Kodėl nelengva išsaugoti savo tapatybę.

Lietuvių tauta išliks tik tada, jei rūpinsis savo kalba ir ją puoselės, nes ji
yra tautinio išskirtinumo pagrindas. Gimtoji kalba leidžia kuriančiam
žmogui atskleisti savo talentą, bendrauti su žmonėmis, dalintis patirtimi.
Ne vienas rašytojas yra akcentavęs, kad jam kurti geriausiai sekasi gimtąja
kalba. Būtent apsisprendimas kurti lietuviškai įrašė ir K. Donelaitį
amžiams į tautos sąmonę. Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į rašytojo
biografiją. Kristijonas Donelaitis pajuto, ką reiškia gyventi mažoje
valstybėje, nes savo pirmąjį lietuvišką grožinį kūrinį jis parašė Rytų
Prūsijoje ypač nepalankiomis sąlygomis: Prūsijos kunigaikštis smerkė
viską, kas buvo susiję su kultūra, su lietuvybės puoselėjimu, taip pat ten
buvo juntamas vokiečių kultūros kultas bei nepagarba lietuviams.
Nepaisydamas nesutarimų su vietos valdžia, Kristijonas Donelaitis rašė
lietuviškai, nes jautė pareigą nušviesti būrus. K. Donelaitis matydamas
grėsmę lietuvybei, jausdamas nutautėjimo pavojų, meniniais veiksmais
imasi iniciatyvos parodyti, moralės nuosmukį išgyvenantiems lietuviam,
teisingą gyvenimo kelią. Vaizduoja būrus, kaip tautinę tapatybę
suvokiančią bendriją. Jie didžiuojasi savo papročiais, tradicijomis, maistu,
kuris poemoje pabrėžiamas, kaip tautinės stiprybės argumentas. Poetas
išryškina, kad svetimtaučiai apsigyvenę lietuvių žemėse, su savimi
atsivežė daug blogybių: sekdami atvykėlių pavyzdžiu lietuviai ėmė
girtuokliauti, vogti, skųstis savo likimu, išsižadėjo savo paparčių, kalbos,
kaip tauta morališkai nuvertėjo.