Meilė samprata Ž.

Bedjė romane apie Tristaną ir Izoldą

Šiandien kalbėsiu apie Ž.Bedjė romaną „Tristanas ir Izolda“. Trumpai pristatysiu kūrinį, apžvelgsiu, kaip
jame pateikiama meilės samprata.

Jeigu reikėtu rinktis iš gražiausių romanų, tikriausias ne vienas žmogus pasirinktų XIXa. vid. – XX a. Pradž,
prancūzų istoriko, tyrinėjusio viduramžių istoriją. Žozefo Bedjė kūrinį „Romanas apie Tristaną ir Izoldą“.
Originalioji istorija apie Tristaną ir Izoldą yra garsus ir ypač prasmingas pasakojimas, paplitęs dar
viduramžiuose.

Jis labai populiarus buvo tarp keltų kultūros, bet šį pasakojimą perėmė ir kitos tautos, galiausiai ir
prancūzai, kurie ėmė kurti savo eiliuotas istorijas, apie neblėstančią šių žmonių meile. Viena šių
interpretacijų jau minėtas Žako Bedjė romanas. Tad šioje kalboje remsiuosi būtent juo ir argumentuotai
apžvelgsiu, kaip jame yra vaizduojama meilės samprata. Bedjė „Romane apie Tristaną ir Izoldą“ meilė
suvokiama kaip visišką žmogaus atsidavimą kitam vainikuojantis veiksnys. Meilė yra tas žmogaus
gyvenimo subjektas, kuris ir labiausiai skatina atsiduoti kitam žmogui, įsipareigoti , spręsti problemas ir
kita. Aspektus sudėliojant visiškai kita , nei ankščiau buvo priimta, prioritetų tvarka. Tristanas kūrinyje
yra vaizduojamas kaip garbingas riteris, kuris vadinamas riterio idealu. Jis atsidavęs, laikosi svarbiausių
vertybių ir jam svarbiausios yra riteriškos pareigos ir riterio idealo įprasminimas savo unikaliomis
savybėmis. Tačiau kai Tristanas įsimyli Izoldą, jis visiškai atsiduoda jai ir kūrinyje jis pradedamas vaizduoti
kaip ne idealus , tačiau ne tipiškas riteris. Jo prioritetai, sutikus Izoldą visiškai pasikeičia. Tristamui ima
neberūpėti žygdarbiai, neberūpi ypatingos kovos ir dar ypatingesni siekiai, Jo gyvenime dabar tik Izolda.
Jis trokšta visad būti su ja, globoti ja, rūpintis ja. Tad Tristano elgesys pradeda prieštarauti svarbioms
socialinėms taisyklėms, susijusioms su visais įmanomais būdais. Jam be Izoldos daugiau pasaulis
nebeegzistuoja, Taigi, Žozefo Bedjė „Romane apie Tristaną ir Izoldą“ meilė suvokiama kaip visiškas
atsidavimas kitam žmogui.

Šio kūrinio veikėją Tristaną galima palyginti su kitu riteriu iš Migelio de Servanteso kūrinio „Don
Kichotas“. Don Kichotas panašus į Tristaną savo charakteriu , savo žygdarbiais, kurie skaitytojus
sudomintu, kad Don Kichotas į riterius buvo įšventintas niekšo smuklininko. Abu turi merginas, tik Don
Kichoto mergina yra įsivaizduojama, jis ją vadino Dulsinėja. Tristanas Izoldą mylejo be galo, jis dėl jos
buvo pasiryžęs atsisakyti savo žygdarbių, o Don Kichotas mylėjo Dulsnėja tik ji buvo įsivaizduojama , bet
jis dėl jos buvo pasiryžęs padaryti viską.Dabar grįškime į Tristano ir Izoldos pasakojimą. Romane meilė
suvokiama kaip tauri , tačiau tuo pačiu ir gana tragiška. Neretai toks meilės suvokimas vaizduojamas
daugelyje kūrinių, tačiau geriausiai jis perteikiamas Bedje kūrinyje. Tokia meilė yra tyra, nesumeluota,
tačiau ji kupina didžiausių iššūkių ir reikalaujanti ypač didelio atsidavimo ir jėgų. Būtent tai išryškėja
visame romano siužete. Viskas prasideda nuo to , kad pirmiausia Tristanas tarnaudamas karaliui Markui,
parvežė įkalintąją Izoldą jam.
Izolda turėjo būti su karaliumi Marku, tačiau netikėtai, ypač graži ir tauri meilė užgimė būtent tarp
gražiosios Izoldos ir riterio Tristano, Bėgant laikui šis meilės trikampis išlindo į dienos šviesą. Karalius
išsiaiškino viską apie Tristano ir Izoldos jausmus vienas kitam ir blogojo nykštuko raginimų bedamas,
karalius Markas nusprendė nubausti Tristaną ir Izoldą sudegindamas juos kaip didžiausius nusikaltėlius
ant ant laužo. Tai gana tragiška lemtis. Tačiau jauni žmonės su išsigelbėti. Tristanas sugebėjo pabėgti
įėjęs į koplyčią, o Izoldą teismas atidavė raupsuotiesiems, tačiau išsigelbėjęs Tristanas išgelbėjo ir savo
mylimąją. Tristanas ir Izolda pabėgo ir gyveno visiškai atsiskyrę nuo visuomenės miškuose, kol jų meilės
slėptuvės nepamatė medininkas, kuris sugalvojo tai,ką pamatė, pranešti karaliui . Karalius Markas
nedelsdamas nė akimirkos išvyko į mišką. Ten jis rado įsimylėjėlius ir tarė : „Dieve, ką aš regiu? Argi
pasidėję tarp savęs kalaviją? O juk kiekvienas žino , kad nuoga geležtė, skirianti du kūnu, yra skaistybės
laidas ir sargas“.

Apibendrinamas noriu pasakyti, Kad Žozefo Bedjė „Romane apie Tristaną ir Izoldą“ išryškėja labai daug
meilės prototipų. Meilė suvokiama per labai daug įvairiausių prizmių. Meilė iš pradžių labai tauri ir
ypatinga, bylojanti apie meilės didingumą. Tačiau bėgant kūrinio siužetui toliau, matoma, jog ši meilė iš
nusivylimo. Tad meilė romane suvokiama kaip iš esmės labai trapus jausmas.