Lietuvos gamta literatūroje

Apie gamtą kaip apie materialinių išteklių šaltinį, lemiantį valstybės patrauklumą,
ekonominę galią, rašoma 16 a. Renesanso epochos švietėjo, humanisto, vieno žymiausio
LDK kūrėjo J. Radvano herojiniame epe „Radviliada“, sukurto lotynų kalba. Gamta čia
vaizduojama it reklamoje : „girių aukštų karūna“, upė „skaistesnė už gintarą“. Žinoma,
negalima pamiršti, kad „Radviliada“ – tai specialiai sukurtas kūrinys, skirtas tuo laikotarpiu
Europai nežinomam kraštui – Lietuvai – pristatyti, todėl šio krašto didybė, galybė piešiama
kiek hiperbolizuotai, pastebimas noras visur įžvelgti ekonominę naudą („Gūdūs miškai čia
turtus neapsakomus slepia./ Čia ąžuolynai pilni bitučių skysto nektaro...“)....................

Kai kurių rašytojų kūryboje gamta – tai toli gražu ne materialinė nauda ar šalies
vizitinė kortelė, bet grožis ir džiaugsmas. Poeto A. Mickevičiaus poemoje „Ponas
Tadas“ ....

Kito romantiko A. Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ žmogaus dvasinis ryšys

su gamta dar stipresnis. Jis gamtą įvardintų kaip sielos namus – tai, kas sava, jauku, artima,
miela, dažnai – sakralu.......