“Aukštujų Šimonių likimas” analizė

1. Jis tikėjo Dievu, Šimonis suvadinęs savo vaikus, eidavo į bokštą melstis. Jis
lenkdavo galvą prieš senovės lietuvių Dievą, kuris visada su lietuviais buvo,
kol lietuviai jį maldoj atsiminė. Šimonis pasakodavo senovės istorija savo
vaikams, apie Lietuvos kunigaikštį, kuris stovėdavo prie ąžuolo ir dėl kurio
Lietuva laimėjo karą.

2. Etmonas, vyresnysis Šimonio sūnus, kunigaikštį mato šuoliais jojant per

laukus vis tolyn ir tolyn paskui priešus, iki išvėja juos iš savo krašto. Lukošius,
antras Šimoniukas, kunigaikštį mato jau grįžtantį iš karo, apvainikuotą laurų
vainiku. Endriaus vaizduotėje kunigaikštis panašus į jo tėvelį, baltagalvį
žilabarzdį ir jau sulinkusį į kuprą. Mato kunigaikštis kitoks. Jis beria smilkymo
žolių į aukuro ugnį. Jo veidas, apšviestasliepsnos, sužiba ugningai, kaip tikro
kunigaikščio. Kaire ranka tvirtai laiko puikųjį savo žirgą.

3. Matas yra drąsus, nes atsipeikėjęs vokietis rengėsi pulti Matą, bet jis net
nesudrebėjo. Matas rūpestingas. Šimoniai visada rūpinosi engiamais, tai jau
jiems prigimta, Matas atkėlė kruvinąjį Dabarą. Matas vokiečių dar nepažino.
Patsai savo akimis to dar nebuvo matęs, bet dabar jis savo akimis pamatė ,
pats įsitikino, kad vokiečių edelmonai ne tokie, kokiais jie dedasi esą.

4. Simonaitytės romane vokiečiai parodomi kaip lietuvininkų priešai, kurie nuolat

juos engia ir kankina. Kadangi vokiečiai turėjo daugiau valdžios nei
lietuvininkai, pastarieji būdavo prieš juos bejėgiai, net įstatymai būdavo
palankūs svetimtaučiams. I. Simonaitytė parodo, jog vokiečiai į lietuvius
žiūrėdavo kaip į žemesnės tautos atstovus, kurie per daug aukštai kelia
galvas ir, kuriems dėl to reikia parodyti, kas yra šeimininkai Mažojoje
Lietuvoje. I. Simonaitytė pavaizduoja vokiečius kaip iškreiptai suvokiančius
savo valdžios demonstravimą. Jiems valdžia ir galia yra susijusi su smurtu.

5. Į dvarą atėję keliolika žmonių, Šimoniui pasakė, kad apsistos kelioms

savaitėms dvare. Šimonio rūpestingumas, neleido jų nepriimti, jis juos meiliai
pavaišino, parodė vietas kur nakvoti. Bet atvykusieji svečiai pradėjo savotiškai
šeimininkauti. Šimoniui tai nepatiko, todėl jis jiems tai ir pasakė. Vokiečiai
atsakė, kad jie atvyko čia apsigyventi ne kaip bernai, bet kaip ponai. Kiems šis
dvaras patiko, todėl jie pasiliks. Šimonis to nenorėjo leisti, todėl jis juos bandė
išvaryti, bet Šimonis nepastebėjo kaip vienas svetimųjų nusitvėrė lazdos. Jie
lazdos smūgiu ištiesė senąjį Šimonį į žolyną. Pamatęs Etmonas savo tėvą
žolyne be žado ir kraujais aptekėjusį, puolė svetimuosius. Išplėšė iš rankos
lazdą ir, primušęs vieną, puolė būrį kitų. Bet pasirodę kiti, jie nutvėrė ir surišo
Etmoną. Jį išvilko ir dar tą patį vakarą atsisveikino Etmonas su šiuo pasauliu.
Matas negalėjo brolio gelbėti, jis laikė glėbyje mirštantį savo tėvą. Taip mirė ir
paskutinis lietuvis bajoras Įsros pakrantėje.

6. Matui padeda nepalūžti mintis ta, kad tokių kaip jis tuo metu Aukštujuose
buvo ne vienas. Taip pat su juo kartu tuo metu buvo vaikai našlaičiai, jie
padėjo jam parnešti Etmoną namo. Jis lyg girdėjo girdėjo motinos balsą,
paskui ir tėvo. Stipri jo lietuvio dvasia padėjo nepalūžti sudėtingoje situacijoje.