Atgaila lietuvių literatūroje

( J.Biliūnas,)

Atgaila vienas svarbiausių humanizmo principų. Jau nuo seno buvo stengimąsi jį įdiegti žmonėms.
Evangelijos palyginime „Sūnus palaidūnas“ pateikta pamokanti istorija : žmogus, kuris atgailauja
vertas atleidimo ir meilės. Atgailos problema aktuali ne tik šiandieniniame pasaulyje, bet ir lietuvių
literatūroje : ją kaip vieną svarbiausių vertybių savo kūryboje traktavo Jonas Biliūnas ir Salomėja
Nėris.
Sąžinė, kaip atgailos ir žmogaus poelgių teisėja, atskleidžiama XIX a. lyrinės prozos pradininko
J.Biliūno novelėje „Vagis“. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kūrinio pavadinimas informatyvus-
kūrinio pasakotojas turėtų būti vagis, tačiau kūrinio analizė leidžia teigti, kad vagis nulėmė novelės
veiksmą ir veikėjų poelgius. Kūrinio veiksmo ašis būtų poelgis, kurį pagrindinis veikėjas padarė
jaunystėje : Jokūbas gelbėdamas savo šeimos turtą užmuša arkliavagį ir atsikrato jo kūnu.
Pagrindiniam veikėjui šis įvykis ilgam įsirėžia į atmintį – dienomis ir naktimis kankina kaltės
jausmas : „ Dažnai per miegą baisiai surikdavau, visas šaltu prakaitu apipiltas atbusdavau ir kelias dienas,
galvą nuleidęs, vaikščiodavau“ .(Veikėjo būsena įvardinama epitetais : šalto prakaito, Verta paminėti, jog
Jokūbas ieško problemos sprendimo būdų : apie padarytą nusikaltimą prisipažįsta žmonai, kaimynui ir
kunigui. ( Išvardinti veikėjai Jokūbo neteisia, nes, pasak jų, nužudytasis buvo to vertas – ant lavono galvos
buvo užmautas apynasris, kuris simbolizavo jo nusikaltimo pobūdį. ). XIX a. viduryje arklys buvo šeimos
turtas, jos maitintojas, todėl arkliavagiai susilaukdavo gėdingos ir žeminančios bausmės. Be to,
Jokūbas neprisipažįsta valdžiai apie padarytą nusikaltimą, motyvuodamas tuo, jog paskirta bausmė
neleistų užauginti veikų, rūpintis šeima, Jokūbas būdamas tikintis savo poelgių įvertinimą patiki
Dievui. Taigi, Jonas Biliūnas novelėje „Vagis“ vertybių pagrindą laiko esminiu humaniškumo
elementu.
Apibendrinant galime teigti, kad atgailos tema lietuvių literatūroje yra aktuali ir XIX – XX a. Jono Biliūno
kūryboje atgaila yra žmogaus vertybinis pagrindas, o Salomėjos Nėries kūryboje viltis būti suprastai,
išgirstai. Pateikti kūriniai patvirtina Evangelijos palyginime išreikštą mintį – žmogus, kuris gailisi, vertas
pripažinimo ir visuotinės meilės.