Kuprelis ir malūnas – du veikėjai?

Igno Šeiniaus romano „Kuprelis“ pagrindinis veikėjas Olesis, geriau žinomas kaip Kuprelis,
visą savo gyvenimą sieja su malūnu. Vėjo malūno aplinkoje malūnininkas Kuprelis
pasakoja autoriui apie savo gyvenimo pradžią, kai vaikystėje buvo atiduotas tarnauti į
vandens malūną pas vokietį, ir savo nelaimingos meilės ir gyvenimo prasmės ieškojimo
istoriją.
Netekęs savo gyvenimo meilės - Gundės, Kuprelis labai išgyvena. Atrama ir paguoda
vienišam Kupreliui tampa gamta ir malūnas, kuriame jis apsigyveno. Po sunkių dvasinių
išgyvenimų Kuprelis malūne rado ramybę, jis čia gyvena, dirba, čia laiko savo paslaptis.
Malūnas yra tarsi gyva būtybė, ji labai artima Olesiui. Čia yra daug klaidžiojančių šešėlių,
neaiškių garsų, paslapties. Tai veikia žmogų, jo nuotaiką ir jo gyvenimo būdą. Nesunku
pastebėti, jog Kuprelis per daugelį metų supanašėjo su savuoju malūnu, ėmė “vienu taktu
ir ritmu gyventi“. Jei tik vėjas pučia ir malūno sparnai sukasi, Kuprelis linksmas, jo nuotaika
gera, bet jei tik vėjas nurimsta, Olesio veido išraiška iškart pasikeičia. Malūnas tartum žino
visas malūnininko paslaptis, džiaugsmus ir vargus.
Manau, kad galima teigti, jog Kuprelis ir malūnas yra vienas ir tas pats veikėjas, o ne du
atskiri. Labai sunku susitapatinti su pastatu ar kitu daiktu, nes tai yra negyva būtybė. Bet
malūnas romane kaip gyvas. Tam autorius naudoja garsų ir spalvų aprašą. Olesio vaizdui
kurti autorius į pagalbą pasitelkia baltą miltų spalvą, kuri nubaltina Olesio veidą, malūno
tamsą ir tuo dar labiau susieja Olesį su malūnu. Ir malūnas ir jo šeimininkas Kuprelis abu
vieniši, bet savotiškai laimingi, paslaptingi, žavintys ir bauginantys žmones savo
išskirtinumu.
(244 žodžiai)