Colleen Houck

Iš anglų kalbos vertė

Tėja Luna ir Kristupas Židžiūnas

Auksolpieva
Vilnius / 20 15
UDK 821.1ll(73)-93 Versta iš:
Ho-326 Colleen Houck
TIGER S CURSE
Sterling,
New York, 2011

Copyright © 2011 by Colleen Houck

Viršelio nuotrauka © Katrina Damkoehler, 2011
© Vertimas į lietuvių kalbą, Tėja Luna ir Kristupas Židžiūnas, 2015
© Leidykla „Aukso pieva", 2015

ISBN 978-609-8105-18-6
 Skiriu Lindoms,
viena jų suteikė motyvaciją rašyti,
o kita davė tam laiko.
Abi jas vadinu seserimis
Prakeiksmas 11

Kelsė 16

Cirkas 23

Tigras 35

Nepažįstamasis 51

Lėktuvas 69

Mumbajus 86

Džiunglės 95

Paaiškinimas 106

Draugas 116

Saugus prieglobstis 127

Kanherio urvas 154

Durgos pranašystė 177

Krioklys 193

Tigras, tigras 212

 Medžioklė 232

Kelsės sapnas 253

Pradžia 270

Durgos šventykla 289

Hampi 305

Išbandymai 324

.Kiškinda 341

Pabėgimas 366

Šešios valandos 389

Pabaiga 416

Šešėlis 455
 tips
William Blake

Tigre, kurs liepsna ryškia

Tamsiame švieti miške!
Koks kūrėjas nemarus
Tau išmargino gaurus?
Kur - aukštybėj ar bedugnėj -
Įžiebė akių tau ugnį?
Kokios dumplės pūtė žaizdrą?
Kas išdrįso liest tą gaisrą?
Kas per meistras tvirtarankis
Tau širdies skilvius išlenkęs?
Kokios buvo mintys baisios
To, kas ją tavy įtaisęs?
Kiek piktos turėjo valios
Kalvis, smegenis tau kalęs?
Kur jo priekalas? Grandinės?
Kūjis? Žnyplės geležinės?
Kai išsiaubo verkė žvaigždės -
Ar jis džiaugės darbą baigęs?
Ar ta pat jėga sutvėrė
Avinėlį - iršį žvėrį?
Tigre, tigre, kurs miške
Ugnimi švieti ryškia!
Koks kūrėjas nemarus
Davė tau šituos nasrus?*

* Vertė Andrius Krivas.

 įvadas

. pra|ei|sii|ss
) belaisvis stovėjo priekyje surištomis rankomis, išvargęs, sumuš­
tas ir purvinas, bet išdidžiai atlošęs pečius, kaip dera karališkos
kilmės indui. Jo kalintojas, Lokešas, išdidžiai žvelgė nuo gausiai
raižyto, paauksuoto sosto. Patalpą tarsi sergėtojai juosė aukštos
baltos kolonos. Permatomos portjeros nepraleido nė menkiausio
džiunglių vėjelio dvelksmo. Viskas, ką belaisvis galėjo girdėti, - tai
vienodas Lokešo žiedų, puoštų brangakmeniais, skambčiojimas į
auksinio krėslo atkaltę. Lokešas pažvelgė žemyn, akys susiaurėjo
ir tapo panašios į plyšius, iš kurių sklido panieka ir triumfas.
Belaisvis buvo Mudžiuleino karalystės Indijoje princas. Tiesą
sakant, dabar jis buvo tituluojamas Mudžiuleino imperijos Princu
ir Svarbiausiuoju Gynėju, tačiau vis dar laikė save tiesiog tėvo
sūnumi.
Lokešas, nedidelės kaimyninės Brynamo karalystės radža, su­
gebėjęs pagrobti princą, nėmaž nebuvo šokiruotas, kaip tie, kurie
sėdėjo šalimais: Jesubaja, radžos dukra ir belaisvio sužadėtinė bei
Kišanas, jaunesnysis princo brolis. Belaisvis tyrinėjo visus tris, ta­
čiau tik Lokešas patraukė jo ryžtingą žvilgsnį. Po marškinėliais
kabėjo akmeninis princo amuletas, vėsindamas jo odą, kol kūną
tvilkė įtūžis.

n
 Belaisvis prakalbo pirmas, stengdamasis neatskleisti įaudrintų
jausmų:
- Kodėl tu, netrukus turėjęs tapti man tėvu, šitaip su manimi
pasielgei... taip nesvetingai?
Abejingas Lokešas išspaudė dirbtinę šypseną.
- Mano prince, tu turi tai, ko aš trokštu.
- Niekas, ko tu trokšti, nepateisina šito. Argi mūsų karalystės
neketino susijungti? Viskas, ką turiu, buvo tavo žinioje. Tau viso
labo tereikėjo paprašyti. Kodėl taip pasielgei?
Lokešas patrynė smakrą, jo akys sublizgėjo.
- Planai pasikeitė. Regis, tavo brolis norėtų imti sau į žmonas
mano dukrą. Jis pažadėjo man tam tikrą atlygį, jei padėsiu pa­
siekti šį tikslą.
Princas atkreipė dėmesį į Jesubają, kuri sėdėjo nuolankiai nu­
leidusi galvą, kukli, liepsnojančiais skruostais. Jo parengtos ve­
dybos su Jesubaja, regis, turėjo būti taikos eros tarp dviejų ka­
ralysčių pradžia. Pastaruosius keturis mėnesius jis buvo išvykęs į
tolimus imperijos pakraščius prižiūrėti karinių pajėgų ir rūpintis
karalyste buvo palikęs savo brolį.
Veikiausiai Kišanas rūpinosi šiek tiek daugiau, nei karalyste.
Belaisvis drąsiai žengė priešais Lokešą ir suriko:
- Tu apkvailinai mus visus. Tu kaip kobra, kuri susirangiusi
tyko krepšyje, laukdama tinkamo momento įgelti.
Jis nužvelgė savo brolį ir sužadėtinę.
- Argi nematai? Tavo veiksmai išlaisvino angį ir mes esame
sugelti. Dabar nuodai skverbiasi į mūsų kraują, viską naikindami.
Lokešas paniekinamai nusikvatojo ir tarė:
- Jei sutiksi nesipriešindamas atiduoti savo Deimono amule­
tą, galbūt patikėsiu ir leisiu tau gyventi.

12
 - Gyventi? Maniau, kad deramės dėl mano nuotakos.
- Bijau, kad tavo, kaip susižadėjusio vyro, teisės jau užimtos.
Galbūt neaiškiai pasakiau. Tavo brolis ves Jesubają.
Belaisvis sukando dantis ir atkirto:
- Jei nužudysi mane, būsi sunaikintas tėvo kariuomenės.
Lokešas nusijuokė.
- Jis tikrai nesunaikins naujosios Kišano šeimos. Mes papras­
čiausiai nuraminsime tavo mielą tėvelį ir pasakysime jam, kad tu
tebuvai nelaimingo atsitikimo auka.
Jis perbraukė per savo trumpą, šiurkščią barzdą ir paaiškino:
- Žinoma, juk supranti, kad net jei leisiu tau gyventi, vis tiek
abi karalystes valdysiu aš, - Lokešas nusišypsojo. - Jei man nepa-
klusi, tavo amuleto dalį paimsiu jėga.
Kišanas palinko prie Lokešo ir griežtai užprotestavo:
- Maniau, kad mes susitarėme. Aš viso labo tik atvedžiau tau
brolį, nes man prisiekei, kad jo nenužudysil Ketinai tik pasiimti
amuletą. Tik tiek.
Lokešas žaibišku greičiu ištraukė ranką ir sugriebė Kišano
riešą.
- Jau turėjai suprasti, kad aš pasiimu viską, ko noriu. Jei tau
patiktų matyti vaizdą iš ten, kur stovi tavo brolis, būčiau laimin­
gas tave ten apgyvendindamas.
Kišanas pakilo nuo krėslo, bet tylėjo.
Lokešas tęsė.
- Ne? Labai gerai. Kaip tik dabar pakoregavau mūsų anks­
tesnį susitarimą. Tavo brolis bus nužudytas, jei nepaklus mano
norams, o tu niekada neveši mano dukters, nebent man taip pat
atiduosi savo amuleto dalį. Šis slaptas mūsų susitarimas gali būti
lengvai atšauktas, ir aš galiu ištekinti Jesubają už kito vyro - už

13
to, kurį pats parinksiu. Veikiausiai jos kraują nuramintų senas sul­
tonas. Jei trokšti būti šalia Jesubajos, turėsi išmokti paklusnumo.
Lokešas tol spaudė Kišano riešą, kol šis garsiai trekštelėjo.
Kišanas visiškai nesureagavo.
Lankstydamas pirštus ir lėtai sukdamas riešą, Kišanas atsisė­
do atgal, kilstelėjo ranką, paliesdamas išgraviruotą amuleto dalį,
paslėptą po marškiniais, ir užmezgė akių kontaktą su broliu. Tarp
jų šmėkštelėjo nebyli žinutė.
*Broliai vėliau tarpusavyje išsiaiškins, tačiau dabar Lokešo veiks­
mai abiem reiškė karą, o karalystės reikalai jiems buvo svarbiausi.
Apsėdimas pulsavo Lokešo kaklu, tvinkčiojo smilkiniuose ir
buvo apėmęs jo tamsias, gyvatiškas akis. Tos pačios akys skroste
skrodė belaisvio veidą, tirdamos, ieškodamas silpnybių. įtūžęs jis
pašoko ant kojų.
-Taip ir bus!
Iš rūbų klosčių Lokešas išsitraukė spindintį durklą, kurio ran­
kena buvo išpuošta brangakmeniais, ir šiurkščiai truktelėjo už
princo kažkada buvusio balto, dabar purvino, džodhpurio dur­
tinio rankovės. Virvės spaudė riešus, Lokešas rėžė peiliu per jo
ranką, ir princas sudejavo iš skausmo. Rėžis buvo pakankamai
gilus, kad siūbtelėtų kraujas, nubėgtų oda ir nulašėtų ant plyte­
lėmis išklotų grindų.
Lokešas nuplėšė nuo jo kaklo medinį talismaną ir pakišo po
belaisvio ranka. Nuo peilio ant talismano lašėjo kraujas ir išraižy­
tas simbolis pirmiausia tvykstelėjo ryškiu raudoniu, paskui ėmė
pulsuoti nepaprasta balta šviesa.
Šviesa šovė į princą, persmelkė krūtinę ir pasiglemžė jo kūną.
Nors ir stiprus, jis vis dėlto nebuvo pasiruošęs tokiam skausmui.

14
Belaisvio kūnas ūmai užsiliepsnojo dilginančiu karščiu, jis suriko
ir krito ant grindų.
Jis tiesė rankas, norėdamas save apsaugoti, tačiau tik susirie­
tė ir liko tįsoti ant šaltų, baltų grindų. Princas bejėgiškai stebeili­
jo, kaip Jesubaja ir jo brolis puolė Lokešą, kuris niršiai nustūmė
juos atgal. Jesubaja parkrito ant grindų, stipriai trenkdamasi gal­
va į pakylą.
Princas neabejojo, kad kai suglebusį Jesubajos kūną apleido
gyvybė, sielvarto apimtas jo brolis buvo šalia. Ir kad, išskyrus
skausmą, jis jau nejautė nieko.
II tovėjau ant bedugnės krašto. Formaliai tiesiog stypsojau eilėje
prie kontoros, siūlančios laikiną darbą Oregone, tačiau jaučiausi
tarsi ant bedugnės krašto. Vaikystė, vidurinė mokykla bei iliuzija,
kad gyvenimas buvo puikus ir laikai ramūs, - visa tai buvo praei­
ty. Prieš akis šmėkščiojo ateitis: koledžas, įvairūs vasaros darbai,
kad išgalėčiau susimokėti už mokslą, ir vienišos pilnametystės
tikimybė.
Eilė per colį pasislinko į priekį. Atrodė, kad laukiu jau išti­
sas valandas, tikėdamasi gauti darbą vasarai. Kai galiausiai atėjo
mano eilė, prisiartinau prie stalo, už kurio telefonu kalbėjo nuo­
bodžiaujanti, pavargusi darbų skirstytoja. Moteris davė ženklą
prieiti arčiau ir parodė, kur atsisėsti. Kai padėjo ragelį, įteikiau jai
keletą formų ir ji mechaniškai pradėjo interviu.
- Jūsų vardas.
- Kelsė. Kelsė Heis.
- Kiek metų?
- Septyniolika, beveik aštuoniolika. Greitai mano gimtadienis.
Ji užantspaudavo formas.
- Ar baigei vidurinę mokyklą?

16
 - Taip. Baigiau vos prieš kelias savaites. Šį rudenį ketinu lan­
kyti Čemeketo koledžą.
- Kuo vardu tėvai?
- Madison ir Jošua Heisai, tačiau mano globėjai yra Sara ir
Maiklas Nilsonai.
- Globėjai?
Na, štai irvėl, - pamaniau. Tačiau kaip niekad lengvai paaiškinau:
-Taip. Mano tėvai yra... mirę. Jie žuvo automobilio avarijoje,
kai aš buvau pirmoje klasėje.
Ji sulankstė keletą popieriaus lapų ir ilgokai kažką keverzojo.
Padariau grimasą, svarstydama, ką ji galėtų taip ilgai rašyti.
- Panele Heis, ar jums patinka gyvūnai?
- Žinoma. Hm, žinau kaip juos šerti... - Ar yra didesnių nevy­
kėlių už mane? Taip kalbančių nepriima į darbą. Atsikrenkščiau. -
Norėjau pasakyti, žinoma, aš myliu gyvūnus.
Regis, moteriai visai nerūpėjo mano atsakymas. Ji įteikė man
paskyrimą į darbą.

REIKALINGAS
LAIKINAS DARBUOTOJAS DVIEM SAVAITĖMS.
PAREIGOS: BILIETŲ PARDAVIMAS, GYVŪNŲ ŠĖRIMAS
IR TVARKYMASIS PO PASIRODYMŲ.

Pastaba: kadangi tigrą ir šunis prižiūrėti reikia ištisomis paromis,

suteikiamas kambarys ir maitinimas.

Darbas buvo Mauricijaus cirke, nedideliame šeimos cirke

atrakcionų aikštelėje. Prisimenu, kaip gavau kuponą apsipirkti
maisto produktų krautuvėlėje ir netgi planavau pasiūlyti nusivesti

17
įtėvių vaikus, šešerių Rebeką ir ketverių Samuelį, kad Sara su
Maiklu turėtų šiek tiek laiko sau. Tačiau pamečiau kuponą ir vi­
siškai apie tai pamiršau.
- Taigi, nori šio darbo, ar ne? - moteris nekantriai išbėrė.
- Tigras, hm? Skamba įdomiai! Ar yra ir dramblių? Nes norė­
čiau susitarti, kad nereiktų kuopti dramblių mėšlo. - Tyliai suki­
kenau iš savo pačios pokšto, tačiau moteris vos teišspaudė šyps­
nį. Kadangi kitokių pageidavimų neturėjau, atsakiau, kad tiks. Ji
davė man kortelę su adresu ir nurodė prisistatyti ten kitą rytą iki
6 valandos.
Suraukiau nosį.
- Jiems reikia manęs šeštą ryto?
Darbuotoja tik žvilgtelėjo į mane ir sušuko nenustygstančiai
eilei: „Kitas!“
Į ką aš įsivėliau? - mąsčiau lipdama į Saros paskolintą hibridinį
automobilį ir važiuodama namo. Atsidusau. Galėjo būti ir blogiau.
Jau rytoj galėjau vartyti mėsainius. Cirkuose linksma. Ir tikiuosi, kad
ten nėra dramblių.

Gyvenimas su Sara ir Maiklu didžiąja dalimi buvo geras. Jie

suteikė man kur kas daugiau laisvės nei dauguma kitų tėvų savo
vaikams, ir, regis, mes sveikai gerbėme vieni kitus - na, bent jau
tiek, kiek suaugusieji gali gerbti septyniolikmečius. Padėdavau
prižiūrėti jų vaikus ir niekada nepapuldavau į bėdą. Nebuvau to­
kia pat, kaip su savo tėvais, tačiau mes vis viena buvome šeima.
Atsargiai pastačiau automobilį garaže ir patraukiau į namą
ieškodama Saros, kuri mediniu šaukštu kažką maišė dubenyje.
Numečiau krepšį ant kėdės ir nužingsniavau pasiimti stiklinės
vandens.

18
 - Matau, vėl kepsi veganiškus sausainius. Kokia proga? - pa­
klausiau.
Sara kelis kartus dūrė mediniu šaukštu į stangrią tešlą, tarsi
šaukštas būtų ledo kirtiklis.
- Šernui eilė atsinešti skanėstų už praleistą dieną.
Užsikosėjau, kad neprunkštelėčiau.
Ji prisimerkė ir skvarbiai dėbtelėjo į mane.
- Kelse Heis, jei tavo mama buvo geriausia sausainiukų ke­
pėja pasaulyje, dar nereiškia, kad aš negaliu paruošti tinkamų
vaišių.
- Abejoju ne dėl tavo sugebėjimų, o dėl ingredientų, - pa­
sakiau pakeldama stiklainį. - Riešutų sviesto pakaitalas, linai,
baltymų milteliai ir agava. Nuostabu, kad dar neįdėjai perdirbto
popieriaus. Kur šokoladas?
- Kartais naudoju saldžiavaisį pupmedį.
- Saldžiavaisis pupmedis nėra šokoladas. Jo skonis kaip rudos
kreidos. Jei ketini kepti sausainiukus, turėtum...
- Žinau, žinau. Šokoladiniai moliūgo traškučiai arba dvigubas
šokoladinis ir riešutų sviestas. Tau tikrai netinka, Kelse, - pasakė
ji atsidusdama.
- Bet jie tokie skanūs.
Stebėjau, kaip Sara nusilaižo pirštą, ir tęsiau.
- Beje, aš gavau darbą. Ketinu valyti ir šerti gyvūnus cirke.
Atrakcionų aikštelėje.
- Šaunu! Manau, tai bus puiki patirtis, - Sara pralinksmėjo. -
Kokie tai bus gyvūnai?
- Hm, veikiausiai šunys. Ir galbūt tigras. Tačiau nieko pavo­
jingo man tikriausiai nereikės daryti. Esu bemaž tikra, kad tigrui

19
prižiūrėti jie turi profesionalus. Tačiau privalėsiu darbą pradėti
tikrai anksti ir artimiausias dvi savaites nakvosiu ten.
- Hmm, - mąsliai numykė Sara. - Na, mes būsime tik per
telefono skambučio nuotolį, jei tau mūsų prireiktų. Ar galėtumei
ištraukti iš orkaitės puodą su briuseliniais kopūstais, pagamintais
„perdirbto laikraščio“metodu?
Pastačiau dvokiantį puodą vidury stalo, ji pašovė į orkaitę
padėklus su sausainiais ir pakvietė vaikus vakarienei. Sugrįžo
Maikas, padėjo savo portfelį ir pabučiavo žmoną į skruostą.
- Kas čia per... kvapas? - paklausė įtariai.
- Puodas briuselinių kopūstų, - atsakiau.
- Ir dar kepu sausainių Šernui į vaikų darželį, - išdidžiai pa­
reiškė Sara. - Labiausiai pavykusį paliksiu tau.
Maikas metė į mane supratingą žvilgsnį, kurį pastebėjo Sara.
Ji tėkštelėjo rankšluosčiu jam per šlaunį.
- Jei tu ir Kelsė šitaip nusiteikę sėsitės prie stalo, turėsite šį
vakarą suplauti indus.
- O, mieloji. Nepyk, - jis vėl pabučiavo Sarą ir apsivijo ją ran­
komis, visaip stengdamasis išvengti šios užduoties.
Pamaniau, kad dabar mano eilė pasišalinti. Išsėlinusi iš virtu­
vės išgirdau Saros kikenimą.
Norėčiau kada nors turėti vaikiną irštai šitaip kalbėtis su juo apie
pareigą plauti indus, - pagalvojau ir nusišypsojau.
Atrodo, kad Maiklas mokėjo derėtis, nes, užuot plovęs, nuėjo
guldyti vaikus į loveles, o plauti indus tuo tarpu buvau palikta aš.
Tikrai neprieštaravau, tačiau vos tik baigiau, nusprendžiau, kad
man taip pat metas gultis. Šešta valanda ryto ateis siaubingai greitai.
Tyliai užkopiau laiptais į savo kambarį. Jis buvo mažulytis ir
jaukus, jame stovėjo paprasta lova, tualetinis staliukas su vei­

20
drodžiu, kompiuterinis stalas namų darbams, spinta, čia buvo
drabužiai, mano knygos, krepšys su įvairių spalvų kaspinėliais į
plaukus ir mano senelės antklodė.
Senelė pasiuvo šią antklodę, kai aš buvau dar maža. Ir nors
tikrai buvau maža, prisimenu ją siuvinėjančią ir visuomet mū-
vinčią ant piršto tą patį metalinį antpirštį. Paliečiau drugelį ant
susidėvėjusios, nuspurusiais kampais antklodės, prisiminusi, kaip
vieną naktį slapta nugvelbiau antpirštį išjos siuvinėjimo krepšelio
tik tam, kad pajusčiau senelę šalia savęs. Nors jau buvau paauglė,
vis dar miegojau su šia antklode.
Apsirengiau pižamą, papurčiau galvą, kad išsipintų kasa, susi­
šukavau ir krestelėjau plaukus švysteldama juos atgal, kaip mums
kalbantis mėgdavo daryti mano mama.
Palindau po šiltais apklotais ir nusistačiau žadintuvą 4:30 ryto,
stebėdamasi, ką taip anksti turėsiu daryti su tigru ir kaip ištversiu
trijų arenų cirke, kuris jau tapo mano gyvenimu. Suurzgė pilvas.
Žvilgtelėjau į nuotraukas ant savo naktinio staliuko. Vienoje
jų mes buvome trise: mama, tėtis ir aš Naujųjų metų iškilmėse.
Man buvo ką tik suėję dvylika metų. Ilgi rudi plaukai buvo suban­
guoti, tačiau nuotraukoje sruogos išsileidusios, nes nesupurkštos
plaukų laku. Ten aš šypsojausi, nepaisant blyksinčių sidabrinių
dantų breketų. Dabar esu dėkinga už tiesius ir baltus dantis, ta­
čiau tuomet tų breketų siaubingai nemėgau.
Paliečiau stiklą, nykščiu brūkštelėjau per išblyškusį savo vei­
dą. Visada troškau būti liekna, įdegusi, šviesiais plaukais ir mė­
lynomis akimis, tačiau turėjau tokias pat rudas akis kaip mano
tėvas ir polinkį į putlumą - kaip mano motina.
Kitoje nuotraukoje buvo užfiksuota akimirka per mano tėvų
vestuves. Fone matėsi nuostabus fontanas, jie buvo jauni, laimin­

21
gi ir šypsojosi vienas kitam. Troškau kada nors ir sau to paties.
Norėjau, kad kažkas ir į mane taip žiūrėtų.
Prieš užmigdama atsigulus ant pilvo ir pasikišus pagalvę po
skruostu, leidausi į prisiminimus apie mamos sausainėlius.
Tą naktį sapnavau, kad mane kažkas vejasi per džiungles, o
kai atsisukau pažiūrėti į savo persekiotoją, apstulbau išvydusi di­
džiulį tigrą. Sapne jis šypsojosi ir juokėsi, paskui ėmė bėgti dar
greičiau. Švelnios, minkštos letenos mušė tuo pačiu ritmu kaip ir
mano širdis.
♦ c(
vš gilaus miego žadintuvas pažadino 4:30 ryto. Šiandien lauke
bus šilta, bet ne per karšta. Oregone niekada nebūna itin karšta.
Labai seniai Oregono gubernatorius veikiausiai išleido įstatymą,
kad čia visada būtų vidutinė temperatūra.
Aušo. Saulė dar nebuvo pakilusi virš kalnų, tačiau dangus jau
šviesėjo, o debesys rytuose priminė rausvą medvilninį saldainį.
Šiąnakt tikriausiai lynojo, nes ore galėjau užuosti žavingą šlapios
žolės ir pušų aromatą.
Išsiritau iš lovos, paleidau dušą, palaukiau, kol vonios kamba­
rys bus pilnas garų, tada šokau į vidų ir leidau karštam vandeniui
sroventi per nugarą, kad pažadintų mano mieguistus raumenis.
Kokiais drabužiais dėvima dirbant cirke? Nežinodama, kas tin­
ka, užsitempiau trumparankovius marškinėlius ir gerus darbinius
džinsus. Tada įsispyriau į teniso batelius, rankšluosčiu sausai iš-
tryniau plaukus, susipyniau prancūzišką kasą ir surišau mėlynu
kaspinėliu. Užsitepiau šiek tiek lūpų blizgio ir voila, - mano pasi­
ruošimas cirkui buvo baigtas.
Metas susidėti daiktus. Maniau, kad neturėsiu didelio nešulio,
tik keletą daiktų, kad jausčiausi patogiai, juolab kad cirke bū­

23
siu tik porą savaičių ir per pertraukas visuomet galėsiu sugrįžti
namo. Prieš ištraukdama spintelės stalčius, peržiūrėjau drabuži­
nę ir išsirinkau tris komplektus, kurie buvo suderinti spalviškai ir
tvarkingai pakabinti. Pasičiupau kelis kojinių kamuolius, taip pat
kruopščiai sudėliotus pagal spalvas, ir viską sukišau į savo patiki­
mą mokyklinę kuprinę. Tada įsidėjau kelis rašiklius ir pieštukus,
keletą knygų, dienoraštį, tualeto reikmenis, piniginę ir savo šei­
mos nuotraukas. Suvyniojau antklodę, sugrūdau ją ant viršaus ir
užtraukiau užtrauktuką.
Užsimetusi kuprinę per petį, patraukiau laiptais žemyn. Sara
su Maiklu jau buvo pakirdę ir valgė pusryčius. Jie kasdien kėlėsi
nesveikai anksti, kad spėtų pabėgioti. Tai tiesiog beprotiška, 5:30
ryto jie jau buvo viską atlikę.
- Ei, labas rytas, - sumurmėjau.
Maiklas atsakė:
- Ei, ir tau labas rytas. Taigi, ar pasirengusi pradėti naują
darbą?
- Taip. Turėsiu dvi savaites pardavinėti bilietus ir sukiotis
aplink tigrą. Puiku, tiesa?
Jis sukikeno:
- Taip, skamba labai šauniai. Tačiau įdomiau nei viešieji dar­
bai. Nori, kad pavėžėčiau? I miestą kaip tik važiuoju pro atrak­
cionų aikšteles.
Nusišypsojau jam.
- Žinoma. Ačiū, Maiklai. Man patiktų, jei pavėžėtum, - at­
sakiau.
Pažadėjusi Sarai, kad skambinsiu kas keletą dienų, pasičiupau
granolos batonėlį, prisiverčiau nuryti pusę stiklinės sojų pieno -
vos neužspringau - ir kartu su Maiklu pasukau pro duris.

24
 Gatvėje prie atrakcionų aikštelių kabojo didelis mėlynas žen­
klas, skelbiantis apie artėjančius renginius. Ant didelio, glotnaus
transparanto buvo užrašyta:

SVEIKINA POLKO APYGARDOS ATRAKCIONAI

Mauricijaus cirkas
Mauricijaus akrobatai ir žymusis Direnas!

Na, štai. Atsidusau ir žvyruotu taku nužingsniavau prie pa­

grindinio pastato. Centrinis kompleksas atrodė kaip didelis lėk­
tuvas arba karinis bunkeris. Dažai buvo suskilinėję ir vietomis
atsilupę, langus taip pat reikėjo valyti. Didelė Amerikos vėliava
plazdėjo ir sukosi vėjuje, o lynas, prie kurio ji buvo pritvirtinta,
švelniai barškėjo į metalinį vėliavos stiebą.
Atrakcionų aikštelė buvo keistas senų pastatų kompleksas
su nedidele automobilių stovėjimo aikštele, tarp jų ir aikštelės
pakraščiu vingiavo žemėtas takelis. Šalia baltų brezentinių pala­
pinių stovėjo pora ilgų platforminių sunkvežimių. Visur kabėjo
cirko skelbimai, ant kiekvieno pastato buvo bent vienas dide­
lis plakatas. Vienuose jų buvo pavaizduoti akrobatai. Kituose -
žonglieriai.
Nepastebėjau nė vieno dramblio ir pajutau palengvėjimą. Jei
čia būtų buvę dramblių, veikiausiai jau būčiau juos užuodusi.
Nusiplėšiau vėjuje plazdantį plakatą. Sučiupau jo kraštą ir iš­
lyginau. Tai buvo balto tigro atvaizdas. Na, sveikas! - pagalvojau.
Viliuosi, kad jie turi tokį vieną kaip tu... ir kad tu ne itin mėgsti
paaugles mergaites.

25
 Pravėriau pagrindinio pastato duris ir įžengiau į vidų. Jo
centras buvo paverstas arena. Palei sienas rikiavosi eilės išbluku­
sių raudonų stadiono kėdžių.
Kampe šnekučiavosi pora žmonių. Aukštas, atrodantis kaip
atsakingas asmuo, stovėjo nuošalyje, tikrino dėžes ir užsirašinėjo
ant lentelės. Juodomis, spyruokliuojančiomis grindimis tiesiu tai­
kymu patraukiau prie jo ir prisistačiau:
- Sveiki, mano vardas Kelsė, esu jūsų laikinoji darbuotoja
dviem savaitėms.
Jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų kažką kramtydamas,
tada išspjovė ant grindų.
- Eik atgal pro šias duris ir pasuk į kairę. Ten stovi juodsidab­
rio spalvos namelis ant ratų.
- Ačiū! - tabako spjūvis kėlė pasibjaurėjimą, tačiau vis viena
sugebėjau jam nusišypsoti. Susiradau namelį ant ratų ir pasibel­
džiau į duris.
- Minutėlę, - sušuko vyriškas balsas. Durys atsilapojo neįti­
kėtinai greitai ir aš iš nuostabos šoktelėjau atgal. Priešais mane
išdygo vyras ilgu kaip suknelė apdaru, nuoširdžiai kvatodamasis
iš mano reakcijos. Jis buvo labai aukštas ir storapilvis. Aš prieš jį
buvau tik penkių pėdų ir septynių colių nykštukė. Juodų, garba­
notų plaukų linija baigėsi šiek tiek toliau, nei įprasta. Jis šypsoda­
masis ištiesė ranką ir pasitaisė šinjoną. Siauri juodi ūsai galuose
buvo nusmailinti ir styrojo virš lūpų. Ant smakro juodavo maža
kvadratinė barzdos dėmė.
- Nesigąsdink mano išvaizdos, - jis primygtinai pareikalavo.
Nuleidau akis ir nuraudau.
-Aš ir neišsigandau. Tik pasirodė, kad užklupau jus netikėtai.
Apgailestauju, jei pažadinau.

26
 Jis nusijuokė:
- Man patinka netikėtumai. Tai leidžia jaustis jaunu ir pačiu
gražiausiu vyru.
Sukikenau, bet atsiminiau, kad veikiausiai tai mano naujasis
bosas, ir staigiai nutilau. Jo mėlynas, žiburiuojančias akis juo­
sė smulkios raukšlelės. Oda buvo įdegusi ir šypsantis išryškino
baltus dantis. Regis, jis buvo vienas iš tų, kurie juokiasi iš savų
pokštų.
Griausmingu teatrališku balsu, neslėpdamas ryškaus itališko
akcento, jis pasiteiravo:
- Ir kas tu galėtum būti, jaunoji panele?
Nervingai nusišypsojau.
- Sveiki. Mano vardas Kelsė. Buvau priimta čia dviem savai­
tėms dirbti.
Jis pasilenkė ir suėmė mano ranką. Visiškai apglėbęs mano del­
ną taip entuziastingai jį pakratė, kad man net dantys sutarškėjo.
- O, fantasticoMKaip puiku! Sveika atvykus į Mauricijaus cir­
ką! Mūsų nedaug, kaip sakoma, stokojame darbo jėgos, mums
reikia šiek tiek assistenza12, kol esame savo magnified citta3, ar ne?
Splendido4, kad turėsime tave! Pradėkime immediatamente56.
Jis žvilgtelėjo į pro šalį einančią dailią, jauną, maždaug ketu­
riolikos metų šviesiaplaukę mergaitę.
- Ketlina, nuvesk šią giovane donna6pas Matą ir informare7jį,
kad aš desideri8- noriu, jogjis suja dirbtų. Jam incaricato9šiandien
1 Fantastico - nuostabu (it.; čia ir toliau vert. past.).
2 Assistenza- pagalba (it.).
3 Magnifica citta - puikus miestas (it.).

4 Splendido - puiku (it.). 7 Informare - informuoti (it.).

5 Immediatamente - nedelsiant (it.). 8 Desideri - norėti (it.).

6 Giovane donna - jauna moteris (it.). 9 Incaricato - priklauso (it.).

27
ją apmokyti. - Tada vėl pasisuko į mane. - Malonu susipažinti,
Kelse. Tikiuosi, kad tau piacere10, na, patiks dirbti mūsų piccola
tenda di circou\
- Ačiū, man taip pat buvo malonu susipažinti, - atsakiau.
Jis mirktelėjo man, tada apsigręžė, nuėjo atgal į savo namelį
ant ratų ir užtrenkė duris.
Ketlina nusišypsojo ir nusivedė mane aplink pastatą į miega­
mąjį cirko kvartalą.
- Sveika, pasiekusi aukščiausią - na, tiek to, - vidutinę sva­
jonių viršūnę! Eik paskui mane. Miegoti galėsi mano palapinė­
je, jei norėsi. Joje yra kelios papildomos sulankstomosios lovos.
Palapine dalijamės trise: mano mama, teta ir aš. Mes keliaujame
su cirku. Mano mama yra akrobatė, kaip ir teta. Mūsų palapinė
miela, jei nepaisysi visų tų kostiumų.
Ji nusivedė mane į palapinę prie laisvos lovos. Palapinė išties
buvo erdvi. Aš pasidėjau savo kuprinę po tuščia lova ir apsidai­
riau. Ji buvo teisi dėl kostiumų. Jie kabojo visur - matėsi ištisos
jų kabyklos. Kiekvienoje palapinės kertėje nėriniai, blizgučiai,
plunksnos ir elastanas. Čia taip pat buvo apšviestas veidrodis su
staliuku, kuris visas buvo nudėliotas grimo dėžutėmis, plaukų še­
pečiais, segtukais ir suktukais.
Tada suradome Matą, kuriam galėjo būti keturiolika ar pen­
kiolika. Jis buvo rudais apytrumpiais plaukais, rudų akių ir nerū­
pestingos šypsenos. Stengėsi pats vienas surinkti bilietų stendą,
bet jam apgailėtinai nesisekė.
- Sveikas, Matai, - pasisveikino Ketlina, ir mes pastvėrėme
kabiną už apačios, norėdamos jam padėti.
10 Piacere - mėgti, patikti (it.).
11 Piccola tenda di circo - maža cirko palapinė (it.).

28
 Ji nuraudo. Kaip miela.
Ketlina tęsė toliau:
- Hm, čia Kelsė. Ji su mumis bus dvi savaites. Tu turėsi paro­
dyti jai virves.
- Ne bėda, - jis atsakė. - Iki pasimatymo netrukus, Ket.
- Iki! - Ji nusišypsojo ir staigiai pradingo.
- Taigi, Kelse, spėju, kad šiandien būsi mano padėjėja, tiesa?
Na, tau patiks, - pasakė erzindamas. - Aš dirbu bilietų ir suveny­
rų kioske, surenku šiukšles ir prižiūriu inventorių. Iš esmės darau
viską, ką reikia. Mano tėtis yra cirko gyvūnų dresuotojas.
- Puikus darbas, - atsakiau ir pajuokavau, - bet kuriuo atveju
skamba geriau, nei šiukšlių surinkėjas.
Matas nusijuokė.
- Tuomet eikime, - pakvietė.
Keletą valandų nešiojome dėžes, rengėme nusileidimo vietą ir
ruošėmės priimti publiką.
Fu, nesu geros formos, pamaniau, kai prieš mane protestuodami
sukilo mano bicepsai.
- Sunkus darbas kloja pamatus, - mėgo sakyti mano tėtis, kai
mama kreipdavosi į jį su didžiuliu nauju projektu, tokiu kaip gė­
lyno apželdinimas. Jis buvo be galo kantrus, ir kai aš skųsdavausi
dėl papildomo darbo, jis tiesiog nusišypsodavo:
- Kelse, kai ką nors myli, išmoksti ir duoti, ir imti. Vieną dieną
tau taip ir atsitiks.
Kažkodėl abejojau, kad čia buvo vienas iš tų atvejų.
Kai viskas buvo parengta, Matas nusiuntė mane pas Ketliną
išsirinkti cirko kostiumą, kad persirengčiau - paaiškėjo, kad jis
auksinis, žvilgantis, toks, prie kokio nesiartinčiau nė dešimties
pėdų atstumu.

29
 Tebūnie šis darbas vertas jo, sumurmėjau sau po nosimi ir įgrū­
dau galvą pro tviskančią iškirptę.
Pasidabinusi žėrinčiais apdarais, nužingsniavau prie bilietų
kiosko ir pamačiau Matą kabinant lentelę su kainomis. Jis lau­
kė manęs su nurodymais, raktu ir bilietais. Ir atnešė krepšelį su
priešpiečiais.
- Netrukus pasirodymas. Greitai užkąsk. Jau atrieda keli au­
tobusai su vaikais iš vasaros stovyklų.
Baigiant valgyti, ėmė plūsti vaikai, aplinkui suošė triukšmingas
ir smarkus sujudimas. Jaučiausi taip, lyg pro mane paniškai bėgtų
mažyčiai buivoliukai. Mano šypsena, aptarnaujant klientus, vei­
kiausiai buvo panašesnė į išgąstį. Tačiau neturėjau kitos išeities.
Jie apspito mane iš visų pusių - kiekvienas reikalavo dėmesio.
Priartėjo suaugusieji ir aš viltingai jų paklausiau:
- Mokėsite už visus kartu, ar kiekvienas atskirai?
Vienas mokytojas atsakė:
- O, ne. Mes nutarėme leisti vaikams patiems nusipirkti bi­
lietus.
- Puiku, - sumurmėjau dirbtinai nusišypsodama.
Pradėjau pardavinėti bilietus. Kai išgirdau grojant, prisijungė
ir Ketlina. Prasėdėjau čia dar bemaž dvidešimt minučių, tačiau
niekas daugiau neįėjo, tad užrakinau pinigų dėžutę ir susiradau
Matą, kuris palapinėje stebėjo programą.
Vyras, su kuriuo kalbėjau, buvo vadovas.
- Kuo jis vardu? - sušnibždėjau Matui.
- Augustinas Mauricijus, - atsakė. - Jis cirko savininkas, visi
akrobatai yra jo šeimos nariai.
Ponas Mauricijus atvedė klounus, akrobatus bei žonglierius,
ir aš mėgavausi pasirodymu. Netrukus Matas kumštelėjo man al­

30
kūne ir parodė į stendą su suvenyrais. Greitai prasidės pertrauka:
laikas ruoštis pardavinėti balionus.
Pripūtėme tuzinus įvairiaspalvių balionų. Vaikai buvo padūkę!
Jie bėgiojo nuo kiosko prie kiosko skaičiuodami savo monetas,
kad galėtų išleisti iki paskutinio penso.
Regis, populiariausi buvo raudonos spalvos balionai. Kol aš
pūsdavau balionus, Matas imdavo pinigus. Niekada nebuvau to
dariusi, kelis, vaikų nuostabai, susprogdinau, tačiau stengiausi
garsius pokštelėjimus paversti juokais, kaskart sušukdama „oi!“
Labai greitai jie irgi ėmė kartu šaukti „oi!“
Vėl užgrojo muzika ir vaikai greitai sugužėjo atgal į savo vie­
tas, gniauždami saujose įvairius pirkinius. Keli jų įsigijo tamsoje
švytinčius kardus ir mojavo jais, džiaugsmingai gąsdindami vie­
nas kitą.
Kai atsisėdome, į ringą išėjo Mato tėtis. Prasidėjo šunų pasi­
rodymas. Paskui vėl įžengė klounai ir demonstravo įvairius triu­
kus su publika. Vienas virš vaikų nusviedė saują konfeti.
Puiku! Tikriausiai aš turėsiu visa tai išvalyti.
Tada vėl sugrįžo ponas Mauricijus. Užgrojo dramatiška safa­
rio muzika ir cirko šviesos užgeso taip staigiai, tarsi būtų paslap­
tingai užpūstos. Tik prožektorius apšvietė vedėją ringo centre.
- O dabar... svarbiausias mūsų programma12 momentas! Jis
buvo atgabentas iš žiaurių, laukinių giungla13, Indijos džiunglių, ir
atvežtas į Ameriką. Tai nuožmus medžiotojas, cacciatore bianco14,
kuris pašėlusiai persekioja savo auką, laukdamas ir tykodamas
tinkamo momento, ir tada... pašoksta! Movimento15!
12 Programma - programa (it.).
13 Giungla - džiunglės (it.).
14 Cacciatore bianco - baltas medžiotojas (it.).

15 Movimento - veiksmas, judesys (it.).

31
 Kol jis kalbėjo, vyrai atgabeno didžiulį, apvalų narvą, kurio
forma buvo tarsi milžiniško, apversto dubens su tinklinės tvoros
tuneliu viename krašte. Jie pastatė jį ringo viduryje ir pritvirtino
spynas prie metalinių žiedų, įmontuotų cementiniuose blokuose.
Mauricijus tęsė. Jis riaumojo į mikrofoną, ir vaikai pašoko iš
savo vietų. Juokiausi iš pono Mauricijaus teatrališkumo. Jis buvo
puikus pasakotojas ir skelbė:
- Šis tigras yra vienas iš labiausiai pericoloso16- pavojingiausių
plėšrūnų visame pasaulyje! Atidžiai stebėkite mūsų dresuotoją, ku­
ris rizikuoja savo gyvybe, pristatydamas jums... Direną! - Jis mos­
telėjo galva į dešinę ir išbėgo iš ringo, tuo tarpu šviesos srautas
nukrypo į brezentines užuolaidas patalpos gale. Du vyrai traukė
senamadišką vagoną.
Jis atrodė kaip vagonas, kokius vaizduoja ant gyvūnų kreke­
rių pakuočių. Stogas buvo lenktas, paauksuotais kraštais, didelių
juodų ratų pakraščiai buvo nudažyti baltai, o ornamentuoti sti­
pinai - aukso spalva. Ant abiejų vagono šonų juodos metalinės
juostos imitavo arką.
Trapas nuo vagono durų driekėsi iki tinklinio tunelio. Mato
tėvas įžengė į narvą ir priešingoje jo pusėje pastatė tris kėdes. Jis
buvo persirengęs įspūdingu auksiniu kostiumu ir švytavo trum­
pu botagėliu.
- Paleiskite tigrą! - tarė įsakmiai.
Durys atsivėrė ir šalia stovintis vyras bakstelėjo žvėriui. Už­
gniaužiau kvapą, kai iš narvo išniro nepaprastai didelis, baltas
tigras ir nurisnojo rampa žemyn į tinklinį tunelį. Po akimirkos
jis jau stovėjo didžiuliame narve kartu su Mato tėvu. Mostelėjus
rimbu, tigras užšoko ant kėdės. Mostelėjus dar kartą, atsistojo ant
užpakalinių kojų ir pajudino priekines letenas. Prapliupo plojimai.
16 Pericoloso - pavojingas (it.).

32
 Tigras šokinėjo nuo kėdės ant kėdės, o Mato tėvas vis pa­
traukdavo kėdes toliau ir toliau viena nuo kitos. Paskutinis šuo­
lis užgniaužė kvapą. Nebuvau tikra, ar tigras sugebės peršokti
ant kitos kėdės, bet Mato tėvas jį drąsino. Susikaupęs, prigludęs
kiek galėdamas žemiau, jis atsargiai įvertino atstumą ir tuomet
liuoktelėjo.
Keletą akimirkų sklendė ore pirmyn ir atgal ištiestomis ko­
jomis. Tai buvo didingas žvėris. Priekinėmis letenomis pasie­
kęs kėdę, jis perkėlė jų svorį ir gracingai pritraukė užpakalines.
Sukdamasis ant mažos kėdės, jis lengvai pakreipė savo didžiulį
kūną, atsisėdo ir įbedė žvilgsnį į dresuotoją.
Dar ilgai plojau, visiškai netekusi žado.
Davus komandą, tigras suriaumodavo, atsistodavo ant užpa­
kalinių kojų ir mušdavo ore letenomis. Mato tėvas sušuko dar
vieną komandą. Tigras liuoktelėjo nuo kėdės ir ėmė bėgti aplin­
kui cirko narvą. Dresuotojas taip pat sukosi ratu, nenuleisdamas
akių nuo žvėries. Jis laikė botagėlį visai prie pat tigro uodegos,
vis ragindamas jį bėgti. Mato tėvas davė ženklą, ir į ringą įžengė
lanku nešinas jaunas vyras. Tigras peršoko pro lanką, tada greitai
apsisuko ir taip daugelį kartų kartojo šį šuolį.
Galiausiai dresuotojas įkišo savo galvą tigrui į nasrus. Minia
nuščiuvo, sustingo ir Matas. Tigras atvėrė savo nasrus neįtikėti­
nai plačiai. Mačiau jo aštrius dantis ir nerimaudama palinkau į
priekį. Mato tėvas lėtai pasilenkė dar arčiau prie tigro. Plėšrūnas
keletą kartų mirktelėjo, bet laikėsi ramiai, tik dar labiau pražiojo
galingus nasrus.
Mato tėvas dar giliau įgrūdo galvą į žvėries nasrus, visai į jo
gerklę. Galiausiai ėmė lėtai ją traukti. Kai galvą ištraukė visiškai

33
ir pats nuėjo į šalį, minia puolė džiūgauti, ir jis keletą kartų nusi­
lenkė. Kiti prižiūrėtojai atėjo nukelti narvo.
Sėdėjau įsmeigusi akis į tigrą, tupintį ant kėdės. Mačiau, kaip
jis apsilaižė. Jo šnervės sujudėjo, tarsi būtų užuodęs kažką keis­
to. Beveik dingojosi, kad jis užspringo lyg katė, prarijusi plaukų
kuokštą. Paskui nusipurtė ir ramiai atsisėdo.
Mato tėvas kilstelėjo rankas, ir minia ėmė garsiai džiūgauti.
Jis vėl mostelėjo botagėliu, tigras beregint nušoko nuo kėdės ir
nubėgo tuneliu per rampą atgal į savo narvą. Dresuotojas išsku­
bėjo iš ringo ir dingo už brezentinės uždangos.
Ponas Mauricijus dramatiškai sušuko:
- Didysis Direnas! Mille grazie17! Nuoširdžiai dėkojame, kad
atvykote pamatyti Mauricijaus cirką!
Kol priešais mane važiavo narvas su tigru, panorau paglostyti
jam galvą ir jį nuraminti. Nebuvau tikra, kad tigrai gali rodyti
emocijas, tačiau kažkodėl jutau jo nuotaiką. Regis, jis liūdėjo.
Kaip tik tą akimirką mane apgaubė švelnus vėjelis, nešdamas
jazminų ir santalų aromatą. Jis visiškai nustelbė stiprius svieste
spragintų kukurūzų ir cukraus vatos kvapus. Širdis ėmė plakti
greičiau, o rankų oda nubėgo pagaugai. Tačiau šis malonus aro­
matas išnyko taip pat greitai, kaip atsirado, ir skrandžio duobu­
tėje pajutau nepaaiškinamą tuštumą.
Užsidegė šviesos ir vaikai ėmė bėgti iš arenos. Mano protas
vis dar buvo šiek tiek miglotas. Lėtai atsistojau ir pasisukau spok­
sodama į uždangą, už kurios dingo tigras. Tvyrojo blankus santa-
lo aromato ir neaiškaus jausmo pėdsakas.
Hm! Veikiausiai tai dėl padidėjusio jautrumo.
Pasirodymas buvo baigtas, o aš - pamišusi tikrąja šio žodžio
prasme.
17 Mille grazie - labai ačiū (it.).

34
Ų aikai triukšmingu būriu skuodė iš pastato. Automobilių sto­
vėjimo aikštelėje ėmė burgzti autobusas. Iš jo išmetamų dujų
vamzdžio išsiveržė griausmingas, šnypščiantis dūmų kamuolys.
Matas atsistojo ir išsitiesė.
- Ar jau pasirengusi tikram darbui?
Sudejavau pajutusi, kaip išsyk suskaudo rankų raumenys.
-Žinoma. Rodyk.
Jis ėmė rinkti šiukšles, o aš sekiau iš paskos ir nešiojau jas už
sienos. Kai tai atlikome, jis padavė man šluotą.
- Turime iššluoti bemaž visą teritoriją, viską supakuoti į dėžes
ir vėl išnešti. Tu pradėk, aš dar turiu nunešti ponui Mauricijui
dėžutes su pinigais.
- Puiku!
Ėmiau lėtai judėti, laikydama šluotą priešais save. Šlaviau šiukš­
les mosikuodama kairėn dešinėn kaip plaukikas rankomis. Mano
mintys nuklydo atgal prie ką tik matyto pasirodymo. Labiausiai
patiko šunys, tačiau buvo kažkas, kas kaustė dėmesį prie tigro.
Mintimis vis grįždavau ir grįždavau prie didžiosios katės.
Noriu žinoti, kaip tai atrodo iš arti. Ir kodėl kvepia santalu?

35
Nieko nežinojau apie tigrus, išskyrus tai, ką rodydavo vėlai vaka­
re per Gamtos kanalą ir senose NATIONAL Geographic laidose.
Niekada anksčiau, nesidomėjau tigrais, tačiau taip pat niekada
nedirbau cirke.
Kai sugrįžo Matas, buvau beveik baigusi šluoti. Jis padėjo su­
semti didžiulę krūvą šiukšlių, po to gerą valandą pakavome daik­
tus, tampėme dėžes atgal į sandėlį.
Kai baigėme darbą, Matas pasakė, kad dabar turiu laisvą va­
landą ar dvi, o paskui galėsiu vakarieniauti su trupe. Troškau ma­
žumėlę laiko sau, tad nuskubėjau į palapinę.
Persirengiau, susirangiau ant šiek tiek nepatogios sulanksto­
mosios lovos ir išsitraukiau savo dienoraštį. Kandžiojau rašiklį ir
mąsčiau, kokius įdomius žmones čia sutikau. Buvo visiškai aišku,
kad cirko žmonės jautėsi kaip šeima. Kelis kartus pastebėjau, kad
jie ateidavo vieni kitiems į pagalbą, net jei tai ir nebūdavo jų dar­
bas. Šį tą užsirašiau ir apie tigrą. Jis tikrai mane domino. Gal man
reikėtų dirbti su gyvūnais ir studijuoti tai koledže, svarsčiau. Tada
prisiminiau, kaip siaubingai nemėgau biologijos, ir supratau, kad
šioje srityje niekada nepatirsiu sėkmės.
Jau buvo beveik vakarienės metas. Nuo kvapų, sklindančių iš
didžiojo pastato, bėgo seilės.
Tai nė kiek nepanašu į veganiškus Saros sausainius, pamaniau.
Ne, tai primena jaukius namus ir senelės pyragėlius bei padažą.
Viduje Matas dėliojo kėdes aplink aštuonis ilgus sulanksto­
muosius stalus. Vienas jų buvo nukrautas itališkais valgiais išsineš­
ti. Jis atrodė fantastiškai. Pasisiūliau padėti, bet Matas nesutiko.
- Šiandien sunkiai dirbai, Kelse. Pailsėk, aš susitvarkysiu, -
tepasakė.
Man pamojo Ketlina.

36
 - Sėskis šalia. Nepradėsime valgyti, kol nepasirodys Mauricijus
ir nepaskelbs vakaro pranešimų.
Vos tik susėdome, į pastatą teatrališkai įžengė ponas Mauricijus.
- Favoloso18pasirodymas, visų! Ir puikiausias mūsų naujos par­
davėjos darbas, ar ne? Šiąnakt šventė! Mangiate19. Prisikraukite
lėkštes, mia famiglia20!
Sukikenau. Hm, jis vaidina ištisai, ne tik per pasirodymus.
Pasisukau į Ketliną.
- Spėju, kad tai reiškia, jog mes atlikome didelį darbą, tiesa?
- Taip, eime valgyti, - atsakė ji.
Drauge su Ketlina laukėme eilėje, tada pasiėmiau popierinę
lėkštę, prisikroviau žalių itališkų salotų, įsidėjau didelį samtį špi­
natais ir sūriu įdarytų kriauklelių su pomidorų padažu, skrudintą
viščiuką su parmezanu ir, neturėdama lėkštėje daugiau vietos,
įsikandau šiltą ilgą batono lazdelę, pastvėriau butelį vandens ir
atsisėdau. Negalėjau nepastebėti didelio sūrio pyrago su šokola­
du desertui, tačiau ir taip vos įstengiau suvalgyti, ką buvau susi­
krovusi į lėkštę. Atsidusau ir palikau sūrio pyragą.
Po vakarienės nudrožiau į ramų pastato kampą ir paskambi­
nau Sarai su Maiklu. Šnektelėjusi atėjau prie Mato, kuris dėjo į
šaldytuvą maisto likučius.
- Nemačiau tavo tėčio prie stalo. Ar jis nevalgo?
- Atidėjau jam lėkštę. Jis buvo užsiėmęs su tigru.
- Seniai tavo tėtis dirba su juo? - paklausiau, trokšdama suži­
noti daugiau apie šią įspūdingą katę. - Pagal darbo aprašymą, aš
turėsiu kažkaip padėti jį prižiūrėti.
18 Favoloso -nuostabus (it.).
19 Mangiate - valgykit (it.).
20 Mia famiglia - mano šeima (it.).

37
 Matas pastūmė į šoną pustuštį apelsinų sulčių butelį, įsprau­
dė šalia jo išsineštinio maisto dėžę ir uždarė šaldytuvą.
- Pastaruosius penkerius metus ar panašiai. Ponas Mauricijus
įsigijo tigrą iš kito cirko, o jie prieš tai buvo įsigiję iš dar kito cir­
ko. Tigro istorija nėra gerai dokumentuota. Tėtis sako, kad tigras
atlieka tik standartinius triukus ir atsisako mokytis ko nors naujo,
tačiau gerai tai, kad jis niekada nekėlė jam problemų. Tai labai
ramus, beveik išmintingas žvėris, koks tik gali būti tigras.
- Taigi, ką aš turėsiu daryti? Turiu galvoje, ar tikrai privalėsiu
jį šerti?
- Nesijaudink. Tai nėra taip sunku, kai išvengi jo dantų, - pa­
šmaikštavo Matas. - Juokauju. Tu tiesiog turėsi nešioti tigro pa­
šarą iš vieno pastato į kitą. Rytoj pamatysi mano tėvą. Jis suteiks
visą reikiamą informaciją.
- Ačiū, Matai!
Iki sutems buvo likusi valanda, tačiau vėl turėsiu anksti kel­
tis. Po dušo, išsivaliusi dantis, persirengusi flaneline pižama ir
persiavusi šlepetėmis, nuskubėjau į savo palapinę ir jaukiai su­
sirangiau po senelės antklode. Perskaičius vieną knygos skirsnį
pasijutau mieguista, taigi greitai nugrimzdau į sapną.

Kitą rytą po pusryčių nuskubėjau prie būdos ir radau Mato

tėtį žaidžiantį su šunimis. Jis atrodė tarsi senesnė Mato kopija,
rudais plaukais ir rudomis akimis. Kai priėjau, jis pasisuko į mane
ir tarė:
- Sveika. Tu Kelsė, tiesa? Kaip suprantu, šiandien būsi mano
asistentė.
- Taip, sere.
Jis šiltai pakratė mano ranką ir nusišypsojo.

38
 - Vadink mane Endriu arba ponu Deivisu, jei labiau patinka
truputis oficialumo. Pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, - išvesti
šiuos mažus sarginius padarus pasivaikščioti aplink atrakcionų
aikštelę.
- Atrodo, gana nesunku.
- Pažiūrėsime, - nusikvatojo.
Ponas Deivisas davė man penkis pasaitėlius, kuriuos reikėjo
pririšti prie šunų antkaklių. Tai buvo įdomių rūšių sarginiai šu­
nys - skalikas, maišytas kurtas, buldogas, didysis dogas ir mažas
juodas pudelis. Jie visur šokinėjo, apsukdami pavadėlius vienas
aplink kitą ir kartu aplink mane. Ponas Deivisas pasilenkė padėti
ir tuomet mes išėjome.
Buvo gražus rytas. Kvepėjo mišku ir šunys buvo nepaprastai
laimingi. Jie šokinėjo ir tampė mane į visas puses, tik ne ten, kur
aš norėjau. Jie šiureno čežančius pušų spyglius bei lapus ir, uos-
tiriėdami kiekvieną teritorijos colį, atidengdavo pliką, rudą žemę.
Atsivariusi šunis nuo medžių, pasiteiravau pono Deiviso:
- Ar neprieštarausite, jei užduosiu keletą klausimų apie jūsų
tigrą?
- Žinoma ne. Klausk.
- Matas minėjo, kad jūs nedaug težinote apie savo tigro pra­
eitį. Iš kur jį gavote?
Mato tėvas pasitrynė trumpai kirptą barzdą ir tarė:
- Direnas pas mus atvyko tuomet, kai ponas Mauricijus nu­
sipirko jį iš kito mažo cirko. Jis norėjo pagyvinti pasirodymus.
Jis žinojo, kad man gerai sekasi su kitais gyvūnais, tad kodėl gi
nepabandžius su tigrais. Mes buvome labai naivūs. Dirbant su
didelėmis katėmis reikia intensyvios dresūros. Ponas Mauricijus
primygtinai reikalavo, kad pabandyčiau, ir, laimė, mūsų tigras

39
buvo labai paklusnus. Buvau visiškai nepasiruošęs dresuoti tokio
dydžio žvėrį, nors kurį laiką esu keliavęs su kitu cirku. Jų dresuo­
tojas parodė, kaip elgtis su tigru, ir aš išmokau juo rūpintis. Nesu
tikras, ar sugebėčiau susidoroti su kuria kita jų parduodama kate.
Jie bandė mane sudominti viena labai agresyvia Sibiro kate, ta­
čiau aš greitai supratau, jog tai ne mums. Vietoje to vedžiau dery­
bas dėl šios baltos katės. Šis baltas tigras atrodė labiau sutramdy­
tas ir, regis, mėgo mane. Tiesą sakant, matyt, mūsų tigrui didumą
laiko su manimi yra nuobodu.
Mąsčiau apie tai, kol tyliai žingsniavome taku. Išpainiodama
šunis prie kito medžio, paklausiau:
- Ar baltieji tigrai kilę iš Indijos? Maniau, kad jie iš Sibiro.
Ponas Deivisas nusišypsojo.
- Dauguma žmonių galvoja, kad jie iš Rusijos, nes baltas kai­
lis dera prie sniego, tačiau Sibiro tigrai didesni ir yra oranžiniai.
Mūsų katė - bengalinis arba Indijos tigras.
Jis žvilgtelėjo į mane, akimirką susimąstė ir pasiteiravo:
- Ar tu pasirengusi man padėti šiandien dirbant su tigru?
Narvo skląsčiai yra saugūs ir aš tave visada prižiūrėsiu.
Šyptelėjau prisiminusi malonų jazminų kvapą pasibaigus tigro
pasirodymui. Vienas šuo zujo aplink mano kojas, apsivijo ir nu­
traukė mintis.
- Man tikrai bus malonu, ačiū! - atsakiau.
Pasivaikščioję nuvedėme šunis atgal į užtvarą ir pašėrėme.
Žalia laistymo žarna ponas Deivisas pripylė vandens į šunų
gertuvę. Jis dirstelėjo per petį ir tarė:
- Žinai, per ateinančius dešimt metų tigrai gali visiškai išnyk­
ti. Indija jau išleido kelis įstatymus, draudžiančius juos žudyti.
Labiausiai dėl to kalti brakonieriai ir kaimo gyventojai. įprastai

40
tigrai vengia žmonių, tačiau nuo jų Indijoje kasmet žūva daug
žmonių ir žmonės kartais imasi savo priemonių.
Paskui ponas Deivisas davė ženklą sekti paskui jį. Nužings­
niavome už pastato prie didelės baltos daržinės mėlynais apva­
dais. Jis atvėrė plačias duris ir mes įėjome.
Ryški saulė skverbėsi į vidų, šildė patalpą, išryškindama dulkių
daleles, sklendžiančias aplinkui mus su ponu Deivisu. Nustebau,
kiek daug šviesos sruvo į dviaukštį pastatą, nors čia buvo tik du di­
deli langai. Aukštai virš galvos driekėsi plačios sijos, sudarydamos
arką prie lubų, palei sienas rikiavosi tušti apytvarai, iki pat lubų
nukrauti šieno ryšuliais. Sekiau iš paskos, kol jis žingsniavo prie
dailaus vakarykščiame pasirodyme dalyvavusio gyvūno vagono.
Jis paėmė didelį ąsotį su vitamininiu gėrimu ir tarė:
- Kelse, pasiruošk sutikti Direną. Eikš čia, noriu tau kai ką
parodyti.
Mes priėjome prie narvo. Snūduriuojantis tigras pakėlė galvą
ir smalsiai mane nužiūrėjo šviesiai mėlynomis akimis.
Tos akys. Jos buvo hipnotizuojančios. Jis stebeilijo tiesiai į mane,
tarsi tirdamas mano sielą.
Per mane nuvilnijo vienatvės banga, tačiau aš pasistengiau už­
daryti ją ten, kur laikiau užsklendusi panašias emocijas. Sprangiai
nurijau seiles ir nutraukiau akių kontaktą.
Ponas Deivisas patraukė narvo svirtį. Skydas nuslydo žemyn,
atskirdamas Direną ir narvo dalį prie durų. Jis atvėrė narvo du­
ris, pripylė vandens į gėryklą, įpylė apytiksliai ketvirtį puodelio
skystų vitaminų ir užrakino vartus. Tuomet pastūmė svirtį ir vėl
pakėlė narvo skydą.
- Ketinu šiek tiek užsiimti popierizmu. Noriu, kad atneštum
tigro pusryčius, - nurodė ponas Deivisas. - Grįžk į pagrindinį

41
pastatą ir eik už dėžių. Ten pamatysi didelį šaldytuvą. Pasiimk šį
raudoną vežimėlį su savimi, kad galėtum atsivežti mėsos. Tada
ištrauk dar vieną paketą iš šaldiklio ir įdėk į šaldytuvą, kad ati­
tirptų. Kai grįši, padėk ėdalą Direnui į narvą, kaip aš dariau su
vitaminais. Pirmiausia įsitikink, kad saugiai uždarei skydą. Ar pa­
jėgsi tai padaryti?
Pačiupau vežimėlio rankeną.
- Nebus sunku, - atsakiau per petį, eidama prie durų. Mėsą
radau greitai ir po kelių minučių grįžau.
Viliuosi, kad šios durys saugopatikimai, antraip tapsiu tuo, kas pa­
tiekiama per pusryčius, - mąsčiau traukdama vežimėlį. įdėjau žalią
mėsą į plačią įdubą ir atsargiai nustūmiau jį į narvą. Apdairiai
nenuleidau akių nuo tigro, tačiau jis tik tupėjo ir stebėjo mane.
- Pone Deivisai, ar tai patinas, ar patelė?
Iš narvo pasigirdo garsas - gilus griausmas iš tigro krūtinės.
Atsigręžiau.
- Kodėl urzgi ant manęs?
Mato tėvas nusijuokė.
- Ach, tu jį įžeidei. Supranti, jis labai jautrus. Atsakau į tavo
klausimą - jis yra patinas.
- Hmm.
Kai tigras paėdė, ponas Deivisas pasiūlė man stebėti jų treni­
ruotę. Uždarėme patalpų duris, nuleidome medinę siją, jas už­
tverdami, kad būtume tikri, jog tigras nepaspruks. Tada aš užsi-
kabarojau kopėčiomis į pastogę, kad stebėčiau iš viršaus. Ponas
Deivisas nurodė, jei atsitiktų kas blogo, išlipti pro langą ir atgal
grįžti tik su ponu Mauricijumi.
Mato tėvas prisiartino prie narvo, atidarė duris ir pašaukė
Direną. Katė dirstelėjo į jį ir vėl padėjo galvą ant letenų. Ji vis dar
buvo mieguista. Ponas Deivisas dar kartą šūktelėjo:

42
 - Ateik!
Tigras plačiai nusižiovavo. Krūptelėjau pamačiusi didžiulius
dantis. Jis pakilo iš pradžių ant priekinių kojų, tuo pačiu metu
stodamasis ir ant užpakalinių. Sukikenau mintyse, palygindama
šį didžiulį plėšrūną su mieguista namine kate. Tigras apsisuko ir
nubėgo ristele iš narvo per rampą.
Regis, ponas Deivisas buvo geras dresuotojas, tačiau paste­
bėjau, kaip porą kartų tigras galėjo juo pasinaudoti - bet to ne­
padarė. Kartą pono Deiviso veidas buvo pernelyg arti jo ištiestų
letenų, tigrui būtų buvę labai lengva užpulti, tačiau užuot taip
pasielgęs, jis patraukė letenas šalin. Kitą kartą, galiu prisiekti,
ponas Deivisas užlipo jam ant uodegos, tačiau tigras vėlgi tik
švelniai suurzgė ir patraukė uodegą. Atrodė labai keista, bet dar
labiau žavėjausi šiuo nuostabiu gyvūnu, svarstydama, koks būtų
jausmas jį palietus.
Ponas Deivisas sukaito tvankioje patalpoje. Jis drąsino tigrą
grįžti ant kėdės ir tuomet pastatė dar tris šalia, mokydamas jį
šokti nuo vienos ant kitos. Užbaigęs treniruotę jis nuvedė katę
atgal į narvą, davė specialių džiovintų skanėstų ir mostelėjo man
nusileisti žemyn.
- Kelse, geriau keliauk į pagrindinį pastatą ir padėk Matui
pasiruošti pasirodymui. Šiandien iš vietinio centro atvyksta būrys
vyresnio amžiaus žmonių.
Nusliuogiau kopėčiomis žemyn.
- Ar leistumėte kartkartėmis atsinešti čia savo dienoraštį?
Noriu nupiešti tigrą.
- Puiku. Tik neik per arti, - atsakė.
Nuskubėjau iš pastato, pamojau jam ir sušukau:
-Ačiū, kad leidote pažiūrėti. Buvo tikrai nuostabu!

43
 Nuskuodžiau padėti Matui kaip tik tuomet, kai stovėjimo
aikštelėje sustojo pirmasis autobusas. Viskas buvo visiškai kitaip
nei vakar. Pirma, atsakinga moteris nusipirko visus bilietus iš kar­
to, todėl man buvo daug lengviau. Paskui visi lankytojai lėtai su­
gužėjo į vidų, susirado savo vietas ir nedelsiant užsnūdo.
Kaip jie gali miegoti per tokį triukšmą? Kai atėjo pertrauka, be­
veik nebuvo ką veikti. Pusė lankytojų vis dar snaudė, o kiti stovė­
jo eilėje prie tualetų. Niekas nieko nepirko.
Po pasirodymo Matas ir aš greitai susitvarkėme, todėl keletą
valandų galėjau skirti sau. Nubėgau prie savo lovos, išsitraukiau
žurnalą, rašiklį ir pieštuką, pačiupau antklodę ir nudrožiau į dar­
žinę. Pastūmiau sunkias duris ir įjungiau šviesas.
Atėjusi prie tigro narvo radau jį patogiai pasidėjusį galvą ant
letenų ir besiilsintį. Du šieno ryšuliai atstojo man patogią kėdę
su atlošu, ant kelių ištiesta antklodė šildė. Atsiverčiau dienoraštį.
Parašiusi porą pastraipėlių ėmiau eskizuoti.
Vidurinėje mokykloje lankiau keletą meno pamokų kursų, to­
dėl neblogai išmaniau, kaip piešti modelį. Paėmiau pieštuką ir
pažvelgiau į tigrą. Jis stebeilijo tiesiai į mane - ne taip, lyg norė­
damas suėsti, o labiau... tarsi stengdamasis kažką pasakyti.
- Sveikas, ponaiti. I ką taip žiūri? - šyptelėjau.
Pradėjau piešti. Tigro akys buvo apvalios, plačios, šviesiai
mėlynos spalvos. Jis turėjo ilgas, juodas blakstienas ir rausvą
nosį. Kailis buvo minkštas, baltas su kreminiu atspalviu ir juo­
dais dryžiais, einančiais žemyn nuo viršugalvio ir skruostų iki pat
uodegos. Trumpos ausys buvo nukreiptos į mano pusę, o galva
tingiai ilsėjosi ant letenų. Stebėdamas mane, tigras lėtai mosika­
vo uodegos galiuką.
Praleidau marias laiko, stengdamasi teisingai perteikti dryžių
ornamentą, nes ponas Deivisas buvo sakęs, jog nėra dviejų to­

44
kių pačių tigrų, turinčių vienodus dryžius. Jis aiškino, kad šios
juostos yra jų skiriamasis bruožas, kaip žmonėms - pirštų odos
vagelės.
Piešiau ir toliau kalbėjausi su juo.
- Dar kartą, kuo tu vardu? A, Direnas. Gerai, vadinsiu tave
Renu. Tikiuosi, tau patiks. Taigi, kaip praleidai dieną? Ar tau pa­
tiko pusryčiai? Žinai, tavo labai gražus snukutis. Jis galėtų mane
suėsti.
Po trumpos pauzės, kurios metu girdėjosi tik mano pieštuko
krebždesys ir gilus, ritmingas didžiulio žvėries kvėpavimas, pa­
klausiau:
-Ar tau patinka būti cirko tigru? Negaliu įsivaizduoti, kad visą
laiką gyventi įstrigus šiame narve būtų labai nuostabu. Žinau, jog
man tai ne itin patiktų.
Kuriam laikui nutilau ir sukandusi lūpą spalvinau dryžius ant
jo snukio.
- Ar tau patinka poezija? Atnešiu savo eilėraščių knygelę ir
retkarčiais tau paskaitysiu. Regis, yra vienas apie kates, kuris ga­
lėtų tau patikti.
Pakėliau akis nuo piešinio ir apstulbau pamačiusi, kad tigras
pajudėjo. Jis atsisėdo, palinko galva į mano pusę ir nepertraukia­
mai spoksojo. Pradėjau šiek tiek nervintis. Didžiulė katė, intensy­
viai įbedusi į tave akis, nėra geras dalykas.
Kaip tik tuomet į pastatą užklydo Mato tėvas. Tigras klestelė­
jo atgal į savo vietą, tačiau ir toliau stebėjo mane tomis giliomis,
mėlynomis akimis.
- Labas, vaike, kaip laikaisi?
- Hmm, gerai. O, turiu klausimą. Ar jam niekada nebūna vie­
niša? Ar nebandėte, na žinote, surasti jam patelės?

45
 Jis nusijuokė.
- Tik ne jam. Šis mėgsta būti vienas. Ankstesniame cirke mi­
nėjo, kad zoologijos sode rujos metu jie bandė suvesti jį su balta
patele, kad ši susilauktų palikuonių, bet jis nepanoro. Direnas
nustojo ėsti, taigi jie išvedė jį atgal. Regis, jam patinka vien­
gungystė.
- O! Na, geriau jau eisiu padėti Matui pasiruošti vakarienei. -
Užverčiau dienoraštį ir susirinkau savo daiktus.
Kol ėjau prie pagrindinio pastato, mano mintys sukosi apie
tigrą. Vargšas gyvūnas. Visiškai vienas, be tigrės ir be jauniklių. Be
galimybės sumedžioti elnią, įstrigęs nelaisvėje. Pajutau jam gailestį.
Po vakarienės vėl padėjau Mato tėvui pavedžioti šunis ir su­
siruošiau nakčiai. Pasikišau rankas po galvą ir spoksojau į pala­
pinės lubas, mąstydama apie tigrą. Pasivarčiusi kokias dvidešimt
minučių nusprendžiau dar kartą aplankyti daržinę. Buvau išjun­
gusi visas šviesas išskyrus vieną prie narvo, tad su savo antklode
nužingsniavau prie šieno ryšulių.
Jaučiausi jausmingai, todėl pasiėmiau Romeo ir Džuljetos to­
melį minkštais viršeliais.
- Sveikas, Renai. Ar norėtum, kad šiek tiek tau paskaityčiau?
Istorijoje apie Romeo ir Džuljetą nėra tigrų, bet Romeo kopia
į balkoną, taigi tu įsivaizduok save besiropščiantį į medį, gerai?
Luktelk minutėlę. Leisk man paieškoti tinkamesnio apšvietimo.
Buvo pilnatis, taigi išjungiau švieselę nusprendusi, kad per du
aukštus langus srūvančios mėnesienos skaitymui pakaks.
Tigras trinktelėjo uodega į medines vagono grindis. Aš pasi­
sukau į savo guolio pusę, iš šieno pasidariau pagalvę ir pradėjau
garsiai skaityti. Neryškioje šviesoje įžiūrėjau jo profilį ir žvilgan­
čias akis. Pagaliau pavargusi atsidusau.

46
 - Aeh, nėra daugiau tokių vyrų kaip Romeo. Veikiausiai nie­
kada ir nebuvo. Žinoma, šiais laikais tikrai ne. Neabejoju, kad
tu esi labai romantiškas tigras. Šekspyras, be abejonės, rašė apie
svajonių vyrą, tiesa?
Užmerkiau akis, norėdama jas šiek tiek pailsinti, ir nepabu-
dau iki pat ryto.

Nuo tos akimirkos visą savo laisvą laiką leidau daržinėje su

tigru Renu. Regis, jam patiko, kad buvau čia, jo akys visuomet
atgydavo, kai imdavau jam skaityti. Apipildavau Mato tėvą klau­
simais apie tigrus, kol jis ėmė manęs vengti. Vis dėlto jis vertino
mano darbą.
Kiekvieną iytą atsikeldavau anksti, kad pasirūpinčiau tigru ir
šunimis, o kiekvieną popietę praleisdavau prie Reno narvo ir ra­
šydavau savo dienoraštį. Vakarais atsinešdavau antklodę ir knygą.
Retkarčiais išsirinkdavau eilėraštį ir garsiai perskaitydavau. Kitais
kartais tiesiog kalbėdavausi su juo.

Prabėgo savaitė nuo mano darbo pradžios. Matas ir aš kaip

įprastai stebėjome pasirodymą. Kai atėjo metas Renui, atrodė,
kad jis ėmė kitaip elgtis. Nurisnojęs tuneliu ir išlindęs iš narvo,
jis apibėgo ratu, kelis kartus žengtelėdamas pirmyn ir atgal. Vis
žiūrėjo į publiką, tarsi kažko ieškotų.
Galiausiai sustingo kaip statula ir stovėjo įdūręs akis tiesiai į
mane. Jo tigriškos akys įsmigo į manąsias ir aš neįstengiau nusi­
gręžti. Keletą kartų supliaukšėjo botagas, tačiau tigras tebestovė­
jo sutelkęs dėmesį į mane. Matas kumštelėjo alkūne ir aš nutrau­
kiau akių kontaktą.
- Tikrai keista, - pasakė Matas.

47
 - Kas negerai? Kas vyksta? Kodėl jis žiūri į mus? - paklausiau.
Jis gūžtelėjo pečiais:
- Anksčiau to niekada nėra nutikę. Aš nežinau.
Galiausiai Renas nusisuko nuo mūsų ir pradėjo įprastinę ru­
tiną. Po pasirodymo, pabaigus tvarkymosi darbus, nudrožiau jo
aplankyti, jis vaikštinėjo savo narve. Vos mane išvydęs jis atsisė­
do, tada išsitiesė ir padėjo galvą ant letenų. Aš priėjau prie narvo.
- Sveikas, Renai. Kas vyksta šiandien su tavimi, ponaiti.
Nerimauju dėl tavęs. Tikiuosi, kad nesergi ar panašiai.
Jis tyliai ilsėjosi, bet neatitraukė akių ir sekė mano judesius.
Lėtai prisiartinau prie narvo. Jaučiau ryšį su šiuo gyvūnu ir, regis,
negalėjau atsispirti neįveikiamam, pavojingam potraukiui. Tai
buvo beveik apčiuopiama trauka. Veikiausiai todėl, kad jaučiau,
jog mes abu buvome vieniši, o gal todėl, kad tai buvo toks nuos­
tabus sutvėrimas. Nežinau priežasties, tačiau panorau - man rei­
kėjo -jį paliesti.
Supratau, jog tai rizikinga, tačiau nejaučiau baimės. Kažin
kaip žinojau, kad jis manęs nenuskriaus, todėl ignoravau raudo­
nus pavojaus signalus, užsižiebusius mano galvoje. Širdis daužėsi
pašėlusiu greičiu. Žengiau dar vieną žingsnį prie narvo ir akimir­
kai virpėdama sustojau. Renas visai nejudėjo. Jis tiesiog ramiai
žiūrėjo į mane savo ryškiomis mėlynomis akimis.
Lėtai ištiesiau ranką prie narvo, bandydama pirštais paliesti
jo leteną. Užmezgiau ryšį ir pačiais pirštų galiukais paliečiau jo
minkštą, baltą kailį. Jis giliai atsiduso, tačiau nesujudėjo. Pasijutusi
drąsiau, uždėjau visą ranką ant jo letenos, glosčiau ją ir pirštais
nusekiau vieną jo dryžių. Tuomet jo galva nusileido prie mano
rankos. Prieš man ištraukiant ją iš narvo, jis ją palaižė. Sukuteno.
Greitai truktelėjau ranką.

48
 - Renai! Tu išgąsdinai mane! Pamaniau, kad ketini nukąsti
man pirštus! - Nedrąsiai ištiesiau savo ranką prie narvo dar kar­
tą, tarp virbų kyštelėjo jo rausvas liežuvis palaižyti mano rankos.
Leidau lyžtelti dar kelis kartus, tuomet nužingsniavau prie kriau­
klės nusiplauti jo seilių.
Grįžusi į savo mėgstamą vietą prie šieno ryšulių pasakiau:
- Ačiū, kad manęs nesuėdei.
Jis tyliai urgztelėjo atsakydamas.
- Ką šiandien tau paskaityti? Gal tą eilėraštį apie katę, kurį
buvau pažadėjusi?
Atsisėdau, atsiverčiau poezijos knygą ir suradau reikiamą
puslapį.
- Gerai. Štai jis.

AŠ ESU KATĖ
Leila Ušer

Jie mane garbino Egipte,

aš esu katė.
Nepaklusau žmogaus valiai,
buvau vadinama paslaptimi.
Kai pagaunu pelę ir su ja žaidžiu,
jie vadina mane žiauria,
bet uždaro gyvūnus į parkus ir zoologijos sodus,
kad šie spoksotų į juos.
Jie mano, kad gyvūnai sukurti jų malonumui,
vergystei.
Ir kol aš medžioju tik dėl savo poreikio,
jie žudo dėl malonumo, galios ir aukso,

49
 ir dedasi pranašesni!
Kodėl turėčiau juos mėgti?
Aš, katė, kurios protėviai
išdidžiai vaikštinėjo džiunglėmis,
niekada nebuvau žmogaus prijaukinta.
Ach, ar jiems žinoma, kad ta pati nemirtinga ranka,
suteikusi jiems dvasią, davė dvasią ir man?
Tik aš viena esu laisva,
esu KATĖ.

Užverčiau knygą ir susimąsčiusi pažiūrėjau į tigrą. įsivaizdavau

jį išdidų ir taurų, skuodžiantį per džiungles į medžioklę. Akimoju
be galo jo pagailo. Negali būti geras gyvenimas, jei dalyvauji cirko
pasirodymuose, netgi jei turi gerą dresuotoją. Tigras nėra šuo ar katė,
kad būtų kažkieno augintinis. Jis turėtų būti laisvas laukinėje gamtoje.
Atsistojau ir sugrįžau prie tigro. Dvejodama ištiesiau ranką į
narvą, norėdama vėl paglostyti jo leteną. Jis akimirksniu lyžtelėjo
ją. Susijuokiau, bet greitai atsitokėjau. Lėtai pakėliau ranką prie
jo skruosto ir brūkštelėjau per minkštą kailį. Tuomet, įsidrąsinusi,
pakasiau paausį. Jo gerklėje suvibravo gilus garsas ir aš supratau,
kad jis murkia. Šyptelėjau ir dar pakasiau.
- Patinka, ar ne?
Vėl lėtai ištraukiau ranką iš narvo ir valandėlę stebėjau jį,
svarstydama, kas čia ką tik nutiko. Jo akyse atsispindėjo beveik
žmogiškas liūdesys. Jei tigrai turi sielą, o aš tuo tikiu, manau, kad jo
siela yra vieniša ir liūdna.
Pažvelgiau į šias dideles, mėlynas akis ir sukuždėjau:
- Norėčiau, kad tu būtum laisvas.

50
 I

^o dviejų dienų sutikau aukštą, išskirtinės išvaizdos vyrą, vilkintį

brangų juodą kostiumą. Jis stovėjo prie Reno narvo. Tankūs, balti
plaukai buvai nukirpti trumpai, buvo užsiauginęs nedidelę barz­
delę ir ūsus. Akys atrodė tamsiai rudos, beveik juodos, nosis ilga,
ereliška, veido oda - alyvų spalvos. Vyras stovėjo vienas, kalbėjo
švelniai, buvo aišku, kad jis nepriklauso šiai daržinei.
- Sveiki? Kuo galiu padėti? - Pasiteiravau.
Vyras greitai atsigręžė, nusišypsojo man ir atsakė:
- Sveiki! Jūs tikriausiai būsite panelė Kelsė. Leiskite prisista­
tyti. Aš esu Anikas Kadamas. Malonu su jumis susipažinti. - Jis
sudėjo rankas ir nusilenkė.
O jau maniau, kad galantiškumas išnykęs.
- Taip, aš Kelsė. Kuo galėčiau jums padėti?
- Tikriausiai yra kai kas, kuo galėtumėte man padėti, - jis šil­
tai nusišypsojo ir paaiškino: - Norėčiau pasikalbėti su jūsų cirko
savininku apie šį didingą gyvūną.
Sumišusi jam atsakiau:
- Žinoma. Ponas Mauricijus yra už pagrindinio pastato, juo­
dame namelyje ant ratų. Ar norite, kad jus ten palydėčiau?

51
 - Nėra reikalo dėl to vargintis, mano mieloji. Bet širdingai
dėkoju už pasiūlymą. Aš nedelsiant eisiu ir su juo susitiksiu.
Ponas Kadamas apsisuko, išėjo iš daržinės ir tyliai uždarė duris.
Apžiūrėjau Reną, kad įsitikinčiau, ar jam viskas gerai, ir tariau:
- Keista visa tai. Įdomu, ko jis norėjo. Galbūt jis turi ką nors
tigrams.
Akimirką padvejojusi, ištiesiau ranką pro narvo virbus. Nu­
stebusi dėl savo drąsos, trumpai brūkštelėjau per jo leteną ir pra­
dėjau ruošti jam pusryčius.
Pasukusi galvą per petį, tariau:
- Na, žinai, ne kiekvieną dieną galima pamatyti tokį gražų
tigrą, kaip tu. Veikiausiai jis tenori pagirti tave už pasirodymą.
Renas atsakydamas pasipūtė.
Nutariau šiek tiek pati užkąsti ir patraukiau prie pagrindinio
pastato. Sudomino neįprastas sujudimas. Žmonės buvo susimetę
grupelėmis ir tyliai kuždėjosi. Nutvėriau keksiuką su šokolado
gabalėliais, butelį šalto pieno ir priėjau prie Mato.
- Kas čia vyksta? - sumurmėjau, nurydama didelį kekso kąsnį.
- Nelabai žinau. Tarp mano tėčio, pono Mauricijaus ir kito
vyro vyksta rimtas pokalbis. Mums buvo prisakyta nutraukti kas­
dienius darbus ir laukti čia. Mums visiems įdomu, kas čia vyksta.
- Hmm. - Atsisėdau ir, klausydama neįtikėtinų teorijų apie
trupės spekuliacijas, suvalgiau savo keksą.
Ilgai laukti neteko. Po kelių minučių ponas Mauricijus, ponas
Deivisas ir ponas Kadamas, tas, kurį buvau susitikusi, įžengė į
pastatą.
-SedersP\ mano draugai. Sėskitės. Sėskitės! - džiugiai šypso­
damasis pakvietė ponas Mauricijus. - Šis vyras, ponas Kadamas,
21 Sedersi - sėskitės (it.).

52
padarė mane laimingiausiu žmogumi. Jis nori įsigyti mūsų myli­
mą tigrą Direną.
Kambaryje kai kas aiktelėjo, žmonės sujudo ir ėmė tyliai
šnabždėtis tarpusavyje.
Ponas Mauricijus tęsė:
- Dabar... fate silenzio22. Ššš, amici miei23. Leiskite man baigti!
Jis pageidauja parsigabenti mūsų tigrą atgal į Indiją, į Rantaboro
nacionalinį parką, didįjį tigrų rezervatą. Ponas Kadamas aprūpins
mūsų trupę denaro24dvejus metus! Ponas Deivisas ir aš d'accor-
do25, kad ten tigras neabejotinai bus laimingesnis.
Aš žvilgtelėjau į poną Deivisą, kuris iškilmingai linktelėjo.
- Nutarta, kad šią savaitę baigsime pasirodymus, ir tada po­
nas Kadamas išsiveš tigrą con Yaereo26, lėktuvu, į Indiją, tuo tar­
pu mes keliausime į kitą miestą. Ši savaitė bus paskutinė, kai
Direnas bus su mumis, ir kitą šeštadienį surengsime grandioso27
finalą! - užbaigė cirko vadovas ir paplekšnojo ponui Kadamui
per petį.
Tada abu vyrai apsisuko ir išnyko iš pastato.
Nuščiuvusi minia sujudo ir ėmė kalbėtis. Tylėdama stebėjau
žmones, kai jie zujo pirmyn ir atgal tarp skirtingų grupelių, ta­
rytum pulkas viščiukų, kurie lekioja pirmyn atgal prie lesalo ir
knebena nuogirdas ir paskalas. Jie kalbėjo sujaudintais balsais ir
tapšnojo vienas kitam per nugaras, išraiškingai sveikindami, kad
ateinančių dvejų metų kelionės jau apmokėtos.
22 Fate silenzio - visiškos tylos (it.).
23Amici miei - mano draugai (it.).
24 Denaro - dinaras (it.).

2 5 D'accordo - nutarėme (it.).

26 Con laereo - lėktuvu (it.).

27 Grandioso - grandiozinis (it.).

53
 Visi buvo laimingi, išskyrus mane. Atsisėdau, suglebusioje
rankoje laikydama kekso trupinius. Mano burna vis dar buvo
pravira, jaučiausi tarsi priaugusi prie kėdės. Kai atgavau amą,
grįžtelėjau į Matą.
- Ką tai reiškia tavo tėvui?
Jis patraukė pečiais.
- Tėvas vis dar turi savo šunis ir visada domėjosi mažais ar­
kliais. Dabar, kai cirkas turės daugiau pinigų, veikiausiai tėvas
paprašys pono Mauricijaus nupirkti porą jų, kad galėtų pradėti
treniruoti.
Jis nuėjo, o aš svarsčiau, ką tai reiškia man pačiai? Buvau...
susikrimtusi. Žinojau, kad šiaip ar taip darbas cirke greitai baig­
sis, tačiau negalėjau negalvoti. Tikrai ilgėsiuosi Reno. Iki pat šios
akimirkos nė nenutuokiau, kaip stipriai. Vis dėlto džiaugiausi dėl
jo. Atsidusau ir išbariau save, kad taip emocionaliai įsijaučiau.
Nors džiaugiausi dėl tigro, buvau ir nusiminusi, nes žinojau,
kaip ilgėsiuosi apsilankymų ir pokalbių su juo. Visą likusią dieną
buvau užsiėmusi ir stengiausi apie tai negalvoti. Abu su Matu
dirbome visą popietę ir iki baigėsi vakarienė neturėjau laiko vėl
pamatyti Reno.
Nulėkiau į savo palapinę, pastvėriau antklodę, dienoraštį,
knygą ir nuskuodžiau į daržinę. Suradusi mėgstamą vietą, atsisė­
dau ir ištiesiau kojas.
- Sveikas, Renai. Svarbios naujienos tau, ar ne? Tu grįžti atgal
į Indiją! Tikrai viliuosi, kad ten būsi laimingas. Gal net galėsi su­
sirasti sau dailią tigrę.
Iš narvo pasigirdo urzgesys, ir akimirkai susimąsčiau:
- Ei, tikiuosi, kad tu vis dar moki medžioti ir panašiai. Na,
spėju, kad rezervate tave prižiūrės ir tu negaiši veltui laiko.

54
 Pastato gale pasigirdo kažkoks garsas. Atsigręžiau ir išvydau
poną Kadamą. Atsisėdau šiek tiek tiesiau ir truputį susidrovėjau,
užklupta kalbantis su tigru.
- Atsiprašau, kad nutraukiau, - pasakė ponas Kadamas. Jis
nuvedė akimis nuo tigro prie manęs, pervėrė žvilgsniu ir pareiš­
kė: - Regis, tu... prisirišusi prie šio tigro. Ar aš teisus?
Neapdairiai atsakiau:
- Taip. Man patinka leisti laiką su juo. Taigi jūs keliaujate po
Indiją, gelbėdamas tigrus? Tai turėtų būti įdomus darbas.
Jis šypsodamasis atsakė:
- O, tai nėra mano pagrindinis darbas. Tikrasis mano užsiė­
mimas - žemių valdymas. Tigru domisi mano darbdavys. Tai jis
pateikė pasiūlymą ponui Mauricijui. - Jis susirado kėdę, pastatė
tiesiai priešais mane ir, nors buvo aukšto ūgio, be galo lengvai
klestelėjo. To nesitikėjau iš garbaus amžiaus vyro.
- Ar jūs iš Indijos? - pasiteiravau.
- Taip, - atsakė. - Aš ten gimiau prieš daugelį metų ir augau.
Pagrindiniai ūkiai, kuriais dabar rūpinuosi, taip pat yra ten.
Pakėliau šiaudą ir apsukau aplink pirštą.
- Kodėl tas žmogus taip domisi Renu?
Jo akys blykstelėjo, jis trumpai žvilgtelėjo į tigrą ir paklausė:
- Ar esi girdėjusi pasakojimą apie princą Didįjį Direną?
- Ne, - papurčiau galvą.
- Tavo tigras vardu Direttas. Mano kalboje tai reiškia „stipru­
sis“. - Jis pakreipė galvą ir mąsliai pažvelgė į mane. - To įžymiojo
princo vardas buvo toks pats ir jam nutiko labai įdomūs dalykai.
Aš šyptelėjau:
- Jūs sėkmingai išsisukote nuo mano klausimo. Tačiau man
patinka įdomios istorijos. Ar atsimenate tokią?

55
 Žvelgdamas į kažką tolumoje, jis nusišypsojo.
- Manau, kad taip. - Jo balsas pasikeitė. Prarasdami aiškų
ritmą, pono Kadamo žodžiai įgavo švelnesnį, muzikalų toną, ir
jis pradėjo pasakoti: - Labai seniai gyveno galingas Indijos kara­
lius, kuris turėjo du sūnus. Vieną jų pavadino Direnu. Abu broliai
gavo geriausią, kokį galėjo, išsilavinimą, baigė karinius mokslus.
Motina mokė juos mylėti šalį ir jos žmones. Ji dažnai nusives­
davo berniukus žaisti su neturtingųjų vaikais, norėdama, kad jie
suprastų, ko reikia žmonėms. Toks ryšys pratino prie kuklumo ir
mokė dėkingumo už visa tai, kuo jie buvo pranašesni. Jų tėvas,
karalius, mokė sūnus valdyti karalystę. Ypač Direnas augo kaip
drąsus ir bebaimis karo vadas ir protingas valdytojas.
Jo brolis taip pat buvo labai drąsus, stiprus ir sumanus. Jis
mylėjo Direną, tačiau kartkartėmis jo širdį perverdavo pavydas:
nors jam irgi sekėsi visi mokslai, jis žinojo, jog karaliumi lemta
tapti Direnui. Taip jaustis buvo visai natūralu.
Savo įžvalga, protu ir asmeninėmis savybėmis Direnas leng­
vai padarydavo įspūdį. Retas žavesio ir kuklumo derinys padėjo
princui tapti žymiu politiku. Būdamas prieštaringa asmenybė, jis
buvo didis karys ir plačiai žinomas poetas. Žmonės mylėjo kara­
liškąją šeimą ir vylėsi ilgus metus, kol karaliaus Direnas, gyventi
taikoje ir laimėje.
Linktelėjau sužavėta šio pasakojimo ir paklausiau:
- Kas nutiko broliams? Ar jie susikovė dėl sosto?
Nežymiai sukrutėjęs, jis tęsė:
- Karalius Radžaramas, Direno tėvas, suruošė Direno ir kai­
myninės karalystės valdytojo dukters vestuves. Ilgus amžius dvi
karalystės gyveno taikiai, tačiau pastaraisiais metais pasienyje
ėmė kartotis nedideli ginčai. Direnui ši sąjunga patiko ne vien

56
dėl to, kad mergina, vardu Jesubaja, buvo labai graži, tačiau dar
ir todėl, kad jis pats buvo gana išmintingas ir suprato, jog tokia
sąjunga atneš taiką jo šaliai. Kol Direnas buvo išvykęs į kitą kara­
lystės dalį apžiūrėti savo karinių pajėgų, jie oficialiai susižadėjo.
Per šią išvyką jo brolis ėmė vis daugiau laiko leisti su Jesubaja ir
netrukus jie pamilo vienas kitą.
Tigras garsiai sušnarpštė ir kelis kartus trinktelėjo uodega į
medines narvo grindis.
Susirūpinusi žvilgtelėjau įjį, tačiau atrodė, kadjamviskas gerai.
- Ššš, Renai, - raminau, - leisk jam papasakoti istoriją.
Jis nuleido galvą ant letenų ir stebėjo mus.
Ponas Kadamas tęsė:
- Jis išdavė Direną, kad gautų mylimą moterį. Brolis suda­
rė sandėrį su blogu, stebuklingų galių turinčiu žmogumi, kuris
pagrobė Direną, kai šis grįžo iš kelionės. Kaip politinis kalinys,
Direnas buvo viešai tempiamas per priešo miestą, pririštas prie
kupranugario, o žmonės mėtė į jį akmenis, pagalius, purvą ir
kupranugarių mėšlą. Jis buvo kankinamas, jo akys išplėštos iš
akiduobių, plaukai nurauti, paskui į gabalus suplėšytas kūnas ir
išmestas į upę.
- Kaip siaubinga! - aiktelėjau.
Apstulbusi nuo tokio pasakojimo, jau ketinau apipilti klau­
simais, tačiau susilaikiau, trokšdama, kad jis baigtų. Ponas
Kadamas įbedė akis man į veidą ir rimtai tęsė.
- Kai jo žmonės sužinojo, kas nutiko, didis sielvartas apėmė
šalį. Kai kurie sako, kad jie nuėjo prie upės ir išgraibė jo kūno
gabalus, kad galėtų tinkamai palaidoti. Kiti kalba, kad jo kūno
niekas niekada nerado.

57
 Išgirdęs apie mylimo sūnaus mirtį, sielvarto apimti karalius su
žmona nugrimzdo į gilią neviltį. Netrukus jiedu paliko šį pasaulį.
Direno brolis iš gėdos paspruko. Jesubaja nusižudė. Mudžiuleino
imperija nugrimzdo į tamsos ir sąmyšio liūną. Išnykus karališko­
sios šeimos autoritetingam balsui, karinės pajėgos užvaldė kara­
lystę. Galiausiai blogasis žmogus, kuris nužudė Direną, užgrobė
sostą, tačiau tik po penkiasdešimties baisių karo ir besiliejančio
kraujo metų.
Kai jis baigė pasakoti, įsivyravo veik apčiuopiama tyla. Mane
iš apmąstymų pažadino narve sušnarėjusi Reno uodega.
- Oho, - atsiliepiau. - Taigi, ar jis ją mylėjo?
- Apie ką tu kalbi?
- Ar Direnas mylėjo Jesubają?
Jis sumirksėjo.
- Aš... nežinau. Tais laikais taip buvo sudaroma daugybė san­
tuokų ir meilė dažniausiai nebuvo svarbi.
- Tai labai liūdna istorija. Labai užjaučiu visus, žinoma, išsky­
rus blogąjį vyruką. Tai puikus pasakojimas, nors ir aplietas krau­
ju. Indiška tragedija. Man ji primena Šekspyrą. Remdamasis šia
istorija, jis būtų parašęs didžią pjesę. Taigi Renui duotas Indijos
princo vardas?
Ponas Kadamas kilstelėjo antakį ir nusišypsojo.
-Taip išeina.
Pažvelgiau į tigrą ir šyptelėjau.
- Matai, Renai, tu didvyris! Esi gerasis vyrukas! - Renas pa­
statė ausis ir sumirksėjo, žiūrėdamas į mane. - Dėkoju, kad pa­
sidalijote šia istorija. Būtinai užrašysiu ją savo dienoraštyje.
Ir vėl grįžau prie savo ankstesnio klausimo:

58
 - Tačiau tai vis dar nepaaiškina, kodėl jūsų darbdavys taip do­
misi tigrais.
Jis atsikrenkštė, varstydamas mane žvilgsniu, ir akimirką del­
sė. Iškalbingo žmogaus lūpose kiti žodžiai tarsi strigo. Jis atsakė:
- Mano darbdavys turi ypatingą ryšį su šiuo baltuoju tigru.
Matai, jis jaučiasi kaltas dėl tigro įkalinimo - ne, tai per stiprus
žodis - dėl to, kad šis buvo sugautas. Mano darbdavys leidosi
būti įviliojamas į tokią situaciją, kurios metu tigrą uždarė į narvą
ir pardavė. Pastaruosius porą metų jis sekė, kur yra tigras, ir da­
bar galiausiai ryžosi viską ištaisyti.
- Hm. Labai įdomu. Tuomet tai jo kaltė, kad Renas buvo su­
čiuptas? Labai malonu iš jo pusės, kad jis ir toliau taip rūpinasi
gyvūno gerove. Padėkokite jam už tai, ką jis daro dėl Reno.
Jis linktelėjo galvą ir, kiek padvejojęs, pažvelgė į mane liūdno­
mis akimis ir pasiteiravo:
- Panele Kelse, tikiuosi nebūtų labai įžūlu paklausti... Man
reikia žmogaus, kuris galėtų lydėti tigrą kelionėje i Indiją. Aš
negalėsiu rūpintis jo kasdieniais poreikiais ir keliauti su juo visą
laiką. Jau klausiau pono Deiviso, ar jis galėtų lydėti Direną, bet
jis privalo pasilikti čia su cirku. - Jis palinko į priekį ir nežymiai
mostelėjo ranka. - Norėčiau šį darbą pasiūlyti tau. Ar tai tave
domintų?
Akimirką spoksojau į jo rankas, galvodama, kad tokio žmo­
gaus kaip jis pirštai turėtų būti ilgi, smailūs, prižiūrėti, tačiau jie
buvo drūti ir surambėję, lyg sunkiai dirbančio žmogaus.
Ponas Kadamas palinko į priekį.
- Tigras jau priprato prie tavęs ir aš galiu dosniai sumokė­
ti. Ponas Deivisas rekomendavo tave kaip geriausią kandidatę
ir paminėjo, kad tavo darbas čia eina į pabaigą. Jei priimtum šį

59
pasiūlymą, galiu užtikrinti, kad mano darbdavys įvertins žmogų,
galintį pasirūpinti tigru geriau nei aš. Kelionė užtruks beveik
savaitę, tačiau aš gavau nurodymą sumokėti tau už visą vasarą.
Žinau, kad dėl šio darbo reikės išvykti iš namų ir tai atidės kito
darbo paieškas, taigi tau bus deramai kompensuota.
- Ką tiksliai privalėsiu daryti? Ar man nereikėtų susitvarkyti
paso bei kitų dokumentų? - paklausiau.
Jis palenkė galvą į mano pusę.
- Aš galiu sutvarkyti viską, ko reikės kelionei. Į Mumbajų,
kurį vis dar vadina Bombėjumi, skristume trise. Atkakus ten, aš
turėsiu pasilikti mieste darbo reikalais, o jūs tęstumėte kelionę
su tigru į rezervatą. Aš pasamdysiu vairuotojus ir krovikus, kurie
padės tau kelionės metu. Tavo pagrindinė užduotis bus prižiūrėti
Reną, šerti jį ir rūpintis jo patogumais.
- O tada?..
- Kelionė lėktuvu į vieną pusę trunka nuo dešimties iki dvy­
likos valandų. Atvykusi į rezervatą pasiliktum dar kelioms die­
noms, kad įsitikintum, jog tigras gerai aklimatizuojasi naujoje
aplinkoje ir santykinėje laisvėje. Aš nupirkčiau lėktuvo bilietą
skrydžiui iš Džaipuro, taigi iš rezervato iki oro uosto galėsi nu­
vykti autobusu, tada skristum į Mumbajų, o iš ten - į namus, taip
šiek tiek sutrumpindama kelionę atgalios.
- Taigi iš viso susidarys bemaž savaitė? - pasiteiravau.
- Galėsi pasirinkti, ar nedelsiant skristi atgal namo, ar ke­
letą dienų paatostogauti Indijoje ir, prieš išvykdama namo,
paturistauti. Poilsis bus garantuotas, aš viskuo pasirūpinsiu: ir
kelionėmis, ir nakvynėmis, ir kitomis keliaujant būtinomis reik­
mėmis, - atsakė jis.
Sumirksėjau ir išstenėjau:

60
 - Tai labai dosnu. Taip, mano laikas cirke eina į pabaigą ir aš
netrukus turėčiau pradėti ieškotis naujo darbo.
Prikandau lūpą ir ėmiau vaikštinėti, neryžtingai murmėdama
tarsi sau, tarsi jam.
- Indija yra labai toli. Niekada anksčiau nesu išvykusi iš ša­
lies, taigi šis sumanymas vienu metu ir jaudina, ir gąsdina. Ar
galiu apie tai pagalvoti ir atsakyti vėliau? Iki kada turėčiau apsi­
spręsti?
- Kuo anksčiau pasakysi „taip“, tuo greičiau sutvarkysiu reika­
lingus formalumus.
- Gerai. Leiskite paskambinti savo įtėviams ir pasikalbėti su
ponu Deivisu, kad žinočiau, ką jie mano, ir tuomet atsakysiu.
Ponas Kadamas linktelėjo ir pridūrė, kad ponas Mauricijus
žino, kaip su juo susisiekti, kai aš būsiu pasirengusi pranešti savo
sprendimą. Jis taip pat pasakė, kad likusią popietę baigs tvarkyti
popierius ir bus netoliese.
Sumišusi stvėriau savo daiktus ir grįžau prie pagrindinio pas­
tato. Indija? Dar niekada nesu buvusi užsienyje. Kas, jei negalėsiu su
niekuo bendrauti? O jei Renui kas nors nutiks, kol aš jį prižiūrėsiu?
Nepaisant visų „kas, jei“, besisukančių mano galvoje, rimtai
svarsčiau apie pono Kadamo pasiūlymą. Labai viliojo galimybė
dar šiek tiek laiko praleisti su Renu, be to, visuomet labai troškau
apsilankyti užsienyje. Galėčiau turėti nedideles vasaros atosto­
gas ir už tai būtų sumokėta. Be to, nėmaž nesibaiminau pono
Kadamo kaip tų siaubingų, blogų kėslų turinčių vyrų. Iš tikrųjų
jis atrodė patikimas ir labiau priminė senelį.
Pasišoviau sužinoti pono Deiviso nuomonę ir radau jį mokan­
tį šunis naujo triuko. Jis patvirtino, kad ponas Kadamas siūlė jam
tą patį darbą ir kad jam tai atrodė patrauklu.

61
 - Manau, kad šis darbas suteiks tau geros patirties. Tu žaviesi
gyvūnais, ypač Renu. Jei manai ateityje su tuo sieti savo karjerą,
turėtum apsispręsti. Reziumuojant, šis darbas atrodo geras.
Padėkojusi jam, paskambinau Sarai ir Maiklui. Jie panoro su­
sitikti su ponu Kadamu, įsitikinti, ar jis patikimumas, išsiaiškinti,
kokių saugumo priemonių ketina imtis. Jie pasiūlė ekspromtu at­
švęsti mano gimtadienį cirke, kad galėtų pabūti su manimi ir tuo
pačiu susitikti su ponu Kadamu.
Kurį laiką pasvarsčiusi visus už ir prieš pajutau, kad mano susiža­
vėjimas kelione visiškai išsunkė nervus. Tikrai norėčiau vykti į Indiją
ir pamatyti, kaip Renas įsikuria tigrų rezervate. Tai būtų puiki galimybė
padaryti kažką, kam daugiau niekada neturėsiu tokios progos.
Nudrožiau atgal prie tigro narvo ir ten sutikau poną Kadamą.
Jis buvo vienas ir, regis, vėl tyliai kalbėjo su tigru.
Spėju, kad jam patinka kalbėtis su tigrais kaip ir man.
įžengus į vidų stabtelėjau.
- Pone Kadamai? Mano įtėviai norėtų su jumis susitikti ir šį­
vakar pakviesti į mano gimtadienio šventę. Po vakarinio pasiro­
dymo jie atsiveš tortą ir ledų. Ar galėsite ateiti?
Jo veidą nušvietė maloni, spinduliuojanti šypsena.
- Nuostabu! Man bus smagu dalyvauti tavo pobūvyje!
- Per daug nesižavėkite. Veikiausiai jie atsiveš sojų ledų ir kek­
sų be glitimo ir cukraus, - nusijuokiau.
Pakalbėjusi su juo, paskambinau savo šeimai, kad patvirtin­
čiau planus.

Sara, Maiklas ir vaikai atvyko ankstėliau, kad pamatytų šou.

Reno pasirodymas jiems paliko didžiulį įspūdį. Jiems patiko visi
sutikti žmonės. Ponas Kadamas buvo mandagus ir žavus, jis pa­

62
minėjo, kad be mano pagalbos būtų nėmaž neįmanoma atlikti
šia užduotį.
- Galiu jus užtikrinti, kad mes palaikysime nuolatinį ryšį ir
Kelsė galės jums skambinti bet kuriuo metu, - pažadėjo.
Vėliau ponas Deivisas taip pat išsakė savo nuomonę:
- Kelsė ypač puikiai sugeba atlikti darbą, kurio reikia ponui
Kadamui. Iš esmės tai tas pats, ką ji darė pastarąsias dvi savaites
cirke. Negana to, tai bus nuostabi patirtis. Jei galėčiau, aš ir pats
norėčiau ten vykti.
Visi gerai praleidome laiką, švęsti cirke buvo linksma. Sara
netgi atsinešė normalių keksų ir mano mėgstamiausių ledų.
Veikiausiai tai nebuvo tipiškas aštuonioliktasis gimtadienis, bet
aš tiesiog tenkinausi savo įtėviais, naujais cirko draugais ir dėžute
„Tillamook Mudslide“ ledų.
Po iškilmių Sara su Maiklu nusitempė mane į šoną ir priminė,
kad keliaudama po Indiją kuo dažniau palaikyčiau su jais ryšį.
Mano veide jie galėjo įžvelgti ryžtą keliauti, su ponu Kadamu
jie išsyk pasijuto taip pat komfortiškai, kaip ir aš. Susijaudinusi
apkabinau juos ir nuėjau pasidalyti geromis žiniomis.
Pono Kadamo veide nušvito laiminga šypsena.
- Dabar, panele Kelse, prireiks maždaug savaitės transporto
priemonėms parengti. Man taip pat reikės, kad globėjai duotų
tavo gimimo liudijimo kopiją ir aš galėčiau parengti kelionės do­
kumentus judviem su tigru. Planuoju rytoj ryte išvykti ir grįžti vos
tik turėsiu reikiamus dokumentus.
Vėliau, pasiruošęs važiuoti, ponas Kadamas priėjo paspausti
man rankos ir, valandėlę ją palaikęs, ištarė:
- Labai dėkoju už pagalbą. Tu išblaškei mano baimes ir su­
teikei vilties rezignavusiam senukui, kuris laukė vien negandų ir

63
nemalonumų. - Jis suspaudė mano ranką, paplekšnojo ir skubiai
išėjo pro duris.
Kai ši jaudinanti diena baigėsi, nudrožiau aplankyti Reno.
- Štai. Atnešiau keksą užkąsti. Tikriausiai nesilaikai tigro die­
tos ir taip pat gali švęsti, tiesa?
Jis švelniai paėmė keksą nuo delno, vienu kąsniu prarijo jį ir
ėmė laižyti glajaus likučius nuo mano pirštų. Sukikenau ir nuėjau
nusimazgoti ranką.
- Svarstau, apie ką kalbėjo ponas Kadamas. Apie negandas?
Numalšintas baimes? Jis mažumėlę dramatiškas. Ar sutinki?
Aš nusižiovavau, pakasiau jam paausį ir šyptelėjau, kai jis link­
telėjo galvą į mano delną.
- Na, aš noriu miego. Einu į lovą. Mūsų laukia linksma kelio­
nė drauge, tiesa?
Nuslopinau dar vieną žiovulį, pažiūrėjau, ar jis turi vandens,
išjungiau šviesas, uždariau duris ir nuskutau į lovą.

Kitą rytą atsikėliau anksti ir patraukiau pasižiūrėti tigro.

Atlapojau duris ir nužingsniavau prie jo, bet radau tik pravirą
narvą. Jo čia nebuvo!
- Renai? Kur tu?
Išgirdau garsą už savęs, apsigręžiau ir išvydau jį gulintį ant
šieno krūvos, už narvo.
- Renai! Dėl dievo meilės, kaip tu ištrūkai? Ponas Deivisas
mane nudės! Esu tikra, kad vakar tavo narvą užrakinau!
Tigras atsikėlė, nusipurtė nuo kailio šieną ir tingiai atėjo prie
manęs. Tik tuomet supratau, kad daržinėje esu visiškai viena su
laisvu tigru. Be proto išsigandau, tačiau trauktis buvo vėlu. Ponas
Deivisas mane mokė niekada nenusukti akių nuo didelių kačių,

64
taigi atkišau smakrą, įsirėmiau rankomis į klubus ir griežtai palie­
piau grįžti į narvą. Keista, bet jis, regis, suprato, ko aš noriu. Jis
praėjo pro mane, šonu liesdamas mano koją ir... pakluso! Lėtai
nutipeno per rampą, pavizgino uodegą stebėdamas mane, tada
dviem dideliais šuoliais liuoktelėjo pro duris.
Puoliau uždaryti narvo duris ir kai galiausiai jas užsklendžiau,
giliai atsidusau. Palikusi vandens ir ėdalo visai dienai, išskubėjau
ieškoti pono Deiviso, kad praneščiau naujienas.
Nepaisant to, kad tigras buvo išėjęs, Ponas Deivisas šias ži­
nias sutiko visai palankiai. Jis nustebo, kad aš labiau rūpinausi
dėl Reno saugumo, o ne savimi. Jis patikino, kad aš elgiausi de­
ramai ir netgi buvo sužavėtas, kaip ramiai su tuo susidorojau.
Pasakiau jam, kad būsiu atsargesnė ir visuomet stengsiuosi, jog
narvas būtų tinkamai uždarytas. Vis dėlto buvau tikra, kad vakar
nepalikau jo atviro.

Kita savaitė pralėkė kaip per miglą. Ponas Kadamas nesirodė

iki pat paskutinio programos su Renu vakaro. Atvykęs pasiteira­
vo, ar po vakarienės negalėtų šnektelėti su manimi.
- Žinoma, susitikime prie stalo su desertais, - atsakiau.
Nuotaika buvo šventiška. Kai išvydau poną Kadamą įžengian­
tį į pastatą, pasiėmiau savo lapus, pieštuką, du indelius su ledais
ir atsisėdau priešais jį.
Jis paskleidė priešais mane pluoštą įvairių formų ir dokumen­
tų, kad pasirašyčiau.
- Mes vešimės tigrą sunkvežimiu nuo čia iki Portlando oro
uosto. Iš ten sėsime į krovininį lėktuvą, kuris, kirtęs Atlanto van­
denyną, nuskraidins mus į Niujorką, ir tada skrisime į Mumbajų.
Mumbajuje kelioms dienoms paliksiu Reną tavo gerose ranko-

65
se, kol mieste sutvarkysiu verslo reikalus. Užsakiau sunkvežimį,
kuris pasitiks mus Mumbajaus oro uoste. Mes abu prižiūrėsime
darbuotojus, kurie perkels Reną iš lėktuvo į mašiną. Vairuotojui
pavesta nuvežti jus iki rezervato. Taip pat pasiruošta tavo viešna­
gei rezervate, kai pasiliksi ten kelioms dienoms. Tada galėsi grįžti
į Mumbajų ir ruoštis kelionei namo. Aš skirsiu tau užtektinai ke­
lionpinigių visiems nenumatytiems atvejams.
Labai susijaudinusi paėmiau lapus, stengdamasi suprasti jo
nurodymus.
- Ponas Deivisas padės paruošti Reną ir rytojaus rytą įkels jį
ant platformos. Siūlau tau susipakuoti asmeninius daiktus, ku­
riuos norėtum pasiimti į kelionę. Šiąnakt miegosiu čia, todėl gali
pasiskolinti mano nuomojamą automobilį ir parvykti namo susi­
dėti daiktų. Ar turi svarbių klausimų?
- Na, turiu beveik milijardą klausimų, tačiau dauguma jų gali
palaukti iki rytojaus. Verčiaujau važiuosiu namo susikrauti daiktų.
Jis šiltai nusišypsojo ir padavė automobilio raktelius.
- Dar kartą dėkoju, panele Kelse. Lauksiu mūsų kelionės.
Susitiksime ryte.
Atsakydama nusišypsojau ir palinkėjau labos nakties. Grįžau
į palapinę pasiimti daiktų ir trumpai aplankiau Matą, Ketliną,
poną Dervišą ir poną Mauricijų. Cirke praleidau nedaug dienų,
tačiau jau spėjau juos pamėgti.
Palinkėjusi jiems sėkmės ir atsisveikinusi, stabtelėjau prie
Reno narvo palinkėti labos nakties. Jis jau miegojo, taigi palikau
jį vieną ir nužingsniavau į mašinų stovėjimo aikštelę.
Čia buvo tik vienas automobilis - gražus, sidabrinės spalvos,
su pakeliamu stogeliu. Žvilgtelėjau į raktų pakabutį ir perskaičiau
„Bentlis GTC kabrioletas“.

66
 Dieve mano! Tikriausiai mėgsti pokštus. Šis automobilis veikiau­
siai neįkainojamas! Ponas Kadamas taip pasitiki manimi, kad lei­
džia jį vairuoti?
Aš nedrąsiai priėjau prie mašinos ir paspaudžiau raktų paka­
buko mygtuką. Žybtelėjo automobilio žibintai. Atidariau duris
ir nuslydau į minkštą, odinę sėdynę. Ranka perbėgau elegantiš­
komis, ryškiomis siūlėmis. Itin modemus prietaisų skydelis ir
displėjus, dailus, metalo spalvos valdymo pultas. Tai buvo pati
prabangiausia mašina, kokią tik kada nors buvau mačiusi.
Užvedžiau variklį ir pašokau, kai jis garsiai burgztelėjo. Netgi
aš, nėmaž neišmananti apie automobilius, galėjau pasakyti, kad
ši mašina yra greita. Ir atsidusau iš malonumo supratusi, jog sė­
dynės yra šildomos ir masažinės. Iki namų atvykau per kelias mi­
nutes, dūsaudama iš nusivylimo, kad gyvenu taip arti.
Maiklas primygtinai reikalavo pastatyti Bentlį garaže. Jis ne­
kantriai patraukė savo senutėlį sedaną į gatvę ir nuvairavo jį šalia
šiukšliadėžių. Vargšė, patikima mašina buvo išstumta tarsi sena
naminė katė, kai tuo tarpu naujas, veislinis kačiukas gavo minkš­
tą pagalvėlę ant lovos.
Maiklas keletą valandų praleido garaže aikčiodamas ir vis
tapšnodamas kabrioletą. Tuo tarpu aš visą vakarą svarsčiau, ką
pasiimti į Indiją. Išsiskalbiau drabužius, susipakavau didžiulį
krepšį ir pabendravau su globėjais. Vaikai, Rebeka ir Samis, troš­
ko viską išgirsti apie cirke praleistą laiką. Jaudindamiesi aptarė­
me ir tai, ką veikiausiai pamatysiu Indijoje.
Jie geri žmonės, puiki šeima ir rūpinosi manimi. Sunku buvo
tarti sudiev, nors ir neilgam. Faktiškai jau buvau suaugusi, ta­
čiau vis dėlto nervinausi taip toli keliaudama viena. Apkabinau
ir pabučiavau abu vaikus. Maiklas rimtai pakratė mano ranką ir

67
valandėlę ilgėliau pabuvo apkabinęs. Tada grįžtelėjau į Sarą, kuri
truktelėjo mane į tvirtą glėbį. Abi apsiašarojome, tačiau ji patiki­
no, kad jie bus tik per skambučio nuotolį nuo manęs.
Tą naktį greitai panirau į gilų miegą ir sapnavau dailų Indijos
princą, kuris turėjo prijaukintą tigrą.
 lelpte
itą rytą pakirdau jausdama energijos antplūdį, puikiai ir entu-
C
ziastingai nusiteikusi. Nusimaudžiusi duše ir greitai papusryčia­
vusi pastvėriau krepšį, vėl apkabinau Sarą, nes ji vienintelė buvo
pabudusi, ir nulėkiau į garažą. Išlydau į Bentlį, - jis buvo toks pat
nuostabus.
įsukau į atrakcionu stovėjimo aikštelę ir sustojau šalia viduti­
nio dydžio krovininio sunkvežimio. Jis buvo storu priekiniu sti­
klu, labai dideliais ratais ir mažulytėmis durimis, iki kurių turėjai
užkopti laipteliais. Atrodė, lyg kažkada buvęs milžiniškas sun­
kvežimis, tačiau, užuot paliktas baigti dienas, perdarytas į krovi­
ninį. Už vairuotojo kabinos buvo platforma su dėže, plieniniais
rėmais, aptraukta pilku brezentu.
Rampa buvo gale - ponas Deivisas jau kėlė Reną į narvą.
Renas buvo su storu antkakliu, prie kurio buvo prikabinta tvirta,
ilga grandinė, kurią tvirtai laikė ponas Deivisas ir Matas. Tigras
atrodė labai ramus ir nereagavo į chaosą aplink jį. Tiesą sakant,
kantriai laukdamas, kol vyrai paruoš sunkvežimį, jis stebėjo
mane. Galiausiai jie viską parengė ir, ponui Deivisui sukomanda­
vus, Renas greitai katapultavo į automobilio dėžę.

69
 Ponas Kadamas paėmė mano krepšį ir užsimetė ant peties.
Jis pasiteiravo:
- Panele Kelse, važiuosite sunkvežimyje su vairuotoju ar norė­
tumėte palaikyti man draugiją kabriolete?
Nužvelgiau monstrišką krovininį sunkvežimį ir greitai priė­
miau sprendimą.
- Su jumis. Niekada nemainyčiau žvilgančio kabrioleto į di­
džiulį platforminį sunkvežimį.
Jis pritariamai nusikvatojo ir įkėlė mano krepšį į bagažinę.
Kadangi buvo metas išvykti, atsisveikindama pamosavau ponui
Deivisui ir Matui, įsiropščiau į kabrioletą ir užsisegiau saugos
diržą. Mes važiavome 1-5 keliu paskui sunkvežimį.
Dėl vėjo buvo sunku šnekučiuotis, taigi atrėmiau galvą į
minkštą, šiltą atlošo odą ir stebėjau pro šalį lekiančius vaizdus.
Važiavome neskubėdami - penkiasdešimt penkių mylių per va­
landą greičiu, apytiksliai dešimt mylių per valandą lėčiau nei ga­
lima. Smalsūs žiūrovai pristabdydavo savo mašinas, kad galėtų
paspoksoti į mūsų mažą konvojų. Prie Vilsonvilio važiuoti tapo
sunkiau, netrukus čia sutikome į darbą vykstančius žmones, ku­
rie anksčiau mus praleisdavo.
Oro uostas buvo už dvidešimties mylių, važiuojant 205-uoju
greitkeliu. Nedidelė magistralė, panaši į arbatos puodelį, vedė iš
1-5 kelio. Priešais mus važiuojantis sunkvežimis pasuko oro uosto
kryptimi, privažiavo šoninę gatvelę ir sustojo šalia didelių angarų.
Keli krovininiai lėktuvai stovėjo išrikiuoti vienoje linijoje. I juos
jau krovė krovinius. Ponas Kadamas, nardydamas tarp žmonių ir
įrangos, nužingsniavo prie privataus lėktuvo. Užrašas ant jo šono
skelbė - „Skriejančio tigro oro linijos“, šalia jo puikavosi bėgančio
tigro atvaizdas.

70
 Atsigręžiau į poną Kadamą, galva parodžiau į lėktuvą ir pa­
sakiau:
- Skriejantis tigras?
Jis šyptelėjo.
- Tai ilga istorija, Kelse, apie tai papasakosiu lėktuve, - trauk­
damas iš bagažinės mano krepšį jis padavė automobilio raktus
šalia stovinčiam vyrui, kuris vikriai įsėdo į prašmatnų automobilį
ir nurūko tolyn.
Mudu stebėjome, kaip keli stambūs vyrai motorizuotu keltu­
vu pakėlė tigro dėžę ir prityrusiai pernešė į didelį, pagal užsaky­
mą pagamintą narvą lėktuve.
Patenkinti, kad tigras saugus ir patogiai įtaisytas, mes užlipo­
me trapu ir įėjome į lėktuvą.
Buvau pakerėta prašmatnaus interjero. Lėktuvas buvo išpuoš­
tas juoda, balta ir chromo spalvomis, atrodė aptakiai ir moder­
niai. Juoda oda trauktos sėdynės atrodė ypač jaukiai, toli gražu
nepanašios į verslo klasės vietas, ir visiškai atsilenkė!
Simpatiška palydovė ilgais, juodais plaukais mostelėjo į saloną
ir prisistatė:
- Mano vardas Nilima. Ateikite, panele Kelse, ir sėskite, - jos
akcentas buvo panašus į pono Kadamo.
- Ar jūs taip pat iš Indijos? - paklausiau.
Nilima linktelėjo, nusišypsojo ir pataisė pagalvėlę po mano
galva. Po to atnešė pledą ir įvairių žurnalų. Ponas Kadamas atsi­
sėdo į erdvią kėdę priešais mane. Jis mostelėjo palydovei išeiti ir
prisegė diržu viršum pagalvėlę ir pledą.
Lėktuvu buvau skridusi vos keletą kartų atostogauti su savo
seimą. Skrydžio metu būdavau visai atsipalaidavusi, tačiau pa­
kilimai ir nusileidimai keldavo nerimą bei įtampą. Veikiausiai

71
didžiausią nerimą keldavo variklių gausmas - griausmingas riau­
mojimas jiems užsivedus, o dėl slėgio pakilus visada jausdavau
silpnumą. Nusileidimai taip pat būdavo nemalonūs, tačiau daž­
niausiai taip trokšdavau greičiau išlipti ir pajudėti, kad tiesiog
laukdavau, kada tai baigsis.
Šis lėktuvas buvo visiškai kitoks. Prabangus, erdvus - užteko
vietos kojoms ištiesti, patogiomis odinėmis, atlenkiamomis sėdy­
nėmis. Daug jaukesnis nei keleivinis lėktuvas. Lyginti jį su įpras­
tiniu lėktuvu būtų tas pats, kaip lyginti suzmekusią, sužiedėjusią
prancūzišką keptą bulvytę, kurią radai po automobilio sėdyne, su
didžiule, orkaitėje kepta bulve, įtrintą druska, užpiltą grietine, su
spirgučiais, sviestu, smulkintu sūriu ir apibarstytą ką tik sumal­
tais juodaisiais pipirais. Taip, šis lėktuvas buvo prikrautas.
Visa ši prabanga, įskaitant nuostabų kabrioletą, žadino smal­
sumą, kas yra pono Kadamo darbdavys. Veikiausiai Indijoje jis
yra labai turtingas ir galingas. Svarsčiau, kas jis galėtų būti, ta­
čiau neišmaniau nieko.
Gal jis Bolivudo aktorius. Svarsčiau, kiek pinigų jie uždirba. Ne,
ne tai. Ponas Kadamas jam dirba ilgą laiką, taigi veikiausiai jis jau
labai senas.
Kol galvojau apie paslaptingą pono Kadamo darbdavį, lėktu­
vas padidino greitį ir ėmė kilti aukštyn. Net nepajutau! Tikriausiai
todėl, kad mano kėdė buvo tokia minkštutėlė, jog lėktuvui ky­
lant aš tiesiog panirau į ją, arba todėl, kad pilotas dirba nuosta­
biai. Veikiausiai ir viena, ir kita. Pažvelgiau pro langą ir išvydau
Kolumbijos upę, kuri, mums kertant debesis, vis tolo ir tolo, kol
visai nebematėme žemės.
Beveik po pusantros valandos jau buvau perskaičiusi žurnalą
nuo pirmo iki paskutinio puslapio ir išsprendusi sudoku galvosū­

72
kį bei kryžiažodį. Padėjau žurnalą ir pažvelgiau į poną Kadamą.
Nenorėjau kvaršinti jam galvos, tačiau maniškėje sukosi daugybė
klausimų.
Atsikrenkščiau. Jis atsakė šypsena pro laikraščio viršų. Žino­
ma, pirmiausia man išsprūdo mažiausiai rūpėjęs klausimas.
- Pone Kadamai, papasakokite apie „Skriejančio tigro oro li­
nijas“.
Jis sulankstė savo laikraštį ir padėjo ant stalo.
- Hmm. Nuo ko pradėti? Mano darbdavys buvo savininkas, o
aš rūpinausi krovininių skrydžių kompanija „Skriejančio tigro oro
linijos: krovinių pervežimas“ arba sutrumpintai „Skriejančio ti­
gro oro linijos“. Tai buvo didžiausia ir pagrindinė transatlantinės
chartijos bendrovė 1940-1950 metais. Mes teikėme paslaugas
beveik visuose pasaulio kontinentuose.
- Iš kur kilo pavadinimas „Skriejantis tigras“?
Jis lengvai kilstelėjo nuo kėdės.
- Kaip jau žinai, mano darbdavys buvo prisirišęs prie tigrų,
taigi dėl to, ir dar todėl, kad keli iš pradžių dirbę pilotai Antrojo
pasaulinio karo metais skraidė „tigriniais“ lėktuvais. Jie buvo nu­
dažyti kaip tigriniai rykliai, kad atrodytų agresyviau.
Ašuoniasdešimtųjų pabaigoje mano darbdavys nusprendė
parduoti kompaniją. Tačiau vieną lėktuvą, šį, pasiliko asmeni­
niam naudojimui.
- Kuo vardu jūsų darbdavys? Ar aš jį susitiksiu?
Jo akys suspindo.
- Neabejotinai taip. Jis prisistatys, kai tu nusileisi Indijoje.
Esu tikras, kad jis norės pasikalbėti su tavimi. - Jis pakėlė akis,
Pažvelgė į lėktuvo gilumą, tada vėl į mane. Drąsinančiai šypso­
damasis pridūrė:

73
 - Ar dar turi klausimų?
- Taigi jūs esate tarsi jo viceprezidentas?
Indų džentelmenas nusikvatojo.
- Pakaktų pasakyti, kad jis yra labai turtingas žmogus, kuris
taip pasikliauja manimi, kad patiki man tvarkyti visus savo verslo
sandėrius.
- Ach, taigi jūs esate tarsi ponas Smitersas ponui Burnsui.
- Bijau, kad nesuprantu, - kilstelėjo antakį.
Aš išraudau ir numojau ranka.
- Nesvarbu. Tai personažai iš „Simpsonų šeimynėlės“. Tik­
riausiai jūs nesate matęs tos laidos.
- Bijau, kad ne. Apgailestauju, panele Kelse.
Kalbėdamas apie savo bosą ponas Kadamas atrodė šiek tiek
sutrikęs, o gal nervingas, tačiau jam patiko šnekučiuotis apie
lėktuvus, taigi padrąsinau jį tęsti. Sukrutėjau savo kėdėje ir kils­
telėjau. Nusispyrusi batelius, sukryžiavau kojas ant kėdės ir pa­
klausiau:
- Kokios rūšies krovinius pervežate?
Mačiau, kaip jam palengvėjo.
- Per tiek metų kompanijos pervežti kroviniai sudarytų įdo­
mią kolekciją. Pavyzdžiui, mes laimėjome kontraktą pergabenti
banginį žudiką, taip pat žibintą nuo Laisvės statulos. Vis dėlto
dauguma krovinių buvo gana kasdieniški. Transportuodavome
tokius krovinius, kaip konservai, tekstilė, - daug ką; tikrai daug
rūšių.
- Kaip lėktuve įkurdinote banginį?
- Po vieną peleką, panele Kelsi. Kaskart po vieną peleką.
Pono Kadamo veidas išliko rimtas. Aš prapliupau juokais.
Šluostydama ašarą akies kamputyje, pasitaisiau:

74
 - Taigi jūs rūpinatės kompanija?
- Taip, „Skriejančio tigro oro linijoms“ skiriu daug laiko. Man
labai patinka aviacija, - mostelėjo į orlaivį. - Skrendame lėktu­
vu MD-11, kurį pagamino Makdonelis Duglasas. Tai tolimųjų
reisų orlaivis, pritaikytas skrydžiams virš vandenyno. Kaip jau
pastebėjai, jo korpusas erdvus ir patogus. Lėktuvas turi du va­
riklius, įtaisytus po sparnais, ir vieną įmontuotą gale, vertikalaus
stabilizatoriaus bazėje. Žinoma, interjeras pritaikytas komfortui
sukurti ir atsipalaidavimui, mes samdome pilotus, įgulą ir kitus
darbuotojus, kurie užtikrina saugumą.
- Hmm, skamba... kietai.
Jis truputį palinko į priekį ir entuziastingai tęsė:
- Nors šis lėktuvas yra senesnio modelio, juo skristi vis tiek
yra saugu ir ištaiginga, - ir, lenkdamas pirštus, ėmė vardyti jo
savybes. - Jo tiesus fiuzeliažas, dideli sparnai, subtilus sparnų ir
uodegos profilis, nauji vardiniai varikliai. Lakūno kabina pilna
pačios moderniausios įrangos: elektroninių prietaisų skydelių,
dvigubo skrydžio valdymo, GPS, centrinio sutrikimų valdymo
displėjų, taip pat automatinio nusileidimo prietaisų, jei ištinka
blogos oro sąlygos. Žinoma, ant šono puikuojasi tikrasis kompa­
nijos vardas ir logotipas, kurį tu pastebėjai, kai lipome į orlaivį.
Kalbėdamas apie techninius dalykus jis atrodė labai energin­
gas. Esu tikra, kad tai kažką reiškė, tačiau ką, nesumojau. Iš viso
to supratau vienintelį dalyką: tai be galo geras lėktuvas ir, regis,
trijų variklių.
Veikiausiai jis suprato, kad aš visai neišmanau, apie ką jis kal­
ba, nes dirstelėjęs į mano sumišusį veidą sukikeno.
- Galbūt turėtume pakalbėti apie ką kita, tiesa? Kas, jei papa­
sakočiau keletą mūsų kraštų mitų apie tigrą?

75
 Entuziastingai linktelėjau. Patraukiau savo kojas ir pariečiau
po kėde. Tuomet iki pat smakro užsitempiau pledą ir atsišliejau
į pagalvėlę.
Pono Kadamo intonacija pasikeitė į pasakojamąją. Jo ang­
lų kalbos tarimas suprastėjo, išryškėjo gyvas akcentas, žodžiai
tapo melodingesni. Man patiko klausytis jo ritmingo balso mo­
duliacijos.
- Tigras laikomas didžiuoju džiunglių gynėju. Keli Indijos mi­
tai pasakoja, kad tigras turi nepaprastų galių. Jis drąsiai grumsis
su didžiaisiais drakonais, tačiau taip pat padės paprastiems ūki­
ninkams. Viena iš jo daugybės užduočių - savo uodega atvilkti
debesis ir padaryti galą nuolankius kaimo gyventojus ištikusiai
sausrai.
- Aš labai domiuosi mitologija. Ar Indijos žmonės vis dar tiki
šiais mitais apie tigrą?
- Taip, ypač kaimo vietovėse. Tačiau visose šalies dalyse ga­
lima rasti tikinčiųjų, netgi tarp tų, kurie save laiko modernaus
pasaulio dalimi. Ar žinai, kad kai kas tiki, jog tigro murkimas
išvaiko košmarus?
- Ponas Deivisas sakė, kad tigrai negali murkti. Jis minėjo,
kad didelės katės, kurios urzgia ir riaumoja, negali murkti, bet
Renas, galiu prisiekti, kartais murkia.
-Ach, tu teisi. Šiuolaikinis mokslas teigia, kad tigras negali iš­
leisti tokio garso, kuris vadinamas murkimu. Kai kurios didesnės
katės skleidžia pulsuojantį garsą, tačiau tai nėra tas pats, kaip na­
minės katės murkimas. Dar sakoma, kad tigro kūnas turi unikalių
gydomųjų savybių. Tai viena iš priežasčių, kodėl jie nuolat me­
džiojami ir žudomi, o jų kūnai žalojami ir parduodami dalimis.
Jis atsilošė ir atsipalaidavo.

76
 - Islamo išpažinėjai tiki, kad Alachas atsiųs tigrą, kuris apgins
ištikimus sekėjus, tačiau jis taip pat pasiųs tigrą, kuris nubaus
tuos, kurie bus išdavę Alachą.
- Hmm, manau, jei būčiau musulmonė, bėgčiau nuo tigro,
kad tik būčiau saugesnė. Nežinočiau, ar jis atlekia nubausti, ar
apginti.
Jis nusijuokė.
- Taip, labai išmintinga. Prisipažinsiu, iš savo darbdavio aš
perėmiau susižavėjimą tigrais ir išstudijavau daugybę tekstų,
ypač mitus apie Indijos tigrus.
Jis trumpam pritilo, susimąstė, jo žvilgsnis pasikeitė. Smilium
prisilietė prie prasegtos apykaklės, ir aš pastebėjau po marškiniais
pusiau paslėptą grandinėlę su mažu, pleišto formos pakabučiu.
Kai jo žvilgsnis grįžo prie manęs, ūmai nuleido ranką ant kelių
ir tęsė toliau:
- Tigrai taip pat simbolizuoja galią ir nemirtingumą. Sakoma,
kad jie nugali šėtoną įvairiais būdais. Jie vadinami gyvybės davė­
jais, sergėtojais, globėjais ir gynėjais.
Aš ištiesiau kojas ir padėjau galvą ant pagalvėlės.
- Ar yra kokių nors mitų apie tigrą ir į bėdą papuolusią mer­
giną?
Jis pagalvojo ir tarė:
- Hmm, taip. Tiesą sakant, viena mano mėgstamiausių isto­
rijų yra apie baltąjį tigrą, kuris, išskleidęs sparnus, nuo baisios
lemties išgelbsti jį mylinčią princesę. Kol jis neša ją ant nugaros,
jie palieka savo fizinį kūną ir tampa vienu baltu ruoželiu, kuris
pakyla į dangų ir prisijungia prie Paukščių tako žvaigždžių. Jiedu
drauge jau visą amžinybę, globodami ir gindami Žemės žmones.
Mieguistai nusižiovavau.

77
 - Tai tikrai nuostabu. Manau, kad ši istorija ir man labiausiai
patinka. - Nuo jo švelnaus, melodingo balso atsipalaidavau ir,
nepaisant visų pastangų klausytis, ėmiau grimzti į miegus.
Jis vienodai tęsė toliau:
- Nagalande tikima, kad tigrai ir žmonės susiję, kad jie - bro­
liai. Vienas mitas prasideda žodžiais: „Motina Žemė buvo tigro
motina, taip pat ir žmogaus. Kartą gyveno du laimingi broliai, my­
lėjo vienas kitą ir gražiai sutarė. Tačiau nesantaika prasidėjo dėl
moters, brolis Tigras ir brolis Žmogus taip susigrūmė, kad Motina
Žemė negalėjo ilgiau pakęsti šio ginčo ir turėjo juos išsiųsti.
Tigras ir Žmogus paliko Motinos Žemės namus ir iškilo pro
labai gilų ir tamsų praėjimą, esantį Žemės viduje, vadinamą sku-
juočiaus urvu. Gyvendami Žemėje, broliai vis dar kiekvieną dieną
kovojo, kol ilgainiui nusprendė, kad geriau bus gyventi atskirai.
Tigras iškeliavo į pietus medžioti džiunglėse, o Žmogus patraukė
į šiaurę, į slėnius - ūkininkauti. Abudu būdavo patenkinti tol, kol
laikydavosi atokiau vienas nuo kito, tačiau vos tik kuris įsibrau­
davo į kito teritoriją, vėl prasidėdavo kova. Ir nors jau praėjo dau­
gybė metų, legenda vis dar pasitvirtina. Jei Žmogaus palikuonys
džiungles paliktų ramybėje, Tigro palikuonys nesulaužytų taikos.
Vis dėlto tigras yra mūsų giminaitis ir sakoma, kad jei labai ilgai
žiūrėsi į tigro akis, atpažinsi giminingą sielą.“
Mano akys merkėsi, kad ir kaip valdžiausi. Norėjau paklausti,
kas tas skujuočiaus urvas, tačiau lūpos net nesujudėjo, o vokai
visai apsunko. Dar kartą sujudėjau kėdėje, prisiversdama atsi­
merkti.
Ponas Kadamas mąsliai pažvelgė į mane.
- Baltieji tigrai priklauso labai ypatingai rūšiai. Jie išsiskiria
ypatingu prieraišumu prie žmonių, prie moters, kuri geba sava­

78
rankiškai priimti sprendimus. Tokiai moteriai būdinga didžiulė
vidinė energija, ji įžvalgiai atskiria gėrį nuo blogio ir gali įveikti
daugybę kliūčių. Toji, kuri pašaukta keliauti su tigrais...
Aš užmigau.

Kai prabudau, kėdė priešais mane buvo tuščia. Atsisėdau ir

apsižvalgiau, tačiau pono Kadamo niekur nesimatė. Atsisegusi
diržą patraukiau ieškoti tualeto.
Pastūmusi slankiąsias duris, patekau į stebėtinai didelį vonios
kambarį. Jis nėmaž nepanašėjo į mažyčius, dėžės formos tua­
letus kituose lėktuve. Nišose įtaisyti šviestuvai jaukiai apšvietė
svarbiausias erdves. Vonios kambaryje vyravo vario, kreminės ir
rūdžių spalvos, kurios labiau atitiko mano skonį nei modernų,
asketišką lėktuvo kabinos įvaizdį.
Pirmiausiai pastebėjau dušą! Atvėriau stiklines duris ir dirs­
telėjau į vidų. Nuostabios rūdžių ir kreminės spalvos plytelės su­
darė gražų raštą. Čia buvo dozatoriai su šampūnu, kondicionie­
riumi ir muilu. Vario spalvos dušo galvutę, kuri atrodė panaši į
virtuvinės kriauklės purkštuvą, galėjai nukelti, pakako vienintelio
spustelėjimo vandeniui paleisti ar išjungti. Pamaniau, kad toks
dizainas padeda taupiau naudoti vandenį, kurio lėktuve nėra per
daug. Ant dailiomis plytelėmis išklotų grindų buvo patiestas sto­
ras kreminės spalvos kilimas.
Kitoje sienoje dvi vertikalios nišos buvo prikrautos minkštų
alebastro spalvos rankšluosčių, perjuostų vario juostele. Kitame
skyriuje puikavosi šilko švelnumo mantija su pamušalu, prime­
nanti kašmyrą. Ji kabojo ant varinio kabliuko. Visai po ja dar vie­
noje mažoje nišoje buvo padėta pora kašmyrinių šlepečių.

79
 Dar buvo gilus, siauras stačiakampio formos praustuvas su
variniu čiaupu ir dviem dozatoriais iš abiejų pusių. Vienas buvo
pripildytas kreminio muilo, kitas - švelnaus levandų losjono.
Susitvarkiusi vonios kambaryje, nenoromis patraukiau atgal į
savo jaukią vietą. Ponas Kadamas buvo grįžęs ir Nilima, skrydžių
palydovė, atnešė mums nuostabiai kvepiančius pietus. Ji buvo
išskleidusi stalą tarp mūsų ir padengusi dviem asmenims. Mūsų
stalas išsiskyrė tuo, kad jame buvo nežymūs įdubimai indams
pastatyti. I juos ir buvo įstatytos mūsų lėkštės. Iš vienos pusės
ties lėkštės kraštu matėsi nedidelė duobelė, kad lėktuvo palydo­
vei būtų patogu padėti ar paimti indus. Taurės stovėjo gilesnėse
įdubose. Čia netgi buvo maža vaza su geltonų rožių puokštele.
Nilima nukėlė dangčius, ir iš lėkščių pasklido nuostabus žu­
vies aromatas.
Ji pasakė:
- Šiandien pietums skrudintas otas su riešutais ir svieste ke­
pintais smidrais, bulvių košė su česnakais, desertui - citrinų py­
ragas. Ko pageidausite atsigerti?
- Vandens su trupučiu citrinų sulčių, - atsakiau.
- Aš to paties, - paantrino ponas Kadamas.
Mes drauge mėgavomės pietumis. Ponas Kadamas uždavė
nemažai klausimų apie Oregoną. Regis, jam vis norėjosi sužinoti
naujų faktų: klausinėjo visko, pradedant sportu, apie kurį beveik
nieko nežinojau, baigiant politika, apie kurią visiškai nieko ne­
nutuokiau, bei valstijos flora ir fauna, apie kurią išmaniau daug.
Mes kalbėjomės apie vidurinę mokyklą, apie patirtį cirke ir
apie gimtąjį miestą: lašišų kelius, kalėdinių eglučių ūkius, ūkinin­
kų turgus ir gervuoges, kurios taip paplitusios, kad žmonės jas
laikė piktžolėmis. Jis buvo puikus pašnekovas, geras klausytojas
ir aš jaučiausi jaukiai. Galvoje šmėkštelėjo mintis, kad jis būtu

80
nuostabus senelis. Niekada neturėjau galimybės pažinti savojo.
Kaip ir senelės, jie mirė prieš man gimstant.
Kai papietavome, Nilima sugrįžo nurinkti lėkščių, ir aš stebė­
jau, kaip ji tvarkė stalą. Jai paspaudus mažą mygtuką, pasigirdo
nedidelio, tylaus motoro garsas. Bekojis, stačiakampio formos
stalas pakilo aukštyn, atsirėmė į sieną ir prigludo. Tada ji atleido
mygtuką, pasakė, kad greitai atvyksime į Niujorką, ir liepė prisi­
segti diržus.
Nusileidome taip pat sklandžiai kaip ir pakilome, todėl pasi­
žadėjau, jog susirasiu pilotą ir pasakysiu, kad jis yra labai talen­
tingas. Ponas Kadamas turėjo tai išversti, nes pilotas nesuprato
angliškai, išskyrus kelis su skrydžiais susijusius žodžius. Kai pasi-
pildėme degalų kelionei į Mumbajų, aplankiau Reną.
įsitikinusi, jog jis turi užtektinai ėdalo ir vandens, atsisėdau
ant grindų šalia jo narvo. Jis atslinko arčiau ir taip pat sudribo
ant grindų. Jis tįsojo per visą narvo ilgį, pro virbus kyšojo dryžuo­
tas kailis, kutendamas mano kojas, o jo snukis gulėjo šalia mano
rankos.
Nusijuokiau, pasilenkiau paglostyti nugarą ir papasakojau
keletą mitų apie tigrą, kuriuos išgirdau iš pono Kadamo. Reno
uodega vizgėjo, išlįsdavo pro narvo virbus.
Laikas bėgo greitai, lėktuvas netrukus buvo pasirengęs vėl
pakilti. Ponas Kadamas jau segėsi diržą. Aš paplekšnojau Reno
nugarą ir taip pat sugrįžau į savo vietą.
Mes pakilome, ir ponas Kadamas įspėjo, kad tai bus ilgas
skrydis, truksiąs apie šešiolika valandų arba vieną dieną pagal
kalendorių. Kai pakilome į reikiamą aukštį, jis paklausė, kad gal
man patiktų pažiūrėti filmą. Nilima įteikė turimų filmų sąrašą ir
aš pasirinkau ilgiausiai trunkantį - „Vėjo nublokšti“.

81
 Ji nuėjo prie baro, spustelėjo mygtuką ant sienos ir prieš mus
tyliai nusileido didžiulis baltas ekranas. Mano kėdė lengvai pa­
sisuko į ekraną ir netgi atrėmė pakojį, taigi patogiai įsitaisiau ir
ėmiau leisti laiką su Skarlet ir Retu.
Kai priartėjome prie tos vietos, kai herojus sako: „tiek to, rytoj
bus kita diena“, - atsistojau ir pasirąžiau. Pažvelgiau pro langą, ar
dar nesutemo. Atrodė, tarytum būtų penkta valanda popiet, tačiau
spėjau, kad turbūt jau buvo devinta vakaro pagal šią laiko juostą.
Nilima grąžino ekraną į savo vietą ir vėl pradėjo ruošti stalą.
- Labai ačiū už šiuos gardžius patiekalus ir už nuostabų aptar­
navimą, - padėkojau.
- Taip, ačiū tau, Nilima, - ponas Kadamas mirktelėjo jai, ji
lengvai linktelėjo ir pasisuko į kairę.
Vėl puikiai leidau laiką vakarieniaudama su ponu Kadamu.
Šį kartą kalbėjomės apie jo šalį. Jis papasakojo daug įdomybių,
taip pat apie nuostabias vietas Indijoje. Svarsčiau, ar turėsiu laiko
pamatyti bent vieną iš jo paminėtų vietovių. Jis pasakojo apie
senovės Indijos karo vadus, galingas tvirtoves, Azijos priešus ir
siaubingus karus. Jam kalbant, jaučiausi taip, tarsi būčiau ten ir
viską regėčiau savo akimis bei patirčiau savo kailiu.
Vakarienei Nilima patiekė vištienos, pagamintos su marsala,
ant grotelių keptų cukinijų ir salotų. Valgydama daržoves jau­
čiausi geriau. Paskui ji atnešė pyragėlių su šokoladiniu glaistu.
Aš sudejavau:
- Kodėl viskas, kas nesveika, yra pasakiškai skanu?
Ponas Kadamas nusikvatojo.
- Ar jaustumeisi geriau, jei perpus pasidalytume vieną?
- Žinoma, - šyptelėjau, perskyriau savo šokoladinį pyragėlį
pusiau ir įdėjau į švarią lėkštutę, kurią atnešė Nilima.

82
 Nulaižiau karštą, saldų glaistą nuo šaukštelio. Gyvenimas, na,
gerai... bet kuriuo atveju bent jau šiandiena buvo geras. Labai geras.
Galėčiau priprasti taip gyventi.

Dar keletą valandų šnekučiavomės apie mūsų mėgstamas

knygas. Jam, kaip ir man, patiko klasika, tad puikiai leidome lai­
ką prisimindami skaitytų knygų personažus: Hamletą, kapitoną
Ahabą, daktarą Frankenšteiną, Robinzoną Kruzą, Žaną Valžaną,
Jagą, Esterą Prin ir poną Darcį. Jis taip pat supažindino su keliais
įdomiais indiškais personažais: Ardžuna, Šakuntala ir Gendžiu iš
japonų literatūros.
Slopindama žiovulį, nuėjau dar kartą patikrinti Reno. Ištiesiau
ranką pro virbus, paglosčiau jo galvą ir pakasiau paausį.
Ponas Kadamas stebėjo mane ir paklausė:
- Panele Kelse, ar tu nebijai šio tigro? Negi netiki, kad jis gali
tave sužeisti?
- Manau, kad gali, tačiau žinau, kad manęs jis nesužeis. Tai
sunku paaiškinti, bet su juo jaučiuosi saugi, tarsi jis būtų draugas,
o ne laukinis žvėris.
Ponas Kadamas neatrodė sunerimęs, veikiau susidomėjęs. Jis
akimirką šnektelėjo su Nilima.
Ši priėjo prie manęs ir pasiteiravo:
- Gal norėtumėte kiek pamiegoti, panele?
Aš linktelėjau ir ji parodė, kur padėtas mano krepšys.
Pasiėmiau jį ir nuėjau į vonią. Ilgai neužtrukau, bet Nilima spėjo
gerai padirbėti.
Dabar čia stovėjo širma, sofa buvo paklota ir tapusi patogia
lova su satino antklode ir puriomis pagalvėmis. Šviesos jungiklis
buvo įtaisytas sienoje, visai šalia lovos. Lėktuve užgeso šviesos ir

83
ji pasakė, kad ponas Kadamas bus kitoje širmos pusėje, jei man
ko prireiktų.
Užmečiau akį į tigro narvą. Jis apsnūdęs, paguldęs galvą ant
letenų stebėjo mane.
- Labanakt, Renai. Pasimatysime lytoj Indijoje.
Per daug pavargusi, kad skaityčiau, palindau po minkštais, šil­
kiniais patalais, išjungiau šviesą ir leidausi užliūliuojama variklių
gaudimo.

Mane pažadino šoninės aromatas. Dirstelėjau pro širmos

kampą ir pamačiau sėdintį poną Kadamą su laikraščiu rankose.
Ant stalo priešais jį stovėjo stiklinė su obuolių sultimis. Jis pa­
žvelgė į mane pro laikraščio viršų. Pastebėjau, kad jo plaukai dar
drėgni ir kad jis pasirengęs naujai dienai.
- Gero rytinio dušo, panele Kelse. Netrukus būsime vietoje.
Pačiupau savo krepšį ir patraukiau į prabangųjį vonios kam­
barį. Greitai palindau po dušu ir išsitrinkau plaukus su aromatin­
gu rožių šampūnu. Apsivyniojau šlapią galvą storu rankšluosčiu,
o pati apsigaubiau kašmyro mantija. Giliai atsidusau ir, kol gal­
vojau, ką rengtis, mėgavausi minkštu audiniu. Išsirinkau raudoną
palaidinukę ir džinsus, susišukavau, suėmiau plaukus į uodegėlę
ir perrišau raudonu kaspinėliu. Tada mikliai grįžau atgal ir pa­
nirau į odinę kėdę. Nilima atnešė man karštą lėkštę su šonine,
kiaušiniais ir skrudinta duona.
Sukirtau kiaušinius, krimstelėjau skrudintos duonos ir išgėriau
apelsinų sultis, tačiau šoninę nusprendžiau patausoti Renui. Kai
Nilima tvarkė lovą ir pusryčių stalą, aš su savo vaišėmis nuėjau
prie narvo. Norėdama jį prisivilioti, pro grotas kyštelėjau mėsą.
Jis priėjo, labai švelniai krimstelėjo kraštelį, ištraukė iš mano ran­
kos ir prarijo.

84
 Nusijuokiau.
- Na, Renai, juk turėjai tai sukramtyti. Ar tigrai kramto? Bent
jau ėsk lėčiau. Veikiausiai niekada nesi gavęs tokių vaišių kaip
šios? - iškėliau kitus tris gabalėlius. Jis prarijo juos vieną po kito
ir palaižė man pirštus.
Tyliai susijuokiau ir nuėjau prie baro nusiplauti rankų. Tada
susikroviau savo mantą ir padėjau krepšį į viršutinę kamerą. Vos
tik baigiau, priėjo ponas Kadamas. Jis mostelėjo į langą ir pa­
sveikino:
- Panele Kelse, sveika atvykus į Indiją.
 f --■ į ■

oi skridome virš vandenyno, spoksojau pro langą į miestą. Ne-

sitikėjau pamatyti nieko modernaus, todėl buvau sužavėta išvy­
dusi šimtus vienodų, aukštų, baltų pastatų. Kai pasukome į dide­
lį, pusmėnulio formos oro uostą, pasiruošdamas leistis lėktuvas
išleido važiuoklę.
Aptakus orlaivis porą kartų bumbtelėjo ir nutūpė ant nusilei­
dimo tako. Pasisukau pažiūrėti, kaip laikosi Renas. Jis buvo at­
sistojęs, tačiau atrodė, nepaisant visko, gerai. Kai riedėjome nu­
sileidimo taku ir pasiekėme stovėjimo vietą aikštelės pakraštyje,
pajutau džiugios energijos antplūdį.
- Panele Kelse, ar esi pasirengusi išlipti? - pasiteiravo ponas
Kadamas.
- Taip, tik leiskite pasiimti savo krepšį.
Užsimečiau jį per petį, žengiau iš lėktuvo ir greitai nubėgau
trapu ant žemės. Giliai įkvėpiau drėgno, tvankaus oro ir nuste­
bau išvydusi pilką dangų. Buvo šilta ir drėgna, bet pakenčiama.
- Pone Kadamai, argi įprastai Indijoje nėra šilta ir saulėta?
- Dabar musoninių liūčių sezonas. Čia beveik niekada nebū­
na šalta, tačiau liepos ir rugpjūčio mėnesiais lyja ir retkarčiais
atslenka ciklonas.

86
 Įdaviau jam savo krepšį ir nuėjau pažiūrėti, kaip sekasi darbi­
ninkams iškelti Reną. Tai buvo visai kitokia operacija, nei Jung­
tinėse Valstijose. Du vyrai segė prie jo antkaklio ilgas grandines,
kitas žmogus prie sunkvežimio galo prikabino rampą. Jie sėk­
mingai išlaipino tigrą iš lėktuvo, ir tada arčiausiai Reno stovėjęs
žmogus per stipriai truktelėjo grandinę. Tigras reagavo greitai. Jis
piktai suriaumojo ir atsainiai trinktelėjo letena vyrui.
Žinojau, kad artintis pavojinga, bet kažkas mane pastūmėjo
į priekį. Galvodama apie Reno saugumą, nuėjau prie išsigandu­
sio žmogaus, paėmiau iš jo grandinę ir mostelėjau jam, kad atsi­
trauktų. Regis, jis buvo dėkingas, kad išvadavau jį nuo atsakomy­
bės. Nuraminau tigrą, paplekšnojau per nugarą ir paraginau eiti
drauge į sunkvežimį.
Jis išsyk sureagavo ir nutipeno šalia manęs toks klusnus kaip
ėriukas, iš paskos palei žemę tempdamas sunkias grandines. Prie
rampos jis stabtelėjo ir pasitrynė į mano koją. Tuomet užšoko į
sunkvežimį, greitai atsigręžė ir lyžtelėjo man ranką.
Meiliai paglosčiau jam nugarą ir švelniai sumurmėjau, ramin­
dama jį, tuo tarpu mano ranka atsargiai nuslydo prie antkaklio
ir atsegė sunkias grandines. Renas pažvelgė į vyrus, kurie tebe­
stovėjo suglumę ir sustingę, tada iškvėpė savo nepasitenkinimą
jais ir tyliai suurzgė. Kol pyliau jam vandens, jis patrynė savo
galvą į mano ranką, bet nenuleido akių nuo darbininkų, tarsi
būtų mano sarginis šuo. Vyrai ėmė šnekučiuotis tarpusavyje hin­
di kalba.
Uždariau narvą ir užrakinau, tuo tarpu ponas Kadamas nu­
ėjo prie vyrų ir apie kažką tyliai su jais šnekėjosi. Regis, jo ne-
nustebino tai, kas nutiko. Nežinau, ką jis pasakė, bet vyrus tai
ftikino, nes jie vėl ėmė darbuotis, tik laikydamiesi atokiau nuo

87
tigro. Žmonės spėriai suvilko įrangą ir nuvairavo lėktuvą į šali­
mais esantį angarą.
Kai Renas buvo saugiai uždarytas sunkvežimyje, ponas Kada-
mas pristatė mane vairuotojui, kuris atrodė mielas, bet labai jau­
nas, jaunesnis netgi už mane. Parodęs, kur padėtas mano krep­
šys, ponas Kadamas mostelėjo į kitą, kurį nupirko man. Tai buvo
didelė, juoda kuprinė su keliais skyriais. Jis atsegė juos, rodyda­
mas į vidų sudėtus daiktus. Juoda kišenė su užtrauktuku buvo
pilna indiškos valiutos. Kitoje kišenėje buvo mano ir Reno kelio­
nės dokumentai. Atsegusi dar vieną užtrauktuką radau kompasą
ir žiebtuvėlį. O didžiąją kuprinės turinio dalį sudarė energiniai
batonėliai, žemėlapiai ir buteliai su vandeniu.
- Hm, pone Kadamai, kodėl įdėjote kompasą ir žiebtuvėlį į
kuprinę, nekalbant apie kitką?
Jis nusišypsojo, gūžtelėjo pečiais, užsegė kuprinę ir padėjo ant
priekinės sėdynės.
- Niekada negali žinoti, ko keliaujant prireiks. Tiesiog norė­
jau, kad nieko netrūktų, panele Kelse. Ten taip pat yra hindi-
anglų kalbų žodynas. Vairuotojui daviau nurodymus, tačiau jis
nelabai moka angliškai. Dabar turėsiu tave palikti, - nusišypsojo
ir spustelėjo mano petį.
Staiga pasijutau nesaugiai. Buvo neramu, kaip keliausiu be
pono Kadamo. Tarsi pirmą kartą einant į vidurinę mokyklą - jei
tik vidurinė mokykla galėtų būti viena didžiausių šalių pasaulyje
ir visi joje kalbėtų skirtingomis kalbomis. Dabar galiu kliautis tik
savimi. Metas elgtis kaip suaugusiai. Stengiausi įtikinti save, tačiau
jaučiau, kaip iki pat paširdžių smelkiasi nežinios baimė.
Maldaujamai paklausiau:
- Ar tikrai negalite pakeisti savo planų ir keliauti su mumis?

88
 - Deja, negaliu lydėti jūsų, - nusišypsojo raminamai. - Nesi-
graužkite, panele Kelse. Jūs labiau nei kas kitas galite pasirūpinti
tigru, ir aš kruopščiai parengiau kiekvieną jūsų kelionės detalę.
Nieko blogo nenutiks.
Vos tik nusišypsojau, jis paėmė mano ranką, spustelėjo ir tarė:
- Patikėkite manimi, panele Kelse. Jums viskas bus gerai. -
Žybtelėjęs akimis ir mirktelėjęs, jis išvyko.
Dirstelėjau į Reną.
- Na, vaikine, spėju, kad dabar likome tik tu ir aš.
Nekantraudamas pradėti kelionę, kad greičiau ir baigtų, vai­
ruotojas šūktelėjo iš sunkvežimio kabinos:
- Važiuojam?
- Taip, važiuojam, - atsakiau ir atsidusau.
Kai įsiropščiau, vairuotojas nuspaudė greičio pedalą ir dau­
giau nė karto nenukėlė nuo jo savo pėdos. Jis greitai išlėkė iš oro
uosto ir po minutės jau bauginančiu greičiu įsijungė į bendrą
srautą. Įsikibau į rankenėlę šalia durų, kita ranka - į prietaisų
skydelį. Vis dėlto jis nebuvo vienintelis beprotis vairuotojas. At­
rodo, kad visi lėkė 130 km arba, pagal kelionės gidą, 80 mylių per
valandą greičiu sausakimšo miesto su šimtais pėsčiųjų gatvėse, ir
jam tai buvo dar per lėtai. Minios žmonių, apsirengusių šviesiais
tyškiaspalviais drabužiais, plaukė visomis kryptimis.
Gatvėse buvo pilna įvairių rūšių transporto priemonių - auto­
busų, mažų automobilių ir nedidelių, būdelės formos mašinų, be
durelių, triračių. „Būdelės“ veikiausiai buvo taksi, nes jų dūzgė
šimtai. Taip pat zujo nesuskaičiuojama galybė motociklų, dvira­
čių ir pėsčiųjų. Netgi pastebėjau galvijų tempiamus vežimus, pil­
nus žmonių ir produktų.
Spėjau, kad mes turėtume važiuoti kairiąja kelio puse, tačiau
Čia, regis, nebuvo aiškių nuorodų nei baltų skiriamųjų juostų.

89
Matėsi vos keli šviesoforai, kelių ženklai ar perspėjimai. Mašinos
tiesiog sukdavo į kairę ar dešinę, vos atsirasdavo tarpas, o kartais
net ir kai jo nebūdavo. Kartą automobilis pasuko tiesiai priešais
mus ir vos spėjo pasitraukti į šoną. Vairuotojas juokėsi iš manęs
kaskart, kai tik aš išsigandusi aikteldavau.
Pamažu tapau nebe tokia jautri, kad pastebėčiau pro šalį
plaukiančius vaizdus, ir susidomėjusi žiūrėjau į nesuskaičiuoja­
mus spalvingus turgus bei prekiautojus eklektiškais dirbiniais.
Prekeiviai siūlė virvelėmis valdomas lėles, juvelyrinius dirbinius,
kilimus, suvenyrus, prieskonius, riešutus ir įvairiausius vaisius bei
daržoves, išdėliotus mažulyčiuose nameliuose arba vežimaičiuose.
Atrodė, kad čia visi kuo nors prekiavo. Skelbimų lentose ka­
bėjo taro kortas, būrimą iš delno, egzotiškas tatuiruotes, auskarų
vėrimo ir kūno piešimo su chna paslaugas siūlantys skelbimai.
Visas miestas atrodė kaip skubanti, laukinė, ryški, turistams skir­
ta panorama, pristatanti žmonių ir klasių įvairovę. Atrodė, kad
visame mieste nėra nė vieno laisvo kvadratinio centimetro.
Pasikankinę judriame mieste, pasiekėme greitkelį. Pagaliau
galėjau bent kiek atleisti savo gniaužtus. Ne todėl, kad vairuotojas
būtų pradėjęs lėčiau važiuoti, - tiesą sakant, jis padidino greitį, -
tiesiog eismas tapo lėtesnis. Stengiausi sekti žemėlapyje, kurlink
mes važiuojame, tačiau kelio ženklų trūkumas tai apsunkino. Vis
dėlto vieną dalyką pastebėjau - vairuotojas praleido svarbų posū­
kį į kitą greitkelį, kuris būtų nuvedęs į tigrų rezervatą.
- Šiuo keliu, į kairę, - parodžiau.
Jis gūžtelėjo pečiais ir numojo ranka, atmesdamas mano pa­
siūlymą. Pačiupau žodyną ir ėmiau sparčiai ieškoti žodžių „į kai­
rę“arba „netinkamas kelias“. Galop radau kharabi raka, tai reiškė
„blogas arba neteisingas kelias“. Jis parodė smiliumi ir pasakė:

90
 - Greitkelis. - Pasidaviau ir leidau jam daryti, ką panorėjęs.
Šiaip ar taip, tai buvo jo šalis. Pamaniau, kad jis apie kelius nu­
tuokia daugiau nei aš.

Po trijų valandų kelio stabtelėjome mažame miestelyje, kuris

vadinosi Ramkola. Vadinti jį miesteliu būtų per daug gerai: jame
buvo vos viena parduotuvė, degalinė ir penki namai. Miestelis
ribojosi su džiunglėmis, prie kurių pastebėjau ženklą.

Javalo laukinės gamtos draustinis

Paksizala Javalas
4 km

Vairuotojas išlipo iš sunkvežimio ir ėmė pilti į baką kurą. Jis

parodė ranka kitoje gatvės pusėje esančią parduotuvę ir tarė:
- Pavalgyk. Geras maistas.
Čiupau kuprinę ir nuėjau prie sunkvežimio galo patikrinti
Reno. Jis gulėjo išsitiesęs ant narvo grindų. Kai prisiartinau, jis
atsimerkė ir nusižiovavo, bet liko gulėti.
Nužingsniavau į parduotuvę ir atvėriau apsilupusias, girgž­
dančias duris. Mažas varpelis pranešė apie mano buvimą.
Iš galinio kambario atėjo tradicinį sarį dėvinti indė ir nusi­
šypsojo:
- Namaste. Patinka maistas? Valgyti ką nors?
- O! Jūs kalbate angliškai? Taip, norėčiau pietų.
- Jūs sėskite čia. Gaminsiu aš.
Nors man tai buvo pietūs, jiems veikiausiai - jau vakarienė,
nes saulė jau švietė pažeme. Ji pamojo man sėstis prie lango, už
mažo staliuko su dviem kėdėm, ir pradingo. Parduotuvėlė buvo

91
įsikūrusi, nedideliame stačiakampio formos kambaryje. Čia buvo
įvairių maisto produktų, suvenyrų su kaimyninio gamtos drausti­
nio vaizdais ir namų ūkiui reikalingų prekių, tokių kaip degtukai
ir įrankiai.
Skambėjo švelni indiška muzika. Atpažinau sitaro garsus ir
varpelių tilindžiavimą, bet negalėjau atskirti kitų instrumentų.
Žvilgtelėjau pro duris ten, kur pradingo moteris, ir išgirdau puo­
dų barškėjimą jos virtuvėje. Regis, parduotuvė užėmė didelio
pastato priekinę dalį, o šeima gyveno galinėje dalyje.
Stebėtinai greitai moteris grįžo nešina keturiais dubenimis
su maistu. Iš paskos sekė jauna mergaitė, nešdama dar daugiau
maisto indų. Kvepėjo egzotiškai ir aštriai. Ji pasakė:
- Valgyti ir mėgautis.
Moteris išnyko galinėje patalpoje, o mergaitė, kol aš valgiau,
tvarkė parduotuvės lentynas. Jos neatnešė jokių stalo įrankių, tai­
gi aš, pagal indiškas tradicijas, dešinės rankos pirštais pasėmiau
šiek tiek iš kiekvieno indo. Laimė, ponas Kadamas pamokė lėktuve.
Atpažinau basmati ryžius, naną28 ir vištienos kebabą, tačiau
kitų trijų patiekalų niekada nebuvau mačiusi. Pažvelgiau į mer­
gaitę, palenkiau galvą ir paklausiau:
- Ar kalbate angliškai?
Ji linktelėjo, priėjo prie manęs ir pridūrė:
- Truputį.
Parodžiau į trikampio formos pyragėlį, įdarytą daržovėmis su
prieskoniais.
- Kaip jis vadinamas?
- Samosa.

28 Indiška duona (red. koment.).

92
 - O. tas ir anas?
Ji pasakė:
- Rasmalai ir baigan bhartha, - droviai nusišypsojo ir vėl nu­
skubėjo prie lentynų.
Kiek supratau, rasmalai buvo rutuliukai iš ožkos sūrio, mirkyti
saldžiame grietinėlės padaže, o baigan bhartha - baklažanų piurė
su žirneliais, svogūnais ir pomidorais. Visi jie buvo labai gardūs,
tik visko per daug. Kai baigiau valgyti, moteris atnešė mangų,
jogurto ir ožkos pieno kokteilio.
Padėkojau jai, gurkštelėjau ir leidau akimis nuklysti prie vaiz­
do lauke. Nedaug tebuvo į ką žiūrėti - tik degalinė ir du besišne­
kučiuojantys vyrai prie sunkvežimio. Vienas jaunas, labai dailus,
apsirengęs baltai. Jis stovėjo veidu į parduotuvę ir kalbėjosi su
kitu, nusisukusiu į mane nugara. Antrojo būta vyresnio ir jis pri­
minė poną Kadamą. Regis, jie ginčijosi. Kuo ilgiau juos stebėjau,
tuo labiau stiprėjo įsitikinimas, kad tai ir yra ponas Kadamas,
tačiau jis karštai ginčijosi su jaunesniuoju, ir aš nepajėgiau įsi­
vaizduoti, kad ponas Kadamas galėtų taip supykti.
Hm, keista, pamaniau ir stengiausi nugirsti keletą žodžių pro
atvirą langą. Vyresnysis dažnai kartojo nahi mahodaya, o jaunes­
nysis - avashyak ar panašiai. Perverčiau savo hindi kalbos žodyną
ir lengvai suradau nahi mahodaya reikšmę - jokiu būdu arba ne,
sere. Su avashyak buvo sunkiau, nes reikėjo susivokti, kaip rašo­
ma, tačiau netrukus ir jį suradau. Šis žodis reiškė reikalinga arba
esminis dalykas, tai, kas privalo nutikti.
Priėjau prie lango, kad geriau matyčiau. Kaip tik tada baltai
apsirengęs jaunuolis pakėlė akis ir išvydo mane lange. Jis tuoj pat
ūutilo ir pasislėpė už sunkvežimio, kad nematyčiau. Nenorėjau
būti pastebėta, tačiau apimta nenumaldomo smalsumo nuėjau

93
pro lentynų labirintą prie durų. Turėjau sužinoti, ar vyresnysis yra
ponas Kadamas, ar ne.
Pasukau išklerusią durų rankeną ir stumtelėjau. Girgžtelėjo
surūdiję vyriai. Kirtau dulkėtą kelią ir nuėjau prie sunkvežimio,
tačiau nieko neberadau. Apsukusi ratą sustojau už jo ir pamačiau
suklususį Reną. Jis stebėjo mane iš savo narvo. Tačiau tuodu vyrai
ir vairuotojas buvo dingę. Dirstelėjau į kabiną. Ten nieko nebuvo.
Sumišusi, tačiau prisiminusi, kad neapmokėjau sąskaitos, grį­
žau į parduotuvę. Mergaitė jau buvo sutvarkiusi mano indus. Iš­
sitraukiau iš kuprinės keletą banknotų ir pasiteiravau:
- Kiek?
- Šimtas rupijų.
Ponas Kadamas man buvo sakęs, kad norint apskaičiuoti
doleriais, reikia sumą padalinti iš keturiasdešimties. Greitai su­
skaičiavau, kad ji prašė dviejų dolerių ir penkiasdešimties centų.
Šyptelėjau prisiminusi savo tėvą, kuris mėgo matematiką ir, kai
dar buvau visai mažytė, duodavo man greitai ką nors padalyti.
Daviau jai du šimtus rupijų ir ji laiminga nušvito.
Padėkojau, kad maistas buvo gardus. Pasiėmiau kuprinę, ati­
dariau girgždančias duris ir išėjau į lauką.
Sunkvežimio nebebuvo.
 aip galėjo dingti sunkvežimis?
- Nubėgau iki dujų kolonėlės ir apsidairiau. Nieko nemačiau.
Jokio dulkių debesio. Nė vieno žmogaus. Nieko.
Galbūt vairuotojas mane pamiršo? Veikiausiai jam reikėjo kažką
paimti ir jis grįš? Gal sunkvežimis buvo pavogtas ir vairuotojas vis dar
kažkur netoliese? Žinojau, kad tokie scenarijai negalimi, bet jie
teikė vilties, nors ir trumpalaikės.
Apsukau ratą aplink kolonėlę ir dulkėse radau savo juodą
krepšį. Nuskubėjau tiesiai priėjo, pakėliau ir atsegiau. Regis, vis­
kas buvo savo vietoje.
Staiga kažką išgirdau už savęs. Atsisukau ir išvydau kelio pa­
krašty tupintį Reną. Jis stebėjo mane ir vizgino uodegos galiuku.
Atrodė kaip milžiniškas paliktas šunytis, kuris vizgina uodegą
laukdamas, kol kas nors jį pasiims ir parves namo.
Aš suniurnėjau:
- O ne! Puikumėlis! Ponas Kadamas sakė, kad nieko blogo
nenutiks. Cha! Vairuotojas tikriausiai nugvelbė sunkvežimį ir pa­
leido tave. Ką man dabar daryti?
Pavargusią, išsigandusią ir vienišą, mane užplūdo mamos pa­
tarimai: „kartais blogi dalykai nutinka ir geriems žmonėms; rak­
tas į laimę - stengtis daryti geriausia, ką gali, ir būti dėkingai už
tai, ką turi.“ Jos mėgstamiausias posakis buvo: „kai gyvenimas
tau duoda citrinų, išsikepk citrininių merengų.“ Mama labai no­
rėjo susilaukti vaikų, bet buvo jau praradusi viltį - o tada gimiau
aš. Ji vis sakydavo, kad niekada nežinai, kas laukia už kampo.
Todėl susikaupiau prie teigiamų dalykų. Pirmiausia, vis dar tu­
rėjau visus drabužius. Antra, turėjau savo kelionės dokumentus ir
pilną kuprinę pinigų. Tai buvo gerai. Žinoma, blogoji dalis buvo
tai, kad automobilis dingęs, o tigras - laisvas! Nusprendžiau, kad
visų pirma reikia pasirūpinti Reno saugumu. Grįžau į parduotuvę
ir nusipirkau šiek tiek džiovintos mėsos ir ilgą virvę.
Nešina ką tik įsigyta geltona fluorescentine virve, išėjau į lau­
ką ir bandžiau prikalbinti tigrą, kad paklustų. Jis žengė keletą
žingsnių ir pasuko į džiungles. Aš nukūriau paskui jį.
Protingiausia būtų buvę grįžti atgal į parduotuvę, pasiskolinti
telefoną ir paskambinti ponui Kadamui. Jis galėtų atsiųsti kele­
tą žmonių, profesionalų, kurie pagautų tigrą. Tačiau šiuo metu
toli gražu negalėjau blaiviai mąstyti. Baiminausi dėl Reno. Aš
absoliučiai nebijojau dėl savęs, tik dėl to, kas nutiktų, jei kiti su­
panikuotų ir panaudotų ginklus tigrui sutramdyti? Taip pat nuo­
gąstavau, kad pabėgęs į džiungles jis vargu ar išgyventų. Renas
nebuvo pratęs medžioti. Žinojau, kad elgiuosi kvailai, tačiau nu­
sprendžiau sekti paskui savo tigrą.
Maldavau:
- Renai, sugrįžk! Mums reikia pagalbos! Tai nėra tavo rezerva­
tas. Nagi, aš duosiu tau gardų kąsnelį! - Ėmiau mojuoti džiovin­
tos mėsos gabalėliu, bet jis nekreipė dėmesio. Mane slėgė pono
Kadamo kuprinė ir mano krepšys. Pajėgčiau pasivyti jį, tačiau šie
daiktai man buvo per sunkūs.

96
 Jis nebėgo labai greitai, bet visą laiką buvo atitolęs nuo manęs
per kelis žingsnius. Staiga jis praskyrė lapiją ir nurūko į džiungles.
Kol vijausi jį, mano kuprinė sunkiai šokčiojo aukštyn ir žemyn.
Po penkiolikos minučių persekiojimo mano veidu žliaugė pra­
kaitas, drabužiai buvo prilipę prie kūno, kojos vilkosi lyg sunkūs
akmenys.
Kai jau beveik negalėjau paeiti, meldžiau:
- Renai, prašau grįžk. Mums reikia sugrįžti atgal į miestą.
Greitai sutems.
Jis ignoravo mane ir ėmė vingiuoti tarp medžių. Dažnai susto­
davo ir atsigręždavo.
Kai tik pamanydavau, kad pagaliau jį pagausiu, jis vėl pagrei­
tindavo žingsnį ir gerokai nutoldavo, priversdamas mane vėl vy­
tis. Tarsi žaistų su manimi. Visą laiką tigras buvo ranka pasiekia­
mas. Dar penkiolika minučių pasivaikiusi ir vis dar negalėdama
jo pagauti, sustojau. Žinojau, kad nukeliavau toli nuo miesto ir
diena jau blausėsi. Buvau visiškai pasiklydusi.
Renas veikiausiai suprato, kad aš jo daugiau nebeseku, nes
galiausiai sulėtino tempą, apsisuko ir lengva ristele kaltai prisiar­
tino. Aš rūsčiai dėbtelėjau į jį.
- Taip ir maniau. Kai tik aš sustoju, tu grįžti. Tikiuosi, esi pa­
tenkintas savimi.
Mėgindama pririšti virvę prie jo antkaklio apsidairiau ir
kruopščiai apmąsčiau kiekvieną kryptį, kad suvokčiau, kokios
mano galimybės.
Mes keliavome gilyn į džiungles, sukome kilpas apeidami me­
džius ir daug kartų keitėme kryptį. Apimta nevilties supratau,
kad visiškai praradau orientaciją. Saulė leidosi, ir tamsus medžių
skliautas virš manęs visiškai ją paslėpė. Mane užvaldė siaubinga

97
baimė ir tada nugara pajutau stingdančio šalčio bangą. Ranko­
mis ir kojomis tekėjo lediniai upeliai, odą varstė dygūs šiurpuliai.
Aš nervingai pasukiojau virvę savo rankose ir suniurnėjau:
- Labai ačiū, ponaiti! Kur aš dabar? Ką čia darau? Aš esu ne­
žinia kur Indijoje, džiunglėse, naktį ir dar su tigru!
Renas tyliai atsisėdo šalia manęs.
Akimirką mane užvaldė baimė. Jaučiausi taip, lyg džiunglės
pačios artėtų prie manęs. Aplinkui klegėjo, įvairiausi garsai grū­
mėsi su mano baimėmis ir jausmais. įsivaizdavau sėlinančias
priešiškai nusiteikusias būtybes stiklinėmis akimis, stebinčias ir
tykančias, kada galės užšokti. Pakėliau akis į viršų ir išvydau grės­
mingus musoninius debesis, kurie virto vienas per kitą ir greitai
rijo ankstyvo vakaro dangų. Aštrus vėjas bloškėsi pro medžius ir
ėmė sūkuriuoti aplink mano sustirusį kūną.
Po kelių akimirkų Renas atsistojo ir nuėjo pirmyn, švelniai
traukdamas mano įsitempusį kūną. Sekiau jį nenoromis. Kurį lai­
ką nervingai ir pamišėliškai juokiausi, nes tai aš leidau tigrui vesti
mane per džiungles, suprasdama, kad nėra prasmės rodyti man
kelią. Nenutuokiau, kur esame. Renas toliau ėjo neįžiūrimu taku,
traukdamas mane su savimi. Praradau laiko nuovoką, bet manau,
kad ėjome kokią valandą ar dvi. Buvo labai tamsu, jaučiausi išsi­
gandusi ir ištroškusi.
Prisiminusi, kad ponas Kadamas įdėjo į kuprinę vandens, atsi­
segiau kišenę ir ėmiau ieškoti butelio. Ranka palietė šaltą metalą.
Žibintuvėlis! įjungiau ir pajutau šiokį tokį palengvėjimą, jog turiu
spindulį šviesos brautis pro tamsą.
Šešėliuotos tankios džiunglės atrodė grėsmingai, tai ne tas
pats, kaip eiti dieną. Mano žibintuvėlis nešvietė labai toli, ir tai
tik dar labiau apsunkino padėtį. Kai virš mūsų suspindo siauras

98
mėnulis ir pro storą medžių dangą ėmė skverbtis jo šviesos pluoš­
tai, Reno kailis sublykčiojo sidabriniais atšvaitais.
Aš žvilgčiojau į priekį, ieškodama šių žėrinčių jo atspindžių,
kol jis ėjo vinguriuojančiais takais, išmargintais mirguliuojančio­
mis šviesotamsos dėmėmis. Kai mėnulis pasislėpė už debesų, Re­
nas vėl pradingo tamsoje. Aš pasukau savo žibintuvėlį į jo pusę
ir pamačiau dygų pomiškį, draskantį jo sidabriškai baltą kailį. Jis
tik grubiai visu kūnu stumtelėdavo augalus į šoną, tarsi skintų
kelią man.
Ėjome ilgokai, ir jis nutempė mane prie bambukų brūzgyno
šalia milžiniško tikmedžio. Iškėlė nosį ir ėmė kažin ką uosti, tada
nuėjo į žole apaugusią pievelę ir atsigulė.
- Na, spėju, tai reiškia, jog čia praleisime naktį, - murmėda­
ma nusimečiau nuo pečių kuprinę, - nuostabu. Na, tikrai. Tai
nuostabi vietelė. Duočiau jai keturias žvaigždutes, jei tik čia esa­
ma šaltinio.
Pirmiausiai nuo Reno antkaklio atrišau virvę, nes supratau,
kad nėra prasmės bandyti jį sulaikyti, tada atsitūpiau ir atsegiau
savo krepšį. Išsitraukiau marškinius ilgomis rankovėmis, apsirišau
per juosmenį ir išsiėmiau du butelius su vandeniu bei tris energi­
nius batonėlius. Išvyniojau du batonėlius ir ištiesiau Renui.
Jis atsargiai pastvėrė vieną iš rankos ir nurijo.
- Ar tigrui derėtų valgyti energinius batonėlius? Veikiausiai
tau reikia kažko, turinčio daugiau baltymų. Vienintelis „kažkas“
su baltymais esu aš, bet nė negalvok apie tai. Mano skonis siau­
bingas.
Jis pasuko galvą į mane, tarsi tikrai būtų apie tai svarstęs, tada
greitai prarijo kitą batonėlį. Aš atplėšiau trečią ir pradėjau lėtai
valgyti. Atsegusi dar vieną kišenę, radau žiebtuvėlį ir nuspren­

99
džiau įkurti ugnį. Pasišviečiau žibintuvėliu. Mano nuostabai, ša­
limais buvo užtektinai medienos.
Prisiminusi skautų stovyklą, įkūriau mažą ugnelę. Pirmus du
kartus ją užpūtė vėjas, tačiau trečią kartą ugnis įsidegė. Pasigirdo
jaukus traškesys.
Patenkinta savo darbu pasidėjau šalimais didesnių rąstų ki­
tiems kartams ir nutempiau nešulius arčiau ugnies. Kuprinėje
radusi plastikinį maišelį, pagriebiau kreivą žievės gabalą, sukišau
mažus medienos gabalėlius į vidų ir išklojau jais kuprinę. I ją su­
pykau butelį vandens ir nunešiau Renui. Jis viską išlakė ir toliau
laižė kuprinę, taigi supykau jam dar vieną butelį. Jis vėl viską
godžiai išlakė.
Patraukiau atgal prie laužo. Mane išgąsdino netoliese pasigir­
dęs grėsmingas kaukimas. Renas akimirksniu pašoko ir nurūko į
tamsą. Girdėjau gilų riaumojimą, tuomet įniršusį ir piktą urzgimą.
Iš visų jėgų stengiausi perskrosti akimis tamsą, kur tarp medžių
pradingo Renas, bet netrukus jis grįžo sveikas ir ėmė trintis šonu į
tikmedį. Patenkintas nutipeno prie kito, paskui dar prie kito me­
džio ir taip tol, kol pasitrynė į visus aplink mus augusius medžius.
- Na, Renai, tikriausiai tau niežti, - palikusi jį, numečiau
minkštesnį krepšį su drabužiais ant žemės, numačiusi panaudoti
jį vietoj pagalvės, ir užsitraukiau per galvą ilgarankovius marški­
nius. Išsiėmiau antklodę. Nenorėjau jos ištepti, bet man beviltiš­
kai reikėjo jos teikiamos šilumos ir jaukumo, tad užsimečiau ją
ant kojų. Tada atsipalaidavau, atsiguliau ant šono, pasikišau po
skruostu ranką, atsigręžiau į ugnį ir pajutau, kaip veidu nuriedėjo
didelės ašaros.
Ėmiau klausytis šiurpulingų garsų. Aplinkui girdėjosi sprag­
sėjimai, švilpčiojimai, pokšėjimai, traškesiai. Ėmiau įsivaizduoti

100
šiurpius ropojančius sutvėrimus savo plaukuose ir kojinėse. Su­
drebėjau ir atsisėdau, norėdama patikimai apsikamšyti antklode,
nepalikdama neuždengto nė mažiausio lopinėlio, tada vėl atsigu­
liau, susivyniojusi it mumija.
Taip buvo kur kas geriau, tačiau tuomet ėmiau vaizduotis
man už nugaros sėlinančius gyvūnus. Vos pasiverčiau ant nu­
garos, kai Renas atsigulė šalia manęs, priglaudė savo nugarą ir
ėmė murkti.
Pajutau jam dėkingumą, nusišluosčiau ašaras ir, klausydama
Reno murkimo, kuris vėliau pavirto į gilų, ritmišką kvėpavimą,
sugebėjau pamiršti nakties garsus. Tik dar labiau prisiglaudžiau
prie jo ir stebėjausi, kaip po visko dar galėsiu miegoti džiunglėse.

Šviesus saulės spindulys palietė mano vokus ir aš lėtai atsi­

merkiau. Akimirką nesuvokiau, kur esu, rąžydamasi iškėliau ran­
kas virš savo galvos ir susiriečiau iš skausmo nugaroje, pajutusi
kietą žemę. Taip pat pajutau didelį svorį, užgulusį mano koją.
Žvilgtelėjau. Reno akys buvo kietai užmerktos, galva ir viena le­
tena užmestos ant mano kojos.
Aš sukuždėjau:
- Renai. Pabusk. Man koja nutirpo.
Jis nė nepajudėjo.
Aš atsisėdau ir švelniai pastūmiau jį.
- Nagi, Renai. Judinkis!
Jis švelniai suriaumojo, bet nė trupučio nepajudėjo.
- Renai! Aš rimtai! Juuudinkis! - Papurčiau koją ir pastūmiau
stipriau.
Pagaliau jis sumirksėjo ir atsimerkė, plačiai tigriškai nusižio­
vavo, parodydamas dantis, ir tada nučiuožė nuo mano kojos.

101
 Atsistojau, nupurčiau savo antklodę, sulanksčiau ir įsikišau į
krepšį. Taip pat užpyliau laužo pelenus, kad būčiau tikra, jog ne-
įsidegs ugnis.
- Kad tu žinotum, kaip aš nekenčiu stovyklavimo, - garsiai pa­
siskundžiau. - Man ne itin patinka, kad čia nėra tualeto. Gamti­
niai reikalai džiunglėse yra vieni iš mano nemėgstamiausių daly­
kų. Jums, tigrams, ir apskritai vyrams yra paprasčiau nei mums,
mergaitėms.
Susirinkau tuščius butelius bei pakuotes ir sudėjau juos atgal
į krepšį. Paskiausiai pakėliau geltoną virvę.
Tigras sėdėjo ir stebėjo mane. Nusprendžiau nevaidinti, kad
aš jį vedu, ir įsidėjau virvę atgal į krepšį.
- Gerai, Renai. Esu pasirengusi. Kur eisime šiandien?
Jis pasisuko ir vėl patraukė į džiungles. Jis pėdino palei me­
džius ir pomiškiu, palei akmenis ir mažus upelius. Neatrodė, kad
skubėtų, netgi kartkartėmis sustodavo pailsėti, lyg žinodamas,
kad ir man reikia stabtelėti. Dabar, kai saulė pakilo, džiunglėse
iškrito rasa, todėl aš nusivilkau savo ilgarankovius marškinius ir
apsirišau aplink juosmenį.
Džiunglės atrodė labai žalios ir kvepėjo pipirais, tai labai sky­
rėsi nuo Oregono miškų. Milžiniški lapuočiai augo atstu ir turėjo
grakščias, lanksčias šakas. Lapai buvo žalios alyvuogių spalvos,
visai nepanašios į amžinai žaliuojančių miškų tamsią žalumą.
Žievė buvo tamsiai pilkos spalvos ir šiurkšti paliesti; ties plyšiais
ji buvo atsilupusi ir susisluoksniavusi.
Voverės skraiduolės šokinėjo nuo medžio ant medžio, dažnai
išgąsdindavome besiganančius elnius. Užuodę tigrą, jie greitai
nušuoliuodavo tolyn savo laibomis kojomis. Stebėjau Reną, kad
pamatyčiau jo reakciją, bet jis juos ignoravo. Pastebėjau dar vieną

102
dažnai pasitaikantį medį, kuris buvo vidutinio aukščio, popierine
žieve, o ten, kur žievė buvo įtrūkusi, varvėjo lipni, guminė derva.
Pasilenkiau prie vieno medžio, norėdama išsiimti akmenuką iš
bato, ir paskui visą valandą valiau lipnų skystį nuo pirštų.
Vos tik nusivaliau, ir vėl skynėmės pro ypač tankų pomiškį,
apžėlusį aukšta žole ir bambukais, pakeliui išbaidydami didelį
būrį spalvingų paukščių. Aš taip išsigandau, kad atsirėmiau į kitą
sakuotą medį ir vėl išsitepiau ranką.
Renas stabtelėjo prie upeliuko. Aš išsitraukiau butelį vandens
ir išmaukiau visą. Buvo gera, kad kuprinė palengvėjo, bet man
rūpėjo, kur gausiu vandens, kai baigsis atsargos. Pagalvojau, kad
galėčiau gerti iš to paties upelio, tačiau atidėsiu šią galimybę kiek
įmanoma toliau, nes nemanau, kad mano organizmas priimtų jį
taip puikiai, kaip tigro.
Atsisėdau ant akmens ir susiradau dar vieną energinį batonėlį.
Suvalgiau pusę, o kitą pusę atidaviau Renui ir dar vieną nepradė­
tą. Žinojau, kad galiu išgyventi su tiek kalorijų, bet ne Renas. Jam
greitai teks medžioti.
Atsegiau pono Kadamo dovanotos kuprinės kišenėlę ir radau
kompasą. Įsigrūdau jį į savo džinsų kišenę. Ten vis dar buvo pini­
gų, kelionės dokumentai, vandens, pirmosios pagalbos rinkinys,
purškalas nuo vabzdžių, žvakė ir kišeninis peilis, bet jokio telefo­
no. Mano pačios telefonas taip pat buvo dingęs.
Keista. Ar ponas Kadamas galėjo žinoti, kad aš atsidursiu džiun­
glėse? Mąsčiau apie vyriškį, kuris stovėjo šalia sunkvežimio ir
buvo labai panašus į poną Kadamą, ir garsiai nusistebėjau:
- Ar jis norėjo, kad mes čia pasiklystume?
Renas atėjo prie manęs ir atsisėdo šalia.
- Ne, - pasakiau, žiūrėdama į mėlynas žvėries akis. - Kokia
jam prasmė. Kam nuskraidinti mane tokį kelią iki Indijos vien

103
tam, kad paklaidintų džiunglėse? Jis juk negalėjo žinoti, kad tu
mane čia atvesi nei kad aš tave seksiu. Jis nėra apgavikas.
Renas nudūrė akis į žemę, lyg jaustųsi kaltas.
- Manau, ponas Kadamas tiesiog labai geras skautas.
Trumpai pailsėjęs Renas vėl atsistojo, paėjėjo kiek ir atsisuko,
laukdamas manęs. Dejuodama nulipau nuo akmens ir nusekiau
iš paskos. Išsitraukiau purškalą nuo vabzdžių ir apsipurškiau ran­
kas ir kojas, truputėlį purkštelėjau ir ant Reno. Nusijuokiau, kai
jis suraukė nosį ir jo kūną supurtė smarkus, tigriškas čiaudulys.
- Na, Renai, kur mes einame? Tu elgiesi taip, tarsi būtum nu­
matęs vietą. Aš norėčiau grįžti į civilizuotą pasaulį. Taigi, jei su­
rastum mums abiem miestelį, būčiau labai dėkinga.
Visą likusį rytą ir popietę jis mane vedė taku, kurį tik pats ir
matė.
Dažnai žvilgčiojau į kompasą ir supratau, kad keliavome į
rytus. Kol stengiausi nuspėti, kiek mylių nuėjome, Renas prasi­
brovė pro kažkokius krūmus. Aš nusekiau pavymui ir pamačiau
mažytę aikštelę. Dideliam mano džiaugsmui jos viduryje stovėjo
trobelė. Jos kreivas stogas buvo dengtas nendrėmis. Jų perriš­
ti pėdeliai priminė apklotą. Šiurkštūs, tvirtai sumazgyti plaušai
juosė aukštus bambukų polius, kurie atstojo sienojus. Kiaurymės
buvo užtaisytos sausa žole ir moliu.
Trobelę juosė vienas ant kito sukrautų akmenų užtvaras, su­
darydamas maždaug dviejų pėdų aukščio sieną. Akmenys buvo
apaugę žaliomis samanomis. Prie trobelės sienų pritvirtintos
plonos akmeninės plokštės buvo išrašytos nesuprantamais sim­
boliais bei figūromis. Durys į namelį buvo tokios žemos, kad vi­
dutinio ūgio žmogui tektų pasilenkti. Vėjuje plaikstėsi padžiauti
drabužiai, šalimais matėsi nedidelis, klestintis darželis.

104
 Priėjome prie akmeninės tvoros ir kai aš jau ketinau lipti, Re­
nas peršoko ją.
- Renai! Tu mane beprotiškai išgąsdinai! Kitą kartą apie tai
pranešk kokiu garsu ar panašiai, gerai?
Mes priėjome prie mažos trobelės ir aš panorau pabelsti į ma­
žulytes duris, tačiau sudvejojau ir pažvelgiau į Reną:
- Pirmiausia reikia kažką padaryti su tavimi. - Išsitraukiau iš
kuprinės geltoną virvę ir nuėjau prie medžio kitoje kiemo pusėje.
Jis nenoriai sekė iš paskos. Mostu pakviečiau prieiti arčiau. Tada
prakišau virvę pro jo antkaklį ir pririšau prie medžio. Jis neatrodė
labai laimingas.
- Apgailestauju, Renai, bet mes negalime laikyti tavęs palai­
do. Tai išgąsdintu šeimą. Prižadu, kad sugrįšiu, kai tik galėsiu.
Pasukau prie mažojo namelio, bet pusiaukelėje sustingau, iš­
girdusi už savęs tylu vyrišką balsą:
- Ar tikrai to reikia?
Lėtai atsisukau ir priešais save išvydau nuostabų, jauną vyrą.
Jis atrodė ne ką vyresnis nei dvidešimties. Buvo visa galva aukš­
tesnis už mane, stiprus ir dailus, apsirengęs baltais, plačiais me­
dvilniniais drabužiais. Jo ilgarankoviai marškiniai buvo nesukam­
šyti, nerūpestingai susegti, atidengiantys glotnią, dailią, bronzinę
krūtinę. Lengvai krentančios kelnės buvo atraitytos iki kulkšnių ir
išryškino basas pėdas. Žvilgantys, juodi plaukai šiek tiek bangavo
ir siekė kaklą.
Mane labiausiai prikaustė jo akys. Tai buvo mano tigro akys,
tokios pat gilios ir šviesiai mėlynos.
Jis ištiesė ranką ir prakalbo:
- Labas, Kelse. Tai aš, Renas.
 - Kelse, tai aš, Renas.
Jis neatrodė bauginančiai, bet mano kūnas vis dėlto įsitem­
pė iš baimės. Sumišusi kilstelėjau ranką priešais save, bergždžiai
stengdamasi sustabdyti jį.
- Ką? Ką tu pasakei?
Jis priėjo arčiau, pridėjo ranką prie savo raumeningos krūtinės
ir lėtai tarė:
- Kelse, nebėk. Aš esu Renas. Tigras.
Jis atgniaužė ranką, parodydamas Reno antkaklį ir geltoną vir­
vę, susirangiusią tarp pirštų. Dirstelėjau jam už nugaros. Kaip ir
tikėjausi, baltoji katė buvo dingusi. Žengtelėjau kelis žingsnius
atatupsta, kad išlaikyčiau didesnį atstumą. Jis pastebėjo mano
judesį ir beregint sustingo. Pakinkliais atsitrenkiau į akmeninį
barjerą. Sustojau ir kelis kartus sumirksėjau, visai nesumodama,
ką jis kalba.
- Kur yra Renas? Aš nesuprantu. Ar tu jam ką nors padarei?
- Ne. Aš esu jis.
Kol purčiau galvą, jis vėl žengtelėjo prie manęs.

106
 - Ne. Tu negali būti jis.
Pabandžiau dar atsitraukti atgal ir vos nepervirtau per sieną.
Jis akimirksniu pašoko ir sulaikė, sugriebęs per liemenį.
- Ar tau viskas gerai? - mandagiai pasiteiravo.
- Ne! - Jis vis dar laikė mano ranką. Aš spoksojau į ją, įsivaiz­
duodama tigro letenas.
- Kelse? - aš pakėliau galvą ir pažvelgiau į jo stulbinančiai
mėlynas akis. - Aš esu tavo tigras.
Aš sukuždėjau:
- Ne. Ne! Tai neįmanoma. Kaip taip gali būti?
Jo tylus balsas ramino.
- Prašau, eikime į trobelę. Šeimininko šiuo metu nėra namie.
Galėsi atsisėsti ir pailsėti, o aš pasistengsiu tau viską paaiškinti.
Buvau pernelyg priblokšta, kad ginčyčiausi, taigi leidausi nu­
vedama prie namo. Jis sugniaužė mano pirštus, tarsi bijodamas,
kad nenuskuosčiau atgal į džiungles. Šiaipjau neinu su nepažįsta­
mais, tačiau kažkas jame vertė mane jaustis saugiai. Neabejojau,
kad jis manęs nenuskriaus. Tai buvo toks pats stiprus jausmas,
kokį patyriau būdama su tigru. Jis palenkė galvą, žengdamas per
slenkstį, ir įėjo į trobelę, vesdamas mane iš paskos.
Tai buvo vieno kambario pastogė su nediduke lova kampe,
mažu langu šoninėje sienoje ir stalu bei dviem kėdėm kitame
kampe. Širma skyrė mažą vonią. Virtuvėje stovėjo praustuvas ir
vandens siurblys, taip pat neaukštas bufetas ir kelios lentynos su
konservuotais maisto produktais ir prieskoniais. Palubėje kabėjo
džiovintų vaistažolių ir augalų girliandos, užtvindžiusios kambarį
maloniu aromatu.
Vyras parodė man sėstis ant lovos, o pats atsišliejo į sieną ir
luktelėjo, kol aš nurimsiu.

107
 Atsigavusi ir atsitokėjusi, įvertinau savo situaciją. Jis yra Re­
nas - tigras. Akimirką žiūrėjome vienas į kitą įsmeigę akis, ir aš
žinojau, kad jis sako tiesą. Akys buvo tos pačios.
Pajutau, kaip baimė apleidžia kūną, o susidariusią tuštumą
užpildo nauja emocija - pyktis. Nepaisant tiekos drauge praleis­
to laiko, jis neatskleidė man šios paslapties. Jis tyčia vedė mane
per džiungles ir leido man patikėti, kad aš pasiklydau svetimame
krašte, laukinėje gamtoje.
Žinojau, kad jis niekuomet manęs neįskaudintų. Jis buvo...
draugas ir aš juo pasitikėjau. Tačiau kodėl jis nepasitikėjo mani­
mi? Jis turėjo daugybę progų pasidalyti savo ypatinga tikrove, bet
to nepadarė.
įtariai žvelgdama į jį, piktai paklausiau:
- Taigi kas tu esi? Ar esi vyras, kuris tapo tigru, ar tigras, kuris
pavirto į žmogų? O gal tu esi vilkolakis? Jei man įkąsi, ar aš taip
pat pavirsiu į tigrą?
Jis suglumęs pakreipė galvą, bet nieko neatsakė. Spigino į
mane tomis pačiomis ryškiai mėlynomis tigro akimis. Tai trikdė.
- Renai? Manau, jausčiausi geriau, jei pasislinktum toliau nuo
manęs, kol visa tai aptarsime.
Jis atsiduso, ramiai nuėjo į kertę, atsisėdo ant kėdės ir atsirė­
mė į sieną, supdamasis ant užpakalinių kėdės kojų.
- Kelse, atsakysiu į visus tavo klausimus. Tik būk kantri ir
duok laiko viską paaiškinti.
- Gerai. Paaiškink.
Kol jis stengėsi surikiuoti mintis, aš atidžiai tyrinėjau jo iš­
vaizdą. Negalėjau patikėti, kad jis buvo mano tigras, - kad tigras,
kuriuo rūpinausi, yra vyras.

108
 Dabar jis nebuvo labai panašus į tigrą, išskyrus jo akis. Putlios
lūpos, kvadratinis žandikaulis, aristokratiška nosis. Jis nebuvo
panašus į jokį kitą kada nors matytą vyrą. Ir dar buvo kažkas,
kažkas tokio, ko nepajėgiau suvokti, bet kas išdavė jį esant gerai
išauklėtą. Nuo jo sklido pasitikėjimas, jėga ir kilnumas.
Net būdamas basas ir dėvėdamas nenusakomais drabužiais,
jis atrodė galingas. Ir net jei jis nebūtų dailios išvaizdos - o buvo
nepaprastai gražus - aš vis tiek žavėčiausi juo. Galbūt tai buvo jo
tigriškoji dalis. Tigrai man visuomet atrodė didingi. Jie prikausty­
davo mano dėmesį. Jis buvo toks pat nuostabus vyras, koks buvo
ir tigras.
Savo tigru aš pasitikėjau, bet ar galiu kliautis vyru? Aš atsar­
giai varsčiau jį akimis nuo sukežusios lovos krašto, ir mano abe­
jonės tikrai atsispindėjo veide. Jis buvo kantrus, leido jį tyrinėti,
regis, netgi pralinksmėjo, tarsi būtų skaitęs mano mintis.
Galiausiai nutraukiau tylą:
- Renai? Aš klausau.
Jis nykščiu ir smiliumi suspaudė nosies tiltelį, tuomet nuslydo
per šilkinius juodus plaukus ir sutaršė juos. Paskui padėjo ranką
sau ant kelių ir mąsliai pažvelgė į mane pro tankias blakstienas.
- Ach, Kelse. Nuo ko pradėti? Tiek daug turiu tau pasakyti,
bet net nežinau, ką pirmiausiai.
Jo balsas buvo tylus, subtiliai malonus ir aš jaučiausi kaip už­
hipnotizuota. Jis labai gerai kalbėjo angliškai, su vos juntamu ak­
centu. Jo balsas skambėjo - tarsi medumi tepė: toks merginai
sukelia ilgesingų svajų. Pasipurčiau ir atkreipiau dėmesį, jog jis
skvarbiai stebeilija į mane savo kobalto mėlynumo akimis.
Tarp mūsų tvyrojo apčiuopiamas ryšys. Aš nežinojau, ar tai
tebuvo paprastas susižavėjimas, ar kažkas kita. Jo išvaizda išmu-

109
šė mane iš vėžių. Stengiausi nusukti nuo jo žvilgsnį, kad galėčiau
nusiraminti, bet baigėsi tuo, kad tik gniaužiau savo rankas ir nu-
dūriau akis į kojas, kuriomis nervingai bilsnojau į bambukines
grindis. Kai vėl pakėliau akis, jis nusišypsojo lūpų kampučiais ir
kilstelėjo antakį.
Tyliai krenkštelėjau:
- Atsiprašau... Ką pasakei?
- Ar taip sunku pasėdėti ramiai ir paklausyti?
- Ne. Tu tiesiog verti mane nervintis, štai ir viskas.
- Anksčiau dėl manęs nesinervinai.
- Na, dabar atrodai kitaip nei anksčiau. Negali tikėtis, kad
elgsiuosi vienodai.
- Kelse, pabandyk atsipalaiduoti. Aš niekada tavęs nenu-
skriausčiau.
- Gerai. Prisėsiu savo rankas. Ar taip geriau?
Jis nusikvatojo.
O! Net jo juokas traukė it magnetas.
- Išlikti ramiam - viso to išmokau būdamas tigru. Tigras turi
ilgą laiką gulėti nejudėdamas. Tai reikalauja kantrybės, ir tau to
prireiks, kol išklausysi mano paaiškinimą.
Jis ištiesė savo galingus pečius, iškėlė ranką ir truktelėjo pri­
juostės raištelį nuo kabliuko. Tada nesąmoningai apsuko juostelę
aplink savo pirštą ir tarė:
- Privalau tai padaryti gana greitai. Per dieną turiu vos kelias
minutes, kai galiu įgauti žmogaus pavidalą. Kad būtų dar tiks­
liau, dvidešimt keturias minutes per parą - taigi kadangi greitai
vėl persimainysiu į tigrą, noriu daugiau laiko praleisti su tavimi.
Ar skirsi man šias kelias minutes?
Giliai įkvėpiau.

no
 - Taip. Noriu išgirsti tavo pasakojimą. Prašau, tęsk.
- Ar prisimeni istoriją apie princą Direną, kurią ponas Kada-
mas tau papasakojo cirke?
- Taip, prisimenu. Palūkėk. Ar sakai, kad..?
- Šis pasakojimas beveik tikslus. Aš esu Direnas, apie kurį
jis kalbėjo. Buvau Mudžiuleino imperijos princas. Tai tiesa, kad
Kišanas, mano brolis, ir sužadėtinė išdavė mane, bet istorijos
pabaiga išgalvota. Aš nebuvau nužudytas, kaip dauguma žmonių
įtikėjo. Mano brolis ir aš buvome prakeikti ir paversti tigrais. Vi­
sus tuos amžius ponas Kadamas ištikimai saugojo mūsų paslaptį.
Prašau, nekaltink jo, kad atsivežė čia tave. Tai mano kaltė. Matai,
man... reikia tavęs, Kelse.
Ūmai mano gerklė išsausėjo ir aš net nepastebėjau, kad taip
palinkau į priekį, jog sėdėjau ant paties lovos kraštelio. Kone nu­
kritau. Greitai atsikrenkščiau ir atsisėdau kaip buvusi, vildamasi,
kad jis nepastebėjo.
- Uch, ką turi galvoje, sakydamas, tau reikia manęs?
- Ponas Kadamas ir aš tikime, kad tu esi vienintelė, kuri gali
nuimti prakeiksmą. Kažkokiu būdu tu jau išlaisvinai mane.
- Bet aš tavęs neišlaisvinau. Ponas Kadamas - jis vienintelis,
kuris nupirko tau laisvę.
- Ne. Ponas Kadamas negalėjo nupirkti mano laisvės tol, kol
tu nepasirodei. Kai mane sučiupo, aš negalėjau persimainyti į
žmogų ir atgauti laisvės, kol nepasirodė kažkas, - turėčiau pasa­
kyti, - ypatingas žmogus. Tai buvai tu.
Jis apvyniojo prijuostės raištelį aplink savo pirštą, tada paste­
bėjau, kaip nuvynioja jį ir vėl pradeda iš pradžių. Mano žvilgsnis
vėl nuklydo prie jo veido. Jis grįžtelėjo į langą. Buvo tylus ir ra­
mus, bet aš atpažinau giliai slepiamą liūdesį. Pro langą pašvietė

m
saulė, vėjuje lengvai suplazdėjo užuolaidos ir ant jo veido sumir­
guliavo saulėti šešėliai.
- Gerai, kam tau manęs reikia? Ką turėčiau padaryti? - sule­
menau.
Jis atsigręžė ir tęsė:
- Mes atkeliavome į šį namelį dėl tam tikrų priežasčių. Čia
gyvenantis žmogus yra šamanas, vienuolis, jis vienintelis gali pa­
aiškinti tavo vaidmenį. Jis nieko nebūtų pasakojęs iki tol, kol ne­
būtume tavęs suradę ir čia atsivedę. Netgi aš nežinau, kodėl tu
esi išrinktoji. Šamanas primygtinai reikalavo kalbėtis tik su mu­
mis vienais. Štai todėl ponas Kadamas ir nevyko.
Jis pasilenkė į priekį.
- Ar pasiliksi čia su manimi iki tol, kol jis grįš, ir ar bent išklau­
sysi, ką jis turi pasakyti? Jei po visko nuspręsi, kad nori išvažiuoti
ir grįžti namo, ponas Kadamas viską parengs.
Nudūriau akis į žemę.
- Direnai...
- Prašau, vadink mane Renu.
Aš nuraudau ir pažvelgiau į jo akis:
- Gerai, Renai. Tavo pasakojimas pribloškiantis. Nė nežinau,
ką pasakyti.
Jo dailiame veide mainėsi įvairios emocijos.
Kas aš tokia, kad atstumčiau išvaizdų vyrą - turiu omenyje, tigrą.
Atsidusau.
- Gerai. Palauksiu ir sutiksiu tavo vienuolį, bet man karšta,
aš suprakaitavau, esu alkana, išsekusi ir man reikia geros vonios,
tiesą sakant, netgi nesu tikra, ar tavimi pasitikiu. Nemanau, kad
pajėgčiau dar vieną naktį miegoti džiunglėse.
Jis su palengvėjimu atsiduso ir nusišypsojo. Atrodė, tarsi saulė
būtų prasiveržusi pro lietaus debesis. Jo šypsena pripildė mane

112
auksinių, vaiskių laimės spindulių. Troškau užsimerkti ir mėgau­
tis šiltu švytėjimu.
- Ačiū tau, - atsakė. - Apgailestauju, kad ši kelionės dalis tau
sukėlė nepatogumų. Ponas Kadamas ir aš nesutarėme dėl vilioji­
mo į džiungles. Jis manė, kad mums tiesiog derėtų pasakyti tau
tiesą, tačiau aš nebuvau tikras, jog tu eisi. Maniau, jei praleisi su
manimi šiek tiek daugiau laiko, išmoksi manimi pasikliauti, aš
galėčiau savaip atskleisti, kas esu. Štai dėl ko mes ginčijomės, kai
pamatei mus šalia sunkvežimio.
- Tad ten buvai tu! Reikėjo man pasakyti tiesą. Ponas Kada­
mas neklydo. Būtume išvengę kelionės pėsčiomis per džiungles
ir atvažiavę čia automobiliu.
Jis atsiduso:
- Ne. Bet kuriuo atveju būtume turėję kirsti džiungles. Nėra
kelio taip giliai įvažiuoti mašina į draustinį. Čia gyvenantis žmo­
gus pasirinko tokį būdą.
Sukryžiavau rankas ir sumurmėjau.
- Na, vis tiek turėjote pasakyti.
Jis vyniojo prijuostės raištelį.
- Žinai, miegoti lauke nėra jau taip blogai. Galima žiūrėti
į žvaigždes, po karštos dienos vėsus brizas kedena tavo kailį.
Maloniai kvepia žolė, - jis pažvelgė į mano akis, - kaip ir tavo
plaukai.
Aš nuraudau ir sumurmėjau:
- Na, aš džiaugiuosi, kad kažkam jie patiko.
Jis patenkintas šyptelėjo ir tarė:
- Man patiko.
Akimirksniu išvydau jį kaip žmogų, miške prigludusį prie ma­
nęs, įsivaizdavau jo galvą, besiilsinčią ant mano kelių, kol aš glos­

113
čiau jam plaukus, tuomet nusprendžiau susikaupti prie to, apie
ką kalbėjome.
- Palauk, Renai, tu keiti temą. Man nepatinka, kokiu būdu
atviliojai mane čia. Ponui Kadamui derėjo man viską pasakyti
cirke.
Jis papurtė galvą.
- Mes nemanėme, kad tu patikėsi. Jis suorganizavo kelionę į
tigrų rezervatą, kad tu vyktum į Indiją. Mes galvojome, jei jau tu
būsi čia, aš galėsiu atvirsti į žmogų ir viską paaiškinti.
- Gal tu ir teisus. Jei ten būtum pavirtęs vyru, nemanau, kad
būčiau vykusi, - prisipažinau.
- Kodėl tu atvykai?
- Norėjau daugiau laiko praleisti su... tavimi. Na žinai, su tig­
ru. Aš būčiau jo ilgėjusis. Turiu omenyje, tavęs, - išraudau.
Jis kreivai šyptelėjo.
- Aš taip pat būčiau ilgėjęsis tavęs.
Aš tryniau tarp pirštų savo marškinėlių siūlę.
Tarsi skaitydamas mano mintis, jis ištarė:
- Kelse, aš tikrai labai apgailestauju dėl šio gudravimo. Jei tik
būtų buvusi kokia kita išeitis...
Aš pakėliau akis. Jis panarino galvą, ir tai labai priminė tig­
rą. Nusivylimas ir nepatogumas, kurį jaučiau dėl jo, išsisklaidė.
Mano instinktai kuždėjo, kad turėčiau pasikliauti ir jam padėti.
Stiprus emocinis ryšys, siejantis mudu su tigru, tapo dar stipres­
nis, jam atvirtus į vyrą. Aš gailėjausi jo, man buvo apmaudu dėl
tokios jo padėties.
Švelniai paklausiau:
- Kada vėl persimainysi į tigrą?
- Greitai.

114
 - Ai tai skausminga?
- Nelabai, kai esi įpratęs.
- Ar supranti mane, kai esi tigras? Ar aš vis dar galiu kalbėtis
su tavimi?
- Taip, aš galėsiu girdėti ir suprasti tave.
Giliai įkvėpiau.
- Gerai. Pasiliksiu su tavimi, kol grįš šamanas. Vis dėlto turiu
tau daugybę klausimų.
- Žinau. Pasistengsiu atsakyti į juos kuo geriau, tačiau turėsi
juos pataupyti iki rytdienos, kai vėl galėsiu kalbėtis. Čia galėsime
praleisti naktį. Šamanas sugrįš iki sutemstant.
- Renai?
- Taip?
- Džiunglės mane baugina ir ši situacija taip pat gąsdina.
Jis paleido prijuostės raištelį ir pažvelgė man į akis.
- Žinau.
- Renai?
- Taip?
-Nepalik... manęs, gerai?
Jo veidas tapo švelnus, o lūpos nuoširdžiai nusišypsojo.
- Asatnbhava29. Nepaliksiu.
Pajutau, kaip šypsena atsakiau į jo šypseną, tuomet jo veide
šmėkštelėjo šešėlis. Jis sugniaužė kumščius ir sukando dantis. Jo
kūnu perbėgo drebulys, kėdė nuvirto, ir jis suklupo ant žemės.
Pašokau siekdama jo ir apstulbau: jo kūnas įgavo tigro pavida­
lą, kurį taip gerai pažinojau. Renas, tigras, pasipurtė, priėjo prie
mano ištiestos rankos ir brūkštelėjo savo galva.

29Asatnbhava - tai neįmanoma (hind.).

115
 "fį
f%, h

d
lltsisėdau ant lovos kraštelio, galvodama apie tai, ką papasako­
jo Renas. Dabar žvelgdama į tigrą maniau ar tikriau vyliausi, kad
aš viską išsigalvojau. Gal džiunglėse mane ištiko haliucinacijos. Ar
tai tikra? Ar iš tiesų po šiuo kailiu slepiasi žmogus?
Renas išsitiesė ant grindų ir padėjo galvą ant letenų. Jis ilgai
žiūrėjo į mane savo žavingomis, mėlynomis akimis, jog išsyk su­
pratau, kad viskas buvo tiesa.
Renas sakė, kad iki sutemų šamanas negrįš, o temti pradės tik
po kelių valandų. Lova atrodė viliojančiai. Būtų puiku nusnūs­
ti, bet jaučiausi nešvari. Nusprendžiau pirmiausia nusiprausti
ir patraukiau tyrinėti vonios, kurią reikėjo pripildyti senoviniu
būdu - su kibiru.
Ėmiausi sunkios užduoties - pumpuoti vandenį į kibirą, pilti jį į
vonią ir vėl viską kartoti. Per televiziją tai atrodo kur kas lengviau,
nei iš tiesų yra. Maniau, kad po trijų kibirų nukris rankos, tačiau
žinodama, kaip gera bus pasinerti į vandenį, sukandau dantis. Pa­
vargusios rankos įtikino mane, kad visiškai pakaks ir pusės vonios.
Nusispyriau teniso batelius ir ėmiau segiotis marškinius. Stai­
ga supratau, kad esu ne viena. Prisilaikydama juos atsisukau ir
išvydau spoksantį Reną.

116
 - Koks tu džentelmenas. Specialiai tapai tylus kaip pelė, tiesa?
Nemanau, ponaiti. Geriau jau sėdėk lauke, kol aš nusiprausiu, -
mostelėjau ranka į duris. - Eik... budėk ar panašiai.
Atvėriau duris ir Renas lėtai iškiūtino laukan. Greitai nusi­
rengusi, įlipau į drungną vonią ir ėmiau šveisti purviną odą, iš-
simuilavusi naminiu šamano žolelių muilu. Ištrinkusi plaukus
citrininiu šalaviju ir išskalavusi juos, trumpam pasinėriau į vonią
ir susimąsčiau. Į ką aš įsivėliau? Kodėl ponas Kadamas man nieko
apie tai nepasakojo? Ko jie iš manąs tikisi? Kiek laiko būsiu įstrigusi
Indijos džiunglėse?
Klausimas vijo klausimą, neleisdami mąstyti nuosekliai. Jie
sukosi ratu, keldami sumišusių minčių cikloną. Lioviausi ieškoti
prasmės, išlipau iš vonios, nusišluosčiau, apsirengiau ir atidariau
duris Renui, kuris gulėjo atsirėmęs į jas nugara.
- Jau gali sugrįžti. Aš apsirengusi.
Renas įpėdino vidun, aš tuo tarpu atsisėdau ant lovos, sukry­
žiavau kojas ir ėmiau šukuotis.
- Gerai, Renai. Esu tikra, kad savo apmaudą ponui Kadamui
išliesiu po to, kai ištrūksime iš čia. Beje, tu taip pat prie to prisi-
dėjai. Turiu tūkstantį klausimų, taigi būk pasiruošęs.
Susipyniau plaukus ir perrišau žaliu kaspinėliu. Atsiguliau,
pasikišau po galva rankas ir įsmeigiau akis į bambukines lubas.
Renas paguldė savo galvą ant čiužinio prie manęs ir pažvelgė
atsiprašančiai. Nusijuokiau ir paglosčiau jam galvą. Iš pradžių
jaučiausi nepatogiai, tačiau jis prisislinko arčiau ir aš netrukus
nugalėjau savo drovumą.
-Viskas gerai, Renai. Aš nesu pamišėlė, tikrai. Tik noriu, kad
labiau manimi pasikliautum.

117
 Jis lyžtelėjo mano ranką ir atsigulė ant grindų pailsėti. Aš pa-
siverčiau ant šono ir gulėjau žiūrėdama į jį.
Veikiausiai buvau panirusi į sapną, nes kai atmerkiau akis, tro­
belėje buvo tamsu, tik virtuvėje švelniai švietė žibintas. Prie stalo
sėdėjo senas vyras.
Atsisėdau, pasitryniau mieguistas akis, nustebusi, kad taip il­
gai miegojau. Šamanas buvo užsiėmęs - jis rinko lapus nuo au­
galų, paskleistų ant stalo. Kai atsistojau, pamojo prieiti arčiau.
- Sveika, mažoji panele. Ilgai miegojai. Esi labai pavargusi.
Labai, labai pavargusi.
Priėjau prie stalo, Renas atsekė iš paskos. Jis nusižiovavo, iš­
lenkė nugarą, ištiesė vieną leteną, pasirąžė ir atsisėdo man prie
kojų.
- Tu alkana? Valgyk. Geras maistas, hmmm? - caktelėjo liežu­
viu. - Labai gardus.
Nedidelio ūgio vyras atsistojo ir pasėmė aromatingo žolelių ir
daržovių troškinio iš burbuliuojančio puodo ant malkomis kūre­
namos krosnies. Šalia dubens padėjo šiltą paplotėlį, stumtelėjo
dubenį arčiau manęs, linktelėjo patenkintas, atsisėdo ir toliau
skabė lapus.
Troškinys kvepėjo dieviškai, ypač pusantros dienos maitinusis
vien energiniais batonėliais.
Šamanas caktelėjo liežuviu.
- Kuo tu vardu?
- Kelsė, - sumurmėjau valgydama.
- Kal-si. Tavo geras vardas. Stiprus.
- Dėkoju už maistą. Skanu!
Atsakydamas jis kažką suniurnėjo ir numojo ranka.
- Kuo jūs vardu? - pasiteiravau.

118
 - Mano vardas, ach, per ilgas. Vadink mane Fetu.
Fetas buvo nedidukas, rudaodis, raukšlių išvagotu veidu, su
standžia žilų plaukų karūna ant pakaušio. Jo plikės lopinėlyje
atsispindėjo lempos šviesa. Apsirengęs buvo šiurkštaus audimo
pilkšvai žalią drabužį ir avėjo sandalus. Drabužio audeklas vijosi
aplink liesas jo rankas, o iš po gumbuotų kelių kyšojo basos ko­
jos. Ant pečių buvo užsimetęs sarongą. Nustebau, kaip apskritai
lengvutis apdaras laikėsi ant jo lieso kūno.
- Fetai, aš labai apgailestauju, kad įsibroviau į jūsų namus.
Mane čia atvedė Renas. Matote...
- Ach, Renas, tavo tigras. Taip, Fetas žino, kodėl tu čia. Ani-
kas perspėti, kad tu ir Renas atvykstate, taigi aš šiandien eiti prie
Suki ežero... pasiruošti.
Aš įsidėjau dar troškinio, o jis atnešė puodelį vandens.
- Ar turite galvoje poną Kadamą? Ar jis jums pasakė, kad mes
atvykstame?
- Taip, taip. Kadamas pasakė Fetui, - šamanas nustūmė į
šoną savo augalus, stalo kampe padarydamas vietos, tada pakėlė
mažą narvelį su nedideliu, įmantriu, raudonplunksniu paukšte­
liu. - Daug paukščių yra Suki ežere, bet šis labai ypatingas.
Senukas pasilenkė, caktelėjo į paukštį ir pamosikavo pirštu
palei narvą. Paukščiukas ėmė plazdenti ir jis džiaugsmingai jį
kalbino savo kalba. Vėl pasikreipęs į mane, tarė:
- Fetas sugaišo visą dieną jį sugauti. Paukštis čiulbėti nuosta­
bią dainą.
- Ar jis mums čiulbės?
- Kas žino? Kartais paukštis nečiulba, net visą gyvenimą. Gie­
dos tik, jei šalia bus nepaprastas žmogus. Kal-si yra ypatingas
žmogus?

119
 Jis audringai nusikvatojo, tarsi būtų suskėlęs fantastišką pokštą.
- Fetai, kuo vardu šis paukštis?
- Jis yra Durgos jauniklis.
Baigiau valgyti savo troškinį ir pastūmiau dubenį į šoną.
- Kas yra Durga?
Jis šyptelėjo.
- Ach, Durga - gražioji deivė, o Fetas, - jis parodė į save, -
trokšta būti nuolankus jos tarnas. Paukštis gieda Durgai ir vienai
ypatingai moteriai. - Jis vėl paėmė savo augalus ir dirbo toliau.
- Taigi tu esi Durgos šventikas?
- Šventikas mokyti kitus gyventojus. Fetas gyventi vienas. Tar­
nauti vienas.
- Ar jums patinka būti vienam?
- Būti vienam - sąmoningas sprendimas, gali girdėti dalykus,
matyti dalykus. Kai daug žmonių, daug ir balsų.
Tai buvo gera mintis. Aš taip pat nevengiu pabūti viena. Vienintelė
problema, kad kai visuomet būni vienas, tampi vienišas.
- Hmm. Jūsų paukštelis labai gražus.
Jis linktelėjo ir tyliai darbavosi.
- Ar galiu padėti skabyti lapelius? - paklausiau.
Jis plačiai nusišypsojo, atverdamas burną, kurioje stigo keleto
dantų. Jo akys beveik pradingo tarp gilių, rudų raukšlių.
- Nori man padėti? Taip, Kal-si. Žiūrėti į Fetą. Sekti. Bandyti.
Jis paėmė augalo kotelį ir perbėgo pirštais žemyn, taip nuska­
bydamas visus lapelius. Padavė man šakelę su gležnais lapeliais,
kurie buvo panašūs į rozmarino. Aš nuskyniau kvepiančius, ža­
lius lapelius ir sudėjau ant stalo į krūvelę. Kurį laiką draugiškai
dirbome kartu.
Matyt, jis ruošė žolelių derlių pragyvenimui. Fetas parodė,
kokius augalus surinko, pasakė jų pavadinimus ir kam jie nau­

120
dojami. Jis taip pat turėjo daug sudžiovintų augalų, sukabintų
paluby, ir sugaišo šiek tiek laiko, kol apibūdino kiekvieną iš jų.
Kai kurie pavadinimai man buvo žinomi, tačiau apie kitus nebu­
vau girdėjusi.
Vieni iš įdomesnių buvo ardžuna, medžio žievės gabalėliai,
gerinantys energijos tekėjimą ir naudojami virškinimui; ciberžo-
lė, taip pat gerinanti energijos tekėjimą, tačiau tinkanti ir sergant
kvėpavimo takų ligomis; nimbamedžio lapeliai padeda virškinimo
sistemai. Aš neklausiau visų smulkmenų apie šį augalą.
Dar vienas augalas vadinosi azijinė centelė, jis kvepėjo aitriai
ir maloniai. Fetas sakė, kad jis ilgina gyvenimą ir suteikia ener­
gijos. Azijinės centelės lapeliai pagerina mąstymą, o standžiojo
smidro šaknys tinka moterų ligoms gydyti.
Jis atsistojo ant nedidelės kėdės, nukabino keletą džiovintų
augalų ir jų vietoje užkabino naujus, tada išsitraukė grūstuvą ir
piestelę. Pamokęs mane, kaip susmulkinti vaistažoles ir jas su­
trinti, perdavė šį darbą man, kad sumaišyčiau keletą skirtingų
rūšių.
Fetas atidarė stiklainį su kietais, geltonais sakais. Pauosčiau
juos ir sušukau:
- Pamenu šį kvapą iš džiunglių. Tai tas lipnus dalykas, kuris
varva iš medžių, tiesa?
- Labai gerai, Kal-si. Jis vadinamas aromatine derva. Tai bos-
velijos medžio sakai, kuriuos jūs tikriausiai vadinate smilkalais.
- Smilkalais? Visuomet stebėjausi, kas tai.
Jis paėmė mažą gabalėlį ir padavė man.
- Štai, Kal-si, paragauk.
- Nori, kad aš suvaikyčiau tai? Maniau, kad jie naudojami dėl
kvapo.

121
 - Imk, Kal-si, pabandyk, - jis užsidėjo gabalėlį sau ant liežu­
vio. Pasekiau jo pavyzdžiu.
Užuodžiau aromatą, skonis buvo malonus ir šiltas. Panašu į
lipnią gumą. Fetas kramsnojo ir šypsojosi man.
- Geras skonis, Kal-si? Dabar ilgai kvėpuok.
- Ilgai kvėpuoti?
Senukas parodė kaip, giliai įtraukdamas orą, aš padariau taip
pat. Jis patapšnojo man per nugarą, ir aš būčiau išspjovusi tą
gumą, jei tik ji nebūtų įstrigusi tarp dantų.
- Matai? Gerai skrandžiui, gerai kvėpavimui, jokių rūpesčių. -
Jis padavė man mažą stiklainėlį su smilkalais. - Laikyk, šis vertin­
gas dalykas skirtas tau.
Padėkojau, įsidėjau stiklainį į kuprinę ir grįžau prie grūstuvėlio.
- Kal-si, važiavai ilgą kelią, tiesa? - paklausė.
- O, taip, labai ilgą kelią.
Papasakojau jam, kaip Oregone susitikau su Renu, apie kelio­
nę į Indiją su ponu Kadamu. Taip pat apsakiau, kaip dingo sun­
kvežimis, kaip keliavome per džiungles ir kaip radome jo namelį.
Fetas įdėmiai klausėsi ir linkčiojo galva.
- Ir tavo tigras ne toks pat, kaip visada. Ar aš teisus taip sa­
kydamas?
Dirstelėjau į Reną.
- Taip, jūs teisus.
- Tu nori padėti tigrui?
- Taip, aš noriu jam padėti. Aš nirštu, kad jis gudravo su ma­
nimi, bet suprantu, kodėl taip padarė, - gūžtelėjau pečiais. - Ta­
čiau noriu, kad jis būtų laisvas.
Tą akimirką mažas, raudonas paukštelis pratrūko žavinga tre­
le ir tai tęsėsi keletą minučių.

122
 Fetas užsimerkė, susižavėjęs klausėsi ir tyliai niūniavo. Kai
paukštis nutilo, jis atsimerkė ir pažvelgė į mane patenkintas, nu­
sišypsojo.
- Kal-si! Tu esi labai ypatinga! Mane aplankė džiaugsmas! Fe­
tas atpažinti Durgos dainą! - Jis linksmai atsistojo ir sukruto neš­
ti toliau visus augalus ir stiklainius. - Dabar tu privalai atsikvėpti.
Rytoj bus svarbus saulėtekis. Kol tamsu, Fetas turi melstis, o tu
privalėti miegoti. Rytoj pradėsi kelionę. Ji bus sunki ir varginanti.
Su pirmaisiais spinduliais Fetas palydėti tave su tigru. Durgos
paslaptis būti atskleista. Dabar eik snūstelėti.
- Aš jau gerokai numigau. Ar negaliu dar pabūti su jumis ir
daugiau paklausinėti?
- Ne. Fetas eiti melstis. Reikia padėkoti Durgai už netikėtą
palaiminimą. Tau svarbus miegas. Fetas paruošti užpilą, kad Kal­
si miegoti.
Jis įdėjo kelis lapelius į puodelį ir užpylė verdančiu vandeniu.
Po valandėlės padavė man ir paliepė išgerti. Kvapas priminė pi­
pirmėtes su gvazdikėlių priemaiša. Gurkštelėjau ir mėgavausi
skoniu. Jis nuvarė mane į lovą ir iš paskos pasiuntė Reną. Pri-
temdęs lempelę, užsimetė ant peties kuprinę, nusišypsojo man ir
išėjo, tyliai užverdamas duris.
Gulėjau lovoje ir mąsčiau, jog tikrai negalėsiu užmigti, tai ne­
įmanoma, bet netrukus apėmė jaukus, pilkas snaudulys be jokių
reginių.

Anksti ryte Fetas garsiai pliaukštelėjo delnais ir aš nubudau.

- Sveiki, Kal-si ir svarbusis Renai. Fetas melstis net kai jūs
miegoti. Todėl Durga daryti stebuklą. Turite keltis! Susiruoškite
lr mes pasikalbėsime.

123
 - Gerai, Fetai. Aš paskubėsiu, - užtraukiau užuolaidą ir ap­
sirengiau.
Fetas virtuvėje virė kiaušinius ir jau buvo padėjęs ant žemės
didelę lėkštę jų Renui. Nusimazgojau rankas su žolelių muilu ir
atsisėdau prie stalo. Išpyniau savo kasą ir pirštais perbraukiau
per banguotus plaukus.
Renas nustojo ėdęs, nurijo kiaušini ir kol aš tvarkiau plaukus,
įdėmiai žiūrėjo į mane.
- Renai, nespoksok! Valgyk kiaušinius. Juk tu badauji.
Susikėliau plaukus ir surišau juos į uodegėlę, tuomet jis vėl
nusigręžė į maistą. Fetas atnešė lėkštę ir man. Joje buvo truputis
salotų, sumaišytų su keistų rūšių žalumynais iš jo sodo, ir puikus
omletas. Tada jis atsisėdo pasikalbėti.
- Kal-si, šiuo metu aš esu tinkamas žmogus. Durga man kal­
bėti. Ji tau padės. Prieš daugybę metų Anikas Kadamas ieškoti
būdų Renui paguosti. Aš jam pasakiau, kad Durga palaikys tigrą,
bet niekas nepalengvins jo būsenos. Jis teiravosi, ką jam daryti?
Tą naktį Fetas sapnavo du tigrus, vieną blyškų kaip mėnulis, kitą
juodą kaip naktis. Durga švelniai kalbėti man į ausį. Ji sakyti,
kad tik ypatinga mergina gali panaikinti prakeiksmą. Fetas ži­
noti, kad mergina yra Durgos išrinktoji. Ji kovoti dėl tigro. Aš
pasakyti Anikui, kad ieškotų ypatingos merginos deivei. Aš duoti
nurodymus: mergina būti viena, rudų plaukų, tamsių akių. Ji būti
pasišventusi tigrui ir jos kalba būti galinga tarsi deivės melodija.
Ji padėti tigrui vėl būti laisvam. Aš pasakyti Anikui, kad jis rastų
Durgos išrinktąją ir atvestų man.
Jis padėjo savo rudas, kreivas rankas ant stalo ir pasilenkė arčiau.
- Kal-si, Fetas suprato, kad tu esi ypatinga Durgos išrinktoji.
- Fetai, apie ką tu kalbi?

124
 - Tu esi stipri, graži kovotoja kaip ir Durga.
- Aš? Stipri, graži kovotoja? Manau, kad radote netinkamą
merginą.
Renas suurzgė žemu gerkliniu balsu ir Fetas caktelėjo liežuviu.
- Ne. Durgos jauniklė giedojo tau. Tu esi būtent ta mergina!
Nevyk lemties, nenumesk jos kaip piktžolės! Tai brangi, neįkai­
nojama gėlė. Būk kantri. Palūkėti ir žiedas išsiskleisti.
- Gerai, Fetai. Pasistengsiu padaryti viską, ką galiu. Ką turiu
daryti? Kaip galiu panaikinti prakeiksmą?
- Durga padėti tau Kanherio urve. Naudok raktą, kad atrakin­
tum kambario duris.
- Kokį raktą? - pasiteiravau.
- Raktas atrodo kaip Mudžiuleino imperijos antspaudas. Ti­
gras žino. Surask požeminę patalpą urve. Antspaudas kartu būti
ir raktas. Durga duoti tau atsakymus. Išlaisvinti tigrą.
Ėmiau nevalingai virpėti. Šitiek vienu metu man buvo per
daug. Slapti pranešimai iš urvo, žinia, kad esi vienos iš Indijos
deivių išrinktoji ir nuotykiai drauge su tigru džiunglėse? Tai buvo
pernelyg daug, kad atlaikyčiau. Buvau priblokšta. Mano protas
klykte klykė. Neįmanoma! Neįmanoma! Kaip pakliuvai į šią keistą
padėtį? O, taip. Savo noru.
Fetas smalsiai stebėjo mane. Jis uždėjo savo ranką ant mano­
sios. Ji buvo šilta ir lengva ir aš beregint nurimau.
- Kal-si, pasitikėk savimi. Tu stipri moteris. Tigras tave ginti.
Pažvelgiau į Reną, kuris sėdėjo ant bambukinių grindų, įbe­
dęs į mane susirūpinusias akis.
- Taip, žinau, jis mane saugos. Aš noriu padėti jam ir panai­
kinti prakeiksmą. Tiesiog tai mažumėlę... baugina.
Fetas spustelėjo mano ranką, o Renas uždėjo leteną man ant
kelių. Nurijau savo baimę ir nustūmiau ją į sąmonės pakraštį.

125
 - Taigi, Fetai, kur dabar keliausime? I urvą?
- Tigras žinoti, kur eiti. Sekti tigrą. Gauti antspaudą. Pasku­
bėk iškeliauti. Kal-si, prieš tau išeinant, Fetas padovanoti tau
deivės ženklą ir maldą.
Fetas išrinko keletą lapelių, kuriuos vakar nuskabėm. Tyliai
giedodamas jis pamojavo jais aplink mano galvą ir rankas, paskui
ištraukė mažą lapelį ir palietė juo mano akis, nosį, burną bei kak­
tą. Pasisuko į Reną ir padarė tą patį.
Tuomet pakilo ir atnešė mažą stiklainėlį su rudu skysčiu. Paė­
mė ploną šakelę, likusią nuskabius lapelius, ir panardino į stiklai­
nį. Pakėlęs mano dešinę ranką, jis ėmė piešti geometrinį piešinį.
Skystis kvepėjo aštriai, o piešinys man priminė chna ornamentus
ant rankų.
Kai jis baigė, pasukaliojau ranką, žavėdamasi meistrišku dar­
bu. Jis išmargino raštais visą dešinės rankos vidinę pusę, delną ir
pirštų galiukus.
- Kam tai skirta? - aš paklausiau.
- Tai labai stiprus simbolis. Žymė išlikti daug dienų.
Fetas surinko visus lapelius ir šakeles, sumetė juos į seną ke­
taus krosnį, kūrenamą malkomis, ir valandėlę stovėjo prie jos
kvėpuodamas dūmais. Tada pasisuko į mane ir nusilenkė.
- Kal-si, dabar metas vykti.
Renas patraukė prie durų. Aš nusilenkiau Fetui ir trumpam
apkabinau.
- Dėkoju už viską, ką padarėte. Aš tikrai labai vertinu jūsų
svetingumą ir gerumą.
Jis šiltai nusišypsojo ir suspaudė mano ranką. Pačiupau krepšį
ir kuprinę, pasilenkiau, eidama pro duris, ir nusekiau paskui Reną.
Fetas šypsodamasis priėjo prie durų ir pamojavo atsisvei­
kindamas.
 ♦

- Na ką, vėl grįžtame į džiungles, tiesa, Renai?

Jis neatsisuko, bet iš lėto ėjo pirmyn. Aš kėblinau iš paskos,
rikiuodama galvoje klausimus, kuriuos norėsiu užduoti, kai jis vėl
atvirs į žmogų.
Po keleto valandų pasiekėme nediduką ežerą. Manau, kad tai
buvo Suki ežeras, kurį minėjo Fetas. Čia iš tikrųjų daug paukš­
čių. Maisto ieškančios antys, žąsys, tulžiai, gervės, tilvikai buvo
nusėję ežero vidurį ir jo seklumas. Pastebėjau ir didesnių paukš­
čių, veikiausiai ereliai ar vanagai suko ratus virš galvų.
Mūsų atvykimas sudrumstė garnių ramybę, jie energingai pa­
kilo ir įsikūrė kitame ežero krante, gerokai atokiau nuo mūsų.
Aplinkui skraidė mažesni paukščiai žaliomis, geltonų, pilkų, mė­
lynų, juodų, raudonų plunksnų krūtinėlėmis, bet nesimatė nė
vieno Durgos jauniklio.
Ten, kur medžiai užklojo vandenį savo šešėliais, daugybė le­
lijų lapų tapo poilsio vieta varlėms. Jos stebėjo mus savo apva­
liomis geltonomis akimis ir pliumpsėjo į vandenį mums einant
pro šalį. Palei krantą mačiau ir daugiau varlių, plaukiančių ir
šaudančių tarp plūduriuojančių vandens augalų. Ir klausiau la­
biau savęs nei Reno:

127
 - Kaip manai, ar šiame ežere esama aligatorių ar krokodilų?
Žinau, kad kažkuris jų kilęs iš Amerikos, bet neprisimenu kuris.
Jis pradėjo eiti šalia manęs ir aš nebesumojau, ar tai reiškė,
kad reikia saugotis pavojingų reptilijų, ar kad jis tik nori palaikyti
man kompaniją. Leidau jam eiti arčiau kranto, likdama saugioje
pusėje.
Oras buvo tvankus ir džiunglės leipo nuo karščio. Dangus at­
rodė šviesus, be menkiausio lietų nešančio musoninio debesėlio.
Prakaitavau. Renas kaip įmanydamas ieškojo šešėliuotų vietų,
kur šiek tiek vėsiau, kad mūsų kelionė būtų bent pakenčiama,
bet aš vis tiek atrodžiau apgailėtinai. Jis lėtai ir tolygiai pėdino
ežero pakrantėmis, kad aš nepavargdama sekčiau paskui jį. Bet
vis tiek jutau, kad ant kulnų atsiranda pūslės. Iš kuprinės išsitrau­
kiau kremą nuo saulės ir pasitepiau juo veidą bei rankas. Mano
kompasas rodė, kad keliaujame šiaurės kryptimi.
Kai Renas stabtelėjo atsigerti iš mažo šaltinio, suradau Feto
įdėtus priešpiečius. Tai buvo ryžiai su aštria mėsa ir daržovėmis,
suvynioti į didžiulį žalią lapą. Man buvo per aštru, bet ryžiai už­
gesino deginantį skonį. Kuprinėje suradusi dar du tokius vynioti-
nius, numečiau juos Renui, kuris pasirodė visu gražumu: pašoko,
sugavo juos ore ir prarijo vienu kąsniu.
Keliavę dar beveik keturias valandas, galiausiai iš džiunglių
išnirome į mažą keliuką. Aš buvau laiminga, galėdama eiti lygiu
taku, bent jau tol, kol nepradėjo degti padai. Galėjau prisiekti,
kad mano batų padai lydėsi nuo karšto, juodo deguto.
Renas pakėlė nosį, pasuko į dešinę ir nudrožė keliu pusę my­
lios, kol priėjome naują, žalios spalvos visureigį džipą. Jis buvo
tamsintais langais ir tvirtu, juodu stogu.
Renas priėjo prie džipo ir atsitūpė.

128
 Aš švokščiau iš nuovargio, užsiverčiau butelį, nurijau didelį
gurkšnį vandens ir paklausiau:
- Ką? Ką nori, kad aš padaryčiau?
Renas tiesiog tuščiai spoksojo.
- Ar tai mašina? Nori, kad įsėsčiau į mašiną? Gerai, tikiuosi,
kad savininkas nesupyks.
Atidariau dureles. Ant vairuotojo sėdynės gulėjo laiškelis nuo
pono Kadamo.

Štai čia yra žemėlapis su nuorodomis, kaip pasiekti Reno namus. Aš

Anikas Kadamas

Išėmiau žemėlapį ir padėjau ant keleivio sėdynės. Atidariusi

galines dureles sumečiau krepšius ir pasiėmiau vandens kelionei.
Renas liuoktelėjo į galą ir išsitiesė.
Nulingavau į priekį, įsitaisiau prie vairo ir atsidariau daikta-
dėžę, ieškodama mažo žiedelio su žadėtais raktais. Ant didelio
rakto buvo užrašyta „Džipas“. Užvedžiau variklį ir dėkingai nusi­
šypsojau, kai pūstelėjo šalto oro gūsis.
Kai pasukau į mažą, tuščią keliuką, tylus balsas navigaciniame
prietaise sučiulbėjo:

129
 -Važiuokite penkiasdešimt kilometrų. Tada pasukite į kairę.
Važiavau kairiąja kelio puse. Dirstelėjau į savo rankas ant vai­
ro. Nors prakaitavau ir nuolat braukiau ranka per veidą, Feto
piešinys tarsi ilgalaikė tatuiruotė vis dar buvo. Įsijungiau radiją,
radau stotį, grojančią įdomią muziką, ir palikau kaip foną, kol
Renas snaudė automobilio gale.
Buvo lengva sekti pono Kadamo ir navigatoriaus nurodymais.
Tame kelyje, kurį jis parinko, beveik nebuvo judėjimo, tai buvo
gerai, nes kaskart, kai pro šalį pralėkdavo mašina, aš nervingai su­
gniauždavau vairą. Buvau ką tik išmokusi važiuoti kairiąja kelio
puse, o keisti įpročius nėra lengva. Važiavimas netinkama kelio
puse nėra numatytas vairavimo pamokose.
Po valandos ženklai rodė sukti į mažą, dulkėtą keliuką. Jis
buvo be pavadinimo, bet navigatorius pypsėjo, kad važiuojame
teisingai, taigi važiavau juo ir pasiekiau džiunglių glūdumą. Atro­
dė, kad esame pačiame „niekur“vidury, bet kelias atrodė naudo­
jamas ir keliavome juo sklandžiai.
Leidosi saulė, temo. Kelias atsivėrė į akmenimis grįstą, ryškiai
apšviestą įvažiavimą, juosiantį aukštą, žėrintį fontaną. Fontaną
supo gėlės, o už jo stovėjo pats nuostabiausias namas, kokį kada
buvau regėjusi. Jis atrodė kaip multimilijoninės vertės reziden­
cija, kuri galėtų stovėti tropikuose ar kur nors prie jūros kranto
Graikijoje. Įsivaizdavau, kad tobula vieta jam būtų salos smailė
su vaizdu į Viduržemio jūrą.
Sustojau, atidariau dureles ir stebėjausi didinga aplinka.
- Renai, tavo namai nuostabūs! Negaliu patikėti, kad tu visa
tai valdai! - sušukau.
Pastvėrusi savo krepšius lėtai kilau akmenimis grįstu taku, gė­
rėdamasi keturiems automobiliams skirtu garažu. Svarsčiau, ko­

130
kių susisiekimo priemonių čia esama. Namą supo gražūs tropi­
niai augalai, tad sodas prie namo atrodė kaip rojus. As atpažinau
jostrus, puošniąsias strelicijas, ornamentinius bambukus, aukštas
karališkąsias palmes, storus paparčius ir didžialapius bananus,
tačiau čia augo ir daug kitų augalų. Kitoje namo pusėje matėsi
apšviestas lenktas baseinas ir karšto vandens kubilas, žvilgantis
fontanas purškė vandenį aukštyn, kaitaliodamas raštus ir spalvas.
Triaukštis namas buvo nudažytas balta ir kremine spalvomis.
Antrame aukšte buvo įrengta dengta, plati veranda su geležimi
kaustytomis baliustradomis, sutvirtintomis kreminės spalvos ko­
lonomis. Žemutiniame aukšte matėsi aukšti, lenktos formos bal­
konai, o žvilgantys panoraminiai langai buvo pagrindinio aukšto
akcentas.
Mes priėjome prie namo. Pasukau rutulio formos rankeną,
Durys buvo neužrakintos. Lauke buvo šilta ir kunkuliuojančiame
ore žėrėjo intensyvios, ryškios Indijos spalvos. Viduje buvo pra­
bangu ir malonu, viskas dekoruota ramesniais tonais.
Tai, be abejo, geriau, nei miegoti ant žemės džiunglėse.
Mes įžengėme į erdvų, ryškų prieškambarį. Pastebėjau skliau­
tuotas lubas, įspūdingas marmuro grindis ir plačius, lenktus laip­
tus su puošniomis, kaldintomis baliustradomis. Lubose kabėjo
akinamas krištolo sietynas. Pro didžiulius langus atsivėrė džiun­
glių panorama.
Nuspyriau savo sportinius batelius, apgailestaudama, kad jie
tokie purvini, ir prieškambariu nuėjau į džentelmenų biblioteką.
Ant gražaus kilimo rikiavosi tamsiai ruda oda aptrauktos kėdės,
kušetės ir jaukios sofos. Kampe stovėjo didžiulis gaublys, palei
sienas stovėjo knygų lentynos. Čia netgi buvo slankiosios kopė­
čios, siekiančios viršutiniąją lentyną. Vienoje pusėjo stovėjo sun­

131
kus stalas ir oda traukta kėdė. Viskas atrodė kruopščiai sutvarky­
ta ir parengta, tai man priminė poną Kadamą.
Kitą sieną užėmė raižyto akmens židinys. Aš nė nenutuokiau,
ar Indijoje galėtų prireikti tokio židinio, tačiau jis buvo vertas
pasigėrėjimo. Auksinė vaza su povo plunksnomis, pagalvėlės bei
kilimas suteikė žalsvai melsvų, žalių ir purpurinių akcentų. Ma­
niau, kad tai pati gražiausia biblioteka pasaulyje.
Kai įėjome į namą, išgirdau, kaip šūktelėjo ponas Kadamas:
- Panele Kelse? Ar tai tu?
Aš buvau nusiminusi dėl judviejų su Renu, tačiau supratau,
kad negaliu sulaukti, kol jį pamatysiu.
- Taip, tai aš, pone Kadamai.
Radau jį didelėje, prašmatnioje Reno virtuvėje, kurioje vyravo
nerūdijantis plienas, grindys buvojuodo marmuro, granito stalvir-
šiai ir dviguba orkaitė. Čia triūsė ponas Kadamas - ruošė maistą.
- Panele Kelse! - atskubėjo prie manęs valdytojas, - aš toks
laimingas, kad tu saugi. Viliuosi, kad nesi pernelyg ant manęs
supykusi.
- Na, nesu labai patenkinta tuo, kaip viskas nutiko, bet, -šyp­
telėjau jam ir pažvelgiau į tigrą. - Šį vaikiną kaltinu labiau nei jus.
Jis prisipažino, kad jūs norėjote man pasakyti tiesą.
Ponas Kadamas nutaisė kaltą veido išraišką ir linktelėjo.
- Prašau mums abiem atleisti. Mes tikrai nenorėjome tavęs
liūdinti. Eikš. Aš paruošiau valgyti.
Jis nuskubėjo atgal į virtuvę, atidarė duris į kambarėlį, pilną
šviežių, aromatingų, džiovintų prieskonių ir pradingo ten kelioms
minutėms. Išėjęs pasidėjo rinkinį ant virtuvinio stalo ir atsidarė
dar vienas dureles į gilų liokajaus sandėliuką. Dirstelėjau vidun
ir išvydau lentynas, nukrautas prašmatniais indais bei taurėmis,

132
tarp kurių buvo ir įspūdinga sidabro kolekcija. Jis paėmė dvi pui­
kias kiniškas lėkštes ir dvi taures ir taip pat padėjo ant stalo.
Aš uždariau duris.
- Pone Kadamai, vienas dalykas man kelia nerimą.
- Tik vienas dalykas? - jis paerzino.
Aš nusijuokiau.
- Kol kas. Svarsčiau, ar tikrai prašėte pono Deiviso vykti suju­
mis ir rūpintis Renu? Turiu galvoje, ką būtumėt darę, jei jis būtų
sutikęs, o aš pasakiusi ne?
- Aš jo prašiau tiesiog tęsti pasirodymus, tačiau taip pat sub­
tiliai pasiūliau ponui Mauricijui, kad jis pasistengtų įtikinti poną
Deivisą, kad nereikėtų vykti su manimi. Iš tiesų aš pasiūliau jam
daugiau pinigų, jei jis primygtinai pareikalautų pono Deiviso likti
cirke. Ką būtume darę, jei tu būtum atmetusi mūsų pasiūlymą?
Tarkime, būtume pateikę dar geresnį ir bandę tol, kol tu jau bū­
tum negalėjusi atsisakyti.
- Kas, jei aš vis dėlto būčiau pasakiusi ne? Ar būtumėt mane
pagrobę?
Ponas Kadamas nusikvatojo.
- Ne. Jei vis dėlto mūsų pasiūlymą būtum atmetusi, būčiau
pasakęs tau tiesą ir vylęsis, kad patikėsi.
- Ak, palengvėjo!
- Tada būčiau tave pagrobęs, - jis sukikeno iš savo pokšto ir
vėl sugrąžino prie vakarienės.
- Tai nelabai juokinga, pone Kadamai.
- Negalėjau atsispirti. Apgailestauju, panele Kelse.
Jis palydėjo mane iš virtuvės į nuošalų ir nedidelį pusryčių
kampelį. Atsisėdome už apskrito stalo nišoje prie lango, pro kurį
matėsi apšviestas baseinas. Renas įsitaisė prie mano kojų.

133
 Ponas Kadamas norėjo sužinoti viską, kas man nutiko nuo
tada, kai paskutinį sykį jį mačiau. Papasakojau jam apie sunkve­
žimį ir sužinojau, kad jis sumokėjo vairuotojui, jog šis paliktų
mane likimo valiai. Paskui kalbėjomės apie džiungles ir Fetą.
Ponas Kadamas daug klausinėjo apie mano pokalbį su Fetu
ir ypač domėjosi ęhna menu. Jis paėmė mano ranką ir atidžiai
ištyrinėjo simbolius.
- Taigi, tu esi viena iš Durgos numylėtinių, - padarė išvadą, vėl
atsišliejo į kėdę ir nusišypsojo.
- Iš kur sužinojote, kad aš - tinkamas asmuo? Turiu galvoje, iš
kur sužinojote, kad aš galėsiu panaikinti prakeiksmą?
- Nebuvome visiškai tikri, kad tu esi tinkamas asmuo, kol ne­
susitikai su Fetu ir kol jis to nepatvirtino. Būdamas nelaisvėje
Renas negalėjo atvirsti į žmogų. Bet taip nutiko, kad tu ištarei
žodžius, kurie jį išlaisvino. Tai leido Renui vėl atgauti žmogaus
pavidalą ir susisiekti su manimi. Mes tikėjomės, kad tu esi tas
žmogus, kuris gali panaikinti prakeiksmą, tas, kurio mes ieškojo­
me, kuris yra pelnęs Durgos palankumą.
- Pone Kadamai, kas yra Durga?
Ponas Kadamas atnešė iš kito kambario mažą auksinę statulė­
lę ir švelniai pastatė ant stalo. Tai buvo dailiai išraižyta aštuonia-
rankė indų deivė. Ji laikė lanką ir strėlę ir jojo ant tigro.
Paliečiau subtiliai raižytą ranką ir paprašiau:
- Prašau, papasakokite apie ją.
- Žinoma, panele Kelse. Indų kalboje Durga reiškia - nenu­
galimoji. Ji yra didžioji karė ir yra daugelio kitų Indijos dievų bei
deivių motina. Ji valdo daug ginklų ir joja į karą ant didingo tigro,
vardu Deimonas. Durga yra labai graži deivė, ilgais, banguotais
plaukais ir šviesaus veido, kuris netgi dar ryškiau nušvinta, kai ji

134
pasineria į kovą. Ji vaizduojama vilkinti jūros žydrumo apdaru,
pasipuošusi tekinto aukso papuošalais, prabangiais brangakme­
niais ir tviskančiais juodais perlais.
Aš pasukau statulėlę.
- Kokius ginklus ji čia laiko?
- Visoje Indijoje yra keli skirtingi jos vaizdavimo būdai. Skiria­
si ir jos rankų skaičius, ir ginklai. Šioje statulėlėje ji laiko trišakį,
lanką, strėlę, kalaviją ir ietį, kuri panaši į vėzdą ar lazdą. Ji taip pat
laiko kamandalą, antraip - puskupolę kriauklę, čakramą, gyvatę
ir yra su šarvais bei skydu. Aš esu matęs ir kitų Durgos atvaizdų,
kur jinai yra su virve, varpeliu ir lotosu. Durga ne tik naudojasi
daugybe ginklų, bet taip pat gali valdyti žaibą ir griaustinį.
Pakėliau statulėlę ir iš visų pusių apžiūrėjau. Aštuonios rankos
baugino. Pastaba sau: kovodama su Durga, bėk į kitą pusę.
Ponas Kadamas tęsė.
- Deivė Durga gimė iš upės, kad padėtų žmonėms sunkme­
čiui ištikus. Ji nukovė demoną Mahišasurą, pusiau žmogų, pu­
siau buivolą. Šis terorizavo žemę ir dangų ir niekas negalėjo jo
nugalėti. Taigi kad jį nugalėtų, Durga įgijo karo deivės pavidalą.
Dėl įstabaus grožio ji dar vadinama Skaisčiąja mergele.
Padėjusi statulėlę ant stalo, neužtikrintai pasakiau:
- Pone Kadamai, nenoriu pasirodyti nemandagi ir viliuosiu,
kad neįžeisiu jūsų, bet aš tikrai netikiu šiomis istorijomis. Ma­
nau, kad tai žavinga, bet tai pernelyg keista, kad būtų tikra. Jau­
čiuosi, lyg būčiau įstrigusi kažkokio Indijos mito saulėlydyje.
Ponas Kadamas nusišypsojo.

- Ach, panele Kelse, nesijaudink. Aš neįsižeidžiau. Keliau­

damas ir ieškodamas būdų padėti panaikinti Reno bei jo brolio

135
Kišano prakeiksmą, aš privalėjau priimti naujas idėjas ir tikėji­
mus, apie kurių buvimą anksčiau nė nenumaniau. Kas tikra ir
kas ne, tesprendžia tavo širdis, tik ji viena žino. Dabar veikiausiai
esi pavargusi po kelionės. Parodysiu tau tavo kambarį, kur galėsi
pailsėti.
Jis nuvedė mane laiptais aukštyn į didelį miegamąjį, kuriame
vyravo tamsiai violetinė ir balta spalvos, ir auksinė - apdailos de­
talių. Baltos rožės ir gardenijos apvalioje vazoje skleidė švelnų
aromatą. Prie sienos po baldakimu stovėjo lova su kalnu slyvų
spalvos pagalvėlių. Grindis dengė storas baltas kilimas. Kūginio
stiklo durys vedė į didžiausią verandą, kokią tik kada buvau regė­
jusi, iš kurios matėsi baseinas ir fontanas.
- Tai nuostabu! Ačiū, pone Kadamai.
Jis linktelėjo ir paliko mane, tyliai uždaręs duris.
Nusimoviau kojines ir mėgavausi vaikščiodama basa ištaigin­
gu kilimu. Tekstūrinio stiklo durys vedė į stulbinamą vonios kam­
barį, didesnį nei visas Maiklo ir Saros pirmas aukštas. Čia stovėjo
gili balto marmuro vonia, buvo ir didžiulis dušas, kurį taip pat
galėjai naudoti kaip garinę. Ant šildomo stovo kabojo minkšti,
slyvų spalvos rankšluoščiai, stovėjo stikliniai flakonai su skystu
levandų ir persikų kvapo muilu, gulėjo vonios burbulai.
Šalia vonios kambario buvo didžiulė drabužinė su spintelė­
mis, stalčiais, baltu audiniu aptrauktais suoliukais. Viena pusė
buvo tuščia, o kitoje kabėjo nauji, vardiniai, dar neišpakuoti dra­
bužiai. Spinta taip pat buvo pilna drabužių. Ištisa siena skirta
vien avalynei, tačiau lentynos dar buvo tuščios. Stovėjo tik viena
dar neatplėšta naujų batų dėžė.
Atsipalaidavusi po dušo ir susipynusi plaukus, išsipakavau
keletą savo drabužių ir padėjau juos drabužinės spintoje. Ant

136
marmurinio praustuvo veidrodinio padėklo pasidėjau makiažo
priemones, pudrinę, plaukų šepetį ir kaspinėlius, suvyniojau ly­
gintuvo laidą ir įkišau jį į stalčių.
Persirengusi pižama nudūmiau prie lovos. Vos tik išsitraukiau
poezijos tomelį, už pravirų verandos durų išgirdau lengvus žings­
nius. Iškišau pro jas galvą, ir mano širdis ėmė daužytis. Už durų
stovėjo vyras. Pastebėjau, kaip blykstelėjo mėlynos akys. Tai buvo
Renas, atvirtęs į Indijos princą. Išėjusi į lauką pamačiau, kad jo
plaukai šlapi, jis kvepėjo nuostabiu, tarpusavy sumišusiu krioklių
ir miškų aromatu. Atrodė taip puikiai, kad aš pasijutau pilkesnė
nei įprastai. Einant prie jo, mano širdis ėmė dar greičiau plakti.
Renas niūriai pažvelgė į mane.
- Kodėl nevilki drabužių, kuriuos nupirkau? Tų, kurie tavo
drabužinėje ir spintoje?
- Och. Nori pasakyti, kad tie drabužiai skirti man? - paklau­
siau suglumusi ir netekusi žado. - Aš ne... Bet... Kodėl tu...
Kaip... Gerai, bet kuriuo atveju dėkoju tau. Ir ačiū už nuostabų
kambarį.
Renas plačiai nusišypsojo ir tai kone išvertė mane iš kojų. Jis
pakėlė vėjo draikomą mano plaukų sruogelę, užkišo už ausies ir
paklausė:
- Ar tau patiko gėlės?
Aš tiesiog stebeilijau į jį, tada sumirksėjau ir vos sugebėjau iš­
spausti trumputį „taip“. Jis patenkintas linktelėjo ir mostelėjo į tą
pusę, kur stovėjo kėdės. Aš nežymiai palenkiau galvą ir sulaikiau
kvėpavimą, kai jis suėmė man už alkūnės ir nuvedė prie kėdės,
įsitikinęs, kad man patogu, nuėjo prie kitos kėdės, stovinčios tie­
siai priešais mane. Spėju, kad todėl, jog aš tiesiog spoksojau į jį ir
negalėjau surikiuoti savo pačios minčių, jis paklausė:

137
 - Kelse, aš žinau, kad tu turi daug klausimų. Ką knieti sužinoti
pirmiausiai?
Aš buvau užhipnotizuota jo šviesiai mėlynų akių, kurios kaž­
kaip žibėjo net tamsoje. Galiausiai atsitokėjau. Sumurmėjau kaž­
ką, kas pirmiausia šovė į galvą:
- Tu neatrodai kaip indų vyrai. Tavo... akys... kitokios ir... - aš
nevykusiai stenėjau. Kodėl nesugebu rišliai paklausti?
Jei ir atrodžiau idiotiškai, regis, Renas to nepastebėjo.
- Mano tėvas buvo indas, tačiau motina buvo azijietė. Ji buvo
kitos šalies princesė, toji šalis atiteko tėvui kartu su nuotaka. Be
to, man jau daugiau nei trys šimtai metų, todėl taip pat galiu
skirtis nuo kitų. Taip manau.
- Daugiau nei trys šimtai metų! Tai reiškia, kad tu gimei...
-Aš gimiau 1657 metais.
- Teisingai, - aš nenustygau vietoje. Maniau, kad vyresni vyrai
labai patrauklūs. - Kodėl tuomet atrodai toks jaunas?
- Nežinau. Buvau dvidešimt vienerių, kai mane prakeikė.
Nuo tada nebesenstu.

Mano galvoje sukosi koks milijonas klausimų ir ūmai pajutau,

kad privalau išspręsti šį galvosūkį.
- O ponas Kadamas? Kiek jam metų? Ir kaip su tuo susijęs
pono Kadamo bosas? Ar jis žino apie tave?
Jis nusijuokė.
- Kelse. Aš ir esu pono Kadamo bosas.
- Tu? Tu esi turtingasis jo darbdavys?
- Mes tikrai taip neapibrėžiame savo santykių, tačiau tai, ką
jis pasakė, buvo daugiau ar mažiau tikslu. Pono Kadamo amžiaus
istorija dar sudėtingesnė. Tiesą sakant, jis yra mažumėlę vyres­

138
nis už mane. Kažkada jis buvo ginklo draugas ir patikimas mano
tėvo patarėjas karo klausimais. Kai mane prakeikė, nukeliavau
pas jį ir galėjau atvirsti į žmogų tokiam laikui, kokio užteko, kad
papasakočiau jam, kas nutiko. Jis greitai viską suorganizavo, pa­
slėpė mano tėvus ir mūsų turtą, ir nuo tada yra mano saugotojas.
- Bet kaip jis vis dar gyvas? Jis jau seniai turėjo mirti.
Renas dvejojo.
- Deimono amuletas saugo jį nuo senėjimo. Jis jį nešioja pasi­
kabinęs ant kaklo ir niekada nenusiima.
Prisiminiau mūsų skrydį lėktuvu ir šmėstelėjusį pono Kadamo
pakabutį. Sėdėdama kėdėje pasilenkiau į priekį.
- Deimono? Argi ne toks Durgos tigro vardas?
- Taip, Durgos tigro ir amuleto vardai tokie patys. Aš nedaug
težinau apie jų ryšį ir amuleto kilmę. Viskas, ką žinau, kad amu­
letas buvo labai seniai padalytas į kelias dalis. Vieni sako, kad yra
keturios dalys ir kiekviena jų reiškia pagrindinius elementus, ke­
turis vėjus ar keturias pasaulio kryptis. Kiti sako, kad yra penkios
ar net daugiau dalių. Mano tėvas atidavė savo dalį man, o motina
savąją perdavė Kišanui.
- Tas žmogus, kuris pavertė mane tigru, troško gauti mūsų
amuleto dalis. Štai todėl jis du kartus apgavo Kišaną. Niekas ne­
žino, kokią galią turėtų amuletas, jei visos dalys būtų sujungtos.
Bet jis buvo nuožmus ir nesustos prieš nieką, kol neras visų dalių.
Renas tęsė:
- Dabar ponas Kadamas nešioja mano amuleto dalį. Mes tiki­
me, kad visą tą laiką amuletas saugo jį ir palaiko gyvybines jėgas.
Jis sensta, bet, laimė, labai lėtai. Jis yra patikimas draugas, kuris
daug ko atsižadėjo, kad šitiek metų padėtų mano šeimai. Aš nie­
kada negrąžinsiu jam skolos. Nė nežinau, kaip būčiau išgyvenęs

139
visą šį laiką be jo, - Renas pažvelgė į tolius ir sukuždėjo, - po­
nas Kadamas rūpinosi mano tėvais iki jų mirties ir prižiūrėjo juos,
kai aš negalėjau.
Aš pasilenkiau ir uždėjau delną ant jo rankos. Jutau jo liūdesį,
kai jis galvojo apie savo tėvus. Jo vienišumas ir skausmas kažin
kokiu būdu užliejo mane ir tapo mano pačios skausmu. Jis pa­
suko savo ranką ir, paskendęs savo paties mintyse, ėmė nykščiu
glostyti mano pirštus, tebežiūrėdamas į peizažą.
Šiaip jau jausčiausi nepatogiai ar drovėčiausi laikytis už rankų
su ką tik sutiktu vyru. Tačiau dabar buvau rami. Reno praradimai
priminė mano pačios netektis, o jo prisilietimas ramino. Žiūrė­
jau į jo gražų veidą ir svarsčiau, ar jis jaučia tą patį. Aš suvokiau
atsiskyrimo skausmą. Mokykloje konsultantai sakė, kad aš per
mažai gedėjau ir sielojausi po savo tėvų mirties ir tai man truk­
do užmegzti ryšius su kitais žmonėmis. Aš visada vengiau gilių
santykių. Suvokiau, kad šia prasme mes abu esame vieniši, ir už­
jaučiau jį. Negalėjau įsivaizduoti, kaip galima tris šimtus metų
išbūti be žmogiško ryšio, bendravimo, be kito akių, žinančių, kas
tu. Net jei man būtų buvę nepatogu, negalėčiau atsisakyti šios
prisilietimo akimirkos.
Renas šiltai ir tingiai nusišypsojo, pabučiavo mano pirštus ir
tarė:
- Eime, Kelse. Tau reikia pamiegoti, o ir mano laikas beveik
baigėsi.
Jis truktelėjo mane aukštyn taip, kad aš atsistojau visai šalia
jo ir kone lioviausi kvėpuoti. Kai jis laikė mano ranką, jutau,
kaip pirštų galiukais prabėga lengvas virpulys. Jis palydėjo mane
iki durų, greitai palinkėjo labos nakties, nulenkė galvą ir pra­
dingo.

140
 Kitą rytą ištyrinėjau savo naujuosius, Reno dovanotus drabu­
žius. Nustebau, kad tarp jų daugiausia buvo džinsai ir marški­
nėliai, - modernūs drabužiai, kokius dėvi amerikietės merginos.
Vienintelis skirtumas tas, kad jie buvo šviesių ir ryškių indiškų
spalvų.
Atsegiau vieno celofano užtrauktuką ir buvau pakerėta, radu­
si mėlyno šilko indiško stiliaus suknelę. Visas jos liemuo ir sijonas
buvo nusagstytas mažulytėmis, sidabrinėmis perlų ašarėlėmis.
Suknelė buvo tokia graži, kad aš kuo greičiausiai ją pasimatavau.
Suknelė lengvai nuslydo per galvą ir prigludo prie liemens. Ji
aptempė klubus ir nuo čia sūkuriu krito iki grindų, klostės buvo
sunkios dėl daugybės pakraščiuose esančių perlų. Rankovės buvo
tmmputės, snapelio formos, taip pat gausiai puoštos perlais. Lie­
muo baigėsi vos aukščiau bambos, todėl kokie du coliai talijos
liko nuogi. Niekada nedėvėčiau pilvą apnuoginančių drabužių,
tačiau ši suknelė buvo stulbinama. Apsisukau aplinkui priešais
veidrodį, jausdamasi kaip princesė.
Dėl suknelės nusprendžiau labiau pasistengti darydamasi šu­
kuoseną ir makiažą. Išsitraukiau savo retai naudojamą pudrinę,
lengvai brūkštelėjau skaistalais, akis paryškinau tamsiais šešėliais
ir apvedžiau akis mėlynai. Makiažą užbaigiau blakstienų tušu ir
rožiniu lūpų blizgiu. Tada išpyniau kasas, perbraukiau pirštais,
leisdama plaukams minkštomis bangomis kristi žemyn.
Prie suknelės buvo permatomas, mėlynas šalis. Apsiaučiau
juo pečius, nes nelabai žinojau, kaip jį dėvėti. Neplanavau dieną
vilkėti suknelę, tačiau pasimatavusi neprisiverčiau nusivilkti.
Basomis nulipau laiptais ir patraukiau pusryčių. Ponas Kada-
mas jau buvo virtuvėje ir skaitė Indijos laikraštį. Jis net nepakėlė
akių į mane.

141
 - Labas rytas, panele Kelse. Tavo pusryčiai ant stalo.
Stengdamasi atkreipti jo dėmesį, paėmiau lėkštę, taurę su pa­
pajų sultimis, tada pasitaisiau suknelę, teatrališkai atsidusau ir
atsisėdau priešais jį.
- Labas rytas, pone Kadamai.
Jis dirstelėjo į mane pro laikraščio kraštą, nusišypsojo ir nulei­
do laikraštį žemyn.
- Panele Kelse! Atrodai žavingai!
- Dėkoju, - nuraudau. - Ar tai jūs ją išrinkote? Ji miela!
Jis nusišypsojo man žiburiuojančiomis akimis.
- Taip. Ji vadinama šarara. Renas pageidavo, kad tu turėtum
daugiau drabužių, ir būdamas Mumbajuje nupirkau jų. Jis taip
pat norėjo, kad rasčiau tau ką nors ypatingo. Jo vieninteliai nuro­
dymai, kad būtų „gražu“ ir „mėlyna“. Norėčiau prisiimti sau visą
garbę užjos išrinkimą, tačiau šiek tiek padėjo ir Nilima.
- Nilima? Skrydžio palydovė? Ar ji yra jūsų? Turiu galvoje, ar
jūs?.. - aš sumišusi mekenau,
Jis nusikvatojo.
- Nilimą ir mane, kaip tu jau ir pastebėjai, sieja glaudūs ryšiai,
tačiau ne tai, apie ką manai. Nilima yra mano pro-pro-pro-pro-
proanūkė.
Mano žandikaulis atvipo iki žemės.
- Kas jūsų?
- Ji yra mano provaikaitė, pridėjus keletą „pro“.
- Renas minėjo, kad jūs buvote šiek tiek vyresnis už jį, bet
neužsiminė, kad turėjote šeimą.
Ponas Kadamas sulankstė laikraštį ir gurkštelėjo sulčių.
- Kartą buvau vedęs, labai seniai, mes turėjome keletą vaikų.

142
po to jie sulaukė savo vaikų ir taip toliau. Iš visų mano palikuo­
nių tik Nilima žino paslaptį. Daugumai esu tik tolimas, turtingas
dėdė, kuris visuomet išvykęs verslo reikalais.
- O kaip jūsų žmona?
Ponas Kadamas nustojo šypsotis ir susimąstė.
- Mūsų gyvenimas buvo labai sunkus. Mylėjau ją visa širdimi.
Laikui bėgant, ji ėmė senti, o aš ne. Amuletas labai veikė mane,
to net nesitikėjau. Ji žinojo apie mano padėtį ir pageidavo ne­
traukti jos į tai.
Jis patrynė amuletą po savo marškinėliais. Matydamas mano
susidomėjimą, išsitraukė ploną sidabrinę grandinėlę ir parodė ža­
lią pleišto formos akmenį. Jo viršuje matėsi blankus tigro galvos
kontūras. Rato išorėje buvo išrašyti ženklai, bet ponas Kadamas
pasakė, kad jis tegali perskaityti vos vieno žodžio dalį.
Jis su liūdesiu patrynė amuletą tarp pirštų.
- Mano brangioji žmona paseno ir nusilpo. Atrodė, kad ji
miršta. Aš nusiėmiau nuo kaklo amuletą ir maldavau, kad nešio­
tų jį, bet žmona atsisakė. Ji užlenkė mano pirštus, paslėpdama
amuletą delne, ir privertė prisiekti, kad niekada daugiau jo nenu-
siimsiu, kol neįvykdysiu savo pareigos.
Mano akies kamputyje ištryško maža ašarėlė.
- Ir negalėjote priversti jos nešioti arba keistis paeiliui?
Jis liūdnai papurtė galvą.
- Ne. Ji troško gyventi natūraliu ritmu. Mūsų vaikai susituo­
kė ir buvo laimingi, ir ji pajuto, kad atėjo metas iškeliauti į kitą
pasaulį. Ji buvo rami žinodama, kad aš būsiu šalia ir rūpinsiuosi
mūsų šeima.
Ponas Kadamas liūdnai nusišypsojo.
- Likau su ja iki pat jos mirties, paskui su mūsų vaikais ir pro­
vaikaičiais. Tačiau bėgant metams man buvo vis sunkiau matyti

143
juos kenčiančius ir mirštančius. Be to, šitaip vis daugiau žmonių
galėjo sužinoti apie Reno paslaptį, o tai būtų kėlę jam didesnį
pavojų, taigi palikau juos. Kartkartėmis grįžtu aplankyti savo pa­
likuonių, bet man tai... sunku.
- Ar dar buvote vedęs?
- Ne. Kartais priimu kurį nors provaikaitį padirbėti man, ir
tai nuostabu. Taip pat iki pagrobimo Renas buvo man puikus
kompanionas. Nuo tada aš neieškojau žmogaus, kurį pamilčiau.
Nemanau, kad mano širdis atlaikytų dar vieną atsisveikinimą.
-Ach, pone Kadamai. Aš labai apgailestauju. Renas buvo tei­
sus, jūs daug ką paaukojote dėl jo.
Jis šyptelėjo.
- Neliūdėkite dėl manęs, panele Kelse. Laikas švęsti. Tu atsi­
radai mudviejų gyvenimuose. Būdama čia, leidi man jaustis labai
laimingam. - Jis paėmė mano ranką, patapšnojo ir mirktelėjo.
Tikrai nežinojau, ką atsakyti, taigi tiesiog nusišypsojau. Ponas
Kadamas paleido mano ranką, atsistojo ir nuėjo plauti lėkštes.
Aš atsistojau padėti, ir tuo metu į virtuvę tingiai įpėdino Renas,
plačiai žiovaudamas, kaip tegali tik tigras. Apsisukau ir truputį
sumišusi patapšnojau jam galvą.
- Labas rytas, Renai! - žvaliai ištariau ir apsisukau aplik save,
kad parodyčiau savo apdarus. - Labai ačiū tau už suknelę! Ji
nuostabi, tiesa? Nilima puikiai pasistengė rinkdama.
Renas ūmai klestelėjo ant grindų, akimirką stebėjo mano su­
knelės sukinį, tada pakilo ir išėjo.
- Kas atsitiko Renui? - paklausiau.
- Hmm? - Ponas Kadamas nusišluostė rankas į rankšluostį.
- Renas tiesiog išėjo.

144
 - Kas žino tuos tigrus? Veikiausiai jis alkanas. Trumpam at­
siprašysiu, panele Kelse, - jis nusišypsojo ir nuskubėjo paskui
Reną.
Vėliau mudu įsitaisėme mielame povų kambarėlyje, kuriame
puikavosi nuostabi pono Kadamo knygų kolekcija. Knygos buvo
kruopščiai išrikiuotos ant poliruoto raudonmedžio lentynų. Išsi­
rinkau knygą apie Indiją, kurioje buvo gausu senovinių žemėlapių.
- Pone Kadamai, ar galite parodyti, kur yra Kanherio urvas?
Fetas minėjo, kad sužinoti, kaip ištraukti Reną iš visos šios pai­
niavos, galėsime nusigavę būtent ten.
Jis atvertė knygą ir bakstelėjo į Mumbajaus žemėlapį.
- Urvas yra šiaurinėje miesto dalyje, nacionaliniame Borivali
parke, kuris dabar vadinamas nacionaliniu Gandi parku. Kanhe­
rio urvas yra iš bazalto uolienos, ant kurios sienų iškalti senovi­
niai rašmenys. Anksčiau jau esu ten buvęs, bet niekada neradau
požeminio išėjimo. Archeologai metų metus studijavo urvą, bet
niekas taip ir nerado Durgos užrašytos pranašystės.
- O kaip dėl antspaudo, apie kurį kalbėjo Fetas? Kas tai?
- Antspaudas yra ypatingas akmuo, kuris visus šiuos metus
buvo mano žinioje. Laikau jį banko saugykloje drauge su Reno
paveldėtais daiktais. Beje, dabar turiu išvykti jo pasiimti. Šįvakar
atvešiu. Būtų puiku, jei šiandieną paskambintum savo įtėviams ir
praneštum, kad tau viskas gerai. Jei norėtum, gali pasakyti, kad
pasiliksi Indijoje visą vasarą kaip mano padėjėja verslo reikalams.
Aš linktelėjau. Man tikrai reikėjo jiems paskambinti. Galimas
dalykas, Sara ir Maiklas jau baiminosi, ar tik tigras manęs nesu­
draskė.
- Taip pat mieste turiu surasti keletą daiktų, kurių tau gali pri­
reikti keliaujant į urvą. Prašau, jauskis čia kaip namie ir pailsėk.

145
Pietūs ir vakarienė jau paruošti ir padėti į šaldytuvą. Jei eisi pa­
plaukioti, pasitepk losjonu nuo saulės. Jis laikomas kambarėlyje
šalia baseino, prie rankšluosčių.
Užlipusi laiptais aukštyn, savo kambaryje ant spintelės radau
mobilųjį telefoną. Miela išjo pusės, kad po ano incidento džiunglėse
grąžino jį. Klestelėjau į lengvą aksominę kėdę, paskambinau savo
įtėviams ir ilgai pliauškiau apie eismą, maistą, Indijos žmones.
Kai jie pasiteiravo apie tigrų rezervatą, aš išsisukau pasakydama,
kad Renu pasirūpinta. Ponas Kadamas buvo teisus. Lengviausias
būdas paaiškinti, kad pasilieku Indijoje - pasakyti, jog gavau pa­
siūlymą per vasarą atlikti praktiką pas poną Kadamą.
Pasikalbėjusi su jais, radau skalbyklą ir išsiskalbiau savo dra­
bužius bei senelės antklodę. Tada, neturėdama ką veikti, ištyri­
nėjau kiekvieną namo kampą. Rūsyje buvo įrengta treniruoklių
salė, tik įranga buvo ne pati moderniausia. Grindys buvo dengtos
juodu kilimu. Patalpą apšvietė dienos šviesa, nes pusė jos buvo
po žeme, kalno šlaite, o likusi - virš žemės, su didžiuliais, lubas
siekiančiais langais, pro kuriuos sruvo saulės šviesa. Slankiosios
stiklinės durys atsivėrė į plačią perdangą, vedančią į džiungles.
Galinė siena buvo iškalta plokštėmis ir atrodė glotni.
Šalia durų buvo skydelis su mygtukais. Paspaudžiau viršu­
tinį ir plokštės pasisuko, atidengdamos senovinių ginklų rikinį.
Tai buvo kirvių, iečių ir įvairaus ilgio peilių, sukabintų specialiai
įrengtuose skyriuose, kolekcija. Dar kartą paspaudžiau mygtuką
ir siena užsidarė. Paspaudžiau antrą mygtuką, ir atsivėrė kita sie­
nos dalis, už kurios buvo kardai. Priėjau arčiau. Jų buvo daugybė
rūšių, nuo plonų rapyrų iki sunkių palašų, vienas jų buvo rūpes­
tingai apsaugotas stiklu. Jis priminė samurajų kardą, kurį kartą
mačiau kine.

146
 Klaidžiodama užlipau laiptais atgal i pirmą aukštą ir aptikau
modernią namų kino įrangą, netgi atlošiamas kėdes odinėmis
sėdynėmis. Tiesiai už virtuvės buvo oficialaus stiliaus pokylių
valgomasis marmurinėmis grindimis, lieta karūna ir tviskančiu
sietynu. Priešais biblioteką radau muzikos kambarį su žvilgančiu
juodu, didžiuliu pianinu, puikia garso sistema ir šimtais kompak­
tinių plokštelių. Daugiausia, regis, buvo indų, tačiau aptikau ir
keletą amerikiečių dainininkų, tarp jų ir Elvio Preslio, įrašų. Ant
sienos kabėjo labai sena, keistos formos gitara, kambario vidury­
je stovėjo lanku išrikiuotų juoda oda aptrauktų sofų komplektas.
Pono Kadamo miegamasis taip pat buvo pagrindiniame aukš­
te, ir panašiai kaip povų kambarys buvo apstatytas mediniais po­
liruotais baldais ir pilnas knygų. Čia kabojo keli nuostabūs pa­
veikslai, buvo saulėta vieta skaitymui. Trečiame aukšte aptikau
viliojančią pastogę. Joje radau keletą knygų lentynų ir dvi skaity­
mui patogias kėdės bei neįsivaizduojamai plačius laiptus.
Aš taip pat radau dar vieną didelį miegamąjį, vonios kambarį
ir saugyklą. Savo aukšte aptikau dar tris miegamuosius, be mano
pačios. Vienas buvo mergaitiškas, puoštas rožinėmis spalvomis,
jis, pamaniau, galėtų tikti Nilimai, kai ji čia apsilanko. Antrasis
veikiausiai buvo skirtas svečiams, ir spalviškai labiau tiko vyrams.
Beveik visi miegamieji buvo su vonios kambariu.
įėjusi į paskutinį kambarį pamačiau stiklines duris, vedančias
į mano verandą. Palyginti su kitais, šio kambario apdaila buvo
paprasta. Baldai buvo iš tamsiai poliruoto raudonmedžio, tačiau
be jokių puošmenų ir smulkmenų. Sienos ir stalčiai buvo tušti.
Ar čia miega Renas?
Žvilgtelėjau į stalą kampe, priėjau ir pastebėjau storą, kremi­
nės spalvos popierių bei rašalinę su senoviniu plunksnakočiu.

147
Viršutiniame lape dailia kaligrafiška rašysena parašyta:

Kelse Durgaa Valabh

Bhumi-ke-niche gupha
Rajakiya Mujulaain Mohar
Sandesha Durgaa

Šalia rašalinės gulėjo žalias kaspinėlis, įtartinai panašus į

mano. Dirstelėjau į spintą, bet nieko neradau - jokių drabužių,
dėžučių, jokių daiktų.
Nulipau laiptais žemyn ir likusią popietę praleidau studijuo­
dama Indijos kultūrą, religiją bei mitologiją. Laukiau, kol pradės
urgzti skrandis, reikalaudamas vakarienės, vildamasi ir kokios
nors draugijos. Ponas Kadamas vis dar nebuvo grįžęs iš banko,
Reno irgi nesimatė nė ženklo.
Pavakarieniavusi užlipau laiptais ir radau Reną, vėl stovintį
verandoje ir žvelgiantį į saulėlydį. Droviai prisiartinau ir atsisto­
jau už jo.
- Labas, Renai.
Jis atsisuko ir nužvelgė mane. Jo žvilgsnis lėtai slydo mano
kūnu. Kuo ilgiau jis žiūrėjo, tuo platesnė darėsi šypsena. Galiau­
siai jo akys sugrįžo prie mano skaisčiai nuraudusio veido.
Jis atsiduso ir žemai nusilenkė.
- Sundari. Stovėjau mąstydamas, kad nieko negali būti gra­
žiau už saulėlydį, tačiau klydau. Tu, stovinti čia besileidžiant sau­
lei, liepsnojančiais plaukais ir oda, esi daugiau, nei vyras galėtų..-
teisingai įvertinti.
Pabandžiau pakeisti temą.
- Ką reiškia sundari?

148
 - Tąi reiškia „pati gražiausia“.
Aš vėl nuraudau, ir jis susijuokė. Jis paėmė mano ranką, pa­
sikišo po alkūne ir nusivedė prie lauko kėdžių. Kaip tik tuomet
saulė pasislėpė už medžių, danguje dar kelioms akimirkoms pa­
likdama mandarininį švytėjimą.
Mudu atsisėdome, bet šįkart jis įsitaisė šalia manęs ant supa­
mosios lauko kėdės ir laikė mano ranką savo delne.
Aš droviai pratariau:
- Viliuosi, kad tu nesupyksi, bet šiandien ištyrinėjau tavo na­
mus, taip pat ir tavo kambarį.
- Nepyksiu. Esu tikras, kad mano kambarys buvo pats neįdo­
miausias.
- Tiesą sakant, susidomėjau tuo užrašu, kurį radau. Ar tai tu
parašei?
- Užrašu? A, taip. Aš tiesiog brūkštelėjau kelias pastabas, kad
prisiminčiau, ką pasakė Fetas. Ten užrašyta kažkas panašaus į
„Durgos pranašystė, Kanherio urvas, Kelsė yra Durgos išrinktoji“.
- O. Aš... taip pat radau kaspinėlį. Ar jis mano?
- Taip. Jei reikia, gali jį pasiimti.
- Kodėl tu jo norėjai?
Jis sumišęs gūžtelėjo pečiais.
- Norėjau prisiminimo, ženklo iš merginos, kuri išgelbėjo
mano gyvybę.
- Ženklo? Tarsi gražios merginos nosinaitės, perduotos riteriui
tviskančiais šarvais?
- Būtent, - šyptelėjo jis.
Aš ironiškai pajuokavau:
- Blogai. Nepalaukei, kol Ketlina labiau suaugs. Ji bus tikra
gražuolė.

149
 Jis susiraukė.
- Ketlina iš cirko? - jis papurtė galvą. - Išrinktoji esi tu, Kelse.
Ir jei aš turėčiau galimybę rinktis merginą, kuri mane išgelbėtų,
vis tiek pasirinkčiau tave.
- Kodėl?
- Dėl daugybės priežasčių. Tu man patikai. Esi įdomi. Aš
mėgstu klausytis tavo balso. Jaučiuosi, tarsi žvelgtum kiaurai tig­
ro odos į viduje esantį žmogų. Kai tu kalbi, atrodo, kad sakai kaip
tik tuos žodžius, kuriuos aš privalau išgirsti. Tu protinga. Mėgsti
poeziją ir esi labai graži.
Aš nusijuokiau iš šio pareiškimo. Aš graži ?Jis negali kalbėti rim­
tai. Daugeliu atvejų aš esu tik vidutinė. Man tikrai nerūpi šiuolai­
kinis makiažas, šukuosena ar madingi, bet nepatogūs drabužiai,
skirtingai nei kitoms paauglėms. Mano veido bruožai blankūs,
o akys tokios rudos, kad bemaž juodos. Iki šiol gražiausia mano
veide buvo šypsena, už kurią mano tėvai dosniai paklojo, o ir aš
taip pat - trejus metus dėvėjau metalinius breketus.
Vis dėlto jaučiausi pamaloninta.
- Gerai, Žavusis prince, gali pasilikti jį prisiminimui. - Kiek
padvejojusi, švelniai pridūriau: - ryšėjau tuos kaspinėlius savo
mamos atminimui. Ji mėgo šukuoti mano plaukus ir, kol mes kal­
bėdavomės, supindavo kasas ir įrišdavo kaspinėlius.
Renas supratingai nusišypsojo.
- Tuomet tai ir man dar daugiau reiškia.
Po akimirkos jis tęsė:
- Rytoj, Kelse, keliausime į urvą. Dieną ten daug turistų, taigi
turėsime palūkėti iki vakaro, ir tada ieškosime Durgos pranašys­
tės. Parką pasieksime eidami per džiungles, todėl apsiauk naujus
žygio batus, kuriuos tau nupirkau, tuos dėžėje, drabužinėje.

150
 - Puiku. Nėra nieko geriau, kaip palūžti keliaujant per tvan­
kias Indijos džiungles su naujais batais, - erzinau.
- Nebus taip blogai, naujieji batai turėtų tau tikti netgi geriau,
nei tavo sportbačiai.
- Man patinka mano sportiniai bateliai, ir aš juos pasiimsiu,
jei kartais tavo batai nutrintų pėdas.
Renas ištiesė ilgas kojas ir sukiyžiavo basas pėdas priešais save.
- Ponas Kadamas sudės į kuprinę daiktus, kurių gali prireik­
ti. Aš pasirūpinsiu, kad jis paliktų vietos tavo sportbačiams. Tau
teks nuvežti mus į Mumbajų, tada į parką, nes aš būsiu įgijęs
tigro pavidalą. Žinau, kad tau nepatinka šionykštis eismas. Ap­
gailestauju, kad tau užkraunama ši našta.
- Nemėgti eismo - labai švelnus pasakymas. Čia žmonės ne­
moka vairuoti. Jie pamišę, - sumurmėjau.
- Galėsime važiuoti aplinkiniais keliais, kur mažiausias judėji­
mas, ir Mumbajaus priemiesčiais, ne per patį miestą, kaip anks­
čiau. Nebus taip blogai. Tu gera vairuotoja.
- Cha, lengva tau kalbėti. Tu tiesiog visą kelią snūduriuosi gale.
Renas palietė pirštais mano skruostą ir švelniai pasuko mano
veidą į save.
- Rajkumari, aš noriu tau padėkoti. Ačiū, kad pasilikai ir pade­
di man. Nė nežinai, ką man tai reiškia.
Aš sumurmėjau:
- Nėra už ką. Ir ką reiškia rajkumari30?
Jis blykstelėjo akinamai balta šypsena ir vikriai pakeitė temą.
- Ar norėtumei išgirsti apie antspaudą?
Žinojau, kad jis vengė atsakymo, bet sutikau.

30 Rajkumari - princesė (hind.).

151
 - Gerai, kas jis?
- Tai raižytas stačiakampis akmuo, kone trijų pirštų storio.
Būdamas viešumoje, karalius visuomet jį turi. Tai karališkosios
šeimos pareigų simbolis. Imperijos antspaude išraižyti ketu­
ri žodžiai, po vieną kiekvienoje pusėje: Viveka, Džagarana, Vira
ir Anukampa, išvertus tai reiškia Išmintis, Budrumas, Drąsa ir
Atjauta. Tu turėsi su savimi pasiimti šį antspaudą, kai keliausime
į urvą. Fetas sakė, kad tai raktas, atversiantis įėjimą. Prieš mums
išvykstant, ponas Kadamas padės jį ant tavo spintelės.
Aš atsistojau, nuėjau prie turėklų ir įsižiūrėjau į tviskančias
žvaigždes.
- Aš negaliu įsivaizduoti pasaulio, iš kurio tu atėjai. Jis taip
skiriasi nuo to, ką žinau.
-Tuteisi, Kelse.
- Vadink mane Kels.
Jis nusišypsojo ir priėjo prie manęs.
- Tu teisi, Kels. Jis skiriasi. Aš turiu daug ko išmokti iš tavęs.
Tačiau tikriausiai ir aš galiu tave šio to išmokyti. Pavyzdžiui, tavo
šalis... Ar galima?
Renas nuėmė nuo pečių šalį ir ištiesino.
-Yra daug būdų, kaip ryšėti dupatta šalį. Vienas jų - užsimesti
ant pečių, kaip tu ką tik buvai pasidariusi, arba galima vieną kraš­
tą apsukti aplink petį, o kitą skersai rankos, tai vadinama šiuolai­
kišku stiliumi. Štai taip.
Apjuosdamas jį, jis apsisuko, kad parodytų man, ir aš negalė­
jau nenusijuokti.
- Ir iš kur išmanai apie šiuolaikinį stilių?
- Žinau daug dalykų. Nustebtum, - jis vėl truktelėjo, pasuk­
damas šalį į kitą pusę. - Galima juo apsigaubti plaukus, tai dera
susitikus vyresnius žmones, nes taip išreiškiama pagarba.

152
 Aš nusilenkiau, sukikenau ir pasakiau:
- Dėkoju, kad parodėte man pagarbą, ponia. Turiu pasakyti,
Jcad su šilku atrodote puikiai.
Jis nusijuokė ir parodė dar kelis būdus, kaip galima ryšėti šalį,
įr kiekvienas jų buvo vis juokingesnis. Jam kalbant pajutau, kaip
juo žaviuosi. Jis toks... patrauklus, žavus, magnetiškas, prikaustan­
tis... kerintis. Jis buvo nuostabus, nereikia nė klausti, tačiau netgi
jei toks nebūtų buvęs, aš vis dar vaizduočiausi, kad laiminga sė­
džiu šalia jo ir valandų valandas kalbuosi.
Pastebėjau Reno ranka nubėgant virpulį. Bet tai greitai nuri­
mo ir jis žengė žingsnį arčiau.
- Vis dėlto man labiausia patinka tas stilius - kai buvai laisvai
užsimetusi šalį ant pečių ir abiejų rankų. Taip galiu matyti dailiai
krentančius plaukus.
Apgobdamas mano pečius permatoma sraiste, jis truktelėjo ją
ir švelniai mane prisitraukė. Ištiesė ranką, suėmė mano garbanė­
lę ir apvijo aplink savo pirštą.
- Šis gyvenimas taip skiriasi nuo to, kurį pažįstu. Taip stipriai
viskas pasikeitė, - jis paleido šalį, bet ir toliau laikė garbanėlę. - Ta­
čiau kai kurie dalykai yra daug, daug geresni. - Jis paleido sruogą,
vesdamas pirštu žemyn man per skruostą, tada nežymiai stumte­
lėjo mane kambario link.
- Labanaktis, Kelse. Rytoj laukia svarbi diena.
 ))

Ii
1litą rytą pakirdusi ant naktinio staliuko pamačiau Mudžiuleino
imperijos antspaudą. Ant švelnios juostos kabėjo dailus, kremi­
nės spalvos akmuo su auksiniais, oranžiniais ruoželiais. Paėmiau
sunkų daiktą, atidžiau apžiūrėti ir pastebėjau išraižytus žodžius,
kurie, kaip sakė Renas, reiškė išmintį, budrumą, drąsą ir atjautą.
Antspaudo apačioje buvo pavaizduotas žydintis lotosas. Sudė­
tingos detalės bylojo, kad tai talentingo meistro kūrinys. Jis buvo
mielas.
Jei šie žodžiai tikrai reiškia tai, Reno tėvas turėjo būti geras karalius.
Akimirką leidau sau įsivaizduoti, kad karalius yra Renas. Ga­
lėjau nesunkiai nuspėti, kaip jis vadovauja. Jame buvo kažkas to­
kio, kas skatino pasitikėti ir sekti juo. Kreivai šyptelėjau. Moterys
sektų paskui jį į pasaulio kraštą.
Ponas Kadamas tarnavo savo princui daugiau nei tris šimtus
metų. Mintis, kad Renas gali įkvėpti ištisą gyvenimą trunkan­
čiam lojalumui, buvo nepaprasta. Aš atidėjau savo spėliones ir
su pagarbia baime vėl įsmeigiau akis į amžių senumo antspaudą.
Atsegiau pono Kadamo paliktą krepšį ir radau fotoaparatus -
skaitmeninį ir vienkartinį, degtukų, kelis kastuvėlius, žibintuvė-

154
liūs, kišeninį peilį, šviečiančias lazdeles, popieriaus, piešiamosios
anglies, maisto, vandens, žemėlapių ir keletą kitų smulkmenų.
Kai kas buvo sudėta į vandeniui nepralaidžius plastikinius mai­
gus. Patikrinau mantos svorį ir supratau, kad jis stebėtinai puikiai
apskaičiuotas.
Atidariau drabužinės duris, pirštais vėl perbėgau savo dailiąja
suknele ir atsidusau. Užsimoviau džinsus, apsivilkau marškinė­
lius, susivarsčiau savo naujuosius kelioninius batus ir įsimečiau
sportbačius.
Apačioje ponas Kadamas raikė pusryčiams mangus.
- Labas rytas, panele Kelse, - pasakė ir mostelėjo į mano kak­
lą. - Matau, kad jau radai antspaudą.
- Radau. Jis labai gražus, bet truputį sunkokas, - įsidėjau į
savo lėkštę keletą mango riekelių ir įsipyliau karštos kakavos. -
Ar visus šiuos metus juo rūpinotės?
- Taip. Jis man labai brangus. Antspaudas, tiesą sakant, buvo
pagamintas Kinijoje, ne Indijoje. Tai buvo dovana Reno seneliui.
Tokie antspaudai labai reti. Jis pagamintas iš Šoušano akmens,
kuris priešingai, nei dauguma mano, nėra nefritas. Kinai tikė­
jo, kad Šoušano akmenys yra šviesios spalvos fenikso kiaušiniai,
randami lizduose, aukštai kalnuose. Vyrai, jų ieškodami ir parga­
bendami, rizikuoja savo gyvybėmis, pelno garbę, šlovę ir turtus.
Tik patys turtingiausi žmonės turi šios rūšies raižyto akmens dir­
binių. Tad gauti tokią dovaną Reno seneliui buvo didžiulė garbė.
Tai neįkainojamas palikimas. Gera žinia tau - manoma, jog di­
delė laimė turėti arba nešiotis kokį nors dirbinį iš tokio akmens.
Veikiausiai tai vienaip ar kitaip padės kelionėje.
- Regis, Reno šeima buvo labai ypatinga.
- Iš tiesų tokia ir buvo, panele Kelse.

155
 Vos susėdome valgyti jogurto ir mangų, kai į virtuvę įėjo Re­
nas ir paguldė galvą man ant kelių.
Pakasiau jam paausį.
- Gerai, kad prisijungei prie mūsų. Spėju, kad rūpi kuo grei­
čiau išvykti, tiesa? Turbūt esi labai susijaudinęs, kai taip priartėjai
prie prakeiksmo panaikinimo.
Jis įdėmiai stebėjo mane, tarsi nekantrautų iškeliauti, bet aš
nenorėjau skubėti. Raminau jį, maitindama mango gabalėliais.
Po valandėlės jis jau atsisėdo ir mėgavosi vaišėmis, laižydamas
sultis nuo mano pirštų.
Aš juokiausi:
- Nustok! Tai kutena! - bet jis nulaižė kone visą ranką iki pat
rankovės. - Fu, negražu, Renai! Gerai. Gerai. Eime.
Nusiploviau ranką, paskutinį sykį apžvelgiau viską ir patrau­
kiau į garažą. Ponas Kadamas jau buvo lauke su Renu. Jis paėmė
mano krepšį, užkėlė ant keleivio sėdynės ir prilaikė dureles, kol
aš įšokau į džipą.
- Būk atsargi, panele Kelse, - įspėjo ponas Kadamas. - Renas
saugos tave, tačiau prieš akis laukia daug pavojų. Kai kuriuos jų
numatėme, bet esu tikras, kad bus daugybė kitų, kurių nė neįta­
rėme esant. Būk apdairi.
- Būsiu. Tikiuosi, kad mes greitai sugrįšime.
Uždariau langą ir išriedėjau iš garažo. GPS prietaisas pradėjo
pypsėti, nurodydamas, kur važiuoti. Dar kartą pajutau gilų dė­
kingumo jausmą ponui Kadamui. Renas ir aš be jo tikrai būtume
pražuvę.
Važiavome be nuotykių. Pirmąją kelionės valandą eismas bu­
vo menkas. Kuo labiau artėjome prie Mumbajaus, tuo jis buvo

156
įntensyyesnis, bet aš jau buvau beveik spėjusi priprasti vairuoti
kairiąja kelio puse. Pavažiavę beveik keturias valandas, įsukome į
kelio gale esančią aikštelę, kuri ribojosi su parku.
- Štai čia ta vieta, nuo kur turėsime eiti. Sprendžiant iš žemė­
lapio mums prireiks dviejų su puse valandos, kad pėsčiomis pa­
siektume Kanherio urvą, - pažvelgiau į laikrodį ir tęsiau: - Turi­
me kone dvi laisvas valandas, nes iškeliauti galėsime tik temstant,
kai visi turistai bus išsivaikščioję.
Renas liuoktelėjo iš automobilio ir nusekė paskui mane į par­
ko prieblandą. Jis atsigulė ant žolės, o aš atsisėdau šalimais. Iš
pradžių tik rėmiausi į jį nugara, bet pamažu atsipalaidavau ir pa­
sinaudojau jo kūnu kaip pagalve.
Spoksodama į medžius ėmiau kalbėti. Papasakojau Renui
apie išvykas su senele, apie vaikystę su tėvais ir atostogas, kurių
metu visi drauge kur nors važiuodavome.
- Iš pradžių mama dirbo slauge pagyvenusių žmonių skyriuje,
tačiau vėliau ji nusprendė likti namuose ir auginti mane, - pa­
aiškinau, atgaivindama gražius prisiminimus. - Ji kepdavo ska­
niausius šokolado ir riešutų sviesto sausainius. Mama tikėjo, kad
parodyti savo meilę - tai kepti skanius naminius sausainėlius, vei­
kiausiai todėl būdama vaikas atrodžiau putlutė. Tėtis buvo kaip
dauguma: mėgo kepti kepsnius ant grotelių kiemo gale. Jis buvo
matematikos mokytojas ir, spėju, dalį savo pomėgio perdavė
man, nes aš taip pat mėgstu matematiką. Mes visi mėgome skai­
tyti ir turėjome jaukią namų biblioteką. Daktaro Seuso knygos
buvo mano mėgstamiausios. Netgi dabar, kai paimu knygą, galiu
pajusti savo tėvus šalia. Kai keliaudavome, mano tėvai mėgdavo
nakvynes su pusryčiais, o aš gaudavau atskirą kambarį. Tiesą sa­
kant, mes apvažiavome visas valstijas, matėme sodininkų ūkius

157
ir senas kasyklas, bavariškus miestelius, kur pusryčiams kepa vo­
kiškus sklindžius, vandenyną ir kalnus. Manau, kad tu greitai įsi­
mylėtum Oregoną. Man neteko keliauti aplink pasaulį kaip tau,
tačiau negaliu įsivaizduoti gražesnės vietos, nei mano gimtinė.
Paskui pasakojau apie mokyklą ir svajones įstoti į universitetą,
nors tegalėjau leisti sau ne daugiau nei artimiausią koledžą. Aš
netgi papasakojau apie automobilio avariją, kurios metu žuvo tė­
vai, apie tai, kokia vieniša tada jaučiausi ir koks jausmas gyventi
su įtėviais.
Reno uodega judėjo pirmyn ir atgal, taigi žinojau, kad jis bu­
drus ir klauso manęs. Tai stebino, nes tikėjausi, kad jis tiesiog
užsnūs nuo mano plepalų. Ilgainiui pati nusikamavau, apėmė
miegas ir aš jaukiai užsnūdau ir miegojau tol, kol pajutau, kad
Renas sukrutėjo ir atsisėdo.
Pasirąžiau.
- Jau metas eiti, tiesa? Gerai, rodyk kelią.
Keletą valandų mes traukėme per parką. Jis buvo kur kas
atviresnis nei Javalo laukinės gamtos rezervatas. Medžiai augo
rečiau. Aait kalvų žydėjo gražios purpurinės gėlės. Tačiau kai pri­
artėjome, pastebėjau, kad jos leipo nuo kaitros. Spėjau, kad jos
trumpam išdygo, palijus musoniniam lietui, ir greitai nuvys.
Ėjome pro tikmedžius ir bambukus, tačiau jie buvo kitų rūšių,
kurių neatpažinau. Keliu nuskuodė vienas kitas žvėrelis. Mačiau
kiškių, elnių ir dygliakiaulių. Pakėlusi akis, tarp šakų pamačiau
šimtus įvairių spalvų paukščių.
Kai traukėme pro ypač vešliai sulapojusius medžius, išgirdau
keistą, nerimastingą niurnėjimą ir pastebėjau rezus beždžiones,
besisupančias taip aukštai, kaip tik jos pajėgia užlipti. Jos buvo
nepavojingos ir aš jas gerai žinojau, tačiau įėjus giliau į parką*

158
pastebėjau kitas, labiau bauginančias būtybes. Aplenkiau milži­
nišką pitoną, kabantį ant medžio ir stebintį mus savo juodomis,
nemirksinčiomis akimis. I kitą kelio pusę šnypšdami nurūko di­
džiuliai varanai dvišakais liežuviais ir ilgais kūnais. Aplinkui tin­
giai dūzgė dideli, įmitę vabalai, jie atsimušdavo tarsi apgirtę į
pakeliui pasimaišiusius daiktus ir toliau vėl tęsdavo kelionę.
Tai buvo gražu, bet drauge ir siaubinga. Džiaugiausi, kad šalia
yra tigras. Kartkartėm Renas nukrypdavo iš kelio ir apsukdavo
ratą, manau, kad jis vengė tam tikrų vietų arba, - ir aš sunerimusi
pašiurpau, - tam tikrų dalykų.
Maždaug po poros valandų pasiekėme džiunglių pakraštį, kur
ir buvo Kanherio urvas. Miškas išretėjo, pasimatė plikas kalnas.
Aukštyn prie įėjimo vedė akmeniniai laiptai, tačiau mes buvome
per toli, kad įžiūrėtume ką nors daugiau, nei sušmėžavusį urvo
vaizdą. Jau buvau bepradedanti kopti laiptais, kai Renas liuokte­
lėjo priekyje manęs ir niuktelėjo pasitraukti prie medžių.
- Nori ilgėliau palūkėti? Gerai, palauksime.
Atsisėdome krūmų paunksmėje ir valandėlę palūkėjome. Tru­
putį nekantraudama stebėjau turistus, paliekančius urvą, lėtai
lipančius laiptais žemyn ir traukiančius prie automobilių stovė­
jimo aikštelės. Girdėjau, kaip jie šnekučiuojasi, sėsdami į auto­
mobilius.
Pavydžiai pastebėjau:
- Gaila, kad negalėjome privažiuoti. Būtume išvengę daugelio
problemų. Tačiau spėju, kad žmonės nesuprastų, ką aš čia veikiu
tigro draugijoje. O ir parko prižiūrėtojas būtų nepatenkintas, jog
nepaisome ženklų.
Galiausiai, saulei nusileidus, turistai išsidangino. Renas atsar­
giai išlindo iš po medžių ir pauostė orą. Patenkintas patraukė

159
akmeninių laiptų link, ir pradėjome kopti į uolėtą kalną. Kol pa­
siekėme viršūnę, buvau bemaž netekusi kvapo.
Urvo viduje priėjome atvirą akmeninį bunkerį su kambariais,
primenančiais avilio kameras. Jie visi buvo visiškai vienodi. Kiek­
vieno kambario kairėje pusėje stovėjo akmeninis masyvas, pa­
našus į nedidelę lovą, didesnėse sienose buvo išskobtos ertmės
gultams. Netoliese esanti lentelė bylojo, kad tai buvęs budistų
vienuolynas: trečiame amžiuje šiame urve gyveno budistų vie­
nuoliai.
Argi ne keista, kad indiškos pranašystės ieškome ten, kur gyveno
budistų vienuoliai? Mąsčiau apie tai, kol ėjome toliau. Tačiau antra
vertus, keistai atrodo viskas, kas tik yra susiję su šiuo nuotykiu.
Eidama toliau išvydau ilgas akmenines tranšėjas, sujungtas
arkomis, prasidedančiomis nuo centrinio akmens šulinio ir be­
sitęsiančiomis aukštyn, veikiausiai į kalnus. Iškaba skelbė, kad
tranšėjos kažkada naudotos kaip akvedukai vandeniui tiekti į gy­
venvietę.
Pasiekusi pagrindinę patalpą, pirštais perbėgau per gilius grio­
velius, esančius įmantriai raižytoje sienoje. Jose buvo išgraviruoti
senovės Indijos rašmenys ir hieroglifai.
Kur ne kur vis dar laikėsi lubų liekanos, paramstytos uolų stul­
pais, metančiais gilius šešėlius išilgai viso perimetro. Akmeninėse
kolonose buvo išskaptuotos statulos, mums einant pro šalį stebė­
jau jas, kad įsitikinčiau, jog stogo likučiai mūsų neužgrius.
Renas žingsniavo į pagrindinės patalpos galą prie juodų žio-
jėjančių urvo nasrų, vedančių gilyn į kalną. Sekiau paskui jį pro
angą smėlėtomis grindimis ir patekau į didelę, apvalią patalpą.
Stabtelėjau, kad priprastų akys. Apvalusis kambarys turėjo daug
durų. Į vidų srūvančios šviesos vos pakako įžiūrėti aplinką, tačiau

160
ji neprasiskverbė į jokį kitą tolimesnį koridorių, saulei leidžiantis
greitai temo.
Išsitraukiau žibintuvėlį ir paklausiau:
- Ką dabar darysime?
Renas perėjo pro pirmą niūrų tarpdurį ir išnyko tamsoje.
Nusekiau iš paskos ir patekau į mažą kambarėlį. Jis buvo pilnas
akmeninių lentynų. Svarsčiau, gal anksčiau čia buvo biblioteka.
Klaidžiojau, prisimindama praeitį ir vildamasi išvysti didžiulį žen­
klą, skelbiantį, kad Durgos pranašystė yra čia, kai pajutau ranką
ant savo peties. Pašokau nuo Reno prisilietimo.
- Nedaryk taip daugiau! Gal iš pradžių galėtum kaip nors
įspėti?
- Apgailestauju, Kels. Ieškodami simbolio, panašaus į ant­
spaudą, mes turime patikrinti kiekvieną kambarį. Tu apžiūrėk
aukštai, aš patikrinsiu žemai.
Jis spustelėjo mano petį ir vėl pavirto į tigrą.
Krūptelėjau. Nemanau, kad kada nors prie to priprasiu.
Mes neradome kambaryje jokių raižinių, taigi perėjome į kitą
patalpą ir dar į kitą. Už ketvirtų durų tyrinėjome atidžiau, nes
šis kambarys buvo pilnas ženklų. Čia praleidome kone valandą.
Nepasisekė ir penktame kambaryje.
Šeštas buvo tuščias. Jo nepuošė jokia akmeninė lentyna, bet
septintos durys buvo pažymėtos. Jos vedė į kur kas mažesnį
kambarėlį, nei visi kiti: ilgas ir siauras, su dviem lentynom, pa­
našiom kaip ankstesniuose kambariuose. Po viena iš jų Renas
aptiko raižinį. Veikiausiai ieškodama viena būčiau jo nė nepa­
stebėjusi.
Jis švelniai suurzgė ir bakstelėjo nosimi po briauna.
- Kas tai? - paklausiau ir pasilenkiau.

161
 Be abejonės, sienoje po lentyna, patalpos gale, buvo raižinys,
kuris tiksliai atitiko antspaudo formą.
- Na, spėju, kad tai jis. Sukryžiuok pirštus, hmm, letenas.
Aš nusiėmiau antspaudą nuo kaklo, prispaudžiau jį prie rai­
žinio ir sukinėjau tol, kol pajutau spragtelėjimą. Palūkėjau, bet
nieko nenutiko. Pabandžiau pasukti antspaudą, ir šįkart išgirdau
už sienos mechanišką dūzgimą. Pasukau ratu. Pajutau pasiprie­
šinimą ir išgirdau tylų oro šnypštimą. Nuo sienos pakilo dulkės ir
paaiškėjo, kad tai visai ne siena, bet durys.
Durys prasivėrė ir pasigirdo duslus, drebinantis dundesys.
Atitraukiau antspaudą, vėl užsikabinau ant kaklo ir pašviečiau
silpna žibintuvėlio šviesele. Matėsi tik dar daugiau sienų. Renas
niuktelėjo man pasitraukti į šoną ir nuėjo pirmas. Ėjau laikyda­
masi kuo arčiau ir kelis kartus kone myniau jam ant letenų.
Švysčiodama žibintuvėliu į sieną pastebėjau žibintą, kabantį
metaliniame dėkle. Išsitraukiau degtukus ir nustebau, kad žibin­
tas užsidegė kone akimirksniu. Liepsna nutvieskė koridorių daug
plačiau, nei mano menkas žibintuvėlis.
Mes buvome laiptinės viršuje. Atsargiai dirsčiojau pro kraštą į
tamsią bedugnę. Kadangi žemyn vedė tik vienas kelias, paėmiau
žibintą ir ėmiau leistis. Už mūsų pasigirdo trakštelėjimas, ir du­
rys palengva užsidarė, įkalindamos mus viduje.
Aš sumurmėjau:
- Puiku. Spėju, kad vėliau imsiu nerimauti, kaip iš čia ištrūkti.
Renas tik pažvelgė ir pasitrynė galva man į koją. Aš pakasiau
jo kaklą ir mes toliau leidomės laiptais. Jis savo kūnu užstojo laip­
tų kraštą, todėl aš galėjau laikytis sienos. Šiaip jau nebijau aukš­
čio, tačiau slaptas praėjimas siaurais laiptais be turėklų bei tamsi
bedugnė mane siaubingai gąsdino. Buvau neapsakomai dėkinga,
kad jis pasirinko pavojingesnę pusę.

162
 Ėjome labai lėtai, nuo žibinto įsiskaudėjo ranka. Paėmiau jį
kita ranka, atsargiai stengdamasi neužvarvinti karšto aliejaus ant
Reno. Kai galiausiai pasiekėme dulkėtas grindis, priešais mus su­
šmėžavo dar vienas tamsus koridorius. Netrukus jis išsišakojo į
dvi dalis. Aš sudejavau:
- Fantastika. Tai labirintas. I kurią pusę mums dabar eiti?
Renas žengtelėjo į vieną koridorių ir pauostė orą. Tuomet pe­
rėjo į kitą, pakėlė galvą, vėl pauostė. Sugrįžo atgal į pirmą kori­
dorių ir patraukė į priekį. Aš taip pat pauosčiau orą, norėdama
patikrinti, ar galiu užuosti tai, ką jaučia jis, tačiau pajutau tik
aitrų, nesveiką sierą primenantį kvapą. Kartus kvapas smelkėsi
per kiaurymę ir, regis, stiprėjo už kiekvieno posūkio.
Leidomės į priekį tamsiu, požeminiu labirintu. Ant sienų atsi­
mušė virpanti žibinto šviesa, sukurdama bauginančius, grėsmin­
gais ratais šokančius šešėlius. Eidami pro kapavietes primenantį
raizginį, neretai prieidavome atviras vietas, kurios išsišakodavo.
Renas sustodavo ir uostydavo kiekvieną angą, prieš pasirinkda­
mas tą kelią, kuris, jo manymu, vedė teisinga kryptimi.
Netrukus po to, kai kirtome vieną iš plyšių, koridorių sudre­
bino siaubingas garsas. Kurtinamai sudžeržgėjo metalas, tiesiai
man už nugaros į žemę trenkėsi metaliniai vartai aštriais spy­
gliais. Greitai apsisukau ir sušukau išsigandusi. Mes ne tik buvo­
me sename tamsiame labirinte, bet ši raizgalynė dar buvo pilna
ir klaikiausių spąstų.
Renas ėjo į priekį beveik prisišliejęs prie manęs, nes galėjau
net ranką laikyti ant jo sprando. Panardinau savo pirštus į jo kailį
ir stipriai įsikibau, kad jausčiausi saugiau. Po trijų posūkių išgir­
dau tylų gausmą, sklindantį iš vienos angos. Kuo arčiau buvome,
tuo gausmas stiprėjo.

163
 Pasukęs už kampo, Renas sustojo ir įsistebeilijo. Jo kailįs
pasišiaušė ir sutraškėjo tarp mano pirštų tarsi elektros iškrova.
Pakėliau žibintą, kad geriau matyčiau, kodėl jis sustojo, ir tada
drebėdama sugriebiau jo gaurus.
Koridoriuje judėjo. Milžiniški, beisbolo kamuolio dydžio juo­
di vabalai lėtai šliaužė vienas per kitą, užtverdami visą praėjimą.
Atrodė, tarsi kažkokia jėga neleidžia jiems išropoti iš koridoriaus
ir pasiekti mus.
- Och... Renai, ar esi tikras, kad mums reikia eiti šia kryptimi?
Kitas praėjimas atrodo kur kas geriau.
Jis žengė arčiau kertės. Aš nenoriai sekiau iš paskos. Vaba­
lai turėjo blizgančius juodus egzoskeletus, šešias plonas kojas,
virpančias antenas ir du žandikaulius, kurie kleketavo pirmyn ir
atgal kaip aštrios žirklės. Vieni vabalai išskleisdavo storus juodus
sparnus ir sunkiai nuzvimbdavo į priešingą sieną. Kiti dygliuoto­
mis kojomis įsikibdavo į lubas.
Dirstelėjau į Reną ir nurijau seiles, kai jis ėmė judėti į priekį,
pasiryžęs eiti tiesiai. Jis atsisuko į mane.
- Gerai, Renai. Aš tai padarysiu. Bet tai tikrai, tikrai man kelia
siaubą. Aš skuosiu visą kelią, taigi nesitikėk, kad lauksiu tavęs.
Žengtelėjau kelis žingsnius atgal, stipriau sugniaužiau žibintą
ir leidausi, kiek įkirsdama. Primerkusi akis, stipriai suspaudusi
lūpas ir tyliai klykdama visą kelią. Lėkiau, kiek kojos neša, ir kone
kelis kartus buvau praradusi pusiausvyrą, kai batai paslysdavo
ant vabalų ir juos sutraiškydavo. Mano sąmonėje sušmėžavo
siaubingas vaizdas - kaip krentu veidu žemyn į jų jūrą. Pasiryžau
atsargiau statyti kojas.
Jaučiausi taip, tarsi skuosčiau milžinišku, kunkuliuojančiu ri­
tiniu, ir kiekviename žingsnyje susprogtų keli didžiuliai, sultin­

164
gi burbulai. Vabalai tiško kaip kečupo buteliukai, į visas puses
taškydami žalius glitėsius. Be abejonės, tai trikdė kitus vabalus.
Keli jų pakilo skristi ir ėmė spiestis aplink mane, tūpė ant džinsų,
marškinėlių ir plaukų. Laisvąja ranka, į kurią jie vis atsitrenkdavo
savo žnyplėmis, saugojau veidą.
Galiausiai, perbėgusi koridorių, stipriai pasipurčiau, kad at­
sikratyčiau bet kokių skraiduolių. Teko ištiesti ranką ir pastver­
ti porą jų, kurie patys neatsikabino. Vienas jų ropojo per mano
surištus plaukus. Tuomet ėmiau gramdyti savo batus į sieną ir
dairiausi, kur yra Renas.
Jis sparčiai skuodė dabar jau zvimbiančiu koridoriumi, stipriai
pasišokėjo, nutūpė šalia manęs ir įnirtingai pasipurtė. Keli vaba­
lai vis dar laikėsi įsikibę jo kailio, ir aš žibinto galu numušiau juos.
Vienas vabalas taip sugnybė Reno ausį, kad ji apsipylė krauju.
Laimė, man pavyko pasiekti šią pusę nepatyrus įkandimų.
- Žinai, Renai, drabužiai visai praverčia. Geriau jau jie gnaiby­
tų tavo rūbus, užuot žnybę odą. Vargšas tigras. Tu traiškei vabalus
savo letenomis. Fu! Aš pranašesnė bent jau tuo, kad aviu batus.
Jis paeiliui papurtė kiekvieną leteną ir aš padėjau ištraukti
iš tarpupirščių įstrigusius vabalus. Paskutinį sykį krūptelėjau ir,
kiek išgalėdama, paspartinau žingsnį, kad kuo toliau pasitrauk­
tume nuo vabalų.
Po kokių dešimties posūkių užlipau ant akmens, kuris išsyk
nugrimzdo į žemę. Sustingau ir ėmiau laukti naujų kvailų spąs­
tų. Sienos ėmė drebėti, nedidelės metalo plokštės nuslydo atgal
ir abiejose pusėse pasirodė aštrūs, dygūs metaliniai spygliai. Aš
sudejavau. Situaciją apsunkino ne vien iš sienų styrantys spygliai,
bet ir slidi, juoda alyva, kuri liejosi iš akmeninių vamzdžių, išraiz­
giusių grindis.

165
 Renas atvirto į žmogų.
- Spyglių galiukai yra užnuodyti, Kelse. Aš užuodžiu tai. Lai­
kykis vidurio. Mums užteks erdvės pereiti, tačiau saugokis, kad
spygliai neįbrėžtų.
Dar kartą užmečiau akį į ilgus, smailius spyglius ir suvirpėjau.
- O kas, jei aš paslysiu?
- Tvirtai įsikibk į mano kailį. Aš pasinaudosiu savo letenų na­
gais, kad gerai įsitvirtinčiau mums einant, ir mes judėsime lėtai.
Šįkart neskubėsime.
Renas vėl persimainė į tigrą. Aš pasitaisiau kuprinę ir tvirtai
įsikibau įjo keterą. Jis atsargiai žengė į alyvos tvenkinį, iš pradžių
patikrindamas jį viena letena. Jo koja šiek tiek slystelėjo ir aš pa­
stebėjau, kaip iškilo nagai, paskui paniro į alyvą iki pat purvinų
grindų ir giliai įsmigo į riebią žemę. Tvirtai remdamasis viena
koja, žengė kita ir suleido nagus. Tvirtai pastatęs leteną, jis turėjo
stipriai truktelėti, kad pakeltų kitą koją.
Tai buvo varginantis, atidumo reikalaujantis procesas. Mir­
tinai pavojingi spygliai kyšojo atsitiktiniais intervalais, ir aš net
nepajėgiau nei nurimti, nei pagauti ritmo. Turėjau sutelkti į juos
visą savo dėmesį. Vienas spyglys styrojo prie pat mano blauzdos,
paskui prie kaklo, galvos, pilvo. Ėmiau juos skaičiuoti, bet suskai­
čiavusi iki penkiasdešimties, lioviausi. Aš virpėjau nuo įtampos ir
užsitęsusio lėto ėjimo. Užtektų tik sekundėlei prarasti budrumą,
tik vieno netikslaus žingsnio, ir būčiau negyva.
Džiaugiausi, kad Renas neskuba, nes mums vos pakako vie­
tos eiti vienam šalia kito. Mums iš šonų buvo vos po colį laisvo
ploto. Kaskart labai atsargiai stačiau kojas. Veidu žliaugė prakai­
tas. Maždaug pusiaukelėje suklykiau. Veikiausiai pastačiau koją
į ypač riebią vietą, nes nusimovė batas. Kelias sulinko ir aš su-

166
sverdėjąu. Krūtinės aukštyje styrojo dyglys, bet, laimė, paskutinę
akimirką pasisukau, ir jis susmigo ne į ranką, bet į kuprinę. Renas
sustingo, kantriai laukdamas manęs, kol atgausiu pusiausvyrą.
Aš švokščiau ir drebančiomis kojomis atsitiesiau. Tik per ste­
buklą nebaigiau savo gyvenimo pamauta ant dyglio. Renas su­
inkštė, ir aš patapšnojau jam per nugarą.
- Viskas gerai, - patikinau jį.
Man labai pasisekė, labai. Toliau ėjome dar lėčiau ir galiausiai
pasiekėme kraštą, drebantys, bet saugūs. Aš susmukau ant pur­
vinų grindų ir sudejavau, trindama nutirpusį kaklą.
- Po spyglių vabalai nebeatrodo jau tokie blogi. Manau, kad
jei reikėtų rinktis, rinkčiausi koridorių su vabalais, bet ne šį.
Renas lyžtelėjo mano ranką, o aš paglosčiau jo galvą.
Trumpai atsikvėpę, traukėme toliau. Be jokio nutikimo įveikė­
me dar kelis posūkius. Jau ketinau bent kiek atsipalaiduoti, kai
vėl pasigirdo kurtinantis garsas ir tarpduris už mūsų nugrimzdo
žemyn. Kitas tarpduris ėmė smigti priešais mus. Mes puolėme į
priekį, bet nespėjome. Na, Renui būtų pavykę, tačiau jis nebūtų
šokęs be manęs.
Aukštai esančius vamzdžius ūmai sudrebino garsas, ir lubose
atsivėrė plokštė. Po akimirkos mus priplojo prie žemės iš aukštai
krentančio vandens srautas. Jis užgesino mūsų žibintą ir užtvindė
patalpą. Kol aš pajėgiau atsistoti, vanduo jau siekė mano kelius.
Truktelėjau užtrauktuką, jaučiausi lyg apakusi. Susiradusi ilgą
lazdelę, spragtelėjau ją, pakračiau ir viduje esantis skystis ėmė
švytėti. Jo šviesoje baltas Reno kailis nusidažė geltonai.
- Ką mums daryti? Ar gali plaukti? Pirma, netrukus tavo galva
bus apsemta!
Renas pavirto į žmogų.

167
 - Tigrai gali plaukti. Būdamas tigru galiu sulaikyti kvėpavimą
ilgiau, nei būdamas žmogumi.
Vanduo jau buvo pakilęs mums iki liemens, jis greitai stumte­
lėjo mane pro aukštyn žemyn judantį vamzdį priešais duris. Jas
pasiekiau jau plaukdama. Renas nėrė ieškoti išėjimo.
Po kurio laiko iškėlė galvą iš vandens ir suriko:
- Ant durų yra dar vienas antspaudo ženklas. Pabandyk įstaty­
ti ten antspaudą ir pasuk taip, kaip darei anksčiau!
Aš linktelėjau ir giliai įkvėpiau. Pasinėriau ir nuplaukiau prie
durų ieškodama ženklo. Galiausiai jį radau, tačiau jau trūko kva­
po. Iš paskutiniųjų stengdamasi neiškilti, stipriai įsispyriau ir su
ant kaklo kabančiu antspaudu pasvirau žemyn, traukiama sun­
kios kuprinės. Renas pasinėrė giliau, pastvėrė mano kuprinę ir
iškėlė mane.
Dabar jau plūduriavome prie lubų. Galėjome nuskęsti bet ku­
rią minutę. Kelis kartus giliai įkvėpiau.
- Tu gali tai padaryti, Kelse. Pabandyk dar kartą.
Dar kartą įkvėpiau ir nusikabinau nuo kaklo antspaudą. Palei­
dau kuprinę ir vėl panėriau, irdamasi prie durų apačios. įstačiau
antspaudą į griovelius, pasukau į vieną pusę, paskui į kitą, tačiau
jis nekrustelėjo.
Renas pavirto į tigrą ir dabar jau plaukė prie manęs. Jo letenos
skrodė vandenį, kailis sulipęs ir prigludęs, ir vaizdas atrodė bau­
ginantis, tarsi plauktų baltai dryžuota jūrų pabaisa. Negelbėjo
nė kyšantys dantys. Man vėl ėmė stigti oro, tačiau žinojau, kad
vanduo jau siekia lubas ir kad kito pasirinkimo nėra.
Supanikavau ir atsidaviau pačioms blogiausioms mintims.
Štai čia aš mirsiu. Manęs niekas niekada nesuras. Niekas nepalaidos.
Koks jausmas skęsti? Vtskas vyks greitai. Užtruks vos minutę ar dvi.

168
Negyvas kūnas išbrinks, išpamps ir amžinai plūduriuos šalia tigriško
Reno kūno. Ar tie siaubingi vabalai įsiverš į vidų ir grauš mane? Tai
atrodė blogiau už pačią mirtį. Renas gali ilgiau išbūti nekvėpavęs. Jis
matys mane mirštančią. Įdomu, kaip jis dėl to jausis. Ar gailėsis, kad
taip įvyko?Ar jausis kaltas? Ar jis pats daužysis į duris?
Desperatiškai kovojau, kad nepakilčiau į viršų. Nors nebebu­
vo jokio viršaus. Oro daugiau nebuvo. Nusivylusi ir išsigandusi
tvojau kumščiu per antspaudą ir pajutau nežymų krustelėjimą.
Tvojau dar kartą, stipriau, ir pajutau švilpesį. Durys pagaliau pra­
dėjo kilti ir antspaudas iškrito. Puoliau jį pasiekti, vos pajėgdama
tarp dviejų pirštų nulaikyti juostelę, kai vanduo prasiveržė pro
duris, nusinešdamas mus drauge su savimi.
Vanduo nuplukdė mus į kitą koridorių ir ištekėjo pro drenažo
skyles, palikdamas permirkusias ir nešvarias grindis. Aš kosėjau
ir žiopčiojau, spranginama didžiulių oro gurkšnių. Pažvelgiau į
Reną, nusijuokiau ir vėl užsikosėjau. Netgi springdama vis dar
juokiausi.
- Renai, - springau, - atrodai kaip, - kosėjau ir springau, -
kaip skendusi katė!
Jam tai neatrodė juokinga. Renas pyktelėjo, priėjo prie manęs
ir nusipurtė kaip šuo, į visas puses taškydamas vandenį ir purvą.
Jo kailis dabar priminė pašiauštus šlapius spyglius.
Aš sučiaudėjau:
- Ei! Labai ačiū! Na gerai, man nerūpi. Vis viena juokinga.
Pabandžiau išgręžti savo drabužius, užsikabinau ant kaklo
antspaudą ir nusprendžiau patikrinti fotoaparatus, kad įsitikin­
čiau, ar vanduo pateko į maišus. Išverčiau permirkusią kuprinės
mantą ant grindų. Daiktai išbyrėjo į purviną balą ir aptaškė mano
permirkusius drabužius. Išskyrus patižusį maistą, visa kita buvo

169
sandariai uždaryta. Dėl pono Kadamo įžvalgumo visos kameros
buvo nepažeistos.
- Na, pavalgyti nepavyks, bet visa kita gerai.
Aš nenoriai vėl atsistojau. Buvau peršlapusi, jaučiausi nepa­
togiai ir niurnėjau mažiausiai dešimt minučių. Batai kliurksėjo,
erzino šlapi drabužiai.
- Šviesioji viso to pusė - kad mes nusiplovėme vabalus ir aly­
vą, - sumurmėjau.
Kai švytinčios lazdelės šviesa išblėso, išsitraukiau iš kuprinės
žibintuvėlį ir pakračiau. Viduje sukliuksėjo, tačiau žibintuvėlis
veikė. Mes kelis kartus pasukome į kairę, tada į dešinę ir priė­
jome ilgą koridorių, ilgesnį nei buvo ankstesni. Ir nuėjome juo.
Maždaug pusiaukelėje Renas sustojo, pašoko priešais mane ir
ėmė stumti atgal - kuo greičiau.
- Puiku! Kas dabar? Skorpionai?
Tą akimirką didžiulis, kurtinantis garsas sudrebino tunelį.
Smėlingas gruntas, ant kurio aš ką tik stovėjau, įgriuvo. Ropš-
čiausi aukštyn, bet pagrindas byrėjo ir griuvo į bedugnę. Ūmai
drebėjimas liovėsi, tad nušliaužiau prie krašto, kad pažiūrėčiau
žemyn. Žibintuvėlis ne ką tepadėjo, negalėjau įžvelgti kiaury­
mės gylio.
Susierzinusi suklykiau į bedugnę:
- Nuostabu! Kas, manai, aš esu? Indiana Džounsas? Turėtum
žinoti, kad mano krepšyje nėra jokio botagėlio! - Aš sudejavau
ir atsigręžiau į Reną. Parodžiau į kelią per bedugnę, pasakiau: -
Manau, kad ši kryptis ir yra mūsų, tiesa?
Renas palenkė galvą ir įsistebeilijo į properšą. Tada ėmė žings­
niuoti pirmyn atgal palei kraštą, tyrinėdamas sienas ir ieškoda­
mas kelio, vedančio į kitą pusę. Aš prisiplojau nugara prie sienos,

170
išsitraukiau iš krepšio butelį vandens, nugėriau didelį gurkšnį ir
užsimerkiau.
Pajutau, kaip šilta ranka paliečia manąją.
- Ar tau viskas gerai?
- Jei turi galvoje, ar aš sužeista, tuomet atsakymas „ne“. Jei
manai, kad man viskas gerai, turėdamas omenyje, kad aš pasiti­
kiu savimi ir esu pilno proto, atsakymas taip pat „ne“.
Renas susiraukė.
- Reikia sugalvoti, kaip galėtume kirsti bedugnę.
- Tau neabejotinai reikia pabandyti, - aš mostelėjau atsisvei­
kindama ir grįžau gerti savo vandens.
Jis žengtelėjo prie krašto ir įbedė akis, mąsliai nužvelgdamas
atstumą. Vėl pavirto į tigrą, nubėgo kelis žingsnius atgal ta kryp­
timi, iš kur buvome atėję, tada apsisuko ir visu greičiu šovė prie
kiaurymės.
- Renai, ne! - suspiegiau.
Jis pašoko ir, lengvai įveikęs bedugnę, švelniai nusileido ant
priekinių letenų. Tada ristele nubėgo nedidelį atstumą pirmyn
ir vėl grįžo atgal. Nušoko prie mano kojų ir persimainė į žmogų.
- Kelse, turiu idėją.
- O, noriu išgirsti. Tik viliuosi, kad neplanuoji ir manęs į tai
įtraukti. Ach. Leisk spėti. Žinau. Nori pririšti virvę prie savo uo­
degos, tada peršokti į kitą pusę, ją ten pritvirtinti ir tuomet aš
turėsiu persikelti ta virve į ten, tiesa?
Jis pakėlė galvą, tarsi svarstytų, ir papurtė.
- Ne, tu nepajėgtum nieko panašaus padaryti. Be to, mes ne­
turime virvės ir nėra prie ko ją pritvirtinti.
- Teisingai. Tai koks planas?
Jis suėmė mano rankas ir paaiškino.

171
 - Tai, ką siūlau aš, bus kur kas lengviau. Ar pasitiki manimi?
Man vos nepasidarė bloga.
- Aš pasitikiu tavimi. Tiesiog... - Žvilgtelėjau į susirūpinusias
mėlynas akis ir atsidusau. - Gerai, ką turiu padaryti?
- Tu matei, kaip, būdamas tigru, aš lengvai peršokau prara­
ją, tiesa? Taigi štai ko noriu - atsistok prie krašto ir lauk manęs.
Aš nueisiu iki tunelio galo, iš ten įgausiu gerą pagreitį ir šoksiu
pasivertęs tigru. Noriu, kad tuo metu tu pašoktum ir įsikibtum,
apkabindama mano kaklą. Šuolio viduryje aš pavirsiu į žmogų,
kad galėčiau tave išlaikyti, ir mes kartu nušilęisime kitoje pusėje.
Aš garsiai suprunkščiau ir nusikvatojau.
-Juokauji, tiesa?
Jis ignoravo mano skepticizmą.
- Privalome tai preciziškai suplanuoti, tu taip pat turėsi pa­
šokti ta pačia kryptimi, nes jei to nepadarysi, aš tiesiog nublokšiu
tave ir mes abu nuvirsime per kraštą.
- Ar tu kalbi rimtai? Tikrai nori, kad aš tai padaryčiau?
- Taip, aš kalbu rimtai. Dabar stovėk čia, kol aš padarysiu kelis
bandymus.
- Ar negalėtume tiesiog susirasti kito koridoriaus, ar panašiai?
- Nėra jokio kito koridoriaus. Tai teisingas kelias.
Aš nenoriai atsistojau prie prarajos krašto ir stebėjau, kaip jis
kelis kartus pirmyn ir atgal peršoko bedugnę. Stebėdama, kokiu
greičiu jis bėga, kaip daro šuolį, ėmiau suprasti, kojis nori iš ma­
nęs. Labai greitai Renas vėl išdygo priešais mane.
- Negaliu patikėti, kad tu įkalbėjai mane tai padaryti. Ar esi
tikras? - paklausiau.
- Taip, aš esu tikras. Ar pasirengusi?
- Ne! Duok man truputį laiko, kad mintyse pareikščiau pa­
skutinę valią ir sukurčiau testamentą.

172
 - Kels, viskas bus gerai.
- Neabejoju, kad bus. Na gerai, leisk susikaupti. Kad vėliau
kiekvieną šio potyrio akimirką galėčiau užsirašyti savo dienoraš­
tyje. Žinoma, vargu, ar to prireiks, nes darau prielaidą, kad, šiaip
ar taip, vis tiek to šuolio metu žūsiu.
Renas palietė ranka mano skruostą, pažvelgė į akis ir narsiai
tarė:
- Kelse, pasikliauk manimi. Aš neleisiu tau nukristi.
Aš linktelėjau, tvirčiau užsidėjau kuprinę ir nervingai patrau­
kiau prie bedugnės krašto. Renas vėl pasivertė tigru ir nuskuodė
į tunelio galą. Prigludo prie žemės ir tuomet dideliu greičiu šovė
į priekį. Milžiniškas žvėris lėkė prie manęs ir visi mano instinktai
šaukte šaukė, kad traukčiausi į kitą pusę, kiek kojos neša. Bedu­
gnės, esančios už manęs, baimė ištirpo lyginant su baime būti
partrenktai tokio didžiulio gyvūno.
Užsimerkiau, tačiau greitai susitvardžiau, pabėgėjau porą
žingsnių ir mečiausi į tuštumą. Lygiai tuo pat metu Renas stipriai
pašoko ir aš ištiesiau rankas, siekdama apkabinti jo kaklą.
Apimta baimės, kabinausi į jo kailį, jausdama, kaip krentu, ir
tada žmogaus rankos apsivijo mano liemenį. Jis tvirtai prisitraukė
mane prie savo raumeningos krūtinės, mes persivertėme ore, jis
atsidūrė po manimi. Kitą sekundė mudu sunkiai tėškėmės į pur­
viną žemę kitoje bedugnės pusėje, man net kvapą užgniaužė, kai
mes plojomės ir aš persiverčiau per Reno nugarą.
I savo bemaž paralyžiuotus plaučius įtraukiau didžiulį gurkš­
nį oro. Kai jau pajėgiau kvėpuoti, žvilgtelėjau į Reno nugarą. Jo
balti marškiniai buvo purvini ir suplyšę, kūnas suraižytas, sudau­
žytas ir keliose vietose kraujavo. Išsitraukiau iš krepšio šlapią
palaidinę, išvaliau žaizdas, ištraukiau įsmigusias mažas uolienų

173
atplaišas. Kai baigiau, stvėriau Reną už liemens, niršiai apkabin­
dama. Jis apsivijo rankomis mane ir prisitraukė artyn. Aš tyliai,
bet tvirtai sukuždėjau jam į krūtinę:
-Ačiū tau. Bet daugiau niekada... niekada... niekada taip ne­
daryk!
Jis nusijuokė.
- Jei pasieksiu tokių rezultatų, tikriausiai vėl taip darysiu.
- Tu nedarysi!
Renas nenoriai paleido mane ir aš ėmiau murmėti, skųsdama­
si tigrais, vyrais ir vabalais. Regis, jis buvo labai savimi patenkin­
tas, kad išgyveno mirčiai artimą būseną. Kone girdėjau jį sakant:
aš įveikiau. Aš nugalėjau. Aš vyras, ir t. t. Šyptelėjau. Vyrai! Ne­
svarbu, iš kurio amžiaus, - visi jie vienodi.
Patikrinau, ar turiu visus reikiamus daiktus, ir išsitraukiau ži­
bintuvėlį. Renas pasivertė į tigrą ir nuėjo pirma manęs.
Praėjome dar kelis koridorius ir pasiekėme duris, išraižytas
simboliais. Čia nebuvo jokio rutulio ar rankenos. Dešinėje durų
pusėje, maždaug per trečdalį nuo apačios, buvo ranka nupiešti
ženklai, panašūs į mano. Pažvelgiau į savo ranką ir pasukiojau.
Jie buvo veidrodiški.
- Jie sutampa su Feto piešiniais!
Uždėjau ranką ant šaltų, akmeninių durų, suglaudžiau pieši­
nius ir pajutau šiltą dilgčiojimą. Atitraukusi ranką ir dirstelėjau į
delną. Simboliai švytėjo ryškiai raudona spalva, tačiau rankos ne­
skaudėjo. Vėl priartėjau prie durų ir pajutau šilumą. Artinantis
tarp durų ir rankos ėmė pokšėti elektros kibirkštys. Atrodė, tarsi
kyla perkūnija, ir tada pajutau, kaip akmuo sujudėjo.
Durys atsivėrė į vidų, tarsi jas būtų patraukusi nematoma ran­
ka, ir mes įėjome. Patekome į didelę grotą, kurioje blausiai švy­

174
tėjo fosforescuojančios kerpės, kurios augo ant akmeninių sienų.
Grotos centre stovėjo aukštas, stačiakampio formos monolitas
ir mažas akmeninis strypas priešais jį. Nuvaliau nuo jo dulkes
ir pamačiau rankų įspaudus - dešinės ir kairės. Dešinės rankos
įspaudas atrodė toks pat, kaip ir ant durų, o kairysis turėjo tokį
patį piešinį, koks buvo ant mano dešinės rankos.
Uždėjau abi rankas ant akmeninio bloko, tačiau nieko nenu­
tiko. Tada savo dešinės vidinę pusę priglaudžiau prie įspaudo su
piešiniu. Simboliai vėl ėmė švytėti raudonai. Apverčiau ranką ir
uždėjau delną ant dešiniojo įspaudo. Šįkart pajutau daugiau nei
šiltą dilgčiojimą. Girdėjosi spragsėjimas ir karštis liejosi iš mano
rankos į akmenį.
Monolito viršuje išgirdau duslų dundesį ir kliurktelėjimą. Iš
viršaus per visas keturias sienas nutekėjo auksinis skystis, subėg­
damas į dubens formos baseiną apačioje. Jis reagavo su kažkuo
ant akmens. Akmuo šnypštė ir garavo, o skystis putojo, burbulia­
vo ir spragsėjo, pamažu sutekėdamas į baseiną.
Kai šnypštimas liovėsi ir garai išnyko, aš net aiktelėjau išvydu­
si, kad simboliai atsirado ant visų keturių akmeninių sienų, kur
anksčiau nieko nebuvo.
- Manau, kad tai ji, Renai. Tai Durgos pranašystė! Tai jos mes
ieškojome!
Išsitraukiau skaitmeninį fotoaparatą ir ėmiau fotografuoti.
Paskui dėl visa ko viską užfiksavau vienkartine kamera. Po to
išsiėmiau popieriaus, piešiamosios anglies ir padariau rankų at­
spaudų akmenyje ir durų eskizus. Privalėjau viską dokumentuoti,
kad ponas Kadamas galėtų išsiaiškinti, ką visa tai reiškia.
Vaikštinėjau aplink monolitą, stengdamasi išskaityti kokius
nors simbolius, ir tada išgirdau Reno inkštimą. Pamačiau, kaip

175
jis atsargiai pakelia leteną ir vėl nedrąsiai nuleidžia. Iš baseino
mažais upeliais sunkėsi auksinė rūgštis ir tekėjo akmeninėmis
grindimis, apsemdama visus įtrūkimus. Pažvelgiau žemyn ir pa­
stebėjau, kad mano batraištis, kuris siekė auksinę balutę, garavo.
Vos spėjome peršokti ant smėlingos grindų dalies, kai ūmai
labirintą sudrebino dar vienas griausmingas dundesys. Nuo aukš­
tų lubų ėmė kristi uolos. Jos atsimušdavo į akmenines grindis
ir dužo į mažus šipulius. Renas nustūmė mane prie sienos, aš
atsitūpiau ir užsidengiau galvą. Dundėjimas stiprėjo ir galiausiai
monolitas skilo pusiau. Nukrito ant grindų, lydimas šiurpaus
trenksmo, ir dužo į didžiulius gabalus. Auksinė rūgštis suburbu­
liavo, verždamasi iš suskaldyto baseino, pamažu užliedama grin­
dis, lėtai ėsdama akmenį ir pasiglemždama viską, ką pasiekdavo.
Ji artėjo prie mūsų ir mes neturėjome kur dingti. įėjimas buvo
užblokuotas, mes užspeisti viduje, o kito išėjimo nesimatė. Renas
atsistojo, ėmė uostyti orą ir žengė kelis žingsnius. Atsistojęs ant
užpakalinių kojų, priekinėmis ėmė įnirtingai draskyti sieną.
Priėjau arčiau. Jis jau buvo išrausęs skylę, pro kurią kitoje
pusėje matėsi žvaigždės! Puoliau kartu versti uolienas, kol anga
tapo tokia plati, kad ir jis galėjo pro ją išsiropšti. Jam išlindus,
nusviedžiau savo kuprinę ir taip pat ėmiau kepumėtis į kitą pusę,
po to nusiridenau ant žemės.
Tą pačią akimirką griausmingai dunkstelėdamas trenkėsi di­
džiulis riedulys ir užvertė ertmę. Pamažu drebėjimas ėmė silpti
ir galiausiai nurimo. Tamsiose džiunglėse įsivyravo tyla, pleveno
lengvos dulkelės ir švelniai krito ant mūsų.
 Ųš lėtai atsistojau, nusibraukiau nuo rankų smėlį ir susiradau
žibintuvėlį. Jaučiau, kaip Reno ranka suspaudė mano petį ir at­
gręžė į save.
- Kelse, ar tau viskas gerai? Tu nesužeista?
- Ne. Aš sveika. Ar mes čia viską baigėme? Kanherio urve
buvo smagu, tačiau dabar norėčiau grįžti namo.
- Taip, - pritarė Renas. - Grįžkime į automobilį. Būk prie
manęs. Gyvūnai, kurie, mums einant čia, miegojo, dabar buvo
pabudę ir išėję medžioti. Turime būti atsargūs. - Jis suspaudė
mano petį, vėl pasivertė į tigrą ir patraukė prie medžių.
Paaiškėjo, kad mes buvome atokesnėje urvo pusėje, stataus
kalno papėdėje, nutolę veikiausiai pusę mylios. Renas vedė mane
aplink kalną iki akmeninių laiptų, nuo kurių prieš keletą valandų
viską pradėjome.
Aš išties buvau laimingesnė, žingsniuodama pro džiungles
naktį, nes nemačiau visų bauginančių padarų, kurie, buvau tikra,
mus stebėjo, bet po pusantros valandos man nėmaž nerūpėjo, ar
jie mus mato, ar ne. Buvau klaikiai pavargusi. Vos išlaikiau akių
vokus ir pavilkau kojas.

177
 Žiovaudama gal jau šimtąjį kartą vėl paklausiau Reno:
- Ar mes jau čia?
Jis švelniai suurzgė, paskui staigiai sustojo, nuleido galvą ir
įsmeigė akis į tamsą.
Spigindamas į džiungles, Renas vėl patapo žmogumi.
- Mus medžioja, - sukuždėjo. - Kai paliepsiu bėgti, skuosk ta
kryptimi ir neatsigręžk... bėk!
Jis mostelėjo į kairę pusę, o pats, pavirtęs tigru, staigiai metė­
si į tamsias džiungles. Neužilgo išgirdau siaubą keliantį riaumo­
jimą, nuo kurio, regis, drebėjo visi medžiai. Jaučiausi išsekusi,
bet šoviau, kiek įkabindama. Visai nenutuokiau, kur buvau ir kur
lėkiau, tik stengiausi bėgti nurodyta kryptimi. Neatsidusdama
bėgau per džiungles gal penkiolika minučių, paskui pradėjau lė­
tinti tempą. Sunkiai kvėpuodama sustojau ir įsiklausiau į nakties
garsus.
Girdėjau kates, dideles kates, kovojančias tarpusavyje. Jos
buvo per mylią nuo manęs, bet triukšmas girdėjosi. Kiti gyvūnai
tylėjo. Veikiausiai jie taip pat klausėsi peštynių.
Aidėjo galingi urzgimai ir riaumojimai. Atrodė, kad esama ne
vieno žvėries, ir man darėsi neramu dėl Reno. Paėjėjau dar pen­
kiolika minučių ir atidžiai įsiklausiau, stengdamasi atskirti Reną
tarp kitų gyvūnų keliamų garsų. Staiga įsiviešpatavo mirtina tyla.
Ar jis juos nuvijo? Ar jis saugus? Gal man reikėtų grįžti ir jam
padėti?
Mėnulio šviesoje virš manęs supleveno šikšnosparniai, aš lei­
dausi atgalios, bandydama laikytis savo pačios pėdsakų. Kai nuė­
jau maždaug ketvirtį mylios ta kryptimi, kuri, kaip maniau, buvo
teisinga, krūmuose išgirdau trakštelėjimą ir šiugždesį, tuo pat
metu išvydau porą geltonų akių, spiginančių į mane iš tamsos.

178
 - Renai? Ar tai tu?
Iš krūmų kažkas išlindo, pritūpė ir ėmė žiūrėti į mane.
Tai buvo ne Renas.
Mane drąsiai stebėjo juoda pantera, vertindama, ar aš galiu
apsiginti. Nejudėjau. Buvau įsitikinusi, kad jei sukrutėsiu, ji stai­
giai puls. Stengiausi stovėti kiek įmanoma tiesiai, kad atrodyčiau
per didelė užpulti ir suėsti.
Valandėlę žiūrėjom viena į kitą. Tada pantera pašoko. Vieną
akimirką ji buvo pritūpusi, pirmyn atgal plakdama uodega, o kitą -
jau beveik man ant veido.
Mėnulio šviesoje žibėjo aštrūs išskėsti nagai. Sustingusi sto­
vėjau, pastėrusiomis akimis stebėdama riaumojančios katės lete­
nas, plačiai išžiotus nasrus, pilnus dantų ir artėjančius prie mano
veido ir kaklo. Paskui staiga suklykiau ir iškėliau rankas, saugo­
dama galvą ir laukdama, kol nagai ir dantys perrėš man gerklę.
Netrukus išgirdau riaumojimą, veidu perbėgo vėjelio gūsis ir...
nieko. Prasimerkiau ir apsisukau, dairydamasi panteros.
Kas nutiko? Kaip ji galėjo nepataikyti?
Tarp medžių sušmėžavo kažkas balta. Tai buvo Renas! Jis puo­
lė panterą vidury šuolio ir nubloškė šalin. Pantera riaumojo, kurį
laiką dar suko ratus aplink, bet Renas taip pat griaudėjo ir smogė
letena panterai per snukį. Ši, nenorėdama kautis su dvigubai di­
desne kate, suriaumojo dar kartą ir nušuoliavo į džiungles.
Boluojantis Reno siluetas šlubčiojo pro medžius manęs link.
Jo nugara buvo stipriai apdraskyta ir kruvina, dešinė letena suža­
lota, greičiausiai lūžusi, dėl to jis ir šlubčiojo. Bet kitą akimirką
jau buvo žmogumi ir, sunkiai kvėpuodamas, sukrito prie mano
kojų. Jis siekė mano rankos.
- Ar tu sužeista? - paklausė.

179
 As atsitūpiau, stipriai apkabinau jo kaklą ir atsidusau iš lai­
mės, kad abu likome gyvi.
- Aš sveika. Ačiū, kad mane išgelbėjai. Aš taip džiaugiuosi,
kad tu saugus. Ar galėsi eiti?
Renas linktelėjo, veide šmėstelėjo šypsena, ir jis vėl pavirto
baltuoju tigru. Lyžtelėjo savo leteną, pauostė ir leidosi į kelią.
- Gerai. Tada eime. Aš seksiu iš paskos.
Iki džipo keliavome dar valandą. Buvome pernelyg pavargę.
Tad kiekvienas išgėrėme po gerą galoną vandens, ištiesėme ga­
linę sėdynę, įsitaisėme ir, užmetusi ranką ant Reno, aš tuoj pat
nugrimzdau į miegus.

Saulė pakilo pernelyg anksti ir įkaitino mašiną. Nubudau per­

mirkusi nuo prakaito. Skaudėjo visą kūną. Buvau purvina. Renas
taip pat buvo išsekęs ir mieguistas, tačiau jo žaizdos jau neatrodė
taip blogai. Tiesą sakant, jos buvo beveik stebuklingai sugijusios.
Mano liežuvis atrodė storas ir sustingęs, siaubingai skaudėjo galvą.
Sunkiai dejuodama atsisėdau.
- Ach, jaučiuosi siaubingai, nors man ir neteko kautis su pan­
teromis. Dušas ir minkšta lova šaukia mane vardu. Važiuokime
namo.
Čiupau kuprinę, patikrinau fotoaparatus ir piešinius, paslė­
piau juos ir mes pajudėjom į rytinį kelią.
Kai grįžome, ponas Kadamas išskubėjo pro duris ir apibėrė
klausimais. Padaviau jam kuprinę ir lyg zombis nušlitiniavau tie­
siai prie namo murmėdama:
- Dušas. Miegoti.
Užkopiau laiptais, nusiplėšiau purvinus drabužius ir palindau
po dušu. Vos neužmigau, drungnam vandeniui tekant per nugarą

180
ir švelniai glostant geliamas bei skaudamas vietas. Vis dėlto nusi­
mazgojau prakaitą ir purvą, kažkokiu būdu sugebėjau išsitrinkti
plaukus, tada išeiti, išsidžiovinti, apsivilkti pižamą ir kristi į lovą.
Nubudau išmiegojusi dvylika valandų ir pamačiau valgiais nu­
krautą padėklą. Tik tada supratau, kokia esu išbadėjusi. Ponas
Kadamas buvo pasidarbavęs. Lėkštėje pūpsojo rietinė purių lieti­
nių su bananų riekutėmis, braškėmis ir mėlynėmis. Šalia stovėjo
žemuogių sirupas, dubenėlis jogurto ir puodelis karšto šokolado.
Puoliau prie užkandžių. Suvalgiau visus gardžiuosius blynelius ir
tik tuomet į balkoną išsinešiau puodelį karšto šokolado. Mintyse
dėkojau ponui Kadamui už tai, kad jis toks nuostabus.
Buvo vidurnaktis, lauke atvėsę, taigi patogiai įsitaisiau savo
jaukiame šezlonge, susisiaučiau antklode ir gurkšnojau karštą
šokoladą. Lengvas vėjelis papūtė plaukus ant veido. Ištiesiau
ranką pasitaisyti ir tik tada supratau, kad buvau taip pavargusi,
jog pamiršau net iššukuoti juos po dušo. Susiradau šepetį ir grį­
žau atgal.
Mano plaukai tokie, kad šukuoti juos dar drėgnus - tikra
bausmė. Bet leisti jiems išdžiūti nešukuotiems - dar didesnė klai­
da. Jie buvo susivėlę, šepetys skausmingai pešė, ir kai atsidarė
verandos durys ir įėjo Renas, aš buvau ne ką tepasistūmėjusi, tad
tik cyptelėjau ir uždengiau veidą plaukais. Nuostabu, Kelse.
Jis vis dar buvo basas, bet jau su chaki spalvos kelnėmis ir
žydrais marškiniais su sagutėmis, derančiais prie jo akių. Atrodė
pritrenkiamai, ir štai aš sėdžiu čia su flaneline pižama ir susivė­
lusiais plaukais.
Jis atsisėdo priešais.
- Labas vakaras, Kelse. Ar gerai miegojai?
- O taip. O tu?

181
 Jis tvykstelėjo balta šypsena ir nežymiai linktelėjo galvą.
- Ar turi bėdų? - pasiteiravo, linksmai stebėdamas plaukų pe-
šimo procesą.
- Ne. Viskas valdoma.
Norėjau nukreipti jo dėmesį nuo savo plaukų, todėl pasakiau:
- Kaip tavo nugara ir, hmm, ranka?
Jis nusišypsojo:
- Joms viskas gerai. Ačiū, kad paklausei.
- Renai, kodėl nevilki baltų drabužių? Tikjuos ir buvau mačiu­
si tave dėvint. Ar todėl, kad balti marškiniai suplyšo?
Jis atsakė:
- Ne, tiesiog panorau kažko kito. Kai pavirstu į tigrą, o pas­
kui vėl į žmogų, iš naujo atsiranda ir mano baltieji drabužiai. Jei
dabar patapčiau tigru ir vėl atvirsčiau į žmogų, mano dabartiniai
drabužiai pavirstų senaisiais baltais rūbais.
- Ar jie vis dar būtų suplyšę ir kruvini?
- Ne. Jie bus švarūs.
- Cha. Tau pasisekė. Būtų labai nepatogu, jei kiekvieną kartą
į žmogų atvirstum nuogas.
Vos tik išsprūdo šie žodžiai, iškaitau ir prikandau liežuvį. Pui­
ku, Kelse. Na ir pasakei. Užsidengiau veidą plaukais, norėdama
nukreipti dėmesį nuo savo nusišnekėjimo, ir toliau narpliojau su­
sivėlusius plaukus.
Jis šyptelėjo.
- Taip. Man pasisekė.
Ėmiau šukuotis ir krūptelėjau.
- Dar vienas klausimas.
Renas atsistojo ir paėmė iš mano rankų šepetį.
- Ką... ką tu darai? - sumikčiojau.

182
 - Atsipalaiduok. Tu per daug įsitempusi.
Jis nė nežino kaip.
Stovėdamas man už nugaros, Renas suėmė plaukų sruogą ir
ėmė švelniai šukuoti. Iš pradžių tai mane trikdė, bet jo rankos
buvo šiltos ir veikė raminamai, todėl greitai atsipalaidavau, už­
merkiau akis ir atlošiau galvą.
Po valandėlės jis nukėlė garbaną nuo mano kaklo, pasilenkė
prie ausies ir sukuždėjo:
- Ko norėjai manęs paklausti?
Aš pašokau.
- Umm... ką? - sumurmėjau sutrikusi.
- Norėjai manęs kažko paklausti.
- O, taip. Tai buvo, ach, puiku.
Ar aš tai pasakiau garsiai?
Renas švelniai nusijuokė.
- Tai ne klausimas.
Panašu, kad taip.
- Ar tai klausimas, kaip pasiverčiu tigru?
- Ai, taip. Dabar prisimenu. Tu gali kelis kartus per dieną pa­
virsti į tigrą ir žmogų, taip? Ar yra limitas?
- Ne. Nėra limito, bet negaliu būti žmogumi daugiau nei dvi­
dešimt keturias minutes per parą, - jis paėmė kitą mano plaukų
sruogą. - Ar turi daugiau klausimų, sundari?
- Taip... apie labirintą. Tu ėjai pagal kvapą, bet aš galėjau už­
uosti tiktai dvokiančią sierą. Tu kažką sekei?
- Ne. Tiesą sakant, aš uodžiau lotosą. Tai Durgos mėgsta­
miausia gėlė, kuri yra pavaizduota ant antspaudo. Maniau, kad
jis rodo teisingą kelią.
Renas baigė šukuoti mano plaukus, padėjo šepetį ir tada ėmė
švelniai masažuoti pečius. Aš vėl surimtėjau, bet jo rankos buvo

183
tokios šiltos, o masažas buvo toks malonus, kad aš vėl klestelėjau
į kėdę ir ištirpau.
Visiškai nurimusi pratariau:
- Lotoso kvapą? Kaip galėjai jį užuosti, kai ten buvo tiek daug
nuodingų kvapų?
Jis piršto galiuku palietė mano nosį.
- Tai mano tigriška nosis. Galiu užuosti daugybę dalykų, kurių
nejaučia žmonės. - Jis dar kartą spustelėjo mano pečius ir tarė: -
Nagi, Kelse. Apsirenk. Turime daug darbo.
Jis apėjo aplinkui, atsistojo priešais ir ištiesė ranką. Uždėjau
savo delną ant jo ir pajutau, kaip ranka nuvilnijo tarsi elektros
srovės kutenimas. Jis nusišypsojo ir pabučiavo mano pirštus.
Apstulbusi paklausiau:
- Ar tu irgi pajutai?
Indijos princas mirktelėjo.
- Be abejonės.
Taip, kaip jis pasakė „be abejonės“, privertė mane susimąstyti,
ar mes šnekame apie tą patį dalyką.

Kai apsirengiau ir nulipau žemyn į povo kambarį, radau poną

Kadamą, pasilenkusį prie didžiulio, įvairiausiomis knygomis nu­
krauto stalo. Renas, tigras, stovėjo prie jo ant paaukštinimo.
Atsitempiau dar vieną kėdę ir stumtelėjau į šoną didelę krūvą
knygų, kad galėčiau įžiūrėti, ką daro ponas Kadamas.
Ponas Kadamas pasitrynė savo pavargusias, paraudusias akis.
-Ar visą ta laiką, kai grįžome namo, dirbote, pone Kadamai?
- Taip. Tai yra nuostabu! Aš jau išverčiau, ką reiškia tas įrašas,
kurį nukopijavai ant popieriaus, ir dabar dirbu su nuotraukomis
ir tyrinėju monolitą. - Jis padavė man savo užrašus.

184
 JJ7RIBT t sp r > įT R f^ to rf^

Ieškok Durgos trofėjaus

* jčt mtT 3 tčt cn^R *r m čTvilM i

yCt/t
Keturios dovanos, penkios aukos

TTČfm S
tRffrTT'#

Viena transformacija

čtztrt t arrafcT sfr ?r ^

X N X N

P*xlnA, titA J U C i/t p A .

Žvėris tampa žmogum

- Nuostabu! Puikiai padirbėjote! - šūktelėjau susižavėjusi.

Kaip manote, ką reiškia „keturios dovanos“ ir „penkios aukos“?
- Dar gerai nežinau, - atsakė ponas Kadamas, - tačiau ma­
nau, kad tai gali reikšti, jog paieška dar nebaigta. Veikiausiai yra
daugiau užduočių, kurias jums su Renu reikės atlikti, kad kerai
išsisklaidytų. Aš jau iššifravau rašmenis, kurie buvo vienoje mo­
nolito pusėje. Ten sakome, kad jūs turėsite kažkur nukakti ir gau­
ti daiktą - trofėjų, kurį privalėsite atgabenti Durgai. Turėsite rasti
keturias dovanas. Spėju, kad ant kiekvienos sienos nurodyta vis
kita dovana. Baiminuosi, kad tai tik žygio pradžia.
- Gerai, taigi, kas rašoma ant pirmosios sienos?
Ponas Kadamas pastūmė man popieriaus skiautę.

185
 Ieškok jos šventyklos, kad gautum globą,
ir siek Durgos palaiminimo.
Keliauk į vakarus ir ieškok Kiškindos karalystės,
kurią valdo beždžionės.
Gados31smūgis ištiks Hanumano viešpatijoje;
rask judančią šaką.
Dygūs pavojai kėsinsis iš viršaus;
o akinančios grėsmės tykos apačioje,
smaugs, vilios į pinkles tuos, ką myli -
į spąstus trauks sūri sugrįžtanti banga.
Išblyškę fantomai stos skersai tavo kelio,
ir sergėtojai lauks, kad užkirstų praėjimą.
Saugokis, kai jie ims vaikytis
ar apsups yrančiais puvėsiais.
Tačiau viską gali prarasti,
jei gyvatė ras uždraustąjį vaisių
ir Indijos alkis bus numalšintas...
Taip visi žmonės tikrai žus.
- Pone Kadamai, kas yra Hanumano viešpatija?
- Ieškojau, ką tai galėtų reikšti. Hanumanas yra beždžionių
dievas. Sakoma, kad jo viešpatija yra Kiškindoje, arba Beždžio­
nių karalystėje. Daug diskutuojama, kur iš tiesų yra Kiškinda,
tačiau dabar manoma, kad kaip tik Hampi griuvėsiai labiausiai
primena senovines Kiškindos valdas.
Iš ant stalo sukrautos krūvos išsitraukiau knygą, kurioje buvo
išsamūs žemėlapiai, rodyklėje susiradau Hampi pavadinimą ir
atsiverčiau nurodytą puslapį. Ši vieta buvo pažymėta Indijos vi­
duryje, pietvakarių regione.
31 Gada - indiškas bukas vėzdas.

186
 - Ar tai reiškia, kad turime keliauti į Kiškindą, sudaryti sandė­
rį su beždžionių dievu ir rasti kažkokią šaką?
- Manau, kad tai, ko jūs ieškosite, ir bus uždraustasis vaisius, -
atsakė ponas Kadamas.
- Kaip Adomas ir Ieva? Ar apie tokį uždraustąjį vaisių kalbate?
Ponas Kadamas pagalvojo:
- Taip nemanau. Vaisius yra plačiai paplitęs mitologinis įvaiz­
dis, gyvybės simbolis. Žmonės turi maitintis, mes esame priklauso­
mi nuo žemės vaisių, kad galėtume išgyventi. Skirtingose pasaulio
kultūrose švenčiamos įvairios vaisingumo arba derliaus šventės.
- Taip! - pritariau. - Amerikiečiai švenčia derliaus šventę per
Padėkos dieną, nukrauna valgiais stalą ir papuošia jį gausybės
ragu. Ar yra daugiau indiškų pasakojimų apie mėgstamus vaisius?
- Nesu tikras, panele Kelse. Daugumai Indijos kultūrų, taip
pat persams ir romėnams, svarbus granatmedis. Reikės daugiau
pasidomėti, o ekspromtu nieko daugiau nesugalvoju.
Ponas Kadamas nusišypsojo ir vėl įsikniaubė į savo vertimus.
Pasiėmiau kelias knygas apie Indijos kultūrą bei istoriją, nu­
ėjau prie jaukios kėdės ir klestelėjau ant pagalvėlės paskaityti.
Renas liuoktelėjo nuo pakylos ir susirangė prie mano kojų, tiesą
sakant, ant mano kojų, šildydamas jas, tuo tarpu ponas Kadamas
toliau dirbo prie savo stalo.
Jaučiausi, tarsi būčiau vėl sugrįžusi į savo tėvų biblioteką.
Buvo gera ir jauku sėdėti su šiais dviem bičiuliais, nors jų istori­
jos buvo tokios keistos. Ištiesiau ranką pakasyti Renui paausį. Jis
patenkintas sumurkė, bet neatsimerkė. Tada nusišypsojau ponui
Kadamui, nors jis to nė nepastebėjo. Pajutau laimę ir pilnatvę,
tarsi būčiau priklausiusi šiai aplinkai. Tada vėl grįžau prie knygos,
susiradau skyrių apie Hanumaną ir ėmiau skaityti.

187
 - Jis yra Hindi dievybė, simbolizuojanti atsidavimą ir didžiu­
les fizines galias. Jis tarnavo savo valdovui Ramai, keliavo į Lan­
kos salą ieškoti Ramos žmonos Šitos.
Fui... per daug vardų.
- Jis išsiaiškino, kad ją buvo pagrobęs Lankos karalius, vardu
Ravana. Kilo didžiulis mūšis tarp Ramos ir Ravanos. Tuo metu
susirgo Ramos brolis. Hanumanas nukeliavo į Himalajų kalnus
ieškoti žolelių, kurios turėjo padėti Ramos broliui, tačiau negalė­
jo atskirti augalų, tad vietoj jų atnešė visą kalną.
Stebėjausi, kaip jis pajudino kalną. Tikiuosi, mums neprireiks to.
- Hanumanui buvo suteiktas nemirtingumas ir neįveikiamu­
mas. Jis yra pusiau žmogus, pusiau beždžionė ir greitesnis, spar­
tesnis bei galingesnis už visas kitas beždžiones. Vėjo dievo sūnų,
Hanumaną, šiandien vis dar garbina daugelis hinduistų, giedoda­
mi jam himnus ir kasmet švęsdami jo gimtadienį.
- Stiprus beždžionžmogis, judinantis kalnus ir dainuojantis.
Supratau, - sumurmėjau mieguistai.
Tebebuvo vidurnaktis, šilta ir, nepaisant, jog ką tik ilgai mie­
gojau, jaučiausi pavargusi. Nuleidau knygą ir kurį laiką snūduria­
vau kartu su Renu, susirangiusiu ant mano kojų.

Pusiaunaktį palikau poną Kadamą vieną, ragindama jį šiek

tiek numigti. Jis dirbo visą naktį, tad stengiausi tyliai vaikščioti
po namus.
Vėliau, po pietų, jis aplankė mane terasoje. Kai atsisėdome,
nusišypsojo.
- Panele Kelse, kaip jums sekasi? Šis uždavinys, su kuriuo teko
susidurti, jums turbūt labai sunkus, ypač dabar, kai sužinojome,
kad dar teks keliauti.

188
 - Man viskas gerai, tikrai. Ne pro šalį šiek tiek beprotybės, kai
esi su bičiuliais, ar ne?
Jis šyptelėjo, tačiau netrukus vėl surimtėjo.
- Jei kada pasijusi per toli nuėjusi... Aš tiesiog... nenoriu sta­
tyti tavęs į pavojų. Tu tapai man labai brangi.
-Viskas gerai, pone Kadamai. Nesijaudinkite. Šiam tikslui aš
gimiau, tiesa? Be to, Renui reikia mano pagalbos. Jei jam nepa­
dėsiu, jis amžinai liks tigru.
Ponas Kadamas nusišypsojo ir paplekšnojo man per ranką.
- Esi labai drąsi ir narsi, jaunoji panele. Jau seniai nebuvau
sutikęs puikesnės merginos. Viliuosi, kad Renas mato, kaip jam
pasisekė.
Aš nuraudau ir pažvelgiau į baseiną.
Jis tęsė:
- Iš to, ką iki šiol pavyko išsiaiškinti, supratau, kad reikės vykti
į Hampi. Tai gana toli keliauti vieniems. Aš jus lydėsiu. Išvyksi­
me rytoj su pirmais spinduliais. Noriu, kad šiandien kuo geriau
pailsėtumėte. Jums liko kelios valandos dienos. Turėtumėte atsi­
palaiduoti. Galbūt net paplaukioti. Padarykite kažką dėl savęs.
Tai pasakęs ponas Kadamas išėjo, ir aš susimąsčiau. Plaukimas
tikrai padėtų atsipalaiduoti.
Persirengusi maudymosi kostiumėliu, kuo storiausiai išsite­
piau kremu nuo saulės ir nėriau į vėsų vandenį.
Nuplaukiau kelis ratus, apsiverčiau ant nugaros ir įsižiūrėjau į
palmių viršūnes. Jos augo virš baseino, o aš tingiai plūduriavau jų
pavėsyje. Saulė nusileido, bet oras vis dar buvo šiltas ir malonus.
Netoliese išgirdau garsus ir išvydau Reną, gulintį prie krašto ir
stebintį, kaip aš plaukiu.
Panėriau, nuplaukiau prie jo ir tuomet iškilau iš vandens.
- Sveikas, Renai, - aptaškiau jį ir nusijuokiau.

189
 Baltasis tigras garsiai atsikrenkštė, išpūsdamas šiek tiek oro.
- Nagi. Nenori pažaisti, a? Gerai, daryk, kaip išmanai.
Apiplaukiau dar kelis ratus ir galiausiai nusprendžiau eiti į
vidų, nes mano pirštai pavirto į susiraukšlėjusias slyvas. Apsisiau-
čiau rankšluosčiu ir nuėjau į dušą. Nusimaudžiusi savo miegama­
jame pamačiau Reną, - jis gulėjo ant kilimo. Ant mano pagalvės
buvo padėta sidabriškai mėlyna rožė.
- Ar tai man?
Renas išleido tigrišką garsą, kuris turėjo reikšti „taip“.
Giliai įkvėpiau švelnų gėlės aromatą ir apsiverčiau ant pilvo,
žvelgdama į tigrą šalia savo lovos.
- Ačiū, Renai. Ji nuostabi! - pabučiavau jo gauruotą viršugal­
vį, kepštelėjau paausį ir nusikvatojau, kai jis išsirietė. - Ar norė­
tum, kad paskaityčiau „Romeo ir Džuljetą“?
Jis pakėlė leteną ir uždėjo ant mano kojos.
- Spėju, kad tai reiškia „taip“. Gerai, pažiūrėkime. Kur mes
baigėme? Ach, antras veiksmas, trečia scena. Įeina vienuolis Lo­
rencas, paskui jį - Romeo.
Vos pabaigėme skaityti, kaip Romeo nužudo Tebaldą, kai Re­
nas mane pertraukė.
- Romeo buvo kvailys, - pasakė Renas, staiga pavirtęs žmo­
gumi. - Didžiulė klaida buvo tai, kad jis nepranešė apie vestuves.
Jis turėjo pasakyti abiem šeimom. Santuokos laikymas paslaptyje -
juk tai ir sužlugdė Romeo. Tokios paslaptys - prapultis bet kuriam
vyrui. Dažnai jos veikia kur kas destruktyviau nei kalavijas.
Renas tyliai atsisėdo, paskendęs savo paties mintyse.
Švelniai paklausiau:
- Ar tęsti toliau?
Jis nuvijo akimirką užplūdusį liūdesį ir nusišypsojo.

190
 - Prašau.
Sujudėjau, atsišliejau į pagalvėlę, kitą užsidėjau ant kelių. Jis
vėl pavirto į tigrą ir šoktelėjo prie lovos kojūgalio. Tada išsitiesė
išilgai didžiulio čiužinio.
Vėl ėmiau skaityti. Kaskart, kai jam kas nepatikdavo, jis susi­
erzinęs judindavo uodegą.
- Baik plakti, Renai! Tu kuteni man pirštus!
Ši pastaba tik dar labiau jį pakurstė. Baigusi skaityti, užver­
čiau knygą ir dirstelėjau į Reną, ar jis dar nemiega. Jis nemiegojo
ir vėl atvirto į žmogų. Ir vis dar gulėjo ant šono prie lovos, parė­
męs ranka galvą.
Pasiteiravau:
- Ką manai? Ar pabaiga tave nustebino?
Renas svarstė, ką atsakyti.
- Ir taip, ir ne. Per visą pjesę Romeo priėmė keletą neteisingų
sprendimų. Jis labiau jaudinosi dėl savęs, nei dėl savo žmonos.
Jis jos nenusipelnė.
- Ar pabaiga taip tave sutrikdė? Dauguma žmonių šią pjesę
supranta kaip tragiškai pasibaigusią meilės istoriją, kaip istoriją
apie du jaunus žmones, kuriems nebuvo lemta gyventi drauge.
Apgailestauju, jei tau nepatiko.
Susimąsčiusio Reno veidas nušvito.
- Priešingai, man visai patiko. Neturėjau su kuo pakalbėti
apie dramą ar poeziją nuo tada... nuo tada, kai mirė mano tėvai.
Iš tikrųjų ir pats rašiau poeziją.
Švelniai pridūriau:
- Ir aš. Ilgiuosi tokių pokalbių.
Dailų Reno veidą nutvieskė šilta šypsena ir aš netikėtai susirū­
pinau savo rankovės raišteliu. Jis pašoko nuo lovos, paėmė mane
už rankos ir žemai nusilenkė.

191
 - Galbūt kitą kartą paskaitysiu šiek tiek savo poezijos.
Jis pasuko mano ranką ir paliko delne švelnų, kiek užtrukusį
bučinį. Jo akys šelmiškai žybtelėjo.
- Palieku tave su šventojo maldininko bučiniu. Labanakt,
Kelse.
Renas tyliai užvėrė duris paskui save, ir aš iki smakro užsi­
traukiau patalus. Mano delnas vis dar dilgčiojo nuo jo bučinio.
Dar kartą įkvėpiau rožės aromato, nusišypsojau ir padėjau ją ant
staliuko.
Susirangiau po patalais, svajingai atsidusau ir užmigau.
I ytą pakirdusi prie durų radau artipilnę kuprinę ir raštelį nuo
pono Kadamo. Jame buvo rašoma, kad susikraučiau rūbus, kurių
galėtų prireikti trims ar keturioms dienoms, ir įsidėčiau maudy­
mosi kostiumėlį.
Maudymukas per naktį išdžiūvo. įsimečiau jį į kuprinę, dėl
visa ko įsidėjau rankšluostį, ant viršaus susikroviau likusius daik­
tus ir nulipau žemyn.
Kai atėjau prie džipo, ponas Kadamas ir Renas jau sėdėjo.
Vos tik spragtelėjo mano saugos diržas, ponas Kadamas man
įteikė dėžutę su pusryčiais, butelį sulčių ir, nieko nelaukdamas,
pajudėjo.
- Kodėl taip skubame? - paklausiau.
Jis atsakė:
- Renas norės pakeliui kažkur sustoti, todėl turėsime išsukti
iš kelio. Planas yra toks - išleisiu judu kelioms dienoms, o paskui
sugrįšiu pasiimti ir tęsime kelionę į Hampi.
- Ką reiškia išsukti iš kelio?
- Renas linkęs tau pats paaiškinti.
- Hmm.

193
 Iš jo veido išraiškos supratau, kad maldausiu ar ne, ponas Ka-
damas nieko neatskleis. Tad užuot smalsavusi dėl ateities, nu­
sprendžiau susitelkti į praeitį.
- Kadangi ilgai važiuosime, kodėl jums, pone Kadamai, ne­
papasakojus daugiau apie save? Koks buvo jūsų gyvenimas, kai
augote?
- Gerai. Leisk pagalvoti. Aš gimiau dvidešimt dvejais metais
anksčiau nei Renas, 1635 metų birželio mėnesį. Buvau vieninte­
lis vaikas kariškių šeimoje, gimęs kšatrijų kastoje. Taigi savaime
suprantama, kad buvau ruošiamas kariuomenei.
- Kas yra kšatrijų kasta?
- Indijoje yra keturios kastos arba varnos, panašiai kaip socia­
linės klasės: brahmanai yra mokytojai, šventikai ir mokslininkai;
kšatrijai - valdytojai ir gynėjai, vaišijai - ūkininkai ir prekeiviai; ir
šudros - amatininkai bei tarnai. Kiekviena kasta taip pat turi skir­
tingus lygmenis. Žmonės iš skirtingų kastų niekada nesusimaišo,
niekada. Jų užduotis - nugyventi su savo grupe. Nors oficialiai
pastarus penkiasdešimt metų kastos draudžiamos, tačiau keliuo­
se šalies regionuose ši sistema vis dar veikia.
- Ar jūsų žmona buvo iš tos pačios kastos kaip jūs?
- Man lengviau buvo prisiimti išėjusio į atsargą kario funk­
cijas, kurias ypač palankiai vertino karaliaus, taigi atsakymas
yra taip.
- Bet ar tai buvo sutartinė santuoka? Turiu galvoje, ar jūs ją
mylėjote?
- Jos tėvai sutarė dėl tuoktuvių, mudu buvome laimingi drau­
ge visą mums skirtą laiką.
Akimirką spoksojau į kelią, paskui dirstelėjau į Reną, kuris
snaudė ant galinės sėdynės.

194
 - Pone Kadamai, ar jus vargina mano klausimai? Nesijauskite
taip, tarsi į visus juos turėtumėte atsakyti, ypač jei jie pernelyg
asmeniški ar kelia skausmą.
-Aš neprieštarauju, panele Kelse. Man patinka su tavimi kal­
bėtis, -jis nusišypsojo ir persirikiavo į kitą juostą.
- Tuomet gerai. Papasakokite šiek tiek apie jūsų karinę karje­
rą. Veikiausiai kovėtės ne viename tikrai įdomiame mūšyje.
Jis linktelėjo.
- Pradėjau treniruotis dar labai jaunas. Gal kokių ketverių
metų. Mes niekuomet nėjome į mokyklą. Kaip būsimų karių,
mūsų jaunystė buvo skirta ruoštis tapti gerais kareiviais, visos
mūsų studijos apsiribojo karo menu. Tuo metu Indiją sudarė de­
šimtys, gal net šimtai skirtingų karalysčių. Man pasisekė, kad gy­
venau vienoje iš galingiausių, valdomoje gero karaliaus.
- Kokiais ginklais naudojotės?
- Buvau išmokytas kautis pačiais įvairiausiais ginklais, tačiau
pirmiausiai - grumtis vienas prieš vieną. Ar esi kada mačiusi fil­
mą apie kovų meną?
- Jei turite galvoje su Džet Li ar Džekiu Čanu, tuomet taip.
Jis linktelėjo.
- Kovotojai, įgudę grumtis vienas prieš vieną, buvo labai
graibstomi. Būdamas jaunas vyras, aš greitai kilau rangų kate­
gorijoje, nes turėjau patirties šioje srityje. Niekas negalėjo įveik­
ti manęs smūgiuojant. Arba beveik niekas. Renas kartkartėmis
mane nugalėdavo.
Nustebusi pažvelgiau į jį.
- Pone Kadamai! Ar norite pasakyti, kad esate karatė meistras?
- Kažkas panašaus, - jis šyptelėjo. - Niekada nebuvau toks
geras, kaip įžymūs meistrai, kurie atvykdavo mūsų lavinti, tačiau

195
išmokau daug. Man patinka boksuotis, bet didžioji meistrystė -
su kardu.
- Aš visada troškau išmokti karatė.
- Anais laikais mes nevadinome to karatė. Kovos menai, nau­
dojami kare, vizualiai nebuvo patrauklūs. Buvo reikalaujama kuo
greičiau nugalėti priešininką, o tai dažniausiai reiškė nužudyti
arba stipriai smūgiuoti, ilgam pargriaunant žmogų, kad spėtum
išsigelbėti. Nebuvau toks subrendęs, kaip šiandien.
- Supratau, praleidote filmą „Karatė vaikis I“ir perėjote tiesiai
prie „Karatė vaikis II“. Kova iki mirties. Taigi jūs abu su Renu
esate įgudę kovotojai.
Jis nusišypsojo.
- Taip, tai jis irgi puikiai išmano. Kaip busimasis karalius, jis
studijavo mokslus, amatus, menus ir filosofiją, taip pat ir kitas ži­
nių sritis iš šešiasdešimt keturių menų sąrašo. Jis buvo išmokytas
visų karo technikų, įskaitant ir kovos menus. Reno motina taip
pat gerai išmanė kovų menus. Ji mokėsi Azijoje ir primygtinai rei­
kalavo, kad jos vaikai išmoktų apsiginti. Buvo atgabenti geriausi
mokytojai, todėl šioje srityje mūsų karalystė greitai išgarsėjo.
Akimirkai mintimis nuklydau į tuos laikus ir išvydau besikau­
nantį Reną. Bemarškinis kovotojas. Bronzinė oda. Įtempti raumenys.
Papurčiau galvą ir iškoneveikiau save. Atvėsk, mergele!
Atsikrenkščiau.
- Hmm, taigi, ką sakėte?
- Vežimai... - tęsė ponas Kadamas, nepastebėjęs, kad sto­
kojau dėmesio. - Dauguma karių buvo pėstininkai, štai nuo to
aš ir pradėjau. Mokėjau naudotis kalaviju, ietimi, vėzdu, kitais
ginklais, tik tuomet persėdau į vežimą. Dar neturėjau dvidešimt
penkerių, bet jau buvau atsakingas už karaliaus armiją. Trisde­

196
šimt penkerių mokiau kitus, taip pat ir Reną, buvau pakviestas
specialiuoju karaliaus patarėju ir strategu karo klausimais, ypač
naudojant kovinius dramblius.
- Sunku įsivaizduoti dramblius kare. Jie atrodo tokie švelnūs, -
pastebėjau.
- Koviniai drambliai buvo sunkiai įveikiami, - paaiškino ponas
Kadamas. - Jie buvo stipriai ginkluoti ir ant savo nugarų nešdavo
tokius iš visų pusių apsaugotus bokštelius, kuriuose slėpdavosi
lankininkai. Kartais prie jų ilčių pritvirtindavome ilgus, nuoduose
pamirkytus durklus. Tai buvo labai veiksminga tiesioginės atakos
metu. Tik įsivaizduok priešais esančią armiją su dvidešimčia tūks­
tančių ginkluotų dramblių. Kažin, ar dabar visoje Indijoje beliko
tiek dramblių.
Kone jaučiau, kaip dreba žemė po kojomis, kai įsivaizdavau
tūkstančių kovinių dramblių ataką.
- Kaip siaubinga būti šio kraujo praliejimo ir destrukcijos da­
limi ir dar manyti, kad toks turi būti visas jūsų gyvenimas. Karas
yra baisus dalykas.
Ponas Kadamas gūžtelėjo pečiais.
- Anuomet karas buvo kitoks nei dabar. Laikėmės kario ko­
dekso, panašaus į europiečių riterių. Buvo keturios taisyklės. Pir­
moji taisyklė: galima kautis tik su panašiai apsiginklavusiu. Neko­
vojome su žmogumi, kuris nėra vienodai apsisaugojęs. Tai buvo
panašu į koncepciją - nenaudoti ginklo prieš beginklį žmogų.
Jis atlenkė antrąjį pirštą.
- Antroji taisyklė: jei tavo priešininkas nebegali daugiau ko­
voti, mūšis baigtas. Jei priešininką sužalojai ir jis tapo bejėgis,
privalai liautis kautis. Negali jo pribaigti. Trečioji taisyklė: kariai
nežudo moterų, vaikų, senolių ir ligotų ir nežaloja tų, kurie pasi­

197
duoda. Ir ketvirtoji taisyklė: negalima naikinti sodų, šventyklų ar
kitų garbinimo vietų.
- Atrodo, kad tai labai geros taisyklės, - pastebėjau.
- Mūsų karalius laikėsi kšatrijų dharmos, arba Karalių įstaty­
mo, tad galėjome dalyvauti tik tokiuose mūšiuose, kuriuose bū­
davo laikomasi teisingumo ar dorumo principo ir tik gavus žmo­
nių pritarimą.
Kurį laiką abu tylėjome. Ponas Kadamas buvo paskendęs min­
tyse apie praeitį, o aš stengiausi įsivaizduoti save laikais, kuriuose
gyveno jis. Kai jis vėl atsargiai persirikiavo į kitą juostą, aš buvau
sužavėta, kaip lengvai jis vairuoja esant tokiam intensyviam eis­
mui ir dar tuo pačiu mąstydamas apie tai, ką pasakojo. Gatvės
buvo pilnutėlės, mašinos zvimbė pro šalį gąsdinančiu greičiu, ta­
čiau ponui Kadamui tai, regis, nedarė jokio įspūdžio.
Po kurio laiko jis atsigręžė į mane ir tarė:
- Aš nuliūdinau tave, panele Kelse. Apgailestauju. Nenorėjau.
- Aš tiesiog nuliūdau, kad jūsų gyvenime buvo tiek daug karo
ir kad jūs praleidote tiek daug kitų dalykų.
Ponas Kadamas pažvelgė į mane ir nusišypsojo.
- Neliūdėk. Atmink, kad tai apėmė tik nedidelę mano gyve­
nimo dalį. Aš turėjau galimybę matyti ir patirti kur kas daugiau
dalykų, nei apskritai įmanoma žmogui. Mačiau, kaip, bėgant am­
žiams, keičiasi pasaulis. Buvau liudininkas daugybės siaubingų
ir daugelio nuostabių dalykų. Taip pat, atmink tai, nors ir buvau
karys, mes nekariaudavome ištisai. Mūsų karalystė buvo didelė ir
gerbiama. Nors ir rengėmės mūšiams, rimtai kariavome tik nedi­
delį laiko tarpą.
- Aš kartais pamirštu, kaip ilgai judu su Renu gyvenate. Ne­
noriu pasakyti, kad jūs seni ar panašiai.

198
 Ponas Kadamas suprunkštė:
- Iš tikrųjų, ne.
Aš linktelėjau ir paėmiau knygą, norėdama daugiau sužinoti
apie Hanumą. Buvo nuostabu skaityti istorijas apie beždžionių
dievą. Taip įsijaučiau, kad nustebau, kai ponas Kadamas sustojo.
Surengėme greitus priešpiečius, kurių metu ponas Kadamas
drąsino mane pabandyti skirtingų rūšių kario prieskonių. Supra­
tau, kad nesu itin didelė kario gerbėja, jis prunkštė, kai aš dariau
grimasas, paragavus aštrumo. Tačiau man patiko nartas.
Kai grįžome į automobilį, išsitraukiau Durgos pranašystės
kopiją ir ėmiau skaityti. Gyvatės. Tai nėra gerai. Svarsčiau, kokią
apsaugą ar palaiminimą mums suteiks Durga.
- Pone Kadamai, ar šalia Hampi griuvėsių yra Durgos šven­
tykla?
- Puikus klausimas, panele Kelse. Aš ir pats mąsčiau apie tai.
Taip, beveik kiekviename Indijos mieste yra Durgos šventyklos.
Ji labai populiari deivė. Šalia Hampi yra šventykla, kurią mes ap­
lankysime. Tikėtina, kad čia rasime kitą raktą, padėsiantį įminti
galvosūkį.
- Hmm.
Vėl grįžau prie pranašystės. Ponas Kadamas sakė, kad gada pa­
naši į vėzdą ar kuoką, taigi tai yra ginklas. Hanumano viešpatija. Tai
reiškia Hampi griuvėsius arba Kiškindą. Tuomet reikia ieškoti šakos,
kuri juda. Gal ji laiko vaisių?Dygūs pavojai, akinančios grėsmės?Dy­
gliai gali būti rožių krūmai arba galbūt spygliuoti vynmedžiai.
- Pone Kadamai, gal turite kokių nors minčių, ką galėtų reikš­
ti akinančios grėsmės?
- Apgailestauju, panele Kelse. Neįstengiu nieko sugalvoti.
Dar ieškojau, ką galėtų reikšti „išblyškę fantomai stos skersai

199
tavo kelio“. Neradau jokios informacijos, todėl manau, kad tik­
riausiai turime suprasti pažodžiui. Ten gali būti dvasių, kurios
bandys tave sustabdyti.
Aš nurijau seiles.
- Ir kaip dėl gyvačių?
- Indijoje yra daug pavojingų gyvačių - kobrų, smauglių, pi­
tonų, vandens gyvačių, angių, karališkųjų kobrų ir netgi tokių,
kurios skraido.
Tai skambėjo siaubingai.
- Ką reiškia skraido?
- Na, realiai jos ne visai skraido. Jos tiesiog peršoka iš medžio
i medį tarsi voverės skraiduolės.
Susmigau į sėdynę ir susigūžiau.
- Oho, kokia išskirtinė nuodingų reptilijų įvairovė.
Ponas Kadamas nusikvatojo:
-Taip, iš tikrųjų. Mes išmokome prisitaikyti, tačiau šiuo atve­
ju, regis, gyvatė ar gyvatės bus naudingos.
Dar kartą perskaičiau eilutę: Jei gyvatė ras uždraustąjį vaisių ir
Indijos alkis bus numalšintas... Taip visi žmonės tikrai žus.
- Ar manote, kad tai, ką mes darysime, gali turėti įtakos visai
Indijai?
- Nežinau. Viliuosi, kad ne. Nepaisant amžius trukusių mano
tyrinėjimų, aš labai mažai žinau apie šį prakeikimą, arba Deimo-
no amuletą. Jis turi didelę galią, tačiau dar neišsiaiškinau, kaip tai
gali paveikti Indiją.
Man suskaudo galvą, taigi atsirėmiau į atlošą ir užsimerkiau.
Netrukus ponas Kadamas niuktelėjo žadindamas.
- Jau atvykome, panele Kelse.
Patryniau mieguistas akis.

200
 -Kur?
- Ten, kur Renas norėjo sustoti.
- Pone Kadamai, esame vidury niekur, apsupti džiunglių.
- Žinau. Nesibaimink. Būsi saugi. Renas tave gins.
- Kodėl šie žodžiai nuolat mane lydi, kai klaidžioju su tigru
po džiungles?
Jis nusijuokė, čiupo mano krepšį, apėjo aplink mašiną ir ati­
darė mano dureles.
Išlipau ir pažvelgiau į jį.
- Aš vėl turėsiu miegoti džiunglėse, tiesa? Ar tikrai negaliu
pasilikti su jumis, kol jis negaus to, ko reikia?
- Deja, panele Kelse, tačiau šį kartą jam tavęs reikės. Tai kaž­
kas, ko jis negalės padaryti be tavęs ir tikriausiai negalės net su
tavimi.
Sudejavau.
- Gerai. Ir jūs, žinoma, negalite man pasakyti, kas tai.
- Ne aš turiu tai pasakoti. Tai jo istorija, jis ja ir pasidalys.
Sumurmėjau:
- Puiku. Ir kada jūs sugrįšite mūsų pasiimti?
- Nuvyksiu į miestą įsigyti keleto daiktų. O po trejų ar ketve­
rtų dienų vėl susitiksime čia. Prireikus lauksiu jūsų čia. Galbūt jis
nė neras to, ko ieškos tas kelias naktis.
Atsidusau ir rūsčiai nužvelgiau Reną.
- Puiku. Ir vėl džiunglės. Gerai, keliaukime. Prašau, rodyk,
kur eiti.
Ponas Kadamas padavė man purškiklį nuo vabzdžių su apsau­
ga nuo saulės, į kuprinę įdėjo keletą daiktų ir padėjo ją užsikelti
ant pečių. Stebėdama jį, išsukantį su džipu atgal, giliai atsidusau,
tada atsigręžiau į Reną ir nusekiau paskui jį į džiungles.

201
 - Ei, Renai. Kaip čia yra, kad visuomet turiu sekti paskui tave
į džiungles? Gal kitą kartą tu galėtum eiti paskui mane į jaukų
vandens pramogų parką arba į paplūdimį? Ką manai?
Jis įkvėpė ir ėjo toliau.
- Puiku, bet būsi man skolingas.
Keliavome visą popietę.

Po kurio laiko priešais mus išgirdau griausmingą garsą, tačiau

nesumojau, iš kur jis. Kuo toliau, tuo triukšmas stiprėjo. Praėjo­
me nedidelę giraitę ir mažą proskyną. Galiausiai išvydau, iš kur
tas garsas. Tai buvo nuostabus krioklys.
I aukštą kalną vedė laipteliais išsidėsčiusi pilkų akmenų eilė.
Vanduo putojo, srovendamas pro akmenis, ir plačia vėduokle kri­
to į platų, turkio spalvos vandens telkinį. Baseiną supo medžiai ir
nedideli, raudonais žiedais pasidabinę krūmeliai. Buvo žavinga.
Kai prisiartinau prie vieno krūmų, pajutau, kad jis sujudėjo.
Dar žengiau žingsnį ir šimtai drugelių pakilo į orą. Jie buvo dvie­
jų rūšių: vieni rudi su kreminiais dryželiais, kiti juodi su juodu
atspalviu ir mėlynomis juostelėmis bei taškeliais. Aš juokiausi ir
sukausi aplinkui, apsupta drugelių debesio. Po kiek laiko jie vėl
nusileido, o keletas nutūpė man ant rankų ir marškinėlių.
Užsiropščiau ant uolos, nuo kurios matėsi kriokliai, ir tyrinė­
jau ant rankos tupintį drugelį. Kai jis nuplazdeno, tyliai stebėjau,
kaip krenta vanduo. Tuomet už nugaros išgirdau balsą.
- Nuostabu, tiesa? Tai mano mylimiausia vieta visame pa­
saulyje.
-Tikrai. Nieko panašaus nesu mačiusi.
Renas priėjo prie manęs, paėmė drugelį nuo mano rankos ir
patupdė sau ant piršto.

202
 - Šie drugeliai vadinami varniniais, o kiti yra mėlynieji tigrai.
Pastarieji yra šviesesni ir juos lengviau pastebėti, todėl gyvena su
varniniais, kad užsimaskuotų.
- Užsimaskuotų? Kamjiems to reikia?
- Varniniai nevalgomi. Tiesą sakant, jie yra nuodingi, todėl kiti
drugeliai stengiasi juos mėgdžioti, kad apgautų plėšrūnus.
Jis paėmė mane už rankos ir nusivedė takeliu prie krioklių.
- įsikursime čia. Eik pirma ir atsisėsk. Turiu tau kai ką pasakyti.
Susiradau lygią vietą ir nusiėmiau kuprinę. Išsitraukiau butelį
vandens ir įsitaisiau prie uolos.
- Gerai, pradėk.
Renas vaikštinėjo pirmyn atgal ir pasakojo.
- Priežastis, kodėl esame čia - turiu surasti savo brolį.
Aš užspringau pilna burna vandens.
- Tavo brolį? Maniau, kad jis miręs. Tu jo niekada neminėjai,
tiktai kad jis taip pat buvo prakeiktas. Nori pasakyti, kad jis vis
dar gyvas ir čia gyvena?
- Nuoširdžiai sakant, nežinau, gyvas jis ar ne. Manau, kad jis
gyvas, nes ir aš gyvas. Ponas Kadamas tiki, kad jis vis dar gyvena
čia, šiose džiunglėse.
Jis pasisuko ir pažvelgė į krioklį, tada atsisėdo šalia manęs, iš­
tiesė ilgas kojas ir paėmė mano ranką. Žaisdamas mano pirštais,
pasakojo toliau:
- Aš tikiu, kad jis vis dar gyvas. Tiesiog jaučiu. Mano planas -
apieškoti teritoriją kuo platesniu ratu. Kuris nors iš mūsų ilgai­
niui aptiks kito kvapą. Jei jis nepasirodys arba jei aš per šias die­
nas neaptiksiu jo kvapo, grįšime atgal, susirasime poną Kadamą
ir tęsime kelionę.
- Ką norėtum, kad aš padaryčiau?

203
 - Pabūk čia. Aš viliuosi, kad jei jis nepaklausytų manęs, suti­
kęs tave, galėtų pats įsitikinti. Taip pat tikiuosi, kad...
- Ko tikiesi?
Jis papurtė galvą.
- Dabar tai nesvarbu, - suglumęs jis spustelėjo mano ranką
ir pašoko. - Leisk tau padėti įsikurti, kol dar turiu laiko iki savo
paieškų pradžios.
Renas nuėjo malkų, aš išvyniojau mažą, lengvai pastatomą
dvivietę palapinę, kuri buvo pririšta prie kuprinės. Ačiū, pone Kei­
čiamai! Atsegiau palapinės maišą ir ištiesiau palapinę ant lygaus
žemės lopinėlio. Netrukus Renas priėjo padėti. Jis jau buvo įkū­
ręs ugnį ir jau liepsnojo gražus lauželis.
- Tu greitas, - sumurmėjau pavydžiai, tempdama palapinės
kampą prie kabliuko.
Jis kyštelėjo galvą iš kito šono ir šyptelėjo.
- Aš buvau gerai išmokytas, kaip išgyventi gamtoje.
- Neabejoju.
Jis nusikvatojo.
- Kels, yra daugybė dalykų, kuriuos tu išmanai, o aš ne. Pa­
vyzdžiui, kaip pastatyti šią palapinę.
Aš nusišypsojau.
- Patraukti medžiagą žemyn ir užkabinti kilpeles prie įtvirtin­
tų kuoliukų.
Mes greitai pastatėme palapinę, jis nusipurtė nuo rankų dulkes.
- Prieš tris šimtus metų tokių palapinių neturėjome. Jos atro­
dė panašiai, bet šios daug sudėtingesnės. Mes tiesiog naudojome
medinius strypelius.
Jis priėjo prie manęs, patraukė kasą ir impulsyviai pabučiavo
man į kaktą.

204
 - Prižiūrėk ugnį. Ji atbaidys laukinius žvėris. Einu, apsuksiu
kelis ratus aplink teritoriją, tačiau prieš sutemstant grįšiu.
Renas pasivertė tigru ir nušuoliavo į džiungles. Švystelėjau
kasą atgal, mąstydama apie jį, ir nusišypsojau.
Laukdama, kol jis sugrįš, peržiūrėjau, ką ponas Kadamas įdė­
jo į kuprinę vakarienei. Ach, jis vėl pranoko save - manąs laukė
liofdizuotas viščiukas su ryžiais iršokoladinio pudingo desertas. I ne­
didelį puodą įpyliau truputį vandens iš butelio ir pastačiau ant
lygaus akmens tarp žarijų. Kai vanduo užvirė, nukėliau puodą,
panaudodama marškinėlius vietoj puodkėlės, ir užplikiau savo
sauso maisto davinį. Palaukiau, kol jis sutirštės, ir ėmiau mėgau­
tis maistu, kuris išties nebuvo blogas. Tikrai skanesnis už Saros
tofu kalakutieną Padėkos dieną.
Dangus ėmė tamsėti ir aš nusprendžiau, kad palapinėje jau­
siuosi saugiau, tad sulanksčiau antklodę, pasidėjau vietoj pagal­
vės ir įsitaisiau.
Renas grįžo greitai. Išgirdau jį dedant į laužą malkas ir sakant:
- Dar neradau jokio jo ženklo. - Tada vėl pavirto į tigrą ir atsi­
gulė prie palapinės angos.
Atsegiau palapinės užtrauktuką ir paklausiau, ar jis neprieš­
tarautų, jei vėl panaudočiau jo nugarą vietoje pagalvės. Jis atsa­
kydamas pasislinko ir išsitiesė. Aš prisitraukiau arčiau, padėjau
galvą ant jo minkšto kailio ir įsisupau į antklodę. Jo skruostai
ritmiškai judėjo nuo gilaus murkimo, ir aš užmigau.

Kai nubudau, Reno nebuvo. Jis grįžo per pietus, kai aš šuka-
vausi plaukus.
- Štai, Kels. Kai ką tau atnešiau, - jis kukliai ištiesė tris mangus.
- Ačiū. Ach, ar galiu paklausti, kur juos gavai?

205
 - Iš beždžionių.
Stabtelėjau šukuodamasi.
- Iš beždžionių? Kaip tai, iš beždžionių?
- Na, beždžionės nemėgsta tigrų, nes tigrai jas ėda. Taigi, kai
šalia pasirodo tigras, jos skuodžia į medžius ir ima mėtyti į jį vai­
sius ir išmatas. Laimė, šiandien jos mėtė vaisius.
Aš nurijau seiles.
- Ar esi kada nors... suėdęs beždžionę?
Renas šyptelėjo.
- Na, tigrai turi ėsti.
Kuprinėje susiradau gumytę plaukams.
- Fui, tai bjauru.
Jis nusikvatojo.
- Aš tikrai neėdžiau beždžionės, Kels. Tiesiog tave erzinu.
Beždžionės yra atstumiančios. Jų skonis kaip mėsinių teniso ka­
muoliukų ir jos dvokia kaip nešvarios kojos. - Po trumpos pauzės
tęsė: - Gražus, sultingas elnias - štai gardumėlis, - sučepsėjo su­
stiprindamas efektą.
- Nemanau, kad man reikia ką nors žinoti apie tavo medžiokles.
- Tikrai? Man visai patinka medžioti.
Renas sustingo vietoje. Tada kone nepastebimai prigludo prie
žemės, spyruokliuodamas ant pirštų galų. Atsirėmęs rankomis į
žemę, ėmė sėlinti prie manęs. Jis sekė mane, medžiojo mane. Jo
žvilgsnis įsmigo man į akis, prikaustydamas ten, kur stovėjau. Jis
ruošėsi šokti. Jo burna buvo perkreipta laukinės grimasos, atve­
riančios puikius baltus dantis. Jis buvo... laukinis.
Ir tada prakalbo šilkiniu, hipnotizuojančiu balsu:
- Kai persekioji savo auką, turi sustingti vienoje vietoje ir pasis­
lėpti, ir tūnoti taip gana ilgai. Jei padarysi klaidą, auka paspruks, - jis
įveikė atstumą tarp mūsų per vieną širdies dūžį.

206
 Nors stebėjau jį iš arti, jo staigus judesys išgąsdino. Mano šir­
dis daužėsi kažkur gerklėje, - ten, kur dabar prigludo jo lūpos,
tarsi jis kėsintųsi kąsti.
Jis brūkštelėjo per mano plaukus ir sukuždėjo į ausį:
- Ir liksi... alkanas. - Ir nuščiuvo. Šiltas kvėpavimas kuteno
man ausį, o kūnas ėjo pagaugais.
Pasukau galvą ir žvilgtelėjau į jį. Jo akys buvo pasikeitusios -
daug žydresnės nei įprastai ir tyrinėjo mano veidą. Jo ranka vis
dar buvo panirusi į mano plaukus, o žvilgsnis nuklydo prie mano
lūpų. Ūmai aiškiai pajutau, ką reiškia būti elniu.
Renas vertė mane nervintis. Aš sumirksėjau ir nurijau sausa
burna. Jo akys vėl sugrįžo prie manųjų. Tikriausiai jis pajuto, kaip
aš jaučiuosi, nes jo veidas pasikeitė. Jis patraukė ranką nuo plau­
kų ir žengė žingsnį atgal.
- Apgailestauju, jei išgąsdinau tave, Kelse. Daugiau tai nepa­
sikartos.
Kai jis atsitraukė, aš vėl ėmiau kvėpuoti. Visa virpėdama tariau:
- Na, daugiau nieko nenoriu girdėti apie medžioklę. Tai mane
gąsdina. Mažiausiai, ką gali padaryti, - nepasakoti man apie tai.
Ypač kai turiu leisti laiką su tavimi lauke, gerai?
Jis nusikvatojo.
- Kelse, mes visi turime šiokių tokių animalistinių nukrypimų.
Aš mėgau medžioti net būdamas jaunas.
Pašiurpau.
- Puiku. Bet geriau animalistinius polinkius pasilaikyk sau.
Jis vėl pasilenkė ir suėmė mano plaukų sruogelę.
- Štai tokia animalistinė pakraipa, regis, tau patinka, - iš jo
krūtinės sugriaudėjo, ir aš supratau, kad jis murkia.
- Liaukis! - suspirgėjau.

207
 Jis nusijuokė, priėjo prie kuprinės ir paėmė mangą.
- Tai nori šio mango ar ne? Nulupsiu jį tau.
- Na, žinant, kad visą kelią nešei jį nasruose ir įskaitant jo
atsiradimo aplinkybes, išties ne.
Jo pečiai nusviro ir aš skubiai pridūriau:
- Bet spėju, kad galėčiau šiek tiek paragauti iš vidurio.
Jis pažvelgė į mane ir nusišypsojo.
- Jis neliofilizuotas.
- Gerai. Paragausiu šiek tiek.
Jis nuplovė vaisių, ištraukė iš kuprinės peilį, nulupo ir supjaus­
tė riekelėmis. Atsisėdome šalia vienas kito ir mėgavomės skoniu.
Vaisius buvo sultingas ir gardus, tačiau aš neišsidaviau, kaip man
patiko, kad nesuteikčiau jam pasitenkinimo.
- Renai? - nulaižiau sultis nuo pirštų ir paėmiau kitą gabalėlį.
- Taip?
- Ar saugu plaukti šalia krioklio?
- Žinoma. Turėtų būti visai saugu. Ši vieta man labai ypatinga.
Keliaudavau čia visuomet, kai norėdavau pailsėti nuo įtampos
rūmuose, norėdamas pabūti vienas ir pamąstyti.
Jis žvilgtelėjo į mane.
-Tiesą sakant, tu esi pirmoji, kamją parodžiau, žinoma, išsky­
rus savo šeimą ir poną Kadamą.
Pažvelgiau į nuostabų krioklį ir tyliai pasakiau:
- Oregone yra daugybė krioklių. Mano šeima mėgo šalia jų
rengti piknikus. Manau, kad apžiūrėjome beveik visus krioklius
valstijose. Prisimenu, kaip kartą su tėčiu stovėjome prie vieno jų
ir stebėjome, kol pasijutome visiškai permerkti purslų.
- Ar nors vienas jų buvo panašus į šį?
Šyptelėjau.

208
 - Nę. Šis yra unikalus. Tiesą sakant, aš labiausiai mėgau lan­
kytis prie jų žiemą.
- Niekada nesu matęs krioklio žiemą.
- Tai nuostabu. Krisdamas žemyn vanduo šąla, sudarydamas
ledo uolas. Nuo slidaus ledo jos tampa glotnios, o dar po kurio
laiko ima formuotis varvekliai. Smailūs ledokšniai auga lėtai ir
tįsta žemyn, didėdami, braškėdami ir lūžinėdami, kol apačioje
esantį vandenį pasiekia jau ilgomis, storomis, susivijusiomis ledo
virvėmis. Vanduo vis dar sunkiasi, lėtai smelkdamasis į ledokš­
nius, nusvidindamas juos iki spindesio. Oregoną supančios kal­
vos gausiai apaugusios amžinai žaliuojančiais medžiais, kartais jų
viršūnes nukloja sniegas.
Jis nieko neatsakė.
- Renai? - Aš pasisukau pažiūrėti, ar jis vis dar klauso. Jis
įdėmiai stebėjo mane.
Lėta, tingi šypsena užliejo jo veidą.
- Skamba nuostabiai.
Aš užsidegiau raudoniu ir greitai nusukau akis.
Jis sąmoningai atsikrenkštė.
- Skamba nepaprastai, bet atšiauriai. Šis vanduo nešąla, - jis
paėmė mano ranką ir sunėrė mudviejų pirštus. - Kelse, aš labai
užjaučiu tave dėl tėvų netekties.
- Aš taip pat. Ačiū, kad pasidalijai savo kriokliu su manimi.
Mano tėvams čia būtų patikę, - nusišypsojau ir atsigręžiau į
džiungles. - Jei neprieštarausi, norėčiau šiek tiek privatumo, kad
galėčiau persirengti maudymosi kostiumėliu.
Jis atsistojo ir teatrališkai nusilenkė.
- Tegul niekas nesako, kad princas Alaganas Direnas Radža-
ramas neišklausė gražios damos prašymo. - Jis nusiplovė lipnias
rankas, pasivertė tigru ir nuskuto į džiungles.

209
 Leidau Renui atsitraukti, persirengiau maudymosi kostiumė­
liu ir nėriau į vandenį.
Vanduo buvo krištolo skaidrumo, jis greitai atvėsino mano
įkaitusią, suprakaitavusią odą. Jis buvo puikus. Pasiplaukiojusi ir
ištyrinėjusi telkinį, pasukau prie krioklio ir radau uolą, ant kurios
galėjau atsisėsti tiesiai po purslais. Leidau vandeniui lediniais
šuorais sroventi kūnu. Paskui vėl nuplaukiau į saulėtą pusę, atsi­
sėdau ir ištiesiau kojas virš vandens. Patraukusi šlapius plaukus į
šoną, leidausi šildoma saulutės.
Jaučiausi kaip undinėlė, besižvalganti po savo ramias valdas.
Čia buvo taikinga ir malonu. Melsvas vanduo, žali medžiai ir šen
bei ten plazdantys drugeliai atrodė tarsi scena iš „Vasarvidžio
nakties sapno“. Kone regėjau nuo žiedo prie žiedo sklendžian­
čias fėjas.
Kaip tik tada iš džiunglių atšuoliavo Renas ir atsispyrė galin­
gam šuoliui. Penki šimtai svarų nusileido į baseino vidurį, pažer­
dami purslus ir iki pat mano uolos sukeldami raibuliuojančias
bangeles.
- Ei, - šūktelėjau, kai išniro, - maniau, kad tigrai nekenčia
vandens.
Jis atsiyrė prie manęs ir suko ratus aplinkui, rodydamas, kad
tigrai išties moka plaukti. Pakišęs po kriokliais savo didelę galvą,
jis atplaukė iki pat manęs. Išniro man už nugaros ir stipriai pasi­
purtė tarsi šuo. Vanduo tiško į visas puses, taip pat ir ant manęs.
- Ei, aš džiovinuosi.
Nuslydau atgal į vandenį ir nuplaukiau į vidurį. Jis suko ratus
aplink mane, kol aš kvatodama taškiau jį. Paskui paniro po ma­
nimi ir ilgokai išbuvo po vandeniu. Galiausiai išnėrė, šoktelėjo
ant uolos viršūnės ir vėl iš aukštai liuoktelėjo tiesiai šalia manęs.

210
Ivies linksminomės vandenyje tol, kol aš pavargau. Tada grįžau
atgal prie krioklių ir atsistojau po srove pakėlusi rankas, leisdama
vandeniui tekėti visu kūnu.
Viršuje pasigirdo pokštelėjimas ir duslus garsas. Priešais mane
į vandenį tėškėsi kelios uolos atplaišos. Beregint išlindau iš po
krioklių, bet kitas uolos gabalas trenkė tiesiai man į galvą. Su­
mirksėjau, užsimerkiau ir nugrimzdau į vėsų vandenį.
 Kažkas mane purtė. Stipriai. Viskas, ko troškau - vėl kristi į
juodą, ramų miegą, bet balsas skambėjo desperatiškai ir atkakliai.
- Kelse, paklausyk manęs! Atsimerk, prašau!
Aš bandžiau atverti bent plyšelį, bet tai buvo skausminga.
Nuo saulės šviesos mano galvoje tuksėjo dar skausmingiau. Kaip
siaubingai skauda galvą! Pagaliau mintys ėmė skaidrėti ir aš at­
pažinau mūsų stovyklą bei Reną, klūpantį prie manęs. Jo šlapi
plaukai buvo suglostyti atgal, dailiame veide atsispindėjo susirū­
pinimas.
- Kels, kaip jautiesi? Ar tau viskas gerai?
Aš ketinau sarkastiškai atsikirsti, bet paspringau ir pradėjau
kosėti vandeniu. Giliai įkvėpiau ir savo plaučiuose išgirdau gar­
galiavimą - ėmiau kosėti dar labiau.
- Pasiversk ant šono. Taip lengviau iškosėti vandenį. Štai, leisk
tau padėti.
Jis prisitraukė mane prie savęs, kad galėčiau ilsėtis ant šono. Aš
iškosėjau dar šiek tiek vandens. Jis nusivilko savo šlapius marški­
nius ir sulankstė juos. Tada švelniai kilstelėjo mane ir padėjo juos

212
po žaizdota galva, kurią pernelyg skaudėjo, kad galėčiau įvertinti
jo... bronzinę... it nulietą... raumeningą... nuogą krūtinę.
Na, spėju, kad man viskas gerai, jei galiu tai pastebėti, - pagal­
vojau. - Ach, veikiausiai turėčiau būti negyva, kad to nematyčiau.
Krūptelėjau, kai Reno ranka perbraukė man per galvą, sugrą­
žindama iš svajų.
- Gana stipriai susitrenkei.
Ištiesiau ranką, norėdama pačiupinėti savo pakaušį. Nedrą­
siai paliečiau didžiulį gumbą ir prisiminiau, kas sukėlė šį skaus­
mą. Tikriausiai praradau sąmonę, kai tas akmuo užkrito ant manęs.
Renas išgelbėjo mano gyvybę. Vėl.
Pažvelgiau į jį. Jis klūpojo šalia manęs nevilties persmelktu
veidu, jo kūnas drebėjo. Supratau, kad veikiausiai jam reikėjo
atvirsti į žmogų, ištempti mane iš baseino ir likti prie manęs tol,
kol aš atsipeikėjau. Kas žino, kiek laiko gulėjau čia be sąmonės.
- Renai, tau skauda. Šiandien pernelyg ilgai buvai šiuo pa­
vidalu.
Jis papurtė galvą, bet aš girdėjau, kaip jis griežia dantimis.
Prispaudžiau savo ranką prie jo.
- Man viskas bus gerai. Tai tik gumbas galvoje. Nesijaudink.
Esu įsitikinusi, kad ponas Kadamas įdėjo į kuprinę šiek tiek aspi­
rino. Išgersiu jo ir valandėlę pailsėsiu. Viskas bus gerai.
Jis lėtai perbraukė pirštu nuo mano smilkinio iki skruosto ir
švelniai nusišypsojo. Kai atsitraukė, jo ranka sudrebėjo ir oda
perbėgo virpuliai.
- Kels, aš...
Jo veidas įsitempė. Jis bloškė galvą į šoną, piktai suurzgė ir vėl
pavirto į tigrą. Tuomet švelniai suriaumojo, paskui nutilo ir priėjo
prie manęs. Atsigulė šalia ir atsargiai stebėjo mane savo budrio­

213
mis, mėlynomis akimis. Paglosčiau jo nugarą, iš dalies norėdama
padrąsinti jį, iš dalies - nusiraminti pati.
Aš žvelgiau aukštyn pro mirguliuojančius medžius ir troškau,
kad atslūgtų galvos skausmas. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau rei­
kės pajudėti, bet labai nenorėjau. Jis švelniai sumurkė ir raminan­
tis garsas išties sumažino skausmą. Giliai atsidusau ir atsistojau.
Žinojau, kad persirengusi jausiuosi kur kas patogiau.
Jaučiausi silpnai. Iš lėto, giliai kvėpuodama, atsisėdau. Vyliau­
si, kad jei judėsiu atsargiai, nustos pykinti ir pasaulis liausis suktis
ratu. Renas pakėlė galvą, budriai stebėdamas mano pastangas.
- Ačiū, kad mane išgelbėjai, - sušnibždėjau glostydama jo
nugarą. Pabučiavau jo gauruotą viršugalvį. - Ką aš daryčiau be
tavęs?
Atsegiau kuprinę. Viduje radau mažą dėžutę su įvairiais vais­
tais, tarp jų ir aspiriną. įsimečiau kelias tabletes į bumą ir nuri­
jau, užgerdama vandeniu. Išsitraukiau sausus drabužius ir pasi­
sukau į Reną.
- Žinai, norėčiau persivilkti savo kasdieniais rūbais. Būčiau
dėkinga, jei tu kelioms minutėms sugrįžtum į džiungles.
Jis suriaumojo ant manęs, balsas skambėjo kiek piktokai.
- Aš rimtai.
Jis sugriaudėjo dar garsiau.
Aš prisidėjau prie kaktos delną ir, prisilaikydama už artimiau­
sio medžio, virpančiomis kojomis atsistojau.
- Man reikia persirengti, tu negali pasilikti ir žiūrėti į mane.
Jis įsižeidė, atsistojo, pasipurtė visu kūnu tarsi sakydamas „ne“
ir įsistebeilijo į mane. Aš varsčiau jį žvilgsniu ir rodžiau pirštu
į džiungles. Galiausiai jis apsisuko, bet tada, minkštai statyda­
mas kojas, nupėdino į palapinę ir išsitiesė ant mano antklodės.

214
Jo galva buvo nusukta į vidų, o uodega, išlindusi pro angą, plakė
pirmyn ir atgal.
Aš atsidusau ir krūptelėjau, kai pernelyg greitai pasukau savo
galvą.
- Spėju, kad tai geriausias dalykas, dėl kurio pavyks su tavimi
sutarti, tiesa? Užsispyręs tigre. - Aš nusprendžiau, kad sugebė­
siu priimti kompromisą, bet kol persirengiau, vis tiek nenuleidau
akių nuo jo judančios uodegos.
Apsivilkusi sausais drabužiais pasijutau truputį geriau. Pra­
dėjo veikti aspirinas ir mano galva mažiau tvinkčiojo, bet vis tiek
buvo jautri. Nusprendžiau, kad, užuot valgiusi, eisiu miegoti, to­
dėl nevakarieniavau, išimtį padariau tik karštam šokoladui.
Atsargiai vaikštinėdama po stovyklavietę, įmečiau į laužą ke­
letą pagalių ir užkaičiau vandens. Pasilenkusi kurį laiką ilga šaka
stumdžiau rusenančias malkas, kad vėl laužas imtų spragsėti, ir
tada išsitraukiau pakelį šokolado miltelių. Renas stebėjo kiekvie­
ną mano judesį.
Nuvijau jį.
- Man viskas gerai. Tikrai. Keliauk į vieną iš savo žvalgybų ar
kažkur.
Renas tiesiog užsispyrusiai sėdėjo ir mosikavo uodega.
- Aš rimtai, - tariau brėždama pirštu ratą. - Apeik teritoriją.
Ieškok savo brolio. Aš parinksiu daugiau malkų ir eisiu į lovą.
Jis vis tiek nejudėjo iš vietos, tik suinkštė it šuo. Nusijuokiau
ir paglosčiau jo galvą.
- Žinai, nepaisant savo išvaizdos, dažniausiai aš puikiai moku
pasirūpinti savimi.
Tigras atsikrenkštė ir atsisėdo šalimais. Atsirėmiau į jo pečius
ir maišiau savo šokoladą.

215
 Saulei dar nenusileidus, pririnkau malkų ir išgėriau butelį
vandens. Kol lindau į palapinę, Renas sekė iš paskos. Jis ištiesė
savo letenas ir aš atsargiai paguldžiau galvą ant jų kaip ant pa­
galvės. Pasigirdo gilus tigriškas atodūsis ir jo galva įsitaisė prie
manosios. Kai pakirdau, mano galva vis dar gulėjo ant minkštų
Reno letenų. Pasisukau ir įsikniaubiau į jo krūtinę, apsivydama
rankomis kaklą ir prisiglausdama, tarsi prie milžiniško pliušinio
žaislo.
Ir staiga sumišusi atsitraukiau. Atsistojau, pasirąžiau, atsar­
giai paliečiau gumbą ir apsidžiaugiau, kad jis buvo gerokai su­
mažėjęs. Jaučiausi kur kas stipresnė ir alkana, todėl pasigriebiau
keletą javainių batonėlių ir pakelį avižinių dribsnių. Užvirinau
vandens ir pasigaminau pusryčiams avižinių dribsnių ir puodelį
karšto šokolado. Pasistiprinusi pasakiau Renui, kad eisiu ištrinkti
plaukus, o jis galėtų apsižvalgyti aplinkui.
Jis palūkėjo kiek, stebėdamas mano judesius, įsitikino, kad
viskas gerai, ir iškeliavo, palikdamas mane vieną. Stvėriau mažą
buteliuką braškėmis kvepiančio biošampūno, kurį įdėjo rūpestin­
gasis ponas Kadamas. Jis netgi įdėjo kondicionierių.
Apsivilkau maudymosi kostiumėlį, šortus, apsiaviau sporti­
nius batelius ir nužygiavau iki uolos, ant kurios deginausi. Sto­
vėdama prie krioklio krašto, gerokai toliau nuo tos vietos, kur į
mane trinktelėjo akmuo, švelniai sudrėkinau, įtiyniau putomis
plaukus ir išsiskalavau, prisilenkusi prie žaižaruojančio tekančio
vandens. Vėsa labai tiko mano skaudamai galvai.
Pasitraukusi į saulėtą akmens pusę, atsisėdau išsišukuoti. Bai­
gusi užsimerkiau ir atsukau veidą į ankstyvą rytmečio saulutę,
kuri šildė mane ir džiovino plaukus. Ši vieta, be abejonių, buvo

216
rojus. Netgi su gumbu galvoje ir nemėgdama iškylų, sugebėjau
įvertinti aplinkos grožį.
Nebuvo taip, kad nemėgčiau gamtos. Tiesą sakant, kai augau,
man patiko leisti laiką gamtoje su tėvais. Tiesiog po iškylų gamto­
je visuomet mėgau miegoti savo lovoje.
Renas sugrįžo apie vidurdienį, draugiškai atsisėdo šalia manęs
ir mes valgėme sausai užšaldytą pietų maistą. Tai buvo vienintelis
kartas, kai mačiau, kaip jis valgo būdamas žmogumi, išskyrus tą
atvejį su mango. Paskui susiradau krepšyje poezijos tomelį. Pasi­
teiravau Reno, ar jis norėtų, kad paskaityčiau.
Jis vėl pavirto į tigrą ir aš neišgirdau nei urzgimo, nei kokio
kito tigro protesto, taigi pačiupau knygą, atsisėdau ir atsirėmiau į
didžiulę uolą. Jis atpėdino prie manęs ir netikėtai pasivertė žmo­
gumi. Pasisuko nugara ir, nespėjus man nė susivokti, padėjo gal­
vą man ant kelių. Tada giliai atsiduso ir užsimerkė.
Aš nusijuokiau ir pasakiau:
- Manau, tai reiškia „taip“?
Užmerkęs akis jis sumurmėjo:
- Taip, prašau.
Aš sklaidžiau knygos puslapius, rinkdamasi, kurį sonetą
skaityti.
- O, šis atrodo tinkamas. Manau, tau patiks. Jis vienas mano
mėgstamiausių, parašytas Šekspyro, to, kuris sukūrė „Romeo ir
Džuljetą“.
Pradėjau skaityti, viena ranka laikydama knygą, o kita kažkaip
savaime glostydama Reno plaukus.

217
 Tu man graži kaip vasaros diena (18 sonetas)
Viljamas Šekspyras

Tu man graži kaip vasaros diena,

Švelnesnė tu negu akis padangių,
Kuri čia pat kaitrios ugnies pilna,
Čia savo žvilgsnį ūkanomis dengia.
Žiema žibintą vasaros užpūs,
Nuo vėjo nubyrės kvapnusis radastas, -
Taip ir jaunystės žavesys trapus
Nuvys lyg pumpuras šalnos pakąstas.
Tik tavo grožio vasara švytės,
Ir neaptemdys jos nė valandėlės
Nei rūškana senatvė, nei Mirties
Kas dieną vis artėjantis šešėlis;
Kol žemė sukas amžinu ratu
Ir akys šviečia, - tol žydėsi tuZ32

- Tai buvo... nuostabu. Man patinka Šekspyras, - jo balsas

buvo švelnus.
- Man taip pat.
Sklaidžiau poezijos tomelį, ieškodama kito soneto, kai Renas
paklausė:
- Kelse, gal galėčiau pasidalyti savo šalies eilėmis... su tavimi.
Nustebusi nuleidau knygą žemyn.
- Žinoma, norėčiau išgirsti indiškų eilėraščių.
Jis atsimerkė ir įsistebeilijo į medžių viršūnes. Paėmęs ranką,
supynė mano pirštus tarp savųjų ir priglaudė prie savo krūtinės.
32 Vertė Aleksys Churginas.

218
putė lengvas vėjelis. Jo judinami lapeliai šoko ir sukosi saulėje,
virpantys šešėliai ir saulės atšvaitai mirgėjo ant jo dailaus veido.
- Tai senas indiškas eilėraštis. Jis yra iš seno epo, tokio seno,
kiek tik aš galiu atminti. Epas vadinasi Šakuntala, o paraše jį Ka­
lidasa.

Nepažįstu tavo širdies - žinau tik viena:

kai tik mąstau apie tave, širdis nerimsta.
Apie skausmo šaltinį dieną ir naktį galvoju.
Jei meilė kankina tave, mano miela,
tai žinok, aš - sudegintas meilės, virtau pelenais ir žara.
Kaip saulės šviesa išsklaido naktinių gėlių aromatą,
taip rytui išaušus ištirpdo mėnulio padangėje taką,
atėjus vakarui medžio šešėliai ištįsta,
bet toli juk jie niekur negali nuklysti.
Taip mano širdis, o mylimoji, būk tikra,
kur bebūtum, priklauso tau visada.

- O, Renai, tai labai gražu.

Jis pakėlė akis į mano veidą. Nusišypsojo, ištiesė ranką ir pa­
lietė mano skruostą. Mano širdis ėmė plakti, o veidas, kur jis
palietė - įkaito. Ūmai supratau, kad mano pirštai vis dar panirę į
jo plaukus, o kita ranka ilsisi ant jo krūtinės. Greitai pasidėjau jas
sau ant kelių. Jis pakilo, remdamasis ant vienos rankos, jo dailus
veidas priartėjo prie manojo. Pirštai nuslydo žemyn prie mano
smakro ir, lengvai palietę, kilstelėjo veidą taip, kad mano akys
sutiktų jo gilias, mėlynas akis.
- Kelse?
- Taip? - sukuždėjau.

219
 - Aš norėčiau leidimo... pabučiuoti tave.
Oho. Raudonas signalas! Tas komfortiškas jausmas, kuriuo mė­
gavausi su savo tigru vos prieš kelias minutes, ūmai dingo. Aš ta­
pau nervinga ir dygliuota. Mano požiūris pasikeitė 180 laipsnių.
Be abejo, aš žinojau, kad tigro kūne plaka žmogaus širdis, tačiau
šį žinojimą buvau nustūmusi į savo sąmonės kertę.
Mano protą persmelkė suvokimas, kad tai princas. Apstulbusi
spoksojau į jį. Jis buvo, tiesiai sakant, ne mano lygio. Aš niekada
nė negalvojau apie galimybę užmegzti romantiškus ryšius, išsky­
rus draugystę.
Jo klausimas privertė mane pripažinti, kad šis jaukus naminis
tigras iš tikrųjų yra stiprus, tvirtas, tikras vyriškumo pavyzdys.
Mano širdis daužėsi krūtinėje. Galvoje vienu metu sukosi kelios
mintys, tačiau ryškiausia buvo ta, kad aš labai norėčiau, jog Renas
pabučiuotų.
Kitos mintys taip pat veržėsi iš sąmonės pakraščių, stengda­
mos prasmukti į priekį. Tokios kaip - tai pernelyg anksti, mes vo5
pažįstami, galbūt jis tiesiog vienišas. Tačiau aš nutraukiau jas ir lei­
dau joms išblėsti. Nepaisydama atsargumo, nusprendžiau, kad
labai noriu, jog jis mane pabučiuotų.
Renas pasislinko arčiau manęs. Aš užmerkiau akis, giliai įkvė­
piau ir... ėmiau laukti. Kai atsimerkiau, jis vis dar įdėmiai žiūrėjo į
mane. Jis iš tiesų laukė mano leidimo. Nebuvo nieko svarbesnio,
turiu galvoje, nieko labiau netroškau tą akimirką, kaip būti pa­
bučiuota šio nuostabaus vyro. Bet aš viską sugadinau. Dėl kažin
kokios priežasties užkliuvau už žodžio leidimas.
Aš nervingai kliedėjau:
- Ką... hm... ką turi galvoje sakydamas, jog norėtum mano
leidimo?

220
 Jis smalsiai pažvelgė į mane, dėl to tik dar labiau supanikavau,
prisipažinti, jog aš neturiu bučiavimosi patirties? Tai būtų pernelyg
santūrus pareiškimas. Aš ne tik niekada nesu bučiavusi vaikino,
bet iki Reno netgi niekada nebuvau sutikusi tokio, kurį trokščiau
pabučiuoti. Bet užuot pabučiavusi jį, kaip iš tiesų norėjau, supa­
nikavau ir ėmiau ieškoti priežasčių, kodėl neva negalima to daryti.
Aš veblenau:
- Mergaitės nori, kad jas visiškai įsimylėtų, ir klausti leidimo
yra tiesiog... tiesiog senamadiška. Tai nepakankamai spontaniš­
ka. Tai nė kiek nedvelkia aistra. Tai panašu į senį. Jei privalai
paprašyti, tuomet atsakymas yra... ne.
Kokia idiote! - Pamaniau apie save. - Ką tik pasakiau šiam įsta­
biam, geram, mėlynakiui vyrui, tikram princui, kad jis yra senis.
Renas ilgai žvelgė į mane, pakankamai ilgai, kad pastebėčiau
jo akyse skausmą, paskui veidas nugiedrėjo. Jis greitai atsistojo,
nusilenkė ir švelniai pareiškė:
- Daugiau to neprašysiu, Kelse. Apgailestauju, kad buvau
toks tiesmukas.
Po to jis pavirto į tigrą ir greitai nuskuodė į džiungles, palikda­
mas mane vieną plūsti save už kvailystę.
Šaukiau jam:
- Renai, palauk! - Bet buvo per vėlu. Jis buvo dingęs.
Negaliu patikėti, kad šitaip jį įskaudinau! Tikriausiai jis manąs
nekenčia! Kaip galėjau taip su juo pasielgti? Širdies gilumoje aš su­
vokiau, kad tai pasakiau ištikta kvailo jaudulio, tačiau tai ne pasi­
teisinimas. Ką jis turėjo galvoje sakydamas, kad niekada daugiau to
neprašys? Viliuosi, kad vis tiktai paprašys.
Aš kartojau ir kartojau mintyse savo žodžius, mąstydama, ką
galėjau pasakyti, kad viskas būtų buvę geriau. Tarkim, „pama­

221
niau, kad niekada nepaprašytum“ arba „kaip tik ketinau tavęs to
paties paklausti“.
Galėjau tiesiog apkabinti ir pati jį pabučiuoti. Būtų suveikęs
netgi paprasčiausiai ištartas „taip“. Galėjau pasakyti dramatiškai:
„kaip pageidauji“, „bučiuok mane, bučiuok mane, tarsi tai būtų
paskutinis kartas“ arba „aš buvau tavo, vos mums susitikus“. Jis
niekada nematė filmų, tad kodėl gi ne? Bet ne. Aš turėjau tęsti ir
leptelti apie leidimą.
Renas paliko mane vieną visai likusiai dienai, todėl turėjau
daugybę laiko pykti ant savęs.

Vėlyvą popietę, kai sėdėjau ant savo uolos priešais saulę atsi­
vertusi dienoraštį, su rašikliu rankoje ir nelaiminga žvelgiau į tolį,
džiunglėse, netoli mūsų stovyklos, išgirdau triukšmą.
Aiktelėjau iš baimės: iš už medžių artinosi didžiulė juoda katė.
Ji apsuko ratu aplink palapinę ir stabtelėjo pauostyti antklodės.
Po to nupėdino prie laužo ir atsisėdo čia, visiškai jo nesibaimin­
dama. Po kelių akimirkų nuliuoksėjo už medžių ir vėl sugrįžo į
proskyną, tik iš kitos pusės. Sėdėjau nejudėdama, vildamasi, kad
ji manęs nepastebėjo.
Katė buvo kur kas didesnė už panterą, kuri užpuolė mane prie
Kanherio urvo. Tiesą sakant, kai ji prisiartino prie tos vietos, kur
sėdėjau, įžiūrėjau juodus kaip degutas dryžius ant juodo it saba­
lo kailio. Ryškios, auksinės akys įdėmiai naršė stovyklą, matyt,
apskaičiuodamos. Niekada nebuvau girdėjusi apie juoduosius
tigrus, tačiau tai neabejotinai buvo tigras! Veikiausiai jis manęs
nematė, nes, apsukęs ratą aplink stovyklą ir kelis kartus pauostęs
orą, išnyko džiunglėse.
Vis dėlto, kad jausčiausi saugi ir įsitikinčiau, jog ji dingo visam
laikui, dar ilgai sėdėjau ant uolos.

222
 Kurį laiką nieko neišgirdusi, nusprendžiau, kad jau saugu. Tą
pačią akimirką iš džiunglių išniro vyras. Jis drąsiai ėjo artyn, lėtai
nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, ir tarė:
- Nagi, nagi, nagi. Mes pilni netikėtumų, ar ne?
Vyras dėvėjo juodus marškinius ir juodas kelnes. Jis buvo labai
patrauklus, juodbruvas, tamsesnio gymio nei Renas. Jo oda buvo
senos bronzos atspalvio, plaukai juodi it rašalas, ilgesni nei Reno,
tačiau taip pat suversti atgal ir truputį banguoti.
Jo akys buvo auksinio atspalvio su vario spalvos dėmelėmis.
Bandžiau nustatyti spalvą. Niekada nebuvau mačiusi nieko pa­
našaus. Jos buvo tarsi piratų auksas - auksinių dablūnų33spalvos.
Tiesą sakant, apibūdinti jį kaip piratą būtų taiklu. Jis buvo pana­
šus į jaunuolį, kuris gali papuošti istorinio meilės romano viršelį,
jam pritiko tamsaus gymio palaidūno rolė. Kai jis nusišypsojo,
prie akių susimetė mažos raukšlelės.

Aš akimirksniu supratau, į ką žvelgiu. Tai buvo Reno brolis.

Abu vyrai buvo labai dailūs ir abu karališkos laikysenos. Jiedu
buvo panašaus ūgio, tačiau jei Renas buvo aukštas, lieknas ir
raumeningas, šis atrodė sunkesnis ir stipresnis, turėjo tvirtesnes
rankas. Pamaniau, kad jis labiau panašus į savo tėvą. Tuo tarpu
Renas pastebimai azijietiškų bruožų - migdolo formos mėlyno­
mis akimis ir aukso spalvos oda - be abejo, atsigimė į motiną.
Keista, aš visai nesibaiminau, nors supratau, kad pavojaus
esama. Atrodė taip, tarsi jo tigriška dalis būtų užvaldžiusi žmogų.
Aš pareiškiau:
- Manau, kad prieš ką nors sakydamas turėtum suprasti, jog
aš žinau, kas tu esi. Ir žinau, koks esi.
33 Doubloon - ispaniško aukso monetos (angį.).

223
 Jis žengtelėjo į priekį ir ūmai tarp mūsų neliko tarpo. Tuomet
jis suėmė mano smakrą, kilstelėjo ir ėmė atidžiai tyrinėti.
- Ir kas arba koks tu manai aš esu, mano mieloji?
Jo balsas buvo labai gilus, lygus ir šilkinis - kaip karamelė. Ak­
centas buvo ryškesnis nei Reno ir jis dvejojo, tarsi senokai nebūtų
kalbėjęs.
- Tu esi Reno brolis, tas pats, kuris išdavė jį ir pagrobė jo su­
žadėtinę.
Jo žvilgsnis sugriežtėjo, ir aš pajutau stingdančią baimę. Jis
caktelėjo liežuviu:
- Vai vai vai... Na, na. Kur tavo mandagumas? Mes dar nebu­
vome kaip reikiant supažindinti, ir štai tu jau neapgalvotai kaltini
mane. Mano vardas Kišanas, esu nelaimėlis, jaunesnysis jo brolis.
Jis kilstelėjo mano plaukų garbaną, pasukiojo tarp pirštų ir
tada palengva nusilenkė.
- Turiu pripažinti Reno sugebėjimus. Jis visada mokėjo pasi­
rūpinti, kad jį suptų gražios moterys.
Jau ketinau žengti atatupsta, kai už medžių pasigirdo baisus
staugimas ir išvydau per stovyklavietę šuoliuojantį bei riaumojan­
tį Reną. Jo brolis greitai patraukė mane į šoną ir taip pat pašoko,
pasiversdamas juodu tigru, kurį mačiau anksčiau.
Renas buvo klaikiai įniršęs. Jis taip garsiai riaumojo, kad aš
net kūnu jaučiau vibracijas. Du tigrai šovė, kurtinančiai trenkėsi
vienas į kitą ir sunkiai drebėsi į žemę. Jie ridenosi per žolę, draskė
nagais vienas kito nugaras ir kiek galėdami kandžiojosi.
Aš ropojau keturiomis kuo toliau, kol atsiradau prie krioklių,
už kažkokių krūmų. Bandžiau šaukti, kad jie liautųsi, tačiau kova
buvo tokia arši, jog mano balsas paskęsdavo jų riaumojime. Kaž­
kuriuo momentu dvi didelės katės išsiskyrė ir spigino viena į kitą.

224
Jos prigludo prie žemės, mosuodamos uodegomis, pasiruošusios
šokti. Tuomet ėmė sukti ratais aplink laužą taip, kad šis visada
būdavo viduryje tarp jų.
Akimirką jie grėsmingai urzgė ir susikibo žvilgsniais tarsi ko­
kiose spiginimo varžybose. Pagalvojau, kad kol dar jų nagai rau­
sia žemę, o ne draskosi ore, pats laikas įsikišti. Lėtai prisiartinau,
laikydamasi arčiau Reno.
Sukaupusi visą drąsą, maldavau:
- Prašau, liaukitės. Abudu. Juk esate broliai. Nesvarbu, kas
nutiko praeityje. Judu turit pasikalbėti.
Atsigręžiau į Reną:
- Tu norėjai jį surasti. Dabar turi galimybę pasikalbėti, pasa­
kyti jam, ką norėjai.
Pažvelgiau į Kišaną.
- Na ir tu. Renas daugelį metų praleido nelaisvėje ir mes daro­
me viską, kad judviem padėtume. Turėtum jį išklausyti.
Renas pavirto į žmogų. Jis kandžiai tarė:
-Tu teisi, Kelse. Aš atvykau čia norėdamas pasikalbėti, tačiau
matau, kad juo vis dar negalima pasikliauti. Neverta buvo... apie
jį nė svarstyti. Nereikėjo man čia vykti.
- Bet, Renai...
Renas žengė į priekį iš už manęs ir piktai nusispjovė į juodąjį
tigrą.
- Vasiyata karand! Badamtiša! Aš dvi dienas vaikščiojau aplin­
kui, ieškodamas tavęs! Tu neturėjai teisės čia ateiti, nes žinojai,
kad aš iškeliavęs! Ir tu daugiau niekuomet nepaliesi Kelsės, jei
nenori turėti bėdų!
Reno brolis taip pat atsivertė į žmogų, gūžtelėjo pečiais ir at­
sainiai metė:

225
 - Aš norėjau pamatyti, ką taip aršiai gini. Tu teisus. Sekiau
tave porą dienų priartėdamas tiek, kad pamatyčiau, ką sugebi,
bet likdamas ganėtinai nuošaly, kad galėčiau ateiti, kai pats no­
riu. Manęs visiškai nedomina, ką tu norėtum pasakyti, Murkha34.
Kišanas patrynė savo smakrą ir išsišiepė aptikęs ilgų įdrės­
kimų žymes, likusias po grumtynių su Renu. Jis šaudė akimis į
mane, paskui atsainiai nužvelgė brolį ir pridūrė:
- Žinoma, nebent tu norėtum pakalbėti apie ją. Mane visuo­
met domino tavo moterys.
Renas nustūmė mane į šalį ir atsakė įsiutusiu riaumojimu.
Šuolio metu persimainęs į tigrą, jis vėl puolė brolį. Jiedu nusiri­
to per stovyklavietę kandžiodami ir draskydami vienas kitą, atsi­
trenkdami į medžius ir plodamiesi į aštrias uolas. Renas ketino
vožti broliui nagais, tačiau pataikė į medį, palikdamas storame
kamiene gilias, dantytas žymes.
Juodasis tigras atsitraukė ir nuskuodė į džiungles, Renas nu­
sivijo jį įkandin. Judviejų piktas riaumojimas aidėjo tarp medžių,
gąsdindamas paukščius. Kova tęsėsi, iš vienos džiunglių dalies jie
persikėlė į kitą. Stovėdama ant uolos galėjau sekti jų kelią pagal
siūbuojančius medžius ir sunerimusių paukščių, pakilusių iš savo
patogių lizdų, pulkus.
Galiausiai Renas parlėkė atgal į stovyklą, į jo nugarą nagais
buvo įsikibęs brolis, besitaikantis perkąsti sprandą. Renas atsi­
stojo ant užpakalinių kojų ir numetė jį. Tada liuoktelėjo ant aukš­
tos uolos, apžvelgė baseiną ir pasisuko sutikti brolį.
Susikaupęs juodasis tigras šoko ant Reno, kuris tuo tarpu
liuoktelėjo, užkirsdamas jam kelią. Viskas baigėsi tuo, kad abu
nuvirto į vandenį.
34 Murkha - kvailys (hind.).

226
 Stovėjau ant kranto stebėdama jų grumtynes. Vienas tigras
išnirdavo iš vandens ir mesdavosi ant kito, spausdamas jį že­
myn. Nagai raikė snukius, nugaras ir jautrias papilves. Dvi di­
džiulės katės tvatino ir maitojo viena kitą. Neatrodė, kad kuri
nors imtų viršų.
Nespėjau pagalvoti, kad, ko gero, jie niekada nesiliaus, kai
kautynės baigėsi. Grumtynių nualsintas Kišanas išsivilko iš van­
dens, paėjėjo kelis žingsnius ir susmuko. Giliai švokšdamas jis
valandėlę ilsėjosi ir ėmė laižyti savo letenas.
Netrukus iš vandens išsiropštė ir Renas. Jis atėjo tarp manęs
ir brolio ir išsitiesė prie mano kojų. Jo kūnas buvo nusėtas daugy­
bės gilių įdrėskimų, baltame kailyje puikiai matėsi kraujuojančios
žaizdos. Nuo kaktos iki smakro driekėsi gilus, bjaurus įpjovimas,
buvo perrėžta dešinė akis ir nosis. Iš lėto kraujavo gili įkandimo
palikta žaizda kakle.
Nuėjau už jo prie kuprinės. Pasirausiau, suradau pirmosios
pagalbos vaistinėlę, paėmiau mažą buteliuką su spiritu ir didelį
ritinį tvarsčio. Mano įgimta kraujo ir žaizdų baimė kažkur dingo,
liko tik natūralus savisaugos instinktas. Labiau baiminausi dėl jų
ir žinojau, kad jiems reikia pagalbos. Taigi įsidrąsinau.
Pirmiausia priėjau prie Reno, švariu vandeniu nuvaliau purvą
iš jo žaizdų, ištraukiau uolų atplaišas, tada suvilgiau tvarstį spiri­
tu ir prispaudžiau prie blogiausiai atrodančių sužeidimų. Regis,
jis nebuvo sužeistas mirtinai, svarbu tik sustabdyti kraujavimą,
tačiau matėsi keli gilūs įdrėskimai. Ant vieno šono kailis buvo
taip baisiai sudraskytas, tarsi būtų pabuvojęs mėsmalėje.
Jis tyliai suurzgė, kai nuo nugaros perėjau prie kaklo ir išva­
liau dantų paliktas žymes. Iš vaistinėlės paėmiau didelį, minkš­
tą tvarstį, užpyliau ant jo spirito ir prispaudžiau prie suniokoto

227
šono, kad sustabdyčiau kraujavimą. Renas tyliai suriaumojo nuo
aštraus skausmo, aš užjaučiamai šyptelėjau. Palikau prispaustą
tvarstį. Nuvaliau jo snukį ir ramindama dezinfekavau kaktos ir
nosies žaizdas, saugodamasi nepaliesti akies. Ji jau nebeatrodė
taip blogai kaip iš pradžių, kai ją išvydau. Veikiausiai tai buvo
pirmo įspūdžio vaizdinys.
Padariau viską, ką galėjau, tačiau nuogąstavau dėl infekcijos
ir tikrai labai nerimavau dėl suniokoto šono ir akies. Net ašara
nusirito mano skruostu, kai prispaudžiau tvarstį prie jo kaktos.
Jis lyžtelėjo mano riešą. Paglosčiau jo žandą ir sukuždėjau:
- Kenai, tai siaubinga. Norėčiau, kad tai niekada nebūtų įvy­
kę. Man taip gaila. Tikriausiai beprotiškai skauda, - mano ašara
nukrito ant jo nosies. - Dabar norėčiau pasirūpinti tavo broliu.
Nusišluosčiau akis ir susiradau dar vieną tvarstį. Tą patį pada­
riau ir juodajam tigrui. Skausmingiausia ir giliausia žaizda žiojėjo
nuo jo kaklo iki krūtinės, tad prie jos užtrukau ilgiausiai. Gilus
įkandimas ant nugaros buvo pilnas purvo ir smulkaus žvyro. Iš
pradžių jis gausiai kraujavo, ir tai turbūt buvo gerai, nes kraujas
plovė žaizdą. Keletą minučių, kol kraujavimas sumažėjo, palai­
kiau prispaustą tvarstį, tada išvaliau įkandimą. Jo nugara tirtėjo,
kai ten užpyliau spirito, jis suurzgė.
Uždėjau ant žaizdos tvarstį. Mano smakru nuriedėjo kelios
ašaros. Aš šniurkštelėjau.
- Tikriausiai šią vietą reikės siūti.
Tada kreipiausi į abu tigrus ir tyliai išbariau:
-Judu veikiausiai pasigausite infekciją ir jūsų uodegos nukris.
Kišanas įsižeidęs purkštelėjo, tai nuskambėjo kaip juokas ir
privertė mane susiimti ir pyktelėti.
- Tikiuosi, kad jūs abu įvertinsite tai, jog žaizdų valymas mane
siaubingai gąsdina. Aš nekenčiu kraujo. Taip pat, jūsų žiniai, aš

228
spręsiu, kas gali ir kas negali manęs liesti. Aš ne koks kamuoliu­
kas ant virvutės, kurį dvi katės gali mėtyti. Aš taip pat nesu tas
asmuo, dėl kurio jūs iš tiesų kovojate. Tai, kas nutiko tarp judvie­
jų, jau seniai praeity, ir aš tikrai tikiuosi, kad jūs išmoksite atleisti
vienas kitam.
Auksinės akys pažvelgė į manąsias, ir aš paaiškinau:
- Priežastis, dėl kurios mes čia atvykome, ta, kad Renas ir aš
stengiamės panaikinti prakeiksmą. Mums padeda ponas Kada-
mas, mes turime gerų sumanymų, nuo ko visa tai pradėti. Keti­
name ieškoti keturių dovanų Durgai ir mainais judu abu tapsite
žmonėmis. Dabar, kai žinai, kodėl esame čia, galėtume sugrįžti
pas poną Kadamą ir vykti toliau. Manau, kad jums abiem reikia
į ligoninę.
Reno krūtinė sugriaudėjo, jis ėmė lyžčioti savo letenas. Juo­
dasis tigras pasivertė ant šono, atidengdamas ilgą įdrėskimą nuo
kaklo iki pilvo. Aš jį taip pat išvaliau. Kai baigiau, nudrožiau prie
savo krepšio ir įsidėjau likusį spiritą. Nusišluosčiau rankove akis
ir kone pašokau, kai pasisukusi išvydau Reno brolį, stovintį už
manęs žmogaus pavidalu.
Renas budriai pakilo ir atidžiai sekė kiekvieną jo judesį. Jo uo­
dega mosikavo pirmyn ir atgal, o iš krūtinės sklido gilus urzgimas.
Kišanas pažvelgė žemyn į Reną, kuris nenuleisdamas nuo jo
akių prisėlino arčiau, tada vėl pasisuko į mane. Jis paėmė mano
ranką ir kilstelėjęs ją pabučiavo, tuomet begaliniai pasitikėdamas
savimi žemai nusilenkė.
- Ar galiu paklausti, kuo tu vardu?
-Aš esu Kelsė. Kelsė Heis.
- Kelsė. Gerai, aš labai vertinu visas tavo pastangas dėl mūsų.
Atsiprašau, jei anksčiau tave išgąsdinau. Aš, - jis nusišypsojo, -

229
stokoju bendravimo sujaunomis panelėmis patirties. Ar gali dau­
giau papasakoti apie tas dovanas, kurias ketini siūlyti Durgai?
Renas nelaimingai suurzgė.
As linktelėjau.
- Ar Kišanas yra tikrasis tavo vardas?
- Tiesą sakant, mano vardas yra Sohanas Kišanas Radžara-
mas, tačiau jei tau patinka, gali mane vadinti Kišanu, - tamsaus
gymio fone blykstelėjo akinamai balta šypsena. Jis pasiūlė savo
ranką. - Ar galėtum atsisėsti ir pakalbėti su manimi, Kelse?
Kažkuo Kišanas buvo labai žavus. Aš net pati nustebau, kaip
greitai ėmiau juo pasitikėti ir jį pamėgau. Jis turėjo panašių sa­
vybių, kaip jo brolis. Kaip ir Renas, jis nesunkiai patraukdavo
žmogų į savo pusę. Veikiausiai tai susiję su jų diplomatiniais įgū­
džiais. Galbūt tojuos išmokė mama. Bet kuriuo atveju mane tai
veikė teigiamai. Aš nusišypsojau.
- Mielai.
Jis pakišo mano ranką sau po alkūne ir mes nuėjome prie
ugniavietės. Renas vėl suurzgė, o Kišanas patenkintas nusišyp­
sojo jam. Kai atsisėdom, pastebėjau, kaip jis sudrebėjo, todėl pa­
siūliau aspirino.
- Ar nereikėtų judviem gydytojo? Aš tikrai manau, kad reikėtų
susiūti žaizdą ir Renui...
- Dėkoju, bet ne. Tau nevertėtų nerimauti dėl mūsų mažų
skausmelių.
- Tikrai nepavadinčiau jūsų žaizdų mažomis, Kišanai.
- Užkeikimo kerai padeda mums greitai gyti. Pamatysi. Mes
abu greitai atsistatome. Vis dėlto buvo malonu, kai tokia miela,
jauna moteris rūpinosi mano sužeidimais.
Renas atsistojo priešais mus ir atrodė, tarsi jį būtų ištikusi
apopleksija.

230
 As padariau pastabą:
- Renai, būk civilizuotas.
Kišanas plačiai nusišiepė ir palaukė, kol aš patogiai įsitaisysiu.
Tada priėjo ir uždėjo ranką man ant pečių. Renas atsistojo tarp
mūsų ir gauruota galva šiurkščiai nustūmė brolį į šoną, padaryda­
mas daugiau vietos, kad galėtų įsiterpti į vidurį. Jis sunkiai sudri­
bo ant žemės ir paguldė savo galvą man ant kelių.
Kišanas paniuro, tačiau aš pradėjau pasakoti, ką mudu su
Renu patyrėme. Apsakiau, kaip sutikau Reną cirke ir kaip jis
atviliojo mane į Indiją. Apie Fetą, Kanherio urvą ir kaip radome
pranašystę, pasakiau, kad esame pakeliui į Hampi.
Galiausiai pasakodama pasimečiau ir glosčiau Reno galvą. Jis
užsimerkė murkdamas ir užsnūdo. Pliauškiau kone valandą, be­
veik nekreipdama dėmesio į mąslią Kišano veido išraišką ir pakel­
tą antakį, kai jis stebėjo mudu su Renu. Aš net nepamačiau, kaip
jis vėl pavirto į tigrą.
j uodas, glotnus tigras stebeilijo įbedęs savo geltonas akis, žvil­
gančias iš pasigėrėjimo, kai aš dalijausi ryškiausiais įspūdžiais iš
Kanherio urvo.
Jau buvo gili naktis. Džiunglėse, kurios dieną atrodė tokios
triukšmingos, dabar tvyrojo tyla, girdėjosi tik kaip spragsi degan­
tis laužas. Aš žaidžiau su minkštomis Reno ausimis. Jo akys vis
dar buvo užmerktos ir jis tyliai murkė arba, geriausiai tiktų saky­
ti, parpė.
Vėl pavirtęs į žmogų, Kišanas dirstelėjo į mane ir tarė:
- Skamba labai... įdomiai. Turiu vilties, kad tu nežūsi ir ne­
būsi sužeista. Bet kur kas protingiau būtų, jei grįžtum namo ir
paliktum mus likimo valiai. Regis, tai ilgos misijos pradžia, kuri
kupina pavojų.
- Iki šiol mane gynė Renas, o globojama dviejų tigrų, esu tikra,
būsiu visiškai saugi.
Kišanas dvejojo.
- Net su dviemtigrais reikalai gali pakrypti bloga linkme, Kel-
se. Ir... aš neketinu su jumis keliauti.

232
 - Ką? Ką turi galvoje? Mes žinome, kaip panaikinti prakeiks­
mą. Bent jau pirmuosius etapus, vis tiek. Kišanai, aš nesuprantu.
Kodėl tau mums nepadėjus... sau nepadėjus?
Kišanas pakilo ir paaiškino.
- Dėl dviejų priežasčių. Pirmoji ta, jog nenoriu, kad mano są­
žinę slėgtų daugiau mirčių. Jau esu sukėlęs pernelyg daug skaus­
mo. Antra... na, aš tiesiog netikiu, kad mums pasisektų. Manau,
kad judu ir ponas Kadamas tiesiog vaikotės šmėklas.
- Vaikomės šmėklas? Nesuprantu.
Kišanas gūžtelėjo pečiais.
- Matai, Kelse, aš įpratau gyventi kaip tigras. Tai ne tokia blo­
ga egzistencija, tikrai. Ir prisitaikiau prie to. Susitaikiau, kad da­
bar mano gyvenimas štai toks, - jis nutilo ir susimąstė.
- Kišanai, ar esi tikras, kad tai ne tu vaikaisi šmėklas? Tu pats
save baudi, likdamas laukinėje gamtoje, juk taip?
Jaunesnysis princas sustingo. Jo geltonos akys šovė į mane.
Veidas tapo šaltas ir neįskaitomas. Aš pamačiau gėlą ir skausmą
jo akyse. Mano ūmumas jį giliai įskaudino. Tarytum aš būčiau
nuplėšusi tvarstį nuo rūpestingai saugomos senos žaizdos.
Paėmiau jo delną ir švelniai paklausiau:
- Kišanai, argi nenorėtum sau geresnės ateities? Sukurti šei­
mą? Žinau, ką reiškia, kai miršta mylimas žmogus. Jautiesi labai
vienišas, palūžęs. Atrodo, kad nuo šiol visada būsi sužeistas. Ta­
rytum kartu su išėjusiuoju būtum netekęs dalelės savęs. Bet tu
nesi vienas. Yra žmonių, kuriais gali rūpintis ir kuriems tu pats
rūpi. Jie tau suteiks daugybę priežasčių gyventi. Ponas Kadamas,
tavo brolis, aš. Netgi gali atsirasti kažkas, ką pamilsi. Prašau, ke­
liauk su mumis į Hampi.
Kišanas nusuko žvilgsnį į šoną ir tyliai tarė:

233
 - Aš nebenoriu dalykų, kurių niekada nebus, jau labai labai
seniai atsisakiau jų.
Stipriau suspaudžiau jo ranką.
- Kišanai, prašau, persigalvok.
Jis taip pat spustelėjo mano ranką ir nusišypsojo.
- Apgailestauju, Kelse, - atsistojo ir išsitiesė. - Dabar, jei tu
ir Renas tikrai planuojate leistis į šią ilgą kelionę, jis turės eiti
medžioti.
- Medžioti? - susigūžiau. Kiek mačiau, Renas nedaug tevalgė.
- Galbūt jis užtektinai valgė kaip žmogus, bet tikrai nepakan­
kamai kaip tigras. Tigru jis būna didesnę laiko dalį, todėl turi
būti stiprus ir pasisotinęs, kad kelionėje galėtų apginti tave. Vei­
kiausiai jam tiktų kas nors didelis, pavyzdžiui, dailus šernas arba
buivolas.
Aš sprangiai nurijau seiles.
- Ar esi įsitikinęs?
- Taip. Kaip tigras, jis labai liesas. Jam reikia pasistiprinti.
Gauti šiek tiek proteinų.
Paglosčiau Reno nugarą. Jaučiau jo šonkaulius.
- Gerai. Pasirūpinsiu, kad prieš išvykstant jis pamedžiotų.
- Puiku, - jis linktelėjo galvą ir nusišypsojo. Tada atsisveikin­
damas paėmė mano ranką ir, regis, nenorėjo paleisti. Galiausiai
pasakė: - Dėkoju, Kelse, už labai įdomų pokalbį.
Taip taręs, pavirto tigru ir nušuoliavo į džiungles.
Renas vis dar snaudė, padėjęs galvą ant mano kelių, tad dar
šiek tiek pasėdėjau tyliai. Perbraukiau pirštais per jo nugaros dry­
žius ir apžiūrėjau įbrėžimus. Ten, kur prieš valandėlę žiojėjo atsi­
vėrusios žaizdos, oda buvo visiškai užgijusi. Ilgas įdrėskimas per
veidą ir akį taip pat buvo dingęs. Neliko net rando.

234
 Kai mano kojos visiškai nutirpo nuo Reno svorio, išlindau,
pakėlusi jo galvą, ir vėl įkūriau ugnį. Renas pasivertė ant šono ir
snaudė toliau.
Pastaroji kova veikiausiai labai jį iškamavo. Kišanas teisus. Jam
reikia medžioti. Jis turi įgauti jėgų.
Renas miegojo, kol aš pukšėjau aplink teritoriją, nešiau mal­
kas, vakarieniavau. Paskui, susiruošusi miegoti, pasiėmiau ant­
klodę, susisiaučiau ir atsiguliau šalia jo. Jo krūtinė burzgė, bet
jis nepabudo, tik pasirito arčiau manęs. Pasidėjau galvą ant jo
nugaros lyg ant pagalvės ir užmigau, žiūrėdama į žvaigždes.

Prabudau vėlyvą rytmetį, įsupta į antklodę. Apsidairiau ieš­

kodama Reno, bet jo niekur nesimatė. Vis dėlto laužas liepsnojo,
tarsi jis būtų užmetęs malkų. Pasiverčiau ant pilvo, bandydama
išsirangyti iš antklodės, ir aiktelėjau iš skausmo, net nugara per­
bėgo drebulys.
Apsičiupinėjau, patiyniau skaudamus raumenis ir sudejavau:
- Štai kuo baigiasi nakvynė ant kietos žemės tiek daug naktų.
Taip ir susisuksiu it senutė anksčiau laiko, - pasidaviau ir nugriu­
vau atgal.
Pasigirdo minkšti žingsniai ir veidu pajutau Reno snukį.
- O, nesirūpink manimi. Ketinu čia pagulėti, kol mano stubu­
ras vėl išsitiesins.
Jis pasisuko ir ėmė savo tigriškomis letenomis plekšnoti mano
nugarą. Aš sukikenau iš skausmo, bandydama įtraukti oro į plau­
čius. Jis atrodė tarsi įmitęs katinas, aštrinantis nagus į žmogaus
kūną lyg kokią kanapą.
Suspigau:
- Ačiū už pastangas, Renai, bet tu pernelyg sunkus. Aš nega­
liu kvėpuoti.

235
 Jo sunkios letenos pakilo ir akimoju pavirto šiltomis, stiprio­
mis rankomis. Renas ėmė masažuoti nugarą, o mano mintys nu­
klydo atgal prie nepavykusio pokalbio apie bučinį. Nuraudau,
kūnas įsitempė, dar labiau sustiprindamas nugaros spazmus.
- Atsipalaiduok, Kelse. Tavo nugara pilna mazgų. Leisk man
padirbėti.
Aš bandžiau negalvoti apie Reną. Prisiminiau vienintelį turėtą
masažą, kurį atliko vidutinio amžiaus masažistė. Tiesą sakant, jis
buvo skausmingas ir visam laikui atmušė norą pakartoti šį eks­
perimentą. Ta moteris labai stipriai spaudė ir mygė krumpliais
mano pečius ir mentikaulius. Aš nieko jai nesakiau, tiesiog ken­
tėjau. Kiekviena minutė buvo tikra kankynė. Kol ji trynė, aš vis
kartojau: „tikiuosi, kad jau pabaiga. Tikiuosi, kad jau pabaiga“.
Renas masažavo visiškai kitaip. Jis dirbo švelniai, spaudė del­
nu vidutinišku stiprumu. Masažuodamas sukamaisiais judesiais
žemyn stuburu, jis rasdavo įtemptas vietas ir minkštindavo rau­
menis tol, kol jie sušildavo ir atsipalaiduodavo. Baigęs masažuoti
nugarą, pirštais perbėgo stuburu aukštyn iki mano marškinėlių
apykaklės ir ėmė maigyti pečius bei kaklą. Pajutau, kaip kūnu
nubėgo virpuliukai.
Vikrūs pirštai leidosi nuo mano plaukų linijos ir nedideliais
ratais maigė kaklą. Paskui, jau su didesne jėga, braukė nuo kaklo
iki pečių. Suimdamas pirštais kaklo išlinkimą, jis minkė, gniau­
žė ir maigė raumenis, neskubėdamas ir metodiškai tirpindamas
maudimą bei skausmą. Ilgainiui spaudimas ėmė silpnėti, kol vir­
to beveik glostymu. Aš giliai atsidusau, tirpdama iš malonumo.
Kai jis liovėsi, pabandžiau atsisėsti. Jis žengtelėjo į šoną ir pri­
laikė mane už alkūnės, padėdamas atsikelti.
- Ar jautiesi geriau, Kelse?

236
 Nusišypsojau jam.
- Taip! Labai tau ačiū.
Aš apsivijau rankomis jo kaklą ir meiliai apkabinau. Jo kūnas
buvo šaltas. Jis manęs nepriglaudė. Aš atsitraukiau ir pastebėjau,
kad jo lūpos stipriai suspaustos ir jis vengė akių kontakto.
- Renai?
Jis nuėmė mano rankas nuo savo kaklo, nuleido jas ir pagaliau
pažvelgė į mane.
- Džiaugiuosi, kad jautiesi geriau.
Taip taręs, pasitraukė prie ugniavietės ir pavirto į tigrą.
Negerai, pamaniau. Kas ką tik nutiko?Jis niekada anksčiau ne­
sielgė su manimi šitaip šaltai. Tikriausiai vis dar pyksta dėl to buči­
nio. Arba tebėra nusiminęs dėl Kišano. Aš nežinau, kaip tai išspręsti.
Neturiu patirties, kaip kalbėti apie santykius. Ką pasakyti, kad būtų
gerai?
Užuot kalbėjusi apie mus ar mūsų draugystę, arba kodėl ne­
pasibučiavome, - tai tiesiog tvyrojo tarp mūsų, - nusprendžiau
pakeisti temą. Atsikrenkščiau.
- Renai? Ar prieš mums išvykstant tau nereikėtų pamedžioti?
Tavo brolis sakė, kad turėtum kaip reikiant pavalgyti, ir aš ma­
nau, kad apie tai tikrai reikia pagalvoti.
Jis tiesiog prunkštelėjo ir išsitiesė ant šono.
- Aš rimtai. Pažadėjau jam, kad tu medžiosi ir... Aš neisiu iš
džiunglių, kol tu nepamedžiosi. Kišanas minėjo, kad tu per liesas
kaip tigras ir tau reikia suėsti kokį šerną ar panašiai. Tau juk pa­
tinka medžioti. Pats sakei, pameni?
Renas nupėdino prie medžio ir ėmė trinti į jį nugarą.
- Tau peršti nugarą, ar ne? Nori, aš tau pakasysiu, - pasisiū­
liau. - Tai mažiausia, kuo galiu atsidėkoti už masažą.

237
 Baltasis tigras valandėlę liovėsi kasytis, įdėmiai nužvelgė
mane, tada žnektelėjo į purvą, pasivertė ant nugaros ir ėmė vo­
liotis, vartydamasis pirmyn atgal ir makaluodamas letenomis.
įsižeidusi, kad jis taip negailestingai mane atstūmė, surikau:
- Greičiau jau trinsi nugarą į žemę, kad tik aš jos nekasyčiau,
ar ne? Na ir gerai! Daryk, ką nori, tačiau aš niekur nevyksiu, kol
tu nepamedžiosi! - Apsisukau, pastvėriau kuprinę, įlindau į pala­
pinę ir užsegiau užtrauktuką.
Po pusvalandžio dirstelėjau laukan. Renas buvo dingęs. Aš
atsidusau, išlindau ir ėmiau vėl rinkti malkas, kad papildyčiau
atsargas. Tempdama prie ugniavietės sunkų rąstigalį, iš miško iš­
girdau pažįstamą balsą. Atsišliejęs į medį, mane stebėjo Kišanas.
Jis švilptelėjo.
- Ir kas galėjo pagalvoti, kad tokia smulkutė mergaitė turi to­
kius stiprius raumenis?
Aš nekreipiau į jį dėmesio ir nutempiau rąstą į vietą, tada
nusivaliau rankas ir atsisėdau atsigerti vandens. Kišanas prisėdo
šalimais, kiek per arti, nei derėtų, ir ištiesė savo ilgas kojas. Aš
pasiūliau jam butelį vandens ir jis paėmė.
- Nežinau, ką jam tarei, bet tai paveikė. Renas išėjo medžioti.
Aš susiraukiau.
- Ar jis tau ką nors pasakė?
- Tik tiek, kad turiu tave prižiūrėti, kol jo nebus. Medžioklė
gali užtrukti keletą dienų.
- Tiesa? Nė nepagalvojau, kad taip ilgai, - suabejojau. - Taigi...
jis neprieštaravo, kad tu pasiliktum, kol jo nebus?
- Ach, ir dar kaip prieštaravo! - sukikeno. - Jis norėjo būti ti­
kras, kad aš pasirūpinsiu tavo saugumu. Bent jau tiek pasikliauja
manimi.

238
 - Žinai, manau, kad dabar jis širsta ant mūsų abiejų.
Kišanas kilstelėjo antakį ir smalsiai pažvelgė į mane.
- Kaip tai?
- Hm... sakykime, kad tarp mūsų įvyko nedidelis nesusipra­
timas.
Kišano veidas sugriežtėjo.
- Nesijaudink, Kelse. Esu tikras, kad jei jis dėl ko ir kankinasi,
tai dėl savo kvailumo. Jis siaubingai mėgsta ginčytis, patikėk.
Aš atsidusau ir liūdnai papurčiau galvą.
- Ne, tiesą sakant, dėl visko kalta aš. Aš esu sunkaus būdo,
rakštis, kartais galiu būti tiesiog nepakenčiama. Veikiausiai jis
pripratęs, kad jį suptų subtilios, labiau prityrusios moterys, ku­
rios kur kas... na, kur kas geresnės už mane.
Kišanas išlenkė antakį.
- Kiek žinau, Renas iki šiol neturėjo reikalų su jokiomis mo­
terimis. Turiu prisipažinti, kad mane suintrigavo, dėl ko jūs su­
sikivirčijote. Tačiau nepaisant to, papasakosi ar ne, atmink vie­
na: aš daugiau nepakęsiu, kad kalbėdama menkintum save. Jam
neįtikėtinai pasisekė, kad turi tave, ir jam pačiam bus geriau, jei
greičiau tai supras! - Jis šyptelėjo. - Žinoma, jei jūs išsiskirsite, tu
visuomet kviečiama pasilikti su manimi.
- Dėkoju už pasiūlymą, tačiau gyvenimas džiunglėse manęs
nevilioja.
Jis nusikvatojo.
- Dėl tavęs netgi apsvarstyčiau galimybę pakeisti gyvenamąją
vietą. Tu, mano mieloji, esi dovana, dėl kurios verta kovoti.
Aš nusijuokiau ir lengvai kumštelėjau jam į ranką.
- O tu, sere, esi didelis mergišius. Sakai, verta kovoti? Manau,
kad judu abu pernelyg ilgai buvote tigrais. Nesu ypatinga gražuo­

239
lė, ypač čia, įstrigusi džiunglėse. As dar nė neišsirinkau koledžo
fakulteto. Taigi, kas manyje tokio, kas verstų kovoti dėl manęs?
Kišanas iš tiesų rimtai priėmė mano retorinį klausimą. Valan­
dėlę pamąstęs, atsakė.
- Viena vertus, aš niekada nebuvau sutikęs moters, kuri būtų
tokia atsidavusi ir taip padėtų kitiems. Tu rizikuoji savo gyvybe
dėl žmogaus, kurį pažįsti vos keletą savaičių. Esi pasitikinti savi­
mi, aistringa, sumani, gera ir kupina atjautos. Be to, tu esi žavin­
ga ir, be abejo, graži.
Geltonakis princas palietė mano plaukų sruogelę. Aš nurau-
dau, greitai gurkštelėjau vandens ir tyliai pasakiau:
- Man nepatinka, kai jis pyksta ant manęs.
Kišanas gūžtelėjo pečiais ir patraukė ranką, kiek sudirgęs, kad
aš vėl pakreipiau pokalbį apie Reną.
- Taip. Kartą ir man teko patirti jo pyktį ir nuo tada aš išmo­
kau nepervertinti jo gebėjimų pamiršti nuoskaudas.
- Kišanai, ar galiu tavęs paklausti kai ko... asmeniško?
Jis sukikeno ir patrynė barzdą.
- Esu tavo paslaugoms.
-Tai apie Reno sužadėtinę.
Jo veidas paniuro ir aš išgirdau kietą balsą:
- Ką nori sužinoti?
AJcimirką delsiau.
- Ar ji buvo graži?
- Taip. Buvo.
- Ar galėtum daugiau papasakoti apie ją?
Jo veidas šiek tiek suminkštėjo ir jis įsistebeilijo į džiungles.
Ranka perbraukęs per plaukus ir susimąstęs, tarė:
- Jesubaja buvo kerinti. Ji buvo pati įstabiausia mergina, kokią
kada regėjau.

240
 Ir tyliai pradėjo pasakoti.
- Kai mačiau ją paskutinę dieną, ji dėvėjo žėrinčią aukso ša-
rarą su skambčiojančiu, brangakmeniais puoštu diržu, plaukus
buvo susisukusi į mazgą ir perrišusi auksine grandinėle. Tą dieną
ji buvo elegantiškai pasipuošusi nuotaka. Šio paskutinio vaizdo
aš niekada nepajėgsiu pamiršti.
- Kaip ji atrodė?
- Ji buvo labai mielo, ovalo formos veido, putliomis rožinė­
mis lūpomis, juodomis blakstienomis ir antakiais, ir pačiomis
nuostabiausiomis žibuoklių spalvos akimis. Ji buvo smulkutė,
vos siekė mano pečius. Jei plaukus paleisdavo, dažniausiai apsi­
gobdavo juos šalių, tačiau aš žinojau, kad jie buvo glotnūs, šilki­
niai ir juodi it varno sparnas. Ir tokie ilgi, kad dengė nugarą iki
pat pakinklių.
Aš užsimerkiau ir įsivaizdavau šią tobulą moterį šalia Reno.
Nuo kažkokio nepažįstamo jausmo mano viduje viskas skaus­
mingai susitraukė. Tarsi kažkas būtų susmigęs į širdį ir palikęs
kiaurymę.
Kišanas tęsė.
- Tą akimirką, kai ją išvydau, supratau, kad trokštu jos. Nieko
kito, tik jos.
- Kaip judu susipažinote? - aš pasiteiravau.
- Mums su Renu buvo draudžiama vienu metu dalyvauti kare,
baiminantis, kad nežūtume abu, nes tuomet sostas liktų be pa­
veldėtojo. Taigi, kai Renas išvyko į mūšį, aš buvau namuose, tre-
niravausi su ponu Kadamu, studijavau strategijas ir muštravau
kareivius. Vieną dieną, grįždamas namo iš treniruočių, nuspren­
džiau pasivaikščioti ir pasukau pro rūmų sodus. Ir išvydau Jesu-
bają - ji stovėjo prie fontano, buvo ką tik nuskynusi lotoso žiedą.

241
Jos šalis nuslydo ant pečių. Paklausiau, kas ji tokia, tačiau ji nusi­
suko, uždengė savo nuostabius plaukus bei veidą ir nudelbė akis.
- Tada ir sumojai, kas ji tokia? - aš paklausiau.
- Ne. Ji nusilenkė man, pasakė savo vardą ir nubėgo į rūmus.
Aš pamaniau, kad ji kokio svarbaus svečio duktė. Kai grįžau į
rūmus, nedelsiant ėmiau apie ją klausinėti ir greitai išsiaiškinau,
kad jau sutarta, jog ji taps mano brolio žmona! Iš pavydo netekau
proto. Visais atžvilgiais buvau antras po jo. Renui atitekdavo visi
tie dalykai, kurių aš labiausiai troškau gyvenime. Jis buvo myli­
miausias sūnus, daug geresnis politikas, nei aš, būsimas karalius
ir dabar dar ketino vesti merginą, kurios troškau aš.
Kišanas persikreipęs iškošė:
- Jis net nebuvo jos matęs! Aš nė nenutuokiau, kad mūsų
tėvai ieškojo Renui nuotakos! Jam tebuvo dvidešimt vieneri, o
man vos dvidešimt. Aš paklausiau tėvo, ar jis negalėtų atšaukti
sužieduotuvių, kad Jesubaja atitektų man. Pasiūliau rasti Renui
kitą princesę. Ką jau ten, aš netgi pats sutikau eiti ieškoti jam
nuotakos!
- Ką atsakė jūsų tėvas?
- Tuo metu jis buvo visiškai pasinėręs į karo reikalus. Aš jam
sakiau, kad Renui vis tiek tai nerūpi, tačiau tėvas nesileido į kal­
bas. Jis primygtinai reikalavo, kad susitarimas su Jesubajos tėvu
nebūtų nutrauktas. Jis sakė, kad jos tėvas pageidauja ištekinti
savo dukterį už sosto paveldėtojo, idant ji taptų karaliene.
Jis plačiai atsirėmė rankomis į rąstą, ant kurio mes ilsėjomės,
ir tęsė toliau:
- Po kelių dienų ji išvyko, lydima ištiso karavano, kad susitiktų
su Renu, pasirašytų dokumentus ir dalyvautų oficialiose sužie­
duotuvėse. Su Renu ji praleido vos keletą valandų, nors pati ke­

242
lionė užtruko kone savaitę. Tai buvo pati ilgiausia savaitė mano
gyvenime. Po to ji grįžo į rūmus laukti. Laukti jo!
Auksinės akys įsmigo į mane.
- Tris mėnesius ji gyveno rūmuose, laukdama Reno, aš kaip
galėdamas stengiausi jos vengti, tačiau Jesubaja jautėsi vieniša
ir ieškojo draugijos. Ji norėjo, kad kas nors eitų pasivaikščioti
drauge su ja po sodą, ir aš nenoromis sutikau, vildamasis, jog
pajėgsiu sutvardyti savo jausmus. Pasakiau sau, kad netrukus ji
taps mano seserimi ir nėra nieko keisto ją mėgti, tačiau kuo la­
biau ją pažinau, tuo karščiau pamilau ir tuo smarkiau liepsnojo
mano apmaudas. Vieną vakarą, kai mes vaikštinėjome po sodą, ji
prisipažino, kad norėtų, jog tai aš būčiau jos sužadėtinis. Mane
užliejo džiaugsmo banga! Beregint pabandžiau ją apkabinti, bet
Jesubaja mane atstūmė. Ji labai griežtai laikėsi protokolo. Net
mūsų pasivaikščiojimų metu reikiamu atstumu mus lydėdavo jos
globėja. Jesubaja meldė manęs palūkėti, žadėdama, kad rasime
būdą, kaip likti drauge. Aš buvau be galo laimingas ir pasiryžęs
padaryti viską, kad tik ji būtų mano.
Aš paėmiau jo ranką. Jis spustelėjo mano pirštus ir tęsė toliau.
-Jesubaja sakė, kad ilgai stengėsi nugalėti savo jausmus man
dėl šeimos gerovės, dėl karalystės, tačiau meilė buvo stipres­
nė. Ji pamilo mane, o ne Reną. Pirmą kartą gyvenime kažkas
pasirinko mane, o ne Reną. Jesubaja ir aš buvome labai jauni
ir įsimylėję. Tačiau artėjo brolio sugrįžimo diena ir ją apėmė
neviltis, ji ėmė primygtinai reikalauti, kad pasikalbėčiau su jos
tėvu. Be abejonės, tai buvo nepadoru, tačiau iš meilės aš bu­
vau praradęs galvą ir sutikau, pasiryžęs padaryti viską, kad tik ji
būtų laiminga.
- Ką pasakė jos tėvas?

243
 - Jos tėvas sutiko atiduoti jos ranką ir leisti mudviem susituok­
ti, jei aš priimsiu tam tikras sąlygas.
- Kaip tik tuomet tu parengei planą, kaip įvilioti Reną ir užda­
ryti jį į belangę, tiesa? - Aš įsiterpiau.
Kišanas susiraukė.
- Na taip. Tuomet man atrodė, kad Renas yra kliūtis, kurią
peršokęs, gausiu Jesubają. Aš rizikavau juo dėl galimybės būti su
ja. Pasiteisindamas galiu pasakyti tik tiek, kad man buvo pažadė­
ta, jog kareiviai tik palydės Reną iki Jesubajos tėvo rūmų ir mes
pakeisime sužadėtuvių sąlygas. Deja, viskas įvyko kitaip.
- Kas nutiko Jesubajai? - tyliai paklausiau.
- Nelaimingas atsitikimas, - taip pat tyliai jis atsakė. - Jai su­
davė, ji parkrito ir susilaužė kaklą. Ji mirė ant mano rankų.
Aš suspaudžiau jo ranką.
- Man labai gaila, Kišanai. - Abejojau, ar noriu sužinoti atsa­
kymą į kitą klausimą, bet vis dėlto nusprendžiau pasiteirauti. - Ki­
šanai, kartą paklausiau pono Kadamo, ar Renas mylėjo Jesubają.
Jis man taip ir neatsakė.
Kišanas karčiai nusijuokė.
- Renui patiko svajoti apie ją. Jesubaja buvo graži, trokštama,
galėjo tapti puikia drauge ir karaliene, bet Renas jos visiškai ne­
pažinojo. Laiškuose jis prašė ją vadinti Baja ir pats norėjo, kad jį
vadintų Renu. Ji nekentė to. Jai atrodė, kad pravardes gali turėti
tik žemesnių kastų žmonės. Dorai sakant, jie nė nespėjo kaip
reikiant susipažinti vienas su kitu.
Iš pradžių aš pajutau palengvėjimą, tačiau netrukus prisimi­
niau, kaip Kišanas apibūdino Jesubają. Visai nebūtina gerai pa­
žinoti merginą, kad jos trokštum ir siektum. Visai gali būti, kad
Renas tebepuoselėja jausmus savo prarastai sužadėtinei.

244
 Lengvas virpulys nubėgo Kišano ranka ir aš supratau, kad jo
žmogiškas laikas baigėsi.
- Ačiū, kad pasilikai su manimi, Kišanai. Aš turiu tiek daug
klausimų. Norėčiau, kad galėtum su manimi ilgėliau pasikalbėti.
- Pasiliksiu su tavimi, kol grįš Renas. Rytoj tikriausiai vėl pa­
sišnekučiuosime.
- Su džiaugsmu.
Liūdesio apimtas vyras pavirto į juodą tigrą ir susirado tinka­
mą vietelę nusnūsti. Aš nusprendžiau parašyti į savo dienoraš­
tį. Jaučiausi siaubingai dėl Jesubajos mirties. Atsiverčiau tuščią
lapą, norėdama užsirašyti, tačiau ėmiau piešti du tigrus ir dailią,
ilgaplaukę mergaitę tarp jų. Po to nubrėžiau liniją, sujungdama
ją su abiem tigrais, ir atsidusau. Ne taip paprasta išdėstyti savo
jausmus ant popieriaus lapo, kai galvoje tokia košė.
Renas negrįžo visą dieną, Kišanas snaudė visą popietę. Aš ke­
lis kartus triukšmingai praeidavau pro šalį, tačiau jis kiurksojo nė
nekmstelėdamas.
- Nieko nepasakysi, geras saugotojas, - murmėjau sau po no­
simi. - Galėčiau išeiti į džiungles, o jis nė nepastebėtų.
Didelis, juodas tigras tyliai suprunkštė, veikiausiai norėdamas
pasakyti man, kad net ir snausdamas viską pastebi. Galiausiai li­
kusią popietę praleidau skaitydama ir ilgėdamasi Reno. Netgi kai
jis būdavo tigras, visuomet jaučiausi taip, tarsi jis manęs klausytų
ir, jei galėtų, pasikalbėtų.
Po vakarienės paplekšnojau Kišanui per galvą ir nuėjau į pala­
pinę pamiegoti. Padėjau galvą ant rankos ir pajutau, kaip tuščia
ten, kur visuomet miegodavo Renas.

Kitos keturios dienos prabėgo panašiai. Kišanas buvo šalia.

Pasitraukdavo vos keletui kartų per dieną ir visuomet sugrįždavo

245
pietums ir atsisėsdavo šalia. Po pietų jis pasiversdavo žmogumi ir
leisdavosi kamantinėjamas apie rūmų gyvenimą ir kultūrą.
Penktos dienos rytą viskas pasikeitė. Vos išlindau iš palapinės,
kaip Kišanas pavirto į žmogų.
- Kelse, aš nerimauju dėl Reno. Jis ilgai negrįžta ir aš vaikšti­
nėdamas nė karto neaptikau jo kvapo. įtariu, kad medžioklė ne­
labai jam nusisekė. Jis nemedžiojo nuo tada, kai buvo įkalintas,
taigi daugiau nei tris šimtus metų.
- Ar manai, kad jis sužeistas?
- Visko gali būti, tačiau nepamiršk, kad mes greitai gyjame.
Šiose vietose nėra daug žvėrių, kurie bandytų sužeisti tigrą, tačiau
esama brakonierių ir spąstų. Manau, kad privalau eiti jo ieškoti.
- Ar manai, kad bus lengva jį rasti?
- Jei jis sumanus, laikysis arčiau upės. Dauguma kaimenių
renkasi prie vandens. Jei jau prakalbome apie maistą - pastebė­
jau, kad tavo atsargos išseko. Šiąnakt, kai miegojai, susitikau su
ponu Kadamu jo stovykloje šalia kelio ir atnešiau tau daugiau
greito maisto. - Jis mostelėjo į krepšį šalia palapinės.
- Tau teko visą kelią nešti tai įsikandus. Dėkoju tau.
- Labai prašom, mano mieloji, - šyptelėjo.
Aš nusijuokiau.
- Na žinoma, geriau jau kelias mylias nešti kuprinę dantyse,
užuot sulaukti, kad Renas suleistų dantis tau į nugarą, kad vos
nenumarinai manęs badu, ar ne?
Kišanas susiraukė.
- Tai padariau dėl tavęs, Kelse. Ne dėl jo.
Paliečiau jo ranką.
- Žinoma, ačiū tau.
Jis uždėjo savo ranką ant manosios ir tarė.

246
 -Aap ke liye. Tai reiškia, tavo labui.
- Ar pasakei ponui Kadamui, kad užtruksime?
- Taip, paaiškinau situaciją. Nesijaudink dėl jo. Jis patogiai
įsitaisęs šalia kelio ir lauks mūsų, kiek tik prireiks. Dabar noriu,
kad įsidėtum šiek tiek maisto ir vandens. Keliausime drauge. Pa­
likčiau tave čia, tačiau Renas patikino, kad būdama viena pateksi
į bėdą. - Jis palietė mano nosį. -Ar tiesa, bilauta35?Nejaugi tokia
miela, jauna mergina gali pakliūti į bėdą?
-Aš nepakliūvu į bėdą. Bėdos pačios mane persekioja.
- Tai jau panašiau į tiesą, - nusijuokė jis.
- Nepaisant to, ką manote jūs, tigrai, aš galiu savimi pasirū­
pinti, - purkštelėjau įsižeidusi.
Kišanas spustelėjo mano ranką.
- Galbūt mums, tigrams, tiesiog patinka rūpintis tavimi.
Netrukus jau traukėme taku, vedančiu į krioklių viršūnę.
Kopėme lėtai, bet vienodai, ir kai pasiekėme viršų, mano kojos
reikalavo poilsio. Jis leido man atsipūsti. Nužvelgiau džiungles
ir toli apačioje, mažoje proskynoje, suradau mūsų mažą stovy­
klavietę.
Toliau ėjome palei upę, kol pasiekėme vietą, kurioje per ją
buvo nuvirtęs didžiulis medžio kamienas. Ajit medžio nesima­
tė nė menkiausios šakelės, tekantis vanduo buvo švariai nulupęs
žievę, palikdamas glotnų kamieną, ir eiti juo buvo pavojinga.
Kartkartėmis stipri srovė užliedavo jį.
Kišanas liuoktelėjo ant kamieno ir nuėjo. Medis siūbavo nuo
jo svorio, tačiau buvo visiškai patikimas. Tigras minkštai nusilei­
do kitoje pusėje ir pasisuko į mane laukdamas. įsidrąsinusi aš
užlipau ant kamieno ir ėmiau eiti, atsargiai statydama kojas. Tai
35 Bilauta - kačiukas (hind.).

247
priminė pono Mauricijaus cirko numerį - ėjimas per lyną - tik su
papildomu bonusu: ypač slidžiu paviršiumi.
- Kišanai! - šūktelėjau išsigandusi. - Ar tau niekuomet netop­
telėjo, kad tigrui, turinčiam aštrius nagus, pereiti šiuo kamienu
kur kas paprasčiau nei merginai su kuprine ant pečių ir sporti­
niais bateliais? Jei įkrisiu, tikiuosi, kad esi pasirengęs plaukti!
Galiausiai sveika pasiekiau kitą krantą ir giliai atsidusau iš
palengvėjimo. Mes keliavome toliau ir maždaug po trijų mylių
Kišanui pagaliau pavyko užuosti Reno kvapą, kuriuo lėtai sekė­
me dar dvi valandas. Tada jis leido man pailsėti, o pats tuo tarpu
patraukė ieškoti Reno.
Grįžo po pusvalandžio ir pranešė:
- Maždaug už pusės mylios nuo čia pievelėje ganosi didelė
juodųjų antilopių banda. Renas jau tris dienas nesėkmingai seka
ją. Antilopės yra ypač greitos. Paprastai tigrai puola sužeistą žvė­
rį arba jauniklį, tačiau šioje kaimenėje vien suaugę gyvūnai. Jie
sunerimę, nes jaučia, kad Renas seka jų pėdsakais. Banda laikosi
krūvoje, o tai tik dar labiau apsunkina galimybę išskirti vieną iš
minios. Aš ketinu nuvesti tave į saugią vietą, kur galėsi pasilikti ir
atsipūsti, kol aš padėsiu Renui medžioti.
Aš sutikau ir vėl užsimečiau kuprinę ant pečių. Jis nuvedė
mane pro medžius ir mes vėl kopėme į didelį kalną. Kišanas kelis
kartus pakeliui stabtelėjo pauostyti vėjo. Kai užsiropštėme kelis
šimtus pėdų į viršų, jis rado vietelę man įsikurti, o pats patraukė
padėti Renui.
Po kurio laiko aš supratau, kad mirštu iš nuobodulio. Nedaug
ką tegalėjau matyti iš šios vietos.
Jau buvau išgėrusi visą butelį vandens ir nenustygau vietoje,
taigi nusprendžiau pamiklinti kojas ir apsidairyti. Aš rūpestingai

248
įsidėmėjau akmenis ir pasiėmiau kompasą, kad būčiau tikra, jog
nepasiklysiu.
Palipusi kalnu aukštyn, pastebėjau didžiulę uolą, išsikišusią
pro medžių viršūnes. Uolos viršūnė buvo plokščia ir skendėjo
medžio šešėlyje. Užsiropščiau ant jos ir buvau pakerėta vaizdo.
Tuomet užsikabarojau ant pačios viršūnės, atsisėdau ir sukryžia­
vau kojas. Toli apačioje, keli šimtai pėdų po mano kojomis, tingiai
vinguriavo upė. Atsišliejau į medžio kamieną ir mėgavausi brizu.
Po kokių dvidešimties minučių mano dėmesį patraukė sujudi­
mas apačioje. Iš už medžių išlindo didžiulis žvėris. Iš paskos sekė
dar kelios būtybės. Iš pradžių pamaniau, kad tai elniai, tačiau
netrukus supratau, kad tai antilopės, apie kurias kalbėjo Kišanas.
Svarsčiau, ar jos yra iš tos pačios kaimenės, kurią sekė Renas su
Kišanu. Jų nugaros buvo juodos, o pilvai balti. Dar pastebėjau jų
baltas barzdas ir baltus apvadus aplink dideles, rudas akis.
Patinai puikavosi ilgais, suktais ragais, kyšančiais tiesiai iš vir­
šugalvio tarsi televizijos antenos. Pačių stambiausių patinų ragai
buvo didesni ir labiau nugręžti, nei jaunųjų. Patelių atspalvis vari­
javo nuo šviesiai rusvos iki tamsiai kaštoninės spalvos. Antilopės
gurkšnojo upės vandenį, krutindamos baltas uodegėles. Kol kiti
gėrė, stambesni patinai dairėsi aplinkui. Patelės buvo maždaug
penkių pėdų aukščio, o patinėliai, jei iškaitytume ir jų ragus,
buvo pėda ar dviem aukštesni. Kuo ilgiau žiūrėjau į jų įspūdingus
ragus, tuo labiau nerimavau dėl Reno.
Nenuostabu, kad jam sunku jas pagauti.
Kaimenė atrodė atsipalaidavusi, kelios antilopės netgi ėmė
ganytis. įdėmiai nužvelgiau medžius, ieškodama Reno, tačiau
niekur jo nemačiau. Ilgą laiką stebėjau bandą. Gyvūnai buvo
nuostabūs.

249
 Užpuolimas įvyko staiga. Kaimenė metėsi paniškai bėgti. It
juodas žaibas kraštovaizdį perrėžė Kišano šuolis. Jis atskyrė di­
džiulį patiną, kuris lėkė į priešingą pusę nei visa banda. Arba tai
buvo jo lemtinga klaida, arba didžiulė drąsa nukreipti plėšrūno
dėmesį nuo bandos.
Kišanas vijosi antilopę iki brūzgynų, tada užšoko ant nugaros,
įsmeigė nagus į šonus ir suleido dantis į stuburą. Tik tuomet iš
už medžių liuoktelėjo Renas, priartėjo prie gyvūno ir įkando į
priekinę koją. Antilopė sugebėjo nusipurtyti ir nutrenkti Kišaną
ant žemės. Juodasis tigras ėmė sukti ratus aplinkui, ieškodamas
naujos galimybės pulti.
Antilopė nukreipė ilgus ragus į Reną, kuris vaikštinėjo pirmyn
ir atgal. Gyvūnas buvo budrus ir visą laiką gynėsi ragais. Jis karpė
ausimis, klausydamasis Kišano, slankiojančio jam už nugaros.
Kišanas liuoktelėjo ir suleido nagus į antilopės šlaunį. Smūgio
jėga išvertė ją iš kojų. Pasinaudojęs galimybe, Renas užšoko ant
kaklo. Antilopė rangėsi ir sukinėjosi, bandydama atsikelti, tačiau
du tigrai buvo stipresni.
Kelis kartus maniau, kad auka gali ištrūkti. Vienu metu anti­
lopė nubloškė juos ir jai pavyko žengti kelis žingsnius. Sunkiai
kvėpuodama ji stebėjo, kaip tigrai lėtai pakilo ir vėl ėmė artintis.
Antilopė virpėjo nuo išsekimo, ji klibinkščiavo tolyn, laukdama
dar vieno puolimo. Tigrai tingiai vėl patiesė ją ant žemės.
Maniau, kad viskas vyks greitai, tačiau medžioklė užtruko il­
giau, nei tikėjausi. Renas ir Kišanas tarytum vargino savo auką,
priversdami ją dalyvauti šiame makabriškame mirties šokyje. Ti­
grai taip pat buvo pavargę. Regis, vaikymasis pareikalavo visų
jėgų. Žudymas buvo ilgas procesas.
Antilopė kovojo narsiai. Ji kelis kartus spyrė kanopomis ir pa­
taikė abiem tigrams. Šie suleido dantis ir laikė taip tol, kol galiau-

250
šiai antilopė nustojo judėti. Kai viskas baigėsi, Renas su Kišanu
kurį laiką ilsėjosi, sunkiai kvėpuodami iš nuovargio. Pirmasis ėsti
ėmė Kišanas. As bandžiau nusukti akis. Norėjau, bet negalėjau.
Šiame reginyje buvo kažkas kerinčio.
Kišanas uždėjo savo letenas ant antilopės ir giliai suleido
dantis į jos kūną. Su didžiule jėga jis išplėšė varvantį gabalą
garuojančios mėsos. Renas darė tą patį. Tai buvo šiurpu, bjauru
ir trikdė. Mano nugara nubėgo drebulys, tačiau aš nepajėgiau
atplėšti akių.
Kai puota baigėsi, broliai lėtai pajudėjo, tarsi apkvaitę ar mie­
guisti, o aš galvojau, kiek tai panašu į Padėkos dieną, kai būname
prisikirtę kalakuto. Jie išsitiesė šalia savo maisto, kartkartėmis
sugrįždami atsiplėšti gabalėlį sultingos mėsos. Paskui juodu de­
besiu nusileido būrys didžiulių vabzdžių. Jų buvo šimtai tame
spiečiuje ir dūzgė aplink šviežią lavoną.
Kai juos apsupo vabzdžiai, aš įsivaizdavau, kaip musės tupia
ant negyvo gyvūno ir kruvinų Kišano bei Reno snukių. Tai mane
pribaigė. Daugiau nebegalėjau žiūrėti.
Pastvėriau savo kuprinę ir nučiuožiau šlaitu žemyn per gru­
blėtą kalną, vos per kelias akimirkas įveikdama visą atstumą. Pa­
traukiau į savo senąją stovyklavietę, labiau baimindamasi sutikti
du tigrus, nei pasiklysti. Abejojau, ar norėsiu matyti nors vieną iš
jų po to, ką neseniai išvydau.
Likus vos kelioms valandoms iki saulėlydžio, aš žvitriai nusi­
gavau iki rąsto ir, dar šviesai neišblėsus, persikėliau į kitą upės
krantą. Sulėtinau tempą tik kai liko vos kelios mylios. Leidosi
tamsa, dangų uždengė lietaus debesys. Ant veido užtiško pirmie­
ji lietaus lašai, kelias darėsi šlapias ir slidus, tikroji liūtis prapliu­
po, kai jau buvau pasiekusi stovyklą.

251
 Galvojau, ar lyja ir ten, kur liko tigrai. Nusprendžiau, kad tai
būtų į naudą, nes nuplautų kraują nuo jų snukių ir nubaidytų
muses. Ir nevalingai sudrebėjau.
Tą akimirką vien mintis apie maistą kėlė pasibjaurėjimą. įlin­
dau į palapinę ir ėmiau dainuoti linksmas dainas iš „Nuostabiojo
Ozo šalies burtininko“, vildamasi, kad jos padės užmiršti siaubin­
gus vaizdus, kuriuos neseniai regėjau, ir galėsiu ramiai užmigti.
Tačiau tai man atsirūgo, nes vos užmigusi sapnavau Bailųjį liūtą,
draskantį į gabalus Dorotę.
 ib

illorotę ir Toto pakeitė dar neramesni sapnai. Vieniša ir pasikly­

dusi, aš bėgau tamsoje. Niekur negalėjau rasti Reno, o paskui
mane sekė kažkas, keliantis šiurpą. Privalėjau pasprukti. Keis­
ti, kibūs pirštai graibstė mane už drabužių ir plaukų. Jie braižė
mane ir bandė nutempti į šalikelę. Žinojau, kad jei jiems pavyks,
jie apraizgys mane ir sunaikins.
Pasukau už kampo, įžengiau į didelį kambarį ir išvydau tam­
sų, bjaurų vyrą, apsigobusį sodriai violetinės spalvos mantija. Jis
stovėjo pasilenkęs prie didelio stalo, ant kurio gulėjo kitas vyras.
Jis buvo pririštas. Iš tamsios kertės stebėjau, kaip virš jo pakilo
aštrus, lenktas peilis. Bjaurusis vyras kažką tyliai giedojo man ne­
žinoma kalba.
Kažin kaip šiame košmare sumojau, kad privalau išgelbėti
kalinį. Mečiausi ant žudiko ir patraukiau jo ranką, stengdamasi
išmušti peilį. Ūmai mano pačios ranka nušvito skaisčiai raudona
spalva ir pasipylė kibirkštys.
- Ne, Kelse! Sustok!
Aš pažvelgiau į altorių ir išsižiojau. Ten gulėjo Renas! Jo kūnas
buvo sužalotas ir kruvinas, o rankos pririštos virš galvos.

253
 - Kels... bėk iš čia! Gelbėkis! Aš taip darau, kad jis tavęs
nerastų.
- Ne! Aš nepaliksiu tavęs! Renai, pasiversk tigru! Bėk!
Jis pašėlusiai purtė galvą ir garsiai suriko:
- Durga! Aš sutinku! Padaryk tai dabar!
- Kas tai? Ką nori, kad Durga tau padarytų? - paklausiau.
Vyras vėl ėmė garsiai giedoti ir, nepaisydamas mano bejėgiškų
pastangų sustabdyti jį, pakėlė ašmenis ir smeigė į Reno širdį. Aš
suklykiau. .Ištikta agonijos, mano širdis plakė drauge su jo širdi­
mi. Po kiekvieno tvinksnio jo jėgos seko, persmeigta širdis plakė
vis lėčiau ir lėčiau, kol galiausiai sustojo ir jis užgeso.
Mano veidu plūste plūdo ašaros. Jaučiau siaubingą, veriantį
skausmą. Stebėjau, kaip nuo stalo teka Reno kraujas ir ant mar­
murinių grindų pasklinda raudona balutė. Susmukau ant kelių,
dusdama iš skausmo.
Reno mirtis buvo nepakeliama. Jei jis mirė, tai ir aš negyva.
Skendėjau savo širdgėloje, nepajėgdama net kvėpuoti. Neturė­
jau jėgų gelbėtis. Joks vidinis balsas neskatino, neragino kovoti,
kapanotis, stengtis pakilti, išnerti iš sielvarto bedugnės. Dau­
giau niekas visame pasaulyje negalėjo priversti manęs kvėpuoti
ir gyventi.
Kambarys išnyko ir mane vėl apgaubė tamsa. Sapnas pasikei­
tė. Aš vilkėjau auksinę suknelę, nusagstytą brangakmeniais. Atsi­
sėdusi į nuostabų krėslą ant pakylos, pažvelgiau žemyn į priešais
mane stovintį Reną. Nusišypsojau jam ir ištiesiau ranką, tačiau ją
pagriebė Kišanas ir klestelėjo šalia manęs.
Sumišusi žvilgtelėjau į Kišaną. Patenkintas savimi, jis vypte­
lėjo Renui. Kai aš vėl pasisukau į Reną, jo veidas buvo iškreiptas
pykčio, o žvilgsnis degė panieka. Pasimuisčiau, stengdamasi iš­

254
traukti ranką iš Kišano gniaužtų, bet jis nepaleido. Kol bandžiau
išsilaisvinti, Renas pavirto į tigrą ir nuskuto į džiungles. Aš šau­
kiau jį, bet jis negirdėjo. Nenorėjo girdėti.
Vėjas plakė kreminės spalvos užuolaidas, vejami stipraus gū­
sio, dangumi plaukė tamsūs debesys. Jie užtemdė dangų ir tar­
si prislėgė medžius. Keliose vietose trenkė žaibas. Išgirdau per
apylinkes nusiritusio galingo griaustinio aidą. Tai suveikė tarsi
impulsas. Aš iš visų jėgų truktelėjau savo riešą iš Kišano gniaužtų
ir išlėkiau į škvalą.
Lietus plakė žemę, ir kol ieškojau Reno, buvo sunku greitai
bėgti. Mano dailūs auksiniai sandalai suplyšo ir įstrigo patižusia-
me purve. Niekur negalėjau jo rasti. Braukiau šlapius, varvančius
plaukus nuo akių ir šaukiau:
- Renai! Renai! Kur tu?
Trenkė griaustinis ir šalimais stovintį medį perskrodė žaibas.
I visas puses pažiro žiežirbos, medis skilo, pakrypo ir nuvirto. Jis
trenkėsi į žemę ir šakos prispaudė mane.
- Renai!
Po manimi burbuliavo purvinas lietaus vanduo. Aš atsargiai
rangiausi, mano kūnas buvo nubrozdintas ir skaudėjo, bet išsi­
kepurnėjau. Auksinė suknelė buvo sudraskyta ir suniokota, oda
išmarginta kruvinų įbrėžimų.
Aš vėl klykiau:
- Renai! Prašau, sugrįžk! Man reikia tavęs!
Drebėjau nuo šalčio, bet ir toliau bėgau per džiungles, kliūda-
ma už šaknų ir skirdama į šonus pilką, dygliuotą atvašyną. Šau­
kiau sukinėdamasi tarp medžių, visur dairydamasi ir ieškodama
jo. Beviltiškai maldavau:
- Renai, prašau, nepalik manęs!

255
 Galiausiai pastebėjau kažką balta šmėkštelint tarp medžių ir
sutelkiau visas jėgas, kad pasivyčiau. Mano suknelė kabinosi už
dygliuotų krūmų, tačiau aš įnirtingai yriausi į priekį, pasiryžusi
pavyti jį. Lėkiau žaibo nutviekstu keliu gilyn į džiungles.
Nebijojau audros, nors perkūnija trankėsi taip arti, jog užuo­
džiau degančio medžio kvapą. Žaibas rodė kelią pas Reną. Ra­
dau jį gulintį ant žemės. Baltame kailyje matėsi didžiulės žaibo
padarytų nudegimų žymės. Kažkaip supratau, kad visa tai įvyko
per mane. Tik aš buvau kalta dėl jį ištikusio skausmo.
Verkdama glosčiau jo galvą ir minkštą, švelnią keterą:
- Renai, aš nenorėjau. Kaip tai galėjo nutikti?
Jis pavirto į žmogų ir sukuždėjo:
- Tu praradai tikėjimą manimi, Kelse.
Aš papurčiau galvą. Mano skruostais ritosi ašaros.
- Ne, nepraradau. Negalėčiau!
Jis nepažvelgė man į akis.
- Iadala36, tu palikai mane.
Skaudama širdim apkabinau jį.
- Ne, Renai! Aš niekada tavęs nepaliksiu.
- Bet palikai. Tu nuėjai. Argi prašymas, kad lauktum manęs,
buvo per sunkus? Per sunkus, kad tikėtum manimi?
Aš beviltiškai raudojau.
- Bet aš nežinojau. Aš nežinojau.
- Dabar per vėlu, priyatama37. Šįkart aš tave palieku, - jis už­
merkė akis ir mirė.
Aš purčiau jo negyvą kūną.
- Ne. Ne! Renai, grįžk. Prašau, sugrįžk!
36 Iadala - mieloji (hind.).
37 Priyatama - mylimoji (hind.).

256
 Ašaros maišėsi su lietumi ir temdė akis. Aš piktai jas nubrau­
kiau ir kai atsimerkiau vėl, išvydau ne tik Reną, bet ir savo tėvus,
senelę bei poną Kadamą. Visi jie gulėjo ant žemės negyvi. Aš
buvau viena, apsupta negyvėlių.
Aš vis verkiau ir šaukiau:
- Ne! Taip negali būti! Taip negali būti!
Juodas sielvartas pervėrė mano kūną. Tirštas ir klampus skaus­
mas sunkėsi iš širdies, lašas po lašo užpildydamas mano rankas ir
kojas. Jaučiausi be galo apsunkusi, apimta nevilties ir begaliniai
vieniša. įsikibau i Reno kūną ir lingavau pirmyn atgal, nesąmo­
ningai bandydama nurimti. Tačiau palengvėjimo nebuvo!
Ūmai pajutau, kad esu ne viena. Kažkaip sumojau, kad ne
aš sūpuoju Reno kūną, bet kažkas kitas sūpuoja mane ir stipriai
glaudžia prie savęs. Pradėjau busti ir supratau, jog visa tai tėra
sapnas, tačiau vis dar buvau apimta sielvarto.
Mano veidas buvo šlapias nuo tikrų ašarų ir audra taip pat
buvo tikra. Vėjas raustė medžius, palapinę plakė stiprūs lietaus
gūsiai. Netoliese į medį trenkė žaibas ir apšvietė mano mažą bu­
veinę. To pakako, kad spėčiau įžiūrėti tamsius, šlapius plaukus,
auksinės spalvos odą ir baltus marškinius.
- Renai?
Jutau, kaip jis nykščiu braukė mano ašaras nuo skruostų.
- Ššš, Kelse. Aš čia. Aš tavęs nepaliksiu, priya. Mein yaha boon38.
Palengvėjusi širdimi, bet vis dar kūkčiodama apsivijau ranko­
mis Reno kaklą. Jis pasislinko giliau į palapinę, kad pasislėptų
nuo lietaus, pasisodino mane ant kelių, stipriai suspaudė savo
glėbyje, glostė mano plaukus ir kuždėjo:

38 Priya. Mein yaha hoon - Mylimoji. Aš čia (hind.).

257
 - Jau viskas praėjo, nurimk. Mein aapka raksha karunga39. Aš
čia. Neleisiu, kad tau kas nors nutiktų, priyatama.
Jis guodė mane savo gimtąja kalba, kol aš pajutau, kad sapnas
tikrai išsisklaidė. Po kelių minučių jaučiausi atsigavusi ir galėjau
atsitraukti, tačiau sąmoningai nejudėjau. Man patiko būti Reno
glėbyje.
Sapnas privertė mane suvokti, kokia iš tiesų buvau vieniša.
Nuo tėvų mirties niekas manęs daugiau taip neglaudė. Žinoma,
aš apkabindavau savo įtėvius ir jų vaikus, tačiau niekas taip ir
neįstengė pralaužti mano gynybinių sienų, o ir aš pati niekam
neatsiverdavau.
Tą akimirką supratau, jog Renas mane myli.
Pajutau, kaip mano širdis priima jį. Aš jau mylėjau jo tigrišką
esybę ir klioviausi ja. Tai buvo nesunku. Tačiau suvokiau, kad jam
šios meilės reikėjo dar labiau. Reno gyvenime jos nebuvo ilgus
šimtmečius, jei iš viso kada buvo. Todėl tik dar stipriau apkabi­
nau jį ir nepaleidau tol, kol baigėsi jo žmogiškas laikas.
Tada sukuždėjau jam į ausį:
-Ačiū, kad esi čia. Džiaugiuosi, kad esi mano gyvenimo dalis.
Prašau, lik palapinėje su manimi. Nereikia miegoti lauke per lietų.
Aš pabučiavau jį į skruostą, atsiguliau ir užsitraukiau antklo­
dę. Renas pavirto į tigrą ir išsitiesė šalia manęs. Aš prigludau prie
jo nugaros ir panirau į ramų, besapnį miegą, nepaisant to, kad
lauke siautė audra.

Nubudusi rytą pasirąžiau ir išsiropščiau iš palapinės. Perlyta

žemė garavo nutvieksta saulės, džiunglės priminė sauną. Stovy­
klavietė buvo nuklota audros nuplėštų šakų ir lapų. Permirkusi
39 Mein aapka raksha karunga - M tave ginsiu (hind.).

258
duobė, pilna pelenų ir pilko vandens, apsupta apanglėjusių me­
džių gabalų - tik tiek buvo likę iš mūsų nemenko laužo.
Krioklys šniokštė greičiau nei įprastai, nešdamas permirkusias
nuolaužas į dabar drumzlingesnį ežerą.
- Šiandien liksime be maudynių, - pasisveikinau su Renu, ku­
ris pavirto į žmogų.
- Tai jau nesvarbu. Grįžtame pas poną Kadamą. Laikas leistis
į kelionę, - atsakė jis.
- O kaip Kišanas? Argi tikrai negalime jo įkalbėti keliauti
drauge su mumis?
- Kišanas aiškiai išsakė savo poziciją. Jis nori pasilikti čia ir aš
neketinu daugiau maldauti. Jei jis ką įsikala į galvą, - neperkalbėsi.
- Bet, Renai...
- Jokių bet.
Jis priėjo prie manęs ir švelniai timptelėjo kasą. Tada nusišyp­
sojo ir pabučiavo į kaktą. Tai, kas įvyko tarp mūsų per vakarykštę
audrą, užglaistė buvusius nesusipratimus, ir aš buvau laiminga,
kad jis vėl tapo mano draugu.
- Nagi, Kelse. Susidėkime daiktus.
Prireikė vos kelių minučių suskleisti palapinę ir viską susikrau­
ti į kuprinę. Jaučiau palengvėjimą, kad grįšime pas poną Kada­
mą, į civilizaciją, tačiau nenorėjau šitaip išsiskirti su Kišanu. Juk
aš neturėjau progos su juo atsisveikinti.
Prieš palikdama stovyklą, dar kartą paliečiau žydinčius krū­
melius, kad drugeliai pakiltų. Jų nebuvo tiek daug, kaip tuomet,
kai atvykom. Jie buvo prikibę prie įmirkusių krūmų ir lėtai mo­
javo sparneliais, stengdamiesi išdžiūti saulėje. Keli jų paskutinį
kartą pakilo į dangų, o Renas kantriai laukė, kol aš juos stebėjau.
Atsidusau ir mes patraukėme atgal prie greitkelio, kur buvo įsi­

259
kūręs ponas Kadamas. Nors ir nemėgau iškylų bei stovyklavimo,
vis dėlto ši vieta buvo ypatinga.
Kaip ir anksčiau, tigras rodė kelią, o aš pėdinau iš paskos,
ieškodama sausesnių vietų ir bandydama neįlipti į jo paliktus
įspaudus patižusioje žemėje. Kad greičiau eitų laikas, pasakojau
Renui, kaip kalbėjausi su Kišanu apie rūmų gyvenimą ir kaip jis
dantyse atvilko krepšį, pilną maisto, kad aš nebadaučiau. Tačiau
kai kuriuos dalykus buvau linkusi nutylėti, ypač apie tai, ką Ki-
šanas pasakojo apie Jesubają. Aš visai nenorėjau, kad Renas ją
prisimintų, tuo pačiu jaučiau, kad Kišanas pats turėtų apie tai
pasikalbėti su Renu. Neliesdama šios temos, ramiai pasakojau,
kaip buvo nuobodu ir kaip aš stebėjau medžioklę nuo uolos.
Staiga Renas pavirto į žmogų, sugriebė mane už rankos ir suriko:
- Ką tu matei?
Sumišusi aš pakartojau:
- Aš mačiau... medžioklę. Maniau, kad žinojai tai. Argi Kiša­
nas tau nepasakė?
- Ne, nepasakė! - iškošė pro dantis.
- Ach. Tai jau nesvarbu. Man viskas gerai. Aš pati radau kelią
atgal, - apsukau ratą aplink jį, lipdama ant akmenų.
Renas sugriebė mane už alkūnės, atgręžė ir pastatė priešais.
- Kelse, nori pasakyti, kad tu ne tik stebėjai medžioklę, bet ir
viena grįžai į stovyklą?
Renas buvo įtūžęs.
- Taip, - ištariau vos girdimai.
- Kai vėl pamatysiu Kišaną, aš jį nudėsiu, - ir tęsė, rodydamas
pirštu į mane: - Tave galėjo kas nors nužudyti ar... suėsti! Nė
negaliu apsakyti, kiek daug pavojingų padarų gyvena džiunglėse.
Daugiau nuo tavęs akių nenuleisiu!

260
 Jis suėmė mane už rankos ir nusitempė į priekį. Jaučiau, koks
jis įsitempęs.
- Renai, aš nesuprantu. Argi nešnekėjai su Kišanu po jūsų,
hmm... vakarienės?
- Ne, - suurzgė. - Mes pasukome skirtingais keliais. Aš nu-
drožiau tiesiai į stovyklą. Kišanas truputį ilgiau užgaišo prie...
maisto. Veikiausiai dėl lietaus neužuodžiau tavo kvapo.
- Tuomet Kišanas gali manęs vis dar ieškoti. Gal mums ver­
tėtų sugrįžti.
- Ne. Jis gavo, ko nusipelnė, - Renas kandžiai nusijuokė. -
Kadangi mūsų kvapą nuplovė lietus, tikriausiai jam prireiks kelių
dienų, kad suprastų, kur mes iškeliavome.
- Renai, tikrai turėtum sugrįžti ir pasakyti jam, kad mes iške­
liaujame. Jis padėjo tau medžioklėje. Tai mažiausiai, ką gali dėl
jo padaryti.
- Kelse, mes negrįšime. Jis didelis tigras ir gali savimi pasirū­
pinti. Aš būčiau puikiai susitvarkęs ir be jo.
- Ne, nebūtum. Pameni, sakiau, kad mačiau medžioklę? Jis
padėjo tau pagauti antilopę. Kišanas minėjo, kad tu nemedžiojai
jau daugiau nei tris šimtus metų. Štai kodėl mes ėjome tavo pėd­
sakais. Jis sakė žinąs, jog tau reikia jo pagalbos.
Renas susiraukė, bet neatsiliepė.
Aš stabtelėjau ir paliečiau jo ranką.
- Mums visiems kartais reikia pagalbos ir tai nėra koks nors
silpnumo požymis.
Jis šyptelėjo, nekreipdamas dėmesio į mano žodžius, bet pasi­
kišo mano ranką sau po alkūne ir vėl leidosi eiti.
- Renai, kas iš tiesų nutiko prieš tris šimtus metų?
Jis rūsčiai dėbtelėjo, bet tylėjo. Aš niuktelėjau ir drąsinamai
nusišypsojau. Jo dailiame veide pamažėle ištirpo rūstumas, at­

261
sileido ir pečiai. Jis atsiduso, perbraukė ranka per plaukus ir pa­
aiškino.
- Juodajam tigrui kur kas lengviau medžioti nei baltajam. Aš
iki galo nesusiliejau su džiunglėmis. Kai tikrai išalkdavau ir nusi­
vydavau medžiokle laukinėje gamtoje, kartkartėmis išdrįsdavau
nusigauti į kaimą ir nutverdavau ožką ar avį. Elgiausi apdairiai,
tačiau greitai pasklido gandai, kad esama baltojo tigro, ir ten at­
vyko medžiotojai. Valstiečiai norėjo atsikratyti manimi, o patyrę
medžiotojai troško susekti egzotinį žvėrį. Visose džiunglėse jie
prispendė spąstų, kuriuose žuvo daug nekaltų gyvūnų. Kur tik
surasdavau paliktas pinkles, visur jas nukenksmindavau. Tačiau
sykį radęs eilinę gaudyklę padariau kvailą klaidą. Vienas šalia kito
buvo palikti dveji spąstai, bet man pasirodė, kad tai paprasčiausia
konstrukcija su virš užmaskuotos duobės kybančiu gabalu mė­
sos. Tyrinėjau duobę, bandydamas išsiaiškinti, kaip nuimti jauką,
ir netyčia užlipau ant paslėptos virvės. Ji sujudino mechanizmą
ir nuo šalia augančio medžio į mane pasipylė spyglių bei strėlių
kruša. Bandydamas išsisukti nuo ieties, aš šoktelėjau į šoną, pa­
slydau purve ir įkritau į duobę.
- Ar į tave pataikė kokia nors strėlė? - nekantriai paklausiau.
-Taip. Kelios jų kliudė, bet aš greitai išgijau. Laimė, duobėje
nebuvo bambuko spyglių, tačiau ji buvo gerai iškasta ir per gili
išlipti.
- Ką jie tau padarė?
Po kelių dienų medžiotojai mane surado ir pardavė privačiam
kolekcininkui, kuris turėjo retų gyvūnų žvėryną. Kai su manimi
tapo sunku susitvarkyti, jis pardavė mane kitam, vėliau tas parda­
vė dar kitam ir taip toliau. Galiausiai mane įsigijo Rusijos cirkas ir
nuo tada aš keliaudavau iš cirko į cirką. Kai žmonėms kildavo įta­

262
rimų dėl mano amžiaus arba jie mane imdavo žeisti, aš sukalda­
vau daug bėdų ir jie pasistengdavo kuo greičiau mane parduoti.
Tai buvo siaubingas, širdį veriantis pasakojimas. Aš pasitrau­
kiau šiek tiek į šalį, kad apeičiau nuvirtusį rąstą, o kai vėl priartė­
jau, Renas paėmė už rankos, sunėrė mūsų pirštus ir vedė tolyn.
- Kodėl ponas Kadamas tiesiog nenusipirko tavęs ir neparga­
beno namo? - užjaučiamai pasiteiravau.
- Jis negalėjo. Nuolat kas nors nutikdavo ir sutrukdydavo.
Kaskart, kai jis bandydavo mane įsigyti, savininkas atsisakyda­
vo parduoti. Kartą jis pasiuntė žmones, kad mane nupirktų, bet
ir jiems nepavyko. Ponas Kadamas netgi pasamdė žmones, kad
mane pavogtų, tačiau juos sugavo. Mane veikė prakeiksmas, mes
buvome bejėgiai. Kuo labiau jis stengėsi mane išvaduoti, tuo
blogesnė darėsi mano padėtis. Ilgainiui mes išsiaiškinome, kad
ponas Kadamas tegali pasiųsti pirkėjus, kurie išties nuoširdžiai
domėtųsi manimi. Jis galėjo įkalbėti gerus žmones mane įsigyti,
tačiau tik tuomet, jei pats neturėtų ketinimų mane perpirkti. Po­
nas Kadamas rūpinosi tuo, kad aš vis pereičiau iš rankų į rankas ir
niekas nepastebėtų mano amžiaus. Kartkartėmis jis aplankydavo
mane, pranešdavo, kaip galėčiau su juo susisiekti, tačiau ko nors
daugiau negalėjo padaryti. Vis dėlto jis niekada nesiliovė ieškoti
būdų, kaip panaikinti prakeikimą. Tam jis skyrė visą savo laiką.
Jo apsilankymai man reiškė viską. Manau, kad be jo aš būčiau
praradęs savo žmogiškąją esybę.
Renas priplojo ant kaklo nutūpusį uodą ir susimąstęs tęsė toliau:
- Kai pirmą kartą buvau pagautas, pamaniau, jog bus lengva
ištrūkti. Tiesiog turiu palaukti nakties ir atitraukti narvo skląs­
tį. Tačiau viskas buvo kitaip. Kai mane įkalino, nebegalėjau vėl
atvirsti į žmogų - iki tol, kol nepasirodei tu.

263
 Jis pakėlė krūmo šakelę, kad aš praeičiau, ir tuomet aš pa­
klausiau:
- Koks jausmas šitiek metų praleisti cirkuose?
Aš užkliuvau už akmens, bet Renas mane sulaikė. Kai atgavau
pusiausvyrą, jis nenoromis paleido mano liemenį ir vėl pasiūlė
ranką.
- Dažniausiai nuobodžiaudavau. Kartais savininkai būdavo
žiaurūs ir mane plakdavo, baksnodavo arba badydavo. Vis dėlto
man pasisekė, nes aš greitai išgydavau ir buvau pakankamai su­
manus, kad atlikčiau triukus, kurių neišmokdavo kiti tigrai. Pa­
prastai tigras nenori šokti pro degantį lanką arba laikyti žmogaus
galvą savo nasruose. Tigrai nekenčia ugnies, tad jie mokomi savo
dresuotojo bijoti labiau nei liepsnos.
- Skamba siaubingai!
- Tais laikais cirkai ir buvo siaubingi. Gyvūnus laikydavo per­
nelyg mažuose narvuose. Natūralūs giminiški ryšiai buvo nutrau­
kiami: jauniklius parduodavo. Ėdesys buvo blogas, narvai purvi­
ni, o žvėris mušdavo. Cirkas keliaudavo iš miesto į miestą, žvėrys
nakvodavo lauke po atviru dangumi net ir esant netinkamam kli­
matui. Ilgai taip neišgyvendavo.
Susimąstęs jis tęsė toliau:
- Vis dėlto dabar žmonės deda daugiau pastangų, kad prail­
gintų gyvūnų gyvenimą ir pagerintų jų laikymo sąlygas. Tačiau
nelaisvė yra nelaisvė, kad ir kokia nuostabi būtų. įkalintas ilgai
svarsčiau apie žmonių elgesį su kitais gyvūnais, ypač su dram­
bliais ir arkliais. Mano tėvas laikė tūkstančius karui parengtų
dramblių, gebančių pakelti didelius svorius, aš taip pat turėjau
mylimą eržilą ir mėgau juo jodinėti. Dieną po dienos leisdamas
narve, mąsčiau, ar jis irgi taip jausdavosi. įsivaizdavau jį stovintį

264
garde, nuobodžiaujantį, tiesiog stumiantį laiką ir laukiantį, kol
ateisiu ir išleisiu jį.
Renas spustelėjo mano ranką ir vėl pavirto į tigrą.
Aš pasinėriau į apmąstymus. Sunku gyventi uždarytam narve.
Renas turėjo tai tverti amžių amžius. Pašiurpau ir toliau sekiau
paskui jį.
Po valandėlės vėl prabilau.
- Renai? Vis dėlto vieno dalyko aš nesuprantu. Kur visą tą
laiką buvo Kišanas? Kodėl jis nepadėjo tau pasprukti?
Renas liuoktelėjo per didžiulį rąstigalį. Aukščiausiam šuolio
taške jis pavirto į žmogų ir tyliai nutūpė ant dviejų kojų. Aš ištie­
siau ranką, kad jis prilaikytų mane, kol lipsiu per rąstą, tačiau jis
nekreipė į tai dėmesio, bet pasilenkė ir suėmė mane per liemenį.
Nespėjau nė paprieštarauti, kai jis kilstelėjo mane aukštyn ir
lengvai tarsi plunksną perkėlė į kitą pusę. Jis priglaudė mane prie
savo krūtinės, ir man užgniaužė kvapą. Tada pažvelgė į akis ir jo
veidą iš lėto nutvieskė šypsena. Pastatęs mane ant žemės, jis vėl
ištiesė ranką. Aš įdėjau savo šiek tiek virpantį delną į jo ranką ir
mes vėl patraukėme tolyn.
- Tuo metu mudu su Kišanu stengėmės kiek galėdami laiky­
tis atokiau vienas nuo kito. Jis nė nežinojo, kas man nutiko, kol
Kadamas nesurado jo. Kai jie viską išsiaiškino, jau buvo vėlu ką
nors padaryti. Pono Kadamo bandymai išlaisvinti mane nebuvo
sėkmingi, todėl jis įkalbėjo Kišaną slapstytis, kol sugalvos išeitį.
Kaip ir sakiau, jis visą laiką stengėsi mane išlaisvinti, tai nupirk­
damas, tai išvogdamas kitų rankomis. Bet nė vienas bandymas
nebuvo toks sėkmingas, kaip pasirodžius tau. Tik tada, kai tu dėl
kažkokios priežasties panorai, kad aš būčiau laisvas, galėjau pa­
skambinti jam.

265
 Renas nusikvatojo.
- Kai po kelių šimtmečių pirmą kartą vėl pavirtau į žmogų, pa­
prašiau Metju užsakyti pokalbį. Teko jam pameluoti, kad mane
užpuolė plėšikai ir kad turiu susisiekti su bosu. Jis padėjo man
susigaudyti, kaip naudotis telefonu, ir ponas Kadamas nedelsiant
atskrido.
Renas vėl pasivertė į tigrą, ir mes keliavome toliau. Jis ėjo šalia
manęs, todėl aš laikiau ranką jam ant sprando.
Po kelių valandų Renas staiga sustojo ir ėmė uosti. Tada pri­
tūpė ir įsmeigė akis į džiungles. Aš taip pat suklusau pastebėjusi,
kad kažkas sujudino krūmus. Pirmiausia iš už krūmų išlindo juo­
da nosis, o tada ir visas tigras.
Aš laiminga nusišypsojau.
- Kišanai! Tu persigalvojai? Keliausi su mumis? Aš taip džiau­
giuosi!
Kišanas priėjo prie manęs ir pakėlė leteną, kuri pavirto į ranką.
- Sveika, Kelse. Ne, aš nepersigalvojau. Vis dėlto džiaugiuosi,
kad tu saugi.
Kišanas metė piktą žvilgsnį į Reną, kuris taip pat negaišo
atvirsti į žmogų.
Renas stumtelėjo Kišano petį ir suriko:
- Kodėl man nepasakei, kad ji ten buvo! Ji matė medžioklę! Tu
palikai ją vieną ir nesaugomą!
Kišanas stumtelėjo Reną į krūtinę.
- Tu iškeliavai man nespėjus nieko pasakyti. Gal pasijusi ge­
riau žinodamas, kad ieškojau jos visą naktį. Bet tu susikrovei
mantą ir išvykai man nepranešęs.
Stovėdama tarp jų įsiterpiau:
- Prašau, nurimkite. Renai, aš pati sutikau eiti kartu su Kiša-
nu ir jis rūpinosi manimi. Ir aš pati nusprendžiau stebėti medžio­

266
klę, aš pati pasirinkau grįžti atgal į stovyklą viena. Taigi, jei ketini
ant ko nors širsti, širsk ant manęs.
Tada kreipiausi į Kišaną:
- Aš taip apgailestauju, kad priverčiau ieškoti manęs visą nak­
tį, siaučiant tokiai audrai. Nė nenumaniau, kad lis ir mano pėd­
sakai dings. Atsiprašau.
Kišanas šyptelėjo ir pabučiavo mano ranką, tuo tarpu Renas
grėsmingai suurzgė.
- Atsiprašymas priimtas. Taigi, ar tau patiko?
- Turi galvoje lietų ar medžioklę?
- Žinoma, medžioklę.
- Hmmm, ji buvo...
- Ji sapnavo košmarus, - piktai mestelėjo Renas.
Aš susiraukiau ir linktelėjau.
- Na, bent jau mano brolis tinkamai pasistiprino. Praeis kelios
savaitės, kol jis pats sugebės sumedžioti grobį.
- Aš puikiai tvarkiausi ir be tavo pagalbos!
- Na ne, - nusišaipė Kišanas. - Be manęs nė raišo vėžlio ne­
būtum pagavęs.
Pirmiau išgirdau smūgį, tik po to pamačiau. Tai buvo stiprus
smūgis į dantis, smūgis, kokių, maniau, esama tik filmuose. Re­
nas vikriai patraukė mane į šoną ir tuomet skėlė broliui.
Kišanas žengtelėjo atgal, trindamas žandikaulį, tačiau išsilai­
kė ant kojų ir šypsodamasis pažvelgė į Reną.
- Na, dar kartelį, vyresnėli.
Renas susiraukė, bet nieko nesakė. Jis tiesiog paėmė mano
ranką ir greitu žingsniu nutempė per džiungles. Turėjau kone
bėgti, kad spėčiau.
Juodasis tigras metėsi įkandin, aplenkė mus ir užkirto kelią.
Kišanas pavirto į žmogų ir tarė:

267
 - Palūkėk. Aš turiu kai ką pasakyti Kelsei.
Renas piktai dėbtelėjo, bet aš pridėjau delną prie jo krūtinės
ir paprašiau:
- Prašau, Renai.
Jis pažiūrėjo i brolį, tada į mane ir jo veidas sušvelnėjo. Tada
paleido ranką, palietė mano skruostą ir pasitraukė per keletą
žingsnių.
- Kelse, noriu, kad paimtum tai, - priėjęs tarė Kišanas ir nu­
sisegė grandinėlę, kabojusią po juodais marškiniais. Tada užsegė
man ant kaklo ir pasakė: - Manau, kad žinai, jog šis amuletas
saugos tave taip, kaip Reno amuletas saugo Kadamą.
Aš paliečiau grandinėlę ir pakėliau amuletą, kad geriau apžiū­
rėčiau.
- Kišanai, ar tikrai nori, kad nešiočiau jį?
Jis šelmiškai šyptelėjo.
- Brangioji, tavo entuziazmas užkrečiamas. Nė vienas vyras,
pabuvęs šalia, neliks abejingas tavo užmojams. Tačiau aš vis tiek
liksiu džiunglėse, tad tebūnie tai mano mažas indėlis į jūsų pas­
tangas.
Jo veidas surimtėjo.
- Noriu, kad būtum saugi, Kelse. Viskas, ką tikrai žinome,
kad amuletas veikia labai stipriai ir gali dovanoti ilgą gyvenimą jo
šeimininkui. Tačiau tai nereiškia, kad tu negalėsi būti sužeista ar
net nužudyta, todėl saugokis.
Jis kilstelėjo mano smakrą ir aš pažvelgiau į jo auksines akis.
- Nenorėčiau, kad tau kas nors nutiktų, bilauta.
- Būsiu atsargi. Ačiū, Kišanai.
Kišanas žvilgtelėjo į Reną, šis nežymiai linktelėjo jam, tada
Kišanas vėl pasisuko į mane. Nusišypsojo ir tarė:

268
 - Pasiilgsiu tavęs, Kelse. Užsuk manęs vėl aplankyti.
Trumpai jį apkabinau ir atsukau skruostą pabučiuoti. Paskuti­
nę akimirką Kišanas persigalvojo ir greitai pakštelėjo tiesiai man
į lūpas.
- Ach tu, nenaudėli! - išrėžiau apstulbusi. Tada nusijuokiau ir
lengvai kumštelėjau į jo ranką.
Jis nusikvatojo ir mirktelėjo man.
Renas sugniaužė kumščius, jo dailiu veidu nuslinko juodas
šešėlis, tačiau Kišanas nekreipė į tai nė menkiausio dėmesio, jis
tiesiog nuskuto į džiungles. Jojuokas aidėjo tarp medžių ir pama­
žėle virto šiurkščiu tigrišku viauksėjimu.
Renas priėjo prie manęs, pakėlė pakabutį ir susimąstęs patry­
nė tarp pirštų. Aš uždėjau delną ant jo rankos, baimindamasi,
kad jis vis dar gali pradėti širsti dėl Kišano. Bet jis timptelėjo
mano kasą, nusišypsojo ir įspaudė man į kaktą šiltą bučinį. Pas­
kui vėl pavirto baltu tigru ir dar gerą pusvalandį vedė mane per
džiungles, kol išvydau greitkelį ir pajutau palengvėjimą.
Palūkėję, kol sumažės eismas, kirtome kelią ir išnykome ža­
liuojančiame atvašyne. Kliaudamiesi Reno uosle, pasiekėme ka­
riško stiliaus palapinę, ir aš nuskuodžiau apkabinti iš jos išlindu-
sio žmogaus.
- Pone Kadamai! Nė negaliu apsakyti, kaip džiaugiuosi jus
matydama!
 #r

- Panele Kelse! - šiltai pasisveikino ponas Kadamas. - Man taip

pat džiugu tave matyti! Viliuosi, kad berniukai buvo rūpestingi.
Renas suprunkštė ir susirado pavėsį atsipūsti.
- Taip, jie buvo rūpestingi. Man viskas gerai.
Ponas Kadamas nuvedė mane prie rąsto šalia ugniavietės.
- Atsisėsk čia ir pailsėk, kol surinksiu savo mantą.
Aš kramsnojau sausainį, stebėdama, kaip ponas Kadamas
vaikštinėja aplinkui, tvarkydamas palapinę ir knygas. Kaip ir ti­
kėjausi, jo stovykla buvo gerai organizuota. Knygas ir kitą tyrinė­
jimų medžiagą jis laikė džipo bagažinėje. Laužo ugnis linksmai
spragsėjo, o šalia matėsi nemenkos malkų atsargos. Jo palapinė
buvo tokia, kad Jungtinių Amerikos Valstijų karininkai joje laisvai
galėtų priimti generolą, jei tik šis važiuotų pro šalį. Ji atrodė pra­
bangiai, buvo sunki, pastatoma kur kas sudėtingiau nei maniškė.
Ponas Kadamas netgi turėjo įmantrų sulankstomąjį stalą, nukrau­
tą popieriais, prislėgtais švariais ir glotniais upės akmenukais.
Aš atsistojau ir smalsiai nužvelgiau juos.

270
 - Pone Kadamai, ar tai Durgos pranašystės vertimai?
Išgirdau niurnėsi ir lengvą zvimbtelėjimą: ponas Kadamas iš
žemės ištraukė sunkų kuolą. Palapinė ūmai pati susilankstė ir su­
smuko. Liko tik sunki žalio brezento krūva. Jis atsistojo, atsaky­
damas į mano klausimą:
- Taip. Pradėjau versti rašmenis, įrėžtus monolito sienose.
Dabar esu visiškai įsitikinęs, kad mums reikia keliauti į Hampi.
Be to, kur kas geriau įsivaizduoju, ko mes turime ieškoti.
- Hmm, - pakėliau užrašus. Dauguma jų buvo ne anglų kal­
ba. Gurkštelėjau vandens ir paliečiau ranka Kišano padovanotą
amuletą.
- Pone Kadamai, Kišanas atidavė man savo amuleto dalį, vil­
damasis, kad tai mane apgins. Ar jūsiškis jus saugo? Ar jūs galite
būti sužeistas?
Jis įkėlė į džipą palapinę. Tada atsirėmė į bamperį ir pasakė:
- Amuletas apsaugo nuo rimtų sužeidimų, tačiau aš vis dar
galiu įsipjauti arba parkristi ir išsisukti čiumą. - Ponas Kadamas
mąsliai patrynė trumpą barzdelę. - Buvau susirgęs, tačiau rimtos
ligos manęs nepuolė. įpjovimai ir nubrozdinimai greitai užgyda-
vo, nors ir lėčiau, nei Reno ar Kišano.
Jis kilstelėjo mano amuletą ir ėmė atidžiai tyrinėti.
- Skirtingos amuleto dalys gali turėti skirtingą poveikį. Mes iki
galo nežinome, kokia galia slypi šiame fragmente. Tai paslaptis,
kurią vieną dieną tikiuosi įminti. Tačiau pagrindinė taisyklė - ne­
rizikuoti. Jei kažkas atrodo pavojingai - venk to. Jei kas nors ve­
jasi - bėk. Ar supratai?
- Supratau.
Jis paleido amuletą ir nuėjo baigti krauti daiktus į džipą.
- Aš džiaugiuosi, kad Kišanas sutiko tau jį atiduoti.

271
 - Sutiko? Maniau, kad tai jo sumanymas.
- Ne, tiesą sakant, tai buvo Reno mintis. Jis norėjo, kad pir­
miausia stabtelėtume čia. Jis nebūtų išvykęs, kol nebūtų įkalbėjęs
Kišano atiduoti tau amuletą.
- Tikrai? - pasakiau suglumusi. - Maniau, kad stengėmės pri­
kalbinti Kišaną jungtis prie mūsų.
Ponas Kadamas liūdnai pakratė galvą.
- Turėjome mažai vilties. Kišanas buvo abejingas bet kokioms
ankstesnėms pastangoms, kiek tik kviečiau prisijungti. Metų me­
tus bandžiau išvilioti jį iš džiunglių į kur kas patogesnį gyvenimą
namuose, tačiau jis apsisprendė likti ten.
- Jis nubaudė save dėl Jesubajos mirties, - linktelėjau galva.
Ponas Kadamas nustebęs pažvelgė į mane.
- Ar jis kalbėjo su tavim apie tai?
-Taip. Jis papasakojo, kas nutiko, kai Jesubaja mirė. Jis vis dar
kaltina save. Ir ne vien dėl jos mirties, bet ir dėl to, kas nutiko jam
ir Renui. Man labai gaila Kišano.
- Būdama tokia jauna, esi labai jautri ir įžvalgi, panele Kelse, -
pareiškė Ponas Kadamas. - Džiaugiuosi, kad Kišanas pasitikėjo
tavimi. Reiškia, jo padėtis nėra visiškai beviltiška.
Aš padėjau jam susirinkti popierius ir sulankstyti stalą bei
kėdes. Kai viską baigėme, paplekšnojau Reną, pranešdama, jog
metas važiuoti. Jis lėtai atsistojo, išlenkė nugarą, pajudino uode­
gą ir plačiai nusižiovavo. Patrynė galvą į mano ranką ir nusekė
į džipą. Aš įsitaisiau keleivio vietoje, palikdama Renui atvertas
galines duris.
Mums reikėjo pasiekti greitkelį. Ponas Kadamas, regis, mė­
gavosi vairuodamas ir aplenkdamas kliūtis - kelmus, krūmus,
akmenis ir duobes. Žinoma, džipo amortizatoriai veikė puikiai,

272
tačiau aš vis tiek laikiausi įsikibusi į durų rankenėlę ir rėmiausi į
prietaisų skydelį, kad nesusikulčiau galvos. Galiausiai mes išva­
žiavome į lygų greitkelį ir patraukėme pietvakarių kryptimi.
Ponas Kadamas paragino:
- Papasakok, kaip su dviem tigrais praleidai savaitę.
Aš dirstelėjau į gale tįsantį Reną. Atrodė, kad jis snaudžia, tad
nusprendžiau pirmiausia papasakoti apie medžioklę, o tada jau
apie visa kita. Beveik apie visa kita. Apie nesusipratimą dėl bu­
činio nepasakojau. Ne todėl, kad ponas Kadamas to nesuprastų,
tiesą sakant, jis būtų labai gerai viską supratęs. Aš nežinojau, ar
Renas tikrai miega, ir nebuvau pasirengusi atskleisti savojausmų,
todėl šį epizodą praleidau.
Ponas Kadamas labiausiai norėjo išgirsti apie Kišaną. Pasak
jo, Kišanas niekuo nesirūpino nuo tada, kai mirė jo tėvai.
Aš pasakojau, kaip Kišanas pasiliko su manimi penkioms die­
noms, kol Renas medžiojo, ir mes kalbėjomės apie jo susitikimą
su Jesubaja. Stengiausi kalbėti tyliai, kone pašnibždomis, kad tik
neliūdinčiau Reno. Poną Kadamą, regis, glumino tai, jog aš staiga
ėmiau kalbėti mįslėmis, tačiau jis atidžiai klausėsi ir pritariamai
linksėjo, dėmesingai klausydamasis mano komentarų, į kuriuos
vis įterpdavau „na-jūs-žinote-kas“ ir „tai-kas-nutikoje-toje-vietoje“.
Aš mačiau, kad ponas Kadamas šią seną istoriją žinojo kur kas
geriau, nei aš, ir galėtų papildyti mano pasakojimą, jei būtų iš tų
žmonių, kurie mėgsta atskleisti svetimas paslaptis. Tačiau ponas
Kadamas buvo kitoks. Ši jo savybė veikė ir mano naudai, ir prieš
mane. Galiausiai nusprendžiau, kad tai geras dalykas, ir pakei­
čiau temą, pereidama prie Reno ir Kišano vaikystės.
- Ach. Berniukai buvo tėvų pasididžiavimas ir džiaugsmas -
abu princai buvo gabūs pakliūti į bėdą, bet apdovanoti žavesiu,

273
padedančiu rasti išeitį. Jie gaudavo viską, ko troško, tačiau turė­
davo tai užsidirbti. Desčen, jų motina, nebuvo suvaržyta Indijos
taisyklių. Ji perrengdavo berniukus paprastais drabužiais ir nusi­
vesdavo žaisti su vargingų žmonių vaikais. Ji troško, kad sūnūs
būtų atviri visoms kultūroms ir religijoms. Jos santuoka su vai­
kų tėvu, karaliumi Radžaramu, tarsi sulydė dvi dideles kultūras.
Karalius ją mylėjo ir pataikavo jos norams, nesirūpindamas, ką
galvoja kiti. Berniukai augo galėdami įsisavinti viską, ką geriausio
turėjo abi kultūros - tėvo ir motinos. Jie mokėsi visko, nuo poli­
tikos ir karinių strategijų iki piemenavimo ir žemdirbystės. Jiems
perdavė ne tik Indijos išmintį, - jiems mokyti buvo kviečiami ge­
riausi mokytojai iš visos Azijos.
- Ar jie dar kuo nors užsiimdavo ? Na, kaip visi normalūs pa­
augliai?
- Kas tave domina?
Aš nervingai pasimuisčiau.
-Ar jie vaikščiojo į... pasimatymus?
Ponas Kadamas klausiamai kilstelėjo antakį.
- Ne. Žinoma ne. Istoriją, kurią man papasakojai, - jis mirkte­
lėjo, - „pati-žinai-kurią“, yra vienintelė iš man girdėtų, apie vieno
jų patirtą romantišką susižavėjimą. Nuoširdžiai sakant, jie tam
neturėjo laiko, vis dėlto ateityje abiejų vaikinų laukė santuokos,
dėl kurių tarėsi jų tėvai.
Patogiau įsitaisiau ir atrėmiau galvą į sėdynės atlošą. Sten­
giausi įsivaizduoti, koks buvo jų gyvenimas. Veikiausiai labai sun­
ku neturėti pasirinkimo laisvės, tačiau antra vertus, jie buvo pri­
vilegijuoti princai ir galėjo naudotis visu tuo, kas daugumai buvo
nepasiekiama. Bet kaip besvarsčiau, pasirinkimo laisvė buvo tas
dalykas, kurį labiausiai branginau.

274
 Netrukus mano mintys ėmė pintis ir iš nuovargio nugrimzdau
į gilų miegą. Kai pabudau, ponas Kadamas padavė supakuotą
sumuštinį ir didelį butelį vaisių sulčių.
- Nagi, užvalgyk šiek tiek. Nakčiai apsistosime viešbutyje, tad
galėsi tinkamai pailsėti patogioje lovoje.
- O kaip Renas?
- Aš išrinkau viešbutį šalia džiunglių. Mes išleisime jį ten ir
pasiimsime grįždami namo.
- O jei ten bus spąstai tigrams?
- Jis jau papasakojo apie tai, taip? - tyliai nusijuokė ponas
Kadamas. - Nesijaudink, panele Kelse. Antrą kartą jis nepada­
rys tos pačios klaidos. Šioje teritorijoje nėra didelių žvėrių, todėl
valstiečiai ir kiti gyventojai neieško plėšrūnų. Jis atsargus ir netu­
rės jokių bėdų.
Po valandėlės ponas Kadamas įvažiavo į džiunglių tankumyną
šalia nedidelio miestelio ir išleido Reną. Tada patraukėme į mies­
telį, pilną spalvingų namų ir ryškiai apsirengusių žmonių bruzde­
sio, ir sustojome prie viešbučio.
- Tai ne penkių žvaigždučių viešbutis, - pratarė ponas Kada­
mas, - tačiau savaip žavus.
Už nublizgintų parduotuvėlės langų puikavosi įvairios prekės.
Pastato viršuje, ant medinio karkaso, pastebėjau didžiulę iškabą.
Raudonos raidės rožiniame fone skelbė parduotuvės pavadini­
mą, kurio nepajėgiau suprasti, taip pat pastebėjau senovinį kolos
buteliuką, atpažįstamą visomis kalbomis.
Kol aš tyrinėjau įdomias prekes, ponas Kadamas nuėjo į vieš­
bučio registratūrą. Radau amerikietiško šokolado batonėlių ir
sodos vandens, man nematytų saldainių ir egzotiško skonio ledų.
Ponas Kadamas gavo raktus ir nupirko porą buteliukų kolos
bei ledinukų. Tuomet padavė man baltos, o sau pasiliko oranži­

275
nes spalvos ledinuką. Išvyniojau ir atsargiai pauosčiau sustingusį
skanėstą.
- Ar tai nepanašu į soją su kariu, tiesa?
- Pabandyk, - plačiai nusišypsojo ponas Kadamas.
As paragavau ir nustebau pajutusi kokoso skonį. Ne toks geras
kaip „Tillamook Mudslide“, bet visai neblogas, pralinksmėjau.
Ponas Kadamas taip pat įsidėjo į bumą ledinuką, nusišypsojo
ir tarė:
- Mango.
Mūsų mažas, dviejų aukštų viešbutis, nudažytas mėtų žalumo
spalva, išsiskyrė kaustytais vartais, betonuotu kiemeliu ir flamingo
spalvos bordiūru. Mano kambario viduryje stovėjo plati dvigulė
lova. Už spalvotų užuolaidų buvo nedidelė spinta su keliomis me­
dinėmis pakabomis. Ant stalo stovėjo ąsotis su vandeniu, dubuo
ir moliniai puodeliai. Vietoje kondicionieriaus palubyje tingiai su­
kosi ventiliatorius, vos judindamas tvankų orą. Čia nebuvo vonios
kambario. Visi svečiai turėjo naudotis pirmame aukšte esančiais
patogumais. Jie buvo kuklūs, tačiau kur kas geresni, nei džiunglėse.
Patikrinęs, kaip įsikūriau, ponas Kadamas padavė raktus ir
pasakė, jog po trijų valandų ateis vestis manęs vakarienės. Tuo­
met išėjo, palikdamas mane vieną.
Vos jis uždarė duris, kai įėjo nedidelio ūgio indė, vilkinti dai­
liais ryškiai oranžinės spalvos marškinėliais ir baltomis kelnėmis.
Ji surinko nešvarius rūbus, netrukus grįžo jau su išskalbtais ir pa­
džiovė juos ant virvės už mano kambario durų. Skalbiniai pleveno
vėjuje, ir aš užsnūdau, klausydamasi raminamų naminių garsų.

Kiek nusnūdusi, padariau kelis Reno-tigro eskizus, susipyniau

kasą ir perrišau ją raudonu kaspinėliu, derėjusiu prie mano rau­

276
donos palaidinės. Vos spėjau apsiauti sportinius batelius, kai į
duris pabeldė ponas Kadamas.
Jis vedėsi mane vakarieniauti, kaip pats sakė, į geriausią mies­
telio restoraną „Mango žiedas“. Mes nusisamdėme nedidelį
vandens taksi, persikėlėme per upę ir nužingsniavome į pasta­
tą, primenantį plantacijos savininko sodybą, apsodintą bananais,
palmėmis ir mangais.
Ponas Kadamas nuvedė mane aplink pastatą. Akmenimis
grįstu taku nuėjome iki aikštelės, iš kurios atsivėrė nuostabus
vaizdas į upę. Kieme stovėjo sunkūs, bet glotniai nupoliruoti me­
diniai stalai ir akmeniniai suoliukai. Ant kiekvieno stalo stovėjo
iš geležies kaldinti žibintai ir tai buvo vienintelis kiemo apšvie­
timas. Dešinėje pusėje matėsi plytų arka, apaugusi jazminais,
skleidžiančiais nuostabų aromatą.
- Pone Kadamai, kaip gražu!
- Taip, jį rekomendavo viešbučio darbuotojas. Pamaniau, kad
tau patiks geras maistas, nes pastarąją savaitę mitai vien tik ar­
mijos daviniu.
Leidau ponui Kadamui užsakyti, nes aš visai nenutuokiau, kas
parašyta meniu. Mes mėgavomės vakariene, kuriai buvo patiekti
basmati ryžiai, ant grotelių keptos daržovės, viščiuko saag, kuri,
kaip paaiškėjo, buvo viščiuko filė kubeliai, kepti špinatų, svogū­
nų ir pomidorų padaže, balta žuvis, sluoksniuota su mango salo­
tomis, gruzdintos daržovės tešloje, krevetės su kokosais, nanas
ir ypatingas limonadas su kuminais ir mėtų lapeliais, kitaip dar
vadinamas jai jeera. Aš gurkštelėjau limonado, bet man jis buvo
pernelyg pikantiškas, todėl toliau gėriau vandenį.
Kai pradėjome valgyti, pasiteiravau pono Kadamo, ką naujo
jam pavyko išsiaiškinti apie pranašystę.

277
 Jis servetėle nusišluostė lūpas, gurkštelėjo vandens ir tarė:
- Manau, kad tai, ko ieškome, yra Auksinis Indijos vaisius. -
Jis pasilenkė arčiau ir tyliai tęsė. - Legenda apie Auksinį Indijos
vaisių yra labai sena, dauguma šiuolaikinių mokslininkų jos jau
neprisimena. Manoma, kad jis buvęs dieviškos kilmės ir jį saugoti
bei ginti turėjęs Hanumanas. Ar nori išgirsti pasakojimą?
Aš gurkštelėjau vandens ir linktelėjau.
- Labai seniai Indija buvo dykvietė, visiškai negyvenama vie­
ta. Joje knibždėte knibždėjo ugninių gyvačių, plytėjo didžiulės
dykumos ir vaikštinėjo aršūs žvėrys. Nusileidus dievams ir dei­
vėms, šios žemės veidas pasikeitė. Jie sukūrė žmogų ir padova­
nojo žmonijai ypatingų dovanų, kurių pirmoji buvo Auksinis vai­
sius. Iš jo išaugo galingas medis, davė naują vaisių, kurio sėklos
paplito po visą Indiją, paversdamos šalį derlinga žeme, maitinan­
čia milijonus žmonių.
- Jei Auksinis vaisius buvo pasodintas, argi jis neišnyko arba
netapo kito medžio šaknimis?
- Vienas pirmojo medžio vaisius greitai sunoko ir tapo auksi­
nis, o jį nuskynė ir paslėpė Hanumanas, pusiau žmogus, pusiau
beždžionė iš Kiškindos. Tol, kol vaisius bus saugomas, Indijos
žmonės turės maisto.
- Taigi turime surasti tą vaisių? Kas, jei jį tebesaugo Hanuma­
nas ir mes jo neatgausime?
- Kad išsaugotų vaisių, Hanumanas paslėpė jį savo karalystė­
je, o jį prižiūri nemirtingi tarnai. Aš nedaug težinau, kokias kliū­
tis jis jums parengė, kad galėtų sustabdyti. Tik spėju, kad jūsų
laukia daug pinklių, kad tik nerastumėt kelio. Kita vertus, tu esi
Durgos išrinktoji ir turi jos apsaugą.

278
 As nesąmoningai paliečiau savo ranką. Ji sudilgčiojo. Chna
piešinys buvo išblukęs, tačiau aš žinojau, kad tebėra. Gurkštelė­
jau vandens.
- Ar tikrai manote, kad mes ką nors rasime? Turiu galvoje, ar
tikrai tikite šiais dalykais?
- Nežinau. Viliuosi, kad tai tiesa ir kad tai išlaisvins tigrus.
Gyvenimas mane išmokė neužsisklęsti prieš tai, kas nauja. Ži­
nau, kad esama tokių jėgų, kurių protas nesuvokia, ir reiškinių,
kurie mus keičia ir nukreipia. Pažiūrėk į mane, aš turėčiau būti
miręs, tačiau kažkaip esu gyvas. Renas ir Kišanas yra įstrigę ma­
giškuose keruose, kurių aš nesuvokiu, tačiau mano pareiga jiems
padėti.
Veikiausiai aš atrodžiau sunerimusi, nes jis paplekšnojo man
per ranką ir pasakė:
- Nesigraužk. Aš jaučiu, kad galiausiai viskas baigsis gerai. Ti­
kėjimas leidžia susitelkti į tikslą. Aš labai pasitikiu tavimi ir Renu
ir pirmą kartą per tiek amžių jaučiu, kad esama vilties.
Jis suplojo rankomis ir patrynė delnus.
- Na, dabar tikriausiai laikas išsirinkti desertą?
Jis užsakė kulfi, tradicinių indiškų ledų, pagamintų iš šviežios
grietinėlės su riešutais. Tvankų vakarą jie gaivino, nors man pasi­
rodė ne tokie saldūs ir liesesnį, nei amerikietiški.
Po vakarienės pasivaikščiodami sugrįžome prie valties ir kal­
bėjomės apie Hampi. Ponas Kadamas patarė, kad, prieš iškeliau­
jant į griuvėsius ieškoti vartų į Kiškindos valdas, mums derėtų
aplankyti vietinę Durgos šventyklą.
Lėtai ėjome per miestelį vietinio turgaus link ir jau iš tolo pa­
stebėjome mėtų atspalvio viešbutį. Ponas Kadamas pasisuko ir
susidrovėję paklausė:

279
 - Tikiuosi, kad atleisi man, jog išrinkau tokį kuklų viešbutėlį.
Aš norėjau apsistoti nedideliame miestelyje, kuo arčiau džiun­
glių, jei kartais Renui manęs prireiktų. Čia jis galės mus greitai
pasiekti, o ir man bus ramiau žinant, kad jis yra netoliese.
- Viskas gerai, pone Kadamai. Po savaitės, praleistos džiun­
glėse, šis viešbutis atrodo prabangiai.
Jis nusikvatojo ir linktelėjo. Mes ėjome pro įvairius prekysta­
lius, jis nupirko keletą vaisių pusryčiams ir keletą iyžinių paplo­
tėlių, suvyniotų į banano lapus. Regis, jie buvo panašūs į tuos,
kuriuos man užkandžiams gamino Fetas, nors ponas Kadamas
patikino, kad šie saldūs ir neaštrūs.
Kai jau buvau pasirengusi miegoti, išpurenau pagalvę, pasi­
kišau po galva, užsiklojau kojas švariai išskalbta antklode ir susi­
mąsčiau apie džiunglėse likusį Reną. Buvo nesmagu, kad aš čia,
o jis lauke. Ilgėjausi jo ir jaučiausi vieniša. Man patiko, kai jis
būdavo šalia. Giliai atsidusau, išleidau plaukus, atsiguliau ir pa­
sinėriau į lengvą sapną.
Apie vidunaktį pažadino tylus beldimas į duris. Dvejojau, ar
atidaryti. Buvo jau vėlu ir tai, be abejo, negalėjo būti ponas Ka­
damas. Priėjau prie durų, atsargiai uždėjau ant rankenos ranką
ir įsiklausiau.
Vėl tyliai pabeldė ir aš išgirdau pažįstamą balsą vos girdimai
sušnabždant:
- Kelse, čia aš.
Atrakinau duris ir dirstelėjau laukan. Ten stovėjo Renas, apsi­
rengęs baltais drabužiais, basomis kojomis ir su pergalinga šyp­
sena veide. Aš įsitempiau jį vidun ir vos girdimai sušnibždėjau:
- Ką čia veiki? Tau pavojinga mieste! Galėjo kas nors pamatyti
ir įkandin pasiųsti medžiotojus!

280
 Jis patraukė pečiais ir šyptelėjo.
- Aš pasiilgau tavęs.
Mano lūpos pačios išsilenkė į kreivą šypsnį:
- Aš taip pat tavęs pasiilgau.
Jis nerūpestingai atsišliejo į durų staktą.
- Ar tai reiškia, kad leisi man čia pasilikti? Aš miegosiu ant
grindų ir išeisiu prieš aušrą. Niekas manęs nepamatys. Pažadu.
Aš giliai atsidusau.
- Gerai, bet pažadėk, kad išeisi anksti. Man nepatinka, kad
taip rizikuoji.
- Duodu žodį, - jis atsisėdo ant lovos, paėmė mano ranką ir
truktelėjo, kad atsisėsčiau šalia. - Man nepatinka vienam nakvoti
tamsiose džiunglėse.
- Man taip pat nepatiktų.
Jis pažvelgė žemyn į mūsų susipynusias rankas.
- Kai esu su tavimi, vėl jaučiuosi vyru. Tačiau, kai esu vienas
džiunglėse, tampu žvėrimi, plėšrūnu, - jis pakėlė akis į mane.
Aš suspaudžiau jo ranką.
- Suprantu. Viskas gerai, Renai.
Jis šyptelėjo.
- Žinai, buvo sunku tave surasti. Laimė, kad judu su ponu
Kadamu sugalvojote eiti vakarieniauti, tad aš galėjau iki pat durų
atsekti pagal kvapą.
Jo dėmesį patraukė naktinis staliukas. Pasilenkęs per mane,
jis pakėlė nuo jo dienoraštį. Jame buvau nupiešusi naują tigro
paveikslą - savo tigro. Aš nesijaudinau dėl cirko piešinių, tačiau
šis paskutinis buvo labai asmeniškas ir pilnas gyvybės. Keletą aki­
mirkų Renas įdėmiai apžiūrinėjo piešinį, o mano skruostus nuda­
žė skaistus raudonis.

281
 Jis perbraukė pirštu per tigrą ir švelniai sukuždėjo:
- Vieną dieną aš tau parodysiu tikrąjį save.
Atsargiai padėjęs dienoraštį, jis suėmė abi mano rankas ir pa­
sisuko, žiūrėdamas rimta veido išraiška.
- Aš nenoriu, kad kaskart, kai žvelgi į mane, matytum vien tik
tigrą. Noriu, kad matytum mane. Žmogų.
Ištiesęs ranką jis kone palietė mano skruostą, tačiau ūmai su­
silaikė ir nuleido ją.
- Aš pernelyg ilgai gyvenau tigro kailyje. Jis pavogė mano
žmogiškumą.
Aš linktelėjau, o jis suspaudė mano rankas ir tyliai sukuždėjo:
- Kels, aš nenoriu daugiau juo būti! Aš noriu būti savimi.
Trokštu turėti gyvenimą.
- Žinau, - atsakiau švelniai. Ištiesiau ranką prie jo skruosto. -
Renai, aš... - Apmiriau, kai jis lėtai nuleido mano ranką prie savo
lūpų ir pabučiavo delną. Mano ranka suvirpėjo. Jo mėlynos akys
liūdnai tyrinėjo mano veidą kažko trokšdamos, kažko ieškoda­
mos.
Norėjau jam ką nors pasakyti, nuraminti. Troškau jį paguosti.
Tiesiog neradau tam žodžių. Jo meldimas rado atsaką mano sie­
loje. Jaučiau stiprų prieraišumą jam, tvirtą ryšį. Norėjau padėti,
troškau būti jo draugė ir galbūt man reikėjo... kažko daugiau.
Bandžiau atpažinti ir suprasti savo jausmus jam. Tai, ką jam jau­
čiau, regis, buvo per sudėtinga nusakyti, tačiau netrukus man
tapo aišku, kad stipriausias jausmas, kuris apvertė mano širdį,
buvo... meilė.
Po tėvų mirties aš buvau apsistačiusi užtvaromis, tiesą sakant,
neleidau sau nieko įsimylėti, nes baiminausi, kad tai bus vėl iš
manęs atimta. Aš sąmoningai vengiau artimų saitų. Man patiko

282
žmonės ir aš turėjau daug draugų, tačiau niekuomet nerizikavau
įsimylėti. Tik ne šitaip.
Jo pažeidžiamumas leido man atsiverti, jis švelniai, sistemin­
gai sulaužė taip gerai suręstas mano užtvaras. Švelnumo bangos
ritosi į vidų, prasiskverbdamos pro menkiausius plyšius. Ir štai ga­
liausiai prasiveržę jausmai mane visiškai užliejo. Man pačiai buvo
baugu taip atsiverti ir vėl kam nors pajusti meilę. Širdis pašėlusiai
plakė ir garsiai daužėsi krūtinėje. Buvau tikra, kad jis tai girdėjo.
Renas nenuleido nuo manęs akių, jo veido išraiška pasikeitė.
Žvilgsnis iš liūdno tapo susirūpinusiu.
Koks kitas žingsnis? Ką turėčiau padaryti? Ką pasakyti? Kaip pa­
dėti jam suprasti, ką jaučiu?
Prisiminiau, kaip su mama žiūrėdavome romantiškus filmus
ir mūsų mylimiausias posakis būdavo „užsičiaupk ir pabučiuok
ją pagaliau!“ Mes abi susierzindavome, kai herojus ar herojė ne­
darydavo to, kas mudviem būdavo visai suprantama, ir kaskart,
kai pasitaikydavo įtemptas romantiškas momentas, mudvi due­
tu kartodavome šią frazę. Man rodėsi, kad kone girdžiu linksmą
mamos balsą ir tą patį patarimą: Kels, užsičiaupk ir pabučiuok jį
pagaliau!
Taigi aš susiėmiau ir, kol dar nepersigalvojau, pasilenkiau ir
pabučiavau jį.
Jis sustingo. Neatsakė man tuo pačiu. Neatstūmė. Tiesiog nu­
stojo... judėti. Aš atsitraukiau, pamačiau suglumusį jo veidą ir
akimoju pasigailėjau savo drąsos. Atsistojau ir sumišusi paėjau
atokiau. Man norėjosi pasitraukti nuo jo, aš pašėlusiai bandžiau
atstatyti širdį saugančias sienas.
Išgirdau, kaip jis sujudėjo. Reno ranka nuslydo prie mano
alkūnės ir pasuko mane atgal. Negalėjau į jį pažvelgti. Tiesiog

283
stovėjau nudelbusi akis į jo basas kojas. Jis palietė pirštu mano
smakrą, kilstelėjo galvą, tačiau aš vis tiek negalėjau prisiversti pa­
žiūrėti jam į akis.
- Kelse. Pažiūrėk į mane. - Mano žvilgsnis nukeliavo nuo jo
kojų iki baltos sagutės marškinių viduryje. - Pažiūrėk į mane.
Mano akys klajojo. Žvilgsnis slinko jo auksine bronzine krūti­
nės oda, kilo aukštyn kaklu ir sustojo dailiame veide. Jo kobalto
mėlynumo akys klausiamai tyrinėjo mane. Jis žengė žingsnį artyn.
Man užgniaužė kvapą. Ištiesta ranka lėtai nuslydo apkabindama
mano liemenį. Kita ranka palietė mano smakrą. Nenuleisdamas
akių nuo veido, jis delnu švelniai palietė skruostą ir nuvedė nykš­
čiu lanką per mano skruostikaulį.
Reno prisilietimas buvo švelnus, neryžtingas ir atsargus, tarsi
būtų lietęs išsigandusią elnę. Jo veidas buvo kupinas nuostabos ir
supratimo. Aš suvirpėjau. Jis akimirksnį delsė, tuomet švelniai nu­
sišypsojo, palenkė galvą ir savo lūpomis lengvai palietė manąsias.
Jis bučiavo mane švelniai, nedrąsiai, kone kuždėdamas. Kita
jo ranka taip pat nuslydo prie mano liemens. Aš baikščiai pirštų
galiukais paliečiau jo pečius. Renas buvo šiltas, oda glotni. Jis
švelniai prisitraukė mane artyn ir lengvai prispaudė prie krūtinės.
Aš įsikibau į jo rankas.
Jis tyliai atsiduso iš malonumo ir ėmė bučiuoti giliau. Aš ištir­
pau jo glėbyje.
Kaip dar sugebėjau kvėpuoti? Mane apsupo vasariškas jo san-
talmedžio aromatas. Visur, kur jis paliesdavo, jaučiau virpulį ir
gyvybę.
Aš aistringai suspaudžiau jo rankas. Neatitraukdamas lūpų
nuo manųjų, Renas suėmė mano rankas ir vieną po kitos uždėjo
sau ant kaklo. Paskui perbraukė delnu žemyn mano apnuogin­
ta ranka iki talijos, o kita paniro į mano plaukus. Nespėjau nė

284
atsitokėti, kaip jis viena ranka pakėlė mane aukštyn ir stipriai
prispaudė prie savo krūtinės.
Nė nenutuokiau, kaip ilgai mes bučiavomės. Man rodėsi, kad
tai tetruko vos akimirką ir tuo pačiu metu visą amžinybę. Mano
basos kojos tabalavo pakilusios kelis colius virš grindų. Jis len­
gvai laikė mane viena ranka. Aš panardinau pirštus į jo plaukus
ir pajutau burzgimą krūtinėje. Tai priminė tigro murkimą. Tada
mintys ištirpo ir laikas sustojo.
Mano smegenis be paliovos atakavo neuronai, versdami jas
dirbti. Nė nenutuokiau, kad bučinys taip paveiks. Kad įvyks vi­
siška sensorinė perkrova.
Kažkuriuo momentu Renas nenoromis mane paleido. Tačiau
vis dar prilaikė, ir tai buvo labai gerai, antraip būčiau nugriuvu­
si. Jis palietė mano skruostą ir nykščiu lėtai nuvedė per apatinę
lūpą. Stovėjo šalia, viena ranka apglėbęs mano liemenį. Kita ran­
ka nuklydo į mano plaukus ir braukė per padrikas sruogas.
Keletą kartų sumirksėjau, kad geriau matyčiau.
Jis tyliai nusijuokė.
- Kvėpuok, Kelse, - jo veide švietė pasitenkinimo šypsena,
kuri kažkodėl mane įsiutino.
- Regis, esi labai savimi patenkintas!
Jis kilstelėjo antakį.
- Taip, esu.1
Aš taip pat šyptelėjau ir atsakiau:
- Atrodo, nepaprašei leidimo.
- Hmm, ką gi, galbūt mes galime tai ištaisyti! - pirštų galiukais
sukdamas ratus jis perbraukė per mano ranką ir tęsė: - Kelse?
Viską pamiršusi sekiau jo judesius.
- Taip? - išsiblaškiusi sumurmėjau.

285
 Jis priėjo dar arčiau.
- Ar aš...
- Hmm? - lengvai pasimuisčiau.
- Turiu tavo...
Jis įsikniaubė veidu man į kaklą ir kilo lūpomis iki ausies. Kuž­
desys kuteno ir aš pajutau, kaip jis nusišypsojo:
- Leidimą...
Mano rankomis nubėgo pagaugai ir aš suvirpėjau.
- Bučiuoti tave?
Nežymiai linktelėjau. Stovėdama ant pirštų galiukų, apsivijau
rankomis jo kaklą, leisdama suprasti, kad tikrai taip. Jis iš lėto
ėmė bučiuoti, slinkdamas lūpomis nuo ausies iki skruosto. Pas­
kui, tarsi suabejojęs, stabtelėjo prie pat mano lūpų ir sustingo.
Žinojau, kojis laukė. Padelsiau sekundėlę ir tyliai sukuždėjau:
- Taip.
Pergalingai nusišypsojęs, jis stipriai prisispaudė mane prie
krūtinės ir vėl pabučiavo. Šįkart jo bučinys buvo drąsus ir žais­
mingas. Rankomis perbraukiau jo galingus pečius, apsikabinau
kaklą ir prispaudžiau jį prie savęs.
Kai jis atsitraukė, veide švietė džiaugsminga šypsena. Renas
pakėlė mane ir juokdamasis apsuko ratu aplink kambarį. Kai
man susisuko galva, jis surimtėjo ir priglaudė savo kaktą prie ma­
nosios. Aš droviai prisiliečiau prie jo veido, pirštų galiukais tyri­
nėjau jo skruostus ir lūpų linkį. Jis mėgavosi mano prisilietimais,
kaip darydavo būdamas tigru. Aš tyliai nusijuokiau, panardinau
rankas į jo plaukus ir nubraukiau juos nuo kaktos, mėgaudamasi
jų šilku.
Buvau užvaldyta. Nė nesitikėjau, kad pirmasis bučinys bus
toks... keičiantis gyvenimą. Per keletą trumpų akimirkų mano
pasaulio taisyklės buvo perrašytos. Staiga tapau kitu žmogumi.

286
Buvau trapi ir pažeidžiama tarsi naujagimis ir baiminausi, kad
kuo labiau gilės mūsų santykiai, tuo blogiau bus, jei Renas mane
paliks. Kas bus su mumis? Niekas negalėtų į tai atsakyti, ir aš pirmą
kartą tikrai suvokiau, kokia pažeidžiama ir jautri yra žmogaus šir­
dis. Nenuostabu, kad savąją laikiau užrakintą devyniais užraktais.
Tačiau Renas nepastebėjo mano nelinksmų minčių ir aš pa­
sistengiau nustumti jas i sąmonės kertę, o tuo tarpu mėgautis
akimirkomis su juo. Pastatęs ant žemės, jis švelniais bučiniais
apibėrė mano plaukus ir kaklą. Paskui apkabino ir tiesiog glau­
dė prie savęs. Glostydamas mano plaukus ir kaklą, jis kuždėjo
švelnius žodžius savo gimtąja kalba. Po kelių akimirkų atsiduso,
pabučiavo į skruostą ir stumtelėjo į lovos pusę.
- Pamiegok, Kelse. Mums abiem reikia pailsėti.
Jis paskutinį sykį pirštų galiukais paglostė mano skruostą, tada
pavirto į tigrą ir išsitiesė ant grindų šalia lovos. Aš įsiropščiau į
patalus, palindau po antklode ir pasilenkiau paglostyti jam galvą.
Pasikišusi kitą ranką po skruostu, tyliai pasakiau:
- Labanakt, Renai.
Jis patrynė galvą į mano ranką, prisispaudė ir tyliai murkė.
Tada paguldė galvą ant savo letenų ir užsimerkė.
Kartą Maja Vest, žymi vodevilio aktorė, pasakė: „Vyro buči­
nys - tai jo asmeninis parašas.“Aš sau nusišypsojau. Jei tai tiesa,
tai Renas buvo nepralenkiamas kaligrafas.

Kai nubudau, Renas buvo dingęs. Apsirengiau ir pabeldžiau į

pono Kadamo duris.
Durys atsilapojo. Už jų stovėjo Kadamas ir šypsojosi:
- Panele Kelse! Ar gerai miegojai?
Jo balse nepastebėjau jokio sarkazmo, tad spėjau, kad Renas
neatskleidė ponui Kadamui savo naktinių nuotykių.

287
 - Taip, miegojau tiesiog nuostabiai. Gal net per ilgai. Apgai­
lestauju dėl to.
Jis numojo ranka, padavė į banano lapą suvyniotą ryžių paplo­
tėlį, keletą vaisių ir butelį vandens.
- Nesijaudink. Dabar pasiimsime Reną ir keliausime į Durgos
šventyklą. Mums nėra kur skubėti.
Aš grįžau į savo kambarį ir suvalgiau pusryčius. Lėtai susirin­
kau asmeninius daiktus ir susidėjau į mažą kelioninę kuprinę. Ir
vis užsisvajodavau. Prisimindama Reno bučinius, pažvelgdavau į
veidrodį, paliesdavau savo ranką, plaukus, lūpas. Nuolat turėjau
pasipurtyti, kad susikaupčiau. Tai, kam įprastai prireikdavo de­
šimt minučių, dabar užtruko valandą su puse.
Kuprinės viršuje padėjau dienoraštį ir antklodę. Užtraukiau
užtrauktuką ir patraukiau ieškoti pono Kadamo. Sklaidydamas
žemėlapius, jis manęs laukė. Jis šyptelėjo man ir, regis, buvo ge­
ros nuotaikos, nepaisant to, kad priverčiau taip ilgai laukti.
Mes sustojome prie miško, ir iš už medžių kaip linksmas jau­
niklis iššoko Renas. Kai priartėjo prie automobilio, aš pasilenkiau
pro atvirą langą jį paglostyti, o jis pakilo ant galinių kojų pauosty­
ti mano rankos ir lyžtelėjo ją. Tada liuoktelėjo į galinę sėdynę, ir
ponas Kadamas vėl pasuko į kelią.
įdėmiai sekdamas žemėlapių nuorodas, jis pasuko gruntiniu
keliuku, vedančiu per džiungles iki akmeninės Durgos šventyklos.
ronas Kadamas paliepė mums laukti mašinoje ir nuėjo patikrin­
ti, ar šventykloje nėra lankytojų. Renas prakišo galvą tarp sėdynių
ir niuksėjo man į petį, kol aš atsisukau.
- Geriau jau palenk galvą. Tave gali kas nors pamatyti, jei ne­
būsi atsargus, - pasakiau nusijuokusi.
Baltasis tigras ėmė šniokšti.
- Žinau. Ir aš labai ilgėjausi.
Maždaug po penkių minučių iš šventyklos išėjo jauna ameri­
kiečių porelė, įsėdo į automobilį ir nuvažiavo. Sugrįžo ir ponas
Kadamas.
Išlipau iš džipo ir atidariau duris Renui. Iššokęs jis ėmė trintis
nugara į mano koją, tarsi būtų milžiniška naminė katė, laukianti
skanėsto. Nusijuokiau.
- Renai! Tu mane pargriausi! - Aš uždėjau ranką ant jo spran­
do ir jis nurimo.
Ponas Kadamas nusijuokė ir tarė:
-Judu eikite ir apžiūrėkite šventyklą, o aš liksiu pasaugoti jus
nuo lankytojų.

289
 Kelias į šventyklą buvo išklotas glotniais degto molio spalvos
akmenimis. Šventykla taip pat buvo terakotos spalvos su švel­
niais sepijos, ryškiais rožiniais ir pilkšvais ruoželiais. Aplinkui
augo medžiai ir gėlės, o nuo pagrindinio įėjimo atsišakojo dau­
gybė takelių.
Mes užkopėme nedideliais akmeniniais laiptais. Atvira anga
medinėmis staktomis rėmėsi į aukštas, raižytas kolonas. Ji buvo
pakankamai aukšta, kad galėtų lengvai praeiti vidutinio ūgio
žmogus. Iš abejų pusių puikavosi skrupulingai išraižyti Indijos
dievų ir deivių atvaizdai.
Užrašas keliomis kalbomis skelbė, kad privaloma nusiauti ba­
tus. Grindys buvo nusėtos dulkėmis, todėl aš nusimoviau ir koji­
nes ir sukišau jas į teniso batelius.
Viduje pamačiau aukštą kupolą, išdabintą sudėtingais gėlių,
dramblių, beždžionių, saulės, grojančių dievų ir deivių raižiniais.
Akmeninės grindys buvo stačiakampio formos, visuose ketu­
riuose kampuose stovėjo aukštos dekoruotos kolonos, sujungtos
ornamentuotomis arkomis. Pilioriuose buvo vaizduojami paties
įvairiausio amžiaus žmonės, užsiimantys skirtingomis veiklomis,
taip pat Durgos garbinimo scenos. Kiekvienos kolonos viršuje
matėsi išraižyta deivės figūra.
Šventykla buvo išskobta uolėtame kalne. Iš pagrindinio aukš­
to trijose pusėse laiptai vedė aukštyn. Pasukau pro arką dešinėje
ir užkopiau laiptais. Viršuje esanti patalpa buvo sugriauta. Ant
grindų mėtėsi sutrupėję ir suskilę akmenys. Neįsivaizdavau, kam
galėjo būti naudojama ši erdvė.
Kitoje patalpoje stovėjo įvairūs akmeniniai altoriai. Viršuje
stovėjo maža, apdaužyta statulėlė, kurios buvo neįmanoma iden­
tifikuoti. Viską dengė storas rudų dulkių sluoksnis. Jų dalelės

290
sukosi ir mirgėjo ore tarsi dulkių fėjos. Iš kupolo plyšių skverbė­
si šviesos ruožai, išryškindami grindis. Reno nesigirdėjo, tačiau
mano žingsniai aidėjo per visą šventyklą.
Lauke buvo tvanku, tačiau šventykloje tik vos vos šilta, netgi
vietomis šaltoka, tarsi kaskart žengusi žingsnį pakliūčiau vis į kitą
klimato juostą. Dirstelėjau į žemę ir pastebėjau savo ir Reno pėd­
sakus. Pagalvojau, kad prieš išeinant reikės juos panaikinti. Ne­
norėjau, kad žmonės pradėtų galvoti, jog po apylinkes klaidžioja
tigras.
Apžiūrėję teritoriją ir nieko svarbaus neradę, pasukome pro
arką kairėje, ir aš netekau žado iš nuostabos. Nišoje, išskobtoje
per visą uolą, stovėjo nuostabi akmeninė Durgos statula. Deivės
galvą puošė aukštas šalmas, o aplink torsą tarsi išskleistos povo
plunksnos rikiavosi aštuonios rankos. Jos laikė ginties pozicijoje
iškeltus įvairius ginklus. Geriau įsižiūrėjusi pamačiau gadą - vėz­
dą. Prie deivės kojų sėdėjo Deimonas, Durgos tigras. Jo didžiulės
pakeltos letenos su išskėstais nagais buvo nukreiptos į grėsmin­
gos išvaizdos šerno gerklę.
- Spėju, kad ji taip pat turėjo ją saugantį tigrą, ar ne, Renai?
Aš atsistojau tiesiai priešais statulą, o Renas atsisėdo šalia ma­
nęs. Kai ją apžiūrėjome, paklausiau:
- Kaip manai, ko ponas Kadamas tikisi, kad mes čia rasime?
Daugiau atsakymų? Kaip gausime Durgos palaiminimą?
Vaikštinėjau aplink statulą, apžiūrėjau sienas, nedrąsiai liečiau
įtrūkimus. Ieškojau kažko neįprasto, tačiau būdama svetimšale
svetimame krašte, neturėjau supratimo, kas tai galėtų būti. Po
pusvalandžio mano rankos buvo purvinos, apsinešusios voratin­
kliais ir terakotos dulkėmis. Ir kas blogiausia, viskas visiškai veltui.
Nusišluosčiau rankas į džinsus ir klestelėjau ant akmeninių laiptų.

291
 - Pasiduodu. Tiesiog nenutuokiu, ko mes ieškome.
Renas priėjo ir paguldė galvą man ant kelių. Paglosčiau jo
minkštą kailį.
- Ką toliau darysime? Ar dar ieškosime, ar trauksime atgal
prie džipo?
Pažvelgiau į koloną, į kurią buvau atsirėmusi. Joje buvo išrai­
žytos Durgą garbinančių žmonių figūros. Čia buvo vaizduojamos
dvi moterys ir vienas vyras, aukojantys maistą. Pamaniau, kad
veikiausiai tai valstiečiai, nes fone matėsi laukai ir sodai. Čia taip
pat buvo vaizduojamos naminių gyvulių kaimenės ir valstiečių ra­
kandai. Vyras, persimetęs per petį, nešėsi javų pėdą. Viena mote­
ris turėjo krepšelį vaisių, kita savo rankoje laikė kažką nedidelio.
Aš atsistojau, kad geriau apžiūrėčiau.
- Ei, Renai, kaip manai, kas jos rankoje?
Pašokau. Šilta princo ranka paėmė manąją ir lengvai spustelėjo.
- Žinai, prieš pavirsdamas žmogumi tikrai turėtum perspėti, -
subariau.
Renas nusijuokė ir pirštu palietė raižinius.
- Gerai nežinau, bet atrodo, kad tai varpelis.
Aš nuvedžiau pirštu per raižinius ir sumurmėjau:
- Kas, jei mes taip pat pabandytume paaukoti Durgai, kaip
čia vaizduojama?
- Ką turi galvoje?
- Auką. Pavyzdžiui, vaisių. Ir tuomet paskambinti varpeliu?
Jis patraukė pečiais.
- Žinoma. Verta viską išbandyti.
Mes pasukome atgal prie džipo ir papasakojome ponui Ka-
damui savo sumanymą. Jis entuziastingai pritarė, kad pabandyti
verta.

292
 - Puiki mintis, panele Kelse! Nežinau, kodėl man pačiam ne­
atėjo tai į galvą.
Jis pasirausė krepšyje, kur buvo pietums skirti produktai, ir
ištraukė obuolį bei bananą.
- Apie varpelį nė nepagalvojau, bet viliuosi, kad tokioje senoje
šventykloje varpelis turi būti įmontuotas. Patarnautojai skambin­
davo jais, kai atvykdavo svečiai aukoti arba kviesdami pietums
likusius žmones. Turėtumėte rasite tokį vapelį ir mums nereikės
važiuoti į miestelį pirkti.
Paėmusi obuolį ir bananą, pasakiau:
- Labai tikiuosi, kad tai suveiks ir ji mums suteiks palaimini­
mą, nes aš visai nenutuokiu, ką mes čia darome. Manau, kad per
daug iš mūsų nesitikite. Prašau, pone Kadamai, nedėkite į mus
didelių vilčių, nes greitai teks nusivilti.
Jis karštai patikino, kad niekuomet manimi nenusivils, ir iš­
siuntė į kelią.
Kai sugrįžome į šventyklą, Renas apieškojo altoriaus teritoriją,
o aš rausiausi nuolaužose kitoje patalpoje.
Po kokių penkiolikos minučių išgirdau:
- Kelse, ateik čia! Aš jį radau!
Greitai nudrožiau pas Reną. Jis parodė siaurą sieną tolimiau­
siame patalpos kampe, kurios visai nesimatė nuo šventyklos
slenksčio. Negilios akmeninės lentynos buvo išskobtos tarsi ma­
žos nišos. Viršutinėje lentynoje, kurios nepajėgiau pasiekti, bet
pasiekė Renas, stovėjo mažas, aprūdijęs bronzinis varpelis, nu­
klotas dulkėmis ir voratinkliais. Jo viršuje buvo mažas žiedelis, už
kurio varpelį galėjai pakabinti ant kabliuko.
Renas nukėlė jį nuo lentynos ir nuvalė savo marškiniais. Nu­
trynęs rūdis ir nešvarumus, pasiūbavo varpelį ir pasigirdo lengvas

293
skambtelėjimas. Renas šyptelėjo, padavė ranką ir nusivedė atgal
prie Durgos statulos.
- Manau, kad auką tu turi paduoti, - pasakė krestelėdamas
galva ir atmesdamas plaukus nuo akių. - Šiaip ar taip, juk esi
Durgos išrinktoji.
- Galbūt, - susiraukiau. - Tačiau pamiršti, kad aš svetimšalė,
o tu esi Indijos princas. Todėl geriau žinai, kaip.
- Aš niekada nebuvau Durgos garbintojas, - atsakė gūžtelė­
jęs. - Tikrai nežinau taisyklių.
- O ką tu garbinai ar garbini?
- Aš dalyvaudavau savo tautos ritualuose ir šventėse, tačiau
mano tėvai norėjo, kad mudu su Kišanu patys pasirinktume, kuo
tikėti. Jie buvo labai tolerantiški kitoms religijoms, nes ir patys
kilę iš skirtingų kultūrų. O kaip tu?
- Aš nebuvau bažnyčioje nuo tada, kai mirė mano tėvai.
Jis spustelėjo mano ranką ir pasiūlė:
- Tikriausiai mums abiem teks atrasti savo tikėjimą. Aš tikiu,
kad yra kažkas aukštesnis už mus, geroji Visatos jėga, kuri visa
valdo.
- Kaip gali būti toks optimistiškas, kai esi amžiams įstrigęs
tigro kailyje?
Jis piršto galiuku nubraukė krislą nuo mano nosies:
- Sakykime, kad toks mano optimizmas - palyginti nesenas
atradimas. Eime.
Jis nusišypsojo, pabučiavo mano kaktą ir nusitempė tolyn nuo
kolonos.
Priėjome prie statulos ir Renas ėmė valyti dulkes nuo tigro.
Ką gi, reikia pradėti nuo ko nors gero. Aš išlanksčiau servetėlę,
kurią buvo davęs ponas Kadamas, ir ėmiau valyti nuo statulos

294
metų senumo dulkes. Nubraukę visus voratinklius ir dulkes nuo
Durgos, jos astuonių rankų ir tigro, perėjome prie nišos ir paky­
los. Ant statulos pakylos Renas rado akmenį, primenantį negilų
dubenį. Mes nusprendėme, kad tai veikiausiai ta vieta, kur žmo­
nės palikdavo savo aukas.
I dubenį įdėjau obuolį ir bananą ir atsistojau tiesiai priešais
statulą. Renas atsistojo prie manęs ir paėmė mano ranką. Aš su-
miksėjau:
- Aš nervinuosi. Nežinau, ką sakyti.
- Gerai. Aš pradėsiu, po to tu pridurk, ką natūraliai pajusi
reikiant.
Jis skambtelėjo tris kartus mažu varpeliu. Jo din dilin nuaidėjo
ir pasklido po uoloje iškaltas šventyklos sales.
Garsiu, aiškiu balsu Renas pasakė:
- Durga, atėjome paprašyti, kad laimintum mūsų paieškas.
Mūsų tikėjimas silpnas ir paprastas. Užduotis - sudėtinga ir ap­
gaubta paslapties. Prašome, padėk rasti išeitį ir suteik stiprybės.
Jis pažvelgė į mane. Aš nurijau seiles, pabandžiau sudrėkinti
sukepusias lūpas ir pridūriau:
- Prašau, padėk šiems dviem Indijos princams. Grąžink jiems
tai, kas išjų buvo atimta. Suteik man stiprybės ir išminties atlikti,
ko prireiks. Jie abu nusipelnė gyventi.
Aš stipriai įsitveriau Reno rankos ir mes laukėme.
Prabėgo minutė, kita. Nieko neįvyko. Renas apkabino mane
ir sukuždėjo, kad vėl turįs persimainyti į tigrą. Aš pabučiavau jį į
skruostą, ir jis ėmė keistis. Tą akimirką, kai tapo tigru, viskas ėmė
vibruoti. Šventyklą sudrebino dundesys ir nutvieskė balti žaibo
žybsniai.
Žemės drebėjimas! Mus abu čia gyvus palaidos!

295
 Nuo viršaus ėmė kristi uolos ir akmenys, įskilo viena iš didžių­
jų kolonų. Aš parkritau ant žemės. Renas liuoktelėjo ant manęs,
savo kūnu uždengdamas nuo krentančių nuolaužų.
Pamažu drebėjimas liovėsi, nutilo ir griaudėjimas. Renas pa­
sitraukė, ir aš lėtai atsistojau. Apstulbusi žvelgiau į statulą. Dalis
akmeninės sienos buvo sutrupėjusi ir pavirtusi tik krūva smulkių
nuolaužų.
Toje vietoje, kur buvo uola, dabar matėsi delno įspaudas. Pri­
ėjau arčiau. Renas tyliai suurzgė. Perbraukiau pirštu įspaudą ir
atsigręžiau į Reną. Tada, sukaupusi visą drąsą, pakėliau ranką ir
priglaudžiau prie jo savo delną. Pajutau, kaip įkaito akmuo, kaip
ir tąkart Kanherio urve. Mano oda ėmė švytėti, tarsi kažkas būtų
apšvietęs žibintuvėliu. Ji tapo perregima. Sužavėta spoksojau į
išryškėjusias venas.
Feto chna piešinys vėl tapo ryškus ir užsiliepsnojo raudona
spalva. Pajutau dilgsėjimą pirštuose ir ūmai iš ten pasipylė sprag-
sinčios kibirkštys. Išgirdau tigro urzgimą, tačiau tai buvo ne Re­
nas. Tai buvo Deimonas - Durgos tigras!
Geltonos tigro akys spindėjo. Kietas akmuo persimainė į gyvą
kūną juodai išmargintu oranžiniu kailiu. Jis suurzgė į Reną ir iš­
šiepė dantis. Renas žengtelėjo atatupstas, jo ketera pasišiaušė ir
pasigirdo riaumojimas. Staiga anas tigras liovėsi urgzti, atsisėdo
ir pasuko galvą į savo šeimininkę.
Aš nuėmiau ranką nuo įspaudo ir lėtai sujudėjau. Neskubė­
dama žengiau atgal ir atsistojau už Reno. Mano nugara perbėgo
šiurpuliai ir staiga apėmė baimė. Sustingusi statula ėmė kvėpuo­
ti, o blyškios spalvos akmuo atgijo.
Deivė Durga atrodė kaip graži indė, tik aukso spalvos oda. Ji
pakilo, nuleido gracingą ranką, ir pasigirdo mėlyno šilko apdarų

296
šiugždesys. Jos rankas puošė įvairių rūšių brangenybės. Jos žėrėjo
ir tviskėjo. Šventyklą užliejo visų vaivorykštės spalvų atspindžiai
ir mirguliavo, jai sujudėjus. Man užgniaužė kvapą, nepajėgiau
įkvėpti tol, kol Durga atsimerkė ir nuleido savo aštuonias ran­
kas. Dvi išjų deivė sukryžiavo prie krūtinės, tada, pasveikindama
mus, pakėlė galvą.
Renas prisislinko prie manęs ir brūkštelėjo šonu. Tai mane nu­
ramino, buvau dėkinga jam už nebylų palaikymą. Uždėjau ranką
jam ant nugaros ir pajutau įsitempusius raumenis. Jis buvo pasi­
rengęs šuoliui - pulti, jei bus reikalinga.
Kurį laiką keturi iš mūsų tyliai vertinome vienas kitą. Regis,
Durga ypač domėjosi mano ranka, kuri tą akimirką glostė Reno
kailį. Galiausiai ji prakalbo.
- Sveika atvykusi į mano šventyklą, dukra, - viena savo auksi­
ne ranka mostelėjo į mus.
Norėjau paklausti, kodėl aš pelniau jos palankumą ir kodėl
pavadino mane dukra. Aš net nebuvau indė. Fetas sakė tą patį,
tačiau mane kamavo abejonės, vis dėlto nusprendžiau geriau pa­
tylėti.
Ji parodė ranka į dubenį prie jos kojų ir tarė:
- Tavo auka priimta.
Aš pažvelgiau žemyn. Vaisiai sumirgėjo, sutviskėjo ir išnyko.
Durga plekštelėjo savo tigrui per galvą tarsi užmiršusi, kad čia
esame ir mes. Bet aš nieko nesakiau ir laukiau toliau.
Ji pažvelgė į mane ir nusišypsojo. Po šventyklą tarsi varpelio
tilindžiavimas pasklido jos balsas.
- Matau, kad turi savo tigrą, kuris padės kovos metu.
Palyginti sujos giliu, melodingu balsu, manasis skambėjo silp­
nai ir trapiai:

297
 - Hmm, taip. Tai Renas, bet jis yra daugiau nei tigras.
Ji nusišypsojo ir aš nustėrau nuo mane apgaubusio jos didin­
gumo.
- Taip. Aš žinau, kas jis ir kad tu jį myli beveik taip pat, kaip
aš savąjį Deimoną. Tiesa?
Ji meiliai pakedeno savo tigro paausį, o aš kažką neaiškiai su­
mykiau ir pritariamai linktelėjau.
- Tu atvykai mano palaiminimo ir aš tau jį suteiksiu. Prieik
arčiau.
Vis dar baimindamasi, žengtelėjau žingsnį artyn. Renas, ne­
nuleisdamas akių nuo Deimono, prasibrovė tarp manęs ir deivės.
Durga pakėlė visas aštuonias savo rankas ir pamojo prieiti dar
arčiau. Aš žengiau dar kelis žingsnius. Renas atsidūrė tiesiai prie­
šais Deimoną ir kone lietė jo nosį. Jie abu garsiai sušnypštė ir
suraukė snukius, taip išreikšdami savo nepasitenkinimą artumu.
Deivė nekreipė įjuos dėmesio. Ji šiltai man nusišypsojo ir gar­
siai tarė:
- Dovana, kurios tu ieškai, yra paslėpta Hanumano karalystėje.
Iš mano ženklo atpažinsite vartus. Hanumano valdose slypi daug
spąstų. Kad saugiai pasiektumėte tą vietą, tu ir tavo tigras priva­
lote būti kartu. Jei išsiskirsite - susidursite su dideliais pavojais.
Jos rankos ėmė judėti ir aš pasitraukiau atatupsta. Deivė prisi­
segė prie diržo jūros kriauklę ir ėmė manipuliuoti ginklais. Ji per­
imdavo juos iš rankos į ranką ir atidžiai apžiūrinėjo. Paėmusi rei­
kiamą ginklą, sustojo. Meiliai nužvelgė jį ir laisva ranka paglostė.
Tai buvo gada. Durga pakėlė vėzdą priešais save ir paliepė
man paimti. Ištiesiau ranką, suėmiau už koto ir truktelėjau į save.
Atrodo, kad jis buvo iš aukso, tad nustebau nepajutusi sunkumo.
Tiesą sakant, galėjau lengviausiai išlaikyti jį viena ranka.

298
 Pirštais perbraukiau vėzdą. Jo ilgis buvo kaip mano rankos.
Kotas puoštas spirale besisukančiais raižiniais, buvo glotnus ir
laibas, netoli kuokos jį juosė dviejų colių pločio auksinė juosta,
kurios galuose buvo sunkus, futbolo kamuolio dydžio rutulys,
nusagstytas kristalais. Apstulbau suvokusi, kad didelė tikimybė,
jog tai deimantai.
Padėkojau Durgai. Ji draugiškai šypsojosi. Deivė pakėlė ran­
ką, mostelėjo į koloną ir padrąsindama linktelėjo.
Aš pasiteiravau:
- Ar norite, kad prieičiau prie kolonos?
Ji parodė į gadą mano rankose ir vėl pažvelgė į koloną.
- Oi. Norite, kad išbandyčiau? - sulaikiau kvapą.
Deivė linktelėjo ir paglostė tigro galvą.
Pasisukau į koloną ir pakėliau gadą kaip beisbolo lazdą.
- Gerai, tik dėl visa ko noriu įspėti, jog sportas man niekada
nesisekė.
Giliai įkvėpiau, užsimerkiau ir atsargiai užsimojau. Tikėjausi,
kad vėzdas atsitrenks į akmenį, atšoks ir aš pajusiu skausmingą
atatranką. Bet nepataikiau. Arba man taip pasirodė.
Viskas vyko kaip sulėtintoje kino juostoje. Šventyklą sudre­
bino griausmingas trenksmas, raketos greičiu nuskriejo gabalas
sienos, garsiai atsitrenkė, sudužo į milijonus dalelių ir pažiro.
Mačiau, kaip rupios dulkės leidosi ant griuvėsių krūvos. Kolonos
šone atsivėrė didžiulė skylė.
Iš nuostabos net išsižiojau. Pasisukau į Durgą. Ji šypsojosi,
didžiuodamasi manimi.
- Atrodo, kad su šiuo daiktu tikrai turėčiau būti atsargi.
Deivė linktelėjo ir paaiškino.
- Naudokis gada, kai reikės apsiginti, tačiau tikiuosi, kad daž­
niausiai ją valdys tavo karys.

299
 Sumišau, pagalvojusi, kaip tigras galėtų valdyti gadą, ir atsar­
giai padėjau ją ant akmeninių grindų. Kai pakėliau akis, Durga
gracingai ištiesė vieną savo ranką, papuoštą auksine gyvate, tokia
pat gyva kaip ir pati deivė. Tyliai šnypšdama, gyvatė kyščiojo lie­
žuvį ir rangėsi aplink deivės pečius.
- Tai irgi tau, - pranešė Durga, o aš, apimta siaubo, žiūrė­
jau, kaip gyvatė nusivyniojo nuo jos rankos ir nušliaužė pakyla
žemyn. Paskui stabtelėjo, pakėlė nuo žemės galvą ir, kyščioda-
ma liežuvį, tyrė orą, o jos akys priminė mažyčius smaragdus. Kai
staiga pakėlė nuo grindų gerą pusę savo kūno, supratau, jog tai
kobra, ir mane nukrėtė šiurpas. Galėjau įžiūrėti visus įprastinius
kobros požymius, tik rudi ir juodi gobtuvo žvynai čia maišėsi su
rusvai gelsvos, gintarinės, kreminės spalvos sūkuriais auksiniame
fone. Papilvės oda buvo baltos pasukų spalvos, o liežuvis - vos
gelsvesnio dramblio kaulo atspalvio.
Vinguriuodama gyvatė šliaužė prie manęs. Renas žengtelėjo
atatupstas, kai ji pračiuožė palei jo letenas. Pastirau. Burna iš­
džiūvo. Gerklė mėšlungiškai susitraukė, jaučiausi taip, tarsi bet
koks vėjo gūsis galėtų išversti iš kojų. Pakėliau akis į Durgą. Šyp­
senos nugiedrintu veidu Deivė stebėjo, kaip jos augintinė artėjo
prie manęs.
Gyvatė prišliaužė prie mano bato, vėl iškišo liežuvėlį ir apsivi­
jo aplink koją. Ji šliuožė blauzda aukštyn, apjuosdama ją žiedais.
Jaučiau, kaip jos raumenys tvirtai suveržia mano koją, gyvatė
banguodama lėtai kyla aukštyn. Ji sukosi ir vijosi. Aš virpėjau ir
tirtėjau tarsi gėlė per stiprų lietų. Išgirdau savo pačios inkštimą.
Renas urzgztelėjo, šnypštelėjo, aiškiai nežinodamas, kuo padė­
ti. Kobra pasiekė šlaunį. Mano alkūnės buvo tvirtai surakintos,
o rankos, kai jas šiek tiek kilstelėjau nuo šonų, drebėjo. Gyvatė
laikėsi apsivijusi šlaunį, tuomet ištiesė galvą prie mano rankos.

300
 Su neapsakomu siaubu stebėjau, kaip ji paliečia mano riešą
ir greitai apsirango. Raitydamasi ranka, ji lėtai kilo aukštyn. Žvy­
nai, slystantys apnuoginta oda, buvo vėsūs, glotnūs ir nublizginti,
tarsi onikso diskai. Ji spaudė mane galingais gniaužtais. Kai ko­
bra pajudėdavo aukštyn, man kraujas gyslose sustingdavo ir kai
vėl imdavo pulsuoti, jausdavausi, tarsi ranka būtų įsprausta į per
ankštą turniketą.
Apsivyniojusi apie dilbį, kobra iškėlė galvą iki peties ir brūkš­
telėjo per kaklą. Tada kyštelėjo liežuvį ir lyžtelėjo sūrų prakaitą
nuo kaklo. Mano apatinė lūpa sutrūkčiojo. Veidu žliaugė prakai­
tas, sunkiai kvėpavau. Jaučiau, kaip kobros galva slysta per kaklą,
brūkšteli per smakrą ir išskleidžia savo gobtuvą, smaragdinėmis
akimis spigindama tiesiai man į veidą. Pagalvojau, kad tuoj apal-
psiu, bet ji vėl nušliaužė ant rankos, dar keletą kartų apsivijo ir
sustingo, nukreipusi galvą į Durgą.
Atsargiai užmečiau akį ir apstulbau išvydusi, kad sustingusios
kobros poza primena papuošalą - vieną tokių apyrankių, kokias
mūvėjo senovės egiptietės. Jos smaragdinės akys nejudėdamos
žvelgė į priekį.
Nedrąsiai paliečiau ją. Vis dar galėjau justi glotnius žiedus,
bet jie buvo tarsi metaliniai, be gyvybės ženklų. Suvirpėjau ir at­
sigręžiau į deivę.
Kaip ir gada, gyvatė buvo ganėtinai lengva. Jei turėsiu nešioti
auksinę gyvatę ant savo rankos, bent jau ji nesvers žemyn, pamaniau.
Dabar, kai jau drįsau apžiūrėti ją iš arčiau, pastebėjau, jog kobra
sumažėjo. Didžiulė gyvatė buvo susitraukusi ir tapusi nedideliu
juvelyriniu papuošalu, apjuosusiu mano ranką.
Durga prakalbo:

301
 - Jos vardas Fenindra, ji yra gyvačių karalienė. Ji bus tavo kel­
rode ir padės rasti, ko ieškai. Kobra ves tave saugiais takais ir
rodys kelią per tamsą. Nebijok jos, ji nepadarys tau nieko blogo.
Deivė ištiesė ranką, paglostė nejudančią gyvatės galvą ir tarė:
- Fenindra labai jautri kitų emocijoms ir trokšta, kad ją my­
lėtų tokią, kokia ji yra. Ir ji, ir visi jos vaikai neatsitiktinai gyvena
šiame pasaulyje, jie turi savo paskirtį. Privalome suprasti, kad šios
būtybės, kad ir kaip bauginančiai atrodytų, yra dieviškos kilmės.
Nulenkiau galvą ir pažadėjau:
- Pasistengsiu nugalėti baimę ir gerbti ją, kaip ji to nusipelnė.
Durga nusišypsojo ir tarė:
- Tai viskas, ko prašau.
Ji vėl ėmė sukioti rankas, grąžindama jas į buvusias pozicijas,
ir dar kartą įdėmiai nužvelgė Reną ir mane.
- Norite, duosiu vieną patarimą, kol dar neišvykot?
- Žinoma, deive! - karštai sušukau.
- Prisiminkite, kad turite būti drauge. Jei išsiskirsite, nepasi­
kliaukite tuo, ką matote. Klausykite širdies. Ji pasakys, kas tikra,
o kas ne. Kai rasite vaisių, gerai jį paslėpkite, nes yra daugybė,
norinčių panaudoti jį savanaudiškiems, blogiems tikslams.
- Argi neturėtume atgabenti vaisiaus kaip aukos jums?
Tigrą glostanti ranka sustingo ant jo kailio, kūnas papilkėjo ir
tapo šiurkštus.
- Jūs jau paaukojote. Vaisiaus paskirtis kita, laikui bėgant, jūs
ją suvoksite.
- O kaip kitos dovanos, kiti aukojimai? - desperatiškai ban­
džiau sužinoti dar ką nors, nes mačiau, kad mano laikas baigiasi.
- Kitas aukas galėsite paaukoti kitose mano šventyklose, ta­
čiau dovanas privalote laikyti tol, kol...

302
 Jos raudonos lūpos sustingo nebaigusios sakinio, akys užgeso ir
vėl tapo nereginčiais akmens gabalėliais. Ji pati, jos auksiniai pa­
puošalai ir ryškūs drabužiai sustingo, vėl pavirto šiurkščia statula.
Paliečiau Deimono galvą, tada perbraukiau per dulkėtą ausį ir
turėjau nusivalyti rankas į džinsus. Renas priėjo prie manęs ir aš
susimąsčiusi panardinau pirštus į jo gauruos. I realybę sugrąžino
krintančių akmenukų garsas.
Apkabinau storą Reno kaklą, paskui atsargiai pakėliau gadą ir
abu nudrožėm prie išėjimo iš šventyklos. Jis palaukė manęs, kol
aš medžio šakele nušlaviau jo letenų pėdsakus.
Einant takeliu prie džipo nusistebėjau, kokį lanką saulė dan­
guje jau apsukusi. Pasirodo, šventykloje mes praleidome kur kas
daugiau laiko, nei maniau. Automobilį ponas Kadamas buvo pa­
statęs pavėsyje ir, atsidaręs langus, snaudė. Kai priėjome, jis grei­
tai atsisėdo ir patrynė akis.
- Ar jautėte žemės drebėjimą? - pasiteiravau.
- Žemės drebėjimą? Ne. Čia buvo ramu kaip bažnyčioje, -
sukikeno iš savo pokšto. - Kas ten nutiko?
Jis nuvedė veriantį žvilgsnį nuo galvos iki naujųjų dovanų ir
aiktelėjo iš nuostabos.
- Panele Kelse! Ar galima?
Padaviau jam gadą. Jis nedrąsiai ištiesė abi rankas ir paėmė iš
manęs. Atrodo, kad laikė kiek įsirėžęs. Tai mane stebino. Svars­
čiau, ar tik jis nėra silpnesnis nei atrodo. Jo veide atsispindėjo
pasigėrėjimas ir mokslininko susidomėjimas.
- Tai nuostabu! - sušuko jis.
Aš linktelėjau.
- Turėtumėt pamatyti, kaip ji veikia, - uždėjau delną ant jo
rankos. - Jūs buvote teisus, pone Kadamai. Manau, kad mes ne­

303
abejotinai gavome Durgos palaiminimą. - Parodžiau į gyvatę ant
savo rankos. - Pasisveikinkite su Fenindra.
Jis palietė pirštu kobros galvą. Aš krūptelėjau baimindamasi,
kad ji neatgytų, tačiau gyvatė liko sustingusi. Ponas Kadamas
negalėjo atitraukti nuo jos akių.
Truktelėjau jį už rankos.
- Eime, pone Kadamai. Papasakosiu apie tai mašinoje. Be to,
aš mirštu iš bado.
Ponas Kadamas nusijuokė, jį apėmė pakili, džiugi nuotaika.
Atsargiai suvyniojęs gadą į pledą, jis paguldė ją automobilio gale.
Tada atėjo ir atidarė dureles man ir Renui. įsitaisėme. Užsisegiau
diržą ir išriedėjome Hampi link. Kaip sakė Durga, ten turėsime
rasti Auksinį vaisių. Buvome tam pasirengę.
 [
♦

o rįžtant atgal į miestą, ponas Kadamas susižavėjęs klausėsi

pasakojimo ir norėjo kuo smulkiausiai sužinoti apie viską, kas
mums nutiko Durgos šventykloje. Jis apipylė klausimais. Klausi­
nėjo tokių dalykų, kurių tuo metu nelaikiau svarbiais. Pavyzdžiui,
jis norėjo sužinoti, kas buvo pavaizduota ant kitų trijų šventyklos
kolonų, o aš nė nepagalvojau į jas žvilgtelėti.
Ponas Kadamas buvo taip pasinėręs į šią istoriją, kad nuva­
žiavo tiesiai prie viešbučio, pamiršęs išleisti džiunglėse Reną.
Grįžome dar kartą ir aš jį palydėjau. Ponas Kadamas pasiliko
automobilyje, džiaugdamasis galimybe iš arčiau patyrinėti gadą.
Ėjau su Renu per aukštą žolę iki pat medžių, tada pasilenkiau,
apkabinau ir sukuždėjau:
- Gali vėl pasilikti mano viešbučio kambaryje, jei panorėsi.
Pasaugosiu tau vakarienę. - Pabučiavau į viršugalvį ir palikau jį
vieną, žiūrintį į mane.
Vakare ponas Kadamas viešbučio virtuvėje iškepė vegetariškų
omletų ir atnešė skrebučių bei papajos sulčių. Buvau siaubingai
išalkusi, tad matydama kitus patiekalus, iškeliaujančius iš virtu­
vės, jaučiau didelį dėkingumą ponui Kadamui, kad jam patinka

305
gaminti. Kita moteris, veikiausiai viešbučio nuomininkė, kažką
virė didžiuliame puode, nuo kurio sklido malonus kvapas. Bet
man pasirodė, kad ji virino skalbinius.
Išvalgiau pilną lėkštę ir paprašiau dar vienos nusinešti į savo
kambarį, jei kartais išalkčiau naktį. Jis buvo daugiau nei paten­
kintas ir, laimė, nieko neklausinėjo.
Palikau gadą pono Kadamo globai, tačiau pastebėjau, kad net
ir labai stengdamasi, negaliu nusimauti nuo rankos gyvatės-apy-
rankės. Ponas Kadamas baiminosi, kad kas nors nesugalvotų jos
iš manęs pavogti.
- Patikėkite, - pasakiau, - ir aš norėčiau nusiimti Fenindrą.
Bet jei būtumėt matę, kaip ji atsirado ant mano rankos, norėtu­
mėt, kad ji nejudėdama ten ir liktų.
Netrukus susigėdau, kad pamiršau, jog Fenindrą yra dovana
ir dieviško palaiminimo ženklas, ir tuoj pat sukuždėjau jai atsi­
prašymo žodžius.
Grįžusi į kambarį apsivilkau pižamą. Tai nebuvo labai lengva.
Laimė, marškinėliai buvo trumpomis rankovėmis. Užkišau ran­
kovės kraštą už gyvatės vijos, palikdama neuždengtą jos galvą, ir
pasiėmiau dantų šepetėlį. Valiausi dantis ir žiūrėjau į Fenindros
atspindį veidrodyje. Švelniai patapšnojusi jai per galvą sumurmė­
jau, neišsiėmusi iš burnos šepetėlio:
- Na, Fenindrą, tikiuosi, tau patinka vanduo, nes rytoj ryte
eisiu į dušą. Jei vis dar būsi ant mano rankos, eisime drauge.
Gyvatė nejudėjo, tik jos sustingusios akys žibėjo iš veidrodžio
prieblandoje skendinčiame kambaryje.
Išsivaliusi dantis įjungiau ventiliatorių, ant staliuko padėjau
Reno vakarienę ir įsiropščiau į lovą. Apyrankė įsirėmė man į
šoną, jaučiausi nepatogiai. Pamaniau, kad negalėsiu užmigti su
šiuo dirbiniu ant rankos, tačiau ilgainiui užsnūdau.

306
 Pabudau vidurnaktį, išgirdusi Reno krebždenimą į duris. Ne­
tverdamas savo kailyje, kad mes vėl drauge, jis greitai prarijo va­
karienę, apkabino mane, prisitraukė arčiau ir, priglaudęs skruos­
tą prie mano kaktos, ėmė kalbėti apie Durgą ir gadą. Atrodo, jis
buvo susižavėjęs gados galimybėmis. Aš mieguistai linksėjau ir
muisčiausi, įsikniaubusi į jo krūtinę.
Jaučiausi saugi jo glėbyje ir džiaugiausi klausydamasi jo ty­
laus, šilto balso tembro. Paskui jis ėmė tyliai burgzti ir aš pajutau
stiprų, ritmingą širdies plakimą prie savo skruosto.
Po kurio laiko Renas liovėsi ir pajudino rankas, aš mieguistai
protestavau. Pakėlęs mano suglebusį kūną jis vėl prisiglaudė. Pro
miegus sumurmėjau, kad galiu pati nueiti į lovą, tačiau jis nekrei­
pė dėmesio. Paguldė į lovą ir švelniai ištiesė kojas. Dar jaučiau,
kaip pabučiavo į kaktą, kaip užklojo antklode, ir aš užmigau.
Po kurio laiko netikėtai atsimerkiau. Auksinė gyvatė buvo
dingusi! Nuskubėjau įjungti šviesos ir išvydau ją besiilsinčią ant
naktinio staliuko. Ji buvo sustingusi, tačiau susirangiusi ir galvą
padėjusi ant kūno. Akimirką įtariai stebėjau ją, bet ji nejudėjo.
Sudrebėjau vos pagalvojusi, kaip gyva kobra šliaužia kūnu, kol
aš miegu. Renas kilstelėjo savo tigrišką galvą ir susirūpinęs pa­
žvelgė į mane. Aš paplekšnojau jo galvą ir tarstelėjau, kad man
viskas gerai ir kad Fenindra persikėlė į kitą vietą nakties metu.
Pamaniau, kad vertėtų paprašyti, jog jis atsigultų tarp manęs ir
gyvatės, tačiau vėliau nusprendžiau, jog reikia būti drąsiai. Užuot
baiminusis, pasisukau ant šono ir tvirtai susivyniojau į antklodę,
kad būčiau tikra, jog kol miegosiu, man nenutiks nieko blogo.
Taip pat pasakiau Fenindrai, kad būčiau dėkinga, jei ji nesi-
rangytų mano kūnu, kai aš miegosiu, ir pridūriau, jog būtų ge­
riausia, jei išvis niekada taip nesielgtų, jei tik taip galima.

307
 Ji nesujudėjo ir nė nemirktelėjo žaliomis akimis.
Ar gyvatės mirksi? Galvodama apie tai pasiverčiau ant šono ir
tuoj pat užmigau.

Rytą Renas jau buvo dingęs, Fenindra nejudėjo, taigi nu­

sprendžiau, kad geriausia eiti į dušą. Grįžusi atgal į kambarį ir
džiovindama rankšluosčiu plaukus pastebėjau, kad Fenindra vėl
pakeitė pozą. Šį kartą ji buvo susivijusi žiedais ir pasirengusi būti
užmauta ant rankos.
Švelniai pakeliaują, užmoviau nelankstų kūną ant rankos, kur
ji patogiai įsitaisė. Šį kartą, kai pabandžiau vėl nusiimti, ji lengvai
nuslydo.
Užsimoviau vėl ir pasakiau:
- Ačiū, Fenindra. Didelis palengvinimas, jei galiu nusimauti
tave kada panorėjusi.
Nebuvau tikra, bet man pasirodė, kad akimirką jos smaragdi­
nės akys sužibėjo.
Vos susipyniau kasą ir užrišau žalią kaspinėlį, derantį prie Fe-
nindros akių, kai išgirdau beldimą į duris. Už jų stovėjo ponas
Kadamas, švariai nusiskutęs ir ką tik išsitrinkęs plaukus.
- Pasiruošusi kelionei, panele Kelse? - paklausė paimdamas
mano krepšį.
Išsiregistravome iš viešbučio ir pasukome prie medžiais apau­
gusios vietos pasiimti Reno. Palūkėjome kelias minutes, kol jis
liuoktelėjo iš už krūmų ir atskuodė prie mūsų automobilio. Aš
nervingai nusikvatojau.
- Šiek tiek pramigai, tiesa?
I mišką jis tikriausiai buvo bėgęs visą kelią. Aš reikšmingai pa­
žvelgiau į jį, vildamasi, kad jis supras, jog noriu pasakyti: „reikėjo-

308
išeiti-anksčiau". Pakeliui į Hampi stabtelėjome prie vaisių preky­
vietės ir nusipirkome po indišką jogurtinį gėrimą bei paplotėlių.
Nugėrusi pusę savo gėrimo, pasiūliau Renui. Jis iškišo galvą tarp
sėdynių ir išlakė, kas buvo likę. Ilgu liežuviu išlaižė stiklinaitę ir
„netyčiomis“ lyžtelėjo mano ranką.
- Renai! - nusijuokiau. - Labai ačiū. Dabar mano rankos ti­
krai lipnios.
Jis pasilenkė ir ėmė dar entuziastingiau laižyti rankas, kaišio­
damas rausvą liežuvį tarp pirštų.
- Gana! Gana! Kutena! Ačiū, bet jau pakaks.
Ponas Kadamas širdingai nusikvatojo, tada atidarė daiktadėžę
ir padavė man kelioninių antibakterinių servetėlių. Nusišluosčiu­
si nuo rankų tigro seiles, pagąsdinau jį:
-Viskas, daugiau niekada nebesidalysiu savo gėrimu su tavimi.
Nuo galinės sėdynės pasigirdo „frrrrrrrr“. Kai po akimirkos
dirstelėjau į jį, jis jau atrodė tarsi nekaltas tigriukas, bet aš juk
žinojau, koks jis iš tiesų.
Ponas Kadamas pranešė, kad artėjame prie Hampi, mostelėjo
į kažką didelį tolumoje ir paaiškino:
- Štai šis aukštas, kūgio formos statinys, kurį matote priekyje,
yra Virupakša šventykla. Tai pats žinomiausias pastatas Hampi,
kurio amžius siekia du tūkstančius metų. Netrukus pravažiuo­
sime Sugrivos uolą, kurioje, kaip sakoma, buvo paslėptos Šitos
brangenybės.
- Ar brangenybės vis dar ten?
- Turtų niekas nerado, tai taip pat viena iš priežasčių, kodėl
miestą taip dažnai plėšdavo lobių ieškotojai, - konstatavo ponas
Kadamas. Tada sustojo kelkraštyje ir išleido Reną. - Dieną čia

309
itin daug turistų, taigi mes apeisime apylinkes ieškodami atsaky­
mų, Renas pabus čia. Vakare sugrįšime jo pasiimti.
Pasistatėme automobilį prie vartų. Pirmiausia ponas Kada-
mas nusivedė mane į patį didžiausią Virupakšos šventyklos pasta­
tą. Jis buvo maždaug dešimties aukštų ilgio ir priminė milžinišką
apverstą vaflių vazą. Mostelėjęs ranka, ponas Kadamas atkreipė
dėmesį į statinio architektūrą.
- Ši šventykla turi kelis vidinius kiemus su šventyklomis, čia
taip pat yra atskiri įėjimai į kiekvieną pastatą. Viduje yra pagrin­
dinė šventykla su kolonų salėmis ir vienuolynais, į centrinį kiemą
veda ilgi arkadiniai koridoriai. Eime, parodysiu tau.
Vaikštinėjant po šventyklą, ponas Kadamas priminė, kad ieš­
kome įėjimo į beždžionių valdomą Kiškindos karalystę.
- Nežinau, kaip visa tai turi atrodyti, tačiau greičiausiai turi
būti koks nors delno įspaudas. Durgos pranašystėje taip pat mi­
nimos gyvatės.
Dar daugiau gyvačių, pagalvojau ir krūptelėjau. Įėjimas į mis­
tinį pasaulį? Kuo labiau įsigyvenu į šią istoriją, tuo keistesni darosi
reikalai.
Kuo labiau įsidienojo, tuo labiau žavėjausi griuvėsiais, net pa­
miršau, kodėl mes čia. Mane viskas stulbino. Stabtelėjome prie
kito pastato, vadinamo Akmeniniu vežimu. Tai buvo tikras skulp­
tūros šedevras, vaizduojantis miniatiūrinę šventyklą ant ratų. Ve­
žimo ratai buvo padaryti taip, kad atrodė kaip lotoso žiedai ir
galėjo suktis tarsi tikri diskai.
Kitas pastatas vadinosi Vitalos šventykla, jį puošė nuostabios
statulos, vaizduojančios šokančias moteris. Išklausėme gido pa­
sakojimą apie šešių šventyklos kolonų reikšmę. Jis aiškino:

310
 - Sudavus per kolonas, jos ima vibruoti ir skleisti garsus, pa­
našius į muzikines tonacijas. Gabus muzikantas jomis galėtų su­
groti net dainą.
Kai gidas sudavė per akmenį, akimirką nejudėdami klausėmės
kolonų gausmo ir jutome vibracijas. Magiški muzikos garsai skli­
do į mus, kilo į orą ir lėtai tirpo tolyje. Garsas išnyko pirmiau nei
kolonų virpėjimas.
Paskui stabtelėjome prie kito pastato, vadinamo Karalienės
maudykla. Ponas Kadamas parodė į griuvėsius ir paaiškino:
- Karalienės maudykla buvo ta vieta, kur karalius ir jo žmonos
galėdavo pailsėti. Centrą supo miegamieji kambariai. Iš stačia­
kampio formos pastatų kyšojo balkonai, iš kurių moterys gėrė­
davosi maudynėmis ir galėdavo atsipalaiduoti. Vanduo į plytomis
išklotą baseiną atitekėdavo akveduku, šalimais buvo nedidelis
sodelis su gėlynais, kuriame moterys leisdavo laiką ir rengdavo
piknikus po atviru dangumi. Baseinas buvo apytikriai penkiasde­
šimties pėdų ilgio ir šešių pėdų gylio. Kad vanduo skleistų ma­
lonų aromatą, į jį įpildavo įvairių kvapų ir priberdavo gėlių žie­
dlapių. Baseiną taip pat supo lotoso formos fontanai. Keli jų dar
išlikę ir galima dabar pamatyti. Šventyklos teritoriją juosė gilus
kanalas, ji buvo itin griežtai saugoma, tad į vidų galėjo patekti tik
karalius ir poilsiauti ten drauge su savo žmonomis. Kiti jų gerbė­
jai nebuvo pageidaujami.
- Hmm, - susiraukiau. - Jei karalius buvo vienintelis vyras,
kuris patekdavo vidun, tai iš kur jūs sužinojote tiek daug smul­
kmenų apie moterų maudyklą?
Jis perbraukė ranka savo barzdą ir šyptelėjo.
Pašnairavau ir šnibžtelėjau:
- Pone Kadamai! Juk nesakysite, kad jūs slapta įsibrovėte į
karaliaus haremą, tiesa?

311
 Jis patraukė pečiais ir paaiškino:
- Tuo metu jaunuoliams prasibrauti į Karalienės maudyklą
buvo savotiškas įšventinimo į vyrus ritualas, dauguma jų žūdavo
bandydami savo jėgas. Man pasisekė - esu vienas iš nedaugelio
drąsiųjų, kurie išgyveno.
Aš nusijuokiau.
- Na, turiu pasakyti, kad mano nuomonė apie jus pasikeitė,
įsibrauti į haremą! Kas galėtų pamanyti? - žengiau keletą žings­
nių ir apsisukau aplinkui. - Luktelkit. įšventinimo ritualas, tiesa?
Ar Renas ir Kišanas...?
Jis stabtelėjo ir iškėlė rankas.
- Bus geriau, jei pati jų paklausi. Nenoriu ko nors blogo pri­
kalbėti.
- Hmmm, - numykiau. - Šis klausimas Renui neabejotinai
bus vienas pirmųjų.
Tęsdami ekskursiją, apžiūrėjome Pergalės rūmus, Lotoso Ma-
halį ir Mahanavami Dibą, tačiau ten neradome nieko įdomaus
ar išskirtinio. Didikų rūmai buvo diplomatinių susitikimų vieta,
juose rengdavo pietus aukšto rango pareigūnams. Karališkosios
svarstyklės buvo naudojamos auksui, pinigams bei grūdams sver­
ti, taip pat dalijant maistą vargšams.
Tačiau labiausiai man patiko dramblių gardas. Tai buvo ilga
patalpa su kupolo formos lubomis, kurioje tilpo vienuolika dram­
blių. Ponas Kadamas paaiškino, kad šie drambliai nedalyvauda­
vo mūšiuose, jie buvo skirti ritualams. Tai buvo privati karaliaus
kaimenė - gerai dresuota įvairioms ceremonijoms. Dažniausiai
drambliai buvo puošiami auksiniais rūbais ir brangakmeniais, jų
oda išmarginama spalvingais piešiniais. Pastatas turėjo dešimt
įvairių dydžių kupolų, iškilusių virš kiekvieno gardo. Ponas Ka-

312
damas, paaiškino, kad kitus dramblius naudodavo statybose ar
įvairiems sunkiems darbams, o ši karališkoji banda sulaukdavo
ypatingo dėmesio.
Galiausiai pamatėme didžiulę Ugro Narasimho statulą. Pa­
klaustas, kas jis, pono Kadamas neatsakė. Jis vaikštinėjo aplink
skulptūrą, apžiūrinėdamas skirtingais rakursais, susimąstęs ir
kažką tyliai sau murmėdamas.
Prisidengusi ranka akis nuo ryškios šviesos, aš tyrinėjau statu­
los galvą. Siekdama pono Kadamo dėmesio, pakartojau:
- Kas jis? Atrodo, gana bjaurus tipas.
Šįkart ponas Kadamas atsiliepė:
- Ugras Narasimhas - dievybė, pusiau žmogus, pusiau liūtas,
nors gali įgauti ir kitus pavidalus. Bet kuriuo atveju jis turėjo atro­
dyti įspūdingai ir bauginančiai. Labiausiai išgarsėjo nugalabijęs
galingą demonų valdovą. įdomiausia tai, kad demonų valdovas
negalėjo būti nukautas nei ant žemės, nei erdvėje, nei dieną,
nei naktį, nei viduje, nei išorėje, jo negalėjo mirtinai sužeisti nei
žmogus, nei gyvūnas, nei gyvas, nei negyvas daiktas.
-Taip. Suprantu, kad Indijoje egzistuoja daugybė demonų žu­
dikų. Taigi, kaip jam pavyko nugalabyti demonų valdovą?
- Ach, Ugras Narasimhas buvo labai protingas. Jis pačiupo
demonų valdovą, pasisodino ant kelių ir, saulei leidžiantis, su­
draskė nagais ant namo slenksčio.
Nusijuokiau.
- Panašu į panelę Skarlet, kuri oranžerijoje įvykdė žmogžu­
dystę su žvakide.
- Iš tiesų, - sukikeno ponas Kadamas.
- Hmm, dieną ar naktį - pasirinko per saulėlydį, viduje ar išo­
rėje - ant slenksčio, o jis pats buvo pusiau žmogus, pusiau liūtas,

313
todėl tai atitinka gyvūnui-žmogui keliamus reikalavimus. Nei ant
žemės, nei erdvėje - ant jo kelių... koks kitas reikalavimas?
- Jo nebuvo galima nužudyti jokiu gyvu ar negyvu daiktu, kon­
krečiau - turinčiu sielą arba jos neturinčiu, todėl Ugras panau­
dojo savo nagus.
- O taip! Tai labai protinga.
- Aš sužavėtas, Kelse. Tu pati išsiaiškinai pagrindinius daly­
kus. Jei pažiūrėtume iš arčiau, pamatytume, kad jis sėdi ant su­
sivijusios septyngalvės gyvatės, o jos galvos su išskleistais gobtu­
vais palinkusios virš jo, kad, sudarydamos pavėnę, apsaugotų nuo
saulės spindulių.
- Fu, - susiraukiau, - aplinkui vien gyvatės. - Nepatogiai truk­
telėjau ranką ir dirstelėjau į savo auksinę kobrą. Fenindra vis dar
buvo sustingusi į tvirtą papuošalą.
Ponas Kadamas vėl ėmė kažką murmėti sau po nosimi ir ilgo­
kai tyrinėjo Ugro Narasimho statulą.
- Ko jūs ieškote, pone Kadamai?
- Pranašystėje kalbama, kad „gyvatės nurodys kelią prie už­
draustojo vaisiaus“. Anksčiau maniau, kad kalba eina apie tavo
auksinę kobrą, tačiau daugiskaita veikiausiai taip pat svarbi.
Aš prisijungiau prie jo ir ėmiau ieškoti slapto įėjimo ar delno
įspaudo, kokį buvau radusi anksčiau, tačiau nemačiau nieko. Ty­
rinėdami statulą, stengėmės atrodyti kaip įprastiniai turistai.
Galiausiai ponas Kadamas pasidavė ir tarė:
- Manau, būtų visai gerai, jei šiąnakt čia ateitumėte judu su
Renu. įtariu, kad įėjimas į Kiškindą galėtų būti šalia šios statulos.
Parvežėme Renui iškylos vakarienę. Atgnybdama jam tanduri
viščiuko, kurį jis atsargiai paimdavo iš mano delno, pasakojau
apie šventyklos pastatus, kuriuos šiandien tyrinėjome.

314
 Ponas Kadamas paaiškino, kad griuvėsių lankymas baigiasi
nusileidus saulei, nebent tuo metu vyktų koks nors kitas renginys.
- Vakarais dažniausiai čia budi sargybiniai, saugodami juos
nuo lobių ieškotojų. Tiesą sakant, - paaiškino jis, - tas griuvė­
sių krūvas, kurias matote priešais, suvertė lobių ieškotojai. Jie
ieškojo aukso ir brangenybių, kurių Hampi jau seniausiai nėra.
Dabartinės Hampi brangenybės ir yra šventyklos bei statulos,
kurias jie naikina.
Ponas Kadamas manė, kad bus geriausia, jei jis nuveš mus į
kitą kalno pusę, kur nėra kelių į Hampi, nes toji teritorija nėra
saugoma.
- Jei ten nėra kelių, kaip mes pateksime į teritoriją? - paklau­
siau, baimindamasis pono Kadamo atsakymo.
Jis šyptelėjo.
- Dėl panašių priežasčių aš ir įsigijau džipą, panele Kelse, - jis
guviai patrynė rankas. - Bus įdomu!
Atsidusau ir sumurmėjau:
- Fantastika. Mane jau dabar pykina.
- Savo kuprinėje, panele Kelse, turėsi neštis gadą. Kaip ma­
nai, ar pajėgsi?
- Žinoma. Ji nesunki, tikrai.
Jis stabtelėjo ir sumišęs pažvelgė į mane.
- Ką turi galvoje, sakydama nesunki? Tiesą sakant, ganėtinai
sunki. - Jis išvyniojoją ir, įtempęs raumenis, suėmė abiem rankom.
- Keista, - sumurmėjau suglumusi. - Prisimenu, kad, paly­
ginti su jos dydžiu, ji buvo lengva. - Aš priėjau ir paėmiau gadą.
Abu nustebome, kad lengviausiai pakeliaują viena ranka. Ponas
Kadamas vėl pabandė irgi taip padaryti, tačiau ji sunkiai sviro
žemyn.

315
 - Manyčiau, ji sveria kokius penkiasdešimt svarų.
Tada paėmiau aš.
- Man atrodo, kad nuo penkių iki dešimties svarų.
- Nuostabu!
Aš sukrėsta pridūriau:
- Nesupratau, kad ji gali tiek sverti.
Ponas Kadamas vėl paėmė ginklą, suvyniojo į minkštą ant­
klodę ir įdėjo į mano kuprinę. Sušokome į džipą ir jis pasuko
šalutiniu keliuku, kuris netrukus tapo žvyrkeliu, paskui - dviem
provėžom dulkėse ir galiausiai visai išnyko.
Jis išleido mus į lauką ir įkūrė mažytę stovyklavietę, patikin­
damas mane, kad Renas sugebės rasti kelią atgal. Jis įdavė man
nedidelį žibintuvėlį, pranašystės kopiją ir įspėjo:
- Nesinaudok žibintuvėliu, nebent tikrai prireiktų. Naktį bu­
dintieji vaikštinėja po teritoriją. Būkite atsargūs. Renas juos gali
užuosti, todėl turėtų būti viskas gerai. Taip pat siūlau, kad Renas
kuo ilgiau būtų tigru, taip sutaupytumėte laiko, jei išties prireiktų
jo pagalbos.
Tada spustelėjo petį ir nusišypsojo.
- Sėkmės, panele Kelse. Atmink, kad galima ir visai nieko ne­
rasti. Tokiu atveju lytoj ryte vėl viską pradėtume nuo pradžių.
Turime marias laiko. Nesinervink. Nėra kur skubėti.
- Gerai. Ir aš manu, kad mums nieko nepavyks!
Ėmiau sekti paskui Reną. Naktis buvo be mėnulio, tik žvaigž­
dės ryškiai žibėjo tamsiame, aksominiame danguje. Buvo nuos­
tabu, tačiau norėjau, kad pasirodytų ir mėnulis. Laimė, sekti pas­
kui Reną buvo lengva, nes galėjai įžiūrėti jo baltą kailį. Kelias
buvo duobėtas, todėl turėjau būti ypač atsargi. Ne laikas suklupti
ir išsisukti kulkšnį. Nė negalvojau, kokie padarai galėjo išrausti
tas duobes.

316
 Po kelių klupinėjimo minučių priešais suspindo švelni žals­
va šviesa. Apsidairiau aplinkui ir galiausiai supratau, kad šviesa
sklido iš smaragdinių Fenindros akių. Ji ypatinga naktine šviesa
nušvietė man tamsų kraštovaizdį. Aiškiai mačiau visus kontūrus,
bet viskas vis tiek atrodė siaubingai, tarsi keliaučiau po nežinomą
planetą.
Praėjus bemaž valandai pasiekėme griuvėsių pakraštį. Renas
sulėtino žingsnį ir ėmė uostyti orą. Nuo kalvų dvelkė vėsus bri­
zas, teikdamas gaivą tvankiai nakčiai. Nusprendęs, kad aplinkui
nieko nėra, greitai patraukė į priekį.
Ėjome per nuolaužas tiesiai prie Ugro Narasimho statulos.
Tai, kas dieną atrodė pribloškiančiai, dabar gąsdino tamsiais še­
šėliais. Gražios arkos ir kolonos, kuriomis anksčiau žavėjausi,
dabar atrodė kaip juodi nasrai, tykantys praryti mane. Anksčiau
buvęs švelnus, dabar vėjas švilpė ir vaitojo tarpduriuose ir praėji­
muose tarsi vaiduokliai, pranešantys apie mūsų buvimą.
Pagalvojus įsivaizdavau mus stebinčias akis ir tamsiuose ko­
ridoriuose tykančius demonus, nugara nuėjo pagaugai. Kai ga­
liausiai prisiartinome prie statulos, Renas ėmė tyrinėti, uostinėti
ir ieškoti paslėptų plyšių.
Po gerą valandą trukusių bergždžių paieškų buvau pasirengu­
si pasiduoti, grįžti atgal pas poną Kadamą ir šiek tiek nusnūsti.
- Aš išsekusi, Renai. Blogai, kad neturime varpelio ir aukos.
Galbūt statula atgytų. Hmm?
Jis atsisėdo šalia manęs ir aš paplekšnojau jam per galvą. Pa­
žvelgiau aukštyn į statulą ir man dingtelėjo mintis. Sumurmėjau:
-Varpelis. Kažin, ar...
Atsistojau ir nubėgau prie Vitalos šventyklos su grojančiomis
kolonomis. Spėliodama, ką daryti, lengvai sudaviau tris kartus

317
per vieną koloną, vildamasi, kad sergėtojai neišgirs, ir nuskuo-
džiau atgal prie statulos. Septyngalvės gyvatės akys sužibo raudo­
na spalva, ant statulos išryškėjo nedidelis Durgos raižinys.
- Štai jis! Durgos ženklas! Gerai, kažką pataikėme. Kas to­
liau? Aukojimas? - Nusivylusi sudejavau. - Bet mes neturime nie­
ko, ką galėtume paaukoti!
Atsivėrė liūto-žmogaus statulos nasrai, iš jos ėmė plaukti pil­
ka, plona migla. Vėsūs, dūminiai rūko tumulai sukosi žemyn sta­
tulos kūnu, liejosi ant žemės ir plito į visas puses. Netrukus ga­
lėjau įžiūrėti tik raudonas gyvatės akis. Dėl visa ko laikiau ranką
ant Reno galvos.
Paskui nusprendžiau užsiropšti ant išraižyto akmens ir paieš­
koti kokio nors ženklo ant statulos galvos. Renas prieštarauda­
mas suurzgė, bet aš nekreipiau į jį dėmesio ir ėmiau kopti. Tačiau
neradau nieko, kas parodytų mums tolimesnį kelią. Šokdama
nuo statulos neįvertinau aukščio ir suklupau. Renas akimirksniu
atsirado šalia manęs. Aš nesusižeidžiau, tik nusilaužiau nagą, vis
dėlto išsimaudyti sūkuriuojančiame vėsiame rūke buvo šiurpoka.
Kaip tik tuomet, kai apžiūrinėjau savo kojos nagą, prisiminiau
pono Kadamo pasakojimą apie Ugrą Narasimhą. Susimąsčiau.
- Renai, gal mums derėtų pakartoti Ugro Narasimho veiks­
mus, gal tuomet statula parodytų kelią? Pabandykime.
Jis brūkštelėjo tamsoje per mano ranką.
- Yra penkios užduoties dalys. Pirmiausiai mums reikia žmo-
gaus-gyvūno. Toks esi tu. Stokis šalia manęs. Būsi Ugras Nara-
simhas, o aš pabūsiu vietoj demonų valdovo. Dabar turėtume
atsistoti kažkur, kas nėra nei vidus, nei išorė, todėl paieškokime
kokių nors laiptų ar slenksčio.
Apsidairiau aplink statulą.

318
 - Manau, kad kažkur šalia skulptūros turėtų būti nedidelis
slenkstis. - Ištiesiau ranką ir pajutau akmeninę durų staktą. Atsi­
stojome. - Trečias etapas reikalauja, kad būtų nei diena, nei nak­
tis. Jau ne prieblanda ir ne saulėlydis. Manau, kad galiu panau­
doti savo žibintuvėlį. - įjungiau ir vėl išjungiau, vildamasi, kad to
pakaks. - Toliau kalbama apie nagus. Tujuos turi. Hmm, manau,
kad turi man įdrėksti. Pasakojime minima, kad reikia nužudyti,
tačiau tikiuosi, kad užteks ir įbrėžimo. - Aš krūptelėjau. - Vis
dėlto turėsi pralieti mano kraują.
Iš jo krūtinės pasigirdo protestuojantis urzgesys.
- Viskas gerai. Tai tiesiog mažas įdrėskimas. Niekai!
Jis vėl tyliai suurzgė, pakėlė leteną ir švelniai uždėjo ant ran­
kos. Buvau iš tolo mačiusi, kaip jis medžioja, stebėjusi jo nagus,
kai kovėsi su Kišanu. Kai žibintuvėlio šviesa apšvietė jo išskėstus
nagus, truputį išsigandau. Užsimerkiau ir išgirdau tylų zirztelėji-
mą jam nueinant, tačiau daugiau nieko nepajutau.
Švystelėjau žibintuvėliu į kojas, bet jokio kraujo nepamačiau.
Žinojau, kad jis kažką padarė, nes girdėjau, kaip jo nagai kažką
dreskia. Akimoju nukreipiau šviesą į jį.
- Renai! Parodyk. Stipriai susižeidei?
Jis pakėlė leteną ir aš išvydau baisius rėžius, kuriuos paliko
nagų žymės, pradrėksdamos kailį iki mėsos. Kraujas laisvai liejosi
ant žemės.
Supykau.
- Žinau, Renai, kad tu greitai gyji. Bet tikrai, kam turėjai taip
stipriai save sužaloti? Juk supranti, kad jei aš liksiu nesužeis­
ta, gali ir nesuveikti. Vertinu tavo pasiaukojimą, tačiau prašau,
įdrėksk man. Aš vienintelė atstovauju demonų valdovui, taigi
įbrėžk... pageidaučiau ne taip giliai, kaip sau.

319
 Jis nesujudėjo. Aš turėjau pati pasilenkti ir kilstelėti jo sunkią
leteną. Kai galiausiai užsikėliaują ant savo rankos, jis įtraukė nagus.
Maldavau:
- Renai. Prašau, prašau, dalyvauk. Argi taip sunku? Nekom­
plikuok...
Jis truputį iškišo nagus ir švelniai brūkštelėjo, palikdamas vos
matomą žymę.
- Renai! Prašau. Viskas bus gerai.
Jis tyliai suurzgė, bet brūkštelėjo stipriau. Nagai paliko raudo­
nus dryžius ant mano dilbio. Iš poros jų ištryško kraujas.
- Ačiū, - aš krūptelėjau. Nukreipiau žibintuvėlio šviesą į jo
žaizdas, kurios jau buvo kone užgijusios. Patenkinta perėjau prie
kitos užduoties. - Dabar liko paskutinis dalykas. Demonų valdo­
vas negali stovėti nei ant žemės, nei erdvėje. Ugras pasisodino
demonų valdovą sau ant kelių, tad spėju, kad aš turėčiau... užlipti
tau ant nugaros.
Keblu. Nors Renas buvo didelis tigras ir viskas atrodytų taip,
tarsi jočiau ant ponio, vis dėlto žinojau, kad jis yra vyras, ir man
buvo nepatogu versti jį jaustis gyvuliu. Nusiėmiau kuprinę ir
padėjau ant žemės, svarstydama, ką padaryti, kad nebūtų taip
keblu. įsidrąsinusi užsiropšti ant jo nugaros, nusprendžiau, kad
būtų visai gerai atsisėsti šonu, kaip į moterišką balną.
Renas pavirto į žmogų ir pakėlė mane ant rankų. Pasimuis-
čiau protestuodama, bet jis tik pažvelgė į mane tarsi sakydamas:
„negaišk-veltui-laiko-ginčydamasi“. Užsičiaupiau. Jis pasilenkė
prie kuprinės, užkabino pirštu už rankenėlės ir paklausė:
- Kas toliau?
- Nežinau. Tai viskas, ką ponas Kadamas man pasakė.
Jis kilstelėjo mane ant rankų, vėl nuėjo ir atsistojo ant slenks­
čio, tada įsmeigė akis į statulą. Sumurmėjo:

320
 - Nematau jokių pokyčių.
Jis saugiai laikė mane, spoksodamas į statulą. Turiu pripažinti,
kad man visiškai nustojo rūpėti tai, ką jis daro. Prieš akimirką
tvinkčioję įbrėžimai ant mano rankos dabar visai nejaudino. Lei­
dau sau mėgautis akimirka, kai galiu glaustis prie jo raumeningos
krūtinės. Kuri mergaitė nenorėtų būti pakelta ant rankų tokio nuos­
tabaus, žavaus vyro? Pažvelgiau aukštyn į jo dailų veidą. I galvą
dingtelėjo mintis, kad jei aš būčiau kūrusi akmeninę skulptūrą,
modeliu būčiau pasirinkusi Reną. Šis Ugras - pusiau liūtas, pu­
siau žmogus, - visiškai jo nevertas.
Ilgainiui Renas pajuto, kad aš jį stebiu, ir tarė:
- Ei, Kels? Mes čia tam, kad panaikintume prakeikimą, pa­
meni?
Aš tiesiog kvailai šyptelėjau. Jis kilstelėjo antakį.
- Apie ką dabar galvojai?
- Nieko svarbaus.
- Leisk priminti, - nusišypsojo, - kad man dabar labai patogu
tave užkutenti ir tu neturėsi kaip pabėgti. Prisipažink.
Ach. Jo šypsena akina net per rūką. Nervingai nusijuokiau.
- Jei kutensi mane, priešinsiuos iš visų jėgų. Baigsis tuo, kad
išmesi mane ir viską sugadinsi.
Jis suurzgė, pasilenkė prie ausies ir sukuždėjo:
- Skamba kaip įdomi provokacija, rajkumari. Galbūt vėliau iš­
bandysime tai. Beje, prisimink ateičiai, Kelse, aš tavęs neišmesiu.
Nuo to, kaip jis ištarė mano vardą, rankomis nubėgo pa­
gaugai. Siekiau patrinti jas ir pastebėjau, kad žibintuvėlis iš­
jungtas. įjungiau, tačiau statula nė nekrustelėjo. Rezignuoda­
ma pasiūliau:
- Nieko nevyksta. Gal reikėtų palaukti iki aušros.

321
 Renas nusijuokė gomuriniu balsu, prisikišo prie ausies ir švel­
niai pareiškė:
- Sakyčiau, kad kažkas vis dėlto vyksta, bet ne tai, kas atvertų
mums kelią.
Jis apipylė mane bučiniais, švelniai ir lėtai keliaudamas nuo
ausies iki kaklo. Aš nedrąsiai atsidusau ir išlenkiau kaklą, kad jis
geriau pasiektų. Pabučiavęs paskutinį kartą jis sudejavo ir neno­
romis pakėlė galvą.
Nusivylusi, kad jis baigė, paklausiau:
- Ką reiškia rajkumarti
Jis tyliai nusijuokė, atsargiai pastatė mane ant žemės ir tarė:
- Tai reiškia - princesė. Susiraskime gerą vietelę, kur galė­
tume valandėlę kitą numigti. Sutinki? Aš nuskuosiu ir pranešiu
ponui Kadamui, kad užtruksime iki aušros ir tuomet vėl bandy­
sime iš naujo.
Jis paėmė mane už rankos ir nusivedė į žolėmis apaugusią vie­
tą, toli nuo pašalinių akių. Kai įsitaisiau, jis išbėgo. Pasikišau ant­
klodę po galva ir stengiausi užsnūsti, bet prasivarčiau, kol grįžo
Renas. Tada dėkinga įsikniaubiau į jo tigrišką nugarą ir užmigau.

Kai pakirdau, pajutau, kad Renas neša mane ant rankų. Jis ėjo
atgal prie slenksčio. Dar neišsibudinusi, sumurmėjau:
- Neprivalai manęs nešti. Galiu ir pati eiti.
- Buvai labai pavargusi, - nusišypsojo jis. - Sąžinė neleido
žadinti tavęs. Bet mes jau čia.
Lauke tebebuvo tamsu, tačiau rytuose jau brėško. Statula
buvo tokia pat, kaip ir anksčiau - su raudonomis žibančiomis
gyvačių akimis ir iš burnos besiveržiančia migla. Trumpam stab­
telėjome ant slenksčio. Staiga pajutau, kaip kažkas pasisuko ar

322
sujudėjo. Tai buvo Fenindra. Ji ūmai atgijo, padidėjo ir nusivy-
niojo nuo mano rankos.
Renas palenkė mane, kad ji galėtų nušliaužti ant žemės. Ji
nušliaužė prie statulos ir užsliuogė aukštyn, kur buvo gyvačių
galvos.
Nuo laiptų stebėjome, kaip ji nardė aukštyn žemyn tarp sep­
tynių gyvačių. Vos Fenindra nušliaužė, visos galvos atgijo ir kin­
kuodamas ėmė rangytis. Matėme, kaip žiedai, ant kurių buvo
įsitaisiusi gyvatė, lėtai persimainė į žvynuotą kūną.
Fenindra sugrįžo ir nuvinguriavo prie mudviejų su Renu.
Susirangiusi žiedais, ji sustingo ir vėl pavirto auksine apyranke.
Renas pastatė mane ant žemės, nuėjo ir paėmė ją. Tada atsar­
giai užmovė man ant rankos, nusišypsojo, švelniai perbraukė per
įdrėskimus ir susiraukė. Švelniai pabučiavęs įbrėžimą, vėl pasi­
vertė į tigrą.
Mes priėjome prie statulos. Šalia jos rangėsi ir kinkavo gyva­
tynas. Gyvačių žiedai iš lėto kėlė statulą aukštyn, kol apačioje at­
sivėrė juoda kiaurymė. Pakėlė tiek, kad mudu su Renu galėjome
patekti į angą.
Dirstelėjusi į ertmę, išvydau tamsoje išnykstančius akmeni­
nius laiptus. Ūmai migla iš statulos burnos liovėsi plūsti, atvirkš­
čiai, ji ėmė skverbtis atgal. Migla judėjo į mus, kilo aukštyn į sta­
tulos burną ir krito į duobę apačioje. Nurijau seiles ir žibintuvėliu
apšviečiau laiptus. Atsargiai žengdami tarp storų gyvačių žiedų,
mudu su Renu ėmėme leistis į tirštą rūką, kamuoliais besiver­
žiantį į neaiškią tamsą.
Mes radome įėjimą į Kiškindą.
 1+ -

d
l! f
Ųtsargiai leidomės laiptais žemyn, visiškai pasikliaudami men­
ka mano mažo žibintuvėlio šviesele. Kai pasiekėme dugną, Fe-
nindros akys sužibo, nutvieksdamos tunelį vaiduokliška melsvai
žalsva šviesa.
Sustabdžiau Reną ir dar kartą garsiai perskaičiau Durgos pra­
našystę.

Ieškok jos šventyklos, kad gautum globą,

ir siek Durgos palaiminimo.
Keliauk į vakarus ir ieškok Kiškindos karalystės,
kurią valdo beždžionės.
Gados smūgis ištiks Hanumano viešpatijoje;
rask judančią šaką.
Dygūs pavojai kėsinsis iš viršaus;
o akinančios grėsmės tykos apačioje,
smaugs, vilios į pinkles tuos, kuriuos myli -
į spąstus trauks sūri sugrįžtanti banga.
Išblyškę fantomai stos tau skersai kelio,
ir sergėtojai lauks, kad užkirstu praėjimą.

324
 Saugokis, kai jie ims vaikytis
ar apsups yrančiais puvėsiais.
Tačiau viską gali prarasti,
jei gyvatė ras uždraustąjį vaisių
ir Indijos alkis bus numalšintas...
Taip visi žmonės tikrai žus.

Lapo apačioje buvo tvarkingu braižu parašytas pono Kadamo

prierašas. Perskaičiau jį garsiai:

Panele Kelee,
įėję į Kiškindą galite susidurti su keliais išbandymais, tad būkite
pasirengusi. Moriujums priminti Durgos įspėjimus, kuriuos man pati
buvote sakiusi. Ji minėjo, kad reikėty stengtis būti šalia Reno. Jei
dėl kokiy priežasčiy išsiskirsite, kils didelis pavojus. Taip pat ji patarė
netikėti tuo, ką mato akys. Jūsy širdys ir sielos atskirs fantaziją nuo
tikrovės. Paskutinis dalykas, kurį ji pasakė, - kai rasite vaisiy, gerai
paslėpkite.

Bhagyashalinl40
Telydijus sėkmė!
Anikas Kadamas

Aš sumurmėjau:
- Nė nenutuokiu, kas tai. Tikėtina, kad dygūs pavojai - tai
kažkokios rūšies duriantys augalai.
Ėjome ir pakeliui svarstėme, kokie gyvūnai galėtų turėti dy­
gius spyglius.
40 Bhagyashalin - linkiu laimės (bind.).

325
 - Pagalvokime. Yra stegozauras. Ne, stegozaurusai. Hmm,
turbūt stegozaurai. Na, daugiskaita ar vienaskaita, bet tokia
dinozaurų rūšis yra. Dar yra drakonai, dygliakiaulės, na, ir ne­
pamirškime raguotųjų rupūžių. Jei turėčiau išsirinkti gyvūną su
spygliais, pirmoje mano sąrašo eilėje būtų raguotoji rupūžė. Och!
O kas būtų, jei jos taptų milžiniško dydžio ir su pražiotomis bur­
nomis? Jos mus stačiai prarytų. Gal mums vertėtų išsitraukti iš
kuprinės godą, kaip manai?
Stabtelėjau ir išsiėmiau gadą. Žinoma, kelionė po tamsų po­
žemį ir taip buvo nemaloni, o čia dar turėjau tempti vėzdą, tačiau
paėmus jį į ranką išsyk pasijutau geriau.
Tunelis netrukus pavirto į akmeninį taką, kuo toliau ėjome,
tuo darėsi šviesiau. Fenindros akys geso, o šviesa silpo. Galiau­
siai jos vėl tapo tik žibančiais smaragdais. Vyko kažkas keista. Ži­
noma, kad paskutiniu metu mano požiūris į keistumus pasikeitė,
tačiau tai, kas vyko dabar, vis dėlto buvo keista.
Negalėjau pasakyti, iš kur sklido šviesa. Regis, iš priekio. Tie­
są sakant, mes ėjome į šviesą tunelio gale. Jaučiausi tarsi grįžusi
į vieną iš savo košmarų, kuriame nebuvo šviesu, bet ir nebuvo
tamsu. Tykantis blogis skverbėsi į pasąmonę, mane persekiojo
galingos jėgos, grasinančios nutraukti kelionę ir įskaudinti tuos,
kurie man brangūs.
Rūko kamuoliai, atrodo, sekė mums įkandin. Kai ėjome, jis
vos vos bangavo priešais mus, uždengdamas kelią. Kai sustoda­
vome, telkdavosi ir sūkuriuodavo aplink mus tarsi nedideli miglos
debesys orbitoje. Šaltos, pilkos ūkanos lediniais pirštais čiupinėjo
mūsų odą, lyg būtų ieškojusios silpnų vietų.
Ir tunelis pasikeitė. Prieš tai jautusios akmeninį grindinį, mano
kojos pradėjo klimpti į drėgną žemę, paskui išgirdau dygios žolės

326
šiugždesį. Sienos buvo apsamanojusios, vėliau - apaugusios žole
ir galiausiai - paparčius primenančiais augalais. Svarsčiau, kaip
jie gali išgyventi tokioje drėgnoje, ūkanotoje aplinkoje.
Po kiekvieno žingsnio sienos vis labiau tolo ir visai dingo iš
akiračio. Lubos atsivėrė į pilką dangų. Nesijautė aukščio, tačiau
nemačiau ir pabaigos. Dangus man priminė biosferos skliautą,
tačiau jis nebuvo dirbtinis. Viskas atrodė taip, tarsi būtume pate­
kę į kitą planetą.
Mūsų kelias vedė žemyn, turėjau atidžiai žiūrėti, kur statau
kojas. įžengėme į mišką, pilną keistų augalų ir medžių. Jie siūba­
vo nuo pat šaknų tarsi pučiant vėjui, bet nesijautė nė menkiau­
sio gūsio. Medžiai augo taip arti vienas kito, o žolė atrodė tokia
tanki, kad tapo sunku įžiūrėti taką, kuris ilgainiui visai pradingo.
Renas žingsniavo priekyje ir savo kūnu skynė kelią. Ilgos me­
džių šakos sviro iki pat žemės, tarsi nuo rasos apsunkusių gluos­
nių. Jų ūseliai buvo panašūs į plunksnas ir, einant pro šalį, kute­
no. Perbraukiau ranka per kaklą ir pastebėjau, kad jis drėgnas.
Veikiausiai mane pila prakaitas. Keista, nesijaučiu pervargusi.
Gal rasa nutisko nuo šakos? Kažkas ištepė mano ranką. Žalsvoje
šviesoje dėmė atrodė ruda. Kas tai? Medžių sula? Ne! Kraujas!
Nuskyniau plunksninį lapą, kad geriau apžiūrėčiau. Kai jį iš­
tyrinėjau, nustebau, jog apačia buvo padengta mažulytėmis ada­
tėlėmis. Paliečiau pirštu, jos išpampo ir palinko į mano pirštą.
Pajudinau pirštą pirmyn ir atgal - adatėlės taip pat judėjo, tarsi
traukiamos magneto.
- Renai, stok! Šakos mus braižo. Jos turi adatėles apačioje,
kurios seka mūsų judesius. Jos ir yra tie dygūs pavojai!
Kai jis stabtelėjo, plunksniškos šakos lėtai nuslydo žemyn ir
apsivijo jo kaklą ir uodegą.

327
 - Turime bėgti, antraip jos pagaus mus tarsi spąstais! - sušukau.
Jis padvigubino jėgas ir išsiveržė iš pomiškio. Aš bėgau iš pa­
skos. Atrodė, kad miškas tęsis amžinai. Nesimatė jokio ženklo,
kad medžiai išretėtų. Po penkiolikos minučių aš sulėtinau tempą,
jaučiausi siaubingai pavargusi. Tiesiog nebegalėjau daugiau lėkti.
Šnopuodama sušvokščiau:
- Renai, aš tau trukdau. Bėk be manęs. Braukis pro medžius.
Tu gali juos įveikti. - Jis sustojo, apsigręžė ir greitai grįžo prie
manęs. Šakos ėmė linkti ir savo ūsais vyniotis aplink jo kūną.
Jis suriaumojo ir pasirito, tada trenkė letenomis per šakas ir
jos trumpam atsitraukė. Pajutau, kaip viena šaka ėmė raizgytis
aplink mano ranką. Man to buvo per daug. Akys pritvinko ašarų,
aš parklupau ant kelių ir paglosčiau Reno skruostą.
- Renai, bėk. Prašau, palik mane, - maldavau.
Jis pavirto į žmogų ir ranka palietė mane.
- Privalome būti drauge, pameni? Aš nepaliksiu tavęs, Kelse.
Niekada nepaliksiu tavęs, - jis liūdnai šyptelėjo.
Nurijau seiles ir linktelėjau, kai jis švelniai nukėlė susivijusią
šaką nuo mano rankos ir numušė kitą, kuri taikėsi apsivyti aplink
mano kaklą.
- Nagi.
Jis pačiupo gadą iš mano rankų ir ėmė daužyti per šakas, tačiau
šios žaliais ūsais bandė apsivyti patį ginklą, visiškai nejusdamos jo
galios. Tada Renas priėjo prie kamieno ir stipriai trinktelėjo.
Ūmai medis susivijo į save. Šakos sulinko į vidų tarsi gindamos
kamieną. Renas žengė į priekį ir davė ženklą, kad palūkėčiau prie
sužeisto medžio. Paėjęs kelis žingsnius, jis vėl užsimojo gada.
Jis talžė per medžių kamienus, palikdamas atviras žaizdas su­
pleišėjusiais kraštais. Sekiau iš paskos išlaikydama atstumą, o jis

328
lėtai brovėsi per mišką. Regis, šakos kažkokiu būdu jautė Reno
ketinimus, nes negailestingai puolė jį, tačiau Renas vis dėlto tu­
rėjo neišsenkamą energijos užtaisą.
Aš susigūžiau išvydusi randais ir įbrėžimais išmargintą jo odą.
Reno nugara buvo sudraskyta, marškiniai suplėšyti ir kruvini. Jis
atrodė taip, tarsi būtų brutaliai nuplaktas rimbais.
Pagaliau pasiekėme adatinio miško pakraštį ir sustojome pie­
velėje. Jis nutempė mane per saugų atstumą, kad nepasiektų dy­
giosios šakos, ir susmuko ant žemės. Jis nunarino galvą ir ilgai
sėdėjo, išpiltas prakaito ir vos atgaudamas kvapą nuo įtampos. Iš
kuprinės ištraukiau vandens ir padaviau jam. Jis vienu gurkšniu
išmaukė visą butelį.
Pasilenkiau ir apžiūrėjau kruviną ranką. Visas jo kūnas buvo
slidus nuo kraujo ir prakaito. Išsiėmiau dar vieną vandens butelį
ir senus marškinėlius ir ėmiau valyti įpjovimus ir nubrozdinimus.
Spaudžiau vėsų, šlapią rūbą prie jo veido ir nugaros. Jis ėmė atsi­
palaiduoti, kvėpavimas pamažu lėtėjo, o aš darbavausi toliau. Jo
žaizdos greitai ėmė gyti ir kai aš lioviausi dėl jo nerimauti, ūmai
kažką supratau.
- Renai! Tu išbuvai žmogumi kur kas ilgiau nei dvidešimt ke­
turias minutes. Ar tau viskas gerai, na neskaitant žaizdų?
Jis ranka patrynė krūtinę.
-Jaučiuosi... gerai. Nėra poreikio pavirsti tigru.
- Galbūt tai viskas, ką mums reikėjo padaryti. Galbūt jau pa­
naikinome prakeiksmą!
Jis akimirką svarstė.
- Ne, nemanau taip. Jaučiu, kad turime tęsti savo kelionę.
- Kodėl tau neišbandžius? Patikrink, ar gali pavirsti tigru,
ar ne?

329
 Jis pasivertė tigru, paskui vėl atvirto į žmogų, jo kruvini, su­
driskę drabužiai akimoju tapo švariais, baltais rūbais.
- Tikriausiai taip veikia ši magiška vieta, leisdama man būti
žmogumi.
Mano veide turbūt atsispindėjo nusivylimas. Renas nusijuokė
ir pabučiavo mano pirštus.
- Nesijaudink, Kelse. Greitai visą laiką būsiu žmogumi, tačiau
dabar priimu šią dovaną tol, kol ji galios.
Jis mirktelėjo ir šyptelėjo, tada pasilenkė ir prisitraukė mane,
kad galėtų atidžiau apžiūrėti žaizdas. Jis tyrinėjo mano rankas,
kojas ir kaklą. Paėmęs šlapią rūbą jis švelniai ir gydančiai išvalė
mano žaizdas. Žinojau, kad jo žaizdos nepalyginamai pavojinges­
nės nei mano, todėl stengiausi atkalbėti, kad manimi nesirūpin­
tų, bet jam buvo nė motais.
- Viskas gerai, - pareiškė. - Ant tavo kaklo yra netikusi žaizda,
bet manau, kad ji greitai sugis. - Jis rankšluosčiu nuvalė mano
sprandą ir akimirkai prispaudė jį ten. Tada patraukė marškinėlių
apykaklę. - Ar yra kitų vietų, hmm, kurias norėtum, kad apžiū­
rėčiau?
- Ne, ačiū, - patraukiau jo ranką. - Tas kitas vietas galiu ir pati
apžiūrėti.
Renas geraširdiškai nusikvatojo, tada atsistojo ir padėjo atsi­
stoti man. Jis užsidėjo mano kuprinę ir užsimetė ant peties gadą.
Tada padavė ranką ir mudu leidomės pirmyn.
Praėjome dar kelis dygiuosius medžius, tačiau jie augo kur kas
toliau vienas nuo kito ir buvo įsimaišę tarp normalių medžių, „ne-
žudikų“, todėl galėjome jų nepaisyti. Renas sunėrė mūsų pirštus.
- Kad žinotum, kaip gera tiesiog eiti su tavimi ir nesibaiminti,
kiek man laiko dar liko.

330
 - Hmm, taip, - droviai pritariau.
Nepaisant visų aplinkybių, Renas atrodė laimingas. Galvojau,
kaip turėjo būti sunku žinoti, kad tik trumpam gali pasiversti į
žmogų ir kokia brangi buvo kiekviena minutė. Ši kraupi vieta jam
atrodė kaip dovana. Jo džiaugsminga nuotaika užkrėtė ir mane.
Žinojau, kad mūsų laukia sunkūs išbandymai, tačiau žings­
niuojant šalia Reno man tai buvo nė motais. Mėgavausi buvimu
su juo.
Vėl radome taką ir leidomės juo. Kelias vedė prie kažkokių
kalnų ir didelio tunelio, kuris, atrodo, ėjo po jais. Nebuvo kito
pasirinkimo, taigi lėtai įžengėme, atsargiai tirdami aplinką. Ant
akmeninių sienų kabėjo degantys fakelai, nuo pagrindinio kelio
šakojosi daug kitų tunelių. Pašokau išvydusi kažką šmėkštelint
šoniniame praėjime.
- Renai! Viduje kažkas yra.
- Aš taip pat kažką mačiau.
Atrodė, kad pakliuvome į didžiulį, tuneliais išraizgytą korį,
kuriame kartkartėm sušmėžuodavo neaiškios figūros. Prisispau­
džiau prie Reno ir jis apkabino mano pečius.
Išgirdau balsą, tyliai verkiančios moters balsą:
- Renai? Renai? Renai? Renai? - aidas sklido iš tunelio į tunelį.
-Aš čia, Kelse! Kelse! Kelse!
Renas susirūpinęs pažvelgė į mane ir spustelėjo petį. Balsai,
regis, buvo mūsų. Jis paleido mane, išsitraukė gadą ir atstatė ją į
priekį. Atsargiai žengdamas žingsnį po žingsnio, jis atidžiai ap­
žiūrėjo kitus tunelius.
Girdėjau riksmus ir nubėgančius žingsnius, tigrų urzgimą ir
klyksmus. Akimirką stabtelėjau priešais vieną iš tunelių.
- Kelse! Padėk man! - pasirodė Renas šoniniame koridoriuje.
Jis kovojo su beždžionėmis, kurios jį raižė ir kandžiojo. Jis pa­

331
sivertė tigru, suleido į jas dantis ir sudraskė į gabalus. Tai buvo
siaubinga!
Išsigandusi mečiausi atatupsta. Ir sustingau, prisiminusi Dur-
gos įspėjimą likti drauge. Apsisukau ir pamačiau dar du tunelius,
kurių anksčiau ten nebuvo. Abiejuose buvo po Reną su gada ran­
kose. Kuris tunelis pagrindinis? Kuris Renas tikras?
Už nugaros išgirdau artėjant žingsnius ir skubiai pasirinkau
dešinįjį. Skubėjau jį prisivyti, tačiau kuo labiau artėjau aš, tuo la­
biau tolo jis. Supratau, kad pasirinkau neteisingą kelią. Sušukau:
- Renai!
Jis neatsigręžė. Sustojau ir pažvelgiau į kitus du tunelius,
ieškodama kokio nors ženklo. Viename pamačiau kovojančius
tigrus Kišaną ir Reną. Kitame tunelyje išvydau poną Kadamą,
kuris kovėsi kardu su vyru iš mano košmarų.
Skubėjau iš tunelio į tunelį. Keliuose jų šmėkštelėjo scenos iš
mano gyvenimo. Mano senelė mojo padėti sodinti gėles. Viduri­
nės mokyklos mokytoja uždavinėjo klausimus. Netgi savo tėvus
pamačiau. Jie šaukė mane. Aš aiktelėjau, akys pritvinko ašarų.
Garsiai suklykiau:
- Ne, ne, ne! Taip negali būti! Kur Renas?
- Kelse? Kelse! Kur tu?
- Renai! Aš čia! - išgirdau savo balsą, nors pati nieko neištariau.
Pažvelgiau į kitą tunelį ir išvydau Reną, bėgantį prie... manęs.
Tik ten buvau ne aš. Juk aš esu aš. Renas prisiartino prie būtybės,
panašios į mane, ir palietė jos veidą.
- Kelse, ar tau viskas gerai?
Išgirdau atsakymą:
- Taip. Man viskas gerai. - Ji pasuko galvą ir įsmeigė akis į
mane, kol Renas bučiavo jos skruostą. Jos atvaizdas persimainė

332
ir, lydint aštriam dūžtančio stiklo garsui, pavirto į numirėlio vei­
dą. Tas kirmėlėtas negyvėlio veidas pasalūniškai šypsojosi. Išvy­
dusi šį vaizdą nusipurčiau iš pasibjaurėjimo.
Priėjau prie įėjimo į tunelį ir suklykiau Renui liautis, bet jis
manęs negirdėjo. Kažkoks barjeras neleido man įeiti. Negyvėlis
prunkštelėjo ir pamojo man ranka. Vaizdas tapo neaiškus ir aš
daugiau nebeįžiūrėjau jo formos.
įniršusi beldžiau į užtvarą, tačiau veltui. Po kelių akimirkų jis
išnyko ir aš spoksojau į ilgą, juodą tunelį, nutviekstą deglų švie­
sos, panašų į tuzinus kitų tunelių, pro kuriuos praėjau anksčiau.
Pasidaviau ir patraukiau toliau. Praėjau dar vieną ant žemės
susigūžusi Reną - nelaimingą ir pažemintą. Jis raudojo ir liejo
ašaras dėl savo nelaimių. Jis pasakojo apie tai, kiek padarė klaidų
ir koks neteisus buvo dėl daugelio dalykų. Jis prašė atleisti, bet
negalėjo priimti to atleidimo. Jis pasakojo, kad padarė neapsako­
mai siaubingų, kraupių dalykų. Tokių, kurių tikrasis Renas nieka­
da nėra daręs ir aš nė nepajėgiau įsivaizduoti, kad galėtų. Jo kū­
nas buvo sulaužytas ir suniokotas, širdis plyšo matant šį vaizdą.
Mane apėmė įniršis. To jau buvo per daug! Siaubinga matyti
mylimus žmones, pavirtusius į nieką. Kažkas žaidė su mumis ir
aš jo nekenčiau! Blogiausia buvo tai, kad tie patys dalykai kažkur
tuneliuose dėjosi ir su Renu. Kas žino, kaip aš buvau ten vaiz­
duojama!
Nudrožiau į kitą tunelį ir išvydau išdidų ir stiprų Reną, atsu­
kusį man nugarą. Atsargiai sušukau:
- Renai? Ar čia tikrai tu?
Jis atsigręžė ir nusišypsojo savo nuostabiąja šypsena, tada iš­
tiesė rankas ir mostelėjo prieiti arčiau.
- Kelse! Pagaliau! Kur taip užtrukai? Kur buvai dingusi?

333
 Palengvėjusia širdimi apkabinau jį ir jis prisitraukė mane ar­
tyn. Renas mane priglaudė ir paplekšnojo per nugarą.
Sumišusi paklausiau:
- Renai? Kur kuprinė ir gada? - aš atsitraukiau ir įsmeigiau
akis į jo dailų veidą.
- Mums jų daugiau nereikia. Ššš. Pasilik su manimi akimirkai.
Aš greitai žengiau atatupsta.
- Tu nesi Renas.
Jis nusijuokė.
- Žinoma, kad esu, Kelse. Ką turiu padaryti, kad įtikinčiau
tave?
- Ne. Kažkas negerai. Tu nesi jis!
Aš išbėgau iš tunelio ir skuodžiau tol, kol pajutau, kad tuoj
sprogs plaučiai, tačiau niekur nepatekau. Tiesiog lėkiau iš tune­
lio į tunelį. Sulėtinau tempą, paskui, sunkiai kvėpuodama, visai
sustojau ir ėmiau sukti galvą, ką daryti. Renas turėjo gadą ir ku­
prinę. Jis niekada jų nenumestų. Taigi jis vis dar turi jas kažkur
tuneliuose, o aš neturiu nieko. Ne, tai netiesa. Aš taip pat kai ką
turiu! Iš džinsų kišenės išsitraukiau popieriaus lapelį ir dar kartą
perskaičiau įspėjimus.

Jei dėl kokių nors priežasčių išsiskirsite, kils didelis pavojus. Taip
pat ji patarė netikėti tuo, ką mato akys. Jūsų širdys ir sielos atskirs
fantaziją nuo tikrovės.

Netikėti tuo, ką mato akys. Na, žinoma. Taigi mano širdis padės
atskirti. Gerai, turiu pasikliauti širdimi. Bet kaip?
Nusprendžiau eiti toliau ir tiesiog dairytis. Kiekviename tu­
nelyje akimirkai stabtelėdavau pažiūrėti, tada užsimerkdavau

334
ir bandydavau pajusti, ar jis teisingas. Kad ir kas ten būdavo,
jaučiau, kad stengiasi dvigubai. Jie kalbėdavo ir meilikaudavo,
bandydami priversti mane sekti iš paskos. Tęsiau savo kelionę,
patikrinau dar kelis tunelius, bet nė viena vieta, kur stabtelėda­
vau, neatrodė reali.
Nužingsniavau į kitą praėjimą ir sustojau ištirti bendro vaiz­
do. Pamačiau save mirusią ir gulinčią ant žemės, šalia manęs klū­
pojo Renas. Jis pasilenkė prie nejudančio mano kūno. Išgirdau jį
sukuždant:
- Kelse? Ar tai tu? Kelse, prašau. Kalbėk su manimi. Man rei­
kia žinoti, ar tai tikrai tu.
Jis pakėlė mano kūną ir meiliai glaudė. Patikrinau, kad būčiau
tikra, ar yra gada ir kuprinė, kurias Renas turėjo. Tada jis tarė:
- Nepalik manęs, Kelse.
Aš užsimerkiau ir įsiklausiau į jo balsą, maldaujantį gyventi.
Mano širdis ėmė pašėlusiai daužytis, tai buvo visai kitokia re­
akcija, nei tiriant buvusias vizijas. Žengiau žingsnį artyn ir vėl
atsitrenkiau į barjerą.
Tyliai pasakiau jam:
- Renai? Aš čia. Nepasiduok.
Jis kilstelėjo galvą, tarsi būtų išgirdęs.
- Kelse? Aš tave girdžiu, bet negaliu matyti. Kur tu? - Jis pa­
guldė ant žemės mane arba į mane panašų kūną, ir šis išnyko.
Pasakiau jam:
- Užsimerk ir pajusk kelią pas mane. - Jis lėtai atsistojo ir
užsimerkė.
Aš taip pat užmerkiau akis ir stengiausi susitelkti ne įjo balsą,
bet į jo širdį. įsivaizdavau, kad laikau ranką ant jo krūtinės, kad
jaučiu stiprius širdies dūžius po savo delnu. Mano kūnas pajudė­

335
jo, spėjau, kaip pats norėjo, ir aš žengiau keletą žingsnių pirmyn.
Susikoncentravau į Reną, jo juoką, šypseną, į tai, kaip jaučiausi
būdama šalia jo, tuomet staiga mano ranka palietė jo krūtinę ir
aš pajutau jo širdies plakimą. Tai buvo jis. Iš lėto atsimerkiau ir
pažvelgiau į jį.
Jis ištiesė ranką, norėdamas paliesti mano plaukus, tačiau vėl
atsitraukė.
- Ar šįkart čia tikrai tu, Kelse?
- Na, nesu lervomis nusėta negyvėlė, jei tai turi galvoje.
- Kaip palengvėjo, - šyptelėjo jis. - Joks lervomis nusėtas ne­
gyvėlis nebūtų toks sarkastiškas.
Aš paprieštaravau:
- O iš kur man žinoti, ar tai tikrai tu?
Jis akimirką mąstė, tada palenkė galvą bučiniui. Prisitraukė
prie krūtinės, apkabino stipriau, nei galėjau svajoti, ir tuomet jo
lūpos palietė manąsias. Iš pradžių jo bučinys buvo šiltas ir švel­
nus, bet greitai tapo alkanas ir reiklus. Jo pirštai perbėgo mano
rankomis iki pečių, tada apglėbė kaklą. Aš apsivijau rankomis jo
liemenį ir ištirpau bučinyje. Kai jis galiausiai atlyžo, mano širdie
pašėlusiai daužėsi.
Sugrįžus kalbos dovanai, pajuokavau:
- Na, net jei tu ir nesi tikrasis Renas, aš imu šią versiją.
Jis nusijuokė ir mus abu užplūdo palengvėjimas.
- Kelse, žinai, geriau laikyk mano ranką visą likusį kelią.
Džiaugsmingai nusišypsojau.
- Neprieštarauju!
Laiminga, kad susigrąžinau savo Reną, daugiau nekreipiau
dėmesio į šūksnius ir maldavimus padėti, kurie sklido iš šoninių
tunelių.

336
 Tolumoje pasirodė šviesa, ten link ir keliavome. Renas tvirtai
laikė mano ranką tol, kol išlindome į atvirą vietą ir dar gerokai
paėjėjome nuo jos. Jis sustojo prie vinguriuojančio upelio, kuris
išniro iš už medžių.
Buvo panašu įvidurdienį, todėl nusprendėme pailsėti ir užkąsti.
Žiaumodamas energinį batonėlį, Renas pasakė:
- Manau, kad reikėtų laikytis atokiau nuo medžių ir stengtis
eiti palei upę. Viliuosi, kad jei laikysimės upės tėkmės, ji nuves
mus į Kiškindą.
Aš pritariamai linktelėjau ir mintyse svarsčiau, kas dar laukia
mūsų už artimiausio posūkio.
Pailsėję ir atsigavę, patraukėme toliau palei upelį. Vanduo te­
kėjo ta pačia kryptimi, tai reiškė, kad ėjome pasroviui, kaip norėjo
Renas. Žvirgždėtas krantas buvo nusėtas glotniais akmenukais.
Pakėliau pilką akmenėlį ir, paskendusi apmąstymuose, mėčiau
jį iš rankos į ranką. Ūmai akmenuko svoris ir jo pojūtis pasikeitė.
Atlenkiau pirštus ir įsižiūrėjau. Jis buvo tapęs glotniu, žėrinčiu
smaragdu. Sustojau ir įsistebeilijau į akmenis po kojomis. Jie vis
dar buvo pilki ir buki, tačiau tie, kuriuos sėmė vanduo, mirgėjo
kaip brangakmeniai.
- Renai! Pažvelk. Po vandeniu, - parodžiau į žėrinčius brang­
akmenius. Kuo giliau, tuo brangieji akmenys buvo didesni. - Ar
matai? Antai rubinas, dydžiu sulig stručio kiaušiniu!
Jau lenkiausi ištraukti iš vandens didžiulį deimantą, kai pa­
jutau, kaip Renas suima mane rankomis ir per kelias pėdas ati­
traukia atgal.
Jis sukuždėjo prie skruosto, rodydamas į upę:
- Pažvelk ten. Ten, akies krašteliu. Ką matai?
- Nieko.

337
 - Žiūrėk akies krašteliu.
Visai šalia deimanto po vandeniu nežymiai mirguliavo kažko­
kia figūra. Ji atrodė kaip balta beždžionė, bet buvo be plaukų, o
ilgos rankos tiesėsi į mane.
- Ji bandė tave pagriebti.
Aš greitai nusviedžiau smaragdą į upę. Ten, kur jis įkrito, van­
duo suraibuliavo ir sušnypštė, paskui nutilo ir vėl tapo glotnus
it šilkas. Kai žvelgiau tiesiai į brangenybes, tik jas ir temačiau,
tačiau kai žiūrėjau akies krašteliu, aplinkui regėjau daugybę bež­
džionių, plūduriuojančių tiesiog po vandeniu. Regis, savo uode­
gomis jos naudojosi tarsi inkarais, užsikabindamos už medžių
šaknų ir povandeninių augalų, visai kaip jūros arkliukai.
Renas sumurmėjo:
- Galvoju, ar tik tai ne kapos?
- Kas yra kapos?
- Tai azijietiški demonai, apie kuriuos mėgdavo pasakoti
mano motina. Jie tūno vandenyje, laukdami, kol galės pagriebti
vaiką ir išsiurbti jo kraują.
- Kaip vampyrės beždžionės jūros arkliukai? Ar tu rimtai?
- Matyt, jie tikrai egzistuoja, - jis gūžtelėjo pečiais. - Motina
pasakojo apie juos, kai buvau mažas. Ji sakė, kad Kinijoje vaikus
mokoma rodyti pagarbą vyresniesiems žemai nusilenkiant. Juos
nuo mažens gąsdindavo, kad jei nenusilenks, juos pagrobs kapos.
Kapos viršugalvyje yra įdubimas, pilnas vandens. Kad išgyventų,
jai reikalingas vanduo. Vienintelis būdas išsigelbėti, jei tokia kapa
ateina tavęs pagrobti, - nusilenkti.
- Kaip nusilenkimas gali išgelbėti?
- Jei nusilenksi kapai, ji taip pat nusilenks. Tuomet vanduo
išbėgs iš viršugalvio ir ji taps bejėgė.

338
 - Na, jei jos gali išlįsti iš vandens, tai kodėl mūsų neužpuolė?
Jis susimąstė.
- Paprastai jos puola vaikus arba bent taip man buvo sakoma.
Mama pasakojo, kad jos senelė išraižydavo vaikų vardus vaisiuo­
se ar agurkuose ir, prieš vaikams einant maudytis, įmesdavo juos
į vandenį. Kapa suvalgydavo vaisius, kuriam laikui nurimdavo ir
neliesdavo besimaudančių vaikų.
- Ar tavo motina laikėsi šių papročių?
- Ne. Pirmiausia mes buvome karališkoji šeima ir turėjome
nuosavas maudyklas. Antra, mano motina netikėjo šiais pasako­
jimais. Ji tiesiog norėjo, kad mes žinotume, jog visus žmones ir
visas būtybes šiame pasaulyje reikia gerbti.
- Norėčiau kada nors daugiau išgirsti apie tavo mamą. Ji, at­
rodo, buvo labai įdomi moteris.
- Taip, buvo, - tyliai atsakė jis. - Aš taip pat norėčiau, kad ji
būtų galėjusi susipažinti su tavimi. - Jis atidžiai nužvelgė van­
denį ir parodė į lūkuriuojantį demoną. - Štai šis ketino pačiupti
tave, nors turėtų griebti tik vaikus. Veikiausiai jis paskirtas sau­
goti brangenybes. Jei būtum vieną paėmusi, jie tikriausiai būtų
įtraukę tave po vandeniu.
- Kodėl po vandeniu? Kodėl tiesiog neužšokti ant manęs?
- Kapos dažniausiai skandina savo aukas ir tik paskui išsiurbia
kraują. Saugumo dėlei jos tūno vandenyje kuo ilgiau.
Aš pasitraukiau atatupsta, leisdama Renui eiti pakrante.
- Taigi, ar mums geriau vėl eiti prie medžių, ar likti prie upės?
Jis perbraukė ranka plaukus ir pasiruošė gadą.
- O kas, jei laikytumės vidurio? Kapos nesiruošia išlįsti iš van­
dens, tad pasistenkime būti atokiau nuo jų, o taip pat venkime
medžių šakų.

339
 Taip keliavome dar keletą valandų. Mums pavyko išvengti
kapų ir dygių medžių, nors pastarieji visą laiką stengėsi mus pa­
siekti ir apipainioti. Upelis darė ilgą lankstą, priartindamas mus
prie medžių, tačiau Renas laikė paruoštą gadą ir užteko trinkte­
lėti į keletą artimiausių kamienų, kad aikštingos šakos susivytų
atgal.
Ilgainiui priėjome milžinišką medį, stovintį tiesiai mums ant
kelio. Jo ilgos, susivijusios šakos tiesėsi neįmanomai toli ir loypo
į mūsų pusę. Matėsi kyšančios adatėlės. Renas pasilenkė. Tada
nepaprastai greitai šovė į priekį ir puolė prie kamieno. Medžio
lapija akimirksniu jį prarijo.
Išgirdau smarkų smūgį. Medis sudrebėjo ir vėl jį paleido.
Renas išlindo visas subraižytas, bet ėjo prie manęs plačiai šyp­
sodamas. Ūmai šypseną pakeitė susirūpinimas, nes aš stovėjau
pravėrusi bumą ir spoksojau jam virš galvos. Medis buvo užstojęs
mums vaizdą ir dabar, kai jo šakos susitraukė į vidų, tolumoje
atsivėrė pamėkliškai pilka Kiškindos karalystė.
 fl
V^ubiai prasiveržę pro galingą dygliųjų medžių užtvarą, išvy­
dome miestą. Savo dydžiu jis labiau priminė ne miestą, bet vi­
duramžių pilį. Žemyn leidosi upė. Pasidalijusi į dvi šakas, ji tar­
si gynybinis kanalas juosė miesto sienas. Jos buvo sumūrytos iš
šviesiai pilko akmens, kuriame spindėjo mėlynas žėrutis, suteik­
damas sienai lengvai švytintį padūmavusių levandų atspalvį.
-Jau temsta, Kelse. Diena buvo sunki. Kodėl mums čia neap­
sistojus ir neišsimiegojus? Eikime į miestą rytoj.
- Puiki mintis, ir aš jau visai nesilaikau ant kojų.
Renas nuėjo parnešti sausų šakų laužui ir neilgai trukus sugrį­
žo murmėdamas:
- Čia net sudžiovusios šakos skaudžiai braižosi.
Jis mestelėjo keletą sausų šakų į mano iš akmenų sukrautą
ugniakurą ir įkūrė ugnį. Pametėjau jam butelį su vandeniu. Išsi­
traukęs mažą puodą, jis įpylė į jį vandens ir užkaitė.
Paskui vėl išėjo parnešti daugiau šakų. Tuo tarpu aš tvar­
kiau stovyklavietę. Darbo buvo nedaug - šįkart mes neturėjo­
me palapinės. Tereikėjo išrinkti akmenukus ir šakeles ir išvalyti
aikštelę.

341
 Kai vanduo užvirė, užplikiau mūsų sausus pietus ir lėtai stebė­
jau, kaip šaltyje džiovintas maistas prisigeria vandens, tapdamas
valgomu. Renas greitai grįžo ir, vis dar murmėdamas ant dygliųjų
šakų, prisėdo šalia manęs. Ištiesiau pietus ir jis ėmė lėtai maišyti.
Kramtydama karštus makaronus, paklausiau:
- Ar nemanai, kad kapos naktį gali mus užpulti?
- Nemanau. Jos gyvena vandenyje ir, kiek pamenu, bijo
ugnies. Pasirūpinsiu, kad mūsų laužas degtų visą naktį.
- O gal budėkime paeiliui? Dėl visa ko.
Renas šyptelėjo lūpų kampučiais ir tebevalgydamas pasakė:
- Gerai, sutinku. Kuris iš mūsų budės pirmas?
-Aš.
- Ach, drąsi savanorė? - Jo akys džiugiai suspindėjo.
Dėbtelėjau į jį ir įsidėjau dar vieną kąsnį.
- Ar tik nesityčioji iš manęs?
Pridėjęs ranką prie širdies, jis užtikrino:
- Ne, madam! Jau seniai įsitikinau tavo drąsa ir daugiau man
nereikia to įrodinėti.
Renas baigė pietauti, pasilenkė ir vėl įmetė į laužą keletą su­
siraizgiusių šakų. Ugnis ryškiai įsidegė. Laižydamos medį, lieps­
nos suspindo žalsva šviesa, paskui ėmė spragsėti ir traškėti tarsi
fejerverkai. Ugnis įgavo raudonai oranžinį atspalvį ir tik apačią
tebejuosė žalsvas vainikas.
Šalia savęs padėjau tuščią išvalgytų pietų pakuotę ir įdėmiai
stebeilijau gaivalingą ugnį. Jis vėl atsisėdo šalia ir paėmė už rankos.
- Kelse, aš tikrai vertinu tavo pasiryžimą budėti naktį, bet no­
riu, kad pailsėtum. Ši kelionė tau daug sunkesnė nei man.
- Nemanau. Tu juk visas žaizdotas, o aš visą kelią tik seku iš
paskos.

342
 - Taip, bet aš greitai gyju. Be to, nėra ko nerimauti. Štai ką -
aš budėsiu pirmas, o jei nieko blogo nenutiks, abu numigsime.
Sutarta?
Susiraukiau. Jis ėmė žaisti mano pirštais, paskui atvertė delną,
tyrinėdamas linijas. Laužo liepsna išryškinojo gražų veidą. Mano
akys nevalingai nuslydo jo lūpomis.
- Kelse? - jis pažiūrėjo i akis, ir aš greitai nusukau žvilgsnį.
Stigo patirties ir nežinojau, kaip elgtis su juo iškylaujant. Vi­
sada pati savarankiškai priimdavau sprendimus, o jis tik paklus­
davo. Brr, teisybę pasakius, tai aš dažniausiai sekdavau paskui
jį. Tiesa, būdamas tigru, jis bent nesiginčijo. Ir man neateidavo
dėmesį atitraukiančių minčių, kaip gera būtų atsidurti jo glėbyje ir jį
bučiuoti.
Renas akinančiai nusišypsojo ir toliau glostė mano ranką.
- Tavo tokia švelni oda, Kelse.
Jis prigludo prie mano ausies. Kraujas daužėsi mano venose,
sąmonė aptemo.
- Kelse, pasakyk, kad pritari mano planui.
Bandydama išsilaisvinti iš jo magiškų kerų, kietai suspausto­
mis lūpomis tyliai sumurmėjau:
- Gerai, sutinku, bet tik todėl, kad mane privertei.
Jis nusijuokė ir pasislinko arčiau, norėdamas geriau mane matyti.
- O kaip būtent aš tave priverčiau?
- Pirma, tu juk žinai, kad negaliu blaiviai mąstyti, kai mane lie­
ti. Antra, tu puikiausiai moki išgauti iš manęs viską, ko tau reikia.
- Nejaugi?
- Tikrai. Tereikia tik mirktelėti, nusišypsoti ir gražiai paprašyti
arba lyg tarp kitko mane paliesti ir, nespėjus nė susivokti, aš su­
tinku su viskuo, ko prašai.

343
 - Ar tikrai? - jis toliau švelniai erzino. - Aš net nenumaniau,
kad darau tokį poveikį.
Palietęs ranka mano smakrą, atgręžė į save. Jo pirštai švel­
niai nuslydo mano veidu, perbėgo pulsuojančia kaklo arterija ir
nusileido žemyn iki pečių juostos. Kai jis palietė grandinėlę ant
kaklo ir nuvedė ranka žemyn, ieškodamas amuleto, mano širdis
jau daužėsi lyg pašėlusi. Paskui jo pirštai švelniai nuklydo atgal
prie kaklo ir tyrinėjo mano veidą. Greitai nurijau seiles.
Pasilenkęs arčiau, Renas žaismingai pagąsdino:
-Ateityje, kad pasiekčiau, ko noriu, dažniau naudosiuos šiuo
ginklu.
Užgniaužiau kvapą, oda dilgsėjo, jutau, kaip visa virpu, o jis,
regis, buvo tik dar labiau patenkintas savimi. Paskui pakilo ir nu­
žingsniavo dar sykį patikrinti stovyklos, o aš prisitraukiau kelius
prie smakro, apglėbiau juos rankomis ir atsidaviau užplūdusioms
mintims.
Ten, kur ką tik lietė Renas, dilgsėjo. Pakėliau ranką prie duo­
butės ir užčiuopiau amuletą. Tą trumpą akimirksnį prisiminiau
Kišaną ir tai, koks grėsmingas jis atrodė pažiūrėjus iš šalies. Ta­
čiau viduje - nekaltas kaip kačiukas. Tai Renas buvo tas pavojin­
gas brolis. Po nekaltu baltojo mėlynakio tigro kailiu slėpėsi pa­
trauklus plėšrūnas. Kuriam, kaip musėgaudžiui, visiškai neįma­
noma atsispirti. Toks mirtinai viliojantis ir gundantis. Viskas, ką
jis darė, - traukė mane ir greičiausiai kėlė pavojų mano širdžiai.
Regis, jo bijojau daug labiau nei Kišano ir jo koketiškų, triukš­
mingų pareiškimų. Albu broliai buvo kerintys ir žavūs. Judviejų
senamadiškai riteriškos manieros apsuktų galvą bet kuriai mergi­
nai. Tačiau jų žodžiai ir elgesys buvo visiškai nuoširdūs. Jiems tai
nebuvo tik žaidimas. Jie nesinaudojo savo žavesiu, kad pavergtų
moterį. Jie abu viską darė rimtai.

344
 Daugeliu atvejų Kišanas nenusileido Renui. Tad aš visiškai
galėjau suprasti Jesubajos pasirinkimą, tačiau man Renas buvo
gerokai pavojingesnis, nes buvau jam neabejinga. Puoselėjau gi­
lius jausmus. Buvau įsimylėjusi jo tigrišką esybę dar tada, kai nė
nenutuokiau, jog jis - žmogus. Šie jausmai leido kur kas greičiau
pamilti jį kaip vyrą.
Tačiau būti su vyru - daug sudėtingiau nei su tigru. Nuolatos
turėjau sau priminti, kad tai dvi tos pačios monetos pusės, tik­
riau - mano atveju, - galva ir uodega. Buvo tiek daug priežasčių,
kodėl turėjau sau leisti iki ausų įsimylėti Reną. Tarp mūsų tvyrojo
neabejotinas ryšys. Aš neginčijamai žavėjausi juo. Mudu daug
kas siejo. Man patiko drauge leisti laiką. Mėgau su juo kalbėtis ir
klausytis jo balso. Ir jaučiau, kad jam galiu išpasakoti viską.
Tačiau taip pat buvo daug priežasčių laikytis atsargumo. Mūsų
draugystė buvo pernelyg paini. Viskas vyko taip greitai. Jaučiausi
Reno užgožta. Mudu buvome iš skirtingų kultūrų ir šalių. Net
iš skirtingų amžių. Iki dabar beveik visos dienos metu net mūsų
rūšys būdavo skirtingos.
Įsimylėti jį - tas pats, kas šokti nuo uolos į vandenį. Tai būtų arba
pats nuostabiausias nuotykis gyvenime, arba pati kvailiausia klaida.
Tai suteiktų prasmės mano gyvenimui, arba galutinai sudaužytų jį į
akmenines uolas. Tikriausiai išmintingiausia būtų šiek tiek pristabdyti
save. Būti draugais - kur kas paprasčiau.
Renas sugrįžo, pakėlė tuščią pietų pakuotę ir įsidėjo į kuprinę.
Atsisėdęs priešais mane, jis paklausė:
- Apie ką mąstai?
- Nieko ypatingo, - toliau šaltai spoksojau į ugnį.
Renas kilstelėjo galvą ir akimirką mane tyrinėjo. Jis nedarė
spaudimo, už ką buvau labai dėkinga, - tai dar vienas pliusas „už
rimtus santykius“.

345
 Jis suglaudė delnus ir iš lėto, mašinaliai, patrynė, tarsi nusiva­
lydamas dulkes. Stebėjau apstulbusi.
- Budėsiu pirmas, nors nemanau, kad tai būtina. Žinai, juk vis
dar turiu savo tigriškus pojūčius. Išgirsiu ar užuosiu kapas, jei jos
nuspręs išlipti iš vandens.
- Puiku.
- Ar tau viskas gerai?
Aš mintyse pasipurčiau. Po paraliais! Man skubiai reikia šalto
dušo! Renas veikia kaip narkotikai, o kaip elgiamasi su kvaišalais?
Reikia stumti kuo toliau.
- Man viskas gerai, - stačiokiškai atkirtau ir ėmiau raustis ku­
prinėje. - Duok žinią, kai įsijungs tavo supermeniškas jautrumas.
-Kas?
Užsidėjau ranką ant klubo.
- Ar gali vienu šuoliu peršokti aukštą pastatą?
- Na, vis dar turiu tigriškų galių, jei tą norėjai sužinoti.
- Nuostabu, - šyptelėjau. - įrašysiu tavo superherojiškus ge­
bėjimus į sąrašą „už“.
Jis susiraukė.
- Aš nesu superherojus, Kelse. Dabar svarbiausia, kad tu šiek
tiek pailsėtum. Pabudėsiu keletą valandų. Tuomet, jei nieko ne­
nutiks, -jis šyptelėjo, - prisijungsiu prie tavęs.
Aš sustingau ir ūmai tapau labai nervinga. Žinoma, jis netu­
rėjo omenyje to, apie ką aš pagalvojau. įsmeigiau akis į jo veidą,
tačiau neįžvelgiau jokių užslėptų kėslų ir planų.
Susižvejojau savo antklodę, sąmoningai pasukau į kitą lauža­
vietės pusę ir stengiausi patogiai įsitaisyti ant žolės. Susisupau į
antklodę kaip mumija, kad tik apsisaugočiau nuo vabalų. Pakišau
ranką po galva ir įsmeigiau akis į bežvaigždį, juodą skliautą.

346
 Regis, Renas nekreipė dėmesio, kad aš atsiguliau atokiau. Jis
rado patogią vietelę kitoje laužo pusėje ir išnyko tamsoje.
- Renai? - sumurmėjau. - Kur, manai, mes esame? Virš mūsų
juk ne dangus?
Jis tyliai atsakė:
- Manau, kad mes kažkur giliai po žeme.
- Jaučiuosi, tarsi būtume persikėlę į kitą pasaulį. - Aš sukru­
tėjau, ieškodama minkštesnės vietelės ant žemės. Rangiausi kokį
pusvalandį ir atsidusau, apimta nevilties.
- Kas negerai?
Nesugebėjau prikąsti liežuvio ir burbtelėjau:
- Pripratau miegoti ant šiltos tigro kailio pagalvės, štai kas ne taip.
- Hmm, - suurzgė jis, - pažiūrėkime, ar galiu kuo padėti.
- Ne, nereikia, tikrai, - supanikavusi cyptelėjau. - Man viskas
gerai. Nesivargink.
Jis nekreipė dėmesio į protestus, pačiupo mane su visa antklo­
de ir pasiguldė savo laužo pusėje. Tuomet pasuko šonu, kad ma­
tyčiau ugnį, pats atsigulė už manęs, pakišo ranką man po galva.
- Ar taip patogiau?
- O, ir taip, ir ne. Mano galvai dabar labai patogu. Deja, apie
likusį kūną taip nepasakysi.
- Apie ką tu? Kodėl negali atsipalaiduoti?
- Nes tu esi pernelyg arti.
Renas nustebęs ištarė:
- Anksčiau, kai aš buvau tigras, tai tau netrukdė.
- Tigras ir vyras - du skirtingi dalykai.
Jis uždėjo ranką ant mano liemens ir prisitraukė arčiau prie
savęs taip, kad prisiglaudėme vienas prie kito kaip du šaukšteliai.
Regis, jis buvo suirzęs ir nusivylęs, nes burbtelėjo:

347
 - Man nėra jokio skirtumo. Tiesiog užmerk akis ir įsivaizduok,
kad aš tigras.
- Nėra taip paprasta! - gulėjau nejudėdama jo glėbyje, buvau
nervinga, ypač kai jis nosimi prigludo prie mano kaklo.
- Man patinka tavo plaukų aromatas, - tyliai ištarė. Nugara
jutau, kaip suburzgė jo krūtinė, perduodama ritmingas murkimo
vibracijas.
- Renai, ar gali to dabar nedaryti?
Jis kilstelėjo galvą.
- Tau juk patinka, kai aš murkiu. Tai padeda užmigti.
- Taip, na, tai veikia tik su tigru. Kaip gali taip padaryti, bū­
damas žmogumi?
Jis susimąstė:
- Nežinau. Tiesiog galiu. - Tada vėl įsikniaubė veidu į plaukus
ir paglostė mano ranką.
- Ach, Renai? Paaiškink, kaip šitaip planuoji eiti naktinę
sargybą?
Jo lūpos nuklydo mano kaklu.
- Pameni, galiu išgirsti ir užuosti kapas?
Aš sukrutėjau ir suvirpėjau, apimta nervingumo ar nuojautos,
ar dar kažko, ir jis tai pastebėjo. Tada liovėsi bučiuoti kaklą, pa­
kėlė galvą ir pažvelgė man į veidą, apšviestą mirgančių liepsnų. Jo
balsas buvo ramus ir rimtas.
- Kelse, tikiuosi, jog žinai, kad niekada tavęs neįskaudinsiu.
Tau nereikia manęs baimintis.
Pasisukau ir paliečiau jo skruostą. Žiūrėdama į mėlynas j°
akis, atsidusau.
- Aš nebijau tavęs, Renai. Patikiu tau savo gyvybę. Tiesiog
niekada ir su niekuo taip artimai nebendravau.

348
 Jis švelniai mane pabučiavo ir nusišypsojo.
- Aš taip pat.
Ir vėl atsigulė.
- Dabar nusisuk ir pamiegok. įspėju, kad aš ketinu laikyti tave
savo glėbyje visą naktį. Kas žino, kada ir iš viso dar galėsiu taip
pabūti. Taigi pasistenk atsipalaiduoti ir, dėl dievo meilės, nesi-
rangyk!
Jis vėl prisitraukė mane prie savo šiltos krūtinės ir aš užsimer­
kiau. Galiausiai užmigau geriau, nei kada nors per kelias pastaras
savaites.
Kai prabudau, buvau prisiglaudusi prie Reno krūtinės. Jo ran­
kos buvo mane apglėbusios, o mūsų kojos susipynusios. Nuste­
bau, kad dar pajėgiau kvėpuoti, nes visą naktį mano nosis buvo
įkniaubta įjo raumeningą krūtinę. Buvo atvėsę, bet mano antklo­
dės užteko mums abiem, ji palaikė aukštesnę nei vidutinę tempe­
ratūrą ir šildė mus per naktį.
Renas vis dar miegojo, tad turėjau retą progą jį patyrinėti.
Jo galingas kūnas buvo atsipalaidavęs, veido bruožai sušvelnėję.
Lūpos atrodė pilnos, glotnios ir kviečiančios bučiniui, pirmąkart
pastebėjau, kokios ilgos ir juodos jo blakstienos. Žvilgantys tam­
sūs plaukai švelniai krito ant kaktos ir atrodė šiek tiek sutaršyti,
tokiam jam atsispirti buvo dar sunkiau.
Tai štai koks yra tikrasis Renas. Jis neatrodo realus. Jis panašus į
arkangelą, nusileidusį į Žemę. Keturias pastaras savaites dieną ir
naktį praleidau su Renu, tačiau žmogumi jis būdavo tokį mažą
laiko tarpą, kad man atrodė kaip svajonių vaikinas, tikras pasakų
princas.
Pirštu paliečiau juodą jo antakio linkį, švelniai nubraukiau
nuo veido tamsius, šilkinius plaukus. Vildamasi, kad nepažadin­

349
siu, atsidusau, lėtai kilstelėjau ir pabandžiau išsilaisvinti, tačiau
jo rankos įsitempė sulaikydamos mane.
Jis mieguistai sumurmėjo:
- Nė negalvok eiti, - ir prisitraukė mane atgal prie savęs. Gu­
lėjau padėjusi savo skruostą prie jo skruosto, jaučiau jo širdies
plakimą ir džiaugiausi.
Po kelių minučių jis išsitiesė ir pasirito ant šono, drauge nu­
sitempdamas ir mane. Jis pabučiavo mano kaktą, atsimerkė ir
nusišypsojo. Tai buvo tas pats, kaip stebėti saulėtekį. Gražus,
miegantis vyras ir taip stipriai veikė, tačiau išvydusi jo akinamai
baltą šypseną ir mėlynas akis netekau amo.
Prikandau lūpą. Galvoje ėmė skambėti pavojaus varpeliai.
Renas sumirksėjo ir plačiai atsimerkė, tada užkišo išslydusią
garbaną man už ausies.
- Labas rytas, rajkumari. Gerai miegojai?
- Aš... tu... aš... miegojau tiesiog puikiai, ačiū, - sumekenau.
Užsimerkiau, nusiridenau nuo jo ir atsistojau. Supratau, kad
galėčiau bendrauti kur kas paprasčiau, jei tiek daug apie jį ne­
galvočiau, nespoksočiau, nesikalbėčiau ir nesiklausyčiaujo balso.
Renas apsivijo rankomis iš už nugaros, palietė lūpomis mano
švelnią odą šalia ausies, ir aš pajutau jo šypseną.
- Geriausias nakties miegas, kokį tik kada turėjau per kone
tris šimtus penkiasdešimt metų.
Jis nosimi švelniai perbraukė man per kaklą, ir aš aiškiai pa­
mačiau, kaip jis vilioja mane šokti nuo uolos ir juokiasi, kai mano
kūnas teškiasi į šlapias uolas apačioje.
Sumurmėjau kažką panašaus:
- Tau gerai, - ir atsitraukiau nuo jo. Nuėjau ruoštis, nekreip­
dama dėmesio į jo suglumusį veidą.

350
 Susirinkome daiktus ir patraukėme miesto link. Abu buvome
labai tylūs. Jis, regis, kažką mintyse svarstė, o aš stengiausi suval­
dyti nervinį virpulį, apimantį kaskart, kai pažvelgdavau į jo pusę.
Kas su manim darosi? Turime drauge nuveikti tiek daug darbų.
Turime rasti Auksinį vaisių, o aš elgiuosi kaip... kuoktelėjusi!
Siutau ant savęs. Nuolatos turėjau sau priminti, kad tai yra
tiesiog Renas, tigras, o ne kažkoks mergiotiško susižavėjimo
objektas. Būtinybė praleisti tiek daug laiko artimai bendraujant
su vyru atvėrė man akis ir privertė į viską pažvelgti blaiviai. Pir­
miausiai turėjau susitvarkyti su savo emocijomis. Ėjau susimąs­
čius, kandžiodama lūpą ir galvodama apie mudviejų santykius.
Tikriausiai jis būtų įsimylėjęs bet kurią merginą, kuriai būtų buvę
lemta jį išgelbėti. Be to, toks vaikinas, kaip jis, nieku gyvu negalėtų
susižavėti tokia mergina, kaip aš. Renas - supermenas, o aš nenoromis
turėjau pripažinti, kad nesu Lois Lein. Kai bus panaikintas prakeiks­
mas, veikiausiai jis norės vaikščioti į pasimatymus su supermodeliais.
Be to, aš esu pirmoji mergina, su kuria jis bendrauja per pastaruo­
sius daugiau nei tris šimtus metų, vis dėlto, kaip bežiūrėsi, nepaisant
nuotolio laike, Renas yra pirmas vyras, kuriam kažką pajutau. Jei
leisčiau sau pasvajoti, kad praleisiu su juo visą amžinybę, tektų skau­
džiai nusivilti, kai visa tai baigsis.
Tiesą sakant, nė nenutuokiau, kaip elgtis su Renu. Niekada
anksčiau nebuvau įsimylėjusi. Aš net neturėjau vaikino, tad šie
jausmai vienu metu ir jaudino, ir baugino. Pirmą kartą gyvenime
nepajėgiau kontroliuoti savo jausmų ir nelabai besusigaudžiau,
ar man tai patinka.
Bėda buvo ta, kad kuo daugiau laiko praleisdavau su Renu,
tuo labiau troškau būti su juo. Tačiau aš buvau realistė. Visos
šios trumpos akimirkos, nors nuostabios ir žavios, neatneš man

351
laimingos pabaigos. Iš skaudžios patirties žinojau, kad laimingų
pabaigų nebūna. Dabar, kai artėjo paieškų finalas, turėjau pa­
žvelgti tiesai į akis.
Pirma: kai Renas bus laisvas, jis norės tyrinėti pasaulį, o ne sėdėti
vienoje vietoje. Antra: meilė yra rizikingas dalykas. Jei jis nuspręs, kad
manęs nemyli, mane tai visiškai sužlugdys. Saugiau bus, jei aš grįšiu
į Oregoną, į savo vienatvę, į normalų gyvenimą ir pamiršiu apie jį.
Trečia: man atrodo, kad aš dar nesu tam pasirengusi.
Galvoje sukosi panašūs argumentai, tačiau vis grįždavau prie
to paties: nebūti su Renu. Nuvijau liūdesį ir ryžtingai sugniaužiau
kumščius. Nusprendžiau ginti savo širdį. Bus geriau, jei nutrauk­
siu mūsų santykius dabar ir taip apsaugosiu save nuo skausmo ir
pažeminimo, kai ateis laikas išsiskirti.
Geriau jau atsidėsiu užduočiai nukeliauti į Kiškindą. Tuomet,
kai viskas baigsis, jis galės pasukti savo keliu, o aš savo. Aš tiesiog
įvykdysiu pareigą padėti draugui ir tuomet leisiu jam eiti ir būti
laimingam.
Keliaudama mylią po mylios per šį keistą, mitinį pasaulį, aš
sukūriau planą ir pradėjau siųsti subtilius stop signalus. Kai tik
jis norėdavo paimti mano ranką, surasdavau priežastį švelniai ją
ištraukti. Kai jis paliesdavo mano petį ar ranką, žengtelėdavau į
šoną. Kai jis bandydavo apkabinti, nuimdavau jo rankas ir keliau­
davau pirmyn. Nieko nesakiau ir neaiškinau, nes tam paprasčiau­
siai neradau žodžių.
Renas bandė manęs klausti, kas atsitiko, bet aš tiesiog atkil­
davau:
- Nieko. - Ir jis nieko nepešdavo. Iš pradžių atrodė sumišęs,
paskui nuliūdo, tada užsisklendė ir ėmė pykti. Aš aiškiai jį įskau­
dinau. Neprireikė daug laiko, kad jis liautųsi bandęs, ir aš paju­
tau, kaip tarp mūsų išaugo milžiniška siena, ne mažesnė nei Kinų.

352
 Priėjome miestą supantį griovį ir radome tiltą. Deja, jis buvo
pakeltas, tačiau kitoje pusėje pakibęs taip, tarsi būtų sulūžęs. Re­
nas nusileido iki vandens ir apžiūrėjo abi puses, kaskart atidžiai
nužvelgdamas vandenį.
- Čia labai daug kapų. Nerekomenduočiau plaukti.
- O jei mes nuverstume medį ir pereitume juo į kitą pusę?
Renas suurzgė.
- Gal ir nebloga mintis. - Jis priėjo ir pasuko už manąs.
- Ką darai? - paklausiau nervingai.
- Tik išsiimu gadą, - atsakė sarkastišku balsu. - Nesijaudink,
tai viskas, ką darau.
Jis išsitraukė vėzdą, greitai užsegė užtrauktuką ir nudrožė prie
medžių.
Aš krūptelėjau. Jis buvo įpykęs. Niekada anksčiau nebuvau
mačiusi jo pikto, išskyrus kai buvo su Kišanu. Man tai nepatiko,
tačiau tai buvo natūrali reakcija į mano planą, kaip išrauti-mei-
lės-daigelius-ir-išvengti-tėškimosi-į-uolas. Nieko čia nepadarysi.
Smalsiai pažvelgiau į Fenindrą, laukdama pritarimo, tačiau
jos žibančios akys buvo nebylios.
Po valandėlės pasigirdo smūgis, ir medis greitai sutraukė
savo šakas. Dar vienas smūgis, ir medis nuvirto, garsiai atsi­
trenkdamas į žemę. Renas ėmė kapoti šakas ir aš nuskubėjau
jam padėti.
- Ar galiu ką nors padaryti?
Jis neatsisuko.
- Ne. Turime tik vieną gadą.
Nors ir iš anksto žinojau atsakymą, vis tiek paklausiau:
- Renai, kodėl tu toks piktas? Ar kas nors tave erzina? - Aš
padariau grimasą, žinodama, kad tai aš jį erzinu.

353
 Jis atsisuko. Gyvos, mėlynos akys tyrinėjo mano veidą. Aš
greitai nusukau žvilgsnį ir įsispitrijau į virpančią šaką, tai įtrau­
kiančią, tai išlašančią savo spyglius. Kai vėl pažvelgiau, jo veidas
buvo šaltas ir neįskaitomas.
- Niekas manęs neerzina, Kelse. Man viskas gerai.
Jis nusisuko ir toliau daužė per medžio šakas. Kai baigė, pa­
davė man gadą, kilstelėjo už galo sunkų kamieną ir nutempė prie
vandens.
Nuskubėjau iš paskos ir pasilenkiau, norėdama pakelti kitą
galą.
Jis nė neatsisukdamas šūktelėjo:
- Nereikia.
Kai pasiekėme upę, jis numetė rąstą ir ėmė žvalgytis geresnės
vietos, kur jį permesti. Jau ketinau atsisėsti ant kamieno, kai pa­
jutau adatas. Net rąstas turėjo storas, duriančias adatas, kylan­
čias įsmigti į nieko neįtariančią auką. Paėjau į priekį ir išvydau
Reno kraują, dideliais lašais nužėlusį blizgančius juodus dyglius.
Jam sugrįžus, aš pareikalavau:
- Renai, leisk man apžiūrėti tavo rankas ir krūtinę.
- Palik mane ramybėje, Kelse. Aš išgysiu.
- Bet, Renai...
- Ne. Pasitrauk.
Jis nudrožė prie rąsto ir pakėlė, pritraukdamas prie krūtinės.
Mano smakras atvipo iš nuostabos. Taip, jis vis dar turi tigro jėgą.
Susiraukiau prisiminusi tuos šimtus adatėlių, sulendančių į krū­
tinės ir rankų odą. Tempiant rąstą prie upės kranto, jo bicepsai
išsipūtė.
Juk mergina vis dar gali žavėtis, ar ne? Net jei ji negali leisti sau
užsukti į parduotuvę, juk gali gėrėtis vitrina, tiesa?

354
 Man jis buvo tarsi Heraklis. Iš susižavėjimo užgniaužė kvapą
ir aš turėjau sau nuolat kartoti:
- Jis ne man, jis ne man, jis ne man, - kad tik sustiprinčiau
savo pasiryžimą.
Kitas rąsto galas dunkstelėjo į akmeninę sieną. Renas paėjėjo
dar kelis žingsnius prie pakrantės, surado tinkamą vietą ir nume­
tė kamieną ant žemės.
Priekyje iš jo baltų marškinių buvo likę tik skutai, o krūtinė
išraižyta giliais randais. Priėjau ir paliečiau ranką.
Jis atsisuko ir metė:
- Lik čia.
Pavirtęs tigru, jis nušuoliavo išilgai rąsto, tada nušoko kitoje
upės pusėje, kur šiek tiek kyšojo tilto galas. įsikibęs į jį nagais, jis
nužingsniavo į priekį ir dingo.
Išgirdau metalinį žvangesį ir ūžtelėjimą, tuomet sunkus akme­
ninis tiltas nusileido žemyn. Kirsdamas upę jis garsiai trenkėsi ir
nusėdo į žvyringą krantą, pažerdamas vandens purslus. Aš greitai
nėriau per tiltą, baimindamasi kapų, tūnančių vandenyje apačio­
je. Renas vis dar buvo tigras ir, regis, neketino persimainyti.
įžengiau į akmeninį Kiškindos miestą. Dauguma pastatų čia
buvo dviejų ar trijų aukštų. Namų statybai buvo panaudotas pa­
dūmavęs pilkšvai violetinis akmuo, iš kurio buvo suręstos ir mies­
to sienos. Kietas akmuo buvo nupoliruotas kaip granitas, žvilgan­
tys žėručio gabalėliai spindėjo šviesoje. Atrodė nuostabiai.
Centre stovėjo milžiniška Hanumano statula, kiekviename
kampe, kiekvienoje laisvoje kertelėje stovėjo po natūralaus dy­
džio akmeninę beždžionę. Pastatuose, ant stogų ir balkonuose
stovėjo beždžionių statulos. Net pastatų sienas puošė įmantrūs
beždžionių raižiniai. Statulos vaizdavo keletą beždžionių rūšių,

355
dažnai grupėmis po dvi ar tris. Galima sakyti, kad vieninteliai pri­
matai, neįtraukti į šio miesto sąrašą, buvo išgalvotos skraidančios
beždžionės iš knygos Nuostabusis Ozo šalies burtininkas ir King
Kongas.
Kai praėjau centrinį fontaną, pajutau krustelėjimą ant ran­
kos. Tai Fanindra atgijo. Pasilenkiau, kad ji galėtų nusliuogti ant
žemės. Ji iškėlė galvą ir kelis kartus liežuviu patikrino orą. Tuo­
met nušliaužė per senovinį miestą. Renas ir aš sekėme iš paskos,
o ji lėtai vinguriavo savo keliu.
- Neprivalai likti tigru tik dėl manęs, - aš pasakiau.
Jis ir toliau žvelgė pirmyn, sekdamas paskui gyvatę.
- Renai, tai stebuklas, kad iš viso gali būti žmogumi. Nesielk
šitaip su savimi, prašau. Tik todėl, kad esi pik...
Jis persimainė į žmogų ir atsisuko į mane.
- Aš ir esu piktas! Kodėl man amžinai nelikti tigru? Regis, tu
kur kas geriau jautiesi su juo nei su manimi! - jo mėlynas akis
temdė netikrumas ir skausmas.
-Aš ir jaučiuosi geriau su juo, bet ne todėl, kad jis man labiau
patinka! Dabar apie tai kalbėtis su tavimi pernelyg sudėtinga
nusisukau slėpdama degančius skruostus.
Jis nusivylęs perbraukė per plaukus ir sunerimęs paklausė:
- Kelse, kodėl tu manęs vengi? Ar todėl, kad aš skubinu įvy­
kius? Tu nepasirengusi priimti manęs tokio? Ar todėl?
- Ne. Ne todėl. Tiesiog... - ėmiau gniaužyti pirštus. - Aš ne­
noriu padaryti klaidos ir įsitraukti į tai, kas vieną iš mūsų arba
abudu ilgainiui įskaudintų, ir taip pat nemanau, kad tai geriausia
vieta pokalbiui.
Tai sakydama, stovėjau nudelbusi akis į jo kojas. Kurį laiką jis
nepratarė nė žodžio. Dirstelėjau pro blakstienas ir mačiau, kaip

356
jis tiria mane. Jis kantriai mane stebėjo, kol aš pradėjau muisty­
tis. Mano akys bėgiojo nuo kelio akmenų prie Fenindros, nuo
Fenindros prie rankų, prie bet ko, išskyrus Reną. Galiausiai jis
pasidavė.
- Puiku.
- Puiku?
- Taip, puiku. Duokš man kuprinę. Dabar mano eilė ją nešti.
Jis padėjo man nusikelti nuo pečių kuprinę ir pailgino dirže­
lius, kad tiktų jo platiems pečiams. Fanindra, regis, buvo pasiren­
gusi judėti toliau ir nušliaužė per beždžionių miestą.
įžengėme į tamsiais pastatų šešėliais užklotą dalį. Tamsoje
blykčiojo tik auksinis Fenindros kūnas. Ji praslysdavo pro ma­
žiausius plyšius po gremėzdiškomis durimis, į kurias Renui tek­
davo įsiremti visu kūnu, kad jos atsivertų. Kobra vedė mus jai pa­
čiai težinomu gyvatišku keliu, kurį mudviem su Renu būtų buvę
sunku įveikti. Ji pradingdavo grindų plyšiuose, ir Renas turėdavo
uosti, kad ją vėl rastų. Gana dažnai turėdavome grįžti ir ieškoti
jos kitoje sienos ar patalpų pusėje. Visuomet rasdavome susiran­
giusią ir besiilsinčią, kantriai laukiančią mūsų.
Galiausiai ji nuvedė mus prie stačiakampio baseino, pilno jū­
ros žalumo vandens ir gausiai apaugusio dumbliais. Baseinas sie­
kė iki juosmens, jo kampuose stovėjo aukštos, akmeninės paky­
los. Ant kiekvienos jų - beždžionės statula, atgręžta į atitinkamą
pasaulio šalį.
Akmeninės beždžionės buvo pasilenkusios ir priekinėmis ga­
lūnėmis lietė žemę. Jų dantys buvo prašiepti, įsivaizdavau, kaipjos
šnypščia, tarsi būtų pasirengusios šuoliui. Uodegos, primenančios
storus svertus, raitėsi viršjų nugarų kaip pasirengimo pulti ženklas.
Po pakylomis iš tamsos spoksojo ištisos siaubingų, akmeninių bež­

357
džionių grupės. Jų akys buvo tuščiavidurės irjuodos, o snukiai per­
kreipti grimasų. Jų ilgos galūnės tiesėsi į priekį, tarsi pasiruošusios
griebti ir sudraskyti kiekvieną, kas tik eis pro šalį.
Akmeniniai laiptai vedė aukštyn iki švytinčio baseino. Už­
kopėme ir sužiurome į vandenį. Palengvėjo, kai pastebėjau, jog
drumzlinose gelmėse nėra kapų. Ant baseino pakraščio esančios
akmeninės sienelės matėsi užrašas.
- Ar gali perskaityti? - paklausiau.
- Čia parašyta Niyuj Kapi, tai reiškia - pasirink beždžionę.
- Hmm.
Mes apėjome visus keturis kampus, ištyrinėdami kiekvieną sta­
tulą. Vienos jų ausys buvo stačios ir nukreiptos į priekį, kitos -
plokščios, prigludusios prie galvos. Visos keturios beždžionės buvo
skirtingų rūšių.
- Renai, Hanumanas buvo pusiau žmogus, pusiau beždžionė,
tiesa? Kokios rūšies buvo jo beždžioniškoji dalis?
- Nežinau. Ponas Kadamas žinotų. Tegaliu pasakyti, kad šios
dvi statulos vaizduoja ne Indijos beždžiones. Ši yra vorinė bež­
džionė. Jos kilusios iš Pietų Amerikos. Štai ši teoriškai yra bež1-
džionė, bet ir ne beždžionė. Prie beždžionių ji priskiriama dėl
jos ūgio.
Aš žiūrėjau į jį.
- Iš kur tiek daug žinai apie beždžiones?
Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės.
- Ach, kiek suprantu, pokalbis apie beždžiones yra derama
tema diskusijai? Tikriausiai jei aš būčiau beždžionė, o ne tigras,
tu teiktumeisi paaiškinti, kodėl manęs vengi.
- Aš tavęs nevengiu. Man tiesiog reikia šiek tiek erdvės. Tai
neturi nieko bendro su rūšimis. Tai susiję su kitais dalykais.

358
 - Kokiais kitais dalykais?
- Jokiais.
- Ne, juk turi kažkas būti.
- Tai negali būti bet kas.
- Kas negali būti bet kas?
- Ar negrįžtume prie beždžionių? - pyktelėjau.
- Puiku! - jis irgi garsiai atsikirto.
Valandėlę stovėjome rūsčiai spigindami vienas į kitą. Abu bu­
vome suirzę ir įpykę. Tuomet grįžome tyrinėti beždžionių ir su­
darinėti jų bruožų sąrašo.
Nesusivaldžiusi sarkastiškai leptelėjau:
- Nė nenutuokiau, kad vaikštinėju su beždžionių ekspertu.
Beje, tu juk jomis maitinaisi, tiesa? Taigi suprantu, kodėl apie jas
tiek žinai, juk ir aš atskiriu kiaulieną nuo vištienos.
Renas pervėrė mane rūsčiu žvilgsniu.
- Aš keletą šimtmečių gyvenau zoologijos soduose ir cirkuose,
pameni? Ir aš... nevalgau... beždžionių!
- Hmm, - sukryžiavau rankas ant krūtinės ir rūsčiai dėbtelė­
jau į jį. Jis perliejo mane piktu žvilgsniu, nudrožė tolyn ir pasilen­
kė prie kitos statulos.
Supykęs metė:
- Šita - makaka, kilusi iš Indijos, o šis plaukuotas padaras -
babuinas, taip pat vietinis.
- Tai kurią statulą pasirinkti? Turi būti viena iš šių. Kitos dvi
nepriklauso šioms vietoms, taigi spėju, kad būtent viena iš šių
dviejų.
Renas nesiklausė, tikriausiai vis dar buvo įsižeidęs, ir kai
aš pareiškiau - babuinas, jis apžiūrinėjo beždžionių grupę po
pakyla.

359
 - Kodėl renkiesi jį? - paklausė atsistojęs.
- Jo snukis man primena Hanumaną.
- Gerai, patikrink spėjimą.
- Kaip patikrinti?
- Nežinau! - jis prarado kantiybę. - Padaryk kažką, ką darai
su savo ranka.
- Nesu tikra, kad šįkart suveiks.
Jis mostelėjo į statulą.
- Gerai, tada patrink jo galvą kaip Budos statulą. Turime išsi­
aiškinti kitą galimybę.
Dėbtelėjau į Reną, kuris aiškiai buvo nusivylęs manimi, tada
nuėjau prie babuino ir nedrąsiai paliečiau jo galvą. Nieko nenuti­
ko. Paplekšnojau per jo skruostus, patiyniau pilvą, timptelėjau už
rankų ir uodegos... nieko. Spustelėjau jo pečius ir pajutau, kaip
statula šiek tiek krustelėjo. Pastūmiau vieną petį. Pakyla nuslydo
į šoną ir atsivėrė akmeninė dėžė su svirtimi. Ištiesiau ranką ir pa­
traukiau ją. Iš pradžių niekas nesujudėjo. Bet pajutau, kaip kaista
mano ranka. Išryškėjo ant jos nupiešti simboliai ir tuomet svirtis
sukrutėjo, pakilo, pasisuko ir iššoko.
Žemę sudrebino griausmas, vanduo baseine ėmė sekti. Re­
nas pačiupo mano ranką, greitai prisitraukė mane prie krūtinės
ir vikriai nusitempė tolyn nuo baseino. Jis uždėjo delną man ant
dilbio ir stebėjo, kaip juda akmuo.
Stačiakampis baseinas skilo į dvi dalis. Abi jos ėmė judėti prie­
šingomis kryptimis. Vanduo ištekėjo nugarmėdamas į apačią, iš­
tiško į uolas ir akmenis ir subėgo į kiaurymę, atsivėrusią baseino
apačioje.
Kažkas pradėjo kilti. Iš pradžių pamaniau, kad tai tebuvo švie­
sos atspindys ant žaižaruojančio, šlapio akmens, tačiau šviesa vis

360
labiau augo ir spindėjo, kol galiausiai išvydau, kaip iš duobės iš­
nyra medžio šakelė. Ji visa buvo nusėta žėrinčiais auksiniais lape­
liais. Po to iškilo daugiau šakelių ir galiausiai pasirodė kamienas.
Jis vis kilo ir kilo, kol prieš mūsų akis stojo visas medis. Jo lapeliai
mirguliavo skleisdami švelnią, geltoną šviesą, tarsi ant jo šakų
būtų sunerta tūkstančiai auksinių kalėdinių lempelių. Auksiniai
lapeliai virpėjo it kedenami lengvo vėjelio.
Medis buvo kone dvylikos pėdų aukščio, nusėtas mažyčiais
baltais žiedeliais, skleidžiančiais malonų aromatą. Jo lapeliai
buvo pailgi ir plonyčiai, želiantys iš gležnų šakelių, kurios tiesėsi
nuo storesnių ir tvirtesnių šakų, išaugusių iš tvirto kamieno. Me­
dis augo didelėje akmeninėje dėžėje, kuri dabar buvo iškilusi ant
tvirtos akmeninės pakylos. Tai buvo pats gražiausias kada nors
mano regėtas medis.
Renas paėmė mane už rankos ir atsargiai nusivedė prie jo. Jis
palietė auksinį lapelį.
- Kaip gražu! - sušukau.
Jis nuskynė žiedą ir pauostė.
- Tai mango medis.
Mudu abu gėrėjomės medžiu. Neabejojau, kad tą akimirką
aš, kaip ir Renas, spindėjome iš susižavėjimo.
Reno veido bruožai sušvelnėjo. Jis žengtelėjo prie manęs, pa­
kėlė ranką ir įkišo žiedelį man į plaukus. Pasisukau, dėdamasi,
kad nepastebėjau, ir paliečiau auksinį lapą.
Kai po akimirkos vėl pažvelgiau į jį, jo veidas buvo akmeninis,
o balta gėlė gulėjo ant žemės suglamžyta ir nereikalinga. Mano
širdis suvirpėjo iš skausmo, kai išvydau purvan numestus sunio­
kotus dailius žiedlapius.
Tylėdami apėjome medį, tyrinėdami jį iš visų pusių. Renas
šūktelėjo:

361
 - Štai! Ar matai viršuje? Tai auksinis vaisius!
-Kur?
Jis parodė į medžio viršūnę. Geriau įsižiūrėjusi, pamačiau
auksinį rutulį, lengvai siūbuojantį ant šakos.
- Tai mango vaisius, - sumurmėjo jis. - Na žinoma. Dabar tai
įgauna prasmę.
- Kodėl?
- Mangai - viena pagrindinių Indijos eksporto prekių. Tai
svarbiausia mūsų šalies prekė. Mangai yra didžiausias natūralus
išteklius, kokį tik turime. Taigi Auksinis Indijos vaisius yra man­
go. Turėjau anksčiau susiprotėti.
Spoksojau į aukštai iškilusias šakas.
- Kaip jį pasieksime?
- Ką turi galvoje? Kaip mes jį pasieksime? Tiesiog lipk man ant
pečių. Turime tai padaryti drauge.
- Ach, Renai, - nusijuokiau. - Manau, kad reikia sugalvoti
kitą būdą. Gal tau liuoktelėti, kaip daro supertigrai, ir nuskinti
dantimis ar panašiai. «
Jis piktdžiugiškai šyptelėjo.
- Ne. Tu, - jis palietė pirštu mano nosį, - užlipsi ant mano pečių.
- O, tik nekartok daugiau, - suvaitojau.
- Eikš. Vis tiek įkalbėsiu. Tai vaikų žaidimas.
Jis pakėlė mane ir pasodino ant akmeninio baseino krašto.
Tada atsuko nugarą.
- Na, ropškis.
Renas ištiesė rankas. Aš nedrąsiai įsikibau į jas ir užmečiau
koją ant vieno peties, visą laiką skųsdamasi. Jau ketinau nulipti,
bet jis jautė, kad galiu persigalvoti, todėl čiupo mano kitą koją ir
užsivertė ant pečių, man nė nespėjus mirktelėti.

362
 Kantriai ignoruodamas mano riksmus, jis suėmė už rankų, iš­
lygino pusiausvyrą ir nužingsniavo prie medžio. Kurį laiką dairė­
si, ieškodamas tinkamos vietos, paskui paaiškino, ką daryti.
- Matai tą storą šaką tiesiai virš galvos?
- Taip.
- Paleisk vieną mano ranką ir įsikibk į ją.
Aš taip ir padariau, tik pagrasindama:
- Neišmesk manęs!
- Kelse, nėra jokio pavojaus, kad galėčiau tave išmesti.
Aš pačiupau šaką ir įsitveriau jos.
- Gerai. Dabar kita ranka taip pat įsikibk į ją. Aš laikysiu tavo
kojas, nesijaudink.
Tvirtai abiem rankom įsikibau į šaką, tačiau mano delnai buvo
šlapi nuo prakaito ir jei jis nebūtų laikęs, esu tikra, kad būčiau
nudribusi.
- Ei, Renai, tai puikus sumanymas, bet vaisius vis dar yra per
gerą pėdą ar dvi ir aš jo nepasiekiu. Ką dar turėčiau padaryti?
Užuot atsakęs, jis nusikvatojo:
- Palūkėk sekundėlę.
- Ką reiškia, sekundėlę?
Jis nutraukė teniso batelius nuo mano kojų ir paliepė:
- Laikykis už šakos ir atsistok.
Išsigandusi suinkščiau ir tvirtai įsikibau į šaką. Renas stum­
telėjo mane aukštyn. Žvilgtelėjau į apačią ir pamačiau, kaip jis
delnais suėmė mano pėdas ir kėlė rankas, jomis išlaikydamas visą
mano svorį.
- Renai, ar kuoktelėjai? - sušnypščiau. - Aš per sunki.
- Aišku, kad ne, - nusišaipė jis. - Dabar būk atidi. Laikykis
už šakos. Noriu, kad perkeltum pėdas nuo rankų ant pečių, pir­
miausia vieną koją, po to kitą.

363
 Jis nukėlė pirma dešinę koją, pajutau, kaip mano kulnas
bumbtelėjo ant jo dilbio. Atsargiai kilstelėjau savo pėdą ir uždė­
jau ant jo plataus peties, po to jis pakartojo tą patį su kita koja.
Pažvelgiau į vaisių, kuris dabar kabėjo tiesiai priešais mane ir
lengvai lingavo.
- Gerai. Dabar pamėginsim nuskinti vaisių. Luktelk.
Reno rankos pakilo prie mano blauzdų ir tvirtai jas suspaudė.
Paleidau šaką, kuri dabar siekė mano liemenį, ir ištiesiau ranką
prie siūbuojančio vaisiaus. Jis kabėjo ant ilgo stiebo, palinkusio
nuo pačios medžio viršūnės.
Vos paliečiau pirštais vaisių, ir jis akimirksniu pakilo, paskui
grįžo vėl. Suėmiau jį į delną ir švelniai patraukiau.
Jis nesidavė. Truktelėjau stipriau, stengdamasi nesužaloti.
Nuostabiausia buvo tai, kad jis atrodė kaip tikras mango, glotnia
žievele, nors ir akinamai žėrinčia auksu. Aš dar kartą kilstelėjau
ranką prie šakos, patraukiau iš visųjėgų ir galiausiai nuskyniau jį.
Akimoju mano kūnas sustingo ir pastėro, o sąmonė paniro
į tamsią viziją. Krūtinę ėmė svilinti deginantis karštis, aš stovė­
jau visiškoje tamsoje. Prie manęs artinosi vaiduokliškas siluetas.
Subangavo padūmavę bruožai ir vaizdas ėmė ryškėti. Tai buvo
ponas Kadamas! Jis kažką gniaužė prie krūtinės. Kai patraukė
ranką, pamačiau iki raudonumo įkaitusį amuletą. Nuleidau galvą
ir išvydau, kad maniškis tvieskė taip pat. Stengiausi paduoti jam
ranką ir kalbėjau, bet mes vienas kito negirdėjome.
Priešais mus sukosi dar viena vaiduokliška figūra, kuri netru­
kus iš lėto įgavo pavidalą. Ji taip pat spaudė nemažą amuletą.
Kai figūra išryškėjo, ji akimirksniu įsmeigė akis į poną Kadamą ir
beregint sutelkė savo dėmesį į jo amuletą.

364
 Šis vyras buvo apsirengęs prabangiais, šiuolaikiškais drabu­
žiais. Jo neramiose akyse atsispindėjo intelektas, pasitikėjimas
savimi, ryžtas ir dar kažkas, kažkas tamsaus, kažkas... blogo. Jis
pabandė žengti į priekį, tačiau kažkoks baijeras nė vienam iš
mūsų neleido pajudėti.
Jo veido bruožai įsitempė ir persikreipė nuo niekšiško įniršio
ir nors jis greitai susitvardė, vis dėlto pyktis niekur nedingo, - jis
pasalūniškai tūnojo jo akyse. Kai nepažįstamasis sužiuro į mane,
pilve pajutau juodą, desperatišką baimę. Jis aiškiai kažko norėjo.
Jo akys atidžiai tyrinėjo mane nuo galvos iki kojų, kol susmigo
į tviskantį amuletą ant kaklo. Jo veidu perbėgo pagiežos ir atstu­
miančio pasigėrėjimo banga. Pažvelgiau į poną Kadamą, tikėda­
masi pagalbos, tačiau jis taip pat atidžiai stebėjo vyrą.
Aš labai bijojau. Šaukiau Reną, tačiau net pati negirdėjau
savo balso.
Nepažįstamasis kažką išsitraukė iš kišenės ir ėmė berti keistus
žodžius. Bandžiau perskaityti juos iš jo lūpų, tačiau atrodo, kad
jis kalbėjo man nepažįstama kalba. Pono Kadamo bruožai pama­
žu ėmė darytis permatomi. Jis vėl tapo vaiduokliškas. Žvilgtelėjau
į savo ranką ir aiktelėjau pamačiusi, kad tas pats vyksta ir su ma­
nimi. Man svaigo galva. Supratau, kad tuoj nualpsiu. Nebegalė­
jau daugiau išstovėti. Kritau žemyn... žemyn... žemyn.
Iltsimerkusi prieš akis pamačiau Reno veidą.
- Kelse! Ar tau viskas gerai? Tu nukritai. Ar nualpai? Kas
nutiko?
- Ne, aš nenualpau! - Burbtelėjau. - Bent jau nemanau taip. -
Jis laikė mane savo glėbyje, beveik prisiglaudęs, ir man tai patiko.
Aš nenorėjau, kad man patiktų, tačiau vis dėlto man patiko.
- Tu mane pagavai?
- Juk sakiau, kad niekada nepaliksiu tavęs, - atsakė. m
- Ačiū, Superherojau! - sarkastiškai suveblenau. - O dabar
pastatyk mane ant žemės, prašau. Aš galiu ir pati stovėti.
Renas atsargiai pastatė mane, tačiau didžiam mano liūdesiui
kojos vis dar virpėjo. Jis ištiesė ranką prilaikydamas ir aš surikau:
- Juk sakiau, kad galiu pati atsistoti! Palik mane nors minu­
tėlę, girdi?
Nė nenutuokiau, kodėl taip staugiau ant jo. Jis tiesiog stengė­
si man padėti, bet aš buvau išsigandusi. Su manimi dėjosi keisti
dalykai, kurių nepajėgiau kontroliuoti. Be to, kai jis mane palies­
davo, tapdavau drovi ir perdėmjautri. Negalėdavau blaiviai mąs­
tyti, kai jis prisiliesdavo. Mano sąmonė aptemdavo lyg veidrodis

366
garų pilname vonios kambaryje, todėl norėjau kaip galėdama
greičiau nuo jo pasitraukti.
Atsisėdau ant akmeninio baseino krašto ir apsiaviau teniso
batelius, vildamasi, kad svaigulys netrukus praeis.
Renas sudėjo ant krūtinės rankas ir prisimerkęs stebėjo mane.
- Kelse, pasakyk, kas atsitiko.
- Aš tiksliai nežinau. Atrodo, mačiau... viziją.
- Ir ką išvydai toje vizijoje?
- Ten buvo trys žmonės, ponas Kadamas, kažkoks baisus vyras
ir aš. Mes visi turėjome amuletus ir jie tvieskė raudona šviesa.
Jis nuleido rankas, veidas surimtėjo. Po pauzės tyliai pasiteiravo:
- Kaip atrodė tas baisusis vyras?
- Jis buvo... nežinau, tarsi kompanijos bosas ar kažkas pana­
šaus. Vyrukas, kuris mėgsta viską kontroliuoti ir žudyti. Jo plau­
kai buvo tamsūs, o akys juodos ir blizgančios.
- Ar jis indas?
- Nežinau. Galbūt.
Fenindra susirangė prie mano kojų kaip apyrankė. Pakeliaują
ir užsimoviau ant rankos, tada desperatiškai apsižvalgiau.
- Renai? Kur Auksinis vaisius?
- Jis čia. - Jis pakėlė vaisių, nukritusį po medžiu.
- Turime jį paslėpti. - Paėmiau savo kuprinę ir ištraukiau ant­
klodę. Tada atsargiai, kad mūsų rankos nesusiliestų, paėmiau iš
Reno vaisių, suvyniojau jį ir įsidėjau į kuprinę. Supratau, kad per­
sistengiau, vengdama prisiliesti prie Reno, nes kai vėl pažvelgiau
į jį, jis rūsčiai dėbsojo į mane.
- Ką? Jau net paliesti manęs negali? Ką gi, malonu žinoti, kad
tapau tau toks bjaurus! Gaila, kad nesugebėjai įkalbėti Kišano
keliauti drauge, tuomet nereikėtų kankintis mano draugijoje!

367
 Nekreipdama į tai dėmesio užsirišau batraiščius dvigubais
mazgais.
Jis mostelėjo į miestą ir nusišaipė:
- Pirmyn, kai tik pasijusite geriau, rajkumari.
Aš dėbtelėjau, bakstelėjau ranka į jo krūtinę ir atšoviau:
- Kišanas nebūtų toks kvailys. Jūsų žiniai, pone Sarkazme,
dabar jūs man visai nepatinkate.
Jis prisimerkė.
- Sveika atvykusi į klubą, Kelse. Tai ar keliausime?
- Puiku! - atsukau jam nugarą, pasitaisiau kuprinės dirželius
ir išdidžiai nudrožiau viena.
- Puikul - jis įpykęs pakėlė rankas.
- PUIKU! - išrėkiau visa gerkle ir pasipūtus patraukiau atgal
į miestą, Renas, tyliai plūsdamasis, sekė iš paskos.
Kai praėjome pirmąjį pastatą, ūmai ėmė drebėti žemė. Stab­
telėjome ir atsigręžėme į auksinį medį. Jis smigo atgal į žemę, o
pasidalijęs baseinas skubėjo susijungti. Iš po keturių beždžionių
statulų sklido keistas švytėjimas.
- Žinai, Kelse, manau, kad protingiausia būtų kuo greičiau
palikti šį miestą.
Mes leidomės bėgti ir greitai atsidūrėme tarp namų. Už nu­
garos girdėjau šnypštimą ir klyksmus, prie kurių prisidėjo kiti
garsai. Beždžionių statulos suspindėdavo ir atgydavo. Kažkas su­
judėjo virš mūsų galvų.
Nedideli juodi ir rudi pavidalai šokinėjo per pastatus ir sekė mus.
Tos būtybės taip garsiai klykavo, kad triukšmas buvo nepakeliamas.
Bėgdama surikau Renui:
- Nuostabu! Dabar mus vejasi beždžionių orda! Galbūt, kai
jos mus užpuls, tu galėsi išvardyti jų rūšis, kad aš įvertinčiau bež­
džionę, kuri mane pribaigs!

368
 Jis skuodė šalia manęs.
- Su malonumu! Bent jau kai tave puls beždžionės, neturėsi
laiko kabinėtis prie tnanęsl
Beždžionės artėjo. Vos neparkritau, kai viena jų pralėkė tiesiai
man prieš kojas. Renas milžinišku tigrišku šuoliu perskriejo ba­
seiną. Pamaiva.
- Renai, tu gaišti laiką. Bėk iš čia! Imk kuprinę ir dumk.
Jis kandžiai nusikvatojo skuosdamas priekyje manęs, tada ap­
sigręžė ir atsikirto:
- Cha! Taip lengvai nori manimi atsikratyti!
Aplenkdamas mane jis vėl pavirto tigru. Tada apsisuko, liuok­
telėjo per mane ir rėžėsi į beždžionių būrį, jas pristabdydamas.
Nesustodama surikau jam:
- Ei! Atsargiai, Misteri, žiūrėk, kur šoki! Vos galvos man ne­
nunešei!
Lėkiau kiek įkabindama. Už nugaros girdėjau siaubingus gar­
sus. Dauguma beždžionių perėjo į puolimą. Renas kandžiojosi,
draskė letenomis ir griausmingai riaumojo. Žvilgtelėjau per petį.
Mane vis dar persekiojo rudos, pilkos ir juodos beždžionės, iš
paskos vijosi didžiulis babuinas, nušokęs nuo pakylos prie spin­
dinčio tvenkinio.
Pasukusi už kampo galiausiai išvydau pakeliamąjį tiltą. Viena
beždžionė liuoktelėjo ir įsikibo man į koją, sulėtindama mano
tempą. Tebebėgdama bandžiau ja nusikratyti. Bet viskas buvo
veltui. Surikau:
- Kvai-la bež-džio-nė... atsikabink!
Vietoj atsakymo ji įkando man į kelį.
- Oiii! - dar stipriau papurčiau koją ir šlubčiodama bėgau to­
liau, iš visų jėgų mušdama kulnais, kad tik kaip nors atsikratyčiau

369
nekviestos bendrakeleivės. Kaip tik tada atgijo viršutinė Fenin-
dros dalis. Ji sušnypštė ir spjovė į beždžionę, ši suklykė ir akimoju
paleido mano koją.
- Ačiū, Fenindra, - paglosčiau jos galvą, kai ji vėl įsitaisė ant
rankos.
Pasiekiau vartus, perbėgau tiltą ir sustojau kitoje pusėje. Re­
nas šuoliavo prie manęs, stengdamasis nusipurtyti ant nugaros
užšokusias beždžiones. Kelios jų klykaudamos ir spygaudamos
veržėsi prie manęs. Įniršusi spyriau joms, greitai nusimečiau ku­
prinę ir išsitraukiau gadą.
Ėmiau mojuoti ja kaip beisbolo lazda. Bjauriu smūgiu trink­
telėjau vieną beždžionę ir ši inkšdama nuskriejo atgal į miestą.
Blogiausia, kad į savo priešininkes pataikydavau bemaž tik iš
trečio karto. Viena beždžionė užšoko ant nugaros ir ėmė rauti
man plaukus. Kita įsikabino į koją. Bet aš ir toliau mosavau gada
priešais save, kol galiausiai atsikrąčiau daugumos tų bjaurybių.
Renas šuoliavo per tiltą su maždaug penkiolika beždžionių,
įsikabinusių į jo kailį. Jis pašoko, liuoktelėjo į medžius ir ėmė
trintis į kamienus, pirmiausiai vieną šoną, po to kitą. Jis pakilo
aukštai, kad brūkšteltų nugarą į šakas ir nusigramdytų tai, kas
dar ant jo liko.
Adatiniai medžiai atgijo, nuleido ūsus, apsivijo piktų beždžio­
nių kojas ir uodegas ir klykiančias pakėlė jas aukštyn tarp šakų.
Jos buvo pernelyg lengvos, kad pajėgtų kovoti, tad greitai išnyko
medžių viršūnėse.
Tuo tarpu aš mojavau gada, norėdama pribaigti piktąjį babui­
ną, kuris vis išvengdavo mano smūgių. Jis buvo per greitas ir visą
laiką piktai tarškėjo. Jis mosavo savo ilgomis rankomis ir vis nu­
taikydavo progą apkulti mane. Jis buvo stiprus ir jo smūgiai buvo

370
skaudūs. Kiekvienas toks smūgis atsiliepdavo mano jau pavargu-
siems raumenims. Rodėsi, kad tampu žlėgtainiu. Maža beždžio­
nėlė užsiropštė ant mano nugaros ir taip stipriai patraukė kasas,
kad iš akių ištryško ašaros.
Atsikratęs beždžionių, Renas atskubėjo prie manęs. Jis atka­
bino beždžionėlės pirštus iš mano kasų, nutraukė ją nuo pečių
ir stipriai sviedė pro miesto vartus. Ši trinktelėjo ant žemės, nu­
sirito, tada pakilo, sušnypštė ir išnyko. Paskui Renas pastvėrė iš
mano rankų gadą ir iškėlė nusitaikydamas į babuiną. Šis suprato,
kad Reno smūgis bus ne toks, kaip mano, nes garsiai suklykęs
sparčiai nušuoliavo atgal į miestą.
Sunkiai šnopuodama atsisėdau ant žemės. Mieste tapo klai­
kiai tylu. Nesigirdėjo nė mažiausio beždžionių šnypštelėjimo ar
spygtelėjimo.
Renas atsisuko į mane.
- Ar gerai jautiesi?
Aš tik numojau ranka. Jis pritūpė, palietė mano skruostą, nu­
žvelgė nuo galvos iki kojų ir tada šyptelėjo.
- Beje, tai buvo nykštukinė marmozetė. Jei kartais tau buvo
įdomu.
- Ačiū, vaikščiojanti beždžionių enciklopedija, - atsakiau
švokšdama.
Jis nusikvatojo ir ištraukė butelį vandens, paskui padavė ener­
ginį batonėlį.
- O tu nevalgysi?
Jis prisidėjo ranką prie krūtinės ir nusišaipė:
- Ar aš? Valgyti energinį batonėlį, kai džiunglės pilnos gar­
džiausių beždžionių? Ne, ačiū. Aš nesu toks alkanas.

371
 Tylėdama knibinėjau skanėstą ir apžiūrinėjau Auksinį vaisių,
norėdama įsitikinti, kad jis nesusibraižė. Jis vis dar buvo saugiai
suvyniotas į mano antklodę.
- Žinai, - pasakiau atsikąsdama batonėlio, - net nesitiki, kad
mums pavyko pasprukti iš miesto beveik nenukentėjusiems.
- Nenukentėjusiems? - jis išsižiojo. - Kelse, beždžionės su­
kandžiojo visą mano nugarą ir kitas vietas, apie kurias net neno­
riu pagalvoti!
- Aš sakiau beveik.
Jis suurzgė.
Greitai užkandę ir pailsėję, leidomės prie žvyringos pakran­
tės, plytinčios tarp upelio ir medžių. Kai ėjome, Renas talžė me­
džius triguba jėga. Pasijaučiau labai kalta, kad taip su juo elgiau­
si. Nepajėgiau nuleisti akių nuo jo plačių pečių, kai jis piktas ėjo
priekyje.
Kaip sunku! Ilgėjausi jo draugystės. Jau neminint kitų dalykų.
Buvau kone pasiryžusi atsiprašyti, kai ūmai pastebėjau kapas,
kurios, iškišusios iš vandens viršugalvius, stebėjo mus.
- Ei, Renai? Mes čia ne vieni.
Pajutusios mūsų žvilgsnius, kapos tapo aktyvesnės. Jos lėtai
kyščiojo galvas iš vandens ir sekė mus savo juodomis it rašalas
akimis. Negalėjau į jas nežiūrėti. Jos buvo siaubingos! Jos smir­
dėjo kaip dvokianti pelkė, o akys mirksėjo kaip krokodilo.
Jų kūnai buvo blyškūs, kone permatomi, po šalta ir drėgna
oda pulsavo juodos venos. Paspartinau žingsnį. Renas įsiterpė
tarp manęs ir vandens, įspėjamai iškeldamas godą.
- Pabandyk joms nusilenkti, - pasiūliau.
Eidami pro šalį mudu abu ėmėme lenkti galvas, tačiau jos ne­
kreipė į tai dėmesio ir vis lindo iš vandens. Dabar jos stovėjo sta­

372
čios ir lėtai, mechaniškai judėjo į priekį, tarsi būtų prabudusios
iš gilaus miego. Vanduo jau siekė joms iki krūtinės, tačiau jos ir
toliau ėjo pirmyn. Pasisukau ir padariau žemą reveransą, tačiau
tai vis tiek nesuveikė.
- Paskubėk, Kelse. Greičiau!
Dejom į kojas. Žinojau, kad man neužteks jėgų taip ilgai lėkti,
nors kuprinę nešė Renas. Iš vandens išlindo daugiau kapų, jos
buvo vos kelios pėdos nuo mūsų. Jų rankos buvo ilgos, delnai -
pieviniai. Viena jų nusišypsojo man ir aš pamačiau aštrius, krei­
vus dantis. Nugara perbėgo drebulys ir ėmiau dar greičiau bėgti.
Dabar jau mačiau jų kojas. Stebėjausi, kad jos panašios į žmo­
gaus. Jų nugaros buvo su keteromis, panašiomis į žuvies stuburą.
Stiprios, raumeningos kojos buvo aplipusios purvu ir maurais, o
ilgos uodegos raitėsi kaip beždžionių, tačiau patys galiukai baigė­
si permatomais pelekais. Kapos grėsmingai kinkavo kranto link,
traukdamos kojas iš purvo ir garsiai šliurpsėdamos. Šlitiniuoda-
mos jos stengėsi tiesiai laikyti iškeltas galvas, todėl jų kūnai ju­
dėjo tarsi atskirai. Galvos nejudėjo, o torsai zombiškai siūbavo ir
lingavo. Jos buvo beveik per pėdą žemesnės už mudu su Renu,
judėjo greitai, nerangiai spartindamos plėvėtų kojų žingsnius.
Buvo klaiku matant judančius kūnus sustingusiomis galvomis.
- Greičiau, Kelse. Bėk greičiau!
- Aš nebegaliu greičiau, Renai!
Baltų kapų-vampyrų orda žengė paskui mus, greitai mažinda­
ma nuotolį.
- Bėk, Kelse! - suriko Renas. - Aš pabandysiu jas sustabdyti!
Nuskuodusi gerą kelio gabalą atsigręžiau pažiūrėti, kaip se­
kasi Renui. Jis stabtelėjo nusilenkdamas kapoms. Jos sustojo, ta­
čiau priešingai, nei buvo sakiusi Reno motina, pačios nenusilen­

373
kė. Tik jų žiaunos kaklų šonuose tai atsiverdavo, tai užsiverdavo,
apnuogindamos dantis. Iš jų burnų varvėjo tirštos, juodos seilės,
bukas gurguliavimas ūmai virto veriamu žviegimu. Jos brovėsi
prie Reno, supdamos jį iš visų pusių.
Jis galingai tvojo gada į arčiausiai stovėjusios būtybės krūtinę.
Iš monstro burnos ištiško juodas, bjaurus skystis, ir jis nudribo
ant upelio kranto. Kiti sutvėrimai nė nepastebėjo savo kritusio
bendražygio. Jie tiesiog stengėsi apsupti Reną.
Jis rėžė dar kelis kartus, tada apsigręžė ir leidosi prie manęs,
iš tolo šaukdamas:
- Bėk, Kelse! Nesustok!
Mums pavyko nuo jų atsiplėšti, bet aš greitai pavargdavau.
Trumpam stabtelėjome atgauti kvapą.
- Jos mus pagaus, - sušvokščiau, gaudydama orą, - aš daugiau
nebegaliu. Mano kojos atsisako judėti.
Renas taip pat sunkiai kvėpavo.
- Žinau. Bet turime pasistengti. - Nugėręs didelį gurkšnį van­
dens, jis padavė butelį man, paėmė mane už rankos ir nusivedė
prie medžių. - Eime. Sek iš paskos. Kai ką sumaniau.
- Renai, adatiniai medžiai siaubingi. Jei grįšime čia, mus ban­
dys nužudyti ne vienos, bet iš karto dviejų rūšių persekiotojai.
- Tiesiog pasikliauk manimi, Kels. Eik iš paskos.
Kai įžengėme į dygųjį mišką, šakos iš karto ėmė tiestis į mus.
Bet Renas greitai tempė mane paskui save. Aš jau nemaniau, kad
pajėgsiu bėgti, bet kažin kaip vilkausi. Jaučiau, kaip spygliai raižo
nugarą ir dreskia marškinėlius.
Po kelių minučių Renas sustojo, liepė nejudėti ir tada gerokai
aptalžė gada mus supančių medžių kamienus.

374
 - Sėskis, - sušnopavo pasilenkęs. - Pailsėk šiek tiek. Nuvilio­
siu kapas į tankmę. Tikiuosi, kad jas ištiks beždžionių likimas.
Renas pasivertė į tigrą, paliko man godą ir kuprinę ir nuskuo­
dė į banguojančių šakų tankumyną. Atidžiai klausiaus. Girdėjau,
kaip juda medžiai, bandydami jį pagriebti. Tada stojo mirtina
tyla. Vienintelis garsas buvo mano nelygus kvėpavimas. Atsisė­
dau ant samanotos žemės kuo toliau nuo medžių ir laukiau.
įtempiau klausą, bet nieko negirdėjau, netgi paukščių. Ga­
liausiai atsiguliau, pasidėjusi galvą ant kuprinės. Skaudėjo visą
kūną, raumenys tvinkčiojo, gėlė subraižytą nugarą. Veikiausiai
panirau į sapną, nes pabudau nuo netikėto garso. Išgirdau keistą
šlepsėjimą prie savo galvos. Blyški, pilkšvai gelsva figūra išniro iš
už medžių prie pat manęs ir, nespėjus man atsitokėti, stvėrė už
rankų, truktelėjo ir pasodino. Tada pasilenkė ir apspjovė mano
veidą juodomis seilėmis.
įniršusi tvatinau kumščiais įjos krūtinę, tačiau ji buvo stipres­
nė. Jos torsas buvo nusėtas žaizdomis, iš kurių lėtai sunkėsi tam­
sūs lašai, kai kuriose vietose medžiai buvo išplėšę ištisus gabalus
mėsos. Ateiviškos akys kelis kartus sumirksėjo, tada ji prisitraukė
mane, iššiepė dantis ir suleido į mano kaklą.
Ji urgzdama čiulpė mano kraują, o aš spardžiausi, stengdama­
si ištrukti iš jos gniaužtų. Klykiau ir daužiausi, tačiau mano jėgos
greitai seko. Po akimirkos jau nieko nebejaučiau. Atrodė, tarsi
tai vyksta ne su manimi, o su kažkuo kitu. Aš vis dar girdėjau tą
monstrą, tačiau mano kūną buvo apėmusi keista apatija. Vaizdas
aptemo, sąmonę užplūdo mieguista ramybė.
Girdėjau trenksmą ir piktą riaumojimą. Tada virš savęs išvy­
dau angelą-karį. Ach, koks jis buvo didingas! Pajutau, kaip jis
atsargiai timptelėjo mano kaklą ir mane slėgęs sunkumas kažkur

375
išnyko. Pasigirdo sultingas tekštelėjimas, ir pamačiau virš manęs
pasilenkusį dailų vyrą. Jis kažką atkakliai kalbėjo, bet aš nepajė­
giau suprasti jo žodžių. Stengiausi atsakyti, tačiau liežuvis ne­
klausė.
Jis labai švelniai nubraukė plaukus nuo mano veido ir vėsiais
pirštais greitai apčiupinėjo kaklą. Jo stebuklingose akyse tvenkėsi
ašaros ir vienas deimantu spindintis lašas nukrito ant mano lūpų.
Pajutau, koks jis sūrus, ir užmerkiau akis. Kai vėl atsimerkiau, jis
šypsojosi. Tos šypsenos skleidžiama šiluma pasklido visu mano
kūnu, tarsi apgobdama raminančia švelnumo skraiste. Karys at­
sargiai pakėlė mane ant rankų ir aš užmigau.

Kai atgavau nuovoką, buvo tamsu, aš gulėjau prie žalsvai

oranžinės ugnies. Renas sėdėjo šalia, įsmeigęs žvilgsnį į liepsną,
atrodė palūžęs, išsekęs ir nelaimingas. Matyt, išgirdęs, kaip aš
sukrutėjau, atėjo, kilstelėjo galvą ir padavė vandens. Ūmai mano
gerklė užsidegė, tarsi būčiau prarijusi visą ugniavietę. Karštis
sklido gilyn, kol galiausiai sprogo. Mano vidus degte degė, inkš-
čiau nuo baisaus skausmo.
Renas atsargiai paguldė mano galvą, paėmė ranką ir ėmė glos­
tyti pirštus.
- Aš taip gailiuosi. Neturėjau palikti tavęs vienos. Taip turėjo
nutikti man, one tau. Tuto nenusipelnei. - Jis paglostė skruostą. - Nė
nežinau, kaip viską ištaisyti. Nežinau, ką daryti. Neįsivaizduoju,
kiek kraujo praradąi ir ar įkandimas mirtinas. - Jis bučiavo mano
pirštus ir kuždėjo: - Negaliu tavęs prarasti, Kelse. Nė už ką.
Mane vėl pasiglemžė deginantis karštis, o skausmas temdė
akis. Ėmiau raičiotis. Skausmas buvo nepakeliamas, tokio nie­
kada nebuvau patyrusi. Renas drėkino mano veidą šlapiu, vėsiu

376
rankšluosčiu, tačiau nuo ugnies, kuri degino mano venas, niekas
negelbėjo. Tai buvo tikra kančia! Netrukus pastebėjau, kad šalia
kažkas raitosi.
Tai buvo Fenindra. Ji atgijo, nusivijo nuo rankos ir susirangė
prie Reno kelių. Nekaltinau jos, kad panoro mane palikti. Ji iš­
kėlė galvą ir išskleidė gobtuvą. Tada plačiai prasižiojo ir metėsi į
mane! Ji ikirto į kaklą ir giliai įkišo savo geluonį į plėštinę žaizdą.
Sušvirkštė nuodus, atšlijo ir tada vėl ėmė kirsti. Aš dejavau. Pa­
liečiau pirštais kaklą. Iš jo sunkėsi pūliai. Iš Fenindros geluonies
lašėjo auksinės sultys. Ji taip pat sugėlė visą mano ranką. Stebė­
jau, kaip auksinis lašelis lėtai nuteka nuo piršto ir nukrenta ant
pūlių dėmės mano delne. Pūliai sušnypštė ir ėmė garuoti. Fenin­
dros nuodai skverbėsi į mano venas. Ledinis šaltis stingdė kojas,
rankas ir pasiekė širdį.
Jaučiau, kad mirštu. Žinojau tai. Nekaltinau Fenindros. Ji juk
buvo tik gyvatė. Ir greičiausiai nenorėjo, kad ilgiau kamuočiausi.
Renas priglaudė butelį vandens prie mano lūpų. Mintyse dė­
kodama nurijau gurkšnį. Fenindra susiraitė prie jo šono ir su­
stingo. Renas švelniai išvalė mano žaizdą ant kaklo ir nuplovė
šnypščiantį juodą kraują, kuriuo buvo aptaškyta oda.
Bent jau neskaudėjo. Nežinau, ką padarė Fenindra, bet ji ti­
krai nuskausmino. Pasijutau mieguista. Supratau, kad reikia at­
sisveikinti. Norėjau pasakyti visą tiesą Renui. Pasakyti, kad jis
buvo geriausias draugas, kokį kada nors esu turėjusi. Kad aš labai
gailiuosi dėl savo elgesio su juo. Norėjau pasakyti, kad... jį myliu.
Tačiau nieko neįstengiau ištarti. Mano gerklė buvo užgniaužta,
tikriausiai ištinusi nuo gyvatės nuodų. Pajėgiau tik žiūrėti į jį,
klūpantį šalia.

377
 Viskas gerai. Paskutinį kartą pažvelgti į jo žavingą veidą - man to
pakanka. Mirsiu būdama laiminga moteris.
Buvau visiškai išsekusi. Akių vokai tapo nepakeliamai sunkūs.
Užsimerkiau ir ėmiau laukti mirties. Renas atsisėdo greta. Padė­
jęs mano galvą sau ant rankų, suėmė mane į glėbį ir priglaudė.
Aš šyptelėjau.
Dabar net dar geriau. Nebegaliu atsimerkti, negaliu jo matyti,
tačiau jaučiu jo apglėbusias rankas. Mano angelas-karys nuneš mane
į dangų...
Jis spaudė mane prie savęs ir kažką kuždėjo į ausį, bet aš jau
nieko nebepajėgiau suprasti. Mane glemžėsi tamsa.

Mano vokus užliejo šviesa, priversdama prasimerkti, nors labai

skaudėjo. Gerklė vis dar degė, o liežuvis buvo ištinęs ir sustiręs.
- Per daug skauda, kad būčiau rojuje; tikriausiai aš pragare.
Neįprastai laimingas balsas pasakė:
- Ne. Tu nesi pragare, Kelse.
Pabandžiau pajudėti, bet mano skausmingi, susitraukę rau­
menys priešinosi.
- Jaučiuosi lyg būčiau pralošusi bokso rungtynėse.
- Padarei kur kas daugiau, nei tai. Nagi.
Jis pritūpė šalia ir padėjo atsisėsti. Renas įdėmiai nužvelgė
mano veidą, kaklą, rankas, tada atsisėdo už manęs, prilaikyda­
mas nugarą, ir priglaudė butelį su vandeniu prie mano lūpų.
- Gerk, - paliepė. Jis laikė butelį ir lėtai kėlė aukštyn, bet
aš nepajėgiau taip greitai nuryti, todėl truputis jo nutekėjo per
smakrą ir užtiško ant krūtinės.
- Ačiū, dabar būsiu su šlapiais marškinėliais.
Pajutau, kaip jis šypsosi, nusisukęs į mano kaklą.

378
 - Galbūt toks ir buvo mano ketinimas.
Aš prunkštelėjau ir kilstelėjau ranką prie veido. Paliečiau
skruostą ir ranką. Oda dilgčiojo ir atrodė truputį nutirpusi.
- Jaučiuosi taip, tarsi visas mano kūnas būtų prišvirkštas no-
vokaino ir tik dabar atgaučiau pojūčius. Duokš dar vandens. Ma­
nau, kad pajėgsiu pati išlaikyti butelį.
Renas padavė, abiem rankom apsivijo mano liemenį, šiek tiek
truktelėjo ir priglaudė prie savo krūtinės. Jo skruostas lietėsi prie
manojo, ir jis tyliai sumurmėjo:
- Kaip tu?
- Spėju, kad gyva, nors tikrai išgerčiau aspirino.
Jis tyliai nusijuokė ir ištraukė iš kuprinės piliules.
- Štai, - pratarė, paduodamas dvi tabletes. - Esame prie urvų.
Juk dar turime praeiti pro medžius ir uolas, o tada užkopti atgal
į Hampi.
- Ilgai aš buvau atsijungusi? - nedrąsiai pasiteiravau.
- Dvi dienas.
- Dvi dienas! Kas nutiko? Paskutinis dalykas, kurį pamenu -
kaip man įkirto Fenindra ir aš miriau.
- Tu nemirei. Tau įkando kapa. Ji skubėjo daryti savo juodą
darbą, kai aš jus radau. Tikriausiai ji atsekė tave. Tai bjaurūs pa­
darai. Džiaugiuosi, kad dauguma jų gavo galą dygliuotame miške.
- Ta būtybė, kuri mane atsekė, buvo kruvina ir subraižyta, bet
jai, atrodo, tai buvo nė motais.
- Taip, dauguma tų, kurios sekė mane, irgi buvo sudraskytos
medžių. Matyt, jų niekas negalėjo sustabdyti.
- Ar nors viena kapa atsekė tave čia?
- Jos liovėsi persekioti, kai tik pasiekiau urvą. Veikiausiai jos
bijo jo.

379
 - Nekaltinu jų. Ar tu... nešei mane visą kelią? Kaip galėjai
vienu metu tvatinti per medžius ir laikyti mane?
Jis atsiduso. '
- Užsimečiau tave per petį ir daužiau medžius, kol atlaisvinau
kelią. Tuomet įsidėjau gadą, užsimečiau kuprinę ir nešiau tave
ant rankų iki pat šios vietos.
Nugėriau didelį gurkšnį vandens ir išgirdau, kaip Renas giliai
atsiduso.
- Esu daug patyręs per savo gyvenimą, - tyliai pasakė jis. -
Dalyvavau kruvinuose karuose. Buvau su draugais, kurie netru­
kus būdavo nužudyti. Mačiau daugybę siaubingų dalykų, daromų
žmogui ir žvėrims, tačiau niekada nebijojau. Taip, buvo sunku.
Jausdavau įtampą ir nerimą. Mano gyvybei grėsdavo pavojus, ta­
čiau niekada nebuvau pajutęs to šalto prakaito, kurį sukelia bai­
mė, kuri ėda žmogų gyvą, parklupdo jį ir verčia maldauti. Tiesą
sakant, net didžiavausi, kad esu aukščiau viso to. Maniau, kad po
tiek kančių ir išbandymų manęs jau niekas daugiau neišgąsdins.
Niekada nepatirsiu šios būsenos.
Jis perbraukė lūpomis ir pabučiavo mano kaklą.
- Tačiau aš klydau. Kai radau tave ir išvydau... kad tas pa­
daras bando tave nužudyti, užviriau iš įtūžio. Nudėjau jį ne ne­
mirktelėjęs.
- Kapos varė siaubą.
- Aš nesibaiminau kapų. Aš bijojau... kad prarandu tave. Pa­
jutau nenumaldomą, bedugnį, gniaužiantį ir graužiantį siaubą.
Tai buvo nepakeliama. O didžiausią skausmą kėlė mintis, jog
nebenoriu daugiau gyventi, jei nėra tavęs, ir kad nieko negaliu
dėl tavęs padaryti. Kad būsiu amžiams įstrigęs šioje apgailėtinoje
egzistencijoje.

380
 Aš girdėjau kiekvieną Reno žodį. Jie pervėrė mane kiaurai
ir aš žinojau, kad būčiau jautusis taip pat, jei būtume apsikeitę
vietomis. Tačiau pasakiau sau, kad šis nuoširdus prisipažinimas
tebuvo išprovokuotas ekstremalios įtampos, kurią abu patyrėme.
Mažas meilės daigelis, besiskleidžiantis mano širdyje, godžiai ka­
binosi į kiekvieną mintį ir gėrė jo žodžius tarsi gaivią ryto rasą.
Bet aš išbariau savo kvailą širdį ir giliai užsklendžiau švelnius
meilės jausmus, paliepdama sau jiems nepaklusti.
- Viskas gerai. Aš čia. Tau nereikia baimintis. Aš vis dar šalia,
kad padėčiau panaikinti prakeiksmą, - pasakiau, stengdamasi iš­
laikyti vienodą balso tembrą.
Renas suspaudė mano liemenį ir tyliai sukuždėjo:
- Prakeiksmas man daugiau nerūpi. Aš maniau, kad tu miršti.
- Na, - nurijau seiles ir lengvabūdiškai suulbėjau: - Aš nenu­
miriau. Matai? Išgyvenau, kad dar vieną dieną galėčiau pasigin­
čyti su tavimi. Ar dabar nenori, kad viskas būtų pasibaigę kitaip?
Jo rankos sustingo ir jis rūsčiai ištarė:
- Niekada daugiau taip nesakyk, Kelse.
Akimirką padvejojusi pasakiau:
- Gerai, ačiū tau. Ačiū, kad mane išgelbėjai.
Jis prisitraukė mane arčiau ir aš leidau sau minutėlę, tik minu­
tėlę priglusti prie jo ir pasimėgauti.
Šiaip jau aš vos nemiriau. Argi nenusipelniau apdovanojimo už
tai, kad išgyvenau, tiesa?
Po minutėlės išsirangiau iš jo glėbio. Jis nenoriai paleido, aš
pasukau veidą nervingai šypsodamasi. Patikrinau, ar kojos pa­
kankamai stiprios, kad pajėgčiau eiti.
Kai maniau, kad mirštu, norėjau Renui pasakyti, kad jį myliu,
tačiau dabar, kai išgyvenau, tai buvo paskutinis dalykas pasauly­

381
je, kurį jam būčiau pranešusi. I mane sugrįžo didžiulis ryžtas vėl
laikytis atokiau, tačiau troškimas būti jo glėbyje irgi buvo sunkiai
įveikiamas. Atsukau jam nugarą, išsitiesinau pečius ir pakėliau
kuprinę.
- Eime, Tigre! Keliaukime. - Ir pamelavau: - Esu stipri kaip
arklys!
- Tikrai manau, kad turėtum neskubėti ir dar šiek tiek pailsėti,
Kels.
- Ne. Aš jau dvi dienas miegojau. Esu pasirengusi įveikti dau­
gybę mylių!
- Bent palūkėk, kol užkąsim.
- Pametėk energinį batonėlį, sukrimsiu eidama.
- Bet, Kels...
Trumpam pamačiau jo kobalto mėlynumo akis ir tyliai pasa­
kiau sau:
- Turiu iš čia dingti.
Nusisukau ir ėmiau rinkti daiktus. Jis tiesiog sėdėjo nejudė­
damas, atidžiai stebėdamas mane nugarą deginančiu žvilgsniu.
Beviltiškai troškau iš čia išsinešdinti. Kuo daugiau laiko leidome
kartu, tuo labiau silpo mano nusistatymas. Kur jau ten. Buvau
per plauką nuo prašymo, kad amžiams pasiliktų su manimi ir
gyventume čia, tarp dygiųjų medžių bei kapų. Jei kuo greičiau
neatgausiu Reno tigro kailyje, amžiams prarasiu galvą dėl vyriško
įsikūnijimo.
Galop jis lėtai ir kone liūdnai ištarė:
- Žinoma. Kaip pasakysi, Kelse. - Jis atsistojo, išsitiesė ir už­
gesino laužą.
Nudrožiau prie Fenindros, jau susirangiusios kaip apyrankė,
ir įsispoksojau.

382
 - Ji išgelbėjo gyvybę. Tie įgėlimai tave išgydė, - paaiškino Renas.
Ištiesiau ranką ir paliečiau kaklą, kur buvo įkandusi kapa. Oda
buvo glotni, be mažiausios raukšlelės ar randelio. Pasilenkiau.
- Vadinasi, vėl mane išgelbėjai, ar ne, Fenindra? Ačiū tau!
Pakėliau ją ir užsimoviau ant rankos, tada pastvėriau kuprinę
ir ėmiau eiti.
- Eini, Supermene? - paklausiau atsigręžusi.
- Kur tu, ten ir aš.
įžengėme į juodą urvo angą. Renas ištiesė ranką. Aš nekrei­
piau įją dėmesio ir leidausi į tunelį. Jis sustabdė mane ir vėl ištie­
sė ranką, pabrėžtinai spigindamas akimis. Atsidusau ir įsikibau
į porą jo pirštų. Suglumusi šyptelėjau, nes vėl buvo aišku, kad
vengiu fizinio kontakto. Jis paniekinamai myktelėjo, čiupo už al­
kūnės ir stumtelėjo mane į priekį, laikydamas ranką ant mano
pečių.
Greitai keliavome tuneliais. Netikri Renai ir Kelsės vaitojo ir
viliojo mus kur kas agresyviau nei anksčiau. Užsimerkiau ir lei­
dausi vedama Reno. Aikčiojau, kai figūros prisėlindavo ir bandy­
davo paliesti savo vaiduokliškais pirštais.
Renas sukuždėjo:
- Jie negali įgauti fizinio kūno, kol mes nekreipiame į juos
dėmesio.
Keliavome kaip įmanydami greičiau. Blogio šešėliai ir pažįs­
tami pavidalai šūkavo mums įvairiais balsais. Ponas Kadamas,
Kišanas, mano tėvai, įtėvių šeima, netgi ponas Mauricijus klykė,
maldavo, reikalavo ir keikė.
Perbėgome tunelį kur kas greičiau nei pirmą kartą. Kai iš­
lindome į lauką, Renas vis dar laikė mano ranką savo šiltuose
gniaužtuose. Švelniai ir nepastebimai pabandžiau ją ištraukti. Jis

383
pažvelgė į mane, į mūsų rankas. Kilstelėjo antakį ir piktai šyptelė­
jo. Pabandžiau truktelėti stipriau, bet jis tik dar tvirčiau suspau­
dė. Galop turėjau pasukti riešą, kad išsilaisvinčiau.
Tiek ir tesigavo iš to subtilumo!
Renas gudriai nusišaipė, o aš perliejau jį rūsčiu žvilgsniu.
Netrukus vėl priėjome dygiųjų medžių mišką ir Renas drąsiai
patraukė prie kamienų. Mosuodamas goda, jis lėtai judėjo pir­
myn, skindamas man saugų kelią. Šakos jį smarkiai žeidė, iš marš­
kinių liko skutai. Jis numetė juos ir aš lyg užkerėta spoksojau į
judančius nugaros ir rankų raumenis, į žaizdas, kurios gijo čia pat
mano akyse. Netrukus jis permirko prakaitu ir aš daugiau nepa­
jėgiau žiūrėti. Nudūriau akis į savo kojas ir tyliai sekiau iš paskos.
Renas ėjo nuo medžio prie medžio. Jis daužė kamienus gada,
taip be didesnių bėdų įveikėme dygliuotąjį mišką. Netrukus jau
ropštėmės uolomis į urvą, vedantį prie Ugro Narasimho statulos
Hampi mieste. Kai pasiekėme ilgą tunelį, Renas kelis kartus ban­
dė kažką pasakyti, tačiau vėl persigalvodavo. Man buvo smalsu,
tačiau ne tiek, kad imčiau klausinėti.
Išsitraukiau žibintuvėlį, žengtelėjau į šalį, kad padidinčiau
atstumą tarp mūsų, bet atsitrenkiau į kitą sieną. Jis žvilgtelėjo
į mane, tačiau leido išlaikyti atstumą. Galiausiai tunelis taip su­
siaurėjo, kad mes vėl turėjome eiti šalimais. Kaskart, kai dirstelė­
davau į Reną, matydavau, kad jis mane stebi.
Kai pagaliau pasiekėme tunelio galą ir pamatėme akmeninius
laiptus, vedančius aukštyn, Renas sustojo.
- Kelse, prieš pakylant turiu į tave paskutinį prašymą.
- Ir kas tai būtų? Nori pakalbėti apie ypatingą tigro jautrumą*
O gal apie beždžionių įkandimus keistose vietose?

384
 - Ne. Noriu, kad tu mane pabučiuotum.
- Ką? Pabučiuoti tave? - suveblenau. - Kam? Ar nemanai, kad
pakankamai prisibučiavai per visą kelionę?
- Tu vis juokauji, Kelse. Tai kelionės pabaiga. Mes paliekame
vietą, kurioje aš galėjau visą laiką būti žmogumi. Toliau manęs
laukia tik tigro gyvenimas. Taigi taip, aš noriu, kad tu mane dar
kartą pabučiuotum.
Aš dvejojau.
- Na, jei tai padės, labai greitai galėsi bučiuoti visas merginas,
kurias tik panorėsi. Tai kam dabar vargintis su manimi?
Jis nusivylęs brūkštelėjo per plaukus:
- Todėl! Aš nenoriu bučiuoti jokių kitų merginų! Aš noriu bu­
čiuoti tave\
- Puiku! Jei tik po to užsičiaupsi! - Pasilenkiau ir pakštelėjau
jam į skruostą. - Štai!
- Ne. Ne taip. I lūpas, mano prerna41.
Pasilenkiau ir pakštelėjau į lūpas.
- Štai. Ar dabar galime eiti?
Po šių žodžių ėmiau lipti laipteliais aukštyn, bet jo ranka su­
ėmė už alkūnės ir pasuko mane taip, kad nukritau tiesiai jam į
glėbį. Renas tvirtai apkabino mano liemenį. Jo besišypsąs veidas
staiga surimtėjo.
- Bučinys. Tikras. Toks, kad aš jį prisiminčiau.
Jau norėjau atrėžti kažką genialiai sarkastiško, veikiausiai apie
tai, kad jam niekas nedavė leidimo, bet jo lūpos pasiglemžė ma­
nąsias. Buvau pasiryžusi likti šalta ir bejausmė, tačiau jis buvo
nepaprastai kantrus. Jis kandžiojo mano lūpų kampučius ir iš lėto
švelniai jas bučiavo. Buvo neapsakomai sunku atsispirti.
41 Prema - tikroji meilė (sanskr.).

385
 Aš pasistengiau narsiai kovoti, tačiau kartais kūnas nepaklūs­
ta protui. Jis lėtai ir nuosekliai įveikė mano pasipriešinimą. Ir,
jausdamas, kad laimi, dar labiau stengėsi mane suvilioti. Stipriai
prispaudęs prie savęs, pirštais perbraukė kaklą ir ėmė švelniai
glostyti pirštų galiukais.
Jaučiau, kaip mažas meilės daigelis manyje atgyja, pakyla ir iš­
skleidžia savo lapelius, tarsi būtų palaistytas „Meilės gėrimu nr. 9“.
Nusprendusi, tebūnie kas bus, galiausiai pasidaviau. Juk visuo­
met spėsiu išarti kultivatoriumi. Racionaliai pagalvojau, kad kai
jis sudaužys man širdį, bent jau būsiu deramai pabučiuota.
Jei ką, bent jau turėsiu ką prisiminti, kai būsiu senmerge ir sėdėsiu
su kate. Arba su šunimi. Atrodo, katėmis jau pasisotinau. Tyliai sude­
javau. Taip. Nuo šiol tik šunys.
Priėmiau jo bučinį ir atsakydama karštai jį pabučiavau. Su­
dėdama visas slapčiausias savo emocijas ir švelniausius jausmus
į apkabinimą, apsivijau rankomis jo kaklą ir panardinau pirštus į
jo plaukus. Glaudžiau jį su tokia šiluma ir meile, kurios neleidau
sau išreikšti žodžiais.
Jis nustebęs sukluso, bet tik akimirksnį, ir tada dar aršiau pa*
sinėrė į aistringą siautulį. Aš pranokau pati save ir atsakiau tuo
pačiu. Liečiau pirštais jo galingas rankas, pečius, krūtinę. Mano
jausmai šėlo. Jaučiausi laukinė. Troškau aistros. Gniaužiau jo
marškinius. Norėjau būti dar arčiau. Jis net kvepėjo nuostabiai.
Pagalvočiau, kad kai kelias dienas iš eilės tave vejasi keisti su­
tvėrimai, jei keliauji per paslaptingą šalį, turėtum blogai kvepėti.
Tiesą sakant, norėjau, kad Renas dvoktų. Buvau tikra, kad nuo
manęs sklido būtent toks kvapas. Juk negali tikėtis, kad mergina
bus gaivi kaip gėlelė, vilkdamasi per džiungles ir persekiojama
beždžionių. Tai tiesiog neįmanoma.

386
 Beviltiškai troškau, kad jis turėtų kokį nors trūkumą. Kokią
nors silpnybę. Bent kokį... netobulumą. Bet Renas kvepėjo kerin­
čiai - kaip krioklys šiltą vasaros dieną, tarsi jo įkaitusį kūną gaub­
tų santalai.
Kaip gali mergina atsispirti tobulai tobulo vyro atakai?Žinoma,
pasidaviau ir leidau ponui Nuostabiajam valdyti mano jausmus.
Mano kraujas įkaito, širdis daužėsi, aistra greitai augo, jo glėbyje
praradau laiko nuovoką. Pamiršau apie viską, išskyrus Reną. Jo
lūpas. Kūną. Sielą. Troškau jo viso.
Galop jis uždėjo rankas ant mano pečių ir švelniai atsiplėšė.
Nustebau, kad jam užteko valios sustoti, nes aš nebūčiau to pa­
jėgusi. Apsvaigusi sumirksėjau. Abu giliai kvėpavome.
- Tai buvo... nušvitimas, - jis kvėptelėjo. - Ačiū tau, Kelse.
Aš dar kartą sumirksėjau. Mane apėmusi aistra akimoju din­
go, o sąmonę užplūdo naujas jausmas. įsiūtis.
- Ačiū tau? Ačiū tau! Ir tai... - Aš įsiutusi užskridau kelis laip­
tus į viršų, tada apsisukau ir pažvelgiau žemyn. - Ne! Ačiū tau,
Renai! - Aš suplojau delnais. - Dabar, kai gavai, ko norėjai, palik
mane vieną! - Greitai užlėkiau laiptais, stengdamasi padidinti
atstumą.
Nušvitimas? Apie ką jis čia? Ar jis mane tikrino? Vertino mano
bučinį dešimtbalėje sistemoje? Kaip drįsta!
Aš siutau ir tuo džiaugiausi. Dabar galėjau užsklęsti visus savo
jausmus tolimiausioje sąmonės kertėje ir susitelkti į pasipiktini­
mą ir įtūžį.
Renas dviem šuoliais pasivijo mane.
- Tai nebuvo viskas, ko aš noriu, Kelse. Tikrai ne.
- Na, man daugiau nerūpi, ko tu nori!

387
 Jis pervėrė mane visažinančio žmogaus žvilgsniu ir kilstelėjo
antakį. Tuomet žengtelėjo pro angą, pastatė koją ant žemės ir
akimirksniu pavirto į tigrą.
- Cha! - pašaipiai nusijuokiau. Užkliuvau už akmens, bet
greitai atsitiesiau. - Taip tau ir reikia! - piktai riktelėjau ir aklai
klupinėdama patraukiau ūkanotu taku.
Susigaudžiusi, kuria kryptimi eiti, nudrožiau burbėdama po
nosimi:
- Eime, Fenindra. Suraskime poną Kadamą.
 šios
)Jrėško. Saulė vos vos kyštelėjo virš horizonto. Aš drožiau pro
Hampi griuvėsius, užvaldyta ūmaus įniršio, ir atsipeikėjau tik
įpusėjus kelią iki pono Kadamo stovyklos.
Renas nutilęs sekė iš paskos. Negalėjau jo girdėti, tačiau ži­
nojau, kad jis ten. Buvau visiškai tikra dėl jo buvimo. Tarp manęs
ir jo, vyro, tvyrojo neapčiuopiamas ryšys. Jaučiausi taip, tarsi jis
būtų ėjęs šalia manęs. Tarsi būtų mane lietęs.
Veikiausiai pasukau netinkama kryptimi, nes jis nurisnojo į
priekį, pabrėžiamai judėdamas į kitą pusę. Aš burbtelėjau:
- Pamaiva. Tik pamanykit, norėsiu ir eisiu į kitą pusę! - Tačiau
vis tiek nusekiau iš paskos.
Po kurio laiko ant kalvos pastebėjau džipą. Ponas Kadamas
mojo mums ranka.
Nužingsniavau prie stovyklavietės ir jis pasisveikindamas ap­
kabino mane.
- Panele Kelse! Sugrįžote. Pasakokite, kaip viskas buvo.
Aš atsidusau, padėjau savo kuprinę ir atsirėmiau į užpakalinį
bamperį.

389
 - Na, turiu prisipažinti, kad šios kelios dienos buvo pačios
blogiausios mano gyvenime. Ten buvo beždžionės, kapos, pūvan­
tys ir besibučiuojantys negyvėliai, gyvačių įkandimai ir medžiai
su adatomis, ir...
Jis kilstelėjo ranką.
- Ką turi galvoje, šios kelios dienos? Juk tik praeitą naktį išėjote.
Sumišusi išlemenau:
- Ne. Mūsų nebuvo bent jau... - paskaičiavau ant pirštų, - ke­
turias ar penkias dienas.
- Apgailestauju, Kelse, bet judu su Renu mane palikote pra­
eitą naktį. Tiesą sakant, ketinau jums pasiūlyti šiek tiek pailsėti ir
kitą naktį bandyti vėl. Ar tikrai keliavote kone visą savaitę?
- Na, dvi dienas praleidau miegodama. Bent jau taip sakė
anas vaikinas tigras. - Rūsčiai dėbtelėjau į Reną, kuris įdėmiai
klausė mūsų pokalbio ir nekalčiausiai spoksojo į mane.
Renas dabar atrodė meilus, atidus ir romus tarsi mažas ka­
tinėlis. Romus kaip kapa. Tuo tarpu aš buvau tarsi dygliakiaulė.
Pasišiaušusi. Visi mano spygliai stovėjo piestu, kad apgintų švel­
nų, bejėgį pilvuką nuo manimi susidomėjusio grobuonies.
- Dvi dienas? Hmm. Kodėl mums negrįžus į viešbutį ir nepa­
ilsėjus? Kitą naktį vėl bandysime ieškoti vaisiaus.
- Bet, pone Kadamai, - pasakiau atsegdama užtrauktuką, -
mums neprireiks daugiau grįžti. Turime pirmąją Durgos dova­
ną - Auksinį vaisių. - Išsitraukiau savo antklodę, išlanksčiau ir
parodžiau Auksinį vaisių.
Ponas Kadamas atsargiai jį išvyniojo.
- Nuostabu! - sušuko.
- Tai mango, - šyptelėjau. - Dabar tai įgauna prasmę. Juk
mango vaisiai labai svarbūs Indijos kultūrai ir prekybai.

390
 Renas purkštelėjo ir pasirito ant šono žolėje.
- Iš tiesų, dabar tai įgauna prasmę, panele Kelse. - Jis dar
kurį laiką gėrėjosi vaisiumi, tada vėl atsargiai suvyniojo. Paskui
suplojo rankomis. - Tai labai įdomu! Greičiau susipakuokime ir
grįžkime namo. Arba geriau užsukime į viešbutį, kad tu, panele
Kelse, galėtum pailsėti.
- O, viskas gerai. Sutinku grįžti namo. Nors šią naktį galime
praleisti ir viešbutyje. Kiek dienų užtruksime iki namų?
- Grįždami viešbučiuose praleisime dar dvi naktis.
Akimirksniu apėmė nerimas. Žvilgtelėjau į Reną.
- Gerai. Hmm, pamaniau, kad šįkart, jei neprieštarausite, va­
žiuokime į didesnį viešbutį. Na, tokį, kuriame daug žmonių. Su
liftais ir rakinamais kambariais. Arba netgi dar geriau, į gražų dau­
giaaukštį viešbutį dideliame mieste. Toli, toli, toli nuo džiunglių?
Ponas Kadamas sukikeno.
- Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti.
Aš apdovanojau jį laiminga šypsena.
- Gerai! Ar galime išvykti tuojau pat? Negaliu sulaukti, kada
galėsiu palįsti po dušu, - atidariau priekines dureles, tada pasisu­
kau ir šnypštelėjau Renui: - Savo nuostabiame, tigrams nepasie­
kiamame viešbučio kambaryje viršutiniame aukšte.
Jis tik pažvelgė į mane nekaltomis, mėlynomis, tigriškomis
akimis. Piktdžiugiškai šyptelėjusi, įšokau į džipą ir užtrenkiau
paskui save dureles. Mano tigras tiesiog ramiai nurisnojo prie
pono Kadamo, kuris krovė likusias atsargas, ir liuoktelėjo ant ga­
linės sėdynės. Tuomet pasilenkė į priekį ir, man nespėjus nustum­
ti jo atgal, savo plačiu, drėgnu ir seilėtu snukiu pabučiavo mane
tiesiai į veidą.
- Renai! - suspiegiau. - Tai bjauru!

391
 Marškinėliais nusivaliau tigro seiles nuo nosies ir skruostų ir
atsisukau jo aprėkti. Tačiau jis jau tįsojo ant galinės sėdynės ir
buvo pražiojęs bumą, tarsi kvatotųsi. Norėjau jį išplūsti, bet į
džipą įlipo iš laimės švytintis ponas Kadamas, ir nelygiu keliu
ėmėme riedėti atgal į civilizaciją.
Ponas Kadamas norėjo užduoti klausimų. Žinojau, kad jam
knieti gauti kuo daugiau informacijos, tačiau aš vis dar širdau ant
Reno, taigi pamelavau. Paprašiau mažumėlę palūkėti, nes labai
ima miegas. Plačiai nusižiovavau, kad būtų įtikinamiau, ir jis iš­
syk leido man pailsėti. Pasijutau kalta. Man tikrai patiko ponas
Kadamas ir nemėgau meluoti. Mintyse atsiprašiau ir dėl šio man
nebūdingo poelgio apkaltinau Reną. įtikinti save, kad tai jo kaltė,
buvo visai nesunku. Pasisukau ant šono ir užsimerkiau.
Trumpam užmigau, o kai pabudau, ponas Kadamas padavė
man sodos vandens, sumuštinį ir bananą. Pamačiusi bananą kils­
telėjau antakį. Mintyse praskriejo keli pokštai apie beždžiones,
kuriais galėčiau paerzinti Reną, tačiau tylėjau dėl pono Kadamo.
Greitai čiupau sumuštinį, akimirksniu sukirtau ir vienu mauku
išgėriau sodos vandenį.
Ponas Kadamas nusijuokė ir padavė dar vieną.
-Ar jau pasirengusi papasakoti apie tai, kas įvyko, panele Kelse?
- Žinoma. Tikriausiai taip.
Kone porą valandų pasakojau jam apie tunelį, dygųjį mišką,
urvą, kapas ir Kiškindą. Kai ponas Kadamas imdavo klausinėti,
kaip tą ar aną padarėme, paaiškindavau miglotai arba atsakyda­
vau, kad, laimė, turėjome Fanindrą arba, kaip puiku, kad nešė-
mės gadą. Atrodo, jam to dažniausiai užtekdavo.
Kai jis paprašė smulkiau papasakoti apie kapų antpuolį, aš
tiesiog gūžtelėjau pečiais ir pakartojau savo įprastus žodžius:

392
 - Laimė, turėjau Fanindrą. - Nenorėjau atsakinėti į jokius
klausimus, susijusius su Renu. Žinojau, kad vėl tapęs žmogumi
jis papasakos ponui Kadamui savo versiją, tačiau man buvo nė
motais. Dėsčiau savo, kalbėjau tik grynais faktais ir mano pasa­
kojime nebuvo jokių emocijų ir, kas svarbiausia, jokio Reno.
Ponas Kadamas pasakė, kad greitai privažiuosime viešbutį,
tačiau pirmiausia jis norėjo rasti gerą vietą Renui.
- Žinoma, - suulbėjau aš, apdovanodama atidžiai besiklau­
santį tigrą blankia šypsena.
- Viliuosi, kad mūsų viešbutis jam nebus per toli, - nerimavo
ponas Kadamas.
Paplekšnojau pono Kadamo ranką ir patikinau:
- O, nesijaudinkite dėl jo. Jam labai gerai sekasi gauti visko,
ko tik užsinori. Turiu galvoje... pasirūpinti savo poreikiais. Esu
tikra, kad praleisti ilgą naktį vienam džiunglėse bus nepapras­
tas nušvitimas. - Ponas Kadamas metė į mane suglumusį žvilgsnį,
tuomet linktelėjo ir sustojo prie miško.
Renas iššoko iš džipo, apėjo automobilį, sustojo iš mano pu­
sės ir pervėrė mane lediniu mėlynų akių žvilgsniu. Aš pasisukau,
kad nereikėtų pažvelgti į jį. Kai ponas Kadamas sugrįžo į džipą,
aš vėl dirstelėjau pro langą, tačiau Renas jau buvo dingęs. Primi­
niau sau, kad jis to nusipelnė, atsirėmiau į atlošą ir sukryžiavau
ant krūtinės rankas. Mano veide atsispindėjo įtampa.
Ponas Kadamas švelniai paklausė:
- Kelse, ar viskas gerai? Nuo tada, kai grįžai, atrodai labai...
įsitempusi.
Burbtelėjau po nosimi:
- Nė kiek.
- Kas atsitiko?

393
 - Nieko, - atsidusau ir silpnai šyptelėjau. - Man viskas gerai,
tiesiog per šią kelionę labai pavargau. Tai ir viskas.
- Ketinau dar kai ko paklausti. Ar kartais, būdama Kiškindoje,
nesapnavai ko nors keisto?
- Ko nesapnavau?
Jis sunerimęs žvilgtelėjo i mane.
- Tikriausiai apie savo amuletą?
- O! Visiškai pamiršau apie tai papasakoti! Kai nuskyniau vai­
sių, aš nualpau ir mačiau viziją. Ten buvote jūs, aš ir kažkoks
blogas žmogus.
Ponas Kadamas sunerimo. Ji atsikrenkštė.
- Tuomet vizija buvo tikra - visiems mums. Baiminausi to.
Žmogus, kurį matei, yra Lokešas. Tai tas pats juodasis burtinin­
kas, kuris prakeikė Reną ir Kišaną.
Ištikta šoko išsižiojau.
- Ar jis vis dar gyvas?
- Matyt, taip. Taip pat aišku, kad jis turi mažiausiai vieną
amuleto dalį. Bet įtariu, kad pas jį visos likusios jo dalys.
- Kiek iš viso jų buvo?
- Kalbama, kad penkios, tačiau iš tiesų nežino niekas. Reno
tėvas turėjo vieną amuleto dalį, jo motina į šeimą atsinešė kitą,
nes ji buvo vienintelė karo vado, turėjusio vieną dalį, palikuonė.
Štai kaip jos pateko pas Reną ir Kišaną.
- O kaip aš su tuo susijusi?
- Ir dar kaip, Kelse. Tu padedi Renui panaikinti prakeiksmą.
Amuletas sujungė mus tris ir aš būgštauju, kad Lokešas tai suži­
nojo. Ypač apie tave. Vyliausi, kad jam bus kas nors atsitikę, kad
po šitiek metų jis nebegyvas. Ieškojau jo ištisus amžius. Dabar,
kai jis mus pamatė, baiminuosi, kad ateis tavęs ir amuleto.

394
 - Tikrai manote, kad jis kietaširdis?
- Žinau, kad jis toks. - Ponas Kadamas nutilo. Paskui tyliu
balsu pasiūlė: - Galbūt atėjo metas tau grįžti namo.
- Ką? - Aš supanikavau.
Grįžti namo? Namo? Kur? Namo pas ką? Namuose aš neturė­
jau gyvenimo. Iki šiol nė karto nesusimąsčiau, kas bus, kai panai­
kinsime prakeiksmą. Matyt, tikėjausi, kad turėsiu tiek daug ką
veiklos, jog pasiliksiu keleriems metams.
Sunerimusi pasiteiravau:
- Tikrai norite, kad dabar išvykčiau?
Jis pamatė mano veido išraišką ir paplekšnojo per ranką.
- Visai ne! Neturėjau omeny, kad noriu, jog tu mus paliktum.
Nesijaudink. Ką nors sugalvosime. Dabar tiesiog svarstau. Ne­
planuoju skubiai išsiųsti tave namo. Žinoma, jei norėtum iške­
liauti, žinok, kad gali grįžti, kada tik panorėjusi. Mūsų namai yra
tavo namai. Tiesiog dabar, kai atsirado Lokešas, turime imtis visų
atsargumo priemonių.
Pajutau, kad panika atslūgo, tačiau tik iš dalies. Galbūt ponas
Kadamas teisus. Tikriausiai man metas namo. Būnant kitoje planetos
pusėje galėsiu kur kas lengviau pamiršti poną Superherojų, tiesa? Po
galais, jis vienintelis jaunas vyras su kuriuo praleidau pastarąsias ke­
lias savaites, neskaitant Kišano! Man bus į naudą išvykti ir susitikti
kitų vaikinų. Galbūt jei tai padaryčiau, pajusčiau, kad mus siejantis
ryšys ne toks jau stiprus.
Galbūt pati prisigalvojau kvailysčių. Juk buvau beveik izoliuota.
Kai viskas, ką turi - Tarzanas ir kelios beždžionės, tuomet ir Tarzanas
atrodo visai patrauklus, tiesa?
Aš turiu išsilaisvinti nuo Reno. Privalau grįžti namo, vaikščioti į
pasimatymus su mielu, normaliu kompiuteristu, kuris niekada manęs

395
nepaliks. Ir visiems laikams pamiršti trijų šimtmečių vaikiną nepame-
nu-koks-jo-vardas...
Likusį kelią galvojau apie tai, apie priežastis, kodėl turiu palik­
ti Reną, ir galiausiai įsikaliau į galvą, kad privalau jo vengti. Vie­
nintelė problema buvo mano nepaklusni ir bejėgiška sąmonė, o ir
aš vis kur buvus, kur nebus prisimindavau, kokia saugi jaučiausi,
kai jis mane laikė savo glėby. Ir ką jis pasakė, kai manė, kad aš
mirštu. Ir šiltą virpulį, likusį ant mano lūpų, kai jis pabučiavo.
Net kai bandydavau negalvoti apie jo dailų veidą, kas prilygo He­
raklio žygdarbiui, mintyse vis iškildavo daugybė kitų nuostabių jo
savybių, nedavusių man ramybės iki pat viešbučio.
Ponas Kadamas įsuko į lygų, pasakiško penkių žvaigždučių
viešbučio kiemą. Jaučiausi apgailėtinai su savo senais, suplėšy­
tais ir sukruvintais drabužiais. Ponui Kadamui, atrodo, tai visai
nerūpėjo. Ramus ir laimingas, jis įsimetė į krepšį automobilio
raktelius ir palydėjo mane į viešbutį. Aš laikiau kuprinę, tačiau
kitus du krepšius į mūsų kambarius nunešė viešbučio personalas.
Ponas Kadamas užpildė reikalingas formas ir tyliai hindi kal­
ba šnektelėjo su dama už stalelio. Tada davė man ženklą sekti iš"
paskos.
Mums einant, aš pasilenkiau ir paklausiau:
- Tiesiog įdomu... juk čia neleidžiama turėti naminių gyvūnų,
tiesa?
Ji sumišusi pažvelgė į poną Kadamą, tada papurtė galvą, tarsi
sakydama ne.
- Puiku. Tik norėjau patikslinti, - nusišypsojau. Ponas Kada­
mas pakreipė galvą, nieko nesuprasdamas, bet tylėjo.
Veikiausiai jis pamanė, kad man pasimaišė. Aš šyptelėjau ir nu­
sekiau jį iki lifto. Liftininkas įstatė kortelę į prapjovą viršuje, kur

396
buvo skydelis su mygtukais, durys užsidarė ir jis surinko mūsų
aukšto numerį. Atvažiavome tiesiai prie savo numerio, kuris pa­
sirodė besąs erdvi mansarda.
Liftininkas pasiliko lifte, durys užsidarė. Ponas Kadamas pa­
aiškino, kad jis užims miegamąjį kairėje, o aš galiu apsigyventi
apartamentuose dešinėje. Tada paliko mane vieną, rūpestingai
primindamas, kad turiu pailsėti ir pavalgyti ir kad maistas bus
nedelsiant patiektas.
Nudrožiau į savo nuostabų kambarį su karališko dydžio lova
ir iš džiaugsmo nusikvatojau. Vonios kambaryje stovėjo didžiulė
vonia. Greitai nusispyriau savo purvinus batelius ir nusprendžiau
iš pradžių nusiprausti po dušu, o tada pamirkti karštoje vonio­
je. Nuėjau į dušą, pasiėmiau šampūno ir kokius keturis kartus
trinkau plaukus po karštu vandeniu. Paskui suvilgiau kondicio­
nieriumi ir, kol šilkinis skystis gėrėsi į plaukus, šveičiau kūną.
Sugriebiau muilą ir tryniau juo save, ypač kreipdama dėmesį į
kojas, kad nusišveistų purvas. Ach, vargšės, ištinusios, nutrintos,
skaudančios pėdos! Gal vėliau paprašyti pono Kadamo, kad leistų
užsisakyti pedikiūrą?
Kai pasijutau švari, apsukau rankšluosčiu plaukus ir susisiau-
čiau į vonios chalatą. Prileidau į vonią karšto vandens, įpyliau
putų ir įjungiau vandens masažą. Ore pasklido sultingų kriaušių ir
ką tik surinktų uogų aromatas. Šis kvapas man priminė Oregoną.
Gulėti pasinėrus į vonią dabar buvo pats nuostabiausias jaus­
mas visame pasaulyje. Arba antras nuostabiausias jausmas. Apė­
mė apmaudas, kad vėl grįžo prisiminimai apie Reno bučinį, ir aš
greitai nustūmiau juos į šalį arba bandžiau nustumti. Kuo labiau
atsipalaidavau vonioje, tuo intensyviau apie tai galvojau. Tarsi
įstrigęs dainos refrenas prisiminimai vis grįždavo ir grįždavo, kad
ir kaip jų vengiau.

397
 Mintys sukosi apie bučinį. Nepaisant didžiausių pastangų jį
užmiršti, jutau, kaip prisiminusi pradedu šypsotis. Ach! Kas per
bausmė? Supykusi pasimuisčiau ir nenoriai išlipau iš vonios. Išsi­
džiovinusi ir apsivilkusi šortus bei švarius marškinėlius, atsisėdau
šukuotis plaukų. Užtrukau ilgai, kol iššukavau visus raizginius.
Tačiau šukavimasis ramino. Jis priminė man mamą. Atsisėdau
ant karališko dydžio lovos ir tiesiog mėgavausi pojūčiais, kai še­
petys slysta per švarius, drėgnus plaukus.
Vėliau išdrįsau išeiti į svetainę ir radau poną Kadamą skaitantį
laikraštį.
- Sveika, panele Kelse. Ar jautiesi atsigavusi?
- Jaučiuosi nepalyginamai geriau, nė negaliu apsakyti!
- Gerai. Štai čia po gaubtu vėlyva vakarienė. Leidau sau už­
sakyti nepasitaręs.
Kilstelėjau dangtį. Ten buvo kukurūzų duona įdaryta kalaku­
tiena su spanguolių padažu, žaliaisiais žirneliais ir bulvių tyre.
- Oho! Iš kur visa tai?!
- Pamaniau, - jis gūžtelėjo pečiais, - kad norėsi ko nors ame­
rikietiško paįvairinimui, o tai kaip tik tas patiekalas. Desertui
netgi priklauso obuolių pyragas.
Pasiėmiau savo lėkštę ir pilną stiklinę šalto vandens su citrina.
Jis žinojo, kad jį mėgstu, ir atsisėdau pasikišusi kojas šalia pono
Kadamo.
- Ar jūs jau vakarieniavote?
- Taip, prieš valandą ar panašiai. Nesijaudink dėl manęs. Mė­
gaukis savo maistu.
Puoliau kirsti ir dar nė neparagavus obuolių pyrago jaučiausi
skaniai prisivalgiusi. Padažiau gabalėlį į padažą ir paklausiau:
- Pone Kadamai? Noriu jums kai ką pasakyti. Jaučiuosi kalta,
kad anksčiau to nepapasakojau, bet manau, kad tai svarbu. - Gi­

398
liai įkvėpiau ir tęsiau. - Visą tą laiką, kol mes keliavome per Kiš-
kindą, Renas buvo žmogumi.
Jis nuleido laikraštį.
- Tai įdomu. Bet kodėl nepasakei man to anksčiau?
Patraukiau pečiais ir išsisukinėjau:
- Nežinau. Reikalai... tarp mūsų ne kaip klostėsi per pastaras
kelias dienas.
Jo akys žybtelėjo ir jis, viską supratęs, nusijuokė.
- Dabar suprantu! O aš sukau galvą, kodėl taip keistai elgiesi,
būdama šalia jo. Renas gali būti... nesukalbamas, jei jau ką pasi­
renka.
- Užsispyręs, turite galvoje. Ir reikalaujantis. Ir, - pažvelgiau
pro langą į naktinio miesto šviesas ir sumurmėjau, - ir visoks
kitoks.
Jis palinko į priekį ir suėmė mano ranką.
- Suprantu. Nesigraužk, panele Kelse. Aš esu nustebintas,
kiek daug tau pavyko nuveikti per tokį trumpą laiką. Gana sunku
leistis į pavojingą kelionę su tuo, kurį vos imi pažinti ir iki galo
dar nesi tikra, ar gali pasikliauti. Netgi tarp geriausių bendražy­
gių įsiplieskia kivirčų, ypač esant tokiems krūviams ir sunkiems
išmėginimams. Esu tikras, kad tai tėra laikini jūsų draugystės
nesklandumai.
Mūsų draugystė buvo niekuo dėta. Vis dėlto pono Kadamo
žodžiai mane nuramino. Galbūt dabar, kai viskas baigėsi, mes
galėsime apie tai šnektelėti ir rasime išeitį iš susidariusios situ­
acijos. Galbūt aš galėsiu pasirodyti kaip labiau suaugęs asmuo.
Šiaip ar taip, Renas juk taip pat vos pradėjo bendrauti su žmonė­
mis. Jei aš jam paaiškinčiau, kaip elgiamasi pasaulyje, esu tikra,
kad jis suprastų ir mes vėl galėtume būti draugais.

399
 Ponas Kadamas tęsė:
- Tai neįtikėtinai nuostabu, kad jis galėjo ten visą laiką išbūti
žmogumi. Tikriausiai tai kažkaip susiję su laiko sustabdymu.
-Artikrai manote, kad laikas Kiškindoje neegzistuoja?
- Tikriausiai laikas ten veikia kitaip, tačiau aš žinau tik tiek,
kad pagal mūsų laiką judu buvote išvykę labai trumpai.
Linktelėjau sutikdama su juo. Po šio pokalbio pasijutusi ge­
riau ir laiminga, kad pasakiau ponui Kadamui tiesą, nutariau dar
paskaityti, o tada ilgai miegoti apsikabinus minkštą pagalvę. Jis
linktelėjo ir paprašė visus drabužius palikti skalbinių dėžėje, kad
per naktį juos galėtų išskalbti.
Nuėjau į savo kambarį ir ėmiau rinkti daiktus. Sumečiau į
dėžę drabužius ir net teniso batelius. Taip pat atsargiai išvyniojau
iš antklodės Auksinį vaisių ir suvyniojau į mažesnį rankšluostį.
Pakėliau varganai atrodančią purviną antklodę ir taip pat sugrū­
dau į skalbinių dėžę.
Pastačiusi ją už durų įšokau į didžiulę lovą ir išsitiesiau minkš­
tuose, ištaiginguose pataluose. Nugrimzdau į pūkines pagalves ir
gilų, saldų miegą.

Kitą rytą šypsodamasi ištiesiau rankas ir kojas, kiek tik pajė­

giau, bet vis tiek nepasiekiau lovos kraštų. Susišukavau ir surišau
plaukus į uodegėlę.
Ponas Kadamas jau sėdėjo prie stalo. Pusryčiams jis buvo už­
sisakęs traškių bulvinių sklindžių ir ispanišką omletą su skrebu­
čiais. Prisijungiau prie jo, gurkštelėjau apelsinų sulčių ir ėmiau
linksmai tauškėti, kaip smagu grįžti namo.
Mūsų skalbiniai gulėjo gražiai išlyginti ir sulankstyti kaip
nauji. Išsirinkusi, ką vilksiuos, kitus sudėjau į krepšį. Paėmusi

400
antklodę trumpam stabtelėjau, įkvėpiau švelnaus citrinų kvapo
ir atidžiau ištyrinėjau. Išblukusi senutė antklodė vis dar laikėsi
puikiai. Tyliai mintyse padėkojau senelei. Tokių, kokią pasiuvai tu,
senele, jau nebūna.
Sulanksčiau ją ir įsidėjau į kuprinės dugną. Šalia paguldžiau
gadą. Vakar vakare buvau ją ištraukusi, ketindama nuvalyti, ta­
čiau dabar nustebau neradusi nė menkiausios dėmelės. Ji tviskė­
jo tarsi niekada nubūtų naudota. Ant antklodės atsargiai uždėjau
Fenindrą, o įjos vidurį - Auksinį vaisių. Tada užtraukiau užtrauk­
tuką, palikdama mažą tarpelį, kad Fenindrą galėtų kvėpuoti. Ne­
žinojau, ar ji kvėpuoja, tačiau taip padarius jaučiausi geriau.
Netrukus atėjo metas iškeliauti. Buvau laiminga, pailsėjusi ir
visiškai patenkinta, kol nesustojome prie šalikelės ir aš nepama­
čiau jo - jis nebuvo tigras. Plačiai šypsodamasis, Renas jau lau­
kė mūsų, apsivilkęs savo įprastus baltus rūbus. Ponas Kadamas
priėjo prie jo ir apkabino. Girdėjau jų balsus, tačiau nesupratau,
ką kalbėjo. Nugirdau, kaip garsiai juokdamasis ponas Kadamas
plekšnojo Renui per nugarą. Jis dėl kažko labai džiaugėsi.
Tada Renas ūmai pavirto į tigrą ir liuoktelėjo į automobilį. Jis
susirangė, ketindamas nusnūsti ant galinės sėdynės. Aš, pabrėž­
tinai nekreipdama dėmesio, įsikniaubiau į knygą, kad kol keliau­
sime, būčiau užsiėmusi.
Ponas Imdamas paaiškino, kad pakeliui turėsime dar kartą
apsistoti kitame viešbutyje, o kol kas visą dieną važiuosime. Pa­
sakiau, kad man viskas tinka. Turėjau daugybę knygų, nes vieš­
bučio knygynėlyje ponas Kadamas buvo nupirkęs kelis romanus
ir kelis kelionių gidus apie Indiją.
Beskaitydama kartkartėmis tai užsnūsdavau, tai vėl prabusda­
vau. Pirmą romaną baigiau skaityti ankstyvą popietę. Kai įsuko-

401
me į miestą, nedaug buvo likę ir antros knygos. Mašinoje tvyrojo
neįprasta tyla. Ponas Kadamas švytėjo iš laimės, tačiau man nie­
ko nepasakojo, o Renas visą dieną miegojo ant galinės sėdynės.
Saulei nusileidus ponas Kadamas pranešė, kad netrukus pri­
važiuosime savo tikslą. Jis pridūrė, kad pirmiausiai nuveš mane, o
tada eisime vakarieniauti į viešbučio restoraną ir atšvęsti.
Savo naujajame viešbučio kambaryje laužiau galvą, kuo apsi­
rengti, nes visi mano drabužiai - tik džinsai ir marškinėliai. Trečią
kartą rausdamasi kuprinėje po tuos pačius tris drabužius išgirdau
beldimą į duris. Paskubomis susisukau į chalatą ir įsispyriau į
šlepetes. Kambarinė įteikė man užsegtą dėklą su drabužiais ir
dėžutę. Bandžiau su ja pasikalbėti, tačiau ji nesuprato angliškai.
Ji tiesiog kartojo „Kadamas“.
Paėmiau ir padėkojau. Isinešusi į kambarį atsegiau drabužių
dėklą. Ten buvo puošni juodo aksomo suknelė prigludusiu lieme­
niu, širdelės formos iškirpte ir trumpomis rankovėmis. Sijonas
buvo iš perlamutrinio, tamsiai violetinės spalvos šilko. Aptemp­
ta suknelės dalis tiko kaip nulieta ir išryškino visas mano lini­
jas, kurių paprastai nesimatė. Ji buvo aptempta iki pat violetinės
spalvos sijono, siekiančio kelius. Taliją pabrėžė diržas, pasiūtas iš
tos pačios medžiagos kaip ir sijonas, surištas šone ir papuoštas
spindinčia sege.
Suknelė buvo nuostabiai pasiūta, su pasijoniu ir tikriausiai
brangiai kainavo. Kai žengtelėjau į šviesą, medžiaga sutviskėjo
keliais skirtingais purpuro atspalviais. Niekada nebuvau vilkėjusi
tokio gražaus rūbo, išskyrus nuostabiąją mėlyną indišką suknelę,
kuri liko namuose. Atidariau dėžę ir radau porą juodų aukšta­
kulnių su dirželiais, papuoštų deimantais nusagstytomis sagte­
lėmis, taip pat aptikau prie visko derantį, lelijos formos segtuką

402
plaukams. Tokia suknelė reikalavo deramo makiažo, todėl nudro-
žiau į vonios kambarį ir baigiau ruoštis. įsisegiau leliją į plaukus
šiek tiek aukščiau kairiosios ausies ir pirštais perbėgau banguotus
plaukus. Tuomet apsiaviau batelius ir ėmiau laukti pono Kadamo.
Netrukus jis pabeldė į duris ir, tėviškai vertindamas, žavėjosi
manimi.
-Ach, panele Kelse, atrodai puikiai!
Apsisukau aplinkui išpūsdama suknelę.
- Tai suknelė puiki. Jei gerai atrodau, tai tik jūsų nuopelnas.
Išrinkote kažką pasakiško. Dėkoju jums. Tikriausiai žinojote, kad
po savaitės, praleistos sunkiame žygyje, paįvairinimui norėjosi
pabūti nuostabia panele.
Ponas Kadamas linktelėjo. Jo akys atrodė susimąsčiusios,
tačiau man jis šypsojosi. Paskui pasiūlė parankę ir palydėjo iki
lifto. Leidomės žemyn juokdamiesi iš beždžionių, kai papasako­
jau jam, kaip Renas skuodė su bemaž dvidešimčia jų, įsikibusių į
kailį. Išlipę nuėjome į restoraną, kuris skendėjo žvakių šviesose.
Stalai buvo užtiesti baltomis staltiesėmis ir servetėlėmis. Ofician­
te mus nuvedė į salės gilumą. Pro didžiulius langus matėsi švieso­
mis mirguliuojančio miesto vaizdas. Šioje restorano dalyje buvo
užimtas tik vienas staliukas. Vakarieniavo vienas vyras. Jis sėdėjo
atsukęs nugarą į mus ir žvelgė į naktinį miestą.
Ponas Kadamas nusilenkė ir pasakė:
- Panele Kelse, paliksiu jus su jūsų vakarienės kompanijonu.
Mėgaukitės vakariene. - Ir išėjo iš restorano.
- Pone Kadamai, palaukite. Aš nesuprantu.
Vakarienės kompanijonas? Apie ką jis kalba? Gal jis susipainiojo?
Kaip tik tuomet už savęs išgirdau pernelyg pažįstamą balsą:
- Sveika, Kels.

403
 Sustingau, širdis nusirito į kulnus, pilve plakėsi milijardai dru­
gelių. Prabėgo kelios akimirkos. Ar kelios minutės? Negalėjau
pasakyti.
Išgirdau nusivylimo atodūsį.
- Ar tu vis dar nekalbi su manimi? Atsigręžk, prašau.
Šilta ranka suėmė už alkūnės ir švelniai apsuko mane ratu.
Aš pakėliau akis ir tyliai aiktelėjau. Jis buvo pritrenkiantis! Toks
gražus, kad norėjosi verkti.
- Renai.
Jis šypsojosi.
- Kas gi dar?
Jis buvo apsirengęs elegantišką, juodą kostiumą ir apsikirpęs.
Žvilgantys juodi plaukai buvo sužerti atgal, šiek tiek sutaršyti ir
prie kaklo susimetę į lengvas bangeles. Baltų marškinių apykaklė
buvo prasagstyta. Auksinė bronzinė oda ir spindinti balta šyp­
sena darė jį mirtinai pavojingą bet kuriai moteriai, atsiradusiai
kelyje. Viduje tyliai sudejavau.
Jis atrodė kaip... kaip Džeimsas Bondas, Antonijus Banderas ir
Bredas Pitas kartu sudėjus.
Nusprendžiau, kad saugiausia bus, jei žiūrėsiu į jo batus. Batai
juk nuobodu, tiesa? Visai nepatrauklu. Ach, žymiai geriau. Jo batai
buvo gražūs, žinoma - nublizginti ir juodi, kaip ir tikėjausi. Iro­
niškai šyptelėjau suvokusi, kad pirmą kartą matau Reną su batais.
Renas paėmė man už smakro ir kilstelėjo, priversdamas pažiū­
rėti jam į veidą. Koks akiplėša! Tuomet atėjo jo eilė įvertinti mane.
Jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Tai nebuvo greitas žvilgte­
lėjimas. Jis lėtai nuvedė akimis. Toks delsimas priverčia merginų
veidus liepsnote liepsnoti. Supykau ant savęs, kad nuraudau, ir
rūsčiai pažvelgiau į jį.

404
 Nekantriai ir nervingai paklausiau:
- Ar jau baigei?
- Beveik. - Dabar jis spoksojo į mano dirželiais suvarstomus
aukštakulnius.
- Nagi, tai paskubėk!
Jo žvilgsnis neskubriai kilo atgal prie mano veido, ir jis verti­
nančiai nusišypsojo.
- Kelse, kai vyras leidžia laiką su gražia moterimi, jis turi mo­
kėti apskaičiuoti tempą.
Kilstelėjau antakį ir nusijuokiau.
- Taip, jaučiuosi kaip ilgų nuotolių maratone.
Jis pabučiavo mano ranką.
- Būtent. Išmintingas vyras niekada nesupainioja sprinto... su
maratonu.
- Šiaip jau tai buvo sarkazmas, Renai.
Jis nekreipė į tai dėmesio, pasikišo mano ranką po alkūne ir
nusivedė prie nuostabiai apšviesto staliuko. Atitraukęs kėdę, pa­
kvietė sėstis.
Stovėjau svarstydama, ar galėsiu nubėgti iki artimiausio išėji­
mo. Kvaili aukštakulniai su dirželiais, man niekada nepavyks.
Jis pasilenkė arčiau ir sukuždėjo į ausį.
- Žinau, ką tu galvoji, neleisiu tau dar kartą pabėgti. Gali at­
sisėsti ir pavakarieniauti su manimi kaip per normalų pasimaty­
mą, -jis šyptelėjo nuo savo paties žodžių, - arba, - jis susimąstęs
patylėjo ir tada pagrasino, - turėsi visą vakarą sėdėti man ant
kelių, kol aš priverstinai tave maitinsiu.
- Neišdrįsi, - sušnypščiau. - Tu per daug džentelmeniškas,
kad verstum mane ką nors daryti. Nereikia blefuoti, misteri Pra-
šau-leidimo!

405
 - Net džentelmeniškumas turi ribas. Nori ar nenori, bet mes
pasikalbėsime kaip civilizuoti žmonės. Tikiuosi, kad galėsiu mai­
tinti tave, sėdinčią ant mano kelių, bet renkiesi tu.
Jis vėl išsitiesė ir ėmė laukti. Tuomet aš familiariai klestelėjau
ant kėdės ir garsiai prisitraukiau prie stalo. Jis tyliai nusijuokė
ir atsisėdo priešais. Iš karto pagailo suknelės, pasitaisiau ją, kad
nesusiglamžytų.
Kai atėjo padavėja, vis dar rūsčiai dėbsojau į jį. Ji greitai padė­
jo ant stalo mano meniu ir aš buvau priversta žiūrėti, kaip įžūliai
iš lėto paduoda jį Renui. Ji atsistojo prie jo ir pasilenkusi rodė, ką
patartų užsisakyti. Kai padavėja galiausiai nuėjo, aš pasipiktinusi
nusukau akis.
Renas lėtai tyrinėjo meniu ir atrodė visiškai savimi patenkin­
tas. Tuo tarpu aš savojo meniu net nepakėliau. Jis reikšmingai į
mane dirstelėdavo, bet aš sėdėjau tylėdama ir stengiausi išvengti
akių kontakto. Kai padavėja sugrįžo, ji kažką jam pasakė ir paro­
dė į mane.
Nusišypsojau ir meiliai suulbėjau:
- Užsisakysiu bet ko, kad tik būtų galima kuo greičiau iš čia
išsinešdinti. Pavyzdžiui, salotų.
Renas draugiškai man nusišypsojo ir vienu įkvėpimu išbėrė,
kaip man pasirodė, pusę sąrašo, nes visa tai lėtai užsirašinėdama
padavėja atrodė daugiau nei laiminga. Ji vis paliesdavo jį ir nusi­
juokdavo. Mane tai labai, labai erzino.
Kai ji nuėjo, Renas atsilošė į kėdės atkaltę ir gurkštelėjo
vandens.
Aš pirmoji nutraukiau tylą tyliai sušnypšdama:
- Nežinau, kokį žaidimą čia žaidi, bet tau liko ne daugiau nei
pora minučių, taigi tikiuosi, kad užsisakei mėsos tartarą, Tigre.

406
 Jis šelmiškai šyptelėjo.
- Pamatysim, Kels. Pamatysim.
- Puiku. O man - kas? Negaliu sulaukti, kol pamatysiu, koks
kils sąmyšis ir siaubas, kai per prabangų restoraną liuoktelės
baltasis tigras. Veikiausiai jie praras vieną iš savo žvaigždučių,
nes sukels pavojų nuolatiniams lankytojams. Galbūt tavo naujoji
draugė padavėja išlėks klykdama, - nusišypsojau, jau regėdama
tą vaizdą.
Renas dėjosi nustebęs:
- Kodėl, Kelse? Ar tu pavydi?
Aš visai nemoteriškai purkštelėjau:
- Ne! Žinoma, ne.
Jis šyptelėjo. Aš nervingai gniaužiau rankose servetėlę.
- Negaliu patikėti, kad įkalbėjai poną Kadamą įsivelti į šitą
žaidimą. Tai tikrai stebina.
Jis išskleidė savo servetėlę ir mirktelėjo padavėjai, atnešusiai
krepšelį šviežių bandelių.
Kai ji pasišalino, aš pasipiktinusi šnypštelėjau:
- Ar tu jai mirksi? Neįtikėtina!
Jis tyliai nusijuokė, paėmė šiltą bandelę, užtepė sviesto ir pa­
dėjo ant mano lėkštės.
- Valgyk, Kelse, - paliepė. Tuomet pasilenkė per stalą ir pridū­
rė. - Nebent persigalvojai ir nusprendei mėgautis miesto vaizdu
sėdėdama ant mano kelių.
Supykusi atsiplėšiau gabalėlį bandelės ir paragavau, išsyk net
nepajutusi, kokia ji skani - lengva, sluoksniuota, su apelsino žie­
velės gabalėliais. Mielai būčiau suvalgiusi dar vieną, tačiau nesu­
teiksiu jam tokio malonumo.

407
 Netrukus padavėja sugrįžo su dviem padėjėjais, kurie dėjo
vieną patiekalą po kito. Kaip ir numaniau, Renas užsakė visą šve­
dišką stalą. Galiausiai ant stalo neliko nė mažiausio laisvo plyše­
lio. Tada Renas paėmė mano lėkštę ir prikrovė į ją aromatingų,
seilę sunkiančių patiekalų. Pastatęs lėkštę priešais mane, prisidė­
jo sau. Tada pažvelgė į mane ir kilstelėjo antakį.
Pasilenkiau arčiau ir piktai sušnibždėjau:
- Aš neketinu sėdėti ant tavo kelių, tad nepuoselėk vilčių, Misteri!
Jis vis dar laukė, kol aš paėmiau šakutę ir paragavau kelis kąs­
nius. Paskui rūpestingai makadamijos riešutų sviestu pertepiau
apskrudusį rožinį rifešerį ir pasakiau:
- Oi, kaip nepasisekė. Laikas baigėsi. Ar ne? Laikrodis tiksi
tik tak. Tikriausiai išpylė prakaitas, tiesa? Turiu galvoje, gali per­
simainyti kiekvieną sekundę.
Jis tiesiog įsidėjo į bumą kąsnį kariu pagardintos ėrienos, pas­
kui paėmė šiek tiek ryžių su šafranu ir ramiai kramsnojo.
Atidžiai jį stebėjau geras dvi minutes, tada sulanksčiau savo
servetėlę.
- Gerai, pasiduodu. Iš kur toks storžieviškas pasitikėjimas sa­
vimi? Kada paaiškinsi man, kas vyksta?
Jis servetėle nusivalė burną ir gurkštelėjo vandens.
- Nori žinoti kas vyksta, mano prema? Dalykas tas, kad pra­
keiksmas išnyko.
Mano bumą išsižiojo.
- Ką? Jei jis išnyko, tai kodėl buvai tigru pastarąsias porą
dienų?
- Na, kad būtų aiškiau, prakeiksmas visiškai nedingo. Regis,
išnyko tik dalis jo.
- Dalis? Ką tai reiškia?

408
 - Dalis reiškia keletą valandų per dieną. Jei visiškai tiksliai -
šešias.
Mintyse prisiminiau pranašystę, taip pat keturbriaunį monoli­
tą, juk keturis kartus po šešis yra...
- Dvidešimt keturios.
Jis stabtelėjo.
- Kas dvidešimt keturios?
- Na, dabar aišku, kodėl šešios valandos, nes yra keturios do­
vanos Durgai, kurias turime rasti, ir keturios monolito pusės. Mes
įvykdėme tik vieną užduotį, todėl tu gavai tik šešias valandas.
- Ir patvirtina, kad turiu išlaikyti tave šalia savęs, - nusišypsojo
jis, - bent jau kol atliksime kitas užduotis.
Aš šniurkštelėjau:
- Nė nesitikėk, Tarzane. Tikriausiai likusioms užduotims aš
nė nereikalinga. Dabar, kai dalį laiko esi žmogus, neabejoju, kad
judu su Kišanu galite patys išspręsti šią problemą.
Jis palenkė galvą ir prisimerkęs spigino į mane.
- Nenuvertink taip savo pagalbos... Kelse. Net jei tavęs dau­
giau nereikėtų prakeiksmui panaikinti, ar manai, kad leisiu tau
taip paprastai išeiti? Išeiti iš mano gyvenimo nė neatsigręžus?
Aš nervingai ėmiau knibinėti savo maistą ir nusprendžiau nie­
ko neatsakyti. Nes juk būtent taip ir planavau padaryti.
Kažkas pasikeitė. įskaudintas ir sutrikęs Renas, kuris vertė
mane jaustis kalta, kad atstūmiau jį Kiškindoje, buvo dingęs. Da­
bar jis atrodė nepaprastai pasitikintis savimi, beveik arogantiškas
ir neįveikiamai tvirtas. Valgydamas jis nenuleido nuo manęs akių.
Kai baigė, įsidėjo dar, susižerdamas kone po pusę kiekvieno pa­
tiekto skanumyno.
Pasimuisčiau nuo tokio įdėmaus žvilgsnio ir stumdžiau lėkštė­
je savo maistą. Jis atrodė kaip katė su kanarėle arba kaip studen­

409
tas, žinantis atsakymus į visus testo klausimus dar prieš dėstytojui
paskelbiant juos. Jis buvo bjauriai patenkintas savimi ir aš jutau,
kad čia slypėjo kur kas daugiau nei naujai užgimęs pasitikėjimas,
gavus daugiau žmogiško laiko.
Regis, jis žinojo visas slapčiausias mano mintis ir jausmus. Jo
pasitikėjimas savimi varė mane iš proto. Jaučiausi tarsi įvaryta į
kampą.
- Atsakymas į šį klausimą yra... aš neleisiu. Tu privalai būti su
manimi. Tai veda prie kito klausimo, kurį noriu su tavimi aptarti.
- Ką aš privalau - sprendžiu pati, ir jei nuspręsiu išklausyti, tai
dar nereiškia, kad su tavimi sutiksiu.
- Visai teisingai, - Renas pastūmė į šalį tuščią lėkštę. - Turime
išsiaiškinti nebaigtus reikalus.
- Jei turi galvoje kitas užduotis, kurias turime įvykdyti, tai aš
ir be tavęs apie jas žinau!
- Aš kalbu ne apie tai. Aš kalbu apie mus.
- Ką apie mus? - Pakišau rankas po stalu ir nusišluosčiau į
servetėlę drėgnus delnus.
- Manau, kad liko keli nepasakyti dalykai ir atėjo metas juos
garsiai įvardyti.
- Aš nieko nuo tavęs neslėpiau, jei tą turi galvoje.
- Nejaugi.
- Ne. Neslėpiau.
- Ar atsisakai pripažinti tai, kas įvyko tarp mūsų?
- Aš nieko neatsisakau. Nereikia už mane kalbėti.
- Aš ir nekalbu. Tiesiog stengiuosi įtikinti užsispyrusią moterį,
kad ši pripažintų, jog jaučia man jausmus.
- Jei jausčiau tau ką nors, tu būtum pirmas apie tai sužinojęs.
- Ar nori pasakyti, kad nieko man nejauti?

410
 - Sakau ne tai. #
- Tuomet ką sakai?
- Aš... nieko nesakau! - sušnypščiau.
Renas nusišypsojo ir prisimerkė.
Jei jis būtų tęsęs šią apklausą, veikiausiai būtų sučiupęs mane
meluojant. Aš nesu gera melagė.
Jis atsirėmė į kėdę.
- Puiku. Dabar palikim tai, bet vėliau mes dar pakalbėsime.
Tigrai yra nepermaldaujami, jei jau ką sumanė. Tu negalėsi išsi­
sukinėti amžinai.
Aš atsainiai mestelėjau:
- Nedėk per daug vilčių, misteri Nuostabusis. Kiekvienas he­
rojus turi silpną vietą, tad nebaugink manęs. - Sukiojau savo ser­
vetėlę ant kelių, kol jis varstė mane akimis ir įdėmiai sekė kiekvie­
ną mano judesį. Jaučiausi it nuoga, tarsi jis matytų pačią mano
esmę.
Kai vėl sugrįžo padavėja ir padavė mažesnį meniu, tikriausiai
desertų, Renas jai nusišypsojo. Ji pasilenkė priėjo, o aš iš nusivy­
limo ėmiau gręžti bateliu grindis. Jis įdėmiai jos klausėsi. Paskui
abu nusikvatojo.
Jis tyliai kalbėjo rodydamas į mane, o ji žvilgtelėjusi sukikeno
ir greitai surinko visas lėkštes. Renas išsitraukė piniginę ir pa­
davė jai kredito kortelę. Padavėja uždėjo ranką jam ant peties,
norėdama dar kažko paklausti, ir aš nesusivaldžiau. Spyriau jam
po stalu. Jis net nemirktelėjo ir nė nepažvelgė į mane. Tiesiog
per stalą ištiesė ranką, paėmė mano delną ir išsiblaškęs paglostė
nykščiu, atsakinėdamas į padavėjos klausimus. Tarsi mano spyris
jam tebūtų meilus paplekšnojimas. Tarsi tai jį būtų dar labiau
pralinksminę.

411
 Kai padavėja išėjo, aš rūsčiai dėbtelėjau ir paklausiau.
- Iš kur gavai tą kortelę ir ką jai pasakei apie mane?
- Kortelę davė ponas Kadamas, o jai pasakiau, kad desertą
ragausime... vėliau.
Aš sarkastiškai nusijuokiau.
- Turi galvoje, kad tu vienas vėliau valgysi desertą, nes man jau
gana.
Jis pasilenkė per žvakėmis apšviestą stalą ir tarė:
- Kas ką nors sakė apie valgymą, Kelse?
Tikriausiai jis juokauja! Bet atrodė visiškai rimtas. Puiku! Štai ir
vėl suplazdėjo nervingi drugeliai.
- Nežiūrėk i mane šitaip.
- Kaip?
- Tarsi mane medžiotum. Aš ne antilopė.
- Ach, - nusijuokė jis. - Persekiojimas būtų rafinuotas, o tu -
gardžiausias grobis.
- Liaukis.
- Verčiu tave nervintis?
- Galima ir taip pasakyti.
Jam pasirašinėjant ant čekio aš staigiai atsistojau ir nudrožiau
prie durų. Jis akimirksniu atsirado šalia ir pasilenkė.
- Aš neleisiu tau pasprukti, nepamiršai? Dabar elkis, kaip dera
pasimatyme, ir leisk tave palydėti iki kambario. Tai mažiausiai,
ką gali padaryti, jei jau nustojai su manimi kalbėtis.
Renas pačiupo man už alkūnės ir išvedė iš restorano. Aš visa
savo esybe jaučiaujo artumą, o nuo minties, kad jis palydės mane
iki kambario ir veikiausiai bandys vėl pabučiuoti, nugara nubėgo
šiurpuliai. Savisaugos instinktas liepė man bėgti. Kiekviena su
juo praleista minutė vertė trokšti jo dar labiau. Kadangi blogo
elgesio taktika nebeveikė, turėjau padidinti statymus.

412
 Matyt, turėjau padaryti taip, kad jis nustotų manimi domėtis
ir imtų tikrai nekęsti! Man dažnai buvo sakoma, kad esu tokio
tipo mergina - viskas-arba-nieko. Jei jau nusprendžiau atstumti
Reną, tai jis nuskris taip toli, iš kur vaikinams nelieka nė men­
kiausios galimybės sugrįžti.
Pabandžiau išlaisvinti alkūnę iš jo gniaužtų, tačiau jis tik dar
tvirčiau suėmė. Tada suurzgiau:
- Liaukis naudoti savo tigrišką jėgą, Supermene.
- Ar tau skauda?
- Ne, bet aš ne lėlė, kurią galima tampyti paskui save.
Jis perbėgo pirštais žemyn per mano ranką ir paėmė už delno.
- Elkis gražiai ir aš taip pat būsiu geras.
- Puiku.
- Puiku, - šyptelėjo jis.
- Puiku! - sušnypščiau aš.
Mes nuėjome prie lifto ir jis paspaudė mano aukšto mygtuką.
- Mano kambarys tame pačiame aukšte, - paaiškino Renas.
Aš susiraukiau, tada piktokai šyptelėjau puse lūpų.
- Hmm, ir kaip viskas bus iš ryto, Tigre? Nesinorėtų, kad po­
nas Kadamas turėtų problemų, jog savo kambaryje laiko tokį di­
delį... naminį gyvūną.
Renas atlaikė sarkastišką pastabą ir palydėjo mane iki durų.
- Nejaugi tu dėl manęs jaudiniesi, Kels? Nereikėtų. Man vis­
kas bus gerai.
- Spėju, kad nė neverta klausti, iš kur sužinojai, kurios durys
mano, ar ne, Tigro nosie?
Jis pažvelgė tokiu žvilgsniu, nuo kurio mano vidus ištežo kaip
želė. Nusisukau, tačiau nuo jo buvimo pakirto rankas ir kojas,
jaučiau, kaip arti jis stovi už manęs, stebi ir laukia.

413
 įkišau raktą ir Renas priėjo arčiau. Mano ranka ėmė virpėti ir
aš nepajėgiau teisingai pasukti. Jis paėmė mano ranką ir švelniai
apgręžė mane ratu. Tada abiem rankom atsirėmė į duris, iš abiejų
pusių virš mano galvos, prigludo arčiau ir prisispaudė. Virpėjau
kaip pūkuotas kiškis vilko naguose. Vilkas prisislinko dar arčiau.
Jis palenkė galvą ir nosimi brūkštelėjo man per kaklą. Bėda buvo
ta, kad... aš troškau, jog vilkas mane suėstų.
Tuomet ėmiau tirpti tirštame, aistringame rūke, kuris apimda­
vo mane kaskart, kai Renas prisiliesdavo.
Ne laikas prašyti leidimo... ir ne laikas viso to atsisakyti, pama­
niau, kai visos mano gynybinės užtvaros kažkur išnyko.
- Aš visada žinau, kur tu esi, Kelse, - karštai sukuždėjo man į
ausį. - Tu kvepi persikais su grietinėle.
Aš suvirpėjau ir uždėjau rankas ant jo krūtinės, norėdama jį
nustumti, tačiau viskas baigėsi tuo, kad sugniaužiau jo marški­
nius ir laikiausi jų įsikibusi kaip gelbėjimosi rato. Renas nubėrė
mane bučiniais nuo ausies iki skruosto, tada švelniai brūkštelėjo
per kaklo linkį. Aš prisitraukiau jį artyn ir pasukau galvą, kad
jis galėtų mane iš tikrųjų pabučiuoti. Jis nusišypsojo ir ignoravo
mano kvietimą, keliaudamas prie kitos ausies. Švelniai įkandęs
ausies lezgelį, jis apibėrė bučiniais raktikaulį ir pasiekė mano
petį. Tada pakėlė galvą ir lūpomis priartėjo prie manųjų. Stab­
telėjo vos per colį, o mano galvoje sukosi tik viena mintis... dar.
Su triuškinančia šypsena veide jis nenoriai atsitraukė ir pirš­
tais lengvai palietė mano plaukų sruogas.
- Beje, pamiršau pasakyti, kad šįvakar atrodai nuostabiai, - jis
vėl nusišypsojo, tada nusisuko ir nuėjo koridoriumi.
Mano kūnu bėgiojo virpulys. Tai buvo seisminiai virpesiai, ku­
riuos sukelia žemės drebėjimas. Rakindama negalėjau nulaikyti

414
rakto. Atlapojau duris į savo neapšviestą kambarį, įžengiau vidun
ir garsiai užtrenkiau paskui save. Tada atsišliejau į jas ir pasinė­
riau į tamsą.
 II
(j
I itą rytą skubiai susipakavau visus savo daiktus ir ėmiau laukti
pono Kadamo. Atsisėdau į krėslą ir ėmiau nervingai mosikuoti
koją. Prabėgusi naktis tik dar labiau įtikino, kad reikia kažką da­
ryti. Būdama šalia Reno aš visiškai netenku galvos.
Žinojau, kad jei ilgiau pasiliksiu su juo, jis įtikins mane, kad
mūsų santykiai rimti, o aš visiškai negalėjau to leisti.
Vis tiek viskas baigsis katastrofa. Ach, iš pradžių bus nuosta­
bu. Tikrai, tikrai nuostabu. Tačiau nesitęs ilgai. Jis buvo panašus
į Adonį, tačiau aš nė iš tolo nepriminiau Elenos iš Trojos. Mums
niekada nepavyktų. Turėjau būti realistė ir vėl susiimti. Taigi nu­
sprendžiau, kad kai grįšime namo, pasikalbėsiu su juo kaip mote­
ris su tigru. Jei po to jis vis dar laikysis savo, aš tiesiog išvažiuosiu,
kaip buvo pasiūlęs ponas Kadamas. Gal atstumas išgydys šią ligą.
Renui galbūt reikia laiko pabūti atskirai, kad suprastų, jog tęsti
mūsų santykius būtų klaida.
Taip apsisprendusi, vėl galėjau susitikti sujuo, prieš išvykstant
iš viešbučio.

416
 Ilgai laukiau pono Kadamo. Jau buvau bepasiiyžtanti skam­
binti į jo kambarį, kai galiausiai pasigirdo beldimas į duris. Už jų
stovėjo ponas Kadamas. Vienas.
- Ar pasirengusi, panele Kelse? Aš labai apgailestauju, kad
išvykstame taip vėlai.
-Viskas gerai. Ponas Nuostabusis tikriausiai tempė gumą, ar ne?
- Ne, tiesą sakant, tai mano kaltė. Šįryt buvau užsiėmęs... po­
pierizmu.
- Štai kaip. Bet juk viskas gerai. Nesijaudinkite dėl to. O ko­
kiu popierizmu?
Jis nusišypsojo.
- Nieko svarbaus.
Ponas Kadamas atidarė duris ir mes nuėjome tuščiu korido­
riumi. Jau ėmiau atsipalaiduoti, kai būnant prie lifto durų išgir­
dau trinktelint viešbučio kambario duris. Prie mūsų artėjo Renas.
Jis buvo įsigijęs naujų drabužių. Ir atrodė pritrenkiančiai. Ata­
tupsta pasitraukiau nuo lifto ir stengiausi vengti akių kontakto.
Renas vilkėjo naujus, vardinius, tamsiai mėlynus išblukintus
džinsus. Jo ilgarankoviai Oksfordo stiliaus marškinėliai, šiugž­
dantys ir susagstyti, aiškiai buvo aukščiausios kokybės. Mėlyni
su siaurais baltais ruoželiais, jie tobulai tiko prie jo akių. O kur
dar nerūpestingai atraitotos rankovės, kelios atsegtos sagos prie
apykaklės ir laisvai krentančio rūbo siluetas... Sukirpti kaip atle­
tui, jie dailiai gulė prie jo raumeningo liemens ir man užgniaužė
kvapą - buvau sužavėta jo vyrišku grožiu.
Jis atrodo tarsi ką tik nulipęs nuo podiumo. Kaip, po paraliais,
galiu atsisakyti tokio vyro? Pasaulis toks neteisingas! Rimtai, atro­
džiau kaip mergina, atsisakanti pasimatyti su Bredu Pitu. Be to,
taip pasielgusi mergina pretenduoja gauti „Šimtmečio idiotės1apdo­
vanojimą.

417
 Vėl greitai peržiūrėjau priežasčių, kodėl negaliu būti su Renu,
sąrašą ir kelis kartus pakartojau susigalvotą teiginį „jis ne man“.
Tiesą sakant, pamačius Reną, tokį gundantį, bet vaikštinėjantį po
koridorių kaip visi kiti eiliniai žmonės, mano pasiryžimas tik su­
stiprėjo. Taip. Bus sunku, nes jis toks neįtikėtinai nuostabus, ta­
čiau kaip tik dėl to dar aiškiau, jog mes netinkame vienas kitam.
Kai jis prisijungė prie mūsų leistis liftu, aš papurčiau galvą ir
sumurmėjau.
-Taip ir žinojau! Kažkas praleidžia tris šimtus ir penkiasdešimt
metų tigro kailyje, tačiau vos nusikratęs prakeiksmo atsiskleidžia
kaip turįs skonį ir vertinantis prabangą bei madą. Neįtikėtina!
Ponas Kadamas paklausė:
- Ką sakei, panele Kelse?
- Nieko.
Renas kilstelėjo antakį ir nusišaipė.
Tikriausiai jis mane išgirdo. Kvaila tigriška klausa.
Liftas atsidarė. įėjau ir pasitraukiau į kampą, vildamasi, kad
ponas Kadamas įsiterps tarp mūsų. Deja, jis negirdėjo įnirtingai
siunčiamų mano tylių minčių ir liko stovėti prie lifto mygtukų.
Renas žengė prie manęs ir atsistojo pernelyg arti. Jis lėtai nužvel­
gė mane nuo galvos iki kojų ir supratingai nusišypsojo. Tylėdami
leidomės žemyn.
Kai durys atsidarė, jis sustabdė mane, nuėmė kuprinę ir užsi­
metė ją ant savo pečių, palikdamas mane be nešulio. Tada nuėjo
į priekį prie pono Kadamo, o aš iš lėto slinkau paskui juos, išlai­
kydama atstumą ir įsmeigusi akis į jo aukštą stotą.
Automobilyje ponas Kadamas kalbėjo už mus visus. Jis buvo
susijaudinęs, kad Renas gali vėl būti žmogumi. Veikiausiai jam tai
atnešė didžiulį palengvėjimą. Kažkuria prasme ponas Kadamas

418
taip pat buvo prakeiktas kaip Renas su Kišanu. Jis taip ir negyve­
no savo paties gyvenimo. Visą dėmesį ir laiką jis skyrė tarnystei ir
tai buvo vienintelis jo gyvenimo tikslas. Jei Renas ir Kišanas buvo
įkalinti prakeiksmo, ponas Kadamas buvo tigrų kalinys.
Man dingtelėjo mintis, kad aš taip pat galiu būti įkalinta, tarnau­
dama tigrams. Cha! Tikriausiai man tai patiktų! Net užsimerkiau
nuo tokios minties. Nekenčiu savęs. Kokia aš ištižėlė! Mane purtė
nuo minties, kad vos Renas pamojo pirštu - ir aš atbėgau. Mano
nepriklausomoji dalis užsiplieskė. Gana! Užtenka! Kai grįšime, pa­
sikalbėsiu su juo apie viską, ir viliuosi, kad galėsime likti draugais.
Štai tokios mintys lydėjo mane visą kelią iki namų. Užsisva­
jodavau ir tuomet vėl save stabdydavau, iškoneveikdama ir atka­
kliai kartodama, ką esu nusprendusi. Bandžiau skaityti, bet pa­
mačiau, kad skaitau ir skaitau vis tą patį sakinį. Galop pasidaviau
ir užmigau.
Pagaliau vėlai vakare sugrįžome. Užmečiau akį į nuostabiai
apšviestus Reno svajonių namus ir giliai atsidusau. Tai buvo tarsi
mano pačios namai. Kai ateis laikas juos palikti, bus neapsako­
mai sunku. Nuojauta man kuždėjo, kad toji valanda išmuš kur
kas greičiau, nei galiu įsivaizduoti.
Nors kelionės metu šiek tiek nusnaudžiau, jaučiausi pavargusi
ir supratau, kad turiu pailsėti. Prisiverčiau liautis kankintis dėl
savo pasirinkimo, išsivaliau dantis ir apsivilkau pižamą. Atsargiai
iš kuprinės ištraukiau Fanindrą. Padėjusi mažytę pagalvėlę ant
naktinio staliuko, kiek įmanoma patogiau paguldžiau ant jos į
kietus žiedus susirangiusią Fanindrą galva į baseino pusę. Jei aš
būčiau sustingusi gyvatė, būtent tokį vaizdą norėčiau matyti.
Tada ištraukiau gadą ir Auksinį vaisių. Suvyniojusi Auksinį
vaisių į minkštą rankšluostį, gadą padėjau į spintelės stalčių. Žiū­

419
rėdama į vaisių supratau, kad noriu valgyti. Būčiau neatsisakiusi
naktinių užkandžių, tačiau jau neturėjau jėgų leistis į apačią. įki­
šau vaisių į stalčių. Privalau nepamiršti paprašyti pono Kadamo,
kad užrakintų Auksinį vaisių ir gadą ten pat, kur slepia Reno šei­
mos antspaudą. Reikia pasirūpinti, kad jie būtų saugūs.
Atsigulusi į lovą ant naktinio stalelio šalia Fanindros pastebė­
jau mažą lėkštelę su sausainiais, sūriu ir skiltelėmis suraikytais
obuoliais. Anksčiau ten jos nebuvo.
Oho. Veikiausiai ponas Rodamas ją tyliai atnešė, kai buvau vonioje.
Jausdama dėkingumą už jo rūpestį, sukirtau užkandžius ir iš­
jungiau šviesas. Miegas neėmė. Mintys neleido ilsėtis. Baiminau­
si kitą dieną sutikti Reną. Bijojau pasakyti tai, ką reikėjo pasakyti.
Galop apie ketvirtą ryto nugrimzdau į sapnus ir išmiegojau iki
vidurdienio.
Neskubėjau keltis, ir kai susiruošiau, buvojau popietė. Supra­
tau, kad noriu išvengti Reno ir mūsų pokalbio, tačiau man buvo
nė motais. Užtrukau prausdamasi po dušu ir rengdamasi. Kai
sukaupiau drąsą nusileisti laiptais žemyn, mano skrandis urzgė
iš alkio.
Tykiai nusėlinusi laiptais į apačią išgirdau kažką barškant vir­
tuvėje. Pagalvojau, kad tai turėtų būti ponas Kadamas, pasukau
iš už kampo ir, savo liūdesiui, radau Reną vieną, besistengian­
tį pasigaminti sumuštinį. Priedai buvo išrikiuoti po visą virtuvę.
Ant stalo buvo išdėliota kalnas daržovių iš šaldytuvo ir kone visi
prieskoniai. Jis stovėjo giliai susimąstęs, bandydamas susigaudy­
ti, kokio padažo reikia sumuštiniui su kalakutiena ir baklažanais -
pomidorų ar aitriųjų paprikų. Jis ryšėjo pono Kadamo prijuostę,
kuri buvo ištepta garstyčiomis. Suprunkščiau, nors ir labai sten­
giausi laikytis tyliai.

420
 Jis šyptelėjo, bet ir toliau nenuleido akių nuo savo sumuštinio.
- Girdėjau, kaip pabudai. Ilgai užtrukai, kol nusileidai žemyn.
Pamaniau, kad tikriausiai būsi išalkusi, ir atėjau paruošti tau su­
muštinio.
Kandžiai nusijuokiau.
- Ach, tik ne tokį. Pasiimsiu su riešutų sviestu.
- Gerai. Hmm, kuris iš šių stiklainių yra su riešutų sviestu?
Renas parodė į pagardų eilę. Jis surūšiavo indelius ir tuos, ku­
rie buvo su angliškais užrašais, nustūmė atokiau, o kitus pasiliko
šalia savęs.
Sumišusi priėjau prie jo.
- Tu negali perskaityti angliškai, ar ne?
Jis rūsčiai dėbtelėjo.
- Ne. Aš moku skaityti apytikriai penkiolika kitų kalbų, o kal­
bu apie trisdešimčia, bet nesuprantu, kas yra šiuose buteliukuose?
Aš vyptelėjau.
-Jei pauostytum, tikriausiai suprastum, Tigro nosie.
Jis pakėlė galvą, nusišypsojo, tada pastatė buteliukus, atėjo
tiesiai prie manęs ir pabučiavo tiesiai į lūpas.
- Matai? Štai kodėl reikia, kad būtum šalia! Man reikalinga
protinga mergina.
Jis sugrįžo prie savo sumuštinio, vieną po kito atkimšo bute­
liukus ir pauostė.
Aš suspirgėjau:
- Renai! Aš nesu tavo mergina!
Jis tiesiog šyptelėjo, užtepė riešutų sviesto, pagamindamas
storiausią sumuštinį, kokį tik kada buvau regėjusi. Atsikandau ir
nebegalėjau daugiau prasižioti.
- Venai, aaaaal fieeeek tiek pieeeno?

421
 - Ką? - Jis nusijuokė.
- Ieeeno, piennno! - Parodžiau, kad geriu iš puodelio.
- O, pieno! Luktelk sekundėlę.
Jam teko atidaryti visas virtuvės spinteles, kol rado stiklines,
kurios, aišku, buvo pačiame paskutiniame bufete. Tada įpylė pil­
ną stiklą putoto pieno ir aš akimirksniu pusę jo ištuštinau, šitaip
įstengdama nuryti lipnų sviestą. Atsilaužusi sumuštinio dalį su
mažesniu kiekiu riešutų sviesto, perlenkiau jį per pusę ir vėl at-
sikandau.
Renas atsisėdo priešais su didžiausiu ir keisčiausiu sumuštiniu
visoje planetoje ir ėmė jį valgyti. Aš tik sumirksėjau ir nusijuokiau.
- Tu valgai degvudą.
- Kas yra degvudas?
- Milžiniškas sumuštinis, pavadintas amerikiečių komedinio
personažo vardu42.
Jis suurzgė ir atsikando dar vieną didelį kąsnį. Nusprendžiau,
kad tai tinkamas metas pasikalbėti, kai jis negalės atsakyti.
- Hmm, Renai? Reikia apie kai ką svarbaus pakalbėti. Susiti­
kime verandoje saulei leidžiantis, gerai?
Jis sustingo, laikydamas sumuštinį pakeliui prie burnos.
- Slaptas pasimatymas? Verandoje? Saulei leidžiantis? - Jis iš­
lenkė antakį. - Kodėl, Kelse, bandai mane suvilioti?
- Vargu, - sausai tarstelėjau.
- Na, aš visas tavo, - jis nusijuokė. - Bet būk su manimi švelni,
gražioji panele. Aš juk naujokas jūsų žmogiškuose reikaluose.

42 1930-ųjų komiksų personažas Degvuda Bamstedas (angį. Dagwood Bums-

tead) visada darydavo sumuštinius iš to, kas pakliūdavo po ranka, kitaip sa­
kant, iš likučių. Taip sumuštiniai gavo pavadinimą degmdo. Lietuviškai jie
dar vadinami „tinginio“sumuštiniais (red. koment.).

422
 - As nesu tavo gražioji panelė, - susierzinusi atrėžiau.
Jis ignoravo mano žodžius ir grįžo prie sumuštinio. Jis taip
pat paėmė mano likusią sumuštinio dalį su riešutų sviestu ir ją
suvalgė, pasakydamas:
- Ei! Šis dalykas visai neblogas.
Užkandusi nuėjau prie virtuvinės salos ir ėmiau tvarkyti Reno
paliktą netvarką. Kai jis taip pat baigė valgyti - prisijungė man
padėti. Dirbome kartu visai gerai. Regis, žinojome, ką kitas keti­
na daryti dar prieš pradedant. Virtuvė beregint suspindėjo. Renas
nusirišo prijuostę ir švystelėjo į skalbinių dėžę. Tada, kol aš dė­
liojau stiklines, priėjo man už nugaros ir apkabino liemenį, prisi­
traukdamas mane artyn.
Jis įkvėpė mano plaukų aromato, pabučiavo kaklą ir tyliai su­
murmėjo į ausį:
- Mmm, tikrai persikai su grietinėle ir žiupsnelis prieskonių.
Dabar aš neilgam pavirsiu į tigrą ir šiek tiek nusnūsiu, kad visas
likusias valandas sutaupyčiau tau šiam vakarui.
Aš vyptelėjau. Veikiausiai Renas tikėjosi pasimatymo su buči­
niais, o aš planavau išsiskyrimą. Jis norėjo praleisti laiką su savo
mergina, o aš ketinau paaiškinti, jog mums neskirta būti drauge.
Nors oficialiai ir nebuvome pora, vis dėlto tai buvo panašu į
skyrybas.
Kodėl viskas turi būti taip sudėtinga?
Renas palingavo, laikydamas mane glėbyje, ir sukuždėjo:
- O, sidabriniai mylinčių balsai, jūs skambate vidurnakčio ty­
loj tarsi mieliausia muzika43.
Apsisukau jo glėbyje nustebusi.
- Kaip tu įsiminei? Juk tai Romeo ir Džuljeta.

43Vertė Aleksys Churginas.

423
 Jis gūžtelėjo pečiais.
- Atkreipiau dėmesį, kai skaitei. Man tai patiko.
Jis švelniai pabučiavo mano skruostą.
- Pasimatysime šįvakar, iadala, - ir paliko mane vieną stovėti.
Visą likusią popietę negalėjau susikaupti. Nė sekundei nega­
lėjau išlaikyti dėmesio. Repetavau priešais veidrodį, kaip pasakyti
keletą frazių, tačiau visos jos skambėjo nevykusiai: „Tai ne tu, tai
aš“; „Jūroje yra daugybė kitų žuvų“; „Man reikia surasti save“;
„Mes esame per daug skirtingi“; „Aš nesu ta“; „Aš turiu kitą“. Po
galais, juk netgi bandžiau pasakyti: „Aš alergiška katėms“.
Renas nekreips dėmesio nė į vieną iš šių atsiprašymų. Nu­
sprendžiau, kad geriausia bus, jei kalbėsiu paprastai ir viską pa­
sakysiu tiesiai šviesiai. Pasakysiu, kas aš esu. Juk aš gyvenime jau
daug mačiau, išgyvenau sunkius laikus ir išmokau žiūrėti į priekį.
Pono Kadamo nebuvo visą dieną. Džipo taip pat nesimatė.
Vyliausi, kad jis yra kažkur netoliese ir atitrauks dėmesį nuo
šių minčių, o gal net duos patarimą, bet jis buvo tarsi į vandenį
prasmegęs.
Saulėlydis nenumaldomai artėjo ir aš susinervinusi užkopiau
laiptais aukštyn. Nuėjau į vonią, išsipyniau kasas, pašukavau, kol
plaukai sukrito ant pečių lengvomis bangomis. Šiek tiek brūkšte­
lėjau lūpų blizgio ir paryškinau akis, tuomet peržiūrėjau spintą,
ieškodama ko nors gražesnio nei teniso marškinėliai. Supratau,
kad kol manęs nebuvo, kažkas papildė mano drabužinę dizaine­
rių sukurtais rūbais. Išsirinkau nedidelę, tamsiai raudoną medvil­
ninę palaidinę smulkiais langeliais, papuoštą juodo šilko kante-
liais, ir aptempiančias, juodas kelnes iki kulkšnių.
Žinoma, geriausiai būtų, jei atrodyčiau kaip naminė, kad Re-
nui būtų lengviau susitaikyti su mūsų išsiskyrimu, tačiau aš visai

424
nenorėjau, kad visą likusį amžių jis primintų mane kaip netvar­
kingą, senamadišką nutrūktgalvę.
Galų gale juk aš turiu šiek tiek ir moteriško išdidumo. Aš vis dar
noriu, kad jam būtų sunku su manimi išsiskirti. Bent jau šiek tiek.
Patenkinta savo išvaizda, aš praėjau pro Fenindrą, paglosčiau
jos galvą ir paprašiau palinkėti sėkmės. Atsidariau stiklines duris
ir išėjau į lauką. Oras buvo šiltas ir kvepėjo jazminais bei džiun­
glių augmenija. Stebėjau, kaip už horizonto pasislėpė saulė, nu­
dažydama dangų ryškiai raudona, rožine ir oranžine spalvomis.
Apačioje įsižiebė baseino ir fontano švieselės, aš atsisėdau ant
dviviečių sūpynių su pagalvėlėmis, palengva sūpausi, mėgauda­
masi šilto ir kvapnaus vėjelio dvelksmu.
Atsidusau ir garsiai ištariau:
- Trūksta tik vieno tų gėrimų su ananasais ir vyšniomis, pa­
puošto kokteilių skėtuku.
Ant šoninio stalelio kažkas sušnypštė. Atsigręžiau pasižiūrėti
ir pamačiau išgaubtą taurę ryškiai oranžinio vaisių gėrimo su le­
dukais, papuoštą skėtuku ir vyšniomis! Pakėliau apžiūrėti, ar ji ti­
kra. Taip, ji buvo tikra. Atsargiai gurkštelėjau - burbuliuojančios
vaisių sultys buvo tobulo skonio.
Vyksta kažkas keisto. Aplinkui nieko nėra, tai kaip atsirado šis
gėrimas?
Kaip tik tuomet pasirodė Renas ir apie paslaptingą gėrimą
aš pamiršau. Renas buvo basas, mūvėjo ilgas, laisvai krentančias
juodas kelnes su plonu diržu ir buvo apsivilkęs šilkinius jūros ban­
gų spalvos marškinius. Drėgni plaukai buvo sušukuoti atgal. Jis
prisėdęs šalia ant sūpynių apkabino mano pečius. Nuo jo sklido
nuostabus kvapas. Jo šiltas, vasariškas santalų aromatas maišėsi
su jazminų kvapu.

425
 Tikriausiai būtent taip kvepia rojuje.
Renas įsirėmė basa koja į staliuką ir ėmė sūpuoti pirmyn ir at­
gal. Atrodo, jam pakako tiesiog sėdėti atsipalaidavus ir mėgautis
vėjeliu bei saulėlydžiu, taigi kurį laiką tylėjome, jaukiai įsitaisę
vienas šalia kito. Buvo nuostabu. Galbūt po visko dar galėsime
likti draugais. Tikėjausi, kad taip ir bus. Man patiko jo draugija.
Jis paėmė ranką ir sunėrė pirštus. Kurį laiką žaidė mano pirš­
tais, tada pakėlė ranką prie lūpų ir lėtai bučiavo juos vieną po kito.
- Apie ką norėjai pakalbėti šįvakar, Kelse?
- Aa... - ką po paraliais aš norėjau jam pasakyti? Dėl dievo mei­
lės, nepamenu. O taip. Pasipurčiau, kad atsitokėčiau, ir apsikabi­
nau save rankomis.
- Renai, aš tikriausiai norėčiau, kad tu atsisėstum priešais
mane, kad geriau tave matyčiau. Taip mažiau blaškysi mano
dėmesį.
Jis nusijuokė.
- Gerai, Kels. Kaip pasakysi.
Jis patraukė kėdę ir atsisėdo priešais. Pasilenkęs pakėlė mano
koją ir užsidėjo sau ant kelių.
Truktelėjau pėdą atgal.
- Ką darai?
- Atsipalaiduok. Atrodai įsitempusi. - Jis ėmė masažuoti
mano pėdą. Ėmiau protestuoti, bet jis tik dėbtelėjo akimis.
Jis pasuko mano pėdą į vieną pusę, paskui į kitą.
- Tavo padai nusėti pūslėmis. Turime gauti geresnius batus,
jei ketini taip dažnai iškylauti po džiungles.
- Žygio batai taip pat nutrina. Tikriausiai ne batai kalti. Per
pastarąsias kelias savaites keliavau daugiau nei per visą savo gy­
venimą. Mano kojos nėra prie to pratusios.

426
 Jis susiraukė ir švelniai perbraukė pirštu per pėdos išlenkimą
ir tuoj pat per visą koją nubėgo šiurpuliukai. Tada suėmė plašta­
komis pėdą ir ėmė masažuoti, atsargiai apeidamas jautrias vietas.
Vėl ketinau prieštarauti, bet buvo pernelyg malonu. Be to, tai gali
puikiai padėti nukreipti dėmesį nepatogaus pokalbio metu, tad
leidau jam tęsti. Žvilgtelėjau į jo veidą. Jis įdėmiai mane tyrinėjo.
Apie ką jis galvojo? Maniau, kad jei sėdės priešais mane, bus len­
gviau kalbėtis. Kvaiša! Dabar turiu spoksoti tiesiai į arkangelą karį
ir bandyti susikaupti! Akimirkai užmerkiau akis. Nagi, Kelse. Susi­
kaupk. Susikaupk. Tu tai gali padaryti!
- Gerai, Renai, mums tikrai reikia apie šį bei tą pakalbėti.
- Gerai. Pirmyn.
Iškvėpiau.
- Matai, aš negaliu... atsakyti į tavo jausmus. Arba į tavo,
hmmm, simpatiją.
Jis nusijuokė.
- Apie ką čia kalbi?
- Na, tai reiškia, kad aš...
Jis pasilenkė į priekį ir žemu, pasitikinčiu balsu tarė:
- Kelse, aš žinau, kad tu atsakai į mano jausmus. Neapsimeti­
nėk daugiau, kad nieko nejauti.
Kada jis visa tai sužinojo? Gal tada, Kels, kai bučiavai jį kaip
idiote. Tikėjausi jį apgauti, tačiau jis permatė mane kiaurai. Nu­
sprendžiau pabūti kvaiša ir apsimesti, kad nesuprantu, apie ką
jis kalba.
Tik mostelėjau ranka.
- Gerai! Taip! Pripažįstu, kad esu tavimi susižavėjusi.
Ir kas nebūtų?
- Bet nieko iš to neišeis, - užbaigiau. Štai ir viskas.

427
 Renas atrodė sumišęs.
- Kodėl ne?
- Nes aš pernelyg susižavėjusi tavimi.
- Nesuprantu, ką kalbi. Kaip gali trukdyti susižavėjimas mani­
mi? Manyčiau, kad tai geras dalykas.
- Normaliems žmonėms... taip, - pareiškiau.
- Taigi aš nesu normalus?
- Ne. Leisk paaiškinti. Tai panašu tarsi į... alkaną žmogų, ku­
ris su džiaugsmu suvalgytų ir ridikėlį. Tiesą sakant, ridikėlis galė­
tų tapti švente, jei tik tai būtų viskas, ką jis turėtų. Tačiaujei prieš
akis būtų švediškas stalas, ridikėlio niekas nesirinktų.
Renas trumpam susimąstė.
- Nesuprantu. Apie ką tu?
- Trumpiau sakant... aš esu ridikėlis.
- O kas aš? Švediškas stalas?
Bandžiau paaiškinti.
- Ne... tu esi vyras. Dabar... aš tikrai nenoriu būti ridikėliu.
Turiu galvoje, kas norėtų? Tačiau aš turiu pakankamai sveiko pro­
to, kad suprasčiau, kas esu - nesu švediškas stalas. Turiu omeny,
kad galėtumei mėgautis šokoladiniais eklerais, dėl dievo meilės!
- Bet ne ridikėliais.
-Ne.
- O kas... - Renas mąsliai stabtelėjo, - jei aš mėgstu ridikėlius?
- Nemėgsti. Tiesiog neragavai nieko geresnio. Aš taip pat la­
bai apgailestauju, kad buvau tokia grubi su tavimi. Nė nežinau,
iš kur kyla tas sarkazmas.
Renas kilstelėjo antakį.
- Na, yra ir kita, ciniška, blogoji mano dalis, kurią paprastai
slepiu. Tačiau kai esu ištikta streso arba visiškos nevilties, ji išlen­
da lauk.

428
 Jis nuleido mano koją, paėmė kitą ir ėmė nykščiais ją masa­
žuoti. Jis nieko nesakė, tad aš tęsiau toliau.
- Man atrodė, kad jei būsiu bejausmė ir bjauri, atstumsiu
tave. Tai buvo tarsi savigyna.
- Taigi tu pripažįsti, kad bandei mane atstumti.
- Taip. Žinoma.
- Ir tik todėl, kad esi ridikėlis.
- Taip! - susierzinusi atsakiau. - Dabar, kai vėl esi žmogus,
susirasi sau ką nors geresnio, kas papildys tave. Tai ne tavo kaltė.
Turiu galvoje, ne tavo kaltė, kad taip ilgai buvai tigru, jog nė ne­
bežinai, kaip viskas veikia pasaulyje.
- Kurgi ne. Ir kaip viskas veikia pasaulyje, Kelse?
Jo balse pasigirdo nusivylimas, bet aš stengiausi laikytis iki galo.
- Na, paprasčiau tariant, tu galėtum susitikinėti su aukščiau­
sios klasės modeliu ar aktore. Negi niekada apie tai nesusimąstei?
Jis piktai sušuko:
- O taip, ir dar kaip susimąsčiau! Pasak tavęs, turėčiau būti
pasipūtęs, turtingas, lėkštas palaidūnas, kuriam terūpi turtai,
jėga ir kaip pagerinti savo statusą. Kad susitikinėčiau su paviršu­
tiniška, kaprizinga, pretenzinga besmegene, kuriai labiau rūpėtų
mano ryšiai nei aš pats. Ir kad esu nepakankamai protingas ar
šiuolaikiškas, jog suprasčiau, ko aš noriu arba ko man reikia gyve­
nime! Nieko nepraleidau?
- Taip, - cyptelėjau.
- Ar tikrai taip jauti?
- Taip, - krūptelėjau.
Renas pasilenkė arčiau.
- Na, tuomet tu klysti, Kelse. Klysti dėl savęs ir dėl manęs!
Jis buvo įpykęs. Pasimuisčiau, jausdamasi nepatogiai, o jis
tęsė:

429
 - Aš žinau, ko noriu. Nesu paskendęs iliuzijose. Ištisus am­
žius stebėjau žmones būdamas narve, turėjau užtektinai laiko
išsiaiškinti savo prioritetus. Nuo pačios pirmos akimirkos, kai
tave išvydau, kai pirmą kartą išgirdau tavo balsą, supratau, kad
tu kitokia. Kad esi ypatinga. Kai pirmą kartą ištiesei ranką į nar­
vo vidų ir palietei manė, leidai man pajusti, kad esu gyvas, kokiu
niekada nebuvau jautęsis.
- Galbūt tai dėl prakeiksmo. Ar nepagalvojai apie tai? Veikiau­
siai tai nėra tavo tikrieji jausmai. Galbūt tu pajutai, kad man vie­
nintelei skirta tau padėti, ir klaidingai interpretavai savo emocijas.
- Labai tuo abejoju. Aš niekada ir niekam nejaučiau nieko
panašaus, net prieš prakeiksmą.
Viskas krypo ne ta linkme, kaip aš planavau. Jaučiau nenu­
maldomą troškimą pabėgti, kol dar neleptelėjau kažko, kas ga­
lutinai sugriautų mano planus. Renas buvo mano tamsioji pusė,
uždraustasis vaisius, mano asmeninė Delila - didžiausia mano
pagunda. Klausimas tik... ar pajėgsiu atsispirti?
Aš draugiškai paplekšnojau Renui per kelią ir mečiau pagrin­
dinį kozirį:
- Aš išvykstu.
-Tu... feų?
- Išvykstu namo, į Oregoną. Ponas Kadamas mano, kad bet
kuriuo atveju taip bus saugiau, nes Lokešas ieško mūsų ir nori
visus nužudyti. Be to, tau reikia laiko... susivokti.
- Jei tu išvyksti, tai aš važiuoju su tavimi!
Kreivai šyptelėjau.
- Toks poelgis trukdytų mano tikslui. Nemanai?
Jis perbraukė ranka per plaukus, giliai atsiduso, tada paėmė
mano ranką ir įdėmiai pažvelgė man į akis.

430
 - Kels, kada sutiksi priimti faktą, kad mes sukurti vienas
kitam?
Jaučiausi klaikiai, tarsi būčiau paspyrusi ištikimą šuniuką, ku­
ris tenorėjo būti mylimas. Pažvelgiau į baseiną.
Praėjo kelios akimirkos. Jis atsisėdo man už nugaros ir rūsčiu,
grėsmingu balsu pareiškė:
- Aš neleisiu tau išvažiuoti.
Be galo troškau paimti jo ranką ir maldaute maldauti atlei­
dimo, prašyti, kad jis mylėtų mane, tačiau aš sustingau, rankos
nukrito ant kelių ir teišspaudžiau:
- Renai, prašau. Turi mane paleisti. Man reikia... Bijau, kad...
paklausyk, tiesiog negaliu būti šalia tavęs, kai tu apsigalvosi.
- Taip neatsitiks.
- Gali nutikti. Didelė tikimybė.
Jis piktai suurzgė.
- Nėra jokios tikimybės!
- Na, aš negaliu rizikuoti savo širdimi ir nenoriu statyti tavęs
į nepatogią padėtį. Apgailestauju, Renai. Tikrai. Aš noriu, kad
liktume draugais, tačiau suprasiu, jei tu nenorėsi. Žinoma, aš su­
grįšiu, kai tau manęs prireiks, jei iš viso prireiks, kad padėčiau
surasti kitas tris dovanas. Neapleisiu jūsų su Kišanu. Bet nega­
liu pasilikti, kad būtum su manimi tik iš gailesčio, nes jautiesi
įsipareigojęs. Tačiau aš niekada nepaliksiu jūsų bėdoje. Visada
padėsiu judviem, kad ir kas nutiktų.
Jis iškošė:
- Iš gailesčio? Tu? Kelse, juk tu nerimtai!
- Rimtai. Labai, labai rimtai. Paprašysiu pono Kadamo, kad
sutvarkytų dokumentus ir per kelias artimiausias dienas išsiųstų
mane namo.

431
 Jis nepratarė nė žodžio. Tiesiog atsilošė į kėdės atkaltę. Ma­
čiau, kad jis perpykęs, tačiau žinojau, kad kai po savaitės kitos
atsitokės, jis įvertins mano poelgį.
Nusukau žvilgsnį į šoną.
- Dabar jaučiuosi labai pavargusi. Norėčiau pailsėti. - Atsi­
stojau ir pasukau į savo kambarį. Prieš užverdama duris dar pa­
klausiau:
- Ar galiu paskutinį kartą kai ko paprašyti?
Jis sėdėjo kietai suspaudęs lūpas ir sukryžiavęs ant krūtinės
rankas, veidas buvo įsitempęs ir niūrus.
Atsidusau. Netgi įniršęs jis buvo nuostabus.
Nesulaukusi atsakymo, tęsiau:
- Man bus kur kas lengviau, jei tavęs daugiau nematysiu, turiu
galvoje, kaip vyro. Stengsiuosi vengti beveik viso namo, juk šiaip
ar taip jis tavo, todėl pasiliksiu savo kambaryje. Jei pamatysi poną
Kadamą, prašau, pasakyk, kad norėčiau su juo šnektelėti.
Jis neatsakė.
- Na, lik sveikas, Renai. Pasirūpink savimi. - Atplėšiau akis
nuo jo, uždariau duris ir užtraukiau užuolaidas.
Pasirūpink savimi? Koks nevykęs atsisveikinimas. Akys pritvin­
ko ašarų. Nieko nemačiau. Didžiavausi savimi, kad pavyko tai
padaryti neparodant jausmų. Tačiau dabar jaučiausi taip, tarsi
per mane būtų pervažiavęs volas ir sulyginęs su žemėmis.
Negalėjau kvėpuoti. Nuėjau į vonią ir atsukau dušo čiaupą,
kad bėgantis vanduo užgožtų visus garsus. Uždariau duris, kad
neišeitų garai, ir prapliupau raudoti, krūpčiodama nuo skausmin­
gų spazmų. Kai galutinai suvokiau, ką praradau, pajutau tokią
neviltį ir tuštumą, jog mano akys, nosis ir burna visai pažliugo.
Susmukau ant grindų ir išsitiesiau veidu į vėsų marmurą. Lei­

432
dausi užvaldoma emocijų ir galiausiai visiškai išsekau. Rankos ir
kojos suglebo it negyvos, plaukai nuo drėgmės susivijo ir prilipo
prie ašaroto veido.
Praėjo nemažai laiko. Iš lėto atsikėliau, išjungiau dušą, nusi­
prausiau veidą ir atsiguliau. Galvoje tebesisuko mintys apie Reną
ir vėl tyliai pasruvo ašarų upeliai. Net norėjau pasidėti ant pa­
galvės Fenindrą ir ją apsikabinti. Štai kaip skausmingai troškau
paguodos. Žliumbiau, kol neužmigau, vildamasi, kad kita diena
bus geresnė.
Kitą dieną taip pat pakirdau labai vėlai, išalkusi ir sustingusi.
Buvau išsekusi emociškai. Nenorėjau rizikuoti leistis laiptais že­
myn ir ieškoti maisto. Bijojau susitikti Reną. Atsisėdau ant lovos,
prisitraukiau prie krūtinės kelius ir svarsčiau, ką daryti.
Nusprendžiau parašyti į dienoraštį. Išliejusi jo puslapiuo­
se savo pakrikusias mintis ir jausmus, pasijutau truputį geriau.
Mano pilvas urzgė.
Norėčiau dabar paragauti pono Kadamo lietinių su uogomis.
Akies krašteliu pastebėjau, kaip kažkas sujudėjo. Pasisukau ir
ant mažo staliuko išvydau pusryčius. Priėjau arčiau. Lietiniai su
trigubu uogų padažu! Iš nuostabos atvipo žandikaulis.
Tai negali būti tik paprastas sutapimas.
Ūmai prisiminiau putojančias sultis, kurias ragavau praeitą
vakarą. Kai panorau ko nors atsigerti - jos ėmė ir atsirado.
Nusprendžiau patikrinti šį keistą fenomeną. Garsiai pasakiau:
- Taip pat norėčiau šokoladinio pieno. - Aukšta, vėsi stiklinė
su šokoladiniu pienu materializavosi iš niekur. Tad nusprendžiau
dar ką nors sugalvoti.
Noriu turėti naują porą batų.
Nieko neįvyko. Pakartojau garsiai:

433
 - Noriu turėti naują porą batų. - Vis tiek nieko.
Galbūt tai galioja tik maistui. Pamaniau: „norėčiau braškinto
kokteilio“.
Atsirado aukšta stiklinė, iki pat kraštų sklidina tiršto braškinio
kokteilio su plakta grietinėle su braškės griežinėliu viršuje.
Kas tai daro? Gada? Fenindra? Durgal Vaisius? Vaisius! Auksinis
Indijos vaisius! Ponas Kadamas sakė, kad Auksinis vaisius pamaitins
visus Indijos žmones. Auksinis vaisius teikia maisto! Išėmiau iš stal­
čiaus vaisių ir laikiau jį rankoje, galvodama apie dar vieną norą.
- Ee... ridikėlį, prašau.
Vaisius sumirgėjo ir sutviskėjo tarsi auksinis deimantas ir ki­
toje mano rankoje atsirado ridikėlis. Susimąsčiusi tyrinėjau jį ir
tada švystelėjau į savo šiukšlių dėžę.
Ironiškai burbtelėjau:
- Matai? Netgi aš nenoriu ridikėlio.
Aš iškart panorau pasidalyti šiuo jaudinančiu atradimu su
Renu ir nuskuodžiau prie durų. Pasukau rankeną, bet tada su­
dvejojau. Netroškau atšaukti vakar pasakytų žodžių. Norėjau,
kad liktume draugais, tačiau ironiška, jog kaip tik aš šią akimir­
ką negalėjau būti drauge su juo. Reikėjo laiko, kad išsivaduo­
čiau iš jo.
Nusprendžiau palūkėti, kol ateis ponas Kadamas, tuomet pa­
pasakosiu Renui apie Auksinį vaisių.
Kirtau savo lietinius ir mėgavausi maistu, kuris buvo tik dar
gardesnis dėl jo magiškos kilmės. Tada apsirengiau ir pasilikau
savo kambaryje paskaitinėti. Po kurio laiko kažkas pabeldė į duris.
- Ar galiu užeiti, panele Kelse? - tai buvo ponas Kadamas.
- Taip, duiys neužrakintos.
Jis įėjo, uždarė duris paskui save ir atsisėdo į krėslą.

434
 - Pone Kadamai, nejudėkite. Noriu jums kai ką parodyti! - Aš
pašokau ir nubėgau prie komodos. Išsitraukiau Auksinį vaisių,
išvyniojau ir atsargiai padėjau ant stalo. - Ar jūs alkanas?
Jis nusijuokė.
- Ne, ką tik pavalgiau.
- Gerai, bet vis tiek panorėkite ko nors valgomo.
- Kodėl?
- Tiesiog pabandykite.
- Gerai. - Jo akys suspindėjo. - Noriu savo mamos gaminto
troškinio dubenyje.
Vaisius sumirgėjo ir prieš mus atsirado baltas dubuo. Kambarį
užplūdo aštrus ėrienos troškinio su žolelėmis aromatas.
- Kas tai?
- Tęskite, pone Kadamai, panorėkite dar ko nors. Turiu gal­
voje, maisto.
- Noriu mango jogurto.
Vaisius vėl sutviskėjo ir atsirado nedidelis indelis su mango
jogurtu.
- Ar matote? Tai vaisius! Jis maitina Indiją. Suprantat?
Jis atsargiai pakėlė vaisių.
- Koks nuostabus atradimas! Ar pasakei apie tai Renui?
Skruostus nudažė kaltės raudonis.
- Ne, dar ne. Bet jūs pasakykite.
Jis linktelėjo ir susimąstęs sukinėjo rankose vaisių, apžiūrinė­
damas iš visų pusių.
- Hmm... Pone Kadamai? Aš norėjau pakalbėti su jumis dar
apie šį tą.
Jis atsargiai padėjo vaisių ir dėmesingai atsisuko į mane.
- Žinoma, panele Kelse. Apie ką?

435
 - Manau, kad laikas... - Giliai iškvėpiau. - Man metas važiuo­
ti namo.
Jis atsilošė, suglaudė pirštų galus ir akimirką susimąstęs žvel­
gė į mane.
- Kodėl taip manai?
- Na, kaip jūs ir sakėte, dėl Lokešo ir dėl įvairių kitų... dalykų.
- Kitų dalykų?
- Taip.
- Kokių?
- Na... aš nenorėčiau naudotis jūsų svetingumu amžinai.
- Kokia nesąmonė, - nusijuokė jis. - Tu esi šeimos narys. Mes
amžinai liksime tau skolingi ir niekada nepajėgsime grąžinti šios
skolos. Šis namas yra tavo tiek pat, kiek ir mūsų.
- Ačiū, - aš dėkingai nusišypsojau. - Tai ne vien dėl šios prie­
žasties, tai dar ir dėl... Reno.
- Reno? Ar gali apie tai papasakoti?
Aš atsisėdau ant lovos kraštelio ir prasižiojau, rengdamasi
pasakyti, kad nenoriu apie tai kalbėti, tačiau viskas pabiro lauk.
Nespėjusi nė suvokti, aš jau raudojau, o jis sėdėjo ir raminamai
plekšnojo mano ranką, tarsi būtų mano senelis.
Jis nieko nepasakė. Tiesiog leido išlieti širdį - visą skausmą,
painiavą ir naujus švelnius jausmus. Kai viską išsakiusi kūkčiojau,
tebeliedama ašaras, paplekšnojo per nugarą, padavė prabangią no­
sinaitę, nusišypsojo ir paprašė man puodelio ramunėlių arbatos.
Nusijuokiau pro ašaras matydama jo gerumo kupiną veidą,
kai jis padavė man arbatą, išpūčiau nosį ir nusiraminau. Ūmai
apėmė siaubas, kad viską jam prisipažinau. Ką jis dabar pagalvos
apie mane? Pavymui atsekė kita neviltį varanti mintis: Ar jis pasa­
kys Renui?

436
 Tarsi skaitydamas mano mintis, ponas Kadamas tarė:
- Panele Kelse, nebausk savęs, kad man apie tai pasakei.
Aš maldavau:
- Prašau, prašau, nepasakokite apie tai Renui.
- Būk rami, aš niekada neišduosiu tavo pasitikėjimo, - atsa­
kė jis ir susijuokė. - Aš labai gerai moku laikyti paslaptis, mano
mieloji. Nepulk į neviltį. Dažnai gyvenimas atrodo beviltiškas ir
pernelyg sudėtingas. Aš viliuosi, kad galėjau suteikti tau nors tru­
putį ramybės ir harmonijos, kurią tu atnešei į mano gyvenimą.
Jis vėl persėdo į krėslą ir susimąstęs perbraukė ranka per savo
trumpą barzdelę.
- Tikriausiai atėjo laikas tau grįžti atgal į Oregoną. Esi teisi,
kad Renui reikia laiko išmokti vėl būti žmogumi, nors nebūtinai
ta prasme, kaip galvoji. Be to, aš turiu atlikti daug tiriamojo dar­
bo, kol vėl galėsime leistis ieškoti antrosios Durgos dovanos.
Jis trumpam nutilo.
- Žinoma, viską sutvarkysiu, kad galėtum grįžti namo. Vis dėl­
to niekada nepamiršk, kad šie namai taip pat yra ir tavo namai,
kad gali bet kuriuo metu man skambinti ir aš parvešiu tave atgal.
Viliuosiu, kad neatrodysiu labai familiarus, bet laikau tave savo
dukra, - jis nusijuokė, - arba tiksliau - proanūke.
Nusišypsojau virpančiomis lūpomis, puoliau jam ant kaklo ir,
įsikniaubusi į jo petį, vėl prapliupau raudoti.
- Ačiū. Labai ačiū. Jūs esate man taip pat kaip šeima. Siau­
bingai jūsų ilgėsiuosi.
Jis apkabino mane.
- Ir aš tavęs ilgėsiuosi. Dabar pakaks ašarų. Kodėl tau neišėjus
į lauką paplaukioti ir pakvėpuoti giynu oru, kol aš sutvarkysiu
visus formalumus?

437
 Aš nusišluosčiau spindinčią ašarą.
- Puiki mintis. Manau, kad pabandysiu.
Jis spustelėjo mano ranką ir išėjo, tyliai užverdamas paskui
save duris.
Nusprendžiau pasinaudoti jo patarimu. Apsivilkau maudy­
mosi kostiumėlį ir nuėjau prie baseino. Ilgai plaukiojau sukda­
ma ratais ir stengdamasi eikvoti energiją, kad kuo mažiau liktų
emocijoms. Kai praalkau, panorau klubinio sumuštinio ir štai jis
beregint atsirado šalia baseino.
Supratau, kad maistas atsiranda nedelsiant! Man nė nereikia būti
tame pačiame kambaryje! Įdomu, koks jo veikimo diapazonas?
Sukirtau savo sumuštinį ir atsiguliau ant paplūdimio rankš­
luosčio, kad šiek tiek sušilčiau, tada vėl įšokau į baseiną ir tingiai
plūduriavau, kad atvėsčiau.
Prie baseino priėjo aukštas vyras ir atsistojo tiesiai priešais
saulę. Net prisidengusi akis, nepajėgiau matyti jo veido, bet juk
žinojau, kas tai galėtų būti.
- Renai! - aš susiraukiau. - Ar negali palikti manęs vienos?
Nenoriu dabar su tavimi kalbėtis.
Žmogus žengė į šalį ir aš pašnairavau.
- Nenori manęs matyti? Po to, kai sukoriau tokį ilgą kelią? -
Jis caktelėjo liežuviu. - Tik, tik, tik. Kažkas turi tave pamokyti
gerų manierų, panele.
- Kišanai? - aiktelėjau iš nuostabos.
- Kas gi dar, bilauta?- atsakė nusišypsojęs.
Aš spygtelėjau, pašokau per kelis baseino laiptelius ir nusku­
bėjau prie jo. Jis išskėtė rankas ir nusikvatojo, kai apkabinau šla­
piomis rankomis.
- Negaliu patikėti, kad tu čia! Aš taip džiaugiuosi.

438
 Jis nužvelgė mane savo auksinėmis akimis nuo galvos iki kojų,
visiškai kitaip, nei tai darydavo Renas.
- Na, jei būčiau žinojęs, kad taip mane pasitiksi, būčiau atvy­
kęs kur kas anksčiau.
- Liaukis mane erzinti, - nusijuokiau, - kaip čia patekai? Ar
taip pat gali išbūti šešias valandas žmogaus pavidalu? Turi man
apie viską papasakoti!
Jis kilstelėjo ranką ir sukikeno.
- Palauk, palauk. Visų pirma, kas tave erzina? O antra, kodėl
tau nepersirengus, ir mes galėtume pasišnekučiuoti ilgiau.
- Gerai, - nusišypsojau jam ir užsikirsdama paklausiau: - Tik
ar galime susitikti prie baseino?
Jis sumišęs linktelėjo galvą ir nusišypsojo.
- Žinoma, jei taip nori. Aš tiesiog palūkėsiu tavęs čia.
- Gerai. Niekur neik. Aš greit grįšiu!
Nuskuodžiau į savo kambarį, greitai palindau po dušu, apsi­
rengiau ir brūkštelėjau šukomis per plaukus. Dar užsisakiau du
„Root Beer“ alaus, kuriuos maloniai davė Auksinis vaisius, ir pa­
siėmiau juos su savimi.
Kai grįžau prie baseino, jis jau buvo pastatęs šešėliuotoje pu­
sėje dvi poilsio kėdes ir ilsėjosi, pasikišęs rankas po galva ir užsi­
merkęs. Buvo apsivilkęs juodus marškinėlius, su džinsais ir buvo
basas. Klestelėjau į kitą kėdę šalia jo ir padaviau jam alaus.
- Ką čia man atnešei?
-Tai alus. „Root Beer“. Paragauk.
Jis gurkštelėjo ir užsikosėjo. Aš nusikvatojau.
- Ar burbuliukai trenkė į nosį?
- O taip. Vis dėlto tai geras gėrimas. Labai švelnus. Jis man
primena tave. Ar jis iš tavo šalies?

439
 - Taip.
- Jei nori, kad spėčiau atsakyti į tavo klausimus iki nakties,
verčiau pradėkime. - Jis dar kartą gurkštelėjo gėrimo ir tęsė to­
liau. - Pirmiausia paklausei, ar aš taip pat gavau šešias valandas.
Atsakymas yra taip. Žinai, tai keista. Buvau pratęs nuolat būti
tigru, tačiau po tavo ir Direno apsilankymo pasijutau nepatogiai
savo juodame kailyje. Pirmą kartą per tokį ilgą laiką vėl užsinorė­
jau būti gyvas ne kaip žvėris, bet kaip žmogus.
- Suprantu. Kaip supratai, kad turi šešias valandas, ir kaip čia
atvykai?
- Kiekvieną dieną pavirsdavau žmogumi ir sėlindavau į arti­
miausius kaimus stebėti žmonių ir ką siūlo modemus pasaulis. -
Jis liūdnai atsiduso. - Pasaulis labai pasikeitė nuo tada, kai dar
buvau jo dalimi.
Aš linktelėjau, o jis tęsė toliau.
- Vieną kartą, maždaug prieš savaitę, pasiverčiau žmogumi
ir stebėjau, kaip žaidžia vaikai kaimelio aikštėje. Žinojau, kad
mano laikas netrukus baigsis, todėl pasitraukiau į džiungles ir
laukiau, kol apims drebulys ir aš persimainysiu. Tačiau nieko neį­
vyko. Laukiau valandą, dvi ir vis dar nieko nebuvo. Supratau, kad
kažkas atsitiko. Patraukiau atgal į džiungles ir laukiau tol, kol ga­
liausiai vėl pavirtau tigru. Patikrinau kitą dieną, ir dar kitą dieną,
ir viskas pasikartodavo taip pat. Štai tada supratau, kad judviem
su Renu pavyko bent jau iš dalies. Tada pasiverčiau žmogumi,
sugrįžau į kaimelį ir paprašiau vietinių padėti paskambinti ponui
Kadamui. Galiausiai kažkas išsiaiškino, kaip su juo susisiekti, ir
jis atvažiavo manęs.
- Tai štai kur buvo dingęs ponas Kadamas per kelias pastaras
dienas.

440
 Kišanas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, vėl atsilošė ir pa­
siskonėdamas gurkštelėjo savo gėrimo. Jis kilstelėjo taurę į mane.
- Turiu pripažinti, kad nė nenutuokiau, ko buvau netekęs.
Jis šyptelėjo man ir ištiesė ilgas kojas, sukryžiuodamas jas per
kulkšnis.
- Na, - ištariau, - džiaugiuosi, kad tu čia. Tai tavo namai ir tu
priklausai šiai vietai.
Jis ramiai pažvelgė į tolį.
- Tikriausiai taip. Labai ilgai nejutau savyje nė menkiausios
žmogiškumo kibirkšties. Mano siela buvo juoda. Tačiau tu, mano
miela, - jis paėmė mano ranką ir pabučiavo, - vėl sugrąžinai
mane į šviesą.
Aš lengvai paliečiau jo petį.
- Tu tiesiog ilgėjaisi Jesubajos. Netikiu, kad tavo siela buvo
juoda ar kad buvai praradęs žmogiškumą. Tiesiog reikėjo laiko
išgyti, kai širdis buvo šitaip sudaužyta.
Jo akys sužibėjo.
- Tikriausiai tu teisi. Dabar papasakok apie savo nuotykius!
Ponas Kadamas perdavė pagrindines naujienas, bet aš noriu iš­
girsti smulkmenas.
Aš papasakojau Kišanui apie Durgos ginldus ir jis labai susi­
domėjo gada. Jis juokėsi, kai pasakojau apie beždžiones, kurios
užpuolė Reną, baisėjosi, kai prisiminiau kapas, kurios vos manęs
nesuėdė. Su juo buvo lengva kalbėti. Jis atidžiai klausėsi ir aš
nejutau nervingų drugelių, kaip būdama su Renu.
Kai priartėjau prie pabaigos, įsistebeilijau į baseiną, o Kišanas
atidžiai tyrinėjo mano veidą.
- Man smalsu išgirsti dar apie vieną dalyką, Kelse.
- Žinoma, - nusišypsojau jam. - Ką dar norėtumei išgirsti?

441
 - Kas vyksta tarp tavęs ir Reno?
Mano krūtinę surakino gniaužtai, tačiau aš pasistengiau ra­
miai atsakyti.
- Ką turi omenyje?
-Turiu galvoje, kad judu esate daugiau nei tiesiog keliaujantys
draugai? Ar jūs esate kartu?
Aš paskubėjau nutraukti:
- Ne. Žinoma, kad ne.
- Gerai! - jis šyptelėjo. Tada pačiupo mano ranką ir pabu­
čiavo. - Tuomet tai reiškia, kad tu laisva susitikinėti su manimi.
Jokia sveikai mąstanti mergina nenorėtų būti su Renu. Jis labai...
nuobodus. Ir šaltas, jei kalbame apie jausmus.
Iš nuostabos man atvipo žandikaulis, tada pajutau, kaip tven­
kiasi pyktis.
- Pirmiausia neketinu būti nei su vienu iš jūsų. Antra, mergi­
na turėtų būti pamišusi, kad nenorėtų Reno. Tu klysti dėl jo. Jis
nėra nuobodus ar šaltas. Tiesą sakant, jis yra dėmesingas, šiltas,
nuostabiai gražus, patikimas, lojalus, mielas ir žavingas.
Jis pakėlė antakį ir akimirką atidžiai mane vertino. Aš susirau­
kiau nuo jo žvilgsnio, suprasdama, kad per greitai viską išbėriau
ir per daug pasakiau.
- Suprantu, - ištarė atsargiai. - Veikiausiai tu teisi. Tas Di-
renas, kokį aš pažinojau per pastaruosius kelis šimtus metų, ti­
kriausiai yra pasikeitęs. Nepaisant to ir tavo primygtinio patiki­
nimo, kad nebūsi nė su vienu iš mūsų, norėčiau pasiūlyti šiąnakt
eiti atšvęsti, jei ne į... koks tas teisingas žodis?
- Tas žodis - pasimatymas.
- Pasimatymas. Jei ne į pasimatymą su manimi... tuomet kaip
mano draugė.

442
 Aš padariau grimasą.
Kišanas tęsė:
- Žinoma, juk tu nepaliksi manęs vieno patį pirmą vakarą su­
grįžus į žmonių pasaulį?
Jis nusišypsojo man, drąsindamas sutikti. Aš norėjau būti jo
draugė, tačiau nežinojau, ką atsakyti į tokį prašymą. Akimirką
pagalvojau, kaip jaustųsi Renas ir kokios gali būti to pasekmės.
- Kur tu norėtum nueiti atšvęsti? - Pasiteiravau.
- Ponas Kadamas sakė, kad mieste yra naktinis klubas su res­
toranu ir šokių sale. Pamaniau, kad galime atšvęsti ten, galbūt ko
nors užkąsti ir tu galėsi mane pamokyti šokti.
Aš nervingai nusijuokiau.
- Aš pirmą kartą esu Indijoje ir neišmanau nei apie šokius, nei
apie muziką.
Išgirdęs šią žinią, Kišanas, regis, dar labiau apsidžiaugė.
- Fantastika! Tuomet mokysimės kartu. Ir nepriimu jokių at­
sisakymų. - Jis pašoko ir nuskubėjo prie namo.
- Palauk, Kišanai! - surikau. - Aš net nežinau kuo apsivilkti!
Jis tik šūktelėjo per petį:
- Paklausk Kadamo. Jis žino viską!
Vos tik jis pradingo name, mane ištiko depresija. Mažiausiai,
ko dabar norėjau, tai vaidinti linksmą. Juk emociškai buvau iš­
gręžta iki paskutinio lašo. Bet tuo pačiu džiaugiausi, kad Kišanas
sugrįžo ir yra geros nuotaikos.
Galop nusprendžiau, kad nors nesijaučiu, jog kažką švęsčiau,
negaliu liūdinti Kišano ir gesinti ką tik užgimusį entuziazmą grįž­
ti į gyvenimą. Pasilenkiau paimti tuščias alaus taures ir pama­
čiau, kad jų nebėra.
Kaip keista!Auksinis vaisius ne tik tiekia maistą, bet irsurenka indus!

443
 Atsistojau, norėdama grįžti namo, ir tuomet kažką pajutau.
Rankomis nubėgo pagaugai. Apsidairiau aplinkui, bet nieko
nepamačiau ir negirdėjau. Tada pajutau, tarsi elektros kibirkš­
tys lakstytų per kūną. Tarsi kažkam pakuždėjus, pakėliau akis į
balkoną. Ten, atsišliejęs į koloną, stovėjo Renas. Sukryžiavęs ant
krūtinės rankas jis stebėjo mane.
Akimirką žiūrėjome vienas į kitą nepratardami nė žodžio,
tačiau jutau, kad net oras tarp mūsų pasikeitė. Jis tapo tirštas,
įkaitęs ir kone apčiuopiamas - taip būna prieš audrą. Jis tarsi
apgaubė mane ir lietė odą. Nors negalėjau matyti, bet žinojau,
kad artinasi audra.
įkaitusi atmosfera traukė mane, kaip traukia atslūgstanti ban­
ga, bandydamas įsiurbti į verpetą, kurį Renas sukūrė tarp mūsų.
Man atrodė, kad aš fiziškai atplėšiu save nuo jo. Užsimerkiau ir
stengiausi eiti, nekreipdama į jį dėmesio.
Galiausiai jis mane paleido, tačiau siaubingas plėšiantis po­
jūtis niekur nedingo ir aš susigūžiau, jausdama vienatvę ir tuštu­
mą. Kai pasiekusi savo kambarį užtrenkiau duris, vis dar jaučiau
jo žvilgsnį, deginantį ugninę skylę tarp mano menčių. Pastėrusi
žengiau per tamsų kambarį, traukdama už savęs kraujuojančias
išsiskyrimo gijas.

Visą likusią popietę praleidau savo kambaryje. Mane aplankė

ponas Kadamas ir išreiškė susižavėjimą, kad eisiu praleisti vakarą
su Kišanu. Jis pasiūlė organizuoti šventę ir pareiškė, kad mums
reikėtų vykti ten visiems drauge.
Aš paklausiau:
- Taigi judu su Renu taip pat norite važiuoti?
- Nematau priežasčių atsisakyti. Aš jo pasiteirausiu.

444
 - Pone Kadamai, ar nebūtų geriau, jei šį įvykį jūs visi atšvęstu-
mėte vyriškoje draugijoje? Na, be manęs...
- Nesąmonės, panele Kelse. Mes visi turime šį tą atšvęsti ir aš
pasirūpinsiu, kad Renas elgtųsi padoriai.
Jis pasisuko eiti ir aš prisiminiau:
- Palaukite! Kuo man apsirengti?
- Gali rengtis, ką tik panorėsi. Gali vilkėti modernius rūbus
ar labiau tradicinę suknelę. O kodėl tau neapsivilkus šararos suk­
nelės?
- Nemanote, kad ji nebus netinkama?
- Ne. Daugybė moterų jas dėvi per šventes. Tai būtų tobula
apranga šventės progai.
Išvydęs mano ištįsusį veidą jis skubiai pridūrė:
- Jei nenori jos, gali rengtis savo įprastais drabužiais. Šį kartą
bet kuris pasirinkimas bus tinkamas.
Jis išėjo, o aš sudejavau. Būti vienišai ir eiti vakarienės su Ki-
šanu buvo blogas sumanymas, tačiau bent jau nekėlė emocijų
uragano. Dabar ir Renas ten bus. Tai siaubinga.
Jaučiau didžiulį stresą. Norėjau rengtis įprastiniais drabu­
žiais, tačiau žinojau, kad vaikinai greičiausiai bus pasirinkę ką
nors iš Armani kolekcijos ar panašiai, tad nenorėjau atsidurti
šalia jų su džinsais ir sportiniais bateliais, todėl apsivilkau savo
šararos suknelę.
Išsitraukiau iš spintos sunkų sijoną ir viršutinę suknelės dalį,
paglosčiau karoliukus ir atsidusau. Suknelė buvo tokia nuostabi!
Šiek tiek užtrukau daiydamasi šukuoseną ir makiažą. Akis paryš­
kinau blakstienų tušu ir pieštuku, ant vokų užtepiau purpurinių
ir pilkšvų šešėlių ir ištiesinau plaukus. Jie tapo glotnūs ir krito il­
gomis sruogomis. Mane tai labai ramino ir padėjo atsipalaiduoti.

445
 Kai baigiau, mano auksiniai kaštoniniai plaukai tviskėjo ir gra­
žiai dengė pečius. Atsargiai apsivilkau mėlyną su purpuro atše­
šėliais viršutinę suknelės dalį ir įlindau į sunkų sijoną. Pasitaisiau
jį, kad būtų per klubų vidurį, perbraukiau ranka per spindinčias
klostes ir mėgavausi jų sunkiu. Negalėjau nenusišypsoti, kai pirš­
tais paliečiau sudėtingą perlų ašarėlių raštą.
Švystelėjo mintis, kaip blogai, kad Auksinis vaisius negali su­
kurti batelių pagal užsakymą, kai išgirdau beldimą. Už durų lau­
kė ponas Kadamas.
- Ar pasirengusi eiti, panele Kelse?
- Na, ne visai. Neturiu batelių.
- Hmm, galbūt Nilima kažką turi savo spintoje ir galima pa­
siskolinti?
Nusekiau paskui jį į Nilimos kambarį, jis atlapojo jos spintos
duris ir ištraukė porą auksu spindinčių sandalų. Jie buvo kiek di­
doki, tačiau gerai suveržus puikiausiai tiko. Ponas Kadamas pa­
siūlė savo ranką.
- Palūkėkit akimirką. Kai ką užmiršau. - Nuskubėjau į savo
kambarį, pagriebiau dupatta šalį ir apsisiaučiau pečius.
Jis nusišypsojo ir vėl pasiūlė ranką. Mudu išėjome į lauką, ir
čia vietoj džipo išvydau žvilgantį, platininį rolsroisą „Fantomą“.
Ponas Kadamas atidarė man dureles ir aš atsidūriau prabangia­
me padūmavusios pilkos spalvos oda išmuštame salone.
- Kieno tai automobilis? - paklausiau, delnu braukdama per
blizgantį prietaisų skydelį.
- Ar šis? Šis yra mano, - pono Kadamo veide pražydo meilė
ir pasididžiavimas šia mašina. - Dauguma automobilių Indijoje
labai maži ir ekonominės klasės. Tiesą sakant, tik vienas procen­
tas gyventojų turi transporto priemonę. Jei palygintum Indijos
automobilius su Amerikos...

446
 Prieš pasukdamas raktelį, jis išvardijo dar keletą faktų apie šią
mašiną, o aš tik šypsojausi, mėgavausi jo patogumu ir susižavė­
jusi klausiausi.
Kai galiausiai jis užvedė automobilį, variklio beveik nesigirdė­
jo, jis tarsi tyliai sumurkė. Kaip miela.
- Netrukus ateis Kišanas, o Renas... nusprendė nevažiuoti.
- Supratau.
Turėjau būti patenkinta, tačiau savo nuostabai pajutau nusi­
vylimą. Žinojau, kad geriau bus, jei nesimatysime, kol ši painiava
ar kaip ten ją pavadinsi užsimirš, kad tada jis greičiausiai jau bus
įvertinęs mano sprendimą nesusitikinėti, vis dėlto dalis manęs
troško būti su juo bent jau šį paskutinį kartą.
Bet paslėpiau savo jausmus ir nusišypsojau ponui Kadamui.
- Viskas gerai. Pasilinksminsime be jo.
Pro duris iššoko Kišanas. Jis buvo apsivilkęs lengvai krentan­
tį, burgundiškos spalvos megztinį su V formos iškirpte ir laisvas,
ilgas chaki spalvos kelnes. Jo plaukai buvo šiek tiek patrumpinti,
nelygios, iškarpytos sruogos krito, kurdamos ryškų ir prabangų
holivudinį įvaizdį. Plonas megztinis išryškino raumenis. Jis atro­
dė labai gražiai.
Kišanas atlapojo galines automobilio duris ir įsitaisė.
- Apgailestauju, kad užtrukau, - atsiprašė pasilenkęs tarp
dviejų sėdynių. - Ei, Kelse, tu ilgiesi... - ir švilptelėjo. - Fantas­
tika! Kelse! Atrodai pritrenkiančiai! Aš turėsiu lazda atmušinėti
kitus vyrukus nuo tavęs!
Mano skruostai iškaito.
- Prašau. Bet tu nepajėgsi prasibrauti iki manęs per minias
moterų, kurios apspis tave.
Jis nusišypsojo ir atsirėmė į atlošą.

447
 - Džiaugiuosi, kad Renas nusprendė pasilikti. Man atiteks
daugiau tavo dėmesio.
- Hmm... - pasisukau ir užsisegiau saugos diržą.
Mes privažiavome gražų restoraną su didžiule veranda ir Ki-
šanas puolė atidaryti man durelių. Jis nusišypsojo nuginkluojan­
čia šypsena ir pasiūlė savo ranką. Aš nusijuokiau ir paėmiau ją,
pasiryžusi mėgautis vakaru.
Atsisėdome prie staliuko salės gilumoje. Kai priėjo padavėja,
užsakiau mudviem su Kišanu po stiklą vyšninės kokakolos. Jis
patenkintas patikėjo man parinkti patiekalus.
Linksmai leidome laiką kartu peržiūrėdami meniu. Jis teira­
vosi, kokius valgius aš labiausiai mėgstu ir ką pabandyti vertėtų
jam. Jis išvertė valgiaraščio kalbą, o aš pasiūliau, ką rinktis. Ponas
Kadamas užsisakė žolelių arbatos ir tyliai sėdėjo, gurkšnodamas
ir klausydamasis mūsų pokalbio. Užsisakę vakarienę, patogiai įsi­
taisėme ir stebėjome besisukančias poras šokių aikštelėje.
Skambėjo švelni, lėta muzika - nesenstanti klasika, tik kita
kalba. Atsidaviau liūdesiui ir nuščiuvau. Kai atnešė maistą, Kiša-
nas su pasimėgavimu įniko į patiekalus ir netgi pabaigė manuo­
sius, kai aš supratau, jog neįstengiau jų suvalgyti. Atrodo, jį žavė­
jo viskas: žmonės, kalba, muzika ir ypač maistas. Jis uždavinėjo
ponui Kadamui tūkstančius klausimų: „Kaip aš turiu sumokėti?“;
„Iš kur atkeliauja pinigai?“; „Kiek duoti arbatpinigių?“
Aš klausiausi ir šypsojausi, tačiau mano mintys buvo kitur.
Mūsų lėkštes nunešė, mes vėl užsisakėme gėrimų ir gurkšnodami
stebėjome aplinkinius žmones.
Ponas Kadamas atsikrenkštė.
- Panele Kelse, leisk pakviesti tave šiam šokiui.

448
 Jis atsistojo ir ištiesė ranką. Jo akys žibėjo, jis šypsojosi. Pa­
žvelgiau į jį skausmingai šypsodamasi ir pagalvojau, kaip stipriai
ilgėsiuosi šio nuostabaus žmogaus.
- Žinoma, mielas pone.
Jis uždėjo mano ranką sau ant dilbio ir nusivedė į šokių aikš­
telę. Jis buvo labai puikus šokėjas. Anksčiau tebuvau šokusi tik
su mokyklos vaikinais, o jie tiesiog judėdavo ratu, kol baigdavosi
daina. Nebūdavo nieko įdomaus ar jaudinamo, tačiau šokti su
ponu Kadamu buvo daug puikiau. Jis vedė mane per visą aikštelę
sukdamas ratais taip, kad mano suknelė plačiai išsipūsdavo. Aš
juokiausi ir džiaugiausi, leisdama laiką su juo. Jis įsukdavo mane
ir tuomet vikriai sugaudavo, grąžindamas į vietą. Jis buvo įgudęs,
tai leido man patikėti, kad ir aš esu nebloga šokėja.
Kai daina baigėsi, grįžome prie staliuko. Ponas Kadamas ga­
lantiškai apsimetė, kad kaip tikras seneliukas neteko kvapo, ta­
čiau iš tiesų tai tik aš sunkiai begalėjau atgauti žadą. Kišanas
nekantriai beldė koja į grindis ir, vos mes sugrįžome, jis ūmai
pašoko, paėmė mane už rankų ir nusivedė atgal į šokių aikštelę.
Šįkart muzikos tempas buvo greitesnis. Kišanas, atrodo, buvo
geras mokinys ir puikiai mokėjo kopijuoti kitų šokėjų judesius. Jis
greitai pagavo ritmą, tačiau pernelyg stengėsi atrodyti natūraliai.
Vis dėl to mes puikiai leidome laiką ir aš visą laiką juokiausi.
Kai suskambo lėta meilės melodija, pasisukau grįžti prie sta­
liuko, bet Kišanas pačiupo mano ranką ir pasakė:
- Palūkėk, Kelse. Noriu ir tai išbandyti.
Kelias akimirkas jis stebėjo šalia šokančią porą, tuomet užkėlė
mano rankas sau ant kaklo ir apkabino mano liemenį. Dar žvilg­
telėjo į šokėjus ir pažiūrėjęs į mane šelmiškai nusišypsojo.

449
 - Dabar supratau, koks didžiulis šio šokio pranašumas, - jis
prisitraukė mane šiek tiek arčiau ir sumurmėjo: - O, taip. Tai
nuostabu!
Aš atsidusau ir akimirką leidau mintims nuklysti. Staiga kūnu
pajutau veriantį garsą. Gilų griausmą. Ne. Tylų urzgimą. Vos gir­
dimą muzikos fone. Pažvelgiau į Kišaną, svarstydama, ar jis tai
išgirdo, tačiau jis tik spoksojo į kažką virš mano galvos.
Tylus, bet nepalenkiamas balsas už mano nugaros tarė:
- Manau, kad tai mano šokis.
Tai buvo Renas. Jaučiau jo buvimą. Jo šiluma skverbėsi į mano
nugarą ir aš visa suvirpėjau kaip pavasariniai lapeliai, kedenami
šilto vėjelio.
Kišanas prisimerkė ir atkirto:
- Manau, kad renkasi ledi.
Kišanas pažvelgė į mane. Nenorėjau kelti scenos, tad papras­
čiausiai linktelėjau ir atitraukiau rankas nuo jo kaklo. Kišanas
rūsčiai dėbtelėjo į tą, kuris užėmė jo vietą, ir piktai nudrožė iš
šokių aikštelės.
Renas žengė žingsnį, atsistojo priešais, švelniai paėmė mano
rankas ir užkėlė ant savo kaklo, veidu kankinamai priartėdamas
prie manojo. Tada sąmoningai lėtai delnais perbraukė per apnuo­
gintas mano rankas ir apglėbė per liemenį. Jis pirštais lėtai suko
ratus mano oda, tada suspaudė ir tvirtai prisitraukė prie savęs.
Renas meistriškai vedė mane lėto šokio žingsniu. Jis nieko
nesakė, bent jau nieko nepratarė, tačiau siuntė daugybę ženklų.
Jis priglaudė savo kaktą prie manosios, tada brūkštelėjo nosimi
iki ausies. Paskui įsikniaubė į mano plaukus, kilstelėjo ranką ir
paglostė juos. Jo pirštai vėl žaismingai nuslydo apnuoginta ranka
žemyn iki pat talijos.

450
 Kai daina baigėsi, mums abiem prireikė šiek tiek laiko atsi­
gauti, sugrįžti iš užplūdusių jausmų ir prisiminti, kur esame. Jis
pirštu palietė mano apatinės lūpos liniją, ištiesė delną, nuėmė
mano ranką nuo savo kaklo ir nusivedė laukan į verandą.
Pamaniau, kad čia stabtelėsime, tačiau jis patraukė laiptais
žemyn ir vedė mane į nedidelę giraitę, kur buvo įrengti akmeni­
niai suoliukai. Mėnulio šviesoje jo oda švytėjo. Jis buvo baltais
marškiniais ir tamsiomis, laisvai krentančiomis kelnėmis. Balta
spalva man priminė jį tigrą.
Jis truktelėjo mane į medžio šešėlį. Aš stovėjau tyli ir nejudė­
dama, bijodama ką nors pratarti, kad po to nesigailėčiau.
Jis kilstelėjo mano smakrą, kad galėtų žvelgti tiesiai į akis.
- Kelse, turiu tau šį tą pasakyti ir noriu, kad išklausytum ne­
nutraukdama.
Dvejodama linktelėjau galvą.
- Visų pirma, noriu, kad žinotum, jog girdėjau viską, ką aną
naktį man sakei, ir labai rimtai apgalvojau tavo žodžius. Labai
svarbu, kad tai suprastum.
Jis sujudėjo, pataisė mano plaukų sruogą ir užkišo už ausies,
tada pirštais pervedė nuo skruostų iki lūpų. Jis švelniai šypsojosi
ir aš pajutau, kaip mažas mano meilės daigelis šildosi jo šypseno­
je ir krypsta į ją, tarsi reikalautų gydomųjų saulės spindulių.
- Kelse, - jis brūkštelėjo ranka per savo plaukus ir jo švelni
šypsena pavirto kreivu šypsniu, - tiesą sakant... Aš myliu tave, ir
jau seniai.
Aš giliai įkvėpiau.
Renas paėmė mano ranką ir palietė pirštus.
- Aš nenoriu, kad tu išvyktum. - Jis ėmė bučiuoti mano pirš­
tus žvelgdamas tiesiai man į akis. Tai veikė hipnotizuojančiai. Jis
kažką ištraukė iš savo kišenės.

451
 - Noriu tau kai ką padovanoti. - Jis pakėlė auksinę grandi­
nėlę, nusagstytą mažais tilindžiuojančiais varpeliais. - Tai kojos
papuošalas. Čia jie labai populiarūs, gavau jį tau, kad niekuomet
daugiau nereikėtų vėl ieškoti varpelio.
Jis pasilenkė, rankomis apglėbė mano blauzdą, tada delnu
nuslydo prie kulkšnies ir užsegė sąsagėlę. Man pakirto kojas. Su­
svyravau ir vos išsilaikiau. Prieš atsistodamas, jis lengvai sujudino
varpelius. Uždėjęs rankas ant mano pečių, jis spustelėjo ir prisi­
traukė mane artyn.
- Kelse... prašau. - Jis bučiavo mano smilkinį, kaktą ir skruos­
tą. Ir po kiekvieno bučinio maldavo: - Prašau, prašau, prašau.
Ištark, kad pasilieki su manimi. - Kai jo lūpos švelniai prisilietė
prie manųjų, jis sukuždėjo: - Man reikia tavęs, - ir stipriai įsi­
siurbė į mano lūpas.
Jaučiau, kaip mano apsisprendimas nyksta. Aš troškau jo,
siaubingai jo norėjau. Man taip pat jo labai reikėjo. Beveik pasi­
daviau. Kone prasitariau, kad nėra nieko pasaulyje, ko norėčiau
labiau, nei būti su juo. Kad nė nemaniau, jog pajėgsiu jį palikti.
Kad jis yra brangiausias visame pasaulyje. Kad viską atiduočiau,
galėdama būti su juo.
Tuomet jis dar labiau prisispaudė mane ir tyliai sukuždėjo į ausį:
- Nepalik manęs, priya. Nemanau, kad pajėgsiu išgyventi be
tavęs.
Mano akys pritvinko ašarų, spindintys lašeliai pasipylė per
skruostus. Aš paliečiau jo veidą.
- Argi nematai, Renai? Būtent todėl privalau išvykti. Tau rei­
kia suprasti, kad gali išgyventi ir be manęs. Kad iš tiesų daug dėl
ko verta gyventi, ne tik dėl manęs. Tau reikia pamatyti pasaulį
ir suprasti, kad turi daugiau pasirinkimų. Aš nenoriu uždaryti

452
tave į narvą. Galėčiau tave įkalinti ir savanaudiškai leisti tenkinti
mano norus. Nori to ar ne, tai būtų neteisinga. Aš padėjau tau,
kad būtum laisvas. Laisvas matyti ir daryti visus tuos dalykus,
kurių negalėjai būdamas nelaisvėje. - Mano ranka nuslydo nuo
jo skruosto prie kaklo. - Ar turėčiau uždėti tau antkaklį? Turėčiau
supančioti grandinėmis, kad visą gyvenimą praleistum prirakin­
tas prie manęs, jausdamas įsipareigojęs? - Aš papurčiau galvą.
Dabar jau atvirai verkiau.
- Man labai gaila, Renai, bet tau to nedarysiu. Aš negaliu.
Todėl, kad... aš taip pat tave myliu.
Aš skubiai paskutinį sykį pabučiavau jį. Tuomet suėmiau
suknelę ir nubėgau atgal į restoraną. Kai ponas Kadamas ir Ki-
šanas pamatė mano veidą, akimoju pakilo eiti. Buvau dėkinga,
kad grįžtant jie visi tylėjo, kol aš tyliai verkiau ir atbula ranka vis
braukiau riedančias ašaras. Kai atvykome, Kišanas buvo rimtas,
jis trumpai spustelėjo mano petį, išlipo iš automobilio ir nuėjo į
namą. Aš giliai įkvėpiau ir pasakiau ponui Kadamui, kad noriu
išskristi namo iš ryto.
Jis tylėdamas linktelėjo ir aš nubėgau į savo kambarį, užtren­
kiau duris ir kritau į lovą. Išskydau ir iš nevilties priverkiau ištisą
balą. Galop mane įveikė miegas.

Kitą rytą pakirdau labai anksti, nusiprausiau veidą, susipyniau

kasą ir perrišau ją raudonu kaspinėliu. Užsimoviau džinsus, apsi­
vilkau teniso marškinėlius, įsispyriau į sportbačius ir susipakavau
didelį krepšį. Palietusi šararos suknelę, nusprendžiau, jog su ja
susiję pernelyg daug prisiminimų, kad galėčiau pasiimti drauge,
tad palikau ją drabužinėje. Brūkštelėjau raštelį ponui Kadamui,
nurodydama, kur yra gada ir Auksinis vaisius, paprašiau saugoti
juos šeimos saugykloje, o šararos suknelę palieku Nilimai.

453
 Su savimi nusprendžiau pasiimti Fenindrą. Dabar ji man buvo
kaip draugė. Atsargiai padėjau ją ant antklodės, tada pakėliau
subtilią auksinę kojos grandinėlę, kurią man dovanojo Renas.
Perbraukus pirštu, maži varpeliai sutilindžiavo. Ketinau ją palikti
drabužinėje, tačiau paskutinę akimirką persigalvojau. Tikriausiai
pasielgiau savanaudiškai, tačiau norėjau šio kojos papuošalo.
Troškau turėti ką nors, ką dovanojo jis. Įsimečiau grandinėlę į
vidų ir užsegiau užtrauktuką.
Namas skendėjo tyloje. Tyliai nulipau laiptais, priėjau povų
kambarį, kuriame sėdėjo ponas Kadamas ir jau laukė manęs. Jis
paėmė mano krepšį ir nusivedė prie automobilio, tada atidarė
dureles, aš įsėdau ir prisisegiau diržą. Užvedęs mašiną, jis lėtai
pasuko ratu prie akmeninio išvažiavimo. Atsigręžusi paskutinį
kartą žvilgtelėjau į šią nuostabią vietą, kuri man atstojo namus.
Įsukome į trijų eismo juostų kelią, o aš atsigręžusi žiūrėjau tol,
kol vaizdą užgožė medžiai.
Kaip tik tuomet džiungles supurtė kurtinamas, širdį veriantis
riaumojimas. Aš nusigręžiau ir įsispoksojau į vienišą kelią.
 EPILOGAS

^epriekaištingai apsirengęs vyras stovėjo prie lango savo biure.

Jis žvelgė iš dangoraižio į apačioje spingsinčias miesto šviesas ir
gniaužė kumštį.
Jis gyveno dvidešimt devynerių milijonų žmonių mieste, tan­
kiausiai apgyvendintame visame pasaulyje, tačiau kartos keitėsi
tarsi į krantą plūstančios bangos, o jis tik stovėjo vienas, nepa­
judinamas it uola, kaip sergėtojas, praleisdamas pro akis minias
žmonių, tarsi visai jų nė nepastebėdamas.
Kaip surasti vieną mažą žmogutį milijoniniame mieste, jau nekal­
bant apie milijardus visame pasaulyje?
Pirmą kartą po tiek šimtmečių Deimono amuleto dalys iškilo
į dienos šviesą - o su juo ir mergina. Daugybę metų jis nejautė
tokio energijos antplūdžio.
Tylus skambtelėjimas pranešė, jog grįžo asistentas. Jis įėjo ir
nusilenkė. Jis ištarė tik tris žodžius, kurių darbdavys laukė nuo to
momento, kai vizijoje išvydo seno priešo ir paslaptingos mergi­
nos atvaizdus.
- Mes ją radome.

455
 PADĖKA

Aš noriu padėkoti savo pirmiesiems skaitytojams, savo šei­

mai - Ketei, Bilui, Vendei, Džeriui, Heidei, Lindai, Šarai, Toniui,
Megan, Džeradui ir Šukei, savo draugams - Reičelei, Sindei,
Džošui, Nencei ir Lindai.
Nuoširdus ačiū Džeradui ir Šukei, kurie padėjo sukurti virše­
lių dizainą visoms serijos Tigras knygoms, parengti spaudai auto­
rines nuotraukas bei internetinį puslapį.
Ypač dėkoju redaktorei iš Indijos Sūdai Sešadri. Jos entu­
ziazmas ir suteiktos žinios apie Indijos kultūrą bei kalbą buvo
neįkainojami. Ji kantriai ir maloniai patardavo man, viršydama
visas redaktorės pareigas. Esu tikra, kad be jos pagalbos būčiau
galėjusi įžeisti ne vieną žmogų. Jei liko kokių nors kultūrinių ar
lingvistinių neatitikimų, tai tik mano kaltė ir aš iš anksto atsi­
prašau už galimus netikslumus. Patikinu, kad nieko nenorėjau
įžeisti. Nuoširdžiai tikiuosi, kad pavyko išreikšti pagarbą Indijos
žmonėms ir jų kultūrai, atskleisti šios šalies gamtos grožį ir įspū­
dingą mitologiją.
Taip pat širdingas ačiū mano vyrui, kuris stoiškai atlaikė ne­
suskaičiuojamą kiekį knygos redakcijų. Jis keliavo nepatyrusios
debiutantės puslapiais nuolat ką nors pažymėdamas paraštėse ir
daug prisidėjo, kad knyga įgauti tokią kokybę, kokią jūs matote.
Jo entuziazmas skatino mane rašyti. Nors ištisus metus jis gy­

456
veno misdamas vien sumuštiniais, nė karto nepasiskundė ir tik
girdavo savo žmoną rašytoją visiems, norintiems ir nenorintiems
apie tai išgirsti.
Apkabinu savo draugę Lindą, kuri, skaitydama skyrių po sky­
riaus, rašydavo nuostabius atsiliepimus. Dauguma Tigro užkerė­
jimo dalių parašytos atsižvelgiant į jos raginimą suteikti daugiau
detalių. Jos neįkainojama parama ir užsidegimas motyvavo mane
rašyti kiekvieną dieną ir aš visuomet laukdavau, kada mudvi vėl
galėsime pasikalbėti apie mano tigrus.
Dėkoju savo seseriai Lindai, kuri yra mano artima draugė,
plaukų stilistė, asmeninė šefė, namų tvarkytoja ir sausainių kepė­
ja. Be jos nebūtų sausainių su šokoladu ir riešutų sviestu. Ji rūpi­
nosi mano namais, kad aš galėčiau parašyti savo pirmąją knygą.
Kai ji išvyko, buvau palūžusi ir sukrėsta. Jos niekas negali atstoti.
Kiekvienas privalo turėti tokią seserį... tokią draugę.
Dar norėčiau išreikšti dėkingumą Tinai Anderson, „Polk
County Fairgrounds“ vadybininkei ir savo redaktoriams Rada-
mantui, Geilui Katui, Merei Hern, o ypač Sindei Loh. Dėkoju
savo agentui Aleksui Glasui, kurio atidumas man padėjo išgyven­
ti emocinę traumą, leidyklai atmetus knygą, jis kantriai išaiškino
knygų industrijos subtilybes. Nuoširdus ačiū visai jo komandai iš
„Trident Media“už pagalbą.
Negaliu nepaminėti ir visų tų žmonių iš „Booksurge“, kurie
įsigijo mano savilaidos knygą. Noriu išreikšti neblėstantį dėkin­
gumą Džudei Pauvers ir visiems „Sterling“ darbuotojams, kurie,
mano nuostabai, su džiaugsmu prisijungė prie Tigro komandos.
Lenkiu galvą prieš juos ir nuoširdžiai dėkoju už tai, kad jie sutei­
kė galimybę pradedančiajai rašytojai ir jos tigrams.

457
 Dėkojui Rafiui Kiyžekui, kuris pirmasis pastebėjo mano kny­
gą literatūros ir kino filmų sraute. Dėkoju visuomet besišypsan­
čiam jo bičiuliui Trekiui, pasitikusiam mano knygas ir tigrus su
tokiu entuziazmu, kuris pranoko net manąjį. Siunčiu savo „ačiū“
irjo vienuolikametei dukterėčiai, kuri pirmoji jam perdavė knygą.
Ypač stipriai apkabinu savo dukterėčias ir sūnėnus, kurie lei­
do panaudoti savo vardus - Maiklą, Metju, Sarą, Rebeką, Semį,
Džošą, M. Ketliną, D. Endrių ir Medisoną. Pažadu, kad kitose
knygose parašysiu apie jus.
:roji šio s se r ij o s kn

Colleen Houck

t ip tl6lfsljill|l
 IEŠKOKITE K N Y G Y N U O S E !

Marcus Blake
„Atlantidos atradimas"
Pirmoji dalis
Legendos pasakoja, kad neregėto grožio Atlantidos miestas, nuostabi,
galinga ir turtinga civilizacija, nugrimzdo į jūrą. Iki šiol šią istoriją gaubia
mitai ir neatskleistos paslaptys.
Jaunuolis, praradęs atmintį, išplukdomas Haičio paplūdimyje. Pabudęs
jis nė nenutuokia, kas jis toks ir iš kur atvyko. Vaikinas turi nepaprastų
galių. Padedamas žavios merginos Martos, jis pradeda žūtbūtines tapaty­
bės paieškas. Netrukus Achilas atsiduria pačiame dviejų civilizacijų mir­
tino žaidimo centre. Jo rankose raktas vienai didžiausių pasaulio paslapčių
įminti. Už to slypi atsakomybė ir neregėtos galios.
Tai stulbinantis veiksmo ir nuotykių trileris, atskleidžiantis Atlantidos
paslaptis, čia susitinka Bornas. Sunaikinta tapatybė ir Da Vinčio kodas.
Pagal šią knygą kuriamas filmas.
 IEŠKOKITE K N Y G Y N U O S E !

Susan Ee
„Angelų įsiveržimas"
Pirmoji dalis
Jau šešios savaitės, kaip angelai nusileido į Žemę ir sunaikino šiuolaiki­
nį pasaulį. Išliko tik nedidelė žmonių grupelė. Dieną siaučia gatvių gaujos,
o naktį kausto baimė ir prietarai. Angelams pagrobus bejėgę mergaitę, jos
septyniolikametė sesuo Penryn pasiryžta viskam. Net sandėriui su priešu.
Rafas - karys, kurį po ištisą amžinybę trukusių nesuskaičiuojamų kovų
iš beviltiškos padėties išgelbsti alkana paauglė mergaitė. Keliaudami po
tamsią ir suniokotą šalį, sunkiomis akimirkomis jie gali atsiremti tik vienas
į kitą ir abu rizikuoja viskuo, kas brangiausia, kad išliktų gyvi. Apokalipti-
nėje šviesoje užgimsta nauji jausmai. Ar jie tikri?
Pagal šią knygą kuriamas filmas.

Reta tokių knygų, kurios taip svaiginamai įtrauktų... Čia tiekdaug pavojų,
adrenalino, nevilties, tikėjimo irgeismo... Susan Ee tikrai sukūrė šedevrų.
Empire of Books
 IEŠKOKITE K N Y G Y N U O S E !

Susan Ee
„Pasaulis po to“
Antroji dalis
Antrojoje serijos dalyje PASAULIS PO TO žmonės buriasi ir slepiasi
civilizacijos griuvėsiuose, stengdamiesi išlikti. Išsigelbėję nuo angelų ant­
puolio, jie trokšta keršto. Peidžė prapuola. Jos ieškodama Penryn keliauja
ištuštėjusiomis ir paslaptingomis San Fransisko gatvėmis ir slapta viliasi
sutikti Rafą. Kur dingo visi gyventojai? Kodėl miestas toks tuščias?
Tuo tarpu Ratas rūpinasi, kaip atgauti savo sparnus, - juk be jų negali
grįžti į angelų pasaulį ir vėl tapti lyderiu, arkangelu. Jis nežino, kad Penryn
gyva. Ar pavyks jiems susitikti? Kąjis pasirinks: sparnus ar liesutę žmonių
dukterį?

Kupina veiksmo, kvapągniaužianti knyga. Privalomaperskaityti!

Entertainment Weekly
Įtraukiantis pasakojimas. Pagaunanti ir visiškai pavergianti knyga.
Glamour UK
 Houck, Colleen
Ho-326 Tigro užkerėjimas / Colleen Houck; iš anglų kalbos vertė Tėja Luna. - Vil­
nius: „Aukso pieva", 2015. - 464 p.

ISBN 978-609-8105-18-6

Septyniolikmetė Kelsė nė nenumanė, kad vieną vasarą jos įprastas gyve­

nimas apsivers aukštyn kojomis. Sužinojusi, kad tik ji vienintelė gali pa­
naikinti trijų šimtų metų senumo indišką prakeiksmą, mergina atsiduria
toli nuo namų, kitame pasaulio krašte, drauge su paslaptingu baltuoju tigru
Renu. Susidūrusi akis į akį su tamsos jėgomis, magijos kerais ir keistais
pasauliais, kur niekas nėra tuo, kuo atrodo esąs, Kelsė rizikuoja gyvybe,
kad atskleistų kelių šimtmečių senumo pranašystę, amžiams panaikintų
prakeiksmą, išlaisvintų magijos įkalintą vyrą ir rastų kelią į judviejų laimę.

UDK 821.1 ll(73)-93

Ho-326

Redaktorė LAIMA ARNATKEVIČIŪTĖ

Korektorė VIRGINIJA SAVICKIENĖ
Dailininkė JUDITA ŽIDŽIŪNIENĖ

Tiražas 2000 egz.

Leidykla „Aukso pieva", tel. +370 671 83492
Užupio g. 30-304, LT-01203 Vilnius
info@auksopieva.lt I www.auksopieva.lt
Spausdino UAB „PRINT-IT". Gamyklos g. 27,
LT-96155 Gargždai I www.print-it.eu
 Aistra. Lemtis. Ištiki

Ar rizikuotum viskuo, trokšdamas pakeisti likimą?

Septyniolikmetė Kelsė nė nenumanė, kad vieną vasarą

jos įprastas gyvenimas apsivers aukštyn kojomis. Sužinojusi
kad tik ji vienintelė gali panaikinti trijų šimtų metų senumo
indišką prakeiksmą, mergina pakliūva į keblią situaciją.
Ji atsiduria toli nuo namų, kitame pasaulio krašte.
Drauge su paslaptingu baltuoju tigru Renu.

Susidūrusi akis į akį su tamsos jėgomis, magijos kerais ir

keistais pasauliais, kur niekas nėra tuo, kuo atrodo esąs,
Kelsė rizikuoja gyvybe, kad atskleistų kelių šimtmečių
senumo pranašystę, amžiams panaikintų prakeiksmą,
išlaisvintų magijos įkalintą vyrą ir rastų kelią
į judviejų laimę.

„Tigro užkerėjimas“ - pirmoji užburiančios serijos knyga,

pagal kurią kino kompanija „Paramount Pictures“ kuria filmą.