LITERATŪRINIS

RAŠINYS 10 KLASĖJE
BRUOŽAI

• ANALIZUOJAMI LITERATŪROS KŪRINIAI

• KŪRINIAI ANALIZUOJAMI IR INTERRETUOJAMI/LYGINAMI
• DĖMESYS KONTEKSTAMS
• DĖMESYS KALBINEI RAIŠKAI
• TERMINŲ VARTOJIMAS
ŽINGSNIAI

I. PAVADINIMO ANALIZAVIMAS
II. KONTEKSTŲ PARINKIMAS
III. LITERATŪROS TEKSTŲ PARINKIMAS IR GRUPAVIMAS JUOS
TARPUSAVYJE LYGINANT (IEŠKANT PARALELIŲ AR KONTRASTŲ)
IV. IŠVADŲ (APIBENDRINIMO) KŪRIMAS
V. TERMINIJOS VARTOJIMAS
PAVADINIMO ANALIZAVIMAS

ANTIKOS MITŲ INTEPRETACIJOS LIETUVIŲ

LITERATŪROJE
PASIRINKTI AUTORIAI, JŲ KŪRINIAI

Vytautė Žilinskaitė Justinas Marcinkevičius

„Mauro sugrįžimas“ (iš satyrų, „Heroica,arba Prometėjo pasmerkimas“
humoreskų, parodijų rinkinio „Vaiduokliai“
1997m. DRAMA, POETINĖ DRAMA
1997m.). EPIKA, SATYRA
 KŪRINIO TEMA

ŽILINSKAITĖ MARCINKEVIČIUS

Žmogaus nedėkingumo, Žmogaus negebėjimo tinkamai

nepagarbos savo kūrėjui, kuris įvertinti šventosios ugnies
dėl jų aukojosi, rūpinosi dvasiniu reikšmės, dvasinių vertybių
pagrindu, tema. Vertybių išsižadėjimo tema.
nebuvimo/neturėjimo tema.
KŪRINIO ARCHETIPINĖS TEMOS

ŽILINSKAITĖ MARCINKEVIČIUS

Sugrįžimo Išbandymo
Nuopuolio Nuopuolio
Išbandymo Gėrio ir blogio kovos
 KŪRINIO VEIKĖJAI - ŽMONĖS
ŽILINSKAITĖ
Gentys
Žmonės nedėkingi, atstumia Prometėją,
kultūros, šviesos, civilizacijos kūrėją,
bijo dalintis su juo valdžia arba dar
nepažino jo stebuklingosios dovanos –
ugnies.
MARCINKEVIČIUS
Žemdirbys, moteriškė, piemuo
Bijo Dzeuso, pataikauja jam, nevertina
ugnies, išsižada jos, grąžina, yra tamsūs,
dar nepaliesti dieviškosios ugnies,
nesupranta jos reikšmės.
 PROMETĖJO PAVEIKSLAS
ŽILINSKAITĖ
Prometėjas lyg ujamas šuo (blyškūs randai,
alinantis kosulys, išblukusios akys)
klaidžioja žemėje, abejoja savo žygdarbio
prasmingumu, apgailestauja sugrįžęs,
pagaliau randa prieglobstį pas ugnies
nepažinusius, ramybės neturi, nes bijo su
deglais pasirodysiančių žmonių.
MARCINKEVIČIUS
Prometėjas drąsus titanas,
stojiškas, laisvas ir išdidus,
išmintingas, apeliuoja į žmonių
jausmus, protą, sąžinę. Išdavusius
ugnį vadina tamsiais, nedėkingais,
praradusiais garbę.
 MENINĖ KALBA
ŽILINSKAITĖ
Retorinės figūros
„Kas prašė Heraklį numušti jam
grandines?..“
„Verčiau pats būtų sudegęs iš jų
(dievų) pavogtoje ugnyje!..“
MARCINKEVIČIUS
Retorinės figūros
„Tad kas gi mes? Jei mes dar
gyvuliai,/tai atiduokim savo
ugnį Dzeusui,/ su ja ir savo
širdį, laisvę, protą,/svajonę
sąžinę...“
CITATOS

Prometėjo ,,dovanota „būkime šventos ugnies verti /ir ginkimės

nuo Prievartos ir Melo, /Tamsos ir Baimės“;
ugnis dega ir degs
„vėl kaip žvėrys lenda į olas“;
žmonėms, teikdama
„sutrypdami dangaus ugningą gėlę,/vos
šilumą, sotumą,
teišdygusią jų širdyse“;
jėgą…“.
„O, vargas, vargas! O, nakties ilgumas,/ O,
mažas žiburėlis tamsoje!“
LYGINIMAS

PANAŠUMAI SKIRTUMAI
• Kontekstas • Kūrinio žanras, stilius
• Temos, problemos • Prometėjo paveikslas
• Veikėjai - žmonės
RAŠINIO ĮŽANGA

3-4 sakiniai. Privalu nurodyti autorius ir kūrinius, kuriais

bus remiamasi rašinyje. Paskutinis įžangos sakinys –
tezė, kuri po to rašinyje bus išskaidyta į atskirus
teiginius.
DĖSTYMO PASTRAIPA

Teiginys: Lietuvių rašytojai V. Žilinskaitė ir Just.

Marcinkevičius savaip interpretuoja Prometėjo
mitą: jie kuria skirtingus pusdievio paveikslus ir
žmonių požiūrį į titaną bei jo dovaną – šventąją
ugnį.
ARGUMENTAI: (susieju su antikos mitu/kontekstas)

Jei antikiniame graikų mite vaizduojamas

Prometėjo išbandymas, tai lietuvių autoriai
renkasi archetipines žmonių išbandymo ir
nuopuolio temas.
 ANALIZUOJAMAS PIRMAS KŪRINYS

V. Žilinskaitė satyroje „Mauro sugrįžimas“ kuria gailesčio

vertą ironišką titano paveikslą. Netikėtu palyginimu „lyg
pamuštas šuo“ bei kitomis išvaizdos detalėmis (žaizdos, randai,
kosulys, kupra, veidas) parodo apgailėtiną Prometėjo situaciją:
atėjęs aplankyti į žemę savo žmonių, jis ilgus metus, ujamas iš
vienos genties į kitą, nesulaukia žmonių dėkingumo, yra jų
atstumtas dėl nenoro dalintis valdžia, arba „žmonės dar (visai)
nepažino ugnies“, negavo jo stebuklingos dovanos.
VARTOJAMI TERMINAI

Tai tik parodo, kad žmonės neįžvelgia esmės ir vertina

beverčius dalykus (archetipinė nuopuolio tema). Tai
patvirtina ir metaforiškas sakinys: Prometėjo ,,dovanota
ugnis dega ir degs žmonėms, teikdama šilumą,
sotumą, jėgą…“. Autorė ironiškai apibūdina šventos
ugnies reikšmę žmogui: ,,Šiluma, sotumas ir jėga“ tampa
svarbiausiomis vertybėmis.
Pamatęs žmonių nuopuolį Prometėjas apgailestauja atėjęs
į žemę, o jo nusivylimas atskleidžiamas retorinėmis
figūromis: „Kas prašė Heraklį numušti jam
grandines?...“ ir „Verčiau pats būtų sudegęs
pavogtoje ugnyje!..“ Retorinis klausimas ir sušukimas
parodo, kad Pometėjui fizinė kančia yra lengvesnė nei
dvasinė.
PEREINAMA PRIE KITO KŪRINIO ANALIZĖS

Nuopuolio situacija analizuojama ir Just. Marcinkevičiaus

poetinėje dramoje „Heroica, arba Prometėjo
pasmerkimas“. Šeštoje scenoje ryškus konfliktas dėl
ugnies tarp Prometėjo, kuris, skirtingai nei V. Žilinskaitės
kūrinyje, vaizduojams kaip drąsus, išdidus titanas,
apeliuojantis į žmonių jausmus, sąžinę ir protą, ir despotiško,
klastingo Dzeuso (pastarasis nori ją atimti iš žmonių).
Į Prometėjo klausimą , „ar mes dar gyvuliai, ar mes
jau žmonės“ žemdirbys, piemuo ir moteriškė, matydami
ugnies naudą tik buityje, neįvertindami dvasinės jos
naudos, turi atsakymą. Choras, būdamas Prometėjo
pusėje, apgailestauja dėl žmonių, kurie ,,apako ir
prarado garbę“ ir „vėl kaip žvėrys lenda į olas“.
APIBENDRINAMA

Taigi abu lietuvių autoriai vaizduoja žmonių,

nesugebėjusių tinkamai įvertinti šventos ugnies reikšmės,
išsižadėjusių dvasinių vertybių, archetipinę išbandymų ir
nuopuolio temą. V. Žilinskaitė sukūrė žmogišką, šiek
tiek ironišką Prometėjo paveikslą, o Just.
Marcinkevičiaus Prometėjas vaizduojamas kaip tikras
titanas, stojiškas pusdievis.