Literatūrinis rašinys

Harmoningo gyvenimo paieškos lietuvių literatūroje

(tai raktiniai ž., jie turi būti įžangoje, dėstyme, vėl sugrįžti prie jų pabaigoje)
(pasidarau sau temą suprantamą: kur žmogus ieško harmoningo gyvenimo; gyvenimo darnos,
ramybės, tvarkos gyvenime)
 DLKŽ - žr.
Harmonija – darna, tvarka, santaika, ramybė, dvasinė pilnatvė, suderinamumas
Paieškos – ieškoti, siekti
Apie harmoningą gyvenimą neretai kalbama lietuvių literatūroje. Pasak
rašytojų,
darnos, tvarkos, dvasinės ramybės paieškos – tai kelias į laimę. Tokias idėjas savo
kūryboje atskleidė garbingi lietuvių rašytojai. K. Donelaitis didaktinėje poemoje „Metai“
kalbėjo apie žmogaus ir gamtos ryšį, kuris itin svarbus, siekiant ramybės, darnos, lengvesnio
gyvenimo, o V. Mykolaitis – Putinas psichologiniame intelektualiniame romane „Altorių
šešėly“ atskleidė asmenybės prigimtinį poreikį ieškoti savęs, savo vietos pasaulyje ir stengtis
atrasti dvasinę pilnatvę.
Žymus Apšvietos epochos atstovas, lietuvių grožinės literatūros pradininkas, klasikas
K. Donelaitis atskleidė, kad siekiant gyvenime harmonijos itin svarbus gamtos vaidmuo
(tai turi įtakos ir epocha, nes tuo metu buvo itin populiarus posakis „Atgal į gamtą!”). Šią
idėją autorius puikiai perteikė didaktinėje poemoje „Metai“, parašytoje hegzametru. Kūrinį
sudaro keturios dalys: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“,
„Žiemos rūpesčiai“ (keturių metų laikų forma – klasicizmui būdinga ypatybė). Šių poemos
dalių pavadinimų reikšmė atspindi ne tik nuolatinę gamtos kaitą, bet ir metaforiškai pabrėžia
žmogaus dvasinio kitimo etapus: asmenybės sielos nubudimą, laimę, nuosmukius ir sąstingio
– apmąstymų metą. Visa tai ir yra žmogaus, valstiečio, poeto vadinamu būro, būtis. K.
Donelaičio poemoje ypač didelis dėmesys skiriamas gamtai, kaip harmoningo gyvenimo
mokytojai. Tai ryškiai vaizduojama viename kūrinio epizode: pavasarį iš šiltų kraštų
parskridusi gandrų šeimyna randa suniokotą savo lizdą. Tačiau paukščiai reaguoja ramiai ir
tuoj pat, nelaukdami kitų pagalbos, nekeikdami likimo, pradeda taisyti namus. Vienas kitam
padėdami jie sutartinai darbuojasi: gandras neša „statybinę medžiagą“, o gandrienė sukasi
lizdo viduje. Toks paukščių elgesio vaizdavimas atkreipia dėmesį į tai, kad ir žmogus turėtų
labiau vertinti visa, ką turi, mažiau skųstis dėl nereikšmingų problemų ir už viską dėkoti
Kūrėjui. Deja, valstietis ne visada nori gamtos ir Dievo tvarkai paklusti, būrams dažnai
primenamos moralės normos. Štai vėl pasitelkiant alegorinį vaizdavimo būdą, poemoje
pasakotojo lūpomis pateikiamas epizodas apie lakštingalą. Iš pradžių gėrimasi šio paukštelio
balsu, po to kalbama apie pilką, neišvaizdų jos rūbą, kuris lyginamas su skurdžiu būrų
apdaru. Šis palyginimas virsta pamokymu būrams – kukliai atrodanti, bet puikų balsą turinti
lakštingala laikoma sektinu pavyzdžiu. Tai kartu ir priminimas, kad neišvaizdus, lyg
paprastas būras paukštis vertas ypatingo pagyrimo už savo giesmes. Taigi, poemoje „Metai“
vaizduojamas tobulai sutvarkytas gamtos pasaulis ir žmogus turi mokytis iš jos bei siekti
doros tam, kad gyventų dvasingesnį, harmoningą gyvenimą.