Ką apie žmogų atskleidžia jo santykis su gamta?

Žmogaus ir gamtos santykis atskleidžia asmens pilnatvę. Individai, kurie

nesupranta, jog gamta yra tiesiogiai susiejusi su jų vidiniu „aš“ – turi daug prastenę savijautą ir
aplinkinio gyvenimo supratimą. Tai pastebima ir šiais laikais, kad asmenys, kurie turi prieiga
dažnai leisti laiką gamtoje ir gerėtis jos grožiu, ramybe, gaiva yra mažiau suvaržyti kasdienybės
vargais. Taip pat galime prisiminti ir žymiausio 19 amžiaus vidurio Lietuvių poeto romantiko ir
kalbininko Antano Baranausko mintis. Šis poetas savo kūrinyje „Anykščių šilelis“ mums
perteikia, kokį svarbų vaidmenį atlieka gamta mūsų gyvenime. Pirmoje poemos dalyje
vaizduojamas lyrinis subjektas, kuris mus perkelia į savo vidinę kelionę atgal, siekdamas
parodyti buvusio šilelio paveikslą. Peizažas palyginamas su rojumi, nuostabiais rūmais, visas
vaizdas aprašomas nuo smulkiausių iki stambiausių miško elementų. Teigia, kad kasdieninis
miesto gyvenimas yra nykus palyginus su šia neišsakoma miško ramybe. Antroje poemos dalyje
jau aprašomas šilelio svarbos kitimas, kuris yra glaudžiai susietas su Lietuvos istorija. Kai šilelis
buvo drastiškai mažiau gerbiamas iš karto ir sumažėjo žmonių moralė, prasidėjo masinė
degradacija. Žmonės pradėjo vogti, gerti, tapo pasileidę, niokojo šilelį dėl paprasto muštinio.
Tuomet žmonėms pasidarė aišku, jog skirtumas tarp jų dvasingumo, vidinės pilnatvės ir gamtos
santykio yra kaip Apelio linija. Apibendrinęs teigiu, jog gamta yra labai svarbi mūsų emociniai,
psichologiniai pilnatvei. Žmogus, kuris negerbia gamtos jaučiasi tuščias, neįprasmintas.