Ko gamtoje ieško žmogaus siela?

(K. Donelaitis, A. Baranauskas, Vaižgantas)

Gamtayražmogausnamai.Bejosindividasneturėtųneikurgyventi,neikąvalgytiar apsirengti.
Tačiau gamtos žmogui reikia ne vien dėl materialinių gėrybių –ji žmonijąpraturtina ir dvasiškai.
Taigi, individas gamtoje ieško paguodos, praeities pėdsakų bei gyvenimo išminties. Visų pirma,
žmogaus dvasia gamtoje ieško paguodos. Juk dažnai žmogus, norėdamas pabūti vienas, skuba
į mišką, prie upelio ar kitos mėgiamos vietos, kur galėtų apmąstyti savo gyvenimą ir pamiršti
nuoskaudas bei sunkumus. Tai matyti ir vieno žymiausių 20 amžiaus pradžios
modernisto VincoMykolaičio–
Putinopsichologiniameromane„Altoriųšešėly.“Romanopagrindinis veikėjas, klierikas Liudas
Vasaris, yra slegiamas kunigų seminarijos. Be to, jis pastebi, jog turi
ne kunigišką,opoetoprigimtį,todėlnerandaramybės.TačiauLiudas,grįžęsįtėviškęvasaros atosto
gų, didžiąją laiko dalų praleidžia ant savo mėgstamo kalnelio Aušrakalnio, kur
atsiveria nuostabūs vaizdai. Gamtos grožio dėka klierikas susikuria savo įsivaizduojamą
pasaulį, kuriame mato tik tai, ką nori matyti, todėl pamiršta rūpesčius, randa ramybę, apmąsto
praeitį bei
svajoja apieateitį.Vadinasi,žmogus,kurisgamtojeneieškoramybėsirpaguodos,prarandavieną g
yvenimo atsvaros šaltinį.
Be to, gamtoje individas randa praeities sąsajų su dabartim. Dažnai vienas ar kitas
objektas sukelia žmogui prisiminimų ir priverčia lyginti praeitį su dabartimi, vertinti ją bei
samprotauti, kokiapriežastislėmėkaitą.Toksdabartiesirpraeitieslyginimasbūdingasvienoryški
ausių Lietuvos romantikų Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis.“ Kūrinio pasakotojas,
eidamas iškirstu mišku, prisimena gražius praeities miškus, kuriuose, anot autoriaus, medžiai
augo taip tankiai, kad joks priešas negalėdavo įsiveržti į šalį, ir sieja juos su didinga Lietuvos
istorija. Tačiau, matydamasiškirstą  dabarties  mišką,  jisnusivilia,  kad  tarp  dabarties  ir 
praeities  iškyla  ryškus kontrastas. Pasakotojo nuomone, anksčiau žmonės buvo vieningi, kaip
praeities miškas, o dabar tos vienybės neliko, todėl ir valstybė nebėra tokia atspari svetimšaliams.
Taigi, gamtoje žmogus ieško praeities pėdsakų ir, lygindamas juos su dabartimi, mąsto bei
filosofuoja.
Ir svarbiausia, kad žmogus gamtoje ieško išminties. Juk matydamas gamtą, individas
mokosi gyventi. Tai akcentuojama ir lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono
Donelaičio epinėje poemoje „Metai“. Visos keturios kūrinio dalys, išskyrus „Žiemos
rūpesčius“, prasideda gamtos vaizdais, kuriuose aprašomi žvėreliai, jų darbai, rūpesčiai. Po šių
aprašymų pradedama kalbėti apie žmogų, kuris tartum atkartoja gamtos veiksmus. Kai
pavasarį žvėrys bunda iš žiemos miego, žmonės pradeda ruoštis darbymečiui, kai žvėrys
ruošiasi žiemai, žmonės irgi nuima derlius, kaupia atsargas… Be to, pagrindinė poemos idėja –
žmogus turi būti darbštus, Panašiai yra ir gamtoje: visi žvėrys darbštūs, tingių nėra, nes tokie
neišliktų. Vadinasi, žmogus išminties ieško gamtoje ir ima pavyzdį iš jos, nes gamta –geriausia
gyvenimo mokytoja.
Apibendrinant reikia pabrėžti, jog žmogus gamtoje ieško paguodos bei ramybės, praeities sąsajų su
dabartimi bei išminties ir visa tai randa, kadangi jis yra gamtos dalis ir su ja glaudžiai
susijęs. / 442 žodžiai