Meilė - tai jausmas, kurio kartais negalime suvokti. Galime mylėti
savo tėvus, šeimą, augintinį, draugą. Bet kartais meilę galime justi visiškai atsitiktiniam žmogui. Nežinome kodėl būtent jam ją jaučiame. Ta meilė būna kitokia. Kai mes mylime, jaučiame drugelius pilve, mus kankina keistas nerimas. Tuomet mums atrodo, kad gali pavykti viskas. Ji tarsi įkvepia, suteikia motyvacijos. Tačiau, kad ir kokia pasakiška meilė būtų, ji turės daug veidų. Ji gali suteikti labai daug laimės, bet ir gali būti be galo skaudinanti. Skaičiau Igno Šeiniaus kūrinį: „Kuprelis“. Skaitant man susikaupė daugybė minčių, kuriomis norėčiau pasidalinti. Kuprelis prieš tai niekad nebuvo įsimylėjęs. Gundė buvo jo pirmoji meilė. Jis ją pamilo labai stipriai ir be galo greitai. Nuo tos dienos, kai pirmąjį kartą ją pamatė bažnyčioje, jis negalėjo jos pamiršti. Kuprelis svajodavo apie ją, laukdavo kada ji pasirodys. Niekas kitas jam nebuvo taip svarbu, kaip Gundė. Kartą ji atėjo į chorą, kuriame Kuprelis mokino giedojimo. Jam tai suteikė didžiulę laimę, nes galėjo išvysti ją dažniau. Jis dėl jos pradėjo rengtis gražiau ir tvarkingiau. Gundės balsas jam buvo nepakartojamas. Viskas apie ją Kuprelį svaigino. Ji tarsi užkerėjo jį. Vieną vakarą jam teko lydėti ją namo. Jie visą naktį praleido kartu, sėdėdami ant suoliuko ir kalbėdami. Nuo to įvykio jie pradėjo daugiau bendrauti. Ėmė susitikinėti vis dažniau ir dažniau. Jie suprato, jog nori susituokti , bet Gundės tėvai nenorėjo išleisti savo dukters už kuproto vargonininko. Gundė pabėgo į Varšuvą pas turtingą lenką. Kuprelis buvo sugniuždytas. Niekas negalėjo jo įskaudinti taip, kaip Gundė. Ėjo laikas, bėgo metai. Kuprelis vis mažiau galvojo apie Gundę. Jis net pamiršo kaip ji atrodė. Jis skaitė daugybę filosofinių knygų, keliavo su kunigu po pasaulį. Jam tai labai padėjo. Galiausiai jis jos nebemylėjo, liko tik blankūs prisiminimai. Kūrinys „Kuprelis“ mane pamokė, kad gyvenime nėra svarbiausia surasti antrąją pusę, patirti meilę. Svarbiausia yra atrasti save.