
Pirmiausia neilgam – vos kelioms akimirkoms, tada darsyk – taip pat. Įsitikinęs,
kad ji jau pasirengusi, ištariau stebuklingus žodžius.
– Akimirkai paleisiu, – įspėjau.
 – Ne, tėveli! – riktelėjo ji.
– Tu gali – tiesiog pamėgink! Būsiu greta, jei reikės, tikrai sugausiu!
Paleidau sėdynę ir paspartinau tempą. Bėgau šalia dviračio ne daugiau kaip keletą
akimirkų, bet vos mane išvydus London veide nušvito nuostaba. Grįžęs į vietą vėl
suėmiau sėdynę.
– Aš važiavau, tėti! – šūktelėjo dukra. – Pati, be tavęs!
Laikiau sėdynę, kai pasiekę akligatvį apsisukome, ir dukrai vos spėjus atgauti
pusiausvyrą paleidau ją darsyk, jau kiek ilgiau – penketui ar šešetui sekundžių.
Tuomet – dešimčiai. Netrukus ji visą tiesią kelio atkarpą jau galėjo nuvažiuoti
savarankiškai.
– Aš važiuoju, tėveli! Važiuoju dviračiu! – cypė ji patenkinta. Nors buvau visas
permirkęs prakaitu, vos pajėgiau kvėpuoti ir jaučiausi tuojau užversiąs kojas, kažkaip
įstengiau šūktelėti:
– Žinau, brangioji! Tu važiuoji dviračiu – pati!

Kai London pagaliau nutarė, jog šiandien gana, mano kūnas jau degė iš skausmo,
o marškiniai buvo tokie permirkę prakaitu, kad būtum lengvai galėjęs gręžti.
Įvedžiau dviratį į garažą ir nusekiau paskui London namo. Vėsus oro gūsis iš
kondicionieriaus prilygo Dievo egzistavimo įrodymui.
– Tėveliui reikia atsipūsti, – patikinau, vis dar mėgindamas atgauti kvapą.
– Gerai, tėtuk, – linktelėjo ji. Nukiūtinęs į vonios kambarį palindau po veikiau
šalta nei vėsia dušo srove: stypsojau tol, kol pasijutau bent kiek žmoniškiau, tuomet
nusišluostęs apsivilkau ir nuėjau į virtuvę.
Čia jau laukė trumpoji žinutė nuo Vivijanos.
„Pietų nebus, jau vykstu į oro uostą. Pasakyk London, kad netrukus būsiu namie.“
Lėlėmis žaidžiančią dukrą radau svetainėje.
– Mama jau pakeliui namo, – pranešiau. – Netrukus turėtų grįžti.
– Gerai, – burbtelėjo London. Keista, bet neatrodė, kad naujiena būtų ją ypač
nudžiuginusi.
 *

Paruošiau Vivijanai salotų ir iškepiau ant grotelių lašišos, mudviem su London

sutepiau sumuštinių. Žmonai žengiant pro duris, stalas jau buvo paruoštas, o
lėkštėje garavo maistas.
Išbučiavusi ir išmylavusi London ji atėjo į virtuvę ir pakštelėjo man į lūpas.
– Oho, – pastebėjo. – Koks prašmatnus patiekalas pietums.
– Na, produktų jau turėjau, tad pamaniau – kodėl ne? Kaip skrydis?
– Puikiai. Kaip nuostabu nesukti galvos dėl vietos automobiliui oro uosto
aikštelėje, pasų kontrolės, bagažo patikros, kaip smagu, kai nereikia grūsti lagamino
į saugyklėlę virš galvos... Nuosavi lėktuvai – puikiausias būdas keliauti.
– Prisiminsiu tai, kai imsiu uždirbti milijonus.
– Ką judu su London nuveikėte šįryt?
– Ištraukiau iš garažo dviratuką.
– Tikrai? – kilstelėjo antakius ji. – Ir kaip sekėsi?
– Į pabaigą – tikrai neblogai.
– Tau geriau tuo užsiimti nei man, – pastebėjo ji. – Lauke šitaip karšta.
– Ryte nebuvo taip jau blogai, – sumelavau.
– Ar patepei London kremu nuo saulės?
– Ne, – prisipažinau. – Visai iš galvos išdulkėjo.
– Privalai prisiminti tokius dalykus. Juk žinai, kaip saulė gali pakenkti jos odelei.
– Kitąsyk prisiminsiu.
Žmona darsyk mane pabučiavo. Kol pietavome, ji papasakojo apie savaitgalį,
pasišnekučiavo su London apie tai, ką ši veikusi visą savaitę. Vėliau aš likau tvarkyti
virtuvės, o jiedvi nuskubėjo į automobilį.
Pirmąsyk nuo antradienio likau vienas be dukters. Būčiau galėjęs kiek padirbėti –
deja, nelabai turėjau, ką nuveikti. Nors tikėjausi džiugiai pasimėgausiąs ramia
popiete, netrukus pastebėjau, kad nenustygstu vietoje ir slampinėju po namus vis
galvodamas apie London, net pats apstulbęs, kaip labai man jos trūksta.

*
 Vivijana su London namo grįžo apie penktą valandą su pirkinių maišais rankose.
Nei ant dukros rankų, nei veidelio nepastebėjau nė taškelio purvo.
– Važiavote į ūkį? – paklausiau.
– Ne, – atšovė Vivijana, kraudama krepšius ant stalo. – Šiandien gerokai per
karšta. Nuvykome į prekybos centrą – London reikėjo drabužėlių mokyklai.
Na, žinoma.
Man nė negavus progos pasikalbėti apie tai plačiau, Vivijana pro mane nuskubėjo
į virtuvę. Nusekiau iš paskos, mėgindamas tęsti pokalbį, bet buvo akivaizdu, kad
žmona susierzinusi ir nenusiteikusi išburbėti ilgesnių nei vieno žodžio atsakymų.
Galų gale ji baigė ruošti makaronus su kepintomis daržovėmis mudviem su dukra ir
salotas sau. Vakarienę sušveitėme greitai, ir pagaliau paklausti žmonos, kas negerai,
pasiryžau tik jau kraunant į indaplovę nešvarius indus.
– Nepasakei man, kad šiandien nuėmei nuo dviračio pagalbinius ratukus.
Nepasakei, kad ji iš tikrųjų pati savarankiškai važiavo dviračiu.
– Atleisk, – atsakiau. – Maniau, kad supratai.
– Kaip galėjau suprasti, ką turėjai omenyje? Reikėjo pasakyti aiškiai.
– Nuliūdai?
– Žinoma, nuliūdau. Kaip galėjau nenuliūsti?
– Nelabai suprantu, dėl ko turėtum.
– Nes manęs čia nebuvo. Ar tau nė akimirką nedingtelėjo, kad būčiau norėjusi
išvysti London pirmąsyk važiuojančią dviračiu?
– Ji dar tik mokosi. Nevirsdama dar negali nė į šalį pasukti.
– Na ir kas? Bėda ta, kad ėmei ir išmokei ją važiuoti dviračiu be manęs. Kodėl
nepalaukei, kol grįšiu?
– Nepagalvojau.
Čiupusi virtuvinį rankšluostį Vivijana nusišluostė rankas.
– Štai čia, Rasai, ir yra tavo bėda. Visada taip elgiesi. Visas mūsų gyvenimas sukasi
tik apie tai, ko nori tu.
– Kvailystė, – nesutikau. – Iš kur apskritai turėjau žinoti, kad norėsi pasižiūrėti?
Tu net to dviračio nenorėjai.
– Aišku, kad norėjau! Ką čia išsigalvoji? Juk pati ir nupirkau jai jį šv. Kalėdoms.
 Turėjau tempte nutempti tave į parduotuvę, – galvojau, dėbsodamas į ją. Nejaugi
ji tikrai viską prisiminė būtent šitaip? Gal aš pats ėjau iš proto? Man besvarstant,
žmona pasisuko eiti.
– Kur eini? – paklausiau.
– London laikas maudytis, – atsakė ji. – Juk neprieštarausi, jei šiek tiek laiko
praleisiu su savo dukra, tiesa?
Jai išcimpinus iš virtuvės, šie žodžiai liko aidu skambėti mano galvoje.
Savo dukra?

London užsnūdus, mudu su Vivijana įsitaisėme ant sofos priešais kulinarines

laidas rodantį televizorių. Žmona gurkšnojo taurę vyno. Pamaniau, kad reikėtų
užsiminti apie dienos centrus, bet dvejojau, ar ji vis dar pyksta dėl važinėjimo
dviračiu. Vivijana dirstelėjo į mane, šyptelėjo ir vėl grįžo prie žurnalo. Na,
pamaniau, ir tai jau geriau nei nieko.
– Vive? – prabilau.
– Mm?
– Apgailestauju, kad nepamatei pirmojo London pasivažinėjimo dviračiu.
Nuoširdžiai nepagalvojau, kad tau tai gali pasirodyti svarbu.
Regis, žmona apsvarstė mano žodžius. Pastebėjau, kad jos pečiai kiek
atsipalaidavo.
– Viskas gerai. Tiesiog būčiau norėjusi būti greta. Nirštu, kad nebuvau.
– Suprantu. Aš irgi praleidau daugybę pirmųjų jos patirčių.
– Bet tu ne jos mama. Mamoms viskas kitaip.
– Tikriausiai, – atsakiau, išties tuo abejodamas. Vis dėlto priešgyniauti dabar
nebuvo jokio tikslo.
– Galbūt galėsite man parodyti rytoj vakare, – pasiūlė ji. Žmonos balsui
sušvelnėjus vėl išvydau tą Vivijaną, kurią prieš tiek metų pamilau. Neįtikėtina, kaip
jos išvaizdos neveikė laikas.
– Džiaugiuosi, kad tavo renginys darbe praėjo sėkmingai. Kertu lažybų, netrukus
viršininkas tau jau iš rankų valgys.
– Valteris niekam iš rankų nevalgo.
– Kokia darbotvarkė numatyta kitai savaitei?
– Daugiau žinosiu ryt. Gali būti, kad trečiadienį vėl turėsiu išvykti.
– Dar vienas paramos renginys?
– Ne, šįsyk – kelionė į Vašingtoną. Žinau, kad London vėl nukabins nosį...
Jaučiuosi siaubinga motina.
– Tu nesi siaubinga. London žino, kaip ją myli.
– Bet tai paskutinė jos vasara prieš paruošiamąją klasę, ir ji tikriausiai jaučiasi
palikta likimo valiai. Jai reikia pastovumo, o dabar jo nė kvapo.
– Stengiuosi, kaip įmanydamas.
– Žinau. London minėjo, kad leisti laiką su tavimi smagu, tik kiek keista.
– Sakė, kad jai keista?
– Juk žinai, ką turi omenyje. Ji pripratusi, kad aš visada greta, bet tai ir viskas. Pats
supranti, kad visa tai jai – didelis pasikeitimas.
– Man vis vien nepatinka žodis „keista“.
– Ji tik vaikas. Jos žodynas dar ne toks ir platus. Nieko čia tokio. Ar tu pasirengęs
traukti į miegamąjį? Galėtume įsijungti televizorių ir atsipalaiduoti.
– Vilioji mane?
– Galbūt.
– Taip ar ne?
– Gal tik pirmiausia pabaigsiu taurę vyno.
Nusišypsojau. Vėliau, mudviejų kūnams susiliejus, man dingtelėjo – kad ir kokia
sunki buvo praėjusi savaitė, baigėsi ji išties nepriekaištingai.
 9 skyrius
Praeitis visuomet lieka netoliese

Prieš kelerius metus pagautas nostalgijos ilgai svarsčiau apie reikšmingiausias savo
gyvenimo dienas. Prisiminiau mokyklos ir studijų baigimo šventes, dienas, kai pasipiršau
ir vedžiau, žinoma, London gimimo dieną. Vis dėlto nė viena iš šių dienų nebuvo
staigmena: iš anksto žinojau, kad jos netrukus ateis.
Galvodamas apie pirmąsias London patirtis, be abejonės, prisimenu ir savąsias.
Pirmasis bučinys, pirmoji naktis su mergina, pirmasis alaus bokalas, pirmasis tėvo
leidimas sėsti prie automobilio vairo... Prisiminiau pirmąjį tikrą atlyginimą, pirmuosius
nuosavus namus ir jausmą, apėmusį pagarbiai peržengus jų slenkstį.
Greta šių būta ir kitų neįkainojamų prisiminimų – tokių, kurie nebuvo nei ilgai
laukti, nei kažkuo pirmieji, bet tobuli savo spontanišku žavesiu. Kartą, kai buvau
mažas, tėvas pažadino mane vidury nakties ir išsivedė lauk pasižiūrėti meteorų lietaus.
Jis patiesė ant žolės paplūdimio rankšluostį ir vos klestelėję mudu užvertėme galvas:
dangų raižė baltutėliai krintančių meteorų palikti pėdsakai. Džiūgavau supratęs, kad
tėvas rodo meteorus iš meilės man, kurią taip stipriai jautė, bet sunkiai temokėjo išreikšti
žodžiais. Prisimenu ir kaip sykį mudu su Mardže visą naktį nemiegojome: juokavome ir
kvatojomės, šlamšdami sausainius su šokolado gabaliukais – per naktį ištuštinome visą
pakuotę. Tąnakt aš pirmąsyk supratau, jog kad ir kas nutiktų, mudu visuomet turėsime
vienas kitą. Prisimenu vakarą, kai porą taurių vyno išlenkusi mama leidosi pasakoti
apie savo vaikystę: taip pažinau mergaitę, kuria ji kadaise buvo – tokią, su kuria mielai
būčiau susibičiuliavęs.
Šios akimirkos amžiams liko mano širdyje ne tik dėl savo paprastumo, bet ir dėl to,
kiek daug jos leido man suprasti. Nė viena jų daugiau nebepasikartojo, ir negaliu šalin
nuvyti minties, kad jei kada pamėginčiau suplanuoti ką nors itin panašaus, tikrieji
prisiminimai išslystų pro mano pirštus nelyginant smėlio smiltelės, ir jų sugriebti tvirčiau
nebeturėčiau jokios galimybės.

Pirmadienio rytą Vivijana išskubėjo pro duris vos po pusės aštuonių, nešina
sportiniu krepšiu.
– Stengsiuosi suspėti ir į treniruotę, – pridūrė ji. – Jaučiuosi taip, lyg raumenys
minkštėtų akyse.
Mudu su London, abu – vilkėdami sportiniais marškinėliais ir šortais, lauk
patraukėme po kelių minučių. Vykome į užmiesčio klubą, pirmąją dukters teniso
pamoką. Pakeliui nužvelgęs kostiumuotus, kaklaraiščius ryšinčius vyrus prie kitų
automobilių vairų, pasijutau išspirtas iš vienintelio klubo, kuriam kada troškau
priklausyti. Negalėdamas dirbti jaučiausi netekęs didžiulės dalies savęs: man
dingtelėjo, kad, jei tai tęsis ilgiau, galų gale apskritai nebesuprasiu, kas esąs.
Laikas apskambinti dar tuntą įmonių.
Vos man spėjus pasistatyti automobilį, London pastebėjo keletą kaimynų
mergaičių ir nuskubėjo į aikštelę prie jų. Nudūlinęs prie vietų žiūrovams, įsitaisiau
su bloknotu rankose ir įvedžiau į išmaniojo telefono interneto paieškos laukelį
žodžius „plastikos chirurgai“. Pitersas jų vengė, visai kaip teisininkų – laikė juos
įgeidžių pilnais šykštuoliais, – bet man atrodė kitaip: gydytojams nestigo nei pinigų,
nei proto suprasti, kokia naudinga verslui gali būti tinkama reklama. Šarlotėje
plastikos chirurgų buvo nemažai, tokie dirbo net keliose klinikose – tai jau geras
ženklas, – tad ėmiau galvoti įvairias frazes, vildamasis sukurpti tokią, kuria jau
skambučio pradžioje pavyktų sudominti administratorę ar, jei pasiseks, netgi patį
gydytoją. Svarbiausia buvo tęsti pokalbį pakankamai ilgai, kad pavyktų įkalbėti
susitarti dėl susitikimo.
– Ar gali patikėt, kaip svilina? – išgirdau kažką kalbant greta ryškia Naujojo
Džersio tartimi. – Kaip Dievą myliu, baigiu ištirpt.
Atsigręžęs išvydau gal keleriais metais už mane vyresnį vyriškį – plačiapetį juodais
plaukais ir bronzos rusvumo oda. Šis vilkėjo kostiumu, o akis buvo pridengęs
aviatoriaus tipo akiniais nuo saulės veidrodiniais stiklais.
– Kalbatės su manimi?
– Aišku, su tavim. Be mudviejų čia estrogeno balius. Per kokį šimtą metrų esam
vieninteliai vyrai. Aš Džojus Taljeris – Buldogas, – prisiartinęs vyras ištiesė ranką.
– Raselas Grinas, – prisistačiau, spausdamas jo delną. – Buldogas?
– Džordžijos universiteto, mano alma mater, talismanas. Turiu stambų kaklą, tad
prilipo. Malonu susipažint, Rasai. Jei krisiu nuo infarkto ar insulto – būk geras,
paskambink greitajai. Adrijanai reikėjo mane perspėt, kad čia tik pasvajot galima
apie pavėsį.
– Adrijanai?
– Buvus žmona. Beje, jau trečia. Nutrenkė šitą atsakomybę man vakar, nes gerai
žinojo, kad man tai svarbi diena, o ji šiom dienom paslaugų dalint nelinkus. Žino,
kad pusę dešimtos turiu būti teisme, bet koks jai skirtumas? Paklausk manęs, koks
jai skirtumas? Jokio jai skirtumo. Nebuvo taip, kad jai šiandien žūtbūt reikėtų
aplankyti motiną. Kam rūpi, kad ana ligoninėj? Ji kas antrą savaitę ligoninėj. Pati
sau ligų prisigalvoja, gydytojai dar niekad jokios bėdos nerado. Ta boba tikriausiai ir
iki šimto trauks, – Džojus mostelėjo į mano bloknotą. – Ruošiesi įžangines?
– Įžangines?
– Na, nuo ko pradėsi kalbą prisiekusiesiems? Tu juk advokatas, ar ne? Rodos, esu
tave matęs teisme.
– Ne, – papurčiau galvą. – Su kažkuo painioji. Nesu teisininkas, kuriu reklamą.
– Ak šit kaip? Kokioj įmonėj?
– „Fenikso agentūra“, – atsakiau. – Nuosava įmonė.
– Rimtai? Bičai, kuriuos samdau pats, atvirai pasakius – kvailių banda.
Įsiklausiau.
– Su kuo bendradarbiauji?
Vyras paminėjo įmonės pavadinimą, kurį tuojau atpažinau: tai buvo milžiniška
įmonė, veikianti visoje šalyje ir besispecializuojanti teisininkų reklamų kampanijose.
Tai reiškė, kad reklamas jie gamino, galima sakyti, konvejeriu: filmukai panėšėjo
vienas į kitą, nuolat naudoti panašūs vaizdai, minimaliai skyrėsi tekstas. Man
nespėjus užsigalvoti, Džojus pakeitė temą:
 – Kaip ilgai priklausai užmiesčio klubui?
– Maždaug ketverius metus.
– Patinka? Aš ką tik pradėjau.
– Patinka, taip – tik golfo nežaidžiu. Maistas – geras, vasarą smagu leisti laiką prie
baseino. Galima sutikti nemažai įdomių žmonių.
– Dėl golfo sutinku. Pabandžiau, bet per metus įsivariau nugaros skausmą ir
atidaviau lazdas broliui. Užsirašiau tenisui. Žinau, taip neatrodo, bet žaidžiu visai
neblogai. Studijuodamas gaudavau sportininkų stipendiją, svajojau būt
profesionalas. Deja, dėl ūgio mano padavimo greitis kiek ribotas. Matyt, taip jau
būna. Žodžiu, dabar nutariau dukrą pradėt mokyt, kol maža – kai bus paauglė ir
pradės manęs nekęst, bent ką turėsim bendro. Beje, ji ten, melsvais ir žalsvais
marškinėliais. Ilgom kojom, tamsiaplaukė. Kuri tavo?
Bedžiau pirštu į London, kuri su keletu kitų mergaičių stoviniavo kitame korto
gale.
– Štai ten, – parodžiau, – antra iš kairės.
– Irgi bus aukšta. Gerai.
– Dar pamatysime, ar jai apskritai patiks. Šiandien pirmąsyk rankose laiko raketę.
Minėjai, kad esi advokatas?
– Taip. Daugiausia nelaimingų atsitikimų ir traumų, retsykiais imuos grupinių
ieškinių. Žinau, ką turbūt galvoji apie tokius teisininkus, ir, tiesą sakant, nesuku dėl
to galvos. Daug kam nelaimingų atsitikimų advokatai nepatinka tol, kol patiems
neprisireikia. Tada jau aš – geriausias draugas ir gelbėtojas. Ne tik dėl to, kad beveik
visada išpešu klientams tokias sumas, kokių yra verti. Dar dėl to, kad juos išklausau.
Pusė šio verslo stovi ant išklausymo pamato. Išmokau dar tada, kai užsiėmiau šeimos
teise – prieš tai, kai pirmoji žmona išnešė kudašių su kaimynu. Tuomet susivokiau,
kad privalau uždirbti daugiau: šeimos teisė ne kažin kaip pildė kišenes. Nori
patarimo? Visada pasirašyk priešvedybinę sutartį.
– Naudinga žinoti.
Džojus mostelėjo mostelėjo į mano bloknotą.
– Vadinasi, plastikos chirurgai?
– Galvoju plėsti klientų sritį.
 – Sakai? Iš kai kurių išplėšiau krūvas pinigų – keletą mano klientų jie benzininiu
pjūklu būtų geriau padailinę. Nori patarimo su šitais? Iš žmogaus, kuris su jais jau
turėjo reikalų?
– Nagi?
– Jie visi apimti didybės komplekso, bet nieko nenutuokia versle. Pakutenk
savimeilę, pažadėk sukrauti turtus, ir viskas – patikėk, dėmesį jau būsi pavergęs.
– Turėsiu omenyje.
Vyras mostelėjo aikštelės link.
– Manęs anava tas tenisininkas profesionalumu neįtikina. Ką tu manai?
– Nenusimanau pakankamai, kad galėčiau spėti.
– Matyti, kad yra žaidęs, bet įtariu, jog anksčiau nėr mokęs pyplių. Su jais visai
kitas reikalas. Susikaupimas kaip mašalų. Svarbiausia nuolat keisti veiklą, vos kas
ima kartotis – ir jie pasiunta. Neišlaiko dėmesio.
– Logiška. Gal dirbti treneriu reikėtų tau.
Džojus nusikvatojo.
– Ot tai būtų, a? Ne, šitai ne man. Niekada netreniruok savo vaiko – tai viena
mano taisyklių. Galų gale pradėtų nekęst manęs dar labiau, nei nekęs ir taip. O iš
kur tavo susidomėjimas? Žaidi?
– Ne, – papurčiau galvą. – Žmonos idėja.
– Ir vis dėlto čia sėdi tu.
– Sėdžiu aš, – sutikau, ir mano pašnekovas vėl nukreipė dėmesį į tai, kas vyko
korte. Mėginau toliau ręsti įvadines frazes, tačiau suvokiau, kad prieš rengdamas bet
kokį pristatymą turėčiau kur kas labiau pasidomėti rinka. Kartkartėmis Džojus ką
nors leptelėdavo apie pėdų padėtį ar tinkamą išsirietimą atmušant, ir mudu dar
keletui minučių leisdavomės tauzyti niekus.
Pamokai pasibaigus, Džojus darsyk paspaudė man ranką.
– Būsi čia ryt? – paklausė. Aš linktelėjau. – Aš irgi. Vadinasi, pasimatysim.
Pakilęs iš žiūrovams skirtų vietų luktelėjau iš korto einančios London. Nuo karščio
visas jos veidelis buvo išraudęs.
– Ar gerai praleidai laiką? – paklausiau.
– Mama mano, kad turėčiau išmokti žaisti. Ryte taip sakė.
 – Žinau, ką mano ji. Klausiau, kaip tai patinka tau.
– Buvo karšta. Su kuo ten kalbėjaisi?
– Su Džojumi.
– Jis tavo draugas?
– Ką tik susipažinome. Kodėl klausi?
– Elgėtės kaip draugai.
– Jis malonus vyrukas, – atsakiau. Mudviem traukiant link automobilio, dar
prisiminiau, kaip jis savo pasirinktą reklamos agentūrą pavadino kvailių banda.
Ir, žinoma, apie tai, jog dar pasimatysime ryt.

Suvokdamas, kad prieš meno pamoką London turės bent kiek atvėsti ir atsipūsti,
pasiūliau užkąsti. Tuo pat metu mano mintys sukosi apie reklamas, kurias rengiau
teisininkams dar prieš tai, kai Pitersas atsisakė su jais dirbti. Prisimenu, kaip
filmuodavome kabinetuose, kurių medinės lentynos lūždavo nuo kodeksų ir teisinės
literatūros, ir rekomenduodavome daugiausia lėšų skirti reklamai per kabelinę
televiziją nuo devintos valandos iki pusiaudienio: tokiu metu prie televizorių
daugiausia kiūtodavo susižeidę žmonės, taigi, potencialūs klientai.
Šiandien, kai didžiumą visos šalies reklamų kūrė viena ir ta pati įmonė, panorus
žengti šiuo keliu išties atsivėrė neblogos galimybės nišinei reklamai. Nujaučiau, kad
dėl palankesnių kainų pavyktų susitarti ir su kabelinės televizijos kanalais: ilgą laiką
bendradarbiavau su daugumos jų valdytojais, taip įgydamas privalumą, kurio
milžiniška šalies mastu veikianti kompanija neturėjo. Vertinant ilgalaikes
perspektyvas, mano įmonei tai galėjo ir neišeiti į naudą – kada nors veikiausiai tektų
pasielgti kaip Pitersui ir bendradarbiavimo atsisakyti, bet ta diena galėjo ateiti dar
labai negreitai, ir dabar mažiausiai norėjau apie ją galvoti. Verčiau nutariau
susikaupti prie minties, kad Taljeris galbūt – tik galbūt – sutiktų apsvarstyti
galimybę pasirinkti kitą reklamos agentūrą.
Gerokai greičiau, nei tikėjausi, atsigavusi London beveik visą kelią pračiauškėjo
apie savo bičiulį Bodį. Vos įžengusi pro studijos duris, ji atsigręžė. Pritūpiau, ir
apsivijusi mano kaklą rankutėmis mažoji tvirtai mane prispaudė.
– Myliu tave, tėveli.
– Ir aš tave myliu, – patikinau.
Stodamasis nulydėjau akimis dukrą, skubančią prie šviesiaplaukio berniuko. Jai
prisiartinus, jiedu taip pat apsikabino.
Miela.
Staiga akimirkai nustojau šypsotis – geriau pagalvojęs supratau, kad nežinau, kaip
turėčiau jaustis. Mano mažoji mergaitė jau glėbesčiavosi su berniukais. Nė
nenumaniau, kaip elgtis įprasta tokiose situacijose.
Pamojęs meno mokytojai nešinas kompiuteriu išskubėjau į gretimą kavinukę.
Pamaniau, kad galėčiau pradėti aiškintis naujausias teisinės reklamos kryptis ir
sroves, be to, reikėjo pasidomėti, ar nuo tada, kai pats paskutinį kartą rengiau tokią
kampaniją, nepasikeitė teisiniai apribojimai.
Užsisakęs puodelį kavos susiradau laisvą staliuką ir atsiverčiau kompiuterį. Kai
buvau vos bepradedąs skaityti pirminę reikalingą informaciją, staiga išgirdau balsą iš
šalies.
– Rasai?
Jos neatpažinti buvo neįmanoma. Riešutmedžio spalvos garbanos, sušukuotos taip,
kad pabrėžtų natūraliai aukštus skruostikaulius, krito ant pečių, o rusvos akys žibėjo
taip pat magiškai, kaip visuomet.
– Emile? – nustebau aš.
Ji žengė artyn su kavos puodeliu rankose.
– Taip ir maniau, kad tai tave mačiau studijoje, – šyptelėjo ji. – Kaip laikaisi?
Senokai nesimatėme.
– Gerai, – patikinau stodamasis. Emilė apstulbino mane prisitraukdama artyn
skubiam apkabinimui, kuris akimirksniu pažadino malonių prisiminimų laviną. –
Ką čia veiki? Ko lankeisi studijoje?
– Pamokas lanko mano sūnus, – paaiškino ji. – Matyt, visas į mamą. Puikiai
atrodai.
Jos šypsena spinduliavo kuo nuoširdžiausia šiluma.
– Ačiū. Tu taip pat. Kaip sekasi?
 Žvelgdamas iš arti pastebėjau, kad jos akių rusvumas numargintas auksinių
lopinėlių – sudvejojau, ar kada buvau tai pastebėjęs anksčiau.
– Visai nieko.
– Tik visai nieko?
– Taip, na, žinai. Gyvenimas.
Kuo puikiausiai supratau, ką ji norėjo pasakyti, ir nors mėgino to neparodyti,
aiškiai balse pajutau liūdesio gaidelę. Tolesni žodžiai man išsprūdo kone savaime,
netgi puikiausiai suvokiant, kad laiko leidimas su žmogumi, kurį kadaise mylėjai ir
su kuriuo miegojai, neatsargiai elgiantis gali prišaukti bėdą.
– Gal norėtum prisėsti?
– Esi tikras? Atrodai užsiėmęs.
– Tik šį tą skaitinėju. Nieko svarbaus.
– Tuomet mielai, – sutiko ji. – Bet galiu pasilikti tik kelioms minutėms. Turiu
išsiųsti mamai keletą daiktų: jei pašte bus eilės, galiu užtrukti valandų valandas.
Emilei pagaliau prisėdus, nužvelgiau ją apstulbęs, kad nuo mudviejų išsiskyrimo
jau prabėgo beveik vienuolika metų. Emilė, visai kaip Vivijana, neatrodė pasenusi nė
viena diena – vis dėlto nustūmiau tokias mintis šalin ir griebiausi saugesnių temų.
– Kiek metų tavo sūnui?
– Penkeri, – atsakė ji. – Rudenį pradės lankyti paruošiamąją klasę.
– Mano dukra taip pat, – linktelėjau. – Kokią mokyklą lankys?
Jai paminėjus pavadinimą, kilstelėjau antakius.
– Koks sutapimas. London irgi ten eis.
– Kalbama, kad tai puiki mokykla.
Ir nepigi, – pamaniau sau.
– Taip, ir aš girdėjau tokias kalbas, – sutikau. – Kaip tavo tėvai? Metų metus su
jais nekalbėjau.
– Gerai. Tėtis kitąmet pagaliau eis į pensiją.
– Paliks „AT&T“?
– Taip – atidavęs jai visą savo gyvenimą. Dabar kalba, kad norėtų įsigyti namelį
ant ratų ir pakeliauti po valstijas. Aišku, mama su tuo nieko bendro turėti nenori –
ramiausiai toliau dirbs bažnyčioje tol, kol tėčiui iš galvos išdundės šėlionės.
 – Vis dar Šv. Mykolo?
– Žinoma. Abu mano tėvai per visą gyvenimą nė karto nekeitė darbovietės. Šiais
laikais taip nebenutinka. O kaip tu pats? Vis dar pluši „Piterso grupėje“?
Kilstelėjau antakį.
– Neįtikėtina – tu prisimeni. Tačiau ne, iš ten išėjau prieš kelis mėnesius. Įkūriau
savo įmonę.
– Ir kaip einasi?
– Einasi, – numykiau.
– Nuostabu. Prisimenu, kaip pasakodavai, kad norėtum tapti verslininku.
– Buvau jaunas ir naivus. Dabar, senas... Bet vis dar naivus.
Ji nusikvatojo.
– Kaip Vivijana?
– Gerai. Visai neseniai vėl pradėjo dirbti. Nežinojau, kad judvi pažįstamos.
– Nepažįstamos. Kelissyk vasarą mačiau ją studijoje, bet ji niekada nepasilikdavo,
kol vykdavo pamoka. Vilkėdavo sportiniu kostiumu.
– Taip, skamba kaip ji. Kaip... tavo vyras?
– Turi omeny Deividą? – Emilė pakreipė galvą.
– Žinoma, – linktelėjau, – Deividą.
– Mes išsiskyrę. Jau nuo praėjusių metų sausio.
– Liūdna girdėti.
– Man taip pat.
– Kiek laiko buvote susituokę?
– Septynerius metus.
– Ar galiu paklausti, kas nutiko?
– Nežinau, – gūžtelėjo pečiais ji. – Sunku paaiškinti. Jei sakau, kad nutolome, tai
skamba lyg šabloninė pasiaiškinimo frazė... Pastaruoju metu, jei kas teiraujasi,
tiesiog atsakau, kad viskas buvo gerai, kol tapo blogai. Žinoma, jie tikisi ne tokio
atsakymo. Atrodo, jie nori gauti galimybę paliežuvauti arba viską suversti vienam
konkrečiam įvykiui, – kalbėdama ji nykščiu trynė rodomąjį pirštą. – Kaip ilgai judu
su Vivijana drauge?
– Skaičiuojame devintus metus.
 – Na štai, – atsakė ji. – Šaunuoliai.
– Ačiū.
– Vadinasi, Vivijana vėl dirba?
Linktelėjau.
– Taip, dabar ji dirba vienam didžiausių nekilnojamojo turto šulų mieste.
Rūpinasi ryšiais su visuomene. Kaip tu? Dirbi?
– Manau, tai galima ir taip pavadinti. Tebetapau.
– Tikrai?
– Mano buvęs vyras daug prie to prisidėjo. Turiu omeny, skatino, tikėjo mano
jėgomis. Sekasi visai neblogai. Žinoma, niekada nebūsiu Markas Rotko ar
Džeksonas Polokas, bet mano darbus pristato viena iš galerijų miesto centre – per
metus parduodu dešimt ar dvylika.
– Tai nuostabu, – nudžiugau kuo nuoširdžiausiai. – Visuomet buvai talentinga.
Prisimenu, kaip stebėdavau tave tapančią ir stebėdavausi, jog niekada nesudvejoji,
kaip elgtis su spalvomis ir...
Nutilau, neįstengdamas prisiminti reikalingo žodžio.
– Kompozicija?
– Taip. Vis dar kuri modernųjį meną?
Ji linktelėjo.
– Galima ir taip sakyti. Abstraktųjį realizmą.
– Juk žinai, kad neturiu žalio supratimo, kas tai, tiesa?
– Trumpai tariant, pradedu nuo realistinių vaizdelių, bet paskui jau seku ranka
teptuką... Pridedu ryškių spalvų, geometrinių formų, kur ne kur netikėtai aptaškau,
prilašinu, palieku sūkurių – tęsiu tol, kol darbas man pasirodo baigtas. Žinoma,
paveikslas niekada tikrąja to žodžio prasme nėra baigtas: turiu tokių, kuriuos
tobulinu po kelerius metus, ir vis dar atrodo, kad kažin kas ne taip. Bėda ta, kad ne
visuomet ir suprantu, kaip turėtų būti ir kaip to pasiekti.
– Kalbi kaip tikra menininkė, – nusišypsojau.
Emilė nusikvatojo. Jos juokas tebeskambėjo lygiai taip pat, kokį prisiminiau.
– Jei tik paveikslas gerai atrodo ant kieno nors namų sienų ir priverčia susimąstyti,
esu rezultatu patenkinta.
 – O, nejaugi tik tiek?
– Taip pardavinėdamas mano darbus mėgsta sakyti galerijos savininkas, tad, ko
gero, taip.
– Labai norėčiau pamatyti tavo paveikslų.
– Gali bet kada užsukti į galeriją, – pasiūlė ji. Gerai įsiminiau jos paminėtą
pavadinimą. – Kaip laikosi Mardžė? Visuomet norėjau tokios vyresniosios sesers.
– Ji laikosi puikiai, žinoma, vis dar su Lize.
– Ta pačia Lize, su kuria supažindinai, kai dar draugavome?
– Taip, jos nuo tada kartu. Greitai bus vienuolika metų.
– Oho, – nustebo ji. – Puiku. Kokia toji Lizė?
– Gera, rūpestinga ir palaikanti. Nenumanau, kuo ją sudomino Mardžė.
Emilės veide šmėstelėjo priekaištas.
– Elkis su ja maloniau.
– Juk žinai, kad juokauju. Jos puiki pora. Nepamenu, kad kada nors būčiau matęs
jas besipykstančias. Jos tiesiog gyvena sau – viskas pavyksta natūraliai.
– Tai puiku. O tėvai? Tebedirba?
– Mama pensijoje, bet tėtis vis dar pluša visu etatu.
– Tebesikrapšto prie automobilio?
– Kiekvieną savaitgalį.
– O mama?
– Dabar ji priklauso „Raudonųjų skrybėlaičių klubui“ ir nori sodinti tulpes.
Emilei suraukus antakius, papasakojau jai, kaip prabėgo pastaroji savaitė.
– Juk supranti, kad negali dėl to ant jos pykti. Savo motiniškas pareigas ji jau
atliko augindama judu.
– Taip sakė ir Mardžė. Ji, beje, irgi negalėjo padėti.
– Ir vis dėlto kažkaip apsiėjai.
– Mardžė sakė ir tai.
Emilė giliai atsiduso.
– Neįtikėtina, kaip toli mus nunešė gyvenimas, tiesa? Nuo tada, kai bendravome?
Žinoma, tada tebuvome vaikai.
– Mes nebuvome vaikai.
 Ji šyptelėjo.
– Juokauji? Galbūt oficialiai ir buvome pilnamečiai, galintys balsuoti per
rinkimus, bet kuo puikiausiai prisimenu jaunatvišką tavo maksimalizmą.
Pavyzdžiui, tuomet, kai nutarei pamėginti suvalgyti tą milžinišką kepsnį vien tam,
kad tavo nuotrauka patektų ant restorano garbės lentos. Kokio dydžio buvo tas
kepsnys?
Prisiminimai grįžo akimoju. Kai su bičiulių draugija leidome laiką prie ežero,
staiga pastebėjau restorano ženklą visai netoli greitkelio. Reklama skelbė, jog įveikus
tą kepsnį ne tik patektum ant garbės sienos, bet dar ir už vakarienę mokėti
nereikėtų.
– Daugiau kaip dviejų kilogramų.
– Neįveikei nė pusės.
– Kai pradėjau, buvau išalkęs...
– Ir įkaušęs.
– Gal šiek tiek.
– Šaunūs laikai, – nusijuokė ji. Kiek pasėdėjusi greta, ji pamojo mano
kompiuterio pusėn. – Deja, turbūt jau turėčiau eiti. Tau reikia dirbti, o man būtina
šiandien išsiųsti tuos daiktus.
Staiga suvokiau nenorįs, kad ji išeitų, nors iš tikrųjų taip ir buvo geriausia.
– Tikriausiai tu teisi.
Emilė pakilo nuo krėslo.
– Buvo malonu pasimatyti, Rasai.
– Ir man, – linktelėjau. – Smagu buvo pasidalyti naujienomis.
– Pasimatysime vėliau.
– Vėliau?
– Po pamokos?
– Žinoma, – prisiminiau. – Būtinai.
Emilė petimi stumtelėjo duris, kad išeitų į gatvę, ir negalėjau nepastebėti, jog prieš
išnykdama minioje dirstelėjusi į mane per petį ji nusišypsojo.

*
 Kitą valandą kavinukėje praleidau naršydamas internete. Man pavyko rasti dvi
Džojaus Taljerio teisinių paslaugų vaizdo reklamas, viena jų per televiziją jau
nebebuvo rodoma. Filmukai buvo profesionaliai parengti, informatyvūs – turiu
pripažinti, kad beveik tokius pat filmuodavau pats. Peržiūrėjau ir kone tuzino kitų
mieste veikiančių advokatų kontorų reklamas – galų gale teliko prieiti išvadą, kad
Taljerio reklamos už kitas ne geresnės, bet niekuo ir ne prastesnės.
Kodėl gi tuomet jis pasirinktą reklamos agentūrą laikė kvailiais?
Nors reklaminiai filmukai buvo parengti ne taip jau ir blogai, įvertinęs visą
kampaniją vis dėlto priėjau išvadą, kad ji toli gražu nebuvo verta tiek, kiek agentūrai
mokėjo Taljeris. Interneto svetainė atrodė kaip reikiant pasenusi ir nepatraukli –
jokios dinamikos, jokios gyvybės, vien sausa informacija, o skambtelėjęs bičiuliui
dar sužinojau ir tai, jog internete Taljerio paslaugos niekaip papildomai
nereklamuojamos. Dar keletas skambučių, ir išgirdau, kad jo skelbimų nematyti nei
spaudos, nei lauko reklamose. Stengdamasis iš anksto pernelyg nesidžiaugti,
svarsčiau, ar tokios galimybės jam pasirodytų patrauklios.
Surinkau savo paties biuro numerį – manęs laukė apvalus nulis žinučių. Išskubėjęs
iš kavinukės, pasiėmiau iš pamokos London. Didžiuodamasi dukra parodė savo
nulipdytą dubenėlį, o aš pats žengdamas pro duris pamojau Emilei. Šyptelėjusi ji
kilstelėjo ranką – tuo metu kalbėjosi su mokytoja. Parsivežęs London namo nebuvau
tikras, kaip geriau praleisti keletą iki šokių pamokos likusių valandų. Buvo per
karšta vestis London į lauką, be to, ji ir taip per dienas bėgiodavo iš vieno
užsiėmimo į kitą: nujaučiau, kad jai smagiau būtų tiesiog atsipūsti ir valandėlę
pažaisti.
Galų gale nutariau paruošti Vivijanai vakarienę. Atidžiai perverčiau keletą receptų
knygų – deja, dauguma patiekalų mano gebėjimams atrodė gerokai per sudėtingi.
Tiesa, čia buvo ir čilietiško jūrinio ešerio receptas – paskubomis peržvelgęs spinteles,
sumojau turįs didžiumą reikalingų produktų. Puiku. Nuvežiau London į šokių
pamoką ir tuo metu, kol grupė, be jokios abejonės, kėlė panelei Hemšou
nusivylimą, užsukęs į parduotuvę pasirūpinau likusiais ingredientais. Vivijanai
žengiant pro duris, vakarienė jau buvo beveik suruošta.
Negalėjau pasitraukti nuo viryklės: čia sultinyje virė ryžiai, o keptuvėje su migdolų
skiltelėmis čirškė šparaginės pupelės.
– Aš virtuvėje, – šūktelėjau, ir jau netrukus už nugaros išgirdau žmonos žingsnius.
– Oho, – nustebo ji, eidama artyn. – Kvepia nuostabiai. Ką ruoši?
Kai paaiškinau, ji palinko virš puodų.
– Kokia proga?
– Jokios. Tiesiog pamaniau, kad reikėtų išmėginti ką nors naujo. Po vakarienės,
manau, galėtume išsivežti lauk dviratį – pažiūrėtum, kaip London sekasi važiuoti.
Atvėrusi indaują Vivijana išsitraukė taurę, o iš šaldytuvo – butelį vyno.
– Gal verčiau rytoj, gerai? Aš pavargusi, London taip pat buvo nelengva diena. Jau
ir taip atrodo išsunkta.
– Gal ir taip, – sutikau.
Ji įsipylė taurę vyno.
– Kaip sekėsi teniso būrelyje?
– Panašiai, kaip ir kitiems vaikams. Pirmoji diena – mokėsi teisingai laikyti raketę,
kitų pagrindų. Lanko dar kelios kaimynų mergaitės, tad atrodė, kad London smagu.
– Manau, tenisas jai išeis į naudą. Tai puikus sportas ryšiams megzti.
– Turiu pridėti, kad merginos dar ir puikiai atrodo su šortais.
– Labai juokinga. Kaip meno pamoka? Šokiai?
– Meno būrelyje ji puikiai leido laiką, bet jei jau kalbame apie šokius, man regis,
jai ten nelabai patinka.
– Duok jai šiek tiek laiko. Vos pradės dalyvauti varžybose, iškart susidomės.
Sudvejojau, kas, Vivijanos nuomone, ją į tas varžybas vežios, bet nutariau pasilikti
mintis sau.
– Ar pavyko suspėti į treniruotę?
– Taip, per pietus, – linktelėjo ji. – Tiesą sakant, paprakaitavau kaip reikiant. Visą
likusią popietę jaučiausi puikiai.
– Šaunu, – atsakiau. – O kaip darbo diena?
– Nieko panašaus į pastarąją savaitę, dėl to gali nė neabejoti. Biure nepalyginti
ramiau. Netgi turėjau kelias laisvas minutes klestelėti prie savo stalo ir atsikvėpti.
Nusišypsojau.
– Mano diena praėjo gana įdomiai.
 – Nagi?
– Ar esi kada girdėjusi apie vyruką vardu Džojus Taljeris?
Ji suraukė antakius.
– Advokatą?
– Tą patį.
– Esu mačiusi jo reklamų. Rodo rytais.
– Ką apie jas manai?
– Apie ką?
– Apie reklamas.
– Nelabai jas pamenu. O ką?
Papasakojau žmonai apie mudviejų pokalbį ir vėlesnius svarstymus.
– Esi tikras, kad nori to imtis? – paklausė ji kiek skeptiškai.
– Ką turi omenyje?
– Nemanai, kad tai kiek žemokas lygis? Teisininkų reklamos? Argi Pitersas
neatsisakė tokių klientų vien dėl to, kad nosis šalin suko kiti?
– Tiesa, bet aš juk neturiu kitų klientų, dėl kurių nosių reikėtų sukti galvą.
Tenoriu nuo ko nors pradėti, supranti? O jis reklamai, akivaizdu, pakloja nemažai.
Linktelėjusi Vivijana gurkštelėjo vyno.
– Taip, žinoma. Jei manai, kad taip geriausia.
Ji netryško nei džiugesniu, nei entuziazmu, bet atrodė kiek geresnės nuotaikos nei
pastaruoju metu. Nurijau seiles.
– Ar jau radai London kokį dienos centrą?
– Kada gi turėjau tam laiko?
– Ar norėtum, kad pasidairyčiau rekomendacijų?
– Ne, – jos balse išsyk atsispindėjo susierzinimas. – Aš pati. Tik...
– Tik kas?
– Ar mums tikrai būtina dabar ją kur nors užrašyti? Tektų atsisakyti pianino,
teniso ir meno pamokų, o tu kuo puikiausiai spėji ją visur nuvežti.
– Dienos centruose irgi pilna užsiėmimų.
– Tik sakau, kad po to, kaip ji nuliūdo šeštadienio vakarą, suabejojau, ar tai tokia
jau gera mintis. Po kelių savaičių vis tiek prasidės mokslo metai.
 – Ne po kelių, – paskubomis suskaičiavau. – Dar liko penkios savaitės.
– Juk viskas dėl mūsų dukters. To, kas geriausia jai. Prasidėjus mokslo metams,
turėsi marias laiko plušėti prie savo verslo. Tiesiog daryk tai, ką darei iki šiol, o kai
sutarsi dėl kokio pokalbio, palik ją pas savo mamą.
– Mama negali kasdien prižiūrėti London. Ji turi ir savo reikalų.
– Ji taip sakė? Kodėl nieko nesakei man?
Nes visą savaitę nei į mane dėmesio kreipei, nei teiravaisi, kaip einasi darbas.
– Kalbamės ne apie mano mamą, Vivijana. Mėginau aptarti su tavimi dienos
centrus.
– Girdėjau. Supratau. Tavo nuomone, geriausia būtų nutrenkti dukrą būriui
nepažįstamųjų, kad galėtum eiti sau ir veikti, ką panorėjęs.
– Aš taip nesakiau.
– Ir nereikėjo. Viskas susideda. Elgiesi kaip savanaudis.
– Visai ne.
– Žinoma, taip. Tai mūsų dukra. Jai sunku.
– Ji vienąsyk pasikarščiavo tau išvykus, tai ir viskas.
– Ne. Ji liūdi, nes pasikeitė visas jos pasaulis, o dabar tu nori viską dar labiau
sugadinti. Niekaip nesuprantu, kodėl tau ją palikti atrodo tokia nuostabi išeitis.
Nejaugi tau nepatinka leisti su ja laiko?
Pajutau, kaip įsitempė žandikaulis. Lėtai iškvėpiau, stengdamasis suvaldyti balsą.
– Žinoma, patinka. Bet žadėjai, kad turėsiu ją prižiūrėti savaitę, daugiausia – dvi.
– Taip pat sakiau, kad noriu elgtis taip, kaip bus geriausia dukrai! Neturėjau laiko
išrinkti jai tinkamos vietos, o kol tokią rasčiau ir ją užrašyčiau, ant nosies bus
mokslo metai – kokia gi tuomet prasmė?
– Jai vis tiek reikės kur nors leisti laiką po pamokų, – priminiau.
– Pasikalbėsiu apie tai su London, gerai?
– Pasikalbėsi su London apie dienos centrus?
– Tu, kaip suprantu, nepasivarginai. Nė nenumanau, kaip ji į tai reaguos.
– Jai penkeri, – atšoviau. – Ji neišmano pakankamai, kad turėtų nuomonę apie
dienos centrus.
– Mamyte? Noriu valgyti.
 Atsigręžęs išvydau tarpduryje stovinčią dukrelę. Vivijana nudelbė mane žvilgsniu:
supratau, jog abu spėliojame, kiek ji spėjo išgirsti.
– Sveika, mieloji, – akimirksniu paplonino balsą ji. – Vakarienė bus paruošta po
kelių minučių. Nori padėti man suruošti stalą?
– Gerai, – linktelėjo London. Vivijana žengė prie indaujos, ir vos jiedvi su dukra
padengė stalą, aš atnešiau paruoštus patiekalus.
Paragavusi kelis kąsnelius dukra man nusišypsojo.
– Labai skanu, tėveli.
– Ačiū, širdele, – atsakiau jusdamas širdį užliejančią šilumą.
Galbūt mudviejų su žmona santykiai ir svyravo, galbūt mano verslas nesivystė taip
greit, kaip būčiau norėjęs, bet, pamaniau sau, bent jau mokausi ruošti maistą.
Deja, nuo šios minties geriau nepasijutau.
 10 skyrius
Žengiant į priekį

Kai buvau vaikas, vasaros man atrodė nuostabiausias metas. Kadangi tėvai manė, jog
geriausias būdas auginti vaikus – tai nesikišti ir leisti jiems augti patiems, paprastai iš
namų išrūkdavau dar prieš dešimtą ir pasirodydavau tik vakarienei. Mobiliųjų telefonų
dar nebuvo, tad tėvai manęs pasiekti negalėjo net prisireikus, o mamai šūktelėjus
kaimynei ir paklausus, ar nebus manęs mačiusi, ši paprastai nenumanydavo, nei kur aš,
nei kur jos pačios atžalos. Tiesą sakant, taisyklės būta tik vienos: tėvai mėgo vakarienę
valgyti su visa šeima, tad pusę šeštos trūks plyš turėjau būti namie.
Gerai nė nepamenu, kaip leisdavau tas dienas. Mano prisiminimai veikiau primena
momentines nuotraukas: su draugais statydavome fortus, aukštesniojoje karstyklių pusėje
žaisdavome „Kalno karalių“ arba gainiodami kamuolį stengdavomės įmušti įvartį.
Pamenu ir kaip žaisdavome miške. Tuomet mūsų namą supo nenaudojamos žemės, tad
mūsų vaikiščių kompanija mielai pliekdavosi purve arba žaisdavo teritorijų užgrobimą.
Gavę šratinius šautuvėlius, valandų valandas šaudydavome į skardines – retsykiais,
žinoma, kliudydami ir kits kitą. Daugybę laiko naršiau apylinkes dviračiu. Atvirai
kalbant, ištisas savaites nubusdavau be jokių konkrečių planų visai dienai.
Žinoma, kaimynystėje buvo ir vaikų, kurių kasdienybė nebuvo tokia nerūpestinga.
Juos tėvai siųsdavo į vasaros ar sporto stovyklas – tiesa, tokių tais laikais buvo mažuma.
Šiais laikais vaikų dienotvarkės užsiėmimų perpildytos nuo ryto iki vėlumos, ne išimtis
buvo ir London. Tėvams tai svarbu kaip niekad.
Tačiau kaip viskas šitaip persimainė? Ir kodėl? Kas pakeitė mano kartos tėvų požiūrį?
Visuomenės spaudimas? Troškimas kuo daugiau pasiekti ir savo svajones įgyvendinti per
vaikus? Noras iki studijų parengti kuo įspūdingesnį gyvenimo aprašymą? O gal
paprasčiausia baimė, kad jei vaikams bus leista savarankiškai pažinti pasaulį, jie nieko
gero jame neras?
Nežinau.
Vis dėlto, man regis, kai ką šios permainos negrįžtamai sunaikino – paprasčiausią
džiaugsmą, apimantį ryte nubudus ir suvokus, kad šiandien nebūtina visiškai nieko
nuveikti.

– Kas negerai su reklamom? – aidu mano klausimą atkartojo Džojus Taljeris.

Buvo antradienio rytas, antroji teniso pamoka. Vis dar įtūžusi po vakarykščio
pokalbio Vivijana ryte išskubėjo pro duris netarusi man nė žodžio.
– Bėda ta, kad jos nuobodžios, – pridūrė jis. – Sėdžiu sau šlamštu užverstame
kabinete ir tauziju niekus į kamerą. Po velnių, tiek už jas paklojau, bet žiūrėdamas
turbūt net pats užmigčiau.
– Kaip norėtum jas pakeisti?
– Kai buvau mažas, kelerius metus, kol tėvas dar tarnavo kariniam laivyne,
gyvenom Kalifornijos pietuose. Tiesą sakant, pakęst tos vietos negalėjau. Nei aš, nei
mama. Vos tėvui išėjus į pensiją, grįžom į Naująjį Džersį. Abu tėvai iš ten kilę.
Buvai kada Naujajam Džersy?
– Manau, kelissyk skridau pro Niuarko oro uostą.
– Tiek nesiskaito. Tom nesąmonėm, kur realybės šou apie Džersį rodo, irgi
netikėk. Puiki vietelė. Jei tik galėčiau, auginčiau ten ir saviškę, bet jos mama čia, ir
tegu su manimi ji šaltakraujė ragana, motina visgi nebloga. Žodžiu, grįžtam prie
Kalifornijos pietų. Ten buvo toks automobilių prekeivis – Kalas Vortingtonas.
Girdėjai kada?
– Regis, ne.
– Už senio Kalo Vortingtono reklamas niekur geresnių nerastum. Kiekvienoj buvo
pristatomas jis pats ir jo šuo Taškius – tik va, per reklamas anas būdavo bet kas, tik
ne šuo. Taškius buvo ir beždžionė, ir liūtas, ir dramblys, ir kas tik nori. Kartą net
plėšrų banginį vaidino. Senis Kalas dar turėjo ir dainelę – linksmą kupletuką, kurio
neįmanoma iš galvos išmest. Priedainis toks: „Eik pas Kaaalą, eik pas Kaaalą“...
Jėzau, man buvo aštuoneri, nusišvilpt man dar buvo ant automobilių – ir vis tiek
norėjau eit į jo saloną: bent jau pamatyt tą vyruką ir gal vieną kitą egzotišką gyvūną.
Štai tokių reklamų norėčiau sau.
– Nori reklamų su drambliais? Ir plėšriais banginiais?
– Aišku, ne. Bet noriu ko nors, ką žmonės įsimintų – ko nors, kas priverstų kokį
susižalojusį bičą atsilošt savo odiniam krėsle ir pasakyt sau – o, štai šitą vyruką tai
turiu pamatyt, štai šitoks turi man atstovaut!
– Bėda ta, kad teisinių paslaugų reklamas riboja Advokatų rūmų nuostatai.
– Nejaugi manai, kad nežinau? Bet dar žinau, kad Šiaurės Karolinoj reklamai be
draudimų galioja ir žodžio laisvė. Jeigu sukies reklamoj, turėtum žinot ir pats.
– Žinau, – linktelėjau. – Bet yra skirtumas – galima pasirodyti kaip
profesionaliam, kompetentingam teisininkui arba kaip žemos klasės nelaimių aukų
išnaudotojui.
– Būtent tą ir sakiau tiem žiopliam, kurie rengė reklamas – ir vis tiek parsirado su
kažkuo tokiu, kad žiūrovai gatavi komon pulti. Esi jas matęs?
– Žinoma. Tiesą sakant, jos man nepasirodė tokios jau prastos.
– Tikrai? Koks mano biuro telefono numeris?
– Atsiprašau?
– Biuro telefono numeris. Visą laiką rodomas ekrane. Jei reklamos tokios jau
geros – koks numeris?
– Nežinau.
– Bingo. Čia ir bėda.
– Pavardę žiūrovai tikriausiai prisimena.
– Aha. Čia dar viena problema. Taljeris – nelabai jau pietietiška pavardė. Pats
supranti, kai kuriuos tai atbaido.
– Na, dėl pavardės mažai ką tegali padaryti.
– Nesuprask manęs neteisingai, šeimos pavarde aš didžiuojuos. Tik vardiju
reklamos bėdas. Ten per daug mano pavardės ir per mažai telefono numerio.
– Supratau, – linktelėjau. – O ką manai apie kitas reklamos formas? Stendus,
interneto svetaines, reklaminius skydelius, radijo žinutes?
– Nežinau, – gūžtelėjo pečiais jis. – Nesukau sau dėl to galvos. Pinigų juk maišais
nevartau.
– Žinoma, – sutikau supratęs, kad užduodamas daugiau klausimų pridarysiu
daugiau bėdos negu naudos. Nukreipiau žvilgsnį į London, mėginančią mušinėti
kamuoliuką su kita mergaite. Kol kas kamuoliuko vaikymosi buvo kur kas daugiau
nei tikro smūgiavimo.
– Kuo užsiima tavo žmona? – tylą nutraukė Džojus.
– Ryšiais su visuomene, – atsakiau. – Ką tik ėmėsi naujo darbo vieno didžiausių
vietos nekilnojamojo turto šulų įmonėje.
– Nė viena iš maniškių nedirbo. Tiesa, aš dirbau už du. Priešingybės traukia ir taip
toliau. Minėjau, kad visada geriausia pasirašyti priešvedybinę sutartį?
– Aha.
– Apsaugo nuo bet kokių piniginių kančių, kurias baisiai mėgsta kurstyt silpnoji
lytis.
– Regis, meile jau perdegei.
– Priešingai. Dievinu moteris.
– Vestum darsyk?
– Žinoma. Nuoširdžiai tikiu santuoka.
– Tikrai?
– Ką aš galiu pasakyt? Aš romantikas.
– Tad kas nutiko?
– Įsimyliu beprotes bobas, kas nutiko.
Nusikvatojau.
– Džiaugiuosi, kad manęs ta bėda nekamuoja.
– Tu tikras? Šiaip ar taip, ji moteris.
– Na ir kas?
Nujaučiau, kad Džojus mėgina mane perprasti be žodžių. Galų gale jis išlemeno:
– Na... Jei tu laimingas, džiaugiuos už tave.

Trečiadienio vakarą po šokių pamokos, kaip ir buvo galima tikėtis, London į

automobilį įsėdo paniurusi.
– Kadangi šįvakar mamos nebus, gal vakarienei suvalgykime picos?
– Pica nesveika.
– Nieko baisaus, jei tik nesmaguriauji per dažnai. Kada paskutinį kartą valgei picą?
Ji susimąstė.
– Neprisimenu. Kada grįš mamytė?
– Rytoj, brangute.
– Ar galime jai paskambinti?
– Nesu tikras, kad dabar galės kalbėti – pirmiausia parašysiu žinutę, gerai?
– Gerai, – ant galinės sėdynės ji atrodė dar mažesnė ir trapesnė nei įprastai.
– Gal vis tiek važiuokime picos – tik tu ir aš? Paskui sustotume ledų.
Nors mažoji neatsakė „taip“, neišgirdau ir „ne“, tad galų gale užsukome į kavinę,
kur buvo ruošiamos visai neblogos plonapadės picos. Mudviem laukiant maisto, per
vaizdo pokalbių programėlę „FaceTime“ paskambino Vivijana. London nuotaika
akimoju ėmė keistis: kol pasiekėme ledainę, ji jau čiauškėjo visiškai patenkinta.
Didžiumą kelio namo ji pasakojo man apie draugą Bodį ir jo šunelį Makaroną –
pasirodo, berniukas kvietė ją į svečius, kad galėtų parodyti, kokį turi šviesos kardą.
Pirmiausia man dingtelėjo, kad mano dukra dar gerokai per maža žiūrėti į
berniukų kardus. Žinoma, po akimirkos susivokiau, kad būtent apie tokius
apsilankymus pas draugus kalbėjo Mardžė, o šviesos kardas – ne kažkokia
užuomina, o žaislinis kalavijas, sukurtas pagal „Žvaigždžių karų“ filmus.
Mudviem grįžus, London nuskubėjo laiptais į viršų pasižiūrėti, kaip laikosi Ponas
ir Ponia Pabarstukai. Tikėjausi, kad ten valandėlei ir liks, bet vos po kelių minučių
žvalus jos veidelis išniro svetainėje.
– Tėveli?
– Ką, širdele?
– Ar galim eiti pasivažinėti dviračiu?
Pasistengiau susilaikyti neniurzgėjęs: buvau nuvargęs ir mažiausiai troškau kelti
užpakalį nuo sofos.
– Žinoma, galim, – atsakiau. Stodamasis staiga prisiminiau, kad Vivijana buvo
minėjusi, jog nori pamatyti London važinėjančią dviračiu – lyg ir buvo pasirinkusi
tam vakar vakarą, bet veikiausiai tiesiog pamiršo.
Tiesa?

London pavyko tris kartus apsisukti pačiai. Kiek pakrypavusi ji vis dėlto įstengė
atgauti pusiausvyrą ir mano pagalbos reikėjo kur kas mažiau nei praėjusį kartą.
Važiuojant tiesiu keliu, dviračio, galima sakyti, nė nebeliečiau. Vis labiau savimi
pasitikėdama ji važiavo greičiau, tad iki pasivažinėjimo pabaigos mano drabužiai
kiaurai permirko prakaitu, o pats vos įstengiau atgauti kvapą.
– Gal išsimaudyk vonioje viršuje, kol aš palįsiu po dušu pirmajame aukšte? –
pasiūliau. Nežinojau, ko ir tikėtis: paskutinį kartą, kai likome vakaroti be Vivijanos,
ėjosi ne itin sklandžiai.
Šįvakar ji tiesiog linktelėjo.
– Gerai, tėveli.
Kai apsiprausęs atėjau į dukrelės kambarį, ji sėdėjo ant lovos krašto apsivilkusi
pižama. Greta gulėjo šepetys ir purškiamas balzamas. Šiam sutramdžius plaukus ir
leidus man lengviau juos iššukuoti, pagaliau ramiai atsilošiau ir atsirėmiau į lovos
atkaltę.
Paskaičiau London „Pora paskui porą“ ir dar keletą knygelių. Pabučiavęs ją prieš
miegą jau buvau beužgesinąs šviesą, kai tyloje vėl pasigirdo jos balselis.
– Tėveli?
– Taip?
– Kas yra dienos centras? Girdėjau, kaip kalbėjotės su mamyte.
– Dienos centras – tai tokia vieta, kur vaikučiai ateina, kai jų tėveliai ir mamytės
dirba. Taip suaugusieji gali būti tikri, kad jūs saugūs ir gerai prižiūrimi.
– Tai toks namas?
– Kartais namas, kartais – dalis didesnio pastato. Ten pilna žaislų, visokių žaidimų
ir pamokėlių – daugeliui vaikučių ten patinka, nes visada galima veikti ką nors
linksmo.
– Bet man patinka būti su tavimi ir mamyte.
 – Žinau, mieloji. Mums taip pat patinka su tavimi.
– Tik ne mamytei. Jai nebepatinka.
– Aišku, patinka. Ji labai tave myli – tiesiog turi dirbti.
– Kodėl ji turi dirbti?
– Nes kad gyventume, reikia pinigėlių. Be pinigėlių nenusipirktume nei maisto,
nei drabužių, nei žaislų – netgi Pono ir Ponios Pabarstukų.
London akimirkai susimąstė.
– Jeigu grąžinčiau juos į gyvūnėlių parduotuvę, mamytė galėtų nebedirbti?
– Ne, širdele. Viskas kiek sudėtingiau, – sudvejojau. – Ar viskas gerai, mieloji?
Atrodai nusiminusi.
– Mamytės vėl nėra. Man nepatinka, kai jos nėra.
– Žinau, kad nepatinka. Bet žinau ir tai, kad ji pati daug mieliau būtų namie su
tavimi.
– Kai dirbai tu, vakare visada grįždavai namo.
– Mūsų pareigos skirtingos. Kartais jos laukia darbeliai kituose miestuose.
– Man tai nepatinka.
Ir man, – pamaniau. Vis dėlto nelabai ką tegalėjau padaryti.Apglėbiau dukrą ir
pamėginau pakeisti temą:
– Tau šiandien puikiai sekėsi važinėtis dviračiu.
– Buvau labai greita.
– Iš tikrųjų.
– Vos pavijai mane.
– Tėveliui praverstų dažniau pasimankštinti. Bet džiaugiuosi, kad tau patiko.
– Važiuoti greitai labai smagu.
– Smagiau negu... pianino pamokos? – paklausiau, sulig paskutiniais žodžiais
švelniai ją sujudindamas. Mažoji sukikeno.
– Taip.
– Smagiau nei... tenisas?
– Taip.
– Smagiau nei... šokiai?
– Taip.
 – Smagiau nei... menas?
– Taip, – krizeno ji. – Bet ne smagiau negu Bodis.
– Bodis! Dviratis daaaug įdomesnis už Bodį.
– Visai ne. Su Bodžiu daaaug smagiau.
– Ne, ne, ne.
– Taip, taip, taip, – juokėsi ji. – Ir aš noriu pas jį nuvažiuoti!
Dabar jau kikenau aš pats.
– O, ne, – šūktelėjau. – Man regis, tau reikėtų dar daaaug paūgėti, kad galėtum
važiuoti pas Bodį.
– Ne, visai ne. Aš didelė!
– Na, nežinau...
– Taip, taip, taip. Aš pakankamai didelė važiuoti pas Bodį.
– Geraai jau, – nusileidau. – Manau, galiu pasikalbėti apie tai su jo mama.
Dukrelė plačiai nusišypsojo ir apsivijo rankomis mano kaklą.
– Myliu tave, tėveli.
– Ir aš tave myliu, mažute.
– Visai aš ne mažutė.
Stipriai suspaudžiau ją glėbyje.
– Man tu visuomet būsi mažutė.

Išjungęs šviesą dukters kambaryje supratau išties nebegalėsiąs bėgdamas jos pavyti.
Nudūlinęs į garažą, išsitraukiau savo paties dviratį. Laikiau jį ten metų metus ir,
visai kaip London dviratukas, manasis buvo visai neblogos būklės, tačiau beviltiškai
apleistas. Nuvalęs sutepiau jį alyva, išpurškiau žvaigždę „WD-40“ aerozoliniu
preparatu, pripūčiau padangas ir trumpai išmėginau ant kelio.
Visai neblogai, pamaniau. Patraukęs į vidų su nešiojamuoju kompiuteriu įsikūriau
prie virtuvinio stalo. Įsijungęs „YouTube“, pirmiausia peržiūrėjau tuziną Kalo
Vortingtono reklamų ir supratau, kad Taljeris buvo teisus: dainelė buvo itin lengvai
įsimenama, o seniui Kalui draugiją visuomet palaikė šuo Taškius, kaskart vaidinantis
vis kitą egzotinį gyvūną. Kailio dėmes prisiminti buvo nesunku, tačiau bendras
vaizdas, švelniai tariant, labiausiai ir priminė pačiam sau uodegą keliantį šunį.
Nenuostabu, kad su tokiu prekeiviu susipažinti svajojo vaikas – vis dėlto nebuvau
toks tikras, kad tos pačios savybės patrauktų potencialius advokato klientus.
Dar sykį peržiūrėjęs Taljerio reklamas, užsirašiau jo telefono numerį ant bloknoto
lapo ir ėmiau ieškoti sąsajų tarp skaičių ir raidžių – svarsčiau, ar nepavyktų atrasti
žodžio ar frazės, kurie numerį paverstų lengviau įsimenamą.* Šiuo metu turimas
numeris jokių idėjų nekėlė, bet jeigu Taljeris užsisakytų dar vieną nemokamą
numerį, būtų galima ką nors suregzti. Pirmiausia pagalvojau apie pavardę, bet joje
buvo aštuonios raidės, o numeryje tegalėjo tilpti septyni skaičiai. Netinka. Maža to,
dvejojau, ar pirmąsyk išgirdę Taljerio pavardę žmonės įsimintų, kaip ji rašoma.
Galėtų pavykti su P-A-D-Ė-S-I-U arba K-O-V-O-S-I-M, netgi B-U-L-D-O-G-O,
bet nė vienas šių variantų neatrodė tinkamas. Vyliausi, kad vėliau šaus ir geresnių
minčių.
Netgi puikiai žinodamas, jog Taljerio verslui į naudą išeitų kitos reklamos formos,
susikaupiau į televizinius filmukus: žinojau, kad šią kalbą jis supranta. Kaip jas
pagerinti ir paversti pakankamai išskirtinėmis, kad pavyktų jį įtikinti keisti agentūrą?
Praleidau kelias valandas svarstydamas įvairiausias idėjas, ir galų gale mintyse ėmė
formuotis šis tas konkretesnio. Velniop biurą ir kostiumą – verčiau parodykime
Taljerį gryname ore, greta teismo pastato, vilkintį megztiniu ir labiau primenantį ne
teisininką, o kaimyną, artimą žmogų, kuriam išties rūpi žiūrovo problema.
Scenarijus panašus, bet... familiaresnis ir labiau kasdieniškas savo tonu bei nuotaika.
Tokia reklama išties skirtųsi nuo ankstesnės, tačiau vis dar nebuvau tikras, jog
pakankamai priartėjau prie Kalo Vortingtono lygio. Galbūt viskas dėl nuovargio –
net labai stengiantis galvoti įvairiausius reklaminius šūkius ir vaizdo idėjas mintys
tuojau nuklysdavo iki absurdo. Nori iškeltos uodegos? Gal aprenkime tave
superherojaus kostiumu ir paleiskime su griausmu laužti piktųjų draudimo
kompanijų durų? O gal verčiau susivyniok į Amerikos vėliavą ir apsisupk
baltagalviais ereliais – kad visi matytų, koks tu patikimas ir savas? Arba gal tiesiog
užsiimk šauniais dalykėliais – plikomis rankomis it karatė meistras skaldyk lentas,
kad parodytum, jog dėl pergalės esi pasirengęs viskam?
 Vaizduotėje vienam vaizdui keičiant kitą nė pats neįstengiau susilaikyti
nesijuokęs – na ir kas, kad negalėjau nė pagalvoti apie realų jų panaudojimą. Kūryba
ir originalumas – puiku, bet sužeistiesiems ne pokštai galvoje. Jiems rūpėjo patirtis,
atkaklumas ir patikimumas. Staiga man šovė mintis, jog, užuot mėginus visas šias
savybes sugrūsti į vieną reklaminį filmuką, būtų galima parengti jų seriją,
kiekvienam bruožui skiriant po atskirą vaizdelį...
Man tokia mintis atrodė visiškai logiška. Pajutau krūtinėje stipriau plakti ėmusią
širdį. Spėliojau, ar Taljerį domintų panaši kampanija. Jei tik pavyktų įkalbėti jį
susėsti pokalbio, turėčiau išsyk pateikti aiškias idėjas bent dviem ar trims
reklaminiams filmukams. Pirmasis primintų tokį, koks transliuojamas dabar, tačiau
antrasis ir trečiasis?
Jie privalėjo būti kitokie: vieno trukmė būtų menkesnė, užtat kitas primintų
ypatingą įvykį, ši reklama būtų rodoma nedažnai, ja būtų pasakojama istorija...
Pajutau galvoje stropiai sukantis sraigtelius. Dar kelias valandas tobulinau kilusias
idėjas, o smulkmenos ir detalės jungėsi į vientisą visumą.
Trečiosios reklamos – trumpos, šmaikščios ir apimančios tik vieną esminį bruožą –
pagrindinė idėja man dingtelėjo jau beišjungiant kompiuterį. Vos po kelių minučių,
it pamojus burtų lazdele, šovė dar viena puiki mintis: vaizduotė ir kūrybiškumas
liejosi per kraštus.
Didžiuodamasis pats savimi, po valandos išjungiau šviesą. Nors užmigti prireikė
valandėlės, pagaliau sudėjęs bluostą išsimiegojau kur kas geriau nei bet kurią naktį
per pastarąsias keletą savaičių.

– Vadinasi, sakai, kad nori išmėgint savo jėgas, ir vargšu bandomuoju triušiu
pasirinkai mane?
Buvo trečiadienio rytas. Džojus vilkėjo paprastesniais drabužiais – šortais ir
marškinėliais trumpomis rankovėmis, visai kaip aš pats. Jo marškinėlius kiaurai
merkė prakaitas.
– Taip nepasakyčiau.
 – Juk žinai, kad esu užimtas žmogus, tiesa? Vargu ar turiu laiko naujiem verslo
reikalam.
Tokios priežasties nesidomėti mano paslaugomis dar nebuvau girdėjęs. Veikiausiai
tai atsispindėjo ir mano veide, nes Taljeris tuojau pratrūko kvatotis.
– Juokauju. Privalau kuo daugiau žmonių prisišaukt įžengt pro mano duris, kad
tarp jų pagaliau rasčiau tuos, kurių dėka apmokėsiu sąskaitas. Man dirba trys
advokatai ir dar tiek pat jų padėjėjų, tad pats supranti – išlaidos nemenkos. Manoji
teisės sritis per pastaruosius metus kaip reikiant išaugo – na ir kas, kad dažnai tai
reiškia, jog norint rasti tokią bylą, kurią aiškiai laimėsi, tenka išsijoti visą būrį
žioplių. Pirmiausia man reikia, kad kuo daugiau žmonių susisiektų telefonu ir
peržengtų biuro slenkstį.
– Todėl į tave ir kreipiuosi. Galiu padėti.
– Kiek laiko užtruktų parengti kokių konkretesnių idėjų?
– Kelias mintis jau esu apsvarstęs, – prisipažinau. – Galutiniam produktui paruošti
daug laiko nebereikėtų.
Džojus atidžiai mane nužvelgė.
– Gerai. Pirmadienį popiet. Pirmą valandą. Likusią savaitę praleisiu teismuose,
ateinančią – taip pat.
Negalėjau nė pagalvoti, kad teks taip ilgai laukti – na ir kas, kad dar geras tris
dienas turėsiu praleisti užsivertęs darbais.
– Vadinasi, pirmą, – sutikau.
– Tik nepamiršk.
– Atsiprašau?
– Nešvaistyk mano laiko. Negaliu pakęst gaišintojų.

Supratęs, kad turiu parengti kaip įmanoma informatyvesnį pristatymą, kuriame

išsamiai būtų aptariama net menkiausia smulkmena, iškart po pietų kibau į darbą.
Nors ketinau pristatyti kampaniją, pritaikytą įvairiausio tipo reklamoms, pradėti vis
dėlto nutariau nuo televizinių filmukų, nes, regis, būtent jie Taljerį domino
labiausiai. Pradėjau nuo klipų scenarijų, o parengęs pirminius jų variantus leidausi
internete ieškoti iliustracinių vaizdelių, kurie padėtų Taljeriui lengviau įsivaizduoti
mano viziją ir sekti reklamų dinamiką. Kol plušau, London patenkinta žaidė
lėlėmis – kadangi dirbau prie virtuvinio stalo, visuomet akies krašteliu mačiau, kuo
ji užsiima.
Vivijana į kiemą įsuko vos po penktos. Paskubomis nupasakojau jai, kaip prabėgo
diena, ir, praleidusi šiek tiek laiko su dukra, ji suruošė vakarienę. Dviese su žmona
pagaliau likome tik paguldžius London miegoti. Radau ją ant sofos vartančią
žurnalą, ant neaukšto stalelio šalia stovėjo beveik tuščia vyno taurė.
– Ar lengvai užmigo?
– Buvo pavargusi. Užteko poros knygelių.
– Kaip tavo darbai?
– Nuveikti yra ką, bet nieko neįmanomo.
– Įvažiavusi į kiemą pastebėjau, kad išsitraukei dviratį.
– Noriu važinėtis su London.
– Ji sakė, kad vėl buvote išsiruošę.
– Važinėjosi ji. Aš bėgau ir vos kojų nepakračiau. Tam ir taisau dviratį – jai sekasi
vis geriau, ir man sunku pavyti pėsčiomis.
– Ji tikras gyvas sidabras.
– Išties.
Vivijana pervertė žurnalo puslapį.
– Kol buvau išvykusi, susisiekiau su keliais dienos centrais.
– Tikrai? – paklausiau, vienusyk ir nustebintas, ir tarsi nuo pečių nusimetęs dar
vieną rūpestį. Drauge mane pervėrė ir netikėtas kaltės jausmas. Kai paskutinį kartą
kalbėjomės šia tema, buvau priėjęs išvadą, kad žmona apskritai neketina jiems
skambinti. – Kada radai laiko?
Ji linktelėjo.
– Kol Valteris dalyvavo susitikime su senatoriumi Turmanu. Bet tai tik pirmieji
skambučiai, dėl jokių apsilankymų nesusitariau, nes dar nežinau, kada teks išvykti
kitą savaitę.
– Kitą savaitę ir vėl numatyta komandiruočių?
 – Regis, taip. Tik dar nesu tikra, kuriomis dienomis.
– Kaip manai, kada žinosi tiksliau?
– Tikiuosi, jog ryt, bet ką gali žinoti? Vos išgirdusi, pranešiu ir tau.
Niekaip neįstengiau suprasti, kodėl Spanermanui rodėsi sąžininga darbuotojus
apie keliadienes komandiruotes informuoti paskutinę minutę, tačiau, antra vertus, iš
asmeninės patirties galėjau nujausti, kad jam sąžinė tikriausiai rūpėjo mažiausiai.
– Ką išgirdai iš dienos centrų?
– Labai ilgai nepliurpiau, tenorėjau susivokti, kokių užsiėmimų jie siūlo, kiek
grupėse vaikų ir panašiai.
– Ar su jais bendraudama jauteisi gerai?
– Viskas lyg ir neblogai. Darbuotojai, su kuriais bendravau, buvo sąžiningi: ir
pripažino, kad neapsilankę patys tikro įspūdžio apie centrą nesusidarysime.
– Logiška, – sutikau. – Beje, kaip komandiruotė?
– Darbinga. Be senatoriaus Spanermanas dar dalyvavo pokalbiuose su dviejų
kompanijų atstovais ir fondo valdytoju. Dabar, kai lėšų gaunama kur kas daugiau,
lengviau organizuoti ir susitikimus.
– Nieko netikėto.
Žmona gūžtelėjo pečiais.
– Vadinasi, vakar valgėte picos, a? Ir ledų?
– Pamaniau, kad jai patiks. Po šokių atrodė ne per geriausios nuotaikos.
– Kai prasidės konkursai, atsiras ir susidomėjimas. Iki jų šokti per daug nepatiko ir
man.
– Tu šokai?
– Juk pasakojau.
Jei atmintis neapleidžia, ne.
– Kaip ilgai šokai?
Vivijana toliau sklaidė žurnalo puslapius.
– Nežinau. Dvejus metus, gal trejus? Koks skirtumas?
– Jokio. Tiesiog palaikau pokalbį.
– Nelabai yra apie ką kalbėti. Mano mokytojai iki London grupės vadovės – kaip
iki mėnulio. Jei būčiau turėjusi tokią stiprią pedagogę, tuomet veikiausiai būčiau
šokusi ilgiau, – ji ištiesė ranką taurės link. – Ar galėtum įpilti dar pusę taurės? Taip
nuvargau, o noriu kuo geriau išsimiegoti. Juolab kad pažadėjau tau, jog
atsigriebsime už praleistą pasimatymo vakarą.
– Taip, – linktelėjau nudžiugęs, kad ji prisiminė. – Žinoma.
Pakilęs nuo sofos nucimpinau į virtuvę ir netrukus grįžau, nešinas puspilne taure.
Man pasirodžius Vivijana jau buvo įsijungusi per televizorių transliuojamą realybės
šou ir, nors dar gerą valandą sėdėjome šalia vienas kito, tylėjo it vandens į burną
prisisėmusi. Rami ir patenkinta žmona žiūrėjo savo šou ir vartė žurnalo puslapius,
lyg manęs greta nė nebūtų buvę.

Penktadienio rytą vos pramerkęs akis išsyk prisiminiau pristatymą. Dar kelios
minutės, ir jau buvau atsikėlęs ir įsitaisęs prie darbo: kaip ir vakar, kompiuterį
atsinešiau į virtuvę ir plušau tol, kol reikėjo skubėti į London meno būrelį. Kol
dukra tapė, pats klestelėjau prie stalelio kavinėje, kur, paskendęs mintyse, kiek
praradau laiko nuovoką. Regis, tepraėjo akimirka, o aš su siaubu susivokiau, kad
pamoka jau pasibaigusi.
Velniava.
Susirinkęs daiktus tuojau nuskubėjau į studiją. Lengviau atsikvėpiau jos
kamputyje išvydęs London ir Bodį, kurie šnekučiavosi suglaudę galveles. Jau žiojausi
ją pakviesti, bet akies krašteliu išvydau mane nuostabos kupinu veidu stebinčią
Emilę.
– Sveikas, Rasai.
– O, labas, Emile. Tu vis dar čia?
Ji ramiai šyptelėjo.
– Prieš kelias minutes pastebėjau tave kavinukėje – atrodei labai susitelkęs į darbą.
Kai nepasirodei pamokos pabaigoje, nutariau luktelėti, kol atvyksi, kad įsitikinčiau,
jog London saugi.
– Nereikėjo, – sutrikau.
– Nieko tokio. Patikėk, mano sūnus nesitvėrė laime, kad vėluoji.
 – Kur jis?
– Mano sūnus? – ji mostelėjo London pusėn. – Kalbasi su taviške.
Žinoma, turėjau atpažinti tuos bruožus – dabar, kai jau žinojau tiesą, panašumas
badė akis.
– Bodis – tavo sūnus?
– Pasaulis mažas, ar ne? – nenuleidome akių nuo vaikų, o Emilė tęsė. – Tokio
amžiaus jie – tikri meilučiai, tiesa? Tokie... nekalti, supranti?
– Pagalvojau lygiai tą patį.
– Šiandien – be žiurkėnų?
– Ar turėjau atsivežti?
Emilė nusikvatojo.
– Kiek žinau, ne. Bet Bodžiui Ponas ir Ponia Pabarstukai labai patinka – nuo tada,
kai London buvo juos atsinešusi į studiją, nenustoja klausinėti, ar galime tokius
auginti ir mes.
– Nepyk. Jei tai tave pralinksmins, London nori žaisti su Makaronu ir apžiūrėti
Bodžio šviesos kardą.
– Geriau nė neversk manęs prabilti apie tą kardą. Bodis jį tamposi visur, kur eina.
Praėjusį savaitgalį apsiverkė, kai neleidau neštis į bažnyčią. Kaip tavo darbai?
– Neblogai. Savaitgalį veikiausiai užbaigsiu tai, prie ko dabar plušu. Kaip tapyba?
– Nelengva vėl įsivažiuoti į ritmą. Tikriausiai laukia keletas sudėtingesnių metų.
– Logiška, – sutikau. – Dar nepasitaikė progos užsukti į galeriją pasižiūrėti tavo
darbų.
– Aš ir nesitikėjau. Spėju, jog dirbdamas ir prižiūrėdamas London ir taip kone visą
dieną praleidi ant kojų. Jos dienotvarkė juk perpildyta – šokiai, pianinas, menas,
dabar dar ir tenisas, – išvydusi mano veido išraišką, ji paaiškino. – Ką gi galiu
pasakyti? Bodis nuolat apie ją kalba. Nori kartu pažaisti namie.
– London – taip pat, bet, atvirai kalbant, nė nežinau, kaip tokie dalykai
organizuojami.
Jos akyse pastebėjau nuostabą.
– Čia juk nieko sudėtingo, Rasai, – patikino ji. – Mums tereikia tai aptarti,
pavyzdžiui – kokie jūsų planai? Ar turite laiko pirmadienį popiet? Ar London galėtų
užsukti?
Vos jai tai ištarus supratau, kad būtų puiku. Tik...
Man neatsakius, Emilė pakartojo:
– Ar turite kokių nors planų?
– Ne, – papurčiau galvą. – Visai ne. Tiesą sakant, pirmą valandą turėsiu vykti į
susitikimą.
– Vadinasi, puiku. Pasiimsiu London po meno pamokos ir parsivešiu namo. Abu
papietaus pas mus ir galės žaisti, kol atvyksi jos pasiimti.
– Argi tai ne auklės darbas? Juolab kad aš išvažiuosiu į darbą.
– Tai ne darbas, o malonus sutapimas. Taip ir tarkimės, gerai?
– Tu tikra? Jaučiuosi taip, lyg naudočiausi tavimi.
Ji nusijuokė.
– O tu visai nepasikeitei, ar ne?
– Ką turi omenyje?
– Per daug suki galvą dėl nereikšmingų dalykų. Nejaugi manai, kad jei pati
turėčiau kokių svarbių planų, nepaprašyčiau ko nors pabūti su Bodžiu?
– Ačiū, – padėkojau. – Labai man pagelbėsi.
– Nėra už ką, be to, ir Bodis labai džiaugsis. Žinoma, iš laimės nekantraudamas
šokinės visą savaitgalį, tad kaip nors turėsiu su tuo apsiprasti. Na štai, vilką mini,
vilkas čia.
Dirstelėjau į mūsų link skubančius vaikus.
– Mama? – paklausė Bodis. – Ar galime pietums važiuoti į „Chick-fil-A“ vištienos?
– Žinoma, – linktelėjo Emilė.
Pajutau London atsargiai timpčiojant mane už rankovės.
– Tėveli? Ar galime ir mes?
– Nori pavalgyti „Chick-fil-A“ užkandinėje?
– Prašau? – nenurimo ji.
Sumojau, kad mano atsakymo laukia ir Emilė, tik nesupratau, ar mintis, jog
galime prisijungti pietų, ją džiugino, ar erzino.
– Taip, – linktelėjau. – Žinoma, galime eiti.
 *

Užkandinėje virte virė veiksmas. Vaikai nubėgo žaisti į jiems skirtą karstynių
aikštelę, o mudu su Emile likome šnekučiuotis eilėje prie kasos. Pasiėmę užsakytus
patiekalus pasišaukėme London ir Bodį, ir tarsi alkani vilkiukai sušlamštę savąsias
porcijas, jie tuojau nuskubėjo atgal prie laipynių.
– Man patinka čia užeiti, nes Bodis aikštelėje gali bent kiek išsikrauti. Nuo tada,
kai mus paliko jo tėtis, jį sunku suvaldyti. Tėvą mato retai, tad sunkiai apsipranta.
– Apgailestauju, – atsakiau.
– Ką gi, yra kaip yra. Nieko negaliu pakeisti.
– Argi nėra būdo prikalbinti buvusįjį praleisti daugiau laiko su sūnumi?
– Neįsivaizduoju, kaip. Praėjusį balandį jis grįžo į Australiją. Po kelių savaičių
atvažiuos čia – dėl kažkokio projekto ar panašiai – ir bus mieste iki rugsėjo pabaigos.
Minėjo, kad norėtų kaip įmanoma daugiau laiko praleisti su Bodžiu. Žinoma, tai
puiku, bet įprasta jo dienotvarkė apsivers aukštyn kojomis, o kada Deividas atvyks
kitą kartą – nė nenumanau. Neįsivaizduoju, kaip Bodis elgsis tėčiui vėl išvykus, –
Emilė papurtė galvą. – Atleisk. Prisiekiau sau, kad nebūsiu viena iš tų moterų,
kurios neužsičiaupdamos pliurpia apie buvusiuosius.
– Kartais šios temos išvengti sunku, ypač – kalbant apie vaikus.
– Žinau, tu teisus, bet galų gale vis vien įgrysta. Po velnių, man net pačiai savęs
nuobodu klausytis, – ji sukryžiavo rankas sau ant krūtinės. – Gal verčiau tu
papasakok, kuo dabar užsiimi. Kai mačiau tave kavinėje, buvai toks paskendęs
darbuose, kad, regis, nieko aplink nematei.
– Ruošiu pristatymą potencialiam klientui. Jis advokatas, ir man šis pokalbis daug
reikš. Kol kas verslas einasi ne visai taip, kaip norėjau.
– Esu tikra, kad tavo mintys jį sužavės.
– Iš kur žinai?
– Tu protingas ir kūrybingas. Visada toks buvai. Tokie jau tavo talentai.
– Visuomet maniau, kad kūrybingumu pasigirti galėjai tu.
– Būtent todėl taip gerai ir sutarėme, – Emilė gūžtelėjo pečiais. – Na, bent jau iki
tol, kol viskas nutrūko.
 – Kaip viskas vyksta tapybos pasaulyje?
– Turi omenyje tapybą apskritai? Ar kaip pradėjau aš?
– Abu. Žinojau, kad dievini tapybą, bet visada sakydavai, kad baigusi
magistrantūros studijas veikiausiai kur nors dirbsi mokytoja.
– Tiesiog pasisekė. Kai mudu išsiskyrėme, kurį laiką buvau ne visai savo proto:
nieko daugiau neveikiau, tik tapiau. Surinkau iš širdies visą skausmą, kančią ir įsiūtį
ir kažkaip perkėliau jį ant drobės. Tėvų garaže susikaupė visa stirta paveikslų – nė
neįsivaizdavau, ką geriau su jais nuveikti. Nė nebuvau tikra, ar jie bent ko nors verti.
Kiek vėliau sutikau Deividą ir gyvenimas pamažėle ėmė judėti į priekį. Kartą
išgirdau apie Grinsbore vykstantį meno festivalį – spontaniškai nutariau išsinuomoti
prekystalį ir, dar nė nespėjusi išsidėlioti paveikslų, susipažinau su galerijos savininku.
Atidžiai peržiūrėjęs mano darbus jis iškart sutiko dalį nupirkti. Nepraėjo nė mėnuo,
o darbus jau buvau išpardavusi.
– Nuostabu, – nudžiugau.
– Kaip jau sakiau, man tiesiog pasisekė.
– Tai daugiau nei sėkmė. Deja, pats dėl to jaučiuosi nekaip.
– Kodėl?
– Juk aš ir sukėliau tau tą širdgėlą ir pyktį. Mažai dėl ko gyvenime taip gailiuosi,
kaip dėl to, kaip pasielgiau su tavimi. Atleisk man.
– Jau kažin kada už tai atsiprašei, – priminė ji.
– Žinau. Vis vien.
– Graužatis, kaltė – tik iššvaistytas jausmas, Rasai. Bent jau taip visada sako mano
mama. Be to, toje situacijoje ir pati galėjau pasielgti kur kas geriau.
– Reagavai visiškai neblogai.
– Jei jau taip sakai. Galiu pridėti tik tiek, kad jei ne ta patirtis, mano karjera
nebūtų taip pasisekusi. Maža to, santuoka irgi nebūtų trukusi taip ilgai. Galima
sakyti, kad man teko išmokti atleisti.
– Deividas tave išdavė?
– Ne kartą. Daugybę.
– Kodėl likai su juo?
Emilė linktelėjo sūnaus pusėn.
 – Dėl jo. Gal Deividas ir siaubingas sutuoktinis, bet Bodžiui jis buvo didvyris. Esu
tikra, kad toks ir liko, – akimirką patylėjusi ji papurtė galvą. – Na štai, ir vėl
leidžiuosi taukšti apie buvusįjį...
– Viskas gerai.
Ji minutėlei nutilo.
– Žinai, kas sunkiausia išsiskyrus? Regis, aš nė nesuvokiu, ką reiškia būti vienišu,
savarankišku suaugusiu žmogumi. Beveik iškart po skyrybų su tavimi susipažinau su
Deividu, o dabar štai – nė neįsivaizduoju, kuo turėčiau užsiimti. Darbas, Bodis –
laiko sėdėti baruose ar ruoštis į vakarėlius visai nelieka, o atvirai kalbant, tokie
dalykai ir šiaip jau niekada nebuvo mano pomėgiai. Tiesiog... – Emilei ieškant
tinkamų žodžių, jos žvilgsnyje pastebėjau šmėstelint liūdesį. – Ne tokį įsivaizdavau
savo gyvenimą. Pusę laiko jaučiuosi taip, lyg po mano oda gyventų visai man
nepažįstamas žmogus.
– Nė neįsivaizduoju, koks jausmas būti vienišam.
– Man nepatinka, tačiau, patikėk – kartais kitas variantas ne ką geresnis.
Linktelėjau dvejodamas, ką atsakyti. Po valandėlės Emilė atsiduso ir prabilo:
– Džiaugiuosi tik tuo, kad galiu dirbti namie. Kitaip Bodžiui būtų dar sunkiau nei
dabar.
– Man jis panašus į laimingą mažylį.
– Didžiumą laiko taip ir yra. Bet retsykiais jis nesusitvardo.
– Manau, to pasitaiko su kiekvienu vaiku. Kartais pratrūksta net London.
– Tikrai?
Nupasakojau jai praėjusį savaitgalį. Man nutilus, Emilės veidas kuo aiškiausiai
išdavė sumišimą.
– Pala. Grįžusi namo Vivijana taip ir nenusivežė jos į mėlynių ūkį? – perklausė ji.
– Nutarė, kad bus per karšta, tad abi geriau nuvažiavo į prekybos centrą.
Neatrodė, kad London labai liūdėtų – manau, džiaugėsi jau vien tuo, kad mama
grįžo. Ji vis dar pratinasi prie to, kad Vivijana dirba, o ja rūpintis lieku aš.
– Kiek matau, regis, tau sekasi visai neblogai.
– Nebūčiau toks tikras. Vis galvoju, kad tiesiog apsimetinėju.
– Aš taip pat. Nieko keista.
 – Tikrai?
– Žinoma. Labai myliu Bodį, bet tikrai rytais nenubundu džiūgaudama, kad
reikės vežti jį pas odontologą, padėti susitvarkyti kambarį ar šen bei ten vežioti. Tai
normalu. Tokia jau ta tėvystė.
– Vis vien jaučiuosi taip, lyg per mažai stengčiausi. Vakar ir šįryt tiek dirbau, kad
London, galima sakyti, liko viena. Žinoma, buvau namie, akies krašteliu ją stebėjau,
bet tikrai prasmingai laiko dviese neleidome.
– Negraužk taip savęs. Esu tikra, kad jai nieko nenutiko. Laikui bėgant tėvystę su
darbu derinti išmoksi vis geriau. Pažiūrėk į šiandieną – štai, sėkmingai suplanavai
pirmąjį jos apsilankymą bičiulio namuose.
Iš tikrųjų.
– Dėkui, – prisiminiau. – Pasiimsiu ją iš tavo namų vos atsilaisvinęs.
– Puiku. Tik, man regis, kai ką pamiršti.
– Ką gi?
– Tau reikės mano adreso, argi ne? Ir telefono numerio? – ji ištiesė ranką,
siekdama savo mobiliojo. – Padiktuok savąjį, išsiųsiu adresą žinute.
Vos man spėjus duoti Emilei numerį, prie stalo pribėgo vaikai.
– Mama, mes jau, – paskelbė Bodis.
– Ar gerai praleidote laiką?
– Užlipome iki pat viršaus.
– Mačiau. Tu puikus alpinistas. Ir žinai ką? Pirmadienį London atvažiuos
susipažinti su Makaronu.
Abiejų mažylių veidai šviste nušvito.
– Tikrai? Ačiū, mama! Ar ji galės atsivežti Poną ir Ponią Pabarstukus.
Emilei dirstelėjus į mane, it pasiduodamas iškėliau rankas.
– Spręsti tau. Bet kelioninį narvelį jie turi.
– Kodėl gi ne? – atsakė ji. – Esu tikra, kad Makaronui bus tik smagiau.
Nusijuokiau. Atsisveikinome, ir mudviem su London žengiant prie automobilio,
mane pervėrė nerimas suvokus, jog ką tik pietavau su Emile – su Vivijana drauge
nebuvome pietavę jau seniai. Maža to, pokalbis su Emile klostėsi kuo natūraliausiai.
Veikiausiai tiesiog per daug visa tai sureikšminau, tiesa?
______________
* Ant daugumos laidinių telefonų mygtukų prie kiekvieno skaičiaus prirašomos 3–4 raidės (prie dvejeto – ABC,
prie trejeto – DEF ir t. t.). JAV itin populiaru įmonių telefono numerius reklamos tikslais parinkti taip, kad juos
būtų galima lengvai įsiminti, siejant su tam tikru žodžiu: raidė atitinka skaičių, ant kurio mygtuko yra pažymėta.
 11 skyrius
Ir štai pasirodė pirmasis

Emilė sakė, kad kaltė – tik iššvaistytas jausmas, tačiau aš pats nebuvau tuo tikras.
Supratau, ką ji turėjo omenyje – praeities grauždamasis vis vien nepakeisi. Vis dėlto
kaltė buvo galingas įrankis, kuriuo augindama mudu su Mardže gudriai naudojosi
mama. „Nieko nepalik lėkštėje – pasaulyje milijonai badu miršta“, – nuolat kartodavo
ji, ypač tais vakarais, kai patiekdavo mums „likučių staigmeną“. Dar tiksliau pavadinti
to patiekalo buvo neįmanoma: visi per savaitę šaldytuve susikaupę likučiai keliaudavo
arba į troškinio puodą, arba į kepimo indą, kur apkloti lakštiniais virsdavo apkepu.
Mudviem su seserimi telikdavo spėlioti, kaip jautiena su „Teriyaki“ padažu ir
makaronai su vištiena virsdavo tokiu patiekalu, nuo kurio nė vieno nesupykindavo.
Namie neretai skambėdavo ir kitos frazės: „jei tau tikrai rūpėtų ši šeima, išneštum
šiukšles“ ir „gal vieną dieną mylėsi savo mamą pakankamai, kad pajėgtum iššluoti
verandą“. Visos jos veikė vienodai: susigūžęs tuojau nusistebėdavai, kaip vaikas apskritai
gali būti šitoks netikša.
Pati mama visiškai nesigraužė dėl to, kad nuolatos žadino kaltę mumyse. Kartais
norėčiau ir aš taip įstengti. Norėčiau išmokti tiesiog sau atleisti ir žengti į priekį, bet,
antra vertus, jei jau taip troškau pasikeisti, kodėl man nepavyko? Kartą, kai London
tebuvo keleri metukai, vedžiausi ją takeliu greta parko. Kelio būta neilgo, bet vos jį
įpusėjus supratau, kad mažoji pailso, ir parodžiau kelmą, ant kurio prisėdusi galėtų
valandėlę atsipūsti.
Vos po kelių akimirkų mano ausis pasiekė jos šūksnis, tuojau peraugęs į akivaizdaus
skausmo sukeltą riksmą. Pervertas panikos griebiau ją ant rankų, stengdamasis suvokti,
kas nutiko, ir staiga išvydau keletą mažylės koja ropinėjančių skruzdžių.
Deja, tai nebuvo paprasčiausios skruzdės. Tai buvo ugninės skruzdėlės, skruzdėlės su
pora tvirtų žandikaulių, geluonimi ir nevaldomu noru pulti. Vis didėjantis būrys kando
ir gėlė, palikdamos ant London odelės žymes, ir kad ir kiek stengiausi jas vanoti, atrodė,
kad jų ne mažėja, o tik daugėja. Skruzdžių buvo pilni drabužėliai, kojinės, netgi
batukai. Tą pat akimirką pastatęs dukrelę ant žemės ėmiau kaip įmanydamas greičiau
plėšti nuo jos drabužėlius, sviedžiau šalin netgi sauskelnes. Mėgindamas vabzdžius tai
priploti, tai nubraukti šalin, šimtus kartų geliamas stengiausi kuo greičiau klykiantį
vaiką parnešti į automobilį.
Nesumojau, ko imtis. Kaip ir daugeliui kitų dalykų, tokiems nutikimams geriau
pasirengusi buvo Vivijana, ir tas penkias minutes iki namų spaudžiau akceleratorių
nelyg beprotis. Įnešiau London į namus, ir žmona tuojau ėmėsi problemos, griežtai
kalbėdama su manimi, bet maloniai – su dukra. Nusinešusi London į vonią ji ištepė jau
tinti pradėjusias sugeltas vietas medicininiu spiritu, sugirdė vaistų nuo alergijos ir ėmė
malšinti skausmą šaltais kompresais.
Tikriausiai būtent Vivijanos pasitikėjimas savimi ir staigūs veiksmai pagaliau
nuramino ir mažylę. Užtat aš, stebėdamasis, kaip tiksliai Vivijana žino, ko imtis,
jaučiausi lyg atsitiktinis praeivis, žingsniavęs sau gatve ir visai netyčia užklydęs į
kraupios avarijos vietą.
Ilgalaikių padarinių šis įvykis nepaliko. Grįžęs į parką surinkau ir išmečiau London
drabužėlius, kuriuose tebezujo skruzdės. Sugeltos vietos tino dar dieną ar dvi, bet
netrukus mažoji jau buvo sveikutėlė. Ūgtelėjusi tos dienos jau nė nepamena – pats
klausiau, ir nors dėl to jaučiuosi šiek tiek geriau, viską prisiminęs pats iki šiol nesiliauju
savęs graužti. Kaltė pasitarnauja kaip pamoka: dabar esu kur kas atsargesnis, jei London
nori prisėsti mudviem vaikštinėjant parke ar po miškus. Tai išeina į gera – ugninės
skruzdės jos daugiau nebuvo sugėlusios nė sykio.
Kitaip tariant, kaltė ne visuomet reiškia tik iššvaistytą jausmą. Ji gali mus apsaugoti,
neleisdama kartoti klaidų.

Po pietų užkandinėje su Emile kibau į darbus. Norėdamas kuo geriau suvokti,

kiek už reklamą pakloja Taljeris, šnektelėjau su bičiuliu iš kabelinės televizijos
pardavimų skyriaus. Paaiškėjo, kad kontora už paslaugas moka aukščiausiu tarifu,
bet reklamos neretai transliuojamos gana nepatraukliu metu: menkas džiaugsmas
jam, užtat viena nauda – man. Baigęs pokalbį, susisiekiau su filmavimo komandos,
kurios paslaugomis ketinau pasinaudoti, vadovu: buvome bendradarbiavę anksčiau,
tad greit peržvelgėme mane dominančius vaizdelius ir aptarėme galimus įkainius.
Visą reikalingą informaciją užsirašiau bloknote, kad prireikus galėčiau lengvai
papildyti pristatymą. Dar kiek patobulinęs filmukų scenarijus parinkau daugiau
tinkamų iliustracinių vaizdelių. Iki vakaro pavyko parengti praktiškai visus
metmenis, reikalingus pirmosioms dviem reklamoms.
Nepaisant to, kad teko vežti London į šokių pamoką pas baisiąją panelę Hemšou,
artinantis vakarui su žmona buvau geros nuotaikos. Vivijana namo grįžo ne itin
vėlai, tad paguldę dukrą miegoti mudu pavakarieniavome prie žvakių šviesos ir
pagaliau atsidūrėme miegamajame. Deja, magijos būta kur kas mažiau, nei tikėjausi:
pagaliau atsipalaiduoti žmona ėmė tik bebaigdama trečią taurę vyno, ir nors puikiai
supratau, kad medaus mėnuo amžinai nesitęsia jokioje šeimoje, tikriausiai visuomet
tikėjau, kad jį pakeičia nuoširdus abipusis supratimas ir gilesnis ryšys – toks tvirtas,
kad galėtumėte dviese stoti prieš visą pasaulį. Kažkodėl – galbūt dėl to, kad man
ramybės nedavė nuolatinis mudu skiriąs atstumas – vakarui baigiantis likau kiek
nusivylęs.
Šeštadienio rytą Vivijana, kaip įprastai, skyrė šiek tiek laiko tik sau – paskui visas
jos dėmesys iki pat vakaro atiteko London. Gavęs pakankamai ramybės, galėjau
susikaupti kitoms pristatymo dalims: interneto svetainės atnaujinimui,
reklaminiams skydeliams, lauko stendams ir ne per dažniems reklaminiams
pranešimams per radiją. Prie kiekvieno punkto pridėjau numatomas išlaidas metų
laikotarpiui – į jas įtraukiau ir reklaminio ploto bei laiko, ir savo paties paslaugų
įkainius, – o atskiroje skaidrėje nurodžiau, kiek Taljeriui pavyktų sutaupyti,
pasirinkus mane.
Darbui paskyriau ir sekmadienį – pristatymą baigiau jau gerokai sutemus. Mielai
būčiau aptaręs jį su Vivijana, tačiau ji kažkodėl rodės visai nenusiteikusi nei manęs
klausytis, nei kalbėtis, ir likusios vakaro valandos galų gale prabėgo taip pat
nejaukiai, kaip mums jau buvo ėmę darytis įprasta. Nors puikiai supratau, kad
mudviejų gyvenimas krypo iš anksto nenumatyta vaga, pagavau save dvejojant ne
tik, ar žmona mane tebemyli, bet ir ar apskritai jai bent jau patinku.

Pirmadienio rytą, London dar saldžiai miegant, įsmukau į pagrindinį vonios

kambarį, kur Vivijana tušu dažėsi blakstienas.
– Turi minutėlę?
– Žinoma. Kas nutiko?
– Tu ant manęs pyksti? Vakar atrodei susierzinusi.
– Rimtai? Nori šitai pradėti dabar?
– Žinau, kad laikas ne pats tinkamiausias...
– Ne, tikrai ne tinkamiausias. Po penkiolikos minučių turiu išeiti į darbą. Kodėl
visuomet taip elgiesi?
– Kaip elgiuosi?
– Bandai pavaizduoti mane kaip blogiukę.
– Nieko aš nesistengiu. Nuo tada, kai baigiau pristatymą, man beveik nė žodžio
neištarei.
Vivijana žybtelėjo akimis.
– Gal dėl to, kad visą savaitgalį nė menkiausio dėmesio nekreipei nei į mane, nei į
dukrą?
– Aš jūsų neignoravau. Tiesiog dirbau.
– Nesiaiškink. Lengvai galėjai kartkartėmis padaryti pertraukėlę, atsitraukti nuo
kompiuterio, bet ne – užsiėmei tuo, ko pats norėjai. Kaip visada.
– Tik bandau pasakyti, kad atrodo, jog grieži ant manęs dantį jau kurį laiką.
Beveik nesikalbėjome ir ketvirtadienio vakarą.
– Ak, dėl Dievo. Buvau pavargusi! Nemėgink priversti dabar dėl to graužtis.
Nejaugi visiškai pamiršai apie pasimatymo vakarą? Nors pailsau ir penktadienį, vis
tiek pasipuošiau ir mylėjausi su tavimi, nes žinojau, kad to nori. Pavargau jaustis
taip, lyg mano pastangų visuomet būtų per maža.
– Vivijana...
 – Kodėl visuomet privalai viską priimti taip asmeniškai? – piktai pertraukė. –
Kodėl tiesiog negali būti manimi patenkintas? Tu ir pats toli gražu netobulas, bet aš
juk nezylioju ir nesiskundžiu, kad nė nebeįstengi aprūpinti šeimos.
Net suvirpėjau, pervertas jos žodžių. Ką gi, jos nuomone, stengiausi daryti visą
savaitgalį? Deja, atsakymo jai nereikėjo: užuot jo laukusi, žmona praėjo pro mane
kaip pro tuščią vietą, čiupo sportinį krepšį ir išlėkė iš namų, paskui save
užtrenkdama duris.
Smūgio garsas tikriausiai pažadino London – po kelių minučių ji nulipo laiptais ir
rado mane, kiūtantį prie virtuvinio stalo. Mažoji vis dar vilkėjo pižama, plaukai
vienoje veidelio pusėje atrodė kiek pasipūtę.
– Ar judu su mamyte pykotės?
– Tik kalbėjomės, – nuraminau. Dar nebuvau kaip reikiant atsigavęs po Vivijanos
pykčio protrūkio – nuo susierzinimo, regis, net šiek tiek pykino. – Atsiprašau, jei
per garsiai uždarėme duris.
Pasitrynusi delnu nosiukę, mažoji apsidairė. Net išmuštas iš vėžių negalėjau nuvyti
šalin minties, kad prieš mane išties stovi gražiausia pasaulio mergytė.
– O kur mamytė? – pagaliau paklausė ji.
– Išėjo į darbą, širdele.
– A, – linktelėjo dukra. – Ar man šįryt reikia į teniso pamoką?
– Taip, – priminiau. – Ir į meno būrelį su Bodžiu. Reikės nepamiršti paimti tavo
žiurkėnų.
– Gerai.
– Gal apsikabinkime, mieloji?
Pritapsenusi artyn London apsivijo mane rankutėmis ir tvirtai suspaudė.
– Tėveli?
– Ką?
– Ar galima „Lucky Charms“ dribsnių?
Priglaudžiau dukrą prie savęs galvodamas, kaip labai man reikėjo apkabinimo.
– Žinoma, galima.

*
 Taljerio žiūrovams skirtose eilėse tą rytą nebuvo: jo vietoje išvydau moterį, kuri,
kaip supratau, buvo jo trečioji buvusioji – pro mane ji pracimpino vedina Taljerio
dukra. Nė nesu tikras, ką tikėjausi išvysti – gal peroksidu išbalintus plaukus, – bet
moteris lengvai įsiliejo į kitų motinų būrelį.
Vildamasis pasikartoti pristatymą, atsinešiau su savimi kompiuterį, bet susikaupti
pasirodė per sunku. Mintyse vis skambėjo šiurkštūs Vivijanos ištarti žodžiai – nors
visą savaitgalį ir praleidau užsivertęs darbais, jos reakcija man pasirodė ne tik išpūsta,
bet ir absoliučiai nesąžininga. Troškau paversti ją laiminga, tačiau neįstengiau, ir jos
veido išraiška man stovint priešais tai įrodė darsyk.
Maža to, prieš mane skleidėsi ne tik pyktis.
Greta jo išvydau ir išgirdau žmonos panieką.

– Ar viskas gerai? – susirūpino Emilė.

Įžengėme į meno studiją, ir London akimirksniu it bitutė nuskriejo prie Bodžio,
rankutėse spausdama nešiojamąjį Pono ir Ponios Pabarstukų narvelį. Veikiausiai
man nulydint ją žvilgsniu Emilė kažką pastebėjo mano veide. Vis dėlto nenorėjau jai
pasakoti apie mudu su Vivijana – kažkodėl tokios kalbos atrodė nederamos.
– Viskas gerai. Tiesiog pasitaikė nelengvas rytas.
– Matyti, – atsakė ji. – Kaip galėtume tai pakeisti?
– Nė nenumanau. Galėtų padėti koks milijonas dolerių.
– Tiek neįstengsiu, – papurtė galvą ji. – Bet gal padės „Tic Tac“? Atrodo,
rankinėje turiu pakelį.
Kad ir koks buvau surūgęs, nesuvaldžiau šypsenos.
– Tiek to. Bet dėkui.
– Šiandienos planai nekinta, tiesa? Bodis apie nieką daugiau ir nekalba nuo pat
tada, kai akis pramerkė.
– Žinoma, viskas kaip ir tarėmės.
– Ar jau pasirengęs pristatymui?
– Tikiuosi, – sumurmėjau. Perėmęs nešiojamąjį kompiuterį iš vienos rankos į kitą,
net pats nusistebėjau, koks neįprastai sunkus šis pasirodė. – Tiesą sakant, jaudinuosi
labiau nei tikėjausi. Taljeris taptų pirmuoju mano klientu, o nė negavau progos
pasirepetuoti kalbos. Kol dirbau Pitersui, greta visuomet būdavo kas nors, kas
sutikdavo išklausyti.
– Ar padėtų, jei pristatytum, ką pasirengęs, man? Žinau, kad nelabai išmanau
reklamos verslą, bet išklausyčiau su malonumu.
– Negaliu tavęs to prašyti.
– Tu ir neprašei – pati pasisiūliau. Turiu šiek tiek laisvo laiko. Maža to, niekada
anksčiau nesu girdėjusi reklamos agentūros pristatymo, tad ir pati patirsiu šį tą
nauja.
Nors ir suvokiau, kad Emilė siūlosi tik iš mandagumo, žūtbūt privalėjau
parepetuoti kalbą – jau vien tam, kad nepradėčiau kartotis ir painiotis
argumentuose.
– Ačiū, – nusileidau. – Liksiu tau skolingas.
– Jau esi. Juk pameni, kad šiandien prižiūrėsiu tavo dukrą? Tik nemanyk, kad
skaičiuoju paslaugas.
– Žinoma, ne.
Nukūrę į kavinukę užsisakėme po puodelį kavos ir klestelėjome prie stalelio.
Pirmiausia parodžiau Emilei keletą skaidrių, pristatančių reklamos galią, keletą –
apie išlaidų reklamoms reikšmę teisinėje srityje, pristačiau kelias Šarlotėje jau
veikiančias advokatų kontoras ir apytikres jų pajamas. Tolesnėje pristatymo dalyje
buvo pabrėžiama platesnių kampanijų ir kelių skirtingų reklamos rūšių naudojimo
vienusyk nauda, būdai kuo plačiau pagarsinti rūpimą informaciją, parodomas
šiuolaikiškesnio, efektyvesnio ir kur kas naudotojui patogesnio internetinio
tinklalapio pavyzdys. Tam, kad pabrėžčiau šiuo metu transliuojamų Taljerio
reklamų neišskirtinumą, palyginimui parodžiau jas greta keleto kitų teisininkų
reklamų. Galų gale perverčiau skaidres, kuriose buvau išdėstęs argumentus, jog
Taljeriui galėčiau ne tik sukurti visą reklamos kampaniją ir nufilmuoti tris filmukus
televizijai, bet dar ir sutaupyti lėšų.
Emilė bakstelėjo į kompiuterio ekraną.
– Ar šitiek ruošiesi prieš kiekvieną pristatymą?
 – Ne, – papurčiau galvą. – Bet manau, kad šis vyrukas antros galimybės nesuteiks.
– Aš tave samdyčiau.
– Dar nė nematei reklamų.
– Ir taip atrodai daugiau nei kompetentingas. Bet tiek to – rodyk.
Giliai įkvėpęs atverčiau pasirengtus pirmųjų dviejų vaizdo reklamų scenarijus.
Pirmoji, kaip ir planuota, turėjo kiek priminti transliuojamą dabar.
Galvojau pradėti nuo dviejų eismo įvykių, vienos statybvietės ir vieno sandėlio
nuotraukų. Už kadro pasigirstų Taljerio balsas: „Jei susižalojote darbo ar nelaimingo
atsitikimo metu, jums reikalinga eksperto pagalba.“ Tuomet ekrane pasirodytų jis
pats, apsivilkęs užsagstomu megztiniu, ir, lėtai žingsniuodamas priešais teismo
rūmus, prabiltų į kamerą.

Esu Džojus Taljeris, o mano darbas – padėti sužeistiesiems. Tai man sekasi
geriausiai, tad visada stosiu į jūsų pusę. Konsultacijos – nemokamos, visa mano
pagalba iki tol, kol iškovosiu jums priklausančius pinigus – taip pat. Savo klien‐
tams esu laimėjęs milijonus, tad dabar noriu padėti jums susigrąžinti gyvenimą į
vėžes. Leiskite kovoti jūsų pusėje. Skambinkite...

Ekrane pasirodė nemokamas telefono numeris, kurį lydėjo žodis T-R-A-U-M-O-

S. Emilė prisimerkė, kiek suraukdama antakius.
– Man patinka, kad jis gryname ore, o ne biure, – pastebėjo ji.
– Taip atrodo lengviau prieinamas, ar ne? Taip pat norėjau lengvai įsimenamo
telefono numerio.
– Sakei, dar turi ir antrą reklamą?
Linktelėjau.
– Ši – kiek kitokia, – įspėjau.
Ekrane turėjo pasirodyti kasdieniai gyvenimo Šarlotėje vaizdai – populiarios
vietos, gyventojai, o už kadro pasigirsti ramus Taljerio balsas:

Sveiki atvykę į Karalienės miestą.* Turistai čia atvyksta pasimėgauti vaizdais,

garsais ir kvapais, tačiau žaviausi čia vis dėlto ne kepsniai, ne stadionai, sporto
komandos, ežerai, takai ar horizontai. Tai – gyventojai. Bendruomenė. Mūsų
 bičiuliai, šeimos, kolegos ir kaimynai, kurių dėka galime šią vietą vadinti namais.
Vienam iš jų darbo metu patyrus traumą, nepažįstamasis iš draudimo
kompanijos – žmogus, kuris Šarlotės veikiausiai nė žemėlapyje nerastų – nersis iš
kailio, kad tik rastų priežastį atmesti draudimo išmokos prašymą, nė
nepaisydamas, kad toks žingsnis gali sugriauti gyvenimą. Mano nuomone, taip
elgtis – mažų mažiausiai nesąžininga.
Čia ekrane turėtų pasirodyti pats Taljeris, vilkintis marškinius ir ryšintis
kaklaraištį, tačiau be švarko.

Esu Džojus Taljeris. Jei susižalojote ir jums reikia pagalbos – paskambinkite

man. Šiaip ar taip, mes – kaimynai. Esu jūsų pusėje, ir drauge mes įveiksime
visas negandas.

Baigęs spustelėjau kelis mygtukus ir užverčiau nešiojamąjį kompiuterį.

– Ką manai?
– Labai artima liaudžiai.
– Per daug?
– Visai ne, – nuramino ji. – Ir tikrai originali.
– Gerąja ar blogąja prasme?
– Išversi jį iš koto.
– Tiesiog nenoriu švaistyti jo laiko. Taljeris nepakenčia gaišintojų.
– Pats tau taip sakė?
– Aha.
– Na, jis bent jau sąžiningas. Man tai patinka.

Žengiant į Džojaus Taljerio kontorą, vis dar nepavyko suvaldyti nervų: teko
gerokai pasistengti, kad nustotų virpėti rankos. Parodęs didžiąją dalį pristatymo ir
pirmąją reklamą – antrąją, kaip ir finansinius duomenis, pasilikau atsargai, – laukiau
Džojaus reakcijos. Bet kokios. Vis dėlto užuot prabilęs jis tik dėbsojo į paskutinę
skaidrę.
 – Ar toks telefono numeris dar neužimtas?
– Penktadienį tikrai dar buvo laisvas. Tokį žmonės įsimintų kur kas lengviau.
Taljeris linktelėjo.
– Numeris man patinka, tad dėl šito kaip ir nuspręsta. Suprantu ir kokia nauda iš
kitų reklamos rūšių. Tik negaliu pasakyt, kad mane labai žavėtų televizinė reklama.
Nujaučiau sulauksiąs panašaus atsakymo.
– Išgirdęs tavo pasakojimą apie Kalą Vortingtoną, nutariau verčiau imtis ne vienos
vaizdo reklamos, o jų serijos. Antra vertus, persistengti taip pat nereikėtų.
Nelaimingų atsitikimų aukų advokatai tokias reklamas naudoja ne veltui – jos
veikia.
– Reklamų serija? Argi tai nebus velniškai brangu?
Atverčiau pasirengtas skaidres, kuriose buvo nurodyta preliminari išlaidų suma.
– Iš pradžių, žinoma, investuoti teks daugiau, tačiau vertinant metines išlaidas, ne
tik sutaupysi, bet ir gausi kur kas daugiau naudos. Pasitelksime ne tik televiziją, bet
ir kitas reklamos rūšis, daugybę įvairių, viena kitą papildančių strategijų.
Taljeris įsmeigė žvilgsnį į eilutę, kurioje buvo nurodytos dabartinės kontoros
išlaidos reklamai. Jis bakstelėjo į sumą pirštu:
– Kaip sužinojai, kiek moku?
– Gerai atlieku savo darbą, – patikinau.
Nežinau, kokias mintis jam sukėlė mano atsakymas. Tylėdamas vyras sukiojo tarp
pirštų rašiklį.
– Koks tuomet būtų tavo planas? Nuo ko pradėtum?
– Imčiausi kontoros tinklalapio ir reklamos internete, ypač – optimizavimo
paieškos sistemoms, kad tinklalapis kuo dažniau ir kuo geresnėse pozicijose
pasirodytų tarp paieškų rezultatų. Tuo pat metu imtumės pirmųjų dviejų vaizdo
reklamų filmavimų ir įgarsinimų. Esu beveik tikras, kad pirmąją transliuoti pavyktų
jau nuo spalio, vos atnaujinus tinklalapį. Viskas puikiai derės ir su interneto reklamų
bei paieškos sistemų optimizavimo darbų pabaiga. Antroji televizijos reklama būtų
parengta prieš pat Padėkos dieną – esu tikras, kad žmonės greit ją įsimins. Vis dėlto
spręsti tau.
– Gerai jau. Peržvelkim tavo idėją.
 Parodžiau Džojui projektą ir jis, atsilošęs krėsle, pasitrynė pirštais žandikaulį.
– Nė nežinau, ką galvot, – prisipažino. – Nesu matęs nieko panašaus.
– Čia ir esmė. Reklama priverčia mąstyti, todėl išsyk tampa lengviau įsimenama.
– Vargu ar ana labai paskatintų mus rinktis naujus klientus.
– Gal ir ne, bet esmė – kuo labiau išpopuliarinti tavo pavardę. Manau, kartu su šia
reklama reikėtų parengti ir keletą lauko stendų, kuriuose galėtume pradėti
reklamuotis sausį. Maždaug tuo metu atsilaisvins keletas stendų puikiose miesto
vietose – jei sutiktum, norėčiau iškart jas rezervuoti. Tada, žinoma, ateitų eilė
trečiajai ir ketvirtajai reklamai. Drauge su pirmąja jos būtų transliuojamos visus
metus. Atsižvelgiant į tai, kaip pavyktų suplanuoti filmavimus, vieną į eterį
išleistume spalį ar lapkritį, kitą – sausį. Šios reklamos būtų trumpos, šmaikščios ir
apimtų vieną konkrečią temą.
– Na, tai pažiūrėkim, ką turi.
– Joms pristatyti skaidrių neparengiau.
– Kodėl ne?
– Nes dar nesi mano klientas.
Regis, jis susimąstė.
– Gal tada bent užuominą?
– Svarbiausia būtų pabrėžti tavo patirtį.
Nujaučiau, kad susitikimas Taljeriui pasirodė esąs svarbesnis, nei tikėjosi iš
pradžių. Tai visuomet geras ženklas.
– Man reikės kiek daugiau.
– Gerai jau, – nusileidau. – Bet atskleisiu tik viena. Įsivaizduok mažą mergaitę –
maždaug aštuonerių, kiūtančią prie kodeksais ir teisine literatūra nukrauto darbo
stalo. Ant vienos iš knygų aiškiai matyti pavadinimas – „Ieškiniai dėl traumų ir
nuostolių kompensacijos“. Visa susiraukusi ji kažką kraigalioja gelsvame bloknote,
tuomet, ištiesusi rankutę, paspaudžia telefono mygtuką ir šūkteli į mikrofoną:
„Doloresa? Ar gali atnešti dar šokoladinio pieno?“ Ekranas aptemsta, ir jame
pasirodo užrašas – tarsi kas vestų tekstą rašomąja mašinėle: „Jei patyrėte traumą
darbo vietoje ir užklupus gydymo sąskaitoms jums reikalinga pagalba, jums
nereikalingas naujokėlis advokatas. Jums reikia patyrusio teisininko. Tokio, kuris
savo klientams jau būtų laimėjęs milijonus dolerių. Jums reikia Džojaus Taljerio.“
Man nutilus, Džojaus veide nušvito šypsena.
– Man patinka.
Linktelėjau, tačiau balsu neatsakiau. Per daugelį metų jau buvau sumojęs, kad
klientui jau svarstant apie sutikimą, dažnai protingiausia patylėti.
Be abejonės, tai žinojo ir Džojus – jis darsyk atsilošė krėsle.
– Turėtum žinot, kad pasidomėjau tavim, – mestelėjo. – Po to, kai įkalbėjai mane
susitikt, skambtelėjau tavo buvusiam darbdaviui.
Pasijutau taip, lyg krūtinėje kažin kas būtų susitraukę.
– O, – teatsakiau.
– Nepasirodė labai kalbus, bet paprastai tie darbdaviai tokie jau būna. Užtat jis
išdavė, kad prieš kelis mėnesius ėmeisi verslo savarankiškai. Sakei, kad turi nuosavą
agentūrą, bet nepasigyrei, jog ką tik pradėjai veiklą.
Staiga ėmė džiūti burna.
– Gal mano įmonė įkurta ir neseniai, bet reklamos versle sukuosi jau trylika metų.
– Jis taip pat pasiūlė, užuot plepėjus su juo, paskambint dabartiniams tavo
klientams, kurie galėtų pasidalyt kokia nuomone ar rekomendacija.
– O, – pasikartojau.
– Kaip manai, galėčiau? Paskambint kitiems tavo klientams?
– Mmm... Na...
– Tokio atsakymo ir tikėjausi. Jei reikėtų spėt, manyčiau, kad kol kas klientų iš
viso neturi. Žodžiu, šnektelėjęs su tavo buvusiu vadovu, savaitgalį pravažiavau ir pro
biurą. Pasirodo, tą vietą žinau. Pastatas priklauso mano buvusiam klientui. Ne visai
tokia vieta, kuri įpūstų pasitikėjimo.
Kaip įmanydamas stengiausi išlaikyti balsą tvirtą.
– Dažniausiai su klientais susitinku jų įmonėse. O jei nori aptarti buvusius
klientus, veikiausiai galiu nurodyti keletą pavardžių. Šarlotės apylinkėse dirbau su
tuzinais kompanijų.
– Žinau ir tai, – kilstelėdamas ranką mane nutildė Džojus. – Keliems jau
skambinau – tiksliau, trejetui. Tebesėdi pas Pitersą, tad nelabai norėjo su manim
kalbėtis – prabilo tik patikinus, kad nė neketinu apie pokalbius anam prasižiot.
 – Kaip tu?..
Man nutilus, Džojus užbaigė klausimą už mane:
– ...žinojau, su kuo susisiekt? Tu gerai atlieki savo darbą, aš – savo. Esmė ta, kad
visi patikino, jog esi puikus. Kūrybingas, stropus ir puikiai išmanai šią sritį.
– Kodėl man tai sakai?
– Nes noriu, kad suprastum, jog nors nedžiūgauju, kad būsiu pirmas ir kol kas
vienintelis tavo klientas, mėginu save įtikint, jog tai tikriausiai reiškia, kad galėsi
mano kampanijai skirt daugiau laiko. Atvirai kalbant, dar nežinau, ar esu dėl to
tikras. Bet išvydęs, ką parengei, turiu pripažint: tavo mintys ir įdirbis paliko gerą
įspūdį.
Čia jis nutilo. Giliai įkvėpęs paklausiau:
– Ką tiksliai nori tuo pasakyti?

Po susitikimo su Taljeriu vis dar sukantis galvai, nuvažiavau į Emilės namus. Jei ne
išmaniajame telefone esanti navigacijos programa, niekaip nebūčiau jų radęs: nors
jie nebuvo toli nuo manųjų, į tuos kvartalus niekada nebuvau nė kojos įkėlęs, o
pagrindiniame kelyje lengviau orientuotis leidžiančių ženklų būta nedaug. Kiemuose
čia stūksojo mediniai pastatai, daugelis – XX amžiaus vidurio, apkalti kedro
lentelėmis ir gana modernūs, didžiuliais langais. Dėl nelygaus žemės paviršiaus vieni
rodės stovį kiek aukščiau už kitus.
Įsukęs į kiemą, lenktu taku praėjau japoniškų karpių tvenkinį ir prisiartinau prie
paradinių durų. Emilei plačiai šias atvėrus apstulbau – tokia šilta buvo jos šypsena.
– Nesitikėjau, kad atvyksi taip greit, – nustebo ji. – Kažkodėl tikėjausi, kad
pristatymas truks ilgiau. Užeik.
Jei po ginčo su Vivijana buvo sudėtinga susikaupti, o iš susitikimo su Taljeriu
išėjau besisukančia galva, tai įžengus į neseniai išsiskyrusios moters, su kuria kadaise
dalijausi guoliu, namus, diena ėmė rodytis kone siurreali. Kažkodėl tai atrodė
neleistina, nepadoru, tad priminiau sau, kad užsukau tik pasiimti dukters. Viskas
buvo lygiai taip pat, kaip tuomet, kai ją prižiūrėdavo mano mama. Vis dėlto
jausmas, kad elgiuosi kažin kaip nederamai, Emilei mostelėjus laiptų link tik
sustiprėjo.
– Vaikai žaidimų kambaryje su Makaronu. Pietauti baigė prieš kokį pusvalandį,
tad neilgai ir tepažaidė.
Linktelėjau, stengdamasis pernelyg nepriartėti.
– Ar jie gerai praleido laiką?
– Puikiai, – patikino ji. – Nuolat juokėsi. O taviškė, man regis, įsimylėjo mūsų
šunį.
– Menka staigmena, – šyptelėjau. – Kaip Makaronui patiko žiurkėnai?
– Kelias akimirkas pauostė narvelį – tuo ir baigėsi.
– Puiku.
Susikišau rankas į kišenes. Balselis galvoje ir toliau zirzė, kad neturėčiau čia būti –
Emilės namuose man buvo ne vieta. Nusigręždamas nuo jos, nužvelgiau kambarį.
Pirmajame aukšte buvo nedaug sienų, tad atvira erdvė, nutvieksta prislopintų pro
didžiulius į galinį kiemą atgręžtus langus įspįstančių saulės spindulių, atrodė patogi
ir kiek eklektiška: kaip ir dera tikro menininko namams, šen bei ten žvilgsnį traukė
įvairiausi niekučiai. Mano dėmesį prikaustė keletas didelių paveikslų ant sienos –
sumojau, kad juos nutapė pati Emilė.
– Tavo namai žavūs, – pagyriau, stengdamasis laikytis saugių temų.
– Dėkui, – atsakė ji. Iš balso atrodė, kad jaudinasi kur kas mažiau nei aš. – Iš
tikrųjų svarstau juos parduoti. Neturiu laiko rūpintis tokiu dideliu būstu, o keletui
kambarių reikalingas remontas. Žinoma, kartoju tai nuo tos dienos, kai išsikraustė
Deividas. Nepyk, kad čia tokia netvarka.
– Nė nepastebėjau, – patikinau. – Ar tai – tavo paveikslai?
Emilė žengtelėjo artyn – ne per arti, bet pakankamai, kad mano uoslę pakutentų
jos šampūno su sausmedžio ekstraktu aromatas.
– Keletas senesnių darbų. Galvojau pakeisti kai kuriuos naujesniais, bet tam kol
kas taip pat neįstengiu prisiruošti.
– Dabar suprantu, kodėl tavo paveikslai žavi galerijos savininką.
– Jie man primena metą, kai laukiausi Bodžio. Tamsesni nei tie, kuriuos tapau
dabar, ir paviršiaus tekstūros kur kas vienodesnės. Niūresni. Žinoma, laukdamasi
kelis mėnesius nė kąsnio neįstengiau nuryti be pykinimo – tai gali turėti šį tą
bendro. Palauk minutėlę, – Emilė žengė prie laiptų. – Bodi? London? Ar viskas
gerai?
Atsakymas ataidėjo choru:
– Taip!
– London, tavo tėtis čia.
Virš galvos pasigirdo žingsniai, ir netrukus išvydau virš turėklų palinkusį dukters
veidelį.
– Tėveli? Ar galiu dar pabūti? Bodis turi du šviesos kardus, ir antras raudonas! Ir
mes žaidžiame su Makaronu!
Dėbtelėjau į Emilę.
– Aš nieko prieš, – gūžtelėjo pečiais ji. – Su London Bodis nenuobodžiauja, jo
nuotaika geresnė, tad bent valandėlei galiu lengviau atsipūsti.
– Gal dar kelias minutes, – šūktelėjau. – Bet ne per ilgai. Nepamiršk, kad popiet
tau šokių būrelis.
– Pas panelę Hemšou? – pasitikslino Emilė. Man linktelėjus, ji pridūrė: – Teko
girdėti apie ją šio to įdomaus. Ir nepasakyčiau, kad labai gero.
– Nesu tikras, kad London ten labai patinka, – prisipažinau.
– Tai atsisakykite pamokų.
O, kad su Vivijana viskas būtų šitaip paprasta, – pamaniau sau.
Nutraukdama tylą, Emilė nykščiu parodė virtuvės pusėn:
– Kol laukiame, gal norėtum saldžios šaltos arbatos? Kaip tik paruošiau pilną ąsotį.
Galvoje vėl išgirdau balselį, mygiantį mandagiai atsisakyti, bet nė pats nepajutau,
kaip leptelėjau:
– Skamba puikiai.
Nusekiau ją į virtuvę prie valgomojo stalo. Ant grindų, greta dvivėrių įstiklintų
durų, vedančių į galinį kiemą, gulėjo žiurkėnų narvelis. Grįžtelėjęs į kitą pusę,
pastebėjau dar vieną kambarį – tikriausiai darbo studiją. Prie sienos stovėjo išrikiuoti
darbai, dar vienas puikavosi ant molberto, ant stalo, aiškiai mačiusio ir geresnių
laikų, netvarkingai numesta gulėjo prijuostė ir sukrauti šimtai dažų indelių.
– Dirbi čia?
 – Taip, ten mano studija, – atsakė ji, iš šaldytuvo traukdama ąsotį. – Anksčiau ten
buvo veranda, bet nusipirkę namą ją įstiklinome. Rytais ten nepriekaištingas
natūralus apšvietimas.
– Ar sunku dirbti namie?
– Ne itin. Antra vertus, neturiu su kuo palyginti – visuomet tapiau namie.
– Kaip einasi tai derinti su Bodžio diena?
Emilė pripylė sklidinas stiklines arbatos, įmetė ledo kubelių ir atnešė jas ant stalo.
– Tapau ryte, dar prieš įsibėgėjant dienai ir jos darbams. Nors kliūčių nekyla ir
tuomet – jei jau labai panyžta nagai tapyti, Bodis eina viršun pažaisti ar pažiūrėti
televizoriaus. Jis įpratęs.
Jai įsitaisius ant kėdės, prisėdau ir aš. Tebegraužė sąžinė – jei Emilė ir jautė ką nors
panašaus, to neparodė.
– Kaip sekėsi su Taljeriu?
– Gerai, – prisipažinau. – Mane pasamdė. Visai mano pasiūlytai kampanijai.
– Nuostabu! – sušuko ji. – Sveikinu! Žinojau, kad tau pavyks. Tikriausiai netveri
džiaugsmu.
– Tiesą sakant, dar nesu tikras, kad iki galo tai suvokiau.
– Ilgai netruks, pamatysi. Ar šįvakar ketini švęsti?
Prisiminiau Vivijanos elgesį ryte.
– Pažiūrėsim.
– Tai pirmasis tavo klientas. Privalai atšvęsti. Tiesa, pirmiausia noriu išgirsti, kaip
viskas vyko. Papasakok.
Prisimenant susitikimą, žodis po žodžio nejaukumas išgaravo. Man papasakojus,
kad Taljeris buvo susisiekęs su Pitersu, ir perpasakojus jo žodžius, Emilė išpūtusi
akis prisidengė delnais burną.
– Oho, koks siaubas! Turbūt norėjai skradžiai prasmegti?
– Na, malonu tai jau tikrai nebuvo.
– Tikriausiai būčiau kritusi paslika.
– Panašiai jaučiausi ir aš. Spėju, tenorėjo mane kiek pakankinti.
– Tokie jau tie teisininkai, – sutiko ji. – Vis dėlto viskas išėjo į gera. Labai dėl
tavęs džiaugiuosi.
 – Malonu girdėti. Jaučiuosi it nusimetęs nuo pečių kokią naštą, supranti?
– Žinoma, suprantu. Pamenu, kaip pirmą kartą išgirdau, jog galerijoje buvo
parduotas vienas mano paveikslų. Tuo metu buvau šventai įsitikinusi, kad iš tapybos
duonos nevalgysiu, tad vis tikėjausi, kad galerijos savininkas paskambins ir praneš
apie įsivėlusią klaidą. Jam iš tiesų susisiekus pranešti gerų naujienų, taip dėjau į
kelnes, kad nė nepakėliau ragelio – atsiliepė autoatsakiklis.
Man prapliupus juokais, ji nerimo:
– Tad kas toliau? Kaip viskas vyksta jūsų pasaulyje?
– Rytoj nuvešiu jam pasirašyti sutartį – iškart paskui galėsiu imtis darbo. Reikės
atrinkti specialistus, suderinti darbotvarkę, gauti reikalingus leidimus,
bendradarbiauti su tinklalapį kuriančiu programuotoju, apskambinti operatorių ir
garsistų komandas, organizuoti repeticijas... Filmavimas visuomet reiškia marias
darbo.
– Ar įstengsi su viskuo susitvarkyti prižiūrėdamas London?
Nė nebuvau apie tai pagalvojęs, bet atsakiau:
– Turėsiu įstengti. Bet mes dar stengiamės rasti gerą dienos centrą.
– Žinau, London pasakojo per pietus. Ji nenori ten eiti. Sakė, jog tai
beprasmiška – vis tiek tuojau prasidės mokslo metai.
Beprasmiška? Tokiais žodžiais kalbėjo Vivijana, ne mano dukrelė.
– Ji taip ir pasakė?
– Aš irgi apstulbau. Na, bet ji ir šiaip atrodo kur kas brandesnė nei Bodis.
Gurkštelėjau arbatos spėliodamas, ką dar apie dienos centrus iš Vivijanos galėjo
išgirsti mažoji.
– O šiaip su London nekilo bėdų?
– Ne, ji elgiasi puikiai. Tavo dukra labai miela. Beje, stačiai dievina Makaroną –
nori parsinešti jį namo. Sakiau, kad reikės atsiklausti tavęs.
– Mums užteks ir žiurkėnų, – kilstelėjau ranką prieštaraudamas. – Su šitiek
visokių vargų neįstengčiau apsieiti dar ir su šunimi. Jau ir taip planuoju kurį laiką
pakentėti be miego.
Emilė mąsliai nusišypsojo.
– London užsiminė, kad išmokei ją važiuoti dviračiu.
 – Išties.
– Vis noriu išmokyti Bodį, bet bijau, kad neįstengsiu jo nulaikyti, jei kris.
Tikriausiai pirma reikėtų apsilankyti sporto klube ir kiek sustiprinti viršutinės kūno
dalies raumenis. Turiu omeny, laisvu laiku.
– Vaikai išties atima jo nemažai.
– Žinau, – linktelėjo ji. – Bet nekeisčiau to nė į visą pasaulį.
Gryniausia tiesa, – pamaniau sau, baigdamas arbatą.
– Ačiū už viską. Nenorėčiau švaistyti dar daugiau tavo laiko – geriau jau eisime.
– Džiaugiuosi, kad London užsuko į svečius. Kiek geriau pažinau geriausią Bodžio
draugę.
Pakilęs nuo stalo čiupau žiurkėnų narvelį ir nusekiau laiptų link Emilei pavymui.
Pašaukiau London, ir jiedu su Bodžiu atidundėjo laipteliais. Iš paskos cimpino
mažytis pudeliukas.
– Tai čia – Makaronas? – pasitikslinau. – Tai dėl ilgų šviesių garbanų?
– Vardą išrinko Bodis, – linktelėjo Emilė.
– Aš jau susiruošusi, – iškilmingai pranešė London. – Makaronas tooooks mielas,
tiesa, tėtuk? Ar galim nuvažiuoti į gyvūnėlių parduotuvę? Noriu pažiūrėti, ar ten yra
tokių šuniukų kaip Makaronas!
– Ne šiandien, – atsakiau. – Deja, tėvelis turi darbo. Atsisveikink su teta Emile,
gerai?
Ji apsivijo rankomis Emilės kaklą. Mano dukra mieliausiai apkabindavo bet ką –
esu matęs ją glėbesčiuojantis su paštininku ir senute parke. Ji apkabino ir Bodį, o
žingsniuojant automobilio link pajutau, kaip įspraudė delniuką į manąjį.
– Teta Emilė labai maloni. Leido ant sumuštinio su riešutų sviestu užsidėti zefyrų
kremo.
– Skamba gardžiai. Džiaugiuosi, kad gerai praleidai laiką.
– Labai gerai. Ar kitą kartą Bodis galės atvažiuoti pas mus?
Sudvejojau, ką apie tai pasakytų Vivijana.
– Prašau?
– Turėsime pasitarti su jo mama, gerai?
– Gerai. O žinai ką?
 – Ką?
– Ačiū, kad mane atvežei. Myliu tave, tėveli.

Vivijanai grįžus namo, buvo akivaizdu, kad tebėra susierzinusi – bent jau į mane
tebereaguoja dirgliai, bet šįsyk man tai nebeatrodė staigmena. Tik gerokai vėliau
vakare prisėdęs greta jos ant sofos išvydau šmėstelint kažką panašaus į šypseną – ji
pranyko nuo žmonos veido taip pat greit, kaip atsiradusi, bet pažinojau ją
pakankamai ilgai, kad suvokčiau: jos atšiaurumas dabar prilygo nebe šaldikliui, bet
veikiau jau daržovių stalčiui šaldytuve.
– Turiu gerų naujienų, – pradėjau.
– Nagi?
– Šiandien sutariau su pirmuoju klientu. Rytoj vešiu pasirašyti sutartis.
– Tai tas teisininkas, apie kurį pasakojai?
– Tas pats. Žinau, kad tavęs mintis apie darbą su advokatais pernelyg nežavėjo, bet
pats netveriu džiaugsmu. Filmuosime keturias reklamas televizijai, taip pat imsimės
kitų žiniasklaidos priemonių.
– Sveikinu, – atsakė ji. – Kada pradėsite veiklą?
– Kai tik Taljeris pasirašys sutartis. Jau esu susitaręs su vyruku, kuris iškart imsis
tinklalapio ir reklamos internete, bet prieš pradedant filmavimus laukia dar krūva
parengiamųjų darbų. Filmuoti veikiausiai pradėsime ne anksčiau kaip rugpjūčio
pabaigoje.
– Puiku, – atsiliepė Vivijana.
– Kodėl puiku?
– Nes London prasidės mokslo metai.
– Ir?
– Šiandien darsyk skambinau dienos centrams – man regis, nieko neišeis. Du
labiausiai man patikę, – ji paminėjo pavadinimus, – neturės laisvų vietų iki pat
mokslo metų. Trečiasis, į kurį galbūt pavyktų patekti anksčiau, tiksliai atsakyti galės
tik kitą savaitę. Vėliau vyktų priėmimo procesas, trunkantis bent keletą savaičių –
tik paskui London galėtų pradėti lankyti centrą. Taip priartės ir rugpjūčio vidurys:
vadinasi, ji spėtų ten praleisti tik kokią savaitę.
– Kodėl, po galais, tai šitaip ilgai trunka?
– Nes visuose šiuose centruose vykdomi atrankos pokalbiai, taip pat tikrinamos
tėvų asmeninės ir kreditingumo istorijos. Negalėčiau ramia širdimi leisti vaiko į
įstaigą, kur nėra užtikrinamas toks saugumas.
– Gal nori, kad paskambinčiau aš? Pamėginčiau aptarti galimybes paspartinti
procesą?
– Gali, – ji gūžtelėjo pečiais. – Bet nemanau, kad tai ką nors lemtų – laukiančiųjų
sąrašas netrumpas.
– Galbūt reikėtų pasidairyti auklės.
– Tai vis vien užtruktų bent kelias savaites, maža to, jų paslaugos brangios. O ką
su ja darytume, prasidėjus mokslo metams? Atleistume?
Tiksliai nežinojau, ką ir atsakyti. Supratau tik tiek, kad jei Vivijana domėtis dienos
centrais būtų pradėjusi tada, kai gavo darbą, viskas būtų susiklostę kiek kitaip.
– Regis, mėgini pasakyti, kad ir toliau turėsiu prižiūrėti London, tiesa?
– Na, akivaizdu, kad aš tam laiko neturiu, o tu iki šiol tvarkeisi kuo puikiausiai.
Vaikas nesutrukdė susitarti su pirmuoju klientu.
– Manęs laukia marios parengiamųjų darbų.
– Nežinau, ko daugiau galėtume imtis. Juolab, kai šitiek visko vyksta mano darbe.
– Turi omenyje keliones?
– Ne visai. Beje, priminei: ketvirtadienį turėsiu išvykti į Atlantą – namie būsiu tik
penktadienio vakarą.
– Štai ir po pasimatymo vakaro.
Vivijana užvertė akis.
– Juk sakiau, kad komandiruočių bus ir šią savaitę, tad nepūsk iš musės dramblio.
Na, bet kadangi tau tai akivaizdžiai labai svarbu, pasistengsiu namo grįžti ne per
vėlai, kad dar spėtume pabūti kartu. Gerai?
– Sutarta, – linktelėjau.
– Ak, tie vyrai, – papurtė galvą ji. – Žodžiu, norėjau pasakyti, kad darbe vyksta kai
kas daugiau. Laukia didesni pokyčiai. Kompanijoje dar niekam nepranešta, žino tik
vadybininkai. Tad niekam neprasitark.
– Kam gi aš galėčiau pasakyti?
– Nežinau. Gal išsprūs šnekučiuojantis su klientais? Mardže? Tėvais? – ji
atsiduso. – Esmė ta, jog į Atlantą vykstu dėl to, kad Valteris planuoja ten perkelti
visą pagrindinę mūsų administraciją. Jis nori, kad prižiūrėčiau persikėlimo procesus.
– Kam jam perkelti biurą?
– Anot Valterio, statybų pakrantėse reikalavimai Šiaurės Karolinoje tampa
absurdiški, todėl jis nutarė daugiau dėmesio skirti projektams Džordžijoje ir
Floridoje. Kai pagalvoji, taip išties protingiausia. Be to, vieną dieną jis nori
balotiruotis į gubernatoriaus postą, o to mieliausiai imtųsi Džordžijoje: iš ten kilusi
jo šeima, o tėtis anksčiau dirbo partijos atstovu žiniasklaidai.
Mažiausiai man rūpi Valteris ir jo planai, – pamaniau sau.
– Ką tai reikštų tavo darbo vietai?
– Viskas bus gerai. Jis mane jau patikino, kad galiu nesijaudinti.
– Vadinasi, liksi dirbti Šarlotėje?
– Dar nežinau, – burbtelėjo Vivijana. – Mudu kiek pasitarėme, bet, kaip jau
sakiau, tiksliai nieko nenusprendėme.
– Juk nemanai, kad turėtume kraustytis?
– Tikiuosi, kad ne.
Tikiuosi? Man šis žodis nepatiko.
– Aš kraustytis nenoriu, – pabrėžiau.
– Žinau. Svarstome, ar nepavyktų dalį laiko dirbti čia, dalį – Atlantoje.
Dalį laiko?
– Ką tai reiškia?
– Nežinau, Rasai, – jos balse ir vėl pasigirdo susierzinimas. – Iki persikėlimo su
Valteriu tikriausiai turėsime dvi ar tris dienas per savaitę praleisti Atlantoje. Vėliau,
kas žino?
– Tik judu su Valteriu?
– O kam vykti visiems kitiems vadybininkams?
Nebuvau tikras, kad man patinka jos atsakymas.
– Bet bus ir kitų komandiruočių?
 – Tikriausiai.
– Aš tavęs beveik nebematysiu. Nematys London.
– Pats žinai, jog taip nebus, – pykčiu plykstelėjo Vivijana. – Juk neketinu pusei
metų išvykti į kitą pasaulio galą. Daugelis porų apsipranta su važinėjimu iš miesto į
miestą. Be to, vadovas čia Valteris, ne aš. Ką gi galiu padaryti?
– Visada gali išeiti iš darbo, – priminiau. – Galbūt įsidarbinti kitur dalimi etato?
– Išeiti aš nenoriu. Man patinka tai, kuo užsiimu, o Valteris – puikus darbdavys.
Jau nekalbant apie tai, kad tikriausiai negalime sau leisti lengva ranka atsisakyti
mano atlyginimo, tiesa? Tu juk teturi vieną klientą.
Jos užuomina, jog esu pats kaltas dėl padėties, į kurią patekome, mane nuliūdino.
Blogą nuotaiką tik pakurstė suvokimas, kad ji gali būti teisi – galbūt tai išties mano
kaltė.
– Kada planuojamas persikėlimas?
– Kažkada rugsėjį. Todėl šią savaitę ir vykstame į Atlantą: turime užtikrinti, kad
biurai bus paruošti laiku.
Iki rugsėjo tebuvo likusios šešios savaitės.
– Neįsivaizduoju, kaip galima taip staigiai perkelti visą administraciją.
– Iš esmės perkelti bus tik vadybininkai. Šarlotėje sumažės etatų, bet masinio
atleidimo nebus. Šiaurės Karolinoje dar turime aktyvių projektų, jų užbaigtumo
lygis nevienodas. Atlantoje svarbiausia bus pasamdyti naujų žmonių. Kiek girdėjau,
biuruose daugiau vietų nei reikia.
– Nė nežinau, ką pasakyti.
– Kol daugiau nieko nežinau, pasakyti nelabai ir yra ką.
– Nesuprantu, kodėl nieko neminėjai iki šiandienos.
– Neminėjau, nes iki šiandien niekas nebuvo tiksliai nuspręsta.
Jei kas nors būtų pasakęs, jog tą dieną, kai paspausiu ranką pirmajam savo
klientui, Vivijana mane užvers tokiomis su darbu susijusiomis naujienomis, kurios
mūsų gyvenimus paveiks dar stipriau nei manosios, būčiau pasukiojęs pirštą prie
smilkinio. Štai ir paaiškėjo, kiek daug nusimanau.
– Gerai, – linktelėjau. – Pranešk, kai bus naujienų.
– Visuomet pranešu, – atšovė ji. – Beje, London pasakojo, kad šiandien buvai ją
nuvežęs pažaisti į Bodžio namus?
– Taip, kol buvau susitikime su Taljeriu, – atsakiau. – Ji puikiai praleido laiką.
Visą popietę tauškėjo apie jų pudelį Makaroną.
– Bodis – tavo buvusios merginos sūnus, tiesa? Emilės?
– Taip, tos pačios.
– Girdėjau tėvus šnekučiuojantis apie ją London meno studijoje. Sako, ji
nelengvai pakėlė skyrybas.
– Na, išsiskyrimas paprastai nebūna lengvas, – sutikau, pernelyg nesigilindamas į
temą.
– London dar minėjo, kad praėjusią savaitę kartu pietavote.
– Vedžiausi London į „Chick-fil-A“ užkandinę, tačiau taip, ten buvo ir Emilė.
– Geriau jau susilaikyk nuo pietų su ja. Ar lankymosi jos namuose, net jei tik ir
nuveži ten London. Taip ir pradeda sklisti gandai.
– Kokie dar gandai?
– Kuo puikiausiai supranti, apie kokius gandus kalbu. Ji išsiskyrusi, tu – vedęs,
maža to, ji – tavo buvusioji? Nereikia būti genijumi, kad suprastum, ką pradės
kalbėti žmonės.
Taip, pamaniau sau, suprantu kuo aiškiausiai. Sėdėdamas greta žmonos
nusistebėjau: kaip nutiko, kad šitokiai puikiai dienai baigiantis vis dėlto jaučiuosi
taip sumautai?

– Vadinasi, Emilė? – po kelių dienų per pietus antakius kilstelėjo Mardžė.

Buvome mūsų namuose: Vivijana anksti ryte išvyko į Atlantą, o aš iškart po
London pianino pamokos iš Taljerio atsiėmiau pasirašytas sutartis ir pirmąjį čekį,
išrašytą man, kaip nuosavo verslo savininkui. Svarbiausia – spėjau rezervuoti
pasirinktą telefono numerį. Vis dėlto Mardžei aptarinėti darbo reikalus norėjosi
mažiausiai.
– Kaip laikosi mieloji Emilė?
London verandoje kėlė netvarką su Mardžės lauktuvių atneštu tapymo pirštais
rinkinuku.
– Neprisigalvok niekų. Tik nuvežiau London pažaisti.
– Aha, dėl to susitarėte per aną pasimatymą užkandinėje.
– Nebuvo tai joks pasimatymas.
– Gal tai sakydamas pabandyk pasižiūrėti į veidrodį. Bet į klausimą taip ir
neatsakei.
– Jau sakiau. Pratinasi prie gyvenimo po skyrybų, bet šiaip laikosi visai neblogai.
– Man ji visada patiko.
– Žinau. Ne kartą sakei.
– Negaliu patikėti, kad išklojai viską Vivijanai.
– Ne aš. London.
– Vadinasi, neketinai jai sakyti?
– Žinoma, ketinau. Neturiu ko slėpti.
– Gaila. Kartais visiems reikia atleisti vadžias ir pasidžiaugti gyvenimu.
Išvydusi mano veido išrašką sesuo prapliupo kvatotis taip, kad kaip reikiant
užsikosėjo. Galų gale, išsitraukusi inhaliatorių, ji kelissyk giliai įkvėpė.
– Kas gi čia?
– Gydytojas mano, kad man astma, tad išrašė šitą. Turiu naudoti bent dusyk per
dieną, – ji paslėpė inhaliatorių kišenėje.
– Ar išrašė ir raginius akinius bei dėklą tušinukams, kad nesusiteptum rašalu
kišenių?
– Labai juokinga. Žinai, astma gali tapti visai rimta problema.
– Tik erzinu, – nuraminau. – Jei pameni, vaikystėje pats sirgau alergine astma.
Vos prisiartinus prie katės, krūtinę it spaustuvais surakindavo.
– Aš tai prisimenu, bet tu keiti temą. Norėjau pasakyti, kad puikiai žinau, kaip
myli Vivijaną. Ir esu tikra, jog savo pamoką apie neištikimybės klystkelius jau
išmokai. Su kuo visa tai nutiko? Ak, tiesa. Su Emile. Ta pačia, apie kurią ir dabar
sukasi kalba.
– Ar tu vakarais prisėdi ir sąmoningai susiplanuoji štai tokius pokalbius? Kad
galėtum kiek įmanoma pasismaginti mano nervų sąskaita?
– Įsivaizduoji, natūraliai pavyksta, – atšovė ji. – Nėra už ką.
 Nusijuokiau.
– Kol dar nepamiršau – neprasižiok Vivijanai, kad žinai apie įmonės kraustymąsi į
Atlantą. Turėjau niekam to nesakyti.
– Aš tavo sesuo. Seserys nesiskaito.
– Ji konkrečiai įvardijo tave.
– Tikiu. Bet ką gi, gerai – kad jau dalijamės paslaptimis, įsiterpsiu ir aš. Mudvi su
Lize galvojame apie kūdikį.
Išsišiepiau nuo ausies iki ausies.
– Tikrai?
– Esame kartu gana ilgai. Jau laikas.
– Galvojate įsivaikinti ar...
– Tikimės, kad vienai mūsų pavyks pastoti. Žinau, kad nebesu pirmos jaunystės,
tad tai veikiausiai bus Lizė, bet ką gali žinoti? Šiaip ar taip, ji vos pora metų jaunesnė
už mane. Žodžiu, esame susitarusios dėl konsultacijos su vaisingumo specialistu ir
pirmiausia, ko gero, abi pasidarysime visus įmanomus tyrimus, kad žinotume, ar
apskritai esama tokios galimybės. Jei ne, svarstysime apie įsivaikinimą – galbūt net
globą.
– Oho. Tai jau rimta. Kada ketinate viso to imtis?
– Ne anksčiau kaip lapkritį: užsirašyti pas šį specialistą laukia daugybė žmonių.
Kalbama, kad jis – geriausias šalyje, tad visi, sulaukę mūsų amžiaus ar patiriantys
kokių problemų, regis, nori traukti tiesiai pas jį, – pastebėjusi mano plačią šypseną,
ji sunerimo. – Kas?
– Tik pagalvojau, kad būsi puiki mama. Lizė taip pat.
– Labai jaudinamės.
– Kada visa tai nutiko?
– Na, aptarinėjome tai kurį laiką.
– Ir niekada neprasižiojai man?
– Šiaip ar taip, dar niekas tvirtai nenuspręsta. Tiesiog kartkartėmis kalbėdamosi vis
nuklysdavome prie šios temos. Na, bet biologinis laikrodis tiksi, pastaruoju metu –
abiem vis garsiau. Kažkurį rytą net išvertė iš lovos.
– Ar sakei tėvams?
 – Kol kas ne. Nesakyk ir tu. Norėčiau pirmiausia išsiaiškinti, ar apskritai galėsime
pastoti, ar teks rinktis įsivaikinimą. Vis įsivaizduoju gydytoją, pranešantį, jog mano
gimda pilna dulkių ir voratinklių.
Nusikvatojau.
– Esu tikras, viskas eisis kuo puikiausiai.
– Tik dėl to, kad aš, kitaip nei tu, sportuoju. Žinoma, kosulys mankštos
nepalengvina, bet prisiverčiu nukakti į sporto klubą.
– Tebekosti?
– Stipriau, nei reikėtų. Pasirodo, net peršalimui praėjus plaučiams sugyti gali
prireikti net šešių savaičių.
– Nė nenumaniau.
– Ir aš. Na, bet tiesa ta, kad priešingai nei tu, aš savo sveikata rūpinuosi.
– Aš neturiu laiko treniruotėms.
– Žinoma, turi. Gali tuo pradėti dieną – taip daro visos mamos.
– Aš nesu mama.
– Nesinori būti ta, kuri praneša blogas žinias, bet... Pastaruoju metu, galima
sakyti, esi.
– Tu visada žinai, kaip pataisyti man nuotaiką.
– Sakau tai, ką matau. Be to, abu žinome, kad pasportuoti tau nepakenktų.
Pastaruoju metu atrodai kiek... minkštokas.
– Aš palaikau formą.
– Žinoma, palaikai. Turiu omenyje, jog apvalus – irgi forma.
– Tu tikras saulės spindulėlis, ar žinai?

Penktadienio rytą atsistojęs priešais veidrodį pamaniau, kad Mardžė veikiausiai

neklydo sakydama, jog man vertėtų pradėti mankštintis. Deja, šiandien tam laiko
nebuvo.
Manęs laukė visa krūva darbų, ir nors prižiūrėjau London ir vežiau ją į meno
būrelį, visą likusį laiką teko skirti Taljerio kampanijos darbų tvarkaraščiui sudaryti.
Nurimti neleido ir mintis, kad dienos centrą dukrai veikiausiai galiu pamiršti.
Didžiumą darbų galėjau atlikti ir namie, užtat tinkamų leidimų gavimas,
filmavimo vietų paieška ir pokalbiai dėl tinkamų vietų reklamoms vis dėlto reiškė
begalę važinėjimo po miestą. Nutariau, kad jei tinkamai paskirstysiu šias veiklas
skirtingoms dienoms, London nepajus didesnio skirtumo.
Kalbėdamas su žmona, viską jai išdėsčiau būtent taip. Kuo aiškiausiai pajutau jos
balse palengvėjimą, ir pirmąsyk per kelerius metus mudu daugiau kaip pusvalandį
praleidome paprasčiausiai šnekučiuodamiesi telefonu. Buvau to pasiilgęs –
nujaučiau, kad ji – taip pat, ir nors namo grįžo kiek vėliau, nei norėjo, ji šypsojosi ir
juokėsi, netgi flirtavo su manimi, o miegamajame jai nestigo nei seksualumo, nei
aistros, kurių šitaip troškau. Įsitikinau, kad žmonai teberūpiu.
Ryte gera jos nuotaika niekur nedingo. Prieš išvažiuodama į jogos užsiėmimą ji
paruošė man ir London pusryčius ir pasiteiravo, ar planuojame aplankyti mano
tėvus.
– Jei vyksite, gal galite palaukti manęs? Norėčiau važiuoti kartu.
Patikinau ją, kad palauksime. Kai pabučiavo mane atsisveikindama, pajutau švelnų
jos liežuvio brūkštelėjimą man per lūpas. Mintimis vis grįždamas į vakarykštę naktį,
ryto šviesoje nė akimirką nesudvejojau, kodėl vedžiau šią moterį.

Kol laukėme grįžtančios Vivijanos, abu su London išėjome pasivaikščioti po parką,

kur pramintas takelis vedė į golfo aikštynus. Prieš daugelį metų vienas mažųjų
skautų, vykdydamas visuomenės švietimo projektą, buvo prie įvairių medžių
pritvirtinęs lentelių su jų įprastaisiais ir moksliniais pavadinimais. Mums priėjus prie
kiekvieno, perskaitydavau London, kas užrašyta, ir parodydavau įdomesnę žievę ar
lapus, apsimesdamas, kad išmanau kur kas daugiau, nei žinojau iš tikrųjų. Mažoji
pakartodavo žodžius – virgininis ąžuolas, vytelinis eukaliptas ar dar kažin kas, – ir
nors iki mums sugrįžtant į automobilį kone visi man jau buvo išdundėję iš galvos,
važiuodamas vis dėlto jaučiausi šiek tiek gudresnis.
Vis dėlto London žinios išliko. Mums grįžus namo sutepiau sumuštinių ir abu
įsitaisėme verandoje. Staiga dukra pirštuku bakstelėjo į storakamienį medį vidiniame
kieme.
– Carya ovata! – sušuko ji.
– Šita? – perklausiau, nė nesistengdamas nuslėpti nuostabos.
Ji linktelėjo.
– Aha. Baltoji karija.
– Iš kur žinai?
– Juk tu parodei, – pakėlė akutes į mane London. – Prisimeni?
Nė kiek, pamaniau sau. Vos nuėjus nuo lentelės karija man vėl virto tiesiog
medžiu.
– Manau, tu teisi.
– Tikrai teisi.
– Pasitikiu tavimi.
London gurkštelėjo pieno.
– Kada grįš mamytė?
Dirstelėjau į laikrodį.
– Netrukus.
– Ir tada važiuosim pas močiutę ir dieduką?
– Planas toks.
– Norėčiau šiandien vėl kepti. Vėl keksiukų.
– Esu tikras, močiutei ši mintis labai patiks.
– Ar teta Mardžė ir teta Lizė irgi bus?
– Tikiuosi.
– Gerai. Reikėtų pasiimti Poną ir Ponią Pabarstukus. Manau, jie norės
pasisveikinti.
– Nė neabejoju.
London atsikando sumuštinio.
– Tėveli?
– Ką?
– Džiaugiuosi, kad galėsiu būti su tavimi.
– Ką nori pasakyti?
 – Mamytė sakė, kad nelankysiu dienos centro. Sakė, kad galėsi ir dirbti, ir rūpintis
manimi.
– Ji taip sakė?
Mažoji linktelėjo.
– Šįryt.
– Ji teisi, bet tau kartais teks pasėdėti automobilyje, kol tvarkysiu darbo reikalus.
– Ar galėsiu pasiimti lėles? Arba Poną ir Ponią Pabarstukus?
– Žinoma, – patikinau.
– Gerai. Tada vis tiek bus smagu.
Nusišypsojau.
– Džiaugiuosi.
– Kai tu buvai mažas, lankei dienos centrą?
– Ne. Mane prižiūrėjo teta Mardžė.
– Ir teta Lizė?
– Ne. Tetos Lizės tada dar nepažinojome.
– A, – linktelėjo ji. Kramsnodama sumuštinį London sukiojo galvelę į šonus, tarsi
stengdamasi suvokti pasaulį kiekvienu pojūčiu paeiliui. Stebėjau ją galvodamas,
kokia ji žavi, ir nė kiek nesukdamas galvos, kad vertinti objektyviai neturiu nė
menkiausios galimybės.
– Tėveli! Medyje didžiulis paukštis! – riktelėjo ji. Kai parodė pirštu, pastebėjau ir
aš. Paukščio kūną dengė šokolado rudumo, o galvą – baltutėlės saulėje spindinčios
plunksnos. Man prieš akis jis plačiai išskleidė sparnus ir vėl ramiai juos nuleido.
– Tai baltagalvis erelis, – apstulbęs išlemenau. Per visus Šarlotėje praleistus metus
tokį buvau regėjęs tik dusyk. Mane pribloškė nuostaba – jausmas, lydėjęs mane visą
mūsų su dukra per pastarąsias keletą savaičių praleistą laiką. Žvelgdamas į ją staiga
supratau, kiek daug tarp mudviejų pakito. Dabar, man įpratus prie daugiausia laiko
su dukra praleidžiančio tėvo vaidmens, London ėmė kur kas patogiau jaustis greta
manęs. Tą pat akimirką mintis, kad prasidėjus mokslo metams teks su ja išsiskirti
ištisoms valandoms, netikėtai skausmingai dūrė į paširdžius. Kad beprotiškai myliu
London, buvo aišku visuomet, tačiau dabar supratau, jog man ji dar ir patinka: ne
tik kaip mano dukra, bet ir kaip maža mergaitė, kurią pažinau tik visai neseniai.
 Galbūt dėl šios minties, o gal dėl puikiai prabėgusios savaitės – iš tiesų visai
nesvarbu, kodėl, – staiga pasijutau apgaubtas neįtikėtinos ramybės. Buvau palūžęs,
tačiau dabar jau stojausi ant kojų, ir nors puikiai suvokiau, jog šis džiaugsmas gali
ilgai netrukti – buvau regėjęs pakankamai gyvenimo, kad žinočiau, kaip nutinka, –
šią akimirką jis buvo tikresnis už dangų ir saulę. Stebėdamas susižavėjusios London
veidelį spėliojau: ar ji prisimins šią akimirką po daugelio metų? Ar žino, kaip mane
verčia jaustis naujai atrasta mudviejų bendrystė? Vis dėlto išties nebuvo jokio
skirtumo: svarbiausia, kad jutau tai pats. Ereliui nuskrendant tolyn įsitvėriau jo
vaizdo nė nedvejodamas, kad mano širdyje jis liks amžiams.
______________
* Šarlotė Karalienės miestu dar vadinama Didžiosios Britanijos karalienės Šarlotės Maklenburg (karaliaus Jurgio
III žmona, karūnuota 1761 metais) garbei.
 12 skyrius
Horizonte matyti audros

2004-ųjų vasarį, kai buvau prieš dvejus metus baigęs studijas ir beveik tiek pat laiko
susitikinėjau su Emile, vieną savaitgalį nuvykau aplankyti tėvų. Šis įprotis buvo tvirtai
nusistovėjęs jau tuomet. Paprastai važiuodavome drauge su Emile, bet tądien, dabar jau
nebeprisimenu, kodėl, ji vykti negalėjo, tad išsirengiau vienas.
Man pasirodžius tėvas krapštėsi ne prie mustango, bet prie motinos automobilio. Buvo
palindęs po dangčiu – stebėjau, kaip įpylė daugiau nei puslitrį tepalų.
– Džiugu matyti, kad rūpiniesi geresniosios savo pusės automobiliu, – leptelėjau
pusiau rimtai, pusiau juokais. Tėvas linktelėjo.
– Reikia. Kitą savaitę snigs. Ant galinės sėdynės jau turiu rinkinį žiemai pakelti.
Nelabai noriu, kad tavo mamai tektų jį traukti įstrigus kelyje.
– Nebus jokio sniego, – paprieštaravau. Temperatūra jau priminė pavasarį – vilkėjau
marškinėlius trumpomis rankovėmis, o prieš išeidamas iš namų visai rimtai svarsčiau, ar
neverta autis šortų.
Tėvas prisimerkęs dėbtelėjo į mane iš po automobilio dangčio.
– Ar žiūrėjai prognozę?
– Kažką girdėjau per radiją, bet juk žinai tuos orų pranešėjus. Dažniau klysta, nei
pasako ką naudingo.
– Net iš kelių gėlimo žinau, kad snigs.
– Juk lauke kone dvidešimt laipsnių šilumos!
– Elkis kaip išmanai. Kai baigsiu čia, man reikės pagalbos sandarinant vamzdžius.
Dar būsi čia? Prisidėtum, kaip senais laikais.
Reikia pasakyti, kad mano tėvas toks buvo visuomet. Vos išgirdęs, kad Šiaurės
Karolinos pakrantes gali pasiekti uraganas, jis dienų dienas rinkdavo iš kiemo
smulkesnius daiktus, slėpdavo viską garaže ir uždenginėdavo langus išorinėmis
žaliuzėmis – na ir kas, kad Šarlotė nuo pakrantės buvo nutolusi per kone tris šimtus
kilometrų. „Jūsų čia nebuvo, kai 1989-aisiais smogė uraganas Hugo“, – kartodavo jis
mudviem su Mardže. – Šarlotė tuomet buvo kaip Dorotės namelis. Kone visas miestas
pakilo į orą.“
– Taip, būsiu, – patikinau tėvą. – Bet tu veltui gaišti. Vis tiek nesnigs.
Nucimpinau vidun ir kiek pasėdėjau su mama. Kai po valandos vidun įžengęs tėvas
man pamojo, išsyk sumojau, ko tikisi. Padėjau nė akimirką nesiskųsdamas, ir net
stebėdamas jį imantis savo paties automobilio nepriėmiau įspėjimų už gryną pinigą. Net
jei būčiau jo paklausęs, nė nenumaniau, ką galima rasti „rinkinyje žiemai pakelti“.
Bent jau taip vėliau tikinau pats save: iš tikrųjų tam, kas laukė vėliau, pasirengęs
nebuvau tik todėl, jog būdamas tokio amžiaus save laikiau gerokai gudresniu už tėvą.
Antradienio popietę temperatūra lauke dar siekė penkiolika laipsnių. Nors trečiadienį
dangumi atsirito milžiniški debesys, tėvo įspėjimus visai pamiršau – termometrai vis dar
rodė dešimt laipsnių šilumos. Deja, ketvirtadienį audra užklupo Šarlotę visu pajėgumu:
pradėjo snigti, iš pradžių pamažėle, paskui – stipriau. Man vykstant į darbą greitkelio
paviršių jau dengė sniego sluoksnis. Dienai buvo uždarytos mokyklos, agentūroje pasirodė
gal tik pusė darbuotojų. Snigti nesiliovė ir tada, kai ankstyvą popietę išsiruošiau namo,
keliai pasirodė praktiškai neįveikiami. Šimtai vairuotojų, tarp jų ir aš, nutarė greitkelį
aplenkti. Nors miestą dengė kone trisdešimties centimetrų sniego sluoksnis, kelio valytuvų
tebuvo vienas kitas. Iki sutemų pūga visiškai sustingdė Šarlotės miestą.
Techninės pagalbos vežtuvui mane pasiekti ir ištempti iš pusnių prireikė kone penketo
valandų. Nors man nebuvo kilęs pavojus – vilkėjau šilta striuke, turėjau dar pusę bako
degalų, o šildytuvas veikė kuo puikiausiai, – niekaip negalėjau išmesti iš galvos minties,
kokie vis dėlto buvome skirtingi – tėvas ir aš.
Kol aš naiviai tikėjausi geriausio, mano tėvas buvo iš tų, kurie tikisi ir ruošiasi
blogiausiam.

Rugpjūtis su savimi atsinešė nežmonišką kaitrą ir drėgmę, kurias retsykiais

valandėlei nutraukdavo popiečio lietūs su perkūnija. Iki pirmosios London dienos
mokykloje likusios savaitės atrodė visiškai kitokios nei buvusios iki jų – net jei ir
vien todėl, kad iš tikrųjų uždirbau.
Nepaisant to, kad kiekviena diena buvo suplanuota minučių tikslumu, jaudinausi
kur kas mažiau, nei vos įkūręs agentūrą. Su programuotojais aptarinėjau techninius
klausimus, ieškojau vietų filmavimams ir gavau reklamoms reikalingas vietas
spaudoje, kalbėjausi su operatorių ir garsistų komandų vadovais, rūpinausi būtinais
oficialiais leidimais, bendravau su vietinės aktorių atrankos agentūros darbuotojais,
pasirašiau sutartis dėl reklaminių stendų naudojimo ir suderėjau puikią reklamos per
televiziją kainą. Greta viso šito, iki smulkmenų suplanavau filmavimų repeticijas ir
tikruosius pirmųjų dviejų reklamų filmavimus, tuo pat metu sekdamas aktorės
trečiajai reklamai atrankos procesą. Filmuoti turėjome pradėti pirmąją London
mokslo metų savaitę.
Sukdamasis tarp visų šių reikalų dar įstengiau ir vežioti dukrą į būrelius ir iš jų,
drauge važinėtis dviračiu, gauti milijonus bučinių ir apkabinimų – netgi susitarti dėl
kito pianino ir meno pamokų laiko prasidėjus mokslo metams. Teniso kursas
baigėsi maždaug tuomet, kai mokykla rengė atvirų durų dienas – jų metu London
galėjo susipažinti ir su naująja mokytoja. Čia sužinojome, kad Bodis mokysis toje
pačioje klasėje, tad gavau progą vienu kitu žodeliu persimesti su Emile. Mieste
lankėsi jos buvęs vyras, tad dienotvarkė buvo nenuspėjama – dėl to nuo
apsilankymo jos namuose su London Emilės beveik nemačiau. Supažindinau ją su
Vivijana, ir turbūt tiksliausia būtų pasakyti, jog ši laikėsi įspėjamo atstumo:
suvokiau, kad jei tokių pasišnekučiavimų su Emile bus bent akimirka daugiau, nei
žūtbūt privalu, kils bėdų.
Vivijana du ar tris kartus per savaitę likdavo nakvoti Atlantoje, o būdama namie
tai elgėsi maloniai, tai vėl atvėsdavo. Tai jau buvo geriau nei svyravimas tarp
liepsnojančios aistros ir ledinio įtūžio, su kuriais teko taikstytis iki šiol. Deja,
jaudulys dėl artėjančio pasimatymo vakaro, kurį pamenu patyręs liepos pabaigoje,
daugiau nebepasikartojo, o nuolat kintanti žmonos nuotaika vertė išvydus į kiemą
sukantį jos džipą vienusyk ir džiaugtis, ir nerimauti.
Jei tuo metu kas nors mano kasdienybėje ir pakito, tai mankštos įpročiai. Jau kitą
dieną po to, kai kritiškai nužvelgiau save veidrodyje, paklausiau Mardžės patarimo:
pirmąjį mėnesio pirmadienį nusistačiau žadintuvą keturiasdešimčia minučių
anksčiau, apsiaviau sportiniais šortais ir leidausi neskubriai bėgti apie kvartalą. Mane
aplenkė visos iki vienos bėgiojančios mamos, dvi iš jų – netgi stumdamos kūdikių
vežimėlius. Prieš kelerius metus lengvai galėdavau įveikti aštuonis ar dešimt
kilometrų, o sustojęs jausdavausi atsigavęs ir kupinas jėgų, tačiau pirmą naujojo
režimo dieną įpusėjęs trečią kilometrą jau susmukau ant supamojo krėslo verandoje.
Vėl pasijusti įprastai prireikė daugiau nei valandos. Vis dėlto bėgti leidausi ir kitą, ir
dar kitą rytą – šio įpročio mesti sau nebeleidau. Antrąją rugpjūčio savaitę mankštą
papildžiau atsispaudimais ir pritūpimais, o mėnesiui baigiantis mano kelnių
juosmuo ėmė rodytis vis laisvesnis.
London išmoko važiuoti dviračiu pakankamai gerai, kad galėčiau važiuoti greta.
Kitą dieną po apsilankymo mokykloje mudu drauge apsukome ratą apie rajoną, visą
kvartalą net lenktyniaudami – žinoma, leidau jai nugalėti. Pastatę dviračius garaže,
suplojome delnais ir įsitaisėme verandoje su limonado stiklinėmis rankose,
vildamiesi saulei leidžiantis išvysti dar vieną baltagalvį erelį.
Nors jo ir nepamatėme, nujaučiau, kad šią dieną prisiminsiu ilgai – tegu savaip,
tačiau ji buvo tobula.

– Ar nemanai, kad jai jau gana drabužių mokyklai? – paklausiau Vivijanos. Buvo
paskutinis šeštadienis prieš mokslo metų pradžią, ir mudu buvome sutarę atidėti
pasimatymo vakarą šiandienai, kadangi vakar Vivijana iš Atlantos grįžo palyginti
vėlai.
– Drabužių ir nepirksiu, – paaiškino ji, persirenginėdama vonios kambaryje. Šįryt
ji jau buvo apsilankiusi jogos treniruotėje ir sporto klube ir nusimaudžiusi po dušu.
Vienas iš aktyvesniųjų jos rytų. – Pirksiu reikmenis mokyklai. Kuprinę, pieštukus,
trintukus, dar šį bei tą. Ar bent skaitei mokyklos tinklalapį?
Nebuvau jo nė atsivertęs. Atvirai kalbant, nė pagalvojęs apie tai. Užtat buvau gavęs
ir apmokėjęs sąskaitą už pirmąjį mokymosi semestrą, kuri dar labiau sumenkino
mudviejų santaupas.
– Maniau, važiuosime pas tėvus.
– Važiuosime, – atsiliepė ji. – Ilgai prekybos centre neužtruksime. Gal tu trauk
tiesiai ten, o mes atvažiuosime vos apsipirkusios?
– Skamba puikiai, – linktelėjau. – Ar kitą savaitę vėl vyksi į Atlantą?
Šis klausimas man jau buvo tapęs kasdienybe.
– Išvyksiu trečiadienį, o penktadienio vakarą vyks vakarienė, kurios negaliu
praleisti, bet iškart po jos skrisime atgal. Negaliu pakęsti minties, jog praleidžiu
didesnę dalį pirmosios London savaitės mokykloje.
– Neturi jokios galimybės ištrūkti?
– Ne, – papurtė galvą ji. – Norėčiau, bet deja. Kaip manai, ji pyks?
– Jei praleistum pirmąją dieną, gal būtų kitaip, bet dabar bėdų kilti neturėtų.
Nebuvau visiškai dėl to tikras, bet žinojau, kad būtent tai išgirsti trokšta žmona.
– Tikiuosi, tu teisus.
– Kalbant apie mokyklą, – prisiminiau. – Gavome sąskaitą už pirmąjį semestrą –
vis ketinau paklausti apie tavo atlyginimą.
– O kas dėl jo?
– Ar jau esi kokį gavusi?
Ji persimetė per petį rankinę.
– Žinoma, esu. Juk nedirbu dykai.
– Nepastebėjau jokių įnašų į mūsų sąskaitas – nei einamąją, nei santaupų.
– Atsidariau atskirą sąskaitą.
Sudvejojau, ar teisingai išgirdau.
– Atskirą sąskaitą? Kam?
– Taip atrodė paprasčiau. Galėsime lengviau sekti šeimos ir tavo verslo išlaidas.
– Ir nieko man nepasakei?
– Nedaryk iš musės dramblio.
Bet juk tai ir yra dramblys – dar ir koks, – pamaniau sau, vis dar mėgindamas
suprasti jos elgesį.
– Mūsų santaupų sąskaita po truputį senka, – užsiminiau.
– Pasirūpinsiu tuo, gerai? – pasilenkusi ji skubriai pakštelėjo man į lūpas. – Bet
dabar leisk man su London važiuoti, kad galėtume pasirodyti pas tėvus pernelyg
nesivėlindamos.
– Taip, žinoma, – burbtelėjau galvodamas, ar žmona sąmoningai norėjo išmušti
mane iš vėžių.

– Šitai tikrai priskirtina prie labai įdomių atvejų, – įvertino Mardžė.

– Tiesiog nesuprantu, kodėl niekada apie tai nė neužsiminė.
– Labas rytas. Ir žiopliui aišku. Nesakė, nes nenorėjo, kad sužinotum.
– Kaipgi aš galėjau nesužinoti? Juk pats už viską moku.
– Na, ji suprato, kad sužinosi. Kada nors. O kai tai nutiks, sėdėsi ir suksi galvą,
kaipgi čia nutiko.
– Kam jai visa tai?
– Nes ji visada taip elgiasi. Jai patinka, kai tu spėlioji ir nesijauti tvirtai – taip buvo
visuomet.
– Visai ne, – paprieštaravau.
– Lize? – nerimo Mardžė.
– Aš geriau nesikišiu, – it pasiduodama iškėlė rankas Lizė. – Aš ne darbe. Štai jei
norėtumėte nuostabaus itališko marinaros padažo recepto arba turite ką naudingo
pasakyti apie safarius, mielai prisijungsiu prie pokalbio.
– Ačiū, Lize. Girdėjau, kad nuostabūs safariai organizuojami Botsvanos
Respublikoje.
– Labai norėčiau kada nuvykti. Seniai svajojau apie panašią kelionę.
– Gal galime sugrįžti prie temos? – neiškentė Mardžė. – Čia vyksta šis tas
įdomaus.
– Raganosiai labai įdomūs, – įsiterpiau. – Ir drambliai.
Lizė suėmė delnu Mardžės kelį.
– Tikrai turėtume pasistengti susiplanuoti safarį per artimiausius kelerius metus.
Argi nemanai, kad būtų puiku?
– Man labai nepatinka, kai jam stengiantis pakeisti temą palaikai jo pusę.
 – Jis ne tik pamėgino. Man regis, jam visai neblogai pavyko. Mačiau vienos
vietelės reklamą, vadinasi „Mombo stovykla“ – atrodė labai viliojamai.
– Manau, tikrai turėtumėte pasidomėti galimybe ten nuvykti, – sutikau. – Tai
vienas tų dalykų, kuriuos gali patirti tik sykį gyvenime.
– Tad gal abu jau sugrįžtumėte prie temos?
Lizė sukikeno, prajuokinta akivaizdaus Mardžės susierzinimo.
– Kiekvienos poros bendravimo stilius unikalus, todėl dažnai jie supranta vieni
kitus iš pusės žodžio. Nesuvokdama, kas slypi tarp eilučių, nežinočiau, ką ir manyti.
– Matai? – įsiterpė Mardžė. – Ji sutinka, kad visa tai – įtartina.
– Visai ne. Ji nesakė nieko panašaus.
– Tu tiesiog nemoki jai kalbant skaityti tarp eilučių.

– Kalbant rimtai, – priminiau Lizei vėliau, – kaip manai, kodėl Vivijana man
neprasitarė atidariusi atskirą sąskaitą? Suprantu, kad dabar nedirbi, bet labai
norėčiau geriau suprasti, kas vyksta.
– Nesu tikra, kad galiu tau pasakyti. Mano spėjimas būtų nė kiek ne geresnis nei
tavo paties.
– Tačiau jei turėtum spėti?
Regis, ji akimirką pasvarstė, ką atsakyti.
– Tuomet spėčiau, kad tikriausiai viskas buvo taip, kaip ji ir pasakė – nieko
svarbaus. Gal ji tiesiog nori atskiros sąskaitos, kad galėtų aiškiai matyti, kiek
prisideda prie šeimos biudžeto, ir labiau pasitikėti savimi.
Susimąsčiau apie tai.
– Ar esi turėjusi panašių atvejų darbe? Konsultavusi tokias žmonas?
Lizė linktelėjo.
– Keletą.
– Ir?
– Kaip ir sakiau, skirtingais atvejais tai gali reikšti skirtingus dalykus.
– Suprantu, kad stengiesi išlikti diplomatiška, bet aš visiškai sutrikęs. Ar gali bent
ką man patarti?
Lizė valandėlę delsė atsakyti.
– Jei kas panašias situacijas ir sieja, tai paprastai – pyktis.
– Manai, Vivijana ant manęs pyksta?
– Nedaug su ja bendrauju, o tuomet, kai tenka, paprastai esame susibūrę visa
šeima. Tokioje aplinkoje apie asmenybę sunku susidaryti bet kokią aiškesnę
nuomonę. Vis dėlto, kai žmonės pyksta, jie dažnai leidžia šiai emocijai valdyti jų
elgesį, taip iškrėsdami dalykų, kurių niekada nepadarytų remdamiesi šaltu protu.
– Pavyzdžiui, atsidaro slaptą banko sąskaitą?
– Ji nėra slapta, Rasai. Juk ji tau apie ją pasakė.
– Tai ji... nepyksta?
– Manau, – atšovė Lizė, – kad tu atsakymą į šį klausimą žinai geriau nei aš.

Prabėgus dar valandai, Vivijanos ir London dar nebuvo nė ženklo. Mardžė su Lize
išėjo pasivaikščioti po kvartalą, tėtis įsitaisė priešais televizorių pasižiūrėti rungtynių.
Mamą radau virtuvėje: ji pjaustė kubeliais bulves tiesiai į puodą, kuriame
kunkuliavo sultinys. Kvapas jau dabar maloniai kuteno uoslę. Mama ryšėjo skaisčiai
oranžinę prijuostę, kurią lyg per miglą prisiminiau pirkęs dovanų.
– Štai kur tu, – prabilo ji. – Jau galvojau, kada pagaliau rasi laiko pakalbinti senutę
mamą.
– Nepyk, – palinkau ją apkabinti. – Nenorėjau įžeisti.
– Et, baik. Juk tik juokauju. Kaip laikaisi? Atrodai kiek sulysęs.
Nudžiugau, kad mama tai pastebėjo.
– Gal šiek tiek.
– Ar pakankamai valgai?
– Vėl pradėjau bėgioti.
– Fui, – suraukė nosį ji. – Niekada nesupratau, kaip kam nors gali patikti bėgioti.
– Ką ruoši? Kvepia neįtikėtinai.
– Prancūzišką kaimišką troškinį. Joana pasidalijo receptu – pamaniau, išmėginsiu.
 – Lizė tikriausiai irgi turi puikų receptą.
– Nė neabejoju. Bet Joana pasiūlė pirma.
– Ar aš pažįstu Joaną?
– Iš „Raudonųjų skrybėlaičių klubo“. Tikriausiai matei, kai tądien pasiėmei
London iš mūsų pietų.
– Ar tai ji buvo ta su raudona skrybėlaite? Vilkėjo violetine spalva?
– Labai juokinga.
– Kaip laikosi tos žavios skrybėlėtos damos?
– Puikiai – mes nuostabiai leidžiame laiką drauge. Praėjusią savaitę iškart po pietų
keliese ėjome į koledžą pasiklausyti astronomo paskaitos. Ar žinojai, kad visai
neseniai buvo aptikta Žemės dydžio planeta, sukanti ratus apie kitą saulę? Ir jos
atstumas nuo saulės – toks pats, kaip Žemės? Visa tai reiškia, jog toje planetoje gali
susiklostyti gyvybei palankios sąlygos.
– Nė nenumaniau.
– Per kitą susitikimą tik apie tai ir kalbėjomės.
– Rengiatės tapti pirmosiomis, kurios pasidabinusios raudonomis skrybėlaitėmis
maloniai priimtų ateivius, jei jie kada nuspręstų mus aplankyti?
– Kodėl mane erzini? Labai nemandagu.
Sukikenau.
– Nepyk, mama. Neįstengiau susilaikyti.
Ji tik papurtė galvą.
– Neįsivaizduoju, kur pasigavai mintį, kad erzinti mamas vienas smagumas. Tikrai
jau ne iš manęs.
– Tiesa, – sutikau. Mostelėjau svogūno, gulinčio ant pjaustymo lentelės, link. –
Gal reikia pagalbos?
– Savo noru dirbsi virtuvėje?
– Pastaruoju metu nemažai gaminu.
– Šildai makaronus iš skardinės?
– Kuris dabar kurį erzina?
Mamos akys sublizgo.
– Tik stengiuosi neatsilikti nuo vaikų. Ne, pagalbos nereikia, bet ačiū, kad
pasisiūlei. O tėvas – žiūri varžybas ar tebekiūto garaže?
Akies krašteliu dirstelėjęs į svetainę, pastebėjau mirgantį televizoriaus ekraną.
– Varžybas, – atsakiau.
– Prieš kelias dienas jį sapnavau. Bent jau man atrodo, kad jį – tai buvo vienas iš
tų sapnų, kuriuose viską gaubia migla, tad gerai nei įžiūri, nei prisimeni. Bet jis
buvo ligoninėje. Dėl To Vėžio.
– Mmm.
– Visur aplink pypsėjo aparatai, o palatos televizorius rodė „Teisėją Džudę“. Man
regis, gydytojas buvo indas, o ant lovos greta tavo tėvo riogsojo milžiniškas pliušinis
žaislas. Toks didžiulis, violetinis paršas.
– Mmm, – numykiau darsyk.
– Kaip manai, ką tai reiškia? Turiu omeny, tas violetinis paršas?
– Tikrai negaliu atsakyti.
– Ar žinojai, kad mano močiutė buvo aiškiaregė? Ją taip pat aplankydavo vizijos.
– Maniau, kalbėjai apie sapną.
– Svarbiausia tai, jog man dėl jo neramu.
– Suprantu. Bet gydytojai juk patikino, kad jis sveikas. Juk daugiau kvėpuoti
sunkumų nekilo, tiesa?
– Bent jau aš nepastebėjau. O jei ir būtų kilę, esu tikra, man nė neužsimintų.
– Paklausiu pats, gerai?
– Ačiū, – padėkojo mama. – Kur Vivijana su London?
– Paskutinę minutę nutarė apsipirkti mokyklai. Greitai turėtų pasirodyti. Beje,
pirmoji London diena mokykloje bus antradienį – nežinau, ar norėtumėte ateiti, bet
labai lauksime jūsų.
– Ateisime abu su tėčiu, – atsakė ji. – Jai tai – svarbi diena.
– Išties, – sutikau.
Mama nusišypsojo.
– Prisimenu tavo pirmąją dieną mokykloje. Taip džiūgavai, bet gerai prisimenu,
kaip palydėjusi tave į klasę grįžau į automobilį ir prapliupau verkti.
– Kodėl verkei?
– Nes tai reiškė, kad augi. Maža to, labai skyreisi nuo Mardžės. Visuomet buvai
kur kas jautresnis, tad jaudinausi dėl tavęs.
Kažin ar buvo malonu išgirsti, jog buvau jautresnis už seserį, bet nujaučiau, kad
taip manydama motina veikiausiai nelabai klysta.
– Viskas baigėsi gerai. Juk žinai, mokykloje man visada patiko. Tikiuosi, patiks ir
London. Lankėmės ten per atvirų durų dienas, ji susipažino su būsima mokytoja.
Regis, viskas praėjo sklandžiai.
– London eisis puikiai. Ji protinga, brandi ir be galo miela. Žinoma, aš objektyvi
būti negaliu.
– Tai gerai.
– Tik džiaugiuosi, kad ant manęs nepyksti.
– Dėl ko turėčiau pykti?
– Kad negalėjau prižiūrėti London, kai tau reikėjo pagalbos.
– Buvai teisi, – nuraminau. – Tu nesi už ją atsakinga. Užtat galime tvirtai
pasakyti, kad ėmiau kur kas labiau gerbti vienišas motinas.
– Tai ir London išėjo į naudą. Per šią vasarą ji labai pasikeitė.
– Taip manai?
– Žinoma. Tu tiesiog praleidi su ja per daug laiko, kad tai pastebėtum.
– Kaip ji pasikeitė?
– Jau vien tai, kaip ji kalba apie tave. Ir kiek.
– Ji apie mane kalba?
– Pastaruoju metu – kone be perstojo. Vis „mes su tėveliu važinėjomės dviračiais“,
„mes su tėveliu žaidėme lėlėmis“, „mes su tėveliu važiavome į parką“... Anksčiau to
iš jos negirdėdavai.
– Na, maždaug taip šiomis dienomis ir gyvenu.
– Tai į gera išeina ir tau pačiam. Visada maniau, kad tavo tėvui būtų pravertę
geriau žinoti, kaip gyvena jo antroji pusė.
– Bet tuomet jis nebūtų tas šiurkštus milžinas, kurio taip bijojome mudu su
Mardže.
– Eik jau, – numojo mama. – Juk žinai, kad jis judu myli.
– Žinau, – linktelėjau. – Bent jau tol, kol per daug jo nekalbinu rungtynių metu.
Žinoma, Mardžė ir London gali taukšti kiek panorėjusios, ir niekam tai nekliūva.
 – Viskas tik dėl to, kad Mardžė kur kas geriau už tave išmano beisbolą, o London
paprašius pakyla nuo jo kelių ir atneša alaus. Gal pamėgink ir tu?
– Aš kiek per didelis sėdėti ant kelių.
– Na tu šiandien ir šmaikštuolis. Šaldytuve stovi pora alaus butelių. Pamėgink juos
prigriebti ir pažiūrėti, kaip eisis. Jam patinka su tavimi kalbėtis.
– Puikiai žinau, kaip šitai eisis.
– Na jau, neleisk jam tavęs gąsdinti. Tik prisimink: jis uoste suuodžia baimę.
Juokdamasis patraukiau prie šaldytuvo. Nė neabejojau – turiu geriausią motiną
pasaulyje.

– Kaip laikaisi, tėti? – ištiesiau alaus butelį. – Čia tau.

Laimei, pataikiau pasirodyti pačiu laiku – televizorius rodė reklamą, kurios garsą
tėvas jau buvo spėjęs išjungti.
– Ką čia darai?
– Atnešiau alaus.
– Kodėl?
– Kodėl? Nes pamaniau, kad norėsi.
– Juk neketini prašyti pinigų, tiesa?
– Ne.
– Gerai. Nes negautum. Ne mano bėda, kad metei darbą.
Mano tėvą galėjai lengvai tituluoti Stačiokų karaliumi. Klestelėjau ant sofos greta
jo.
– Kaip varžybos?
– „Braves“ prakiša.
Sunėriau pirštus, dvejodamas, ką dar galėčiau pasakyti.
– Kaip sekasi, tėti? Santechnikos verslas einasi gerai?
– Kodėl neturėtų?
Nežinau, – pamaniau sau. – Nes kartais verti mane nervintis? Gurkštelėjau alaus.
– Jau pasakojau, kad pasirašiau sutartį su pirmuoju klientu, tiesa?
 – Aha. Advokatas. Italiūkštis.
– Kitą savaitę filmuosime kelias reklamas. Dar turiu susitikti su keletu aktorių
mergaičių, kad atrinktume vieną trečiajai reklamai.
– Nemėgstu advokatų reklamų.
– Tu nemėgsti jokių reklamų, – priminiau. – Juk tam ir garsą išjungi.
Jis sutiko galvos linktelėjimu, ir tarp mudviejų stojo tyla, pertraukiama tik
motinos niūniavimo virtuvėje. Tėvas nagu pakrapštė butelio etiketės kraštą
veikiausiai svarstydamas, kad būtų mandagu ko nors manęs paklausti.
– Kaip Vivijana?
– Gerai.
Čia reklama baigėsi, ir ekrane vėl pasirodė rungtynių vaizdai. Čiupęs nuotolinio
valdymo pultelį, tėvas įjungė garsą. Rezultatų lentelė ekrano kampe išdavė, kad
„Braves“ atsilieka trimis taškais, tačiau jiems dar buvo likę keturi padavimai.
– Turėtume kada nueiti į „Braves“ rungtynes. Tu ir aš.
Tėvas suraukė antakius ir dėbtelėjo į mane.
– Taip ir tauzysi niekus visą dieną, ar leisi ramiai pasidžiaugti beisbolu?

– Tėti, man regis, tu jį išgąsdinai, – leptelėjo Mardžė, susmukdama ant sofos greta
tėvo. Jiedvi su Lize buvo ką tik grįžusios iš pasivaikščiojimo.
– Apie ką kalbi?
Sesuo mostelėjo mano pusėn.
– Sėdi susigūžęs, atrodo, bijo net raumenėlį pakrutinti.
Tėvas trūktelėjo pečiais.
– Zyzė, zyzė kaip prisukamas žaislas.
– Tą tai jau sugeba, – sutiko ji ir linktelėjo į ekraną. – Koks rezultatas?
– Dabar 4:4. Aštunto kėlinio pabaiga. „Braves“ jau stojasi ant kojų.
– Ar jau keitė metiką?
– Per septintą kėlinį.
– Ką pasirinko?
 Tėvas paminėjo man negirdėtą pavardę.
– Geras pasirinkimas, – įvertino Mardžė. – Man patinka jo greiti metimai kreiva
trajektorija, bet pasikeitimai irgi neblogi. Kaip jam sekasi?
– Mėto ir mėto. Nėr kada tinginiauti.
– Prisimeni tas dienas, kai komandoje turėjome Medoksą, Smoltsą ir Glaviną?
– Kas gi pamirštų? Tai buvo vienas geriausių visų laikų derinių, bet šiemet...
– Taip, žinau. Nusivylimų metai. Na, bet nors ne tokie, kaip „Cubs“.
– Įsivaizduoji? Nešventė pergalės jau daugiau kaip šimtmetį. Bambino
prakeiksmas* jau atrodo vienas juokas, ypač pastaraisiais metais.
– Kaip manai, kas pelnys taurę?
– Man tas pats – kad tik ne „Yankees“.
– Man rodos, gali pasisekti „Mets“.
– Visai galimas variantas, – sutiko jis. – Žaidžia jie gerai. Kaip ir „Royals“ – beje,
šiemet itin stiprūs jų puolimai.
Tėvui kalbant, sesuo tingiai mirktelėjo man.

Po kiek laiko mudu su Mardže prisijungėme prie Lizės verandoje. Lauke varžybų
garsai iš svetainės buvo vos girdėti.
– Niekada nemėgau beisbolo, – prisipažinau seseriai. – Mokykloje verčiau
bėgiodavau stadione.
– O dabar bėgioji su mamytėmis. Niekada neleisk niekam tauzyti, kad iš tavo
sportiškos dvasios ir užsispyrimo jokios naudos.
Atsigręžiau į Lizę.
– Ar ji ir su tavimi šitaip kalba?
– Ne, – papurtė galvą ši. – Žino, kad jei išdrįs, negaminsiu valgyti. Be to, tu –
lengvas taikinys.
– Tenorėjau pasakyti, kad nemanau, jog tėtis būtų norėjęs su manimi
šnekučiuotis, net jei išmanyčiau beisbolą ne blogiau už tave.
– Nesikrimsk dėl to, – gūžtelėjo pečiais Mardžė. – Gal ir nesupranti nieko apie
beisbolą, užtat esu tikra, kad tėtis neįstengtų išvardyti visų lėlės barbės aksesuarų.
Matai, čia laimi tu.
– Iškart pasijutau geriau.
– Ech, nevaidink jautriosios mimozos. Garaže tėvas nesikalba su manimi. Ten
tavo vieta, ne mano.
– Tikrai?
– Dėl ko, manai, stengiausi ką nors išmokti apie „Braves“? Jei ne šitai, jis man
tikriausiai apskritai nė žodelio nepratartų – nebent per pietus paprašytų paduoti
bulvių košės.
– Kaip manai, ar jiedu su mama vis dar kalbasi taip, kaip anksčiau?
– Po beveik penkiasdešimties metų? Vargu. Visos temos tikriausiai jau ne po sykį
aptartos. Na, bet jiems toks gyvenimas aiškiai tinka.
– Tėveli! – išgirdau riksmą iš virtuvės, ir vos atsigręžęs išvydau manęs link
skubančią London. Ji vilkėjo suknele, su kuria drąsiai būtų galėjusi žengti ant
raudonojo kilimo, o rankose spaudė minkštą priešpiečių dėžutę su barbės
paveikslėliu. Nė neabejojau, jog Mardžei išsyk dingtelėjo, kad prie plataus savo
žinomų barbės aksesuarų sąrašo galėsiu pridėti naują niekutį. – Pažiūrėk, ką turiu! –
mažoji iškėlė dėžutę man apžiūrėti. – Telpa į barbės kuprinę!
– Puiku, širdele. Labai graži.
Ji apkabino mus visus tris, ir visi paeiliui pagyrėme naująją dėžutę.
– Ar džiaugiesi, kad jau trauksi į mokyklą? – pasmalsavo Mardžė.
London linktelėjo:
– Antradienį jau eisiu.
– Žinau, – linktelėjo Mardžė. – Tavo tėvelis sakė. Pasakojo, kad jau susipažinai ir
su mokytoja.
– Jos pavardė – ponia Brinson, – paaiškino mažoji. – Labai maloni. Sakė, kad kai
klasėje reikės ką nors atsinešti ir apie tai papasakoti kitiems vaikams, galbūt galėsiu
pasiimti Poną ir Ponią Pabarstukus.
– Būtų puiku. Esu tikra, kad ir kitiems vaikams jie labai patiks. O kur žiurkėnai
dabar? Atsivežei?
– Ne, jie namie. Mamytė sakė, kad šiandien per karšta, kad galėtume juos palikti
automobilyje, kol apsipirksime.
– Ji tikriausiai teisi. Saulė šiandien išties svilina.
– Ar nori valgyti? – paklausiau London.
– Mes su mamyte neseniai pietavome.
Tad štai, kur užtrukote.
– Ar jau buvai pas močiutę virtuvėje?
– Ji sakė, kad po kelių minučių galėsime paruošti pudingo debesėlyje**. Tik
užkąsti, tad prieš vakarienę neprisikimšiu. O paskui sodinsime gėles.
– Skamba smagiai. O dieduką matei?
– Truputį pasėdėjau ant kelių. Kai pabučiavo, labai kuteno ūsai. Jam irgi patiko
mano dėžutė.
– Nė neabejoju. Žiūrėjai su juo varžybas?
– Nelabai. Kalbėjomės apie Poną ir Ponią Pabarstukus, sakė, kad jų pasiilgo. Dar
šnekėjomės apie mokyklą ir mano dviratį, diedukas sakė, kad norėtų pamatyti, kaip
važinėjuosi. Pasakojo, kad kai buvo mažas, dažnai važinėdavo dviračiu. Kartą
nuvažiavo iki pat Normano ežero ir atgal.
– Tolimas kelias, – atsakiau, nesudvejodamas nė akimirkos. Panašūs nuotykiai
mano tėvui buvo būdingi. Tą akimirką tarpduryje pasirodė Vivijana.
Pakilęs nuo krėslo pabučiavau žmoną, atsistojusios Mardžė su Lize ją apkabino ir
vėl įsitaisė ant kėdžių. Vivijana taip pat prisėdo greta ir delnais palygino London
suknelę.
– Manau, mieloji, močiutė jau laukia tavo pagalbos virtuvėje.
– Gerai, – nudžiugo ji ir nudūmusi tuoj dingo name. Jai už nugaros užsivėrus
durims, atsisukau į žmoną. Vis dar nerimavau dėl atskiros banko sąskaitos, bet čia
buvo ne laikas ir ne vieta jai aiškinti, kaip jaučiuosi. Išspaudęs šypseną pasistengiau
apsimesti, kad viskas einasi nepriekaištingai.
– Kaip sekėsi?
– Nė neįsivaizduoji, koks košmaras, – atsiduso ji. – Užtrukome amžinybę, kol
pagaliau radome tinkamą kuprinę. Beveik visur, kur tik ėjome, jos jau išparduotos,
bet paskutinėje aplankytoje parduotuvėje pagaliau pasisekė. Turbūt nereikia nė
sakyti, kad prekybos centre – vienos grūstys. Regis, visiems Šarlotės gyventojams
kilo ta pati mintis – mokyklinių prekių įsigijimą atidėti paskutinei minutei.
Žinoma, tai reiškė, jog privalėjau rasti London ką nors užkąsti: kol viską radome,
peralko kaip vilkiukas.
– Apsipirkinėjimas išties ne silpniesiems, – įvertino Mardžė.
– Na, dabar bent jau viskas baigta, – apibendrino Vivijana. Atsigręžusi į Mardžę
su Lize, ji įsispitrijo kažkur tarp jų. – Kaip einasi judviem? Planuojate kokių
kelionių?
Kelionės buvo vienas svarbiausių bendrų jų pomėgių: per kartu praleistus metus
drauge buvo aplankiusios penkiolika užsienio šalių.
– Kitą savaitgalį vyksime į Hjustoną aplankyti mano tėvų, – nusišypsojo Lizė. –
Spalį trauksime į Kosta Riką. Iškart po London gimtadienio.
– Oho... O kas laukia Kosta Rikoje?
– Nuotykių kupina kelionė. Nusileidimai trosu, kelionė plaustais, žygiai per rūko
mišką***. Aplankysime ir Arenalio ugnikalnį.
– Atrodo, bus smagu.
– Tikiuosi. Na, o paskui, gruodžio pradžioje, skrisime į Niujorką. Norime
aplankyti keletą koncertų, be to, girdėjau, kad Pasaulio prekybos centro
memorialas – itin įspūdingas.
– Dievinu Niujorką šventiniu laikotarpiu. Išvykdama nė nemaniau, kad man jo
trūks, bet retsykiais vis pagaunu save stebintis, kodėl apskritai išsikėliau.
Išsikėlei, nes sukūrėme šeimą. Neištariau to garsiai, bet Lizė, kaip iš jos ir buvo
galima tikėtis, veikiausiai pajuto mano susijaudinimą. Visai kaip man, jai norėjosi
konfliktų išvengti.
– Kito tokio miesto tikriausiai nėra, ar ne?.. – nutęsė ji. – Mums visada malonu
ten apsilankyti.
– Jei reikės pagalbos užsisakyti kur nors vietas vakarienei, sakykite. Galiu
skambtelėti buvusiam darbdaviui – nė neabejoju, kad jis neatsisakytų kaip nors
padėti.
– Dėkui. Turėsime tai omenyje. Kaip einasi biuro perkėlimas į Atlantą?
– Po truputį einasi. Kažkodėl man patikėta rūpintis visa logistika, ir veiklos kur
kas daugiau, nei galėjau tikėtis. Kitos savaitės pabaigoje vėl turėsiu keletą dienų
praleisti Atlantoje.
– Bet juk pirmąją London dieną mokykloje būsi čia?
– Nė už ką to nepraleisčiau.
– Nė neabejoju, kad London labai džiaugsis. Ar jau pasirinkta konkreti
persikėlimo data? Turiu omenyje, į Atlantą?
– Spėju, tai įvyks rugsėjui įpusėjus. Biuras bus neįtikėtinas – pačioje Persiko
gatvėje, kur pro langus atsiveria nuostabūs vaizdai. Valteris kai kuriems
vadybininkams dar laikinai išnuomojo ir butus, tad važinėjimas vargina bent šiek
tiek mažiau nei anksčiau.
– Ar vienu iš butų naudosiesi ir tu?
– Manau, tai priklausys nuo to, kiek laiko iš tiesų teks ten praleisti.
Priklausys nuo to?..
Man dar nespėjus susivokti, ką Vivijana norėjo tuo pasakyti, Lizė kamantinėjo
toliau.
– Bet juk galėsi daugumą darbų atlikti būdama Šarlotėje, tiesa?
– Tikiuosi, bet kas gali būti tikras? Šią savaitę Atlantoje praleisiu tris dienas, bet
Valteriui galvoje vis sukasi mintis kandidatuoti į gubernatoriaus postą. Ne kitąmet,
bet 2020-aisiais. Visi jo nekilnojamojo turto projektai, fondas, dabar dar šitai –
nenustebkite, jei manęs ten prireiks ir keturias dienas per savaitę.
– Tai nemažai nakvynių viešbutyje.
– Jei teks praleisti ten šitiek laiko, veikiausiai priimsiu Valterio pasiūlymą ir
įsikursiu nuomojamame bute.
– Kalbi rimtai? – pagaliau įsiterpiau aš, nebeįstengdamas susitvardyti.
– Ką dar galiu pasakyti? Lizė teisi dėl gyvenimo viešbutyje.
– Nenorėčiau, kad turėtum Atlantoje butą, – pareiškiau, nesuvokdamas, kodėl
apie visa tai išgirstu dabar, užuot naujienas aptarus akis į akį.
– Žinau, kad nenorėtum, – atšovė ji. – Nejaugi manai, kad noriu aš?
Prikandau liežuvį: nė pats nebuvau tikras, jog žinau atsakymą.
– Kam jam gubernatoriaus postas? – pertraukė mano mintis Mardžė. – Juk pinigų
ir įtakos turi lig valiai.
– O kodėl gi ne? Viskas, ko ėmėsi iki šiol, jam puikiai ėjosi. Tikriausiai ir
gubernatorius būtų puikus.
Net Vivijanai kalbant mano mintyse įkyriai sukosi banko sąskaita ir butas
Atlantoje. Iš sesers veido išraiškos spėjau, kad svarstome apie tą patį. Vis dėlto Lizė
meistriškai saugojo pokalbį nuo konfliktų:
– Regis, artimiausius keletą metų darbe suksiesi kaip bitutė.
– Aš ir taip neturiu laisvos minutėlės atsipūsti.
– Bet tau tai patinka, – pastebėjo Lizė.
– Išties. Buvau išsiilgusi darbo, be to, šioje įmonėje dirbti itin įdomu. Nesu tikra,
kad tai skamba logiškai, bet jaučiuosi taip, lyg atvirsčiau tikrąja savimi.
– Nieko logiškesnio ir būti negali. Nuolat kartoju savo klientams, kad, norint
išsaugoti sveiką psichiką, prasmingas darbas būtinas.
– Auginti namie vaikus – taip pat prasminga, – pabrėžiau.
– Niekas ir nesiginčija, – sutiko Lizė. – Manau, kiekvienas sutiktų, jog likti namie
tam, kad skirtum savo laiką vaikui auginti, yra prasminga ir labai svarbu, – ji
atsigręžė į Vivijaną. – Ar sunku išsiskirti su London?
– Žinau, kad jai manęs trūksta, – atsakė mano žmona. – Bet tikiu, jog labai
svarbu, kad ji matytų mane triūsiančią ne tik namų aplinkoje. Mažiausiai noriu, kad
ji užaugtų įsivaizduodama, jog moters gyvenimo tikslas – basai kiūtoti virtuvėje nosį
remiančiu pilvu.
– Kada jau tu kiūtojai virtuvėje nosį remiančiu pilvu? – nesusilaikiau neįsiterpęs.
– Tai tik posakis, Rasai, – numojo ji. – Juk supranti, ką noriu pasakyti. Tiesą
sakant, viskas ir Rasui išėjo tik į gera: manau, jis kur kas labiau gerbia tai, kaip
gyvenau pastaruosius penketą metų.
– Aš visuomet gerbiau tave už tai, ką darei, – atšoviau, pavargęs jaustis taip, lyg
nuolat turėčiau nuo kažko gintis. – Taip, tu teisi, rūpintis London reikia nemažai
jėgų. Bet aš dar dirbu ir agentūroje, ir sunkiausia yra viską suderinti.
Vivijana akimirką prisimerkė: buvo akivaizdu, kad mano pastaba jos
nenudžiugino. Ji vėl atsigrįžo į Mardžę:
– Kaip einasi tau? Kaip darbas?
Štai tokiais nekenksmingais pasmalsavimais ir rėmėsi jųdviejų santykiai:
bereikšmiai klausimai buvo skirti vien paviršutiniškam pokalbiui palaikyti.
 – Žinai, kaip sakoma – jei biuro vakarėlyje norisi šio to linksmesnio, pasikviečiam
duobkasių.
Kad ir kokios niūrios buvau nuotaikos, akimirkai šyptelėjau. Vivijana – ne.
– Neįsivaizduoju, kaip tu įstengi, – nusistebėjo ji. – Nė pagalvoti nenoriu apie tai,
kad reikėtų visą dieną dėbsoti į skaičius ir bendrauti su Vidaus pajamų tarnyba.
– Toks darbas išties ne kiekvienam, bet man matematika visuomet sekėsi. Be to,
mėgstu padėti klientams.
– Šaunu, – linktelėjo Vivijana. Jai nieko nebepridūrus, tarp mūsų keturių stojo
tyla. Mardžė knebinėjo atsilupusią nago odelę, Lizė taisėsi šortų kraštelį. Nereikėjo
daug proto suvokti, kad visą dieną čia natūraliai ir lengvai klojęsis bendravimas
sutriko vos mano žmonai klestelėjus verandoje greta mūsų: net ji pati pristigo
žodžių. Kurį laiką bukai paspoksojusi į erdvę priešais save, ji galų gale, rodės, netgi
nenoriai vėl atsigrįžo į Mardžę:
– Kada judvi šiandien čia atvykote?
– Gal kokią pusę pirmos. Keliomis minutėmis vėliau nei Rasas.
– Ar praleidau ką nors įdomaus?
– Kad ne. Eilinis šeštadienis. Mama visą dieną sukiojasi virtuvėje, mes buvome
išėjusios pasivaikščioti, tėtis iki varžybų pradžios krapštėsi garaže. Žinoma, kiek
paerzinau tavo vyrą.
– Šaunuolė. Reikia, kad jį retsykiais kas nors paauklėtų. Pastarosiomis dienomis
nuolat slankioja paniuręs – regis, jam neįtinka niekas, prie ko namie bent prikišu
nagus.
Atsisukau į ją, iš nuostabos neįstengdamas ištarti nė žodžio. Vis dėlto ant liežuvio
galo sukosi vienas klausimas: „Kalbi apie mane ar apie save?“

Atskira banko sąskaita. Įmonės lėšomis nuomojamas butas. Galimybė Atlantoje

nakvoti keturias naktis per savaitę.
Kuo daugiau svarsčiau apie Vivijanos šeštadienio staigmenas, tuo stipresnė buvo
mano nuojauta, kad ji apie visa tai tyčia prabilo čia, žinodama, kad prie šeimos
narių nepulsiu vaidytis. Žinoma, mudviem grįžus namo ji numos ranka – esą viską
jau aptarėme, tad nėra reikalo kalbėtis apie tai iš naujo, o jei mėginsiu, tai tik iš noro
pasiginčyti. Jai taip elgtis buvo naudinga, užtat man neliko jokio pasirinkimo. Vis
dėlto labiau nei atvira žmonos manipuliacija mane erzino tai, kad jos, regis, visai
nebaugina mintis, jog jau visai netrukus galbūt daugiau laiko praleisime atskirai nei
drauge. Ką tai reikštų mudviem? Ką – London?
Nebuvau dėl to tikras. Netroškau kraustytis iš Šarlotės, bet prispyrus reikalui
būčiau ryžęsis. Man rūpėjo santuoka – rūpėjo šeima, todėl būčiau sutikęs su bet
kuo, kas padėtų išlaikyti ją kartu. Šiaip ar taip, mano agentūra dar nebuvo
įsitvirtinusi Šarlotės rinkoje, tad jei pasirodytų, jog vis dėlto teks išsikelti, galėčiau
tuojau imti dairytis naujų klientų Atlantoje – jei tik, žinoma, bent įsivaizduočiau
Vivijanos planus. Kol kas viskas buvo dar miglota ir be galo neaišku.
Vis dėlto... Nė nenumaniau, kaip reaguotų Vivijana, jei pasiūlyčiau persikelti ten
su visa šeima. Ar ji apskritai to norėtų? Jaučiausi taip, lyg mudu su žmona slystume
ledu visai priešingomis kryptimis, ir kuo stipriau stengiausi jos įsitverti, tuo
atkakliau ji tolo. Mane erzino jos įgeidis nuolat ką nors nuo manęs slėpti, ir nors
visada maniau, kad kilus profesiniams iššūkiams vienas kitą nuoširdžiai palaikysime,
niekaip negalėjau nuvyti šalin nuojautos, jog Vivijaną tokia bendrystė menkai
tedomino. Užuot dviese stoję prieš visą pasaulį, kovojome tarpusavyje.
Antra vertus, galbūt išties viską pernelyg sureikšminau. Galbūt tikrai ieškojau
priekabių ir per daug dėmesio skyriau jos kliaudoms, sumenkindamas privalumus.
London pradėjus lankyti mokyklą ir visiems apsipratus su darbotvarkės pakitimais,
viskas gali pasirodyti ne taip jau ir baisu, ir galbūt mūsų gyvenime vėl nušvis saulė.
Arba ne.
Kol apie visa tai svarsčiau, Vivijana su Lize ir Mardže aptarinėjo Niujorke
planuojamus koncertus. Ji patarė būtinai apsilankyti bare, įrengtame stogo terasoje
Penkiasdešimt septintojoje gatvėje: apie jį mažai kas žino, bet iš čia atsiveria
neįtikėtina Centrinio parko panorama. Puikiai prisiminiau, kaip vesdavausi ją ten
tingiomis sekmadienių popietėmis – tuomet, kai dar tikėjau esąs jos pasaulio ašis.
Staiga ėmė rodytis, jog visa tai vyko neatmenamai seniai.
Tą akimirką pasirodė London, nešina dviem pudingo debesėlyje porcijomis. Ji
ištiesė po vieną Lizei su Mardže, tuomet nudūmė į virtuvę ir tuojau grįžo su
porcijomis Vivijanai ir man. Nors širdyje siautė audra, išvydęs laimingą dukterį
neįstengiau sulaikyti šypsenos.
– Atrodo labai gardžiai, širdele, – pastebėjau. – Iš ko pagaminai?
– Čia šokoladinis pudingas ir grietinėlė, – paaiškino ji. – Skonis kaip minkšto
„Oreo“ sausainio. Aš padėjau močiutei paruošti. Sakė, kad apetitui nepakenks, nes
tai tik užkandis. Suvalgysiu savo su dieduku, gerai?
– Esu tikra, kad jam labai patiks, – tuojau paragavau, kad galėčiau pagirti. –
Tikras skanumėlis. Puikiai gamini.
– Ačiū, tėveli, – padėkojo ji. Dideliam mano džiaugsmui dukra dar apsivijo mane
rankutėmis ir tik tuomet nėrė vidun, kur nešina dar keliomis deserto porcijomis
nuskubėjo ant mano tėvo kelių.
Vivijana matė, kaip London mane apkabino, ir nors maloniai jai nusišypsojo,
nebuvau tikras, kaip širdyje reagavo – jei apskritai reagavo – į tai, jog liko nuošalyje.
Vos mažajai užvėrus duris, ji padėjo desertą ant stalo: šiaip ar taip, cukrus buvo jos
priešas. Užtat man, seseriai ir Lizei – ne: Mardžė pagaliau prabilo tik nurijusi antrą
šaukštą skanėsto.
– Tavęs laukia svarbi savaitė. London pradės lankyti mokyklą, Vivijana išvyks į
komandiruotę, o tu dirbsi prie televizinių reklamų, tiesa? Kada pradėsite filmuoti?
– Trečiadienio popietę planuojama repeticija, o filmuosime ketvirtadienį,
penktadienį ir dar keletą tolesnės savaitės dienų. Be to, kitą savaitę turiu dalyvauti
aktorių atrankoje.
– Žodžiu, suksiesi kaip voverė rate.
– Viskas bus gerai, – atsakiau ir suvokiau pats visiškai tuo tikįs. London pradėjus
lankyti mokyklą, turėsiu aštuonias laisvas valandas per dieną – palyginti su tuo, kaip
gyvenau iki šiol, jos priminė ištisą amžinybę. Pakabinau dar deserto, aiškiai
jusdamas griežtą Vivijanos žvilgsnį.
– Kas? – paklausiau.
– Juk viso nevalgysi, ar ne? – mestelėjo ji.
– Kodėl turėčiau nevalgyti?
– Nes po valandos laukia vakarienė. Nieko gero nei tau, nei tavo figūrai.
 – Manau, nuo vienos porcijos nieko nenutiks, – atšoviau. – Per šį mėnesį
atsikračiau trijų kilogramų.
– Tad kam stengtis juos susigrąžinti? – rėžė žmona.
Man neatsakius, Lizė nurijo seiles.
– O kaip tu, Vivijana? Vis dar lankaisi sporto klube ir tame jogos centre mieste?
– Tik šeštadieniais. Bet du ar tris kartus per savaitę užsuku į sporto salę darbe.
Sumirksėjau.
– Biure yra sporto salė?
– Juk žinai. Ne kartą matei mane nešantis į darbą sportinį krepšį. Kitaip nerasčiau
mankštai laiko. Žinoma, atsižvelgiant į tai, kas dar sportuoja tuo pat metu, kartais
treniruotė tampa ir darbu.
Nors vardo ji neminėjo, mane pervėrė nuojauta, jog žmona turėjo omenyje
Valterį. Jei neklydau, žiauresnės šeštadienio staigmenos būti ir negalėjo.

Mano nuotaika galutinai subjuro. Vivijana toliau plepėjo su Mardže apie

nereikšmingus dalykus, tačiau aš jų nebesiklausiau: mintys galvoje žybsėjo
nelyginant fejerverkai.
Kieme pasirodė mano mama su London. Abiejų rankas puošė pirštinės sodo
darbams: mažoji aiškiai buvo pasiskolinusi porą iš močiutės, nes jos atrodė bent
trimis dydžiais per didelės.
– Sveika, mieloji! – šūktelėjau. – Laikas pasirūpinti sodinukais?
– Tėveli, aš turiu pirštines! Ir mes su močiute pasodinsime visą lysvę toookių
gražių gėlių!
– Šaunuolės.
Stebėjau, kaip mama atsinešė plastikinę dėžę su dvylika mažesnių vazonėlių viduje.
Medetkos juose jau krovė oranžinius žiedus. London griebė porą kastuvėlių.
Jiedviem žingsniuojant lysvės link, mama atidžiai klausėsi, kaip neužsičiaupdama
čiauška jos anūkė.
– Ar kada pastebėjai, kaip mielai mama užsiima su London? – prabilo Mardžė. –
Jai nestinga nei kantrybės, nei nuotaikos. Jos puikiai leidžia laiką.
– Tavo balse girdėti kartėlis, – pastebėjo Lizė.
– Ne veltui. Su manimi mama niekada nesodino gėlių. Ji nemokė manęs gaminti
pudingo debesėlyje, ir apskritai nebuvo nei kantri, nei linksma. Jei su manimi
kalbėdavosi, tai tik tam, kad pristatytų prie namų ruošos darbų.
– Ar sutinki, kad vieniems prisiminimams galbūt teiki daugiau reikšmės nei
kitiems?
– Ne.
Lizė nusijuokė.
– Tuomet gal reikėtų tiesiog susitaikyti, kad London jai patinka labiau, nei kada
patikote judu su Rasu.
– Oi, – aiktelėjo Mardžė. – Nelabai kokia terapija.
– Kaip norėčiau, kad London galėtų dažniau matytis su mano tėvais, – užsiminė
Vivijana. – Liūdna, kad su jais jos toks tvirtas ryšys nesieja. Jaučiuosi taip, lyg ji
netektų galimybės pažinti mano šeimą.
– Kada jie čia lankėsi paskutinį kartą? – pasmalsavo Lizė.
– Per Padėkos dieną.
– Kodėl jiems neatvykus į svečius vasarą?
– Tėvo darbovietė jungiama su kita įmone, vyksta krūvos pokyčių, o mama
nemėgsta keliauti be jo. Tikriausiai galėčiau nusivežti dukrą pas juos, bet kada gi
dabar rasčiau tam laiko?
– Galbūt pokyčiams aprimus planuoti bus lengviau, – spėjo Lizė.
– Galbūt, – sutiko Vivijana. Stebėdama, kaip London kasa duobutes, į kurias
mano mama sodino gėles, ji suraukė antakius. – Jei būčiau žinojusi, kad jos sodins
gėles, būčiau atsivežusi drabužių pamainą. Ta suknelė beveik nauja, London
nusimins, jei daugiau nebegalės ja pasipuošti.
Abejojau, ar London suknia rūpi bent perpus tiek, kiek Vivijanai. Mano dukra
veikiausiai neprisiminė nė pusės spintoje sukrautų suknelių... Staiga mano mintis
nutraukė veriantis dukters klyksmas, kupinas skausmo ir baimės.
– Ai, ai, aiiiiiii!! Skaudaaa! Tėveli!!!
Pasaulis aplink mane akimoju skilo į atskirus vaizdinius. Pajutau, kaip pašokau
nuo kėdės, iš skubėjimo ją net nuverčiau... Lizė su Mardže atgręžė baimės iškreiptus
veidus... Vivijana plačiai išsižiojo... Mama čiupo London... Mano dukra klykė ir
purtė rankutę, o skausmo iškreiptas jos veidas raudonavo nelyginant burokas...
– Tėveli, skauda!!!
Šaute šovęs iš verandos akimirksniu atsidūriau prie dukters. Kūną užliejo
adrenalinas, ir pripuolęs artyn tuojau čiupau mažylę į glėbį.
– Kas negerai? Kas atsitiko?
Per kūkčiojimą ir klyksmus London nepavyko aiškiai ištarti žodžių ir atsakyti,
kokia nesėkmė ją ištiko. Pastebėjau tik, kad ištiestą rankutę laiko atokiau nuo kūno.
– Kas negerai? Ar susižeidei ranką?
Mamos veidas nubalo it popierius.
– Jai įgėlė bitė! – sušuko ji. – Bandė rankute nuvyti...
Greta mūsų išdygo Vivijana, Lizė ir Mardžė. Netgi mano tėvas, tuojau pasirodęs
tarpduryje, jau skubėjo čia.
– Bitė? – paklausiau dukters. – Tau įgėlė bitė?
Mėginau sugriebti London rankutę, bet ši persigandusi stipriai ja mosavo – buvo
įsitikinusi, kad vabzdys tebetupi ant odos. Mažoji nenustojo klykti, bet, laimei,
Vivijana staigiai sučiupo ją už riešo ir pasukusi atidžiai nužvelgė plaštaką.
– Matau geluonį! – šūktelėjo ji dukrai. Nė nereaguodama ši toliau purtė
rankutę. – Turiu jį ištraukti, gerai?
Vivijana tvirčiau suspaudė London riešą.
– Nejudėk! – perspėjo griežtai. Keliais bandymais sugriebti geluonį nagais ji šį kiek
išjudino ir pagaliau vienu staigiu judesiu ištraukė iš odos. – Viskas, mieloji.
Ištraukiau, – pranešė Vivijana ir puolė raminti dukterį. – Žinau, kad skauda, bet
dabar jau viskas bus gerai.
Nuo tada, kai mano ausis pasiekė London riksmas, prabėgo ne daugiau kaip
penkiolika sekundžių, tačiau man atrodė, jog siaubas truko kur kas ilgiau. London
tebeverkė, bet man ją priglaudus spurdėjimas kiek nuslopo, o riksmai ėmė tilti.
Dukters ašaros vilgė mano skruostą, o susibūrę aplink visi skubėjo kuo greičiau ją
nuraminti.
– Šššš, – kuždėjau aš. – Aš tavimi pasirūpinsiu...
 – Ar viskas gerai? – klausė Mardžė, glostydama mažosios nugarą.
– Tikriausiai skaudėjo, vargšele tu... – pridėjo Lizė.
– Atnešiu sodos, – paskelbė mano mama.
– Eikš čia, mieloji, – ištiesė rankas Vivijana. – Leisk mamytei tave priglausti...
Ji apsivijo London rankomis, bet dukra akimirksniu prispaudė veiduką prie mano
kaklo:
– Noriu tėvelio!
Vivijana stengėsi ją pakelti, bet mažos rankutės taip stipriai į mane įsikibo, kad
darėsi sunku kvėpuoti. Galų gale jai neliko nieko kita, kaip tik pasiduoti.
Nusinešęs dukrą prie krėslo atsisėdau ir klausiausi pamažėle silpstančio jos
kūkčiojimo. Šaukšte iš sodos ir vandens sumaišiusi košelę, mama atsinešė jos prie
stalo.
– Padės nuo tinimo ir kiek palengvins niežulį, – paaiškino ji. – Nagi, London, ar
nori pasižiūrėti, kaip tepsiu?
Kiek atšlijusi nuo mano kaklo dukra atidžiai stebėjo, kaip močiutė tepa jos odą
pasta.
– Ar grauš?
– Visai ne, – nuramino mama. – Matai?
Pagaliau iš London verksmo teliko šniurkščiojimas nosimi, o mamai patepus
įkandimą ji prisitraukė delniuką artyn.
– Vis tiek skauda, – pasiskundė.
– Žinau, kad skauda, bet nuo pastos truputį palengvės, supranti?
London linktelėjo, apžiūrinėdama rankutę. Pirštu nubraukęs nuo jos skruosto
ašaras, oda pajutau drėgmę.
Susėdę prie stalo valandėlę dar kalbėjomės apie įvairius nereikšmingus dalykus,
stengdamiesi nukreipti mažylės dėmesį nuo skausmo ir laukdami, ar nekils jokių
alerginių reakcijų. Nė vienas iš tiesų jų nesitikėjome – mudu su Vivijana bičių
įgėlimams alergiški nebuvome, London sugėlus ugninėms skruzdėms didelių bėdų
taip pat nekilo, tačiau bitė jai įgėlė pirmą kartą, tad nutarėme, jog atsarga gėdos
nedaro. Laimei, kvėpavimas išliko normalus, tinimas nestiprėjo, o pokalbiui
pasisukus apie Poną ir Ponią Pabarstukus, London, regis, kelioms akimirkoms
skausmą ir visai pamiršo.
Vos įsitikinęs, kad dukrai viskas gerai, suvokiau, jog suaugusieji gerokai persūdė.
Panika, skubėjimas raminti, šokinėjimas aplink – viskas dabar atrodė kiek
absurdiška. Šiaip ar taip, tai ne rankos lūžis ar avarija. Žinoma, skausmo klyksmai
buvo nuoširdūs, tačiau... Jai tiesiog įgėlė bitė. Mane vaikystėje tikriausiai buvo
sugėlęs koks pustuzinis jų, ir kai tai nutiko pirmąsyk, mama nei košelių iš sodos ir
vandens maišė, nei spaudė glėbyje, norėdama nuraminti. Jei gerai prisimenu, ji
tiesiog nuvijo nusiplauti geluonies, o tėtis drėbė kažką panašaus į „baik čia žliumbt
kaip snarglius“.
Kai mama pagaliau paklausė London, ar ši norėtų dar šaukšto šokoladinio
pudingo, dukra nušoko nuo mano kelių, pakštelėjo į skruostą ir nuskuodė paskui ją
virtuvėn. Bėgdama ji laikė rankutę atkišusi į priekį nelyginant chirurgas, pasirengęs
žengti į operacinę. Užsiminęs apie tai garsiai, kaip reikiant prajuokinau Mardžę su
Lize.
Užtat Vivijana nė nešyptelėjo. Primerktų jos akių plyšeliuose spindėjo kaltinimas
man – išdavikui.
______________
* Nuo tada, kai Bostono „Red Sox“ komanda Niujorko „Yankees“ pardavė savo metiką Babe Ruth, dar vadintą
Bambino, Pasaulio taurės jiems nepavyko laimėti 86 metus iš eilės. Beisbolo gerbėjai tai vadina Bambino
prakeiksmu.
** JAV populiarus greitas naminis desertas: į duobutę plaktoje grietinėlėje („debesėlyje“) įdedama šokoladinio
pudingo.
*** Rūko miškai – atogrąžų kalnų miškai, esantys netoli vandenyno ir nuolat veikiami drėgnų oro masių. Dėl
drėgmės juose nuolat tvyro migla.
 13 skyrius
Nusikaltimas ir bausmė

Kai man buvo dvylika, o Mardžei – septyniolika, ji prisipažino esanti homoseksuali.

Nesu tikras, kaip tai korektiška vadinti šiais laikais, bet dėl korektiškumo ji tuomet
mažiausiai kvaršino galvą – tai tiesiog nutiko. Leidome laiką jos kambaryje, ir pokalbis
pakrypo apie išleistuvių šokius. Man pasmalsavus, kodėl planuoja neiti, sesuo atsigręžė į
mane.
– Nes man patinka merginos, – rėžė ji.
– O, – prisimenu atsakęs. – Man taip pat.
Manau, giliai širdyje visuomet lyg ir nujaučiau, kad Mardžė gali būti lesbietė, bet
būdamas tokio amžiaus apie santykius išmaniau tik tiek, kiek nugirsdavau ką nors
kuždantis mokyklos koridoriuose arba retsykiais išvysdavau suaugusiesiems skirtuose
filmuose. Nė nenumanau, kaip būčiau reagavęs, jei ji būtų nutarusi prisipažinti po
metų, kai trokšdamas privatumo kone kasdien savo miegamojo duris užremdavau batu.
Veikiausiai būčiau kur kas labiau viską sureikšminęs. Kai tau trylika ir artėji prie
devintos klasės, viskas, kas neįprasta, prilygsta visiškam košmarui, įskaitant ir seseris.
– Ar tau tai svarbu? – paklausė ji, staiga labai susidomėjusi atpleišėjusia nago odele.
Tik tuomet, kai į ją pažvelgiau – išties pažvelgiau, – suvokiau, kaip ji jaudinosi prieš
atskleisdama šią paslaptį man.
– Kažin. Ar mama ir tėtis žino?
– Ne. Ir tu nieko nesakyk. Stačiai pakvaiš.
– Gerai, – nuoširdžiai atsakiau, ir tai liko mudviejų paslaptimi iki tol, kol prabėgus
geriems metams Mardžė pasisodino tėvus prie valgomojo stalo ir pati jiems viską
paaiškino.
Tai nei paverčia mane labai kilniu, nei apskritai leidžia ką nors spręsti apie mano
charakterį. Nors nujaučiau, kaip nervinasi sesuo, nebuvau pakankamai subrendęs iš
tikrųjų suvokti šios paslapties reikšmę. Mums augant viskas buvo kitaip nei šiandien.
Mylėti tą pačią lytį daugeliui atrodė keista, neteisinga, netgi nuodėminga. Nė
įsivaizduoti negalėjau sesers vidinės kančios ir to, ką žmonės netrukus ėmė šnabždėtis jai
už nugaros, o retsykiais – netgi rėžti tiesiai į akis. Nesu pakankamai arogantiškas, kad
tikėčiau visa tai gerai suprantąs net dabar. Kai buvau dvylikos, pasaulis man atrodė kur
kas paprastesnis, ir dėl to, ar seseriai patinka vaikinai, ar merginos, visiškai nesukau
galvos. Kartais ją mėgti, o kartais – ne, skatino visai kitos priežastys. Pavyzdžiui, visai
jos nemėgau, kai parversdavo mane ant nugaros, keliais prispausdavo rankas ir
pasileisdavo kumščiuoti krūtinės ląstą. Nemėgau, kai tarpduryje išvydusi Pegę Simons –
mergaitę, dėl kurios varvinau seilę, išpyškino: „Dabar negaliu jo pakviesti: jau kurį
laiką užsirakinęs tualete“, o tuomet paklausė, ar Pegė netyčia neturinti kišenėje degtukų.
Mano sesuo. Visada mano pusėje.
Jei paklaustumėte, dėl ko Mardžė man patiko, atsakyti būtų dar paprasčiau. Jei tik ji
nesigriebdavo ko nors bjauraus, kuo mieliausiai ją mėgau. Kaip ir visi pasaulio mažieji
broliai, dievinau vyresnėlę kaip didvyrę, ir atskleista paslaptis tam neturėjo jokios įtakos.
Man rodos, tiek prieš jai prisipažįstant man, tiek vėliau tėvai mane laikė vaiku, tačiau
ją – jauna moterimi, todėl iš jos tikėjosi kiek daugiau, nesvarbu, kalbėdami apie namų
ruošos darbus ar apie rūpinimąsi manimi. Privalau pripažinti ir tai, jog Mardžės dėka
mano paties brendimas buvo kiek paprastesnis: tėvams jau buvo tekę bent kartą viską
patirti augant seseriai. Šiaip ar taip, auginant vaikus staigmenos ir nusivylimai dažnai
keliauja drauge, ir kuo mažiau patiriama siurprizų, tuo rečiau tenka ir graužtis.
Išsmukau naktį ir išdundėjau kažkur tėvų automobiliu? Mardžė taip siautėjo jau prieš
daugelį metų.
Padauginau mokyklos vakarėlyje? Sveikas atvykęs į klubą.
Įkopiau į rajono vandens bokštą, kur pramogavo daugelis apylinkės paauglių? Mardžė
jau seniai buvo tą vietą pamėgusi.
Tapau niūriu paaugliu, kuris vargiai teištaria žodį tėvams? Ji buvo išmokiusi tikėtis ir
šito.
Be abejonės, sesuo neleido pamiršti, kad man viskas ėjosi paprasčiau, bet, atvirai
kalbant, dėl to šeimoje retsykiais pasijusdavau lyg staiga prie jų trijų neplanuotai
prisijungęs ateivis. Tai irgi buvo nelengva – abu jautėmės savaip stumtelėti šalin. Antra
vertus, asmeninės kančios abu mokė kasmet vis labiau pasitikėti vienam kitu.
Kai apie tai, ką jai teko patirti, kalbamės dabar, Mardžė visai nesureikšmina
sunkumų, kilusių atskleidžiant savo paslaptį aplinkiniams. Dėl to tik dar labiau ją
gerbiu. Būti kitokiu niekada nėra paprasta, o šitoks išsiskyrimas iš kitų augant Pietuose,
krikščionių šeimoje, tik dar labiau sustiprino jos užsispyrimą atrodyti neįveikiama.
Suaugusi ji pasinėrė į skaičių, lentelių ir matematinių veiksmų kupiną pasaulį, o
bendraudama su kitais išmoko slėptis už ironijos ir gudrių pastabų. Ji neskuba prisileisti
aplinkinių, ir nors mudu galima pavadinti artimais, retsykiais net aš sudvejoju, ar ji
nemėgina slėpti nuo manęs jautriosios savo pusės. Žinau, kad paklausus ji atkakliai tai
neigtų ir dar rėžtų, jog jei norėjau jautrumo, reikėjo Dievo paprašyti kitokios sesers:
tokios, kuri rankinėje visada nešiotųsi servetėlių tam atvejui, jei per radiją netikėtai
pasigirstų liūdna melodija.
Pastaruoju metu suvokiau trokštąs jai parodyti, kad permatau ją kiaurai ir
nuoširdžiai myliu būtent tokią, kokia yra. Deja, kad ir kaip artimai bendravome,
mudviejų pokalbiai retai pasiekdavo tokias gelmes. Visai kaip daugelis kitų, mudu
aptarinėdavome naujausius įvykius, slėpdami nerimą ir baimes lyg vėžliai, kurie pajutę
menkiausią pavojų įtraukia galvą į kiautą.
Vis dėlto man teko matyti Mardžę ir sunkiausiomis akimirkomis.
Tai buvo susiję su mergina vardu Treisė – jiedvi buvo kambariokės. Mardžė buvo ką
tik įstojusi į Šiaurės Karolinos universiteto Šarlotės koledžą, ir nors savo seksualinės
orientacijos neslėpė, atvirai jos taip pat nedemonstravo. Treisė apie tai žinojo nuo
pirmosios dienos, tačiau bėdų tai niekada nesukėlė. Nuolat drauge leidžiant laiką tarp
jų, kaip paprastai nutinka kambariokams studentams, gimė artima draugystė.
Gimtajame mieste Treisė draugavo su vienu vaikinu – jiedviem išsiskyrus, mergina
ašaras liejo ant Mardžės peties. Laikui bėgant Treisė suprato, kad mano sesuo jai
neabejinga, bet jos jausmų atstumti neskubėjo – netgi dvejojo, ar tik pati nebus
biseksuali, tačiau nebuvo tuo įsitikinusi. Vis dėlto vieną naktį tai nutiko. Ryte Mardžė
nubudo it atradusi seniai ieškotą trūkstamą savo sielos dalelę, o Treisė jautėsi suglumusi,
bet pasirengusi pamėginti užmegzti santykius. Jos pageidavimu, jiedvi viešai apie
draugystę nekalbėjo, tačiau Mardžei tai nekliuvo, ir per keletą mėnesių ji merginą
įsimylėjo gana rimtai. Deja, šios elgesys laikui bėgant vis labiau šalo, ir galų gale grįžusi
į koledžą po pavasario atostogų ji pranešė Mardžei ne tik susitaikiusi su vaikinu, bet ir
dvejojanti, ar jiedvi galės toliau bičiuliškai bendrauti. Ji prisipažino ketinanti išsikelti į
tėvų išnuomotą butą, o tai, kas jiedvi siejo, pavadino tiesiog jaunatvišku
eksperimentavimu. Jai tai nieko nereiškė.
Mardžė man paskambino likus vos kelioms minutėms iki vidurnakčio. Ji gėrė ir
pliurpė, bėrė istorijos nuotrupas ir vapėjo norinti mirti. Visai neseniai buvau gavęs
vairuotojo pažymėjimą ir nežinia kaip akimirksniu sumojau, kur rasti seserį.
Nuskubėjęs prie vandens bokšto, išvydau apačioje kėpsantį jos automobilį. Užkopęs
aukštyn, išvydau Mardžę, sėdinčią ant krašto, nunarinusią kojas. Greta stovėjo atsuktas
butelis romo – išsyk supratau, kad sesuo tokia girta, jog vargiai orientuojasi aplinkoje.
Man pasirodžius ji pasislinko arčiau atbrailos.
Patyliukais šiaip ne taip įkalbėjau Mardžę leisti man prisiartinti. Pagaliau ją
pasiekęs, apsivijau ranka ir patraukiau atokiau nuo pavojingo krašto. Spaudžiau
kūkčiojančią seserį glėbyje valandų valandas – nuo bokšto nusileidome tik pradėjus
švisti. Mardžė maldavo nieko nesakyti tėvams, tad prisiekiau tylėsiąs, parvežiau ją atgal
į bendrabutį ir paguldžiau miegoti. Man grįžus namo, tėvai buvo įsiutę: juk tebuvau
šešiolikos, o visą naktį negrįžau. Buvau nubaustas mėnesiu namų arešto, o dar tris man
buvo griežtai uždrausta sėsti prie automobilio vairo.
Vis dėlto taip jiems ir neišsidaviau, kur praleidęs naktį, kokia palūžusi buvo mano
sesuo ir kas galėjo nutikti, jei nebūčiau laiku pasirodęs. Man pakako žinoti, jog buvau
greta ir galėjau apkabinti, kai Mardžei manęs reikėjo labiausiai – neabejojau, kad
prireikus ji nė nemirktelėjusi būtų taip pat pasielgusi dėl manęs.

Nereikia nė sakyti, jog po vakarienės su mano šeima mudviejų su Vivijana atidėtas

pasimatymo vakaras taip ir neatėjo. Kai grįžome namo, nei žmona, nei aš pats
negalėjome pasigirti gera nuotaika.
Sekmadienis prasidėjo tingiai: nubėgęs aštuonetą kilometrų, didžiausią atstumą
per pastaruosius dešimt metų, prisėdau atsipūsti su trečiu tądien kavos puodeliu
rankose. London svetainėje žiūrėjo filmą, o aš verandoje skaičiau laikraštį. Staiga
kieme pasirodė Vivijana.
– Manau, London reikia praleisti dieną su mamyte, – paskelbė ji.
– Ką tokią?
– Na žinai, užsiimti įvairiomis mergaitiškomis pramogomis. Gražiai pasipuošti,
nueiti pasidaryti manikiūro ir pedikiūro, galbūt šukuoseną ir panašiai. Tai būtų
nedidelė šventė prieš pirmąją dieną mokykloje. Nereikėtų lakstyti visur lyg akis
išdegus, kaip vakar.
– Ar koks nors salonas sekmadienį dirbs?
– Ką nors rasime, – mestelėjo ji. – Man ir pačiai nepakenktų susitvarkyti nagus.
– Ar London apskritai žino, kas yra pedikiūras?
– Aišku, žino. Bus smagu praleisti su ja šiek tiek laiko dviese, supranti? Pastaruoju
metu šitiek dirbu. Be to, ir tu gausi valandėlę sau – galėsi veikti ką panorėjęs.
Kvailioti, dirbti, kas tik į galvą šaus.
– Kada jau aš kvailiojau?
– Supranti, ką noriu pasakyti, – numojo ji. – Žodžiu, verčiau jau eisiu padėti jai
išsirinkti drabužėlius. Noriu gražiai pasipuošti ir paversti dieną ypatinga.
– Regis, tai bus itin mergaitiška diena, – sutikau. – Tikiuosi, judvi gerai praleisite
laiką.
– Būtinai.
– Kaip manai, kiek laiko jūsų nebus?
– O, nė nežinau. Pamatysime. Jei London norės drauge papietauti, galbūt grįšime
tik vakarienei. Nenoriu griežtai planuoti dienos. Kas žino, gal ji norės nueiti į kiną,
pamatyti kokį filmą.
Po keturiasdešimt penkių minučių jos išskubėjo pro duris, ir namie likau visiškai
vienas. Pastaruoju metu taip nutikdavo itin retai, bet buvau taip pripratęs prie
nuolatinio skubėjimo tai šen, tai ten, kad nė nesumojau, kuo užsiimti. Dėl Taljerio
kompanijos viskas buvo susitarta ir suplanuota, tad griebtis darbo negalėjau, namai
buvo tvarkingi – tereikėjo į indaplovę sukrauti keletą lėkščių. Jau buvau ne tik
pabėgiojęs, bet ir perskaitęs laikraštį, pas tėvus važiuoti taip pat nereikėjo – juk tik
vakar buvau jų namuose praleidęs didesnę dalį dienos. Nepraėjo nė valanda, ir jau
pagavau save beprasmiškai vaikštinėjantį iš kampo į kampą. Kažko trūko – tiksliau,
vieno žmogaus: suvokiau, jog jei galėčiau rinktis, labiausiai norėčiau su London
važinėtis dviračiais po kaimynystę ir leisti nuostabią tingaus sekmadienio popietę
dviese.

Vivijana su dukra namie pasirodė tik apie septynias, tad vienam teko ne tik
papietauti, bet ir pavakarieniauti.
Norėčiau būti vienas iš tų, kurie pasitaikius laisvai popietei patraukia į sporto
klubą, medituoja ar praleidžia popietę įsikniaubę į Teodoro Ruzvelto biografiją.
Deja, neturėdamas aiškios veiklos, nerasdavau nei jėgų, nei troškimo tobulintis.
Galų gale kone visą dieną iššvaisčiau naršydamas internete: vienas spustelėjimas pele
vedė prie kito, griebiausi bet ko, kas tik patraukdavo dėmesį. Skaičiau apie
milžinišką medūzą, kurią Australijos paplūdimyje išmetė jūros bangos, kankinamą
darbininkų dalią Vidurio Rytų valstybėse, grėsmingai sparčiai Vidurio Afrikoje
nykstančias gorilas, netgi „Dešimt maisto produktų, kurie padės akimirksniu įgyti
vapsvos liemenį“.
Jeigu naršydamas kuo ir galėjau didžiuotis, tai kad nė nedirstelėjau į skiltis, kuriose
aptarinėjami garsenybių gyvenimai. Žinoma, toks čia ir didžiavimasis: dėl to aukštai
galvos nekelsi ir krūtinės neišpūsi, bet vis dėlto šis tas, tiesa?
Kai pagaliau grįžo namo, Vivijana su London jau buvo kaip reikiant pailsusios,
tačiau jautėsi gerai. Dukra parodė man padailintus rankų ir kojų nagučius,
papasakojo apie apsilankymą kino teatre, apsipirkinėjimą ir pietus kavinėje.
Išsimaudžius, kaip įprasta, skaičiau jai knygelę, tačiau mažoji jau žiovavo man nė
nepriartėjus prie istorijos pabaigos. Pabučiavau dukrą, įkvėpdamas saldaus vaikiško
šampūno aromato: London jis vis dar patiko labiau nei skirtas suaugusiesiems.
Nulipęs laiptais žmoną radau kiūtančią svetainėje su pižama ir vyno taure rankoje.
Per įjungtą televizorių buvo rodoma kažkokia laida apie namų šeimininkes –
dauguma jų atrodė gerokai pakrikusio protelio, bet Vivijanos nuotaika buvo geresnė
nei įprastai. Ji papasakojo, kaip praleido dieną, droviai nuleido akis man pamėginus
flirtuoti, ir netrukus mudu atsidūrėme lovoje.
Ne visai planuotasis pasimatymo vakaras, bet, nepaisant to, jaučiausi laimingas.

Išaušo antradienis – pirmoji London diena mokykloje. Mudviem su Vivijana

vedant dukrą per automobilių stovėjimo aikštelę reikiamo pastato link, paklausiau
jos, ar nenorėtų laikytis už rankos. Tai išgirdusi, London tučtuojau užkišo nykščius
už kuprinės petnešų.
– Aš jau nebe mažutė, – atšovė ji.
Pirmadienį mudu su žmona buvome gavę mokytojos laišką. Jame buvo rašoma,
kad pirmoji diena mokykloje kai kuriems vaikams gali sukelti rimtą stresą, todėl
geriausia per ilgai neužtrukti atsisveikinant. Pakštelėjimo į skruostą ar padrąsinamo
plekštelėjimo per petį visiškai gana – reikia leisti mokytojui palydėti vaiką į klasę,
skelbė laiškas. Buvome paraginti nestypsoti prie durų ir nestebėti vaikų, per ilgai
nesižvalgyti pro klasės langus ir, kad ir kaip užvaldytų jausmai, jokiu būdu nerodyti
atžaloms savo ašarų: tai gali dar labiau sustiprinti jų nerimą. Gavome mokyklos
medicinos sesers telefono numerį, be to, buvome patikinti, jog jei kas iš tėvų norės
pasikalbėti apie tai, kaip jaučiasi išlydėdami mažylį į mokyklą, koridoriuje lauks
psichologė. Nusistebėjęs, ar mano tėvai gavo panašų laišką ruošdami mokytis mane
ar Mardžę, nejučiomis prunkštelėjau balsu.
– Iš ko juokiesi? – nustebo Vivijana.
– Papasakosiu vėliau. Nieko svarbaus.
Priekyje išvydau greta automobilio laukiančius savo tėvus. Tėtis vilkėjo darbo
drabužius – mėlynus užsagstomus marškinius su kompanijos ženklu ir trumpomis
rankovėmis, džinsus, avėjo darbiniais batais. Mama, ačiū Dievui, neryšėjo prijuostės,
o jos galvos nepuošė raudona skrybėlaitė: apranga ji visiškai įsiliejo į susirinkusiųjų
minią, ir net jei London tai nerūpėjo, aš buvau mažų mažiausiai dėkingas.
Išvydusi senelius, mažoji leidosi bėgti prie jų. Jai stryktelėjus į orą mano tėtis
sugavo ją ir iškėlė glėbyje. Pavadino ją Moliūgėliu – anksčiau nebuvau šios pravardės
girdėjęs. Sudvejojau, ar tai – naujas jų pramanas, ar tiesiog anksčiau atidžiau jų
nesiklausiau.
– Šiandien svarbi diena, – pažymėjo mama. – Ar džiaugiesi?
– Bus smagu, – linktelėjo London.
– Nė neabejoju, kad tau labai patiks.
Prieš nuleisdamas anūkę ant žemės, mano tėvas pakštelėjo jai į skruostą.
– Dieduk, ar paimsi už rankos? – paprašė London.
– Žinoma, Moliūgėli.
London nukurnėjus į priekį su mano tėčiu, Vivijana mamai papasakojo apie
mokytojos laišką. Ši sutrikusi suraukė antakius.
– Psichologė tėvams?
– Na, tai mokyklos psichologė, – paaiškino Vivijana. – Kai kurie tėvai gali liūdėti
ar jaudintis. Nė neabejoju, kad ji tiesiog išklausys juos, palinksės ir patikins, kad
viskas bus gerai. Nieko rimto.
– Tu jaudiniesi?
– Ne. Šiek tiek liūdnoka, šiaip ar taip, vienas etapas baigiasi – bet, esu tikra, tai
greit praeis.
– Na... Tuomet gerai.
Įžengėme į mokyklos pastatą, ir aš nužvelgiau motinas su vaikais, pora paskui porą
traukiančius į klasę. Prisiminiau istoriją apie Nojaus arką – ši knyga London patiko
labiausiai. Tikėjausi išvysti Emilę ir Bodį, bet niekur jų nepastebėjau. Spėliojau, ar ji
atvažiavo anksčiau ir jau išskubėjo, o gal dar nė nepasirodė.
Žinoma, tai buvo nesvarbu. Atsistojome į tėvų ir vaikų eilę, nusidriekusią prie
paruošiamosios klasės. Eilė judėjo gana greit, ir mums prisiartinus prie durų jautį už
ragų griebė prie mano tėvo ir London prisišliejusi Vivijana.
– Gerai, mieloji. Pabučiuok močiutę ir dieduką, gerai? O tada mane.
London išbučiavo visus kaip liepta: pirmiausia mano tėvus, tuomet – Vivijaną.
– Po pamokų tave pasiims tėvelis, bet kai grįši, norėsiu, kad smulkiai
papasakotum, kaip sekėsi pirmoji diena. Ir nepamiršk, kad ketvirtą tau – pianino
pamoka, gerai? Myliu tave.
– Ir aš tave myliu, mamyte.
Mokytojos veide spindėjo šypsena.
 – Ką gi, sveika, London. Malonu vėl tave matyti. Ar tu pasirengusi linksmai
praleisti dieną?
– Taip, ponia, – linktelėjo mano dukra, ir švelniu nugaros kepštelėjimu Vivijana
paragino ją žengti pirmyn. Mokytoja žengtelėjo šalin, kad ją praleistų. Kaip ir
buvome raginami, nelikome stoviniuoti prie langų ar durų – vis dėlto dirstelėjęs
atgal pastebėjau London, stovinčią prie žemo stalelio, nukloto įvairaus dydžio ir
formos veltinio atraižomis. Vaikai jas sluoksniavo, derino tarpusavyje. Bodžio taip ir
neišvydau, bet neatrodė, kad London dėl to jaudintųsi.
Tik mums patraukus prie automobilio supratau, kas nutiko.
– Nepabučiavau jos atsisveikindamas.
– Nieko čia tokio. Juk pasiimsi po pamokų, – gūžtelėjo pečiais Vivijana.
– Gal nori koridoriuje pasidairyti psichologės?
– Nė minties neturiu, – numojo ji. – Ir taip vėluoju į darbą. Valteris tikriausiai
suka ratus po biurą, nesulaukdamas manęs.

Kol London vyko pamokos, pakartotinai patvirtinau visas su filmavimu susijusias

smulkmenas ir susitikau su operatorių komandos vadovu. Aptarėme darbotvarkę,
sutikrinome, kokius kadrus būtina nufilmuoti, ypač daug dėmesio skirdami
ilgesniajai reklamai: jai buvo reikalinga medžiaga iš dvylikos skirtingų vietų, tad
filmavimui ketinome skirti net tris dienas. Lengviau atsipūčiau supratęs, kad
nesusipratimų nekils. Likus laiko, dar apskambinau pustuzinį plastinės chirurgijos
klinikų ir susitariau dėl dviejų pristatymų artėjančią savaitę.
Kaip vienai darbo dienai – visai neblogai. Nuskubėjęs pasiimti London, įstrigau
per visą gatvės ilgį nusidriekusioje spūstyje: privažiuoti pasiimti vaikus buvo kur kas
nepatogiau ir užtruko ilgiau, nei atvykti ryte, tad London į automobilį pagaliau
įsėdo tik po dvidešimties minučių.
– Kaip pirmoji diena mokykloje? – pasmalsavau, lėtai sukdamas į kelią ir
žvelgdamas į jos atspindį veidrodėlyje.
– Smagi, – patikino ji. – Mokytoja leido kartu su ja paskaityti „Bėk, šuneli, bėk!“.
Kai kurie vaikai dar net raidžių nepažįsta.
– Dar išmoks, – nuraminau. – Kai aš pradėjau lankyti paruošiamąją klasę,
tikriausiai irgi dar neskaičiau.
– Kodėl?
– Tėvai retai man skaitydavo. Tikriausiai manė, kad išmoksiu mokykloje.
– Kodėl jie tau neskaitydavo?
– Nežinau. Gal labai pavargdavo.
– Kai mama pavargsta, vis tiek paskaito. Ir tu pavargęs paskaitai.
– Tikriausiai ne visi žmonės vienodi. Beje, ar Bodis pasirodė mokykloje?
– Taip, sėdėjome viename suole. Jis labai gražiai spalvina.
– Puiku. Labai smagu sėdėti prie to, kurį jau pažįsti.
Kalbėdamiesi nutolome nuo mokyklos tiek, kad vargiai begalėjome įžiūrėti ją pro
langą.
– Tėveli?
– Klausau?
– Ar galime prieš pianino pamoką užsukti į ledainę? Ta proga, kad pirmą kartą
ėjau į mokyklą?
Dirstelėjęs į laikrodį, mintyje paskubomis apskaičiavau, kiek turime laiko.
– Manau, dar spėtume.

Stabtelėjimas ledainėje reiškė, kad į pianino pamoką atvyksime likus vos keletui
minučių iki jos pradžios. London buvo užimta jau aštuonias valandas – po pamokos
jų bus jau devynios, ir tai – neįskaitant laiko, kurį ryte praleidome ruošdamiesi
mokyklai. Spėjau, kad namo ją parsivešiu visiškai išsunktą.
Kol dukra mokėsi groti, aš leidausi pasivaikščioti po apylinkę. Nuo kasdienio
bėgiojimo šiek tiek maudė sąnarius, bet skausmas atrodė pakeliamas. Vos išsiruošęs
išgirdau skambant mobilųjį. Mardžė.
– Kaip London sekėsi pirmoji diena? – paklausė ji tiesiai šviesiai.
– Gerai, – atsakiau. – Ten buvo ir jos bičiulis, Bodis.
 – Tikrai? O Bodžio mama?
– Jos nemačiau. Išvažiavome dar prieš jai atvežant sūnų.
– Na ir ačiū Dievui, – atšovė sesuo. – Jei vargšelė Emilė būtų papuolusi po
mirtinus lazerio spindulius šaudančiu Vivijanos žvilgsniu, iš jos tebūtų likusi balutė.
– O tu neturėtum dirbti, užuot šaipiusis iš mano žmonos?
– Aš nesišaipau. Gali netikėti, bet kuo puikiausiai ją suprantu. Jei Lizė pradėtų
trintis su buvusia mergina, kuri, maža to, dar būtų žavi neseniai išsiskyrusi gražuolė,
aš irgi kėsinčiausi pasmeigti ją žvilgsniu.
– Kas jums, moterys?
– Oi, tik nereikia. Nepradėk. Gal juokauji? Nė neabejoju, kad net suspurdi iš
malonumo kaskart, kai kiekviename pokalbyje vis pasigirsta Valterio vardas. Net aš
pati nuo jo pavargau.
– Jis jos viršininkas, – stengiausi to nesureikšminti. – Tai normalu.
– Tikrai? O kuo vardu mano viršininkas?
Man neatsakius, sesuo tęsė:
– Žinoma, kam rūpi, kad jie kartu dirba, kartu sportuoja, kartu keliauja, kartu
skraido asmeniniu lėktuvu, tiesa? Kam rūpi, kad milijardieriaus viršininko vardas jos
lūpose skamba dažniau nei tavo? Tu toks tobulas, kad tau svetimas net menkiausias
pavydo jausmas.
– Bandai mano kantrybę?
– Visai ne, – paprieštaravo ji. – Bet visai norėčiau sužinoti, kaip ėjosi jūsų
savaitgalis jums grįžus iš tėvų namų. Spėju, daugiau neklausinėjai apie naująją banko
sąskaitą ar butą Atlantoje?
– Ne. Šeštadienis baigėsi gana ramiai, anksti atsigulėme – visi buvome gerokai
pailsę. O sekmadienį, tiesą sakant, gavau laiko sau, – papasakojau jai apie Vivijanos
dieną su London.
– Tarsi to nebuvo galima tikėtis, – leptelėjo Mardžė.
– Ką turi galvoje?
– Ar pastebėjai, kaip ji į tave spoksojo, kai London įgėlė bitė?
Puikiai tai prisiminiau, bet nutariau prikąsti liežuvį.
– Tiesiog sielojosi, kad dukrai skauda.
 – Nė velnio. Sielojosi, nes paguodos dukra nubėgo ne pas ją, o pas tave. Net Lizė
pastebėjo.
Dar nebuvau pamiršęs, kad man tuomet kilo ta pati mintis. Nutylėjau ir šitai.
– Tad ko ji griebiasi? – nerimo sesuo. – Visą sekmadienį praleidžia su London, o
paskui nustumia vaiką į klasę, tau dar nespėjus nė pabučiuoti atsisveikinant.
– O iš kur tu apie tai žinai?
– Mama paskambino ir viską išklojo. Jai pasirodė keista.
– Visai pakvaišai, – atrėžiau, staiga pajutęs poreikį gintis. – Ieškai bėdų ten, kur jų
nėra.
– Galbūt, – sutiko ji. – Tikiuosi, taip ir yra.
– Ir baik taip kalbėti apie Vivijaną. Tau reikėtų nustoti analizuoti kiekvieną jos
žingsnį. Pastarąsias keletą savaičių jai spaudimo ir taip per akis.
– Tu teisus. Peržengiau ribą. Nepyk, – atsiprašė sesuo. Mudu akimirką
patylėjome. – Ką veiki?
– Bandai pakeisti temą?
– Stengiuosi. Juk jau atsiprašiau.
– London pianino pamoka, tad išėjau pasivaikščioti. Pamaniau, iki vakarienės
sudeginsiu vieną kitą kaloriją.
– Šaunuolis, – pagyrė Mardžė. – Beje, tavo net veidas atrodo sulysęs.
– Dar nematyti jokio skirtumo.
– O, tikrai matyti. Savaitgalį net išsižiojau pamačiusi.
– Bandai prisimeilinti, kad negriežčiau ant tavęs danties.
– Tu nemoki ilgai ant manęs pykti. Taip mėgsti visiems patikti, kad tikriausiai ir
mums baigus pokalbį jaudinsiesi, ar netyčia manęs neįskaudinai pakeldamas balsą.
Nusikvatojau.
– Iki, Mardže.

Bėda ta, kad net pykdamas ant Mardžės už tokius apie Vivijaną išsakytus žodžius
negalėjau šalin nuvyti minties, jog juose esama daugiau nei krislo tiesos. Prie sesers
teorijos nesiderino tik viena – maloniai praleistas sekmadienio vakaras. Vis dėlto
netikėta Vivijanos šiluma ir gera nuotaika galėjo būti lengvai paaiškinta tuo, kad ji
vėl jautėsi esanti neginčijamai svarbiausia London gyvenime.
Antra vertus, tai skambėjo lyg gryniausia beprotybė. Na ir kas, kad įgėlus bitei
London atbėgo pas mane? Jei ji būtų nuskuodusi pas Vivijaną, aš sielojęsis nebūčiau.
Normaliose šeimose šitokie kvaili galios žaidimėliai žmonių susvyruoti nepriverčia.
Mudu su Vivijana buvome komanda.
Argi ne?

Vivijanai po darbo pasirodžius namie akimirksniu pajutau, kad jos nuotaika

prasta. Pasiteiravus, kaip praėjo diena, ji leidosi koneveikti finansų skyriaus vadovę,
netikėtai pateikusią prašymą išeiti iš darbo, ir kompanijoje sukėlusią visišką suirutę.
– Valteris stačiai įsiuto, – niršo ji, skubėdama į miegamąjį, kur, atlapojusi spintos
duris, ėmė vilktis darbo drabužius. – Negaliu jo kaltinti: juk tik praėjusią savaitę ji
puse lūpų sutiko keltis į Atlantą. Netgi išsiderėjo kompensaciją dėl kraustymosi –
žinoma, čekį jau atsiėmė, o dabar ateina ir rėžia, esą jau susiradusi naują darbą!
Žmonės nuolat stengiasi Valteriu pasinaudoti, o man telieka stebėti. Įkyrėjo iki gyvo
kaulo.
Štai ir vėl tas vardas – netgi ne sykį, bet du. Išsyk prisiminiau Mardžės priekaištus.
– Nė neabejoju, kad ji elgiasi taip, kaip mano esant geriausia jos šeimai.
– Neleidai man baigti, – atšovė žmona. Likusi tik su apatiniais, ji įsliuogė į
džinsus. – Pasirodo, ji kalbino kitus vadybininkus kartu su ja pereiti į naująją
įmonę. Kalbama, kad keli visai rimtai svarsto šią galimybę. Ar bent įsivaizduoji, kaip
tai pakenktų Valterio kompanijai?
Trečias kartas nemeluoja.
– Košmaras, – atsiduso ji ir čiupo baltus marškinėlius. Negalėjau nepastebėti, kaip
stilingai ji atrodė net persirengusi kasdieniais drabužiais. – Žinoma, man tai reiškia,
kad dėl naujų kliūčių tikriausiai gausiu Atlantoje praleisti daugiau laiko, nei
ketinau – bent jau kol kas.
 Štai šią dalį išgirdau kuo aiškiausiai.
– Daugiau nei keturias dienas?
Iškėlusi rankas Vivijana giliai atsiduso.
– Prašau, negadink dar labiau ir taip sumautos dienos. Suprantu, kad tu
nepatenkintas. Aš irgi nedžiūgauju. Leisk man praleisti šiek tiek laiko su dukra, o
mudu pasikalbėsime vėliau. Pirmiausia noriu išgirsti, kaip praėjo jos diena, šiek tiek
atsipūsti, gal išgerti taurę vyno, gerai?
Man nespėjus nė išsižioti, ji jau buvo nuskuodusi pas London.
Kol jiedvi leido laiką svetainėje, aš greitai paruošiau vakarienę: vištienos, ryžių,
morkų glajuje ir šviežių daržovių salotų. Kai viskas buvo gatava, jos pasirodė prie
stalo. Vivijana vis dar atrodė įsitempusi ir tarsi išsiblaškiusi, tačiau London tauškėjo
beveik nesustodama: kaip jiedu su Bodžiu per pertrauką šokinėjo klases, kaip puikiai
Bodis strykčioja ir begalę kitų smulkmenų, pirmąją smagią dieną įvykusių
mokykloje.
Mums baigus aš likau tvarkyti stalo, o žmona su dukra užlipo į antrąjį aukštą.
Nepaisydamas vėlyvo meto, paskambinau Taljeriui šnektelėti apie rytojaus repeticiją
ir įsitikinti, kad jis perskaitė scenarijų. Jei ką ir išmokau iš buvusių klientų, tai tą,
kad kuo geriau jie išmano reklamos scenarijų, tuo dažniau patys geba pasiūlyti naujų
idėjų.
Baigęs kalbėti viršuje išgirdau pakeltus balsus. Užbėgęs laiptais stabtelėjau dukters
miegamojo tarpduryje. Vivijana rankose laikė drėgną rankšluostį, pižama vilkinčios
London plaukučiai buvo šlapi, o skruostukais riedėjo ašaros.
– Kiek kartų tau sakiau nedėti į skalbinių dėžę šlapių rankšluosčių? – niršo
Vivijana. – O šita suknelė ten apskritai neturėjo būti!
– Juk jau atsiprašiau! – šaukė mažoji. – Aš nenorėjau!
– Dabar viskas dvoks pelėsiais, o dėmės jau turbūt spėjo ir įsisenėti.
– Atsiprašau!
– Kas čia vyksta? – įsikišau aš. Žmona atsigręžė į mane pykčio iškreiptu veidu.
– Ogi tai, kad naujoji tavo dukters suknelė tikriausiai nepataisomai sugadinta. Ta,
kurią vilkėjo sekmadienį.
– Aš netyčia! – kūkčiodama šaukė London. Vivijana kietai sučiaupė lūpas ir iškėlė
ranką tildydama dukrą.
– Žinau, kad netyčia. Ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad purviną suknelę sukišai į
dėžę drauge su nauja, o ant viršaus prikrovei drėgnų rankšluosčių. Kiek sykių aš tau
sakiau pirmiausia leisti rankšluosčiams išdžiūti ant vonios krašto ir tik tuomet juos
dėti prie kitų skalbinių?
– Pamiršau! – riktelėjo mažoji. – Nepyk!
– Tai aš kaltas, – įsikišau. Pirmąsyk girdėjau drėgnų rankšluosčių taisyklę, tačiau
niekada nebuvau matęs Vivijanos ir London šitaip šaukiančių viena ant kitos, ir
atmintyje tuojau iškilo vakaras, kai pykomės mudu su dukra. – Tiesiog pasakiau,
kad viską, kas purvina, mestų į skalbinių dėžę.
– Tiesa ta, kad ji puikiai žino, kaip reikia elgtis! – riktelėjo Vivijana ir atsigręžė į
dukrą. – Argi ne?
– Nepyk, mamyte, – pakartojo ši.
– Rytoj pat nunešiu į valyklą, – pasisiūliau. – Esu tikras, kad jie su tomis dėmėmis
lengvai susitvarkys.
– Rasai, juk ne tai svarbiausia! Kad ir kiek tai kartočiau, ji visiškai negerbia nieko,
ką jai nuperku!
– Juk sakiau, kad atsiprašau! – sukliko London.
Tvirtai žinojau tik viena: mano žmona buvo pernelyg įtūžusi, o dukra – per daug
nuvargusi, kad šitai tęstųsi.
– Gal aš su ja susitvarkysiu? – įsiterpiau. – Galiu paguldyti.
– Kodėl tu? Kad galėtum patikinti, jog persūdau?
– Ne, žinoma, ne...
– Oi, tik nereikia. Žemini mane nuo tada, kai tik grįžau į darbą, – žybtelėjo
Vivijana. – Bet gerai jau, kaip nori. Paliksiu judu dviese.
Patraukusi mudviejų miegamojo link, tarpduryje ji dar valandėlei atsisuko į
London.
– Labai nusivyliau, jog nemyli manęs pakankamai, kad paklausytum.
Vos žmonai dingus iš kambario, išvydau dukrelės veide šmėstelint baimę. Man
dingtelėjo, kad Vivijana kalbėjo neįtikėtinai žiauriai. Turėjau jai atsikirsti, bet
žmona jau lipo laiptais žemyn, o London pasikūkčiodama verkė, tad žengiau artyn ir
prisėdau ant lovos krašto.
– Eikš čia, mažute, – sukuždėjau, ir dukra prikiūtino prie manęs. Stipriai ją
apkabinęs prisitraukiau artyn, visu kūnu jusdamas, kaip ji virpa.
– Nenorėjau sugadinti suknelės, – šniurkščiojo ji.
– Žinau, kad nenorėjai. Nesijaudink dėl to.
– Bet mamytė pyksta.
– Mamytė greit nurims. Jai pasitaikė sunki diena darbe, bet žinau, kad ji labai
didžiuojasi, jog tau taip puikiai sekėsi mokykloje.
London verksmas pamažėle nurimo – teliko silpnutis kūkčiojimas. Pirštu
nubraukiau jos ašaras.
– Aš irgi tavimi didžiuojuosi, Moliūgėli.
– Mane taip vadina diedukas, ne tu.
– Gal galiu ir aš?
– Ne.
Nepaisydamas liūdno jos veidelio, šyptelėjau.
– Gerai. Gal vadinsiu tave... Asilėliu.
– Ne.
– Riestainėliu?
– Ne, – papurtė galvelę ji. – Vadink mane London.
– Negaliu vadinti net mažute? Ar širdute?
– Taip gerai, – suniurnėjo ji, įbedusi nosį man į krūtinę. – Mamytė manęs
nebemyli.
– Žinoma, myli. Visada mylės.
– Tada kodėl išsikrausto?
– Ji neišsikrausto, – nuraminau. – Tik kartais turės dirbti Atlantoje. Žinau, kad jos
pasiilgsi.
Spaudžiau dukrą glėbyje, ir man plyšo širdis dėl tos mažos mergytės, kuri, be
abejonės, visai kaip ir aš pats nesuvokė, kas dedasi mūsų šeimoje.

*
 Kad London pagaliau nusiramintų ir sumerktų akeles, prireikė daugiau pasakų nei
įprastai. Pabučiavęs ją į skruostą nulipau laiptais. Vivijana apačioje traukė iš spintos
drabužius.
– Jei nori, jau gali eiti pabučiuoti ją prieš miegą.
Čiupusi mobilųjį žmona praėjo pro mane lyg pro tuščią vietą ir susirinktus
drabužius sukrovė ant miegamojo lovos. Čia jau gulėjo pora atsegtų puspilnių
lagaminų – drabužių juose atrodė kur kas daugiau nei būtina trims komandiruotės
dienoms. Išvydau darbo kostiumėlius ir sportinius drabužius, kasdienę aprangą ir
sukneles, labiau tinkančias romantiškoms vakarienėms. Nesuvokiau, kam jai šitiek
daiktų. Nejaugi neketino grįžti jau savaitgalį? Tikrai būtų apie tai užsiminusi... Vis
dėlto suvokiau, kad spėlioti nėra reikalo. Kai panorės, ji pati man praneš, kas vyksta.
Dėbsodamas į pradėtus krauti lagaminus staiga prisiminiau įmonės nuomojamus
butus Atlantoje. Nors vos prieš kelias akimirkas kiūtodamas ant dukters lovelės
krašto jaučiau širdyje tvyrančią tuštumą, dabar ją užpildė mazgai.
Nebegalėjau tverti spoksojimo į drabužius, tad patraukiau į virtuvę, kur
susimąsčiau, ar nevertėtų įsipilti išgerti, ir vis dėlto nusprendžiau apsieisiąs.
Atsistojęs priešais kriauklę buku žvilgsniu įsispitrijau į galinį kiemą. Buvo neseniai
sutemę, tad dangus vis dar laikėsi įsikibęs paskutinių šykščių šviesos spindulėlių, o
mėnulio dar nebuvo matyti. Vis sparčiau tamsos slepiamas saulėlydis man netikėtai
priminė mano paties ateities nuojautą.
Kuo geriau viską supratau, tuo grėsmingiau artyn sėlino baimė. Kuo daugiau
galvojau apie žmoną, tuo labiau įsitikinau neturįs žalio supratimo, kas dedasi jos
galvoje. Nesumojau, nei ką ji galvoja apie dukrą, nei apie mane. Apie mus. Per visus
tuos kartu praleistus metus ji kažkaip virto moterimi, kurios visai nepažinojau. Nors
vos prieš keletą naktų mylėjomės, dvejojau, ar tai nutiko iš meilės, ar veikiau dėl
įpročio, užsilikusio ilgai gyvenus drauge, labiau susijusio su fiziniu veiksmu nei
jausmais. Deja, kad ir kaip skaudžiai ši mintis dūrė į paširdžius, ji vis tiek buvo
malonesnė už kitą galimą variantą: kad žmona su manimi mylėjosi siekdama
nukreipti dėmesį nuo kažko dar blogesnio, ko jau buvo ėmusis ar bent jau planavo
imtis, kažko, ko nė įsivaizduoti nenorėjau.
Kartojau sau, kad tai netiesa, kad netgi abejodama dėl savo jausmų man Vivijana
visuomet norės pasirinkti tai, kas geriausia šeimai.
Nejaugi ne?
Atsakymo nežinojau, tačiau tą akimirką mano ausis pasiekė tylus laiptais
besileidžiančios žmonos balsas. Išgirdęs ją minint Valterio vardą ir prašant luktelėti
išsyk sumojau, jog ji nenori, kad išgirsčiau kalbančią telefonu. Patyliukais
prasivėrusios užsidarė lauko durys. Nederėjo taip elgtis, tačiau nusliūkinau į
svetainę. Užuolaidos čia jau buvo užtrauktos, tad kambarys skendėjo tamsoje.
Atsistojęs prie užuolaidų krašto, dirstelėjau pro tarpelį tarp medžiagos ir stiklo.
Slapčia stebėjau žmoną: niekada nebūčiau pagalvojęs, kad kada nors to griebsiuosi,
tačiau auganti baimė, regis, visiškai atėmė galimybę rinktis. Supratau, kad elgiuosi
neteisingai ir tuomet, kai ištiesęs kaklą trūktelėjau užuolaidą šalin – deja, pasitraukti
jau buvo per vėlu.
Negirdėjau, apie ką ji kalbėjosi, tačiau netrukus mano ausis pasiekė Vivijanos
juokas, džiugus varpelis, kurio pamaniau veikiausiai negirdėjęs metų metus. Vis
dėlto mane sutrikdė ne tik juokas, bet ir tai, kaip ji šypsojosi, kaip žibėjo jos akys,
koks lengvabūdiškumas šmėkščiojo veide. Tos Vivijanos, kuri surūgusi grįždavo
namo po darbo ar kėlė balsą prieš dukrą, neliko nė kvapo, piktai lūpas sučiaupusios
Vivijanos, kurią mačiau miegamajame – nė pėdsako.
Tokią žmonos veido išraišką buvau matęs ir anksčiau, užplūdus tyriausiai laimei.
Paprastai tokių akimirkų pasitaikydavo jai leidžiant laiką su London, bet regėjau ją
ir mudviem likus tik dviese: tuomet, kai dar buvau kur kas jaunesnis, nevedęs ir
asistavau moteriai, sutiktai kokteilių vakarėlyje Niujorke.
Vivijana atrodė įsimylėjusi.

Žmonai grįžus vidun, aš sėdėjau darbo kambaryje. Bijodamas to, kas gali netikėtai
išsprūsti, vengiau su ja kalbėtis. Nenorėdamas laiko leisti drauge, prisiverčiau
pasikartoti Taljerio reklamos scenarijų – deja, kad ir kaip atidžiai stengiausi skaityti,
žodžiai atrodė bereikšmiai.
Pajutau Vivijaną sau už nugaros, bet tai tetruko akimirką. Išgirdau jos žingsnius,
tolstančius miegamojo link – ten, kur, žinojau, ji stengėsi prisikrauti lagaminus taip,
kad vos įstengtų užsegti.
Darbo kambaryje likau valandai, tuomet – dar ir dar vienai. Galų gale žmona atėjo
patikrinti, kaip aš: spėjau, jog tiesiog nesitikėjo, kad neieškosiu jos pats.
Paskutinįsyk ji mane matė raminantį verkiančią dukrą, o mane pažinodama
neabejotinai tikėjosi, kad norėsiu aptarti tai, kas įvyko.
O aš ėmiau ir palikau ją spėlioti, kas nutiko: pasielgiau visai taip, kaip nuolat
elgdavosi ji pati.
– Ateisi gulti?
– Netrukus, – burbtelėjau nė neatsigręžęs. – Dar nebaigiau darbo.
– Jau vėlu.
– Žinau.
– Man nereikėjo šitaip apšaukti London. Apkamšydama jos atsiprašiau.
– Džiaugiuosi, – atšoviau. – Ji labai sielojosi.
Vivijana laukė. Aš taip ir neatsisukau. Nors laukė ir toliau, nė neprasižiojau.
– Gerai, kaip nori, – pagaliau atsiduso ji. – Labanakt.
– Labanakt, – sukuždėjau. Dar nebaigęs tarti šio žodžio sudvejojau, ar tik
linkėdami labos nakties iš tikrųjų mudu neatsisveikiname.

Tiesa paaiškėjo po trylikos dienų.

Kitą rytą patraukęs į agentūrą išrinkau puikią jauną aktorę savo įsivaizduotai
reklamai. Šią reklamą ketinome filmuoti rugsėjį, tuomet, kai jau bus atlikti
svarbiausi pirmųjų dviejų redagavimo ir montavimo darbai. Parepetavome su
Taljeriu, o dar kitą dieną nufilmavome reklamą priešais teismo rūmus ir
pasirūpinome antrosios įgarsinimu. Netrukus buvo nufilmuota ir antroji reklama, o
per kitą savaitę dalyvavau pokalbiuose su dviejų plastikos chirurgų vadovais. Iš vieno
jų išėjau tikėdamas netrukus galėsiąs pasirašyti sutartį su dar vienu klientu, tad išsyk
pasiraitojęs rankoves ėmiau planuoti konkretesnius pasiūlymus.
Pirmiausia kaip reikiant įsigilinau į chirurgo interneto svetainę ir anksčiau jo
klientams tiesiogiai siųstus naujienlaiškius. Šiuos rengė klinikos administratorė, tad
kiekviename buvo stengiamasi aprėpti begalę temų – saugumą, profesionalumą,
pasitikėjimo savimi stiprinimą, spartų gijimą... Nė neabejojau, kad galėsiu sukurti
reklamos kampaniją, pajėgią perteikti rišlesnę ir aiškesnę žinutę. Tuomet peržvelgiau
bent tuzino šalies plastikos chirurgų tinklalapius ir susisiekiau su programuotoju,
kuris padėjo įvertinti galimas išlaidas. Šių pagrindų pakako, kad galėčiau paskirti
keletą dienų parengti tokiam pristatymui, kokio žūtbūt stigo šiam verslui.
Visą laiką, likusį nuo darbo, skyriau rūpinimuisi London ir namais. Ir skalbiniais.
Ir kiemu. Ir žiurkėnais. Vežiojau dukrą į mokyklą ir iš jos, taip pat į pianino ir šokių
būrelius – šeštadienį į meno pamoką nuveždavo Vivijana, o mudu su London net
šešias dienas drauge važinėjomės dviračiais. Mažoji savimi jau pasitikėjo
pakankamai, kad tiesioje lygaus kelio atkarpoje išdrįstų keletui akimirkų paleisti
vairą: atšventėme tai verandoje gerdami limonadą ir dairydamiesi baltagalvio erelio.
Penktadienio vakarą parskridusi Vivijana didžiumą savaitgalio praleido su
London. Su manimi ji elgėsi mandagiai, tačiau atrodė, kad nuolat sąmoningai
stengiasi išlaikyti atstumą. Aplankyti tėvus išsirengiau vienas, o išvykdama
pirmadienio rytą ji paskui save išsitempė dar du nuo daiktų išsipūtusius lagaminus.
Spintoje liko tik tie drabužiai, kurių, šiaip ar taip, beveik nevilkėdavo. Netrukus ji
pranešė apsistosianti viename iš įmonės darbuotojams išnuomotų butų, bet tuomet
nieko kito išgirsti jau ir nebesitikėjau.
Namie Vivijanos nebuvo visą savaitę. Kas vakarą šeštą valandą ji skambindavo
London per vaizdo pokalbių programėlę „FaceTime“, retsykiais mėgindama į
pokalbį įtraukti ir mane. Neįstengiau prisiversti, tad antradienį ir ketvirtadienį ji
taip ant manęs supyko, kad nepavykus įkalbėti prisijungti galų gale išjungė pokalbį.
Savaitgalį prieš Darbo dieną Vivijana mane nustebino namie pasirodžiusi
penktadienio popietę. Nenorėjau to pripažinti, bet, atvirai kalbant, iš dalies nė
nesitikėjau jos išvysti. London nesitvėrė džiaugsmu. Vivijana pasiėmė ją iš mokyklos
ir nuvežė į šokių pamoką, o vakare suruošė miegui ir paguldė į lovelę. Kai vėliau
paragino viršun eiti mane, tyčia pasilikau perskaityti net keturias knygeles: delsiau
nusileisti laiptais, nes bijojau likti su žmona vienu du.
Vis dėlto ji neištarė nieko, kas būtų galėję sukelti nerimą. Apie pasimatymo vakarą
nebuvo nė kalbos – šįsyk ir pats nesijaučiau tam nusiteikęs, bet Vivijana elgėsi
netikėtai maloniai. Ji linksmai aptarinėjo nereikšmingas smulkmenas, tačiau man
stigo nuotaikos netgi tam.
Savaitgalis prabėgo ramiai. Vivijana beveik visą laiką praleido dviese su dukra, tad
aš griebiausi sporto ir namų ruošos, atidžiai peržiūrėjau filmavimų medžiagą,
pasižymėjau vieną kitą pastabą ir aplankiau tėvus. Žmonos vengiau: bijojau to, ką
galiu iš jos išgirsti.
Pirmadienį išaušo Darbo diena – valstybinė šventė, tad Mardžė su Lize nutarė
atšvęsti rengdamos kepsnių vakarėlį savo namų kieme. Didžiumą dienos Vivijana,
London ir aš praleidome ten: namo neskubėjau, nes suvokiau, kas laukia mums
grįžus.
Buvau teisus: perskaitęs London vakaro pasaką ir išjungęs kambaryje šviesą,
Vivijaną radau sėdinčią prie valgomojo stalo.
– Turime pasikalbėti, – prabilo ji.
Jos žodžiai netgi dabar juos prisiminus veikiau primena painiavą nei aiškų
pasakojimą, tačiau tai, kas svarbiausia, perpratau nė nemirktelėjęs. Tai tiesiog
atsitiko, tikino Vivijana. Ji nenorėjo. Ji pamilo Valterį ir kraustysis į Atlantą.
Galėsime pasikalbėti kitą savaitę, bet prieš tai jai reikės darbo reikalais vykti į Floridą
ir Vašingtoną, be to, man turbūt taip pat prireiks laiko kaip reikiant suvokti
naujienas. Ginčytis Vivijana nematė jokio tikslo: viskas tiesiog taip susiklostė, ir aš
čia esą niekuo dėtas. Išvykti ji turėjo tą patį vakarą. London ji paaiškino vėl
turėsianti padirbėti kitame mieste, bet neišsidavė mane paliekanti. Kol kas taip
pasirodė paprasčiau, bet jausmams kiek aprimus turėsime apie dukrą pasikalbėti.
Tik tuomet ji, žinoma, nakvoti nepasiliksianti.
Anot jos, asmeninis lėktuvas jau laukė.
 14 skyrius
Šokas

Studijų metais mano bičiulių kompanijos savaitgaliai paprastai būdavo skirti

linksmybėms, prasidėdavusioms ketvirtadienį apie trečią ir užsitęsdavusioms tiek, kad
blaiviu žvilgsniu pasaulį išvysdavome tik įpusėjus sekmadieniui. Vienas iš tų, su kuriais
praleisdavau daugiausia laiko – vyrukas vardu Denis Džeksonas, – mokėsi toje pačioje
studijų programoje kaip ir aš, neretai paskaitos mudviem netgi vykdavo tose pačiose
auditorijose. Turint omenyje, kiek tūkstančių studentų skaičiavo Šiaurės Karolina,
galėjai lengvai patikėti, jog mudu taip dažnai susitinkame ne be ypatingo tvarkaraščių
dievų įsikišimo.
Iš visų mano kada nors pažinotų vaikinų būtent Denis mažiausiai sukdavo galvą dėl
niekų. Jis buvo gimęs ir užaugęs Mobile, Alabamos valstijoje, turėjo gražuolę vyresnę
seserį, kurios vaikinas žaidė futbolą „Auburn Tigers“ komandoje, ir niekada blogu
žodžiu neminėjo tėvų. Jis leido suprasti, kad jie buvo šauniausi, kokie tik gali būti
tėvai – veikiausiai šią savybę iš jų buvo paveldėjęs ir pats, nes apie jį galėjau atsiliepti tik
tokiais pat žodžiais. Kad ir ką būčiau įsigeidęs nuveikti – antrą valandą nakties
nuvažiuoti mėsainių, užsukti į brolijos vakarėlį ar vietiniame bare pažiūrėti varžybas,
Denis visuomet buvo tam pasirengęs. Kaskart susitikę pokalbį pradėdavome nuo to
paties, kuo buvome baigę pastarąjį sykį – netgi tada, kai nesimatę būdavome ištisas
savaites. Jis gerdavo „PBR“ alų – galėjo prisiekti, kad už jį geresnio nėra pasaulyje – tai
įrodė ir mėlyno kaspino apdovanojimas. Nors dažnai išlenkdavo pakankamai, kad kiek
apsvaigtų, galvoje Denis visuomet turėjo automatinę pristabdyti verčiančią svirtelę, kuri
niekada neleisdavo kaip reikiant prisiliuobti. Tuo jis gerokai skyrėsi nuo kitų studentų:
šiems nusitašyti ir buvo pagrindinis gėrimo tikslas.
Vieną šeštadienio vakarą Denis, aš ir keletas kitų bičiulių kiūtojome viename
populiaresnių universiteto barų. Artėjo egzaminai, tad visi kiek nerimavome, tačiau
viešumoje, žinoma, iš paskutiniųjų stengėmės apsimesti, kad visa tai niekis. Gėrėme kaip
visuomet – šiek tiek daugiau, nei reikia apsvaigti. Visi, išskyrus Denį: jo stabtelėti
raginanti svirtelė jau buvo įsijungusi.
Kiek po vienuolikos jam kažkas paskambino į mobilųjį. Nė nežinau, kaip
triukšmingame bare jam apskritai pavyko išgirsti skambutį, tačiau vos išgirdęs ir
dirstelėjęs į telefono ekraną Denis pakilo ir nuskubėjo lauk. Neskyrėme tam jokio
ypatingo dėmesio – kas gi čia neįprasto? Keista nepasirodė ir tai, jog grįžęs vidun bičiulis
praėjo mūsų staliuką ir nosies tiesumu patraukė prie baro.
Stebėjau jį besispraudžiantį tarp žmonių ir iš paskutiniųjų besistengiantį atkreipti
barmeno dėmesį. Po kelių minučių jis gavo gėrimą, bet kai atsigręžė, išvydau jo rankose
kokteilį – aukštą taurę, sklidiną kažkokio auksinio ar rusvo skysčio. Tarsi visai apie mus
pamiršęs, Denis nuklydo į kitą baro kraštą.
Buvau artimiausias jo bičiulis, tad nusekiau jam pavymui. Kai prisivijau, Denis jau
stovėjo nugara atsirėmęs į sieną netoli tualeto. Man prisiartinus jis nurijo didžiulį
gurkšnį gėrimo, ištuštindamas kone trečdalį taurės.
– Ką čia turi? – pasmalsavau.
– Burbono.
– Oho. Didoka taurė.
– Liepiau pripilti pilną, – linktelėjo jis.
– Ar praleidau kokį konkursą, kuriame „PBR“ liko tenkintis antrąja vieta?
Pokštas nebuvo labai juokingas – nė nežinau, kam apskritai tai leptelėjau. Supratau
tik tiek, kad Denio elgesys verčia nerimauti.
– Burbonas – mano tėvo gėrimas, – tarstelėjo jis.
Tik dabar išvydau priblokštą jo veidą. Jį veikė ne alkoholis – kažkas kita.
– Ar viskas gerai? – pasiteiravau.
Denis nurijo dar vieną didelį gurkšnį, ir taurė liko pustuštė. Tokioje turėtų tilpti
keturi, gal net penki įprasti burbono stiklai. Dar valandėlė, ir jis nusitašys – gal net ant
kojų nepastovės.
– Ne, – papurtė galvą jis. – Negerai.
– Kas nutiko? Kas skambino?
 – Mama. Skambino mama, – Denis pasitrynė pirštų galiukais nosį. – Man ką tik
pranešė, kad mirė tėvas.
– Tėvas?
– Pateko į avariją. Mama sužinojo tik prieš kelias minutes. Atvyko kažkas iš policijos.
– Tai... siaubinga, – išlemenau nesumodamas, ką daugiau galėčiau pasakyti. – Ar...
Ar galiu kuo nors padėti? Gal parvežti namo?
– Mama nupirks bilietą, kad parskrisčiau rytoj. Nežinau, kaip bus su egzaminais. Ar
galėsiu perlaikyti kitą savaitę?
– Nežinau, bet dabar dėl to turėtum jaudintis mažiausiai. Ar mama jaučiasi gerai?
Prireikė geros valandėlės, kad Denis atsilieptų. Tylėdamas jis buku žvilgsniu dėbsojo
priešais save.
– Ne, – pagaliau atsakė. Dar gurkšnis, ir jis ištuštino taurę. – Nieko gero. Man reikia
prisėsti.
– Žinoma, – sutikau. – Eime.
Mudu grįžome prie stalo. Kad ir kiek buvo išlenkęs, Denis, regis, nė neapgirto – tik
tylėjo it vandens į burną prisisėmęs, nė žodeliu nesikišdamas į kompanijos pašnekesį.
Niekam daugiau jis nė neužsiminė apie tėvo mirtį, o po geros valandos parvežiau jį į
butą, kuriame gyveno.
Sekmadienį, kaip ir buvo žadėjęs, Denis išskrido namo. Nors buvome artimi bičiuliai,
daugiau niekada jo nemačiau.

– Pala, – pertraukė mane Mardžė. Antradienio rytą man nuvežus London į

mokyklą, sesuo atskubėjo tiesiai pas mane, ir mudu įsitaisėme prie virtuvinio stalo. –
Tai ji tiesiog taip ir... išėjo?
– Vakar vakare.
– Ar nors išdrįso atsiprašyti?
– Kad nepamenu, – papurčiau galvą. – Negaliu net... Na... Noriu pasakyti... Aš...
Visiškai pasimečiau savo mintyse, viena kitą keičiančios emocijos – šokas ir baimė,
įtūžis ir nenoras patikėti tuo, kas įvyko – vijo mane nuo vieno kraštutinumo prie
kito. Nors ir žinojau, kad vos prieš kelias minutes nuvežiau dukrą į pamokas ir
grįžau namo, regis, nė neprisiminiau vairavęs: kelionė atmintyje nugrimzdo į
tuštumą.
– Tau dreba rankos, – pastebėjo sesuo.
– Aha... Nieko tokio, – neįstengdamas susikaupti, giliai atsikvėpiau. – O tu
neturėtum būti darbe? Galiu iškepti plaktos kiaušinienės.
Vėliau Mardžė man pasakojo, kad pakilęs nuo stalo nudūlinau prie šaldytuvo, bet
vos jį atidaręs tikriausiai nutariau, jog pradėti reikėtų nuo kavos. Priėjęs prie
spintelės, kur laikėme kavą, prisiminiau neparuošęs mudviem su Mardže puodelių.
Pastatęs šiuos prie kavos aparato, susizgribau taip ir nepaėmęs kavos. Seseriai įdėmiai
stebint, priėjau prie šaldytuvo, ištraukiau kiaušinius, padėjau juos atgal, tuomet
grįžau prie indaujos, išsitraukiau dubenėlį ir...
– Gal geriau pusryčius paruošiu aš? – neiškentė ji ir pakilo nuo stalo.
– A?
– Prisėsk.
– O tau nereikia į darbą?
– Nutariau šiandien pasiimti laisvadienį, – Mardžė ištiesė ranką mobiliojo link. –
Sėskis. Po minutėlės grįšiu – tik paskambinsiu darbdaviui.
Klestelėjus ant kėdės, vėl tarsi pirmąsyk supratau, jog Vivijana mane paliko.
Įsimylėjo darbdavį. Išėjo. Dirstelėjau į seserį, spaudžiančią durų į galinį kiemą
rankeną.
– Kur eini?
– Paskambinti vadovui.
– O kam tau skambinti vadovui?

Mardžė su manimi liko visą dieną. Ji pasiėmė London iš mokyklos, taip pat
nuvežė ir parvežė iš pianino pamokos. Atsisveikinusi su paskutiniu dienos klientu
atskubėjo ir Lizė: drauge jos ne tik paruošė vakarienę, bet ir pasirūpino London, ir
paguldė ją miegoti. Tetos pažaisti ateidavo nedažnai, tad gavusi šitiek dėmesio mano
dukra švytėte švytėjo iš laimės.
Apie visa tai sesuo man irgi papasakojo vėliau: popietės, kaip ir kelionės į mokyklą,
mano atmintis neišsaugojo. Aiškiai prisiminiau tik sekęs žvilgsniu laikrodžio
rodykles ir laukęs Vivijanos skambučio, kurio taip ir neišgirdau.

Kitą rytą, nusnaudęs mažiau kaip trejetą valandų, iš lovos iššliaužiau irzlus ir
kankinamas pagirias primenančio skausmo. Nusimaudyti po dušu ir nusiskusti
prireikė titaniškos valios: vakar juk to neįstengiau apskritai. Nedaug ir valgiau – tik
po kelis pusryčių ir vakarienės kąsnius, tačiau apie maistą nenorėjau nė galvoti.
Vos įžengusi į virtuvę Mardžė ištiesė man kavos puodelį ir ėmė krauti pusryčius į
lėkštę.
– Sėsk, – nurodė ji. – Negali pradėti dienos tuščiu skrandžiu.
– Ką čia veiki?
– O kaip tau atrodo? Atvažiavau ryte, kad įsitikinčiau, jog deramai papusryčiausi.
– Negirdėjau, kaip beldei.
– Aš ir nebeldžiau. Kai vakar atsigulei, pasiskolinau tavo raktus. Tikiuosi,
neprieštarauji.
– Nieko tokio, – burbtelėjau. Pakėliau prie lūpų puodelį, bet kavos skonis
pasirodė kažkoks keistas – ne toks, kaip įprastai. Uoslę kuteno gardūs šviežio maisto
kvapai, bet vis dar jaučiausi taip, lyg skrandis būtų virtęs milžinišku mazgu. Vis
dėlto atitraukiau nuo stalo kėdę ir susmukau ant jos. Sesuo priešais mane pastatė
lėkštę, iki kraštų prikrautą keptų kiaušinių, šoninės ir skrudintos duonos.
– Nemanau, kad įstengsiu valgyti, – prasitariau.
– Bėda, – atšovė ji. – Vis dėlto teks – net jei turėsiu pririšti tave prie kėdės ir
pamaitinti prievarta.
Buvau pernelyg pailsęs vaidytis, tad šiaip ne taip prisiverčiau nuryti keletą kąsnių.
Keista, tačiau su kiekvienu darėsi vis lengviau. Vis dėlto įstengiau įveikti tik mažiau
nei pusę lėkštės.
– Ji mane paliko.
 – Žinau, – linktelėjo Mardžė.
– Nenorėjo nė pamėginti spręsti bėdų.
– Žinau.
– Kodėl? Ką padariau ne taip?
Norėdama laimėti šiek tiek laiko, sesuo susirado inhaliatorių ir giliai įkvėpė. Ji
puikiai suprato, kad suvertusi kaltę Vivijanai ar ėmusi ją kritikuoti tik dar labiau
sujauks mano jausmus.
– Nemanau, kad ką nors padarei ne taip. Tiesiog santykiai – nelengvas menas, ir
tam, kad jie pasisektų, to privalo trokšti abu.
Jos lūpomis kalbėjo tiesa – deja, jos nepakako man nuraminti.

– Ar tikrai nenori, kad pasilikčiau ir šiandien? – nerimo Mardžė.

– Negaliu prašyti dėl manęs vėl imti laisvadienį, – patikinau.
Pusryčiai bent šiek tiek sutvardė mano savijautą, bet puikiai, žinoma, dar
nesijutau – toli gražu. Gal mano jausmų bangos vakarykščio potvynio ir
nebepriminė, bet vis dar siautėjo nevaržomos: panašių filme „Pražūtinga audra“*
visai pakako žvejybiniam laivui „Andrea Gail“ nuskandinti. Tvirtai ant kojų dar
nestovėjau, bet tikėjausi, kad pajėgsiu susidoroti su svarbiausiais dienos rūpesčiais.
Vežti London į pamokas ir iš jų. Į šokių būrelį ir iš jo. Vakarienei užsakyti picą.
Žinojau daugiau niekam neturėsiąs nei nuotaikos, nei jėgų – netgi perskaityti
laikraštį ar išsiurbti kilimus atrodė neįveikiama. Nekėliau sau didesnių tikslų nei
pasirūpinti dukrele ir didesnę dienos dalį išlikti vertikalios padėties.
Vis dėlto Mardžė neatrodė tokia užtikrinta.
– Paskambinsiu įsitikinti, kad viskas gerai. Ne kartą ir ne du.
– Gerai jau, – sutikau. Puikiai suvokiau, kad iš dalies baiminuosi likti vienas. Kas,
jei palūšiu vos jai užvėrus duris? Ar subyrėsiu į šukes, kaip viskas, ką šiame pasaulyje
turėjau?
Vivijana mane paliko.
Pamilo kitą.
 Buvau siaubingas, nieko vertas vyras, neįstengęs išsaugoti šeimos.
Per daug kartų ją nuvyliau ir galų gale likau vienas.
O, Viešpatie, pamaniau, vos Mardžei užtrenkus paskui save duris. Aš vienas.
Taip ir numirsiu visai vienas.

Kol London vyko pamokos, aš vaikštinėjau. Pirmiausia – iš vieno namo galo į

kitą, paskui valandų valandas sukau ratus apie kvartalą. Galvoje mainėsi niekaip
nesibaigiantys klausimai apie Vivijaną. Ar ji dabar Atlantoje, ar kokiame kitame
mieste? Ar gavo laisvadienį įsikurti naujajame bute, ar tūno biure? Spėliojau, ką ji
veikia: prieš akis iškilo vaizdinys, kaip ji kampiniame biure kalbasi telefonu per
laisvųjų rankų įrangą, o gal skuba koridoriais nešina krūva dokumentų. Pats biuras
mano vaizduotėje keitėsi nuo modernaus minimalistinio iki oficialaus, prikimšto
įvairiausių popierių. Svarsčiau, ar drauge su ja – ir Spanermanas. Galvojau, ar ji
kvatojasi stovėdama greta jo, ar pasirėmusi į stalą laiko veidą delnuose. Nuolat
tikrinau mobilųjį, vildamasis sulaukti iš jos kokių žinių, tikėdamasis rasti žinutę ar
praleistą skambutį. Norėjau išgirsti jos balsą, tikinantį, kad viskas tebuvo kvaila
klaida ir ji norinti grįžti namo. Geidžiau išgirsti, kad ji mane tebemyli. Troškau, kad
paprašytų atleidimo, ir giliai širdyje puikiai suvokiau: nesudvejočiau nė akimirkos.
Vis dar ją mylėjau – neįstengiau pakelti nė minties apie gyvenimą be jos.
Visą tą laiką nenustojau spėliojęs, ką padariau ne taip. Ar viskas dėl to, kad mečiau
darbą? Kad priaugau šiek tiek svorio? O gal dėl to, kad prieš mesdamas darbą
skyriau jam per daug laiko? Ir kada gi viskas ėmė slysti iš rankų? Kada tai virto
kažkuo nebepataisomu? Kaip ji galėjo mus palikti? Kaip įstengė palikti London? Ar
ketino ją išsivežti į Atlantą?
Pastarasis klausimas atrodė baisiausias iš visų – per skaudus net galvoti, ir kai
pagaliau grįžau namo, jaučiausi visiškai išsunktas. Supratau turįs nusnausti, bet vos
prigulus mintys ėmė vyti viena kitą. Mardžė buvo skambinusi jau tris kartus, o aš
staiga suvokiau tai, kas nutiko, dar nė neprasižiojęs tėvams. Vis dėlto kol kas ir pats
nenorėjau tuo patikėti.
 O, kad viską tai tebūčiau susapnavęs.
Kai popiet pasiėmiau London iš mokyklos, vidinė audra dar nebuvo nuslopusi.
Dukra paprašė ledų – nors pageidavimas pasirodė sunkiai pakeliamas, kažkaip
įstengiau nukakti į ledainę. Pats nežinau ir kaip laiku pristačiau ją į šokių studiją.
Kol London mokėsi šokti, išėjau pasivaikščioti. Nesu tvirtuolis. Perėjau visą
prekybos centro parduotuvių alėją ir, vos pasiekęs jos pabaigą, apsipyliau ašaromis.
Vaizdas aplink susiliejo: dar akimirka, ir jau stypsojau ten visiškai vienas, nunarinęs
veidą į delnus, krūpčiojančiais pečiais.

– Kada grįš mamytė? – paklausė dukra. Ant stalo kėpsojo picos dėžutė – pats
įstengiau įveikti tik pusę gabalėlio, tad pastūmiau savo lėkštę šalin.
– Dar nežinau, širdele. Nesikalbėjome, – atsakiau. – Bet kai tik žinosiu, pasakysiu
ir tau.
Net jei atsakymas London pasirodė neaiškus, ji to neparodė.
– Ar sakiau, kad per pertrauką mes su Bodžiu radome vėžliuką?
– Vėžliuką?
– Kai žaidėme „Broleli, gelbėk“. Pamačiau jį prie tvoros, buvo labai mielas! Tada
atėjo Bodis, jam vėžliukas irgi atrodė mielas, bandėme maitinti žole, bet jis nebuvo
alkanas. Tada subėgo kiti vaikai ir auklėtoja. Paklausėme, ar galime jį įdėti į dėžutę
ir parsinešti į klasę, ir auklėtoja leido!
– Regis, buvo labai smagu.
– Tikrai! Ji atnešė dėžę nuo pieštukų, įdėjo vėžliuką ir nunešė į klasę – visi ėjome
drauge. Man atrodo, vėžliukas išsigando, nes vis bandė išlipti, bet nepavyko – per
slidūs dėžės kraštai. Mes norėjome jam sugalvoti vardą, bet auklėtoja sakė, jog geriau
nereikia – jį paleis.
– Nenorėjo pasilikti?
– Sakė, jis tikriausiai pasiilgo mamytės.
Gerklę suspaudė gumulas.
– Aha. Tikriausiai.
 – Bet mes su Bodžiu vardą vis tiek sugalvojome. Nutarėme, kad bus Edis.
– Vėžliukas Edis?
– Dar galvojome pavadinti Marku.
– Iš kur žinote, kad tai berniukas?
– Tiesiog žinome.
– O, – atsakiau ir, pamiršęs pastarųjų kelių dienų kankynę, nusišypsojau.
Deja, tik akimirkai.

Man pakuojant picos likučius į šaldymo maišelius, paskambino Vivijana. Išvydus

jos nuotrauką telefono ekrane, širdis ėmė daužytis it pašėlusi. London svetainėje
žiūrėjo televizorių, o aš žengtelėjau iš virtuvės į galinį kiemą. Prieš atsiliepdamas
pasistengiau suimti save į nagą.
– Sveika, – pasisveikinau tokiu balsu, lyg tarp mudviejų niekas nebūtų pasikeitę –
na ir kas, kad išties viskas apvirto aukštyn kojomis. – Kaip tu?
Ji sudvejojo.
– Gerai. O tu?
– Kiek neįprastai, – pripažinau. – Bet laikausi. Kur tu dabar?
Regis, Vivijana suabejojo, ar atsakyti.
– Tampoje, – pagaliau atsakė. – London šalia tavęs? Ar jau maudosi?
– Ne, dar ne. Svetainėje.
– Ar galiu su ja pasikalbėti?
Iš paskutiniųjų stengiausi suvaldyti kvėpavimą.
– Ar nemanai, kad prieš perduodant jai telefoną turėtume pasikalbėti mudu?
– Nemanau, kad tai gera mintis, Rasai.
– Kodėl ne?
– Nes nežinau, ką tikiesi išgirsti.
– Ką tikiuosi išgirsti? – pakartojau. – Vivijana, aš noriu, kad suteiktum mudviem
dar vieną galimybę, – apsimečiau negirdįs ragelyje stojusios tylos. – Man vis dar
atrodo, jog gerai nesuprantu, kas iš tikrųjų vyksta. Kaip galime viską pataisyti?
Galėtume apsilankyti pas terapeutą.
Vivijanos balse pasigirdo įtampa.
– Prašau, Rasai. Ar galiu pasikalbėti su London? Man jos trūksta.
O manęs netrūksta? O gal tu dabar su Valteriu?
Netikėtai šovusi mintis drauge atsinešė ir vaizdinį: galbūt žmona skambino iš
viešbučio apartamentų, kurių su miegamuoju sujungtoje svetainėje Valteris žiūrėjo
televizorių? Dabar tegalėjau grįžti vidun ir pašaukti dukrą.
– London, skambina mama. Nori pasikalbėti.

Pokalbio nuotrupos mano ausis pasiekė netgi tuomet, kai London su telefonu
rankoje zujo po svetainę. Girdėjau, kaip pasakojo Vivijanai apie prabėgusią dieną –
taip pat ir apie vėžliuką, kaip sakė, kad myli. Girdėjau, kaip klausė mamos, kada
grįš. Nors atsakymo neišgirdau, iš London veiduko buvo akivaizdu: jai šis nepatiko.
– Gerai, mamyte, – galų gale sumurmėjo ji. – Ir aš tavęs pasiilgau. Pakalbėsime
rytoj.

Vivijana puikiai žinojo, kad eidamas gulti telefone visada įjungdavau skrydžio
režimą. Įpratimas – antras prigimimas, tad tą vakarą pasielgiau lygiai taip pat. Ryte,
vėl įjungęs įprastą ryšį, balso pašto dėžutėje radau paliktas dvi Vivijanos žinutes.
„Žinau, kad norėjai pasikalbėti – taip ir bus, bet tik tada, kai abu būsime tam
pasirengę. Nežinau, ką dar tau pasakyti. Tenoriu, kad žinotum, jog viso šito aš
neplanavau. Suprantu, kaip tave įskaudinau. Norėčiau, kad viskas būtų kitaip, deja,
tau meluoti – taip pat ne išeitis.
Iš esmės tau skambinu dėl London. Kol kas esu užsivertusi darbais –
administracijos perkėlimas, Valterio fondas, komandiruotės... Dar likę krūva reikalų
Vašingtone, o šį savaitgalį skrisime į Niujorką. Man šitiek keliaujant turbūt geriausia
būtų, jei London kuriam laikui liktų su tavimi. Dar noriu kaip reikiant čia įsikurti,
suruošti jai kambarį, bet kol kas neradau nė laisvos valandėlės to imtis. Dar šis tas:
manau, kad svarbu kol kas jai neaiškinti, kas vyksta. Ji ir taip įsitempusi dėl
prasidėjusių mokslo metų, žinau, kad pamokose pavargsta. Be to, manau, kad su ja
pasikalbėti turėtume abu. Luktelk, tuojau perskambinsiu – žinutės trukmė tuojau
baigsis, o aš nemėgstu, kai įrašas nutrūksta viduryje sakinio.“
Antrojoje žinutėje Vivijana tęsė:
„Šiandien tariausi su psichologe, kaip geriau pranešti naujienas London. Anot jos,
turėtume pabrėžti, jog mums atrodo, kad bus geriau kurį laiką atskirai pagyventi –
nereikia minėti skyrybų. Na ir, be abejonės, privalu priminti, jog su ja visa tai
nesusiję – abu ją labai mylime. Plačiau apie tai pasikalbėsime susitikę – tenorėjau,
kad žinotum, jog kaip įmanydama stengiuosi elgtis taip, kaip London geriausia. Dar
turėsime aptarti, kada jai būtų geriausia atvykti į Atlantą.“ Ji minutėlei nutilo.
„Gerai, man regis, tai ir viskas, ką norėjau pasakyti. Geros tau dienos.“

Geros tau dienos?

Ar tai pokštas? Kiūtodamas ant lovos krašto perklausiau žinutes po keletą kartų.
Manau, stengiausi išgirsti ką nors – bet ką, – kas būtų leidę patikėti, jog bent
truputį jai rūpėjau. Deja, net jei kas panašaus ir nuskambėjo, aš to neišgirdau. Iki
soties prisiklausiau, ko ji nori – tik, žinoma, jos įgeidžiai buvo sumaniai paslėpti po
apsimestiniu rūpesčiu dėl London gerovės. Gudravimas mane tik supykdė. Galvojau
apie tai, kai staiga pasigirdo telefono skambutis.
– Labukas, – užjaučiamu tonu prabilo Mardžė. – Tik skambinu įsitikinti, kad
viskas gerai.
– Dar nėra nė septynių.
– Žinau, bet mintys apie tave neduoda ramybės.
– Aš... tiesą sakant, kiek įsiutęs.
– Tikrai?
– Vivijana paliko porą žinučių, – paaiškinau, ir savais žodžiais nupasakojau jų
turinį. Stengiausi nepraleisti nė vienos smulkmenos.
– O, brolyti. Tai šitaip pradėjai dieną? Čia tau ne gardžios kavos puodelis, ar ne?
Beje, kalbant apie kavą – aš tavo gatvėje, netrukus suksiu į kiemą. Atrakink lauko
duris.
Išniręs iš miegamojo nudūlinau laiptais. Kai pravėriau duris, Mardžė jau lipo iš
automobilio, nešina pora popierinių kavos puodelių. Nužvelgęs ją, žengiančią artyn,
supratau: apsirengusi darbui.
– Galėjau kavos išsivirti ir namie, – pastebėjau.
– Žinau, bet norėjau į tave bent dirstelėti. Ar bent kiek numigai?
– Gal keturias ar penkias valandas.
– Aš irgi ilgai neužmigau.
– Lizė neleido bluosto sudėti?
– Ne, – atsakė sesuo. – Tiesiog jaudinausi dėl tavęs. Eime vidun. London jau
pabudusi?
– Dar ne.
– Gal, kol tu pasimėgausi kava, aš suruošiu ją mokyklai?
– Juk nesu neįgalus.
– Žinau, – šyptelėjo ji. – Greičiau priešingai. Laikaisi kur kas geriau, nei tavo
vietoje laikyčiausi aš.
– Abejoju.
Sesuo ištiesė ranką ir paglostė mano skruostą. Apstulbau: neprisimenu, kad kada
nors anksčiau būtų pasielgusi panašiai.
– Man tavęs įkalbinėti lipti žemyn nuo vandens bokšto juk neteko, tiesa?

Kavos ir sesers pagalbos ankstyvą rytą dėka veždamas London į mokyklą jaučiausi
šiek tiek geriau nei vakar. Beveik visą kelią ji ant galinės sėdynės čiauškėjo apie savo
sapną – kažkokią istoriją apie varlytę, kurios spalva mainėsi su kiekvienu šuoliuku, ir
nekaltas jos džiaugsmas pasirodė būtent tai, ko man stigo.
Grįžęs namo prisiverčiau išsitraukti sportinę aprangą. Po Vivijanos pareiškimo taip
ir nebuvau išsirengęs bėgioti – nuo tada, kai griebiausi sporto, pirmąsyk praleidau
treniruotes. Vyliausi, kad fiziškai išsekęs pasijusiu geriau. Bėgti sekėsi puikiai:
įveikiau keliais kilometrais daugiau nei įprastai, tačiau nusimaudęs po dušu vėl
susipratau galvojąs apie žmoną. Ryte graužusį įtūžį pakeitė visa apimantis sielvartas.
Jausmai atrodė beveik nepakeliami, tad suvokdamas, jog tokios kančios, kokia
graužė pastarąsias dvi dienas, trečiąją nebeištversiu, privalėjau ko nors imtis. Bet ko.
Noras dirbti buvo lygus nuliui, tačiau prisiverčiau nueiti į darbo kambarį. Vos
prisėdęs prie stalo ir išvydęs įrėmintą Vivijanos nuotrauką, supratau: namie dirbti
nepavyks. Čia per daug prisiminimų, per daug raginimų verdančioms emocijoms ir
vėl viską užgožti.
Nutariau, kad laikas apsilankyti biure, kurį nuomojausi.
Įsidėjęs į krepšį nešiojamąjį kompiuterį nuvykau ten. Administratorė nustebo,
mane išvydusi, bet tuojau, kaip visuomet, pranešė, jog žinučių man nėra. Pirmąsyk
man tai nuoširdžiai nerūpėjo.
Atsirakinau duris. Viduje niekas nebuvo pakitę nuo tada, kai paskutinį kartą
buvau čia įkėlęs koją – prabėgti spėjo kelios savaitės. Tik stalas buvo padengtas
plonu dulkių sluoksneliu. Nekreipdamas į jį dėmesio pasistačiau kompiuterį ir
atsidariau elektroninio pašto dėžutę.
Dešimtys laiškų, dauguma – reklamos arba automatiškai apmokėtų sąskaitų kvitai.
Visus, kuriuos buvo įmanoma, ištryniau, sąskaitas surūšiavau į reikiamus aplankus,
ir galų gale man teliko laiškai su nuorodomis į reklamoms nufilmuotą medžiagą.
Pristatymas plastikos chirurgijos klinikai buvo baigtas – atėjo Taljerio eilė.
Peržvelgiau pastabas, pasižymėtas praėjusį savaitgalį: iš šešių priešais teismo rūmus
nufilmuotų dublių trys pasirodė visiškai netinkami naudoti, iš likusių trijų kiek
pasvarstęs nutariau atmesti dar vieną. Vieno iš likusių dviejų pradžia buvo geresnė
nei pabaiga, antro – atvirkščiai. Valandėlė montavimo, ir geriausius kadrus turėjau
nesunkiai paversti vientisu filmuku – svarbiausią programinę įrangą kompiuteryje
turėjau. Nieko nėra tokio stebuklingo, kaip vaizdo perkėlimas į ekraną.
Dar geriau buvo tai, kad nufilmuotuose kadruose man jis nuoširdžiai patiko – nė
neabejojau, kad patiks ir kitiems. Taljeris sukūrė būtent tokį įvaizdį, kokio tikėjausi:
atrodė sąžiningas, kompetentingas, malonus, negana to, jį mylėjo kamera. Galbūt
tam padėjo ir natūralus apšvietimas, bet, šiaip ar taip, už ankstesnes jo reklamas ši
atrodė nepalyginti patraukliau.
 Prie antrajai reklamai skirtos medžiagos reikėjo paplušėti kur kas labiau. Čia buvo
krūva skirtingų vietų, nufilmuotų skirtingais kampais – ypač įspūdinguose kadruose
buvo užfiksuoti per pievą risnojantys žirgai, – būrys skirtingų žmonių, tad
montuojant reklamą buvo galima išgauti dešimtis skirtingų rezultatų. Sumojęs, jog
tam prireiks daugiau laiko ir jėgų, nei kol kas įstengiau skirti, nutariau šiandien
apsiriboti pirmąja reklama.
Programa, kurią naudojau, nebuvo skirta profesionalams, bet pirminiam darbui
tiko neblogai. Jau buvau šnektelėjęs su geriausiu laisvai samdomu vaizdo
montuotoju mieste, tad pamažėle, bet užtikrintai ėmiausi darbo. Perpiet prisiverčiau
sudoroti porciją iš parduotuvės parsineštos gatavos sriubos, o pasisotinęs grįžau prie
darbo. Atsitraukiau tik tuomet, kai atėjo laikas pasiimti iš mokyklos dukrą.
Diena buvo nelengva. Jei bent akimirką iš paskutiniųjų nesusikaupdavau, jausmų
uraganas ir neraminantys klausimai grįždavo su trenksmu. Pakilęs nuo stalo
imdavau slankioti iš kampo į kampą arba sustodavau prie lango, krūtinę
suspausdavo nelyginant žnyplėmis, rankos imdavo drebėti, o biure pristigdavo oro.
Jutau – kuo aiškiausiai jutau – savo netektį: šitaip stipriai, kad net pats įtikėdavau,
jog gyventi toliau nėra jokios prasmės.
Vis dėlto nukreipti dėmesį į ką nors kita atrodė esąs vienintelis būdas išsigelbėti,
tad netrukus grįždavau prie stalo ir kaip įmanydamas pasinerdavau į paslaugas
Taljerio kontorai.

– Tai, ką jauti, visiškai normalu, – tos pačios dienos pavakarę patikino mane Lizė,
kai mums sėdint verandoje prisipažinau, kaip jaučiuosi. Vos baigusios darbą jiedvi
su Mardže vėl pasirodė ant mano slenksčio. Mardžė buvo atsivežus plastilino, tad
dabar jiedvi su London sėdėjo ant grindų ir lipdė įvairiausias figūrėles.
– Patyrei didžiulį ir staigų šoką. Bet kuris sielotųsi.
– Aš ne tik sielojuosi, – pridėjau. – Aš vos įstengiu gyventi.
Mudu su Lize buvome bendravę šimtus kartų, bet dabar pirmąsyk nuoširdžiai
jutau privaląs su ja pasikalbėti. Dienos darbai visiškai mane išsekino. Tetroškau kur
nors pabėgti arba rasti tylią tamsią vietelę, tinkamą pasislėpti, deja, su London to
griebtis negalėjau. Tiesą sakant, nė nemaniau, kad tai padėtų: kad ir kur ištrūkčiau,
kankinamas mintis pasiimčiau drauge.
– Bet juk sakei, kad buvai darbe, – priminė Lizė. – Nuvežei London į mokyklą ir
pianino pamoką, parsivežei namo. Pavalgydinai.
– Pakeliui į namus prigriebiau greitojo maisto.
– Nieko tokio. Privalai išmokti savęs nespausti. Tvarkaisi su situacija ne prasčiau
nei bet kuris kitas. Ypač – su apėmusiais jausmais.
– Nejaugi negirdėjai, ką tau pasakojau?
– Žinoma, girdėjau. Suprantu, kad dabar tai atrodo nepakeliama, bet jau vien tai,
jog leidi sau nuoširdžiai išgyventi emocijas, o ne gniauži jas viduje, tiki tuo ar ne, yra
geras ženklas. Žinai, kaip sakoma – jei nori peršokti griovį ir pasakyti „op“, reikia
pasiryžti šuoliui. Supranti, ką noriu pasakyti?
– Ne visai, tačiau mano protas šiomis dienomis veikia toli gražu ne tobulai. Vėliau
peržiūrėjęs reklamą, kurią šiandien montavau, tikriausiai suvoksiu, koks tai šlamštas,
ir visai surūgsiu.
– Jeigu ji išties bus bloga, galėsi pataisyti, argi ne?
Linktelėjau. Privalėsiu viską pataisyti. Vivijana juk atsidarė atskirą banko sąskaitą,
tad visi įsipareigojimai, taip pat, ko gero, ir paskola už namą, liko mano žinioje.
– Puiku. Tai bus dar vienas žingsnis į priekį. O grįžtant prie to, ką minėjau
anksčiau, daugybė žmonių tiki, kad užgniaužti emocijas arba apskritai jų vengti yra
sveika. Kartais jie teisūs – ypač tuomet, kai nuo patirto įvykio praeina ilgesnis laikas.
Vis dėlto iškart po traumos dažnai geriausia leisti jausmams iškilti į paviršių ir kaip
reikiant juos patirti vis sau primenant, jog viskas praeis. Kad tu – tai ne tavo
jausmai.
– Nė nesuprantu, ką tai reiškia.
– Dabar tu liūdi, bet šiaip nesi paniurėlis ir amžinai neliūdėsi. Dabar siunti, bet
įprastai nesi pikčiurna, ir tavo įtūžis laikui bėgant nuslops.
Apmąstęs Lizės žodžius, papurčiau galvą.
– Tenoriu kaip nors suvaldyti tuos jausmus. Ką man daryti?
– Tai, ką darei iki šiol. Sportuok, dirbk, rūpinkis dukra. Pagaliau visas žaizdas
užgydys laikas.
– Kiek laiko reikės?
– Kiekvienam jo prireikia skirtingai. Galiu patikinti, kad kasdien jausiesi nebe toks
pažeidžiamas, kiek stipresnis, ryžtingesnis. Jei dabar apie Vivijaną galvoji kas penkias
minutes, galbūt po savaitės ją prisiminsi tik kas dešimt.
– Kaip norėčiau, kad pakaktų spragtelėti pirštais, ir viskas būtų baigta...
– Apie tai svajoja visi, bent kartą patyrę ką nors panašaus.

Vėliau, London pasikalbėjus su mama per vaizdo pokalbių programėlę ir atsigulus

miegoti, aš likau su Lize ir Mardže. Ši didžiumą laiko mudviejų tik klausėsi.
– Remiantis tavo patirtimi, – paklausiau. – Kaip manai, ar ji grįš?
– Tiesą sakant, esu mačiusi tiek vienokių, tiek kitokių atvejų, – pripažino Lizė. –
Kartais tai, kas klaidingai palaikoma meile, pasirodo tesąs laikinas susižavėjimas,
kuriam išblėsus žmogus susipranta suklydęs. Kartais tai išties būna meilė, trunkanti
metų metus. Būna ir taip, kad net susižavėjimui išblėsus žmogus suvokia, jog meilės
pirmajam partneriui širdyje nebeliko.
– Tad ko man griebtis? Ji su manimi nė nesikalba.
– Nemanau, kad turi ko griebtis. Kad ir kaip norėtum, kito valdyti negali.
Troškau išgerti, troškau užsimiršti ir nebesigraužti – net jei tai tetruktų akimirką.
Vis dėlto, nors šaldytuve buvo alaus, susilaikiau: bijojau, kad pradėjęs gerti
nesustosiu tol, kol šaldytuvas ištuštės.
– Aš ir nenoriu jos valdyti. Tenoriu, kad įsigeistų sugrįžti.
– Žinau, – linktelėjo Lizė. – Aišku, kad ją tebemyli.
– Kaip manai, ar ji tebemyli mane?
– Taip, tačiau dabar ta meilė kitokia.
Atsigręžiau į seserį.
– O kas, jei Vivijana norės išsivežti London į Atlantą?
– Kovosi. Samdysiesi advokatą ir įrodysi, kad dukra privalo likti su tavimi.
– O jeigu London norės išvykti? – pajutau akyse besikaupiančias ašaras. – Jeigu ji
labiau norės likti su mama?
Į šitai abi atsakė tyla.

Penktadienį nuvežiau London į mokyklą bei šokių pamoką ir pasiėmiau iš jų, o

pats ir vėl pasinėriau į darbą. Vos įstengiau laikytis. Buvo rugsėjo vienuoliktoji –
prisiminiau, kaip prieš keturiolika metų išaušo ta siaubinga diena, kuri niekuomet
neišdils iš mano atminties. Tądien krito Pasaulio prekybos centro bokštai dvyniai.
Atėjus savaitgaliui, Lizės žodžiai tapo mano mantra: sportuok, dirbk, rūpinkis
dukra. Nors savaitgalį į biurą eiti neketinau, patarimo vis tiek nutariau paklausyti.
Pakirdęs anksti nubėgau daugiau kaip vienuolika kilometrų – tokios ilgos
distancijos nebuvau įveikęs jau keletą metų. Prisiverčiau papusryčiauti pats,
paruošiau valgyti London. Kol ji ilsėjosi, užbaigiau pirmosios reklamos redagavimo
darbus ir griebiausi antrosios. Nuvežiau mažąją į meno pamoką, padirbėjau, iki ši
baigėsi, ir atvykęs išvydau, kad London nulipdė vazą. Į automobilį ją stengėsi nešti
kuo atsargiau, stengdamasi nieko nekliudyti.
– Kitą savaitę turėsime atsivežti ir nudažyti, – paaiškino ji. – Noriu nutapyti
geltonų gėlių. Ir gal dar rožinių peliukų.
– Peliukų?
– Arba žiurkėną. Bet žiurkėnus nupiešti sunkiau.
Niekaip nesuvokiau, kodėl turėtų kilti papildomų sunkumų, bet iš kur man
žinoti?
– Gerai. Gėlių ir pelių, – linktelėjau.
– Rožinių pelių.
– Dar geriau, – sutikau. – Ar pasirengusi važiuoti pas močiutę?
Padėjau dukrai įlipti į automobilį. Žinojau, kad laikas tėvams pranešti, jog
Vivijana mane paliko. Mardžė norėjo tą akimirką pabūti greta, tad Lizė pasisiūlė
išeiti su London pasivaikščioti. Pasikviečiau iš garažo tėvą, kuris tuojau klestelėjo
prie mamos.
Viską išbėriau akimoju. Man nutilus, pirmasis prabilo tėvas.
 – Ji negali išeiti, – suraukė antakius jis. – Juk vaiką turi.
– Turėčiau jai paskambinti, – įsiterpė mama. – Tikriausiai tai tik sunkus tarpsnis.
– Joks tai ne tarpsnis. Vivijana prisipažino jį įsimylėjusi. Jau turi ir atskirą butą.
– Kada ji parskris? – paklausė mama. – Jei kitą savaitgalį, mūsų su tėčiu nebus
mieste. Važiuosime į Vinstoną-Seilemą aplankyti tavo dėdės Džo. Jo gimtadienis.
Džo buvo keleriais metais jaunesnis tėvo brolis. Jis dirbo mechaniku, niekada
nebuvo sukūręs šeimos, tačiau per gyvenimą turėjo ne vieną ilgametę draugę.
Augdamas laikiau jį šauniu dėde ir spėliojau, kodėl taip niekada ir nevedė. Dabar
nujaučiau, kad Džo galėjo tiesiog būti išmintingesnis už kitus.
– Nė nenumanau, kada ji parskris, – prisipažinau.
– Turbūt darbe vien įtampa, – sielojosi mama. – Ji nemąsto šaltu protu.
– Kaip ji susitiks su London? – įsikišo tėvas.
– Nežinau, tėti.
– Ar ji nenori pasimatyti su London? – spaudė jis.
– Tikrai turėčiau jai paskambinti, – nerimo mama.
– Niekam tu neskambinsi, mama, – pertraukė ją Mardžė. – Tai tik jų reikalas. Esu
tikra, kad Vivijana grįš pasimatyti su dukra. Net jeigu nepasakė Rasui tikslios datos,
manau, susiruoš per ateinančią savaitę. O kol kas geriau Raso neerzinti krūva
klausimų ar planų. Turbūt patys suprantate, kad savaitė jam buvo nelengva.
– Tu teisi, – staiga susivokė mama. – Atleisk. Tiesiog viskas taip netikėta,
supranti?
– Viskas gerai, mama, – nuraminau.
Pakilęs nuo sofos, tėvas netardamas nė žodžio nudūlino į virtuvę.
– Kaip laikaisi? – susirūpino mama.
Persibraukiau delnu plaukus.
– Stengiuosi kiek įmanydamas.
– Ar galiu kuo nors pagelbėti? Gal padėti prižiūrėti London?
– Ne, – papurčiau galvą. – Su ja susitvarkau. Žinai, kai jau eina į mokyklą, nebe
taip ir sunku.
– Gal tuomet atnešiu pagaminusi maisto šios savaitės vakarienėms? Ar tai padėtų?
Supratau, kad jai maga bent kaip nors prisidėti.
 – Būtų puiku, – sutikau. – London tavo maistas tikrai patinka labiau nei manasis.
Netikėtai petimi pajutau šaltą stiklą. Laikydamas kiekvienoje rankoje po butelį
alaus, tėvas vieną tiesė man.
– Čia tau, – burbtelėjo. – Jei norėsi šnektelėti, būsiu garaže.

Kai po gerų dvidešimties minučių pasirodžiau garaže, tėvas mostelėjo man prisėsti
ant taburetės – pats įsitaisė ant įrankių dėžės. Atnešiau abiem po antrą butelį alaus:
mintyse sukosi vienas neraminantis klausimas, kurio nebuvau minėjęs nei Mardžei,
nei Lizei – norėjau išgirsti tėvo nuomonę.
– Nežinau, ar pajėgsiu, – prisipažinau.
– Ką pajėgsi?
– Būti vienišas tėvas. Rūpintis London. Gal tikrai būtų geriau, jei Vivijana
pasiimtų ją gyventi drauge Atlantoje.
Tėvas atkimšo mano atneštą butelį.
– Kaip suprantu, nori, kad sutikčiau su tavo nuomone.
– Pats nežinau, ko noriu.
– Tavo bėda ne čia. Bėda ta, kad bijai.
– Žinoma, bijau.
– Tokia jau ta tėvystė. Darai viską, ką tik įstengi, ir vis tiek nuolat bijai susimauti.
Mano galva, niekas taip greit neprišaukia žilų plaukų, kaip vaikai.
– Judu su mama juk nebijojote.
– Klysti. Skirtumas tik tas, jog neleidome baimei mūsų valdyti.
Suabejojau, ar tėvas sako tiesą.
– Ar manai, kad turėčiau kovoti dėl dukters, kaip sakė Mardžė? Jei prireiktų?
Tėvas kepštelėjo savo džinsus, ištepdamas juos variklio alyva.
– Manau, kad tu velniškai geras tėvas, Rasai. Tikrai šimtąsyk geresnis, nei kada
nors buvau aš. Mano galva, London tu reikalingas.
– Reikalinga ir mama.
– Galbūt. Bet tai, kaip tu ja rūpinaisi? Suprantu, kad nebuvo lengva, bet susiėmei
ir su viskuo susitvarkei. O ji – laiminga mažylė. Tai ir svarbiausia, kai esi tėvas.
Darai viską, kas būtina, ir myli vaiką kaip tik įstengi. Visa tai tau puikiai einasi, ir aš
labai tavimi didžiuojuosi.
Akimirką patylėjęs, tėvas pridūrė:
– Na, bent jau taip atrodo man.
Pamėginau prisiminti, ar tėvas kada buvo man sakęs ką nors panašaus, nors ir
žinojau, jog ne.
– Ačiū, tėti.
– Juk nepradėsi dabar bliauti, ar ne?
Nepaisant visko, nusijuokiau.
– Nežinau, tėti.
– Na ir ko bliauni?
Nusibraukiau nuo skruosto ašarą – nė nebuvau jos pajutęs.
– Pastarosiomis dienomis daug nereikia.
______________
* „The Perfect Storm“, 2000 m.
 15 skyrius
Po vieną dieną

Priešingai nei mano bičiulis Denis, buvau šalia mamos ir regėjau jos skausmą, kai
vienas po kito ją paliko visi šeimos, kurioje užaugo, nariai. Buvau trylikos, kai mirė
mano senelis, aštuoniolikos – kai močiutė, dvidešimt vienų, kai užgeso pirmasis motinos
brolis, ir dvidešimt aštuonerių, kai į pomirtinį pasaulį išslydo antrasis.
Kiekvieną sykį sunkiausia našta teko mano mamai. Visi keturi merdėjo ilgai, nuolat
vykdami į ligoninę, kur jiems buvo skiriami nuodai: visi vylėmės, kad pirmiau jie
pribaigs ligą, o ne juos pačius. Slenkantys plaukai ir pykinimas, silpstantis kūnas ir
atmintis. Ir skausmas – visuomet klaikus, nepakeliamas skausmas. Pabaigoje visuomet
tekdavo vieną kitą naktį praleisti intensyviosios slaugos palatoje, kur mano artimieji
kartais nesusilaikydavo garsiai nedejavę iš skausmo. Mama visa tai ištvėrė greta jų.
Kiekvieną vakarą po darbo ji vykdavo į jų namus ar ligoninę, kur likdavo valandų
valandas. Tai ji drėgnomis šluostėmis valydavo jų veidus, ji maitindavo juos pro
šiaudelį. Trijose skirtingose ligoninėse ji taip dažnai matė gydytojus ir slaugus, kad ėmė
vadinti juos vardais. Laikui atėjus, mano mama rūpindavosi laidotuvėmis, ir aš visada
supratau, kad, nepaisant mūsų buvimo šalia, ją kankina su niekuo nesulyginama
vienatvė.
Ko gero, tikėjausi, kad bėgant savaitėms ir mėnesiams po ketvirtųjų laidotuvių mama
atsities taip pat, kaip anksčiau. Iš pažiūros ji visai nepasikeitė: kai apsilankydavome, ji
ir toliau ryšėjo prijuostes ir didžiumą laiko praleisdavo virtuvėje, tačiau buvo tylesnė nei
anksčiau, o retsykiais pastebėdavau ją žvelgiančią kažkur už virš kriauklės esančio lango,
visiškai atsiribojusią nuo supančių garsų. Maniau, jog tai susiję su paskutiniąja
netektimi, bet galų gale Vivijana prasitarė, kad mamos kančia galėjo tiesiog ilgainiui
kauptis, kol pagaliau taurė persipildė. Žmonos pastaba mano mintyse viską sudėliojo į
vietas.
Koks jausmas netekti šeimos? Ko gero, tai neišvengiama nė vienoje giminėje – šiaip ar
taip, kažkas visuomet liekas paskutinis, bet Vivijanos pastaba gėlė mano širdį kaskart,
išvydus mamą. Jaučiausi taip, lyg jos netektis būtų tapusi manąja, tad nejučia ėmiau
lankytis jų namuose vis dažniau. Du ar tris kartus per savaitę po darbo užsukdavau
pabūti su mama: nors nesikalbėdavome apie tai, ką kentė ji – ar aš, – tas visa apimantis
sielvartas visuomet buvo šalia.
Prabėgus keliems tokiems mėnesiams, vieną vakarą sustojau mamos kieme. Išvydau
tėvą, karpantį gyvatvorę, ir mamą, lūkuriuojančią manęs verandoje. Tėvas nė
neatsisuko – apsimetė nepastebėjęs, kad atvykau.
– Pasivažinėkime, – paskelbė mama. – Noriu pasakyti, vairuosi tu.
Priėjusi prie mano automobilio ji atlapojo keleivio pusės dureles ir, klestelėjusi ant
sėdynės, vėl jas uždarė.
– Kas čia vyksta, tėti?
Jis nustojo karpęs, bet į mane neatsigrįžo.
– Tiesiog lipk. Mamai tai svarbu.
Pasielgiau kaip lieptas, o kai paklausiau mamos, kur trauksime, ji nurodė važiuoti
gaisrinės link.
Vis dar sutrikęs paklausiau motinos. Mums beveik pasiekus gaisrinę, ji staiga liepė
pasukti dešinėn, už dviejų kvartalų – kairėn. Dabar jau kuo aiškiausiai suvokiau, kur
mama prašo vežti, ir galų gale sustabdžiau automobilį prie vartų, iš abiejų pusių
supamų miško. Priešais mus stūksojo vandens bokštas. Mamai išlipus, nusekiau jai
pavymui.
Valandėlę ji netarė man nė žodžio.
– Kodėl mes čia, mama?
Ji užvertė galvą, žvilgsniu tarsi kopdama kopėčiomis, vedančiomis į aikštelę prie pat
bokšto viršaus.
– Žinau, kas įvyko, – prabilo ji. – Kai išsiskyrė Mardžė ir Treisė. Žinau, kad tavo
seseriai dužo širdis, ir radai ją čia. Buvai dar vaikas, bet kažkaip įkalbėjai ją nulipti ir
parvežei į bendrabutį.
Jau buvau besižiojąs viską neigti, bet prikandau liežuvį – patikėkite, nebuvo taip
paprasta, kaip skamba. Vis dėlto, kad ir ką būčiau pasakęs, tai būtų nebesvarbu.
Išsikalbėti reikėjo motinai.
– Ar žinai, koks jausmas galvoti, kad mano dukra galėjo čia žūti? Prisimenu, kai ji
man viską papasakojo, stebėjausi, kodėl nepaskambino tėvui ar man. Bet į šį klausimą
irgi žinau atsakymą. Judu sieja stebuklingas ryšys, ir žodžiais neįmanoma nusakyti, kaip
tuo didžiuojuosi. Gal ir nebuvome geriausi tėvai, tačiau bent jau užauginome judu
dorais žmonėmis.
Ji nenuleido akių nuo vandens bokšto.
– Gavai šitiek pylos, bet nė neprasižiojai. Neprisipažinai, kur praleidai naktį. Noriu
tavęs atsiprašyti.
– Viskas gerai, – linktelėjau.
Motina atsigręžė į mane. Jos veide šmėstelėjo liūdesys.
– Esi apdovanotas kai kuo ypatingu, – tarė ji. – Viską neįtikėtinai giliai jauti ir be
galo rūpiniesi. Tai nuostabu: būtent todėl tiksliai žinojai, kaip elgtis su Mardže.
Perėmei jos skausmą sau, o dabar mėgini tą patį padaryti su manuoju.
Mama akimirką nutilo, bet aš jau supratau, kas bus toliau.
– Suprantu, jog manaisi padedąs, bet kad ir kaip stengtumeisi, mano sielvarto
nesumažinsi. Užtat nusikamuosi pats. Tai matant man dūžta širdis – nenoriu, kad taip
elgtumeisi. Diena po dienos aš viską iškenčiu, bet vargu ar man pakaks stiprybės
jaudintis dar ir dėl tavęs.
– Nežinau, ar aš įstengsiu nebesijaudinti dėl tavęs.
Mama palietė mano skruostą.
– Suprantu. Bet noriu, kad bent pamėgintum. Nepamiršk, kad kol kas išgyvenau visas
iki vienos sunkias dienas, pasitaikiusias gyvenime. Išgyveno ir tavo tėvas, ir Mardžė.
Žinoma, išgyvenai ir pats. Nėra kito būdo, kaip tik ištverti jas vieną po kitos.
Tą vakarą dar ilgai svarsčiau apie motinos žodžius. Žinoma, ji buvo teisi, tačiau
tuomet dar nežinojau, jog kad ir kiek iššūkių iki tol būtų pamėtėjęs gyvenimas,
sunkiausios dienos dar ateityje, ir jas ištverti prireiks kur kas daugiau stiprybės.

*
 Devyni tūkstančiai trys šimtai šešiasdešimt minučių.
Štai tiek laiko – na, maždaug tiek – prabėgo nuo tada, kai mano pasaulis apvirto
aukštyn kojomis. Rodės, nuo tos minties nepabėgau nė vieną iš jų. Kiekviena iš šių
praėjusios savaitės minučių praslinko kankinamai lėtai: jaučiausi jas patiriąs
kiekviena kūno ląstele, kiekvienu laikrodžio rodyklės judesiu.
Buvo pirmadienis, rugsėjo keturioliktoji. Vivijana mane paliko lygiai prieš savaitę.
Vis dar kaip apsėstas apie ją galvojau, o praėjusią naktį taip ir neįstengiau
išsimiegoti. Pabėgiojęs pasijutau kiek geriau, tačiau kol pasiekiau namus, visiškai
išgaravo apetitas. Per savaitę buvau atsikratęs daugiau kaip trijų kilogramų.
Nėra geresnės dietos už stresą.
Jau rinkdamas telefono numerį, žinojau, ko imsiuos. Tikinau save, kad tiesiog
noriu žinoti, kur Vivijana vyks šią savaitę, bet tai buvo melas. Spanermano
kompanijos administratorei pakėlus ragelį, paprašiau mane sujungti su Vivijana.
Atsiliepusi moteris prisistatė esanti Melani – Vivijanos asistentė. Nė nežinojau, kad
mano žmona turėjo asmeninę asistentę, tačiau ne paslaptis, kad apie ją nežinojau
daug ko. Gali būti, kad taip buvo visada.
Melani pranešė, kad dabar Vivijana susirinkime. Jai paklausus mano pavardės,
sumelavau: prisistačiau esąs vietos žurnalistas ir pasiteiravau, ar šią savaitę ji bus
biure, kad galėčiau užduoti kelis klausimus. Asistentė patikslino, jog Vivijana darbe
bus šiandien ir rytoj, tačiau vėliau veikiausiai turės išvykti.
Paskambinęs Mardžei paklausiau, ar ji negalėtų pasiimti London iš mokyklos ir
vėliau nuvežti į šokių pamoką. Paaiškinau jai, jog vykstu aplankyti žmonos, bet dar
šįvakar grįšiu namo.
Iki Atlantos tebuvo keturios valandos kelio.

Nė nesu tikras, kaip įsivaizdavau įvyksiant šį netikėtą susitikimą. Dardant

automobiliu vienas spėjimas vijo kitą: tvirtai žinojau tik tiek, kad privalau pamatyti
Vivijaną. Giliai širdyje vyliausi, kad šaltumas, demonstruotas kalbantis telefonu,
man pasirodžius ištirps, ir mudu rasime būdą išgelbėti santykius, šeimą ir gyvenimą,
kurio vis dar nenorėjau išsižadėti.
Važiuojant skrandis susiveržė it mazgu – šitaip reiškėsi nerimas, kurio niekaip
neįstengiau nuvyti šalin ir kuris apsunkino šiaip jau visai nesudėtingą kelionę. Ačiū
Dievui, automobilių kelyje pasitaikė nedaug, tad be penkiolikos dvyliktą jau įsukau į
Atlantos priemiestį. Dar ketvirtis valandos, ir pasiekiau Spanermano įmonės pastatą.
Nervams verte verdant, įsukau į stovėjimo aikštelę.
Radau vietą klientams skirtoje dalyje, tačiau, prieš keldamas koją iš automobilio,
akimirką sudvejojau. Nežinojau, kaip elgtis toliau. Ar paskambinti jai ir pranešti, jog
esu apačioje? Žengti vidun ir informuoti administratorę, pas ką atvykau? O gal
nosies tiesumu ją priėjus drožti tiesiai į Vivijanos kabinetą? Važiuodamas
nesuskaitomą galybę kartų įsivaizdavau mudviejų pokalbį, bet vaizduotė iškart piešė
mus prie stalelio restorane – apie iki tol vesiančius žingsnius nė nesusimąsčiau.
Žinojau, kad pastarosiomis dienomis mano protas neveikia taip, kaip turėtų.
Vivijanai, žinoma, būtų patogiausia, jei paskambinčiau – taip ji galbūt galėtų ir
visai išvengti susitikimo. Dėl šios priežasties man labiau norėjosi traukti vidun, bet
kas, jei ji vis dar susirinkime? Padiktuočiau savo pavardę administratorei ir laukčiau
ant sofutės nelyginant mokinukas, iškviestas į direktoriaus kabinetą? Troškau
žygiuoti tiesiai į jos kabinetą, bet nė nenumaniau, kur jis, be to, tokiu elgesiu galėjau
prišaukti skandalą, kuris viską tik dar labiau apsunkintų.
Svarstydamas apie skirtingas galimybes, prisiverčiau išlipti iš automobilio:
sumojau, kad man praverstų ne tik pagaliau ištiesti kojas, bet ir užsukti į tualetą.
Kitoje kelio pusėje išvydęs kavinukę, nė nesidairydamas perėjau apmirusią gatvę. Kai
vėl išėjęs ją perėjau darsyk, jau buvau nutaręs paskambinti Vivijanai iš kompanijos
laukiamojo. Tada juos ir išvydau – Spanermaną ir Vivijaną, sėdinčius rudame
bentlyje ir besirengiančius iš aikštelės sukti į gatvę. Nenorėdamas būti pastebėtas,
žengtelėjau už pastato ir dirstelėjau pro kraštą. Mano ausis pasiekė variklio
riaumojimas: automobilis pagaliau pajudėjo ir pamažėle įsiliejo į eismą.
Ir taip nebuvau pasirengęs aiškaus plano, o dabar niekais nuėjo ir jo užuomazgos.
Nors apetito vis dar neturėjau, pamaniau, kad galėčiau kol kas kur nors užkąsti, o
tuomet darsyk pamėginti žmoną pasiekti po kokios valandos. Tai atrodė protingiau
nei likti lūkuriuoti prie darbo, tad įjungęs atbulinę pavarą išvažiavau iš stovėjimo
aikštelės.
Sukdamas į kelią pastebėjau, kad eismas vargiai tepajudėjo: priešakyje, maždaug už
aštuonių automobilių, vis dar aiškiai mačiau bentlį. Priešais jį vyko kažkokie
statybos darbai: plieno sijas vežantis didžiulis sunkvežimis mėgino įvažiuoti į
statybvietę ir valandėlei visiškai užtvėrė kelią.
Sunkvežimiui pasitraukus, automobiliai vėl pajudėjo. Važiavau tiesiai, kuo
aiškiausiai priešais regėdamas bentlį, kuris netrukus pasuko dešiniau. Jausdamasis it
šnipas, o gal veikiau bjaurus privatus detektyvas, pasekiau jam pavymui. Kartojau
sau, kad nieko čia blogo: juk neketinau jų užklupti per pietus ar kitaip beprotiškai
pasielgti. Tenorėjau pažiūrėti, kur jie pietaus: troškau bent šį tą sužinoti apie naująjį
žmonos gyvenimą. Tai buvo normalu – bet kuris sveiko proto vyras elgtųsi taip pat.
Argi ne?
Šiaip ar taip, netrukus pajutau širdyje augantį pyktį. Tarp mūsų beliko tik dar
vienas automobilis, tad kuo aiškiausiai mačiau juos priešaky. Įsivaizdavau kalbantį
Valterį ir maloniai jam atsakančią Vivijaną. Prieš akis iškilo džiugus jos veidas tą
vakarą, kai po ginčo su London bendravo su juo telefonu. Pyktį akimoju pakeitė
nusivylimas ir liūdesys dėl visko, ko netekau.
Kodėl ji manęs nebemylėjo?
Važiavome nebeilgai. Bentlis pasuko į kairę ir staigiai nėrė į stovėjimo aikštelę prie
prabangaus dangoraižio, dar vadinamo „Belmonto bokštu“. Prie įėjimo stypsojo
durininkas – toks, kokius gali pamatyti Niujorke. Dar šiek tiek pavažiavęs, sustojau
prie restorano vos tolėliau.
Išjungęs variklį susimąsčiau, ar dangoraižyje gali būti koks restoranas. Svarsčiau, ar
čia įmonė darbuotojams išnuomojo butus. Spėliojau, ar čia gyveno Valteris
Spanermanas.
Mane dominusią informaciją išmaniuoju telefonu radau akimirksniu. „Belmonto
bokštas“ buvo vienas iš Spanermano projektų, o svetainėje, be kitos informacijos,
dar buvo ir pristatomasis filmukas. Spustelėjęs ekraną, netrukus išvydau pastato
patogumus giriantį Valterį Spanermaną: filmuko pabaigoje kaip svarbiausią
argumentą jis žiūrovams rėžė, jog viršutiniame aukšte įsikurti pasirinko ir pats.
Sustabdžiau filmuką, išlipau iš automobilio ir, lyg nosies tiesumu į bausmės vietą
drožiantis nuteistasis, kuriam palyda nereikalinga, patraukiau prie „Belmonto
bokšto“. Prisiartinęs pamojau durininkui, ir jis žengė arčiau manęs.
– Žavus pastatas, – pagyriau.
– Taip, pone. Iš tikrųjų.
– Norėjau pasiteirauti, ar pastate yra restoranas? Ar pietų klubas gyventojams? –
užsiminiau.
– Ne, viduje tokio nėra. Bet pastatas bendradarbiauja su šalia įsikūrusiu „La
Cerna“ restoranu – jis vertinamas penkiomis žvaigždutėmis.
– Ar dar yra likę neišnuomotų butų?
– Ne, pone.
Susikišau rankas į kišenes.
– Aišku, – linktelėjau. – Ačiū už pagalbą.
Po kelių minučių, apstulbintas minties, jog Vivijana tikriausiai nuskubėjo su
Spanermanu į jo apartamentus, jau sėdėjau automobilyje ir skubėjau Šarlotės link.

Namie pasirodžiau pusvalandžiu vėliau, nei iš mokyklos parvežta dukrelė. Man

atlapojus duris, ji tuojau atskubėjo man į glėbį.
– Tėveli! Kur buvai?
– Turėjau padirbėti, – pamelavau. – Atleisk, kad negalėjau tavęs parsivežti.
– Nieko tokio. Atvažiavo teta Mardžė. Mes grįžome kartu, – ji apsivijo mane
rankutėmis. – Pasiilgau tavęs.
– Ir aš tavęs pasiilgau, mieloji.
– Myliu myliu.
– Spust, – pridėjau.
– Kodėl „spust“?
– Taip sakoma: myliu myliu spust, prie širdelės glust, – dusyk suspaudžiau ją
glėbyje.
– Oho, – nusišypsojo ji. – Taip dar negirdėjau.
– Kaip diena – taip naujiena, tiesa? Ar ką linksmo išmokai mokykloje?
 – Sužinojau, kad vorai – ne vabzdžiai. Jie – voragumiai.
– Nori pasakyti, voragyviai?
– Ne, tėveli. Voragumiai. Su „M“.
Žinojau, kad ji klysta, bet nutariau, kad vieną dieną susipras pati.
– Šaunu.
– Vadinasi kitaip, nes vabzdžiai turi šešias kojas, o vorai – aštuonias.
– Oho... Tu tikra gudrutė, ar žinai?
– Bet vis tiek nemėgstu vorų. Ir bitės nebepatinka. Nors ir neša medų. Užtat
plaštakės labai gražios.
– Visai kaip tu. Tu irgi graži – gražesnė už visas pasaulio plaštakes, – pridūriau. –
Ar dabar galiu valandėlei nueiti pasisveikinti su teta Mardže?
– Gerai. Man reikia aplankyti Poną ir Ponią Pabarstukus. Ar nepamiršai įpilti
jiems vandens?
Velniava.
– Tiesą sakant, pamiršau. Bet vakar gertuvėje dar buvo nemažai – esu tikras, jiems
užteko.
– Eisiu patikrinti.
Pabučiavęs dukrą į skruostą, vėl pastačiau ant žemės ir, nubėgusi laiptų link, ji
netrukus dingo man iš akių. Staiga išvydau Mardžę, visą šį laiką stebėjusią mudu iš
virtuvės.
– Ar žinai, kad tu puikus tėtis? – tarė ji man priėjus.
– Stengiuosi. Kaip jai sekėsi?
– Turi omeny, tą valandėlę, kurią su ja praleidau? Spėjau tik parvežti namo ir
palepinti ledais. Tada tarpdury išdygo mama, nešina kalnu maisto, tad teko užsiimti
šituo. Beje, dalį sukroviau į šaldytuvą, kas liko – į šaldiklį. Sakykim, kad lieki man
skoloje – visai pervargau. Na ir dienelė! Kažin ar dar kiek įstengčiau.
Ne paslaptis, kad mano sesuo mokėjo patraukti mane per dantį ir kiek pavaidinti.
– Nesitikėjau, kad taip greit grįšiu.
– Aš irgi ne. Be to, tikėjausi, kad kai jau parsirasi, atrodysi ne geriau už pertrintą
pernykštę bulvę. Kas nutiko? Ar apskritai radai ją ten?
– Mačiau ją, – linktelėjau. – Tikriausiai galima taip sakyti.
 Papasakojau seseriai, kas nutiko. Kol kalbėjau, ji tylomis įpylė dvi stiklines ledinio
vandens ir vieną ištiesė man.
– Ar galiu kai ko paklausti?
– Pirmyn.
– Kodėl jos nepalaukei?
– Jiems nuėjus į Spanermano butą supratau, kad po to jos matyti nenorėsiu.
– Nes?..
– Ji buvo... su juo. Tikriausiai prabangiuose apartamentuose ar panašiai. Ir...
– Ir ką? Ji tave paliko. Prisipažino jį pamilusi. Juk ir taip supranti, kad juodu kartu
miega, tiesa?
– Žinau, – suniurzgėjau. – Man tiesiog nepatinka apie tai galvoti... Nenoriu apie
tai galvoti.
Mardžės veide išvydau užuojautą.
– Joks sveiko proto žmogus nenorėtų.
Akimirką susimąstęs sumojau esąs visiškai išsekęs.
– Kaipgi man elgtis?
– Pasirūpinti savimi. Ir toliau būti puikiu London tėčiu.
– Turiu omeny, su Vivijana.
– Kol kas geriau kvaršinkime galvas tik dėl tavęs ir dukters, gerai?

Nereikėjo man vykti į Atlantą.

Antradienį kaip įmanydamas stengiausi pasinerti į darbą – reikėjo paplušėti su
Taljerio reklamomis, bet susikaupti atrodė neįmanoma, o galvoje nuolat sukosi
mintys apie Vivijaną. Regėjau ją bentlyje, Spanermano dešinėje, o kaskart,
pamėginęs įsivaizduoti jos veidą, išvysdavau tą vakarą galiniame kieme matytą jo
išraišką.
Šie vaizdiniai ne tik nepaliko manęs ramybėje, bet ir skatino jaustis nevisaverčiam,
prastesniam. Mane ne paprasčiausiai atstūmė, o iškeitė į turtingesnį, galingesnį, tokį,
kuris priverčia Vivijaną šypsotis ir nuoširdžiai prajuokina – taip, kaip nesugebėjau
aš.
Ji mane paliko ne dėl savų priežasčių, bet dėl to, koks buvau aš.
Kitą dieną tai išsakiau Mardžei telefonu, ir neįstengusi manęs nuraminti išsyk, po
darbo ji drauge su Lize pasirodė pas mane. Buvo antradienio vakaras, dukrai
pašildžiau vieną mamos atneštų patiekalų. Vos jiedviem įžengus pro duris, Mardžė
su London nukurnėjo į svetainę pasižiūrėti filmo, o mudu su Lize įsikūrėme
verandoje.
Papasakojau viską, kas nutiko ir kas dėjosi mano širdyje. Man pagaliau nutilus,
Lizė sunėrė pirštus.
– Ką tikėjaisi įvyksiant, kai pasikalbėsi su Vivijana?
– Ko gero, vyliausi, kad ji nuspręs grįžti. Ar bent jau pasitarsime, kaip galėtume
viską išspręsti.
– Kodėl? Ar ji bent kaip nors užsiminė, kad norėtų grįžti, ar stengtis ką nors
spręsti?
– Ne, – pripažinau. – Bet ji – mano žmona. Nuo tada, kai išvyko, beveik
nesikalbėjome.
– Nė neabejoju, kad kai ji bus tam pasirengusi, susėsite ir viską aptarsite. Deja,
negaliu pažadėti, jog tau patiks tai, ką iš jos išgirsi.
Skaityti tarp eilučių pasirodė visai paprasta.
– Nemanai, kad ji sugrįš, tiesa?
– Man regis, mano nuomonė svari tiek pat, kiek bet kieno kito. Jeigu apskritai ką
nors reiškia.
– Tu teisi. Nereiškia. Bet anksčiau esi mačiusi tokių atvejų, o ir Vivijaną pažįsti.
Vis tiek norėčiau sužinoti, ką apie tai galvoji.
Lizė atsiduso.
– Ne, – pagaliau atsakė ji. – Nemanau, kad ji sugrįš.

Troškau nieko nejausti, visiškai išmesti Vivijaną iš galvos, ir atrodė, kad visiškai
užsimiršti pavyksta tik tada, kai nuvežęs London į pamokas stačia galva pasineriu į
darbą. Trečiadienį toliau prakaitavau prie antrosios Taljerio reklamos – galų gale,
atlikęs savo dalį, išsiunčiau ją patobulinti ir užbaigti montuotojui. Ketvirtadienio
popietę skyriau parengti pristatymui, kurio prireiks pokalbiui plastikos chirurgijos
klinikoje. Mano siūloma reklamos kampanija gerokai skyrėsi nuo tos, kurią rengiau
Taljeriui: klinikai buvo kur kas svarbesnė reklama internete, naudotis patogus
tinklalapis, vaizdo reklamos, kuriose pabrėžiamos buvusių klientų rekomendacijos,
naujienlaiškiai, komunikacija socialiniuose tinkluose ir reklaminiai stendai. Nors per
pristatymą vis dar neįstengiau pasirodyti geriausiai, kaip tik galiu, iš susitikimo
išėjau tvirtai paspaudęs ranką antrajam savo klientui. Kaip ir Taljeris, jis pasirašė
sutartį dėl paslaugų metams.
Supratau, kad turėdamas du klientus uždirbau beveik pusę ankstesnės savo algos,
neskaičiuojant premijų. To pakako, kad šen bei ten pataupydamas kas mėnesį
padengčiau visus įsipareigojimus. Pasiryžti pakelti telefono ragelį ir, susisiekus su
banku, atšaukti bendras mudviejų kredito korteles tapo gerokai lengviau.
Vivijanai apie tai pranešiau trumpąja žinute.

Kiek vėliau tą vakarą sulaukiau Vivijanos skambučio. Prisiminęs kvailą nuotykį

Atlantoje pirmadienį, vos išvydęs jos veidą telefono ekrane nutariau leisti atsiliepti
London. Dukra pranešė, kad Vivijana vėliau dar paskambins šnektelėti su manimi.
Jai lipant laiptais aukštyn susimąsčiau, ar ji suprato, kad kažkas tarp mudviejų su jos
mama pakito, ar suvokė, kad nebebūsime šeima.
Laukdamas skambučio norėjau neprisikurti klaidingų iliuzijų, bet susivaldyti
pasirodė ne taip jau paprasta. Įsivaizdavau išgirsiąs jos atsiprašymą arba pažadą
sugrįžti namo, tačiau netrukus šios fantazijos, kaip ir nuolat nerimstantys jausmai,
versdavosi aukštyn kojomis, ir ausyse pasigirsdavo Lizės ištarti žodžiai. Kartais
šmėstelėdavo net mintis, jog Vivijana skambina vien tam, kad išlietų pyktį dėl
atšauktų kredito kortelių.
Šokinėjimas nuo vieno kraštutinumo prie kito kaip reikiant mane išsekino, ir
telefonui pagaliau suskambus sumojau: kad ir ką pasakytų Vivijana, energijos
emocingai reaguoti man veikiausiai nebepakaks.
Išklausęs keturis skambučio signalus, pagaliau atsiliepiau.
– Sveika, – prabilau. – London sakė, kad skambinsi.
– Labas, Rasai, – atsakė ji. Balsas skambėjo kuo ramiausiai, tarsi tarp mudviejų
ničnieko nebūtų atsitikę. – Kaip tu?
Sudvejojau, ar jai tai išties rūpėjo, ar teiravosi tik iš mandagumo. Keista, bet užuot
leidęs pokalbiui palengva vystytis, vis dar stengiausi žmoną perprasti.
– Puikiai, – prisiverčiau ištarti. – O tu?
– Gerai. Atrodo, London truputį peršalusi.
– Ji nieko neminėjo.
– Nesakė ir man, bet iš balselio girdisi. Žiūrėk, kad nepamirštų gerti vitaminų, o
ryte gal duok apelsinų sulčių. Tikriausiai reikės ir vaikiško sirupo nuo kosulio.
– Kur ji galėjo persišaldyti? Lauke gal trisdešimt laipsnių.
– Ji lanko mokyklą. Nauji vaikai, nauji mikrobai. Prasidėjus mokslo metams, taip
būna kiekvienoje mokykloje.
– Gerai, – sutikau. – Nubėgsiu sulčių ir vaistų, o vitaminus ir taip geria kasdien.
– Tik nepamiršk, – įspėjo ji. – Žodžiu, skambinu dėl kelių priežasčių. Pirmiausia,
savaitgalį būsiu Šarlotėje. Labai pasiilgau London – jei tu ne prieš, norėčiau praleisti
su ja šiek tiek laiko.
Ne su manimi.
– Be abejonės, – stengiausi išlaikyti balsą kuo ramesnį. – Ji labai nudžiugs. Juk taip
pat tavęs ilgisi.
– Gerai. Ačiū, – išgirdęs jos balse palengvėjimą nusistebėjau, kad ji apskritai
tikėjosi sulaukti kitokio atsakymo. – Bet klausyk. Nemanau, kad būtų protinga man
įsikurti viešbutyje – London pasirodytų labai keista.
Suraukiau antakius.
– O kam tau viešbutis? Juk gali nakvoti čia. Yra svečių kambarys.
– Manau, ji atkreips dėmesį, jei gulsiuosi svečių kambaryje. Net jei ir ne, manau,
jog turėtume išvengti galimybės jai paprašyti ką nors nuveikti drauge visiems trims.
Norėčiau, kad būtume tik dviese. Viskas tik dėl dukters – kad jai netektų jaudintis.
– Ką nori pasakyti?
 – Ar galėtum pernakvoti pas tėvus? Arba pas Mardžę su Lize? Abi savaitgalio
naktis.
Pajutau kylant kraujo spaudimą.
– Juokauji, tiesa?
– Ne, Rasai. Kalbu rimtai. Prašau. Žinau, kad tai nemažai, bet nenoriu, kad
London būtų dar sunkiau nei dabar.
O gal, – pamaniau sau, – mieliau viską pasilengvintum sau pačiai.
Tarp mudviejų akimirkai stojo tyla.
– Gerai jau, – pagaliau nusileidau. – Manau, galėsiu paklausti Mardžės. Tėvų
savaitgalį nebus namie.
– Būčiau dėkinga.
– Nepamiršk, kad penktadienio vakarą London šokių, o šeštadienio rytą – meno
būrelis. Vargu ar tau liks laiko jogos treniruotei.
– Dukra man visuomet svarbiausia, Rasai. Pats žinai.
– Visada buvai puiki motina, – pripažinau. – Beje, dėl meno pamokos – turėsite
atsivežti vazą, kurią lipdė praėjusią savaitę. Šįsyk jau dažys.
– O kur ji?
– Indaujoje, viršutinės lentynos dešinėje.
– Supratau, – atsakė ji. – Beje, dar kai kas.
– Taip?
– Pamaniau, galbūt ryt turėtum laiko pietums. Kokią pusę antros? Prieš
pasiimdama London iš mokyklos norėčiau su tavimi šnektelėti.
Nepaisant visko, vien pagalvojęs, jog prie pietų stalo sėdėsiu priešais ją – išvysiu
ją, – pajutau širdį plakant stipriau.
– Žinoma, – sutikau. – Kur?
Ji paminėjo restoraną, kurį puikiai žinojome abu: ne kartą buvome ten valgę
anksčiau, sykį – net per vestuvių metines.
Padėdamas šalin telefoną susimąsčiau, ar tik tai nebus bloga lemiantis ženklas.

*
 – Žinoma, gali apsistoti pas mus, – patikino Mardžė. Paskambinau jai vos grįžęs iš
parduotuvės ir įdėjęs apelsinų sulčių pakuotę į šaldytuvą. – Tik turėsi prižadėti
neslampinėti po namus nutįsusiais apatiniais ir negerti kavos prie stalo neapsivilkęs
marškinių. Nutįsusius apatinius gal geriau apskritai palik namie.
– Ar tu bent žinai, su kuo kalbi?
– Aišku, žinau. Kitaip kam pabrėžčiau tokius dalykus?
– Pažadu.
– Tiesa, šeštadienį mūsų nebus – liksi namie vienas. Vienas mūsų bičiulių švęs
įkurtuves.
Savaitgalis be žmonos, be London, be tėvų, dabar – dar ir be sesers. Nė
neprisiminiau, kada paskutinįsyk buvau likęs vienas kaip pirštas – tikriausiai prieš
daugelį metų.
– Nesijaudink. Turiu darbo.
– Šiaip ar taip, paskambinsiu įsitikinti, kad viskas gerai. O grįžtant prie Vivijanos,
ar esi tikras, kad pietauti drauge – gera mintis?
– Kodėl ne?
– Nes kai kas nors sako „norėčiau su tavimi šnektelėti“, tai paprastai nežada nieko
gero.
– Patikėk, aš gero ir nebesitikiu.
– Džiaugiuosi, – atsakė sesuo. – Juk pameni, ką sakė Lizė? Ji tau nepraneš
trokštanti grįžti.
– Lizė pasakojo tau, apie ką kalbėjomės?
– Žinoma, ne. Bet aš pažįstu tave, tad vienas juokas suprasti, ko jos klausi. O
kadangi pažįstu ir ją, aiškus ir atsakymas. Šiaip ar taip, milijonus kartų aptarinėjome
tai, kas vyksta. Pastaruoju metu tai viena populiariausių temų mūsų namuose.
– Judvi tikrai turite įdomesnių temų pokalbiams nei mano santuoka.
– Devyniasdešimt devynis procentus atvejų – tikrai taip, – sutiko ji. – Bet šiomis
dienomis kaip tik tas vienas nususęs procentėlis ramybėje ir nepalieka.
– Ir apie ką judvi kalbatės?
– Apie tai, kaip kankiniesi, kaip nežinome, ką tau pasakyti ar kuo padėti. Tu toks
geras vyras, puikus tėvas. Tai nesąžininga.
 Gerklę vos juntamai užspaudė ašaros.
– Neprivalai dėl manęs jaudintis.
– Aišku, privalau. Vyresnioji sesuo, pameni?
Akimirką sudvejojau.
– Kaip manai, ar Vivijana irgi kankinasi?
– Man regis, taip. Negali iškrėsti ko nors panašaus į tai, kaip pasielgė ji, ir nejausti
nė menkiausios sąžinės graužaties. Tik vargu ar ji šitaip pasiduoda jausmams kaip
tu. Manau, judu drėbti iš labai jau skirtingo molio.
Regis, ji neklydo. Bet...
– Ji man teberūpi, – prisipažinau. – Juk buvo nuostabi žmona.
Mardžė atsiduso.
– Esi dėl to tikras?

Kalbėdama apie dukterį, Vivijana neklydo: jai nubudus penktadienio rytą balselis
pasirodė prikimęs, o žengiant pro duris pastebėjau mažąją besišluostančią nosį.
Svarsčiau, kiek laiko prireiks vaistams suveikti.
Nuvežęs London į pamokas grįžau namo, įsimečiau į krepšį keletą drabužių
pamainai ir išskubėjau į biurą. „Fenikso agentūrai“ niekas nebuvo skambinęs, bet
pasidžiaugiau ir tuo, kad mane matyti įprato administratorė – kasryt ji
pasisveikindavo, vadindama mane pavarde.
Didžiąją dalį ryto praleidau drauge su programuotoju. Peržvelgę bendrą
kampanijos planą mudu priėmėme keletą svarbių sprendimų, tuomet atskirai
aptarėme reklamų optimizavimą paieškos sistemoms, konkretiems vartotojų
segmentams skirtus reklaminius skydelius ir veiksmų socialiniuose tinkluose planą.
Pokalbis truko kone trejetą valandų, ir jam pasibaigus sumečiau, kad abu turime
pakankamai darbo bent keletui artėjančių savaičių.
Programuotojui išėjus, išsiunčiau kelis elektroninius filmavimo patvirtinimus –
kitą penktadienį turėjome imtis trečiosios televizinės Taljerio reklamos. Palikau
žinutę plastikos chirurgijos klinikai, prašydamas buvusių klientų, kurie sutiktų
nusifilmuoti reklamose, sąrašo.
Plušėdamas staiga pajutau vis skausmingiau įsitempiančius pečių ir nugaros
raumenis: suvokiau, kad nervinuosi prieš susitikimą su žmona. Nepaisydamas nei
išdavystės, nei jos prašymo visam savaitgaliui prasmegti skradžiai spėliojau, ar išvysiu
problemas spręsti trokštančią Vivijaną. Žinojau, kad Mardžė su Lize iš paskutiniųjų
stengiasi priversti mane suvokti tikrąją padėtį – deja, širdžiai neįsakysi. Net jei galų
gale naivios viltys mane ir sužlugdys, visai nieko nesitikėti kažkodėl atrodė baisiau.
Biuro duris užrakinau pusę pirmos, tad restorane pasirodžiau penkiolika minučių
per anksti. Buvau iš anksto užsakęs staliuką, tad mane palydėjęs padavėjas tuojau
nurodė sėstis prie lango. Dauguma staliukų buvo užimti. Vildamasis, kad tai padės
išlikti ramesniam, užsisakiau kokteilį: pietus pradėti norėjau nusiteikęs taip, kaip ir
pokalbį telefonu. Deja, vos tik Vivijana įžengė pro duris, sulaikiau kvapą – iškvėpiau
tik jai prisiartinus prie stalelio.
Mūvėdama džinsus ir vilkėdama raudona figūrą pabrėžiančia palaidinuke ji net be
jokių ypatingų pastangų atrodė neįtikėtinai žavi. Kilstelėjusi saulės akinius iki
viršugalvio, man stojantis ji akimirką šyptelėjo – kai žengė artyn, sudvejojau,
bučiuoti į skruostą pasisveikinant, ar ne. Vis dėlto Vivijana nė negalvojo to leisti.
– Atleisk, kad vėluoju, – klestelėjo ant kėdės ji. – Nebuvo lengva rasti vietą
automobiliui.
– Penktadienio popietėmis žmonių čia netrūksta. Matyt, daugelis iš anksto gyvena
savaitgalio nuotaika.
– Nė neabejoju, – burbtelėjo ji, rodydama į pustuštę mano kokteilio taurę. – Kaip
matau, neatsilieki nuo jų.
– O kodėl gi ne? Šį savaitgalį esu laisvas kaip vėjas.
– Galbūt, bet vairuoti vis tiek turėsi.
– Žinau.
Norėdama laimėti laiko ir išvengti mano žvilgsnio, ji lėtai išlankstė servetėlę.
– Kaip einasi darbas?
– Vis geriau. Pasirašiau sutartį su dar vienu klientu. Plastikos chirurgijos klinika.
– Džiaugiuosi, kad tau sekasi. Beje, ar prisiminei London sugirdyti vaistų?
– Žinoma. Ir apelsinų sulčių.
 – Ji žino, kad šiandien ją pasiimsiu aš, tiesa?
– Taip, – linktelėjau. – Svečių kambarys taip pat paruoštas.
– Ar neprieštarautum, jei miegočiau pagrindiniame miegamajame? Žinoma,
patalynę pasikeisiu.
– Ne, neprieštaraučiau. Mes vis dar susituokę.
Jos veide plykstelėjo susierzinimas, bet tai tetruko akimirką.
– Ačiū, – padėkojo ji. – Tenoriu, kad London gerai praleistų savaitgalį.
– Nė neabejoju, kad taip ir bus.
Vivijana nusisuko lango pusėn ir leidosi žvilgsniu tyrinėti gatvę. Staiga, regis,
kažką prisiminė: čiupusi rankinę, išsitraukė mobilųjį telefoną ir surinko atrakinimo
kodą. Spustelėjusi mygtuką, pirštu ji paslinko vaizdą ekrane žemyn, spustelėjo dar
kelis kartus, vėl paslinko... Jai netariant nė žodžio, paskutiniu gurkšniu užbaigiau
kokteilį. Pagaliau atidėjusi telefoną į šalį žmona išspaudė šypseną.
– Nepyk. Tai vis darbas. Kone visą kelią į Šarlotę pliurpiau telefonu.
– Kaip kelionė?
– Eismas buvo labai intensyvus – šiaip ar taip, ant nosies savaitgalis. Be to, vakar
mes grįžome labai vėlai: skridome iš Hjustono, prieš tai dar lankėmės Savanoje. Nė
neįsivaizduoji, kaip džiaugiuosi pagaliau turėdama laisvą savaitgalį kojoms ištiesti.
Stengiausi nekreipti dėmesio į pasigirdusį „mes“. Aišku, geriau jau tai nei Valterio
vardas, bet gėlė ne menkiau. Prikandau liežuvį, ir Vivijana paėmė valgiaraštį. Nė
neprisiminiau, kada paskutinį kartą mudviejų pokalbis klostėsi šitaip nenatūraliai.
– Jau nusprendei, ką valgysi? – paklausė ji.
– Tikriausiai pakaks sriubos. Nesu labai išalkęs.
Pakėlusi akis nuo valgiaraščio ji turbūt pirmąsyk gerai į mane įsižiūrėjo.
– Svorio numetei, – pastebėjo. – Vis dar bėgioji?
– Kasryt. Netekau septynių kilogramų.
Nutariau nutylėti tai, jog dauguma svorio ištirpo pastarosiomis dienomis: apetito,
galima sakyti, nejutau visiškai.
– Iš veido matyti. Jau buvo benukarantys žandai, bet dabar beveik žymės neliko.
Keista, nusistebėjau, kaip sakydama komplimentą ji tuo pat metu dar įstengdavo
ir pašiepti. Svarsčiau, ar ji tebesportuoja drauge su Spanermanu ir ar kada jam
minėjo karančius žandus. Vargu bau.
– Ar jau nusprendei, ką savaitgalį veiksite su London? – pasmalsavau.
– Kad ne. Žinoma, imsimės to, ko panorės ji. Tenoriu praleisti su ja daug laiko,
kad ir ką nuveikti įsigeis.
Vivijana atidžiai skaitė valgiaraštį. Ilgai netruko: net aš jau žinojau, kad užsisakys
salotų, tereikėjo išsirinkti, kurių. Vos jai atidėjus valgiaraštį į šalį, prisistatė
padavėjas. Žmona užsisakė nesaldintos šaltos arbatos ir rytietiškų salotų, aš
pasirinkau porciją daržovių sriubos su jautiena. Padavėjui nuėjus, Vivijana
gurkštelėjo vandens ir pirštu perbraukė drėgme pasidengusį stiklinės paviršių. Regis,
ji, visai kaip ir aš, nežinojo, ką pasakyti: abiem buvo akivaizdu, ką teks aptarti, bet
pradėti nesiryžome nė vienas.
– Taigi, – pagaliau prabilau aš. – Sakei norinti su manimi šnektelėti?
– Daugiausia dėl London, – atsakė ji. – Nerimauju dėl jos. Ji nepratusi taip daug
laiko praleisti be manęs. Žinau, kad jai sunku.
– Jai viskas gerai.
– Ji tau visko nesako. O, kaip norėčiau, kad būtų koks būdas mudviem daugiau
laiko praleisti kartu.
Norėjau jai priminti, kad geriausias būdas būtų grįžti namo, bet šitai ji suprato ir
pati.
– Suprantu, – burbtelėjau.
– Kalbėjausi apie tai su Valteriu. Turint omenyje, kiek komandiruočių manęs
laukia artimiausius keletą mėnesių, kol kas niekaip negalėčiau parsivežti jos į
Atlantą. Bent tris ar keturis kartus per savaitę nenakvoju namie, vis dar neradau
laiko nei paruošti jai kambarį, nei pradėti ieškoti auklės.
Man lyg akmuo nuo širdies nusirito, bet privalėjau įsitikinti teisingai ją išgirdęs.
– Vadinasi, nori pasakyti, kad bus geriausia, jei London liks su manimi?
– Tik kol kas. Vaiko aš nepaliksiu. Abu žinome, kad dukroms reikia motinų.
– Tėvų – taip pat.
– Juk galėsi su ja matytis. Nesu iš tų motinų, kurios savo vaiką slepia nuo tėvo.
Bet nė vienam iš mudviejų ne paslaptis, kad ją užauginau aš. Ji prie manęs įpratusi.
Pastebėjau, kad vaiką ji pavadino savo – ne mūsų.
 – Dabar viskas kitaip. Ji lanko mokyklą, tu – nuolat darbe.
– Kad ir kaip ten būtų, – pertraukė ji, – kol kas tenorėjau aptarti tai, kas aktualu
dabar, gerai? Kad ir kiek keliaučiau, vis vien norėsiu kaip įmanoma dažniau matyti
dukrą. Norėjau įsitikinti, kad neprieštarausi.
– Žinoma, ne. Kodėl manei, kad turėčiau prieštarauti?
– Nes jautiesi piktas ir įskaudintas, todėl tau gali kilti noras man atkeršyti. Juk net
nepaskambinai pakalbėti dėl kredito kortelių – tiesiog ėmei ir atšaukei jas. Juk
supranti, jog pirmiausia turėjai paskambinti? Kad galėtume viską aptarti?
Priblokštas sumirksėjau, prisiminęs jos slapčia atsidarytą banko sąskaitą.
– Tu rimtai?
– Tiesiog sakau, kad šioje situacijoje buvo ir protingesnis kelias.
Vivijana atvirai draskė man akis, tad neįstengdamas ištarti nė žodžio tiesiog
sėdėjau ir spoksojau į ją. Priėjęs padavėjas patiekė šaltą arbatą. Vos jam pastačius ant
stalo stiklinę, suskambo mobilusis, ir, dirstelėjusi į ekraną, Vivijana pakilo nuo
stalelio.
Žvilgsniu nulydėjau žmoną lauk. Iš savo vietos galėjau puikiai ją matyti, bet
prisiverčiau nusukti akis. Kramsnojau ledo kubelį, kol vėl pasirodė padavėjas,
nešinas duonos ir sviesto krepšeliu. Viena ausimi klausydamasis pokalbių prie
gretimų staliukų, užkandžiavau ja, kol pagaliau grįžo Vivijana.
– Atleisk, – sumurmėjo. – Darbas.
Koks skirtumas, – pamaniau sau. Atsiliepti nė nesivarginau.
Pasirodė mūsų patiekalai. Apliejusi salotas padažu, Vivijana ėmė smulkinti jas į
kąsnio dydžio gabalėlius. Sriuba viliojo gardžiu aromatu, bet skrandis traukte
susitraukė: visą jame dar buvusią tuščią erdvę buvau užkimšęs duona. Vis dėlto
prisiverčiau bent paragauti.
– Turime aptarti dar kai ką, – pagaliau prabilo ji.
– Ką?
– Ką pasakysime London. Manau, būtų gerai susėsti su ja pasikalbėti sekmadienio
vakarą, prieš man išvažiuojant.
– Kodėl?
– Nes ji turi žinoti, kas vyksta, bet reikia paaiškinti taip, kad suvoktų. Kaip
įmanoma paprasčiau.
– Nė nesuprantu, ką tai reiškia.
Vivijana atsiduso.
– Pasakysime, kad dėl darbo turiu persikelti į Atlantą ir kuriam laikui ji liks su
tavimi. Paaiškinsime, jog kad ir kas nutiktų, abu labai ją mylime. Į ilgus
išvedžiojimus leistis visai nebūtina – man regis, tai nė nebūtų protinga.
Kokius išvedžiojimus – ar apie tai, kaip apsiseilėjai dėl kito vyro?
– Galiu šnektelėti su Lize. Gal ji turės kokių patarimų, kaip geriau elgtis, o ko
vengti.
– Gerai, bet būk atsargus.
– Ką nori pasakyti?
– Ji nėra tavo psichologė. Lizė – tavo sesers mergina, todėl, spėju, jau stojo į tavo
pusę ir stengiasi žūtbūt įtikinti, kad blogiukė čia aš.
Bet juk tokia tiesa!
– Ji taip nepasielgtų.
– Pirmiausia tuo įsitikink, – įspėjo ji. – Taip pat nemanau, kad protinga London
pasakoti, kas vyksta tarp mudviejų. Geriausia, jei pirma įpras, jog tiesiog gyvename
atskirai – tada vėliau taip neapstulbs, išgirdusi tiesą.
– Kokią tiesą?
– Apie skyrybas.
Padėjau šaukštą ant stalo. Nujaučiau, kad šis žodis jai anksčiau ar vėliau išsprūs,
tačiau išgirdęs jį garsiai vis vien likau priblokštas.
– Kol nepradėjome aptarinėti skyrybų, nejaugi nemanai, kad pirmiausia vertėtų
apsilankyti pas santykių terapeutą? Įsitikinti, kad tikrai nebegalime nieko išsaugoti?
– Nekelk balso. Čia nei vieta, nei laikas apie tai kalbėtis.
– Aš nekeliu balso, – paprieštaravau.
– Keli. Kai supyksti, nebegirdi pats savęs. Visada imi šūkauti.
Pirštų galiukais suėmęs nosies keterą giliai įkvėpiau.
– Gerai jau, – iš paskutiniųjų stengiausi kalbėti tyliau. – Nejaugi nenori
pasistengti išsaugoti šeimos?
Pietų metui įprastame restorano triukšme nė pats beveik negirdėjau savo žodžių.
 – Šnibždėti nebūtina, – atšovė ji. – Tik prašiau nekelti balso. Žmonės girdi.
– Supratau. Gana keisti temą.
– Rasai...
– Aš tave tebemyliu. Visada mylėsiu.
– O aš ką tik paaiškinau, kad čia tam nei laikas, nei vieta! Dabar susitikome
pasikalbėti apie London, apie tai, kodėl kol kas jai geriausia pasilikti čia su tavimi, ir
sutarti, ką jai pasakysime sekmadienio vakarą. Ne kalbėtis apie mudu.
– Nejaugi nenori šnektelėti apie mudu?
– Matau, mėginti žmoniškai su tavimi pasikalbėti nebuvo gera mintis. Kodėl
negalime ramiai aptarti reikalų kaip suaugę žmonės?
– Aš ir mėginu kalbėtis ramiai.
Ji įsidėjo į burną kąsnelį salotų, kurių iki šiol buvo tik paragavusi, ir padėjo
servetėlę ant stalo.
– Bet niekada nesiklausai! Kiek dar kartų turėsiu kartoti, kad čia ne vieta ir ne
laikas kalbėtis apie mudu? Pasakiau mandagiai, man regis, visiškai aiškiai, bet tau,
žinoma, kilo geresnių minčių. Tad dabar verčiau eisiu, kol dar nepradėjai ant manęs
šaukti, gerai? Tenoriu maloniai praleisti su dukra savaitgalį.
– Prašau, – atlyžau. – Neišeik. Nepyk. Nenorėjau sugadinti nuotaikos.
– Čia tavo nuotaika sugedusi – ne mano, – drėbė Vivijana ir, pakilusi nuo stalelio,
patraukė prie durų. Jai išėjus keletą minučių sėdėjau priblokštas, nė
nekrustelėdamas, tuomet galų gale pamojau padavėjui, kad atneštų sąskaitą. Mintyse
perkratydamas pokalbį žodis po žodžio spėliojau, ar išties pakėliau balsą, ar Vivijanai
tiesiog reikėjo priežasties kuo greičiau pietus nutraukti.
Šiaip ar taip, pasilikti jai nebuvo jokio reikalo.
Maža to, kad mylėjo kitą vyrą, iš manęs jau buvo išpešusi viską, ko buvo įsigeidusi
šiam savaitgaliui.
 16 skyrius
Ir pateka saulė

Lizė man patiko nuo pat pirmo mudviejų susitikimo, bet turiu prisipažinti, nustebau
sužinojęs, kad ji paliko gerą įspūdį ir tėvams. Nors jie suprato Mardžės
homoseksualumą, man neretai pasirodydavo, jog greta merginų, su kuriomis ji
susitikinėdavo, jie jaukiai nesijaučia. To buvo galima tikėtis: tėvai augo tokiu laiku, kai
viskas, kas galėjo pasirodyti bent kiek netradiciška, buvo kruopščiai slepiama. Vis dėlto
tai buvo susiję ir su Mardžės pasirenkamomis moterimis. Man jos visuomet atrodė
šiurkštokos, neretai – linkusios riebiai nusikeikti ar nešvankiai pajuokauti, priversdamos
mano tėvus raudonuoti nelyg burokus.
Lizę Mardžė prisipažino sutikusi darbe. Veikiausiai daug kas sutiktų, kad buhalterių
biuras – ne pati romantiškiausia vieta dairytis pažinčių, bet neseniai naujoje klinikoje
įsidarbinusi Lizė ieškojo žmogaus, kuris galėtų pasirūpinti finansais. Nutiko taip, kad
popiet Mardžė buvo laisva ir galėjo skirti laiko pokalbiui. Dar prieš jam pasibaigiant
jiedvi su Lize jau buvo sutarusios susitikti išgerti taurės vyno ir apsilankyti tapybos
parodoje Ašvilyje.
– Eisi į meno parodą? – prisimenu perklausęs seserį. Po darbo buvome susitikę bare –
viename tų, kuriuose nuo išlaistytų gėrimų tvyro karstelėjęs kvapas, o viduje kabo
neoniniai alaus bokalus vaizduojantys ženklai. Tais laikais ši skylė buvo viena Mardžės
mėgstamiausių.
– Kodėl aš negaliu eiti į meno parodą?
– Gal todėl, kad menas tau neįdomus?
– Kas sakė, kad menas man neįdomus?
– Tu pati. Kai norėjau tau parodyti Emilės tapybos darbų nuotraukų, atsakei –
cituoju – „menas man neįdomus“.
 – Gal per pastaruosius keletą metų aš subrendau.
– O gal Lizė tiesiog išvertė tave iš kojų.
– Ji įdomi, – pripažino Mardžė. – Ir protinga.
– O graži?
– Koks skirtumas?
– Tiesiog smalsu.
– Taip. Labai graži.
– Leisk spėti. Eiti į meno parodą pasiūlė ji?
– Tiesą sakant, taip.
– Ar ji vairuoja motociklą? Dėvi odines striukes?
– Iš kur man žinoti?
– Kuo ji užsiima?
– Ji santykių terapeutė. Konsultuoja šeimas.
– Tau nė psichologai nepatinka.
– Man nepatiko tik mano psichologai. Tiesa, paskutinysis buvo visai nieko, bet kitus
nelabai mėgau. Antra vertus, kelerius metus kaip reikiant griežiau dėl visko dantį –
tuomet man nebūtų patikęs nė vienas.
– Ar pasakojai Lizei apie savo pykčio tramdymo problemas?
– Visai tai jau praeityje. Aš pasikeičiau.
– Malonu girdėti. Kada mus supažindinsi?
– Ar nemanai, kad kiek ankstoka? Dar nė į pasimatymą nespėjome nueiti.
– Gerai jau. Vėliau, kai nueisite į pasimatymą – kada supažindinsi?
To laukti teko kiek mažiau nei dvi savaites. Pasikviečiau jiedvi į savo butą, kur
žingsnio pločio kiemelyje ant grotelių iškepiau kepsnių. Lizė atsinešė deserto, trise
įveikėme butelį vyno. Pakako pusės minutės, kad bendraudamas su ja pasijusčiau lyg
leisdamas laiką su sena bičiule, maža to, buvo akivaizdu, jog jai labai rūpi mano sesuo.
Stebėjau, kaip įdėmiai ji klausėsi Mardžės žodžių, kaip linksmai juokėsi iš pokštų, kaip
atsargiai taikėsi prie emocingosios jos pusės. Jiedviem susiruošus eiti, sesuo pasivedėjo
mane šalin.
– Ką apie ją manai?
– Man regis, ji nuostabi.
 – Pernelyg nuostabi man?
– Apie ką tu kalbi?
– Nesuprantu, ką ji manyje regi.
– Gal juokauji? Tu nuostabi. Juk privertei ją kvatotis visą vakarą.
Neatrodė, kad Mardžė būtų priėmusi mano žodžius už gryną pinigą. Vis dėlto ji
linktelėjo.
– Ačiū, kad mus pasikvietei. Na ir kas, kad sudeginai mėsą.
– Tyčia paskrudinau, kad apanglėtų, – kantriai paaiškinau. – Taip sustiprėja skonis.
– O, tikrai sustiprėjo. Sudeginta mėsa – visų pasaulinio lygio kulinarų svajonė.
– Iki, Mardže, – nusijuokiau. – Nėra už ką.
– Myliu tave.
– Tik todėl, kad tave dar pakenčiu.
Prieš pristatydama Lizę tėvams sesuo luktelėjo dar beveik mėnesį. Buvo šeštadienio
popietė, ir nepraėjus nė keletui minučių nuo jų pasirodymo ant slenksčio Lizė pranyko
virtuvėje drauge su mama – jos čiauškėjo it geros bičiulės. Tėtis su Mardže liko
svetainėje žiūrėti varžybų. Aš sėdėjau greta, nors nė vienas iš jų, regis, manęs nė
nepastebėjo.
– Ką manai, tėti? – eilinį kartą prasidėjus reklaminiam intarpui paklausė Mardžė.
– Apie ką?
– Apie Lizę.
– Atrodo, jos su mama neblogai sutaria.
– Ar tau ji patinka?
Tėtis gurkštelėjo alaus.
– Koks skirtumas.
– Nepatinka?
– Aš taip nesakiau. Sakiau, kad jokio skirtumo, ar ji patinka man. Svarbiausia, kad
patiktų tau. Jei žinai, dėl ko ją mėgsti, ir ji tau pakankamai gera, bus gera ir mudviem
su mama.
Ekrane vėl pasirodė rungtynės ir tėvas nutilo. O aš teįstengiau galvoti, kad mano tėvas
buvo – ir visada bus – vienas protingiausių žmonių, kuriuos kada nors sutikau.
 *

Po pietų su žmona grįžau į darbą, tačiau sujauktos mintys sukosi apie viską,
išskyrus jį. Dar sunkiau susikaupti tapo priartėjus trečiai valandai: man ėmė trūkti
dukters draugijos. Kad ir kaip svarbu buvo London praleisti daugiau laiko su
Vivijana, abejojau, kad trokštant prasmingai praleisti savaitgalį būtinai reikėjo šalin
pavaryti mane. Svarsčiau, kodėl tvirčiau nepaprieštaravau žmonai apie tai užsiminus,
ir giliai širdyje suvokiau pats esąs dėl to kaltas. Ir toliau stengiausi jai įtikti – žinoma,
tai buvo mano charakterio bėda. Dar bjauresnė ji atrodė suvokus tai, kas akivaizdu:
jei nesugebėjau paversti jos laiminga iki šiol, kodėl, po velnių, tikėjausi įstengiąs
dabar?
Ko gero, tuomet pirmąsyk kaip reikiant ir suvokiau šią problemą. Net pats
nesugebėjau deramai jos paaiškinti. Protu juk suvokiau, kad to tikėtis nė neverta,
tačiau kodėl tuomet iš paskutiniųjų vis stengiausi?
O, kad būčiau galėjęs būti kas nors kitas – arba, dar geriau, stipresnė savo paties
versija. Susimąsčiau, ar man nereikėtų profesionalo pagalbos. Ar jis bent galėtų kaip
nors padėti? Žinant, koks esu, galima nuspėti, jog galų gale imčiau nertis iš kailio,
kad įtikčiau psichologui.
Sakoma, kad vaikus visuomet sugadina tėvai: kadangi visiems įtikti stengiausi kiek
tik save prisimenu, logiška, jog dėl to veikiausiai buvo kalta šeima. Kodėl tuomet
nuolat jaučiau poreikį juos lankyti? Kodėl užsukdavau pas tėtį žiūrėti rungtynių,
kodėl girdavau motinos patiekalus?
Nes troškau įtikti ir jiems, – dingtelėjo man.

Iš biuro pagaliau išdūlinau prabėgus kelioms minutėms po penktos. Pažadėjau sau

kaip įmanoma mažiau kalbėsiąs apie Vivijaną – jau net pats buvau nuo jos pavargęs,
tačiau laikytis pažado įstengiau viso labo dvylika sekundžių. Verkšlenau visą
vakarienę, o Mardžė su Lize, kaip jau buvo įprasta, kaip įmanydamos stengėsi mane
palaikyti. Jei zyziau kaip užsikirtusi plokštelė, jos nepailsdamos taip pat kartojo savo.
Tikino, kad viskas bus gerai, bet nė nežinojau, ar galiu jomis tikėti.
 Jiedvi nusitempė mane į kiną, kur galėjome rinktis iš keleto pelningiausių vasaros
pabaigos filmų, dėl sėkmės užsilikusių repertuaruose. Nutarėme pažiūrėti šį tą
linksmesnio – vieną tų istorijų, kuriose netobuli herojai kaunasi su kraujo
ištroškusiais blogiukais, siekiančiais sunaikinti planetą, o ekrane vienas veiksmas
tuojau keičia kitą. Kad ir koks smagus atrodė filmas, vis dėlto neįstengiau
atsipalaiduoti ir kaip reikiant juo pasimėgauti: mintys vis nuklysdavo prie Vivijanos
ir dukters, svarsčiau, kaip jos praleido popietę, ką valgė vakarienei. Spėliojau, ar
London užmigus Vivijana liko svetainėje vartyti žurnalo, o gal skambino
Spanermanui? Jei taip, kaip ilgai kalbėjosi?
Filmui pasibaigus nutariau ką nors paskaitinėti. Laisvame miegamajame sesuo
buvo palikusi keletą knygų, bet pasinerti į romano veiksmą ir užsimiršti pasirodė
neįmanoma. Galų gale nuleidau rankas, užgesinau šviesą ir keletą valandų
prasivartęs nuo šono ant šono pagaliau užsnūdau.
Nubudau likus porai valandų iki aušros.

Šeštadienio rytą, be ketvirčio vienuoliktą, mano ausis pasiekė telefono skambutis.

Jau buvau pabėgiojęs, nusimaudęs po dušu, išgėręs su Mardže ir Lize kavos ir
pradėjęs rengti klausimus buvusių klinikos klientų rekomendacijoms. Kai pabundi,
regis, vidury nakties, laiko ir jėgų pakaktų ir kalnus nuversti.
Išsitraukęs mobilųjį iš kišenės išvydau, kad skambina Vivijana. Spustelėjau
stebuklingąjį mygtuką:
– Klausau?
– Sveikas, Rasai. Ar tu užsiėmęs?
– Nelabai, – atsakiau. – Aš pas seserį. Kas naujo? London viskas gerai?
– Puikiai. Tiesiog pamiršau į meno pamoką pasiimti vazą, tad pamaniau, gal
galėtum užsukti namo ir atvežti ją čia. Pati jau beveik privažiavau studiją, tad jei
dabar apsisuksiu – gerokai vėluosime.
– Aha, – linktelėjau. – Jokių problemų. Būsiu kaip įmanoma greičiau.
Išjungęs pokalbį čiupau raktus, kuriuos buvau įmetęs į krepšį ant stalelio prie
lauko durų.
Išgirdau Mardžę šaukiant man pavymui:
– Kur leki?
– Skambino Vivijana. Turiu nuvežti London vazą, kurią nulipdė praėjusią savaitę.
– Tada geriau paskubėk, ruoniuk.
– Ruoniuk?
– Klausai kiekvienos jos komandos. Jei pasiseks, žiūrėk, dar pamėtės žuvį.
– Tai London, ne Vivijanai, – riktelėjau.
– Aha, kartok sau šitai ir toliau.
Akimirką susierzinau dėl sesers pastabos, bet jaudintis nebuvo laiko: turėjau
skubėti namo, o iš jų – į London meno studiją. Mardžės namus nuo manųjų skyrė
maždaug dešimt minučių kelio, tad jei neteks per ilgai stoviniuoti prie raudonų
šviesoforo signalų, turėčiau vazą atvežti praėjus vos keletui minučių nuo užsiėmimo
pradžios.
Netikėtai dingtelėjo mintis – įdomu, ar London pasakojo Vivijanai apie geltonas
gėles ir rožinius peliukus. Nusišypsojau. Žodį „peliukus“ mažoji tarė juokingai
nutęsdama U raidę, tačiau tai skambėjo taip mielai, kad nesiryžau jos pataisyti.
Troškau bent kelioms akimirkoms išvysti dukterį: atskirai buvome praleidę tik
dieną, bet man jau jos trūko.
Užsukęs namo čiupau vazą ir patraukiau į studiją, pakeliui prašvilpdamas vieną
žalią šviesą po kitos. Regis, net Viešpats danguje kuo puikiausiai suprato, kokia
svarbi užduotis man teko. Sustabdęs automobilį aikštelėje, išvydau prie įėjimo
lūkuriuojančią žmoną. Man taikantis į geresnę stovėjimo vietą, ji pricimpino artyn ir
gestu parodė nuleisti durelių langą. Paklausęs ištiesiau jai vazą.
– Ačiū, – burbtelėjo ji. – Tai jau skubėsiu vidun.
Pasijutau bliūkštąs nelyginant pasenęs balionėlis.
– Kol dar nepabėgai – ar gerai vakar praleidote laiką?
Vivijana jau kiceno tolyn.
– Nuostabiai. Rytoj paskambinsiu ir pranešiu, kada parvažiuoti namo.
– Ar gali išleisti London lauk, kad galėčiau pasisveikinti?
– Ne, – papurtė galvą ji. – Jau prasidėjo pamoka.
 Nusigręžusi mano žmona pranyko studijoje, daugiau netarusi man nė žodelio.
Niūriai susimąsčiau, kokie iš tiesų laimingi ruoniai.
Jiems bent jau numeta gardų kąsnį.

Nenorėjau iškart grįžti pas seserį. Vivijanos elgesys kaip reikiant sugadino
nuotaiką, nepadėjo ir tai, kad buvau beveik nemiegojęs. Kofeinas, dingtelėjo man.
Reikėjo kofeino, tad stabtelėjau priešais šalia studijos įsikūrusią kavinukę. Nė
neabejojau, kad Vivijanai būtų labiau patikę, jei būčiau savo šaltos arbatos
nešdinęsis kuo toliau ir nesipainiojęs jai po akių – juk neduok Dieve, mane pamatys
dukra! Vis dėlto netikėtai įstengiau patikinti save, kad man jos pyktis rūpi
mažiausiai. Tiesą sakant, netgi norėjau, kad tūžtų.
Galbūt tai buvo pirmasis žingsnis, siekiant išsivaduoti iš nuolatinio poreikio jai
įtikti. Šiaip ar taip, kalbėdama apie mano skubėjimą į studiją ryte Mardžė buvo teisi:
netgi po vakarykščių pietų geidžiau patenkinti ne London, bet Vivijaną. Jei iš to ir
išėjo kas nors gero, tai suvokimas, kad dėl Vivijanos elgesio noras jai įtikti vis
menksta: kam siekti to, kas neįmanoma? Net jei man pavyktų ją nudžiuginti, vargu
ar tai ką nors pakeistų.
Stumtelėjau duris svarstydamas, ar taip išties pradedu vaduotis iš kankinančios
ydos, bet staiga mano mintis nutraukė balsas, kurį išgirdau šaukiant mane vardu.
– Rasai?
Pažinęs balsą tuojau pastebėjau nuo vieno iš stalelių man mojančią Emilę. Priešais
gulėjo atverstas laikraštis, stovėjo stiklinė šaltos arbatos. Įspūdingus jos plaukus
karštas drėgnas oras vertė suktis į žaismingas garbanas, o vilkėdama į šviesius
džinsinius šortukus sukištus paprastus trumparankovius marškinėlius gilia iškirpte ji
žavėjo natūraliu žemišku grožiu. Vos ją išvydus susierzinimas kiek atlėgo: suvokiau,
kad nors to ir nesupratau, dabar troškau pamatyti būtent Emilę.
– Sveika, Emile, – atsiliepiau, neįstengdamas suvaldyti šypsenos. Užuot atsistojęs į
eilę prie kasos, nė akimirką nesusimąstęs patraukiau prie jos stalelio. – Senokai
nesimatėme. Kaip laikaisi?
 – Gerai, – nuoširdžiai šypsojosi ji. – Pastarąsias keletą savaičių mano dienotvarkėje
velnias koją nusisuktų.
Antros netektų manojoje, – pamaniau sau.
– Kas naujo?
– Turėjau užbaigti keletą paveikslų galerijai, be to, mieste Deividas, tad nuolat
zujau tai šen, tai ten.
– Buvai užsiminusi, kad jis atvyks. Kaip ilgai čia pasiliks?
– Šis savaitgalis – jau paskutinis. Antradienį skris atgal į Sidnėjų.
Emilei čiauškant rusvose jos akyse atsispindėjęs šviesos spindulys pažadino
prisiminimus, regis, akimoju grąžinusius mane daugelį metų atgal. Mostelėjau kasos
link, ir žodžiai išsprūdo nė nespėjus prikąsti liežuvio:
– Ar dar kelias minutes čia užtruksi? Galvojau užsisakyti šaltos arbatos.
– Būsiu čia, – linktelėjo ji. – Beje, avietinė – puiki.
Sulaukęs eilės, užsisakiau gėrimo – rinkdamasis pasinaudojau Emilės patarimu, ir
vos arbata buvo paruošta, grįžau prie jos stalelio. Man sėdantis ji sulankstė laikraštį,
atlaisvindama stalo paviršių.
– Rašo ką nors įdomaus?
– Vien blogos naujienos. Tai pabosta – verčiau daugiau rašytų apie tai, kas mieste
nutinka gero.
– Tam yra sporto skiltis.
– Galbūt. Bet ir ji gera tik tol, kol laimi sava komanda, tiesa?
– Jei nelaimi, tiesiog jos neskaitau.
Pokštas nebuvo iš gerųjų, bet Emilė vis vien nusijuokė. Man tai patiko.
– Kas naujo pas tave? – pasmalsavo ji. – Šitiek laiko nesimatėme.
– Nė nežinau, nuo ko pradėti.
– Ar nufilmavai tas reklamas, apie kurias pasakojai? Tam teisininkui?
– Taip, dabar jos jau baigiamos montuoti – tikimės, kad pirmoji ekranus pasieks
po poros savaičių. Kitą savaitę filmuosime dar vieną. Be to, pasirašiau sutartį su
plastikos chirurgijos klinika.
– Ar ji gera? Jei kada prireiktų paslaugų?
– Tikiuosi, – gūžtelėjau pečiais. – Bet tau tokių niekų nereikia.
 – Puikus atsakymas, – šyptelėjo ji. – Net jei tai ir netiesa. Sveikinu sumušus
delnais su nauju klientu: žinau, kad labai dėl to jaudinaisi, tad džiugu, kad darbas
einasi vis geriau.
– Kad galėčiau lengviau atsikvėpti, reikėtų dar bent kelių klientų, bet pagaliau
bent jau jaučiuosi esąs teisingame kelyje.
– Pastebėjau, kad sulieknėjai.
– Numečiau septynis kilogramus.
– Tyčia stengeisi jų atsikratyti? Man nė neatrodė, kad tau reikėtų lieknėti.
Negalėjau susilaikyti mintyse nepalyginęs jos reakcijos su Vivijanos replika apie
skruostus.
– Iki tikslo dar kelių kilogramų trūksta. Vėl pradėjau bėgioti, darau
atsispaudimus – viskas kaip reikiant.
– Šaunuolis. Matyti, kad vargsti ne veltui. Atrodai puikiai.
– Tu taip pat, – atsakiau. – Tai... Kas naujesnio pas tave? Sakei, užbaiginėjai
paveikslus galerijai?
– Dirbau be atokvėpio valandėlės. Nežinia kodėl, bet praėjusį mėnesį vos per
kelias dienas galerijoje mano darbus šluote iššlavė. Skirtingi pirkėjai, netgi iš
skirtingų valstijų. Nesuprantu, kaip tai atsitiko – gal palanki mėnulio fazė ar dar
koks niekas, bet sulaukiau galerijos savininko skambučio – klausė, ar neturiu
pasiūlyti daugiau paveikslų. Trumpai tariant, tuo metu turėjau kelis nebaigtus
darbus, dar paplušėjau prie jų. Aštuonis užbaigiau, o kiti... Jiems dar prireiks laiko.
Vis dėbsojau į juos, perpiešinėjau, eksperimentavau su skirtingais dažų tirpikliais...
Regis, jie mėgina man pasakyti, kaip turėtų atrodyti užbaigti, bet kažkodėl aš ne
visus išgirstu.
– Šiais laikais siūloma neįtikėtinų klausos aparatų.
– Tikrai? – apsimetė nustebusi ji. – Nė nežinojau. Gal čia ir slypi atsakymas.
– Geresnio pasiūlyti negaliu. Aš ne menininkas.
Emilė nusikvatojo.
– Kaip šįryt London? Bodis net spirgėjo, kaip norėjo ją pamatyti. Sakyčiau, kad
įsimylėjo, bet dar gerokai per mažas tokiems rūpesčiams.
Būtų buvęs vienas juokas pameluoti ir leptelėti ką nors neutralaus, bet sėdėdamas
priešais Emilę mažiausiai norėjau riesti pasakaites.
– Nežinau, kaip. Šį rytą praleido su Vivijana.
– Tad ką tu čia veiki?
– Vivijana pamiršo pasiimti vazą, kurią reikės dažyti. Paprašė atvežti.
– Tikrai, – linktelėjo Emilė. – Išgirdau apie tą projektą vos atvykusi. Aną savaitgalį
pamoką praleidome, tad Bodis tikriausiai savo vazelę lipdys šiandien. Jiedu ten
dabar su Deividu – tikriausiai paliko terliotis vienus.
– Turbūt dabar turėčiau paklausti, ką čia veiki tu.
– Atvežiau Bodį – Deividas laukė prie studijos. Nuo tada, kai atvyko, nuomojasi
kambarį svečių namuose. Jam patinka, bet sūnus ten sunkiai užmiega, todėl kasnakt
grįžta pernakvoti pas mane. Žodžiu, nuo pat Deivido grįžimo zyliojame tai čia, tai
ten. Gerai tai, kad Deividui užsiimant su sūnumi aš turėjau marias laiko darbui.
Man regis, jis stengiasi, kad Bodis turėtų kuo daugiau malonių prisiminimų. Štai ir
šiandien po pamokos abu lėks pasivažinėti kartingais.
– Bet juk tai – gerai, tiesa?
– Be abejonės, – sutiko Emilė, bet ne taip entuziastingai, kaip tikėjausi. – Deividas
tik nesupranta, kad jam vėl išvykus Bodžiui bus tik sunkiau. Jau buvo bepradedąs
apsiprasti, kad tėvo nėra šalia, o dabar ir vėl gausiu šluostyti ašaras.
– Ar jam tai sakei?
– Kaip galėčiau? Nors mudu ir nelabai tikome vienas kitam, jis išties rūpestingas ir
mylintis tėvas. Deividas nėra blogas žmogus: jei ne jo pagalba, nebūtume išgalėję
likti šiame name, o Bodis galėtų pamiršti geresnę mokyklą. Tariantis dėl skyrybų jis
tikrai buvo mums dosnus.
Jai paminėjus skyrybas, prisiminiau mudviejų su Vivijana pokalbį – tikriausiai tai
atsispindėjo ir mano akyse.
– Atleisk, – tuojau susizgribo Emilė. – Taip stengiuosi nustoti pliurpti apie
Deividą, bet nė pati nežinau, kaip jo vardas įsliuogia į kiekvieną pokalbį.
– Tai ne dėl to, – nuraminau ir abiem delnais suėmiau arbatos stiklinę. – Vivijana
mane paliko.
Emilė apstulbusi išsižiojo.
– O Viešpatie, – pagaliau sušnabždėjo. – Koks siaubas. Nė nežinau, ką daugiau
pasakyti.
– Nelabai ir yra, ką sakyti.
– Esi tikras, kad viskas ne laikina? Gal tai tik pertrauka?
– Nemanau. Vakar per pietus ji užsiminė apie oficialias skyrybas ir nori, kad ryt
vakare susėstume ir praneštume London.
– Kas nutiko? Jei, žinoma, galiu paklausti? Jei nenori, neatsakyk.
– Ji įsimylėjo savo naująjį darbdavį – Valterį Spanermaną, ir išsikėlė į Atlantą.
– O brolyti.
Švelniai tariant.
– Taigi.
– Kaip laikaisi?
– Kartais gerai, kartais – nelabai.
Emilė linktelėjo, jos veide aiškiai spindėjo švelnumas.
– Puikiai tave suprantu. Kada visai tai nutiko? Vėlgi, jei nenori – neatsakyk.
Susimąstęs apie tai gurkštelėjau arbatos. Nors nuolat apie tai kalbėjau su Mardže ir
Lize, poreikį išsipasakoti tebejutau. Nesu tikras, kodėl – kiekvienas su savo
problemomis kovoja savaip, ir man tikriausiai artimiausias pasirodė bendravimas.
Privalėjau pasakoti. Pakartoti. Stebėtis. Dvejoti. Verkšlenti. Kartoti. Kartoti.
Kartoti. Nuo tada, kai žmona trenkė durimis, Mardžė su manimi buvo kur kas
kantresnė nei įprastai, bet net pats prastai jaučiausi šitaip ja pasikliaudamas. Taip
pat ir Lizė – jiedvi negalėjo būti vieninteliai mano ramsčiai. Ir vis dėlto kalbėtis aš
troškau: noras dar sykį viską peržvelgti nuo pradžių atrodė nenumaldomas.
– Norėčiau tau viską papasakoti, bet nė nežinau, nuo ko pradėti, – prisipažinau ir
įsmeigiau žvilgsnį kažkur už lango. Emilė palinko arčiau.
– Ar esi ką suplanavęs šiai popietei?
– Ne, – papurčiau galvą.
– Gal nori eiti pasivaikščioti? Ar bent jau ištrūkti iš čia?
– Pasivaikščiojimas skamba puikiai.

*
 Sekiau Emilę nė nežinodamas, kur link ji važiuoja – suvokiau tik tiek, kad
artėjame prie jos namų. Po kiek laiko ji pasuko į kelią, vedantį į privataus užmiesčio
klubo teritoriją. Nario mokestis čia buvo ne mano kišenei. Emilė sustabdė
automobilį pavėsyje greta mokomosios golfo aikštelės, o netrukus greta sustojau ir
aš.
– Ar čia tiks?
– Golfo lauke?
– Čia nuostabi vieta pasivaikščioti. Ateinu tris ar keturis kartus per savaitę,
dažniausiai – rytais.
– Kaip suprantu, priklausai klubui.
– Deividas mėgo žaisti golfą.
Golfo lauko mašinėlėms skirtu taku mudu nužingsniavome sodriai žalsvais
kalneliais. Dairydamasis aplink supratau, kad Emilė buvo teisi: kalvos ir pievelės
buvo nepriekaištingai prižiūrėtos, pakraščiuose žydėjo sedulos, magnolijos ir
rūpestingai apkarpyti azalijų krūmeliai, stūksojo galingi virgininiai ąžuolai.
Tvenkiniuose atsispindėjo žydras dangus, vandens paviršius mirgėjo saulės
spinduliais, o nuo nepakeliamos kaitros gelbėjo švelnus vėjelis.
– Tad kas nutiko? – darsyk paklausė ji. Kol viską jai papasakojau, praėjome
devynias ar dešimt golfo duobučių. Galbūt nereikėjo berti visko šitaip atvirai – šį bei
tą galėjau ir nutylėti, bet pasipylus žodžiams jų srovės suvaldyti nebeįstengiau.
Kalbėjau ir kalbėjau, nepraleisdamas nė vieno Emilei kilusio klausimo. Papasakojau
apie santuoką ir pirmuosius London metus, aiškinau, kaip svarbu man atrodė
padaryti Vivijaną laimingą, kaip nenuilsdamas stengiausi jai įtikti. Išklojau viską
apie pastaruosius dvylika mėnesių ir kuo atviriausiai prisipažinau, kokiu verksniu
likau žmonai išėjus. Kol liejau širdį, jausmas vijo jausmą: buvau tai sutrikęs, tai
liūdnas, įsiutęs ir nusivylęs, tačiau labiausiai mane kankino pralaimėjimas. Panašiai
turėtų jaustis žaidėjas, kuris tiki kuo puikiausiai išmanąs žaidimo taisykles, tačiau tik
partijos pabaigoje supranta, kad kažkas gamykloje susipainiojo ir į dėžutę įdėjo visai
ne tą instrukciją.
– Dėkui, kad išklausei, – užbaigiau liūdną savo istoriją.
– Malonu padėti, – atsakė Emilė. – Juk ir pati tai patyriau. Patikėk, suprantu tave.
Nė vieni metai dar nepasirodė tokie sunkūs, kaip tie, kai išsikraustė Deividas. Tiesa,
pirmieji keli mėnesiai atrodė nepakeliami. Kasdien nuo ryto iki vakaro kvaršindavau
sau galvą klausimu, ar teisingai pasielgiau, liepdama jam išeiti. Negaliu pasakyti, kad
ir vėliau virtau Mere Popins: prireikė dar ketverto ar penketo mėnesių, kad galėčiau
bent jaustis dalinai taip, kaip anksčiau. Vis dėlto tada jau neabejojau, kad mudu su
Bodžiu ištversime viską.
– Kaip jautiesi dabar?
– Geriau, – patikino ji ir kreivai šyptelėjo. – Na, dažniausiai. Keista, bet kuo
daugiau laiko prabėga, tuo labiau užmarštin grimzta blogi prisiminimai, o štai
malonūs – išlieka. Prieš gimstant Bodžiui sekmadienio rytais mudu gulėdavome
lovoje su kavos puodeliais rankose ir skaitydavome laikraščius. Beveik nė
nesikalbėdavome, bet vis dar pamenu jaukumą, kuris tuomet apimdavo. Be to, kaip
jau sakiau, Deividas buvo puikus tėvas. Viskas būtų kur kas paprasčiau, jei lengviau
užsimirštų būtent tai, kas buvo gera.
– Regis, buvo išties nelengva.
– Gali būti siaubinga. Paprastai bjauriausia ginčytis dėl pinigų. Tik pradėk
skaičiuoti banknotus, ir nubunda žiaurumas.
– Ar taip buvo ir tau?
– Ačiū Dievui, ne. Deividas sąžiningai moka alimentus – jei ne jie, galo su galu
nesudurtume. Aišku, pinigais aptekusi jo giminė ir milžiniškas atlyginimas ne pro
šalį, bet man atrodo, kad jį kamuoja ir kaltė. Jis nėra blogiukas – tiesiog nekoks
sutuoktinis. Nebent, žinoma, kuriai nors nekliūtų šokinėjimas iš guolio į guolį.
– Suprantama, kai kurie to neatleistų.
Pajutau jos žvilgsnį.
– Žinai, ji gali grįžti. Taip kartais nutinka.
Prisiminiau penktadienio pietus ir jos elgesį man atvežus vazą. Mintyse pasigirdo
Lizės žodžiai.
– Nemanau.
– Net jei supras klydusi?
– Vis tiek abejoju, kad norėtų grįžti. Manau, ji su manimi nebuvo laiminga jau
seniai. Stengiausi būti geriausias vyras ir tėvas, koks tik įstengiau, bet to vis rodės per
maža.
– Kalbi taip, lyg abejotum, ar tikiu tavimi.
– Tiki?
– Žinoma. Kodėl neturėčiau?
– Nes ji mane paliko?
– Tai jos sprendimas. Apie ją tai pasako daugiau nei apie tave.
– Vis vien jaučiuosi it nevykėlis.
– Suprantu. Kartais ir aš taip jaučiuosi. Manau, kartkartėmis tai patiria daugelis.
– Vargu ar tai kamuoja Vivijaną. Jai tai, regis, visiškai nė motais.
– Žinoma, jai rūpi, – patikino Emilė. – Jai taip pat skauda. Nusigręžti nuo
santuokos niekam nėra lengva. Tiesiog ji pamilo kitą žmogų ir daug dėmesio skiria
naujiems santykiams. Neturi tiek laiko svarstyti apie judu kaip tu. Todėl taip dažnai
ir nesisieloja.
– Reikėtų ir man kur nors nukreipti dėmesį.
– Aha, dabar tau būtent to ir trūksta. Gal tiktų kokia palaikymo grupės šokėja,
dvidešimt kelerių? Ar aerobikos instruktorė? Gal šokėja, – man kilstelėjus antakį, ji
gūžtelėjo pečiais. – Tokias rinkdavosi Deividas. Nors, žinoma, gerai panižus guldavo
su bet kuo.
– Užjaučiu.
– Man tas pats. Jis jau nebe mano problema, – numojo Emilė. – Susitikinėja su
kažkuo Sidnėjuje. Minėjo, kad ir apie vestuves galvoja.
– Jau?
– Gyvenimas jo, – gūžtelėjo pečiais ji. – Jei paklaustų mano nuomonės,
pasakyčiau, kad protingiau būtų palūkėti. Bet jis neklausė, tad aš ir nesikišau. Šiaip
ar taip, mes išsiskyrę – jis gali elgtis kaip tinkamas.
Žengdamas Emilės dešinėje paslėpiau rankas kišenėse.
– Kaip tu taip įstengi? Turiu omeny, visai dėl to nesijaudinti. Vos pagalvojus apie
Vivijaną su Valteriu man kraujas gyslose užverda. Niekaip negaliu nustumti pykčio
šalin.
– Viskas dar labai šviežia, – paaiškino ji. – Vis dėlto, kad ir kokia tvirta atrodyčiau
kalbėdama apie buvusį vyrą, pirmąsyk išgirdus apie kitą merginą širdį vis vien
pervėrė skausmas. Niekam nepatinka jaustis lengvai pakeičiamam. Ilgą laiką visiems
kartojau, kad, nors mudu su Deividu išsiskyrėme, nuoširdžiai linkiu jam laimės, bet
iš tikrųjų troškau, kad kiūtotų užsidaręs namie, graužtųsi ir gedėtų visko, ko neteko.
Pamėginau įsivaizduoti tokioje padėtyje Vivijaną.
– Skamba visai neblogai. Kaip galėtume juos įkalbėti to griebtis?
Emilė nusikvatojo.
– O, kad viskas būtų taip paprasta, ar ne? Su buvusiaisiais niekada nebūna vienas
juokas. Praėjusį savaitgalį jis netgi mėgino mane sugundyti.
– Rimtai? O jo mergina?
– Apie ją nesikalbėjome. Maža to, turiu pripažinti – kelias akimirkas rimtai
svarsčiau, ar nevertėtų sutikti. Jis labai gražus, ir drauge mums buvo gera.
– Kaip visa tai nutiko?
– Viskas per alkoholį, – prisipažino ji, prajuokindama mane. – Trumpai tariant,
jis visą dieną praleido su Bodžiu, ir kai parvežė jį namo, šis nudrožė tiesiai į lovą.
Tuo metu mėgavausi taure vyno, tad pasiūliau įpilti ir jam. Taurė sekė taurę,
Deividas elgėsi žavingai kaip visuomet, dar akimirka, ir jo ranka jau atsidūrė man
ant kelio. Supratau, ko jis nori, ir...
Luktelėjau, kol Emilė ras tinkamus žodžius. Ji nužvelgė mane.
– Žinau, kad taip elgtis nebuvo protinga, bet man vis dar patiko, kaip Deividas
privertė mane jaustis. Beprotybė, bet taip jau nutiko. Jau ilgai nesijutau patraukli ir
geidžiama. Žinoma, iš dalies dėl to esu kalta pati: pastaruosius pusantrų metų tikrai
nesidairiau į vyrus. Buvau susitikusi su keletu malonių vyriškių, bet išsyk
susivokdavau, kad naujiems santykiams dar nesu pasirengusi. Po pasimatymo
sulaukusi skambučio juos atstumdavau. Kartais norėčiau būti tokia moterimi, kuri
gali miegoti su bet kuo ir nesijausti nei kalta, nei pasileidusi, bet aš ne iš tokio molio
drėbta. Nesu patyrusi vienos nakties nuotykio.
– Pala, juk universitete buvo tas vaikinas...
– Tas nesiskaito, – lengvabūdiškai numojo ranka ji. – Tą vakarą iš savo atminties
ištryniau, tad galime sakyti, kad jo nė nebuvo.
– A, – linktelėjau.
– Žodžiu, Deividas leidosi bučiuoti man kaklą, ir akimirką man dingtelėjo: po
velnių, kodėl gi ne? Laimei, netrukus atgavau sveiką protą. Gerai tai, kad atstumtas
jis reagavo santūriai. Jokio karščiavimosi, jokių ginčų – tik gūžtelėjo pečiais ir
atsiduso, tarsi tai aš praleisčiau puikią progą, – Emilė papurtė galvą. – Negaliu
patikėti, jog ką tik tau visa tai išklojau.
– Nieko baisaus. Jei dėl to pasijusi geriau, ryt veikiausiai nieko nė neprisiminsiu.
Šis emocijų uraganas kaip reikiant nusiaubė mano atmintį.
– Ar galiu šio to paklausti?
– Nagi.
– O kaip London?
– Čia viskas sudėtingiau, – pripažinau. – Vivijana mano, kad kol kas jai būtų
geriausia pasilikti su manimi – ji pati kol kas per daug keliauja ir dar nespėjo įsikurti
naujajame bute. Vis dėlto ji gana aiškiai pasakė vėliau norinti dukrą parsivežti į
Atlantą.
– Kaip dėl to jautiesi?
– Nenoriu, kad ji išvyktų... Bet suprantu ir tai, kad dukrai reikia mamos.
– Ką nori pasakyti?
– Nežinau. Tikriausiai apie tai kalbėsimės dar ne kartą. Atvirai kalbant, man šis
procesas – tamsus miškas.
– Ar jau konsultavaisi su teisininku?
– Ne, – papurčiau galvą. – Apie oficialias skyrybas ji užsiminė tik vakar. Na, o
prieš tai buvau tokios būklės, kad nelabai ko įstengiau griebtis.
Priešais jau mačiau pagrindinį klubo pastatą. Nė nenumaniau, kokį atstumą
įveikėme, bet vaikštinėjome daugiau nei valandą. Staiga sugurgė mano pilvas – regis,
Emilė tai išgirdo.
– Tu alkanas? Gal užkąskime?
– Vargu ar esu tinkamai apsirengęs pietums užmiesčio klube.
– Prisėsime baro zonoje, kur nieko pernelyg prašmatnaus. Paprastai po varžybų čia
renkasi golfo žaidėjai.
Jei pasivaikščioti su Emile dar neseniai atrodė žūtbūt privalu, pietūs – tik dviese,
užmiesčio klube – jau priminė kažin kokių taisyklių pamynimą. Vis dar buvau
vedęs. Su Vivijana dar nė neperžvelgėme skyrybų dokumentų. Vadinasi, taip elgtis
nedera.
Ir vis dėlto...
Antrąją svarstyklių pusę akivaizdžiai regėjau net aš. Ką gi sužinojusi pasakytų
Vivijana? Kad peržengiau ribą? Kad netruks pasklisti gandai? Nurijau seiles.
– Pietūs skamba puikiai.

Žvelgiant iš lauko, milžiniškas klubo pastatas atrodė kiek nuobodokas, bet

neseniai atnaujintas interjeras pasirodė kur kas erdvesnis ir šviesesnis, nei tikėjausi
žengdamas vidun. Dvi sienos nuo grindų iki pat lubų buvo stiklinės, tad atsivėrė
nuostabus vaizdas į aštuonioliktąją lauko duobutę. Nulydėjau žvilgsniu mokomosios
aikštelės link traukiančią ketveriukę, o Emilė mostelėjo į staliuką salės kampe –
vieną iš nedaugelio dar neužimtų.
– Gal ten? – pasiūlė ji.
– Puiku.
Nusekiau ją prie stalelio, žvilgsniu slysdamas kadaise taip gerai pažinotomis jos
klubų linijomis. Džiaugiausi, kad ji mūvėjo šortus: lieknos įdegusios kojos visuomet
patraukdavo mano dėmesį.
Mudviem įsitaisius ant kėdžių, Emilė palinko artyn:
– Juk sakiau, kad apranga čia neišsiskirsime. Štai ta kompanija atėjo tiesiai iš
teniso korto.
– Nė nepastebėjau, – prisipažinau. – Bet smagu girdėti.
– Ar kada čia pietavai?
– Kartą, restorano salėje. Džesis Pitersas – šio klubo narys, tad buvome sutarę čia
susitikti su klientu.
– Retsykiais čia jį matau. Bent jau matydavau anksčiau. Visada pričiupdavau
spoksantį.
– Tai jam būdinga.
– Beje, jei mėgsti mėsainius, čia gamina nuostabius, – pasiūlė ji. – Virėjas net
kažkokį mėsainių konkursą televizijoje yra laimėjęs. Be to, patiekia su nuostabiais
saldžiųjų bulvių šiaudeliais.
– Jau senokai nevalgiau mėsainio, – prisipažinau. – Ar tu valgysi jį?
– Žinoma.
Dingtelėjo mintis, kad Vivijana ne tik niekada nebūtų užsisakiusi mėsainio sau,
bet dar ir piktai šnairuotų, jei jį pasirinkčiau aš.
Pasirodžius padavėjai su dviem valgiaraščiais rankose Emilė papurtė galvą:
– Abu valgysime mėsainius, o aš dar norėčiau taurės „Chardonnay“ baltojo vyno.
– Atneškite dvi, – pridūriau, nustebindamas net pats save. Žinoma, stulbinamai
iki šiol klostėsi visa popietė, tačiau nuostaba buvo maloni. Pastebėjau Emilę
žvelgiant pro langą mokomosios aikštelės link, tačiau netrukus ji atsigręžė į mane.
– Meno pamoka vaikams tikriausiai jau baigėsi. Kaip manai, ką veikia London?
– Vivijana tikriausiai nusivežė papietauti. Ką veiks vėliau, žalio supratimo neturiu.
– Nejaugi ji tau nesakė?
– Ne, – prisipažinau. – Pietūs penktadienį buvo kiek nejaukūs, tad nė nespėjome
aptarti jųdviejų planų.
– Su Deividu jaukumą ilgą laiką taip pat galėjau pamiršti. Tokio vargo ir skausmo
nelinkėčiau niekam. Deja, tenka iškęsti viską, ir tik tie, kuriems tą kelią jau teko
nueiti, gali iš tikrųjų suvokti, koks tai košmaras.
– Menkas padrąsinimas, – pastebėjau.
– Tokia jau tiesa. Jei ne puikių draugių parama, niekaip nebūčiau ištvėrusi. Su
Margarita ir Greise per savaitę telefonu tikriausiai kalbėdavau dvi ar tris valandas, iš
pradžių – net daugiau. Keisčiausia tai, kad prieš skyrybas nė su viena iš jų
nesibičiuliavau itin artimai, o tvirčiausiu ramsčiu tapo būtent jos. Kai pristigdavo
jėgų, visada buvo greta.
– Kalbi taip, lyg jos būtų išgelbėjusios tau gyvybę.
– Taip ir buvo. Iki šiol nesuprantu, kodėl taip atkakliai mane palaikė. Spėju, tau
reikėtų to paties: poros ar trejeto žmonių, su kuriais galėtum nuoširdžiai pasikalbėti.
Keista – tikėjausi, kad uoliausiai mane palaikys sesuo Džesė arba Diana, kurią tuo
metu laikiau geriausia drauge. Bet viskas susiklostė kitaip.
– Ką turi galvoje?
– Sunku paaiškinti, bet Margarita ir Greisė visuomet žinojo, ką, kada ir kaip
pasakyti, o štai Džesė su Diana – ne. Jos tai brukdavo patarimus, kurių visai
nenorėjau girdėti, tai, užuot padrąsinusios, abejodavo mano sprendimais.
Klausydamasis susimąsčiau, į kieno petį galėčiau atsiremti aš. Žinoma, buvo
Mardžė su Lize, bet jas mintyse skaičiavau kaip vieną. Nė neabejojau, kad mama
pasiduotų jausmams, o tėvas nežinotų, ką man pasakyti. Kas dėl draugų, staiga
susivokiau jų nė neturįs: nuo tada, kai gimė London, tiek sukausi tarp darbo ir
šeimos, kad ankstesni ryšiai visai užsimiršo.
– Man daug padėjo Mardžė ir Lizė, – pripažinau.
– Taip ir maniau. Mardžė man visada patiko.
Jausmas abipusis, – pamaniau. Pasirodė vyno taurėmis nešinas padavėjas, ir Emilė
tuojau čiupo savąją.
– Turėtume pakelti tostą, – išpyškino. – Už Mardžę, Lizę, Margaritą, Greisę, Bodį
ir London.
– Vaikus taip pat?
– Jei ne Bodis, tikrai būčiau palūžusi. Tik dėl jo negalėjau sau to leisti. Pamatysi,
taip bus ir su London.
Vos išgirdęs šiuos žodžius supratau, kad Emilė teisi.
– Gerai, tačiau tuomet jaučiuosi privaląs į sąrašą įtraukti ir tave – iki šiol labai
mane palaikei.
– Prireikus gali bet kada man skambinti.
Leidomės nerūpestingai šnekučiuotis: aš pasakojau apie London, ji – apie Bodį ir
šalis, kurias apkeliavo per tuos metus, kai nebendravome. Vivijanos ir Deivido vardų
pokalbyje nebepasigirdo – gal todėl, kad jau buvome plačiai juos apkalbėję.
Pirmąsyk nuo tada, kai žmona mane paliko, įstengiau nuvyti šalin mane kamavusį
nerimą.
Pagaliau buvo patiektas maistas, ir mudu užsisakėme po antrą taurę vyno. Kaip
Emilė ir žadėjo, mėsainis pasirodė esąs vienas geriausių, kokius kada nors ragavau.
Jam nestigo sūrio, o ant paplotėlio geltonavo keptas kiaušinis – deja, pastarosiomis
dienomis vargiai turėjau apetito, tad susitraukęs skrandis leido įveikti ne daugiau
kaip pusę gardėsio.
Padavėjui nunešus lėkštes, likome sėdėti, pamažėle mėgaudamiesi vynu. Emilė
papasakojo, kaip kartą Bodis nusprendė apsikirpti, ir kvatodamasi parodė nuotrauką
mobiliojo telefono ekrane. Vaikis buvo prie pat šaknų nurėžęs kelių centimetrų
pločio sruogą kirpčiukų viduryje. Tarp plaukų nelyginant švarplė tarp dantų švietė
kaktos lopas, bet nepakartojama nuotrauką pavertė vaiko šypsena.
– Nuostabu, – nusijuokiau. – Kaip reagavai?
– Iš pradžių sielojausi: ne tik dėl šukuosenos, bet ir dėl to, kad jam apskritai
pavyko pasičiupti žirkles. Vis dėlto, kai išvydau, kaip jis savimi didžiuojasi,
nebesulaikiau juoko. Dar akimirka, ir kvatojomės drauge – tada ir čiupau telefoną.
Dabar ši nuotrauka stovi rėmeliuose ant naktinio stalelio mano miegamajame.
– Neįsivaizduoju, kaip elgčiausi, jei šitaip būtų pasielgusi London. Tik dėl vieno
esu tikras: Vivijanai juokinga tikrai nepasirodytų.
– Ne?
– Ji ir šiaip nelabai linkusi juoktis.
Atvirai pasakius, nė nebeprisiminiau, kada paskutinį kartą girdėjau ją juokiantis.
– Net su Mardže? Kai susitikdavome, nuo juoko net pilvą įskausdavo.
– Ypač su Mardže. Jos nelabai sutaria.
– Kaip tai įmanoma? Ar ji vis dar tave erzina?
– Be menkiausio gailesčio.
Emilė darsyk nusikvatojo, primindama, kaip visuomet mėgau melodingą ir drauge
labai nuoširdų jos juoką.
– Žinai ką? – rėžė ji. – Ši diena pasirodė kur kas geresnė, nei tikėjausi. Jei
nebūtum pasirodęs, nė nežinau, ką dabar veikčiau. Tikriausiai griežčiau dantį,
dėbsodama į paveikslus. Arba šveisčiau namus.
– Aš tikriausiai dirbčiau.
– Šitai kur kas smagiau.
– Tiesa. Norėtum dar taurės?
– Žinoma, – atsakė ji. – Bet nebeužsisakysiu – reikės vairuoti. Jei tu nori,
nesivaržyk.
– Pakaks ir man. Ką veiksi šįvakar?
– Kaip ir tu, lankysiu seserį. Prisimeni Džesę, tiesa? Jiedu su Brajanu pasikvietė
mane vakarienės.
 – Skamba smagiai.
– Mmm... Abejoju. Regis, kartais Brajanas mane kaltina, jog kemšu seseriai į galvą
įvairias mintis. Pavyzdžiui, apie skyrybas.
– Jie nesutaria?
– Nėra namų be dūmų. Tokia jau ta santuoka.
– Kodėl ji tokia sudėtinga?
– Kas žino? Manau, tai veikiausiai dėl to, kad žmonės puola tuoktis pirmiausia
neišsiaiškinę, kas jie tokie. Nepažinę savo beprotybių.
– Tu irgi jų turi?
– Žinoma. Nekalbu apie pamišimą – šiek tiek beprotybių turi visi. Vieni pernelyg
jautriai reaguoja į smulkmenas, kiti įtūžta, kai viskas einasi ne pagal jų planą. Treti
užsisklendžia arba metų metus neatleidžia skriaudų... Štai apie ką kalbu. Visi mes
turime ydų, kenkiančių santykiams, tačiau daugelis jų neatpažįsta, kol gerai
neįsiklauso patys į save. Kai pagalvoji, jog abu partneriai savo beprotybes sukrauna
draugėn – stebuklas, kad apskritai pasitaiko santuokų iki grabo lentos.
– Kiek niūrokas požiūris, nemanai? Tavo tėvai kartu jau daugybę metų. Manieji –
taip pat.
– Bet ar jie laimingi drauge? Ar tiesiog gyvena kartu iš įpročio? O gal bijo likti
vieni? Prieš tau pasirodant kavinėje stebėjau vieną senyvą porą, sėdėjusią už keleto
staliukų. Gal jie ir skaičiuoja penkiasdešimtus santuokos metus, bet gerdami kavą
nepersimetė nė žodžiu.
Susimąstęs apie savo tėvus prisiminiau, kaip kadaise su Mardže kalbėjome apie
lygiai tą patį.
– Kaip manai, ar dar kada ištekėsi?
– Nežinau, – atsakė Emilė. – Kartais atrodo, kad norėčiau, bet šiaip jaučiuosi visai
laiminga ir vieniša. Be to, augindama Bodį negaliu daug jėgų skirti naujoms
pažintims. Ką žinau tvirtai – tai kad dabar kur kas aiškiau suvokiu, kokio žmogaus
norėčiau greta savęs, jei taip susiklostytų aplinkybės. Nutariau rinktis gerokai
išrankiau.
Tylėdamas prisiminiau žmoną, ir įtampa kone fiziškai prispaudė pečius.
– Nežinau, kaip bus su Vivijana. Nė nesuvokiu, kodėl su manimi ji buvo tokia
nelaiminga.
– Gal ji tiesiog buvo nelaiminga, ir priežastis buvai visai ne tu. Galbūt jai tik
atrodo, kad su nauju draugu surado laimę, bet kitas žmogus negali tapti tikros
laimės ašimi. Laimė kyla iš vidaus. Tam sukurti antidepresantai, to moko visi
psichologai ir terapeutai.
– Kaip filosofiška.
– Prireikė nemažai laiko, kad suvokčiau, jog Deivido šokinėjimas iš lovos į lovą
neturėjo nieko bendro su manimi, mano grožiu ar dėmesiu, kurį jam skyriau.
Pirmajame plane visada buvo Deivido troškimas sau įrodyti, jog tebėra geidžiamas ir
galingas – tą jis sau ir įrodė miegodamas su kitomis. Šiaip ar taip, aš tvirtai žinau
padariusi viską, kad išsaugočiau santuoką – daugiau iš savęs reikalauti negaliu, –
ištiesusi ranką, ji suėmė mano dilbį. – Tai galioja ir tau, Rasai.
Emilei patraukus ranką, valandėlę dar jutau jos prisilietimo šilumą ir jaukumą,
nelyginant švelnų ištartų žodžių patvirtinimą.
– Dėkui, – įstengiau išlementi.
– Nėra už ką. Kalbu nuoširdžiai. Tu geras vyrukas.
– Nebepažįsti manęs taip gerai, kaip anksčiau.
– Tiesą sakant, manau, jog pažįstu. Tu toks pat, koks ir buvai.
– Juk sumoviau tai, kas buvo tarp mudviejų.
– Suklydai. Žinau, kad nenorėjai manęs įskaudinti. Kartoju, aš tau atleidau. Bet
privalai sau atleisti ir pats.
– Stengiuosi, tačiau nelengva, kai apie tai kalbi taip maloniai.
– Ar tau labiau patiktų, jei žiauriai kerštaučiau?
– Jei taip elgtumeisi, tikriausiai visai palūžčiau.
– Nė velnio. Esi stipresnis, nei pats galvoji.
Baigėme vyną ir netarę vienas kitam nė žodžio vienusyk pakilome nuo stalo.
Dirstelėjęs į laikrodį suvokiau, jog kartu praleidome beveik tris valandas. Negalėjau
patikėti, kad laikas prabėgo taip greitai. Išėję lauk abu patraukėme prie automobilių.
– Prisimink, ką sakiau apie gerus bičiulius, į kuriuos galėtum atsiremti. Veikiausiai
tau jų prireiks.
– Siūlaisi?
 – Jau siūliausi anksčiau, pameni? Nemalonu tau tai sakyti, bet jei ką ir žinau iš
patirties, tai kad prieš giedrą paprastai pasirodo audra.
– Neįsivaizduoju, kas galėtų būti blogiau.
– Tikiuosi, tau blogiau jau nebebus.
Ištiesęs ranką atidariau jai automobilio dureles.
– Aš taip pat.

– Pala pala, atsuk nuo pradžių, – pertraukė mane sesuo. – Išėjai su Emile
pasivaikščioti, o vėliau drauge pietavote? Prie vyno taurės?
Jiedvi su Lize buvo grįžusios vos prieš keletą minučių. Būdamos pakeliui namo,
paskambino pasiteirauti, ko norėčiau vakarienei – planavo nupirkti meksikietiškų
patiekalų išsinešti, ir nors patikinau esąs nealkanas, Mardžė numojo vis vien ką nors
man išrinksianti. Išsinešti skirtoje dėžutėje radau kumščio dydžio buritą, ryžių ir
keptų pupelių. Mardžė su Lize parsinešė salotų su takais, tad visi įsitaisėme prie
valgomojo stalo.
– Aha, – mirktelėjau. – Kas gi čia tokio?
Akimirką patylėjusi, sesuo įkvėpė vaistų iš inhaliatoriaus ir kreivai šyptelėjo:
– Na, pavadinkime tai netikėtu siužeto posūkiu.
– Netikėtu? – kramsnodama įsiterpė Lizė. – Jie juk jau buvo viename
pasimatyme – „Chick-fil-A“ užkandinėje, nejau nepameni?
– Gal jau gana tauškalų apie kažkokius pasimatymus? Mes pasivaikščiojome,
pasikalbėjome, tuomet kartu pavalgėme.
– Pasimatymas taip ir atrodo. Bet tebūnie. Norėjau paklausti, ar ketini jai dar
paskambinti.
– Jos sūnus Bodis – geriausias London draugas. Jei jie norės susitikti pažaisti, ko
gero, teks.
– Ne to klausiu.
– Suprantu, ko klausi, – atšoviau. – Nauji santykiai manęs nedomina. Atvirai
kalbant, dabar nė įsivaizduoti negaliu, kad vieną dieną galėtų dominti.
 Nutylėjau tai, kad, nors į pasimatymus eiti ir netroškau, man lygiai taip pat
nepatiko mintis apie vienatvę. Svajojau susigrąžinti tai, ką turėjome su Vivijana.
Atsukti juostelę nuo pradžių ir viską pradėti nuo nulio. Regis, sesuo perskaitė mano
mintis.
– Sulaukei kokių žinių iš Vivijanos? Pranešė, kada turėsi grįžti rytoj?
– Dar ne. Vėliau paskambinsiu London – tikiuosi, tada ir pasakys.
Mardžė bakstelėjo į buritą.
– Nevalgai.
– Neįveikčiau šito net mėnesiui įstrigęs negyvenamoje saloje.
– Gal bent paragauti pamėgink?
Paklausiau jos. Nors patiekalas pasirodė skanus, tebesijutau sotus nuo mėsainio.
Atsigręžiau į Lizę.
– Ar kursuose išmokai kokių meksikietiškų patiekalų?
Baksnodama šakute salotas, ji linktelėjo.
– Kelis. Būčiau galėjusi ką nors paruošti ir tau, bet patingėjau, o dar būtų tekę ir į
parduotuvę eiti.
– Gal turi kokių paprastų sveikų receptų? Tokių, kurie patiktų London?
– Krūvas. Nori, kad parinkčiau mėgstamiausių?
– Galėtum? Labai noriu, kad namie viskas vyktų kaip įprastai, bet virtuvėje mano
patirtis labai skurdi. Šiaip ar taip, geriau būtų London dienotvarkės nesugadinti, o
joje turi rastis ir vakarienė.
– Rytojui paruošiu vieną kitą receptą.
– Būsiu labai dėkingas, – atsakiau. – Kaip jūsų bičiulių įkurtuvės?
– Labai smagios, – atsakė Lizė. – Namai be galo stilingi. Nors ką tik įsikraustė, jie
visur jau iškabino paveikslus – vaizdelis tikrai įspūdingas.
Akimirksniu dingtelėjo mintis – įdomu, ar jie neturi įsigiję Emilės darbų. Mintyse
spėliojau, kaip einasi jos vakaras su sesers Džesės šeima. Mardžė gręžte gręžė mane
žvilgsniu, tad pasmeigiau šakute dar kąsnelį burito.
– Tai pirma diena, kai nepraleidau kiekvienos sąmoningos minutės galvodamas
apie Vivijaną.
Mardžė mąsliai žvelgė į mane.
 – Ir kaip?
– Keista, – prisipažinau. – Bet manau, jog man to reikėjo. Šiek tiek nuslūgo
nerimas.
– Jau pradedi gyti, Rasai, – patikino sesuo. – Esi stipresnis, nei pats galvoji.
Nusišypsojau prisiminęs, kad visai neseniai tuos pačius žodžius girdėjau iš Emilės
lūpų.

Po vakarienės paskambinau Vivijanai per vaizdo pokalbių programėlę. Ji atsiliepė

po antro signalo.
– Labas, – tarė ji. – Mes su London patogiai įsitaisiusios žiūrime filmą. Gal ji
galėtų tau paskambinti kiek vėliau?
– Labas, tėveli! – išgirdau šaukiant dukrą. – Nemo ir Dorę gaudo rykliai!
– Taip, žinoma, – atsakiau. – Ar šiandien gerai praleidote laiką?
– Puikiai, – atsakė Vivijana. – Ji tau perskambins, gerai?
– Myliu tave, tėveli! – riktelėjo London. – Pasiilgau!
Jos balselis ilgesiu pervėrė širdį.
– Gerai, – sutikau. – Lauksiu.
Padėdamas Mardžei ir Lizei tvarkytis virtuvėje, telefoną nešiojausi su savimi, o
seseriai ištraukus „Scrabble“ stalo žaidimą, ant stalo atsidūrė ir mobilusis. Sužinojau,
kad Lizė ne tik itin rimtai vertina šį žaidimą, bet ir puikiai jį išmano. Galų gale
surinktų taškų skaičiumi ji pralenkė mudu abu kartu sudėjus, bet žaisti, šiaip ar taip,
pasirodė kur kas smagiau, nei prisiminiau.
Linksmybių beveik užteko pamiršti, kad London taip ir nebepaskambino.
Tačiau tik beveik.

Pakirdęs ryte radau trumpąją žinutę nuo Vivijanos: „Ar gali atvažiuoti pusę
septynių? Pranešk, ar toks laikas tinka.“
Man pasirodė, jog metas kiek vėlokas – juolab kad Vivijanai dar reikės parvairuoti
į Atlantą, bet nė neketinau jai to priminti. Ji stengėsi kaip galima daugiau laiko
praleisti su dukra, tačiau aš vis dar jaučiau susierzinimą dėl neįvykusio pokalbio su
ja, todėl nė neatsakęs atidėjau telefoną į šalį. Atrašyti į žinutę prisirengiau tik beveik
antrą popiet.
Tą rytą nubėgęs dvylika kilometrų namie dar padariau šimtą atsispaudimų –
pyktis pamažu atlėgo tik nusimaudžius po dušu.

Lizė man parengė nedidelę receptų knygelę – iš viso maždaug penkiolika

patiekalų, kurių daugumai paruošti pakako šešių produktų ar net mažiau. Vėliau ji
pamokė mane planuoti valgiaraštį į priekį, ir mudu nuvykome į parduotuvę
apsirūpinti viskuo, ko man galėjo prireikti.
Nors Mardžė su Lize ir tikino priešingai, greta jų jaučiausi trečias nereikalingas,
tad papietavęs šokau į automobilį ir nudūmiau į knygyną. Skaitymas niekada
nebuvo vienas svarbiausių mano pomėgių, bet netrukus pagavau save slampinėjantį
po santykių psichologijos skyrių. Keliose lentynose išrikiuotos stovėjo patarimų,
kaip elgtis po skyrybų, knygos, ir perbėgęs jas nykščiu pagaliau vieną kitą išsirinkau.
Priartinęs prie kasos nė neabejojau, kad pardavėjas peržvelgs knygų pavadinimus ir
dėbtelės į mane su gailesčiu, bet prie kasos aparato stypsojusi paauglė rožiniais
plaukais tiesiog nuskaitė brūkšninius kodus, įgrūdo knygas į maišelį ir pasitikslino,
ar mokėsiu grynaisiais, ar kortele.
Apsipirkęs nusprendžiau užsukti į parką – vyliausi ten išvysiąs London. Nė
nežinojau, ar turėčiau jiedviem su Vivijana trukdyti, jei jos išties bus ten, bet vis vien
troškau ją pamatyti. Šovė mintis, kad elgiuosi kaip priklausomybės atsikratyti
mėginantis ligonis, bet nekvaršinau sau dėl to galvos.
Kai atvykau į parką, Vivijanos su dukra ten nebuvo nė ženklo. Nutariau vis tiek
sustoti. Savaitgalį oras buvo kiek atvėsęs, tad gryname ore šėlo daugiau vaikų nei
paprastai. Klestelėjęs ant suolelio atsiverčiau vieną iš įsigytų knygų ir ėmiau skaityti:
pirmiausia dėl to, jog atrodė, kad turėčiau, bet po kokio pusvalandžio nubudo ir
noras.
 Pasirodė, jog Mardžė, Lizė ir Emilė buvo teisios: nors man ir atrodė kitaip, tai, ką
išgyvenau, nebuvo nei unikalu, nei ypatinga. Nuotaikų kaita, savigrauža,
nesibaigiantys klausimai ir pralaimėjimo kartėlis lydėjo absoliučią daugumą skyrybų.
Vis dėlto, kai apie tai skaičiau, informacija kažkodėl atrodė tikresnė ir patikimesnė,
nei ją išgirdus. Pagaliau užvertęs knygą pasijutau mažumėlę geriau. Svarsčiau grįžti į
sesers namus, bet žvilgsnis užkliuvo už į Bodį panašaus mažylio. Išsitraukiau
mobilųjį.
Emilei atsiliepus, nežinia dėl ko susijaudinęs pakilau nuo suolo. Palengva
nužingsniavau prie parko plotą juosiančios tvoros.
– Klausau?
– Sveika, – pradėjau. – Tai aš, Rasas.
– Kaip laikaisi? Viskas gerai?
– Puikiai, – nuraminau. – Tiesiog ilgiuosi London ir privalėjau ištrūkti iš namų.
Kaip tu?
– Panašiai. Deividas su Bodžiu išvažiavo į kiną, vėliau, regis, trauks sukirsti picos.
Vadinasi, aš ir vėl liksiu spoksoti į paveikslus.
– Ar jau iššifravai jų kuždesius?
– Stengiuosi. Ką šiandien nuveikei tu?
– Nubėgau dvylika kilometrų – jausmelis visai neblogas. Pasėdėjau su Mardže ir
Lize, nuvykau į knygyną, o dabar tiesiog stumiu laiką – pamaniau, paskambinsiu
padėkoti už vakar.
– Nėra už ką. Nuostabiai praleidau laiką, – atsakė ji.
Tai išgirdus, man netikėtai palengvėjo.
– Kaip vakarykštė vakarienė su seserimi?
– Jiedu su vyru ginčijosi dar prieš man pasirodant. Nors vėliau ir stengėsi elgtis
santūriai, pastebėjau begalę tūžmingų dėbtelėjimų ir išgirdau bent pustuzinį gilių
atsidūsėjimų. Galima sakyti, gavau progą atgaivinti prisiminimus apie buvusį vyrą.
Nusijuokiau.
– Skamba nemaloniai.
– Smagu tikrai nebuvo, bet šįryt Džesė paskambino atsiprašyti. Na, o paskui
leidosi pliurpti, kaip Brajanas ir vėl smaginasi ją siutindamas.
 Mudviem šnekučiuojantis sukau ratus apie parką ir nesyk pričiupau save šypsantis.
Jau buvau pamiršęs, kaip paprasta kalbėtis su Emile, kaip įdėmiai ji klausydavosi ir
kaip neprašyta mielai leisdavosi pasakoti apie save. Ji nieko nepriimdavo pernelyg
asmeniškai ar rimtai – tokia buvo ir anksčiau, bet branda šiam bruožui pridėjo dar
daugiau žavesio. Svajojau kada nors tapti panašesnis į ją.
Pagaliau atsisveikinome po keturiasdešimties minučių – visai kaip vakar, laikas
prabėgo nejučia. Artindamasis prie automobilio nusistebėjau, kodėl šitaip lengvai
negalėjau bendrauti su Vivijana. Vos įsileidus jos vardą į mintis, nubudo pyktis dėl
to, kad negalėjau pasikalbėti su London. Niekada nedraudžiau dukrai kalbėtis su
mama – nė karto nuo pat dienos, kai Vivijana susirinko daiktus. Nė neabejojau, kad
taip niekada nepasielgtų ir Emilė. Sėsdamasis į automobilį staiga susivokiau besižavįs
natūraliu jos grožiu: rusvos Emilės odos nedengė makiažo kaukė, plaukuose
nemirgėjo brangiame salone įpintos sruogelės, o veidui nereikėjo nė lašelio kolageno
injekcijų.
Man atrodė, kad dabar ji atrodė dar žaviau, nei tuomet, kai buvome pora.

Iš Emilės balso man pasirodė, jog mano skambutis ją nudžiugino, ir tai pakėlė
nuotaiką net man pačiam. Juk įtikti žmonėms smagiausia tuomet, kai tam nereikia
ypatingų pastangų: nors patenkinti Vivijaną man visada atrodė neįveikiama kančia,
su Emile visiškai pakako būti savimi.
Vis dėlto, kad ir kaip Emilė padėjo man prasiblaškyti, Mardžei ir Lizei aš
nemelavau. Ji buvo sena mano bičiulė, maža to, ir labai patraukli, tad visiškai
suprantama, kad man patiko leisti su ja laiką. Natūralu ir tai, jog paskambinau: kaip
ir anksčiau, su Emile jaučiausi jaukiai. Tai visai nereiškė, kad buvau pasirengęs
naujiems santykiams ar bent apie juos galvojau. Šiaip ar taip, tam reikia dviejų
abiem kojomis tvirtai ant žemės stovinčių žmonių. Kol kas Emilei buvau gerokai per
prastas.
Rengdamasis vykti namo, išpyškinau tai Mardžei, bet ji tik papurtė galvą.
– Tai Vivijana įskiepijo tau šias mintis, – paaiškino ji. – Jei regėtum save iš šalies
taip, kaip mato kiti, suprastum, koks puikus esi grobis.

Sustojęs prie namų slenksčio pusę septintos valandėlę sudvejojau, ar turėčiau

belstis. Žinoma, tai buvo absurdas, tačiau vien faktas, kad akimirką ši mintis iš
tikrųjų šmėstelėjo galvoje, privertė dar labiau įtūžti – veikiau ant savęs paties nei ant
Vivijanos. Kodėl aš šitaip jaudinausi, ką ji pamanys?
Įprotis, išgirdau tylų balselį galvoje. Puikiai žinojau, kad įpročių greitai atsikratyti
niekada nepavyksta.
Atlapojęs duris žengiau vidun, tačiau nei Vivijanos, nei London nepastebėjau. Iš
antrojo aukšto sklido kažkokie garsai, tad patraukiau prie laiptų, bet man dar
nespėjus pakilti pasirodė Vivijana su vyno taure rankoje. Ji kviesdama man pamojo,
tad nusekiau jai pavymui į virtuvę. Apsidairęs išvydau kriauklėje kalną neplautų
keptuvių ir lėkščių, nei viryklė, nei darbastaliai neatrodė bent kartą valyti. Ant stalo
gulėjo stalo kilimėlis ir stovėjo nugerta stiklinė pieno. Iškart sumojau, kad prieš
išvykdama žmona nė negalvoja tvarkytis.
Man dingtelėjo, kad visai jos nebepažįstu – jei apskritai kada pažinojau.
– London maudosi viršuje, – tiesiai prie reikalo ėjo Vivijana. – Pasakiau jai, kad
po kelių minučių ateisiu, nes norime su ja pasikalbėti. Bet pirmiausia turėtume
apsitarti tarpusavyje.
– Argi visko jau neaptarėme penktadienį?
– Taip, bet norėjau įsitikinti, kad nieko nepamiršai.
Jos pastaba nuskambėjo lyg įžeidimas.
– Nepamiršau.
– Gerai, – burbtelėjo ji. – Man regis, London bus paprasčiau, jei daugiausia
kalbėsiu aš.
Nes nenori, kad išgirstų apie Valterį, tiesa?
– Scena tavo, – rėžiau.
– Ką tai turėtų reikšti?
– Ką girdėjai, – atsakiau. – Visus sprendimus vis tiek priėmei tu. Nė karto
nepaklausei manęs, galbūt ir aš ko nors norėčiau.
– Ko tu šiandien toks niurzga?
Nejaugi ji rimtai?
– Kodėl vakar neleidai London man paskambinti?
– Nes ji užmigo. Nė dešimt minučių nepraėjo nuo tavo skambučio, ir jau snaudė
ant sofos, tad ką turėjau daryti? Žadinti? Tu ją matai kasdien, aš – ne.
– Pati taip nusprendei. Tai tu trenkei durimis, ne aš.
Vivijana primerkė akis: regis, jose plykstelėjo ne tik pyktis, bet ir neapykanta,
tačiau balsas išliko ramus.
– Tikėjausi, kad šįvakar įstengsime elgtis kaip suaugę žmonės, bet akivaizdu, kad
tavo planai kitokie.
– Mėginsi dėl visko apkaltinti mane?
– Aš tik noriu, kad susiimtum, kol kalbėsimės su dukra. Dar, žinoma, galime
pasistengti ją kuo labiau įskaudinti – kaip tau labiau patiktų?
– Man labiau patiktų apsieiti be šito. Norėčiau, kad atvirai pasikalbėtume ir
pasistengtume išsaugoti santuoką.
Vivijana nusigręžė.
– Nebėra apie ką kalbėtis. Viskas baigta. Kitą savaitę jau turėtum gauti skyrybų
dokumentus.
– Dokumentus?
– Parengė mano advokatas. Sutartis gana standartinė.
Nė neabejojau: „standartinė“ reiškė, kad London gyvenamoji vieta būtų nustatyta
Atlantoje, o globa priskirta Vivijanai. Pervėrė aštrus skausmas – dar akimirka, ir
nebenorėjau nieko. Nenorėjau čia būti, nenorėjau likti be žmonos ir dukters,
nenorėjau prarasti visko, ką turėjau – deja, buvau tik žiopsantis praeivis, neturintis
jokios įtakos priešais akis vykstančiam mano gyvenimui. Kamuojamas nuovargio,
bet pagaliau įstengęs nugalėti pykinimą, jaučiausi taip, lyg netrukus ištirpsiu ore.
– Greičiau baikime šitą velniavą.

*
 London naujienas priėmė lengviau, nei tikėjausi: antra vertus, buvo akivaizdu, jog
ji tokia pailsusi, kad dėmesio sukaupti tiesiog nebeįstengia. Dukrelė tebešniurkščiojo
slogos užgulta nosimi, ir man kilo įspūdis, kad šią akimirką jai norisi tik pagaliau
gultis miegelio.
Didžiąją dalį tiesos Vivijana nutylėjo – to ir buvo galima tikėtis. Pokalbį ji užbaigė
taip greitai, kad nė nesupratau, kam apskritai jam rengėsi ir skyrė tiek dėmesio.
Galų gale man sukirbėjo nuojauta, jog London iš tikrųjų nė nesuprato, kad tarp
mudviejų su jos mama kažkas pasikeis: ji ir taip buvo įpratusi, kad Vivijanos niekada
nėra namie. Noselę dukra nukabino tik šiai susiruošus važiuoti. Apsikabindamos
kieme abi šluostėsi ašaras, o Vivijanos džipui tolstant London kūkčiojimas tik dar
labiau įsismarkavo.
Parsinešiau ją vidun, oda jusdamas nuo ašarų drėkstančius savo marškinius.
Dukters miegamajame dvokė lyg tvarte – maža to, kad turėsiu blizginti virtuvę, dar
reikės išvalyti ir žiurkėnų narvą. Sugirdžiau London dar šiek tiek vaistų nuo
peršalimo ir paguldžiau ją į lovelę. Dukra pasislinko arčiau manęs, tad švelniai ją
apglėbiau ranka.
– Norėčiau, kad mamytei nereikėtų išvažiuoti, – sumurmėjo ji.
– Žinau, kad sunku, – atsakiau. – Ar gerai praleidote savaitgalį?
Mažoji tik linktelėjo, tad kamantinėjau toliau:
– Ką veikėte?
– Buvome apsipirkti ir pasižiūrėti filmo. Dar ėjome į zoologijos sodą, kur galima
glostyti gyvūnėlius. Buvo ir tų mielų ožiukų, kurie išsigandę virsta ant šono, bet aš
negąsdinau.
– Ar ėjote į parką? Gal važinėjotės dviračiu?
– Ne. Bet prekybos centre važinėjausi karusele – jojau ant vienaragio.
– Regis, buvo smagu.
London dar sykį linktelėjo.
– Mamytė sakė, kad turi nepamiršti išvalyti žiurkėnų narvelio.
– Žinau, – atsakiau. – Šiandien kvapas jau riečia nosį.
– Aha, – sutiko ji. – Mamytė nenorėjo palaikyti Pono ir Ponios Pabarstukų, nes
jie irgi nekvepia. Gal reikėtų išmaudyti.
 – Nežinau, ar žiurkėnus galima maudyti. Išsiaiškinsiu.
– Kompiuteriu?
– Taip.
– Kompiuteris daug visko žino.
– Tikrai.
– Tėveli?
– Ką?
– Ar galime eiti pasivažinėti dviračiais?
– Gal kelias dienas luktelėkime, kol pasijusi geriau. Tavęs dar laukia ir šokių
pamoka, prisimeni?
– Prisimenu, – suniurnėjo dukra be jokio entuziazmo.
Stengdamasis išsaugoti bent kiek pakilusią dukters nuotaiką, nusišypsojau.
– Ar šį savaitgalį matei Bodį?
– Per meno pamoką. Tapiau savo vazą.
– Geltonomis gėlėmis ir rožiniais peliukais? Ar galiu pasižiūrėti?
– Mamytė išsivežė. Sakė, kad labai graži.
– Nė neabejoju, – pasistengiau nuslėpti nepasitenkinimą. – Gaila, kad
nepamačiau.
– Nori, kad nulipdyčiau ir tau? Aš galiu. Ir peliukus nupieščiau net gražiau nei
pirmą kartą.
– Būtų šaunu, širdele.

Išvaliau žiurkėnų narvelį ir virtuvę, sutvarkiau svetainę – vos įžengęs į namus to

nepastebėjau, bet netvarka tvyrojo ir čia. Ant grindų mėtėsi lėlės ir jų aksesuarai,
antklodes reikėjo sulankstyti ir sudėti į vietą, pustuštį spragėsių dubenį – ištuštinti,
išplauti ir nusausinti. Prisiminęs, kad tebeturiu mamos paruoštų patiekalų, kelis
indelius perkėliau iš šaldiklio į šaldytuvą. Sukroviau į jį ir produktus, įsigytus perpiet
su Mardže ir Lize.
Vėliau įsliuogus į lovą mano uoslę pakuteno kvepalų dvelksmas. Supratau, kad
jie – Vivijanos. Tai buvo lengvas gėlių aromatas, kurio neatpažinau, bet iškart
sumojau taip niekada nesudėsiąs bluosto. Nuvilkau patalynę ir užtiesiau lovą švaria
paklode. Spėliojau, ar nepakeista patalyne bei netvarkingais namais žmona norėjo
man ką nors pasakyti. Galbūt taip ji reiškė pyktį, tačiau vargu. Nuojauta kuždėjo,
kad Vivijanai tiesiog nerūpėjo, kaip pasijusiu, nes į mane jai buvo visiškai
nusispjauti.
 17 skyrius
Žingsnis pirmyn, žingsnis atgal

Kai susitikinėjau su Emile – dar prieš tai, kai iškrėčiau tą kvailystę, – vieną pirmąją
liepos savaitę mes praleidome Atlantik Bičo kurorte Šiaurės Karolinoje. Drauge su dviem
vyresnėmis poromis išsinuomojome namą taip arti vandens, kad net leisdami laiką
viduje visuomet girdėjome nenuilstančią bangų mūšą. Nors nuomos kainą dalijomės į
tris dalis, pigu nebuvo, tad atvykdami visi atsigabenome šaltkrepšius, pilnus maisto
prekių parduotuvėje įsigytų produktų. Užuot lankęsi restoranuose, ketinome gaminti
patys, o saulei leidžiantis įkaitindavome kepsninę ir pradėdavome puotą. Vakarais
klausydamiesi radijo gurkšnodavome alų verandoje. Pamenu, kaip galvodavau, jog tai –
pirmosios iš daugelio ateityje mudviejų su Emile laukiančių atostogų.
Ypač įspūdinga buvo Nepriklausomybės diena – liepos ketvirtoji. Mudu su Emile
pakirdome anksčiau už kitus ir pasitikome saulėtekį vaikštinėdami paplūdimiu. Kol visi
išsikeberiojo iš lovų, mes jau buvome užsiėmę vietą pliaže: vieta buvo parengta net garų
puodui, kurį išsinuomojau norėdamas paruošti jūrų šukučių ir krevečių, vos prieš keletą
valandų iškrautų iš žvejybinio laivo. Prie jūrų gėrybių patiekėme kukurūzų burbuolių
ir bulvių mišrainės, netoliese ištiesėme nebrangų tinklinio tinklelį. Netrukus prie
mudviejų prisijungė draugai, ir mes visą dieną praleidome saulėkaitoje – visiškai
atsipalaidavome, nardėme po bangas ir nuolat tepėmės kremu nuo saulės.
Tą savaitę į miestą buvo atvykę atrakcionai – jie įsikūrė pagrindiniame eismo žiede
greta paplūdimio, mažiau nei pusė kilometro nuo namo, kurį nuomojomės. Tai buvo
vieni iš tų iš miesto į miestą keliaujančių atrakcionų, kurių karuselės baigė subyrėti,
prizų laimėti atrodė neįmanoma, užtat bilietų kainos buvo išpūstos kelissyk. Visgi čia
veikė ir apžvalgos ratas, tad likus pusvalandžiui iki fejerverkų mudu su Emile
atsiskyrėme nuo kompanijos ir įsėdome į kabiną. Pamaniau, jog nusileidus dar liks
pakankamai laiko susirasti draugus. Deja, likimas nusprendė kitaip: vos mudviem
pasiekus viršų, atrakcionas sugedo.
Kiūtodamas viršuje išvydau darbuotojus, besikrapštančius prie variklio, o gal elektros
generatoriaus. Netrukus kažkuris iš jų nuskuodė tolyn ir netrukus vėl pasirodė, nešinas
didele ir, be abejonės, sunkia įrankių dėže. Atrakciono prižiūrėtojas mums šūktelėjo, kad
ratas tuojau vėl veiks, bet įspėjo per stipriai nejudinti kabinų.
Nors dieną svilinte svilino saulė, dabar buvo justi vėsus vėjelis. Emilė palinko arčiau
manęs, tad apsivijau ją ranka. Nė vienas nesibaiminome: net jei varikliui galas, nė
neabejojau, kad esama kokio nors rankinio valdymo, kuriuo galų gale pavyks mus
nukelti ant žemės. Iškelti pakankamai aukštai, galėjome nevaržomi stebėti tarp
atrakcionų nardančius atostogautojus ir žavėtis dešimtis kilometrų į tolį nusidriekusia
gyvenamųjų namų ir gatvių žibintų panorama. Po kiek laiko mano ausis pasiekė
pažįstamas pokštelėjimas: iš nuo kranto saugiu atstumu nutolusios baržos buvo paleisti
fejerverkai, ir netrukus auksaspalviai, raudoni ir žalsvi jų pirštai jau raižė dangų.
– Oho, – sukuždėjo Emilė. Per pusantros apžvalgos rato viršuje praleistos valandos šis
žodis iš jos lūpų nuskambėjo ne kartą. Vėjas paplūdimiu gynė parako kvapą.
Prisitraukęs Emilę artyn, pamenu, galvojau, kad pasipiršiu jai dar metams nesibaigus.
Maždaug tada mus ir pastebėjo draugai. Miniatiūrinės jų figūrėlės zujo paplūdimiu, o
kai pagaliau suprato, kur mes, ėmė šūkauti ir rodyti į mus pirštais. Viena iš merginų
riktelėjo, kad jei jau ketiname ten praleisti vakarą, turėtume užsisakyti picą.
Sukikenusi Emilė akimirkai nutilo.
– Apsimesiu, jog sumokėjai atrakcionų darbuotojams, kad tyčia sustabdytų apžvalgos
ratą, – pagaliau prabilo ji.
– Kodėl?
– Nes vargu ar bent viena liepos ketvirtoji prilygs šiai, kol gyva būsiu.

Pirmadienio rytą London pabudo paraudusia ir tebevarvančia nosyte. Nors

nekosėjo, sudvejojau, ar vertėtų ją leisti į mokyklą. Vos apie tai užsiminęs, sulaukiau
niurzgėjimo:
 – Mokytoja šiandien atsineš auksinę žuvelę ir leis man ją pamaitinti! Be to,
šiandien spalvinimo diena!
Neturėjau žalio supratimo, kas per daiktas toji spalvinimo diena, bet London tai
akivaizdžiai buvo svarbu. Po pusryčių sugirdžiau jai dar šiek tiek vaistų nuo
peršalimo ir suruošiau į mokyklą. Atvežęs London pastebėjau, kad peršalusi ir
mokytoja, tad nustojau kvaršinti sau galvą dėl priimto sprendimo.
Kulniuodamas atgal į automobilį akimirką susimąsčiau, ką veikia Vivijana, bet
tuojau nuvijau šią mintį šalin. Kam tai rūpi? – priminiau sau. Negana to, manęs šią
savaitę laukė reklamos filmavimas ir klientas, kurį reikėjo sužavėti.
Biure laukė krūva darbų. Susitariau dėl visko, ko galėjo prireikti trečiosios Taljerio
reklamos filmavimui penktadienį, paaiškinau programuotojui, ko reikės plastikos
chirurgijos klinikai, netgi spėjau susitikti su gyvūnų dresuotoju, kuris tikino turįs
būtent tokį šunį, kokio man reikėjo ketvirtajai Taljerio reklamai. Susitarėme
filmuoti kitos savaitės ketvirtadienį.
Laimei, tai reiškė, jog laiko galvoti apie Vivijaną man beveik neliks.

Dokumentus antradienio popietę man pristatė „FedEx“ kurjeris. Gavau juos ir

elektroniniu paštu, bet neįstengiau prisiversti skaityti nė vienu pavidalu. Verčiau
paskambinau Džojui Taljeriui ir pasiteiravau, ar negalėtų jų peržvelgti. Sutarėme
kitą dieną pasimatyti italų restoranėlyje netoli jo kontoros.
Taljerį pastebėjau prie atokesnio staliuko salės kampe. Ant raudonais ir baltais
langeliais margintos staltiesės gulėjo gelsvo kartono aplankas ir gelsvas bloknotas.
Vyrukas gaivinosi mineralinio vandens taure, o man prisėdus išsyk arčiau stumtelėjo
dokumentą ir rašiklį.
– Prieš pradedant tau reikės pasirašyt atstovavimo sutartį. Minėjau, kad šeimos
teise nebeužsiimu, bet tau padarysiu išimtį. Parekomenduočiau ir kitų teisininkų,
taip pat ir vyruką, kurį samdžiausi per antrąsias skyrybas, bet vargu ar jie galės tau
kuo pagelbėt – tuojau paaiškinsiu, kodėl. Esmė tokia: kad ir ką pasirinktum, visa
informacija, kurią man suteiksi, išliks konfidenciali – net jei galų gale nuspręsi
rinktis kieno nors kito paslaugas.
Pasirašęs sutartį, stumtelėjau ją Taljeriui. Šis patenkintas išsitiesė krėsle.
– Tai gal jau rėžk, kas nutiko?
Išbėriau jam tą pačią istoriją, kurią išklausyti jau buvo gavusios Mardžė su Lize,
mano tėvai ir Emilė. Jaučiausi taip, lyg būčiau ją pasakojęs šimtus kartų. Man
kalbant, Taljeris vis kažką žymėjosi bloknote. Man nutilus jis atsilošė.
– Gerai, rodos, viską supratau. Peržvelgiau ir dokumentus: pirmiausia turbūt
turėtum žinot, kad panašu, jog skyrybas ji teisiškai nori vykdyti Džordžijos, ne
Šiaurės Karolinos valstijoj.
– Kam jai tai?
– Skirtingose valstijose šiek tiek skirtingi ir įstatymai. Šiaurės Karolinoje pora
teisiškai gali būt išskirta tik tada, kai bent metus gyvena atskirai. Gyvenamoji vieta
nebūtinai turi skirtis – svarbiausia, kad abu suprastų ir sutiktų, jog anie nebe pora.
Praėjus metams, kažkuris dėl skyrybų kreipiasi į teismą. Antrajam lieka trisdešimt
dienų atsakyti, bet šitai galima ir paskubint – tuomet jau tariamasi dėl skyrybų
posėdžio teisme. Atėjus laikui, santuoka nutraukiama. Džordžijoj metų atskirai
reikalavimo nėr, užtat galioja reikalavimas gyvenamajai vietai. Vivijana dėl skyrybų
galės kreiptis tik tada, kai savo gyvenamąją vietą Džordžijoj bus deklaravusi bent
pusmetį. Tuomet, jei jau būsit viską aptarę ir dėl visko susitarę, per trisdešimt dienų
apsispręst jau galės ir teismas. Vadinasi, jei Atlantoj ji gyvena nuo rugsėjo
aštuntosios – gal dar anksčiau, – tai kreiptis į teismą galės kovą ar balandį. Šiaurės
Karolinoje tektų laukti kito rugsėjo. Dar yra keli kiti teisiniai skirtumai, susiję su
kaltės įrodymu, bet dėl jų tau turbūt neverta sukt galvos. Spėju, Vivijana niekieno
kaltės neįvardys, tad santuoka bus laikoma nutraukiama bendru sutarimu.
– Žodžiu, ji stengiasi kaip įmanoma greičiau manimi nusikratyti, ar ne?
– To nekomentuosiu, – šyptelėjo jis. – Žodžiu, tai ir yra viena priežasčių, kodėl
nutariau pasiūlyti tau savo paslaugas – jei, žinoma, tave jos domina. Pagal licenciją
galiu teisę praktikuot ne tik Šiaurės Karolinos, bet ir Džordžijos valstijoj – pirmyn,
Buldogai! Teisininkai, skyrybose atstovavę man pačiam, tuo pasigirt negali. Be to,
šiandien šen bei ten paskambinėjau... Pasirodo, Vivijanos advokatė – ne iš kelmo
spirta boba. Pats nesu su ja susidūręs, bet kalbama, kad ana iš tų, kurios ėda
priešininką tol, kol šis nuleidžia rankas. Klientus ji renkasi labai išrankiai: lažinčiaus,
kad Spanermanas pasinaudojo pažintimis, kad įkalbėtų ją atstovaut tavo žmonai.
– Ką man daryti? Nė neįsivaizduoju, nuo ko pradėti.
– Turi elgtis taip, kaip jau ir pradėjai – rast teisinę pagalbą. Patikėk, iš pradžių
niekas nežino, ko griebtis – nebent jau būtų su skyrybom vargę ir anksčiau.
Trumpai tariant, Džordžijoj reikalaujama visos krūvos dokumentų – nuosavybės
sąrašo, susitarimų dėl santuokoje įgyto turto pasidalijimo ir nepilnamečių vaikų
gyvenamosios vietos... Jos advokatė tikriausiai spaus viską pasirašyt iki pusmečio
termino pabaigos, tad teisinio darbelio bus iki soties.
– O kaip jos atsiųsti dokumentai?
– Iš esmės tai judviejų susitarimas. Tekste aptariamas turto pasidalijimas,
alimentai ir panašūs reikaliukai.
– O kaip London?
– Čia viskas sudėtingiau. Su vaiko gyvenamąja vieta, lankymu ir finansine parama
susijusius sprendimus priimt gali tik teismas. Žinoma, judu galite susitarti
tarpusavy: teismas į tai atsižvelgs, bet paklusti judviejų sprendimui jis neprivalo. Vis
dėlto, jei susitarimas protingas, ir teisėjai dažniausiai nesiginčija. London maža,
todėl jos nuomonės dar niekas neklaus. Tikriausiai taip ir geriau.
Nujaučiau, kad jam teks viską pakartoti nuo pradžių.
– O ko nori Vivijana?
Išsitraukęs iš aplanko dokumentus, Taljeris pervertė puslapius.
– Kalbant apie nuosavybę, iš esmės ji nori pusės. Pusės namo nuosavybės teisių,
pusės pinigų bendrose sąskaitose, pusės pensijų fonduose sukauptų pinigų. Dar –
džipo ir pusės interjero vertės grynaisiais. Dar pageidauja krūvelės grynųjų: spėju,
pusės to, ką investavai į verslą.
Staiga pasijutau lyg visą savaitę kasdien aukojęs kraują.
– Tai viskas?
– Na, dar yra alimentai.
– Alimentai? Dabar ji ne tik uždirba daugiau nei aš, bet dar ir susitikinėja su
milijardieriumi.
– Nesakau, kad ji juos gaus. Spėju, jog ne tik alimentai, bet ir nuosavybė, kurios
reikalauja, sąmoningai pasirinkta taip, kad liktų erdvės derėtis ir taip išsireikalaut, ko
iš tikrųjų nori.
– London.
– Taip, – linktelėjo Taljeris. – London.

Po susitikimo su Taljeriu laiko grįžti į biurą jau nebeliko, tad nuvažiavau tiesiai į
mokyklą. Atvykau kiek per anksti, tad vaikų laukiančių tėvų automobilių eilėje
stovėjau vienas pirmųjų. Varčiau Vivijanos atsiųstus dokumentus – mintys apie juos
užgožė visus kitus rūpesčius. Staiga išgirdau švelnų beldimą į langą.
Emilė.
Ji mūvėjo šviesius aptemptus džinsus, plėšytus ties keliais, ir vilkėjo figūrą
pabrėžiančią palaidinuke. Vien ją išvydus nuotaika pagerėjo, tad nieko nelaukdamas
pravėriau duris ir žengiau ant saulės nutvieksto tako.
– Labas, – pasisveikinau. – Kaip tu?
– Manau, to tavęs turėčiau klausti aš. Pastarosiomis dienomis daug apie tave
galvojau – spėliojau, kaip praėjo sekmadienio vakaras.
– Palyginti neblogai – kažin ko juk ir negalėjai tikėtis. Kalbėjo beveik vien
Vivijana.
– Kaip London?
– Regis, gerai – tik peršalimo niekaip neatsikrato.
– Bodis taip pat sirguliuoja, bet tik nuo vakar. Dabar šnarpščioja turbūt daugiau
nei pusė klasės – tikras lazaretas, – ji minutėlei nužvelgė mane. – O šiaip kaip
laikaisi?
– Pusė bėdos, – pripažinau. – Šiandien kalbėjausi su advokatu.
– O, fui, – pasibjaurėjo ji. – Šitos dalies pakęsti negalėjau.
– Nebuvo labai smagu, – sutikau. – Vis dar atrodo, kad sapnuoju, kad visa tai
vyksta ne iš tikrųjų. Nors ir žinau, kad taip nėra.
Emilė įsmeigė žvilgsnį tiesiai man į akis. Žvelgdamas atgal staiga apstulbau, kokios
ilgos jos blakstienos – nejaugi visada tokios buvo? Suvokiau negalįs prisiminti.
 – Ar advokatas atsakė į visus tavo klausimus? – pasmalsavo ji.
– Kad nė nežinojau, ko klausti. Tam ir rengiausi automobilyje: peržiūrinėjau
Vivijanos atsiųstus dokumentus, siūlomas susitarimo sąlygas.
– Aš ne teisininkė, bet jei kas pasirodys neaišku, visada gali skambinti. Žinoma,
visų klausimų atsakyti neįstengsiu,
– Būčiau dėkingas, – atsakiau. Pastebėjau, kad automobilių srautas pagausėjo: eilė
tolydžio ilgėjo ir, kiek tik akys užmatė, prie kiekvieno vairo laukė moteriškas veidas.
Atsigręžęs į Emilę staiga išgirdau mintyse Vivijanos balsą – „Gandai!“ – ir
sudvejojau, ar kuri iš lūkuriuojančių moterų nevarsto mudviejų žvilgsniu. Kone
automatiškai žengtelėjau atgal ir nerūpestingai susikišau rankas į kišenes.
– Deividas jau išvyko į Australiją?
Ji linktelėjo.
– Vakar vakare.
– Bodis sielojosi?
– Labai. O ryte, žinoma, pabudo visas nusilpęs it šunelis.
– Neminėjo, kada vėl pasirodys?
– Sakė, jog galbūt kelioms dienoms užsuks apie šv. Kalėdas.
– Tai gerai.
– Žinoma. Jei iš tiesų pasirodys. Tą patį kalbėjo ir pernai. Žadėti jis moka, bėda
tik ta, kad ne visada pajėgia tų pažadų laikytis.
Susimąsčiau, kur šiemet šv. Kalėdas sutiks London. Kur būsiu aš pats.
– Velniava, – pakreipė galvą Emilė. – Leptelėjau kažką ne taip, tiesa? Mintimis
nutolai kažin kur.
– Atleisk. Tiesiog prisiminiau kai kuriuos šiandien advokato minėtus dalykus.
Regis, man teks parduoti namą.
– O, ne. Tikrai?
– Vargu ar turiu kitą galimybę. Tikrai neturiu tiek grynųjų, kiek prašo Vivijana.
Švelniai pasakyta: jei pasiduočiau visiems jos reikalavimams, likčiau plikas basas.
Priskaičiuokime dar alimentus, ir vargu ar įstengčiau išsinuomoti bent butuką su
dviem miegamaisiais.
– Viskas išsispręs, – ramino Emilė. – Žinau, kad tuo kartais sunku patikėti, bet
išsispręs.
– Tikiuosi. Dabar tenoriu... ištrūkti, supranti?
– Tau reikia nuo viso to pailsėti, – ji įsirėmė delnais į klubus. – Kodėl judviem
šeštadienį neprisijungus prie mudviejų su Bodžiu? Vyksime į zoologijos sodą Ašbore.
– O kaip meno būrelis?
– Oi, tik nereikia, – Emilė persimetė per petį tankius palaidus plaukus. – Nieko
nenutiks, jei vieną pamoką ir praleis. Žinau, kad Bodis labai nudžiugtų. Ar London
kada ten lankėsi?
– Ne, – papurčiau galvą.
Mane nuginklavo jos tiesmukumas, tad akimirką pristigau tinkamų žodžių. Ar ji
kvietė mane į pasimatymą? Ar visa tai tik dėl vaikų?
– Dėkui už pasiūlymą, – atsakiau. – Pranešiu, ką nutarsime.
Pastebėjau prie durų besirikiuojančius mokytojus, vedinus mažaisiais auklėtiniais.
Pastebėjo ir Emilė.
– Verčiau grįšiu į automobilį, – susizgribo ji. – Nenoriu užlaikyti eilės, viskas ir
taip užtrunka. Buvo smagu pasimatyti, Rasai.
Ji pamojo atsisveikindama.
– Ir man, Emile.
Nulydėjau ją žvilgsniu, stengdamasis perprasti pasiūlymo prasmę. Visgi kuo labiau
Emilė tolo, tuo labiau troškau išvysti ją vėl. Gal ir nebuvau tam pasirengęs, gal
viskas ir per greit, bet staiga įsigeidžiau to labiau nei bet ko kito pasaulyje.
– Ei, Emile, – šūktelėjau.
Ji atsisuko.
– Kelintą ketinate išvažiuoti?

Kai grįžome, London jautėsi kiek geriau, tad išsirengėme pasivažinėti dviračiais.
Mudviem zujant po rajono gatveles, leidau jai važiuoti priekyje, pats sekdamas
pavymui. Kaskart ant dviračio dukrai sekėsi vis geriau: vis dar turėdavau įspėti
pasitraukti į šalikelę artėjant automobiliui, bet kaimynystėje vaikai su dviračiais
sukiodavosi gana dažnai, tad dauguma vairuotojų sąmoningai stengdavosi palikti
daugiau vietos kelkraštyje.
Važinėjomės visą valandą, o kai grįžome, lengvai užkandusi London nukulniavo į
antrą aukštą rengtis šokių pamokai. Rodės, ten užtruko visą amžinybę, tad po
valandėlės užsukau dirstelėti, ar viskas gerai. Radau dukrą, sėdinčią ant lovos
kraštelio – vilkėjo tuos pačius drabužėlius, kaip ir prieš tai.
Klestelėjau šalia.
– Kas negerai, širdele?
– Nenoriu šiandien eiti į šokius, – suniurnėjo ji. – Sergu.
Važinėtis dviračiu peršalimas netrukdė, tad išsyk sumojau, kad yra ir kita
priežastis. Konkrečiau – jai tiesiog nepatiko panelės Hemšou šokių pamokos. Kas gi
galėtų ją kaltinti?
– Jei esi pavargusi ar blogai jautiesi, eiti neprivalai.
– Tikrai?
– Žinoma.
– Mamytė gali supykti.
Tavo mamytė mus paliko, – pamaniau sau, bet prikandau liežuvį.
– Aš su ja šnektelėsiu. Jei sergi, vadinasi, sergi. Bet ar tikrai viskas tik dėl to?
– Taip.
– Jei yra dar kokia nors priežastis, turėtum man pasakyti.
London nutilo, tad švelniai apglėbęs prisitraukiau ją artyn.
– Ar tau patinka lankyti šokius?
– Tai svarbu, – atsakė ji, tarsi kartodama įkaltą taisyklę. – Mamytė irgi šokdavo.
– Aš klausiau ne to. Klausiau, ar tau patinka.
– Aš nenoriu būti medis.
Suraukiau antakius.
– Širdele? Ar gali papasakoti, kas vyksta?
– Grupę dalina į dvi dalis. Viena vyks šokti konkurse – tai geriausi šokėjai. O aš –
prie kitų. Mes irgi turėsime šokti, bet tik tėvams, ir per pasirodymą aš turiu vaidinti
medį.
– O, – atsakiau. – Ir tai blogai?
 – Aišku, blogai. Galiu tik rankas pajudinti – kai lapai auga, o paskui nukrinta.
– Ar gali parodyti?
Giliai atsidususi London pakilo nuo lovos. Pirmiausia ji suglaudė pirštų galiukus,
iškėlė rankas virš galvos ir apsuko jas ratu, tuomet plačiai išskėtė ir leisdama prie
šonų pajudino pirštus. Baigusi ir vėl susmuko ant lovos greta manęs. Nesumojau, ką
jai ir bepasakyti.
– Jei pasijusi geriau, žinok, kad buvai puikus medis, – pagaliau leptelėjau.
– Medžius vaidina tik blogiausi šokėjai, tėti. Aš per prasta vaidinti varlytę,
plaštakę, gulbę ar žuvytę.
Mėginau įsivaizduoti, kokius judesius atliktų tie gyvūnai ir kaip atrodytų šokis, bet
koks gi skirtumas? Spėjau, kad netrukus vis tiek teks tai pamatyti.
– Kiek dar mergaičių vaidina medžius?
– Tik aš ir Aleksandra. Norėjau būti plaštakė – labai stengiausi, išmokau visus
judesius, bet panelė Hemšou paskyrė Molę.
Supratau, kad penkiamečių pasaulyje tai – kone pasaulio pabaiga.
– Kada pasirodymas?
– Nežinau. Sakė, bet pamiršau.
Įsiminiau, kad būtinai reikės pasiklausti panelės Hemšou. Žinoma, prieš pamoką
ar po jos, kad nesutrukdyčiau mokytojos ir jos neįžeisčiau.
– Ar nori šį savaitgalį važiuoti į zoologijos sodą? Su manimi, Bodžiu ir panele
Emile?
– Kur?
– Į zoologijos sodą. Panelė Emilė vežasi Bodį, pakvietė ir mus. Bet jei tu nenori, aš
irgi nevyksiu.
– Tikrą zoologijos sodą?
– Su liūtais, tigrais ir lokiais. Vaje vaje!
London suraukė mažyčius antakius.
– Kodėl sakei „vaje vaje“? – pagaliau pasmalsavo.
– Taip sakė filme „Ozo šalies burtininkas“*.
– Ar aš jį mačiau?
– Ne, – papurčiau galvą.
 – Apie ką jis?
– Apie mergaitę vardu Dorotė. Jos namelį viesulas nuneša į Ozo karalystę, kur ji
sutinka Liūtą, Kaliausę ir Geležinį Medkirtį. Visi kartu jie ieško burtininko, kuris
padėtų Dorotei grįžti namo.
– Ar filme yra ir lokys, ir tigras?
– Nepamenu, kad būtų.
– Tada kodėl mergaitė taip sako?
Geras klausimas.
– Nežinau. Gal labai bijo, kad sutiks.
– Lokių aš nebijau, bet tigrai baisūs. Kartais jie labai bjauriai elgiasi.
– Tikrai?
– Mačiau filme „Džiunglių knyga“**.
– Štai kaip.
– Ar mamytė irgi važiuos į zoologijos sodą?
– Ne, – atsakiau. – Jai reikia dirbti.
Regis, London susimąstė.
– Gerai, – pagaliau sutiko. – Jei Bodis važiuoja, galime ir mes.

Kai kiek vėliau vakare per vaizdo pokalbių programėlę paskambino Vivijana,
pastebėjau, kad ji pasipuošusi, lyg rengtųsi vakarieniauti – be abejonės, su
Spanermanu. Nė žodeliu jai apie tai neužsiminiau, bet mintis nedavė ramybės visą
laiką, kol jiedvi šnekučiavosi su London.
Galų gale London atskubėjo pas mane, ištiestoje rankutėje spausdama telefoną.
– Mamytė nori pasikalbėti su tavimi.
– Gerai, mieloji, – atsakiau imdamas telefoną. Ekraną kilstelėjau tik jai nukurnėjus
sau.
– Kas naujo? – paklausiau.
– Norėjau pranešti, kad šį savaitgalį būsiu išvykusi, tad prireikus su manimi gali
nepavykti susisiekti.
 Net spirgėjau iš noro sužinoti daugiau, bet prisiverčiau neklausti.
– Gerai.
Akivaizdu, kad Vivijana tikėjosi kamantinėjimo, tad trumpas atsakymas išmušė ją
iš vėžių.
– Puiku, – pagaliau išlemeno, nutraukdama nejaukią tylą. – Šiaip ar taip, būsiu
Šarlotėje kitą savaitgalį, tad vėl norėčiau apsistoti name.
– Be manęs, – pridėjau. Iš paskutiniųjų stengiausi nerodyti skausmo.
– Noriu, kad London būtų kuo lengviau, tad taip, be tavęs. Be to, po dviejų
savaičių jos gimtadienis, tad norėsiu susitarti taip pat. Turiu omeny, gyventi name.
Gimtadienis penktadienį, bet vakarėlį su geriausiais jos bičiuliais norėčiau planuoti
šeštadienį. Žinoma, turėtum ateiti į šventę, bet paskui būtų geriausia, jei paliktum
mudvi leisti savaitgalį dviese.
– Tai jos gimtadienio savaitgalis, – paprieštaravau. – Aš taip pat noriu leisti su ja
laiką.
– Rasai, tu su ja visą laiką, – drėbė ji, kilstelėdama smakrą.
– Ji visą dieną pamokose ir būreliuose. Gal ir manai, kad valandų valandas
linksminamės drauge, bet taip nėra.
Susierzinusi Vivijana giliai atsiduso.
– Judu kartu kiekvieną vakarą. Gali jai skaityti. Matai ją kiekvieną rytą prieš
pamokas. Aš – ne.
– Nes palikai mus, – priminiau lėtai, pabrėždamas kiekvieną skiemenį. – Nes
išsikraustei į Atlantą.
– Tad dabar neleisi man matytis su dukra? Kas tu per tėvas? Beje, kalbant apie tai,
neturėjai jai leisti šiandien neiti į šokių pamoką.
– Ji peršalusi, – paaiškinau. – Be to, pavargo.
– Kaipgi ji patobulės, jei galės praleidinėti pamokas?
Nuo kaltinamo jos tono suakmenėjo nugara.
– Ji pirmąsyk praleido pamoką. Tai ne pasaulio pabaiga. Ir šiaip, man regis, jai net
nepatinka šokiai.
– Visai ne tai noriu pasakyti, – piktai prisimerkė Vivijana. – Jeigu ji nori kitą kartą
gauti svarbesnį vaidmenį, negali praleidinėti pamokų. Pats ruoši ją dar vienam
nusivylimui.
– O štai aš noriu pasakyti, kad London tai tikriausiai nė nerūpės, nes jai apskritai
nepatinka šokti.
Aiškiai mačiau, kaip iš pykčio padažnėjus kvėpavimui kilojosi jos krūtinė, o
raudonis kone siekė juodos kokteilinės suknelės iškirptę.
– Kodėl visada taip elgiesi?
– Kaip aš dabar elgiuosi?
– Taip pat, kaip visada! Ieškai kaltų, bandai įžiebti ginčą.
– Kodėl kaskart, kai pamėginu išsakyti savo nuomonę, kuri bent kiek skiriasi nuo
tavosios, pradedi mane kaltinti, jog žiebiu ginčus?
– O, dėl Dievo. Man jau taip nusibodo tavo skiedalai, kad nė apsakyti negaliu.
Su šiais žodžiais ji nutraukė pokalbį. Supykau labiau, nei derėjo, bet su džiaugiu
pasitenkinimu suvokiau, kad jos elgesys mane suerzino ne taip stipriai, kaip būtų
suerzinęs mudviem tebesant kartu. Tiesą sakant, labiau būtų suerzinęs net vakar.
Galbūt mažais žingsneliais išties žengiau į priekį.

Kitas dvi dienas, visai kaip ir savaitės pradžioje, šokinėjau nuo vieno darbo
projekto prie kito. Susisiekiau su klinikos rekomenduotais pacientais ir susitariau
juos filmuoti spalio šeštąją – nusimatė itin ilga diena.
Penktadienį nufilmavome trečiąją Taljerio reklamą. Kamerą stengėmės laikyti kiek
žemiau stalo, kad mažoji aktorė būtų filmuojama iš apačios: taip pavyko ypač
pabrėžti jos amžių ir sustiprinti komiškumo efektą.
Sekėsi taip gerai, kad juoko ašaras šluostėsi net filmavimo grupė. Nuostabu.

Tą vakarą, kaip įprasta, nuvežiau dukrą į šokių pamoką.

Nors noru ir nedegė, laiptais ji nulipo dėvėdama šokių kostiumu ir nepamiršo
priminti, kad šiukštu negalime vėluoti.
Daugiau nebeklausiau, ar šokiai jai patinka: nė neabejojau, kad Vivijana dukrą
priekaištais apipylė ne menkiau nei mane patį, ir mažiausiai norėjau pastatyti ją į
nepatogią padėtį. Šiaip ar taip, geriau nei bet kas kitas žinojau, kokiu kaltu gali
priversti pasijusti mano žmona.
Išvydęs dukrą sėdinčią ant sofos svetainėje ir kiek susigūžusią, prisėdau greta.
– Ką norėsi nuveikti po šokių? – paklausiau.
– Nežinau, – sumurmėjo ji.
– Matai, aš galvojau, kad gal, bet tik gal, mudu galėtume...
Nutilau. Kelias akimirkas luktelėjusi, London pakėlė akutes į mane.
– Ką galėtume?
– Nieko, – numojau. – Nesvarbu.
– Ką?
– Na, matai, tu gal ir nenorėsi... – apsimečiau apsigalvojęs.
– Pasakyyk! – mygo dukra.
Lėtai atsidusau.
– Maniau, kad jau mamytės nėra namie, gal pasimatymo vakarą galėtume surengti
mudu.
Gal London ir nesuprato, kad mudviejų su jos mama niekas nebesiejo, bet apie
pasimatymo vakarus žinojo kuo puikiausiai.
Jos veiduke pasirodė nuostaba.
– Pasimatymo vakarą? Mes abu?
– Man kilo tokia mintis. Po šokių galėtume pasipuošti, drauge pasigaminti
vakarienę, o paskui gal paspalvintume ar papieštume pirštų dažais. Bet tik jei nori, –
paaiškinau.
– Noriu.
– Sakai, nori? Ką norėtum valgyti?
London pirštuku pasirėmė smakrą.
– Manau, vištienos, – pasiūlė ji.
Linktelėjau.
– Skamba gardžiai. Aš irgi norėjau to paties.
– Bet pirštų dažais piešti nenoriu. Galiu išsitepti suknelę.
– Tuomet gal paspalvinsime? Nelabai moku, bet galiu pamėginti.
 Mažoji nušvito.
– Nieko tokio, kad nemoki, tėveli. Galėsi pasimokyti.
– Skamba šauniai.

Pirmą kartą nuo tada, kai ėmiau vežioti London į užsiėmimus, pakeliui į šokius ji
spindėjo gera nuotaika – žinoma, tai nebuvo niekaip susiję su artėjančia pamoka.
Gavau išklausyti visą šūsnį svarstymų, kuo geriau pasipuošti vakare: mažoji
neapsisprendė, kurią suknelę rinktis, blizgų plaukų segtuką ar kaspinėlį derinti prie
jos, kokie bateliai labiausiai tiktų...
Mudviem įžengus vidun, panelė Hemšou pamojo London prisijungti prie grupės,
bet staiga atsigręžusi ši pribėgo prie manęs, tvirtai apkabino ir tik tuomet nukūrė
prie durų. Panelė Hemšou apsimetė to nė nepastebėjusi – nieko geresnio iš jos
tikriausiai ir negalėjai tikėtis.
Kol London mokėsi šokti, nuskubėjau į parduotuvę apsirūpinti produktais
vakarienei. Žinodamas, kad ryte teks anksti keltis – pas Emilę turėjome susitikti
aštuntą ryte, – pasirinkau gatavą keptą viščiuką, konservuotų kukurūzų, pjaustytų
kriaušių, obuolių tyrelės ir vynuogių sulčių be nuosėdų. Jei valgyti sėsime apie pusę
septynių, gulti dukra nueis beveik įprastu laiku.
Visgi man nepavyko numatyti, kiek laiko penkiametės užtrunka rengdamosi
pasimatymui su tėčiu. Kai po pamokos grįžome namo, London užbėgo laiptais ir
griežtai uždraudė man padėti. Atsidaręs savo spintą pasipuošiau ir aš – užsivilkau net
klasikinį švarką. Vakarienei pagaminti užteko penkių minučių, tad išsitraukiau
prašmatniausią porcelianą ir suruošiau stalą. Įžiebiau žvakes, vyno taures pripildžiau
vynuogių sulčių ir, pasirėmęs į spintelę, ėmiau laukti.
Galų gale neiškentęs prisėdau prie stalo.
Tuomet nuklydau į svetainę ir įsijungiau sporto kanalą.
Kas kiek laiko vis prieidavau prie laiptų ir šūktelėdavau dukrai, bet ji primygtinai
liepė man likti apačioje, nes ji mat dar nebaigusi ruoštis.
Dukrai pagaliau nusileidus laiptais, akyse pajutau kaupiantis ašaras. Ji pasirinko
mėlyną sijonėlį ir baltais bei melsvais langeliais margintą palaidinukę, baltas
kojinaites ir batelius, o ant galvos ryšėjo derančią mėlyną plaukų juostą. Elegancijos
pridėjo užsisegtas netikrų perlų vėrinėlis. Kad ir kaip skeptiškai vertinau nuolatinį
Vivijanos apsipirkinėjimą su dukra, dabar net pati London suprato padariusi man
įspūdį.
– Atrodai nuostabiai, – pagyriau, keldamasis nuo sofos ir išjungdamas televizorių.
– Ačiū, tėveli, – atsakė ji, atsargiai žengdama prie valgomojo stalo. – Labai gražiai
paruošei stalą.
Jos pastangos elgtis lyg suaugusiai man pasirodė beveik nepakeliamai mielos.
– Džiaugiuosi, kad tau patiko, mieloji. Ar norėtum pavalgyti?
– Taip, prašom.
Apėjęs stalą, atitraukiau jai kėdę. Įsitaisiusi London kilstelėjo taurę ir paragavo
sulčių.
– Gardumėlis, – pastebėjo.
Įdėjęs į lėkštes maisto, atnešiau jį prie stalo. Atsargiai išlanksčiusi servetėlę,
London pasitiesė ją ant kelių, ir aš pasekiau jos pavyzdžiu.
– Kaip šiandien sekėsi mokykloje?
– Buvo smagu, – atsakė ji. – Bodis sakė, kad rytoj norės zoologijos sode pamatyt
liūtų.
– Aš irgi norėsiu. Mėgstu liūtus. Tikiuosi tik, kad ten nebus piktų liūtų – tokių,
kaip Skaras, – turėjau omenyje piktąjį grobuonį iš filmo „Liūtas karalius“***.
– Tokių liūtų, kaip Skaras, zoologijos soduose nebūna, tėveli. Jis juk nupieštas.
– O, – apsimečiau nustebęs. – Juk tikrai.
– Tu tikras kvailiukas.
Nusišypsojau stebėdamas, kaip grakščiai dukra ima šakutę.
– Man taip sakė ir anksčiau.

Po vakarienės mudu spalvinome. Pasirodo, London kaip tik turėjo spalvinimo

knygelę su zoologijos sodo gyvūnėliais, tad gerą valandą prie virtuvės stalo kūrėme
gyvūnus, galinčius egzistuoti tik vaivorykščių karalystėje.
Nors mokyklą dukra lankė vos keletą savaičių, pastebėjau, kad spalvinti jai sekasi
vis geriau. Jos pieštukai nebeišsprūsdavo už linijos, o kai kurias paveikslo dalis jau
mėgino ir šešėliuoti. Vos prieš metus matytų dėmių ir keverzonių nebeliko nė
kvapo.
Mano mažoji lėtai, bet užtikrintai augo, ir tai suvokus skausmas nudiegė net tuos
širdies kampelius, kurių nė neįtariau egzistuojant.
______________
* „The Wizard of Oz“, 1939 m.
** „Jungle Book“, 1967 m.
*** „Lion King“, 1994 m.
 18 skyrius
Tai – ne pasimatymas

Praėjus mėnesiui nuo studijų pabaigos buvau pakviestas į buvusio studentų brolijos
bičiulio vardu Tomas Gregoris vestuves Čapel Hilyje. Šis buvo gydytojų sūnus, užtat jo
perdžiūvusios rudaplaukės nuotakos Kleirės DeVein tėvui priklausė penkiasdešimt šeši
„Bojangles“ restoranai – greitojo maisto užkandinės, garsėjusios gruzdinta vištiena ir
bandelėmis. Gal verslas ir ne toks prestižinis kaip investicijos akcijų biržose, bet
šlamančiųjų jiems niekada nestigo, tad vietoje vestuvių dovanos Kleirės tėtušis jiedviem
jau buvo nupirkęs nedidelius rūmus ir „Mercedes“ kabrioletą.
Vestuvių aprangos kodas, be abejonės, buvo itin prašmatnus. Buvau ką tik įsidarbinęs
„Piterso grupėje“, nespėjęs sulaukti nė pirmosios algos, tad nereikia nė sakyti, kad mano
kišenėse švilpavo vėjai. Smokingui išsinuomoti dar sukrapščiau, bet apsistoti teko kito
brolijos bičiulio namuose. Lajamas Robertsonas kaip tik rengėsi Šiaurės Karolinos
universitete dar imtis ir teisės studijų. Nors jis taip pat buvo kilęs iš Šarlotės, niekada
artimai nebendravome: jis buvo vienas iš tų, kurie linksminasi išnaudodami brolijos
naujokėlius ir maitindami pirmakurses žele su „Everclear“* degtine. Vis dėlto „Alfa
Gama Ros“ laikėsi drauge.
Iki tų vestuvių smokingą man buvo tekę dėvėti tik kartą. Tamsiai mėlyną kostiumą
buvau išsinuomojęs mokyklos išleistuvėms – ant tėvų židinio atbrailos mudviejų su
mergina, kurią vedžiausi, nuotrauka stovėjo tol, kol pagaliau vedžiau. Visgi prie to
kostiumo buvo pridėta prisegama peteliškė, o į vestuvėms išsinuomotą komplektą įėjo
įprasta, užrišama.
Deja, nei Lajamas Robertsonas, nei aš neturėjome žalio supratimo, kaip tai padaryti.
Laikas sparčiai seko, bet nė vienas iš pustuzinio mano bandymų nebuvo sėkmingas. Tą
akimirką atsilapojo Lajamo namo durys ir vidun įžengė Emilė.
 Buvau ją matęs ir anksčiau, bet niekada taip ir nesusipažinome. Jiedu su Lajamu
buvo užaugę kaimynystėje ir, regis, bendravo tik bičiuliškai. Vis dėlto į vestuves ji ėjo
kaip Lajamo pora – „kad galėtų mane deramai užtarti, jei su kuo susipažinsiu“. Vos ją
išvydęs gavau įsižiūrėti įdėmiau.
Tai buvo ne ta Emilė, kurią buvau pratęs matyti Lajamo draugijoje – mergiotė
bohemiškais, žemę šluojančiais sijonais ir odiniais sandalais, dažniausiai – be lašelio
makiažo. Dabar priešais mane stovėjo moteris, pasipuošusi kokteiline suknele gilia
iškirpte ir juodais aukštakulniais bateliais, o jos eleganciją tik dar labiau pabrėžė
skoningi deimančiukai ausyse. Tušu pajuodintos blakstienos taip ir viliojo dirstelėti į
neįtikėtinos spalvos akis, o raudonai dažytos lūpos atrodė goslios ir putlios. Vešlios
garbanos krito gerokai žemiau pečių.
– Sveika, Emile, – išgirdau Lajamo šūksnį. – Rasui reikia pagalbos apsirengti.
– Smagu ir tave matyti, Lajamai, – nusišaipė ji. – Ačiū, malonu, kad pastebėjai.
– Beje, puikiai atrodai, – pridūrė Lajamas.
– Per vėlu, – suniurnėjo ji, žengdama prie manęs. – Visada buvo tikras žioplys... Kaip
suprantu, tu Rasas?
Linktelėjau, stengdamasis nevarstyti jos žvilgsniu.
– Aš Emilė, – prisistatė ji. – Teoriškai šįvakar aš – Lajamo pora, bet iš tikrųjų ne. Jis
man kaip savimyla jaunesnysis brolis.
– Viską girdėjau! – riktelėjo Lajamas.
– Aišku, girdėjai. Pro ausis nepraleidi nieko, kur bent žodeliu užsimenama apie tave.
Nepaisant to, kad mudviejų su Emile veidus skyrė gal tik sprindis, lengvabūdiškas jų
bendravimas privertė jaustis netyčia užklydusiu praeiviu.
– Ką gi čia turim? – sumurmėjo ji, išpainiodama sumazgytą peteliškę ir vėl
apjuosdama ja mano kaklą. Pastebėjau, kad mergina vos žemesnė už mane ir
svaiginamai dvelkia gėlių aromatu.
– Ačiū už pagalbą, – padėkojau. – Kur to išmokai?
– Nuo mažumės rišdavau tėvui, – prisipažino ji. – Jis taip niekada deramai ir
neišmoko. Visada kažin kaip supančiodavo.
Trūktelėjusi juostelę, ji pataisė peteliškę. Nemačiau, ką išdarinėjo ilgi jos pirštai, bet
veidai buvo taip arti, kad akimirką pasijutau lyg pasilenkęs ją bučiuoti. Man ir vėl
dingtelėjo, kokia ji žavinga. Žvilgsniu nuslydau prie jos lūpų, tuomet – kaklo linkiu.
Gili suknelės iškirptė leido pastebėti mažytį liemenėlės kaspinėlį tarp krūtų.
– Matai ką nors gero? – paerzino ji.
Mane išpylė karštis – visas nuraudęs bukai įsispitrijau priešais save nelyginant kadetas
rikiuotėje. Ji šyptelėjo.
– Vyrai, – burbtelėjo. – Visi kaip vienas.
Netardamas nė žodelio stovėjau sukaupęs dėmesį tol, kol ji baigė tvarkyti peteliškę.
Tuomet, abiem rankomis švelniai plekštelėjusi man per krūtinę, pridūrė:
– Bet tu visai mielas, tad šįsyk atleisiu.

Kitą rytą įsukęs į Emilės namo kiemą iškart pastebėjau ją, kraunančią į džipą
nedidelį šaltkrepšį. Išsliuogusi iš automobilio, London patraukė prie jos ir tvirtai
apkabino.
– Kur Bodis? – išgirdau ją klausiant.
– Savo kambaryje, – atsakė Emilė. – Renkasi filmus, kuriuos vešis žiūrėti pakeliui.
Ar nori užlipti viršun ir jam padėti?
– Gerai, ponia, – linktelėjo London, tuomet nukūrė prie durų ir pradingo viduje.
Nulydėjusi ją žvilgsniu, Emilė atsigręžė į mane. Ji vilkėjo berankovius marškinėlius
ir mūvėjo šortus, o plaukus buvo sutramdžiusi gumele ir surišusi į arklio uodegėlę.
Nors apranga priminė kiekvieną su vaiku parke laiką leidžiančią mamytę, pati, regis,
net spindėjo sveikata ir gyvybingumu. Negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo tankių jos
plaukų ir nepriekaištingos odos.
– „Ponia“? – man prisiartinus ji pakartojo mano dukters kreipinį.
– Ji labai mandagi, – pripažinau vildamasis, kad jai neužkliuvo mano dėbsojimas.
– Žavu, – atsakė ji. – Stengiausi išmokyti Bodį, bet jam taip ir neprilipo.
Vaikams pradingus namo viduje, ji vėl atrodė tokia pat jaunatviška, kaip tuomet,
kai susipažinome. Apie tai galvodamas, akimirką pasijutau visiškai pasiklydęs laike.
– Šiandien turėtų būti smagu, – pastebėjau. – London labai nekantravo.
– Bodis taip pat. Labai nori, kad London važiuotų su mumis.
 – Šaunu, – sutikau. – Tuomet aš seksiu iš paskos.
– Tu irgi važiuosi su mumis, kvaileli. Kam mums abiem vargti prie vairo? Be to,
mažiausiai noriu būti uždaryta su jais dviem be menkiausios pagalbos. Šiaip ar taip,
kelyje praleisime apie dvi valandas, o šiame mažulyje, – ji mostelėjo džipo link, –
vaikai per DVD grotuvą galės žiūrėti filmus.
Žaismingi jos pokštai grąžino mane į dieną, kai bendravome pirmąsyk.
Prisiminiau, kaip tuomet nervinausi.
– Nori, kad vairuočiau aš? – pasisiūliau.
– Nebent mieliau rūpintumeisi užkandžiais. Aišku, tai reiškia sukiojimąsi,
lankstymąsi ir maisto vyniojimą kas maždaug penkias minutes.
Mintyse išgirdau tėvo žodžius apie keliones su šeima.
– Ačiū, tiek to, – nusišypsojau. – Turbūt bus geriau, jei sėsiu prie vairo.

Mums dar nė nespėjus išvažiuoti iš rajono, Bodis paklausė, ar jiedu negalėtų

pasižiūrėti trečiosios „Madagaskaro“ dalies**.
– Gal luktelėkime, kol įsuksime į greitkelį, – per petį šūktelėjo Emilė.
– Ar galiu užkąsti? – nerimo Bodis.
– Ką tik pusryčiavai.
– Bet aš alkanas.
– Ko norėtum?
– „Auksinės žuvelės“.
Vivijana mudviejų namuose šį skanėstą buvo griežtai uždraudusi, bet mano
vaikystėje be jo nepraslinkdavo nė diena.
– Kas yra „auksinė žuvelė“? – nesuprato London.
– Žuvytės formos sūrio krekeris, – paaiškino Emilė. – Tikras gardumėlis.
– Tėveli, ar galima vieną ir man?
Dirstelėjau į galinio vaizdo veidrodėlį ir susimąsčiau – įdomu, ką London galvoja
apie tai, kad priekyje sėdžiu su Emile, o ne jos mama, ar jai tai apskritai bent kiek
rūpi...
 – Aišku, galima.

Kelionė į zoologijos sodą neužtruko. Vaikai ant galinės sėdynės mielai pasinėrė į
filmą, bet kadangi buvo pakankamai arti, vis dėlto neužsiminėme apie Deividą ir
Vivijaną. Nė vienas neprasitarėme ir apie praeitį drauge. Papasakojau Emilei, kuo
užsiimu darbe, ji kalbėjo apie paveikslus ir pranešė apie lapkričio viduryje
planuojamą parodą – tai, žinoma, reiškė, jog iki tol ji bus gerokai labiau užsivertusi
darbais nei įprastai. Pasidalijome naujienomis apie šeimos narius, pokalbis ir juokas
liejosi laisvai: rodės, niekada nė nebuvome nustoję bendrauti.
Nors elgėmės kaip seni bičiuliai, visa išvyka man vis vien atrodė kažkas naujo ir
neįprasto. Tai nebuvo pasimatymas, bet dar prieš mėnesį nebūčiau galėjęs nieko
panašaus nė įsivaizduoti. Dardėjau automobiliu su Emile, už nugaros – vaikai, ir
nors tikėjausi pajusiąs bent krislelį kaltės, jos nesulaukiau. Užuot graužęsis, pagavau
save patyliukais dirsčiojant į Emilę ir stebintis, kaip Deividas galėjo būti toks kvailas.
Ir, žinoma, koks kvailas prieš daugelį metų buvau aš pats.

– Nusilakstys kaip šuneliai, – spėjo Emilė vos mums atvykus į zoologijos sodą.
Nuo tada, kai pasistatėme automobilį, jiedu jau buvo spėję palenktyniauti nuo
stovėjimo aikštelės iki kasos, patekus vidun – iki fontano ir atgal, o tuomet nukūrė į
dovanų krautuvėlę. Didžiavausi suvokdamas, kad London aiškiai bus paveldėjusi
mano polinkį sportui: mano akimis, ji nė akimirkos neatsiliko nuo berniuko. Mums
prisiartinus, London su Bodžiu žiūrinėjo dovanų krautuvėlėje siūlomus niekučius.
– Pailsau vien į juos žiūrėdamas.
– Ar šįryt spėjai pabėgioti?
– Neilgai, įveikiau tik vos daugiau nei šešis kilometrus.
– Vis vien geriau nei aš. Trepsėti paskui tuos du bus visa mano šiandienos
mankšta.
– Kaip tuomet išsaugai tokią figūrą?
 – Šoku apie stulpą, – leptelėjo ji ir nusikvatojo išvydusi šoką mano veide. –
Patiktų, ar ne? – ji kumštelėjo man į petį. – Juokauju, mulki. O, kad būtum matęs
savo išraišką! Neįkainojama. Kelis kartus per savaitę stengiuosi užsukti į sporto
klubą, bet iš esmės esu tiesiog apdovanota puikiais genais ir prisižiūriu mitybą. Tai
paprasčiau, nei nuolat mankštintis.
– Tau gal ir taip. Man valgyti patinka.
Vos mums įžengus pro parduotuvės duris, London pripuolė prie manęs.
– Tėveli, tik pažiūrėk! Plaštakės sparnai! – sušuko ji, iškėlusi porą pusiau
perregimų nėriniuotų sparnų, pakankamai didelių jos nugarai.
– Labai gražūs, – sutikau.
– Ar galime nusipirkti? Jei gaučiau plaštakės vaidmenį šokiuose?
Pas panelę Hemšou, konkursui per silpnų vaikų grupėje. Pasirodyme, kuriame
London turėjo vaidinti medį.
– Nežinau, mieloji... – sudvejojau.
– Prašau? Tokie gražūs. Net jei ir nevaidinsiu plaštakės, galėsiu su jais vaikščioti
šiandien ir linksminti gyvūnėlius. O kai grįšime namo, parodysiu Ponui ir Poniai
Pabarstukams.
Vis dar nebuvau tikras, tad patikrinau kainą. Lengviau atsidusau – ji nepasirodė
milžiniška.
– Tikrai nori su jais vaikštinėti šiandien?
– Taip! – strykčiodama maldavo ji. – O Bodis nori tokių, kaip laumžirgio.
Pajutau Emilės žvilgsnį ir atsisukau į ją.
– Jei nubėgs toliau, su sparnais greičiau juos pastebėsime, – priminė ji.
– Gerai, – nusileidau. – Bet tik sparnus, gerai?
– Ir tik jei pasitepsite kremu nuo saulės, – pridūrė Emilė.
Priešingai nei aš, ji nepamiršo tuo pasirūpinti. Velniava.
Sumokėjęs už sparnus, padėjau London užsinerti juos ant pečių. Emilė padėjo
Bodžiui, tuomet abu ištepėme jų odelę pakankamai kremo, kad panorėję galėtų
lengvai nusliuogti vamzdžiais. Vaikams ištiesus rankeles į šonus ir nuskuodus į
priekį, žvelgėme jiems pavymui.
Zoologijos sodas buvo padalytas į dvi dalis: Šiaurės Amerikos ir Afrikos.
Pradėjome nuo pirmosios: žingsniuodami palei aptvarus, gėrėjomės gyvūnais,
pradedant ruoniais ir sakalais, baigiant aligatoriais, ondatromis, bebrais, pumomis ir
net juoduoju lokiu. Mudviem priėjus prie aptvaro, vaikai paprastai būdavo atkakę
ten pirmi, spėję viską apžiūrėti ir jau spirgėdavo noru skuosti toliau. Laimei,
nepaisant nuostabaus oro, žmonių sode buvo nedaug. Karštis kiek atlėgo, pirmąsyk
per kelis mėnesius nekankino ir drėgmė. Žinoma, tai nenumaldė vaikų prašymų
nupirkti limonado ir ledų.
– Kaip gyvena Lajamas? – paklausiau Emilės. – Nebendravau su juo gal
dešimtmetį. Kai paskutinį kartą kalbėjomės, dirbo teisininku Ašvilyje ir buvo
antrąsyk vedęs.
– Teisininku tebedirba, – linktelėjo ši. – Bet antroji santuoka irgi nenusisekė.
– Ši taip pat bare nešiojo kokteilius, tiesa? Kai susipažino?
– Žmogus žino, kas jam patinka, – nusišypsojo Emilė. – Tai akivaizdu.
– Kada paskutinį kartą kalbėjotės?
– Gal prieš septynis ar aštuonis mėnesius? Išgirdo, kad skiriuosi, tad pamėgino
merginti.
– Ar jis buvo vienas tų malonių vyrukų, su kuriais nesutikai susitikti antrąsyk?
– Lajamas? O, Viešpatie, ne. Vienas kitą pažįstame nuo vaikystės, bet juk pats
žinai – jis man visada atrodė per didelis savimyla. Studijų metais laiką kartu dažniau
leisdavome tiesiog iš įpročio – ne todėl, kad būtume artimai bičiuliavęsi. Taip pat iš
įpročio jis bent kartą per semestrą prisistatydavo pamėginti mane suvilioti –
paprastai jau gerai nusitašęs.
– Niekada nesuvokiau, kodėl su juo taiksteisi, – susimąsčiau.
– Nes mudviejų tėvai bičiuliavosi, o jų namus teskyrė gatvė. Tėvui jis atrodė visai
nieko jaunuolis, bet mama, ačiū Dievui, permatė kiaurai. Jis tiesiog visuomet
trindavosi netoliese: tiek per mokslo metus, tiek grįžus namo. Tais laikais dar
nesiryždavau taip paprastai išmesti žmonių – net didžiausių stuobrių – iš savo
gyvenimo.
– Vis dėlto, jei ne jis, niekada nebūtume susipažinę.
Emilė gudriai šyptelėjo.
– Prisimeni, kaip pakvietei mane šokiui? Per vestuves?
 – Prisimenu, – linktelėjau. Sukaupti drąsai prireikė daugiau nei valandos – net
Lajamas jau buvo spėjęs nusižiūrėti merginą, kuri vėliau tapo pirmąja jo žmona.
– Bijojai manęs, – šypsojosi ji it tvirtai žinodama, kas dėjosi mano galvoje.
Visu kūnu jutau, kaip arti ji žingsniavo. Priekyje vienas šalia kito kulniavo ir
London su Bodžiu, tad mintyse akimirksniu iškilo knygelė, kurią kas vakarą
skaitydavau London. Visi keturi žengėme pora paskui porą, nes niekas neturėtų
keliauti vienišas.
– Nebijojau, – paaiškinau. – Gėdijausi, nes rišdama man peteliškę pričiupai
spoksantį.
– Oi, tik nereikia. Jaučiausi pamaloninta, ir tu tai puikiai žinai. Kartą jau apie tai
kalbėjomės – juk klausinėjau Lajamo apie tave, prisimeni? Sakė, kad tu man
pernelyg nuobodus. Nepakankamai gražus. Turi per mažai pinigų. Tada vėl mėgino
merginti pats.
Nusikvatojau.
– Regis, prisiminimai sugrįžta.
– Ar tebebendrauji su studijų draugais? – Emilė prisimerkė it mėgindama
prisiminti jų veidus. – Kai buvome kartu, dažnai leisdavome laiką su tavo bičiuliais.
– Kad ne, – prisipažinau. – Po vestuvių ir London gimimo ryšiai su daugeliu
nutrūko. O tu?
– Turiu kelis draugus iš studijų laikų, saujelę – nuo vaikystės. Vis dar
bendraujame ir retsykiais susitinkame, bet kur kas mažiau, nei derėtų. Kaip ir tau,
gyvenime atsirado kitų reikalų.
Mano žvilgsnis kliuvo už šviesių strazdanėlių ant jos skruostų ir nosies – tokių
smulkių, kad jas įžiūrėti galėjai tik tam tikru kampu krintant švelniems rudeniškos
saulės spinduliams. Neprisiminiau, kad tokios jos skruostus būtų puošusios prieš
penkiolika metų – štai ir dar viena kadaise pažinotos Emilės staigmena. Akimirką
sudvejojau, ką pagalvotų Vivijana, dabar išvydusi mudu drauge.
Staiga visa situacija man pasirodė siurreali: aš su Emile ir vaikais vaikštinėju po
zoologijos sodą, Vivijana kažkur guli Spanermano glėbyje. Kaip mes čia atsidūrėme?
Kada mano gyvenimas taip netikėtai apsivertė aukštyn kojomis?
Mintis pagaliau išblaškė tik Emilės delnas man ant žasto.
 – Viskas gerai? – ji įdėmiai žvelgė į mane. – Valandėlei tarsi į kitą pasaulį
persikėlei.
– Taip, atleisk, – pamėginau išspausti šypseną. – Kartais visai netikėtai tiesiog
parbloškia suvokimas... Suvokimas, kaip keistai ir nepaaiškinamai viskas susiklostė.
Kiek patylėjusi ji atitraukė ranką.
– Kurį laiką taip ir bus, – švelniai paaiškino ji. – Bet jei gali, stenkis leisti tam, kas
tavo gyvenime vyksta, įvykti, tam, kas išlieka – likti. O tam, kas išeina – netrukdyk
eiti.
– Dabar man tai rodos per sunku.
– Esminis žodis – „dabar“. Tam dar ateis laikas.
Mane supurtė slopus skausmas – ilgėjausi Vivijanos, bet tai tetruko akimirką:
vietoje parbloškiančio smūgio pajutau silpną kumštelėjimą, ir tuojau sumojau, jog
tai – dėl Emilės. Jei galėčiau rinktis, dieną verčiau praleisčiau su linksma ir
atjaučiančia bičiule nei dantį ant manęs griežiančia žmona.
– Jau senokai neveikiau nieko panašaus, – garsiai susimąstė Emilė. Man
klausiamai į ją žvilgtelėjus, ji tęsė. – Turiu omenyje, kad senokai neleidau laiko su
priešingos lyties draugu. Tvirtai žinau, jog nieko panašaus nepatyriau nuo tada, kai
susipažinau su Deividu. Gal net nuo tada, kai draugavome mudu. Įdomu, kodėl?
– Nes sukūrėme šeimas.
– Bet pažįstu ir susituokusių žmonių, kurie bendrauja su priešingos lyties draugais.
– Nesakau, kad taip nebūna, – paaiškinau. – Tiesiog manau, jog dauguma
supranta, kad situacija gali tapti painoka. Tokia jau žmogaus prigimtis: žinant, kaip
sunku išsaugoti santuoką, natūralu, jog daugumai mažiausiai norisi, kad
sutuoktiniui po nosimi būtų patraukli alternatyva. Ji gali priversti antrąją pusę
vertinti kritiškiau.
Emilė susiraukė.
– Tad štai, ką aš darau? – paklausė ji. – Ne, neatsakyk. Man nederėjo apie tai
užsiminti, – Emilė priglostė iš uodegėlės išsprūdusias sruogas. – Visai nenoriu
gadinti judviejų su Vivijana santykių.
– Žinau, – nuraminau. – Be to, nė nemanau, kad ten liko ką gadinti. Ji dabar gali
su kavalieriumi būti kad ir Paryžiuje.
 – Nežinai, kur ji?
– Šią savaitę kalbėjomės tik kartą. Ji man rėžė norinti praleisti su London du iš
trijų artėjančių savaitgalių, taip pat ir tą, kai švęsime jos gimtadienį, tada aprėkė už
tai, kad leidau praleisti šokių pamoką. Dar drėbė, kad savaitgalį prireikus su ja „gali
nepavykti susisiekti“, kad ir ką tai reikštų. Ir dar, kad jai atvykus turėčiau įsiprašyti
nakvoti pas Mardžę arba tėvus, nes ji norinti likti namie be manęs. A, ir dar – kad
jai „nusibodo mano skiedalai“.
Emilė aiktelėjo.
– Ne pats smagiausias pokalbis, – pridūriau.
– Bet juk supranti, kad ji neturėtų leisti su London kiekvieno savaitgalio. O tu
tikrai neturėtum nakvoti ne namie.
– Ji aiškina, esą London taip bus lengviau.
– Man regis, ji tiesiog nori, kad visi šoktų pagal jos dūdelę.
– Ir tai, – sutikau. – Vis dėlto iš dalies ją suprantu. London kiek sutrikdytų
nakvynės viešbutyje kaskart, kai į Šarlotę grįžta mama.
– Jos gyvenimas ir taip jau sutrikdytas, – pastebėjo Emilė. – Kodėl tuomet ji negali
miegoti svečių kambaryje?
– Anot jos, London to nesupras.
– Tai pasiūlyk eiti gulti London užmigus, o žadintuvą nusistatyti taip, kad spėtų
atsikelti pirmiau už ją. Būdami kartu tiesiog laikykitės mandagumo. Suprantu, kad
verdant emocijoms tai nelengva, bet nieko nėra neįmanomo. Šiaip ar taip, geriau jau
taip, negu rinktis daiktus ir nešdintis sau kaskart jai įkėlus koją į miestą. Taip
neteisinga – tikrai nenusipelnei, kad su tavimi būtų šitaip elgiamasi.
– Tu teisi, – pripažinau, bet jau dabar baiminausi ginčo, kurį neabejotinai įžiebtų
toks pasiūlymas. Vivijana geriau nei bet kas kitas mokėjo mane įskaudinti, jei viskas
klostydavosi ne pagal jos įgeidžius.
– Kai tada pirmąsyk susitikome kavinukėje, sakiau, jog pastebėjau tave, kai atvežei
London, prisimeni?
– Žinoma.
– Nutylėjau, kad išties kurį laiką judu stebėjau. Mačiau, kaip su ja elgiesi, kaip ji
tave apkabina ir primena labai mylinti. Kiekvienas mato, kad tu – brangiausias tos
mergaitės turtas.
Nė pats nežinau, kodėl, bet visas nuraudau iš malonumo.
– Na, šiuo metu jai likau kaip ir vienas...
– Ne tik dėl to, Rasai, – pertraukė Emilė. – Pirmoji visų mažų mergaičių meilė
turėtų būti tėvas, bet taip nutinka toli gražu ne visuomet. Kai tądien pamačiau judu
atsisveikinant, negalėjau atsigėrėti, kokia meilė ir artumas jus sieja. Tada atpažinau
tave ir supratau, jog žūtbūt turiu pasisveikinti. Tad pasekiau tave.
– Na jau...
– Skauto garbės žodis, – Emilė atidavė pagarbą skautams būdingu gestu. – Juk
mane pažįsti. Elgiuosi taip, kaip liepia širdis. Menininkė, pameni?
Nusikvatojau.
– Taip, – atsakiau į ryžtingą jos žvilgsnį, jausdamasis pamalonintas – nors nė pats
nežinojau, dėl ko. – Džiaugiuosi, kad tuomet priėjai: kitaip nė neįsivaizduoju,
kokios formos dabar būčiau. Labai man padėjai.
– Taip, tokia jau aš, – žaismingai šypsodamasi pajuokavo ji.
– Žinai, kas keista?
– Kas?
– Visiškai neprisimenu tavęs piktos. Nė nepamenu jokių tarp mudviejų kilusių
ginčų. Pasakyk, ar apskritai kada pyksti?
– Žinoma. Galiu būti tikra ragana, – įspėjo.
– Netikiu.
– Geriau ir nemėgink. Tampu grizliu, šakalu ir didžiuoju baltuoju rykliu
viename, – ji mostelėjo aplink. – Pamaniau, palyginimas su gyvūnais pasirodys
tinkamas. Turiu omenyje, pasivaikščiojimui zoologijos sode.

Apžiūrėję Šiaurės Amerikos gyvūnus ir paukščius, visi keturi patraukėme pietų.

Nors per pastarąsias keturias valandas kone nuolat užkandžiavo, Bodis nesunkiai
įveikė visą vištienos kepsnelių lėkštę su bulvytėmis ir šokoladiniu pieno kokteiliu.
London suvalgė gal tik trečdalį tiek, bet jai ir tai jau buvo nemažai. Mudu su Emile
nesijautėme alkani, tad gurkšnojome vandenį.
– Ar dabar galime eiti pažiūrėti liūtų? – vietoje nenustygo Bodis.
– Pirmiausia turime pasitepti kremu nuo saulės, – priminė Emilė, ir vaikai pašoko
iš vietų. Ji darsyk rūpestingai ištepė jų odą.
– Kaip tu niekada to nepamiršti. Man nuolat iš galvos išgaruoja.
– Nes niekada nematei Deivido giminaičių. Jie gyvena Australijos kaime –
pačiame tikriausiame kaime, o jų raukšlių gylį galima liniuote išmatuoti. Saule
piktnaudžiauja daugelis, bet kai per vestuves išvydau tuos žmones, man liko
neišdildomas įspūdis. Nepasitepusi kremu nuo saulės, galima sakyti, nė pro duris
neinu.
– Štai kodėl tavo oda kaip dvidešimtmetės.
– Cha! Gražiai pabandei! Vis dėlto miela, kad užsiminei.
Jau žiojausi patikinti, kad kalbėjau nuoširdžiai, bet nutariau verčiau surinkti
maisto padėklus.
– Kas pasirengę traukti į Afriką? – paklausiau.
Turiu prisipažinti: afrikietiškoji zoologijos sodo dalis man patiko kur kas labiau.
Augdamas aligatorių, ondatrų, bebrų, net visokiausių paukščių – taip pat ir
baltagalvį erelį – matydavau paupyje greta Baimės kyšulio. Kartą mačiau netgi lokį:
kai buvau vaikas, jis buvo pastebėtas einantis per kelią Šarlotėje, kitoje kelio pusėje
nuo mano pradinės mokyklos. Galų gale jis įsitaisė ąžuolo šakose. Meškiukas buvo
jaunas, ir nors kasdien jų nesutikdavai, visi žinojo, kad Šiaurės Amerikoje lokys –
jokia retenybė. Iš tikrųjų net didžiausias istorijoje juodasis lokys buvo nugalabytas
Kreiveno apygardoje. Žodžiu, Šiaurės Amerikos gyvūnai, kuriuos lankėme prieš tai,
man nebuvo jokia egzotika.
Užtat zebro, žirafos ar šimpanzės laisvėje niekada nemačiau. Neteko susidurti ir su
babuinais ar drambliais. Gal ir buvau juos regėjęs cirke – šiam atvykus į miestą, visa
šeima išsirengdavome pažiūrėti pasirodymo, tačiau stebėti gyvūnus bent kiek
laukinę Afriką primenančioje aplinkoje buvo kur kas įdomiau: net vaikai valandėlei
sustodavo it įkasti ir įsmeigdavo apstulbusias akutes į žvėris. Ištiesiau London savo
telefoną – ji nufotografavo daugiau kaip šimtą kadrų, ir jaudulys tik dar labiau
sustiprėjo.
 Niekur neskubėjome, tad kai vėl pasiekėme zoologijos sodo vartus, buvo vėlyva
popietė. Mums skubant į automobilį, vaikai pamažėle vilkosi iš paskos.
– Kaip kiškis ir vėžlys, – užsiminiau Emilei.
– Aha, tik tie vėžliukai sode nubėgo gal trissyk tiek, kiek nužingsniavome mes.
– Na, bent jau gerai miegos.
– Tikiuosi tik, kad Bodis neužsnūs pakeliui. Jei dabar gaus dvi valandas pamiegoti,
namie siautės iki vidurnakčio.
– Apie tai nė nepagalvojau, – nustebau, staiga susirūpinęs ir London
dienotvarke. – Visai kaip ir apie apsaugą nuo saulės. Arba užkandžius kelionei.
Akivaizdu, kad dar tik pradedu mokytis savarankiškai auginti vaiką.
– Visi mes mokomės, – nuramino ji. – Tokia jau ta tėvystė.
– Tu, regis, žinai, ką darai.
– Kartais, – sutiko ji. – Tačiau ne visada. Kai šią savaitę Bodis sirgo, niekaip
neapsisprendžiau, čiūčiuoti jį ar peršalimą laikyti eiliniu įvykiu.
– Žinau, kaip būtų elgęsi mano tėvai, – leptelėjau. – Jei negulėčiau apsipylęs
krauju, iš odos nekyšotų lūžę kaulai, o temperatūra karščiuojant nepasiektų tokios,
kad smegenis galėtų paskrudinti, tiesiog gūžtelėtų pečiais ir paragintų neverkšlenti.
– Ir užaugai visai nieko. Tai reiškia, kad su Bodžiu turbūt elgiuosi per švelniai.
Dar kiek, ir pamėgs ligas, nes sirgdamas būna kaip reikiant palepinamas.
– Kodėl taip sunku būti puikiu tėvu?
– Neprivalai būti puikiu tėvu, – išdavė ji. – Tereikia būti pakankamai geru.
Apmąstydamas jos žodžius staiga supratau, kodėl Emilė visada taip patiko mano
tėvams. Ji buvo išmintinga – visai kaip jie patys.
______________
* Stipriausia degtinė pasaulyje (95 % grynojo alkoholio), uždrausta beveik trečdalyje JAV valstijų, tarp jų – ir
Šiaurės Karolinoje.
** „Madagascar 3: Europe’s Most Wanted“, 2012 m.
 19 skyrius
Savojo kelio paieškos

Jau per vestuves Čapel Hilyje kuo tvirčiausiai įsitikinau, kad norėsiu su Emile susitikti
ir vėliau. Dar nė neprapjovus torto ir jaunajai nemetus puokštės pamečiau skaičių
dainų, per kurias šokome kartu. Muzikantų grupei paskelbus pertraukėlę, mudu
žengėme į terasą įkvėpti gryno oro. Danguje palyginti žemai kabėjo skaisčiai oranžinis
mėnuo – mačiau, jog Emilė į jį žvelgia su tokia pat nuostaba, kaip ir aš pats.
– Įdomu, kodėl jis tokios spalvos, – garsiai susimąsčiau. Išgirdęs Emilės atsakymą,
apstulbau.
– Kol nuo mėnulio atsispindinti šviesa pasiekia mūsų akis, atmosfera sugeria dalį
šviesos bangų. Kai mėnuo kabo žemai, prie pat horizonto, šviesa turi įveikti ilgesnį
atstumą nei tuomet, kai matome jį aukštai danguje, todėl lieka tik ilgosios bangos,
skleidžiančios geltoną, oranžinę ir raudoną spalvas. Todėl jas ir matome.
– Iš kur žinai? – nustebęs atsigręžiau į ją.
– Kaskart, kai pamatydavome tokį, tėtis paaiškindavo, – atsakė ji, smakru
parodydama švytintį dangaus kūną. – Matyt, laikui bėgant įsiminiau.
– Vis vien esu sužavėtas.
– Nėra čia kuo žavėtis. Jei danguje ieškotum bet ko, išskyrus mėnulį, negalėčiau
niekuo padėti. Pavyzdžiui, tikrai žinau, kad viena ar dvi iš matomų žvaigždžių iš tiesų
yra planetos, bet žalio supratimo neturiu, kurios.
Nužvelgęs dangų parodžiau pirštu.
– Štai, anava ten, tiesiai virš medžio? Venera.
– Iš kur žinai?
– Ji ryškesnė už žvaigždes.
Emilė prisimerkė.
 – Tu tuo tikras?
– Ne, – prisipažinau, taip ją prajuokindamas. – Bet taip man sakydavo tėtis. Kartais
naktimis jis mane pažadindavo, kad galėtume stebėti meteorų lietų.
Jos veide nušvito nostalgiška šypsena.
– Mano tėtis irgi taip darydavo, – prisiminė ji. – Ir kai stovyklaudavome, likdavo
naktinėti su manimi ir Džese, kad drauge pasidairytume krintančių žvaigždžių.
– Džese?
– Mano vyresniąja seserimi. Turi brolių ar seserų?
– Taip pat vyresnę seserį, Mardžę, – pamėginau įsivaizduoti jaunutę Emilę su
šeima. – Nelengva įsivaizduoti tave stovyklaujančią.
Ji suraukė antakius.
– Kodėl gi?
– Nežinau, – gūžtelėjau pečiais. – Manau, tikriausiai todėl, kad man esi panašesnė į
miesto merginą.
– Ką tai turėtų reikšti?
– Na žinai... Kavinukės, poezijos skaitymai, meno galerijos, protestai, balsai socialistų
partijai.
Emilė nusikvatojo.
– Viena aišku: tu manęs nė velnio nepažįsti.
– Na, – pradėjau, šiaip ne taip sukaupęs drąsą. – Norėčiau pažinti geriau. Ką mėgsti
veikti laisvalaikiu?
– Kvieti mane į pasimatymą?
Įdėmus jos žvilgsnis mane kiek sutrikdė.
– Na, jei paklausta apie pramogas pirmiausia galvoji apie šuolius parašiutu ir
šaudymą iš lanko į ant mano viršugalvio padėtus obuolius – tuomet klausiu šiaip,
pokalbiui palaikyti.
– O jei apie vakarienę ir filmą kino teatre... – ji kilstelėjo antakį.
– Tai man labiau prie širdies.
Pasirėmusi ranka smakrą ji lėtai papurtė galvą.
– Ne... Vakarienė ir filmas – labai jau... Nuvalkiota, – pagaliau nutarė. – Gal geriau
žygis pėsčiomis?
 – Žygis? – nužvelgiau plonyčius jos batelių kulniukus. Nelabai įstengiau įsivaizduoti
ją, susiliejančią su laukine gamta.
– Aha, – linktelėjo ji. – Gal kopkime į Krauderso kalną? Galėtume sekti į kalno
viršūnę vedančiu pėsčiųjų taku.
– Nesu ten buvęs, – prisipažinau. Tiesą sakant, nebuvau nė apie tokį girdėjęs.
– Vadinasi, sutarta, – atsakė ji. – Ar tiktų kitas šeštadienis?
Dirstelėjau į ją, staiga nebesuprasdamas, ar aš pakviečiau ją į pasimatymą, ar ji
pakvietė mane, ir apskritai – ar tai bent kiek svarbu. Jau tada supratau, kad Emilė –
nepaprasta moteris, ir nė neabejojau trokštąs kuo geriau ją pažinti.

Sekmadienį radęs laisvą valandėlę prisėdau prie trečiosios Taljerio reklamos.

Užtrukęs trumpiau nei tikėjausi, išsiunčiau medžiagą montuotojui. Ilgai prie jos
gaišti ir neketinau – likusią dienos dalį ketinau praleisti su dukra.
Gal taip sakyti ir nelabai gražu, bet London pradėjus lankyti mokyklą mano
gyvenimas pasitaisė į gera. Kad ir kaip dievinau dukrą, sekmadienio vakarą buvau
išsunktas kaip citrina ir negalėjau sulaukti, kada reikės traukti į biurą: dirbti
kažkodėl atrodė paprasčiau, nei šešiolika valandų užimti penkiametę.
Deja, gera nuotaika pirmadienio rytą išgaravo dar nė nespėjus pasiekti biuro. Vos
atvežęs London į mokyklą sulaukiau Taljerio skambučio – jis teiravosi, ar galėčiau
užsukti į jo biurą.
Po pusvalandžio jau sėdėjau Taljerio kabinete priešais jį. Vyrukas buvo nusivilkęs
švarką ir atsiraitojęs rankoves, ant stalo kėpsojo netvarkinga popierių krūva: spėjau,
kad tai – šiuo metu sprendžiamų bylų dokumentai.
– Dėkui, kad jau šįryt radai laiko, – pradėjo jis. – Penktadienį susisiekiau su
Vivijanos advokate. Norėjau bent kiek su ana pabendraut ir įsivaizduot, ar turim
bent menkiausią galimybę sutart kaip įmanoma sklandžiau.
– Ir?
– Deja, ji būtent tokia, kaip kalbama. Padėjęs ragelį specialiai susiradau jos
kontoros interneto svetainę – tiesiog privalėjau išvyst, kaip ta moteriškė atrodo. Kol
kalbėjom telefonu, net kilo mintis, kad tauškiu ne su gyvu žmogumi, o su ledo
skulptūra. Dievaži, tos moters temperatūra – žemiau nulio.
Išgirdus jo apibūdinimą, mano vaizduotė leidosi piešti daugybę galimų
bylinėjimosi baigčių – deja, nė viena iš jų nežadėjo man nieko gero.
– Ką tai reiškia?
– Tai reiškia, kad tau turbūt bus sunkiau, nei tikėjaisi – viskas priklauso nuo to,
kaip aršiai esi nusiteikęs kovot.
– Pinigai man nerūpi nė perpus tiek, kiek London. Noriu teisės bendrai rūpintis
vaiku.
– Suprantu, – jis iškėlė delną. – Žinau, kad nori būtent to. Deja, ne visai
suprantu, ką tai reikštų. Vivijana gyvena Atlantoj, o kadangi siekia deklaruoti
gyvenamąją vietą Džordžijos valstijoj, čia susikrovusi lagaminus tikrai negrįš. Mano
klausimas toks: ar tu pasirengęs kraustytis į Atlantą?
– Kodėl turėčiau kraustytis? Mano namas čia. Šeima – čia. Darbas – čia.
– Tą ir turiu omeny. Net jei išsikovotum bendros globos teisę, kaip viskas vyktų?
Šiaip ar taip, negalėtum dažnai su ja matytis. Spėju, dėl to Vivijana ir prašo tiek
galimybės rūpintis London viena, tiek ir jos gyvenamosios vietos priskyrimo su ja. Ji
pasirengusi leist tau ją lankyt...
– Ne, – pertraukiau jį. – Šito tai jau nebus. Aš jos tėvas. Turiu teises.
– Žinoma, turi. Bet abu suprantam, kad teismas paprastai palankesnis moterims.
Be to, Vivijanos advokatė nepraleido progos man primint, kad visą London
gyvenimą, išskyrus pastaruosius kelis mėnesius, ja daugiausia rūpinosi Vivijana.
– Aš dirbau, kad ji galėtų likti namie!
Džojus iškėlė rankas ir net prabilo raminamu tonu:
– Žinau, žinau. Ir man tai neatrodo teisinga. Deja, bylinėjantis dėl vaikų globos
tėvai paprastai nukenčia. Ypač – tokiais atvejais.
– Tai ji išsikraustė. Tai ji mus paliko!
– Anot Vivijanos advokatės, taip nutiko dėl to, kad nepalikai jai kito pasirinkimo.
Nebeįstengei išlaikyti šeimos, be to, iššvaistei nemažą dalį santaupų. Ji buvo
priversta ieškotis darbo.
– Tai melas! Vivijana ėmėsi darbo, nes to norėjo. Aš neverčiau jos nieko daryti...
 Taljeris užjaučiamai į mane dirstelėjo.
– Tikiu tavim. Aš tavo pusėje, Rasai. Tiesiog pakartoju tai, ką girdėjau iš tavo
žmonos advokatės. Beje, ta boba gali būti ir peštukė, ir ledo karalienė, bet aš nebijau
prieš ją stoti. Jai niekada neteko susiremt su Buldogu – savo darbą aš išmanau geriau
nei bet kas kitas. Tiesiog norėjau asmeniškai pranešt naujienas ir parengt tam, kas
tavęs laukia. Reikalas jau dabar nesmagus, bet per keletą tolesnių mėnesių subjurs
dar labiau.
– Ką turiu padaryti?
– Kol kas nieko. Dar anksti. Kalbant apie jos atsiųstą susitarimą – apsimesk, kad
jo apskritai nėr. Parengsiu jai atsakymą, kurį galėtum peržiūrėt – jau turiu keletą
minčių. Vis dėlto kitas kelias savaites nemažai laiko praleisiu teisme, tad kurį laiką
naujienų gali nelaukt. Nenoriu, kad jaudintumeisi, jei nesusisieksiu. Paprastai
tokiais atvejais visi trokšta kuo greičiau viską baigt – deja, pasiseka retam. Kol kas
labiausiai noriu užmegzt ryšį ir ilgiau pabendraut su ta advokate, bet skubėt irgi nėra
reikalo. Kol kas London tebegyvena su tavimi – tai gerai, ir kuo ilgiau tai tęsis, tuo
mums geriau. Turėk omeny, kad į teismą dėl skyrybų Vivijana negalės kreiptis bent
jau iki kovo, tad vis dar turim laiko parengt susitarimą, kuris tiktų abiem pusėms.
Iki tol gali pasiaiškint, ar judviem su žmona pavyktų dėl ko nors susitarti
tarpusavyje. Nesakau, kad ana sutiks – tiesą sakant, vargu, – bet pamėgint verta.
– O jei ji tartis nesutiks?
– Tuomet ir toliau daryk tai, ką iki šiol darei su London. Būk geras tėvas, leisk su
ja laiką, užtikrink, kad lankytų pamokas, visavertiškai maitintųsi ir pakankamai
miegotų. Nė apsakyt nemoku, kaip tai svarbu. Turėk omeny, kad visada galim
pasamdyt psichologą, kuris pasikalbėtų su London ir išvadas pristatytų teisme...
– Ne, – pertraukiau jį. – Neketinu velti į visa tai London. Neversiu jos rinktis tarp
motinos ir tėvo.
Taljeris nuleido akis.
– Tau gal ir neatrodo, jog mintis gera, bet Vivijana gali to reikalauti, jei manys,
kad išvados bus jos naudai.
– Ji taip nepasielgtų, – paprieštaravau. – Ji dievina London.
– Būtent dėl to, kad dievina London, – pabrėžė jis, – neturėtum stebėtis, jei
griebsis bet ko, kas leistų jai išsikovoti globą sau vienai.

Po susitikimo su Taljeriu mane krėtė didesnis įtūžis ir baimė nei tuomet, kai
Vivijana išeidama trenkė durimis. Tūnodamas darbe net raudau iš pykčio.
Paskambinęs Mardžei, išklojau viską, ką girdėjau iš advokato, ir ši įsiuto ne menkiau
nei aš pats. Jai pavadinus Vivijaną žodžiu, kuriuo paprastai vadinamos šunų patelės,
karštai pritariau.
Deja, pokalbis su Mardže manęs nenuramino, tad galų gale surinkau Emilės
numerį ir paklausiau, ar galėtume susitikti drauge papietauti.
Sumojau, kad eiti į restoraną šitaip pritvinkus pykčio nebūtų protingiausia mintis,
tad sutarėme susitikti parke netoli namų, kur buvo įrengta stalelių iškyloms zona.
Nė nenumaniau, ko ji norėtų, tad parduotuvėje pačiupau porą sumuštinių, kelių
rūšių paruoštos sriubos, dar kelis pakelius bulvyčių ir po butelį „Snapple“ limonado
mums abiem.
Kai įvažiavau į žvyru padengtą aikštelę, Emilė jau laukė prie vieno iš stalelių.
Pasistatęs automobilį greta jos, griebiau maistą ir patraukiau ten.
Mano susierzinimas tikriausiai švietė iš tolo, nes pakilusi nuo suolelio Emilė
tuojau mane apkabino. Ji mūvėjo šortus ir vilkėjo laisvą medvilninę palaidinukę
ilgomis rankovėmis, avėjo sandalais – atrodė labai panašiai kaip tądien, kai ėjome
pasivaikščioti po golfo aikštyną.
– Paklausčiau, kaip laikaisi, bet akivaizdu, kad diena nelengva, ar ne?
– Tikrai ne iš maloniųjų, – sutikau. Jos kūno artumas mane paveikė kur kas
labiau, nei būčiau galėjęs pripažinti. – Dėkui, kad radai laiko susitikti čia.
– Nėra už ką.
Ji prisėdo, ir aš, išdėliojęs ant stalo maistą, klestelėjau greta. Už mūsų
ikimokyklinukai karstėsi nedideliu mediniu statiniu, kuriame buvo įrengtos
sūpuoklės, tilteliai ir čiuožynės. Mamos stoviniavo greta arba kėpsojo ant suoliukų,
kai kurios buvo įsikniaubusios į mobiliuosius.
– Kas nutiko?
 Paskubomis nupasakojau jai pokalbį su advokatu. Suraukusi antakius Emilė
įdėmiai klausėsi, o pačioje pabaigoje giliai įkvėpė, net prisimerkdama iš nuostabos.
– Nejaugi ji tikrai taip galėtų? Įkišti London į patį judviejų peštynių vidurį?
– Taljeriui atrodo, kad ne tik galėtų: anot jo, to ir reikėtų tikėtis.
– O, brolyti, – atsiduso ji. – Košmaras. Nieko nuostabaus, kad tu toks
susijaudinęs. Aš siuste pasiusčiau tavo vietoje.
– Švelniai pasakyta. Dabar nė pagalvoti apie Vivijaną negaliu. Keista, nes nuo
tada, kai mane paliko, regis, tik ir svajojau, kada vėl ją išvysiu.
– Išties sunku, – sutiko ji. – Tie, kurie to nepatyrė, niekada nesupras šitos
velniavos.
– Deividas juk toks nebuvo, tiesa? Sakei, kad pinigų negailėjo, o Bodžio globos
teisės priskirtos tik tau.
– Vis tiek buvo tikra kančia. Kai paliko mūsų namus, jis jau su kažkuo
susitikinėjo, tad dar gerą mėnesį pažįstami skubindavosi man pranešti jį kur nors
matę su ta moterimi už parankės, apsimetantį, kad mes jam nė motais. Jaučiausi
siaubingai – tai buvo aiškus įrodymas, kad jam nė kiek nerūpėjo, jog prarado mane
ir sugriovė santuoką. Be to, nors galų gale pasielgė dosniai, iš pradžių kalbėjo kitaip.
Netgi žadėjo pasiimti Bodį į Australiją pas save.
– Juk jis negalėtų taip pasielgti, tiesa?
– Veikiausiai ne, Bodis – JAV pilietis. Vis dėlto vien minties apie tai pakako, kad
kelias savaites naktimis nė bluosto nesudėčiau. Nenorėjau nė įsivaizduoti, koks būtų
gyvenimas, jei negalėčiau matytis su sūnumi.
Supratau ją geriau nei bet kas kitas.

Po pietų, užuot važiavęs atgal į biurą, grįžau namo. Sienas ir židinio atbrailą puošė
dešimtys fotografijų, daugiausia – London. Per šitiek čia praleistų metų niekada
neatkreipiau dėmesio, kad daugumoje jų greta dukters pozavo ir Vivijana. Beveik
visi kadrai buvo užfiksuoti profesionalių fotografų. Deja, tik viename kitame prie
London šypsojausi aš.
 Dėbsodamas į nuotraukas susimąsčiau, kaip ilgai Vivijana mane laikė tik nebūtinu
London gyvenimo priedu. Galbūt kreipiau į tai per daug dėmesio – šiaip ar taip, kol
Vivijana buvo su dukra, aš valandų valandas tūnojau darbe, tad normalu, kad
bendrų jų nuotraukų daugiau. Bet kodėl tuomet ji to nepastebėjo ir nesistengė
ištaisyti? Kodėl nemėgino užfiksuoti daugiau akimirkų, kai laiką leidome visi trys,
kad London galėtų visuomet matyti, jog mylėjau ją ne mažiau nei motina?
Atsakymų nežinojau. Buvau tikras tik dėl to, kad man nereikėjo nuolatinių
priminimų apie Vivijaną – vadinasi, šis bei tas namie turėjo pasikeisti. Kupinas
naujai atrasto ryžto apėjau namus ir surinkau visas žmonos nuotraukas. Nė
negalvojau jų išmesti: dalį pastačiau dukters kambaryje, kitas sukroviau į dėžę, kad
grįždama į Atlantą jas galėtų pasiimti Vivijana. Dėžę paslėpiau prieškambario
spintoje. Tuomet, persivilkęs marškinėliais ir šortais, patraukiau į svetainę
perstumdyti baldų. Sofos, kėdės, lempos – sukeičiau net paveikslus. Negalėčiau
pasakyti, kad man baigus kambarys atrodė geriau – šiaip ar taip, Vivijana išties
turėjo gerą skonį, bet vaizdas, be abejonės, buvo visai kitoks. To paties griebiausi
darbo kambaryje: stalą pristūmiau prie kitos sienos, knygų lentyną – taip pat, du
paveikslus sukeičiau vietomis. Pagrindiniame miegamajame lovos nejudinau, bet
visus kitus baldus perstačiau kitaip. Maža to, pakeičiau antklodę kita, kelerius metus
nenaudota – ją aptikau patalynės spintoje.
Sandėliuke radau visą krūvą įvairiausių buities daiktų, tad skyriau šiek tiek laiko
vazoms, lempoms ir dekoratyviniams dubenims pakeisti. Regis, iš ilgų Vivijanos
apsipirkinėjimo metų išėjo bent šis tas gero: perpildytose namų spintose ir
sandėliukuose daiktų būtų pakakę nemažai parduotuvei.
Vos įžengusi pro duris, London išpūtė akis ir apsidairė aplink.
– Tėveli, čia kaip visai naujame name.
– Šiek tiek, – sutikau. – Ar patinka?
– Labai! – šūktelėjo ji. Nors jos pagyrimas pakėlė nuotaiką, nujaučiau, kad mano
dukrai tiesiog niekada nebuvo kilusi mintis ko nors nemėgti. Regis, jai patiko viskas,
išskyrus gal tik šokių pamokas.
– Džiaugiuosi, – atsakiau. – Tavo kambaryje nieko nekeičiau.
– Jei norėjai, galėjai perkelti žiurkėnų narvelį.
 – Nori, kad perkelčiau?
– Naktimis jie labai triukšmauja. Vos tik sutemsta, pradeda sukti ratuką.
– Todėl, kad šie gyvūnėliai – naktiniai.
London nužvelgė mane taip, lyg būčiau visai kvailas.
– Aišku, kad naminiai. Juk laikau kambaryje.
– Nak-ti-niai, – pakartojau lėtai. – Tokie gyvūnai miega dieną.
– Nori pasakyti, jog jie miega, kad nereikėtų manęs ilgėtis, kol mokausi?
Nusišypsojau.
– Būtent.
Dukra kelioms akimirkoms nutilo.
– Tėveli?..
Negalėjau atsižavėti, kaip ji tardavo šį žodį kaskart, kai norėdavo ko nors manęs
paprašyti. Spėliojau, kokio amžiaus ji nustos taip elgtis, ir ar tuomet apskritai dar
kreipsiu į tai dėmesį.
– Ką, širdele?
– Ar galime eiti važinėtis dviračiais?
Po mankštos ryte ir pastangų patobulinti interjerą popiet jaučiausi kaip reikiant
pailsęs, bet jos „Tėveli?..“, kaip ir kaskart, užgožė viską.

Pirmąsyk prisiminiau patepti dukters odą kremu nuo saulės.

Deja, rugsėjis jau ritosi link pabaigos, be to, buvo vėlyva popietė, tad veikiausiai
ėmiausi to kiek per vėlai.
London užsisegė šalmą po smakriuku ir aš vos stumtelėjau jos dviratį į priekį –
pradėti važiuoti jai kol kas rodėsi sunkiausia. Tuomet šokau ant savojo ir greit ją
pasivijau.
Keliuose greta namų buvo pilna ilgų lygių atkarpų, bet tolimesnėje rajono dalyje
pasitaikė ir kalvelių. Žinoma, nedidelių – vaikystėje į tokias tikriausiai būčiau
numojęs ranka kaip į nuobodžias. Man patiko skuosti nuo aukščiausių kalvų, tokių,
kurios versdavo taip tvirtai įsikibti į vairą, kad netrukus nejausdavau pirštų. Visgi čia
mudu su London ir skyrėmės: mintis apie greitėjimą neminant pedalų ją gąsdino,
tad kalvotų kelių kol kas privengėme.
Taip buvo geriausia, ypač – vos pradėjus mokytis važiuoti dviračiu, bet dabar
dukros įgūdžiai man atrodė pakankamai tvirti, kad įveiktų nedidelę kalvelę. Mudu
patraukėme jos link.
Deja, aplink neramiai zujo uodai, ir aš pastebėjau London delnuku trenkiant sau
per rankutę. Akimirkai paleidus vairą dviratis kiek suvirpėjo, bet neatrodė, kad
galėtų nukristi. Mano mažoji buvo kaip reikiant patobulėjusi nuo pirmojo karto, kai
važinėjomės. Padidinau greitį, kad galėčiau važiuoti greta.
– Kaip tu gerai važiuoji! – pagyriau.
– Ačiū, – atsakė London.
– Gal kada reikėtų pasikviesti Bodį pasivažinėti kartu.
– Jis dar nemoka. Važiuoja tik su pagalbiniais ratukais.
Vos išgirdęs jos žodžius prisiminiau, kaip apie tai man pasakojo Emilė.
– Kaip manai, ar esi pasirengusi išbandyti kalvas?
– Nežinau, – ji dirstelėjo į mane. – Jos mane truputį gąsdina.
– Nieko ten baisaus, – nuraminau. – Be to, greitai važiuoti dar smagiau.
Vėl paleidusi vairą London ištiesė pirštukus ir pasikasė ranką. Dviratis vėl
susvirduliavo į šonus.
– Atrodo, man įgėlė uodas.
– Tikriausiai, – sutikau. – Bet uodai ne gelia, o kanda.
– Nieži.
– Žinau. Kai grįšime namo, patepsiu vaistais nuo įkandimų, gerai?
Po truputėlį mindami pedalus pakilome į įkalnę ir pagaliau atsidūrėme kalvotoje
rajono pusėje. Kelias žemyn atrodė kiek trumpesnis, o nuokalnė – statesnė už įkalnę.
Mudviem pasiekus viršų, London pamažėle sustojo ir pastatė kojeles ant asfalto.
– Ką manai? – užkalbinau.
– Aukštoka, – suniurnėjo ji iš nerimo virpančiu balseliu.
– Manau, įstengsi, – paraginau. – Kodėl gi mums nepamėginus?
Kai pats buvau vaikas, tokių nuokalnėlių net nelaikiau kalvomis. Bet, žinoma, nuo
tada prabėgo ketvirtis amžiaus, be to, nė neprisiminiau laikų, kai nemokėjau
važiuoti dviračiu. Gali būti, kad pradžios sunkumai mano atmintyje jau išblėso.
Dabar tai sakau dėl to, kas nutiko vėliau: dar pridėsiu ir tai, kad jei ne atsitiktinė
nenumatytų įvykių virtinė – vienas vedė prie kito nelyginant domino kauliukai, –
viskas veikiausiai būtų pavykę kuo puikiausiai. Deja.
Vos ėmusi judėti dviračiu į priekį London kryptelėjo ir iš kelio vidurio kažkaip
nusuko į kairįjį kelkraštį. Nors šįsyk jos dviratis susvirduliavo labiau nei prieš tai,
mažoji būtų tuojau pasitaisiusi, jei beveik dvidešimt metrų priešais ją iš kiemo
atbulas nebūtų pradėjęs išvažinėti automobilis. Vargu ar vairuotojas mus bent
pastebėjo: kiemą supo tvora, užstojusi mažutėlę London. Maža to, nors važiavo
atbulas, jis, regis, skubėjo. Vos išvydusi automobilį, mano dukra dar labiau pasuko į
šalikelę, tuo pat metu dar kartelį pliaukštelėdama sau per uodo sukąstą rankelę.
Priešais raudonavo į tvirtą cementinį pagrindą įtaisyta pašto dėžutė.
Priekine padanga ji nuslydo nuo asfalto ant šalikelės žemės.
– Atsargiai! – riktelėjau stebėdamas, kaip ant nelygaus kelio tirta dviratukas.
London stengėsi laisvąja rankute sugriebti vairą, bet pirštai nuslydo, ir aš jau
suvokiau, kas nutiks toliau. Su siaubu stebėjau, kaip priekinis ratas staigiai sustojo, ir
London persivertė per vairą, galva ir kūneliu trenkdamasi į pašto dėžutę. Pasigirdo
garsus dunkstelėjimas.
Nušokęs nuo dviračio bėgau artyn, šaukdamas dukrelę vardu. Priekinis apvirtusio
jos dviračio ratas tebesisuko ore. Akies krašteliu dar pastebėjau nuostabą vairuotojo
veide ir suklupau prie suglebusio London kūnelio.
Ji gulėjo veiduku į žemę nejudėdama ir neišleisdama nė menkiausio garselio. Kai
lėtai ją apverčiau, kiekvieną kūno ląstelę užliejo panika.
Šitiek kraujo.
O Dieve, o Dieve, o Dieve...
Nė nežinojau, ar tariau žodžius garsiai, ar girdėjau juos aidinčius mintyse. Visas
kūnas virto drebučiais. Dukrelė buvo užsimerkusi, o kai ją apverčiau, rankutė
šleptelėjo ant žemės lyg miegotų.
Bet ji nemiegojo.
Negana to, riešas atrodė taip, lyg po oda kas būtų sugrūdęs pusę citrinos.
Baimė mane užvaldė kur kas baisiau nei bet kada anksčiau. Meldžiau dangaus
duoti ženklą, kad mano dukrelė tebegyva, bet nieko nesulaukiau, rodės, visą
amžinybę. Galų gale jos akių vokai suvirpėjo, o aš išgirdau staigų įkvėpimą. Nuo jį
sekusio riksmo galėjai apkursti.
Vairuotojo gatvėje nebebuvo – abejojau, ar jis apskritai matė, kas nutiko.
Neturėjau su savimi telefono, tad nė negalėjau paskambinti greitajai. Galvoje
šmėstelėjo mintis bėgti į namą – bet kurį – ir prašyti šeimininkų leisti pasinaudoti jų
telefonu, bet nenorėjau palikti mažylės vienos. Mintis vijo mintį, o London žūtbūt
reikėjo į ligoninę.
Ligoninė...
Čiupau ją ir leidausi bėgti, glėbyje spausdamas sužalotą dukrelę.
Perskuodžiau rajoną, nejusdamas nei kojų, nei rankų, vedamas tik vienintelio
tikslo.
Vos pasiekęs namą, atlapojau automobilio dureles ir paguldžiau London ant
galinės sėdynės. Kraujas iš galvelėje žiojėjančios žaizdos liejosi ant palaidinukės, tad
ši atrodė tarsi pamirkyta į raudonus dažus.
Įbėgęs vidun stvėriau raktus bei piniginę ir nuskubėjau į automobilį, lauko duris
trenkdamas taip, kad subarškėjo langų stiklai. Šokęs prie vairo pasukau raktelį ir
išvažiavau iš kiemo taip greit, kad net sucypė padangos.
Ant sėdynės už mano nugaros London nebejudėjo, o akutės ir vėl buvo užmerktos.
Išlėkęs į pagrindinį kelią ėmiau nardyti tarp eismo juostų, kiek įmanoma
lenkdamas automobilius. Šviesoforui įsižiebus raudona šviesa akimirkai stabtelėjau,
bet nesusiturėjęs vėl paspaudžiau akceleratorių, nekreipdamas nė menkiausio
dėmesio į signalizuojančius vairuotojus.
London gulėjo tyli ir nė nekrustelėjo. Baimė vedė mane iš proto.
Kelią, kuriam sukarti paprastai prireikia penkiolikos minučių, įveikiau per
septynias ir staigiai sustojau tiesiai priešais skubiosios pagalbos skyrių. Vėl sugriebęs
mažylę į glėbį nusinešiau ją į puspilnį laukiamąjį.
Seselė registratūroje iškart sumojo, kad atvejis skubus.
– Štai ten! – riktelėjo ji man pašokusi nuo kėdės ir pamojo dvigubų durų link.
Įskubėjęs į apžiūrų kabinetą paguldžiau dukrelę ant gulto. Pro duris vidun nėrė
slaugė, po minutėlės paskui ją pasirodė ir gydytojas.
 Papasakoti, kas nutiko, man sekėsi sunkiai. Kilstelėjęs London akių vokus,
gydytojas pašvietė jai į vyzdžius mažyčiu žibintuvėliu. Jo judesiai atrodė tikslūs ir
koordinuoti, o nurodymus seselėms vyras davė garsiai ir netuščiažodžiaudamas.
– Manau, ji neteko sąmonės, – įsiterpiau, jausdamasis bejėgis. Gydytojas trumpai
kažką man atšovė, bet nesupratau nė vieno jo pavartoto medicininio termino. Nuo
London veidelio nuvalęs kraują, jis apžiūrėjo riešą.
– Ar viskas bus gerai? – pagaliau išlemenau.
– Reikės kompiuterinės tomografijos tyrimo, – atšovė jis, – bet pirmiausia turiu
sustabdyti kraujavimą.
Laikas slinko erzinamai lėtai: stebėjau, kaip slaugė atidžiau nuvalė London veiduką
antiseptiniu tamponėliu, ir tiesiai virš antakio pasimatė gili vos daugiau nei
centimetro ilgio žaizda.
– Galime susiūti, bet patarčiau pasikviesti plastikos chirurgą: po jo darbo liktų
mažesnis randas. Patikrinsiu, kas šiuo metu laisvas – nebent, žinoma, norėtumėte
paskambinti kokiam pažįstamam chirurgui.
Naujasis mano klientas.
Paminėjau chirurgo pavardę, ir gydytojas linktelėjo.
– Jis vienas geriausių, – atsakė jis ir atsigręžė į slaugę. – Išsiaiškinkite, ar galės
atvykti – jei ne, patikrinkite, kas budi.
Į palatą įgužėjo dar dvi seselės, pasiėmusios ligoninės vežimėlį. London subruzdėjo
ir ėmė zirzti. Akimirksniu puoliau prie jos ir ėmiau raminamai kuždėti, bet atrodė,
kad ji ne tik neįstengia sufokusuoti žvilgsnio, bet ir nė nesupranta, kur esanti. Viskas
vyko taip greit...
Gydytojui ėmus ją klausinėti, mano galvoje sukosi tik viena mintis: tai aš įkalbėjau
ją nusileisti nuo kalvos.
Kas aš per tėvas?
Koks tėvas stumtų vaiką į tokį pavojų?
Nė neabejojau, kad į mane dėbtelėjęs gydytojas savęs klausia to paties. Stebėjau,
kaip mano mažylės galva buvo apraišiota tvarsčiais ir apklijuota pleistrais.
– Dabar ją išsivešime, – tarė gydytojas, ir nė nelaukus mano atsakymo London
buvo išvežta iš palatos.
 *

Užpildęs draudimo dokumentus pasinaudojau ligoninės telefonu ir paskambinau

Mardžei. Ji sutiko prieš atskubėdama į ligoninę užsukti į mano namus ir prigriebti
mobilųjį, taip pat pažadėjo pranešti Lizei ir tėvams.
Sunėręs pirštus ir nuleidęs galvą kiūtojau laukiamajame. Pirmąsyk per daugelį
metų aš meldžiausi: prašiau Viešpaties, kad mano mažoji atsigautų, ir nekenčiau
savęs už tai, ką padariau.
Pirmasis pasirodė mano tėvas: tuo metu jis kaip tik dirbo name vos už keleto
kvartalų, tad netrukus įžengė į laukiamąjį rūpesčio iškreiptu veidu. Kai išklojau, kas
nutiko, jis nei mane apkabino, nei tikėjosi to iš manęs – verčiau įsitaisė ant kėdės
šalia manęs. Tiksliau sakant, kone užvirto ant jos. Tėvas stipriai užsimerkė, ir kai
pagaliau atsimerkė, nebegalėjo pažiūrėti man į akis.
Supratau, kad jis persigandęs ne mažiau nei aš pats.
Neilgai trukus pasirodė Lizė, tuomet mama, pagaliau – ir Mardžė, kuri atrodė
perbalusi dar labiau nei įprastai. Priešingai nei tėvas, išgirdusios, kas įvyko, visos trys
troško apkabinti mane ir būti apkabintos pačios. Mama pravirko, Lizė suglaudė
rankas tarytum maldai, Mardžė dūsavo, čiaudėjo ir purškėsi vaistus iš inhaliatoriaus.
Pagaliau prasižiojo tėvas.
– Jai viskas bus gerai, – tarė jis.
Deja, žinojau, kad jis tai sako todėl, kad pats trokšta tuo patikėti – ne todėl, kad iš
tikrųjų mano, jog taip ir bus.

Mano klientas – plastikos chirurgas – pasirodė visai netrukus. Vos jį išvydęs

pakilau nuo kėdės.
– Ačiū, kad atvykote, – padėkojau. – Nė negaliu apsakyti, kiek man tai reiškia.
– Nėra už ką. Pats turiu vaikų, tad puikiai jus suprantu. Iškart traukiu vidun –
pažiūrėsiu, ką galima padaryti.
Tai pranešęs jis pradingo už dvigubų durų.
 *

Laukėme.
Ir toliau laukėme. Tikra kankynė...
Pagaliau pasirodė gydytojai.
Veltui stengiausi ką nors perskaityti jų veiduose, kai pamojo sekti paskui juos.
Palydėję į vieną iš palatų, jie užvėrė duris mums už nugaros.
– Esu beveik tikras, kad viskas bus gerai, – griebė jautį už ragų skubiosios pagalbos
gydytojas. – Kompiuterinė tomografija neparodė jokių kraujavimo tarp smegenų
audinio ir kaukolės dangalo ar kitokių smegenų traumų ženklų. Dabar London
visiškai sąmoninga, galėjo atsakyti į jai užduodamus klausimus. Ji prisimena, kur
buvo, kas jai nutiko – tai reiškia gera.
Rodės, atsidusau visu kūnu, nors nė nesupratau užgniaužęs kvapą.
– Šiaip ar taip, kurį laiką ji praleido be sąmonės, todėl norėtume ją pasilikti
nakčiai stebėti. Tai tik atsargos priemonė. Labai retais atvejais tinimas gali
pasimatyti vėliau, bet nemanau, jog taip nutiks. Tiesiog norime būti užtikrinti. Na
ir, žinoma, artimiausias keletą dienų jai reikės daug ilsėtis. Trečiadienį tikriausiai jau
galės traukti į mokyklą, bet nuo fizinės veiklos reikėtų susilaikyti bent savaitę.
– O kaip žaizda galvoje?
Prabilo mano klientas:
– Žaizda buvo lygi ir švari – atidžiai susiuvau tiek poodinį sluoksnį, tiek odelę.
Kelerius metus matysis šviesus randelis, bet laikui bėgant jis išbluks.
Linktelėjau.
– O ranka?
– Tiesa, riešas, – atsiliepė skubiosios pagalbos gydytojas. – Peršvietę rentgeno
spinduliais lūžio neaptikome, bet esant tokiam tinimui galime ir klysti. Rieše begalė
smulkių kauliukų, todėl kol kas niekaip negalime įsitikinti, ar tikrai niekas nelūžo.
Kol kas panašu, jog London tiesiog bjauriai pasitempė sausgysles, bet po savaitės ar
dviejų turėsite ją atvežti, kad galėtume dar kartą nufotografuoti rentgeno aparatu.
Iki tol tiks ir įtvaras.
Be sąmonės. Randuota. Patemptomis sausgyslėmis, o gal net rimtesne riešo
trauma. Naujienos pakirto man kojas.
– Ar galiu ją pamatyti?
– Žinoma, – atsakė gydytojas. – Dabar jai ant riešo tvirtinamas įtvaras, o tuomet
bus perkelta į privačią palatą. Tai ilgai netruks. Šiaip ar taip, turint omenyje, kas
nutiko – jai pasisekė. Gerai, kad buvo užsisegusi dviratininko šalmą: be jo padėtis
būtų kur kas liūdnesnė.
Ačiū Dievui, kad Vivijana visada reikalavo versti London užsisegti šalmą,
pamaniau sau.
Vivijana.
Visai iš galvos išdulkėjo jai paskambinti.

– Kaip jautiesi, širdele? – paklausiau.

London atrodė geriau nei tuomet, kai atvežiau ją į priimamąjį, bet tikrai
nepriminė tos mergaitės, kuri prieš keletą valandų džiugiai užšoko ant dviračio. Jos
kaktą dengė didžiulis baltas tvarstis, riešas milžiniškame įtvare atrodė visai mažutėlis,
o pačią London, perbalusią ir tokią trapią, rodės, tuojau praris ligoninės lova.
Į kambarį paskui mane sugužėjo tėvai, Mardžė ir Lizė. Apkabinimus sekė bučiniai,
šiuos – kalbos apie rūpestį ir jaudinimąsi, ir galų gale aš galėjau prisėsti ant kėdės
greta London lovos. Suėmiau sveikąją jos rankutę ir pajutau, kaip mažoji tvirtai ją
suspaudė.
– Skauda galvelę, – išlemeno ji. – Ir riešą.
– Žinau, – patikinau. – Atleisk, mieloji.
– Nemėgstu kremo nuo saulės, – prieštaravo ji vos girdimu balseliu. – Rankos nuo
vairo nuslydo.
Prieš akis iškilo dukra, besikasanti uodų įkąstas vietas.
– Nepagalvojau apie tai. Tiek daug kremo tikriausiai jau ir nebereikės – vasara jau
baigėsi.
– Ar dviratis sveikas?
Susivokiau palikęs abu dviračius ten, kur viskas ir nutiko. Sudvejojau, ar kas nors
bus patraukęs manąjį nuo kelio – veikiausiai taip. Gal net tas pats vairuotojas.
Beveik nė neabejojau, kad iki pasirodysime, dviračiai mūsų ten ir lauks: tokiame jau
rajone gyvenome.
– Esu tikras, kad taip, bet net jei ir ne – lengvai pataisysime. Arba nusipirksime
naują.
– Ar mamytė atvažiuos?
Tikrai, tikrai privalau kuo greičiau jai paskambinti, – pamaniau sau.
– Tuojau išsiaiškinsiu, gerai? Nė neabejoju, kad norės šnektelėti su tavimi.
– Ačiū, tėveli.
Pakštelėjau jai į viršugalvį.
– Tuojau grįšiu, gerai?
Likę šeimos nariai susibūrė aplink lovą, o aš žengiau į koridorių. Ieškodamas
privatumo ir ramybės, patraukiau prie liftų. Nenorėjau, kad kas nors iš
šeimynykščių, ar juo labiau London, nugirstų pokalbį, kurio taip baiminausi.
Dirstelėjęs į telefoną pastebėjau, kad Vivijana jau buvo skambinusi dusyk – be
jokios abejonės, troško pasikalbėti su dukra. Vos išgirdus pirmąjį skambučio signalą,
skrandį tarsi replėmis suspaudė.
– London? – atsiliepė ji.
– Ne, čia aš, Rasas, – atsakiau. – Visų pirma, noriu, kad žinotum, jog London
viskas gerai. Po kelių minučių perduosiu jai telefoną, tik pirmiausia privalai išgirsti,
kad nieko baisaus nenutiko.
– Kodėl? Kas įvyko? – baimė Vivijanos balsą persmelkė lyg elektros srovė.
– Išvažiavome dviračiais ir ji nukrito. Pasitempė riešo sausgysles ir prasiskėlė kaktą,
turėjau vežti į ligoninę...
– Ligoninę?
– Taip, – patvirtinau. – Leisk užbaigti, gerai? – giliai iškvėpiau ir leidausi pasakoti,
kaip tiksliai viskas įvyko. Mano nuostabai, žmona nė karto manęs nepertraukė,
nepakėlė balso – vis dėlto jos kvėpavimas atrodė padažnėjęs, o vos nutilęs tuojau
supratau, kad ji pravirko.
– Bet tu tikras, kad jai viskas gerai? Ne tik taip sakai?
– Prisiekiu. Kaip jau sakiau, minutėlė, ir leisiu pakalbėti pačiai. Kad tau
paskambinčiau, išėjau į koridorių.
– Kodėl nepaskambinai anksčiau?
– Žinau, kad turėjau paskambinti – atleisk. Tiesiog dėl panikos neįstengiau
mąstyti kaip reikiant.
– Ne, žinoma, aš suprantu. Aš... Mmm... Palauk sekundėlę, gerai?
Užtruko ilgiau nei sekundėlę – ragelyje nieko negirdėjau beveik minutę. Pagaliau
Vivijana prabilo:
– Traukiu tiesiai į oro uostą. Noriu šįvakar būti su ja.
Jau žiojausi sakyti, kad važiuoti visai nebūtina, bet suvokiau, kad jos vietoje pats
nuversčiau kalnus, kad tik galėčiau būti su dukra.
– Ar dabar galiu su ja pasikalbėti?
– Žinoma, – atsakiau. Perėjęs koridorių, žengiau į London palatą. Perdaviau
dukrai telefoną: ji tuojau prispaudė šį prie ausies, bet aš vis tiek girdėjau Vivijanos
žodžius.
Apie mane ji nė neužsiminė – klausinėjo tik apie London. Pokalbiui besibaigiant
išgirdau ją prašant London darsyk duoti telefoną man. Šįsyk, tiesa, nesijutau turįs
skuosti iš palatos.
– Sveika, – atsiliepiau.
– Atrodo, ji išties jaučiasi neblogai, – iš balso buvo akivaizdu, jog Vivijanai lyg
akmuo nuo širdies nusirito. – Dėkui, kad leidai šnektelėti. Aš jau automobilyje –
manau, atvykti netruksiu nė poros valandų.
Be abejonės, viskas tik dėl Spanermano nuosavo lėktuvo. Supratau, jog būtent
todėl ir turėjau minutėlę luktelėti, kai kalbėjomės prieš tai – kad galėtų jo
atsiklausti.
– Būsiu čia. Pranešk, kai nusileisi.
– Būtinai.

Lėktuvui palietus žemę, Vivijana išsyk parašė man trumpąją žinutę. Akimirką
sudvejojau, ar šeimos nariams derėtų likti palatoje, bet susizgribęs mintyse tuojau
išbariau pats save. London gulėjo ligoninėje – artimieji gali likti nors ir iki lankymo
valandų pabaigos. Tam ir reikalinga šeima. Taškas.
Šiaip ar taip, nujaučiau, jog maniškiams mintis apie Vivijaną kelia tam tikrą
smalsumą. Tėvai nebuvo jos matę daugiau kaip mėnesį – nuo tada, kai London
pradėjo lankyti mokyklą, Mardžė su Lize – dar ilgiau. Nė neabejojau, kad jie
spėliojo, ar naujoji Vivijana kuo nors skyrėsi nuo tos, kurią pažinojo daugelį metų,
ir, žinoma, kaip klostysis mūsų bendravimas.
Pasirodžiusi seselė patikrino London temperatūrą, kraujo spaudimą, pulsą ir
kvėpavimo dažnį, jai pavymui atėjęs gydytojas vėl uždavė kelis klausimus. Nors
dukrelės balsas buvo silpnas, atsakyti ji įstengė teisingai. Gydytojas paaiškino, kad
dar kelias valandas jos būklė bus atidžiai sekama. Jam išėjus, radau televizoriuje
kanalą, rodžiusį animacinį serialą „Skūbis Dū“. Nors London žiūrėjo, iš šalies
atrodė, kad bet kurią akimirką gali užsnūsti.
Po kelių minučių atvyko Vivijana. Vilkėdama ploną juodą megztinį, ties keliais
plėšytus šviesius džinsus ir avėdama sandalus ji atrodė žavi kaip visuomet, nors ir
kiek nuvargusi.
– Sveiki visi, – prabilo ji, sunkiai atgaudama kvapą. Pastebėjau, kad atrodė
išsiblaškiusi. – Atvažiavau taip greit, kaip tik galėjau.
– Mamyte!
Ji puolė prie dukters ir apibėrė ją bučiniais.
– O, mieloji... Nutiko nelaimė, ar ne?
– Kaktą prasiskėliau.
Vivijana prisėdo greta London. Jos akyse žvilgėjo susikaupusios ašaros.
– Žinau. Tėvelis sakė. Džiaugiuosi, kad segėjai šalmą.
– Ir aš, – sutiko mažoji.
Vivijana darsyk pakštelėjo jai viršugalvį.
– Pasisveikinsiu su visais, gerai? O tuomet vėl prisėsiu prie tavęs.
– Gerai, mamyte.
Pakilusi nuo lovos ji priėjo prie mano tėvų ir tvirtai juos apkabino, tuomet apglėbė
Mardžę ir Lizę. Tik vėliau supratau, kad per visą gyvenimą tik kelissyk buvau regėjęs
Vivijaną jas liečiančią. Mano nuostabai, akimirkai ji rankomis apsivijo ir mane.
 – Ačiū visiems, kad atėjote, – padėkojo ji. – Žinau, kad London daug lengviau,
kai jūs šalia.
– Žinoma, – linktelėjo mama.
– Stipruolė mažytė, – pagyrė tėtis.
– Lankymo valandos beveik baigėsi, – pastebėjo Mardžė. – Tad mudvi su Lize jau
eisime. Leisime jums kiek pabūti trise.
– Mes taip pat, – sutiko tėtis. – Paliksime jus.
Stebėjau, kaip jie susirinko daiktus, ir išlydėjau į koridorių. Kaip ir Vivijana, visus
apkabinau ir padėkojau, kad buvo kartu. Artimųjų akyse švieste švietė klausimai,
kurių jie nesiryžo užduoti balsu. Net jei ir būtų paklausę, vargu ar būčiau žinojęs, ką
jiems atsakyti.
Grįžęs į palatą išvydau žmoną, išsitiesusią ant lovos greta dukters. Ši pasakojo apie
atbulomis pajudėjusį automobilį ir nuo apsauginio kremo slidžius delnus.
– Tikriausiai buvo baisu.
– Labai baisu. Bet toliau neprisimenu.
– Elgeisi labai drąsiai.
– Taip, tikrai.
Dukters užtikrintumas savimi privertė mane nusišypsoti. Netrukus ji pridūrė:
– Džiaugiuosi, kad atvažiavai, mamyte.
– Ir aš. Turėjau atvažiuoti, nes labai tave myliu.
– Ir aš tave myliu.
Gulėdama greta dukters Vivijana apglėbė ją ranka ir abi sukaupė dėmesį į filmuką.
Įsitaisęs ant krėslo greta stebėjau jas. Jutau palengvėjimą, kad Vivijana atvyko. Ne
tik dėl London: kad ir kiek skausmo žmona sukėlė man, dalis manęs taip pat troško
ir toliau tikėti jos gerumu.
Žvelgdamas į jas drauge tuo gerumu išties tikėjau – maža to, pastebėjęs Vivijanos
veide neviltį supratau, kaip sunku jai buvo skirtis su dukra. Jutau jos sielvartą, kad
nelaimės metu jos nebuvo šalia – na ir kas, kad atvykti galėjo palyginti greit.
Atkreipiau dėmesį į besimerkiančias London akeles ir, pakilęs nuo krėslo,
užgesinau šviesą. Vivijana vos pastebimai man šyptelėjo, ir mane it žaibas pervėrė
melancholiška mintis: paskutinį kartą visi trys vieni ligoninėje buvome tuomet, kai
London dar nebuvo nė dienos. Tuomet būčiau galėjęs prisiekti, jog meilė, kurią
jutome vienas kitam, mūsų trijulę sies amžiams. Tuomet buvome šeima – tik mes
trys. Deja, dabar viskas atrodė kitaip, ir kiūtodamas tamsoje valandėlei susimąsčiau,
ar Vivijana dėl šios netekties sielojosi taip, kaip aš pats.

Kitos dienos popietę London išrašė iš ligoninės. Jau buvau spėjęs paskambinti
klasės auklėtojai pasiaiškinti dėl praleistų pamokų ir pianino mokytojai – atšaukti
užsiėmimus kitą savaitę. Auklėtoją taip pat perspėjau, kad grįžusi į mokyklą London
kurį laiką negalės aktyviai leisti laiko per pertraukas. Laimei, slaugės man davė
dezinfekuojamųjų drėgnų servetėlių galinei automobilio sėdynei nuvalyti:
nenorėjau, kad London išvystų kraujo klanus.
Pasirašydamas ligoninės dokumentus dirstelėjau į Vivijaną – ji atrodė visai
išsekusi. Nė vienas kaip reikiant nenumigome: visą naktį į palatą tai užeidavo, tai vėl
išeidavo slaugės bei gydytojas. Pasirodę patikrinti London būklės, jie išbudindavo
visus tris. Spėjau, kad dukra pūs į akį didžiumą dienos.
– Galvojau, – neįprastai kukliai prabilo Vivijana, – galbūt galėčiau valandėlei
užsukti į namus, kad dar šiek tiek laiko praleisčiau praleisti su London. Ar
neprieštarautum?
– Žinoma, ne, – patikinau. – Esu tikras, London labai džiaugtųsi.
– Tikriausiai reikės ir nusnausti, nusimaudyti po dušu...
– Puiku, – atsakiau. – Kada turi grįžti?
– Išskrisiu vakare. Mudu su Valteriu rytoj turime vykti į Vašingtoną. Fondo
reikalai.
– Vis užsiėmusi, – pastebėjau.
– Kartais net per daug.
Pakeliui namo svarsčiau apie jos žodžius, stebėdamasis nuovargio atspalviu balse.
Ar Vivijana tiesiog buvo nuvargusi, o gal prabangus gyvenimas jai nebeatrodė toks
žavus, kaip kadaise?
Kartojau sau, jog kvaila ieškoti paslėptų prasmių kiekviename žodyje, balso tone ir
intonacijoje. Ką sakė Emilė? Leisk tam, kas vyksta – įvykti, tam, kas išlieka – likti. O
tam, kas išeina – netrukdyk eiti.
Kai pasiekėme namus, nunešiau dukrą į vidų. Jau buvo pradėjusi snausti, tad
patraukiau laiptais tiesiai į jos kambarį. Vivijana pasekė mums įkandin, ir, apkamšęs
London lovytėje, išvydau ją traukiančią į svečių kambarį. Nors nė neabejojau, kad
pastebėjo perstatytus baldus, man neužsiminė nė žodeliu.
Automobilio bagažinėje vietos dviračiui pasirodė per mažai, bet London dviratuką
pavyko sutalpinti ant galinės sėdynės. Abu dviračius kažkas buvo pastatęs atremtus į
pašto dėžutę. Parvežiau dukters dviratuką namo, persivilkau bėgimo apranga ir
grįžau atgal. Jau čiupdamas savo dviratį pastebėjau kraują, išdžiūvusį ant asfalto, ir
man sutraukė skrandį. Parvažiavęs namo išsirengiau pabėgioti, o grįžęs dar
nusimaudžiau po vėsiu dušu. London ir Vivijana vis dar miegojo, tad patraukiau į
miegamąjį nusnausti. Vos užtraukęs užuolaidas, it užmuštas kritau į lovą.
Nubudęs abi radau svetainėje žiūrinčias filmą. Vivijana vilkėjo tuos pačius
drabužius, su kuriais atvyko, bet aiškiai buvo nusimaudžiusi po dušu: plaukų
galiukai dar atrodė šlapi. London buvo susirangiusi ant sofos greta mamos. Ant
kavos stalelio stovėjo jos užkandžio likučiai – kalakutienos ir kriaušių riekelės.
Didžiąją dalį mažoji buvo įveikusi.
– Kaip jautiesi, London?
– Gerai, – atsakė ji, nepakeldama akių.
– Kaip miegojai tu? – paklausė Vivijana.
Nustebau, kaip kasdieniškai skambėjo šis pokalbis.
– Na, numigti man išties reikėjo, – mostelėjau į lėkštę. – Matau, London jau
užkando, bet ką manai apie vakarienę? Norėtum, kad ko nors paruoščiau?
– Manau, paprasčiau būtų užsisakyti, argi ne? Nebent esi nusiteikęs gaminti.
Vargu.
– Kinų maisto?
Vivijana priglaudė London prie savęs.
– Nori vakarienei kinų maisto?
– Gerai, – suniurnėjo ši, dėmesį sukaupusi į filmą. Pleistru užklijuota jos galvelė ir
įtvaras ant rankos privertė mane susiraukti.
 Nors ir troškau šiek tiek laiko praleisti su dukra – dvejojau, ar ji nepyko ant manęs
dėl to, kas nutiko, – nenorėjau imtis nieko, kas sugadintų pakankamai ramią ir
malonią atmosferą tarp mudviejų su Vivijana. Patraukiau į virtuvę ir sukrimtau
bananą, tuomet nuklydau prie kompiuterio darbo kambaryje: stengiausi sutelkti
dėmesį į darbą, bet jaučiausi pernelyg išsiblaškęs. Netrukus paskambinau kinų
restoranui, užsakiau patiekalus ir nuvykau jų pasiimti.
Valgėme verandoje, visai kaip kadaise. Vėliau London išsimaudė ir persivilko
pižama. Atėjus laikui miegoti, mudu su Vivijana griebėmės įprastos tvarkos:
pirmiausia dukrai paskaitė ji, tuomet – aš. Vis dėlto nulipęs laiptais radau Vivijaną
jau persimetusią krepšį per petį ir lūkuriuojančią prie durų.
– Turiu paskubėti, – prabilo ji. Ar išgirdau jos balse pasidavimo užuominą?
Darsyk priminiau sau, kad stengtis skaityti tarp eilučių – beprasmiška.
– Supratau.
Ji pasitaisė krepšio petnešą, tarsi gaišdama laiką galėtų lengviau rasti tinkamus
žodžius.
– Pastebėjau, kad pertvarkei namus ir nukabinai daugelį nuotraukų. Turiu
omenyje, visas, kuriose buvau aš. Norėjau užsiminti anksčiau, bet laikas pasirodė
netinkamas.
Kažkodėl nenorėjau jai prisipažinti taip pasielgęs iš įtūžio. Vis dėlto nesijutau ir
iškrėtęs ką nors nederamo: puikiai žinojau, kad ir dabar pasielgčiau taip pat.
– Kaip ir tu, stengiuosi žengti į priekį, – paaiškinau. – Bet kai kurias šeimos
nuotraukas pastačiau London kambaryje. Šiaip ar taip, visuomet būsime jos tėvai.
– Ačiū, – padėkojo ji. – Pasielgei labai gražiai.
– Kitas sudėjau į dėžę, kad, jei norėsi, galėtum išsivežti su savimi. Yra tikrai
nuostabių judviejų su London fotografijų.
– Būtų šaunu.
Žengęs prie spintos, ištraukiau dėžę. Kai laikiau ją rankose, Vivijana akimirką
dirstelėjo į nuotraukas. Mane pervėrė supratimas, tikriausiai aiškesnis nei bet kada
anksčiau, kad mudviejų kaip poros gyvenimas iš tikrųjų baigėsi, ir kelio atgal
nebėra. Nujaučiau, kad jos galvoje sukosi ta pati mintis.
– Tuojau prigriebsiu automobilio raktelius ir nunešiu į bagažinę, – tariau.
 – Pasinešiu, – Vivijana ištiesė rankas. – Manęs vežti nereikės. Automobilis jau
laukia.
Perdaviau jai dėžę.
– Automobilis?
– Juk negalime palikti London vienos, tiesa?
Tiesa. Nusistebėjau, kaip nesusimąsčiau apie šį tą tokio paprasto. Regis, Vivijanos
artumas – Vivijanos, kuri priminė man moterį, kurią vedžiau, tos pačios Vivijanos,
su kuria ateitis manęs nebesies – visiškai mane išblaškė.
– Ką gi, gerai, – susikišau rankas į kišenes. – O dėl savaitgalio ir mano nakvynės
pas Mardžę ar tėvus?..
– Nereikia, – pertraukė ji. – Šiandien suvokiau, kad tau visai nebūtina taip elgtis.
Taip nesąžininga tavo atžvilgiu. Jei tu nieko prieš, tiesiog įsikursiu svečių kambaryje.
– Gerai, – sutikau.
– Bet juk žinai, kad vis tiek norėsiu kaip įmanoma daugiau laiko praleisti su
dukra. Tik dviese. Suprantu, kad tai gali pasirodyti nesąžininga, bet kol kas tikrai
nenoriu dar labiau jos trikdyti.
– Žinoma, – linktelėjau. – Taip bus protingiausia.
Ji pasikišo dėžę po pažastimi, ir aš sudvejojau, ar turėčiau ją apkabinti ar pakštelėti
į skruostą. Lyg norėdama paskubinti atsisveikinimą, Vivijana pasisuko durų link.
– Pasimatysime po kelių dienų, – tarė ji. – O rytoj paskambinsiu London.
– Puiku, – atsakiau ir atlapojau jai duris. Gatvėje Vivijanos jau laukė limuzinas. Ji
žengė jo link, ir vairuotojas akimoju liuoktelėjo iš automobilio, kad padėtų nešti
dėžę. Atidaręs dureles, jis padėjo šią ant sėdynės. Luktelėjusi, kol vairuotojas
pasitrauks, Vivijana įsėdo į automobilį. Neįstengiau nuvyti šalin minties, jog visa tai
jai atrodė taip natūralu, kaip kvėpuoti – lyg visada būtų turėjusi vairuotoją ir tokį
automobilį, visada draugavusi su milijardieriumi.
Per tamsintą limuzino stiklą jos nebemačiau – dvejojau, ar ji žiūri į mane, bet galų
gale nusigręžiau pats. Žengęs vidun užtrenkiau duris, ir mane apgaubė keistas
liūdesys.
Akimirką sudvejojau. Tuomet ištiesiau ranką prie telefono.
Emilė atsiliepė po dviejų signalų.
 Kalbėjomės beveik dvi valandas. Nors kone visą laiką kalbėjau aš, nors nuodugniai
pasakojau apie savo netekties skausmą, kelissyk ji ne tik įstengė sukelti man šypseną,
bet ir privertė nusijuokti. Kaskart man garsiai sudvejojus, ar elgiuosi kaip geras
žmogus, Emilė mane patikindavo, jog jokios kaltės justi neturėčiau. Kažkodėl man
reikėjo tai išgirsti, ir kai pagaliau atsiguliau miegoti, vos užmerkęs akis susimąsčiau,
kaip man galėjo šitaip pasisekti: iš naujo atradau Emilę, būtent tokią draugę, kokios
man labiausiai trūko.
 20 skyrius
Ruduo

– Dievinu rudenį, – prisipažino Emilė. – „Palenkia reikalaudamas nebyliai /

Užuojautos nemaldomam irimui...“
– Atsiprašau?
– Kalbėjau apie rudenį.
– Tiek supratau. Tik mėginau suvokti, ką sakei.
– Tai ne mano žodžiai – Roberto Brauningo. Na, maždaug tokie... Gal vieną kitą
žodį ir supainiojau. Brauningas – anglų poetas.
– Nė nežinojau, kad skaitai poeziją.
Buvo 2002-ųjų spalis – nuo vakaro, kurį su Emile praleidome įstrigę apžvalgos rate,
spėjo prabėgti jau keli mėnesiai. Nuo Didžiosios Mano Klaidos – tos, susijusios su
mergina bare – mažiau nei pora savaičių. Mardžė jau kelis kartus buvo mane įspėjusi
laikyti liežuvį už dantų, bet paslaptis mane ėste ėdė.
Buvome išsirengę į dvigubą pasimatymą su Mardže ir Lize. Nutarėme aplankyti
Biltmoro dvarą Ašvilyje: daugelį metų tai buvo didžiausias nuosavas namas pasaulyje.
Lankiausi jame būdamas vaikas, tačiau niekada su Emile. Tai ji ir pasiūlė ten nuvykti,
pasikviesti Mardžę su Lize – taip pat. Brauningą Emilė cituoti pradėjo tuomet, kai visi
keturi mėgavomės vynu iš Biltmoro vyninės.
– Baigiau meno studijas, bet mokiausi ir kitų dalykų, – pabrėžė ji.
– Aš taip pat, bet poezijos kursų niekada neklausiau.
– Nes mokeisi verslo vadybos.
– Būtent, – įsikišo Mardžė. – Vien dėl to, kad sumovei savo išsilavinimą, nereikia čia
kibti prie Emilės.
– Prie nieko aš nekibau. Ir išsilavinimo nesusimoviau... Tik stengiausi palaikyti
pokalbį.
– Neleisk jam tavęs nubaidyti, Emile. Gal ir bukas, bet turi ir vieną kitą gerą savybę.
Emilė nusikvatojo.
– Tikiuosi. Daugiau nei dveji metai drauge... Nenorėčiau nė pagalvoti, kad tiek laiko
su juo tryniausi veltui.
– Aš juk čia, – priminiau abiem. – Kuo puikiausiai jus girdžiu.
Emilė sukikeno, šįsyk prie jos prisijungė ir mano sesuo. Užtat Lizės veidas spindėjo
geranoriškumu.
– Neleisk joms tavęs paveikti, Rasai, – ji suėmė delnu mano ranką. – Jei taip kibs ir
toliau, galėsime eiti į šiltnamį dviese laikydamiesi už rankučių, o jos tegu sau dega iš
pavydo.
– Ar girdėjai, Mardže? – paklausiau. – Lizė mane gundo.
– Na, tai sėkmės, – gūžtelėjo pečiais ši. – Žinau, koks jos skonis, ir tu jo visai
neatitinki. Turi gerokai per daug Y chromosomų.
– Gaila. Žinau bent šimtą vaikinų, kurie vos pasitaikius progai pultų kviesti ją į
pasimatymą.
Mardžė šyptelėjo Lizei.
– Tuo nė neabejoju.
Lizė nuraudo, o aš sugavau Emilės žvilgsnį. Palinkusi artyn, ji sukuždėjo:
– Man regis, jos puikiai tinka viena kitai.
– Žinau, – pašnibždėjau jai. – Man atrodo taip pat.
Net tariant šiuos žodžius mane ėmė graužti nubudusi sąžinė. Nepraėjo nė savaitė, ir
išklojau Emilei viską apie Klaidą.
Kodėl gi negalėjau nulaikyti liežuvio už dantų?

– Jokių mėlynių? Jokių žaizdų, kraujo, karštligiškų skambučių policijai ir greitajai

pagalbai?
Kai kitą dieną nuvežiau London į mokyklą, grįžęs namo radau virtuvėje manęs
lūkuriuojančią seserį. Ryte trumpam jai skambtelėjau norėdamas papasakoti apie
vakarą su Vivijana, bet ji liepė palūkėti, nes nori viską išgirsti akis į akį.
– London vis dar skauda, bet šiaip jaučiasi gerai.
– Klausiau ne apie London, o apie tave. Nors, ko gero, galėjau klausti ir apie
Vivijaną – viskas priklauso nuo to, kaip jai pavyko tave įsiutinti.
– Vakaras praėjo gerai, – patikinau ją. – Tiesą sakant, netgi netikėtai maloniai.
– Ką tai apskritai reiškia?
– Ji nepyko ir nevertė kaltės dėl nelaimingo atsitikimo man. Elgėsi... Mandagiai.
– Juk supranti, kad tu išties dėl to nekaltas, – priminė Mardžė. – Jie ne šiaip sau
vadinami „nelaimingais atsitikimais“.
– Žinau, – atsakiau dvejodamas, ar pats iš tikrųjų tuo tikiu.
Nusigręžusi Mardžė sukosėjo. Kai ištiesė ranką inhaliatoriaus link, pastebėjau, kad
atrodo pailsusi.
– Ar gerai jautiesi? Aną vakarą stipriai kosėjai, – suraukiau antakius.
– Gali ir nesakyti. Praėjusią savaitę dvi dienas praleidau užrakintame kabinete su
kosinčiu ir šnarpščiojančiu klientu, o tuomet šaunuolis ėmė ir paskambino pranešti,
kad jam, matai, bronchitas.
– Ar lankeisi pas gydytoją?
– Buvau savaitgalį užsukusi į skubiosios pagalbos skyrių. Gydytojas linkęs manyti,
jog tai virusas, vadinasi, nieko ir neišrašo. Tikiuosi tik, kad atėjus laikui mudviem su
Lize vykti į Kosta Riką apie tuos negalavimus jau būsiu ir pamiršusi.
– Primink, kada išskrendate?
– Dvidešimtą dieną. Grįšime dvidešimt aštuntą.
– Įdomu, koks jausmas turėti laiko atostogoms, – numykiau, šiek tiek gailėdamas
savęs.
– Nuostabus, – rėžė sesuo. – Užtat verkšlenimas – nieko gero. Kaip sutariate judu
su Emile? Ar pasakojai jai, kas nutiko London?
– Kalbėjomės vakar vakare. Po to, kai išvažiavo Vivijana.
– A.
– Ką nori pasakyti – „a“?
– Žinai, kaip sakoma – nori pamiršti vieną, užlipk ant kitos.
– Aukščiausia klasė.
 – Manęs nekaltink, – gūžtelėjo pečiais ji. – Ne aš sugalvojau. Be to, abu žinome,
kad jis tinka ir moterims. Nori pamiršti vieną, lendi po kitu...
– Mudu su Emile tik draugai.
Palinkusi artyn, sesuo spustelėjo man petį.
– Kartok sau tai ir toliau, mažasis broliuk.

Mardžei išėjus nukakti į biurą buvo vienas juokas, tačiau griebtis darbo pasirodė
ne taip jau paprasta. Nors pastarąsias porą dienų jausmai galvoje ūžė nė perpus ne
taip klaikiai kaip Vivijanai pareiškus, jog pamilo Spanermaną, jėgų vis dėlto turėjau
nedaug. Per trumpą laiką įvyko šitiek daug – nuo šeimos griūties pradžios juk
nebuvo prabėgęs nė mėnuo.
Šiaip ar taip, manęs laukė darbas. Pirmiausia turėjau įsitikinti, kad viskas parengta
ketvirtosios Taljerio reklamos filmavimui. Patikrinęs kiekvieną smulkmeną,
maloniai nustebau sulaukęs montuotojo laiško: trečioji reklama, ta, kurioje filmavosi
mažoji aktorė, buvo baigta.
Kadangi filmukas pavyko puikus, instinktai pakuždėjo, jog geriausia būtų jį
pradėti transliuoti iškart, drauge su pirmuoju. Paskambinęs į Taljerio biurą, palikau
jam žinutę su pasiūlymu, ir jau netrukus sulaukiau žalios šviesos. Patvirtinus
transliacijų kabelinėje televizijoje grafiką, mane užplūdo pažįstamas jaudulys: jį kėlė
mintis, jog mano – ir mano įmonės – darbai netrukus pasieks šimtus tūkstančių
žiūrovų.
Kalbant apie mažiau jaudinančius dalykus, dvi žinutes palikau šokių studijos balso
pašto dėžutėje. Panelė Hemšou atskambinti kol kas neprisirengė.
Kai atvažiavęs pasiimti dukters iš mokyklos pastebėjau ją tarp klasės draugų, jos
veide švytėjo šypsena. Nors prie automobilio ji priėjo lėčiau nei įprastai, buvo
akivaizdu, kad diena praėjo kuo puikiausiai.
– Žinai, ką? – rėžė, vos įlipusi vidun. – Šiandien mokytoja man leido būti jos
padėjėja. Buvo labai smagu!
– Ką gavai daryti?
 – Padėjau išdalyti popieriaus lapus vaikams, paskui surinkau, o per pertrauką
galėjau kempine nuvalyti lentą. Paskui mokytoja leido man ant jos piešti ir vėl
nuvalyti. Ir dar – visą dieną segėjau ženkliuką „Mokytojos padėjėjas“.
– Ir visa tai įstengei su skaudamu riešu?
– Naudojau kitą ranką, – pademonstravo dukra. – Visai lengva. O po pamokų
gavau ledinuką.
– Skamba kaip nuostabi diena. Ar padėti prisisegti saugos diržą? – prisiminiau,
kad ryte turėjau tuo pasirūpinti už ją.
– Ne, manau, jau galiu ir pati. Daug ką išmokau nuveikti viena ranka.
Žiūrėjau, kaip ji trūkčioja saugos diržą. Nors užtruko kiek ilgiau nei įprastai, galų
gale jai pasisekė. Išsukau iš automobilių stovėjimo aikštelės, ir jau buvau bepradedąs
didinti greitį, tačiau staiga vėl išgirdau dukters balsą.
– Tėveli?
Dirstelėjau į galinio vaizdo veidrodėlį.
– Taip, širdele?
– Ar šįvakar turėsiu eiti į šokius?
– Ne, – atsakiau. – Gydytojas sakė, kad šią savaitę turėtum kuo daugiau ilsėtis.
– Aaa.
– Kaip tavo galvelė šiandien? O riešas?
– Galvos visai neskaudėjo. Riešą – kartais, bet stengiausi būti stipri kaip Bodis.
Nusišypsojau.
– Bodis stiprus?
– Labai, – linktelėjo London. – Gali pakelti bet kurį vaiką klasėje. Netgi Dženę!
Sumojau, kad Dženė savo amžiui tikriausiai stamboka.
– Oho, – nusistebėjau. – Nežinojau.
– Kaip manai, ar dar galėčiau nuvažiuoti į Bodžio namus? Noriu vėl pamatyti
Makaroną.
Mintyse šmėstelėjo Emilės veidas.
– Reikės paklausti Bodžio mamos, jeigu ji leis – aš irgi neprieštarausiu. Tik ne šią
savaitę – gal kitą, gerai? Kol kas tau reikia daug ilsėtis.
– Gerai, – sutiko ji. – Man patinka teta Emilė. Ji gera.
 – Džiaugiuosi.
– Buvo labai smagu važiuoti į zoologijos sodą su ja ir Bodžiu. Ar galiu pažiūrėti
nuotraukas, kurias padariau tavo telefonu?
Ištiesiau dukrai savo mobilųjį ir ji leidosi žiūrinėti fotografijas. Ji prisiminė
matytus gyvūnus ir ką jie veikė, tačiau kad ir kiek čiauškėjo, pastebėjau, jog nė karto
neužsiminė apie mamą, su kuria dar vakar praleido visą dieną.
Supratau, kad London įprato leisti laiką tik su manimi, gerai ar blogai tai būtų.

Vakar London buvo nemažai laiko praleidusi priešais televizorių, tad nenorėjau
šiandien ir vėl jos palikti elektroninei auklei, bet privalėjau riboti jos aktyvumą.
Spalvinę buvome visai neseniai, tad valandėlei pristigau minčių. Man šovė mintis
pakeliui namo užsukti į „Walmart“ prekybos centrą – ten išrinkau stalo žaidimą
„Ūk, pelėda, ūk!“ Ant dėžutės buvo paaiškinta, jog žaidimo tikslas – padėti
pelėdoms iki aušros pasiekti lizdą. Kiekvienas žaidėjas turėjo traukti kortelę ir
nutupdyti pelėdą ant tokios spalvos, kokia buvo pažymėta kortelėje, žingsnelio lizdo
link. Jei kuris ištraukdavo saulės kortelę, visas žaidimas vienu žingsneliu priartėdavo
prie aušros. Jei pelėdos laiku parskrisdavo į lizdus, laimėdavo visi žaidėjai.
Sumojau, kad su tokiomis taisyklėmis nesunkiai susidorosime abu.
London žaislų skyriuje nesitvėrė džiaugsmu ir vis zyliojo nuo vienos lentynos prie
kitos, žavėdamasi tai vienu, tai kitu žaislu. Kelissyk ką nors ištraukusi iš lentynos ji
paklausdavo, ar galėtume nusipirkti, ir nors labai magėjo jai pasiduoti, susilaikiau.
Beveik visi parodyti niekučiai namie jai būtų pasirodę įdomūs tik kelioms
minutėms, be to, žaislų dėžė ir lentynos jau ir taip lūžo nuo pamirštų minkštų
žaisliukų ir kitų smulkmenų.
Žaidimas sulaukė stulbinamo susidomėjimo. Taisyklės buvo visai paprastos, tad
London tuojau jas perprato ir vis netvėrė tai džiaugsmu, tai jauduliu: viskas
priklausė nuo to, ar pelėdoms negrėsė laiku nepasiekti lizdo. Kiek pavargusi dukrelė
pasijuto tik tuomet, kai užbaigėme ketvirtą partiją iš eilės.
London pasiteiravo, ar galėtų valandėlę pažiūrėti televizorių – nusileidau, ir
žiovaudama ji susirangė ant sofos. Galbūt mano galvoje tebeaidėjo Vivijanos balsas,
bet niekaip negalėjau nurimti, apie nelaimę nepranešęs panelei Hemšou. Kadangi į
mano skambučius ji neatsakė, pasijutau privaląs pasikalbėti akis į akį.
Paaiškinau London, kad užsuksime į šokių studiją, įsodinau ją į automobilį ir
netrukus jau išvydau panelę Hemšou už stiklinės sienos – spėjau, kad ten buvo jos
kabinetas. Dukrelė pasisiūlė likti automobilyje. Vos man įžengus į studiją, mokytoja
pervėrė mane žvilgsniu, tačiau prieiti nesiskubino ir artyn žengė tik po valandėlės.
– Pirmadienį London nedalyvavo pamokoje, – pastebėjo ji ir akivaizdžiai
nepatenkinta kilstelėjo antakį, man nė nespėjus prasižioti.
– Važiuojant dviračiu nutiko nelaimingas atsitikimas, – paaiškinau. – Palikau kelis
pranešimus jūsų balso pašto dėžutėje. Teko vežti į ligoninę. Dabar ji jau taisosi, bet
pamokoje dalyvauti negalės nei šiandien, nei penktadienį.
Panelės Hemšou veide nė raumenėlis nevirptelėjo.
– Malonu girdėti, kad viskas gerai, tačiau artėja pasirodymas. Ji privalo lankyti
užsiėmimus.
– Deja, negali: gydytojai liepė šią savaitę kuo daugiau ilsėtis.
– Na, tuomet gaila, bet kitą penktadienio vakarą ant scenos pasirodyti ji negalės.
Sumirksėjau.
– Atsiprašau?
– London jau praleido dvi pamokas. Jei praleis trečią, pasirodyti nebegalės. Jums
tai gali pasirodyti nesąžininga, bet tokia viena iš pagrindinių studijos taisyklių.
Užsirašant į grupę apie tai informuojame.
– Pirmą kartą ji sirgo, – priminiau, netikėdamas savo ausimis. – O pirmadienį
buvo be sąmonės.
– Skaudu girdėti apie nelaimę, – atšovė panelė Hemšou. Iš balso atrodė, kad
užuojautos jausmas jai apskritai nepažįstamas. – Kaip jau sakiau, džiaugiuosi, kad
mergaitė sveiksta. Bet taisyklės yra taisyklės.
Sulig tais žodžiais ji sukryžiavo ant krūtinės liesas rankas.
– Ar tai dėl to, kad jai reikia mokytis vaidmenį? Ji vaidina vieną iš medžių – jau
rodė man judesius. Esu tikras, jei kitą savaitę dalyvaus pamokose, turės daugiau nei
pakankamai laiko jiems tobulinti.
 – Esmė ne čia, – panelė Hemšou suspaudė plonas lūpas. – Studijoje tam tikros
taisyklės galioja todėl, kad mokiniai ir jų tėvai visuomet ras priežasčių nepasirodyti
užsiėmimuose. Tai liga, tai senelių apsilankymas, tai krūva namų darbų... Per
daugelį metų girdėjau visus įmanomus pasiteisinimus. Deja, tobulumo nepasieksime
tol, kol visi neatsiduos pamokoms.
– London konkurse juk nedalyvauja, – užsiminiau. – Renkant dalyvius, ji tarp šių
nepateko.
– Tuomet gal reikėtų mokytis daugiau, o ne dar mažiau.
Vos susivaldžiau neišklojęs panelei Hemšou visko, ką maniau apie jos absurdišką
muštrą, bet užuot pratrūkęs, kantriai paklausiau:
– Kaip, jūsų nuomone, turėtume elgtis? Juk medikai liepė griežtai riboti jos
aktyvumą.
– Ji gali ateiti į studiją, sėdėti kampe ir stebėti kitus.
– Šiuo metu jai skauda galvą, be to, ji pervargusi. O penktadienį tiesiog sėdėti ir
žiūrėti bus nuobodu.
– Tuomet tegu laukia pasirodymo šv. Kalėdų proga.
– Kur ir vėl vaidins medį? O gal žaisliuką ant šakos?
Panelė Hemšou išsitiesė kaip styga ir pasipiktinusi išpūtė šnerves.
– Klasėje yra ir kitų šokėjų, kurie pamokoms skiria daug daugiau jėgų ir laiko.
– Absurdas, – leptelėjau.
– Paprastai taip sako visi, kuriems taisyklės nepatinka.

Parsivežiau London namo ir mudu sudorojome kinų maisto likučius. Paskambino

Vivijana – jiedviem baigus kalbėtis, mažoji jau vos laikėsi neužsimerkusi.
Nutariau praleisti vonią ir išsyk perrengiau ją pižama. Lovoje perskaičiau trumpą
knygelę, o vos man spėjus išjungti šviesą, London jau maloniai snaudė. Lipdamas
laiptais kartojau sau, kad likusį vakarą turėčiau išnaudoti darbui, deja, buvau visiškai
tam nenusiteikęs.
Užuot plušėjęs, paskambinau Emilei.
 – Sveikas, – šūktelėjo ji vos atsiliepusi. – Kaip einasi?
– Regis, visai neblogai.
– Kaip London? Bodis pasakojo, kad šiandien ji galėjo padėti mokytojai, tad
spėju, kad taisosi sparčiai.
– Taip, ji labai tuo džiaugėsi, – atsakiau. – Ir jaučiasi visai neblogai – tik šiek tiek
pailso per dieną. Ką šiandien nuveikei tu?
– Plušėjau prie vieno iš parodai skirtų paveikslų. Regis, kiek priartėjau prie
pabaigos, bet taip tik spėju. Prie šio tikriausiai galėčiau triūsti amžinybę ir vis
atrodytų, kad kažko stinga.
– Norėčiau jį pamatyti.
– Kada tik panorėsi, – sutiko ji. – Ačiū Dievui, kiti pradėti darbai einasi gerai.
Bent jau kol kas, – ji šyptelėjo. – Kaip tu laikaisi? Nė neįsivaizduoju, kaip
persigandai dėl nelaimės. Tavo vietoje tikrai vis dar būčiau sukrėsta.
– Buvo klaiku, – pripažinau. – Šįvakar atsipūsti irgi nepavyko.
– Kas nutiko?
Nupasakojau jai pokalbį su panele Hemšou.
– Vadinasi, ji negalės dalyvauti pasirodyme? – perklausė Emilė man nutilus.
– Man regis, ji ir taip per daug dėl jo nedžiūgavo, – atsakiau. – Gaila tik, kad
Vivijana šitaip užsispyrusiai tvirtina, jog jai privalu tuos šokius lankyti. Man nė
neatrodo, kad London ten patinka.
– Tai leisk mesti pamokas.
– Nenoriu dar vienos priežasties susirieti su Vivijana. Juo labiau nenoriu kišti į tai
London.
– Ar kada pagalvojai, kad nuolat stengdamasis įtikti Vivijanai tik kurstai ugnį?
– Ką turi omenyje?
– Jei pasiduosi kaskart jai supykus, ji žinos, kad pakanka susierzinti, ir gaus viską,
ko panorėjusi. Šiaip ar taip, kas nutiks, jei kiek papyks? Ką ji padarys?
Ji nutylėjo klausimą „Paliks tave?“, bet akivaizdus pastebėjimo tikslumas mane
pribloškė. Ar dėl to iš tiesų viskas ir ėmė ristis žemyn? Nes niekada žmonai
nepaprieštaravau? Nes vis stengiausi išvengti vaidų? Ką ten man anąsyk sakė
Mardžė?
 „Galbūt tavo bėda visuomet ir buvo tai, kad visiems buvai pernelyg malonus ir
geras.“
Tylėjau, tad Emilė tęsė:
– Nežinau, ar bent kiek pataikiau. Galiu ir klysti. Sakau tai ne todėl, kad noriu,
jog judu pliektumėtės. Tik sakau, kad esi London tėvas, tad priimti sprendimą elgtis
taip, kaip jai geriausia, turi ne menkesnę teisę nei Vivijana. Pastaruoju metu – net
didesnę, nes ja rūpiniesi būtent tu. Tu esi pagrindinis dukters globėjas – ne ji, tačiau
jos nuomonės vis tiek paisai labiau nei savosios. Man London atrodo labai laiminga
mažylė, vadinasi, akivaizdu, kad kažką darai gerai.
– Tai... Ko, tavo nuomone, turėčiau imtis? – paklausiau, stengdamasis suvokti jos
žodžius.
– Kodėl judviem su London tiesiog nesusisėdus ir nepasikalbėjus? Paklausk jos,
kaip elgtis norėtų ji pati, o tuomet jau pasikliauk instinktais.
– Kai tu kalbi, viskas atrodo taip paprasta.
– Svetimas problemas spręsti lengviau. Nejaugi dar nesupratai? – ragelyje pasigirdo
vienusyk raminantis ir jėgų suteikiantis jos juokas.
– Turiu pasakyti, kad kartais tu man labai primeni Mardžę.
– Priimsiu tai kaip komplimentą.
– Ir turėtum.

Su Emile šnekučiavomės dar gerą valandą. Pokalbiui pasibaigus, kaip visuomet,

mano savijauta ir nuotaika atrodė gerokai pasitaisiusi. Regis, net tvirčiau stovėjau
ant žemės. Jaučiausi labiau savimi, ir to pakako, kad dar valandai nuskubėčiau prie
kompiuterio ir kaip reikiant pasiruoščiau rytojaus darbui.
Ryte, London skanaujant dribsnius, paaiškinau jai, ką sakė panelė Hemšou.
– Vadinasi, negalėsiu pasirodyti ant scenos?
– Atleisk, mieloji... Ar nusivylei, kad negalėsi šokti?
London nesudvejojo nė akimirką.
– Nieko tokio, – gūžtelėjo petukais. – Vis tiek nenorėjau būti medis.
 – Jei tai tave pralinksmins, man tu atrodei puikiausias medis.
Dukra dėbtelėjo į mane taip, lyg man iš ausų būtų prasikalę kukurūzų daigai.
– Tai medis, tėti. Plaštakė nors gali judėti po sceną. Medis – ne.
– Hmmm, – linktelėjau. – Gerai pastebėta.
– Ar penktadienį turėsiu eiti į šokius?
– O ar nori?
Kai užuot atsakiusi mažoji vėl gūžtelėjo, suprasti ją be žodžių pasirodė visai
nesunku.
– Jei eiti nenori, manau, ir neturėtum. Lankyti būrelius reikia tik tada, kai tau tai
patinka ir pati to nori.
Akimirką London sekė žvilgsniu pieno paviršiuje plūduriuojančius zefyriukus iš
„Lucky Charms“ dribsnių – net suabejojau, ar mane išgirdo. Tuomet pagaliau
prabilo:
– Manau, nebenoriu lankyti šokių. Panelė Hemšou nelabai mane mėgsta.
– Gerai, – atsakiau. – Vadinasi, daugiau ir nelankysi.
London nutilo. Kai pakėlė į mane žvilgsnį, man pasirodė, jog pastebėjau jame
šmėstelint nerimą:
– Ką pasakys mamytė?
Tikriausiai įsius, – pamaniau sau.
– Ji supras, – nuraminau, stengdamasis atrodyti kur kas ramesnis, nei jaučiausi iš
tiesų.

Nuvežęs London į mokyklą, patraukiau į filmavimo studiją. Čia susitikau su

gyvūnų dresuotoju ir jo bulmastifu Gasu.
Ketvirtoji reklama buvo skirta atkaklumui. Planavome nufilmuoti Gasą, tvirtai
įsikibusį į kramtomą žaislą: šuns vaizdas turėjo būti rodomas pakaitomis su teksto
blokais, kurių iš viso buvome parengę keturis – po vieną eilutę:

Jei susižalojote darbo vietoje,

Jums prireiks atkaklaus ir ryžtingo advokato.
 Skambinkite į Džojaus Taljerio kontorą.
Jis nenurims tol, kol jums nebus deramai atlyginta.

Bulmastifas Gasas pasirodė esąs talentingas aktorius – filmuoti baigėme dienai nė

neįpusėjus.

Kai pasiėmiau London iš mokyklos, ji neatrodė tokia linksma kaip vakar.

Aktyvumo ir televizoriaus ribojimas reikalavo šiek tiek išmonės, tad galų gale
nutariau nusivežti ją į gyvūnėlių parduotuvę. Žiurkėnų narveliui, šiaip ar taip,
reikėjo kraiko, bet pamaniau, kad jai patiks pasižiūrėti ir į žuveles.
Čia buvo daugiau kaip pusšimtis skirtingų akvariumų. Prie kiekvieno stovėjo
kortelė, kurioje buvo išvardytos žuvyčių rūšys, tad mudu su London daugiau kaip
valandą praleidome žiūrinėdami vieną akvariumą po kito ir mokydamiesi įvairių
žuvų pavadinimus.
Pripažįstu: tai toli gražu nebuvo Jūrų muziejus, bet norint ramiai praleisti
popietę – būdas visai neblogas.
Prieš mudviem išeinant London kelias minutes dar pažaidė su mažyčiais
kokerspanielių veislės šunyčiais, zyliojusiais po neaukštą maniežą. Jie išties buvo be
galo mieli – lengviau atsipūčiau, kai dukra nepaprašė nupirkti kurio jai.
– Buvo smagu, tėveli, – įvertino ji, mudviem traukiant į automobilį. Po pažastimi
nešiausi po dėžutę kraiko ir ėdesio žiurkėnams.
– Pamaniau, kad tau patiks.
– Mums reikėtų žuvelių. Kai kurios – labai gražios.
– Akvariumus valyti dar sunkiau nei žiurkėnų narvus.
– Tikrai išmoktum, tėveli.
– Galbūt. Bet nė nežinau, kur jį pastatytume.
– Galima ant virtuvės stalo!
– Nebloga mintis. Bet kur tuomet valgytume?
– Valgyti galėtume ant sofos.
Nesusivaldžiau nenusišypsojęs. Man be galo patiko kalbėtis su dukra. Tikrai.
 *

Pakeliui namo užsukau į parduotuvę. Nutariau išmėginti vieną iš Lizės duotų

receptų, tad įsigijau viską, ko reikės kesadilijoms su vištiena.
Leidau London beveik viską paruošti pačiai. Atidžiai mokiau kiekvieno žingsnelio,
be to, supjausčiau jos iškeptą vištieną, bet visa kita jau įstengė pati. London iškepė
vištieną, suklojo gabalėlius ant tortilijų, užbėrė tarkuoto sūrio, perlenkė tortilijas ir
sudėjo jas į keptuvę, kad iš abiejų pusių gerai apskrustų.
Kai patiekalas buvo gatavas, dukra liepė man eiti prie stalo. Atnešiau dvi lėkštes
maisto, stalo įrankius ir porą stiklinių pieno.
– Atrodo labai skaniai, ir kvepia maloniai, – pagyriau.
– Noriu nufotografuoti tetai Lizei ir tetai Mardžei. Kol dar neparagavai.
– Gerai, – sutikau. Ištiesiau jai telefoną, ir nufotografavusi abi lėkštes London
išsiuntė nuotraukas tetoms.
– Iš kur išmokai siųsti nuotraukas? – apstulbau.
– Mamytė parodė, kaip. Ir Bodis. Rodė panelės Emilės telefone. Manau, aš jau
pakankamai didelė turėti savo telefoną.
– Gal ir didelė, bet mieliau kalbėčiausi su tavimi akis į akį.
Ji užvertė akis, bet buvo akivaizdu, kad mano pokštas ją pralinksmino.
– Jeigu nori, dabar jau gali valgyti, – paaiškino ji.
Atsignybęs gabalėlį šakute, paragavau.
– Oho, – nusistebėjau. – Labai gardu. Puikiai padirbėjai.
– Ačiū, – padėkojo London. – Nepamiršk gerti pienuko.
– Nepamiršiu, – nuraminau. Nė nežinojau, kada paskutinį kartą įveikiau stiklinę
pieno. Pasirodė skanesnis, nei prisiminiau. – Neįtikėtina. Negaliu patikėti, kaip
greit tu augi.
– Man beveik šešeri.
– Žinau. Ar jau sugalvojai, ko norėsi gimtadieniui?
London valandėlei susimąstė.
– Gal akvariumo, – užsiminė ji. – Ir daug gražių žuvelių. Arba pudeliuko – tokio,
kaip Makaronas.
 Gal popietė gyvūnėlių parduotuvėje ir nebuvo tokia jau puiki mintis, – pamaniau
sau.

London patraukus miegoti, aš paskambinau Emilei.

Ši atsiliepė jau gulėdama lovoje, ir kaip visuomet mudu tuojau leidomės
nerūpestingai šnekučiuotis tai apie mudviejų prisiminimus, tai apie pastarųjų dienų
įvykius. Pliurpėme daugiau kaip pusvalandį, ir pagaliau atsisveikinus man
dingtelėjo, jog pokalbiai su Emile tapo ne tik įprasta mano dienotvarkės dalimi, bet
ir viena maloniausių jos valandėlių.

Penktadienio popietę Vivijana parašė man žinutę ir pranešė, kad atvažiuos tarp
devintos ir dešimtos vakare. Paprastai tokiu metu London jau trečią sapną sapnuoja.
Perskaitęs žinutę darbe, akimirką susimąsčiau: ar atvykusi ji ko nors iš manęs
tikėsis, o jei taip – tai ko? London juk jau miegos. Ar Vivijana norės kalbėtis?
Svetainėje televizorių žiūrės su manimi ar viena? O gal patrauks tiesiai į svečių
kambarį? O ką aš veiksiu visą savaitgalį?
Stengiausi sau kartoti raminančią Emilės mantrą, bet ji nepadėjo. Supratau, kad
dalis manęs vis dar pasirengusi iš kailio išsinerti, kad tik Vivijana būtų patenkinta.
Įpratimas – antras prigimimas.

Iš dienotvarkės išbraukus šokių pamokas, nutariau pasiūlyti London dar vieną

pasimatymo vakarą: taip Vivijanos ji galėtų sulaukti dar neužmigusi. Pamaniau, kad
būtų smagu nusivesti ją pavakarieniauti ir pažiūrėti filmo, ir kiek paieškojus man
pavyko rasti vaikiško filmo seansą, kuris baigėsi kaip tik tokiu laiku, kad apie
devintą jau pasiektume namus.
Pasiėmęs London iš mokyklos nupasakojau jai savo planus, ir vos mudviem
peržengus namų slenkstį, ji nukurnėjo laiptais susiruošti.
 – Dar turi marias laiko, – šūktelėjau jai pavymui. – Išvažiuoti reikės tik pusę šešių.
– Jau noriu pradėti! – riktelėjo ji man.
Ketvirtą valandą pasirengusi ji susirado mane darbo kambaryje. Dirbau prie
kompiuterio – stengiausi patobulinti teksto intarpus reklamai su šunimi.
London buvo pasirinkusi baltą palaidinukę, baltą sijonėlį, baltus batelius ir
kojines, o plaukučius toliau nuo veido laikė balta plaukų juosta.
– Atrodai puikiai, – pagyriau, mintyse iš visų vakarienei tinkamų vietų
išbraukdamas italų restoranus. Vienas neatsargus judesys, ir puošniam
komplektėliui – galas.
– Ačiū, – padėkojo ji. – Bet man nepatinka pleistras ant kaktos. Ir įtvaras.
– Jų nė nepastebėjau, – patikinau. – Nė neabejoju, būsi pati žaviausia mergaitė
visame restorane.
Mažoji nušvito.
– Kada išvažiuosime?
– Dar turime pusantros valandos.
– Gerai, – linktelėjo ji. – Iki tol galiu pasėdėti svetainėje.
– Galėtum pažaisti lėlėmis, – pasiūliau.
– Nenoriu suglamžyti drabužėlių.
Kaipgi kitaip.
– Ką norėtum nuveikti?
– Nežinau. Bet išsitepti nenoriu.
Susimąsčiau.
– Gal vėl pažaiskime „Ūk, pelėda, ūk!“?
Ji suplojo rankutėmis.
– Gerai!
Palinkę prie žaidimo praleidome visą valandą – tada jau pasiruošti nukiūtinau aš.
Kaip ir anąsyk, pasirinkau kostiumo kelnes ir švarką, apsiaviau naujus stilingus
batus. London laukė manęs prieškambaryje: norėdamas sustiprinti ypatingą
nuotaiką, nusileidęs laiptais jai nusilenkiau ir atidariau duris.
Vakarieniavome prabangiame kepsnių restorane. Kelias minutes pavaidinusi
suaugusiąją, London ir vėl grįžo prie mergaitiškų kalbų. Šnekučiavomės apie Bodį,
mokytoją, mokyklą ir žuveles, kurių norėtų akvariumui.
Pasistiprinę patraukėme į kiną, iš kurio London išėjo kupina jėgų – žinoma, dėl to
kaltos galėjo būti ir šokoladu glaistytos razinos – ir nekantraujanti išvysti mamą. Vos
mudviem grįžus namo, ji užbėgo laiptais į viršų, paskubomis nusimaudė ir
persivilko pižama.
Kai pasirodė Vivijana, buvau tik spėjęs pradėti skaityti knygelę. Pašokusi iš lovos,
London nubėgo laiptais į apačią. Pasekęs ją, išvydau dukrelę, puolančią į motinos
glėbį. Ši iš malonumo net užsimerkė.
– Džiaugiuosi, kad dar spėjau tave pamatyti prieš miegą, – tarė ji.
– Ir aš. Mes su tėveliu ėjome į pasimatymą. Valgėme vakarienę, žiūrėjome filmą,
kalbėjomės apie mano akvariumą...
– Akvariumą?
– Gimtadieniui, – paaiškinau aš. – Kaip laikaisi?
– Gerai. Kelionė prailgsta, juolab išsiruošus iš miesto pačiu piko metu.
Linktelėjau, jausdamasis keistai svetimas savo namuose. Mostelėjau į antrą aukštą.
– Jei nori jai paskaityti, aš jau baigiau.
Vivijana vėl atsisuko į dukrą:
– Ar nori, kad mamytė paskaitytų kelias pasakas?
– Taip! – sušuko ši. Abi užlipo laiptais, o aš palydėjau jas žvilgsniu. Nors buvau
savo namuose su žmona ir dukra, širdį staiga suspaudė vienatvė.

Užsidariau miegamajame. Nenorėjau kalbėtis su Vivijana, nujaučiau, kad apie tai

nesvajojo ir ji. Šiek tiek paskaičiau, stengdamasis šalin nustumti mintis, jog mudu su
žmona naktį praleisime po vienu stogu.
Akimirką įsivaizdavau ją įsliuogiančią į miegamąjį ir susimąsčiau, kaip pasielgčiau.
Ar sutikčiau tikindamas save, kad vis dar esame sutuoktiniai? O gal džiaugčiausi
paskutiniu pasispardymu? O gal nubustų sveikas protas – taip, kaip Emilei, kai ją
vilioti pamėgino Deividas?
Troškau tikėti, kad pasielgčiau panašiai kaip ji, bet abejojau, ar man pakaktų
valios. Šiaip ar taip, nujaučiau, kad vėliau nedžiūgautume nė vienas.
Nebepriklausiau Vivijanos ateičiai, bet tokia įvykių tėkmė būtų tik dar labiau
sustiprinusi įtaką, kurią ji, nepaisant visko, ką iškrėtė, man darė iki šiol. Maža to,
spėjau, jog mane graužtų kaltė: vos pamėginęs įsivaizduoti, kaip myliuosi su
Vivijana, staiga neįtikėtinai aiškiai suvokiau: kur kas labiau norėčiau, kad tai būtų
Emilė.

Anksti pakirdęs ryte išsiruošiau pabėgioti – buvau nusiteikęs įveikti ilgesnę

distanciją nei įprastai. Grįžęs nusimaudžiau po dušu ir pasiruošiau pusryčių. Man
mėgaujantis antru kavos puodeliu, virtuvėje pasirodė Vivijana. Ji vilkėjo ilga pižama,
kurią prieš kelerius metus buvau jai nupirkęs gimtadienio proga. Priėjusi prie
spintelės, išsitraukė maišelį arbatos ir prisipylė vandens į ant viryklės kėpsojusį
arbatinį.
– Ar gerai miegojai? – užkalbinau.
– Taip, ačiū. Čiužinys svečių kambaryje geresnis, nei prisiminiau. Bet veikiausiai
tiesiog esu pervargusi.
– Ar jau nusprendei, ką šiandien veiksite su London? Turiu omenyje, po meno
pamokos?
– Nenoriu imtis ko nors, kam reikėtų daug jėgų. Jai vis dar reikia kuo daugiau
ilsėtis. Maniau, galėtume apsilankyti Mokslo muziejuje, bet pirmiausia noriu
išgirsti, ką veikti nori ji pati.
– Aš važiuosiu į biurą, – pranešiau. – Noriu kaip įmanoma daugiau padirbėti prie
plastinės chirurgijos klinikos reklamų – jų gydytojas juk viską metė, kad galėtų
padėti London.
– Padėkok jam ir nuo manęs. Padirbėjo nepriekaištingai. Vakar minutėlei
dirstelėjau po pleistru.
Pasigirdo arbatinuko švilpesys, ir nieko nelaukdama Vivijana įsipylė į puodelį
verdančio vandens. Regis, minutėlę sudvejojo, ar užimti vietą prie stalo greta manęs,
bet galų gale nutarė prisėsti.
 – Turiu tau dar kai ką pasakyti, – prisiminiau. – Apie šokius.
– O kas dėl šokių? – Vivijana atsargiai gurkštelėjo iš garuojančio puodelio.
Glaustai nupasakojau jai, kas nutiko, nepamiršdamas paminėti ir to, kad mokytoja
neleido London pasirodyti ant scenos su kitais vaikais.
– Hmm, – susimąstė ji. – Bet tu juk sakei jai, kad London gulėjo ligoninėje?
– Sakiau – jai tai nerūpėjo. O tada London man tiesiai šviesiai pasakė, kad šokių
būrelio lankyti nebenori. Jai atrodo, kad panelė Hemšou jos nemėgsta.
– Jei ji nenori eiti, tegu neina. Juk tai tik šokiai.
Vivijana gūžtelėjo pečiais. Ankstesnio reikalavimo, kad London jokiu būdu
nepraleidinėtų pamokų, nebeliko nė pėdsako. Užsiminti apie tai nebuvo jokio
reikalo, bet staiga sudvejojau, ar kada suprasiu jos elgesio priežastis. Ar aš kada
apskritai iš tikrųjų ją supratau?

Mudviem tebesėdint virtuvėje, žemyn nulipo ir London. Vis dar kaip reikiant
neišsibudinusi ji pricimpino prie stalo.
– Labas rytas, mamyte ir tėveli, – ji apkabino mudu.
– Ko norėtum pusryčiams? – paklausė Vivijana.
– „Lucky Charms“.
– Gerai, mieloji. Tuojau įpilsiu.
Sulanksčiau laikraštį ir likau stovėti, stengdamasis neparodyti nuostabos, kaip
lengvai Vivijana sutiko London patiekti prašytų saldžių dribsnių.
– Gerai praleiskite dieną, damos, – palinkėjau joms.

Beveik visą dieną pratūnojau prie kompiuterio: užbaigiau visus techninius su

reklamine plastikos chirurgijos klinikos kampanija susijusius darbus – teliko
parengti ir įkelti į tinklalapį vaizdo filmukus su klientų rekomendacijomis.
Išsiunčiau programuotojui reikiamus duomenis, o pasirinktiems klientams –
priminimus apie antradienį laukiantį filmavimą.
 Akis nuo ekrano pagaliau pakėliau tik apie šeštą valandą. Parašiau Vivijanai žinutę
ir paklausiau, kada ketina guldyti London – prieš miegą norėjau jai paskaityti.
Atsakymą su tiksliu laiku gavau kone iškart. Kadangi dirbdamas praleidau pietų
pertrauką, nusičiupau sumuštinį iš parduotuvės kitoje gatvės pusėje ir nutariau
skambtelėti Emilei.
– Ar trukdau? – iškart paklausiau, laisvąja ranka valydamas stalą.
– Visai ne, – nuramino ji. – Bodis žaidžia savo kambaryje, o aš po truputį tvarkau
virtuvę. Kaip savaitgalis?
– Kol kas visai neblogai. Visą dieną praleidau biure. Susitvarkiau su krūva darbo.
Netrukus važiuosiu namo paskaityti London prieš miegą.
– Šiandien mačiau ją, kai atvežiau į meno pamoką Bodį. Mačiau ir Vivijaną.
– Na, ir kaip?
– Nepasilikau šnekučiuotis.
– Gudrutė. Baigęs skaityti London aš tikriausiai irgi ieškosiu, kur nuo jos
pasislėpti. Nereikia tampyti liūto už ūsų. Ką tu veiksi vakare?
– Nieko. Baigsiu kuopti virtuvę, pažiūrėsiu televizorių. Gal Bodžiui užmigus
išgersiu taurę vyno.
Nekviestos mintyse iškilo vakarykštės fantazijos apie mylėjimąsi su Emile. Iš visų
jėgų pasistengiau nustumti jas šalin.
– Gal norėtum draugijos? – paklausiau. – Po to, kai paguldysiu London miegoti?
Galėčiau užsukti po kokios valandos. Galbūt parodytum man paveikslą, kurio
niekaip negali palikti ramybėje.
Emilė sudvejojo. Nė neabejojau, kad nesutiks.
– Būtų smagu, – pagaliau atsakė.

Grįžau namo kaip tik London rengiantis gulti. Mudu su Vivijana ėmėmės įprastų
vaidmenų: pirmiausia paskaitė ji, tuomet atėjau aš. London leidosi pasakoti, kaip
praleido dieną: po meno pamokos jiedvi lankėsi Mokslo muziejuje ir prekybos
centre. Kai išjungiau jos kambaryje šviesą, Vivijana jau buvo užsidariusi svečių
miegamajame.
Pabeldęs į duris, išgirdau jos balsą.
– Taip?
– Valandėlei išeinu – tik norėjau tau pranešti. Na, žinai – jei London atsibustų.
Turėčiau grįžti dar iki vienuoliktos.
Mano žodžius sekusioje tyloje beveik galėjai išgirsti jos klausimą: „O kur eini?“
– Gerai, – pagaliau ištarė ji. – Dėkui, kad įspėjai.

Prie durų Emilė buvo priklijavusi raštelį: jame buvo parašyta, kad užeičiau vidun
ir traukčiau tiesiai į verandą galiniame kieme.
Patyliukais nudūlinau per pirmąjį aukštą, stengdamasis nepažadinti Bodžio.
Jaučiausi tarsi pro tėvus prasmukti mėginantis paauglys, ir akimirką man dingtelėjo
dvejonė, ar bent vieną iš mūsų kada nors iš tikrųjų paliko širdyje gyvenanti vaiko
dvasia.
Emilė mūvėjo džinsus ir vilkėjo raudona palaidinuke. Ilgas basas kojas ji buvo
atrėmusi į žemą verandos kraštą, greta stovėjo krėslas. Ant stalelio kėpsojo atkimštas
vyno butelis ir tuščia taurė – kitą, puspilnę, ji laikė rankoje.
– Pačiu laiku, – nusišypsojo Emilė. – Ką tik patikrinau: Bodis ramiausiai pučia į
akį.
– London taip pat.
– Pradėjau be tavęs, – ji kilstelėjo taurę. – Pilkis.
Įsipylęs vyno, klestelėjau greta jos.
– Ačiū, kad priėmei.
– Kai bičiuliui reikia pasislėpti, mano durys visuomet atviros. Tiesa, kaip viskas?
Prieš atsakydamas, minutėlę pagalvojau.
– Nesivaidijome, bet, tiesą sakant, mažai ir matėmės. Jausmas, žinoma, keistas.
Atrodo, kad namus nuolat slegia kažkokia nejauki įtampa.
– Jausmai visuomet slegia, – sutiko ji. – Be to, ir laiko nedaug praėjo. Kaip jautėsi
London, kai atėjai paskaityti?
 – Gerai. Jos smagiai praleido dieną.
– Kaip manai, ar ji supranta, kas vyksta?
– Man regis, žino, kad kažkas pasikeitė, bet tik tiek.
– Kol kas taip turbūt ir geriausia. Šis etapas ir taip pakankamai sunkus – gerai, kad
nereikia dar ir dėl vaiko jaudintis.
Linktelėjau žinodamas, kad ji teisi.
– Dažnai išeini čia pasėdėti?
– Rečiau nei derėtų. Kartais visai pamirštu, kaip čia gražu. Nuostabu matyti
žvaigždes tarp medžių, girdėti cikadas... – ji papurtė galvą. – Nė nežinau, kartais
atrodo, kad sukuosi kasdienybėje lyg voverė rate... Dėl to ir skelbimo dėl namo
pardavimo vis neprisiruošiu įkelti. Patingiu.
– Nemanau, kad tu tingi. Tiesiog daugelis pasiduodame įpročiams.
Gurkštelėjęs vyno, leidau tarp mudviejų stoti maloniai tylai. Po kiek laiko vis dėlto
prabilau:
– Tikriausiai turėčiau tau padėkoti.
– Už ką? – Emilė atsigręžė į mane. Jutau tamsoje manęs ieškantį jos žvilgsnį.
– Už tai, kad leidai ateiti. Kad kalbiesi su manimi telefonu. Kad patari. Kad
taikstaisi su mano verkšlenimu ir sumišimu. Už viską.
– Tam ir yra draugai.
– Emile, mudu – seni draugai, – priminiau. – Bet praėjo šitiek laiko, ir
pastaruosius penkiolika metų nebuvome artimi. Vis dėlto dabar per trumpą laiką vėl
tapai viena geriausių mano bičiulių.
Pastebėjau sublizgusias jos akis.
– Kartą perskaičiau vieną frazę apie draugystę ir ją įsiminiau. Nagi štai: „Draugystė
neturi nieko bendro su tuo, kiek laiko pažįsti kitą. Draugas – tas, kuris ateina į tavo
gyvenimą, patikina, jog prireikus visuomet bus šalia, ir savo žodžius įrodo darbais.“
Nusišypsojau.
– Man patinka.
– Rasai, kalbi taip, lyg manytum esąs man našta. Taip nėra. Tiki tuo ar ne, man
patinka su tavimi bendrauti. Džiaugiuosi, kad atgaivinome bičiulystę. Jei
neskaičiuotume Greisės ir Margaritos, mudu su Bodžiu – visai vieni. Ir, nė
nežinau... Tas pažinties senumas – toks jaukus. Nereikia aiškinti, kas esame, iš kur
esame, ką patyrėme... Viską vienas apie kitą jau žinome.
– Aš kaip tas senas nunešiotas kaliošas batų dėžėje, tiesa?
Emilė nusikvatojo.
– Mėgstamiausias kaliošas... Galbūt. Pats patogiausias – žinai, kad kito tokio
neberasi.
Pajutau iš jos sklindančią nuoširdžią šilumą, kuri taip ramino. Netikėtai suvokiau,
kaip per šitiek dvejonių metų su Vivijana man šio jausmo trūko.
– Jaučiuosi taip pat, Eme, – įsmeigiau žvilgsnį į ją. – Tikrai.
Valandėlę ji tylėdama sukiojo rankose vyno taurę.
– Ar prisimeni tą vakarą, kai įstrigome apžvalgos rate? Per liepos ketvirtosios
fejerverkus?
– Prisimenu, – atsakiau.
– Tada buvau įsitikinusi, kad man pasipirši, – švelniu balsu prisipažino ji. – To
nesulaukusi šiek tiek... Nusivyliau.
– Atleisk, – nuoširdžiai atsiprašiau.
– Baik tu. Tai kvaila, – ji numojo ranka. – Tenoriu pasakyti, kad būčiau sutikusi,
ir galbūt būtume susituokę. Bet drauge tai reiškia, jog aš neturėčiau Bodžio, o tu –
London. Kas tuomet būtume? Galbūt galų gale išsiskirtume. Arba dabar griežtume
vienas ant kito dantį.
– Manau, mudviem būtų pasisekę.
Jos šypsenoje šmėstelėjo melancholijos atspalvis.
– Galbūt. Negali žinoti. Abu esame pakankamai mėtyti ir vėtyti gyvenimo, kad
suvoktume, koks jis kartais nenuspėjamas.
Dėbsojau į ją.
– Žinai, tu vis lepteli ką nors tokio, kas ne tik nustebina, bet ir priverčia ilgam
susimąstyti.
– Tai todėl, kad krimtau menų ir humanitarinius mokslus, o ne verslo vadybą.
Nusikvatojau, staiga apimtas dėkingumo, kad ji grįžo į mano gyvenimą kaip tik
tada, kai man labiausiai jos reikėjo.
Namų duris pravėriau gerokai po pusiaunakčio.
 *

– Vakar vėlai grįžai, – pastebėjo Vivijana kitą rytą, mudviem susidūrus virtuvėje. –
Maniau, sakei, jog grįši apie vienuoliktą.
Nors išties parėjau vėlai, atsikėliau anksti kaip visuomet ir Vivijanai nusileidus
laiptais jau buvau pasirengęs pradėti dieną.
– Visai praradau laiko nuovoką, – burbtelėjau.
Aiškiai mačiau, jog jai maga sužinoti, kur buvau ir ką veikiau, bet tai buvo ne jos
reikalas. Jau nebe. Keisdamas temą, paklausiau:
– Kada ketini leistis į kelią? Juk šįsyk važiuosi automobiliu?
– Šeštą, gal pusę septynių? Tiksliai dar nežinau.
– Ar norėtum prieš tai drauge pavakarieniauti?
– Galvojau anksčiau nusivesti pavalgyti London.
– Supratau, – atsakiau. – Tuomet būsiu namie šeštą.
Regis, ji laukė, kol papasakosiu apie dienos planus, bet užuot laidęs liežuvį aš
grįžau prie laikraščio ir kavos puodelio. Pagaliau suvokusi, jog kalbėti nesirengiu,
Vivijana užlipo viršun, kad galėtų nusimaudyti po dušu ir pradėti dieną su London.
 21 skyrius
Kai sutampa visi cilindrai

Pirmąsyk su Emile pasimylėjome tik po šešių pasimatymų. Po vestuvių pirmiausia

susitikome jos siūlytame žygyje, vėliau lankėmės koncerte, kelis kartus drauge pietavome
ir vakarieniavome. Jau buvau kaip reikiant pametęs dėl jos galvą, bet nė nenumaniau,
ką jautė ji pati.
Tą rytą automobiliu anksti pasiėmiau ją nuo namų ir nusivežiau į Raitsvil Bičą.
Papietavome mažame restoranėlyje vandenyno pakrantėje, tuomet patraukėme į
paplūdimį. Žingsniuodami link molo, į mano beisbolo kepurėlę rinkome kriaukles: vis
dar prisimenu, kaip vėjas kilnojo spindinčias plaukų sruogas kaskart, jai palinkus
pakelti ypatingo grožio kriauklelės.
Abu žinojome, kas mūsų laukia. Nakčiai buvau užsakęs viešbučio kambarį, bet užuot
vakarėjant ėmusi nervintis, Emilė, regis, vis labiau rimo. Kai vėlyvą popietę
įsiregistravome į viešbutį ir nuėjome į savo kambarį, ji patraukė neskubėdama
išsimaudyti duše, o aš, išsitiesęs ant lovos, likau junginėti televizijos kanalų.
Nusipraususi Emilė pasirodė kambaryje, apsijuosusi vien rankšluosčiu – atėjo pasiimti
švarių drabužių.
– Ką žiūri?
Žiūriu į tave, galėjau ištarti. Vis dėlto atsakiau:
– Iš tikrųjų nieko. Tiesiog laukiu, kol baigsi, kad galėčiau išsimaudyti ir aš.
– Ilgai neužtruksiu, – pažadėjo ji.
Man dingtelėjo, kad greta Emilės jaučiausi jaukiau nei prie bet kurios kitos gyvenime
sutiktos moters, nes visuomet atrodė, jog jai jauku su manimi. Luktelėjęs kelias minutes,
pakilau nuo lovos. Emilė jau buvo apsirengusi ir pradėjusi kukliai dažytis.
– Ką veiki? – paklausė.
 – Stebiu tave, – mudviejų žvilgsniai susidūrė veidrodyje.
– Kodėl?
– Nes labai seksualu matyti, kaip dažaisi.
Atsisukusi ji atkišo lūpas. Pasibučiavome, ir ji vėl nusigręžė į veidrodį.
– Už ką tai?
– Kai pasidažysiu lūpas, kurį laiką bučiuotis negalėsime. Nebent, žinoma, nori ir pats
vaikščioti pasidažęs.
Dar minutėlę paganęs į ją akis, grįžau prie lovos. Sujaudintas bučinio ir artėjančios
nakties pažado, susmukau ant minkšto čiužinio.
Pavalgėme kavinukėje, pro kurios langus atsivėrė vaizdas į Vidinį vandens kelią
Atlanto vandenyne. Saulei nusileidus, po vakarienės dar kurį laiką likome sėdėti, o
išeinant mudviejų ausis pasiekė muzika. Pasekę garsą, priėjome barą kitame gatvės gale,
kur gyvai grojo muzikantų grupė. Šokome, kol barą uždarė: į viešbutį kaip reikiant
išsekę įvirtome tik po vidurnakčio.
Kai rakinau duris ir mudu įžengėme į kambarį, tarp mudviejų skraidė kibirkštys.
Kambarinės buvo nuklojusios lovatiesę, o šviesos pasirodė lengvai pritemdytos. Apsivijau
Emilę rankomis ir prisitraukiau artyn, jausdamas jos kūno šilumą savuoju.
Pagaliau pabučiavau ją, ir mudviejų liežuviams susipynus mano rankos leidosi
pamažėle tyrinėti jos kūno kontūrus. Kai per ploną suknelės audinį paliečiau krūtį,
Emilė vos girdimai aiktelėjo, ir mudviejų aistra plykstelėjo dar stipriau. Jos pirštai jau
slinko prie mano marškinių sagų.
Kol bučiavomės, ji vieną po kitos atsegė visas. Pakėliau Emilės suknelę, ir ji kilstelėjo
rankas, kad galėčiau lengviau ją nuvilkti. Nutraukiau drabužį jai per galvą, o mano
marškiniai nukrito ant žemės – nuoga oda jutau jos kaitrą. Atėjo eilė liemenėlei, ir
netrukus mudu jau nuogi gulėjome ant lovos, judėdami vienu ritmu, prasmegę
jausmuose ir neatrastose vienas kito paslaptyse.

Tai pagaliau įvyko trečiadienį: turiu prisipažinti, jog apstulbau ne mažiau nei
administratorė, bet iki to dar prieisime. Pradėkime nuo pradžių.
 Kai sekmadienį atvykau pas tėvus, Mardžės su Lize ten neradau. Paskambinus
joms į namus, pasirodė, jog Mardžė visai nusikamavusi. Kosulys, skausmas,
karščiavimas – visas komplektas. Sužinojusi mama iškart nusprendė išvirti vištienos
sriubos, kurią vėliau man buvo patikėta nuvežti seseriai. Jei tai buvo įmanoma, ji
atrodė dar baisiau, nei pasirodė telefonu: juokavo, kad net Lizė laikosi per atstumą,
nes ji akivaizdžiai užsikrėtusi maru.
Nusprendęs surizikuoti, prieš patraukdamas namo tvirtai seserį apkabinau.
Parvežusi iš vakarienės London, Vivijana išvyko apie pusę septynių.
Atsisveikinimas praėjo taip pat mandagiai, kaip ir savaitgalis: ji neklausinėjo apie
mano dieną, aš nekamantinėjau apie jos – tiesiog palinkėjome kits kitam viso gero ir
ji žengė pro duris. Paguldęs dukrelę miegoti, paskambinau Emilei paklausti, ar jai
nebūtų sunku antradienį po pamokų paimti ir London – manęs tądien laukė
filmavimas. Emilė užtikrino mane mielai tuo pasirūpinsianti.
Pirmadienį pradėjo veikti naujoji Taljerio interneto svetainė, o televizija ėmė
transliuoti pirmąsias dvi reklamas. Įkėliau jas į tinklalapį ir į „YouTube“ filmukų
portalą. Dirbau namie, tad galėjau pamatyti reklamas per televiziją – žiūrint kūnu
net šiurpuliukai bėgiojo. Toliau plušau prie naujienlaiškių šablonų ir reklaminių
stendų klinikai, stengdamasis kuo aiškiau perteikti žinutę. Antradienį filmavau
klinikos klientus: kaip ir tikėjausi, diena buvo velniškai ilga, o baigęs nuvažiavau pas
Emilę pasiimti London. Dideliam mažosios džiaugsmui, ten likome ir vakarienės.
Trečiadienį pakeliui į biurą sulaukiau Taljerio žinutės: prašė kuo skubiau
paskambinti. Širdis nusirito į kulnus. Tikriausiai dėl to, kad per praėjusį savaitgalį
su Vivijana nesiriejome, dabar buvau užtikrintas, jog skyrybų fronte manęs tegali
laukti blogos naujienos.
Paskambinau jam vos pasistatęs automobilį prie biuro – kažkodėl atrodė, kad
bendrauti su advokatu turėčiau stovėdamas.
– Sveikas, Džojau, – stengiausi išlaikyti balsą kuo ramesnį. – Gavau žinutę. Kas
geresnio?
– Mano verslas, – drėbė jis. – O netrukus bus ir banko sąskaita.
– Atsiprašau?
– Prisimeni naująjį nemokamą numerį? Tą, kurį skelbei per anas dvi reklamas?
Telefonas net svyla. Beprotybė. Dėl reklamos su vaiku visi iš proto kraustos. Mano,
kad smagiau ir būt negali. Maža to, dėl pagrindinės informacijos dabar galime juos
nukreipt į naująją svetainę. Neįtikėtina. Nė įsivaizduot šito negalėjau. Personalas
neturi kada nė atsikvėpt.
– Tu patenkintas, – išlemenau apstulbęs.
– Aišku, po velnių, kad patenkintas. Kada pradėsime transliuot reklamą su
šunimi? Privalai suregzt daugiau idėjų. Dar pakrutink tas gudrias smegenėles.
– Tai padaryti galiu, – sutikau.
– Rasai?
– A?
– Ačiū.
Baigęs pokalbį, į biurą žengiau jausdamasis taip, lyg būčiau akimirksniu bent geru
sprindžiu paūgėjęs. Pamojęs administratorei, pastebėjau, jog ji lyg ir kilstelėjo ranką.
– Pone Grinai? Nenorite savo žinučių?
– Man palikta žinučių?
– Tiesą sakant, dvi. Abi – iš teisininkų.
Vėl prisiminiau Vivijaną: spėliojau, ar tai ji liepė savo advokatei susisiekti su
manimi tiesiogiai. Jei taip, nesupratau, kodėl nedavė mano mobiliojo numerio –
maniau, darbo telefono Vivijana nė nežinojo.
Vis dėlto skambino visai ne Vivijanos advokatė. Pirmas skambutis buvo iš įmonės
Grinvilyje, Pietų Karolinoje, kuri specializavosi grupiniuose ieškiniuose, antras – iš
nelaimingų atsitikimų ieškinių specialistų iš Hikorio. Paskambinus į abi
kompanijas, buvau tiesiogiai sujungtas su vyresniaisiais partneriais, ir abu jie
pasirodė itin suinteresuoti pabendrauti su manimi.
– Mums patiko reklamos, kurias parengei Džojui Taljeriui. Norėjome pasiteirauti,
galbūt norėtumėte apsilankyti pas mus ir pristatyti savo agentūros paslaugas.
Baigęs pokalbius, net šūktelėjau iš susijaudinimo. Privalėjau kam nors išsipasakoti.
Ištiesiau ranką prie telefono susirengęs skambinti Mardžei, bet paskutinę akimirką
vis dėlto persigalvojau ir adresatų sąraše susiradau Emilės numerį.

*
 Pakylėtas.
Štai taip jaučiausi visą likusią savaitę. Lyg sklęsčiau sau padebesiais, visiškai laisvas
nuo mėnesių mėnesius kamavusių rūpesčių.
Nors tai galėjo būti laikina – kaip sakoma, aukštai kilęs, žemai pulsi, – nutariau
mėgautis kiekviena akimirka, net jei nė viena iš tų kompanijų ir netaps mano
kliente. Žinoma, pasirašyti su jomis sutartis būtų buvę šaunu, bet iki penktadienio
aš jau buvau sulaukęs skambučių iš dar trijų teisės įmonių. Potencialių klientų
skaičius išaugo iki penkių ir visi jie su manimi susisiekė patys. Parengiau paslaugų
pristatymus visoms įmonėms ir susimąsčiau, jog atsižvelgiant į tai, kiek sutarčių galų
gale pasirašysiu, man gali tekti pasisamdyti dar vieną specialistą, kad viską spėčiau.
„Fenikso agentūra“ pagaliau įsibėgėjo.

– Ką ketini veikti su visa ta nereikalingų pinigų krūva, kurią tuojau uždirbsi? –

rėžė Mardžė greta pietų stalo. Buvo penktadienio popietė: norėdamas palepinti save,
nutariau padirbėti tik pusę dienos. – Nes žinai, tu turi seserį, kuri visai nusiteikusi
naujam automobiliui.
– Argi ne šaunu būtų?
– Visada žinojau, kad tau pasiseks.
– Man dar nepasisekė, – įspėjau. – Pristatymai dar priešaky.
– Tie tai tau sekasi. Tik štai telefoną priversti skambėti kiek užtruko.
Nusišypsojau, vis dar apkvaišintas sėkmės.
– Taip džiaugiuosi. It akmuo nuo širdies nusirito.
– Įsivaizduoju.
– Kaip jautiesi tu?
Mardžė nežymiai susiraukė.
– Kiek geriau. Dienomis tiek nebekosėju, bet naktys vis dar bjaurokos. Pagaliau
įtikinau savo pusprotį gydytoją išrašyti antibiotikų, bet juos geriu tik nuo vakar.
Sakė, kad geriau veikiausiai pasijusiu tik pirmadienį.
– Velniava.
 – Lizei irgi nekas. Niekaip negalėjo išsimiegoti, tad persikėliau miegoti į svečių
kambarį.
– Vadinasi, mamos vištienos sriuba nepadėjo?
– Ne. Užtat buvo skanu, – sesuo stumtelėjo sumuštinį šalin. – Ką ketini veikti
savaitgalį? Vivijanos juk nebus, tiesa?
– Ne, ji atvažiuos kitą savaitę. London gimtadienis. Nė neįsivaizduoti negaliu, kad
London nenorėtų svečiuose matyti Bodžio, vadinasi, vakarėlyje veikiausiai teks
pasirodyti ir Emilei.
– Ir man, – išsišiepė Mardžė. – Negaliu praleisti tokio reginio.
– Nieko nenutiks. Pastaruoju metu Vivijana elgėsi gana maloniai.
– Aha... Pažiūrėsim, kiek dar tai tęsis, – kreivai dėbtelėjo į mane sesuo. – Beje, ar
rytoj važiuosi pas tėvus? Mudvi su Lize galvojome valandėlei užsukti, juk
nesilankėme praėjusį savaitgalį. Pameni, gulėjau pakirsta maro.
– Dėkui Dievui, neužkrėtei Lizės, – pastebėjau.
– Išties, juolab kad ir taip velniškai pervargsta darbe. Viena iš jos įmonės
terapeučių liepos pabaigoje išėjo vaiko priežiūros atostogų, tad darbo lig valiai.
– Kalbant apie vaikus, kada judvi su Lize traukiate pas vaisingumo specialistą? Ar
neminėjai, jog kažkada lapkritį?
Ji linktelėjo.
– Dvidešimtą. Penktadienį prieš Padėkos dieną.
– Kas, jei pasirodys, kad pastoti galite abi? Ar abi ir mėginsite?
– Gimdyčiau aš. Man visuomet atrodė, jog lauktis – vienas smagumas.
– Pranešk, jei iki aštunto mėnesio nepersigalvosi. Iki London gimimo Vivijana
nėštumo jau buvo sočiai atsikandusi.
– Tai Vivijana, be to, ji buvo jaunesnė. Žinau, kad kitos progos nebeturėsiu, tad
stengčiausi mėgautis kiekviena akimirka.
– Vaikas apvers tavo gyvenimą aukštyn kojomis. London neabejotinai pakeitė
manąjį.
Sesuo nužvelgė mane išminties kupinu žvilgsniu.
– Laukiu nesulaukiu.
 *

Kai pasiėmiau London iš mokyklos, vos įlipus į automobilį pirmasis jos klausimas
buvo, ar šiandien jos ir vėl laukia pasimatymo vakaras.
– Juk penktadienis, o mamytės nėra?
Kodėl gi ne?
– Puiki mintis.
– Ką galėtume nuveikti? – London jau spirgėjo iš nekantrumo.
– Hmmm, – susimąsčiau. – Galėtume pavakarieniauti namie ar kokiame
restorane. Arba galime nuvažiuoti pasižiūrėti didžiųjų akvariumų „Jūrų gyvenimo“
centre.
– „Jūrų gyvenimas“! Ar tikrai galime ten važiuoti?
– Žinoma. Esu beveik tikras, kad jis uždaromas tik aštuntą.
– Ar galime paklausti Bodžio, ar jis norėtų kartu?
– Nori pasikviesti Bodį į mūsų pasimatymo vakarą?
– Aha. Aš galėsiu užsidėti plaštakės sparnus. Tuos, kuriuos nusipirkome zoologijos
sode. O Bodis gali užsidėti savo.
– Į „Jūrų gyvenimą“?
– Žuvytėms parodyti, – paaiškino ji.
Nebuvau tikras, kad suprantu London logiką, bet jeigu ji laiminga – laimingas ir
aš.
– Paskambinti galiu, bet Bodis galbūt jau turi, ką veikti šįvakar. Labai jau vėlai
kviečiame.
– Vis tiek reikia pabandyti. Gali važiuoti ir teta Emile.
Paskambinti nutariau tuomet, kai grįšime namo. Man paklausus apie „Jūrų
gyvenimą“, Emilė paprašė palaukti ir šūktelėjo sūnui:
– Ar nori šįvakar važiuoti pasižiūrėti akvariumų? London važiuos!
– Noriu! – išgirdau Bodį šaukiant dar Emilei nė negrįžus prie telefono.
– Tikriausiai išgirdai ir pats.
– Išties.
– Kada galvoji išvažiuoti?
 – Gal pasiimsiu judu po kokios valandos?
Ji sudvejojo.
– O gal aš pasiimsiu jus? DVD grotuvas vaikams, pameni? Žinau, kad kelionė
neilga, bet piko metu kuriam laikui galime ir įstrigti kelyje. Ar neprieštarausi, jei
paprašysiu vairuoti ir šįsyk?
– Mielai, – sutikau.
– Atsiųsk tikslų adresą žinute. O dabar eisime ruoštis – netrukus pasimatysime.
– Beje, – prisiminiau. – London nori, kad Bodis užsidėtų sparnus, kuriuos pirkote
zoologijos sode.
– Kodėl?
– Nežinau.
Emilė nusijuokė.
– Aš nieko prieš. Jau geriau sparnai negu šmirinėjimas aplink su tuo šviesos kardu.

Kaip jau įpratusi, susiruošti pasimatymo vakarui London skyrė nemažai laiko.
Galų gale ji pasirinko baltą nėriniuotą sijonėlį, rausvą palaidinukę ilgomis
rankovėmis, rausvus sportinius batelius ir, žinoma, plaštakės sparnus.
Aš pasirinkau kiek praktiškesnį apdarą – tamsias kelnes ir marškinius bei patogius
batus.
– Labai dėmesį traukianti apranga, – pastebėjau. – Atrodai kaip tik pasirengusi
aplankyti žuvelių.
– Noriu pasirinkti, kokių norėsiu savo akvariumui, – paaiškino dukra.
Gimtadieniui, prisiminiau. Na, ji bent jau palengvina man dovanų rinkimą – na ir
kas, kad galų gale pats tą daiktą ir valysiu.
– Ar nori išsirinkti, kokį filmą žiūrėsite? Vėl važiuosime panelės Emilės
automobiliu.
– Manau, turėtume žiūrėti „Žuviuką Nemo“*.
– Manau, pasirinkimas puikus.
Suradusi filmo DVD diską, London ištiesė man dėžutę. Tą akimirką gavau dar
vieną Taljerio žinutę: Telefonas netyla nė akimirkai. Tu žvėris!
Kokia neįtikėtina pasirodė ši savaitė. Nė nežinojau, kad netrukus ji pagerės dar
labiau.

„Jūrų gyvenimo“ centras veikė Konkorde, maždaug dvidešimt penki kilometrai į

šiaurę nuo Šarlotės, bet dėl intensyvaus eismo nuvykti prireikė beveik
keturiasdešimties minučių.
Tiesa, nė vienam iš mūsų tai neužkliuvo. Papasakojau Emilei apie pastarųjų dienų
sėkmę darbe, užsiminiau apie Mardžės ir Lizės planus susilaukti atžalų, papasakojau
apie tėvus. Ji psidalijo naujienomis apie šeimą ir parodai rengiamus paveikslus. Kaip
ir anąsyk, nė nesitarę abu vengėme net minėti Vivijaną, Deividą ar mudu siejusią
praeitį.
Centre, visai kaip ir zoologijos sode, vaikai bėgiojo nuo vieno eksponato prie kito.
Mudu su Emile slinkome iš paskos, lydėdami juodu žvilgsniu. Mudviem žengiant
kartu, pastebėjau kitus vyrus dirsčiojant į Emilę. Dauguma jų buvo drauge su savo
šeimomis, todėl atvirai nespoksojo – abejoju, ar ji apskritai tai pastebėjo, bet
netikėtai pajutau suprantąs, kodėl vyrai žiūri į ją taip, kaip dar neseniai negebėjau aš.
Apėjus ekspozicijų salę paaiškėjo, kad vaikams labiausiai patiko rykliai, jūrų
vėžliai, jūrų arkliukai ir aštuonkojis. Kai visi keturi žengėme lauk į pėsčiųjų alėją,
staiga išgirdau muziką: ji plyšojo iš už pravirų durų, pažymėtų kaip įėjimas
darbuotojams.
Grojusi daina baigėsi, ir radijo muzikos programos vedėjas paskelbė, kokia bus po
šios: JD Eicherio „Two by Two“ – „Pora paskui porą“. Akimirką stabtelėjau.
– London, ar girdėjai? Yra daina „Pora paskui porą“. Pavadinimas visai kaip tavo
mėgstamos knygelės.
– Ar dainuos apie gyvūnus?
– Nežinau, – atsakiau. Per radiją tebetauškė vedėjas, o aš atsigręžiau į Emilę. –
Šįvakar ji turėjo dalyvauti šokių grupės pasirodyme. Norėjo vaidinti plaštakę.
– Užtat dabar aš – plaštakė! – paskelbė London, sparnais gaudydama vakaro vėjelį.
 – Na, kadangi jau pasimatymo vakaras – ar norėtum su manimi pašokti?
– Taip!
Po minutėlės prasidėjo daina, ir aš čiupau dukrą už rankelių. Danguje leidosi
saulė, o prietema rusvai spalvino pasaulį aplink. Jei ne Emilė ir Bodis, alėjoje
būtume likę tik dviese.
Šokant su dukrele man dingtelėjo, jog dainos žodžiai – sunkte persunkti meile. Ji
sukosi, šokinėjo ir spaudė mano delnus, o aš tai įsivaizdavau moterį, kokia London
vieną dieną užaugs, tai gėrėjausi nekalta mažyle, kuri greta manęs buvo šįvakar.
Vėliau supratau, kad tai buvo pirmasis mano šokis su dukra: nė nežinojau, ar tai
kada pasikartos, o jei taip – kada. Negalėjau nė įsivaizduoti šokdinąs ją po kelerių
metų – tuomet ji veikiausiai jau gėdysis vien tokios minties, tad mėgavausi akimirka
ir pasidaviau šokiui, dėkodamas Viešpačiui už dar vieną stebuklą jau ir taip
nepamirštamai savaitei baigiantis.

– Nieko mielesnio kaip gyva neregėjau, – mudviem žengiant prie automobilio

patikino Emilė. – Kelissyk nufotografavau jus telefonu. Vėliau atsiųsiu nuotraukas.
– Išties šis tas ypatingo, – sutikau, tebeniūniuodamas dainos melodiją. –
Džiaugiuosi tik, kad Bodis neužsimojo prisijungti.
– Nė už ką. Klausiau, ar norėtų pašokti, bet nesutiko. Tada pranešė pastebėjęs
sraigę, kurią pakelti turėjau aš.
– Maži berniukai ir mergaitės išties iš skirtingo molio drėbti, tiesa?
– Tau teko cukrus, pipirai ir visi gražumynai, – prisiminė ji populiarią lopšinę.** –
O man štai – sraigė.
– Bent jau ne šunyčio uodegėlė.
– Tik todėl, kad jos ant žemės nesimėto.
Nusikvatojau.
– Vaikai tikriausiai miršta badu.
– Aš ir pati gerokai išalkau.
– Dabar svarbiausia nutarti, ar leisime jiems pasirinkti, kur pavalgyti, ar
nuspręsime patys.
– Tik įspėju: jei greitai ko nors nerasime, Bodis gali tapti irzlokas. O tada jau
geriau nepasitaikyti jo kelyje.
– Tai... „Chick-fil-A“ užkandinė?
– Bingo, – linktelėjo ji.
Nereikia nė sakyti, kad vaikai nesitvėrė džiaugsmu.

Kai grįžome namo, London dar atrodė gana energinga, bet pradėjus vilktis pižama
jėgos ėmė silpti. Per vaizdo pokalbių programėlę paskambinęs Vivijanai leidau joms
kelias minutes pasišnekučiuoti, o paskui pasirinkau paskaityti „Pora paskui porą“.
Baigęs prisiminiau, jog Emilė žadėjo atsiųsti mudviejų šokančių fotografijas –
išsitraukęs telefoną išvydau, kad jau buvo tuo pasirūpinusi, ir kartu su London
greitosiomis jas peržvelgėme.
– Argi ne puikiai atrodome?
Paėmusi iš mano rankų telefoną, London įsispitrijo į nuotraukas.
– Mano veido per plaukus nesimato.
– Nes žiūri į savo pėdas, – paaiškinau. – Nieko tokio. Aš irgi žiūrėjau sau į pėdas.
Ji toliau atidžiai tyrinėjo fotografijas, ir aš prisiminiau nuo sienų nukabintas
nuotraukas. Pasistengiau įsiminti, kad reikės atsispausdinti ir įsirėminti bent vieną iš
šių.
London grąžino man telefoną.
– Ką veiksime rytoj?
– Pirmiausia, žinoma, laukia meno būrelis. Paskui važiuosime aplankyti močiutės
ir dieduko. Ar nori nuveikti dar ką nors?
– Nežinau.
– Galėtum padėti man išvalyti žiurkėnų narvą.
– Ačiū, ne. Truputį bjauru.
Tiesa. Ir nekvepia, – pamaniau sau.
– Pamatysime, kam būsi nusiteikusi, kai ryt nubusi, – patikinau, apkamšydamas
dukrą antklode.
Pabučiavęs prieš miegą nusileidau į pirmą aukštą ir įsijungiau televizorių, tačiau
Emilės atsiųstos nuotraukos tarsi kvietė darsyk jas peržvelgti. Darsyk išsitraukęs
telefoną ilgai žiūrėjau į fotografijas, o iš veido niekaip nedingo šypsena: jaučiausi
kaip niekada dėkingas gyvenimui už suteiktą galimybę tapti tokios neįtikėtinos
mergaitės tėčiu.

Kai kitą rytą mudu su London įžengėme pro meno studijos duris, Emilė išsyk
mums pamojo. Pribėgusi mažoji ją apkabino, o tuomet puolė vaikytis Bodžio.
– Vakar buvo smagu, – prabilo ji. – Planuojant vaikų pramogas, mudu – visai
puiki komanda.
– Sutinku, – atsakiau galvodamas, kad geros nuotaikos nestigo ir man pačiam. –
Dėkui už nuotraukas: tikriausiai vieną ar dvi įsirėminsiu. Nesvarbu, kad
fotografuotos telefonu – akivaizdu, jog turi menininkės žvilgsnį.
– Gal... O gal tiesiog atsiunčiau keletą geriausių iš kokio šimto kadrų, – gudriai
šyptelėjo ji ir ištiesė nykštį prekybos centro pusėn. – Gal nori išgerti puodelį kavos,
kol vaikai užimti?
– Nė neįsivaizduoju, ko imčiausi mieliau, – tariau atidarydamas jai duris. Kalbėjau
nuoširdžiai.

– Tai Tas Vėžys, – nerimo mama. – Tiesiog žinau, kad jam Tas Vėžys.
Stypsodama virtuvėje, mama įspėjamu tonu kartojo įprastus savo rūpesčius. Vos
spėjome po meno pamokos įžengti vidun, o ji jau pasivedėjo mane šalin pasikalbėti
kitiems negirdint.
– Ar ir vėl kilo kvėpavimo problemų?
– Ne, – atšovė ji. – Bet vakar vėl sapnavau ligoninę. Tik violetinio paršo šįkart
nemačiau, ir gydytoja buvo moteris. Kalbėjo apie Tą Vėžį.
– Ar kada pagalvojai, kad tai gali būti tiesiog sapnas?
 – Ar kada dusyk sapnavai tą patį?
– Nežinau. Daugumos sapnų nė neprisimenu. Vis dėlto pernelyg nesukčiau dėl to
galvos – nebent, žinoma, iš tikrųjų pastebėjai, kad su tėčio sveikata kas nors netaip.
Ji nužvelgė mane kone gedulinga mina.
– Tas Vėžys kartais aiškiais simptomais išsiduoda tik tada, kai jau būna per vėlu.
– Tad nori pasakyti, kad jis veikiausiai serga, nes jaučiasi gerai?
Mama sukryžiavo ant krūtinės rankas.
– Tada paaiškink, kodėl du kartus sapnavau tą patį.
Atsidusau.
– Nori, kad dar kartą šnektelėčiau su tėčiu?
– Ne, – papurtė galvą ji. – Bet norėčiau, kad atidžiai jį stebėtum. Jei tik ką
pastebėsi, privalėsi man padėti įkalbėti jį apsilankyti poliklinikoje.
– Abejoju, kad bent žinočiau, kokių ženklų dairytis, – paprieštaravau.
– Kai juos išvysi – suprasi.

– Ar mama jau ir tavęs patykojusi aiškino apie Tą Vėžį? – pasmalsavo Mardžė, iš

ąsočio pildamasi saldžios šaltos arbatos į ant stalo stovinčią stiklinę.
Buvau tik spėjęs nusiųsti London padėti mamai virtuvėje ir pats prisijungti prie
sesers ir Lizės verandoje. Tėvas, kaip įprastai, kiūtojo garaže – ko gero, plikomis
rankomis kilojo variklius.
– O, taip, – linktelėjau, tiesdamas pripilti ir savo stiklinę. – Nuo paskutinio
pokalbio apie tai praėjo keli mėnesiai, tad turbūt jau ir reikėjo tikėtis, – pasitryniau
delnu veidą. – Tikiuosi, man taip niekada nenutiks.
– Kaip?
– Nepradėsiu nuolat gyventi baimėje.
– Ji juk ne šiaip sau taip elgiasi, – priminė Mardžė. – Tas Vėžys parklupdė visą jos
šeimą. Nejaugi tu niekada dėl to nesijaudini?
– Vargu ar kada turėjau tam laiko.
– Aš kartais susimąstau, – prisipažino ji. – Nesijaudinu, bet mintis retsykiais
šmėsteli. Vis dėlto nujaučiu, kad jei tėvą kada ir prisivytų vėžys, sveikosios ląstelės
išpūstų krūtines, pridūlintų artyn, paplekšnotų vėžinėms per petį ir gerai iškarštų
joms kailį.
Linksmame Mardžės veide žaidė popiečio saulės spinduliai, itin išryškinantys
skruostikaulius.
– Beje, puikiai atrodai, – pastebėjau. – Sulieknėjai.
– Ačiū, kad pagaliau pastebėjai, – užrietusi nosį atšovė ji. – Vakar nė žodeliu
neužsiminei.
– Užtat dabar geriau įsižiūrėjau. Laikaisi dietos?
– Žinoma. Juk artėja atostogos, vadinasi, trauksime į paplūdimį – privalau
atrodyti taip, kad žadą atimtų. Be to, pradėjęs sportuoti atrodei geriau už mane – to
juk negaliu leisti.
Užverčiau akis ir nusigręžiau į Lizę:
– O tu kaip laikaisi, Lize? Mardžė minėjo, jog esi užsivertusi darbais.
– Taip, perėmiau atostogų išėjusios terapeutės darbus. Pastaruoju metu vos
ištaikiusi kokią laisvą minutėlę jau svajoju apie kelionę į Kosta Riką. Net išbandžiau
kelis Lotynų Amerikos receptus, bet Mardžė nė neragauja – girdi, angliavandeniai.
Vis kartoju jai, kad Kosta Rikos gyventojai turi kur kas mažiau antsvorio nei
amerikiečiai, bet jai viskas – kaip žirniais į sieną.
– Aš savo kūną pažįstu, – atsiliepė Mardžė. – Be to, padėjo ir liga – apetitas visai
išgaravo. Kalbant apie šį tą įdomesnio, ar matei šiandien Emilę? Meno studijoje?
Demonstratyviai pasisukau į Lizę:
– Ar žinai, kuo tu man patinki?
– Kuo?
– Regis, nejauti nė menkiausio poreikio kaskart kalbantis kišti nosį į mano
asmeninį gyvenimą.
– Kad jai ir kišti nereikia, – įsiterpė Mardžė. – Niekam ne paslaptis, kad nė
neragintas išpliurpi viską, kas dedasi tavo galvoje ar širdyje.
Tikriausiai ji neklydo, bet vis vien. Atsidusau.
– Mačiau ją ne tik šiandien – vakar važiavome į „Jūrų gyvenimo“ centrą. Su
vaikais. Mes tik bičiuliai.
 – Ir turbūt nė nepastebėjai, kokia ji gražuolė.
Lizė nusikvatojo.
– Kad ir kaip ten būtų, džiaugiuosi dėl tavęs, Rasai. Pastarosiomis dienomis
atrodai kur kas laimingesnis.
– Taip ir yra, – atsakiau, nustebindamas pats save. – Iš tikrųjų.

Vivijanai pasikalbėjus su London per vaizdo pokalbių programėlę, paprašiau jos

vėliau skambtelėti man aptarti būsimos gimtadienio šventės. Kai paskambino, jos
balso tonas skambėjo kur kas atšiauriau nei praėjusį savaitgalį.
– Jau viską užsakiau, – rėžė ji. – Išnuomojau pripučiamą pilį šokinėjimui
galiniame kieme. Susitariau su maisto tiekėjais ir užsakiau tortą su barbės atvaizdu.
Elektroniniu paštu išsiuntinėjau ir kvietimus.
– Aaa, gerai... – išlemenau, išmuštas iš vėžių tokio šaltumo. – Ar bent pasakysi,
kelintą valandą pradžia?
– Antrą.
Viskas. Man pasirodė, kad Vivijana sąmoningai stengiasi priversti mane jaustis
nejaukiai.
– Gerai, – ištariau lėtai. – Spėju, mano tėvams, Mardžei ir Lizei kvietimus jau
išsiuntei, bet dėl visa ko dar su visais susisieksiu.
Ji tylėjo, tad pridūriau:
– Ketini apsistoti svečių kambaryje, tiesa?
– Taip, Rasai. Nakvosiu svečių kambaryje. Jau apie tai kalbėjomės.
– Tik pasitikslinau, – spėjau burbtelėti prieš jai numetant ragelį.
Giliai atsidusau. Regis, pastarasis savaitgalis praėjo taikiai, tačiau trūkt už vadžių –
vėl iš pradžių.
______________
* „Finding Nemo“, 2003 m.
** Turima omenyje populiari JAV lopšinė, žinoma jau nuo XIX amžiaus. Joje sakoma, kad maži berniukai
nulipdyti iš „sraigių, nuokarpėlių ir šunyčių uodegėlių“, o mergaitės – iš „cukraus, pipirų ir visų gražumynų“.
 22 skyrius
Audros akis

Vaikystėje mane be galo žavėjo audros.

Sesuo mane laikė pakvaišėliu, bet vos priartėjus perkūnijai aš net spirgėdavau iš
nekantrumo – panašiai, kaip tėvas prieš Pasaulio futbolo taurės čempionatą.
Reikalaudavau išjungti visas šviesas, o fotelius svetainėje pristumdavau arčiau lango.
Kartais netgi paruošdavau mikrobangų krosnelėje maišelį spragėsių, kad žiūrėdami
„šou“ mudu su Mardže galėtume užkandžiauti.
Kiūtodavome tamsoje, prikaustyti dangų perpus dreskiančio arba virš debesų it
diskotekų šviesos mirguliuojančio žaibo reginio. Per pačias įspūdingiausias audras žaibas
trenkdavo taip arti, kad net galėdavai pajusti elektros iškrovą, ir akies krašteliu
pastebėdavau seserį, tvirčiau įsikimbančią į fotelį. Tiesą sakant, mes kaskart
skaičiuodavome sekundes, skiriančias šviesos blykstelėjimą ir griaustinį: taip galėjome
sekti paties audros centro artėjimą.
Pietuose audros paprastai neužtrunka. Dauguma jų baigdavosi per trisdešimt ar
keturiasdešimt minučių, ir paskutiniajam perkūno griausmui nutilus, mudu vangiai
pakildavome nuo fotelių, įžiebdavome šviesas ir grįždavome užsiimti tuo, kuo ir prieš
audrą.
Tiesa, su uraganais viskas vyko kiek kitaip. Mano atsarguolis tėvas visuomet
uždengdavo didžiuosius langus, tad viso dangaus pasirodymo grožio stebėti
negalėdavome. Vis dėlto mane žavėjo stūgaujantys vėjai, pragariškas lietus, o
labiausiai – vadinamoji audros akis: ta neįtikėtina valandėlė, kai vėjas visiškai
nurimsta, o kartais užvertus galvą net gali išvysti dangaus žydrynę. Vis dėlto ši ramybė –
laikina: laukė antroji uragano pusė, kuri neretai sunaikindavo dar daugiau nei jo
pradžia.
 Kažin, kuris labiau primena gyvenimą? Tiksliau, mano gyvenimą tais siaubingais
metais? Ar tai buvo šiurpių, viena kitą sekusių audrų virtinė? O gal vienas milžiniškas
uraganas, kurio akis mane užliūliavo ir privertė patikėti viską sėkmingai išgyvenus, nors
blogiausia dar laukė ateityje?
Nežinau.
Galiu tvirtai pasakyti tik tiek, kad visa širdimi tikiuosi dar vienų tokių metų
nebepatirti, kol gyvas būsiu.

London gimtadienio vakarėlis be galo patiko. Ji dievino pripučiamą pilį, iš laimės

rankutėmis plojo išvydusi tortą ir puikiai praleido laiką žaisdama su draugais, ypač –
Bodžiu. Emilė jį atvežė, bet išsyk turėjo ir išvažiuoti: paaiškino privalanti susitikti su
galerijos savininku ir aptarti šį bei tą dėl artėjančios parodos. Bodį parvežti namo
pažadėjo vienas iš kitų tėvų. Emilė atsiprašė, kad negali pasilikti, bet galimybė
išvengti nejaukumo greta Vivijanos tikriausiai atrodė patraukli abiem.
Dar prieš šventę, kol Vivijana su London buvo išvažiavusios į užsiėmimus – iš
Atlantos žmona buvo atvykusi savo džipu, – nuvykau į gyvūnėlių parduotuvę ir
nupirkau dukters kambariui akvariumą. Išrinkau keletą spalvingų žuvelių, o ant
paties indo pritvirtinau kaspiną. Vos jiedviem grįžus, liepiau dukrai užsimerkti ir
nuvedžiau prie kambario slenksčio. Atsimerkusi ji kvyktelėjo ir pulte puolė prie
akvariumo.
– Ar galiu jas pamaitinti?
– Žinoma, – patikinau. – Nė neabejoju, kad jau išalko. Leisk, parodysiu, kiek
maisto reikia duoti vienu kartu, gerai?
Įbėriau šiek tiek maisto į plastikinės dėžutės dangtelį ir ištiesiau dukrai. Įbėrusi
grūdelių į akvariumą ji it užhipnotizuota žavėjosi žuvytėmis, kurios tuojau šoko prie
maisto ir ėmėsi jį doroti. Per petį dirstelėjęs į Vivijaną pastebėjau ant krūtinės
sukryžiuotas jos rankas ir kietai sučiauptas lūpas.
Vakarėlyje Vivijana niekam negailėjo šypsenų, taip pat ir man bei šeimai. Ji
pasiūlė mamai padėti pjaustyti tortą, o London išpakavus barbės aksesuarų pilną
dėžutę, kurią gavo nuo Mardžės ir Lizės, paragino prieiti ir jas apkabinti. London
taip ir padarė. Kiek vėliau sesuo palinko prie manęs ir sukuždėjo:
– Ji elgiasi taip, lyg tarp jūsų niekas nebūtų pasikeitę.
Jos žodžiai mane neramino net labiau, nei ryte matytas Vivijanos atšiaurumas.
Po vakarėlio Vivijana nusivežė dukterį į prekybos centrą: artėjo Helovinas, tad ji
pasišovė padėsianti London išsirinkti kostiumą. Aš per tą laiką sutvarkiau namus: į
šiukšlių maišus surinkau vienkartines lėkštes ir puodelius, maisto likučius suvyniojau
į plėvelę ir sudėjau į šaldytuvą. Baigęs sumojau, kad geriausia bus likusiai vakaro
daliai pasišalinti, tad išvažiavau į biurą.
Sėdau prie pristatymų, skirtų su manimi susisiekusioms teisininkų įmonėms.
Artėjant laikui London miegoti, parašiau Vivijanai žinutę klausdamas, ar jau galiu
važiuoti paskaityti dukrai, bet po valandėlės sulaukiau šalto atsakymo, esą ši jau
miega.
Biure likau iki vėlumos, bet sekmadienį anksti nubudau, kad galėčiau pabėgioti ir
nusimaudyti po dušu. Mėgaudamasis pusryčiais ir kava išgirdau Vivijanos žingsnius
svečių kambaryje antrame aukšte. Spėdamas, kad ji galbūt norės aptarti pasisekusią
gimtadienio šventę, kurį laiką palaukiau virtuvėje, bet žmona taip ir nepasirodė.
Grįžau į darbą užbaigti pristatymų – šiaip ar taip, visi jie buvo gana panašūs.
Aiškiai suvokiau, kad paliaubos tarp mudviejų nutrūko, bet niekaip nesupratau,
kodėl. Ar ją sugriebė pavydas, kad London taip patiko akvariumas, kurį išrinkau be
jos? Bet ne, papurčiau galvą: Vivijana dantį griežė jau beveik savaitę.
Vos atvykęs į biurą išsiunčiau jai žinutę su klausimu, kada ketina išvažiuoti.
Atsakyti ji pagaliau prisirengė tik prieš penkias: rėžusi, kad išvyks po pusvalandžio, ji
privertė mane tučtuojau susirinkti daiktus ir paknopstomis lėkti namo.
Kai įžengiau pro duris, pribėgusi London puolė man į glėbį.
– Tėti, aš pamaitinau žuveles! Buvo labai išalkusios! Ir dar leidau į jas pažiūrėti
Ponui ir Poniai Pabarstukams. Pakėliau prie pat stiklo.
– Ar jau išrinkai joms vardus?
Mažoji linktelėjo.
– Jos labai gražios, todėl vardus iš karto žinojau. Ateik, parodysiu.
Ji pasivedėjo mane laiptais ir nusitempė į kambarį, kur, pirštuku rodydama vieną
žuvelę po kitos, bėrė vardus: Pelenė, Žasmina, Arielė, Gražuolė, Mulan ir Dorė –
„nes jas man primena“.
Apačioje prie durų jau laukė Vivijana. Apglėbusi London, dar pabučiavo ją
atsisveikindama. Tuomet, grįžtelėjusi mano pusėn, bet nė nedirstelėjusi į akis,
suniurnėjo paviršutinišką „Iki“ ir žengė lauk.
Turėjau ramiausiai leisti jai išeiti. Deja, po minutėlės žengiau iš paskos. Vivijana
jau buvo atsidariusi džipo dureles.
– Vivijana? Palauk.
Man artinantis, ji atsigręžė tokia pat akmenine veido išraiška, kaip ir anksčiau.
– Ar viskas gerai?
– Puikiai, Rasai, – atšovė ji, nors iš balso taip neatrodė.
– Atrodai pikta.
– Rimtai manęs šito klausi? – Vivijana nusiėmė akinius nuo saulės. – Žinoma,
pikta. Ir nusivylusi.
– Kodėl? Ką padariau ne taip?
– Tikrai nori į tai gilintis dabar? – ji pervėrė mane žvilgsniu.
– Tenoriu suprasti, kas vyksta...
Žmona tvirtai užsimerkė, it stengdamasi apsišarvuoti. Kai vėl pramerkė akis, jose
išvydau gryniausią įtūžį.
– Kodėl eidamas kur nors su savo mergina drauge tempiesi ir London?
Jos klausimas taip išmušė mane iš vėžių, kad prireikė akimirkos suvokti, apie ką
apskritai ji kalba.
– Turi omeny Emilę?
– Aišku, kad Emilę!
– Ji nėra mano mergina, – paaiškinau. – London ir Bodis – bičiuliai.
– Tai dėl to juos dviese vedžiojatės po zoologijos sodą? Akvariumų centrą? Kaip
kokiame dvigubame pasimatyme? – drėbė Vivijana. – Ar bent supranti, kaip ją
painioji? Kam tau šitaip elgtis?
– Aš nesistengiu jos painioti...
– Ar žinai, ką vakar padarė London? Mums atvažiavus į meno būrelį? Pribėgo ir
apkabino Emilę. Prie visų!
 – London apkabina visus...
– Ji ją apkabino!! – šaukė Vivijana. Jos skruostai išraudo. – Laikiau tave bent kiek
protingesniu! Geresniu! Juk aš nereikalauju, kad London leistų laiką su manimi ir
Valteriu, tiesa? Aš jai apie jį nė neužsiminiau. Ji nė nežino, kad toks žmogus
egzistuoja! Net nesakiau jai, kad mudu skiriamės!
– Vivijana...
– Nereikia! – pertraukė mane ji. – Nenoriu girdėti tavo kvailų pasiteisinimų, kodėl
jūsų ketveriukė bindzinėja po miestą nelyg šeima. Tikrai negaišai laiko, tiesa?
– Emilė tik draugė, – paprieštaravau.
– Rimtai ketini čia stypsoti ir mėginti mane įtikinti, jog susitinki su Emile tik
todėl, kad London draugauja su Bodžiu? – kreivai dėbtelėjo į mane Vivijana. –
Pasakyk štai ką: ar ir su kitų jos bičiulių tėvais leidi laiką?
– Ne, bet...
– Ir negalvoji apie ją? Neskambini? Nesigręži į ją paguodos?
Negalėjau to paneigti, ir veido išraiška veikiausiai atsakė už mane.
– Iš paskutiniųjų stengiausi nepainioti į visa tai London, – tęsė ji. – O tu... Tu,
regis, nė nesusimąstei, kas jai geriausia. Ką ji galvoja, ką jaučia. Galvoji vien apie
save ir savo įgeidžius – sena pasakaitė. Nepasikeitei nė per nago juodymą, tiesa,
Rasai?
Sulig tais žodžiais Vivijana šoko į džipą ir trenkė durimis. Išvažiavusi atbulomis, ji
nurūko keliu, palikusi mane sustingusį. Viduriai, regis, vertėsi kūlio.

Tą naktį nė bluosto nesudėjau.

Ar Vivijana buvo teisi? Nejaugi tikrai galvojau tik apie save? Mintimis perbėgau
visus susitikimus su Emile, visus žingsnelius, vedusius prie zoologijos sodo ir „Jūrų
gyvenimo“ centro. Paklausiau savęs, ar jei London artimai bičiuliautųsi su kitu
vaiku, būčiau lankęsis ten su jo tėvais?
Širdyje žinodamas, kad atsakymas – ne, susimąsčiau, kiek melavau pats sau.

*
 Vivijanos įsiūčio aidas mane pasivijo po kelių dienų, sėdint Taljerio kabinete. Jis
man paskambino, norėdamas informuoti apie skyrybų proceso naujienas.
– Pagaliau gavau progą telefonu kaip reikiant šnektelėt su Vivijanos advokate ir
skirsnis po skirsnio aptart siūlomą susitarimą, – jis atsiduso. – Neįsivaizduoju, kokia
juoda katė tarp judviejų zylioja, bet tikėjausi, kad įstengsime pasiekti kokį nors
kompromisą. Jau ko nesitikėjau, tai kad ji reikalavimus dar labiau pakels.
– Jai dar maža? – vos išgirdęs Taljerio žodžius visas nutirpau.
– Aha.
– Ko?
– Visko. Didesnių alimentų. Didesnės grynųjų dalies dalijant turtą.
– Kiek tiksliai?
Išgirdus sumą mano veidas išbalo.
– Kas, jei tiek neturiu?
– Na, pradžiai... Mėginčiau parduot namą.
Nors kito Vivijanos žingsnio baiminausi jau anksčiau, dabar jaučiausi it gavęs
kumščiu į saulės rezginį.
– Taip pat ana prašė tau perduot, kad Vivijana čia atvyks Helovino savaitgalį ir
šįsyk norėtų, kad nenakvotum namie.
– Kodėl ji negalėjo man to pasakyti pati?
– Nes nusprendė, kad nuo šiol tik per teisininkus ir bendrausit. Kalbėtis su tavimi
tiesiogiai ji nepageidauja.
– Dar kas nors? – išlemenau priblokštas.
– Savaitgalį nuo lapkričio tryliktosios ji nori vežtis London į Atlantą.
– O jei nesutiksiu?
– Tikriausiai trauks tiesiai į teismą. Bet, Rasai... – Taljeris rimtai įsispitrijo man į
akis. – Dėl šito plėšytis neverta, nes vis vien nelaimėsi. Jei ji nėra bloga motina,
teisių matytis su dukra iš jos niekas neatims.
– Aš ir nebūčiau kovojęs. Tiesiog... Esu apstulbęs.
– Ar nori pasikalbėt apie tai, kas taip ją įsiutino?
– Vargu, – papurčiau galvą. Kam to reikia? – Ką ji kalba apie London?
– Kol kas su dukra nori praleisti kas antrą savaitgalį. Deja, ateity reikalauja visų
globos teisių.
– Nesulauks.
– Tai dar viena priežastis parduot namą. Nors ir pritaikiau tau nemažą nuolaidą,
kova su Vivijana pigiai neatsieis.

Bent jau darbo srityje viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Nuo London gimtadienio
iki mėnesio pabaigos pasirašiau sutartis su keturiomis iš penkių įmonių, kurioms
rengiau pristatymus. Nors tai reiškė, jog darbais verste užsivertęs buvau ne tik aš, bet
ir mano programuotojas bei vaizdo montuotojas, rengiant Taljerio kampaniją įgyta
patirtis leido viską atlikti gerokai sparčiau. Kol Mardžė su Lize ilsėjosi Kosta Rikoje,
pradėjome ir plastikos chirurgijos klinikos kampaniją – rezultatais jis buvo
sužavėtas.
Mudu su London pamažėle vėl įpratome prie pastovaus dienos ritmo. Iš sugijusios
žaizdelės kaktoje buvo ištraukti siūlai, o pakartotinai peršvietus rentgeno spinduliais
ir patvirtinus, kad nelūžo joks kaulelis, nebeliko ir įtvaro. Pianino pamokoms
London dar nebuvo pasirengusi, bet su meno užsiėmimais susitvarkė. Per kitą
mudviejų pasimatymo vakarą nusivedžiau ją į prabangią vietelę – restoraną
„Fahrenheit“, nuo kurio terasos atsivėrė nepakartojama šviesomis mirgančios
Šarlotės panorama, o prie staliukų buvo įteikiami elegantiški, ranka užrašyti
valgiaraščiai: Vivijaną tokia vieta būtų sužavėjusi.

Helovinui artėjant, Emilės beveik nebemačiau.

Deja, Vivijanos pastabos nepraslydo manęs nepaveikusios. Kad ir kaip stengiausi
save įtikinti, jog mudviejų draugystė buvo platoniška, puikiai suvokiau, kad iš tiesų
čia slypi kur kas daugiau. Nebuvo nė menkiausios abejonės, kad ji mane traukė, ir
vakarais dėbsodamas į telefoną nerimaudavau, ar mano noras bendrauti su Emile
išties kaip nors kenkia London.
Nesupraskite manęs neteisingai, ir toliau beveik kasvakar jai skambindavau: šio
raminančio ritualo nei įstengiau, nei norėjau atsisakyti. Vis dėlto ramybėje manęs
nepalikdavo Vivijanos žodžiai, ir kartais užbaigus pokalbį širdin įsliūkindavo
sumišimas ir kaltė. Žinojau, kad naujiems santykiams dar esu nepasirengęs, bet
nejaugi taip dažnai skambindamas išties elgiausi lyg jau juos užmezgęs? Ko iš tikrųjų
ateityje tikėjausi iš Emilės? Ar būčiau patenkintas, jei liktume tiesiog bičiuliai? Ar
džiaugčiausi dėl jos, jei susirastų naują vaikiną? O gal mane kankintų mintys apie
tai, kas galėjo būti? Gal net pasiduočiau pavydui?
Giliai širdyje atsakymą žinojau. Neskaitant Mardžės, Emilę laikiau artimiausia
savo drauge... Ir vis dėlto nė žodeliu jai neužsiminiau apie tai, ką išrėžė Vivijana.
Kodėl negalėjau atvirai su ja kalbėtis apie nurimti iki šiol neleidusį konfliktą? Galbūt
todėl, kad dalis manęs suvokė, jog melavau Emilei apie savo troškimus. Geidžiau
daugiau nei vien draugystės. Ne dabar, tačiau kada nors ateityje.
Kad ir kaip savanaudiškai tai skambėtų, nenorėjau jos prarasti dar iki tol. Galų
gale man tapo visiškai neaišku, kaip turėčiau elgtis.

Likus dienai iki Helovino, užsisakiau viešbučio kambarį.

Mardžė su Lize iš Kosta Rikos buvo grįžusios vėlų trečiadienio vakarą, tad kol kas
nenorėjau brautis pas jas nakvynės. Mintis apsistoti pas tėvus taip pat neviliojo: nors
žinojau, kad būtų mielai priėmę, nenorėjau jiems pasakoti apie vis žemyn
besiritančius mudviejų su Vivijana santykius. Malonus jos elgesys per London
gimtadienio vakarėlį lėmė tai, kad pasivedėjusi šalin mama puolė mane įtikinėti, esą
žmona man vis dar neabejinga. To pokalbio darsyk patirti nenorėjau.
Taljeris žinute pranešė, jog Vivijana pasirodys penktadienio pavakare, tikriausiai
apie septintą – vadinasi, laiko pasimatymo vakarui su London nebeliks. Pavalgėme
virtuvėje, o man likus tvarkytis dukra užbėgo laiptais patikrinti žiurkėnų ir žuvelių.
Po dvidešimties minučių išgirdau Vivijaną atveriančią duris.
– Labas! – šūktelėjo ji. – Štai ir aš!
Mano širdis ėmė plakti smarkiau, nelyg mane būtų pričiupę veikiantį ką nors
nedoro – o juk tiesiog buvau savo paties namuose. Visgi Vivijana patraukė vidun
taip lengvai, lyg šeimininkė čia būtų ji.
Ieškodama London, ji dirstelėjo į virtuvę.
– Ji savo kambaryje, – paaiškinau. – Nubėgo patikrinti, kaip gyvūnėliai.
– Gerai, – linktelėjo ji. – Ar jau valgė?
Maniau, sakei advokatei, jog tiesiai su manimi nebebendrausi. Bet kaip nori –
žaisime pagal tavo taisykles.
– Taip, neseniai vakarieniavome. Tik dar nesimaudė – nežinojau, ar norėsi vežtis
ją pažiūrėti filmo, ar...
– Dar nenusprendžiau. Pasikalbėsiu su ja, – ji akimirkai nutilo. – Tau einasi gerai?
– Taip, – atsakiau priblokštas, kad ji ir vėl šnekučiavosi su manimi lyg įprastai. –
Gerai. Lauki Helovino vakaro ir beldimo į kaimynų duris, kaulijant saldainių?
– Bus smagu. Išrinkau London neįtikėtiną kostiumą. Gražuolės iš pasakos
„Gražuolė ir Pabaisa“, tik blizgučių daug daugiau.
– Jai labai patiks, – sutikau. – Gražuole pavadino ir vieną iš žuvelių.
– Nepamiršk ateiti pakankamai anksti, kad spėtum pamatyti.
– Nori, kad ateičiau?
Vivijana užvertė akis, bet šįsyk – ne pykdama, o lyg negalėdama patikėti tuo, ką
išgirdusi. Tarsi būčiau tiesiog žioplelis, apie neapykantą kuriam nė kalbos negalėjo
būti.
– Žinoma, Rasai. Ji tavo dukra. Helovino vakaras. Be to, turėsi būti namie, kad
užeinantiems vaikams dalytum saldainius. Kaip tu įsivaizdavai, kas vyks rytoj?
Kaip visuomet, žmona nė akimirką neleido man nustoti spėliojus.

Mardžės su Lize nebuvau matęs nuo pat London gimtadienio vakarėlio, todėl kitą
popietę dar iki Helovino linksmybių pradžios valandėlei užsukau pas tėvus. Jau iš
pirmo žvilgsnio pastebėjau, kad Mardžė sulieknėjusi dar labiau. Ji atrodė puikiai, bet
vos susilaikiau jai neleptelėjęs, kad laikas sustoti, nes dar kilogramu mažiau, ir
sulysęs veidas tikriausiai jau atrodys per griežtas. Lizė taip pat atrodė numetusi šiek
tiek svorio, bet toli gražu ne tiek, kiek Mardžė.
 Vos man įžengus pro duris abi čiupo mane į glėbį.
– Tad štai kaip atrodai po atostogų, a? – švilptelėjau seseriai.
– Žinau, neįtikėtina, tiesa? Sveriu tiek pat, kiek studijuodama.
– Tu irgi puikiai atrodai, Lize. Ar esate tikros, kad visas tas dienas ne grožio
sanatorijoje slapčia tūnojote?
– Dėkui. Bet ne, – atsakė ši. – Seni geri žygiai, pasivaikščiojimai po įžymias vietas.
Be to, kaip ir Mardžė, stengiausi nepadauginti ryžių ir pupų.
– Pavydžiu. Nors tebebėgioju, svoris kristi liovėsi.
– Kaip tau einasi? – pasmalsavo sesuo. – Kai vakar kalbėjau su mama, užsiminė,
kad prisikalbinai dar naujų klientų? Eime lauk, pasišnekučiuosime valandėlę.
– Gerai. Tuojau pasisveikinsiu su tėvais ir po kelių minučių prisijungsiu prie
judviejų.
Pokalbis su tėvais truko ketvirtį valandos – dėkui Dievui, apie Tą Vėžį mama
nebeužsiminė, o išėjęs į galinį kiemą, radau Mardžę su Lize iš aukštų taurių
siurbčiojančias saldžią šaltą arbatą.
Gerą valandą tauškėme apie jų kelionę: nusileidimus trosu, Arenalio ugnikalnį,
žygius per rūko mišką ir vandenyno pakrantę. Tuomet nupasakojau, kas dėjosi
mano gyvenime. Šiai pokalbio daliai kaip tik besibaigiant, kyštelėjusi galvą lauk
mama paklausė Lizės, ar ši negalėtų pagelbėti virtuvėje.
– Tai... Buvai prisaikdintas bendrauti tik per teisininkus, o tada ji pasirodė namie
ir elgėsi kaip įprastai?
Linktelėjau.
– Nė neprašyk paaiškinti. Aš už tokias dovanėles tik Viešpačiui dėkoju.
– Aš vis tiek nesuprantu, kodėl Vivijana gauna London ir per jos gimtadienį, ir per
Heloviną. Juk per smagias progas teisę su ja leisti laiką turi ir tu.
– Tiesiog taip jau sutampa savaitgaliai.
Mardžė neatrodė patenkinta atsakymu, bet veikiausiai nutarė daugiau nekvaršinti
man dėl to galvos.
– Kaip jautiesi, turėdamas parduoti namą?
– Jausmai prieštaringi. Iš tiesų tokio didelio namo mums nereikia – nereikėjo ir
anksčiau, bet jame begalės prisiminimų. Šiaip ar taip, neturiu iš ko rinktis. Nors
verslas pagaliau įsibėgėja, banko sąskaitoje tikrai neturiu tokios sumos, kad galėčiau
vos pasirašius dokumentus lengvai sumokėti Vivijanai tiek, kiek ji prašo, – minutėlei
nutilau. – Sunku patikėti, kad nuo tada, kai ji išėjo, prabėgo beveik du mėnesiai.
Atrodo, jog viskas nutiko vakar. Antra vertus – kad prieš amžių amžius.
– Nė įsivaizduoti negaliu, – sutiko sesuo. Pasisukusi šalin ji prisidengė burną ir iš
jos krūtinės gilumos išsiveržė sunkus kosulys.
– Vis dar sergi?
– Ne, – atsakė ji. – Tai tik bronchito likučiai. Jau sakiau tau, kad po to, kai
uždegimas praeina, plaučiams pasveikti gali prireikti dar kelių mėnesių. Kosta
Rikoje jaučiausi palyginti gerai, bet dabar, regis, man reikia dar vienų atostogų. Lizė
vis troško aktyviai leisti laiką – jaučiuosi išsunkta kaip citrina. Nuo visų tų žygių jau
ir kelius maudžia.
– Žygiai – puiki mankšta, bet sąnariams vienas vargas, – sutikau.
– Beje, pasakyk, jei judu su Emile kada norėsite leistis su mumis į žygį. Būtų kaip
senais laikais.
– Būtinai, – burbtelėjau. Vos išgirdusi mano toną sesuo pakreipė galvą.
– Velniava. Regis, rojuje kilo bėdų. Ar kažką nuo manęs slepi?
– Kad ne, – išsigyniau. – Tiesiog nežinau, kur ši draugystė veda.
Mardžė pervėrė mane žvilgsniu.
– Kodėl negali tiesiog džiaugtis tuo, ką turite dabar? Nes man atrodo, kad
pastaruosius kelis mėnesius būtent ji buvo tvirčiausias tavo ramstis.
– Iš tiesų.
– Tad tiesiog vertink ją už tai, ir leisk tam, kas vyksta, vykti.
Sudvejojau.
– Vivijana mano, kad leisdamas laiką drauge su Emile ir vaikais trikdau London.
Ir ji teisi.
Pirmiausia Mardžė skeptiškai dėbtelėjo man į akis, tuomet pasidėjo rankas ant
stalo ir palinko arčiau.
– Tai nesiveskite vaikų, – pasiūlė ji. – Kodėl tau neišėjus kur nors tik su ja?
– Kaip į pasimatymą?
– Taip, – linktelėjo sesuo. – Į pasimatymą.
 – O kaip London?
– Mudvi su Lize mielai pabūtume su ja. Be to, argi ką tik nesakei, kad po kelių
savaičių Vivijana vešis London į Atlantą? Naudokis proga, mažasis broliuk.

Helovino vakarą Vivijana elgėsi neįprastai maloniai – netgi pasišovė telefonu

nufotografuoti mudu su London ir iškart išsiuntė nuotrauką man. Aš likau namie
dalyti saldainių kaimynų vaikams. Jie vis ėjo ir ėjo, tad tingėdamas kaskart keltis
nuo sofos įsitaisiau ant supamojo krėslo kieme.
Kitą rytą nubudęs radau Vivijanos žinutę: išvyks apie šešias. Klausė, ar tokiu metu
galėčiau būti namie.
Tą vakarą išeidama ji švelniai mane apkabino ir pakuždėjo, kad su London man
sekasi kuo puikiausiai.

Pirmosios kelios lapkričio savaitės mano prisiminimuose susiliejo į virtinę

aštuoniolikos valandų trukmės dienų, užpildytų jau visiškai natūraliomis tapusiomis
užduotimis. Mankštinausi, dirbau, rūpinausi London – ji, beje, vėl pradėjo lankyti
pianino pamokas, – gaminau valgyti, tvarkiausi, o vakarais skambindavau Emilei.
Naujųjų klientų dėka buvau toks užsiėmęs, kad laiko neliko nei kitą savaitgalį
aplankyti tėvus, nei susitikti su Mardže ir Lize. Tiesa, kelis to laikotarpio įvykius
pamenu ryškiau.
Kitą savaitę po Helovino namie apsilankė nekilnojamojo turto agentė, kuri turėjo
pasirūpinti mano namo pardavimu. Vaikštinėdama po kambarius, ji uždavė begales
klausimų, ir pagaliau pasiūlė perstatyti baldus taip, kad kuo geriau atsiskleistų erdvė.
Jos siūlymu, vienas po kito baldai grįžo ten, kur jiems vietas buvo parinkusi
Vivijana. Prieš išvažiuodama, agentė iš automobilio išsitraukė medinį plaktuką ir į
kiemo žolę įsmeigė ryškiai raudoną ženklą, kad namas parduodamas.
Išvydus ženklą, mane apgaubė liūdesys, tad vedamas instinkto tuojau
paskambinau Emilei. Kaip visada, ji ne tik mane nuramino, bet ir paragino: anot
jos, manęs laukė galimybė atversti naują gyvenimo puslapį, viską pradėti iš naujo
naujuose namuose. Galbūt pastūmėtas minties apie artėjantį savaitgalį London
laukiančią kelionę į Atlantą su Vivijana, pokalbiui baigiantis vis rimčiau svarsčiau
apie Mardžės idėją pakviesti Emilę į pasimatymą. Tiesa, man dar nespėjus sukaupti
drąsos, prabilo ji pati:
– Rasai, vis norėjau tavęs paklausti – galbūt norėtum su manimi eiti į parodos,
apie kurią pasakojau, atidarymą? Tos, kur bus rodomi ir mano paveikslai?
Jos balse buvo girdėti jaudulio atspalvis: prieš akis iškilo vaizdas, kaip ji priglosto
plaukus sau už ausies – dėl ko nors nerimaudama visada taip elgdavosi.
– Žinoma, jei negali – nieko tokio, bet kad jau atidarymas sutampa su savaitgaliu,
kai London namie nebus, pamaniau...
– Mielai, – pertraukiau ją. – Džiaugiuosi, kad pasiūlei.

Artėjant lapkričio tryliktajai, padėjau London rengtis kelionei į Atlantą. Viskas

užtruko ilgiau, nei tikėjausi: negalėdama atsidžiaugti, kad aplankys mamą naujajame
bute, London bent keturis ar penkis kartus persikrovė lagaminą. Dienų dienas ji
suko galvą, ką vertėtų pasiimti, ir galų gale apsistojo ties keliais drabužių
komplektėliais, lėlėmis, spalvinimo knygelėmis, kreidutėmis ir knygele „Pora paskui
porą“. Vivijana žinute pranešė London pasiimsianti apie penkias. Sumojau, kad
tikriausiai atvažiuos čia, o tuomet – iškart atgal. Žinoma, pamiršau Spanermano
nuosavą lėktuvą, bet prisiminti gavau vos išvydęs prie namų stabtelėjusį limuziną.
Nunešiau London daiktus į automobilį ir ištiesiau vairuotojui. Per tą laiką
įsikepurnėjusi vidun mažoji jau tyrinėjo pliušinį limuzino interjerą.
Matant ją išvykstančią suspaudė širdį – na ir kas, kad buvo su mama.
– Parvešiu sekmadienį apie septintą, – tarė Vivijana. – Be to, žinoma, bet kada gali
skambinti – duosiu jai telefoną.
– Nenoriu per daug jūsų varginti.
– Tu jos tėvas, – pabrėžė ji. – Nieko tu nevargini.
Nusukusi akis šalin, ji pridūrė:
 – Be to, jei nori žinoti, šį savaitgalį su Valteriu ji nesusipažins. Dar per anksti.
Negalėčiau taip su ja elgtis.
Nustebęs ir, be abejonės, dėkingas, linktelėjau.
– Turite kokių svarbių planų? – paklausiau, kažkodėl norėdamas užlaikyti jas
kieme.
– Ką nuveikti ten nestinga. Manau, ką nors sugalvosime. Dabar jau tikriausiai
turėtume važiuoti – nenoriu, kad į namus nusigautume itin vėlai.
Šįsyk apkabinimo nebuvo. Vis dėlto nusigręžiant Vivijanos žvilgsnis užkliuvo už
ženklo apie parduodamą namą ir ji akimirkai sustingo. Tuomet, ryžtingai
persimetusi per petį plaukus, žengė prie atvirų durelių. Jai įlipus, dureles užtrenkė
vairuotojas.
Apimtas keistos vienatvės stebėjau tolstantį limuziną. Kad ir kiek visko spėjo įvykti
lig šiolei, kas nors vis neleisdavo pamiršti, jog kadaise įsivaizduota ateitis išsprūdo
man iš rankų.

Nė nežinau, kodėl jaudinausi vos pagalvojęs apie apsilankymą parodos atidaryme

drauge su Emile. Kartu gėrėme kavą kone kiekvieną savaitgalį, beveik kasvakar
kalbėjomės telefonu, praleidome vakarą mėgaudamiesi vynu galiniame jos namo
kieme. Kelias dienas praleidome išvykose su atžalomis. Šiaip ar taip, renginyje bus
demonstruojami jos, ne mano darbai: jei kas ir turėtų jaudintis, tai tik pati Emilė.
Ir vis dėlto jai atidarius namų duris mano širdis daužėsi kaip pašėlusi, o burna
nemaloniai išsausėjo. Žvilgsnis į ant slenksčio stovinčią Emilę taip pat nepadėjo. Nė
nenumaniau, kaip parodų atidarymuose dera atrodyti menininkams, bet
nerūpestingos mamytės, kurią taip gerai pažinojau, čia nebuvo likę nė pėdsako: jos
vietoje stovėjo gražuolė juoda kokteiline suknele ant petnešėlių ir ant pečių
krintančiomis žvilgančiomis garbanomis. Pastebėjau, jog ji buvo pasidažiusi kaip tik
tiek, kad atrodytų visiškai natūraliai.
– Tu kaip tik laiku, – ji palinko apkabinti manęs pasisveikindama. – Ir atrodai
kuo puikiausiai.
 Pasirinkau tai, ką Vivijana vadindavo „Holivudo įvaizdžiu“: juodas kelnes, juodą
megztinį su V formos iškirpte ir juodą klasikinį švarką.
– Nežinojau, kaip derėtų apsirengti, – prisipažinau, tebejusdamas vos akimirkai
prigludusio jos kūno šilumą.
– Tuojau įsitikinsiu, kad auklė turi viską, ko galėtų prireikti, ir galėsime keliauti.
Gerai?
Emilė užlipo laiptais. Nulydėjęs ją žvilgsniu girdėjau, kaip kalbėjosi su aukle.
Laiptų viršuje ji apkabino ir pabučiavo Bodį, tuomet vėl nusileido į prieškambarį.
– Eime?
– Žinoma, – atsakiau nė nedvejodamas, kad Emilė – viena gražiausių moterų,
kokias kada buvau regėjęs. – Bet tik su viena sąlyga.
– Kokia?
– Turėsi pamokyti mane parodų atidarymų etiketo.
Ji nusikvatojo, ir tas juokas išlaisvino mano gerklėje susikaupusį įtampos gumulą.
– Pasikalbėsime pakeliui, – sutiko, žengdama prie prieškambario spintos ir
čiupdama kašmyro šalį. – Bet geriau maukim iš čia, kol Bodis dar nesusivokė
pamiršęs ką nors mirtinai reikalingo – tuomet negalėsime ištrūkti dar bent
dvidešimt minučių.
Atidaręs duris nusekiau ją žvilgsniu, žavėdamasis, kaip puikiai suknelė prigludo
prie jos figūros. Dirstelėjus kiek žemiau, prieš akis staiga išniro vakaras, kai ji padėjo
man užsirišti peteliškę, ir nuraudęs tučtuojau pakėliau akis.
Išvažiavęs į gatvę, pasukau miesto centro link – ten veikė galerija.
– Ar ši paroda tau – svarbus įvykis? – paklausiau. – Žinau, kad kaip pašėlusi
stengeisi laiku užbaigti visus darbus.
– Na, žinai – tai ne tarptautinė paroda ar Moderniojo meno muziejus, bet
galerijos savininkas išties puikai dirba. Šiame versle jis sukasi jau seniai, todėl
ištikimiausius klientus kasmet sukviečia į privačią parodą. Kai kurie jų – apskrityje
gerai žinomi meno kolekcionieriai. Paprastai demonstruojami šešių ar septynių
kūrėjų darbai, bet šiemet, man regis, minėjo devynis. Du skulptorius, vitražistą,
keramiką ir penketą tapytojų.
– Ir viena iš jų – tu.
 – Mano paveikslus išrenka kasmet.
– Keliems tapytojams jis atstovauja?
– Gal trisdešimčiai?
– Matai? O tu tokia kukli. Nė nebūčiau pagalvojęs.
– Aš kukli, nes mano paveikslai neparduodami už milžiniškas sumas. Jie tikrai
niekada nepaklius į „Sotheby’s“ ar „Christie’s“ aukcionus. Žinoma, dauguma
menininkų, už kurių darbus šiandien klojami milijonai, seniai mirę.
– Nelabai sąžininga.
– Šitai pastebėjai nei pirmas, nei paskutinis, – paerzino ji.
– O koks tavo vaidmuo atidaryme?
– Na, aš būsiu viena iš priimančiųjų svečius – veiksmas vyks ne vienoje salės
vietoje. Bus vyno ir užkandžių, o aš sukiosiuosi apie savo darbus tam atvejui, jei
svečiai turėtų kokių klausimų ar tiesiog norėtų pasišnekučiuoti.
– O jei norės ką nors įsigyti?
– Tuomet jau kalbėsis su galerijos savininku. Ne mano reikalas diskutuoti apie
darbo vertę. Nors juokavau apie milijonus, iš tikrųjų man nepatinka vertinti meną
pinigais. Žmonės turėtų pirkti paveikslus dėl to, kad jiems patinka. Kad šį tą jiems
sako.
– Arba gerai atrodo, pakabinti ant sienos?
– Arba tai, – nusišypsojo ji.
– Nekantrauju pamatyti, ką parengei. Atleisk, kad neužsukau į galeriją anksčiau...
– Rasai, tu užimtas vienišas tėvas, – ramindama ji spustelėjo mano ranką. – Tik
džiaugiuosi, kad sutikai su manimi eiti šįvakar. Turėsiu su kuo pasikalbėti, kai
niekas nežiūrės į darbus. Kartais nusivili stypsodamas prie paveikslų ir stebėdamas,
kaip žmonės tave ignoruoja arba nusuka akis, kad tik, neduok Dieve,
neužkalbintum.
– Ar tau yra taip nutikę?
– Kaskart, – prisipažino ji. – Ne visiems, kurie apsilanko parodoje, mano darbai
patinka. Menas labai subjektyvus.
– Man tavo paveikslai patinka. Turiu omenyje, tie, kuriuos mačiau ant tavo namų
sienų.
 Emilė nusijuokė.
– Tai todėl, kad tau patinku aš.
Nužvelgiau ją.
– Negaliu ginčytis.

Kol pasiekėme galeriją, mano jaudulio neliko nė kvapo. Kaip visuomet, Emilė
akivaizdžiai jaukiai jautėsi su manimi, todėl ir man atsipalaiduoti buvo kur kas
lengviau. Jau buvau pamiršęs, kaip malonu būti priimtam tokiam, koks esi, ir
mudviem stabtelėjus prie durelių pagavau save spėliojant, kaip būtų susiklostęs
mano gyvenimas, jei užuot vedęs Vivijaną, būčiau sukūręs šeimą su Emile.
Pagavusi mano žvilgsnį, Emilė pakreipė galvą.
– Apie ką susimąstei?
Akimirką sudvejojau.
– Galvojau, kaip džiaugiuosi, kad London ir Bodis taip gerai sutaria.
Ji prisimerkė, o žvilgsnyje šmėstelėjo skeptiškumas.
– Kažin, ar kai paklausiau, tikrai galvojai apie vaikus.
– Ne?
– Ne, – Emilė nusišypsojo taip, lyg permatytų mane kiaurai. – Esu beveik tikra,
kad galvojai apie mane.
– Turbūt nuostabu mokėti skaityti mintis.
– Tikrai, – atsakė ji. – O dabar dar vienas mano triukas: įeisiu vidun nė
nepalietusi durų!
– Kaip ruošiesi tai padaryti?
Ji nepatenkinta suraukė nosytę.
– Nė neketini atidaryti man durų! O maniau, kad tu – džentelmenas...
Nusikvatojęs atidariau jai duris. Viduje vyravo ryškus apšvietimas, o patalpos
priminė industrinį miesto loftą: didžiulė atvira erdvė, kur ne kur – lubų
nesiekiančios pertvaros. Ant jų buvo iškabinti paveikslai. Apie meno kūrinius
vaikštinėjo apie dvidešimt svečių, daugumos rankose pastebėjau vyno ar šampano
taures. Aplink, nešini užkandžiais nukrautais sidabro padėklais, šmirinėjo padavėjai.
– Rodyk kelią, – paraginau. – Šįvakar žvaigždė – tu.
Emilė nužvelgė patalpas, ir mudu patraukėme prie iš pirmo žvilgsnio aristokratą
primenančio žilo pono. Paaiškėjo, kad tai – Klodas Barnsas, galerijos savininkas.
Greta jo stoviniavo dvi poros, abi – atvykusios į parodą iš kitų miestų.
Iš praeinančio padavėjo paėmęs dvi taures vyno, vieną pasiūliau Emilei, ir visi
leidomės nerūpestingai šnekučiuotis. Emilė parodė man pertvaras galerijos gilumoje,
ir pokalbiui nutilus patraukėme prie jų.
Paveikslams apžiūrėti prireikė kelių minučių. Svarsčiau sau, jog jie ne tik
neapsakomo grožio, bet ir itin paslaptingi. Tie, kuriuos mačiau Emilės namuose,
buvo abstraktesni – šiuose jau pastebėjau ir realizmo motyvų. Spalvos kone sprogte
sprogo ant drobės, tačiau žvilgsnį traukė ir ryškūs teptuko pėdsakai. Vienas
paveikslas ypač patraukė mano dėmesį.
– Jie neįtikėtini, – nuoširdžiai įvertinau. – Nė neįsivaizduoju, kiek laiko užtrunka
sukurti ką nors panašaus. Kurio iš jų vis negalėjai palikti ramybėje?
– Šio, – Emilė parodė į tą, nuo kurio ir pats negalėjau nuleisti akių.
Apžiūrėjau jį atidžiau, žengtelėjau atgal, nužvelgiau įvairiais kampais.
– Jis nuostabus, – tariau.
– Man jis vis dar atrodo neužbaigtas, – papurtė galvą ji. – Bet ačiū.
– Kalbu nuoširdžiai, – patikinau. – Noriu jį įsigyti.
– Gerai... – dvejonė jos balse maišėsi su pasitenkinimu. – Tu tikras? Nė nežinai,
kiek kainuoja.
– Noriu, – pakartojau. – Tikrai.
Suvokusi, kad kalbu nuoširdžiai, Emilė nuraudo.
– Oho. Man garbė, Rasai. Pažiūrėsime, galbūt įkalbinsiu Klodą pritaikyti tau
nuolaidą, skirtą šeimos nariams ir bičiuliams.
Gurkštelėjau vyno.
– Kas toliau?
– Lauksime ir žiūrėsime, ar kas prieis, – mirktelėjo ji. – O jei prieis, leisk kalbėti
man, gerai? Nenoriu tapti šiuolaikine Margareta Kyn.
– Kuo?
 – Margareta Kyn buvo tapytoja, už kurios paveikslus metų metus šlovę gviešėsi jos
vyras. Pagal jos gyvenimo istoriją sukurtas filmas „Didelės akys“*. Turėtum kada
pažiūrėti.
– Kodėl kurį vakarą mudviem jo nepažiūrėjus drauge?
– Sutarta.
Galerijoje rinkosi vis daugiau svečių, o aš klausiausi, kaip Emilė susidomėjusiems
pirkėjams aiškina apie savo darbus. Jei man čia kokia užduotis ir priklausė, tai
fotografuoti svečių mobiliaisiais telefonais. Regis, kone kiekvienas, priėjęs artyn,
troško su Emile nusifotografuoti. Spėjau, kad tai tik todėl, jog ji – viena iš autorių,
bet po valandėlės pastebėjau, jog tokiu populiarumu daugiau negalėjo pasigirti nė
vienas menininkas.
Kol Emilė bendravo su svečiais, aš apėjau kitų menininkų darbus. Mano dėmesį
patraukė keletas skulptūrų, bet jos buvo tokios abstrakčios ir didžiulės, kad
negalėjau nė įsivaizduoti jų puikiai atrodančių kieno nors namuose. Man patiko ir
kitų tapytojų paveikslai, nors Emilės darbams vis tiek neprilygo nė vienas.
Kol mudu skanavome užkandžius, vieni svečiai keitė kitus. Daugiausia jų plūdo
apie aštuntą valandą – vėliau minia pamažėle ėmė skirstytis. Parodą buvo
suplanuota baigti apie devintą, bet duris Klodas užrakino tik be ketvirčio dešimtą,
atsisveikinus paskutiniajam žiūrovui.
– Man regis, paroda praėjo visai neblogai, – tarė jis, žengdamas prie mūsų. – Tavo
darbais domėjosi nemaža dalis svečių. Visai nenustebčiau, jei per kelias dienas juos
šluote iššluotų.
Emilė atsigręžė į mane:
– Ar nepersigalvojai – vis dar nori įsigyti tą paveikslą?
– Noriu, – atsakiau, puikiai suvokdamas, kad šiuo metu vargiai galiu sau leisti
tokią prabangą. Vis dėlto dabar man tai nerūpėjo. Klodas vos pastebimai suraukė
antakius – be abejonės, supratęs, kad turės pritaikyti nemenką nuolaidą, – tačiau tik
akimirkai.
– Gal jus domina ir kiti darbai? Kitų menininkų?
– Ne, – papurčiau galvą. – Tik šis.
– Klodai, ar galėtume tai aptarti rytoj? – įsiterpė Emilė. – Jau gana vėlu – esu
pernelyg pavargusi kalbėtis apie pardavimo sandėrius.
– Žinoma, – sutiko jis. – Ačiū už viską, ką šįvakar padarei, Emile. Esi ypatinga
asmenybė – atrodo, akimoju tampi be galo artima kiekvieno širdžiai.
Stovėdamas visai greta Emilės, supratau: Klodas visiškai teisus.

– Ką norėtum nuveikti dabar? – paklausiau, mudviem žengiant prie

automobilio. – Jei nuvargai, galiu parvežti tave namo.
– Gal juokauji? – atšovė ji. – Namie auklė, žadėjau iki vidurnakčio nepasirodyti.
Klodui apie nuovargį užsiminiau tik tam, kad galėtume iš ten dingti. Kai jis pradeda
kalbėti – atrodo, niekada neužsičiaups. Jis šaunus vyrukas, bet auklę pasisamdau
ypač retai, tad noriu šia proga kaip reikiant pasinaudoti.
– Norėtum pavakarieniauti? Manau, dar rastume kokią neuždarytą vietelę.
– Šitiek užkandžių – aš sotutėlė, – prisipažino ji. – Bet gal išgertume po kokteilį?
– Turi kokį pamėgtą barą?
– Rasai, aš penkiamečio motina. Nedažnai gaunu progą išeiti į miestą. Na, bet
girdėjau, kad restorane „Fahrenheit“ matyti nuostabi panorama ir veikia lauko
židiniai. Vakaras vėsus, tad mintis įsikurti prie židinio labai vilioja.
– Visai neseniai per pasimatymo vakarą vedžiausi ten London.
– Didūs protai mąsto vienodai.
Netrukus mudu jau sėdėjome „Fahrenheit“ stogo terasoje ir šildėmės prie lauko
židinio, žvilgsniu klajodami po priešais mus besidriekiantį miesto šviesų kilimą.
Praeinančios padavėjos paprašiau atnešti porą taurių vyno.
Apsigobusi kašmyro šaliu, Emilė prisimerkė. Jos veide įsivyravo kuo tyriausia
ramybė. Rausvoje židinio šviesoje ji atrodė kerinčiai graži – pastebėjusi, kad spoksau,
ji tingiai man nusišypsojo.
– Prisimenu tą žvilgsnį, – tarė. – Taip žiūrėdavai į mane tada... Prieš milijoną
metų.
– Tikrai?
– Kartais vien to pakakdavo, kad kūnu perbėgtų šiurpuliukai.
 – Tačiau tai liko praeityje, tiesa?
Drovus jos gūžtelėjimas bylojo priešingai.
– Žinau, sakiau, jog džiaugiuosi, kad grįžai į mano gyvenimą...
Man nutilus, Emilė pakėlė akis ir įsistebeilijo į mane.
– Bet?..
Nutariau prisipažinti.
– Vargu ar esu pasirengęs naujiems santykiams.
Akimirką ji nė neprasižiojo.
– Ką gi, – pagaliau sumurmėjo. Balse galėjai vos justi apgailestavimą.
– Nepyk.
– Dėl ko turėčiau pykti?
– Nes per dažnai skambinau. Galbūt leidau prieiti prie išvados, jog esu pasirengęs,
nors taip nėra. Kartais mano jausmuose verda visiškas chaosas. Vis dar per dažnai
prisimenu Vivijaną. Ne todėl, kad norėčiau, jog grįžtų – supratau, kad to man
nebereikia. Bet kol kas jos pilna visur, kur tik pažvelgčiau, ir taip būti neturėtų.
Buvai man tokia gera: išklausydavai, kai buvo sunku, nuolat palaikei, o visų
geriausia – nuoširdžiai prajuokindavai...
Nutilęs staiga pajutau atidžiai mane stebinčias jos akis.
– Ar aš kada skundžiausi, kad per dažnai skambini? Ar sakiau, kad tavo
pasakojimai man – našta?
Papurčiau galvą jusdamas, kad siaubingos betvarkės kupinoje mano galvoje į
paviršių, nelyg oro burbuliukas iš vandens, taikosi išnerti ypatingas suvokimas.
– Ne, – atsakiau.
– Tavo piešiamame paveiksle tu mainais nieko nepasiūlei man – bet juk buvo visai
ne taip.
Emilė patraukė nuo veido tamsių plaukų sruogas, ir židinio šviesoje jos sužvilgo
kone rausvu atspalviu. Ji palinko artyn.
– Man patinka su tavimi bendrauti, geros tu nuotaikos ar blogos. Patinka žinoti,
kad galiu su tavimi kalbėtis apie bet ką, ir tu suprasi, nes mudu amžiams sieja
bendra praeitis. Patinka suvokti, jog pažįsti tikrąją mane – kiekvieną mano trūkumą.
– Trūkumų tu neturi, – paprieštaravau. – Na, bent jau aš jų nematau.
 Emilė nepatikliai prunkštelėjo.
– Gal juokauji? Rasai, niekas nėra tobulas. Norėčiau manyti, kad per pastaruosius
dešimtį metų šį bei tą išmokau, galbūt tapau kantresnė nei anksčiau. Bet iki
tobulybės man – kaip iki mėnulio.
Padavėja atnešė vyną. Įsivyravusioje tyloje mudviejų mintys, regis, pasisuko kur
kas rimtesne linkme. Emilė gurkštelėjo vyno. Kai vėl atsigręžė į mane, akimirką ji
man pasirodė kone pažeidžiama.
– Atleisk, – prabilau. – Žinau, kad veikiausiai sugadinau vakarą.
– Visai ne, – atsakė ji. – Rasai, tavo atvirumas man labai daug reiškia. Ko gero, tai
labiausiai man patinkantis tavo bruožas. Nebijai nieko man prisipažinti: kad kenti,
kad baiminiesi nesėkmių, kad nesi pasirengęs naujiems santykiams. Nė
neįsivaizduoji, kaip kai kuriems žmonėms sunku tai ištarti. Deividas niekada nebūtų
man išsakęs nieko panašaus. Niekada nežinojau, ką jis iš tikrųjų jaučia – pusę
mudviejų kartu praleisto laiko veikiausiai nieko nejautė apskritai. Su tavimi viskas
kitaip. Tu toks atviras. Visada vertinau šią tavo savybę, ir laikas to nepakeitė, –
akimirkai ji nutilo, lyg dvejodama, ar verta tęsti. – Tu tikrai man patinki, Rasai. Tu
man tinki.
– Čia ir esmė, Emile. Tu man ne tiesiog patinki... Manau, aš tave myliu.
Rodės, mano žodžiai ją pervėrė žaibu.
– Manai?
– Ne, – atsakiau, vis labiau tuo įsitikindamas. – Tikrai tave myliu. Keista tai sakyti
žinant, kad kol kas nesu pasirengęs žengti toliau, tačiau taip jau jaučiuosi, –
stengdamasis sukaupti drąsą, akimirkai įsispitrijau į liepsną. – Nesu toks, kurį
turėtum pamilti. Gali susirasti kur kas geresnį. Gal, laikui bėgant...
Ištarti šiuos žodžius pasirodė skausmingiau, nei maniau. Nutilau, jusdamas
gerklėje besikaupiantį gumulą.
Tyloje Emilė įsmeigė žvilgsnį į mane, tuomet ištiesė ranką ir padėjo ją man ant
kojos, it ragindama paimti. Taip ir padariau. Susipynus mudviejų pirštams, mane
užplūdo padrąsinanti šiluma.
– Ar kada pagalvojai, kad aš taip pat galiu tave mylėti?
– Neprivalai to sakyti.
 – Tai ne tik žodžiai, Rasai. Meilę aš atpažįstu. Galbūt mylėjau tave visuomet –
Viešpats žino, kadaise kiekviena savo kūno ląstele ėjau dėl tavęs iš proto. Vargu ar
toks jausmas kada išblėsta. Jis palieka žymę, – ji žvelgė man į akis, balsas skambėjo
švelniau nei bet kada. – Jei teks palaukti, kol būsi pasirengęs – aš nieko prieš. Nes
man patinka tai, kas mudu sieja dabar. Džiaugiuosi, kad tapai vienu artimiausių
mano draugų. Žinau, kaip labai tau rūpiu. Pameni, ką sakiau apie draugystę?
„Draugas – tas, kuris ateina į tavo gyvenimą, patikina, jog prireikus visuomet bus
šalia, ir savo žodžius įrodo darbais.“
Linktelėjau.
– Gali netikėti, bet būtent taip elgeisi su manimi. Aš ir pati nežinau, ar esu
pasirengusi naujiems santykiams. Užtat tvirtai žinau, jog noriu, kad būtum mano
gyvenime: mintis, kad galėčiau tavęs netekti dar kartą, sudaužytų man širdį.
– Kas tuomet mums lieka?
– Gal tiesiog sėdėkime prie ugnies – tik tu ir aš, ir mėgaukimės vakaru. Galime
būti draugai šiandien, rytoj – kiek tik panorėsi. Skambink ir toliau, mudu
kalbėsimės, mėgausimės kava, kol vaikai plušės meno būrelyje. Kaip ir visi, vienu
kartu imsimės ne daugiau kaip vienos dienos.
Žvelgiau į Emilę, gėrėdamasis jos išmintimi – jai kalbant, viskas atrodė taip
paprasta.
– Myliu tave, Emile.
– Ir aš tave myliu, Rasai, – ji spustelėjo mano ranką. – Viskas bus gerai. Patikėk.

Kiek vėliau tą vakarą lovoje tįsojau negalėdamas užmigti. Prie ugnies mudu su
Emile praleidome dar valandą: viskam, kas buvo išsakyta, reikėjo laiko susigerti.
Parvežus ją namo, magėjo pabučiuoti, bet bijojau sugadinti ką tik atrastą harmoniją.
Pajutusi mano dvejonę, Emilė paprasčiausiai palinko apkabinimui. Ilgai glaudėme
vienas kitą, nušviesti lempos prie įėjimo, ir tą intymią akimirką supratau, jog nieko
nebegalėjo būti tikresnio ir prasmingesnio.
– Paskambink rytoj, gerai? – sukuždėjo ji, paleidusi mane iš glėbio ir aksominiu
delnu prilietusi skruostą.
– Būtinai.
Sulig tais žodžiais ji nusigręžė ir pradingo viduje.

Paskutinės lapkričio savaitės mano prisiminimuose iškyla kaip vienos

laimingiausių. Vedybų metinės prabėgo nepastebėtos: Vivijanai bendraujant su
London per vaizdo pokalbių programėlę, apie tai neužsiminė nei ji, nei aš – tiesą
sakant, tik pokalbiui pasibaigus apskritai jas prisiminiau. Darbe naujųjų klientų
dėka verčiau kalnus. Po Atlantoje praleisto savaitgalio London grįžo sekmadienio
vakarą, ir nors laiką ten sakėsi praleidusi puikiai, kuo paprasčiausiai grįžo prie
įprastos dienotvarkės. Kasdien kalbėjausi su Emile, o sutaręs su Klodu dėl paveikslo
įsigijimo, pakabinau šį svetainėje. Kitą savaitgalį apsilankiau pas tėvus, kur susitikau
ir su Mardže ir Lize. Išvakarėse jos kaip tik buvo nuvykusios pas vaisingumo
specialistą, tad, visiems susėdus svetainėje, pagaliau pranešė tėvams apie savo planus.
– Pagaliau! – sušuko mama, ir pašokusi čiupo abi į glėbį.
– Būsite puikios mamos, – pridėjo tėtis. Nors jo balsas buvo šiurkštus kaip
visuomet, netrukus ir jis apglėbė pirmiausia Mardžę, tuomet – Lizę. Apkabinimų iš
mano tėvo galėjai sulaukti ne dažniau nei Saulės užtemimo, tad nė neabejojau, kad
abi kaip reikiant susijaudino.
Taljeris pranešė, kad Vivijana nori London išsivežti į Atlantą ir Padėkos dienos
savaitgaliui. Tiesą sakant, netgi ilgiau – pasiimti ją ketino trečiadienio vakarą ir
parvežti sekmadienį.** Pernelyg dėl to nedžiūgavau, bet ką jau galėjau padaryti?
Šventės kaip tyčia išpuldavo „kas antrą savaitgalį“. Trečiadienį pasirodžiusi Vivijana
vėl limuzinu pasiėmė London ir išsivežė ją į lėktuvą. Stebėdamas jas tolstant,
susimąsčiau, kaip tylu be dukrelės artėjančias keturias dienas bus namie.
Namie išties spengė tyla. Ten nebuvo nieko – net manęs paties.
Tą savaitgalį mano pasaulis darsyk ėmė griūti.
Deja, šįsyk viskas klojosi daug baisiau.

*
 Kaipgi tai nutiko?
Taip, kaip nutinka visuomet: tarsi be jokio įspėjimo.
Žinoma, geriau apie viską pagalvojus tapo aišku, kad ženklai visą laiką buvo mums
po nosimi.
Buvo šeštadienio rytas, lapkričio dvidešimt aštunta, pora dienų po Padėkos dienos.
Išvakarėse su Emile vakarieniavome mieste, vėliau aplankėme Šarlotės komikų
klubą. Vakarui baigiantis man ir vėl magėjo ją pabučiuoti, bet nutariau pasitenkinti
dar vienu ilgu nuostabiu apkabinimu – tokiu, kuris leido tik dar tvirčiau įsitikinti,
jog noriu, kad mano gyvenime ji liktų kaip įmanoma ilgiau. Mano jausmai jai jau
keitė mintis apie Vivijaną: nors to nesitikėjau, vyliausi, kad tai tęsis ir toliau. Ne tik
mažiau jaudinausi, bet ir kur kas pozityviau nei pastaruosius kelerius mėnesius – gal
net metus – žvelgiau į ateitį.
Skambutį išgirdau ankstyvą šeštadienio rytą. Dar nebuvo nė šeštos, ir namų tylą
perskrodęs skambėjimas jau savaime atrodė lemiantis bloga. Mobiliajame buvo
nustatytas skrydžio režimas, o į namus tokiu metu kas nors skambintų tik įvykus
baisiai nelaimei. Dar nė nepakėlęs ragelio žinojau: tai mama skambina pranešti, jog
tėvas ligoninėje. Patyrė infarktą. Arba ką nors dar blogesnio. Žinojau, kad ji
karščiuosis, tikriausiai net verks.
Tačiau skambino ne mama.
Skambino Lizė – dėl mano sesers.
Ji pranešė, jog Mardžę išvežė į ligoninę.
Jau visą valandą ji kosėjo krauju.
______________
* „Big Eyes“, 2014 m.
** Padėkos diena švenčiama ketvirtąjį lapkričio ketvirtadienį.
 23 skyrius
Ne

Kai Mardžei buvo vienuolika, jiedvi su mama papuolė į avariją.

Tuomet mama vis dar vairavo vieną tų milžiniškų universalų medienos imitacija
puoštu kėbulu. Tėvai priklausė kitai kartai, tad prie saugos diržų buvo nepratę, ir visa
šeima juos segėdavome nedažnai.
Mardžei saugos diržai nepatiko dar labiau nei man. Aš įsėdęs paprasčiausiai
pamiršdavau jį užsisegti – šiaip ar taip, buvau dar vaikas, tačiau sesuo sąmoningai
nutardavo apsieiti be jo, kad galėtų laisviau judėti ir kada tik panorėjusi duoti man
niuksą arba įgnybti į šoną. Turiu pridėti, kad taip nutikdavo gerokai per dažnai.
Tądien automobilyje manęs nebuvo, ir nors negaliu garantuoti, jog viską prisimenu
tiksliai, man regis, kad dėl avarijos mama buvo nekalta. Ji neviršijo greičio, gatvė buvo
pustuštė, ir degant žaliam šviesoforo signalui ji ramiai dardėjo per sankryžą. Tuo metu
kažkoks paauglys, veikiausiai sutelkęs visą dėmesį į radijo mygtukus ar „McDonald’s“
gruzdintų bulvyčių pakuotę, praskriejo pro raudoną šviesoforo signalą ir vožėsi į
universalo šoną.
Mama užsigavo nestipriai – labiausiai visi jaudinomės dėl Mardžės. Smūgio jėga
bloškė ją į šoninį langą, kurio stiklas akimirksniu virto tūkstančiais šukelių. Nors į
ligoninę seserį pristatė sąmoningą, ji buvo visa kruvina ir nusėta mėlynėmis, maža to, jai
lūžo raktikaulis.
Kai su tėčiu įžengėme į Mardžės palatą, vaizdas mane siaubingai išgąsdino. Tebuvau
šešerių – nelabai ką supratau apie mirtį ir ligonines. Tėvas stovėjo prie jos lovos
šaltutėliu veidu, tačiau jo stovėsena išdavė baimę, ir aš persigandau dar labiau.
Dirstelėjęs į perbalusį mano veidą, jis susiraukė.
– Eikš, Rasai, pasisveikink su seseria.
 – Nenoriu, – pamenu atsakęs.
– Nerūpi man, ko tu nori, – rėžė tėvas. – Liepiau ateiti, ir tu manęs klausysi.
Iš tėvo tono buvo akivaizdu, kad priešgyniauti neverta. Pamažėle pasislinkau arčiau
lovos. Mardžės veidas buvo klaikiai sutinęs, išmargintas gilių kraujosruvų ir siūlių, lyg
ją kas būtų sudaigstęs iš gabalėlių. Ji neatrodė kaip mano sesuo – apskritai nebepriminė
žmogaus, veikiau jau baidyklę iš siaubo filmo, ir vien ją išvydęs puoliau į ašaras.
Iki šiol norėčiau tuomet būti susitvardęs. Tėvas manė, kad verkiu dėl sesers, ir pajutęs
ant peties guodžiančią jo ranką, puoliau bliauti dar stipriau.
Verkiau ne dėl Mardžės. Verkiau dėl savęs – dėl to, kad bijojau, ir laikui bėgant pats
ėmiau nekęsti savęs už tai, kaip tuomet reagavau.
Kai kurie apdovanoti drąsa.
Tądien supratau, kad aš – ne iš tokių.

Gydytojai nesuprato, kas Mardžei. Slaugės paėmė kraujo mėginius, rentgeno

spinduliais peršvietė krūtinę. Tuomet atėjo eilė kompiuterinės tomografijos tyrimui.
Vienas po kito ją apžiūrėjo trys gydytojai. Prieš mano akis į Mardžės plaučius buvo
įbesta adata: tyrimui reikėjo paimti audinio mėginį.
Visą tą laiką vienintelė Mardžė nė akimirką nesijaudino – iš dalies dėl to, kad
atvykus į ligoninę kosulys nuslopo. Kol ji pokštavo su gydytojais ir slaugėmis, Lizės
ir tėvų veiduose šmėsčiojo niūrus rūpestis. Susimąsčiau, kaip puikiai sesuo slėpė
baimes – net nuo pačių artimiausiųjų. Kitose ligoninės patalpose buvo vykdomi
įvairiausi tyrimai. Girdėjau gydytojų kuždesius – juose pasigirsdavo tokių žodžių
kaip „patalogija“ ir „rentgenogramos“. „Biopsija“. „Onkologinis“.
Lizė aiškiai nervinosi, bet į paniką dar nepuolė. Tėvai sėdėjo sustingę nelyg
akmenys, vos įstengdami susitvardyti. Sielojausi ir aš, nes Mardžė sveikai neatrodė.
Jos oda įgijo pilkšvą atspalvį, dar labiau išryškinusį liesumą, ir staiga aš ėmiau
prisiminti viską, ką pastebėjau per pastaruosius kelis mėnesius, visus jos ištartus
žodžius. Klaikus niekaip nepraeinantis kosulys, geliančios kojos. Per atostogas
lydėjęs nuovargis.
 Tėvų, mano, Lizės ir gydytojų galvose įkyriai sukosi ta pati mintis.
Tas Vėžys.
Tai negalėjo būti vėžys. Mardžė negalėjo šitaip sunkiai sirgti. Mano seseriai tebuvo
keturiasdešimt. Vos daugiau nei prieš savaitę ji lankėsi pas vaisingumo specialistą,
nes troško susilaukti kūdikio. Ji šitaip laukė nėštumo. Jai priešaky buvo visas
gyvenimas.
Mardžė negalėjo sirgti. Tai ne Tas Vėžys.
Ne.
Ne, ne, ne, ne, ne...

Džiaugiausi, kad London buvo Atlantoje su motina: nė neįsivaizduoju, kur būtų

tekę ją palikti visai dienai. Valandų valandas kulniavau į Mardžės palatą ir iš jos, kai
to nebeįstengdavau pakelti – traukdavau į automobilių stovėjimo aikštelę arba
nudūlindavau išgerti kavos valgykloje. Paskambinęs Emilei, papasakojau, kas
nutiko, ir nors prašiau nevažiuoti, ji tuojau pasirodė ligoninėje.
Dar prieš pusiaudienį Mardžė ir Emilė po daugelio metų pertraukos trumpai, bet
maloniai pabendravo, o žengusi į koridorių ši apkabino mane, virpantį iš baimės.
Emilė patikino, kad jei norėsiu, mielai su manimi pasimatys kiek vėliau, ir aš
pažadėjau paskambinti.
Galų gale paskambinau Vivijanai. Kai išklojau jai, kas įvyko, ji dusliai aiktelėjo ir
pasisiūlė tuojau atvykti drauge su London. Paaiškinau, kad dukrai geriau bus su ja –
bent jau šį savaitgalį. Vivijana suprato.
– O, Rasai, – sukuždėjo ji. Tokio jai įprasto šiurkštumo neliko nė padujų. – Man
taip gaila.
– Dar negailėk, – atsakiau. – Juk dar nieko tiksliai nežinome.
Melavau pats sau – tai suvokėme abu. Vivijana puikiai žinojo mano giminės iš
motinos pusės istoriją. Prabilęs išgirdau, kaip lūžinėja mano balsas.
– Būk gera, kol kas nieko nesakyk London, gerai?
– Žinoma. Ar galiu dar kuo nors padėti? Gal ko nors reikia?
 – Kol kas nieko, – atsakiau. Žodžius tarti darėsi vis sunkiau, galvoje painiojosi
mintys. – Ačiū. Dar susisieksime.
– Pranešk visas naujienas, gerai?
– Būtinai, – pažadėjau. Nė neabejojau, kad taip ir bus: šiaip ar taip, ji vis dar buvo
mano žmona.

Popiet, tėvams ir Lizei nuėjus į valgyklą, aš likau su seserimi. Ji klausinėjo apie

darbą, ir primygtinai lieptas pasakojau jai apie klientams rengiamas reklamos
kampanijas. Man regis, ji prisiminė tą dieną ligoninėje po avarijos prieš šitiek metų,
todėl kuo puikiausiai suprato, koks aš persigandęs. Kadangi žinojo, kad apie darbą
galiu ilgai plepėti pernelyg nesukdamas galvos, Mardžė mane kamantinėjo,
siekdama bent kiek prablaškyti.
Kaip jau buvo įpratusi, ji pasmalsavo apie Emilę, ir aš pagaliau prisipažinau ją
pamilęs, tačiau esąs dar nepasirengęs prisipažinti tėvams. Vos tai išgirdus, jos veide
pasirodė šypsena.
– Per vėlu. Tėvai viską žino.
– Iš kur? Juk nė žodeliu neužsiminiau.
– Ir nereikėjo, – atsakė sesuo. – Kai paskambinai Emilei per Padėkos dieną, visi
tavo jausmai pasimatė kaip ant delno. Mama kilstelėjo antakius, o tėtis atsigręžė į
mane ir paklausė: „Jau? Dar nė išsiskirti nespėjo.“
Nepaisant nieko, nusikvatojau. Taip, toks jau buvo tėvas.
– Nė nemaniau, jog tai taip akivaizdu.
– Kur jau, – linktelėjo ji. – Gaila tik, kad taip ilgai delsei ją atsivesti. Atrodau
klaikiai. Geriau būtume susitikusios iškart po atostogų Kosta Rikoje, kai buvau
įdegusi.
Neįtikėtina, kaip ji įstengė visiškai įprastai šnekučiuotis.
– Nepagalvojau.
– Norėčiau kada susitikti ir su Bodžiu. Jau tiek apie jį girdėjau.
– Nė neabejoju, kad progų dar bus.
 Sugriebusi paklodės kampą, Mardžė tvirtai jį susuko ir paleido išsivynioti.
– Galvojau apie vardą kūdikiui, – prisipažino ji. – Nusipirkau vieną tų knygų,
žinai? Jei darbe apima nuobodulys, vartau ją. Kelis net pasižymėjau.
Vardas kūdikiui? Ji rimtai kalbėjo apie vardą kūdikiui? Kažkur už akių pajutau
spaudimą. Vos įstengiau nelūžinėjančiu balsu ištarti žodžius:
– Kokie tau patiko?
– Jei tai bus berniukas, man patinka Džosaja, Eliotas ar Karteris. Jei mergaitė –
Meredit ar Aleksė. Žinoma, Lizė veikiausiai irgi turi minčių, bet dar apie tai
nesikalbėjome. Dar labai anksti – turėsime marias laiko apsispręsti.
Marias laiko.
Tarsi išgirdusi pati save, Mardžė dirstelėjo į laikrodį, tuomet – į praviras palatos
duris. Pro šalį zujo slaugės, skubančios atlikti savo darbą kaip ir bet kurią įprastą
dieną.
– Įdomu, kada mane pagaliau išleis, – burbtelėjo ji. – Kur taip užgaišo? Valandų
valandas čia drybsau. Nejaugi jie nesupranta, kad turiu ir ką geriau nuveikti?
Nesulaukusi atsakymo sesuo atsiduso.
– Juk žinai, kad viskas bus gerai, tiesa? Aišku, nepamirštu to, kas nutiko ryte, bet
dabar jaučiuosi visai neprastai. Tikrai kur kas geriau, nei prieš išvykdama į Kosta
Riką. Turbūt ten pasigavau kokių žarnyno parazitų – vienas Dievas težino, kiek
sterilumo galima tikėtis tose jų virtuvėse.
– Matysime, ką nustatys gydytojai, – sumurmėjau.
– Jei kur juos pastebėsi, paragink pasiskubinti. Nenoriu čia švaistyti viso
savaitgalio.
– Būtinai.
Mardžė nenuilsdama sukiojo paklodės kampą.
– London grįš rytoj, tiesa?
– Taip. Dar nežinau tikslaus laiko, bet greičiausiai pavakare.
– Kodėl judviem kitą savaitę neužėjus pas mus su Lize vakarienės? Pastaruoju
metu tu toks užimtas, kad visai nebeturi laiko prisėsti pasišnekučiuoti kaip įprastai.
Stebint, kaip ji gniaužo paklodę, man vėl užspaudė gerklę.
– Vakarienė skamba puikiai. Tik jokio kostarikietiško maisto. Man parazitų
nereikia, supratai?
– Aha, – ji žvelgė tiesiai man į akis. – Patikėk, tu šita mano velniava užsikrėsti
tikrai nenori.

Praslinko diena.
Popietė. Pavakarys.
Vivijana rašė žinutes teiraudamasi naujienų, bet tegalėjau atsakyti, jog vis dar
laukiame.
Parašė ir Emilė – klausė, kaip laikausi.
Mirštu iš baimės, – atsakiau.

Ėmus temti, dangų užklojo debesys. Mardžės palatoje mirgėjo nuobodi pilkšva
šviesa, televizorius, nors išjungtu garsu, rodė „Teisėją Džudę“. Temperatūrą, kraujo
spaudimą, pulsą ir kvėpavimo dažnį sekantys aparatai reguliariai pypsėjo. Palatoje
pasirodė gydytojas, kurio dar nebuvome matę. Nors elgėsi ramiai, jo veido išraiška
pasirodė niūri, ir aš išsyk supratau, kokias naujienas ketina pranešti. Vyras prisistatė
kaip daktaras Kadamas Patelis – onkologas. Dirstelėjęs jam per petį išvydau
koridoriumi stumiamą neįgaliojo vežimėlį, kuriame sėdėjo mergaitė su pliušiniu
žaislu rankose – violetiniu paršiuku.
Visai kaip motinos sapne.
Vos onkologui pradėjus kalbėti, visiškai sumišau – rodės, smegenys atsisakė veikti.
Mane pasiekė tik nuotrupos, maži jo kalbos fragmentai.
Adenokarcinoma... Dažniau pasitaiko moterims... Labiau tikėtina jauname
organizme... Nesmulkiųjų ląstelių... Auga lėčiau nei kitų tipų plaučių vėžys, deja,
jau yra pažengęs, o kompiuterinės tomografijos tyrimas parodė metastazes kituose
organuose... Abu plaučiai, limfmazgiai, kaulai ir smegenys... Dėl piktybinės
metastazės perikardo ertmėje kaupiasi skysčiai... Ketvirtoji stadija... Nepagydoma.
Nepagydoma...
 Pirmoji pravirko mama – nuaidėjo graudžios aimanos motinos, supratusios, kad
jos vaikas miršta. Dar akimirka, ir pratrūko Lizė. Ją glėbyje suspaudė tėvas. Nors jis
netarė nė žodžio, apatinė lūpa drebėjo, ir jis kuo stipriau užsimerkė, lyg
stengdamasis atsiriboti nuo to, kas vyksta. Mardžė nė nekrustelėdama sėdėjo ant
lovos. Stebėdamas ją jaučiausi taip, lyg tuojau nuvirsiu, bet kažkaip įstengiau išlikti
ant kojų. Sesuo nė akimirkos neatitraukė žvilgsnio nuo gydytojo.
– Kiek man dar liko? – paklausė, ir pirmą kartą tądien išgirdau jos balse baimę.
– Pasakyti neįmanoma, – apgailestavo daktaras Patelis. – Nors liga visiškai
neišgydoma, ją gydyti galima. Per pastaruosius dešimt metų medicina gerokai
pažengė į priekį – įmanoma ne tik pailginti gyvenimo trukmę, bet ir palengvinti kai
kuriuos simptomus...
– Kiek? – reikalavo Mardžė. – Gydantis?
– Jei būtume diagnozavę anksčiau, – išsisukinėjo jis, – dar prieš atsirandant
metastazėms...
– Šaukštai po pietų, – pertraukė ji.
Daktaras Patelis išsitiesė.
– Vis dėlto neįmanoma tiksliai žinoti. Jūs jauna, organizmas stiprus – gyvenimo
trukmei tai tik į naudą.
– Aš suprantu, kad jūs nenorite man atsakyti. Suprantu, kad kiekvienas pacientas
kitoks, todėl aiškiai atsakyti negalite. Vis dėlto noriu jūsų nuomonės, – Mardžė
kalbėjo taip, kad buvo aišku: neketina sustoti, neišpešusi atsakymo. – Ar manote,
kad man liko metai?
Gydytojas tylėjo, bet jo veidą iškreipė skausmas.
– Pusė? – mygo Mardžė, tačiau medikas ir vėl netarė nė žodžio.
– Trys mėnesiai?
– Dabar, – pradėjo daktaras Patelis, – būtų geriausia aptarti gydymo būdus.
Gyvybiškai svarbu pradėti nedelsiant.
– Aš nenoriu aptarinėti gydymo būdų, – piktai atšovė ji. – Jei manote, kad man
liko tik keletas mėnesių, jei tikinate, kad tai neišgydoma – kokia prasmė?
Lizė suėmė save į nagą pakankamai, kad nusišluostytų ašaras. Priėjusi prie lovos ji
suėmė Mardžės ranką, pakėlė ją sau prie lūpų ir švelniai pabučiavo.
 – Mažute, – sukuždėjo ji, – norėčiau išgirsti, kokius gydymo būdus siūlo daktaras
Patelis, gerai? Suprantu, kad bijai, bet privalau žinoti. Ar gali išklausyti? Dėl manęs?
Pirmąsyk mano sesuo nusigręžė nuo gydytojo. Skruostu nusiritusi ašara paliko ant
jo drėgną žymę, kuri akimirkai suspindo lempos šviesoje.
– Gerai, – sukuždėjo ji, ir tik tuomet pagaliau pravirko.

Sisteminė chemoterapija.
Kitas keturiasdešimt minučių gydytojas kantriai mums aiškino, kodėl
rekomenduoja būtent tokio gydymo kursą. Kadangi vėžys jau tiek pažengęs, išplitęs
po kūną ir pasiekęs smegenis, operuoti nebėra galimybių. Spindulinė terapija
įmanoma, bet esant šitiekai metastazių, žalos bus daugiau nei apčiuopiamos naudos.
Paprastai pacientams leidžiama kurį laiką pagalvoti, įvertinti chemoterapijos
privalumus ir trūkumus – įskaitant ir šalutinį poveikį, kurį jis nuodugniai
nupasakojo, – tačiau tokioje vėlyvoje vėžio stadijoje labai rekomenduojama pradėti
kuo skubiau.
Tam Mardžei reikėjo kateterio. Kad slaugės galėtų jį įvesti, mes su tėvais išėjome iš
palatos ir nukiūtinome į valgyklą. Nė vienas nė neprasižiojome: sėdėjome tylėdami,
stengdamiesi suvokti, kas vyksta. Užsisakęs kavos, kurios nė neparagavau, mąsčiau,
kad chemoterapija tėra nuodai ir viltis, jog vėžinės ląstelės žus pirmiau už sveikąsias.
Per daug nuodų – pacientas miršta, per mažai – ir iš gydymo jokios naudos.
Mano sesuo visa tai jau žinojo. Žinojome ir mes su tėvais. Visi užaugome
žinodami apie Tą Vėžį. Visi supratome stadijas, galimybes išgyventi, kartais
pasitaikančius ligos atoslūgius, kateterius ir šalutinius efektus.
Šiaip ar taip, Tas Vėžys plito ne tik žmogaus kūne. Kartais jis plito ir giminėse,
kaip kad manojoje.
Vėliau grįžęs į palatą prisėdau ant krėslo greta lovos ir stebėjau, kaip pradedami
tiekti nuodai, kurie vos patekę į organizmą žudys viską, kas pasitaikys jų kelyje.

*
 Iš ligoninės išėjau tik sutemus. Palydėjau tėvus prie jų automobilio, ir pirmąsyk
man jie pasirodė seni. Nuvarginti gyvenimo, išsunkti kaip citrinos. Supratau tai, nes
jaučiausi taip pat.
Lizė paklausė, ar galėtų likti su Mardže viena. Vos išgirdus klausimą mane ėmė
graužti kaltė: apimtas savo jausmų dėl to, kas nutiko seseriai, nė nepagalvojau, kad
jiedviem reikėtų pabūti dviese, be pašalinių.
Nulydėjęs žvilgsniu iš aikštelės išsukantį tėvų automobilį patraukiau prie savojo.
Žinojau, kad negaliu pasilikti ligoninėje, bet namo važiuoti taip pat nenorėjau.
Nenorėjau važiuoti niekur. Tetroškau atsukti laiką ir grįžti į praėjusį vakarą. Prieš
dvidešimt keturias valandas aš vakarieniavau su Emile ir nekantravau kaip reikiant
pasijuokti.
Komikų pasirodymai klube pasirodė visai neblogi, ir nors vienas jų juokavo kiek
per vulgariai mano skoniui, antrasis buvo vedęs ir turėjo vaikų, tad linksmos jo
istorijos man pasirodė maloniai artimos. Vieną akimirką ištiesiau ranką prie Emilės
delno ir, vos pajutęs susipinant mudviejų pirštus, pasijutau it grįžęs namo. Pamenu,
kaip galvojau: štai, koks turėtų būti gyvenimas. Meilė, juokas, draugystė – laimės
kupinos akimirkos su artimiausiais žmonėmis.
Važiuojant namo vakar diena atrodė nutolusi per šviesmečius, tarsi prabėgusi visai
kitame gyvenime. Mano gyvenimo ašis pakrypo, ir, visai kaip tėvai, pasenau per
keletą valandų. Viduje tvyrojo klaiki tuštuma. Nuo ašarų liejosi vaizdas, tad
prisimerkiau ir susimąsčiau, ar kada dar pasijusiu savimi.

Emilė žinute pasiteiravo, ar tebesu ligoninėje. Kai atsakiau, kad grįžau namo,
patikino tuojau atvažiuosianti.
Ji rado mane ant sofos – visuose namuose švietė vienintelė lemputė svetainėje. Jai
beldžiantis nė nepakilau, tad įėjo pati.
– Sveikas, – švelniu balsu prabilo ji ir perėjusi kambarį atsisėdo greta.
– Labas, – atsakiau. – Atleisk, kad neatidariau.
– Viskas gerai. Kaip Mardžė? Kaip tu?
 Nesumodamas, kaip jai atsakyti, pirštų galiukais suėmiau savo nosies keterą.
Verkti nebenorėjau.
Emilė mane apkabino, ir aš palinkau prie jos. Visai kaip ryte, ji laikė mane
priglaudusi, ir žodžių visai nereikėjo.

Iš ligoninės Mardžę išrašė sekmadienį. Nors vargino silpnumas ir pykinimas, ji

troško keliauti namo, o tūnoti ligoninėje išties nebuvo jokio reikalo.
Šiaip ar taip, pirmoji nuodų dozė jau buvo suleista.
Stūmiau sesers vežimėlį. Tėvai žingsniavo paskui mane, Lizė – greta vežimėlio,
skindama kelią žmonių pilnuose koridoriuose. Mūsų pusėn antrąsyk niekas nė
nedirstelėjo.
Kieme buvo šalta. Ryte Lizė buvo prašiusi pakeliui į ligoninę užsukti į jų namus ir
prigriebti Mardžei paltą. Ji nurodė ieškoti rakto po akmeniu dešiniau įėjimo.
Žengęs vidun išnaršiau prieškambario spintą – ieškojau ko nors švelnaus ir šilto.
Galų gale paėmiau ilgą pūkinį paltą.
Prieš traukiant laukan, Lizė padėjo Mardžei atsistoti, kad ši galėtų užsivilkti paltą.
Ji raukėsi ir svyravo, bet pusiausvyrą išlaikyti įstengė. Lizė su tėvais patraukė
automobilių stovėjimo aikštelės link, tačiau joje pasuko į skirtingas puses ieškoti
automobilių.
– Nekenčiu ligoninių, – prisipažino sesuo. – Vienintelį kartą gerai nusiteikusi joje
lankiausi tada, kai gimė London.
– Sutinku, – atsakiau. – Apie save galiu pasakyti tą patį.
Ji apsisiautė paltu ir atidžiau prisidengė kaklą.
– Tad gal jau vežk mane lauk? Maukim iš čia greičiau.
Elgiausi kaip lieptas, ir vos žengęs pro duris pajutau skruostus gnaibantį šaltą vėją.
Medžiai stovėjimo aikštelėje rymojo numetę lapus, dangus pilkavo nelyg geležis.
Kai Mardžė vėl prabilo, jos balsas buvo toks silpnas, kad vos jį išgirdau.
– Aš bijau, Rasai, – sukuždėjo ji.
– Žinau, – atsakiau. – Aš taip pat.
 – Taip nesąžininga. Niekada nerūkiau, beveik niekada negėriau. Gerai maitinausi.
Sportavau.
Akimirkai ji vėl tapo panaši į vaiką.
Pritūpiau, kad mudviejų akys būtų viename lygyje.
– Tu teisi. Nesąžininga.
Sutikusi mano žvilgsnį, sesuo nusijuokė it pasiduodama.
– Žinai, dėl visko kalta mama, – rėžė ji. – Ji ir jos giminės genai. Žinoma, niekada
jai to nesakysiu. Nesakysiu, kad ją kaltinu. Nes juk nekaltinu.
Mane lankė tokios pat mintys, tačiau balsu jų neišsakiau. Žinojau, kad jos kankina
ir motiną: būtent todėl ligoninėje ji vos įstengė žodį ištarti. Ištiesęs ranką, suėmiau
Mardžės delną.
– Jaučiuosi mėšlinai, – prisipažino ji. – Jau spėjau nuspręsti, kad chemoterapijos
nekenčiu. Šįryt keturis kartus vėmiau, o dabar abejoju, ar sukaupčiau pakankamai
jėgų pati nueiti į tualetą.
– Padėsiu tau, – patikinau. – Pažadu.
– Ne, – atrėžė sesuo. – Nepadėsi.
– Apie ką tu kalbi? Žinoma, padėsiu.
Dar niekada nebuvau matęs Mardžės tokios liūdnos – Mardžės, kuri net
didžiausias netektis vertindavo realistiškai ir per daug nesukdavo galvos.
– Žinau, jog manai, kad turėtum taip elgtis. Žinau, kad nori, – ji suspaudė mano
ranką. – Bet aš turiu Lizę. O tu turi London, verslą ir Emilę.
– Darbas man dabar mažiausiai rūpi. Emilė supras. O London didžiumą laiko
praleidžia mokykloje.
Ji nesiskubino atsakyti, bet kai prabilo, man pasirodė, jog sesuo grįžta prie
pokalbio, kurį nė nesupratau vykstant.
– Ar žinai, ką labiausiai tavyje vertinu? Greta kitų savybių? – paklausė ji manęs.
– Nė nenumanau.
– Gerbiu tavo stiprybę. Ir drąsą.
– Aš nesu stiprus, – paprieštaravau. – Nei drąsus.
– Esi, – atsakė ji. – Kai prisimenu praėjusius metus ir viską, ką patyrei, nė
nesuvokiu, kaip ištvėrei. Prieš mano akis virtai tokiu tėvu, kokiu visuomet žinojau,
jog galėtum būti. Mačiau tave sunkiausiomis akimirkomis Vivijanai išėjus. Stebėjau,
kaip stojaisi ant kojų, greta šių vargų dar pradėdamas verslą ir tvarkydamasis su jo
sunkumais. Ne kiekvienas galėtų pastarąjį tavo gyvenimo pusmetį pakelti taip, kaip
tu. Tikrai žinau, kad aš pati negalėčiau.
– Kodėl man tai sakai? – paklausiau nesuprasdamas.
– Nes neketinu tau leisti vien dėl manęs nustoti daryti tai, ką privalai.
Sudaužytum man širdį.
– Aš būsiu greta tavęs, – priešgyniavau. – Neatkalbėsi.
– Aš neprašau palikti mane likimo valiai. Tenoriu, kad neapleistum ir savo
gyvenimo. Prašau, kad ir dabar būtum toks stiprus ir drąsus, nes tavęs reikės ne tik
London. Tavęs reikės Lizei. Tėvams. Kažkuris iš jūsų turi tapti tvirta uola, ir net jei
tuo netiki, širdyje žinau, kad tu visuomet buvai stipriausias iš mūsų.
 24 skyrius
Gruodis

Kai prisimenu Mardžę paauglystėje, į galvą pirmiausia šauna du dalykai: riedučiai ir

siaubo filmai. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje riedučius dviem
ratukų eilėmis pakeitė modernios ratukinės pačiūžos, tačiau Mardžė liko ištikima
senajai porai, kurią turėjo nuo vaikystės – manau, jai buvo malonu prisiminti vaikystėje
populiarias riedutininkų diskotekų sales. Būdama paauglė, ant riedučių ji praleisdavo
ištisus savaitgalius, dažniausiai – su ausinėmis ir nešiojamuoju kasetiniu ausinuku.
Keista, tačiau šios pramogos neatsisakė nė gavusi vairuotojo teises. Mažai ką ji mėgo taip
labai, kaip važinėjimąsi riedučiais – nebent kalba pasisukdavo apie siaubo filmus.
Nors mano sesuo dievino ir romantines komedijas, mėgstamiausias jos kino žanras
buvo būtent šis, ir ji niekada nepraleisdavo pirmųjų naujų siaubo filmų rodymo
savaičių. Jai nerūpėjo nei kritikų strėlės, nei neigiami žiūrovų komentarai – jei
nerasdavo susidomėjusio bičiulio, mielai juos žiūrėdavo ir viena. Šiam žanrui ji buvo
atsidavusi it gerbėja populiariai grupei. „Košmaras Guobų gatvėje“*, „Bitininkas“**,
„Amitvilio košmaras 4: Blogis ištrūksta“*** ir visi kiti – būdama tikra aistruolė,
Mardžė nepraleisdavo nė vieno siaubo filmo, kad ir koks geras ar blogas jis būtų.
Kai kartą paklausiau, kodėl taip mėgsta siaubo filmus, sesuo tiesiog gūžtelėjo pečiais ir
atsakė, kad kartais jai visai patinka išsigąsti.
Nesupratau to – visai taip pat, kaip nesuvokiau, koks smagumas zuiti ratais su ant
kojų pritaisytais ratukais. Kodėl gi kas nors norėtų būti gąsdinamas? Ar realiame
pasaulyje dar buvo mažai baisybių, kad naktimis kartais nesudėtum nė bluosto?
Vis dėlto dabar, regis, aš jau suprantu.
Mardžei tie filmai patiko būtent tuo, kad jie – išgalvoti. Juos žiūrint juntamą baimę
buvo paprasta pamatuoti: ji turėjo pradžią ir pabaigą, o išėjusi iš kino teatro sesuo
jausdavosi kiek nuvargusi, bet rami, kad realiame pasaulyje nėra nieko panašaus.
Maža to, ji galėdavo bent laikinai susidurti su vienu tvirčiausiai į mūsų gyvenimus
šaknis įleidusių jausmų, kiekvienam būdingo instinkto kovoti arba bėgti šaknimi.
Savanoriškai nė nekrustelėdama iš vietos, kad ir kaip išsigąstų, ji, man regis, suprato
filmui pasibaigus jau būsianti stipresnė ir geriau pasirengusi bet kokiam siaubui, kurį
jai galėjo parengti gyvenimas.
Prisimindamas tai dabar manau, kad ji vis dėlto elgėsi kur kas išmintingiau nei
tuomet atrodė.

Vivijana su London grįžo sekmadienio vakarą. Prieš išvažiuodama ji mane

apkabino – kiek ilgiau, nei tikėjausi. Gestas išdavė jos susirūpinimą, bet prigludęs
kūnas atrodė keistai svetimas.
London kelionė patiko, bet šįsyk ji užsiminė, kad pasiilgo žuvelių, Pono ir Ponios
Pabarstukų. Vos jai grįžus namo, nuėjome į jos kambarį, kur dukra man papasakojo
Padėkos dienos vakarienę valgiusi tikruose rūmuose. Spėjau, kad reaguodama į
London apkabinimą Emilei meno studijoje Vivijana supažindino ją su Spanermanu.
Be abejonės, jai atrodė, kad menamą ribą peržengiau pirmas, tad ji gavo teisę elgtis
taip pat.
Ko gero, turėjau labiau dėl to susirūpinti, bet numojau į tai ranka. Buvau
pervargęs, be to, žinojau, kad anksčiau ar vėliau dukra su Spanermanu susipažins.
Kam rūpi, ar tai įvyks šį savaitgalį, ar kitąsyk jai nuvykus į Atlantą?
Kodėl kas nors apskritai dar turėtų kam nors rūpėti?
Kol London buvo užsiėmusi su žuvelėmis, nutariau išvalyti žiurkėnų narvą – kol
dukra buvo išvykusi, apie tai nė nesusimąsčiau. Jau buvau pratęs prie šio darbo, tad
užtrukau vos kelias minutes. Išmetęs atliekas į konteinerį kieme, nusiprausiau ir
grįžau į antrą aukštą, kur London delnuose laikė Poną Pabarstuką.
– Ar nori valgyti, širdele? – paklausiau.
– Ne, – atsakė ji. – Mes su mamyte pavalgėme lėktuve.
– Tik pasitikslinau.
 Prisėdęs ant sofos įsispitrijau į dukrą, bet mintys sukosi vien apie Mardžę. Sesuo
norėjo, kad ir toliau gyvenčiau savo gyvenimą – taip, lyg niekas nė nebūtų pasikeitę.
Deja, persimainė viskas, ir manyje, nelyg senoje statinėje, tvyrojo visiška tuštuma.
Dvejojau, ar įstengsiu paklausyti Mardžės – nė nežinojau, ar noriu jos klausyti.
– Žinai ką? – pakėlė akutes London.
– Ką, mieloji?
– Šv. Kalėdoms tetai Mardžei ir tetai Lizei nulipdysiu tokią pat vazelę kaip mamai.
Bet šįsyk nutapysiu žuvelių.
– Nė neabejoju, joms labai patiks.
Akimirką dukra atidžiai į mane žiūrėjo. Jos žvilgsnis kažkodėl pasirodė neįprastai
rimtas.
– Ar viskas gerai, tėveli?
– Taip, – atsakiau. – Viskas gerai.
– Atrodai liūdnas.
Ir esu, – pamaniau aš. – Vos laikausi visiškai nepalūžęs.
– Tiesiog tavęs pasiilgau, – paaiškinau.
Nusišypsojusi dukra priėjo artyn, rankose tebeglausdama žiurkėną.
– Ar norėtum palaikyti Poną Pabarstuką?
– Žinoma, – atsakiau, ir ji švelniai padėjo jį man į delną. Žiurkėnas buvo švelnus
ir lengvutis, bet jam spurdant kuo puikiausiai oda jutau mažas letenėles. Sukrutinęs
ūsus, gyvūnėlis puolė uosti ranką.
– Žinai ką? – vėl paklausė dukra. Susidomėjęs dirstelėjau į ją. – Aš jau moku
skaityti.
– Tikrai?
– Pati skaičiau „Pora paskui porą“. Visą mamytei perskaičiau.
Man dingtelėjo, ar tasai skaitymas nebuvo pasakojimas iš atminties – šiaip ar taip,
drauge tą knygelę buvome skaitę šimtus kartų. Bet kam tai rūpėjo?
– Gal vėliau parodysi ir man?
– Gerai, – sutiko London. Tvirtai apkabinusi ji spustelėjo mane. – Myliu tave,
tėveli.
Mano uoslę pakuteno jos vis dar naudojamo vaikiško šampūno kvapas ir širdį
nudiegė darsyk.
– Ir aš tave myliu.
Spustelėjusi dar kartelį, ji paleido mane iš glėbio.
– Ar jau gali atiduoti Poną Pabarstuką?

Pirmadienį Mardžė apsisprendė mesti darbą. Žinau, nes gavau nuo jos žinutę:
„Nutariau išeiti į pensiją.“
Nuvežęs London į mokyklą, užsukau į sesers namus. Darbas galėjo ir palaukti. Jos
norai man dabar nerūpėjo – tenorėjau pamatyti seserį. Atidarė Lizė: buvo akivaizdu,
kad neseniai verkė, nors iš pažiūros tai išdavė tik vos raustelėjusios akys.
Mardžę radau susirangiusią ant sofos, kojas pabrukusią po savimi ir susivyniojusią
į antklodę. Televizorius rodė „Gražią moterį“. Akimirksniu užplūdo prisiminimai, ir
prieš akis iškilo Mardžė paauglystėje: tuomet, kai priešaky dar laukė visas
gyvenimas – gyvenimas, matuojamas ne mėnesiais, o dešimtmečiais.
– Sveikutis, – sušuko ji, sustabdydama filmą. – Ką čia veiki? Ar neturėtum tūnoti
darbe?
– Pažįstu vadovą, – atšoviau. – Sakė, kad nieko, jei šiandien kiek ir pasivėlinsiu.
– Gudrutis.
– Mokiausi iš geriausių.
Mardžė pasislinko, ir aš klestelėjau ant sofos greta jos.
– Prisipažink – gavai mano žinutę ir atskubėjai čia iš pavydo, kad aš iš to voverės
ratelio pasitraukiau, – ji piktdžiugiškai nusišypsojo. – Pamaniau, jau pats laikas kiek
pagyventi.
Vargau galvodamas, ką čia gudriau atšovus, tačiau veltui. Neiškentusi tylos,
Mardžė pėda bakstelėjo man į šonkaulius.
– Na, pralinksmėk bent kiek, – paragino ji. – Šiuose namuose surūgėliams nėra
vietos.
Ji atsargiai dirstelėjo per petį.
– Kaip Lizė? – pagaliau patyliukais paklausė.
 – Regis, laikosi, – atsakiau. – Nedaug kalbėjomės.
– O reikėtų. Pasirodo, visai maloni moteris.
– Gal jau gana? – šyptelėjau, draskomas prieštaringų jausmų. – Ir apskritai – kaip
jautiesi?
– Daug geriau nei vakar, – atsakė ji. – Tiesa, kol nepamiršau – ar galėčiau
savaitgalį nusivežti London pasivažinėti riedučiais?
– Nori vežtis London važinėtis riedučiais? – negalėjau patikėti savo ausimis, ir
mano veido išraiška tikriausiai tai išdavė: sesuo akimirksniu pasišiaušė.
– Nori tikėk, nori – ne, bet neketinu leisti jums visiems uždaryti mane namie. Be
to, manau, kad London labai patiktų. Žinau, kad tikrai patiks man.
Garsiai nereikėjo nė sakyti, kad London tikriausiai tą popietę prisimintų amžinai:
riedučius ji apsiautų pirmąsyk gyvenime.
– Kada paskutinį kartą važinėjaisi?
– O tau koks skirtumas? Juk nepamiršau, kaip tai daryti. Jei pameni, man
sekdavosi gana neprastai.
Esmė ne čia, – pamaniau sau. – Nesu tikras, kad tau pakaks jėgų.
Įsitikinęs, kad Mardžė nenori suvokti tiesos, dėbtelėjau į ekraną. Sustingusiame
kadre Džulijos Roberts herojė stypsojo bare ir su kambario drauge ginčijosi dėl
pinigų. Nors to filmo nebuvau matęs daugelį metų, vis dar prisiminiau kiekvieną
sceną.
– Gerai jau, – sutikau. – Bet tik tuomet, jei įjungsi filmą, kad galėtume pasižiūrėti
kartu.
– Nori švaistyti rytą žiopsodamas „Gražią moterį“? Užuot uždirbęs pinigus?
– Gyvenimas mano, – atrėžiau.
– Na, tik nepriprask, gerai? Po darbo visada gali užsukti pailsėti, bet ne prieš jį.
Man netrukus tikriausiai pradės stigti grožio miego.
– Greičiau junk filmą.
Kilstelėjusi antakį, ji ištiesė nuotolinio valdymo pultelį.
– Pažiūrėjau dar tik kelias minutes.
– Žinau.
– Žiūrėdavome šitą kartu.
 – Žinau, – pakartojau. – Lygiai kaip ir žinau, kad visada varvinai seilę į Džuliją
Roberts.
Nusikvatojusi sesuo įjungė filmą, ir artimiausias keletą valandų mudu praleidome
žiūrėdami, cituodami eilutes ir komentuodami kiekvieną smulkmeną – visai kaip
vaikystėje.

Filmui pasibaigus, Mardžė patraukė į miegamąjį nusnūsti, o mudu su Lize

prisėdome virtuvėje išgerti kavos.
– Nė nežinau, ką daryti, – prisipažino ji. Veido išraiška išdavė, kad ji dar
neįstengia iki galo suvokti visko, kas nutiko. – Kosta Rikoje ji atrodė puikiai. Beveik
nekosėjo, teko pavargti, kad paskui ją spėčiau... Nė nesuprantu, kaip prieš mėnesį ji
galėjo atrodyti tokia sveika, o dabar... – Lizė apstulbusi papurtė galvą. – Nė
neįsivaizduoju, kaip turėčiau elgtis. Atšaukiau visas konsultacijas, suplanuotas
šiandien ir rytoj, bet Mardžė man, galima sakyti, uždraudė imti nemokamų
atostogų. Nori, kad ir toliau bent kelias dienas per savaitę dirbčiau, ir tikina, kad
tomis dienomis jai padėti galės mama. Kad turėtume kaip nors susitarti, – ji pakėlė į
mane skausmo kupiną žvilgsnį. – Atrodo, kad ji nė nenori manęs šalia.
– Taip nėra, – nuraminau, suėmęs ranka jos delną. – Ji tave myli. Pati žinai.
– Tuomet kodėl vis kartoja, kad laikyčiausi atokiau? Kodėl negali suprasti, kad
tenoriu praleisti su ja kaip įmanoma daugiau laiko tol, kol dar galiu?
Nieko nematančiu žvilgsniu dėbsodama pro langą Lizė spustelėjo mano ranką.
– Ji nenori atsisakyti kelionės į Niujorką kitą savaitę, – pagaliau pridūrė.
– Juk rimtai negalvoji vykti?
Riedučiai buvo viena, bet kelionė grožėtis vienu judriausių miestų pasaulyje?
– Nė nežinau, kaip pasielgti. Vakar Mardžė teiravosi gydytojo: jis sakė, kad jei
jaučiasi tam pakankamai stipri, priežasties atsisakyti kelionės nėra, juolab kad
chemoterapijos seansų tą savaitę neplanuojama. Bet kaip galiu vykti ir negalvoti –
štai Mardžė paskutinį kartą mato tą, o štai jos vienintelė galimybė išbandyti aną?
Ji žvelgė į mane laukdama atsakymo, bet aš puikiai žinojau, kad atsakyti nėra ką.
 Dauguma jai kilusių klausimų kamavo ir mane patį, ir atsakymų rasti man taip pat
nepavyko.

Antradienio, pirmosios gruodžio dienos rytą, gavau žinutę nuo Mardžės: ji kvietė
mudu su London užsukti pavakarieniauti. Taip ji subtiliai užsiminė ir man, kad
nesumanyčiau užsukti anksčiau.
Ši mintis mane kiek prislėgė, tad nuvežęs London į mokyklą sutariau susitikti su
Emile išgerti puodelio kavos. Mūvėdama džinsus ir vilkėdama storą megztinį aukštu
kaklu ji atrodė jaunatviška ir gaivi lyg studentė.
– Atrodai pervargęs, – pastebėjo ji. – Ar įstengi laikytis?
– Kažkaip išgyvenu, – atsakiau, pailsusia ranka persibraukęs plaukus. – Atleisk,
kad kelias dienas neskambinau.
Emilė tuojau iškėlė rankas.
– Nereikia. Nė neįsivaizduoju, ką turi ištverti. Labai dėl tavęs jaudinausi.
Kažkodėl jos žodžiai mane kiek nuramino.
– Ačiū, Em, – padėkojau. – Man tai daug reiškia.
– Gal nori plačiau papasakoti, kas vyksta? – ji palietė mano ranką.
Gerą valandą aš kalbėjau nesustodamas, kol kavos puodelis pamažu atvėso iki
kambario temperatūros. Klausydamasis pats savęs staiga supratau, kad nuo tada, kai
mano gyvenime vėl pasirodė Emilė, aš tik šokinėjau nuo vienos emocinės katastrofos
prie kitos. Net kai vėliau ji mane priglaudė prie savęs, negalėjau atsistebėti, kaip ji
dar mane pakenčia.

Tą vakarą Lizė paruošė mums kai ką jai neįprasto, tačiau tokio, kas, žinojo, patiks
London: vištienos, apvoliotos džiūvėsėliuose, bulvių su prieskoniais ir vaisių salotų.
Mums atvykus mama kaip tik rengėsi išeiti. Palydėjau ją prie automobilio, tačiau
prieš lipdama vidun ji akimirkai stabtelėjo.
– Mardžė neleidžia man atsisakyti nė vieno klubo, – prabilo mama. – Tiesą
sakant, nori, kad gyvenčiau taip pat, kaip iki šiol, bet Rasai... – ji susirūpinusi
suraukė antakius. – Ji nė neįsivaizduoja, kaip bus baisu. Jai reikės pagalbos. Regis, ji
atsisako suprasti tiesą.
Linktelėjau, norėdamas parodyti, jog svarstau apie tą patį.
– Ar žinai, ką ji man ką tik leptelėjo? Kad norėtų, jog tėtis užsuktų pataisyti kelis
verandos tvorelės kuolelius, nes pradėjo pūti. Be to, kai kurie langai stringa, o
vonioje varva čiaupas. Ji taip užsispyrusi viską pataisyti – lyg tai dabar būtų
svarbiausia, – mama apstulbusi dirstelėjo į mane. – Kam jai dabar ožiuotis dėl
verandos tvorelės? Ar langų?
Nors balsu neatsakiau, netikėtai supratau, ką daro Mardžė. Staiga man tapo aišku,
kodėl ji norėjo, kad užsukčiau tik vakarais, kodėl Lizės reikalavo dalytis priežiūros
laiku su mama. Supratau, kodėl ji prašė tėčio ateiti ir užsiimti namų remontu, ir
kodėl užsispyrė vežtis London pasivažinėti riedučiais.
Mardžė geriau už visus suprato, kad kol dar turime laiko, visi ne tik norime, bet ir
privalome kuo daugiau laiko praleisti su ja dviese.

Savaitei ritantis į pabaigą ir pirmojo chemoterapijos seanso šalutiniam efektui po

truputį silpstant, Mardžė pastebimai atgavo jėgas. Visi troškome tikėti, kad gydymas
veikia: mums žūtbūt reikėjo dar bent kelių mėnesių su ja.
Vis dėlto dabar aš jau žinau, kad iš tikrųjų tik Mardžė intuityviai suprato, kas
dedasi jos kūne. Juk ir gydoma ji leidosi tik todėl, kad taip norėjome mes.
Peržvelgdamas tų dienų prisiminimus suvokiu, jog net sutikdama ji jau suprato, kad
ligai kelio tai tikrai nebeužstos.
Vis dar neįsivaizduoju, kaip ji galėjo tai žinoti.

Lizė su mama susidarė tam tikrą tvarkaraštį – tokį, pagal kurį Mardžei su Lize
grįžus iš Niujorko dienos metu bent viena visuomet būtų namie.
Po mūsų vakarienės Mardžės namuose buvusį penktadienį tėvas pasiėmė laisvą
pusdienį ir atskubėjo pas ją su įrankių dėže bei išpjautais naujais tvoros stulpeliais
bagažinėje. Jis pamažu pradėjo remontą, o perpiet nutarė kiek pailsėti. Susėdę
verandoje, jiedu su Mardže dorojo sumuštinius ir saldžią arbatą, gėrėjosi tėvo jau
spėtu nuveikti darbu, o galų gale leidosi aptarinėti „Braves“ galimybes kitų metų
sezone.
Šeštadienį sesuo atvyko į mano namus iškart po meno pamokos – tos pačios,
kurioje slapčia nuo Mardžės London lipdė jai skirtą šv. Kalėdų dovaną. Mardžė
ketino vežtis dukterėčią važinėti riedučiais. Mudu su Lize važiavome drauge ir
įsitaisę žiūrovams skirtose vietose stebėjome, kaip ji padeda London centimetras po
centimetro judėti po aikštelę. Kaip ir daugelis pirmąsyk riedučius apsiavusių vaikų,
užuot čiuožusi ji mėgino žingsniuoti, ir kad bent kiek perprastų reikiamą judesį,
prireikė gero pusvalandžio. Jei Mardžė nebūtų jos laikiusi už abiejų rankų ir pati
važiavusi atbulomis, mažoji bent dvidešimt kartų būtų išsitiesusi kiek ilga.
Važinėjimui besibaigiant jos jau galėjo važiuoti nors ir lėtai, bet greta viena kitos.
London spindėte spindėjo išdidumu. Lizė padėjo jai atsirišti raištelius, ir mažoji
tuojau atidavė riedučius darbuotojai. Prisėdau prie Mardžės, kol ši pasilenkusi avėsi
savuosius.
– Rytoj tau maus rankas ir nugarą, – spėjau. Man ji atrodė pavargusi, bet nė
nesupratau, ar tai dėl ligos, ar dėl to, kad kaip reikiant išsekino dešimtys bandymų
pagauti London, jai dar nespėjus parkristi.
– Viskas bus gerai, – numojo sesuo. – London nesunki. Užtat tikrai čiauškutė:
nesustodama pliurpė visą laiką. Mygo išsirinkti, kokios spalvos žuvis labiausiai
mėgstu. Nė neįsivaizdavau, ką jai atsakyti.
Šyptelėjau.
– Palyginti su šituo, Niujorkas tikriausiai primins kurortą. Išskrendate rytoj?
– Taip, laukiu nesulaukiu, – pasitempė ji. – Jau prisaikdinau Lizę pirmiausia
sustoti Rokfelerio centre prie šv. Kalėdų eglutės. Noriu iškart apsigobti šventine
nuotaika.
– Atsiųsk nuotraukų, – paraginau.
– Būtinai, – pažadėjo Mardžė. – Beje, jau žinau, ko noriu šv. Kalėdoms. Nuo
tavęs.
 – Nagi, rėžk.
– Pasakysiu, kai grįšiu. Kol kas pakaks ir užuominos: noriu kai kur su tavimi
nuvažiuoti.
– Turi omeny, į kelionę?
– Ne, – papurtė galvą ji. – Ne į kelionę.
– Tuomet kur?
– Jei pasakysiu, neliks staigmenos.
– Jei nepasakysi, kaip tai parengsiu?
– Gal leisk tuo pasirūpinti man, gerai?
Nusiavusi riedučius ir vėl įsispyrusi į batus, Mardžė paskutinį kartą ilgesingai
nužvelgė riedutininkų aikštelę. Joje vėl rinkosi lankytojai – vaikų ir triukšmingų
paauglių būreliai, keli jaunystės išsiilgę suaugusieji. Stebėdamas sesers veidą
supratau: ji galvojo, kad pasivažinėti daugiau nebeturės progos.
Man dingtelėjo, kad šiandien svarbu buvo ne tik išmokyti London važinėtis ar
sukurti jai prisiminimų, kuriuos galbūt saugos amžinai. Mardžė taip pat pamažėle
pradėjo atsisveikinti su tuo, kas jai buvo arčiausiai širdies.

Mardžės su Lize nebuvo šešetą dienų. Kol jos buvo išvykusios, dirbau iki išnaktų:
troškau kuo daugiau nuveikti su naujosiomis reklaminėmis kampanijomis, be to,
privalėjau nustoti kankinti save nuolatinėmis mintimis apie seserį. Kaip ir žadėjusi,
ji atsiuntė nuotraukų, padarytų prie šv. Kalėdų eglės Rokfelerio centre: vienoje
šypsojosi jos abi, antrojoje – viena Mardžė.
Kiek paredagavęs nuotraukas, atspausdinau ir įrėminau po dvi kopijas: vieną porą
ketinau Mardžei su Lize padovanoti šv. Kalėdoms, kitą – pasilikti sau.
Per tą savaitę su manimi susisiekė dar dvi teisininkų kompanijos – viena iš jų,
nedidelė įmonė iš Atlantos, mano darbus atsitiktinai pastebėjo „YouTube“ interneto
svetainėje. Pradėjęs rengtis susitikimui, suvokiau pristatyme jau demonstruosiąs
nebe senuosius, bet pastarojo pusmečio darbus.
Kai įkūriau agentūrą, atrodė, kad vienintelės mane kamuojančios problemos tėra
susijusios su verslu arba pinigais. Laikui bėgant prisivijo ir stresas. Tuomet galvojau,
kad blogiau būti jau nebegali, tačiau kuo aiškiausiai pamenu, kaip Mardžė mane
tikino, jog visos bėdos laikui bėgant išsispręs.
Žinoma, ji buvo teisi.
Antra vertus, labiau klysti ir negalėjo.

Neišvengiamai artinosi šv. Kalėdos.

– Kokie tavo planai šventėms? Kaip bus su London? – kamantinėjo Mardžė.
Buvo sekmadienio popietė, ir nors ką tik pakirdo iš miego, sesuo atrodė nuvargusi.
Sėdėjome ant sofos: nors namie buvo šilta, Mardžė buvo tvirtai susivyniojusi į
antklodę. Jiedvi su Lize tik vakar parskrido iš Niujorko, tad norėjau užsukti dar
prieš London grįžtant iš Atlantos.
– Ar jau aptarėte tai su Vivijana? Juk žinai, kad iki šv. Kalėdų teliko pora savaičių.
Žvelgiant į seserį man pasirodė, jog nuo apsilankymo riedučių aikštelėje ji tik dar
labiau suliesėjo. Akys įdubo, net balsas kažkodėl skambėjo silpniau ir ploniau.
– Dar ne, – atsakiau. – Bet tas savaitgalis ir vėl išpuola jai.
– Rasai, žinau, kad sakiau tau tai ir anksčiau, bet taip nesąžininga: tu su London
nebepraleidi nė vienų švenčių.
Žinoma, nesąžininga. Bet nieko pakeisti negalėjau, tad verčiau pakeičiau temą.
– Kaip Niujorkas?
– Nuostabus, – atsiduso Mardžė. – Bet tos žmonių minios... Oho. Prie kai kurių
parduotuvių eilės driekėsi per visą kvartalą. Vaidinimai buvo neįtikėtini, kelissyk
nuostabiai pavalgėme...
Ji leidosi pasakoti apie aplankytus miuziklus bei restoranus.
– Vadinasi, vykti buvo verta?
– Žinoma, – atsakė sesuo. – Kol buvome apsistojusios viešbutyje, kelis kartus
užsakiau paruošti kambarį romantiškam vakarui. Šampanas, šokoladu aplietos
braškės, rožių žiedlapių takelis iki lovos... Dar buvau nusivežusi naujų apatinių, kad
galėčiau pasirodyti sulieknėjusią figūrą, – ji kilstelėjo antakius. – Man regis, Lizę
visai išverčiau iš kojų.
– Kodėl nenorėjai, kad ji stovėtų tvirtai?
– Rimtai? Šitaip veikia tavo smegenys?
– Kai sesuo leidžiasi pasakoti apie savo intymų gyvenimą, mieliau jau apsimesiu
naiviu dunduku, – paaiškinau. – Aš juk tau apie savąjį smulkmenų nelieju.
– Judu su Emile intymaus gyvenimo dar nė neturite. Ir, mano galva, jau būtų pats
laikas tai pakeisti.
– Kol kas viskas einasi gerai, – išlikau nepalenkiamas. – Kasvakar kalbamės
telefonu, susitinkame išgerti kavos. Buvome pasimatyme penktadienio vakarą.
– Ką veikėte?
– Vakarieniavome ir lankėmės karaokės bare.
– Dainavai karaokę? – šito Mardžė nesitikėjo.
– Ne aš, Emilė. Tai buvo jos mintis. Beje, neblogai ir sekėsi.
Rausdamasi giliau į sofą, Mardžė nusišypsojo.
– Skamba smagiai, – sutiko ji. – Nelabai seksualiai ar romantiškai, bet smagiai. Ar
namu jau kas domėjosi?
– Kelių užklausų būta, bet nieko oficialaus. Nekilnojamojo turto agentė sako, kad
gruodis – visada lėtokas. Sausį galvoja rengti atvirą namo apžiūrą besidomintiems.
– Tik pasakyk, kada. Mudvi su Lize ateisime apsimesti, kad norime įsigyti namą –
išliaupsinsime jį prieš kitus pirkėjus.
– Turi ir ką įdomiau nuveikti, nei apžiūrinėti mano namą.
– Ko gero, bet kad ir ką darytum, paprastai tau anksčiau ar vėliau prisireikia mano
pagalbos. Rūpinausi tavimi visą gyvenimą, – ji dirstelėjo virtuvės, kurioje Lizė ruošė
pietus, pusėn. – Kitą savaitę vėl suplanuotas chemoterapijos seansas. Atrodo,
penktadienį. Visai nelaukiu.
Sesuo atsiduso, ir veide akimirką šmėstelėjo nuogąstavimas. Ji atsigręžė į mane:
– Tad gal tuomet savo reikaliuko imkimės ketvirtadienį?
– Kokio reikaliuko?
– Kelionės, pameni? Mano šv. Kalėdų dovanos.
– Tu juk supranti, kad vis dar nenumanau, apie ką kalbi.
– Nieko tokio. Pasiimsiu tave septintą. Jei neprieštarausi, London paguldys Lizė.
 – Žinoma, – sutikau. Mardžė vos sulaikė žiovulį, tad supratau, kad man metas
eiti. – Ko gero, turėčiau keliauti. Dar turiu visą krūvą darbo, su kuriuo noriu
susitvarkyti prieš grįžtant London.
– Gerai, – atsakė sesuo. – Labai laukiu ketvirtadienio vakaro. Tik šiltai apsirenk.
– Būtinai, – pažadėjau. Pakilęs nuo sofos akimirką sudvejojau, tuomet palinkau
arčiau ir pabučiavau seserį į skruostą. Ji jau buvo užsimerkusi. – Pasimatysime
vėliau.
Ji tyliai linktelėjo. Iš kvėpavimo supratau, kad ir vėl užmigo, man nė nespėjus
pasiekti durų.

Vivijana London parvežė apie septintą. Limuzinui lūkuriuojant priešais namus, o

London maudantis, virtuvėje gavome progą trumpai šnektelėti.
– Dabar dėl švenčių, – griebė jautį už ragų ji. – Manau, būtų geriausia, jei jas
praleistume čia. Turiu omeny, geriausia London. Tai paskutinės jos šv. Kalėdos
šiame name – jei tu neprieštarausi, aš įsikursiu svečių kambaryje.
Čiupusi savo rankinę, Vivijana ištraukė iš jos lapelį popieriaus.
– Kai kuriuos daiktus parduotuvėse jau radau, bet būtų lengviau, jei kitus
nupirktum tu – tada man nereikės visko vežtis čia. Sudariau sąrašiuką. Pasilik
čekius, ir išlaidas vėliau pasidalysime.
– Jei tik taip bus paprasčiau, – sutikau prisimindamas sesers žodžius apie šventes ir
žinodamas, kad ji bus patenkinta. Atsirėmiau į spintelę. – Šiandien buvau pas
Mardžę.
– Kaip ji?
– Vis daugiau miega.
Vivijana linktelėjo ir nuleido akis.
– Košmaras, – atsakė ji. – Žinau, kad manai, jog mudvi nelabai sutarėme, bet aš
visuomet ją mėgau. Žinau, kad ji to nenusipelnė. Noriu, kad tai suprastum. Ji visada
buvo tau puiki sesuo.
– Ir tebėra, – pridūriau. Vos išsprūdus šiems žodžiams, sudvejojau, kiek ilgai dar
galėsiu tai ištarti.

Trečiadienį po pamokų mudu su Emile nutarėme nusivežti vaikus į medelyną,

kuriame galėjai išsirinkti eglutę, kad ją nupjautų vietoje. Aikštelė buvo išpuošta it
Kalėdų Senelio kaimelis: vaikai galėjo su juo susitikti, aplankyti dirbtuvėles,
pasivaišinti karštu šokoladu ir sausainiais. Negana to, darbuotojai nukirstą medelį
pristatydavo į namus ir suruošdavo jo stovą: man ši paslauga atrodė būtina, nes eglė
savo svoriu būtų visiškai suknežinusi mano „Toyota Prius“.
Kai užsiminiau apie šį planą Mardžei, ji užsispyrė, kad medelyne susitiktume su ja
ir Lize.
Iki šv. Kalėdų buvo likusios devynios dienos.
Mardžei išlipus iš automobilio žvyru dengtoje stovėjimo aikštelėje, apkabinęs ją
aiškiai pajutau aštrius krūtinės ląstos kaulus. Vėžys pamažu ėdė ją iš vidaus. Vis
dėlto ji atrodė energingesnė negu tą vakarą po grįžimo iš Niujorko.
– O čia, kaip suprantu, Bodis, – Mardžė paspaudė berniuko ranką pabrėžtinai
maloniai ir oficialiai. – Savo amžiui tu labai aukštas.
Ji pakamantinėjo vaiką, ką šis mėgsta veikti ir ko norėtų šv. Kalėdoms. Kai
mažiesiems pasirodė per sunku nustygti vietoje, leidome jiems skuosti medelyno
link, kur tarp milžiniškų žalių trikampių jie akimirksniu mums dingo iš akių. Emilė,
aš, Mardžė ir Lizė pamažėle vilkomės iš paskos.
– Kokie tavo planai šventėms, Eme? – paklausė Mardžė. – Kur nors išvyksite?
– Ne, – papurtė galvą ši. – Švęsime su šeima, kaip visuomet. Aplankysime tik
mano seserį ir tėvus. Nuo tada, kai London išmoko važiuoti dviračiu, Bodis irgi jo
reikalauja, tad tikriausiai teks nupirkti dovanų – kad ir kaip dvejočiau, ar sugebėsiu
išmokyti jį gerai važiuoti.
– Tu juk padėsi, tiesa, Rasai? – alkūne bakstelėjo man sesuo.
Nusišypsojau.
– Mardžė visada mėgo kam nors pasiūlyti mano pagalbą.
– Regis, pamenu, – nusijuokė Emilė. – Rasas minėjo, kad puikiai praleidote laiką
Niujorke?
Karštai besišnekučiuodamos jos kiek nuo mūsų atsiliko. Leidau Lizei įsikibti man į
parankę, ir mudu nužingsniavome takeliu, kuriuo priešaky bėgo vaikai.
– Kaip sekasi dalytis dienas su mama? – pasmalsavau.
– Panašu, kad neblogai. Susitariau dirbti tik tris dienas per savaitę – per jas namie
bus mama.
– Atrodo, Mardžė šiandien visai neprastai jaučiasi.
– Ryte atrodė kiek išsekusi, bet važiuojant išsibudino. Manau, tokie užsiėmimai
leidžia jai pasijusti kaip įprastai, net jei tai ir tetrunka valandėlę. Taip pat buvo ir
Niujorke.
– Džiaugiuosi, kad norėjo važiuoti. Vis dėlto šiek tiek baiminuosi, kad
nenusivarytų nuo kojų.
– Sakiau jai tą patį, – atsakė Lizė. – Ir žinai, ką ji atšovė?
– Nė neįsivaizduoju.
– Liepė nesijaudinti, nes ji „dar turi kai ką svarbaus nuveikti“.
– Ką tai reiškia?
Lizė nesuprasdama papurtė galvą.
– Tai tu man pasakyk.
Stabtelėjome palaukti, kol Emilė su Mardže mus prisivys. Galvoje skambėjo
paslaptingi sesers žodžiai. Ji visuomet mėgo staigmenas – įdomu, kokią parengė
paskutiniąją...

Rytojaus vakarą, lygiai septintą valandą, Mardžė su Lize pasirodė prie mano durų.
Vos Lizei žengus vidun, London čiupo ją už rankos ir nusivedė į savo kambarį
parodyti akvariumo.
Nors dar nebuvo stipriai atšalę, Mardžė buvo įsisupusi į šaliką ir pridengusi ausis
šilta kepure. Rankas slėpė pirštinėse, vilkėjo plačiuoju pūkiniu paltu, kurį buvau
atvežęs į ligoninę.
Nė pagalvoti negalėjau, kad nuo tos dienos, kai ją išvežė į ligoninę, nespėjo
prabėgti nė trejetas savaičių.
– Pasirengęs? – nekantriai paklausė ji, aiškiai pasiruošusi važiuoti.
Čiupau paltą, susiradau pirštines ir kepurę, nors nė nemaniau, kad jų gali prireikti.
– Kur važiuosime?
– Pamatysi, – atšovė ji. – Greičiau. Kol dar nepabūgau.
Vis dar nesuvokiau, apie ką ji kalba, bet automobiliui pasukus į kelią, kurį gerai
pažinojau, staiga supratau, ką sesuo turėjo omenyje.
– Tu juk nerimtai, – išlemenau jai sustojus prie vartų ir išjungus variklį.
– Žinoma, rimtai, – rėžė ji. – Štai tavo šv. Kalėdų dovana man.
Užvertęs galvą išvydau stūksantį neįsivaizduojamai, neišmatuojamai didelį vandens
bokštą.
– Lipti į bokštą draudžiama, – priminiau.
– Taip buvo visada. Anksčiau tai mums nekliudė.
– Buvome tik vaikai, – paprieštaravau.
– O dabar ne, – atšovė sesuo. – Pasirengęs? Maukis kepurę ir pirštines – viršuje
tikriausiai švilpia vėjas.
– Mardže...
Ji įsispitrijo į mane.
– Užlipti aš galiu, – paaiškino ji balsu, akimirksniu atimančiu bet kokį norą
prieštarauti. – Dar vienas chemoterapijos seansas, ir veikiausiai nebeįstengsiu, bet
kol kas galiu, ir noriu, kad liptum drauge.
Atsakymo ji nelaukė: išlipusi iš automobilio patraukė tiesiai prie plieninių
kopėčių, skirtų bokštą prižiūrintiems darbuotojams. Mane sukaustė neryžtingumas.
Kol prikiūtinau prie kopėčių, sesuo jau buvo spėjusi užkopti apie pusantro metro.
Žinoma, man nebeliko nieko kita, kaip tik lipti iš paskos: jei sesuo nuvargs ar
nusilps, jei ims svaigti galva – turėsiu būti greta ir ją sugauti. Viršun mane gynė
baimė dėl sesers.
Mardžė nemelavo. Nors maždaug kas penkis metrus jai tekdavo stabtelėti
atsikvėpti, po minutėlės ji ryžtingai imdavo vėl kopti aukštyn. Dirstelėjęs žemyn,
mačiau namų stogus, o uoslę kuteno kaminų dūmai. Džiaugiausi pasiėmęs pirštines:
metalinės kopėčios buvo įšalusios pakankamai, kad sustingtų pirštai.
 Kai pagaliau pasiekėme viršūnę, Mardžė centimetras po centimetro prikiūtino prie
tos pačios vietos, kur ją aptikau tą siaubingą naktį, kai dar buvo studentė. Visai kaip
tada, ji leido kojoms laisvai karoti viršum siauro takelio, ir aš tuojau įsitaisiau šalia.
Tvirtai ją apkabinau baimindamasis, kad seseriai nepradėtų svaigti galva.
– Tau turbūt šalta, – prabilau.
– Kalbėk už save, – suniurnėjo ji. – Aš apsiaviau apatines kelnes.
– Gerai jau. Tada slink užpakalį arčiau manęs, kad ir aš sušilčiau.
Mardžė įsitaisė arčiau, ir valandėlę mes grožėjomės rajonu iš aukštai. Buvo per
šalta, kad naktimis galėtum išgirsti cikadas ar varlių kurkimą, tačiau ausis pasiekė
vėjo šiurenamų lapų šnarėjimas ir vos girdimas vėjo varpelių skambesys tolumoje.
Tai, ir Mardžės dūsavimas – drėgnas ir žemas. Susimąsčiau, kiek skausmo jai tenka
iškęsti. Šiaip ar taip, vėžys be skausmo neatsliūkina.
– Pamenu, kai tąnakt čia mane radai girtą kaip šliurę, – drėbė ji. – Na, pamenu ne
viską: iš tikrųjų didžioji dalis tos nakties iš atminties visai išsitrynė. Tik prisimenu,
kaip staiga pasirodei tu.
– Nelengva buvo naktelė, – sumurmėjau.
– Kartais pagalvoju, kas būtų nutikę, jei ne tu. Įdomu, ar tikrai būčiau nušokusi, o
gal nukritusi. Man taip sopėjo širdį dėl Treisės, bet kai dabar viską prisimenu,
suprantu, kad viskas tik į gera. Galų gale juk susipažinau su Lize. Tai, kas siejo
mudvi su Treise, nė nepriminė mūsų su Lize ryšio. Nė per nago juodymą. Mudvi
tiesiog... derame, supranti?
– Taip, suprantu. Turite tai, apie ką svajoja visi.
– Jaudinuosi dėl jos, – prisipažino Mardžė. – Jai taip puikiai sekasi spręsti svetimas
problemas, bet, man regis, ji per daug savęs išbarsto darbe, ir menkai ką tepasilieka
sau. Tai mane gąsdina. Noriu, kad jai viskas būtų gerai. Noriu, kad jaustųsi
laiminga, – ji įsispitrijo į tolį, lyg stengdamasi įžvelgti ateitį. – Noriu, kad bėgant
laikui ji su kuo nors susipažintų – kuo nors, kas ją mylės ne mažiau nei aš. Žmogų,
su kuriuo galėtų pasenti.
Nurijau seiles, stengdamasis atsikratyti gerklėje susikaupusio gumulo.
– Žinau.
– Kai apie tai kalbėjomės Niujorke, ji prisiekė niekada į nieką kitą nė
nepažvelgsianti. Tiesą sakant, net supykau ant jos. Susibarėme, bet vėliau aš taip
graužiausi. Graužėmės abi, bet...
– Mardže, juk tiek visko vyksta, – švelniai pertraukiau. – Ji supranta. Viskas jai
bus gerai.
Jei sesuo mane ir išgirdo, tai nė nesureagavo.
– Žinai, ko dar bijau?
– Ko?
– Kad ji neteks ryšio su London. Ji taip myli tą mažylę... London – vienas
svarbiausių dalykų, pastūmėjusių ir mus galvoti apie atžalas. O dabar...
– Lizė visada liks mūsų šeimos dalis. Užtikrinsiu, kad ji būtų svarbi ir London
gyvenime.
– O jei London išvyks į Atlantą? – nerimo Mardžė.
– Ji vis tiek reguliariai matysis su Lize, – patikinau.
– Bet tu juk ją parsiveši tik kas antrą savaitgalį ir per vieną kitą šventę, tiesa? Gal
dar kelioms savaitėms per vasaros atostogas?
Susimąsčiau.
– Atvirai kalbant, nė nežinau, kaip bus su Vivijana, – prisipažinau. Nuo tada, kai
išgirdo, kad Mardžė serga, ji elgėsi dosniau ir nebuvo tokia įnoringa. Antra vertus,
nuspėti jos elgesį kartais atrodė neįmanoma, todėl vengiau dalyti pažadus, kuriuos
kažin ar galėsiu ištesėti.
Sesuo atsisuko į mane.
– Privalai dėl jos kovoti, – ragino ji. – London turėtų gyventi su tavimi.
– Vivijana to neleis. Abejoju, ar leis teismas.
– Tuomet turi ką nors sugalvoti. Leisk man kai ką tau pasakyti, Rasai: mergaitėms
reikia tėčių. Pažiūrėk į tėvą ir mane. Gal jis ir nėra iškalbingiausias vyrukas
pasaulyje, bet giliai širdyje visuomet žinojau, kad jei tik prireiks, jis visada bus greta.
Pažiūrėk, kam jis dėl manęs ryžosi, kai prisipažinau, kad man patinka merginos. Dėl
Dievo, jis į bažnyčią nustojo vaikščioti! Jis pasirinko mane – ne Dievą, ne
bendruomenę, ne visus kitus. Jei London atsidūrus gyvenimo kryžkelėje tavęs nebus
šalia, ji jausis palikta. Privalai būti greta – ne retsykiais, o kasdien, – ji valandėlei
nutilo, it nuvarginta pastangų. – Be to, dabar ji jau priprato, kad didžiumą laiko ja
rūpiniesi tu, ir tau puikiai sekasi.
– Stengiuosi, Mardže, – atsakiau.
Ji griebė mano ranką. Balse pasigirdo nuožmumo užuomina.
– Privalai padaryti daugiau nei tik stengtis. Turi padaryti viską, ką gali, kad tik
liktum London gyvenime. Ne savaitgaliams, ne atostogoms, bet kaip tėvas, kuris
visada bus šalia, kad priglaustų verkiančią, pakeltų nukritusią, padėtų ruošti namų
darbus. Palaikytų, kai tunelio gale neberegės šviesos. Tu jai tai skolingas.
Nužvelgiau apačioje besidriekiančias ištuštėjusias gatves, užlietas halogeninių
gatvių šviestuvų lempų šviesos.
– Žinau, – sukuždėjau. – Tikiuosi, man pavyks.

Sekmadienio rytą darbuotojai pristatė eglutę, ir mudu su London gerą pusdienį

praleidome ją puošdami, tarp šakelių vedžiodami lempučių girliandas ir tardamiesi
dėl tinkamiausios vietos kiekvienam žaisliukui. Popiet paskambinau į Mardžės ir
Lizės namus paklausti, ar jos norėtų atvažiuoti paskanauti kiaušininio likerio.
Atsiliepusi Lizė apgailestavo – deja, atvykti negalės.
– Diena buvo nelengva, – pripažino ji. Penktadienį, kitą dieną po kelionės į
vandens bokštą, Mardžei buvo suleistas antrasis chemoterapijos kursas – nuo tada
jos nemačiau. Pasak Lizės, pykinimas ir skausmas kamavo baisiau nei po pirmojo
karto: Mardžė vos įstengė pakilti iš lovos.
– Ar galiu kuo padėti?
– Kad ne, – atsakė ji. – Beveik visą dieną čia praleido tavo tėvai. Jie ir dabar čia.
Staiga ji prabilo kiek tyliau, kad negirdėtų aplinkiniai.
– Tavo tėvas... Man regis, jam širdis plyšta regint Mardžę tokią. Vis randa kur ką
sutaisyti. Mamai taip pat sunku, be abejonės, bet jai jau ne sykį yra tekę tai ištverti,
tad bent jau žino, ko tikėtis. Tėvas iš paskutiniųjų stengiasi dėl Mardžės išlikti
stiprus, bet viduje jis baigia palūžti. Jis šitaip myli savo dukrelę. Abu taip ją myli.
Prisiminiau Mardžės žodžius, ištartus man ant vandens bokšto – apie tėvą, kuris
visuomet prireikus bus šalia. Netgi, regis, paskutinėmis akimirkomis.
 – Jis puikus tėvas, Lize, – atsakiau. – Tikiuosi, kada nors būsiu bent perpus toks,
kaip jis.

Pirmadienį, priešpaskutinę London dieną mokykloje prieš žiemos atostogas,

pagaliau radau laiko Vivijanos paliktam kalėdiniam sąrašui. Didžiumą dienų buvau
užsivertęs darbu, tad, puldinėjant tai prie klientų, tai prie sesers, jis visiškai išdulkėjo
iš galvos. Laimei, Emilė irgi dar buvo nespėjusi šio bei to įsigyti, tad popietei
artėjant mudu leidomės lakstyti po parduotuves. Iki šv. Kalėdų tebuvo likusios
keturios dienos – jaudinausi, kad kai kurie daiktai bus išparduoti, bet rasti pavyko
viską.
Įpusėję apsipirkimo vajų mudu stabtelėjome užkąsti. Prekybos centre veikė
kavinukė, tačiau nors maistas kvepėjo ir maloniai, visai neturėjau apetito. Tąryt
užlipęs ant svarstyklių supratau, kad vėl pradėjo kristi svoris. Buvau toks ne
vienintelis – liesėjo ir Lizė, maža to, retsykiais pastebėdavau, kad ji atrodo neįprastai
netvarkingai, lyg išvaizda jai visiškai neberūpėtų. Net plaukai, dažnai atmestinai
suimti į uodegėlę, neteko žvilgesio. Kankinosi ir tėvai. Tėtis per pastarąsias keletą
savaičių ėmė pastebimai kūprintis, mamos veidą kasdien vis giliau vagojo nerimo
raukšlės.
Vis dėlto mūsų kančia nė iš tolo neprilygo Mardžės. Kiekvienas žingsnis jai kėlė
skausmą, dažnai ji vos ištverdavo ilgiau nei valandą neužsnūdusi. Atvažiavęs kartais
prisėsdavau greta jos pritemdytame miegamajame ir klausydavausi, kaip sunkiai ji
kvėpuoja – net per miegus. Kartais netikėtai suinkšdavo – dvejodavau, ar ji
sapnuoja. O, kad ji būtų galėjusi sapnuoti tik tai, kas sukelia šypseną...
Tokios mintys mane apėmė net Emilės draugijoje – atrodė visai nebesvarbu, kur
esame ir ką veikiame. Patiekus pietus, bukai į juos spoksojau, prieš save regėdamas
išsekusį sesers veidą. Paragavęs vos kąsnelį, pastūmiau lėkštę šalin.
Jei negalėjo valgyti ji, regis, giliai širdyje taip pat jaučiausi to nenusipelnęs.

*
 – Turi atvažiuoti, – rėžė Mardžė vos man spėjus atsiliepti. Prieš kelias minutes
buvau parvežęs Emilę namo.
– Kodėl? Ar tau viskas gerai?
– Rimtai manęs šito klausi? – atšovė ji – ironiškas humoro jausmas nebuvo jos
apleidęs. – Šiaip ar taip, jaučiuosi geriau nei anksčiau. Norėčiau, kad užsuktum.
– Po valandėlės turėsiu iš mokyklos pasiimti London. Prieš tai dar reikia namo
parvežti nupirktas dovanas.
– Užsuk pakeliui į mokyklą ir palik dovanas pas mus, – pasiūlė ji. – Taip būsi
tikras, kad London jų neras.
Po kelių minučių sustojęs prie sesers namų ėmiau traukti iš bagažinės krepšius.
Pakėlęs akis išvydau ant slenksčio stovinčią motiną. Viską sunešti vidun net dviese
sugebėjome tik per du kartus.
– Neįsivaizduoju, kur viską ir sukrauti, – išlemenau dėbsodamas į ant virtuvės
grindų pūpsantį pirkinių maišų kalną. Nejaugi London tikrai šitiek visko reikia? –
stebėjausi pats sau.
– Sudėsiu į vieną iš spintų, – nuramino mama. – Eik vidun. Tavęs laukia Mardžė.
Seserį radau ant sofos – kaip visuomet, susivyniojusią į antklodę. Langus temdė
nuleistos žaliuzės. Malonią šviesą skleidė šv. Kalėdų eglutės girliandos, bet Mardžė
nuo tada, kai paskutinį kartą ją mačiau, atrodė keleriais metais pasenusi. Po
įdubusiomis akiduobėmis styrojo išsišovę skruostikauliai, suglebusios rankos
priminė storas virves. Sėsdamasis šalia, stengiausi neparodyti, kaip mane verčia
nerimauti jos išvaizda.
– Girdėjau, pasitaikė nelengvų dienų, – prabilau nurijęs seiles.
– Tikrai esu mačiusi ir šviesesnių. Dabar man kiek geriau, bet...
Ji vos išspaudė šypseną – trapią nepaslepiamos optimistiškos jos asmenybės išdavą.
Deja, atrodė, kad dabar jai sunku net ištarti žodžius:
– Džiaugiuosi, kad atėjai. Norėjau su tavimi šnektelėti. Prieš valandėlę skambino
Emilė.
– Emilė?
– Aha. Prisimeni ją, ar ne? Nuostabūs plaukai, penkiametis sūnus, tavo mylima
moteris? Žodžiu, ji skambino, nes jaudinasi dėl tavęs. Sakė, kad nevalgai.
 – Ji tau skambino? – pajutau kylantį susierzinimą. Tai dabar Mardžė jaudinsis dėl
mano sveikatos?
– Aš pati jos prašiau tave prižiūrėti ir pranešti man, kaip laikaisi, – sesuo prabilo
valdingu balsu, kurį prisiminiau dar iš vaikystės. – Todėl tave ir pasikviečiau, – ji
kritiškai mane nužvelgė. – Šįvakar privalai kaip reikiant pavakarieniauti, arba mudu
rimtai susipyksime.
– Kada jau judvi su Emile spėjote suderinti mano priežiūrą? – nerimau.
– Kalėdų Senelio miestelyje, kai ieškojome eglės.
– Turi ir svarbesnių rūpesčių nei aš, Mardže, – patikinau ją puikiai suvokdamas,
kaip niūriai mano žodžiai skamba iš šalies.
– Štai čia tu ir klysti, – atrėžė ji. – Šito iš manęs niekada neatimsi.

Gruodžio dvidešimt antrąją, antradienį, London į pamokas išsiruošė paskutinį

kartą prieš žiemos atostogas, o aš planavau supakuoti dovanas. Vakar, prieš pat man
išvažiuojant iš Mardžės namų, ji paklausė, ar galėtų padėti – šiaip ar taip, dovanas
saugoti palikau jos namuose.
Kai nuvežęs dukrą į mokyklą atvažiavau pas seserį su vyniojamojo popieriaus
ritinėliais rankose, pirmiausia man dingtelėjo, kad ji atrodo geriau nei vakar. Drauge
negalėjau pakęsti minties, kad kiekvienąsyk ją išvydęs griebiuosi šitokio vertinimo –
vien tam, kad atsižvelgdamas į tai, ką išvysiu, įgaučiau kruopelę vilties arba visiškai
jos netekčiau.
Tądien namie su ja buvo Lizė, kuri mudviem atsinešus į virtuvę dovanas ir ėmusis
vyniojimo prisivertė linksmai paraginamai šūktelėti. Mardžės paprašyta ji paruošė
visiems po puodelį karšto šokolado – tiršto ir išplakto iki putų. Tiesa, pastebėjau,
kad sesuo saviškio vos paragavo.
Suvyniojusi keletą mažesnių dovanėlių Mardžė atsilošė krėsle, kitas palikdama
mudviem su Lize.
– Man vis tiek nepatinka, kad skambini Emilei pašniukštinėti apie mane, –
bambėjau aš.
 Nepaisant ligos, Mardžei aiškiai patiko mano susierzinimas: jos net akys ryškiau
sublizgo.
– Todėl tavo leidimo ir neprašiau. Be to, jei tau taip įdomu, kalbėjomės ne tik
apie tai. Aptarėme begales dalykų.
Nė nežinojau, ar tuo džiaugtis.
– Kokių dalykų?
– Tegu tai lieka tarp mudviejų, – atsakė ji. – O dabar noriu išgirsti, ką valgei
vakarienei. Prašom ataskaitą.
– Kepiau mudviem su London kepsnių, – atsidusau. – Ir sutryniau bulvių košės.
– Gerai, – patenkinta linktelėjo ji. – Tiesa, ar kalbėjaisi su Vivijana apie planus šv.
Kalėdoms? Ką nors plačiau nei tik tai, kad ji atvyks į Šarlotę?
Mano šeimoje buvo įprasta Kūčių vakarą susirinkti pas tėvus. Mama paruošdavo
iškilmingą vakarienę, o vėliau, per televiziją įjungę filmą „Tas nuostabus
gyvenimas“****, leisdavome London išpakuoti giminaičių dovanas. Šv. Kalėdų rytą
savo namuose mudu su Vivijana dukrą turėdavomės tik sau.
– Tiksliai dar nieko neaptarėme, – atsakiau. – Ji atvyks tik rytoj. Tuomet ir
nuspręsime.
– Turbūt turėtum jai ką nors padovanoti, – pastebėjo Mardžė. – Jau vien dėl
London – kad matytų mamą, išpakuojančią dovanas. Nebūtinai ką nors didelio ir
brangaus.
– Tu teisi. Visai apie tai nepagalvojau.
– Ką išrinkai Emilei?
– Dar nieko, – prisipažinau.
– Turi kokių minčių? Laiko liko jau ne kažin kiek...
– Nė nežinau, – atsigręžiau į Mardžę su Lize, ieškodamas įkvėpimo. – Gal
megztinį? Ar dailų švarkelį?
– Tai gali būti dalis dovanos, bet ji man išdavė, ką ruošia tau, tad gausi pasistengti
labiau.
– Papuošalų ar panašiai?
– Jei nori, jai, be abejonės, patiktų ir tai. Bet man atrodo, kad turėtum padovanoti
ką nors iš širdies.
 – Pavyzdžiui, ką?
– Manau, – nutęsė ji, – kad turėtum parašyti jai laišką.
– Kokį laišką?
Sesuo gūžtelėjo pečiais.
– Rasai, tu juk rašymu duoną užsidirbi. Papasakok jai, kiek daug ji tau reiškė per
pastaruosius kelis mėnesius. Kaip norėtum, kad liktų tavo gyvenime. Pasakyk... –
Mardžė nušvito. – Pasakyk, jog nori, kad suteiktų tau dar vieną galimybę.
Pasimuisčiau krėsle.
– Juk ir taip žino, ką jai jaučiu. Nuolat jai tai kartoju.
– Vis tiek parašyk laišką, – mygo Mardžė. – Patikėk. Nesigailėsi.

Paklausiau Mardžės patarimo. Iškart po pamokų nuvažiavome į prekybos centrą

drauge su London – pianino pamokos iki Naujųjų metų jai taip pat nevyko.
Išrinkau kelias dovanas Vivijanai: mėgstamiausius kvepalus, šalį ir naują pamėgtos
rašytojos romaną. Taip pat nupirkau siuvinėto šilko švarkelį Emilei – tokį, kuris kuo
puikiausiai tiktų prie sodrių jos pamėgtų spalvų ir kiek bohemiško stiliaus. Pridėjau
ir aukso grandinėlę su akių spalvą pabrėžiančio žalsvo smaragdo pakabučiu. Vėliau,
London atsigulus miegoti, įsitaisiau prie virtuvinio stalo ir parašiau Emilei laišką.
Kol pavyko deramai viską išsakyti, į šiukšlių dėžę nukeliavo ne vienas popieriaus
lapas: nors žodžiais ir tekstais užsidirbau pragyvenimui, rašyti iš širdies pasirodė visai
kas kita. Rasti pusiausvyrą tarp grynos emocijos ir sentimentalumo pavyko ne iškart.
Pagaliau parašęs tokį laišką, kuriuo jaučiausi patenkintas, pasijutau dėkingas
Mardžei už šį pasiūlymą. Įdėjau laišką į voką ir jį užklijavau. Jau rengiausi slėpti
bloknotą ir rašiklį stalčiuje, bet staiga susivokiau: darbas nebaigtas.
Nuo stalo pakilau jau gerokai po vidurnakčio, parašęs laišką ir seseriai.

Vivijana atvyko ankstyvą kitos dienos popietę – buvau ką tik grįžęs iš Emilės, kur
jai skirtas dovanas palikau po eglute. Mūsų namuose medis jau buvo paruoštas, tad
rytą mudu su London praleidome puošdami židinio atbrailą ir kabindami kalėdines
kojines. Kiek su tuo pasivėlinome, bet dukra visai nesuko dėl to galvos. Ji didžiavosi,
kad jau yra pakankamai didelė padėti.
Leidęs Vivijanai praleisti šiek tiek laiko su London, netrukus ženklu parodžiau
norįs šnektelėti. Palikusi dukrą svetainėje prie televizoriaus, ji drauge su manimi
nukiūtino į virtuvę. Paklausiau, ką norėtų veikti Kūčių vakarą, tačiau išgirdusi
klausimą ji dėbtelėjo į mane taip, lyg teiraučiausi to, kas ir taip akivaizdu.
– Na, argi nevyksime pas tavo tėvus, kaip kasmet? Žinau, jog turint omenyje, kas
dedasi tarp mudviejų, tai gali pasirodyti neįprasta, bet tai paskutinės Mardžės šv.
Kalėdos – noriu, kad London praleistų laiką su ja ir kitais šeimos nariais, kaip ir
visuomet. Juk todėl ir atvažiavau.
Nors mudviejų su Vivijana nebesiejo meilė, man dingtelėjo, jog retsykiais vis dar
pasitaikydavo akimirkų, kai prisimindavau, kodėl kadaise nutariau ją vesti.

Kūčios ir šv. Kalėdos praėjo daugmaž taip pat, kaip ir kiekvienais metais.
Iš pradžių dėl visiems suprantamų priežasčių pokalbis prie Kūčių stalo klostėsi
kiek nenatūraliai. Visi elgėsi pabrėžtinai mandagiai, o pasirodžius man, Vivijanai ir
London pasipylė bučiniai ir apkabinimai. Vis dėlto man bebaigiant pirmą taurę
vyno tapo akivaizdu, kad susirinkusiuosius vienijo bendras tikslas: paversti vakarą
maloniu dėl London ir Mardžės.
Vivijana džiaugėsi mano išrinktomis dovanomis – pati man buvo nupirkusi
bėgiojimo reikmenų ir išmaniąją „Fitbit“ aktyvumo apyrankę. Mardžė ir Lizė
aikčiodamos gėrėjosi London joms nulipdyta vazele ir itin gyrė ryškias nutapytų
žuvyčių spalvas. Atidarius dėžutę, kurioje gulėjo įrėmintos Niujorke padarytos
nuotraukos, jų akyse sužibo ašaros, o voką su mano parašytu laišku sesuo priėmė
švelniai šypsodamasi. London kone iš visų gavo begales aksesuarų lėlėms, o išpakavę
dovanas įjungėme filmą „Tas nuostabus gyvenimas“. Mažoji tuo metu žaidė su
naujaisiais žaislais.
Vienintelis išties nepamirštamas to vakaro įvykis nutiko visiems jau apžiūrėjus
gautas dovanas. Akies kampučiu pastebėjau Mardžę su Vivijana išsmunkančias iš
svetainės ir patyliukais atsiskiriančias nuo visų darbo kambaryje. Jų balsus pro
privertas duris vargiai tegalėjai girdėti.
Buvo keista regėti jas šnekučiuojantis taip intymiai, maža to, slapčia nuo visų,
tačiau aš kuo puikiausiai supratau, kas dedasi.
Kaip ir mums visiems, Vivijanai reikėjo valandėlės su ja atsisveikinti.

Šv. Kalėdų rytą, London išvyniojus likusias dovanas, aš išvažiavau iš namų, kad
Vivijana galėtų bent kiek laiko praleisti tik su London. Kartu be menkiausios
pertraukos jau buvome praleidę keturiasdešimt aštuonias valandas, ir jei pats jutau
norą nuo Vivijanos pailsėti, nė neabejojau, kad toks pat kamuoja ir ją. Įpusėjus
skyrybų procesui ir ginčams dėl globos, niekam nepasirodytų paprasta tiek laiko
išlikti mandagiam, o ką jau kalbėti apie apsimestinį džiaugsmą.
Žinute paklausiau Emilės, ar galėčiau valandėlei užsukti, ir akimirksniu sulaukiau
atsakymo su raginimu nedelsti. Ji prisipažino turinti man dovaną ir nekantraujanti,
kol ją išvysiu.
Man nė nespėjus išlipti iš automobilio, Emilė jau skuodė per kiemą manęs link.
Pribėgusi ji tvirtai mane apkabino, ir mudu stypsojome susiglaudę, nušviesti
blyškios vėsios gruodžio dienos saulės.
– Ačiū už laišką, – sukuždėjo ji. – Neįtikėtinai gražus.
Emilei iš paskos nusekiau vidun, kur teko prasibrauti pro naujų žaislų ir suplėšyto
vyniojamojo popieriaus sūkurį. Pačiame jo viduryje spindėjo naujutėlis Bodžio
dviratis. Emilė nusivedė mane prie eglutės ir iš po apatinių jos šakų ištraukė plokščią
stačiakampį paketą.
– Norėjau atiduoti dar prieš šventes, bet namie Vivijana, tad pamaniau, kad geriau
bus padovanoti čia.
Trūktelėjau popierių, ir jis lengvai nuslydo šalin. Vos išvydęs, ką padarė Emilė,
nebeįstengiau nieko kito, kaip tik spoksoti: mane akimoju užplūdo prisiminimai, ir
pagautas jausmų nepajėgiau ištarti nė žodžio.
 – Rėmelius parinkau pati, bet jei nepatiks, galėsi pakeisti, – droviai užsiminė ji. –
Nežinojau, kur norėsi kabinti, tad negalėjau ir priderinti...
– Neįtikėtina, – pagaliau išlemenau, vis dar nepajėgdamas atplėšti akių nuo
paveikslo. Emilė buvo nutapiusi mudu su London, šokančius gatvėje prie
akvariumų centro, tačiau paveiksle viskas kažkodėl atrodė net tikriau, gyviau nei
nuotraukoje. Niekada anksčiau nebuvau gavęs dovanos, kuri man reikštų šitiek
daug. Čiupau Emilę į glėbį ir išsyk supratau, kodėl Mardžė taip primygtinai liepė
parašyti jai laišką.
Ji žinojo, kad Emilė parengė man dovaną iš širdies, todėl norėjo įsitikinti, kad
tokią pat jai paruošiu ir aš. Kaip visuomet, sesuo rūpinosi manimi.

Metai neišvengiamai ritosi į pabaigą. Vivijana grįžo į Atlantą, aš savaitei uždariau

biurą ir didžiumą laiko praleidau su dukra. Kasdien lankiau Mardžę ir Lizę – sesuo
pamažėle stiprėjo, suteikdama mums bent kiek vilties. Trissyk susitikau su Emile,
tiesa, du iš jų – vaikų draugijoje. Vienintele išimtimi tavo Naujųjų naktis:
nusivedžiau ją pavakarieniauti, o vėliau – ir pašokti.
Išmušus vidurnakčiui, vos susitvardžiau jos nepabučiavęs. Vos susitvardė ir ji, tad
abu puolėme kvatotis.
– Jau greitai, – tariau aš.
– Taip, greitai, – sutiko Emilė.
Vis dėlto, kad ir kokia romantiška buvo ta akimirka, netrukus mane pasivijo
tikrovė.
2015-aisiais maniau, kad netekau visko.
2016-aisiais, deja, nujaučiau neteksiąs dar daugiau.
______________
* „Nightmare on Elm Street“, 1984 m.
** „Candyman“, 1992 m.
*** „Amityville 4: The Evil Escapes“, 1989 m.
**** „It’s a Wonderful Life“, 1946 m.
 25 skyrius
Už mūsų jaunas dieneles

Romantiškos Lizei skirtos Mardžės išmonės Niujorke nebuvo pirmasis toks atvejis. Kai
jiedvi drauge buvo praleidusios maždaug penkerius metus, šv. Valentino dienos proga ji
Lizę nustebino kruopščiai parengta lobių medžiokle.
Turiu prisipažinti: kai ji pirmąsyk papasakojo man apie savo planus, aš apstulbau –
toks elgesys buvo visai nebūdingas seseriai, kurią pažinojau. Šiaip ar taip, Mardžė buvo
buhalterė, ir nors išankstinių nuostatų reikėtų vengti, man ji visuomet atrodė savimi
besididžiuojanti praktiška gudragalvė, o ne jausminga romantikė.
Nors sentimentaliąją savo pusę Mardžė rodydavo retai, kai jau prisirengdavo –
kirsdavo iš peties. Lobių medžioklė pasirodė kūrybiškai suplanuota iki menkiausių
smulkmenų – palyginti su ja, Niujorkas prilygtų vaikų žaidimams.
Šv. Valentino dienos lobių medžioklės, kuriai išspręsti reikėjo aplankyti dešimt
vietovių, išsibarsčiusių po visą Šarlotę, šerdimi tapo dešimties mįslių serija. Rimuotos
šarados jas išsiaiškinus turėjo nuvesti prie užuominų. Štai, pavyzdžiui – viena iš jų:

Šiandien, brangi Lize, mums bus smagu –

Priminsiu, jog mano širdy gyveni vien tik Tu.
Eik tiesiai ten, kur viskas dvelkia Tavim –
Tiek anksti rytą, tiek temstant naktim.
Tada dirstelk į kairę, mieloji mana,
Ir priešais jau lauks užuomina pirma.

Pirmąją užuominą – mažą raktelį – Mardžė priklijavo prie vonios veidrodžio.

Rakteliu Lizė turėjo atrakinti pašto dėžutę, kurioje laukė kita mįslė... Ir taip toliau.
Vienos užuominos buvo paprastesnės, prie kitų teko pasukti galvą – vienoje net buvo
reikalaujama, kad Lizė išgertų taurę šampano: užuomina buvo priklijuota šios dugne.
Tuomet Mardžės plano išradingumas ir platumas mane maloniai apstulbino.
Prisimindamas tą dieną dabar, nebesistebiu kruopščiais Mardžės šv. Valentino dienos
planais ir atidžiu darbu. Nebemanau, kad toks elgesys jai nebūdingas. Dėmesingai
ruošti tai, kas kitus paverstų laimingais, jai visada sekėsi geriausiai.
Mano sesuo, buhalterė, visuomet buvo ką nors suplanavusi – ypač tiems, kuriuos
mylėjo.

2016-ųjų pradžia mano prisiminimuose primena iš tylios kasdienybės iškylančių

ryškių įvykių virtinę.
Kasdienybėje vyravo darbas, kuriame rašiau, filmavau, montavau ir kūriau dizainą
reklaminėms kampanijoms, London priežiūra prieš pamokas ir po jų, kasdienis
bėgiojimas ir Emilė – mane stiprino ir palaikė vakariniai mudviejų pokalbiai ir
nedažni pasimatymai. Iš šių fragmentų buvo supintos daugelis įprastų mano dienų,
be to, jie padėdavo nukreipti dėmesį nuo tą gyvenimo periodą žymėjusių pakilimų ir
nuopuolių. Nė neabejoju, laikui bėgant daugiau prisiminimų nugrimzdo į praeitį,
nei išliko mintyse. Kai ką pamiršti prisiverčiau pats.
Deja, kai kurios akimirkos išliks tol, kol gyvas būsiu.

Praėjus pirmajai metų savaitei, Mardžė sugrįžo į ligoninę išsamesniems tyrimams.

Nors tąkart kartu nevažiavau, drauge su tėvais prisijungėme prie Mardžės ir Lizės
atėjus laikui išgirsti rezultatus.
Su gydytoju susitikome jo kabinete, įkurtame kitoje gatvės pusėje nuo ligoninės.
Jis pasitiko mus sėdėdamas prie sunkaus medinio stalo, o greta milžiniškos ligų
istorijų aplankų krūvos buvo išrikiuotos kelios šeimos nuotraukos. Ant sienų kabėjo
knygomis nukrautos lentynos ir įprastas tuntas diplomų, pagyrimų bei garbės
ženklelių. Vienintelis prie bendro vaizdo visiškai nederantis elementas čia buvo
didžiulis įrėmintas filmo „Lopas Adamsas“* plakatas. Vargiai tepamenu tą filmą –
tik tiek, kad Robinas Viljamsas jame vaidino rūpestingą, linksmą geraširdį gydytoją,
tad nejučia ėmiau spėlioti, ar daktaras Patelis siekė gydytojo darbe pasižymėti
panašiomis savybėmis.
Ar šiame kabinete kada nors buvo ištarta kas nors juokingo? Ar koks nors
pacientas kada kvatojosi, bendraudamas su gydytoju onkologu? Ar kokiu nors
pokštu įmanoma sumenkinti siaubą to, kas vyksta?
Mums Mardžė atrodė pamažėle besitaisanti: nuo švenčių ji turėjo kiek daugiau
energijos, o ir skausmas tapo nebe toks aštrus. Rodės, kad jai net kvėpuoti kiek
lengviau. Visa tai leido tikėtis, jog išgirsime gerų naujienų. Tėvų veiduose mačiau
viltį, Lizė Mardžės ranką spaudė taip, lyg būtų įsitikinusi jos jėgomis. Jau praėjusią
savaitę buvome pasidaliję lūkesčiais, kuriuos slapta puoselėjome kiekvienas, ir
stengėmės vienas iš kito pasisemti stiprybės.
Vis dėlto mano sesers akyse viltis nežibėjo. Nuo tada, kai prisėdo, buvo akivaizdu,
jog nuleido rankas, ir jau tą akimirką tvirtai suvokiau, kad tą popietę Mardžė
vienintelė nenubrauks nė ašarėlės. Mes visi tebebuvome įstrigę įvairiuose skausmo
etapuose – neigime, pyktyje, derybose ar depresijoje, ir tik ji viena jau buvo žengusi į
susitaikymą.
Gydytojui dar nespėjus nė prasižioti, Mardžė jau žinojo, jog vėžys vystytis
nenustojo. Tiesą sakant, ji visą tą laiką nė neabejojo, kad jis išplito dar labiau.

– Prašau, tik neklausk, kaip laikausi, – pradėjo sesuo. – Ką tik išėjo tėvai: mama
klausė gal šimtą kartų. O tėvas vis rūpinasi, ką čia sutaisius. Jau buvau besižiojanti
sakyti, kad mane, bet prikandau liežuvį: vargu ar jie tokį pokštą suprastų.
Kaip jau buvo tapę įprasta, sėdėjome ant Mardžės sofos, įsmeigę žvilgsnius į tuščią
erdvę, kur dar neseniai stovėjo šv. Kalėdų eglutė. Tėtis prieš keletą dienų ją išnešė,
bet baldai dar nebuvo perstumti į ankstesnes vietas, tad akis badė tuščias erdvus
kambario kampas.
– Jiems tai nelengva diena, – sutikau. – Stengiasi, kaip išgali.
– Žinau, – linktelėjo sesuo. – Džiaugiuosi, kad vis aplanko tėtis. Kalbamės
daugiau nei per daugelį metų, ir ne tik apie beisbolą.
Giliai iškvėpusi Mardžė netikėtai susiraukė. Skausmo banga – kažkur, tačiau kartu
ir visur – privertė ją tvirtai įsitempti, kol pagaliau nuslūgo.
– Ar galiu ką nors atnešti? – staiga pasijutau bejėgiškesnis nei kada nors anksčiau.
– Ką tik išgėriau tabletę, – atsakė ji. – Aš nieko prieš gerti vaistus nuo skausmo, tik
nuo jų tampu kiek mieguista. Be to, neveikia taip gerai, kaip norėtųsi. Skausmą kiek
apmalšina, bet tai ir viskas. O šiaip... – ji dirstelėjo į virtuvę, kur prie stalo Lizė su
London spalvino knygelę, ir kiek pritildė balsą. Veidas atrodė niūrokas, tačiau
kupinas ryžto. – Pasakiau Lizei, kad daugiau chemoterapijos nebenoriu. Ji labai
sielojosi.
– Ji tiesiog bijo. Bet ar tu tikra, kad sprendimas teisingas?
– Juk girdėjai, ką sakė gydytojas, – priminė sesuo. – Gydymas neveikia, užtat
gerokai pablogina mano savijautą. Po kurso vien vemiu ir miegu, maža to, pradėjo
slinkti plaukai. Kaskart prarandu po kelias gyvenimo dienas, o jų man ir taip liko
nedaug.
– Nekalbėk taip, – meldžiau.
– Atleisk. Žinau, kad nenori to girdėti. Niekas nenori.
Mardžė stipriai užsimerkė ir vėl susiraukė, sugriebta dar vienos skausmo bangos.
Mano akimis, ji užtruko gerokai per ilgai.
– Spėju, London dar nežino, kad sergu, tiesa?
Papurčiau galvą.
– Ji dar nė nežino, kad mudu su Vivijana skiriamės.
Atmerkusi vieną akį, sesuo dėbtelėjo į mane.
– Jau būtų pats laikas pranešti, nemanai?
Neatsakiau: nė nežinojau, nuo ko turėčiau pradėti. Naujienų buvo gerokai per
daug, kad galėtum jomis užversti šešiametę: skyrybos, mirštanti Mardžė,
kraustymasis – gal net į Atlantą, čia paliekant tėvą ir draugus.
Nenorėjau, kad London tektų su visu tuo tvarkytis. Nė pats nenorėjau su tuo
tvarkytis. Pajutau akyse kaupiantis ašaras, ir palinkusi artyn Mardžė delnu suėmė
manąjį.
– Viskas gerai, – ramino ji.
 – Ne, negerai. Viskas negerai, – aiškiai girdėjau, kaip lūžinėja mano balsas. – Ką aš
darysiu su London? Ką darysiu su tavimi?
Sesuo spustelėjo mano ranką.
– Aš pasikalbėsiu su London apie save, gerai? Tad dėl šito nesuk galvos. Norėjau
tai padaryti pati. O kalbant apie visa kita, mano nuomonę jau žinai.
– O kas, jei neįstengsiu? Kas, jei tave nuvilsiu?
– Nenuvilsi, – atsakė ji.
– Negali to žinoti.
– Aišku, galiu. Tikiu tavimi.
– Kodėl?
– Nes pažįstu tave geriau nei bet kas kitas, – paaiškino sesuo. – Visai kaip tu
mane.

Kitą penktadienį, sausiui įpusėjus, Vivijana atskrido į Šarlotę pasiimti London

savaitgaliui. Kai užsiminiau jai, jog veikiausiai jau derėtų papasakoti London apie
skyrybas, ji pasiūlė to imtis jiedviem grįžus. Šiaip ar taip, paaiškino Vivijana,
nesinorėtų sugadinti London savaitgalio.
Kitą rytą nekilnojamojo turto agentė surengė pirmą atvirą namo apžiūrą
besidomintiems, ir, visai kaip žadėjusios, čia pasirodė ir Mardžė su Lize. Garsiai
aptarinėdamos namą prieš kitus potencialius pirkėjus, jos išliaupsino kiekvieną jo
kampelį. Vėliau agentė paskambino pranešti suuodusi, kad viena konkreti šeima
rimtai domisi namu: pora su vaikais kraustėsi į Šarlotę iš Luisvilio, Kentukio
valstijos.
– Beje, tavo sesuo vėjais švaisto puikų aktorės talentą, – pastebėjo ji.
Sekmadienio vakarą, netrukus po Vivijanos ir dukters grįžimo, visi trys susėdome
prie virtuvės stalo ir kaip įmanoma atsargiau pranešėme naujienas.
Stengėmės kalbėti kuo suprantamiau šešiametei, pabrėžti, kad abu vis dar be galo
ją mylime ir visuomet būsime jos tėvai. Patikinome, kad tai, kad nebegalime likti
susituokę, su ja neturi nieko bendro.
 Kaip ir pirmąsyk, pokalbiui vadovavo Vivijana. Ji elgėsi labai švelniai ir kalbėjo,
man regis, kuo tinkamiausiu tonu, bet London vis vien puolė į ašaras. Apkabinusi
Vivijana priglaudė ją prie savęs ir švelniai pabučiavo.
– Nenoriu, kad skirtumėtės, – maldavo London.
– Žinau, kad sunku, mieloji. Mums labai gaila.
– Kodėl tiesiog negalite būti kartu laimingi? – paklausė ji tebekūkčiodama. Jos
naivumas ir nuoširdus negebėjimas suprasti sukėlė manyje tokią kaltės bangą, kad
ėmiau niekinti pats save.
– Kartais taip tiesiog nepavyksta, – mėginau aiškinti. Deja, žodžiai net man
pačiam atrodė beprasmiai.
– Ar todėl parduodame namą?
– Bijau, kad taip, širdele.
– O kur aš gyvensiu?
Vos išgirdęs jos klausimą dirstelėjau į Vivijaną, nebyliai įspėdamas neminėti
Atlantos. Nors atrodė, kad mielai nepaklustų, ji neprasižiojo. Uždėjau ranką dukrai
ant nugarytės.
– Dar dėl to tariamės. Pažadu, jog kad ir kas nutiktų, mudu su mamyte būsime
šalia ir tavimi rūpinsimės.
London po truputį aprimo, nors vis dar buvo akivaizdžiai sutrikusi ir drebėjo.
Užlipusi su ja viršun, Vivijana paguldė miegoti. Kai nulipo, sustabdžiau ją
tarpduryje.
– Kaip ji? – nerimavau.
– Sielvartauja, – atsakė Vivijana. – Bet psichologė, su kuria konsultavausi, sako,
kad taip ir turi būti. Ilgainiui viskas bus gerai – nebent, žinoma, paversi skyrybas
mūšio lauku, kuris visai nebūtinas. Tokiais atvejais vaikai nukenčia labiausiai, o tu
juk nenori taip su ja pasielgti.
Jau buvau besižiojąs leptelėti, kad jei kas čia ir ruošia mūšio lauką, tai tikrai ne aš,
bet supratęs, jog tai beprasmiška, laiku prikandau liežuvį.
Vivijana susirinko daiktus – šiaip ar taip, jos laukė limuzinas ir lėktuvas, tačiau
prie durų minutėlei stabtelėjo.
– Žinau, kad tau sunkus metas, dėl Mardžės ir viso kito, – tarė ji, – bet privalome
susitarti dėl skyrybų, ir būtų gerai neužtrukti. Tau juk tereikia pasirašyti, ir viskas
bus baigta.
Tai išklojusi, ji žengė lauk.
Nurijęs įtūžį, užlipau apkamšyti London lovelėje.
Dukrelės akys buvo rausvos ir patinusios. Ji į mane beveik nė nepažvelgė.
Tąnakt po kelerių metų pertraukos ji pirmą kartą prišlapino į lovą.

Artimiausiomis dienomis po pokalbio London tapo pastebimai tylesnė ir daugiau

laiko nei įprastai leido savo kambaryje. Ji vėl pasišlapino į lovą – ne kasnakt, bet dar
du kartus. Vakarais ji nebenorėjo skaityti knygelės „Pora paskui porą“. Nors
pabučiuoti prieš miegą leisdavo, daugiau neištiesdavo rankučių mane apkabinti ir
prisitraukti arčiau.
Patartas sesers, apie tai, kas vyko tarp mudviejų su Vivijana, pasikalbėjau ir su
London mokytoja. Ši patikino mane nepastebėjusi nieko neįprasto – jos dėmesį
patraukė tik vienas neseniai įvykęs nutikimas prie vandens fontanėlio. Vieną rytą
mėgindama atsigerti London kažkaip apsipylė palaidinukę ir iškart puolė į ašaras.
Jos nuraminti neįstengė niekas, nors mėgino ir mokytojai, ir klasės draugai.
Kitaip tariant, mano dukra kankinosi. Po pianino pamokos ketvirtadienį netikėtai
pasiūliau jai nuvažiuoti į ledainę, bet mažoji vargiai tesureagavo. Galų gale įkalbėjau,
bet pakeliui namo ji ledų beveik nė nepalietė, nekreipdama dėmesio į tirpstančio
saldėsio automobilyje paliekamas dėmes. Kiek vėliau tą vakarą jai žaidžiant lėlėmis
nugirdau ją kalbančią, kai artino jaunėlę barbę prie keno.
– „Nenoriu gyventi su mamyte Atlantoje“, – skundėsi ji. – „Noriu gyventi čia su
tėveliu. Su tėveliu linksma, mes einame į pasimatymų vakarus, be to, jis man leidžia
gaminti valgyti. Noriu kasdien žaisti su Bodžiu ir matyti močiutę, dieduką, tetą
Mardžę ir tetą Lizę.“
Tąnakt negalėjau užmigti – galvoje vis skambėjo London vaidinamos scenos
žodžiai. Mardžė buvo teisi, pamaniau. Įsidrąsinęs kitą rytą iškart paskambinau
Taljeriui patikinti, jog esu pasiryžęs bet kam, kad tik London liktų su manimi.
 Dar tą pačią dieną sulaukiau nekilnojamojo turto agentės skambučio: ji pranešė,
kad vienas pasiūlymas pirkti namą jau gautas.

– Na, tu tikrai supurtei širšių lizdą, – atsipūtė Taljeris. Buvo trečiadienis – nuo
tada, kai jam paskambinau ir liepiau imtis visko, ko prireiks, spėjo prabėgti penkios
dienos, ir jis pasikvietė mane į savo biurą aptarti atsakymo. Jam kalbant, neramiai
muisčiausi krėsle. – Vakar gavau Vivijanos advokatės laišką.
– Ir?
– Jei ketini su ja bylinėtis dėl globos, reikalai netrukus gerokai subjurs. Iš esmės
advokatė mane įspėjo, kad jie ketina teismui agresyviai piršti mintį, jog esi
netinkamas tėvystei.
Perbalau.
– Ką tai galėtų reikšti?
– Pirmiausia, jos nori į visa tai įvelt psichologą, kuris įvertintų London būklę, jos
poreikius ir norus. Jei pameni, jau ir anksčiau buvau tau užsiminęs, jog taip gali
nutikt. London dar labai maža, tad veikiausiai psichologo veiksmai bus labai
ribojami, bet priklausomai nuo to, kaip bus pasirinktas specialistas, jos tikriausiai
tikisi gaut ataskaitą, kuria būtų patvirtinti jų teiginiai. Kai kurie kaltinimai – visiškai
beprasmiai. Jos tvirtina, kad deramai nesirūpini London mityba – pavyzdžiui,
kartais vakarienei pateiki greitųjų saldžių užkandžių, be to, teigia, kad dėl tavo
negebėjimo pristatyti dukters į užsiėmimus ji buvo išmesta iš šokių būrelio. Deja,
yra ir kitų kaltinimų, už kurių psichologas gali ir užsikabint.
– Pavyzdžiui?
Taljeriui pradėjus vardyti, pajutau kylantį pykinimą.
– Kad verti London bendraut su naująja savo mergina Emile, nors ji dar nėra tam
pasirengusi.
– Emilės sūnus Bodis – geriausias London draugas!
– Suprantu. Tikėkimės, tai patvirtins ir psichologas. Bet kol jų skundas nepasiekė
teismo, nieko tiksliai žinot negali, – jis akimirkai pritilo. – Laiške minimi ir rimtesni
kaltinimai: esą tu tyčia įstūmei dukrą į pavojų, priversdamas ją važiuot dviračiu nuo
kalvos, nors žinojai, kad dar nėra pakankamai įgudusi ir su nuokalne nesusidoros.
Maža to, ne iškart pranešei Vivijanai, o judviem kalbantis sąmoningai sumenkinai
London žaizdas, kad nuslėptum netinkamą savo elgesį.
– Juk... Juk viskas buvo ne taip! – sumikčiojau jausdamas, kaip išraustu. –
Vivijana žino, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas. Ji žino, kad niekada tyčia
nekelčiau dukrai pavojaus!
Taljeris iškėlė ranką.
– Aš tik atpasakoju laišką. Bet yra dar kai kas – privalai išlikt ramus, sutariam?
Tvirtai suspaudęs kumščius pajutau smilkiniuose pulsuojant kraujagysles.
– Laiške, – tęsė advokatas, – advokatė rašo, kad judu su dukra rengiate
„pasimatymo vakarus“. Ji pasipuošia kaip suaugusi dama ir judu traukiat į
romantiškas vietas.
– Ir?
– Rasai... – rodės, Taljeriui skaudėjo net tarti tuos žodžius. – Tai šlykštu, bet ana
užsimena, kad judviejų su London santykiai gali būt ne visai sveiki, jei ne
akivaizdžiai nederami...
Prireikė akimirkos, kad susivokčiau, ką jis nori pasakyti. Kai pagaliau tai supratau,
man užgniaužė kvapą.
O Viešpatie... Vivijana taip negalėtų... Ji niekada taip su manimi nepasielgtų...
Man ėmė svaigti galva, regimo vaizdo pakraščiuose sumirguliavo juodi taškeliai.
Buvau pasibaisėjęs, įžeistas ir įtūžęs – tiesą sakant, nė šių žodžių nepakako nusakyti,
kaip jaučiausi.
– Apie tai buvo tik užsiminta, – įspėjo Taljeris. – Bet mane neramina jau vien
faktas, kad tai minima laiške. Tai parodo, kad jos pasirengusios mažų mažiausiai
teisme pristatyt itin neigiamą, jei ne apskritai pasišlykštėjimą keliantį tavo portretą.
Vos įstengiau suvokti Taljerio žodžius. Vivijana taip negalėtų... Kaip jai galėjo kilti
mintis net užsiminti apie ką nors panašaus?..
– Vėliau ketinu dar šnektelėt su advokate telefonu: tokių grasinamų užuominų
ignoruoti negalim. Ji stengiasi tave įbaugint, maža to, toks elgesys neįtikėtinai
neprofesionalus. Beje, tai leidžia mums suprasti, kaip toli Vivijana yra pasirengusi
žengt, kad gautų dukters globą. Jei visa tai pasieks teismą, privalau pabrėžt: niekada
nežinai, kas bus nuspręsta jame.
– Ką gi man daryti? Žinau, kad London nori gyventi su manimi...
– Kaip jau sakiau, pirmiausia leisk man pasikalbėt su advokate. Vis dėlto, kaip jau
sakiau ir anksčiau, geriausia būtų, kad judu su Vivijana susitartumėte taikiai. Deja,
kaip tavo advokatas, negalėčiau sąžiningai pasakyt, kad tavo galimybė laimėti teisme
man atrodo labai reali.

Iki pat vakaro spūdinau lyg kaip reikiant gavęs į kaulus.

Nenuvykau į darbą. Negrįžau namo. Neaplankiau Mardžės su Lize, neužsukau pas
tėvus.
Savo paties siaubui, apimtas nebylaus įtūžio nenorėjau kalbėtis su niekuo. Žinute
paklausiau Emilės, ar ji galėtų pasiimti London iš mokyklos ir prižiūrėti, kol grįšiu į
miestą. Ji sunerimo, kur esu ir kas nutiko, bet atsakyti negalėjau. Man reikia kelias
valandas pabūti vienam, – atrašiau. – Ačiū.
Tuomet, šokęs į automobilį, nurūkau keliu.
Po trijų su puse valandos pasistačiau automobilį Raitsvil Biče.
Dangų dengė pilkšvi debesys, veidą gnaibė vėjas. Vaikštinėjau paplūdimiu ilgiau,
nei truko iki jo atvažiuoti, ir su kiekvienu žingsniu mano mintys, sekamos dvejonių,
baimės ir ryžto bangų, sukosi ratu tarp London, Mardžės ir Vivijanos. Šokinėjau
nuo įniršio prie sumišimo, nuo širdgėlos prie siaubo, o į automobilį galų gale grįžau
vėjo iki skausmo nugairintais skruostais ir apmirusia širdimi. Visą dieną burnoje
neturėjau nė kąsnelio, bet nejutau nė menkiausio alkio.
Šarlotę pasiekiau ir dukrą pasiėmiau jau gerokai sutemus. Tokiu metu London
paprastai jau miegodavo, bet, laimei, Emilė buvo patiekusi jai vakarienę. Kol kas
neįstengiau sukaupti jėgų papasakoti Emilei, kas nutiko: daug ko nė nebūčiau
įstengęs nusakyti žodžiais.

*
 Galų gale atsigręžiau į Mardžę: ji nepaliko man kito pasirinkimo.
Buvo paskutinis sausio penktadienis, ir aš sutikau pabūti su seserimi, kol mama
nuvažiuos į vaistinę nupirkti vienų Mardžei reikalingų vaistų, kurių pakuotę jau
buvo spėjusi suvartoti. Vėžys spėjo pažengti tiek, kad niekas nesiryžo net valandėlei
palikti ją vieną. Svetainę apšvietė vienintelė stalinė lempa, žaliuzės, Mardžės
prašymu, buvo nuleistos. Ji tikino, esą nuo ryškios šviesos jai gelia akis, bet aš
žinojau tiesą: ji nenorėjo, kad aiškiai ją matytume, nes pakako vieno dirstelėjimo,
kad jos būklė būtų akivaizdi kaip ant delno. Sesers plaukai taip išslinko, kad
Atlantos „Braves“ beisbolo kepurėlės nenešiodavo tik miegodama. Nors visada
gulėdavo susivyniojusi į antklodę, nuolat krintantį svorį išdavė kaulėtos rankos ir
skausmingai suplonėjęs kaklas, kuriame it apvali durų rankena styrojo Adomo
obuolys. Iš kimaus kvėpavimo atrodė, kad gerklėje nuolat pilna tirštų gleivių, o ilgi
kosulio ir žiaukčiojimo priepuoliai vertė mamą ir Lizę pulti į paniką. Jos tvirtai
plekšnodavo Mardžei per nugarą, kad ši lengviau atsikosėtų, tačiau skrepliuose vis
dažniau pasirodydavo kraujo. Ji išmiegodavo bent po šešiolika valandų per parą, o
nuo apsilankymo atviroje mano namo apžiūroje iš namų daugiau nebuvo nė kojos
iškėlusi.
Savarankiškai Mardžė nebegalėjo žengti daugiau nei poros žingsnių. Metastazės
smegenyse pažeidė dešiniąją jos kūno pusę – panašiai, kaip insultas. Dešinioji ranka
ir koja visiškai nusilpo, o akies kamputis ėmė smukti žemyn. Šypsotis jai taip pat
pavyko tik puse burnos.
Vis dėlto sėdint greta man ji atrodė gražesnė nei kada nors anksčiau.
– Vakar buvo užsukusi Emilė, – prabilo ji. Žodžius ji tarė lėtai: jie reikalavo
daugiau pastangų nei anksčiau. – Ji man taip patinka, Rasai. Ir tu jai nuoširdžiai
rūpi. Privalai jai paskambinti, – ji pervėrė mane žvilgsniu. – Privalai su ja
pasikalbėti, papasakoti, kas dedasi. Ji jaudinasi.
– Kodėl ji buvo užsukusi?
– Nes paprašiau. Norėjau su ja pasimatyti, praleisti šiek tiek laiko su brolio
mylima moterimi. Turiu omeny – nauju, geresniu modeliu, – vos išspaudė šypseną
sesuo. – Taip ją pavadinau. Regis, pasijuto pamaloninta.
Nusišypsojau. Kad ir kaip blogėjo sveikata, Mardžės asmenybė nekito...
 Sukaupusi jėgas, ji tęsė:
– Manau, jau laikas man pasikalbėti ir su London.
– Kada?
– Ar galėtum ją atvežti šį savaitgalį?
– Jos nebus – su Vivijana išvyksta į Atlantą.
– O gal šiandien po pamokų?
Sesuo stengėsi savaip man paaiškinti, jog laikas senka. Staiga tapo sunku ryti seiles.
– Gerai, – sukuždėjau.
– Norėčiau pasimatyti ir su Vivijana. Ar galėtum su ja susitarti?
Vien išgirdus jos vardą man vidurius it replėmis suspaudė. Vis dar buvau toks
įsiutęs ir pakraupęs, kad negalėjau nė pagalvoti apie Vivijaną, juo labiau – kad
reikėtų su ja kalbėtis, prašyti aplankyti seserį... Mardžė mano veido išraišką matė,
tačiau nusileisti neskubėjo.
– Turi tai padaryti dėl manęs, – pridūrė ji. – Prašau.
– Parašysiu žinutę, – burbtelėjau. – Bet nė nežinau, ar atvyks. Paprastai jos
darbotvarkė – griežtai suplanuota.
– Pažiūrėk, ką atsakys, – spaudė sesuo. Ji mirktelėjo: pastebėjau, kad lėčiau judėjo
net akių vokai. – Pasakyk jai, kad man tai svarbu.
Ištiesęs ranką, čiupau telefoną ir parašiau Vivijanai žinutę. Nespėjus nė mirktelėti,
ekrane nušvito atsakymas: Žinoma. Pasakyk Mardžei, kad būsiu apie penktą.
Pranešęs Mardžei stebėjau besimerkiančias jos akis. Jau maniau, kad užsnūs, bet ji
ir vėl prasimerkė.
– Ar jau priėmei pasiūlymą pirkti namą?
Papurčiau galvą.
– Dar tebesiderame dėl kainos.
– Tai jau ilgai trunka.
– Galimi pirkėjai nemažai keliauja. Na, bet, pasak agentės, liko nebedaug. Jos
nuomone, dokumentus pasirašysime jau kitą savaitę.
– Tai gerai, tiesa? Galėsi sumokėti Vivijanai jos prašomą sumą.
Tas vardas ir vėl privertė mane nusisukti.
– Turbūt.
 Mardžė įsispitrijo į mane.
– Gal nori papasakoti, kas nutiko? Emilė minėjo, kad visą trečiadienį buvai dingęs,
bet jai nieko taip ir nepaaiškinai.
Pakilęs nuo sofos dirstelėjau pro langą, norėdamas įsitikinti, kad negrįžta mama.
Nenorėjau, kad ji išgirstų, kas dedasi – jos gyvenime streso jau ir taip buvo per akis.
Vėl prisėdęs sunėriau rankas ir išklojau seseriai viską apie susitikimą su Taljeriu ir
Vivijanos advokatės parengtą laišką.
– Na, – tarė Mardžė man nutilus, – negali sakyti, kad tai netikėta. Ji juk niekada
neslėpė trokštanti išsivežti London į Atlantą.
– Bet... Bet tie grasinimai. Ji žaidžia taip... nešvariai.
– Ką sako tavo advokatas?
– Jis abejoja mano galimybėmis teisme. Ir lieka prie nuomonės, kad mudviem
geriausia būtų susitarti taikiai.
Mardžė akimirką patylėjo, bet intensyvus jos žvilgsnis kone degino.
– Pirmiausia turi žinoti, ko iš tikrųjų nori.
Susiraukiau.
– Kodėl vis tai kartoji? Jau ne kartą apie tai kalbėjomės. Sakiau tau, ko noriu.
– Tada daryk tai, ką privalai.
– Traukti į teismą? Drabstytis purvais, kaip ji?
Sesuo papurtė galvą.
– Vargu ar London taip būtų geriausia. O tau svarbiausia būtent ji.
– Tuomet ką siūlai?
– Manau, pats supranti, – ji ir vėl užsimerkė.
Įdėmiai apžiūrinėjant išsekusį jos veidą, man staiga dingtelėjo: išties suprantu.

Važiuodamas iš Mardžės namų, paskambinau Emilei ir pasiteiravau, ar galėtume

susitikti papietauti. Ji sutiko, tad sutarėme pasimatyti kavinukėje netoli jos namų.
– Pirmiausia noriu atsiprašyti, kad slėpiau nuo tavęs, kas vyksta, – prabilau vos
mudviem klestelėjus prie stalelio. – Atvirai kalbant, nė nebežinau, nuo ko pradėti.
 – Viskas gerai, Rasai, – nuramino ji. – Kartais mums visiems pirmiausia reikia
viską iki galo suvokti patiems. Nemanyk, kad tave spaudžiu – būsiu greta, kada tik
norėsi pasikalbėti. Jei nei ir nenorėsi.
– Ne, dabar aš pasirengęs, – atsakiau, paliesdamas jos ranką. Giliai įkvėpęs,
papasakojau jai viską: London vargus, paliepimus Taljeriui ir Vivijanos apsakymą.
Man kalbant, Emilė prisidengė burną ranka.
– Nė įsivaizduoti negaliu, kaip jauteisi, – atsakė ji man nutilus. – Tokios
naujienos... Jei būčiau tavo vietoje, jos visiškai mane pritrenktų. Ir siaubingai,
klaikiai įsiutintų.
– Taip ir buvo. Tebėra, – prisipažinau. – Pirmąsyk, atrodo, jaučiu jai kuo
gryniausią neapykantą.
– Yra už ką, – sutiko ji. – Gal leisti psichologui pasikalbėti su London ir nėra tokia
jau prasta mintis. Juk tų absurdiškų kaltinimų tikriausiai nusikratytum akimirksniu.
– Dar lieka problema dėl nutikimo su dviračiu.
– Vaikams juk visko nutinka, Rasai. Todėl įstatymai jiems ir draudžia važinėtis
dviračiais be šalmų. Teisėjai tai supranta.
– Nenoriu, kad ginčai dėl globos pasiektų teismo salę. Nė nenoriu, kad London
dėl šito tektų bendrauti su psichologu. Jeigu jai reikės profesionalo pagalbos pakelti
mūsų skyrybas – tai kas kita. Bet neketinu liepti London rinktis tarp mamos ir
tėčio, – papurčiau galvą. – Stengiuosi pirmiausia galvoti apie tai, kas geriausia
dukrai. Žinau, kad jai manęs nuolat reikės: ne savaitgaliais, ne kartkartėmis... Tad
darysiu viską, kad taip ir būtų.
Žinojau, kad kalbu abstrakčiai, bet kol kas Emilei dar negalėjau visko atskleisti.
Linktelėjusi ji prisitraukė arčiau stiklinę vandens, bet, užuot pakėlusi ją prie lūpų,
ėmė sukioti ją pirštais.
– Vakar mačiausi su Mardže, – prabilo.
– Žinau – ji minėjo. Kaip tau patiko būti vadinamai „nauju, geresniu modeliu“? –
nusišypsojau.
– Man garbė, – atsakė Emilė ir liūdnai šyptelėjo. – Ji tokia gera.
– Pati geriausia.
Daugiau neliko, ko pridurti.
 *

Po pamokų nuvežiau London pas Mardžę. Per pastarąjį mėnesį šiuose namuose ji
lankėsi begalę kartų, tad žinojo, kad teta serga, nors ir nesuprato, kaip rimtai.
Mardžei ištiesus rankas, London priėjo artyn ir kaip įprasta švelniai apkabino.
Be garso sužiopčiojau „Ar man pasilikti?“, bet sesuo papurtė galvą.
– Valandėlei eisiu pasikalbėsi su močiute, gerai, London? Ar prižiūrėsi už mus tetą
Mardžę?
– Gerai, – sutiko mažoji. Palikau jas svetainėje. Mudu su mama pro virtuvę
išėjome į verandą, kur prisėdome beveik netardami nė žodelio.
Po valandėlės išvydęs į virtuvę žengiančią dukrą puoliau vidun ir tvirtai ją
apkabinau. London verkė.
– Kodėl Dievulis nepagydo tetos Mardžės? – springdama ašaromis paklausė ji.
Spausdamas mažą jos kūnelį prie savęs, nurijau gerklę užspaudusį gumulą.
– Nežinau, mieloji, – atsakiau. – Tikrai nežinau.

Vivijana parašė man žinutę, norėdama pranešti, kad lėktuvui nusileidus trauks
tiesiai pas Mardžę, tad namie bus tik apie pusę septintos.
Vos išvydęs priešais namus sustojusį limuziną, prisiminiau advokatės laišką.
Palikau lauko duris atviras, bet pats nukiūtinau į virtuvę. Mane perliejo
pasibjaurėjimo žmona banga: nors ji ką tik daugiau nei valandą kalbėjosi su mano
seserimi, aš su ja bendrauti visai nenorėjau.
Pirmiausia išgirdau, kaip Vivijana įžengė vidun, tuomet mano ausis pasiekė
virpantis dukters balselis. Ji klausė Vivijanos, ar tikrai privalo važiuoti į Atlantą.
Nors ši išsijuosusi žadėjo, kad jos puikiai praleis laiką, London puolė į ašaras.
Išgirdau artėjančius žingsniukus: atskuodusi į virtuvę, mažylė puolė į mano glėbį.
– Nenoriu važiuoti, tėveli, – kūkčiojo ji. – Noriu likti čia. Noriu pas tetą Mardžę.
Apkabinęs pakėliau ją nuo žemės ir prispaudžiau prie savęs. Į virtuvę įėjo
Vivijana – iš veido išraiškos negalėjai suprasti, ką ji jaučia ar galvoja.
– Turi šiek tiek laiko praleisti su mama, – patikinau dukrą. – Ji labai tavęs
pasiilgsta. Be to, labai tave myli.
London nenustojo šniurkščioti.
– Ar pasirūpinsi teta Mardže, kol manęs nebus?
– Žinoma, – pažadėjau. – Rūpinsimės ja visi.

London išvykus į Atlantą, didžiumą savaitgalio, visai kaip žadėjęs dukrai, praleidau
pas Mardžę. Ten su Lize buvo ir mano tėvai.
Valandų valandas sėdėjome prie virtuvės stalo, dalydamiesi istorijomis apie
Mardžę, tarsi gyvi mūsų prisiminimai ir nuomonės apie jos nuveiktus žygdarbius
būtų galėję įpūsti jai dar bent lašelį gyvasties. Pagaliau atvirai viską išklojau tėvams ir
Lizei apie naktį, kai išgelbėjau seserį nuo vandens bokšto, Lizė papasakojo apie
romantiškąją lobių medžioklę. Juokėmės iš Mardžės aistrų riedučiams ir siaubo
filmams, prisiminėme nuostabų savaitgalį, kurį ji, Lizė, Emilė ir aš praleidome
Biltmoro dvare. Gėrėjomės aštriu Mardžės protu ir įpročiu iki šiol mane laikyti
mažuoju broliuku, kuriam būtinai reikalinga nepamainoma jos pagalba ir patarimai.
Troškau, kad sesuo būtų su mumis ir išgirstų visas istorijas, bet ji tepajėgė
išklausyti kelias. Likusį laiką kietai miegojo.
Sekmadienio vakarą iš Atlantos grįžo London. Atsisveikinusi su dukra prie
limuzino, Vivijana nė neperžengė namo slenksčio.
Taip baigėsi paskutinioji sausio diena. Abu su seserimi buvome gimę kovą: ji –
ketvirtą, aš – dvyliktą. Priklausėme Žuvų ženklui. Zodiako žinovai tikina, kad
Žuvys – atjaučiančios ir atsidavusios, bet aš visada maniau, kad seseriai apibūdinti
šie žodžiai tinka labiau nei man pačiam.
Sumojau, kad iki jos gimtadienio liko mažiau nei penkios savaitės. Jau tada
žinojau, kad atšvęsti progos ji nebesulauks.
Visai kaip Mardžė – tiesiog žinojau.
______________
* „Patch Adams“, 1998 m.
 26 skyrius
Atsisveikinimas

Kai mudu su Mardže buvome vaikai, tėvai aktyviu socialiniu gyvenimu pasigirti
negalėjo. Tėvas dar užsukdavo su bičiuliais išlenkti bokalo, bet taip nutikdavo
nedažnai, o mama apskritai beveik niekur neišeidavo. Dirbant, gaminant maistą,
auginant vaikus ir lankant šeimos narius laisvo laiko jai likdavo nedaug. Kaip pora
tėvai pavakarieniauti taip pat išsirengdavo retai: apsilankymas restorane buvo laikomas
prabanga, tad pamenu juos tai sau leidus gal vos pustuzinį kartų. Kai suskaičiuoji visus
gimtadienius, metines, šv. Valentino, Motinos ir Tėvo dienas, šešių vakarienių mieste
per aštuoniolika metų pasirodo mažoka.
Tai reiškė, kad jiems pagaliau kur nors išsiruošus, mudu su seserimi net spirgėdavome
nuo minties, kad visame name liksime vieni. Vos tėvų automobiliui išsukus iš kiemo,
mes puldavome spraginti kukurūzų ar kepinti zefyrų – kartais ruošdavome ir vieną, ir
kitą – ir gerokai per garsiai žiūrėdavome filmus tol, kol neišvengiamai paskambindavo
kuri nors Mardžės bičiulė. Vos nusičiupusi telefono ragelį, ji mane pamiršdavo, bet aš
paprastai pernelyg nesiraukydavau: taip man atitekdavo kur kas daugiau užkandžių.
Kartą, kai seseriai buvo gal trylika, ji mane įtikino, jog turėtume svetainėje susiręsti
fortą. Sandėliuke radome ritinį virvės skalbiniams džiauti, tad nutiesėme ją nuo
užuolaidos karnizo iki senelio laikrodžio, tuomet – iki ventiliacinės angos ir vėl prie
karnizo. Iš patalynės spintos išsitraukę paklodžių ir rankšluosčių, juos prie virvės
prisegėme segtukais. Dar viena paklodė tiko stogui uždengti, o forto papuošimui puikiai
tiko sofos pagalvėlės. Mardžė iš garažo vidun atsitempė dujinį stovyklavimo žibintą.
Kažkaip sugebėjome jį įžiebti, nesukėlę gaisro: apie tai tėvas sužinojęs tikriausiai būtų
pažaliavęs iš pykčio. Prieš mums įšliaužiant vidun, sesuo užgesino namie visas šviesas.
Fortui suręsti prireikė daugiau kaip valandos, ne mažiau – ir viskam išardyti,
vadinasi, viduje galėjome praleisti vos penkiolika ar dvidešimt minučių. Net tuomet, kai
pagaliau kur išeidavo, tėvai neužsibūdavo iki vėlumos.
Ta naktis mano prisiminimuose beveik prilygsta stebuklui. Man, aštuonmečiui, tai
buvo dar niekada nepatirtas nuotykis, o nepaklusdamas taisyklėms galėjau pasijusti
vyresnis, nei išties buvau: pirmąsyk jaučiausi ne vaikas, o tikras Mardžės bičiulis. Kuo
aiškiausiai prisimenu, kaip žvelgdamas į ją žibinto nejaukia šviesa užlietame forte
galvojau, jog Mardžė – ne tik mano sesuo, bet ir geriausia draugė. Jau tada žinojau,
kad šito niekas niekada negalės pakeisti.

Vasario pirmąją oras sušilo iki dvidešimt vieno laipsnio šilumos. Prabėgus
penkioms dienoms, dieną temperatūra tesiekė dešimt laipsnių, o naktį nukrito ir iki
keturių laipsnių šalčio. Ryškūs temperatūros svyravimai tą pirmąją vasario savaitę tik
dar labiau nukamavo Mardžę: rodės, jos būklė prastėjo sulig kiekviena auštančia
diena.
Anksčiau per dieną snausdavusi šešiolika valandų, dabar ji išmiegodavo
devyniolika, o kiekvienas įkvėpimas virto kančia. Dešiniosios kūno pusės paralyžius
dar labiau išryškėjo, tad išsinuomojome neįgaliojo vežimėlį, kad galėtume kuo
paprasčiau pergabenti ją iš vieno kambario į kitą. Jos žodžiai skambėjo vis neaiškiau,
apetitas visai pradingo, bet tai dar buvo niekis, palyginti su skausmu, kurį jai teko
kęsti. Mano sesuo gėrė šitiek vaistų nuo skausmo, kad nujaučiau, jog jos kepenys
netrukus pavirs į košę – deja, net ir tuomet atrodė, kad bent kiek atsipūsti ji tegali
miegodama.
Mardžė niekada nė žodeliu neužsiminė apie skausmą. Nei tėvams, nei Lizei, nei
man. Kaip buvo įpratusi, ji aplinkiniais rūpinosi labiau nei savimi, tačiau kančią
išdavė jos raukymasis ir staiga tarsi iš niekur akis pripildančios ašaros. Stebėdami jos
agoniją, kankinomės visi.
Dažnai sėdėdavau greta svetainėje, kol sesuo snausdavo ant sofos. Kartais
įsitaisydavau supamajame krėsle jos miegamajame. Stebint miegantį jos kūnelį,
mane užplūsdavo per daugelį metų susiformavę prisiminimai. Regėdavau juos nelyg
atvirkščiai rodomą filmą – tokį, kurio pagrindinė žvaigždė, tarianti daugiausia
įsimintinų frazių, buvo Mardžė. Ji visuomet atrodydavo energinga, kupina gyvybės,
ir aš spėliodavau, ar mano atmintyje ji tokia ir išliks, ar laikui bėgant prisiminimai
išbluks. Iš paskutiniųjų stengiausi nematyti jos ligos: kartojau sau, kad esu seseriai
įsipareigojęs prisiminti ją tokią, kokia buvo dar prieš susirgdama.
Tą dieną, kai temperatūra nukrito keliais laipsniais žemiau nulio, prisiminiau tai,
ką tėvas kadaise buvo pasakojęs apie miško varles, aptinkamas nuo Šiaurės Karolinos
iki pat poliarinio rato. Šie šaltakraujai padarėliai jautrūs žvarbiam orui ir gali
sustingti į ledą – taip, kad net širdutės nustoja plakusios. Nuostabu tai, kad šias
varles evoliucija apdovanojo: glikogenas jų organizme skaidosi į gliukozę, kuri veikia
it natūralus gamtos antifrizas. Jos gali savaičių savaites likti įšalusios ir nejudrios, bet
orui pamažėle pradėjus šilti, mirktelės, ir širdelė vėl užsives, o giliai įkvėpusi varlytė
nušokuos ieškoti poros, tarsi Dievas tik valandėlei būtų spustelėjęs „pauzės“
mygtuką.
Stebėdamas miegančią seserį, pagavau save tikintis tokio paties gamtos stebuklo.

Keista, tačiau kitose srityse mano gyvenimas į priekį judėjo įprasta vaga.
Darbas ir toliau reikalavo nemažai mano dėmesio, o galimybė nukreipti mintis
pravertė kaip niekada anksčiau. Klientų džiaugsmas ir liaupsės mano veiklos
rezultatams priversdavo nuoširdžiai nudžiugti – tokių progų dabar pasitaikydavo
nedažnai. Susitikęs su nekilnojamojo turto agente, pasirašiau ant punktyrinės linijos.
Su šeimyna iš Luisvilio sutarėme mokėjimą ir kraustymąsi kiek atidėti: jie norėjo,
kad vaikai mokslo metus baigtų toje pačioje mokykloje. Pasirinkome gegužės
mėnesį. Vieną dieną mudviem pietaujant Emilė lyg tarp kitko pasiteiravo mano
agentės pavardės ir išsidavė, kad ji taip pat galvoja parduoti namą.
– Manau, kad reikia pradėti iš naujo, – aiškino ji. – Ten, kur niekada negyvenau
su Deividu.
Tuomet maniau, kad ji tiesiog demonstruoja palaikymą mano paties sprendimui
parduoti namą – tam, dėl kurio vis dar dvejojau, ir Emilė puikiai tai suprato. Vis
dėlto po kelių dienų ji atsiuntė man ženklo „Parduodamas“ nuotrauką savo namo
kieme.
Nieko nėra amžino. Emilės gyvenimas, kaip ir manasis, ėjo į priekį. Aš tenorėjau
žinoti, kur bus lemta pasukti man.

Tėvas, nešinas įrankių dėže, Mardžės namuose pasirodydavo kone kiekvieną

popietę. Žūtbūt reikalingi pataisymai ilgainiui virto grandioziniu remontu: tą dieną,
kai Mardžė su Lize lankėsi mano namo apžiūroje, tėvas visiškai išgriovė svečių
vonios kambarį, mat užsispyrė privaląs jį atnaujinti ir ištobulinti, kad pagaliau būtų
toks, kokio nusipelnė jo vienintelė dukrelė.
Kalbant apie naujausias technologijas, mano tėvas prilygo iškasenai. Iki pat šios
dienos jis nematė nė menkiausio reikalo įsigyti mobilųjį telefoną. Darbdavys visada
žinojo, kokiame objekte jis pluša, o visi kolegos telefonus turėjo, tad prireikus su
tėvu visada buvo galima susisiekti per juos. Kas gi dar man skambins? – stebėdavosi
jis. – Kam čia vargintis?
Vis dėlto išsyk po Naujųjų metų tėvas atėjo pas mane ir paprašė padėti nusipirkti
telefoną. Jis nieko neišmanė apie „tuos aparatukus be laidų“, tad norėjo, kad
išrinkčiau aš.
– Tu tik pasirūpink, kad jame būtų visos mandrybės, – paaiškino, – bet ir karvės
nekainuotų.
Nors apie tai tėvas nė neužsiminė, pasistengiau išrinkti ir kuo paprasčiau valdomą
telefoną. Parinkau jam tinkamą mobiliojo ryšio mokėjimo planą, tuomet šiek tiek
laiko praleidau aiškindamas, kaip skambinti ir atsiliepti, rašyti ir skaityti žinutes. Į
adresatų knygelę įrašiau Mardžės, Lizės, mamos ir savo numerius. Daugiau niekas
nešovė į galvą.
– Ar galima fotografuoti? – nerimo tėvas. – Mačiau, kad dabar jau būna ir tokių
telefonų.
Jau metų metus fotografuoti beveik visais telefonais galima, – pamaniau sau, bet
balsu atsakiau:
 – Taip, galima.
Parodžiau jam kameros funkcijas ir stebėjau, kaip tėvas bandė fotografuoti ir
apžiūrinėjo nuotraukas. Paaiškinau, kaip ištrinti nereikalingus kadrus. Nujaučiau,
kad tiek informacijos vienu sykiu jam galėjo pasirodyti daugoka, bet tėvas atsargiai
paslėpė telefoną kišenėje ir patraukė prie automobilio.
Dar tą pačią dieną mudu vėl susitikome Mardžės namuose. Ši jau buvo pakilusi iš
miego, priešais laukė mamos paruošta vištienos sriuba. Sesuo įveikė pusę
dubenėlio – mažiau, nei tikėjomės, o patraukus padėklą greta jos įsitaisė tėvas. Kone
drovėdamasis jis ėmė rodyti jai įvairiausių čiaupų, kriauklių ir rankšluosčių
džiovintuvų, taip pat skirtingų grindų ir sienų plytelių variantų nuotraukas.
Akivaizdu, buvo ką tik apsilankęs santechnikos prekių parduotuvėje ir nesugalvojo
kito būdo įtraukti Mardžę į vonios kambario dizaino sprendimų paieškas.
Mardžė žinojo, kad mūsų tėvas – menkas šnekorius, be to, jis niekada nemokėjo
atvirai rodyti dėmesio. Vis dėlto per jo darbus sesuo suprato, kad tėvas visa širdimi
šaukia jai apie savo meilę, vildamasis, kad ji kaip nors įstengs išgirsti tai, ką jam taip
sunku išreikšti žodžiais.
Jai renkantis, tėvas vis žymėjosi patikusius variantus. Jiedviem pagaliau dėl visko
apsisprendus, Mardžė palinko arčiau, nepalikdama jam jokio kito kelio, kaip tik
apkabinti.
– Myliu tave, tėveli, – sušnibždėjo ji.
Tuomet, pakilęs nuo lovos, tėvas išspūdino lauk. Visi suprato, kad jis traukia
nupirkti išsirinktų prekių, bet po kelių minučių staiga susivokiau taip ir neišgirdęs
užsivedančio automobilio.
Pakilęs dirstelėti į kiemą pro užuolaidas, išvydau tėvą, stipriausią vyrą, kokį tik
kada pažinojau, sėdintį vairuotojo vietoje nunarinta galva ir krūpčiojančiais pečiais.

Mardžės virtuvėje nosį šiomis dienomis nuolat kuteno maloniausi kvapai: mama
užsispyrusiai stengėsi priruošti maisto, kuris Mardžę sugundytų bent kiek daugiau
suvalgyti. Čia kunkuliavo sriubos, troškiniai, padažai ir makaronai, viliojo pyragai su
bananais ir grietinėle, citrinomis ir morengais, gundė naminiai vaniliniai ledai.
Šaldytuvas ir šaldiklis lūžo nuo maisto, ir kaskart užsukęs galų gale pats išeidavau
apkrautas maistu – pamažu šaldytuvas prisipildė ir mūsų namuose.
Kaskart Mardžei nubudus, mama prieš ją pastatydavo padėklą su maistu. Deja,
prasidėjus antrajai vasario savaitei, teko pradėti ją maitinti: pamažėle ėmė silpti ir
kairioji kūno pusė. Mama atsargiai pakeldavo šaukštą jai prie lūpų, tarp kąsnių
servetėle nuvalydavo burną, tuomet pasiūlydavo ko nors atsigerti per šiaudelį.
Kol Mardžė valgė, mama vis kalbėdavo. Ji pasakodavo apie tėvą ir naująjį jo
įmonės savininką – jauną vyruką, vis spaudžiantį tėvą, kam šis tiek laiko praleidžiąs
ne darbe. Tėvas iki šiol tikriausiai buvo sukaupęs metų metus neišnaudotų atostogų,
bet savininkas buvo iš tų, kuriems niekada negana, o iš darbuotojų atrodo priimtina
reikalauti kur kas daugiau nei iš savęs paties.
Ji aiškindavo, kokių tulpių prisodino tėvui, ir kokias paskaitas lankė su bičiulėmis
iš „Raudonųjų skrybėlaičių klubo“, dalijosi su Mardže London pasakojimais, kad ir
kokie nereikšmingi jie būtų. Ne kartą nugirdau mamą apsimestinai priekaištaujant,
kad niekas iš anksto jos neperspėjo apie Mardžės ir London nuotykį ant riedučių.
– Tiek kartų tave vežiau į tą aikštelę ir iš jos pasiėmiau, kad stovėjimo aikštelėje
padangų žymės liko – o tu imi ir pamiršti man užsiminti, jog ant riedučių pirmą
kartą atsistoti ketina mano anūkė!
Žinojau, kad ji kalba pusiau juokais, pusiau rimtai – mama būtų džiūgavusi,
galėdama būti ten drauge su mumis. Nebyliai keikiau pats save apie tai nepagalvojęs.
Šiaip ar taip, ji troško ne tik pamatyti pirmąsyk riedučiais važiuojančią London:
mama norėjo išvysti ir savo dukrą, riedučiais raižančią aikštelę laisvės ir džiugesio
kupinu veidu – jau paskutinį kartą.

Baigiantis antrajai vasario savaitei man ėmė rodytis, kad laikas vienusyk ir skrieja
kaip vėjas, ir slenka neįsivaizduojamai lėtai. Valandos, kurias kasdien leidau Mardžės
namuose, prilygo amžinybei – jas žymėjo ilgi tylos ir snaudulio tarpsniai. Antra
vertus, kaskart man atvykus sesers būklė atrodydavo aiškiai suprastėjusi pernakt.
 Vieną popietę prieš pasiimdamas London iš mokyklos stabtelėjau prie Mardžės
namų. Radau ją nubudusią svetainėje. Jiedvi su Lize tyliai apie kažką kalbėjosi, tad
pasisiūliau išeiti, bet ši papurtė galvą.
– Lik, – paragino Lizė. – Man vis tiek reikia susisiekti su klientu. Atvejis skubus.
Judu pasišnekučiuokite. Tikiuosi, ilgai neužtruksiu.
Klestelėjau greta sesers. Neklausiau, kaip jautėsi – gerai žinojau, kaip nepakenčia
šio klausimo. Kaip įprasta, ji smalsavo apie Emilę, darbą, Vivijaną ir London.
Mardžės balsas lūžinėjo, žodžius ji tarė vis neaiškiau. Kadangi lengvai nuvargdavo,
daugiausia stengiausi kalbėti aš. Vis dėlto prieš išeidamas prisiminiau paklausti, ar
galėčiau kai ko jos pasiteirauti.
– Žinoma, – atsakė sesuo. Skiemenys jos lūpose susiliejo į vieną.
– Per šv. Kalėdas parašiau tau laišką, bet taip ir nesulaukiau tavo reakcijos.
Jos veide pasirodė silpnutė šypsena puse lūpų – prie tokios jau buvau įpratęs.
– Dar neperskaičiau.
– Kodėl ne?
– Nes dar nesu pasirengusi su tavimi atsisveikinti.

Prisipažįstu: kartais sudvejodavau, ar sesuo dar spės jį perskaityti. Kitas tris dienas,
kad ir kada pasirodydavau, Mardžė vis snaudė, paprastai – miegamajame.
Pasilikdavau valandai ar dviem, pasišnekučiuodavau su Lize ar mama –
priklausomai nuo to, kurią rasdavau namie. Pasigėrėdavau naujausiais tėvo darbais,
dažniausiai dar įveikdavau ir motinos prieš nosį pastatytą milžinišką lėkštę maisto.
Paprastai mes likdavome virtuvėje. Iš pradžių maniau, jog visi baiminosi trukdyti
Mardžės miegą, bet šią teoriją atmečiau vos supratęs, kad jeigu jos neišbudina tėvo
plaktukas, neįstengs ir tylūs mūsų balsai.
Viską pagaliau supratau tuomet, kai vieną popietę Lizė išėjo lauk nušluoti
verandos. Nežinodamas, ko griebtis, nudūlinau į svetainę ir klestelėjau ant sofos, kur
paprastai sėdėdavome drauge su Mardže.
Tėvas tyliai plušo vonios kambaryje, bet mano ausis pasiekė keistas ritmiškas
garsas, primenantis prastai veikiantį ventiliatorių ar vožtuvą. Nesugebėdamas
suvokti, kas jį skleidžia, nuėjau į virtuvę, tuomet – į vonią, kur radau po naująja
kriaukle galvą pakišusį ir jau baigiantį ją įmontuoti tėvą. Vis dėlto abiejose šiose
vietose triukšmą išgirsti buvo sunkiau nei svetainėje: jis ėmė garsėti tik man
žingsniuojant koridoriumi. Tą akimirką man dingtelėjo, kas skleidžia tą klaikų
garsą.
Tai buvo mano sesuo.
Net pro uždarytas duris mano ausis kitame namo gale pasiekė sesers kvėpavimas.

Šv. Valentino diena tais metais išpuolė sekmadienį. Mardžė suplanavo specialų
šventinį vakarą jos namuose – pakvietė netgi Emilę su Bodžiu, ir mudu su London
atvykome vos šiai grįžus iš Atlantos.
Pirmąsyk per dvi savaites pasirodę radome Mardžę sėdinčią ant sofos. Kažkas –
galbūt mama, o gal Lizė – padėjo jai šiek tiek pasidažyti. Vietoje beisbolo kepurėlės
jos galvą dengė nuostabi šilko skarelė, o storas megztinis aukštu kaklu padėjo
paslėpti sulysusį kūną. Nors sesers smegenis siaubė auglys, ji pajėgė sekti pokalbį –
kartą ar du net išgirdau ją besijuokiančią. Tomis akimirkomis jaučiausi beveik taip,
kaip per mūsų įprastas savaitgalio popietes tėvų namuose.
Beveik.
Namas dar niekada neatrodė taip puikiai, kaip dabar. Tėvas pagaliau baigė svečių
vonios kambario remontą: žvilgančios naujos plytelės ir kriauklė atspindėjo
moderniausius čiaupus ir rankenėles. Pastarąją savaitę jis praleido su teptuku
rankose, tad žvilgsnius traukė dailiai perdažytos staktos ir langų rėmai. Mama
suruošė tikrą puotą: patiekalais nuklojo visus virtuvės paviršius, o vos tarpduryje
pasirodžius Emilei, prisaikdino ją namo parsinešti visą krūvą likučių, taip pat – ir
pyragų.
Dalijomės šeimos istorijomis, tačiau labiausiai jaudinančia vakaro akimirka tapo
Lizės dovana Mardžei šv. Valentino proga. Ji įteikė mano seseriai nuotraukų
albumą, iš kurio pirmųjų puslapių šypsojosi jos abi dar visai mažutės, o verčiant
puslapius galėjai regėti, kaip mergaitės augo. Kairėje kiekvieno atvarto pusėje buvo
Lizės nuotraukos, dešinėje – Mardžės. Žinojau, kad Lizei surinkti nuotraukas
veikiausiai padėjo mama. Mardžei lėtai vartant albumą, jiedvi tarsi subrendo man
prieš akis.
Netrukus albume pasirodė ir jų nuotraukos drauge. Kai kurios – užfiksuotos
egzotiškų kelionių metu, kitos – visiškai paprastos, fotografuotos namie. Vis dėlto
kiekvienas kadras, nesvarbu, šventiškas ar visai kasdienis, buvo parinktas taip, kad
nupasakotų itin svarbios jųdviejų gyvenimo drauge akimirkos istoriją. Albumas
prilygo meilės testamentui – vos laikiausi neapsipylęs ašaromis.
Galų gale mane palaužė paskutinioji puslapių pora.
Kairėje puikavosi Mardžės ir Lizės, stovinčių po šv. Kalėdų eglute Rokfelerio
centre, Niujorke, fotografija – prisiminimas iš paskutinės jų kelionės kartu.
Nuotrauka dešinėje atrodė padaryta vos prieš keletą valandų: Mardžė atrodė lygiai
taip, kaip dabar.
Lizė paaiškino, kad nufotografavo tėtis, o tuomet, nieko jai nesakęs, nukūrė
išspausdinti nuotraukos artimiausioje parduotuvėje. Grįžęs jis ištiesė nuotrauką Lizei
ir paprašė įdėti į paskutinį albumo puslapį.
Visos akys nukrypo į tėvą.
– Visada taip tavimi didžiavausi, – žvelgiant į Mardžę, jam gerklėje strigo ašaros. –
Tad noriu, kad žinotum, jog ir aš tave myliu.

Kitą rytą po šv. Valentino dienos prasidėjo laukimas.

Dabar esu įsitikinęs, jog tą vakarą Mardžė išnaudojo didžiumą jai dar likusių jėgų.
Pirmadienį ji beveik visą dieną pramiegojo, daugiau nebeparagavo ir kieto maisto –
tik per šiaudelį siurbčiojo drungną vištienos sultinį.
Tėvai iš Mardžės namų nebekėlė kojos, bet aš tai pasirodydavau, tai vėl
išvažiuodavau, daugiausia – dėl London. Nuo tada, kai sužinojo tiesą apie tetą,
mažoji tapo neįprastai įnoringa, retsykiais pakeldavo triukšmą arba puldavo į ašaras
dėl visiškų niekų. Ypač ji susierzindavo, kai nesutikdavau nuvežti pas Mardžę: deja,
buvo nelengva jai paaiškinti, kad teta beveik visą laiką miega.
Vis dėlto, prabėgus keletui dienų po šv. Valentino šventės, vakare man
paskambino Lizė.
– Ar galėtum atvežti London? – paskubomis išbėrė žodžius ji. – Mardžė nori ją
pamatyti.
Pašaukiau London, kuri jau vilkėjo pižama. Po maudynių dar net nebuvo spėję
išdžiūti plaukučiai. Nuskuodusi laiptais žemyn, ji būtų šokusi tiesiai į automobilį,
bet laiku spėjau jai pastoti kelią, kad paraginčiau užsivilkti paltą. Kai priminiau, kad
dar neavi ir batų, ji išsitraukė pirmus pasitaikiusius – guminius, nors nė nelijo – ir
akimirksniu juos užsimovė.
Pastebėjau, kad rankutėse ji spaudžia lėlę barbę – ją paleisti griežtai atsisakė net
vilkdamasi paltuką.
Mums pasiekus Mardžės namus, Lizė apkabino ir pabučiavo London, tuomet
nedelsdama parodė eiti link miegamojo.
Nors šitaip skubėjo į automobilį, čia mažoji akimirką sudvejojo ir tik tuomet lėtai
žengė koridoriumi. Atsilikau nuo jos per kelis žingsnius. Vėl išgirdau seserį – rodės,
tą garsą sukelia sulig kiekvienu iškvėpimu kūną pamažėle paliekanti gyvybė.
Kambaryje lempa ant naktinio stalelio šilta šviesa užliejo ąžuolo masyvo grindis.
London stabtelėjo tarpduryje.
– Sveika... Mieloji, – prabilo Mardžė. Jos žodžiai liejosi į vientisus garsus, bet
suprasti juos buvo įmanoma.
London atsargiai žengė prie lovos, stengdamasi žingsniuoti kuo tyliau, kad
netrukdytų sergančios tetos. Atsirėmęs į staktą stebėjau, kaip dukra priėjo prie
Mardžės.
– Ką... Čia... Turi? – paklausė ši.
– Atnešiau tau dovaną, – atsakė mažylė, tiesdama lėlę, kurią taip atkakliai glaudė
visą kelią. – Ši barbė mano mėgstamiausia, nes ją turiu nuo tada, kai buvau mažytė.
Tai pirmoji mano barbė. Noriu, kad turėtum.
Supratusi, kad Mardžei nepakanka jėgų paimti lėlę, London paguldė ją greta tetos,
atremdama į po antklode gulintį šios kūną.
– Ačiū. Graži... Bet tu... Gražesnė.
 Nunarinusi galvelę, London po akimirkos vėl ją pakėlė.
– Myliu tave, teta Mardže. Labai labai myliu. Nenoriu, kad numirtum.
– Žinau... Ir aš... tave myliu. Bet... aš... tau kai ką... turiu. Teta Lizė... padėjo...
ant komodos. Kada nors... kai būsi... jau didelė... gal galėsi... pažiūrėti... su tėčiu...
gerai? Ir gal... kai žiūrėsi... prisiminsi... mane. Ar gali... man... pažadėti?
– Pažadu.
Dirstelėjau į komodą. Ant jos gulėjo DVD diskas, kurį Mardžė padovanojo mano
dukrai. Perskaitęs pavadinimą, turėjau stipriai sumirksėti, kad skruostu nenuriedėtų
ašara.
„Graži moteris“.

– Mardžė mano, kad turėčiau susilaukti kūdikio, – po kelių dienų mudviem

virtuvėje geriant kavą prisipažino Lizė. Jos akyse regėjau nuovargį ir sumišimą.
– Kada ji tau tai pasakė?
– Na, pirmąsyk užsiminė kelionėje į Niujorką. Ji vis primena, kad aš pakankamai
sveika, bet...
Ji nutilo. Laukiau, kol vėl prabils, bet Lizė atrodė visai sutrikusi.
– O tu pati to nori? – nedrąsiai paklausiau.
– Nežinau, Rasai – dabar apie tai net mąstyti sunku. Negaliu nė įsivaizduoti, kad
galėčiau tam ryžtis viena, bet vakar ji vėl apie tai prakalbo, – akimirką ji mėgino
suimti nematomą kruopelę ant stalo, kol paviršiuje nagu paliko menką žymelę. – Ji
prisipažino, jog jei vėliau suabejočiau, pinigais jau pasirūpino. Galėčiau sau leisti
dirbtinį apvaisinimą, auklę, jei jos norėčiau – netgi mokslus.
Palenkęs galvą į šoną, mėginau suvokti, kada ir kaip Mardžė galėjo visu tuo
pasirūpinti. Lizė persibraukė ranka plaukus, stengdamasi išdrikusias sruogas
priglostyti prie netvarkingai surištos uodegėlės.
– Pasirodo, iš karto po to, kai gavo buhalterės licenciją ir pradėjo dirbti, ji įsitaisė
gyvybės draudimo polisą. Tiesą sakant, net du. Metų metus už juos mokėjo – suma
susidarė tikrai nemenka. Brangesnio draudimo sutartyje naudos gavėja nurodyta
aš – pinigų daugiau, nei kada pajėgčiau išleisti, net jei nutarčiau susilaukti kūdikio.
Antrojo poliso naudos gavėjais ji neseniai įrašė tėvus. Kad tėvas galėtų pagaliau išeiti
į pensiją. Klausiau apie tave...
Pakėlęs ranką, ją pertraukiau:
– Džiaugiuosi, kad pinigai atiteks tau ir tėvams.
Lizė atrodė sumišusi, tarsi viskas, ką vos prieš akimirką man išklojo, jai būtų
atrodę visai beprasmiška.
– Kol ji man apie visa tai pasakojo, – tęsė Lizė, – aš niekaip negalėjau atsistebėti: iš
kur ji žinojo? Paklausiau, ir ji atsakė, jog viskas per tą šeimos sveikatos istoriją. Nors
iš pradžių nežinojo, kas taps naudos gavėjais – man regis, iš pradžių buvo nurodžiusi
tėvus ir tave, – ji tik norėjo būti tikra, kad jei kada prireiktų, pinigų nepristigs.
– Man niekada apie tai nė žodeliu neužsiminė.
– Man taip pat, – linktelėjo ji. – Kai dar prieš jai susergant svarstėme apie vaikelį,
tikriausiai niekada per daug nė nesusimąsčiau apie išlaidas. Pragyvename visai
neblogai, turime šiek tiek santaupų – turbūt visuomet maniau, kad jei Mardžei
atrodo, jog pinigų mums pakaks, taip ir bus... – akimirką jos veide šmėstelėjo
neviltis. – Vos ištveriu nepalūžusi. Sakiau jai, kad nemanau, jog įstengsiu viena
užauginti kūdikį. Motiniškoji visada buvo ji. O žinai, ką ji man atsakė?
Žvelgiau į Lizę, laukdamas atsakymo.
– Ji rėžė, kad aš visada buvau jos įkvėpimas, ir kad ir kokį vaiką užauginsiu,
pasaulį jis pavers geresniu. Ir kad jei yra dangus, ji mūsų vaiką prisiekia amžinai
prižiūrėti iš ten.

Kitą rytą išaušo laikas man atsisveikinti.

Kai atvykau pas ją, Mardžė, kaip įprastai, miegojo. Pasėdėjau valandėlę, vis
dirsčiodamas į laikrodį, kad nepavėluočiau iš mokyklos pasiimti London, bet
netrukus virtuvėje sutraškėjo kūdikio monitorius: juo naudojomės, kad girdėtume,
kada Mardžė nubus. Lizė su mama puolė į miegamąjį, bet po kelių akimirkų ši vėl
pasirodė virtuvėje.
 – Mardžė nori pamatyti tave, – prabilo mama.
– Kaip ji?
– Regis, mąsto gana aiškiai, bet tikriausiai turėtum paskubėti. Kartais ji pradeda
painiotis, o ir užmiega greitai.
Stebėdamasis, kaip tvirtai laikosi mama, suvokiau, jog ji ne ką silpnesnė už tėvą:
diena po dienos tempė nepakeliamą naštą.
Apkabinęs motiną, minutėlę glaudžiau ją glėbyje, tuomet koridoriumi patraukiau
link miegamojo. Kaip ir šv. Valentino dieną, sesuo ryšėjo dailų šalikėlį: spėjau, kad
prieš man pasirodant, paprašė Lizės jį užrišti.
Prisitraukiau kėdę iš kambario kampo arčiau lovos. Lizė pasitraukė į koridorių, ir
aš suėmiau sesers ranką. Nors ji buvo šilta, mano delne gulėjo visiškai nusilpusi. Nė
nekrustelėjo. Nors nesupratau, ar sesuo tai pajus, spustelėjau jos ranką.
– Sveika, sesute, – švelniai prabilau.
Išgirdusi mano balsą ji mirktelėjo, tuomet šiaip ne taip nurijo seiles.
– Paskaityk, – išgargaliavo ji.
Prireikė minutėlės, kad suvokčiau, ką ji turi omenyje, bet tuomet pastebėjau Lizės
ant naktinio stalelio paliktą voką. Paėmęs jį atplėšiau, ištraukiau vienintelį
popieriaus lapą, giliai įkvėpiau ir pradėjau skaityti.

„Mardže,
jau labai vėlu, o man ne taip jau paprasta rasti tinkamus žodžius – o, kad jie
pasirodytų lengviau. Tiesą sakant, nė nežinau, ar tai, kiek daug man visuomet
reiškei, įmanoma nusakyti žodžiais. Galėčiau išrėžti, jog tave myliu, jog esi
geriausia sesuo, kokią tik gali turėti vaikinas. Galėčiau prisipažinti, kad visada
buvai man autoritetas. Ir vis dėlto visus šiuos dalykus jau ne kartą esu sakęs
anksčiau, tad kankina mintis, kad dabar jų – per maža. Kaip galima atsisveikinti
su nuostabiausiu kada nors pažinotu žmogumi? Kaip tai padaryti taip, kaip ji
nusipelno?
Tuomet man ir dingtelėjo: visa, ką privalau tau pasakyti, galima aprėpti
vieninteliu žodžiu.
Ačiū.
 Ačiū, kad visuomet manimi rūpinaisi, stengeisi apsaugoti nuo mano paties
klaidų, buvai man pavyzdžiu drąsos, kurios šitaip norėčiau nestigti. Bet visų
svarbiausia – ačiū, kad parodei man, ką reiškia iš tikrųjų mylėti ir būti mylimam.
Mane tu pažįsti: esu didžiųjų romantiškų gestų, vakarienių žvakių šviesoje ir
gėlių puokščių per pasimatymus karalius. Deja, tik visai neseniai suvokiau, kad
tos tobulai suplanuotos akimirkos ničnieko nevertos, jei jomis dalijiesi ne su
žmogumi, kuris tave myli tokį, koks esi.
Kur kas ilgiau nei reikėtų puoselėjau santykius, kuriuose jausmai visuomet
atrodė sąlyginiai: vis bandžiau tapti kažkuo, vertu tikrosios meilės, ir vis – veltui.
Tačiau galvodamas apie tave ir Lizę, apie tai, kokios esate drauge, pagaliau
supratau, kad meilėje svarbiausia – ne įvertinti, o priimti. Tik tuomet, kai kito
esi besąlygiškai priimamas net sunkiausią akimirką, galima ramiau atsikvėpti.
Judvi su Lize – mano herojės ir mūzos, nes jūsų meilėje visuomet užteko vietos
jūsų skirtumams ir jėgų švęsti bendrystėms. Netgi tamsiausiomis valandomis
judviejų pavyzdys man padėjo, nušviesdamas kelią atgal prie to, kas iš tiesų
svarbiausia. Tegaliu melstis, kad vieną dieną ir man bus lemta pažinti tokią
meilę, kokia sieja judvi.
Myliu tave, brangioji sese.
Rasas“

Drebančiomis rankomis sulanksčiau laišką ir įkišau jį atgal į voką. Nesiryžau

prabilti, bet iš išmintingo sesers žvilgsnio supratau, kad žodžių ir nereikia.
– Emilė, – atsiduso ji. – Turi... tai... su ja.
– Myliu ją, – sutikau.
– Ne... pa... leisk.
– Nepaleisiu.
– Ir... daugiau... neišduok... – sesuo įstengė išspausti kažką, lyg ir panašaus į
gudrią šypseną. – Arba... nors... nesakyk...
Neįstengiau sutvardyti juoko. Mirtis stovėjo sesers kojūgaly, o ji vis vien išliko
savimi.
– Neišduosiu.
 Jai prireikė minutėlės atsikvėpti.
– Mama ir... tėtis... turi... matyti London... Būti jos... gyvenimo... dalimi.
– Visuomet ir bus. Lizė taip pat.
– Jaudi... nuosi... dėl jų.
Susimąsčiau apie mamą ir artimuosius, kurių ji neteko. Prisiminiau automobilyje
raudojusį tėvą.
– Pasirūpink... tuo.
– Būtinai. Prisiekiu.
– Myliu... tave.
Spustelėjęs sesers ranką, palinkau artyn ir pabučiavau jai į skruostą.
– Myliu tave labiau, nei kada pajėgsi įsivaizduoti, – atsakiau. Švelniai šyptelėjusi ji
užsimerkė.
Tądien mudu kalbėjomės paskutinį kartą.

Tą vakarą tėvas susirinko įrankius, ir visi atsisveikindami pabučiavome Lizę.

Dabar buvo laikas joms pabūti dviese.
Nežinau, apie ką jos kalbėjosi – jei apskritai kalbėjosi – kitas keletą dienų: Lizė
niekada mums nepasakojo. Išdavė tik tiek, kad prieš pat panirdama į komą vieną
dieną sesuo buvo neįprastai sąmoninga. Džiaugiuosi, kad Lizė tuomet buvo greta
jos, ir meldžiuosi, kad jiedviem būtų užtekę laiko išsakyti viskam, ko nebuvo
spėjusios ištarti anksčiau.
Kitą dieną mano sesers gyvybė užgeso.

Laidotuvės kapinėse praėjo greitai. Pasirodo, taip buvo griežtai nurodžiusi Mardžė.
Tačiau nors ceremonijos būta ir trumpos, ji po šaltu niūriu dangumi subūrė tuzinus
gedinčiųjų.
Pasakiau trumpą atsisveikinimo kalbą, kurią dabar vargiai teprisimenu. Aiškiai
pamenu tik tiek, kad minios pakraštyje, toli nuo mano šeimos, Lizės ir Emilės,
kalbėdamas akies krašteliu pastebėjau Vivijaną.
Prieš laidotuves London paklausė manęs, ar ji galėtų paskutinį kartą tetai pašokti,
tad gedintiesiems pradėjus skirstytis ir dūlinti prie automobilių, aš padėjau dukrai
užsidėti plonyčius sparnus. Be jokios muzikos, stebint vieninteliam žiūrovui – man,
London tarsi plaštakė tarp šešėlių švelniai skrajojo aplink šviežiai supiltą žemės
kalnelį.
Dėl vieno neabejoju: Mardžei būtų be galo patikę.
 Epilogas

Sėdžiu parke, pavėsyje, ir stebiu, kaip London bėgioja, karstosi ir žaidžia ant
sūpuoklių. Pastarąsias keletą savaičių kepino karštis, o ore tvyro tokia drėgmė, jog
automobilio bagažinėje visuomet laikau kelias poras marškinėlių, kad prireikus bet
kada galėčiau persirengti. Žinoma, net ir šie neilgai išlieka sausi, bet liepos pabaigoje
tai tikriausiai nieko nuostabaus.
Per pastaruosius keturis mėnesius sutartis su „Fenikso agentūra“ pasirašė dar trys
teisininkų įmonės: dabar aptarnaujame klientus trijose skirtingose valstijose. Turėjau
susirasti kitą biurą, o prieš du mėnesius pasisamdžiau ir pirmuosius darbuotojus.
Markas dvejus metus dirbo vienoje Atlantos internetinės reklamos agentūroje, o
Tamara neseniai baigė vaizdo režisūros studijas Klemseno universitete. Abu jie –
skaitmeninės kartos atstovai, ir žinutes mobiliuoju telefonu rašo naudodamiesi
abiem nykščiais – priešingai, nei rodomuoju pirštu mieliau baksnojantis jų vadovas.
Markas ir Tamara – protingi, smalsūs, ir tik jų dėka šią vasarą galiu daugiau laiko
praleisti su London.
Visai kaip ir praėjusią vasarą, mano dukters dienos atidžiai suplanuotos. Tenisas,
pianinas, menas ir šokiai kitoje studijoje – tokioje, kur mokytoja noriai leidžiasi
apkabinama vaikų. Vežioju dukrą į būrelius ir iš jų, kol ji užimta – laiką skiriu
darbui. Popiet mus, priklausomai nuo London nuotaikos, dažniausiai galite rasti
prie rajono baseino ar parke. Negaliu atsistebėti, kaip labai ji pasikeitė nuo
pirmosios mudviejų vasaros drauge. Ji ne tik ūgtelėjo, bet ir pradėjo kur kas labiau
pasitikėti savimi, o kai važiuojame automobiliu, dažnai girdžiu ją balsu skaitant
žodžius reklaminėse iškabose.
Namas, kuriame gyvenu, mažesnis nei ankstesnysis, bet erdvės patogiai gyventi
jame pakanka. Abu Emilės paveikslai – tas, kurį pirkau parodoje, ir jos nutapytas
mudviejų su London atvaizdas – puošia svetainės sienas. Nors čia gyvenu nuo
gegužės pabaigos, dar ne visas dėžes spėjau išsikrauti, be to, dar turiu išsinuomoti
sandėlį daiktams iš ankstesnių namų, kurių man nebereikės. Laikui bėgant
tikriausiai daugumą jų parduosiu, bet pastaruoju metu per visus tuos pokyčius
tiesiog neradau tam laiko. Šiaip ar taip, dar tik pratinuosi prie gyvenimo Atlantoje.
Susitikę kitą dieną po laidotuvių, mudu su Vivijana dėl visko susitarėme per
mažiau nei valandą. Nors ir siūliau, ji atsisakė priimti alimentus, o dalijantis turtą
paprašė tik pusės namo, santaupų ir investicijų vertės. Pinigus, sukauptus bendrame
pensijų fonde, leido pasilikti – tiesa, dėl pinigų dabar jai nereikėjo jaudintis taip,
kaip anksčiau. Per tą patį susitikimą ji prisipažino slapčia susižadėjusi su
Spanermanu: kiti apie tai išgirs tik tuomet, kai tapsime teisiškai išsiskyrę. Nors ši
naujiena galėjo mane įskaudinti, maloniai nustebau supratęs, kad man tai nė kiek
neberūpi. Mylėjau Emilę ir, visai kaip Vivijana, buvau pasirengęs naujam gyvenimo
etapui.
Vis dėlto vaiko globa, o ne pinigai visada buvo pagrindinė mudviejų nesutarimų
priežastis. Per pokalbį man vienusyk ir palengvėjo, ir kilo įtarimų – palinkusi artyn,
Vivijana švelnutėliu balsu prabilo:
– Noriu atsiprašyti dėl laiško, kurį atsiuntė mano advokatė, – ji prisidėjo ranką
prie širdies. – Karščiavausi jos biure, liejau širdį ir nė nenumaniau, kaip ji pakreips
mano žodžius. Žinau, kad niekada nederamai nepasielgtum su London, tad kai
pagaliau išvydau advokatės išsiųstą laišką, pasidarė bloga, – Vivijana atsiduso. – Nė
neįsivaizduoju, ką turėjai apie mane pagalvoti.
Ji užsimerkė, ir aš nutariau verčiau ja patikėti. Giliai širdyje to ir troškau:
nenorėjau manyti, kad ji kada nors būtų sau leidusi šitaip pasielgti, nors tiesa ta, kad
niekada nesužinosiu, kaip viskas nutiko iš tikrųjų.
– Kai Mardžė tą vakarą paprašė manęs atvykti, ji tiesiai šviesiai man rėžė, kad
London reikalingi mes abu, ir reikalaudama globos sau vienai aš tik kenkčiau vaikui.
Nereikia nė sakyti, jog įsiutau. Tuomet man atrodė, kad tai ne jos reikalas. Vis dėlto
jos žodžiai mane paveikė labiau, nei norėjau pripažinti... Laikui bėgant supratau,
kad ji gali būti teisi.
Kalbėdama ji vis sukiojo plonytę aukso grandinėlę ant riešo.
– Kaskart atvažiavusi į Atlantą London nesustodama čiauškėdavo vien apie tave.
Kaip jai su tavimi smagu, ką žaidėte, kur važiavote... – jos balsas virptelėjo. – Aš
niekada nenorėjau atimti jos iš tavęs. Aš tenorėjau, kad ji būtų su manimi. Tad kai
Mardžė pasakė, kad tu sutiktum kraustytis į Atlantą... Buvau pritrenkta. Niekada
nebūčiau nė pagalvojusi, kad paliksi Šarlotę ar tėvus. Visada maniau, jog ir nuosavo
verslo ėmeisi todėl, kad rimtai negalvojai ieškotis darbo kitame mieste, – man
žiojantis prieštarauti, ji kilstelėjo ranką. – Todėl iš pradžių ir siekiau visos London
globos. Aš taip pat ją myliu, ir mintis apie tai, kad galėčiau ją matyti tik kas antrą
savaitgalį, mane žudė. Ko gero, niekada netikėjau, jog ryžtumeisi padaryti tiek daug,
kad išliktum dukters gyvenime.
Vivijana žvilgtelėjo tiesiai į mane.
– Tu puikus tėvas, Rasai. Dabar tai suprantu. Jei esi pasirengęs kraustytis į
Atlantą, kaip sakė Mardžė, ir nori dalytis laiką su London, mums tikriausiai pavyktų
susitarti.
Būtent taip mes ir padarėme. Pirmiausia Vivijana leido London likti su manimi
Šarlotėje iki mokslo metų pabaigos. Po dviejų dienų kraustytojų sunkvežimis su
mūsų daiktais pajudėjo Atlantos link. Kol Vivijana keliauja darbo reikalais – mieste
ji vis dar nenakvoja tris ar keturis kartus per savaitę, London lieka pas mane. Taip
pat su dukra galiu praleisti kas antrą savaitgalį, o tais penktadieniais, kai ji pas mane,
mudu būtinai rengiame pasimatymo vakarą. Stengdamiesi išvengti praėjusių metų
klaidos, sutarėme ateityje kiekvienas London pasiimti kas antrai šventei. Kad
galėčiau paskaityti dukrai prieš miegą net ir tuomet, kai ji pas mamą, nupirkau jai
planšetinį kompiuterį „mini iPad“: parėmusi į pagalvę, London mane mato per
„FaceTime“ vaizdo pokalbių programą. Dar geriau tai, kad prasidėjus mokslo
metams aš galėsiu kasdien pasiimti dukrą iš mokyklos ir su manimi ji liks iki
Vivijanos darbo dienos pabaigos. Spėju, jog tai reiškia, kad kartais vakarieniausime
drauge, o kartais ji valgys su mama – esu tikras, kad atėjus laikui mudu su Vivijana
dėl visko sutarsime.
Jaučiuosi už visa tai jai dėkingas: suprantu, kad per visus tuos metus, kai ją
pažinojau, mano buvusi žmona niekuomet nesiliovė manęs stebinusi.
Kartais – netgi maloniai.
 *

Be galo bijojau prisipažinti Emilei, kad išsikraustau.

Daugelis liaupsintų mano sprendimą pirmenybę atiduoti dukrai, o ne naujiems
santykiams, bet drauge aš žinojau, kad gyvenime sutikti tokią moterį, kaip Emilė,
pasitaiko tik viena proga. Trumpalaikei draugystei atstumas tarp Šarlotės ir Atlantos
nebūtų sutrukdęs, bet argi tokie santykiai galėtų ilgai tęstis? Kaip ir aš, Emilė gimė ir
augo Šarlotėje, greta gyveno jos sesuo ir tėvai. Susitikinėjome visai neseniai – iki tol
dar nebuvome nė pasibučiavę.
Pokalbį pradėjau primindamas, kad ji galėtų susirasti kur kas geresnį nei aš.
Aplink nestigo protingesnių ir geresnių, turtingesnių ir išvaizdesnių kavalierių. Kai
Emilė pagaliau mane pertraukė, klausdama, ką noriu pasakyti, išbėriau viską:
papasakojau apie pokalbius su Mardže, susitikimą su Vivijana po laidotuvių,
prisiminiau, kaip supratau, jog privalau keltis į Atlantą. Dėl London. Ar ji sugebės
man atleisti?
Pakilusi nuo kėdės ji tvirtai mane apkabino. Buvome jos virtuvėje, ir tą akimirką
mano žvilgsnis nuklydo į studiją, kur Emilė plušėjo prie dar vieno paveikslo. Šį
ketino padovanoti Lizei. Taip, kaip buvo pertapiusi mudviejų su London
nuotrauką, dabar ji tapė paveikslą pagal Mardžės ir Lizės fotografiją, kurioje jiedvi
užfiksuotos po šv. Kalėdų egle Rokfelerio centre.
– Jau kurį laiką žinojau, kad kraustysiesi į Atlantą, – sušnibždėjo ji man į ausį. –
Mardžė pasakė, kai nuėjau jos aplankyti. Kodėl gi, manei, parduodu namą?

Dabar mudviejų su Emile namus skiria vos daugiau nei kilometras. Kol kas
nuomojamės, nes abu žinome, kad tik laiko klausimas, kada patrauksime ieškoti
vestuvinių žiedų. Žinoma, kai kuriems viskas pasirodys per greitai – mano pirmoji
santuoka buvo nutraukta vos prieš tris mėnesius, – bet tiems žmonėms tegaliu
atsakyti klausimu: keliems gi tenka laimė vesti geriausią savo draugę?
Žinia, kad Bodis ne tik gyvens greta, bet ir lankys tą pačią mokyklą – netoliese
veikia išties puiki, – leido London kur kas greičiau įprasti prie gyvenimo Atlantoje.
 Iškart po to, kai nulydėjau žvilgsniu nuo čiuožynės besileidžiančią dukrą,
dirstelėjau į stovėjimo aikštelę ir išvydau stojantį Emilės automobilį. Iššokęs Bodis
tuojau nuskuodė prie London, o Emilė nusišypsojusi pamojo man, ir aš supratau,
jog diena akimirksniu tapo kur kas geresnė.
Beje, jei kam nors tai įdomu: pirmąjį Emilės vakarą čia – ji atsikraustė savaite
vėliau nei mudu su London – mes atšventėme su šampanu ir galų gale atsidūrėme
lovoje. Nuo tos akimirkos jaučiausi taip, lyg pagaliau būčiau grįžęs namo.

Nei tėvams, nei Lizei nebuvo lengva. Tais savaitgaliais, kai London pasiima
Vivijana, aš važiuoju į Šarlotę ir lankau tėvus. Dažnai ten randu ir Lizę, ir mūsų
pokalbiai dažnai neišvengiamai pakrypsta prie Mardžės. Nors jau nebepravirkstame
vien išgirdę jos vardą, vargu ar bent vienam iš mūsų kada nors pavyks užpildyti
širdyje jos paliktą tuštumą.
Vis dėlto pasirodo ir vilties spindulių.
Kai praėjusį savaitgalį šnekučiavomės su Lize, ji lyg tarp kitko manęs paklausė, ar
nemanau, kad ji per sena tapti vieniša motina. Kai patikinau, kad yra priešingai, ji
tik linktelėjo. Nespaudžiau jos, bet supratau, kad Mardžės dovana jau brandina
galimybės vaisių.
Kiek vėliau tą pačią popietę tėvas užsiminė, jog santechnikos kompanijos
savininkas baigia ją įvaryti į bankrotą, ir kažin ar jis norįs laukti, kol gaus pamatyti
jos galą savo akimis. Kai šios savaitės pradžioje tėvai atvyko į Atlantą aplankyti
mudviejų su London, pastebėjau, jog mama laikraštyje žiūrinėjo nekilnojamojo
turto skelbimų skiltį.
Kaip jau minėjau anksčiau, mano sesuo visuomet būdavo ką nors suplanavusi.

Kalbant apie mane, Mardžė visuomet žinojo, ko turėčiau imtis. Kelias savaites po
jos laidotuvių dažnai susimąstydavau – kodėl, užuot tiesiai šviesiai liepusi man
kraustytis į Atlantą, ji leido man kapstytis mintyse tol, kol pagaliau šį atsakymą
priėjau pats?
Tik visai neseniai sumojau, kodėl ji susilaikė. Visą gyvenimą ieškodamas patarimo
aš gręžiausi į seserį, tačiau ji žinojo, kad man jau laikas išmokti priimti sprendimus
savarankiškai. Mardžė suprato, jog mažajam broliukui trūksta paskutinio
stumtelėjimo į priekį, kad pagaliau virstų vyru, kuriuo, ji visada žinojo, galėjau tapti.
Vyru, kuriam pagaliau pakaks pasitikėjimo savimi griebti jautį už ragų tuomet, kai
to reikia labiausiai.

Šiuos metus norėtųsi ir saugoti atmintyje, ir visai iš jos išguiti. Nebesu tas, kas
buvau prieš dvylika mėnesių. Praradau per daug, ir man tebeperši sesers netekties
paliktas žaizdas. Visada jos ilgėsiuosi: puikiai žinau, kad be jos praėjusių metų
nebūčiau ištvėręs. Negaliu įsivaizduoti, kas šiandien būčiau be London, o dirstelėjęs
į Emilę kuo aiškiausiai regiu ateitį jos pašonėje. Mardžė, Emilė ir London palaikė
mane tuomet, kai to labiausiai reikėjo – dabar retsykiais atrodo, jog taip jau buvo
nulemta likimo.
Visgi štai, kas svarbu: su kiekviena jų aš buvau kitoks. Buvau brolis, tėvas ir
vaikinas, ir man regis, kad šie perskyrimai žymi vieną universalių gyvenimo tiesų.
Niekada nesu visu savimi – esu dalis savęs, ir kiekviena versija šiek tiek skiriasi nuo
kitų. Vis dėlto dabar žinau, kad kiekviena iš šių mano pusių visuomet turėjo šalia
artimą žmogų. Metus ištvėriau tik todėl, kad pora paskui porą ėjau su tais, kuriuos
mylėjau labiausiai, ir nors niekada niekam to nepripažinau, netgi dabar kartais
tebejaučiu šalia žengiančią seserį. Girdžiu ją kuždančią atsakymą, kai esu verčiamas
apsispręsti, raginančią atsipalaiduoti, kai pasaulio našta ima rodytis per sunki. Tai
mano paslaptis. Tiksliau – mūsų paslaptis, ir aš suvokiu esąs be galo laimingas, nes
niekas neturėtų per gyvenimą keliauti vienišas.
 Padėkos

Užbaigus bet kurį romaną, visada norisi padėkoti šitiekai žmonių.

Savo vaikams – Mailsui, Rajanui, Landonui, Leksei ir Savanai, kurie nesiliauja
manęs įkvėpę.
Savo agentei Teresai Park ir redaktoriui Džeimiui Raabui, kurie greta manęs – jau
dvidešimt metų. Visuomet esu dėkingas už jų pastabas ir pastangas paversti mano
romanus geriausiais, kokie tik gali būti.
Nuostabiai, išradingai ir nepaprastai darbščiai „Park Literary + Media“ komandai:
Emilei Svit, Abigailei Kuns, Aleksei Grin, Andrėjai Mai, Vanesai Martinez ir Bleirei
Vilson. Rašytojams jie padeda taip, kaip niekas kitas šiame versle – jei ne atkaklios
jų pastangos, nebūčiau pasiekęs nė pusės tos sėkmės, kuria galiu džiaugtis šiandien.
Hovardui Sandersui ir Kėjai Kaeišeinui iš „United Talent Agency“, kurie beveik
dvidešimt metų buvo vieni svarbiausių mano patarėjų ir nenuilstantys gynėjai. Jie
regėjo mano šlovės akimirkas ir nuopuolius, o nepalenkiamam jų strateginiam
mąstymui ir ištikimybei prilygti negali niekas. Niekada neįstengsiu deramai
atsilyginti Lariui Salzui, kuris atkakliai plušo su „NSP TV“, tačiau esu jam be galo
dėkingas. Deividas Herinas visuomet bus mano autoritetas ir guru, kai tik kalba
pasisuks apie duomenų verslą ir rinkodarą socialiniuose tinkluose – jis išties vertas
būti pavadintas savo srities genijumi. Nepakeičiamas mano komandoje buvo ir
Denis Hertzas: linkiu jam didžiausios sėkmės naujajame karjeros kelyje.
Skotą Švimerį, savo nepailstantį teisininką ir bičiulį, savo kardu ir skydu taip pat
galiu vadinti jau beveik dvidešimt metų. Asmeninė jo ištikimybė ir verslumas siekia
kur kas daugiau, nei galima tikėtis iš teisininko. Maža to, iškilus sunkumams jis
visuomet buvo kantrus, prireikus išklausydavo ir paragindavo mane veikti,
nesijaudinant dėl niekų.
Mano ryšių su visuomene specialistai Katerina Olin, Džilė Fritzo ir Maiklas
Geiseris per pastaruosius kelerius metus nuveikė kur kas daugiau, nei iš jų
reikalaujama. Niekas viešųjų ryšių pasaulyje negalėtų tikėtis didesnio budrumo ir
įspūdingesnio atstovavimo talento: mane visuomet stulbino šių žmonių asmeninis
atsidavimas ir profesinis našumas.
LaKišė „Q“ Rait – nenuginčijama savo srities – su pramogomis susijusios veiklos
socialiniuose tinkluose – lyderė. Ji niekada nesiliauja mane stebinusi nei savo
žiniomis, nei veiklos profesionalumu. Molė Smit – taip pat itin vertinama mano
socialinių tinklų komandos narė, kurios patikimumas, atsižvelgimas į pastabas bei
stiliaus pojūtis ir toliau stiprina viską, kad ir ko imčiausi.
Jungtinių Amerikos valstijų ir Jungtinės Karalystės „Hachette“ skyriuose žmonių,
kuriems turėčiau padėkoti, yra gerokai daugiau, nei galiu išvardyti. Vis dėlto
tikiuosi, jog jie žino, kaip vertinu kiekvieno jų pastangas. Paminėsiu tik keletą – tai:
Arnodas Noris
Maiklas Pičas
Amanda Pritzker
Betė DeGuzman
Brajanas MakLendonas
Anė Tuomei
Flamuras „Vėliava“ Tonuzis
Klerė Braun
Krisas Merfis
Deinas Epstinas
Treisė Daud
Keitlin Malruni-Lyski
Metju Balastas
Medė Kaldvel
Bobas Kastiljo
Kelė Šimek
Ursula Makenzi
Deividas Šelis
Katerina Burk
 Už paramą ir elegantišką profesionalumą padėkoti noriu Piteriui Rofui, Siuzanai
Rovner ir Klensei Kolins-Vait iš „Warner Bros. TV“. Taip pat už pastangas dėkoju
Steisei Levin, Erikai MakGrat ir Koriui Henliui iš „NSP TV“.
Labai vertinu Denisę DiNovi ir Martį Boveną – neįtikėtinus prodiuserius, kurių
dėka daugelis mano romanų pasiekė kino ekranus.
Piteriui Safranui, mielajai jo žmonai Natalijai, Denui Kliftonui ir talentingajam
Rosui Katzui noriu nuoširdžiai padėkoti už jų darbą, rengiant filmą „Klausyk
širdies“*.
Padėkoti privalau ir Dženei Armentraut, ir Tijai Skot, kurios rūpinasi, kad viskas
lyg per sviestą patepta eitųsi mano namuose.
Andis Somersas, Maikas MakAdenas, Džinas Hiksas, Endis Beilisas, Teresa Sprein
ir daktaras Erikas Kolinsas nuolat man padeda įvairiose gyvenimo srityse, ir esu
jiems už tai neapsakomai dėkingas.
Dėkoju Pem Poup ir Oskarai Stevik, kurios neįtikėtinai puikiai susidoroja su
skaičiais.
Paminėti turiu ir artimus draugus, tarp jų – Maiklą Smitą, Viktoriją Vodar,
Deividą Gefeną, daktarą Todą Lanmaną, Džefą Van Vi, Džimą Tailerį, Krisą
Mateo, Polą DuVeirą, Riką Miunchą, Robertą Džeikobą, Treisę Lorentzen, Misę
Blekerbi, Keną Grėjų, daktarą Dvaitą Karlblumą, Deividą Vangą ir Kateriną Sparks.
Mane varžo padėkoms skiriama erdvė, tad neišvengiamai praleidžiu
nesuskaičiuojamą galybę padėkos nusipelniusių žmonių. Vis dėlto tikiuosi, kad jie
žino, kiek daug man reiškia jų pastangos. Kūrybiniame versle svarbiausia –
komandinis darbas, ir man teko laimė kiekviename kelio žingsnyje suvienyti jėgas su
pačia nuostabiausia komanda.
______________
* „The Choice“, 2016 m.