Ką pakeisti gali vienas žmogus?

V.Kudirka

Pirmiausia žmogus keičia savo gyvenimą ir gyvena patriotiškai, kai kyla pavojus tėvynės likimui. Jau nuo
Antikos laikų patriozimas buvo laikytas svarbiausia vertybe, kuri reiškė gyvenimo pokyčius:atsidavimą ir
kūnu, ir siela. Apie tai liudija Homero Odisėja, Periklio kalba. To paties požiūro laikytasi ir Renesanso laikais,
kai Jonas Radvanas iškėlė garsųjį Radvilą Rudąjį, kuris buvo auklėjimas būti stojiška, ištikima valstybei
asmenybe. XIX a. pabaigoje Lietuvai atsidūrus carinės Rusijos sudėtyje ir netekus valstybingumo reikėjo
tokių asmenybių apie kurias rašė graikai bei Radvanas. Saujelė Lietuvos intiligentų, suvokusių rusifikacijos
bei nutautinimo grėsmę, tautiniam atgimimui pradėjo burti lietuvos gyventojus. Sąjūdžio dalyvių,
pasiruošusių keisti gyvenimą ir patriotiškai kovoti už valstybingumą, gretose šalia J. Basanavičiaus,
J.Jablonkskio buvo ir Vincas Kudirka. Jaunystėje buvo sulenkėjęs ir su lenkais jautėsi „savas tarp savų“,
perskaitęs J.Basanavičiaus „Aušrą“ susiprato, kad reikia keisti požiūrį ir pasijuto lietuvis esąs. Net ir
kankinamas džiovos rašytojas negailėjo jėgų ir herojiškai dirbo Tėvynės labui iki mirties. Kūrinyje „Gražu,
gražiau, gražiausia“ sako, jog gražiausia „Kada širdims ir žodžiams ir darbai atsako“ Jis laikėsi lygiai tokio
pačio principo. Herojiškai gynė tėvynės valstybingumą savo darbais: leido laikraštį „Varpas“, rūpinosi
žmonių pilietiškumo ugdymu, savo kūriniuose iškėlė svarbiausius tautos moralės principus, net ir būdamas
ribinėje situacijoje, kai reikėjo keisti gyvenimą, tam, kad būtų ugdoma lietuvių tautinė savimonė. Eilėraštyje
„Labora“ skatinama siekti idealo doro ir aukšto,vienas iš idealų – tarnauti tėvynei, raginama neišsižadėti
tikslų dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukto. Kudirkos tautinę veiklą vainikuoja vėliau Lietuvos himnu
tapusi „Tautiška giesmė“. Eilėse akcentuojama pagarba praeičiai, iškeliama tautos vienybė. Ataidi A.
Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ invokacijos mintis („Lietuva, Tėvyne mano (...)“). Kitaip tariant, nors
Kudirką slėgė fizinis silpnumas, jis ir toliau netausodamas savo sveikatos pasirinko siekti visuotinio lietuvių
tautos atgimimo. Taip Vincas Kudirka padėjo didelį indelį į Lietuvos tautinę ateitį, nugalėjęs sulenkėjimą bei
džiovos keliamus sukumus. Praėjo daugiau nei šimtmetis po didžiojo varpininko skelbtų idėjų. Kyla
klausimas, ar „Kelkite,kelkite, kelkite, kelkite...“ vis dar girdi Lietuvos žmonės? Ar žmonės pakeistų savo
gyvenimą ir gyventų patriotiškai tam, kad apsaugotų savo tėvynę? Šiais, globalizacijos ir kosmopolitizmo
laikais, dauguma žmonių išvyksta ieškoti ekonominės laimės, tampa nepilietiški. Himnas ne giedamas, o
rėkte išrėkiamas. A. Marčėno eilėraščio „Metai be žiogo“ lyrinis subjektas apgailestauja, kad „Kasdien
mažiau tėvynės./Teliko himnas, o giesmė užduso.“ Šiais laikais žmonės yra mankurtai, negalvojantys apie
savo istorinę praeitį, nepuoselėjantys jos atminimo. Vis dėlto išlieka viltis, kad vieną dieną žmonės supras,
kaip svarbu yra būti pilietišku ir ginti tėvynės likimą. Taigi, žmogui pakeisti savo gyvenimą ir gyventi
patriotiškai gali būti sunku, tačiau kai pavojuje yra tėvynės likimas viskas yra įmanoma.