Igno Šeiniaus romanas „Kuprelis“: Olesio gyvenimas netekus

mylimosios Gundės

Olesio santykis su gamta

Gundei palikus Olesi, jis jautė didelį sielvartą, kurį užpildyti padėjo gamta ir jos
grožis.
Paliktas Gundės Olesis norėjo būti kuo toliau nuo žmonių. Tad jis bėgo, net
negalvodamas kur. Kad nesutiktų žmonių, dieną jis miegojo, o naktį bėgo. Įgilėjus į mišką
jam pavyko aprimti: „Vieną šiltą vakarą, nusėdus saulei, ėmė kilti iš pievų balti rūkai, kaip
vidurvasaryje. Aš sustojau ir įsižiūrėjau į juos. Jie kilo, sklaistėsi, nėrės pro krūmus, paslėpė
upelį. Man kilo galvoje vasaros vaizdai, raiškūs, varsingi jie svaigino mane.” Šia citata
bandoma pasakyti, kad gamta padeda Kupreliui užmiršti skausmą ir įsigilinti į ją, joje lyg
paskęsti. Gamta - tai būdas pabėgti nuo jo problemų. Šilta saulė šildė jo sielą, veikė kaip
vaistai. Kylantis rūkas svaigino jį, iškėlė laimingus vasaros prisiminimus.
Po ilgo bėgimo Olesis pagaliau galėjo atsikvėpti. Gamtoje Kuprelis jautėsi saugus.
Baltas rūkas priminė jam Gundę, nuo galvos iki žemės apsisiautusią permatomu apsiaustu.
Jam girdėjosi raminantis jos balsas, kuris kvietė Olesį link savęs. Jis vyjosi to balso, bet jis
tolo. Besivydamas tą balsą Kuprelis priartėjo mišką. Jis bėgo tarp medžių, kol pamatė Gundę
viename iš jų. Išgirdus kiekvieną šakos čežėjimą jam rodėsi, kad ten Gundė linguoja. O
medžius dengiantis rūkas atrodė kaip jos apsiaustas. Bet atėjo naktis ir Gundės Kuprelis nei
nebegirdėjo, nei nebematė. Kuprelis dar ilgai kvietė ją sugrįžti. ,,Žiūrėk, kaip čia raudona
saulė teka, purpuru uždega girių viršūnes ir auksu tirpina debesis. Klausyk, kaip paukščiai
bunda, tolimom kelionėn rengias, rokuojas. Jie skris visi susitarę. Tu išskridai viena...” Šioje
citatoje Kuprelis sulygina Gundę su paukščiu, kuris išskrido vienas ir prašo jos pasiimti jį
kartu. Gundė taip ir negrįžo, o naktys darėsi šaltesnis, tad jam teko ieškoti prieglobsčio
miške. Jis miegojo ąžuolo drevėje, išalkęs prisirinkdavo uogų, grybų pasikepdavo, šaltinyje
vandens atsigerdavo. Miško gyventojai teikė jam džiaugsmo. ,, Neatsižiūriu aš į visus miško
gyventojus. Visi jie man tapo artimi, lyg kokie giminės.” Gyvenimo meilė, jį paliko, tėvų jis
neturėjo, tad šeimą jam atstojo miško gyvūnai. Atėjo spalis ir per šalta buvo miške pasilikti,
tad nusprendė jis važiuot į Jeruzalę.
Po tiek kančių Kuprelis ėmė ieškoti savo vietos ir prasmės gyvenime, ieškojo naujo
darbo, kadangi vargoninku būti nenorėjo niekada. Gavo malūnininko vietą Sargautų malūne
ir jį tai tenkino. Po kiek laiko jis lyg susibendravo su malūnu, susipažino, įsigilino į kiekviena
jo dūsavimą. Taip pat jis Kuprelį suartino su gamta. Po sunkios dienos, pilnos sielvarto ir
apmąstymų, Kuprelis išeidavo pasimėgauti gamtos vaizdais: „Vakarais, kai leidos saulė,
išeidavau sustabdęs malūną ant kalnelio, atsisėsdavau ant didelio raudono akmens, jis dar ir
dabar tenai guli, ir įsižiūrėdavau į vakarus. Tyliai, paskendęs saulėleidžio šventėje, savo sielą
su gamtos dvasia suliejęs, meldžiaus saulei, dangui, anapus kurio aukščiausia pajėga,
žvaigždėmis trykšdama rėdo.“ Gamta jį lyg atgaivindavo ir padėdavo atitrūkti nuo minčių
apie Gundę ir kitus blogus dalykus. Kuprelį gamta suvesdavo su dar vienu labai jam svarbiu
dalyku – religija: ”Jaučiau tuomet Dievą mažiausioj gėlėje, kuri saulės pusėn sukas, ir
drugelyje, kuris suglaudęs sparnus ant jos nutupia. Jaučiau Dievą beržyne, kuris saulėleidyj ir
vėjui nutilus ošia, ir bandoje, kuri sutemai artėjant pati namon traukia. Dievas tuomet buvo
visur. Ore, vandenyje ir dirvoje.” Jis meilę Dievui asocijavo su gamta. Išreikšdavo savo
emocijas, šlovindavo ir grožėjosi jais abiem kaip bendru dalyku. Todėl gamta jam ir buvo
labai svarbi, jis joje jautėsi laisvas, išklausytas, saugus. Ji padėjo jam pereiti per šį
skausmingą laikotarpį ir tikrai turėjo didžiulę reikšmę jo gyvenime, tai – jo saugioji vieta.
 Religijos reikšmė Olesio gyvenime

Olesio gyvenime religija visada turėjo labai svarbų vaidmenį, jis jautė stiprų ryšį su
dievu. Po išsiskyrimo su Gundę jo tikėjimas tik dar labiau sustiprėjo. Jis daug meldėsi,
patikėjo kad Dievas jam padės susigrąžinti Gundę ir išlaisvinti nuo vargų ir kančių.
,,Važiuosiu Jeruzalėn. Pasimelsiu Kristaus Karstui, nusiplausiu nuo nuodėmių ir Jis
man padės. Aš tuomet rasiu Gundę. Būtinai rasiu!" Jis aklai tiki jog po maldos Dievas
panaikins visas jo gyvenimo negandas pegelbės surasti Gundę, jog Gundė sugrįš ir liks su
juo. Vedamas to tikėjimo nukeliavo į Jeruzalę ieškodamas pagalbos. Jis visą save atiduoda
savo maldoje išsakydamas visus savo vargus ir visą sielvartą tikedamasis Dievo išklausimo,
bei pagalbos. ,,Puoliau ant kelių ir ėmiau melstis visa savo širdimi, visa siela. Visą save
buvau toje maldoje atidavęs.”
,,Meldžiaus ilgai. Mano malda lengvino ir kėlė mane. Slūgo apačion visi debesys ir
visi šešėliai.”Olesiui malda padėdavo palengvinti sielvartą, melsdamasis jis atitolsta nuo
sunkios tikrovės. Tikėjimas, kad jam bus suteikta pagalba, kad visi jo gyvenimo sunkumai
išnyks padeda atsiriboti nuo jo širdies skausmo.
,,Jaučiau tuomet Dievą mažiausioj gėlėje, kuri saulės pusėn sukas, ir drugelyje, kuris
suglaudęs sparnus ant jos nutupia. Jaučiau Dievą beržyne, kuris saulėleidyj ir vėjui nutilus
ošia, ir bandoje, kuri sutemai artėjant pati namon traukia. “ Kuprelis po kelionės į Jeruzalę
toliau laukė stebuklo bet jo požiūris į dievą po truputi keitėsi jis labiau pradėjo jieškoti Dievo
gamtoje daugiau dėmesio kreipė į gamtą ir jos reiškinius. Taip pat jis pradėjo daugiau galvoti
apie religijos prasmę, dievą ir sielą. Apmasto savo Dievo supratimą ,, Kristui aš tikiu kaip
žmogui, kuris, pajautęs gyvą ryšį su Dievu ir matydamas klaidingai tikinčius žmones,
pakreipė juos į tiesesnį kelią.”
Olesiui tikėjimas padėjo šiek tiek sumažinti savo skausmą, nors jis ir žinojo kad
niekada Gundės nepamirš tikėjimo dėka jam gavosi atsiriboti nuo sielvarto.

Olesis – filosofas

Olesio nelaimingos meilės žaizdos privertė jį mąstyti būties klausimais ir mokytis

gyventi iš naujo.
Olesį meilė sužeidė, širdgėla jį graužė iš vidaus, todėl paguodos ieškojo vienumoje.
Mąstydamas jautė neviltį ir begalinį skausmą. Po išgyvenimų jis pradėjo kitaip
suvokti gyvenimą ir jo prasmę. Suprato, kad tik dviese, su mylimu žmogumi galima išmokti
gyventi, kad vienintelė meilė yra gyvenimo prasmė: ,,Juk meilė - bent regimo gyvenimo
vienatinė prasmė. Nerasti jos, vis tiek, kaip ir to gyvenimo nustoti.‘‘ Olesis mano, kad be
meilės gyvenimas yra bevertis ir nereikšmingas. Jis gyveno dėl amžinos meilės Gundei.
Netekęs Gundės, ieško gyvenimo prasmės miške ir Jeruzalėje, tačiau galiausiai užsidaro
malūne vienišas ir praradęs viltį. Gundė buvo vienintelė jo gyvenimo meilė ir daugiau jis
niekada nieko nepamilo.
Olesio manymu, po mirties jis nori palikti dalelę savo kūrybos, dalelę savęs, peržengti
savo fizinės egzistencijos ribas, kad jį atmintų. Mano, kad nevalia išeiti nieko nepalikus ir
gera nenuveikus: ,,Žmogus tam ir sutvertas, kad po savo neilgo amžiaus, gal po trumpos
laimės ir virtinės vargų, paliktų kokią atmintį, pasistatytų kokį paminklą... Vieni nieko
daugiau nepalieka, tik savo vaikus. Bet ir tai paminklas, gal visų geriausias! Kiti palieka savo
darbus, savo veikalus... Ką aš paliksiu? Rodos, daug norėčiau, daug galėčiau, bet man visko
trūksta...‘‘ Baiminasi, kad neturės, ką palikti, ir bus užmirštas, norėtų, kad būtų kalbama apie
jį ir jo nuveiktus darbus po mirties, prisimenama jo būtis: ,,Nenoriu ir aš eiti iš šito pasaulio,
jame nieko nepalikęs. Noriu, kad ir apie mane žinotų, ir mane kas minėtų, su manim
džiaugtųs ir gal paliūdėtų... Baisu išnykti, nieko nepalikus! Nieko nepadarius!‘‘
Olesis tiki, kad sielą kuriame mes patys. Siela ugdoma ir tobulinama nemiršta, tačiau
jos galima netekti. Jis teigia, esą sielą turi tik tikintys ja ir kuriantys ją: ,, Sielą turi ne
kiekvienas. Tik tas, kas ją pats kuria ir jai tiki.‘‘ Anot Olesio, žmogaus siela yra labai
pažeidžiama, todėl ją paveikia mūsų veiksmai ir pasirinkimai, ji gyvena ilgiau nei kūnas tik
puoselėjama. Kuprelis sielos netekimą išreiškia metafora, sulygina su paukščio nužudymu ar
rūbo sudėvėjimu: ,,Sielą galima nužudyti kaip paukštį ar sudėvėti kaip rūbą.‘‘ Jo manymu,
sielos negalima apleisti, norint, kad ji gyventų ilgiau nei kūnas, reikia ją puoselėti.
Knygų skaitymas Kuprelį gydė, ramino, stiprino jo dvasią, skaitydamas nesijautė toks
vienišas: „Geriausias vaistas buvo knygos. Pradėjau ilgėtis jų kaip gero, ištikimo draugo. Jis
manęs dar mažo niekuomet vieno nepalikdavo.“ Knygose jis rado ne vien žinių, jos lavino ir
turtino mąstymą, „rūpestingai augino ir vedžiojo gerai žinomais, išmindytais takais“.
Vėliau Kuprelis pats ėmėsi apmąstyti jam rūpimas temas, kelti klausimus, rasti įžvalgų, daryti
išvadas, formavo savitą požiūrį į gamtą, Visatą, sielą, Kūrėją ir kūrybą. Ypač Kuprelį augino
Kanto „Grynojo proto kritika“, kurią skaitydamas ėmė kelti būties klausimus, mokėsi kritinio
mąstymo.
Knygų skaitymas, apmąstymai formavo Kuprelio požiūrį į Dievą ir religiją. Kuprelis
Dievą geba pajausti, ypač gamtoje - „ore, vandenyje ir dirvoje“. Anot Kuprelio, Dievas yra
kūrėjas, nuolatos kuriantis naujus pasaulius, gyvybes, atiduodamas savo paties sielos dalelę:
„Dievas tai visaties kuriamoji pajėga, kuri nuolat budi ir kovoja su medžiagos pailsimu ir jos
palinkimu mirti.“ Kuprelis linkęs bendrauti su Dievu tiesiogiai, o ne per religines
organizacijas, nes laikui bėgant jų aiškinimai apie Dievą susipainioja. Bendras kelias link
Dievo esą netinka: „Esperanto visam pasauliui ir visoms tikyboms gali būti tik paviršutinis
daiktas.“ Tačiau bene pati gražiausia ir Kuprelio aukštinama yra kūryba, jam tai lyg
dieviškumo ženklas, nes „kas kuria, stumia žemę pirmyn‘‘.

Olesio požiūris į netektą mylimąją ir meilę

“-Meilė mane tokį padarė. Sulaužė, perdegino,- atkelė Kuprelis galvą.“ Kuprelio
nelaiminga meilė jį sužeidė, pakeitė visam gyvenimui. Širdyje jam liko nuoskauda, kurios
niekas negali užpildyti. “Aš norėčiau mirti, antra karta jį susapnavęs. Matyti Gundės žvilgsnį,
girdėti Olesėlio balsą. Ir likti tame sapne…” Kuprelio gyvenimo tikslas buvo susituokti, turėti
šeimą su Gundę. Kuprelis nesugeba jos paleisti, dar vis sapnuoja apie Gundę, nors labai
tiketina, kad Gundė senai apie jį pamiršus. “-Stebėtina, kaip laikas nutildo viską. Po keletos
metų jau vargiai galėjau prisiminti Gundės veidą. Regis, taip viską dar įžiūriu, nors pro rukus,
o veido jau veik nematau. Negalvojau apie ją jau taip dažnai. Sapnuoti, regis, visai
nesapnavau. Bet sieloje, širdyje jaučiu dar ir dabar meilės antspaudą. Ji tapo ugnimi įdeginta.
Jos iš tenai niekas neįstengs išdildinti.” Tai parodo, kad Kuprelis užsidaręs malūne pamažu
gyja, bet pilnai pamiršti Gundės jis niekada negalės. Gundės veidą Kuprelis sunkiai
bepamena, bet jos, kaip mylimosios, buvimą atsimena ir jaučia skaidriai. Jis Gundę labiau
pamena kaip jausmą, kurį jis asocijavo su ja, o ne kaip žmogų. Tą jausmą jis nešios savyje
visą gyvenima.
Kuprelio vaikystė nebuvo nuostabi: iš jo tyčiojosi, šaipėsi dėl išvaizdos, negalios.
Kuprelis jautė, kad jo niekas nemylės, nes jis - kitoks. Sutikęs Gundę, jis po ilgo laiko
pasijautė laimingas, kažkam reikalingas. Jų meilė buvo labai stipri. Ji mylėjo Kuprelį, juo
rūpinosi, globojo. Jiems išsiskyrus Kuprelis jautėsi sužlugdytas, praradęs viltį, norą gyventi,
ieškojo vilties tikėjime: “Važiuosiu Jaruzalėn. Pasimelsiu Kristaus karstui, nusiplausiu nuo
nuodėmių ir Jis man padės. Aš tuomet rasiu Gundę. Būtinai rasiu! - tikėjau.” Kuprelis visa
širdimi tikėjosi kad Gundė pas jį sugrįš ir negalėjo jos pamiršti: “Bet pamažu, vienas vaizdas
po kito primindavo man Gundę. Girdėjau jos balsą, jaučiau jos kvapą.” Ši citata atskleidžia,
kaip, netekęs Gundės ir kankinamas nežinios, Kuprelis negalėjo ramiai gyventi, miegoti,
buvo persekiojamas minčių ir prisiminimų. Gundės praradimą Kuprelis išgyveno beveik kaip
naikinantį fizinį skausmą ar ligą: "Gundės meilė liko mano sieloj ir širdyje kaip gili žaizda".
Ši žaizda - ne tik mylimosios, bet ir gyvenimo prasmės praradimas. Meilė Gundei į Kuprelio
gyvenimą atnešė iki tol nepatirtos laimės ir prasmės jausmą: "Laimę ir prasmę mano žemės
gyvenime gali tuoti tik sugrįžus Gundė". Ši citata atskleidžia, kad Kuprelio gyvenimas be
Gundės yra beprasmis. Netekęs jos, Kuprelis netenka ir tikėjimo, kad šioje žemėje jis gali
būti laimingas ir patirti prasmę.