Dažniausias vyriškumas suprantamas kaip - narsumą, pasiaukojimą.

XVI a. Renesanso epochos poeto Jono Radvano keturių dalių herojiniame epe „Radviliada“ pateikiamas
atsidavimo tėvynei pavyzdys. Kūrinyje vaizduojamas karvedžio Radvilos Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki
mirties. Poemos siužetas susijęs su XVI a. LDK politinėmis realijomis ir Livonijos karo istorija, o
pagrindinis veikėjas Mikalojus Radvila Rudasis yra istorinė asmenybė. Jau vaikystėje Radvila Rudasis savo
auklėtojo Mūsajaus buvo mokomas esminių vertybių – viskas, kas materialu, yra laikina, o nemirtingos yra
žmogaus dorybės. Jaunajam Radvilai auklėtojas piešė du kelius: didvyrio, tarnaujančio tėvynei, ir išpuikėlio,
apakinto savo didybės. Anot Mūsajaus, tik vienas kelias tinka karžygiui – tas, kuris veda paklusnumo bei
pagarbos protėviams ir tarnystės tėvynei link: „<...> žiūrėk Lietuvos kuo pirmiausia". Radvilai Rudajam
prieš lemtingą Ūlos mūšį prisisapnuoja Vytautas, kuris Radvilą laiko vienintele viltimi pasipriešinti Maskvos
jėgai, todėl grėsmės akivaizdoje siekia sužadinti kario ambicijas ragindamas: „štai kas svarbu: nugalėk!“.
Vaikystėje pradėtas puoselėti pareigos tėvynei jausmas subrandina Radvilą Rudąjį, kuris poemoje
vaizduojamas kaip tėvynės gynėjo idealas, o visa Radvilų giminė kaip pajėgi grąžinti prarastą LDK šlovę ir
politinę įtaką. Taigi, Jonas Radvanas pavaizdavo neeilinę asmenybę, kuri pasižymėjo stipriu patriotiškumu ir
dideliu atsakomybės jausmu.

XVI a. II pusės dramaturgas, poetas Vilijimas Šekspyras dramoje „Hamletas“ vaizdavo gėrio ir blogio kovą.
Kūrinyje vaizduojamas pagrindinio veikėjo Hamleto – sielvartas dėl tėvo nužudymo, jo nusivylimas
artimaisiais – „Koksai beprasmis, tuščias ir šleikštus /Atrodo šis pasaulis ir jo monai. /Šlykštus! Šlykštus!
Tarsi apleistas sodas,/ Kur vien tik piktžolės augina sėklas.“ Pagrindinis kūrinio veikėjas buvo proto
žmogus, humanistas taip pat turėjo labai kilnų ir didį tikslą - atstatyti teisingumą , išvaduoti Daniją nuo
nusikaltėlio Klaudijaus. Verta paminėti, kad jo vienintelis priešas buvo gudrus ir klastingas karalius. Tačiau
Hamletas jį lenkė tiek proto galia, tiek intelektualu, mokėjimu pasinaudoti aplinkybėmis, gebėjimu
neišsiduoti. Hamletas žinojo, kad šis kilnus žygis pavojingas ir jo gyvybei grėsė pavojus, todėl Danijos
princas apsimeta Joriku. Jorikas – karaliaus juokdarys, todėl Hamletas norėdamas sužinoti tiesą iš dalies
tampa Joriku – apsimeta bepročiu, t.y kvaileliu, juokdariu. Tiesa, misijos pabaigoje, Hamletas mirdamas
įpareigoja savo draugą Horacijų papasakoti gyviesiems visą tiesą, kas įvyko Danijoje – „Atskleisk teisingai
mano bylą tiems, Kurie nežino. <...> jei neatskleistum, Koks sužeistas paliktų mano vardas!“. Taigi,
V.Šekspyro poemoje „Hamletas“ vaizduojamas Renesanso epochos asmenybės blogąją pusę – egoizmą,
vertybių niekinimą, melą.