J.

Radvano ,,Radviliada“  (konspektas abiturientams)

„Radviliados“ parašymo tikslas. XVI a. LDK poetas Jonas Radvanas didikų Radvilų draugo
Abromavičiaus buvo paprašytas sukurti karvedį Radvilą Rudąjį šlovinantį kūrinį. Taip gimė hegzametru
parašytas 3 300 eilučių herojinis epas „Radviliada“ lotynų, to meto išsilavinusių žmonių, kalba. Kūrinys
išleistas 1592 m. Vilniuje, praėjus daugiau nei 20 metų po Liublino unijos, t. y. po Lietuvos susijungimo
su Lenkija. Nė vienas iš Radvilų giminės narių susijungimo akto nepasirašė, negana to, slapta vylėsi
grąžinti LDK buvusią šlovę ir didybę. Mat po Liublino unijos Lietuva prarado dalį žemių, negalėjo
rinkti savo kunigaikščio, tapo provincija. Istorinis pasakojimas apie Lietuvos didybę turėjo atlyginti
politinius ir kultūrinius praradimus, žadinti tautinę savigarbą, tikėjimą valstybės orumu, herojų
garbingumu. Taip gimė kūrinys apie galingą Lietuvos valstybę ir tėvynės gynėją Radvilą Rudąjį – vieną
garsiausių visų laikų karvedžių.

Radvilos Rudojo paveikslas. Herojinį epą sudaro keturios dalys, kuriose pavaizduotas pagrindinio
epo herojaus Radvilos Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties. Nuo pat mažens būsimą karvedį
auklėtojas Mūsãjas moko mylėti tėvynę, būti garbingą ir atsidavusį savo šaliai: „… žiūrėk Lietuvos kuo
pirmiausia!.. / Savo tėvynei tarnauk…“ Tapęs kariuomenės vadu Radvila išgyvena svarbiausią savo
gyvenimo mūšį – susirėmimą su Maskvos valstybės caro Ivano Rūsčiojo kariuomenės dalimi,
susiruošusia pulti Vilnių. Mūšis prie Ulos upės tampa didžiausiu LDK karvedžio laimėjimu – apie šimtą
metų Maskvos valstybės kariuomenė nepuls Lietuvos. Itin meniškai „Radviliadoje“
vaizduojamas karvedžio sapnas prieš lemiamą mūšį. Radvila Rudasis susapnuoja Vytautą Didįjį,
nusiminusį ir nelaimingą. Pasirodo, kunigaikštį net kapuose slegia negandos, užgulusios Lietuvą:
„Lietuvos nelaimės mane sugraudino.“ Labai svarbu tai, jog Vytautas Didysis kreipiasi ne į ką kitą, o į
karvedį, tuo parodydamas pasitikėjimą ne silpnu valdovu, o garbingos giminės didiku – Radvila
Ruduoju. „Štai kas svarbu: nugalėk!“ – ragina kunigaikštis karvedį ir vadina Radvilą vienintele Lietuvos
viltimi ginant šalį nuo Maskvos kariuomenės.

Radvilos Rudojo skydas. Į svarbiausią gyvenimo mūšį Radvilą Rudąjį lydi auksu iškaltas skydas.
Skydą puošia garbinga Lietuvos praeitis: garsūs mūšiai su Rytų ir Vakarų kaimynais, Lietuvos valdovai
ir vienintelis karalius Mindaugas. Ant skydo puikuojasi ir dviejų legendų siužetai: vienas byloja apie
lietuvių kilmę iš romėnų, kitas – apie Gedimino sapną. Mitinė lietuvių kilmė iš romėnų leido susisaistyti
su viena karingiausių tautų ir įsirašyti į Vakarų Europos kultūros žemėlapį. O legenda apie Vilniaus
įkūrimą įdomi tuo, jog Gediminas nelaikomas Vilniaus įkūrėju, tiesiog jo valdymo laikotarpiu Lietuvos
sostinė tapo garsiu ir didingu daugiakultūrės valstybės miestu:

„Čia miestas iškils pagarsėjęs“, –

taria žynys Lizdeika, ir lemtingi žodžiai pagimdo
Vilnių – globėją tautų, ir kadaise stovėjusios lūšnos,
kėlusios juoką kitiems, į didingą sostinę virsta:
miestams didžiausiems dabar ji prilygsta dėl galios lietuvių.
 Lietuvos gamta „Radviliadoje“. Didelis vaidmuo „Radviliadoje“ tenka gamtai. Kadangi per ją
reiškiasi Dievo valia, nieko keista, kad Lietuvos peizažas turi didelę įtaką žmogaus
charakteriui. Lietuvos klimatui nebūdingas švelnumas, nerasi čia naudingųjų iškasenų – viso to
„išmintinga gamta pašykštėjo“. Gamta elgiasi kaip griežta motina – stygiumi, trūkumu ji auklėja
ambicingus, narsius, ištvermingus Lietuvos karius. Kita vertus, čia gausu girių, žvėrių, upių.
Upių katalogas reiškia ne tik gamtos gyvybingumą, bet ir susijęs su istorija – skaitytojui išvardijamos
upės nuo Juodosios iki Baltijos jūrų turėjo tikslą atkurti Vytauto Didžiojo Lietuvos laikų peizažą, kokio
jau seniai nebuvo. Šis įvairus gamtovaizdis turėjo kelti lietuvių savivertę ir skatinti atkurti dingusią
Lietuvos didybę. Didžiausiame savo kūrinyje poetui J. Radvanui pavyko įamžinti poetizuotos Lietuvos
gamtovaizdį ir sukurti herojišką tėvynės gynėjo Radvilos Rudojo paveikslą.