Gintaras Beresnevičius, gyvendamas tarp mūsų, egzistavo tarytum trijuose asmenyse ar

matmenyse: knygoje, visuomenėje ir draugų rate. Visur kiek kitoks ir kartu vientisas; trys
pasauliai ir vienas veidas – visi šie jo aktyvaus gyvenimo aspektai papildė vienas kitą ir formavo
monumentalios asmenybės įvaizdį. Beresnevičius ypatingas minties universalumu ir sinkretišku
mąstymu: jo idėjos tarytum neturi ribų, nėra uždarytos konkretaus mokslo srityje. Jos lanksčiai
adaptuojamos, permetamos, regis, į visas žmogaus intelektualinės ir kultūrinės veiklos sferas,
jos auga viena iš kitos ir yra gyvai susijusios – kaip šakniavaisis, kaip pradžios ir pabaigos
neturintis vijoklis. Beresnevičiaus konceptuali mintis yra tarytum visraktis, kuriuo autorius
sėkmingai atrakinėja visas mūsų kultūrinio gyvenimo prieigas ir parodo mums, kas vyksta už
profanams nevarstomų durų.
Tokio minties instrumentinio universalumo pagrindas – mitologinės struktūros ir
archetipai, autoriaus sąmonėje tampantys universaliu kodu, kuriuo jis išmoningai iššifruoja
archajinio žmogaus mentalitetą, lygiai taip pat sėkmingai reflektuoja šiuolaikinius visuomenės
gyvenimo, kūrybos ir net tarptautinės politikos reiškinius. Kultūroje esama kažkokių universalių,
neistoriškų veiksnių. Beresnevičius ir buvo pagavęs tuos nekintamus kultūrinių mechanizmų
principus, atradęs žmonijos sąmoningumo konstantas, ir tai teikė jam interpretacijų laisvę bei
jėgos minties skrydžiui.
Žodis Kalbos Giminė Skaičius Linksnis Nuosaka Laikas Asmuo Laipsnis
dalis/veiksm
. forma

Kiekvieną rytą nubusdavau dar su tamsa, ūmai pajutęs tylą. Ji įšliauždavo į nekieto
miego
pilkumą ir iškart apraizgydavo visa, ką pamatydavo baugščiai prasimerkusios akys. Sienos
apaugdavo ja kaip gebene, baldus ir grindis ji godžiai pasiglemždavo tarsi pamišęs vijoklis, jų
nebelikdavo, nieko kambaryje nebelikdavo – vien ji. Tokia būdavo pati pirmoji. O paskui
susirinkdavo ištisa tylų kolekcija. Taip, šitai derėtų vadinti keista tylų kolekcija. Kiekviena tyla
būdavo vis kitokia. Tais rytais gerai išmokau jas skirti. Viena švelniai, bet tvirtai apnarpliodavo
mane. Lentynose, tarp knygų įsitaisydavo kita – tamsesnė ir sunkesnė, rami it stovintis vanduo:
neišsakytų minčių tyla. Galėdavau atsikelti – tuomet po antklode susirangydavo prakaituota,
sudvisusi tyla. Galėdavau pažvelgti pro langą – į benamių kiemo kačių tylą, minkštą kaip jų
letenų pagalvėlės ir paslaptingą kaip nesiliaujantis jų sliūkinimas pasieniais – nežinia kur,
nežinia ko. O ant laiptų nuguldavo dar kitokia: puri ir pilka, joje bent galėjai palikti pėdsakus.
Nė nežinau, kaip aš jas visas pakeldavau. Stengdavausi neužsimerkti. Dievaž, jeigu praplėšęs
akis nebeužsimerkdavau, tylos pamažu susirikiuodavo, galėdavau jau daug ramiau nužvelgti visą
rinkinį – lyg tose medžioklėse, kur svarbiausia – nesutrikdyti miegantį tigrą gaubiančios rimties.

Žodis Kalbos Giminė Skaičius Linksnis Nuosaka Laikas Asmuo Laipsnis

dalis/veiksm
. forma