Kaltintojai, mano vardas Joana Ulinauskaitė.

Į jus kreipiuosi bandydama

apginti savo vardą.
Buvau sulaikyta dėl savanorio dalyvavimo pogrindinėje veikloje ir
organizacijoje, norėdama apginti savo tėvynę, kurią jūs užėmėt ir niokojot. Aš
norėjau teisybės savo žemei, savo žmonėms, savo šeimai ir sau. Dariau tai, kas
mano akyse tikra teisybė. Mano kraujyje teka patriotizmas Lietuvai, dėl kurios
pagulčiau gyvybe.
Per penkis mėnesius tardymų, mano atsidavimas buvo išbandomas kiekvieną
dieną. Tardymas prasidėjo išpirkos bandymais - žadėjo leisti pasimatyti su
motina, net kvotė mano veiklą, norėdami mane užkalbėti kaip vaiką. Tačiau po
įvairių metodų ir bandymų nepavykimų, jų geležinės kantrybės ištirpo stalinėje
lempoje, kuria blizgindavo į akis per bemiegius tardymus. Kankino nemiga,
nuovargis, sumišimas. Mes ėjome iš proto nuo griežtų sąlygų, užtirpusių
galūnių ir nesibaigiančių kankinimų tardymuose.
Bet kodėl tai, ką jūs mums darėte yra teisinga? Kodėl jūs esate laisvi ir
laimingi, kol mes skęstame purve, skurde ir savo brolių bei seserų kraujyje? Aš
atsisakau tikėti, jog tai teisybė. Jūs esate žudikai ir kankintojai, tačiau gaunate
laisvę, kol aš sėdžiu teisme dėl to, kad esu atsidavusi savo šaliai. Okupavote
mūsų žemes, kankinate, tremiate, žudote šeimas. Jums nesvarbu, ar mirs
suaugęs, jaunuolis, senas žmogus ar vaikas, kūdikis vystykluose, vyras ar
moteris, nes visus vedate į mirtį. Naikinate kultūra, meilę, norą gyventi, tad
kodėl aš teisiama lageriu ir tremtimi be teisių, kol jūs esate laisvi ir neteisti?
Mano reikalavimai yra užtikrinta šeimos ramybė ir saugumas nuo tokios
lemties, kaip manoji.
Kad ir kaip jausčiausi nekalta, drąsia širdimi priimsiu nuosprendį. Nuo pat
pradžių žinojau, į ką veliuosi sekdama savo kraują. Visi žinojome, kad kada nors
teks aukoti ir gyvenimą, tad esu visiškai atsidavusi savo tikslams - protu, kūnu ir
gyvybe.