Jonas Biliūnas ir Apsakymų,,Vagis”pal Novelių Veikėjų Kankinio Laikas ir

Jurgis Savickis. yginimai. pasakotojai paveikslai tema erdvė

Gyvenamoji Siužeto aptarimas(ir novelėse novelėse kūriniuose
epocha(amžius) vieno, ir kito
, kryptis. autoriaus).
Kiekvieno
autoriaus
prozos
bruožai(kas
būdinga
novelėms).

J. Biliūnas - Kūrinio pradžioje Autorius Pagrindinis Savickio Istorinis

XIX a. pabaigos trumpai veikėjas: ūkininkas laikas yra
ir XX a. papasakojama apie Jokūbas, kuris sąmoningai carinės
pradžios Jokūbo šeimą, gyveno gerą kankino Rusijos.
lietuvių laimingą žmoną, gyvenimą, buvo vagį, o Pagrindinio
prozininkas, gyvenimo istoriją bei ūkininkas, bet Jokūbas veiksmo
publicistas, jo kumelį, kurį myli širdį spaudė (Biliūno laikas yra
lyrinės prozos ir nežada parduoti. atgaila, nes taip ūkininkas) Jokūbo
pradininkas Tuo metu kumeliai pat buvo nenorėjo vėstuvių
Lietuvoje, buvo labai vertingi. žmogžudys. netgi naktis,
visuomenės Jokūbas vedybų nužudyti vieta:
veikėjas.Visoms naktį nujaučia, kad vagio ir žiema.kaim
Jono Biliūno kažkas vyksta lauke. blogai as, sodžius
novelėms Išeina, mato, jog jautėsi, kad (sodyba)
būdingas kažkas įsibrovė į mirtinai
objektas – tvartą. Susivokia, užmušo.
kaimas, kad yra vagis. Jokūbas
žmogus. Kadangi naktis ir buvo
Veikėjai – negali pasiprašyti dvasiškai
niekam pagalbos, greitai jautrus,
nereikalingi, nusprendžia su kūlė seko
nuskriausti, (medinis kūjis) Dekalogą.
atstumti. nutrenkti vagį, kuris
Refleksijos žilas, senas, rusas.
(apmąstymai) Ilgainiui, pamato,
gimsta iš tų kad nebegyvas ir
atstumtųjų turėjo revolverį
situacijos. (šautuvą), todėl,
Vyrauja dvi jeigu taip nebūtų
laiko plotmės: pasielgęs, gali būti,
realioji ir jog ūkininkas būtų
prisiminimų. likęs nebegyvas.
Labai iškalbūs Kitą dieną šis
erdvės ženklai. žmogus
Pasakotojas palaidojamas.
subjektyvus. Sodžiuje
Jaučiamas jo suprantama, jog
buvimas šalia žmogus buvo vagis,
arba jis pats yra nes buvo
veikėjas. apsiginklavęs, todėl
Lyrizmas gimsta kaimas
iš gilaus J. nusprendžiama, jog
Biliūno vagis vertas tokio
humanistiškumo likimo.
– noro suprasti, Svarbu žinoti apie
užjausti. Linčo teismą, teismą,
Kūryboje gausu kuriame žmonės, tas
autobiografinių pats sodžius,
kontekstų. J. bendruomenė teisia,
Biliūnas savo įveda teisingumą.
kūryba davė Jokūbas apie
pradžią lietuvių žmogžudystę
lyrinei pasipasakoja žmonai,
psichologinei kunigui per išpažintį.
novelei, turėjo Nusprendė, jog
poveikį lietuvių prisipažinti valdžiai
prozos raidai. (policijai) nėra geras
pasirinkimas, nes
nori užauginti
vaikus, vis dėlto jis
šeimos galva.
Biliūnas tikrai
gilinosi į
psichologizmą:
Jokūbas prieš mirtį
pergyvena, ar Dievas
supras, kodėl taip
pasielgė. Išvada
tokia, kad Jokūbas
dorus žmogus, nes
visą gyvenimą
atgailauja.

Pirmas kūrinio
sakinys: „Kaip gerai Vyksta
turėti savo namus.“ veiksmas
Tai trumpas kūrinys, kaime
kuriame vaikas —
dvasingas, jautrus,
Apoloniškos
prigimties — daro
smuikelį, o kai
pamato, kad jo tėvas
kankina plėšiką,
išvaduoja vagį, kuris,
deja, moraliai
degradavo, nes
neturėjo savo namų.
Kūrinio pradžioje
masto, kaip būtų
įdomu, jeigu ateitų
plėšikas: „Nagi, kad
dabar ateitų per
prisnigusį darželį…“
Iš pradžių mąsto apie
vagį, įsivaizduoja,
kad „Plėšikas rodėsi
vaikui aukštas,
malonus, gražiais
juodais rūbais
apsirėdęs, lyg
kunigas su
blizgančiais
kaliošais.“
Tėvas, sugavęs vagį,
jį stipriai pririša prie
stul kažkokio,
trobos, pririša per
raumenys
(„bicepsus“), nes
fiziškai stiprus
žmogus. Kankina,
muša, spardo,
įžeidinėja.
Vaikui tai nėra
humaniška. Pradeda
kalbėti su vagiu,
žiūri į jį kaip į
žmogų, tada
išlaisvina, įsitikinęs,
kad nenori
nuskriausti vaiko ar
tėvo. Tai sujaudina
vagį, nes su juo
dažnai nesielgiama
kaip su normaliu
žmogumi, o čia
pasigailėjo gi vaikas.
Apkabina vaiką.
„Vaikui ašaros
pripildė akys ir
pradėjo byrėti per
skruostus ant jo
pilkų su mėlynomis
juosčiukėmis
trinyčių.“
Tai „Dviejų kankinių
„sudieu“.“Vėliau
tėvas sugauna vagį,
vilko per sniegą Vaikas vaiko –
(galima sakyti, paveikslas:
savitas Lynčo viena vertus, jis
teismas) ir jis miršta, pasielgia kilniai
 bet į tai neatkreipia – išlaisvina
dėmesio vaikas. suimtą ir
Džiaugiasi, kad kankinamą
pasielgė humaniškai. žmogų; tačiau,
Apsakymas antra vertus, jis
baigiamas viltingai: juk išlaisvina
“jautė tiek tvirtos nusikaltėlį,
valios ateičiai”. apvogusį jo
Ateitis vaikui žada tėvus.
gausybę išmėginimų,
tačiau šis patyrimas
suteikia jo sielai
tvirtybės, ryžto,
tikėjimo ir vilties.
Šį J. Savickio
pasakojimą
paįvairina gyvi
dialogai, taiklūs
apibūdinimai,
palyginimai.
Pagrindiniai ir
esminiai kūrinio
kontrastai: gėris ir
blogis, Dievas ir
nuodėmė, užuojauta
ir kerštas.

J. Savickis -
lietuvių
diplomatas,
rašytojas,
lietuvių prozos
modernintojas,
artimas
ekspresionizmui
.Jo prozoje
nerasi
„visažinio“
pasakotojo.
Čia pasakotojo
ir personažo
mintys,
požiūris dažnai
susipina. J.
Savickio
požiūris į
žmogaus
prigimtį
pesimistiškas,
ironiškas.
Atskleidžiama
s prigimties
dvilypumas,
grėsmingumas.
Tačiau
rašytojo proza
dėl to netampa
niūri.
Prigimties
išdaigas
atsveria šilti
žmogiški
ryšiai, grožio,
meno, kultūros
idealai.