1889m. Tais metais man buvo 14 metų.

Lapkričio gale mūsų kaime susikūrė slaptoji mokykla ir

tėtis nusprendė, kad man reikia ten eiti. Prisimenu kai jis su mama pykosi, mama manė,kad
neverta mesti mano gyvybės į šalį, dėl tokio dalyko. Jinai bijojo, kad mane kažkoks žandaras
sugaus ir užmuš. Bet tėtis buvo kietai nusprendęs, kad aš ten eisiu jo manymų ir taip visi buvo
sulenkėja, tai bent jau a būsių panašesne į lietuvę. Su daraktoriumi pirmą kart susipažinau po
kelių dienų kai išgirdau, kad man reikės eiti į mokyklą. Daraktorius buvo vieno iš didžiausiu
kaimo ūkininko brolis, turėjo gera išsilavinimą, buvo protingas. Iš akių buvo matyti, kad buvo
nuoširdus, maloniai bendravo su manim. Kai visi susėdom prie stalo jis paaiškino kaip, kur ir
kuriuo paros laiku vyks pamokos. Pasakė, kad jos vyks jo brolio name, kadangi jo brolio namas
didelis kiekvienas vaikas eis pro skirtingą įėjimą. Išviso jų buvo trys :didesnės pagrindinės
durys,mažesnės iš sodo pusės ir didelis langas prie daržo. Man atiteko mažosios durys.

Pirmą vakarą neradau kelio į jo namus buvau visai pasimetus galvojau jau tikrai pavėluosiu,
bet pagauliau suradus jo namus nustebau, nes vaikų buvo tik keletas. Pasirodo kiti bijojo ten eiti
dėl žandarų. Iš pradžių man viskas sekėsi gan sunkiai, nors tėvai ir mokino skaičiuoti bei truputi
skaitymo, bet čia viskas buvo sunkiau. Bet po kelių mėnesių man pradėjo gerai sektis. Netgi
susipažinau su vienu knygnešiu. Jis ėjo per mūsų kaimą ir mūsų daraktoriaus brolis, jam leido
pernakvoti savam name. Vaikai jo klausinėjo visko, jis mums viską ir papasakojo, koks sunkus
darbas yra knygnešystė, kaip jis slapstosi nuo žandarų ir dar daug ko.Jis mums net davė
paskaityti naujai išleista žurnalą ,,Varpas“.

Jau buvo praeje daug laiko po to kai pirmą kartą pradėjau lankyti slaptąją mokyklą. Susirinko
daugiau vaikų, mes netgi iš atsargumo pradėjom keisti pastatą kuriame mokomasi. Kas kelias
dienas eidavom vis į kitą. Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad viskas pasibaigs taip greitai, kaip ir
prasidėjo. Mūsų kaimą aplankė žandarai, apie juos mums nebuvo pranešta, jie ėjo pro visus
namus ir ieškojo lietuviškų knygų. Mūsų šeima kuri gyveno kaimo gale spėjo viską kruopščiai
paslėpti, bet kitiem tai nebaigė taip gerai. Mūsų daraktorių ir jo brolį pagavo turint ypač daug
lietuviškų knygų, vadovėlių ir mokyklinių priemonių. Žandarai iškart suprato kas čia vykstą ir
juos sulaikė. Juos kažkur išvežė, man tėvai taip ir nepasakė kas jiems tiksliai nutiko, bet man
atrodo aš ir taip žinau... Kitiems pas kuriuos taipogi buvo rasta lietuviškai parašytų kūrinių, buvo
skirta represija.Be galo džiaugiausi, kad bent jau mano šeimai nieko nenutiko. O rusų žiaurus
poelgiai tik dar labiau sužadino manyje lietuvišką dvasią.