Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana (1877 m. kovo 8 d. Medingėnuose – 1930 m.

liepos 24 d. Židikuose) – lietuvių rašytoja. Lyrinės psichologinės prozos pradininkė lietuvių

literatūroje, vertėja, pedagogė, labdarė, nacionalinio judėjimo dalyvė. Rašytoja gimė Medingėnų
dvare (dab. Rietavo savivaldybė) savo motinos Stanislavos Šiukštaitės tėviškėje. Iki
dešimties metų Marija augo Labūnavos dvare (dab. Kelmės raj., Kolainių apyl.). Stanislava
ir Anupras Pečkauskai buvo apsišvietę dvarininkai, kilę iš kultūringų šeimų: Anupro tėvų
namuose buvo didžiulė biblioteka, nemažai senųjų knygų, o Šiukštų šeimoje buvo daug
paveikslų. Marija šeimoje buvo vyriausia dukra, po jos dar gimė sesuo Sofija, broliai
Steponas ir Vincas. Visi vaikai nuo pat vaikystės naudojosi vertybėmis, kurias teikė
kilminga dvarų kultūra. Marijos Pečkauskaitės prisiminimai apie savo šeimą, tėvus ir
vaikystę ypatingai šviesūs ir idiliški. Su namų mokytojų Juzefos Sumorok ir Cecilijos
Sondeckos pagalba išėjusi pradžios mokyklos kursą, su guvernante, atvykusia iš
Varšuvos, Sofija Sventožečka Marija 1891 m. pradėjo ruoštis egzaminams į Petrapilio
(dab. Sankt Peterburgas) Šv. Kotrynos gimnaziją. 1892 m. egzaminus išlaikė į trečiąją
klasę, tačiau drėgnas Petrapilio oras pakenkė jos sveikatai ir po pusės metų ji grįžo namo,
kur gimnazijos kursą tęsė privačiai.

Dar 1891 m. į namus buvo pakviestas Povilas Višinskis padėti pasirengti į gimnaziją
Marijos broliui Steponui. Povilas Višinskis jau tuo metu buvo įsitraukęs į judėjimą už tautinį
atgimimą. Didele savo dvasinio poveikio galia į savo idealų erdvę jis įtraukė ir Mariją.
Povilo Višinskio paskatinta prisidėti prie lietuvybės puoselėjimo Marija su dideliu
entuziazmu mokėsi lietuvių kalbos ir pramokusi kalbą, ja toliau kalbėjo. 1894 m. vėlų
rudenį į Užventį, kur tada gyveno Marijos šeima, atvyko jaunas kunigas Kazimieras
Bukantas. Pečkauskų ir Bukantų šeimos seniai buvo pažįstamos, ir sūnui Kazimierui
atvykus į Užventį senoji bičiulystė buvo atnaujinta. Marijai ji buvo lemtinga. Pamilusi
kunigą, ji savo meilę išsaugojo iki gyvenimo pabaigos.

Paskatinta bičiulio Povilo Višinskio, Marija Pečkauskaitė nuo 1896 m. Lietuvos periodinėje
spaudoje pradėjo spausdinti apsakymus – įvairius kaimo gyvenimo vaizdelius, kuriuose
buvo aukštinami kilnieji žmogaus dvasiniai pradai, smerkiamos moralinės ydos.

1896 m. Marija išvažiavo į Varšuvą, į bitininkų kursus. Šios žinios vėliau jai pravertė ūkyje
Židikuose. 1898 m. mirus tėvui Anuprui Pečkauskui, šeima liko be lėšų pragyvenimui.
Labūnavos dvaras buvo praskolintas, įkeistas bankui. Apie tą skaudų laikotarpį Marija
rašė: „Apskritai sakant, visa mūsų šeimyna netikusi praktiškam gyvenimui... Materializmas
mums visiems buvo tolimas ir koktus“. Marija mokytojavo dvaruose, kiti vaikai irgi ėmėsi
darbo.

1907 m. Marija Pečkauskaitė atsikraustė į Pavandenės dvarą (Telšių apskrityje), į

lenkiškos orientacijos dvarininkų Sakelių šeimą, mokyti devynių jų vaikų. Mokytojos įtaka
greitai pakeitė Gabrielės Sakelytės mąstyseną. Ši mokytojos ir mokinės draugystė tęsėsi
visą gyvenimą. Tapusi gydytoja, Gabrielė stengėsi būti panaši į mokytoją – platino
lietuviškas knygas, būdama atokių miestelių gydytoja užsiėmė labdara, 1930 m., prieš pat
mirtį, slaugė Mariją. O pačią Mariją ši mokinės ištikimybė sustiprino ir tikriausiai lėmė jos
mokytojos profesijos pasirinkimą.
1905 – 1907 m. Marija išvažiavo į Šveicariją, Ciuricho ir Friburgo universitetuose klausė
etikos ir pedagogikos paskaitų, žavėjosi V. Fersterio paskaitomis apie jaunuomenės
auklėjimą.

1909 m. Marija Pečkauskaitė pakviesta mokytojauti į Marijampolės „Žiburio“ mergaičių

progimnaziją. Jai tuo metu vadovavo kunigas Motiejus Gustaitis. Tačiau jis, pajutęs tvirtą
šeimininkišką Marijos ranką, jai mielai patikėjo tą darbą. Ji ir buvo faktinė „Žiburio“
progimnazijos vedėja.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir artėjant frontui, „Žiburio“ progimnazija persikėlė į

Trakus, o 1915 m. gegužę evakavosi į Voronežą. Marija nesiryžo dėl sveikatos būklės
evakuotis kartu su mokykla. Ji pasuko į Židikus. Tais pačiais metais čia atsikėlė jos motina
ir sesuo Sofija bei kunigas Kazimieras Bukantas. Klebono kun. K. Bukanto remiama
materialiai, ji galėjo atsidėti literatūrinei veiklai.

Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais ji vėl grįžo prie didžiosios meilės – pedagogikos.
Beviltiškai kovodama su sunkia liga, ji dar stengėsi praskaidrinti savo gyvenimą
aktyviausia filantropine ir švietėjiška veikla, nuvyko ekskursijon į Rygą, dažnai būdavo
gamtoje ir rašė svarbiausią pedagoginį veikalą „Motina – auklėtoja“.

Sunkiai ligai sparčiai progresuojant, Marija šešias savaites išgulėjo didelių skausmų
kamuojama Kauno karo ligoninėje. 1930 m. liepos 24 d. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos
Ragana mirė. Ji palaidota Židikų kapinaitėse. Prie jos kapo Pikelių klebonas Morkys, jos
nuodėmklausys, pasakė: „Šiandien mes čia laidojom šventąją...“.

Zidikuose yra ikurtas M. Peckauskaites memorialinis muziejus. Ten yra atidarytas M.

Pečkauskaitės parkas, pristatyta knyga apie Židikų miestelį. Židikuose ji parašė dalį
geriausių kūrinių, užsiiminėjo labdaringa veikla, buvo įkūrusi ir lietuvišką mokyklą.,Jai
pastatyta raudonų plytų koplyčia (architekto Jono Muloko projektas).

1967 metais Šatrijos Raganos tėviškė buvo paskelbta respublikinės reikšmės istorijos paminklu ir
įtraukta į saugotinų pastatų sąrašą, bet iš tikrųjų buvo ne prižiūrima, o tik toliau niokojama. Net
kelis dešimtmečius čia gyveno žmonės, mažai ką žinoję apie rašytoją, tad nesirūpinę ir jos atminimo
išsaugojimu. Neturtingi, nežinia iš kur atklydę, dažnai asocialūs žmonės... Jiems nerūpėjo dvarą
prižiūrėti ir remontuoti. 1969 metais buvo parengtas sodybos ir pastato sutvarkymo projektas, tačiau
jis niekados nebuvo įgyvendintas.
1996 m. liepos 4 dieną dvaras buvo išbrauktas iš saugotinų paminklų sąrašo ir pasmerktas visiškam
sunykimui.
2000 m. Keturakių kaimo gyventojai sugriovė senovinę iš molio drėbtą trobą. Rašytojos gimtosios
sodybos vietoje liko telkšoti užžėlęs tvenkinėlis, kaip ir anksčiau svyravo gluosniai ir apie garbingą
dvarvietės istoriją dar šiek tiek galėjo papasakoti anksčiau čia augusio puikaus parko likučiai.
Šiandien?
Įvykiai klostos taip, kad greitai gali ir šito nelikti. Rašytojos, labdarės, kultūros ir visuomenės
veikėjos Šatrijos Raganos gimtoji sodyba, kurioje anksčiau gyveno kilminga jos mamos giminė,
gali tapti dilgėlių ir dagių kapinynu...
Tuo, kad taip nenutiktų, susirūpino Plungės ir Žlibinų šviesuoliai. 2001 m. gegužės 15 dieną
Plungės viešojoje bibliotekoje Plungės rajono savivaldybė, Žlibinų seniūnija, Plungės viešoji
biblioteka ir kultūros draugija „Saulutė” pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kuria įsipareigojama
įamžinti Šatrijos Raganos atminimą jos tėviškėje. 2001 m. gegužės 19 d. Šiukštų dvarelyje surengta
pirmoji dvarvietės tvarkymo talka - buvo tvarkoma sodybvietė, kurioje ketinama pasodinti giraitę
rašytojai atminti, pastatyti koplytstulpį, suolelius, rodykles prie kelio.
Talkininkai surado ir išvalė didelį arkinį rūsį, sumūrytą iš senovinių rankų darbo plytų, kuriame
ateityje numatoma organizuoti ir poezijos šventes, kitus kultūrinius renginius. Tie, kas ėmėsi šio
darbo, tiki, kad kada nors dainomis ir poezija atgims buvęs Šiukštų dvaro gyvenimas. Vieta čia
išties įstabi - viliojančiai gražus ir jaukus gamtos kampelis. Netoli nuo čia, už paslaptingosios
Minijos upės, už melsvų miškų - Medingėnai, nedidelis miestelis. Ten, Švč. Trejybės bažnyčioje,
koplyčia rašytoja buvo pakrikštyta. Čia jai duotas Marijos vardas.

Kūryba
1896 m. - apsakymas “Margi paveikslėliai”
1898 m. - apsakymas “Pirmas pabučiavimas”, impresija “Dėl ko tavęs čia nėra?”
1900 m. - impresija “Jau vakaruose užgeso saulėlydžiai”
1903 m. - apysaka “Viktutė”, apsakymas “Rudens dieną”
1904 m. - apsakymai “Iš daktaro pasakojimų”, memuarinė apybraiža “Atsiminimai apie broliuką
Steponą” (išspausdintas 1939 m.)
1905 m. - „Lietuvos senovės septyni paveikslai“
1906 m. - apsakymai “Sulaukė”, “Pertraukta idilija”, „Vaikai“, didaktinė apysaka “Vincas Stonis”,
komedija vaikams „Nepasisekė Marytei“, “Bičių knygelė”
1907 m. - apsakymas „Dėl tėvynės“, knygelė „Istorijos pasakos”
1908 m. - apsakymai “Adomienė”, „Į šviesą“
1910 m. - straipsnis “Mintys apie dailę”
1914 m. - apybraiža “Ant Uetlibergo”
1920 m. - simbolistinė drama “Pančiai”
1922 m. - apysaka “Sename dvare” (išleista 1928 m.)
1924 m. - apsakymas “Irkos tragedija”
1925 m. - apsakymas “Mėlynoji mergelė”
1928 m. - pedagoginės publicistikos knygos “Motina auklėtoja”, „Rimties valandėlė: Jaunoms
mergelėms”