Ar žmogus gali rinktis ir yra atsakingas už savo veiksmus?

(J.Biliūnas, Vaižgantas)

Jei norėsi lengvint žmonės nedalią,

Savo laimei niekada nebeturėsi laiko.

Reikia rinktis.

Alberas Kamiu

„Visatos tikslas – sielos tobulėjimas, o svarbiausia sielos tobulėjimo sąlyga – laisvė“,- teigia prancūzų
rašytojas Žiulis Renaras. Kai gyvenimo tikslas yra tapti savo paties geriausia versija, laisvė rinktis net ir
ribinėje situacijoje gali tapti ypač sunkiu uždaviniu, kurio aplinkybės nulemia mūsų galutinį atsakymą.
Kontekstas kinta, kai už tenka ne tik pasirinkti, bet ir atsakyti už savo sprendimus taip, kad šie neperliptų
humanizmo slenksčio bei nenusižengtų moralei. Akivaizdžiai kyla klausimas : ar visada galima rinktis ir
atsakyti už savo veiksmus?

Moralus žmogus jaučia atsakomybę už savo elgesį, nors galimybės rinktis laimingą gyvenimą neturėjo. Apie
būtinybę laikytis dorovinių nuostatų nepaisant aplinkybių ir žmogiškosios prigimties ribotumo rašoma
Biblijoje. Krikščioniškasis tikėjimas teigia, jog aukščiausia moralinė vertybė yra sugebėjimas atleiksti net už
skaudžiausią patirtį. Toks atsakingas dvasinis veiksmas priartina prie Kūrėjo kilnumo. Tikintiesiems ypač
tampa aktuali biblinė sūnaus paklydėlio ir išmintingo tėvo istorija. Neturėdamas galimybės išvengti vaiko
klaidos, tėvas randa jėgų ir pasirenka atleisti šį moralinį nuopuolį bei švenčia sūnaus sugrįžimą, dvasinį
prisikėlimą. Archeptinis atlaidumo, pasirinkimo ir atsakomybės santykis rūpėjo ir Jonui Biliūnui,
psichologinio realizmo pradininkui. Tikėdamas, kad literatūra „visados šlifuoja žmogų“, prozininkas gilinosi į
žmogaus dvasią siekdamas atskleisti, jog asmuo sugeba atsakingai gyventi, laikantis moralės normų, net ir
tada kai negali pasipriešinti skausmingoms aplinkybėms. Novelėje „Ubagas“ vaizduojami liūdni abiejų
veikėjų – pasakotojo ir Petro Sabaliūno – likimai. Ir vienas, ir kitas oriai išgyvena savo nelaimę ir dėl jos
nieko nekaltina. Senasis Sabaliūnas ribinę situaciją suvokia bendriau: pamirštama priedermės seniems
tėvams bei žmoniškumas. Jis gaili ne savęs, bet vaikų, juk anūkai matydami tokį pavyzdį, taip pat elgsis su
savo tėvais. Būdamas altruistiškas ir empatiškas buvęs ūkininkas nieko neteisia ir nekaltina, oriai priima
likimą jausdamas atsakomybę tik už savąją moralę. Panašiai jaučiasi jautrus ir humaniškas pasakotojas,
kuris, senoliui padavęs tik riekę duonos, išgyvena kaltės visuotinumą: „<...> jaučiau, kad dalį amžinos vaikų
kaltės ir aš savyje nešioju.“ Abu destruktyvioje aplinkoje atsidūrę veikėjai nepasirenka skausmingo likimo
išbandymų, bet supranta vienas kitą ir išlieka moralūs. Mąstant apie šių laikų žmonių laikyseną ribinėje
situacijoje kyla klausimas, ar asmeniui, išgyvenančiam sunkumus, vis dar užtenka dvasinės stiprybės.
Stebėtina, kad ir šiais laikais tėvai netgi senatvę stigamtizuojančioje aplinkoje sugeba išlikti atlaidūs. Tokie
senoliai tampa panašūs į režisieriaus Rolando Atkočiūno spektaklio „Skėriai“ veikėjus. Šis spektaklis
sugraudina ne vieną žiūrovą, kai Petrą Sabaliūną primenantis, ant kelio paliktas tėvas,atsisuka į žiūrovus
nemoralizuoja, nepyksta, tiesiog liūdnai prisimena,kaip kadaise prie Adrijos jūos gynė savo vaikus nuo
skėrių. Dar sunkiau stebėti pabaigos epizodą, kuriame sūnaus palaidūno patirtį pakartojantis Fredis
parsiveža tėvą namo ir tarsi atsiprašydamas plauna jam kojas. Yra vilties, kad iš jaudulio nuščiuvę žiūrovai
netaps skėriais, o jų tėvai – sabaliūnais. Akivaizdu, kad nors žmogus nepasirenka skausmingos patirties,
krikščioniškoji moralė padeda atsakingai elgtis ribiniu metu.

Be to, doras žmogus atsakingai renkasi aukotis dėl artimųjų. Altruizmas padeda priartėti prie kilnių
siekiamybių. Jau XX.neoromantikai kalbėjo apie idealių troškimų ir realybės konfliktą. Moderniosios
kultūros reiškėjas J. Tumas –Vaižgantas taip pat skleidė panašias idėjas. Jis nuolat žmoguje ieškojo „tautinių
deimančiukų“ – bruožų, kurie darė mūsų tautą išskirtinę, ypatingą. Pasak A. Kučinskienės, Tumas ne vienam
amžininkui buvo moraliu autoritetu („Vaižgantas kaip „dvasinis guru“, arba „Ko jis mus išmoko“)
Altruistiškos prigimties kunigui rūpėjo žmogaus pasirinkimai ir atsakomybės jausmas nepalankiomis
ekonominėmis sąlygomis. Apie pasiaukojimo ir doros ryšį kalbama Vaižganto neoromantinėje apysakoje
,,Dėdės ir dėdienės‘‘. Pasakotojas ne vieną kartą pamini pagrindinio veikėjo Mykoliuko atsakingą
pasirinkimą apriboti asmeninę laimę dėl brolio šeimos. Visą gyvenimą buvo vaikomas į visas puses
(,,Mykoliuk šen, Mykoliuk ten‘‘) ir tam nesipriešino. Jautrios ir nuolankios sielos Mykoliukas supranta, kad
be jo darbo ūkis neišsilaikytų. Tokia pasaulėvoka paverčia jį ‘‘dėde‘‘ – visus darbus nudirbančiu žmogumi,
,,būtinuoju ūkio inventoriumi‘‘. Mykoliukas jautėsi pasiekęs savo tikslą, nes pasiaukojęs dėl artimųjų jaučiasi
nieko nenuskriaudęs, todėl orus kiekvieną sekmadienį stovi bažnyčioje prieš altorių ir gyvena ramia sąžine.
Akivaizdu, kad Vaižgantas kūryboje puikiai atskleidė altruizmo reikšmę atsakingai renkantis dorus troškimus.
Kaip literatūroje, taip ir realybėje yra aktualios tos pačios vertybės. Gaila, kai kurie individai skubėdami
pamiršta džiaugtis gyvenimo duotais vaisiais. Neseniai išėjusio anapilin filosofo L. Donskio žodžiais tariant,
tokie žmonės yra ‘‘maratono bėgikai‘‘, todėl netenka savivertės ir nežino, dėl ko egzistuoja gyvendami
pilkoje masėje. Laimei, vis dar yra vilties, kad individai kaip ir Mykoliukas atsakingai rinksis būti dorais, dėl
šeimos pasiaukojančiais žmonėmis.

Apibendrindama galiu teigti, jog doras ir moralus žmogus renkasi gyventi atsakingai, kai laikosi
krikšioniškųjų moralės ir humanizmo principų. Tokia asmenybė nebijo atsiriboti nuo ydingos visuomenės,
susijusios su visuomenės ir šeimos dvasiniais paklydimais. Kita vertus, išlikti moraliai atsakingam yra daug
sunkiau, tenka gyventi destruktyvioje aplinkoje. Teisus buvo filosofas A. Kamiu, liepdamas pasirinkti gyventi
laimingai. Nesunku pastebėti, jog yra žmonių, kurie savo vertybių Olimpu laiko šeimą ir atsakingą jos
saugojimą.

Žodžiai: 770