Konfliktai dramose Sofoklio “Antigonėje” ir Marcinkevičiaus “Mindaugas”

Konfliktas tai priešingų interesų, tikslų, nuomonių, požiūrių, nuostatų susidūrimas, kitaip pasakant tai
kivirčas arba ginčas. Jie yra susieti su žmonių įsitikinimais ir intelektu. Vykstant konfliktui kiekvienas
žmogus nori įrodyti savo tiesą ir likti teisūs.

Antikos laiku žmonės turėjo įvairių įsitikinimu, kurie dažniausiai priklausydavo nuo jų kultūros ir religinių
pažiūrų, jie skyrėsi pagal tautas ir regionus. Senovės graikai turėjo daug įvairių dievų, jų įsitikinimu
žmonės turėjo paklusti dievams ir jų valiai. Sofoklio dramoje “Antigonė” yra išryškinamas konfliktas tarp
dviejų skirtingų įsitikinimų: paklusti valdžiai, ar gerbti šeimos tradicijas.

Pagrindinė veikėja Antigone, ji yra išdidi, protinga, drąsi mergina. Nors ji ir jauna tačiau yra patyrusi daug
skausmo, kančių bei viešą šeimos gėdą. Kitas dramos veikėjas valdovas Kreontas. Jis yra kietaširdis,
žiaurus ir griežtas. Visi jo turi klausyti, nes jo nuomone jis yra visada teisus. Prilygindamas save dievams
jis per daug įsijautė į savo valdovo pareigas ir pamiršo savo žmogiškuosius įsitikinimus, ir visiškai pamišęs
dėl valdžios leido norui absoliučiam valdžios troškimui nugalėti pamiršęs, kad jis yra tiktais žmogus.
Antigonė nepakluso Kreonto įsakymui nepalaidoti savo brolio Polineiko, nes jis buvo savo miesto
išdavikas bei priešas. Tačiau Antigonė kovojo dėl savo įsitikinimų ir norėjo dėrimai palaidoti brolio kūną,
kaip ir dera, pagal visas šeimos laidojimo tradicijas, kad kūnas iškeliautų anapus. Antigonė gina šeimos ir
giminės tradicijas, Kreontui tai visiškai nerūpi, kadangi jo gyvenimas sukasi tiktais aplinkui valdžios
reikalus ir įstatymus. Jisai samprotauja, kad: kas atsidavęs miestui, tas ir bus pagerbtas po mirties,
priešas po mirties lieka priešu, jo gerbti negalima. Antigone įsitikinus, kad priešas po mirties nebelieka
priešu ir kad mirusiesiems reikia išreikšti pagarbą. Šių dviejų veikėjų konfliktas atspindi mums etninius,
moralinius ir politinius skirtumus tarp individų.

Tuo tarpu kitoje dramoje Marcinkevičiaus “Mindaugas” aprašomas konfliktas tarp valdžios siekimo,
Lietuvos valstybės atkūrimo ir asmeninių Mindaugo moralų. Mindaugas yra istorinis veikėjas, Lietuvos
valstybės įkūrėjas ir jos pirmasis karalius. Jis pasižymi ryžtu, ambicingumu, sumanumu, tačiau tuo pačiu
jis patiria labai daug problemų su savo paties moralais ir įsitikinimais. Mindaugas pasiruošęs kariauti ir
lieti priešu kraują, dėl geresnės ateities. Kita vertus jo brolis – Dausprungas, atsidavęs bažnyčiai ir taikai.
Jis nenori kariauti ir dažniausiai pats neišjoja į kovas. Šių dviejų veikėjų skirtingos nuomonės išryškėja
tada, kai Mindaugas karūnuojamas ir jo brolis nusprendžia palikti Mindaugą, nes nesutinka su jo valdymo
forma. Mindaugas išreiškia savo nuoskaudas: ,,Aš negaliu valdyti, kai kiekvienas/ Kas sau valdovas! Ką jūs
iš manęs/Padarėte, draugai, bičiuliai, žmonės?/ Ir kam aš jums toksai bereikalingas?/ Ir kaip dabar aš
pats save surinksiu?/Kaip aš surinksiu Lietuvą dabar,/Kuri kiekvieno širdyje kitokia?” Mindaugas žūsta
nuo jo pačio draugų rankos. Drama pasakoja, kaip gali žmogaus vidiniai konfliktai, nužudyti patį žmogų.

Taigi konfliktai dramose “Antigonė” ir “Mindaugas” sukasi aplink lojalumą šeimai ir jos vertybėms prieš
valdžią, ir aplink valdžios ir asmeninių ambicijų kovą