Fiodoras Dostojevskis

Įvadas: Fiodoras Dostojevskis – XIX a. septinto ir aštunto dešimtmečio rusų literatūros

klasikas, rašytojas realistas, filosofas.

Autoriaus gyvenamojo laikotarpio reiškiniai ir idėjos:

 XIX a. antros pusės literatūra. Realizmas
 Psichologinė ir socialinė tikrovės analizė
 Psichologiškumas

Autoriaus kūrinybos bruožai:

 Žmogaus sielos ir vidinis gyvenimas
 Dieviškų ir gyvuliškų žmogaus bruožų susidūrimai;
 Prigimties, proto, jausmų ir moralinių dėsnių, šventumo, tobulybės ilgesio, religinio
jausmo grumtis
 Žmogaus psichikos pasąmonės atskleidimas

Kūrinys: romanas „Nusikaltimas ir bausmė“

Kūrinyje keliamos problemos:

 Nelygybė
 Moralė
 Žmogiškumas
 Laimės siekimas
 Sąžinės graužatis
 Ramybės paieškos
 Nusikaltimo ir nusikaltėlio psichologija

Samprotavimai:

 Radiono Raskolnikovo charakteris

Rodionas Raskolnikovas – jaunas, gabus, ambicingas žmogus, turintis daug patrauklių

savybių (atjauta artimam, noras pataisyti neteisingą pasaulį, įžvalgus protas), tačiau kartu ir
užsidaręs, egoistiškas, negailestingas, apsėstas maniakiškos žudymo idėjos. Tai vienas
įspūdingiausių suskilusios asmenybės paveikslų pasaulio literatūroje. (Šią savo veikėjo
charakterio savybę rašytojas netiesiogiai nurodo jo pavarde – Raskolnikovas susijęs su
rusišku žodžiu raskol — „skilimas“. Beje, simboliškos ir dauguma kitų romano pavardžių:
Razumichino pavardė siejasi su žodžiu razum „išmintis“, Sonia, Sofija – su „išmintį“
reiškiančiu graikišku žodžiu sophia; Lužinas su luža – „bala, klanas“, Kapernaumov – su
Biblijos vietove Kapernaumu, kuriame Kristus įvykdė keletą savo stebuklų). Šie bruožai iš
dalies susiję su veikėjo biografija, jo gyvenimo sąlygomis: vargšas studentas, neišgalintis
tęsti mokslo (beje, šelpęs dar vargingesnį savo draugą!), gyvenantis į karstą panašiame
kambarėlyje, beveik badaujantis ir jaučiantis, kad perniek eina jo gabumai. Juos taip pat
lemia ir Raskolnikovo psichikos būsena, kurią aplinkiniai apibūdina kaip polinkį į
hipochondriją (liguistas polinkis įsikalbėti nebūtas ligas). Visą romaną herojų slegia liguistos
būsenos, kartais pereinančios į kliedesį, haliucinacijas (sapnas apie kumelę); nepaprastas
dirglumas, daugsyk sustiprėjęs po nusikaltimo, lemia nenuspėjamus, nelogiškus jo poelgius,
„žaidimą su likimu“. Dostojevskis įspūdingai atskleidžia nusikaltimo psichologiją, kurioje
susipina objektyvios paskatos, valingi apsisprendimai ir impulsyvūs prigimties postūmiai.
Tokia proto, jausmų, sąžinės ir kūniškų patirčių vienovė sukuria išsamų, įtaigų žmogaus
paveikslą.
Raskolnikovas yra išsilavinęs, apsiskaitęs žmogus, jam nesvetimi literatūriniai gabumai,
savo mąstymo ir asmenybės unikalumu jis traukia aplinkinių dėmesį. Jis nėra paprastas
nevykėlis. Greičiau jis – mąstymo klystkeliuose atsidūrusio žmogaus proto įsikūnijimas.
Raskolnikovo pasaulėžiūroje rašytojas sutelkė daugelį idėjų, drumstusių ne tik XIX, bet ir
XX a. bei šiandienos žmonijos šviesiausius protus. Raskolnikovas skirsto žmones į
aukštesnius ir žemesnius, mano, kad aukštesnieji turi teisę nesilaikyti per tūkstantmečius susi-
klosčiusių dorovės normų ir įstatymų, savo nuožiūra pertvarkyti kitų gyvenimą. Šis požiūris,
beje, giminingas primityvaus kapitalizmo prigimčiai (jai romane atstovauja Lužinas) ir
nuspėja XX a. totalitarizmą. Tai romano problematikos šerdis.
Į Raskolnikovo svarstymus įpindamas tikrovės patirtį bei kitų veikėjų argumentus,
rašytojas atskleidžia jų ribotumą ir klaidingumą. Romano epiloge nurodoma išeitis: ne
smurtu, bet meile pagrįstas dvasinio tobulėjimo kelias.

 Sonios Marmeladovos charakteris

Sonia Marmeladova greta Raskolnikovo – svarbiausia „Nusikaltimo ir bausmės“ veikėja,

tiesioginė jo maniakiškos idėjos oponentė, svarbiausia pašnekovė ir atrama. Kiek
Raskolnikovas uždaras, išdidus, perdėm pasitikintis savo proto galia, tiek Sonia valdoma gilių
jausmų, sąžinės ir artimo meilės. Ji visiškai jauna, beveik vaikas, menkai išsilavinusi, jos
„netgi patrauklia negalėjai pavadinti“; šiurpus prostitutės likimas ją verčia gūžtis, vengti
padorių žmonių akių. Tačiau ši dalia nesugniuždė Sonios dvasios. Iš jos mėlynų akių spindu-
liuoja gilus teisingumo jausmas ir stipri valia. Didžiausių pažeminimų kelią rašytojas savo
herojei skyrė norėdamas ją labiausiai išaukštinti.
Pagrindinis Sonios bruožas – gebėjimas atjausti ir aukotis. Dėl šeimos, vaikų, kurie netgi
nėra tikri jos broliai ir seserys, ji ryžtasi didžiausiam pažeminimui; galbūt tik mintis apie jų
likimą sulaiko ją nuo savižudybės. Sužinojusi apie Raskolnikovo nusikaltimą, ji nepuola jo
smerkti, bet apkabina ir glamonėja, užjausdama žmogų, už kurį „nelaimingesnio jau nėra
pasaulyje“. Būtent meilė, pagrįsta nepajudinamu tikėjimu Kristaus mokymu, Raskolnikovą
prie jos traukia ir palaiko. Čia jis junta kažką, ko neturi pats ir kame intuityviai nujaučia išeitį
iš savo dvasinės aklavietės. Gindama savo svarbiausius principus Sonia yra nepalenkiama:
Raskolnikovas turi atgaila ir kančia atpirkti savo klaidą. Sonios auka herojų galų gale ir
išlaisvina – iš savęs ir iš ydingo egoistinių minčių rato.

 Kiti charakteriai
Tiek pirmaeiliai, tiek antraeiliai romano personažai glaudžiai susiję su Raskolnikovu, su
juo nuolat diskutuoja, pratęsia jo mintis, išryškina būdo bruožus, įkūnija svarbias romano
idėjas. Patraukliausi romano veikėjai, be Sonios Marmeladovos, – Rodiono sesuo Dunia ir jo
draugas Razumichinas. Tai neturtingi, tačiau išsilavinę, jautrūs, turtingos ir gražios dvasios
žmonės, gerai jaučiantys savo žmogišką vertę ir gebantys ją apginti. Nuo Raskolnikovo juos
skiria, o tarpusavyje artina gebėjimas atjausti, nesavanaudiškai padėti; taip pat noras platinti
apšvietą, prisidėti prie visuomenės tobulėjimo. Jiedu abu įžvelgia Raskolnikovo talentą, tiki
jo galimybėmis, bet pirmiausia tiesiog myli jį kaip savo artimą, pasikliauja gera žmogaus
prigimtimi. Jiedu ir išoriškai patrauklūs – Avdotja „aukšta, nuostabiai liekna, stipri,
pasitikinti savimi“, Razumichinas „karštas, atviras, tiesiaširdis, doras, stiprus kaip
milžinas“. Beje, išoriškai gražus yra ir Raskolnikovas.
Visi romano personažai atstovauja tam tikram socialiniam luomui, tipui. Dauguma
pagrindinių, kaip minėta, – neturtingi inteligentai, anų laikų Rusijoje kilę iš valstiečių,
smulkiųjų bajorų (panaši ir to meto lietuvių inteligentijos padėtis). Lužinas atstovauja
savanaudiškiems „naujiesiems turtuoliams“, prasisiekėliams. Ginčas su Rodiono kambaryje
susirinkusiais studentais rodo, kad Lužino elgesio logika iš esmės nesiskiria nuo
Raskolnikovo: jei jo išpažįstama „ekonominė idėja“ leidžia nepaisyti dorovės, artimo,
krikščioniškų vertybių, tai prireikus „ir žmones galima pjauti“. Ši Raskolnikovo teorijos
sąsaja su primityviuoju kapitalizmu aktuali ir šiandien.
Vienas įdomiausių romano personažų, kurio neigiamos savybės nenustelbia tragiškos
prigimties, yra Svidrigailovas. Jis – bajoriškos kilmės visuomenės dykūnų, cinikų, veltėdžių
tipas. Jis junta savo dvasios ištuštėjimą ir dėl jo kenčia; geba atsiliepti į tikrą kilnumą, ištiesti
pagalbos ranką vargstančiajam (poelgis su Dunia; pagalba Marmeladovų šeimai), tačiau iš
esmės savo gyvenimo pakeisti nebepajėgia. Greta Lužino jis įkūnija kitą Raskolnikovo
vertybinio nihilizmo (neigimu pagrįstos pažiūros) loginę išvadą: atmetus dorovines vertybes,
nebelieka ribos tarp gėrio ir blogio, jokio švento ir neliečiamo dalyko – ar tai būtų žmona, ar
dvariškis, ar nepilnametė nuotaka, ar savo paties gyvybė.
Dar vienas įdomus ir kiek paslaptingas romano personažas – tardytojas Porfirijus
Petrovičius Zametovas. Jis visų pirma žmogus kaip ir kiti, su savo silpnybėmis ir privalumais.
Zametovas nutukęs, nejudrus, mėgstąs tuščiažodžiauti; tačiau jis anaiptol nėra teismo
formalistas, kuriam svarbiausia kuo greičiau surasti įtariamąjį ir jį nuteisti. Jam rūpi iš tiesų
išsiaiškinti nusikaltimo paslaptį ir suvokti, kaip nusikaltėlis prie to priėjo. (Tuo, beje,
Zametovas panašus į žymiųjų XX a. detektyvinio romano seklius.) Porfirijus Petrovičius
įkūnija gilią įžvalgą, logiką, nuojautą ir nepermaldaujamą teisingumo jausmą. Jo gebėjimas
pajusti Raskolnikovo būsenos subtilybes, nuspėti ar atkurti jo elgesį yra toks tikslus, kad kai
kurie tyrėjai jame mato Raskolnikovo antrininką.

 Kada žmogus netenka vidinės ramybės ir kas padeda išspręsti šią problemą?
(Įvertinimas: 10)

Fiodoras Dostojevskis - XIX a. rusų literatūros klasikas, rašytojas realistas,

publicistas, filosofas. Viename iš populiariausių savo kūrinių „Nusikaltimas ir bausmė“ jis
aptaria vidinės ramybės, žmogiškumo, moralės problemas.
Vidine ramybė - vienas iš laimingo gyvenimo rodiklių. Žmogus ją prarandą dėl
chaoso dvasiniame pasaulyje, žmogiškumo nebuvimo. Norint atgauti ramybę, reikia įveikti
daug sunkių etapų. Vidinės ramybės paieškos aprašomos ir romane „Nusikaltimas ir
bausmė“. Pagrindinis veikėjas Raskolnikovas - buvęs studentas, kuris jau ilga laiką yra
įsiskolinęs savo būsto šeimininkei - lombardininkei Alionai. Jį kankina nesveikas mąstymas,
Raskolinikovas mano, kad išspręs šią problemą nužudęs lombardininkę. Pradėjus vykdyti
žmogžudystę, planai staiga pasikeičia. Raskolnikovas, net nepagalvodamas apie gyvybės
vertę, nužudo ne tik Alioną, bet ir jos sesę. Įvykdžius nusiklatimą, kuriame galime teigti, kad
Raskolnikovas prisiėmė Dievo vaidmenį, gauna pirmąją, psichologinę bausmę. Raskolnikovą
ima kankinti šiurpūs sapnai. Viename iš jų jis sapnavo nužudomą kumelę. Jo sapnai -
signalai, kad iš jo dvaisnio pasaulio dingsta ramybė. Raskolnikovo ne tik vidus praranda
ramybę, bet ir kūnas - jo sveikata sutrinka. Jis jaučiasi vienišas, motina ir sesuo jam tampa
svetimos. Jo sąžinėje įsiplieskia graužatis ir jis po truputį ima suvokti ką padarė. Labai
svarbu, kad žmogus pripažintų kaltę, tai - vienas iš žingsnių link dvasinio išsivadavimo nuo
kaltės jausmo. Raskolnikovas iki nusikaltimo neturėjo intensyvių vidinių išgyvenimų, todėl
žmogžudystės padariniai, kurie palietė jo psichologija, ugdė jo moralę, žmogiškumą.
Raskolnikovas eidamas atgailos keliu augo, kaip asmenybė, ir suvokė gyvybės vertę.
Raskolnikovui labai didelę įtaką padaro tardytojas. Jis priverčia pagrindinį veikėją
susimąstyti apie tai ką jis padarė ir verčia jį prisiminti baisiausias silpnumo akimirkas.
Tardytojas išprovokuoja prisipažinti padarius nusikaltimą. Raskolnikovas po tardymo visiškai
pasimeta ir ima mąstyti, kas jis: bailus gyvūlys ar teisuolis. Raskolnikovas gauna bausmę
aštuoniems metams katorgą į Sibira, tačiau jo sąžinė dėl to nepasidaro ramesnė. Viduje jis
visgi dar tiki savo antihumaniškos idėjos teisingumu. Sibiro tremtyje Raskolnikovas atrada
Dievą. Meilė Dievui ugdo pagrindinio veikėjo moralę, dvasinį pasaulį, Raskolnikovas ima
suvokti įvykdytos žmogždudystė antihumaniškumą. „Viešpatie! Parodyk man kelią, ir aš
išsižadėsiu šitos prakeiktos… savo svajos“ - prašė Dievo pagalbos Raskolnikovas vidinio
išsilaisvinimo metu. Šalia Dievo meilės atsirada ir moters meilė. Jis įsimyli Sonią, girtuoklio
Marmeladovo dukrą. Sonia - moteris, kuri geba atjausti ir aukotis. Sužinojusi apie
Raskolnikovo nusikaltimą, ji nepuola jo smerkti, bet apkabina ir glamonėja, užjausdama
žmogų, už kurį „nelaimingesnio jau nėra pasaulyje“. Būtent meilė, pagrįsta nepajudinamu
tikėjimu Jėzaus Kristaus mokymu, Raskolnikovą prie jos traukia ir palaiko. Čia jis junta
kažką, ko neturi pats ir kame intuityviai nujaučia išeitį iš savo dvasinės aklavietės ir atrasti
gyvenimo prasmę. Kai žmogus netenka žmogiškumo, prisiima Dievo vaidmenį, jis prarandą
dvasinę ramybę, kuri labai svarbi laimingam gyvenimui. Šią problemą galimą išspręsti kančia
ir atgaila. Žmogus išgyvendamas ilgą psichologinės bausmės kelią udgdo savo ir ima suvokti,
kad jis yra kaltas dėl savo klaidų. Remdamasi F. Dostojevskio romanu „Nusikaltimas ir
bausmė“, galiu tegti, kad sąžinės graužatis nurimsta ir ramybė grįžta išgyvenus meilę.
„ Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta“ - rašoma
Himne meilei. Būtent krikščioniška koncepcija paremta meilė sugražina ramybę ir
užlieja malonėmis žmogaus dvasią.
Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad vidinė ramybė prarandama, kai žmogus
praranda humaniškumą, o ją sugrąžinti padeda pats stipriausias ryšys - meilė. F. Dostojevskis
parašė romaną „Nusikaltimas ir bausmė“ kuriame parodė dvasinio išsivadavimo kelią. Taip
pat šiuo kūriniu XIX a. atvėrė naujus kelius į žmogaus dvasios gilumas – minties, jausmų,
moralės principų, nesąmoningų impulsų susidūrimus sąmonėje, dirglų, liguistą reagavimą į
aplinką.

©2020, Marija Gudauskaitė