III. Meilės poetizavimas romane.

 Veikėjas su ja, Tūla, bendravo tik savaitę ir vieną vakarą po septynerių metų. “Uždėsiu savo
dumbliną plaštaką ant jos varliško, katiško ar driežiško pilvo<...>, visas delnas liks įsispaudęs į jos
plokščią kūną iki pat mirties, o ir po mirties... Tokių įspaudų pamatysi nebent ledynmečių
akmenyse, nudraskęs samanas ir kerpes.“

 Tūla suteikia gyvenimo prasmės pojūtį, meilė yra vienintelis juslinis šventumo potyris
kasdienybėje. „Tokių žmonių kaip tu, Tūla, aš dar niekad nebuvau sutikęs – drovių, tarsi atsainių,
bet be galo jautrių ir pažeidžiamų. <...> Žavėjo tavo nusišnekėjimai, naivus tikėjimas, kad mudu
susitikom neatsitiktinai.<...> Taip, tvirtai galėčiau pasakyti – prisimenu kiekvieną minutę, pačią
banaliausią smulkmeną.“ „Mūsų kūnų bakterijos jau priprato vienos prie kitų, susimaišė ir
nebekovojo tarpusavy,<...> jos ašara virsdavo traiškana mano akies kamputyje.“

 Meilės jausmas susieja visas tris Visatos sritis – žemę, požemį, dangų. Meilės scena –
transcendentinės patirties momentas. Žiūrėti XII skyrių.

 Tūla pagrindinio veikėjo gelbėtoja nuo absurdo pojūčio, tarsi šventoji, išgananti sovietmečio
žmogų. „Ji privertė mane atsispirti kojom nuo dumblino dugno, pasipurtyti ir bent apsidairyti
aplinkui. Pajutau, kad noriu gyventi.“ (ji nueina iki miško, ten sudega, vėliau pervežama į Vilnių ir čia
lieka amžinai). Veikėjų santykiai primena Orfėjų ir Euridikę – Tūla miršta, o pagrindinis veikėjas eina
jos susigrąžinti iš anapus. Palaidojama kaip bevardė po restauruojamo namo grindim.

 Tūlos vardas gali būti siejamas ir su įvardžiu „tūlas“ (dažnas, ne vienas DLKŽ). Kaip asmenybė, buvo
nepastebima, nevertinama, lyg žaislas pragmatiškų tėvų rankose, nepritapusi prie aplinkos
menininkė. Tūla – nesvarbaus, nereikšmingo sovietmečio žmogaus metonimija.

Tūlos „įbalsinimas“:

 „Kalbėk man, Tūla, kuždėk man...“

 „Sakyk man, Tūla, sakyk, nes tu viena tegali atsakyti...“

 „Kalbėk man, Tūla, pasakok ir primink, kuždėk, kai aš ateinu vidurnaktį...“

 „Kuždėk, alsuok vos girdimai, kai aš įskrendu pro vos pravertą nakčiai orlaidę...“