Jonas Radvanas “Radviliada”

Jonas Radvanas (apie XVI a. vidurį–po 1592) – LDK Renesanso poetas, herojinio lotyniško
epo Radviliada autorius. Apie Radvano gyvenimą išliko mažai žinių, rekonstruotos tik kai
kurios jo biografijos detalės, daugiausia remiantis Radvano kūriniais, kurie visi parašyti
lotynų kalba. Kadangi pirmą žinomą savo eilėraštį pasirašė Vilniečiu, Joannes Radvanovius
Vilnensis (Vilnietis Jonas Radvanovijus), manytina, kad buvo kilęs iš Vilniaus arba Vilniaus
krašto. Šis eilėraštis (epigrama) buvo parašytas 1584 m. mirus Vilniaus vaivadai Mikalojui
Radvilui Rudajam ir tais pačiais metais Vilniuje išspausdintas kartu su Andriaus Volano
Laidotuvių kalba, pasakyta pagerbiant šviesiausią didiką Mikalojų Radvilą, Dubingių ir Biržų
kunigaikštį. Radvilo Rudojo kaip iškilaus tėvynės gynėjo portretas buvo įamžintas ne tik
Radviliadoje, bet ir kituose LDK Renesanso kūriniuose. Kadangi kunigaikštis Radvilas Rudasis
po savo pusbrolio Radvilo Juodojo buvo svarbiausias Lietuvos Reformacijos lyderis ir
mecenatas, o Andrius Volanas – žymiausias XVI a. LDK protestantų (evangelikų reformatų)
mąstytojas ir teologas, neabejotina, kad jau nuo jaunystės su jais susijęs Radvanas taip pat
buvo protestantas. Nežinoma, kur jis mokėsi, bet labai gerai mokėjo lotynų kalbą ir buvo
nuodugniai susipažinęs su klasikine romėnų literatūra, galėjo mokėti ir senąją graikų kalbą.
Be poemos Radviliada, šiandien dar žinoma 18 Radvano eilėraščių, išspausdintų įvairiuose
XVI a. Lietuvos evangelikų reformatų (kalvinistų) knygose. Radvanas turėjo gana aktyviai
dalyvauti Vilniaus protestantų kultūrinėje veikloje, nes kaip priešininkas minimas vienoje iš
1590 m. išleistų jėzuitų satyrų, kurioje pašiepiamai aprašomos neva Radvano ginamos
protestantų teologijos tezės. XVI a. antrojoje pusėje, kada gyveno Radvanas, vyko patys
aštriausi ginčai tarp katalikų ir protestantų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Šis
Renesanso laikotarpis dėl to vadinamas religinės polemikos epocha. Radviliada (visas
lietuviškas pavadinimas – Radviliada, arba Keturios knygos apie gyvenimą ir garsiausius
žygius amžino atminimo šviesiausiojo kunigaikščio Mikalojaus Radvilo, Jurgio sūnaus,
Dubingių ir Biržų kunigaikščio, Vilniaus vaivados ir t. t., prakilnaus pono Jono Abramavičiaus,
Varnėnų pono, liepimu bei valia parašytos lietuvio Jono Radvano) – žymiausia XVI a.
lotyniška poema. Sykiu su dešimčia palydimųjų paties Radvano eilėraščių, poema buvo
išspausdinta atskira knyga Vilniuje, Jono Karcano spaustuvėje, 1592 m. Poemos pavadinimas
ir knygos prakalba rodo, kad ją rašyti paskatino vienas ištikimiausių Radvilo Rudojo
patikėtinių, įvairiais postais apdovanotas Lydos seniūnas Jonas Abramavičius. Pats Radvanas
kukliai teigė, kad jo poemą mokyti žmonės galėtų pavadinti „Adonio sodais“ – tai buvo
aliuzija į išplitusį paprotį garbinti antikinėje mitologijoje vaizduojamą jauną mirusį gamtos
dievą Adonį, statant vazeles su greit nuvystančiomis gėlėmis ir taip parodant gyvenimo
trapumą. Ši Radvano užuomina reiškė, kad nė vienas kūrėjas negali būti tikras dėl savo
kūrybos amžinumo. Nepaisant to, Radvanas jautė didelę atsakomybę už pavestą darbą ir
reikalavimą įamžinti XVI a. LDK istoriją. Poemos turinys ir siužetas buvo susiję su XVI a. LDK
politinėmis realijomis ir Livonijos karo istorija. 1557 m. Lietuvos didysis kunigaikštis
Žygimantas Augustas pasirašė LDK sutartį su Livonijos ordinu – taip tikėjosi įveikti galimą
Maskvos kunigaikštystės agresiją. Ši sutartis paskatino didįjį Maskvos kunigaikštį Ivaną
Rūstųjį 1558 m. pradėti Livonijos karą, trukusį dvidešimt penkerius metus. LDK kariuomenės
etmono Radvilo Rudojo vadovaujama LDK kariuomenė į karą įsijungė 1561 m. Maskvos
kariuomenė per šį karą atėmė iš lietuvių nuo Viduramžių jiems priklausiusį svarbų miestą
Polocką ir net grasino užimti LDK sostinę Vilnių. 1564 m. sausio 26 dienos vakare Polocko
apylinkėse, Ivansko kaime prie Ūlos upės, Radvilo vadovaujama lietuvių kariuomenė (apie 4
tūkstančiai vyrų) užpuolė nakvynei besiruošiančią didelę (apie 25 tūkstančius karių,
vadovaujamų Piotro Šuiskio) Maskvos kariuomenę ir ją nugalėjo. Tai buvo viena didžiausių
XVI a. lietuvių pergalių, kuri sutrukdė Maskvai užimti Vilnių ir skverbtis tolyn į LDK teritoriją.
1578 m. Radvilas Rudasis, tapęs LDK didžiuoji etmonu, pergalingai užbaigė kovas prieš
Maskvos kariuomenę ir taip nulėmė Livonijos karo pabaigą. Šie Livonijos karo įvykiai, supinti
su jo herojaus Radvilo Rudojo gyvenimo detalėmis ir herojišku vadovavimu lemtingiems LDK
kariuomenės mūšiams, tapo Radviliados siužeto pagrindu. Tačiau poemos tikslas buvo ne tik
detaliai aprašyti mūšius, bet ir įprasminti Radvilo – tėvynės didvyrio, idealaus herojaus –
biografiją, pašlovinti XVI a. LDK valstybės politinius veiksmus ir išryškinti jų vaidmenį visoje
Lietuvos valstybės istorijoje. Radviliadoje gausu LDK istorijos detalių, užuominų apie lietuvių
tautos kilmę iš romėnų. Poema atspindi Renesanso žmogui būdingą istorinę savimonę,
tačiau Radviliadoje ryškus ne nostalgiškas praeities apdainavimas, bet praeities ir savojo
laiko istorinių įvykių dermė. Radvanas iškėlė ir tuo metu valdžiusio karaliaus Stepono Batoro,
valstybei sugrąžinusio Livonijos karo pradžioje prarastas žemes, vaidmenį. Batoras poemoje
įvertintas kaip „Lietuvai ir jos žmonėms dovanojęs aukso epochą“. Herojinė epinė Radvano
poema Renesanso poetikos stiliumi mėgdžiojo iškiliausias tokio žanro antikines poemas, visų
pirma Vergilijaus Eneidą, ir siekė išaukštinti žmogaus veiklą istorijoje bei jo įgyvendintų tikslų
prasmę. Kaip ir antikinė Eneida, Radviliada parašyta klasikiniu hegzametru. Radvilas, kaip ir
Enėjas, vykdo likimo jam skirtą misiją. Enėjui Italijoje lemta įkurti miestą, išgarsėsiantį ir
valdysiantį pasaulį, Radvilui – apginti lietuvių tautą ir valstybę. Eneida ir joje pateiktas
pasakojimas apie Enėją mirusiųjų pasaulyje neabejotinai paveikė ir svarbų Radviliados
vidinės kulminacijos akcentą – Radvilo susidūrimą su kunigaikščio Vytauto šmėkla trečiojoje
poemos dalyje. Čia pateiktas Vytauto monologas uždegė Radvilo vadovaujamą kariuomenę.
Nors Radvilas Rudasis skirtingai nuo mitinio Enėjo yra realus istorinis žmogus, Radvilo
Rudojo palyginimas su Enėjumi Radvanui leidžia kūrybiškai plėtoti LDK ir romėnų paraleles
bei panaudoti visuomenėje jau nuo XVI a. pradžios įsitvirtinusį lietuvių kilmės iš romėnų mitą
ir legendą apie lietuvių protėvio Palemono atsikraustymą į Lietuvą. Šis mitas ir visa Lietuvos
senovė plačiai vaizduojami renesansinėje LDK istorijoje – Motiejaus Strijkovskio Kronikoje
(1582), kuri buvo vienas pagrindinių Radvano istorinių žinių šaltinių, padariusių jo savimonei
didelę įtaką. Mūšis prie Ūlos upės paskatino upių ir vandenų įvaizdžių ir jais įprasmintų
poetinių reikšmių gausą visoje Radviliadoje. Lietuvos upių tinklas Radvanui tapo vienu
pagrindinių LDK kraštovaizdžio poetizavimo būdų. Įspūdinga yra poemos pabaiga: mirštantį
Radvilą gedulo giesmėmis aprauda ir nuo ašarų išsilieja „šventosios“ Vilniaus upės Vilija ir
Vilnelė (Vilnia). Lietuvos valstybę Radvanas taip pat piešia kaip didelę, į dviejų jūrų (Baltijos ir
Juodosios) krantus besiremiančią teritoriją.Radviliados pasakojimo pradžia ir pabaiga taip
pat įrėminta vandenų poetikos, kurią apibendrina populiarus Renesanso įvaizdis „gyvenimas
– jūra, kuria žmogaus laivas plaukia į ramybės uostą (krantą)“. Jūros stichija Renesanso
poetikoje simbolizavo likimo nepastovumą, žmogui iškylančias dideles, sunkiai įveikiamas
kliūtis, reikalaujančias herojiškumo ir atsidavimo tikslui ar net gyvybės. Radvilas poemos
pabaigoje iškyla kaip herojus, nugalėjęs likimo žabangus, įsiamžinęs žygiais ir, svarbiausia,
savo tautai leidęs laimingai pasiekti uostą.