Marija

Pečkauskaitė –
Šatrijos Ragana

1877 - 1930
Biografija
 Rašytoja gimė Medingėnų dvare savo
motinos Stanislavos Šiukštaitės tėviškėje.
Iki dešimties metų Marija augo Labūnavos
dvare Stanislava ir Anupras Pečkauskai
buvo apsišvietę dvarininkai, kilę iš
kultūringų šeimų: Anupro tėvų namuose
buvo didžiulė biblioteka, nemažai senųjų
knygų, o Šiukštų šeimoje buvo daug
paveikslų. Marija šeimoje buvo vyriausia
dukra, po jos dar gimė sesuo Sofija, broliai
Steponas ir Vincas. Visi vaikai nuo pat
vaikystės naudojosi vertybėmis, kurias teikė
kilminga dvarų kultūra. Marijos
Pečkauskaitės prisiminimai apie savo šeimą,
tėvus ir vaikystę ypač šviesūs ir idiliški.
 Su namų mokytojų Juzefos Sumorok ir Cecilijos Sondeckos
pagalba išėjusi pradžios mokyklos kursą, su guvernante,
atvykusia iš Varšuvos, Sofija Sventožečka, Marija 1891 m.
pradėjo ruoštis egzaminams į Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos
gimnaziją. 1892 m. egzaminus išlaikė į trečiąją klasę, tačiau
drėgnas Petrapilio oras pakenkė jos sveikatai ir po pusės
metų ji grįžo namo, kur gimnazijos kursą tęsė privačiai.
 1891 m. į namus buvo pakviestas Povilas Višinskis padėti
pasirengti į gimnaziją Marijos broliui Steponui. Povilas
Višinskis jau tuo metu buvo įsitraukęs į judėjimą už tautinį
atgimimą. Didele savo dvasinio poveikio galia į savo idealų
erdvę jis įtraukė ir Mariją. Povilo Višinskio paskatinta
prisidėti prie lietuvybės puoselėjimo Marija su dideliu
entuziazmu mokėsi lietuvių kalbos ir pramokusi kalbą, ja
toliau kalbėjo
 Paskatinta bičiulio Povilo Višinskio, Marija Pečkauskaitė nuo 1896 m. Lietuvos
periodinėje spaudoje pradėjo spausdinti apsakymus – įvairius kaimo gyvenimo
vaizdelius, kuriuose buvo aukštinami kilnieji žmogaus dvasiniai pradai,
smerkiamos moralinės ydos.
 1909 m. Marija Pečkauskaitė pakviesta mokytojauti į Marijampolės „Žiburio“
mergaičių progimnaziją. Jai tuo metu vadovavo kunigas Motiejus Gustaitis. Tačiau
jis, pajutęs tvirtą šeimininkišką Marijos ranką, jai mielai patikėjo tą darbą. Ji ir
buvo faktinė „Žiburio“ progimnazijos vedėja.
 Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir artėjant frontui, „Žiburio“ progimnazija
persikėlė į Trakus, o 1915 m. gegužę evakavosi į Voronežą. Tačiau Marija nesiryžo
dėl sveikatos būklės evakuotis kartu su mokykla.

 Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais ji vėl grįžo prie didžiosios meilės –

pedagogikos. Beviltiškai kovodama su sunkia liga, ji dar stengėsi praskaidrinti savo
gyvenimą aktyviausia filantropine ir švietėjiška veikla, nuvyko ekskursijon į Rygą,
dažnai būdavo gamtoje ir rašė svarbiausią pedagoginį veikalą „Motina – auklėtoja“.
Slapyvardis
 Rašytojos bičiulis Povilas
Višinskis ją praminė raganėlės
vardu dėl juodų plaukų ir juodų
didelių akių. Kitų teigimu,
pravardę sugalvojo Židikų
gyventojai, mat tik ragana
mokėjo šnekėti keturiomis
kalbomis ir gydyti medicina.Po
vienos išvykos į Šatrijos kalną,
kurioje dalyvavo ir Vaižgantas,
jai prigijo ir Šatrijos epitetas.
Taip atsirado Šatrijos Raganos
slapyvardis.
Šatrijos Raganos kūriniai:
 Margi paveikslėliai“ (išsp. 1896),
 „Pirmas pabučiavimas“ (išsp. 1898),
 „Dėl ko tavęs čia nėra?“ (išsp. 1898),
 „Jau vakaruose užgeso saulėlydžiai“ (išsp.
1900),
 „Rudens dieną“ (išsp. 1903),
 „Viktutė“ (1903),
 „Iš daktaro pasakojimų“ (išsp. 1904),
 „Atsiminimai apie broliuką Steponą“ (par.
1904, išsp. 1939),
 „Sulaukė“ (išsp. 1906),
 Sename dvare“ (išsp. 1922), aprašytas
Užvenčio dvaras
 „Motina – auklėtoja“ (išsp. 1926).