Aš manau, kad tiesą sakyti verta yra ne visada, tai priklauso nuo aplinkybių.

Žinoma, melas niekada neveda į gerą. Bet jei meluoji su geru tikslu, tai nėra
blogai. Pavyzdžiui, norint nuslėpti gimtadienio staigmeną ar dovaną. Bet meluoti
dėl blogų dalykų, tai gali būti apkalbos, norėjimas išsisukti iš padėties ar norint
išvengti pasekmių, nėra labai gerai ir manau, kad tai daro nesąžiningi ir silpni
žmonės. Pavyzdžiui, Ievos Simonaitytės kūrinyje “Aukštųjų Šimonių likimas”
ištraukoje “Ilgesys” Mato vyresnysis sūnus Etmonas meluoja tėvui apie bokštą ir
ąžuolą, vietą, kuri buvo labai svarbi Matui, jis ten užaugo. Matas buvo paprašęs
Etmono nuvykti ten ir grįžus papasakoti kaip dabar viskas atrodo, prašė pasimelsti
prie Etmono senelio kapo. O Etmonas ten net nebuvo nuvykęs ir pameluoja tėvui, kad
jo neįleido ir, kad viskas nugriauta ir kapo nebėra. Matui ši žinia sudaužė širdį.
Etmonas galėjo pasakyti tėvui, kad nebuvo prie bokšto, bet turbūt jis bijojo. Iš
vienos pusės žvelgiant į Etmono situaciją suprantu jį ir kodėl jis melavo. Kartais
žmonės galvoja tik apie save ir kokios pasekmės nutiks jiems. Taip galvojo ir
Etmonas, nes jei jis būtų pasakęs tiesą tėvas būtų supykęs ir gal šiek tiek
nusivylęs Etmonu. Bet pamelavęs Etmonas nepagalvojo apie tėvą, jam dabar bus sunku
suvokti šią žinią ir įsivaizduoti save be bokšto, be ąžuolo, kurie užėmė tokią
svarbią vietą jo gyvenime. Nors tėvas nesužinos, kad Etmonas melavo, bet Etmoną
visada grauš sąžinės jausmas ir abejonė: o gal reikėjo pasakyti tiesą? Vis dėlto
manau, kad tiesą sakyti verta yra ne visada. Aišku, meluoti nėra gerai ir nėra
sąžininga, bet mes meluojame kiekvieną dieną to net nesuvokdami. Todėl, manau, kad
“baltas” melas, ar melas, kuris neveda prie keblių situacijų ir nėra savanaudiškas
nėra labai blogai. Bet prieš sakant netiesą reiktų apgalvoti ar tai nesavanaudiška
ir sąžininga.