You are on page 1of 2

“Ar visada aukojimasis dėl kitų gali būti prasmingas?

Pasiaukojimas dauguma atvejų yra laikomu herojišku žygdarbiu, tačiau šis darbas tampa
prasmingu tik tuomet, kai žmogus savo noru, tam tikras vertybes iškelia virš savo paties
gerovės ar gyvybės. Manau, svarbiausia pasirinkti tokią auką, kuri būtų ne tik kažkam
naudinga, bet ir morališkai teisinga, taip pat galėtų įrodyti tam tikras žmogaus gyvenimiškas
vertybes, meilę kitam, rūpestį ar patriotiškumą, ir, svarbiausia, padarytų teigiamą įtaką
visuomenei.

Pasiaukojimas visada yra prasmingas, jeigu žmogus tai daro sąmoningai, gindamas
humanistines vertybes. Tokia auka verčia keistis ir pačią visuomenę, nes besiaukojantysis
parodo ir primena tikrąsias žmogiškąsias vertybes, kuriomis reikėtų vadovautis. Taip pat jo
poelgis yra laikomas herojišku, o pats žmogus gali tapti autoritetu. Sofoklio tragedijoje
„Antigonė“, žuvus dviems broliams, karalius Kreontas įsako Eteoklį palaidoti, o Polineiką
palikti nelaidotą, nes šis išdavė tėvynę. Jų sesė Antigonė paaukoja savo gyvybę, kad
prideramai, pagal graikų dievų tradicijas palaidotų Polineiką. Ji nebijo karaliui prieštarauti,
nes šis nusižengė žmogiškumo principams bei dievų įstatymams. Būtent Antigonės drąsa,
ryžtas, gebėjimas besąlygiškai ginti moralines vertybes ir gyvenime vadovautis meile
paveikia visuomenės širdis. Antigonės pasiaukojimą herojišku laikome ir šių dienų pasaulyje,
narsias moteris, tokias, kaip disidentę Nijolė Sadūnaitė, sulygindami su šia veikėja. Kūrinio
„Antigonė“  įvykiai rodo, kad tikrai prasminga auka yra ta, kuri su pačiomis geriausiomis
intencijomis gina kito orumą, tačiau  teigiamai veikia visuomenę.

Auka taip pat gali būti ir beprasmė. Taip nutinka tuomet, kai ji daro neigiamą įtaką
visuomenei arba nieko joje nepakeičia. Juozo Grušo kūrinyje „Meilė, džiazas ir velnias“
pagrindinė veikėja Beatričė aukojosi dėl savo draugų, bandydama išgelbėti, ištraukti juos iš
hedonistinio ir beprasmiško gyvenimo pinklių, stabdyti jų degradavimą bei grąžinti juos į
doros kelią. Beata kreipiasi į Andriaus tėvą, norėdama įspėti, jog jo sūnus savo sadistinėmis ir
žmogiškumo principams prieštaraujančioms idėjomis, nenumaldomai artėja prie duobės
krašto. Beatričė ir pačiam Andriui primena, jog nevalia pasiekti ribos, kurią peržengęs, nieko
nesuprastų. Tačiau virsmas neįvyksta, Beatričės tikslas nėra pasiektas, nes vaikinų elgesyje
vis vien nesimato pasikeitimo į  gera prošvaisčių, o jų bandymas Beatą išprievartauti tik dar
kartą tai įrodo. Po šio įvykio mergina nusižudo, o vaikinai visvien nesuvokia savo veiksmų
pasekmių ir fakto, jog būtent jie privedė draugę prie savižudybės ir būtent taip jie pasiekia
ribą, apie kurią kalbėjo Beata. Nors Beatričė savo skaistumu, šventomis idėjomis siekė
išgelbėti tris jaunuolius, skęstančius purvo, smurto ir hedonistinio gyvenimo duobėje, tačiau
pasikeitimas neįvyksta, todėl jos auka yra beprasmė.

Prasminga auka yra ta, kuria gindamas sau artimus žmones, iš tikrųjų gini žmogiškąsias
vertybes ir taip turtini visuomenę, leidi jai augti, tačiau ne visiems pasiseka pasiekti šio
kilnaus tikslo ir pasikeitimui neįvykus auka tampa beprasme.

2020-05-01
 

2020-05-01

You might also like