Igno Šeiniaus romano „Kuprelis“ pagrindinis veikėjas Olesis yra meniškas žmogus.

Kuprelis menišką polėkį turintis personažas, mėgstantis skaityti knygas ir pasinerti į jų

pasaulį. Kuprelio kambaryje kaba knygų lentyna su gerai žinomomis knygomis, kaip teigia
pats Kuprelis, tai yra jo kambario puošmena. Olesis per dienas darbuojasi malūne ir mielai
klausosi malūno skleidžiamo garso. Jis malūną personifikuoja, įsivaizduoja jį kaip balto
pavidalo senuką ir net girdi kaip jis dainuoja. Kuprelis mąsto labai vaizdingai, naudoja
epitetus, palyginimus. Kartais jam užplūsta lengvos mintys ir jis jaučia, kaip jį gena nakties
daina, kaip jis išskrenda ir išnyksta. Galima teigti, jog knygos Kupreliui padeda į pasaulį
žvelgti su meile, poetiškai.
Romane Kuprelio meniška siela atskleidžiama ir per gamtos prizmę. Olesiui gamta yra tarsi
meno kūrinys, kurį jis apibūdina labai išsamiai, gražiai, meniškai. Čia jis išgirsta net pačius
menkiausius garsus, kaip šlama krūmai, čiurlena vanduo. Olesis mato, kaip gamta nusidažo
įvairiomis spalvomis. Jis gamtos objektus lygina su kasdieniniais daiktais, ežeras tylus tarsi
veidrodis. Tokie veikėjo pastebėjimai parodo, jog Kuprelis tikrai myli gamtą ir pastebi
viską, kas gražiausia.
Romane daug dėmesio skiriama muzikai. Tai tarsi jautri meninė styga. Grodamas Kuprelis
stipriai įsijaučia į savo mintis, vidinį pasaulį ir aplinką, atsiriboja nuo realaus pasaulio ir lyg
užkalbėtas muzikos garsų mąsto bei mato viską per savo vaizduotės langą. Jis pats pamini,
kad garsai jį nukelia į beribę erdvę, garsai jam kalba ir pasakoja. Grodamas Olesis
susitapatina su gamta, net būdamas kambaryje girdi tylantį girios šlamesį, lakštingalos
dainą, mato kaip leidžiasi saulė ir pateka mėnulis. Galima teigti, kad Kuprelis yra labai
jautrus, jausmingas, pajaučia, tai ko kiti nesugeba pajusti.
Romanas subtiliai atskleidžia Kuprelio santykį su kitais personažais. Galima įžvelgti ir
menišką Olesiaus pusę. Kalbėdamas apie savo meilę Gundę, jis neslepia švelnumo,
susižavėjimo, meninio pakylėjimo. Kuprelį labai vilioja kerintis Gundės balsas. Tai pabrėžia
pavartoti vaizdingi veiksmažodžiai: „balsas liejosi, plaukė, dabino viską“. Kuprelis
samprotauja, jog būtų gerai, jei tamsią naktį mylimoji išgydytų jo žaizdas. Tai parodo jo
skausmą, kuris nusakomas įvairiais epitetais. Menišką Kuprelio sielą, atskleidžia ir meilės
Gundei palyginimas su nakties meile lakštingalos dainai. Tai rodo, kad jis yra poetiškas,
kūrybingas personažas, nestokojantis vaizdingų palyginimų. Be to, Kuprelis Gundės grožį ir
žavesį išreiškia jį sugretindamas su brėkštančia ir žadančia aušra. Galima daryti išvadą, kad
Kuprelis savo meilę ir susidomėjimą Gunde išreškia kalbinės raiškos meninėmis
priemonėmis, pabrėžiančiomis jo menišką prigimtį, kuri jam padeda susidoroti su sunkumais
ir bėdomis gyvenime. Meniškas požiūris į gyvenimą Kupreliui padeda išlikti stipriam ir
nepalaužiamam.