Kokias amžinąsias tiesas skelbia Sofoklio tragedija „Antigonė“ ?

Yra labai daug šaltinių, kuriuose minimos amžinosios tiesos, kuriomis žmogus vadovaujasi ir
kuria savo gyvenimo prasmę. Kiekvienas pasirinktomis ar įskiepytomis amžinosiomis tiesomis
gyvena tiek, kiek tai jam atrodo teisinga. Tačiau kokios tos amžinosios tiesos? Nors apie jas
rašoma daug, tikriausiai, vienas geriausių šaltinių, perteikiančių visas svarbiausias amžinąsias
tiesas, yra graikų tragiko, Atėnų piliečio Sofoklio tragedija „Antigonė“. Kūrinys yra unikalus
savo ypatinga išliekamąja verte reiškiamų amžinųjų tiesų atžvilgiu. Šioje kalboje argumentuotai
aptarsiu, kokios svarbiausios amžinosios tiesos yra skelbiamos šiame kūrinyje.

Sofoklis tragedijoje „Antigonė“ kaip amžinoji tiesa skelbia šeimos vertybių

puoselėjimą. Šeima, kaip vertybė, žmogui turėtų būti pati svarbiausia, tačiau Sofoklis kūrinyje
„Antigonė“ šią amžinąją tiesą ypatingai pabrėžia, aprašydamas tragišką Antigonės kovą už
šeimą. Antigonė yra prie savo šeimos prisirišusi moteris, prisitaikiusi prie nuostatos, kad moterys
neturi jokių teisių, kūrinio eigoje tampa pačia stipriausia asmenybe. Antigonės tikslas – apginti
svarbiausias šeimos vertybes ir tradicijas, kurių nesilaiko Kreontas, kai Antigonės broliai
Eteoklis ir Polineikas žūva kovodami vienas prieš kitą dėl valdžios. Kreontas uždraudžia laidoti
vieną iš brolių. Tai sužinojusi Antigonė labai supyksta ir yra pasiryžusi ginti šeimos vertybes. Jos
manymu, reikėtų palaidoti abu brolius, todėl ji viena stoja į kovą su Kreontu, nepaisydama jokių
kliūčių. Jai šeima ir jos ramybė yra labai svarbu. Tačiau šeimos idealą dar labiau sugriauna
Ismenės abejingumas savo sesers Antigonės veiksmams, kai Antigonė kviečia kovoti kartu.
Antigonė, praradusi likusios šeimos užnugarį, pasijaučia vieniša, bet ir toliau dėl savo brolių
amžinosios ramybės kovoja, kol galiausiai už pasipriešinimą jai lemta sumokėti gyvenimu. Toks
Antigonės drastiškas poelgis ir siekis pakeisti valdovo Kreonto įsakymus ne tik Antigonę iškelia
kaip stiprią asmenybę, tačiau įprasmina jos meilę savo šeimai ir jos atminimui. Kūrinyje
„Antigonė“ būtent šis Antigonės kovos fragmentas su Kreontu įprasmina amžinąją tiesą – dėl
šeimos ir jos tradicijų niekada nepasiduoti bei kovoti, kad ir kaip tai baigtųsi. Antigonė šiuo
atveju pasiaukojusi šeimai, o jos sesuo Ismenė – bailiai atsisako prisijungti prie kovos, todėl
šeimos vertybių puoselėjimo amžinoji tiesa kūrinyje pavaizduota dviprasmiškai. Antigonės
atvejis susijęs su teigiamu pavyzdžiu, o Ismenės pavyzdys labiau neigiamas, rodantis, kodėl
reikėtų prisidėti prie šeimos
vertybių gynimo. Bet kokiu atveju, esmė išlieka panaši. Taigi, Sofoklio tragedijoje „Antigonė“
kaip amžinoji tiesa svarbus tampa šeimos vertybių puoselėjimas nepaisant jokių kliūčių.

Sofoklio tragedija „Antigonė“ akcentuoja gebėjimą suprasti kitus. Būtent valdovo

Kreonto paveikslu kūrinyje atskleidžiama kito žmogaus supratimo stoka. Jeigu žmogus
nesupranta kitų, iš to susiformuoja didžiausi konfliktai bei erezijos, kaip ir Antigonės kovos
prieš Kreontą atveju. Nesupratimas kitų gali būti susietas su tam tikru šališkumu, kuris rodo, kad
žmogus nesupranta ir nenori suprasti kitų, nes tikslų siekia ne kalbėdamasis, tačiau įvarydamas
kitiems baimę ir keldamas siaubą, kuri žmones kartais suvaldo geriau nei patys ilgiausi pokalbiai
ar kompromisų ieškojimas. Supratingumas apskritai yra viena svarbiausių vertybių valdant ir
kuriant visuomenę, priimant svarbiausius įstatymus ir įsakymus. Jis reikalingas tam, kad
visuomenėje visi liktų patenkinti. Tačiau Kreontui supratingumas buvo neprieinama ir pernelyg
svetima sąvoka, nes visuomenės palankumą užsitarnavo žiaurumu, baimės žmonių aplinkoje
sukūrimu, jam bet kokiu atveju pritariančių žmonių gyrimu ir kitokiu pripažinimu. Iš esmės
valstybė, kuri pastatyta ant žiaurumo pamato, nesupras, kas yra supratingumas ir svarbiausios
etinės nuostatos, kuriomis reikėtų remtis valdant valstybę. Būtent neigiamas pavyzdys kūrinyje
sukuria įvaizdį, kuris rodo, jog suprasti kitą yra pats svarbiausias dalykas. Tikriausiai ne veltui
Konfucijus yra pasakęs: „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi“. Tad tik
remiantis abipusiu supratimu galima veikti kryptingai, be erezijų ar kitų neigiamų aspektų. Taigi,
Sofoklio tragedija „Antigonė“ puikiai pabrėžia dar vieną amžinąją tiesą – sugebėjimą suprasti
kitus.

Apibendrinant galima sakyti, kad graikų tragiko Sofoklio tragedija „Antigonė“

yra labai stiprus ir įtaigus skaitytojui pasakojimas apie amžinąsias tiesas. Išnagrinėjus kūrinio
siužetą ir aptarus svarbiausias amžinąsias tiesas, galima teigti, jog kūrinyje pabrėžiama amžinoji
tiesa yra besąlygiškas aukojimasis šeimai. Antigonė, būdama beteisė, stojo į kovą su valdovu
Kreontu, kuris uždraudė palaidoti jos brolį Polineiką. Antra, kūrinyje kaip svarbiausia amžinoji
tiesa pabrėžiamas sugebėjimas suprasti kitus. Jeigu žmogus bus dvasiškai aklas ir apskritai
gyvenime veiks neteisingai, jis neteks žmogiškumo. Sofoklio tragedija „Antigonė“ parodo, kad
tik šeimai ir jos svarbiausioms vertybėms bei tradicijoms pasiaukojantis bei itin supratingas
žmogus yra visavertis, gyvenantis svarbiausiomis gyvenimo tiesomis.