Planas

Įžanga
1 pastraipa Valstybės valdovo leidžiami įstatymai nėra aukštesni už Dievų .
( Kreonto giežtas aukščiausias valdymas)
2 pastraipa Amžinųjų papročių ir tradicijų vykdymas svarbiau už Kreonto valdžią.
(Antigonės žmogiškas papročių vykdymas)
3 pastraipa Pažeista pusiausvyra tarp gyvųjų ir mirusiųjų - visada atstatoma.
(Haimonas, mirtys valdovų)
Pabaiga, išvados
„ Įstatymo gi tavo nelaikau aš taip galingu, jog, mirtingas, menkas būdamas, pranoktų
nerašytą amžiną dievų įstatymą...“

Rašyti ir nerašyti įstatymai Sofoklio dramoje

Graikų antikinėje literatūroje didelis dėmesys skiriamas Dievų valios nepažiedimui. Daugelyje
kūrinių, mitų vaizduojama, kai sutrikdžius Dievų įvestą tvarką, pažeidėjai yra nubaudžiami arba net
pasmerkiami mirčiai. Tvarką prižiūri ne tik patys Dievai bet ir valstybių valdovai. Bet kas atsitinka,
kai valdovo priimti sprendimai valdant šalį prieštarauja Dievų įvestai visuotinei tvarkai?
Valstybės valdovo autoritetas nėra aukštesni už Dievų. Šios valios pažeidimą galime įžvelgti
Sofoklio kūrinyje „Antigonė“. Jame vaizduojamas dviejų skirtingų asmenybių susidūrimas.
Dramoje du broliai susipyksta dėl sosto, jų ginčas baigiasi abiejų mirtimi nuo vienas kito rankos.
Vienas brolis Eteoklis, ištikimai gynęs tėvynę, palaidojamas garbingai lyg didvyris, pagal
papročius. Tuo tarpu antrasis brolis Polineikas, kėsinęsis į gimtąjį miestą, po mirties viešai
pažeminamas uždraudus laidoti jo kūną. Šį nuosprendį įvykdo Kreontas, šių brolių dėdė ir
tuometinis valstybės valdovas. Nejausdamas nei lašo pasigailėjimo Polineikui, valdovas prisiekia,
kad Dzeusui, vyriausiam dievui, matant, Kreontas nuosprendžiu įvykdo teisingumą. Valdovas
nesuvokia pažeidęs vieną iš svarbiausių graikų papročių. Uždraudžiama dievų įvesta pareiga
žmonėms tinkamai gedėti ir pagarbiai palaidoti mirusįjį. Taigi, graikų antikinėje literatūroje Dievų
autoritetas yra viršiausiais.
Amžinųjų papročių ir tradicijų vykdymas viršesnis už valdovo galią. Nepaisant grėsmių šiuo
nerašytu įstatymu vadovaujasi tos pačios Sofoklio dramos herojė Antigonė. Ištikimai mylėdama
savo brolius Polineiką ir Eteoklį, Antigonė net sesers atkalbinėjimų neklausiusi ir nebijodama
pažadėtos bausmės, pagerbia išniekintą Polineiką. Sargybiniams pamačius Antigonę atliekant
papročius brolio kūnui, ją nuveda pas valdovą. Antigonė nedvejodama prisipažįsta atlikusi tariamąjį
nusikaltimą, parodydama ištikimybę ir drąsą. „ Įstatymo gi tavo nelaikau aš taip galingu, jog,
mirtingas, menkas būdamas, pranoktų nerašytą amžiną dievų įstatymą...“. Taip Antigonė
išrėžia Kreontui, tvirtai laikydamasi savo nuomonės. Ji taip pat pareiškia, jog nebijo mirties
bausmės, kuri jos laukia, sakydama, kad brolio nepalaidoti būtų skaudžiau. Vėliau herojė įkalinama
oloje ir pasirenka greitą mirtį vietoj ilgos kančios. Taip tradicijos yra įgyvendinamos nepaisant
šalies valdovo įstatymų.
Pažeista pusiausvyra tarp gyvųjų ir mirusiųjų - visada atstatoma. Šį veiksnį taip pat matome prieš
tai nagrinėtame kūrinyje „Antigonė“. Haimonas, valdovo Kreonto sūnus, yra Antigonės sužadėtinis.
Sužinojęs apie sužadėtinei gresianti likimą, jis bando tėvui paaiškinti apie neteisingai įvestą
įstatymą ir nuosprendį. Bet Kreontas nesupranta savo klaidų ir nepripažįsta jų padaręs. Valdovas
įvykdo Antigonės bausme pabrėždamas, kad neleis savo sūnui vesti blogos žmonos. Vėliau atvyksta
žynys Teiresijas su pranašyste, kuri pranašauja valdovo atžalos mirtį už jo neteisėtai nubaustą,
nekaltą Antigonę ir mirusiojo paniekinimą. Kreontas paklauso žynio ir palaidoja Polineiką. Tačiau
išlaisvinti kalinės oloje jis nespėja. Nuvykęs pamato mylimuosius, savo sūnų ir Antigonę, atėmusius
sau gyvybes. Mirus valdovei, negalėjusiai pakęsti sūnaus netekties lieka tik Kreontas. Jis pagaliau
supranta savo nuodėmes ir pripažįsta kaltę pražudžiusią jo šeimą. Taip nubaudžiami tikrieji tvarkos
trikdytojai ir atstatoma pusiausvyra.
Galima teigti, kad Sofoklio kūrinyje „Antigonė“ atskleidžiama antikinio graikų pasaulio darna ir
pusiausvyra. Tai įvykdoma per jautrų ir emocingą pasakojimą. Didžioji dalis kūrinio parašyta
veikėjų dialogais suteikia realistiškumo. Per juos aiškiai suprantame, kad aukščiausią galią turi
Dievai ir žmonės gyvena laikydamiesi jų įvestos visuotinės tvarkos. Šalių valdovai šiai tvarkai
negali prieštarauti ar jos trikdyti.