Tolerantiškas ir atlaidus žmogus yra brandus.

Brandžių žmonių
turinčių šias savybes literatūroje yra nemažai. Vienas iš jų aprašomas XIX
pabaigos – XX pradžios rašytojo, lietuvių lyrinės prozos pradininko, publicisto
apsakyme „Lazda“. Šiame kūrinyje pagrindinis veikėjas – tėvas, tarnaudamas pas
poną, buvo lazda primuštas prievaizdo Dumbraucko, dėl to, kad davė saują
dobilų jaučiams. pasibaigus baudžiavai, prievaizdas atėjo ieškoti
prieglobsčio pas tėvą. Tėvas būdamas tolerantiška ir atlaidi asmenybė, priima
Dumbraucką į savo namus. iš šio apsakymo galima matyti, kad tėvas yra
brandus, kadangi atleidžia prievaizdui, nekerštauja, o kaip tik tolerantiškai
gyvena kartu.
Taip pat brandų žmogų galima matyti bibliniame pasakojime „Sūnus
palaidūnas“. Šiame pasakojime brandus žmogus yra tėvas, kuris atlaidžiai ir
tolerantiškai priima sūnų atgal į savo namus. JIS aprengia, pamaitina sūnų, nors
jis ir išleido visus tėvo duotus pinigus. Tėvas yra,tikrai brandi asmenybė, ką
galima matyti iš jo gebėjimo atleisti, tolerantiškumo sūnui.
Kitas puikus pavyzdys, kuriame matoma, kad brandus individas,
tolerantiškai priima visokius žmones yra XX amžiaus II pusės – XX amžiaus
pradžios moderniosios prozos kūrėjo Juozo Apučio, siekusio literatūrai grąžinti
estetinę vertę novelė „Vieniša sodyba“. Pasakotojo tėvas yra brandi asmenybė.
Pasakotojas prisimena savo vaikystės įvykį, kai jo tėvas mūrijant krosnį turėjo
pagalbininką, kuris turėjo šlapinimosi problemų. Viena naktį prisišlapino į lovą,
tėvas buvo tolerantiškas, suprato jo problemą. Tai nekeitė jų bendravimo, šio
įvykio niekam nepasakojo. Tai yra puikūs pavyzdžiai iš kurių galima suprasti, kad
brandžiu žmogumi galima vadinti individą kuris sugeba atleisti visas jam
padarytas skriaudas bei su visais aplinkiniais žmonėmis elgtis tolerantiškai.