Nuskriausto žmogaus tema J. Biliūno apsakymuose „Lazda“ ir „Ubagas“.

Jonas Biliūnas – garsus XIXa. lietuvių rašytojas, novelės klasikas ir

psichologinės prozos pradininkas. Šio gerai žinomo rašytojo likimas buvo skaudus ir
sudėtingas. Jis nuo pat vaikystės buvo silpnos sveikatos, o atsisakęs stoti į
seminariją prarado šeimos paramą. Jo tėvai anksti mirė, o vyresni broliai atsisakė
jį remti, nes jis nestojo į seminariją, todėl jam dar būnant mokiniu teko sunkiai
dirbti, kad galėtų baigti mokyklą, o vėliau įstoti į universitetą. Jam pavyko
įstoti į Tartu universitetą, nors iš jo vėliau jį ir išmėtė. Toliau jis gilino
literatūros žinias Ciuricho ir Leipcigo universitetuose, tad jis buvo bene pirmasis
lietuvių rašytojas, specialiai pasirinkęs studijuoti literatūrą. Vis dėlto rašytojo
talentas nespėjo prasiskleisti – Biliūnas mirė nuo džiovos nesulaukęs trisdešimties
metų. Rašytojo kūryboje dažnai matome nuskriaustą, niekam nereikalingą žmogų, kurio
padėtį rašytojas puikiai suprato. Savo kalbėjime ketinu aptarti nuskriausto žmogaus
temą J. Biliūno apsakymuose „Lazda- ir „Ubagas-.

Pirmiausia, Jonas Biliūnas apsakyme „Ubagas- atskleidžia seno, niekam

nereikalingo žmogaus būseną ir jausmus. Apsakymo pradžioje matome pasakotoją, pas
kurį užsuka ubagas. Pasakotojas iš karto suvokia, jog šis ubagas yra kitoks nei kad
kiti – jis nedrąsiai ir bailiai įžengia į kiemą, meldžiasi su gyvu užsidegimu, tad
jo elgesyje ir veiksmuose matosi gyvas tikėjimas ir jaučiamas vidinis žmogaus
skausmas. Nors ubagas prašo išmaldos, tačiau jam yra sunku ją priimti. Jam reikia
daug valios pastangų, kad galėtų priimti išmaldą. Pasakotojas suvokia pažįstąs šį
ubagą – tai yra Petras Sabaliūnas, jo buvęs kaimynas, su kurio sūnumi jis žaisdavo
vaikystėje. Ankščiau buvęs pasiturinčiu ūkininku, dabar Petras Sabaliūnas yra be
pastogės ir maisto, nuolat keliaujantis ir išmaldos prašantis vargšas. Pasakotojas
atsimena iš vaikystės, jog Sabaliūnas laikė bites. Šioje apysakoje bičių simbolis
reiškia draugystę ir ryšius. Tačiau Sabaliūno bitės nyksta, kas atskleidžia, kad
kartu su bitėmis nyksta ir draugystė, giminystė ir žmonių ryšiai. Petro Sabaliūno
vaikai nenori rūpintis senu tėvu, todėl Petras Sabaliūnas, yra išvaromas sūnaus.
Nors jis turi ir dukteris, tačiau nenorėdamas būti savo vaikams našta, tampa ubagu
ir pradeda klajoti po apylinkes. Sunkiausia Petrui Sabaliūnui yra ne tiek ubagauti,
bet suvokti, jog jis yra niekam nereikalingas. Jo vaikai jo išsižada ir negerbia –
jie neįvertina, kad jų tėvas juos užaugino ir rūpinosi, o dabar jie nenori rūpintis
senu tėvu. Pats pasakotojas irgi jaučia kaltę dėl Petro Sabaliūno likimo – taip
pasakotojas prisiima dalį amžinosios vaikų kaltės – vaikai dažnai neįvertina savo
tėvų. Vis dėlto pats Petras Sabaliūnas nejaučia jokios neapykantos savo vaikams –
jis jiems atleidžia už jų žiaurų elgesį. Pagrindinis veikėjas Petras Sabaliūnas
susitaiko su savo sunkia lemtimi ir toliau ubagauja. Taigi, galima teigti, jog
Jonas Biliūnas apsakyme „Ubagas- atskleidžia, jog nuskriaustas žmogus gali labai
kenčia, tačiau sugeba atleisti.

Tuo tarpu apysakoje „Lazda- Jonas Biliūnas atskleidžia nuskriaustą

žmogų, kuris sugeba pasimokyti iš patirtos skriaudos. Šio apsakymo pasakotojas yra
berniukas, kurio tėvas priima į namus nuskurdusį poną Dumbraucką. Ankščiau,
baudžiavos laikais, šis ponas buvo berniuko tėvo ponas, turėjęs didelius turtus.
Bet galiausiai Dumbrauckas prarado savo dvarus, žemę, o galiausiai nuskurdo, tad
berniuko tėvas priėmė Dumbraucką gyventi. Dumbrauckas gyveno su šeima apie du metus
ir buvo berniuko mokytojas – mokė lenkų kalbos. Berniukas ir kiti labai bijojo
Dumbraucko, nors kai jam teko išvykti, berniukas jautė liūdesį. Prieš išvykdamas
Dumbrauckas padovanojo berniuko tėvui lazdą. Berniuko tėvas suprato, jog ši lazda
yra svarbi jo praeities dalis ir savo vaikams papasakojo lazdos istoriją.
Baudžiavos metu, būdamas jaunas, veikėjas ganė jaučius ir nuskynė šiek tiek pono
Dumbraucko žolės jaučiams. Tai pamatęs, Dumbrauckas jį skaudžiai primušė ir jis
tris savaites gulėjo lovoje, vos nemirė. Berniuko tėvas nejautė jokio pykčio dėl
šios jaunystėje patirtos skriaudos – jam lazda tampa gėrio simboliu. Jis atleido
Dumbrauckui ir netgi jį priėmė į savo namus sunkiu jam metu. Vyresnysis vaikas
norėjo sudeginti šią lazdą, tačiau tėvas nori ją pasilikt atminimui. Pagrindinis
veikėjas teigia, jog bausmė ne visada yra blogis – ji gali ir pamokyti. Tad lazda
šiame kūrinyje tampa atleidimo simboliu, o pagrindinis veikėjas perduoda šias
žinias savo vaikams. Taigi, galima teigti, kad Jonas Biliūnas atskleidžia, jog
skriaudą patyręs žmogus gali susitaikyti ir pamiršti skriaudą bei iš jos
pasimokyti.

Apibendrinant galima teigti, kad Jono Biliūno vaizduojamas nuskriaustas

žmogus yra labai stiprus. Rašytojas atskleidžia, jog nors nuskriausto žmogaus
padėtis yra dvasiškai sunki ir palaužianti, tačiau nuskriaustas žmogus turi
susitaikyti su savo skaudžia padėtimi, atskleisti skriaudėjui ir toliau skintis
gyvenimo kelią. Jonas Biliūnas taip pat atskleidžia, jog nuskriaustas žmogus gali
pasimokyti ir matyti prasmę skriaudoje – taip žmogus gali kaupti išmintį ir
dvasiškai tobulėti.