METŲ REIKŠMĖ

XXamžiaus lietuvių poezijoje galima skirti du stilistinius polius. Viename – liau-

dies dainų pakylėta, nušlifuota, deminutyvinė poetika, kuri davė pradžią Maironiui,
Antanui Vienažindžiui, ir vėlesniai poetinei tradicijai. Antroji stilistinė kryptis yra
proziškesnė ir sietina su sodriu šiurkštoku, šnekamajai kalbai artimu Donelaičio žodžiu.
Donelaičio Metai XXamžiaus poezijoje tebėra siejama su paprastumu, poetiniu
vertingumu, bet taip pat išraiškingumu ar net modernomu, į šiuos idealus orietuojasi ne
vienas šiuolaikinis lietuvių poetas.
Lietuvių literatūra labai įvairiomis progomis prisimena Donelaičio asmenį, jo
epochą ir jo kūryba. Donelaičiui teikiama simbilinė reikšmė, kai tenka kalbėti apie
nacionalinę priespaudą, pavojų lietuvių kalbai. Pastaroji tema plėtojama karo metais
rašytame Salomėjos Nėries eilėraštyje.

METŲ PASAULIS

Retorinė kultūra
Skaitydami Donelaičio Metus pastebime, kad apie tą patį dalyką skirtingose
poemos vie-tose skirtingai kalbama. Retorinė rūšies literatūriniame pasakojime
svarbiausiai yra tradicijos su-formuotas, aiškiai vertinantis, moralizuojantis pasakotojo ar
personažo požiūris, kurio beveik be išlygų laikomasi. Literatūros istorikai šitokį požiūrį į
gyvenimą sieja su “retorinės kultūros” samprata. Retorinėje kultūroje ir literatūroje labai
aiškiai jaučiama riba tarp to, kas leistina ir kas neleistin, gerai žinoma, kad tiesa yra ir kas
ji yra, o kas teisinga – tai ir doroviškai teigiama ir gražu. Donelaičio Metai priklauso
retoriniai kultūrai. Su retorinės kultūros tradicija siejasi ir idi-lės žanrui būdingi Metų
bruožai. Tai vaizduojama gyvenimo įvykių ryšys su tam tikra erdve – kaimu, kuriame
gyveno tėvai, seneliai, kur gyvens vaikai. Ši erdvė atribojama nuo ją supančios aolinkos –
dvaro ir miesto, kurie Metuose neigiamai vertinama. Kai kurios Metų ištraukos rodo kad
ši poema kartais jau neišsitenka retorinėje kultūroje, ji pradeda griauti kai kurias
tradicijos diktuojamas taisykles.

Tvarkos ilgesys
Tvarkos idėja poetiniame Metų pasaulyje apima ir gamtą, ir žmonių gyvenimą.
Tai tobulai sutvarkytas augalų ir gyvūnų pasaulis ar net ideliai pasikartojanti sezoninė
metų kaita, tai harmoningi skirtingų luomų santykiai. Pagrindinis konfliktas ir poetinė
įtampa Metuose kyla tarp dviejų pasaulio ar gyvenimo pavidalų: koks tas gyvenimas ir
koks jis turėtų būti.
Idealusis pasaulis
Donelaičio poemoje idealusis pasaulio pavidalas nėra plačiai aprašytas, daugelyje
virtų jis yra labiau numatomas, o išsamiau aptariama tai, kas vertinama kritiškai, kas
nutolsta ar net neigia pasaulį.

Būrai ir ponai

Jau minėta, kad Donelaičio poemoje aprašytą luominį pasiskirstymą nulemia

dieviškoji pasaulio tvarka. Socialine prasme ponai yra aukščiau iškilę už būrus, bet
moralės požiūriu po)emoje jie yra kritikuojami. Metuose sakoma, kad nūrų moralinio
blogėjimo šaltinis yra iš ponų sklindintys ir jau būrus pasiekę “mokslai velniški”, kurie
“sūdūkina visa” Metuose laikomasi nuomonės, jog vieni žmonės iš tiesų gyvena
neptitekliuose ir varguose, kiti linksminasi ir sotūs. Metuose žmogaus likimas yra jo
paties rankose. Metuose beveik visoms gyvenimo blogybėms yra duodama teigiama
atsvara.

Būriški ir poniški valgiai

Metuose paluginti daug rašoma apie valgius, jie charakterizuoja poemos
veikėjus, valgių aprašymus tampa alegorine žmonių charakterizavimo ir vertinimo
priemone. Metuose išreiškiama nuomonė, jog dorovinis palaidumas ponus pasiekė iš
užienio, tad suprantama, kodėl varlės pavadintos svetomomis.
Pokalbiaia apie maistą jo ruošą leidžia aptarti dar vieną būdingą Donelaičio Metų
pasakojimo bruožą. Įprasta tvirtinti kad poemos autorius moko būrus ūkininkavimo,
pataeia, kaip ir kada atlikti vienus ar kitus ūkio darbus.

Poemos veikėjai
Donelaičio kūryboje da neiškyla XIXamžiausrealistiniam romanui būdinga
literatūrinio charakterio problema. Metuose nekuriama sudėtingesnių personažų
poetretų, beveik nėra piešiamas išorinis veikėjų pavidalas. Personažai poemoje yra
statiški skirstomi teigiamus ir vertus pasmerkimo, psichologine individo problema beveik
nesidomina.

Pričkaus paveikslas
Pats įdomiausias Metų personažas ura Pričkus. Poemos pabaiga sutampa su jo
mirtimi. Pričkus yra būrų ir ponų tarpininkas, sudėtinga socialinė jo padėtis skatina
apmąstymams. Pričkus yra kilęs iš būrų, ir jo skelbiami vertinimai atitinka “viežlybūjų”
moralę. Metų pasaulyje ponas gali mušti būrą, bet Pričkua nenori būti laikomas eiliniu
būriu.

Pasakotojo vaidmuo
Didelį dalį Metų teksto sudaro neasmenintas “autorinis” pasakojimas. Šio
anoniminio kalbėtojo negalima tiesiogiai tapatinri su pačiu poetu, nors kartais galbūt
pamokslaujantis poemos pasakotojas primena Tolminkiemio pastorių. Donelaičio
poemai yra būdingas vadinamasis visažinis pasakotojas, žvelgiantis į įvykius iš aukštai ,
nedvisprasmiškai vertinantis, pasakojantis trečiuoju asmeniu.

Kolektyvas ar individas
Lygindamas gamtą ir žmonių pasaulį Donelaitis pabrėžia gamtos moralumą,
kadangi joje kiekviena gyvūnų rūšis elgiasi natūraliai. Nemoralus gali būti tik žmogus,
kuris toks tampa kai elgiasi individualiai, ne pagl visiems privalomus reikalavimus.
Metuose pastebima individo ir kolektyvo atskyrimo ir supriešinimo tandencija. Metuose
yra smerkiamos tokios individualizmo apraiškos kaip bandymas išeiti iš savo luomo ir
priartėti prie ponų, tapti mestėlėnais. Metų veikėjai iliustruojantys individualumo
bruožų.

Donelaičio hegzametras
Donelaitis visus savo kūrinius rašė antikiniu hegzametru – šešių pėdų
nerimuotomis eilutėmis.
XVIIIamžiaus viduryje hegzametro pritaikymas lirtuvių kalbos sistemai yra
novatoriškas reiškinys. Donelaitis savo pasakėčiose hegzametrą pavartojo anksčiau už
šios ėilėdaros pradininką vokiečių literatūroje F.Klopštoką.