KALBĖJIMAS KUPRELIO IŠTRAUKOS

 Nelaimingos meilės istorija

 "Kuprelis", parašytas apie 1910m. yra I.Šeiniaus vienas žymiausių parašytų epinių romanų,
impresionizmo laikotarpiu. Kūrinio pagrindas yra Kuprelio vienintelės meilės istorija. Ją
Kuprelis pasakoja jaunam studentui. Tai jo gyvenimo išpažintis. Pasakotojo santykis su
Olesiu yra labai tikroviškas ir surištas. Kuprelio meilė kaimo merginai Gundei - viso
pasakojimo centras..
Olesis ir Gundė - buvo pagrindiniai herojai kūrinyje. Olesis kaime pravardžiuojamas Kupreliu, tačiau
tai jo visiškai neliūdina. Taip žmonės jį vadina, nes jis mažas būdamas nukrito nuo rugių šalinės,
susitrenkė ir tuomet išaugo dvi kupros – vieną krūtinėje, kitą – nugaroje. Olesis, žmonių manymu,
niekad nesensta, nesikeičia. Jis visada išlieka toks pat: „Kiek jam metų, niekas nežino, gal
penkiasdešimt, gal daugiau, tačiau senas jis neatrodo.“ Kuprelis pats liesas, baltas, dar daugiau
baltas veidas būna nuo miltų. Liesą baltumą dar pabrėžia tiesi nosis. Tačiau akys vikrios, gyvos kaip
žarijos, tik laksto visur. Kojos jo – ilgos, tiesios, pirštai – sudžiūvę, smailūs. Tačiau jis pats visuomet
judrus, tik jo nuotaika dažnai keičiasi. Olesis – daug ką išgyvenęs ir daug patyręs žmogus.
Gundė buvo visiškai kitokia negu Olesis. Jie skirėsi kaip diena nuo nakties. Gundė buvo labai graži,
protinga. Gundė drąsi, tačiau vėjavaikiška mergina. Neatrodo, kad viliojimas vyro, arba, šnekant
dabarties kalba, flirto menas, jai svetimas ir nepažįstamas. Todėl kūrinyje jos vardas siejamas su
gundymu, viliojimu. Ji pati pirma tiesia kelius artimesnei pažinčiai:“palydėk mane tamsta.“,“duok
tamsta savo ranką“, „..maloniau patamsėje“.
Gundės ir Olesio meilė - buvo netikėta ir neįprasta jų pačių ir aplinkinių akimis. Kuprelis myli
Gundę, o kartu joje jis mato visišką moters idealą. Jis myli taip, kaip "naktis myli lakštingalos
dainą". Į Gundę jis žiūri kaip į moterį, mylimąją, o ne tik kaip į namų šeimininkę. Olesio jautri siela
sugeba pajusti menkiausią žolelės šnarėjimą, mažiausio paukštelio skundą. Tačiau šią jautrią sielą
paliečia pirmoji ir tikroji meilė Gundei. Iš pradžių tai tik švelnus, vos pastebimas jausmų sąmyšis,
keliantis...

 Kuprelis dėl nepasisekusios meilės atsiriboja nuo žmonių, buvęs vargonininkas tampa tyliu
ir atsiskyrusiu malūnininku.

 Žmonės visada laikė meilę didžiausia vertybe, gyvenimo tikslu, siekiamybe. Tačiau
kiekvienas tą sąvoką „meilė“ supranta savaip, kiekvienas ją jaučia skirtingai. Tačiau aišku
viena, kad nuo jos apraiškų priklauso ne tik pasaulio, žmonijos veidas, bet ir mūsų ateitis.
  Nekerštingas, ilgai pykčio širdyje nelaikantis "…bet niekuomet neskųsdavo ir paskum,
neilgai trukus, visai atsileisdavo."

 Užsidaręs "Vaikščiodavo liūdnas, susikrimtęs, apniukęs; kas jį graudino, kas krimto, ne

mums buvo atjausti."

 Ūmus ..."Jis visuomet toks pat judrus, tik jo nuotaika labai dažnai keičias."

Meilė - saulė, kurį apšviečia mėnulį paversdama jį žvaigžde, mėnuliai esame mes, sustingę, sušalę.
Meilė sušildo, apgaubia ir „praveria akis“. Bet saulė gali ir nudeginti, palikti gilią žaizdą mumyse.
Kiekvienas esame mylėję ar mylime lig šiolei, jausdamiesi laimingai, žinodami, kad esame mylimi,
vis vien jaučiame nerimą, keistą jausmą krūtinėje kuris kartais suspaudžia daug stipriau negu visi
rūpesčiai susilieję į vieną didelį gumulą, mūsų kasdieninėje rutinoje.
Nejaučiame, kad pasaulyje yra meilė, kol ji pati pas mus neateina. „Lig tol mano širdis nepažino
meilės. Ji buvo sušalusi, sustingusi. Niekas jos nešildė <...> Pažinau Gundę, Kunigundą, kurį mano
gyvenimą buvo nušvietus“. Šiuos sunkius, tuo tarpu linksmus, gyvenimo apdorotus lyg deimantas
žodžius ištarė pagrindinis Igno Šeiniaus romano „Kuprelis“ veikėjas, Kuprelis. Kasdienybėje
matome daug nuostabių meilės istorijų, galbūt tai mūsų tėvų, senelių, prosenelių pasakojimaiapie
jų išgyvenimus, žygius link meilės, bet kada ateina meilė niekas nežino. Aš sutinku su Kupreliu, kol
meilė neatėjo mes nežinome ar ji ištiesų yra, kol ji neprisilietė prie mūsų širdies, neprivertė jos
daužytisvis smarkiau ir smarkiau. Taip smarkiai lyg mus ištiktų širdies smūgi. Nors iš kitos pusės
meilė ir yra smūgis, smūgis iš pasalų, lyg akmeniu per galvą, tarytum sviedinys atlėkęs iš nežinomos
pusės. „Skaidrios žvilgančios akys tirpino širdį, gundino ją“, kaip ir minėjau, meilė tarytum saulė
kuri prabudina mūsų širdis iš gilaus, pastovaus žiemos miego, pamaitina ištroškusias širdis tuo, ko
jos prieš tai niekada nejautė.

 Kitiems malūne dirbantis vyras su dviem kupromis atrodė paslaptingas, piktas, nelinkęs
bendrauti, tačiau šiame pasakojime mes pamatome kitokią asmenybę.
Kuprelio vaikystė ir jaunystė buvo nelengva. Dvi jo kupros, kurios atsirado vaikystėje, pasunkino
jam gyvenimą. Jis apsistojo Skardžiuose, kur dirbo vargonininku. Ten jis susipažino su Kunigunda
Gervydžiuke (Gunde). Tai buvo jų meilės istorija ir sakyčiau, nelaiminga. Atrodo, kad jis tikrai
nusipelno švelnumo ir meilės, tačiau jis vis išduodamas, o jų meilės istorija baigiasi nelaimingai.
Ši istorija atveria daug žaizdų, kurios vis dar bujoja šiuolaikinėje visuomenėje. Pirmiausia, tai daug
sunkiau gyvenime prisitaikyti, kai turi matomų sutrikimų ar ligą. Kiti atrodytų vengia tavęs ir lyg turi
teisę negražiai su tavim elgtis. Tokiems žmonėms daug sunkiau susirasti meilę. Manau, kad tais
laikais ypač buvo svarbu. Niekam nereikalingas sergantis, kuprotas žmogus, kuriuo nuolatos reikės
rūpintis. Todėl nuostabu, kad Kupreliui vis dėlto pasiseka ir Gundė, kuri buvo labai graži ir traukė
daugelį vyrų, jį įsižiūrėjo. Jis patyrė, kas yra meilė, bet tuo pačiu buvo išduotas. Gundė dvejojo, jam
melavo, naudojosi juo, o galiausiai paliko. Manau, kad jei jis būtų buvęs sveikas, nors ir be pinigų,
Gundė būtų likusi ir kovojusi dėl jų meilės. Nors dar reikėtų pagalvoti, ar ši mergina tikrai jau tokia
gera ir tyra. Ji mokėjo manipuliuoti žmonėmis, tačiau atrodo, tik vienas Kuprelis dėl šios išdavystės
kentėjo. Atrodė nesąžininga tokia baigtis.
Kitos problemos – paskalos, padėtis visuomenėje, pinigai. Gundę ir Kuprelį užtiko dviese ir visas
kaimas smerkė juos abu už tokį paleistuvavimą, o ypatingai jį. Prigalvojo nebūtų dalykų. Tačiau toje
pačioje situacijoje atsidūrusi Kunigunda su turtuoliu lenku nesulaukė šmeižiančių paskalų, nors jų
santykiuose buvo daugiau nedorybių. Kaip vertinama padėtis visuomenėje ir kaip tau nepasisekė,
jei kuo nors nusižengi ir esi vargšas ar ligotas! O ir patys žmonės, kurie taip stropiai lankosi
bažnyčioje ir stengiasi vadovautis Dievo žodžiu taip mielai kuria nebūtas istorijas ir stengiasi
įskaudinti kitus. Ypač moterys. Man įdomu, kodėl būtent jos taip mėgsta plepėti ir skleisti gandus…
Po Gundės išdavystės Kuprelis palūžo. Jis pradėjo domėtis filosofija ir knyga pakrypo keista linkme.
Paliesta tikėjimo tema ir kaip situacija pakeitė Kuprelį. Jis ir pradžioje klausė: „kodėl žmogus žmogų
ėda, kam savo brolį persekioja, jį kraujuose maudo?“. Jis jau ir anksčiau bandė suprasti, kodėl
„mūsų pasaulis toks, o ne kitoks“ kodėl mes nesugebame taikiai gyventi.

 Pagrindinis romano veikėjas – kupreliu vadinamas malūnininkas Olesius, kuris įsimyli

gražuolę Gundę. Idealizuodamas savo svajonių moterį, jis patiria visa griaunančią ir
kuriančią meilę. Kuprotas ir gamtos puikia išvaizda ne itin apdovanotas Olesius ir dieviško
grožio Gundė – herojai, kurie paklūsta jausmams, o ne protui, jų sielos šviesios ir gyvos.
Lietuvių literatūroje tai buvo naujo tipo herojai – tokių jautrių, romantiškų ir jausmingų
herojų iki I. Šeiniaus romano pasirodymo, nebuvo.

Romano esmė – meilės istorija, kuri, nepaisant begalinio herojų nuoširdumo, baigiasi
tragiškai. Kai Gundė pradeda svyruoti tarp dviejų vyrų – Kuprelio ir vaikystės bičiulio iš
Varšuvos, o galiausiai palieka Kuprelį ir šis amžiams praranda troškimą mylėti. Saugodamas
savo sužeistą širdį nuo dar didesnių skausmų, Kuprelis atsiskiria nuo žmonių, pasitraukia į
gamtą, vienatvę…

Savo nelaimingos meilės istoriją Kuprelis pasakoja jaunam studentui. Tai tarsi jo išpažintis,
kurioje atskleidžiama pagrindinė impresionistų dogma – gyvenimo prasmė yra meilėje.
 Šie santykiai buvo tikrai nepaprasti, iš pradžių Olesiui skambinant vargonais bažnyčioje
žvilgsniai su Gunde tik susitikdavo, tačiau Kuprelis jau tuomet jai jautė šiltus jausmus :
„Laukiau jos žvilgsnių, nepraleisdavau nei vieno. Sekiau pakėlęs galvą,kuomet ji vėl
atsigrįš.“

Vėliau Olesis sugalvojo būdą kaip galėtų susipažinti su Gunde, jis pasiūlė Klebonui padidinti
bažnyčios chorą moteriškais balsais, tokiu būdu pas jį galėjo ateiti mokytis ir Gundė,
Klebonas šiam sumanymui pritarė, vėliau pas Kuprelį ateina Grupė žmonių, tarp kurių buvo
ir pati Gundė, taip ji tampa Olesio mokine, ir Kuprelis pagaliau susipažysta su Gunde,

Jų meilė vystosi po truputį, kuprelis ją lydėdavo namo, ir vieną kartą lydint Gundė pasako
Olesiui labai svarbius žodžius: „Aš myliu tave!“. Taip jie tampa pora.

Igno Šeinio kūrinys puikiai atsako į šį klausimą. Pagrindinis romano veikėjas –

kupreliu vadinamas malūnininkas Olesius, kuris įsimyli gražuolę Gundę. Idealizuodamas
savo svajonių moterį, jis patiria visa griaunančią ir kuriančią meilę. Romano esmė – meilės
istorija, kuri, nepaisant begalinio herojų nuoširdumo, baigiasi tragiškai. Kai Gundė pradeda
svyruoti tarp dviejų vyrų – Kuprelio ir vaikystės bičiulio iš Varšuvos, o galiausiai palieka
Kuprelį ir šis amžiams praranda troškimą mylėti. Saugodamas savo sužeistą širdį nuo dar
didesnių skausmų, Kuprelis atsiskiria nuo žmonių, pasitraukia į gamtą, vienatvę. Savo
nelaimingos meilės istoriją Kuprelis pasakoja jaunam studentui. Tai tarsi jo išpažintis.
Kuprelio vaikystė ir jaunystė buvo nelengva. Dvi jo kupros, kurios atsirado vaikystėje,
pasunkino jam gyvenimą. Jis apsistojo Skardžiuose, kur dirbo vargonininku. Ten jis
susipažino su Gunde. Tai buvo jų meilės istorija ir sakyčiau, nelaiminga. Atrodo, kad jis tikrai
nusipelno švelnumo ir meilės, tačiau jis vis išduodamas, o jų meilės istorija baigiasi
nelaimingai.