Keistindžo miestelio paslaptys

Vėl, ir vėl, ir vėl: ta pati diena, ta pati rutina, toks pat kelias, tie patys įvykiai. Nieko
naujo ir įdomaus neįvyko, jau visą mėnesį! Bet šiandieną man paskambino komisariato viršininkas
ir pranešė, kad aukštojoje mokykloje įvyko kažkas baisaus.
Atvykus į nuovada mane pasitiko keisti žvilgsniai, likau nesupratusi, kas tokio įvyko.
Gal aš kažką padariau? Viršijau greiti? Mane nori atleisti? Įvairūs klausimai galvoje kirbėjo iki pat
kabineto durų. Užėjus į jį, mane pasitiko trys poros akių: mano viršininko, mokyklos direktoriaus ir
miestelio mero. Pirmasis prabilo mokyklos direktorius:
- Mes nežinome kaip tai pasakyti tau, bet... Tavo dukterėčia Ana, dingo.
Staiga viskas aplink mane, atrodo, kad sustojo. Neliko nieko. Girdėjau kaip aplinkui
kažkas šneka, bet šiuo momentu aš tiesiog norėjau suvirškinti tai ką išgirdau. Prireikė kelių minučių
kol atsigavau ir galėjau blaiviai mąstyti.
- Viršininke, papasakokite ką žinote apie situaciją, – iškarto ėmiausi iniciatyvos.
- Aš nemanau, kad tau reikėtų jos imtis, manau tu emociškai neatsilaikysi, – tarė
viršininkas.
- Patikėkite, aš sugebėsiu. Niekas to geriau nepadarys nei aš, ir jūs tai žinote, –
užtikrintai išsakiau jam savo mintis.
- Viršininke, aš manau ji su tuo susitvarkys puikiai, – netikėtai prabilo meras.
- Pritariu, – neprieštaravo direktorius.
- Gerai, nutarta, skiriu tave šios bylos pagrindine tyrėję, – atsiduso viršininkas.

Praėjo keturios dienos nuo pokalbio, viršininko kabinete. Jos buvo sunkios, bet vienos
iš svarbiausių, sužinojau daug detalių, radau įvairių įkalčių ir net sudariau įtariamųjų sąrašą.
Tikriausiai reiktų pradėti nuo to, kokią apskritai yra situacija. Sužinojau, kad kažkas iš mokyklos
mokinių socialinėje erdvėje paskelbė pašiepiančias Anos nuotraukas. Žinant kokia jautri mergaitė ji
yra, buvo iškelti trys galimi variantai kas jai įvyko po to. Pirmasis, ji pabėgo ir dabar slapstosi.
Antrasis, kad jai išėjus iš namų ją pagrobė ir nežinia ką darė toliau. Ir paskutinysis, skaudžiausias
visiems, kad ji neištvėrus pašaipų - nusižudė. Įkalčių kiekis nėra didelis, radome jos telefoną kelio
pakraštyje, kambaryje ant lovos numestą dienoraštį ir mokyklos spintelėje daug žeidžiančių raštelių.
Šie įkalčiai suteikia dar didesnį motyvą tikėti kad tai kažkurio mokyklos mokinio kaltė. Įtariamųjų
sąrašas nėra didelis, jame yra: Bekė (Anos geriausė draugė), Tomas (mokyklos blogiukas,
užgauliojantis kitus vaikus) ir paskutinė įtariamoji, kuri mažiausiai įtariama tai Alisa (vyresnioji
Anos sesuo). Šiuo metu labiausiai įtariamas yra Tomas, nes jis neturi jokio alibi, jis teigė, kad buvo
namie ir žaidė vaizdo žaidimus. Bekė buvo tuo metu išvykusi su tėvais, o Alisa vis dėl to yra Anos
sesuo ir ji mažiausiai įtariama, bet įvykio laikotarpiu ji buvo su vaikinu, kuris patvirtino, kad jis
buvo su ja. Štai kokia situacija.
Jau praėjo savaitė, lygiai septynios dienos kaip ji dingusi. Pripažinsiu, pradedu po
truputi prarasti viltį, kad ją kada nors išvysiu. Šiuo metu vykstame į adresą, kurį pavyko surasti per
žmogaus IP adresą, kuris paviešino tas nuotraukas. Įdomu, kieno tai namas bus.
Surastame adrese praleidome kelias valandas. Tikriausiai jums įdomu kieno namas tai
buvo. Atvykus, duris atidarė Tomo tėvai, pristatėme jiems situaciją, bet jie tikino, kad jų sūnus taip
nepasielgtų. Kompiuterį radome jų namo galiniame kieme. Šiuo metu vykstame į nuovadą apklausti
Tomą.
 Devynios dienos. Devynios dienos, kaip mes jos ieškome. Tomas nieko nepapasakojo,
viską neigė, o kadangi jis nepilnametis, mes neturime teisės jo uždaryti į areštinę. Atrodo, kad
viskas slysta iš rankų ir mano nuojauta man vis kužda, kad aš kažko nepastebiu.
Dabar drąsiai galiu teigti, kad gyvenime esu visko girdėjausi. Nuo Anos dingimo
praėjo dešimt dienų. Ir ši diena yra lemtinga. Į nuovadą atėjo prisipažinti Alisa. Ji yra kalta dėl Anos
dingimo. Pasirodo, ji buvo ta, kuri paviešino nuotraukas. Kompiuterį, kurį radome pas Tomą, ji
specialiai paslėpė, kad visi kaltinimai kristų į jo pusę.
- Alisa, aš nesuprantu, kodėl tu taip pasielgei su savo seserimi? – sumišusi
paklausiau.
- Atsakymas paprastas – pavydėjau. Ji visados buvo geresnė nei aš, visi ją mylėjo, o
ne mane, visas dėmesys buvo skirtas jai, - keistu tonu atsakė ji.
- Sekantis klausimas, kur Ana yra dabar? – surimtėjusi paklausiau.
- Aš nežinau, aš tik nuotraukas paviešinau ir raštelius suklastojau, daugiau nieko
nedariau. Nesitikėjau, kad tai prives prie jos dingimo, - išsigandusi atsakė.
- Melskis, kad jai viskas būtų gerai, - piktai atsakiau.
Neseniai į nuovada atėjo moteris ir teigia, kad bute šalia jos, gyvena mergina panaši į
Ana. Tai gali būti ji, todėl jau dabar važiuojame ten. Aš tikiuosi, kad tai ji ir pagaliau pasibaigs šis
pragaras.
Na štai, po vienuolikos dienų, byla uždaryta. Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi geriausiu
variantu. Šiuo metu Ana jau namuose, bendrauja su šeima, aiškinasi santykius su seserimi.
Pasirodo, visas šias dienas ji gyveno senajame močiutės bute. Pasakojo, kad rašydama dienoraštį, ją
pasiekė tos paviešintos nuotraukos ir ji susinervinusi išėjo iš namų pasivaikščioti. Eidama pametė
telefoną, o po to nusprendė pailsėti ir atitrūkti nuo visko, todėl apsistojo tame bute.
Mano patarimas, bet kam susiduriančiam su panašiomis situacijomis – nebėkite iš
namų. Pasikalbėkite su kuo nors, papasakokite kas įvyko. Garantuoju, kad tikrai iš ko nors
sulauksite patarimų ir gausite paramą. Svarbiausias dalykas netylėkite ir nedarykite skubotų
sprendimų, nes jūs rūpite kitiems ir yra žmonių kurie jaudinsis.