Johannes V.

Jensen
KARALIAUS
NEŠLOVE
Romanas
Iš danų kalbos vertė
ZITA MARIENĖ

m alau
krBtten
VILNIUS 1996
UDK 839.8-3 Johannes V. Jensen.
Je 85 KONGENS FALD
Gyldendal, 1991

Knygos l ei di mą par ėmė

DANŲ LITERATŪROS INFORMACIJOS CENTRAS

© by Johannes V. Jensen 1944

© Vertimas į lietuvių kalbą,
ISBN 9986-02-173-1 Zita Marienė, 1996
PAVASARIO MIRTIS
 Karaliaus nešlovė
MIKELIS
Kelias pasuko kairėn per tiltą ir toliau kirto Seritslevo
kaimą. Pakelės grioviuos tamsavo žolė ir žibėjo geltonos
gėlytės, toliau laukuose vietomis švietė balkšvos dė­
mės — gėlių lopiniai, migloti sutemom. Saulė nusileido,
oras buvo vėsus ir giedras, dangus be debesų, bet ir be
žvaigždžių.
Lėtai linguodamas duobėtu keliu, j Seritslevą įvažia­
vo šieno vežimas. Patyliukais prieblandoje slinkdamas
siaura kaimo gatve, jis panėšėjo į didelį gauruotą trum-
pakojį žvėrį, kuris risnoja paskendęs savo mintyse ir
uostydamas žemę.
Vežimas sustojo prie smuklės; prakaituoti arkliai grę­
žiojosi ir kandžiojo viržius patenkinti, kad galima stovė­
ti. Vežėjas nulipo ant grąžulo, stryktelėjo žemėn ir pririšo
vadeles. Tada atsisuko į priebutį ir nusišnypštęs užriko:
— Ei, ar yra kas nors?
Žiūrėk — langas nušvito, nejau viduj būtų uždegę
žvakę? Staiga tarpdury išdygo tarnaitė. Vežėjas paprašė
degtinės. Kol jis laukė atnešant, šienas ėmė čežėti, atsar­
giai grabaliodamos grąžulo, nukaro ilgos kojos, pats
žmogus stenėdamas nušliaužė ant pilvo. Nulipęs nusi­
purtė drabužius — aukštas prakaulus vyras, ant galvos
užsismaukęs gobtuvą.
— J sveikatą! — tarė jis vežėjui, kuris susivertė ger-
klėn stiklą raudono gėrimo ir garsiai sukosėjo. — Ką,
vežėjau, riedam toliau? Jei ne, galima užeit vidun, iš­
lenkti dar po taurelę prieš kelionę.
Vos abu įžengė į šviesą, vežėjas taip ir sustingo pa­
garbiai prie durų, tasai kitas irgi sutriko. Prie stalo sek­
lyčios vidury sėdėjo keturi aukšti karininkai iš saksonie-
čių gvardijos, neseniai sustojusios mieste. Jų rūbai tvis­
7
Johannes V Jensen
kėjo, raudonos įkirptinės rankovės, plunksnos ir barzdos
traukė akį ugninėm džiaugsmo spalvom. Atremti į stalą
ir suolus, stovėjo kardai ir ietys — grėsmingi ginklai.
Visi keturi atsigręžė į duris, bet susižvalgę šnekučia­
vosi toliau.
Tarnaitė atnešė prie dury du bokalus alaus ir ant sta­
liuko pastatė žvakę. Nespėjo ji nueiti, kai vienas iš sė­
dinčių vyrų atsilošė ir nusikvatojo.
— Tik pažiūrėkit į tą su gobtuvu! Ne kasdien pama­
tysi tokį vaizdą! — pasakė vokiškai.
Kiti geraširdiškai atsisuko, bet irgi neišlaikė nesijuo­
kę. Ilgšis gėrė alų palenkęs kelius, išlindusi iš po gobtu­
vo, viršum bokalo styrojo ilga nosis — išties juokinga
figūra. Išgėręs ramiai atsisėdo ir prisimerkęs nuo šviesos,
žilpinančios akis, nukreipė į lėbautojus šiek tiek įžeistą,
šiek tiek pašaipų žvilgsnį — kaip žmogus, kuris į viską
žiūri filosofiškai.
Tada vienas karys atsistojo, žengė kelis žingsnius ir
mandagiai kreipėsi vėl vokiečių kalba:
— Mes pasijuokėm ne iš piktumo. Gal suteiktumėt
garbę ir išgertumėt su mumis vyno?
— Danke, —atsakė ilgšis ir nužirgliojo prie stalo, že­
mai lankstydamasis. Prieš apžergdamas suolą ir pagaliau
atsisėsdamas, nusilenkė kiekvienam atskirai ir prisistatė:
— Mikelis Tiogersenas, studiozas.
Pradėjo taršyti plaukus ir delnais glostyti vėjo nugai­
rintus žandus. Jis išgirdo keturis vardus, vienas nuskam­
bėjo daniškai, ir štai jau liepsnoja jam pastatyta raudon-
vynio taurė.
— I sveikatą! | sveikatą!
— Į sveikatą, Ihr Herren!
Mikelis Tiogersenas dailiai gurkštelėjo ir, pajutęs gys­
lomis plūstelint vyną, atsitiesė liesu it šakalys savo kūnu.
8
 Karaliaus nešlovė
Paskubom apžvelgęs sėdinčiuosius, įsižiūrėjo į vieną po­
ną, jauniausią, kuris sėdėjo pasirėmęs galvą. Balta glotni
ranka, be išsišovusių gyslų ir sąnarių, pirštai sukišti švie­
siai kaštoniniuos plaukuos. Veidas pailgas, jo išraiška Mi­
keliui staiga priminė lyno akrobatą, sykį matytą mugėje,
jauną cirkininką, kuris sėdėjo vienas kertėje susisukęs —
tikriausiai nesveikavo. Mikelis vėl regėjo jauną kenčiantį
veidą — šito irgi kaip tik tokios akys. Be to, vyras jam
pasirodė lyg ir pažįstamas. Kas čia toks būtų? Pažiūrėti
dvarininkas.
Vėl prieš Mikelį Tiogerseną atsirado sklidina taurė.
Be galo pagarbiai pakėlė ją ir siurbtelėjo negalvoda­
mas — nes nieko daugiau nematė, tik tą vyrą kitoj pusėj
stalo, — iš paskutiniųjų stengdamasis prisiminti, kas jis.
Šią tamsiaplaukę galvą gaubė kažkokia paslaptis; an­
tai vaikinas atsigręžė tiesiai į stalą, krito į akis platūs pe­
čiai, mat kokio gražaus sudėjimo. Tad ko gi jis liūdi?
Tokiems veido bruožams labiau tinka linksmumas.
Pokalbis sau tekėjo, ketvertas landsknechtų Mikeliui
buvo labai malonūs. Mikelį užliejo pasitikėjimas šiais
vokiečiais, jie juk negalėjo žinoti, kad mieste jis pravar­
džiuojamas Gandru. Mielai kalbėjo su jais vokiškai, bet
mintys tolydžio krypo kitur, jis negalėjo pamiršti savo
pravardės... Kita vertus, vokiečiai nežinojo ir to, kad
šiauresniame rate jis žinomas kaip lotyniškų odžių ir dis-
tichų autorius... Ir ko tas jaunuolis nieko nekalba?..
Otė Iversenas — pagaliau prisiminė! Vis dėlto tai jis.
Ir tą pačią akimirką Mikelis išvydo pilkus aptriušusius
vartus, akmeninę sieną ir smailų bokštą — gimtinėje,
Jutlandijoj, — ir save, tokį menką ir apgailėtiną, styp­
santį už tų vartų. Jo ten lankytasi ne kartą. Tačiau seniai.
Matė jį tik vieną sykį, tenais kieme... Taip, čia tas pats
bajoraitis. Otė, andai laibas bemiokėlis, kurį paskiau
9
Johannes V. Jensen
dažnai prisimindavo. Vaikinukas stovėjo apspistas šuny,
ant jo rankos tupėjo papuręs sakalas. Ir štai dabar sėdi
čionai, aukštas ir plonas kaip mergina.
Vyrai nusijuokė. Mikelis Tiogersenas susizgribęs
gurkštelėjo vyno.
Vidun jkišo galvą vežėjas.
— Na, aš judu, — burbtelėjo užu slenksčio, padėjo
maišelj, šiaudinę pintinėlę, pilną kiaušinių, ir uždarė du­
ris. Tai buvo Mikelio laimikis iš žygio kaiman —va jo
pažeminimas, stovi visiems ant akių. Mikelis suirzęs nu­
sigręžė nuo dury.
Bet vokiečių kariai pasijuokė ir nusprendė: kiauši­
niai niekad ne pro šalį. Mikelis, susigėdęs, bet ir paten­
kintas, atidavė jiems pintinėlę, ir visi kiaušiniai buvo
tuoj pat išgerti. Tik Otė Iversenas nepanoro ir vis nepra­
tarė nė žodžio.
Mikelis Tiogersenas sėdėjo užušilęs ir suglebęs, pil­
nas draugiškiausių jausmų, saldus vynas atrišo liežuvį,
tačiau vis tiek neapleido kaži koks nesmagumas. Jo
siela veržėsi prie šių nerūpestingų ponų, bet kartu jį
kaustė baimė, kad neatsidurtųjų valioje — tas jausmas
sugriebė jį ir nusinešė ritmingai supdamas. Tarytum
įsimylėjęs vogčiomis dirsčiojo į bajoraitį Otę, žvilgsniu
prašydamas: nejaugi neatpažinai manęs? Ne, atrodo,
neatpažino.
Vienam vokiečiui lūpą kirto randas, kurį dengė ūsai; jis
negalėjo aiškiai ištarti žodžių, ir, klausydamasis jo švebel­
džiavimo, Mikelis Tiogersenas liūdnai sau šaipėsi—jam
rūpėjo visa, ką matė ir girdėjo. Nuo vyno ir šilumos sugru­
do, bet širdis vis labiau kietėjo, jis jautė, kaip juo kyla le­
dinis šaltis; vis dėlto susivaldė ir jį sulaikė.
Trys vokiečiai nubildėjo prie bufeto. Mikelis Tioger­
senas ir Otė Iversenas liko sėdėti dviese. Abu tylėjo, Mi­
lo
 Karaliaus nešlovė
kelis užsisklendė. Spoksodamas į tamsy plyšį tarp stalo ir
suolo, pasijuto klaikiai vienišas. Atsiduso, parietė po suolu
ilgas it ienos kojas, nusibraukė nuo kaktos prakaitą, ir
graužulys praėjo. Otė Iversenas sukiojo taurę ir buvo pa­
našus į ligonį.
Landsknechtai grįžo su kitokio vyno buteliais, Mike­
lis Tiogersenas atrodė ramesnis, jau gėrė su protu ir ne-
sikarščiuodamas. Prasidėjo tikros išgertuvės, kitkas iš­
dulkėjo iš galvos. Otė Iversenas lenkė taurę po taurės,
anie nespėjo jam pilti, tačiau negirto nors tu ką. Klasas,
tasai su perskelta lūpa, užtraukė keistoką dainą.
Mikelis Tiogersenas paėmė didžiulį dvirankį kardą ir
pakilnojo — vyrai ėmė rodyt visokius kirčius. Kai tik
aštrus smaigalys nukrypdavo jam į veidą, nugara per­
bėgdavo šiurpas — keista, juk peilio jis nebijo.
O Klasas traukė:
Asai guliu nukautas,
Nukautas plynam lauke,
Ant iečių draugai iškėlę
Kapuos nuneš mane.
Ten būgnai taip smagiai tratės,
Dangun mane jie palydės
Geriau nei šventos giesmės.

Pusė žodžių įstrigo ūsuose. Paskui vyrai ėmė porinti

karo pasakas: apie kirstynes visokiuos mūšiuos —
čiaukšt! čiaukšt! — apie pergales ir mirtinus pavojus,
apie...
— Heinrichai, ar prisimeni geltonplaukę Lenorą? —
įsismaginęs šaukė Klasas.
Kur jau Heinrichas neprisimins! Tuoj pat išklojo visą
istoriją, Klasas ir Samuelis kvatojo pilvus susiėmę.
11
Johannes V. Jensen
Tačiau Mikelis Tiogersenas tylėjo, gūžėsi klausydamas
atlapaširdiškų šnekų ir dėbčiojo į Otę Iverseną—jis
vienas ir pastebėjo šypsnį jaunam išdidžiam jo veide;
vos vos kryptelėjo lūpų kamputis, tarsi bajoraičiui Otei
nosin būtų trenkusi kokia smarvė.
Mikeliui užgniaužė kvapą, jis braukė ir braukė delnu
sau per veidą.
Heinrichas tebepasakojo. Otė Iversenas nusisuko nuo
stalo ir užsikėlė koją ant kojos. Pagaliau istorija buvo
baigta, troboj įsiviešpatavo tyla, lyg visiems būt pasida­
rę nejauku. Tikriausiai Otė Iversenas pamanė, kad dėl jo
visi nutilo, —jis vėl atsigręžė į stalą ir, tartum gindamas
savo nuomonę, įdūrė žvilgsnį į pasakotoją.
Heinrichas aiškiai suglumo. Tačiau jį išgelbėjo Samu­
elis su nauja istorija. Jis buvo nebejaunas, todėl kalbėjo
ne apie meilę, bet apie žiaurias kautynes, kurias buvo
patyręs savo kailiu. Parkritusius jie trypę sunkiais batais,
net žarnos tiems išvirsdavusios ir žmonės springdavę sa­
vo mėšlu. Šis pasakojimas tarsi įleido trobon gaivesnio
ir vėsesnio oro. Klasas, kaip tokių dalykų žinovas, api­
pylė Samuelį klausimais; Mikelį staiga prajuokino jo
šveplavimas, ir jis užrietęs nosį ėmė žvengti —ha ha ha!
Ir Otė Iversenas tingiai pakėlė akis, nenorom vyptelėjo,
bet galų gale ir jis atlošęs galvą nusikvatojo. Driokstelė­
jo ir užsiraukė. Viskas, vėl sėdi užsidaręs.
Po kurio laiko jie leidosi atgal į miestą, norėdami su­
spėti, kol nakčiai neuždaryti vartai. Atsidūręs lauke, Mi­
kelis vėl pajuto skirtumą tarp savęs ir landsknechtų,
kėblino atsilikęs, o kai tie įžengė pro Šiaurinius vartus,
atsisveikino. Kariai nužygiavo tolyn, į miesto centrą,
Mikelis dar pastovėjo lydėdamas juos akimis, tada pasu­
ko kairėn ir nuėjo namo.

12
 Karaliaus nešlovė
KOPENHAGA NAKTĮ
Mikelis Tiogersenas gyveno name prie pat stačiatvo-
rės, skiriančios Pustervigą nuo miesto; palėpės kambarėlį
dalijosi su kitu studentu, Ove Gabrielių. Kaip visada,
Ovė sėdėjo ir mokėsi lajinės žvakės šviesoje. Mikeliui
įžengus, pakėlė akis ir vėl įbedė nosį knygon.
Mikelis atsidrėbė kitam stalo gale, pasklaidė užrašus.
Rytą juos kaip tik ir skaitinėjo. Grįžęs pamatė, kad nieks
nepasikeitę.
Mikelis atsiduso. Ovė Gabrielius pažiūrėjo į jį ir lėtai
pasivėdavo delnu prieš nosį.
— Gėrei, — burbtelėjo. Atseit nustatė, kad Mikelis
girtuokliavęs. Sėdi čia išvertęs savo apskritas dorybin­
gas akis, nė nemirksi. Kad nors kada apsiašarotų! Jau
treji metai, kai Mikelis Tiogersenas kasdien regi prieš
save šį stropuolio veidą ir visą laiką kenčia atvirai smer­
kiantį, iškalbingą Ovės Gabrieliaus tylėjimą. Dabar šis
teisuolio žvilgsniu įtariai sekios kiekvieną jo krustelėji­
mą ir pelnyta neapykanta prismeigs Mikelį prie kėdės.
Tada primins:
— Nepamiršk, kad mokomės prie mano žvakės.
Mikelis pakilo, atidarė stoglangį ir, atsistojęs visu
ūgiu, išlindo lig pusės. Šitaip gelbėdavosi nuo Ovės
Gabrieliaus.
O! Koks gaivus oras, aukštai virš galvos spindi žvaigž­
dės. Abiejose pusėse susikūprinę šiaudiniai stogai tarsi
žvėrys, kurie miega susirietę ir nukorę galvas. Žemai gat­
ve kiūtino panaktinis su žibintu, pašviesdamas į kiekvie­
nas užrakintas duris. Tačiau anapus tvoros ramiam grio­
vio vandeny žibėjo tarp meldų įkliuvęs žvaigždės atspin­
dys. Samaninėje tamsoje tykiai snaudė žemė, iš tolimų
ežerų sklido nedarnus varlių muzikavimas. Miestas nuri-
13
Johannes V Jensen
mo. Vos girdimai teliūškavo į baslius vanduo. Kažkur ant
stogo gailingai kniaukė katė.
Mikelis pasisuko lange, atsilošęs pakėlė akis j kaminą
ir žvaigždes. Susvaigo galva, lyg basomis būtų paslydęs
ant peilio ašmenų. Tačiau jam net patiko, nes kančia ir
taip jau nebepakeliama. Geriau būtų kabėti ant virvės
tarp dangaus ir žemės, tokia šiurpi padėtis bent kiek ati­
tiktų jo viduj pakilusį jausmų verpetą. Mikelis apsigręžė,
atsirėmė alkūnėmis į šaltą stogą.
„Susana! —be žodžių pašaukė. — Susana...“ Jį užlie­
jo toks švelnumas, jog visi nebylus ir negyvi daiktai ap­
linkui tarytum atgijo, gavo dvasią ir širdį. Nuščiuvo ty­
lios trobos, padvelkdamos gerumu, susigraudinusios
mirksėjo žvaigždės. Nuolankioje tyloje sutvinksėjo bū­
ties pulsas, užtakiu perbėgo ribulys, net ir tamsus oras
krūptelėjo it gyva būtybė, žinanti savo paslaptį ir savo
likimą.
Tačiau vos mintyse Mikelis ištarė jos vardą, siela su­
sitraukė — ir užsiėmė pykčiu. Sušnarpštęs atsitiesė.
Va! Toliau mieste suskambo balsai. Vyrų šūkalojimas
beregint priminė apšviestus kambarius ir kad šalia vyksta
gyvenimas.
Mikelis Tiogersenas niurktelėjo atgal į savo kambarai­
tį. Jo vidury stovėjo nuogas Ovė Gabrielius, pasiruošęs
gulti, akyse degė pasididžiavimas atlikta pareiga, jis vi­
sas ramiai švietė kaip vaškinė žvakė.
— Na, ir sudžiūvęs! Kaip dar siela tavyje laikos, —
kandžiai susijuokė Mikelis, nužvelgdamas Ovės Gabrie­
liaus kūną, perkarusį tarsi ką tik apsiveršiavusios karvės.
Ovė Gabrielius palindo po avikailiais, patogiai išsitiesė,
susinėrė rankas ir, išpyškinęs kambario draugui į veidą
eilėraščio posmą, piktdžiugiškai pridūrė:
— Et nunc extingue lucent!
14
 Karaliaus nešlovė
„Gesink šviesą, gesink šviesą... — mintyse pamėg­
džiojo Mikelis. — Pamanyk, darbas —pūkš, ir nėr!“ Pa­
silenkęs užpūtė žvakę, čiupo savo gumbuotą lazdą ir ap-
graibom nulipo laiptais. Iš viršaus jj pasivijo patenkintas
Ovės Gabrieliaus burbėjimas — tas kalbėjo poterius.
Buvo vėlu ir jau nederėjo šlaistytis gatvėmis, tačiau
Mikelis Tiogersenas ryžosi sulaužyt šią taisyklę. Pasuko
dešinėn ir nudrožė Žilvičių skersgatviu. Kiek paėjęs su­
lėtino žingsnį ir pagaliau sustojo. Jokio žmogaus, namai
tamsūs, medžiai soduose miega susiglaudę vainikais. Vi­
sur pasklidęs išsprogusių pumpurų kvapas, drungnas ir
rūgštelis lyg po lietaus.
Neskubėdamas Mikelis žengė toliau. Pasiekęs gatvės
kampą, išgirdo šventosios Klaros vienuolyne giedant vi­
giliją; mūro sienų prislopinti balsai skambėjo tyrai ir liūd­
nai, sakytum giedotų požemiuose kalinės. Ir Mikelis išvy­
do krucifiksą, prieblandoj žėrintį raudonai ir mėlynai.
Priėjęs sodą, įspraustą tarp aukštų namų ir atitvertą
nuo gatvės statinių tvora, Mikelis pastovėjo. Lapija tar­
pais sučežėdavo lyg slūgstanti šieno kaugė. Aprasojęs
status stogo šlaitas blizgėjo žvaigždžių šviesoje. Mikelis
nenorom nupėdino tolyn.
Turgaus aikštėj dar švietė langai ir buvo pilna žmonių:
samdyti kariai iš svečių šalių negalėjo nusėdėti viduj, bet
pasitaikydavo ir vietinių miestelėnų. Mikelis Tiogersenas
jau norėjo sukti Pirklių gatvėn ir grįžti namo, bet susidū­
rė su įsilinksminusių landsknechtų pulkeliu.
— Va, ir mūsų mokytas bičiulis! —sušuko vienas, ir iš
jo šveplavimo Mikelis pažino — tas pats ketvertas, kurį
buvo sutikęs Seritsleve; prie jų prisiplakę dar keli vyrai.
Klasas stvėrė jam už rankos ir nusitempė, Mikelis nemo­
kėjo atsispirti. Jie leidosi per užeigas, kiekvienoj išlenk­
dami po taurelę. Mikeliui irgi magėjo paūžti, bet nesise­
15
Johannes V Jensen
kė: matė, kad Otė Iversenas tebėr paniuręs ir liūdnas. Be
to, Mikelis suprato —ponai tik todėl su juo terliojasi, kad
jis jiems juokingas.
Aukštojo tilto aikštėje prie jy prilindo bala žino koks
varvalas geltonom kojinėm ir kažką šnipštelėjo, įspūdis
buvo nepaprastas — visa gauja tik davė į kulnis ir pra­
nyko už gatvės kampo. Mikelis Tiogersenas liko pamirš­
tas. Jis pastovėjo, apsidairė. Priešais tamsavo nurimusi
pilis, aplinkui viskas buvo lyg apmirę, tiktai prie tilto
polių supos pririšta valtelė. Bokštas tolėliau ramiai sau
stiebėsi dangun, spitrėdamas į tolį primerktom langeliy
akim. Mikelis sumurmėjo po nosim porą Vergilijaus po-
smeliy — apie amžinąją naktį ir budinčią sielą.
Nejaugi eit namo? Gulėt ir klausytis, kaip knarkia Ovė
Gabrielius... Ne! Mikelis nunėrė galvą ir nusekė paskui
anuos. Kas kad jie jį paliko —juk nebūtinai tyčia pametė.
Būdelės skersgatvyje kur ne kur degė žiburys. Mike­
lis sėlino vogčiom; praeidamas pro uždarytus vartus,
užuodė savitą kvapą, pažįstamą — dembliy ir muskatų,
ir jo vaizduotėj iškilo miglotas vaizdas: indy karavanas,
kupranugarių mėšlas, kaitra.
Konrado Vinsenso krautuvėlėj skardėjo balsai, durys
buvo praviros. Mikelis Tiogersenas atsargiai prisiartino ir
pažvelgė pro plyšį: viduje ratu stovėjo ponai — iškart
matyti, kad vyksta kažkas ypatinga. Mikelis neišdrįso
įeiti, tačiau tyliai pasitraukė šonan ir atsistojo taip, kad
galėtų nepastebėtas žiopsoti. Ir štai prie didžiųjų svars­
tyklių išvydo figūrą, pažino tą šešiolikinį ponaitį —prin­
cą Kristjemą! Mikelis krūptelėjo, užkaito, susijaudinęs ir
sunerimęs žengė atatupstas nuo dury. Tokį princą Krist-
jerną ir įsiminė visam gyvenimui. Jis stovėjo į Mikelį
šonu, praskėtęs kojas, žaliom baltais dryželiais kojinėm,
raudonom riestanosėm kurpėm, nuo kaklo ant krūtinės
16
 Karaliaus nešlovė
nukarusi stora aukso grandinė. Kairėj rankoj laikė bran­
gių džiovintų vynuogių kekę, dešine skabė po raziną ir
valgė. Mikelis aiškiai matė siaurą beūsę burną, ant
smakro tamsavo prasikalusi barzdelė. Bet labiausiai Mi­
kelį nustebino jo akys: mažutės, truputį įkypos, tačiau
gyvos ir spindinčios. Stambus atsikišęs pakaušis, storas
apvalus sprandas. Štai jis atsigręžė į laimingą, pataikū­
niškai išsišiepusį Konradą Vinsensą ir linktelėjo. Jo
plaukai buvo tamsiai rudi.
„Vaje, juk ir aš rudaplaukis!“ —prisiminė Mikelis.
Koks rimtas to paauglio veidas! Bet ne — nusijuokė
prisimerkdamas... Ramiau! Tiesiog nuostabu! Čia tai
bent žmogus...
Mikelis spoksojo, net akys ėmė ašaroti, nejučiom gar­
siai dūsavo negalėdamas atsigėrėti savo dievaičiu. Ati­
džiai sekė viską, kas vyko toliau. Visi ponai juda apie
princą dailiai, visų pozos grakščios; štai vienas žengia
priekin, galantiškas mostas — ir beretės plunksnos
brūkšteli per grindis, štai kitas žemai nusilenkia ir kažką
sako šypsodamas baltadante šypsena. Sunkios taurės iš­
kilniai pakyla aukštyn, ponai geria į princo sveikatą, jis
dėkoja: palenkia galvą bakstelėdamas krūtinėn smakru.
Aplinkui ant pirštų galų karštligiškai trepinėja Konradas
Vinsensas, pasipūtęs nuo jam tekusios šlovės.
Tik vienas iš viso būrio elgėsi laisvai — kuprotas ne­
ūžauga ryškiais apdarais. Pakalbintas maktelėdavo koją
šonan ir užvertęs galvą greitai sušnekdavo, panašus į
mopsą, stovintį ant dviejų kojyčių ir kiauksint]. Mikelis
iš savo vietos įžiūrėjo, kad ką nors pasakęs nykštukas
liežuviu išpučia žandą. Pagaliau visi darniai nusikvatojo,
net princas blykstelėjo dantimis, neūžauga dar smarkiau
išpūtė žandą—jau ir Mikelis linksmai nusijuokė. Kokie
mandagūs ir santūrūs balsai!
17
Johannes V. Jensen
Viduje degė dvi storos aromatinės žvakės. Pačioj kam­
bario gilumoj Mikelis pamatė Otę Iverseną: stovėjo
vienas nuošaly, bet atrodė smagus. Tačiau Mikeliui da­
bar ne jis rūpėjo.
Ilgai smaksojo Mikelis Tiogersenas lyg apžavėtas, go­
džiai siurbdamas akim spalvingą dykų didžiūnų reginj;
regėjos, kad ir jam kliuvo spindulėlis garbės. Vos kam­
bary ponai sujudo ir, matyt, nusprendė eiti, Mikelis atšo­
ko nuo durų. Visa kompanija linksmai išvirto pro duris
ir patraukė tiesiai per gatvę į turtingą Martino Gėlco už­
eigą. Mikeliui krito į akis princo Kristjemo eisena.
Dar porą valandų jis klaidžiojo gatvėmis. Gerokai po
vidurnakčio vėl susidūrė su pažįstamais vokiečiais, jie
kaip tik žengė į vieną garsią prieplaukos landynę. Iš kal­
bos suprato, kad nusitašę pabaigtinai. Otės Iverseno su
jais nebuvo.
Rytą miestelėnai pamatė nepaprastą daiktą: ant aukš­
to kraigo prie Turgaus aikštės riogso karieta su visais ke­
turiais ratais. Naktį ją kažkas išardė, sutempė dalimis ant
stogo ir ten vėl surinko. Vidudienį visa Kopenhaga žino­
jo, jog tai — princo Kristjemo darbelis.

SVAJOTOJAS
Kai Mikelis Tiogersenas pabudo, saulė jau buvo aukš­
tai. Truputį dar pagulėjo, kad mintys susirikiuotų, — sap­
navo keistą sapną, tik nieko neprisiminė.
Pro stoglangį nykian kambarėlin krito šviesa. Ovė
Gabrielius seniai buvo išėjęs į paskaitas, bet Mikelis jį
vis dar užuodė, pasidygėjęs suraukė nosį.
Ar šiandien gali kas nors nutikti, dėl ko būtų verta
18
 Karaliaus nešlovė
keltis iš lovos, eit į miestą ir žmonių maišalynėje laukti,
kol j tave bakstels likimo pirštas? Mikelis susimąstė. Juk
vakar nieko svarbaus neįvyko, bet viskas tebestovi aky­
se. Kad ir ką sakytum, patyrė nemažą sukrėtimą. Visos
vertybės dar labiau smuko, Mikelis jautė, kad ilgiau ne­
bepakęs tokios savo padėties.
Jis apsivertė ant kito šono ir įbedė sienon nejudrų
žvilgsnį. Po valandėlės atkragino galvą ir užsimerkė —
prisiminė Susaną. Tą pačią akimirką skrandį ėmė grauž­
ti baisus alkis, jis atsikėlė, sugraibė drapanas.
Mikelis buvo plikas kaip tilvikas, gyveno lyg padan­
gių paukštelis, su Dievo ir žmonių pagalba šiaip taip gy-
valiojo. Maudamasis nepakenčiamas raudonąsias kelnes,
svarstė, kur šiandieną patraukt prašyti išmaldos. Nutarė
keliaut už miesto, kur žmonėms ne taip įkyrėję vargetos
studentai ir kitokie sostinės pašlemėkai.
Buvo graži gegužės diena. Mikelis energingai išdrožė
pro Šiaurinius vartus. Vos išėjo į laukus, užplūdo toksai
džiaugsmas, jog jis net susidrovėjo ir bemaž nužemintai
pakėlė akis į dangų. Žemė skleidė pavasario kvapą —ką
jis jam primena? — tolumon vilnijo žiemkenčiai. Meiliai
šildė saulutė.
Mikelis žygiavo keliu, dairydamasis į abi puses. Tur­
būt laiminga diena, kad jam taip lengva širdyje ir gera.
Taip, tikrai laiminga diena. Mikelį kojos nunešė kur
reikia, ir jis netrukus jau sėdėjo ant plataus suolo vienos
sodybos kieme netoli ežerų — linksma vietelė, buvo pri­
vaišintas be jokių ceremonijų ar pamaldžių dūsavimų.
Šeimininkas pripylė jam bokalą putojančio alaus —džiau­
gėsi netikėtu svečiu. Matyt, ne kasdien čia užsuka moky­
ti vyrai prašyti Dievo vardu duonos kąsnio. Mikelis tat įsi­
dėjo galvon. Prisivalgęs ir prisigėręs kiek tik lenda, paten­
kintas nužingsniavo atgal į miestą — dienos reikalai
19
Johannes V. Jensen
baigti. Čiulpsėdamas dantį, žiopsojo j debesis, akimis ga­
nė praskrendančius paukščius ir lotyniškai kalbino savo
nemirtingą sielą.
Staiga Mikelis sustojo: jam šovė galvon mintis — o
ką, jei šiandien imtis žygio, kurį vis atidėliojo, ir paga­
liau nueit pas Jensą Anderseną? Mikelis tikėjosi, kad jam
pasiseks, juk didysis magistras iš to paties krašto. Taip,
šiandien arba niekados!
Tačiau vos tik Mikelis pasiryžo ir pasijudino eiti, vėl
nukabino nosį ir praėjo visas noras. Draskomas abejo­
nių, pasiekė gatvę, kur, jo žiniomis, gyvena Jensas An­
dersenas. Prie durų drąsa visai išgaravo, bet kad jau bu­
vo įsismaginęs, norėjo greičiau baigti.
Mikelis Tiogersenas atsidūrė dideliame kambaryje,
palei sienas stovėjo lentynos su foliantais... Bet štai ki­
tam gale nuo stalo pakilo Jensas Andersenas ir skubiai
žengė jo pasitikti — kresnas plačiapetis vyras aukšta iš­
kilia kakta. Buvo apsivilkęs odiniu švarku, Mikelis pasi­
žiūrėjo į stambų nuskustą smakrą. Jensas Andersenas
prabilo. Kalbėjo tyliai ir dusliai, Mikelis suprato, jog ty­
čia taip švagžda — koks svečias, tokia ir kalba: ko tu
nori, kas tu toks, Jensas Andersenas užsiėmęs...
Mikelis Tiogersenas viską išklojo. Atėjęs patarimo, mat
norėtų į kitus kraštus, pastudijuoti... Tačiau, kaip visada,
Mikelio dėmesį patraukė pašaliniai dalykai —ant sienos
kabėjo ilgas siauras paprastos geležies krucifiksas; jis ne­
susilaikė nepamanęs: o ką, jei Jensas Andersenas, nieko
kito neturėdamas po ranka, čiups kryžių ir tvos šitam šu­
niui? Mikelis buvo pripratęs, kad sutikti žmonės sprogina
į jį akis, ne veltui Gandru pravardžiuojamas, bet Jensas
Andersenas nė nemirktelėjo — tai bent žmogus! Ir Mike­
lis sutriko, pasigedo kad ir nemalonaus, bet įprastinio su­
tikimo. Šnekėdamas apie kelionę svetur, mikčiojo ir pai­
20
 Karaliaus nešlovė
niojosi, mat svaigo galva vien pagalvojus apie Romą, toli­
muosius pietų kraštus —juk buvo tiktai kalvio vaikas iš
Limfiordo... Jis nutilo ir stovėjo kaip stulpas.
— Hm! —Jensas Andersenas pakreipęs galvą trepte­
lėjo koja ir ėmė tarškėti kaip koks krautuvininkas. Mike­
lis bailiai pakėlė akis ir išvydo stiprų jaučio sprandą,
trumpai kirptus pabalusius plaukus... Jensas Andersenas
vėl jverpė jam į kaktą švininj savo žvilgsnį, mandagų ir
abejingą, bet kupiną piktos, tiesiog pasiutusios jėgos —
Mikelis išsigandęs bandė gelbėtis žiūrėdamas žemiau, į
platų nuskustą veidą. Oda bespalvė, glotni, be menkiau­
sios raukšlelės. Pajuodę dantys... Iškart aišku, kad jut-
landietis. Nebeatlaikęs jo žvilgsnio, Mikelis kaip užkerė­
tas įsispoksojo į ratu skriejančias knygų lentynas.
Po ketvirčio valandos Mikelis Tiogersenas atsipeikė­
jo gatvėj. Kuo gi baigėsi vizitas? Aha! Jensas Andersenas
Beldenakas gražbyliavo apie viską ir apie nieką, galiau­
siai teikėsi Mikelį paegzaminuoti! Šis atsakinėjo lyg
miegodamas, tačiau šiaip taip išlaikė žinių patikrinimą.
Vis dėlto vieną Horacijaus eilėraštį padeklamavo klai­
dingu metru, ir Jensas Andersenas plaukuota ranka ėmė
ore mušti taktą — tata tata, šitaip!
Mikelis Tiogersenas nukėblino šlapias kaip po pirties
ir susitraukęs lyg priluptas šunėkas.
Kai vėl drįso iškišt iš po gobtuvo savo liūdną snapą,
pamatė atsiradęs Aukštojo tilto aikštėje. Čia, kaip visuo­
met, buvo judru. Mikelis sustojo ties vienais vartais, su­
siraukė tarsi kažką smarkiai galvodamas. Iš tikrųjų styp­
sojo mažne visai be nuovokos. Jį prislėgė nusivylimas ir
gėda, sieloj pabudo ir sujudėjo tartum plėšrus žvėris jo
neapsakoma didystė. Nors galvoje grūdosi mintys, nuo
kurių ir sustojo kaip nudiegtas, matė visa, kas vyksta
aplinkui, ryškios spalvos erzindamos net pačios lindo į
21
Johannes V Jensen
akis: va, boba šaukia siūlydama silkių, —nuluptas, nulup­
tas stovėjo Mikelis Tiogersenas jų visų akivaizdoje, nudir­
tas nelyginant ką tik paskerstas gyvulys, kurio mėsa dar
virpčioja paliesta šalto oro.
Va! Pilyje sutrimitavo trimitai, jų garsai susmigo gal­
von kaip erškėčių vainikas.
Mikelis susigūžė ir pribaigtas nukiūtino tolyn. Nusi­
leido pilies tiltas, juo išdundėjo kavalkada vien kilmin­
giausių didikų. Išlėkę j gatvę, smagia risčia pasuko
Aukštojo tilto aikštės linkui; posūkyje ir arkliai, ir raite­
liai gulė ant šono. Kaip juokingai jie kratosi balnuose —
klest klest, — lyg pašėlę daužosi prie diržų kardai, vėjuj
karingai plaikstosi ryškūs apsiaustai.
Mikelis nužingsniavo miesto pakraštin. Visur karei­
viai, kaukši kanopos, žvengia arkliai. Gatve šarvuotas
prajoja patsai junkeris Slencas su savo ginklanešiu. Ge­
ležinis milžinas sukioja šalmą čia kairėn, čia dešinėn, pil­
nas imperatoriško pasipūtimo, antveidis pakeltas, saulėj
žvilga ūsai. Žirgas prunkščia užklotas gūnia, kuri berods
irgi ne iš pigiųjų...
Mikelis malėsi po miestą bandydamas susivokti savo
mintyse. Visos gatvės galų gale įsiremia į pylimą; Mike­
lis uždarytas šitam skurdžiam purvinam miestely, apli­
pusiam žuvų žvynais ir silkių plėvėm, kurio visi skers­
gatviai pridergti vienuolių ir kiaulių. Norėdamas pajusti
erdvę, užvertė galvą j dangų. Oras buvo drėgnas. Aukš­
tai lėkė debesys. Mikelis panūdo vandens platybių ir
grjžo prie jūros.
Pasikėlė vėjas, linksmai ginė trumpas galingas vilnis.
Mėlynam įsibangavusiam sąsiaury be tvarkos šokinėjo ir
zujo žvejų laiveliai.
Staiga Mikeliui tarsi akys atsivėrė, ir jis prisiminė sa­
vo sapną. Lyg plaukęs atvira jūra ir išvydęs stebuklingą
22
 Karaliaus nešlovė
reginį. Akiratyje sušvito baltas stulpelis, ne didesnis už
pirštą, bet Mikelis suprato, koks didžiulis turi būti, jei
matomas iš taip toli. Spindėjo dangaus skliaute kaip išlie­
tas iš sidabro. Priešais jį mėlynavo žemas stiklinis kupo­
las, tikriausiai kelių mylių ilgumo. įsižiūrėjęs į šitą vaiz­
dą, iškilusį tuščioje vandenų platybėje, Mikelis suvokė,
kad jūros krante regi didelės upės, kertančios tolimą
miestą, žiotis. Nes tai buvo miestas, stovintis kitame že­
mės pakraštyje.
Mikelis Tiogersenas leidosi namo, vienai dienai ir taip
įspūdžių per akis. Tačiau pasirinko kitą kelią, ne Žilvičių
skersgatvį —šiandien nebenorėjo eiti pro medinę tvorą
ir žiūrėti, ar už jos nepamatys Susanos.
Grįžęs atsigulė. Ovė Gabrielius kažkur prapuolęs, tik­
riausiai valkiojas po miestą, gieda prie žmonių durų,
vartydamas savo tyras akutes. Mikelis išgulėjo aukštiel­
ninkas gal porą valandų ir daug ką apgalvojo. Vakarop
su pilnu maišeliu pargrįžo Ovė Gabrielius. Netaręs nė žo­
džio, Mikelis pašoko ir išėjo.
Tamsa užklupo jį kelyje už Vakarinių vartų. Išgirdo
nuo miesto atidumiant raitelį. Nespėjo nė atsigręžti, pa­
sižiūrėti, kas atjoja, kai raitelis jį pasivijo. Tai buvo Otė
Iversenas. Nulėkė it viesulas. Sėdėjo balne susilenkęs ir
varė arklį kaip padūkęs. Mikelis nusekė jį akimis; girdė­
jo, kaip prunkščia šuoliais lėkdamas arklys, kaip tykšta
iš po kanopų žvirgždas.
Kvepėjo žali javų laukai. Vakaras buvo tykus, ramus.
Mieguistai kurkė ir kurkė varlės.
Kai po valandos Mikelis prisiartino prie Šiaurinių
vartų, vėl išgirdo greitą pasagų klapsėjimą. Tik spėjo pa­
sitraukt į šalį, ir pro jį, grįždamas miestan, vėlei prašuo­
liavo Otė Iversenas.

23
Johannes V. Jensen
Praėjus keletui dienų, Mikelis Tiogersenas, pramintas
Gandru, staigiai ir negavęs jokio įspėjimo, buvo paša­
lintas iš Kopenhagos universiteto. Tai jo nė kiek nenu­
stebino, juk jau seniai buvo apleidęs savo priedermes ir
nebevaikščiojo į pamaldas. Tą pačią dieną Ovė Gabrie­
lius pradėjo žiūrėt į Mikelį kaip į niekingą prašalaitį.
O Mikelis, giliai širdy jausdamas sąžinės graužimą,
laisvai atsiduso. Pirmiausia nustojo skustis. Nors ateitis
žadėjo vien tik negandas: skurdą, paklydimus, baimę, —
vis tiek užsiaugino ugninės spalvos ūsus, dvi vešlias šluo­
teles, kurios nė už ką nenorėjo liestis, bet nuo lūpų kam­
pučių atkakliai sviro tiesiai žemyn.

PAVASARIO KANČIOS
Apie Susaną Mikelis Tiogersenas žinojo tik tiek, kad
gyvena senojo žydo Mendelio Špejerio namuos, galbūt
jo duktė. Vardą pamatė daug anksčiau, negu ją pačią
įžiūrėjo sode: dažnai kreida šalia nepadorių piešinių jo
būdavo prirašinėtos namo kertės. Vardą ir piešinius kaž­
kieno ranka mitrindavo, jie vėl pasirodydavo ir vėl bū­
davo nutrinami. Vieną dieną Mikelis trainiojosi šalia, kai
senis žydas grįžo namo: prieš eidamas vidun, jis pasižiū­
rėjo į trobos kampą — tąsyk tenai nieko nebuvo.
Jos vardas Susana. Mikelis tik du kartus gerai ją matė.
Vėliau nebedrįsdavo ilgai karksoti prie tvoros. Stengda­
vosi elgtis kaip bet kuris kitas praeivis, skubantis savo rei­
kalais. Priėjęs tvorą, tarsi netyčia pažiūrėdavo į sodą, ir
kartais jam pavykdavo išvyst Susaną. Vidury dienos ar
vakare ji mėgdavo vaikštinėti prižėlusiais takeliais.
Sodas buvo užaugęs piktžolėm, aukštais nuokanų ūg­
liais ir sulaukėjusių krienų lapais; senos obelys stovėjo
24
 Karaliaus nešlovė
išklypusios j visas puses. Kamputy gatvės pusėj palei tvo­
rą kerojo kuplus šeivamedis; Mikelis numanė, kad jo ša­
kos tarsi pavėsinė, jų šešėlyje Susana kai kada ilsėdavo­
si. Jis girdėdavo šlamesį. Galbūt iš ten Susana paslap­
čiom žiūrėdavo į gatvę — Mikeliui nepatiko šitas medis.
Tačiau ir traukdavo, nes po juo gal sėdi Susana.
Vakare eidamas pro šalį, Mikelis matydavo šviesą pa­
lėpės langely. Naktį šviesa nedegdavo, bet jis vis tiek
žiūrėdavo vidun.
Priešais Mendelio Špejerio namus buvo šventosios
Klaros vienuolynas, šalia jo Mikelis rado užuolandą, kur
laimingas prastovėdavo kiaurus vakarus. Iš ten gerai ma­
tydavo langelį.
Ten jis ir stovėjo vėlų Sekminių vakarą, miestui nuri­
mus. Visą dieną Kopenhaga šurmuliavo. Nuo saulėtekio
lėbavo —šventė Sekmines: šoko, gėrė, dainavo ir grojo.
Soduose užu šiaurinės miesto sienos išdygo tankus ge­
gužinių stulpų miškas, gerieji žmonės čia traukė būriais,
nešdamiesi valgyt ir gert. Vokiečių landsknechtai dūko
pasiučiausiai, matyt, prieš eidami į karą, džiaugėsi gyve­
nimu.
Mikelis Tiogersenas irgi bandė pasinert į linksmybes,
bet vos jam pasirodžius apspisdavo žmonės. Vaikėzai jį
pažinojo, be to, sumanė išeit į gatvę be apsiausto ir skry­
bėlės, tad visi galėjo stebeilyti į jo nežmoniškai ilgas ko­
jas. Jį supo garbintojai kaip kokį stabą, jaunimas šoko
aplink jį ratelius ir šlovino dainomis. Tada Mikelis nešė
kudašių ir įsmuko į kapinaites prie šventojo Mikalojaus
bažnyčios. Susiradęs jaukią vietelę tarp kapų, pragulėjo
kone visą dieną, lepindamasis saulės atokaitoje. Ramu,
paukšteliai čiulba, skraidžioja musės. Pro varpinės lan­
gelį išlėkė peslys ir nuplasnojo nežinia kur. Mikelis nič­
nieko negalvojo, drybsojo ant nugaros paskendęs žolėje
25
Johannes V. Jensen
ir varnalėšose. Nusilaužė viršum galvos styrantį stambą,
pamatė, kad nulaužtoj vietoj ištryško geltonų syvų lašas,
tada ėmė skint ir čiulpt jaunus stiebelius, sukiodamas
juos tarp pirštų. Šitaip slinko laikas. Aplinkui miestas
gyveno savo gyvenimą, iš toli skambėjo linksmi balsai.
Pagaliau sutemo, ir Mikelis, išsigavęs iš miesto, vie­
noje kuklioje sodybėlėje iškaulijo vakarienės. Nė akimir­
ką nepamiršo, kad kiekvienas kąsnis — apgavystė, juk
jis nebe studiozas.
Ir štai stovi vėsios nakties tyloje. Miestas nurimo, bet
Mikelis liko budėti kaip netylantis ūžimas ausyse, kai
nuščiūva visi kiti garsai. Naktis kvepėjo rasa apkritusiais
sodais. Buvo visai netamsu, turėjo tuoj tuoj patekėt mė­
nulis — rytuose viršum sodų jau švietėsi dangus.
Gatve kažkas ėjo. Išgirdęs artėjančius žingsnius, Mi­
kelis iš pradžių pamanė, kad panaktinis. Bet sužvango
pentinai. Mikelis nenorėjo būti užtiktas prie Mendelio
namų ir, išlindęs iš šešėlio, neskubėdamas nupėdino. Ne­
toli Rytinės gatvės žmogus jį pasivijo, sparčiau sukauk­
šėjo žingsniai ir kažkieno ranka staigiai nusileido Mike­
liui ant peties. Jis atsigręžė ir nustebo pamatęs Otę Iver-
seną. Vis dėlto atpažino, kas gi bus toliau?
— Labą vakarą, —negarsiai pasisveikino ponaitis ir
draugiškai, tiesiai paklausė: —Ar tik ne Mikelis Tioger-
senas?
— Tas pats.
— Neseniai Seritsleve buvom vienoj kompanijoj. Po
to dar buvau jus sutikęs. Išėjot pasivaikščiot, ar ne? Oras
tikrai puikus. Tik nežinau...
Kalbėjo dusliu balsu ir taip maloniai — kaip žmogus,
ilgai buvęs vienas; stovėjo droviai palenkęs galvą, blausi
nakties šviesa užkliudė jo durklo rankeną.
— Taip, tokią naktį gaila miegoti, — tarė Mikelis.
26
 Karaliaus nešlovė
— Ar galėtumėt... jei jau nusprendėt pakvėpuoti gry­
nu oru, — gal paėjėtumėm kartu?
Mikelis neturėjo nieko prieš, ir Rytine gatve jiedu pa­
traukė j miestą.
— Matot, Kopenhagoje aš nieko daugiau nepažįs­
tu, —vėl prabilo Otė Iversenas, —bent jau danų.
— Nejaugi? — Nors nieko nuostabaus, pamanė Mi­
kelis. Abu tylėdami priėjo Mergelės Marijos bažnyčią.
— Kche... — krenkštelėjo Otė Iversenas. — Ar ne­
norėtumėt užsukti, kur aš gyvenu, ir išgerti stiklą vy­
no? — paklausė jis jau kitokiu tonu, šaltesniu ir lyg ne­
patenkintu.
Mikelis nematė priežasties atsisakyti, ir jie nuėjo į vie­
nus namus Vakarinėje gatvėje, kur buvo apsistojęs Otė
Iversenas. Duris rado užrakintas.
— Jei imsim belstis, visus prikelsim, — lyg pats sau
tarė Otė Iversenas. — Bet arklidėj turiu midaus ąsotį.
Jie perėjo mėnesienos užlietą kiemą ir sustojo prie di­
delės daržinės su dengtu prieangiu. Otė Iversenas pastū­
mė duris.
— Čia aš, —nuramino jis berną, pašokusį iš šiaudų
guolio. — Uždek mums žvakę.
Degdamas žvakę, bernas pašnairavo į Mikelį. Arklidė
buvo erdvi, bet tik vienam aptvare stovėjo arklys. Otė
Iversenas priėjęs patapšnojo gyvuliui sprandą, kažką pa­
taisė.
— Eik sau gulti, — liepė bernui. Pasirausęs kertėje,
paėmė aukštą ąsotį, atkimšo ir pažiūrėjo vidun.
— Daugiausia čionai ir būnu, prie savo arklio... Gal
prisėskim, va, ant lovio? Gėrimo dar yra, dugnas platus.
Vaišinkitės!
Mikelis paragavo, midus buvo stiprus ir viliojančio
skonio, po visą kūną pasklido šiluma. Po jo ir Otė
27
Johannes V. Jensen
Iversenas trūktelėjo gerą gurkšnį. Abu tylėdami sėdėjo ant
lovio. Bernas jau saldžiai miegojo vėl atsidrėbęs į šiau­
dus. Arklys ėdžiose kažką tyliai žėbėjo. Sieninėj žvakidėj
smilko žvakigalis. Aplinkui kapų tyla. Pro atviras duris
mėnesienoje baltavo kiemas, lyg būtų šviežiai apsnigtas.
Buvo jau po vidurnakčio.
Mikelis vogčiomis dirsčiojo į Otę Iverseną, vis labiau
ir labiau stebėdamasis. Tačiau jo veide įžiūrėjo tik skaus­
mingą susimąstymą; suspaudęs lūpas, jis įbedė akis į aslą.
— Labai tvanku čia, — pagaliau atitoko Otė Iverse­
nas, — verčiau eikim laukan. Bet pirma dar išgerkim.
Ištuštinę ąsotį, jie išėjo, Otė Iversenas uždarė duris.
Netrukus jie jau buvo miesto pakrašty, pasuko dešinėn
ir nužingsniavo palei sieną, netardami nė žodžio.
Bet Otei Iversenui pabodo tylėti.
— Ohohoo! — smagiai atsidūsėjo jis ir atsuko mėnu­
liui šypsantį veidą. — Štai vaikštinėjam tokią gražią ge­
gužės naktį, o po dviejų savaičių gal nieko nebebus, nei
mėnesienos, nieko.
Mikelis apstulbęs pažvelgė į jaunąjį karį, kuris kaip
ėjo, taip ir sustojo lyg šiurpo perimtas.
— Manot, išsigandau prieš karo žygį? — metė Otė
Iversenas ir vėl ėmė eiti. — Tikriausiai jums taip nepasi­
rodė. Bet sakykit... Ko gera, juk esat vedęs — arba susi­
žadėjęs?
— Oi ne, —burbtelėjo Mikelis beveik persigandęs,
net papurtė galvą.
— Tuomet kaži ar galit įsivaizduoti, kaip atrodo turė­
ti sužadėtinę ir eit karan. O aš esu susižadėjęs. Palikau
merginą, atsisveikindama pasižadėjo laukti, — nesvarbu,
kiek reikės.
Mikelis klausėsi bijodamas net krustelėti: taip jam bu­
vo nesmagu matyt, kaip Otę Iverseną kankina drovumas
ir baisi įtampa.
28
 Karaliaus nešlovė
— Ji vardu Ana Metė, — patylėjęs sušnibždėjo Otė
Iversenas.
Ir vėl jie žengė tylėdami. Tačiau kai Otė vėl prabilo,
jo balsas skambėjo šiltai ir švelniai. Nes buvo balsiai iš­
taręs jos vardą.
— Esu gimęs Jutlandijoj, nedideliam dvare prie Lim-
fiordo. — Jis turėjo kostelėti, kad balsas atgautų tvirtu­
mą. — Tėvas seniai miręs, dvaras liko motinai.
Nutilo, be abejo, svarsto, ar kalbėti toliau. Mikelis pa­
manė, kad ir jam tikriausiai derėtų pasipasakot apie save.
Tačiau kam to reikia? Prikąsdamas liežuvį, vieną kartą
jau išgelbėjo Otę Iverseną nuo nepatogumo. Mikelis nu­
tylėjo.
Jiedu praėjo Šiaurinius vartus. Prie jų marširavo sar­
gybinis su alebarda, juos išvydęs sustojo ir jtariu žvilgs­
niu palydėjo nakties klajūnus.
— Aš pažįstu... mudu su ja pažįstami jau daugiau
kaip penkerius metus, — šnekėjo Otė Iversenas, — nuo
pat paauglystės. Motina nieko nenumanė. Taip keistai
viskas susiklostė. Aš labai mėgau plaukioti burine valte­
le, pasroviui kai kada pasiekdavau pajūrį. Kaip tyčia ant
kranto stovėjo jos namai, tėvas mat žvejys. Ten ją pirmą
kartą ir pamačiau. Turėjo keturiolika metų, beveik mer­
gina, paskui dar kelis sykius buvau sutikęs. Ir štai vieną
dieną žūklaujam upės žiotyse — retkarčiais ji sutikdavo
su manim paplaukioti.
Otė Iversenas stabtelėjo atgauti kvapo. Mikelis tą žve­
jį gerai pažinojo, tai buvo Jensas Sivertsenas. Aną Metę
matydavo kone kasdien, bet ji tada buvo maža mergytė.
Geltonplaukė, raudonskruostė kaip ir visi vaikai. Ta­
čiau... kam jis visa tai pasakoja?
— Staiga apsidairom ir matom, kad vėjas mus nunešė
toli nuo kranto! — susijaudinęs pasakojo Otė Iverse-
29
Johannes V Jensen
nas. — Aišku, aš jau buvau pastebėjęs, kad pasidarė gilu,
bet nieko nepamaniau, nes mudu gulėjom ir žiopsojom že­
myn į vandenį. Mus nešė jūron. Čiupau kartį, norėjau
stumtis kranto pusėn — ogi dugno nesiekia! — Otė ner­
vingai sulinksėjo. — Pūtė vėjas į jūrą. Ir niekur nė gyvos
dvasios — Jensas Sivertsenas, tas žvejys, gyveno toliau,
be to, jo nebuvo namie. Ką daryti? Iš pradžių taip per-
sigandom, jog žado netekom, kur jau dar pagalbos šauk­
tis... Bet matau, kad valtelę neša vis tolyn, ėmiau rėkti,
kol pristigau kvapo, paskui abu pradėjom žliumbt ir ai­
manuot. Laivelis pasviręs prisisėmę vandens, mat iš ne­
vilties blaškėmės kaip be galvos! Stebuklas, kad neapsi-
vožėm ir neatsidūrėm vandeny —tada ir plaukti dar ne­
mokėjau: tėtis mirė, kai buvau mažas, visko išmokau
užaugęs. Pagaliau nebeliko jėgų šaukti nei daužytis, —
menko dar buvom protelio, — atsisėdom vienas ant vie­
no, kitas ant kito suolo ir sriūbaujam. Tarpais atsigręžę
ir pamatę, kad žemė vis labiau tolsta, vėl imdavom
žviegti, kol visai išsikvėpėm ir netekom jėgų. Mums
grėsė mirtinas pavojus. Prisiverkę protarpiais užsnūsda-
vom. Taigi vėjas neša ir neša. Galų gale pribloškė mus
kitoj pusėj prie Salingo. — Otė Iversenas sunkiai atsidu­
so. — Tą pačią dieną kažkoks žvejys perkėlė atgal. Pra­
ėjo dar ketveri metai, ir mudu susižadėjom. Buvo pava­
saris. Jau seniai esam suaugę.
Jis nutilo. Jie priėjo mėnesienos nušviestą aikštelę pa­
lei miesto sieną. Otė Iversenas parodė didelį akmenį.
— Gal prisėstumėm?
Atsisėdo. Otė Iversenas dar ne viską buvo pasakęs, ką
galvojo. Matydamas, kaip ponas Otė sumišęs sėdi ir ra-
kinėja kelio skeltuką, Mikelis nežinojo, nė ką sakyti.
„Aš ir jis niekuo nesiskiriam, —pamanė Mikelis, — abu
vienodi, atleisk Viešpatie, abu kaip vienas“.
30
 Karaliaus nešlovė
— Bet man jos neleidžia vesti, — liūdnai prisipažino
Otė, pakirdęs iš sunkių ir įkyrių minčių. — Motina užsi­
spyrė, girdi, ji tau per prasta. Jei neklausysiu, neteksiu
dvaro. Tuomet išgirdau, kad karalius rengiasi karui. Sa­
kau, jeigu jau pradėt nuo pačios apačios, būtų vis šiokia
tokia išeitis.
Štai Otė Iversenas ir išklojo, ką buvo įmanoma pasa­
kyti. Visa kita: kaip beprotiškai pasiilgęs mergaitės, ku­
rios vardą vos ne vos drįso ištarti, kaip verda gyslose
kraujas, — Mikelis numanė.
— Kas žino, ką žmogui atneš fortūna, — pavargusiu
balsu ištarė Otė Iversenas. Sėdėjo pasilenkęs, tarp kelių
susinėręs rankas. — Sodyba sena, apšiurusi, — kimiai
pridūrė. — Niekur jokios tvarkos.—Jisai sudrebėjo ir
garsiai nusižiovavo. — Gal jau eikim!
Jie nuėjo. Išblyško danguje mėnulis, greit ir saulė te­
kės. Prieš aušrą ant miesto nusileido lengvutis rausvas
rūkas. Pažiūrėjęs į Otę Iverseną, Mikelis suprato, kad šis
gailisi įsišnekėjęs. Jis paskubom atsisveikino, ir jie išsi­
skyrė.
Mikelis neturėjo kur eiti. Atsigulė tam pačiam kapi­
nių kamputy. Jau buvo gerokai prašvitę. Užmigo tik ta­
da, kai virš miesto pakilo saulė.

MIKELIO NEVILTIS
Vidury dienos į kapines atėjęs duobkasys tarp žolių
pamatė nejudantį ilgą kūną. Jis prisiartino manydamas,
jog tai lavonas, bet ne — žmogus, tik miega, vokai virp­
čioja nuo saulės.
Mikelis sapnavo, kad lipa į aukštą statų kalną, ligi ke­
lių klimpdamas puriam sniege. Jau čia pat viršūnė, bet
31
Johannes V. Jensen
jis atsisėda — gana, nebepaeina. Virš galvos kairėn suko
takas ir staigiai leidosi žemyn; tačiau tiesaus kelio ten ne­
buvo, norėdamas pasiekti tą vietą, turėjo dar kartą ap­
sukti kalną. Jis pasidavė, sėdėjo įklimpęs sniege, viskas
baigta. Take viršum jo sūkuriavo pūga, šluodama birų
sniegą, kuris dengė kalną. Taku leidosi virtinė merginų
juodais apsiaustais, su įnirtingu džiaugsmu jos veržėsi
per sniego sūkurius, vėjas draskė apsiaustus ir tarpais jų
klostėse sušmėžuodavo nuo šalčio paraudę kūnai. Jos
ėjo ir ėjo žemyn nuo kalno, nesibaigianti virtinė, vienos
šypsojo, kitos juokės. Visos atrodė panašios į Susaną,
bet nė viena nebuvo ji.
Mikelis pabudo gerokai po pusiaudienio, sapną aiš­
kiai prisiminė ir išsigando. Jam dingojos, kad niekuomet
neteks prisiartint prie Susanos, nors jautė: jinai —jo li­
kimas. „Ne prieš gera“, —pagalvojo Mikelis, apimtas
blogos nuojautos. Ant jo krito negandos šešėlis, kas kad
buvo išsibūręs saldesnę laimę, nei lemta daugumai žmo­
nių. Staiga lyg tamsus sielvartingas regėjimas jį nutvilkė
mintis, kad jam teks mirti nuo savo rankos.
Už Vakarinių vartų, netoli egzekucijų kalno, buvo gili
duobė, kur kailialupys sumesdavo maitas. Dabar, vasarą,
ji beveik ištisai būdavo sklidina miglos, kuri neleido
įžiūrėti gaišenų. Toj pusėj, kur ėjo kelias, odlupys pamo­
vė ant karties arklio kaukolę —kad žmonės saugotųsi.
Mikelis dažnai čia praeidavo: daugiausia leisdavo laiką
kapinėse arba prie kartuvių, kur jo niekas neerzindavo.
Pamažėl Mikelis ėmė justi arklio galvai ant karties kaž­
kokį keistą prieraišumą; sakytum būtų žinojęs kažką to­
kio, ką žino ir toji negyva bejėgė kaukolė. Kiaušas žvel­
gė tolyn plačiai išžiojęs žabtus, pro kuriuos nepaliauda­
mas veržėsi begarsis pragaro žvengimas, akiduobės
32
 Karaliaus nešlovė
spoksojo, iššiepti dantys priminė amžiną Šėtono kurstomą
ugnj — net kaulinis šnervių kontūras alsavo pykčiu. Ta­
čiau slapčia Mikelis su kaukole draugavo.
Vieną vakarą jis užtiko rakalj taisantis lupti nudvėsusį
kuiną. Ėmė žmogelį šnekinti, bet Jerkas ilgai nė ausies ne­
kreipė. Buvo ne iš kalbiųjų. Netoli stovėjo ir jo lūšnelė.
Tą vakarą Mikelis pavalgė arklienos prie odlupio stalo.
Nuo to karto kai kada užeidavo Jerkui padėti. Čigonas tu­
rėjo savotiško nuovokumo, ir Mikelis laikė jį draugu.
Sykį, kai abu dyrė odą, Mikelis staiga susimąstė ir il­
gai sėdėjo su peiliu rankoj.
Prisiminė, kaip susirgo kaimyno Anderso Gro arklys,
buvo aišku, kad kris, — tuomet Mikelis gyveno namie,
pas tėvus. Andersas Gro nutarė pats pribaigti gyvulį; iš­
šovė iš arbaleto tiesiai kakton, arklys krito įbesdamas
snukį sniegan. Pirmiausia žemė pasiėmė galvą, paskui,
sąnariams atsileidus, įtraukė ir visą kūną. Taip... Žemė
žino, ką daro, nors ir tyli. Ji mums duoda šiek tiek lai­
ko, ir kuo mes linksmesni, tuo smagiau ant jos šokinė­
jam. Tačiau visi padarai prieštarauja gamtai, nepaklūsta
žemės traukai, o žmogus apskritai priekiu atsiplėšė nuo
žemės ir iš jos traukos gudrumu atsiėmė porą galūnių.
Atšeria Dievas visa, kas gyva, kad gražiau žemelėn gul­
tų, juk ir Dievas, ir Šėtonas — vis tas pat. Tačiau žemė...
Mikelis išvydo sau prie kojų bejėgį kūdikėlį, regėjo
kaip gyvą. Guli aukštielninkas, surietęs kojytes lyg mo­
tinos įsčiose. Bet štai akyse ima augti — ir taip sparčiai,
jog nebesužiūrėsi, kaip mainosi jo kūnelis. Va, jau žvel­
gia į tave protingos akys, prie šonų gula baltos plonos
rankos, ištįsta kojos. Štai veidą užtemdo rūpesčiai, juo
pralekia šypsena, saldus žiaurumas, baimė, abejonė.
Rankos jau didelės, įrudusios. Kol apžiūri jį nuo galvos
iki kojų, ant smakro pradeda kaltis tamsi barzda, kaktą
2. Karaliaus nešlovė 33
Johannes V. Jensen
išgaubia skausmas. Žiūrėk, jau subrendęs vyras, valandėlę
tyliai guli įsigilinęs į save. Dar akimirka, ir jau pa­
seno. Bąla barzda, retėja plaukai, nusmailėja keliai. Jau
vienos raukšlės, po oda suvysta kūnas — ir sukriošusią
senatvę suspaudžia juodi rėmai; šmėsteli pageltusių kau­
ly krūvelė, užsivožia dangtis, ant jo pasipila žemė.
O, žemė pasiima, kas jai priklauso, parverčia aukštiel­
ninką, priploja prie savo plutos. Tegul tave tiktai kas
nors prakiurdo, iškart žnektelėsi grobiais ant žemės, nu­
griūsi kaip papuvęs stulpas.
... Kai Andersas Gro nušovė arklį, ėmėsi darbo odlu-
pys. Dorojo sniege dvėseną, o Mikelis stovėjo ir žiūrėjo.
Brėško šaltas giedras rytas. Iš vakarų srūvančioje
blyškioje mėnulio šviesoje plačiai driekėsi sniego lygu­
ma, toli laukų pakraščiuos sniegas buvo mėlynas, o kal­
vų viršūnėse akinamai spindėjo, negalėjai atskirti, kur
balta šviesa, kur — sniego įkapėse gulinti žemė. Buvo
taip šalta, jog po kojomis šaižiai gurgždėjo sniegas, spei­
gas degino pirštus tartum sieros rūgšties lašai. Tačiau ly­
guma šliaužė juoda neužšalusi upė — gyva žaizda mirti­
nai šalčio sukaustytuos laukuos.
Rakaiis apvertė Anderso Gro arklį ant nugaros ir pradė­
jo darinėti. Išsiliejo didelė ruda kraujo bala, ėmė gertis į
sniegą, rausva puta netruko suledėti. Su kiekvienu peilio
rėžiu iš garuojančių arklio vidurių išvirsdavo kitokia spal­
va, mėsa tvaskėjo mėlynai ir raudonai. Tik pažiūrėk: audi­
niai dar juda, traukiasi ir tirta nuo šalčio, perpjauti musku­
lai raitosi tartum gyvatės ugnyje. Išlindo ilga trachėja, pa­
sirodė krūminiai dantys —lyg paslaptingo rašto eilutės.
Peilis atidengė plonytę rausvą plėvę, išmargintą mėlynų
gyslų ornamentu, tarytum iš aukštai matomą upių išraižy­
tą kraštą. Kai peilis perskrodė krūtinės ląstą, ji atsivėrė lyg
ola: nuo lubų kadaravo ilgos melsvos plėvės, iš mažų sky­
34
 Karaliaus nešlovė
lučių gyslelėmis išvagotose sienose sunkėsi rudas ir juodas
kraujas, iš viršaus lig apačios nukabo ilgos ir sunkios gel­
tonų riebalų kekės. Rudesnio daikto už kepenis nebuvo vi­
sam pasauly, blužnis gulėjo mėlyna ir padūmavusi kaip
dangus — nuo Paukščių tako. Buvo ir daugiau grynų spal­
vų: melsvai žali viduriai, plytinio raudonumo ir ochros
gelsvumo gabalai.
Visos sodrios, ryškios rytietiškos spalvos: geltona tar­
si Egipto smėlis, žydra lyg dangus viršum Tigrio ir Euf­
rato —po nešvariu kailialupio peiliu sniege pražydo vi­
sos begėdiškos Oriento ir Indijos spalvos.

OTĖS IVERSENO NUOPUOLIS

Šylant orams, Kopenhagoje vis daugėjo žmonių. Jon
traukė vasalai su savo vyrais ir apsistodavo gyvent pas
žmones, kasdien atvykdavo pašauktinių kaimiečių bū­
riai, — miestas karštligiškai ruošėsi karui. Taip jau kaž­
kodėl susiklostydavo — ir be jokios didelės būtiny­
bės — kad, artėdama prie zenito, kiekviena vasara savo
neramia dvasia suerzindavo žmogelius ir tie pradėdavo
spiesti. Kaip kasmet plaukėją rugiai, taip kaimiečių pul­
kai nusėda Kopenhagos laiptus, ir kiekvienas, šnairuo­
damas į kaimyną, spaudžia prie savęs krepšelį su valgiu.
Traukiami lauk Rigstedo ar Himelbjergo apylinkėse
kepti dideli raguoliai, per šitiek dienų kelio sumaigyti ir
suniurkyti; rūkytos plekšnės iš Blovanshuko trynėsi į
jutlandišką kulšelę. Raitininkai, vokiečių landsknechtai,
dvarininkų sūneliai nuo ryto lig vakaro zujo gatvėmis:
birželis, laikas, kuomet visi renkasi, stovi išplaukt pasi­
ruošę laivai — kiekvienais metais vidurvasary karalius
kyla karan su Švedija.
35
Johannes V. Jensen
Karo žygio išvakarės. Mikelis Tiogersenas pasilenkia
paimti gatvėj numesto lašinių kąsnelio; netoliese užėjo
kraujinės dešros odelę. Miestan ėjo su reikalu, užanty
nešės ryte parašytą raštelį.
Praeidamas pro aukštą priebutį, Mikelis gavo lazda
per sprandą: kažkoks padoriai apsirengęs vyras kaip ty­
čia išėjo pro duris pakvėpuoti vakaro oru, ir čia pasipy­
nė Mikelis. Žmogus jį dar ir išplūdo. Oho! Mikelis tik
susigūžė, smūgis kliuvo per jautriausią stuburo vietą.
Jis paėjėjo —ką gi, galbūt tai geras ženklas ir jo suma­
nymas pasiseks. Staiga apsisuko, prišokęs stvėrė tam
vyrui už kojos ir smarkiai patraukė, tas surikęs plojosi
ant baliustrados stulpelio ir apalpo. Mikelis nuskuodė
už kampo.
— Ei, laikykit jį! — šaukė vyrai kitoje gatvės pusė­
je. — Aš tau!
Mikeliui persekiotojai lipo ant kulnų, bet jis bėgo ir
bėgo nesustodamas, kol stryktelėjęs per tvorą atsidūrė
kapinėse. Uždusęs atsigulė tarp kapų.
Dar buvo nesutemę; Mikeliui nėjo iš galvos dešros
odelė, išsitraukęs ėmė ją čiulpti. Lig tol Mikelis niekad
nebuvo gulėjęs kapinėse naktį, išsimiegoti čia ateidavo
dieną. Tamsa tolydžio tirštėjo, jis įtariai apsidairė, jį ėmė
krėsti šiurpas —greit išsitiesė įkišdamas galvą į aukštas
žoles.
Po kiek laiko išgirdo krizenimą — tai velnias stovi
prie jo pasilenkęs ir juokiasi. Mikelis paklaikęs pažiūrė­
jo aukštyn — tuščia!
Bažnyčia, juoda ir kraupi, dunksojo iškilusi dangaus
skliaute, neaiškių apybraižų, kaip koks tirštas tamsos de­
besis. Sudrebėjęs iš baimės, Mikelis atsisėdo ir netyčia
pats pašaukė nelabąjį tūžmingai nusikeikdamas — kad
tu prasmegtum pragaran! Aplink tyliai glūdojo piktybės
36
 Karaliaus nešlovė
pritvinkę kapai, kryžiai ir akmeniniai paminklai stovėjo
jžūliai išsišiepę —visi nelabieji, kurie pasislėpę nemato­
mai džiūgauja, prilindo prie Mikelio ir alsuoja jam j pa­
kaušį. Jis tirtėjo, rūsčiai dėbčiojo į kažką prieš save ir
karštligiškai šnibždėjo Šėtono vardą.
Prisivertė žiūrėt vienan taškan, — mirtina baimė jau
beveik jį sugundė atsiduoti už nugaros dūkstančių pra­
garo jėgų malonei. Jei dabar atsigręš, išvys be garso iš
po žemių išdygusią bjaurią pabaisą — apdujęs nuo siau­
bo atsigręžė, bet nieko nepamatė. Dantys barškėjo. Ta­
čiau ateis minutė, kai jis raitysis grumdamasis su jį užgu­
lusiu žvėrim. Be jokių paaiškinimų, netaręs nė žodžio,
žvėris pakelia jam virš galvos savo plaukuotą leteną, at­
kiša du pirštus ir nusitaiko — Mikelis spėja pagalvoti:
nejaugi nėr jokio išsigelbėjimo nuo šitos prakeiktos ga­
lybės, šitų dviejų pirštų, nutaikytų jam į vyzdžius... O
ne! Ne! Nelabasis smeigia abiem pirštais jam į akis! O! Ir
vėl. Mikelis alpėdamas klūpo užvertęs galvą... O! Pikta­
sis vėl susmeigia pirštus jam į akis.
Ilgai Mikelis šaukė baisiąsias pragaro jėgas. „Atei­
kit!“ — ir prisibaimino labiau negu tas žvirblis, kuris,
gindamas savo jauniklį, šoka šuniui į nasrus. Tačiau pik­
to jėgos aplinkui, matyt, ketino jį pribaigti tylėjimu. Visi
kryžiai stovėjo ramūs ir tylūs, lyg saugodami siaubo ir
prakeikimų kapitalą, augantį palūkanomis ir tų palūkanų
palūkanomis; net patsai nakties oras dusino nuodingų
patyčių tvaiku, tamsa prisėlino už nugaros ir jam įgėlė.
Niekas neatsišaukė, tyli žiaurybė nenorėjo smogti pasku­
tinio smūgio.
—Ai, kad jus visus griausmas rautų! — dėl drąsos nu­
sikeikė Mikelis ir vėl atsigulė. Apsičiupinėjo, ar tebeturi
raštelį. Tačiau jį jau apniko abejonės. Mikelis iš prigim­
ties buvo pagonis. Jis ir visa jo giminė per šitiek laiko iš
37
Johannes V. Jensen
religijos išmoko tik piktžodžiauti —atseit kas žino, ar tai
turi kokią nors prasmę?
Vis dėlto jis bijojo, košmarų nukamuotas pragulėjo
porą valandų iki vidurnakčio, krečiamas siaubo karšti­
nės. Jį išmušė šaltas prakaitas, baimė taip susuko vidu­
rius, kad turėjo čia pat atlikti gamtinį reikalą.
Laikas vos šliaužė, naktis tamsėjo. Tyla gūdėjo. Vis­
kas nepastebimai ir negrįžtamai keitėsi kaip mirties va­
landą. Oras stingo nuo menkiausio garso. Ore tykojo
siaubas, užvertęs suakmenėjusį snukį plačiai išžiotais
nasrais.
Kai iš varpinės pagaliau nuaidėjo dvylika dūžių, Mi­
keliui buvo taip bloga, jog vos valiojo atsistoti. Jau j
viską buvo nusispjovęs — neįmanoma ir beprotiška už­
mačia. Tačiau vis viena ją įvykdys, nors ir nebetiki, kad
pasiseks. Ir Mikelis pritykino prie bažnyčios durų, laiky­
damas rankoj pergamento skiautelę, kur buvo surašęs
užkeikimus. Pasilenkė prie rakto skylutės — ir atšoko: į
akį mušė šalto oro srovelė. Bet jis ilgiau negaišdamas
papūtė pro skylutę ir tris kartus pabeldė į duris, ištarda­
mas visus nelabojo vardus ir titulus.
Šėtonas slėpėsi, Mikeliui nesirodė.
Mikelis susigėdęs sunkiai atsiduso ir nuėjo šalin.
Taip jau atsitiko, kad tos pačios dienos vidupiečiu
Otė Iversenas ėjo Žilvičių skersgatviu ir pamatė Mende-
lio Špejerio dukrą. Žingsniavo užsigalvojęs: rytoj į žygį.
Ana Metė... Kaži kaip ji dabar gyvena, Ana Metė auksi­
niais plaukais? Ir tada išvydo Susaną. Praėjo lyg nepa­
stebėjęs.
Vakare Otė Iversenas sėdėjo pas savo žirgą. Apran­
ga, ginklai sutvarkyti, viskas paruošta. Daugiau nebėr
kuo užsiimti, o širdį gelia, gerklę gniaužia, nebėr ramy­
38
 Karaliaus nešlovė
bės nuo ilgesio ir vienatvės. Jau ir naktis, bet kraujas te­
beverda.
Jis išėjo ir leidosi kur akys veda, užklydo Žilvičių
skersgatvin ir atsidūrė šalia sodo, kur dieną buvo regėjęs
jauną juodaplaukę merginą. Piktai supurtė tvorą, išlaužė
du statinius, įsispraudė pro skylę ir kaip elnias galvot­
rūkčiais nušlamėjo per krūmus. Kairėj kažkas tyliai aik­
telėjo, jis išgirdo nubėgant, sušmėžavo suknelės minkš­
tos klostės; jis puolė per žoles, per brūzgynus, veikiau
nujausdamas negu matydamas, kur bėgti, aplenkė medį
ir bėglę sučiupo.
Ir tuoj pat ją paleido, rankos pačios nusviro. Jie sto­
vėjo vienas prieš kitą, jis jos veido gerai neįžiūrėjo, tik
girdėjo tankiai alsuojant. Staiga išsprūdo prispausta ša­
kelė ir šmaukštelėjo jam per veidą vėsiais aksominiais la­
peliais.
Ūmiai ji šastelėjo šonan, lyg norėdama pabėgti.
— Ne, — gailiu, maldaujamu balsu išspaudė Otė ir
abiem rankom užtvėrė jai kelią.
— Ką? Ką? —kimiai sušnibždėjo ji. Sudrebėjo, pasi­
stiebė... Otė ją matė, bet tamsiame medžio šešėlyje nie­
kaip neįžvelgė veido. Tuomet dešine ranka palietė jos
plaukus, jie buvo rasoti ir šalti. Jis graudžiai atsiduso,
atitraukė ranką ir tyliai paklausė:
— Kuo tu vardu?
— Susana, — sušnabždėjo ji be kvapo. Tą pačią aki­
mirką šoko šalin, atsitrenkė į medį, šmukštelėjo už jo ir
išnyko. Sušnarėjo krūmai ir susiglaudė, tik šakelės dar
palingavo. Ir viskas nuščiuvo.
Otė Iversenas pažvelgė aukštyn. Sodą gaubė vasaros
dangaus skliautas, jame romiai spingsėjo žvaigždės. Iš
abiejų pusių juodavo namų skliautų trikampiai. Ji din­
go! Lėtai, suspausta širdžia Otė patraukė gatvės linkui.
39
Johannes V. Jensen
Sulig kiekvienu žingsniu per aukštą žolę uodė gaivų aug­
menijos ir žemės kvapą. Ne, Otė dar negalėjo imt ir iš­
eit iš sodo. Takeliu aplink krūmus grįžo atgal ir priėjo šei­
vamedį, apkėtusį sodo kampą.
Po juo ir buvo pasislėpusi, Otė ją rado: grabalioda­
mas ištiestom rankom, užčiuopė plaukus. Ji neišdavė jo­
kio balso, tik įtraukė galvą į pečius ir ėmė drebėti. Otė at­
siklaupė ir norėjo ją apkabinti, bet ji atkakliai spraudėsi
į tankią lapiją; Otė šliaužė paskui ją ant kelių, kol už­
kliuvo už ten stovinčio stalo krašto.
— Susana, — kuždėjo jis, — Susana...
Kartodamas jos vardą apsiramino. Ji staigiai pašoko.
Tačiau jis ją sulaikė abiem rankom, tvirtai suimdamas
kelius kartu su sijonu.
— Kas tu toks? — paklausė ji virpėdama.
Jis neatsakė, sutrikęs tyliai nusijuokė: iš jos kūno į jį
sklido šiluma; jos suknelė buvo stora ir šiurkšti, bet į ją
lytinčias rankas plūstelėjo laimė. Iš džiaugsmo apkabino
jos liemenį ir parklupdė, atsargiai glostė plaukus ir užkai­
tusius skruostus, stengdamasis atsukti veidą į save. Paga­
liau jam pavyko — bet jinai jį pergudravo, staigiai nusig­
ręžė kiton pusėn. Otė vėl pakreipė savęsp jos apvalią ne­
klusnią galvą—ji pasidavė, tačiau vėl paslėpė veidą.
— Ne, ne... — susižavėjęs šnabždėjo Otė, jis jau pa­
reiškė savo teises jėga ją prisitraukdamas, ji spyrėsi ke­
liais ir alkūnėmis — bet jis, ištempęs kaklą, spėjo nu-
vogt bučinį; bučiavo dar kartą, bet pagavo tik kietai su­
čiauptas lūpas... Tačiau po to ji pamažu suglebo pati jam
pasiduodama, ir štai jinai jo glėbyje — liauna, nuolanki
ir pilna drovingo geismo. Jis vėl ją pabučiavo, ir nelauk­
tai jos lūpos atsivėrė lyg išbrinkęs rožės pumpuras. Su­
mišęs sunkiai nurijo seiles. Iš naujo prigludęs prie Susa-
nos lūpų, pajuto jos aistrą, bet staiga širdis nulinko ir jis
40
 Karaliaus nešlovė
paniuręs atšlijo į šaltą šeivamedžio lapiją. Susana prisig­
laudė jam prie krūtinės, kaktą įrėmė į jo kaklą.
Ilgai jiedu taip sėdėjo. Mieste buvo tylu. Pusiaunaktį
mušantys varpo dūžiai krito skardžiai ir aidingai.
— Rytoj išeinam į karą, —tarė Otė Iversenas.
Tai nebuvo kokia nors nelaimė, ir ne dėl to Otė pakė­
lė Susanos galvą nuo savo peties giliai atsidusdamas.
— Tau kažko liūdna? —paklausė Susana.
— Ką? — skambiu balsu tarstelėjo Otė. Ir ilgai tylėjęs
abejingai atsakė: — Taip.
Susana ėmė bučiuoti jo pirštų krumplius, retkarčiais
švelniai krimstelėdama.
Otė išgirdo gatvėje žingsnius ir valandėlę įtemptai
klausėsi — žingsniai nutilo, ir jis juos pamiršo.
O už šeivamedžio lapinės sustojo Mikelis Tiogerse-
nas. Priėjęs prie tvoros, iškart pamatė išlaužtus stati­
nius. Taip ir prastypsojo toj vietoj, kol bažnyčios bokšto
laikrodis virš miegančio miesto išmetė vieną dūžį. Iš po
medžio išlindo pora, Mikelis pažino Otę Iverseną. Matė,
kaip jie prasmego tarp krūmų sulaukėjusiam sode, kur
seni kreivėzos medžiai stirksojo kvapniam atvašyne, —
pražilę pirmykščiai padarai, tiesiantys šakas į visas pu­
ses, lyg būtų susipainioję savojoj gyvenimo išminty ir
nebežinotų, kurlink rodyti kelią.
Otė užlipo į Susanos mergautinį kambarėlį, jinai jį
vedė už rankos. Vasaros nakties šviesa plūdo pro lange­
lį, ir Otė pamatė, kokia ji graži, juoda ir balta kaip nak­
tis ir diena, jam nepažįstamų saulėtų kraštų vaikas —
balta kaip sniegas, bet su auksiniu atšvaitu, tarytum
prieš užaugdama ir nubaldama būtų nurudusi nuo saulės.
Jos ir kraujas buvo kaip diena ir naktis, karštas ir nekal­
tas — Otė palinko artyn, apakintas jos aistros, bet prisi­
minė Aną Metę ir sustingo. Tačiau kuo baisesnis jį pjo­
41
Johannes V Jensen
vė ilgesys, tuo stipriau liepsnojo Susanos jausmai —
džiaugsmas ir baimė; ji buvo laiminga galėdama žiūrėti
į tą drovią kančią, mylėjo jj, kad toks tylus, o akys pil­
nos nesuprantamos gėlos. Tris kartus, spinduliuodama
švelnumu, gundė jį savo auksinėm krūtim, ir tris kartus
jis atsitraukė atatupstas lyg nuo mirties. Kol pagaliau,
sugniužęs ir verkdamas be ašarų, suspaudė ją glėby.
Gatvėj panaktinis išdainavo:
— Jau keturios valandos!
Toli toli trimitas perplėšė balkšvą ryto tylą. Otė Iver-
senas paknopstom puolė pro duris. Peršokęs per tvorą,
užlėkė tiesiai ant panaktinio ir buvo palydėtas piktais ir
nė kiek nebemieguistais žodžiais. Jis nudūmė tolyn. Ry­
tas buvo apniukęs. Uždarytuos kiemuos arkliai trypia
kanopom grindinio akmenis, visi jau ruošias išjoti.
Vienur kitur pro durų plyšį skverbiasi šviesa, viduj
tyliai žvangtelia ginklas, prie žvakės karys velkasi šar­
vus... Otė Iversenas bėgo j savo butą nežiūrėdamas kelio,
troško šią minutę leistis nors į pasaulio kraštą, stačia gal­
va nerti mūšio siautulin — išrauti iš širdies, ką buvo pa­
daręs, užmiršti, užmiršti. Lėkdamas nenorom užsimerk­
davo, nes akyse tebestovėjo toji, kuri taip ugningai pri­
ėmė savo glėbin, plaukuose tebejautė jos pirštus. Ak,
kaip tvirtai, kaip tvirtai ji spaudė jo galvą prie savo krū­
tinės — o jis patyliukais verkė ant josios širdies... Tai
prisiminęs Otė pašoko aukštyn gal aršiną, tarsi pakirstas
kulkos. Pergedęs lėkė ryto rūke paskendusiom gatvėm.
Aklai bėgdamas pasiklydo ir atsidūrė kažkokiam siau­
ručiam skersgatvėly; tada nustojo skuodęs kaip be gal­
vos ir leido prasiveržti jį smaugusiai raudai. Tačiau atro­
dė, kad nuo skausmo numirs, ir jis pasileido dar smar­
kiau. Staiga pro rūką prasimušė blanki šviesa, krintanti
42
 Karaliaus nešlovė
pro skurdžios lūšnos langei}. Kaip kad vaikas, nusiverkęs
ir nusikankinęs, iš nevilties ima lupinėti sienos tinką, taip
ir Otė Iversenas pripuolė prie langelio ir pažvelgė pro tri­
kampį plyšį tarp rėmo ir užuolaidos.
Išvydo sujauktą kambarį žemom lubom. Priešais lan­
gą nugara į jį stovėjo vyras, palinkęs ties kėde, kurioj
sėdėjo jauna moteris, Otei buvo matyti tik rausvos ran­
kovės ir plaštakos. Abi figūros užstojo žvakę ant stalo.
Tą akimirką, kai Otė pažiūrėjo pro langelį, vyras kam­
bary lėtai pakėlė dešinę ranką (kairę berods buvo uždė­
jęs ant kaktos kėdėje sėdinčiai moteriai) ir — Jėzau
Kristau! — plačiu lygiu mostu perpjovė moteriškei ger­
klę; pasigirdo duslus garktelėjimas. Vyras patogiau su­
ėmė peilį ir suvarė aukai krūtinėn; jo neištraukęs keliu
pastūmė kėdės atlošą ir užvertė su nužudytąja ant stalo.
Žvakė užgeso.
Otė Iversenas griebėsi už galvos ir išvertęs akis kaip
beprotis atšoko nuo langelio. Nubėgo kiek kojos įkabi­
na ir pagaliau parlėkė namo — be skrybėlės, vėjuje besi­
plaikstančiais plaukais. įpuolė į arklidę pas savo žirgą,
apimtas juodžiausios nevilties.

AKMENŲ NEŠIMAS IŠ MIESTO

Kitą dieną kariuomenės nebeliko, karalių Hansą su va­
salais, landsknechtais ir valstiečių būriais, su vėliavom ir
pentinais, muškietom ir veršenikėm lyg būtų kas iš mies­
to iššlavęs. Tuščios gatvės kiaurai švietė, oras, dar vakar
aidėjęs nuo geležies žvangėjimo ir perkūniško erzelio, at­
gailaujamai tylėjo. Nebesibaimindami, kad kas įspirs, iš
visų pašalių drąsiai išlindo šunys ir kiaulės ir ėmė knistis
kariaunos paliktose atmatose. Miestas pagaliau užsiėmė
43
Johannes V. Jensen
savo reikalais. Jau tą patį vidurdienį kartuves už Vakari­
nių vartų papuošė dviejų baisiausių piktadarių kūnai: vie­
nas didelis ir vienas mažas. Pradėta tirti keli naktį pada­
ryti nusikaltimai; beje, buvo rasta nužudyta savo namuos
Lotė iš Hamburgo — perpjauta gerklė. Kaip ir buvo gali­
ma tikėtis, naktį netrūko visokiausių nutikimų. Ne viena
širdis savaip nerimo artėjant išsiskyrimo valandai. Bet iš
akių — ir iš širdies...
Per pačius pietus prie rotušės susirinko minia. Ten
buvo sukaustyti trinka du žmonės: vyras, sučiuptas va­
giant, ir moteris, nuteista už paleistuvystę. Ji buvo visai
jaunutė ir tikra gražuolė — Mendelio Špejerio duktė
Susana. Panaktinis ją užklupo anksti rytą, pamatęs iš­
bėgant kavalierių. Jau seniai neišleido jos iš akių, juk
žmonės be reikalo nerašinėtų ant namo kertės. Panakti­
nis buvo vienaakis: kažkoks padauža kartą per naktines
riaušes jam išdūrė akį... Jei Mendelio duktė Susana bū­
tų danė ir pelnas iš jos verslo būtų davęs miestui nau­
dos, panaktinis, ko gera, būtų pažiūrėjęs į tai pro pirš­
tus: jis jau mokėjo visų nematuoti vienu matu. Bet
juočkė Susana buvo svetimšalė. Todėl ir išstatyta pa­
juokai, o paskui, žmonių apspjaudyta, turės nešt iš
miesto akmenis.
Minia stovėjo apspitusi trinką, žmonių rinkosi vis
daugiau. Vagis sėdėjo budrus ir šaudė į visas puses akim;
jei kas prieidavo per arti, šokdavo apsiputojęs keiktis ir
kaukšėti dantimis visai kaip pasiutęs šuva. Net jo kojos,
išlindusios pro trinkos skyles, tirtėjo iš pykčio. Paskui
jis truputį apmalšo, veidas atsileido ir įgavo nuskriaustą
išraišką... Staiga pamatė malonų pagyvenusį vyrą, kuris
priėjęs bandė pašmaikštauti, — arr arr žaibiškai suurzgė,
į visas puses kalendamas dantimis, įnirtęs kalinys, ir
žmogus pabūgęs atsitraukė. Minia kvatojo. Bet pažvel-
44
 Karaliaus nešlovė
kit, malonusis vyras persimainė, jo veidą iškreipė neapy­
kanta, pasižiūrėjęs, ar nemato ginkluotas sargybinis,
spyrė sukaustytajam kaliniui veidan ir apsidairęs įžeista
mina —matot, koks bjaurybė! — nuėjo. Vagis sumirk­
sėjo, nulydėjo jį švininiu žvilgsniu, sugriežė dantimis,
bet susilaikė neurzgęs. Apie šnerves atsirado dvi baltos
dėmelės.
Padoriu atstumu nuo vagies, už keturių skylių, sėdė­
jo Susana. Iš trinkos kyšojo basos pėdos. Ne vienam ki­
lo pagunda pakutent jos dailiąsias kojytes. Ji buvo žalia
suknele, ant pečių užmestas pašukinis maišas, kuris den­
gė rankas. Ji sėdėjo nejudėdama, nuleidusi galvą ant
krūtinės, vešlūs juodi plaukai buvo visi apspjaudyti.
Atokiau stovėjo senasis Mendelis Špejeris. Vilkėjo
juodą žydišką apsiaustą, nuo pailgo susirūpinusio veido
karojo išdrikę barzdos kuokštai; stovėjo susikūprinęs ir
šnekėjosi su jaunu juodbruvu vyriškiu, kurio niekas ne­
pažino. Jis buvo tankiais susiraičiusiais plaukais, juo­
dom paraudusiom žiurkės akytėm ir liesas kaip šaukštas.
Tai buvo pirklys iš Helsingioro; Mendelis Špejeris rytą
davė jam žinią.
Tuo tarpu atsirado ir odlupys Jerkas, surišo virve du
didelius akmenis. Daugiau jokių ceremonijų nereikėda­
vo. Tačiau prieš paleidžiant Susaną iš trinkos, neryžtin­
gai ir droviai priėjo tėvas, pažiūrėjo užgesusiom akim į
sargybinį, į mažus batelius, kuriuos laikė rankoj, į basas
dukros kojas — ir vėl apsuko žvilgsniu tą patį ratą. Sar­
gybinis stovėjo pasirėmęs alebarda ir net ūso nepakruti­
no: nesakė „ne“, bet ar tai reiškia „taip“? Drebėdamas ir
bet kurią akimirką pasirengęs bėgti, Mendelis Špejeris
nevikriais pirštais vis dėlto paskubom apavė vargšes Su-
sanos kojas ir surišo raištelius. Padavė ranką, padėjo at­
sistoti. Tada gavo pasitraukti.
45
Johannes V Jensen
Išgeltusiam Jerko veide nevirptelėjo nė vienas raume-
nėlis, kai jis užkabino Susanai ant pečių nešulį. Kai
kam, beje, pasirodė, kad akmenys per maži.
Eisena pajudėjo. Pirmas ėjo Jerkas, vesdamas Susaną.
Iš kito jos šono dūlino Mendelis Špejeris, toliau žengė
juodekšnis, su kuriuo senis pirma kalbėjosi. O paskui
juos pasipylė smagus dorų, be mažiausios dėmelės mies­
telėnų pulkas: batsiuvių ir žvejų, studiozų, ištekėjusių
moterų ir mergelių. Lėtai, be galo lėtai traukė jie Vimels-
kaftu, nes Susana vos ėjo sulinkusi po savo našta. Kai
tik ji susverdėdavo, Mendelis Špejeris nedrąsiai ištiesda­
vo tamsią kaulėtą ranką jai prilaikyti, o veidas skaus­
mingai truktelėdavo lyg nuo botago kirčio.
Diena tikrai nešykštėjo pramogų. „Žiūrėkite, va ir
Gandras išlindo pamiklint kojų!“ Rudaplaukė kaliausė
išniro iš už kampo prie Šventosios Dvasios bažnyčios,
jaunimėlis jį sutiko linksmais šūkavimais. Bet šį kartą jis
atsigynė lazda, piktai rėkaudami vaikėzai išsilakstė ir
daugiau nebekibo. „Tik pamanykit, Gandras ūsus užsi­
augino, — šaipėsi žmonės. — Ir mat kaip jam parūpo
paspoksot į mergiotę!“
Eisenai pasiekus Turgaus aikštę, lalesys pasidarė
smarkesnis, langai ir durys buvo aplipę smalsuoliais. Iš
vienos dirbtuvėlės narsiai iššoko reginio pralinksmintas
pameistrys ir, sušukęs kažką itin gudru ir pamokoma,
užvertė Susanai suknelę lig pusiaujo. Tačiau nors vi­
siems šis pokštas labai patiko, bet buvo neleistinas; Jer­
kas nė nešyptelėdamas mirktelėjo linksmuoliui ir žengė
arčiau Susanos, kad apsaugotų nuo panašių išdaigų. Ap­
sidairęs pamatė Mikelį Tiogerseną, tačiau niekuo neparo­
dė, kad jie pažįstami.
Susana vargiai bepavilko akmenis, visa drebėjo iš
nuovargio, nuo įtampos veidas buvo raudonas kaip
46
 Karaliaus nešlovė
kraujas. Išėjusi į Rytinę gatvę, ji pirmąkart plačiai atvė­
rė savo dideles spindinčias akis — iš jų pasipylė ašaros,
ir ji sustojo. Jerkas be pusės žodžio nuėmė naštą, padė­
jo ant žemės ir pasirėmęs lazda ėmė laukti. Mendelis
Špejeris kažką greit sukuždėjo dukteriai, jo lūpų kampu­
čiai virpėjo nuo tramdomo verksmo. Bet jo žodžių būta
kietų: Susana palenkė galvą ir nustojo verkti.
Tada Jerkas vėl užvertė jai ant pečių akmenis, ir jie
pagaliau išlindo pro miesto vartus. Čia teismo valdinin­
kas Susanai perskaitė raštą, kad ji galinti eit su savo
manta j visas keturias puses, bet jei kada jžengsianti į
miestą, būsianti nubausta pagal įstatymą. Netoliese sto­
vėjo dengtas vežimas, tėvas ir dukra įlipo į jį, kartu su
jais — atvykėlis žydas, ir visi trys nuvažiavo.
Mikelis Tiogersenas nusekė iš paskos.
Palaikis vežimas vos riedėjo; vežėjas, smulkus vyrio­
kas saulės nublukintais plaukais, nepailsdamas čaižė bo­
tagu savo kumelpalaikę ir visaip keikė, tad į pakalnę pa­
važiavo greičiau, net kelias sudulkėjo. Nuo tokio laimė­
jimo vežimas ėmė taip girgždėti ir traškėti, jog, rodės,
išsiskirs. Tačiau kumelė vėl ėmė vilktis žingine.
Buvo karšta liepos diena, pakelėj augantys aukšti gel­
toni prožimių krūmai kvepėjo medum. Laukuose šiltas
vėjas brandino rugius. Bangavo tamsiai mėlynas Zun­
das, kairėje perregimoj vasaros blandoj tamsavo miško
kupolai. Bet saulė jau krypo prie laidos, netruks ateiti va­
karas.
Mikelis nuėjo paskui vežimą keturias mylias, bet nė
vienas iš važiuojančiųjų nė karto neatsigręžė.
Likus kelioms mylioms iki Helsingioro, jie užsuko
smuklėn pailsėti. Sutemo. Kaime gal už pusmylio nuo
jūros raudonai vakaro žarai skambino liūdnas bažnytėlės
varpas — skundėsi, barėsi, gailiai miauksėjo kaip katė,
47
Johannes V Jensen
kuri suka ratą apie daržinę, kratydama rasoj sušlapusias
letenėles, ir vis ieško ir ieško savo nudaigotų kačiukų.
Mikeliui Tiogersenui nebuvo ko eiti į smuklę, jis atsi­
sėdo po aukšta liepa ant pavargėlių suolo. Kai po valan­
dėlės kambary buvo uždegta žvakė, atsistojo ir priėjo prie
atvirų durų. Pasižiūrėjo vidun.
Susana sėdėjo prie stalo, kiti du stovėjo šalia ir kažką
jai karštai šnekėjo. Senis Mendelis, matyt, bandė ją įti­
kinti ir paguosti savo ilgo gyvenimo pavyzdžiais, jis
kalbėjo taip švelniai, jo veidas švietė tokiu rūpestingu­
mu ir noru padėti, kokius gali jausti tik vaiko tėvas. Jau­
niklis žydas susiraičiusiais plaukais ir šaltomis akimis jį
pertraukinėjo mostikuodamas, gestais įrodinėdamas — ar­
gi ne taip, argi ne tiesa? Tačiau Susana, rodos, nieko ne­
girdėjo, kas jai sakoma.
Ji sėdėjo rankas nusvarinusi ant gretimos kėdės atlo­
šo ir ant jų padėjusi galvą, veidą atgręžusi į duris, bet
nieko nematydama pro jas. Lūpos praviros... jinai! Tas
pats švelnus šešėlis viršum lūpų, tos pačios keistai nera­
mios šnervės. Kokie švelnūs sielvarto paliesti bruožai,
neapsakomai gražūs ir liūdni, akys liguistai giedros ir
aiškiaregiškos... Tačiau jos sielvartas ne toks, kokį įsi­
vaizduoja anie du: tasai sopulingas lūpų išlinkis — gal­
būt mįslinga šypsena, tose be galo be krašto nuvargusio­
se akyse šviečia ne tik širdgėla; užverktų akių žvilgsny­
je ir skausmas, ir saldi palaima.
Mikelis pasitraukė ir nuėjo, sparčiu žingsniu nudrožė
kalnuotu Helsingioro keliu. Tik išvydęs miestelio žibu­
rius, nebesiskubino ir atsisėdo ant griovio krašto. Nebe­
turėjo jėgų. Per tą naktį ir dieną jį užgriuvo tiek negan­
dų. Bet blogiausia atsitiko dabar, kai sielvarto aptemdy­
tose Susanos akyse išvydo Otės Iverseno paveikslą. Nuo
šiol jinai jam neberūpi. Prisiminė šlykščius piešinius ant
 Karaliaus nešlovė
Mendelio Špejerio namo kertės (kuriuos lig tol slapčia
puoselėjo širdyje) ir visai pašėlo. Ne, velniop ją!
Tą valandėlę, kai Mikelis sėdėjo ant griovio krašto, jo
akstinas gyventi neteko atramos; Mikelis sukniubo grio­
vy ir sudejavo iš baimės. Bet buvo jaunas, jo aistros ne­
galėjo tenkintis savim, joms reikėjo objekto. Ir taip vi­
sos jo kančios virto neapykanta, neapykanta Otei Iverse-
nui. Kaip išsigelbėjimas toptelėjo mintis — nužudyt jį.
Tučtuojau nurimo ir ėmė svajot, kaip kankins ir žudys...
šitaip, va šitaip sumirksės Otė Iversenas, išvydęs peilį, ši­
tokį Mikelis jį matys — nelaimių pritrėkštą, nugaluotą
narelis po narelio.
Mikelis Tiogersenas pabudo iš kerštingų svajonių, iš­
girdęs artėjant vežimą; toli vakaro tyloje gergždė ratai.
Va, persirito per kalvą, Mikelis išgirdo vežėją raginant
arklį; tada jis atsikėlė ir kiek kojos įkerta nuspaudė į
miestą. Tą pačią naktį su vienu škiperiu jam pavyko su­
sitarti, kad paimtų į Greno. Vėjas nutilo, laivas tingiai
sūpavosi, Mikelis gulėjo pirmagalio triume ir miegojo
kaip akmuo.
Kai saulė patekėjo, tebebuvo štilis. Škuna pamažėl
dreifavo į šiaurę, Kuleno krantas pietuose kilo kaip že­
mas nelygiais kraštais debesis... Škiperis su savo dviem
matrosais sėdo irkluoti, bet naudos iš to buvo maža.
Netekęs kantrybės, škiperis paėmė iš triumo statinaitę
alaus ir ėmė žadint Mikelį. Vos prasitrynęs akis, Mikelis
apžlibo nuo lygaus kaip veidrodis vandens. Pasidarę vie­
tos denyje, jie sėdo gerti. Išbadėjęs ir prisikankinęs, Mi­
kelis nusilesė dar nespėjęs dorai atsibusti. Jis mojavo puo­
deliu ir visai apkvailo. Galop anie nutilo, tik jis vienas
kažką sapaliojo.
— Aš jau seniai parduotas pražūčiai, — žiopčiojo jis
seilėdamasis. — Mano sieliūkštės net Šėtonui nereikia.
49
Johannes V. Jensen
Na, ir tegu! Ir aš dar sulauksiu šventės. Ko nenoriu, to
nedarau, nusispjaunu ir einu sau. Valio! Ateikit visi j
mano šventę, visi negyvėliai ir luošiai, sudeginti ir su­
knežintais kiaušais. Ei, stalas padengtas, sėskit, sveteliai,
kas kaip pasipuošęs, kad ir su įkapėm! Vietos visiems
užteks, ateikit, kuriems mėsos krenta nuo žandų, o nuo
rankų byra smėlis! Eikit šen, skenduolėliai ir pasmeigtie­
ji ant baslio! Aš irgi to paties lizdo ir veikiai jus aplan­
kysiu. Et, kas bus, tas bus, aš niekam nepriklausau, esu
pats sau ponas. Ir kas man darbo, ar yra žemėj toks
paukštis strutis, bene man rūpi, kad Prancūzijos soste sė­
di kvailys, aš išeinu namo, akys pačios merkiasi, sudieu,
likit sveiki!..
Škuna sustingo saulės nutviekstoje jūros plynėje, ap­
link nė garso, tik pliuškena vanduo. Škiperis su jūrei­
viais gardžiai pasijuokė, Mikelis toliau gėrė pasikūkčio­
damas ir postringaudamas čia daniškai, čia lotyniškai,
kol pagaliau nugriuvo ant denio ir vėl užmigo.

SUGRĮŽIMAS
Mikelis Tiogersenas grįžo į gimtąjį slėnį prie Limfior-
do per pačią šienapjūtę.
Naktys tebebuvo šviesios, karštis truputį atlėgdavo
tik sutemus, ir tada viršum upės ir pievų pakildavo rū­
kas. Šienas buvo kraunamas į kupetas, ir trijų aplinkinių
kaimų jaunimas po darbo likdavo lankose nakvoti. Vė­
lų vakarą nuskardėdavo kourumiečių šūkis: „Laikas
miegot!“ Jį pagavusios kartodavo visos kupetos. Netru­
kus ir iš Grobiolės pusės, kur taip pat krauta šienas, to­
limas ir šiltas mergiškas balsas pakviesdavo: „Laikas
miegot!“ Aidas žodžius išbarstydavo po kalvas, ir atro­
50
 Karaliaus nešlovė
dydavo, kad šūkaloja mikčiojantys troliai. Pagaliau iš toli
toli atskriedavo vos girdimas miegot!“ Tai iš slėnio
gilumos atsiliepdavo Torildo žmonės.
„Cha cha cha!“ — skambėdavo aukštuos krantuos.
Viršum upės tirštėdavo rūkas. Užslinkdavo dieviška ra­
mybė, dangus apgaubdavo niekieno nedrumsčiamą tylą.
Šis slėnis ėjo nuo fiordo iš vakarų į rytus, jo ilgis —
pusė mylios. Rytiniame gale stovėjo Moholmo dvaras,
priklausantis Ivero Oteseno našlei, ji valdė ir pat} slėnį su
visais kaimais.
Netoli fiordo buvo kalvio Tiogerio namai ir vandens
malūnas. Tiogeris čia pragyveno daugiau kaip trisdešimt
metų. Be Mikelio, kuris jau devintus metus mokėsi Ko­
penhagoje, dar turėjo sūnų Nilsą, tas perėmė tėvo amatą.
Tiogeris apsidžiaugė sūnaus grįžimu. Sėdėdamas ant
skrynios, įsišnekėjo. Mikelis matė, kad tėvo kojas visai
susukusi kaulgėla. Plačiame valingų bruožų veide aiš­
kiai ir negailestingai prasimušė senatvė, dar labiau krin­
tanti į akis, kai širdyje senį susitikimas sugraudino.
— Mat kaip išsipustęs, —pajuokavo Tiogeris ir mirkte­
lėjęs parodė į Mikelio raudonas odines kelnes. Mikelis nu­
delbė akis nenorėdamas priimti tokio pagyrimo. — Tikrai
tikrai, tuoj matyt, kad ponas, —savo varė Tiogeris. — Va,
tik iš veido pablogęs nuo tų mokslų... Žinoma, ir nosis iš­
tįsusi, pagal mane, — linksmai šypsodamas pridūrė tėvas.
Tiogerio nosis buvo baisiai ilga, nuknebusi kaip šerno šni­
pas, o galiukas suplotas, dėl ko veidas atrodydavo nepa­
prastai protingas. Mikelis irgi buvo paveldėjęs tą bruožą.
Tiogeris iš tikrųjų buvo kaip reta sumanus, savo protu per­
prato daugelį dalykų ir buvo viskam gabus. Jaunas būda­
mas, pasak jo paties, virdavęs marmalą. Vaikystėje Mike­
liui ne kartą teko matyti, kaip nedideliame prikaistuvyje
kunkuliuoja keisčiausias mišinys: vilnų, švino, raudonų ak­
51
Johannes V. Jensen
menėlių, pelės dantų. Jau seniai Tiogeris nebeverda mar-
malo. Metams slenkant, ataušo noras išrasti filosofinį ak­
menį —tuščia jo.
— Žinai, aš norėjau daryti auksą, — su šypsena pasa­
kė senis Tiogeris, ir jo prisipažinimas dilgtelėjo sūnui į
širdį, nes priminė negrįžtamai prabėgusius laikus. — Bet
gauti aukso nė kartelio nepavyko. Paskutinį sykį mėgi­
nau... kad aš tau atsiminčiau! Taip, seniai tat buvo! Kaip
tyčia tuomet — cha cha! — į puodą įmečiau ir receptą,
na, maniau, dabar tikrai pasiseks! Receptą buvau pirkęs
iš vieno ginklakalio Štetine. Ek, baisu pagalvoti, kiek
laiko praėjo... Taip to popierėlio nieks ir nepamatė. Tas
žmogus dar man išaiškino, kaip ir ką daryti. Ir išviriau re­
ceptą kartu su daugybe visokių kitokių magiškų daiktų.
Bet aukso negavau. Ne, sūneli. O ilgainiui viskas savai­
me užsimiršo.
Suseno kalvis Tiogeris. Ant gumbuotos plikės ėmė
kaltis švelnūs tarsi kūdikio pūkeliai, vešli barzda palei
ausis nukaro ilgais kuokštais kaip visiems seniams ir vi­
sai pražilo. Veidą išmėtė blyškiom dėmelėm, galingos
rankos irgi buvo jomis nusėtos.
Retkarčiais Tiogeris kalvėje ir pats dar ką nors nukal­
davo, šiaip daugiausia prižiūrėdavo girnas malūne. Tėvui
kalant, paniuręs ir suodinas Nilsas stodavo prie dumplių.
Tiogeris darbuodavosi kūju ramiai, jo smūgiai krisdavo
tiksliai, kaldavo ištiesęs nugarą, iš aukštai žvelgdamas į
dirbinį, nes jau turėjo toliaregystę. Tačiau įkaitintą geležį
gražiai sudorodavo. Deja, sveikatos užtekdavo ne ilgiau
kaip pusvalandžiui; tada mesdavo darbą ir, tarsi ką svar­
besnio prisiminęs, eidavo trobon. Ten sėdėdavo gaudyda­
mas orą ir stengdamasis nuslėpti išdavikišką dusulį.
— Žiūrėk, ką turiu, — vieną dieną senis prabilo ir
ėmė greit raustis dėžutėj, pilnoj senų sagų ir metalo ga-
52
 Karaliaus nešlovė
balelių. — Ir kur dabar prapuolė? Buvau įdėjęs čia nebe­
tikusį pinigą, va, tik neberandu. Tiek metų saugojau, kol
grįši. Aš pats negaliu paskaityt, kas jame parašyta, —ne
kad akys prastos, bet lotyniškai. Štai moneta! Vienąkart
dirvoj radau. Na, Mikeli, kas ten parašyta?
Mikelis padrėkusiom akim palinko prie pažaliavusio
pinigėlio ir perskaitė užrašą.
— Gali ją ir turėti, — tarė Tiogeris, be galo patenkin­
tas, kad sūnus toks mokytas. — Čia tikras sidabras.
— Dėkui. —Mikelis paėmė monetą ir ją paslėpė; nuo
to laiko niekad su ja nesiskyrė.
Pirmąsias dienas Tiogeris dažnai pasižiūrėdavo į grį­
žusį sūnų susimąsčiusiu žvilgsniu.
— Ir ko tik nebūna, — kartą pasakė. — Niekad negali
žinoti, kas iš žmogaus išeis. Kad ir kurpiaus sūnus Brio-
nume! Pasižiūrėk, kaip iškilo! Girdėjau kalbant, kad la­
bai aukštas ponas karaliaus dvare.
— Taip ir yra, — neramiai patvirtino Mikelis. Aiškiai ir
skaudžiai prisiminė apsilankymą pas Jensą Anderseną. —
Tačiau jis turėjo už ką mokytis Romoje ir Paryžiuje.
— Tai tiesa, — burbtelėjo Tiogeris, ir jo seniokiški
bruožai suminkštėjo nuo minties apie platųjį pasaulį. Jis
ir pats yra buvęs svetur, bet nepasiekė toliau šiaurinės
Vokietijos.
— Tai tiesa, — pakartojo sukdamas nykščius. —O
gal kada buvai sutikęs mūsų dvaro ponaitį? Berods Otė
vardu...
Klausimas buvo toks netikėtas, jog Mikelis net pašo­
ko nuo suolo.
— Ką tokį? Kuo vardu?
— Mūsų jaunąjį dvarininką. Tau gal jo ir neteko ma­
tyti, bet pavasarį jis iškeliavo Kopenhagon. Taip, jam
nutiko y-pa-tin-ga istorija.
53
Johannes V. Jensen
Mikelis papurtė galvą ir net nugręžė akis, lyg ta isto­
rija jam nėmaž nerūpėtų.
—Taigis gal ir nekeista, kad judu nesusitikot, — dės­
tė Tiogeris. — Tokie jauni ponaičiai kaip jis ir mokyti
žmonės, panašūs į tave, nelabai draugauja, gyvena kas
sau. Tai va, balandžio mėnesj jis ir patraukė karališkajan
miestan — savo galva ir prieš močios valią. Galėjo ir
neit karan, nes motina našlė. Bet jam kad tik iš namų iš­
trūkus. Žmonės kalba, dėl to Ana Metė kalta. Ją gal dar
prisimeni?
Mikelis prisiminė.
— Jau kad išgražėjusi ta Ana Metė, — pasakė senis
Tiogeris staiga persimainiusiu balsu ir suapvalėjusiom
akim. — Kaip gyvas nesu matęs tokios puikios mergos.
{ motiną pasekusi, pats pamatysi. Jos mama buvo stip­
ruolio Knudo, kuris žuvo per valstiečių karą, duktė.
Daug kas tada galvą palydėjo. O Jensas Sivertsenas pa­
ėmė visoj apylinkėj gražiausią žmoną. Mes abu jau bu­
vom ne pirmos jaunystės, kai vedėm — tavo mamelė su
ja nedraugavo, sakė, kad... Ai, ką čia dabar, abidvi jau
po žemėm. Tai mat kaip... Sakai, kur Jensas žiūrėjo? O
ką jis galėjo sužiūrėt? Negi paims lazdą ir atmuš ponai­
tį, kad nelandžiotų? Dievulėliau, kaip jis prie jos prisvi­
lo! Dabar ta kamuojas, laukia nesulaukia, mat buvo pri­
žadėjęs, kad kai prakusiąs, grįšiąs ir ją vesiąs. Kas žino?
Dvarininkė nė už ką nesutinka.
— Gal, sakau, nukakim pas Jensą Sivertseną? Pasėdė­
sim, pašnekėsim, apsidžiaugs tave pamatęs, — pasiūlė
Tiogeris kitą dieną. — Nuplauksim upe, paskui jau aš
pats kaip nors nukepėstuosiu.
Tiogeris užsirišo vilnonę kaklaskarę, ir jie išplaukė
plokščiadugne valtim, Mikelis yrėsi. Priplaukę žiotis, iš­
lipo ir toliau pas Jensą Sivertseną ėjo pėsti.
54
 Karaliaus nešlovė
Pagaliau Mikelis išvydo Aną Metę. Ligi paskutinės aki­
mirkos, kai su ja susidūrė akis į akį, neįsivaizdavo jos ki­
tokios, kaip geltonkasės, raudonskruostės mergytės, bet
įvyko stebuklas, ir ji virto aukšta, stotinga mergina; plau­
kai švytėjo romioje pirkios prieblandoje, baltavo kūdikiš­
kai skaistūs veidai, degė raudonos lūpos, spindėjo mėly­
nos akys. Tokia turbūt atrodė pati Frėja.
Ana Metė padavė Mikeliui ranką, tas taip įsispoksojo
į ją, kad mergina nuleido galvą. Gražuolė! Mikelio del­
nas degė lyg prisilietęs prie įkaitintos geležies. „Palauk,
Ote Iversenai! —pagalvojo. — Dabar atsiteisim“.
Tiogeris šnekėjo už keturis. Kalbėta apie ką tik nori,
net apie grynai asmeniškus dalykus, bet nė puse lūpų
neužsiminta apie Anos Metės ir jaunojo dvarininko san­
tykius. Iš jos elgesio irgi nieko negalėjai suprasti, ji lai­
kėsi tyliai, kukliai, kaip ir bet kuri kita mergina. Tačiau
jos išraiška buvo tokia, tarsi laimė būtų ją iškėlusi aukš­
tai virš visų žmonių; nuo gimimo švelnūs veido bruožai
alsavo aštuoniolikmetės laisve, švietė vidine jaunystės
dama. Mikelis suprato: Otė Iversenas visą pasaulį ap­
verstų aukštyn kojom, kad tik ją gautų —juo lengviau
bus padaryti, kad kentėtų. Šituo pasiryžimu Mikelis kie­
tai pažabojo savo širdį.
— Kad taip tu vestum Aną Metę, — pusiau juokais
pasakė senis Tiogeris, kai jiedu plaukė atgal. — Būtumėt
gera pora. Bet ką aš čia šneku... Tiesa, Jensas Sivertsenas
turtų nesivaiko. Aš tau ne kažin ką surinkčiau duoti. Ot,
kad taip abu su Ana Mete galėtumėt Romon nuvažiuo­
ti — kaip esi kalbėjęs. Jensas Sivertsenas kitados išpluk­
dė miestan parduoti kelis tūkstančius rūkytų ungurių!
Matydamas, kad jo juokai Mikeliui ne prie širdies,
Tiogeris nutilo. Tačiau po kiek laiko užsisvajojęs senis
užbaigė paveikslą tokiais žodžiais:
55
Johannes V. Jensen
— Merga kaip uoga, toji Ana Metė! Žmonės kalba,
kad tarp jųdviejų meilė. Tu dar per jaunas žinoti, kas tai
yra. Bet iškart matyti, kad ji po šiai dienai neliesta... Tai
va, sūneli, gal greičiau judam namolio?

ILGESYS
Mikelis grįžo ten, iš kur buvo iškeliavęs, ir vėl miega
tėvų namuos. Pabudęs naktį, regi pro garinį tas pačias
tris dideles žvaigždes ir girdi, kaip girkši perdžiūvusios
gegnės, kaip kinivarpos graužia papuvusius rąstus. Lau­
ke taip jaukiai ošia vėjas — mielas, pažįstamas garsas.
Daugiau nieks nedrumsčia tylos danguj ir žemėj, nuo tos
tylos Mikeliui ūžia ausyse, spengia, šniokščia ir marma.
Mažas būdamas atsibudęs girdėdavo, kaip tyla kunku­
liuoja, ir jam vaidendavosi amžinas klajūnas, lekiantis
pro šalį: rogių pavažos tyliai šliuožia begaliniais pusny­
nais, kartkartėmis lyg tolimi žvanguliai ataidi plonas ir
gailus skambėjimas. Vėliau jam dingodavos, kad girdi
gulbių šauksmą fiorde — nuo to karto, kai vieną žiemą
nuklausė jų skambius, trapius kaip ledokšniai balsus ant
vandens.
Štai ir vėl Mikelis girdi tylą, bet dabar ji visiškai ki­
tokia, sodri ir daininga, bauginanti. Tai grįžo aštuoneri
benamiai metai, aštuoneri begalinės tuštumos metai gau­
dė ausyse lyg psalmės ir nenorėjo nutilti.
Ir vieną naktį neįmanomai slegiančiu tikrumu suvokė,
jog šis tolydžio stiprėjantis tuštumos gausmas jį perse­
kios tol, kol vieną kartą pritvinkęs sprogs, sprogs su
baisiu trenksmu, nuo kurio plyš galva, ir tada ūmus šuo­
ras jį nublokš į pražūtį.
Mikelį ėmė traukt iš namų.
56
 Karaliaus nešlovė
— Matau, kad pradedi nuobodžiauti, — tarė Tioge-
ris. — Plauk žvejoti, bent kiek prasiblaškysi. Prisidėk
prie Jenso arba imk savo plokščiadugnę ir pasikviesk se-
nj Biorę — nors ir kvailelis, bet žvejot moka.
Ir Mikelis išplaukė fiordan su Biore, silpnapročiu
žmogeliu, besitrainiojančiu po apylinkes nuo neatmena­
mų laikų. Biorės kompanija buvo labai tinkama: jie
kiaurą dieną plaukiodavo fiordu nepratardami nė žodžio
arba seklumoje gaudydavo žuvis bradiniu. Biorė šiaip
elgdavosi kaip normalus žmogus, tik tarpais jam užeida­
vo tykus pamišimas: tada paprastai įsisprausdavo j kokj
kampą, tarkim, tarp daržinės ir tvarto, ir valandų valan­
das išstovėdavo linksmai krizendamas. Žmonės matyda­
vo tik jo nugarą, kuri be atvangos trūkčiodavo, nes jis
patyliukais vis juokdavosi, niekaip negalėdamas kažkuo
atsidžiaugti. Kai abu įbridę ligi krūtinės traukdavo bra­
dinį, Biorė irgi kartais nusigręždavo į atvirą fiordą ir im­
davo juoktis net susirietęs — taip, kad vanduo aplink jį
imdavo ribuliuoti ir sklisti nuo jo ratilais.
Mikelis plaukdavo fiordan ir su Jensu Sivertsenu, tai­
gi dažnai matydavo Aną Metę. Vienam lūpų kamputy jai
išsikėlė skauduliukas — tarsi lietųsi per kraštus jaunystė
ir sveikata.
Kokia ilga ir be atkaitų vasara! Slėnis ir lankos priau­
go žolės ir gėlių, kaip dar nė vienais metais nėr buvę.
Saulė neskubėdama riedėjo savo keliu, visa, kas gyva,
lepinosi. Danguj pralėkė paukštis, čia purptelėdamas
aukštyn, čia nerdamas žemyn, tarytum kildamas į kalną
ir leisdamasis į slėnį, o jam išnykus liko nerūpestingo
čiauškesio prisiminimas. Viršum pelkės dūzgė kamanės,
lygiame kaip veidrodis juodų sietuvų paviršiuje savo
rašmenis braižė vandeniniai čiuožikai.
57
Johannes V. Jensen
Tai buvo nemirtingumo slėnis. Iš abiejų šonų jj užsto­
jo kaktas surėmusios kalvos, per jį nerūpestingai bėgo
upė, o viršuj skrido balti debesys.
Upės vanduo linksmai klegėjo per akmenis, bet, sute­
kėjęs į gilius užtakius, nutildavo. Šokinėjo žuvys, gau­
dydamos museles ar mašalus. Ore virš tviskančio van­
dens suraibavo tartum koks vaiduoklis, vandeny šmėkš­
telėjo baltas atšvaitas ir nuskambėjo tylus juokas. Tarp
skardžių abiejuos krantuos pašaipiai nuvilnijo aidas.
Troški vidurdienio tykumą buvo tokia pat gūdi kaip
ir vidurnakčio akmeninė rimtis, nes saulės tyla slėgė vi­
sa, kas gyva. Ir visa apmirė užlieta dangaus šviesos, ku­
rioj slypėjo daug baisesnė grėsmė nei nakties tamsoje.
Aukštai balzganam danguje nuskrido laimės paukštė; ją
atpažįstam tik tada, kai nukrenta prie kojų negyva. Ne­
gyva.
Pagaliau nusileido sutemos ir plačioji žemė prisipildė
garsų. 1 svaiginantį aukštį staigiai šovė perkūno oželis,
rasotų pievų tamsybėj nuskardėjo mekenimas. Pelkėtoje
salelėje plonai, spigiai kiauksėjo lapiukai. Staiga pakran­
tėm nusirito šiurpus kvatojimas. Nuo jo viskas nutyko,
paskui vėl įžūliai suviauksėjo lapiukai.
Atėjo naktis. Gilus duburys subangavo ir iš gelmių
iškišo dumblinus pečius vandenis. Toliau viršum akiva­
rų lyg juodos jūrų kregždutės pleveno mirusiųjų kara­
lystės dvasios; išskleidusios sparnus, jos kabėjo ore
stengdamosi kažką gilumoj įžiūrėti.
Vieną vakarą Mikelis stovėjo tarpdury ir žvalgėsi po
lankas. Jų pakrašty, tolimoje tamsoje, mirguliavo klai­
džiojanti švieselė — klystžvakė. Žmonės jau seniai na­
muose. Šienas suvežtas, šienautojai nebenakvoja pievo­
se. Ėjo rugpjūtis.
58
 Karaliaus nešlovė
Aplinkui tyla ir tuštuma. Nurimo žvėrys ir paukščiai.
Tykiais vakarais vaikystėje Mikelis nedrjsdavo nosies iš­
kišti laukan, bijodamas pelkėj išvysti žaltvykslę. Net ir
dabar pajuto nenumaldomą baimę, ėmė krėsti šiurpas,
lyg nuogas ir bejėgis stovėtą lediniame vėjuje. Tačiau
nors jo kūną kaustė neįveikiama baimė, Mikeliui taip ir
magėjo eit ir pažiūrėt, ką gi slepia nuodininke naktis.
Toks jausmas, kad jis negali gyventi be baimės, vidinį
nepasitenkinimą turi atsverti išoriniai baisuliai.
Ir, pasidavęs nepažįstamoms nakties jėgoms, Mikelis
leidosi pelkės linkui. Siaubas prasiskirdavo jam žengiant
ir vėl susiliedavo už nugaros, jis judėjo lyg per ugnį.
Prieky mirgėjusi klystžvakė kažkur pradingo. Kai jau
čia pat buvo vidurnaktis, Mikelis sustojo. Ir tą akimirką
kalvų viršūnėmis skardžiai nuaidėjo kvatojimas, nuūk-
čiojo keleiviui virš galvos. Mikelis neišlaikė, suklupo
keturpėsčias, įsikniaubė į delnus; greit ėmė šliaužti tolyn,
bet, nevikriai apsisukęs, nuropojo atgal, namų pusėn.
Kai senokai viskas buvo nurimę, tik tada atsistojo ant
kojų ir kaip žmogus nuėjo.
— Nenoriu, kad naktį kur nors valkiotumeis, — kitą
dieną per pusryčius pasakė sūnui kalvis Tiogeris.
Mikelis sumišęs patylėjo ir beveik apsidžiaugė drau­
dimu.
Vėliau tą pačią dieną Tiogeris pradėjo šnekėt apie ši­
tuos dalykus. Sakėsi niekuo netikįs, nes jam nieko pana­
šaus netekę matyt ir nieko nėr atsitikę. Tačiau klaidžioti
naktimis kenksminga sveikatai ir apskritai — kam ieško­
ti nemalonumų?
Mikelis patikino tėvą, kad ir jis pats niekuo netikįs.
Bet jis mat pripratęs naktimis vaikštinėti, kuomet neima
miegas.
59
Johannes V. Jensen
— Tiesa, ar girdėjai paupy kvatojant? Kas tai galėjo
būti?
Tiogeris su panieka kilstelėjo antakius.
— Pamanykit! Koks nors žvėris užustaugė. O gal jo-
venas?
— Jovenas?
— Taigi! —Tiogeris sutrikęs nusijuokė. —Nieko ne­
galiu daugiau pasakyti, nes to joveno kaip gyvas nesu re­
gėjęs. Tu mokytas, turi geriau žinoti.
Tai taręs Tiogeris pakilo nuo stalo ir užsidaręs kalvėj
taip ėmė kalti kūju, kad kibirkštys spiečiais žiro.
Mikelis išplaukė žuvaut. Netoli žiočių užtiko Jenso
Sivertseno laivę. Išvydęs Mikelį, jis atsistojo visu ūgiu ir
sušuko:
— Yra naujienų iš karo! Dvaran buvo užsukęs preki­
jas, paskui žmonės mums pasakė. Viskas eina kaip iš
pypkės. Karalių lydi sėkmė.
Jensas Sivertsenas atrodė nepaprastai linksmas. Otės
Iverseno jis nepaminėjo, bet Mikelis suprato, kad ir apie
dvaro ponaitį atėjo geros žinios. Jis nenorėjo klausinėti,
todėl pasuko valtį kiton pusėn.
— Nori, papasakosiu apie joveną? — geraširdiškai
paklausė vakare Tiogeris. — Jei tikėtume žmonėmis, ki­
tados jovenų dažnai pasitaikydavę. O dabar jei koks už­
silikęs, matyt, mūsų Biorė dėl to kaltas. Tu, va, nustebai,
o žmonės kalba, jog tai teisybė. Aišku, pats Biorė čia
niekuo nedėtas, bet jo protas — kaip jis jį pabaigė. Jam
gi seniai galvoj pasimaišę. Biorė daug senesnis, nei dau­
geliui atrodo. Aš dar prisimenu, kaip vieną pavasarį jis
kuoktelėjo, išėjo iš proto dėl nelaimingos meilės. Nuo
tada žmonės ir šneka, kad mūsų kalvose atsiradęs jove­
nas. Ne kartą esu jį girdėjęs. Kad ir pernai, virdamas
60
 Karaliaus nešlovė
druską: sėdžiu, būdavo, naktį ant kranto, katilus saugau,
tai kad nusikvatos... Biorė kai kada man padėdavo, jis
irgi girdėjo. O matyti jo nieks nėra matęs. Nėr pasauly
žmogaus, kuris būtų regėjęs joveną ir galėtų apie tai pa­
pasakoti, nes kas tik jį pamato, miršta.

AUDRA
Vieną naktį Mikelį prižadino smarkus griaudėjimas ir
į akis plykstelėjo mėlynas žaibas —tėvas apsirengęs jau
sėdėjo ant skrynios.
— Audra ateina, — tyliai pasakė Tiogeris. — Nežino­
jau, budinti jus ar ne.
Mikelis užsitraukė drabužius, tuoj pakirdęs Nilsas ir­
gi apsivilko. Audra buvo dar toli, bet griaudė kone be
paliovos; ji slinko tarsi stabčiodama, bet artinosi nesulai­
komai. Žaibai blykčiojo vienas po kito, plieskė it gaisro
ugnis.
— Nerami bus naktelė, — tarė Tiogeris, atsisukdamas
į langą; sužaibavo, ir Mikelis pamatė, kad tėvo veidas ta­
po iškilmingas.
— Eikit prie užtvankos ir pakelkit šliuzo skydą, —
paliepė senis po valandėlės, — nes kitaip vanduo vis­
ką užtvindys, kai prapliups lyti. Tik gerai įtvirtinkit ra­
tą*
Nilsas su Mikeliu išėjo. Nebuvo labai tamsu. Tačiau
rytuose kaip siena stovėjo debesis, grėsmingai išsipūtęs
ir juodas, iš jo pylėsi žaibai, nušviesdami net smulkiau­
sius akmenėlius po kojų, o viršum galvos vaiskiai mėly­
navo naktinis dangus. Nilsas tylėdamas sustabdė ratą,
Mikelis pakėlė skydą, ir per nejudančias mentes pliūpte­
lėjo vanduo. Jie grįžo atgal ir tyliai susėdo ant suolo.
61
Johannes V. Jensen
Audra sparčiai artėjo; tarpais nepertraukiamą švysčio­
jimą perskrosdavo aštrus baltas zigzagas, jam iš paskos,
arčiau nei pirma, traškiai trinktelėdavo perkūnas, susilie­
damas su tolimu rūsčiu grumenimu.
Vėjo gūsis susuko dulkių stulpą ir bloškė namo sienon;
štai j lango stiklą atsitrenkė sunkus lietaus lašas, po jo nu­
riedėjo daugiau, ir viržinį stogą ėmė čaižyt lietus. Tioge-
ris uždarė dūmtakį. Tvykstelėjus žaibui, pirkia nušvito
kaip dieną, Mikelis išvydo giedras seniokiškas tėvo akis.
Tą pačią akimirką viršum jų galvų su pasiutusia jėga du
kartus baisiai driokstelėjo, tada pratisai ir skardžiai sudun­
dėjo lyg akmenų griūtis ir galų gale dusliai sugriaudė.
— Saugokit akis, — įspėjo Tiogeris.
Kitą žaibą Nilsas pasitiko kepure užsidengęs veidą,
kad neapaktų pažvelgęs į atsivėrusias dangaus gelmes.
Kiek palaukęs, tyliai atsigulė. Vidun tvino geltona ir ža­
lia žaibų ugnis; Nilsas užsitraukė avikailį ant galvos ir
susirietė pritraukdamas kelius prie smakro kaip kūdikis
motinos įsčiose. Tiktai pykšt perkūnas žiebė, net apkur­
tino, atrodė, dangus užgriuvo žemę.
„Nejau toks perkūnijos trenksmas ir bus paskutinis
garsas, kurį išgirsiu šitoj žemėj?“ —pagalvojo Mikelis.
Žaibavo taip tankiai, jog blyksniai susiliejo ir pirkioj
visąlaik buvo šviesu, griausmas drebino dangų ir žemę
iš visų pusių. Lietus negailestingai plakė stogą, tiško ant
akmeninio slenksčio, šniokšdamas garmėjo į upę.
Staiga kalvėje sužvango lyg būtų nugriuvusi krūsnis
geležų.
— Šventas Dieve! —sušuko Tiogeris, užvertęs žilą
galvą, apie kurią šoko kibirkštys, —ir žaibas kirto į kal­
vę, jie išgirdo praūžiant tartum vėjo šuorą, paskui kažkas
sudundėjo ir trekštelėjo. Po to juos apsėmė juoda tamsa
ir sieros dvokas, Mikelis žiopčiodamas gaudė orą.
62
 Karaliaus nešlovė
Tiogeris puolė degt žiburio, brykšt brykšt užsispyręs
brykšėjo skeltuvu, kol išskėlė ugnį. Atidaręs duris, pasi­
žiūrėjo kalvėn. Asloje riogsojo nuverstas priekalas, iš
žaizdro išbyrėjusios žarijos, bet niekas neužsidegė.
Po kurio laiko audra ėmė rimti. Lietus išsikvėpė, krito
pavieniais lašais. Tiogeris su Mikeliu išėjo pasižvalgyt.
Viršum fiordo kabėjo sunkus juodas debesis. Žaibai
kapojo vandenį, kad putos tiško. Rytų pusėj dangus bu­
vo giedras ir tyras, jame vėl suspindo žvaigždės. Gurgė­
jo pakilusi upė, viskas buvo prisigėrę drėgmės, oras at­
sidavė degėsiais. Užlipę ant kalvos priešais namus, išvy­
do liūdną vaizdą. Visoj plačioj apylinkėj pleškėjo gal
dešimt namų, į dangų ramiai sau kilo didžiulių gaisrų
dūmai.
— O! — skausmingai atsiduso senis Tiogeris. Jis
greitai sumetė, kur dega. — Ir Grobiolėje, ir Kourume
gaisrai, — nusiminęs pasakė. Staiga atsigręžė kiton pu­
sėn. — Ačiū Dievui, — su palengvėjimu ištarė.
Mikelis irgi pasižiūrėjo tenlink. Jenso Sivertseno na­
mas ant fiordo kranto stovėjo sveikutėlis. Jis prisiminė
Aną Metę, ir karštis užliejo krūtinę. Tad ji kur kas labiau
prilipus prie širdies, nei jam atrodė.
— Va, stogas įgriuvo, —suburbėjo Tiogeris, vėl atsi­
sukęs į degančius kaimus. Ten, kur jis žiūrėjo, į viršų šo­
vė liepsnos stulpas.
Debesis nuvirto ant Salingo. Švystelėjus žaibui, jie
pamatydavo namus ir dirbamų laukų stačiakampius;
šviesa būdavo tokia ryški, jog jiedu įžiūrėdavo kalvų
šlaituos išrikiuotas gubas ir baltus bangomūšio purslus.
Netrukus ir Salinge suliepsnojo gaisrai, juos nušviesda­
vo žaibų plyksniai. Tiogeris kaskart aiktelėdavo.
— Sunki naktis kai kuriem žmonėm, — palingavo
galvą senis. — Pažiūrėkim, kaip ten girnos.
63
Johannes V. Jensen
Malūne viskas buvo gerai. Vanduo upėj labai pakilo,
bet užtvanka stovėjo tvirtai. Ratas beveik apsemtas. Dū­
saudamas Tiogeris grįžo vidun. Bet Mikelis vėl nuėjo
ant kalvos, jį traukė tas didingas reginys, keldamas galy­
bę minčių.
Debesis nuslinko pačian dangaus pakraštin, griausti­
nis dudeno dusliai ir jau toli toli, žaibavo nebe taip
smarkiai. Kur pažvelgsi, plėvojo gaisrų laužai.
Mikelis atsigręžė į pietus ir pamatė didelį miglotą
debesį, dunksantį danguj kaip siena. Viršutinis jo kraš­
tas švietė, o vidurys tarsi virė varstomas žaibų adatų,
atrodė gyvas — staiga jame įsitvieskė raudonas gaisas,
lyg anoj pusėj debesies būt užsidegusi ugnis... Ir štai
blaivioj dangaus aukštybėj be garso iškilo raitelio vizi­
ja. Žirgas šuoliavo, vėjuj plaikstėsi uodega, raitelio pė­
dos kyšojo nukreiptos tuštumon. O už jo vertėsi padū­
mavusi arklių ir žmonių lavina, vienu ypu atsisuko ton
pačion pusėn miškas iečių, iš gilumos ėmė rautis dau­
giau arklių ir iečių, išnirę kilo, leidosi ir be jokio gar­
so, neramiai siūruodami, tirpo danguje. Iš svaiginančios
aukštybės veržėsi vis nauji raitijos būriai, aukštai iškėlę
ietis; šuoliavo tolyn raitelis paskui raitelį, ietys jūravo
it varpos vėjuje —jiems skubu ir labai toli joti. Tarsi
pulsuodama kariauna čia blanko, čia prošvaistėse vėl
ryškėjo — ir štai aibių aibės karių pasklido po visą
dangų, išaugo į tviskančius pavidalus: skaidriame ore
žygiavo milžinai landsknechtai, apsivilkę durtiniais su
įkartomis, nešdami ant pečių arkebūzas; jojo šarvuoti
vadai, išdidžiai įrėmę šlaunin vyresnystės lazdą, šuo­
liais lėkė arkliai, tempdami patrankas ir pilnus vežimus
sviedinių, aplink lakstė lošimo kauleliai, pasikaišiusios
sijonus drožė jaunos įkūnios moteriškaitės... uostinė-
jantys žemę šunys, marodieriai, kunigai ir juodvarnių
 Karaliaus nešlovė
pulkai! Už jų vėl kuopos kity landsknechty, pilny puiky­
bės, apsitaisiusiy aksomais su pozumentais, apsikaišiu­
sių plunksnomis. Užrietę garbanotas galvas, skriejo pa­
debesiais jauni vėliavininkai, stotingi kaip Ganimedas,
šalia — sudžiūvę žilabarzdžiai, dėbčiojantys iš padilbų
lyg nukaršę ereliai. Visa toji virtinė nuvingiavo tolyn po
žvaigždėm, ir visi tie laimės ieškotojai, visi tie nesu­
tramdomi kariauninkai išnyko, išgaravo bedugnėj erdvėj
kaip rasa.

KERŠTAS

Kartą rugsėjy Mikelis Tiogersenas žvejojo iš valties

netoli upės žiočių, staiga mato — ateina Ana Metė; jis
priplaukė prie pat kranto, bet neišlipo. Ji sustojo už ke­
lių žingsnių ir nusišypsojo; ryšėjo tamsia skarele. Mike­
lis pasisveikino, ir abu valandėlę tylėjo.
Pilkšvose ražienose puikavosi paukščiai, oras buvo
stebėtinai giedras ir vaiskus. Ši keista visa persmelkianti
šviesa nublukino augmeniją. Atrodė, kad Mikelis ir Ana
Metė tylėdami gėrisi giedra. Ana Metė pirmoji atitoko ir
prašneko apie reikalą.
— Tėvas liepė paprašyti, jei pamatysiu tave, šiąnakt
patikrinti mūsų tinklus prie Žuvėdrų salos. Jis išplaukė
miestan. O jei tavęs nesutikčiau, bala nematė.
— Gerai, — prižadėjo Mikelis, nenuleisdamas akių
nuo Anos Metės. Ir galvojo tik jau ne apie Jenso Sivert-
seno tinklus. Ana Metė apsisuko eiti, bet nesiskubino,
aiškiai laukė, kad su ja bus meiliau atsisveikinta.
— Klausyk... jei nori, galiu tave pairstyti, —pasiūlė
Mikelis ir pabandė nusišypsoti.
3. Karaliaus nešlovė 65
Johannes V Jensen
Ana Metė nenuėjo, stovėjo draugiškai žiūrėdama į jj.
— Va, koks gražus vakaras, ir saulė dar nenusilei­
do, —kalbėjo Mikelis. Ir pagaliau pasižiūrėjo jai j veidą.
Jos akys žvelgė j fiordą, Mikeliui pasirodė, kad mėlynoje
jų gelmėje suspindo gyva kibirkštėlė — prisiminimas,
taip, prisiminimas, kaip buvo aną kartą.
— Su mielu noru, — atsakė ji pernelyg lipšniai ir vėl
apie kažką susimąstė užsižiūrėjusi tolyn virš vandenų.
— Tai lipk! — nekantriai paragino Mikelis.
Ji nepaisė, kad jo balsas nuskambėjo piktai, ir žengė
per valties kraštą. Mikelis nespėjo jai pagelbėt, ji lengvai
įšoko ir atsisėdo gale. Mikelis išsiyrė į vidurį.
Jie ilgai tylėjo, Ana Metė žvelgė į tolį. Saulė jau sėdo,
raudonas jos kamuolys nudažė fiordą. Buvo taip tyku,
jog girdėjai, kaip krante čiulba paukščiai. Ana Metė pra­
šneko apie kasdieniškus reikalus, Mikelis trumpai atsaki­
nėjo; paskutinis silpnas srovės stūmis valtį išnešė į fior­
dą. Ana Metė vėl nutilo.
Saulė nusileido.
Vanduo suribuliavo — temstant ėmė pūsti vėjas nuo
kranto.
— Laikas namo, — tarė Ana Metė ir atsiduso vydama
šalin nereikalingas mintis. Mikelis neatsakė. Pakėlusi
akis susidūrė su skvarbiu jo žvilgsniu kaip tik tą akimir­
ką, kai jis plačiai užkabino irklais. Ji taip staigiai pašo­
ko, jog valtis pasviro; atsigręžusi kranto pusėn, pamatė,
kaip toli jie nuplaukę, apačioj juodavo gelmė —jau bū­
tų pradėjusi rėkti, bet užsikirto priblokšta staiga užgriu­
vusių prisiminimų ir tik aiktelėjusi susmuko ant suolelio.
Mikelis susikryžiavo ant krūtinės rankas.
Ana Metė persigandusi ėmė verkti ir šaukti.
— Ką dabar sugalvojai, Mikeli? Irklai...
— Tegul sau plaukia, — atšiauriai tėškė Mikelis. —
Aš tave atimsiu iš Otės Iverseno.
66
 Karaliaus nešlovė
— Oi ne, Mikeli! Ne, Mikeli! — maldavo ji, raudojo
iš baimės, net, parpuolusi ant kelių, pašliaužė prie jo grą­
žydama rankas.
— Sėsk į vietą! — užriko Mikelis.
Ji klusniai atsisėdo, nuleido galvą ant rankų ir dar
gailiau pravirko.
Tamsa tirštėjo, pajuodo vanduo. Kranto ruoželis vos
vos baltavo tolumoj, fiordą ėmė siausti rūkas. Vakaruo­
se dangus buvo žalias ir gilus. Valtis palengva šliuožė,
pūtė vėjokšnis, tykiai pliuškeno bangelės.
Mikelis sumetė, kad vėjas valtį atgins prie kranto
šiauriau Salingo per kokias penkias valandas.
Laikas ėjo lėtai. Mikelis žiūrėjo į Aną Metę; ji sėdėjo
įsikniaubusi sterblėn ir verkė. Staiga atitraukė nuo veido
rankas ir pažvelgė tiesiai į jį.
— O aš maniau, Mikeli, kad tu geras, — pasakė ji
graudžiu ir nuo ašarų apslopusiu balsu.
— Aš ir esu geras, — sujaudintas atsakė Mikelis. Jis
vos valdėsi. — įkritai tu man širdin, Ana Mete, — klup­
damas ištarė jis, sielvarto perimtas. Daugiau nebevaliojo
žodžio išspausti. Nieko daugiau nežinojo, nieko nebesu­
prato, tik jautė, kaip užplūsta skausmas ir nuoskriauda ir
stumia jį nelaimėn.
Valtis tykiai plaukė tamsiu fiordu, žemės nebuvo ma­
tyti nė iš katro šono.

ATPILDAS

Buvo rūškanas spalio rytas, dulkė lietus, kai Kopen­

hagos uoste prisišvartavo didelis laivas. Jis atplaukė iš
Švedijos. Nuleidus tiltelį į prieplauką, linksmai, gyvai
3* 67
Johannes V. Jensen
šnekėdama išlipo bajorų kompanija ir iškart patraukė
miestan.
Vienas liko stovėti, kitiems širdingai su juo atsisveiki­
nus. Tai buvo Otė Iversenas. Jis laukė, kol iš škunos iš­
ves jo arklį. Žygis į Švediją puikiai pavyko, jis pelnė
garbę ir turto. Dabar pasiėmė atostogų ir kuo greičiau
namo, namo!.. Laukdamas arklio, dairėsi į šalis ir stebė­
josi: grįžo iš taip toli, o namai stovi tokie patys, niekas
nepasikeitė per tuos tris mėnesius; staiga pamatė senį
juodu apsiaustu, kuris, pagarbiai prisiartinęs prie laivo,
užkalbino kapitoną. Tuo tarpu Otė išvydo savo arklio
galvą, du vyrai vedė jį už apynasrio kalbindami, kad
liptų ant tiltelio, bet arklys spyrėsi ir rietė galvą. Otė
Iversenas nusigręžė ir susidūrė su anuo seniu —jau spė­
jęs prieiti, tas mandagiai nusilenkė.
— Ar jūs būsit ponas Otė Iversenas? —paklausė vo­
kiškai.
Išgirdęs, kad taip, senis pasikeitė, veide išnyko patai­
kaujama išraiška, jis žengė prie pat Otės ir tyliai prabilo:
— Es sind drei Monate her, dass ein Otte Iversen in
meinen Garten hereinbrach und meine Tochter entehrte.
Šie also sind es gewesen, ja — ich seh'es schon...*.
Ištempęs kaklą, įsispitrėjo Otei Iversenui į akis; jo lū­
pas iškreipė grimasa, ir balsas, besiveržiantis iš gerklės
nelyginant paukščio šnypštimas, paskelbė baisią ištarmę:
— Verflucht sollst du sein auf Erden, horest du
mich —ruhelos, schaflos, dein Kelch Sehnsucht, das
Brot Stein dir im Munde! Du sollst verwesen, venvesen,
dein Glied verfaulen zwischen den Beinen, du sollst dei-
nen Voter und deine Mutter sterben sehen vor Scham,
krr... krr... Unglūck ūber dich! Hinwelken sollst du wie
•Prieš tris mėnesius kažkoks Otė Iversenas įsibrovė į mano sodą ir išnieki­
no dukrą. Vadinasi, tai buvot jūs, aš ir pats matau... (Vok.)
68
 Karaliaus nešlovė
ein raudiger Hund, und dein Leichnam soil aus den Lo-
chern deines Sarges triefen. Unglūckl*
Senis vartė akių baltymus ir prakeikdamas tiesė j dan­
gų rudus kaulėtus pirštus.
Otė Iversenas žengė atatupstas. Pamatęs, kad jo arklys
stovi pabalnotas, apsisuko ant kulno ir griebė už kama­
nų. Arklys ėmė bėgti, Otė — šalia. Pasišokėdamas iš an­
tro karto pataikė balnakilpėn ir užšoko. Po kelių minu­
čių šuoliais išrūko pro Vakarinius vartus.
Jodamas tvirtai užsklendė sąmonę, neprisipažino gir­
dėjęs tuos žodžius. Įsitempė, suspaudė kojom arklio šo­
nus ir visu kūnu atsidavė greitam ir kračiam jojimui.
Ausyse šniokštė oras; Otė neprisileido užkeikimo, nepa­
sidavė jam. Į šalis skleidėsi ir glaudėsi už nugaros lau­
kai, namai ir pageltę miškai, ir kas kartą, prisiminęs se­
nį, Otė paspausdavo pentinus, trūktelėdavo kamanas,
dar smarkiau pavarydamas ir taip pašėlusiai lekiantį ar­
klį. Šitaip jis stengėsi ištrinti nelemtąjį susitikimą. Kuo­
met šlapias nuo prakaito ir apsiputojęs arklys šuoliavo
per Roskildę, buvo jį beveik pamiršęs, o kai vakare dū­
mė per Šorio mišką, pats užkaitęs ir įsiaudrinęs nuo be­
protiško jojimo, — ir visai išmetęs iš galvos. Tik pasie­
kęs Korsiorą, nulipo nuo arklio ir susirado nakvynę; jau
buvo tamsu kaip maiše.
Rytą Otė Iversenas vos pramerkė akis — Ana Metė!
Ištaręs jos vardą, šoko iš lovos. Po pusvalandžio jau
plaukė per Beitą kuo puikiausiai nusiteikęs — tik nekan­
travo ir namų pasiilgimas purtė kaip drugys.
•Prakeiktas būk šitoj žemėj, ar girdi —neturėk nei ramybės, nei miego, ta­
vo taurė tegu bus pilna sielvarto, duona burnoj tegu akmeniu virsta! Supūk, su­
pūk, tegul tau iškirmija tarpkojis, tegul tėvas ir močia iš gėdos numiršta... Var­
gas tau! Kad tu pastiptum kaip nususęs šuva, o tavo dūlėsiai kad išlįstų
pro visus tavo karsto plyšius. Vargas tau! (Vok.).
69
Johannes V Jensen
Fiune Otė pirmąkart pamatė savo arklį —lig tol tiesiog
nepastebėdavo. Jo paties bėris buvo nušautas po juo prie
Stokholmo, ir tada gavo šitą ilgakinkį raudą kumelį. Eik­
lus pakliuvo, velnias — bet daužaisi kaip ant rąsto, nesu­
lauksi, kad žiūrėtų, kur bėga. Užtat yra šmaikštis ir pen­
tinai—noo! Taip, čia tau ne anas, nuosavas žirgas, tas
buvo rambokas ir taip stengdavosi, tačiau dabar guli negy­
vas švedų žemėj... Ir Otė be gailesčio kamanom plėšė il-
gakojui sarčiui nasrus. Vis dėlto pamažėl raitelis pradėjo
gerbti gyvulį, kuris be jokios atvangos lėkė šuoliais, dirbo,
prakaitavo.
Jau už Odensės iš šiaurės atūžė pasiutvėjis su liūtimi,
Otė susigūžęs dar pavarė arklį. Bet ir vėl įniršo — nejau
šitas griozdas negali lygiau bėgti! Otė turėjo pasilenkti
pavėjui; jis aprėkė arklį ir kelis kartus taip užtvojo per
sprandą, kad tas pasileido didžiausiais šuoliais. Audra
vis smarkėjo. Grieždamas dantimis, Otė ginė arklį. Stai­
ga, kelis sykius nevykusiai pašokęs, sartis sustojo; Otė
Iversenas net sustūgo, toks siutas jį pagavo. Melsis tik
tada, kai jau bus paskutinis galas. O dabar greičiau —
greičiau namo!
Visose smuklėse, kur tik Otei Iversenui prisiėjo susto­
ti, arklininkai nužvelgdavo sartį kaži kaip iškilmingai,
žinovų akys ištardavo nebylų nuosprendį: šiandien ar­
klys — rytoj kaplys.
„Ana Metė!“ — galvojo Otė Iversenas, keldamasis per
Mažąjį Beitą. „Ana Metė“, — sykį ištarė balsiai, jodamas
mišku netoli Vajlės. Dvi dienas plūkėsi ir kariavo su sa­
vo arkliu, įveikdamas kalvas, miškus ir brastas — šone
likdavo kaimai, bažnytėlės, pirkios, gyvuliai laukuos.
Čia, žiūrėk, lietus nušniorija, čia vėl saulė šviečia. Vir­
šum pageltusių miškų suka debesys paukščių keliaunin­
kų. Randersą pasiekė jau naktį, vartai buvo uždaryti, bet
jis apjojo miestą, perplaukė raitas upę ir keliavo toliau.
70
 Karaliaus nešlovė
Kai brėkštant leidosi nuo stataus kalno, Otė Iversenas
pajuto, kad arklys išrietė nugarą, priekinės kojos sulinko
it pakirstos, ir jis nugriuvo įbesdamas galvą į kelio smė­
lį. Otė nulipo nuo balno, pakėlė arklio snukį, bet jo akys
jau buvo apsiblaususios. Gyvulys truktelėjo porą kartą
savo ilgom kojom ir padvėsė — taip pat tyliai, kaip kad,
įtempęs paskutines jėgas, perjojo šuoliais visą Daniją.
Otė Iversenas numovė nuo kritusio arklio kamanas ir
nuėjo į artimiausią miestelį.
Apie pietus Otė Iversenas paijojo namo nauju arkliu.
Šuoliais perskrido kalvas, per kelias minutes pralėkė visą
slėnį ir sustabdė arklį tiesiai prieš Jenso Sivertseno pirkią;
stryktelėjo iš balno ir uždusęs puolė prie durų. Jensas Si-
vertsenas iš lėto jas atidarė ir išėjo laukan be kepurės.
— Ana Metė! — sušuko Otė. — Kur jinai?
— Anos Metės nėr namie, — tykiai atsakė Jensas Si-
vertsenas, sumišęs pažvelgė į Otę ir pridūrė: — Seniai nėr.
— Kaip, kaip? O kur ji?
Jensas Sivertsenas susigūžė lyg gindamasis nuo šalto
vėjo. Jau norėjo kažką sakyti, bet pamatęs, kaip ponaitis
staiga papilko ir visas persimainė, susizgribęs prikando
liežuvį.
— Kur jinai? — persigando Otė.
— Salinge tarnauja pas žmones, — paaiškino Jensas
Sivertsenas ir kaip nesavas iš skausmo, priėjęs prie ar­
klio, ėmė glostyti susitaršiusius karčius. Arklys su­
prunkštė pasukdamas galvą, Jensas tapšnojo ir glostė jį,
ir jau lygiu balsu apsakė, kas nutikę.
— Taigi bus mėnuo, kaip jos nėra. Lyg tyčia prapuo­
lė ir Tiogerio sūnus, tasai Mikelis, kur buvo parsiradęs iš
Kopenhagos. Kuomet grįžau namo, žmonės sakė, jog iš­
plaukęs žvejoti. Tada pamaniau, kad vėjas nunešė juos
Salingan. — Sulig tais žodžiais Jensas Sivertsenas
klausiamai pažvelgė į Otę. — Iš pat pradžių ilgai ieško­
71
Johannes V. Jensen
jau ir klausinėjau anam krante, bet nieks jų nei matė, nei
girdėjo. Va, tik prieš keturias dienas ją suradau. Parsi­
samdė tarnaite vienam Vestersalingo dvare. Namo nė už
ką nebenori grįžt, nors kaip maldavau, kaip įkalbinė­
jau. — Jensas Sivertsenas nuleido balsą. — Šiaip kai pa­
žiūri — lyg ir nieko, gyva sveika. Tik jau baisiai nusimi­
nusi. Mikelis... apie jį geriau tylėti. Tas išgaravo.
Jensas Sivertsenas vėl pakėlė akis, ir iš jo sielvartingai
suspaustų lūpų galėjai suprast visą tiesą.
— Čiagi vis jo darbas, — nervingai, bet nedvejoda­
mas pridūrė Jensas. O kad Otė Iversenas tebetylėjo, jis
rūpestingai išlygino dar vieną karčių sruogą ir toliau po­
rino: — Kalviui Tiogeriui irgi nesaldu. Sūnaus nebėr, ir
gėda didžiausia. Tačiau jis dar turi Nilsą, o aš vienas
kaip pirštas. Ko tik žmogui neatsitinka, dar, regis, ir ne
senatvė — o va, žiūrėk. Ką čia bepasakysi...
Jensas įrėmė smakrą arkliui kaklan ir susimąstęs
įsmeigė žvilgsnį į fiordo tolybę, kur po sunkiais švini­
niais debesimis ritosi šaltos bangos. Pagaliau atsigręžė ir
pasižiūrėjo Otei Iversenui veidan. Ir koks jau ten veidas:
bruožai nutrinti ir skausmingai susitraukę — tikras dū­
muos uždususios katės snukelis.
Jensas Sivertsenas paleido arklį ir nuėjo šonan tyliai
kažką bambėdamas, gal maldos žodžius.
Otė užlipo ant arklio ir patogiai įsitaisė.
— Noo! — suragino arklį ir žingine, niekur neskubė­
damas, išjojo namo į Moholmą.

MIRTIS
Vidurvasarį, kai saulė pakyla aukščiausiai ir viskas iš­
lėpsta nuo karščio, pasitaiko, kad pusiaudienį iš dangaus
72
 Karaliaus nešlovė
pietinio krašto prasimuša pluoštas spindulių, ir tuomet
balta dienos šviesa sušvinta dar skaisčiau. Ir lygiai po
pusės metų, kada fiordas užušalęs ir žemė palaidota po
sniegu, atklysta ta pati vaiduokliška šviesa. Naktj ledinis
užtiesalas plyšta išilgai viso fiordo — atrodo, tartum
drioksėtų pabūklai, tartum riaumotų koks išprotėjęs pa­
daras.
Kaimiečiai prakasa per pusnis takelį nuo durų iki kū­
tės. Kur dingo troliai ir elfai, kodėl negirdėti gamtos bal­
so? Gal ir jovenas miręs ir užmirštas? Viskas susilygino.
Būvis nusekęs. Tik rūpi, kaip gyvastį palaikyti. Ąžuoly­
ne pusnin šlumšteli lapė ir mirtinai išsigandusi kepumė-
jasi viršun.
Tylusis metas. Šarmota migla amžinai paslėpė fiordą.
Kiaurą dieną nuo ledynės plaukia paslaptingi atodū­
siai — vienišas žvejys kapoja savo eketę.
Naktį vėl ima snigti, visas oras — vien sniegas, vė­
jas —lyg speigo upė. Aplink nė gyvos dvasios. Prie
Valpsundo perkėlos atjoja raitelis. Kitą krantą pasiekt
nesunku, ir jis, nelėtindamas žingsnio, tokia pat smagia
risčia užlekia ant ledo.
Iš po kanopų pilasi žiežirbos, ledas gaudžia per visą
fiordą. Ištempęs kaklą, žirgas skrodžia pūgą — puikus
eidininkas, tiktai švysčioja kojos.
Vėjas atlapoja pilką raitelio apsiaustą — po juo nuogi
griaučiai, tarp šonkaulių švilpia sniegas. Mirtis joja že­
me. Ant kaukolės su trim plaukais spindi karūna, už nu­
garos pergalingai barkšo dalgis.
Mirtis turi savo užgaidų: išvydusi žiemos naktyje žibu­
rėlį, panūsta sustoti; pliaukšteli žirgui per kryžių, šis pa­
šoka aukštyn ir išgaruoja. Likusį kelią mirtis eina — visai
kaip žmogus, kuris, pamiršęs savo vargus, pėsčiuoja kur
akys veda.
73
Johannes V Jensen
Pakely ant šakos sniego siūlais dygsniuotoj nakty tupi
varna, jos galva per didelė paukščio kūnui. Žybteli perli­
nės akutės —varna pažino keliauninkę; ji krankteli ir be
garso kvatoja plačiai išžiojusi snapą, iškišusi liežuvj kaip
geluonį —varnai toks juokas, jog vos nenupuola žemėn.
Ji ilgai lydi mirtį skvarbiu ir linksmu žvilgsniu.
Mirtis žygiuoja toliau. Štai prisiveja žmogų, paliečia
jo nugarą ir palieka gulėti ant kelio.
Žiburys. Neišleisdama jo iš akių, mirtis eina į jį. Žen­
gia šviesos takan ir ilgai velkasi per sušalusį arimą. Štai
jau matyti troba, ir mirtį užlieja keista šiluma: pagaliau ji
namie, čia jos prieglobstis nuo amžių amžinųjų. Šitiek
laiko nerado sau namų. Dabar, garbė Dievui, jau turi. Ji
pasibeldžia į duris, ir ją įsileidžia vieniša senukų pora.
Jie juk mato keliaujantį pameistrį, nusivariusį nuo kojų
ir ligotą. Netaręs nė žodžio, jis gulasi lovon — aišku,
kad vargšas serga. Ligonis guli aukštielninkas, šeiminin­
kai vaikšto su žvake ir kalbasi, bet jis juos jau pamiršo.
Jis guli tyliai, tačiau nemiega. Ima gailiai dejuoti, iš
pradžių negarsiai ir retai, lyg pratindamasis: pavirkaus ir
nutyla.
Ir vėl dejuoja, dabar garsiau — aimana sausom akim.
Jo kūnas išsiriečia kaip lankas, lovon remiasi tik pakaušis
ir kulnai, jis įbeda kenčiantį žvilgsnį į lubas ir ima rėkti,
rėkia kaip gimdyvė. Galų gale susmunka patalan vis sil­
pniau aiksėdamas. Štai jau nuščiuvo ir guli be žado.

SUSITIKIMAS
Tūkstantis penkišimtaisiais metais junkeris Slencas ir jo
gvardija įsiveržė į Holštiną; jį pasamdė karalius Hansas ir
hercogas Frederikas, susiruošę karan su Ditmarskenu.
74
 Karaliaus nešlovė
Dešiniajam būrio sparne žygiavo Mikelis Tiogersenas,
prieš pusmetį parsisamdęs junkeriui Slencui. Rikiuotėje
Mikelis šauniai atrodė: aukštas, išdžiūvęs kaip skiedra, o
rudi ūsai kiekvienam palikdavo neišdildomą įspūdį. Panė­
šėjo į nukryžiuotą plėšiką —ne tą, kuris su Jėzum iš Na­
zareto įžengė į dangų, bet kitą. Apsiginklavęs buvo dagti­
niu šautuvu ir koviniu kardu, aprangą sudarė mėlynos ak­
somo kelnės su spurgais, trumpas odinis munduras ir
geležinis šalmas. Visa ši grožybė prieš tai priklausė lavo­
nui, kurį vieną rytą Mikelis rado kaimo kelyje. Šalia Mi­
kelio ėjo Klasas, dar sulaukęs šio žygio.
Draugai plėšė dainą, ir Mikelis kaip mokėdamas pritarė:
Gedenkst du noch, es war ein ‘ Nacht in Bohmen —
O Golts Marter ja, Kamrad, ein ‘ Nacht gar schon!
Der hat ein Arm, ein Bein, ein Aug‘ verloren,
Und mancher Bube muss seitdem auf Stelzen gehn.
Sss... svillevillevit dreh um das Aug‘,
Svillevillevit dreh um das Aug‘,
Sville ville vit, pum pum
Den ganzen Hals dreh um!

Heirathen thun und mit dem Weib sich rauffen —

O Gotts Marter nein, Kamrad, Gotts Marter nein!
Heirathen thun und mit dem Weib sich rauffen —
O Gotts Marter nein, Kamrad, Gotts Marter nein!
Sss... svillevillevit dreh um das Aug‘,
Svillevillevit dreh um das Aug',
Sville ville vit, pum pum
Den ganzen Hals dreh um!

Du kleiner Vogei, der du fliegst vom Neste

Schonre Heimat suchend in das fremde Land,
75
Johannes V. Jensen
Sag, kommst du wohl von unbekannten Fluren,
Oder kommst du von des Herzens tiefem Grund?
Sss... svillevillevit dreh um das Aug',
Svillevillevit dreh um das Aug',
Sville ville vit, pum pum
Den ganzen Hals dreh um!

O Mutter, krieg ich Schnappsen, weil ich lebe,

Oder, Mutter, krieg ich Flūgeln, wenn ich sterb';
O Mutter, krieg ich Flūgeln, weil ich lebe,
Oder krieg‘ ich, Mutter, Schnappsen, wenn ich sterb1?
Sss... svillevillevit dreh um das Aug‘,
Svillevillevit dreh um das Aug‘,
Sville ville vit, pum pum
Den ganzen Hals dreh um! *

*Ar dar meni, bičiuli, tą naktelę?

Neduok tu Dieve šitokios nakties!
Anas prikišo ranką, šitas koją,
Aš pats likau tam mūšy be akies.
Tirli... Tirlimirlili, tik čiaukšt, ir nėr,
Tirlimirlili cho cho!
Ir nulėkė galva!
Gal nori vest ir kęsti piktą žmoną?
Neduok tu Dieve šitokios bėdos!
Gal nori vest ir kęsti piktą žmoną?
Neduok tu Dieve šitokios bėdos!
Tirli... Tirlimirlili, tik čiaukšt, ir nėr...
Metei, paukšteli, savo pilką lizdą,
Leki kraštan, kur mėlynas dangus.
Sakyk, ar tu iš tą žaliųjų pievų,
Ar iš nuliūdusios širdies manos?
Tirli... Tirlimirlili, tik čiaukšt, ir nėr...
Duok, motin, Snapso, kol esu dar gyvas,
Sparnus paduosi, kai reikės man mirt.
Jei duosi, motin, man sparnus, kol gyvas,
Kai mirsiu, motin, Snapso negailėk!
Tirli... Tirlimirlili, tik čiaukšt, ir nėr... (Vok.)
76
 Karaliaus nešlovė
Dienai baigiantis daugumas nutilo: nužygiuota daug
varstų, o prieš akis dar ilgas kelias. Kai pagaliau temstant
pasiekė karaliaus stovyklą, buvo nusiplūkę kaip gyvu­
liai. Švietė mėnuo, žemę dengė plonas sniego sluoksnis.
Mikelis kėblino žiūrėdamas po kojų, jautėsi mirtinai pa­
vargęs ir paskutines valandas judėjo kaip sapnuodamas.
Staiga jam krito j akis šešėliai, įkypai gulą ant sniego
priešais jo gretą, šeši šokinėjantys šešėliai. Jis nustebo,
kad kai kurie šviesėlesni, o jo paties šešėlis lyg ir tamses­
nis. Ėmė apie tai galvoti, pašiurpo iš baimės, greitai pa­
miršo ką matęs, paskui vėl prisiminė... o žygis tęsėsi, ne­
aprėpiama žmonių masė marširavo tolyn. Kiekvienas at­
skirai jau būtų nukritęs nuo pervargimo, bet būriu laikėsi
ir ėjo, ir Mikelis ėjo su jais, vėl užmiršęs viską pasauly­
je. Jie pasiekė savo stovyklavietę ir gavo atsipūsti. Mike­
lis nakvojo daržinėj su šimtu kitų. Tačiau vos užmigo,
pašoko kaip nuvirintas, gaudydamas orą. Išvydo tik
tamsią daržinę, bet sapne buvo regėjęs karių koloną, už­
temdžiusią viską lig pat horizonto, —tolumoj po žemais
debesimis plevėsavo juodos vėliavos, — ir pats jis ėjo
toj kolonoj, apimtas nebylaus liūdesio, kurį per nesusto-
jamą žygį jaučia kiekvienas nusikamavęs kareivis. Be­
veik drauge su Mikeliu šnopuodamas pakilo ir Klasas.
Sukikeno kažkaip itin draugiškai ir Mikeliui prisipažino
sapnavęs, kad jie vis dar žygiuoja.
Tą naktį Mikelis dažnai pabusdavo kankinamas ge­
liančių sąnarių ir žygiuojančios kariuomenės košmaro. Ir
vis pakirdęs girdėdavo, kaip kas nors stenėdamas varto­
si šiene.
Gvardija susijungė su karaliaus Hanso kariuomene
sausio mėnesį. Po dvejų metų Mikelis pagaliau rado su
kuo pasišnekėti daniškai. Sykį išgirdo, kad karaliaus
pulkuos vėliavininku tarnauja Otė Iversenas, ir užsidegė
77
Johannes V. Jensen
neapykanta. Troško pamatyti aną. Galbūt ir Otė Iversenas
jo žiauriai neapkenčia? Reik manyti. Bet Mikeliui niekaip
nesisekė jo sutikti. Lyg tyčia Klasas vieną dieną su juo
susidūrė ir Mikeliui apie tai papasakojo. Klasas priminė
Mikeliui aną vakarą Kopenhagoj prieš trejus metus.
— Tik pamanykit, — stebėjosi Klasas, — ir Heinricho
nebėr... žuvo nuo kvaily kiemioniy rankos, —lingavo gal­
vą Klasas, atseit niekad neužmiršiąs Heinricho.
O karas jau įsisiūbavo. Prasidėjo, kaip žinia, begali­
niu puolančiyjy pasipūtimu ir savikliova, bet baigėsi ka­
tastrofa —visi buvo išpjauti. Senais laikais žmonės iš­
manė dramos meną. Atkreipkite dėmesį į ironišką šio
siužeto antitezę — štai riteriai, šventai tikėję savo pra­
našumu, todėl šarvus palikę gurguolėje ir išsipustę auk­
su padabintais rūbais, štai grėsmingasis pulko vadas
Slencas, pasiryžęs ditmarskėnus užbadyti ūsais, penkio­
lika tūkstančiy širdžių, kuriose taip ir verda karštas
kraujas. Štai riterių būrio puošmena, Meldorfo hercogas
Peras ir Hemingsteto grafas Poulis, ir bene didžiausias
licentia poetica* — penki šimtai gurguolės vežimų gro­
biui susikrauti. Ši grandiozinė mašinerija nestebino tų,
kurie nenumanė, kuo viskas baigsis, mat viskas buvo
akivaizdžiai žmogiška. Kol žmogus gyvas, natūralu, jog
įsivaizduoja esąs nemirtingas; stipriausia sveikata ver­
žiasi pagyromis ir grasinimais, galingiausia energija
virsta įžūliu melu. Vyras pačiam stiprume negali nežu­
dyti. Gyventi — tai žudyti.
Taigi antras veiksmas — skerdynės. Šias prakilnias
galvas suskaldė vokiečių lazdos didingos dekoracijos fo­
ne: audra ir polaidis, sniegas ir lietus, suominis vėjas ir
puolanti krantą audringa jūra. Išklerusios patrankėlės

•Poetinis nukrypimas (lot.)

78
 Karaliaus nešlovė
pykštelėjo keletą šūvių ir sviediniai ėmė daužyt riebų ka­
riaunos kūną, mirtis kirto gausias vaišes labai nemanda­
giai čepsėdama. Jie skendo, arkliai juos trypė j purvą, dit-
marskėnai uoliai visiems nuleidinėjo karštą kraują, ir tas
upeliais kliokė. Seni kareiviai prakiurdyti ne taip greit nu­
kraujuodavo, bet jauniems drūtiems vyrams kraujas išbėg­
davo kone vienu pliūptelėjimu. Tai ir yra šitos pjesės ci­
nizmas ir esencija. Kaip jau sakyta, siužetą varo vidinė
priešprieša.
Mikelis Tiogersenas matė, kaip žuvo Klasas. Iš šono
lyg žaibas kirto ditmarskietis ir nušniojo kirviu gerą gaba­
lą kiaušo.
Po kurio laiko Mikelis buvo įvarytas griovin ir su visa
galva panėrė į šaltą, net deginantį vandenį. Srovė truputį
panešė tolyn, tada jis išniro. Stipriai kažko įsikabinęs ir
atgavęs kvapą, pamatė, jog atsidūrė prie karaliaus kava­
lerijos. Tai buvo tikra arklių ir žmonių košė, bet ne kovi­
nė rikiuotė, —niekas negalėjo pajudėti nei pirmyn, nei at­
gal. Kruvinas katilas kunkuliavo ir virė... Tačiau Mikelis
ieškojo Otės Iverseno ir pagaliau pamatė. Tas buvo įstri­
gęs vidury masės ir laikė iškėlęs vėliavą. Jo arklys stovė­
jo suspaustas iš visų šonų, pats Otė atrodė ramus ir net
abejingas. Jo veidas buvo pamėlęs nuo šalčio.
Mikelis smalsiai žiūrėjo, ar matyti, kaip jis pribaigė
Otę. Tol gulėjo, kol Otė Iversenas jį pastebėjo. Tačiau
Otės Iverseno nė kiek nesujaudino Mikelio vaizdas. Jį
įveikė šaltis. Laikanti vėliavą ranka buvo mėlyna. Šalty­
je oda pasidaro nežmoniškai jautri, mažiausias kaukštelė-
jimas per krumplius net suaugusiam vyrui išspaudžia aša­
ras. Šaltis atbukina uoslę. Mikelis pasidavė veržliai sro­
vei, ir sniego košė jį nunešė tolyn su lavonais. Praplaukęs
mūšio lauką, išlipo ir gyvas pasiekė Meldorfą.

79
DIDŽIOJI VASARA
 Karaliaus nešlovė
AKSELIS IŠJOJA
Vyskupas Jensas Andersenas Beldenakas savo rūmuo­
se Odensėje iškėlė puotą. Pro langus gatvėn liejosi švie­
sa, tamsiame mieste tai buvo vienintelė apšviesta vieta.
Kieman įjojo raitelis; kol jis ieškojo žiedo arkliui pririš­
ti, iš viršaus jj pasiekė balsai, atūžė lyg vėjo šuoras —
„cha cha cha!“ Raitelis atjojo iš toli. Jo vardas buvo Akse­
lis. Jis girdėjo, kaip triukšmas pro atviras duris virsta iš
kambario į kambarį, ir kai klegesys staiga sustiprėjo ir ėmė
plūsti žemyn lyg vanduo pro pakeltą šliuzą, suprato, kad
kažkas atidarė kambarį priešais laiptus ir atlapotas didžią­
sias duris. Skardint šūkavimams ir juokui, jis pririšo arklį
kur papuolė; bendroj erzelynėj išsiskyrė kažkieno juokas
lyg būgno tratėjimas, permušantis balsą gaudesį; jis čia pri­
tildavo, čia vėl pratrūkdavo dar stipriau, ir Akselis paten­
kintas įsivaizdavo žmogų, kuris šitaip kvatoja: kaip turėtų
atrodyti šitaip žvengdamas visa gerkle — raudonas it ug­
nis, liepsnojantis tartum gaisras! Akselis šuoliais užlėkė
viršun ir įsibėgėjęs įgriuvo į pokylių salę.
Pataikė pačiu laiku: keturi stuomeningi landsknechtai
žygio žingsniu dideliam variniam pusdubeny prie stalo
nunešė jauną moterį. Ji sėdėjo laikydamasi už kraštų, ap­
kritusi palaidais juodais plaukais. Niekam nespėjus atsi­
kvošėti, žaliūkai padrėbė pusdubenį ant stalo, tarp kitų
patiekalų. Baltintas sienas nušvietė fakelai; ūžauninkų
buvo geros dvi dešimtys ir visi kvatojo — vieni susiries­
dami, kiti atsilošdami. Akselis tik pliaukštelėjo delnais ir
sustojo kaip įkastas, bet jau buvo spėjęs pastebėti, kad
juoko papliūpas, užtrenkiančias kitus, leidžia milžinas,
sėdintis stalo gale. Tačiau matėsi, kad vargu ar jam
linksma, kaip galėjai spręsti iš kvatojimo. Tai buvo pats
vyskupas.
83
Johannes V. Jensen
Staiga menėje visi nutilo. Kompanija prisikvatojo, ir
dabar nebeatrodė, kad pokštas itin vykęs: visi sumišę
žvalgėsi sudrėkusiom ir paraudusiom akim, nusišluostę
ašaras, kai kurie dar bandė juoktis, bet ne, nepavyko.
Mergina pusdubenyje lėtai nuleido galvą, juodi plaukai
užkrito jai ant veido.
— Ko jam reikia? — tuo tarpu sušuko Jensas Ander­
senas, išeidamas iš užu stalo. Artindamasis prie ateivio,
surimtėjo; kai atsistojo priešais Akselį per pusę uolekties,
jam pasirodė, kad nori smogti.
— Na, ką?
Akselis jau kišo ranką užantin, kur gulėjo laiškas, ir
Jensas Andersenas suprato mostą.
— Gerai, —tarė, — vėliau apie tai pašnekėsim. O da­
bar būk svečias, sėsk ir valgyk.
Jensas Andersenas grįžo prie stalo, mostelėjęs rankom
atsisėdo ir vėl pralinksmėjo, ir kiekvienąkart šūktelėjęs
vis labiau įsismagindavo, svečiai irgi nenusileido.
— Argi niekas nenori paragauti?
Pagaliau Jensas Andersenas kaip katinas pasisuko į
Akselį ir pažiūrėjo tiesiai į akis, jo veidas užsiplieskė
žiauriu aikštingumu. Sugriebęs už pečių, tylesniu balsu
pasakė — valdingai ir įtaigiai, ir šiek tiek geraširdiškai:
— Kas vėliausiai atėjo, tas alkaniausias. Gardžiausias
valgis neliestas — tad imki ją!
Tai išgirdę visi su palengvėjimu nusikvatojo pliauk­
šėdami sau per šlaunis. Akselis padėkodamas grakščiai
nusilenkė, prisimerkęs įdėmiai ir draugiškai pasižiūrėjo į
merginą, — ši jau įsidrąsino ir sutikusi jo žvilgsnį kres­
telėjo plaukus.
— Dėkui už vaišes! — tarė Akselis. Jo nuoširdus atsa­
kas, ištartas sidabriniu balsu, lyg tyčia nuskambėjo per
pauzę ir susilaukė tokio griausmingo pritarimo, jog net
84
 Karaliaus nešlovė
lubos susiūbavo. Visų akys nukrypo j priešais stovintį
vaikiną: apsirengęs gražiai, tik kelionėje susitepęs ir su­
šlapęs, skruostai įraudę nuo lietaus ir plaukai išsidraikę.
Jis gyvai apžvelgė sėdinčiuosius. Svečiai vėl čiupo tau­
res. į merginą nieks nė nepažiūrėjo, ir ji buvo išboginta
iš salės. Tačiau tarpdury pati atsigręžė ir gailiai šyptelė­
jo nuo savo aukšto sosto; skersvėjis kedeno plaukus, ji
drebėjo sušalusi. Akselis jai linktelėjo. Tai buvo vysku­
po pasamdyta gatvės mergina.
— Kuo ji vardu? — pavalgęs paklausė Akselis. Išger­
tuvės dar nesibaigė, ir Akselis įsišnekėjo su vienu iš ka­
reivių, kurie įnešė parodomąjį patiekalą, — su tokiu ru-
daūsiu žalga. Tai buvo Mikelis Tiogersenas, jis tarnavo
vyskupo svitoje.
— Agnetė, — atsakė jam Mikelis.
— Žinai, nieko sau.
Mikelis tylėjo. Akselis iš jo neištraukė jokio nereika­
lingo žodžio. Atsistojo, susiglostė plaukus, drabužiai bu­
vo gerokai pradžiūvę, jis atsipūtė po gausios vakarienės.
Matydamas, kad iš Mikelio daugiau nieko nebesužinos,
nusigręžė nuo jo ir ėmė apžiūrinėti sėdinčiuosius prie
stalo. Svečiai jam pasirodė neįdomūs: pora nusmurgusių
dvarininkėlių raitininkų batais, įmitę miestelėnai su sig-
nete ant didžiojo piršto, vienuolis pranciškonas, raštinin­
kas, keletas škiperių; beveik visi pasigėrę. Akselis vaikš­
čiojo po salę žvangindamas savo dideliais žvaigždiškais
pentinais.
Salė atrodė apleista ir nejauki. Jensas Andersenas dar
nespėjo įgyventi šitų namų, ką tik grįžęs iš kalėjimo po
žiauraus kivirčo su karaliumi. Vyskupas buvo jau pus­
amžis vyras, po baisiųjų negandų jo skruostai visai par-
dubo. Tačiau vėl baudėsi keliauti į Stokholmą. Šįvakar
iškėlė puotą ir savo grįžimui, ir išvykimui atšvęsti.
85
Johannes V. Jensen
Vidurnaktį Jensas Andersenas galvos linktelėjimu pa­
sišaukė Akselį. Vyskupas buvo pusėtinai įkaušęs, visas
raudonas, net ir tonzūra švietė kaip šiaurės pašvaistė, bet
žengė senis tvirtai. Jie įėjo į kambarį, kurio tamsa kvepė­
jo knygomis; urgzdami juos pasitiko du šunys.
Jensas Andersenas uždegė vaškinę žvakę ir atsisėdo
užu stalo. Kol skaitė laišką, vienas šuva priėjo ir uždėjo
jam ant kelių galvą. Kambarys buvo užverstas atvirom
laiškų dėžėm ir knygom — vienos buvo maišuose, ki­
tos, sumestos į krūvas, gulėjo ant grindų.
— Taigi... —Jensas Andersenas atsigręžė į Akselį, ir
šiam stambi žila vyskupo galva pasirodė nebeatpažįsta­
ma — veide susimetė piktos raukšlės. Jis prabilo įsak­
miu, svetimu balsu, tik žvilgsnyje dar buvo neišblėsusi
valiūkiška kibirkštėlė. Akseliui teksią vėl leistis į kelią,
joti pas Biorglumo vyskupą — ne vienam, su palydo­
vu... geriausia su Mikeliu Tiogersenu. Anksti rytą gau­
siąs laišką ir visus nurodymus. Reikalas esąs skubus. O
šį vakarą galįs veikti ką tinkamas.
Vyskupas padavė Akseliui savo didelę ranką ir ėmė
šlaminti ant stalo popierius, jo žvilgsnis grįžo į save. Ak­
selis atsistojo ir grįžo pas kitus. Mikelis Tiogersenas nu­
stebo ir apsidžiaugė išgirdęs, kad kartu siunčiamas į Bior-
glumą. Susitarę, kaip praleisti naktį, jie patraukė į Agne­
tės namus, kur ir rado nakvynę. Abu jautė, kad prieš
kelionę kartu ne pro šalį bent kiek artimiau susipažinti, jei
jau turi bendrą silpnybę.
Agnetė padovanojo Akseliui garbaną.
Aštuntą ryto Akselis su Mikeliu, gavę vyskupo laiš­
kus ir primokyti, išjojo iš Odensės. Akselis tuo pačiu žy­
giu dar turėjo pristatyti laiškus keletui dvarininkų: Jen­
sas Andersenas visada darydavo iš karto dešimt darbų.
Jodamas iš miesto, Akselis spėjo pamatyti vienui vieną
86
 Karaliaus nešlovė
Odensės gatvę —smailius stogus ir vėjarodį, lėtai besisu­
kiojantį ryto migloje; jis prisiminė Agnetę, širdį užliejo
švelnumas šiam miestui — tokią Odensę ir įsiminė visam
laikui.
Pirmąsias mylias jojo tylėdami. Rytas buvo šuniškas,
arkliai šuoliavo aprasojusiom šnervėm. Dienai prašvitus,
Akselis geriau įsižiūrėjo į savo bendrakeleivį ir atkreipė
dėmesį, kokios baltos jo plaštakos, ploni ir liesi riešai; ta­
čiau jis jau žinojo, kad tokių pažiūrėti silpnų rankų mus­
kulai yra arčiau pečių. Kai tik arklys pasileisdavo šuo­
liais, pastebėjo jis, Mikelis Tiogersenas mikliai suvaldy-
davo jį beveik be jokių pastangų, suaugdamas su juo į
viena. Apsirengęs buvo tas Mikelis kaip koks pasiturin­
tis landsknechtas ir turėjo gerą ginklą. Tačiau dabitiški
rūbai tik pabrėžė veide įrėžtą skurdą; styrantys kaip šepe­
čiai rudi ūsai atrodė gan grėsmingai, bet neįstengė pa­
slėpti burnos, be žodžių bylojančios apie klajūno dalią;
viršutinė lūpa buvo papurtusi lyg nuo dažno verkimo
paslapčiom.
Po truputį raiteliai sušilo. Kostelėjęs Mikelis apsižval­
gė. Jiedu kilo į kalvą.
— Kas gera Kopenhagoj? — paklausė Mikelis.
— Pasaulio galas, — žvaliai atsakė Akselis. — Pasku­
tinis vaizdas, kurį pamačiau atsigręžęs, kai išjojau pro
Vakarinius vartus, buvo gaisrai.
— Oho!
Akselis įsišnekėjo ir ėmė pasakot apie žiemos žygį,
kurian ir jis pakliuvęs. Vis dar negalėdamas to pamiršti,
išklojo apie Bogesundo mūšį ir baisumus, patirtus Tive-
deno miškuose.
— Buvo toks šaltis, — tikino Akselis, —jog negalėjai
paliest šarvų, pirštai prisvildavo. Sniegas ne toks kaip Da­
nijoj, bet smulkus ir aštrus nelyginant švitriniai milteliai,
87
Johannes V Jensen
jis lipdavo prie rankų ir degindavo. Jojant nuo eglių šakų
krisdavo sniego pirštai ir įsisiurbdavo j odą tartum alka­
nos dėlės. Švediškas sniegas buvo taip išdegtas ar išdžio­
vintas tenykščio speigo, jog prisiklijavęs prie rankų ger­
davo kraują it koks vampyras, puolantis visus iš eilės. Bet
blogiausia —neįžiūrimos sniego dulkelės, jomis oda ap­
augdavo kaip samanom; kritusiųjų kūnai akimirksniu ap­
sitraukdavo šerkšnu. Taip, sunkios buvo dienos. Švie­
čiant saulei, oras būdavo pilnas plonų plonų adatėlių,
kvėpuodamas raitydavais iš skausmo; naktį arkliai susi­
spiesdavo krūvon, stenėdavo ir kosėdavo kaip seniai —
kche kche kche. Prasidėjus mūšiui, tapo visai riesta, nie­
kas negalėjo iškęsti žaizdų skausmo, sužeistieji žviegė
kaip kiaulės. Nuo patrankų šūvių šakos dužo lyg stiklas.
Ne vienas paklaikęs išprotėjo. Tačiau laimėjom didžią
pergalę. Dabar kariuomenė apgulusi Stokholmą...
Pro debesis retkarčiais išlįsdavo balandžio saulutė. Jie
vargais negalais persikėlė per Beitą —pūtė smarkus vė­
jas ir srovė buvo labai stipri, išsigandę arkliai taikėsi iš-
šokt per plausto bortą, teko juos gerai pririšti. Išlipęs į
krantą, Akselis pakėlė galvą, giliai įkvėpė.
— Va ir Jutlandija! — tarė ir klektelėjo liežuviu. —
Čia dar nesu buvęs.
Mikelis tylėjo. Akselis jautė, kad ilgšis išdžiūvėlis land-
sknechtas galvoja apie kažką kita. Akselis iš šono spokso­
jo į randus, išmarginusius jo veidą it kokie rašmenys.
— Čia, Jutlandijoj, paslėptas lobis, kada nors aš jį at-
kasiu! — sušuko Akselis po kiek laiko, kai jie vėl leido­
si šuoliais, kad net vėjas švilpė pro ausis.
Mikelis pasisuko ir atsainiai linktelėjo.
— Tik pamanykit...
Akselis papyko ant Mikelio už tokį abejingumą ir su­
ragino arklį: dabar abu lėkė šonas prie šono, arklių ko­
 Karaliaus nešlovė
jos ryte rijo kelią. Akselis jojo išsižiojęs ir judėdamas rei­
kia ar nereikia, o Mikelis sėdėjo balne kaip priaugęs, su­
lenkęs kelius ir atrodė, kad net nekvėpuoja.
Lietaus debesys skriejo iš vakarų, čia prasiskirdami
prieš baltą nešildančią saulę, čia susiglausdami. Šone
viršum šlapių laukų aršiai krankdamos skraidė varnos.
Vėjas lenkė prie dirvos nuogus krūmus. O toli priekyje,
nužengęs žemėn, priešais raitelius pajudėjo juodas debe­
sis, ir netrukus jiedu pateko j sūkuriuojančią tamsą ir
šaltą lietų.
Jis be gailesčio plakė pažliugusį kelią, iš po kanopų
tyško purvas, nuo šuoliuojančių arklių kilo garas ir drie­
kėsi iš paskos lyg degančių viržynų dūmai, vėtros gena­
mi. Taip jiedu jojo visą dieną.

VĖL NAMIE
Vėlų vakarą abu sėdėjo vienoje Jutlandijos užeigoje;
seniai buvo laikas miegoti, bet Akselis vėl ėmė pasakot
apie savo lobį. Mikelis pagaliau susidomėjo, klausėsi al­
kūnėm užsirėmęs ant stalo, smakrą įbedęs delnuos, jam
prieš akis degė žvakė; Akselis dėstė net palinkęs į priekį:
— Ta vieta turėtų būti kažkur Jutlandijos vidury, tiek
ir težinau, vis niekam nenorėjau rodyt šito popieriaus.
Lobis didžiulis, aš apie jį kasdien galvoju, bet neskubu,
žinau, kad viskas bus gerai. Kada nors, kai ateis laikas,
rasiu, kas man perskaitys tą raštą. Pažiūrėk!
Akselis įkišo ranką po aptrinta palaidine, pagrabaliojo ir
ištraukė grubią raginę dėželę, kurią nešiojo pasikabinęs ant
kaklo. Parodęs, kaip nagu ją atidaryti, paaiškino, jog vidu­
ry guli sulankstyta pergamento skiautė. Mikelis apžiūrėjo
dėžutę, pažvelgė Akseliui į veidą ir pamatė, koks jis dar
89
Johannes V Jensen
jaunas, tokia jaunystė stačiai nepakaltinama. Jo mėlynų
akių žvilgsnis iš tikrųjų dar buvo ne visai žmogiškas, jam
stigo nuovokumo, būdingo žmogui, apie kurį žinoma, kad
jis vardu Olė arba Jozefas ir kuris pats gerai tat supranta.
Buvo gražus: juodi ūseliai, naivi burna, veido spalva tokia
skaisti, jog tirpte tirpo jį supančiam ore. Tačiau plaštaka
plati, apaugusi švelniais gyvaplaukiais, tokios vengdamas
neapsiriksi.
Akselis vėl paslėpė dėželę ir palingavo galvą.
— Tai mat kaip, — tarstelėjo lyg ir sau.
Mikelis paklausė, kiek jam metų.
— Dvidešimt dveji, — atsakė Akselis ir pažiūrėjo vi­
sai protingu žvilgsniu. Ir ėmė aiškint, ką ketina daryti,
kad lobis jam neprapultų; visa bėda, jog nemokąs per­
skaityti popieriaus, mat hebrajiškai surašytas...
Mikelis pasakė mokąs hebrajiškai.
— Čia tai bent! — Ir Akselis žibančiom akim, užsigu­
lęs ant stalo, pusbalsiu kalbėjo toliau: — Palauksiu tin­
kamos progos. Kol kada nors sutiksiu kokį mokytą vy­
rą, gal kunigą, kuriam bus nebedaug likę gyventi, ir vi­
sur seksiu paskui jį. Ir kai jam ateis paskutinioji, bet dar
bus nepraradęs sąmonės, paprašysiu perskaityt raštą.
Taip bus saugiausia. O paskui galima ir neskubėti. Kada
panorėsiu, ateisiu, pakapstysiu koja smėlį kokiam nors
patvory ar šiaip, žodžiu, kur tas mano lobis dabar guli —
gal kokiam kalnely ar dėžėj po viešuoju keliu. Ištrauksiu
aukso žiedą, paskui antkaklę, storą ir sunkią senovinę
antkaklę iš gryniausio aukso, raudono ir šilto. Kiek su­
prantu, tai bus teisėtas paveldas. Pasirodo, mano vardu
padėta ir pinigų, nemaža krūva, kuriuos galėjau gauti su­
laukęs dvidešimties metų, bet aš jų neėmiau, o raštą ga­
vau, kai suėjo aštuoniolika, toksai seniokas atnešė. Aš jį
ir saugau. Kaip savo akį! Viršuj gulės aukso žiedai, o po
jais odinėn prijuostėn suvyniota dėžutė. Pirmą kartą pasi­
90
 Karaliaus nešlovė
imsiu vieną iš antkaklių ir vieną žiedą su brangakmeniu
sau nešioti — su neregėto didumo briliantu. Visa kita pa­
liksiu, tegul guli ir dauginasi. Taip ir matau, kaip brangieji
akmenys laikui bėgant ima judėti, po truputį išsisklaido
juodžemyje ir auga. Užtenka pirštu pakrapštyti ir ištraukti.
Nepatinka man auksas, pinigų irgi nelaikysiu saujoj su­
spaudęs, tegul sau rieda; va, leidžiuos į kelionę, o pinigu­
čiai taip ir rieda. Aš noriu į Kelną ir į Paviją noriu... Dar
ten yra durklų su puikiausiom rankenom, grandinėlių, sag­
čių, tegul sau paguli.
Mikelis tyliai nusišypsojo ir apsidairė tuščioj troboj.
— Ar ne laikas miegot?
Akselis iškart sutiko, ir jie atsistojo. Bet atsigulę užei­
gos lovon, keliauninkai pamatė, kad avikailiai, kuriais ji
buvo užklota, kiaurai prisigėrę drėgmės ir miegoti po
jais neįmanoma. Keikdamiesi jie su rūbais išsitiesė vir­
šuj, ir Akselis tuoj pat užmigo.
Mikelis ilgai gulėjo nesudėdamas bluosto. Staiga ge­
raširdiškai sau pačiam nusijuokė. Galvoje spietėsi viso­
kios mintys — negalvojo nei apie praeitį, nei apie ką
nors konkretu, tik jautė savo menkumą, seną priprastą
pyktį dėl nesėkmių, jautė savo vienatvę. Ir jau užmig­
damas prisiminė tą gryno aukso lobį, gulintį po žemėm,
tereikia nukasti nuo jo žvyrą su akmenėliais ir išvysi
blausaus aukso gyslas — lyg šaknis, išsikerojusias po
žemėm. Štai jisai abiem kojom atsistojo ant jo. Anapus
prarajos ant akmenų ratu sėdėjo baltos moterys, o vidu­
ry viena stovėjo — aukščiausia ir išlakiausia. Jis jau no­
rėjo pasiųsti joms karvelį. Bet netrukus visos ėmė leis­
tis žemyn ir išnyko. Po valandos išlindo jo pusėj, ran­
kos ir keliai buvo šlapi ir žali nuo žolynų, per kuriuos
šliaužė. O jis išdidus stovėjo ant aukso. Iš tolo jam
linksėjo karalius.
91
Johannes V. Jensen
Kitą dieną, išaušus šviesiam, giedram balandžio rytui,
jie nujojo toliau. Po arklių kanopom traškėjo mėlynos
balutės. Tarpumiškėse nusidriekusius laukus jau buvo
palietusios pavasario spalvos, atsinaujinusiam ore galėjai
matyti daug mylių aplinkui. Tolumoje, drąsiai užsiropš-
tę ant aukščiausių kalvų, kūpsojo apvalūs pilkapiai, va­
kariniai jų šonai buvo balti nuo rasos.
Mikelis Tiogersenas visą tą gražų rytą nepratarė nė žo­
džio, jojo susimąstęs. Jie artinosi prie Mikelio gimtųjų
vietų, kur nebuvo pasirodęs dvidešimt metų. Kai sužino­
jo, kad siunčiamas į Biorglumą, apie nieką daugiau ne­
galvojo. Buvo taip nugrimzdęs savo mintyse, jog net
pašoko balne, išgirdęs Akselj klausiant:
— Ar tik Moholmas ne šitam krašte?
— Moholmas? Aha.
— Turiu nugabent laišką. Dvarininkui Otei Iversenui.
Mikelis sušvilpė arkliui. Gyvulys stabtelėjo, pašnaira­
vo j raitelį ir vėl ėmė bėgti. Daugiau jiedu nebesišnekė­
jo, kol pavakary, perjoję kalvas, pamatė upę. Ji tekėjo
per balkšvas lankas lyg išsiveržusi paviršiun sidabro
gysla; vakaruos tyvuliavo fiordas, toks savas ir nepasi­
keitęs. Mikelio akims atsivėrė skardžiai ir kalvų virtinės,
vis taip pat kylančios dangaus mėlynėn kaip ir per aną
apsilankymą. Jie apsistojo Grobiolės užeigoje. Mikelis
paaiškino Akseliui, kaip joti dvaran. Susitarė, kad rytą
susitiksią smuklėje.
Akselis atjojo į Moholmą jau temstant. Prie mūro pik­
tai lodamas draskėsi pririštas šuo, šalia priebučio kuitėsi
raudonkelnis vaikėzas. Šiaip sodyba atrodė lyg negyve­
nama. Vos tik Akselis sustojo priešais laiptelius, pro duris
išėjo vyras, pats dvarininkas. Išgirdęs, ko Akselis atjojęs,
pakvietė vidun. Pasodinęs svečią prie stalo, šeimininkas
židinio ugnim pridegė balaną ir įstatė j žiedą sienoje.
92
 Karaliaus nešlovė
Kol Otė Iversenas skaitė laišką, Akselis jį apžiūrinėjo:
liesas pusamžis vyras, pusę veido dengia barzda, apie
burną trumpai nukirpta. Rūškanas žvilgsnis bėgioja laiš­
ko eilutėmis, iš akių gali spręsti, kas ten parašyta. Per­
traukęs skaitymą, Otė Iversenas nuėjo prie durų ir pašau­
kė tamą. Įžengė senis su dubeniu, padėjo ant stalo ir vėl
išėjo. Daugiau nieks nepasirodė, name buvo tylu kaip
kapuos.
Perskaitęs laišką, Otė Iversenas pakeleiviui pats prilei­
do alaus iš statinaitės, gulinčios kampe, ir prisėdo pa­
klausyti, kas dedasi plačiajam pasauly. Akselis mielai pa­
pasakojo apie karą Švedijoje, apie Bogesundo mūšį ir
karaliaus pergalę, apie Tivedeno miškus ir švedišką snie­
gą... Nuo sotaus valgio įsiaudrinęs šlovino karo baisu­
mus. Otė Iversenas retkarčiais kostelėdavo — kai kurie
žmonės turi įprotį kosčioti patys nejausdami. Atsikėlęs
sprigteldavo pradėjusią rūkti skalą. Stojo tyla. Akselis
kirto per abu žandus. Staiga pakėlė akis.
— Juk jūs berods gyvenat Jutlandijos vidury, ar ne?
— Aha, turbūt nedaug suklydot taip sakydamas.
— Kažkur šiose vietose užkastas lobis, aš turiu raštą,
jame pasakyta, kur ieškoti, — tebekramtydamas pasakė
Akselis. — Gali būti, kad ne per toliausiai nuo čia.
Otė Iversenas ne iš karto atsiliepė, ir Akselis ilgam
palinko prie savo dubens; iš garsų galėjai suprasti, kiek
likę.
Pagaliau Otė Iversenas per jėgą šyptelėjo ir paklausė
svečią, kas per vienas būsiąs.
Šiuokart Akselis negreit atsakė.
— Aš vadinuosi Akselis, — galop ramiu balsu ta­
rė. — Pavardės nežinau. Beje, iš tikrųjų mano vardas
Absalomas, tačiau namuos, kur užaugau, mane vadino
Akseliu. O gimęs aš Zelandijoj.
93
Johannes V Jensen
— Mat kaip...
— Taip. Dabar tarnauju karaliaus Kristjemo kavaleri­
joj ir, kai reikia, žygūnu. Tą dieną, kuomet man sukako
aštuoniolika, atėjo kažkoks senis ir įdavė dokumentą,
prisakydamas gerai jį paslėpti; viską man išdėstė, kai
vaikščiojom lauke, ir prisiekė savo vardu, jog aš teisėtas
paveldėtojas, o tas senis buvo Mendelis Špejeris.
Tai išklojęs Akselis vėl puolė valgyt ir greit pasigai­
lėjo savo plepumo. Pakėlęs akis, pamatė, kad Otė Iverse-
nas įsmeigęs į jį nejudrų žvilgsnį. Akselis padėjo peilį
pamanęs, kad ponui pasidarė bloga. Bet Otė Iversenas
atsikėlė, kostelėjo ir pataisė balaną. Vėl sukosėjo.
— Mendelis Špejeris... Ar pačiam giminė?
— Nesu girdėjęs apie tokią giminystę.
Akselis pažvelgė Otei tiesiai į akis, ir Otė Iversenas jį
pažino.
Susanos sūnus.
Patylėjęs Otė Iversenas labai neryžtingai paklausė, ar
Akselis ką nors pažįstąs Helsingiore.
Akselis papurtė galvą ir vėlei ėmėsi valgio. Jo rankos
pasirodė ant stalo, ir Otė Iversenas atpažino striukus sa­
vo giminės gniaužtus. Net susigraudino. Tačiau tuoj šir­
din dūrė baisus nerimas. Štai sėdi jo sena nuodėmė —
gyva ir godi! Išsipildė senojo žydo prakeikimas. Ką čia
jis paistė apie lobį, užkastą Jutlandijoje? Apie kokį do­
kumentą?
Otė Iversenas paėjėjo toliau nuo stalo. Buvo apdujęs
kaip žmogus, kuris mato, kad gaisro ugnis jau prasimu­
šė per stogą, žino, jog reikia ką nors gelbėti, bet stovi ir
negali žingsnio žengti, kojos neklauso. Ko griebtis?
Otė Iversenas buvo vedęs jau dvidešimt metų ir turėjo
aštuonis vaikus. Riterių salėje kabo tapytas žmonos por­
tretas: rankelės sudėtos ant pilvo, gilūs išlinkiai pilni romu-
%
 Karaliaus nešlovė
mo —garbi dama paraudusiais akių vokais. Vaikai buvo
sveiki, pats Otė Iversenas prekiavo žvėriena iš savo miš­
kų ir augino veislinius bulius, sekėsi puikiai. Šią valandė­
lę, kai šitas prašalaitis, Susanos sūnus, treškina kremzlėtą
kauliuką, jo vaikai miega, o birželį gležnutė žmona turi vėl
gimdyti —nejau galima leisti, kad šitas vilkas įsiveržtų į
jų gūžtą ir atimtų iš jo šeimos paskutinį kąsnį? Ne! Otės
Iverseno motušė ilsisi aksomu išmuštam karste Grobiolės
bažnyčios rūsyje, šią akimirką jis ją prisiminė... Negali bū­
ti, kad Dievas jį šitaip baustų!
Akselis baigė valgyt, namuos viešpatavo tyla. Sienos
dvelkė drėgme, balanos liepsna nušvietė šaltus grindų
akmenis. Šeimininkas tyliai stovėjo ir stebėjo Akselį. Sė­
dėdamas užu stalo, tasai svarstė, kokia nakvynė gali būti
pasiūlyta skurdžioj sodyboj: veikiausiai miegoti su aus­
lindom ir klausytis pelių skrebenimo; ponas priėjo prie
stalo, atrodė, lyg būtų prisiminęs kokią nelaimę. Kakta
papilko, tartum pelėsiais apsitraukė, bumą suvis prasme­
go barzdon.
— Deja, naktigulto negalim pasiūlyt, — neaiškiai su­
murmėjo Otė Iversenas, barbendamas į stalo kraštą ir
nudūręs žvilgsnį. —Namie ligoniai, o dar svečią turim,
tai va... — Jis pakėlė akis.
Akselis su tais žodžiais atsistojo nė trupučio nesigai­
lėdamas. Išjojęs iš kiemo, amžinai pamiršo šykštųjį dvar­
ponį. Po valandos sustabdė arklį priešais kalvę netoli
fiordo. Mikelis išlindo pasitikti.
Kalvio namuos jie praleido vakarą tykiai ir jaukiai.
Nilsas Tiogersenas gyveno gerai, turėjo pačią ir vaikų,
bet atrodė beveik nepasikeitęs, Mikelio akimis žiūrint,
toks pats diržingas rukna, su ta pačia odine prijuoste.
Mikeliui pasisekė, kad senąjį tėvą teberado gyvą. Tioge-
ris buvo bebaigiąs devintą dešimtį. Kiūtojo kertėj prie
95
Johannes V. Jensen
židinio, kojos storai apklotos šiaudais. Beveik kurčias ir
jau menkos nuovokos, o šiaip sveikas. Sūnaus Mikelio
nepažino.
Per vakarienę Mikelis nuolat žvilgčiojo j tėvą. Mar­
ti jj rūpestingai prižiūrėjo. Senojo Tiogerio rankos bu­
vo balty pelėsių spalvos ir atrodė kaip išvirtos, su blyš­
kiom vandeningom pūslelėm, tačiau drebėjo ne per la­
biausiai. Nilsas pasakojo, kad prieš aštuonerius metus
tėvas vos nežuvo užverstas senoj durpių duobėj. Nilsas
kaip tyčia dar buvo negrįžęs iš miesto, o kiti nieko blo­
go neįtarę. Tik kitą rytą visi susigriebę ieškoti ir radę
gulintį duobėj, rankos prispaustos prie kūno, akys pla­
čiai atmerktos; laimei, po nuogriuva dar buvę oro ir jis
neuždusęs. Bet nuo to karto kai kada jį suimanti baimė.
Pavalgęs Mikelis atsisėdo prie senolio. Mėgino šnekin­
ti, bet nieko nepešė. Tuomet tiesiog sėdėjo žiūrėdamas
į didelę ir apžėlusią bejėgę galvą. Pažino tėvo bruožus,
nors veidą slėpė barzda ir ūsai, o akys atrodė neregin­
čios. Ausis ir kaktą buvo išmetę kažkokie minkšti gum­
bai ir dėmės.
Pagaliau Mikelis išsitraukė seną sidabro pinigėlį, pa­
žiūrėjo į jj ir norėjo įsprausti senukui delnan, bet jo ran­
ka jau nieko nebeišlaikydavo.
— Ar prisimenat monetą? —sušuko Mikelis tėvui au­
sin, pamiršęs, kad troboje yra ir daugiau žmonių.
— Aa... Aaa...
— Ar prisimenat monetą? —vėl sušuko Mikelis lūž­
tančiu balsu. Kiti tylėjo, nesikišo, ir Mikelis ilgai sėdėjo
priešais tėvą nukoręs galvą ir užsidengęs rankom veidą.
Netrukus senis Tiogeris užmigo plačiai atvėręs bedantę
burną.
Visi gulėjo tam pačiam kambary ir naktį girdėjo, kaip
Tiogeris per miegus veblena ir unkščioja lyg šuo.
96
 Karaliaus nešlovė
Rytą, kai abudu raiteliai atsisveikinę jau sėdėjo ant ar­
klių, Mikelis dar atsigręžė balne j brolį ir, sunkiai pervei­
kęs save, paklausė:
— O Ana Metė — kaip jinai?
— Ištekėjusi Salinge, vaikai jau dideli! — skardžiai ir
neužsikirsdamas pranešė Nilsas, bėgdamas šalia. — Jen-
sas Sivertsenas mirė ramus. Taip, Mikeli, ji gerai gyvena,
reikėjo man pačiam susiprasti ir pasakyti.
Jis dar kažką šaukė, bet Mikelis pasileido šuoliais.
Akselis jį pasivijo tik už kalvų.

CONSŪMATUM ĖST*

Tai buvo antradienį, per didžiąsias iškilmes, įvykusias

Stokholme karaliaus Kristjemo sutikimo ir karūnacijos
proga. Mikelis Tiogersenas atėjo į pilies sargybinę su ži­
nia Jensui Andersenui. Jam pasakyta, kad Jensas Ander­
senas pirtyje. Tačiau pavedimas buvo nepaprastai sku­
bus, tad, norėdamas atlikti užduotį, Mikelis nusivilko.
Žengė į prikūrentą pirtį ir iš pradžių ničnieko neįžiūrėjo:
patalpa buvo pilnutėlė baltų ir tankių lyg veltinis garų;
girdėjo barškant kibirus ir kaip šnypščia ant krosnies ak­
menų šliūkštelėtas vanduo. Vilgšno rūko gilumoje skar­
dėjo balsai. Mikelis sustojo tarpdury, garas degino krū­
tinę ir, virtęs vandens lašais, tekėjo žemyn.
Ūmiai iš garų tarsi sutirštėjo žmogaus figūra; žengė
Mikelio pusėn, ir štai prieš jį sustojo iki vario raudonu­
mo įkaitęs vyras. Tai buvo karalius Kristjemas. Mikelis
greit atitraukė žvilgsnį nuo jo veido ir, žiūrėdamas į rau­
meningą, rudais plaukais apžėlusią krūtinę, išgirdo ne­
kantrų klausimą:

•Atlikta (lot.).
4. Karaliaus nešlovė 97
Johannes V. Jensen
— Ko čia tau reikia?
Nulenkęs galvą, Mikelis pasiaiškino.
— Jensai Andersenai! —valdingai sušuko kara­
lius. — Prie dury tavęs laukia pasiuntinys su pranešimu!
Ir karalius vėl pranyko garų tumuluose. Mikelis atsi­
kvėpė, jam tebedrebėjo kojos. Tuoj prisistatė ir Jensas
Andersenas, Mikelis persakė jam žinią; jis ir pats nežino­
jo, kokia prasmė slypi žodžiuose, kuriuos jam buvo
liepta prisiminti ir paskui tiksliai pakartoti, bet juos iš­
girdęs vyskupas didžiai susimąstė.
— Palauk čia, — paliepė ir prapuolė.
Verdančiuos garuos Mikelis girdėjo balsus, tarp jų ka­
raliaus ir Jenso Anderseno. Karalius piktai užriko. Pirty
pasidarė beveik visai tylu, niekas nebelaistė krosnies.
Kažkas atidarė viršutinį liuką, garai akimirksniu sutan­
kėjo ir atrodė lyg balta siena, tačiau tuoj pat pirtyje pasi­
darė šviesu. Netikėtai Mikelis pamatė visus: manė, kad jie
kaži kur, o žiūri — dešimt kartų arčiau, visai čia pat. Ka­
ralius sėdėjo ant suolo priešais Didriką Slagheką, Joną
Erikseną ir dar du, kurių Mikelis nepažino. Jensas Ander­
senas kažką šnekėjo karaliui tyliai ir įtaigiai, kiti klausėsi,
bet Mikeliui jų šnekos nerūpėjo, jis nepajėgė atitraukti
akių nuo karaliaus figūros. Tokios apžėlusios krūtinės ir
tokių galingų rankų jam dar nebuvo tekę regėti; po krūti­
nės oda bangavo kieti muskulų kauburiai, vinguriavo iš-
virtusios gyslos, išnykdamos po pažastimis. Tamsiai rudi
plaukai nuo garų kūpsojo kaip samanos —permirkusios
lietuje, tos irgi pasipučia; šlapiu veidu į barzdą tekėjo van­
dens srovelės. Karalius atrodė grėsmingai nusiteikęs, jo
griežtas žvilgsnis lėtai ir tolygiai slinko nuo vieno prie ki­
to, veidas buvo niaurus ir nieko gera nežadantis.
I kitus Mikelis tik žvilgtelėjo. Jonas Eriksenas stovė­
jo išsitempęs, pilnas sopulingo nuolankumo, klaikiai per­
98
 Karaliaus nešlovė
karęs, vien oda ir kaulai, ilgom kaulėtom kojom įsispy­
ręs į klumpes, kulkšnys tebebuvo nušašusios ir švietė
baltais randais, kuriuos paliko visai neseniai nuimti rete­
žiai. Šalia jo, atsukęs Mikeliui nugarą, stovėjo Jensas
Andersenas spuoguota nugara, kiek sulenkęs kreivas rai­
telio kojas. Didrikas Slaghekas buvo dailiai sudėtas. De­
ja, visą jo kūną darkė violetinės išbėrimo žvaigždutės —
prancūzligės ženklai; taip tankiai visas buvo jomis nusė­
tas, kaip šventasis Sebastijonas — išvarpytas strėlių.
Pardubusi nosis Didriką Slagheką darė panašų į beždžio­
nę. Staiga Jensas Andersenas maktelėjo galva Mikelio
pusėn, tarsi primindamas, kad jis čia stovi. Mikelis nie­
ko nenugirdo. Tačiau į jį pažvelgęs karalius užsiuto.
— Liepkit jam pagaliau eiti! — piktai šaukė jis.
Jensas Andersenas atsigręžė į Mikelį, žvilgsniu tarsi
sušvelnindamas karaliaus žodžius, ir Mikelis linktelėjęs
skubiai išėjo.
— Užpilkit vandens! —išgirdo už durų karaliaus balsą.
Priepirty vilkdamasis rūbais, vėl girdėjo, kaip šliūkš­
teli vanduo ir ima šnypšti garas. Vyrų balsai prapuolė.
Po pusvalandžio išlindo vyskupas, visas sukaitęs ir už­
dusęs, šniokštuodamas pūtė bumon lendančius lašus ir
trynė kaktą, pirštų galai nuo karšto vandens buvo susi­
raukšlėję ir išbrinkę. Jis Mikelį tučtuojau pasiuntė atgal
su žinia arkivyskupui Gustavui Trolei — viso labo du lo­
tyniškus žodžius. Mikelis išdrįso šyptelėti, kai Jensas An­
dersenas liepė kaip mažam vaikui kelis kartus garsiai
juos pakartoti.
— Žiūrėk, nepamiršk! — dar sušuko vyskupas prieš
pat Mikeliui išeinant.
Arkivyskupas stovėjo prie lango su žąsies plunksna
rankoj; kai Mikelis įžengė, staigiai atsigręžė. Tačiau iš­
girdęs žodžius, kuriuos Mikelis turėjo pranešti, sviedė
4* 99
Johannes V Jensen
plunksną ant grindų ir susijaudinęs ėmė vaikščioti po
kambarį. Karaliaus vardu Mikelis jam perdavė mūsų
Viešpaties Jėzaus Kristaus paskutinius žodžius, ištartus
ant kryžiaus, arkivyskupas susimąstęs pusbalsiu keliskart
tuos žodžius pakartojo; ant stalo stovėjo kelioninis alto­
rėlis, o Gustavas Trolė linksėjo ir linksėjo:
— Consumatum ėst!
Mikelis laukė, ar nebus kokio atsakymo. Tačiau arki­
vyskupo mintys, regis, nuklydo kitur — priėjęs prie Mi­
kelio, žiūrėjo jam į veidą išsiblaškiusiu žvilgsniu. Jo be­
kraujės lūpos neaiškiai vyptelėjo: gal tai buvo graudi
šypsena, o gal čiaudulį sulaikanti grimasa; balsas, kuriuo
jis paklausė Mikelį, ar šis neturi kokio pageidavimo, bu­
vo keistai nuolankus, arkivyskupas nežinia ko net su­
mikčiojo.
Mikelį išmušė karštis. Dvidešimt sunkios ir bepras­
miškos karo tarnybos metų galvoje pralėkė kaip viena
diena, jis prisiminė jaunystės svajones, lyg viskas būtų
buvę vakar. Ir ko gi jis norėtų? Įsivaizduodavo, kad jei
šito jį kas paklaustų, mintyse atsakytų: „Visko“. Taip ir
būtų atsakęs — iki šios dienos, kuomet pagaliau išgirdo
tokį klausimą. Dabar nieko nebenorėjo.
Mikelis dvejodamas pakėlė akis į vyskupą.
— Gal galėčiau tarnaut pačiam karaliui? — vangiai
paklausė. Vėl nudelbė akis ir vogčiom ėmė trinti rankas
kaip elgeta, kuris, stovėdamas prie durų, galvoja, kaip
šalta laukti išmaldos.
— Gerai! — linktelėjo Gustavas Trolė. Paklausė Mi­
kelį, ar nenorėtų būti raštininku, juk mokąs lotyniškai.
Bet Mikelis tik papurtė galvą. Va, jei būtų paskirtas į
raitelių pulką, kuris saugo karalių...
Išėjęs dyrino gatve sulinkęs kaip senis. Daug metų
troško patekti karaliaus tarnybon, ir nors dabar širdį
100
 Karaliaus nešlovė
glostė mintis, jog tikslas pasiektas, ne mažiau slėgė bega­
linis savo menkystės suvokimas.
Tą patį vakarą pilyje miestui buvo surengtas didžiulis
šokių vakaras. Mikelis Tiogersenas stovėjo garbės sargy­
boje prie didžiosios salės durų, apsitaisęs šarvais ir su
naujutėlaičiais ginklais. Paaukštinimas įvyko žaibiškai,
Jensas Andersenas taip pat prisidėjo ir už gerą tarnystę
Mikelį dar apdovanojo iš savo kišenės. Kai buvo prista­
tytas karaliui, valdovas jo neatpažino ir šnekėjo be galo
maloniai. O juk tai buvo tas pats žmogus, kurį andai ka­
ralius būtų mielai žvilgsniu prismeigęs prie pirties durų.
Mat kaip kartais viskas apvirsta aukštyn kojom — ir
nuogumu galima prisidengti, mąstė Mikelis.
Anądien iškilmė buvo skirta karalystės didžiūnams,
šiandien susirinko karaliaus karininkai, jaunuomenė ir
ištikimi Stokholmo piliečiai su žmonomis. Linksmybė
liejosi per kraštus. Mikelis stovėjo sustingęs kaip statula
ir atrodė labai įspūdingai: spindintys šarvai nuo galvos
iki kojų, iš po antveidžio stirksantys ūsai; akimis jis se­
kiojo šokančiuosius.
Ir ką gi jis išvydo praskriejant pro šalį, — padūkusį,
išdidų, greitakojį,—jei ne Akselį, jaunąjį anos pavasa­
rio kelionės draugą! Mikelis dar nebuvo spėjęs perpras­
ti šito neįmanomo nenuoramos, kuris taip lengvapėdiš­
kai elgiasi su savo paslaptimis, jog išpasakoja jas pir­
mam sutiktam žmogui. Tik pažiūrėkit, kaip sukas!
Galėjai pamanyti, kad visad juda tik šokio žingsniu; net
ir ramiai būdamas, švytėjo kaip veidrodžio šukė saulėje,
žvilgsnis visuomet buvo toks nesugaunamas kaip dabar,
kai sukasi pastvėręs glėbin dailią miestelėnę ir į visas pu­
ses žvitriai šaudo akimis. Grakščiai išsilenkdamas, nardo
po minią, kol geltonos jo skrybėlės plunksnos sušmė­
žuoja kitam salės gale; štai vėl grįžta taip pat pašėlusiai
101
Johannes V. Jensen
sukdamasis, ir mergaitės veidas, visą laiką pakeltas j ji,
romiai, svaigulingai šypsosi.
Mikelis vogčiom pamindžikavo. Pergalingai trenkė
muzika. Atšiaurus lapkričio vėjas talžė langų stiklus. Mi­
kelis nieko aplink nebematė, nors buvo atsimerkęs; pa­
skendo mintyse. Ramybės nedavė kažkoks kankinamai
gailus pranašumo jausmas, degino pagunda pult į tą
siautulį kaip ir tie nieko neišmanantys kvailiai. Mikelis
jau ėjo penktą dešimtį, bet per visus tuos metus netapo
nė kiek išmintingesnis. Savo troškimais dar nebuvo spėjęs
nusivilti — tiesiog todėl, kad nė vienas neišsipildė. Tik
nusikeldavo tolyn. Taigi laiko kvailystėms dar likę per
akis.
Muzika šėlo vis audringiau ir pasiučiau, orkestras
griaudėjo seikėdamas taktą, sūkuriais kilo styginių trelės
ir nuo aukščiausios gaidos garmėjo žemyn; bet štai, rėžu­
si ilgą džiaugsmingą akordą, muzika nutilo. Šokėjai
juokdamiesi ir plepėdami išsisklaidė po salę. Pribėgo
Akselis, pliaukštelėjo Mikeliui per petį ir palinkėjo sėk­
mės. Taigi dabar kartu tarnausią. Kai tik Mikelis būsiąs
laisvas, arba rytoj, abudu būtiniausiai kur nors patrauk­
sią aplaistyti draugystės! Pasakė ir išgaravo.
Per šokių pertraukas, apsuptas garbingiausių ponų svi­
tos, po salę vaikštinėjo karalius. Retkarčiais sustodavo ir
užšnekindavo kurį nors miestelėną. Buvo apsitaisęs saba­
lais, nuo peties sviro sunki grandinė su Aukso vilnos ordi­
nu, kelis sykius jis garsiai ir linksmai nusijuokė. Jensas
Andersenas iš kailio nėrėsi visiems žarstydamas sąmojus.
Šalia karaliaus žengė arkivyskupas Matijas iš Strengneso.
Prašmatnus senioko rūbas vilkos grindimis, bet pats buvo
vikrus, porą kartų net sublizgėjo prėskokais anekdo­
tais, — matyt vieninteliais, kuriuos nugriebė per seniai
prabėgusius nelinksmus studentavimo metus, — visą lai­
102
 Karaliaus nešlovė
ką šypsodamasis salei bedantę burna. Išeidamas senutėlis
prelatas dar atsigręžė atsisveikinti; primerkė geraširdiš­
kas akutes ir linktelėjo jaunimui, raukšlėtas veidas nušvito
kaip saulė.
Vos tik žymenybės iškeliavo, kviesdama šokti, lyg Pas­
kutinio teismo trimitai vėl sugriaudė muzika. Mikelis
bandė įžiūrėti Akselį, bet jo tarp šokančiųjų, rodos, ne­
bebuvo.
Greitai Mikelis pamiršo viską aplinkui. Vėlei mąstė
apie savo nevykusį gyvenimą, perkratė nuo pradžios iki
galo ir pajuto neapsakomą sunkumą — šitokį kelią jau
įveikė vydamasis tai, kas nepasiekiama. Kaipgi atsitiko,
kad jis išgujo laimę iš savo širdies ir tarp laimingų žmo­
nių jaučiasi pašalinis? Pasiėmęs alebardą, sukūrė lotyniš­
ką ketureilį, kurio prasmė buvo tokia:
„Savo gyvenimo pavasarį Danijoje aš pražiopsojau
vildamasis laimę rasti svetimoj šaly; bet ir ten jos nera­
dau, nes graužė gimtinės ilgesys. O kai galų gale supra­
tau, kad visas pasaulis bergždžiai mane gundo, tuomet ir
Danija mirė mano širdy, ir aš likau benamis“.

GALERA
Akselio tarp šokančiųjų nebuvo, jis sėdėjo apačioj,
šeimyninėje, prie stalo, nukrauto valgiais ir gėrimais. Sa­
vo damą, su kuria vienas šoko visą vakarą, prikalbino
atsisėsti ant suolo tamsiausiam kampe. Ji vadinosi Sigri-
da ir buvo magistrato nario dukra.
Akselis prisispyręs ją vaišino. Tačiau kad ir ką siūlė,
mergina sakė „ne“: nenorėjo nei prūsiško alaus, nei pyra­
gėlio. Akselis nebeišmanė, ką daryti, matė, kad Sigrida
tvirtai išmokusi visad sakyti „ne“. Pats irgi beveik nieko
103
Johannes V. Jensen
nevalgė, negardu buvo, bet pagaliau privertė Sigridą atsi­
kąsti pyrago ir pradžiugęs ėmė vaišintis viskuo iš eilės.
— Užgerk mane, Sigrida! —prašė Akselis. Ji bejėgiš­
kai ištarė „ne“. Sigrida pati nebesuprato, ar ji ko nori,
bet nutarė —ne! Staiga Akselio žvilgsnį prikaustė jos
lūpos, švelnios ir drėgnos lyg pievą gėlė, užsisvajojęs
taip ir sustingo su bokalu rankoj. įsidrąsinusi Sigrida
nusijuokė. Akselis, išgėręs ką turėjo, irgi pratrūko juok­
tis, abu kvatojo kaip padūkę. Po to Sigridos akyse jau
nebeužgeso juoko kibirkštėlės. Kokia ji jaunutė ir trapi!
Dieve saugok šitas rankeles, tokias smulkutes ir gležnas!
Sigridos bruožai buvo tokie, jog iš karto matei, kokia
ji atrodė vaikystėje, bet juose galėjai įžiūrėti, ir kaip ji
atrodys, kai bus močiutė; švelnus Sigridos veidelis regė­
jos lyg trijų žmogaus gyvenimo tarpsnių misterija. Širdis
salo žiūrint į plonučius geltonus josios plaukus.
Akselis vogčiomis nužvelgė Sigridos suknelę: rudas
audeklas prie kaklo ir alkūnių turėjo prapjovas, jose švie­
tė pamušalo šilkas. Akselis tik giliai atsiduso.
Abudu vėl nubėgo į salę, orkestras griaudėjo, ir jiedu
šoko iki uždusimo tą ilgą palaimingą naktį. Sigrida ga­
lėjo šokt be galo. Kuo toliau, tuo tykesnė darėsi, bet Ak­
selio vedama vėl su džiaugsmu kildavo šokti lyg neži­
nodama, kas yra nuovargis. Sigridos rankelės buvo šal­
tos, delnai sudrėkę, alsavimas sklido iš lūpų lengvutis,
beveik nejuntamas. Po kiekvieno šokio ji šypsojosi pati
nežinodama ko.
Vidury nakties laikas jiedviem sustojo, jie šoko jau
visą amžinybę. Akseliui užėjo liūdnumas — tarsi ko­
kiam seniui, kuris prisimena prabėgusius metus. Jis pa­
spaudė Sigridai ranką. Ji pažvelgė jam į akis ir lyg pra­
budusi nusišypsojo nė kiek nesivaržydama, atsidavimo
ir pasitikėjimo pilna šypsena. Bet jis nežinojo, kaip atsi­
104
 Karaliaus nešlovė
liepti į šj tyros sielos šauksmą. Dabar jie šoko palengva,
stumdomi iš visų šonų, šoko lėtai kaip sapne.
Tuoj atėjo Sigridos brolis ir išsivedė ją namo. Akselis
norėjo palydėti — nors kartu nulipti laiptais iki durų, —
maldavo kaip mirti pasmerktasis, bet Sigrida pasakė
„ne“. Tai buvo paskutinis švelnus ir neryžtingas „ne“,
kurj iš jos išgirdo.
Stovėdamas laiptų aikštelėje, Akselis nulydėjo žvilgs­
niu jos figūrėlę, susisupusią j dukslų apsiaustą; nulipusi
žemyn, ji atsigręžė ir linktelėjo, iš viršaus nušviestas
deglų, po gobtuvu baltai suspindo jos dailus veidelis. Ir
ji išėjo.
Salėje tebešoko vos kelios poros, visi nulipo apačion
išgerti.
Akselis ten pamatė Mikelį Tiogerseną, jau be šarvų, sė­
dintį su alaus bokalu. Ir Akselis vos nepuolė nešnekiajam
kareivai ant kaklo. Abudu ištuštino po keletą bokalų.
Sėdėjo retkarčiais persimesdami kokiu žodžiu, Akse­
liui buvo gera klausytis Mikelio minkšto balso. Erdvio­
je šeimyninėje triukšmas vis smarkėjo, iš visų pusių
dzingsėjo bokalai ir linksmi šūksniai. Skliautuose atsi­
mušęs aidas skalydamas grįždavo žemyn tartum iškreip­
tas klegesio atspindys. Vokiečių landsknechtai po trupu­
tį apgirto, tai šen, tai ten kas nors susikivirčydavo. Dau­
gumas miestelėnų jau buvo išėję namo.
Tuomet Akselis, užsikvempęs ant stalo, įsmeigė į
Mikelį akis ir pasiūlė jam vieną dalyką — tyliai, tačiau
tonu be menkiausios abejonės. Mikelis timptelėjo sau
nosies galą — retas geros nuotaikos ženklas; mintyse
jau matė karavelę, tad linktelėjo glostydamas ūsus.
Mat tarp šcherų prie Stokholmo stovėjo Liubeko flotilė:
pirkliai, karaliaus Kristjemo kvietimu atvykę maitinti
miestą apgulusios kariaunos. Dalis laivų jau paliko
105
Johannes V Jensen
švedų krantus, bet garsioji milžiniška karavelė, kurios
krovinį sudarė farende frouwen*, tebebuvo reide. Ją iš­
leido jūron vienas turtingas Liubeko pirklys, ir ji sau
plaukiojo sustodama visur, kur tik susirinkdavo daugiau
landsknechtų.
Akselis su Mikeliu nieko nebelaukdami pakilo, susirin­
ko ginklus ir leidosi miestan. Buvo tamsu, tvyrojo tirštas
rūkas, artėjo kokia trečia valanda nakties. Gatvėse nė gy­
vos dvasios, nedegė joks žiburėlis, kelis kartus jie net su­
klupo užlipę ant kažkokio šlamšto, pagaliau pasiekė Pie­
tinius vartus ir pasiprašė sargybinį, kad išleistų. Patiltėj
šalia miesto visad būdavo nuomojamų valčių, bet šiąnakt
nė vienos. Jiedu nutykino kranto ruoželiu į rytus ir, tik nu­
ėję geroką kelio galą, aptiko valtį; numušę spyną sėdo ir
nuplaukė.
Laivai stovėjo toli nuo pilies, jiedviem teko ilgai ir­
kluoti, kol per rūką išvydo jų šviesas. Tas, kurio jiems
reikėjo, buvo paskutinis kairėje. Dešimt minučių pasi­
darbavę irklais nemalonioje nakties ir jūros drėkoje, pri­
plaukė karavelę, tamsoj priešais juos iškilo jos aukštas
paskuigalis.
Tačiau išgirdo karavelę iš toli, nes joje kunkuliavo ne­
apsakoma linksmybė. Trys žibintai, po vieną ant stiebo,
nušvietė takelažą ir denį, knibždėte knibždantį žmonių.
— Va, kur visos valtys, — šypsodamas tyliai tarė
Akselis, kai jie praplaukė po klyveriu. Ir tikrai —prie
inkaro grandinės suposi gal dešimt valtelių.
Nuo forštevenio juos pašaukė vokiškai —tai buvo
griežtas kapitono balsas. O viršum galvų žiojėjo puo-
šiantys laivo nosį dantingi plėšraus drakono nasrai.
— Gute Freunde!** — garsiai atsiliepė Akselis ir, pa-

♦Klajojančios damos (voJt).

♦♦Geri draugai (vok.).
106
 Karaliaus nešlovė
šokęs iš valties, įsitvėrė nuo borto nukarusių virvinių
kopėčių; škiperis padavė jam ranką ir padėjo užlipt j de­
nį. Mikelis pririšo valtį ir užsikorė iš paskos. Po žibintais
šalia stiebų gulėjo alaus statinaitės, aplinkui denį buvo
ištemptos kilto stoginės. Iš priekinio antstato sklido švie­
sa, fleitų ir šalamajų melodija, juokas ir bokalų skimb­
čiojimas. Balsai buvo moteriški. Ir kaip jie šildė čia, tarp
sūriųjų bangų! Priminė jaukius namus, širdis džiaugėsi
jų švelniu skambėjimu atšiauriam jūrų laive. Dervuotas
denis lingavo nuo siautulio, visas korpusas lėtai suposi.
Pro langelius kyšojo patalai.
Akselio ir Mikelio pusėn artėjo lengvučiai, grakštūs
žingsniai, tačiau lentos vis vien truputį linko nuo suau­
gusio žmogaus sveiko svorio. Iš patalpos išlindo švie­
siais drabužiais mergina, atskubėjo prie jųdviejų ir, tuš­
čiai neaušindama burnos, ėmė glaustytis ir burkuoti, jie
staiga pajuto, kaip užlieja nuostabaus jos artumo šiluma.
Trise žengė prie žibinto, kur juos sutiko draugiški
balsai ir pakelti bokalai; pažvelgęs į merginos veidą, Ak­
selis skubiai pasilenkė. Jos antakiai buvo suaugę. Palin­
kęs jai prie ausies, užsikirsdamas paklausė vokiškai:
— Kuo tu vardu, baltadantėle?
Tyliu aksominiu balsu, lyg būtų seniai jį pažinojusi ir
laukusi ateinant, ji atsakė:
— Liusija.

ISTORIJOS ŽABANGAI
Apie vidurį kitos dienos Mikelis su Akseliu grįžo kran­
tam Jiedu parėjo į Akselio butuką; šis gyveno aukštam na­
me priešais didžiąją aikštę. Pasistatė alaus ąsotį, atrody-
dami užsimiegoję ir pavargę. Tačiau akys spindėjo slap­
107
Johannes V Jensen
tu džiaugsmu, ir abu, kad ir sopama galva, smagiai prisi­
minė praėjusią naktį.
Ypač patenkintas buvo Mikelis, atrodė net įžūliai
linksmas. Jo žvilgsny atsirado kažkokia beveik moteriai
būdinga išraiška, sakytum būtų pasiryžęs apglėbt visą
pasaulį ir čia pat pasiųst jį po velnių! Akselis nieko ne­
suprato ir smalsiai jį stebėjo. Mat laive kai ką sužinojo
apie Mikelį. Naktį išgirdo vaitojimą, sklindantį iš po de­
nio, — ilgas skausmingas dejones. Graudu buvo klausy­
tis gailių aimanų: jose skambėjo nežmoniškas liūdesys.
Akselis baudėsi bėgti pagalbon, bet jam buvo pasakyta,
jog tai jo rudaūsis draugas, girtas kaip pėdas, ir tiek. Ak­
selis vis dėlto nulipo į triumą, bet vos pažino Mikelį: jo
veidas buvo perkreiptas kaip piktadario, pririšto ant kan­
kinimų suolo. Akseliui ir dabar tebesivaideno gailingi
Mikelio šauksmai, be to, jis gulėjo išsilenkęs, remdama­
sis tik pakaušiu ir kulnais, baisios kančios pilnos akys
buvo įbestos viršun, Akselis girdėjo, kaip jis gargaliuoja
ir griežia dantimis. Betgi šiuo metu, rodos, jaučiasi pui­
kiai, kuo puikiausiai.
Akselis pažvelgė į apskritus žalsvus stiklus. Per juos
skverbėsi saulė, ir jis atlapojo langą. Diena įsisaulėjo.
Balkšvai švietė namų stogai; apačioj siauru pratakų, at­
statęs vėjui striuką burę, šliaužė žemutis kogas, o ten toli
dunksojo didysis Siondermalmo bokštas, saulės šviesa jį
išryškino miško fone, pasistengęs galėjai įžiūrėti net mū­
ro ištrupas, likusias nuo apšaudymo. Aikštėje po langu
buvo purvina, vakar palijo, ir joje telkšojo balos.
— Žiūrėk, Mikeli! — sušuko Akselis. — Matyt, pily­
je vėl bus šventė.
Gatve pilies linkui jojo virtinė dvarininkų ir miesto
didžiūnų.
Mikelis prišoko prie lango.
108
 Karaliaus nešlovė
— Aha, ir man reikia bėgti, — neramiai sumurmėjo.
Nevalia taip ilgai prapulti, jei ten kas nors vyksta, gali
prisidaryti nemalonumų. Ir Mikelis išlėkė.
Akselis pasiliko stovėti prie lango ir matė, kaip į pilj
traukia visi Stokholmo didikai ir turčiai. Prajojo raiteliai
ant ilgauodegių žirgų, jų skrybėlėse žibėjo puošnios se­
gės, liemenės buvo apkraštuotos kailiu, ant kojų švietė
aukso pentinai; sulinkęs ir sukriošęs nukresnojo arkivys­
kupas Matijas, jo raudonas aksominis apsiaustas kone
dengė nediduką keršą arklį ir saulėj liepsnojo kaip di­
džiulis aguonos žiedas. Iš paskos drožė įtakingi mieste­
lėnai, išsičiustiję ir pasipūtę, su ilgom lazdom, šalia va­
žiavo žingine garbiosios pačios; iš šoninių gatvelių vis
lindo nauji žmonės, dėjosi prie eisenos ir visi plūdo pro
vartus, kur juos pamažu prarijo apvali mūro arka.
Lig soties prisižiūrėjęs procesijos, Akselis nuėjo nuo
lango, pasiraivė atlošdamas pečius ir toliau nebeišmanė,
kuo užsiimti.
Sigrida! Jis dar kartą pasirąžė, net kaulai subraškėjo,
užplūdęs ilgesys suvarė kraują į galvą ir krūtinę. Dar ap­
sižvalgė po kambarėlį, užgrioztą ginklais ir pakinktais, ir
visai subjuro ūpas. Tuomet drebėsi lovon ir užmigo. At­
budęs po kelių valandų, išėjo miestan. Saulė krypo va­
karop, gatvės buvo kaip išmirusios. Tik iš smuklių ver­
žėsi kareivių lalesys, tačiau net ir jų lėbavimas atrodė
prigesęs: jau trečia diena, kai miestas švenčia.
Akselis klydinėjo gatvėm, masinamas neaiškios vil­
ties. Ieškojo Sigridos. O jos neradęs, pasuko į vieną
miškeliu apaugusį uolyną, išmaklinėjo skersai išilgai, ta­
rytum Sigrida būtų slėpusis už kokio medžio.
Čia Akselį užklupo saulėlydis, patamsėjęs smailiasto-
gis miestas stiebės gelsvan dangun. Toli ėmė skambint
varpai, kviesdami į vakarines pamaldas. Iš šiaurės slinko
109
Johannes V. Jensen
juodi debesų kalnai, bet pietuose nusidriekė šviesos mig­
lelė, tarsi ten dar šilentų praėjusi diena.
Kai Akselis vėl grįžo miestan, jau visai sutemo, ap­
link ramu, tylu tylu. Užlipo savo kambarėlin. Tačiau
įžengęs vidun išgirdo pradžiugusį moters balsą, nelygi­
nant paukštelį sučiulbant, ir jos rankos apsivijo jam kak­
lą. Liusija!
Kaip ji čia atsidūrusi, juk jai uždrausta rodytis mies­
te, ir kaip radusi kelią šiton palėpėn? Taigi Akselis pats
nupasakojęs, kur gyvena, o toliau pati visus sargus per­
gudravusi.
Akselis atnešė valgyt ir vyno.
Tuo tarpu Mikelis ėjo sargybą didžiojoje pilies menė­
je. Jis tapo lemtingo žingsnio šiaurės šalių istorijoje liu­
dininku; nors buvo tik žiūrovas, jam tai paliko neišdil­
domą įspūdį visam gyvenimui.
Niekas net nenumanė, kad šitaip įvyks. Visa toji rink­
tinė draugija, kuri jaukiausiai šnekučiavosi pripildydama
salę tarsi bičių dūzgimo, maloniai jausdama savo šventi­
nių apdarų gaivumą ir šildydamasi taip arti esančios ka­
rališkosios saulės spinduliuos — staiga nuščiuvo lyg pe­
lė po šluota. Po aukštais skliautais, čia pakildamas, čia
nusileisdamas, skambėjo tik vienui vienas įtemptas
girgždantis balsas. Kalbėjo Gustavas Trolė. Vien tas bal­
sas ir pranašavo nelaimę, lygiai kaip gamtoje prieš aud­
rą, kai viską apsemia kapų tyla ir tik miško tankmėje ge­
nys stuksena nudžiūvusią šaką. Nuo jo žodžių klausan­
tiesiems linko keliai, ne tik ausys kaito. Arkivyskupas
ėmė naršyti labai nemalonias istorijas.
Mikelis žiūrėjo į Gustavo Trolės veidą ir nepažino. O
juk jau seniai kur sutikęs neišleisdavo jo iš akių, nes ak­
lai juo žavėjosi. Panašiai kaip Jensas Andersenas, tai bu­
110
 Karaliaus nešlovė
vo mokyčiausias karalystės žmogus, be to, galingiausias,
neprilygstamo proto ir užsigrūdinęs karys, ir šventumo, ir
palaidumo įsikūnijimas, turėjo sukaupęs visas savojo lai­
ko mokslo žinias ir didžiausius turtus; niekas jo negalėjo
pranokti teologijos ir teisės išmanymu, taip pat stratego
talentu. Tačiau kiek kartų Mikelis matė jo veidą, tiek jam
krito į akis gilios raukšlės, kuriomis jį išvagojo negandos,
jame galėjai įžvelgti nesveiką neapykantą ir net pažemini­
mą. Rimtumas, šiaip galįs pridengti daug slaptų dalykų, jį
darė niūrų, šypsena jam netiko, galbūt labiausiai panėšė­
jo į pilką, apdujusį nuo rutinos raštininką.
Tačiau dabar arkivyskupo veidas atrodė lyg iš naujo
nulietas ir jau sustingęs. Šitaip, laikui atėjus, persimaino
drovus ir lipšnus meilužis: nuolankumas jo dievinančia­
me žvilgsnyje virsta nepalenkiamu ryžtu, meilinima­
sis — šiurkščiu reiklumu.
Švedų elgesys su savo arkivyskupu buvo tokio žiauru­
mo, kokį tiktai gali užsitraukti žiaurus žmogus. Jie ne tik
nušlavė nuo žemės jo pilį ir įtvirtinimus, išplėšė jo kated­
rą, bet ir atėmė visą turtą, o patį nelyginant vagį įmetė ka-
lėjiman ir ten kankino. Jie laukė, kad į karaliaus sostą
įžengs jo priešas Stenąs Sturė. Šiaurės žmonės visada ne­
gailestingiausi sau patiems. Tačiau karaliumi tapo Krist-
jemas, palaužęs visą švedų valią ir ginkluotą pasipriešini­
mą, ir štai išmušė atsiskaitymo valanda.
Jonas Eriksenas, kurio gyvenimas dėl jo talentų virto
skaudžių nelaimių virtine, susirinkusiems perskaitė raš­
tišką kaltinimą. Trejus metus jis išsėdėjo šičia, galingų
įtvirtinimų apsuptoje pilyje, dar nespėjo sugyti žaizdos
ant kulkšnių.
Jonui Eriksenui skaitant, salėje kilo murmesys, žmo­
nės ėmė blaškytis netekę savitvardos kaip žvėrys, kurie
atsidūrė žabanguose.
111
Johannes V Jensen
Įvykiai tą dieną klostėsi taip, kaip ir turėjo, kuomet
dvi tautos, panašios, bet ir nesutaikomos, pagaliau gavo
išsiskirti. Likimas joms lėmė būti broliais, kurie negali
be kits kito apsieiti, tad ir kankina vienas kitą, nedreban­
čia ranka kerta kits kitam taiklius ir negailestingus smū­
gius — paskui nueina sau su mirtina gėla širdyje.
Tą vakarą nelaimę dar paspartino aplinkybė, kurios ir
pikčiausias protas nebūty įstengęs sugalvoti. To priežas­
tis buvo moteris, Steno Sturės našlė. Dėl savo įsitikini­
mų ir užimamos padėties ji nešiodavosi kai kuriuos po­
pierius, valstybės dokumentus; jai buvo truputį daugiau
kaip dvidešimt metų. Ji viena atsiliepė į mestą kaltinimą
paskelbdama raštą, įrodantį, kad visus nusikaltimus Gus­
tavui Trolei ir bažnyčiai palaimino karalystės taryba, po­
tvarkį pasirašė pirmieji valstybės asmenys! Tačiau dabar
buvo svarbiausia ne pati karalystės tarybos nutartis, bet
kur kas esmingesnis dalykas. Teismas be jokio vargo
gavo nusikaltėlių pavardes ir parašus. Vandeniu galima
užgesinti laužą, bet įsisiautėjusi ugnies stichija nuo jo
dar pikčiau įsiplieskia; taigi, matyt, pats velnias teismui
patėškė šį popierių.
Tuomet atsidarė durys, įleisdamos šarvuotus kareivius
su nuogais kardais, ir jie pradėjo suimti apkaltintuosius.
Jensas Andersenas surinko teisės žinovus ir išnagrinė­
jo bylą. Didysis teologas ir pirklys gebėjo įstatymo rai­
dę pritaikyt momento reikalavimams, paklusdamas savo
galingos sielos balsui. Jis patarė teisingai. Tačiau net gi­
liausia pamatinė tiesa, šėtoniškoji tiesa, užsikirto ir nega­
lėjo išgelbėti Šiaurės. Šiauriečiams būdingas toks stiprus
nusistatymas prieš laimę, jog net kraštutinės, radikalios
gelbėjimo priemonės tiek tepadeda, kad visam laikui už­
muša bet kokią viltį. Tokia mistiška buvo šių tautų ne­
santaika, toks nepermaldaujamas jų likimas. Ir Šiaurės
112
 Karaliaus nešlovė
viešpatystė suskilo į tris dalis nelyginant ugnyje perkai-
tintas akmuo.
Tai įvyko 1520 metų lapkričio septintą dieną.
Tačiau žmogus, kuris viską laikė savo rankoj, kuris
surinko visas nepaklusniąsias galvas ir savo karališkam
reikalui sutvarkyti pasinaudojo kerštininkų talentu, pyk­
čiu ir gudrumu, dabar sėdėjo vienut vienas savo kamba­
ry, kol jo tarnai darė tai, kas turėjo būti padaryta.
Mikelis Tiogersenas matė karalių Kristjemą sėdint
prie savo stalo tiesų kaip styga; buvo visas juodas už nu­
garos liepsnojančio židinio atšvaitų fone. Mikelis įnešė
žvakes. Išvydo karaliaus veidą, pilną įtampos ir sykiu at­
sipalaidavusį; atrodė kaip žmogus, kuris pagaliau ryžta­
si seniai įvykdytam sprendimui.

LIUSIJA
Liusija, sutemų vaikas... dar visai jaunutė. Puolęs an­
gelas, taigi žmogus. Jos antakiai buvo viduryje suaugę:
sutemos pažymėjo jai kaktą šikšnosparnio ženklu.
Juoktis Liusija nemokėjo, tik nelinksmai šypsotis kaip
koks nebylus padaras, kuris ir iš draugiškumo, ir iš pykčio
vienodai šiepia dantis. Tik retkarčiais ji suminkštėdavo, ir
tuomet jos šypsena būdavo kaip rugsėjo diena Danijoje,
kai nerūpestingi paukščiai pulkais suka ratus nusigiedriju-
siame danguje, bet išblukusios gėlės stovi tyliai, geriau iš-
manydamos, kas visų laukia. Aiman, Liusija dar neturėjo
dvidešimties metų, bet jos krūtys jau buvo padribusios ir
kietos kaip per anksti nukritę vaisiai.
Liusija kartais uždainuodavo kokį posmą, bet ne dėl
to, kad būtų džiaugusis. Ji nieko daugiau nemokėjo,
kaip tik grimzti tarytum skęstantis žmogus į jūros gilver-
113
Johannes V. Jensen
smę. Tokią dalią pasirinko savo noru, todėl nuo jos dvel­
kė baugiu šaltumu, bet, pačiai nenumanant, visa esybė
buvo sklidina naivios nuostabos, ir ji priminė mėšlava-
balį, kuris, apvirtęs aukštielninkas ant kelio, karštligiškai
darbuojas kojytėmis, kol užvažiavęs ratas jį sutraiško.
Tačiau buvo tą naktį akimirkų, kai Liusija švytėjo
nuodėmės didyste. Jos tamsią galvą supo nepasotinamo
geismo ir siaubo aureolė, siela plyksčiojo paklaikusiai
klaidžiojančiam žvilgsny, panašiam į kryžiuočio, išvy-
dusio, kaip šventąjį kryžių ant jo krūtinės apipina raudo­
ni it kraujas rožių žiedai.
Akselis užmigo. Sapnavo, kad nuslydo į kitą, pusinį
ir miglotų kontūrų pasaulį, sėdėjo ant jūros kranto, šalia
jo Sigrida; jam sapnavos, kad ėmė marinti miegas. Ta­
čiau jis atsistojo ir nusverdėjo kloti jiedviem patalo; ilgai
vargo lygindamas bangas, o vieną, baltakartę, norėjo pa­
dėti vietoj pagalvės, bet viskas plaukė iš rankų. Sugriebs
paklodės kraštą, ji tik suplazda ir ištirpsta; ilgiausiai ga­
lynėjosi su nenuoramom pagalvėm, galų gale metė ir tai.
... Netrukus Akselis su Sigrida pakilo nuo žemės. Štai
jie trumpam sustingo ore, Sigrida paėmė jam už rankos.
Po to jie nuskrido toli ir aukštai aukštai, bet apsnūdusiam
Akseliui vis rodės, kad reikia skristi dar toliau ir aukščiau,
jam dingojosi, kad pasaulio gale jų laukia reginys, kurį
jie turi pamatyti. Bet ilgiau pasklidus Sigrida pasidavė,
jos kūnas apsunko, ji ėmė skųstis, ir jie nugarmėjo že­
myn. Akselis pabudo. Paskui užmigo ir vėl sapnavo nepa­
prastus dalykus, bet atsibudęs jų nebeprisiminė.
— Parodyk apgamą, jei tokį turi, kad galėčiau atpa­
žinti tave pragare, — lyg pakvaišęs maldavo Akselis die­
nai brėkštant.
Liusija susigėdusi nusijuokė, vos neapsiverkė iš laimės
ir parodė jam randus nugaroje, likusius nuo plakimo; jie
114
 Karaliaus nešlovė
buvo panašūs j blyškias švendres ir kaip švendrės baigė­
si rudu žiedu ten, kur pabučiavo rimbo mazgas.
Akselis nė nepajuto, kaip jo akys užsimerkė, ir štai jis
vėl skrenda, bet jau vienas. Skrenda stačias Stokholmo
gatvėmis virš pat stogų, prispaudęs alkūnes prie šonų
kaip bėgikas, palaikomas savo vidinės jėgos; ir tyliai
skrieja pirmyn. Tuščios gatvės budriai tūno sutemose;
aklų skersgatvių gilumoje kirba kažkokie šešėliai ir neat-
sigręždami sprunka šalin, tačiau tose vietose, kur jis pra­
skrenda, neregėti nė gyvos dvasios. Liepsnoja švyti gel­
tonas dangus, tarsi globdamas laimingą žinią.
Staiga gatvės gale iškyla aukšta namo siena, Akselis
bijo, kad neatsitrenktų į tą niaurų mūrą, kurio languose
neaiškiai šmėsčioja veidai; įtempęs visas jėgas, spėja stai­
giai pakilti ir lengvai prasklendžia viršum kraigo. Paskui
Akselis nuskrenda pažeme, kojomis kliudydamas me­
džių viršūnes. Netikėtai jo kūnas prisipildo stiprybės ir
veržias, veržias aukštyn, dangus tampa dar vaiskesnis ir
geltonesnis, Akselis šauna tiesiai į viršų ir lyg pūkelis
pakimba skaidriam laisvam ore, palikdamas apačioj visus
bokštus.
Akselis skrenda, o žemai po jo kojom be garso vilni­
ja jūra, jis mato laivą ir išsigandęs spėlioja, ar skrisdamas
savo keliu galės susitikti su juo. Jam regis, jog tik bai­
siausiom pastangom pasuka ton pusėn, nors juk skrenda
kur panorėjęs. Bet štai sėkmingai nusileidžia ant denio.
Tai laimės laivas.
Laivo priekyje stovi laukinis ir žiūri į tolį, užmiršęs
viską pasaulyje, jo žvilgsnis skrodžia jūros ūkus; laivas
plaukia stebuklingai lengvai supdamasis ant bangų.
Tai Kolumbo laimės laivas. Jis pats, nuskendusio laivo
kapitonas, stovi prie vairo, įsmeigęs į kompasą negyvų
akiduobių žvilgsnį, laikosi kurso į pietus; jam iš šonų
murkso po nuogą rudabarzdį miško nykštuką: abu taip
115
Johannes V Jensen
nukaršę, jog iš jų sunkias nuodai. Ir burės ant rėjų prasky-
dusios kaip voratinklis, per jas eina žvaigždžių šviesa.
Tačiau laivugaly, aukštam jute, ant denio ir triume,
kiekvienoj kertelėj laukia viso pasaulio moterys: po vieną
iš visų visokiausių kraštų. Daug baltaodžių, nuo jauniklių
plonom berniokiškom kojom ir vos prasikalusia krūtine
iki sirpių matronų sunkių apdarų atmuštais keliais; nuo
baltutėlių panyčių, kurios prausias per kiaurą dieną, iki
kaimo mergų, kurių kvapas iš burnos dvelkia šiltu pienu,
o stiprios rankos ir kojos, apžėlusios gyvaplaukiais, sun­
kios kaip kuokos. Yra juodbruvių valiūkiškom ir nekal­
tom akim, yra moterų lyg ugnis raudonais plaukais ir
sniego baltumo pėdom. Yra karališko stoto negrių skais­
čiai raudonom lūpom, kurių dailias, juodas it anglys strė­
nas juosia tigro dantų vėrinys; arabių mergelių, lanksčių ir
liaunų tarsi leopardai; puikių bajoraičių iš turtingų Lenki­
jos dvarų, smulkučių ir kaip gėlės gležnų Vidurinės Azi­
jos padarėlių ir moterų, atkakusių iš pietinių jūrų salų, ko­
kių dar nebuvo tekę regėti nė vienam europiečiui.
Visos jos skirtingo ūgio, amžiaus ir sudėjimo — ly­
giai kaip nevienodo būdo ir proto. Viena giedrai šypso­
si skaisčiom lūpom ir šneka viską, ką liepia jos jauna iš­
mintinga širdis, kita linksmai juokias, bet sieloj slepia
nuliūdimą; vienos puikuojasi akivaizdžiais trūkumais,
kitos vaikšto nudūrusios akis, tarsi gėdydamosi, kad ne­
turi nė mažiausios kliaudos. Yra tarp jų viena kreivašo-
nė, nes laimės laive turi būti ir nedailių; kita surūkusi,
trečia išplerusi, bet laimės laive pilna ir trapių gražuolių.
Atskirai paimta, nė viena nėr tobula, bet nėra ir nereika­
lingų; visas jų būrys krūvoj artimas tobulybei. Laimės
laive visos lygios, nes kiekviena savaip žavi.
Plaukia sau laimės laivas, supas ant bangų su stebuk­
lingu lengvumu. Laimės laivas —Akselis sapnavo, kad
jame atsidūrė. Ir jautė Sigridos artumą.
116
 Karaliaus nešlovė
Pabudęs žiūri —šalimais Liusija.
Saulė jau buvo aukštai, lauke skardžiai ir kaprizingai
užgaudė trimitai.
— Tegul sau trimituoja, — mieguistu balsu sumur­
mėjo Liusija ir neatsimerkusi patogiau susirietė.
Bet Akselis išlipo iš lovos ir atidarė langą. Išvydo dvi
eiles karių su alebardomis, išsirikiavusius per visą aikš­
tę nuo pilies iki rotušės dury. Kitų žmonių nebuvo. O
priešais rotušės duris...
— Ešafotą stato! — pranešė Akselis ir pasitraukė nuo
lango. Čiupęs drabužius, paskubom apsirengė. Liusija
atvirto aukštielninka ir galutinai pakirdusi be žodžių se­
kė jį akimis. Akselis išėjo ir nulipo laiptais.
Tačiau greitai grįžo. Lauko duris rado užsklęstas ir
dar sužinojo, kad heroldai visiems Stokholmo gyvento­
jams uždraudę kelti koją iš namų.
Akselis atsistojo prie lango ir ėmė laukti. Praėjo pus­
valandis, praėjo valanda, jam vis labiau knietėjo sužino­
ti, ką visa tai reiškia. Tačiau nieko nevyko. Keletas vy­
rų tvarkė ešafotą, daugiau nieks nepasirodė, tik ramiai
tebestovėjo nutįsusios per visą aikštę lig pilies kareivių
eilės. Jį siekė duslus murmėjimas. Buvo labai šalta. Ret­
karčiais tarpueiliu pralėkdavo ant žirgo kažkoks viršinin­
kas, duodavo nurodymus ir nujojęs vėl sustingdavo prie
pilies vartų.
Kai dar po valandos Akselis priėjęs pažvelgė žemyn,
pamatė tą pačią kareivių rikiuotę.

KRUVINOJI PIRTIS
Tylu Stokholmo mieste. Tiktai kaukši pasagos, kai
raitelių būriai joja gatvėmis tikrindami, ar visos durys
užšautos.
117
Johannes V. Jensen
Kas ten darėsi! Ko tik neprisigalvojo uždarytieji žmo­
nės! Visi tūnojo namuose nuščiuvę, prie kiekvieno lan­
go stiklo prilipo suglumęs veidas, prie kiekvieno plyšio
prigludo budri akis. Susispaudęs savo saloj, miestas kū­
pėjo kaip didelis skruzdėlynas; pakraščiuos žiojėjo pa­
keltų tiltų nasrai, o vidury tūkstančiuos kambarių iš bai­
mės paklaikę žmonės įsivaizdavo šiurpiausius dalykus.
Pajudintas skruzdėlynas, kur, pagautos aklo įniršio,
knibžda suerzintos skruzdės, skleidžia rūgštų kvapą;
toks dabar buvo Stokholmo oras—jį užnuodijo nema­
tomi įbaugintos vaizduotės garai.
Tik apie vidurdienį — Akselis kone pasiuto matyda­
mas tas pačias lygias ir kantrias kareivių eiles — paga­
liau apie vidurdienį tai prasidėjo.
Taip, visi tie žmonės, kurie vakar žengė į pilį išsipuo-
šę ir kupini pasididžiavimo savo svarba tėvynei, dabar
keliavo atgalios.
Piršosi mintis, kad Švedijos diduomenė visą mielą
naktelę nieko daugiau neveikė, tik mokėsi rikiuotis. Pi-
lin suėjo kaip papuolė, tačiau grįžo jau griežtai pagal
rangą: pirmiausia bažnyčios hierarchai, po jų — dvari­
ninkai, sustoję pagal giminės kilmingumą, galiausiai
sostinės burmistras, municipaliteto nariai ir turtingi mies­
telėnai. Nė vienas nebejojo ant arklio, iškilęs virš kitų,
visi susilygino ir slinko nuolankūs kaip krūvon sugintos
avys. Nuo pat ryto kankinęsis be darbo, budelis paga­
liau sulaukė savo valandos. Procesija pasiekė ešafotą:
reumatizmo susukti seneliai vyskupai atrodė ne itin žva­
liai, kai kurie dvarininkai trepsėjo lyg pasipūtę avinai,
vienas kitas miestietis purtė galvą nelyginant avis, mėgi­
nanti nusimesti virvę, bet dauguma buvo paklusni ban­
da. Iš viso trys ar keturios dešimtys porų.
Dėl savo aukšto titulo Strengneso arkivyskupas Ma-
tijas pirmas padėjo galvą ant trinkos; jis tebevilkėjo
118
 Karaliaus nešlovė
raudonąjį aksomo apsiaustą. Akselis jį pažino, kai šis su­
smuko ant kelią ir sudėjęs rankas pakėlė savo raukšlėtą
veidelį. Bet laikas nelaukė, budeliai taip pat. Arkivysku­
pas vėl atsistojo ir ėmė nusirengti po atviru dangum.
Akselį pagavo baisus nerimas. Jis atsigręžė į Liusiją,
žvilgčiojančią jam per petį, ir nustūmė nuo lango.
— Tau negalima žiūrėti, — subarė jis taip klaikiai su­
sijaudinęs, jog Liusija net sudrebėjo ir vėl atsigulė. Arki­
vyskupo Matijo kūnas, likęs tik su kojinėm ir kelnėm
iki kelių, gulėjo ant žemės, kiek atokiau galva. Raudo­
nasis apsiaustas... Ne, tai buvo jo paties kraujo klanas.
Akselis spoksojo į tą vargšę nušniotą galvą, bet bude­
lio kardas vėl sušvilpė ir kirto, ir bežiūrint kita galva nu­
šoko nuo kaladės ir ištryško kraujo čiurkšlė. Tai buvo
Skaros vyskupas Vinsentas. Tuo tarpu rengėsi Erikas
Abrahamsenas Leijonhuvudas. Aikštėje kilo triukšmas,
žmonės šaukė ir keikėsi.
Visas degdamas, Akselis stovėjo prie lango. Matė,
kaip aukštas drūtas dvarininkas, iškėlęs rankas ir grūmo­
damas, drožia kalbą, bet negalėjo suprasti, ką jis rėkia.
Kitoj aikštės pusėj, viršutinių aukštų languos, bolavo
veidai — matyt, įsiaudrinusio pono žodžiai buvo jiems
skirti. Tačiau tie nieko jam neatsakė. Akselis pažvelgė į
žemus pilkus debesis, plaukiančius viršum stogų, tarpais
jie pridengdavo aikštę dulksnos šydu.
Akselis matė, kaip budeliai griebia ir veda žmones, ir
pažino visus kilmingiausius Švedijos vyrus. Vieni, pai­
niodamiesi rankovėse, skubėjo patys nusirengti, kiti lei­
do budeliams tvarkytis. Būrys stovėjo susiglaudęs, ap­
suptas ginkluotų kareivių. Tarp jų įžiūrėjo Mikelį Tio-
gerseną ir dar keletą savo draugų.
Akselis jau nurimo ir stebėjo, kaip, išsipuošęs lyg į
šventę, Jiorgenas Homutas pirštinėta ranka komanduoja
budeliams.
119
Johannes V Jensen
Aplinkui jau gulėjo daug galvų, tikriau—jos kyšojo
iš kruvinos žemės nelyginant plaukikų galvos vandeny.
Per aikštę tekėjo kraujas, išsiliedamas tarsi kokios di­
džiulės raidės forma. Kai tik Akselis prieidavo prie lan­
go, ši runa jau būdavo su naujom atšakom, tartum įga­
vusi kitokią reikšmę. Egzekucija vyko be galo vienodai.
Apniukusi diena vis labiau temo, taisėsi lyti. Būrys retė­
jo, lavonų krūva augo.
Akselis žiūrėjo vos alsuodamas. Kada krito visi nelie­
čiamieji didžiūnai ir budeliai dar aršiau ėmės kapoti
miestelėnų galvas, Akselis svaigdamas —nes protas ne­
pajėgė aprėpti tokio vaizdo — staiga pajuto, kokia nesu­
vokiamai milžiniška karaliaus valdžia, jeigu jo valia
vyksta tokie dalykai. Akselis įsivaizdavo jį, Šiaurės kraš­
tų valdovą: neaukštą figūrą kresnu torsu, galingais it lo­
kio pečiais ir lyg rąstai storom rankom. Tai žmogus, ku­
ris gali pakelti bet kokią naštą, savo valdingu veidu kal­
nus išjudinti. Prisiminė karaliaus žvilgsnį, aštrų lyg ieties
smaigalys, nerimstančius antakius. Vėl išgirdo karaliaus
balsą, negailestingą ir pilną puikybės. Pajuto karaliaus
vienvaldystės dvelksmą ir nusilenkė jo didybei.
Pagaliau Akselis uždarė langą ir nuėjo šalin.
Abu su Liusija sėdo pietauti. Liusija nerodė jokio
smalsumo ir neklausinėjo, kas darosi aikštėje. Pavalgę
atsigulė pogulio. Lauke pliaupė lietus.
Jau temo, kai Akselį prižadino triukšmas palėpėj —
kažkieno žingsniai; žmogus stengėsi eiti kuo tyliau, žings­
niai nutolo ir prapuolė. Akselis prisiminė tuščią kamba­
riuką su langu į kiemą ir pašokęs užbėgo viršun.
Darydamas kambarėlio duris pajuto, kad viduj esantis
žmogus pasislėpė. Jis sustojo tarpdury ir apsidairė: čia bu­
vo tik lova, langelis praviras. Staiga lovoj atsisėdo jauni­
120
 Karaliaus nešlovė
kaitis —iš rūbų matyt, kad kilmingas —pailgu išblyškusiu
veidu, nusišypsojo ir išgąstingai, ir linksmai. Labai aukštas
ir plonas, virš lūpos tamsavo ūsiukų ruoželis, nevisiškai ap­
sirengęs. Akselis išvydo, kad jis be jokio ginklo ir ant rie­
šų raudonuoja virvės įspaustos rievės. Viską supratęs Ak­
selis šoko vidun, abu sušneko viens per kitą.
— Einam, — skubiai paragino Akselis.
— Mane vejasi, — lyg teisindamasis paaiškino
anas. — Aš esu...
Tą akimirką sugirgždėjo laiptai, namo tylą perskrodė
šiurkštus balsas. Bėglys apsižvalgė ieškodamas, kur ga­
lėtų pasislėpti, sutriko, bet neišsigando, susivaldęs net
bandė šypsotis, atrodė, puls bėgti, tačiau nė krust. Per
palėpę sudundėjo sunkūs žingsniai. Akselis puolė stumti
nepažįstamojo, lyg norėdamas įgrūst jį kertėn, kur tam­
siau, ir jaunikaitis, vis dar šypsodamasis, leidosi stumia­
mas. Bet štai atsitiesė ir suraukė antakius. Žvangindamas
pentinais, apsivilkęs odiniais rūbais, pro duris įsiveržė
plačiapetis landsknechtas —tartum nutrūkęs bulius, vel­
kantis grandinę; makštyje pašoko jo ilgas kalavijas, už­
kliuvęs užu staktos, Akselis atsidūrė priešais jį vienmarš­
kinis ir beginklis ir nulėkė šonan it plunksnelė. Jo ranka
atsidūrė už lango ir atlaužė papuvusį lentgalį, pats var­
giai suvokė, kas daros — trepsėjimas, trumpos grumty­
nės lyg tarp buivolo ir kumeliuko. Akselis trenkė karei­
viui per šalmą, savo mietą sutrupindamas į šipulius; gir­
dėjo, kaip tas šniokštuoja, ir staiga imtynės baigėsi,
priešai išsiskyrė. Nepažįstamas jaunuolis nusverdėjo at­
bulas, sustojo tarsi norėdamas įkvėpti daugiau oro ir
skambiai, aiškiai suriko.
Visa tai truko vos kelias akimirkas. Persiutęs milžinas
vienu šuoliu stryktelėjo ant palangės ir sunkiai išsisprau-
dė lauk.
121
Johannes V. Jensen
— Žmogau, kur velnias neša! —nenorom sušuko Ak­
selis, žinodamas, kad ligi žemės dvidešimt uolekčių.
Virš palangės išlindo grubus suprakaitavęs landsknechto
veidas, Akselis matė, kaip išsižiojęs gaudo orą ir taiko,
kur statyti koją. Štai nuėmė nuo palangės vieną ranką,
paskui kitą. Akselis pripuolė, žiūri, kad žmogėnas grei­
tai ir drąsiai karnizu žengia dengtos galerijos pusėn, iš
kurios eina laiptai j tamsų kiemą. Atsigręžęs į nepažįsta­
mąjį, Akselis pamatė, jog tas sverdi.
— Jis mane perdūrė! — sumišęs sušnabždėjo jaunasis
švedas. Išrietė krūtinę ir susiėmė šonus, jo žvilgsnis klai­
džiojo kaip ligonio ar ko nors prašančio žmogaus. Stai­
giai apsisukęs, aukštielninkas krito ant nuogų lovos len­
tų. Vienui viena skausmo aimana, ir iš gerklės išsiveržė
kimus gargesys. Kai Akselis prišoko, jis jau buvo miręs.
Smeigta tiesiai širdin. Veidas dar virptelėjo, sutrūk­
čiojo viršutinė lūpa. Buvo gal kokių aštuoniolikos metų,
baisiai išdžiūvęs ir tartum per anksti susenęs, galbūt jam
teko kentėti badą apgultam mieste. Akselis gražiai jį pa­
guldė, tuomet atsisėdo šalia ir ėmė žiūrėti. Sielvartas jį
visiškai sugniuždė, vidų sutraukė mėšlungis, drumstėsi
protas.
Pasigirdo sėlinantys žingsniai, virstelėjo durys, ir Ak­
selis išvydo Liusiją. Ji pamatė, kas atsitiko, ir tyliai atsi­
gulė šalia Akselio, jos plaukai apklėtė mirusiojo veidą.
Taip sėdėdamas Akselis prisiminė vieną dalyką. Kaip
žiemos naktį apšarmojusiuos Tivedeno miškuos gulėjo
prie laužo net galvą apsimuturiavęs apklotu ir galvojo,
koks varganas žmogus mirties akivaizdoje. Kariuomenę
kaip tik buvo pasiekusi žinia apie Steno Sturės mirtį.
Danai be galo apsidžiaugė tai išgirdę, ir visą naktį, nors
spaudė šuniškas šaltis, stovykloje viešpatavo linksmybė.
Tą vakarą šventiškai girgždėjo po batais sniegas, tarp
medžių viršūnių visomis vaivorykštės spalvomis žėrėjo
122
 Karaliaus nešlovė
žvaigždės. Visi gyvai aptarinėjo, kaip žuvo pavojingasis
žmogus. Tačiau Akselis, savo akim regėjęs smūgį, kuris
Steną Sturę nubloškė ant Bogesundo ledo, ir tąkart
džiaugęsis, kad priešas nugalėtas, —žirgas ir raitelis
trenkėsi į žirgo ir raitelio atspindį veidrodiniame lede! —
Akselis susimąstė apie vienišą žmogų, kuris sulaužyta
koja mirė rogėse ant užšalusios Melareno srovės. Mirė,
negalėjo nemirti.
Per juodą orą krito sniegas, o gal patsai dangus, paki­
bęs viršum žemės, grasino ant jos užgriūti; atsiduso van­
duo, sutraškėjo po rogėmis ledas, tartum visa žemė būtų
sukniubusi po šia našta. Ir plyšo žmogaus širdis, neatlai­
kiusi karaliaus rūpesčių. Išslydo iš po jo plačioji švedų
žemelė kaip ir tas dūsaujantis ir įskilęs ledas; Stenui Stu-
rei, sėdinčiam siaurose rogėse, pasibaigė karališki reikalai
ir liga, ir skausmas, nutrūko it kūdikio verksmas nustojus
supti lopšį. Kai vyrai priėjo, Stenąs Sturė buvo miręs. Ant
jo veido nebetirpo snaigės. Kiek akys užmato, vien snie­
gynai ir ledas, o tu, Stėnai Sture, sau sėdi ramus; iš toli, iš
sustingusių tyrų atsklido silpnas pagalbos šauksmas, jį
gaudžiai atkartojo aidas: „Stėnai Sture!“
Vėlų vakarą atėjo Mikelis Tiogersenas. Rado Akselį ir
Liusiją su degančiais žvakigaliais sėdinčius prie lavono.
Mikelis nieko netarė, veidas buvo pavargęs ir sukritęs.
Pasižiūrėjęs į nužudytą jaunikaitį, gulintį ant grindų, pa­
sisiūlė nuleisti kieman, kad būtų juo atsikratyta. Akselis
ir Liusija grįžo ir atsigulė, girdėjo, kaip Mikelis pusbal­
siu šneka su savim.
Kai Mikelis, išboginęs lavoną, atėjo pas Akselį, šis
miegojo. Liusija gulėjo atsimerkusi, bet į Mikelį nė ne­
žvilgtelėjo, išeidamas matė, kaip ji nuolankiai ir liūdnai
žiūri į degančią žvakę.
123
Johannes V. Jensen
Kitą rytą Liusija pabudo pirma. Žvakės ant stalo sude­
gusios, bet buvo šviesu. Ji pasikėlė ir atsisėdo, pakraipė
akis lyg įsiklausydama į ją pašaukusį balsą. Tuomet leng­
vu krepštelėjimu atidarė raginę dėželę ant Akselio kaklo,
išėmė pergamentą ir įsikišo krepšelin. Akselis buvo spė­
jęs Liusijai pasipasakot apie lobį, net per miegus šnekė­
jo. Liusija dėl atsargumo dar pagulėjo, bet Akselis kietai
miegojo. Ji išslinko iš lovos, apsirengė ir tylutėliai išėjo
savais keliais.

MISERERE*

Pilkas lapkričio rytas atėjo Stokholman be aušros, ne­

norom; pirmas gyvybės ir judėjimo ženklas buvo trūk­
čiojanti figūra, pakibusi kartuvėse.
{dienojus žmonės ėmė lįsti iš namų, norėdami pasi­
žiūrėti, kas įvyko. Begalviai lavonai mirko kraujo ir
nakties lietaus košėje. Juos saugantys kareiviai alum ir
vynu gynėsi nuo pagelos. Po pietų budelis vėl ėmėsi
darbo, mat reikėjo nukirsti galvas dar nemažam būriui
teismo išaiškintų eretikų ir tėvynės išdavikų.
Pasitaikė nepaprastai tyki diena. Atrodė šykštesnė ir
trumpesnė nei paprastai — vos prasidėjusi ištirpo vaka­
re, taip ir neišaušus! kaip reikiant. Saulėlydžio laužas
pradegino debesis, dangus nusiblaivė, sušvito lyg pamažėl
atsimerkianti akis. Saulei nusėdus padangė dar ilgai spin­
dėjo tyra ir blyški. Horizonte vis tolo gal dešimt tamsių
taškelių —tai buvo Liubeko laivai, pavakary pakėlę inka­
rus ir išplaukę. Vakaruose tvinko žara, susimąstęs nu­
sigiedrijo dangus, dienai gęstant atsivėrė toks erdvumas,
oras buvo sklidinas tokio ramaus šalčio.
•Pasigailėk (lot.).
124
 Karaliaus nešlovė
Šioje tyloje sielvartingai ir skardžiai suskambo švento­
jo Mikalojaus bažnyčios varpas. „Taip, taip“, —tuoj atsa­
kė šventosios Klaros vienuolynas Nioremalme ir švento­
jo Jokūbo bažnyčia Siondermalme, ėmė dindėti Marijos
Magdalietės bažnyčios varpai. Jiems priekaištingai gau­
džiant, gailiai ir tankiai sutilindžiavo ir koplytėlių varpe­
liai.
Štai drykso miestas lyg tamsi žemės atauga, apsupta
vandens. Negandų sala, kur kiekvienas garsas — tai rau­
da, kur bronzinės varpų šerdys rėkia drebindamos orą ir
tas atsišaukia atodūsiu po skaudžiai giedru dangum.
Oras aidi švytuodamas ir sverdi perimtas kančios kaip
gyvas, skambesys gimsta verksmu, o miršta lyg sudūž­
tanti banga, bet ir vėl atplaukia tas pats skundas, oras
vaitoja, nematomos gerklės nenumaldomai šaukia iš siel­
varto, oras net zvimbia.
Ilgai šnekėjo ir barėsi miesto varpai, bet staiga trenkė
vienu balsu kaip perkūnas. Ir maištingo jų gausmo iš­
laisvintas oras pratrūko ilgu riksmu; skardus, veriamas
šauksmas šovė aukštybėsna — padūkęs skambesys,
skaidresnis už bet kokj žemišką garsą, gimęs žvaigždžių
erdvėje. Atrodė, lyg liepsnojančiam danguj būtų ėmu­
sios blaškytis nematomos būtybės, dideli balti kūnai tar­
tum žaibai kapojo orą ir žemėn smigo jų balsai—jie
giedojo, aimanavo, vėl giedojo.
Mikelis Tiogersenas atėjo tiltu iš Siondermalmo. Išgir­
dęs varpus, išsiskubino miestan ir ėmė klaidžioti gatvė­
mis. Niekuomet lig tol nebuvo patyręs, kaip arti žemės
vaikšto žmogus, ir pirmą kartą pasijuto esąs savo vergiš­
ko gyvenimo dugne, pačioj apačioj. Vargani namiūkš­
čiai, ir tie buvo iškilę aukščiau negu jis, slenkąs jų papė­
dėje; jis pakėlė akis j niūrias medines lūšnas, nuleido
galvą ir nukėblino toliau — kaip jautis, velkantis jungą.
125
Johannes V. Jensen
Palei namus vienoje gatvės pusėje ėjo nutekamasis grio­
vys, pilnas jau sukrešėjusio purvino kraujo, kuris čion
subėgo iš aikštės. Pūtė vėjas, oras buvo vaiskus ir lyg
alkanas, o jau šalta šalta...
Mikelis perėjo aikštę, kur tebegulėjo nukirsdintieji,
kalnas visiškai sustingusių kūnų, ir pasuko prie švento­
jo Mikalojaus bažnyčios.
Pasitikti Mikelio sukilo laiptus apgulę ligoniai ir luo­
šiai, skubėdami rodyt savo elgetystę; jiems keliantis iš
pajudintų skarmalų tvoskė pūvančių žaizdų smarvė.
Vienas, apsivilkęs pakulinėm drapanom, rodė be lai­
ko apmirusias rankas, atkišdamas lūpas išmaldai paimti.
Nuklausęs, iš kur sklinda garsai, atkepėstavo berniūkštis
su giliom kruvinom opom vietoj akių; stumdamas ant
lentos uždėtą pūdinę šiltai dvokiančią koją, prislinko
jaunas invalidas. Oras viršum laiptų buvo įšilęs nuo
karščiuojančiųjų prakaito.
Tačiau apačioj, bažnyčios mūro šešėly, sėdėjo pada­
ras, susidedantis iš galvos ir skarmalų krūvos. Galva bu­
vo moteriška, nuo vandenės išpampusi ir perkreiptais
bruožais, padaras neturėjo nei rankų, nei kojų, judėjo tik
akys; štai sužibo prieblandoje, ir, užjaučiamai pažvelgęs
žemyn, Mikelis krūptelėjo nuo baisaus pykčio tose aky­
se, žvėriškos neapykantos jam ir visam pasauliui.
Kai Mikelis įžengė bažnyčion, į jį padvelkė smilkalais,
virš galvos atsivėrė aukšta erdvė, sunkiomis akmens
plokštėmis slankiojo slėpiningi atšvaitai, tyliai gaudė var­
gonai; po tamsiais arkų skliautais tarsi sklandė garsų pul­
kai. Ant šventiškai papuoštų altorių šen ten degė žvakės.
Mikelis nuėjo tolyn, atsistojo kamputy prie pat durų
ir tik pajutęs, kad kojos linksta iš nuovargio, klestelėjo
patamsy tiesiai ant grindų. Užsimerkė. Vargonai toliau
tyliai ošė. Mikeliui pasidarė ir lengva širdy, ir sunku.
126
 Karaliaus nešlovė
Tokia jo lemtis —visad likt užu slenksčio, tad raminanti
muzika skambėjo taip dusliai ir iš toli. Jis benamis ir vėl
užu slenksčio.
Nespėjo Mikelis taip pagalvoti, kai siūbtelėjo garsy
lavina, lyg būty atsilapoję plačiy plačiausi vartai! Ir
aukštyn nuskrido skaidriy balsy choro giesmė. Visi plo­
nieji vargony vamzdžiai pragydo jaunai ir šviesiai, jiems
atitarė gedulingi ir tamsūs aksominiai bosai. Giesmė
skambėjo vis galingiau.
Mikeliui sugrudo širdis.
— Jėzau Kristau! — sudejavo jis. Ir atvėrė Aukščiau­
siajam širdį. Ir pajuto, kaip lengvėja vienatvės mėty naš­
ta. Taip, jis vienišas. Tačiau vienišasis yra pasmerktas, ir
kada nors prakeiksmas išsipildys. Pasklidoj laiko tėkmėj
apsunksta protas, visos paprastos tiesos nutolsta ir aplei­
džia tave. Ypatingąsias galias, kurias aptikai savyje ir ku­
riom didžiavaisi, lyg pasauly nebūtum turėjęs lygiy, pa­
kirto abejonė: ko verta tavo vaizduotė, jeigu į ją negali
atsiremti pasaulis? Tu toks pat kaip kiti, ne stipresnis, ta­
čiau būsi vienas kaip pirštas — vienišas.
Ir kas gi tau pasidarė? Kur dingo prigimtinis tavo šir­
dies švelnumas, stiprus poreikis daryti visiems gera, jau­
nystėje neduodavęs užmigti per naktis? Gyvenimas tau
neleido numalšinti galingo laimės troškulio, privertė ker­
šyti ir neapkęsti, ir tu tapai benamis. Galop ėmei svajo­
ti, kad prieglobstį rasi toli svetimam krašte ir tenai galė­
si sau liūdėti, bent jau išverkti mįslingą savo negalią. Bet
ir ta svajonė nuėjo perniek, gyvenimas nė karto neleido
tavo sielai išlieti beribio sielvarto ir skausmo.
Čiurlena vargonai, skelbdami išganymą. Pagaliau
skausmas ir džiaugsmas susilieja palaimingoj raudoj. Psal­
mės garsai gydančiais vaizdais pakelia dvasią. Širdis su­
spurda krūtinėj lyg įsčiose savo valią jau turintis vaisius.
127
Johannes V. Jensen
O, kaip šviesiai ir graudžiai skamba tos skaidrios tre­
lės; vargonai šaukia ir griaudėja, ir šnibžda, jų muzikoj
skamba visi žvėrių balsai, visa, kas nebylu, prabyla savo
pirmykšte kalba, girdėti Paskutinio teismo trimitai ir
baltos dangaus karalystės fleitos.
Ir štai atsiveria pragiedrulis, nušviečia kelią iš mirties
viešpatijos j didžiąją vasarą. Renkas visi žuvusieji: iš
mūšio laukų ir iš miestų, artojai, pametę plūgus, jūrei­
viai, išlipę krantan ir palikę laivus, iš kapų kelias palai­
dotieji, ir visi renkas pasiruošę eiti šiuo keliu.
Aplinkui švilpia sudužusių vilčių vėjas. Jie eina
ieškoti gailestingumo, nes gyvendami, be blogio, nie­
ko daugiau nematė, griežia dantimis, rauda kruvinom
ašarom, laužo rankas, nes šioj žemelėj vargo didį var­
gą. Kyla į dangų sopulingos einančiųjų aimanos, atgrę­
žę blyškius veidus į žvaigždes, karštai maldauja jas
pagailos.
Iš priešiškos žemės veržias aukštyn netvarios pader­
mės deja, skundas visų, kuriuos naikina laikas. Ir pučia
vėjas, skelbdamas žemėj amžinąjį nykimą, visų daiktų
laikinumą. Tai šalčiausias sferų vėjas, gailesnis už bet
kokią žiemą, jo ošime girdėti, kaip, šokdamos lėtą valsą,
sniego debesyse čeža ledinės adatėlės; aidi jame pasagų
kaukšėjimas ir juokas, ir gyvenimas, seniai praėjęs —tai
ištisas koncertas, tykus ir graudulingas. Štai iš kažkur at­
barška kaulai, ir esmingiausias visos tos muzikos garsas
daros panašus į atsargų krebždesį karste.
Tyliau! Jei išdrįsi galvoti, ims siaust tavo sieloj pūga,
padvelks į tave užmarštis. Ir žiemiškoj atminty girdi tik
pūgotą sniego dainą. Kaip geluonis įsminga sąmonėn
mintis apie negailestingą tamsą.
Šitaip bėdoja žemėn nuvarytieji vargšai, pilni baimės.
Jie spiečias krūvon, bet ne ieškodami vienybės, o kaip
128
 Karaliaus nešlovė
banda saloje: susigrūdusi prie pat vandens, atkakliai šau­
kiasi kranto.
Gyvenimas čia slenka tamsoje, sušilti nėra kur, trem­
tiniai atstumti, nepažįstantys draugiškos rankos. Kas šą­
la patsai, nori, kad ir kaimyną pertrauktų skersvėjis; tas,
kuris vargsta ir kenčia, lašina pavydo nuodus į nelaisvės
draugo širdį. Vienišiems, beginkliams naktys čia ilgos ir
neramios. Bet Mikelis išvydo kančių valdovą! Išgirdo jį
psalmėje. Pamatė, kad Išganytojas ir Viešpats priglobia
bedalius; vieną po kito ima juos nuo šio kelio—jie
nuogi, bet Dievui tinka. Gailestingasis gelbėtojas paguo­
džia juos ir sušildo. Mikelis regi, kaip visos vargų pri­
slėgtos sielos gauna ko nusipelniusios, pakyla ir įžengia
dangaus karalystėn. Jas užlieja muzika. Mikelis regi
juos visus, kuriuos gyvendamas pažino ir išbarstė per
tiek metų, visi čionai susirinkę: vėl grįžo prisikėlę grau­
dūs veidai, probėkšmais pastebėti tarp kritusiųjų mūšio
lauke. Jis regi, kaip tėvas Tiogeris Nilsenas, sudarkytas
senatvės, stoja prieš Dievą ir svariai liudija savo kūnu.
Regi, kaip atsiveria dangūs, ir širdyje jis suklumpa prie
Dievo kojų. Keliais šliaužia į vidurį bažnyčios ir parpuo­
la kniūpsčias.

DALUŽĖ
Snigo. Stokholmo Didžiąją aikštę dengė minkštas
spindintis kilimas, o sniegas lygiu srautu vis krito iš
aukštybių. Dar nebuvo visai sutemę, bet languose jau
degė žiburiai.
Visomis gatvėmis, išeinančiomis į aikštę, trypdami
šviežią sniegą, plaukė šventiškai pasipuošę žmonės ir li­
po rotušės laiptais. Švietė visi langai — Stokholmo
5. Karaliaus nešlovė 129
Johannes K Jensen
miestas iškėlė puotą karaliaus Kristjemo garbei. Kai sa­
lėje baigėsi vaišės, jon suplūdo jaunimas, ilgai nekantra­
vęs už dury. Turėjo prasidėt šokiai.
Pagaliau užgrojo muzika. Akselis pirmas žengė j vi­
dur}. Užsimiršęs šoko visą valandą, įsigilinęs j šokio pe­
ripetijas ir nė nežiūrėdamas, su kuo jose dalyvauja. Kai
nulipo apačion troškulio numalšinti ir žvilgtelėjo laukan,
tenai buvo tamsu kaip rankovėje, pro duris veržėsi snai-
giy spiečius — it plaštakės, lekiančios j šviesą. Akselis
išėjo ir tekinas pasileido gatvėmis aplankyti sergančio
Mikelio Tiogerseno. Jis atgulė prieš savaitę, ir matės,
kad jo popieriai prasti.
Skurdžioje užeigėlėje, kur buvo apsistojęs Mikelis,
gėrė kompanija landsknechty. Pasisveikinęs su jais, Ak­
selis žengė namo gilumon, į kambarėlį, kur gulėjo Mike­
lis. Viduj buvo tamsu, oras troškus. Mikelis karščiavo;
silpnu, liguistu balsu paklausė, kas atėjęs. Akselis užde­
gė žvakę ir paspaudė prakaituotą ligonio ranką.
— Kaip laikaisi?
Mikelis blogai atrodė. Veidas išmuštas raudonom dė­
mėm, kakta srūva prakaitas, visas taip sulysęs, jog baisu
žiūrėti. Išsikankinęs vos ne vos pravėrė akis ir vėl užsi­
merkė, jos buvo raudonos ir apsiblaususios.
— Hm, — liūdnai tarstelėjo Akselis. Atsisėdo ant pin­
tinės kėdės šalia lovos ir kelias minutes stebėjo ligonio
veidą. Mikelis alsavo tankiai, trūksmingai ir vis muistė
galvą — lyg norėjo patogiau atsigulti, bet neturėjo jėgų.
Akselis prikišo stiklinę su vandeniu, bet Mikelis tik išsi­
viepė, girdi nenorįs.
Buvo panašu, kad Mikelis taip ir mirs šitam tuščiam
kambarėly. Tiek ir telaimėjo gyvendamas. Ant baltintos
sienos kabėjo kovinis kardas jo delno nuzulinta rankena.
Dabar Mikelio rankos rodės tokios bejėgės ir glebios.
130
 Karaliaus nešlovė
Šiurkštūs ūsai, panosėj pradėję žilti, buvo apgliaumėję.
Aukšta praplikusi kakta barkšojo keistai kampuota, rūs­
ti ir graudi, it negrabiai sukaltas rakandas. Skruostai vi­
sai pardubę.
Akselis nežinojo, nė ką sakyti. Ir ką čia pasakysi...
Akselj užgulė begalinis sunkumas. Norėjo nušluostyti
jam gleives nuo ūsų, bet nesiryžo. Ilgai prasėdėjo žiūrė­
damas, kaip Mikelis, savo papratimu užsisklendęs, kan­
triai kenčia ligą.
— Na, ką gi, —sumurmėjo Akselis atsistodamas. Pa­
silenkęs užpūsti žvakės, dar pabandė sugaut Mikelio
žvilgsnį, po to paspaudė karštą delną, burbtelėjo „su­
diev“ ir išėjo.
Gatvėj buvo tamsu nors į akį durk, be to, reikėjo nuo­
lat markstytis nuo sniego, tad Akselis netyčia atsitrenkė
į žmogų; jis nusijuokė, žmogus taip pat — staigiu mer­
gišku juoku.
— Sigrida! Sigrida! — pradžiugęs sušuko Akselis ir
ištiesė rankas, norėdamas ją sulaikyti. Tačiau įsiklausęs į
žingsnius suprato, jog ji su palydovais, tie praėjo tylėda­
mi, ir jis pajuto be reikalo šūkavęs. Jie susidūrė prie pat
rotušės laiptų, ir kai durims atsidarius ant priebučio kri­
to šviesa, Akselis pamatė, kad Sigridą lydi brolis ir kaž­
kokia senyva moteris. Jis pagarbiai nusilenkė.
Nuo to vakaro, kai jiedu pirmąkart susitiko, Akselis
nė valandėlės nebuvo jos pamiršęs ir visur ieškojo, bet
nerado. O dabar neišmanė, kaip elgtis. Bet Sigrida pa­
žiūrėjo tiesiai jam į akis. Jie nuėjo šokti. Sigrida tebebu­
vo šalta, jos suknelė dvelkė į Akselį šaltumu, plaukai
kvepėjo vėsa, skaistus veidas švietė.
— Kaip tat buvo, kad negalėjau tavęs rasti? — įkai­
tintas šokio, sušnibždėjo Akselis. Sigrida šoko susi­
mąsčiusi.
131
Johannes V. Jensen
— Taip, — atsakė jam mergelė Sigrida.
Žvakių atšvaitai šokinėjo ant sienų, tarytum jų žvit­
rios liepsnelės būt negalėjusios nustygti gerdamos aliejų.
Grindys dundėjo poroms po kojų. Didžioji salė buvo
menkai apšviesta, kampai skendo prieblandoj, pakraš­
čiuose šoko bekojai šešėliai, ir jų buvo daugiau nei
žmonių. Šaltas skersvėjis kilnojo kilimus ant sienų.
Skardėjo muzika, sukosi poros, besvoriai šešėliai liuok­
sėjo didžiausiais šuoliais per tamsias kerčių bedugnes.
— Aš nebeįstengiau prisiminti, kokia tu iš tikrųjų, —
uždusęs nuo šokio ir svaigdamas iš meilės, šnibždėjo Ak­
selis. — Prisiminiau visai kitokią. Tačiau tu... — Jis ilgai
tylėjo, krūtinė veržliai kilnojosi. — O Sigrida!..
Sigrida šoko nepasiekiama, užsisvajojusi.
— Taip... — švelniai ištarė.
Muzikantai, neprilygstami meistrai, grojo išsijuosę:
klarneto liežuvėlis treliavo nepailsdamas, skaidriai tūta­
vo valtornos ir žvaliai mušė taktą būgnas.
Vėli naktis, bet šokiai nesibaigia. Akselis ir Sigrida
šoka amžiną šokį. Staiga Akselis pamato, koks išbalęs
jos veidas.
— O jei dabar tau pliūptels iš burnos kraujas! — gar­
siai sušunka jis ir kone sustingsta. Sigrida pakelia į jį di­
deles patamsėjusias akis ir dar labiau išbąla, jis tvirtai ją
prisispaudžia drebančia ranka ir šoka lėtai lėtai.
Paskui jie sėdėjo pasieny ant pagalvėlėmis apdėto
suolo. Akselis kalbėjo, klausydamasi jo Sigrida atsiga­
vo. Atvirai žiūrėjo į jį, skvarbė tiriamu žvilgsniu, Akse­
lis nejučiom net gūžtelėjo pečiais — koks esu, toks esu.
Jis buvo mėlynu pusšvarkiu pūstom rankovėm su įkar­
tomis, kuriose švietė geltonas šilkas, ir žaliom kojinėm,
jo kurpės panėšėjo į žuvį kaltuką — tokios ilgos buvo
jų nosys. Sigrida vilkėjo mėlyno aksomo suknelę, gilio­
132
 Karaliaus nešlovė
je iškirptėje baltavo plonytė drobė; skruostus gaubė lygūs
miežių geltonumo plaukai. Ji parodė Akseliui savo žiedą:
spindintį briliantą ant trumpo putlaus pirštelio.
— Mūsų rankos panašios, — tarė Akselis. Ir tylesniu
balsu paklausė: —Ar priimsi žiedą iš manęs? Aš jų turiu
daugybę. Sigrida?
Sigrida abejingai jį pertraukė. Jis dar kartą paklausė. Ji
atsainiai tarė „ne“ ir krestelėdama galvą atmetė plaukus.
— Ne „ne“, o „taip“! —mygo Akselis, išgąsdintas at­
sisakymo. Nutrūko iš jo lūpų plūdę saldūs žodžiai, jis
nutilo ir įbedė į ją ilgą, atkakliai maldaujantį žvilgsnį. Iš
krūtinės išsiveržė audringas atodūsis.
Tuomet, nežiūrėdama į jį, Sigrida linktelėjo. Jis paniu­
ro ir toliau tylėjo. Staiga Sigrida nusijuokė, ir jo veidas
nušvito. Sužavėtas palinko prie jos ir karštai ėmė dėstyt
apie savo lobį. Viskas būsią jos: visos gryno aukso ant-
kaklės, visi brangakmeniai, tviskantys žaižaruojantys, ši­
tiek metų išgulėję juodame žemės skraite. Turėsianti sun­
kių apyrankių, brangiausių ir tyriausio aukso grandinėlių,
kokių pasaulis nėra matęs —jei tik panorėsianti.
— Gal einam šokti? — pasiūlė Sigrida ir nusijuokė.
Atsistojusi atsiduso, lyg būtų mirtinai išvargusi nuo jo
šnekų.
įsižeidęs Akselis nusivedė ją šokti. Tačiau buvo lai­
mingas, jo nuotaika užsikrėtė ir Sigrida, šypsojo sklidi­
na meilės ir mergiško švelnumo. Šoko —jauna ir trapi,
artima ir tokia tolima.
Taip ėjo naktis. Jei Sigrida duodavo vilties, Akselį ap­
imdavo neapsakomas liūdesys; kuomet ji mergaitišku pa­
pratimu sugriaudavo visus jo lūkesčius, jis kentėdavo, bet
kažkodėl jausdavosi laimingas. Vėliau ji jo pasigailėjo,
tartum grįžo iš toliausios tolybės ir apdovanojo artumu.

133
Johannes V. Jensen
Jis jau pajuto lyg ir apmaudą dėl savo pergalės, bet ji ėmė
juoktis, ir jį užliejo džiaugsmas ir kančia. Taip ėjo naktis.
Trečią valandą parsivesti Sigridos atėjo brolis ir ta pati
senyva moteris. Akseliui leido ją lydėti. Snigti nustojo,
buvo giedra ir šalta. Spindėjo sniegas. Akselis sužinojo,
kur Sigrida gyvena. Į savo kambarėlį grįžo įsiaudrinęs ir
kietai pasiryžęs laimėti.
Praėjo kelios dienos. Akselis susižadėjo su Sigrida. Jos
šeima ne itin vieningai pritarė, mat iš pradžią nelabai tikė­
jo Akselio lobiu. Tačiau jis mušėsi į krūtinę, rodydamas
dėklelį. Juk tam Mendeliui Špejeriui, kad ir kas jis būtų,
niekas neliepęs meluoti! Ir kodėl žmogus be pavardės ne­
gali gauti didelio palikimo? Kas kad jo kilmę gaubia tam­
sa —juo geriau: va, atkasiąs savo turtus, nors nėra ko sku­
bėti, tada visi sužinosią, kas jis toks. Jis kalė ir kalė tą pa­
tį — ir kas galėtų atsispirti žmogui, kuris šitaip tiki
savimi? Sužadėtuves švęsta be galo iškilmingai.
... Stokholmo miestą užklojo skaistus sniegas, jis kri­
to ir krito paslėpdamas visus pėdsakus. Kasdien mieste
vis pobūvis, vos ne kas vakarą kurio nors turtingo mies­
telėno namuos vakarėlis su šokiais.
Vieną naktį Akselis pasistatė kopėčias prie Sigridos
kambario lango, bet broliai kvatodami jį nutempė že­
myn, ta proga turėjo jiems pastatyti vyno smuklėje prie
rotušės. Vestuvės buvo paskirtos prieš Kalėdas.
Taigi Stokholmas linksminosi apsiklojęs sniegu. Gat­
vėmis šlaistėsi girtos kompanijos. Kartą vėlų vakarą grįž­
damas namo, Akselis išvydo priekyje moterį, ji kiūtino
panamėm užsismaukusi gobtuvą lig pat akių; ėjo viena
ir verkė. Akselis tik pamatė, kad ji jaunutė. Ir ko viena
klydinėja, ir dar verkia? Užkalbinta nieko neatsakė, bet
kai jis paėmė už rankos, klusniai nusekė. Pas jį būdama
irgi nepratarė nė žodžio. Visą naktį verkė ir nenumaldo­
mai dūsavo. Pabudęs Akselis išgirsdavo jos nebylų siel­
134
 Karaliaus nešlovė
vartą, bet taip ir nesužinojo, ko ji tokioj nevilty. Rytą ji
apsivilko savo juodais rūbais ir išėjo taip pat verkdama.
Sužadėtuvių dieną Akselis aplankė Mikelj, kuris nie­
kaip nesveiko. Jis nebesikankino, bet buvo baisiai nusil­
pęs ir tirpo kaip žvakė.
Akselis matė, kad Mikelis mirtinai nublyškęs; regis, ir
pats ligonis jautė, jog artėja paskutinioji.
Valandą pasėdėjęs prie Mikelio patalo, Akselis visai
nusiminė dėl savo bejėgiškumo ir jau norėjo eiti. Mike­
lis atsimerkęs sušnibždėjo „sudieu“, bet kai Akselis jau
buvo pas duris, balsiai pašaukė. Matydamas, kad ligonis
nori kažką pasakyti, Akselis pasilenkė prie lovos.
— Lobis... nori, perskaitysiu tavo raštą? —vos girdi­
mai išdaužė mirštantysis.
Akselis atsitiesė, akys pritvinko ašarų. Tačiau staiga
tvirtai ir tiesiai pažvelgė Mikeliui j veidą.
— Ne, — atsakė trumpai. Ir droviai glamžydamas ke­
purę pridūrė: — Man vis dėlto atrodo... pamatysi, Mike­
li, dar pasveiksi!
Apstulbęs Mikelis nusijuokė. Žiūrėdamas Akseliui
nugaron pajuto tokią pagiežą, jog prisiekė atkeršyti. Jis
ir vėl nekentė.
Nuo ryto Mikelis pradėjo taisytis. Ir pasveiko.

PIRMOVINEJE GIRIOJE
Dvejus metus Mikelis ir Akselis nesimatė. Pasveikęs
Mikelis išlydėjo karalių Danijon. Tačiau iš Stokholmo
dingo Akselis. Apie tai žmonės daug plakė liežuviais; jis
prapuolė prieš pat Kalėdas, trečią dieną po vestuvių, ir
nuo to laiko kaip j vandenį būtų įkritęs. Visaip šnekėta,
girdi, iš nuotakos šeimos kažkas net nualpęs; o Sigridai
tokioj jaunystėj prisiėjo tapti gyvanašle.
135
Johannes V Jensen
Mažiausiai, bet ir daugiausia dėl šito krimtosi nė kiek
neatgailaująs Akselis. Jam viskas labai paprastai susi­
klostė, nors šiaip tai buvo paini istorija. Trečią dieną po
vestuvių sėdo jis rytą ant arklio ir išdulkėjo pasijodinėti
j pietus nuo miesto. Mintis apie Sigridą pripildė jj tokio
džiaugsmo, tokios stiprybės ir žvalumo, jog pagalvojo
apie Kirsten?, likusią Danijoj. Tai, ką girdėjo, buvo jo
širdies balsas, bet jam pasivaideno, kad girdi tolimą
šauksmą; jo širdis garsiai džiaugėsi lobiu, kuriuo jam ta­
po Sigrida, o rodės, kad Kirstenė kviečia. Jis užsidegė
tokia aistra, jog pavarė žirgą šuoliais, širdin beldėsi Kirs-
tenės paveikslas —turi ją pamatyti!
Akselis pamiršo, kad nuo jų susitikimo buvo praėj?
beveik metai, kad juos skiria šimtai mylių, ir nupleškėjo
karališkuoju vieškeliu j vakarus... Kai valandą šuoliavęs
arklys ėmė bėgti risčia, Akselis, aišku, prisiminė, jog Da­
nijon tolimas kelias. Vienu ypu tenai nenukaksi. Tą va­
landėlę jo beprotiška užmačia jau virto ramiu pasiryžimu,
jojo neskubėdamas ir mąstė, ką daryti. Taigi jis keliauja j
Daniją aplankyti Kirstenės, pernykštės savo mylimosios.
Vakare Akselis jau buvo dvidešimt mylių už Stokhol­
mo. Apsinakvojo pakelės smuklėje, atsisėdo kampe to­
liau nuo visų. Troba buvo pilna kaimiečių. Šnekėjos
apie Gustavą Erikseną Vazą, bet Akselis nesiklausė. Vy­
rai mandagiai pasiteiravo, kas nauja Stokholme, bet jis
mažai ką papasakojo. Paskui ir patys atstojo patyrę, kad
jis danas. Akselis nenorėjo su niekuo kalbėtis, galvojo
apie Sigridą.
O juk šiandien rytą už nugaros liko dvidešimt mylių,
keli heredai*, apsnigti miškai ir kaimai, laiką perkirto
apsivertę jausmai, praeitis atsigręžė j jj profiliu — dar

*Administracinio padalijimo vienetas.

136
 Karaliaus nešlovė
šiandien rytą Akselis bučiavo Sigridą. Jis atsikėlė pirmas
ir panūdo pasivaikščiot, bet jai pasirodė per šalta. Kai jis
ją bučiavo, vis dėlto ji iškišo baltas rankas iš po patalų ir
apkabino jam kaklą. Dievuliau, kokia ji mažutė ir balta!
Atsidūręs lauke, neištvėrė ir šoko ant arklio, ir pasileido,
kad net oras švilpė — kitaip nejstengė sutramdyt savo
laimės.
Tai mat kaip viskas buvo. Po tiek ir tiek dienų, nujo­
jęs juodu skiriant} kelią, jis pamatys Kirstenę! Iš
džiaugsmo gniaužė kumščius, net pirštai traškėjo. O
Kirstene, Kirstene!
Ir jis nepaprastai aiškiai išvydo trobą ant skardžio ir
stogą apklėtusią obelį. Apačioj tikriausiai taip pat tebe-
dūžta piktos bangos kaip ir aną kovo dieną, kai pasku-
tinjkart visa tai matė atsigręžęs balne.
Smuklėje Akselis kietai išmiegojo kiaurą naktį. Bet
vieną kartą pabudo lyg kumštelėtas: prie jo veido palin­
ko Kirstenės veidas, jos lūpos beveik lietė jo lūpas.
— Sigrida! — sušnibždėjo jis ir vėl užmigo.
Kitą dieną jojo per skambantį speigą. Sunkus akme­
nuotas kelias ėjo čia kalnan, čia pakalnėn, bet arklys vie­
nodai šuoliavo; ausyse ūžė vėjas ir atsimušė pasagų kauk­
šėjimas. Akselis dainavo. Jo balsas skrodė visus kitus jo­
jimo garsus. Jis lėkė ir dainavo atstatęs veidą vėtrai, iš po
kanopų žiro sniegas ir akmenys. Saulėj mirguliavo ap­
snigti laukai, retkarčiais pasitaikydavo rudų rąstų trobelė,
viršum žemės lyg palaidotų milžinų galvos dunksojo di­
džiulės apšerkšnijusios uolos. Perskridęs eglyną, kaip vie­
sulas nurūko siauru tarpekliu. Ir vis dainavo. Lyg stovė­
damas prie besočių girnų ir berdamas į jas siaura srovele
dainos grūdus, prasmengančius garsų tirštumon.
Dar savaitė, dar dešimt dienų... Staiga Akselis nebeiš­
tvėrė — kiek galima dumti į vakarus, jeigu jam reikia /
137
Johannes V. Jensen
pietus? Kurių galų joti vieškeliu, juk nukirtus lankstą bū­
tų daug arčiau? Ir jis pasuko miškan, kur nebuvo nė take­
lio.
Jojo ištisą dieną. Tačiau pavakary pajuto kyląs jkal-
nėn, tolydžio statesnėn ir akmenuotesnėn. Nuo uolų svi­
ro senos sugargažėjusios pušys, tarp jų buvo išsikerojęs
pomiškis, visur didžiausios pusnys; Akselis turėjo nulipt
ir vestis arklį. Pasidarė visai nelinksma, nes jis vos kru­
tėjo į priekį. Jau beveik sutemus išpuknojo į siaurą ir
gūdų tarpeklį, bet jo dugnas buvo pakankamai lygus, ir
jis ilgai jojo nakties tamsoje. Paskui tarpeklis baigėsi ir
Akseliui vėl teko arklį vestis, žingsnis po žingsnio brau­
tis per tankmę. Visąlaik reikėjo kopti aukštyn, o medžių
vis tankėjo.
Naktis buvo tyki tyki, medžiai miegojo sukaustyti šal­
čio, aplink nė jokio garselio. Kol kas Akselis nesusimąs­
tė, kokiam pavojuj atsidūręs. Praėjo dvi paros, ir nuo šiol
jam lemta tempti savo arklį per akliną tamsą, neįžengiamą
girią ir geliantį šaltį — toks dabar jo gyvenimas.
Vidurnaktį Akselis užtiko miške trobelę ir gavo nak­
vynę. Pernakvojęs čia ir pasiliko, nes medkirčio duktė
buvo gražuolė. Šeimininkas vardu Kesė, jaunutė duk­
ra — Magdalena. Kai rytą Akselis nulipo iš palėpės, Ke­
sė buvo išėjęs miškan, o Magdalena kažką virė ant ug­
niakuro. Akselis pažiūrėjo į ją; abudu staigiai žengė prie­
šais, apmirė lyg uosdami kits kitą ir įsidrąsinę ėmė
išdykauti: gerai išsimiegojęs Akselis juokdamasis užsi­
mojo ant jos, ji, taip pat juokdamasi, karingai iškėlė
samtį. Tuomet Akselis surimtėjęs apglėbė ją per liemenį
ir įsisiurbė į jos akių gelmę. Magdalena sudrebėjo nuo jo
žvilgsnio, bet jis stipriai ją pabučiavo.
Sugrįžęs Kesė ilgai tylėdamas slankiojo po trobelę,
galop kelis kartus linktelėjo tarsi pats sau; jaunieji tai su­
138
 Karaliaus nešlove
prato kaip pritarimą. Šitaip Akselis tapo medkirčio žentu
ir apsigyveno jo trobelėj.
— Gali ją turėt, — tik po kelių dienų prabilo Kesė,
nuleidęs kirvj: Akselis padėjo jam kirsti medžius. Žiūrė­
jo į Akselį taip, tarsi per tas dienas būtų viską apgalvo­
jęs ir apsisprendęs.
— Gali ją turėt! — Kesė užsirėmė ant kirvio ir susi­
mąstė. Po to paaiškino, jog ir pats ją gavęs, gali sakyt,
netyčia. Kai namie atsirado moteriškė, viskas apvirtę
aukštyn kojom. Vėliau jinai pabėgo palikdama jį vieną
su kūdikiu — pagimdė, ir gana. Pavadino jis mergytę
Magdalena, o kuo ne vardas? Nors dabar ji kitaip šau­
kiama, vis dėl to paties dalyko... Ai, ką čia! Va, užaugu­
si stipri ir graži, ne prastesnė už kitas. — Taigi imk ją
sau, — užbaigė Kesė. — Lengvai į rankas, lengvai ir iš
rankų.
Pasispjaudęs delnus, Kesė užsimojo kirviu. Ir nutilo
ilgam.
Žiema įsismarkavo, nuo speigo poškėjo medžiai. Nu-
tyko visi vėjai, apmirė oras.
Vidurdienį toli pakibdavo balta lyg ledo luitas, šaltai
bliksinti saulė, vakare anksti nusileisdavo už miškų,
tamsaus kraujo jūron. Ilgųjų naktų tylą sudrumsdavo ne­
bent pailsęs paukštis, sparnais nupurtydamas nuo šakelės
birų sniegą, arba žvėries tolimas kauksmas — skundas
dėl šalčio ir bado.
Kesės trobelėn šaltis neprasiskverbdavo. Visi plyšiai,
ir aukštai, ir žemai, buvo užkamšyti samanom, gulėjo
kalnas avikailių, kuriais galėjai apsikloti, ir dieną naktį
kūrendavos ugniakuras. Kampe šalia jo riogsojo šūsnis
šviežiai prikapotų malkų, šilumoje atgydavo samanos ant
žievės, iš atitirpstančių medgalių sunkdavosi derva. Mal-
139
Johannes V. Jensen
kos ilgėjosi ugnies, apimtos liepsnų aistringai tiesdavosi
ir rąžydavosi. Dūmai draikydavos po trobą, lįsdavo prie
veido, palikdami lūpose miško skonį. Ugnyje pliauskos
švelniai rasodavo, medžio jėga spragėdama verždavos
lauk, pripildydavo kambarį aitrių kvapsnių.
Tačiau jie neturėjo kuo atšvęsti Kalėdų, namie buvo
tik duonos ir truputis sudžiūvusios rūkytos mėsos. Vei­
kiai nebeliko kuo šerti ir Akselio arklio. Kesė gūžtelė­
jo — atseit ir kam jį laikyt? Tą dieną, kai užsimezgė kal­
ba apie arklį, apžėlęs jo veidas atgijo, pats tapo energin­
gas ir nuovokus. Abu sutarė arklį papjauti, ir Kesė pasiūlė
savo rankom tai padaryti. Tačiau reikalą atidėjo kitai die­
nai ir elgėsi perdėm paslaptingai.
Anksti rytą Kesė pažadino jaunuosius ir iškilmingai iš­
vedė priebutin. Arklys gulėjo prieš duris jau negyvas, bet
dar šiltas. Tada Kesė pradėjo jį darinėti, iš pradžių vango­
kai, bet pamažu įsismagino ir triūsė pasiskonėdamas.
Netikėtai Akselis suprato, kad Kesė — pagonis, ir pa­
sijuto nei šiaip, nei taip; bet kai pats perkirto gyslą ir pa­
ragavo kraujo, nugalėjo saldi uždrausto vaisiaus trauka,
ir jis dvigubai godžiau juo gardžiavos. Magdalena taip
pat prisidėjo, darbavos visi trys.
Kitiems tylint, Kesė šliūkštelėjo kelis puodelius krau­
jo į rytus ir pietus. Jis nedrąsiai džiaugėsi savo sugebėji­
mu darinėti skerdieną ir, baksnodamas peilio smaigaliu,
rodė tauriausias jos dalis ir vis linksėjo —girdi, va kaip.
— Aštuonerių metų buvo, — sušnibždėjo Kesė, suo-
kalbiškai mirktelėdamas Akseliui. Šiam liko tik patvir­
tinti Kesės žodžius; atgniaužęs delną, senis parodė kruvi­
ną kauliuką, iš kurio atspėjo gyvulio amžių. Prikišęs no­
sį prie perskrosto pilvo, Kesė sugrūdo rankas lig alkūnių
ir susikaupęs ėmėsi vidurių. Buvo patenkintas, kad vis­
kas taip sklandžiai pavyko, o juk arklys buvo agnus ir
140
 Karaliaus nešlovė
karštas. Tik pamanykit, kiek turėta gyvasties ir kiek jos
dar tebėr — gali rankas nudegti.
Dar rytui nesibaigus, Magdalena jau pakvietė ragauti
rinktinių kąsnelių, ką tik ištrauktų iš puodo; išvydęs karš­
tą mėsą, Kesė sugriežė dantimis ir stvėrė gabalą nagais.
O Magdalena pažvelgė j Akselj tyrom akim ir padavė
jam ant iešmo keptą arklio širdį, iš kurios venų mušė
garas. Akselis abejingai ėmė kramtyti, bet suvalgęs kelis
kąsnius nebegalėjo atsitraukti.
Visą dieną laikėsi giedra ir speigas. Lig vakaro jie taip
ir siuvo čia į lauką, čia į vidų: vis pjaustė mėsą, virė ir
valgė. Malonus virtos ir keptos arklienos kvapas primi­
nė ką tik nudirtą tebegaruojančią skerdieną dar judan­
čiom žarnom. Visi namai prakvipo šviežiena, jos tvaikas
veržėsi pro žemas duris ir vertės kamuoliais per stogą.
Ant priebučio stogelio ėmė tirpti sniegas ir tekėdamas
vėl šalo į raudonus varveklius.
Vakare Magdalena grįžo prie to, nuo ko pradėjo, ir pri­
kepė kraujinių vėdarų. Jaunieji aptilo, bet Kesė įsismar­
kavo, valgydamas net urzgė ir džiaugsmingai garbino
Saulę ir Mėnulį. Senis kirto nuo pat ryto ir buvo lig ausų
išsitepliojęs mėsos syvais ir riebalais; užsikvempęs ant
stalo, regis, norėjo suglobti visas ten esančias gėrybes,
čepsėjo, grūdo pirštais bumon lūpų kampučiuose išlindu­
sius taukus, urzgė ir dainavo. Magdalena kur buvus kur
nebuvus prieidavo ir, išsirinkusi gardesnį kąsnelį, greit su­
dorodavo smulkiais dantukais.
...Visą ilgą tylią naktį iš palėpės, kur ant samanų gu­
lėjo Kesė, sklido burbuliavimas ir juokas. Jaunieji pabu­
do ir klausėsi jo. Ir juodą bežadę naktį kartą išgirdo,
kaip krūptelėjo giria, medžiais perbėgo atodūsis, nuo ša­
kų pasipylė šerkšnas ir sukietėjusio sniego luistai, tan­
kmėje kaži kas graudžiai suūkė ir pravirko.
141
Johannes V Jensen
Akselis pažvelgė pro pažaliavusi langą ir išvydo snie­
ge arklio griaučius — šonkauliai barkšojo kaip sudužu­
sio laivo karkasas. Žalsvoje mėnesienoje sustingusios ar­
klio kojos metė ant sniego tamsius šešėlius.
Kitą dieną vėl visi kimšo kiek tik lenda, o Kesė — tol,
kol priveikė miegas. Tačiau prieš tai Akselį ir Magdale­
ną ne juokais išgąsdino gryniausio pamišimo priepuoliu:
spoksojo į juodu tartum girtas nuo persivalgymo ir visiš­
kai apkvaišęs užtraukė kažkokią dainą apie negyvus ar­
klius, žvengiančius pragare, plaukai stovėjo piestu, barz­
da buvo sulipusi nuo riebalų. įsismarkavęs Akselį ir Mag­
daleną apibėrė baisiausiais prakeiksmais ir čia pat jiems
atleido net springdamas iš graudulio; paskui linguodamas
galvą pasinėrė į save, ėmė murmėt po nosim prisimini­
mus. Akselis nugirdo kelis senoviškus moterų vardus ir
nenoromis, matydamas, kaip senis įsijausmino, įsivaizda­
vo jo buvusias draugužes: viena šviesiaplaukė ir apkūni,
kita — liekna ir juodaplaukė, viena žvitrių akių, kita —
išdykusi ir gudri kaip laputė... Kesė mosikavo krauju iš­
terliotom letenom, vartė akis, dainavo ir vis kimšo bumon
mėsą.
Kai jis pagaliau nuvirto, jiedu nunešė jį patalan. Puo­
tavo jie ir trečią dieną, bet pagaliau Kesė išsiblaivė ir gy­
venimas grįžo į senas vėžes.
Ir štai išaušo švediškas pavasaris. Labai jau ilgai neat­
ėjo. Bet vieną dieną švelnioje dangaus mėlynėje suspindo
ugnim varvanti saulė; danguj nebuvo nė debesėlio, bet
žemė maudėsi polaidžio vandeny, sniegai garmėjo ir tižo,
kiekvienam lašely mirguliavo lūždami šviesos spinduliai.
Pačią pirmą šaltoką, bet jau besniegę dieną, kai žeme
skrido šešėliai ir vandeniu bėgo ribuliai, Akselis išsiruošė
girion. Medžio viršūnėj, aukštybėse, kur plaukė balti de­
142
 Karaliaus nešlovė
besėliai — lengvutės pavasario miglos, čirpsėjo vienišas
paukščiukas. Pavasaris pratrūko. Miškas kvepėjo užmirš­
ta vasara, svaigino pernykštės žolės ir drėgnos medžių
žievės aromatas. Kurgi tavo arklys? Kurgi tavo arklys?
Kesės trobelėje tapo ankšta kaip laivo kajutėje po
daugelio mėnesių plaukiojimo; oras pridvisęs, visur pri­
augę įprastinio purvo. Magdalena sėdi troboj. Magdale­
na žydi. Graži, nieko nepasakysi; ji ilsisi, ir skruostus
nudažo raudonis.
Saulė vis labiau šildė. Vieną dieną Akselis pažvelgė į
dangų, veidan padvelkė šiluma ir akinamas spindulys
blykstelėjo į akis; jis pasiryžo pralenkti laiką ir nieko ne­
laukęs pats susirasti vasarą. Jį apėmė nerimas, kai pagal­
vojo, kad Danijoj jau vasara. Kartą Akselis jojo per vir­
žynus švelniosios Danijos laukais ir sutiko piemenaitę,
ganančią avis; prisimerkusi nuo saulės, ėjo basa per
aukštą žolę, o nuo jos žingsnių siūbavo gėlės. Į visas
puses tarp retučių kalvų driekėsi lygumos.
Tą pačią dieną Akselis paliko Kesės namus.

DĖŽUTĖ
Dabar lieka papasakoti, kas toliau nutiko Akseliui, ši­
tam mergvaikiui, per jo nepabaigiamas klajones. Pasiry­
žimas nukeliaut j Daniją, aplankyt Kirstenę ir, aišku,
grįžt atgal pas Sigridą neišleido žalio ūglio jo likimo
medyje, bet virto sausu stagaru plačių stiprių šakų vaini­
ke, kuris iščiulpė iš šaknų visus gyvybės syvus. Akselį
vedžiojo po pasaulį permainingas žavėjimasis jaunomis
moterimis. Reikia pasakyti, kad per daugelį malonių
nuotykių jis pamažu ėmė bodėtis net dailiausiomis mer­
ginomis. Ne, nepradėjo jų vengti, nieko panašaus — ta­
143
Johannes V Jensen
čiau būdavo ne tiek dėkingas, kiek nepasotinamas ir, ne­
laukdamas visiškos laimės, pasitaikius progai griebdavo
ir jos pusę ar net ketvirtą dalj.
Geraširdis ir paprastas Akselis gerai sutardavo su vi­
sais žmonėmis. Svarbiausia—jam visad būdavo gerai,
patekęs į didžiausią bėdą, jausdavosi kuo puikiausiai;
viskas jam išeidavo j gera, praradimams tiesiog neturėda­
vo laiko. Mokėjo tiktai gauti, niekad nieko neatsisaky­
davo. O išeidamas nepalikdavo širdies.
Bet pagaliau Akselis atsibeldė į Daniją, nes čia laukė
didžioji vasara. Praėjus metams ar daugiau nuo tos die­
nos, kai po vestuvių Stokholme išsirengė pasijodinėti,
patyręs begalę nuotykių, įnoringais aplinkiniais keliais
jis vėl pateko Danijon.
Per tą laiką daug kas įvyko. Švedija atskilo nuo Da­
nijos, visuos kraštuos, kurion tik pusėn pažvelgsi, plies-
kėsi karai ir maištai. Ir jau greitai Kristjemui, didžiajam
karaliui, išslys iš rankų jo viešpatystė.
Dabar paklausykit, kaip viskas buvo. Mikelis Tioger-
senas karaliaus pavedimu atsidūrė Jutlandijoj. Išjojęs iš
Tiu, sustojo Spiotrupe netoli Salingo, ir jam atėjo į galvą
išsukt iš kelio ir aplankyt gimtąsias vietas, kad jau pasitai­
kė taip netoli būt. Pirmiausia nežinia, ar kada nors dar pa­
vyks čionai atsirasti, galbūt jau niekuomet; karalius buvo
žadėjęs atostogas, po metų kitų Mikelis baudėsi keliaut į
Šventąją žemę. Salingo smuklėje netoli Valpsundo Mike­
lis išgirdo įdomią naujieną. Šeimininkas kone kiekvienam
svečiui pasakojo, kad už kokio ketvirčio mylios pakrante,
Kvomės kaime, vykstanti didelė puota. Prasidėjusi vakar
ir, matyt, nesibaigsianti nei ryt, nei poryt, nors švenčia­
mos tik sužieduotuvės. Nepaprasta istorija, mat sakoma,
kad jaunikis turįs pinigų kaip šieno. Akselis vardu ir, re­
gis, kilmingas. Šiaip karininkas, bet iš kur išdygęs, nieks
144
 Karaliaus nešlovė
nežino. Dar apie šitą Akselį šnekama, kad turįs milžinišką
lobį, ką gi — drabužiai kaip tikro hercogo. Bet ir nuota­
ka ne kokia plikšė, o Ingerė, Kvomės turtuolio Stefeno
dukra. Taigi dabartės jie jau sužieduotiniai. Sodyboje
svečiai taip ūžia, jog už pusės mylios girdėti.
Tai mat ką pasakojo smuklininkas, o Mikelis Tioger-
senas klausėsi —mokėjo klausytis. Ir pats kai ko pa­
klausė ir sužinojo, kad Stefeno žmona Ana Metė. Ana
Metė... Apie ją irgi ėjo visokių kalbų. Ingerė — ne Ste­
feno duktė. Tačiau Ana Metė jau dvidešimt metų kaip
Stefeno žmona, turį jie ir bendrų vaikų, o kas kada bu­
vę — pražuvę. Beveik niekas gerai ir neatsimenąs tos is­
torijos; esą žmonių, kurie sako, kad jaunystėje Aną Me­
tę pagrobęs kažkoks studiozas ir išniekinęs.
Tas studiozas — tai Mikelis Tiogersenas. Dabar jo
niekas neatpažintų. Be to, niekam jis čia nerūpi. Iš po­
kalbio su pašaliniu žmogum, kuris štai stovi ir užkalba
svečiui dantis, kad tas jo smuklėj daugiau pinigų palik­
tų, jis netyčia patyrė, kad turi dvidešimtmetę dukterį.
Pagardinęs svečiui alų paskalomis, šeimininkas paliko jį
prie stalo vieną. Taip ir turi būti: sėdi Mikelis vienišas,
alienus* — toks jo gyvenimo priedainis.
Alienus.
Smuklininkas nemelavo, Akselis tikrai rengėsi vesti
Ingerę, Kvomės Stefeno dukrą. Sočiai pasidairęs po pa­
saulį, prieš kelis mėnesius atjojo į šį atkampų kaimelį.
Garsas apie Ingerę buvo toli pasklidęs, paskui jis ją pa­
matė, ir štai su neregėtu prašmatnumu švenčiamos suža­
dėtuvės. Kvomės Stefenas buvo turtingiausias apylinkės
ūkininkas: be ariamos žemės, jam priklausė ąžuolynas,
dar užsiėmė žvejyba ir pardavinėjo druską iš savo drus­
kos viryklos.

•Svetimas (lot.)
145
Johannes V. Jensen
Mikelis Tiogersenas paliko arklį smuklėje ir išėjo pa­
krante. Buvo pavakarys. Kvomę pasiekė daug aukščiau,
negu norėjo. Išgirdęs Stefeno kieme smuiką, sustojo, at­
sišliejo į kažkieno tvorą ir toliau nebėjo. Vakaras vėsus,
dar ilgai bus šviesu, nes jau prasidėjo baltosios naktys.
Tvenkiny linksmai plyšojo varlės, paplūdimy kartkartėm
sučirkšdavo jūrinė kregždė. Darže, prie kurio Mikelis
sustojo, augo šeivamedis, jis užuodė pažįstamą jo lapų
kvapą, ir jam taip liūdna pasidarė nuo senų prisiminimų,
jog net išsigando dėl savęs. Apsisuko ir, traukdamas gai­
vų vakaro orą, paržingsniavo į smuklę.
Kitą rytą Mikelis vėl stovėjo toj pačioj vietoj, po kiek
laiko pasitraukė. Vidury dienos vėl grįžo, šįsyk paėjo to­
liau. Ir atsidūrė priešais Stefeno sodybos vartus, bet įei­
ti neišdrįso. Kiemas buvo prigrūstas karietų, iš trobos
sklido linksmas klegesys.
Į kiemą išlėkė vaikas, spruko atgal ir pasakė, kad ant
kelio stovi didelis didelis kareivis. Kai pažiūrėti išlindo
daugiau žmonių, Mikelis nuėjo. Vos žengęs kelis žings­
nius, išgirdo kažką atbėgant ir šaukiant jį vardu.
Tai buvo pats Akselis. Jis baisiausiai apsidžiaugė ir
negalėjo atsistebėti. Tačiau greit nusiminė, nes Mikelis
nė už ką nenorėjo vidun, nors juk atėjo prie pat namų.
Akselis nieko nesuprato. Jie stovėjo vidury kelio ir su­
mišę bandė šnekėtis; Akselis šventiškai apsitaisęs ir vien­
plaukis, mat išbėgo kaip stovi. Jis visaip įkalbinėjo Mi­
kelį. O šis tiktai gūžėsi ir vis trynė smakrą, apėjusį žils­
tančiais šeriais, retkarčiais išspausdamas kokį žodį.
Mikelis pastebėjo, kad Akselis pasikeitęs, tapęs santū­
resnis, bet visas jo ligtolinis judrumas tarsi susikaupė
akyse, jos taip ir tryško energija.
Akselis gal jau dvidešimtą kartą kvietė Mikelį į sve­
čius. Žinodamas jo keistenybes, vis neprarado vilties.
146
 Karaliaus nešlovė
Negi jis nueisiąs nepamatęs Ingerės? Visi juo apsidžiaug­
sią. Stalai lūžtą nuo valgių ir gėrimų...
— Ingerės motinai pasidarė bloga, kai ėmiau pasakot
apie tave, — tarė Akselis, nusijuokdamas iš tokio keisto
sutapimo. — Einam! Gal ji pasveiks tave išvydus...
Mikelis nusuko šonan savo šviesias akis —neatsisa­
kė, bet ir nėjo. Akselis jį tempė, bet Mikelis spyrėsi ir di­
džiai susimąstęs trynė smakrą.
— Ką padarysi... — atsiduso Akselis ir pasidavė.
Tuomet aplankysiąs Mikelį smuklėje. Juk tam galgi ne­
skubu... Ir Mikelis turėjo pasižadėti, kad lig ryto dar pa­
būsiąs užeigoje.
— Bet ateik vienas! — įsakė Mikelis.
Ir jie išsiskyrė.
Kai rytą Akselis prisistatė smuklėn, Mikelis jau trypė
po kiemą, pasirengęs kelionei, arklį buvo pasiuntęs
plaustu. Jis aiškiai nebenustygo. Akselis švelniai pasižiū­
rėjo į seną kovų bičiulį ir pamatęs, kad šis nori kuo grei­
čiau iškeliaut, norėdamas padaryti jam ką nors gera, pa­
sisiūlė palydėti —kartu perplaukti sąsiaurį.
Iš pradžių jie tylėjo, Mikelis niekaip neatsikratė melan­
cholijos. Tačiau vidury sąsiaurio, kur saulės spinduliai
kiaurai vėrė žalią gelmę, o priekyje ir už nugarų driekėsi
šviesūs, vasariškai jaukūs krantai, Akselis pakėlė akis į
dangų ir nusišypsojo. Pradėjo pasakot apie Ingerę, apie
tai, kaip juodu gyvensią: jis nusipirksiąs dvarą, pagaliau
laikas atkasti lobį... Ingerė... Akselis kalbėjo ir kalbėjo, jo
balsas buvo be galo švelnus ir šiltas, jis žiūrėjo prieš save,
įsiklausęs į slapčiausią savo esybės dalį; kartais šyptelėda­
vo sujaudintas savo paties žodžių. Jį pagavo nerimas: jis
lingavo galvą, jausmingai žvelgė į Mikelį, užmiršęs viską
pasaulyje... O Mikelis kentė dievišką vaikino širdies geru­
mą tarsi žiauriai suplanuotą neteisybę.
147
Johannes V Jensen
Akselis ir nepastebėjo, kaip jie išlipo j Himerlando
krantą; abu nuėjo keliu, ir jis nenustojo pasakoti.
Mikelis jo nesiklausė, pėstino žemai nukabinęs galvą.
Jiedu išėjo j platų lauką, juos apglobė tyla. įkaitusios vi­
durdienio saulėje, viržyne augančios žolės skleidė aštrų
kvapą. Viršum kelio prazvimbė bitė. Žiogelių muzika
viržių keruose skambėjo lyg traškūs atodūsiai. Joks kitas
ženklas nerodė žmogaus buvimo, kaip tik platus kelias,
išvagotas daugybės vėžių ir vingiuojantis tolyn, j Himer­
lando gilumą. Už mylios stūksojo Grobiolės kalvos. Že­
mės platybę gaubė vaiskus dangaus skliautas.
Čia, likęs su Akseliu vienu du viržynų kelyje, Mike­
lis jam ir atkeršijo.
Jis nejstengė Akseliui atleisti. Juk Ingerės nebuvo ma­
tęs. Negalvojo ir apie Aną Metę, jautė tik savo kančią.
Sielą aitrino vienintelė mintis: kaip tąkart Stokholme Ak­
selis jį įžeidė. Šitai... ir dar nesutramdoma neapykanta
Akseliui. Tačiau širdis vis tiek lipo pro gerklę. Ir kuo
įsakmiau liepė sau veikti, tuo didesnį silpnumą jautė. Jis
beveik leipėjo: kaip žmogus, nerandantis jėgų prisipa­
žint, jog myli. Iš teisybės, jis niekuo nerizikavo, tačiau
delsė, kad būtų ilgesnis malonumas, kad būtų didesnė
kančia. Buvo paniekintas, apdujęs nuo pažeminimo, šir­
dis jam kaito. Vaidenos, kad visas pasaulis prieš jį susi­
mokęs. Pagaliau akyse aptemo, bet vis tiek nesiryžo pik­
tadarystei. Kol atėjo akimirka, kuomet lyg ir ne jis, o
kažkas kitas įvykdė sumanytąjį kėslą.
Buvo taip: Mikelis ūmiai susverdėjo ir sustojo, įrėmė
į Akselį švininį žvilgsnį. Akselis užsikirtęs nutilo. Tada
Mikelis išsitraukė savo ilgą dvirankį kardą ir puolė be­
ginklį vaikiną, mosuodamas su keistu bejėgiškumu —
kaip vaikas, kuris iš pykčio nebežino, ką daro. Tačiau kir­
tis buvo žiaurus. Akselis tylomis sekė kardą, gindamasis
148
 Karaliaus nešlovė
plikom rankom: vos nesugriebė geležtės, bet baisus
skausmas nusmelkė kelį. Sopulys ūžtelėjo aukštyn, nutvil­
kė visus sąnarius, papurtė taip, jog galva sukretėjo, ir jis
parkrito.
Mikelis lėtai įkišo kardą į makštis. Pastovėjo glostyda­
mas ūsus. Pasilenkęs įgrūdo ranką Akseliui už apykaklės,
sugraibė ant šiltos krūtinės raginę dėžutę ir ištraukė. Žen­
gęs į šalį atidarė.
Dėžutė buvo tuščia; Mikelis nusviedė ją į viržius ir
tekinas pasileido keliu.

AUKA
Akselis atsigavo po kelių valandų. Kojos negalėjo
pristoti, ją smarkiai skaudėjo; pasivilkęs gal dešimt
žingsnių, atsisėdo vidury kelio ir ėmė laukti — tykiai al­
savo ir laukė. Galva plyšte plyšo nuo skausmo, net akyse
darėsi tamsu. Kelį be jokios atvangos gėlė, ir jis ilgai ne­
drįso į jį pažvelgt. Pagaliau ryžosi, apnuogino koją ir
pasižiūrėjo, kas jai padaryta. Raudonavo visai nedidelis
rėžis, net kraujas nebėgo, tačiau kelis visas ištino, nega­
lėjai nė prisiliest.
Diena ėjo vakarop. Prieš saulės laidą sučiulbo paukš­
čiai. Iš laukų dvelkė lengvas vėjokšnis. Šalimais augo
arkliauogės krūmelis, bet uogos buvo kietos ir neprino­
kusios.
Toli ėmė girgždėt vežimas: kažkas važiavo nuo kelto.
Vežimą traukė du jaučiai; kinkinys judėjo lėtai, neapsa­
komai lėtai. Galų gale priartėjo tiek, kad Akselis galėjo
pašaukti žmogų. Neprašė, kad tas jį nuvežtų į prieplau­
ką, bet paklausė, kur yra arčiausia užeiga rytų pusėj; pa­
aiškėjo, kad tai Grobiolės smuklė, ten jie ir patraukė.
149
Johannes V. Jensen
Tikslą pasiekė tik prieš naktį, ir nors vežėjas Akseliui bu­
vo paklojęs didelę viržių gabaną, jautėsi bjauriai.
Jį paguldė vieninteliam svečių kambary, ir jis užsnūdo.
Rytą pabudęs išvydo languos boluojant aušrą, bet pa­
lengvėjimo po baisių sapnų nesulaukė — pirmiausia pa­
juto kojos skausmą, aštrų dūrimą, ir net užkaito supratęs,
jog tai ne sapnas. Tačiau kai pasižiūrėjo, visas pašiurpo:
sutinęs kelis buvo dvigubai didesnis už normalų, raudonas
ir be paliovos tvinkčiojo. Tada jis krito aukštielninkas ir
pravirko, drebėjo it žolelė vėjuje; sunėręs rankas, pa­
šnibždomis meldė likimą, rydamas sūrias ašaras.
Vėliau rytą pas Akselį užėjo nedidukas juočkis žmoge­
lis, vardu Zacharijas. Tai buvo keliaujantis barzdaskutys,
atsitiktinai užklydęs į šias vietas. Akseliui pasitaisė ūpas.
— Labas rytas! — linksmai sušuko Zacharijas, bet jo
balsas buvo kaip medinis. —Nagi pažiūrėkim, kaip at­
rodo!
Jis nuklojo koją ir abiem rankom sugriebė kelį. Akse­
lis tik suklykė — vienintelį kartą.
— Cho cho, — palingavo galvą Zacharijas ir tyliai
murmėdamas kietais kibiais pirštais ėmė čiupinėt koją,
bet Akselis įsitempęs tylėjo. Ir vėl išgirdo: — Cho
cho! — Zacharijas pasilenkė žemiau ir tarė: — Aha! Taip
ir maniau. —Atsitiesęs Akseliui pasakė turėsiąs prapjaut
pūlinį — girdi, nieko baisaus. Jis ėmė ruoštis: atsinešė
dubenį vandens, išsiėmė įrankius.
Akselis sekiojo šitą žmogų atsidavusiu žvilgsniu, at­
minty visam laikui įsirėžė jo paveikslas. Tamsi Zachari­
jo oda buvo žemių spalvos ir suvytusi, plokščios lūpos
lyg apipelijusios, dantenos ir iškirmiję dantys atrodė
taip, lyg būtų išgėręs ėdžios rūgšties. Akys karščiuojan­
čios, raudonos, po jomis —juosvai mėlyni ratilai, plau­
kai kaip suplėkęs šienas, net ūseliai papuvusio šieno
150
 Karaliaus nešlovė
spalvos. Zacharijas judėjo vinkliai kaip driežas, jo juodos
rankos, atrodė, buvo pripratusios kapstytis visokioj bjau­
rasty. Nuo jo sklido sausas ir aitrus kvapas kaip nuo rupū­
žės ar roplio.
Dėliodamas ant kėdės peilius ir mažas varines repliu-
kes, Zacharijas kažką pasakojo, pilstė iš tuščio kiauran,
netikėtai pratrukdamas garsiai kvatotis.
— Nagi, —pagaliau ištarė surimtėjęs ir godžiai ištie­
sė rankas prie ištinusio kelio, pačiupinėjo, kur pjauti.
Pjovė jau tylėdamas. Peiliui prisilietus, Akselį tiesiog
paralyžiavo baisus skausmas. Tačiau jis įsitempė, sulaikė
kvapą ir iš visų jėgų spaudė į pagalvę savo ūžiančią gal­
vą; viskas ėmė plaukti, ir jis nugrimzdo alpulin.
Atsigaivelėjęs Akselis išvydo prie savęs palinkusį
barzdaskučio veidą ir išgirdo sakant:
— Iškvėpk! Kvėpuok!
Jam regėjos, kad kambary tamsu; pro atviras duris
kyštelėjo kelios galvos.
Akselis pasilenkė per lovos kraštą, išsivėmė ir vėl be
jėgų nugriuvo patalan. Sugrįžo skausmas: toks gailus,
toks klaikus, ėdė lėtai, bet su baisia jėga. Ak, ne ne ne!
Bet skausmas nesitraukė. Akselis kapstėsi po antklode
lyg žmogus, įsmukęs po ledu; iš nuovargio kretėjo gal­
va, barškėjo dantys, krūtinė kilsavo gaudydama orą. Jis
tolydžio laižė sukepusias lūpas, jos atrodė tarsi nudegin­
tos ar prakirstos.
— Nieko, nieko, — maldė jį Zacharijas, kaušelyje
maišydamas kažkokią juodą košę. — Tuoj palengvės.
Va, turiu gero tepalo, kurį sudaro septyniasdešimt septy­
ni elementai, visos gamtos jėgos. Dabar patepsim, ot...
Cho cho!
Zacharijas ėmė trinti tepalą gyvon žaizdon, ir Akselis
vėl neteko sąmonės. Atsigavęs pamatė, kad koja guli
151
Johannes V. Jensen
kietai aprišta. Žaizda taip nedegė, sakytum skausmas bū­
tų numalšinęs savo didįjį alkį. Tačiau ramybė truko ne­
ilgai. O Zacharijas buvo jau išėjęs. Visą dieną Akselis
prasikankino, skausmų bangos ritosi viena paskui kitą, jį
užliedamos ir palikdamos visiškai be jėgų. Jam atnešė
pietus; nuo karščiavimo kalendamas dantimis, jis pasku­
bom viską suvalgė, kad kuo greičiau galėtų vėl užsi­
merkti ir grumtis su skausmu.
Atsimerkęs po kelių valandų, tikėjosi, kad jau naktis.
Tačiau tamsu nebuvo, nes prasidėjo baltosios naktys.
Kai suprato, kad už lango šviesuoja naktis, jam staiga
atsivėrė visas nelaimės baisumas. Jis neapsakomai kentė­
jo, skausmas varstė kelį ritmingai, lyg negalia būtų ko­
kia gyva būtybė, kramtanti jį tam tikru dažnumu. Akse­
lis buvo vienas ir graudžiai raudojo. Visą baltąją naktį
pragulėjo be miego, vis labiau bloguodamas.
Patekėjus saulei, širdis ėmė plakti, dainuoti galingu
ritmu, jis pasijuto nelyginant Dievas, kiekvienas kraujo
tvinksnis galvoje atsiliepdavo vis aštresniu skausmo po­
jūčiu. Aplink jį tartum griaudė, grumėjo, nors kambary
visiška tyla; o Dieve, kaip gera girdėt oro alsavimą — pa­
sitikdamas baisų mirties nuosprendį, juto, kaip į jį plūsta
stiprybė.
Akselis krūptelėdamas pašoko iš miego: jo koją palie­
tė išnykimo šaltis, lyg prie tos vietos būtų prigludusi lū­
pomis mirtis ir ėmusi čiulpti. Jis apsipylė prakaitu. Dre­
bėdamas nuo išsekimo, vėl nuvirto ant pagalvės.
Jam ėmė rodytis veidai. Baimei atslūgus, priešais išbė­
go kiškis, jo akys plėtėsi ir plėtėsi. Viršum antklodės me­
taliniais sparneliais zvimbė musės maitėdės, zvimbimas
darėsi vis garsesnis! Tai akmeninių likimo girnų giesmė!
Akselis susitaikė su savo baime ir klusniai nugrimzdo
tamson. Bet paskui vėl atbudo, kančia atsinaujino.
152
 Karaliaus nešlovė
Atėjo Zacharijas, nurišo tvarstį. Nepatenkintas susi­
čiaupė — žaizda pradėjus gangrenuoti. Jis dar prapjovė
ir patepė kitonišku, stipriu tepalu. Tuomet atsisėdo šalia
lovos ir ėmė regzti visokias istorijas. Akseliui palengvė­
jo, skausmas truputį atlėgo, jis ilsėjosi. Ką tas Zacharijas
pasakoja? Kažkokį smagų nutikimą nepaprastame mies­
te Vokietijos vidury, kuriame Zacharijui tekę būti. Ten
gyvenę vieni luošiai, ir jei norėdavai gyvas pereiti mies­
tą, turėdavai pasirišti vieną koją ir klibinkščiuoti su ra­
mentais. Ir nebandyk šiauštis.
Akselis Zacharijo veidą, jo ramutėlę šypseną regėjo
lyg pro rūką ir pamanė, kad barzdaskutys panašus į di­
delį spragtuką.
Jis išgirdo ir kitos istorijos nuotrupas. Ji irgi vykusi
tarp kažkokio vokiečių miestelio sienų. Jame Zacharijas
išvydęs, kaip žmonės išnyko lyg stebuklinga lazdele pa­
mojus: juos visus durys ir vartai traukte sutraukę, lyg
viesulas būtų nušlavęs. Ir kas gi atsitikę? Pasirodo, gat­
ve viso labo cimpinęs pasiutęs šuva, iš nasrų jam bėgu­
sios seilės...
Akselis prisnūdo.
Zacharijas ėmė pasakot legendą. Apie vienuolį, kuris
tiesiausiu keliu traukęs į Jeruzalę. Pirmiausia praėjęs du
skaidrius ežerus, perlipęs kalnelį ir apsukęs griovį. Ilgai
keliavęs per kalvas ir slėnius, pasiekęs du aukštus baltus
kalnus ir ten pasimeldęs. Paskui ilgai žygiavęs apskritu
plokščiakalniu: pirma aukštyn, po to žemyn. Būdamas
viršuj, pamatęs Getsemanės sodą. Ir įžengęs Jeruzalėn.
Staiga Akselis išsiblaivė ir sukluso: kažkas barzdasku­
čio pasakojime jam pasirodė įtartina. Ir bespalviam vei­
de jis išvydo linksmumą.
Tai buvo ne kas kita, kaip grasi istorija apie jauną olan­
dų tarnaitę. Kartą ji atėjusi pas Zachariją ir šeimininko
153
Johannes V. Jensen
vardu paprašiusi žiurkių nuodų. Buvusi aukšta, drūta dvide­
šimtmetė merga, iš tų, kur anksti sunoksta, kuriom kraujas
taip ir verda. Ir dar, atkreipkite dėmesj, buvusi apimta kaž­
kokio tingulio... Šitaip atrodo mergos, pusmetį pasidžiaugu­
sios užginta meile, čia jau neapsiriksi. Ir ką jūs manot? Po
dviejų dienų Zacharijas šaukiamas apžiūrėt lavono. Taip,
ten buvusi ji. Su pilvu. Cho cho cho! Prarijusi aštuonias da­
lis žiurkių nuodų, visą porciją, kurią iš jo apgaule buvo ga­
vusi. Ir va, guli ant stalo. Mirusi atrodė taip, lyg visagalis
Dievas, kitados jpūsdamas jai dvasią, papūtęs taip, jog vi­
sa išpampo kaip burbulas...
Ir Zacharijas nusikvatojo — lyg malkų rietuvė sugriu­
vo. Bet Akselis žiūrėjo į jį su didžiausiu siaubu. Iš visos
istorijos gerai suprato tik viena: kad barzdaskutys matė
ant stalo gulintį tą negyvą kūną. Ir jis prisiminė Ingerę,
kaip ji nusiskynė lauko gėlę ir nusinešė rankoje, šviesda­
ma lyg aušra —šalia jo. Visa jo esybė maištavo ir šaukė:
„To negalėjo būti! Ne ne!“ Jis užmerkė sunkius karš­
čiuojančius vokus, nusigręžė į sieną ir užgniaužęs kvapą
rijo ašaras.

DANIŠKA MIRTIS
Akselis, nerūpestingasis Akselis, mirė vakare po atvi­
ru dangum, paskutines valandas turėdamas visą sąmonę.
Trečią parą po sužeidimo prie jo prisėlino mirtis. Jis
nebeatlaikė amžinybės, per dvi kūno kančių paras išeik­
vojo visą gyvastį. Pajutęs paskutinį karštį, paprašė išne­
šamas laukan; kol jį nešė, rėkė nesavu balsu. Pasodintas
ant kėdės, išsėdėjo kiaurą dieną.
Atmerkęs akis priešais saulę, — prie šulinio kryksėjo
antys, — išvydo atokiau stovintį Mikelį Tiogerseną.
154
 Karaliaus nešlovė
— Nejau tu negali pasveikti? — paklausė nelaimingas
senas žmogus. Akselis abejingai papurtė galvą ir užsimer­
kė. Kai po ilgo tarpo vėl akis atvėrė, Mikelis tebestovėjo.
Buvo karšta kaip krosnyje ir tyku. Saulėje blykčiojo
ant žemės gulinti puodynės šukė.
— Va, bitutės spiečia, — nuo slenksčio pasigirdo at-
viraširdiškas kaimiečio balsas.
Baltame kaip sniegas ore aukštai viršum daržo plaukė
bičių spiečius, jis beveik užstojo saulę nelyginant apva­
lus pulsuojantis debesėlis, čia išskysdamas, čia susi­
traukdamas aplink knibždantį branduolį, o kartais, pa­
kliuvęs tiesiai į ugninius saulės spindulius, tarsi išnykda­
mas; spiečius kunkuliavo kaip verdantis puodas. Akselis
išgirdo Mikelį sakant, jog raginė dėžutė buvusi tuščia.
— Akseli, joje nieko neradau!
Bet Akseliui tai nerūpėjo. Kol buvo gyvas, jam ir į
galvą neateidavo suabejoti, kad turi tą dokumentą, o da­
bar, kai reikia mirti, kas jam darbo, jei popierėlio nebėr?
— Ar gali man atleisti? —prislėgtas savo menkystės,
meldė Mikelis.
Be reikalo kamavo mirštantįjį, Akselis nė nekrustelė­
jo. Paskui pamatė, kad Mikelis nuėjo.
Akselis galvojo tik apie Ingerę. Nejau ten visi būtų jį
pamiršę? Niekas nepasirodė. Tiesa, jis nepasiuntė jokios
žinelės, bet širdyje tikėjo, kad jie vis tiek jį ras. Dar ne­
seniai pats nenorėjo jos matyti, tačiau dabar... Kodėl gi
jo nesuieškojo? Štai Mikelis susirado! Tad kodėl nėr nė
vieno iš jų? Krūtinę plėšė rauda. Sėdėjo tyliai tyliai. Jo­
kio palengvėjimo—jis negalėjo net seilės nuryti, kad
bent kiek apmalštų krūtinę deginanti ugnis. Burnoj bu­
vo sausa.
Pavakary pabudo Akselis ir žiūri — skausmas pra­
puolė! Iš tikrųjų. Jis net užraudo iš dėkingumo. Skaus-
155
Johannes V. Jensen
mo kaip nebūta! Kiekvieną akimirką jautė išvadavimą ir
nesitvėrė laime. Nuo begalinio išsekimo jo kūnas buvo
visiškai ramus ir merdėjo stebėtinai tykiai, be skausmų.
Tik tarpais suspurdėdavo širdis tarytum nusikamavęs kū­
dikis, kuris džiaugiasi, kad galės užmigti, ir kūkčioda­
mas šypsosi.
Jo mintys nuskaidrėjo, jose išnirdavo seniai pamiršti
dalykai, praeitis ir dabartis susiliejo j viena ir jau nebe-
skaudino. Prisiminimų peršulys išnyko. Nesigriaudė,
jog miršta. Ne taip ir baisu, kuomet miršti jau miręs.
Akselis prisiminė vaikystę, kai buvo toks išdidus, kad
storžieviškumas ir smūgiai jam buvo labiau prie širdies
nei malonus elgesys. Ko gera, tebeguli tas riedulys, prie
kurio prilipęs išbuvo daugiau kaip valandą; akmuo svė­
rė gal du tūkstančius svarų, o jis, pagautas aklo siuto,
norėjo jį mesti į vieną berniūkštį, bet, neįstengdamas nė
pajudinti, įsikabino rankom ir kojom kaip įniršusi skruz­
dė ir kybojo. Jį kiti jėga turėjo atplėšti. Kaip neseniai vi­
sa tai buvo...
Akselis prisiminė, kaip jam užeidavo čiaudulys. Pri­
siminė rupūžę, kuri sutemus per lietų šliaužiodavo dilgė­
lyne lyg voras. Ir net vaikystėj turėto švarkelio pratrintą
alkūnę. Jis mirė, o galvon lindo visokios smulkmenos,
pamirštos smulkmenos, jos degino kaip įkaitinta geležis;
bet atminties kančios susiliejo su džiaugsminga pabaigos
nuojauta. Šitaip Akselis mirė dar gyvas būdamas. Kaip
sniegas tirpo. Jsigyveno į mirtį...
Ingere! Ooo! Ji buvo baisiai toli, nors ir mirdamas ją
prisiminė. Sudieu, brangioji Ingere! Tačiau mirti nebaisu.
Vakare grobioliškiai susirinko į bažnytinę šventę. Kai
žemėn pradėjo leistis tamsa, tikriau — nedrąsus vasaros
sambrėškis, dangų užliejo auksas, iškrito rasa. Derlingoj
156
 Karaliaus nešlovė
žemėj sviro sunkūs žali javai, tūkstančiai jaunų varpų
skleidė svaiginant} kvapą. Slėnyje, paupio pievose,
maurojo karvės, šaukdamos melžėjas. Toli ant Grobiolės
kalvų beribio dangaus fone juodavo taškelis — nakčiai
artėjant, žemyn leidosi piemenukas.
Žemę apgaubė vakaro tyla ir saldžiakvapė vėsa, net
sutemos rodėsi žalios, tarsi oras būtų žalia vaisinga jūra.
Visi garsai glostė ausj. Kiekvienas balsas iš tolumos ne­
šė laimės žinią — laimė gyveno ten, toli, ją sugerdavo
maloningąja padange skrendantis balsas. O tamsos kaip
nėr, taip nėr —prasidėjo baltosios naktys.
Ir štai, apėję gyvulius ir ramiai pavalgę vakarienę,
Grobiolės žmoneliai ėmė buriuotis priešais smuklę.
Žmogaus balsu uždainavo vienišas smuikas.
Čia vienas, čia kitas prieidavo pastovėt ir pasižiūrėt j
prašalaitį, pasodintą pas duris; visi vieningai nutarė, kad
iš jo nieko gera nebebus.
Tuoj visi kaimo žmonės, ir senas, ir jaunas, patraukė
prie bažnytėlės, kur šventoriuje laukė vaišės. Pirmas
žengė muzikantas. Prie ligonio smuklėje liko tik viena
senučiukė; atsisėdusi ant slenksčio su verpstu, ji valandų
valandas tyliai verpė.
Laikas ėjo. Nuo bažnyčios kartais atsirišdavo balsų
banga. Vėjo gūsis atnešdavo triukšmą: juoką, šokėjų
šūksnius.
Akselis atmerkė akis ir pažvelgęs jau ne šio pasaulio
žvilgsniu, pamatė, kad naktis šviesi.
Šventoriuje dainavo. Poškėjo atkemšami alaus šulių
kamščiai. Daina skambėjo garsiai ir linksmai, matyt, vi­
si šoko ratelį. Šventė taip įsismarkavo, jog skardėjo visa
apylinkė.
Akselis vėl atsimerkė ir išvydo baltąją naktį.
Debesys danguj buvo lyg baltos rožės.
157
Johannes V. Jensen
Toli toli, gal už mylios, ant kalno degė šventinis laužas.
Pro šalį be garso purptelėjo paukštis ir nuplasnojo į
vėsią prieblandą. Baltojoj nakty visais savo švelniais
balkšvais lapeliais prie šulinio tyliai palinko gluosnis.
Ore suplazdėjo lengvutė pilka plaštakėlė. Dangus padū­
mavo nuo žvaigždžių šviesos. Akselis užsimerkė.
Ir nuskrido jisai stačias per baltąją naktį, ir nusileido į
laimės laivą. Laivui kelią švietė mėnulis ir žvaigždės. Jis
plaukė ilgai ir lengvai ir pagaliau priplaukė laimės šalį.
Lygumų kraštą, kur viešpatauja nuostabi vasara. Užsimer­
kęs traukė saldų pievų kvapą, žemė buvo minkšta ir žalia
lyg šviežiai paklotas jūros guolis —tavo lopšys, tavo mir­
ties patalas. Prie jos meilingai palinkęs dangus, viršuje
snaudžia debesys, bangos tiesia rankas ir glosto baltą pa­
plūdimį. Dvi mėlynos jūros glaustosi prie jos krantų, kur
smėlis kaip šilkinis, o retoje žolėje prisėta apvalių margų
akmenų. Toje šalyje yra fiordas, kurio niekuomet nepamir­
ši, į jį remiasi saulė. Tos šalies krantai ir salos šviečia jū­
roje tarsi perlai. Fiordai dainuoja, o sąsiauriai —nelygi­
nant Pažadėtosios žemės vartai. Visos spalvos sodrios, že­
mė žalia žalia, dangus ir jūra susilieja į mėlyną dermę. Tai
didžiosios vasaros šalis, mirties šalis.

KARALIAUS NEŠLOVĖ
Mikelis Tiogersenas taip ir negavo atostogų ir neiške­
liavo į Jeruzalę — karaliui atėjo sunkūs laikai; Mikelis jį
lydėjo ir buvo šalia tą naktį, kai karalius plaukiojo per
Mažąjį Beitą.
Karalius Kristjemas gavo atpildą už visa, ką padarė
būdamas subrendęs vyras; akmenys, kuriuos jisai svaidė
158
 Karaliaus nešlovė
dangun, ėmė kristi ant jo galvos. Jis atkentėjo už savo ga­
lybę.
Istorija tik trumpai užsimena apie sunkiausią karaliaus
gyvenimo naktj. Tai buvo 1523 metų vasario dešimto­
j i — dvejonių ir nevilties naktis, tęsinys 1520 metų lap­
kričio septintosios, kai jo valdžia susvyravo. Taip, kara­
liaus valdžia baigėsi, vos tik pabandė ja pasinaudoti.
Karalius Kristjemas jau žinojo apie atleidžiamąjį raš­
tą, viskas klostėsi kuo nepalankiausiai. Tokioj beviltiš­
koj padėty atsidūrė todėl, kad sugriuvo jo rankom staty­
tas milžiniškas rūmas. Švediją užkariavo piktadarybėmis
ir išlaikė žiaurumu, ir štai ji piktai nusipurtė jo jungą;
Daniją valdė sumaniai ir negailestingai, tad ir čia įsiplies­
kė maištas. Kaip pasveikinsi, taip tave atsveikins...
Galiausiai karalius pabandė tartis su dėde, pretenduo­
jančiu į sostą: išvažinėjo skersai išilgai visą Jutlandiją,
rašė laiškus ir vedė derybas, bet nieko nelaimėjo. Išsimu­
šė iš jėgų, visa jo politika, regis, atsidūrė visiškoj akla­
vietėj. Ir jis ėmė abejoti.
Vasario dešimtosios vakarą atsisakė savo planų. Sėdo
keltan plaukti į Fiuno salą. Salos tebebuvo ištikimos ka­
raliui, jį rėmė visa Norvegija, tačiau jis suprato, kad, nu­
traukdamas derybas ir palikdamas Jutlandiją, išduoda sa­
vo sumanymą ir Danijos reikalą. Plaukimas per Mažąjį
Beitą — tai kelionė Charono valtimi.
Vakaras buvo žvarbus, nei šviesus, nei tamsus, lietus
nelijo, bet krito dulksna. Prie Hioneborgo pilies karalius
su dešimt palydovų sėdo keltan; sulipo tyliai, tik vedant
arklius kilo triukšmas. Kiti karaliaus svitos žmonės liko
krante, jie turėjo išplaukt kitą dieną; dabar stovėjo prie­
plaukoj iškėlę deglus, o laivas plaukė tamsiu sąsiauriu.
Karalius sėdėjo pačiame laivugalyje, jo veidą gerai
apšvietė deglas; visi jautė, kas vyksta, bet niekas nepra­
159
Johannes V. Jensen
tarė nė žodžio. Kurį laiką taip ir plaukė, paskui tylą nu­
traukė pats karalius, paklausė kasdieniško dalyko: apie
srovę ir dreifo dydį. Jo balsas buvo toks ramus, atvirame
denyje nuskambėjo taip negyvai, jog palyda pašiurpo ir
išsigandusi toliau tylėjo.
Luktelėjęs karalius pasiteiravo, kaip jaučiasi tądien
apšlubęs arklys, ir Mikelis Tiogersenas pasistengė kuo
plačiau atsakyti į klausimą. Ir vėl tyla. Aplink laivą kilo
bangos, achterštevenyje stovėjo žmogus, laikantis deglą,
ir atrodė, kad bangos veržiasi į šviesą. Kartkartėm visi
sužiurdavo į deglą, ar neužges; palydovai sėdėjo palei
bortus nugara į vandenį. Tyla visus slėgė, varė iš proto.
— Mes nepakęsime, kad tylėtumėt, —staiga negarsiai
prabilo karalius, ir balse vėl suskambėjo žiaurios jo pri­
gimties atgarsis. —Tai maištas! — piktai pridūrė.
Tuomet daugumas vyrų kostelėjo, šiek tiek pagalvojo
ir ėmė vieni kitus klausinėti, kokios šarvų kainos, ar daž­
nai tekę būti Hamburge ir šiaip visokių niekų. Tačiau jie
šnekėjosi kaip ligoniai: tie kalba apie skersvėjį, o galvoje
turi mirtį. Bet pokalbiui pagyvėjus karalius nurimo. Vyrų
balsai jam kėlė dvasią —panašiai mergina, atsidūrusi vie­
na miške su nepažįstamu vyriškiu, nesustodama šneka ir
šneka, kad tiktai girdėtų savo silpną balsą.
Yrėjai vienodai darbavosi irklais, ritmingai palenkdami
ir atitiesdami sudrėkusiais avikailiais apvilktus pečius;
gobtuvai dengė jų kaktas, jie nenuleido nuo karaliaus šu­
niškai atsidavusių žvilgsnių. Arkliai vidury kelto stovėjo
gan ramiai, bet protarpiais vis dėlto suprunkšdavo, nes ar­
ti jautė vandenį, ir sušnairuodavo baltom akim. Krūpčio­
janti deglo šviesa nušviesdavo nelygias dervuotas denio
lentas; pagaliau laive užsimezgė bendras pašnekesys.
Karalius galėjo atsidėti savo mintims. Kol Jutlandijos
krantas dar buvo netoli, jautėsi ganėtinai ramus —Jut­
160
 Karaliaus nešlovė
landiją palieka! Savo ketinimų atsisakė. Galvoje perkra­
tė tūkstančius detalių ir peripetijų, iš kurių susidėjo nepa­
vykęs jo viešpatavimo planas. Apžvelgė esamą padėtį,
sutraukė krūvon praėjusį laiką ir sumetė, kokie atstumai,
pasvėrė įvairiausias galimybes ir kai skausmingai įsitem­
pęs išvydo galutinį rezultatą, nenoromis nusvarino galvą
ir metė savo darbus.
Bet kai nutolo kranto deglų liepsnos ir visai išnyko iš
akių, o keltas pasiekė sąsiaurio vidurį, kur nė nesijautė,
kad laivas plaukia, karalius susvyravo. Išvydęs Midelfar-
to žiburius, ėmė galvot apie paliktąją šalį. Juk tai jo ka­
ralystė, ir jis regėjo Daniją, pasaulį vidur jūros, valstybę,
nusidriekusią it margaspalvė juosta. Per amžių amžius
šventa tiesa, jog Danija yra tarp dviejų mėlyniausių jūrų,
vasarą žalia, rudenį geltona ir balta po žiemos dangum.
Vilioja ir šaukia jos pakrantės, į širdį beldžias kalvoti
laukai, čia apsitaisę javais, čia tušti ir pliki. Saulė tvyks­
teli viršum Limfiordo kalvų, kur pučia vakarų vėjas, šių
vietų senbuvis; Danijoj diena keičia naktį visad kitaip ir
visad vienodai. Mažieji fiordai su atšakom šimtus kartų
atkartoja Danijos vaizdą, Ėresundas tarsi vartai, pro ku­
riuos patenki į šią šalį. Upės neša savo vandenis į jūrą,
palei josios krantus žaliuoja miškai, tu lydi žvilgsniu žu­
vėdrą, matai viržių lygumoj tupintį kiškį. Danija — tai
saulė ir ramuma.
Ir palikęs savo šalį,—nes buvo šventai įsitikinęs,
kad ją palieka, — karalius su tokiu ilgesiu ją pajuto šir­
dy, jog suprato: ne jo jėgoms ją apleisti.
— Sukit atgal! —nelauktai įsakė ir atsistojo denyje.
Visi, kurie buvo laive, nuščiuvo lyg viena burna,
yrėjai sustingo su irklais delnuos ir įsispoksojo į jį. Ka­
ralius Kristjemas pakartojo įsakymą nekantriai, bet tai­
kiai. Jie klusniai apsuko gremėzdišką keltą. Ir vėl, kaip
6. Karaliaus nešlove 161
Johannes V. Jensen
anksčiau, pasiekė vidurį sąsiaurio, už nugarų ištirpo Mi-
delfarto žiburiai. Nieks nedrįso klausti karalių, kodėl jis
taip daro, bet visiems atlėgo ant širdies, ir todėl jie tylė­
jo. Paskui prisiminė ankstesnį karaliaus prisakymą ir ėmė
vėl šnekėtis.
Nutaręs grįžti, karalius vis labiau įsidrąsino. Juk
grįžta prie savo karališkojo tikslo, savo gyvenimo pla­
nų, ir kai jie vėl iškilo prieš jį, jo dvasia atsigavo. Pat­
sai pasiryžimas, Jutlandijon nešantis laivas tarsi laida­
vo, kad sunkumai bus įveikti, ir karalius galvojo tik
apie savo planus. Ateityje regėjo suvienytąją Šiaurę,
įsivaizdavo jos žemėse viešpataujančią ramybę ir save,
visų pripažintą valdovą. Jis apsvarstė ir patvirtino prie­
mones, kurių numatė imtis; mintyse perkratė įstatymus
ir įvykdytas reformas ir nutarė, kad jos geros. Prisimi­
nė sumanymą užkirsti kelią Liubeko pirkliams, preky­
bą suimti į savo rankas šiaurės šalių gerovės labui; dar
kartą įsitikino, kokios absurdiškos ir žalingos bajorų
privilegijos, — sieloj prašvito, kai pagalvojo, kaip at­
kus provincijos miestai ir valstietija, galėdama laisvai
dirbti žemę ir semt jos gėrybes. Vaizduotėje matė savo
karalystės luomus tarsi milžiniškas plokštumas; viena iš
tų milžiniškų plokštumų kyla, kita leidžiasi, kol susily­
gina, be paliovos kietai spaudžiamos karaliaus rankos,
gulinčios ant valdymo sverto. O paskui...
Štai Anglijos soste sėdi karalius Henrikas. Kokia tei­
se? Kitados Anglija priklausė Danijai. Praeityje danų lai­
vynas ne kartą siekė jos krantus, taigi suvienytoji Šiau­
rė vėl galėtų ištiest nagus į vakarus. Tiek ir tiek pini­
gų — kai teisėtumas ir vienybė, prekyba ir žemdirbystė
Šiaurei sukaups pakankamai aukso — tiek ir tiek laivų ir
kareivių... Tada ant pykčio audroms ir vėjams danų pa­
trankų sviediniai pasipils į Duvro uolų kaktą.
162
 Karaliaus nešlovė
Vokietijos imperatorius Karolis buvo karaliaus Krist-
jemo svainis, jisai jį pažinojo ir nė kiek juo nesižavėjo.
Prancūzijos karalius Pranciškus taip pat ne kažin kas.
Gerai, tegul sau sėdi, kad sėdi, tačiau dėl Naujojo pasau­
lio karalysčių, kurias Europai dovanojo Kolumbas, mes
dar pasiginčysim. Laivų, laivų! Šiaurei pasaulis skolin­
gas —ir ji savo dalį atsiims. Iš ten plauks auksas ir nauji
laivai. Ir Šiaurės žmonės žengs toli, kad tik būtų dar ne­
užkariautų pasaulių.
Taip. Bet karaliaus pasitikėjimas susvyravo, vos vėl
išvydo Jutlandiją. Krante nebuvo jokio žiburio, ir kai
laivas priplaukė, iš miglotos nakties staiga išniro kranti­
nė ir Hioneborgo pilis. Ant žemės vietom dar bolavo
sniego lopiniai, iš nuogų medžių kranksėdamos pakilo
varnos ir kuosos. Pilyje nešvietė nė vienas langas, viską
buvo prislėgusi drėgna naktis.
Sausumos vaizdas karalių pritrenkė. Jis puikiai supra­
to, kad šalį apėmęs sukilimas. Tai buvo rūsti tikrovė.
Kadangi vieną kartą jau buvo aiškiai suvokęs, kokia be­
viltiška jo padėtis, antrą sykį tą pačią išvadą priėjo grei­
čiau. Karalius nestokojo prisiminimų ir vaizdų, galinčių
įvaryt į neviltį — gana buvo patirties, įgytos per visus
valdymo metus. Dešimt metų nepabaigiamų darbų, nusi­
vylimų, kasdieninių spėlionių ir įtampos. Švediją du
kartus užkariavo kardu, ji jam kainavo brangiai, daug
padaryta nedovanotinų dalykų — ir viskas veltui. Dani­
jai jis atidavė visas savo jėgas, dienas ir naktis, o danai
atsidėkojo nušalindami jį, kaip valdovą. Argi įmanoma
ką nors pasiekti su tauta, kuri nieko nenori? Kiekvieno­
je jo plačios karalystės sodyboje lindi užsispyrimas,
kiekviename žmoguje — trumparegystė, kurią turi arba
išmušti, arba įveikti gudrumu. Ir vis dėl niekam nesu­
prantamo tikslo. Tai buvo nelygi kova. Rambumas turė­
163
Johannes V Jensen
jo daug šalininkų, o karalystės idėją gynė tik jis vienas.
Tikros grumtynės su vėžliais. Ir štai prispaustieji prasčio­
kai, kuriuos jis norėjo pakelti, matantys tik tai, kas duo­
da naudą šią minutę, išlindo iš savo lūšnų ir pakilo nuo
Skageno iki Vajlės fiordo, apsiginklavę kirviais ir spra­
gilais, nes jis, gelbėdamas karalystę, norėjo apdėti juos
mokesčiais. Ne, su jais nieko nenuveiksi. Danija pilna
bukagalvių, kietasprandžių, visur vien užsklęstos širdys
ir užrišti kapšai, nerangumas, pagieža ir kvailumas.
Keltas prisišvartavo, jūreiviai jau norėjo permesti liep­
tuką, bet karalius liepė atrišti laivą ir plaukti atgal į Fiu-
ną. Kalbėjo nuslopusiu balsu, bet pamatęs, kad niekas
nesiskubina, piktai ėmė rėkaut. Laive stojo kapų tyla. Ir
visą laiką, kol jie antrą kartą plaukė į Fiuną, niekas iš pa­
lydos nepratarė nė žodžio.
Midelfarte karalius tučtuojau išlipo krantan ir nuėjo į
artimiausius namus. Buvo vėlyva naktis, prituskinti gy­
ventojai visiškai sutriko. Karalius pareikalavo nakvynės;
kol žmonės klojo patalą, jis atsisėdo prie žvakės rašyti.
Norėjo paskutinį kartą pabandyti ir kreipėsi laiškais į ke­
lis sukilėlių vadus. Mat pasidygėjimas Danija ir esama
padėtim, užėjęs tą valandėlę, kai vėl išvydo Jutlandijos
krantus, išgaravo vos tik nutarus grįžti. O atsidūręs Mi­
delfarte ir parašęs laiškus, net nusiramino, širdies gilu­
moje atgijo viltis.
Karalius šiek tiek užvalgė prie knygrišio Ambrozi-
jaus, kuris tą naktį buvo su juo. Paskui jie valandą karš­
tai ginčijosi, karalius įširdo, Ambrozijus taip pat užsi­
miršo. Piestu stojo prieš bet kokias derybas ir karalių įti­
kinėjo, kad reikia surinkti salose kariuomenę ir išgalabyti
niekingas šunų sieliūkštes, kurių tiek priviso šalyje. Amb­
rozijus net sudrebėdavo pagalvojęs apie nenaudėlius da­
nus.
164
 Karaliaus nešlovė
— Taip, taip... —pritarė karalius. Tačiau jo žvilgsnis
klaidžiojo nežinia kur ir jis visai neklausė pašnekovo.
Ant stalo nepažjstamo miestelėno namuos rūko žvakė.
Buvo jau po vidurnakčio. Karalius priėjo prie lango ir
atidarė, pažiūrėjo, koks oras; naktis tebebuvo drėgna ir
debesuota.
— Taigi, — tarstelėjo, pasitraukė nuo lango ir pasisu­
kiojo ankštam kambarėly. Staiga sustojo, linktelėjo —nu­
tarta. Knygrišys Ambrozijus tiesiog suakmenėjo.
— Keliamės j aną pusę, tokia mūsų valia, — sodriu
balsu ištarė karalius.
Po pusvalandžio jie išplaukė.
Karaliaus ryžtas buvo nepajudinamas. Jo mintys skri­
do Jutlandijos gilumon, jose jis jau šuoliavo Viborgo
pusėn. Nes pasirinko sunkiausią, vargingiausią kelią —
nusileisti! Taip, dėl galutinio tikslo atsisakys savo teisių.
Ne bėda, jei teks palaukti, svarbu dabar už ko nors užsi­
kabinti... Sušauks Viborge luomų susirinkimą ir pažadės
nuolaidas, kurių jie reikalaus.
Kol keltas šliaužė per Mažąjį Beitą, karalių vis labiau
jkvėpė šioji vizija. Pagaliau suprato, kokią klaidą pada­
rė andai Stokholme, kai kirto tą smūgj. Tai buvo ne
nuodėmė, ne nusikaltimas, bet būtinybė... ir vis dėlto
neteisinga, nes atnešė tokius baisius ir pragaištingus pa­
darinius. Jis nesiskaitė su pavaldinių nuomone, kuri,
nors ir klaidinga, yra tikrovės dalis. Toliau reikės turėti
omeny menkų žmogelių kerštingumą, kvailumą ir neiš­
manymą, — lygiai kaip šaulys nusitaiko aukštėliau tai­
kinio žinodamas, kad strėlė pasiduos žemyn. Jis darys
nuolaidas, bus sukalbamas; tačiau galutinai grįžęs val­
džion, paims į nagą tuos menkus žmogelius, kurie norė­
tų iš jo nuolaidumo išpešti sau naudos. Tuo tarpu daug
negalvodamas atsijojo šimtą daniškų pavardžių ir išrinko
tas galvas, kurioms turės nusilenkti.
165
Johannes V Jensen
Tačiau karalius taip ir nepersikėlė per Beitą. Vidury
kelio jį apėmė silpnumas. Nuo susijaudinimo ir nuovar­
gio širdį surėmė skausmai. Beveik pasiekus Jutlandijos
krantą, paliepė sukt atgalios: nusprendė grįžti Midelfar-
tan ir bent šiąnakt ramiai išsimiegoti.
Ir štai vėl nuplaukė į Fiuną. Taip, jis pats, savo valia
viską metė ir nuplaukė atgal. Buvo visiškai sugniužęs, jį
krėtė drebulys, ir tuokart, būdamas toks prislėgtas ir kar­
tu įsiaudrinęs, su siaubu suvokė savo visišką bejėgišku­
mą. Staiga pamatė tartum iš šalies, kaip blaškosi per są­
siaurį nuo vieno kranto prie kito, pamatė, jog nepajėgia
nuspręsti nei taip, nei kitaip. Jį ėmė graužti abejonė, ir
kuo daugiau apie ją mąstė, tuo didesnė ji darėsi. Jis jau
abejojo ne savo reikalo teisumu, ne — suabejojo pačiu
savimi. Valstybių likimai, kariuomenių judėjimas, karai
ir mūšiai —viskas susitraukė ir virto tik mintimis valdo­
vo galvoje, ir jis tai suprato. Abejonė parklupdė karališ­
kąjį majestotą, pavertė nuo šalčio drebančiu bejėgiu
žmogumi.
Ir vis dėlto, išvydęs Midelfarto žiburius, karalius
Kristjemas vėl grįžo. įsitikinęs, kokia didelė jo abejonė,
liko toks priblokštas ir nelaimingas, be lašelio vilties, jog
pajuto ypatingą ramybę — tai buvo neviltis. Tačiau taip
įtikėjo savo dvejonėmis, jog tas jausmas kaži kokiu pa­
slaptingu būdu virto savo priešybe — ir vėl atgijo viltis.
Tačiau jėgos seko. Ir artindamasis prie Jutlandijos su­
prato, jog Danijoje nieko nenuveiks, nes Danija jį paver­
tė abejojančiu žmogum. Jis turi palikti Daniją, kaip pa­
lieka vyras moterį, kuri matė jo nuopuolį. Ir nuplaukė
atgal į Fiuną, iškankintas graužaties ir skausmo. Bet ne­
spėjo keltas pasiekt Beito vidurio, kai karalių vėl patrau­
kė Jutlandija, Danija, — šitaip vyrą traukia moteris, ku­
ri regėjo jo silpnumą. Juk pakilti galima tik ten, kur bu­
166
 Karaliaus nešlovė
vai puolęs. Galima nugalėt visą pasaulį, bet pirmiausia tu­
ri laimėt pergalę ten, kur buvai pralaimėjęs, tik tada su­
sigrąžinsi šlovę. Karalius įsakė apsisukt ir plaukt Jutlan-
dijon. Bet jis jau buvo nusikamavęs ir pilnas baimės, ir
toks apgailėtinas, koks tiktai gali būt žmogus.
Karaliui Kristjemui tai buvo nevilties naktis.
Ši naktis jį palaužė. Taip ir plaukiojo tarp abiejų kran­
tų, kol ėmė aušti rytas. Saulei tekant atsidūrė Fiuno pu­
sėje — ten ir pasiliko, kur atnešė atsitiktinumas.
Vis dėlto ne, tai nebuvo atsitiktinumas. Ir ne saulėte­
kis padarė galą skausmingam karaliaus neryžtingumui.
Nes pasakyta, jog abejojantysis visuomet baigs neveik­
lumu, baigs tuo, kad žlugs pats reikalas, kuriuo jis suabe­
jojo.

LOBIS
1523 metų vasarą pas vieną Amsterdamo pirklį žydą
atėjo keturi vokiečių landsknechtai ir pateikė jam doku­
mentą, surašytą hebrajiškai, įgaliojimą, pagal kurį turėjo
būti išduota trisdešimt tūkstančių guldenų. Įgaliojimas
buvo tikras, tuos pinigus pirklys turėjo, bet atiduoti ne­
sutiko, nes dokumente nurodytas gavėjas — kažkoks
Akselis, arba Absalomas, vaikaitis Mendelio Špejerio,
padėjusio tuos pinigus.
Knechtai savo ruožtu pareiškė, jog dokumentą gavę iš
tokios Liusijos, o ji — iš paties savininko, ir tvirtino,
kad pinigus privalu išduoti šio dokumento pateikėjui.
Pirkliui vis tiek nesutikus, keturi vyrai padavė jį į teis­
mą ir bylą laimėjo, ir jiems buvo išmokėta visa didžiulė
suma — tie patys trisdešimt tūkstančių gryno aukso mo­
netų, kurias Mendelis Špejeris buvo padėjęs pas pirklį.
167
Johannes V. Jensen
Landsknechtai pinigus pasidalijo ir turtingi iškeliavo
kas sau.
Pirmasis, gavęs savo dalį, tučtuojau nusipirko jaučių
kinkinį, ketindamas vežioti krovinius; jis palengvėl iš­
riedėjo keliu ir tą pačią naktį buvo nudobtas kaimelyje
netoli Amsterdamo.
Antrasis grįžo gimtinėn prie Reino ir ten užkasė visą
savo turtą; mirė vienišas ir baisiausiam skurde, taip ir ne­
išleidęs nė skatiko.
Trečiasis po aštuonerių metų Turino mieste visai pra­
silošė.
Ketvirtajam irgi baigėsi nekaip: sulaukęs devyniasde­
šimt septynerių metų, mirė nuo pertekliaus, lėbavimo ir
rajumo.
Akselis laimingas ilsėjosi Grobiolės kapinaitėse.

INGERĖ
O Ingerė skendėjo sielvarte. Dieną naktį raudojo ir
grąžė rankas, apgailėdama jaunikį. Kas mielą naktelę
verkdama rymodavo prie lango savo kambarėly, įbedu­
si žvilgsnį anapus fiordo, Himerlando krantan. Jau buvo
baltosios naktys, dangus atviras nuo saulėlydžio iki sau­
lėtekio.
Ingerė sielvartavo. Išgirdo ją Akselis savo duobėj
Grobiolės kapinaitėse, drėgnoj žemėj pakėlė nuilsusią
galvą ir atsistojo. Kapinės plynos, vėjų kiaurai perpučia­
mos; tarp kapų ganosi arklio šmėkla, nulydėjo ji Akselį
liūdnu žvengimu, bet jis pasuko pro vartus ir išėjo užsi­
vertęs karstą ant pečių.
Ir vos pavilkdamas kojas, nuslinko viržynais fiordo lin­
kui — per baltąją naktį, Danijos žeme. Dangus buvo bal­
168
 Karaliaus nešlovė
tas, auksiniais pakraštėliais, o žemę gaubė prieblanda.
Priekyje švietė fiordas, už jo ramiai stūksojo Salingo
skardžiai.
Viržynuose suko ratus vienišas numirėlis, sustojęs
gailiai žvelgė į Akselį, kol tas su karstu išnyko dauboje,
tada vėl pradėjo minti ratu, vejamas savo vienatvės.
Saulė nusėdo užu šiaurinės žemės, kur švietė auksinis
dangus. Atpūkšnojo vėjelis, padvelkė rasotų gėlių kva­
pu, visi žolynai užmigo pritvinkę syvų.
Akselis pasiekė Valpsundą ir pamatė, kaip jūroje dar­
niai banga veja bangą, jis žengė per jas ir atėjo į Kvomę.
Apsirengęs įkapėm, sustojo pas Ingerės kambarėlio
duris ir pasibeldė kaip koks vargšas.
— Kelkis, Ingere. įleisk mane.
Ingerė išgirdo, bet nesikėlė, gulėdama dar pasiklausė.
Pro rakto skylutę papūtė oro srovelė. Gal ten tik prašosi
vidun benamis vėjas? Ko gera, visai ne Akselis mindži­
kuoja už durų ir taip atkakliai beldžiasi...
— Kelkis, Ingere. Įleisk mane.
Ji atsikėlė ir pravirko, iš akių pasipylė gailios ašaros.
Bet išsigandusi nutilo. O kas, jei vis dėlto Akselis?
— Ar gali ištarti Dievo vardą? —paklausė kūkčioda­
ma. — Tada įleisiu.
— Galiu, o kaipgi, — kimiai atsiliepė Akselio bal­
sas. — Galiu kaip ir anksčiau ištarti Dievo vardą. Dėl
Dievo meilės, Ingere, įleisk.
Drebėdama atvėrė duris ir išvydo jį stovint žemėtais
drabužiais, sulinkusį po karstu, ir pažino, kad iš tikrųjų
Akselis.
Bet štai atsisėdo abudu, ir Akselis neturi ko pasakyti,
nė vieno žodžio, kad paguostų ir nuramintų. Ingerė rau­
dojo nebesivaidydama, iš skausmo tik neplyšo širdis. In­
gerė verkė ilgai, pro ašaras nieko nematydama; nesulai­
169
Johannes V. Jensen
komas džiaugsmas per patį sielvartą pakilo su tokia jėga,
jog vos neuždusino.
Naktis buvo rami, tik šmaižiojo vėjas. Ingerė verkė
nesustodama, apsalusi iš laimės, ir ėmė šukuot Akseliui
plaukus. Ir toliau verkė, bet jau juokdamasi. Akselio
plaukai dvelkė šalčiu, ir galva buvo šalta kaip pilkas ak­
muo vidury lauko. Apsipylusi laimės ašaromis, Ingerė
jam sako:
— Tavo plaukai pilni žemių ir smėlio. Ir rankos smė­
liuotos.
Akselis pasidėjo ant kelių negyvas rankas ir užsigal­
vojo. Jo ir burna buvo žemėm užkišta.
— Koks tu šaltas! — ištrūko Ingerei; jos balsas priki-
mo nuo šiurpo, kuris ją visą purtė.
Vydama šalin liūdesį, ji vis juokės pro ašaras ir glos­
tydama jam galvą dailiai sušukavo. Akselis priglaudė
kaktą prie savo mylimosios.
Naktis buvo rami, languose atsimušė geltona šiauri­
nio dangaus šviesa.
— Sakyki, kaip tau tenai kape, juodojoj žemelėj? —
meiliai paklausė Ingerė, sklidina baimės ir susirūpinimo.
Jiedviem buvo taip gera sėdėti kartu šią švelnią naktį
baltame kambarėlyje. — Bet kam tu atsinešei karstą?
— Karstą nešuosi todėl, kad nelikčiau benamis, jis
juk — mano namai, —atvirai atsakė Akselis. — Kape
man gera. Man gera, kai būni smagi, Ingere. Kai dai­
nuoji ir esi linksma, aš užsimirštu. O, tuomet mano kars­
tas būna sklidinas rožių, aš miegu rojaus tamsybėje ant
rožių žiedų. Nuostabu ilsėtis po žemėm, kai tu savo
kambaraityje dainuoji ir esi linksma.
— Pasiimk ir mane! — ėmė maldauti Ingerė, vėl ap­
sipildama ašarom. — Pasiimk mane į kapą!
170
 Karaliaus nešlovė
— O kai tu, Ingere, kremtiesi ir liūdi, ir lieji ašaras,
mano karstas prisipildo surūdijusio kraujo! Tada baisu
kape, brangioji Ingere. Kodėl tu nori eiti su manim? Mi­
rusiųjų vieta po žeme, kodėl tu mane vis apraudi? Aš
miręs, kodėl tebemyli mane?
Akselis kalbėjo kantriai ir tvirtai, lyg sakydamas iš­
moktus žodžius. Taip, Akselis tapo be galo išmintingas,
jo sustingęs liežuvis liudijo amžinąjį pažinimą.
— Nejau manęs nepabučiuosi? —tylutėliai sušnibž­
dėjo ji ir virpėdama prisiartino. Akselis nė nekrustelėjo.
Tada ji panoro sušildyti jį: savo karštą širdį prispaudė
prie jojo šaltos ir mėgino jį glamonėti. Bet jis buvo ne­
gyvas. Nuliūdusi pašaukė jį vardu, pamanė, gal užsnū­
dęs. Bet jis nemiegojo. Ne, nemiegojo.
Naktis nelaukė.
— Gaidys užgiedojo, jau rytas aušta, — pasakė Akse­
lis. Tačiau Ingerė jo nepaleido. — Dangus švinta, visi
numirėliai grįžta į žemę, — sunerimo Akselis. Bet Inge­
rė priglaudė galvą prie negyvos jo širdies. —Va, jau
rausta langų stiklai, tuoj saulė patekės, — dusliai ištarė
Akselis. — Man laikas į žemę.
Tačiau vos Akselis išnyko pro duris, Ingerė iš nevil­
ties pamiršo jo priesaką, grąžydama rankas puolė jam iš
paskos ir tamsiame miške pasivijo. Sekė jį kas žingsnį
liedama ašaras, ir pagaliau jie priėjo jūros krantą. Čia ji
pamatė, kad Akselis visas papilkęs, iš burnos jam teka
vanduo su krauju.
— Pasiimk ir mane, — maldavo baimės ir sielvarto
apimta, ir jis ją nusivedė per Zundą, per nušvitusias ban­
gas. Kai ėjo per viržių lygumą, rytai jau liepsnojo.
O kai pasiekė kapines, saulė užtekėjo. Skaisčioj ryt­
mečio šviesoj Ingerė pamatė, kad Akselio akys virto dul­
171
Johannes V Jensen
kėm, skruostai prasmego, liko barkšoti žandikauliai. Jo
žaizdotos basos kojos tarsi susiliejo su žeme.
— Daugiau manęs neapverk, —tarė Akselis savo
brangiausiajai pavargusiu ir šaltu balsu. —Nebeapverk
manęs niekada! — maldavo ir liepė. Tačiau ji nesitraukė.
Akselis tik tyliai nusijuokė.
Stovėjo prieš ją toks menkas ir toks galingas.
— Pasižiūrėk j dangų, — pasakė jis ir nusišypsojo
taip švelniai ir taip ilgesingai, išsekintas nuovargio ir že­
mės pasiilgimo. — Pažiūrėk, kaip linksmai iškeliauja
naktis!
Pažvelgė Ingerė j blėstančias žvaigždes. O numirėlis
prasmego žemėn. Daugiau jai nebeteko jo matyti.
ŽIEMA
 Karaliaus nešlovė
IR VĖL NAMIE
Užsimaukšlinęs piligrimo apsiausto gobtuvą, ant kak­
lo pasikabinęs jūrų kriauklę, senis užkopė ant vienos iš
kalvų, kylančių į pietus nuo Grobiolės; pastovėjo susidė­
jęs rankas ant lazdos, apžvelgė slėnj, fiordo rankovę ir
žemas kalveles. Tai buvo Mikelis Tiogersenas.
Jis vėl pargrįžo gimtinėn.
Tarsi niekas aplink nepasikeitę, gal tik pažemėję.
Rugsėjis, vėsiai švietė saulė. Kaime už upės aplink javų
stirtas skraidė žvirblių ir varnėnų debesys. Prie upės žio­
čių stovėjo Mikelio tėvų namai. Jis pamatė, kad šalia se­
nųjų trobesių išaugęs naujas didelis pastatas. Ir laukai
platesni —ten, kur buvo dirvonas, dabar dirbama žemė,
arimai siekia patį krantą. „Kažin, ar dar gyvas Nil­
sas?“ — pagalvojo Mikelis.
Ir dar kaip gyvas, tik kad susenęs. Lyg tyčia, įžengęs
trobon, Mikelis rado Nilsą vieną, sėdintį galustalėj; atro­
dė apsnūdęs, plaukuose styrojo keli šiaudagaliai.
Ką tik atsikėlęs, mat miegojo pogulio. Alaus bokalo
kraštas buvo juodas nuo musių, įėjus Mikeliui jos zvimb­
damos pakilo. Išvydęs brolį maldininko drabužiu, Nilsas
tylėdamas persižegnojo. Po to nustebo ir galiausiai pra­
džiugo. Mikelis tykiai atsisėdo prie stalo, ir jie ėmė šne­
kučiuotis — pusbalsiu, kad neprižadintų namiškių.
— Berniokai atsigulė, — pasakė Nilsas. — Sveikas,
brolau! Turbūt nusiplūkęs, kurgi ne? Gert nori? Ot bjau­
rios musės! Palauk.
Nilsas prileido šviežio alaus ir vėl atsisėdo. Iš širdies
džiaugėsi svečiu, klausimai ir šūksniai veržėsi iš lūpų —
tiesa, kaip visuomet, jo šneka buvo sausa ir nedrąsi. Ta­
čiau žvilgsnis gyvesnis ir laikysena drąsesnė, ne to Nil­
so, kurį Mikelis prisiminė; bet ir nenuostabu —jau dau­
gel metų, kai jis visiškas šitos sodybos šeimininkas.
175
Johannes V. Jensen
— O senolis mirė, nebėr mūsų tėvulio, — tyliai pasa­
kė Nilsas, tarsi pratęsdamas kažkokią savo mintį. — Va
tada, kai aplankei, po kelių savaičių ir iškeliavo. Bus gal
dvylika metų. Taigi senutėlis jau buvo. — Mikelis paty­
lėjo. Musės zirzdamos lindo ir ropinėjo po nušveistą sta­
lą. — Aš jau nebesitikėjau, kad kada nors pas mus vėl
užklysi, — šyptelėjo Nilsas, nusukdamas akis. Staiga su­
sigraudinęs pažiūrėjo tiesiai į brolį. — Matai, ir mudu
pasenom...
Mikelis susimąstęs pakėlė galvą ir linktelėjo.
Nilsas prakalbo apie kitką, pamažėl išsijudinęs net pa­
šoko.
— O tu, Mikeli, ėmei ir atsiradai! Tai mum bus at­
mintina diena. Tuoj visus sušauksiu.
Nilsas išėjo į akmenimis grįstą kiemą ir linksmu bal­
su pašaukė tris savo sūnus: Andersą, Tiogerį ir Jensą. Li­
kęs troboje, Mikelis ėmė dairytis judindamas įskaudusias
kojas.
— Aha! Aūū! —progiesmiu atsiliepė iš svirno taip
staigiai pažadinti Nilso sūnūs. Vienas iš jų, per miegus
išgąsdintas, net surėkė, Mikelis išgirdo, kaip Nilsas ėmė
juoktis. Tą pačią akimirką atsidarė viralinės durys ir įvir­
to Nilso žmona. Vienas po kito pasirodė sūnūs, apstulbę
įsmeigė akis į piligrimą, sėdintį ant suolo. Visi trys bu­
vo suaugę vyrai.
— Va, jūsų dėdė! — patenkintas tarė Nilsas.
Mikelis tyrinėjo jaunus veidus ir visuose rado gimi­
nės bruožų.
Ant stalo atsirado vaišės, ir kol Mikelis valgė, visa
šeima sėdėjo aplinkui. Nilsas nenuleido akių nuo bran­
gaus svečio ir vis džiaugėsi jo apetitu; pati ir sūnūs, kaip
ir dera, kukliai tylėjo, tačiau be paliovos varstė Mikelį
geraširdiškais beribio smalsumo žvilgsniais. Mikelis val­
gė ir atsakinėjo į visus Nilso klausimus.
176
 Karaliaus nešlovė
— O ką reiškia šita didelė kriauklė?
— Ji iš Jeruzalės, — paaiškino Mikelis. — Mes iš jos
valgydavom, ką kelyje duodavo gerieji žmonės.
— Žiūrėk tu man! — Nilsas nutilo ir ėmė kažką gal­
voti. Žvelgė j brolį nedrąsiai ir meiliai, norėjo dar kai ko
paklausti, bet susilaikė nusilenkdamas tam, ko nepajėgė
suprasti. Jis dar svarstė. — Tokios tokelės. Tai gal pas
mus bent kiek pabūsi? Va, tada mums ir papasakosi ką
matęs. Mes gi niekur nosies neiškišam. — Nilsas sėdėjo
įsitempęs. Staiga atsišliejo į sieną ir tyliai pasakė: — Čia
pas mus kai kas vyksta. Ar dar nieko neklausinėjai?
Mikelis pakėlė akis nuo dubens ir papurtė galvą. Ta­
čiau Nilsas pažiūrėjo į jį duodamas suprasti, kad šnekė­
sią vėliau. Kiti ir taip žinojo, apie ką eina kalba, žmona
išgąstingai nudelbė žvilgsnį, Tiogerio, vyriausio sūnaus,
veido išraiška tapo budri ir sukaupta, lyg būtų tik laukęs
ženklo šokt ir eiti.
Po pietų Nilsas aprodė Mikeliui ūkį. Kalvyste jis ma­
žai beužsiėmė, prisipirko žemės ir ėmė rimtai ūkinin­
kaut. Elkergoro sodyba buvo viena iš didžiausių apylin­
kėje. Valandėlę, kai abu sustojo* vidury lauko, Nilsas
kažko labai susijaudino, bet greit susitvardė. Pasiėmęs
nuo gubos šiaudą, prabilo su tokiu tvirtumu, jog Mike­
lis net išsigando:
— Mes ruošiamės karui, tuoj prasidės. — Jis nutilo ir
kelis kartus triukšmingai išpūtė pro šnerves orą. Paskui
kaip niekur nieko tarė: — Tu, žinoma, nelabai nutuoki
apie mūsų reikalus, tiek laiko baldeisi po svetimus kraš­
tus. Tai va, ruošiamės kariaut, visi vietiniai vyrai. O da­
bar paklausyk...
Ir tada Nilsas Mikeliui viską išdėstė. Girdi, per ilgai
šalyje užsitęsusi nesantaika. Dvarininkai karalių laiką
uždarytą Sionderborge, o viso krašto valstiečiai norį jį,
karalių Kristjemą, išvaduoti. Jie patys imsiąsi vykdyt
7. Karaliaus nešlovė 177
Johannes V. Jensen
teisingumą. Vendeliškiai seniai pasiryžę, o dabartės ir Sa-
lingo žmonės jau buriąsi.
— Na, o mes, himerlandiečiai, irgi nenorim atsilik­
ti, — pareiškė Nilsas, vos tramdydamas susijaudini­
mą. — Jau galandam kirvius. —Jis perbraukė ranka per
karščiuojančias akis ir garsiai kostelėjęs pakvietė: — Ei­
nam su manim, parodysiu!
Nilsas nusivedė jį namo, į ankštą kalvę, kuri buvo ne­
pasikeitusi nuo senojo Tiogerio laikų.
— Šiom dienom turim baisybę darbo, — sušnibždėjo
Nilsas. — Bet ir Andersas, ir Tiogeris nagingi kalviai.
Žmonėms perkalėme daug dalgių. Ir savęs nenuskriau-
dėm, va, žiūrėk!
Nilsas ištraukė iš kertės naujai nukaltą kirvį. Užgrū­
dinti ašmenys švytravo visom vaivorykštės spalvom.
— Daug tokių prisidarėm, —pakuždėjo Nilsas ir iš­
traukė kitą. — Matai, šitas bus mano. Pažįsti? Aš jį ap­
traukiau nauju plienu.
Mikelis kirvį pažino — kiek prisimena, juo dirbdavo
tėvas.
— Tėtušis niekad su juo nesiskirdavo, — tarė Nil­
sas. — Mat jį laikė sugniaužęs mūsų senelis, kai rado ne­
gyvą po mūšio Ogordo lauke, Han Herede. Nuo to lai­
ko praėjo devyniasdešimt treji metai. Tada kaimo vyrai
irgi ėjo karan, ir daug jų negrįžo. Mes šito nepamiršom.
Andersai, Tiogeri, Jensai! — neįprastai valdingu balsu
pašaukė Nilsas sūnus.
Ir trys ilgšiai dygte išdygo. Nilsas išdidžiai iškėlė sa­
vo neišvaizdžią galvą, uždėjo ranką ant tėvo kirvio. Sū­
nūs apstojo jį ratu ir nekantriai sužiuro į veidą. Jis nieko
nepasakė, bet jie suprato.
Mikelis nuleido galvą. Nesinorėjo žiūrėti į tokį karingą
brolį. Jam tai netiko. Tačiau Mikelis kartu jautė deginančią
gėdą. Ir prisiminė tėvą — štai tas bent buvo žmogus!
178
 Karaliaus nešlovė
Kitom dienom pas Elkergoro Nilsą ėjo ir ėjo žmonės
perkaldinti kokio nors įnagio į ginklą. Buvo daug šne­
kų, kartais karštų, bet daugiausia tylių ir slapukiškų;
Mikeliui pasirodė, kad Nilso žodis šioj apylinkėj turi
svorį. Tačiau visų pripažintas vadas buvo ne jis, o toksai
Siorenas Brokas iš Grobiolės. Jei būtų gyvas senasis
Tiogeris, garantuotai visus vestų jis.
Laikas darėsi vis neramesnis. Beveik kiekvieną dieną
keliu praskriedavo koks nors raitelis, o tarp valstiečių
nuolat atsirasdavo lig tol nematytų žmonių. Šitaip ėjo
savaitės, pasibaigė ir rugsėjis.
— Mes tau galime nesunkiai parūpinti kitus drabu­
žius, — vieną dieną pasakė Mikeliui Nilsas, matyt, ilgai
nešiojęs šitą mintį. Mikelis nusišypsojo. — Imk, jeigu
nori eiti su mumis. —Tai taręs Nilsas padavė Mikeliui
paruoštus rūbus.
Mikelis tik palingavo galvą. Ir staiga pagalvojo, kad
vis dėlto jis jau paseno.
— Ne, Nilsai, — rimtai pasakė. —Ne, aš jau savo at­
kariavau, ir dar žemėse, kur man nebuvo jokio reikalo
lįsti. O dabar esu pavargęs. Va, kiek užaugo vyrų, kurie
dar vystykluos gulėjo, kai aš išėjau į kareivius. Ne, jei
man lemta pasitarnauti karaliui, tai bus kitokia proga.
Bet jeigu leisi, pažiūrėsiu, kaip jums seksis.
Nilsas linktelėjo — nusivylęs, bet įtikintas.
Po to buvo kelios neįprastai tykios dienos. Viskas pa­
ruošta, liko tik laukti. Visiems dingojos, kad karas turi
ateit iš šalies. Niekas gerai nesuprato, kaip jis prasidės.
Nilsas lyg prieš kokią šventę šlapiom šukom kasdien šu­
kavosi retus pražilusius plaukus. Namuose atlikdavo tik
būtiniausią ruošą. Sūnūs beveik visą laiką praleisdavo
Grobiolėje su kitais bernais. Nilso pati mezgė kojines,
kiauras dienas prasėdėdavo su mezginiu ant suolelio, ro­
dos, bijodama net giliau atsikvėpti.
179
Johannes V. Jensen
Tom dienom Nilsas su Mikeliu ne kartą kalbėjo apie
tėvą. Nilsas slankiojo po sodybą, ką nors pakrapštydavo
ir vis prisimindavo senj Tiogerj. Mikelis sekiodavo jam
iš paskos, apsivilkęs baltą piligrimo drabužį, ir klausyda­
vosi, kaip brolis pasakoja visokias praeities smulkmenas,
įsijautęs Nilsas kalbėdavo gyvai, bet kokia, net men­
kiausia užuomina įkaitindavo Mikelio vaizduotę. Pats
beveik visą laiką tylėdavo.
Paskutinę dieną Nilsas išklojo tai, ką berods ilgai ati­
dėliojo, nes tas dalykas buvo susijęs su pačiu Mikeliu.
Prieš dvejus metus iš Salingo atėjusi keista pora. Jie tei-
ravęsi Mikelio. Jis buvęs pusamžis prasigėręs muzikan­
tas, vardu Jakobas, ji — kurčnebylė mergaitė, kurią tas
vedžiojosi su savim. Ji atrodė keista ir liguista. Jakobas
aiškinęs, kad ją pasiėmęs iš gailesčio, nes ji niekam ne­
reikalinga. Jos motina buvusi Ingerė, o tėvas — gan
aukštas ponas. Vardu Akselis, buvęs nužudytas kelyje,
palaidotas lyg ir Grobiolės kapinėse. Jakobas norėjęs
mergaitei padėt susirasti gimines, kurie ja pasirūpintų.
Štai kodėl jie ieškoję Mikelio...
Nilsas pertraukė savo istoriją ir pasižiūrėjo į brolį, tar­
si norėdamas jį parengti tam, ką išgirs.
— Matai, Ana Metė mirusi, —atsargiai ištarė.
Mikelis nė nekrustelėjo. Jam ši žinia buvo smūgis. Ta­
čiau neįskaudino, lyg būtų jos laukęs nežinia kiek metų.
Jis tai žinojo, o gal tiesiog tam tikra jo sielos dalis jau
buvo negyva.
— Taigi senokai, —vėl prabilo Nilsas, —bus jau ke-
leri metai. O dabar vis dėlto pasakysiu, ko norėjo tas mu­
zikantas. Jis kalbėjo, kad Ingerė, toji mergina, buvusi ta­
vo ir Anos Metės duktė. Vadinasi, tai mergiūkštei, kurią
atsivedė Jakobas, esi senelis. Jis ją vadino Ida. Jie čia pra­
buvo keletą dienų, paskui iškeliavo. Kur —šito nežinau.
180
 Karaliaus nešlovė
Nilsas nutilo, leido Mikeliui pagalvoti. Šiam nieko
nesakant, kalbėjo toliau:
— Reikalas toks, kad, atrodo, Stefenas iš Kvomės
niekad nemėgo savo podukros Ingerės, nors kraitį sky­
rė gerą, teisingai, kaip tikras tėvas. Tačiau jai gyvenimas
nenusisekė: jaunikis, apie kurį niekas nieko nežinojo,
ėmė ir žuvo. Tai mat kaip... — Pašniurkščiojęs Nilsas
pridūrė:—Nespėjo jie ir susituokti, o paskui ji mirė
gimdydama Idą. Kai ir Ana Metė pasimirė, Stefenas ne­
benorėjo vargti su pavainike Ingerės dukra. Tuomet ją ir
paėmė muzikantas Jakobas.
Nilsas patylėjo.
— Tikriausiai kai viskas prasidės, pamatysim Stefeną
su visais sūnumis, — pranešė Nilsas, aiškiai galvodamas
jau apie ką kita. —Ana Metė jam pagimdė šešis sūnus ir
dar kelias mergiotes. Visi kaip ąžuolai ir vieny mėty su
maniškiais.
Nilsas pradėjo šitą kalbą, kai abu vaikščiojo po lau­
kus. Ėmė temti. Broliai ilgai tylėjo. Mikelis žengė užsi­
smaukęs ant akiy gobtuvą. Nilsas nuėjo parsivaryti nuo
bandos nuklydusią aviy. Sugrįžęs atsistojo šalia ir tar­
tum norėjo kažką sakyti, bet nedrįso.
— Ką nori man pasakyti, Nilsai? —tęsiamai paklau­
sė Mikelis.
— Girdėjau tokias kalbas, — užsikirsdamas išspaudė
Nilsas, — nors tai ne mano reikalas, net jei jos ir teisin­
gos. Bet aš vis tiek pasakysiu, nes, kad kokios, galim
nebesusitikti. Grobiolėj žmonės šneka, kad tu tą Akse­
lį — taip sakant, savo žentą — nužudei pasigviešęs jo
pinigą. Šiaip ar taip, tom dienom maišeisi šiose apylin­
kėse, nors pas mus neužsukai. Ar tiesa, Mikeli?
— Taip, — atsakė Mikelis ramiai ir su Nilsui taip ge­
rai pažįstamu kietumu, kuriam jis ir vėl iškart pakluso.
181
Johannes V. Jensen

— Vadinas, turėjai priežastį, —atsidūsėjęs tyliai išta­

rė Nilsas. —Aš tavęs nekamantinėsiu. Bet negražiai pa­
darei, kad praėjai pro tėviškę. Nieko nepadarysi, daug
kas ne mūsų, kaimiečių, galvai. O dabar grįžkim, pažiū­
rėkim, ką pati duos vakarienės.
Priėjus tamsoj skendinčią trobą, Nilsas greit sušnibž­
dėjo:
— Jei mane, Mikeli, pergyventum, užmesk ir čia akį.
— Gerai, — tarė Mikelis prislėgtu balsu.
Jie įžengė vidun.

RAUDONAS GAIDYS
Tą pačią naktį grobioliškiai pamatė, kad Salinge ana­
pus fiordo pleška dvarai.
Tačiau jie dar nežinojo, kaip elgtis patiems. Vidurnak­
tį fiordu pajudėjo deglų ugnys ir prie Valpsundo priplaukė
trys dideli plaustai, pilni ginkluotų salingiečių. Jie iššoko
krantan kaukdami, kvatodami ir dainuodami, daugelis bu­
vo pagėrę. Vos Himerlando vyrai išgirdo, kaip žvengia ir
staugia it nuo grandinės nutrūkę tokie patys valstiečiai, ir
jiems kraujas mušė galvon.
Pakrantėje kilo baisus klegesys ir triukšmas. Stefenas
iš Kvomės, Salingo vadas, pasitarė su Siorenu Broku, ir,
niekam gerai nespėjus susigaudyti, kas vyksta, visa gau­
ja patraukė į žygį. Susijungę abu būriai leidosi krašto gi­
lumom
Mikelis liko saugoti namų. Nilso žmona verkdama
nuėjo gulti. Mikelis užlipo ant kalno. Keturi gaisrai Sa­
linge čia priblėsdavo, čia dar pikčiau įsiplieksdavo. Bet
vienas degė itin smarkiai, ugnies atšvaitai kartais užklo­
davo fiordą nuo kranto ligi kranto; Mikelis matė, kaip
Grobiolėje nušvito ir sutvisko į vakarus išeinantys trobų
182
 Karaliaus nešlovė
langai. O naktis buvo tyli. Gamta pritvinko pykčio, raudo­
ni gaisai sėjo nerimą. Šią naktį daug kas bus išversta kru­
vinąja puse viršun.
Karingosios šutvės triukšmas nutilo. Tačiau Mikelis
visa esybe jautė, kur jie dabar. O maždaug po valandos
žinojo, kad būrys priartėjo prie Moholmo. Klausės iš­
tempęs ausis, bet iš dvaro neatsklido nė garselio. Po de­
šimties minučių tamsoje, ten, kur stovėjo dvaras, jis įžiū­
rėjo raudoną kaip kraujas kibirkštį. Gaisras greit išsiplė­
tė, ir štai jau vyniojasi aukštyn ilgi liepsnos liežuviai.
Netrukus pro langus pliūptelėjo akinama ugnis, apšvie­
tė visą dvarą, nakties dangun ėmė verstis tiršti žalsvai
geltoni dūmai. Ir viskas be garso.
Mikelis atsisėdo. Laikas slinko kankinamai iš lėto.
Netrukus jį apėmė miegas, jis parėjo pirkion ir atsigulė
ant suolo. Kai pabudo, jau brėško rytas. Nilso žmona te­
begulėjo ir kūkčiojo apsiklojusi galvą patalais. Mikelis
vėl nuėjo ant kalvos ir pamatė, kad Moholmas sudegęs
kone iki pamatų. Nuo žemės kilo dūmai, gaisravietę
gaubė vario raudonumo pašvaistė, tarp garų kamuolių
barkšojo juodos suskilinėjusios sienų liekanos. Buvo tas
trumpas tarpsnis prieš saulės patekėjimą, kai nuščiūva
visas pasaulis. Dūmai užtvindė upės vagą ir slėnį ir pa­
mažu plaukė vakaruosna. Užuodęs degėsių kvapą, Mike­
lis pajuto svilinantį karštį, neseniai ten siautusį, ir širdis
ėmė neramiai plakti.
Tačiau atsigręžęs kiton pusėn, išvydo dar vieną gais­
rą—truputį šiauriau. Tikriausiai Stenerslevo dvaras.
Liepsnos mušė aukštyn beveik susiliedamos su aušros
spindesiu — nuogut nuogutėlė ugnis, tolygiais pliūps­
niais veržėsi dūmai ir sukos ratu aukštai viršum degimo.
Užtekėjo saulė. Mikelis girdėjo, kaip, gaudydamos
museles, upėje pliaukši žuvys.
183
Johannes V Jensen
Po pusvalandžio namo pargrįžo Jensas, Nilso jauniau­
sias sūnus. Mikelis jį pastebėjo dar iš toli: skuodė per
lauką nežiūrėdamas kelio ir kieman įbėgo tokiu pat grei­
tumu. Lūpos buvo taip sukepusios, jog negalėjo jų su­
čiaupti, krūtinė kilnojos kaip dumplės; įlėkęs kieman, me­
tėsi prie šulinio ir puolė gerti iš auseklio. Jam pakėlus
galvą, Mikelis iš akių pamatė, kad jau regėjęs kraujo ir
dabar su juo nesusišnekėsi.
— Kur tavo tėvas? — griežtai paklausė Mikelis.
— Išsigelbėjo, — atsakė Jensas. — Mane pasiuntė,
kad praneščiau motinai.
Vaikis buvo visai apdujęs. Mikelis nieko doro iš jo
taip ir nesužinojo. Jensas vėl su visa galva maktelėjo au-
seklin.
— O dabar pasirūpink motina! — užriko Mikelis ant
brolvaikio. Patsai paupiu nudrožė Moholman.
Kai pasiekė dvarą, valstiečių kariaunos jame nebebu­
vo. Tiktai koks dešimt vyrų slampinėjo aplink gaisravie­
tę, rankiojo iš ugnies išneštus daiktus. Mikelis vieną pa­
žino, mat buvo vietinis, ir jį paklausė, kas čia įvyko. Tas
nerūpestingai atsakė:
— Pats matai, kad supleškino dvarą. Neilgas dar­
bas — brykšt, ir dega. Dabar visi išdulkėjo Stenerslevo
pakurt. Kai grįš, reiks visus papenėt ir pagirdyt.
Vyriokas parodė krūvą rūkinių ir kieman išridentas
statines. Nuo žerplėjančios gaisravietės tvoskė baisus
karštis.
— Nejaugi nieks ir nesigynė? —dar paklausė Mikelis.
— Ir dar kaip! Ponas buvo nugirdęs, kas laukia, ir
dvare laikė pulką žmonių. Bet grumtynės truko neilgai,
mūsų vyrų buvo daug daugiau, jie iš karto įsiveržė kie­
man, nes dvaras buvo neįtvirtintas. Otę Iverseną su vie­
nu sūnum vietoj užmušė, jo sėbrų nemažai paklojo. Li-
184
 Karaliaus nešlovė
kušiai jo šeimai nusisekė — spėjo pasprukti. Mūsiškių
dešimt žuvo, daugybė sužeistų. Stefenas iš Kvomės pa­
čioj pradžioj nušautas.
Mikelis apsižvalgė. Vienas iš vyrų rinko nuo stogo
nuvarvėjusį ir žolėje pamažu stingstantį šviną; jis dar bu­
vo karštas, ir žmogelis keiksnodamas pūtė pirštus. Kiti
taip pat buvo užsiėmę: tempė, ką dar buvo galima išneš­
ti iš sudeginto dvaro griuvenų.
— O kur lavonus dėjot? — paklausė Mikelis.
— Darže guli, — metė vienas iš vyrų. — Mums buvo
liepta juos ten palikti, kol grįš Siorenas Brokas.
Nuėjęs palei karščiu alsuojančią mūrinę sieną, Mikelis
pamatė kokias dvi dešimtis žmonių, suguldytų po obeli­
mis. Ne bet kaip, o tam tikra tvarka: valstiečiai sau, o dva­
rininkas su savo vyrais — vėl sau. Iš pirmųjų Mikelis pa­
žino tik Stefeną. Stambus vyras, jo durtinį puošė sidabri­
nės sagos, gulėjo pačiam krašte. Už kelių žingsnių buvo
pamestas Otė Iversenas ir jam prie šono —jaunutis jo sū­
nus. Abiem suknežinta galva. Regėdamas savo seną ne­
draugą, Mikelis pajuto, kaip kažkas sugniaužė širdį. Lai­
kas nunešė viską, nieko nebeliko. Jis atsisėdo žolėn tarp
Stefeno ir Otės Iverseno. Štai jie abu negyvi, guli su žio-
jinčiom žaizdom. Įmitęs ūkininkas smakrą įbedęs krūti­
nėn, pilvas nusisvėręs vienon pusėn; kažkas pasirūpino
užmerkti jam akis. Tačiau Otė Iversenas gulėjo plačiai at­
simerkęs, įbedęs dangun apsiblaususius vyzdžius. Otė
Iversenas buvo nuplikęs, ūsai balti. Veidas, kurį gyveni­
mas išvagojo raukšlėmis, po mirties rodė graudų nepasi­
tenkinimą. Prigludęs jam prie pažasties, gulėjo sūnus, jo
plaukai ir kakta virtę kruvina koše; jis buvo su ūsiu­
kais — visai kaip Otė Iversenas jaunystėje.
„Ir susitikom visi trys, Ana Mete, — galvojo Mikelis.
Jis žioptelėjo kaip žuvis, dūstanti žolėje, bet neišleido
185
Johannes V. Jensen
jokio garso. —Esam kartu: tas, kurį tu mylėjai, tas, ku­
ris tave mylėjo, ir tas, už kurio ištekėjai. Štai visi tavo
vyrai, Ana Mete!“

PRALAIMĖJIMAS
Vėlų vakarą namo sugrįžo Nilsas su Tiogeriu ir An-
dersu. Visi trys parėjo purvini ir sudulkėję, o Nilsas, ku­
ris buvo nebejaunas, vos kojas pavilko. Be Moholmo ir
Stenerslevo, jie prisidėjo deginant dar vieną dvarą —to­
liau į rytus. Tačiau Nilsas buvo nelinksmas. Nukritęs ant
suolo, ėmė Mikeliui pasakot.
— Man tai ne prie širdies, —nusiminęs tarė. — Jei ne
salingiškiai, Moholmo būtumėm nelietę. Sako, kad ir
Salinge ne vietiniai pradėję, bet priklydėliai iš Himerlan-
do. Na, mūsų dvarininkas tarytum gavo, ko nusipelnė,
bet vis tiek, kai jį užmušė, man rodės, kad nekaltas, ir
gana. Ir Stefenas žuvo. O tada jau puolėm su kirviais,
užvirė tokia klaikuma, jog pats nebežinau, ar ką užkapo­
jau, ar ne. O Stenerslevo ponas galabijamas žviegė kaip
kiaulė. Dabartės kad pajudėjom, trauktis nebėra kur. Ry­
toj žygiuojam į šiaurę susijungti su vendeliškiais. Tai va.
Bet anksčiau, dievaži, karą visai kitaip įsivaizdavau.
Kitą dieną jie iškeliavo, Mikelis kartu. Namie su mo­
tina liko Jensas. Nilsas manė čia būsiant ramu: apylinkės
dvarponiai išmušti, taigi gal ir gerai, kad jie taip padarę.
Sukilo visos Jutlandijos valstiečiai. Atėjo baisios su­
maišties laikas. Praėjo dvi savaitės, vyrų būriai klajojo
po kraštą degindami ir girtuokliaudami ir galiausiai ne­
išmanė, ko griebtis. Taip visad esti, kada kaimo žmonės,
išplėšti iš savo lizdo, pasileidžia apsvaigę nuo laisvės.
Kol visi pažįstami, dar šiaip taip susitaria, bet skirtingų
kraštų vyrai—jau beveik priešai. Jei tokie būriai turi
186
 Karaliaus nešlovė

bendrą vadą, vienas būrys būtinai juo nepasitiki, tuomet

visi vadai patys pradeda rietis. Iš pat pradžią labiausiai
trūko vieno vado. Būrių, susirinkusių iš visos Jutlandi­
jos, priešaky stojo škiperis Klementas. Vyry buvo šeši
tūkstančiai — ir beveik tiek pat ginkluotės rūšių; tokia
tad kariauna stovėjo prie Svenstrupo. Čia ji stojo mūšin
su dvarininkais. Jų buvo viso labo šeši šimtai, bet ant
žirgų ir šarvuoti. Laimėjo valstiečiai.
Tą spalio rytą Mikelis Tiogersenas stovėjo ant kalno
ir žiūrėjo, kaip dvarininkams nesiseka. Abi kariaunos
susitiko saulei tekant. Plotą užėmė nedidelį. Tartum dvi
nevienodo dydžio tamsios dėmės judėjo priešpriešiais
per plačią lygumą, nusidriekusią daug mylių po dangaus
platybe. Gamta neparėmė nė katros pusės — rytas buvo
pilkas, dirva šalta po lietaus. Apžvelgdamas neaukštą
kalvų grandinę, Mikelis pagalvojo, kad tiktai žemė am­
žina, o žmonių kartos viena po kitos praslenka ja lyg de­
besų šešėliai.
Pagaliau kariaunos susidūrė. Tačiau dvarininkų buvo
per mažai. Mikelis net iš tolo matė, kaip valstiečiai būriu
apspisdavo kiekvieną raitelį ir mušte išmušdavo iš balno.
Matomumas buvo geras, ir Mikelis galėjo įžiūrėti, kaip
užtvojus iš po šarvų lekia dulkės. Ant kalno, kur stovė­
jo Mikelis, vėjas atnešė geležies žvangėjimą, skardų
dunksėjimą, kai kirviai atsitrenkdavo į šarvus ir šalmus.
Bet ir ponai prieš pasitraukdami išguldė nemažai savo
priešų. Vis daugiau grūmėsi vienas prieš vieną, padriki
šūviai visai nutilo. Vos tiktai raitelis, išmuštas iš balno,
nukrenta žemėn, kaip musės cukrų jį beregint aplimpa
krūva valstiečių. Daugelis jau gręžė arklius ir baudėsi
bėgti, kol nevėlu.
Kalno, kur Mikelis stovėjo, papėdėj artojas arė lauką.
Per visą mūšį nė karto net nesustabdė savo arklelių. Jam
užteko, kiek pamatydavo retsykiais pakėlęs galvą.
187
Johannes V. Jensen
Pagaliau, kaip ir reikėjo tikėtis, dvarininkai apsisuko
ir kas risčia, kas šuoliais pasileido pietų pusėn. Šįsyk jie
per daug pasikliovė savo galybe, pamiršo, kad kirviui vi­
sos galvos tinka. Per šias kautynes krito daugybė dvari­
ninkų.
Danų valstiečiams tai buvo paskutinis kartas, kai jie
teisėtai ginklu atrėmė ginklą. Ir paskutinė jų pergalė. Po
dviejų mėnesių jie neteko šios teisės ir buvo pasmerkti
kaip maištininkai, nes pralaimėjo. Ir nuo to laiko danai
nustojo būti Šiaurės tauta.
Liūdna buvo diena. Mikelis matė, kaip valstiečiai gy­
nė Olborgą ir kaip pralaimėjo. Mūšis vyko žiemą, spau­
dė šuniškas šaltis. Dvarininkų pulkus vedė Johanas Ran-
cau, jie buvo gausesni, be to, sustiprinti vokiečių land-
sknechtais ir muškietininkais.
Šitie savo darbą išmanė. Johanas Rancau į valstiečius
nutaikė tiek šaunamųjų ginklų, kad anie tik akimis lap­
sėjo. Kiekviena atšvilpusi kulka buvo priešas — neįžiū­
rimas ir neįveikiamas. Kilo sąmyšis, nes jie kitaip nemo­
kėjo kariauti, kaip tik vyras prieš vyrą. Protėviai jiems
neperdavė strategijos meno. Kai galų gale prasidėjo ilgai
lauktos kirstynės ir jie galėjo paleisti į darbą rankas, jau
buvo per vėlu, mūšis seniai buvo prakištas.
Padėtis pasidarė beviltiška, bet valstiečiai grūmėsi kaip
šernai, šunų užpulti, kiekvienas kovojo už tris; kai tik pa­
kliūdavo po ranka dvarininkas, jį sukapodavo į kąsnelius
dalgiais ir ilgais peiliais šiaudams pjaustyti. Tačiau ponai
greit perkirto jų gretas, atskyrė ir apsupo. Prasidėjo šaltak­
raujiškos skerdynės ir valstiečių pajėgų galas.
Liko du tūkstančiai Vendelio vyrų, bet jie nespėjo
persikelti per Limfiordą atgal ir buvo išpjauti. Lands-
knechtai mikliai juos apsupo ratu, tada ant jų pasileido
dvarponiai. Anie bėdžiai stovėjo suspausti krūvon. Iš
188
 Karaliaus nešlovė
paskutiniųjų gynėsi kuokom ir smeigenom, bet ponai do­
bė visus iš eilės, ir jie verkė svilinančiam šalty ir gaik-
čiodami krito sniegan perskeltom galvom.
Paskutinė saujelė priešinosi kaip apsėsta, baisingai
rėkdama; vyrai raudojo ir griežė dantimis, bet nuo kardo
niekur nepabėgsi, geležis ir švinas kapojo avikailius ir
smigo į drebančius kūnus, iečių kotai trupino rankas,
pramušę kepures, triuškino galvas—jokio pasigailėji­
mo, buvo išžudyti aliai vieno.
Jei karalius Kristjemas Stokholme būtų išgalabijęs ne
kelias dešimtis, o visus dvarininkus, paskui nebūtų buvę
tiek nuskriaustųjų. Tos nukirstos galvos atsirūgo dar ke­
lis šimtmečius, tačiau dėl dviejų tūkstančių vyrų, kuriuos
prie Olborgo išmušė Johanas Rancau, nelabai verkta.
Valstiečiai buvo taip sutriuškinti, jog neišliko jokių pa­
sakojimų apie įvykdytą piktadarystę. Po šių kautynių
Jutlandiją prislėgė gūdi tyla.
| Grobiolę mažai kas grįžo. Nilsas Tiogersenas padė­
jo galvą prie Olborgo, jo vyresnysis sūnus žuvo vėliau,
Svenstrupo mūšyje. Mikelis suieškojo brolio lavoną ir
atidavė žemei. Nilsas krito garbingai kovodamas — nu­
garą jam sumalė patrankos sviedinys.
Andersas, vidurinysis sūnus, grįžo namo su šia žinia
pasenęs ir nepanašus į žmogų. Jis perėmė ūkį, bet jau
kaip naujojo Moholmo pono baudžiauninkas.

LAIKAS
O laikas ėjo. Laikas įveikė viską. Dienos dauginosi,
metai plito kaip maro epidemija, prieš kurią žmogus be­
jėgis. Nebaigti liko pradėtieji darbai, vietoj didžių suma­
nymų, įsikūnijančių ateityje, laikas nublokšdavo žmo­
189
Johannes V Jensen

nėms po kojy gyvą niekalą. Pagaliau viską nusinešė me­

tų ir dienų srautas; tik seniai apie tai pasišnekėdavo, kai
ką ištraukę iš savo atminties. Laikas pralėkė, toli palikda­
mas nenusisekusius bandymus, bet kai saulė, riedėdama
ugnies ir pelenų sukūry, persirito į naują šimtmetį, jie
virto įvykusiais faktais. Žmones pasiėmė žemė ir prarijo
užmarštis, tačiau jų pradėti darbai stovi kaip neaiškios
gairės kelyje į amžinybę. Jų istorija —nelyginant gam­
tovaizdis nuslūgus potvyniui: kiek akys užmato, jsisūrė-
jusią ir dumbliną bevaisę dirvą dengia tik sąnašos ir juo­
di medžiai apnuogintom šaknim.
Gustavas Trolė žuvo prie Ėksnebjergo, gavęs mirtiną
žaizdą. Gulėjo ant žemės išsitiesęs, su visais ginklais, ap­
kaustytas geležim nuo galvos iki kojų, o jo siela blaškė­
si tarp sopulių ir nuoširdaus džiaugsmo. Prisiminęs, kad
žaizda mirtina, jis apmąstė savo laikus ir darbus; jį degi­
no pyktis, kad giltinės dalgis jo neaplenkė, bet audrin­
gos mintys taip nukamavo, jog, nuolankiai pasiduoda­
mas užplūdusiam silpnumui, sveikino artėjantį atilsį. Jo
mirtis įgavo prasmę, nes nuosekliai užbaigė beprasmy­
bių virtinę. Gailėjosi tik viena —nepadarytų darbų. Štai
jis guli, o viskas lieka, kaip buvo iš pradžių, nors jis jau
spėjo pasenti. Dėl savo idėjos pasmerkė save vienatvei,
vienišas ir miršta. Jo gyvenimo ratas užsidarė paženklin­
tas tik laikinumo ir netekčių. Apie jį būtų buvę galima
pasakyti, kad dėl kažkokio —beje, nežinomo — tikslo
jis atsiskyrė nuo žmonių ir tapo priešu visam, kas gyva.
Pripažinęs lemties galybę, Gustavas Trolė pagaliau paju­
to susitaikymo saldumą, gulėjo sušilęs ir romus; pajutęs
priešmirtinį karštį, pirmąsyk gyvenime pasidavė.
Iš mūšio lauko buvo išneštas be sąmonės ir proto ne­
beatgavo. Gulėjo vienuos namuos saugomas kaip belais­
vis, ir žmonės girdėjo vyskupą kvatojant. Jo raudoni
žandai ir pykčio perkreipta burna jiems priminė velnią.
190
 Karaliaus nešlovė
Jis nieko nepažino, jo karščiuojančių akių žvilgsnis buvo
nepaprastai budrus ir grėsmingas. Atėjus agonijai, visi gir­
dėjo, kaip jis gargia ir tyliai virkauja lyg aikštingas vaikas;
visą dieną praverkė, bet gęstant gyvasčiai ir senkant už­
sispyrimui, kūkčiojo vis rečiau ir rečiau. Dvi dienas grū­
mėsi su mirtimi. Sykj jj ištiko baimės priepuolis. Net ap­
siputojęs kažką keikė — matyt, jį apspitusias šmėklas.
Prasidėjus traukuliams, jo kūnas įsitempdavo ir išsiriesda-
vo it plieninis lankas, o tarp spazmų tysodavo sustingęs,
kietų kaip akmuo mazgų kamuolys. Paskutinę naktį kon­
vulsijos atlėgo ir jis pratrūko garsiai dejuoti. Išleido dva­
sią rėkdamas ir visas tirtėdamas.
Po Ėksnebjergo mūšio pasipriešinimas Fiuno saloj
buvo palaužtas. Karalių Kristjemą rėmė tik zelandiečiai,
negailėdami nei gyvybės, nei turto. Tačiau ir juos nu­
malšinus, visa šalis nusilenkė Johanui Rancau. Jam teko
tramdyti ją dalimis — kaip nartų žirgą, kuris nė už ką
neina, visomis kanopomis įsispyręs į žemę. Tie patys da­
nai, kurie prieš dešimt metų nuo karaliaus atsimetė, da­
bar apsigalvojo ir stojo už jį kaip mūras, pasiryžę verčiau
mirt, bet jo neišsižadėt. Danų atkaklumas prilygo jų ne­
pastovumui.
Ištisus metus Kopenhaga kentė apgultį. Paskutinius
mėnesius miestelėnai gyveno nebežmoniškai — iš pra­
džių susitaikė su tuo, kad turėjo valgyti gėdingą kailia-
lupių ir pagonių maistą: arklius, kates ir šunis, paskiau
gavo tenkintis tuo, kuo minta žemiausios rūšies lauki­
niai — kirminais, pelėmis ir driežais; galiausiai lyg žvė­
rys ėmė ryti maitą ir visokias atliekas. Žindomi kūdikiai
mirdavo prie motinų krūtinių, kaip visada esti per tikrą
badmetį, žmonės krisdavo gatvėje stovėdami ar eidami.
Ir kai kopenhagiečiai ištvėrė tokias kančias vien tik
norėdami karaliui išlaikyti sostinę, kai nebeliko kentėji­
mo, kurio nebūtų patyrę, ar vargo, kurio nebūtų pakėlę,
191
Johannes V. Jensen
miestas buvo atiduotas — ir tuo apvainikuota didžioji be­
prasmybė.
Knygrišys Ambrozijus, karaliaus Kristjemo vaikystės
draugas, kuo karščiausiai gynęs jo reikalą, nusinuodijo!
Visas jo gyvastingumas ir energija atsigręžė prieš jį patį
ir kirto kaip bumerangas, paršvilpęs atgal.
Po metų Liubeko tremtyje mirė Jensas Andersas Bel-
denakas. J gyvenimo galą jis aprimo: priveikė senatvė, be
to, buvo luošas. Pats niekada nieko nepasigailėdavo, ir
priešai su juo be gailesčio susidorojo, vos tik pakliuvo
jiems į rankas. Jis jau buvo sukriošęs senis, kai jie paga­
liau numalšino ilgametį keršto troškulį ilgais ir žiauriais
kankinimais. Už piktas patyčias, kuriomis savo klestėjimo
laikais sutikdavo kiekvieną žmogų, senatvėj atkentėjo pa­
liegęs jo kūnas. Puolęs Dievo tarnas buvo išrengtas nuo­
gai, išteptas medum ir pastatytas atokaitoj, kad rytų musės
ir uodai. Žiūrėkit, žiūrėkit į galiūną, iš kurio senatvė at­
ėmė visą didystę —va, stovi nuogas, atiduotas vabz­
džiams sugraužti! Štai jis, kitados didis vyskupas ir karys,
neprilygstamas pirklys, lėbautojas ir įstatymų žinovas!
Štai jis — magas, pranašas, kuris skelbė Dievo žodį neiš­
lipdamas iš balno. Laikas nuo jo nusigręžė, laikas nuo jo
pasitraukė. Šitas griuvena kažkada buvo nepralenkiamas
gudruolis ir azartiškas lošėjas. Kur dabar rūknoja skystas
dūmelis, seniau liepsnojo aistrų laužas.
Jenso Anderseno, gamtos karališkai apdovanoto bastar-
do, galvoje tilpo įstabiausias teologinės ir teisinės išmin­
ties derinys, kokio Danija daugiau niekad neberegėjo. Pa­
gal tuos laikus buvęs neeilinis grožio žinovas, savo gyve­
nimą ir filosofiją apibendrino dviem lotyniškais
eilėraščiais. Vienas buvo lakoniška epitafija. Kitą sudarė
striukučiai dvieiliai, kuriuose buvo stropiai suregistruoti jo
kentėjimai.
192
 Karaliaus nešlovė
Ir ką gi, nemeluoja kaulėta Jenso Anderseno poezija!
Jo eilės — tarsi žmogaus istorijos skeletas. Štai vienas iš
jo barškančių distichų:
Os, dentes, nares, genitalis, brachia dantur
Torturis, quibus adjunge manusque pedes.*

O karalius jau daug metų buvo įkalintas Sionderbor-

go pilyje. Po Olborgo mūšio Mikelis Tiogersenas užsi­
darė kartu su karalium ir už tai per metus gaudavo šešias
Liubeko markes.
Gavęs nuolatinę tarnybą — kalėti drauge su karalium,
Mikelis buvo priverstas gyventi tyliai. Visą amžių jautė,
kad jo likimas susietas su karaliaus. Jiedu nežinia kaip
atsidūrė viename gyvenimo kelyje. Ir kai tik Mikelis vi­
sai prie jo priartėjo, karalius žlugo!
Praėjo keturiasdešimt metų nuo tos dienos, kai Mike­
lis pirmąkart jį išvydo —šešiolikmetį princą, einantį per
turtingų Kopenhagos pirklių krautuves. Tuomet plaukai
dar buvo vyno spalvos, o ranka glotni, gyvenimo nepri­
rašyta. Šiandien ant jo galvos, tarytum apleistas paukš­
čio lizdas, į visas puses stirkso šarmos nubaltinti kuokš­
tai, o kaulėtas rankas užgožė raukšlių ir išpampusių gys­
lų tinklas.

JAKOBAS IR IDA
Kol karalius ir Mikelis Tiogersenas saugiai tupėjo
įtvirtintoje Sionderborgo pilyje, kita pora, benamiai kla­
jūnai, bastėsi po visą kraštą — muzikantas Jakobas ir
mergaitė Ida.
’Skausmas susuka kaulus,
Dantis, genitalijas, rankas ir kojas. {Lot.).
193
Johannes V. Jensen
Jakobas buvo nesuvokiamo amžiaus ir per tuos klajo­
nių su Ida metus nė trupučio nepaseno. Tačiau Ida, kuri
paliko Kvomę dar maža mergytė, kelyje po atviru dan­
gum išaugo į merginą.
Jiedu išėjo iš Salingo Anos Metės, jos senelės, laido­
tuvių dieną. Kai Ana Metė be žado gulėjo lovoje, o mir­
tis savo šventa aureole nušvietė jos seną galvą, paskuti­
nis jos žvilgsnis nukrypo j anūkėlę Idą. Aplink stovėjo
suaugę vaikai, bet jos akys ieškojo tik Idos. Kuomet ją
priglaudė žemė, Jakobas paėmė našlaitę už rankos ir iš­
sivedė iš kapinių.
Tą dieną parskrido pempės. Jiedviem einant per pelkę,
Jakobas girdėjo jų skardų graudulingą klyksmą. Glostomi
vėjo, du laisvūnai iš pašalo išsivadavusia žeme patraukė
rytų pusėn, baltosios saulės linkui. Va, kalnas, kurį Ida vi­
są vaikystę matė dunksant toli toli, ten, kur saulė leidžias
miegot į debesis, —bet štai jie praėjo ir šitą kalną, ir prieš
nustebusias Idos akis palengva ėmė skleistis visai kitoniš­
kas kraštas, sakytumjai atsivėrė pasaulio vartai. Jiedu at­
keliavo į Grobiolę, kur Jakobas bergždžiai klausinėjo apie
Mikelį Tiogerseną. Jei nemiręs, turėtų būti Šventojoje že­
mėje, paaiškino Nilsas, ir tiek tesužinoję, jie nuėjo toliau,
muzika pelnydami duonos kąsnį.
Dvi dienas Jakobas su Ida praleido Moholme, links­
mindami dvariškius grojimu. Ponų jiems neteko pama­
tyti. Jakobas griežė smuikeliu, Idutė pritarė jam trikam­
piu, taktą ji pagaudavo žiūrėdama į jo pirštus ir grodavo
puikiai; šiaip nuo gimimo buvo kurčia. Bet antrą vaka­
rą pro duris išėjo žilas dvarininkas piktu veidu ir liepė
nešdintis, girdi, negalįs pakęsti jų čirpinimo. Tuomet Ja­
kobas įkišo smuiką lapės kailio maišelin, ir, susiėmę už
rankų, abu išėjo iš kiemo. Einant Idos trikampis činksė-
jo jai prie diržo švelniai kaip varpelis.
194
 Karaliaus nešlove
Ir pasileido jie viržynais j šiaurę. Atėjo pavasaris, ta­
čiau nenorom, kaip apsiverkusi nuotaka. Kas rytą žemė
atšaldavo, ir saulutei tekdavo pradėti iš pradžių. Ji tik nu­
sišypsodavo ir vėl susisupdavo j pilkas ūkanas. Vilgšnas
vėjas gindavo dangum debesis. Rytą lydavo, vakare vis­
ką persmelkdavo drėka. Tai buvo niekad neprarandąs
vilties amžinasis pavargusios gamtos neryžtingumas.
Lietus trinkdavo šviesučius Idos plaukus ir priploda­
vo prie skruostų, saulė juos džiovindavo ir jie papurę
spindėdavo. Lietus ilgai nepraeidavo, Ida trepsėdavo ke­
liu, žiūrėdama tiesiai prieš save balzganom akim iš po
šlapių plaukų, išbaltintų kaip drobė.
— Ida lietaus plaukais! —burbtelėdavo sau Jakobas ir
žvilgsniu ją padrąsindavo.
Visi Danijos paukščiai pargrįžo namo. Kas rytą, kai pa­
tekėjusi skaisti saulė imdavo braukti nuo laukų šalną, ap­
svaigęs iš laimės, pragysdavo varnėnas. Palikę apačioj net
varpines, kybodami aukštai virš plikų laukų, čiviriuodavo
vieversiai. Vėjas šiaušdavo pageltusią žolę kalvų šlaituo­
se, raibindavo arimuose telkšantį šaltą kaip ledas mėlyną
vandenį. Iš žemės sužiuro pirmosios geltonos gėlytės,
kregždės be garso nuskriedavo su padūkusiu ryčiu. Paga­
liau stojo ramybė. Atšilo naktys. Pasislėpusios švendry­
nuose, narsiai kvarkė rupūžės. Sužaliavo laukai, ir vaka­
rinis varlių choras be atokvėpio šlovindavo derlingą žemę
ir jos vaisius.
Žaluma užtvindė ir pakelių griovius. Ida mėgo jais ei­
ti, nes ten gali tiek visko pamatyti. Ji raškydavo baltus
žemučių karklų kačiukus ir jais braukydavo sau per lū­
pas ir skruostus; iš nendrių, kurias taip gera rauti, nusi-
pindavo kaspiną. Ida grožėdavos ką tik atsivestais ėriu­
kais, kurie dar nepajėgdavo atsistoti, bet gulėdavo prie
avelės galvos, palinkusios ties jais.
195
Johannes V. Jensen
Prasidėjo šiltos, saulėtos dienos. Gegužės pirmąją Ja­
kobas su Ida grojo šokiams Olborge ir uždirbo daug pi­
nigą. Jakobas nupirko abiem naujas klumpes, ir, links­
mai nusiteikę, jiedu iškeliavo tolyn. Žmonėms patikda­
vo klausytis muzikos, ir jie visad gaudavo pavalgyt ir
nakvynę. Taip jie pasiekė Skageną, kur Ida pamatė jūros
platybes. Tokio balto ir smulkaus smėlio kaip šitoj pa­
krantėj dar nebuvo regėjusi. O kai sustojo pačioj kyšulio
smailumoj, Jakobas padainavo dainą, kurią sudėjo apie
save ir Idą. Vieninteliai klausytojai buvo žuvėdros, skrai­
dančios virš galvų.
Jakobas šypsodamas vaikė jas rankomis ir dainavo.
Ida matė, kaip baltieji paukščiai pražioja snapus, bet ne­
girdėjo nieko, net jūros, kuri murkdama ir narnėdama
glaustės prie kranto. Štai kokia buvo Jakobo daina:
Pastogės dviem klajūnam,
Pailsusiem kely.
Mes einam iš tolybės,
Sušelpki, jei gali.
Pastogės!

Nors kenčia basos kojos,

Nekeikiame dalios.
Kely ieškosim laimės,
Negrįšim atgalios.
Pastogės!

Namai tolybėj laukia,

Jie gražūs ir šilti.
Iš vėjų visos sienos
Ir stogas debesy.
Pastogės!
196
 Karaliaus nešlovė
Jei netikit, paklauskit,
Dukrelė pasakys.
Bet nėr kas jai atrištų
Liežuvį ir ausis.
Pastogės!

Pasiekę šiauriausią Danijos tašką, Jakobas ir Ida susi­

draugavo su vienu škiperiu ir du šviesiuosius vasaros
mėnesius kartu praplaukiojo. Buvo nukakę į Lęšio ir
Anholtą, pamatė žaliąsias Randersfiordo kalvas, užplau­
kė j Limfiordą, kur seklumoj valstiečiai bradiniu gaudy­
davo žuvis, o saulės sukurtas miražas jų pavidalus daž­
nai iškeldavo į pačią aukštybę. Dienos buvo ilgos.
Vasarai ėmus riedėt pakalnėn ir pageltus laukams, Ja­
kobas ir Ida išplaukė su škiperiu Zelandijon. Išlipo Hel-
singiore ir ten gerai uždirbo savo muzika. Jakobas daž­
nai pasigerdavo ir dainuodamas valkiodavosi iš smuklės
j smuklę. Laukdama, kol jis išsipagirios, Ida slėpdavosi
už miesto rugiuose. | plaukus jsipindavo geltonų varpų,
rankas panardindavo j karštą smėlj.
Vieną dieną mieste kilo baisus sujudimas. Visi žmo­
nės pasileido į prieplauką ir, delnais prisidengę akis nuo
saulės, žiūrėjo j tolį; jie šnekėjo viens per kitą ir vis ro­
dė pirštais pietinėn sąsiaurio pusėn. Genami lengvo vė­
jelio, ten plaukė trys dideli tamsūs laivai, viduriniajame
ant stiebo plaikstėsi raudona vėliava. Netrukus visi, kas
tik pavilko kojas, susigrūdo prieplaukoje, visus apėmė
didelis nusiminimas, nors nedaug kas žinojo dėl ko.
Trys karo laivai taip liūdnai ir iš lėto slydo lygiu Zundo
vandeniu, glostomi šykščių rugpjūčio saulės spindulių.
Helsingiorą pasiekė tik po dviejų valandų.
Jakobas paklausė vieną žmogų, kas čia tokie plaukia, ir
sužinojo, jog pats karalius Kristjemas. Kiti paaiškino, kad
197
Johannes V. Jensen

ištremtas jis daug metų praleidęs Olandijoje ir Norvegijo­

je, dabar grįžtąs iš Kopenhagos, kur derėjęsis su Valstybės
taryba. Bet niekas negalėjo pasakyti, kur jis plauks toliau,
tik visi nujautė, jog daugiau jo nebematys.
Kai trys sunkios karavelės išsipūtusiom burėm ėmė
šliaužti pro pat uostą, minioje nuaidėjo paskiri šūksniai.
Bukom nosim laivai skrodė bangas. Deniuose niekas ne­
nusiėmė skrybėlės, nepasigirdo jokio šūvio ar signalo.
Tačiau visi Helsingioro gyventojai pajudėjo krantu
laivams iš paskos. Minia tolydžio augo: prisidėjo valstie­
čiai, vietiniai ir iš toliau atėję, — visi, kas pamatė artė­
jant laivus; žmonių susirinko daug šimtų, senų ir jaunų,
mojuodami ir rėkaudami jie bėgo pakrante, kol pasiekė
kyšulio galą. Ten ilga jų juosta susispietė prie pat van­
dens — toliau nebebuvo kur eiti.
— Sudie, karaliau Kristjemai! —sušuko kažkoks se­
niokas. Stovėjusieji šalia ir girdėję jo drebantį balsą ap­
sipylė ašarom ir pagavo tą šūkį.
— Sudie! —nuaidėjo tarsi iš vienos krūtinės, lyg aud­
ros šuoras praūžė. Ir nutilo, tik akys baimingai sekė tols­
tančius laivus. Tada prasiveržė atodūsiai ir aimanos.
Žmonės pasistiebę mojo ir mojo laivams. Ir vėl kilo
graudingi šauksmai, bet laivai išplaukė į atvirą jūrą, ir
nevilties sklidini balsai jau skambėjo tyliau.
— Sudie, karaliau Kristjemai!
Minios uodegoj atsidūrė senutė, vargais negalais ati-
tursenusi paskui visus. Kretėdama iš nuovargio, ji užsi­
rėmė ant lazdos. Iš po skarelės buvo išlindęs rusvai gel­
tonas mumijos veidelis, jos vapėjimą užtrenkė audringas
šauksmas:
— Sudie, karaliau Kristjemai!
Silpnutę jos nugarą senatvė buvo taip sulenkusi, jog
ūgio liko gal aršinas, ji drebėjo ir gailiai zurzeno dėl
198
 Karaliaus nešlovė
bendros nelaimės, nors vargiai besusigaudė, kas vyksta.
Šioji senučiukė buvo Mendelio Špejerio duktė Susana.
Paskutinį kartą nuskambėjo skundas:
— Sudie, karaliau Kristjemai!
Muzikantas Jakobas išsitraukė iš maišo smuikelį ir ne­
pataikydamas užgriežė; skruostais jam riedėjo ašaros ir
kapsėjo nuo graudžiai iššiepty lūpy kampučiy. Ida sto­
vėjo šalia ir pritarė trikampiu; staiga ji pamatė, kaip mi­
nia sudrebėjo ir sustingo išsižiojusi, lyg visiems iš bur­
nos būty skausmingai kažkas išsiveržę. Ida braukė liežu­
viu sau gomurį spėliodama, kas tai galėjo būti.

BE NAMŲ
Muzikantas Jakobas susižinojo, kad Akselis, Idos ve­
lionis tėvas, gimė Helsingiore, jis buvęs pavainikis žy­
daitės Susanos Natanson sūnus. Jakobui ir Idai pavyko
su ja pasimatyti, ji gyveno miesto centre, dideliam turtin­
gam name. Susana šnekėjo apie savo vyrą ir suaugusius
vaikus, bet neslėpė ir to, kad prieš keturias dešimtis mė­
ty buvo nusidėjusi, ir patvirtino turėjusi sūny Akselį.
Tačiau vos užgimęs buvęs atiduotas auginti svetimiems,
ir daugiau apie jį nieko negirdėjusi. Labai galimas daik­
tas, kad Ida jo duktė. Senutė pažiūrėjo į Idą, bet jos
bruožai nieko jai nepriminė. Mergaitė buvo atsigimus į
senelį iš motinos pusės — Mikelį Tiogerseną. Matyda­
ma, kokie liūdni Jakobo ir Idos veidai, ji netgi davė
jiems šiek tiek pinigy ir atnešė pavalgyt. Lyg tyčia buvo
šeštadienis, tad ji neturėjo kada šnekėtis.
Palikę Helsingiorą, Jakobas su Ida išvaikščiojo visą
Zelandiją. Taip ir praėjo dveji metai. Prasidėjus karui,
kai keliuose buvo nebesaugu, jiedu persikėlė į Samsio ir
199
Johannes V. Jensen
ten maždaug metus klajojo. Ida paaugo. Saliečiai gerai
pažinojo tą porą, paskui dar ilgai iš lūpų j lūpas ėjo pa­
sakojimai apie vargšą muzikantą, kuris niekad nesiderė-
davo. Kai karas baigėsi, Jakobas su Ida vėl patraukė Jut-
landijon. Išsiilgo gimtųjų vietų. Tačiau dar keliaudami
patyrė, kad visi pažįstami žuvo kare, todėl Kvomėje ne­
užsilaikė, tik perėjo per kaimą; niekas iš sutiktų žmonių
jų nesustabdė pašaukdamas vardu. Kvomėje namų jie
neturėjo, lyg būtų niekados čia negyvenę.
Po metų jie vėlei pasiekė Skageną. Pastovėję pasuko
atgal; jiems už nugaros tyvuliavo abi jūros, jų bangos
susiliedavo už kyšulio. J pietus driekėsi žemės plotai, to­
kie neaprėpiami, jog galva svaigsta. Jakobas nusijuokė
ir, paėmęs už rankos savo nebylią draugę, nužingsniavo
šiaurine pakrante. Rudens vėjas stūmė juos atgal. Kuo­
met iš jūros atūždavo milžiniška banga, grasindama už­
lieti žemą krantą, jie dažnai glausdavosi kopų papėdėj.
Oras buvo vėsus, erdvėje laisvai skrajojo vėjas. Žuvėd­
ros tylėdamos pakildavo su jo sūkuriais. Karčios putos
tikšdavo toli į krantą ir nukritusios ant smėlio virpėdavo
tartum sušalę paukščiai. Debesys užgulė žemę ir, kol jie
ėjo iš šiaurvakarių, visad plaukdavo jiems virš galvų.
Vakarop Jakobas su Ida priėjo žvejo trobelę, vienui
vieną visam tuščiam krante. Jakobas sustojo prieš duris ir
patraukė stryku per visas stygas, nuo bosinės iki kvintos.
Durys atsilapojo, išlindo susijaudinęs senuko veidas. Lau­
kan vienas paskui kitą išsirito trys ar keturi vaikiukai.
Kad uždainavo stygos! Jakobas griežė taip, jog smui­
kelis skambėjo lyg auksas ir deimantai, ir margaspalviai
šilkai. Smuikas, nelyginant didelė žvaigždė, žaižaravo
raudona, mėlyna, geltona ir balta liepsna. Jo burtai kėlė
gėlių vizijas. Jame plakė karšta širdis.
— Prašom į vidų! — iškilmingai pakvietė senasis
žvejys, kai Jakobas baigė groti. Jiedu buvo pasodinti ant
200
 Karaliaus nešlove
suolo ir pavaišinti, šeimininkai negalėjo atsidžiaugti, kad
jų namus aplankė muzika. Jakobui dar pagriežus keletą
dainų, karšinčius trenkė kumščiu j stalą.
— Sūnus išplaukęs jūron, — pasakė prisimerkęs. —
Šiandien aš gaspadorius. Siorine!
Bet marti ir taip buvo už orą tylesnė. Senis atlyžo. Iš­
didžiai atsistojo gale stalo. Šiurkščios gelumbės palaidi­
ne, kepše ant šiaudų gelsvumo plaukų, barzdotas — vy­
ras kaip mūras iš anų, praėjusių laikų.
— Siorine, atnešk butelj!
Oplia — pasileido šuoliais Jakobo smuikas. Bet ant
stalo atsiradus buteliui, pragydo švelnia, saldžia kaip bu­
činys melodija.
Tai nutekėjo raganos ašarų! Tą vakarą tarp smėlio ko­
pų prigludusi lūšnelė nebebuvo tik vargana priedanga
nuo rudenio vėjų ir tamsos. Žvakė švietė tartum saulė,
pastogę užliejo pietietiškas karštis. Veikiai visa troba pa­
kilo viršum debesų ir nuskriejo kaip liepsnojantis veži­
mas, o važnyčiojo Jakobas narsinga mina, dar smuiko
paraginamas; senasis žvejys sau suposi sėdynėj atsimai­
nęs ir pajaunėjęs, Idos ir anūkų angeliški veideliai ple­
veno virš debesų kiaukuto. Už sienos kunkuliavo jūra,
vėtra šiūpčiojo smėlį į kiaulės pūsle užtrauktą langelį, ta­
čiau tiems, kurie taip puikiai lėkė per visus septynis dan­
gus, kelią nuklojo žvaigždžių dulkės.
Ankstų rytą Jakobas pabudo be nuotaikos, prižadino
Idą, ir jie tyliai išslinko palikę žvejo šeimą miegoti be­
dvasiais veidais. Ir nuėjo pakrante.
Juos pasivijo ruduo, ir jie įsimaišė tarp trumpų, rūš­
kanų dienų, kai matai, jog paukščiai visi jau išskridę ir
oras dvelkia šalteliu.
Ir vieną dieną, kai jie ėjo vis tolyn nuo jūros, akiraty­
je regėdami Vestervigo bažnyčios bokštą, iškrito pirmas
sniegas.
201
Johannes V. Jensen
SIONDERBORGE
Bet ir vėl atėjo pavasaris, paskui vasara.
Jakobas ir Ida tebeklajojo. Galėjai pamanyti, jog nė­
ra kaimo ar miestelio, kur jie nebūtų laukiami, jiedu ne-
benustygo vienoj vietoj, nors jau buvo bemaž pamiršę
savo tikslą. Septynerius metus prasibastė jie po kraštą.
Žmonės visur juos pažinojo ir maloniai priimdavo. Bet
saviausi buvo Limfiordo apylinkėse, kur jie ir sukinėda­
vosi didžiąją metų dalį. Išliko daug pasakojimų apie mu­
zikantą Jakobą, o jo dainas žmonės dainuodavo dar
daug metų. Oi smarkus buvęs — valgyt neduok, bet
griežt ir dainuot; kai užgerdavo, būdavo nepralenkiamas
muzikantas, o užgerdavo neretai. Žmonės šnekėjo, kad
kartą griežęs per šokius miškelyje netoli Bjomsholmo,
vis po truputį siurbtelėdamas, o rytą jį radę gulintį be
stryko, bet jis nenusiminęs, įtrynęs kanifolija savo lazdą
ir taip užgriežęs, jog žmonės tik galvą kraipė. Taip, to­
kio nepaimsi!
Tačiau atėjo metai, kuomet Jakobas ir Ida Limfiorde
nebepasirodė. Laukė jų žmonės ir kitur, bet jie neužsuko.
Mat Jakobas galų gale išsiaiškino, kur gyvena Idos
senelis Mikelis Tiogersenas, ir jie nedelsdami išsiruošė į
Alsą. Idai sukako devyniolika metų, pats laikas, kad ja
pasirūpintų savas žmogus.
Jau ėjo spalis, kai jie įlipo į laivę, plaukiojančią per
Also sąsiaurį. Anoj pusėj bangavo miškai, pakraščiuos
nudažyti rudenėm spalvom, tuščiame krante dunksojo
raudona pilis. Kai prieplauka buvo jau netoli, nuo bokš­
to pakilo baltų karvelių tuntas ir nuskrido viršum sąsiau­
rio tolyn, čia suboluodamas, čia vėl pranykdamas pilkš­
vam danguje; Jakobas linktelėjo Idai —girdi, tai geras
ženklas. Jiedu ramiai sėdėjo valtyje, apglėbę savo man­
202
 Karaliaus nešlovė
tą, Jakobas dirstelėjo j klumpes: vienos jau šikšnelė nu­
trūkusi — taip, pats laikas baigt kelionę. Bet pradžioje
jiems nepasisekė: pirmu kartu sargyba neįleido pilin, ir
teko ieškot prieglobsčio miestuke. Kitą dieną Jakobui
pavyko prisimušt prie pilies komendanto Bcrtramo Ale-
feldo, ir tas pažadėjo apsvarstyti prašymą. Nelengva pa­
tekti pas karalių. Pagaliau trečią dieną pakeliamasis tiltas
nusileido, ir muzikantai gavo leidimą pagroti pilėnams
išoriniam kieme. Tačiau kai vidurdienį juos vėl priėmė
pilies komendantas, paaiškėjo, kad atsirado nauja kliūtis:
Mikelis Tiogersenas, kuris jiems reikalingas, kaip tik iš­
jojąs ilgon kelionėn. Jiedu vos spėjo jį pamatyti. Ko­
mendantas jiems leido įžengt į vidinį kiemą, kur Mikelis
kaip tik ruošės jot. Senis stovėjo laiptų apačioj, dviem
pakopom aukščiau — karalius, jis kažką kalbėjo. Jako­
bas su Ida sustojo vartų arkoje, nedrįsdami prieiti, kol
tebėr karalius.
Mikelis vis niekaip neatsisveikino. Arklys spardėsi ir
kanopa braižė grindinį, karaliaus balsas gaudžiai aidėjo
tarp aukštų pilies sienų — ir nieko daugiau. Mikelis buvo
apsitaisęs puikiais naujutėliais rūbais: žaliom kelnėm ir ru­
du durtiniu; jis trepinėjo apie arklį čia timptelėdamas pa­
varžą, čia paleisdamas kamanas. Arklys buvo jaunas, nar­
tus, ir Mikelis neramiai trepsėjo nebelinkstančiom kojom.
— Na, berods jau pasiruošęs, Mikeli, — nervingai
nusijuokdamas pasakė karalius. — Pagaliau lipk!
Mikelis pagarbiai nulenkė galvą ir baigė tikrinti pa­
kinktus. Liko tik užsėsti. Arklininkas, laikantis apynas­
rį, net įsiręžęs kėlė Mikelį balnan, vis dirsčiodamas į at­
virą virtuvės langą, pro kurį išlindo besijuokiantys tar­
naičių veidai. Mikelis, vieną koją įstatęs į balnakilpę,
neskubėdamas, ramiai apžergė arklį.
— Nenuvirsk anon pusėn! — šypsodamas sušuko
karalius išsigandusiu balsu. Ne, Mikelis sėkmingai įsi­
203
Johannes V. Jensen
ropštė balnan. Atsisėdęs pasitaisė skrybėlę ir atgręžė ka­
raliui įsižeidusi veidą nubalusiais ūsais.
— Lik sveikas, Mikeli, — bent kiek susigraudinęs ta­
rė karalius. — Žiūrėk, sėkmingai sugrįžk.
— Būtinai, jūsų didenybe, — atsakė Mikelis.
Pūškuodamas jis suėmė vadžias ir narsiai pašiaušė
ūsus. Bernas paleido kamanas, ir arklys ėmė bėgti risčia.
Mikelis bejėgiškai kratėsi balne.
— Nieko gero nebus! — šaukė karalius, plekšnoda­
mas delnu turėklus. — Tikrai ne!
Tačiau viskas susitvarkė. Mikelis atkutęs suvaldė arklį.
Sargybinis atkėlė vartus, ir jis visai šauniai prajojo pro Ja­
kobą ir Idą. Vartai tučtuojau užsidarė, kanopos sukaukšė­
jo per išorinį kiemą, paskui — ant pakeliamojo tilto.
Kai kieme pasidarė tylu, karalius jau norėjo apsisukti
ir grįžti pilin. Bet dar stabtelėjo ir kažką sumurmėjo. Ta­
da jo akys užkliuvo už Jakobo ir Idos.
— Ką jūs čia veikiat? — paklausė ir nulipo laiptais,
įsmeigęs į juos įdėmų žvilgsnį. Sustojo priešais ir be ga­
lo smalsiai abu apžiūrėjo.
Jakobas neatsakė, iš netikėtumo visai pametęs galvą.
Ida savo tuščiu dailiu veideliu išpūtė akis į karalių. Šis
garsiai prunkštelėjo ir nužvelgė juos nuo galvos iki kojų.
— Kas tokie esat?
— Klajojantys... muzikantai, —išstenėjo Jakobas. Gi­
liai įkvėpęs ir kiek įsidrąsinęs pridūrė: —Kur tik mes ne­
buvom! Šita mergaitė — to vyro, kur ką tik išjojo, anūkė.
— Hm, mat kaip. Mikelio giminaitė... Turbūt atėjot
aplankyt. Tik va, jums nepasisekė, kad jis turėjo išjot.
Bet kodėl jo neužkalbinot?
— Dėl Dievo meilės — kaipgi galima! — Jakobas
kuo pagarbiausiai nusišypsojo ir nuleidęs akis lazda nu­
brėžė smėlyje lanką.
204
 Karaliaus nešlovė
— Taigi, —užjaučiamai tarstelėjo karalius. Jie tylėjo,
jis pažiūrėjo į juodu. — Taigi taigi, —pasakė garsiau. —
Na, maža bėda, Mikelis grįš. O jūs... jūs galite čia pagy­
venti, kol jis parsiras, aš pašnekėsiu su Bertramu. Jeigu jau
atėjot šitokj kelią... Tai, sakot, muzikantai?
— O kaipgi! — pradžiugęs Jakobas nedrąsiai patapš­
nojo maišelį, kuriame buvo smuikas.
Senasis karalius ėjo pirma jų linksmai krenkšėdamas.
— Kche! Mes kaip nors jus įkurdinsim. Kche kche!
Ir jie nuėjo derėtis pas komendantą. Jakobas su Ida
kukliai stovėjo nuošaly, o karalius išdėstė jų reikalą.
Bertramas Alefeldas klausėsi mandagiai ir su didžiausia
ramybe. Buvo kur kas aukštesnis už karalių, tačiau nepa­
silenkė, ir jį įkalbinėdamas karalius turėjo užversti galvą
ir net užbėgti iš kito šono; jo noras buvo patenkintas, jis
karštai padėkojo, tačiau Bertramas Alefeldas išlaikė pa­
garbų santūrumą.
Šlepsėdamas nukleiptom kurpėm, karalius pats paly­
dėjo muzikantus į išorinį kiemą ir pasirūpino nakvyne.
Vakare juos pašaukė pagrot karaliui, sėdinčiam bokšto
kambary, kur praleisdavo mažne visą laiką. Muzikantai
gavo vyno, ir Jakobas pliekė šokių muziką su meistriš­
kumu, kokį tik galėjo iš savęs išspausti. Jo melodijos
tarp šių sienų skambėjo keistai. Karalius buvo patenkin­
tas, jis susigraudino ir klausėsi ranka pasirėmęs galvą.
Ant stalo degė vaškinės žvakės, gulėjo atsegta Biblija.
Vynas mušė Jakobui galvon, jo veidu perbėgo liguis­
tas šešėlis, ir jis trenkė ugningą polką. Šalia kėdės su sa­
vo trikampiu stovėjo Ida, gražutė ir romi.
Per vieną pauzę Jakobas paklausė, kada Mikelis grį­
šiąs — tiesiogiai nesikreipdamas, kad jeigu kas, karalius
galėtų nuduoti neišgirdęs klausimo. Bet karalius mielai
atsakė, jog po dešimties ar dvylikos dienų.
205
Johannes V Jensen

Paskui karalius tylėjo, o Jakobas manė, kad jam nede­

ra pirmam prašnekti. Išgriežė visa, ką tik prisiminė. Sykį,
galvodamas, ką čia dar pagroti, vogčiom dirstelėjo į su­
glebusį, bet orų veidą. Karalius iškart pakėlė akis — ir
pastebėjo, koks Jakobas suvargęs ir nusikamavęs.
— Ar daugiau nebepagrieši? — šiltai paklausė, galvo­
damas kažką savo.
Jakobas vėl užgrojo kulnim mušdamas taktą. Cha!
Tai buvo Klumpių valsas.
Karalius juos išlaikė lig vėlumos, jautėsi toks vieni­
šas, nes per devynerius metus Mikelis pirmą kartą paliko
pilį. Trimitininkas bokšto viršuj paskelbė vidurnaktį, ir
tik tada Jakobui su Ida baigėsi audiencija; ir karalius, ir
Jakobas buvo nusilesę. Juos išleisdamas karalius uždėjo
ranką Idai ant peties ir atvirai nužvelgė jos figūrėlę su be­
viltišku seno žinovo galantiškumu.
Sargai praleido juos pro visas duris labai nedraugiš­
kai. Tik vartų sargybinis buvo malonesnis; pašvietęs Idai
žibintu į veidą, pamatė, kokia ji meilutė ir baltutė. Tada
gudriai iškėlė žibintą aukštai, kad visi trys atsidurtų tam­
soje, ir baisinga savo letena apglėbė Idos liemenį. Ji me­
tėsi šonan, iš galo gerklės jai išsiveržė riksmas, kimus ir
šiurkštus kaip kokio nežinomo žvėries staugimas, nuai­
dėjo po skliautais, nusirito per visą pilį.
— Jėzau Kristau! — Kareiviui net pakinklius pakirto,
ir jis atšlijo. Visuose pilies aukštuose ėmė trinksėti atida­
romi langai, mieguisti balsai išsigandę klausė, kas atsiti­
ko. Triukšmas dar negreit nutilo, nors Jakobas su Ida jau
ilsėjosi savo kambarėliuose.
Karalius taip pat išgirdo stūgsmą: kaip tik priėjo prie
lango pažiūrėti, koks oras; jis taip ir atšoko kambario gi-
lumon, plaukai pasišiaušė. Prisėlinęs prie durų patikrino,
ar gerai uždarytos —ačiū Dievui, užrakintos ir skląstis
206
 Karaliaus nešlovė
užstumtas. „Fuu!“ — atsiduso visa krūtine ir, nusverdė-
jęs prie stalo, be jėgų susmuko krėslan. Tuomet atvertė
Bibliją, prisitraukė žvakidę ir ėmė skaityti. Tarpais tyliai
pakeldavo galvą ir pro plevenančias žvakių liepsneles
sustingusiu bailiu žvilgsniu žiūrėdavo j duris.
Palengva jis nusiramino, įsidrąsinęs atsikėlė nuo sta­
lo, uždegė daugiau žvakių ir su dėkingumu įniko skaity­
ti Rūtos knygą; sėdėjo panarinęs tarp žvakių savo dide­
lę žilą galvą ir perskaitė viską. Kai baigė, smegenyse vėl
sukrebždėjo mintis, visada jį aplankanti po Biblijos skai­
tymo, — mintis apie laikinumą: kad jo draugai jau numi­
rę arba ištremti, kad visi jį apleido ir kad viskas praėjo ir
niekad nebegrįš.
Jis dar parymojo susiėmęs gauruotą galvą, paskui už­
pūtė žvakes, paliko degti tris. Neskubėdamas atsiklaupė
vidury kambario ir sukalbėjo „Tėve mūsų“, po to ilgai
kažką šnibždėjo, kol baigė sąžinės sąskaitą. Tada atsigulė
prie degančių žvakių, susidėjo rankas ant apkloto ir gulėjo
žiūrėdamas prieš save ramiom ir neapsnūdusiom akim.
Šitam 'kambary jis pragyveno jau vienuolika metų.
Čia pirmus mėnesius blaškėsi tarp keturių sienų kaip
laukinis žvėris, kai nelaisvė įvarydavo karštinę. Čia jį
pildavo prakaitas, čia jis valgydavo ir gerdavo kaip pa­
siutęs, vakare girtas be nuovokos nuvirsdavo, rytą pa­
busdavo bambėdamas prakeiksmus. Čia jis lakstydavo
spardydamas kėdes, mėtydavo į sieną alavinius puode­
lius alui ir tie nukrisdavo suploti. Čia vaikščiodavo gir­
dėdamas savo šnopavimą pro plaukuotas šnerves.
Karaliaus veidas be paliovos mainėsi, kol jis taip gu­
lėjo alkove, žiūrėdamas į degančias žvakes ir negalėda­
mas užmigti. Kartais kakta nuslinkdavo šešėlis. Ir vėl
nuolankiai laukė miego.
Staiga nusikvatojo — sodriu ir karališkai atlaidžiu
anų laikų juoku: prisiminė jauną moterį, kurią prieš vie­
207
Johannes V. Jensen
nuolika metų jam buvo slapčia atvedęs Ditlevas Brok-
dorpas, kai atsigulęs jis nebenorėjo daugiau keltis. Jam
buvo išties gera su ta mergina —beje, tikra gražuole.
Tačiau jis nusidėjo, tai buvo rimtas nusižengimas.
Karalius sunkiai atsiduso įsistebeilijęs padrėkusiom
akim į žvakių liepsneles. Netrukus tikėjosi užmigsiąs —
dėkui Viešpačiui, kurs maloningai saugo mus nuo nelaimių
ir kurio valia mūsų nekantrumas virsta lėtu nykimu.

KAROLIS
Mikelis Tiogersenas išjojo per pakeliamąjį tiltą. Gry­
nam ore susisuko galva, ir jis vos nenudribo nuo arklio;
jo žvilgsniui atsivėrusios platumos išmušė iš pusiausvy­
ros, sielą tarsi kas draskė į visas puses. Iki prieplaukos
buvo netoli, ten jis pašaukė keltininką ir persikėlė anon
pusėn. Toliau tą dieną nebekeliavo: pasijutęs visiškas li­
gonis, bemaž nieko nebesusigaudydamas, nukėblino į
perkėlos užeigą ir atsigulė. Rytą vėl buvo žvalus, smuk­
lėj išleido dalį pinigų, ir kelionė, kuri iš pat pradžių at­
rodė tokia baisi, jau ne taip gąsdino. Per pusryčius su
šeimininku patraukė alučio, bet paskui suskato ruoštis ir
liepė greitai pabalnoti arklį.
— Joju į Liubeką, — išdidžiai pasakė. — Kelias toli­
mas. Vykstu karaliaus pavedimu.
Daugiau nieko neaiškino, bet nutaisė orią lemtingais
dalykais užsiimančio valstybės veikėjo miną.
— Atveskit mano žirgą!
Taip smuklininkas nieko daugiau ir nesužinojo, tiesą
sakant, jo tai ir nedomino. Gerokai apspangęs, Mikelis
vartydamas akis įsiropštė balnan ir plačiu mostu tėškė ar­
klininkui po kojų auksinę monetą. Ir išjojo čaižydamas
208
 Karaliaus nešlovė
arklj; seniokas taip jsismagino, kad lyg vėtra nudundėjo
keliu.
Mikelis keliavo pagal visas taisykles, sustodamas kiek­
vienoje smuklėje. Ir visur užsimindavo, kokiu svarbiu ir
atsakingu reikalu karalius jį siunčiąs. Žmonės tik gūžčio­
jo žiūrėdami į sukriošusį senį ir svarstė, kas jis — gal iš
luomo pašalintas kvoštelėjęs kardinolas ar į atsargą išėjęs
pulkininkas, o gal net nuo senatvės suvaikėjęs balagano
juokdarys. Aukštas plikas senis buvo panašus į didelį po­
ną, bet snapsą maukė kaip grenadierius. Su juo visi elgė­
si pagarbiai, bet už nugaros kikeno. Ir koks jau tas jo rei­
kalas, apie kurį vis plepa? Ko gera, nepaprastas ir reika­
laujantis patyrimo, jeigu pasiųstas šuoliuoti žmogus, vos
pasilaikantis balne. Reikia pripažinti, jog tylėti jis mokė­
jo, niekas nieko neišpešė.
Po poros dienų keliauninką užklupo lietus ir vėjas,
geltonuos miškuos šiugždėjo nuvytę lapai; nepakėlęs to­
kio oro, Mikelis susirgo ir atgulė vienoj smuklėj. Šeimi­
ninkas manė, kad svečias jau iškeliaus į dausas, bet
ne — rytą vėl buvo ant kojų, svyruodamas balne nujojo
tolyn per pietų Zelandiją ir galų gale leisgyvis atsirado
Liubeke.
Mikelis apsistojo „Auksiniame bate“. Visą dieną lepi­
nosi lovoj ir atsibudo tiktai kitą vidurdienį, o atsikėlęs ap­
lankė vyninę Rotušės aikštėj. Asmeninius keliautojo ma­
lonumus tuo ir baigė, toliau reikėjo imtis pavesto uždavi­
nio. Jis paklausė šeimininką, kur yra Žibuoklių gatvė.
— Žibuoklių gatvė? — kilstelėjo antakius tasai. Hm!
Kodėl gi nepasakyti? Reikėtų eiti ten ir ten. Ir Mikelis iš­
pėdino. Buvo jau gerokai po pietų. Vargais negalais su­
ieškojo, ko reikia: siaurą skersgatvėlį, kuriame jau buvo
tamsu. Pro viršutinius langus kaišiojo galvas įmitusios
jaunos moterėlės, kai kurios Mikelį kalbino, ir dar taip
8. Karaliaus nešlovė. 209
Johannes K Jensen
džiaugsmingai, lyg būtų sulaukusios pasiilgto, mielo drau­
go. Bet Mikelis jų nepaisė. Pagaliau rado reikalingą
namą. Jis buvo siauras, be langų, tik su dviem stoglan­
giais. Viršum durų kaip iškaba kėpsojo pažaliavęs vari­
nis dubuo. Durys buvo užrakintos, Mikelis pastukseno
beldikliu.
Praėjo kelios minutės. Mikelis nekantravo. Galop iš­
girdo žingsnius, spynoje sugirgždėjo raktas. Nei iš šio,
nei iš to Mikelis prisiminė, kaip prieš daugybę metų Ko­
penhagoje jis šnibždėjo burtažodžius pro šv. Mikalojaus
bažnyčios durų skylutę. Durys prasivėrė, ir Mikelis iš­
vydo veidą su dideliais juodais akiniais.
— Meistras Zacharijas? —pasiteiravo Mikelis.
— Taip, pone, — lipšniai sušnibždėjo balsas.
Jie patylėjo. Tada Mikelis neryžtingai pradėjo aiškin­
ti. Vos paminėjo karalių, Zacharijas kuo paslaugiausiai
atlapojo duris.
— Prašom vidun, prašom! — sukvarkė senis. —Tik
pamanykit, mano mielas bičiulis!
Mikelis peržengė slenksti, Zacharijas tučtuojau užra­
kino duris. Jie atsidūrė patamsy. Zacharijas išskėlė ugnį
ir uždegęs balaną nuvedė svečią prie laiptų.
— Eikit paskui mane. Viršuje bus šviesiau.
Jie įžengė į erdvų kambarį, kurian šviesa ėjo pro langą
kiemo pusėj. Tačiau vis tiek buvo tamsoka. Palubėj Mike­
lis pamatė kabaluojant krokodilo skeletą ir kelias paukščių
iškamšas, ant grindų visur voliojosi knygos ir seni skar­
malai. Ant stalo tarp daugybės apdulkėjusių popierių sto­
vėjo gaublys. Lentynos palei sienas buvo pristatytos viso­
kiausio dydžio butelių butelaičių. Kambary tvyrojo sun­
kus vaistinės oras, atsidavė lyg rūdimis, lyg pelėsiais.
— Na, žinot! — su nuostaba geraširdiškai šūktelėjo
Zacharijas. — Betgi prašom sėstis! Kad pas mane, var­
210
 Karaliaus nešlovė
ganą mokslo žmogų, karalius Kristjemas atsiysty pasiun­
tinį! Tačiau karaliui turbūt ne mano chirurginių sugebė­
jimų prisireikė?
— Ne, — sumišęs patvirtino Mikelis.
Geltona Zacharijo kaukolė ėmė lygiai linguoti, o pats
suburkavo:
— Senstam, senstam, Mikeli Tiogersenai.
Ištempęs kaklą, jis įdėmiai sekė pašnekovą. Mikelis
apstulbo. Krūptelėjęs išpūtė akis ir net išsižiojo.
— Kaip, nejau pažįstat?..
Zacharijas vėl ėmė linguoti galvą, gardžiuodamasis
savo triumfu.
— Aišku! Aišku! — sulig tuo žodžiu baigė juokus ir
surimtėjo. — Taigi...
Valandėlę abu tylėjo. Mikelis spoksojo į grindis, gal­
voje viskas susimaišė. Su tuo žmogum reikia būti geruo­
ju. Pakreipęs galvą, atviraširdiškai pažvelgė į Zachariją.
— Senstam... Kur ten! Pažiūrėjęs į jus nepasakysi,
kad toks jau senas. Va, pats aštuntą dešimtį varau. Jums
nė už ką tiek neduočiau.
Zacharijas pašoko ir, pratrukęs keistai kvaksėti, ilgais
žingsniais ėmė žirgliot po kambarį. Staiga nusikvatojo dar
šiurpiau, sustojo ir spragtelėjo pirštais Mikeliui panosėj.
— Tuomet aš tiesiog jauniklis!
Dar platesniu žingsniu metęsis šonan, Mikeliui
džiaugsmingai sukliegė:
Mugit et in teneris...
Ir kad nusižvengė.
Formosus...
Žirgsėdamas kaip gandras ir vis kvatodamas, užbaigė:
Obambulat herbis.
Dar ilgai Zacharijas kikeno iš kruvinos Ovidijaus ci­
tatos.
211
Johannes V. Jensen
Mikelis sėdėjo suglumęs, nekalta veido išraiška, lyg
nusiplaudamas savo senas rankas. Šnairuodamas į gaub­
lį, galvojo apie reikalą.
Zacharijas godžiai sugavo jo žvilgsnį ir iškart suvokė
žaidimo taisykles.
— Karalius nori sužinoti, kaip išsidėstę dangaus švie­
suliai? — skubiai paklausė.
— Taip, — su seniokišku nuolankumu ir kantrybe
prisipažino Mikelis. Tas žmogus, matyt, viską žino.
— Kalbėkit! — riktelėjo Zacharijas.
Ir Mikelis trumpai išdėstė, ko atkeliavęs. Prieš pusę
metų su karalium susiginčijęs dėl vieno astronominio
klausimo. Jeruzalėje susitikęs vokiečių vienuolį, kuris
primygtinai įrodinėjęs, kad ne Saulė sukas aplink Žemę,
bet priešingai. Vėliau tą pat išgirdęs ir Italijoj. Ir štai sy­
kį, pasakodamas karaliui apie savo keliones, paminėjęs ir
šį dalyką. Karalius baisiausiai pasipiktinęs. Nuo tada be­
veik kiekvieną dieną jiedu ginčijęsi. Mikelis kažkodėl iš
karto patikėjęs vienuolio žodžiais; jojant su juo ant kup­
ranugarių per Mažąją Aziją ir nakčia stebint žvaigždžių
kelius, jie atrodę tokie teisingi. Tai liudijanti ir asmeninė
patirtis. Gyvenimas jį išmokęs to paties: iš pradžių jam
rodęsi, kad visas pasaulis sukas apie jį vieną, bet ilgai­
niui supratęs, jog tai tik regimybė. Bet karalius negalįs
pakęsti jo nuomonės ir tiesiog siuntąs.
Mikelis nutilo ir net sušnarpštė prisiminęs, kiek dėl to
teko kentėt. Mat karalius ne kartą, pralaimėjęs dienos
ginčą, naktį atsėlindavo pas Mikelį ir prikuldavo.
Pagaliau jie nutarę kreiptis į Zachariją, apie kurio mo­
kytumą sklido legendos.
Zacharijas klausėsi prisimerkęs. Juokingai beviltiškas
pasakojimo tonas jį beveik sujaudino. Jis pats visai kitaip
išdėstytų tokią baisią ereziją, kuri apverčia aukštyn kojom
212
 Karaliaus nešlovė
visą pasaulio sampratą. Stryktelėjęs nuo kėdės, Zacharijas
subruzdo: vartė knygas, užsidėjęs akinius, ilgai sklaidė
kažkokius popierius. Galiausiai prišoko prie Mikelio ir,
nutaisęs ramų, bet ryžtingą veidą, lotyniškai išrėžė:
— Gerai, pradedam tyrimą. Ateikite rytoj.
Mikelis sunkiai atsikėlė ir padėkojo. Išeiti delsė. Ilgu
įdėmiu žvilgsniu apmetė visą kambarį, lentynas, prigrūs­
tas keistų butelių.
— Aš jus palydėsiu.
Mikelis krutindamas lūpas tebespoksojo į butelius.
Zacharijas berods prarado sugebėjimą skaityti jo mintis.
Atsidusęs Mikelis sukikeno:
— Toks troškulys kankina, meistre Zacharijau! Ar
negalėtumėt...
Zacharijas atsiprašė, be vaistų, namuose neturįs nieko.
Niekingi Mikelio polinkiai jį nuliūdino, ir jis gailiu bal­
su ėmė postringauti apie varganą ir kuklų mokslo vyrų
būvį. Vis dėlto šnekėdamas iš kažkur ištraukė ąsotį, ala­
vinį puodelį ir pripylė lig pusės. Mikelis paragavo —
stiprus ispaniškas vynas; godžiai išgėrė ir, laimė, dar
įstengė prisiminti tinkamą Horacijaus posmelį. Zacharijas
pralinksmėjo ir pats nurijo gurkšnį. Bet kai vynas pasiekė
vidurius, iššiepęs siauras dantenas, sukrizeno.
Palengva abu ištuštino visą ąsotį. Mikeliui grįžo jau­
nystėj mokėta lotynų kalba, ir jis drąsiai gražbyliavo ap­
sieidamas be tariamosios nuosakos. O Zacharijas tiesiog
užvertė jį citatomis. Pasakojo bjaurias istorijas iš savo
studentavimo laikų, vis drėbdamas kokį nešvankų anek­
dotą, kvatojo net springdamas ir galop visai pašėlo. Tarp
šnekų klasikinės rimties kupinu mostu abu pakeldavo
vyno puodelius. Nenorėdamas apsigėdint, Mikelis iš
paskutiniųjų bandė vaidinti įsiūžusį studiozą. Tačiau bu­
vo daug ką primiršęs ir apkiautęs. Karksojo kaip seni
213
Johannes V. Jensen

vargonai pradurtom dumplėm; Zacharijui paspaudus peda­

lą, kartais išleisdavo reikiamą garsą, bet dažniausiai pa­
sigirsdavo šnypštimas. Ėmė temti, paukščių iškamšos pa­
lubėj, regis, išaugo ir pradėjo vasnoti sparnais.
Zacharijas taip nusitašė, jog jam jūra jau rodės iki ke­
lių. Atsistojęs ant kėdės, padeklamavo visą gražiąją Eu­
ropos ir Jupiterio metamorfozę. Staiga Mikelis atitokęs
pažiūrėjo į jį švento naivumo kupinu seno žmogaus
žvilgsniu; per vieną akimirką kone išsiblaivė. Ir jis klau­
sos tų paistalų? Ką dar apdrabstys purvais šitas žmogus?
— Ar žinai, kas aš toks? — šaukė Zacharijas.
Ne, Mikelis nežinojo.
—Aš buvau tasai, kuris priskrido per arti saulės. Karšta
vietelė, nieko nepasakysi. Negi nematai, kad apdegiau?
Mikeliui prisiėjo patvirtinti. Ant rausvai geltonos Za­
charijo plikės ir ant rankų nebuvo nė vieno plaukelio,
net vokai neturėjo blakstienų. Oda buvo sutraukta bliz­
gančių randų.
— Tai atsitiko prieš dvylika metų Magdeburge, — ki­
miai nusijuokęs sugirgždėjo Zacharijas. —Vos neiške­
piau. Bet šiaip taip išsisukau.
Šaižiai nusikvatojo — lyg rimbu supliekė. Bet susi­
valdė ir nutilo; surimtėjęs žvelgė prieš save pykčiu lieps­
nojančiom akim. Mikelis sėdėjo visai apspangęs.
— Gal lipam dar aukščiau, pasiklausysime mano ora­
kulo? —paklausė Zacharijas. —Nori? Tu juk moki lai­
kyt liežuvį už dantų, mano dorasis Mikeli? Einam!
Užsikabarojo laiptais į mažutį palėpės kambariuką. Jis
skendėjo tamsoje; Mikelis tik nesublogavo nuo smarvės:
vidus buvo slogiai pradvisęs — tarsi šlapiais kūdikio
vystyklais, tarsi sušvinkusia mėsa.
— Žinok, bičiuli, aš nieko nenutuokiu apie žvaigždes
ir filosofiją! —paleido gerklę Zacharijas. —Visą gyve­
214
 Karaliaus nešlovė
nimą buvau chirurgas ir niekad nekvaršinau sau galvos,
koks ryšys tarp kūno organų ir sielos. Tačiau būdamas
savo srities žinovas, pasistengiau sukurti sau šiokį tokį
alter ego*. Todėl galiu atsakyt į bet kokį metafizinį klau­
simą. O dabar susipažinkit, gerbiamieji kolegos!
Zacharijas atidarė stoglangį, įsiveržė šviesa, ir Mikelis
pamatė, kad kambarėly jie trise. Pasienyje ant suolelio
gulėjo kažkoks padaras ir žiūrėjo į juos liguistom bedug­
nėm akim. Tačiau galva buvo nepaprasto didumo ir for­
mos, ji tysojo tartum padrėbta ant suolo, balta kaip tau­
kai, susigarankščiavusi storais volais.
— Štai koks jis! — šaukė Zacharijas. — Prijaukintas.
Tai yra visažinis mano padėjėjas. Jo vardas Karolis. Da­
bar mažai ką gali pasakyti. Praeina dvi valandos, kol ge­
rai įkaista, o tam reikia kieto klausimėlio. Kelkis, Karo­
li, pasisveikink.
Karolis ištraukė iš po apkloto tiesiog peršviečiamas
rankeles ir atsirėmęs į suolą šiaip taip atsisėdo. Rodės,
niekad nepakels tos minkštos ištižusios galvos, bet vis
dėlto įveikė jos svorį. Kai atsisėdo, ji lyg tešla užvirto
jam ant akių ir nukaro iki pečių.
— Šiandien kažkoks suglebęs, —tarė Zacharijas. —
Užtat vakar jam teko gerai pasukti galvą. Todėl ir guli pa­
tamsyje. Gulkis vėl, Karoli, pasilsėk.
Karolis lėtai susmuko aukštielninkas ir pasitaisė gal­
vą, kad neliptų ant akių. Mažutis kaip kumštis, neapsa­
komo senumo veidelis suakmenėjo. Tiktai burna, kaip
plekšnės, keistai ir graudžiai trūkčiojo.
— Kai šitaip guli, jį galima panaudoti nesudėtingiems
dalykams, susijusiems su skaičiavimu ir atmintimi. Pasa­
kyk jam kokį skaičių, kad pakeltų kvadratu.

•Antrąjį aš (lot.).
215
Johannes V. Jensen
— Trys tūkstančiai septyni šimtai devyniolika, —tarė
Mikelis.
Karolis tik užsimerkė ir vėl atsimerkė.
— Trylika milijonų aštuoniasdešimt trys tūkstančiai
devyni šimtai šešiasdešimt vienas, — tyliai sušvarkštė
balseliu, panašiu į rupūžės kurkimą.
— Bravo! O dabar, Karoli, turime tau užduotį, gali
jau pradėt galvoti. Danijos karalius nori tikrai žinoti, ar
Saulė sukas aplink Žemę, ar Žemė — aplink Saulę, ir
taip toliau. Būk geras.
Nepritildydamas balso, Zacharijas toliau plepėjo, pas­
kui parodė Mikeliui didžiulį žalią stiklinį gaubtą, stovin­
tį kampe.
— Jame Karolį išauginau. O, brangiai man atsiėjo ši­
tas stiklinis gaubtas! Karolis man pakliuvo prieš devyne­
rius metus. Nupirkau jį iš vienos čigonės. Tada jam bu­
vo dveji, taigi nebe toks ir jaunutis. Man pasisekė. Prieš
septyniolika metų Magdeburge buvau pradėjęs dirbt su
vienu vaikeliu, tiktai gaubtas buvo mažesnis, bet vaikas
mirė uždegimu, pasiekęs vos pusę Karolio sugebėjimų.
Jis buvo ne paties geriausio kraujo, gimė iš meilės ryšio
tarp paprasto vienuolio ir kilmingos aukštuomenės da­
mos. Tačiau Karolis —gryniausias princas! Jo gyslom
teka neatmieštas karalių kraujas — ar žinai, kas jis?
Zacharijas visai padūko: išvertęs akis, spoksojo į Mi­
kelį su baisiausia panieka, paskui pakėlė vieną koją ir
nusiperdė.
— Nori, papasakosiu, kas tasai Karolis, bet šiukštu —
niekam neprasižiok. Jis yra Danijos karaliaus vaikas! Taip.
Gimė Sionderborgo pilyje! Karalius jį pradėjo kalėdamas!
Jo motina —paprasta mergina. Kūdikį iš jos paėmė garbu­
sis ponas Knutas Pedersenas Giuldenstjemas ir atidavė či­
gonei, o aš iš jos nupirkau. Turiu ir dokumentą. Taip, Ka­
rolis — tauriausias ūglis, kada nors įskiepytas į pažinimo
216
 Karaliaus nešlovė
medj. Karolis —karaliaus sūnus, Danijos kronprincas! Pa­
aiškėjo, kad jo smegenys gali augt iki begalybės. Kaip su­
pratote, aš pašalinu kaukolę, kad smegenų apvalkalas virs­
tų oda —tam būtinas specialus maitinimas, galva turi bū­
ti laikoma labai šiltai. Užtat reikia stiklinio gaubto. Karolis
lig šiol tebemėgsta palįsti po gaubtu, kur prasėdėjo šitiek
metų, nors dabar jam jau mažokas. Karolis — geriausia
galva visoj Europoj. Mąsto ne tik nuodugniai, bet ir greitai!
Kito tokio aparato nesurasi. Be to, jo stiprus kūnas, rankos
ir kojos, neturi jokių kliaudų, puikios sveikatos, smegenis
maitina geras kraujas. Jo juslės nepaprastai išlavėjusios.
Vos parodau geležį, jam jau bėga seilės, metalus skiria
vien tik lytėjimu: nuo švino ir visokių netaurių lydinių iškart
suprakaituoja pirštų galai, bet auksas ir sidabras jį veikia
gydomai. Dar turiu pasakyti, kad jo mokytumas nėra vien­
pusiškas — susipažinęs su dešimtaine skaičiavimo siste­
ma, aš išmokiau lotynų kalbos. Bet nuo viso kito jį atsky­
riau, mat noriu iš jo padaryti tai, ką Platonas vadino norma.
Jis turi viską, sudėtas taisyklingai, smegenyse telpa visa­
ta... Tik pasižiūrėkit!
Jie priėjo prie suolo, ir Mikelis pamatė, kad Karolio
galva patamsėjo, visi tie liulantys voleliai priplūdo krau­
jo ir pabrinko. Jis gulėjo užsimerkęs. Zacharijas jį nu­
klojo parodydamas Mikeliui menkutį, liesą kūnelį, susi­
rietusį lyg vaisius motinos įsčiose. Sunykusios galūnėlės
palengva šalo tarsi atmirdamos.
— Jau prasidėjo! — sušnypštė Zacharijas. — Matai,
koks kenčiantis jo veidas? O pačiupinėk pulsą!
Mikelis nenorom palietė minkštą galvą —ji visa de­
gė ir neramiai tvinksėjo.
— Mes galim ir išeiti, — tarė Zacharijas,—jis jau
įnikęs į uždavinį. Tačiau prireiks dar valandos, kol gal­
va visiškai išsipūs. Gražu žiūrėti, kai ji iki galo pri­
tvinksta ir linguoja kaip gėlės žiedas ant kotelio. Neži-
217
Johannes V. Jensen
nau, kaip kolegai parankiau — palaukt atsakymo porą va­
landų ar ateiti rytoj?
— Kodėl gi jo veidas toks sielvartingas? —nedrąsiai
ir užjaučiamai paklausė Mikelis, kaip nesavas nuo vyno,
iš baimės ir gailesčio.
— Išlavintam protui tat visai natūralu, — atšovė Za­
charijas.
— O aš maniau, kad protas neša žmogui džiaugs­
mą... — išlemeno Mikelis ir staiga pajuto baisų silpnumą.
— Tai gal išeikim? —pasiūlė Zacharijas. — Pone Mi­
keli, kuo daugiau žinai, tuo daugiau mjslių. Karolis taip
man apibūdino mąstymo esmę. Šaltame ore jo galva sve­
ria vieną lispundą* ir keturiasdešimt su trupučiu kvintų**,
o kai gvildena kokį nors klausimą, priauga kvintą. Karo­
lis man dar sakė, kad kiekviena abstrakti mintis po kiek
laiko grįžta į pradinį tašką. Kitaip tariant, vos tik priartė­
ji prie problemos sprendimo, problema išnyksta. Tačiau
įdomus ir vertingas yra pats mąstymo procesas, beje, pa­
sireiškiantis skausmu, —nesvarbu, kiek laiko jis truktų.
Nežinau, ar kolegai viskas suprantama. Lipam apačion?
Man rodos, dar turiu užslėpęs ąsotėlį.
Bet Mikelis nebepanoro likti, norėjo kuo greičiau na­
mo, jautėsi nesveikas ir pritrenktas. Zacharijas palydėjo iki
lauko durų; jis dar buvo apgirtęs ir nepaisydamas Mikelio
įsikarščiavęs kažką bambėjo, bet Mikelis nebesiklausė.
Prie durų susitarė, kad kitą dieną ateisiąs atsakymo.

UGNIS
Buvo vakaras, kai Mikelis išvirto į gatvę. Miestelėnai
atrodė audringai nusiteikę, jie dainavo ir pro langus mo-
•Daniškas svorio matas, lygus 8 kg.
••Daniškas svorio matas, lygus 5 g.
218
 Karaliaus nešlovė
savo dideliais bokalais. Skersgatviu šurmuliavo kareiviai
ir jūrininkai. Mikelis svirduliuodamas bandė paskubėti,
kareiviai sutiko jo pasirodymą griausmingu kvatojimu,
bet jis pralindo pro juos ir nieko aplink nematydamas
parsirado namo, į „Auksinį batą“. Čia pareikalavo vyno
ir gėrė drebėdamas lyg nuo karštinės, kartu rydamas
gerklėj įstrigusią raudą. Greitai pasiekė, ko norėjo —
neteko nuovokos.
Šeimininkas liepė užnešt jį į kambarį. Po valandėlės iš
ten pasigirdo bejėgiškas kūkčiojimas; nuėjusieji pažiūrėti
rado seniuką gulintį aukštielninką — alkūnės prispaustos
prie šonų, paklaikęs žvilgsnis įbestas į lubas. Supratę,
kad niekuo jam nepadės, tarnai paliko jį dūsauti ir
šniurkščioti, kol nusiramins. Užėję po kelių valandų pa­
matė, kad visas dega; vidury nakties ėmė blaškytis, todėl
prie jo visą laiką reikėjo budėti. Taip jau atsitiko, kad
kliedėdamas prasitarė ką matęs, rytą šeimininkas nuėjo ir
paskundė policijai. Po valandos Zacharijas jau buvo su­
rakintas retežiais, o jo homunkulas atiduotas teismui.
Liubeko miestelėnai turėjo dėl ko žegnotis.
Dvi dienas Mikelis atrodė per plauką nuo mirties, bet
paskui pakilo. Tačiau buvo baisiausiai nusilpęs, paėjo
tik su dviem lazdom.
Jo išvažiavimo dienos rytą buvo sudeginti ant laužo
Zacharijas ir Karolis; atslinkęs į aikštę, Mikelis viską ma­
tė. Liubekas sujudo — žmonės malėsi aikštėj nuo pat
aušros; jie praleido priekin tokį sukežusį senį, ir Mikelis
gavo gerą vietą. Laužas jau buvo sukrautas ir atrodė
įspūdingai: dešimt glėbių sausutėlių malkų ir žagarų,
meistras sumaniai juos sudėjo, kad liktų plyšiai ir geriau
trauktų. Zacharijas turėjo sudegti gyvas, negalima buvo
leisti, kad pirma laiko uždustų nuo dūmų, jo laukė mir­
tis liepsnose. Liaudis iš egzekucijos tikėjosi kažko nepa­
prasta, mat Zacharijas, kaip sakoma, turėjo patirties: sy­
219
Johannes V. Jensen
kį jau stovėjo ant laužo ir ugnis laižė jam kojas. Tai įvy­
ko Magdeburge, ir, paaiškėjo tardant, už tokį pat nusikal­
timą. Tada paskutinę akimirką Zacharijui dovanota, nes
kitados išgelbėjo kurfiursto gyvybę.
Vienuoliktą valandą pasirodė eisena, sargyba alebar­
domis skynėsi kelią per minią. Zacharijas ėjo paskui bu­
delį, iš šonų jį lydėjo du rakaliai; jis buvo basas, apsivil­
kęs tik ilgais trinyčiais, ištepliotais plytų raudonumo-dė­
mėm, turėjusiom vaizduoti ugnies liežuvius. Ant galvos
jam buvo užmaukšlinta aukšta smaili popierinė kepurė,
pripiešta gyvačių, rupūžių ir skorpionų. Zacharijas žen­
gė susikūprinęs, prispaudęs prie krūtinės sudėtas rankas,
žvarbiam spalio vėjuje jis sustiro į ožio ragą ir, atrodo,
nieko daugiau nejautė.
Jį pamačiusi minia ėmė piktai rėkti, per alebardas, už­
tverusias žmonėms kelią, grūmojo iškelti kumščiai. Bet
Zacharijas nesidairė. Už jo budelio parankinis tempė
maiše Karolį, paslėptą nuo žmonių akių. Gale ėjo ma­
gistrato nariai, teisėjai ir kunigai. Skaitant nuosprendį,
Zacharijas stovėjo be jokios išraiškos. Tarpais jį supurty­
davo drebulys, sakytum tuoj tuoj prasmegs skradžiai že­
mės, bet jis tirtėjo nuo šalčio, ne nuo ko kito, veidas bu­
vo sustingęs ir išvargęs. Diena išties pasitaikė prakeiktai
šalta. Arčiau stovintys pastebėjo, kad prasikaltėlio rankos
ir kojos rausvos nuo kraujo ir vandens patakų. Mat kanki­
nimų žymės buvo paskubom nuplautos. Abu nykščiai pa­
juodę stirksojo negyvi.
Teisėjas baigė skaityti, budelis nuvedė Zachariją prie
laiptelių, jis nuolankiai užlipo. Tuomet parankinis užnešė
viršun savo maišą ir, atrišęs ant žagarų kūlio, ištraukė Ka­
rolį. Per minią lyg audra nusirito: išvydę baisūną, žmonės
rėkė, grasino, vieni keikėsi, kiti giedojo psalmes. Karolis
buvo paguldytas prie pat stulpo, stovinčio per vidurį lau­
žo, Zacharijas —apjuostas grandine ir prirakintas.
220
 Karaliaus nešlovė
Tada budelis nulipo ir padegė laužą. Visa aikštė apmirė.
Ir pradžių ėmė virsti tiršti dūmai, ir žiūrovai suneri­
mo, kad aukos neužtrokštų. Tačiau malkos buvo sausos
kaip parakas ir, kai ugnis gerai jsidegė ir suūžė trauki­
mui paliktuos plyšiuos, rūkti nustojo. Pliauskos ėmė
spragsėti, šokinėt žiežirbos, išlindo pirmi šviesūs lieps­
nos liežuvėliai ir ėmė godžiai šliaužti nusikaltėlių pusėn.
Zacharijas žengė j priekį, kiek leido grandinė, ir aiš­
kiai ramiu balsu paklausė:
— Ar čia yra Mikelis Tiogersenas?
Mikelis net nutirpo persigandęs, mat buvo pačiame
priekyje. Jis nudelbė akis ir pasistengė stovėt kaip nie­
kur nieko. Kad Zacharijas nepamatytų, panarino galvą ir
palenkė skrybėlės kraštą, tarsi gindamasis nuo karščio.
Ačiū Dievui, niekas nesuprato, kas tasai žmogus, kurį
šaukė Zacharijas. Mikelis atsiduso.
Ugnis įsiplieskė žaibiškai, šovė aukštyn, karšto oro
bangos siekė toli aplinkui. Zacharijas visaip mėgino iš­
sisukti nuo liepsnos. Kai niekas neatsiliepė, jis atsistojo
ramiai ir, atrodo, ruošėsi kažką sakyti.
Staiga aukštas ugnies pliūpsnis vienu ypu prarijo Za­
charijo rūbą ir kepurę. Liko nuogas, minioj pasigirdo ki­
kenimas, ir jis susigūžęs atsitūpė stulpo papėdėj. Bet
liepsnos puolė iš visų pusių, Zacharijas nebegalėjo išsėdė­
ti. Atsistojo ir ėmė strikinėti kaip patrakęs, tarsi šoktų ant
degančios pakylos. Ūmiai sužviegė nežmonišku balsu.
„Mugit et in teneris formosus obambulat herbis“, —
prisiminė Mikelis Ovidijaus eilutę. Tas prisiminimas už­
griuvo kaip lavina, ir jis nusikvatojo draskomas mirtino
skausmo.
Zacharijas nugriuvo, neberėkė, tik susirietė, susitrau­
kė. Viena jo ranka persisvėrė per laužo kraštą, ir Mikelis
matė, kaip pučiasi pirštai, paskui sprogsta ir išvarvėję
ima anglėti.
221
Johannes V Jensen
— Žiūrėkit, žiūrėkit! — kone vienu balsu sustaugė
šimtai gerklių. Mikelis pakėlė akis — iš liepsnų išlindo
Karolio galva. Jis dar buvo gyvas, pačiam vidury lau­
žo — galva nebegulėjo kaip beformė masė, bet pakilo
viršum akiduobių dviem pusrutuliais, šie savo ruožtu
susidėjo iš galybės išsipūtusių vingių.
— Žiūrėkit! — kaukė pašiurpus minia. Vaizdas išties
buvo siaubingas: išpampusion galvon suplūdo visas
kraujas, pritvinkusios storos gyslos rangėsi po oda kaip
gyvos. Galva be paliovos tarsi virė ruošdamasi šuoliui.
Jos viduje vyko kova.
— Žiūrėkit! —nuskardėjo klaikus riksmas. — Jūs tik
pažiūrėkit! Va!
Gyslos atsivėrė, iš jų kaip kirminai lindo juodas krau­
jas ir raitėsi ugnyje. Galva sprogo keliose vietose ir pra­
dėjo anglėti, jos paviršiuj suplazdėjo liepsnelės. Greitai
blanko pažaliuodamos it tulžis, paskui įsidegė ir paskli­
do raudonais liežuvėliais.
Laužas pleškėjo — didžiulis ūžiantis liepsnos stulpas.
Iš Zacharijo liko tik nuodėgulis. Staiga laužas susmego,
virto lig baltumo įkaitusių žarijų krūva. Tvoskė toks
karštis, jog arčiausiai stovėjusiems ant veido iššoko pūs­
lės; kilo spūstis ir panika. Tuo viskas baigėsi.
Vėliau ne vienas tvirtino matęs, kaip ugnyje suspur-
dęs Šėtonas, tamsus lyg juodintasis plienas, ir laužui su­
griuvus nuskridęs su dūmų kamuoliais.

ŽIEMOS BALSAS
Karalius įsakė pilies bokšte sutrimituoti pasveikinimo
signalą, kai tik akiratyje pasirodys Mikelis. Ir štai vieną
rytą, praėjus dviem savaitėm nuo jo išvykimo, sargybinis
sutrimitavo — ir nutilo per vidurį melodijos tarsi suabejo-
 Karaliaus nešlovė
jęs. Po valandėlės vėl pradėjo ir išpūtė signalą negailėda­
mas plaučių. Mikelis grįžo ne raitas, jį parvežė vežimas, o
pabalnotas arklys vilkosi iš paskos. Lijo lietus.
Prieš vežimą atsivėrė visi iš eilės vartai ir vėl užsivė­
rė, ir pagaliau jis sustojo prie pačių pilies durų.
Laiptų viršuje stovėjo karalius Kristjemas su berete,
apsisiautęs išblukusiu raudonu apsiaustu. Iš šonų buvo
pasistatęs Jakobą ir Idą. Gražūs ir patenkinti, jie stovėjo
po lašais. Jakobui buvo liepta per sutikimą pagriežti, jis
laikė smuiką parengtą, skvernu pridengęs nuo lietaus.
Plačiai šypsodamasis, karalius pamojo Mikeliui.
— Ohoho! Sveikas pargrįžęs!
Bet Mikelis gulėjo ir nė nekilstelėjo pasisveikinti.
— Tai Dievo rykštė! — suirzo karalius ir pats nulipo
prie vežimo. —Ar tau kas negerai, Mikeli?
Tam iš tiesų buvo prastai. Mikelis gulėjo baltas kaip
drobė, užsimerkęs, visai panašus į numirėlį. Karalius
plaštakos viršumi lengvai palietė Mikelio skruostą — dar
šiltas.
— Neškime viršun, — liepė karalius pabalusiom lū­
pom.— Jakobai, atvesk čionai vartų sargybinius! Kur
jie visi pasidėjo? Pašauk Berentą! Eikit šen, kelkit jį!
Nešamas Mikelis atsigavo, bet buvo baisiai silpnas. Jį
paguldė lovon bokšto kambaryje, šalia atsisėdo karalius.
Po valandos Mikelis kiek atkuto, veidai parausvėjo. Ne­
nuostabu — gulėjo šiltai ir patogiai.
— Kaip jauties, Mikeli? — susirūpinęs paklausė kara­
lius.
— Lyg ir nieko. — Staiga visas vėl nublyško, užėjo
silpnumas. Labai jam baisu pasidarė, kad karalius nepra­
dėtų kamantinėti apie reikalą, kuriuo siuntė.
— Kur tau skauda? — paklausė karalius.
— Man atėmė kairę pusę, — sušvebeldžiavo Mikelis.
Liežuvis sunkiai klausė.
223
Johannes V. Jensen
— Hm!.. — sunkiai atsidūsėjo karalius.
Valandėlę abu tylėjo. Mikelis netrukus sunerimo, deši­
ne ranka ėmė grabalioti antklodę, pažiūrėjo j karalių ir
vėl nusuko akis. Toks sunkumas gulėjo ant širdies, šita ka­
raliaus užduotis — greičiau atsikratyti! Pagaliau karalius
suprato, ko jis nori, tačiau tik ranka numojo: atseit bet ka­
da spėsim apie tai pasišnekėt. Mikelis, važiuodamas na­
mo, sukūrė visą istoriją apie savo kelionės vaisius ir ne­
kantravo papasakoti. Karalius neturi sužinoti tiesos. Pa­
matęs, kad Mikelis verkiant nori atsiskaityti, karalius
mėgino jam padėti:
— Vadinasi, buvai ten?
— Buvau, — sušnibždėjo Mikelis, žiūrėdamas šonan,
kad paslėptų savo skausmą. — Buvau, bet nieko nepešiau.
Negavau atsakymo. Apsirgau ir turėjau išvažiuot nesulau­
kęs. — Ir Mikelis, apsipylęs ašarom, nusigręžė į sieną.
— Na, na, neverk, — prodainiu ramino jį kara­
lius. — Būta čia ko, Mikeli. Nereikėjo tavęs siųsti. Kiek­
vieną dieną gailėjomės. Dabar tik žiūrėk, kad sveiktum!
Visaip jis guodė savo senąjį nelaisvės draugą, o Mike­
lis tykiai gulėjo minkštam patale dėkingas ir sielvarto pa­
laužtas. Paskui karalius pamatė, kad senukas jau snaudžia,
liūdnas jo veidas giedrėja. Kelis kartus pusiaumigom krūp­
telėjo užsimerkęs, kaktą užtemdė rūpestis ir skausmas, bet
palengva Mikelis nurimo ir užmigo be jokios išraiškos. Ka­
ralius nuėjo ant pirštų galų ir atsisėdo skaityti.
Kitą dieną ligonis jautėsi geriau, atrodė, jog ima tai­
sytis. Bet taip ir nepasveiko, pragulėjo ant patalo visą
žiemą ir pavasario pradžią, o kovo mėnesį mirė.
Žiema slinko ramiai. Per tą laiką, slaugydamas Mikelį
ir žiūrėdamas, kaip tas gęsta, karalius visai suseno.
Mikeliui laikas prailgo. O mirtis nėjo. Pagaliau apkar­
tęs gyvenimas įsikibo ir nenorėjo paleisti. Atsikeršijo.
Nemylėjo Mikelis gyvenimo, nes nė karto nenorėjo mir­
224
 Karaliaus nešlovė
ti. Pripažino tai pačiam sau, gulėdamas per ilgas naktis,
kai karalius miegodavo savo lovoj, o jis likdavo vienas
su žiemiškom godom. Už bokšto sienų sunkiai dūsauda­
vo vėjas — kaip geras pažįstamas, besiklausąs jo vienat­
vės minčių. Kas nemiršta kiekvieną dieną, tas nė negy­
vena. O Mikelis niekad nenorėjo mirti.
Vieną dieną karalius pašaukė bokštan Idą ir pristatė
Mikeliui: va, pamanė, apsidžiaugs senis anūke... Bet Mi­
kelis nusuko veidą į sieną. Nepažįsta jis jokių anūkių,
kaip gyvas nėr turėjęs vaikų, niekad nebuvo vedęs. Gy­
veno vienas kaip pirštas. Su jo vienatve niekas negalėjo
lygintis, netgi tie, kurie miršta bevaikiai,—jis buvo
dvigubai vienišesnis. Nors mylėjo Aną Metę, ilgesys ne-
nuvedė pas ją. Taipjau susiklostė, kad prarado kaip tik tą
moterį, kurią turėjo!
Ir karalius liepė Idai išeiti.
Liko vieni du — maištininkų pora! Karalius Kristjer-
nas, įsiveržęs į gyvenimą nekantriai ir audringai, bet sa­
vo grandioziniais planais pasiekęs tik tiek, jog Danija iš­
krito iš istorijos. Mikelis Tiogersenas, graužiamas kara­
liškos puikybės ir begalinio nykulio, tapo plačios
bergždžiai filosofuojančių žmonių giminės tėvu. Štai sė­
di abu uždaryti — fantazuotojų dinastijos pradininkai.
Naktį, kai Mikelis mirė, jam grįžo gilūs ir stiprūs jau­
nystės jausmai. Sugrįžo prigimtas karštumas, pavasariškai
gražūs širdies polėkiai —vos tik ta širdis pradėjo stoti.
Tačiau tam prireikė visos amžinybės. Begalės nusivy­
limų. Vidury žiemos pasirodė, kad Mikelis gal dar išsi­
kapstys; jis gulėjo karščiuodamas, net nosis buvo raudo­
na kaip anksčiau.
Karalius vėl pradėjo barškinti alaus puodeliais kaip ir
prieš Mikelio kelionę, tiek, kad dabar šis gulėjo. Kara­
lius jo neužjautė, reikalavo, kad Mikelis jį linksmintų, ir,
sėdėdamas lovoje, tas pasakodavo savo nuotykius kare.
225
Johannes V. Jensen
Kartodavo ir kartodavo, nors atsiminė jų daugybę. Mike­
lis kovėsi visuose didžiuosiuose mūšiuose, kokie tik Euro­
poj vyko per ilgą jo amžių, tarnavo beveik visiems Euro­
pos monarchams ir galėjo apsakyti, kokie jie buvo iš tik­
rųjų. Karalių ypač domino mūšio mechanizmas, tarkim,
artilerijos veiksmai ir visa kita, ką Mikelis negalvodamas
įsidėmėjo; karalius galėdavo klausinėti be galo ir be kraš­
to, o Mikelis, norėdamas jam įtikti, klusniai rausdavosi
atmintyje.
Pasakodavo glaustai, be reikalo netrepsėdamas vienoj
vietoj. Atsitikimą atkartodavo su visom detalėm, nesvar­
bu, kad jas buvo pats išgalvojęs, kai pasakojo pirmą sykį.
Pats karalius dažnai prašydavo vienokios ar kitokios jau
ne kartą girdėtos istorijos ir vėl su malonumu klausydavo­
si. Vos tiktai jis naktį atbusdavo, tučtuojau pakirsdavo ir
Mikelis, ir jie kai kada valandų valandas draugiškai šne­
kučiuodavosi. Gulėdavo kiekvienas savo alkove, užsi­
traukę lig nosies apklotus; oras kambary būdavo ledinis,
nes užgesus židiniui kaminan lįsdavo šaltis. Iš gilių nišų
pro žalsvus užburbėjusius langų stiklus vidun srūdavo
mėnesiena. Karalius apversdavo galvūgaly stovintį smėlio
laikrodį. Laikas slinkdavo lėtai, ir Mikeliui tekdavo kurt
naują gražią pasaką, kurią karalius išklausydavo vis para­
gindamas ar abejojamai numykdamas.
Rytais jis būdavo be ūpo ir grėsmingas, Mikelis tūno­
davo kaip pelė po šluota, kol anas vaikščiodavo rankio­
damas rūbus ir spardydamas kėdes. Vos išaušus Berentas
atrakindavo duris ir įėjęs pakurdavo židinį; kai ugnis išva­
rydavo šaltį, karalius atsikeldavo. Čia pat nuogais keliais
klaupdavosi ant akmeninių grindų ir kalbėdavo rytinę
maldą, kuri neretai būdavo panaši į tūžmingą burnojimą.
Atlikęs šią priedermę, imdavo sunkų akmeninį rutulį ir
šimtą kartų pakeldavo virš galvos —penkiasdešimt viena
ranka ir penkiasdešimt kita. Mikelis girdėdavo, kaip jis
226
 Karaliaus nešlovė
skaičiuoja ir stena; didėjantis nuovargis palengva mažinda­
vo pasiutimą. Atlikdamas rytinį tualetą, piktai kažką bam­
bėdavo. Jam nekantriai prausiantis, ant grindų tikšdavo
vanduo. Jis rūsčiai šnarpšdavo, ir Mikelis, vogčiom dirste­
lėjęs ton pusėn, pamatydavo: susiraukęs kaip naginė ir
svaidydamas baisius žvilgsnius, karalius trina rankšluosčiu
nuo šaltutėlio vandens užraudusį stuomenį.
Sunkiai tramdydamas pyktį, nusiprausęs karalius sės­
davo skaityti Šventojo Rašto, paskui subildėdavo skląs­
čiai ir Berentas atnešdavo bokalą pakaitinto alaus su
gvazdikėliais ir imbieru. Mikelis taip pat gaudavo, ir abu
tylėdami gurkšnodavo. Jei alus būdavo per karštas, kara­
lius viską trenkdavo ant grindų.
Po to nulipdavo žemyn ir valandą ar dvi vaikštinėda­
vo po kiemą. Jam iš paskos kaip uodega sekdavo keturi
tarnai, kurių pareiga buvo visur lydėti karalių, jei tas iš­
eidavo iš bokšto. Karalius smagindavosi koja daužyda­
mas baltą ledelį ant nutekamojo griovio arba, liepęs at­
nešti arbaletą, šaudydavo varnas, sutūpusias medžiuose
aplink apskritą aikštelę. Bet jei gaudavo laišką, nuvary­
davo tarnus, eidavo į sodą ir vienas ilgai vaikštinėdavo
po obelimis. Čia pasitraukdavo ir tada, kai užplūsdavo
prisiminimai.
Į bokštą grįždavo geresnis ir linksmai šnekindavo Mi­
kelį. Po to ateidavo pietų ir dvasinių pratybų laikas. Mi­
keliui atgulus, nebebuvo nė kalbos apie kėglius. Bet ka­
ralius ir taip visą dienelę būdavo užsiėmęs, gaišdavo lai­
ką tūkstančiams niekų, amžinai nieko nespėdavo, nors
kiaurą dieną skubėdavo. Vakare nusiplūkęs dėkodavo
Dievui už poilsį.
Per Kalėdų šventes pilyje buvo puotaujama. Karalius
rūpinosi, kad Mikeliui, kuris visą tą laiką turėjo gulėti
vienas, ničnieko netrūktų. Keletą dienų karalius išvis ne­
sirodė bokšte, sėdėjo išorinio kiemo sargybinėje ir gėrė
227
Johannes V. Jensen
su muzikantu Jakobu ir landsknechtais. Jakobas paįvairi­
no pilies gyvenimą.
Vakare, kai jau reikėdavo užkelti vartus, karalius
plaukdavo namo. Atstatęs krūtinę priešiniam vėjui, suk­
davo per išorinį kiemą vartų linkui; išvairavęs pro juos,
niūniuodamas ir žagsėdamas leisdavosi per vidaus kie­
mą, pasveikindavo sušalusį mėnulį ir sukdavo overšta-
gu, per baltą sniegą vilkdamas buksyru savo šešėlį.
Muzikantas Jakobas irgi neišsiblaivė per visas Kalė­
das. O Kalėdas pilis šventė lig Velykų.
Per Naujuosius paspaudė žvėriškas šaltis. Sąsiauris
užušalo, naktimis mylių mylias nusidriekę ledo šarvai
dūsavo ir gaudė. Ledo dundėjime slypėjo žiauri galybė.
Speigo griaustinis, grumėdamas nuo kranto iki kranto,
primindavo apie baisias sukaustytas jėgas.
Gulėdamas Mikelis tai girdėjo. Kartą naktį pabudino
karalių: girdi, jam pasirodė, kad mirštąs.
— Kairė ausis nežmoniškai spengia, —paaiškino Mi­
kelis, stingdamas nuo ledinio šalčio.
Karalius sverdėdamas priėjo, uždegė žvakę, plaukai
styrojo pasišiaušę, dar buvo neišsipagiriojęs. Matyda­
mas, koks išsigandęs Mikelio veidas, nusprendė, jog tas
dar nemiršta.
— Tai tik ledas traška, Mikeli! —paguodė jis ir už­
pūtęs žvakes vėl įsiropštė lovon.
Kambarėly kairiajame sparne vienas pilies garnizono
kareivėlis, išgirdęs duslų ir šiurpų trenksmą, drebėdamas
prisispaudė prie Idos, savo jaunutės mylimosios. Ida
nieko negirdėjo, bet giedrai nusišypsojo draugui, kai
tas, nežinia ko nusigandęs, prigludo prie jos. Ji tik ma­
tė, jog jį, tokį didelį ir stiprų, staiga pagavo siaubas, jo
burna gailiai persikreipė, akys prašė pagalbos. Ida jį my­
lėjo, todėl ėmė bučiuoti. Jo žvilgsnis vėl prisipildė ramy­
bės ir laimės, jis tvirtai Idą apkabino. Jie gulėjo apšviesti
228
 Karaliaus nešlovė
žvakės, liepsna degė lyg auksas, ir jis bučiavo Idos baltą
ir minkštą mergiškos krūtinės aksomą.

GROTE
Kas naktį Mikeliui vis baisiau zvimbė kairė ausis, ją
plėšiantis gaudimas vis artėjo, tarytum netoli galvos būt
malusios girnos. Dažnai Mikelis pagalvodavo, kad jis
jau miręs. Šimtmečiai praėjo nuo to laiko, kai jis buvo
padėtas kaip rąstas ir paliktas gulėti šitoj plienu spen­
giančioj tamsoj.
Tačiau kartais jis prabusdavo ir girdėdavo krebždant
kieno nors ranką arba lyg pro rūką įžiūrėdavo kažkokius
kontūrus. Bet po to žiaurusis garsas ausyje dar labiau
priartėdavo, pasidarydavo dar skvarbesnis ir šaižesnis.
Tai buvo tas pats garsas, kurį girdėdavo jaunystėje, bet
anuomet jis buvo silpnas ir tolimas, gal už tūkstančių
mylių. Vėliau pasikartodavo vis stipresnis. O dabar bu­
vo toks galingas, kad nieko nebeliko, net Mikelį prarijo.
Tai ūžė akmeninės girnos.
Ūžė Grote, girnos, kurias kiaurą poliarinę naktį suka
Fenja ir Menja.
Jų molės daina apkurtins tave, akmenų grikšėjimas
gręš tau smegenis. Tavo galvoj viesulu suksis visatos
girnos ir skambės Fenjos ir Menjos daina.
— Mes malam, — dainuoja Fenja, — sukam akmenį
sunkumo kaip žemė, primalsim tau saulėtekių, galvijų ir
derlingų arimų. Primalsim tau baltutėlaičių debesų ir pa­
sėliams lietaus, dobilų, geltonų ir baltų gėlių.
— Mes primalsim tau ligų ir sausrų, —dainuoja Men­
ja, — išdegusių laukų, išdžiūvusių šulinių, primalsim kru­
šos kaip akmenų, prisuksim iš vakarų tau debesų su žai­
bais ir perkūnais, ir tamsą, ir gaisraviečių plėnis.
229
Johannes V. Jensen

— Primalsim tau pavasarį ir mėlynas bangas, — ry­

puoja Fenja, — ir vasarą pačiu laiku, ir žalius miškus, pil­
nus paukščių balsų, primalsim tau meilės, užsimiršimo ir
baltųjų naktų.
— Primalsim tau Fimbulo tamsybių, — gergždžia
Menja, — pelenų lietaus, dūlėsių, primalsim tau žiemą
vasaros vidury. Pridainuosim tau rudenio vėtrą, užleisime
šerkšną ir gruodą ant viso, kas auga, ištrauksime šilumą
tau iš sielos.
— Bet mes primalsim ir naują pavasarį, ir naują der­
lių, — užsiširdijus traukia Fenja, —primalsim saulėgrįžą
ir nurimusią jūrą, primalsim kumeliukų ir drebančių šuny­
čių, ir pietų vėją, primalsime sprogstančių pumpurų ir ti­
kėjimo.
— Cha, sukame girnas, net žiežirbos eina! — kvatojasi
Menja. — Primalsim gimimą, primalsime karstą, primal­
sime sniego ir nevilties. Juk mano daina paskutinė.
Ir atsilošusios milžinės įsispiria kojom į tamsą ir suka
toliau nesustojančias girnas. Fenja ir Menja uždainuoja
kartu:
— Primalsime Saulę, žvaigždes ir Mėnulį, kad aplink
Žemę jis skrietų. Mainysis pralėkdamos dienos ir naktys,
balta ir juoda, ir dangus suksis kaip ratas. Primalsim tau
karštligę iš vasaros ir žiemos, kad degintų karštis, paskui
krėstų šaltis.
O galiausiai primalsim tau žiemą. Mes sukame girnas
jau tūkstančius metų ir pabaigai primalsim tau ledynme­
tį. Šiaurinė pašvaistė virš mūsų galvų! Primalsim ledynų,
kad pūgos čia siaustų per kiaurus metus. Sumalsim į mil­
tus visas tavo viltis; žiūrėk, kokia paprasta aritmetika —
kuo šaltis piktesnis, tuo pelnas didesnis. Primalsim tau
amžiną naktį, o saulę nušviesim, kad skradžiai riedėtų.
Primalsim kosinčių ir braškančių ledynų, tegul atslinks iš
230
 Karaliaus nešlovė
Šiaurės ir užlygins turtingus slėnius, glečeriais sutrupinsi­
me miestus, ir žemė liks bevaisė.
Suakmenės tavo galva, išūš ją mūsų girnos, liks tuščias
kevalas, o mes dainuosim ledinėm širdim, kol girnos su­
trupės.

MUZIKANTO ATSISVEIKINIMAS
Vieną kovo rytą karalius rado Mikelj Tiogerseną negy­
vą. Seniai žinojo, kad bičiulis mirs, tačiau jo sielvartas
buvo nenumaldomas.
Karalius bijojo žiūrėti j sustingusį Mikelio veidą. Ir
skaudu, ir neramu. Negalėjo priprasti, kad tas veidas ab­
soliučiai nejudrus. Karalius raudodamas vaikščiojo po
kambarj ir priėjęs prie Mikelio vis išvysdavo akmeninj
veidą, jau ne išblyškusį, bet baltą. Karaliaus širdį su­
gniaužė nesuprantamas siaubas, jis ėmė žiopčioti — ne­
įstengė viso to suvokti. Jam dar neteko matyt tokio nu­
sivylimo, koks buvo sustingęs Mikelio veide. Kai mirtis
išlygino veido bruožus, pro juos prasimušė neviltis.
Aukšta, plike vainikuota kakta atrodė tarsi kupolas, gau­
biantis begalinę tylą. Akys, giliai įsmegusios po aštriais
antakių lankais, buvo užmerktos, bet, regis, žvelgė į pa­
saulį nustebusiu mieguistu žvilgsniu. Ilga melancholiška
Mikelio nosis nubalo kaip kokio blaivininko, kampuotas jos
galiukas, kuris gyvam esant suteikdavo veidui gudrumo,
panėšėjo į antspaudėlį žiede ar kremzlinį kryželį. Balti Mi­
kelio ūsai buvo nukarę. Burna liūdnai sučiaupta. Negyvose
lūpose įsirėžė nebylus beribis skausmas. Tos lūpos niekad
neišduodavo kančios. Jos buvo nelyginant mįslingas šifras,
saugantis užslėpto sielvarto paslaptį.
Guli Mikelis, ojo veido bruožai tarsi šaukia: žinau, bet
nesakysiu! „Taip ir žinojau!“ — buvo parašyta toje kakto-
231
Johannes V. Jensen
je. Ir kas iš to! Pasibaigė visos jo negandos ir nuotykiai,
va, koks nuolankus guli. Skruostai pardubę viršum oda ap­
temptos žiaunos. Liūdna ir rūsti vyriško veido kaukė. Ty­
lus žmogaus prisipažinimas, žmogaus, kuris visą amžių
bergždžiai kovojo ir nesėkmingai gynėsi nuo didžiausių
nesusipratimų. Guli Mikelis su lūpose sustingusiu tauriu
nuolankumu mirčiai — įkūnyta tyla, palaužtas atkaklu­
mas.
Vargšė Mikelio galva buvo tartum liejinys, septynias­
dešimt metų lydęsis formoje, galop atšaldytas ir išimtas.
Septyniasdešimt metų jo veide lyg vandeny atsispindėjo
tūkstančiai gyvenimo grimasų, akys buvo nelyginant
gyvas metalas, sugeriantis šviesą, paskui jos apsitraukė
plėvele, sutenėjo, tapo kietos ir šaltos, kaip ir buvo liki­
mo skirta. Pagaliau Mikelis gatavas, liejimas baigtas.
Jo kūnas buvo paguldytas ginklinėje ant šiaudų. Ir vi­
sas dienas iki laidotuvių pilyje viešpatavo iškilminga
nuotaika. Žmonės bijojo tamsos ir vakare nedrįsdavo iš­
eit į kiemą — o jei, gink Dieve, žvilgtelės į duris, už ku­
rių guli lavonas. Menkiausias neįprastas garselis mirtinai
išgąsdindavo.
Bet Mikelis niekam nieko nedarė, gulėjo sau tyliam
arsenale, kurio sienos buvo nukabintos visokiais gin­
klais ir vėliavom, o jo guolį saugojo pasieniais išsirikia­
vę tuščiaviduriai šarvai.
Karalius kasdien ėjo pažiūrėti Mikelio ir vis liejo
graudžias ašaras. Mikelis gulėjo taip pat ramiai. Kaktoj
atsirado puvimo dėmelių. Karalius stovėdavo, linguoda­
vo galvą ir verkdavo. Suseno ir jisai, tat ypač krito į
akis, kai buvo nelaimingas. Veidas apdribo, burna nuka­
ro, visas susitraukė į kuprą. Ir jį jau žemelė šaukė.
Mikelį palaidojo Sionderborgo kapinėse. Karalius ne­
turėjo teisės jo lydėti toliau kaip iki pakeliamojo tilto. Pi­
ly buvo iškelti prašmatnūs šermenys. Karalius liepė kie­
232
 Karaliaus nešlovė
man išridenti dvi statines vokiško alaus, — tegul vaišinasi
kas tik nori. Vakare visi lig vieno buvo girti. Muzikantą
Jakobą, didžiai gailestavusį Mikelio, žmonės turėjo nešte
nunešti lovon, nes nusilakė kaip šiaučius.
Ėjo dienos. Išaušo pavasaris. Išoriniam kieme marši­
ruodavo jaunieji landsknechtai. Skardėdavo trimitai. Tik
gegužės mėnesį muzikanto Jakobo elgesys ėmė darytis
kažkoks keistas. Dideliam visų nustebimui, grieždamas
imdavo spardytis, tarsi nuo ko nors gintųsi, ir ilgai kiurk-
sodavo įsmeigęs akis į kokią kertę, pasibjaurėjimo per­
suktu veidu. Paklaustas skųsdavosi, kad visur prisiveisę
baisybė žiurkių. Bėjo, daugiau niekas jokių žiurkių nema­
tydavo.
Iš sielvarto Jakobas dar labiau gėrė, ir tada jam ėmė
vaidentis triušiai. Žiūrėk, apsisukęs jau ir puldavo vaiky­
ti triušių, kuriuos matė jis vienas, ir pilėnai leipdavo
juokais. Vieną dieną, didžiausiam savo siaubui, vartuo­
se jis susidūrė su milžinišku triušiu, didumo kaip karvė,
ir stojo su juo į kovą: šaukė pagalbon sargybą, rėkė,
tvatijo priešą kumščiais, apstoję alebardininkai kvatojo
net susirietę. Tris dienas visus linksmino Jakobo grum­
tynės su nematomu žvėrim. Jis po kelias valandas nie­
kieno netrukdomas medžiodavo vidiniame kieme, kur
negalėdavo pridaryti jokių eibių; visi žiūrėdavo, kaip Ja­
kobas krauna į kampą nudobtus triušius ir žiurkes; tiek
tų žvėriūkščių prigalabydavo, jog turėdavo pasistiebti,
kad pasiektų įsivaizduojamos krūvos viršų. Kol vienam
kiemo gale jis traiškydavo į sieną žiurkes, kitam gale iš­
šokdavo triušiai, ir Jakobas strimgalviais puldavo tenai.
Ir dar spėdavo, iššokęs į vidurį kiemo, susikauti su žvė­
rim, kuris, sprendžiant iš karingų Jakobo mostų, buvo ne­
paprastai didelis ir žiaurus.
Sutemus gilus kaip šulinys kiemas ištuštėdavo: visi bai-
dydavos Mikelio šmėklos. Tik Jakobui ji buvo nė motais:
233
Johannes V. Jensen
jei niekas nejvesdavo vidun, kieme galėdavo praleisti vi­
są naktį.
Kartą vakare Jakobas pamatė, kaip pro vartus brauna­
si žvėris —didžiulis lyg šieno vežimas, vos vos įsibraš-
kino. Argi vargšas Jakobas galėjo tokį įveikti? Sargybi­
nis išgirdo, kad Jakobui gresia mirtinas pavojus, bet ne­
drįso kišti nosies laukan, kol nesusirado dar kelių draugų.
Jie pamatė Jakobą pasliką vidury grindinio —jis rėkė, iš
burnos ėjo putos. Tampomą traukulių, sargybiniai parne­
šė jį lovon.
Porą dienų karščiavęs ir siautėjęs, Jakobas atsipeikėjo
ir net mėgino griežti. Kelias savaites maklinėjo ramus ir
santūrus, skardžiai kaukšėdamas klumpėmis, žiūrėdamas
gailiu žvilgsniu ir taip perbalęs, jog aplink nosį oda bu­
vo net žalsvo atspalvio. Kol vieną gražų gegužės vaka­
rą vėl nusitašė ir nuo to karto gėrė neprasiblaivydamas.
Atėjo Joninės, saulėgrįžos diena. Visoj Danijoj lieps­
nojo laužai pargrįžtančio dievo Baldro garbei. Tiktai Tio-
ka sausomis akimis vienui viena sėdėjo vidury laukų.
Joninių vakarą muzikantas Jakobas už visus savo pi­
nigėlius nupirko statinę „Kakebilės“ alaus ir užprašė
landsknechtus. Tą vakarą nekvailiojo ir griežė, kad net
saldu klausytis. Vidurnaktį Jakobas padainavo naują
dainą, kurią buvo ką tik sudėjęs. Štai ji:
Sakau labos nakties,
Nes pavargau išties.
Dainų tiek pridainavęs
Ir visko paragavęs.

Miegojau aš kietai,
Vėjelis glostė švelniai.
Ėmiau susapnavau,
Kad rojun patekau.
234
 Karaliaus nešlovė

Miegosiu palaimingai
Naujam būste garbingam.
Lentų pušinių guolis
Pats tas tokiam varguoliui.

Su Dievu kiekvienam,
Ir priešam, ir draugam!
Gal kam per daug žadėjau
Ir per mažai tesėjau...

Išeinu be skolų,
Atidaviau su kaupu.
O jei skolingas priešui,
Lai droš pas velnią tiesiai.

Sudiev, smuikeli ir stryke!

Nedaug man jau belikę.
Palieku aš jum džiaugsmą,
Tenai išsinešu skausmą.

Sudiev ir likit sveiki,

Gyvenimo peikt negali.
Gal ši daina ir prasta,
Tačiau laiku užbaigta.

Rytą žmonės Jakobą rado pasikorusį gražiausioj rožy­

no obely. Suleidusi nagus į žilutėlius jo plaukus, ant
galvos tupėjo varna.
Johannes V. Jensen
APIE AUTORIŲ
XIX a. pabaigos —XX a. pirmosios pusės danų lite­
ratūra gali pasigirti daugeliu žymių prozininkų. Ne visų
kūryba išlaikė laiko bandymą, tačiau Jenseno žvaigždė
metams bėgant dega vis ryškiau. Taip yra dėl to, kad
Jensenas ne tik turėjo ką pasakyti, bet ir darė tai būdu,
kuris stulbina net šiuolaikinį skaitytoją.
Johannesas V. Jensenas (1873—1950) praturtino da­
nų romaną naujais elementais, temomis ir konfliktais,
pakeitė jo struktūrą ir kalbą. Kritikai įžiūri amerikiečių
prozos, ypač Faulknerio įtaką, tačiau jis buvo per dide­
lis, kad taptų kieno nors sekėju.
Didžiausias Jenseno kūrinys — šešių romanų istori­
nis—antropologinis ciklas „Ilga kelionė“ (1908—1922),
kaip tik už jį 1944 m. gavo Nobelio premiją. Vis dėlto
meistriškiausias ir novatoriškiausias buvo istorinis roma­
nas „Karaliaus nešlovė“ (Kongens Fald). Šioje knygoje
Jensenas išreiškė naują tiems laikams istoriosofiją, {vilk­
damas ją į patrauklų siužetą. Čia būtina pateikti šiokių
tokių Danijos istorijos faktų.
1481 m. miršta karalius Kristianas I, Danijos, Šlezvi-
go ir Holštino bei Norvegijos karalius. 1457 m. jis buvo
paskelbtas ir Švedijos karalium, bet iš tikrųjų to krašto
nevaldė. Asmeninė skandinavų šalių unija išsilaikė iki
Kristiano II karaliavimo. Jo valdymo dešimtmetis
(1513—1523) paliko kruvinus pėdsakus ir suskilusią są­
jungą. Diktatoriškas karalius nepakentė jokios opozici­
jos, o kai jį ėmė remti liaudis, tapo pavojingas Švedijos
ir Danijos feodalams. Todėl, iširus unijai, danų didikai
Kristianą II nuvertė nuo sosto, bet po to apie dešimt me­
tų nesiliovė valstiečių riaušės. Tokiame istoriniame kon­
tekste rutuliojasi „Karaliaus nešlovės“ fabula.
236
 Karaliaus nešlovė
Veiksmo ašį sudaro minėtieji istoriniai įvykiai, kurie
ir lemia personažų charakterį, jų elgesį. Tų laikų Dani­
ją Jensenas parodo Mikelio Tiogerseno akimis. Kalvio
sūnų, studijavusį Kopenhagoje, atsitiktinumai, o gal liki­
mas suveda su karaliumi. Šešiolikmetis princas jį apstul­
bino išvaizda ir ne itin išmintingu elgesiu. Toks jis ir li­
ko. Ūmus ir lengvabūdiškas, karalius pridarė baisybę
klaidų, kuriomis įgijo būrius priešų ir prastuomenės pa­
lankumą. Tačiau kai įkvėptas pergalės prieš Švediją įsa­
kė išžudyti visą švedų diduomenę, jo žlugimas jau buvo
garantuotas: galybėje slypėjo bejėgiškumas. Danų baž­
nyčios ir valstybės hierarchai, bijodami dar vienos „kru­
vinosios pirties“, jį nuvertė nuo sosto ir įkalino Sionder-
borgo pilyje. Valdovo ir žmogaus dilema ryškiausiai
atsiskleidžia pagrindiniame knygos skyriuje, vaizduojan­
čiame karaliaus blaškymąsi tarp dviejų krantų ir dviejų
valstybės idėjų. Abejonės savo, kaip valdovo, misija bu­
vo kapituliacija.
Mikelis Tiogersenas — ir karaliaus atspindys, ir jo an­
tipodas. Chaotiška, tragiška ir prieštaringa jo gyvenimo
istorija. Bet po keisčiausių likimo peripetijų karalių ir jo
tarną sulygina laikas ir žemė. Tad kalbėdamas apie pra­
eitį Jensenas kalba apie amžinuosius dalykus — vadina­
si, ir apie mus, nė kiek ne švelniau blaškytus istorijos ir
lemties vėtrų.
Ve r t ė j a
Johannes V. Jensen
TURINYS
PAVASARIO MIRTIS.................................................................................. 5
Mikelis.................................................................................................... 7
Kopenhaga naktį..................................................................................... 13
Svajotojas.............................................................................................. 18
Pavasario kančios..................................................................................... 24
Mikelio neviltis........................................................................................ 31
Otės Iverseno nuopuolis............................................................................. 35
Akmenų nešimas iš miesto.........................................................................43
Sugrįžimas.............................................................................................. 50
Ilgesys.................................................................................................... 56
Audra......................................................................................................61
Kerštas...................................................................................................65
Atpildas...................................................................................................67
Mirtis......................................................................................................72
Susitikimas.............................................................................................. 74
DIDŽIOJI VASARA....................................................................................81
Akselis išjoja........................................................................................... 83
Vėl namie.............................................................................................. 89
Consumatum ėst ........................................................................................ 97
Galera.................................................................................................. 103
Istorijos žabangai................................................................................... 107
Liusija................................................................................................. 113
Kruvinoji pirtis...................................................................................... 117
Miserere............................................................................................... 124
Dalužė ................................................................................................. 129
Pirmovinėje girioje.................................................................................. 135
Dėžutė ................................................................................................. 143
Auka.................................................................................................... 143
Daniška mirtis........................................................................................ 154
Karaliaus nešlovė................................................................................... 158
Lobis.................................................................................................. 167
Ingerė................................................... 168
ŽIEMA................................................................................................. 173
Ir vėl namie ......................................................................................... 175
Raudonas gaidys ..................................................................................... 182
Pralaimėjimas........................................................................................ 186
Laikas...................................................................................................189
Jakobas ir Ida..........................................................................................193
Be namų ................................................................................................199
Sionderborge...........................................................................................202
Karolis.................................................................................................. 208
Ugnis....................................................................................................218
Žiemos balsas........................................................................................222
Grote.................................................................................................... 229
Muzikanto atsisveikinimas....................................................................... 231
APIE A U T O R IŲ .................................................................................................................236

238
 Karaliaus nešlovė
XX a. AUKSO FONDAS

John Fowles
PRANCŪZŲ LEITENANTO MOTERIS
John Fowles
KOLEKCIONIERIUS
Hermann Hesse
NARCIZAS IR AUKSABURNIS
Patrick Sūskind
KVEPALAI
Johannes V. Jensen
KARALIAUS NEŠLOVĖ
Herbjorg Wassmo
DINOS KNYGA
Franęois Mauriac
FARIZIEJĖ
M.Michel Tournier
PENKTADIENIS,
ARBA RAMIOJO VANDENYNO LIMBAI
Anita Brookner
„EŽERO“ VIEŠBUTIS
Andrė Gide
IMORALISTAS
Goran Tunstrom
KALĖDŲ ORATORIJA
 Jensen Johannes V.
85 Karaliaus nešlovė: romanas/Johannes V. Jensen; iš
danų k. vertė [ir baig. str. „Apie aut.“, p. 236-237, parašė]
Z. Marienė. —V.: Alma littera, 1996. —237 p. —(XX
amžiaus aukso fondas)
ISBN 9986-02-173-1
„Karaliaus nešlovė“ (Kongens Fald 1900-1901) — žymaus
danų klasiko istorinis-psichcloginis romanas, pasakojantis apie
karaliaus Kristiano II ir jo valdinio, kario Mikelio, tragišką likimą.

UDK 839.8-3

Johannes V. Jensen
KARALIAUS NEŠLOVĖ
Ro ma n a s
Iš danų kalbos vertė
Zita Marienė
Redakcija vertėjos
Dailininkas L. Spurga
Techninė redaktorė B. Tolvaišienė
Korektorė A. Žernienė
Kompiuteriu maketavo Z. Vasiliauskaitė
SL 412. 11,6 leidyb. aps. 1. Tir. 3000 egz. Užsakymas 123
Išleido leidykla „Alma littera“, Šermukšnių 3, 2600 Vilnius
Spaudė „Spindulio“ spaustuvė, Gedimino į0,_3000 Kaunas
 JOHANNESAS V. JENSENAS
(1873 -1950) —ŽYMIAUSIAS SAVO KARTOS
danų rašytojas. 1944 m. Nobelio premijos
laureatas, kartais vadinamas prozos Picasso.
Istorinis romanas „Karaliaus nešlovė“
literatūrinio ekspresionizmo pavyzdys:
nepaprastos jėgos ir savitumo stilius
atakuoja visas skaitytojojusles.
Romane vaizduojamas XVI a., karaliaus
Kristiano II epocha, kuomet Danija prarado
užkariautas švedų žemes. Bandydamas paaiškinti,
kaip galinga Danijos karalystė virto nykštuke,
autorius valstybės likimą sieja su individo likimu.
Buvusio studiozo, vėliau ištikimo karaliaus kario
Mikelio Tiogerseno painus ir liūdnas gyvenimas
rūsčiame istorijos fone —tai ir įspūdinga danų
tautos charakterio studija. Tačiau labiausiai
žavi giluminis kūrinio klodas —visus ir viską
sulyginančios amžinybės, visagalės žemės ir
žmogaus laikinumo motyvai.

„Karaliaus nešlovė“ (1900 1901) —

stebuklingas istorinis romanas, kurį
nedvejodamas vadinu geriausiu iš visų daniškų
romanų. Tai ne tik jaudinantis pasakojimas, bet ir
įstabus Danijos paveikslas —jos psichologijos,
charakterio, gamtovaizdžio.
Poul Borum

ISBN 9986 02-173-1