DAIVA VAITKEVIČIŪTĖ

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ

APYSAKA

Išleido leidykla „Magilė“ PANEVĖŽYS,

2006 M.

Spausdino „Standartų spaustuvė“, Vilnius

Projektas „Lietuvių literatūros klasikos kūrinių perkėlimas į elektroninę erdvę

- turinio plėtra 2“ dalinai finansuojamas iš Kultūros Ministerijos „Autorių teisių ir
gretutinių teisių apsaugos programos“, 2017 - 2018 m.
 TURINYS

Labas, aš — Emilė 4
Litas prie lito ir — Stano!  6
Naujokas 9
Mafijos auka 11
Saboniukas 14
Oskaras 17
Superpasiūlymas 19
Vagystė 21
Panelė Liucija 23
Meilė krūmuose 26
Berniukų tualete 29
Liucė išsikalinėja 33
Bado streikas 35
„Renault Laguna“ 37
Švilpukas — jėga! 39
Pilnos kelnės laimės 42
Išdavystė 45
Košmaras 47
Akvilės laiškas 50
Šauniausios mergaitės 53
„Monstrai“ 56
Finalas. Iššūkis 59
Bjaurus melas 61
Atiduok man savo širdį! 63
Aš — superšnipė 67
Kraupi tiesa 70
Pabėgimas 73
Pasala 76
O ne! Mes — nelaisvėje! 79
Žmogus su kauke 82
„Delfinai“ treniruojasi 86
Švilpukas! 89
Taktinė gudrybė 92
O meile, viskas bus gerai! 94
Viskas super 97
Fantastiška žinia 101
Po metų 105
 Dėkoju N miestelio vaikų globos namų auklėtinėms Adelei, Editai, Sandrutei,
Danutei už nuoširdumą ir atvirumą.
Taip pat Rolandui Skaisgiriui, 2003 m. pasaulio gatvės krepšinio čempionui, — už
konsultacijas krepšinio klausimais.

Autorė
 Labas, aš — Emilė

Mano draugės tikros vištos. Kudakuoja ir kudakuoja:

— Fi, tas Kobė tave išnaudoja! Ko tu tąsaisi su Kobe, ko?
Ko ko ko! Išnaudoja? Nesąmonėlė didžiausia! Mane išnaudoja nebent uodai.
Atlenda, bjaurybės, iš paupio krūmų, zyzia ir zyzia, kol cvakt! — duria snapu lyg
švirkštu ir siurbia kraują.
O dar tos vištos sako, kad aš lendu Kobei į užpakalį.
Na jau, atsiprašau! Jis — ne mano skonio: juodo gymio, išstypęs kaip gandras,
garbanotas it ėriukas. Ir stambiais dantimis. Dievaži, lyg domino kauliukai. Retas
šuo tokiais dantimis gali pasigirti. O be to, jei norite žinoti, — jis vyresnis už mane
dvejais metais. Sakyčiau, per senas.
O jau tas Kobės ūgis!
Jei kada sumanytų, pavyzdžiui, mane pabučiuoti, Kobė turėtų atsisėsti ant
vaiknamio ketvirto laipto, o aš, stovėdama laiptų apačioje, vargais negalais nosim
pasiekčiau jam smakrą.
Bet tegul tos vištelės nusiramina: apie jokius bučinius aš nesvajoju. Jau sakiau
— ne mano skonio. Be to, man trylika metų. Tačiau kada nors teks bučiuotis. Arba,
kaip Jorė sako, trenkti laižiaką, feee!
Va jinai, metais vyresnė už mane, kaip paslaptį pakuždėjo, kad jau BUČIAVOSI,
ot! Kada? Ogi tada, kai savaitgalį buvo išvažiavusi pas globėjus. Jorė taip vaizdžiai
nupasakojo, kaip kaimynystėje gyvenantis vaikiūkštis ją įkalbinėjo pasibučiuoti,
kad mirėm iš juoko.
Pristojo kaip bato aulu trenktas: lesk mon tavy pabūčiūty, — sako, mat buvo
grynas žemaitis. Bet Jorė tik pakikeno ir spruko į kambarį. Tačiau tas kadras
neatstojo. Pusę nakties po langais prastovėjo. Tikras zyzla. O kai Jorė nusileido, tai
tokia seilionė išėjo, kad griūk iš padų.
— Siaubelis! — kikeno Jorė. — Nuseilėjo net nosį, apkvėpavo visą veidą kaip
dobermanas, o paskui kad išsižiojo! Maniau, kad dvesia...
— Chichichi!.. Dveeesia! — prunkštėme.
— O paskui, įsivaizduokit, jis, tas laižūnas, mėgino liežuviu mano ausę paliest!
— Auuusę! — išlūžome mes. — Fiii, koks iškrypęs! Laižyti ausis, o, mama!
Nenormalus jis ar ką?
Kobė irgi nenormalus. Pamišęs dėl krepšinio. Jis net miega su kamuoliu. Rimtai.
Pats pasakojo. Daro taip: deda savo leteną ant kamuolio, įsikabina visais pirštais,
lyg meška į medaus korį, ir laiko, kol suima miegas. Net sapnuodamas mokosi
valdyti kamuolį, o taip!
Turbūt jau supratote, kad Kobė — tai pravardė. Jei įdomu, jo vardas — Erikas.
Erikas Luckus. O aš — Emilė Lučiūtė. Inicialai E.L. sutampa, ir galima pamanyti, kad
vien dėl tokio sutapimo mudu kada nors privalėsim bučiuotis.
Kaip Erikas virto Kobe?
Ogi jis pats sau tokią pravardę prisilipdė. Mat yra pamišęs dėl amerikiečių
krepšininko Kobės Rajanto... o gal Brajanto? Ai, koks skirtumas. Mūsų Kobė apie
savo numylėtinį renka viską: nuo kramtomosios gumos popierėlių iki žurnalinių
plakatų. Viską apie jį žino: per kokias rungtynes ir kiek pelnė taškų, kiek pataikė
metimų, kiek prašovė pro šalį. Tokias nesąmonėles, sutikite, gali įsiminti tik krepšinio
maniakai. Ir, kaip dera išprotėjusiam tipui, žiūri tik į krepšinio lanką, o ne į paneles.
Mes visi iš vaiknamio. Atėjus vasarai vaikų namai ištuštėjo. Likome vos saujelė.
Žinoma, visų pirma išgraibstė mažiukus, nes žiūrint į juos ir man širdį suspaudžia.
Naivūs lyg viščiukai ir meilūs kaip zuikučiai. Net į durų rankeną žiūri su meile, o ką
jau sakyt, jei kokia tetulė ant rankų paima.
Vasaros pradžioje buvo likę keli pypliai. Tai jie kaip susimokę dienų dienas įkyriai
paskui auklėtojas vis krivuliuodavo ir kamantinėdavo:
— O kada, o kada mane išsiveš? Kada?
— Rytoj, turbūt rytoj, — mestelėdavo auklėtoja ir nueidavo, o tie kaip žvirbliai
sučirkšdavo:
— Rytoj, rytoj! Kaip gerai, jau rytoj!
Ir tikrai, kaip pagal užsakymą, po dienos kitos atvažiuodavo dėdės ir tetos,
išsiveždavo mažius.
Taigi iš pusšimčio vaikų likom vos tuzinas. Visi svaigstam nuo minties apie
atostogas kieno nors jaukiuose namuose, o Kobė, įsivaizduojate, atsisakė! Jauna
ūkininkų šeima pasišovė per vasarą pagloboti Kobę, bet vos šis sužinojo, kad
sodyboje nėra krepšinio lentos, išdidžiai padėkojo geradariams ir atsukęs nugarą
nužirgliojo į lauką.
Krepšinis — jėga! Padeda Kobei natūraliai kraustytis iš proto. O aš jaučiu, kad ir
šią vasarą man teks pradykinėti vaiknamyje. Spjaudyk ir gaudyk, ot laimė. Verkt
norisi. Kodėl manęs niekas nepasiima? Ką aš žinau... Turbūt todėl, kad esu negraži,
strazdanota mergiūkštė. Va, auklėtoja Liucija sako, kad šypsausi negražiai, lyg
ožkelė raukydama nosį. Lyg pati, blem, būtų misė!
Bet tos varnos teisybė — nemoku šypsotis. Ką dabar padarysi? Vaiknamyje daug
kas nemoka gražiai šypsotis. Net ir pakabui aišku, kad liūdna čia, nyku, tad iš kur
ištrauksi tas šypsenas?
Linksmai šypsosi tik tie vaikai, kurie turi šeimą: tėtį, mamą, brolį ir sesę. Kurie
gyvena kartu — kaip paukštukai viename lizdelyje. Faktas kaip blynas.
 Litas prie lito ir — Stano!

Tą dieną viskas slinko įprastai: Kobė mėtė į krepšį, o aš padavinėjau jam kamuolį.
Kai netaikliai mesdavo, kamuolys kartais taip toli atspriegdavo nuo lanko, kad
pliurkštelėdavo į aikštės pakraštyje piktai sužėlusį dilgėlyną. Man reikėdavo sužvejoti, o
Kobė tik žiūrėdavo susiraukęs, lyg lįsčiau į tikrą gyvatyną. Ir vis ragindavo:
— Greičiau, Emile, ko ten terliojiesi!
Terliotis verta, mat už kiekvieną treniruotę Kobė man sumoka litą. Prašiau, kad už
landžiojimą po dilgėlynus pridėtų bent 30 centų, bet kur ten! Vis pažada: paprašys
mokyklos ūkvedžio, kad nušienautų dilgėles, bet atseit vis pamiršta. Tačiau litą visada
duoda.
Taigi Kobė mėto, o aš springdama dulkėmis vaikausi kamuolį.
— Emile, greičiau! Man reikia dar padaryti du šimtus tris metimus.
— Du šimtus devynis, — patikslinu, nes skaičiuoju kiekvieną taiklų Kobės metimą.
Kobė, kaip ir dera pamišėliui, užsibrėžė per dieną pataikyti į krepšį tris šimtus kartų.
Nuo baudų linijos, iš tritaškio zonos. Kad ir kaip būtų keista, kur kas dažniau pataiko,
nei prameta. Rytais laksto krosus, tabaluoja kaip dešrigalis ant skersinio (tipo, didesnis
augs, cha cha!). Šimtą atsispaudimų ir pritūpimų padaro — va kaip kvailioja.
O man smagu gauti litą. Tai didelis pinigas. Pamoką išmoksti, gauni dešimtuką, ane,
bet litą matai kaip savo ausis. O čia, žiūrėk, litas prie lito — ir panelė Lučiūtė vaiknamio
varnelėms mojuoja nauju dainininko Stano kompaktiniu disku. Tos žaliuoja iš pavydo,
sako: ai, šiaip mums tas TAVO STANO, tie „Delfinai“, nei ten patinka, nei ten ką...
Tačiau kai poilsio salėje paleidžiu kompaktą, baigia maivytis ir viena po kitos atlutena
pasiklausyti.
Ką norite, tą sakykite, bet Stano — viršūnė! Jis dainuoja apie MEILĘ. Pramuša
kiečiausias širdis. Kažkas tavyje suvirpa, nutrūksta ir pasileidžia! Gerų jausmų krioklys.
ŪŽT!
Dangus toks ramus ir toks skaidrus... Dangus, tik sapnai ir aš skrendu teeenai,
saaapnai!
Stano — jėga, pakeičia giesmelę mano vištos. Ir pasileidžia šokti. Visos trypiam kaip
ožkelės, tokios laimingos laimingos, VISKĄ pamiršusios...
Stano — angelas. Savo širdies balsu visas mus, vištas, neša nuneša į dangų, tik
plunksnelės padulka.
Skrendu teeenai!..
— EI, EMILE!
Ei ei. Kamuolys vos nepataikė man į makaulę. Užsižiopsojau kaip varna. O Kobė
vis svaido kamuolį į krepšį. Iškišęs liežuvį, prikandęs lūpą ar atkišęs stambius dantis.
Šokinėja kaip beždžionė. Ir vis pataiko, pataiko, man net nusibosta skaičiuoti.
— Jau keturiasdešimt trečias — kiauras, — pasirodo, ir jis seka taiklių metimų seriją.
— Kobe, kuo norėtum būti užaugęs?
— Kvailas klausimas. Žinoma, krepšininku!
— O dainininku nenorėtum? Kaip Stano.
— Dainininku? Koks iš manęs dainininkas?
Tikrai, ką čia nusišneku. Stano gražesnis už Kobę. Ar galima lyginti auksaplaukį
karalaitį su piemeniu?
— Emile, o tu žinai, kiek geri krepšininkai uždirba?
— Ne-a.
 Kamuolys bumbt! į lanką, bet atšoka Kobei į rankas.
— Milijonus uždirba.
Milijonus? O man moka suskretusį litą.
— Kobe, ei, Kobe, kai uždirbsi milijoną, man duosi... na šiek tiek? Juk aš beveik tavo
trenerė.
Kobė pasižiūri į mane ir prapliumpa kvatoti. Taip garsiai, kad net dilgėlynas, ir tas
pašaipiai sušlama.
— Trenerė atsirado! Nejuokink... — bet staiga surimtėja, keistomis pažvelgia į mane
ir sako: — Tau, Emile, duosiu. Tikrai. Bene man gaila?
— Kiek? Pusės milijono tai norėčiau, gerai?..
Dabar abu sutartinai nusijuokiam.
Ak, nesąmonių nesąmonės tos visos kalbos apie milijonus! Nebent sapne juos regėsime.
Kaip kartais kad susapnuojame savo tėvus: pasipuošusius ir negirtus, rūpestingus ir
mus mylinčius.
Žinoma, apie meilę tėvai net sapne nešneka. Bet kam to reikia? Aš jums pasakysiu,
kad meilei žodžiai nelabai reikalingi. Jei meilė aplankys tave, iškart pajusi. O plepalais
meilę tik nubaidysi. Mano draugė Rūtelė taip sako. Bet neprisipažįsta, višta, kurį iš
berniukų įsimylėjo.
Kamuolys ore nubrėžia lanką. Pliumpt — kaip į šulinį. Tinklelio skivytai iš nuostabos
užsiriečia it banginio ūsai. Visai baigia sudriksti.
— Matei? — džiūgauja Kobė. — Matei, iš kur pataikiau? Iš dešimties metrų! Kiauras!
Duok dar!
Paridenu kamuolį. Kobė meta, vėl — yra. Iš tos pačios vietos.
Nuobodu. Ima žiovulys. Bandau ką nors prasminga šnektelėti.
— Kobe, — klausiu, — turi svajonę? Didelę didelę, aišku, be krepšinio.
— Turiu, — rimtai atsako.
— Kokią?
— Tu neįsivaizduoji, Emile, kaip norėčiau įdėti kamuolį į kašę. Kaip vinį — taukšt!
Įkalti. Supranti? Taip galingai, kad lenta — vau! į šipulius.
Na va, pasikalbėsi su tokiu nuoboda. Ir dar kam nors šauna į makaulę mintis, kad mes
galime bučiuotis!
— Dar liko šimtas dvylika metimų, — pranešu jam, o saulė taip kaitina, lyg ant
pakaušio stovėtų karšta keptuvė.
Kobei prakaitas žliaugte žliaugia. Nudulkėjęs kaip velnias, vien dantys ir akys žiba.
Netrukus ateina nuovargis, ir Kobė vis dažniau mėto bobutei į langus, staiga tampa
piktas kaip širšė ir mane jau šaukia nebe Emile, o „Ei, tu!“
O čia atlapatuoja uždusęs storulis Gintas, pravardžiuojamas Balionu. Dažnai juodu su
Kobe žaidžia krepšinį, bet šįkart matosi, kad ne tas galvoje.
— Ei, ten... — kvėpčioja jis. — Ten naujoką atvežė! Na jau tokį poniuką, jau tokį, kad
tyliu!.. Kobe, pamatytum, kokie jo sportiniai batai!
Kobė pamuša kamuolį ir švysteli į krepšį.
— Na ir kas per batai? Tipo, su sparniukais?
— Firminiai. Super duper! Tokių gyvenime nesu matęs! Ko gero, su oro pagalvėmis,
spyruoklėmis ir dar naktį šviečiantys!
— Pro tavo gerklę užpakalio skylė šviečia, — pasišaipo Kobė, tačiau matau, kad
jam krepšinis neberūpi. Įsispiria basas kojas į šlepetes, mūkteli iš plastmasinio butelio
vandens.
— Varom, pažiūrėsim, kas per naujokas. Bus koks lopelis, pamatysi... Emile, paimk
kamuolį.
— O kur, atsiprašau, mano litas?
 Ore suspindi skriejanti moneta. Jas gaudyti moku. Jei būtų surengtos monetų gaudymo
varžybos, lengvai tapčiau Saulėnų, o gal ir visos Lietuvos vaiknamių čempione.
 Naujokas

Naujokus į vaikų globos namus dažnai atveža policijos mašina. Nes būna, kad tėvai
mėnesiais mirksta degtinėje, o vaikai — neprižiūrėti, išbadėję ir lupti gauna. Tada įsikiša
policija — capt ir atveža.
Šį kartą taip pat išvydome gatvėje stovinčią policijos mašiną. Tačiau šalia jos blizgėjo
prabangus automobilis.
— Pežo, — pagarbiai ištarė Balionas, jis dėl automobilių kraustėsi iš proto — kaip
Kobė dėl krepšinio, o aš — dėl Stano. — Naujas. Toks žiaurius pinigus kainuoja.
— O kas juo atvažiavo? — pasidomėjau aš. — To naujoko tėvai?
— Eik tu! Turtingi tėvai savo vaikų nekiša į vaiknamius, — nukirto Balionas. — Kiek
supratau, tuo pežo atvažiavo naujoko dėdė.
— A, vadinasi, laikinas svečias, — tarė Kobė. — Pabus per vasarėlę, kol dėdė
susitvarkys globėjo popierius.
Tačiau kur pasidėjo to naujokėlio tėvai? Va čia tai smalsu! Žuvo automobilių katastrofoje?
Paskendo? Ar gyveno vien su mama, o toji netikėtai pasimirė?
Kobei, aišku, knietėjo pasižiūrėti į naujoko sportinius batelius. Kartą man prasitarė
apie savo svajonę įsitaisyti kad ir dėvėtus, bet tikrus krepšininko batelius. Net su vietinės
gaujos vadeiva Sigiu šnekėjęs ir sulygęs jo senus „Nike“ pirkti už 70 litų.
Siaubas! Juk už tiek nauja suknelė išeitų, o jis, įsivaizduojate, apiplyšusius, svetimu
prakaitu padvisusius batus pirks!
Naujokėlį pamatėme vos užlipę į antrą aukštą, kur buvo mūsų kambariai. Direktorė
Bronytė maloniai šnekučiavosi su stambiu, gražiai apsirengusiu vyru. Vaikščiojo iš vieno
kambario į kitą, o paskui juos nedrąsiai slankiojo naujokas.
Šiltut šiltutėlis. Nusiminęs, sutrikęs ir liūdnas. Šviesiaplaukis, mažesnis už Kobę, bet
pečiuitas vaikiūkštis. Iš pažiūros ne Stano ir netgi ne Alanas Chošnau, tačiau visai nieko,
simpatiškas.
Jis vilkėjo naujus drabužius, tai sakyte sakė, kad naujokėlis ne iš girtuoklių šeimos,
kur vaikai tik pasapnuoti gali apie tokius apdarus, džiaugiasi, jei batai nesuplyšę.
— Matai, — kumšliojo Kobę Balionas. — Kedai! Vau kokie, ane?
Kobė apdujo. Nieko aplink nematė. Surobotėjo. Vilko kojas įbedęs žvilgsnį į naujoko
batus. Man jie pasirodė be galo stilingi: raudoni, o per vidurį ėjo balta juosta. Nesimatė
jokių suvarstymų, kaip nulieti ant kojos, lyg su tais batais gimė, augo ir miegojo.
— Aaai... — žioptelėjo Kobė. — Aiversono kedai. Autoriniai.
— O ką aš sakiau! — išdidžiai tarstelėjo Balionas. — Tikri! Tokius tik per televizorių
pamatyt gali.
— Mūsų globos namai garsėja savo nepriekaištinga reputacija, — gyrėsi direktorė. —
Puikus kolektyvas, vaikai labai mylimi ir jūsų Kaspariukui čia patiks.
Ohoho, kokios pievos! Nesąmonių nesąmonė! Nepažįstu nė vieno, kuriam patiktų
gyventi vaiknamyje! Pažiūrėkite į Akvilę, tą pyplę, dienų dienas stovinčią prie vaiknamio
durų. Kaip manote, ko ji tenai trinasi? Mėgsta grynu oru pakvėpuoti?
Ogi laukia mamos. Jau keli mėnesiai žiūri į miestelio gatvę, kuria valkiojasi visokie
šunys, plerpia traktoriai, ūžia mašinos ir kėblinėja Saulėnų gyventojai. Žiūri ir vis tikisi,
kad išvys atskubančią mamą, o jau tada suklyks iš laimės...
Akvilė jau pamiršo, kai ją mama atvežė ir pametė prie direktorės slenksčio. Man
širdis plyšo bežiūrint, kaip ta mažė parkritusi ant grindų verkė ir gailiai cypė: „Mamyte,
mamyte, tik nepalik manęs, būk gera...“
 Bet ponia atšoko, lyg kokia askaridė jai po kojom rangytųsi. Kaip ėjo, taip ir išėjo. Nė
skruostas nesuvirpėjo. Nė ašarėlės. Va kokių mamų būna. Sklando kalbos, kad Akvilę
mama paliko dėl... meilės! Mirus Akvilės tėčiui, susirado kitą, jį baisiai įsimylėjo, o tas
akmenširdis pasakė, kad svetimo vaiko neaugins, tegul deda ją kur nori...
O Akvilė vis laukia mamos, jokių globėjų nenori matyti. Laukia. Kasdien. Nieko, juk
kada nors baigsis kantrybė.
— Maitinimas pas mus puikus, maistelis kaloringas, — vėl skiedė direktorė tam
praplikusiam, odiniu švarku vilkinčiam vyrui. — Morkytės, salotytės, vaisiai... Gamta.
Tyras oras, sporto aikštelė...
— O krepšinio lenta yra? — pagaliau išgirdome naujoko balselį.
— Yra, vaikeli, viskas yra. Televizorių irgi turime.
— O kompiuterį? — nesiliovė klausinėjęs jis. — Internetas yra?
— Yra kompiuterių klasė, bet miestelio gimnazijoje, — gražiai šypsodamasi aiškino
direktorė. — O vasarą mokyklose, žinot, amžini remontai...
Naujokas dar labiau nosį nukabino. Tačiau jo garbei reikia pasakyti — puikiai laikėsi.
Neverkė ir negūžinėjo į kuprą susimetęs. O juk, būdavo, atveža vaikus, baugius kaip
vilkiūkščius, ir šliaužioja vargšai pasieniais, lyg bijodami, kad tuoj kas uždroš per sprandą.
Žinoma, naujoką lydėjo dėdė, vyras kaip mūras. Vis drąsiau. Dėdė stvarstė sūnėnui už
pečių, lyg šis tuoj pat ketintų griūti iš kojų, ir vis kartojo:
— Laikykis, Kaspukai. Neliūdėk. Viskas susitvarkys. Pamatysi, greitai susitvarkys.
Atvažiuosiu, aplankysiu, jei ko trūks — skambink, atvešiu...
Koks rūpestingas dėdulė!
— Štai, Kasparai, tavo kambarys, — pasakė direktorė atverdama duris. — Tavo lova
prie lango. Šalia spintelė daiktams, o spinta bendra.
Kobė ir Balionas patenkinti susižvalgė — į jų kambarį naujoką įkėlė!
— Pabūk čia, — paliepė dėdė jam, — o aš einu truputį su ponia direktore šnektelėsiu.
Tuoj grįšiu.
Plikis ir direktorė užsidarė kabinete, o naujokas, tempdamas sportinį krepšį, įžingsniavo
į kambarį. Jau ir kitos vištos ėmė smalsauti, kaišioti snapus į koridorių, tad luktelėjau, kol
suvirs į kambarį Kobė su Balionu, o tada šmurkštelėjau ir pati, paskui save užtrenkdama
duris.
— Sveiki, mano vardas Kasparas. Kasparas Valentas, — prisistatė jis ir liūdnai
apsidairęs atsiduso: — Tai štai kur man dabar reikės gyventi.
 Mafijos auka

Naujokas kurį laiką žiūrėjo į plakatus. Ties Baliono lova kabojo plėšrūniškų automobilių
lenktynių vaizdai, o Kobės siena buvo nuklijuota jo dievinamo krepšininko atvaizdais.
Nesmagią tylą nutraukė Balionas:
— Iš kur pats būsi?
— Iš Kauno.
— Ilgam? — vėl smalsavo.
— Kol atsiras tėvai.
Iš Kobės — tuščia vieta. Vis į naujoko krepšinio batelius spoksojo. Jam nė kiek
nerūpėjo, kad Balionas ėmė kvailai kosčioti, mykti ir vos prasidėjęs pokalbis nutrūko,
tad aš šokau gelbėti iš kvailos padėties.
— O mano vardas Emilė. Aš vadovauju pramoginių šokių grupei.
— Oi, oi, — atsigavo Balionas, — tik jau nepradėk čia nuo pirmos dienos girtis.
Vadovė atsirado!
— O ką?! — pyktelėjau. — Sakysi, kad meluoju?
— Kokia tu vadovė? — susijuokė Balionas. — Strikinėjat ant scenos kaip išeina — oi,
šokių grupė, oi, dar pramoginių. Nejuokink.
Kasparas varstė akimis tai Balioną, tai Kobę. Matyt, jam pasirodė, kad tiedu drimbos
atsivilko jam paaiškinti savos tvarkos. Abu žiurkso kaip teletabiai, visiškai nesikalba su
nauju kambario draugu.
— O čia Gintas, — parodžiau į Balioną, ir tas nušvito, kad pasakiau vardą, o ne
pravardę. — O čia Erikas, jis geriausias visų laikų vaiknamio krepšininkas.
Pagyriau Kobę nerealiai, bet jis tik sušnairavo į mane ir išdidžiai naujokui prisistatė:
— Aš — Kobė. Taip mane visi čia vadina. Iš kur nurovei tokius superinius kedus?
— Tėtis iš Amerikos parvežė...
— Iš Amerikos? Tau? Skiedi! — netikėjo Kobė. — Ims mat tau iš Amerikos ir veš
kedus!
— O kas čia tokio? Mano tėtis Amerikoje kokius penkis kartus yra buvęs. Ir visada
lauktuvių parveža tokius krepšinio batelius, kokių Lietuvoje negausi.
— Na gerai, o kur dabar tavo tėtis? — įkišau aš savo trigrašį. — Amerikoje? Kartu su
mama išmovė, o tave paliko?
— Ne, aš nežinau kur jie. Niekas nežino. Jie dingo, — staiga nusiminė naujokas. —
Dabar jų ieško policija, o mane atvežė čia...
— A, užgėrė kur nors, atsiras, — leptelėjo Balionas. — Mano tėvai kai išvarydavo į
gastroles, po mėnesio teatsirasdavo.
— Ne, mano tėvai negeria. Jie dingo. Išvažiavo į parduotuvę ir nebegrįžo. Juos
pagrobė.
Ir taip taręs Kasparas nužvelgė mus, norėdamas pamatyti, kokį įspūdį padarė jo
žodžiai.
— Mmm... taip, — tepasakė Kobė, o Balionas nusistebėjo:
— Kas juos pagrobė? Gal ateiviai? O ką? Esu skaitęs, kad paima žmones į skraidančias
lėkštes visokiausiems ten tyrinėjimams.
— Eik tu! Tave patį reikia ištirti, — niurgztelėjo Kobė ir žvilgtelėjo į naujoką: — Tai
kas juos pagrobė? Bent numanai?
— Mafija, — tyliai ištarė Kasparas, lyg pats tuo netikėdamas. Sukosėjome it mulkiai.
Nepatikėjome. Irgi mat, atsirado mafijos auka. O aš pasikrapščiau pakaušį, ir man į
galvą atėjo visai protinga mintis:
— O kodėl nepasilikai pas dėdę? Juk su dėde geriau nei vaiknamyje, ar ne?
Kasparas sumišo. Tik mikt, mikt ir prastenėjo:
— Taip jau išėjo...
Kažkas čia ne taip! Naujokas su fantazija. Laužia iš piršto istoriją, ir dar taip įtikinamai
vaidina, kad paploti galima. Kodėl nepasiliko pas dėdę? Ak, vadinasi, tėvams atimtos
tėvystės teisės, bet naujokui nesmagu tai sakyti, todėl ir karktelėjo — mafija! Kaip
išsigandom!
Norėjosi daug paklausinėti ir pamažu prisikasti prie tiesos, bet naujokas gudriai
pasuko kalbą.
— Ar vaikų namuose galima laikyti kompiuterį? — paklausė jis, o Balionas iškart:
— Tu turi kompiuterį?
— Taip. Net du. Vienas asmeninis, kitas žaidimų.
— DU! — ant lovos prisėdo Balionas. — Čia tai geras! Reikia su direktore kalbėtis, gal
ir leistų, ką aš žinau...
Bet Kasparo pagyros tuo nesibaigė. Pamatė, kad laikau krepšinio kamuolį. Paklausė,
kieno jis. Atsakiau, kad Kobės. Paprašė parodyti ir čiupinėdamas tarė:
— Atsivežiau ir aš savąjį. „Spalding“ firmos.
— „Spalding“? — dabar jau stebėjosi Kobė. — Juk jis kokį šimtą litų kainuoja!
— Apie du šimtus, — patikslino naujokas ir nieko nelaukęs palinko prie sportinio
krepšio, čerkštelėjo užtrauktuką ir išlupo oranžinį kamuolį: — Va su tokiu NBA žaidžia
pats Kobė Brajantas.
Na, viskas! Kobė vietoj susileido! Apsiseilėjo, akys ėmė virsti iš akiduobių ir taip
susijaudino bečiupinėdamas kamuolį, kad net suprakaitavo. Lietė kiekvieną kamuolio
drūželę ir užrašėlį — lyg kokią šventenybę.
— Daiktas! Profų kamuolys, njooo... — dvėsė jis, saldžiarūgščiai šypsodamasis. — Aš
tai nė dienos negaliu be kašės.
— Aš irgi!
— Per dieną tris šimtus metimų būtinai pataikau. Mirk atsikelk — toks tikslas.
— O Chomkė, skaičiau, mesdavo net po penkis šimtus, kol atkalė metimuką.
— Kas tas Chomkė?
— Valdemaras Chomičius, iš senojo „Žalgiriuko“.
— Aaa... jo, jo, girdėjau.
Taip naujokas ir Kobė beregint susikukavo, man tarsi ir neliko kas veikti dviejų maniakų
kompanijoje. Nusprendžiau, kad dabar jie vienas kitam galės padavinėti kamuolį, o aš
savo litą galiu peržegnoti, ir nuliūdau.
— O žinai, kaip Chomkė meta! Šuoliukas atgal, atsilošus, per rankas, ir trajakas
garantuotas.
— Moki taip? — susidomėjo Kobė.
— Bandau. Kartais išeina.
— Mane pamokysi?
— Laisvai.
Fu! Kokie nuobodos! Užmigti galima jų besiklausant.
Ištykinau į koridorių. Anei gyvos dvasios. Tokia tyla, kad girdisi, kaip mano pilvas
gurgia. Nutilk, bjaurybe, tau tik ėdesys terūpi. Dievaži, bijojau, kad pilvas manęs
neišduotų. Juk norėdama sužinoti, apie ką su Kasparo dėde kalbasi direktorė, turėjau
net kvapą sulaikyti.
Priglaudžiau ausį prie durų plyšio ir išgirdau Bronytę caksint liežuviuku:
— Mmm! Koks skanus kanjakas, m-mm!.. Ne ne, nebepilkite man daugiau!.. Čia
vaikų įstaiga, o aš visa raudona!
 — Dar gramelį, juk jau darbo pabaiga, — dundeno vyras. — Džiaugiuosi, kad mano
sūnėnas turės tokią rūpestingą, jautrią, išsilavinusią...
Prasidėjo ditirambai — kaip meksikietiškame seriale. Praleidau juos pro ausis.
Apsidairiau, ar niekas neketina manęs stverti už pakarpos. Tuščia. Popietė — geriausias
metas šnipinėti. O paskui išgirdau direktorės dejonę:
— Vaje vaje, kas per laikai... Žmones grobia. Bijok į parduotuvę išeiti. Kaip manot?
Atsiras?
Ir vyriškis kiek patylėjęs atsakė:
— Žinoma, atsiras. Žmogus — ne adata, visa policija sukelta ant kojų, o ir aš pats
naktimis nemiegu... Gaila Kasparo... Einu pažiūrėti, kaip ten jis...
Atšokau nuo durų kaip kamuoliukas ir sprukau šalin. Kai Kasparo dėdė pasirodė
koridoriuje, aš lindėjau už fikuso. Puiki vietelė, visiškai išnyksti. Pamenu, kartą čia
patykojau Jorės ir taip staiga iššokau jai prieš akis, kad toji išsigandusi plojosi ant
užpakalio. Paskui priekaištavo man, kad jos sėdynė po sutrenkimo žiauriai išsiminkštino.
Kaip mielinė tešla į šonus išsklido, todėl ji nebeįlenda į siaurą sijonėlį.
Dėdulės pakaušis sublizgo it nulakuotas. Dunkt, dunkt, sunkiais žingsniais patraukė
prie naujoko kambario. Bet netikėtai sučirpė mobilusis telefonas. Pamačiau, kaip ant
riešo sublizgo masyvi auksinė grandinėlė.
— Alio!.. Ne, ne dabar. Netrukdyk, esu užsiėmęs... Taip, tvarkau to mažo šikniaus
reikalus.
Va tai tau! Savo sūnėną, kurį glaustė prie savęs kaip beglobį katinėlį, pavadino mažu
šikniumi! Viršūnių viršūnė!..
Akies krašteliu stebėjau, kaip dėdulė paslėpė telefoną odinio švarko kišenėje ir
panarinęs sprandą nudūlino prie durų. Prieš nuspausdamas rankeną, nutaisė kankinio
miną, o gal man pasirodė.
Jam dingus kambaryje, atsipeikėjau. Ko stebiuosi kaip varna? Jei tėvai nusispjauna į
savo vaikus, tai kodėl dėdės turėtų plyšti iš meilės?
— KĄ ČIA DARAI!
Vajeee, kone numiriau iš baimės — taip garsiai kažkas riktelėjo į ausį. Vos neapsisisiojau!
— Išgąsdinau! Išgąsdinau! — spygavo Jorė kaip nevisprotė, kvailai straksėdama ant
vienos kojos. — Lia lia lia! Vėl manęs tykojai, juk taip?
 Saboniukas

Nepasakojau Jorei, kodėl slėpiausi už fikuso. Menka draugė, o ir plepi kaip davatka.
Tegul mano ką nori. Bet išgąsdino — ne tas žodis! Laimė, kad nenumiriau. Kai įtipenau
į Kobės, Baliono, o dabar — ir Kasparo kambarį, į mane niekas nekreipė dėmesio. Mat
naujokas vėl buvo kažką priskiedęs ir teko įsikišti dėdei Leonui.
— Dėde, pasakykite jiems, kad mano tėtis pažįsta Sabonį, — prašė naujokas. — Jie
netiki!
— O ko tu, Kaspuk, skubi girtis? — pamokamai tarė dėdė. — Žinok, pagyrūnų niekas
nemėgsta.
— Bet argi aš meluoju?
— Tikim, tikim! — vienu kvėptelėjimu užgarantavo Kobė. Matyt, troško užgesinti
nemalonų ginčą, bet dėdė padėjo tašką:
— Jei nori, atvešiu nuotrauką, kurioje tavo tėtis nusipaveikslavęs su Sabu, gerai?
Kasparas triumfuojamai nužvelgė Kobę ir Balioną.
— O dabar paklausykite manęs, vaikai, — tęsė dėdė. — Nesiginčykite dėl niekų, juk
vyrai esate, o ne bobos. Ir kad man draugiškai sugyventumėt! Eikš, Kaspariuk...
Tapau graudžios scenos liudininke. Dėdė prisiglaudė Kasparą prie krūtinės, pabučiavo
į kaktą, švelniai suvėlė ir taip pastirusią naujoko ševeliūrą.
— Laikykis, mano vaike, viskas bus gerai, — graudulio apimtu balsu sukuždėjo. Ir
galiu prisiekti Stano kompaktu, kad jo akyse įspindo ašaros! Bet staigiai nusisuko, lyg
išsigandęs savo silpnumo, ir susigriebė: — Tavo daiktai mašinoje, einu parnešiu...
— Dėde Leonai, — maldaujamai tarė Kasparas.
— Kas dar?
— Pakalbėkite su ponia direktore, kad leistų man čia laikyti kompiuterį. Bent vieną!
— Bet juk girdėjai, kad nėra internetinio ryšio.
— Na tai kas! Užtat kiek visokiausių žaidimų yra! Visi galės žaisti, ne aš vienas, man
juk negaila!
— Gerai jau, pakalbėsiu.
— Ačiū! — nušvito Kasparas.
Dėdė išėjo. Še tau špygą taukuotą! Visos mano mintys susigarbanojo. Juk myli dėdė
savo sūnėną, kaip aš galėjau suabejoti? Bet šikniumi tai pavadino! Na ir kas? Tai nieko,
ničnieko dar nereiškia. Buvo prastos nuotaikos, prislėgtas rūpesčių ir netyčia taip išėjo.
O kai prisilietė prie Kasparo, juk mačiau, susigraudino, ne tas žodis!
Myli, faktas. Juk nebūtina apie tai garsiai visiems skelbti. Viską ašaros pasako. Juolab
kad vyrai labai retai ašaroja.
O naujokas ėmė kraustyti savo krepšį. Dantų šepetukas, rankšluostis, šlepetės, muilinė.
Gyvas velnias tų daiktų! Viską tvarkingai dėliojo, rūšiavo, o Kobė vis dar neatsidžiaugė
nauju kamuoliu, bet staiga Balionas aiktelėjo:
— Koks mobiliakas! Parodyk!
Tokio telefono nė mūsų direktorė neturėjo. Sidabro spalvos, o paspaudus paslaptingą
mygtuką sušvito raudona švieselė ir iščiuožė pultelis su skaičiukais.
— Kokios funkcijos yra? Fotografuoti galima? — alpėjo Balionas.
— Ne tik fotografuoti, bet ir filmuoti, — nenoriai, matyt, vengdamas pagyrūniško
tono, paaiškino Kasparas. — Gali pastudijuoti, tik niekam neskambink, kortelė baigiasi.
— Cha! Kam aš galiu skambinti? Nebent bobutei į kapines.
Ir Balionas išsidrėbė lovoje, plačiai išsižiojo ir puolė maigyti mobiliojo mygtukus.
 — Galėsi nufilmuoti, kaip mes šokame? Ar girdi? Ei, Balionėli?
Kur ten! Nulis dėmesio! Lyg su dujų balionu kalbėčiausi. Drybso, vypso, gėrisi ir kužda:
— Super duper.
O dar Kobė ėmė šokčioti, kilnoti kamuolį, lyg ketindamas mesti į įsivaizduojamą krepšį.
Beprotnamis, fe, tuoj apsivemsiu.
— Emile, sakei, kad mėgsti šokti?
Kas čia manęs klausia? Kas čia taip gražiai ištarė mano vardą? Ogi Kasparas! Žiūrėjo
į mane, o rankose laikė kompaktinį diską.
— Patinka disko stilius?
— Ėėė... šitą, hip hopo klausau, — sumekenau. — Ir Stano. Stano dievinu!
— Tikrai? Man jis irgi patinka. Kur čia buvo... — rausėsi krepšio dugne. — A va,
radau. Imk, dovanoju.
Numirsiu! Naujausias „Delfinų“ diskas, kuriam taupiau pinigėlius! Dovanoja! Akyse
žaibai sumirgėjo. Pritvinkau tokio dėkingumo, kad sunku apsakyti, tačiau vos ne vos
pralemenau:
— Kaip čia... dovana?
— Jei pasakiau, kad dovanoju, vadinasi, dovanoju.
— Oho, nuskilo Emilei, — atgavo sąmonę Balionas. — Galėsi svaigti.
Dar akimirka, ir aš atsipeikėjau. Nežinau, iš kur į makaulę šovė mintis, kad va su
Kasparu galėčiau bučiuotis. Turbūt todėl, kad jam irgi patinka Stano.
Šiek tiek papūčiau lūpas. Žinojau, kad nesu gražuolė, bet šitokia mina man tiko.
— Oi, labai tau ačiū, Kasparai!
Paskui apsimečiau, kad man labai įdomu, ką klauso jo tėtis. Pasirodo, Kasparas paėmė
kompaktinį diską iš tėčio kolekcijos. Paaiškino: man šitas muzonas primins namus. Bet
atsiprašau — „Vilage people“, disko stilius. Na tai kas, kad amerikiečių grupė. Juk tai iš
maro laikų, dar prieš Kolumbui atrandant Ameriką tokia muzikikė buvo madinga.
Tačiau viso to, žinoma, nepasakiau, mandagiai nutylėjau ir išsprukau į koridorių, o ten
kaipmat iš visų pusių apspito vaiknamio panelės.
— Kaip naujokas? — puolė klausinėti. — Labai pasikėlęs?
— Visai ne-a! Draugiškas. Va, Stano kompaktą padovanojo! Pa-do-va-no-jo, ot! Man!
Šiaip jis labai fainas.
— Ane? — nusivaipė Solveiga. — Matom, matom, kad tau patiko...
— Man Stano patinka!
— Naujokas irgi! — kirto Vaidutė. — O išraudusi, o susijaudinusi! Lyg būtų pabučiavęs.
— Aha, pabučiavęs, — sukikeno Jorė. — Ir dar ausę palaižęs.
— Eikit jūs, vištos! — pyktelėjau ir nukurnėjau į savo kambarį, pakišau kompaktą po
pagalve.
Žinoma, magėjo tučtuojau pasiklausyti, tačiau buvo velnioniškai smalsu stebėti
naujoko dėdę ir pačiai įsitikinti, kad Kasparas jam visai ne mažas šiknius, kaip kad sakė
telefonu. Kam sakė? Va šito turbūt niekada nesužinosiu.
O tos vištos manęs tik ir tykojo. Vos pamačiusios ėmė skanduoti man į žingsnio ritmą:
— Ir viens, ir du!.. Viens, du! Eina, eina... Veizėkit, vos negriūva iš meilės!
— Chachacha! — atšoviau.
Bet jos ir taip užsičiaupė, nes koridoriaus gale pasirodė Žydrius. Akiniuotis, baisiai
protingas, rečiausiai iš visų bernų nusišnekantis ir ne vienai vištelei kvaršinantis galvą.
Mat gražiai piešia, eiles rašo. Mąslus, paslaptingas, o ir iš veido atseit gražuolis.
Su Kasparo dėde susidūrėme prie durų. Jis tempė du didžiausius krepšius. O Dieve,
kas juose? Negi patalynė?
— Prašom, panelyte, — paslaugiai praleido mane ir stambiomis letenomis nutvėrė
nešulių rankenas, įšvilpino vidun lengvai, lyg pūkų prikrautus.
 — Kaip, dėde, dėl kompiuterio? — viltingai klausė Kasparas.
— Teks pakentėti, mano vaike. Direktorė būgštauja. Jei dingtų, jai tektų atsakyti.
Eime, Kasparai, palydėsi mane, metas važiuoti.
Juodu išėjo. Prilipau prie lango. Baliono rankose blykstelėjo naujoko mobilusis.
— Oho, jau žinau, kaip paveiksluoti! Tave, Emile, nupliekiau.
Mielai būčiau pasižiūrėjusi, kas per nuotrauka išėjo, bet negalėjau pajudėti iš pavydo.
Taip buvo pavydu stebėti, kaip dėdė tvirtai apsikabino sūnėną, patapšnojo per petį,
kalbėjo kažką paguodžiamo ir padrąsinamo. Kaip norėčiau turėti tokį globėją! Tik, aišku,
kad nevadintų maža šikne. Net man negirdint.
Kasparas atsiduso iš visos širdies. Jautrus vaikas. Graudi atsisveikinimo scena. Dar
kiek — ir būčiau apsižliumbusi. Bet šit dėdė įlipo į prabangų automobilį, ir šis tyliai kaip
žuvis nuplaukė Saulėnų gatvele, nublizgėjo tolyn nuo vaiknamio, o Kasparas nepajudėjo
tol, kol dėdės automobilis išnyko iš akių.
Tada tekinas parlėkė į vaiknamį, įpuolė pro duris ir sukomandavo Kobei:
— Na, varom pamėtyti į kašę!
Kituose dviejuose krepšiuose buvo drabužiai. O siaubas, koks puošeiva! Kam tiek
skudurų, cackų pacackų, juk ne kokia panelė...
Tačiau man paliepė išeiti, nes naujokui reikėjo persirengti. Minutėlę pakiūtojau už
durų ir išgirdau klegesį. Atsargiai dirstelėjau vidun ir išvydau viduryje kambario stovintį
Kasparą. Vilkėjo tikrą krepšininko aprangą: žalius šortus ir berankovius marškinėlius,
ant kurių puikavosi užrašas: „A. Sabonio krepšinio mokykla“.
Kobė savo didžiai nuostabai išsiaiškino, kad naujokas lankė krepšinio mokyklą.
— Eik tu sau, kaip tau pavydžiu! — stulbo jis, o Balionas leptelėjo:
— Saboniukas!
Nuo tos akimirkos naujokui prilipo pravardė. Kaip pašto ženklas prie voko — Saboniukas.
 Oskaras

Diena ėjo į pabaigą. Kaitra nuslopo, oras nuskaidrėjo kaip stiklas. Kiekvienas garselis
buvo girdimas: pokštelėjo parduotuvės durys, kažkur suzvimbė dviračio grandinė ir
pagaliau — atsklido kamuolio bumbsėjimas ir riksmai: „Mesk! Mesk!“
Todėl nieko nuostabaus, kad Saboniukas tiesiu taikymu pasuko ten, iš kur lalėjo vaikų
balsai.
— Ei, kur eini! Ten mums negalima, — sustabdė jį Kobė. — Ten ne mūsų aikštelė.
— O kieno?
— Mėsininkų.
— Kieno, kieno? — net prisimerkė.
Teko naujokui paaiškinti, kad „mėsininkais“ vadiname vietinę gaują. Jai vadovauja
Sigis, o jo tėvas — vienas didžiausių miestelio verslininkų. Už Saulėnų turi skerdyklą
ir mėsos cechą. Todėl — mėsininkai. Aš ketinau dar pridurti, kad Sigio sesuo yra Mis
Saulėnai, bet pagalvojau: ai, kam čia girti kažkokią misę, jei dar būtų bent panaši į
gražuolę...
O Balionas visai rimtai naujokui pasakė:
— Eik, eik, jei nori gauti į dūdą.
Cha. Kas šiais laikais nori gauti į dūdą? Tokių nepažįstu. Tad jie patraukė į vaiknamio
krepšinio aikštelę, o mane minutei sugaišino Akvilė. Mėlynakė, papurgalvė mergytė, toji
pati, pamenate, pasakojau, kad dienų dienas stypso prie durų, laukia mamos.
Ji paprašė manęs voko. Pasakė norinti rašyti laišką mamai.
— O tu žinai adresą?
— Ne-a.
— Tai kaip rašysi?
— Bet ji gaus, ją laiškas suras, aš žinau!
Iš keblios padėties mane išgelbėjo Žydrius. Išgirdęs pageidavimą, pasitaisė akinukus
ir pasakė Akvilei, kad jei taip nori, duos ir voką, ir pašto ženklą. O jei nežinai adreso,
pareiškė jis, reikia rašyti į laikraštį. Juos skaito begalės žmonių, perskaitys mama ir
atvažiuos.
Akvilė iš to džiaugsmelio tik delniukais suplojo.
Šit koks gudruolis mūsų Žydrius! Ne veltui kasdien į Saulėnų biblioteką vaikšto.
Pakeliui į aikštelę prisiminiau ramybės nedavusį klausimą:
— Klausyk, Žydriau... Va tu daug skaitai, ar ne? Bet ar teko girdėti, kad Lietuvoje kas
grobtų žmones?
— O kaipgi! Buvo tokie naftininkai iš Mažeikių. Tėvą ir sūnų pagrobė.
— Rado?
— Rado, bet tik lavonus, ir tuos pačius be galvų.
Netekau amo. Pasirodo, ir taip būna! Lavonai be galvų, brr!
— Kas juos pagrobė?..
— Mafija, kas daugiau, — oriai pasitaisė akinukus ir nuskubėjo į aikštelę.
Beveik visi vaiknaminiai susirinko paspoksoti į naujoką. Trūko brolių Puplauskių,
bet jie amžinai pakampėmis trainiojasi — ieško nuorūkų ir radę čia pat jas susmalina.
Nikotino narkomanai. O vaiknamio aikštelė — kemsuota, duobėta, nušiurusios žolės
lopais nuėjusi.
— Oho! — tepasakė Kasparas.
Bet labiausiai jį nuvylė skylėta, aplūžusi krepšinio lenta.
 — Reikia vinių nusipirkti, — kaito iš gėdos Kobė. — Ten vieną lentelę prikalti, ten...
— ir nieko nelaukęs švystelėjo „Spalding“ kamuolį į krepšį.
Tačiau visų gražiausia, kad aikštelės gale, pakrūmėje, išvydau gulinėjančias dvi
žmogystas. Ak, ponaičiai pijokaičiai traukia sau vynelį iš butelio kaip žindukliai. Vieną
pažinau — garsusis Saulėnų girtuoklis Jurginis, o kitas, dar visai jaunas, bet apžėlęs lyg
urve gyventų, — man buvo nematytas.
Bet koks skirtumas! Vaiknamio teritorijoje draudžiama girtauti! O be to, feee, kaip
nevirškinu girtuoklių! Per juos visos pasaulio nelaimės!
Todėl prišokau ir tiesiai šviesiai pyliau:
— Ei, ko čia drybsot! Čia mūsų, vaikų, teritorija, todėl nešdinkitės, kol direktorei
nepasakiau.
— Tik nyk iš čia, snargle, — sušvokštė Jurginis ir tam savo draugužiui: — Nekreipk
dėmesio, Oskarai, dėk burnelę, tavo eilė.
Bet Oskaru pavadintas apšepėlis sunerimo:
— Čia tikrai vaikų namų teritorija? Ko man nieko nesakei?
Jurginis išsivėpė:
— Nu tai pabaigsim ir išeisim. Čia pavėsis.
— Aš jums parodysiu pavėsį! Nešdinkitės tučtuojau, kad nė kvapo neliktų!
Jurginis atsikrenkštė, lyg norėdamas mane apspjauti. Ot, bjaurus senis! Apiplyšęs
krenkšlys, murzinas girtuoklis ir dar chuliganas!
— O tu tikra pikčiurna, — tarė man Oskaras, kažko ieškodamas kišenėje. — Na
nepyk, mes nežinojome... Imk litą, ledų nusipirksi.
— Vaikui — litą! — pasipiktino Jurginis. — Ar pablūdai, Oskarai, taip pinigus švaistyti!
Tačiau aš kaptelėjau pinigą iš dėdulės delno kaip varna sūrį.
— Bet pabaigiat ir dingstat!
— O kas ačiū pasakys?
Nesmagiai sumindžiukavau. Dėkoti ar mauti šalin? Bet negi sunku?
— Ačiū.
— Va taip geriau. Mandagi mergaitė.
— Snarglė, — sušnairavo į mane senis sustiklėjusiomis akimis, o Oskaras linktelėjo į
jį:
— Tai mano krikšto tėvas. Susitikom, ta proga vyno paėmėm... Bet tu nepyk,
paskutinis kartas. Pažiūrėsim, kaip vaikai krepšinį žaidžia. Oi, mėgstu krepšinį. O tu,
Jurgi?
Ir nueidama išgirdau, kaip Jurginis atsakė:
— Kas man iš krepšinio? O tu tikras šmikis. Litą sau braukšt iš kišenės...
Jaučiausi bjauriai. Išdaviau savo principus ir dar paėmiau kyšį! Nors girtuoklių nekenčiu
kaip tarakonų. Litas prie lito — tas taip. Tačiau iškreiptų nuo girtumo marmūzių geriau
gyvenime nebematyčiau. Soti iki kaklo. Prisižiūrėjau vaikystėje. Galų gale viskas baigėsi
valdiškais namais. Ir vis per tą prakeiktą degtinę esu viena kaip pirštas pasaulyje. Kur
mano mama? Nežinau, gal jau numirė...
— Susitarei dėl butelio? — pašnibždomis klausė manęs Kobė. — Reikėjo paprašyti,
kad paliktų.
— Eik pats ir prašyk!
Kobę buteliai traukia kaip magnetas. Žinoma, tušti. Slapta išlandžioja visas Saulėnų
kerteles ir prisirenka butelių, paskui juos iškiša miestelio parduotuvėje.
O kaip manote, iš ko jis mokėtų man litą?
 Superpasiūlymas

Bet bėda viena nevaikšto. Vos Kobė ir Saboniukas ėmė žaisti vienas prieš vieną, savo
snukučius atkišo Sigio padlaižiai — Dariūnė ir Čiombė. Apskritai „mėsininkai“ Kobės kitaip
nevadindavo kaip Arkliu. Nuolat šaipydavosi, nors jis tikrai ne prasčiau už juos žaisdavo
krepšinį. O šįkart Kobei kaip reta nesisekė, nes Saboniukas buvo greitas, vikrus ir mėtė
pasiutusiai taikliai. Čiombė su Dariūne atvirai gėrėjosi naujoku ir šaipėsi iš Kobės.
— Ei, Arkly! — rėkė Čiombė. — Ar girdi! Pabandyk mesti nuo užpakalinių kanopų! Gal
tada, cha cha, pataikysi!
— Muuaaachacha! — smaginosi ir Dariūnė. — Šuoliais varo, kaip tikras žirgas!
Tačiau niekas daugiau iš žiūrovų nesusijuokė. Pasitraukė nuo „mėsininkų“ per dešimt
žingsnių, o Kobei pataikius audringai plodavo. Tačiau vos keli metimai buvo taiklūs, o
Saboniukas suritino į krepšį, regis, kiek tik metė.
Kas galėjo pamanyti, kad mūsų Kobė bus taip negailestingai triuškinamas.
— Kad tave perkūnas! — širdo Kobė, kai juodu nusprendė padaryti pertraukėlę. —
Nei pavyti, nei kamuolį atimti, nors į kuprą tau duok. Ir beveik visi metimai lenda!
Tada prie Kobės ir naujoko prisistatė abu „mėsininkai“.
— Ė, vaikine, — kreipėsi į Saboniuką Čiombė. — Klasiškai trini kamuolį. Kur išmokai
tokio driblingo?
— Krepšinio mokykloje, kur daugiau.
— Tai tu, tipo, iš Sabonio krepšinio mokyklos? — Dariūnė pastebėjo užrašą ant
marškinėlių. — Ką čia veiki Saulėnuose?
— Gyvenu, — nerodė didelio noro kalbėtis Saboniukas. — Aš dabar — vaiknaminis.
Čiombės akys tik sublizgo kaip vilko. Kažką pasikuždėjo su Dariūne ir tarė:
— Ei, klausyk! Turim tau gerą pasiūlymą! Kitą šeštadienį Saulėnuose vyks gatvės
krepšinio turnyras. Gal nori lošti kartu su „Monstrais“?
— Taip mūsų komanda vadinasi, — paaiškino Dariūnė. — Tu, Čiombė, Sigis, oho, bet
ką nugalėtumėt! Laisvai čempionais taptumėm. Ką manai?
Mačiau, kaip Kobė nukabino nosį. Ne kartą man buvo prasitaręs, kad labai norėtų
žaisti miestelio krepšinio komandoje, bet jiems per silpnas žaidėjas, o čia naujoką iš
karto kviečia.
— Po varžybų bus banketas, paskui — tūsas, diskoteka, — Čiombė vis gundė
Saboniuką, o jis nesuprasi ką galvojo. — Į diskonę išleis, nebijok, mano tėtušis pakalbės
su direktore, ir jokių problemų!
— Ačiū už pasiūlymą.
— Tai tu sutinki? — apsidžiaugė Dariūnė. — Tai varom prie mūsiškių, mūsų aikštelė
geresnė, kam čia duotis po tokį šiukšlyną.
— Aš nežaisiu, — tarė Saboniukas.
— Kąąą? — vienu metu išsižiojo abu kietuoliai. — Kodėl?
— Ai, tingiu. O be to, jei žaisiu, tai žaisiu tik vaiknamio komandoje.
— Ką? Už našlaityną? — išvertė akis Čiombė. — Achacha, sušnekėjai! Sausai
gautumėt!
O Dariūnė nusispjovė sau po kojom:
— Na ir asilas! Mes jam superpasiūlymą, o jis, kvailys, atsisako!
Tada man nervas trūko:
— Tu pats, Dariūne, asilas. Superasilas!.. Karpatų asilas!
Pliūptelėjo smagus vaiknaminių juokas. Dariūnė išraudo, šoko artyn manęs, gal būtų
nutvėręs už plaukų ir sumurkdęs į dulkes, bet iš pakrūmės pasigirdo griežtas riksmas:
— Tik paliesk! Ausis nurausiu!
Pakrūmių girtuoklio Oskaro šūksmas nubaidė nuo manęs Dariūnę. Į šalį pasislinko ir
Čiombė. Pastebėjau, kad ir Kobės kumščiai buvo sugniaužti, o ir jis pats visas įsitempęs,
tad mintyse pasidžiaugiau, kad viskas apsiėjo be peštynių. O tai nieko sau būtų naujoko
sutiktuvės! Kruvinom panosėm vaikščiotume.
Oskaras atsvirduliavo prie mūsų. Nuo jo trenkė vyno rūgalu, ir Kobė pasišlykštėjęs
susiraukė.
— Tu meti bet kaip, baisu žiūrėti, — pasakė jis Kobei, o paskui žengtelėjo prie
Saboniuko: — O kas tave, vaike, treniravo? Jei iš Sabo mokyklos, tai vienas iš dviejų:
Ratkevičius arba Taurinskas, jį dar Kaminu vadina.
Saboniukas be galo nustebo ir lėtai ištarė:
— Ratkevičius... O... o iš kur žinot?
— Žinau. Kartu Kūno kultūros institute mokėmės. Beje, aš irgi treneris. Tiesa, buvęs.
Jau metai, kai atleido. Žinot, darbas su vaikais atsakingas, tokiame darbe girtuoklių
nelaiko... O rytoj jūs čia būsite?
— Būsime, kur dingsime, — niūriai atsakė Kobė.
— Tada ateisiu... Ne, geriau poryt. Pamokysiu, kaip reikia mesti. Saboniukas žaidžia
gerai, įgūdžių yra, o tu meti kaip su vištos koja.
Dariūnė ir Čiombė garsiai nusižvengė.
— Pamokysite jūs! — pyktelėjo Kobė. — Klausimas, ar išvis matysite, kurioje pusėje
yra krepšys. Girtuokliai tik gerti gali išmokyti. Jei norite žinoti, aš iš dešimties metrų
pataikau...
Oskaras pakėlė kamuolį, nušlitiniavo į aikštės vidurį. Mušė kamuolį į žemę, kol, regis,
nustojo siūbuoti it trauklapis. Tada primerkė akį, nusitaikė ir švystelėjo į krepšį. Kamuolys
nubrėžė ore gražų lanką ir perskrodė tinklelį.
— Super duper! — padėro Balionas.
O aš atkreipiau dėmesį į Solveigą. Spokso į Kasparą kaip katė į pieną. Ožka nulėpausė.
Net Rūtelė pastebėjo.
— Matai? — šnibžtelėjo ji man. — Jau įsikliopino į tavo Kasparą.
— Kodėl — į mano?
— Na, tau juk kompaktą padovanojo? Padovanojo. Manai, šiaip sau?
— Ką čia tauziji, višta, — sumurmėjau.
O ant širdies gera paliko.
Ką gali žinot. Meilė užklumpa netikėtai. Ir lyg per rūką pasigirdo Stano balsas... Kas
mano svajonėms surišo rankas, mano dvejonėms užmerkė akis, kas ji?
 Vagystė

Nieko sau dienelė. Tai bent naujoko vaiknamis sulaukė! Žaidžia krepšinį geriau už
Kobę. O ir visus savo tolimu metimu pribloškęs Oskaras vertė Kobę stebėtis.
— Bet koks metimas! — vis kraipė galvą jis. — Neįtikėtina!
— Laikas vyniotis meškeres, — pasakė Balionas. — Jau greitai vakarienė.
Kasparas, vos pradėjęs vilktis treningus, staiga ėmė čiupinėti kišenes ir galiausiai
sumurmėjo:
— Nesupratau... Kur mano telefonas?
Visas kišenes išvertė — nėra!
— Gal kas matėt?
Šokom visi ieškoti. Aikštės pakraščius išlandžiojom, net pakrūmes išbraidėm. Du
tuštutėlius butelius radom, bet telefonas kaip skradžiai žemėn prasmego.
Stojo bjauri tyla. Ir dar bjauresnis įtarimas: nejau kas nors iš mūsiškių nugvelbė
brangų daiktą? Kokia gėdelė!
— Kaip dabar man dėdė paskambins? — susikrimto Saboniukas. — Kai atsiras tėvai,
kaip?..
Aš mėginau paguosti:
— Nesijaudink, vos atsiras tėvai, be jokių skambučių pas tave atlėks.
Ir staiga Žydrūnas sublizgino akinukais:
— Ė... mačiau. Kaip čia pasakius?.. Mačiau, kaip Dariūnė su Čiombe apžiūrėjo naujoko
treningus. Tai gal jie ir mobiliuką prikabino?
Oho! Visai galimas daiktas. Bet nepagautas už rankos — ne vagis. Tad visi būriu
nesmagūs patraukėme į vaiknamį.
— Turbūt todėl Saboniuko mobiliuką nušvilpė, — spėjo Balionas, — kad jis atsisakė
žaisti. Manė, kad apsidžiaugs, o jis gerai atrėžė.
— O jei rimtai, tai kodėl atsisakei? — pasidomėjo Kobė. — Kaip ne kaip, už Saulėnus
žaisti, oho, kokia garbė!
— Juk sakei, kad nesutariate su tais „mėsininkais“?
— Na taip, buvo tokia kalba.
— O mano tėtė sako: niekada nedraugauk su savo draugų priešais. Va todėl ir
atsisakiau.
Aš iš karto perkrimtau posakio prasmę, bet Kobė tylėjo tylėjo, kiūtino kiūtino, kol
pagaliau nušvito:
— Gerai pasakyta! Stipriai.
— Ir teisingai, — pridūrė Kasparas. — Kas tau didžiausias autoritetas?
— Žinoma, Kobė Brajantas iš „Leikerių“.
— O man — mano tėtis. Jis niekada neduoda man blogų patarimų.
— Na ir sušnekėjai... — pašnairavo Kobė. — Turėčiau aš tėvą, tada pažiūrėčiau, kaip
dar ten būtų su tuo Brajantu...
— Bet tėvą galima įsivaizduoti, — įkišau savo dvylekį. — Visada įsivaizduoju, kad jis
kažkur netoli ir stebi mane. Tada man norisi būti geresnei, nors to niekam ir nereikia.
Dabar Kobė iš padilbų žvilgtelėjo į mane:
— Na tavo ir fantazija, Emile. Tau tik pasakas rašyti.
— Ir parašysiu. Kada nors. Pavyzdžiui, apie šios dienos varžybas. Kad dingo toks
brangus telefonas.
— Aha, dar parašyk, kad „mėsininkai“ jį pavogė, įrodyk kuris, ir bus tikras detektyvas,
— nusišaipė Balionas.
Taip besišnekučiuodami, visi suėjome į vaiknamį.
Derėtų pasakyti, kad mes gyvename ne kokiame lūšnyne, pro kurio pamatus šunys
landžioja. Vaikų globos namų pastatas — pats dailiausias Saulėnuose. Iš tolo šviečia
baltas mūras ir raudonų čerpių stogas.
Argi negražu? Langai — plastikiniai, didžiuliai. Pro skaidrų stiklą net niūriausią dienelę
plūste plūsta šviesa. Koridoriai iškloti minkštais kiliminiais takais, vestibiulis skendi
kambarinių gėlių žalumoje. Ir kas tik užsuka į svečius, vis aikčioja: „Oi, kaip čia jauku ir
gražu!“ Tačiau man šitoks jaukumas kelia prarastų namų ilgesį.
Ak, kai prisimenu, juk išpuldavo dienų, kai mama nebūdavo girta, ir šilto viralo ant
stalo rasdavau, o saulė man taip skaisčiai šviesdavo pro trobelės langus...
Ak, ką ir kalbėti. Kartais naktį, kai visi sumiega, įsikniaubiu į savo pagalvę, prisiglaudžiu
kaip prie brangiausios mamutės ir...
Ai, nepasakosiu. Nenoriu pasirodyti verksne. Žliumbikų ir be manęs vaiknamyje
pakanka.
 Panelė Liucija

Tą vakarą budėjo panelė Liucija. Oje, kaip mes jos tik nevadinome! Ožka nulėpausė.
Grybų ragana. Fredžio Kriugerio nuotaka — na čia pagal filmą „Košmaras Guobų gatvėje“.
Bet panelė Liucija ir buvo tikras košmaras. Įsivaizduok, saldžiai miegi sau, devintą
sapną pūti ir staiga — girdi... gyyyrgžt! Durys. Kas ten? Vaiduoklis? Šmėkla? Giltinė?
Ėgi, ir tas, ir anas, ir dar trečias, nes tai auklėtoja Liucija įkiša į kambarį savo akiniuotą
kaukolę ir žvalgosi lyg išprotėjusi, tarsi klaustų: ar yra likę gyvų? Brr.
Va taip. Nemiega. Šlaistosi, ieško priekabių, nes tik ką nors aprėkusi įsivaizduoja, kad
mus žaibiškai perauklėja ir mes kaip angelėliai plasnojame. Plast paplast. Apimti gerų
minčių.
Saboniukas Liucijai apie dingusį telefoną nė mur mur. Matyt, pakako išvysti jos
surūgusią marmūzę, kad suprastų, jog iš tokios bobšenos naudos kaip iš ožio pieno.
Vaje. Argi ožiai duoda pieno? Nesąmonę pasakiau.
Bet didžiausią nesąmonę išgirdau prie vakarienės stalo.
— O tas naujokas — klasiškas bernas, — kuždėjo Solveiga Jorei ir vis dairėsi ton pusėn,
kur sėdėjo Kasparas. — Jis į mane tris kartus pasižiūrėjo ir vieną kartą nusišypsojo. Ir
žinai kas...
— Kas? — ištempė kaklą Jorė.
— Tik niekam nesakyk! Jis... paklausė, koks mano vardas! Ir pasakė, kad nėra
gražesnio vardo kaip Solveiga, ot!
Ot kiaulė! Ot melagė! Suknėta višta. Ką ji paisto? Juk mačiau, kad juodu nė per
kilometrą nebuvo vienas prie kito priartėję!
Liucija išdidžiai stripinėjo ant aukštakulnių. Dėbsojo pro kvadratinius akinius. Ji —
vergvaldė. Stojus vakarui, viskas atsiduria jos valdžioje — lauko durų raktai, televizoriaus
pultelis, elektros šviesos jungikliai.
— Tylos! Ša! Sakau! — tramdo mūsų ir taip tylų kuždesį.
Kai prasižioja, taip šauktukai ir lekia iš burnos. O kostiumėlis koks! Pilkas, raukšlėtas ir
ant rankovės švytėjo dėmė. Blynus kepė, ar ką? Skysti plaukučiai nubrukti už nulėpusių
ausų. Riebaluoti, blizga, o pati slankioja tingiai kaip ruonis, bet akimis spigina lyg
koncentracijos stovyklos prižiūrėtoja.
Sutinku, gal pernelyg aš kraunu ant auklėtojos Liucijos, galbūt aš bjauri mergiščia,
tačiau nesimaivau kaip ji.
— Vaikučiai! Vakarienė! — skanduoja lyg būtume apykurčiai. — Dešimtą nulis nulis
kad man visi būtumėte lovose! Pamatysiu ką slampinėjant koridoriais! Gumbų gausite!
Ar aišku?!
Ką ten kalbėtis su tokia prietranka? Ant stalų keliauja košė, paskui, žinoma, bus
apysaldė arbata ir sausainiai su linksmu latvišku užrašu „Labryt“.
Labryt, Liucija! Mes valgom!
Perlinių kruopų košė su mėsos gabaliukais. Padažo duobutė. Tiesa, košė vos drungna,
tinkama balandžiams lesinti. Bet nieko, kimšti galima, ypač kai pilvas maršus groja.
Slapta trečia akimi stebėjau, kaip Kasparas knebinėja košę, tarsi sliekų ieškotų. Vos
prisivertė kąsnelį nuryti, taip susiraukė, lyg sugižusio pieno paragavęs.
— Klausykite, kaip jūs galite valgyti tokią neskanią košę? Šalta, gumulais sušokusi,
lyg klijai kokie...
O mes šveitėm kaip dideli. Rūtelei net ausys krutėjo. Tiesą sakant, jai ir šokant ausys
kruta.
 — Kam čia košė neskani? Kam! — garsiai pasiteiravo auklėtoja Liucija, stovinti
nuošalyje ir skaičiuojanti mūsų kąsnius. — Naujokui?
— Man, o kas? — atsiliepė naujokas, o Kobė jam šnipštelėjo:
— Neprasidėk su ja!..
Tačiau Liucija stypt stypt prie Saboniuko ir sutratėjo kaip kulkosvaidis:
— Ak taip! Neskanu! Gerai! Rytoj! Pats galėsi drožti! Į virtuvę! Ir taisytis sau pusryčius!
— O ko jūs ant manęs šaukiate?
Staiga man košė pasidarė sprangi. Visi, kas vakarieniavo, susmeigė žvilgsnius į
Saboniuką ir auklėtoją, o ji tiesė kaulėtus pirštus siekdama naujoko ausies ir norėdama
taip sužnybti, kaip ji viena vaiknamyje temokėjo.
— Patrauk nagus!
Ir ai! Kasparas kirto tai džiūvenai per plaštaką!
— Ak taip! Pas direktorę!..
— Nešaukite ant manęs, aš nekurčias. Ant vaikų šaukti negalima. Nežinojote?
Liucija iškaito iki ausų galiukų. Norėjo kažką išmekenti, bet tik garsiai žagtelėjo,
prarado kalbos dovaną ir... iškaukšėjo iš valgomojo.
— Pabėgo! Geras! — trinktelėjus durims nusistebėjo Saboniukas. — Ta mokytoja
visada tokia pikta?
— Tai ne mokytoja, o auklėtoja, — pragydo Rūtelė smailakiuodama į naujoką. —
Auklėtoja Liucija.
— Tada tuo labiau turėtų žinoti, kaip elgtis su vaikais.
Žinoma, visi su tuo sutiko. Bet Liucė laikosi savo taisyklių — ji šiuose namuose
karalienė, o mes kaip pelės jai po kojom maišomės.
Vėl suskrebėjo šaukštai. Bet taip vangiai, lyg ne košę kabintų, o statybinį skiedinį.
Stebėjau, kaip Kobė palinko prie naujoko ir, tarytum permanydamas mano mintis, tarė:
— Nereikėjo, Saboniuk...
— Ko — nereikėjo? — pasišiaušė tas.
— Pyktis su Liucija. Ji kerštinga. Dabar klius tau...
— O ką ji man gali padaryti?
— Liucė jokių skundų nebijo, nes rajono valdžioje vien jos giminės tupi. O kas tave
gali apginti?
— O ko man bijoti? Ko?.. Ai, blogiau, kaip yra, man būti nebegali. Tegul ji daro ką
nori. Mes dar pažiūrėsim.
Še tau. Visai protingai pasikalbėjo. Kobės teisybė — mūsų niekas negali apginti. Jei
įvyksta koks kivirčas su Liucija, tai teisybė visada atsistoja tos nuokvakos pusėn, nors
ji būtų šimtąkart neteisi.
Kas mūsų klauso? Juokas! Tai mes turime visų bijoti ir klausyti. Naujokui to nesuprasti.
Tačiau kas jam, jei ryt poryt atvažiuos tėvai. Jei man taip!.. Oi kibčiau į akis tai pikčiurnai
Liucei!
— Ko tu taip žiūri į naujoką? — palinko prie manęs Rūtelė. — Spigini akimis...
— Kas, ar aš? Nei aš spiginu, nei ką!
— Spigini, — erzino ir Vaida. — Mes juk viską matome, kad įsimylėjai! Jau antrą
kartą pastebime.
— Ką čia jūs nusišnekat! — širstelėjau. — Iš pirmo žvilgsnio, ar ne? Cha cha cha! —
vožiau atgal. — Vištos jūs, vištos.
Bet košė nebelindo. Neskani. Pritariu Kasparui. Bet kam mūsų nuomonė įdomi?
Arbatą ir sausainius atvilko naktinė auklėtoja Regina. Vyresnė ir protingesnė už
aikštingąją Liuciją. Kur kas geresnė, nes dažnai pasiduodavo mūsų zirzimams leisti ilgiau
pažiūrėti televizorių.
— Žalčiukai jūs, — puse lūpų šypsodamasi tarė ji, — ką padarėte auklėtojai Liucijai?
Verkia, skambina direktorei į namus.
— Va, Kasparui košė pasirodė neskani, — prabilo Kobė. — Pasakė, o Liucija jam ausį
norėjo nupešti, bet tas nepasidavė.
Regina atsiduso ir tokiomis geromis akimis pažvelgė į mūsų naujoką, kad tas sumišęs
veidą į šoną nusuko.
— A, naujokas... Girdėjau apie tave. Nenusimink, vaikeliuk, atsiras tavo tėveliai,
atsiras.
Kasparas atsiduso. Lygiai taip pat giliai, kaip tada prie automobilio atsisveikindamas
su dėde Leonu.
— Ačiū jums, teta, už gerą žodį, — tarsi koks suaugęs vyras padėkojo Saboniukas.
— Labai ačiū.
Tie žodžiai taip gražiai nuskambėjo mūsų šiurkščiai klausai, kad visi pritilome lyg švelnios
rankos paglostyti. Štai ką reiškia turėti gerus tėvus, pagalvojau. Tokio mandagumo gali
išmokyti tik geri tėvai. O kad pliaukštelėjo per nagus Liucei, tai kas čia bloga? Negi
leisiesi kiekvienai raganai už ausų tampomas? Tegul pati savo ausis pasitąso. Arba ne —
tegul delnais pasiplekšnoja sau per ausis, kad nebūtų atlėpusios kaip lokatoriai.
Bet dėl įsimylėjimo Vaida sušnekėjo kaip pervažiuota. Matot, kas yra... Liūdna, bet
įtariu, kad aš nieko negaliu įsimylėti. Nieko ničnieko. Nes manęs pačios niekas, net
tėvai, nemylėjo. Tai iš kur rasi jėgų pamilti kitą, visiškai svetimą žmogų?
Liūdna. Tris kartus — liūdna, liūdna, liūdna. Bliamba, tuoj apsižliumbsiu.
 Meilė krūmuose

Po vakarienės mano kambario vištos Rūtelė ir Vaida noriai sutiko pasiklausyti muzono.
Supersusijaudinusi įkišau naujausią „Delfinų“ kompaktinį diską į grotuvą.
Žinoma, prieš tai mintyse dar kartelį tariau ačiū Kasparui. Apimta neapsakomo
dėkingumo net pagalvojau, kad jeigu Saboniukas manęs NEREALIAI norėtų, gal ir
kabinčiausi jam ant kaklo. Tik va bučiuotis kažkodėl nesinori. Kažin kodėl? Vitaminų ar
ko trūksta?
PLAY — ir štai mirtinoje tyloje nuskambėjo pirmieji akordai, dar kiek — ir balsas: Meilė
— tai pastaba iš madingo žurnalo...
O Dieve, kaip VEŽA! Laikykite mane!
Meilė — tai, ko neparodo per kiną,
Apie ką nepasako orų mergina...
Stebuklas. Sakytum, pats Stano įžengė į mano kambarėlį, paskleidė savo dievišką
grožį, prisėdo ant mano lovos ir žaviai, kaip jis vienas temoka, nusišypsojo man, ir mes,
susikibę už rankų, išskridome į tylų vakarą.
JĖGA! Nerealus muzonas!
Nebepamenu, kuri — penkta ar šešta daina taip užvežė Jorę ir Vaidą, kad tos pasileido
šokti. Kraipėsi, staipėsi viena prieš kitą kaip trenktos, ir tik BAR BAR BAR!
Svečių laukėte? Neee!
Tarpduryje išdygo Liucija.
— Jau po dešimtos! — užkaukė. — Kas čia per šokiai! Magnetofoną! Duokš! Lučiūte!
Ar apkurtai?
Pati atšokavo prie staliuko, laidą ištraukė, capt už magnetofono ir trenkė durimis.
Va taip. Klausykis lakštingalų, panelyte Emile.
Vaida su Rūtele nutaisė medines minas: ne ne ne, mes nekaltos!
O aš suburbėjau:
— Mažos šiknės, o bildat kaip dramblienės.
— Ogo, kokį žodelį ištraukė! — įsižeidė Vaida, bet greitai viską pamiršo ir šimtą
dvidešimtą kartą ėmė vartyti panelėms skirtą žurnalą.
Vėl prisiminiau Kasparo dėdę. Ar gali žmogui taip trūkti nervas, kad sūnėną tokiu
bjauriu žodžiu pavadintų? Turbūt gali. Juk suaugusieji sunkiai prognozuojami. Štai Liucė.
Ramiausiai konfiskavo magnetofoną. O kada grąžins? Žinoma, ne šįvakar.
Pradėjo temti, bet miegas neėmė. Rūtelė užsikorė ant palangės ir stebėjo, kas vyksta
gatvėje.
— Šūdas, o ne žurnalas, — šimtą dvidešimt pirmą kartą įsitikino Vaida. — Ei, panos?
Kodėl niekur nebespausdina Dikaprijo nuotraukų? Juk daugiau žurnalų pirktų. Visus
išpirktų.
— O, eina... — nuo palangės atsiliepė Rūtelė. — Atseit gražuolė!
Vaida priplumpsėjo prie lango.
— Aha, eina gražuolė. Bet kokia įdegusi! Kaip šuns kakutis.
— Taigi jau tamsu, todėl tokia ruda atrodo.
Galėjau prisiekti, kad tos vištos pamatė gatve einančią Mis Dešrelę. Vos sutemsta,
Mis Dešrelė išsivynioja iš namų savo apdarų demonstruoti. Atseit Saulėnų topmodelis.
Bet misės titulą ji tikrai iškovojo. Nors kokia ten kova! Ji Sigio „mėsininko“ sesutė,
o jų tėtušis, jau minėjau, verčiasi mėsos „bizniu“: dobia kiauliukus ir kemša į dešras.
Tad sklido kalbos, kad didysis Saulėnų mėsininkas visus komisijos narius rūkytomis
dešromis užkišo, ir šie balsavo už jo dukrelę. Nuo to sykio ir tapo Mis Dešrele. Ak, kaip
gerai turėti tėvus! Ne, visai ne dėl to, kad jų padedama taptumei topmodeliu. Nors jei
garbingai? Turbūt smagu būti mise.
— Rimis! — išgirdau sakant Rūtelę. — Taigi Dešrelė į pasimatymą varo.
— Chi chi, — kaip pelė sucypavo Vaida. — Tai bent porelė! Eik tu lapėms! Ilga kaip
Eifelio bokštas, jai Rimukas iki pažastų.
Aha, pagalvojau, mano ir Kobės variantas, tik atvirkštinis. Rimukas buvo mažesnis už
mane, bet toks smaliaakis, kad nė viena Saulėnų panelė nepraeis pro šalį jo nenužiūrėta.
Įdomu paliko, todėl išsikrapščiau iš lovos ir — prie lango. Mis Dešrelė žengė siūbuodama
klubais. Kojos ilgos, plonos. O šukuosena! Trijų spalvų. Vėl plaukus persidažė. Vilkėjo be
galo dailią suknelę, tik ją bjaurojo atsikišę klubų kaulai. Bet liemenėlę jau nešiojo, todėl
visa kita buvo lyg ir gerai.
Gaila, negirdėjome, ką jie ten šnypštauja. Pastoviniavo gatvėje. Rimukas išsitraukė
savo letenėles iš džinsų kišenių, paėmė Mis Dešrelei už rankos ir nusitempė nuo šaligatvio
į parkelį, kuriame gyveno Išprotėjęs Žibintas. Kada nori, tada užsidega. Nesuprasi, kas
jam užeina. O dažniausiai blūsčioja prieš pat užmiegant. Gerai, jei ant kito šono, o ne
veidu į langą guliu.
— O, nulindo į krūmus, — apmaudavo Vaida. — Nieko nematyti. Turbūt trenks laižiaką.
— Eik jau, eik! — išsiviepė Rūtelė. — Laižiakus trenkia tik lesbės. Bachūras ir panelė
— bučiuojasi.
Nutilome. Krūmai tykiai šnarėjo, lyg juose ežiukai gūžinėtų. Ir tada, mūsų džiaugsmui,
užsidegė Išprotėjęs Žibintas. Lyg šimtą kibirų geltonos šviesos į krūmus supylė ir viskas
pasidarė aišku.
Rimukas pasistiebęs spaudė sau prie burnos Mis Dešrelės galvą, bet buvo mažiukas,
tai vis atsiklijuodavo nuo misės lūpų. Ir vėl stiebdavosi. Iš koridoriaus atsklido žingsnių
garsas. Liucė. Kaukši kaip kumelaitė. Visos trys sugriuvome į lovas. Bet Liucija kaip ėjo
žingine, taip ir praėjo.
— Gesint šviesą! — pabeldė į gretimo kambario duris.
Bet kai vėl pripuolėme prie lango, Išprotėjęs Žibintas buvo užmerkęs savo žlibę.
Tamsu. Tik krūmai šnara. Regis, vis paslaptingiau.
Nieko kito nebeliko, kaip apsvarstyti kiaulišką Mis Dešrelės elgesį. Juk visi Saulėnai
žino, kad ji plėšia meilę su Tomu Ragelskiu, pravarde Ragiukas. Todėl buvo šiokio tokio
juoko: Ragiukui ragus įtaisė!
Bet Rūtelė, atseit meilės žinovė, „Panelės“ žurnalo „Sex failų“ specialistė, paprieštaravo:
— Nesiskaito.
— Kodėl? — išpūtė akis Vaida. — Juk visos matėme, kad bučiavosi. O tau — nesiskaito?
Įdomu kodėl?
— Ot, nesiskaito ir viskas. Juk jinai su Ragiuku nerimtai, tik vaikšto kur papuola. O
va, jeigu būtų vedę...
— Na ir kas, jei būtų ženoti? — neiškenčiau.
— O tas, — įžūliai skiedė Rūtelė, — kad tada tarp jų būtų meilė. O dabar aišku — Mis
Dešrelė myli Rimuką.
Kas per naivumas! Nors nusišauk su durų rankena.
— Tau, Rūtka, galvoje snigti pradėjo, — pasakiau, o Vaida sunkiai atsiplėšė nuo
palangės:
— Tamsu kaip šikinyčioj, nieko nematyti... Ir ką jinai tokio jau gero rado tame Rimuke?
O va Dikaprijas nerealiai vežantis...
— Eik tu, višta, — nusijuokiau. — Tau irgi galva prisnigo. Pamatytų tave tas Dikaprijas,
tai tik persižegnotų!
— O tu į save pasižiūrėk! Esi baisi kaip atominis karas, bet tai prie Kobės, tai prie
Saboniuko lendi, kaip šliurė visur jiems iš paskos. O juk ir esi ŠLIURĖ!
Oi, kaip pyktelėjau! Griebiau pagalvę ir šveičiau į Vaidą, o toji vėpla taip vikriai
pasilenkė, kad pagalvė tylutėliai iššvilpė pro langą ir subolavo lyg skraidanti lėkštė.
ŠLUMŠT į krūmus! Išprotėjęs Žibintas plykst savo šviesą. Pamatėme, kaip sutrikęs
Rimukas strapalioja su pagalve, kuri, matyt, tiesiai į rankas nukrito.
O Rūtelė netekusi proto dar klyktelėjo:
— Pagalvę turit, eikit gult!
Oje, abu kad spruko gilyn į parkelį! Gėda pelėda!
Va taip aš praradau savo pagalvę. Nusprendžiau su Vaida tris dienas nesikalbėti. Tačiau
prisiminiau Kasparo mandagumą ir nusprendžiau užsiimti saviaukla. Bet nuo rytojaus.
Ir dar, va kas į galvą prisnigo: mane galėtų kas nors įsidukrinti, tačiau per vėlu, nes
susiformavo bjaurūs įpročiai. Tačiau įdomu, kaip suaugusieji tai suuodžia? Lyg patys
šventi būtų!..
 Berniukų tualete

Sutikite, kad menkas malonumas miegoti be pagalvės. Be to, ką pasakysiu auklėtojai,

kur pasidėjo pagalvė? O jei kas ras ir rytą atneš į vaiknamį? Taigi patikrins, ir teisinkis
paskui.
Rūtelė ir Vaida netruko nušuoliuoti į sapnų pasaulius, o aš tylutėliai atsikėliau iš lovos.
Buvo arti vidurnakčio. Iškišau galvą į koridorių. Murmesys iš Liucės kabineto pranešė,
kad mūsų vergvaldė snopso prie televizoriaus.
Žinoma, paradinės durys užrakintos, bet yra kitokia išeitis. Berniukų tualetas. Ten —
langas, tik reikia žinoti, kaip kaištį ištraukti, ir kelias iš vaiknamio laisvas.
Kiek čia truksiu? Išlįsti pro langą, perbėgti per gatvę. Gal kiek sunkiau bus tamsoje
pagalvę rasti, juk nepašvilpsi kaip šuniuko. Na, bet dešimties minučių pakaks. Juk
rudeniui atėjus per tokį laiką spėdavome kaimynų obelis nukrėsti.
Pasileidau tuščiu koridoriumi. Kaip dvasia nuplevenau į pirmą aukštą.
Tylu. Ramu. Pirmyn!
Tualetas tuščias. Kaištis lengvai pasidavė ir langas atsidarė. Persiritau per palangę, kiek
buvo įmanoma, privėriau langą, mažas plyšelis teliko, ir kaip peliažmogis nušmirenau
pasieniu. Apsidairiau, perbėgusi veją peršokau gyvatvorę, smukau per gatvę ir — į
krūmus.
Bliamba, tokie tankūs, tokia tamsybė, kad jei čia numirtum, tris dienas niekas nerastų
tavo lavonėlio. O kur mano pagalvė? Ciu ciu ciu!
Landžiojau šen bei ten — nieko nematyti! Tas Išprotėjęs Žibintas galėtų duoti šviesos!
Vaje, jau turbūt pusvalandis prabėgo, o aš vis šmaižau po krūmus kaip beprotė.
Staiga užmyniau ant kažko minkšto lyg rupūžė. O, kokia laimė! Mano pagalvytė.
Griebiau ją į glėbį ir nulapnojau atgal — per krūmus, per gatvę, peršokau gyvatvorę ir
glust prie sienos.
Aš peliažmogis. Agentas 007. Manęs nieks nemato.
Pritykinau prie lango, stumtelėjau, ir stikloplastikinis griozdelis pasakiškai tyliai
atsidarė. Užsikabarojau ant palangės...
— Ei, o tu ką čia darai?
Spėjau pagalvoti — va tai tau, kaip žioplai sudegiau!
Bet pakėlusi akis išvydau prie prausyklės stovintį Kasparą. Jis greitai nusigręžė,
atsuko čiaupą ir ėmė kruopščiai praustis veidą. Aha, nebeįdomu, kokių reikalų turėjau
Saulėnuose, ir dar naktį. Ir žinot kodėl? Jam nesmagu, gal truputį ir gėda, kad aš jį
užklupau nusižliumbusį, nors, atrodo, tokį kietuolį vaizdavo.
Įsiropščiau, uždariau langą, įstačiau kaištį.
Žinojau, kad juokingai atrodau su nušiurusiu vaiknamio chalatu. Kaip sena pelė. Bet
Kasparas stengėsi mano pusėn nežiūrėti.
— Va, — pasakiau rodydama murziną pagalvę, — pro langą iškrito. Dūkom visos
trys, ir tik manoji sugalvojo paskraidyti.
— A...aišku. A-aš nusi-i-prausti a-atėjau.
Nuo verksmo užsilikęs maudulys trukdė jam neužsikertant ištarti žodžius. Akys
raudonos kaip triušio. Irgi nuo verksmo.
Vos Kasparas dirstelėjo į mane, regis, dar labiau apsiniaukė. Iš mano žvilgsnio suprato,
kad turškis nesiturškęs po čiaupu, bet nieko nepaslėpsi. Vienas. Naktį. Vienumoje. Ko
čia nesuprasi, kokios mintys jį kamuoja.
— Emile... Nnneprasitark niekam, kad praskydau.
 — Visiems taip būna, o tau pirmos dienos, suprantu, kaip nelengva, — pasakiau iš
visos širdies. — Aš irgi kartais paverkiu. Palengvėja. Rimtai. Ir šiaip, kartais labai sveika
liūdnam pabūti.
— Kodėl?
— Ai, kai būni linksmas, bliamba, visokių nesąmonėlių prikreti. Bent jau man taip
nutinka. Va, pagalvė išskrido, bėk, ieškok...
O jis dar atkakliau į mane įsispitrėjo.
— Tai nesakysi?
— Žinoma, ne! Kuo tu mane laikai?
— Atleisk, nenorėjau tavęs užgauti.
Viešpatėliau, koks jis geruolis. Tuoj vietoj susileisiu.
— Na, man reikia šiaušti į kambarį, kol neužlaužė. Tada čikt! — sprandą kaip vištai
nusuks.
Cimpinau pro šalį, maniau, jam lengviau paliks, kai išgaruosiu iš akių, o Kasparas
atsargiai sugriebė už alkūnės.
— Palauk, Emile.
Nesupratau, kodėl Kasparo akys paliko tokios geros ir žvelgė taip, kaip niekas gyvenime
į mane nėra žiūrėjęs! ŠVELNIAI.
Ką?! Jis nori pradėti KAŽKĄ ryškintis? Berniukų tualete? Bet kitą sekundę paaiškėjo,
kokia aš nuokvaka.
— Nori, parodysiu savo mamos fotografiją?
Šit iš kur tas nežemiškas žvilgsnis. Apie mamą vis galvoja. O man mintys susigarbiniavo.
— Parodyk.
Kasparas kruopščiai patrynė drėgnas rankas į džinsus ir iš marškinių kišenės ištraukė
fotografiją. Užmečiau akį ir apakau. Viršūnė! Daili kaip aktorė. Didelės spindinčios akys.
Ir pasakysiu — labai geros akys, tokios, kokios prieš minutėlę buvo Kasparo. Plaukai ilgi,
vešlūs, gražiai gaubiantys veidą. Tobula.
— Na ir kaip?
— Tavo mama siaubingai graži. Tokios dar nemačiau.
— O tavo mama?
— Geriau neklausk.
— Kodėl?
— Ji buvo graži. Kažkada. Bet... ai, sunku paaiškinti.
Kasparas atsidūksėjo.
— Žinai, niekada negalvojau, kad taip galiu pasiilgti mamos. Niekada. Man čia
nepatinka, norisi dingti į visas keturias puses, ieškoti tėvų, bet kur? Galva neišneša. O
netekti tėvų... tai jau ne, negaliu ir...
Jo balsą persmelkė graudulys. Nesumojau, ką atsakyti. Neišmanau, kaip guosti
bernus. Nebent pačius pačius mažiausius vaikus, kurie, regis, net nesupranta, kad juos
paliko mamos. Jie nieku gyvu netiki, kad taip ir liks pamiršti kaip kačiukai patvoryje.
Tokius lengvatikius nesunku apgauti. Bet Saboniukas... Juk matau, kokia širdgėla akyse
tvenkiasi. Pačiai norisi šniurkščioti.
— Sakei, kad išvažiavo į parduotuvę ir dingo?
Jis linktelėjo:
— Taip ir buvo.
— O kas paskutinis juos matė?
— Nežinau.
— O kur tuo metu tu buvai?
— Namuose.
— O kokių keistų telefono skambučių nebuvo?
 Kasparas išplėtė akis:
— Klausinėji lyg kokia seklė!
— Aha, — tariau, — aš esu seklė Morka. Pagyventum vaiknamyje, nori nenori
išmoktum seklio amato. Tik ir sek, kad kas nenutvertų, neįskųstų. O šiaip man patinka
skaityti detektyvus, ten visada tokius klausimus užduoda.
— Sakai, skambučių? — suraukė kaktą. — Kad nežinau... Tėčio telefonas retai
nutildavo. Ką aš žinau. Būtų pasakęs.
— O apie namus nesisukinėjo koks įtartinas automobilis?
— Kad aš amžinai prie kompo tupėdavau, pro langus nesižvalgydavau. O kodėl klausi?
— Na, jei dingo prie parduotuvės, kas nors juos turėjo sekti. Pagrobėjai tik filmuose
iš dangaus su parašiutais nusileidžia.
Kaip man patiko, kad Kasparas klausosi sulaikęs kvapą! Manė, kad aš višta, o prašau,
koks pagarbiai nuščiuvęs.
— Ar tavo tėvai turėjo priešų?
— Ką aš žinau...
Jis susimąstė, o aš laukiau, ką pasakys. Girdėjosi, kaip į prausyklės skardą papsi
lašai. Tokia tyla stojo, ir ačiū Dievui, kad mudu neišsiplepėjome kaip turgbobės, nes iš
vaiknamio gilumos atsirito žingsnių bilsmas.
— Liucė! — prašnypščiau aš. — Vaje, ką daryti!
— Lįsk į kabiną ir užsikabink! Pasilipk ant klozeto, kad kojų nematytų!
Taip ir padariau. Užsišoviau kabinos duris, užsikoriau ant klozeto, o žingsniai virto
energingu kauškėsiu.
Bliamba, jei pastebėjo, kad manęs nėra lovoje, oi bus! Lučiūteee! Ką veiki berniukų
tualete! Trakšt trakšt mano kaklo slanksteliai...
— Kasparai, ką tu čia darai! — išgirdau Liucijos karktelėjimą.
— Prausiuosi, tamsta auklėtoja.
— Prausiesi! Naktį! Ar galvą pašalai! Papūsk!
Aha, tikrina, ar tik neparūkyti atslinko į tualetą. Kvaiša. Juk tabako dūmus ir taip
užuostų.
— O su kuo čia kalbėjaisi?
— Vienas pats.
— Netrink! Atsirado Šekspyras, naktimis tualete Hamleto monologus skaitantis!
— Na, ne visai su savimi. Kalbėjausi su mama. Štai nuotrauka.
To auklėtojos smegenėlės neįstengė suvirškinti.
— Su mama? — žioptelėjo. — Bet man pasigirdo, kad buvo du balsai!
— Ką padarysi, būna, kad pasivaidena.
Žingsniai. Vis arčiau manęs. Sulaikiau orą. Širdis tuk tuk... Nuėjo prie lango. Paklibino.
Va, dabar mano eilė!
AAA! LUČIŪTE! KĄ VEIKI BERNŲ TUALETE! JĖZUSMARIJA, IR DAR SU PAGALVE!
Njo, atsinešiau, kad būtų minkščiau bučiuotis!
Knaptelėjo rankeną, bet durys jai nepasidavė.
— KAS TEN SĖDI!
Koks kraupus riksmas! Numirsiu! Duokite kas nors man nuodų!
Liucė lenkėsi pažiūrėti, bet netikėtai pasigirdo dūžtančio stiklo garsas. Akiniai! Švyst!
Nulėkė nuo nosies ir kaukštelėjo į keramines plyteles.
— Viešpatie aukštielninkas, — suinkštė, — mano akinukai.
— Tamsta auklėtoja, — išgirdau Kasparą, — jei norit žinoti, tos durys ir dieną
neatsidarė. Matyt, užraktas užstrigo.
Pasakė tai tokiu ramiu, nekaltu balseliu, kad Liucijai išgaravo visas įkarštis. Be to, be
akinių ji buvo tikra akla višta. Maklinėjo po tualetą, kol šiaip ne taip nusiyrė iki išėjimo.
 — Marš į lovą, — nebe taip ryžtingai sukomandavo. — Einu atsarginių akinių
pasiieškoti.
Ir vos jinai iškobrino į koridorių, Kasparas tylutėliai tarė:
— Emile, greičiau! Ji beveik nieko nemato, ramstosi į sienas.
Sprukau nuo klozeto lyg iš elektros kėdės. Išslinkome į koridorių, o Liucė kvanklino
pasičiupinėdama sienų, lyg žmogus-voras, pasiryžęs kitą akimirką jomis karstytis.
Sekėm iki pat antro aukšto, ir vos jinai įvairavo save į kabinetą, paknopstom norėjau
pulti į savo kambarį, bet, o varge, iš to jaudulio kojos susipynė ir plojausi kaip ilga,
gerai, kad spėjau pagalvę atkišti. O sako, jei žinotum kur krisi, ten pagalvę pasidėtum.
O man pavyko, ot!
— Kas ten laksto! — iš savo vampyrės urvo riktelėjo Liucė. — KAS!
Uždususi įpuoliau į kambarį, šveičiau nuo savęs chalatą, pagalvę — į vietą, o pati — po
antklode. Liucija užsidėjo naujus stiklinius pabūklus — ir pirmyn! Per visus kambarius
tikrinti.
Aišku, maniškis kambarys kažkodėl ją traukė kaip magnetas. Įkišo galvą. Užšnarpščiau
taip melodingai, lyg senutė.
Bet chalatas! Numestas viduryje kambario daiktas jai sukėlė įtarimą, kad čia būta
kažkokios skubos. Žengė vidun, apšniukštinėjo Vaidą, Rūtelę. Tos, matyt, miegojo labai
įtikinamai, tad prišliaužė prie manęs.
Sudejavau neva per miegus, bet išėjo nevykusiai. Sumykiau lyg ko norėdama paklausti.
— Lučiūte?.. Miegi?
Sučepsėjau. Saldžiai saldžiai. Nežinau, kaip tai pavyko, bet Liucė liko patenkinta
ir išmovė toliau trankytis. Ooo, kaip giliai atsikvėpiau, turbūt iš karto du kilogramus
numečiau. Pasprukau iš mirties nagelių!
O paskui ilgai negalėjau užmigti. Buvo gėda. Dar niekada naktį nebuvau susitikusi
su bernu, drąsiai galima sakyti — mano pirmas pasimatymas, o blemba, blemba, kuo
baigėsi! Tupėjimu ant klozeto! Na, kaip dabar išgyventi tokį pasižeminimą?
Vaida taip saldžiai šnarpštė, kad pasiutusiai užsinorėjau duoti jai sprigtą į kaktą. Tačiau
prisiminiau saviauklos programą. Geriau sau duosiu sprigtą. Už tai, kad vėl galvoje ėmė
snigti.
Pakėliau ranką, smilių priglaudžiau prie nykščio. Visa įsitempiau. Saviaukla. Reikia. Ir
pokšt kuo smarkiausią sprigtą sau į kaktą! Net akyse pažaliavo.
— Lučiūte! Bene pakvaišai!
Vaje, akiniai tarpduryje!
— Aš... ėėė, aš apsisapnavau, tamsta auklėtoja.
 Liucė išsikalinėja

Na žinot! Toji auklėtoja Liucija — grybų ragana! Kur ji tau pamirš vakarykštį kivirčą su
naujoku. Sulauksi! Jau kitą dieną šoko keršyti Saboniukui.
Aštuntą valandą ryto visi sugužėjome į valgomąjį. Mano galvoje dar skrajojo pagalvės,
niekaip negalėjau užmiršti taip laimingai pasibaigusio vakarykščio nuotykio. O čia dar
Kasparas priėjo ir lyg mano asmeninis gydytojas paklausė:
— Kaip jautiesi?
— Puikiai. Ačiū, kad paklausei.
— Prašom, nėr už ką.
Solveigai visi miegai išlakstė, o ir kitos vištos tik susižvalgė, lyg matydamos vaidinimą.
Iš kur joms žinoti, kad įsijungiau saviauklos programą?
Vaidai daviau silpną niuksą.
— Kas yra? — suniurzgė.
— Žinai, Vaidute, ko gero, tu teisi. Aš ne tik šliurė, bet gryniausia bjaurybė. Atsiprašau,
kad sviedžiau į tave pagalvę.
O ji pasižiūrėjo į mane baltomis. Pamanė, kad kokią klastą sumąsčiau ir tuoj atidarysiu
kakarinę, bet aš iš paskutiniųjų sunkiau šypseną.
— Ėė-ūū... — kvailai sumūkė Vaida. — O kaip pagalvė vėl pas tave atsirado?
— Kažkas atgal pro langą įsviedė. Miegu — ir tik brinkt! pagalvė. Va taip.
Solveiga nusikraipė, lyg gavusi elektros srovės. Bet nieko neklausinėjo. Turbūt
pamanė, kad mudvi dar neprabudusios, pro miegus kažin ką šnekame.
Bet grįžkime prie svarbiausio.
Liucė su kitais akiniais. Kvadratiniai pabūklai raginiais rėmais. Senoviški akiniai, kaip ir
jos pačios pažiūros. Sėdime prie stalų, laukiame kuo žarnas prikimšti, o čia Saboniukas
garsiai pasvajojo, ar negalėtų jis gauti kavos. Baltos ir dar kapučino.
Pasileidom visi žvengti.
Užsimanė kiaulė bananų!
Pieniška sriuba, nors ir baltutėlė kaip kapučino, naujokui vėl neįtiko.
— Kokia čia sriuba? — stebėjosi jis. — Trys makaronai ir pieno spalvos vanduo...
Liucija, regis, to ir telaukė.
— Kasparai, ateini čia! — dūrė sau po kojomis.
Kasparas pakilo nuo kėdės, atsistojo ten, kur rodė auklėtojos pirštas. Manėm, kad kils
rietenos, bet Liucė tik sukomandavo:
— Paskui mane! Žengte marš!
Ir juodu išėjo. Teisingiau, Liucė išsivarė naujoką. Kas įvyko paskui, išgirdau iš paties
Kasparo.
Taigi auklėtoja, paliepusi naujokui drožti pirma jos, nuginė jį vaiknamio virtuvėn.
Pastatė prie geležinio stalo. Papylė ant jo gerą saują makaronų. Iš šaldytuvo ištraukė
pieno paką. Ir, lakuotu nagu parodžiusi į katilus ant viryklės, pasiūlė pačiam išsivirti
ėdalo.
Taip ir pasakė — ėdalo. Ir negana to, atskaitė moralą, kad vaiknamis turi savas
taisykles ir privalu jų laikytis, kitaip pridauš prie sienos kaip ciuckį.
Cha, pridauš! Kaip ciuckį. Norėtų!
Kasparas, jei juo tikėtum (o aš tikiu visiškai!), jai taip atsakė:
— Baikite išsikalinėti. Aš jūsų nė kiek nebijau. Siūlote pačiam sriubą virti? Mažiau
vokite nuo vaikų stalo ir viskas bus okei.
 Ooo, kaip užsiuto Liucė!
— Šūdžiuk! Tu man dar aiškinsi! Kai praalksi, pamatysi! Sausą duoną man valgysi!
Ar aišku!
Va šioje vietoje Saboniukas nuleido garą ir ėmė politikuoti. Na žinot ten... vaikų teisės,
lia lia lia ir visa kita. O derėjo atrėžti — į save pasižiūrėk, džiūvena! Ėsk lašinius, o ne
mūsų makaronus!
O-o! Nervus reikia dėti į konservus. Kur mano saviauklos programa? Kodėl neveikia?
Va, viskas, įsijungiau.
— Vaida, tu šiandien puikiai atrodai.
Tai akys išvirto.
— Kas tau, Emile? Sušnekėjai kaip lesbė. Iš kur — puikiai! Tyčiojiesi, ką? Dar
pasimaivysi, plaukus nupešiu.
— Na gerai. Pasakysiu taip: atrodai baisiai — kaip atominis grybas. Dabar patenkinta?
O kad šoko mane vytis! Būčiau nebėgusi. Ne kartą teko peštis su Vaida, nei ji mane
įveikdavo, nei ten ką, tačiau gero elgesio taisyklės to tiesiog reikalavo. Išpuolusi pro
duris nuskriejau lyg raketa. Vaidai nieko kito neliko, kaip sutrepsėti kojomis ir smukti
atgal į kambarį.
Žinot, atsitiko keistas dalykas. Įsijungė atminties aparatas. Ir atsuko tą kadrą, kuriame
buvau aš, penkerių metų vaikas, nedrąsiai žengiantis pirmuosius žingsniukus vaiknamio
koridoriumi.
Mane puola prisiminimai.
Aš senstu.
Gelbėkite!
Juk senukai nieko daugiau nedaro, kaip tik grumiasi su prisiminimais. Būdavo, suvaro
auklėtoja į salę, o ten ant scenos koks nors žilagalvis mūkso pasodintas į krėslą kaip
fikusas į vazoną ir šneka visokias baisybes apie karą, badą, tremtį. Paskui daug garsiau
pradeda kalbėti apie meilę Tėvynei ir galiausiai pamoko: vaikai, vaikai, svarbiausia,
vaikai, gerai mokytis, vaikai.
Blemba, kaip mane užknisdavo tos kalbos. Ir visai ne todėl, kad buvo galima numirti
iš nuobodulio. Tiesiog nevaikiška mintis įsibraudavo makaulėn: o jei šit dabar — blinkt
iš klumpių, ir numirčiau? Kas ateitų į mano laidotuves? Liucija? Na jau ačiū! Kobė turbūt
neturėtų laiko — jam į krepšį reikėtų mėtyti. Jorė — anokia ten draugė. Kitos vištos irgi
nė ašarėlės neišspaustų, o Rūtelė sakė, kad bijo numirėlių.
Ir tik tada pralinksmėdavau. Pagalvodavau, kad visai nieko pasimirti ir tapti vaiknamio
šmėkla. Nudžiaučiau nuo šulinio geležinę grandinę ir valkiočiausi koridoriais baisingai
žvangėdama ir būbaudama. Dar virtuvėje katilais pabarškinčiau. Niekas man nemiegotų,
visi lakstytų pašiurpusiais kailiais. Tačiau juk nusibostų. Ir taip kartais darosi nuobodu
gyventi, nes žmogus be meilės supanašėja su vaiduokliais.
Bet šit man pačiai pradėjo vaidentis. Mačiau save — mažą, nusižliumbusią ir alkaną
mergaitę, netekusią namų ir tėvų — visko, kas svarbiausia pasaulyje. Ar ne per anksti
imu gyventi praeitimi? Ei, kur mano ateitis? Šalin autobiografinę atmintį! Blem, kiek
kainuoja tabletės nuo priešlaikinio senėjimo? O gal man kalcio trūksta?
 Bado streikas

Saboniukas po ginčo su Liucija nebegrįžo į valgomąjį. Pareiškė, kad nė kruopelytės

maisto neims, kol auklėtoja jo neatsiprašys. Šūdžiuku pavadino, o tai gryniausias
įžeidimas.
Taip jis pasakė direktorei Bronytei, ir toji nieko nelaukusi nubėgo rautis ant Liucės.
Cha. Kas nežino, kad toji akiniuota tundra nė kiek nebijo vaidytis. Mat jos giminė
— nuo politikos suzombėję dėdės ir tetos — trynė užpakalius valdžios kėdėse ir visaip
užstodavo Liucę, ją, ko gero, buvo apskelbę savo giminės šventąja.
Praėjus kelioms minutėms Liucija kaip traukinys išdundėjo iš direktorės kabineto.
Dardėdama laiptais apsižliumbė, vos prie durų nepartrenkė mamos laukiančios Akvilės,
sėdo į savo mašinukę ir išbirbė į miestą skųstis.
Bet tai nieko nepakeitė. Naujokėlis nepasirodė valgomajame per pietus.
Bado streikas.
Visą dieną Kasparas prasimalė krepšinio aikštelėje.
Diena išpuolė vaiski, be vėjo. Kamuolio bumbsėjimas ritosi per visus Saulėnus. Iš
pradžių Saboniukas apstulbino Kobę — pažėrė iš eilės apie dešimt taiklių tritaškių
metimų. O paskui man girdint išbarė Kobę ir Balioną, kam jie pernelyg leidžia auklėtojai
Liucei kartis jiems ant sprando.
— Ar bent žinote, kokios vaikų teisės? — tiesiai klausė Saboniukas, o Balionui tik
duok progą nusišnekėti:
— Žinom. Vaikų mušti negalima. Ir... ir vaikai turi teisę, kad pasaulyje būtų taika!
— Parašyta su kreida, — surimavo Saboniukas. — O tu, Emile, ar žinai?
Vau! Jam įdomi mano nuomonė. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad...
— Ko šypsaisi, Emile?
Šypsausi? Negi? Ir kaip dažnai jis taria mano vardą! Lyg tai KĄ NORS REIKŠTŲ.
— Ai, kad klausinėji visokių nesąmonių, — pasakiau. — Pažiūrėsiu, ką tu kalbėsi, kai
grįši iš direktorės.
— Tą patį, — neabejodamas tarė Kasparas. — Man ir taip gyvenime nenuskilo, kad čia
atsidūriau, bet kad ir toliau viskas griūtų? Ėdesys čia visai nesvarbu. Principo reikalas.
Bent tai suprantate? Ar jau visai... šlapiu maišu esate trenkti?
Visi trys pritilome. Su Saboniuku ne taip lengva ginčytis. O aš nesunkiai įsivaizdavau:
iš upelio šlapiu maišu nešina išbrenda auklėtoja Liucė, o jos varvantys akiniai rėkia ant
manęs: „Ar žinai, kokios vaikų teisės!“ Memlenu, kad žinau. Ir gaunu šlapiu maišu per
savo tuščią makaulę. Šlept tept! Ir klausimų nelieka. Oi ačiū, auklėtoja, kad nejojate ant
sprando, o tik šlapiu maišu mane pašventinote. Oi ačiū. Alpstu iš laimės. Atseit.
Dunkt dunkt. Saboniukas dusyk pamuša kamuolį ir kaip balerūnas aukštai pasišokėjęs
taikliai šveičia į krepšį.
Ką aš žinau. Man gražu. O Kobė raukosi — tarsi netyčia. Kasparas atrodo šiek tiek
sulysęs. Mėto į krepšį ir savo varo:
— Pamatysite, chebryte, manęs Liucė atsiprašys. Žinot kodėl?
Ne, nežinome. Patinka, kad mes kauniečiui virtome „chebryte“. Tas taip. Chebrytė —
skamba. Bet jo naivumas verčia iš koto. Ims mat ir puls Liucija eiti keliais prieš kažkokį
naujoką!
— Na tu ir pavarai, — kraipė galvą Kobė. — Atsiprašyti! To Liucė gyvenime nėra
dariusi!
O Saboniukas giliau kapstėsi:
 — Ji auklėtoja, ar ne?
— Auklėtoja, — sutiko Kobė. — Na ir kas?
— Vadinasi, turi mus auklėti?
— Turi, na ir kas?
— Kaip tėvai vaikus auklėja, taip?
Kobė kiek pagalvojo:
— Na taip.
— O tėvai, jei neteisūs, vaikų atsiprašo, — tęsė Saboniukas. — Bent jau mano tėtis.
Būdavo, ginčijasi, ginčijasi, o paskui prieina ir sako: „Kasparai, atleisk, aš buvau neteisus.
Paskambinau treneriui, vakar iš tiesų nebuvo treniruotės. Teisybę sakei, o aš, pamatęs
tave prie picerijos, be reikalo užpykau“. Todėl aš nesuprantu, kodėl auklėtojai turėtų būti
sunku manęs atsiprašyti.
Pasakysiu jums — superinis to naujoko naivumas! Juk mes Liucei esame ne vaikai,
sūnūs ar dukterys, bet auklėtiniai. Tai skirtingi dalykai. Labai skirtingi. Kasparą tėvai
mylėjo visa širdimi, šito vaiknamyje jis nesulauks.
Mes — NIEKIENO.
Tiesa, mumis rūpinasi valstybė, ir ačiū jai, kad nestimpame iš bado, leidžia mus
į mokslus. Bet sakykite man, kas per tešlagalviai sėdi toje valdžioje, jei mano, kad
mergaitėms turėtų užtekti dvejų kelnaičių. Per metus. Daugiau neduoda. Nepriklauso.
Argi tai ne pasityčiojimas?
Na, viskas. Jaučiu, užaugusi būsiu politikė. Neleisiu skriausti našlaičių, išvaikysiu Liucės
giminę iš valdžios, visiems vaiknaminiams globėjus surasiu ir vaikų namus nugriausiu,
kad nė ženklo neliktų...
Bet — stop stop. Argi tai politikų darbas? Mmm, visai susipainiojau. Okei, jungiu gero
elgesio programą.
 „Renault Laguna“

Kitą rytą mane pasikvietė Kasparas. Išėjome į lauką ir atsisėdome ant suoliuko. Geras.
Po vaiknamio langais lyg kokia įsimylėjusi porelė.
Tačiau Kasparas atrodė smarkiai susirūpinęs.
— Pameni, — kimiai prašneko jis, — apie ką kalbėjomės tą naktį berniukų tualete?
Na, kai rodžiau tau savo mamos nuotrauką.
— Apie ką tu čia?
— Juk klausei, ar prieš dingstant mano tėvams nesisukinėjo aplink namus koks
įtartinas automobilis...
— A, taip taip, na ir ką?
Kasparas šiurpiai nužvelgė mane.
— Prisiminiau. Man kasdien reikėdavo šiukšles nešti į konteinerį, ir tą dieną, kai
pradingo tėvai, gatvėje stovėjo vyšninės spalvos automobilis.
— Kokios markės? — paklausiau, nors skyriau tik traktorių nuo automobilio, bet
norėjau pavaizduoti visažinę. — Neįsidėmėjai?
— Įsidėmėjau. Tai buvo „Renault Laguna“, pikapas su „ragais“.
— Su ragais? Kaip suprasti?
— Taip vadinama bagažinė ant stogo.
— Aha. Kiek žmonių sėdėjo automobilyje?
— Vienas. Aš dar nusistebėjau, ko tas žmogus ten sėdi, nes buvo karšta, kam kepti
po mašinos stogu, kai gali išlipti ir pasivaikščioti? Logiška?
— Logiška, — daug negalvojusi sutikau.
— Tu manai, kad tas automobilis galėjo sekti?
— Kas nors juk turėjo sekti, dėl to beveik neabejoju. Kaip tu pagrobsi žmogų, jei jo
neseksi? — ir ištarus šiuos žodžius mane nukratė drebulys — Kasparas matė savo tėvų
pagrobėją!
— Man dabar labai įtartinai tas automobilis atrodo. Juk jokia mašina gatvelėje
nestovėdavo. Visos pas ką atvažiuodavo, į kiemus nulįsdavo.
— O po kiek laiko tavo tėvai išvažiavo?
— Hm. Maždaug po valandos.
— Kitą dieną matei tą mašiną?
— Jos neliko vos tik tėvai išvarė į parduotuvę.
— Iš kur žinai?
— Dviračiu važiavau pas draugą ir gatvė buvo tuščia. Matai, aš visada minu tuo
gatvės pakraščiu, kur stovėjo reno.
— O to sėdinčiojo automobilyje veidą įsidėmėjai?
— Ne. Man tada visai ne tas buvo galvoje.
— Aha, vadinasi, jokių ypatingų požymių — visokių randų, ūsų, barzdos ir tatuiruotės
mes neturime.
— Ar tu esi mačiusi tatuiruotą veidą? — sumišęs pasižiūrėjo Kasparas. — Juk aš tik
veidą mačiau. Bet ar tai ką nors keičia?
Susimąsčiau.
Tikrai. Ar tai ką nors keičia? Va, jei automobilio numerius būtų įsidėmėjęs, tada kitas
reikalas. O gal toje mašinoje visai ne pagrobėjas kiurksojo, o koks pasiklydęs seneliukas.
Juk Kaunas — didelis miestas. Atvažiavo diedukas iš kaimo ir pateko į gatvelę, kurioje
stovi namas, o iš jo dingo žmonės? Vienas šansas iš dešimties, kad mano sapalionės
teisingos.
— Policijai pasakojai apie tą automobilį?
— Ne. Kad manęs beveik nieko neklausinėjo. Juk ne iš namų pagrobė, o prie prekybos
centro. O kad ir būčiau prisiminęs per apklausą, kas iš to? Neįsidėmėjau numerių. O
žinai, kiek Kaune tokių markių mašinų laksto? Koks šimtas.
— Norėčiau pamatyti...
— Ką?
— Kaip atrodo toji „Renault Laguna“.
— O ką ten žiūrėti? Gelda su keturiais ratais. Balionas savo albumėlyje turi tokio
modelio nuotrauką. Kai išvydau, visas vaizdas ir atsigamino. Bet galėjo ir atsitiktinai kas
nors užklysti. Juk jei iš tikrųjų kas būtų sekę, būčiau tą automobilį matęs ir anksčiau.
— Ko gero, tu teisus. Pagrobėjai per vieną dieną plano neparengia, jie savo auką
seka ilgai ir nuobodžiai.
— Suras juos dėdė Leonas, — sugriežė dantimis Kasparas, — oi, nežinau, ką jiems
padarys.
Ir čia atsivilko Jorė. Kaip kvanka įsispoksojo ir nekaltu balseliu paklausė:
— Emile, o kada šiandien repeticija?
Lyg nežinotų, kad kasdien ir tuo pačiu laiku — 15.00! Ir dar šypsosi, višta. Tačiau aš
irgi išsiviepiau iki ausų ir kuo malonesniu balseliu suulbėjau:
— Penkiolika nulis nulis. Prašyčiau, panelyte, nevėluoti.
Bet visą tardymo malonumą sugriovė Balionas. Išpuolė iš vaiknamio, pamatė mus ir
išvertė gerklę:
— MĖSININKAI! Atkeršijo! Nunešė krepšinio lentą!
Tikros kandys! Vakar naujoko mobilusis dingo, šiandien — krepšinio lenta. Blembački.
Vagystės įgauna stambų mastą. Alio, policija. Aliooo! Šen šen. Help!
 Švilpukas — jėga!

Paskui Balioną atskubėjo susijaudinęs Kobė. Jam nebuvo baisesnio vaizdo pasaulyje,
kaip liūdnai stirksantys krepšinio stovo griaučiai.
— Atrodo, atsirado proga kai ką užmušti! — sugriežė dantimis.
Visi patraukėm aikštelės link. Žengėme lėtai, lyg sektume paskui karstą, kuriame
gulėjo Jo Didenybė Krepšinis. Aš pagalvojau, kad karste ilsisi mūsų Liucija, todėl savaime
pradėjau greičiau kabinti ir, vos pranėriau aikštelę supančius krūmus, nepatikėjau savo
akimis.
Oskaras su Jurginiu!
— Sveiki, vaikai! — žvaliai pasisveikino Oskaras. — Tuoj turėsite naują krepšinio
lentą. Senoji buvo supuvusi, tai va, naujas lentikes prie rėmų prisuksime.
— Ir tos buvo geros, reikia čia, — bambėjo Jurginis, pirštu braukydamas per ką tik
išgręžtą skylę. — Rupūžėliau, gražiausią lentą supjausčiau. Tas pats, rupke, kaip į ugnį
įmesti ir sukūrenti.
Oskarą buvo sunku pažinti: švariai nusiskutęs, pasikvėpinęs, o veidas toks giedras,
kad sunku ir nusakyti.
— Gal padėti reikia, treneri? — pasiteiravo Saboniukas.
— Kaip tu mane pavadinai?
— Treneriu. O kas?
— Malonu girdėti, — atsakė Oskaras. — Bet kodėl atėjote be kamuolio? Juk aiškiai
anąkart pasakiau, kad bus treniruotė. Pamiršot?
— Aš tuoj, treneri! — žvitriai apsisuko Kasparas ir nubėgo į vaiknamį kamuolio.
O aš, Kobė ir Balionas vėpsojome, kaip Jurginis krenkšdamas suko naujus varžtus.
Oskaras taisė sudriskusį tinklelį.
— Baigta, — įsukęs paskutinį varžtą, nusibraukė prakaitą Jurginis. — Galima kabinti.
Kol juodu prie stovo tvirtino naują lentą, su kamuoliu parskubėjo Kasparas. Užsikepė
nieko nelaukdamas mėtyti į krepšį, bet Oskaras griežtai, lyg pikčiausias mokytojas, tarė:
— Jokių mėtymų! Atėjote į treniruotę? Gerai. Tada pradėsime nuo fizinių pratimų.
Kaip priklauso. Dvidešimt ratų aplink aikštę. Bėgte!
Saboniukas noriai pakluso. Nusimetęs treningus, likęs vien su krepšininko apranga,
pasileido bėgti. O Kobė ištiesė kojas seno klevo paunksnėje, kramsnojo smilgą ir
postringavo:
— Atvariau pamėtyti, o ne kaip asilas ratais lakstyti. Baisiai man čia reikia!
Saboniukas prabėgdamas mestelėjo:
— Jėgas taupai, ką? Ar fizinio krūvio bijai?
Ir dar Oskaras pridėjo:
— Kobe, ko ten drybsai kaip paršas!
Žinoma, Kobė, išgirdęs savo pravardę, pasijuto tarsi medumi širdį kas būtų patepęs.
Išdidžiai atsistojo ir nusivijo Saboniuką.
— O tu ko ten stovi? — Oskaras sužiuro į Balioną, o tas pralemeno:
— Kas, ar aš? Ė... man irgi galima treniruotis?
— Žinoma.
— O, tai gerai! — nušvito Balionas ir, nuspyręs sandalus, basomis nulapnojo paskui
Saboniuką ir Kobę.
— Na, o tu, bevarde gražuole, — kreipėsi į mane Oskaras. — Galėtum pakviesti ir
kitus vaikus, gal ir jie nori lankyti rimtas krepšinio treniruotes.
 Cha! Pašnekėjo, kaip į vandenį pirstelėjo! Kokie — kiti vaikai! Visi išsilakstė pas
globėjus. Žydrius pro savo akinius vos knygos puslapį įžiūri, krepšinio lankas jam atrodo
toli — kaip mėnulis. Na taip, yra dar broliai rūkaliai, bet jų nė su pagaliu į aikštelę
neatvarysi.
— Mat kaip, maniau, kad yra daugiau vaikų, — išklausęs mane tarė Oskaras. — Na,
o tu? Mergaitės irgi žaidžia krepšinį.
— Ačiū, aš nenoriu.
— Kodėl?
Superkvailas klausimas.
— O jūs mokate megzti virbalais? — paklausiau.
— Ne.
— O kodėl?
— Nemoku.
— Aš galėčiau išmokyti.
Oskaras nusijuokė:
— Na ir gudragalvė! Geras paaiškinimas. O savo vardo ir šiandien nesakysi?
Kodėl nesakysiu? Pasakiau: Emilė.
— Gražus vardas.
Na taip, gražus. Žiūrint kas jį ištaria.
— Gana tau pliurpti! — zirztelėjo Jurginis, rinkdamas išmėtytus įrankius: pjūklą,
plaktuką, veržliaraktį. — Kur mano vynas? Duokš. Visus nagus nusikrušau per tas
meistrystes. Rupūže, būčiau žinojęs, kad tiek daug bus to knebinėjimosi, vienu buteliu
būtum manęs neužkišęs.
Oskaras pasilenkė prie švarko, numesto ant žolynėlio. Iš rankovės ištraukė vyno butelį
ir paduodamas tarė:
— Slėpk, kad niekas nematytų. Čia vaikų teritorija.
Bet Jurginis numojo ranka, patupdė butelį į įrankių dėžę, pasibruko po pažastimi
pjūklą ir nukūprino savo keliais.
— O jūs neisite kartu su juo? — paklausiau.
— Ne. Nusprendžiau mesti gerti.
— Et, daug kas bando, bet šnipštas išeina.
— Kitaip nebegalima. Esu pačiam dugne. Pats laikas atsispirti.
Man patiko Oskaro žvilgsnis. Žiūrėjo į mane rimtai, ne kaip į pienburnę. Matyt, tąkart
užklupusi jį Jurginio kompanijoje, ne juokais išgąsdinau ir tuo pelniau pagarbą.
— O jūs dar nevedęs? — visai įsidrąsinau.
— Išsiskyręs. Žmona Kėdainiuose pasiliko, o aš į Saulėnus atvažiavau. Pas savo
motiną apsistojau.
— Vaikų turite?
— Vieną. Mergaitę. Jinai dabar didelė. Studentė.
— Gerai, kad vieną.
— Kodėl?
— Tie, kurie turi daug vaikų, nesugeba jų išlaikyti, nusigeria ir atiduoda į globos
namus. Kaip Jorę, pavyzdžiui. Arba — Vaidą.
— O tavo tėvai irgi stikliuko mėgėjai buvo?
— Truputį išgerdavo.
— Kiek turėjai metų, kai čia atsiradai?
Ko jis tardo! Dievaži, pyktelėjau. Bet atsakiau:
— Buvau penkerių metukų.
— O Viešpatie, penkerių... — ištrūko Oskarui ir jo akys sublizgo nuo drėgmės. —
Tokią mažą! Tik pamanyk, kas per vaikystė. Kaip kalėjime.
 Aha, nusisuko. Tam, kad nubrauktų šykščią ašarėlę. Niekuomet netikėkite girtuoklių
ašaromis. Galbūt jie yra geros širdies, todėl lengvai susigraudina. Tačiau valios visiškai
neturi. Verkia, bet geria. Ir geria tol, kol savo vaikus prageria.
Kodėl geria? Todėl, kad šnapselis skystas, ir geria. Būtų kietas — graužte graužtų. Bet
neatkalbėtume, jokie ašarų upeliai nepadėtų.
Oskaras išsitraukė iš kišenės švilpuką, išpūtė trupinius, patrynė jį į marškinių rankovę
ir, sukandęs dantimis švilpuko galiuką, taip skardžiai sušvilpė, kad net ausyse suspengė.
— Berniukai, visi pas mane!
— Ėgė, švilpukas! Visai kaip tikroje treniruotėje, — pasidžiaugė Saboniukas.
Tas šaižus, skersai ir išilgai Saulėnus perskrodęs garsas Kobei ir Balionui padarė
didžiulį įspūdį. Jų akyse nebegalėjai išskaityti nė krislelio pašaipos tam, regis, dar vakar
girtam pakrūmėje besivoliojusiam Oskarui.
Švilpukas — jėga! Super. Koks treneris be švilpuko?
 Pilnos kelnės laimės

Pasirodo, visai neblogai bent mintyse pakeiksnoti valdžią. Parbėgusi į vaiknamį

užsiroviau ant labdaros.
Valio! Pavarė pižamų. Naujos, nė karto neskalbtos. Minkšta flanelė, o švelnumas! Kaip
Jorė pasakė — lyg vištos pūkai. Cha, cha, kur ji matė pūkuotas vištas?
Pižamos buvo išmargintos meškiukais ir asiliukais. Be ryšio draugystė. Šokom matuotis
ir visos paskendome lyg pliauskos maišuose. O mama, nejau vokiečių mergiotės stambios
kaip begemotukės? Tokia mintelė ir linksmina, ir guodžia. Tačiau rankovės, atsiprašau!
Tokios ilgos, lyg pižamos būtų siūtos žirafų vaikams.
— Galėtume įsidarbinti kaliausėmis, — plazdėdama ilgomis rankovėmis pasakė
Rūtelė. — Visus varnėnus — ups! per kilometrą išbaidytume.
— Ne tik juos, bet ir gandrus, — pritarė jai Vaida šmėkliškai skeryčiodamasi. — Aš tai
stovėčiau po trešne. Man patinka trešnės. Juodosios ypač saldžios. Noriu trešnių.
— Man patinka vyšnios, — pasakiau. — Nuspręsta — stovėsiu po vyšnia. Žinoma, jei
kas litą už dieną mokės.
Ir čia Rūtelė prisiminė Vytauto Kernagio dainą „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Ji
bandė mums paniūniuoti, bet Vaida šoko ją tildyti:
— Fu, Kernagis, liaukis pykinti! Juk tai Liucės mėgstamiausias dainininkas. Kada eisi
pro jos kamurkę, taip ir girdisi: Ooonyte, einam su manim pašokti, leisk man kaaarštai
priglaust tave. Kur žirklės? Panos, aš kai ką sumąsčiau.
Čekšt čekšt, ir patrumpino klešnes. Kaip nepagalvojome! Visos trys kaip laumės
šokome darbuotis su adata ir siūlu. Karpėm, siuvom, siaurinom, ir še — kelnės jau
nebeplazda kaip vėliavos. O ką daryti su marškiniais?
Bala nematė, papilvėje susirišame kaubojiškus mazgus. Stilinga. Bamba matosi,
patogu pasikasyti. Kai mazgų nėra — esame hip hop stiliaus mergaitės. Pasileidžiame
Stano kompaktą ir hip — nuo vienos lovos, hop — ant kitos, tik plaukai dulksta, žiauriai
gaila, kad bernai nemato. Žinoma, smagiausia būdavo, kai labdaros siuntoje rasdavome
ką nors tokio, kas tikdavo šokėjų apdarams: spalvotos tamprės ar vienodi sijonėliai. Bet
ir pižamos gerai, bus smagu vakarais gūžinėti. Hip hop!
Po pietų, kuriuose vėl Saboniuko nebuvo nė kvapo, aš ir mano vištos šokėjos sulindome
į salę. Repeticijas pradedame lengvu apšilimu. Paleidžiu ritmingą muziką ir tarsi per
aerobikos treniruotes pradedu mankštinti apsnūdusias Jorę, Vaidą ir Rūtelę.
— Viens, du, trys! Eina! — šūkčioju darydama paprastutę trijų žingsnių kombinaciją.
— Neatsilikit! Smagiau! Ir viens!..
Dešinę pirmyn, į šalis. Kairę... Trys! Dešinę į pradinę padėtį. Keturi — kairę atgal.
Pamėginkite. Jeigu nesate beviltiškos gvėros, nesunkiai pavyks. Beje, kojos turi būti per
kelius sulenktos, o žingsnelis — spyruokliuojantis, tik tada gausis „eglutės“ žingsnis.
Paleidžiu „Delfinų“ kompaktą.
Ups, skruzdėlytės per nugarą. Šokam!
Man patiko tą aukštį matyt, — laimina mus Stano, o mes jam iš paskos:
— Nana na na na!
Man patiko lyg paukščiui skraidyt!..
— Nana na na na!
Trypiam, dainuojam, nesustojam. Vienu ypu — mambo, džiazo kvadrato žingsniai.
Fuuu, jau prakaitas. Pertraukėlė. Jorė ima skųstis, kad jai kojos išsiklišeno, prašo,
varna, kad mes visos pasižiūrėtume. Ot, lūžena. Tiek to. Apžiūrime. Mmm. Tikrai kojos
kreivokos. Kaip jai pavyko taip išklišti? Nana na na, blem.
Paskui parodau savo šokėjoms naują judesį, jį nusižiūrėjau iš televizoriaus ekrano.
Visos nusprendžia, kad visai nieko, nors aš jaučiu, kad šitoks judesys super.
Štai šitaip visokiausias judesių kombinacijas jungiu į visumą. Taip žingsnis po žingsnelio,
judesiukas po judesio sulipdome šokį. Paskui šlifuojame sinchronizaciją.
Protingai pasakiau, ane?
Mūsų vaiknamį aplanko įvairūs dėdės ir tetos. Jei delegacija gausesnė nei trys žmonės,
juos kviečia į salę, o tada mano grupė suskelia kelis šokius. O kokių audringų plojimų
susilaukiam! Pabandytų neploti! Būtų tikri paršai. Juk tiek stengėmės, repetavome!
Tądien repeticiją sugriovė Liucė. Įlapnojo į salę ir užriko:
— Užtildykite muziką! Ir čiuožkit man nuo scenos!
Oho. Pati užsikorė ant scenos. O tuo metu į salę atgriuvo visi vaiknaminiai su direktore
Bronyte. Ji irgi užlipo ant scenos ir kreipėsi į mus:
— Vaikai! Aš visada sakiau ir sakysiu, kad turime sugyventi draugiškai — kaip viena
šeima. Prieš kelias dienas įvyko nesusipratimas tarp auklėtojos Liucijos Rūžytės ir
naujoko Kasparo Valento. Todėl auklėtoja Rūžytė norėtų atsiprašyti...
— JEEES! — įžūliai sušnypštė Jorė.
— Ateik, Kasparai, — pakvietė Saboniuką direktorė ir šis drąsiai atsistojo priešais
sceną. — Prašom, panele Rūžyte, jums žodis.
Liucė tirštai nuraudo. Pasitaisė akinius ir išpoškino:
— Aš! Auklėtoja Liucija Rūžytė! Prašau man atleisti! Už elgesį! Nesuderinamą su
pedagogo etika! Viskas!
Cha cha cha! Kaip linksma!
O Kasparas be jokio pasipūtimo tarė:
— Atleidžiu. Bet daugiau taip nedarykite, būtų malonu, kad tai būtų paskutinis kartas.
Pašėlom ploti, ir Liucija spruko iš salės. Net direktorė nesulaikė šypsenos. Kobė
paplekšnojo Kasparui per petį:
— Gerai pasakei, taip jai ir reikia.
Naujoko bado streikas baigėsi. Paliaubos? Ne. Tai buvo triuškinama pergalė!
Tarp mūsų kalbant, Saboniukas nei ten badavo, nei ką. Jis turėjo šiek tiek dėdės
paliktų pinigų. Tad Kobė slapčiomis nurūkdavo iki parduotuvės ir parlakindavo sausainių,
jogurto, kokakolos, sausainių, traškučių, šviežių bandelių, o kartais — ir rūkytos dešros
ringę.
Saboniukas buvo neapsakomai draugiškas ir visomis gėrybėmis dalindavosi su manimi,
Balionu ir Kobe. Savaime suprantama, mes nesigrūdome prie vaišių kaip kiaulės prie
lovio, lenktyniaudamos, kuri greičiau apsiris. Palaukdavome, kol pasisotins Saboniukas,
ir tik tada švariai iki paskutinės kruopelės sudorodavome likučius.
O treneris Oskaras, sužinojęs, kad Kasparas atsisakė vaiknamio maisto, net stiklainį
sriubos atnešė.
— Mėsiška sriuba, valgyk, — ragino jis, duodamas šaukštą. — Gerbiu principingus,
charakterį turinčius žmones.
Tačiau tos dienos džiaugsmai džiaugsmeliai nesibaigė. Šlifavome šokį pagal „Scooter“
gabalą. Septynis kartus iš eilės Jorė tai nespėdavo kartu su visomis, tai susimaudavo
atlikdama paprasčiausią judesį. Šoko kaip višta užpakalį išsidilginusi ir dar plūdosi ant
visos salės:
— Eikit, kvankos, šikt! Tai ne šokis, o kažkoks šunakojis! Pribūrėte visokių figūrų,
blem, rankas beveik išsilaužiau!
— Nenusišnekėk! — gyniausi aš. — Viskas lengva, tik reikia galva, o ne užpakaliu
galvoti.
— Tuoj mes ją prakriokinsime, — pažadėjo Vaida.
 — Ką tu čia aiškini! — lindo jai į akis Jorė ir šlykščiai nusivaipė: — Į save pasižiūrėk!
Šokanti bandelė!
O tuo metu mums už nugarų pasigirdo garsus kosėjimas. Še tau! Taip buvom
įsijautusios į rietenas, kad nepastebėjome, kaip į salę įsliūkino kostiumuotas dėdulė.
— Laba diena, mergaitės!
— Laba, — myktelėjau.
— Aš — iš seniūnijos. Atėjau pasikalbėti rimtu reikalu. Man direktorė sakė, kad šokių
grupės vadovė yra... ė, pamiršau vardą.
— Tai aš — Emilė, — išdidžiai prisistačiau.
— Gal girdėjote, mergaitės, kad sekmadienį vyks gatvės krepšinio turnyras „trys
prieš tris“?
— Ne, nieko negirdėjau, — apsimečiau atsilikusi nuo gyvenimo. — Na ir kas?
— Mes norėtume, kad jūsų šokių grupė pasirodytų turnyro metu.
Įdėmiai nužvelgiau dėdulę. Argi gražu taip žiauriai iš mūsų tyčiotis! Tačiau seniūnijos
pasiuntinys, regis, net ant pirštų galų pasistiebė:
— Tai ar sutinkate? Juk tokia šventė! Visi Saulėnai sueis ir žiūrės į jus.
Oro! Man trūksta oro! Laikykite mane, kad nenualpčiau! Juk ten bus šimtai žmonių!
Tačiau vargais negalais atgavau pusiausvyrą.
— O mums kas iš to? Šokis — ne tik menas, bet ir juodas darbas. Sinchronizacija,
žinote, plastika...
Mano šokėjos ėmė dejuoti. Vištos. Jos nė nenutuokė, kur link aš suku.
— Žinoma, kad darbas, — linktelėjo dėdulė. — Sutinku.
— Tada turėtumėt sutikti, — rėžiau aš, — kad už kiekvieną darbą turi būti mokama.
Be to, negražu, tiesiog nežmoniška būtų išnaudoti vaikus, ir dar beglobius.
— Ne, ne, apie išnaudojimą negali būti nė kalbos, ką jūs! Sakykite, ko pageidausite,
viską išpildysiu.
Pažvelgiau į savo vištas. Tos stovėjo lyg užkerėtos, net nemirkčiojo. Pagaliau kvėšos
pagavo mano mintį.
— Taip. Pirmas reikalavimas. Už pasirodymą turite sumokėti. Dešimt litų. Kiekvienai!
— Jokių problemų, — klusniai kinktelėjo galvą dėdulė. — Bus sumokėta. Po dešimt
litų. Kas dar?
Man pradėjo daužytis širdis.
— Ir dar... Mes visos norėtume pasilikti diskotekoje. Iki... iki vidurnakčio.
— O o, nežinau... Jūs nepilnametės.
— Tada mes nešoksime.
Stojo tyla. Pamaniau, kad perlenkiau lazdą, juk kas leis vaiknaminiams dūkti diskotekoje
iki vidurnakčio? Nesąmonėlė didžiausia. Tačiau dėdulė atsipūtė ir tarė:
— Gerai, pakalbėsiu su direktore. Neabejoju, kad susitarsiu.
Visos keturios kvailai išsišiepėme. Juk turi būti nepilno proto, kad tokią laimę
įstengtumei nuslėpti.
Sutarėme, kad rytoj pas mus ateis didžėjas, jis įsirašys muziką, pagal kurią šoksime,
ir maloniai atsisveikinome.
— EMILE!
Vaje! Mane apipuolė vištos. Cypė, klykė ir ant manęs, vargšės, korėsi.
— Tu mūsų auksas! Dešimt litų ir dar diskoteka! Vau, išprotėti galima! Ačiū tau,
ačiū!..
Ko tos cyplės kabinasi man ant kaklo? Nori, kad apsižliumbčiau iš laimės?
 Išdavystė

Jorė karingai pareiškė, kad yra pasiryžusi galvą nusisukti, bet šokio judesius išmoks.
Griaudėjo muzonas, ir mes, apimtos šiurpaus pakilimo, šokom, kol visai nuo kojų
nusivarėm. Jorei sekėsi kur kas geriau.
— Nieko, dar yra laiko iki sekmadienio, — guodžiau ją. — Išmoksi. Po repeticijos
nuskubėjau į krepšinio aikštelę. Norėjau pasigirti, kad mano šokių grupė pasirodys per
gatvės krepšinio turnyrą. Tačiau nei treneris Oskaras, nei Kobė, nei Saboniukas į mane
nekreipė dėmesio.
— Kaire varykis!.. — šaukė Kobei treneris. — Korpusu denk kamuolį!
Kobė sukandęs dantis veržėsi krepšio link, bet Saboniukas vikriai kyštelėjo ranką ir
atėmė kamuolį.
— Bauda! — raukėsi Kobė.
— Nėra baudos. Švariai pavogė, — atšovė Oskaras. — Vaikine, kol neišmoksi varytis
ir mesti kaire ranka, aikštėje būsi ne Kobė, o nulis.
Vėl nuaidėjo švilpukas, vėl viskas iš pradžių, tik šįkart Saboniukui dengti Kobę padėjo
ir Balionas. Riksmai, šūksniai ir trypimas pynėsi su kamuolio bumbsėjimu. Per dulkes nė
saulės nesimatė.
Kamuolys pašokinėjo ant lanko ir įkrito.
Kobė buvo kiaurai prakaitu permirkęs, stambūs lašai kapsėjo nuo nosies.
— Va taip, — patenkintas tarė Oskaras. — Dar kartelį.
— Pavargau, treneri, — gaudė orą Kobė.
— Pavargai? Kad negirdėčiau tokio žodžio! Iš naujo!
Vėl užvirė grumtynės. Kobė varėsi kamuolį, bet suklupo ir išsitiesė dulkėse. Bet
treneris Oskaras tik nusišaipė:
— Neapsimesk klounu! Kelkis.
Pagavau Oskaro žvilgsnį ir neišlaikiau:
— Eikit sau! Kodėl jūs tyčiojatės iš Kobės?
— Aš nesityčioju, o treniruoju. Pamatysi, padarysiu iš jo tikrą krepšininką.
Pamatysiu? Labai abejoju. Nejaugi Oskaras yra aklas ir nemato, kad Kobei nesiseka
kaire ranka varytis kamuolio ir mesti jį į krepšį?
Pagaliau Kobei leido atsipūsti. Aikštėje liko trypti Saboniukas su Balionu.
Kobė atgriuvo žolyne. Nuo jo kilo garas lyg nuo karšto sumuštinio.
— Kaip sekasi, Emile?
— Puikiai! Tu, žinok, nepatikėsi!
Ir papasakojau jam, kokia laimė aplankė mane ir mano šokėjas.
— Šoksite gatvės krepšinio turnyre? — perklausė jis.
— Aha. O paskui diskotekoje! Iki pat vidurnakčio, va!
— Na žinai! Niekada nepatikėčiau, kad tu gali tapti išdavike!
— KĄĄĄ? — išsižiojau. — Ar tau galva prisnigo? Kokia čia išdavystė?
— Saboniukas atsisakė žaisti už „mėsininkus“?
— Atsisakė, na ir kas? Mes juk šoksime!
— Bet už „mėsininkų“ komandą, nes, galima sakyti, kad vaiknamio komanda atsisakė
žaisti. Todėl tu, Emile, išdavei mus.
— O varge! Nusišneki kaip Liucė!
Kobė tūžmingai dėbtelėjo. Vaje, kaip jis manęs neapkenčia!
— O kas pasakė: „Nedraugauk su savo draugų priešais“? Dabar tau aišku?.. TU ESI
IŠDAVIKĖ!
Manyje kažkas sulūžo. Žiojausi sakyti, kad jis vėl nusišneka, tačiau balsas užkimo ir
karktelėjau kaip višta. Nuraudau lyg musmirė, o ašaros pasipylė kaip pupos. Dar niekas
manęs nevadino išdavike!
Apsisukau ir pasižliumbdama nulapnojau į vaiknamį. Ašaros temdė akis, vos radau
durų rankeną. Įpuoliau į savo kambarį, mirtinai nugąsdindama ten buvusią Rūtelę.
— Kas atsitiko, Emile?
Aš tik dar garsiau sukūkčiojau, o toji varna išpuolė į koridorių ir paskleidė gandą, kad
nuplaukė visos diskotekos, o gal net pasirodymas Saulėnų aikštėje. Bematant kambarin
sutapsėjo visos šokėjos. Apspito ir spyrė pasakyti, ko aš žliumbauju kaip nevisprotė.
O kai išgirdo, kad dėl visko kaltas Kobė, nes jis mano, jog aš esu išdavikė, vištos
pasileido kudakuoti:
— Kas toks, kas? Kobė? — kvarksėjo viena per kitą: — Tai kvailys! Krepšinio nuo
šokių nebeskiria!
— Įsivaizduoja, kad mes striptizą šoksim!
— Blem, jam problemos su proteliu, tegul važiuoja gydytis!
— Aha, o mes jam į palatą gėlių atnešime.
Netrukus šnypščiau ir krizenau kartu su visomis, dėjau į šuns dienas Kobę, tačiau
viduje it koks kirminas graužė. Lyg vis dėlto būčiau išdavikė.
O kai likome kambaryje dviese su Jore, ji staiga surimtėjo ir ėmė graudentis:
— Aš suprantu tave, Emile. Oi, suprantu, kaip skaudu iš mylimojo išgirsti tokius
žiaurius žodžius...
— Ką?.. Eik tu žinai kur, šlapia višta! — prisiverčiau nusijuokti. — Didesnės nesąmonės
nesu girdėjusi! Man tas Kobė reikalingas kaip šuniui penkta koja!
Tačiau savijauta visą vakarą liko bjauri. Lyg aš, kvėša, jį mylėjau, šit apkaltino
išdavyste ir atstūmė.
Vakarieniauti nėjau, nes negalėjau nė akyse matyti Kobės surūgusio snukučio.
Klausiausi Stano, tačiau smilkiniuose skambėjo: IŠDAVIKĖ, IŠDAVIKĖ...
Bet kokia iš manęs išdavikė? Ką?
Šalin, negeros mintys. Šalin. Štiiiššš!
 Košmaras

Kitą rytą užsiroviau ant direktorės Bronytės:

— Panele Lučiūte, sklinda kalbos, kad dabar jūs atsisakote maisto. Ar tai tiesa?
— Nesąmonėlė didžiausia! — supurškiau. — Juk kaip tik dabar skubu į valgomąjį.
Vos įmerkiau šaukštą į sriubą, sužinojau, kas skleidžia apie mane paskalas. Jorė
galėjo ir nesakyti. Viskas aišku — Solveiga. Sėdi kaip ragana visus pečius plaukais
apsiskleidusi. Lūpos vos vos paryškintos blizgiais lūpų dažais. Šypsosi sienai ir šnairuoja
į Kasparą. Laimė, kad šis nė akies krašteliu į tą pyfą nežiūri. Su Kobe kalbasi. Apie ką?
Žinoma, ne apie mane, o apie savo sumautą krepšinį.
— Žinai, ką toji baidyklė apie tave sakė? — šnibžda man Jorė. — Sakė, kad Kobė ant
tavęs užpyko dėl to, kad tu naujoką įsimylėjai. Juk nesąmonė?
— Tai aišku, kad nesąmonė!
— Tai gal primušam? Tau tereikės už rankų palaikyti.
— Ką?
— Solveigą, ką daugiau! Seniai svajoju ją prilupti.
— Aš irgi, — palinko prie manęs Vaida. — Žinai, ką dar toji plaukuota karvė šneka?
— ir sušnypštė į ausį: — Sako, kad mes parsidavėm mėsininkų mafijai, ot gyvatė, ar ne?
O Solveiga sėdi ir toliau atseit gražuolę vaizduoja. Prisipažinsiu, pyktelėjau. Bent
numanytų, kaip man, aaaak, negera ant širdies, gal tada nevėkšla prikąstų liežuvį.
Bet tuoj įsijungiau saviauklos programą ir tariau:
— Palikime ją ramybėje. Klysti yra žmogiška, ypač silpniems žmonėms.
Paskui pasistengiau iš valgomojo išsmukti taip, kad neišvengiamai susidurtų mano ir
Kasparo žvilgsniai.
— Kas geresnio? — paklausė jis.
— Ai, nieko.
Ir jis nusivijo Kobę. Dar vienas beširdis! Nejau ir Kasparas mane laiko išdavike? O
Solveiga linguodama pro šalį įgėlė:
— Kas yra? Kažkodėl su tavimi niekas nenori kalbėtis, gal tik man taip atrodo?
Vos nepasakiau: „Į save pasižiūrėk! Veidas išmuštas raudonomis dėmėmis, lyg maru
būtumei užsikrėtusi“.
Tiek to. Kartais geriau patylėti, nei veltis į kvailus ginčus, kurie neišvengiamai baigsis
plaukų pešiojimo varžybomis.
— Balionai, palauk! — pasivijau jį ir pasakiau, kad turiu svarbų reikalą.
— Kokį dar reikalą? — muistėsi tas. Mat nepratęs turėti svarbių reikalų su panelėmis.
— Aš skubu. Šiandien kapitaliai tvarkysime aikštelę.
Irgi mat atsirado kapitalistas!
— Noriu pažiūrėti tavo automobilių albumėlį, — tariau. — Ar turi savo kolekcijoje
„Renault Laguna“?
Jis buvo sukrėstas iki sielos gelmių: panelė Lučiūtė pradėjo domėtis automobiliais! Va
tai tau! Pasaulio pabaiga.
— Man labai reikia, — pridūriau. — Tai labai svarbu, nesijuok.
Ne, Balionas nė nemanė šaipytis.
— Eime, jei taip nori, — pasakė, ir aš klusniai nubindzinau paskui jį, bet kambarys
buvo tuščias. Kobė su Saboniuku, kaip ir dera krepšinio maniakams, negaišo nė minutėlės
ir išrūko į aikštelę.
O aš taip norėjau viską su Kobe išsiryškinti. Pavyzdžiui, kas jam įkalė į makaulę, kad
mano šokėjos jam priklauso ir jis gali joms nurodinėti?
Toliau: ar tik ne pavydas jam bambą drasko? Cha cha cha! Jokia aš išdavikė. Pavydi,
kad mes šoksime diskotekoje, o jis lindės vaiknamyje. Juk tai bus supervakaras,
kai Saulėnuose karvių mūkimą ir šunų amsėjimą prarys diskotekos garsiakalbiai, o
ponaičiukas Kobė vartysis nuo vieno šono ant kito, niekaip negalėdamas užmigti. Lėtai
lėtai stips iš pavydo.
O jei Kobė būtų bandęs bent viauktelėti, būčiau išjungusi visas saviauklos programas
ir drėbtelėjusi: „Važiuok gydytis! Tik nepamiršk pranešti, kurioje palatoje guli, — atnešiu
gėlių ir saldainių!“
— Štai tas tavo „Renault Laguna“, — pažadino iš maištingų minčių Balionas. —
Žiūrėk... Nors gali ir pasiimti. Senas modelis, tokių dabar daug.
Išsipešiau iš albumo „Renault Laguna“ lipduką ir padėkojusi nėriau iš kambario.
Automobilio lipduku pritvirtinau atsiknojusį Stano plakato kraščiuką. Va taip. Dabar
galėsiu iki soties grožėtis automobiliuku.
— Negražus, — apžiūrėjo Rūtelė. — Kažkoks be užpakalio.
— Tai pikapas, — dėsčiau žinovės tonu. — Tokie automobiliai Prancūzijoje madingi.
Vaidai irgi parūpo lipdukas. Žiūrėjo net prisikišusi ir galop tarė:
— Aha, tikrai be užpakalio. Kaip ir Emilė.
Rūtelė suprunkštė.
Įsiutusi nužvelgiau jas abi:
— Į save pasižiūrėkite, ožkos neraliuotos!..
Bet tuoj užsičiaupiau, pagalvojusi, kad šokdama rietis naikinu savyje įdiegtą saviauklos
programą. Nepasiduosiu provokacijoms. Aš rami. Rami. Visiškai rami.
O tos dvi vištos šnekėjosi lyg traktoriaus pervažiuotos. Įsivaizduojate — apie užpakalius.
Dabar Vaida erzino Rūtelę. Didžiavosi savo riestu pasturgaliu ir peikė plokščią Rūtelės
sėdynę:
— Tavo pilvas labiau atsikišęs nei užpakalis. Tavo užpakalis leidžiasi į antrą aukštą.
— Kokį dar antrą aukštą! — šiaušėsi Rūtelė. — O tavo užpakalis devintame aukšte,
greitai bus pečių lygyje, cha cha!
Abi kvėšos sužaibavo akimis ir ėmė peštis.
Fu, galima padvėst iš nervų. Bet aš rami, be galo rami...
Hipnozė buvo tokia įtaigi, kad nė nepajutau, kaip užsnūdau. Sapne regėjau visai
kitokius Saulėnus: kur pažvelgsi — tuščia, nė gyvos dvasios. Pabėgėjau gatve, suplasnojau
rankomis ir ėmiau skristi. Tiesa, pažeme, plast paplast — kaip višta.
Ir staiga nežinia iš kur išdygo vyšninės spalvos automobilis. Užkriokė ir ėmė mane vytis.
Įnirtingai suplakiau rankomis ir pakilau virš vaiknamio. Automobilis — iš paskos! Vau!
Skrenda! Kažkoks tūžmingas balsas pavymui rėkia: „Emile Lučiūte, prašom tučtuojau
sustoti! Čia vaikų tėvų pagrobėjai!“
O apačioje stovi galvą užvertusi Liucė ir grūmoja kumščiu: „Ar aš tau nesakiau, kad
prisiskraidysi!“
Šaižiai ūktelėjo švilpukas ir iš kažkur atskriejo krepšinio kamuolys. Bumbt! Man į
makaulę. „Pataikiau!“ — džiugiai riktelėjo Kobė. O aš kaip pašauta gulbė krentu žemyn!
AAAA! Padėkite kas nors pagalvę! Plyyyz!
Atsimerkusi išvydau Rūtelę. Persikreipusi iš baimės, lyg ne aš, o ji būtų buvusi
nutrenkta iš dangaus.
— Kas tau, Emile? Surėkei kaip skerdžiamas paršelis. Kas buvo?
— Mane vaikėsi reno, — prastenėjau.
— Ji dar sapnuoja, migla! — susijuokė Vaida ir sušnypštė: — Dabar viskas! Pakliuvai!
Sutrėkšiu. Va taip!
Ne ne, čia ne apie mane. Vaida kniūbojo virš veidroduko, nagučiais spaudydama
inkštirus, vienam iš jų ir grasino.
Iš koridoriaus atsklido šurmulys. Be jokios abejonės, kažkas atsitiko, ir Rūtelė iššliaužė
pažiūrėti. Netrukus parčiuožė į kambarį ir paskelbė naujieną:
— Emile, apie tave laikraščiai rašo!
Še tau. To man iki visiškos laimės tetrūko!
 Akvilės laiškas

Pavojus atšaukiamas.
Pasirodo, laikraštis išspausdino Akvilės laišką mamai, jame buvau tik paminėta. Kaip
viena geriausių Akvilės draugių.
Laikraščio puslapį Žydrius užkišo už sienlaikraščio stiklo, kad visi galėtų paskaityti.
Aš laišką perskaičiau du kartus. Paskui vaikštinėjau netoliese, kad galėčiau nugirsti, ką
apie mane kitos vištos kalba. Tačiau laiškas smarkesnio aptarimo nesukėlė. Tik Solveiga
pasakė:
— O, Emilė paminėta. Na taip. Jai tik su tokiomis pyplėmis draugauti.
Kitos čirškė, kad Žydrius už Akvilę viską surašė, o šis gynėsi, kad nagų nekišo. Tik
kreipinį „Tu“ patarė rašyti iš didžiosios raidės.
Prieš pietus visi išsiskirstė kas kur, nusprendžiau ir aš dyrinti į savo kambarį, bet
pamačiau koridoriumi einantį Kasparą.
Pripuoliau prie sienlaikraščio ir apsimečiau labai susidomėjusi.
— Ką skaitai? — paklausė Kasparas.
— Ai, čia Akvilės, tos mažės, kuri stovi prie durų, laiškutis mamai. Ir tada trečią kartą
drauge su Kasparu perskaičiau išspausdintą laišką.

Aš labai laukiu savo Mamos, dažnai apie ją galvoju ir rašau jai laišką, bet nežinau, kur
ji gyvena, todėl prašau laikraščio, kad jį išspausdintų ir mano Mama perskaitytų mano
laišką.
Mama, aš gyvenu Saulėnų vaikų globos namuose. Atvažiuok, man Tavęs labai
trūksta. Aš čia turiu draugių — ir Jorę, ir Emilę, bet Tu, Mama, man būtum pati pati
geriausia draugė, nes tik Tu mokėtum mane suprasti ir mokėtum taip paguosti, kad aš
nebeverkčiau. Aš taip norėčiau apsikabinti Tave, Mama! Prisiglausti, pažiūrėti Tau į akis.
Kokios Tavo akys, mama? Žinok, aš netikiu, kad Tu mane visai pamiršai ir aš Tau
neberūpiu. Gal Tu sergi, gal labai užsiėmusi ir neturi laiko? Jei negali atvažiuoti, tai
bent parašyk man, Mama. Aš labai lauksiu Tavo laiško. Labai labai! Ir kiekvieną dieną
galvosiu apie Tave. O jei atvažiuosi, tai mane labai lengvai rasi, nes aš kasdien stoviu
prie durų, stoviu ir laukiu Tavęs.

Akvilė

Išgirdau, kaip Kasparas tyliai susikeikė. Ėgė, pagalvojau, va tau ir mandagumo

pavyzdys. Paslapčia dirstelėjau į naujoką ir negalėjau patikėti! Jo akyse kaupėsi ašaros.
— Tą laišką reikia išsiųsti mamai, — kimiu balsu pasakė jis. — Būtinai! Juk čia viskas
aišku, kad Akvilei labai reikia mamos.
— Visi svajoja apie mamą, ne tik Akvilė.
— O tu?
— Ką aš?
— Irgi svajoji apie mamą?
Šakės, koks naivuolis tas Kasparas.
— Ai, anksčiau svaigdavau. Bet dabar tokių minčių nebėra. Kas norės tokią didelę ir
bjaurią mergiotę kaip aš įsivaikinti? Žinoma, niekas pasaulyje. Tai aišku kaip dukart du.
 — Bet reikėtų taip padaryti, kad šitą laišką perskaitytų ir Akvilės mama. Manau, jos
širdis neišlaikytų ir ji atvažiuotų.
Oho! Atsirado širdžių specialistas! Svajonių dramblionės!
— Ar tu bent žinai, kiek tokių laiškų yra parašoma? Tūkstančiai, ir nieko.
— Tūkstančiai? — susiraukė Kasparas. — Iš kur ištraukei?
— Paskaičiuok pats — Lietuvoje yra šimtas penkiasdešimt vaiknamių, juose gyvena
apie šešis tūkstančius vaikų...
— ŠIMTAS PENKIASDEŠIMT! — apstulbo naujokas. — Negali būti! Daugiau nei miestų!
— Daugiau negu gerų žmonių, — leptelėjau ir apsidžiaugiau, kad visai protingai
sušnekėjau.
Kasparas dar kartą susikeikė.
Galiu prisiekti — dar niekada taip prasmingai man neskambėjo keiksmažodis. Šimtas
penkiasdešimt vaikų globos namų. Kai pabandai tuos namukus mintyse surikiuoti, tik
keiktis ir belieka.
Pro šalį praslinko Kobė. Nė nestabtelėjo, nė nepaklausė, ką mes čia veikiame.
— Kas pasidarė Kobei? — stebėjosi Kasparas. — Šiandien sakiau, kad pasikviečiam
chebrytę tvarkyti aikštės, o Kobė pasišiaušė: „Tada be manęs!“ Susipykote, ar ką?
— Kad jis kvailas kaip avinas! Kaip su tokiu nesipyksi!
— O dėl ko?..
— Dėl šokių.
Kasparas sutriko.
— Kaip suprasti? Kokiuose šokiuose jūs buvote?
Išklojau jam visą istoriją. Žodį „išdavikė“ ištariau rydama ašaras.
— Nepagavau kampo, — toliau stebėjosi Kasparas. — Kokia čia išdavystė?
— Aš ir sakau!
— Et, nekreipk dėmesio į Kobę. Kažkoks nervingas. Žinai, treneris jį spaudžia, jam
nelabai sekasi, todėl ir nusišneka. Aš pasikalbėsiu su juo, nesijaudink, Emile.
— Nematau dėl ko jaudintis, — dėjausi abejinga, nors viduje spurdėjau iš džiaugsmo.
— Kiekvienas turi teisę į savo nuomonę.
Pastebėjau, kaip iš savo kambario galvą kyštelėjo Solveiga. Pamačiusi mane ir Kasparą
draugiškai besišnekučiuojančius, išsižiojo kaip paskutinė vėpla ir pažaliavusi iš pavydo
trenkė durimis.
Ak, ak! Pavydi! Geras. Malonu, ką čia bepridursi. O Kasparas vis kalbino mane:
— Girdėjau, pasiėmei reno nuotrauką.
— Lipduką, — pataisiau ir šokau karštligiškai svarstyti, ką čia tokio pasakius...
— Na ir kaip? Nieko ypatingo, tiesa?
— Na nevisai, — numykiau. — Automobilis nėra gražus. Tokį sunku įsidėmėti. Bet
kokį žmonių grobikai rinktųsi? Tikrai, kad ne poršė ar ferari. O tokį, kuris nekristų į akis.
Pamaniau, kad susimoviau. Juk į sportinį automobilį nesukiši dviejų žmonių, per
ankšta, džiaukis, kad pačiam vietos užtenka.
Tačiau Kasparas buvo sužavėtas:
— Tikrai! Visai apie tai nepagalvojau! — ir staiga nusiminė: — Jau savaitė, kaip jokios
žinios. Tu neįsivaizduoji, kokius košmarus sapnuoju.
Mano pakaušiu nuribėjo šiurpas. Įsivaizduoju. Jei man, vien pažvelgus į automobilio
atvaizdą, toks košmaras prisisapnavo, tai ką kalbėti apie Kasparo miegą.
Aš jo vietoje visiškai neužmigčiau. SOS. Dingo tėvai. Bet kodėl apie tai nerašo
laikraščiai?
Susiradau Žydrių. Mano klausimas jam pasirodė kvailas.
— O ką čia rašyti? Dingo tai dingo, kam tai įdomu? Vakar skaičiau, kad policija tėvus
suėmė. Už savo vaiko nužudymą. Buvo alkanas, ėjo į virtuvę duonos atsiriekti, ten pat
ir užmušė. Žiauru, bet visiems įdomu.
Nieko sau! Už duonos riekę! Vaiką! O, mama... Pasirodo, mūsų Liucija ne tokia jau ir
ragana.
— O negali būti, kad naujoko tėvus pagrobė mafija ir susitarė su laikraščiais, kad
nieko apie tai nerašytų?
— Va tau, Emile, fyrikt! — pasukiojo sau prie smilkinio pirštą Žydrius. — Pati nejauti,
kaip garuoji.
Upsss! Vyptelėjau kaip ožkelė. O kas man beliko daryti? Atrodo, kad šįkart tikrai
nusigaravau.
 Šauniausios mergaitės

Pagaliau į mūsų kaimą atėjo šventė!

Trenkia muzonas. Saulėnų aikštė mirguliuoja nuo dryžuotų prekybininkų palapinių,
aplink jas būriuojasi žmonės ir vienas kitas šuva šmižinėja, tykodamas gardesnio kąsnio.
Stalai kiūkso tiesiog po atviru dangumi, kaip ir krepšinio aikštelė.
Bumbsi kamuoliai, mankštinasi krepšininkai. Garsiai užbaubė mažylis, nes suįžūlėjęs
ručkis šunėkas išpešė jam iš rankų ledų porciją ir spruko kiek įkirsdamas.
Cool.
Visa tai įžiūrėjau pro vaiknamio langą.
— Greičiau, Emile, — ragino mane Vaida. — Paskubėkime, juk dar reikia pasidažyti.
Iškurnėjome į koridorių, kur mūsų laukė Jorė ir Rūtelė, bet ant laiptų sutikome akmens
amžiaus liekaną Liuciją. Kopūstgalviškai išsprogino akis į mus ir užklykė:
— Viešpatie aukštielninkas! Kaip jūs atrodote!
Atsirado podiumų karalienė! Normaliai atrodome, ko ji knisinėjasi? Vilkėjome žalius
aptemptus marškinėlius, kurie labai gražiai ryškino figūras. Balti, kuklūs, be jokių blizgalų
sijonėliai, tokios pat spalvos tamprės. Plikabambės go go šokėjos.
Pabandžiau Liucei paaiškinti, kad ne į Vienos balių susiruošėme, o į gatvės krepšinio
turnyrą, bet kur ten! Atidarė kakarinę:
— Tokios! Niekur man neplikinėsite! Užsimeskite megztukus!
Vaaaje, visai nukvako!
Bet auklėtoja prišoko prie lauko durų, kur kaip visada rymojo Akvilė, ir brakšt užrakino.
— Neleisiu!
Sunėrė rankas ant krūtinės ir knopso kaip musmirių užvalgiusi.
Siaubas, kaip išsikalinėja.
Laimė, išgelbėjo pro šalį skubėjusi direktorė Bronytė. Iš pirmų žodžių ji mus kuo
puikiausiai suprato ir paliepė Liucei atrakinti duris.
Akvilė, toji papurgalvė mergaičiukė, šlamštė bulvių traškučius, net ausys lapsėjo.
— Iš kur gavai? — paklausiau.
— Kasparas nupirko, va!
Tik pamanyk, koks geraširdis mūsų Kasparas!
— Ar jaučiate, ar jaučiate, — sukudakavo Jorė, — kiek ten bernų!
Vaida įtraukė pilvą, net šonkauliai išsišovė. Rūtelė tipeno užsigalvojusi, bet netrukus
šventinis šurmulys ją lyg kupron niuktelėjo, ir ji stypčiojo kaip manekenė kraipydama
klubus.
— Ot gyvenimas! Kaip ant šieno, tiktai trūksta gulbės pieno, — svaigo Jorė ir tik
pirštu bakst: — Žiūrėkite ten! Ooo, Misdešrė! Atseit gražuolė.
Mis Dešrelę vos buvo galima pažinti. Prisiaugino plaukus. Viršūnė! Dailūs kirpčiukai
siekė beveik nosį, ir ji vis ranka nubraukdavo į akis lendančius plaukus. Iš automobilio
ką tik išlankstė ilgas kojas ir dabar stovėjo prie jo. Į mus, keturias vištas, žvelgė iš
aukšto ir su panieka.
— Ko žiūri kaip ožka iš karklyno! — sviedė jai Jorė.
Bjauriai krizendamos pramovėme pro šalį ir įsitrynėme į pačią žmonių tirštynę.
Ek, kaip smagiai grojo muzonas!
Prie stalų šurmuliavo tetos ir dėdės. Sukiojosi vaikai, o mus nužiūrinėjo kas antras
bernas. Prekyba virė. Ledus pardavinėjo bent keliose vietose, o kokakolą traukė tiesiai iš
šaldytuvų. Kai užuodžiau ant žarijų čirškinamos mėsos kvapą, vos nepaspringau seilėmis.
 Gaisrinės kiemas buvo tuščias, o mus apėmė tokia pasiutusi nuotaika, kad mėginom
išgąsdinti ugniagesius miškiniais balsais ūbaudamos: „Gaisras! Gaisras!“ Bet nė viena
šalmuota žmogysta neišbėgo į kiemą su gaisrine žarna. Matyt, visi Saulėnų ugniagesiai
varlinėjo po aikštę: kur čia nusėdėsi, kai šalia tokios linksmybės dedasi.
Jorė išsitraukė lūpų dažus ir prigrasė storai netepti, nes ir taip mažai likę.
— O be to, dažai labai storina lūpas. Atrodysite kaip papuasės, — mėgino įtikinti
šykštuolė.
Cha, pati ji papuasė! Reikia mokėti saikingai dažytis. Bet ką man daryti su blauzdomis?
Balta spalva jas siaubingai storina. Hm, Vaidai gerai, jos visus perteklinius kilogramus
atsveria krūtinė. Nešioja liemenėlę. Nežinau, kas jai tokio proporcingumo nepavydi. O
šokant krūtinė spurda kaip krepšinio kamuoliai, patekę į tinklelį. Gražu, kas supranta.
Puolėm visos dailintis. Bet nespėjom pieštuku paryškinti savo bespalvių antakių, kai
išgirdom:
— A štai kur jūs, lapės snapės!
Tai buvo Balionas. Čepsėjo, krapštuku rakinėjo savo nasrus. Atsiraugėjo. Atsiprašė. Ir
lyg koks miesto meras oriai tarė:
— Kviečiu prie stalo — jūsų laukia vaišės.
— Prie kokio stalo? — nusivaipė Jorė, jai lūpų nė nereikėjo dažyti — ir taip buvo
raudonos ir putnios lyg aštuoniolikmetės. — Ką čia sapnuoji?
Bet tuoj paaiškėjo, kad kvietimas labai rimtas. Mat atvažiavo Kasparo dėdė. Jis ir
vaišina visus ištrūkusius į šventę vaiknaminius.
— Dėl to, kad mes gerai sutikome naujoką. Ir galima užsisakyti, ko tik širdis geidžia.
Aš dvi porcijas keptų dešrelių suvalgiau. Su padažu.
Skubiai baigėme tepliotis antakius ir nusekėme paskui Balioną. Jis palei stalus nuvedė
mus prie paties paskutinio, apkrauto gėrimais ir saldumynais.
Kone choru pasisveikinome su Saboniuko dėde Leonu. Nors buvo karštoka, jis kaip
vėžys kiaute lindėjo odiniame švarke. Plikė rasojo nuo prakaito. Stambūs žandikauliai
krutėjo, traiškydami ir maldami mėsą.
— Labas, mergaitės, — nurijęs kąsnį pasilabino. — Tūpkite kur patogiau ir prašom
vaišintis.
— Tai Emilė, dėde, — rodė į mane Kasparas. — Visai neblogai sutariame, galima
sakyti — mano bendramintė.
Vau! Bendramintė! Pagaliau sulaukiau pirmojo komplimento savo gyvenime.
— Bendramintė, ane? Atseit idėjinė, — nusivaipė Vaida ir įniko lupti apelsiną.
Aš kibau į vynuoges. Neįtikėtina. Skanesnės už labiausiai prisirpusias vyšnias. Galbūt
todėl, kad paskutinį kartą vynuogių ragavau praėjusiais metais per Kalėdas?
Bet tada mano vidinis balsas tarė: „Nustok ryti, višta. Tu turi problemų“.
Pakėliau galvą ir susidūriau su Kobe. Jis sušnairavo, nutaisė akmeninę miną ir lėtai
pakilo iš vietos.
— Tu kur, Kobe? — sužiuro Kasparas.
— Aš su išdavikėmis prie vieno stalo nesėdėsiu!
Atsuko nugarą ir dideliais žingsniais dėjo į minią. Visų žvilgsniai nukrypo į mane, lyg į
raganą, kurią tučtuojau reikėtų supleškinti ant laužo.
— Nesijaudink, Emile, — užjaučiamai tarė Kasparas. — Aš pakalbėsiu su juo.
Atsistojo ir nusivijo Kobę.
— Nesveikas tas Kobė! Bliamba, atsirado erelis, — širdo Vaida. — Juokinga, kai
pradedama ryškintis dėl aiškių dalykų. Juk mes šokėjos, o ne krepšininkės.
O Jorė, kur ji tau praleis progą smogti į nugarą!
— Kur meilė baigiasi, ten prasideda neapykanta, — atsiduso toji pabaltakė artistė.
Bet ne tai buvo skaudžiausia.
 Sakykite, kokia aš išdavikė? Taigi. Tačiau šis žodis vienaip skamba, kai tau pasako
į akis, ir visai kitaip, kai ištariamas visiems girdint. Tada — kaip strypu per galvą. Taip
skauda.
— Emile, kur tu!
— Tuoj grįšiu, — vos ne vos pralemenau, nes ašaros lyg muilo putos graužė akis.
Man reikėjo truputį paverkti. Nieko nepadarysi, tokia jau aš žliumba. Bet vos puoliau
į šalį, patekau į minkštą glėbį ir išgirdau:
— Kodėl mano mergaitė verkia? Kas, vaikeli, nutiko, kas mano Emilę nuskriaudė?
Štai, pagalvojau, mano mama, mano geriausia draugė. Galiu išsiverkti ir išsipasakoti.
Tik ji viena visam pasaulyje gali mane suprasti.
— Man skauda, — sušniurkščiojau. — Nerealiai. Kobė ant manęs važiuoja, vadina
išdavike. Už ką? Aš juk nieko neišdaviau!
— Neverk, nusiramink, Emile. Visas makiažas nueis perniek, o juk privalai atrodyti
graži.
— Graži?
— Taip, Emile, — vis dar tuo stebuklingu mamos balsu kalbėjo direktorė Bronytė, —
graži... Ką žmonės pagalvos, jei vaikų globos namų auklėtinė vaikščios nusiverkusi? Juk
aš atėjau pasižiūrėti ne krepšinio, o kaip šoks mano šauniausios mergaitės.
Šit jums ir visa paslaptis, kodėl vaikų globos namų direktorė Bronė Girkontienė yra
vadinama švelniai — Bronyte. Ji myli mus, mes mylime Bronytę — kaip savo mamuliuką.
— Eikš, — paėmė direktorė man už rankos, — dažai nubėgo, truputį tave padažysiu,
nors tu ir taip graži kaip princesė.
Čia tai bent! Pasodinusi ant suoliuko makiažą man darė pati vaikų globos namų
direktorė! Sakykite, ar daug mamų dažo savo dukras? Ačiū, supratau.
— Atmink, mano mergaite, — rūpestingai skaistalų šepetuku braukydama man
skruostus kalbėjo Bronytė, — tu šiandien gini visų globos namų garbę. Todėl aukščiau
galvą, Emile.
 „Monstrai“

Saulėnų komanda, pasivadinusi „Monstrais“, šlavė sau iš kelio varžovus, triuškino ir

žygiavo iki finalo.
Čiombė karaliavo po krepšiu. Sugriebdavo kamuolį ir pakartodavo tai Sigio, tai Dariūnės
nevykusius metimus. Tačiau kartais ir jiems pasisekdavo. Tada iš apmaudo priešininkų
veidai lyg veršelių ištįsdavo. Saulėnų komanda grojo kaip iš natų, kaip sustabdyti tokius?
Rungtynių pertraukėlių metu didžėjas paleisdavo muziką, ir tada jau mes, vaikų globos
namų šokių grupė, išrūkdavome į aikštelės vidurį ir suskeldavome savo šokį.
Žinoma, iš pradžių virpėjo kinkos, mušė prakaitas, bet po kelių pasirodymų įtampa
atslūgo. Jaudulį išvaikė smarkūs plojimai. Ir šokome be klaidų, su šypsena, lyg tikros
šou mergaitės.
— Ar gražu, mergelikės, ai ai, — dejavo senučiukė, kai mes ilsėjomės aikštės
pakraštyje. — Bažnyčia čia pat, galima sakyt, ant šventoriaus trypiat, ai ai. Ar gražu?
— Ir dar kaip gražu! Juk tai šokiai, močiute, — raminau aš murmeklę. — Sportiniai
šokiai. O krepšinis juk irgi sportas, o ne laidotuvės, tiesa?
— Ooo, kokia įžūli, ai ai... Iškart matosi, kad be tėvų augai!
Priekabių ieškotoja dėbtelėjo į mane lyg į velnienę ir nudūlino savo keliais. Pažvelgiau
į dunksančią medinę bažnytėlę, į jos bokštą su kryžiumi. Viešpatie su savo angeliukais!
Ką aš bloga pasakiau?
Tačiau nuotaika iškart pasitaisė, kai priėjęs Kasparas pagyrė:
— Na žinai, tu ir šoki, aš apšalęs! Lygis tai — super!
Jorė užrietė nosį, nors Kasparas kalbėjosi tik su manimi. Matyt, tai vištai vienas varžtas
atsisuko.
— O dėl Kobės, tai nežinau... — gūžčiojo pečiais Kasparas. — Nesuprantu aš jo, lygiai
kaip ir tu. Nuėjo į vaiknamį, persirengė ir išmovė į krepšinio aikštelę. Vienas pats į kašę
mėto.
Nė kiek nenustebau. O ko stebėtis? Kvailiai visada laikosi kvailų principų.
— Kasparai, eikš čia! — pašaukė dėdė Leonas. — Su tavimi nori pasikalbėti treneris.
Treneris? Mečiau žvilgsnį, tačiau greta Kasparo dėdės stovėjo ne Oskaras, kaip
tikėjausi, o „Monstrų“ treneris, Saulėnų gimnazijos kūno kultūros mokytojas Zaremba.
Prislinkau arčiau, kad išgirsčiau, apie ką suksis šneka. Turbūt vėl bandys naujoką
pervilioti į „mėsininkų“ pusę. Ir toks spėjimas netrukus pasitvirtino.
— Nesuprantu, vaike, ko tu užsispyrei? — dundeno Zaremba, tiriamai nužvelgdamas
Kasparą. — Juk tu — krepšininkas, tau reikia profesionaliai treniruotis.
— Aš ir treniruojuosi, — atsakė Kasparas. — Kasdien po keturias penkias valandas.
— Tau su treneriu reikia dirbti, — įsikišo dėdė Leonas. — Kad tobulėtum, o ne vien
savo malonumui žaistum.
— Kad mane treniruoja.
— Kas treniruoja? — šyptelėjo Zaremba. — Tas Saulėnų girtuoklis? Laba diena. Jis
greičiau vyną tave išmokys gerti nei krepšinio pagrindų. Kuo jis vardu?
— Oskaras. Ir joks jis girtuoklis! Ir treneris geras.
Bet dėdė neatlyžo:
— Kaspariuk, berneli mielas, tau būtina su gerais krepšininkais, o ne vienam
treniruotis. Juk mes tau gero norime. Eitum sau į salę, lakstytum ne žvyro aikštėje, o
ant parketo. Jauti skirtumą?
— Dėde, aš ir treniruojuosi su gerais krepšininkais. Ir, jei norite žinoti, vaiknamio
komanda kaip nieką įveiktų „Monstrus“.
Treneris Zaremba taip nusikvatojo, kad net ūsai užsirietė, o dantys sublizgo lyg
žvengiančio arklio. Tas nepatiko dėdei Leonui.
— Nematau ko juoktis, gerbiamasis, — tarė. — Mano sūnėnas — vienas geriausių
Sabonio mokyklos krepšininkų, juo net „Žalgiris“ domisi. Neužsigaukite, bet mano
Kasparas tamstos jaunuosius ūkininkus vienas pats apžaistų.
— Ne, ne, ką jūs! — juokingai raukėsi Zaremba, krutindamas ūsus lyg vabalas. — Tai
nerimta. Kad vaiknamio komanda su tuo girtuokliu treneriu įveiktų mano „Monstrus“?
Baikite sapnuoti! O jei taip norite, galime kitą sekmadienį išmėginti jėgas trys prieš tris,
vaiknamio komanda prieš rajono čempionus. Kaip?
— Ką manai, Kasparai? — sužiuro į jį dėdė Leonas.
— Tegul jie pamėgina tapti čempionais, nes su eiline komanda mums neįdomu lošti.
Zaremba vėl nusižvengė, lyg nieko kvailesnio gyvenime nebūtų girdėjęs, ir paplekšnojo
per petį Kasparui:
— Patarčiau, vaikine, gerai išsimiegoti. Tauški nesąmones... Na ką, man metas, taip
sakant, stoti prie komandos vairo. Dar vienos rungtynės, ir mes čempionai.
Kasparas atsiskyrė nuo dėdės ir prisigretino prie manęs.
— Girdėjai? Šaiposi iš Oskaro! Pijoku vadina... O juk mes suvarytume tuos „Monstrus“
į vienus vartus!
— Ar tau neatrodo, kad nusišneki? — atsargiai paklausiau. — Juk jie tikrai moka
žaisti krepšinį.
— Ką? Ir tu netiki?
Na žinot, viena yra dėvėti džemperį su užrašu „A. Sabonio krepšinio mokykla“ ir
visai kas kita — žiūrėti, kaip žaidžia „Monstrai“. O žaidžia jie galingai, lyg suaugę vyrai.
Sutryps vaiknamio komandą, juolab kad trečiasis mūsų žaidėjas — Balionas — net į
krepšio lanką nepataiko.
Tačiau Kasparui atsakiau:
— Tikiu, o ko netikėti? Jei jiems nekristų, o mums kristų — tada laisvai laimėtume.
Atsklido linksmas Čiombės, Sigio ir Dariūnės juokas. Jie buvo apspitę savo trenerį
Zarembą ir dabar kvatojosi net atsilošę, o Čiombė, pagavęs Kasparo žvilgsnį, garsiai
tarė:
— Ei tu, lopas! Sakai, su eiline komanda neįdomu lošti? Garuoji kapitaliai! Juk sausai
pakrautume! Nebent toji vaiknamio beždžionė vieną tritaškį nuo užpakalinių kojų mums
įmestų.
Vėl ūžtelėjo žvengimas, ir Kasparas, lyg nutvilkytas to šiurkštaus juoko, įsimaišė tarp
žiūrovų.
— Kas atsitiko? — klausė nieko nesupratusi Jorė. — Ko tie „mėsininkai“ taip bjauriai
žviegia?
— Saboniukas pasakė, kad Sigio komandą kaip nieką įveiktų.
— Oho! Turbūt prie atviro lango miegojo ir skersvėjis pertraukė, kad tokius vėjus
šneka.
Matot? Net Jorė nepatikėjo. Nors ji apie krepšinį išmano lygiai tiek pat, kiek karvė
apie baletą. O žmonės būrėsi ir tvenkėsi aplink aikštelę. Visi laukė finalinių rungtynių
pradžios.
— Ooo, ir Mis Dešrelė savo kaulus atnešė, — Vaida pastebėjo ilgaplaukę, ryškiai
dažytomis lūpomis Saulėnų pažibą.
— Išdvėsęs topmodelis, — tarstelėjo Rūtelė.
— Ožka nulėpausė, — sukikeno Jorė.
Manęs juokas neėmė. Juk ne akla višta esu ir kuo puikiausiai įžiūriu, kad Mis Dešrelė
dailesnė už mus visas keturias krūvon sudėjus. Kad ir kiek mes, panelės iš vaikų namų,
besigražintume, mums niekada nepavyks savo išvaizdai suteikti... kaip čia pasakius? A,
va — naminio grožio. Taip. Juk naminės katės gražesnės už laukines. Jaukesnės.
Mis Dešrelė turi tėvus, šie jai perka brangiausius drabužius, visaip puošia. Tačiau ne
skudurai, makiažai, soliariumai svarbiausia. Ją myli tėvai, o ji myli tėvus. Todėl jos akys
spindi nerealiai, sakytum, lyg žiūrėtų į saulės nutviekstą šaltinį.
Ot, šūdas! Vėl užsinorėjau verkti.
 Finalas. Iššūkis

Teisėjas pakvietė komandas į aikštelę. Finalas. Saulėnų „Monstrai“ prieš „Raketą“ —

komandą iš rajono centro. Aukšti, laibi vaikigaliai, vilkintys balta uniforma. O „Monstrų“
— oranžinė. Ryški, net akį rėžė.
Treneris Zaremba suplojo delnais:
— Na, vaikinai, parodykite, ką mokate! Dėkite jiems į kaulus.
Rungtynės prasidėjo, ir tuoj pat „Monstrai“ ėmė pirmauti. Oranžiniai buvo ir vikresni,
ir greitesni, ir taiklesni nei baltieji. Pataikė Sigis, įmetė Dariūnė. Čiombė blokavo
priešininko metimą. Žiūrovai staugė. O „Raketai“, atrodo, baigėsi visas parakas. Sutriko,
kai „Monstrai“ ėmė aktyviai gintis. Prie vieno iš „Raketos“ žaidėjų iš karto du krepšininkai
prišokdavo — spaudė ir spaudė. Ir „Raketa“ vis daugiau prarasdavo kamuolių, nei
sugebėdavo mesti „Monstrų“ krepšio link.
Gėdelė!
— Dengiamės, dengiamės! — rėkė saviškiams treneris Zaremba ir, priešininkams vėl
praradus kamuolį, patenkintas šūktelėjo: — Šaunuoliai, va taip!
11:4 — esant tokiam rezultatui „Raketos“ treneris paprašė teisėjo minutės pertraukėlės.
Smogė muzonas — Madonos superhitas „Hung up“. Ir mums pradėjus šokti žiūrovai
sutartinai pašėlo ploti.
Fantastiškas jausmas!
Šokio ritmu alsuojanti minia, širdies dūžiams atsiliepiantis delnų pliauškesys. Skrydis!
Tiesiai į žvaigždes.
Šokome nežemiško įkvėpimo apimtos. Energija tryško iš kiekvieno judesio, ir šypsotis
nereikėjo jokių pastangų. Juk visada labai lengva tai daryti, kai matai šimtus tavimi, tavo
šokiu besigėrinčiųjų. O kai pasirodymo pabaigoje mes keturios — laukinės ir žavingos —
nutilus muzikai staiga sustingome nukorusios galvas, kažkas užbliovė:
— BRAAAVOOO!
Plojimų audra mus nepaprastai sujaudino. Lyg būtume tapusios geriausia Saulėnų
šokių grupe. Ką ten Saulėnų! Lietuvos ar net Europos. Stojo akimirka, kai viską viską
pamiršti ir maudaisi šlovės spinduliuose.
Gyvenimas — jėga, fa fa, lia lia!
Mano vištos dvėsė iš laimės. Net akys buvo suapvalėjusios — vis niekaip negalėjo
atsigauti nuo gerų įspūdžių.
— Jore, Rūtele, Vaida — man trūksta žodžių! — tariau nuoširdžiai, dar laimės ašaroms
nenudžiūvus. — Šokote nuostabiai!
Baigėsi minutės pertraukėlė. Kai rezultatas tapo 14:7, niekas neabejojo, kas taps
rajono gatvės krepšinio čempionais. „Raketos“ komanda jau ir nesipriešino — taip buvo
nusivariusi. Paskutinį tašką padėjo Čiombė — bėgdamas sugavo kamuolį ir, atsispyręs
nuo žemės, įkrovė į krepšį.
Dėjimas iš viršaus. Ohooo!
Viskas baigta. „Monstrai“ — čempionai. Iš to džiaugsmo oranžiniai palaigė po
aikštelę kaip kumeliai. Paskui jiems Saulėnų seniūnas įteikė spindinčią taurę. Netilo
aplodismentai. Treneris Zaremba iššovė šampano butelį, purslais aptaškė savo žaidėjus
ir arčiau stovinčius žiūrovus.
— Ačiū, gerbiamieji, už palaikymą! — riktelėjo jis į mikrofoną. — Mes — čempionai!
Mums nėra lygių!
Paskui kalbėjo seniūnas. Žarstė pagyras saviems krepšininkams, liaupsino juos ir vis
kartojo, kad tokios geros krepšinio komandos Saulėnai neturėjo. Žiūrovai vis nešykštėjo
plojimų. Tvyrojo pasakiška atmosfera, kol Sigio žvilgsnis kliudė nuošaly stovintį ir su
Oskaru besišnekučiuojantį Kasparą.
— Ei tu, grybe! — pašaukė jis. — Ateik čia!.. Tau sakau, neapsimesk glušu!
Kasparas priėjo prie Sigio. Tas iš aukšto dėbtelėjo į vaiknamio naujoką ir peštelėjo
džemperį, tą vietą, kur buvo užrašas „A.Sabonio krepšinio mokykla“.
— Tu ką? Manai, kad vaikštai su aprašinėtais treningais, tai jau esi kietas krepšininkas?
Bet Saboniukas nespėjo nieko atsakyti, tuoj pat įsikišo Čiombė.
— Sakai, driskių komanda stipresnė už mus? Gal tu galvą pašalai?
— Kokia — driskių? — suraukė antakius Kasparas.
— Našlaityno, — patikslino Sigis. — Ir ilgai tu, lopas iš Kauno, tokį briedą varysi?
Džiaukis, kad čia daug žmonių, o tai kad spirčiau už tokias kalbas į subinę...
Čiombė taikėsi nutverti Kasparui už nosies ir sužnybti, bet jis laiku atsitraukė. Oskaras
visa tai pastebėjo ir pabūgęs, kad gali kilti peštynės, prišoko prie Sigio su Čiombe, savo
pečiais užstojo Saboniuką.
— Ramiau, vaikinai, nepradėkite, juk šventė, — pasakė.
— Kad jis daug šneka! — Sigis nė kiek neišsigando Saboniuko užtarėjo. — Vaikšto ir
giriasi. Tegul atsako už savo žodžius!
— O ką čia atsakyti? — gūžtelėjo pečiais Kasparas. — Jūs turite atsakyti — žaidžiame
ar ne? Nes taip kasdien galime ryškintis ir nieko neišsiryškinsime. Negi bijote?
Sigis išraudo iš pasiutimo:
— Ką čia šneki! Cha! Mes bijom?
— Jis iš mūsų tyčiojasi, — suurzgė Čiombė.
— Tada tvarkelė, — linktelėjo Saboniukas. — Sakykite, kada norite pasikrauti nuo
vaiknamio komandos? Dieną ir valandą... Ko tylite, čempionai?
Tai buvo neregėtai įžūlus pareiškimas. Sigiui prireikė sekundės kitos, kad atsigautų.
— Kitą sekmadienį, — prašvokštė jis. — Tokiu pat laiku kaip šiandien — penkiolika
nulis nulis.
 Bjaurus melas

„Monstrai“ nuskubėjo į gimnazijos salę — visiems turnyro dalyviams buvo surengtos

vaišės, gaila, kad mūsų, šokėjų, nepakvietė.
Treneris Oskaras tik krapštėsi pakaušį išgirdęs, kad vaiknamio komanda iškvietė
„Monstrus“ į dvikovą.
— Kokia iš mūsų komanda? — mykė. — Net aprangos neturime.
— Paprašysiu dėdės Leono, nupirks.
— Na gerai, — lyg ir atlyžo Oskaras, — tik vieno nesuprantu — koks tikslas mums su
jais kovoti?
— O dėl ko yra žaidžiamas krepšinis! — atšovė Kasparas. — Matau, ir jūs, treneri,
netikite, kad galime laimėti!
— Bet jie gerai susižaidę ir puikiai kamuolius perima...
— Na tai kas! Lyg nemokėčiau kamuolio varytis! Einu ieškoti dėdės, pakalbėsiu dėl
aprangos.
Oskaras akimis palydėjo Kasparą, paskui įsmeigė žvilgsnį į mane:
— Gal tu, Emile, gali paaiškinti, kas čia vyksta?
— O ko čia nesuprasti? — tariau. — Saboniukas mirtinai įsižeidė. Pirmąkart, kai treneris
Zaremba jus girtuokliu išvadino, o paskui — kai vaiknaminius skurdukais apšaukė. Nors
tai ir tiesa, bet nebūtina į akis sakyti, juk taip?
Tuo metu pro šalį išdidžiai lingavo Zaremba.
— Atsiprašau, kolega, — kreipėsi Oskaras į jį, o čempionų treneris tik nusišaipė:
— Žmogau, koks aš jums kolega? Su jumis patvoryje šnapso negėriau ir negersiu!
— Aš ne apie patvorius, o apie būsimas rungtynes.
Zaremba stabtelėjo.
— Kokias dar rungtynes?
— Kitą sekmadienį, tuo pačiu laiku. Vaikų namų komanda prieš jūsų čempionus.
Mums reikia susitarti dėl garbingo teisėjavimo, nes šios dienos teisėjas aiškiai švilpė
jūsų naudai.
— Iš kur ištraukėte?
— Mačiau. Nefiksavo pražangų ir žingsnių. Aš juk treneris, tad savaime suprantama,
kad išmanau ir taisykles.
Zaremba nenoriai susijuokė:
— Gerai. Pasikviesime teisėją iš miesto, nemanau, kad tai išgelbės vaiknamio
komandą nuo sutriuškinimo.
Ką juodu dar kalbėjo — negirdėjau, nes mane pasikvietė seniūnijos atstovas ir,
įteikdamas vokelį su pinigais, pasakė:
— Štai jūsų atlygis. O šokote tikrai puikiai, ačiū.
Svarstydamos, kaip išleisime kruvinu prakaitu uždirbtus pinigėlius, patraukėme į
vaiknamį.
— Aš pirksiu įdegio kremą, — čirškėjo Jorė. — Eisiu degintis prie upelio, noriu įdegti
kaip papuasė.
Vaida ėmė nusišnekėti:
— Man kvepaliukų reikėtų. Vakarais pasikvėpinčiau.
— Už dešimt litų?! — vartė akis Rūtelė. — Nenupirksi. Svajonių dramblionės!
— Sapnuok iš naujo, — pritariau. — Už tiek pinigų nebent dezodorantas išeitų.
Tada Vaida įtartinai garsiai nusijuokė.
 — Eikit, eikit jūs, vištos! Aš žinau, kas Saulėnuose platina „Avon“ kosmetiką. Gerai
tą panelę pažįstu, ji pažadėjo, kad už dešimt litų parduos porą tikrų kvepalų mėginėlių.
Šekit. Kvepalai. Pavydas buvo toks staigus, kad valandėlę netekom žado.
— O kur tu išleisi savo dešimt litų, Emile? — nutraukė nesmagią tylą Vaida. — Gal
susimetame ir bendrai perkame kvepalus?
— Nežinau, man žiauriai norisi auskariukų.
Nė nerausdama sumelavau. Bet negi imsiu toms vištoms aiškinti, kad man verkiant
reikia kelnaičių? Kad trečiadienį, kai Saulėnuose vyksta turgus, drošiu prie prekystalio,
nukrauto apatiniu trikotažu, ir derėsiuosi lyg bobulė, kol pardavėja susimylės nuleisti
kainą. Paprastai prašo trijų litų, bet kartais pavyksta nusilygti 30 ar net 50 centų.
— Emile, — sustabdė mane koridoriuje direktorė Bronytė. — Užeik minutėlei pas
mane.
Na va, šventės baigėsi, pamaniau. Jei direktorė kviečiasi į savo kabinetą — gerų žinių
nelauk.
— Turbūt nuplaukė mūsų diskoteka, — spėjo sukuždėti Jorė.
Įžengiau slogios nuojautos pričiupta, bet direktorė Bronytė kaipmat išsklaidė visus
negerus įtarimus.
— Taip gražiai šokote, kad net nežinau, kuo savo šaunuoles pamaloninti, — traukė ji
iš spintelės dėžutę. — Štai saldainiai. Paimk, pasidalinsi su mergaitėmis.
— Į diskoteką galėsime eiti?
— Žinoma. Kasparo dėdė jus prižiūrės. Puikus žmogus. Šiandien man dar padėkojo,
kad gerai sutikote naujoką. Jis tikrai viskuo patenkintas? Žinoma, pamirštant tą nelemtą
kivirčą su Liucija. Niekuo nesiskundžia?
— Niekuo.
— Atvirai, Emile.
Pagalvojau apie naujoko pavogtą mobilųjį telefoną. Ne, negalima to sakyti — direktorė
pernelyg ims krimstis.
— Emile! Aš matau, kad tu kažką slepi.
— Na nebent kartelį buvo nepatenkintas, — ėmiau sukti uodegą. — Kai jūs neleidote
jam laikyti kompiuterio.
— Kokio kompiuterio?
— Na, jis norėjo, kad dėdė atvežtų jam iš namų kompiuterį, bet jūs pasakėte, kad
negalima.
Direktorės veidu perbėgo šešėlis. Lyg stengėsi kažką prisiminti ir pakraipė galvą:
— Manęs niekas to neprašė. Pirmąsyk girdžiu. Kažką tu, vaikeli, painioji.
— Argi Kasparo dėdė jūsų neprašė?
— Ne.
— O... o jūs sutiktumėte?
— Žinoma, kodėl ne?.. Na, bėk ruoštis diskotekai, saldainių nepamiršk.
Paėmiau dėžutę ir apkvaitusi išėjau iš kabineto.
Še tau! Katras meluoja? Kasparo dėdė ar direktorė Bronytė? Ir kodėl meluoja?
Et, supaisysi! Suaugusiuosius sunku suprasti. Jie dažnokai sako netiesą, nors,
patikėkite, nėra jokio žūtbūtinio reikalo.
 Atiduok man savo širdį!

Diskoteka — jėėėga! Mokyklos stadionas virto šokių aikšte. Spalvotos šviesos kraipo
figūras. Garsas taip smogia, kad plaukai šiaušiasi.
Bunda Afrika! Ak!
Šokame visos keturios sustojusios ratu. Kiekviena iš mūsų demonstruoja savo firminius
judesius. Kartais tokius juokingus, kad nulūžti galima.
Bunda papuasai!
Didžėjas tikras burtininkas. Nesuprasi, kur pasibaigė viena daina, o kur prasideda
kita. Brūžina plokštelę, skrečuoja, dusyk, trissyk brūžteli, ir bytas kala iš pradžių, bet šit
garsas mažėja. Tilsta, slopsta ir kartu šviesos gęsta. Pumpt pumpt! — bosu griaudėja
garsiakalbiai.
Prasmekit!
Smeengam!!!
Ir didžėjas su visu pultu išnyksta tamsoje, visą stadioną paskandina tirštoje naktyje...
Ir staiga — BUM BUM! Griausmas! Vėl trenkia bytas, o šviesos stulpai šauna nuo scenos.
— VAŽIUOJAM! — praplyšta didžėjas.
Bunda Saulėnai!
Minia pagauna šėlti. Kvaišta iš džiaugsmo. Viskas, nuspręsta — užaugusi būsiu
didžėjas. DJ Emi. Skamba? Skamba. Nors šokėja būti irgi neblogai. Nevaldai garso ir
šviesos, vien tik savo kūną ir dar pulkelį vištų.
Mes trypėm gal kokį pusvalandį. Jorę mėgino kadrinti kažkoks bernas, bet ji nepanoro
ardyti mūsų smagaus ratelio. Tačiau šit man pamojo didžėjas.
— Ko nori? — rėkiau jam į ausį, priėjusi prie scenos.
— Koks vaiknamio krepšinio komandos pavadinimas?
— Vaidinimas?
— Pavadinimas!
— Neturi pavadinimo, o kam reikia?
Didžėjas dar labiau palinko.
— Noriu paskelbti, kad sekmadienį vėl bus varžybos. Kaip jūsų komandą pavadinti?
Buvau apkvaitusi nuo vežančio muzono, ir man staiga pasirodė, kad geresnio
pavadinimo nėra pasaulyje.
— Kaip? Pakartok?
— DELFINAI.
— Okei! — kinktelėjo jis ir, užsidėjęs ausines, nulindo už pulto.
Aš apsidairiau, norėdama nustatyti, ar daug kas matė, kaip kalbėjausi su pačiu didžėju.
Tačiau visi šoko, lyg koks daugiarankis šimtagalvis gyvūnas rangėsi palei sceną. Truputį
gaila, bet ką padarysi.
O tada muzika pritilo ir didžėjas greitakalbe pranešė naujieną, kad kitą sekmadienį
laukia iššūkio rungtynės. Superkomandai „Monstrai“ iššūkį metė vaikų globos namų
komanda „Delfinai“.
Pasigirdo švilpimas, kažkas riktelėjo:
— Na ir beprotukai!
Bet šit piktčiurnišką šurmulį nušlavė garsi muzikos banga.
Ak! Ak! Bunda Afrika!
Tačiau iš kažkur išdygo Balionas ir viską sugadino:
— Kodėl „Delfinai“? — persuko snukį. — Ką jis ten — orą pumpuoja! Tu sugalvojai?
 — Aš. Stano garbei.
— Eik tu šikt su savo Stano! Be ryšio pavadinimas!
Įsižeidęs atsuko nugarą ir spruko šalin.
„Delfinai“. Man gražu. Net Jorei patiko.
— Labai romantiška, — nukirto ji. — Delfinai — tai laisvė, gamtos vaikai, o vaiknaminiai
tokie ir yra — laisvės vaikai, niekieno.
Rūtelė, nuolat nusišnekanti, ir toji išmąstė:
— Delfinai savo vaikų niekada nepalieka. Todėl pavadinimas man skamba skaudžiai.
Skaudžiai? Ką gi, atrodo, paskubėjau Rūtelę pagirti — ir šįkart toji kvanka nugrybavo
į lankas.
Trypti ratelyje ir toliau visus stulbinti savo šokiais sutrukdė trys „Raketos“ komandos
žaidėjai. Mandagiai paklausė, ar galima pakviesti. Mano vištos neatlaikė tokios
psichologinės atakos, sukvarkė laimingos taaaip ir paliko mane vieną.
Žinokite, nieko nėra blogiau, kaip diskotekoje, visuotinių linksmybių sūkuryje, pasijusti
vienišai. Nuslinkau šalin, įsimaišiau į žiūrovų būrelį, kuriame buvo du vaiknaminiai —
broliai rūkaliai. Bet jiems šokiai nerūpėjo. Godžiai pešė delnuose slepiamas cigaretes ir
baugščiai it šunyčiai dairėsi, ar kas iš suaugusiųjų nesiartina.
O čia dar didžėjas paskelbė, kad artėjančio supermačo proga — GRUPĖ „DELFINAI“.
— Tikiuosi, — pridūrė, — kad ir krepšinio komanda bus tokia gera, kaip ir ši grupė!
O daina, ar žinot, kokia ji? Mano mėgstamiausia! Tad beliko pusbalsiu traukti paskui
Stano: Meile, o meile, o mano pasauli, tikrai — viskas bus gerai, nors ir lyja, ir norisi
numirti, viskas bus gerai.
Bet kodėl niekas manęs nekviečia šokti? Nejaugi neturiu nė krislelio to žavesio, kuris
verčia bernus droviai nurausti ir išlementi: „Atsiprašau, gal pašokime?“
Pastebėjau stadiono laipteliais besileidžiančius „mėsininkus“ — Sigį, Čiombę ir Dariūnę.
Neišskiriama trijulė. Čiombės rankose sušvito kažkoks daikčiukas. Mėlyna švieselė
pasirodė be galo matyta. Ėgė! Saboniuko telefonas! Štai į kieno nagus mobiliukas pateko!
Trijulė įsimaišė tarp žioplių, o aš pritykinusi arčiau ėmiau klausytis:
— Neatsiliepia, matyt, ji čia kur nors.
Pažinau Čiombės balsą, nes atvirai spoksoti į „mėsininkus“ vengiau. Tačiau akies
krašteliu žvilgtelėjusi, pamačiau Čiombės saujoje tokį pat telefoną, kokį turėjo Kasparas.
Stalčiukas su mygtukų spurgeliais dingo mobiliojo korpuse. Melsva švieselė užgeso.
— Žiūriu, vaiknaminių panų daug, — prabilo Sigis. — Galime jas kabinti.
— Eik tu, jau visai... — suniekino Dariūnė. — Kokios čia panos? Nei figūros, nei papų.
— Na jau! Tu pažiūrėk į šokančią su ilgšiu, — tyliai, kad vos galėjau nugirsti, kalbėjo
Sigis. — Panelė kaip uoga. Figūra kaip nulieta, ir krūtinę prilaiko, o ir šiaip iš veido
simpatiška.
— Kuri, kuri? — ištempė kaklą Dariūnė. — Apsirengusi juodai? A, matau. Nebloga.
Juodai? Šakės. Juk apie Vaidą kalba! Ji mūvi tamsius džinsus, vilki juodą džemperį su
gobtuvu. Simpatiška? Na, nežinau, nežinau, ką tas Sigis joje mato.
Staiga mano galvoje gimė drąsus planas.
— Gal pašokime?
Čiombė išvertė akis. Žiūrėjo į mane baisiai nustebęs. Bet tuoj apsidžiaugė:
— O taip, aišku!
Įsimaišėme tarp šokančiųjų ir dar labiau nustebinau Čiombę, kai apsikabinau jį taip,
lyg ketinčiau paskęsti lėto šokio svaigulyje.
— Jei nori žinoti — tu man labai patinki, — sučiulbėjau. — Aš kraustausi dėl tavęs iš
proto.
— Ėhė hė uhu... — lyg litą radęs juokėsi Čiombė, o aš suokiau toliau:
— Tu nerealus krepšininkas. O taip! Aš tirpstu nuo tavo rankų, nuo tavo prisilietimo
ir... ir jei ko nors paprašytum, nežinau, ar atsakyčiau. Turbūt neįstengčiau priešintis.
— Mažūūūte... — prastenėjo išraudęs Čiombė. — Žinau, kur yra plotas. Muzonas,
viskas. Tėvų nėra. Supranti, laisvas plotas...
— Ooo! Tokia mintis mane gundo.
Blembački, ir kad ims mane lapnoti! Prisišnekėjau! Pajutau jo letenas ant strėnų ir vis
slystančias žemyn. Patarimas: niekuomet neikite į diskoteką su trumpu sijonėliu, nes
bernams taip ir knieti nubrukti ranką po sijonu.
Tačiau man pavyko sužvejoti mobilųjį. Ištraukiau iš kišenės ir pati dailiai išslydau iš
Čiombės letenų.
— Ai, pašokime greitą šokį, — pasiūliau.
Bet kažką netyčia nuspaudžiau ir melsva mobiliojo švieselė mane išdavė.
— Ei, ką ten turi? — išvertė veizolus Čiombė. — Nifiga! Mano mobiliakas! Duok čia!..
Mėgino pačiupti už rankos, bet žvygtelėjusi papusčiau padus. Moviau kur akys mato.
Čiombė rovėsi iš paskos.
— Laikyyykite ją! — klykė lyg skerdžiamas.
Daug negalvojusi puoliau į supančius stadioną krūmus. Atsitūpiau ir nuščiuvau: gal
pramaus pro šalį?
— Ji čia! Toli negalėjo pabėgti! — kažkam rėkė Čiombė. — Dariūne, bėk prie vaiknamio.
Jei pamatysi tą žiurkę, atimk telefoną, nes kitaip bus ragai.
Še tau. Kelias į vaiknamį užkirstas. Ten manęs tykos Dariūnė. Ką daryti?
Bet galvoti nebebuvo kada, nes sutraškėjo, sulingavo krūmai ir pašokusi leidausi vėl
bėgti.
— Ji ten! — išgirdau Sigio šūktelėjimą. — Čiombe, greičiau! Čia!
Šakos čaižė, plakė veidą ir rankas. Klupau, kėliausi ir vėl dūmiau kone aklomis, kol
išpuoliau į paupio pievą.
— Va, kur ta žiurkė, gaudyk! — atsklido nuo krūmų.
Pasileidau kiek jėgos leido.
Amen. Argi įmanoma pabėgti nuo geriausių Saulėnų krepšininkų? Šuoliais lekia —
kaip lenktyniniai žirgai! Atims mobilųjį ir dar per makaulę gausiu. Nors dvėsk iš nervų!
Pasimaišė mūrinė tvora, ir nieko negalvojusi vikriai užsikabarojau, persiritau į kitą
pusę. Prisiplojau prie mūro, klausydamasi atbildančio bėgsmo.
— Sigi, tu matei, kur ta žiurkė dingo?
— Mačiau. Per tvorą kad dėjo!
— Į KAPINES?
— Nu jo, lipam ir mes...
Sprukau gilyn į kapines. Iš tamsos iššokdavo juodi antkapiai ir kryžiai. Netikėtai, lyg
taikytųsi sugriebti!
— Ne, toliau neisiu, — išgirdau sakant Čiombę, jam pritarė ir Sigis:
— Taip. Pernelyg tamsu. Patykosim kur nors kitur, juk nebus čia iki ryto.
Atsklido dunkstelėjimas. Mano persekiotojai peršoko per kapinių tvorą. O gal kažkas
karsto dangtį nusivožė? Sugalvojo išlįsti iš žemės ir pažiūrėti, kas čia drumsčia ramybę...
Taip likau akis į akį su savo siaubu. Niūriai ošė aukšti kapinių medžiai. Po žemėmis
glūdėjo šimtai numirėlių. Šlamesys virto paslaptingu kuždesiu, lyg patyliukais tartųsi —
dabar mane pačiupti ar dar kiek palaukti... Pakvipo drėgna žeme, lyg kokiai kapo duobei
atsivėrus. Trakštelėjo šakelė. Galiu prisiekti — ne po mano tirtančiomis kojomis!
Stengiausi žengti ant pirštų galiukų, kaip kad eina žmogus, bijodamas ką nors
prižadinti. Nenoromis galvoje pralėkė aibės istorijų apie prisikėlusius numirėlius.
Prisiminiau, kaip Jorė pasakojo, kad po Saulėnų kapines vaikšto bekūnė moteris baltais
drabužiais. Ypač per mėnesieną. Tada kapinių šmėkla tampa labai aktyvi. Kapinėse jai
pasidaro per ankšta. Užsimano pasivaikščioti. Perskrenda kapinių tvorą ir, skleisdama
stingdomą šaltį, nuplevena prie pirmos trobos. Savo numirėlės kvapu nušaldo bijūnus,
jurginus ir kitokias gėles. Šunys būdose ima cypti, o pamėklė kyburiuoja, plevėsuoja
lyg paklodė už lango ir žiūri, kaip miega gyvieji. Žiūri žiūri negyvomis, išprotėjusiomis
akimis, o jei kas netyčia prabunda, tada šmėkla prisiploja prie stiklo ir surinka: ATIDUOK
MAN SAVO ŠIRDĮ!
Jei tikėtume Jore, po tokių akistatų su balta moterimi Saulėnuose jau trys senutės
numirė. Ir vis per pilnatį. O šit koks apvalus mėnulis žvelgia pro medžių šakas!
Keista, bet man stiprybės teikė tik viena mintis — kad Sigis ir Dariūnė kažkur čia, kad
aš tarsi ne viena tarp kryžių ir antkapių. O kas bus, jei dar kas nors yra kapinėse? Ooo,
geriau nematyti! Prašau, tik nesirodykite! Pakentėkite, kol nusigausiu iki kapinių vartų.
Išdrįsau atidžiau apsidairyti. Vaizdas buvo kraupus. Suslūgusioje tamsoje visi antkapiai
atrodė pakrypę, sakytum, kas nors būtų bandęs juos nustumti sau iš kelio.
Iš diskotekos — į kapines. Superposūkis. Blem, net juokas neima. Nusprendžiau eiti
tyliai ir kartkartėmis tarsi apmirti, kad niekas nepalaikytų manęs gyva. Bet vos dėjau
koją, kieti ir šiurkštūs pirštai stipriai nutvėrė sijonėlį.
Pagavo! Nustėrau iš siaubulio. Grįžtelėjau ir — O MAMA! Išvydau baltą moters siluetą.
Man linktelėjo kojos, ir pamažu ėmė vertis žemė. Norėjau suklykti, bet kažkas užspaudė
gerklę ir mano gailų cyptelėjimą sugrūdo atgal.
ATIDUOK MAN SAVO ŠIRDĮ!
O neee, paleiskiteee!
 Aš — superšnipė

Dar vienas patarimas — niekada nevaikščiokite naktimis po kapines sijonuotos. Ypač

naktį. Mat krūmo šaka gali palįsti po sijonėliu ir capt! įsikibti. Lyg numirėlio piršto kaulas.
Mirtis alyvose, kaip baisu!
O baltoji moteris stovėjo kaip stovėjusi. O kur jai dėtis? Juk tai buvo šventosios
statula. Bet per tą išgąstį gipsinę šventąją palaikiau šmėkla. Juolab kad jos akys buvo
be vyzdžių, blyškios blyškios.
Tačiau kapinių šedevru nesigrožėjau nė sekundės. Nėriau kuo toliau nuo tos vietos,
kur vos nenualpau iš baimės. Pagaliau išspriegiau ant plataus kapinių tako. Pasidarė šiek
tiek drąsiau, nes žinojau, kad takas atves prie geležinių vartų, kad tik prie jų nesibūriuotų
šmėklos ar „ mėsininkai “.
Sėlinau tyliai, įsiklausydama į menkiausią garselį, ir štai ausys sugavo... muziką. Taip,
muziką. Aš nesapnuoju. Ji sklido tyliai, tarytum iš po žemės. Įsivaizdavau numirėlius,
degančias žvakes ir radijo imtuvą laikančią kaulėtą ranką.
Brr! Šaltis nuėjo per širdį, lyg kas smilga būtų perbraukęs.
Pagreitinau žingsnį. Kuo arčiau vartų, tuo aiškesnė darėsi muzika. Atpažinau
„Ventukus“. Kas gali būti baisiau — naktis, kapinės ir „Ventukai“. Tik šmėklos ant tako
trūksta, ir — griūk negyvas.
Nieko neturiu prieš liaudišką muzikikę, tačiau man kruvini prisiminimai sukilo.
Kartą teko duoti kraują. Tame kabinete viskas buvo balta balta: sienos, lubos,
užuolaidos, stalas, prie jo sėdinti moteris irgi baltu veidu. Tikrų tikriausia vampyrė, nes
aplink burną nuo kraujo siurbimo buvo įsimetusios mažos, smulkios raukšlytės. Vampyrė
dūrė man į pirštą, kraujas aptaškė kažkokius popierius, bet ji nepaleido mano rankos.
Sučiaupė lūpomis stiklinį vamzdelį, bedė į beveik nupjautą pirštą. Vamzdelis nusidažė
raudonai. Vampyrė sotinosi ir raudo iš malonumo, o man pasidarė taip bloga, feee!..
Staiga man sutrūkinėjo visos vaizdo juostos, užgeso prožektoriai. Nualpau. Kai
atsipeikėjau, kraugerė piktdžiugiškai vėdavo mane balto chalato skvernu, o radijukė
transliavo „Ventukų“ koncertą. Taigi, vos išgirsdavau „Ventukus“, štai toks šiurpelis kaip
bumerangas parlėkdavo iš balto kabineto į mano makaulę ir sukdavosi sukdavosi, visa,
blem, pagaugais nueidavau...
Kapinių vartai buvo nušviesti gatvės žibinto. Dar nepriėjusi jų pamačiau automobilį.
Iš jo ir sklido muzika. Hmm, kas per kvailys gali naktį stovėti prie kapinių ir klausytis
muzikos? Kam žadinti mirusiuosius?
Staiga automobilis pasirodė labai pažįstamas. Žinoma! Oje vaje! Juk tai „Renault
Laguna“. Vyšninė. Tas pats kledaras, kuris vaikėsi sapne ir štai vėl laukė manęs.
Nesąmonėlė didžiausia. Juk aš nesapnuoju. Tiesa, jaučiuosi keistai. Nei gyva, nei
mirusi. Bet kas gerai jaučiasi kapinėse? Nebent numirėliai. O gal tame automobilyje ir
kiurkso koks numirėlis? Na taip, aš jau sapnuoju. Bet bagažinėje gali gulėti lavonas. Ne
kartą filmuose mačiau, kaip iš bagažinės ištraukia lavonus.
Tamsumas suskvarbė žibintų šviesas ir pasigirdo variklio burzgimas. Aha, kažkas dar
atvažiuoja.
Žinoma, galėjau bėgti ir išbėgti pro kapinių vartelius. Tas, kuris klausėsi „Ventukų“,
būtų nesupratęs, ar šmėkla prošal prarūko, ar panelė Lučiūtė su Kasparo mobiliuoju
užantyje. Tačiau man pasirodė be galo įtartina, kad kažkas naktimis braižosi apie Saulėnų
kapines.
Pilkas automobilis pasisiūbuodamas įlėkė į aikštelę. Apsisuko ir prisigretinęs prie
„Renault“ taip sustojo, kad galėtų kalbėtis neišlipdami.
Užgeso žibintai. Nutilo variklis, užsikimšo „Ventukai“. Suklusau gaudydama kiekvieną
žodį.
— Klausyk, užknisai! — pasigirdo iš atvažiavusio automobilio. — Tau gaisras, ką?
Dega, kad mane gaudai velniai žino kur!
— Reikia skubiai pasitarti, todėl ir atlėkiau, — iškišo galvą reno vairuotojas. — O čia
puiki vieta tokiems susitikimams. Iškilo šiokia tokia problema. Visi grynieji ne banke,
kaip tu sakei, o seife.
— Jie neturi namuose jokio seifo!
— Sako, kad yra miegamajame, paslėptas sienoje po užuolaida.
— A, ten visai nežiūrėjau. O kur raktas?
— Sako, kad raktą slepia spintos viršutinėje lentynoje. Dabar supranti, ko atlėkiau
lyg akis išdegęs?
— Ko?
— Dėl rakto. Tik tu jį gali paimti. Juk jei policija pastebės, kad tu tryniesi po namus,
nekils joks įtarimas. O jei kas — pasiteisinsi, kad sūnėnui drabužių ieškai.
— Bet naktį aš negaliu! Bus labai įtartina.
— Rytą apsilankysi. Jeigu rakto ten nerasime, vadinasi, išsisukinėja. Tada reikėtų
čiupti vaikėzą. Pacypintume ir viską staigiai išklotų...
— Vaikėzą? Ar tau galvoj negerai! Palikim tą mažą šiknių ramybėje! Kaip aš namą
paveldėsiu? Žemės sklypus pajūryje ir viską! Tik tapęs globėju.
— Globėju netapsi, kol policija neatras lavonų. O be to, nepamiršk, kad tu neseniai
grįžai iš kalėjimo. Todėl ne taip lengva bus susitvarkyti dokumentus.
Buvau sukrėsta iki sielos gelmių. Juk nesunkiai atpažinau atvykėlio balsą. Sunku
patikėti, bet tai buvo Kasparo dėdė! Taip, tas pats rūpestingas dėdulė. Ir jis kalbėjosi su
žmogumi, sėdinčiu „Renault Laguna“ automobilyje — tos pačios markės automobilyje,
kurį Kasparas pastebėjo prie namų tądien, kai pradingo jo tėvai.
— Taigi, Leonai, pajudink užpakalį ir tu. Surask raktą, atrakink seifą ir paimk pinigus.
Ir tada galėsime baigti šitą žaidimą, pasidalinti pinigus ir skirstytis į visas keturias puses.
— Gerai. Rytoj patikrinsiu.
— Bet žiūrėk, Leonai, nesukelk kokio įtarimo.
— Na jau! Kas gali įtarti brolį?
— Tas tai taip.
„Renault Laguna“ suburzgė. Smeigė šviesomis į tamsą ir nuriedėjo keliuku tolyn nuo
kapinių. Po minutėlės pajudėjo ir dėdės Leono automobilis. Bet jis nukaukė į kitą pusę,
gilyn į Saulėnus.
Reikia kuo greičiau surasti Kasparą ir jį perspėti! Pasakyti, kad jo tėvų pagrobimą
organizavo dėdė Leonas.
Košmaras! Galvoje netelpa, kad būna tokių kraugeriškų giminaičių!
Nors ko čia stebėtis? Jeigu, pasak Žydriaus, tėvai savo vaikus galabija, kad šie valgyti
nori, o čia tokia pagunda — seifas, pilnas pinigų!.. Be to, pasakojo, kad Lietuvoje ir žmonių
grobikų netrūksta. Ir še tau! Tapau labai svarbia liudininke! Gal net pačia svarbiausia
pasaulyje.
Išpuoliau pro kapinių vartelius ir pasileidau bėgti. Skutau, kol pritrūkdavo jėgų.
Atsikvėpdavau ir vėl — pirmyn. Plentas virto gatve, pilna tamsių namų. Iš kiemų sklido
mieguistas šunėkų lojimas.
Staiga išgirdau, kaip į mano žingsnių aidą atsiliepia kiti — greiti, skubūs, o pirma jų
lekia šūksmas:
— ŠTAI TA ŽIURKĖ! GAUDYK!
O ne! Čiombė su Sigiu! Jų man betrūko!
 — Gelbėkite!
Na viskas. Man jau pasimaišė. Kas mane, kvaišą, gali gelbėti! Paprastai vaikams į
pagalbą atskuba tėvai, o kam aš rūpiu?
Bėgau kiek kojos leido, bet smarkus trypimas už nugaros pranešė, kad atstumas
tirpte tirpsta. Vyliausi, kad pavyks nuskuosti iki miestelio aikštės, o ten gal pasimaišys
kokie vėlyvi praeiviai ir jų akivaizdoje nedrįs prie manęs kibti.
Kur ten! Pasivijo kaip šunys triušytę. Čiombė taip skaudžiai sugriebė už plaukų, kad
susmukau ant šaligatvio. O gatvė tamsi, bent koks automobilis važiuotų!
— Duokš telefoną! — tiesė leteną Čiombė. — Staigiai! Ko žiūri, žiurke tu! Pavogei ir
dar žiūri kiaulės akimis!
— Tu pats jį pavogei! Tai Kasparo telefonas!
— Baik su ja terliotis, — išgirdau pridususį Sigio balsą. — Atimam, ir viskas.
Telefonas buvo užantyje. Todėl susiriečiau į kamuoliuką, kelius priplojau prie krūtinės.
Ir stiprios rankos niekaip negalėjo prasibrauti mano užantin, voliojo lyg šunys ežį.
Sigis susikeikęs spyrė man į sėdynę. Dar labiau susigūžiau. Viltis išsaugoti Kasparo
mobilųjį blėso. Net mintis radosi — gal atiduoti, kol man kaulų nesulaužė?
— ATSIKNISKIT NUO JOS!
— Pats atšok, kol į galvą negavai!
Įsiplieskė muštynės. Regis, jėgos nelygios, bet šit aiktelėjo Čiombė, pargriuvo Sigis,
tuoj pat kėlėsi, bet pabūgo vėl pulti mano užtarėją. Čiombės nosis išpūtė kraujo burbulą,
o Sigis svyravo užsiėmęs burną. Abu skersomis traukėsi ir grasino:
— Na, palauk! Pagausim tave, pakrausim malkų!
— Dinkit iš čia, „mėsininkai“ nelaimingi!
Išgelbėtojas ištiesė man ranką:
— Stokis, Emile.
Prieš mane stovėjo Kobė. Atkišo man ranką ir vis ragino keltis.
— Juk aš išdavikė, — prisiminiau visas nuoskaudas. — Ko puolei gelbėti, ko? Atsirado
erelis!
Atsistojau pati, be Kobės pagalbos.
— Šakės, kokia tu nedėkinga, — suniurzgė jis. — Juk išgelbėjau tave, sakysi ne?
Patikėkite, bernai niekuomet nesupranta, dėl ko panelės įsižeidžia. Jie vien apie save
galvoja. Neturi nė minties atsiprašyti. Žinot kodėl? Ogi todėl, kad jų makaulėse nuolatos
sninga.
 Kraupi tiesa

Bet tuoj prisiminiau Kasparą. Privalau jį kuo greičiau perspėti!

— Kobe, kur Saboniukas? Man jo žiauriai reikia!
— Tavęs ieško. Mes buvome prie kašio, kai atbėgo Balionas. Pasakė, kad tave gaudo
„mėsininkai“. Tada visi šokome tavęs ieškoti. O dėl to, kad pavadinau tave išdavike, —
nepyk. Pamirškime, kas buvo, tas buvo. O kodėl tave vaikėsi tie prietrankos?
Ištraukiau iš užančio mobilųjį.
— Saboniuko telefonas! — aiktelėjo Kobė. — Kaip jis pas tave atsidūrė?
— Čiombei iš kišenės ištraukiau.
— Geras! Vadinasi, jis apsivogė. Bet tu ir kieta! Šaunuolė! Įsivaizduoju, kaip
Saboniukas apsidžiaugs.
— Neapsidžiaugs. Eime greičiau jo ieškoti. Aš turiu jam tokių naujienų, kad jis iš
padų išvirs!
Sparčiu žingsniu nuskubėjome gatvele, ji atvedė į aikštę. Čia suoliukus trynė būrelis
vietinio jaunimo. Tačiau Kasparo niekur nesimatė. Pakeliui į vaiknamio krepšinio aikštelę
atskleidžiau kraupią paslaptį — Saboniuko tėvus pagrobė jo dėdė ir rengiasi nužudyti!
Kobė sustojo kaip įkirstas. Pasižiūrėjo tarsi į beprotę ir skėstelėjo ilgomis rankomis:
— Emile, gal tau arklys į galvą įspyrė? Ką tu čia garuoji! Saboniuko tėvus pagrobė jo
dėdė? Fu. Kaip Saboniukas gali patikėti tokia nesąmone?!
— Patikės kaip didelis! Nes aš žinau tokių dalykėlių, kurių jis nė nesapnavo.
Nuskubėjome į vaiknamio krepšinio aikštelę. Ji buvo tuščia.
— Saboniukas turi pasirodyti, — tarė Kobė. — Susitarėme čia susitikti. O kol kas stok
po krepšiu, paduosi man kamuolį.
Užkniso tas Kobė!
Galima sakyti, brangi kiekviena minutė, verkiant reikia paties Kasparo ieškoti, kad
perspėtum, kieno naguose atsidūrė jo tėvai, o Kobei vien krepšinis galvoje.
Maniakas!
— Išgirs, kad kamuolys bumbsi, ir atsiras.
— Bet juk tamsu kaip maiše!
— Kaip nors gal pataikysiu.
Bet vos porą kartų švystelėjo kamuolį, aikštelėn įvirto Kasparas.
— Kobe, radai Emilę?
— Aš čia! — atsiliepiau.
— Kaip gerai! O kodėl tave gaudė?
— Va dėl ko... — Kobė padavė jam mobilųjį. — Emilė jį nukniaukė iš Čiombės, o tas
su savo draugeliais šoko vytis. Buvo pagavę, bet kaliau į nosį ir atsikabino.
Kasparas puolė dėkoti, bet liepiau jam atsisėsti ar į ką nors tvirčiau įsikibti, nes turiu
tokią naujieną, kad akys ant kaktos išlips.
— Kas per naujiena? — netikėjo jis. — Ką čia šneki?
— Dėl tavo tėvų.
— Dėl mano tėvų?
— Taip, ji, tipo, sužinojo, kas pagrobė, — pasakė Kobė.
— SUŽINOJO?
— Taip, sužinojo. Tai tavo dėdės Leono darbas.
Kasparas susiėmė už galvos ir prakošė:
— Eikit šikt su tokiomis nesąmonėmis. Dėdė Leonas! Tas, kuris dieną naktį ieško
mano tėvų? Ką šiandien valgėt vakarienės? Durnaropių sriubos ar ką?
Taip ir maniau, kad nebus lengva įtikinti. Tad pradėjau iš toli:
— Taip, tas pats dėdė Leonas. Kodėl tu nesakei, kad jis neseniai grįžęs iš kalėjimo?
— Iš kalėjimo? Iš kur tu sužinojai!
— Man visada buvo įtartina — turi dėdę, bet jis tave įgrūda į vaiknamį. Kodėl? Ogi
todėl, kad vos išėjus iš kalėjimo ne taip lengva tapti globėju. Globėjai turi būti geros
reputacijos.
— Nenorėjau to sakyti, anokia čia garbė... Bet mano dėdė ne toks! Su tėčiu kuo
puikiausiai sutardavo.
— Toliau — kita naujiena, — tęsiau. — Šiąnakt į Saulėnus buvo atvažiavusi „Renault
Laguna“. Vyšninės spalvos. Taip, ta pati, apie kurią pasakojai. Sustojo prie kapinių.
Mane „mėsininkai“ buvo taip užlaužę, kad nieko kito neliko, kaip sprukti į kapines. Vos
nenumiriau iš baimės, bet tai nesvarbu... O nusigavusi prie vartų išvydau tokią pat
mašiną, kaip kad tame Baliono duotame lipduke.
— Na ir kas? Kuo čia mano dėdė dėtas! — beveik pyktelėjo Kasparas. — Daug tokių
reno pasaulyje!
— Žinoma, daug, — sutikau. — Bet paskui atvažiavo tavo dėdė. Jie kalbėjosi apie
seifą, kuris yra tavo namų miegamajame. Paslėptas po užuolaida. Jame pinigai, o raktas
nuo seifo — viršutinėje drabužių spintos lentynoje. Kai iškraustys seifą, tada tavo tėvus
nužudys, nes taip lengviau bus dėdei tave įsivaikinti. O tada, jis sakė, paveldės ne tik
namą, bet ir kažkokius sklypus pajūryje... Na, dabar tiki? Ei?
Kasparas tylėjo panarinęs galvą.
— Kam tu taip žiauriai — nužudys! — prikišo man Kobė. — Jei fantazuoji, tai jausk
ribą. Kaip manai, Saboniuk? Tiesa visa tai? Ei, kas tau!
Kasparas susitūpė. Kojos nelaikė. Pasilenkę pamatėme baltą kaip popierius veidą.
— Man bloga... — sudūsavo jis. — Taip bloga, kad... nežinau. Taip, seifas yra. Raktas
— irgi. Viskas sutampa! Bet kad dėdė Leonas! Toks geras, vos kas: ar ko tau, Kaspariuk,
nereikia...
— Ak! Geras, — griežiau dantį. — O už akių tave šūdžiuku vadina. Pati girdėjau. Be
to, jis nė neprašė direktorės, kad leistų tau atvežti kompiuterį. Pati direktorė šįvakar
man sakė...
Vėl stojo nesmagi tyla. Gniuždoma.
— Tai ką darom? — prabilo Kobė. — Reikia ką nors daryti! Skambiname į policiją?
Emilė — liudininkė, ir tegul... grąžina tau tėvus!
Kasparas atgijo.
— Taip, į policiją!.. Ir kuo greičiau!
— Tu žinai telefono numerį?
— Žinau. Juk dešimt sykių skambinau, kai dingo tėvai.
Minutėlę beveik nekvėpavome. Laukėme, kol atsilieps policijos budėtojas. Ir štai
pasigirdo:
— Policija klauso!
Kasparas buvo taip susijaudinęs, kad net mikčioti ėmė:
— A-aš dėl tėvų. D-dingusių. A-aš žinau, kur jie yra, ppprašau padėti! Juos pagrobė
mano dėdė ir grasina nužudyti!
Bet policijos pareigūnas pasitaikė tikras mulkis.
Nepatikėjo!
— Klausyk tu, piemens gabale, — prakošė. — Aš tau paskambinėsiu! Matau tavo
numerį, chuligane! Prisiskaitei laikraščių ir kvailioji! Labai juokinga...
Ir padėjo ragelį.
Kobė iš apmaudo nusikeikė.
 — Ne taip reikėjo! Pirma reikėjo vardą ir pavardę pasakyti. O dabar pamanė, kad
kažkas norėdami pasityčioti skambina.
— Palaukite! — sušukau aš. — Jis pasakė: „Prisiskaitei laikraščių“. Turbūt apie tavo
tėvus rašo laikraščiai, todėl ir nepatikėjo.
— Kokie laikraščiai, ožka tu! — širdo Kobė. — Juk jei kas būtų rašę, žinotume!
— Galimas daiktas, kad rašo. Didmiesčiuose naują laikraštį galima nusipirkti po
vidurnakčio, o kiek dabar valandų? — žvilgtelėjo Kasparas į mobiliojo ekranėlį. — O, jau
antra valanda nakties!
— Šūdas! — nerado sau vietos Kobė. — Jei taip, tai visiški ragai! Neįtikinsi, nes
naktimis į policiją visokie bepročiai skambina. O kur dabar tas Leonas?
— Išvažiavo, neseniai gatvėje atsisveikinau, — atsiduso Kasparas. — Ką daryti?
— Jei jis iškraustys seifą, bus blogai, — pasakiau. — Bet kol tamsu, sakė, nelįs vidun,
kad nesukeltų įtarimo.
— Tu žinai! Lįs, nelįs... — suskersakiavo į mane Kobė, matyt, pavydėdamas, kad aš ir
taip daug sužinojau. — O be to, galima šimtą kartų skambinti į policiją, bet aš tai netikiu,
kad jie veiks greitai.
Staiga suklusau. Po ekskursijos į kapines įgavau antgamtinių savybių — pajusti, kad
šalia kažkas yra. Stebi mus, klausosi, bet nesirodo.
— Tsss, tyliau, — šnibžtelėjau. — Kažkas mus seka.
— Vaikai, namo! Jau vėlu!
Tai buvo direktorė Bronytė.
— Tuoj, direktore, — atsiliepiau, — tik kamuolį susirasime.
Sugirgždėjo žvirgždas po tolstančio žmogaus kojomis.
 Pabėgimas

— Reikia ką nors daryti, — pakartojo Kobė.

Kasparas pavartė rankose mobilųjį.
— Aš varau į Kauną, į namus. Turiu paimti seifo raktą... kol nevėlu.
— Dabar? Naktį? — nustebo Kobė. — Juk jokie autobusai nevažiuoja, kaip?..
— Išsikviesiu taksi.
— Saulėnuose jų nėra, — pasakiau.
— Atvažiuos iš miesto, koks skirtumas! — suniurnėjo Kasparas. — Pinigų užteks,
dėdė kaip tik paliko.
— Tada ir aš kartu! — pasišovė Kobė. — Dviese vis smagiau.
— Aš irgi noriu! — pareiškiau.
Kobė iš aukšto nužvelgė mane:
— Ten, kur pavojinga, panelėms negalima.
— Cha! Negalima! — pasipiktinau. — Jei ne aš, jūs dabar saldžiai pūstumėte į akį!
Juk aš išaiškinau, kas pagrobė Kasparo tėvus. Be to, turiu nuojautą. Manote, mane šiaip
sau, dėl įdomumo patraukė valkiotis po kapines?
— Tave vijosi „mėsininkai“, kur būtumei dingusi! — atrėžė Kobė.
— Ot ir ne! Galėjau šliaužti patvoriais, bet nudrožiau tiesiai prie vartų. Kodėl? Nuojauta
nuvedė. Aš irgi važiuosiu! Paskui vėl losi, kad esu išdavikė.
— Aš neloju...
— Tegul važiuoja, — užstojo mane Saboniukas. — Bet jums klius už pabėgimą.
— Tau irgi klius, nes tu toks pat vaiknaminis, kaip ir mes, — ir pridūriau: — Dėl
vienos nakties vaiknamis nesugrius.
Kasparo planas buvo toks: paimti iš slėptuvės seifo raktą ir tiesiu taikymu — į policiją,
o ten išklos viską ir policijai beliks suimti dėdę ir jo gaują.
— Tuo labiau turiu važiuoti! — apsidžiaugiau. — Juk liudininkė — tai aš! Viską mačiau
ir girdėjau...
— Nutilk, šarka patarška, — nutraukė Kobė. — Juk pasakė — važiuoji. Netrukdyk
skambinti.
Kasparas surinko kažkokį numerį ir netrukus atsiliepęs malonus balsas pasakė taksi
firmos telefoną. Vėl paskambinęs užsisakė taksi.
— Po dvidešimties minučių taksi lauks mūsų prie bažnyčios, — pasakė Kasparas. —
Varom ruoštis kelionei.
Nuskubėjome į vaiknamį, o ten vestibiulyje direktorė Bronytė bestovinti:
— Kur tiek ilgai! Greitai į lovas! — ir užrakino lauko duris.
Visi trys užlėkėme laiptais ir žengiant koridoriumi Kobė sunerimo:
— Kaip mes paspruksime, jei pati direktorė budi?
— Kaip visada — pro tualeto langą, — atsakiau.
— Taip, — sutiko Kobė. — Bet įtartina, kad visi trys užsimanysime į tualetą, o Emilė
tai išvis! Lįsti į berniukų tualetą!
— Nebijok, ne pirmas kartas! — atšoviau.
Kobė žiojosi kažką sakyti, bet Kasparas nusitempė jį į kambarį.
Mano vištos, prisišokusios už visus metus, saldžiai dėjo į akį.
Kokie drabužiai labiausiai tinka? Žinoma, tokie, su kokiais lengviausia bėgti.
Užsitempiau džinsus, įsispyriau į patogias basutes, užsivilkau megztuką. Paskui įlindau į
pižamą, susiradau dantų šepetuką ir pastos tūbelę.
 Va taip. Panelė Lučiūtė čiuožia prieš miegą išsivalyti dantų.
Koridoriuje pasigirdo negarsus trinktelėjimas: Kasparas ir Kobė pajudėjo. Suskaičiuosiu
iki šimto, tada ir rausiuos į tualetą.
Bet pradėjus skaičiuoti suėmė miegas. Todėl iškišau galvą pro langą, kad pravaikyčiau
snūdą. Nakties oras buvo gaivus, persunktas medunešio kvapo, geras kvėpuoti. Apačioje
kažkas tyliai šleptelėjo. Tamsi figūra prisiplojo prie sienos. Kitą sekundę išdygo dar
viena. Kobė. Tokių ilgų rankų nė tamsa nepaslepia. Ak, jie jau sprunka!
Iššlamenau į koridorių ir, vos atsidūriau ant laiptų, išvydau direktorę Bronytę.
— Kodėl nemiegi? — tyliai ir nepiktai paklausė.
Atkišau dantų šepetuką. Pasukau tualeto link. Jaučiau, kaip man į nugarą įsikibo
direktorės žvilgsnis ir pasėjo šiurpą — lyg koks numirėlis tave stebėtų.
— Emile, ten berniukų tualetas. Girdi!
Skubiai užvėriau paskui save duris. Langas atlapotas iki galo. Išsikapanojau iš pižamos,
pakišau ją po kriaukle. Opa!
Užsiropščiau ant palangės, ir staiga atsivėrė durys, o ant slenksčio — direktorė!
— Kur kur! — riktelėjo Bronytė. — Kur, panelyte, susiruošei naktį, aaa!
Baisesnio balso tąnakt būti negalėjo! Spriegiau nuo palangės ir nesidairydama nukūriau
pasieniu, kol atsitrenkiau į kažką minkšta.
— Ei, ramiau, — sugriebė mane Kobė. — Vos ant galvos neužlipai.
— Direktorė mane užlaužė!..
— Girdėjom... Kiek, Kasparai, liko iki taksi atvažiavimo?
— Penkios minutės, — atsakė jis. — Paskubėkime, nes jei nieko neras aikštėje, gali
apsisukti ir nuvažiuoti.
Nulėkėme prie autobusų stotelės, kaip vabalai nulindome į tamsiausią kertę ir
sustingome. Bet iš kažkur atsirado nuotykių ieškantis šuo. Pakreipė galvą, pauostė orą,
tačiau uodegos nevizgino.
— Dink iš čia, ručki! — prakošė Kobė.
Kur ten! Šuo buvo išėjęs priekabių ieškoti. Sulojo taip garsiai, kad turėjo net vaiknamyje
girdėtis!
— Užsikimšk! — sušnypščiau.
Šunėkas įtraukė užpakalį, tarsi bijodamas gauti spyrį, ir dar labiau pasiuto viauksėti,
lyg vagis būtų aptikęs.
Oje, tuoj sukels ant kojų visus Saulėnus!
Ir tada — o palaima! — į aikštę įskriejo taksi. Pasileidome prie automobilio su geltonai
šviečiančiu plafonu.
— Čia pagal iškvietimą, taip? — paklausė Kasparas ir taksistas kinktelėjo galva.
Klestelėjome ant sėdynių, užtrenkėme dureles.
Fuu, atrodo, pavyks išnešti kudašių.
— Tai kur tiek ilgai jaunimas užtruko? — klausė taksistas, gindamas automobilį per
Saulėnus.
— Diskotekoje, — atsakė Kasparas.
— O tėvai ar žino, kur trankotės?
— Žino. Bet neleido pas draugus nakvoti, liepė išsikviesti taksi ir grįžti į namus, —
vykusiai rietė istoriją Saboniukas. — Kiek kainuos kelionė į Kauną?
— Į Kauną? — išsižiojo taksistas.
— Taip, mes iš Kauno. O kas?
— Brangiai, vaikai. Laaabai brangiai! Kilometras — du litai. Naktinis tarifas. Pirmyn
atgal. Bus... bus apie du šimtus litukų.
— Super, kaip tik tiek ir turiu, — atsikvėpė Kasparas.
— Iš kur tokie pinigai? — sužvairavo taksistas. — Kaip tėvai gali duoti tokius pinigus!
 — Mano tėtis — verslininkas, — nė kiek nesutriko Kasparas. — Prekiauja mediena,
žemės sklypais.
— A, tada kitas reikalas... Pavojinga šiais laikais būti turtingam, — ir bakstelėjo į
sulankstytą laikraštį. — Štai rašo, kaip verslininkus, vyrą ir žmoną, banditai pagrobė.
Dieną, Kaune, prie parduotuvės. Ir dabar tuština sau banko sąskaitas. Žiauru, — ir
taksistas pasisuko į mus su Kobe, tupinčius ant galinės sėdynės: — O jūs kur, ponaičiai?
Irgi į Kauną?
— Taip, į Kauną, kur daugiau, — už mus atsakė Kasparas, — juk tai mano brolis ir
sesuo.
 Pasala

Asfaltas buvo juodas lyg laku užlietas. Taksi skriejo pasiūkaudamas. Gal trečią kartą
gyvenime vėžinausi automobiliu, tačiau nebuvo nuotaikos mėgautis kelionės smagumu.
Tuo labiau kad tai buvo gryniausias pabėgimas iš vaikų namų, o bet kokį pabėgimą lydi
velniška įtampa.
Juk bėglių ieško policija.
Visi vaikai iš globos namų neštų kudašių, jei tik žinotų, kad kažkas kažkur jų labai
laukia.
Paprašiau taksisto pavartyti laikraštį, ir jis mielai leido. Net spingsulę palubėje uždegė.
Blausioje šviesoje laikraštis atrodė gelsvas — lyg suteptas, tačiau raidės buvo įskaitomos.

DINGUSIOS POROS SĄSKAITOS TUŠTĖJA

Birželio 20 d. Kaune, prie prekybos centro „Mega“, paslaptingomis aplinkybėmis dingo

kauniečiai sutuoktiniai A. ir B. Valentai.
Manoma, kad vyrą ir žmoną pagrobę asmenys gali reikalauti išpirkos, tačiau tokių
reikalavimų pagrobėjai niekam nepateikė.
Vakar buvo gautas pranešimas, kad iš A. Valento sąskaitos Rygoje buvo išimta 20
000 litų. Manoma, kad kreditinių kortelių kodus pasakė vienas iš sutuoktinių. Jų buvimo
vietos, taip pat ir pagrobėjų teisėsaugos pareigūnai kol kas nenustatė.
Baiminamasi, kad ištuštinę banko sąskaitas pagrobėjai gali atsikratyti aukų — kaip
nepageidaujamų liudininkų.
Ką nors žinančiuosius apie šito nusikaltimo aplinkybes prašom paskambinti į artimiausią
policijos nuovadą.

Tai šit kodėl policijos budėtojas nepatikėjo Kasparu! Matyt, atsirado ne vienas
telefoninis chuliganas — paskambino ir priskiedė nesąmonių.
Padaviau laikraštį Kasparui. Jis perskaitė. Paskui nutaikė momentą, kai taksistas
knypėsi su radijo imtuvu, ieškodamas muzikos, atsisuko į mus.
— Jie gyvi, bet jei dėdei Leonui pavyks įlįsti į seifą, tada... tada gali būti blogai.
— Nieko, suspėsime, — raminamai kuždėjo Kobė. — Plentas tuščias, taksi greitai
važiuoja.
— O gal jau... vėlu? — pratarė Kasparas.
— Juk sakė, kad neis, kol nebus prašvitę, — šnipštelėjau.
Kasparas atsisuko į taksistą.
— Dėde, gal galėtumėte greičiau važiuoti?
— Kur ten greičiau! Ir taip lekiu. O jei inspekcija? Ne, baudos nenoriu mokėti.
— Aš užmokėsiu.
— Ačiū. Bet man baudos balai nereikalingi.
Tačiau ir taip Kaunas sparčiai artėjo. Šit nusidriekė žiburių jūra. Plačios gatvės buvo
tuščios, vos viena kita užsimiegojusi mašina prašliauždavo.
Kasparas paaiškino, kur sukti.
Pakilę į kalną, užriedėjome ant tilto. Dar vienas posūkis, ir vos taksi žibintai išplėšė
jaukios gatvelės tolumas, Kasparas paprašė sustoti.
— Ačiū, dėde, kad pavežėte, — duodamas pinigus tarė Saboniukas.
 Atsisveikinome ir išlipome. Pasijutau lyg kapinėse — taip tylu. O mūriniai namai man
pasirodė panašūs į milžiniškus antkapius. Kuris Kasparo?
— Mano namas pačiame gatvelės gale, — tyliai pasakė jis. — Tyčia paprašiau, kad čia
mus paleistų. O kas, jei name šeimininkauja dėdė?
— Tada kviesime policiją, — tariau. — Kaip ne kaip — apiplėšimas!
Kobė pagyrė mane:
— Šįkart, Emile, logiškai išmąstei.
— O kada — nelogiškai? Kada?
— Ar tu nori, kad dabar priminčiau?
— Primink! Na, primink!
— Ar tu tikrai nori?
— Baikite ginčytis dėl šūdniekių! — sudraudė Kasparas. — Varom greičiau. Ir ne
gatve, o čia, per kiemus, yra takelis.
Perlipom tvorelę, nuslinkom veja, ir, vos ėmėme brautis siauru taku, Kobė paklausė
Kasparo:
— O tu raktą nuo durų turi?
— Ne, o kam? Įlįsime pro garažo langą, iš ten pateksime į virtuvę, o toliau — kur
tiktai nori.
Gūžinome trilinki, kaip patyrusių vagišių šutvė.
Namų langai buvo tamsūs. Stengiausi į juos nežiūrėti, nes vos į vieną ilgėliau
paspoksojau, pasirodė, kad pro užuolaidos kraštą mus stebi numirėlis. Taip, numirėlis,
kuris nieko nemato, bet užuodžia gyvus žmones.
Kasparo namų tvora buvo aukšta ir su geležiniais smaigais. Už jų žiojėjo kiemo
juoduma. Bet Saboniukas šmurkštelėjo į gyvatvorę.
— Ateikite, čia yra plyšys, kaip nors pralįsime.
Kol tamsoje suradau tarpą tarp geležinių virbų, Kasparas jau tūpsėjo anapus. Pralindau
lengvai kaip žuvis, o štai Kobė užstrigo. Aklai kišo galvą ir kaip į spąstus pakliuvo — nei
pirmyn, nei atgal. Suinkštė iš skausmo.
— Žemiau reikėjo, — mokė Kasparas, — ten plačiau buvo.
— Žemiau! — inkštė Kobė. — Reikėjo anksčiau pasakyti!
O man nervas atgijo, visos geros manieros išdulko iš makaulės.
— Tai kam tokią didelę galvą užsiauginai? Didelę ir kvailą!
— Patylėk, kvaiša.
— Kasparai, ar girdėjai, kaip mane pavadino?
— Tyliau!.. Bėgu į sandėliuką, atsinešiu kokį gelžgalį, palaukite.
Ir jam dingus kiemo tamsoje Kobė prakošė:
— Nelaimėje draugą pažinsi! Man nelaimė, o tu vaipaisi.
— Kokia čia nelaimė. Tik pamanyk, galva įstrigo. Juk ne kokiame stiklainyje, gali
kvėpuoti...
— Na taip... Pakliuvau. Man toks jausmas, kad lengviau būtų galvą nupjauti nei
ištraukti.
Štai kokie tie bernai. Net pro tvorą nesugeba pralįsti. Nedovanotinas ištižimas
krepšininkui. Galva taip dailiai įstrigusi, kad net ausys susigarankščiavusios kaip paršelio.
— Jei ne mes, turbūt numirtum badu. Va, atbėga Kasparas.
Jis atsinešė metalinį strypą, įgrūdo jo galą tarp virbų, spūstelėjo ir strypai prasiviepė.
Kobė pūkšdamas įgriuvo kieman.
— Visai tvorą sugadinau, gausiu nuo tėvo.
— Kai sužinos, kad gelbėjai draugą, nieko nesakys.
Bet Kobė degė noru man atsikeršyti.
— Ar tu žinai, kaip Emilė pavadino mūsų krepšinio komandą? Niekas neprašė, o ji
ėmė sumąstė, ir didžėjui pralindo kaip už gryną pinigą.
— Kokį?
— Ogi „Delfinai“, nes yra kapitaliai įsimėklinusi tą savo Stano. Reikia galingesnio.
Pavyzdžiui, „Monstrų žudikai“ arba — „Monstrų skerdikai“.
Kasparas žingsniuodamas per kiemą atsiliepė:
— Tavo pavadinimai žiauriai skamba. Nereikia šiauštis, nes jei gautume į kaulus,
atrodytume juokingai. O „Delfinai“ — jėga.
— Tikrai? — apsidžiaugiau. — Man tai skamba stipriai — DELFINAI. Gera energetika
taip ir sklinda.
— Patylėk, energetike, — supratęs, kad jo kritika buvo sumalta į miltus, niršo Kobė.
— Juk mums žaisti, o ne tau!
Mes atsirėmėme į kažkokią sieną. Kasparas surado langelį ir ėmėsi darbo. Rakinėjo
vinutes. Atlenkė jas taip, kad be vargo galėtų išimti stiklą. Kol jis triūsė, tyrinėjau namą.
Koks didžiulis! Kaip pusė vaiknamio! Languose taiki tamsa, nesivaideno gąsdinti
pasiruošusi šmėkla. Tyrinėjau drąsiai. Pasibasčiusi po kapines jaučiausi tarsi pasiskiepijusi
nuo susidūrimų su šmėklomis.
Man už nugaros tykiai rymojo sodas. Jei nesu visai žliba, svyrojo kelios vyšnaitės. Vos
įžiūrimos daržų lysvės, kuplūs agrastų krūmai ir gėlynai kėlė miegančio rojaus įspūdį.
Bet svarbiausia — palei sodą, kur karščiausią popietę krinta ant sodo gaivinama
paunksnė, buvo įrengta krepšinio aikštelė. Grakštus krepšinio stovas, medinės grindys.
Kobė neįstengė akių nuo tokios grožybės atplėšti, girdėjau, kaip susižavėjęs dūsavo.
— Ei, chebryte, — kvietė Kasparas. — Tvarka, galime lįsti. Emile, tu mažiausia, todėl
šauk pirma. Susirandame raktą ir — į policiją.
Landa buvo mažytė kaip špyga, pro tokias tik katinams landžioti. Garantuotai sprandą
nusisuksiu. Koją būtinai reikia išsaugoti, juk raiša net klumpakojo nepašoksi.
Kasparas ir Kobė sugriebė man už liemens ir kojų.
— Ei, prašyčiau be rankų! — sutrikau, nes anoks malonumas, kai delnai remiasi į
sėdynę, o toji, kaip tam ručkiui prie Saulėnų stotelės, lenda į nugarkaulį.
— Greičiau tu, princese!
Laimė, galva neįstrigo, lengvai pralindo. Kaip plonai kimšta dešra kyburiavau
persisvėrusi per palangę. Ieškojau ko įsitverti. Viena ranka užčiuopiau tepaluotą statinę,
kita — šiurkščias medines lentynas. Įsikibau ir pamažu nusliuogiau. Vos kojos atsirėmė
į tvirtą pagrindą, pagyrūniškai pareiškiau:
— Buvo pigiau grybo. Jei norėčiau, ir pro rakto skylutę galėčiau pralįsti, ot!
Stenėdamas vidun ėmė brautis Kobė. Ilgos rankos sutabalavo lyg voro.
— Kas per kvailumas tokius ankštus langelius daryti, — stenėjo jis. — Negali normalius,
kaip mūsų vaiknamyje...
Žengiau žingsnį atgal ir apmiriau. Gyvenime nepamiršiu to siaubo, kuris pervėrė mane
nuo pakaušio iki kulnų.
Tai buvo mirtinas išgąstis. Pernelyg stiprus, kad imčiau klykti. Taip nutinka, kai
supranti, jog per vėlu. Man už nugaros kažkas stovėjo. Pūtė šiltą kvapą man į pakaušį.
Alsavo. Ūūū, be jokios abejonės, tai buvo gyva žmogysta ir ji laukė manęs.
— Maža šikne, — vos girdimai pasakė man į ausį dėdės Leono balsas, bet nespėjau
nė sužviegti.
Geležiniai pirštai griebė už gerklės, o burną uždengė aitriai dvokianti skepeta.
Aš žuvusi! Ir dar taip kvailai, kaip paskutinė kvanka, nespėjusi perspėti savo draugų!
Rankas ir kojas pakirto toks silpnumas, kad suglebau it skuduras. Kaktą kaukštelėjau į
statinę, ir visai neaišku — jos viduriai suskambėjo ar mano tuščia makaulė.
Atminties juostelė susigarbanojo, pokštelėjo ir nutrūko. Jokio vaizdo. Net paties
kraupiausio. Galvoje nustojo snigti. Viskas baigta. Žuvusi! Kaip gaila!
 O ne! Mes — nelaisvėje!

Atsitokėjau ir paklaikau iš baimės. Nieko nemačiau, nes ant galvos buvo užmaukšlinta
nertinė kepurė. Burna — užklijuota lipnia juosta. Rankos ir kojos surištos. Neįstengiau
nė krustelėti. Kur atsidūriau?
Sunkūs žingsniai.
— Greičiau tu, — atpažinau prie kapinių girdėtą balsą. — Krauk tą pacaną į bagažinę
ir varom, nėra laiko.
— Be panikos, — atsakė jam, kaip man pasirodė, žmogėdros balsu dėdė Leonas. —
Viskas eina pagal planą.
Staiga sėdynė, ant kurios tysojau, sulingavo. Tuomet pasigirdo dunkstelėjimas ir tyli
aimana. Užplūdo nauja stipri baimė, nes pagaliau supratau, kad voliojuosi automobilyje,
į kurio bagažinę ką tik buvo įkrautas kitas, toks pat bejėgis kūnas.
Pasirodė, kad iš siaubo trumpam netekau sąmonės, nes kai vėl ausis pasiekė žemiški
garsai, išgirdau variklio ūžimą ir pajutau siūbavimą.
Mus pagrobė! Mus kažkur veža!
Iš staigių kryptelėjimų buvo galima numanyti, kad pagrobėjų automobilis raitosi
miesto gatvėmis.
Tiesą pasakius, buvau persigandusi. Drebėjau kaip vaikas, žinantis, kad kitą sekundę
gaus smarkų smūgį kumščiu per galvą. Todėl bijojau ir sujudėti.
Automobilis niauriai gaudė ir vos ne vos galėjai girdėti murmėjimą, sklindantį nuo
priekinių sėdynių:
— Atrodo, laimingai iššokome iš miesto.
— Aha, pasisekė... Po valandėlės, ačiū Dievui, viskas bus baigta. Vakare — į lėktuvą
ir skrendu pradėti naujo gyvenimo. Tau irgi, Leonai, vertėtų pasirūpinti netikru pasu,
maža kas...
— Dėl manęs tu nesijaudink. Kas man ką gali įrodyti? Niekas. Švariai sudirbome.
Tėvai ir vaikas žūsta, tu dingsti savo keliais, o aš pripratęs prie tardymų, man vien
juokas ima iš tos policijos.
— Manai, tavęs neįtars?
— O kokius įrodymus jie turi? Kokius? Ogi jokių. Žinoma, gali dėl akių mėnesį kitą
palaikyti kalėjime. Atkentėsiu. Juk ne pirmas kartas. Su didžiausiu malonumu atlaikysiu
visus tardymus, ypač kai žinai, kad liks namas, sklypai...
— Taip, dar brolio verslas.
— Et, nesiruošiu tampytis su tomis lentomis! Dešimt metų vien kalėjimo grotas
mačiau. Metas kaip arabų šeichui pagyventi.
— Taigi. Gyvenimas trumpas. Blogai, kad tie škacai pasimaišė. Trys vaikų lavonai —
bus nemažai triukšmelio.
— Jokio skirtumo — trys ar vienas. Palos ir nustos. Ne kartą taip yra buvę. Nepamiršk,
kad tiedu pacukai — beglobiai, neturi tėvų, todėl nebus jokio spaudimo. Be to, juk
organizuosime nelaimingą atsitikimą.
— Na taip... pabėgo iš vaikų namų, miegojo daržinėje, neužgesinta cigaretė ar kas...
ir užduso dūmuose.
— Taip, kai pinigai rankose, viską lengva suplanuoti. Kas be ko, kainuos gaisrininkų
ekspertizė, kad būta nelaimingo atsitikimo. Bet susitarsiu. Šiais laikais, mielas mano,
svarbiausia — pinigai. Svarbu jų duoti kuo daugiau ir kuo smulkesnėmis kupiūromis.
O Dieve! Ar teisingai nugirdau? Mus rengiasi gyvus supleškinti! Ne, jie turbūt tyčia
gąsdina. O jei tai tiesa?
Staiga pasirodė, kad gyvenimas be galo gražus, net ir dienas leidžiant vaiknamyje.
Bet atsirado ir kitas jausmas. Bukas, maudžiantis paširdžius. Ne, tai nebuvo baimė.
Pasakysiu taip: užaugęs vaikų namuose nenoromis imi tikėti, kad gyvenimas niekada
neatsigręš į tave gražiausia puse, kad už kiekvieno kampo tavęs tykos vien nelaimės. Jei
nenusisekė vaikystė, jei nepasisekė su tėvais, jei šie nuo degtinės pavirto kietaširdžiais
budeliais — argi gali tikėtis iš svetimų malonės?
Taip atsiranda mušamo ir ujamo šunelio kompleksas. Kad ir kokios pūgos šuniuko
galvoje siaustų, jis vis viena nujaučia, kad jo laukia šuniškas galas.
Taigi mane užvaldė šuniškas instinktas, kad viskas baigsis labai blogai. Norėjosi cypti.
Bet bijojau, kaip ir kiekvienas gyvulėlis kad bijo mušimo. Todėl stengiausi kuo tyliau
kvėpuoti. Štai koks siaubas mane kaustė.
Automobilis vienodu, nuobodžiu greičiu švilpė plentu. Buvo ankstyvas rytas. Niekas
mūsų nestabdė. Matyt, drąsieji policininkai saldžiai miegojo.
O pagrobėjai toliau šiurpino savo kalbomis:
— Pažiūrėk, Leonai, guli valkatėlė, nė cypt. Gal atidavė galus?
— Liaukis! Nuo chloroformo dar niekas nemirė.
— Bet pažiūrėk, ką valstybė daro su vaikais. Apiplyšę, nušiurę lyg atmatos.
— Kad jie tokie ir yra. Išeis į pasaulį ir ars tą pačią juos pametusių tėvų vagelę:
girtaus, atsives vaikų vadas, iškaišios vargšelius po vaiknamius. Taigi darom gerą darbą.
Žinai, kaip vilkai sanitarai: jie pjauna silpniausius miško gyvūnus.
— Na bet vis tiek vaikai...
— Liudininkai! Mums reikia jų atsikratyti.
— Reikia, Leonai, nieko nesakau.
Staiga variklis krioktelėjo, automobilis pašėlo sūpuotis ir balsai tapo nebegirdimi.
Supratau, kad lekiame šunkeliu. Ir kai kratymasis aprimo, vėl išgirdau Leono balsą:
— O kad tu žinotum, kaip aš savo subinę trindamas ant geležinių kalėjimo gultų
svajojau, kad ateis šita diena: kas buvo brolio — taps mano.
— Na ir su manimi turėsi pasidalyti. Man irgi atsibodo ubagiškas gyvenimas.
— Kas be ko, aš laikausi mafijos garbės kodekso.
Šit kaip. Lengviausias kelias praturtėti — atimti iš to, kas daugiausia turi. Iš bagažinės
atsklido mobiliojo skambutis. Kasparo, pažinau iš melodijos.
— Turbūt našlaityno direktorė skambina, — pagyvėjo Leonas. — Gera moteris,
rūpestinga bobikė. Tokią net į žmonas mielai imčiau, būtų gera auklė mano vaikams.
— Aha, gera. Perspėjo, kad tavo sūnėnas nešė mieles iš vaiknamio.
— Taip, labai svarbus skambutis. Iš karto primečiau visus galimus variantus. Aga,
pamaniau, perskaitė Kasparas laikraštį. Žinai, ne kokį šikpuodį ant galvos vaikis nešioja.
Galvotas bernas. Kai man neskambino, supratau, kad šūdžius mane įtaria. Taip ir
pamaniau: pabėgo iš vaiknamio, kad mums sutrukdytų. Tada tave pasikviečiau.
— Taip, Leonai, nuojautą turi puikią. Gerai suveikei. Ir pinigai mūsų rankose, ir
liudininkai sučiupti.
Iš tikro nieko naujo neišgirdau, nebent tai, kad direktorė ne iš blogos valios pranešė,
jog trys jos vaikų namų globotiniai paspruko. Gal ji net į policiją neskambino, vildamasi,
kad iki ryto atsirasime.
Mano galvoje pradėjo bjauriai snigti. Kruvinais dribsniais. Atsiminiau Mariuką. Jo
dabar nėra vaiknamyje — pasiėmė globėjai.
Prisiminiau Mariuko istoriją, kaip jį norėjo užmušti beprotis tėvas. Grįžo girtas, puolė
savo žmoną, o Mariukas stojo ginti, nes motiną labai mylėjo.
Tada beprotis tėvas paėmė kirvį. Pasakė, kad nukirs. Mariukas, gelbėdamasis nuo
pamišėlio, su visais stiklais išlėkė į lauką.
 Bėgo kruvinas kur akys matė, o beprotis tėvas jį vijosi. Ieškodamas išsigelbėjimo
Mariukas puolė į autostradą. Tikėjosi sustabdyti mašiną, paprašyti pagalbos, bet mašina
pasitaikė irgi beprotė. Partrenkė Mariuką, abi kojas sulaužė ir nukaukė tolyn.
Nelaimingas atsitikimas.
Mariukas visam gyvenimui liko sėdėti invalido vežimėlyje. Mėgsta kurti eilėraščius,
auginti kambarines gėles...
Automobilio variklis nutilo.
Šit ir mano nelaimingo atsitikimo valanda išmušė.
— Atvažiavome, — dusliai lyg iš po žemių nuskambėjo Leono balsas. — Surūkome po
cigaretę, pasižiūrime, ar viskas ramu, ir imamės darbo.
Buvo be galo šiurpu klausytis, ką kalba šaltakraujai banditai. Nuo jų šnekos tinau kaip
lavonas.
— Pirma patvarkome škacus, paskui — tėvus, — sakė Leonas. — Kad tu žinotum,
kaip nekenčiu savo brolio! Šykštus tipas, tikras nagas.
— Tai tau grįžus iš kalėjimo nepadėjo?
— Eina jis šikt su tokia pagalba! Pasiūlė pas jį dirbt pagalbiniu darbininku.
Pasityčiojimas. Na ką? Griebiamės darbo?
Užvaldė artėjančios mirties nuojauta. Keista, atsirado kažkoks nejautrumas. Matyt, iš
nevilties.
Juk aš — tik nevykusi vaiko kopija, kaip ir visi vaiknaminiai. Tokia nevykusi, kad net
tėvai atsisakė. Kitas klausimas — ar tai buvo TĖVAI? Žmogystos, degtinės paversti
zombiais, ir štai pakliuvau į tikrų budelių nagus.
Stiprios rankos pagriebė ir išvilko iš mašinos. Suspurdėjau, iš paskutiniųjų stengiausi
išsivaduoti, bet buvau taip tvirtai suraišiota, kad rankos ir kojos tirpo, trukdė kraujui
tekėti gyslomis.
Sucypė surūdiję vyriai. Pakvipo šienu.
— Metam čia...
Šlumštelėjau ant kaugės.
Mama, mamyte, būk gera, padėk man, nenoriu mirti! Dar nenoriu!
Net sudrebėjau nuo verksmo, o siaubas tęsėsi. Trinktelėjo automobilio bagažinė. Ir
netrukus šalia manęs dunkstelėjo dar vienas gyvas ryšulys, paskui ir kitas.
— Pilk benziną, greitai!
Pasigirdo kliuksėjimas, pasmirdo benzinu, o kitą akimirką kraupiai sutraškėjo ugnis.
— Baigta! Užremk duris.
Į šnerves smogė aitrus dūmų kvapas. Plūstelėjo karštis.
— EMILE!
O Dieve! Išvydau Kobę. Tai jis, kažkokiu stebuklingu būdu išsilaisvinęs rankas, nuplėšė
man nuo galvos nertinę kepurę.
— Greičiau prie durų! — jo akys sprogo iš siaubo. — Aš padėsiu Kasparui!
Ne, tai buvo beprotybė! Ugnis taip greitai įsigavo, kad buvo per vėlu gelbėtis! Šienas
pleškėjo kaip sausas parakas, o dūmai virto tumulais.
— Prie durų! — kažkur už nugaros surėkė Kobė.
Tiršta dūmų uždanga nusileido ant akių. Svilinamas karštis užspaudė kvėpimą.
Trokštu! Oro, nors vieną kvėpsniuką gryno oroooo!
 Žmogus su kauke

Galvoje šmėkštelėjo, lyg žaibas nulėkė vienas ryškiausių gyvenimo prisiminimų: tėvas
pagriebia mane plieninėmis rankomis ir švysteli aukštyn, lyg skiedrą į palubes, o aš
krykščiu laiminga...
O dangau! Kiek čia gryno oro, kaip lengva kvėpuoti! Aš skrendu! Mane kažkas neša
tolyn nuo aitrių dūmų, nuo liepsnos!
Šit pajutau po kojomis tvirtą žemę, išplėčiau akis ir vėl apmiriau iš siaubo — prieš
mane linksojo kaukėta žmogysta.
Dar vienas banditas! Pirštinėtas, ginkluotas. Medžiaginės kaukės prorėžose šmiksinčios
akys atidžiai tyrė mane. Bet spėjau perskaityti ant rankovės prisiūtos juostelės užrašą:
ARAS, ir staigus išgąstis atlėgo.
Pareigūnas nuplėšė man nuo burnos lipnią juostą.
— Kvėpuok, vaike, kvėpuok.
Sublizgėjo panašus į durklą peilis, ir nuo kojų bei rankų akimirksniu nulėkė veržiantys
raiščiai.
— Ten! — atgavau amą. — Ten liko Kasparas ir Kobė!
Bet kaukėta žmogysta pagriebė mane ant rankų ir nunešė nuo pleškančios daržinės,
nulakino per kiemą. Spėjau pastebėti, kaip strimgalviais lėkė būrys tokių pat kaukėtų
automatininkų, kaip jie aplipo, aptūpė namo pasienius.
Eiii! Kodėl jie negelbėja Kobės ir Kasparo!
Tuo metu iš kiemo atsivijo garsus sprogimas, pasigirdo dūžtančio stiklo žvangesys.
Riksmai! Komandos! Šūviai! Ten gryna velniava užvirė!
— Būk čia ir nekaišiok snapo!
Žmogus su kauke pastatė mane prie visureigio, o pats nulėkė į sodybos kiemą.
Iš siaubo linko kojos, drebėjau kaip epušės lapas ir ašaros savaime plūstelėjo. Kaip
gera, kad viskas baigėsi!
Bet kur Kasparas? Kobė? Kas jiems nutiko?
— EMILE!
Kaip apsidžiaugiau pamačiusi, kad iš pareigūno rankų išsiveržė Kobė ir skuba artyn.
Gyvas ir sveikas! Bet tuoj susirūpinau:
— O Kasparas?
— Nesijaudink, mačiau, kai jį nešė iš daržinės. Bet iš kur atsirado policija?! Tai bent
pavaro! Galas mafijai.
— Vaikai, lipkite į mašiną!
Bet Kobė tarsi nenugirdo pro šalį bėgančios šalmuotos žmogystos riksmo. Nenuleido
nuo manęs akių. Jo žvilgsnis buvo švelnus, dar niekad tokio nemačiau.
— Eikš, Emile, — tiesė jis rankas. Ir vos prisiliečiau prie pirštų, Kobė tvirtai suėmė į
glėbį ir atsidūsėjo iš visos širdies: — Kaip gerai, kad tau nieko nenutiko! O aš taip bijojau!
Kai viskas aplink pleškėjo, žinai, pagalvojau, jau toks šūdinas tas mano gyvenimas, nuo
pat pradžių nesiseka, kad tik tu išsigelbėtum...
O, kokia buvau sutrikusi! Norėjau atstumti Kobę. Ko jis lyg trenktas, lyg įsimylėjęs
glausto mane! Bet Kobės žodžiai užbūrė.
Pasakysiu jums, atsitiko keistas dalykas. Nebenorėjau vaduotis iš Kobės glėbio — taip
ramu, gera paliko ir pamiršau, kad pasaulyje esu viena kaip pirštas.
Turiu draugą. Tikrą draugą. Jis, užuot pavojaus akivaizdoje nešęs savo kailį, puolė
man padėti.
 Tai toks geras jausmas, kad net sukūkčiojau.
— Neverk, Emile, juk viskas gerai, viskas baigėsi.
Kobė — pats geriausias, pats pats stipriausias draugas pasaulyje. Juk nepaliko manęs
vienos, puolė mane gelbėti. Paliko taip gera, kad net verkti nebesinorėjo.
Šitokio laimės jausmo neįmanoma susikurti. Jis nekviestas ateina, įsismelkia vidun,
sukeroja, sužydi, akis įspindina.
Mane apėmė senių seniausiai primiršta šilumėlė. Lygiai kaip tomis akimirkomis,
kada buvau visai maža maža, kai vos prabudusi išvysdavau meilias, šviesias ir negirtas
mamutės akis.
— Ei! Ten — Kasparas! — kažkur rodė Kobė.
Pamačiau, kaip iš kiemo du pareigūnai išvedė apšepusį vyrą. Jam į ranką kabinosi
Kasparas ir kaip įmanydamas glaustėsi prie moters, o ji vis glostė jam galvą. Išvargusi,
išsekusi, papilkėjusiu veidu, plaukai sutaršyti. Tačiau pažinau ją iš nuotraukos, tos
pačios, kurią Kasparas man rodė aną naktį vaiknamio berniukų tualete.
— Kaip gerai... — džiaugsmingai atsikvėpė Kobė. — Saboniukas ir vėl su tėvais. Ei,
Kasparai!
— Kasparai! — spygtelėjau ir aš.
Tačiau jis nė galvos mūsų pusėn nepasuko. Buvo aklas, kurčias, apsalęs iš laimės, kad
vėl gali prisiglausti prie savo mamos.
Prie mašinos tėtis ir mama išbučiavo Kasparą į abu skruostus, nušluostė ašaras
ir pasodino. Paskui jį mašinon įlipo mama, tik tėtis dar ilgai spaudė ranką kaukėtam
pareigūnui, kažką karštai kalbėjo. Suprantama, dėkojo už išgelbėjimą.
— Einu atsisveikinti, — pajudėjo Kobė.
Bet Kasparo tėtis įsiropštė į policijos automobilį, ir šis, smagiai trūktelėjęs iš vietos,
nulėkė vos įžiūrimu keliuku per ryto miglos užlietus tyrlaukius.
Nespėjo. Mačiau, kaip Kobė nusivylęs skėstelėjo rankomis. Grįždamas šoktelėjo į
šoną, kad pažiūrėtų, kas dedasi sodybos kieme, bet jį tučtuojau už pakarpos pastvėrė
tas pats kaukėtas vyras ir privedė prie manęs.
— Ak, — trynėsi sprandą Kobė, — geras vaizdelis! Ten, kieme, visi suguldyti. Tas
Leonas ir dar du banditai guli ant žemės, o juos saugo automatininkai. Visai kaip kine.
— Tai ko, Emile, nelipi į mašiną? Atskiro kvietimo lauki? O tu, Kobe, galėtum padėti
panelei įlipti.
Mes susižvalgėme. Pažįstamas balsas! Negali būti! Ir apstulbę žiūrėjome, kaip vyras
nusitraukė kaukę.
— OSKARAS! — ištrūko abiem vienu metu.
Oskaras linktelėjo galva tarsi patvirtindamas, kad čia tikrai jis.
— Taaaip, nieko sau susitikimas, ar ne? Leiskite prisistatyti: „Aro“ rinktinės vyresnysis
kovotojas Oskaras Barkauskas.
Ir šauniai atidavė pagarbą.
— O... o tai... kaip? — sumikčiojau.
— Tai jūs — ne treneris!
Tas Kobė! Jam vien krepšinis galvoje!
— Tuoj, vaikai, viską paaiškinsiu. Kai dingo tėvai, man vadovybė davė užduotį
prižiūrėti Kasparą. Baiminomės, kad ir jį gali pagrobti. Todėl atvykau į Saulėnus, juolab
kad ten tikrai gyvena mano mama.
Mano galvoje pradėjo snigti.
— Ir jūs suvaidinote girtuoklį?
— Taip, kad nebūčiau įtartinas. Jurginis nė nežinojo, kodėl pasirodžiau...
— Bet palaukite! — nenustygo Kobė. — Tada išeitų, kad jūs joks krepšinio treneris,
ir viskas, ko mane mokėte, — veltui!
 — Na jau! — šyptelėjo Oskaras. — Treneriu nesu buvęs, bet krepšinį esu žaidęs,
todėl pamokos, patikėk, tau tik į naudą.
— Vadinasi, melavote! — kirtau. — Ir kad trenerių mokyklą baigęs, ir kad išsiskyręs,
sakysite ne?
Oskaras patylėjo:
— Institutą baigiau, bet paskui nuėjau į „Aro“ rinktinę. Taip pat tiesa, kad esu
išsiskyręs, bet girtuoklis tikrai nesu.
— Kaip jūs mus čia radote? — vis negalėjau atsigauti iš nuostabos. — Kaip sužinojote?
— Šiuolaikinės technologijos, panele Emile. Beje, ačiū tau... — sugriebęs spūstelėjo
mano delniuką: — Emile, „Aro“ rinktinės vardu reiškiu tau didžiulę padėką sulaikant
nusikaltėlius.
— Ėėė... kad aš nesinaudojau jokiomis, kaip ten sakėte, — technologijomis, —
sumišau.
Oskaras išsitraukė mobilųjį telefoną.
— Matai? Štai šiuo daikčiuku galima klausytis, ką aplink kiti kalba. Net jeigu telefonas
išjungtas. Prisimeni Kasparo telefoną?
— Taip! Jį buvo Čiombė nukosėjęs.
— Teisingai. Bet paskui atsirado pas tave. O mobiliajame telefone yra mikrofonas,
jis, nesvarbu, skambini ar ne, fiksuoja aplinkos garsus.
— Čia tai bent! — apstulbo Kobė. — Niekuomet nebūčiau pagalvojęs!
Man staiga viskas ėmė aiškėti.
— Aaaa! Vadinasi, girdėjote tą pokalbį prie kapinių, kur dėdė Leonas... Tai kodėl
iškart nesuėmėt!
— Trūko įrodymų. Iki tol Kasparo dėdės mes nė neįtarėme, juk taip rūpinosi sūnėnu.
O be to, ir jo pokalbiai telefonu policijai nekėlė jokio įtarimo, matyt, nujautė, kad jo gali
klausytis. Jokių įkalčių. Todėl buvo nuspręsta laukti ryto, kol Leonas įeis į namus pasiimti
pinigų. Tačiau mes pražiopsojome jus, leidom nepastebėtiems prasmukti į Kasparo
namus.
— Nesąmonėlė didžiausia! — pasipiktinau aš. — Kodėl nieko nedarėte, kai tie banditai
mus užpuolė garaže!
Oskaras nesmagiai pasimuistė:
— Kodėl — nieko? Juk mes supratome, kad jus užmigdė chloroformu.
— Kas tas chloroformas? — paklausė Kobė.
— Specialus skystis, įkvėpus jo garų, suima miegas... Štai tada mums paliko aišku,
kad jus veš ten, kur kalinami Kasparo tėvai. Todėl nusprendėm sekti paskui banditus ir
sužinoti, kur laikomi pagrobtieji.
— Mūsų vos gyvų nesukūreno! — susiraukė Kobė. — Irgi mat policija!
— Jooo... — atsipūčiau aš. — Be ryšio!
— Na, truputį pavėlavome. Bet šturmavome sodybą ir viskas baigėsi laimingai. Ar
labai išsigandote?
— KĄ? — išpūčiau akis. — Mes vos nepadvėsėm iš baimės!
— Ir nuo dūmų, — pridėjo Kobė.
Oskaras atlapojo visureigio dureles ir paragino mus:
— Na, mano didvyriai, lipkite į džipą. Jus nuveš, kad apžiūrėtų medikai.
— O paskui kas? — paklausiau.
— Parveš į vaikų namus, kur daugiau... Nebijokite, už pabėgimą nieko nebus, aš
viską paaiškinsiu direktorei.
— O jūs, dėde Oskarai? — paklausė Kobė.
— Ką — aš?
— Važiuosit kartu su mumis?
 — O ko man ten važiuoti? Įkaitų išvadavimo operacija baigta, man nebėra ką veikti
Saulėnuose... Likite sveiki! Ir dar kartą ačiū už drąsą.
Man pasirodė, kad Oskaras paskubėjo atsisveikinti. Vengė nemalonių klausimų, jautė,
kad rizikavęs mūsų gyvybe kiauliškai pasielgė.
Atskubėjęs kitas pareigūnas nusivožė šalmą, nusimetė kaukę ir mums su Kobe liepė
sėstis ant galinės sėdynės.
— Šaunuoliai, — pasakė nežinia ką turėdamas omenyje.
Džipas rovėsi į priekį. Prasilenkė su atkaukiančia ugniagesių mašina. Aha, miegaliai,
skuba gelbėti šieno, kur jūs anksčiau buvote, kai man plaukai svilo...
Žvilgtelėjau į Kobę. Jis buvo paniuręs, jokio išsigelbėjimo džiaugsmelio jo veide
nepastebėjau.
— Dabar tai jau viskas! — apmaudžiai prakošė. — Galas mums!
— Apie ką tu?
— Apie ką, apie ką! Apie rungtynes su „Monstrais“. Nei trenerio, nei Saboniuko! Tik
aš ir Balionas.
— Vadinasi, reikės atšaukti rungtynes.
— Ne, nė už ką! — purtė galvą Kobė. — Ką nors sugalvosim, bet turime žaisti.
Matot, koks tas Kobė! Vos paspruko iš mirties letenėlių ir vėl svaigsta apie krepšinį!
— Jei nori, aš galėsiu būti trenere.
— Užsičiaupk, — dar labiau paniuro.
— Bet Kasparas, matei? Į mus nė nepažvelgė, ėjo ir nuėjo.
— Atstok tu su savo Kasparu!
— O Oskaras, mm... Pastebėjai? Visai kitas žmogus! Jam uniforma nerealiai tinka.
— Eina lapėms tas tavo Oskaras!
Na, viskas. Kobė grįžta į vaiknamį išprotėjęs.
 „Delfinai“ treniruojasi

Laikraštyje visas puslapis buvo skirtas pagrobtų verslininkų išlaisvinimo operacijai.

Žydrius tampėsi tą laikraštpalaikį visur, kaip katė žuvies pūslę. Kodėl laikraštpalaikį?
Todėl, kad apie mane ir Kobę beveik nė žodžio, vien mūsų inicialai paminėti E. L. ir E. L.
Ir vien liaupsės „Aro“ šturmuotojams už sėkmingą operaciją.
— Atsiprašau! Jei ne aš, jie būtų galėję sau kukuoti! — pareiškiau Žydriui, o tas tik
pasitaisė akinukus ir išminčiaus tonu tarė:
— Tu buvai aplinkybių auka, džiaukis, kad tik plaukus nusvilai.
Ak taip! Mano plaukai, blemba. Nudegė galiukai, teko iškarpyti. Bet nė viena višta
nesijuokė, tik Solveiga. Sutikau tą pyfą koridoriuje, kur ji tau praeis neįgėlusi:
— Vau, Emile! Atrodai kaip pelkių ragana, ū-ūūū! — sukaukė ir nubėgo.
Vienintelė direktorė Bronytė manimi žavėjosi, lyg būčiau atlikusi skrydį į kosmosą.
— Tu šaunuolė, Emile! Kad žinotum, kaip tavimi didžiuojuosi! Tau medalį reikėtų
skirti!
Kai apie tai pasakiau Žydriui, jis tik nusivaipė:
— Medalį? Nebent iš bulvės išdrožtą... Medalį gaus Oskaras, juk jis visus išgelbėjo.
Dar tame straipsnyje rašė, kad pagrobėjams vadovavo verslininko brolis — Leonas
Valentas. Atlikęs bausmę už svetimo turto prievartavimą, sugalvojo užvaldyti savo brolio
turtą. Bet godulys pražudė, ir dabar teks ilgam tūpti už grotų.
Kobei visos tos naujienos nė motais.
— Kur valkiojies, migla! — aprėkė mane, kai atlutenau į vaiknamio krepšinio aikštelę.
— Man dar reikia tris šimtus metimų pataikyti!
Viskas stojo į senas vėžes. Kobė mėtydavo į krepšį, aš gaudydavau kamuolį ir šveisdavau
jam atgal. Laimė, kad piktžolės buvo nušienautos ir man nebereikėjo dilgintis rankų.
— Tu daug taikliau mėtai! — pagyriau Kobę, bet jis apsimetė neišgirdęs.
— Kur Balionas? — niurzgėjo. — Kiek galiu kartoti, kad negalima vėluoti į treniruotę.
Mūsų Kobė visai nukvėšo. Mano, kad dviese gali įveikti „mėsininkus“. Tiesa, prikalbino
treniruotis Žydrių, bet šis labiau akinukus saugo, nei kamuolį taikosi pačiupti.
— Aš vienas pavarysiu! — pūtėsi Kobė. — Ir kamuolius perimsiu, ir įmesiu! Laimėsime.
Šit pasirodė Balionas su Žydriumi. Ėmė dviese žaisti prieš Kobę. Buvo žiauriai nyku,
kol Balionas nepataikė pirmo savo gyvenime tritaškio.
— Va taip! — spindėjo iš laimės Kobė. — Mes jiems parodysim!
Tada atbėgo Jorė.
— Kažkoks vyras Saboniuko daiktus renka!
— O paties Saboniuko nėra? — pastatė ausis Kobė.
— Ne, tik tas vienas.
Nulėkėme visi pažiūrėti ir prie vaiknamio durų sutikome vyrą, apsikrovusį krepšiais. Jį
lydėjo direktorė Bronytė.
— O Kasparas neatvažiavo? — išsprūdo.
— Ko jam čia? Jis namus turi, — burbtelėjo dėdulė ir sumetė krepšius į automobilį,
pristumtą prie pat laiptų.
— Kaip jis? Ką nors liepė mums perduoti? — nenurimau. — Linkėjimų kokių?
— Nieko nežinau, man liepta jo daiktus parvežti.
— Tada ir šitą paimkite, — ištiesė Kobė „Spalding“ firmos kamuolį. — Tai Kasparo, o
ne mūsų...
— Sakė, kad galite pasilikti. Ai, vos nepamiršau... — paėmė iš automobilio kažkokią
dėžutę. — Prašė šitą daikčiuką perduoti Emilei. Kur Emilė?..
— Aš.
Tai buvo ausinukas, tinkamas kompaktiniams diskams klausytis.
— Čia tau vietoj medalio, — šyptelėjo Žydrius. — Jaučiu, Saboniukas bijos vaiknamį
ir susapnuoti.
Kam man ausinukas? Kam? Juk turiu grotuvą.
Automobilis nuriaumojo Saulėnų gatve, visi ėmė skirstytis kas kur, o aš tarpduryje
susidūriau su Akvile. Mažylė stovėjo užvertusi veidelį į dangų, lyg kažin ką ten matytų.
Pažvelgiau ir aš, bet išvydau tik pūkinius debesis, daugiau nieko.
— Man Solveiga sakė, kad jei mano mamytė neatvažiuoja, tai turbūt mirė, — paaiškino
man Akvilė, — todėl jei noriu ją pamatyti, turiu žiūrėti į dangų.
Ta Solveiga! Pelkių kirmėlė! Kam tokias nesąmonėles kimšti mergaitei į galvą!
— Nemirė tavo mama, kam tu klausaisi tos melagės!
— Tikrai?
— Tikrai, tikrai! Palauk, aš tuoj...
Nulėkiau į savo kambarį, pačiupau Stano kompaktą, įgrūdau į ausinuką — ir vėl prie
vaiknamio durų.
— Štai, Akvile. Čia tau dovana nuo Kasparo, — užkabinau ant kaklo ausinuką. —
Atmink — čia dainuoja Stano. Jo muzika yra stebuklinga. Jinai nuramina. Tu per maža,
kad suprastum, bet tai reikia pajusti... Va šitą mygtuką paspausk.
Nežinau, ar gerai pasielgiau atstūmusi Kasparo dovaną. Na ir kas? Vis vien mes
daugiau nebepasimatysime ir priekaištų neteks klausyti.
Grįžau į aikštelę nukorusi nosį. Kasparas savo namuose. Žinoma, miršta iš laimės, o
vaiknamis kelia bjaurius prisiminimus.
— Gerai, kad Saboniukas kamuolį paliko, — lyg ir džiaugėsi Balionas. — O jei dar tau,
Kobe, savo sportinius batus būtų dovanojęs, tai išvis būtų buvę super duper, ar ne?
Kobė tylėjo. Sukandęs dantis mėtė kamuolį į krepšį. Man irgi kažkodėl nesinorėjo
kalbėti apie Kasparą.
Kodėl? Ogi todėl, kad buvo liūdna. Ne tokį staigų ir nebylų atsisveikinimą buvau
susikūrusi savo vaizduotėje. Išnyko taip pat netikėtai, kaip atsirado.
Treniruotė truko iki pat sutemų. Balionas ir Žydrius vos kojas pavilko. Kobė irgi
atrodė leisgyvis. Nujaučiau, kad giliai pasąmonėje jis smarkiai abejoja, jog gali nugalėti
„Monstrus“.
— Kokia apranga mes žaisime? — pasidomėjo Žydrius. — Aš tik vienus marškinius
turiu.
— O aš neturiu sportinių batelių, — pridūrė Balionas.
— Basi, su šortais ir iki pusės nuogi, — niūriai atsakė Kobė. — Ko čia sukti galvą? O
numerius spalvikliais ant nugaros išsirašysime.
— Ir atrodysime kaip klounai, — nusivaipė Balionas.
— Atrodysime kaip delfinai! — atrėžiau aš. — Ir pamatysite — mes laimėsime.
Žinoma, entuziastingo pritarimo nesulaukiau. Visi jautė, kad nušnekėjau į lankas,
bet tylėjo. Nes iššūkis mestas ir teks rimtai kautis, kad neapsijuoktumėm. Rungtynės
neįvyktų tik tuo atveju, jei sugriūtų vaiknamis ar jis būtų panaikintas. Bet ar jums teko
girdėti, kad nors vienas vaiknamis būtų panaikintas?
O prie durų pasitiko Akvilė. Tiesa, ji nekreipė į mus nė menkiausio dėmesio. Kilnojo
savo pūstą sijonėlį, kraipėsi ir plonu balseliu pritarė ausinukėse skambančiai „Delfinų“
dainai: „O meile, o meile, o mano pasauli, tikrai, viskas bus gerai, nors ir lyja, ir norisi
numirti, viskas bus gerai...“
— Viskas bus gerai, — kopdamas laiptais susimąstęs pratarė Kobė. — Geras mūsų
komandos himnas. Mirsime, bet laimėsime.
O! Kobei irgi pradėjo patikti Stano! Nors tokia paguoda.
 Švilpukas!

Kito ryto treniruotė prasidėjo iškart po pusryčių.

Dievulėliau, „delfiniečiai“ bėgo kokį šimtą ratų apie aikštelę. Žydriaus akiniai aprasojo,
tad įbruko juos man į delną ir pasivijo Kobę su Balionu.
Atėjo Jorė ir pradėjo erzinti:
— Vis vien pralaimėsim! Tas Kobė kvailas per visą pilvą, kažin ką vaizduoja!
Nuvijau ją šalin, kad neprikarksėtų nelaimės.
Bet nelaimė atėjo po valandos. Atlindo „Monstrų“ treneris Zaremba, pavypsojo
į trypiančius prie krepšio Balioną ir Žydrių, kurie žūtbūt stengėsi sulaikyti Kobės
prasiveržimą, palaukė, kol kamuolys atšoko nuo lanko, ir garsiai tarė:
— Ei, vaikinai! Veltui stengiatės, ar girdit?
— Kodėl veltui? — nustebo Balionas.
— Todėl, kad rungtynių nebus.
— Kaip nebus! — pasipiktino Kobė. — Juk viskas sutarta — data, vieta, laikas!
— Na nebūkit tokie kvaili ir nejuokinkit svieto! Juk nebeturite to naujokėlio, kuris
šį bei tą mokėjo daryti aikštelėje. Treneris irgi išgaravo. Aš nematau, su kuo mums
žaisti. Be to, žmonės pirštais užbadys! Sakys, erodai tyčiojasi iš našlaičių. Juk sausai
pakrausime, tai kam žaisti?
— Bet mes treniruojamės, ruošiamės... — sutriko Kobė. — Be to, visi Saulėnai žino,
kad rungtynės bus, paskui sakys, va, vaiknaminiai išsigando.
Zaremba pakraipė galvą, paglostė dviem pirštais ūsus.
— Tai jūs norite žaisti?
— Žinoma, — linktelėjo Kobė. — Jei mes nebijome, tai ko jūs čia atėjęs dedate į
kelnes? Juokinga!
— Tau juokinga! Kaip ilgas, taip kvailas! — nusijuokė „Monstrų“ treneris. — Gerai.
Liepsiu pakabinti plakatus. Kaip vadinasi jūsų komanda?
— „Delfinai“, — suskubau pasakyti.
— Cha, „Delfinai“! — rodė dantis Zaremba. — O kodėl ne „Karpiai“ arba „Karosai“?
Tada oi, kaip užpykau!
— O kodėl jūs pasivadinote „Monstrai“, o ne „Molio galvos“? Arba — „Šiknagalviai“?!
Vaje, kaip Zaremba nukaito! Ūsai iš pykčio užsilenkė! Kad šoks prie manęs, bet aš
žviegdama papusčiau padus.
Kai neliko Kasparo, neliko iš ko imti pavyzdžio, neliko ir prasmės ugdyti geras manieras.
Kartais praverčia liežuvio aštrumas, ypač, kai visokie ūsočiai ima įžeidinėti tau šventus
dalykėlius.
— Gerai, tešlagalviai, — išgirdau sėdėdama krūmuose, — bus plakatai. Bus rungtynės.
Bet pamatysite — kamuolį tik pačiupinėti galėsite, bet ne į mūsų krepšį įmesti!
— Oi, oi, nereikia mūsų gąsdinti, — bambtelėjo Kobė. — Visi mus tik ir gąsdina.
Atvirai sakant, kapitaliai užkniso!
Išsinešdinus „Monstrų“ treneriui, išlindau iš krūmų.
— Super duper tu jam atsakei, — pagyrė Balionas. — Vos iš nervų neapsišiko.
Bet Žydrius buvo toliaregiškas. Kam būtų akiniuotis.
— Nu jo... — mykė jis. — Bet Emilei nepavydžiu. Zaremba — kerštingas, todėl rudenį,
kai prasidės šulė, per kūno kultūros pamokas Emilę užvaikys kaip turi būti.
— Ei, chebryte, — nė kiek nenusiminiau, — geriau galvokite, kaip duoti kruopų
„mėsininkams“.
 Bet nuo Bronytės man kliuvo. Pasirodo, Zaremba turėjo skundiko gyslelę. Nubėgo
ir paskundė mane direktorei. Teko išklausyti moraliuką apie pagarbą suaugusiesiems.
Blem, gerai, kad neliepė nuo scenos prieš visą vaiknamį Zarembos atsiprašyti.
— Ar tu supranti, Emile, kad tokiais žodžiais terši mūsų vaikų globos namų reputaciją!
Man už tave teko atsiprašyti!
— Daugiau to nebus, ponia direktore.
Jorė, Vaida ir Rūtelė, sužinojusios, dėl ko rūstavo Bronytė, kvatojo iki ašarų.
— „Šiknagalviai“ — stipriau nei „mėsininkai“! — tikino Jorė. — Super. Verčia iš kojų!
O Rūtelė šįkart išgimdė protingą mintį:
— Ei, kaip čia išeina? Suaugusieji gali mus įžeidinėti kaip nori, o mes kaip vištos
turime tylėti.
— Taip, kur žiūri vaiko teisių apsaugos tarnybos? — prisiminiau Kasparą ir jo nuožmią
kovą su vergvalde Liucija. — Kas mus gali apginti nuo užgauliojimų? Tik savas liežuvis!
O čia galvą į kambarį įkišo Solveiga. Kad pasigirtų, jog nuo mamos iš Anglijos gavo
visą dėžę naujos kosmetikos. Manė, kad iškrisime iš pavydo, bet aš, praradusi saviauklos
kontrolę, pasakiau:
— Tai lįsk į tą dėžę, mes nunešime į paštą ir galėsi keliauti pas savo motkę! — ir tuoj
prisiminiau, kaip bjauriai ji išdūrė Akvilę: — Kitaip galite nepasimatyti. Nebent, žinai,
veizėdama į dangų, kur tarp pomidorų plantacijų išvysi savo mamą!
— Durne, Anglijoje neauga pomidorai, — atsikirto Solveiga, bet tuoj sušniurkščiojo:
— Na, tu, Emile, ir beširdė! Tu... tu nežinai, kaip aš pasiilgau ma-mooos!
Ir apsibliovė.
— Akvilė irgi pasiilgo! — spėjau šūktelėti jai anksčiau, nei spėjo užtrenkti duris. — O
tu jai apie dangų skiedi!
Vargas man su protu. Atminkite — įžeidę kitą, visada sulauksite grąžos. Toks likimo
dėsnis. Per šokių repeticiją jis man iš tiesų pakišo koją. Koja buvo Rūtelės. Netyčia
užkliuvau, bet stipriai nikstelėjau savąją. Pėda beregint sutino.
Kai nesiseka, tai nesiseka! Plaukus apsisvilinau, vaikštau kaip baidyklė. O naktimis
prabundu nuo oro stygiaus, dūstu ir spurdu, lyg vėl būčiau surišta ir pamesta rūkstančiuose
šiauduose.
Kas man atlygins už patirtą siaubą? Bent papildomą pieno stiklinę susimylėtų duoti.
Dešimt kartų mano vištos klausė, ar baisu būti suvystytai mafijos. Dešimt kartų ir dar
vienuoliktą atsakiau, kad būna ir baisiau. Žinoma, norėjau vištų akyse atrodyti cool pana
ir, aišku, apie tai, kad vos iš baimės neapsisisiojau, — nė žodžio.
Juk aš vištų lyderė, drąsiausia vaiknamyje. Kas naktį maklinėjo po Saulėnų kapines?
O dėl to, kad Kasparas mus taip greitai pamiršo, Jorė nusprendė: ai, kaunietis!
Pasikėlęs erelis. Kur jam su vaiknaminiais bičiuliautis. Pasiuntė žmogų, kad surinktų jo
daiktus, bent laišką per jį mums būtų perdavęs. Bent tris žodžius būtų parašęs: buvo
malonu, iki.
Aš mėginau Kasparą pateisinti:
— Jei jus tėvai pasiimtų, ar baisiai norėtumėte iš šiltų, jaukių namų keliauti į vaiknamį
ir vėl viską prisiminti?
— O aš norėčiau! — nenusileido Vaida. — Pasigaučiau Liucę ir jai viską į akis išdėčiau.
— O ką ji tau tokio baisaus padarė? — vaipėsi Rūtelė. — Amžinai pataikauji tai
nuokvakai.
— Kas pataikauja? Pakartok...
Susipešė. Tingėjau skirti, be to, raišavau kaip senutė, todėl iššleivojau iš kambario.
Tegul užsimuša.
Dar tą pačią pavakarę prie parduotuvės atsirado plakatai:
 DĖMESIO!

Šį sekmadienį vyks krepšinio rungtynės 3x3. Susitinka rajono čempionai „Monstrai“ ir

vaikų globos namų komanda „Delfinai“.
Rungtynių pradžia 15 val. miestelio aikštėje.
Nugalėtojų laukia puikūs rėmėjų prizai: bendrovės „Tūkstantis ir viena dešra“ mėsos
asorti ir nuostabi dešimties dienų poilsinė kelionė prie Baltijos jūros. Visas poilsio išlaidas
padengs rėmėjai.
Gerbiami Saulėnų krepšinio mėgėjai! Kviečiame karštai palaikyti mūsų čempionus —
„Monstrų “ komandą (treneris Dalius Zaremba)!
Renginio organizatoriai: Saulėnų seniūnija, UAB „Tūkstantis ir viena dešra“.

Nė karto gyvenime nemačiau jūros. Gėdelė. Žinau, kad jūra išmeta gintarą, kad
bangos putotos ir virš jų skraido žuvėdros, žydruose toliuose pasirodo balti laivai, o
geltono smėlio paplūdimiai nugulti laimingų ir gražių žmonių. Bet čia viskas aišku.
„Monstrai“ yra įsitikinę savo pergale, todėl Sigio tėvas, bendrovės „Tūkstantis ir viena
dešra“ savininkas, nepagailėjo sūnaus draugams kelionės prie jūros.
— Vis vien žaisime! — išklausęs mane nė kiek nesutriko Kobė. — Eik, Emile, paduosi
kamuolius.
Net neklausiau, ar gausiu už savo triūsą litą, ir nesiskundžiau, kad apšlubau. Ne tai
buvo svarbiausia. Liko vos kelios dienelės. Tegu treniruojasi mano „Delfinai“.
Gimė šiokia tokia viltis, kad pavyks neapsijuokti, nes Kobė sužvėrėjo. Siuntė vieną
kamuolį po kito į krepšį, net tinklelis sudrisko.
Viskas lyg ir sekėsi. Viens, du — atsispirdavo ir skriedavo po krepšiu lyg ant sparnų.
Bam. Du taškai. Balionui vis dažniau lindo tritaškiai. Išmoko taisyklingai mesti kamuolį.
O taškas prie taško, žiūrėk, — ir pergalė.
Bet va, prapliupo lyti. Sodriai lyg iš daržininko laistytuvo pasipylė lietus. Aikštelė virto
purvynu, bet Kobė ne nemanė nutraukti treniruotės. Vis ragino saviškius, bet ir pačiam
sunkiai sekėsi slidų kamuolį įmesti į krepšį.
O aš tūpsėjau po šnarančiu nuo lietaus senu klevu, svajojau apie vyšnias, kad nors
vieną uogelę galėčiau sukrimsti ir pasiskanaudama nuryti...
Staiga krūptelėjau! Ne, to garselio negalėjau su niekuo supainioti! Nuaidėjo švilpukas!
Skardesnis už griausmą.
Kobė pasižiūrėjo į mane, lyg būčiau iškrėtusi pokštą, ir tada iš aikštės galo pasigirdo:
— NA IR METIMAS! KAIP SU VIŠTOS KOJA!
Tuos žodžius ištarė lietpaltyje susisupusi žmogysta, rankoje laikanti švilpuką.
Apakimas!
— OSKARAS! — suklykiau.
— Sveiki, „Delfinai“! — linksmai pasisveikino treneris Oskaras. — Orelis nekoks, ar
ne? Bet juk delfinai vandens nebijo. Todėl rimtai kimbam treniruotis!
 Taktinė gudrybė

Oskaras grįžo!
Žinokite, nėra didesnio džiaugsmo, kai įsitikini, kad tavęs nepamiršo. Pasirodo, po
sėkmingos įkaitų išlaisvinimo operacijos „Aro“ vadovybė skyrė Oskarui savaitę atostogų,
ir jis, užuot lėkęs pasilepinti prie jūros, atvažiavo į Saulėnus!
O dar sako, kad nėra pasaulyje gerų žmonių.
Tą rytą lietus buvo praėjęs, balos išdžiūvusios, pats smagumas treniruotis visa jėga.
Oskaras vis mokė Balioną, kaip statyti užtvarą Kobei, kad šis, pasislėpęs už jo pečių,
galėtų taikliai švystelėti tritaškį. Paskui mokė, kaip kautis dėl atšokusio kamuolio.
— Tu, Gintai, būsi mūsų slaptas ginklas, — kalbėjo Oskaras. — O Žydrius pravers
gynyboje.
Kobė nėrėsi iš kailio. Dėjosi į galvą kiekvieną trenerio patarimą, o šis vis gyrė, kad
Kobė supranta jį iš pusės žodžio.
Po pietų atidzimbino Sigis su Dariūnė. Buvo priblokšti išvydę, kokios rimtos pratybos
verda aikštėje.
— Vis vien pralošite, lopeliai, — labiau save drąsino, nei mus gąsdino, bet Oskaras
paliep ė jiems nešdintis.
— Mes į jūsų treniruotes nevaikštom, o jūs nevaikščiokite į mūsų.
— Na ir kas! Vis vien Saboniukas nežais, o Kobę kaip nieką padengsime!
— Kaip nežais? Žais! — užtikrino Oskaras. — Kaip mes išsiversime be savo pagrindinio
įžaidėjo?
Visi nuščiuvome. Žais!
— Šūdas tas jūsų Saboniukas! — drėbė Sigis. — Negąsdinkite!
Bet nuėjo viens kitą ragindami, kad reikia nedelsiant šaukti „Monstrų“ treniruotę. Vos
„mėsininkai“ nutolo, visi kaip vienas sušnekome:
— Saboniukas žais? Atvažiuos? Jis jums sakė? Pažadėjo?
— Ne, vaikai, Kasparo nebus. Bet tegul priešininkai galvoja, kad žais. Tegul prisibijo
mūsų. Tai tokia mano, kaip trenerio, taktinė gudrybė.
Aaa, taktinė gudrybė! O taip visi apsidžiaugėm! Blem, gudročius tas Oskaras, bet kam
taip žiauriai juokauti! Nebus Kasparo. Tik suteikė viltį ir atėmė — vos neapsiverkiau.
Kitą dieną Oskaras mokė greitojo puolimo. Kaip smarkiai lekiant keliais perdavimais
įveikti priešininko gynybą ir mesti iš po krepšio. Balionui vis taikliau krito, o po krepšiu
visai neblogai grūmėsi su pačiu Kobe. Tik šit Žydriui nekaip sekėsi. Kamuolys jo visiškai
neklausė.
Bet Oskaras nenusiminė:
— Nieko, Žydriau, dar yra laiko.
— O kur dabar tas baisuoklis Leonas? — klausiau.
— Kalėjime, kur daugiau!
— O kaip Kasparui?
— Nežinau. Netrukdyk, Emile!
Dar norėjau klausti apie medalį. Kam jie skiriami? Už ką? Gal ir man priklauso? Nors
mažytis, sagos dydžio. Vis būtų prisiminimas.
Bet Oskaras be perstojo dalijo komandas Kobei ir Balionui, tarytum šitie du šturmuotų
ne krepšį, o irštvą, pilną iki dantų ginkluotų galvažudžių.
Paršliaužiau į vaiknamį. Toptelėjo visai nebloga mintelė — o gal parašyti Kasparui
laišką? Tiesiog palinkėti jam laimės, o ko daugiau?
 Bet ar atrašys? Jei būtų toks noras, kam rašyti? Ką jam reiškia sėsti į taksi, kaip tą
naktį, ir atvažiuoti į Saulėnus?
Ooo, su kokiu šiurpuliu prisimintume kartu patirtus nuotykius! Būtų be galo smagu.
Bet sutikau Liuciją ir visos geros mintys išdulko.
— Kaip tu atrodai! Plaukai iškarpyti! Baisu! Atrodai kaip kūtvėla! Daryk ką nors!
Ilgai žiūrėjau į save vestibiulio veidrodyje. Taip, esu pati negražiausia mergaitė
vaiknamyje, o dar iškarpyti ir styrantys lyg šiaudai plaukai darė mane panašią į sodo
baidyklę. Jei stovėčiau po vyšnia, nė vienos uogelės varnėnas neparagautų — numirtų
vos mane pamatęs.
Nuėjau į kirpyklą. Čekšt čekšt. Nudžirino kaip berniūkštį. Tai štai kur išleidau savo visą
turtą — dešimt litų. Ak. Dar kartą — aaak!
 O meile, viskas bus gerai!

Varžybų dieną vėl prakiuro dangus. Aikštėje telkšojo balos. Tačiau rungtynės buvo
perkeltos po stogu — į Saulėnų gimnazijos sporto salę.
Ką veikti, kai lietus kiaurai merkia daržus, sodus ir bulvienojus? Ieškoti pramogų. Tad
salė buvo sausakimša. Kai mes, vaiknamio komandos palaikymo grupelė ir direktorė
Bronytė, suėjome į salę, „Monstrai“ jau darė apšilimą. Oranžinė apranga skaidrino visą
niūrumą. Atrodė kaip tikri krepšininkai, verti čempionų vardo.
Saulėnų didžėjas, tas pats, kuris taip šauniai įlingavo publiką mokyklos stadione,
kinksojo prie pulto. Pro garsiakalbius sklido geriausi hitai. Supermuzonas, viskas būtų
super, jei ne toji karti pralaimėjimo nuojauta.
Salės balkone spietėsi, erzėjo Saulėnų jaunimas. Žinoma, jie atėjo palaikyti savo
gimnazijos komandos. Net pašto viršininkas, veterinaras ir parduotuvės vedėjas su
žmona ir vaikais buvo atėję pažiūrėti rungtynių.
Vos išskleidžiau paklodę su Žydriaus vandeniniais dažais užrašytu žodžiu: DELFINAI,
pasigirdo švilpimas, o kai kas net pirštais rodė ir sakė:
— Koks be ryšio pavadinimas! Jie nuo proto nušokę, ar ką!
Bet dar didesnis šurmulys kilo, kai iš sporto salės rūbinės išbėgo mūsiškiai. Su
nevienodais šortais, pigiais Oskaro pirktais sportiniais bateliais, iki pusės nuogi. Ant
krūtinės ir nugaros buvo užrašyti numeriai.
— Ar čia komanda! — aidėjo iš balkono. — Plikiai! Eikite saulėje degintis, o ne lošti.
Tačiau Oskaras buvo kaip niekada ramus ir savimi pasitikintis. Priėjęs paspaudė
treneriui Zarembai dešinę.
— Nežinojau, kad jūs „Aro“ pareigūnas, — pagarbiai tarė „Monstrų“ treneris.
— Ir krepšinio treneris, — atsakė Oskaras. — Tikiuosi, kad teisėjas padorus, nedrįs
sukčiauti?
— Ne, ne! Juk čia simbolinės varžybos. O kur tas Saboniukas? Jo nebus?
— Deja, apsirgo ir negalės žaisti.
— Aaa, tada visai nerimtos varžybos!
— Man tai labai rimtos, — pasakė Oskaras ir, žengęs prie Kobės, Baliono bei Žydriaus,
paragino: — Na, vaikai, bėkite daryti apšilimo.
Žydriui nesisekė mėtyti, nė karto nepataikė.
Kobė demonstravo savo vikrumą, o kai virtuoziškai pasivaręs kamuolį ore padarė
gražią „verpstę“, taikliai švystelėjo į krepšį, kažkas iš balkono paplojo.
Bet vis vien dauguma į „Delfinus“ žiūrėjo pašaipiai ir laukė smagaus sutriuškinimo.
O dar „delfiniečiams“ ant nugarų spalvikliu išrašyti numeriai nuo pirmų prakaito lašelių
juodomis gyvačiukėmis išsivinguriavo.
Teisėjui tokie numeriai nepatiko, bet „Monstrų“ treneris numojo ranka:
— Juk čia varžybos į vieną krepšį.
Aš vėl ištempiau paklodę su užrašu DELFINAI, bet susilaukiau skaudaus atkirčio:
— Baik dulkinti tą savo paklodę, baidykle!
Direktorė subarė rėksnį, tačiau balkonas dar ilgai bjauriai krizeno.
Treneris Oskaras pakvietė saviškius ant suoliuko.
— Gintai, — kreipėsi jis į Balioną, — nepamiršk laiku pastatyti užtvarų Kobei, o kai jis
mes, varyk po krepšiu kovoti dėl kamuolio. Žydriau, tau svarbiausia — persekioti savo
žaidėją, neleisti jam laisvam mesti, supratai?
Žydrius atrodė labiausiai sutrikęs ir nusiminęs, tikras akiniuotas mėmė. Ir dar pasakė:
 — Už juos visi serga, visa salė...
— Visa salė? O už mus — šeši tūkstančiai vaikų.
— Kokie — šeši tūkstančiai!
— Juk sakei, kad tiek gyvena vaikų globos namuose?
— Sakiau, bet kad jų čia nė kvapo, — niaukėsi Žydrius.
— O tu įsivaizduok, kad jie mato mus, — atsakė Oskaras ir paplojo Kobei per petį. —
Ir nieko nebijok. Tu — mūsų lyderis. Parodyk visiems, ką moki.
Teisėjas nuėjo prie didžėjo ir, matyt, pasakė, kad laikas pradėti varžybas. Tas
pasišiaušėlis palinko prie mikrofono:
— Sveika, gerbiamoji publika! Prieš savaitę mūsų miestelio krepšinio komanda
„Monstrai“ tapo rajono čempionais. Bet atsirado kita Saulėnų komanda, ji nepabūgo
mesti iššūkį čempionams! Paplokime „Delfinų“ komandai.
Nors visi vaiknaminiai plojom kaip pašėlę, mus nustelbė bjaurus baubimas ir švilpimas.
Tada suskambo Oskaro mobilusis.
— Alio. Ką? O taip! Žinoma! Mes tuoj ateiname, — sukomandavo „delfiniečiams“. — Į
rūbinę! Greitai, bėgte!
Ir mūsiškiai nuskubėjo į rūbinę, o didžėjas neiškentė nepasišaipęs:
— Ei, kur bėgate! Varžybos dar nesibaigė!
— Tęskite, mes tuoj! — šūktelėjo Oskaras.
Kokia gėdelė! Visa salė juokėsi. Bet didžėjas nuramino, kai paskelbė:
— O „Monstrai“ niekur nebėga, jie čia! Pasitikite mūsų fantastišką komandą —
MOOONSTRAAI!
Ir kad driokstelės garsiakalbiai!
— WE ARE THE CHAMPIONS! WE ARE...
Ak, grupės „Queen“ daina, skirta čempionams. Ir oranžiniai išdidžiai išbėgo į aikštę,
lydimi garsių plojimų. Pamosavo gerbėjams ir sustojo laukti savo priešininkų. Pamačiau,
kaip iš rūbinės išskubėjo treneris Oskaras ir davė ženklą didžėjui — pradėk!
— Na, o dabar pasitikite Saulėnų vaikų globos namų komandą „Delfinai“!
Salės erdvę suplėšė dieviškas Stano balsas:
— MEILE, O MEILE, O MANO PASAULI, TIKRAI, VISKAS BUS GERAI, NORS IR LYJA,
IR NORISI NUMIRTI, VISKAS BUS GERAI!
Kas tai? Na viskas, man vaidenasi, aš kapinėse!
Į aikštę išbėgo žaliomis uniformomis vilkintys žaidėjai! Ant marškinėlių puikavosi
baltas užrašas DELFINAI. Patikėkit, atrodė SUPER!
Tačiau kone nualpau iš džiaugsmo išvydusi... Kasparą. Taip! Jis nusišypsojo man ir net
pamojo, o mano vištos suklykė:
— SABONIUKAS, VALIO!
Didžėjas pritildė muziką:
— „Delfinai“ sulaukė savo komandos variklio — Kasparo Valento. Va dabar mūsų
laukia labai įdomios rungtynės! Priminsiu, kad Kasparas Valentas lanko Kauno Arvydo
Sabonio krepšinio mokyklą. Ooo... kas tai? Gerbiamoji publika! Aš sutrikęs! To negali
būti!
Visi puolė dairytis ir, išvydę į salę įeinantį dvimetrinį vyrą, mirtinai nutilo.
— Juk tai!.. — žioptelėjo direktorė Bronytė ir susiėmė už burnos.
Treneriai Oskaras ir Zaremba pagarbiai prisiartino prie galiūno, pasisveikino. Per salę
nuošė pagarbūs plojimai.
— Kas tas milžinas? — spoksojau. — O mamulėliau, koooksai didelis!
Jorė skaudžiai man įžnybo.
— Višta tu! Juk tai pats Sabonis!
Ką? Arvydas Sabonis — Saulėnuose? Pilkite ant manęs kibirą vandens! Aš sapnuoju!
Žadinkite! Arba ne — leiskite toliau sapnuoti...
— Kokia staigmena! — spygavo didžėjas. — Ei, Saulėnai! Mus aplankė Lietuvos
krepšinio legenda, visų laikų geriausias Lietuvos krepšininkas ARVYDAS SABONIS!
Visa salė suošė nuo plojimų.
Sabonis vilkėjo gražų kostiumą, ryšėjo kaklaraištį, bet visai neatrodė pasipūtęs. Kukliai
šypsojosi, linkčiodamas sveikinosi ir vis artėjo mūsų, vaiknaminių, link.
— Sveiki, vaikai, — storu balsu pasisveikino. — Atvažiavau palaikyti jūsų „Delfinų“,
ar priimsite?
Mes, vaiknaminiai, kvailai šypsojomės ir daugiau nieko neįstengėm pasakyti. Arvydas
Sabonis šiaip ne taip įsitaisė šalia mūsų nutirpusios direktorės.
Tai buvo nuostabu! Mačiau gyvą Sabonį! Būtų pakakę ištiesti ranką — ir būčiau palietusi
pasaulinę garsenybę!
Buvau taip užsižiopsojusi, kad nepastebėjau, jog Sabonį atlydėjo Kasparo tėvai.
Žinote, esu mačiusi daug žurnalų su gražiomis manekenėmis, bet Kasparo mama man
atrodė pati dailiausia pasaulyje.
Mūsų žvilgsniai susidūrė, ir aš staiga nukreipiau akis šalin. Bet pamačiau, kaip prie
mamos pribėgo Kasparas, kažką pasakė, parodė į mane ir pastvėręs už rankos atvedė.
Mane suėmė siaubingas jaudulys. Sėdėjau apsigobusi paklode su užrašu „Delfinai“,
o iš mano vešlių plaukų vien kirpčiukai telikę. Buvau panaši į apipešiotą varną. Be to,
mano nosis ilga ir šypsotis nemoku — raukausi kaip ožkelė.
Tačiau Kasparo mama žvelgė į mane meiliai. Jos akys buvo kupinos švelnumo. Taip
atrodo žmonės, kurie ruošiasi verkti iš džiaugsmo.
— Emile, tai mano mama, — tarė Kasparas.
— Labas, Emile, — pasisveikino ji.
— Labsss, — užsikirtau.
— Tai štai kokia tu, Emile. Man apie tave tiek daug pasakojo Kasparas...
Daug? Įdomu!
— Po rungtynių pasikalbėsime, gerai?
— Mmm, gerai.
O čia dar priėjo Kasparo tėtis.
— Sveika, Emile. Malonu tave matyti. Mums Kasparas apie tave daug pasakojo.
Ir vėl! Ką Kasparas pasakojo? KĄ?
— Tu auksas, o ne vaikas, — pasakė mama.
— Taip, — pritarė jai tėtis, — tokių sumanių mergaičių turbūt vienetai ne tik Lietuvoje,
bet ir visame pasaulyje.
Kasparo mama pasilenkė prie manęs ir pakštelėjo į skruostą. Mane nupylė svaigus
karštis. Vos jie pasišalino, Jorė pasilenkė prie ausies ir šnipštelėjo:
— Galime lažintis, kad jie tau dovanų atvežė. Kad atsidėkotų, supranti? Gal net
auksinę grandinėlę. Būtų gerai, ar ne?
Auksinę grandinėlę? Neeežinau. Jokie auksiukai nesuteiks tos šilumos, kurią pajutau
Kasparo mamos bučinyje.
Atmosfera salėje kaito.
Ypač kai Kasparas parodė savo firminį metimą — pašoko, apsisuko ore ir metė į krepšį
viena ranka, nė nematydamas krepšinio lentos, — kiauras!
Man pasirodė, kad vis daugiau žiūrovų ploja mūsiškiams. Juk pats Sabas mūsų pusėje!
 Viskas super

Didžėjas žiūrovams priminė taisykles. Bus žaidžiamas vienas kėlinys. Laimės ta

komanda, kuri pirmoji pelnys 15 taškų arba įmes daugiau taškų per 10 minučių. Taip
pat bus skiriamos asmeninės, o ne komandinės pražangos, o treneriai turi teisę prašyti
minutės pertraukėlės.
O Kasparas man spėjo paaiškinti, kodėl jis vos spėjo į rungtynes.
— Laukiau, kol pasiūs „Delfinams“ uniformas, nenorėjau, kad mus driskiais vadintų...
— Bent laišką galėjai parašyt! — išsprūdo man, bet Kasparas neišgirdo, nes atidžiai
klausėsi trenerio Oskaro nurodymų.
Ir štai nuaidėjo teisėjo švilpukas. Kamuolys išlėkė į orą ir prasidėjo rungtynės.
„Monstrai“ atkovojo kamuolį. Sigis vikriai apžaidė Balioną, metė iš toli tritaškį ir pataikė,
tačiau buvo įskaityti du taškai, nes buvo žaidžiama pagal gatvės krepšinio taisykles.
„Delfinų“ ataka. Saboniukas daro su kamuoliu ką tik nori! „Monstrų“ žaidėjai bando jį
pavogti, kaip kadais Čiombė nugvelbė jo mobilųjį telefoną. Bet kamuolys lyg prilipęs prie
Saboniuko — bėga, o kamuolys kartu su juo.
Staigus perdavimas Kobei, tas meta tritaškį — kiauras! Ėhė, lygu!
— Dariūne, asile tu! — užkriokia Sigis. Denk tą arklį iš arčiau! Neleisk laisvam mesti!
Vos tas pats Dariūnė tik gauna kamuolį, Saboniukas gražiai jį išmuša, bet teisėjas
švilpia — bauda!
— Nebuvo baudos! Baik sukčiauti! — rikteli Oskaras.
Vėl įmeta Sigis.
Bliamba, o kas turi dengti tą Sigį?
„Delfinai“ su kamuoliu, eina į puolimą, bet Balionas nesugraibo kamuolio ir išleidžia jį
į užribį.
— Nieko, nieko! — ramina Balioną Oskaras ir suploja delnais: — Gynyba!
O, kaip Dariūnė išduria Balioną! Apgaulingas judesys — ir prasiveržęs kraštu perduoda
kamuolį įsibėgėjusiam Čiombei, o šis, galingai atsiplėšęs nuo grindų, įkrauna kamuolį į
krepšį.
Balkonas staugia iš susižavėjimo. 4:2 pirmauja „Monstrai“.
— Kasparai, ramiai žaisk! — šaukia Oskaras. — Gintai, „sienelę“!
Puiku. Balionas atsistoja prie tritaškio, už jo žvitriai pasislepia Saboniukas ir nusitaikęs
paleidžia kamuolį. Šekit, cha cha! 4:4!
Kitos atakos metu Kobė blokuoja Sigio metimą. Kamuolys užribyje. Jį į aikštę grąžina
„Monstrai“. Kokį šimtą kilogramų sveriantis Čiombė pargriauna Balioną, bet teisėjo
švilpukas tyli, Čiombė su kamuoliu, meta į krepšį, o čia strykteli Kobė...
Ach, vėl blokas!
— Jess! — šnypščia Jorė.
Nepataiko ir Dariūnė, o kamuolį sugriebia Kobė. Perduoda jį Saboniukui, ir prie mūsų
įžaidėjo iškart pripuola du „monstrai“, stengiasi atimti kamuolį, tačiau Saboniukas jį taip
puikiai varinėja, kad ima ploti visa salė.
Kasparas pagąsdina, kad svies į krepšį, ir vos Čiombė pašoka aukštyn, kamuolys lekia
tiesiai krepšio link bėgančiam Kobei. Metimas nuo lentos — yra!
— Eina sau! — šypsosi Oskaras. — Saboniukas duoda vaizdų! Kokie perdavimai!
Juvelyriniai! Kaip Jaskos!
Pataiko Kobė, o paskui ir Gintas. Iš toli — du taškai! 8:5!
— Delfinai! Delfinai! — šūkčioju, ir, mano nuostabai, visi aplink ima skanduoti: —
DEL-FI-NAI!
Širdis muša kaip padūkusi. Štai mano laimingiausios gyvenimo akimirkos. Mes nesame
NIEKAS. Mes stiprūs!
Balionas vėl stato užtvarą, bet teisėjas švilpia pražangą Saboniukui.
Oskaras neištvėręs nulekia prie Zarembos.
— Nebuvo baudos, baikite sukčiauti, juk vaikai žaidžia!
O Zaremba piktai kraipo ūsus:
— Buvo, kaip nebuvo... Nieko nenusimanai apie krepšinį.
Sigis pataiko baudą ir šit, vos apsisukęs, kerta Kobei per rankas, atima kamuolį, bet
teisėjas rodo — nieko nebuvo, galima žaisti toliau!
Ir „Monstrai“ ima vytis „Delfinus“.
Oskaras paprašo teisėjo minutės pertraukėlės.
— Teisėjas grybą pjauna! — liejo apmaudą Kobė. — Neužskaito baudų! Tai regbis, o
ne krepšinis!
Bet Oskaras ramina. Aiškina, kaip svarbu greitai perduoti kamuolį, kaip žaisti du prieš
du.
— Ir tu, Kasparai, nebijok „pakabinti“ kamuolio ore Kobei. Šuolį jis turi, susitvarkys.
O tu, Gintai, stenkis būti priekyje Čiombės, neleisk jam laisvai paimti kamuolio.
Girdžiu, kaip Sabonis sako Kasparo tėčiui:
— O tas Kobė tikrai visai nieko. Turi potencialo.
— Ir dar kokio! — atsako Kasparo tėtis. — Šuolis kaip kengūros. Atletiškas vaikinukas,
o ir ranką auksinę turi. Matei? Nieko neprametė, viską sukišo! Ir metimo trajektorija
graži.
— Na taip. Atrodo, turime dar vieną supertalentą.
Aikštelėje vėl užvirė kova.
„Monstrai“ stumdosi, kerta mūsiškiams per rankas, o teisėjas tik spokso kaip apuokas.
Pražangų nėra, papūskit man į uodegą! O Saboniukui menkiausias prisilietimas — ir
pražanga. Oskaras beviltiškai skėsčioja rankomis, šūkčioja, kol teisėjas skiria jam
techninę pražangą.
Va taip. Pasirodo, sukčių visur pilna.
Atsiliekame trimis taškais, bet meta Kobė. Iš dešimties metrų. Visa salė aikteli —
taiklus metimas!
„Monstrų“ ataka. Valio, suklysta Dariūnė, nepagaudamas kamuolio, bet teisėjas rodo,
kad kamuolys atitenka... „Monstrams“!
Oskaras stveriasi už galvos. Salė švilpia. Man norisi žliumbti.
Didžėjas paskelbia, kad iki rungtynių pabaigos liko viena minutė.
— Gy-ny-ba! — skanduoju aš su savo vištomis. — Gy-ny-ba!
Suveikia! Kobė taip užlaužia Sigį, kad šis priverstas mesti atsilošęs, per ilgas Kobės
rankas, ir kamuolys, nesiekęs lanko, išlekia iš aikštės.
— Liko keturiasdešimt sekundžių, — sako į mikrofoną didžėjas. — Vienu tašku
pirmauja „Monstrai“.
— Kasparai, vienas eik! — rikteli Oskaras.
Su kamuoliu Saboniukas. Kad tik pasisektų! Varosi kamuolį, padaro gražią „verpstę“,
ir Dariūnė lieka išsižiojęs, bet Saboniukui koją kyšteli Sigis, ir mūsų žaidėjas plojasi ant
salės grindų.
— Ką tu rodai, ką tu rodai! — įtūžta Oskaras. — Kokie žingsniai! Bauda! Už tokį
teisėjavimą tave į kalėjimą reikia įkišti!
Pražanga vėl Oskarui. Norisi numirti. Tikrai. Net balkone susirinkęs Saulėnų jaunimas
ima nepatenkintas švilpti. Visi žiūrovai tikėjosi išvysti akiai mielą, atkaklų krepšinį, o ne
stumdimosi varžybas.
 Didžėjas šaunuolis! Jis irgi už garbingą žaidimą ir per minutės pertraukėlę, kurios
paprašė treneris Zaremba, palinksta prie mikrofono:
— Jei mūsų čempionai taip trokšta pergalės, galėtų gražiai paprašyti „Delfinų“, gal
padovanotų.
Per salę nusirito juokas. Teisėjas akmeniniu veidu pakviečia komandas į aikštę. Iš akių
matyti, kad pasiruošęs ir toliau sukčiauti.
— Pralošime, — ima dejuoti Rūtelė. — Oi, jaučiu, pralošime...
— Baik mekenti!
Laimė, Sigis nepataiko baudos metimo.
Kamuolys „Delfinų“! Na! Saboniukas šlubčioja, bet tai netrukdo jam įsiveržti į baudos
aikštelę. Pranyra tarp dviejų oranžinių ir net nežiūrėdamas atmeta kamuolį atgal, tiesiai
Kobei į rankas, ir tas, pakibęs grakščiame šuolyje, meta — kamuolys tinklelyje!
Koks grožis! Lygu!
— DEL-FI-NAI!
Fantastika! Skanduoja visa salė, net jaunimas balkone!
Bet ataką pradėjus „Monstrams“, teisėjas skiria pražangą Saboniukui, nors šis nė
piršteliu nepalietė Sigio. Penktoji pražanga — Kasparas priverstas palikti aikštę. Be ryšio
taisyklės!
Žiūrovai jam audringai paploja.
Vietoj Saboniuko į aikštę ištimpina Žydrius. Matosi, kad labai susijaudinęs, nes vis
čiupnoja akinius, lyg tikrindamas, ar šie nenuslinko nuo nosies.
— Nepykite, treneri, — sako Kasparas, — taip gavosi...
— Tu nekaltas, ir žaidei puikiai, — atitarė jam Oskaras.
Kasparas nusišluostė upeliais žliaugiantį prakaitą, žvilgtelėjo į mane.
— Panašu, kad prakišom. Toookias superines rungtynes, — liūdnai šyptelėjo. — Per
teisėją. Jei ir baudos neįmeta, nieko nepakeisim — bus pratęsimas, o tada dviese ims
dengti Kobę, ir mums bus galas.
— Teisėją į muilą! — sklaidosi Jorė. — Sušerti lapėms!
Sigis baudą meta taip netaikliai, kad kamuolys nė neužkabina lanko. Okei. Paplojam!
— Liko šešios sekundės! — skelbia didžėjas. — „Delfinai“ turi progą paskutiniam
metimui!
Aha, turi! Prie mūsų Kobės iškart prisiklijavo Dariūnė su Sigiu, kaip jam perduoti
kamuolį? Kaip įmesti per kelias sekundes?
Balionas išmetė kamuolį Žydriui. Ačiū Dievui, pagavo!
— Man! — šaukia bėgdamas krepšio link Kobė, tačiau sutrikęs Žydrius grąžina kamuolį
atgal Balionui.
— MEEESK! — rėkia jam Oskaras.
Kamuolys skrieja į krepšį, bet atsimuša į lanką. Nėra! Čiombė išskėtęs rankas aukštai
pašoka, jau čiups kamuolį, bet dar galingiau nuo grindų atsiplėšia žaidėjas žalia apranga.
Man akyse lyg baltas žaibas blykstelėjo užrašas — DELFINAI.
Tai Kobė! Viena ranka sugriebė kamuolį ir sugrūdo jį į krepšį!!!
Nesąmonėlė didžiausia! Mūsų Kobė įdėjo kamuolį į krepšį!
MES LAIMĖJOME! Nana na na na!
— Čia tai bent! Matėt?! — nušvito Oskaras. — Per kokį monstrą įkrovė! Ek, vaizdelis!
Visi žiūrovai karštai plojo mūsų Kobei, o man net džiaugsmo ašaros ištryško. „Monstrai“
panarinę sprandus nudūlino į rūbinę, tik treneris Zaremba priėjo pasveikinti Oskaro su
pergale.
— Graži pabaiga, — pasakė jis.
— Galėjo ir rungtynės būti gražios, — atsakė jam Oskaras. — Turite Saulėnuose ne
talentą, o krepšinio deimantą, neleiskite jam pražūti.
 Kobė išėjo iš aikštės pergalingai iškėlęs rankas. Tai buvo jo ilgai laukta ir svajota
triumfo valanda. Net patį Saboniuką nustelbė. Tačiau tik aš viena žinojau, kiek jis prakaito
išliejo, kol sulaukė šitos laimės akimirkos. Juk vos atsiradau vaiknamyje, jau tada Kobė
nesiskyrė su kamuoliu.
Prie Kobės priėjo pats Sabonis.
— Kaip tau pavyko įdėti kamuolį? — stebėjosi krepšinio legenda.
— Nežinau, — nuoširdžiai gūžčiojo pečiais Kobė. — Man — tai pirmas kartas.
— Seniai treniruojiesi?
— Nuo šešerių metų. Kai tik atsiradau vaikų globos namuose.
— Ir vienas pats?
— Ne, man padėdavo.
— Kas?
Tada neištvėriau:
— Aš! Aš jam padėdavau!
 Fantastiška žinia

Į vaiknamį patraukėme su daina. Plėšėme ant visų Saulėnų „Delfinų“ himną:

— Meile, o meile!.. Viskas bus gerai!
Ir man atrodė, kad vien nuo mūsų spigių balsų pasaulis lyg koks indas prisipildo
meilės, kad kažkas jame pasikeitė ir nuo šiol viskas bus kitaip. Viskas bus gerai.
Krapnojo lietus. Permirkome kaip šunyčiai, bet buvome neapsakomai laimingi.
Juokingiausia, kad raišavau ne aš viena — Saboniukas griūdamas susitrenkė kelį, o Kobė
po dėjimo į krepšį nesėkmingai nusileido, todėl truputį nikstelėjo koją.
— Šlubių kompanija! — juokėsi Jorė.
O taip! Laiminga šlubių kompanija!
— Kaip gerai, kad nukalėme „Monstrus“, — vis negalėjo atsigauti Balionas. — Jei ne
mano tritaškis, dar kažin kaip būtų buvę...
— Būtų Kobė įmetęs arba Saboniukas, nevaidink čia, — pasakė Rūtelė. — O gal net
Žydrius.
— Baikite, iš manęs buvo tuščia vieta, — kuklinosi Žydrius. — Bet dabar į sienlaikraštį
turėsiu ką rašyti. Kaip ne kaip, vaiknamio komanda nugalėjo čempionus. Istorinė pergalė!
Kasparo tėvai, Sabonis, Oskaras ir mūsų direktorė žingsniavo atsilikę. Pastebėjau, kad
jie paslapčiom šnabždasi, vis pasižvilgčiodami, ar negirdime. O mes dainavome toliau:
— Meile, o meile!.. Nors lyja ir norisi numirt, viskas bus gerai!
Tik prie vaiknamio durų pasijutau sumautai. Ten stypsojo Akvilė su Kasparo ausinuku,
kurį jis man dovanojo. Bet neišsisukinėjau:
— Nepyk, Kasparai, bet tavo ausinuką padovanojau Akvilei. Supranti, maniau, kad
mes nebepasimatysime. O be to, Akvilei jis reikalingesnis. Vis ne taip nuobodu stovėti.
— Tai ji vis dar laukia mamos?
— Laukia, kaip matai...
— O jos laiškas mamai, ką? Nieko?
— Kaip matai. Nieko.
Čia mus pasivijo Kasparo tėvai.
— Mama, — tyliai tarė Kasparas, — čia ta pati mergaitė, pameni, apie ją pasakojau?
— Akvilė?
— Ta pati.
— Koks dailus vaikas, — ir Kasparo mama patyliukais kreipėsi į direktorę Bronytę: —
Argi neatsiranda žmonių, kurie norėtų ją įsivaikinti?
— Vargu, nes per metus vos vienas vaikas susiranda šeimą. Ji bijo svetimų ir tik apie
savo mamą tešneka. Bet nieko, praeis...
Atėjo metas atsisveikinti su Arvydu Saboniu. Buvo gaila, kad aš raiša ir mano šokių
grupė negalės surengti bent trumpo pasirodymo.
— O tave, vyruk, — kalbėjo jis Kobei, — tikiuosi pamatyti ir rimtose varžybose.
Paspaudė Kobei ranką, pamojavo mums ir įsėdęs į visureigį nuvažiavo.
— O jūs dar pasiliksite? — paklausiau Kasparo.
— Taip, juk reikia atšvęsti pergalę.
Valgomojo stalai buvo užversti vaišėmis. Kasparo tėveliai pasistengė. Jau antrą kartą
šiais metais kimšau vynuoges. Tikrai skanesnės už vyšnias.
Ant sienos pasikabinome paklodę su užrašu DELFINAI. Žydrius visus surikiavo ir
nufotografavo.
— Istorinė nuotraukytė! — patenkintas tarė. — Nežinia, kada vaiknaminiai įveiks
gimnazijos komandą.
— Kad ir rytoj! — užgarantavo Kobė.
Visi prapliupome juoktis. Buvo gera jausti, kad esame šio bei to verti.
Direktorė atsistojo:
— Norėčiau padėkoti gerbiamam mūsų svečiui Oskarui Barkauskui. Jis, aukodamas,
taip sakant, savo asmeninį laisvalaikį, nepasididžiavo ir atvyko į Saulėnus, kad paruoštų
mūsų komandą, kad subrandintų tokią šaunią pergalę, kad, sakyčiau, surengtų...
— Eina ji sau su tomis kalbomis, — sukuždėjo palinkęs prie manęs Balionas. —
Paduok geriau man tą pyragaitį su šokoladu.
— Man irgi, — šnypštė Vaida.
— Atsikniskit! Aš jums ne padavėja. Lyg patys rankų neturėtumėt!
Bet tuoj prisiminiau saviauklos programą ir greitai ją įjungiau:
— Oi, atsiprašau, kokių pyragaičių pageidavote? Atleiskite, o gal ir triufelių paduoti?
Va, dar torčiuko yra...
— Duok viską! — niurzgė Balionas, tik Rūtelė nusišnekėjo:
— O aš norėčiau keptų bulvyčių. Labai.
Iš kur jų paimsiu? Eiti į virtuvę skusti bulvių, paskui kepti, skrudinti, kai tiek skanumynų
panosėje.
— Krimsk sausainį, o įsivaizduok, kad tai bulvė, — patarė jai Vaida.
Kai visi sušveitėme po pyragaitį, direktorė baigė savo kalbą. Oskaras tik pečiais
gūžtelėjo:
— Nereikia dėkoti. Kiekvieno iš mūsų pareiga yra padėti vaikams. Aš be galo laimingas,
kad Kobę pamatė pats Arvydas Sabonis. Manau, įsidėmėjo.
— Ką reiškia — įsidėmėjo? — sukluso Kobė.
— Sužinosi, jei ir toliau taip treniruosies. Bet klausyk, velniūkšti, kaip tau pavyko
įdėti kamuolį? Ir dar taip — per jų centro galvą!
— Nežinau, treneri... Nieko nesupratau. Bet patiko. Dabar visus metus sapnuosiu tą
dėjimą. O kaip bus su pagrindiniu prizu — kelione prie jūros?
— Reikia juos laužti, kitaip pamirš... — pasakė Žydrius, o tada nuo kėdės pakilo
Kasparo tėtis:
— Nieko nereikia laužti, vaikai. Prie jūros važiuos ne nugalėtojai...
— O kas tada? — čirkštelėjo lyg degtukas Balionas. — Jie? Taip neteisinga!
— Leiskite man pasakyti...
— Atsiprašau, — burbtelėjo Balionas, o Kasparo tėtis baigė:
— Važiuos visi, visi iki vieno vaikų globos namų auklėtiniai.
— VALIO! — užbaubėme.
Vien geros naujienos! Kas per diena! Gyvą Sabonį pamatėme, o dabar dar — ir jūra
mūsų laukia.
— Kam baltos kavos? — pasiūlė Kasparas, ir visi kaip vienas suklegome, prisiminę,
kaip kartą per pusryčius jis visus pralinksmino užsimanęs ne bet kokios, o kapučino
kavos!
— Kaip restorane, blemba! — išsprūdo Jorei. Nusigandusi apsidairė, tačiau direktorė
ir Kasparo tėvai buvo kažkur dingę.
Aha, į kabinetą nuėjo. Konjakėlio ragauti.
Prieš akis iškilo dėdė Leonas. Nusipurčiau iš pasišlykštėjimo.
— Kas yra? — sužiuro Kasparas.
— Ai, prisiminiau tą pabaisą...
— Liuciją?
— Ne, dėdę Leoną. Brrr.
— Jis jau nebe dėdė. O kur Liucė? Norėčiau pasisveikinti su ja.
 Visi prapliupome kvatoti. Ek, smagu prisiminti ir liūdna darosi pagalvojus, kad Kasparas
dabar nebe mūsų vaiknamio gyventojas, o svečias.
O Akvilė — buvo gražu pažiūrėti, kaip valgė. Mažais kąsneliais, vis servetėle
nusišluostydama gražias lūpikes. Pavyzdingai išauklėta, tačiau vis vien palikta...
— Emile! — pajutau kumštelėjimą. — Mus kviečia pas direktorę.
Pakėlusi akis išvydau Kobę.
— Ko jai dar reikia, juk nieko nepadarėm!
— Iš kur man žinoti. Jei kviečia, tai ir eikime.
— Aš irgi, — pakilo Kasparas. — Kartu su jumis.
Trise drąsiau. Bet pakeliui į vaikų globos namų direktorės kabinetą man toptelėjo:
— O gal kokį padėkos raštą sugalvojo įteikti? Aišku, medalio nesitikiu ir nereikia.
— Greičiau Saboniuko tėvai kokias dovanėles duos?
Taip taręs Kobė žvilgtelėjo į Kasparą, bet šis nusijuokė:
— Neatspėjote.
— Tai aišku, kad nori atsidėkoti, — sumurmėjau, o širdis nežinia kodėl ėmė smarkiai
plakti.
— Užeikite, vaikai, užeikite, — kvietė mus vidun direktorė.
Kabinetas nekvepėjo nei konjaku, nei saldainiais. Nesimatė nei dėžučių, kurias būtų
galima įtarti esant dovanomis. Keista.
Kasparas atsisėdo prie mamos, padėjo savo ranką ant jos rankos ir vos pastebimai
spūstelėjo. Kasparo tėtis sėdėjo šalia direktorės ir nenuleido nuo manęs ir Kobės akių.
— Susipažinkite, — prabilo keistu balsu Bronytė. — Čia ponia Lina, o čia ponas Teofilis.
Manau, nereikia sakyti, kad Lina ir Teofilis Valentai yra Kasparo tėveliai?
Nereikia, bet pasakė!
— Tai šit toks reikalas, — tęsė direktorė. — Noriu jums pranešti, kad Kasparo tėvai
išreiškė norą būti jūsų laikinais globėjais.
Laikinais? Puikumėlis!
— Vaikai, mes dar nespėjome susitvarkyti visų dokumentų, — kimtelėjo Kasparo
tėtis, o jam už akių užšoko mama:
— Bet suspėsime, todėl belieka jūsų pačių paklausti: ar sutinkate, kad mes taptume
jūsų globėjais?
Pajutau, kad kažką turiu pasakyti, nes Kobė, atrodo, ne viską suprato, o gal vis
tebeįsivaizdavo, kaip deda į krepšį.
— O, tai gerai! Lankysite mus bent kartą per mėnesį?
— Ne, ne, — užginčijo Kasparo mama, — mes jus pasiimame pas save...
— Abu, — pridūrė Kasparo tėvas.
— Valio, — apsidžiaugiau. — Atostogos Kaune, super!
— Oje! — atsigavo ir Kobė. — Su Saboniu... tai yra su Kasparu, galėsiu žaisti kašę!
Mačiau, kieme yra klasiška aikštelė.
Tada įsikišo Kasparas.
— Na, mama, tėte! — priekaištingai tarė jis atsistodamas. — Nemokate aiškiai
kalbėti? Juk reikia tiesiai šviesiai sakyti...
— Kad negalima taip, reikia subtiliai, — tarė mama ir švelniau pažvelgė į mane. —
Bijau, kad vaikams bus šokas.
— Koks šokas! Po to, ką jie išgyveno? Juokinga! — ir Kasparas atsisuko į mus: —
Trumpiau tariant, mano tėvai nori jus įsivaikinti. Visiems laikams. O aš irgi noriu turėti
tokią sesę, kaip tu, Emile, ir tokį brolį, kaip tu, Erikai. Juk žinot, tas popierizmas — pirma
globėjais, o paskui — tėvais.
— KĄ?.. — ir netekau amo.
Kobė išsprogino akis. Galėjai delnais pliaukštelėti panosėje — nė nesumirksėtų, toks
buvo apstulbęs.
O Kasparo mama kaltai sudėjo rankas ant krūtinės:
— Sakiau, juk sakiau, kad jiems bus šokas.
— Nnnetikiu... — pralemenau ir kojos pačios linktelėjo taip, kad buvau priversta
nusitverti stalo krašto.
Direktorė skubiai prikliukino stiklinę vandens, o ją padavė Kasparo mama. Kiek
nugurgiau ir akyse prašviesėjo. Laimė tryško iš akių. Kabinetas siūbavo lyg kokio
atrakciono dėžė.
— Ačiū, teta, — padėkojau.
— Ne, ne, — purtė gražią galvą moteris, — nuo šiol vadink mane mama, sutarėme?
MAMA.
Įžnybkite man kas nors, plyz! Bliamba, bliamba, už ką man tokia nereali laimė?
Man paliko taip gera, kad norėjosi krėsti visokias nesąmonėles. Visus išbučiuoti.
 Po metų

JĖGA!
Kauno sporto halė aidi nuo trankios muzikos.
Ak, smagumėlis! Kojos pačios kilnojasi. Viens, du, tram pa ra ram! Pasiutusiai norisi
šokti. Tučtuojau, nelaukus, kol bus paskelbta rungtynių minutės pertraukėlė.
Tiesa, vos nepamiršau svarbiausio: aš — „saboniukų“ komandos šokėjų grupės narė.
Nesigiriant — lyderė, nes visada šoku šešetuko priekyje, mat kitos vištelės nemoka
tokių akrobatinių triukų kaip aš. Ir šokių grupės choreografė manimi negali atsidžiaugti.
Man vieni niekai atsispyrus nuo draugių rankų pasiekti krepšinio lanką ir pranerti kiaurai
tinklelį, va!
Oi, jaučiu, prisigyriau!
— Emile! — šypsodamasi iš tribūnos mojo man mama. — Ei, mes jau čia!
Džiaugsmingai pamosavau jai žaliais bumbulais.
— Žiūrėkite, — rodžiau į tribūnas savo šokėjoms, — mano mama ir tėtis atėjo.
Nepasišiukšlinkime, panelės, kad man visos sušoktumėt be klaidų!
O tuo metu dundant muzikai krepšininkai baigė apšilimą ir susibūrė aplink savo
trenerius. Į aikštės vidurį išėjo žmogus su mikrofonu. Ir drožė:
— Geeeerbiamoji publika! Visus mokslo metus vyko Lietuvos sporto mokyklų krepšinio
čempionatas, ir štai atėjo toji lemtinga diena, kai paaiškės Lietuvos čempionai! Pasitikite
mūsų svečius — Vilniaus Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijos komandą!
Halėje pakilo toks triukšmas, švilpimas ir baubimas, kad rodės — sprogs ausų būgneliai!
Aš ir kitos šokėjos ūbavom kaip išprotėjusios pelėdos, kol dvylika „marčiulioniukų“
įrisnojo į aikštę.
— NA, O DABARRR! — užriaumojo pranešėjas. — PASITIKITE ARVYDO SABONIO
KREPŠINIO MOKYKLOS KOMANDĄ!
Šviesos užgeso, širdis į kulnus nupuolė! Pragariškas triukšmas! Prožektorių pluoštai
smaigstė, daužė tamsumas, lyg kokia skraidanti lėkštė virš sporto halės laidytų fantastinius
spalvotus pliūpsnius! Ir šit šviesos nukrypo į žalia uniforma vilkinčius žaidėjus.
„Saboniukai“.
NEREALUS VAIZDAS! Man jau viskas, jau ašaros...
— Penktas numeris — Kasparas Valentas!.. Vienuoliktas numeris — Erikas...
Tai Kobė! Aš jam kamuolius padavinėjau, aš, Emilė!..
Mes visos septynios strikinėjome ir kaip padūkusios mataravom bumbulais. Bent
palaikymo komandą „saboniukai“, be jokios abejonės, turi pačią geriausią pasaulyje!
Pristačius žaliųjų komandą, užsidegė halės šviesos. Komandos apsikeitė suvenyrais ir
susibūrė prie savo trenerių.
Aš neiškenčiau. Nubėgau prie „saboniukų“.
Tyčia taip padariau! Kad pamatytų tribūnose kiurksantis mano simpatija Artūras. O,
jis nerealiai gražus. Man neišpasakytai nuskilo. Draugiškas toks, ir mes... ai, geriau
nepasakosiu.
„Saboniukų“ treneris dalijo žaidėjams paskutinius nurodymus:
— Vaikinai! Dabar arba niekada! Kaunamės už kiekvieną aikštės centimetrą! Už
kiekvieną kamuolį! Padedat vienas kitam, petys į petį! Pirmas pasas — Kasparui. Jei
nesiseka derinys, tada, Kasparai, du prieš du varai su Kobe, ar aišku?
— Aišku, treneri! — linktelėjo Kasparas.
— O tu, Kobe, jei tik pamatai laisvą „koridorių“, — vienas! Eini iki galo! Drąsiai
žaidžiam ir būsime čempionais.
Kobė mirktelėjo man. Nuaidėjo teisėjo švilpukas, kviečiantis komandas į aikštę, bet
prie manęs spėjo prišokti Kasparas:
— Kad tu žinotum, Emile, kaip jaudinuosi! Kaip niekad!
— Būta ko jaudintis! Juk jūs stipresni!
Skubėdama prie savo šokėjų grupės, pajutau, kad ir mane užplūdo jaudulys. Sakykite
ką norite, bet gyvenimas ir įdomus tuo, kad yra dėl ko virpėti. Aš jaudinausi dėl savo
Artūriuko. Įdomu, ar jis pastebėjo, kad man akį pamerkė Kobė, o paskui užkalbino
Kasparas? Jei pastebėjo, oi, padvės iš pavydo.
Akimis suradau savo Artūrą. Ak, prasižiojęs kaip vėpla. Bet vis vien karalaitis. Pamačiau,
kaip mano simpatija pakilo iš vietos. Vargšelis, persikreipęs iš pavydo. Ei, duokite kas
nors jam ranką, kad nepargriūtų! Cha, vadinasi, myli? Oi, myli.
— Emile, iš kur tu pažįsti tuos krepšininkus? — Artūras kone riktelėjo man į ausį.
O mano šauniosios šokėjėlės nulūžo iš juoko:
— Achachacha! Juk tai Emilės broliai! Ko čia keli pavydo scenas!
— Broliai? — stebo tas. — Bet... bet tu nieko man nesakei!
Mosteliu ranka, lyg vydama įkyrią musę.
Tiek to. Kalta. Sykį Artūras klausė, ar turiu brolių. Atsakiau, kad taip. Bet negi reikėjo
girtis, kad jie krepšininkai ir nuo kito sezono žais „Žalgiryje“? Pagyrūnių niekas nemėgsta.
— GERAS! — tepasakė ir nulindo atgal į tribūnas.
Dar kartą nuaidėjo teisėjo švilpukas, kviečiantis komandas į aikštę. Oranžiniai prieš
žalius. Ak! Kaip kažkada Saulėnuose: „Delfinai“ prieš „Monstrus“.
— Kasparai, Erikai! — riktelėjo iš tribūnos tėtis, mosuodamas „Žalgirio“ šaliku. —
Pirmyn!
Žvilgtelėjau į mamą. Ji delnais dangstė savo gražų veidą, taip išsiduodama, kad be
galo jaudinasi.
Ketvertas „saboniukų“ išsirikiavo aikštės viduryje, o apskritimo centre atsistojo
Kobė. Išbėgo vilniečiai. O siaubas, kokie dičkiai! Gariūnų kaminai! Vien Kobė jiems ūgiu
nenusileidžia.
Švilpukas! Kamuolys lekia į viršų. Kobės šuolis. Pirmas pasiekė kamuolį ir pamušė
saviškiui.
Pirmoji „saboniukų“ ataka.
Mama, kad tik pasisektų!
Perdavimas Kasparui, ir vos mano broliukas prisiliečia prie kamuolio, šis draugiškai
mirkteli Saboniukui ir abu šauna į priekį lyg raketa.
TURBO!
Vikriai apžaidžia išdygusį „marčiulioniuką“, apeina dar vieną, švysteli kamuolį į orą...
oi, blem, bobutei į langus!
Bet ne! Ten Kobės rankos! Vaje, kokį superšuolį dėjo! Sugriebė kamuolį ir įkalė į krepšį
toookią vinį, kad visa lenta sulingavo. Halė sustaugė iš susižavėjimo.
ALE UP! Vau, vau, na ir skrajūnas Kobė!..
— ERIKAS VALENTAS! — užkriokė salės garsiakalbiai. — Du taškai!
Mačiau, kaip tėtis pašoko iš džiaugsmo. Jis laimingas, jis devintame danguje, o mūsų
mama, mano mamytė, visa susigūžusi lyg voverytė. Jaudinasi, laaabai smarkiai jaudinasi.
Žinote, dar neįpratau tos gražios moters vadinti mama. Tariu šį žodį nedrąsiai, lyg
vogtą... lyg kažkada iš manęs pavogtą. Bet tai nieko nereiškia. Ničnieko. Aš myliu ją.
Myliu tėtį. Myliu visus gerus žmones. Mama mane irgi myli.
Paklausite, iš kur žinau?
Ji man sakė, ir ne kartą. Bet galėjo net nesakyti. Tai nesunku pajusti. Iš gražių mamos
akių. Akys niekada nemeluoja.
 Beje, kaip ir mano simpatijos. Nė žodelio apie meilę, bjaurybė. Tačiau kaip spindi jo
rudos akys, kokia šviesa iš gelmių sklinda, kai jis žiūri į mane! Nuskęęęsti galima!
Man taip norėjosi užstraksėti į tribūnas, apsikabinti mamą, prisiglausti prie skruosto ir
pasakyti: „Mama, mamule, tu tik nesijaudink! Mes laimėsime, mes stiprūs, mūsų niekas
pasaulyje neįveiks!“
Bet mano vieta čia, po krepšiu. Spygauju kaip raganiūkštė. Šokinėju ir mojuoju žaliais
bumbulais, net galva apsisuko.
Mes pirmaujam, mes nugalėėėsim! JEEE!
O kai vilniečių komandos treneris paprašo minutės pertraukėlės, aš sukomanduoju
savo šaunioms šokėjoms:
— DĖMESIO!
Būbteli tranki muzika, ir mes visos septynios šuoliais it kalnų ožkos išbėgame į šviesų
išgražintą aikštę, į tūkstantinės minios akiratį.
O mama, mamute, kad tik nesuklysčiau!
Šokis pavyko kuo puikiausiai, minutė pralėkė lyg sapne, ir štai aikštelėje vėl bumbsi
kamuolys. Riksmai, bėgsmas, šuoliai...
„Saboniukiai“ jau pirmauja aštuoniais taškais, o čia dar Kasparas šauna tritaškį.
— Kas tau, Emile? — sučirškė mano šokėjos. — Kas atsitiko? Ko nesidžiaugi? Užmigai?
— Nieko, — staiga atsipeikėju iš keisto sąstingio, — viskas gerai.
O iš tikro man širdį suskaudo.
Kodėl? Ogi mintyse šmėkštelėjo Saulėnų vaikų namai. Pagalvojau, kaip gaila, kad ten
gyvenantys vaikai nemato mūsų Kobės! Juk būtų kuo didžiuotis — jis vienas iš mūsų, ir
štai kokiu galingu krepšininku, įžymybe tapo!
Ir tada širdį surakino liūdesys. Vos neapsiverkiau. Juk žinote, kad man, ašaringai
kvankai, dažnai taip nutinka. Man visada širdį užgula sunkumas, kai prisimenu mažą
mergaitę, stovinčią prie Saulėnų vaiknamio durų. Pamenate jos vardą? Taip, tai — Akvilė.
Toji pati papurgalvė, kuri parašė mamai laišką.
Direktorė Bronytė sakė, kad Akvilė paliko protingesnė. Jau nebestovi prie vaiknamio
durų. Pavargo laukti. Suprato, kad savo mamos nebesulauks. Niekada, niekada, niekada.
Bet keisti dalykai dedasi su mano atmintimi. Jos kertelėje visada liks maža mergaitė,
stovinti prie vaiknamio durų. Šitas vaizdas kažkodėl užklumpa mane esant gerai nuotaikai.
Trukdo džiaugtis, trukdo būti laimingai.
O kartais, žinokite, mintys mane numeta toli toli į ateitį, kada būsiu mama ir susilauksiu
savo vaikelio. Atspėkite, kokią lopšinę savo mažulėliui dainuosiu? Ką nors iš Stano
repertuaro? Ne. Tyliai čiūčiuosiu:
Aš niekada, niekada, niekada nepaliksiu tavęs.
Tada, patikėkite, vaikutis ir ramiai užmiega, ir jo tėveliams šiame pasaulyje nieko
nieko nieko blogo nebegali nutikti.
Jei pamenate, Stano dar dainavo:
Užšalo rašalas senų laiškų...
Šit galvoju — kiek dar laiškų bus parašyta? Šimtai, tūkstančiai, milijonai? Ak, kaip
gaila, kad į juos niekas niekada neatsakys!
Dar liko nebaigtų rašyt laiškų...
Ak, Stano! Viskas lieka nebaigta. Bet VISKAS BUS GERAI. O man metas atsisveikinti.
Likite sveiki, čia buvau aš, Emilė.