2021-10-28

Marta Guogaitė IIIb

Lietuvos šlovės šaltinis - praeitis?

Nuo pat seniausių laikų tautos šlovina savo istorinę praeitį. Mūsų tauta turi savo istoriją
bei pasiekimus, mūsų praeitis - garbinga ir didinga. Kai kurie garsūs rašytojai rašė apie Lietuvą:
jos istoriją, šlovę, nes, jų manymu, tai turėtų išlikti mūsų atminty. Vienas iš tokių rašytojų buvo
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso epochos poetas Jonas Radvanas. Savo
garsiausiame kūrinyje „Radviliada“ poetas atskleidė tikrąjį Lietuvos grožį, ryžtą ir didybę, vis
pabrėždamas tautos karių narsą, kilnumą ir garbingus žygdarbius, kurie iki šiol yra plačiai
aptarinėjami visuomenėje. Poemoje aprašomos įspūdingos girios, kaip visos kunigaikštystės
metafora, yra galingumo ir tautos šlovės ženklas. Kūrinyje rašoma, kad pagrindiniam veikėjui
valdovui Radvilai Rudajam girios yra didybės simbolis, pasididžiavimo šaltinis, nors tuo metu
Lietuva buvo laikoma atsilikusiu laukinių barbarų kraštu. Girios taip pat atspindi visą Lietuvos
valstybę, nes šiame literatūriniame epe jos laikomos saugiu prieglobsčiu. Galbūt Lietuva ir nėra
apdovanota turtais, kokiais didžiuojasi kraštai, laikomi civilizacijos lopšiu - Italija, Graikija,
Persija - bet pabrėžiama, kad mūsų šalis yra derlingas kraštas, o mūsų žmonės garsūs narsa,
ištverme, karingumu, šlove, nes yra užsigrūdinę ir žinomi savo ištverme kariai. Šiame kūrinyje
rašytojas subtiliai parodo požiūrį į kilmingumą. Aukšta kilmė - tai ne gimstant gautas
pranašumas prieš kitus žmones ir įvairias privilegijas, o didžiulis Apvaizdos siųstas
įpareigojimas. Galime teigti, jog tautų sėkmę lemią kovų patyrimas ir Dievo pagalba.