GYVENIMO IRONIJA

Jau maždaug pusę amžiaus žiūriu į žmonių pasaulį iš viršaus ir tik dabar nusprendžiau
papasakoti tai, kas iš tikrųjų man, ir mano geriausiam draugui Janui Lukomskiui atsitiko. Be
jo sutikimo nieko nebūtų išėję, tai prireikė kokių šimto penkiasdešimt metų, kol pagaliau
gavau leidimą apie tai šnekėti. Beje, esu Motiejus. Motiejus Lenkas. Kodėl Lenkas? Tikrai ne
todėl, kad buvau Lenkijos pilietis. Buvau lietuvis iš visos širdies, ir iki gyvenimo galo to
neišsižadėjau, ir dėl to galvą padėjau. Lenkas todėl, kad su Janiu gyvenom kaime, kuris yra
netoli buvusių Lenkijos kunigaikštystės sienų. Tuo metu tai buvo Lietuvos Didžiosios
kunigaikštystės žemės. Kieno žemėse dabar yra manasis kaimas, sunku pasakyti. Tiek daug
visko įvyko per šitiek metų, kad sunku atsekti. Tačiau kiekvieną dieną ji lankau ir labai
gailiuosi, kad taip ir nebeteko ten sugrįžti.

Taigi, kaip matote, Janiukui labiau pasisekė su pavarde, nors tuo metu tai mažai ką
reiškė. Mūsų abiejų tėvai Anzelmas Lenkas ir Algirdas Lukomskis buvo geriausi draugai nuo
mažumės. Net dieną buvo tą pačią gimę, tik jau nebeatmenu kurią. Kadangi jie buvo tokie
artimi, tai ir mes su Janiuku augome kartu. Labai pasisekė, kad esu vyresnis net keliais
mėnesiais. Visada dėl to turėdavau pranašumą.

Mano šeimoje buvo septyni vaikai. Augau labai linksmai, turėjau keturias seseris ir du
brolius. Mūsų amžius skyrėsi tik pora metų, todėl visi buvome labai artimi. Buvau antras
vyras pagal amžių. Zigmas buvo vyresnis, todėl visada turėjau jo klausyti ir jam ,,tarnauti”.
Tačiau Janiui su šeima taip nepasisekė kaip man. Jis buvo vienintelis vaikas šeimoje. Prieš jį
motina pagimdė mergaitę, tačiau buvo tokia šalta žiema, kad beveik viso kaimo naujagimiai
neišgyveno. Tik maniškis Zigmukas atlaikė ir dėl to visas kaimas jį žinojo ir laikė jį neva
stebuklingu. Dar viena tragedija ištiko Lukomskių šeimą, kai gimdydama Janių mirė jo
motina. Algirdui buvo labai sunku, tačiau mano motina ir tėvas augino berniuką beveik kaip
savo sūnų, todėl ir buvom tokie artimi. Po kiek laiko Janiaus tėvas susirado antrą žmoną,
našlę su keliais vaikais. Kaip motina mano sakydavo, kaimo paleistuvę. Niekas nežinojo nuo
ko yra tie vaikai, tačiau jos tėvas buvo šiek tiek pasiturintis ir pagaliau prispaudė dukrą, kad
susirastų vyrą. Nebuvo jų santuoka laiminga, viskas iš reikalo. Pastovūs barniai namuose,
girtuokliavimas ir muštynės. Janius net apsigyveno pas mus, pats Algirdas dažnai likdavo
nakvoti trobos kamputyje, kad vėl nereikėtų grįžti namo.
 Taip ir gyvenome, kartais linksmai, kartais liūdnai. Bet toks tas gyvenimas. Mane ir
Janių išleido tėvai į mokslus. Neva abu buvome kaimo ,,protinguoliai”. Su visa kaimo
pagalba mus išsiuntė toli nuo namų. Ketverius metus mokėmės rašto. Tie metai prabėgo taip
nuobodžiai, kad net nėra apie ką pasakoti. Tik jausdami didžiulę atsakomybę ir padėką šiaip
ne taip pabaigėm studijas ir grįžome kartu namo. Jeigu būtume keliavę vienas be kito, tai
tikrai nebūtume ištvėrę. Namo grįžome todėl, kad nei vienas nei kitas nenorėjo išsižadėti
savęs ir likti bažnyčioje. Kai grįžom tėvų reakcija nebuvo labai laiminga, tačiau mano tėvai
žinojo, kad suprantu ką darau ir kad jų nenuvilsiu.

Padėjom abu su Janiu tėvams ūkyje, jo ūkis žymiai mažesnis, todėl didžiąją dalį laiko
praleisdavome pas mane. Prižiūrėdavom gyvulius, pjaudavom šieną ir darėm visus kitus
mano tėvo darbus, nes jam sveikata vis prastėjo. Šeimos galva tapo Zigmas, jis jau ir žmoną
turėjo. Visai nieko tokia buvo. Ir vaiko kaip tik laukėsi. Mama vos nenumirė iš laimės
sužinojusi.

Taip ir slinko dienos iki tol, kol vieną vakarą per Žolinių šventę aš pamačiau ją.
Nedidukė, su ilgomis rudomis kasomis ir nuostabaus grožio vainikėliu pasipuošusi, ji šoko
taip, lyg nieko nebūtų buvę aplink. Širdis plakė vis greičiau ir aš tiesiog negalėjau atitraukti
nuo jos akių. Stebėjau ją gal dvidešimt minučių, kol prie manęs priėjęs Janis staiga pasakė:

-Ko čia seilę taip varvini, eik ir užkalbink!- net nespėjau sureaguoti, ir jis įstūmė
mane į patį šokių sūkurį ir staiga aš atsiradau šalia jos. Mergaitė nesutriko, o tik šyptelėjo ir
toliau pasileido šokti. Žinoma, aš šokėjas nebuvau labai geras, bet dėl to, kad tik galėčiau
atkreipti nors sekundę jos dėmesio, stengiausi iš visų jėgų. Tą vakarą po šventės aš ją
užkalbinau ir mes vaikštinėjome iki pat saulei patekant prie upės. Naktis buvo nuostabi, šilta.
O ir pati Rūta buvo tiesiog tobula. Prieš pradedant tekėti saulei aš ją palydėjau namo ir nuo to
laiko lydėjau kiekvieną dieną.

Rūta buvo pora metų už mane jaunesnė. Mano sesers Jadvygos amžiaus, beje, jos
draugė. Tačiau niekada iki Žolinių vakaro jos nepastebėjau. Ji turėjo dideles ryškiai žalias
akis, kurios mane pakerėjo. Ilgus plaukus į kuriuos visada buvo prikaišyta įvairiausių gėlių ir
žinoma šypsena, kurios jau nebegaliu atsiminti, tik žinau kad ji buvo gražiausia pasaulyje.

Buvau taip dėl jos apsvaigęs, kad nepastebėjau, kaip Janius pradėjo susitikinėti su
mano seserimi. Iš tikrųjų jie ilgą laiką bandė viską nuslėpti ir susitikinėdavo slapčiomis,
tačiau vieną kartą pats grįžinėjau namo paryčiais ir pamačiau kaip Janius bučiuoja Aldoną. Tą
sekundę taip perpykau, kad net norėjau jį suplėšyti į gabalus. Tačiau stovėjau kaip įkaltas ir
nieko nedariau. Niekada nebuvau kažkoks aršuolis, kuris norėtų užsipulti kitus. Kurį laiką
tiesiog stovėjau ir galvojau, tada galiausiai priėjau prie jų ir tariau:

-Aldona, manau geresnio vyro nei šiame kaime, nei niekur kitur pasaulyje nerasi,- tai
pasakęs apsikabinau ją, tada Janių ir palikau juos. Prieš peržengiant durų slenkstį prie manęs
pribėgo Aldona ir pakštelėjo į žandą. Ji buvo tokia laiminga, o aš buvau laimingas už juos.
Nieko vienas kitam nebesakėme ir nuėjome miegoti.

Po kurio laiko, pagaliau gavę su Rūta tėvų sutikimą pradėjome planuoti savo
vestuves. Aišku, nieko ten per daug nepriplanuosi, vis vien dalyvauja visas kaimas, tačiau
labiausiai norėjome išsirinkti datą ir ilgai negalvoję nusprendėm, kad tai bus rugpjūčio
šešioliktą dieną, iškart po žolinių. Visi nebuvo per daug patenkinti šiuo mūsų sprendimu, bet
po kelių dienų įkalbinėjimų visi sutiko.

Su santykiais kiek sunkiau buvo Janiui ir Aldonai. Tėvams reikėjo laiko apsiprasti,
kadangi mano tėvai Janių užaugino kaip vieną iš sūnų, tai jiems buvo didelis šokas, kai
sužinojo, jog jis ir jų tikroji dukra susitikinėja. Tačiau su mano pagalba jie pagaliau
susigyveno su šia mintimi ir pradėjo mąstyti apie kitas laukiančias vestuves.

Bėgo mėnesiai ir mes su Rūta buvom laimingiausi pasaulyje. Jau gyvenom kartu ir
planavom vaikus. Taip pat planavom ir Janiaus vestuves kol vieną, tą nelemtą rugsėjo dieną į
kaimą atvyko pasiuntinys ir pranešė, jog mes su Janiumi turim išvykti į Kremlių, neva ten
labai reikia žmonių, kurie yra mokyti. Sakė, kad gavo mūsų rekomendacijas iš mokyklos.
Žinoma ir algą dosnią pasiūlė. Janius taip norėjo gražių vestuvių, kad sutiko net nepasitaręs
su manimi. Tačiau aš kiek pagalvojęs irgi sutikau. Juk jiems mūsų reikėjo tik iki kito
pavasario. Pora mėnesių pagyvensim atskirai nuo šeimos, tačiau už gautą atlygi daug metų
gyvensime be vargo. To man ir mano naujai šeimai labiausiai ir reikėjo. Greitai susikrovėme
reikiamiausius daiktus ir pradėjome atsisveikinti su šeimos nariais ir draugais. Aišku,
paskutiniąją pasilikau Rūtą. Ji labai verkė, tačiau aš jai žadėjau, kad ji net nepastebės, kaip
greit prabėgs laikas ir mes vėl būsime kartu. Ji stovėjo, tiesiog žiūrėjo savo smaragdinėmis
akimis į mane, jos rausvais skruostais reikėjo ašaros ir galiausiai ji tarė:

-Aš esu nėščia.

Mano kūnu staiga perbėga šaltas prakaitas, širdis nusirita į kulnus ir tiesiog stoviu
kaip į žemę įkaltas.
 -Norėjau tau tai pasakyti per savo gimtadieni, tačiau supratau, kad dabar yra tas
momentas, kai turi sužinoti tiesą.

-Aš būsiu tėtis!- surikau iš visų jėgų,- aš prisiekiu, mes greit pasimatysime.

Tai pasakęs aš ją stipriai pabučiavau ir išvykau. Jodamas net neatsisukau jai

pamojuoti, nes bijojau, kad sugrįšiu atgal. Tačiau dabar be proto gailiuosi, nes taip ir
neatsisukau į ją paskutinį kartą.

Pora savaičių keliavome, kol galiausiai pasiekėme savo keliones tikslą. Su Janiu dar
nebuvome tokiame dideliame ir gražiame mieste kaip Maskva. Viskas atrodė taip įspūdinga.
Nė iš tolo nepriminė mūsų kaimo. Gyventojai irgi buvo visai kitokie, visi atrodė labai gražūs
ir protingi. Mus apgyvendino pačiame Kremliuje. Žmonės su mumis elgėsi labai maloniai ir
be galo svetingai sutiko. Mums buvo iškelta didelė puota, jautėmės lyg kokie kunigaikščiai.
Tiek maisto ir gėrimų dar gyvenime nebuvome matę. Net tada kai vieną kartą į mokyklą buvo
pakviestas kažkoks svarbus vyskupas viskas atrodė labai paprastai. Čia viskas spindėjo
prabanga. Janius atrodė visai sumišęs. Galiausiai net pats Maskvos didysis kunigaikštis
Ivanas trečiasis atėjo mūsų pasveikinti. Niekada nė nebūtume pagalvoję, kad nuvyksime į
Maskvą ir sutiksime net patį kunigaikštį. Į puotą jis atėjo su savo dukra Elena. Nuostabaus
grožio mergina. Ją pamačius taip stipriai suspaudė širdį, kad vos nenuvirtau ant žemės. Tą
akimirką supratau kaip smarkiai pasiilgau savo Rūtelės. Nebuvau tiek laiko jos nematęs ir kai
tai supratau pasidarė labai sunku. O aš juk net nežinau kaip jai sekasi, ar ji sveika. Visas
pokylio prabangumas ir rūmų gražumas buvo nebesvarbu. Iš visų jėgų bandžiau prisiminti tas
dideles žalias akis ir paprastą tačiau gražiausią šypseną.

Po kelių dienų pradėjome dirbti su įvairiausiais metraščiais ir kitais kunigaikštystės

dokumentais. Pats kunigaikštis dažnai būdavo šalia mūsų ir daug klausinėdavo apie mūsų
Lietuvėlę, taip pat apie jos tuometinį kunigaikštį Aleksandrą. Tačiau ne daug ką mes patys
žinojom, bet Ivanas trečiasis niekaip neatstojo. Su kiekviena diena jis tapo reiklesnis ir
piktesnis. Buvo be galo sunku, nes su kiekviena diena aš Rūtos pasiilgau vis labiau.

Taip slinko dienos ir galiausiai gruodžio mėnesį mes išgirdome, kad Ivanas ruošiasi
ištekinti savo dukrą už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro. Vis planuoja derybas su
juo dėl santuokos sutarties. Ivanas norėjo užgrobti visą Lietuvos kunigaikštystę ir mes slapta
su Janiu parašėme labai slaptą laišką Aleksandrui, kuriame papasakojome viską, ką žinojome.
Jau po keliu dienų Ivanas sutiko pasiuntinį iš Lietuvos, kuris pranešė, jos Aleksandras
nutraukia visus ryšius ir derybas su Ivanu. Tą sužinojęs Ivanas taip perpyko, kad pora dienų
niekur nėjo iš savo rūmų kambario.

Vieną šaltą naktį su Janiu pabudome nuo garsių šūksnių. Staiga į mūsų kambarį
įsiveržė kareiviai ir mus sulaikė. Nesupratome kas dedasi, pradėjome klausinėti kas vyksta.
Tačiau su mumis niekas nekalbėjo. Tiesiog tempė pusnuogius į lauką, kol galiausiai patalpino
baisiame narve viduryje lauko. Jis buvo toks šaltas, kad net mūsų oda lipo prie metalo.
Sėdėjome nežinioje iki kitos dienos vidurio, kol galiausiai atėjo kareiviai ir pranešė, jog
esame apkaltinti bandymu nužudyti kunigaikštį Ivaną. Iškarto pradėjome gintis, tačiau niekas
mūsų nesiklausė. Aiškino, jog tą lemtingą vakarą mūsų niekas nematė ir tuo metu mes neva
bandėme nunuodyti Ivaną, nors tas pats kareivis kuris šią žinią pranešinėjo iki pat
vidurnakčio praleido su mumis. Po kurio laiko supratau, kad nieko nebus. Tačiau Janius dar
bandė nepasiduoti. Už smarkų triukšmavimą mūsų narvą nutempė ant Maskvos upės
užšalusio ledo. Taip šalome beveik kelias paras, maldaudami, kad kareiviai duotų bent
mažiausius skudurus, kojoms apvynioji, nes jos buvo beveik nušalę.

Buvome taip sušalę, kad pradėjome regėti nebūtus dalykus. Sapnų nebeatskyriau nuo
realybės, kol galiausiai mūsų aplankyti atėjo pats Ivanas. Jis žiūrėjo į mus kaip į šiukšlės, kol
galiausiai tarė:

-Girdėjau, kad kareiviams skundžiatės, jog esate labai sušalę.

-Už ką, Jūs, mums taip?- sukaupęs beveik visas savo jėgas tariau. Janius jau net
nebegalėjo pratarti nei žodžiu.

-Už tai, kad bandėte mane nunuodyti!- kvatodamas sušuko Ivanas,- še, Jums, kad
sušiltumėte!- aidėjo jo juokas.

Kareiviai pradėjo mus šlakstyti neaiškiu skysčiu, kol galiausiai vienas iš jų tiesiog
metė deglą į mus. Tą akimirką pajutau nežmonišką skausmą, kuris užliejo visą kūną. Taip pat
girdėjau Janio riksmus, kurie buvo nepakeliami. Kažkur toliau girdėjosi Ivano garsus juokas.
Bet aš tuo metu galėjau galvoti tik apie Rūtą, jos be galo gražią šypseną ir nuostabiai žalias
akis.