Ar žmogaus ryšys su gamta dramatiškai pakito?

Ryšys tarp individo ir gamtos dramatiškai pakito dėl besikeičiančių žmonių poreikių spektro. Jau nuo seno
gamta buvo laikoma ramybės ir šventumo simboliu. Istorinė bei kultūrinė atmintis liudija sakralų pagonių
ryšį su gamta, kai žmogus norėjo jaustis dvasiškai bei pilietiškai saugus, dėl to kiekvieną Žemės lopinėlį
saugojo dievai. Lietuvių gyvenimą pagal gamtos tvarką XVIIIa. hegzametru aprašė švietėjas Kristijonas
Donelaitis epinėje poemoje „Metai“. Baltiškoji pasaulėvoka, gamtos tapatinimas su šventu Rojaus sodu
matoma ir XIX a. vidurio poeto Antano Baranausko lyrinėje poemoje „Anykščių šilelis“, kurioje kalbama
apie dramatišką žmogaus ryšį su gamta. Poemoje atskleidžiami žmogaus santykio su gamta pokyčiai. Lyrinis
subjektas atsigręždamas į praeitį idelizuoja miško vaizdus, pasitelkdamas visas jusles, miške atranda dvasios
ramybę. Ta palaiminga būsena išreiškiama retoriniu klausimu: „Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“
Praeities miškas charakterizuojamas epitetu „baltas“, yra tarsi Dievo sodas, kur pušelės „ ir vasarą, ir žiemą
kaip rūtos žaliuoja,/ Liemuo liemenį plaka, kaip nendrės siūruoja“. Gražius gamtos vaizdus dramatiškai
pakeičia pirmasis miško kirtimas. Poemos žmogus apgailestauja, kad lietuviam teko iškirsti šilelį, siekant
išgyventi badą. Egzistencine būtinybe tapusiam miško kirtimui supriešinamas antrasis šilelio niokojimas. Šis
kirtimas simbolizuoja pažeistų dvasinių ir moralinių santykių harmoniją, kai žmonės naikina mišką dėl
godumo. Dvasinis ryšys su šileliu dar dramatiškiau prarandamas trečiojo kirtimo metu, lietuviams pristingus
pilietiškumo apginti šilelį nuo caro valdininkų. Žmonės, prisidedami prie medžių kirtimo, praranda savo
dvasios tėvynę tiek moraline, tiek pilietine prasme. Prisimindamas gamtos tvarką, gyvenimo miške žavesį,
atmintyje likusį šilelį ir matydamas kelmuotus kalnus, nuplikusias pakalnes, poemos žmogus skatina
ateinančias kartas branginti dvasios tėvynę, naudoti gamtos teikiamus turtus, tačiau nenaikinti Dievo
tvarkos. Kyla klausimas, ar ir dabar mums reikia A. Baranausko priminimo branginti savo namus, nepaisant
visuomenės pokyčių, verčiančių mus pamiršti dvasios tėvynę? Džiugu, kad net ir vartotojiškoje visuomenėje,
kai norisi ryšį su gamta dramatiškai nustumti šalin, ir tik imti, bet neduoti atgal, žmonės jaučia pareigą
saugoti gamtą. Tokioje pragmatiškoje kasdienybėje dokumentine poema vadinama „Sengirė“ įkvepia į
gamtą žiūrėti atidžiau, pagarbiau, nes pasak filosofo A.Maceinos, „Mes esame miško tauta, todėl gamtos
ritmas mums yra savas.“ Filosofo minčiai pritaria visų Baltijos šalių tiek mažieji, tiek vyresnieji gyventojai,
kurie renkasi į kasmetinę, pavasarį vykstančią „Darom“ akciją, kuria puoselėja ne tik aplinką, bet ir savo
moralines vertybes. Tarp individo ir gamtos dramatiškus pokyčius nukreipti gamtai naudingu keliu ypač
svarbu, nes tai mūsų gamtos, kultūros egzistencinis pagrindas. Vadinasi, dramatiški pokyčiai tarp žmogaus
ir gamtos vyksta, tačiau gali būti naudingi, jei tik globaliniai poreikiai, pakeis individualius.

403