Vertybės, idėjos, jų universalumas (tikėjimas, bendruomene..

)
Pilietiškumas
Pabrėžiama lietuviškų vertybių ir kultūros išsaugojimo svarba. Autorius išreiškia gėdą dėl to, kad lietuvninkai
pradeda priimti vokiečių, prancūziškas ir kitas svetimas kultūros formas, pakeisdami savo tradicijas.
Prisimenamas senolių požiūris į svetimą kultūrą, jis tarsi pavyzdys skatinantis nepamiršti savo šaknų, iš kur
mes kilę.
„Ogi dabar, žėlėk dieve, tikt gėda žiūrėti,
Kad lietuvninkai kaip vokiečiai sopaguoti
Ar su kurpėms rudenyj ant česnių pasirodo.
Klumpės, kaip mes vokiškai kalbėdami sakom,
Rods taip jau lietuvninkams nešiot nepritinka; (785)
Nės ir jas mūsų tėvų tėvai girt nenorėjo.„
(žėlėk – deja; česnių-vaišių valgis ir gėrimas;)
Tikėjimas
Senoliai lyginami su dabartiniais lietuvininkais. Senolių ištikimybė Dievui Donelaitis laiko kaip vertybę, o
dabartinius žmones peikia, jais baisisi, kaltina bedievyste. Sako, jog į bažnyčias jie eina tik dėl formalumo, o
iškart po jų traukia į karčemą(užeiga, smuklė).
„Jie tikt iš galvos šventus mokinosi mokslus,
O štai tikt daugiaus garbėj laikydavo dievą
Ir šventoms dienoms bažnyčion bėgdavo greitai. (795)
Ogi dabar, žėlėk dieve, tikt gėda žiūrėti,
Kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę,
Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas,
O paskui tuo žaist ir šokt į karčemą bėga.“
(karčęma-smuklė, užeiga; )
Saikas(protas)
Mokoma nešvaistyti rudenio gėrybių. Raginama nepersivalgyti, galvoti apie ateitį.
„Proto reik, kad ką rudens čėse mėsinėji,
O kad čėrauji, vėl reik su razumu čėraut.“ (395)
(čėsas-laikas; čėrauti-valgyti; razumas-protas, išmintis)
Išsilavinimas
Vertinamas mokslas, žmogaus išsilavinimas. Nes be išsilavinimo žmogus yra paikas, besiriamentis tik savo
instinktais ir negeba priimti protingų sprendimų. Ir kaip yra pasakęs Žanas Žakas Ruso „Daug kalba tie
žmonės, kurie mažai žino, o tie, kurie žino daug, kalba mažai.“
„Paikius, glūps žmogus, vargu Tėvemūsų mokėdams,
Ir jo pusbrolis, nei tiek skaityt negalėdams,
Šulmistrus ir šiuiles dar išpeikt pasidrąsin. (830)“
(glūpas-kvailas; šulmistras-mokytojas; šiuiles-pirmokai????)
Darbštumas
Nekviestas veikėjas tinginys, Slunkius, prisistatęs į vestuves yra išmetamas. Taip autorius sako, jog
tinginiaudamas žmogus negali gardžiuotis darbo vaisiais. Žmonės turi kruopščiai dirbti tam, kad galėtų
mėgautis rudenio gėrybėmis. Tai taip pat matome sakiniuose:
"Nugi dabar, naštas vargų visas nusikratę, (371)
Jau pasilinksmykim bensyk česnyj susikvietę."
ir "Darbo reik, nės taip kožnam Dievs paliepė valgyt." (376)
(česnis-vaišios; kožnam-kiekvienam)