TAUTIŠKUMAS, LIETUVIŠKUMAS

SITUACIJA

Kristijonas Donelaitis gyveno Mažojoje Lietuvoje, Tolminkiemyje, kur lietuvių buvo mažuma, daugėjo
kolonistų (vokiečių, prancūzų, šveicarų), kurie įsitvirtindavo tarp vietinių.

Tačiau K. Donelaitis pamaldas skaitė ir lietuviškai.

1. tautiniu požiūriu – lietuvius ir kitataučius.

2. Tautiškumas atskleidžia žmogaus prigimtį ir yra siejamas su moralės normomis , nes,
išsižadėdamas savo papročių, kalbos ir religijos, žmogus griauna Dievo nustatytą tvarką.
3. 18 a. lietuvybė Mažojoje Lietuvoje neišnyko, nors daugėjo kolonistų (vokiečių, prancūzų,
šveicarų), kurie įsitvirtindavo tarp vietinių ir kartais „kožnas Lietuvą“ girdavo:
„Taip kad ir lietuviškai kalbėdami valgo
Ir jau rūbais mūs, kaip mes, vilkėti pagavo.“

Beje, dėl kolonistų kaltės tarp lietuvių plito ydos, kitoks gyvenimas.
Tautiškumo stoka siejama su neteisinga gyvensena, tradicijų negerbimu, gimtosios kalbos
išsižadėjimu (MĖGDŽIOJANT SVETIMTAUČIUS, o šie dar šaiposi)

Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės!

Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo
Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino,
Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės.“

Aptardamas Krizo dukters vestuves, K. Donelaitis vaizduoja kelias būrų moteris, apsirengusias
lietuviškai:
„Ale ne vokiškai, kaip kelios jau prasimanė,
Ne, lietuviškai kožna tarp jų susiglamžė.
Juk žinai, kaip mūs lietuvninkės dabinėjas,
Kad viešėt ar į česnis nukeliaut užsigeidžia.“

Per svetimus papročius buvo ardoma

 bendruomenės moralė, kurią gynė Selmas:
„Taigi pameskim jau tokį netikusį būdą,
O viernai visur ir viežlybai pasielkim,
Taip jau ir svetimi mus būrai girt nesigėdės.“
 tautinis orumas: skiriasi papročiai, valgymo įpročiai, tačiau dorovė bendra skirtingų
tautų atstovams:

„Mes, lietuvninkai, barščius ir šiupinį skanų

 Su lašiniais gardžiais išvirtus girdami valgom;

<...> / Kad prancūzpalaikis, riebių varlių prisiėdęs,

O lietuvninks, žirnių bei lašinių prisivalgęs,

Kaip krikščionims reik, dosningon’atmenaDievo,

Tai taip viens, kaip kitsneverts, kad plutą nukąstų.“

Tačiau dažniau pavyzdį iš svetimtaučių imdavo būrai, primiršę tautinę savastį:

„Ogi dabar, žėlėk dieve, tikt gėda žiūrėti,
Kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę,
Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas,
O paskui tuo žaist ir šokt į karčemą bėga.“

Smerkiami tie būrai, kurie išeina į miestą, tampa ponų tarnais.

………………………………………………………………………………………………………………..
IŠVADA!
Tokia nuostata išreiškia ne tik tautinę, bet ir humanistinę pasaulėžiūrą.
K. Donelaitis mokydamas tautiškumo akcentavo
 kalbos ir papročių svarbą,
 tautiškumą siejo su dorove (tik doru gyvenimu galima pelnyti kitataučių palankumą sau
ir savo tautos papročiams, kalbai aprangai irk t.) krikščioniško gyvenimo normų laikymais
yra kartu ir tautiškumo išsaugojimo garantija.