JAMES KR055

T lM A S t a l e r is ,
 TIA4AS TALERI^
ARBA PARMOTAS JI/oKAS

Iš vokiečių kalbos vertė A lma SAULĖ LoČERIENĖ

Iliustravo NERINGA ŽUKAUSKAITĖ

Alma littera
UDK 830-93 Versta iš:
Kr427 James Kriiss
TIMMTHALER ODER DAS
VERKAUFTE LACHEN

Copyright text and illustrations

by Verlag Friedrich Oetinger
Hamburg
First published in Germany un-
der the title „Tim Thaler" 1962
Ali rights reserved
©Vertimas į lietuvių kalbą,
Alma Saulė Ločerienė, 2006
©Iliustracijos, Neringa Žukaus­
kaitė, 2006
ISBN 9955-24-165-9 ©Leidykla „Alma litera", 2006
 Skaitytojui

Šią istoriją man papasakojo kokių penkiasdešimties

metų vyriškis, kuris ateidavo į tą pačią spaustuvę Leip­
cige kaip ir aš pasiteirauti, kaip spausdinama jo kny­
ga. (Tai buvo, jei neapsirinku, knyga apie lėlių teatrą.)
Mane stebino to žmogaus juokas, skambėjęs taip gražiai
ir nuoširdžiai, lyg dešimties metų berniuko.
Kas jis toks, tas žmogus, galėjau tik spėlioti. Pasa­
kotojas, veiksmo laikas ir dar daug kas šioje istorijoje
liko man paslaptis. (Beje, sprendžiant pagal kai kurias
žymes, veiksmo laikas - 1930 metai.)
Noriu priminti, kad šią istoriją rašiau ant ilgų po­
pieriaus lapų - sugadintų skilčių pusėje. Todėl ši knyga
suskirstyta ne į skyrius, o į skiltis.
Ir dar viena pastaba. Nors šioje knygoje kalbama
apie juoką, skaitytojas juoksis ne per dažniausiai. Bet,
skverbdamasis nuostabios istorijos labirintais pro tam­
są, jis vis artės ir artės į šviesą.

5
Skiriu Giunteriui Štrobachui
 PIRMOJI KNYGA
PRARASTAS JUOKAS

Lažybų kertam, pone! Juk išties

Tik juokas skiria žmogų nuo žvėries.
Ir juokas amžiams dovana gamtos -
Žmogus, kai linksma, juokias visados.
Iš lėlių teatro vaidinimo
„Gudrusis A nsas"

7
 Pirma skiltis
BERNIUKAS IŠ SKERSGATVIO

Dideliuose miestuose su plačiomis gatvėmis dar

ir dabar rasi tokių siaurų skersgatvių, kur pro langą
lengvai gali paspausti ranką priešais gyvenančiam kai­
mynui. Užsienio turistai, kurių kišenės pilnos pinigų,
o širdys jausmų, atklydę į tokį skersgatvį, sušunka:
„Kaip nuostabu!" O damos atsidūsta: „Kokia idilija!
Kokia romantika!"
Tačiau čia nėra nei idilijos, nei romantikos, nes to­
kiuose skersgatviuose gyvena žmonės, kurie beveik ne­
turi pinigų. O tas, kas dideliam ir prabangiam mieste
beveik neturi pinigų, dažnai būna piktas ir pavydus. Ir
kalti čia ne tik žmonės, kalti ir patys skersgatviai.
Kai Timui sukako treji metai, jis apsigyveno tokia­
me skersgatvy. Linksma apskritaveidė jo mama buvo
jau mirusi, ir tėvui teko eiti prie statybų, nes tais lai­
kais ne taip jau lengva buvo rasti kokį darbą. Ir šit tė­
vas su sūnumi, palikę šviesų butą su langais į miesto
sodą, persikėlė į siaurą, akmenimis grįstą skersgatvį,
kur visada kvepėjo pipirais, kmynais ir anyžium: čia
9
buvo vienintelis visame mieste prieskonių malūnas.
Netrukus tėvas parsivedė pamotę, liesą, į pelę panašią
moterį, ir suvestinį brolį - įžūlų, išpaikintą ir išblyšku­
sį kaip drobė.
Nors Timui buvo tik treji metai, jis buvo tvirtas
berniukas ir mokėjo pats vienas vesti per jūras laivą
iš kėdžių ir vairuoti mašiną iš pagalvių; ir dar - jis
mokėjo nuostabiai juoktis. Kai buvo gyva jo mama, ji
su ašaromis kvatodavo, klausydamasi, kaip Timas, su
savo pagalviais ir kėdėmis išsirengęs į tolimą kelionę

10
per jūras ir sausumas, linksmai šūkčioja: „Tuf, tuf, tuf,
Amerika." Pamotė, pamačiusi jį žaidžiant, krėsdavo į
kailį. O kodėl - Timas nesuprato.
Nesuprato jis ir suvestinio brolio Ervino, kuris bro­
lišką meilę rodydavo apmėtydamas Timą pagaliais,
ištepliodamas suodžiais, rašalu arba slyvų džemu. Ir
kažkodėl už visas jo išdaigas kliūdavo Timui. Daug ko
nesuprato Timas, atvažiavęs į naująjį butą skersgatvyje,
ir, matyt, dėl to jis beveik atprato juoktis. Tik kai tėvas
būdavo namie, kartais suskambėdavo skardus, atbal-
singas jo juokas.
Tačiau tėvas retai būdavo namie, nes statyba, prie
kurios dirbo, buvo labai toli. (Jis ir vedė antrąsyk, kad
Timui nereiktų per dienų dienas vienam sėdėti.) Ir tik
sekmadieniais tėvas gaudavo pabūti su sūnumi. Tada
jis imdavo Timą už rankos ir sakydavo pamotei:
- Mudu einam pasivaikščioti.
Bet iš tiesų jie eina į hipodromą, o ten tėvas sukrapš­
to truputį pinigų, kiek pavyksta slapčia nuo žmonos
sutaupyti, ir stato už kurį nors žirgą. Jis svajoja, kad
vieną dieną išloš krūvą pinigų, o tada paliks tą siaurą
skersgatvį ir persikels su šeima į šviesų butą. Tačiau,
kaip ir daugelis kitų, jis vylėsi tuščiai. Beveik kiekvie­
ną kartą jis pralošdavo, o jei pavykdavo ką išlošti, tai
taip mažai, kad vos užtekdavo kokiam gardėsiui, alaus
stiklinei ir tramvajui.
Mažajam Timui nelabai patiko arklių lenktynės.
Žirgai ir raitininkai šmėkščiojo taip toli ir taip greit

11
lėkdavo pro šalį, o prieky stovėdavo tiek daug žmo­
nių, kad sėdėdamas tėvui ant pečių Timas veik nieko
nespėdavo pamatyti.
Nors Timui nerūpėjo nei žirgai, nei raitininkai, jis
gana greit suprato, kas tai yra jotynės. Jei jis važiuoja
namo tramvajumi ir laiko rankoje ledinukų maišelį, va­
dinasi, jie išlošė. O jei tėvas pasisodina jį ant peties ir
juodu keliauja namo pėsti, vadinasi, jie pralošė.
Bet Timui vis tiek, ar jie išlošė, ar pralošė. Sėdėti
tėvui ant peties jam taip pat gera, kaip ir važiuoti tram­
vajumi, o gal net geriau. Svarbiausia, kad dabar sek­
madienis ir jie kartu, o Ervinas su pamote toli toli, taip
toli, tarsi jų visai nebūtų pasaulyje.
Deja, savaitė turi dar šešias dienas. Ir tos dienos Ti­
mui praeidavo taip, kaip tiems pasakų vaikams, kurie
turi piktą pamotę. Tik Timui buvo dar blogiau, nes pa­
saka juk lieka pasaka: prasideda pirmame puslapyje ir
baigiasi, sakykim, dvyliktame. Bet pabandyk ištverti
tokias kančias visus metus, ką ten metus - visą am­
žių. Ir jei ne sekmadieniai, Timas vien iš užsispyrimo
būtų pasidaręs nepataisomas padauža ir akižara. Bet,
laimė, pasaulyje vis dėlto yra sekmadienių, ir Timas
liko paprastas berniukas. Net jo juokas skambėjo kaip
anksčiau: jis prasidėdavo kažkur giliai krūtinėje ir pra­
trūkdavo džiaugsmu ir kvatojimu.
Beje, dabar tą juoką vis rečiau išgirsdavai. Timas
pasidarė užsispyręs ir išdidus, be galo išdidus. Tik ši-

12
taip jis galėjo apsiginti nuo pamotės, kuri bambėdavo
kiaurą dieną, kartais gal ir be jokio pikto noro.
Timas labai džiaugėsi pradėjęs lankyti mokyklą.
Dabar jis nuo pat ankstyvo ryto ligi pietų būna nuo
savo skersgatvio toli toli - ne už kelių šimtų metrų, o
už devynių jūrų. Ir pirmaisiais mokslo metais jis vėl
pradėjo juoktis; kartais net mokytojas, pažvelgęs į jį,
pamiršdavo ketinęs pabarti.
Dabar Timas jau ir pats nenori pyktis su pamote. Jei
nors kartą ji pagiria Timą, kad pats vienas atvilko pilną
krepšį bulvių, jis jaučiasi laimingas, darosi sukalbamas
ir paklusnus ir visa širdimi trokšta padėti jai nuo ryto
ligi vakaro. Tačiau gavęs kasdienės pylos jis vėl pa­
niursta ir pasislepia po išdidėlio kauke. Tada jau prie
jo nė artyn neik.
Tie begaliniai barniai su pamote atsiliepė ir jo moks­
lui. Nors Timas daug sumanesnis už kitus berniukus,
tačiau jo pažymiai blogesni, negu kitų. Mat jis išsiblaš­
kęs ir neatidus. Ir dar tie namų darbai.
Mokytis namuose pamokas vienas vargas. Vos tik­
tai jis su savo grifeline lentele atsisėda už virtuvinio
stalo, lyg iš po žemių išdygsta pamotė ir varo į vaikų
kambarį, kur juodu miega su Ervinu. Tačiau ten kara­
liauja jo suvestinis brolis, kuris nė akimirkos neduoda
Timui ramybės: tai pristojęs tempia jį žaisti ir zirzia, jei
šis neina, tai susikrauna ant stalo savo konstruktorių,
ir Timas neturi nė kur sąsiuvinio pasidėti. Kartą visai
netekęs kantrybės Timas įkando Ervinui į ranką. Ir jam

13
tai geruoju nesibaigė. Pamotė, pamačiusi kruviną savo
sūnelio ranką, pradėjo šaukti, kad Timas kraugerys,
niekšas ir žmogžudys. O tėvas vakare jo nė žodžiu ne­
užstojo. Nuo tos dienos Timas paliko Erviną ramybėje
ir mokydavosi pamokas paslapčia įlindęs į tėvų miega­
mąjį. Tačiau Ervinas jį susekė ir paskundė pamotei, o
toji prie daugelio kitų pamokymų pridūrė dar ir tokį:
„Tėvų miegamajame vaikams nėra ko veikti!"
Kas gi beliko Timui? Sukąsti dantis ir mokytis kartu
su Ervinu. Jeigu šis užimdavo vienintelį staliuką kam­
baryje, Timas sėsdavosi ant lovos, o sąsiuvinį pasidėda­
vo ant spintelės. Tačiau ar jis sėsdavosi prie staliuko, ar
prie spintelės, mokslas jam vis tiek nelindo į galvą. Ir
tik trečiadieniais, kai Ervinas eidavo mokyklon po pie­
tų, Timas galėdavo išmokti pamokas taip, kaip norėjo.
Ojis norėjo, kad mokytojas būtų patenkintas. Ir dar jis
norėjo su visais žmonėmis gyventi gražiuoju.
Tačiau kasmet jo namų darbai mokytojui vis la­
biau nepatikdavo. „Protingas berniukas, - sakydavo
mokytojas, - bet tinginys ir labai išsiblaškęs." Iš kur
jis galėjo žinoti, kiek Timas kasdien privargsta, kol su­
siranda vietą mokytis. Timas jam to nepasakojo - jis
manė, mokytojas ir taip viską žino. Taigi ir mokykla
Timui dar sykį parodė, kad gyvenimas - nesupran­
tamas daiktas, o visi suaugę - išskyrus, žinoma, jo
tėvą, - veidmainiai.
Tačiau ir tas vienintelis pasaulyje nuoširdus žmo­
gus jį paliko. Kai sukako ketveri metai nuo tos dienos,

14
kada Timas pirmąsyk atėjo į mokyklą, - per tą laiką jis
šiaip taip ropštėsi iš klasės į klasę, - statyboje žuvo jo
tėvas: jį užmušė krisdama lenta.
Tokios baisios nelaimės Timas dar nebuvo patyręs.
Iš pradžių jis tiesiog nenorėjo patikėti. Ir tiktai lai­
dotuvių dieną, kai apsiverkusi pamotė tvojo Timui per
veidą, kam pamiršo nuvalyti jai batus, jis pirmąsyk pa­
sijuto be galo vienišas.
Juk šiandien sekmadienis.
Ir Timas pirmąsyk pravirko. Jis raudojo gailėdama­
sis tėvo, savęs, jam buvo skaudu, kad gyvenimas toks
žiaurus ir neteisingas; ir staiga išgirdo pamotės balsą.
„Atleisk man, Timai", - ištarė ji pirmąsyk.
Toji valanda kapinėse buvo tarsi klaikus sapnas -
trokšti jį kuo greičiau pamiršti, bet maudulys vis ėda ir
ėda širdį. Timas ėmė nekęsti tų žmonių, kurie stovėjo
aplink jį ir kažką kalbėjo, giedojo, meldėsi. Jį erzino
apsižliumbusi pamotė. Pasakys kas užuojautos žodį - ji
tuoj ir puola į ašaras. Timas kentėjo tylomis ir nenorėjo
niekam savo sielvarto rodyti. Ir vos tik žmonės pradėjo
skirstytis, jis ėmė ir pabėgo.
Ilgai Timas klaidžiojo po gatves, o kai atsidūrė prie
miesto sodo ir pamatė tuos langus ir tą namą, kur, dar
visai mažas būdamas juokėsi ir šaukė: „Tū tū tū!", jam
taip suspaudė širdį, kad jis vos nenualpo.
Pro buvusio jo kambario langą išlindo mergaitė su
gražia lėle rankose ir pamačiusi Timą žiūrint kyštelėjo
jam liežuvį. Timas greit nusisuko ir nuėjo tolyn.

15
 „Jeigu aš turėčiau labai daug pinigų, - galvojo kly­
dinėdamas po gatves, - išsinuomočiau didelį butą ir
turėčiau ten sau atskirą kambarį. Irvinas kasdien gau­
tų iš manęs smulkiom išlaidom, kiek tik paprašytų. O
pamotė galėtų pirkti viską, ko jos širdis geidžia!" Ta­
čiau tai buvo tik svajonės, ir Timas tai žinojo.
Kojos pačios nešė jį į hipodromą, ten, kur kadaise
su tėvu praleisdavo laimingus sekmadienius. Kai tėvas
buvo dar gyvas.

16
 Antra skiltis
PONAS LANGUOTAIS DRABUŽIAIS

Kai Timas pasiekė hipodromą, pirmasis jojimas jau

ėjo į pabaigą. Žiūrovai rėkė ir švilpė šaukdami vis tą
patį vardą: „Vėjas!"
Timas stovėjo gaudydamas kvapą: mat jis visą kelią
bėgo, be to, jam staiga pasirodė, kad kažkur čia, tarp
tų šaukiančių žmonių, yra jo tėvas. Ir Timas pajuto,
kad čia jo namai. Čia toji vieta, kur jie visuomet su
tėvu būdavo vieni. Be pamotės ir be Ervino. Kiekvieną
sekmadienį jis stovėjo šitoj minioj, apsuptas klegesio ir
šūksmų. Staiga Timui pasidarė nepaprastai ramu, netgi
linksma. Ir kai džiūgaujanti minia vienu balsu sušu­
ko „Vėjas!", Timas vėl susijuokė, - skambiai ir nuošir­
džiai, iš visos širdies. Jis prisiminė tėvo žodžius: „Vė­
jas dar labai jaunas, Timai. Tu pamatysi, ateis diena, jis
parodys, ką gali".
Ir šiandien jis parodė. Tačiau tėvas šito jau nebepa­
matys. Timas nė pats nežinojo, ko juokėsi, bet ir negal­
vojo apie tai. Jis dar nebuvo sulaukęs tokio amžiaus,
kada žmonės svarsto savo poelgius.
17
 Kažkoks žmogus, išgirdęs Timo juoką, staigiai atsi­
gręžė ir glostydamas smakrą įbedė akis į berniuką. Po
to tarsi apsigalvojęs žingtelėjo tiesiai į Timą, bet ūmai
pasuko pro šalį, tik eidamas užmynė jam ant kojos.
- Atleisk, mažyli, - tarė jis nesustodamas, - aš ne­
tyčia.
- Nieko, - nusišypsojo Timas, - mano batai vis vien
purvini.
Tai sakydamas jis žvilgtelėjo žemyn ir staiga pama­
tė žolėje blizgant penkių markių monetą. Tas žmogus
skubiu žingsniu ėjo vis tolyn, arti nieko nebuvo. Timas
greitai užmynė monetą, apsidairė, pasilenkė, tarsi jam
būtų reikėję užsirišti batą, vogčiomis pakėlė pinigą ir
įsikišo į kišenę. Paskui lėtai nukiūtino tolyn. Staiga
prie jo priėjo aukštas liesas vyriškis languotais drabu­
žiais ir tarė:
- Na, Timai, nori statyti už kokį žirgą?
Timas nustebęs žiūrėjo į nepažįstamąjį. Jis nežinojo,
kad čia tas pats žmogus, kuris ką tik buvo užmynęs jam
ant kojos. Nepažįstamojo lūpos plonos, lyg koks brūkš­
nys, nosis siaura, kumptelėjus, o panosėj - juodi ūsiu­
kai. Ant kaktos užsimaukšlinęs languotą kepurę, iš po
jos žvilgčiojo skvarbios, pavandenijusios, melsvos akys.
Kai tas žmogus užkalbino, Timui net kvapą už­
gniaužė.
- Aš... neturiu pinigų, - galų gale išvebleno jis.
- Ne, tu turi penkias markes, - tarė nepažįstamasis.
Ir lyg tarp kitko pridūrė:

18
 - Aš visai netyčia pamačiau, kaip tu jas radai. Jei
nori statyti už kokį žirgą, imk šį kvitą. Aš jau užmokė­
jau už jį. Tu tikrai laimėsi!
Timas raudo ir balo klausydamasis šių žodžių, bet
galop jo veidas atgavo įprastą tamsų atspalvį. (Jo veido
spalva buvo kaip mamos.) Ir jis vėl išvebleno:
- Man rodos, vaikams uždrausta čia lošti.

19
 Tačiau nepažįstamasis neatstojo.
- Šitas hipodromas, - kalbėjo jis,- yra vienas iš tų,
kur vaikams nedraudžiama dalyvauti lošime. Supranti,
čia ne taip griežtai žiūrima tvarkos. Na, ką tu manai
apie mano pasiūlymą?
- Aš jūsų visai nepažįstu, - tyliai prabilo Timas.
(Tik dabar jis pastebėjo, kad vyriškis vadina jį vardu.)
- Bet aš apie tave daug žinau, - tarė šis. - Aš paži­
nojau tavo tėvą.
To pakako. Tiesa, Timui buvo sunku įsivaizduoti,
kad tėvas būtų galėjęs pažinoti tokį išsidabinusį poną;
tačiau tas žmogus pavadino Timą vardu, vadinasi, jis
su tėvu buvo tikrai pažįstamas.
Kiek paabejojęs Timas paėmė užpildytą kvitą, išsi­
traukė iš kišenės pinigą ir nuėjo prie kasos. Tą akimir­
ką garsiakalbis pranešė, kad prasideda antrasis jojimas.
Nepažįstamasis paragino Timą:
- Duok greičiau, kol dar neuždarė langelio. Pama­
tysi, aš tau atnešiu laimę!
Berniukas padavė kasininkei monetą, kvitą ir gavo to­
kią kortelę. Kai atsigręžė, nepažįstamojo jau nebebuvo.
Antrasis jojimas baigėsi, ir žirgas, už kurį statė Ti­
mas, laimėjo per penkis arklio ilgius.
Timas gavo prie langelio tiek pinigų, kiek dar savo
akyse nebuvo matęs. Ir vėl jis raudo ir balo. Bet šį kartą
iš džiaugsmo ir pasididžiavimo. Spinduliuojančiomis
akimis jis rodė visiems savo laimikį.
Bet taip jau pasaulyje esti, kad džiaugsmas ir siel­
vartas eina kartu. Staiga Timas prisiminė tėvą, kurį
šiandien palaidojo ir kuris niekada nebuvo išlošęs tiek
daug pinigų. Berniuko akys paplūdo ašaromis, ir jis
pats nepajuto, kaip pradėjo raudoti.
- Ei mažyli. Jeigu tau nusišypsojo tokia laimė, nėra
ko verkti, - jis staiga išgirdo gergždžiantį balsą.
Timas pakėlė galvą ir pro ašaras išvydo vyriškį
raukšlėtu kostiumu ir raukšlėtu veidu. Jam iš kairės
stovėjo rusvaplaukis dilba ir iš aukšto žvilgčiojo į
Timą, o dešinėje į Timą spoksojo mažas, plikas, pra­
bangiai apsitaisęs ponas.
Visi trys vyrai beveik kartu paklausė Timo, ar ne­
norėtų su jais išgerti limonado ir šitaip atšvęsti tokią
pergalę.
Timui šį sekmadienį taip netikėtai nusišypsojo lai­
mė, jis susirado draugų, todėl dabar tik linktelėjo ir
sukūkčiojęs dar sykį tarė:
- Aš norėčiau atsisėsti ten sode.
Kiek kartų jis drauge su tėvu čia sėdėjo ir gėrė li­
monadą!
- Gerai, mažyli, eime į sodą, - tarė tie trys vyrai vie­
nu balsu.
Ir netrukus jie jau sėdėjo seno, kuplaus kaštono pa­
unksnėje.
Nepažįstamasis, atnešęs Timui laimę, daugiau ne­
sirodė. Ir Timas greit jį pamiršo, nes tie trys vyrai, už­
sisakę sau alaus, o Timui limonado, linksmino jį kaip
išmanydami. Rusvaplaukis dilba balansavo pasistatęs
ant nosies stiklinę alaus, ir nė vienas lašas neišsiliejo;

21
vyriškis raukšlėtu kostiumu ir raukšlėtu veidu traukė
iš kortų kaladės tas kortas, kurias sakė Timas; plikasis
išdarinėjo įmantriausius fokusus su Timo pinigais. Su­
vynioja juos į nosinę, paskui tą nosinę suglamžo, o kai
išskleidžia - pinigų nė kvapo.
Plikis kikeno:
- Dabar kyštelk ranką į kairę savo striukės kišenę!
Timas darė kaip liepiamas ir, baisiai nustebęs, ras­
davo ten savo pinigus.
Tai buvo iš tiesų nuostabus sekmadienis. Dar prieš
dvi valandas jis liūdnas ir nelaimingas klydinėjo po
miestą, o dabar juokėsi sau taip, kaip seniai buvo juo­
kęsis. Net užspringo besijuokdamas. Naujieji draugai
jam labai patiko. Jis didžiavosi suradęs tikrų bičiulių,
kurių kiekvienas turėjo negirdėtą amatą. Raukšlėtasis
pasirodė esąs pinigų spausdintojas, rusvaplaukis - pi­
niginių meistras, o plikis pasivadino knygų specialis­
tu - kas tai yra, Timas gerai nė nesuprato.
Kai Timas išdidžiai mostelėjo, norėdamas sumokė­
ti sąskaitą, visi trys šypsodamiesi, bet gana griežtai jį
sustabdė. Plikis pats už viską sumokėjo. Už limonadą
irgi. Taigi Timui, atsisveikinus su naujaisiais draugais,
kišenėje liko visas laimikis.
Timas jau norėjo įšokti į tramvajų, tik staiga prieš jį
išdygo nepažįstamasis languotais drabužiais.
- Timai, Timai, - prabilo jis be jokių užuolankų, - na
ir kvailas tu vaikas! Ir vėl nebeturi nė skatiko.
- Ką jūs kalbate, pone, - nusijuokė Timas. - Štai
mano laimikis!

22
 Jis išsitraukė iš kišenės saują pinigų, parodė juos
nepažįstamajam ir valandėlę patylėjęs tarė:
- Imkite, tai jūsų.
- Pinigai, kuriuos tu turi rankoje, neverti nė aguo­
nos grūdo, - paniekinamai atsakė nepažįstamasis.
- Bet aš juos gavau kasoje! - sušuko Timas, - galiu
galvą dėti!
- Kasoje, mažyli, tu gavai tikrus pinigus. Bet, žinok,
tie trys vyrai, su kuriais sėdėjai sodelyje, tau juos ap-
keitė. Aš gerai pažįstu tuos tipus. Deja, per vėlai tave
pamačiau jų draugėje. Jau norėjau juos sučiupti, bet
spėjo išnešti kudašių. Sukčiai!
- Ką jūs kalbate! Vienas iš jų - piniginių meistras.
- Na, žinoma, pinigines vagia.
- Vagia pinigines? - sumišęs paklausė Timas. - O
ką veikia tas pinigų spausdintojas?
- Spausdina netikrus pinigus.
- O trečiasis, knygų specialistas?
- Tas pardavinėja netikrus kvitus. Žodžiu, sukčiauja
per jotynes.
Tačiau Timas netikėjo. Tada nepažįstamasis išsi­
traukė iš savo piniginės vieną banknotą ir palygino
su Timo banknotu. Iš tiesų, nors Timas ir šiaip žiūrėjo
prieš šviesą, ir taip, vandens ženklų nebuvo.
- Dabar tu matai, kad aš sakau tiesą?
Timas liūdnai linktelėjo. Staiga sviedė žemėn pini­
gus ir lyg pašėlęs ėmė juos trypti kojomis. Kažkoks
senukas nustebęs žiūrėjo į Timą, paskui į tą žmogų

23
languotais drabužiais, ir kad pasileis bėgti, lyg patį
velnią būtų išvydęs.
Nepažįstamasis valandėlę patylėjo, paskui išsitrau­
kė iš kišenės penkias markes ir padavė jas apstulbu­
siam Timui liepdamas čia vėl ateiti kitą sekmadienį.
Ir nuėjo.
„Kažin kodėl jis pats nelošia jotynėse?" - pamanė
Timas. Bet tuoj ir pamiršo, įsikišo pinigą į kišenę ir
pėsčias nukulniavo į savo skersgatvį. Netikri pinigai
liko gulėti gatvėje...
Timas parėjo namo ir labai nustebo, kad pamotė
jo nebarė, kam taip vėlai grįžo iš tėvo laidotuvių. Už
bausmę pamotė jam nedavė vakarienės ir netarusi nė
žodžio nuvarė miegot. Užtat Ervinui buvo leista pa­
silikti su svečiais, kurie tylėdami dėbčiojo į išeinantį
Timą.
Po to keisto sekmadienio sekė ilga, liūdna savaitė.
Timas vėl gaudavo namie pylos, o mokytojas dar daž­
niau, negu paprastai, turėdavo jam duoti pastabų. O
Timui tik viena mintis buvo galvoj: eiti kitą sekma­
dienį į hipodromą, ar ne. Tas penkias markes jis įkišo
į gretimo namo sienos plyšį, kad Ervinas nerastų. Ir
visada eidamas pro šalį nejučia šyptelėdavo. Jambuvo
smagu pagalvojus, kad, ko gero, dar sykį pavyks išloš­
ti jotynėse.

24
 Trečia skiltis
LAIMĖJIMAS IR PRARADIMAS

Kai atėjo ilgai lauktas sekmadienis, Timas jau iš pat

ryto žinojo, kad po pietų vėl eis į hipodromą. Vos tik
sieninis laikrodis išmušė tris, jis vogčiomis išsėlino iš
kambario, išsitraukė iš sienos plyšio penkias markes ir
lyg patrakęs nubėgo į hipodromą.
Prie įėjimo jis susidūrė su kažkokiu vyriškiu, - pa­
sirodo, tai būta to paties nepažįstamojo languotais dra­
bužiais.
- Op-lia! - šūktelėjo tas. - Tu, matyt, vos sulaukei
sekmadienio.
- Aš labai atsiprašau, - sušnopavo Timas.
- Nieko, mažyli! Aš tavęs laukiau. Štai kortelė. Tu
turi tas penkias markes?
Timas linktelėjo ir išsitraukė iš kišenės pinigą.
- Puiku, mano mažyli! Dabar eik prie langelio ir su­
mokėk. Jeigu išloši, palauk manęs čia, prie vartų. Aš
norėčiau su tavimi pakalbėti apie šį bei tą.
- Gerai, mano pone!
Taigi Timas vėl pastatė už tą žirgą, kurio vardas
25
buvo užrašytas kortelėje, ir kai jotynės pasibaigė, jis,
kaip ir aną sekmadienį, išlošė krūvą pinigų. Tačiau
šį kartą Timas niekam neparodė savo laimikio ir greit
nuėjo nuo langelio. Įsikišęs pinigus į vidinę švarkelio
kišenę ir nutaisęs abejingą veidą, jis pralindo pro skylę
tvoroje ir atsidūrė gatvėje. Timas nenorėjo susitikti to
vyriškio languotais drabužiais. Išvydus tą žmogų, jam
darydavosi truputį baugu. Be to, nepažįstamasis pats
padovanojo pinigus ir kortelę. Vadinasi, Timas jamnie­
ko neskolingas.
Už hipodromo driekėsi pievelė, kur augo keletas
ąžuolų. Timas atsigulė į žolę prie paties storiausio
ąžuolo ir pradėjo galvoti, ką čia padarius su savo turtu.
Jis norėjo nudžiuginti visus žmones - pamotę, Erviną,
mokytoją, draugus. O tėvui norėjo pastatyti antkapį iš
marmuro ir auksinėm raidėm užrašyti: „Nuo sūnaus
Timo, kuris tavęs niekada nepamirš!"
O jeigu liktų pinigų, Timas nusipirktų dviratuką.
Tokį, kaip kepėjo sūnus turi - su sirena ir pripučiamo­
mis padangomis.
Taip ir svajojo, kol galop pavargo ir užmigo. Apie
poną languotais drabužiais jis daugiau negalvojo. Jei­
gu Timas būtų jį dabar pamatęs, tikriausiai būtų labai
nustebęs, nes languočius kalbėjosi su tais trimis vagi­
šiais, kurie aną sekmadienį jį vaišino, o paskui apgavo.
Tačiau jo laimė, o gal greičiau - nelaimė, kad Timas to
nematė. Jis miegojo.
Staiga jį pažadino griežtas balsas. Timas pakėlė gal­
vą ir pamatė tą keistąjį vyriškį languotais drabužiais.

26
Jis stovėjo prie Timo kojų ir žiūrėjo įbedęs akis. Staiga
gana piktai paklausė:
- Išsimiegojai?
Timas pro miegus linktelėjo, atsikėlė ir dėl visa ko
patapšnojo per švarkelio kišenę. Jampasirodė, jogji tuš­
čia. Jis greitai kyštelėjo tenai ranką ir staiga visiškai išsi­
blaivė: kišenė iš tiesų buvo tuščia. Pinigai buvo dingę.
Languočius išsiviepė.
- Jū-jū-jūs paėmėte pinigus? - suvapėjo Timas.
- Ne, tu miegaliau! Pinigus pasigrobė vienas iš tų
trijų vagišių, su kuriais aną sekmadienį puotavai. Jis
nusekė paskui tave. Matyt, toks jau mano likimas, kad
aš vis pavėluoju. Mane pamatęs, jis leidosi bėgti. Per
tai aš ir tave suradau.
- Kur jis nubėgo? Reikia pašaukti policiją!
- Aš nemėgstu tų mėlynšvarkių, - tarė nepažįsta­
masis. - Man rodos, jie nelabai gerai išauklėti. Be to,
plėšiko seniai ir pėdos atšalo. O dabar kelkis, mažyli!
Ir marš namo. O kitą sekmadienį ir vėl ateik.
- Turbūt aš daugiau nebeateisiu, - atsakė Timas. -
Nebūna taip, kad visą laiką sektųsi. Man taip tė­
vas sakė.
- Sakoma, kad laimė ir bėda triskart ateina. Tu tik­
riausiai norėjai kažką nusipirkti.
Timas linktelėjo.
- Na matai. Ir viską, ko panorėjęs, galėsi turėti, kai
vėl ateisi čia kitą sekmadienį ir su manim sudarysi
sandėrį.

27
 Nepažįstamasis žvilgtelėjo į laikrodį ir staiga su­
bruzdo.
- Iki pasimatymo kitą sekmadienį, - tarė jis ir nu­
skubėjo.
Paskendęs mintyse Timas ėjo namo, kur jo laukė pa­
motės barniai ir Ervino patyčios.
Ir vėl slinko ilga savaitė. Bet dabar Timas neliūdėjo.
Nors languočius atrodė kažkoks įtartinas, berniukas vis
tiek nutarė sudaryti su juo sandėrį. Sandėris, manė jis,
yra iš tiesų teisėtas ir padorus dalykas. Tai ne turtas,
įsigytas už rastą penkių markių monetą. Čia kiekvie­
nas kažkiek duoda ir kažkiek gauna ir tuo pačiu kažką
laimi. Turbūt pasirodys keista, kad dvylikametis ber­
niukas taip samprotauja, bet siauruose skersgatviuose,
kur kiekvienas turi taupyti pragyvenimui, vaikai greit
išmoksta rimtai galvoti apie pinigus ir apie sandėrius.
Mintis apie ateinantį sekmadienį padėjo Timui už­
miršti visus savaitės nemalonumus. Kartais jam ding­
telėdavo, kad tėvas bus prašęs languotojo pono pasi­
rūpinti juo ir padėti, jei kas nutiktų. Bet paskui jam
topteldavo, kad tėvas gal būtų suradęs daug malones­
nį žmogų. Šiaip ar taip, Timas sudarys su nepažįsta­
muoju sandėrį, ir ši mintis jam kėlė džiaugsmą. Jis vėl
pradėjo juoktis kaip anksčiau. Ir visiems tas juokas
patiko. Timas staiga įsigijo daug draugų, - daugiau
negu bet kada.
Ir keista: šis berniukas, kuris lig tol iš kailio nėrėsi
norėdamas susirasti draugą, dabar nuo ryto lig vakaro

28
buvo apsuptas vaikų. Ir jis nieko nedarė, tik juokėsi.
Dabar jam atleisdavo visas išdaigas, už kurias anksčiau
gaudavo pylos. Sykį per skaičiavimo pamoką jis prisi­
minė, kaip skubėdamas užlėkė ant languotojo pono, ir
staiga per visą klasę nuskambėjo skardus, atbalsingas
jo juokas. Ir tuoj pat, supratęs, kad pasielgė nepridera­
mai, baimingai užčiaupė burną ranka. Bet mokytojas
nė nemanė pykti. Juokas buvo toks nelauktas ir toks
nuoširdus, kad visi vaikai pradėjo kvatoti, o mokytojas
kartu su jais. Paskui mokytojas iškėlė pirštą ir tarė:
- Iš visų salvių aš pripažįstu tik juoko salvę, Timai!
Bet tik ne per pamoką!
Dabar Timą praminė „Juoko salve", ir dauguma vai­
kų per pertraukas norėjo žaisti tik su juo. Net pamotę
ir Erviną kartais užkrėsdavo Timo juokas.
Nuo tos dienos, kai sutiko languočių, Timas labai
pasikeitė, bet dėl ko atsirado tokia permaina, nė pats
nebūtų galėjęs pasakyti. Nors visokios negandos per­
sekiojo Timą siaurajame skersgatvyje, jis vis tiek buvo
geraširdis ir patiklus berniukas. Timas nė nesuvokė,
kad žmonėms patinka jo juokas, kurį po tėvo mirties
jis slėpė, nelyginant šykštuolis savo turtą.
Vaikiškas protelis tikino, kad po visų nutikimų hi­
podrome jis tapo protingesnis ir dabar išmoko gyventi
su žmonėmis santarvėje. O varge mano, kodėl jis taip
manė? Būtų jis tada žinojęs, koks brangus jo juokas,
gal nebūtų vėliau patyręs tiek vargų ir negandų. Bet
jis juk buvo dar vaikas.

29
 Kartą grįždamas iš mokyklos Timas susitiko lan-
guočių. Kaip tik tą akimirką Timas išvydo kamanę,
kuri sukaliojosi apie miegančios katės ausį ir ieškojo,
kur nutūpti. Timą suėmė juokas, ir jis garsiai nusikva­
tojo. Bet vos tik pastebėjo nepažįstamąjį iš hipodromo,
visas linksmumas kaipmat išgaravo. Timas nusilenkė
ir pasisveikino.
Tačiau nepažįstamasis dėjosi nepastebėjęs Timo. Jis
tik burbtelėjo praeidamas:
- Gatvėje mes nepažįstami!
Ir nuėjo tolyn nė neatsisukdamas.
„Matyt, toks elgesys būtinas, kai sudarai sandė­
rį", - nusprendė Timas. O paskui vėl nusijuokė, nes
katė atsibudo ir išsigandus truktelėjo ausį, kur tupėjo
kamanė. Piktai dūgzdama kamanė pakilo ir nuskrido,
o Timas švilpaudamas grįžo į savo skersgatvį.

30
 Ketvirta skiltis
PARDUOTAS JUOKAS

Sulaukęs sekmadienio, Timas norėjo kuo anksčiau

ištrūkti iš namų ir bėgti į hipodromą. Bet lyg tyčia apie
pusę trijų pamotė žvilgterėjo į kalendorių ir staiga pri­
siminė, kad šiandien kaip tik ta diena, kai ji ištekėjo
už Timo tėvo. Ji truputį pavirkavo (tai buvo nebe nau­
jiena), ir tada atsirado tūkstančiai darbų: nunešti gėlių
tėvui ant kapo, nubėgti saldumynų, sumalti kavą, pa­
kviesti kaimynę, apsivilkti naują suknelę, tiesa, pirma
ją išlyginti; Timas turėjo nublizginti visiems batus, o
Ervinas nupirkti gėlių.
Timas būtų daug mieliau nešęs gėles tėvui ant kapo.
Jis būtų truputį paskubėjęs ir spėjęs jotynių pradžiai.
Tačiau kai pamotė susinervina (o dabar taip būna labai
dažnai), nė nebandyk jai prieštarauti, nes tada ji visai
nebetenka savitvardos ir raudodama krenta į kėdę; tai­
gi nori nenori turi jai nusileisti. Todėl Timas nepasakė
nė žodžio ir klusniai nuėjo pas kepėją.
(„Belsk iš lauko pusės. Triskart. Sakyk, kad labai
svarbus reikalas!")
31
 -r

-v,: ..;i&

■*r:

Jį pasitiko surūgęs šeimininkės veidas, bet Timui

tai nerūpėjo. („Neklausyk jos pamokslų! Be pyrago nė
negalvok grįžti namo! Kad nė žingsnio nežengtum, kol
ta sena ragana neduos, ko prašiau!")
32
 Deja, kepyklos šeimininkė prabilo visai kitaip, negu
buvo sakiusi pamotė. Frau Beber - tokia kepyklos šei­
mininkės pavardė - štai kaip atsakė:
- Pirma užsimokėkit, tik tada aš vėl pradėsiu užra­
šinėti skolon. Gali šitaip ir pasakyti namie! Kas neturi
pinigų, gali ir be pyragų apsieiti. Taip ir pasakyk! Už
dvidešimt šešias markes saldumynų prisipirko. Norė­
čiau žinoti, kas visa tai suryja! Šitiek tortų nė hidroe­
lektrinės direktorius neperka! O ten jau yra kam pa­
smaližiauti, aš tikrai žinau, mano vaike!
Šie žodžiai Timui net kvapą užgniaužė. Tiesa, ret­
karčiais jis gaudavo iš pamotės kokį riestainį ar gaba­
lėlį meduolio. Bet už dvidešimt šešias markes! Tai juk
ištisas kalnas! Negi pamotė viską slapčiom suvalgo
kartu su kaimyne, kai ta ateina gerti kavos? Jis žinojo,
jos mėgsta paplepėti, kai juodu su Ervinu išeina į mo­
kyklą. O gal čia Ervinas smaguriauja?
- Ar tai mano brolis perka saldumynus skolon? -
paklausė Timas.
- Perka ir jis, - burbtelėjo frau Beber. - Bet dažniau­
siai mama perka pusryčiams. Tiesa, ji tau juk pamotė.
Gal tu net nieko nežinai?
- Žinau, - greit atsakė Timas. - Be abejo, žinau!
Iš tiesų jis nieko nežinojo. Bet jam nebuvo pikta, jam
tik buvo labai skaudu, kad pamotė smaguriauja taip
paslapčia, o skola vis didėja.
- Taip, - tarė frau Beber baigdama, - o dabar keliauk
namo tuščiomis ir perduok, ką tau sakiau. Aišku?

33
 Timas stovėjo lyg įbestas. („Neklausyk jos pamokslų.
Be pyrago nė negalvok grįžti namo! Kad nė žingsnio
nežengtum, kol ta sena ragana neduos, ko prašiau!")
- Šiandien, - tarė Timas, - mano tėvelio ir mamos,
tai yra pamotės, vedybų metinės. Ir, be to...
Staiga Timas prisiminė sandėrį su languočium, hi­
podromą, lenktynes ir greitai išpyškino:
- Ir, be to, frau Beber, aš atnešiu jums pinigus šį
vakarą; ir už pyragaitį, kurį man dabar duosit, irgi.
Tikrai tikrai!
- Tu nori man sumokėti?
Frau Beber valandėlę abejojo, bet Timo balsas jai
tarytum sakė, kad jis tikrai atneš visą skolą arba bent
dalį.
Dėl tikrumo ji paklausė:
- O iš kur tu imsi pinigų?
Timas nutaisė baisų veidą, kaip plėšikas teatre, ir
grėsmingu balsu tarė:
- Pavogsiu, frau Beber! Iš hidroelektrinės direkto­
riaus.
Berniukas taip juokingai suvaidino plėšiką, kad frau
Beber nusijuokė, jos širdis suminkštėjo, ir Timas gavo
šešis pyragaičius skolon, o septintą priedo, šiaip, už
dyka.
Kai Timas grįžo su pyragaičiais namo, pamotė sto­
vėjo prie durų. Ji buvo dar (o gal jau vėl) kažko susi­
jaudinus ir be atokvėpio išpoškino:
- Geriaujau patibūčėjus, arjikąsakė apieskolą? Pyra­
gų parnešei, na, kotutyli?

34
 Timas verčiau liežuvį būtų prarijęs, negu išsiplepė­
jęs, ką kalbėjo su frau Beber. Be to, jis skubėjo į hipod­
romą, o aiškindamasis su pamote būtų sugaišęs daug
laiko. Jis tiek tepasakė:
- Ji man davė vieną pyragaitį veltui. Ar galiu pa­
žaisti, ma? (Jam niekaip nepavykdavo iki galo ištarti
žodžio „mama".)
Ji tuoj pat leido jam išeiti. Ir dar pyragaitį davė.
- Tau juk visai neįdomu klausytis, ką kalba moterys.
Eik pažaisk, bet laiku grįžk namo. Ne vėliau šeštos!
Timas kaip patrakęs bėgo į hipodromą ir valgė py­
ragaitį. Kokie trys kremo lašai caktelėjo žemėn, o vie­
nas ant tamsiai mėlynų išeiginių kelnių.
Languotasis ponas stovėjo prie vartų. Nors pirmas
jojimas jau buvo prasidėjęs, ponas atrodė ramus, nerū­
pestingas ir malonus kaip niekad. Timas turėjo eiti su
juo į sodą, gerti ten limonadą ir vėl valgyti pyragaitį.
Antrą pyragaitį tą pačią dieną! Nepažįstamasis, nutai­
sęs rimčiausią veidą, išdarinėjo tokius pokštus, kad Ti­
mas raitėsi iš juoko.
„Jis iš tiesų malonus žmogus, - galvojo berniukas. -
Dabar aš suprantu, kodėl tėvas jį mėgo."
O nepažįstamasis taip maloniai žvelgė į jį geromis
rudomis akimis. Jei Timas būtų buvęs akylesnis, jis
būtų prisiminęs, kad praėjusį sekmadienį nepažįsta­
mojo akys buvo dygios ir pavandenijusios kaip žuvies.
Bet Timas nebuvo pratęs įsidėmėti tokių dalykų. Gyve­
nimas jį nedaug ko dar buvo teišmokęs.

35
 Galop languočius užvedė kalbą apie sandėrį.
- Mano mielas Timai, - pradėjo jis, - aš siūlau tau
pinigų, kiek tik panorėsi! Aš negaliu paberti ant stalo
krūvos skambančių monetų. Bet suteiksiu tau galią iš­
lošti bet kurias lažybas! Bet kurias, supranti!?
Timas susikaupęs linktelėjo, įdėmiai gaudydamas
kiekvieną nepažįstamojo žodį.
- Žinoma, šitą galią aš tau duosiu ne veltui, tu pats
supranti! Kiekvienas daiktas turi savo vertę!
Timas vėl linktelėjo. O paskui susijaudinęs sušuko:
- Ko jūs norite?
Valandėlę nepažįstamasis delsė ir mąsliai žvelgė į
Timą.
- Tau įdo-mu, ko aš no-riu?
Jis tęsė žodžius tarsi kramtomą gumą. Ir staiga pra­
pliupo lyg užsuktas:
- Ašnoriutavojuoko!
Čia pats pamatė, kad pernelyg greit ir nesupranta­
mai pasakė.
Ir jis pakartojo:
- Aš noriu tavo juoko!
- Tik tiek? - juokdamasis paklausė Timas.
Bet rudos akys pažvelgė į jį taip keistai, kone liūd­
nai, ir Timo juokas nutrūko.
- Na? - paklausė languočius. - Sutinki?
Timas nejučia žvilgtelėjo į savo lėkštę ir į pyragaitį.
Ir jis pagalvojo apie frau Beber, apie skolą ir apie tuos
daiktus, kuriuos norėtų nusipirkti, jei turėtų pinigų. Ir
jis tarė:

36
 - Jeigu tai garbingas sandėris, aš sutinku!
- Puiku, mažyli. Belieka pasirašyti sutartį.
Languočius išsitraukė iš švarko kišenės kažkokį
popierių, išskleidė jį, padėjo ant stalo priešais Timą
ir tarė:
- Perskaityk viską įdėmiai.
Ir Timas skaitė:

1. Šita sutartis sudaroma... metų... dieną su ponu

L. Sanomedu iš vienos pusės ir ponu Timu Taleriu
iš kitos pusės ir pasirašoma abiejų šalių dviem
egzemplioriais.

- Kas tai yra „šalių"? - paklausė Timas.

- Taip vadinami sandėrio dalyviai.
- Aha!
Timas skaitė toliau:

2. Ponas Timas Taleris atiduoda savo juoką visiškon

pono L. Sanomedo žinion.

Kai antrąsyk perskaitė žodžius „ponas Timas Tale­

ris", Timas pasijuto visiškai suaugęs. Jau vien dėl šitų
trijų žodžių galima pasirašyti sutartį. Vargšas Timas nė
nenumanė, kaip šitas trumpas antrasis punktas pakeis
jo gyvenimą.
Jis skaitė toliau.

37
 3. Kaip užmokestį už juoką, ponas L. Sanomedas
pasižada, kad ponas Timas Taleris išloš visas
lažybas. Visas be išimties.

Timui suspurdėjo širdis. Toliau:

4. Abi šalys pasižada nė žodžiu neprasitarti apie šį

susitarimą.

Timas linktelėjo.

5. Jei viena iš šalių prasitars kam nors apie šitą sandėrį

ir sulaužys 4 punkte duotąjį pasižadėjimą, antroji
šalis gauna teisę: a) juoktis arba b) išlošti lažybas;
prasikaltusi pusė visiškai praranda teisę
a) juoktis arba b) išlošti lažybas.

- Šito nebesuprantu, - tarė Timas, suraukęs kaktą.

L. Sanomedas - pagaliau mes žinome jo pavardę -
jam paaiškino:
- Matai, Timai, jei tu nelaikysi liežuvio už dantų ir
kam nors išsiplepėsi apie sandėrį, ne tik nebegalėsi iš­
lošti lažybų, bet ir savo juoko jau nebesusigrąžinsi. Jei­
gu bus atvirkščiai ir aš apie tai prasitarsiu, gausi savo
juoką atgal ir galėsi toliau išlošti visas lažybas!
- Suprantu, - tarė Timas. - Tylėsi - būsi turtingas ir
niekada nesijuoksi. Išplepėsi - ne tik liksi vargšas, bet
ir juoko niekada nebeatgausi.

38
James Krtiss
 - Tikrai taip, Timai. Bet skaityk toliau!
Ir Timas skaitė:
6. Jeigu ponas Timas Taleris praloš nors vienas
lažybas, ponas L. Sanomedas pasižada grąžinti
ponui Timui Taleriui jo juoką. Bet tada ponas Timas
Taleris praras galimybę išlošti lažybas.

- Tai yra... - norėjo paaiškinti ponas Sanomedas.

Bet Timas jau pats viską suprato ir pertraukė jį:
- Aš žinau. Jei kada pralošiu lažybas, atgausiu savo
juoką, bet daugiau niekada lažybų nebeišlošiu.
Jis probėgšmais perskaitė paskutinį punktą:
7. Šitas susitarimas galioja nuo tos akimirkos, kai abi
šalys pasirašys abu egzempliorius. Vieta... data...

Kairėje pusėje jau buvo barono Sanomedo parašas.

Ir Timas pamanė, kad tai visai rimtas ir garbingas san­
dėris. Jis išsitraukė iš kišenės pieštuko galelį ir norėjo
pasirašyti. Bet Sanomedas jį sulaikė.
- Mes turime pasirašyti rašalu, - tarė jis ir padavė
Timui automatinį plunksnakotį, kuris blizgėjo lyg auk­
sas ir buvo kažkoks šiltas, tarytum drungno vandens
pripiltas.
Tačiau Timas neatkreipė domės nei į auksą, nei į
šilumą. Jis galvojo tik apie būsimą turtą ir drąsiai para­
šė abiejuose lapuose savo pavardę. Ir pasirašė raudonu
rašalu.

39
 Vos tik atitraukė ranką, Sanomedas labai gražiai ir
maloniai nusijuokė ir tarė:
- Ačiū.
- Prašom, - atsakė Timas ir taip pat norėjo nusijuok­
ti, bet neįstengė nė šyptelėti.
Jo lūpos buvo kietai sučiauptos, jis negalėjo jų pra­
žioti, o burna išsitempė lyg koks siauras brūkšnys.
Ponas Sanomedas paėmė vieną sutarties egzemplio­
rių, sulenkė ir įsikišo į švarko kišenę. Kitą padavė Ti-
mui ir tarė:
- Gerai paslėpk! Jei per tavo žioplumą sutartis pa­
klius kam nors į akis, tu būsi sulaužęs pasižadėjimą
tylėti. Tada tau gali blogai baigtis.
Timas linktelėjo, sulankstė savo sutartį ir įkišo po
kepurės pamušalu, toj pusėj, kur buvo truputį atiręs.
Tada Sanomedas padėjo ant stalo dvi monetas po
penkias markes ir tarė:
- Čia tavo turto pradžia!
Ir vėl nusijuokė Timo juoku.
Bet staiga jis subruzdo. Šūktelėjo padavėją, sumokė­
jo už viską, paskubom tarė: „Linkiu laimės, mažyli!"
ir nuėjo.
Dabar Timui reikėjo skubėti, nes netrukus turėjo
prasidėti antrasis jojimas. Jis priėjo prie langelio, paė­
mė kortelę ir per daug nesukęs galvos parašė ten žirgo
vardą: „Mauricija". Jei ta sutartis, kur guli kepurėje,
yra tikra, šis žirgas turi laimėti.
Ir Mauricija laimėjo.

40
 Timas, pastatęs už šį žirgą dešimt markių, gavo
daugybę pinigų. Įsikišo juos į kairę švarkelio kišenę ir
greit išbėgo iš hipodromo.

41
 Penkta skiltis
VAKARO NEMALONUMAI

Tik išėjęs už vartų Timas atsargiai pačiupinėjo ki­

šenę, kurioje buvo pinigai. Ir kai išgirdo šiugždant
popierių, jo širdis pradėjo smarkiau plakti. Jis, Timas
Taleris, turtingas žmogus! Jis galės pastatyti savo tė­
vui antkapį. Galės atiduoti skolą frau Beber. Galės ką
nors nupirkti pamotei ir Ervinui. Ir jeigu panorės, galės
net dviratuką įsitaisyti. Su pripučiamom padangom ir
sirena.
Norėdamas ligi valiai pasidžiaugti savo laime, Ti­
mas ėjo namo pėsčias. Jis labai norėjo nupirkti pamotei
ką nors dovanų. Tačiau buvo sekmadienis, ir parduo­
tuvės buvo uždarytos.
Timas stipriai spaudė kišenėje savo laimikį.
Eidamas jis sutiko tris klasės draugus. Timas susto­
jo su jais pakalbėti, o vienas iš jų paklausė:
- Ką tu ten turi kišenėje, Timai? Varlę?
- Ne, garvežį! - tarė Timas ir norėjo nusikvatoti.
Bet vėl jo lūpas tarsi kas surakino, o jo burna pavir­
to į siaurą brūkšnį.
42
 Tačiau berniukai to nepastebėjo. Jie juokėsi iš Timo
atsakymo, o vienas sušuko:
- Parodyk tą savo garvežį!
- Gal važiuokim su juo į Honolulu! - pasiūlė kitas.
Bet Timas tik dar tvirčiau suspaudė pinigus kiše­
nėje ir tarė:
- Aš skubu namo. Viso labo.
Tačiau berniūkščiais taip lengvai neatsikratysi. Jie
palaukė, kol Timas paėjėjo galą, paskui tylutėliai pri­
sėlino ir staigiai ištraukė jo ranką iš kišenės.
Ir kaip jie nustebo, kai iš kišenės iškrito šūsnis pini­
gų. Banknotai išsisklaidė gatvėje - po dvidešimt, tris­
dešimt, šimtą markių! Labai keista, - juk Timas gyveno
vadinamajame vargšų kvartale, ir vaikai tai žinojo.
- Iš kur tu gavai tiek daug pinigų? - paklausė vienas.
- Aš apvogiau hidroelektrinės direktorių, - tarė Ti­
mas ir norėjo nusijuokti, nors jambuvo ir labai pikta.
Tačiau, užuot nusišypsojęs, jo veidas taip baisiai iš­
siviepė, kad vaikai išsigando.
Jie iš tikrųjų pamanė, kad Timas sakė tiesą; ir staiga
lyg patrakę puolė bėgti. Iš toli buvo girdėti jų šūksmai:
- Timas Taleris pavogė pinigus! Timas Taleris -
vagis!
Timas viską girdėjo. Suspausta širdimi rinko jis
savo pinigus ir dėjosi į kišenę. Paskui nukiūtino prie
mažo upelio, kuris tekėjo per miestą, atsisėdo ant suolo
ir įsistebeilijo į ančių šeimynėlę, besikapstančią ant pat
kranto.

43
 Maži ančiukai taip juokingai krypavo po žolę, kad
kitądien Timas būtų tikriausiai smagiai nusikvatojęs.
Tačiau šiandien jo neėmė juokas. Ir jam dėl to pasidarė
labai liūdna. Jis žiūrėjo į juos įbedęs akis ir nieko ne­
matė. Tik dabar Timas suprato, kad šį sekmadienį jis
tapo visai kitu berniuku.
Kai pradėjo temti, Timas nudūlino namo. Vos tik
įsukęs į skersgatvį, prie savo namo jis pastebėjo pamo­
tę ir keletą kaimynių. Jos kažką susijaudinusios ple­
pėjo, stvarstėsi už galvų, bet išvydusios Timą visos
išlakstė lyg išbaidytos vištos. Tačiau durys visur buvo
praviros, ir Timui einant pro šalį languose sujudėdavo
užuolaidos.
Prie atdarų durų stovėjo iš pykčio pažaliavusi pa­
motė. Timas matė tik baltą lyg kreida jos veidą ir at­
sikišusią smailią nosį. Ir vos Timas priėjo, ji tylėdama
skėlė jam porą antausių ir įtempė į kambarį.
- Kur pinigai?! - suklykė ji prieangyje.
- Pinigai? - nieko nesuvokdamas paklausė Timas.
Vėl jis gavo antausių, bet tokių, kad jam suūžė gal­
voj ir iš akių pasipylė ašaros.
- Klok čionai pinigus, tu netikėli, begėdi! Marš į
virtuvę!
Ji stumte įstūmė Timą į virtuvę. Jis vis dar nesupra­
to, kas nutiko. Bet vis dėlto ištraukė iš kišenės pinigus
ir paskleidė juos ant stalo.
- Viešpatie, juk čia šimtai! - sušuko pamotė ir įsi­
stebeilijo į Timą, lyg jis būtų buvęs veršis su dviem
galvom.

44
 Laimė, tą akimirką atsidarė durys ir į virtuvę pūš­
kuodama įvirto frau Beber. Paskui ją įėjo Ervinas - pa­
matęs ant stalo pinigus, jis net išsižiojo.
- Hidroelektrinės direktoriaus niekas neapvogė, -
išpyškino frau Beber. - Nepavogė nė pfenigio!

45
 Staiga Timui pasidarė aišku. Tai šit kodėl pamotė jį
taip sutiko. Juk jis juokais pasakė frau Beber, kad ap­
vogs hidroelektrinės direktorių. Ir vaikams tą patį pa­
sakė. O vaikai matė pinigus kišenėje. Ir jį apskundė.
Tai šit kaip buvo.
Jis norėjo tuoj pat viską paaiškinti, bet įsiutusi pa­
motė neleido jam nė prasižioti.
- Tai ne iš direktoriaus! Iš kur kitur!? Kur ėmei
tuos pinigus? Sakyk teisybę! Kol dar policija neatėjo!
Jau visas skersgatvis apie tai žino! Sakyk teisybę! - be
atokvėpio šaukė ji.
Ir Timas pasakė teisybę:
- Aš niekur nevogiau.
Ir vėl jo galva kentėjo nuo smūgių, kol frau Beber
sulaikė pamotę ir maloniai paklausė berniuko:
- Argi tu man nesakei, Timai, kad šįvakar atiduosi
skolą už pyragus?
- Skolą? Kuo čia dėta skola? - sucypė pamotė.
- Frau Taler, leiskite man ramiai pakalbėti su ber­
niuku, - nuramino ją frau Beber.
Ašarodama pamotė susmuko ant kėdės ir įsitvėrė
Ervinui į ranką.
O frau Beber klausinėjo Timą toliau:
- Timai, sakyk teisybę! Iš kur tu žinojai, kad šįvakar
turėsi tiek daug pinigų?
Timas prikando lūpą. Mintys jo galvoje sukosi lyg
išgąsdinti žvirbliai. „Tik nė žodžio apie poną Sanome-
dą! Ir apie sutartį nė žodžio! Antraip ji nebegalios!"

46
 Pagaliau Timas užsikirsdamas prabilo:
- Aš... kartą... seniai jau... radau penkias... dešimt...
markių... Ir tada norėjau nueiti į hipodromą ir pasta­
tyti už kokį nors žirgą! - dabar jis jau kalbėjo tvirtai ir
sklandžiai. - Aš tikėjausi išlošti ir pastačiau už Mauri-
ciją, va ir išlošiau.
Jis parodė į stalą. Paskui išsitraukė iš kišenės kortelę
ir padėjo ją šalia pinigų.
Frau Beber norėjo kortelę pažiūrėti, bet pamotė iš­
plėšė tą mažą popierėlį jai iš rankų ir kokias penkias
minutes neatitraukdama akių skaitė.
Niekas mažoje virtuvėje neištarė nė žodžio. Timas
stovėjo tylus ir sustingęs; Ervinas baukščiai dėbčiojo į
jį iš šalies. Frau Beber šypsojosi, sunėrusi rankas ant
krūtinės. Pagaliau pamotė numetė kortelę ant stalo ir
atsistojo.
- Lošti pinigai - negarbingas uždarbis! - tarė ji.
Ir išėjo iš virtuvės.
Dabar ir frau Beber pažiūrėjo į tą mažą popierėlį,
palingavo galva ir tarė:
- Timai, tau nusišypsojo laimė!
Iš kambario pasigirdo pamotės balsas, ji šaukė Ervi-
ną. Jos sūnelis pamažu nušlepsėjo iš virtuvės, netaręs
Timui nė žodžio.
Berniukas, pardavęs savo juoką, pasijuto lyg raup­
suotasis. Jis kone pro ašaras paklausė frau Beber:
- Argi lošti jotynėse negarbinga?
Frau Beber atsakė labai neaiškiai:

47
 - Tie žmonės iš skerdyklos irgi išlošė. Loterijoje. Ir
už tai nusipirko namą. Man jie labai patinka.
Tada ji paėmė trisdešimt markių, išsitraukė iš pri­
juostės kišenės keturias markes grąžos, padėjo ant sta­
lo ir tarė:
- Už pyragus sumokėta. Neliūdėk!
Ir išėjo. Timas girdėjo, kaip užsitrenkė namų
durys.
Jis stovėjo vienas virtuvėje. Abejonės, neviltis ir
baisus liūdesys suspaudė jam širdį. Kiek pagalvojęs,
jis susigrūdo visus pinigus į kišenę ir norėjo išeiti iš
namų. Išeiti visai. Toli toli.
Tačiau kai jis buvo ant slenksčio, pasigirdo grasus
pamotės balsas:
- Tuoj pat į lovą!
O paskui nedrąsus balsas pridūrė:
- Pinigus padėk į spintelę virtuvėje.
Timas suprato, kad pamotės nuotaika pasikeitė. Jis
paklusniai nunešė pinigus į virtuvę ir alkanas, įsiaud­
rinęs ir nelaimingas krito į lovą. Lova šalia jo buvo tuš­
čia. Ervinas miegojo su pamote.
Nespėjęs nieko pagalvoti Timas užmigo kietu, sun­
kiu miegu.

48
 Šešta skiltis
MAŽASIS MILIJONIERIUS

Kitą dieną frau Beber krautuvėlėje neužsidarė du­

rys. Viens per kitą plūdo būriai smalsuolių, kuriems
frau Beber turėjo papasakoti, kaip Timas išlošė šitiek
pinigų.
Pasakodama ji neužmiršdavo įterpti kokį sakinį ir
pagirti savo kepinius.
-...O tada jis man ir sako, kad sumanęs apiplėš­
ti hidroelektrinės direktorių. Beje, direktorius labai-ai
mėgsta mano bandeles! Tai va. O kai išgirdau, kad jo
kišenės pilnos pinigų, maniau, galą gausiu. Greit už­
sivelku gražiausią suknelę ir dumiu pas direktorių.
Buvo kaip tik sekmadienis, ir aš turėjau įteikti ponui
direktoriui tortą su užrašu: „Geriausi linkėjimai gimi­
mo dienos proga!" Mano vyras užrašo labai-ai gražiai!
Tai va. Ir šit aš išgirstu, kad čia niekas nieko neapvo­
gė! „Mieloji frau Beber, - sako man direktorius. - Aš
žinau, jūs esat supratinga moteriškė ir jūsų bandelės
laba-ai skanios, bet, matyt, įvyko klaida. Mūsų niekas
neapvogė", - sako jis.
49
 Ir taip toliau, ir taip toliau...
Į Timą visi žiūrėjo kaip į tikrą didvyrį. Ir namiškiai,
ir kaimynai, ir mokykloje. Pamotė, kažkodėl užsikorusi
ant palto kailinę apykaklę, pasidarė Timui truputį švel­
nesnė. Ervinas be paliovos klausinėjo jo apie jotynes;
kaimynai, lyg juokais, lyg iš pavydo, vadino jį „mažuo­
ju milijonierium"; ir mokyklos kieme jam tiesiog praeiti
neleisdavo.
Timą džiugino toks visuotinis dėmesys. Jis jau se­
niai nebepyko ant trijų berniukų, kurie jį apskundė
pamotei, nebepyko ir ant pamotės už antausius. Dabar
drauge su visais būtų mielai pasijuokęs. Bet to pada­
ryti jis negalėjo. Kai tik norėdavo šyptelėti, jo veidas
bjauriausiai išsiviepdavo.
Ilgainiui Timas nė nebebandė juoktis. Jis įprato būti
rimtas. O kas gali būti blogiau tokiam berniukui?
Dabar kaimynai kalbėjo:
- Užrietė nosį!
Klasės draugai, pasotinę savo smalsumą, pradėjo jo
šalintis, ir net pamotė, kuri dabar pasidarė kiek rames­
nė, vadino jį niurzga.
Beje, pamotė jau nebesakė, kad lošti jotynėse negar­
binga. Staiga jai pradėjo rodytis, kad lošimas žirgų lenk­
tynėse garbingas ir padorus dalykas. Ji dargi klausinėjo
Timą, ar jis nenorėtų iš tų pinigų paimti kokį dvidešimt
markių ir pastatyti sekmadienį už kokį nors žirgą.
Timas, negavęs lig šiol iš tų pinigų nė pfenigio ir
palaidojęs savo svajones apie marmuro antkapį ir dvi-

50
ratuką, iš išdidumo atsisakė tų dvidešimt markių. Nuo
tos nelemtos skolos už pyragus jis ėmė kitomis akimis
žiūrėti į pamotę. Jis daugiau ja nebetikėjo. O tai irgi
nėra gerai.
Ir šią savaitę Timas pirmąkart savo gyvenime troš­
ko, kad pasaulyje iš viso nebūtų sekmadienių. Jis bijo­
jo, kad pamotė prikalbės jį eiti į hipodromą. Ir jam iš
tiesų vertėjo bijoti. Jau šeštadienį vakare ji pradėjo apie
tai kalbą:

51
 - Nori dar duonos, Timai? Tiesą sakant, laimę rei­
kia išbandyti tris kartus. Na, iki rytojaus dar yra laiko.
Galėsi apsvarstyti, eiti tau ar ne. Tiesa?
Ir Timas, be abejo, nuėjo. Ne todėl, kad Ervinas ir
pamotė jau per pusryčius užvedė kalbą apie jotynes;
Timas norėjo išbandyti sutartį, tą keistąją sutartį, kuri
gulėjo po kepurės pamušalu ir kurios jis jau nebegalėjo
suprasti - garbinga ji ar ne.
Jie visi trys nuvažiavo tramvajumi į hipodromą.
Blyškų Ervino veidą iš susijaudinimo pirmąsyk išmu­
šė raudonos dėmės, o pamotė vėl plepėjo be atvangos
apie riziką, apgavystes ir pernelyg aukštas sumas lo­
šiant. Ji padavė Timui dvidešimt markių, prisakė galy­
bę pamokslų ir dar pridūrė:
- Tik nestatyk už Fortūną! Tramvajuje girdėjau, jog
Fortūna neturi jokių šansų! Ar ji serga kažkokia liga,
ar dar kas! Tik nestatyk už Fortūną!
Timas, be abejo, nutarė statyti už Fortūną. Sutartis
guli kepurėje, jamnėra ko bijoti. Ir dar norėjo parodyti
pamotei, kad šituos dalykus jis išmano geriau.
Tačiau kai jie atsidūrė hipodrome, pamotė su Ervi-
nu visai nebekreipė į Timą domės. Juodu tiesiog ap­
žavėjo viskas, kas dėjosi aplinkui - puošnios damos ir
elegantiški ponai, žirgai, kuriuos vedė už pavadėlių,
maži žokėjai su raudonomis kepurėmis, kalbos, mai­
šatis ir triukšmas prie kasos ir prie užkardų.
- Tu nenori žiūrėti? - paklausė pamotė, kai Timas
grįžo su kortele.

52
 Berniukas papurtė galvą.
- Už kokį žirgą tu pastatei? - paklausė Ervinas.
- Už Fortūną! Bet aš juk tau sakiau, kad šis žirgas...
aš girdėjau tramvajuje...
Šūvis, skelbiantis jotynių pradžią, nutraukė jos tarš­
kėjimą. Sutrepsėjo kanopos; žiūrovai pradėjo šaukti ir
bruzdėti; pamotė su Ervinu puolė į priekį norėdama
nors truputėlį žvilgtelėti į arklius. Bet per galybę cilin­
drų, kepurių ir skrybėlių nelabai ką matė. Tada juodu
atsistojo šalia Timo, kuris atokiai sėdėjo žolėje. Ervinas
susijaudinęs šaukė Timui:
- Fortūna pereina į trečią vietą!
O paskui:
- Fortūna lenkia!
Pagaliau, spiegdamas iš džiaugsmo:
- Fortūna priekyje!
Bet staiga Fortūnai tarsi kojas pakirto. Ji atsiliko, ir
Ervinas sušuko:
- Dingo mūsų pinigai! Fortūna jau nebelaimės!
Dabar ir pamotė atsisuko į Timą, jos žvilgsnis bylo­
jo: „Ar aš tau nesakiau! Neklausei manęs!"
Bet kai iki finišo buvo likę visai nedaug, Fortūna
neregėtu greičiu pradėjo lėkti į priekį. Ervinas rėkė lyg
paklaikęs:
- Gerai, Fortūna! Puiku, Fortūna! Nagi dar,
dar, dar!
Ir visa minia pagavo šaukti dar garsiau:
- Fortūna! Fortūna! Fortūna!

53
 O paskui visi vienan balsan sušuko „Valio!", ir Ti-
mas suprato, kad Fortūna laimėjo. Taigi ponas Sano-
medas irgi laimėjo.
Tiesą sakant, Timas atsisėdo atokiai dar ir todėl, kad
tikėjosi sutikti poną Sanomedą. Tačiau iš po daugelio
languotų kepurių, kurias jis matė, į jį žvelgė nepažįs­
tami veidai.
Barono niekur nebuvo matyti. (O vis dėlto jis buvo
hipodrome. Bet ne languotais drabužiais. Slapstyda­
masis už kitų nugarų, jis nepaleido Timo iš akių ir pri­
simerkęs visąlaik stebėjo berniuko veidą.)
Ervinas uždusęs atlėkė prie Timo.
- Išlošėm! - suriko jis visa gerkle. - Duok man kor­
telę, Timai!
Tačiau Timas laikė kortelę rankoje ir laukė, kol
baigsis spūstis prie kasos. Tik tada, kai ten nebeliko
nė vieno žmogaus, jis paėmė savo laimikį - du tūks­
tančius markių!
- Ar tu perskaičiavai, Timai? Manai, čia teisingai
suskaičiuota?
- Teisingai, - atrėžė Timas.
- Ohohoho! Duokš čia, aš pati perskaičiuosiu! - ji
kone plėšte išplėšė pinigus Timui iš rankų ir pradėjo
skaičiuoti.
Suklydo, pradėjo dar sykį ir galų gale tarė:
- Teisingai! Du tūkstančiai markių!
Ir staiga visi nutilo. Pamotė įsistebeilijo į krūvą ban­
knotų, kuriuos laikė rankoje; Ervinas stovėjo išsižiojęs,
o Timas, kaip ir paprastai, buvo rimtas.

54
 Pagaliau pamotė pertraukė tylą:
- Ką gi mes veiksime su šitiek pinigų?
- Aš nežinau, - atsakė Timas. - Tai tavo pinigai!
Ūmai pamotė apsipylė ašaromis; gal iš džiaugsmo,
netikėtos laimės, gal tiesiog jai graudu pasidarė, o gal
viskas kartu susidėjo. Ji puolė bučiuoti čia Timą, čia
Erviną, nusišluostė ašaras ir tarė:
- Eime, vaikai! Turim tai atšvęsti!
Ir vėl Timas atsisėdo sodely po kaštonu prie to pa­
ties stalelio, prie kurio sėdėjo su tėvu, su vagišiais ir
galiausiai - su languočium.
Pamotė buvo linksma ir plepėjo be atvangos:
- Mano širdis jautė, kad Timas ne šiaip sau pastatė
už Fortūną! Tai gudruolis! - ji švelniai gnybtelėjo jam
ausį.
Paskui jie gėrė limonadą ir valgė pyragaičius. Tik šį
kartą jau kitokius.
Ervinas šnekėjo apie elektrinį traukinį, rudus batus
su guminiais padais. Tiktai Timas sėdėjo tylus ir ne­
pratarė nė žodžio, - berniukas, kuris negalėjo juoktis.

55
 Septinta skiltis
VARGŠAS TURTUOLIS

Dabar Timas kiekvieną sekmadienį turėjo eiti kartu

su pamote ir Ervinu į hipodromą. Jam tai nebuvo per­
nelyg malonu. Kartais jis apsimesdavo sergąs. Kartais
sekmadienį rytą slapčia išslinkdavo iš namų ir grįžda­
vo tik vėlai vakare. Tąsyk pamotė su Ervinu eidavo į
hipodromą vienu du. Bet jiems nesisekė. Daugiausia
išlošdavo vos keletą markių.
Todėl kitą kartą Timas turėdavo vėl eiti drauge su
jais ir statyti vis didesnius pinigus. Hipodrome jį visi
pažinojo kaip nuluptą, o apie jo pasisekimą kalbėjo:
„Sekasi kaip Timui".
Timas greit suprato, kad jambūtų geriau vieną sykį
išlošti daug, o kitąsyk mažai. Stato, sakykim, už žirgą,
už kurį jau pastatė nemažai žmonių, - jo laimikis ne­
labai didelis. O jei pasirenka kokį visai nežinomą, už
kurį beveik niekas nestato, išlošia pasakiškai daug.
Pamotė, kuri pradžioj sakė, kad visi pinigai yra Timo
ir kad ji tik padeda juos tvarkyti, dabar pradėjo kalbė­
ti tik apie „mūsų laimikį", „mūsų pinigus" ir „mūsų
56
sąskaitą banke". Timas gaudavo iš jos tik smulkioms
išlaidoms. Bet vis dėlto jis sutaupė tiek, kad jau užteko
marmuro antkapiui. Šituos pinigus jis nutarė pasidėti.
Išmainė visas monetas į popierinius pinigus ir paslėpė
savo turtą į didelį laikrodį, - mat netyčia aptiko, kad
laikrodis turi dvigubą dugną su atvožiamu viršum.
Pamotei nelauktas turtas visai susuko galvą. Netru­
kus ji įsigijo tiek priešų, kiek buvo žmonių mažajame
skersgatvyje. Geriausiai savo draugei ji tiesiai į akis
sakydavo, kad toji prastai apsivilkusi, tad negalinti su
ja rodytis gatvėje. (Nupirkti neturtingai draugei suk­
nelę jai, žinoma, neatėjo į galvą.) Frau Beber pyragus ji
peikė visiems, ką tik sutikdavo, o pati pirkdavo bran­
giausius saldumynus miesto centre. (Kad frau Beber
ištisas savaites duodavo jai skolon kalnus gardėsių, ji,
žinoma, pamiršo.)
Ervinas, kuriam frau Taler paslapčia įgrūsdavo pi­
nigų smulkioms išlaidoms, dabar žaidė su turtingu
berniuku iš turtingos šeimos. Jo batai dabar buvo su
storiausiais lyg lašinių paltis padais, kostiumas su il­
gomis kelnėmis, kaklaryšiai labai ryškūs. O slapčiom
jis dar patraukdavo cigaretę ir dėjosi arklių žinovu.
Tik vienas Timas širdy keikė tuos pinigus, kurie
jam pačiam priklausė. Dažnai jis valandų valandas
klaidžiojo nuošaliomis miesto gatvėmis, tikėdamasis
susitikti poną Sanomedą. Jis vylėsi, kad languočius
grąžins jam juoką, jei atsisakys visų turtų. Bet Sano-
medo niekur nebuvo.

__57_
Timas Taleris, arba Parduotas juokas
 Tačiau languočius anaiptol nepaleido berniuko iš
akių. Retkarčiais pro tą vietą, kur gyveno Timas, pra­
važiuodavo prašmatnus limuzinas, o jame atsilošęs sė­
dėjo vyriškis su languota kepure.
Kai šis vyras pastebėdavo Timą, liepdavo vairuo­
tojui sustoti, o pats įdėmiai, gal net kiek išsigandęs,
stebėdavo berniuką. Jis pasirūpino, kad į Timo namus
pakliūtų kalendorius, kuriame tarp reklamų, giriančių
kavą, kakavą ir sviestą, buvo įžymių žmonių mintys.
Neatsitiktinai pirmame puslapyje buvo parašyta:

„Sutartis - tai tas pats, kas vedybos:

pirma reikia viską gerai apsvarstyti,
o paskui ištikimai jos laikytis.
L. Sanomedas"

Laimė, pamotė išplėšė tą lapelį, nes kitoje pusė­

je buvo spėjimai pagal žvaigždei. (Ji buvo gimusi po
Skorpiono žvaigždynu.)
Blogiausia Timui buvo tai, kad gana greit visas
skersgatvis ėmė jo šalintis. Matydami rimtą Timo vei­
dą, kaimynai manė jį pasikėlus į puikybę ir kartu su
Ervinu ir pamote apšaukė pasipūtėliais.
Ir niekas taip nesidžiaugė kaip Timas (jei jis iš viso
dar galėjo džiaugtis), kai pamotė išsikėlė iš seno buto
skersgatvyje ir išsinuomojo gražų namą turtingųjų
gatvėje.
Baldus, - jie, žinoma, nebuvo nauji, - pamotė pa-
58
dovanojo tiems žmonėms, su kuriais dar nebuvo su­
sipykusi. Ji norėjo padovanoti ir senąjį laikrodį, ku­
riame Timas buvo paslėpęs savo turtą. Laimė, berniu­
kas išgirdo apie tą jos norą ir paprašė, ar negalėtų tas
laikrodis stovėti jo kambaryje naujame bute. Pamotė
iš pradžių net supyko, bet jis tiek prisispyręs prašė,
kad ji tik nusistebėjo ir nusileido. Taigi valandas skai­
čiuojantis seifas atsidūrė Timo kambaryje, kur Timas
pagaliau pirmąkart savo gyvenime galėjo ramiai mo­
kytis pamokas.
Naujajame bute pamotė pasisamdė tarnaitę. Tačiau
jokia mergina negalėjo ilgiau pas ją pabūti. Mariją pa­
keitė Berta, Bertą - Klara, po Klaros buvo Johana, o ga­
liausiai atėjo sena moteris, vardu Gritė. Šioji pasiliko,
nes pamotės barama nenusileisdavo ir pati šokdavo jai
į akis.
Toms moterims besivaidijant ir vėl besitaikant, me­
tai slinko, ir vieną dieną Timui suėjo keturiolika. Tada
jam teko pagalvoti ir apie savo profesiją.
Pamotė norėjo ir netgi reikalavo, kad Timas stotų
dirbti mokiniu hipodrome. Ir ne šiaip sau ji šito norėjo.
Prieš metus, kaip tik tą dieną, kai Timui suėjo trylika,
jis pastatė labai daug pinigų už vieną arklį, kurį tik
per didelę malonę leido paskutinį kartą į jotynes. Ši­
tuo arkliu niekas nepasikliovė, tiktai Timas! Ir kadangi
Timas už jį pastatė, tas arklys dideliam žinovų nuste­
bimui atbėgo pirmas. Berniukas išlošė trisdešimt tūks­
tančių markių. Ir po šito karto pasakė pamotei, kad jie

59
dabar pakankamai turtingi ir jis daugiau nebeloš. Nei
ašaros, nei mušimas nepadėjo. Daugiau jis niekad nėjo
į hipodromą.
Ervinas su pamote kartą patys pabandė laimę. Bet
kai pastatė tris tūkstančius markių ir išlošė vos tris
šimtus, daugiau apie jotynes nė girdėti nenorėjo.
Dabar pamotė vylėsi, kad Timas, dirbdamas hipod­
rome mokiniu, vėl susidomės žirgų lenktynėmis. Ji net
pradėjo tartis su turtingiausiu jotynių rengėju. Tačiau
Timas buvo neperkalbamas. Jis sakė norįs plaukti į
jūrą, o jotynėse niekad daugiau nebelošiąs.
Kartą - tai buvo po keleto dienų, kai Timas baigė
mokyklą, - pamotė vėl užvedė kalbą apie Timo ateitį.
- Timai, tu jau nebe vaikas. Taigi pats laikas imtis
kokio darbo. O su tavo galva hipodrome galima greitai
pralobti! Aš linkiu tau tik gero, mano vaike! Apie save
aš negalvoju! Man rūpi tik tu!
- Bet aš neisiu dirbti į hipodromą. Aš noriu plaukti
į jūrą, - tarė Timas.
Pamotė iš pradžių užpyko, paskui įtūžo, o galų
gale susigraudino. Kaip ir paprastai, ji pradėjo verkti
ir šaukti, jog Timas norįs palikti juos vienus, kad jie se­
natvėje neturėtų pinigų ir eitų elgetauti, jog jis tik apie
save galvoja, o Ervinas ir ji visai jamnerūpi, ir apskritai
jis neturįs širdies. Jis nė nesijuokia niekada!
Tie paskutiniai žodžiai įskaudino Timą daug labiau,
negu pamotė tikėjosi. Kraujas mušė jamį galvą. Jis no­
rėjo tuoj pat išbėgti. Bet nuo to laiko, kai prarado juoką,

60
jis įgijo savitvardą, net pernelyg didelę tokio amžiaus
berniukui. Ir dabar jis gebėjo taip susitvardyti, kad su­
sijaudinusi pamotė nieko nepastebėjo, nebent nurau­
dus jo veidą.
- Duok man kitą sekmadienį tiek pat pinigų, kiek
ir aną kartą, - tarė Timas. - Gal man ir vėl pasiseks
daug išlošti.
Ir nespėjus pamotei atsitokėti išlėkė iš kambario, nu­
bėgo prie upės, atsisėdo ant nuošalaus suolelio - bene
numaldys skausmą. Bet jam nepavyko. Ašaros pačios
plūdo iš akių, o galų gale jis nebesusivaldė ir graudžiai
ir beviltiškai pravirko.
Išsiverkus širdyje pasidarė lengviau, ir šis keturio­
likmetis berniukas pradėjo ramiai galvoti apie savo
ateitį.
Jis nutarė kitą sekmadienį pastatyti už kokį nukeipu-
sį arklį ir išlošti daug pinigų. Pinigus atiduos pamotei,
o tada, palikęs Erviną ir tuos namus, paprasčiausiai ims
ir pabėgs. Galbūt jis taps junga ar dar kuo. O dėl pinigų
jamnėra ko sukti galvos. Juk visur jis gali lošti jotynėse.
Bet turtas - dabar jis jau žino, - neduoda jokio džiaugs­
mo. Jis pardavė juoką už tai, ko jamvisai nereikia.
Ir čia, ant upės kranto, berniukas sumanė labai
svarbų dalyką: jis susigrąžins savo juoką. Timas bėgs
paskui jį ir žūtbūt suras poną Sanomedą. Nors reiktų
ir po visą pasaulį ieškoti.
Kaip būtų gera, jei Timas turėtų nors vieną žmogų
šioje žemėje, nesvarbu, tegu tai būna girtas vežikas

61
arba kvaištelėjęs valkata, kuriam galėtų papasako­
ti savo sumanymą. (Patys sunkiausi dalykai kartais
pasidaro paprasti, jeigu apie tai pakalbi su kitu žmo­
gumi.)
Bet Timas negalėjo niekam to pasakoti. Jis turėjo
uždaryti savo paslaptį giliai giliai - lyg kokį lobį už
septynių spynų.
Turbūt visam pasauly nerastum berniuko, kuris
būtų toks vienišas ir toks liūdnas kaip Timas. O viską
padarė tas popieriaus lapas, kuris gulėjo sename laik­
rodyje.
Timas buvo visai vienas. Ir šią akimirką jis pagalvo­
jo apie tėvą ir apie pinigus, sutaupytus jo paminklui.
Ir štai ką jis nusprendė: prieš pabėgdamas pastatys
paminklą ant tėvo kapo. Timas žinojo, kad tai nebus
lengva, tačiau vis tiek ryžosi.
Dabar Timas ramiai pakilo nuo suolo. Jis turėjo pla­
ną, kurį privalėjo įvykdyti. Ir tas planas teikė jam stip­
rybės.

62
 Aštunta skiltis
PASKUTINIS SEKMADIENIS

Kai išaušo paskutinis sekmadienis - paskutinis sek­

madienis, kurį Timas praleido gimtajame mieste, - pa­
motė jau per pusryčius atrodė susijaudinusi. Ji išvirė
itin stiprios kavos ir gėrė ją dideliais gurkšniais, bet
valgyti nieko nevalgė. Timas gavo iš jos truputį dau­
giau pinigų, negu buvo prašęs. Pamotė apsivilko savo
gražiausią siuvinėto šilko suknią ir išsitraukė lapę.
- Man taip įdomu - išlošim mes ar ne, - tarkštelėjo
ji. - Timai, ar tu žinai, už kokį žirgą tu statysi?
- Ne, - atsakė Timas.
Ir tai buvo tiesa.
- Kaip! Negi tu dar negalvojai?
- Timas žino, ką daro, - burbtelėjo Ervinas.
Timo sėkmė jotynėse kėlė jam pavydą ir pagarbą.
Po pusryčių visi trys sėdo į taksi ir nuvažiavo į hi­
podromą. Tik įžengus pro vartus, pamotė nulėkė tie­
siai prie kasos. Tačiau Timas pasakė, kad jis pirma no­
rįs truputį apsidairyti. Na, be abejo, Timas turi vienas
pavaikščioti tarp žmonių, paklausyti, kas ką kalba.
63
 Hipodrome veik niekas nebeprisiminė Timo, juk jis
visus metus čia nesirodė. Kai kurie, jį pamatę, pradėjo
kuždėtis sukišę nosis ir dėbčioti į berniuką. Kažkokiam
vyriškiui rudais garbanotais plaukais ir keistomis pa­
vandenijusiomis akimis Timas, rodos, ypač rūpėjo. Jis
sekiojo paskui berniuką, lyg koks šuo paskui savo šei­
mininką, ir vis nenuleido nuo jo akių.
Galų gale, kai Timas sustojo paskaityti žirgų sąrašo,
tas žmogus priėjo prie jo ir tarė:
- Už Pietį, man rodos, dar niekas nestatė. O tu irgi
nori lošti?
- Taip, - atsakė Timas. - Ir statysiu būtent už Pietį.
Dabar nepažįstamasis atsisuko į Timą.
- Tai labai drąsu, vaike. Pietys, galima sakyti, neturi
jokių šansų.
- Pamatysim, - tarė Timas.
Kažkodėl jam dabar užėjo noras nusijuokti. Bet jis
negalėjo. Rimtas ir truputį nuliūdęs jis žiūrėjo į nepa­
žįstamąjį, kuris pradėjo šaipytis iš Timo ir iš jo būsimo
laimikio. Juodu kartu nuėjo prie kasos.
Einant nepažįstamasis vis juokavo. Jis šaipėsi iš
mažų žokėjų, bet akių nuo Timo nenuleido. O Timas
visąlaik buvo rimtas.
Netoli kasos tas žmogus sustojo. Ir Timas nejučia
sulėtino žingsnį.
- Mano pavardė Krešimiras, - tarė nepažįstama­
sis. - Linkiu tau laimės, vaike. Aš žinau, šiame hipod-

64
rome tu nė karto nepralošei. Keista. Ar galiu tavęs kai
ko paklausti?
Timas pažvelgė į melsvas pavandenijusias akis, ir
jos kažką jam priminė. Bet jis nežinojo, ką.
- Prašom, klauskite, - tarė jis.
Žiūrėdamas tiesiai į berniuką, Krešimiras tyliai pa­
klausė:
- Kodėl tu niekuomet nesijuoki, vaike? Tu nenori?
Ar... negali?
Timas paraudo. Kas jis toks? Ką jis žino? Jam stai­
ga pasirodė, kad šito žmogaus akys visai kaip Sano-
medo. Gal Sanomedas taip persimainė ir nori Timą
išbandyti.
Berniukas ilgai neatsakė į klausimą, ir Krešimiras
pagaliau tarė:
- Tavo tylėjimas daug ką pasako. Galbūt aš galėsiu
tau kada nors padėti. Mano pavardė Krešimiras. Ne­
pamiršk. Viso labo!
Jis dingo hipodromo spūstyje. Susirūpinęs Timas
priėjo prie kasos ir pastatė visus pinigus už Pietį. Po
susitikimo su ponu Krešimiru jis dar tvirčiau pasiryžo
vėlių vėliausiai rytoj palikti miestą.
Šit prie kasos atsirado pamotė ir Ervinas. Aišku, jie
laukė Timo. Bet šį kartą Timas nepasakė, už kokį žirgą
statė. Ir pirmąsyk kartu su jais žiūrėjo jotynes.
Pietys buvo nepaprastai smarkus, jaunas eržilas, tre­
čiąkart stojąs jotynėse. Daug kas kalbėjo, kad šis žir­
gas dar per jaunas ir dar anksti leisti jį į hipodromą.

65
 Iki šiol Pietys atbėgdavęs ketvirtas. Tiesa, kartą iš pat
pradžių jis išsiveržė į priekį, bet paskui atsiliko ir, kaip
visada, atbėgo ketvirtas.
Visa tai Timas išgirdo iš dviejų vyriškių, kurie sto­
vėjo šalia jo ir kalbėjosi. Pirmąsyk Timas stebėjo joty-
nes drebančia širdim. Jis bijojo, kad po kalbos su Kre-
šimiru jo sutartis nustos galiojusi. Na, po jotynių bus
aišku.
Pokštelėjo šūvis. Pietys, kaip ir paprastai, bėgo ket­
virtas. Tie du vyriškiai, kur stovėjo šalia Timo, dabar
šnekučiavosi apie žirgą, lekiantį priekyje. Bet paskui jie
ėmė kalbėti apie Pietį. Per žiūrovų triukšmą ir šūkavi­
mus Timas girdėjo tik pavienius žodžius:
-... daug išmoko... tausoja jėgas... jis dar parodys...
Bet neatrodė, kad Pietys laimėtų. Jis vis dar bėgo
ketvirtas, o kiti žirgai buvo išsiveržę toli į priekį. Ervi-
nas su pamote be perstojo kamantinėjo Timą, už kokį
žirgą jis statė. Tačiau dabar Timas pradėjo abejoti. Jis
su baime žiūrėjo į lenktynes. Pietys kiek išlindo į prie­
kį. Bet iki finišo - jau visai netoli.
Tik staiga žirgas, lėkęs pirma visų, suklupo. Kiti
du pasibaidė ir puolė į šalis. Tą akimirką Pietys grakš­
čiai prašuoliavo pro juos ir netrukus pirmas pasiekė
finišą.
Minioje pasigirdo šūksmai. Bet tai buvo daugiau
nusivylimas negu džiaugsmas. Timas išgirdo, kai šalia
jo kažkas pasakė:
- Tokių nevykusių jotynių dar neteko matyti!

66
 Ant didelės lentos pačiame viršuje pasirodė užrašas:
Pietys. Timas lengviau atsiduso. Su kokiu malonumu
jis būtų dabar nusijuokęs. Bet, užuot tai padaręs, jis
tylėdamas išsiėmė iš kišenės kortelę, padavė ją pamo­
tei ir tarė:
- Mes išlošėm. Pinigus paimk tu!
Frau Taler su Ervinu puolė prie kasos. Timas jų ne­
laukė, sėdo į tramvajų, nuvažiavo namo, ištraukė iš
laikrodžio sutartį ir sutaupytuosius pinigus. Įsikišęs
sutartį po kepure, o pinigus į palto kišenę jau norė­
jo išeiti, bet staiga išgirdo žingsnius. Jis greit įlindo į
tamsų kambarėlį ir pasislėpė už užuolaidos. Tuoj pat į
kambarį įlėkė pamotė ir pašaukė Timą. Bet jis tylėjo.
- Kur jis galėjo dingti? - sumurmėjo pamotė. - Jis
dabar pasidarė toks keistas.
Paskui balsai nutolo. Timo ausis pasiekė Ervino
žodžiai:
- Ar mes dabar labai turtingi?
Pamotė žaibišku balsu kažką atsakė, bet Timas iš­
girdo tik:
-... mt keturi tūkstančiai!
„Ką gi, - pagalvojo Timas šaltai ir abejingai. - Da­
bar aš juodviem tikrai nereikalingas."
Jis išėjo iš kambarėlio, tylutėliai uždarė duris, pra­
ėjo susilenkęs palei pat langus, o paskui, kiek tik kojos
neša, pasileido į kapines, į rytinę miesto dalį.
Tik tada, kai ūsuotas kapinių sargas prie vartų jo
paklausė kapo numerio, berniukas suprato, kad, matyt,

67
ne čia reikėjo kreiptis dėl paminklo. Vis dėlto nutarė
pabandyti.
- Ar galima pas jus užsakyti marmuro paminklą? -
paklausė Timas.
- Marmuro paminklus čia draudžiama statyti. Ga­
lima tik iš akmens, - burbtelėjo ūsočius. - Tu ne čia
pataikei. Beje, akmentašiai sekmadieniais nedirba.
Ūmai Timui toptelėjo į galvą drąsi mintis.
- Lažinamės, kad ant mano tėvo kapo jau yra mar­
muro paminklas. O ant jo aukso raidėmis užrašyta:
„Nuo sūnaus Timo, kuris tavęs niekados nepamirš".
- Tu pralaimėjai lažybas, dar nespėjęs susilažinti.
- Vis tiek kertam! Iš plytelės šokolado! - (Timas pa­
matė sarginėj ant palangės plytelę šokolado.)
- O ar turėsi už ką nupirkti šokolado, jei praloši?
Timas išsitraukė iš palto kišenės pinigus.
- Na, o dabar lažinatės?
- Taip kvailai niekad nesu lažinęsis, - burbtelėjo ka­
pinių sargas. - Ką gi, aš sutinku!
Juodu sukirto rankas ir per didžiules lyg parkas ka­
pines nuėjo prie pono Talerio kapo.
Jau iš tolo juodu pastebėjo prie kapo triūsiančius tris
vyriškius. Storasis kapinių sargas paspartino žingsnį.
- Taigi... - jis purkštelėjo lyg jūrų vėplys ir pasileido
į priekį.
Ant kapo kaip tik dėjo naują antkapį. Iš marmuro.
Aukso raidėmis ten buvo užrašytas tėvo vardas, pavar-

69
dė ir gimimo bei mirties metai. O apačioje užrašas -
„Nuo sūnaus Timo, kuris tavęs niekados nepamirš".
Darbininkai visai nekreipė domės į sargo šūkalio­
jimus. Jie parodė jam kažkokius popierius, kur buvo
parašyta, kad šis antkapis statomas visai teisėtai. Ir
dar kyštelėjo leidimą marmuro paminklui. Kai jie ėję
pro vartus, sargas buvo užsnūdęs, ir jie nenorėję jo
žadinti.
- Beje, - pridūrė vienas. - Sumokėti už viską turi
kažkoks Timas Taleris.
- Teisingai, - tarė Timas. - Štai pinigai.
Jis vėl išsitraukė iš kišenės pinigus, suskaičiavo ir
padavė darbininkams. Dabar jam liko penkiasdešimt
pfenigių.
Kapinių sargas murmėdamas nušlepsėjo atgal į sar­
ginę. Darbininkai sudėjo savo įrankius, kilstelėjo atsi­
sveikindami kepures ir nuėjo sau.
Timas stovėjo vienas, laikydamas rankoje penkias­
dešimt pfenigių, o kepurėje keistąją sutartį, ir pasa­
kojo nebyliam tėvo kapui visa tai, ką jis su didžiau­
siu džiaugsmu būtų papasakojęs kokiam nors gyvam
žmogui.
Pagaliau jis nutilo, žvilgtelėjo dar sykį į naują gražų
antkapį ir tarė:
- Aš grįšiu, kai galėsiu juoktis. Iki greito pasima­
tymo!
Staiga sutriko ir pridėjo:
- Aš tikiuosi, iki greito pasimatymo!

70
 Eidamas pro sarginę, jis paėmė iš supykusio sargo
plytelę šokolado ir už paskutinius pinigus nusipirko
tramvajaus bilietą. Timas nežinojo, kur eis. Jis tik žino­
jo, kad dabar susiieškos languočių ir susigrąžins savo
juoką. Jamnė į galvą neatėjo, kad už kampo languočius
antrąkart mokėjo tiems darbininkams, nes jie buvo pa­
maldūs žmonės ir už sekmadienio darbą turėjo gauti
dvigubai.

71 _
Timas Taleris, arba Parduotas juokas
 Devinta skiltis
PONAS RIKERTAS

Tramvajus buvo beveik tuščias. Čia sėdėjo tik ap­

skritutis vyriškis ir geraširdiškai lyg mopsas žvelgė į
Timą.
- Kur tu važiuoji? - paklausė jis.
- Į stotį, - atsakė Timas.
- Tada tu turėsi persėsti į kitą tramvajų. Šitas neva­
žiuoja į stotį. Aš tikrai žinau, nes ir man tenai reikia.
Ant kelių Timas buvo pasidėjęs kepurę ir jautė, kaip
tenai šiugžda sutartis. Ir ūmai jam kilo gera mintis.
Kuo dažniau eiti lažybų, ir pačių neįtikimiausių! Gal­
būt tada kurias nors praloš ir susigrąžins juoką.
Ir jis tarė:
- Lažinuosi su jumis, kad šitas tramvajus važiuoja
į stotį.
Vyriškis nusijuokė ir atsakė taip kaip ir storasis ka­
pinių sargas:
- Tu pralaimėjai lažybas, dar nespėjus susilažinti!
Ir pridūrė:
72
 - Juk čia devintas numeris. Jis dar niekada nevažia­
vo į stotį.
- Ir vis tiek aš su jumis lažinuosi, - tarė Timas taip
drąsiai, kad ponas Rikertas net apstulbo.
- Tu atrodai labai tikras, mažyli. Iš ko gi nori kirsti?
- Iš bilieto į Hamburgą, - greitai atsakė Timas.
73
 Ir pats nustebo nuo tokio ūmaus sprendimo. (Teisy­
bę sakant, jam buvo ne nauja ši mintis. Jis seniai gal­
vojo išplaukti į jūrą.)
- Argi tu nori važiuoti į Hamburgą?
Timas linktelėjo. Malonus „mopso" veidas nusi­
šypsojo.
- Tau nereikia lažintis, mažyli! Aš irgi važiuoju į
Hamburgą ir turiu du bilietus vienoje kupė. Mano bi­
čiulis, kuris turėjo važiuoti kartu, kažkodėl užtruko.
Taigi tu galėsi man sudaryti draugę.
- Ir vis dėlto aš noriu su jumis lažintis, - rimtai tarė
Timas.
- Puiku! Taigi lažinamės. Bet aš perspėju tave: tu
praloši! Kuo tu vardu?
- Timas Taleris.
- Gražus vardas. Skambus lyg moneta. Mano pavar­
dė Rikertas.
Ir jie padavė viens kitam rankas. Taip jie susipažino
ir susikirto.
Kai konduktorius ėjo per vagoną, ponas Rikertas jo
paklausė:
- Prašom pasakyti, ar šis tramvajus važiuoja į stotį?
Nespėjo jamkonduktorius atsakyti, nes staiga tram­
vajus stabtelėjo, ir Timas atsidūrė Rikerto glėbyje. Kon­
duktorius nubėgo į priekį. Ten kaip tik įšoko tarnauto­
jas su sidabriniais antsiuvais. Ir juodu susijaudinę pra­
dėjo apie kažką kalbėtis. Paskui konduktorius sugrįžo
ir kreipėsi į poną Rikertą:

74
 - Atleiskite, bet šiandien mes važiuosime į stotį, nes
sugedo mūsų linija. Šiaip devintas numeris į stotį ne­
važiuoja.
Jis atidavė pagarbą ir vėl nuėjo į priekį.
- Po galais! Gudriai tu laimėjai lažybas, Timai Ta­
leri! - nusijuokė Rikertas. - Tu juk žinojai, kad ta linija
sugedus, ar ne taip?
Timas liūdnai linktelėjo galvą. Jis mielai būtų pra­
laimėjęs lažybas. Ir dabar jam buvo aišku, kad Sano-
medas geba padaryti tokius dalykus, kokius mažų ma­
žiausiai galima pavadinti nepaprastais.
Stotyje ponas Rikertas paklausė Timo, kur jo laga­
minas.
- Viską, ko man reikia, aš turiu, - rimtai, nelyginant
koks senis, atsakė Timas. - O pasas guli švarkelio ki­
šenėj.
Berniukas iš tiesų turėjo pasą. Kai jam suėjo ketu­
riolika, jis prisiprašė, kad pamotė išsirūpintų. Mat jam
reikėsią rodyti pasą hipodromo kasoje. Ir pamotė iš­
sirūpino, nes tikėjosi, kad Timas vėl pradės lošti joty-
nėse.
Dabar Timas pamatė, kaip reikalingas pasas. Juk be
jo nenuvažiuosi.
Pono Rikerto bilietas buvo pirmoje klasėje. Prie kupė
durų kabojo lentelė su jo pavarde: „Kristianas Rikertas,
laivininkystės bendrovės direktorius". O žemiau buvo
dar viena pavardė. Ir kai Timas ją perskaitė, jo veidas

75
išblyško lyg popierius. Ten buvo parašyta: „Baronas
Lui Sanomedas".
Kai juodu susėdo, ponas Rikertas paklausė:
- Tau negera, Timai? Tu taip staiga išblyškai!
- Man taip kartais būna, - atsakė Timas ir nemela­
vo, nes kam pasaulyje kartais taip neatsitinka.
Traukinys kurį laiką važiavo palei Elbę. Ponas Ri­
kertas žiūrėjo į upę, į jos krantus, ir tai jam teikė malo­
numą. Timas niekur nežiūrėjo.
Malonios pono Rikerto akys vogčiomis nužvelgda­
vo Timą. Bet paskui vėl nukrypdavo į gražius upės
krantus.
Tasai berniukas vis nėjo jam iš galvos. Pagaliau jis
sumanė padrąsinti ir papasakoti kokį juokingą nutiki­
mą iš jūros kelionių. Tačiau greit pastebėjo, kad ber­
niukas išsiblaškęs ir visai jo nesiklauso.
Bet vos tik Rikertas nustojo pasakoti apie save ir
pradėjo kalbėti apie baroną Sanomedą, tą, kurio vie­
tą buvo užėmęs Timas, berniukas iškart atkuto ir net
prakalbo.
- Baronas turbūt labai turtingas? - paklausė
Timas.
- Baisiai turtingas. Visose pasaulio šalyse jis turi
įmonių. Laivininkystės bendrovė Hamburge, kurią aš
tvarkau, irgi priklauso jam.
- Baronas gyvena Hamburge?
Ponas Rikertas skėstelėjo rankomis, tarsi sakyda­
mas: „Iš kur aš galiu žinoti!"

76
 - Baronas gyvena visur ir niekur, - tarė jis paskui. -
Šiandien jis Hamburge, rytoj Rio de Žaneire, o poryt
galbūt jau Honkonge. Jo rezidencija, kiek aš žinau, yra
pilis Mesopotamijoje.
- Jūs turbūt jį gerai pažįstate?
- Niekas jo gerai nepažįsta. Jis keičiasi lyg chame­
leonas. Prisimenu, daug metų jo lūpos buvo siauros ir
suspaustos, o akys dygios ir nemalonios. Ir galiu galvą
dėti, kad jos buvo melsvos ir pavandenijusios. Bet kai
aš jį vakar pamačiau, jo akys buvo rudos, malonios. Ir
jis jau nebenešiojo akinių nuo saulės kaip anksčiau. Bet
labiausiai mane nustebino tai, kad šitas žmogus, kurio
lig šiol nebuvau girdėjęs juokiantis, vakar kvatojo lyg
mažas vaikas. Ir jis nė sykio nesuspaudė lūpų, nors
anksčiau turėjo papratimą gana dažnai taip daryti. Ti-
mas greit nusisuko į langą. Jis ką tik nejučiom buvo
suspaudęs lūpas.
Ponas Rikertas jautė, kad jo pasakojimas ne tik do­
mina berniuką, bet ir jaudina. Ir jis pakeitė temą:
- Ką tu, tiesą sakant, manai veikti Hamburge?
- Aš noriu stoti į laivą kelnerio mokiniu!
Ir vėl Timas nustebo nuo tokio ūmaus savo spren­
dimo, kuris šią akimirką jam šovė į galvą. O gal jis jau
seniai apie tai galvojo? Juk jeigu sumanei plaukti į jūrą,
tai reikia nuo ko nors pradėti.
Žmogus, sėdintis priešais Timą, nusišypsojo gera
tėviška šypsena.
- Tu laimės vaikas, Timai, - tarė Rikertas beveik iš-

77
kilmingai. - Kai tu nori pakliūti į stotį, tramvajus lyg
pagal tavo užsakymą pasuka iš įprastinio kelio; kai tu
ieškai darbo, sutinki žmogų, kuris gali tau jį pasiūlyti.
- Jūs galite įtaisyti mane kelnerio mokiniu?
- Laivo kelneris vadinamas stiuardu, - pataisė jį lai­
vininkystės direktorius. - Ir tu iš pradžių būsi junga.
Svarbiausia dabar, ar tavo tėvai sutinka?
Timas truputį pagalvojo ir paskui atsakė:
- Aš neturiu tėvų.
Apie pamotę jis nutylėjo, nes žinojo, kad ji niekados
nebūtų jo leidusi į jūrą. Be to, jis dabar visai nenorėjo
galvoti apie tai, kas buvo.
Dabar jau nedavė ramybės kita mintis. Ar susitiki­
mas su ponu Rikertu iš tiesų laimingas atsitiktinumas,
ar ir čia, kaip kapinėse ir tramvajuje, bus nagus priki­
šęs languočius?
Kartu su juoku Timas prarado ir dar vieną dalyką:
tikėjimą žmonėmis. O tai buvo blogai.
Rikertas kažko paklausė, ir Timas turėjo gerai pa­
galvoti, norėdamas suprasti jo žodžius, taip jo galva
buvo išūžta visokių minčių.
- Aš klausiu, ar galiu truputį tavimi pasirūpinti? -
paklausė ponas Rikertas. - O gal tau nepatinka mano
veidas?
Timas atsakė labai greitai:
- Ką jūs! Labai patinka!
Ir jis pasakė visai rimtai. Mat staiga pajuto, kad šis
žmogus nėra languočiaus - barono Sanomedo - sėb-

78
ras, nors ir tarnauja jo bendrovėje. Ir nuo tos minties
Timas vėl pasidarė patiklus ir geras keturiolikmetis
berniukas.
- Kas tau atsitiko? - tiesiai paklausė ponas Riker-
tas. - Tu dar nė sykio nenusijuokei, o juk progų buvo
pakankamai. Ar kokia nelaimė tave ištiko?
Timas dabar būtų mielai puolęs Rikertui ant kaklo,
kaip kad daroma teatre. Tik čia būtų buvęs ne vaidi­
nimas, o begalinis noras surasti žmogų, kuriam galėtų
viską pasipasakoti. Šį norą maldyti buvo taip sunku,
kad iš tos nevilties ir sielvarto didelės žvilgančios aša­
ros pabiro Timui iš akių.
Rikertas sėdėjo šalia jo ir ramiai lyg tarp kita ko
pasakė:
- Na neverk! Papasakok man, kas tau nutiko?
- Negaliu! - suriko Timas.
Paskui prisiglaudė prie pono Rikerto ir verkė verkė,
o jo kūnelis krūpčiojo nuo raudos.
Mažas apvalutis laivininkystės bendrovės direkto­
rius paėmė berniuko ranką ir laikė ją ilgai ilgai, kol
Timas išsiverkė ir užmigo.

79
 Dešimta skiltis
LĖLIIĮ TEATRAS

Laivas, kuriame Timas turėjo dirbti stiuardo padė­

jėju, vadinosi „Delfinas". Tai buvo prekinis-keleivinis
garlaivis, plaukiojantis iš Hamburgo į Genują.
Iki laivo išplaukimo dar buvo likusios trys dienos.
Tą laiką Timas galėjo gyventi pas poną Rikertą.
Jo namas buvo tikra vila. Baltas, lyg debesėlis vais­
kiame vasaros danguje, jis stovėjo prie pagrindinės El­
bės magistralės; fasadą puošė apvalus balkonas, kurį

80
rėmė trys kolonos, o po balkonu - maži paradiniai
laipteliai, kuriuos iš abiejų pusių saugojo du romūs
akmeniniai liūtai.
Timas su skaudama širdimi žiūrėjo į šitą džiaugs­
mingą šviesų namą. Anksčiau, kai jis dar buvo besi­
juokiantis berniukas iš skersgatvio, visa tai jam būtų
pasirodę lyg gražus sapnas, lyg laimingojo princo rū­
mai iš pasakos. Bet kai esi pardavęs savo juoką, vargu
ar tave gali nudžiuginti tokie daiktai. Liūdnas ir susi­
rūpinęs Timas praėjo tarp dviejų romių liūtų ir įžengė
į namą.
Ponas Rikertas gyveno kartu su savo mama. Tai
buvo gera ir maloni senutė garbanotais baltut baltutė­
liais plaukais ir nelyginant mergaitės balseliu, - ji lyg
vaikas juokėsi visur ir visada.
- Tu toks liūdnas, perniuk, - tarė ji Timui. - Tai la­
pai nekerai tokiam vaikui. Vėliau pamatysi, kat gyve­
nime pus tėl ko paliūtėti, ar ne tiesa, Kristianai?
Jos sūnus, laivininkystės bendrovės direktorius,
linktelėjo ir nuvedė ją į šalį. Jis pasakė jai, kad ber­
niukui, matyt, nutikusi kokia baisi nelaimė, tad tegu ji
būna tokia gera ir pasirūpina juo, kiek tik gali.
Senoji ponia nelabai suprato, ką jai kalbėjo sūnus. Ji
išaugo pasiturinčioje, linksmoje šeimoje, gavo turtingą,
linksmą vyrą, ir dabar jos senatvė buvo džiugi ir ne­
rūpestinga. Apie siaurus miesto skersgatvius ji buvo
girdėjusi iš sentimentalių istorijų, kurių klausydamasi
graudžiai verkė, o barnių, pavydo, klastos niekados ne-

81
matė ir nenorėjo matyti. Visą savo gyvenimą ji buvo lyg
vaikas, lyg žydras krokas, kuris niekad nenuvysta.
- Šinai ką, Kristianai, - tarė ji, kiek pasikalbėjusi su
sūnumi. - Aš eisiu truputį pasifaikščioti su perniuku.
Tu pamatysi, su manimi jis tikrai juoksis.
82
 - Būk atsargi, mama! - tarė Rikertas.
Ir senutė prižadėjo.
Timui tie pasivaikščiojimai buvo tikra kankynė. Jis
labai prisirišo prie šito mielo vaiko, kuriam, duok Die­
ve, jau buvo aštuoniasdešimt, ir norėjo būti linksmas.
Kai maža putli ranka imdavo Timo ranką, jam užei­
davo noras mirktelėti senutei ir nusijuokti. Jis net mie­
lai ją būtų paerzinęs lyg vyresnę seserį. Tačiau Timo
juokas buvo toli. Kažkur po žemę jį nešiojosi turtingas
ir keistas baronas. Timas suprato pardavęs didžiausią
savo turtą.
Antradienį senoji frau Rikert sumanė keistą dalyką.
Ji perskaitė laikraštyje, kad lėlių teatre rodoma pasa­
ka „Gudrusis Ansas". Tai pasaka apie princesę, kuri
niekada nesijuokė. Frau Rikert puikiai prisiminė šią
pasaką ir dabar nutarė pasižiūrėti to vaidinimo kartu
su berniuku, kuris niekada nesijuokia.
Ji labai džiaugėsi savo sumanymu, bet niekam apie
tai nesakė. Ji kikeno visą rytą ir tik po pietų pakvietė
abu vyrus - poną Rikertą ir Timą - nueiti į vaidinimą.
O tiedu negalėjo senutei prieštarauti, tad visi trys ap­
sirengė ir nužygiavo.
Lėlių teatras buvo visai netoli - Evelgene, mažame,
nuošaliame Hamburgo priemiestyje, kur ant aukšto El­
bės kranto stovėjo gražūs, sodais apsodinti nameliai.
Čia, vieno viešbučio galiniame kambaryje, ir buvo įsi­
kūręs lėlių teatras.
Maža salė buvo pilna vaikų. Tik kur ne kur kyšojo
mamytės ar tėvelio galva.

83
 Frau Rikert tuoj pat nusižiūrėjo tris laisvas vietas
antroje eilėje ir juokdamasi bei mosikuodama ranko­
mis ėmė tenai brautis. Ponas Rikertas su Timu sekė iš
paskos. Ir vos tik jie susėdo, salėje pasidarė tamsu, ir
maža raudona tatro uždanga pakilo.
Vaidinimas prasidėjo rimuotu karalaičio ir valkatos
dialogu. Juodu susitiko naktį plyname lauke, šviečiant
mėnesiui. Karalaičio veidas išblyškęs ir rimtas. Valka­
tos veidas, nors ir apšviestas balsvos mėnulio šviesos,
rausvas, o lūpos visąlaik šypsosi. Šit koks jų pokalbis.

KARALAITIS:
Svečioj šaly, girdėjome visi,
Širdis princesės skendi liūdesy.
O! Svetimi man juokas ir džiaugsmai,
Tik vieno trokštu - vesti ją nūnai.
Princesės rūmus rasti privalau,
Parodyk man, atlyginsiu, brolau!

VALKATA:
Antai pažvelk, pilaitė dyvina.
Man metas eit, naktis kol mėlyna.
Įspėju, jums vilties nėra, dievaž,
Ji prasijuoks, vos tik įžengsiu aš.

KARALAITIS:
Keliauji veltui patikėt gali,
Princesė nesijuoks! Tiesa gili.

84
 Pasauly nieko amžino nėra,
Tad nejuokauk su lemtimi žiauria.
Mūs žemė - mažas rutuliukas. Toks,
Kuris lyg muilo burbulas susprogs.
Ar savo būtį perpratę giliai
Kvatosimės nelyginant kvailiai?

VALKATA:
O tamsta ne kvailys, matau išsyk,
Bet nušnekėjai... Pone, pasakyk,
Nejaugi tikslas mūs - mirtis juoda?
Gyvenk ir džiaukis duota valanda.
Ne šukių lietui taurė sukurta,
O tam, kad vyno būtų pripilta.
Ateis diena, sukuls ją. Bet saldus
Jai dūžtant vynas liesis per kraštus.

KARALAITIS:
Ko džiaugtis taurei laime netikra,
Jei sudaužys ją pokylio audra?

VALKATA:
Todėl ji tyro spindesio pilna,
Kad žino - laimė jos ne amžina!

KARALAITIS:
Visai nesuprastas likau, deja.
Bastūne, eikime kartu pas ją.

85
 Jei tik ją besijuokiant pamatau,
Tuoj karalystę dovanoju tau.

VALKATA:
Lažybų kertam, pone! Juk išties
Tik juokas skiria žmogų nuo žvėries.
Ir juokas amžiams dovana gamtos -
Žmogus, kai linksma, juokias visados.

Uždanga nusileido, ir salėje pasidarė beveik visai

tamsu. Tik siauras šviesos ruožas skverbėsi per už­
dangos plyšelį. Daugumas vaikų nesuprato šio trum­
po prologo ir dabar nerimavo ir šnibždėjosi tarpusavy
nekantriai laukdami, kada gi prasidės tikrasis vaidi­
nimas.
Antroje eilėje tyliai sėdėjo trys žmonės, ir kiek­
vienas mąstė apie skirtingus dalykus. Senoji frau Ri-
kert baisiai jaudinosi, - pasirodo, ji manė tą patį, ką
ir tas valkata. Žinia, nieko blogo pritarti valkatai (ji
kiekvienam ir išmaldos duodavo). Bet daug mieliau
ji būtų norėjusi pritarti karalaičiui, juk jis toks rimtas
ir gražus.
Ponas Rikertas, sėdintis jai iš dešinės, norėjo pa­
matyti Timo veidą. Tačiau tik siauras šviesos ruoželis
krito Timui ant kaktos, kuri buvo balta kaip karalai­
čio veidas. Ponas Rikertas suabejojo, ar ne be reikalo
jo motinos sumanyta eiti į lėlių teatrą, - juk jis dieną
matė Timą verkiant.

86
 O Timui tik viena buvo galvoje: kad tiktai niekas
jo neprakalbintų! Jam smaugė gerklę, lyg kas būtų jį
dusinęs. Ir vėl lyg koks priedainis jo mintyse iškilo
paskutinės prologo eilutės:

Ir juokas amžiams dovana gamtos -

Žmogus, kai linksma, juokias visados.

... juokias visados... visados... visados...

Šit uždanga vėl pakilo, ir Timas išvydo, kaip pro pi­
lies langą pažvelgė išblyškusi ir labai rimta princesė.
Dabar pilies sodelyje po langu pasirodė karalius,
princesės tėvas. Jį pamačiusi, mergaitė tylėdama grei­
tai atsitraukė nuo lango.
Jo didenybė karalius atsisėdo ant baseino krašto ir
žiūrėdamas į vandenį bei gėles liejo savo sielvartą: kiek
juokdarių, kiek pajacų šaukta dukteriai prajuokinti, bet,
deja! Lig šiol dar niekas jos neprajuokino.
Karalius dūsaudamas atsistojo. Salėje buvo tylu
tylu.
Jo didenybė, sielvartaudamas dėl savęs ir savo duk­
ters, vaikščiojo po sodą. Staiga jis sustojo ir sušuko:
„O, jeigu kas ją prajuokintų! Atiduočiau tam princesę
už pačią ir dar pusę karalystės priedo!"
Tą akimirką į sodą įėjo valkata ir nuliūdęs svečios
šalies karalaitis. Išgirdęs beviltišką karaliaus šauksmą,
valkata tiesiai išdrožė: „Jūsų didenybe, ar jūsų žodis
tvirtas? Jeigu aš prajuokinu princesę, gaunu ją už pa-

87
čią? Pusę karalystės galite sau pasilikti, nes va šitas
ponas atiduoda man visą".
Karalius nustebęs žiūrėjo į abu keliauninkus, taip
netikėtai išgirdusius jo šauksmą. Išblyškęs svečios
šalies karalaitis jam patiko labiau negu sveikas, rau­
donskruostis valkata. (Karaliai irgi turi savo skonį.) Ta­
čiau jis nenorėjo laužyti duoto žodžio ir tarė: „Jeigu tau
pavyks, nepažįstamasai, prajuokinti princesę, tu tapsi
princu ir jos vyru!"
Valkatai tik to ir tereikėjo. Jis pasileido bėgti kažin
kur, palikęs karalius vienu du.
Tada uždanga nusileido, ir prasidėjo pertrauka. Ma­
žieji žiūrovai nekantravo. Nusijuoks princesė ar ne?
Timas Taleris širdy vylėsi, kad ji nenusijuoks. Per
tą trumpą laiką ji tapo jam lyg tikra sesuo; susikibę
už rankų, juodu galėjo drąsiai žvelgti į besijuokiantį
pasaulį. Bet Timas puikiai žinojo, kaip baigiasi pasa­
kos. Suspausta širdimi jis laukė tos akimirkos, kada
princesė nusijuoks.
Ir Timui nereikėjo ilgai laukti. Kai uždanga pakilo,
princesė vėl rymojo prie lango, o abu karaliai sėdėjo
ant baseino krašto. Už scenos pasigirdo dainos ir juo­
kas, ir staiga sode pasirodė valkata. Jis vedėsi žąsį su
auksiniu antkakliu. O paskui ją, įsikibęs žąsiai į uode­
gą, tarsi lipte prilipęs, kinknojo kažkoks storulis, jam
į ranką įsitvėręs krypuliuodamas ėjo mažas žmogeliu­
kas, į jį buvo įsikirtusi sena moteriškė, į moteriškę ber-

88
niukas, į berniuką mergaitė, o į mergaitę - šuniukas.
Jie atrodė tarsi kokio burtininko sukabinti: šokinėjo,
strypčiojo, lyg už siūlo tampomi. Ir taip kvatojo, kad
skambėjo visas sodas.
Princesė ištempė kaklą, norėdama geriau viską pa­
matyti. Ji išplėtė akis, bet jos lūpos nė nevirptelėjo.
- Nesijuok, sesele! - maldavo Timas. - Tegu nors vi­
sas pasaulis juokiasi, bet mudu būkime rimti.
Tačiau Timas prašė veltui. Liūdnasis svetimos ša­
lies karalaitis netyčia paglostė šunelį, bėgantį gale, ir
jo ranka lipte prilipo tam prie uodegos. Karalaitis bai­
siausiai išsigando ir kita ranka stvėrėsi princesės tėvo.
Tada prie tos neįprastos procesijos prisikabino ir sena­
sis karalius. Neatrodė, kad karaliams tai būtų patikę.
Jie ėmė strypčioti ir tampyti kits kitą, norėdami kaip
nors atsikabinti. Bet nieko jiems neišėjo. Galų gale juo­
du aprimo ir, rodės, net apsidžiaugė, kad kažkoks bur­
tininkas juos privertė ką nors padaryti prieš jų valią.
Ir tada kojos pačios pradėjo kilnotis, o jau paskui
sulig kiekvienu žingsniu jie ėmė šokinėti, staipytis ir
vis prunkščioti iš juoko.
Tą akimirką už lango pasigirdo princesės juokas.
Užgrojo muzika. Visi ėmė šokti ir juoktis, net vaikai
salėje kvatojo kartu ir trepsėjo iš džiaugsmo.
Vargšas Timas sėdėjo vienas - lyg nebylus akmuo
juoko jūroje. Senoji frau Rikert taip kvatojo, kad užsi­
dengė rankomis veidą ir palinko į priekį. Iš to juoko ji
net apsiverkė.

89
 Staiga Timas pirmąsyk pamatė, kokie panašūs besi­
juokiančio ir verkiančio žmogaus judesiai. Ir jis suma­
nė baisią apgaulę: užsidengė rankomis veidą ir palinko
į priekį tarytum juokdamasis.
Tačiau jis verkė. Pro ašaras jis kalbėjo: „Miela
princese, kodėl gi tu nusijuokei? Kodėl, kodėl tu nu­
sijuokei?"
Kai uždanga nusileido ir užsidegė šviesa, senoji
frau Rikert išsiėmė iš rankinuko mažytę nėrinių nosi­
nę, nusišluostė ašaras, tada padavė berniukui ir tarė:
- Še, Timai, nusišluostyk ir tu juoko ašaras. Aš žino­
jau, kad šitam spektakly tu tikrai kvatosi!
Ir senoji frau išdidžiai pažvelgė į savo sūnų, poną
Rikertą.
- Taip, mama, - mandagiai pritarė šis. - Iš tiesų
buvo puikiai sumanyta.
Tačiau, kai sakė šiuos žodžius, jo veidas buvo liūd­
nas. Jis žinojo, kad berniukas apgavo senutę tik neno­
rėdamas jos įskaudinti. Ir Timas matė, kad Rikertas
viską suprato.
Pirmąsyk po tos lemtingos dienos hipodrome ber­
niuką suėmė baisus apmaudas. Ir jis pasiryžo žūtbūt
susigrąžinti savo juoką.

90
 ANTROJI KNYGA
POTVYNIAI IR ATOSLŪGIAI

Išmokyk mane juoktis -

išgelbėsi mano sielą!
Anglų patarlė

91
 Vienuolikta skiltis
BAISUSIS BARONAS

Viena laimė, kad Timo laivas kitą dieną turėjo iš­

plaukti į Genują. Senoji frau Rikert stovėjo ant baltos
vilos laiptų ir mojavo. Ir Timas mojavo ilgai, kol geroji
senutė išnyko iš akių.
Laivininkystės bendrovės direktorius pats palydėjo
berniuką į laivą. Jis nupirko jam drabužių, batus, ran­
kinį laikrodį ir naujutėlę jūrininko kuprinę.
Jau ant molo jis padavė Timui ranką ir tarė:
- Drąsiau, vaike. Kai grįši po trijų savaičių, pasaulis
tau atrodys visai kitoks. Ir tikriausiai tu vėl juoksies.
Sutarta?
Timas sutriko. O paskui greitai atsakė:
- Kai sugrįšiu, pone Rikertai, aš vėl juoksiuos. Su­
tarta!
Jam suspaudė gerklę.
- Labai ačiū! - sumurmėjo jis ir užbėgo laipteliais
į denį.
Laivo kapitonas buvo niūrus ir mėgo išgerti, o visa
kita jam nerūpėjo. Kai Timas jam prisistatė, jis dėbte­
lėjo į jį ir sumurmėjo:
93
 - Eik pas stiuardą. Jis čia irgi naujokas. Abu turėsite
vieną kajutę.
Timas, pirmąsyk savo gyvenime atsidūręs laive,
lyg pagautas klydinėjo siaurais koridoriais, lipo gele­
žiniais laiptais, čia nusigaudavo į vairagalį, čia į prieki-
galį. Laivo įgula nevilkėjo uniformos. Iš kitų keleivių ji
skyrėsi tik darbo drabužiais. Ir Timas nežinojo, pas ką
eiti. Taip beklaidžiodamas viduriniame deny jis pama­
tė atviras duris ir įėjo. Tai buvo nedidelis kambarys; iš
jo vidurio kilo gražūs laiptai su aukštais blizgančiais
turėklais. Iš apačios sklido keptos žuvies kvapas, ir Ti­
mas suprato, kad, matyt, čia jam teks dirbti.
Kambuzas buvo dešinėje - iš ten sklido skaniausi
kvapai. Tiesiai pro dvivėres duris buvo matyti erdvi
salė, kurioje stalai ir kėdės buvo pritvirtinti prie grindų.
Kažkoks vyriškis baltu švarku dengė stalus. Jo išvaiz­
da, didelė apvali galva, rudi garbanoti plaukai atrodė
Timui pažįstami, bet jis nežinojo, kas tas žmogus.
Kai berniukas įėjo į salę, baltašvarkis atsigręžė ir vi­
sai nenustebęs tarė:
- Tu jau čia!
Tačiau Timas nustebo. Jis pažinojo šitą žmogų. Ir
keista, jis net prisiminė jo vardą. Krešimiras. Tai tas
pats žmogus, kuris hipodrome klausinėjo Timą tokių
nemalonių dalykų, o galop pridūrė: „Galbūt aš galėsiu
tau kada nors padėti!" Tai tas pats žmogus, kurio dy­
gios pavandenijusios akys labai panėšėjo į Sanomedo,
to barono, kurio Timas ieškojo.

94
 Ponas Krešimiras greit išblaškė Timo mintis. Jis nu­
vedė berniuką į judviejų kajutę, numetė kuprinę ant
lovos ir padavė jam languotas kelnes ir baltą švarką,
tokį, kokį pats vilkėjo.
Nauji drabužiai Timui puikiai tiko.
- Rodos, lyg būtum gimęs stiuardu, - nusijuokė
Krešimiras.
Bet, pamatęs rimtą Timo veidą, nutilo. Susimąs­
tęs pažvelgė į berniuką ir burbtelėjo labiau sau negu
Timui:
- Norėčiau žinoti, kokį sandėrį jūs sudarėte?
Tačiau paskui, lyg norėdamas nuvyti tą mintį, išsi­
tiesė, timptelėjo savo baltą švarką ir piktai tarė:
- Na, prie darbo! Drožk į kambuzą pas Enriką ir
padėk jam skusti bulves. Aš pašauksiu, kai būsi reika­
lingas. Eik!
Iki pat vakaro Timas turėjo kambuze skusti bulves.
Kokui Enrikui, tam senam skrabalui iš Genujos, niekas
nerūpėjo kaip ir kapitonui. Laivas - tai atskiras mažas
pasaulis, kuriame kapitonas ne tik viešpats ir valdovas,
kiekvienas jo žingsnis ir žodis yra pavyzdys kitiems.
Jeigu kapitonas griežtas ir sumanus, įgula irgi būna
tokia pat. Jeigu jis aplaidus, toks kaip garlaivyje „Del­
finas", tai visi, net ir kokas, yra slunkiai ir tinginiai.
Šitas Enrikas be paliovos pasakojo Timui juokingas
istorijas darkyta italų ir vokiečių kalba. O kadangi Ti­
mas nė sykio nenusijuokė, jis pamanė, kad berniukas
nesupranta. Tačiau vis tiek pasakojo visokias istorijas,

95
matyt, jau savo malonumui. Ir nė nepastebėjo, kad Ti-
mas pernelyg storai lupa bulves.
Kai garlaivis vėlią popietę pagaliau išplaukė iš
Hamburgo uosto, Timui teko eiti į restoraną ir padėti
Krešimirui. Visąlaik Timas jautė įdėmų pavandenijusių
stiuardo akių žvilgsnį, ir jam buvo kažkaip nesmagu.
96
Per tą susirūpinimą jis net supainiojo keletą užsakymų.
Vienai amerikietei, užuot atnešęs viskio, atnešė citrinų
sulčių, o škotui lordui vietoj kiaušinienės su kumpiu -
du gabalus riešutinio torto.
Ponas Krešimiras be jokio pikto žodžio viską kaipmat
sutvarkė. O tuo pačiu vis mokė Timą naujojo amato.
- Serviruok iš kairės! Kai su dešiniąja aptarnauji,
kairę laikyk už nugaros. Šakutės - iš kairės, peilis - iš
dešinės, ašmenimis į lėkštę!
Po vakarienės jį vėl nusiuntė į kambuzą padėti ko­
kui plauti indų. Timas buvo išsiblaškęs ir neramus; jo
galvoje sukosi tūkstančiai klausimų. Kodėl baronas
nepasinaudojo tuo bilietu ir nevažiavo kartu su Timu
ir ponu Rikertu į Hamburgą? Kodėl Krešimiras stai­
ga pasidarė stiuardu tame laive, kur Timas tarnauja
junga? Kodėl Rikertas įtaisė jį būtent į šį laivą? Kodėl?
Kodėl? Kodėl?
Staiga Timo mintis išblaškė garsiai pasakytas: „Ko­
dėl?" Vyriškas balsas klausė:
- Kodėl jūs atsidūrėte šiame laive?
O kitas balsas atsakė:
- O kodėl aš negaliu čia būti?
Tai buvo Krešimiro balsas.
- Eime į denį! - paliepė pirmasis balsas.
Timas išgirdo žingsnius ant siaurų geležinių laip­
tų, vedančių į vairagalį. O paskui ir žingsniai, ir balsai
nutilo. Bet Timo galvoje jie vis dar skambėjo. Jam ro­
dėsi, kad pažįsta tą balsą, kuris kalbėjo su Krešimiru.

97
Ir staiga, bešluostydamas dubenį sriubai, jis prisiminė,
kieno tai balsas.
Tas balsas buvo žmogaus, kuriam jis pardavė savo
juoką, - barono balsas.
Dubuo išslydo jam iš rankų, nukrito ant grindų ir
sudužo, Enrikas išsigandęs šūktelėjo „Mamma mia"
ir atšoko, o Timas leidosi bėgti į vairagalį paskui tuos
balsus.
Viršuje nieko nebuvo. Blanki dviejų žibintų šviesa
krito ant denio ir bure užklotos valties. Staiga Timas
išgirdo šnabždesį, o kai žvilgtelėjo į kairę, iš kur skli­
do balsai, pamatė už valties kažką judant. Timas ant
pirštų prisėlino arčiau ir pamatė po valtimi keturias
vyriškas kojas. Daugiau jis negalėjo nieko įžiūrėti. Bet
dabar tikrai žinojo, kad tie balsai sklinda iš už valties.
Tyliai, žingsnis po žingsnio, Timas ėjo artyn. Vieną
kartą girgžtelėjo grindys. Bet du vyrai, pasislėpę už
valties, nieko negirdėjo.
Pagaliau Timas priėjo dar arčiau ir ėmė klausytis
jų pokalbio.
-... nekrėskite juokų! - šnibždėjo barono balsas. -...
tiesiog juokinga! Gal norite mane įtikinti, kad pinigus,
kuriuos gavote už akcijas, jau išleidote?
- Kai tik gavau iš jūsų akcijas, jos iš karto ėmė kris­
ti, - ramiai tarė Krešimiras.
- Sutinku! - baronas nusijuokė nusipirktu juoku. -
Akcijos krito, nes aš biržoje turiu šiokią tokią įtaką, bet
ketvirtis milijono, man rodos, turėjo jums likti.

98
 - Tą ketvirtį milijono aš padėjau į banką, kuris ne­
trukus subankrutavo, barone.
- Jums nesiseka! - vėl nusijuokė Sanomedas. Timas
net pašiurpo nuo šito juoko. Jis jau norėjo šokti ir stver­
ti baroną už gerklės. Bet susivaldė - juk jam reikėjo
būtinai viską išgirsti.
- Jeigu jums ir teko imtis kokio darbo, - pasakė ba­
ronas, - tai ar būtinai šiame laive kartu su šiuo ber­
niūkščiu?
Dabar nusijuokė Krešimiras.
- Niekas negali man to uždrausti! - sušuko jis.
- Tyliau! - sušnypštė Sanomedas.
Krešimiras pusbalsiu kalbėjo toliau:
- Aš jums pardaviau savo akis ir už tai gavau jūsų -
pavandenijusias lyg žuvies. Kaip užmokestį jūs davėte
man akcijų už vieną milijoną, tačiau nė viena markė
iš to milijono nepateko į mano kišenę. Jūs buvote gud­
resnis už mane. Bet šįkart aš būsiu gudresnis, barone.
Aš dusyk mačiau jus su berniuku hipodrome. O po to
berniukas kiekvienąsyk laimėdavo; ir dar aš pamačiau,
kad jis pasidarė niūrus ir liūdnas, lyg koks vienišas
ligotas senis.
Kai Timas išgirdo tuos žodžius, širdis jam suspur-
do - rodės, tuoj iššoks iš krūtinės. Bet jis susitvardė ir
sukando dantis.
Krešimiras kalbėjo toliau:
- Aš vis tiek sužinosiu, kokį sandėrį jūs sudarėte
su berniuku, barone! Aš to vaiko nepaleidžiu iš akių

99
jau ketveri metai, ir man nelengvai pavyko įsitaisyti
stiuardu į šį garlaivį, tačiau dabar...
Barono balsas pertraukė Krešimirą:
- Dabar aš vėl siūlau jums milijoną. Grynais ir
tuoj pat.
- Šį kartą, barone, pirmenybė tenka man! - Kre-
šimiras kalbėjo ramiai ir drąsiai. - Tuo, ką aš žinau,
galiu pasinaudoti trejopai: pareikalauti grąžinti mano
akis arba pasiimti milijoną, arba - tai būtų ne taip jau
blogai, - priversti jus nutraukti su berniuku sutartį, ne­
svarbu, kokia ji.
Timas kandžiojo tamsoje lūpas, bijodamas sudejuoti.
Valandėlę buvo tylu. Paskui vėl prabilo baronas:
- Mano sandėris su berniuku jūsų neliečia. Tačiau
jeigu jūs taip trokštate savo senų akių, aš pasiruošęs
tam tikromis aplinkybėmis...
Krešimiras kone dusdamas pertarė jį:
- Taip, barone, aš trokštu savo senų akių, aš trokš­
tu savo senų, nuoširdžių, kvailokų, geraširdiškų akių
labiau negu visų pasaulio turtų, nors jūs šito niekada
nesuprasit!
- Aš šito niekad nesuprasiu, - patvirtino barono
balsas. - Vis dėlto aš esu pasiruošęs su tam tikrom są­
lygom nutraukti mūsų sutartį. Prašom žvilgtelėti į šį
veidrodėlį!
Po šių žodžių stojo kraupi tyla. Timą išpylė prakai­
tas - ir nuo to pokalbio, kurį girdėjo, ir iš baimės, kad
jį kas pastebės.

100
 Pagaliau jis išgirdo tylų Krešimiro balsą:
- Aš jas vėl turiu!
- O dabar pasakysiu savo sąlygą! - tarė baronas.
Tačiau Timas daugiau nieko nebesiklausė. Kreši-
miras vėl turėjo savo akis, o jis, Timas, girdėjo čia pat
savo prarastą vaikišką juoką, kurio labiausiai už viską
pasaulyje ilgėjosi.
Jis nebegalėjo ilgiau valdytis. Puolė į priekį ir
sušuko:
- Atiduokite man...
Bet užkliuvo už lyno, parkrito, trenkė galvą į aštrų
valties kampą ir be sąmonės susmuko ant denio.

101
 Dvylikta skiltis
KREŠ1MIRAS

Kai Timas pabudo, už storo iliuminatoriaus stiklo

siūbavo pikta žėruojanti Marso akis. Timas gulėjo ant
viršutinio gulto toje pačioje kajutėje, kur ir stiuardas.
Virš Atlanto brėško pilkas rytas.
Kajutėje kažkas brazdėjo.
Timas pakėlė galvą. Tai buvo Krešimiras. Ir jis tą
akimirką pakėlė galvą. Blankioje šviesoje, kuri sklido
nuo lemputės prie Krešimiro lovos, jų žvilgsniai susiti­
ko. Stiuardo akys buvo rudos ir geros.
- Na, mano vaike, kaip tu jautiesi? - maloniai pa­
klausė jis.
Timas dar nebuvo pabudęs. Jis niekaip negalėjo pri­
siminti, kaip čia pateko. Ir šitas Krešimiras, kuris dabar
jo kažko paklausė, buvo visai kitoks negu tas, kuriam
jis padėjo restorane, daug ramesnis ir malonesnis.
Stiuardas priėjo arčiau.
- Tau geriau, vaike?
Ir tik dabar Timas atsiminė vakarykštę dieną: bal­
sus už kambuzo durų, pokalbį už valties ir savo paties
šūksnį ir griuvimą.
102
 - Kur baronas? - paklausė jis.
- Aš nežinau, Timai. Laive jo jau nebėra. Bet pasa­
kyk man, ar tu vakar vakare klauseisi mūsų kalbos?
Berniukas linktelėjo galvą.
- Aš džiaugiuosi, kad jūs susigrąžinot akis, pone
Krešimirai!
- O tu, Timai? Ką tu nori gauti iš barono?
- Savo... - Timas užsikirto.
Jis prisiminė sutartį ir tvirtai suspaudė lūpas.
Staiga Krešimiras pliaukštelėjo sau per kaktą.
- Kaip man anksčiau neatėjo į galvą! - sušuko jis. -
Šitas didžiai gerbiamas sukčius juokiasi lyg mažas ber­
niukas. Aš jaučiau, kažkas ne taip, kažkas jam netinka.
Dabar aš žinau: man krito į akis jo juokas! Veikiau... -
Krešimiras pažvelgė į Timą... - tavo juokas.
- Aš jums šito nesakiau! - sušuko Timas. - O gal aš
vakar vakare prasitariau?
- Ne, Timai, tu nespėjai prasitarti. Ir, matyt, tavo
laimė. Aš juk žinau tą skirsnį apie tylėjimą barono su­
tartyje. Nusiramink. Tu nieko nepasakei.
Bet Timui reikėjo ne nusiraminimo. Jam reikėjo tuoj
pat išbandyti sutarties galią. Jis turėjo lažintis su Kre-
šimiru iš ko nors visai neįmanoma.
Timas norėjo šokti iš lovos, bet, vos tik pakilo, jam
pradėjo suktis galva ir tvinkčioti smilkiniuose. Ir jis vėl
įsikniaubė į pagalvį.
Krešimiras padavė jam iš anksto paruoštą tabletę ir
stiklinę vandens.

103
 - Paimk, Timai! Šiandien tu turėsi pagulėti. O ry­
toj viskas bus gerai. Tau nieko neatsitiko, tik gumbas
kaktoj, - taip pasakė vairininkas, o anksčiau jis buvo
sanitaras.
Timas klusniai prarijo tabletę, vis galvodamas apie
lažybas. Pagaliau jam atėjo į galvą gera mintis, ir jis vėl
užvedė kalbą apie baroną, kurią buvo sumanęs panau­
doti lažybose.
- Kokią sąlygą jums iškėlė baronas? Na, kai grąžino
jūsų akis?
- Jokios! - nusijuokė Krešimiras. - Kai tu šūktelė­
jai ir pargriuvai ant denio, atbėgo jūreiviai, ir baronas
pasislėpė valties šešėlyje. Tada aš jam sušnibždėjau:
„Arba jūs grąžinkite man akis be jokių sąlygų, arba aš
kai ką papasakosiu žmonėms!"
-Na?
Krešimiras vėl nusijuokė.
- Baronas pradėjo net mikčioti iš jaudulio ir tarė:
„Be jo-kių są-ly-gų!"
Timas greit nusisuko į sieną. Kaip mielai dabar jis
būtų nusikvatojęs, bet, deja, tik bjauri grimasa iškreipė
jo veidą.
- Norėčiau žinoti, kur dabar tas baronas, - sumur­
mėjo Krešimiras.
Tai buvo tie žodžiai, kurių Timas ir laukė.
- Lažinamės! Ar jūs sutinkat? - paklausė Timas
ramiai.
- Gali sakyti man „tu", - pertraukė jį Krešimiras.

104
 - Ar tu sutinki? Kertam, kad mes per penkias minu­
tes sužinosim, kur yra tas baronas!
- Iš ko tu nori lažintis?
- Iš gabalo riešutinio torto!
- Šitą aš tau galiu duoti. Jei neklystu, tu turi šitas
lažybas laimėti - ne tik šitas, visas. Na sutarta!
Stiuardas padavė Timui ranką, ir Timas perkirto.
Ir tą pačią akimirką gretimoje kajutėje kažkas įjun­
gė radiją. Direktorius pranešė apie orą. Paskui pradėjo
pasakoti apie aukštuomenės gyvenimą.
Timas ir Krešimiras iš pradžių supyko - kam jiems
tos žinios, bet paskui pastatė ausis. Direktorius skaitė:
„Garsusis verslininkas, baronas Sanomedas, kurio
turtai, keletas milijardų dolerių, surengė šią naktį Rio
de Žaneire priėmimą Brazilijos sostinės pramonininkų
garbei. Pokylio pradžioje baronas paliko savo svečius ir
grįžo tik po dviejų valandų kažko susijaudinęs. Buvo pa­
stebėta, kad sugrįžo su juodais akiniais ir nenusiėmė jų
visą vakarą. Manoma, kad sena akių liga, kurią jis, kaip
rodėsi, buvo išsigydęs, vėl paaštrėjo. Telefonu mums
pranešė, kad pokylis tęsiasi, ir baronas, matyt, vėl..."
Čia kažkas radiją išjungė, ir už sienos pasigirdo
vandens čiurlenimas.
Timo veidas pasidarė blyškus lyg brėkštantis rytas.
Jis vėl laimėjo lažybas, vadinasi, sutartis dar galioja.
Bet jį išgąsdino tas keistas pranešimas.
- Kaip galima taip greit nuskristi į Rio de Žanei-
rą? - sutrikęs paklausė jis.

105
 - Pinigai viską gali, - atsakė Krešimiras.
- Bet šitaip greit nė lėktuvas nenuskris! - sušuko
Timas.
Iš pradžių stiuardas nieko neatsakė. Po valandėlės
burbtelėjo:
- Aš maniau, tu žinai, su kuo susidėjai.
Ir staiga jis sukruto subruzdo, lyg bijodamas pavė­
luoti į darbą. Tarpdury dar sykį atsisuko ir tarė:
- Pabandyk užmigti, Timai. Lovoje galvoti - tuščias
darbas.
Laimė, Timas buvo protingas berniukas ir greit už­
migo. Kai jis pabudo, buvo jau arti vidurdienio. Kreši­
miras jam atnešė lėkštę sriubos, laimėtą gabalą riešuti­
nio torto, ir Timui staiga pasidarė labai lengva ir gera.
Pagaliau jo baisią paslaptį žino kitas žmogus, ir šitas
žmogus laimėjo lažybas su baronu Sanomedu. Timas
taip apsidžiaugė, kad visai pamiršo keistąjį pranešimą
iš Rio de Žaneiro.
Po pietų atėjo vairininkas, augalotas vaikinas iš
Hamburgo, vardu Džonis. Jis paklausė, kaip Timas
jaučiasi, labai atsargiai apčiupinėjo gumbą, davė dar
vieną tabletę ir tarė:
- Rytoj jau galėsi šokinėti, vaike! Manau, daugiau
neįsipainiosi į raizgus ar į kokias pinkles.
Ir jis išėjo.
„Jeigu tu žinotum, į kokias pinkles aš patekau!" -
pagalvojo Timas. Ir vėl užmigo. Vairininkas jam buvo
davęs migdomųjų.

106
 Naktį, kai Krešimiras grįžo į kajutę, Timas pabudo.
Stiuardas atsirėmė alkūnėmis į Timo gultą ir tarė:
- Vis dėlto kokią niekšybę sugalvojo tas nevidonas!
- Ką jūs... Ką tu turi omeny? - paklausė Timas.
- Vis tą patį. Aš žinau, tu privalai tylėti. Na ir gerai,
tylėk.
Tačiau aš viską žinau: jis turi tavo juoką, o tu laimi
kiekvienas lažybas! O kas būtų, jei tu praloštum nors
vienas?
- Aš to ir trokštu, - tyliai atsiliepė Timas.
Daugiau jis nieko nepasakė.
- Aš pagalvosiu apie tai, - tarė Krešimiras.
Paskui nusirengė ir atsigulė.
Kai abu užgesino šviesas, stiuardas pradėjo pasako­
ti apie savo tėvynę, apie kaimą Chorvatuos pajūryje.
Vaikystėje Krešimiras septynias dienas per savaitę
badavo ir septynias dienas per savaitę svajojo apie lai­
mę ir turtą. Vieną dieną per kaimą važiavo automobi­
lis, o už vairo sėdėjo vyriškis languotais drabužiais.
Šitas vyriškis padovanojo jam maišelį granatų, o jų ten
buvo net septyni ir kiekvienas kainavo po dinarą. Ber­
niukas nuėjo pėsčias dešimt kilometrų iki pajūrio ir ten
tuos granatus pardavė.
- Taip, Timai, pirmąsyk savo rankose aš turėjau
pinigų, daug pinigų, kaip man tada atrodė. Septynis
dinarus! Ir žinai, ką aš nusipirkau? Ne baltos duonos,
nors jos ir labai norėjau, o gabalą torto! Zinai, tiek
daug kremo viršuje ir aplink apdėta vyšnių, o vidury­
je - graikiško riešuto puselė.

107
 Apie tokį tortą man pasakojo mergaitės, kurioms
teko laimė būti prie jūros.
Visus pinigus aš atidaviau už gabalą torto. Tada
pasislėpiau už lentų rietuvės ant molo ir dideliais kąs­
niais jį suvalgiau. Ir tada pagalvojau: „Štai ką valgo
angelai danguje kiekvieną dieną".
Paskui man pasidarė bloga. Mano pilvas nebuvo
prie to pratęs. Aš viaukčiojau kaip garnys. O kai apsi­
raminau ir pasukau namo, vėl pamačiau automobilį su
languotuoju vyriškiu.
Krešimiras nutilo, ir dabar Timas galvojo apie mažą
berniuką iš siauro skersgatvio, kur kvepėjo pipirais,
kmynais ir anyžium.
Paskui stiuardas pasakojo toliau: kaip languočius
pradėjo vis dažniau rodytis kaime su maišeliu granatų;
kaip vieną sekmadienį pakalbėjo su jo tėvais; kaip pas­
kui įtaisė jį stiuardu viename savo laive; kaip kartais
imdavo jį į keliones ar nusivesdavo į arklių lenktynes;
kaip Krešimiras, lengvabūdiškai lošdamas jotynėse,
vis labiau įsiskolino baronui ir galų gale pardavė jam
patį gražiausią, ką turėjo - akis.
- Odabar aš vėl jas turiu! - užbaigė Krešimiras. - Ir
tu savo juoką susigrąžinsi, kaip mane gyvą matai. La­
bos nakties.
Timui tarsi kas gerklę užgniaužė. Jis vos ištarė:
- Labos nakties, Krešimirai! Labai ačiū!

108
 Trylikta skiltis
AUDRA

Krešimiro pasakojimas sukrėtė Timą. Ir dar jūra tą

naktį įsisiautėjo. Timas miegojo neramiai - blaškėsi,
vartėsi nuo vieno šono ant kito. Staiga jo neramų miegą
pertraukė perkūno dundesys. O truputį vėliau akyse
blykstelėjo žaibas, ir vėl baisiai trenkė perkūnas.
Timas šūktelėjo ir pabudo. Jam pasirodė, kad pro
tą perkūno griausmą girdėjo savo juoką. Jis pasitrynė
akis ir žvilgtelėjo į iliuminatorių. Pro jį į kajutę, tiesiai
berniukui į veidą, žiūrėjo dvi melsvos pavandeniju­
sios akys.
Iš siaubo ir baimės Timas vėl užsimerkė; jį visą iš­
pylė prakaitas, ir jis susigūžė bijodamas net krustelėti.
Taip jis sėdėjo ilgai ilgai, ir, rodos, praėjo visa amži­
nybė, kol pagaliau berniukas įsidrąsino, pravėrė akis
ir tyliai pašaukė Krešimirą.
Stiuardas neatsiliepė. Lauke, už plonos geležinės
sienos, siautėjo jūra ir monotoniškai daužė laivo šo­
nus. Timas bijojo pažvelgti į iliuminatorių. Jis pašaukė
Krešimirą garsiau. Bet vis tiek niekas neatsiliepė.
109
 Tada jis šūktelėjo taip garsiai, kad pats išsigando
savo balso:
- Krešimirai!
Vėl jokio atsako.
110
 Timas užsimerkė, kad nė nežvilgteltų į iliumina­
torių, ir apgraibom surado mažytį lempos laidą virš
galvos. O kai laidas atsidūrė jo rankose, susijaudinęs
truktelėjo iš visų jėgų. Lempa užsidegė. Ir Timas atsi­
merkė.
Kartu su tamsa į kampus pasitraukė ir baimė. Ti­
mas persisvėrė per gulto kraštą ir žvilgtelėjo žemyn
ieškodamas Krešimiro. Tačiau jo gultas buvo tuščias.
Tada vėl iš tuščios kajutės kampų pradėjo sėlinti
baimė. Oveidrodyje virš prausyklos Timas išvydo dre­
bantį, iš baimės persikreipusį veidą ir išplėstas akis; tai
buvo jo paties veidas. Ir Timas dar labiau išsigando.
Bet kažkokiu stebuklu tas atvaizdas veidrodyje jį
paskatino veikti. Jis pašoko iš lovos ir pradėjo greitai
rengtis. Jam atrodė, jog visos baimės dabar susirinko
jo atvaizde, bet jis pats laisvas ir gali daryti, ką nori.
Dabar jam užteko drąsos išbėgti iš kajutės į koridorių.
Graibstydamasis sienų, Timas nuėjo per besisupantį
laivą iki geležinių laiptų ir užlipo aukštyn. Denyje jį
užliejo didžiulė banga, ir jis sušlapo ligi paskutinio
siūlelio. Bet laikydamasis už turėklų ir trosų ėjo siū­
buojančiu, slidžiu deniu vis į priekį ir pagaliau pasiekė
vairininko būdelę. Čia buvo šilta, jauku, palubėje švietė
maža blanki spingsulė.
Prie vairo stovėjo Džonis, milžinas iš Hamburgo, ir
nustebęs žiūrėjo į berniuką.
- Ko gi tau prireikė tokiu oru čia, viršuje? - ramiai
paklausė jis.

111
 - Pasakykite, kur Krešimiras? - ne savo balsu suriko
Timas, nustelbdamas šėlstančių bangų šniokštimą.
- Krešimiras serga, mano vaike. Bet tu nesirū­
pink. Jam apendicitas, o šiais laikais dar niekas nuo to
nemirė!
- Bet kur jis? - atkakliai pakartojo Timas. - Kur Kre­
šimiras dabar?
- Netoliese pamatėme patruliuojantį katerį. Jis ir nu­
vežė Krešimirą į krantą. Negi tu negirdėjai, kad moto­
ras buvo nustojęs ūžti?
- Ne, - niūriai atsakė Timas.
Ir ramiai pridūrė:
- Krešimiras nesusirgo. Tai barono pokštas. Aš ma­
čiau jo akis pro iliuminatorių.
- Tu matei pro iliuminatorių jo akis? - nusišaipė
Džonis. - Vaike, tau pasirodė! Eik, nusirenk, pasiimk
antklodę ir gulkis čia, ant suolelio. Šičia tau tikrai ne­
prisisapnuos tokie blogi sapnai!
Šiltoje vairininko būdelėje, šalia protingo ir gerašir­
džio milžino, Timas iš tiesų pradėjo manyti, kad jam
viskas prisisapnavo. Tačiau tą pat akimirką jis prisi­
minė pranešimą per radiją, jog baronas trumpam buvo
dingęs iš priėmimo Rio de Žaneire, ir savo atvaizdą
veidrodyje - drebantį, išsigandusį. Timas suprato,
kad baronas visagalis. Ir tuo pat metu jis tarė sau,
kad daugiau nebebijos barono, nors tą baimę nugalėti
būtų ir labai sunku. Juk jis matė baroną ir silpnumo
akimirką! Įvairios mintys ir kažkoks maudulys pa-

112
širdžiuose neleido Timui užmigti. Taip jis gulėjo at­
simerkęs kelias valandas. Džonis ramiai stovėjo prie
vairo, kartkartėmis užtraukdamas kokią dainą. Audra
pamažu ėmė rimti.
Visą tą laiką Timas mąstė apie pačias neįtikimiau­
sias pasaulyje lažybas. Dabar jis tikrai susilažins iš
kokio nebūto daikto ir žūtbūt praloš. Baronas norėjo
įvaryti Timui baimės, dabar tegu jis pats tą baimę pa­
junta. Nors Timas visaip suko galvą, tačiau tokio daly­
ko, kurio nebūtų galėję įveikti velniški barono burtai,
niekaip nesugalvojo. Na, sakykim, jis susilažins, kad
paprasti lazdyno riešutai didesni už kokoso riešutus.
Bet kas sutiks eiti tokių kvailų lažybų? Ir ką gali žino­
ti, gal Sanomedas kaipmat suieškos tokią vietą, kur iš
tiesų lazdyno riešutai bus didesni už kokoso riešutus.
Ir Timas nuvijo tą mintį, kaip daugelį kitų, sugalvotų
tą naktį. Jamvis lindo į galvą nutikimas tramvajuje, kai
jis susitiko su ponu Rikertu.
„Kas būtų buvę, - toptelėjo jam staiga, - jei tada
nebūtų nutrūkęs laidas? O kas, jei tokia didžiulė ge­
ležinė mašina staiga pakiltų nuo bėgių ir nukristų? Ar
jis įstengtų tai padaryti? Juk tramvajus ne vieversys. Ir
baronas, šiaip ar taip, ne burtininkas!"
Timui dingtelėjo, ar tik nebus įspėjęs barono paslap­
ties. Jis pasikėlė ant alkūnių ir sušuko:
- Vairininke, ar jūs žinote, kad Genujoje yra skrajo­
jančių tramvajų?

113
 - Gulkis ir miegok! - tarė Džonis per daug nenuste­
bęs. - Tu vėl kažką susapnavai.
- Atsiprašau, bet šį kartą aš visai nemiegu. Aš tikrai
žinau, kad Genujoje yra skrajojančių tramvajų. Galime
lažintis iš romo butelio.
- Paistalai! - tarė Džonis. - Be to, norėčiau žinoti, iš
kur imsi pinigų romo buteliui.
- Aš turiu butelį savo kuprinėje, - sumelavo Ti­
ntas. - Tai kertam ar ne?
Džonis atsisuko į jį ir tarė:
- Jei tu lažintumeis su manimi net iš milijono, aš
vis vien nepatikėčiau. Pernelyg gerai pažįstu tuos du
dalykus: Genują ir tramvajus!
- Tada jūs galite ramiausiai lažintis. Butelis romo
vairininkui - tikras lobis!
- Gerai, aš su tavimi susilažinsiu, bet tu kaipmat
eisi gulti ir užmerksi akis. Duodi garbės žodį?
- Garbės žodis! - sušuko Timas.
Tada vairininkas padavė jam ranką ir tarė:
- Jeigu Genujoje...
Pro būdelės langą pralėkė kažkoks kietas daiktas.
Matyt, koks niekas, nes Džonis tik žvilgtelėjo ir kalbėjo
toliau:
-... jeigu Genujoje pamatysiu nors vieną skrajojan­
tį tramvajų, aš būsiu pralaimėjęs lažybas, ir tu gausi
romo butelį. O jei nepamatysiu, butelis iš tavo kupri­
nės - man. Tai va, o dabar prašyčiau atsigulti. Po trijų
valandų tau į darbą.

114
 Šį kartą Timas iš tiesų užmigo. Ir sapnavo, kad girdi
savo paties juoką. Bet jo juoką stelbė šaižus tramvajaus
dundesys - jis skriejo per dangų tiesiai virš galvos. Kai
Džonis auštant Timą pažadino, ausyse vis dar spengė
tas kraupus ūžesys. Ir jam buvo baisu to ūžesio.
Ir dar jam buvo baisu Genujos.

_yjL
Timas Taleris, arba Parduotas juokas
 Keturiolikta skiltis
LAŽYBOS, KURIU NEĮMANOMA LAIMĖTI

Timui buvo baisu Genujos, tačiau tas miestas jį trau­

kė. Jis akis pražiūrėjo laukdamas pasirodant krantų.
Praėjo daug dienų, kol garlaivis „Delfinas" įplaukė
į Genujos uostą. Buvo vidudienis; dangus buvo raiš­
kus ir mėlynas. Timas kažkokia dingstim užbėgo pas
vairininką ir dabar stovėjo šalia jo ir žiūrėjo į artėjantį
miestą. Berniukas buvo su languotomis kelnėmis bal­
tais ir juodais langučiais ir stora linine prijuoste, kurią
kokas Enrikas liepdavo jam prisijuosti, skutant bulves.
Šit jau ir namai Genujoje gerai matyti. Gatvėse gali
atskirti omnibusus ir automobilius. Ir sulig kiekvienu
mirksniu miestas vis aiškiau ir aiškiau regėti.
Staiga Džonis keistai riktelėjo, - iš pradžių sukuda­
kavo lyg višta, o paskui sustūgo tarytum koks žvėris.
Timas nustebęs pažiūrėjo į jį: vairininkas užmerkė akis,
po to atsimerkė, bet tučtuojau vėl užsimerkė. Pagaliau
išplėtė akis ir lėtai, beveik iškilmingai tarė:
- Aš einu iš proto!
Timas viską suprato. Jamišdžiūvo gerklė. Bet jis ne-
drįso pasukti galvos ir pažvelgti į Genują. Jis vis dar
žiūrėjo į vairininką.
Dabar ir Džonis žvilgtelėjo į jį ir linguodamas galvą
tarė:
117
 - Tavo tiesa, Timai. Genujoje yra skrajojančių tram­
vajų. Tu laimėjai lažybas.
Timas nurijo seilę. Argi verta slėpti nuo savęs tai,
ką vis tiek reikės pamatyti. Jis pasuko galvą ir įbedė
akis į tolį - ton pusėn, kur buvo Genuja. Ten, vienoje
gatvėje, tarp namų skrido tramvajus, tikrų tikriausias
tramvajus. Jis buvo puikiai matyti. Tačiau vieną aki­
mirką po tramvajaus ratais pasirodė bėgiai ir grindi­
nys. Vieną akimirką tramvajus neskrido, o važiavo
gatve ant bėgių.
- Tai buvo tik miražas, - džiūgaudamas sušuko Ti­
mas. - Aš pralaimėjau lažybas!
- Man rodos, tu džiaugiesi pralaimėjęs, - tarė Džo-
nis nustebęs.
Ir Timas suprato, kad padarė klaidą. Bet nespėjo jos
atitaisyti. Džonis kalbėjo toliau:
- O vis dėlto tu išlošei, Timai. Juk mudu lažinomės,
ar pamatysim Genujoje nors vieną skrajojantį tramvajų,
o ne iš to, ar yra jų ten iš tiesų. Ir aš jį mačiau - nėra
jokios abejonės.
- Vadinasi, aš vis dėlto išlošiau. Kaip gerai! - tarė
Timas.
Ir šį kartą pasistengė pasakyti linksmai. Tačiau jo
balsas buvo kimus, ir tie žodžiai nuskambėjo anaiptol
ne džiaugsmingai.
Laimė, kad Džonis tą akimirką žiūrėjo vairo.
- Kaip tu sugalvojai tokias kvailas lažybas? - pa­
klausė jis per petį. - Ar tu dažnai laimi lažybas?

118
 - Aš dar nepralaimėjau nė vienų, - abejingai atsakė
Timas. - Aš išlošiu kiekvienas.
Vairininkas žvilgtelėjo į jį:
- Neriesk nosies, vaike. Yra tokių lažybų, kurių ne­
įmanoma laimėti.
- Pavyzdžiui, kokių? - susijaudinęs paklausė Ti­
mas. - Pasakykite nors vienas!
Vairininkas vėl įdėmiai pažvelgė į berniuką. Su tuo
berniuku kažkas darosi. Bet Džonis buvo įpratęs atsa­
kyti į klausimus. Jis užsismaukė ant kaktos baltą kepu­
rę ir pasikasė pakaušį. Vėl kažkas pralėkė pro būdelės
langą. Džonis atsisuko, tačiau nieko nepamatė. Ir stai­
ga jis sugalvojo atsakymą.
- Aš žinau lažybas, kurių tu jokiu būdu neišloši,
Timai.
- Aš sutinku kirsti su jumis, nė nežinodamas, kas
tai per lažybos. Jeigu aš pralošiu, atiduosiu jums atgal
butelį romo.
- Nori pirkti katę maiše? Na ką gi. Romas yra ro­
mas. Ir jeigu žūtbūt nori pralošti - prašom! Taigi ker­
tam...
Vairininkas nutilo, pažvelgė į berniuką ir paklausė:
- Tu juk tikrai kirsi su manim lažybų? Aš klausiu
tik dėl butelio romo.
- Žinoma, - atsakė Timas taip tvirtai, kad Džonis
nurimo.
- Taigi kertam lažybų, kad tu dar šįvakar būsi tur­
tingiausias žmogus pasaulyje.

119
 - Turtingesnis už Sanomedą? - sulaikęs kvapą, pa­
klausė Timas.
- Na, žinoma.
Timas padavė Džoniui ranką greičiau, negu tas ti­
kėjosi. Juk tai buvo lažybos, kurių neįmanoma laimėti.
Vadinasi, jis praloš. Ir Timas garsiai tarė:
Aš kertu iš butelio romo, kad šį vakarą būsiu turtin­
gesnis negu baronas Sanomedas.
- Vaike, tau truputį... - pasakė Džonis, paleisda­
mas Timo ranką. - Bet aš nors vėl gausiu savo butelį
romo.
Tą akimirką į būdelę atėjo kapitonas.
- Ojunga ką čia veikia? - piktai paklausė jis.
- Aš pasišaukiau jį, kad atneštų man puodelį kavos,
kapitone, - atsakė Džonis.
- Tada paskubėk!
Timas pasileido į kambuzą. Dabar jis taip norėjo už­
dainuoti. Tačiau tas, kas negali juoktis, negali ir dai­
nuoti.
Kai jis grįžo į vairininko būdelę su puoduku kavos,
kurią nešdamas porą sykių netyčia nuliejo, kapitonas
vis dar tebebuvo ten. Džonis išsišiepė ir mirktelėjo jam
už kapitono nugaros. Timas jam irgi mirktelėjo, bet vi­
sai rimtu veidu. Tada jis apsisuko ir išbėgo į denį. Kaip
jis norėjo dabar nusijuokti! Tačiau lūpos tik išsiviepė,
o to juoko, kuris eidavo giliai iš krūtinės ir baigdavosi
džiaugsmingu kvatojimu, niekas neišgirdo.

120
 Jį sutikusi sena olandė baisiausiai išsigando, pa­
mačiusi klaikų berniuko veidą. Vėliau ji pasakė savo
kaimynei:
- Tą berniuką, matyt, velnias apsėdo. Užsirakinkite
nakčiai kajutės duris.
Timas, nenorėdamas niekam parodyti savo jaudini­
mosi, užlindo vairagalyje už suktuvo su inkaro grandi­
ne ir nusprendė čia, ant suverstų virvių, tūnoti ligi tol,
kol laivas įplauks į Genują. Jis buvo girdėjęs, kad Ge­
nujoje yra garsus lėlių teatras, ir taip norėjo ten nueiti
ir juoktis drauge su visais. O kaip malonu buvo vaiz­
duotis, kad jis vaikštinėja sau po gatvę ir nusišypso
kokiam nepažįstamam žmogui - mažai mergaitei arba
gerai senelei. Ir Timas paskendo svajonėse apie gražų
pasaulį, kur pilna saulės ir šilumos. Mėlyname dangu­
je švietė saulė, jos spinduliai tvieskė jam tiesiai į veidą,
ir šią akimirką jo svajonės atrodė kaip tikra tiesa.
Pro laivo radiją tarškantis balsas kažką pranešė, bet
Timas nekreipė domės. Jis svajojo.
Netrukus tas pats balsas vėl pakartojo pranešimą.
Išgirdęs savo vardą, Timas įsiklausė, ir jo ausis pasiekė
žodžiai:
„... Taleriui tučtuojau pas kapitoną į vairininko bū­
delę!"
Lyg muilo burbulas sprogo gražios svajonės. Stai­
ga jam pasirodė, kad saulė nustojo žėrusi savo spin­
dulius.

121
 Lig šiol niūrusis kapitonas tarsi nė nematydavo
Timo. Turėjo būti tikrai rimta priežastis, jei dabar jį
kviečia.
Timas išlindo iš savo slėptuvės, perėjo per jutą ir jau
trečiąsyk tą rytą užlipo geležiniais laiptais į viršutinį
denį. Rankos, nors laikėsi už šaltų geležinių turėklų,
buvo šlapios nuo prakaito.
Kai Timas įėjo į vairininko būdelę, kapitonas kaž­
kaip keistai pažvelgė į jį - žvilgsnis buvo anaiptol ne
abejingas kaip kitais kartais. Vairininkas žiūrėjo į prie­
kį ir nė galvos nepasuko į Timą.
- Tavo vardas...
Kapitonas nutilo, krenkštelėjo ir pradėjo dar sykį:
- Jūsų vardas Timas Taleris?
- Taip, pone kapitone!
-Jūs gimėte...
Kapitonas laikė rankoje kažkokį popierėlį ir skaitė iš
jo svarbiausias Timo gyvenimo datas, o Timas į kiek­
vieną klausimą atsakydavo:
- Taip, pone kapitone.
Nuo ilgo ir įtempto laukimo Timo akys buvo pilnos
ašarų.
Kai apklausa pasibaigė ir kapitonas nuleido ranką
su popierėliu, stojo neįprasta tyla. Ant grindų žaidė
saulės zuikutis, o Timas lyg užburtas žvelgė į plačią
vairininko nugarą laukdamas, kada šis atsigręš, bet
vairininkas žiūrėjo į priekį ir nė nepajudėjo.

122
 - Taigi aš galiu jus pirmas pasveikinti, - kapitonas
pertraukė tylą.
- Su kuo, pone kapitone? - trūkčiojančiu balsu pa­
klausė Timas.
- Štai su kuo! - kapitonas galva parodė į tą popierių,
kurį laikė rankoje.
Ir tuoj pat paklausė:
- Jūs giminė baronui Sanomedui?
- Ne, pone kapitone.
- Bet jūs jį gerai pažįstate?
- Taip, pažįstu...
Taigi aš jums perskaitysiu radiogramą:
BARONAS SANOMEDAS MIRĖ. PRANEŠKITE TI-
MUI TALERIUI, KADJISSKIRIAMAS VIENINTELIU
JO ĮPĖDINIU. MIRUSIOJO BROLIS DVYNYS BARO­
NAS SANOMEDAS ĮSIPAREIGOJAGLOBOTI TALERĮ
IKI PILNAMETYSTĖS. GENUJA, SANOMEDO LAI­
VININKYSTĖS BENDROVĖ „FENIKSAS". DIREKTO­
RIUS GRANDICIS.
Timas stovėjo lyg suakmenėjęs ir žiūrėjo į vairinin­
ko nugarą. Jis laimėjo neįmanomiausias lažybas pasau­
lyje už vieną butelį romo. Jis, keturiolikmetis berniu­
kas, tapo šią akimirką turtingiausiu žmogum visoje
žemėje. Tačiau jo juokas mirė kartu su baronu ir dabar
bus palaidotas kartu su juo. Turtingiausias žmogus pa­
saulyje, bet pats didžiausias vargšas iš visų žmonių. Jis
amžinai prarado savo juoką.

123
 Vairininko nugara krūptelėjo. Jis lėtai pasuko galvą.
Svetimos nustebusios akys žvelgė į Timą. Tačiau ber­
niukas matė jas tik vieną akimirką.
Džonio rankos vos spėjo sučiupti be sąmonės krin­
tantį Timą.

124
 Penkiolikta skiltis
SĄMYŠIS GENUJOJE

Apžėlęs prakaulus veidas pasilenkė prie Timo, ir

dvi malonios mėlynos akys pažvelgė į jį.
- Tu mane girdi? - paklausė tylus balsas.
- Girdžiu, - sušnibždėjo Timas.
Vairininko ranka kilstelėjo jo galvą ir lėtai, atsargiai
įpylė jam į burną vandens. Timas vėl išgirdo balsą prie
ausies:
- Kodėl aš Genujoje išvydau skrajojantį tramvajų?
Kodėl baronas taip staigiai mirė? Kodėl tu džiaugiesi
pralošęs lažybas ir krenti be sąmonės, kai jas išloši?
Tas vairininko „kodėl" vis skambėjo Timui ausyse
ir pažadino jo savąjį „kodėl". Jį apėmė begalinės abe­
jonės, ir jis vėl vos neprarado sąmonės.
Tą akimirką netoliese pasigirdo balsai ir žingsniai,
ir į būdelę įėjo kapitonas su kažkokiu nepažįstamu vy­
riškiu.
Timui pirmiausia krito į akis didžiulė balta kaip
sniegas mezginiuota nosinė, kyšanti iš viršutinės juo­
do kostiumo kišenės. Opaskui Timas pajuto nepažįsta-
125
mojo kvapą. Tai buvo gvazdikėlių kvapas, kuris Timą
tiesiog dusinte dusino, kai tas ponas priėjo artyn ir
prisistatė:
- Direktore Grandici. Aš jaustis labai laimingas,
galėdamas jus pirmas pasveikinti nuo mūsų firma,
senjore! Man labai gailėti, kad jūs sergate, tačiau aš
suprasti - nedidelis šokas.
Jis skėstelėjo rankomis ir pakraipė galvą.
- Ach, toks turtingas tapti per vieną akimirką, po
galais, nėra taip lengva, tačiau...
Ką direktorius Grandicis kalbėjo toliau, Timas ne­
suprato. Klausytis jo kalbos buvo pernelyg sunku. Jis
išgirdo tik paskutinį sakinį, nes direktorius pasakė jį
Timui prie pat ausies:
- Dabar aš perkelti jus į barkasą, senjore!
Bet čia įsiterpė Džonis.
- Palikite berniuką man, - sumurmėjo jis. - Aš pats
jį nunešiu į barkasą. Pone kapitone, pastovėkite kol kas
prie vairo.
Nors laivas šią akimirką jau buvo išmetęs inkarą,
viduje buvo tokia maišatis, kad kapitonas nieko nebe­
susigaudė ir paklusniai atsistojo prie vairo.
Prie laivo priplaukė barkasas, - jį atsiuntė laivinin­
kystės bendrovė, kuri buvo įpareigota paimti turtingą
įpėdinį. Džonis, laikydamas Timą rankose, taip leng­
vai nusileido laiptais ir kopėčiomis lyg būtų nešęs ne
Timą, o baltinių ryšulėlį. Direktorius Grandicis su savo
kvepiančia plazdančia nosine šokinėjo aplink jį lyg

126
koks pudelis apie poną. Tiktai dabar Timas pastebė­
jo, kad direktorius beveik visai plikas. Tik dvi plaukų
sruogos iš šalių buvo smailiai užšukuotos ant kaktos.
Ir nuo to apvalus jo veidas atrodė kažkoks grėsmingas
ir panašus į kaukę.
Kai jie įlipo į barkasą, vairininkas Džonis pasodino
berniuką vairagalyje ant suolo, apdengto pagalviais. Ir
spėjo jam sušnibždėti:
- Tu juk turi gauti iš manęs du butelius romo. Tavo
laimikis. Ateik aštuntą valandą prie Kristupo Kolumbo
paminklo. Bet vienas. Ir jeigu tau reikės pagalbos, tai
būtinai ateik, supranti?
Timas nelinktelėjo galva. Jis tik tyliai pasakė „Aha",
nes jau mokėjo būti atsargus.
- Linkiu daug laimės, vaike! - sugriaudėjo Džonis
prie pat direktoriaus ausies.
Tada jis padavė Timui didžiulę leteną, atsisveikino
ir vėl sugrįžo į laivą.
Kai barkasas nutolo nuo garlaivio, Timas vėl pajuto
gvazdikėlių kvapą: direktorius Grandicis atsisėdo šalia
jo. Dviemprabangiai apsitaisiusiems ponams, kurie sė­
dėjo priešais, laivo pirmagalyje, jis davė ženklą kalbėti
tyliau. Abu linktelėjo galvas, pasišnibždėjo kažką tar­
pusavy ir pažvelgė į Timą su neslepiamu smalsumu.
- Senjore, aš nuvežti jus į viešbutį, - tyliai tarė di­
rektorius. - Ten jūs pailsėsite vieną valandą, o paskui
mūsų bendrovė laukti jus į mažą priėmimą. Gerai?

127_
Timas Taleris, arba Parduotas juokas
 Timas, dar šįryt buvęs junga nedideliame prekinia-
me-keleiviniame garlaivyje, keistai jautėsi, tapęs tur­
tingu įpėdiniu, kuriam rodoma pagarba ir dėmesys.
Tačiau ieškant savo juoko jamne kartą teko keisti kailį,
todėl ši nauja būsena jo per daug nejaudino. Jį jaudino
visai kas kita: jam nebėra daugiau ko ieškoti - jo juo­
kas mirė.
į viską, ką direktorius jam kalbėjo, jis pritariamai
linkčiojo. Tik vieną sykį, kai direktorius pasakė, kad
spaudos konferencija paskirta aštuntai valandai, jis pa­
purtė galvą.
- Ach, jūs nemėgti presą, sinjore? Tačiau laikraš­
čiai - geras dalykas, senjore, labai geras dalykas!
- Aš žinau, - atsakė Timas.
Čia, lengvai besisupančiame barkase, jis jautėsi
daug geriau.
- Jei jūs žinoti, kad laikraščiai geras dalykas, tai ko­
dėl jūs nenorėti preskonferencija? - neatlyžo direkto­
rius Grandicis.
- Todėl...
Timas suko galvą, kokia čia dingstimi atsisakyti.
Pagaliau tarė:
- Visa tai man taip nauja ir netikėta. Galbūt galima
atidėti konferenciją rytdienai?
- Na, žinoma, senjore. Bet šį vakarą...
- Šį vakarą aš noriu vienas pavaikščioti po miestą, -
pertraukė jį Timas.

128
 Direktoriaus palydovai tuoj pasisiūlė jaunąjį įpėdinį
nuvežti ir parodyti Genują. Tačiau Grandicis ne taip
jau lengvai davėsi perkalbamas.
- Ne, ne, senjore, jokiu būdu ne vienas, - paprieš­
taravo jis. - Dabar jus visuomet lydės seklys. Jūs toks
turtingas!
- Bet aš noriu vienas paklaidžioti po miestą! - su­
šuko Timas.
Tie puošnūs ponai, sėdėję pirmagalyje, nustebę pa­
žvelgė į jį. Vienas iš jų svyruodamas priėjo per besisu­
pantį barkasą prie Timo ir paklausė:
- Gal aš galiu jums padėti? Mano pavardė Pampi-
nis. Aš - vyriausiasis firmos vertėjas.
Jis, matyt, nutarė pasinaudoti proga ir prisistatyti
turtingam įpėdiniui. Tačiau kai jis norėjo paduoti Ti-
mui ranką, barkasas staigiai pasisuko į šoną. Pampinis
kniūptelėjo tiesiog Timui ant kelių, paskui šimtą kartų
atsiprašinėdamas atsistojo, bet pasisukęs vėl užvirto
ant direktoriaus.
Direktorius paraudo lyg vėžys ir išplūdo pirma
Pampinį, paskui barkaso vairininką. Pirmąjį jis išva­
dino kerėpla, antrąjį - asilu. Tada jam toptelėjo, kad
vairininkas nesuprato, ir jis pakartojo savo žodžius ita­
liškai, tik dabar tas keiksmas buvo penkiskart ilgesnis.
Pampinis susigūžęs įsispraudė į kampą vairagalyje.
Tuo metu barkasas priplaukė molą ir sustojo prie laip­
telių. Ten jau laukė vairuotojas su mėlyna uniforma,
pagarbiai laikydamas rankoje mėlyną kepurę.

129
 Jis padavė Timui ranką, atsargiai prisitraukė jį, o
direktorius, tiesa, daugiau tik dėl akių, padėjo Timui
pirmajam išlipti iš barkaso. Juodu tūpčiojo apie berniu­
ką lyg apie kokį iškaršusį ligotą senį.
Viršuje, ant molo, buvo išsirikiavę daugybė vyrų
juodais kostiumais - jie visai užstojo Timui Genują, ir
jis veik nieko nematė. Direktorius Grandicis pradėjo iš
eilės juos pažindinti su Timu. Visų pavardės baigėsi
galūnėmis -ici arba -oci, ir Timas tuoj pat jas visas pa­
miršo.
Bet keisčiausia tai, kad šis iškilmingas vaidinimas
buvo surengtas keturiolikmečiui berniukui su languo­
tomis ligi kelių atsmauktomis kelnėmis, kokias papras­
tai mūvi kokai, ir apsmukusiu Džonio megztiniu. Tas
vaizdas, tiesą pasakius, kėlė juoką ir pašaipą. Tačiau
visi stovėjo nepaprastai rimti ir susikaupę. Ir vargšui
Timui gal taip buvo geriau.
Ir kita scena buvo be galo ori ir manieringa: pri­
važiavo prašmatnus juodas automobilis, ir vairuotojas
nuolankiai atidarė dureles; pirma įlipo Timas, paskui
direktorius Grandicis. Jie susėdo į raudonas minkštos
odos sėdynes, ir mašina nuvažiavo. Visa eilė praban­
giai apsitaisiusių ponų pakėlė dešines rankas ir rimtais
veidais mojavo jiems pavymui.
Tik dabar Timas prisiminė, kad laive liko Rikerto
dovanota jūreiviška kuprinė, o joje ir visi jo daiktai.
Kai jis apie tai pasakė direktoriui, šis nusijuokė:
- Na, žinoma, mes galime paimti iš garlaivis jūsų

130
daiktai, senjore. Bet jo didenybė baronas jau pasirūpi­
no apie naujas, labiau elegantiškas drabužis.
- Baronas? - apstulbęs paklausė Timas.
- Naujasis baronas, senjore!
- Ak šitaip!
Timas atsišliejo į minkštą atlošą ir tik dabar per
langą pirmąsyk pamatė Genują: marmurinį portalą ir
žalvarinę iškabą prie „Kalmaro" viešbučio. Paskui pro
langą šmėstelėjo neaukštos palmės vėduoklė, apvali gė­
lių lysvė su levandos krūmu per vidurį. O po to auto­
mobilis tyliai sustojo. Durelės atsidarė; portjė su auksi­
niais galionais padavė Timui ranką ir vėl taip atsargiai
ir taip rūpestingai padėjo jam išlipti iš mašinos, lyg jis
būtų ne keturiolikmetis berniukas, o iškaršęs senis.
Dabar Timas stovėjo prie gražių marmurinių laiptų;
iš viršaus jam kažkas šūktelėjo:
- Sveiki gyvi.
Tas žmogus vilkėjo languotą kostiumą, o ant nosies
buvo užsidėjęs didelius akinius nuo saulės.
- Naujasis baronas, senojo barono dvynys, - su­
šnabždėjo Grandicis Timui į ausį.
Tačiau Timui kilo abejonė, ar čia iš tikrųjų brolis
dvynys. O kada naujasis baronas nusileido laiptais
žemyn ir juokdamasis sušuko: „O, koks puikus tavo
plėšikiškas apdaras!" - Timas suvokė tai, ko nesuprato
direktorius. Jis pažino tą žmogų pagal savo paties juo­
ką. Jokio brolio dvynio nebuvo.
Baronas gyvas. Vadinasi, gyvas ir Timo juokas.

131
 Šešiolikta skiltis
SUDAUŽYTAS SIETYNAS

Prabangiam viešbučio numeryje, o tiksliau, trijų

kambarių apartamentuose, Timas pirmąsyk po visų
netikėtumų atsidūrė vienas. Baronas išėjo į kažkokį
pasitarimą ir pasakė, kad grįžęs vėl užeis pas jį.
Nė nenusivilkęs languotų kelnių ir didžiulio megz­
tinio, Timas pusiau gulom išsitiesė šezlonge. Galvą pa­
dėjo ant daugybės dryžuotų šilkinių pagalvių, o kojos
mataravo ant šezlongo krašto. Palubėje kabojo didžiu­
lis sietynas; žiūrint į jį Timui atrodė, tarytum jis būtų
sudėtas iš sustingusių stiklo ašarų.
Pirmąsyk per tokį ilgą laiką jis vėl pasijuto beveik
ramus. Ne dėl to, kad turtas, nukritęs jam lyg iš dan­
gaus, padarė tiek permainų jo gyvenime; tų permainų
Timas gerai nė nusuvokė. O dėl to, kad jis dabar ži­
nojo: jo juokas gyvas. Ir dar vienas dalykas buvo aiš­
kus: baronas - jo globėjas, vadinasi, jis dabar niekad
nesitrauks nuo Timo. Ieškodamas savo juoko, Timas,
rodos, jau aptiko pėdsakus. Reikėjo tik surasti leng­
viausiai sužeidžiamą priešininko vietą. Tačiau Timas
132
dar nežinojo, jog daugelis dalykų iš tolo atrodo kur kas
paprastesni, negu yra iš tiesų.
Kažkas pabeldė į duris, ir, nespėjus Timui ištarti
„prašom", į kambarį įėjo baronas.
- Gulėk, gulėk, - tarė baronas tarpdury.
Tada šis sudžiūvęs vyriškis susilenkė lyg kišeninis
peiliukas ir dribtelėjo į puošnią kėdę su dramblio kau­
lo inkrustacijom. Užsikėlęs koją ant kojos jis su pašaipa
pažvelgė į Timą.
- Paskutinės lažybos - puikus sumanymas, Timai
Taleri! Sveikinu, mano vaike!
Timas žiūrėjo į baroną iš padilbų ir tylėjo.
Rodės, net tas Timo tylėjimas teikia baronui malo­
numą. Jis paklausė:
- Ar tu norėjai išlošti ar pralošti šitas lažybas? Man
labai įdomu sužinoti.
Timas atsakė išsisukinėdamas:
- Paprastai žmonės kerta lažybų norėdami išlošti.
- Tai buvo nuostabus sumanymas! - sušuko baro­
nas.
Jis pašoko, sunėrė ant krūtinės rankas ir pradėjo
vaikščioti po kambarį.
Timas gulėdamas šezlonge paklausė:
- Ar mūsų sutartis dar galioja? Juk aš ją sudariau su
pirmuoju baronu Sanomedu, o ne su jo tariamu broliu
dvyniu.
Sanomedas eidamas atgal iš svetainės į miegamąjį
tarė:

133
 - Sutartis buvo sudaryta su baronu L.Sanomedu.
Mano vardas Leo Sanomedas. Iki šiol aš vadinau save
Luisu Sanomedu. Taigi ir tąsyk, ir dabar L., mano
vaike.
Bet jeigu nėra jokio brolio dvynio, tai ką palaidojo
vietoj jo?
- Vargšą piemenį, kuris neturėjo jokių giminių.
Sanomedas, tarsi norėdamas dar labiau nustebinti
Timą, mėgaudamasis kalbėjo:
- Kalnuotame krašte, Mesopotamijoje, netoli Djabal
Sindjaro kalnų, yra mano pagrindinė rezidencija - ne­
didelė pilis; ten jį ir palaidojo vietoj manęs.
Baronas vėl nuėjo į kitą kambarį. Timas išgirdo tols­
tantį jo balsą:
- Mano pilis yra Jecidų šalyje. Žinai, kas tai yra?
- Nne, - atsakė Timas, nustebintas tokio barono iš­
kalbingumo.
Balsas vėl artėjo. Sanomedas tarė:
- Jecidai - velnių garbintojai. Jie tiki, kad dievas vel­
niui atleido visas nuodėmes ir davė valdyti pasaulį.
Todėl jie garbina šėtoną kaip pasaulio valdovą.
Baronas vėl sugrįžo į miegamąjį.
- Aha, tai šitaip, - tarė Timas be jokio susido­
mėjimo.
- Aha, tai šitaip, - pamėgdžiojo baronas Timą aiš­
kiai supykęs; pirmąsyk jo veidas nebebuvo toks links­
mas. - Tau, atrodo, vis tiek - yra velnias ar ne?

134_
James Krtiss
 Timas nesuprato, kas šitam pokalby baroną taip su­
jaudino. Jis visai nekaltai paklausė:
- Ar tikrai velnių esama?
Sanomedas vėl atsisėdo į gražųjį krėslą su dramblio
kaulo inkrustacijom ir sušvokštė:
- Ar tu iš tiesų toksai kvailelis, ar tik apsimeti? Argi
niekada negirdėjai, kad žmonės sudaro su velniu su­
tartis ir pasirašo krauju?
Išgirdęs žodį „sutartis", Timas sukluso. Jis pama­
nė, kad Sanomedas nori dabar pakalbėti apie jų sutar­
tį. Tačiau baronas toliau sau svaičiojo apie velnius ir
demonus. Jis kalbėjo apie Belzebubą, pragaro viešpatį,
apie demoną Forkazą, Astarotą ir Begemotą, apie raga­
nas ir juodąją magiją, apie garsųjį burtininką daktarą
Faustą, kuriam tarnavo požemio karalysčių valdovas,
velnias Mefistofelis. Pamatęs, kad tos šnekos Timui vi­
sai neįdomios, jis pakilo ir sumurmėjo.
- Turbūt reikės stačiai pasakyti.
Timas vėl atsigulė ant pagalvių. Dešinioji jo ran­
ka nejučiom maigė šilkines šlepetes, kurios iš anksto
buvo čia padėtos. Jo žvilgsnis vėl nukrypo į sietyną:
sustingusiuose stiklo lašuose, keisčiausiai iškraipyta,
atsispindėjo sulysusi barono figūra.
- Ar tu nori išmokti tuos žodžius? - dabar paklausė
baronas. - Tuos, kuriais daktaras Faustas iškviesdavo
savo velnią?
- Ne, - atsakė Timas, nepasukdamas galvos.

135
 Virpančiuose sietyno stikliukuose jis pamatė trūk­
čiojantį barono veidą, po to vėl išgirdo jo balsą.
- Tai gal nors priesaiką pakartoti? - paklausė Sano-
medas slėpdamas pyktį.
- Man vis tiek, barone, - atsakė Timas visai abe­
jingai.
Tačiau kai nugludintuose stiklo lašuose jis pamatė
daugybę mažyčių sanomedų plonomis kaip šakaliukai
rankomis, pakeltomis priesaikai, jam pasidarė įdomu.
Sanomedas labai lėtai ir raiškiai pradėjo sakyti to­
kius negirdėtus žodžius:
Bagabi laka bachabe
Lamak laki achababe
Kerrelyos
Lamak lamek Bachlyas
Kabahagy sabalyas...
Kai tik baronas ištarė šiuos žodžius, sietynas ėmė
pamažu judėti. Matyt, išsigandęs, kad Sanomedas per­
nelyg smarkiai mostagavo rankomis, voratinkliu pradė­
jo leistis didžiulis voras...
Timas visada bjaurėjosi vorais, o dabar jį dar įaud­
rino toji keista priesaika - jis užsimojo šilkine šlepete
ir įtūžęs sviedė ją į vorą.
Baronas kaip tik buvo besakąs:
Baryolas
Lagoc ata kabyolas...

136
 Staiga prie lubų kažkas suskambėjo subraškėjo, ir
didžiulis sietynas su visais stikliniais lašeliais žnekte­
lėjo ant grindų šalia šezlongo.
Timas išsigandęs patraukė kojas. Baronas, pražio­
jęs burną ir vis dar pakėlęs į viršų rankas, stovėjo už
krėslo su dramblio kaulo inkrustacijom su didžiuliu
gumbu ant kaktos. Matyt, sietyno gabaliukas pataikė
jam į galvą.
Svetainėje stojo nejauki tyla. Bet tą baisų triukšmą
tikriausiai girdėjo visas viešbutis, nes dabar kažkas
smarkiai beldėsi į duris.
Pagaliau baronas nuleido rankas, sulinkęs nuėjo
prie durų, pravėrė jas ir pasakė keletą itališkų žodžių,
kurių Timas nesuprato. Tada jis vėl uždarė duris, atsi­
rėmė į jas ir tarė:
- Beprasmiška. Prieš dorybę nėra jokių vaistų!
Timas, kuris šią pastabą tiek tesuprato, kiek ir tą
nesuvokiamą priesaiką, atsisėdo ant šezlongo ir pa­
klausė:
- Kas yra beprasmiška?
- Viduramžiai! - leptelėjo baronas nei į tvorą, nei į
mietą, ir Timas vėl nieko nesuprato.
Todėl daugiau nė nebeklausinėjo.
- Aš atsiprašau už sietyną. Norėjau pataikyti į
vorą, - tarė jis.
- Už šitą menkniekį mes sumokėsime kartu su są­
skaita už viešbutį.
- Kaip tai mes? - nustebo berniukas.

137
 Jis staiga prisiminė esąs baisiai turtingas ir pridūrė:
- Už sietyną sumokėsiu aš, barone!
- Kažin ar tai bus galima, - tarė Sanomedas (staiga
jis vėl šyptelėjo puse lūpų). - Kadangi nesi pilnametis,
mano mielas, tu negali išleisti nė markės be savo glo­
bėjo, barono Leo Sanomedo, sutikimo.
Plačiai šypsodamasis jis nusilenkė.
- Tačiau tu gausi pinigų smulkioms išlaidoms!
Timas, junga su languotom kelnėm ir senu jūreiviš­
ku megztiniu, pakilo ir taip pat nusilenkė.
- Jums, barone, irgi ateina į galvą protingų minčių.
Leiskite man persirengti. Aš noriu likti vienas.
Sanomedas įbedė akis į berniuką lyg žado nete­
kęs. Paskui garsiai susijuokė. Vis dar kvatodamas, jis
sušuko:
- O, jūs gudresnis, negu aš maniau, Timai Taleri.
Mano pagarba!
Tik dabar jis pastebėjo, kad jamjuokiantis Timas iš­
blyško. Tas linksmas ir skardus juokas, kuriuo jis lyg
su lasu traukė prie savęs žmones, neveikė to berniuko
ir negalėjo paveikti. Tai juk buvo jo paties juokas.
Sanomedas greitai pasuko durų link. Bet prieš iš­
eidamas švarko rankove nušluostė blizgantį rašomojo
stalo paviršių ir šnairuodamas į Timą pastūmė į stalo
vidurį odinį aplanką.
Tik tada jis atidarė duris ir pasakė per petį:
- Linkiu sėkmės, Timai Taleri! Aš pakviesiu kamer­
dinerį. Tai labai patikimas žmogus iš Mesopotamijos.

138
 - Ačiū, - tarė Timas. - Aš moku pats apsirengti.
- Ką gi, dar geriau, - nusišaipė Sanomedas. - Su­
taupysime pinigų.
Pagaliau jis išėjo ir tyliai uždarė duris.
Koridoriuje baronas stabtelėjo ir susimąstė:
- Berniukas nori vėl atgauti juoką, - murmėjo sau. -
Jis niekina tamsiųjų jėgų galią arba visai jų nepaiso. Jis
trokšta šviesos, o šviesa... - baronas lėtai pasuko į savo
apartamentus - ... šviesa lūžta veidrodyje. Tai aš turiu
pabandyti.
Sanomedas įžengė į savo numerį ir atsidrėbė į fotelį.
Virš jo kabojo toks pat sietynas kaip ir Timo svetainėje.
Barono žvilgsnis nukrypo į virpančius stiklo lašelius;
prisiminęs, kaip Timas metė šlepetę, jis pradėjo juok­
tis. Jis taip kvatojo, kad visas jo kūnas kretėjo, o fotelis
ėmė braškėti.
Baronas juokėsi kaip mažas berniukas. Tas juokas
kilo iš krūtinės lyg burbuliukai šampano stiklinėje. Jis
kilo, augo ir galiausiai išsiliedavo džiaugsmingu kva­
tojimu. O paskui kartojosi vėl iš naujo...
Tačiau baronas buvo toks žmogus, kuris ir geriau­
sios nuotaikos būdamas nepasiduodavo jausmams. Jis
nemokėjo džiaugtis iš širdies, jis turėjo viską apgalvoti
ir apsvarstyti, - net savo jausmus.
Ir šį kartą nustojęs juoktis baronas pradėjo galvoti -
kodėl gi jis juokėsi. Ir nustebo: juk juokėsi pats iš savęs,
iš nepavykusio savo bandymo sužavėti Timą fokusais
ir juodąja magija.

139
 Jamnepavyko, jis nugalėtas, o vis dėlto juokėsi. Tai
buvo baronui didelė naujiena.
Jis atsikėlė iš fotelio ir vaikščiodamas po kambarį
ėmė pats su savimi kalbėti.
- Nuostabus dalykas, - murmėjo jis. - Aš pirkau
juoką, norėdamas pavergti kitų širdis. O dabar... - jis
apstulbęs sustojo - ... dabar aš galiu valdyti savo nuo­
taikas, savo baisias nuotaikas. Aš jų daugiau nebetu­
riu. Juokas jas nuveja!
Jis vėl pradėjo vaikščioti iš vieno galo į kitą.
- Anksčiau aš būčiau įsiutęs, jei bandydamas savo
galią būčiau patyręs pralaimėjimą. Aš tiesiog būčiau
viską sudraskęs į skutelius iš pasiutimo. O dabar aš
nugalėtas, bet juokiuosi!
Baronas stvėrėsi už galvos - jis atrodė beveik lai­
mingas - ir sušuko:
- Tai neįtikėtina! Visas mano pranašumas - tai klas­
ta ir gudrybės. Dabar man viskas savaime ateina, nes
aš turiu juoką, kuris kiekvieną akimirką gali man tar­
nauti. Juokas vertas daugiau, negu aš maniau. Už tai
reikėtų atiduoti karalystę!
Ir vėl tas sulysęs vyras atsidrėbė į fotelį. Jo veide
akimirką šmėstelėjo languotojo pono - sukto ir klastin­
go žmogaus iš hipodromo - bruožai.
- Vykis, vykis savo juoką, Timai Taleri; tu jo nebe­
gausi! Aš jį laikysiu įsitvėręs nagais ir dantimis!

140
 Septyniolikta skiltis
TURTINGAS ĮPĖDINIS

Jaunų turtingų įpėdinių drabužiai tais laikais atrodė

maždaug taip:
Pilkos plonavilnės kelnės, švarkas raudonais ir juo­
dais dryželiais, sniego baltumo marškiniai, raudonas
kaklaraištis dideliais škotiškais langais, tokios pat ko­
jinės ir rudi zomšiniai batai.
Šitaip pasipuošęs Timas stovėjo prieš didelį ligi pat
žemės veidrodį ir pirmą kartą gyvenime šukavosi plau­
kus sudrėkinęs. Ant kilimo prie jo kojų gulėjo atvers­
tas iliustruotas žurnalas su teniso žaidėjo fotografija.
Timas norėjo susišukuoti kaip tas žaidėjas, tačiau jam
gana sunkiai ėjosi.
Kiek pastovėjęs prieš veidrodį, Timas pabandė pa­
kelti į viršų lūpų kraštelius. Tačiau tai visai nebuvo
panašu į juoką.
Nusiminęs Timas nusigręžė ir nukoręs galvą pra­
dėjo vaikščioti po savo kambarius. Nuobodžiaudamas
jis atsisėdo į krėslą ir ėmė suptis. Paskui apžiūrėjo pa­
veikslus, kabančius ant sienos, - ten buvo vien laivai
141
tolimoje jūroje; pakėlė dramblio kaulo spalvos telefono
ragelį, bet tuoj pat jį vėl padėjo ir pagaliau atvožė odi­
nį su įmantriais pagražinimais aplanką, kurį baronas
išeidamas pastūmė į stalo vidurį. Ten gulėjo popierius
laiškams. Kairiajame popieriaus kampe pilkomis tie­
siomis raidėmis buvo atspausdinta:
TIMAS TALERIS
BARONO SANOMEDO BENDROVĖS
SAVININKAS
Dešinėje parašyta:
GENUJA... metai... mėnuo... diena
Šilkinėje aplanko kišenėlėje gulėjo vokai. Timas vie­
ną išėmė ir perskaitė kitoje pusėje:
TIMAS TALERIS, GENUJA, ITALIJA, „PALMARO"
VIEŠBUTIS
Berniukas atsisėdo prie rašomojo stalo, atsisuko au­
tomatinį plunksnakotį, padėtą šalia aplanko, ir nutarė
parašyti laišką.
Kai jis pakėlė popieriaus lapą ir nustūmė aplanką,
blizgančiame stalo paviršiuje, lyg veidrodyje, pamatė
atsispindint firminį lapo ženklą.
Vienas žodis krito jam į akis:
DEIAIOMV8
„Demonas! - dingtelėjo Timui. - Et, kai kalbi apie
velnius ir demonus, - pridūrė mintyse, - tai jie visur
ir rodosi."
Jis pasidėjo prieš akis popieriaus lapą ir pradėjo ra­
šyti laišką.

143
 Mielas pone Rikertai,
Į Genują atplaukiau nelabai sėkmingai. Baronas mirė, ir
dabar aš esu jo įpėdinis. Bet iš tikrųjų aš to visai nenorėjau.
Greičiau priešingai, bet, deja, negaliu dabar jums šito pa­
aiškinti. Galbūt kada nors vėliau. Būkite geras, pabandykite
susirasti stiuardą, pavarde Krešimiras, jam dabar aklosios
žarnos uždegimas. Krešimiras gali jums viską papasakoti,
aš, deja, negaliu! Pakalbėkite su „Delfino" vairininku, vardu
Džonis, jis kilęs iš Hamburgo. Dabar aš turtingiausias žmo­
gus pasaulyje, ir vadinamasis naujasis baronas yra mano
globėjas. Čia nieko gero, bet galbūt man išeis į naudą. Aš
stengiuosi baronui neparodyti, kad šito nenoriu. Jūs, jūsų
motina, stiuardas ir Džonis buvote man labai geri. Galbūt
jūs sugalvosite, kaip man išbristi... Bet, matyt, aš pats tu­
rėsiu gelbėtis. Turbūt gerai, kad turiu planą ir tikslą, nes
tai man padeda užmiršti, kad aš dabar nesu tikras žmogus.
Pasveikinkite savo mielą mamytę. Labai ačiū jums taria
Jūsų liūdnasis
Timas Taleris
P.S. Bet jūs man nerašykite. Galbūt vėliau jums duosiu
kokį slaptą adresą.
Timas
Berniukas dar kartą perskaitė laišką, sulenkė jį, įdė­
jo į voką ir užklijavo. Bet kai jau norėjo rašyti adresą,
už durų išgirdo artėjant žingsnius.
Timas greit įsikišo laišką į vidinę švarkelio kišenę.
Netrukus į duris kažkas pasibeldė, ir nespėjus Timui
pasakyti „prašom" į kambarį įėjo baronas.
144
 Jis pamatė atsuktą plunksnakotį šalia atversto aplan­
ko ir paklausė:
- Asmeniški laiškai, pone Taleri? Su jais reikia būti
atsargiam. Beje, jūs turite savo žinioje sekretorių.
Timas užvertė aplanką, užsuko plunksnakotį
ir tarė:
- Kai man bus reikalingas sekretorius, aš jį pašauksiu.
- Gražiai suurzgei, jaunasis liūte! - nusijuokė Sano-
medas. - Man rodos, kartu su naujais drabužiais jūs
įgijote naujų manierų. Puiku!
Į duris vėl kažkas pasibeldė. Sanomedas nepaten­
kintas sušuko:
- Che cosa vole?1
- La garderoba per ii signore Thaler2, - šūktelėjo
kažkas už durų.
- Avanti3, - burbtelėjo Sanomedas.
Tarnas su ilga žalia prijuoste linkčiodamas įnešė
Timo jūreivišką kuprinę, padėjo ją lagaminų vieton ir
atsistojo prie durų.
Timas priėjo, padavė jam ranką ir tarė:
- Labai ačiū!
Tarnas nustebęs ir lyg nepatenkintas padavė jam
ranką.
- Non caprisco4, - burbtelėjo jis.

1 Ko pageidaujate? (It.)
2Pono Talerio daiktai. (It.)
3Įeikite. (It.)
4Nesuprantu. (It.)

145
 - Jis nesupranta, - nusijuokė baronas. - Na, o šitą jis
tikriausiai supras!
Sulig tais žodžiais Sanomedas išsitraukė iš kišenės
pluoštą popierinių lirų ir vieną padavė tarnui.
Tas sušuko net nušvitęs:
- Grazie! Mille grazie! Tante grazie, signore Ba­
rone!1
Jam išėjus Sanomedas užrakino duris ir tarė:
- Senais laikais bernas prieš įžengdamas į ponų
kambarius nusiaudavo batus, o įėjęs puldavo ant kelių
ir bučiuodavo ponui kojas. Deja, tie gerieji laikai jau
seniai praėjo!
Timas nekreipė dėmesio į barono šneką. Jis staiga
prisiminė, kad kuprinėje guli jo kepurė, o po jos pa­
mušalu - keistoji sutartis. Jis pamažu priėjo prie kup­
rinės, atrišo ir išsyk pamatė kepurę. Paėmė ją į rankas
ir išgirdo šiugždant popierių. Berniukas net lengviau
atsiduso.
Neva klausydamasis barono postringavimų, jis no­
rėjo nepastebimai ištraukti sutartį iš po pamušalo ir
įsidėti į vidinę švarkelio kišenę.
- Tokiam viešbuty kaip šitas, - kalbėjo toliau baro­
nas, - užtenka paduoti ranką trims: vyriausiajam port­
jė, kad visuomet, kada tik reikia, sakytų, jog jūs išėjęs,
direktoriui, kad neskelbtų jūsų paslapčių, ir virėjui,
kad skaniai duotų valgyti mums ir mūsų draugams!
- Turėsiu tai omeny! - atsakė Timas.
1Ačiū! Labai ačiū! Labai labai ačiū, senjore barone! (It.)

146
 Mintyse jis tarė: „Kai aš vėl atgausiu juoką, mielai
paspausiu ranką visiems tarnams ir kambarinėms."
Suskambo telefonas. Timas pakėlė ragelį ir pasakė:
- Timas Taleris klauso.
- Jūsų automobilis jau laukia, senjore, - pasigirdo
balsas ragelyje.
- Labai ačiū, - tarė Timas.
Baronas, visąlaik įdėmiai stebėjęs Timą, suraukė
kaktą:
- Niekados nesakykite savo vardo, mano mielasis!
Užtenka pasakyti „alio", ir dar nepatenkintu, irzliu
balsu, kam jus sutrukdė. Niekados nesakykite „labai
ačiū", jeigu praneša, kad jūsų laukia mašina. Pakan­
ka burbtelėti „gerai"! Turtas duoda teisę elgtis truputį
grubiau, pone Taleri. Labai svarbu parodyti savo pra­
našumą.
- Turėsiu tai omeny! - vėl pakartojo Timas.
Ir vėl pagalvojo: „Na palauk, susigrąžinsiu aš savo
juoką!"
Juodu kartu nulipo laiptais į salę - tokiuose praban­
giuose viešbučiuose ji vadinama holu; juos pamatę ke­
letas sėdinčių vyriškių atsistojo ir nusilenkė. Vienas iš
jų priėjo ir tarė:
- Prašom atleisti, pone barone...
Baronas, nė nepažvelgęs į jį, atsakė:
- Mes skubam. Vėliau.
Paskui jie nulipo marmuriniais laiptais ir nuėjo
prašmatnaus automobilio link.

147
 Vairuotojas atvėrė jiems dureles, ir baronas su Timu
susėdo ant raudonų odinių sėdynių.
Timas nepastebėjo, kad priešais ir užpakaly jų va­
žiuoja kitos dvi mašinos su apsauga. Nesuprato jis ir
laikraštininkų, kurie bėginėjo po gatvę mosikuodami
laikraščiais ir šūkalojo:
- II Barone Sanomed e morto! Adesso un ragazzo di
ąuattordici anni e ii piu ricco uomo dėl mondo!
Baronas šypsodamasis išvertė jų šūkavimus Timui:
„Baronas Sanomedas mirė! Keturiolikmetis berniu­
kas - turtingiausias žmogus pasaulyje!"
Kryžkelėje automobilis sustojo. Tuo tarpu Sanome­
das mokė Timą, kaip jam reikės elgtis priėmime, į kurį
dabar važiuoja. Tačiau Timas nelabai ką girdėjo - jis
žiūrėjo į mažą tamsiaodę mergaitę didelėmis juodo­
mis akimis; ji stovėjo ant šaligatvio greta vaisių par­
davėjo ir išsižiojusi bandė atsikąsti didžiulio obuolio.
Pastebėjusi, kad Timas į ją žiūri, ji atitraukė obuolį ir
nusišypsojo.
Timas linktelėjo jai; jis pamiršo, kaip būna baisu,
kai jis pamėgina nusijuokti.
Staiga mažoji mergaitė pamatė, kad berniuko veidas
už mašinos stiklo baisiausiai išsiviepė. Ji išsigando, pra­
dėjo verkti ir pasislėpė už vaisių pardavėjo nugaros.
Timas greit užsidengė veidą rankomis ir atsilošė į
sėdynės atramą. O baronas, matęs viską veidrodėlyje,
atidarė langą ir juokdamasis šūktelėjo mergaitei kažką
itališkai.

148
 Mergaitė kyštelėjo iš už vaisių pardavėjo nugaros
drėgną nuo ašarų veiduką, nedrąsiai priėjo prie ma­
šinos ir padavė baronui savo obuolį. Kada Sanomedas
už tai įbruko jai į ranką blizgančią monetą, ji visa
nušvito, plonyčiu balseliu tarė: „Grazie, signore!"1ir
nusijuokė.
1Ačiū, sinjore! (It.)

149
 Tą akimirką mašina pajudėjo, ir baronas norėjo pa­
duoti Timui obuolį. Tačiau berniukas staigiai atitraukė
ranką, ir raudonas žvilgantis obuolys nukrito nuo jo
kelių ant grindų ir nuriedėjo vairuotojui po kojų.
- Jums reikės išmokti, pone Taleri, - tarė Sanome-
das, - keisti savo juoką arbatpinigiais. Apskritai arbat­
pinigiai gana dažnai daro didesnį poveikį negu šyp­
sena.
„Tai kodėl gi tu pirkai mano juoką?" - pagalvojo
Timas.
Garsiai jis pasakė:
- Turėsiu tai omeny, barone!

150
 Aštuoniolikta skiltis
PALACO KANDIDO

Palaco Kandido, kaip ir pats pavadinimas sako, yra

baltieji rūmai: iš lauko baltas marmuras, viduje baltos
sienos.
Kai baronas su Timu užlipo marmuriniais laiptais į
pirmą aukštą, juos iš visų pusių apsupo direktoriai su
pavardėmis -ici ir -oci, kurias Timas jau buvo girdėjęs
ant molo. Direktoriai stovėjo ir tylėjo, nes baronas kal­
bėjosi su Timu.
- Šitie balti rūmai, - sušnibždėjo Sanomedas, - tai
muziejus, ir jo aplankymas mums brangiai kainuos.
Muziejaus salėse kabo senovės Italijos ir Olandijos
dailininkų paveikslai. Teks juos pažiūrėti. Mūsų pa­
dėtis įpareigoja tai daryti. Jūs, aišku, nieko nenutuo­
kiate nei apie meną, nei apie tapybą, taigi patarčiau
per daug neaušinti burnos ir rimtu veidu žiūrėti į pa­
veikslus. Prie tų paveikslų, prie kurių aš kostelėsiu,
turėsite pastovėti truputį ilgiau. Jūs tylėdamas žavė­
kitės menu.
Timas tylėdamas linktelėjo.
151
 Tačiau kai jie, apsupti direktorių, ėmė vaikščioti po
galeriją, Timas nebepaisė barono pamokymų. Nuo tų
paveikslų, prie kurių baronas kostelėdavo, jis tuoj pat
nueidavo. O ten, kur, anot barono, buvo galima ir pro-
bėgšmiais žvilgtelėti, Timas stovėdavo ilgiau.
Muziejuje daugiausia buvo portretų. Olandijos dai­
lininkų tapyti veidai atrodė tarsi permatomi (net mels­
vos gyslelės švietė pro odą); jie buvo rimti ir susikaupę,
o jų lūpos kietai sučiauptos. Italų tapyti žmonių veidai
buvo gražūs, tamsaus gymio, o mažos raukšlelės lūpų
kampučiuose, rodos, sakė, kad jie tuoj tuoj nusijuoks.
Matyt, olandiški portretai buvo žymesni, nes baronas
dažniausiai krenkštelėdavo prie jų; tačiau Timui patiko
visai kiti veidai - geri, nuoširdūs, su mažomis raukš­
lelėmis prie lūpų. Kartais baronas turėdavo net kumš­
telėti Timą, kad šis nueitų nuo tokio paveikslo. Užtat
direktoriai su pavardėmis -ici ir -oci kalbėjo, kad ber­
niukas turi neblogą skonį. Kai Sanomedas tai išgirdo,
ilgai negalvojęs nutarė baigti apžiūrą.
- Metas pereiti prie pagrindinės mūsų pobūvio da­
lies, mano ponai! - tarė jis.
Dabar visi pasuko į salę, kur pasagos pavidalu buvo
sustatyti puošnūs stalai. Gale, per patį vidurį, stovėjo
prašmatni kėdė, papuošta lauro šakomis. Ten turėjo
sėdėti Timas. Bet prieš susėdant salėje pasirodė foto­
grafas, liesas, gyvas žmogelis su pernelyg ilgais juo­
dais plaukais, kurie visąlaik krito jam ant akių, o jis,

152
išdidžiai krestelėjęs galvą, atmesdavo juos atgal. Foto­
grafas paprašė visus sustoti pusračiu taip, kad Timas
būtų vidury. (Be direktorių, čia prisirinko daugybė vi­
sokių žmonių, kuriems, beje, Timas neturėjo paduoti
rankos.)
Liesasis fotografas prisuko savo aparatą prie stovo,
žvilgtelėjo pro vaizdo ieškiklį ir pradėjo mosikuoti ran­
komis, be paliovos šaukdamas:
- Ridere! Sorridere! Sorridere, prego!
Timas stovėjo priešais Grandicį. Jis atsisuko ir per
petį paklausė direktoriaus:
- Ką jis sako?
-Jis sako, kad tu... atsiprašau, kad jūs turite... Žo­
džiu, jis sako, jog mes turime nusišypsoti!
- Ačiū! - atsakė Timas.
Jis staiga pasidarė baltas baltas. Dabar fotografas
įsistebeilijo į jį ir pakartojo:
- Sorridere, signore! Prašiomjuoktis!
Visi atsisuko į berniuką, kuris stovėjo kietai sučiau­
pęs lūpas.
Fotografas beviltiškai kartojo tuos pačius žodžius:
- Prašom juoktis! Liabai prašau!
Baronas, stovintis grandiniui už nugaros, neištarė
nė vieno žodžio, kuris būtų pagelbėjęs Timui. Ir Timas
tarė:
- Mano turtas - sunki našta, pone fotografe. Ir aš
dar nežinau, juoktis man ar verkti. Tad leiskit man su­
silaikyti ir nuo ašarų, ir nuo juoko.

153
 Salėje pakilo šnibždesys. Vieni tyliai vertė Timo žo­
džius, kiti gėrėjosi arba stebėjosi berniuko atsakymu.
Tik Sanomedas linksmai šypsojosi.
Pagaliau nuotrauka buvo padaryta, tiesa, be turtin­
gojo įpėdinio šypsenos. Tada visi susėdo už stalo. Iš
vienos pusės Timui atsisėdo Grandicis, iš kitos - baro­
nas. Mezginiuota Grandicio nosinė skleidė gvazdikėlių
aromatą. Jų kvapas buvo kaip saldžiųjų pipirų.
Prieš pradėdami valgyti, daugelis sakė kalbas, kas -
itališkai, kas - darkyta vokiečių kalba. Ir kiekvieną­
syk, kai buvo juokiamasi, linkčiojama ir plojama, visų
žvilgsniai krypo į berniuką, sėdintį pačiame viduryje.
Vieną kartą baronas sušnibždėjo Timui:
- Nelengvą gyvenimą tu užsitaisei, taip neapgalvo­
tai kirsdamas lažybų, Timai Taleri.
Timas tyliai atsakė jam:
- Aš žinojau, kas manęs laukia, barone. (Iš tiesų jam
dar niekad nėra buvę taip nesmagu, kaip dabar, kai
visi žiūrinėjo jį lyg kokį nematytą žvėriūkštį. Tačiau
nusistatymas niekur nenusileisti baronui teikė jam stip­
rybės ir drąsos.)
Vieną akimirksnį Timas prisiminė vairininką Džonį.
Ir staiga jis vėl pavirto mažu berniuku, kuriam taip
norėjosi pravirkti. Bet, laimė, tą pat akimirką baronas
pradėjo savo kalbą, ir Timas susivaldė.
Iš pradžių Sanomedas liaupsino mirusio tariamo
savo brolio gabumus, paskui kalbėjo apie tuos svarbius

154
uždavinius, kurių neturi užmiršti nė vienas, kas valdo
didelius turtus, ir galų gale keliais trumpais sakiniais
palinkėjo jaunajam įpėdiniui jėgų ir išminties protingai
ir dorai panaudoti milžinišką savo palikimą. Po to jis
pasakė kelis žodžius itališkai. Matyt, jis pajuokavo, nes
pats nusikvatojo lyg mažas berniukas. Ponios ir ponai
prie stalo buvo taip sužavėti, kad juokėsi kartu su juo
ir garsiai plojo.
Šį kartą barono juokas pralėkė Timui pro ausis. Mat
tuo metu jis žiūrėjo į rankinį laikrodį, Rikerto dova­
notą Hamburge. Buvo aštuoniolika valandų trisdešimt
minučių - pusė septynių. Aštuntą jis turi susitikti su
Džoniu. O pagal tai, kiek ant stalo pridėta lėkščių, tau­
rių, šakučių ir peilių, puota, matyt, ilgai užsitęs. Tur­
būt Timui teks pirma visų pakilti nuo stalo. Bet kaip tai
padaryti? Juk čia visų akys nukreiptos tik į jį.
Puota iš tiesų tęsėsi labai ilgai. Kai po užkandžių
ir sriubos atnešė pagrindinį patiekalą - inkstus balto
vyno padaže, - laikrodis rodė dvidešimt minučių aš­
tuntos.
Visąlaik galvodamas apie Džonį, Timas nė nebejuto,
kaip prisitaikė prie visų ir atrodė prie stalo gana išdi­
dus ir gerai išauklėtas berniukas. Jis valgė taip, kaip
matė valgant „Delfino" restorane, ir baronas negalėjo
atsistebėti jo gražiu, o kartu paprastu elgesiu. Išvydęs,
kaip grakščiai Timas pasmeigė inksto gabaliuką, jis
burbtelėjo:
- Matyt, aš nepakankamai vertinau šį berniuką.

155
 Kai jau buvo be dvidešimt minučių astuonios, Ti-
mas pasilenkė prie barono ir tarė:
- Man reikia išeiti į...
Baronas skubiai atsakė, nelaukdamas, kol Timas iš­
tars tą žodį:
- Tualetas koridoriuje, po dešine.
- Ačiū, - atsakė Timas, pakilo ir nuėjo pro visus sta­
lus durų link, lydimas daugybės akių.
Jis stengėsi eiti taip, kaip eina paprastas keturioli­
kos metų berniukas.
Jau koridoriuje jam šovė mintis - atidaryti duris ir
šūktelėti jiems kokį nešvankų žodį. Bet ten stovėjo tar­
nas su paauksuota livrėja, ir Timas ramiai ir išdidžiai
nuėjo į tualetą, o čia atsistojęs prieš veidrodį tris kartus
garsiai pasakė tą žodį, kuris buvo skirtas salėje sėdin­
tiems ponams.
Kai jis vėl išėjo į koridorių, tarnas buvo nusisukęs.
Kad žingsniai taip neaidėtų ant marmuro, Timas pirštų
galais nustypčiojo iki laiptų ir greitai nubėgo žemyn.
Prie Palaco portalo stovėjo durininkas su auksiniais
galionais. Matyt, jis nepažinojo berniuko, nes dėbtelėjo
į jį niūriai ir abejingai. Timas tiek išdrąsėjo, kad pa­
klausė, kur yra Kristupo Kolumbo paminklas. Tačiau
durininkas jo nesuprato. Jis atsainiai mostelėjo tramva­
jaus stotelės link. Ir Timas nuskubėjo į tą pusę.

156
James Krtiss
 Devyniolikta skiltis
DŽON1S

Laukdamas tramvajaus Timas retkarčiais atsigręž­

davo ir žvilgtelėdavo į rūmų duris. Bet ten buvo ramu,
durininkas tebestovėjo savo vietoje. Matyt, Timo niekas
dar nepasigedo.
Nekantraudamas berniukas skaitė tramvajų tvarka­
raštį, kurio viduryje buvo įtaisytas stačiakampis veid­
rodis. Ir staiga - tądien jau trečią kartą - per atspindį
jis pažino barono esybę. Veidrodyje Timas pamatė ato­
kiau stovintį tą patį automobilį, kuriuo jis ir baronas
Sanomedas čionai atvažiavo. Už automobilio stovėjo
kiti du, o šalia pirmojo Timas išvydo du besikalban­
čius vyriškius, kurie kaip tik rodė į jį.
Dabar Timas prisiminė, kad direktorius Grandicis
kalbėjo apie seklius, kurie nė per žingsnį nuo jo nesi­
trauks. Matyt, tai ir buvo tie slapti jo saugotojai. Kaip
dabar bus? Juk baronas neturi žinoti apie jo susitikimą
su Džoniu.
Tą akimirką atvažiavo tramvajus. Prie jo buvo pri­
kabinti vadinamieji vasariniai vagonėliai, turintys iš­
ėjimus į abi puses.
157
 Timas net lengviau atsikvėpė. Nuo tos dienos, kai
nebeteko juoko, jis išmoko ramiai ir šaltai apsvarstyti
kiekvieną savo žingsnį. Štai ir dabar Timas jau žino, ką
turi daryti. Įlipa į vidurinį vagoną, prasispraudžia pro
žmones į priekį ir nespėjus tramvajui pajudėti iššoka
pro kitą pusę į gatvę. Ir leidžiasi bėgti kiek įkerta. Be­
bėgdamas vos nepakliūva po lenktyniniu automobiliu,
lekiančiu lyg vėjas, ir galų gale jis jau ant šaligatvio.
Timas jau norėjo įsukti į siaurą gatvelę, bet prieš
tai atsigręžė ir pamatė, kad vienas seklys kaip tik
eina per gatvę. Dabar jis suprato, kad ne greitos ko­
jos, o gudrybė padės jam pasprukti. Laimė, Timas
buvo pakliuvęs į tokią miesto dalį, kur pilna siaurų
ir painių skersgatvių, o namai turi po dvejas duris:
pro vienas įeini, pro kitas išeini ir atsiduri visai kitoje
gatvėje. Berniukas ramiai įžengė į mažytę užkandinę,
kur kvepėjo kepta mėsa ir aliejumi, išėjo pro kitas du­
ris ir pateko į gatvelę, kur tiesiog prie pat namų buvo
išdėliotos sūdytos žuvys. Paskui įlindo pro kažkokias
duris su iškaba „Traktorija" ir išbėgęs pro kitas at­
sidūrė juvelyrų skersgatvyje, kur kiekvienam lange
puikavosi gražiausi papuošalai; kurį laiką bėgo palei
tuos langus, po to įsuko į trumpą gatvelę kitoje pu­
sėje ir pakliuvo į plepančių ir besiderančių namų šei­
mininkių būrį, - čia buvo nedidelė turgavietė, - dar
kartą perbėgo per kažkokią traktoriją, atsiduodančią
surūgusiu vynu, ir staiga lyg iš po žemių šalia jo
išdygo autobusas ir kone prieš pat nosį atidarė jam

158
duris. Timas mikliai užšoko ant laiptelių, durys užsi­
darė, ir autobusas pradėjo važiuoti.
Konduktorius šypsodamasis pagrasino jam pirštu
ir ištiesė ranką pinigų. Timas greit čiuptelėjo už savo
dryžuoto švarkelio kišenės, mat buvo visai pamiršęs
apie pinigus, ir lengviau atsiduso, radęs ten monetų ir
popierinių pinigų. Jis padavė konduktoriui vieną ban­
knotą ir tarė:
- Kristupas Kolumbas.
- H-m-m? - paklausė konduktorius.
- Kristupas Kolumbas! Paminklas! - pakartojo ber­
niukas, stengdamasis sakyti kuo aiškiau.
Dabar konduktorius jį suprato.
- II monumento di Cristoforo Colombo, - pamokė
jis Timą.
Ir Timas klusniai pakartojo:
- II monumento di Cristoforo Colombo!
- Bene! Bene! - nusišypsojo konduktorius. - Gerai!
Gerai!
Tada jis padavė Timui aštuoniasdešimt penkias li­
ras grąžos, atplėšė bilietą ir ženklais paaiškino, kad
pasakys, kada reikės išlipti.
Timas linktelėjo ir pagalvojo: „Tai pasisekė!"
Džiaugtis kaip visi žmonės jis negalėjo, bet jamvis tiek
pasidarė lengviau.
Po dešimties minučių, kai autobusas užsukęs į uostą
pradėjo kilti siaura gatvele į viršų, konduktorius palie­
tė Timo petį ir parodė į baltą paminklą, stovintį tarp

159
palmių prie milžiniško pastato su daugybe stiklinių
durų.
Timas pasakė vienintelį itališką žodį, kurį mokėjo:
- Grazie! Ačiū!
Paskui išlipo iš autobuso ir pamatęs plačią aikštę
sutrikęs sustojo. Dabar jis pažino didįjį pastatą - tai
buvo geležinkelio stotis. Laikrodis prie centrinių durų
rodė be penkių minučių aštuonias.
Tarp žmonių, vaikštinėjančių po aikštę, Timas ne­
pastebėjo nė vieno iš tų dviejų seklių. Bet ir vairininko
Džonio niekur nesimatė. Timas iš lėto nukiūtino pa­
minklo link, apėjo jį ir tik dabar išvydo vairininką -
Džonis, aukštas, plačiapetis, stovėjo atsirėmęs į palmę,
kone galva siekdamas jos šakas. Timas negalėjo jo ne­
pastebėti. Jis pribėgo prie Džonio ir būtų pakibęs jam
ant kaklo, jei šis nebūtų toks didelis.
- Aš pabėgau, Džoni, - šūktelėjo jis uždusęs. - Ba­
ronas užsiundė ant manęs seklius. Bet...
- Baronas? - pertraukė jį griežtas Džonio balsas. -
Aš maniau, jis miręs.
- Jis dedasi savo tariamu dvyniu.
Džonis švilptelėto pro dantis. Paskui paėmė Timą
už rankos ir tarė:
- Eime į kokią smuklę. Tegu jis pabando mus su­
rasti.
Ir jis nusivedė berniuką per siauras gatveles ir skers­
gatvius.
Tai, ką Džonis pavadino smukle, iš tiesų nusipel-

160
nė geresnio vardo. Ilga butelio pavidalo patalpa toly­
džio platėjo ir baigėsi apytamse keturkampe svetaine.
Grindys obliuotų lentų, palei visas sienas ligi pat lubų
tamsiose medinėse lentynose puikavosi daugybė bu­
telių, įvairiausių spalvų ir formų. Viskas atrodė labai
iškilmingai, lyg kokia katedra iš butelių.
Džonis nusivedė Timą prie laisvo staliuko pačiame
svetainės kampe. Čia jų niekas nepamatys. Kai atėjo
kelneris, Džonis užsakė du stiklus raudono vyno. Po
to išsitraukė iš abiejų savo striukės kišenių po butelį
romo, pastatė juos Timui po kėde ir tarė:

161
 - Čia tavo laimikis. Aš slepiu jį nuo kelnerio. Ko
gero, pagalvos, kad mes norime siurbčioti atsineštą
gėrimą.
Dabar ir Timas kažką išsitraukė iš savo švarkelio
kišenės. Tai buvo laiškas ponui Rikertui.
- Ar tu jį nuvežtum į Hamburgą? Aš bijau siųsti
paštu.
- Bus padaryta, mano berniuk!
Ir laiškas nukeliavo į Džonio kišenę. Po to Džonis
tarė:
- Tu dabar atrodai kaip tikras dabišius, Timai. Tur­
būt labai gera būti turtingam.
- Tai truputį vargina, - atsakė Timas. - Bet užtat
gali elgtis, kaip nori. Jei nenori juoktis, gali nesijuokti,
net kada tave fotografuoja. O tai visai neblogai.
- Negi tau nepatinka, kai žmonės juokiasi? - nuste­
bo Džonis.
Timas suprato, kad išplepėjo. Juk nė vienas žmogus
pasaulyje neturėjo išgirsti iš jo lūpų apie parduotą juo­
ką. Bet jis nespėjo atitaisyti savo klaidos, nes Džonis
jau šnekėjo toliau. Atrodė, jam ne pirmiena postrin­
gauti apie juoką, net jo kalba buvo sklandesnė, negu
paprastai.
- Aš sutinku, - tarė jis. - Juokas iš mandagumo gali
erzinti kitus. Nėra nieko bjauresnio už jūrininkų ben­
drabutį, kur nuo ryto ligi vakaro tau šypsosi senos mo­
terėlės. Jos šypsosi įspėdamos tave per daug negerti;
šypsosi primindamos, kad reikia melstis prieš miegą;

162
šypsosi netgi tada, kai tau apendiksą pjauna. Šypse­
nos, šypsenos - rytą, per pietus, vakare. Dievaži, iš
proto gali išeiti! Bet...
Kelneris atnešė vyną ir maloniai, kaip visi kelneriai,
nusišypsojo. Timas prikando lūpą. Jis sėdėjo nudelbęs
akis, ir Džonis pastebėjo, kad berniukas vos neverkia.
Jis patylėjo laukdamas, kol nueis kelneris, o paskui pa­
kėlė stiklą ir tiek tepasakė:
- Į sveikatą, Timai. Už tavo laimę!
- Į sveikatą, Džoni!
Timas tik truputį lyžtelėjo vyno, jis pasirodė per
rūgštus.
Statydamas ant stalo tuščią stiklinę, Džonis burb­
telėjo:
- O kad aš sužinočiau, kas nutiko!
Bet Timas suprato jo žodžius. Jis staiga pagyvėjo ir
tyliai tarė:
- Pamėgink pakalbėti su Krešimiru. Jis viską žino ir
gali tau pasakyti. Aš negaliu. Aš privalau tylėti.
Vairininkas susimąstęs pažiūrėjo į berniuką ir pa­
galiau tarė:
- Man rodos, aš nujaučiu, su kuo tu susidėjai.
Paskui jis per stalą pasilenkė prie Timo ir griežtai
paklausė:
- Sakyk, ar tas žmogus tau rodė kokius fokusus?
- Ne, - atsiliepė Timas. - Jis man nieko nerodė. Tik
vieną sykį kažkokį seną užkeikimą pasakė.
Berniukas papasakojo Džoniui apie pokalbį viešbu-

163
čio kambaryje, apie keistąją priesaiką ir apie tai, kaip
subyrėjo sietynas.
Nutikimas su sietynu Džonį labiausiai pralinksmi­
no. Jis tiesiog staugė iš juoko, trankė kumščiais stalą,
net stiklinės šokinėjo ir vynas liejosi per kraštus. Dus­
damas iš juoko jis išstenėjo:
- Džiaukis, berniuk! Tai tiesiog nuostabu! Ar tu ži­
nai, kad pataikei beždžionei į pačią skaudžiausią vie­
tą? Tikrai!
Džonis vėl atsilošė į savo kėdę:
- Sudaužyti sietyną! Tu juk nieko geriau nė nega­
lėjai padaryti! Šitam ponui nepatinka tokie pokštai. O
ypač tokią akimirką.
Jis šypsodamasis pakėlė rankas aukštyn mėgdžio­
damas baroną, kai šis sakė priesaiką, ir iškilmingai
prabilo:
Karalius žiurkių, musių ir pelių,
Varlių, rupūžių, utėlių!
Timas irgi nejučia atsilošė. Jam pasidarė taip gera
ir ramu, kad kažkas išdrįso juoktis ir tyčiotis iš baro­
no. Pirmąsyk po tiek metų jis girdėjo juoką, kuris buvo
malonus jo širdžiai.
Kai Džonis šaipydamasis baigė sakyti savo priesai­
ką, Timas nunėręs galvą žiūrėjo į grindis. Ir staiga jis
pamatė didžiulę riebią žiurkę. Bjauriai cypdama ji lyg
patrakus puolė prie Džonio kojos norėdama įkąsti.
Timas visada šlykštėjosi žiurkėmis. Ir jis suriko:

164
 - Žiurkė!
Bet Džonis jau buvo ją pastebėjęs. Jis ilgai nesvarstė.
Vieną koją patraukė atgal, tą, kurią norėjo stverti žiur­
kė, o kitą žaibiškai pakėlė aukštyn ir taip trenkė jai
per galvą, kad žiurkė kaipmat išsitiesė negyva. Timas
nusisuko - nuo tos žiurkės jam darėsi negera.
O Džonis, bebaimis Džonis, plačiai šypsodamasis
tarė:
- Valdovas siunčia savo vajus. Išgerk, Timai, vyno
ir nežiūrėk tenai.
Timas sriūbtelėjo gerą gurkšnį ir iškart pajuto, kaip
karštis užlieja visą kūną. Jampasidarė geriau, tik galva
ėmė truputį suktis.
- Dabar jau nebeturime laiko, - tarė Džonis. - Ne­
trukus pasirodys jis pats. Noriu tau tik viena pasakyti:
kuo tu netiki, to nėra! Supranti, ką turiu omeny?
Timas nieko nesuvokdamas papurtė galvą. Išgertas
vynas vis labiau jį svaigino.
- Aš noriu pasakyti, - paaiškino Džonis, - kad tu
turi visada daužyti sietynus, kai tik baronas pradės tau
zirzti. Supratai?
Dabar Timas linktelėjo. Tačiau jis ne viską suprato.
Akys jam lipte lipo. Juk jis jau buvo gėręs vyno ir per
pietus Palaco Kandido, o prie tokių gėrimų jis dar ne­
buvo pratęs.
- Jei gali, tyčiokis iš tos beždžionės, kiek įmanyda­
mas, - kalbėjo toliau Džonis. - Tu dabar pakankamai
turtingas ir gali daryti, ką nori. Tačiau tikrosios lais-

165
vės už pinigus nenupirksi, ji verta kitokio turto - juoko.
Yra sena anglų patarlė. Paklausyk...
Džonis suraukė kaktą.
- Keista, - burbtelėjo jis. - Ką tik aš ją žinojau, o da­
bar tiesiog išlėkė iš galvos. Rodos, ant liežuvio galo
stovi. Turbūt vynas kaltas.
- Man nuo to vyno irgi negera, - tarė Timas, vos
apversdamas liežuvį.
Tačiau Džonis jo nesiklausė - jis vis stengėsi prisi­
minti patarlę. Pagaliau sušuko:
- Štai aš ją prisiminiau: „Teach me laughter, save
my soul!" Kaip galėjau užmiršti!
Jis kvatodamas pliaukštelėjo sau per kaktą ir staiga
vis tebesijuokdamas nuvirto nuo kėdės, išblyško ir išsi­
tiesė lyg negyvas ant grindų šalia sutraiškytos žiurkės.
Kai Timas ūmai prasiblaivęs pašoko ir išsigandęs ėmė
dairytis pagalbos, jo žvilgsnis sustojo ties kelneriu, ku­
ris abejingai žiūrėjo į Timą ir parkritusį Džonį. Jis ką
tik buvo paėmęs pinigus iš vieno vyriškio, stovinčio
nugara į Timą. Tačiau berniukas jį iškart pažino. Tai
buvo baronas Sanomedas.
Timas tuoj pat susitvardė ir pavirto tarsi visai kitu
žmogumi. Stengdamasis atrodyti ramus, jis mostelėjo
kelneriui ir atsiklaupė prie Džonio. O šis, vis dar ne­
atgaudamas sąmonės, lėtai ir sunkiai, bet gana aiškiai
kartojo anglų patarlę:
- Teach me laughter, save my soul!

166
 Tą pačią akimirką Timas pamatė šalia savęs pasilen­
kusį kelnerį, o už jo baroną.
- Pone Taleri, koks susitikimas! - sušuko Sanome-
das, dėdamasis labai nustebęs. - Mes jūsų ieškome jau
visą valandą.
Tarsi negirdėdamas barono žodžių, Timas tarė:
- Jeigu vairininkui kas atsitiks, aš jums nedovano­
siu, barone! Ir kelneriui taip pat!
Dabar Sanomedas pralinksmėjo.
- Nėra ko jaudintis, - nusišypsojo jis. - Jo sveikatai
nepakenks. Žinoma, iš darbo mes jį atleisime. Bet toks
vyras kaip jis lengvai ras sau darbo doke.
Tuo tarpu prie stalo susispietė smalsuoliai ir vienas
per kitą pradėjo šūkčioti ir patarinėti, kaip atgaivinti
Džonį. Matyt, jie palaikė Džonį girtu.
Kaip ir visada vengdamas kokio nors skandalo ba­
ronas nusitempė Timą už rankovės durų link.
-Jūsų nuotrauka, pone Taleri, šiandien visuose
laikraščiuose. Būtų labai nemalonu, jeigu jus atpažintų.
Dėl vairininko jums iš tiesų nėra ko baimintis. Eime!
Nors Timas nenorėjo palikti Džonio vieno, tačiau
leidosi išvedamas į gatvę. Sanomedas neturi sužinoti,
kas dedasi jo širdyje. Juo labiau dabar, kai jam ėmė
slysti žemė iš po kojų - juk tą keistą, painų žaidimą su
žiurke ir anglų patarle laimėjo Džonis. Ir dėdamasis
visiškai ramus, Timas išėjo iš smuklės, kur visos sienos
ligi pat lubų buvo nustatytos buteliais.

167
 Prašmatnus automobilis, kuris laukė prie durų, vos
tilpo siaurame skersgatvyje. Už jo stovėjo kitos dvi ma­
šinos, o jose sėdėjo du gerai Timui pažįstami vyriškiai.
Timas, lyg koks išdykęs berniūkštis, mandagiai linkte­
lėjo jiems, o tie, truputį nustebę, irgi linktelėjo jam.
Užpakalinėj sėdynėj, atsilošęs į minkštą raudonos
odos atramą, jų laukė direktorius Grandicis. Kai Timas
su baronu atsisėdo šalia, jis sukikeno:
- O, mažasis pabėgėlis! Gerokai mus už nosies pa­
vedžiojote, senjore! Bet išmintingas mano draugas As-
tarotas...
- Užsičiaupk, Begemote! Jis nieko nenuraukia! - rik­
telėjo baronas gana grubiai.
Ir tučtuojau labai meiliai kreipėsi į Timą ir paaiš­
kino, kad jis su Grandiniu priklauso Baalo klubui ir
retkarčiais juokaudami vadina viens kitą klubo pravar­
dėmis.
Timui pasirodė, jog vieną sykį jis jau buvo girdė­
jęs baroną kalbant apie Astarotą ir Begemotą, tačiau
niekaip negalėjo prisiminti, kada tai buvo ir kur. Tuo
labiau kad dabar jis visą laiką mintyse kartojo tą anglų
patarlę, kurią sakė Džonis.
Kai automobilis važiavo pro Kristupo Kolumbo pa­
minklą, Sanomedas tarė:
- Rytoj anksti rytą išskrendam į Atėnus, pone Ta­
leri! Lėktuvas mūsų bendrovės. Aštuntą valandą jis
lauks mūsų.

168
 Timas nieko neatsakė, tik linktelėjo galvą, o mintyse
kone dešimtą kartą kartojo anglų patarlę. Pagaliau jis
paklausė Grandicį:
- Ką reiškia: „Tyč mi lafte, seiv mai soul"?
- O kokia tai būtų kalba? - pasiteiravo Grandicis?
- Anglų, - ramiai atsakė baronas. - Sena patarlė ir
tokia pat kvaila kaip daugelis patarlių.
Jis pakartojo gražia anglų kalba:
- Teach me laughter, save my soul.
Paskui pusbalsiu išvertė:
- Išmokyk mane juoktis, išgelbėsi mano sielą.
Timas kaip galėdamas ramiau tarė:
- Aha!
Daugiau nepasakė nė žodžio. Bet įsikalė į galvą tą
sakinį ir mintyse dar pridūrė:
- Išmokyk mane juoktis, išgelbėsi mano sielą, vai­
rininke!

169
 Dvidešimta skiltis
ATĖNUOSE

Atėnuose, senosios Graikijos sostinėje, buvo pats di­

džiausias barono Sanomedo bendrovės filialas. Galbūt
dėl to šiame mieste baronas atrodė nepaprastai žvalus
ir malonus. Jei tik būdavo galima, jis netempdavo Timo
į priėmimus ir susitikimus, o eidavo su juo pasivaikš­
čioti po gatves. Be abejo, visąlaik kažkur netoliese va­
žiavo automobilis, kuris kiekvieną akimirką, baronui
pamojus, galėjo privažiuoti ir juos paimti.
Baronas nevedė berniuko į tas vietas, kurios vilioja
svetimšalius. Jis nelipo su juo į Akropolį pažiūrėti, kaip
tarp šventovės kolonų mirguliuoja žydra Egėjo jūra; ne-
nusivedė prie marmuro statulų, kur net kulkšnies duo­
butėse ir lūpų kampučiuose slypi dangiška šypsena;
neparodė, koks skaidrus dangus virš baltų šventyklų.
Užuot visa tai rodęs, jis vedėsi berniuką į Atėnų turgų.
- Mažiausiai pusė pinigų, kurie čia gaunami, eina
per mano rankas, - pasakė jis Timui. - Kaip mano įpė­
dinis, jūs turite žinoti, iš kur plaukia mūsų turtai. Argi
nemalonu gėrėtis šiomis spalvomis?
170
 Pirmiausia baronas su Timu nuėjo ten, kur buvo
pardavinėjamos žuvys. Tūkstančiai žuvų išsprogusio­
mis akimis su šviečiančiais raudonais ruožais po žiau­
nomis gulėjo atviruose šaldytuvuose. Visas jūrų grožis
buvo čia sudėtas - žvilgėjo sidabras, mainėsi melsvi ir
pilki atspalviai, o tarp jų raudonavo ir juodavo ryškūs
dryžiai ir dulsvos dėmės. Baronas į viską žiūrėjo pir­
klio akimis.
- Šitie tunai atkeliavo iš Turkijos, - aiškino jis. - Mes
juos pigiai perkame. O štai džiovinta menkė iš Islan­
dijos. Ji mums geriausiai apsimoka. Ančiuviai, sepijos,
sardinės atvežtos iš Italijos arba pirktos iš čionykščių
žvejų. Bet čia ne ką pasipelnysi. Na eime toliau, pone
Taleri!
Turgus, rodės, svaigino Sanomedą. Dabar juodu
priėjo prie nutinkuotos sienos, ant kurios kabojo pa­
pjautos ir nuluptos avys.
- Šitos avys atvežtos iš Venesuelos, - tarė baronas. -
O anas kiaules mes pirkome Jugoslavijoje. Gana neblo­
gas biznis.
- O Graikijoje perkame dar ką nors, ar tik žuvis? -
paklausė Timas.
- Na, žinoma, - nusijuokė Sanomedas. - Kai ko
mums duoda ir ši šalis: razinų, vyno, bananų, saldu­
mynų, alyvų aliejaus, granatų, vilnos, figų, riešutų,
boksitų.
Sanomedas vardijo prekes taip iškilmingai, lyg būtų
skaitęs karaliaus Dovydo žodžius iš Šventojo Rašto.

171
Tuo tarpu jie priėjo prekyvietę, kur visi stalai buvo pri­
krauti baltų sūrių. Keistas tai buvo pasivaikščiojimas.
Stumdydamiesi ir braudamiesi tarp šūkaujančių pre­
kininkų ir besiderančių pirkėjų, jie ėjo vis tolyn. Prie
žuvų turėjo braidžioti per balas, kuriose plaukiojo svo­
gūnų riekelės; ten, kur kabojo avys, žirglioti per kraujo
klanus, o kai pakliuvo į vaisių prekyvietę - tai tik ir
žiūrėk, kad nepaslystum.
Tiesiai Timui prieš nosį sukiojosi trys berniūkščiai
ir kone per akis vogė iš visų mirkytas alyvas. Niekas
nekreipė į juos domės; net prekininkai tik burbtelėda­
vo kokį piktą žodį, ir tai norėdami ne tiek juos pabar­
ti, kiek prisivilioti turtingesnį pirkėją. Mažieji vagišiai
kvatojo pilvus susiėmę.
Po dviejų valandų tokio pasivaikščiojimo įsiaudrinęs
ir pavargęs Timas paliko tą slegiantį turgų, tą riksmą,
klegesį, kamšatį, paliko tą milžinišką miesto pilvą su
žvėrišku apetitu, kuris baroną taip žavėjo.
Baronas davė ženklą, ir privažiavo automobilis. Šį
kartą tai buvo truputį mažesnė mašina su juodom sė­
dynėm. Sanomedas paliepė vairuotojui važiuoti į Bi­
zantijos muziejų. O Timui jis pasakė:
- Ten jums patiks, pone Taleri. Bet aš nesakysiu,
kodėl.
Tačiau Timui nė kiek nerūpėjo tas „kodėl". Jis buvo
per daug išvargęs ir alkanas. Bet nė žodžiu neprasita­
rė apie tai baronui. Jis nenorėjo pasirodyti silpnas tam
keistajam pirkliui, nupirkusiam jojuoką. Todėl paklus­
niai leidosi nuvežamas į Bizantijos muziejų.

172
 Paveikslai, kuriuos baronas rodė Timui, vadinosi
ikonos. Kaip paaiškino Sanomedas, jie tapyti vienuo­
lių, kurie per kelis šimtus metų laikėsi tų pačių griežtų
taisyklių.
Timas gana greit suprato, kodėl baronas jį čia atsi­
vedė.
Ikonų veidai su didelėmis sustingusiomis akimis ir
ilgomis nosimis, dalijančiomis veido ovalą į dvi lygias
dalis, buvo be jokios šypsenos. Jie priminė blyškius
olandų dailininkų veidus, kuriuos matė Palaco Kandi-
do. Timui jie atrodė tiesiog baisūs. Ypač ilgai baronas
laikė Timą prie švento Jurgio paveikslo - šventasis, ap­
sisiautęs skaisčiai raudoną skraistę, stovėjo prie niūrių
uolų, nutapytų žalsvais ir alyviniais atspalviais. Timui
taip pabodo į jį žiūrėti, kad jis pradėjo murmėti sau po
nosim Džonio patarlę: „Išmokyk mane juoktis, išgelbė-
si mano sielą!"
Ir stebuklas: kai tik prisiminė Džonį, visai kitomis
akimis pažvelgė į ikonas. Staiga jis pamatė, kad tai,
ko pagailėjo žmonėms, vienuoliai davė gyvuliams ir
augalams - džiaugsmą, šypseną, gyvybę. Kol Sanome­
das žavėjosi tikslia ir griežta ikonų tapytojų maniera,
Timas pastebėjo paveiksluose tarsi kitą pasaulį, pasislė­
pusį kampučiuose ir pagražinimuose: besijuokiančius
šuniukus, grifus, merkiančius akį, linksmus paukščius
ir šypsančias lelijas. Ir vėl jis prisiminė posakį, šį kartą
iš Hamburgo lėlių teatro: „Tik juokas skiria žmogų nuo
žvėries." O čia viskas atvirkščiai: čia juokėsi žvėreliai,
o žmogus žvelgė į pasaulį rūstus ir negailestingas.

173
 Pirmame muziejaus aukšte baronas valandėlę su­
stojo pakalbėti su direktorium, kuris, beje, jau žinojo
apie turtingojo barono atsilankymą. Tuo tarpu Timas
išėjo pro atviras duris į balkoną. Apačioje jis pamatė
mažą mergaitę, - ji braižė kažką ant žemės pagaliuku, o
paskui dėliojo spalvotus akmenukus. Tikriausiai ji buvo
lankiusis mozaikos salėje ir dabar pati bandė sudėti mo­
zaiką. Tai, ką ji dėliojo, labai panėšėjo į veidą iš ikonų,
bet lūpos buvo užriestos į viršų - šitas veidas juokėsi.
Tuo metu, kai mergaitė rūpestingai įdėjo žalią akme­
nėlį vietoj akies, iš kažin kur atbėgo berniūkštis, dėb­
telėjo išsiviepęs į beveik užbaigtą paveikslą ir paspyrė
bato galu akmenėlius. Veidas sugriuvo, mergaitė išsi­
gandusi pažvelgė į mažąjį barbarą, ir staiga jai iš akių
pabiro didelės ašaros. Kūkčiodama ji pasilenkė ir vėl
pradėjo rinkti savo akmenėlius ir dėlioti į paveikslą.
Berniūkštis stovėjo šalia susikišęs rankas į kišenes
ir su vyriška panieka žiūrėjo į ją.
Timas baisiai supyko ant to berniūkščio. Jis norėjo
nubėgti žemyn ir apginti mergaitę. Bet vos tik atsisu­
ko, išvydo prieš save baroną, kuris tikriausiai irgi vis­
ką matė.
- Nesikiškite, pone Taleri, - tarė jis šypsodamasis. -
Žinoma, labai gaila, kad tas berniukas šitaip pasielgė.
Bet taip jau pasaulyje esti. Taip pat barbariškai, kaip ir
šis berniukas, sunkūs kareivių batai sutrypia tikrai ver­
tingus meno kūrinius, o kai karas pasibaigia, tie patys
barbarai niūriais veidais duoda pašalpas, kad vėl būtų

174
atstatyta tai, kas sugriauta. Ir tada mes uždirbame.
Mūsų firma po karo restauravo Makedonijoje daugiau
kaip trisdešimt bažnyčių, ir pelnas siekė apie milijoną
drachmų.
Timas burbtelėjo jau seniai išmoktą sakinį:
- Turėsiu omeny, barone. Bet dabar, - pridūrė jis. -
Aš norėčiau eiti pavalgyti.
- Puiki mintis, - nusijuokė Sanomedas. - Aš žinau
gerą restoraną po atviru dangum.
Ir nežvilgtelėjęs daugiau nei į paveikslus, kabančius
ant sienos, nei į vaikus, žaidžiančius gatvėje, baronas
nužygiavo savo automobilio link. Timas tylėdamas
sekė paskui.
Restoranas, į kurį jie atvažiavo, buvo ne toks jau
prašmatnus, ir Timas labai nustebo, nes baronas pa­
prastai mėgdavo pietauti tikrai prabangiuose resto­
ranuose. Juos pasitiko savininkas, direktorius ir vy­
riausiasis kelneris. Baronas kalbėjo su jais graikiškai,
o su Timu - vokiškai. Jie palydėjo juodu prie staliuko
pačiame kampe, paskui kelneris užtiesė sniego baltu­
mo staltiesę, pastatė gėlių ir atnešė mažytį staliuką in­
dams. Visi lankytojai susidomėję žiūrėjo, kaip kelneriai
tūpčioja apie žymius svečius. Kai kurie šnibždėjosi ir
slapčiom rodė į Timą.
- Ar mano nuotrauka ir šičia laikraščiuose išspaus­
dinta? - tyliai paklausė Timas.
- Na, žinoma, - atsakė baronas, kaip galėdamas
garsiau. - Graikijoje, pone Taleri, niekuo taip nesiste-

175
bima, kaip turtu, nes tai - vargingas kraštas. Mums
Graikija - tikras rojus. Net šis skurdus restoranėlis
pavaišins mus tokiais pietumis, kurie nustebintų patį
karalių. Turtas čia vertinamas daugiau negu karaliaus
sostas. Todėl Graikija man labai patinka.
Sanomedas dar ilgai būtų kalbėjęs apie turtą ir jo
galią, o Timas klausęsis sukandęs dantis, jei nebūtų
atėjęs kelneris ir kažką sušnibždėjęs jam į ausį.
- Mane kviečia prie telefono. Mano mėgiamiausią
restoraną jau visi žino, - tarė jis Timui. - Atsiprašau.
Jis pakilo ir nuėjo paskui kelnerį į namą.
Dabar Timas pažvelgė į stalą, stovintį įkypai. Tai
vienintelis stalas, nuo kurio į jį nespoksojo išplėtę
akis.
Ten jis pamatė dvi šeimas. Juodbruvę apystorę grai­
kę su apgamėliu ant skruosto ir dvi jos dukreles - vie­
ną penkerių, kitą gal dvejų metukų. Antroji šeimynėlė
žaidė šalia stalo po oleandro krūmu - didelė pilka katė
ir trys kačiukai, du juodi, o vienas pilkas.
Graikė buvo labai pikta, katė irgi. Kai mažesnioji
mergaitė įlipo į gėlių lysvę, išsipurvino ir prisikišo
pilną burną lapų, mama su apgamėliu ant skruosto
pliaukštelėjo mergaitei per veidą. O paskui pradėjo
daužyti ją per skruostus, lūpas, nosį. Mažoji verkė ir
klykė, širdis galėjo plyšti besiklausant. O putli graikės
ranka dar kartą sudavė per šlapią nuo ašarų veidelį.
Katė elgėsi ne ką geriau. Kai koks kačiukas prilįsda-
vo arčiau ir užšokdavo jai ant uodegos, ji piktai purkš­
davo. Vienas juodas kačiukas visą laiką lindo ir lindo,

176
ir katė pagaliau tvojo jam per galvą. Mažylis vis tiek
neatstojo, ir ji dar sykį sudavė. Suolelis ūžte ūžė nuo
kačiukų kniauksmo ir vaikų verkimo.
Timas nusisuko. Jam pasidarė koktu. Kaip tik tą
akimirką sugrįžo baronas. Ir šį kartą jo matyta, į ką
žiūrėjo Timas, ir jis tarytum atspėjo berniuko mintis.
Sėsdamasis prie stalo, jis tarė:
- Jūs matėte, pone Taleri, kad tarp žmonių ir gyvu­
lių nėra didelio skirtumo. Jis, galima sakyti, vos paste­
bimas.
- Aš apie tą skirtumą jau girdėjau tris nuomones, -
truputį sutrikęs atsakė Timas. - Viename spektaklyje,
kurį mačiau Hamburgo teatre, buvo pasakyta, kad juo­
kas skiria žmogų nuo gyvulio, nes tiktai žmogus gali
juoktis; muziejuje buvo atvirkščiai - paveiksluose juo­
kėsi gyvuliai, o žmogus - ne; o jūs, barone, man dabar
sakote, kad tarp žmogaus ir gyvulio iš viso nėra jokio
skirtumo.
- Pasaulyje nėra tokių paprastų dalykų, kuriuos ga­
lėtum išaiškinti vienu sakiniu, - atsakė Sanomedas. -
O kam žmogui reikalingas juokas, šito, mano mielas
pone Taleri, niekas gerai nė nežino.
Timas staiga prisiminė Džonį ir lyg sau, bet gana
garsiai, kad išgirstų baronas, pakartojo vairininko žo­
džius:
- Juokas - tai tikroji laisvė.
Šitas sakinys baronui buvo lyg perkūnas iš giedro
dangaus; jis treptelėjo koja ir sušuko:

177
 - Tai vairininko žodžiai!
Timas pažvelgė į jį nustebęs. Staiga šitas keturioli­
kos metų berniukas, šitas vaikas, suprato, kodėl baro­
nas nupirko juoką ir kodėl niūrusis vyriškis languotais
drabužiais taip skyrėsi nuo dabartinio barono. Baro­
nas - laisvas žmogus! Ir todėl taip įtūžo, kai Timas at­
spėjo jo paslaptį.
Beje, baronas, kaip ir paprastai, vėl susivaldė ir šyp­
sodamasis pradėjo kalbą apie savo reikalus.
- Padėtis sviesto rinkoje, - tarė jis, - mums nieko
gero nežada. Rytoj man reikės pasitarti su vadovau­
jančiais mūsų firmos vyrais. Paprastai tokie pasitarimai
vyksta mano pily Mesopotamijoje, ir aš tikiuosi, kad
jūs neatsisakysite važiuoti kartu. Na, o ką dar reiktų
apžiūrėti Atėnuose, aš jums parodysiu kitą kartą.
- Kaip jūs pageidaujate, - atsakė Timas abejingai.
Bet iš tiesų jis nieko taip netroško, kaip pamatyti tą
paslaptingą vietą, kur baronas, lyg koks voras kampe,
rezga savo voratinklį.
Sanomedas, matyt, nenorėjo išvykti iš Atėnų. Kai
atnešė skaniausius valgymus, jis atsiduso:
- Štai ir paskutiniai pietūs šitam palaimintam kraš­
te! Gero apetito!

178
 TREČIOJI KNYGA
KLYSTKELIAI

Juokas - tai ne margarinas.

Kas juo prekiauja - labai klysta.
Selek Bajus

179
 Dvidešimt pirma skiltis
PILIS MESOPOTAMIJOJE

Timas jau antrąsyk sėdėjo barono Sanomedo ben­

drovės mažame dviejų motorų lėktuve. Jie pakilo dar
prieš aušrą, ir berniukas pro savo langą vos galėjo at­
skirti jūrą nuo dangaus. Bet staiga žemai, už nedidelės
kalnuotos salos, jis pamatė saulės rutulį. Rodės, saulė
iš jūros išniro - taip ūmai ji jam pasirodė.
- Mes skrendam į rytus, priešais saulę, - paaiškino
Sanomedas. - Atėnuose ji patekės truputį vėliau. Mano
rūmų tarnai garbina saulę. Jie vadina ją Eš Šems.
- Aš maniau, kad jūsų tarnai garbina velnią, - tarė
Timas.
- Žinoma, jie garbina Šėtoną kaip pasaulio valdovą,
bet ne kaip dangaus viešpatį.
Berniukas norėjo vėl pasakyti „aha", tačiau prisi­
minė, kad toks jo atsakymas jau kartą supykdė baro­
ną. Todėl jis neištarė nė žodžio, tik žiūrėjo tylėdamas
į jūrą. O jūra, ligi tolei pilka lyg švininė, greitai keitė
spalvą, darėsi žalsva ir skaidri.
Timui skristi nebuvo baisu, bet ir malonumo jis ne-
181
jautė. Joniekas nebestebino. Juk kas nemoka juoktis, tas
nemoka nė stebėtis.
Baronas jam dabar aiškino apie padėtį sviesto rinko­
je, kuri Timui visai nerūpėjo. Bet vis dėlto jis suprato,
kad firma susipykusi su didelėmis pieno centro ben­
drovėmis ir kad kažkokia kita firma Norvegijoj, Švedi­
joj, Danijoj, Vokietijoj ir Olandijoj pardavinėja geresnį
ir pigesnį sviestą negu Sanomedas. Dėl to jie ir skrenda
dabar į Mesopotamijos pilį. Ten baronas tikisi „ištirti
padėtį" ir „imtis priemonių". Kiti du ponai irgi keliavo
į pilį. Vienas, misteris Penas, vyko iš Londono, antra­
sis, senjoras van der Tolenas, iš Lisabonos.
Lėktuvas jau skrido virš pilkų Anatolijos aukštumų,
o baronas vis dar kalbėjo apie sviesto rūšis ir kainas.
Be to, jis minėjo „pardavimo frontą, „vartotojų užka­
riavimą" ir „pasiruošimą rinkos puolimui", lyg koks
generolas, kuriam reikia laimėti mūšį.
Kai baronas nutilo, Timas, nenorėdamas pasirodyti
abejingas, pridūrė:
- Mūsų namuose visada būdavo tik margarinas.
- Margarinas - menkas biznis. Ant duonos jo neuž­
tepsi, - burbtelėjo Sanomedas.
- Bet mes jį tik ant duonos ir tepdavom, - tarė Ti­
mas. - Ir kepdavom, ir troškindavom tik su juo.
Dabar baronas sukluso.
- Vadinasi, jums margarinas buvo ir taukai, ir alie­
jus, ir sviestas, ar ne taip?
Timas linktelėjo galvą.

182
 - Man rodos, vien tik mūsų gatvelėje kiekvieną die­
ną suvalgydavo kokį centnerį margarino.
- Įdomu, - sumurmėjo Sanomedas. - Labai įdomu,
pone Taleri! Taktinis manevras su margarinu, ir visiš­
kas laimėjimas sviesto rinkoje. Tai beveik genialu. Bet
kaip čia padarius?
Baronas paskendo mintyse ir tarsi sustingo. Timas
džiaugėsi, kad baronas paliko jį ramybėje. Apačioje
jis matė, kaip tarpukalnėmis, kloniais ir lygumomis
iš visų kraštų traukė asilų karavanai; visi keliavo į tą
pačią pusę, matyt, į turgų. Lakūnas, norėdamas pra­
džiuginti berniuką, skrido labai žemai, ir Timas galėjo
gerai matyti asilų varovus ir varoves. Iš viršaus jų vei­
dai buvo lyg šviesūs skrituliukai, vieni su ūsais, kiti
be, todėl Timas žiūrėjo tik į neįprastus jų drabužius.
Šie žmonės jam atrodė lyg kokie neregėti padarai, ku­
riuos matome zoologijos sode. Žinoma, jis labai klydo
taip manydamas, nes jeigu tie žmonės ten, žemai, būtų
gražiai susišukavę ir apsirengę kaip, pavyzdžiui, Timo
gimtajame mieste, jie nebūtų tokie keisti - galbūt į akis
kristų tik pernelyg tamsi jų veido spalva. Bet nėra ko
stebėtis, kad keturiolikmečiui berniukui, netikėtai at­
sidūrusiam tolimame krašte, taip atrodo svetimšaliai.
Beje, susidūręs su Selek Bajum, Timas greit pamatė,
kad apie naujus pažįstamus ir naujas tautas negalima
daryti pernelyg skubotų išvadų.
Selek Bajus išjojo iš alyvų giraitės kaip tik tada, kai
lėktuvas nusileido lygioje aikštelėje tarp kalnų, ir Ti-

183
mas pirmasis išlipo ant žemės. Sanomedas prakalbino
Selek Bajų arabiškai ir nepaprastai mandagiai jį pasvei­
kino. Lenkdamasis jis šnibždėjo Timui:
-Tai labai garsus pirklys, be to, jecidų galva. Moks­
lus baigė jūsų gimtinėje. Jis tuoj su mumis prašneks vo­
kiškai. Būkite kuo mandagesnis ir žemai nusilenkite.
Timas gerokai sumišo, kai Selek Bajus priėjo arčiau.
Šis barzdočius buvo labai keistai apsirengęs. Berniukas
tik vėliau įsižiūrėjo, kokie tie drabužiai. Marškiniai,
liemenė, švarkas, apsiaustas, spalvota skara, perjuosta
per pilvą, pagaliau sijonas, kokį nešioja moterys, o po
juo - ilgos kelnės. Visi tie drabužiai buvo nuostabiau­
sių spalvų, tačiau labiausiai į akis krito rusvai raudona.
Tamsus Selek Bajaus veidas buvo beveik be raukšlių. Iš
po juodų antakių žvelgė mėlynos akys.
- Man rodos, jaunasis ponaiti, jūs esate tas garsusis
įpėdinis, apie kurį rašė laikraščiai, - tarė jis kuo tai-
syklingiausia vokiečių kalba. - Aš sveikinu jus ir linkiu
Dievo palaimos.
Selek Bajus nusilenkė, Timas irgi padarė tą patį.
Berniukas nusistebėjo, ko šitas žmogus, pats būdamas
velnių garbintojų valdovas, linki jam Dievo malonės.
Bet jis matė, kad šitas senis didžiai mokytas, nors pa­
žiūrėti atrodė kaip iš panoptikumo. Jo išorė ir vidus
skyrėsi nelyginant popierinė gėlė nuo gyvos rožės.
Kaip tik tas ir sutrikdė Timą. Tačiau berniukas jau se­
niai išmoko slėpti savo jausmus. Jis mandagiai atsakė
Selek Bajui:

184
 - Aš džiaugiuosi su jumis susipažinęs. Baronas apie
jus man daug yra pasakojęs. (Tai, žinoma, buvo netie­
sa, bet Timas tokį mandagų melą dabar dažnai girdė­
davo ir išmoko jį kartoti.)
Atvira dviejų arklių karieta vežė juos į pilį. Selek
Bajus jojo šalia ir arabiškai kalbėjosi su baronu.
185
 Kai karieta pravažiavo alyvų giraitę, prieš juos iškilo
rūmai, pastatyti ant aukšto nuolaidaus šlaito - klaikus
plytinis statinys su dantytais bokšteliais ir slibinų gal­
vomis pastogėse lietaus vandeniui nubėgti.
- Nepagalvokit, kad šitą griozdą pats statydinau, -
baronas atsisuko į Timą. - Aš jį pirkau iš vienos keis­
tuolės ledi, nes šitas žemės kampelis man patinka. Tik­
tai parką pats įveisiau.
Parkas, kuris leidosi terasomis žemyn, buvo įreng­
tas prancūzišku stiliumi. Medžiai ir krūmai, apkar­
pyti kūgiais, rutuliais ir stačiakampiais, rodės, buvo
susodinti su skriestuvu ir liniuote - tokios tiesios buvo
alėjos, tokios gražios klombos ir aikštelės. Kiekvienos
terasos vis kitoks ornamentas, o takeliai pabarstyti rau­
donu žvyru.
- Kaip jums patinka parkas, pone Taleri?
Ta apkarpyta gamta, tie nudailinti medžiai ir krū­
mai buvo Timui ne prie širdies, ir jis atsakė:
- Man rodos, tai gerai išspręstas skaičiavimo užda­
vinys, barone!
Sanomedas nusijuokė.
- Jūs labai gražiai išreiškėt savo nepasitenkinimą,
pone Taleri. Turiu pasakyti, jūs darote pažangą.
- Jeigu toks jaunas žmogus nesako, ką galvoja, ne­
manyčiau, kad jis daro pažangą, - įsiterpė Selek Bajus,
palinkęs nuo arklio, kad būtų girdėti pro ratų bildesį.
Sanomedas jam atkirto arabiškai ir gana griežtai,
bent Timui taip pasirodė.

186
 Raitelis nieko neatsakė. Jis tik ilgai žvelgė į berniu­
ką rimtas ir susimąstęs. Paskui atsisveikino ir kitapus
kauburio pasuko į tolimus kalnynus.
Baronas pažiūrėjo jam įkandin ir tarė:
- Gudri galva, bet pernelyg dorovinga. Iš užsienio
laikraščių jis sužinojo, kad ten aš palaidojau piemenį
Alį, o pats apsišaukiau savo broliu dvyniu. Jis, žino­
ma, tylės. Bet už tai reikalauja pastatyti jo tikintiesiems
naują šventovę. Man tikriausiai taip ir reikės daryti.
- Jeigu galėčiau, aš dabar pasijuokčiau, - atsakė Ti-
mas rimtai.
Tačiau dabar juokėsi baronas. Jis juokėsi skambiai,
nuoširdžiai, ir kiekviena juoko salvė baigėsi džiaugs­
mingu kvatojimu. Bet šį kartą tas juokas neslėgė Timo.
Jis net džiaugėsi, girdėdamas jį taip arti. Jam netgi at­
rodė, - išties ranką ir nutvers savo juoką, kai tik pa­
sitaikys proga. Tiesa, Timas nežinojo, kad tai vien jo
svajonės, todėl nutarė nė per žingsnį nesitraukti nuo
barono.
Karieta sustojo prie laiptų, einančių nuo vienos te­
rasos iki kitos ir kylančių ligi pat rūmų. Žiūrint iš apa­
čios, jie atrodė milžiniški, tarytum be galo ir pabaigos.
Bet keisčiausia prie jų buvo šunys: akmeniniai šunys
sustingę stovėjo abipus laiptų ir nebyliai žvelgė į slėnį.
Jų galėjo būti koks šimtas - pinčeriai, taksai, seteriai,
foksterjerai, afganų kurtai, čiau čiau, spanieliai, buldo­
gai, špicai, mopsai - visi padaryti iš spalvotos kerami­
kos. Šita marga virtinė tęsėsi iki pat viršaus.

187
 - Senoji ledi labai mylėjo šunis, - paaiškino baronas.
O Timas atsakė:
- Taip, aš matau.
Sanomedas jau norėjo liepti vežikui sukti į vingiuotą
kalnų kelią, prasidedantį laiptų kairėje, tik staiga iš už
keraminio buldogo, stovinčio laiptų viduryje, pasirodė
kažkoks žmogus ir jiems pamojavo.
- Tai senjoras van der Tolenas, - tarė Sanomedas. -
Išlipkime ir eime prie jo. Aš norėčiau jį nustebinti savo
sumanymu dėl margarino. Tai išpūs akis!
Jie išlipo, ir baronas beveik bėgte užbėgo laiptais.
Timas pamažu ėjo iš paskos ir žiūrinėjo keraminius
šunis. Jam nerūpėjo kalbos apie margariną. Juk jis dar
negalėjo numanyti, kad margarinas pasidarys toks
svarbus jo gyvenime.

_188_
James Krtiss
 Dvidešimt antra skiltis
SENJORAS VAN DER TOLENAS

Rūmai buvo taip sutvarkyti, jog išsyk matei, kad

baronas, taip mėgstąs lankyti meno parodas, iš tiesų
turėjo gerą skonį. Visi daiktai, netgi durų rankenos,
peleninės ir dembliai buvo labai paprasti ir tikriausiai
labai brangūs. Timui buvo paskirtas jaukus pusapvalis
kambarys viename bokštelyje. Pro langą buvo matyti
parkas ir slėnis su alyvų giraite. Ir mažąjį aerodromą
galėjai įžiūrėti: nusileidimo aikštelę, kuri pagal taisyk­
les iš visų pusių apsupta prožektorių, o šalia keletą an­
garų lėktuvams sustatyti ir ilgą žemą pastatą, kur buvo
radijo ir meteorologijos stotys.
Kai Timas žvilgtelėjo pro langą, aikštelėje pamatė
du lėktuvus. Trečiasis kaip tik leidosi; kažkoks raitelis
margais drabužiais lyg sustingęs stovėjo priešais baltą
oro uosto pastatą. Matyt, tai buvo Selek Bajus.
Staiga Timas išgirdo kažką tyliai šaukiant jį vardu:
- Timai Taleri!
Timas nuėjo nuo lango ir atidarė duris. Tarpdury
stovėjo senjoras van der Tolenas, su kuriuo jis vakar
189
šnektelėjo tik porą žodžių ant laiptų, nes baronas be
paliovos plepėjo apie margariną.
- Ar galiu su jumis pasikalbėti, pone Taleri? Tik
kad baronas nesužinotų.
- Jeigu jūs norit, aš baronui nieko nesakysiu. Bet kur
jis dabar?
- Jis nuvažiavo į oro uostą pasitikti misterio Peno.
Senjoras van der Tolenas įėjo į kambarį ir žnegtelėjo
į pintą supamąją kėdę.
Timas uždarė duris ir atsisėdo kampe ant suolelio -
iš čia jis galėjo žiūrėti pro langą ir kalbėtis su svečiu.
Van der Tolenas nebuvo šnekus žmogus - jau antai
Timas pastebėjo. Rodos, net lūpos apie tai bylojo. Jos
buvo plonos, tiesios, tik kampučiai truputį rietėsi į vir­
šų. Timui jo burna priminė ryklio nasrus.
- Aš atėjau pas jus norėdamas pasakyti, kad jūsų
testamentas nėra visiškai sutvarkytas, - tarė šis por­
tugalas su olandiška pavarde. - Dėl tų barono akcijų
su sprendžiamojo balso teise. Ar jūs nusimanote apie
akcijas?
- Ne, - atsakė berniukas.
(Tą akimirką barono karieta riedėjo oro uosto
link.)
Ponas van der Tolenas lėtai suposi kėdėje. Jo van­
dens spalvos akys įdėmiai žvelgė į Timą pro akinių
stiklus. Tai buvo šaltas, bet ne skvarbus žvilgsnis.
- Taigi su akcijomis yra taip...
Baronas karietoje atsigręžė ir pamojavo Timui. Ber­
niukas irgi jam pamojavo.

190
 - Akcijos yra kapitalo dalis, kuri...
Dabar margasis raitelis, stovėjęs prie baltosios sie­
nos, pajudėjo. Selek Bajus jojo pasitikti Sanomedo ka­
rietos.
- Aš norėčiau jums geriau paaiškinti. Ar jūs manęs
klausotės?
- Taip, - tarė Timas ir nusisuko nuo lango.
- Pabandykite įsivaizduoti, pone Taleri, kad suma­
nyta įveisti sodą. (Timas linktelėjo.) Kadangi žmogus,
sumanęs tą sodą įveisti, neturi tiek pinigų, kiek rei­
kia jauniems medžiams nupirkti, jis apsodina tik dalį
sodo. Likusius medžius perka ir sodina kiti žmonės.
Kai obelys išauga ir duoda vaisių, kiekvienas gauna
tokią derliaus dalį, kiek yra jo pasodintų medžių. Ir
taip kiekvienais metais.
Timas pradėjo garsiai skaičiuoti:
- Vadinasi, jeigu iš šimto medžių aš pasodinau dvi­
dešimt ir sode nuimamas šimto centnerių derlius, aš
gaunu dvidešimt centnerių obuolių. Taip?
- Ne visai! - senjoras van der Tolenas vos šyptelė­
jo. - Juk reikia sumokėti ir sodininkams, ir darbinin­
kams. Be to, medžius, kurie neprigijo, būtina pakeisti
naujais. Bet, man rodos, jūs maždaug supratote, kas
yra akcijos.
Timas linktelėjo:
- Akcijos - tai tie medžiai, kuriuos pasodinau. Jie -
mano sodo ir derliaus dalis.
- Labai gerai, pone Taleri.

191
 Senjoras van der Tolenas nutilo ir vėl pradėjo pama­
žu suptis, o Timas pasižiūrėjo pro langą. Karieta jau
važiavo iš oro uosto į rūmus. Selek Bajus, kaip ir vakar,
jojo šalia. Greta Sanomedo sėdėjo augalotas praplikęs
vyriškis.
- Baronas jau grįžta į pilį, senjore van der Tolenai.
- Tada aš trumpai pasakysiu savo prašymą, pone
Taleri. Testamentas taip surašytas, kad naujasis ba­
ronas...
- Naujasis baronas? - pertarė jį Timas.
Bet iš pirklio veido pamatė, kad šis nieko nežino
apie barono paslaptį. Tada greitai pridūrė:
- Atsiprašau, kad jus pertraukiau.
Van der Tolenas nustebęs žiūrėjo į Timą, tarytum
laukdamas pasiaiškinimo dėl tokio keisto klausimo, ta­
čiau Timas jam nieko nebesakė. Tada pirklys pradėjo
vėl iš naujo:
- Testamentas taip gudriai surašytas, kad kiekvie­
nas jo punktas gali būti įvairiai aiškinamas. Tačiau tai
jo ir jūsų reikalas. Man rūpi tik akcijos su sprendžia­
mojo balso teise.
Pro langą Timas pamatė, kaip karieta ir raitelis su­
stojo laiptų apačioje. Atrodė, vyrai apie kažką gyvai
šnekėjosi.
- Kas tai yra - akcijos su sprendžiamojo balso tei­
se? - paklausė Timas.
- Mūsų bendrovėje, pone Taleri, yra keletas akci­
jų maždaug dvidešimties milijonų portugališkų es­
kudų vertės. Tas, kieno rankose jos yra, turi spren-

192
James Krūss
džiamąjį balsą bendrovės valdyboje. Jis vienas viską
nusprendžia.
- O ar aš paveldėsiu šitas akcijas, senjore van der
Tolenai?
- Tik dalį, jaunasis ponaiti. Likusios priklauso Selek
Bajui, misteriui Penui ir man.
(Misteris Penas, matyt, ir buvo tas storasis plikis,
kuris dabar su Sanomedu ir Selek Bajum lipo rūmų
laiptais.)
- Jūs norite nupirkti mano akcijas su sprendžiamojo
balso teise?
- Aš negaliu to padaryti, kadangi baronas tvarkys
jūsų akcijas tol, kol jums sukaks dvidešimt vieneri me­
tai. Bet kai jūs būsite tikrasis savo turto šeimininkas, aš
mielai nupirksiu visas akcijas. Jau dabar galiu pasiūlyti
kokią tik norit mūsų firmos įmonę. Toji įmonė priklau­
sys jums net ir tada, jei jūsų testamentas dėl kurios
nors priežasties bus paskelbtas negaliojantis.
Portugalas atsistojo. Jo burna vėl pasidarė panaši į
ryklio nasrus. Juk šį kartą jis tiek daug šnekėjo. Dabar
Timas turėjo ką nors pasakyti.
Ir jis tarė:
- Aš pagalvosiu apie jūsų pasiūlymą, senjore van
der Tolenai.
- Prašau jūsų, pagalvokite, jaunasis ponaiti. Jūs tu­
rite tris dienas.
Sulig tais žodžiais jis apsisuko ir išėjo.
Kai Timas pažiūrėjo pro langą, rūmų laiptai buvo
tušti.

193
 Čia, tolimoje Mesopotamijoje, aukštoje pilyje, sėdi
keturiolikos metų berniukas, vardu Timas Taleris,
užaugęs siauroje didmiesčio gatvelėje; berniukas be
šypsenos, bet pagal galią ir turtą - būsimas karalius.
Žinoma, jei ta karūna jam nors kiek brangi. Timas lig
šiol dar nenutuokė apie savo turto didumą. Tačiau jis
žinojo, kad didžiulė barono Sanomedo firmos laivų
flotilė plaukioja po jūras ir vandenynus. Nujautė, kad
didžiosios pasaulio rinkos, kaip ir kad toji Atėnuose,
kasdien didina jo turtus. Jamprieš akis stovėjo daugy­
bė direktorių, pavaduotojų, tarnautojų ir darbininkų, -
šimtai, tūkstančiai, gal dešimtys tūkstančių žmonių,
kurie vykdė jo paliepimus. Tatai džiugino jo širdį.
Kai Timas pagalvojo apie tai, kiek privargo, kol
susirasdavo vietą pamokoms mokytis, kai prisiminė
hidroelektrinės direktorių, kuris dabar jam atrodė toks
menkas ir pasigailėtinas, jis pasijuto lyg vienišas Ba­
varijos pasakų karalius, apie kurį taip gražiai pasakojo
senutė istorijos mokytoja. Timas svajojo - sėdi jis auksi­
nėj karietoj, kurią lydi raitas Selek Bajus, ir privažiuoja
prie frau Beber krautuvėlės, o visas skersgatvis sulekia
jo pažiūrėti ir spokso išpūtę akis.
Berniukas aukštoje pily valandėlę pamiršo savo
prarastą juoką, - jis svajojo apie tą dieną, kai taps ka­
ralium.
Tačiau tikrovė buvo ne tokia jau graži. Tikrovė va­
dinosi margarinas ir ketino greit priminti jam prarastą
juoką.

194
 Dvidešimt trečia skiltis
POSĖDIS

Rūmuose buvo speciali lentelėmis klota posėdžių

salė, kurioje stovėjo ilgas stalas su aukštais krėslais.
Tik įžengęs pro duris atkreipdavai dėmesį į paveikslą
dideliais aukso rėmais. Tai garsusis Rembranto auto­
portretas, kurį visas pasaulis manė dingus per pasku­
tinį karą.
Po šituo paveikslu, stalo gale, sėdėjo baronas. Jamiš
kairės Selek Bajus ir Timas Taleris, o iš dešinės - mis­
teris Penas ir sinjoras van der Tolenas. Jie kalbėjosi - šį
kartą visai oficialiai - apie „padėtį sviesto rinkoje". Dėl
Timo visi kalbėjo vokiškai. (Nors misteriui Penui tai
buvo gana sunku.)
Posėdžio pradžioje (tokie pasitarimai kažkodėl va­
dinami posėdžiais, lyg sėdėjimas čia būtų svarbiausias
daiktas), taigi posėdžio pradžioje misteris Penas rimtai
paklausė, ar Timas dalyvaus visuose slaptuose pasita­
rimuose. Selek Bajus buvo „už", bet kiti prieštaravo.
Berniukas tik šį kartą dalyvaus posėdyje: pirma, jam
reikia susipažinti su bendrovės darbais ir sumanymais,
195
antra, jis turi papasakoti apie margarino vartojimą savo
skersgatvyje.
Tačiau pirmiausia kalba užėjo apie peilių ir žirklių
galąstojus Afganistane. Tai buvo labai keista kalba. Ti-
mas ilgai klausėsi ir sužinojo štai ką: barono Sanome-
do bendrovė padovanojo Afganistanui apie du milijo­
nus pigių peilių ir žirklių, bet ne iš didelės meilės, o iš
troškimo pasipelnyti. Šitie peiliai ir žirklės bendrovei
kainavo daugiausia po penkiolika pfenigių. Bet jų iš-
galandymas kainuoja po dvidešimt pfenigių. Kadangi
tie peiliai ir tos žirklės gana prasti, juos reikia mažių
mažiausiai dukart per metus galąsti.
Visi galąstojai Afganistane priklauso barono ben­
drovei, o tūlas Ramadula, kadaise baisus plėšikas, jų
visų galva. Jis laiko juos suėmęs į nagą, aprūpina ga­
ląstuvais ir klientais, tačiau lupa tokią jų uždarbio dalį,
kad pusė visų pajamų tektų barono bendrovei. Galima
įsivaizduoti, kas lieka vargšams galąstojams.
Todėl Afganistane reikia gerokai pavargti, norint
pasisamdyti žirklių galąstojų. Tokiam skurdžiam kraš­
te ne tiek jau daug žmonių moka skaityti, o radiją var­
gu ar iš viso turi, tad laikraščiai, reklamos ir radijas čia
nieko pagelbėti negali.
Tenka samdyti dainininkus, kurie vaikščiotų po
gatves ir dainuotų dainą apie žirklių galąstojus.
Šitoj dainoj, apie kurią ponai taip ilgai kalbėjo, ne­
liaupsinamos auksinės galąstojų rankos, čia apdai­
nuojamas jų vargas, kad kiekvienas klausydamasis

196
susigraudintų ir iš pasigailėjimo eitų pas galąstoją
išsigaląsti peilių ir žirklių. Išvertus ši daina skamba
maždaug taip:

Ratelis sukasi švytuoja,

O vargdieniai aimanuoja.
Galanda žirkles ir peilius
Visiems visiems už skatikus.

Jis mylių mylias eina eina

Ir nešas liūdną alkio dainą:
Galąskit žirkles ir peilius
Atneškite. Už skatikus.

Paskutinis posmelis turi parodyti klausytojams,

koks laimingas būna galąstojas, kai jam atneša peilių
ir žirklių:

Dėkoju, žmonės jums gerieji,

Kad darbo man nepagailėjot -
Duonelė, vynas - tai gardu,
Rytoj galąstu aš už du!

Apie tai, kad vargšai galąstojai kone visą savo už­

darbį atiduoda Ramadulai, o šis didžiausią pinigų dalį
atveža į šitą pilį, dainoje nėra nė žodžio.
Timas prisiminė senį ir jo storą kurčnebylę dukte­
rį, kurie galando peilius jo skersgatvyje. Negi ir šitas

197
senis atiduoda savo uždarbį kokiai nors firmai? Ber­
niukas su skaudama širdim pagalvojo apie niekingą
karalystę, kurią turės paveldėti; ir Selek Bajus, matyt,
įspėjo berniuko mintis.
- Man rodos, - tarė jis, - jaunasis ponas nesutinka
su mūsų bendrovės metodais. Jis tikriausiai įsitikinęs,
kad plėšikas Ramadula nepakeitė savo verslo, tiktai
dabar plėšikauja civilizuočiau negu anksčiau. Tai va,
mano ponai, aš irgi taip manau.
- Mes žinome, ką jūs manote, - atrėžė misteris
Penas.
Tačiau baronas guviai pridūrė:
- Jeigu krašte, kur siautėja plėšikai, Selek Bajau,
mums pavyko tuos plėšikus civilizuoti, tai jau didelė
pažanga. Vėliau, kai šitam krašte su mūsų pagalba įsi­
vyraus teisėtumas ir tvarka, mūsų pardavimo metodai,
žinoma, pasidarys visiškai įstatymiški.
- Tą patį jūs man sakėte, - ramiai atsiliepė Selek
Bajus, - kai mes kalbėjome apie nežmoniškai mažus
darbininkų atlyginimus cukraus plantacijose vienoje
Pietų Amerikos šalyje. Dabar toji šalis su mūsų pinigų
pagalba turi vagį ir žudiką prezidentą, o padėtis dar
labiau pablogėjo!
- Tačiau tas prezidentas gerbia religiją, - įsiterpė
misteris Penas.
- Tada man daug mielesnis humaniškas preziden­
tas, tegu ir negerbiantis religijos, - burbtelėjo Selek
Bajus.

198
 Dabar senjoras van der Tolenas pirmą kartą paprašė
žodžio:
- Mano ponai, juk mes esame paprasti pirkliai, ir
politika mums visai nerūpi. Turėkime viltį, kad pasau­
lis pasidarys geresnis, ir tada visi galėsime prekiauti
kaip geri draugai. Dabar siūlau pakalbėti apie pagrin­
dinį dalyką - apie sviestą.
- Veikiau apie margariną, - juokdamasis pataisė ba­
ronas Sanomedas ir pradėjo skaityti ilgą pranešimą.
Beje, jis ne ką skyrėsi nuo tų kalbų, kurias Timas
girdėjo lėktuve. Baronas kalbėjo tarsi koks karo vadas,
pasirengęs sumalti į miltus savo priešus - kitus sviesto
pirklius.
Timas leido pro ausis barono šneką. Jo galva ūžė lyg
bičių avilys. Jis klausė savęs, kamiš viso reikia prekiauti
Afganistane ir Pietų Amerikoje, jeigu ta prekyba virsta
tokiu šlykščių dalyku, atstumiančiu ir atgrasiu. Timas
daugiau netroško barono karalystės. Jis bijojo sandėrių.
Net frau Beber krautuvėlė jam pasirodė nebemiela.
Bet Timas prisiminė patį svarbiausią sandėrį - par­
duotą juoką ir suprato, kad teks dar kurį laiką taip gy­
venti.
Baronas paprašė Timą dar sykį pakartoti viską, ką
šis pasakojo lėktuve apie margarino suvartojimą jo
skersgatvyje. Kai Timas viską papasakojo, posėdžių
salėje stojo tyla.
- Mes iš tiesų per mažai kreipėm dėmesio į marga­
riną, - burbtelėjo misteris Penas.

199
 - Mūsų firma pasidarė tokia turtinga per tas smul­
kmenas, kurios taip reikalingos vargšams žmonėms, -
pridūrė senjoras van der Tolenas. - Bet margariną mes
visiškai užmiršome. Tai nedovanotina! Teks viską nau­
jai organizuoti.
Timas dabar vėl pasidarė ramesnis ir tarė:
- Man visados būdavo skaudu, kad tie, kurie per­
ka jūsų sviestą, gauna jį gražiai įpakuotą į sidabrinį
popierių, o mums išgrando margariną tiesiai iš stati­
nės ir vynioja į kokio prasto popieriaus skiautę. Argi
mes negalėtumėm ir margariną gražiai įpakuoti, kad
neturtintieji būtų patenkinti. Juk pinigų turime pakan­
kamai.
Visi keturi ponai sužiuro į berniuką apstulbę ir stai­
ga lyg pagal komandą pratrūko garsiai juoktis.
- Pone Taleri, jūs tiesiog nuostabus, - šaukė misteris
Penas.
- Mes turėjome sprendimą prieš akis, bet jo nema­
tėme, - juokėsi baronas.
Net senjoras van der Tolenas pašoko ir įbedė akis į
Timą lyg į kokį nematytą žvėriūkštį.
Tik senasis Selek Bajus buvo ramus ir santūrus. To­
dėl Timas paklausė šio žmogaus, kodėl jo žodžiai taip
nustebino šiuos ponus.
- Mano vaike, - iškilmingai tarė Selek Bajus, - jūs
ką tik išradote naują margarino rūšį.

200
 Dvidešimt ketvirta skiltis
PAMIRŠTA GIMIMO DIENA

Kokią reikšmę turėjo nauja margarino rūšis, Timas

pamažu suprato per kitas dvi dienas, nes rūmuose be­
veik apie nieką daugiau nė nekalbėjo. Rodės, net tarnai
šnibždėjosi apie margariną arabiškai ir kurdiškai.
O reikalas toks: sviestas jau seniai turėjo savo pava­
dinimą, ir pirkėjai jį gaudavo gražiai įpakuotą.
Vokietijoje, pavyzdžiui, buvo „Kaimiškas sviestas" ir
„Vokiškas sviestas", Olandijoje „Nyderlandų sviestas".
Kiekvienas pirklys, norintis pelningai parduoti
sviestą, turi gyventi geruoju su visom pieno firmom.
O barono Sanomedo bendrovės santykiai su trimis di­
džiausiomis pieno firmomis, deja, buvo pašliję. Tūks­
tančiai mažų pieninių vežė savo sviestą toms firmoms,
ir jos pardavinėjo jį pigiau negu baronas.
Su margarinu kitaip. Jis neturi pavadinimo ir pre-
kybon eina neįpakuotas. Pardavėjai tiesiog kabliuoja jį
mediniais šaukštais iš didelės statinės. O kadangi nie­
kas nė nežino, kokiam fabrike jis gaminamas ir kokiai
firmai priklauso, tai smulkūs fabrikėliai veža į rinką
201
pigų, bet blogą margariną. Todėl stambiems pirkliams
sunku „paimti į savo rankas margarino prekybą", kaip
kad sakė senjoras van der Tolenas.
Dabar viskas turi pasikeisti. Į rinką eis gražiai įpa­
kuotas margarinas su pavadinimu. Šitas sumanymas
buvo svarstomas ir planuojamas lyg koks karo žygis.
Visus didžiausius margarino fabrikus reikės slapta su­
pirkti; visas rūšis laboratorijose patikrinti, geriausia rū­
šis turės būti gaminama pigiausiu būdu, o pirmiausia
teks pasirūpinti reklama, kad šeimininkės jau iš anksto
žinotų ir, užuot pirkusios brangų sviestą, dėtų į savo
krepšius „beveik tokį pat gerą", bet daug pigesnį nau­
jos rūšies margariną. (Taigi senasis margarinas kone
savaime bus išstumtas iš rinkos.) Visi šitie pasiruoši­
mai, be abejo, turi būti padaryti kuo greičiau ir visiš­
kai slapta, kad kokia kita bendrovė neužbėgtų už akių.
Tas dvi dienas nuo ryto ligi vakaro skambėjo telefonas,
buvo užsakomi pokalbiai su visais didžiausiais Euro­
pos miestais; be paliovos ėjo telegramos; kartais lėk­
tuvu atskrisdavo koks ponas, užsidarydavo posėdžių
salėje su baronu ir kitais akcinės bendrovės nariais, o
po kelių valandų vėl išskrisdavo.
Timas tas dienas niekam nerūpėjo. Jis užsidarė savo
kambarėlyje ir kone visą pusdienį skaitinėjo tą nelem­
tąją sutartį, kurią kadaise pasirašė kuplaus kaštono
pavėsyje, - koks jis tada buvo mažas ir kvailas. Dabar
jis visiškai nebežinojo, kaip savo juoką besusigrąžinti.
Kalbos apie sandėrius, prekybą ir rinką jį tiesiog iš-

202
mušė iš vėžių, ir jis nebematė to trumpo takelio, kuris
vedė prie jo prarasto juoko.
Tačiau trys žmonės Hamburge surado tą takelį, ir
tik keistas atsitiktinumas padėjo jam apie juos šį tą iš­
girsti. Timo kambaryje sučirškė telefonas, o kai Timas
nukėlė ragelį, išgirdo tolimą balsą:
- Čia Hamburgas. Aš kalbu su baronu?
Timas akimirką neteko žado. Paskui sušuko:
- Ar tai jūs pone Rikertai? Čia Timas!
Dabar tas balsas pasidarė kiek aiškesnis, jis rik­
telėjo:
- Taip, tai aš! Dieve mano, mielas berniuk, kokia lai­
mė! Krešimiras ir Džonis buvo pas mane. Krešimiras
žino...
Deja, Timas neleido jambaigti. Susijaudinęs jis šūk­
telėjo:
- Pasveikinkite Džonį, pone Rikertai! Ir Krešimirą
taip pat! Ir savo mamytę! Ir prašom pagalvoti...
Timui per petį kyštelėjo ranka ir užspaudė telefoną.
Pokalbis buvo nutrauktas. Berniukas išsigandęs atsisu­
ko ir pamatė už nugaros baroną. Iš to susijaudinimo
Timas nė negirdėjo, kaip jis įėjo į kambarį.
- Taleri, - ramiai tarė Sanomedas. - Netrukus jūs pa-
veldėsite karalystę, kurią valdo skaičiai, o ne jausmai.
Timas norėjo pasakyti: „Turėsiu tai omeny, barone".
Kaip visada sakydavo. Bet šį kartą nebesusivaldė. Už­
sikniaubė ant telefono staliuko ir pravirko. Jis išgirdo,
kaip kažkur toli tylus balsas pasakė:

203
 - Palikite mane vieną su berniuku, barone.
Pasigirdo žingsniai, užsidarė durys. Ir vėl viskas
nurimo. Tiktai Timo kūkčiojimas trikdė tylą.
Po kambarį vaikščiojo senasis Selek Bajus. Paskui jis
atsisėdo kampe prie lango ir leido Timui išsiverkti.
Po geros valandėlės jis tarė:
- Man rodos, jūs esate pernelyg jautrios širdies to­
kiai žiauriai karalystei.
Timas sukūkčiojo dar porą kartų, nusišluostė ašaras
gražia nosinaite iš viršutinės kišenėlės ir tarė:
- Aš visai nenoriu tos karalystės, Selek Bajau.
- Tai ko tu nori, berniuk?
Timui buvo gera, kad vėl kažkas jam pasakė „tu".
Jambaisiai knietėjo papasakoti Selek Bajui apie par­
duotą juoką. Bet tada jo juokas dingtų amžinai. Ir jis
nutylėjo.
- Na gerai, - burbtelėjo senukas. - Baronas turi
daug paslapčių. Viena iš jų esi tu. Ir atrodo, kad tai
baisi paslaptis.
Timas linktelėjo ir vėl nieko neatsakė. Selek Bajus
daugiau nebekalbėjo apie tai. Jis dabar pasakojo Timui,
kaip jis tapo vienu iš svarbiausių žmonių šitoj turtingoj
akcinėj bendrovėj.
- Jiems reikėjo autoritetingo žmogaus prekybai
Azijoje. Jeigu jie būtų paėmę mahometoną, būtų už­
sirūstinę tie kraštai, kur garbinamas Buda; jeigu būtų
pasirinkę budistą, būtų supykę mahometonai. Todėl
išsirinko mane - saulės garbintojų galvą. Tiesa, mes

204
jiems atrodom keisti, bet užtat kilniadvasiški. Ir šitą
pilį baronas tik dėl manęs nupirko. Be to, jį domina
mūsų religija.
- Bet juk jūs dažnai nesutinkat su juo, ką daro
ši bendrovė, - pasakė Timas. - Kodėl gi jūs tada į ją
įstojote?
- Aš tai padariau tik su ta sąlyga, jei gausiu akci­
jų su sprendžiamojo balso teise. Ir jie sutiko! Dabar
aš turiu teisę dalyvauti visuose posėdžiuose, kartais
man pavyksta ką nors pakeisti, bet labai nedaug. Be
to... - Selek Bajus pradėjo kikenti ir dabar jau kalbėjo
pašnibždom. - Be to, milijonus, kuriuos uždirbu, slapta
panaudoju prieš tą bendrovę. Pietų Amerikoj aš moku
armijai, ir ji kada nors nuvers tą vagį ir žudiką, kuriam
mūsų bendrovė padėjo atsisėsti į prezidento sostą. O
Afganistane...
Kažkas pasibeldė į duris, ir Selek Bajus tuoj pat
nutilo.
- Ar atidaryti? - tyliai paklausė Timas.
Senukas linktelėjo. Berniukas priėjo prie durų, ir tą
pačią akimirką į kambarį įpuolė susijaudinęs misteris
Penas, nors šiaip jis visada būdavo ramus ir išdidus.
- Ką tai heiškia...ė...šitas...phakeiktas...ė.
- Kalbėkite angliškai, - tarė Selek Bajus. - Aš išver-
siu berniukui.
Misteris Penas angliškai liejo savo pyktį ir nuostabą.
Paskui jis staiga nutilo, parodė į Timą ir pasakė Selek
Bajui:

205
 - Please, translate it to him!1
Tačiau Selek Bajus paprašė jį nusiraminti, atsisėsti,
o kai misteris Penas išvargęs krito į supamąją kėdę,
tarė Timui:
- Baronas ką tik atleido Rikertą iš laivininkystės ben­
drovės Hamburge direktoriaus pareigų. Kadangi miste­
ris Penas turi ten didžiausią akcijų dalį, jis nesutinka su
barono sprendimu. Jis tvirtina, kad Rikertas Hamburge
labai mėgiamas ir gali kilti didelis triukšmas. Ir laivi­
ninkystės bendrovei tai neišeis į gera. Misteris Penas
sako, kad Rikertas buvo atleistas dėl jūsų kaltės.
- Dėl mano kaltės? - Timas net perbalo.
- Yes, taip, jūs kaltas! - Misteris Penas vėl pašoko. -
Baronas...ė...tas...ė...tas... tai baronas sakė.
Timas, be abejo, ir pats žinojo, kad tas pokalbis te­
lefonu galėjo pakenkti Rikertui, bet kad baronas visą
kaltę sumetė jam, buvo didžiausia niekšybė. Timas
būtų buvęs paskutinis niekšas, jei būtų atleidęs Riker­
tą iš tarnybos.
Selek Bajus staiga nuėjo durų link ir išeidamas tarė
misteriui Penui:
- Pasikalbėkite su jaunuoju ponu vokiškai. Gal tada
jums pasiseks kalbėti lėčiau ir ramiau.
Ir išėjo.
Storulis iš Londono dribtelėjo į Selek Bajaus vietą
kampe ir sudejavo:
- Aš negaliu šito suprasti!

1Prašom jam išversti. (Angį.)

206
 Timas iš pradžių norėjo jam pasakyti, jog baronas
tiesiog sumelavo. Tačiau pokalbis su senjoru van der
Tolenu, apie kurį tiek daug galvojo, dabar jam atėjo į
galvą, ir Timas sumanė keistą dalyką.
- Misteri Penai, - tarė jis. - Jūs tikriausiai žinote,
kad aš turiu paveldėti nemažai akcijų su sprendžiamo­
jo balso teise, kai man sueis dvidešimt vieneri metai.
- Yes, - atsiliepė iš kampo misteris Penas.
- Jeigu aš sudaryčiau su jumis sutartį, kad jūs gau­
nate tas akcijas, kai man sukanka dvidešimt vieneri, ar
atiduotumėt dabar man savąsias Hamburgo laivinin­
kystės bendrovės akcijas?
Misteris Penas sėdėjo tylėdamas kampe. Jis tik pri­
merkė akis, ir Timas išgirdo, kaip jis sunkiai kvėpuoja.
Pagaliau anglas sušvogždė:
- Ar čia nėra kokios gudrybės, pone Taleri?
- Ne, misteri Penai. Aš sakau tai, ką galvoju.
- Tada užrakinkite duris!
Timas taip ir padarė. O tada užsirakinę kambaryje
pasirašė su misteriu Penu sutartį, kurią turėjo laikyti
tokioje paslaptyje, kaip ir sutartį su Sanomedu, o gal ir
didesnėje, nes šios net baronui negalima rodyti. Visa
bėda, kad Timui tos akcijos atiteks tik po metų, mat
svetimon nuosavybėn pereiti jos gali tiktai po tam tikro
laiko. O gal taip ir geriau, - bent jo planams, kuriuos
kūrė tą bemiegę naktį.
Keturiolikos metų berniukui tai buvo dideli suma­
nymai. Jis troško vienui vieno dalyko: akcinę barono
bendrovę, tą turtingiausią ir galingiausią pasaulyje

207
firmą, privaryti iki tokios aklavietės, kad Sanomedui
beliktų du keliai: grąžinti Timui juoką, arba iš karto
netekti valdžios ir turto.
Tas jo sumanymas buvo tikra beprotybė. Net jeigu
ir Selek Bajus jam būtų padėjęs, vis vien iš to nieko
nebūtų išėję. Timas juk taip neseniai išgirdo apie di­
džiuosius pasaulio sandėrius, ir jis nė negalėjo numa­
nyti, kokia galinga šita barono bendrovė. Jis nežinojo,
kokie galingi tie vyrai, su kuriais jis susidūrė, ir kaip
jie laikosi įsikibę vienas kito. Kiekvienas iš jų nedvejo­
damas būtų palikęs žmoną, vaikus, tėvus, jeigu tik tai
išgelbėtų firmą nuo žlugimo. Obaronas net juoko atsi­
sakytų. Tačiau Timui nereikėjo kurti jokių planų. Savo
juoką jis galėjo susigrąžinti daug lengviau, - užteko ke­
leto žodžių. Bet būdamas šalia barono Timas užmiršo
paprastus dalykus. Užuot ėjęs pačiu tiesiausiu keliu, jis
suko galvą, ieškodamas kokio nors mažo takelio.
Ketvirtą valandą ryto, vis dar negalėdamas užmig­
ti, Timas perskaitė tą sutartį, kurią pasirašė su misteriu
Penu.
Netyčia žvilgtelėjo į datą: rugsėjo trisdešimta. Jo gi­
mimo diena.
Timui sukako penkiolika metų. Ši diena, kurią kiti
jo amžiaus berniukai linksmai švenčia prie saldumynų
stalo, jamtapo paslaptingų sandėrių ir klastingų suma­
nymų diena. Graudžios ašaros pabiro jamiš akių, ir tas
baisusis sąmokslininkas, ką tik kūręs tokius planus, vėl
pavirto nelaimingu berniuku, pardavusiu juoką. Paskui
jo akys užsimerkė, ir jis užmigo ramiu, kietu miegu.

208
 Dvidešimt penkta skiltis
RAUDONAJAME PAVILJONE

Rūmuose buvo labai griežta dienos tvarka. Rytą, kai

tik laikrodis išmuša aštuonias, į Timo duris pasibel-
džiama, ir jaunas malonus tarnas, su kuriuo berniukas,
deja, negalėjo susišnekėti, neprašytas įeina į kambarį,
atitraukia užuolaidas, o paskui atneša ąsotį karšto van­
dens ir išpila jį į praustuvą.
Timas nusiprausia, apsirengia ir patraukia storą
spurguotą skambučio virvutę. Tada ateina tarnas neš­
damas padėklą su pusryčiais, pastato prie lango sta­
liuką, išdėlioja ten indus, įpila į puodelį kakavos, grie­
tinėlės, įdeda cukraus, atitraukia kėdę, palaukia, kol
Timas atsisės, paskui kėdę pristumia ir kone ant pirštų
galiukų išeina iš kambario.
Pirmą dieną tarnas maloniai nusišypsojo Timui.
Tačiau nuo kitos dienos jis daugiau niekada šito nebe­
darydavo. Tik nutaisydavo liūdną veidą, rodos, būtų
žinojęs Timo sielvartą.
Timas tylėdamas pasitikdavo jį, tylėdamas išleisda­
vo. Nors tarnas buvo supratingas ir malonus, Timas
209
visada džiaugdavosi, kad pusryčių ceremonija jau pa­
sibaigė ir jis gali vienas pasėdėti prie lango.
Rytą, po tos bemiegės nakties, Timui atsikelti buvo
labai sunku. Be to, ir kambaryje buvo kažkaip tamsu,
nes lietus lauke pylė kaip iš kibiro. Tačiau jis vis tiek
atsikėlė, ir visas pusryčių ceremonialas buvo toks kaip
ir kiekvieną rytą. Timas, nė per žingsnį nesiskirdamas
su baronu, išmoko tvarkos ir drausmės.
Jis valgė pusryčius ir žiūrėjo pro langą: lijo lietus,
ir margi glazūruoti šunys ant laiptų iš tolo blizgėjo.
Apleisti ir sustirę jie tupėjo po baisia liūtim ir, rodės,
kartu su visais turėjo paklusti tai griežtai ir beprasmei
tvarkai.
Timas staiga pagalvojo, kad jau geriau tapti tokiu
šunim ir tupėti čia ant laiptų, negu amžinai likti be
juoko.
Suskambėjo telefonas. Ragelyje pasigirdo barono
balsas. Jis kvietė Timą penktą valandą išgerti arbatos
Raudonajame paviljone.
- Gerai, barone! - atsakė Timas ir pusryčiavo
toliau.
Dabar jis svarstė, kam gi baronui jo prireikė. Iki šiol,
jei ko prireikdavo, Sanomedas pats ateidavo į jo kam­
barėlį. Matyt, iš tiesų buvo kažkoks ypatingas reikalas,
jei baronas nusprendė susitikti paviljone.
Per pietus - jų pradžią kasdien pirmą valandą pa­
skelbdavo gongo dūžis - Timas vingiuotais laiptais
leisdavosi žemyn į pirmą aukštą. Per pietus baronas
nė žodžiu neužsiminė apie susitikimą, nors Timas sė­
dėjo šalia.
Selek Bajus, paprastai ateidavęs į rūmus tik po pietų,
šį kartą jau sėdėjo čia ir valgė drauge su visais. Timui
atrodė, jog šįryt būta svarbaus pasitarimo. Tačiau visi

211
ponai tylėjo, lyg vandens į burnas prisisėmę. Tokių ty­
lių pietų Timas dar nė sykio nebuvo matęs.
Po pietų visi paprastai eidavo į savo kambarius.
Timo kambarėlyje buvo nedidelė biblioteka, tad jis
dažniausiai skaitydavo. Pačios mieliausios jo širdžiai
knygos gulėjo žemutinėje lentynoje - Čarlzo Dikenso
tomai rusvais drobiniais viršeliais. Jis prarydavo tuos
romanus apie vargšų nelaimingų vaikų likimą, nely­
ginant frau Beber pyragaičius. Tačiau jis visada bijojo
laimingos pabaigos. Trijų knygų nė neperskaitė iki
galo, nes pamatė, kad viskas krypsta į gerąją pusę.
Tokią lietingą popietę, rodos, tik ir skaityk liūdnas
knygas. Tačiau Timas šį kartą neskaitė. Jis sėdėjo kam­
pe prie lango ir žiūrėjo į pilką slėnį, kurį be paliovos
merkė lietus, ir bandė prisiminti nakties planus. Bet jo
galva buvo tarsi iššluota - jis nieko neprisiminė. Tik
žiūrėjo į lietų, į liūdnus šunis ant laiptų ir į dengtą
furgoną, kuris kiekvieną popietę atvažiuodavo į rūmus
su šviežiais maisto produktais.
Be dešimt penkios į kambarį įėjo tarnas su skėčiu
rankoje ir linktelėjo Timui, norėdamas palydėti jį į
Raudonąjį paviljoną. Tačiau berniukas paėmė skėtį ir
ženklais parodė tarnui, kad nori tenai eiti vienas. Pas­
kui užsimetė ploną lietpaltį (pirktą Atėnų turguje) ir
išėjo iš kambario.
Viršuje ant laiptų stovėjo Selek Bajus. Jis paspaudė
Timui ranką ir kartu įbruko jam automatinį plunksna­
kotį. Nors arti nieko nebuvo, jis dėl visa ko apsidairė,
ar kas nematė. Paskui sušnibždėjo:

212
 - Pasirašyk tik juo!
Ir nespėjo Timas nė paklausti kodėl, o senis jau
buvo dingęs. Timas įsikišo plunksnakotį į kišenę, nuli­
po laiptais ir nuėjo per salę prie didžiųjų durų, kurias
jam atidarė senas rūmų tarnas. Tik išėjęs į lauką, išgir­
do kažką šaukiant:
- Luktelėkit, pone Taleri!
Iš už kolonos pasirodė senjoras van der Tolenas. Jis
mostelėjo senajam tarnui, kad šis išeitų, o paskui tyliai
paklausė:
- Ar jūs jau apsisprendėte, pone Taleri? Tik pažadė­
kite man savo sprendžiamojo balso akcijas, ir aš jums
dovanosiu didelę įmonę.
Timas vos vos nepasakė: „Aš jau sudariau sandėrį
su misteriu Penu." Bet laimė, kad tą lietingą popietę
jis nebuvo toks greitas reikšti savo mintis, todėl truputį
patylėjo ir davė kur kas išmintingesnį atsakymą:
- Aš negaliu su jumis sudaryti sandėrio, senjore van
der Tolenai.
- Gaila, - tarė portugalas.
Jo veidas nė nevirptelėjo. Paskui jis apsisuko ir no­
rėjo eiti, bet staiga apsigalvojo ir pasakė:
- Aš tikiuosi, jūs padėsite mums vykdyti margarino
planą, pone Taleri. - Ir nuėjo.
Tie abu susitikimai atrodė Timui kažkokie paslap­
tingi. Selek Bajus su keistuoju plunksnakočiu, o dabar
senjoro van der Toleno užuomina dėl margarino. „Be­
trūksta tik misterį Peną susitikti", - pamanė Timas.
Netrukus pamatė ir tąjį.

213
 Kai Timas palindęs po skėčiu leidosi plačiais rūmų
laiptais, apačioje, šalia aplyto bronzinio kurto, stovėjo
misteris Penas - tas irgi buvo su skėčiu.
- Labai prašom nė žodžio apie mūsų sutartį yester-
day, aš noriu pasakyti, kur vakar pasirašėme, - tarė jis.
- Turėsiu tai omeny, - Timas pasakė įprastus žo­
džius.
Atrodė, kad misteris Penas nori dar kažką pasaky­
ti, bet nedrįsta. Jis nusilenkė Timui ir nuėjo laiptais į
viršų.
Timas nežinojo, ką begalvoti. Matyt, tas jo pokalbis
su baronu buvo nepaprastai svarbus visiems akcinės
bendrovės nariams, - juk nebūtų jie šiaip sau laukę jo
ir kalbėję tokius keistus dalykus. Susimąstęs jis ėjo į pa­
viljoną. Raudonasis paviljonas stovėjo vidurinėje parko
terasoje. Jo vardas tikriausiai buvo kilęs dėl skaisčiai
raudono gaidžio, iškelto virš apvalaus stogo, nes pats
paviljonas buvo baltut baltutėlis.
Apkarpyti medžiai ir krūmai atrodė lyg gražūs po­
nai, kurie užklupti lietaus, sustirę ir išsigandę laukė
pagalbos. Timas greitai ėjo alėjomis, vedančiomis į
paviljoną. Baronas jau laukė jo prie pravirų stiklinių
durų.
- Jūs pavėlavote tris minutes, - tarė jis. - Ar jus kas
sutrukdė?
- Taip, - atsakė Timas, ir baronas daugiau jo nebe-
klausinėjo.
Apvaliame paviljono hole stovėjo lengvi gražūs bal­
dai, aptraukti dryžuotu geltonos ir rusvos spalvos šil­
ku. Tarnaitė pripylė į puodelius arbatos iš rusiško vir­
dulio ir jau norėjo išeiti. Tačiau Timas pastebėjo, kad ji
neturi skėčio, ir sušuko:
- Luktelėkit!
Kai moteris sustojo, Timas padavė jai savo skėtį.
Vargšelė tarsi žado neteko - žiūrėjo į Timą išputusi
akis, o paskui baimingai žvilgtelėjo į baroną. Tačiau šis
tik nusijuokė ir davė ženklą dingti jai kartu su skėčiu.
Ir ji greitai išėjo.
- Tokios malonios jūsų paslaugos, pone Taleri, daro
žmonėms įspūdį. Būkite visada toks, tik nepersistenki­
te susimildamas!
Baronas padėjo berniukui nusirengti, ir juodu susė­
do prie stalo.
- Matote, pone Taleri, visi žmonės padalinti į ponus
ir tarnus. Šie laikai norėtų panaikinti tą ribą, tačiau tai
gana pavojinga. Juk turi būti žmonių, kurie galvoja ir
įsakinėja, ir tokių, kurie vykdo tuos įsakymus negal­
vodami.
Timas ramiai baigė gerti arbatą ir tik paskui atsakė:
- Kai aš buvau visai mažas, tėvas man kartą pasakė:
„Netikėk, kad yra ponų ir tarnų! Yra tik žmonės - pro­
tingi ir kvaili. Niekink kvailybę, jeigu ji pikta!" Aš tada
užsirašiau jo žodžius į sąsiuvinį, todėl iki šiol atsimenu.
- Tiesą pasakius, jūsų tėvas kartoja mano mintį, nes
protingieji - ponai, o kvailieji - tarnai.
- Selek Bajus man pasakojo, kad daugelyje šalių
ponai pasidaro atsitiktinai - gimsta žmogus ponu, ir
tiek.

215
 - Gimimas nėra atsitiktinumas, - piktai burbtelėjo
Sanomedas. - Beje, tas Selek Bajus yra komunistas. Tik
pats to nežino. Tačiau aš žinau, kad Pietų Amerikoj jis
išlaiko kariuomenę, kuri turi nuversti mūsų pastatytą
prezidentą. Ir dar Afganistane jis nori sukurstyti visus
galąstojus prieš mūsų įgaliotinį Ramadulą.
- Negi jūs tai žinote? - Timas taip nustebo, kad ba­
ronas net nusijuokė.
- Aš žinau daugiau, negu jūs manote, - sušuko jis
juokdamasis. - Ir dar žinau apie jūsų sutartį su mis­
teriu Penu, pone Taleri. Ir nujaučiu, ką jums pasiūlė
senjoras van der Tolenas.
Timas net užspringo, išgirdęs tuos žodžius. Negi
Sanomedas moka atspėti mintis? Tačiau iš tiesų barono
aiškiaregystė buvo visai paprasta. Jis pats Timui papa­
sakojo.
- Kiekvienas tarnas šiuose namuose yra seklys. Argi
jūs nepastebėjote, pone Taleri, kad ant jūsų rašomojo
stalo guli naujas sugeriamasis popierius.
-Ne.
- Na į tokias smulkmenas vertėtų atkreipti dėmesį!
Jeigu tą seną sugeriamąjį popierių pasidėsi prieš veidro­
dį, tai lengvai perskaitysi jūsų sutartį su misteriu Penu.
Šią akimirką Timas suprato, koks jis menkas, ir kaip
jam toli gražu iki barono. Visi nakties sumanymai išsi­
sklaidė kaip rūkas aušroje. Kovodamas dėl savo juoko
jis pralaimėjo dar vieną raundą.
- Ar jūs manote Selek Bajui ir misteriui Penui pa­
kišti koją?

216
 - Ne, mano mielas, - baronas vėl nusijuokė. - Man
gana, kad aš žinau jų užmačias. Be abejo, aš baisiai
supykau tai išgirdęs. Bet juk aš turiu jūsų juoką - jis
man padeda neimti į širdį tokių dalykų. Ir dar, jį tu­
rėdamas aš jaučiuosi be galo laisvas, lyg ant sparnų.
Matote, pone Taleri, jūsų juoką aš panaudoju labai
naudingiems tikslams.
- Man rodos, jūs viską pasaulyje tik naudingiems
tikslams naudojat, barone.
- Beveik. Yra tik du dalykai, iš kurių aš neturiu
naudos. Tai paveikslai, mano domėjimasis paveikslais,
ir dar reli... Ne, - pertarė jis pats save. - Mano domėji­
masis religija irgi turi naudingą tikslą.
Timas nebenorėjo daugiau apie tai kalbėti - juk šį
kartą kambaryje nebuvo tinkamo sietyno.
- O kas bus su ta sutartim, kurią pasirašiau su mis­
teriu Penu? - paklausė jis.
- Matot, pone Taleri, ar misteris Penas gaus akci­
jas su sprendžiamojo balso teise, priklausys nuo to, ar
jūs, sulaukęs dvidešimt vienerių, iš tikrųjų perimsite
mano turtą kartu su tom akcijom. Ovisa kita, be abejo,
galioja. Po metų, jeigu skaičiuosime nuo šios dienos,
jums atiteks didelė dalis Hamburgo laivininkystės
bendrovės akcijų. Jūs tikriausiai labai norėtumėt grą­
žinti poną Rikertą į seną vietą ir tuo pačiu suteikti jam
.buvusią didybę.
- Taip, - atsakė Timas nedvejodamas.

217
 - Na, tikėkime, kad po metų jis bus dar gyvas ir
sveikas.
Paskutiniai žodžiai, kuriuos baronas pasakė lyg
šiaip sau, išgąsdino Timą. Juk Sanomedas gali ką tik
nori padaryti - net poną Rikertą nužudyti, be abejo,
taip, kad pats būtų niekuo dėtas. Ir Timui dingtelėjo,
kad dabar geriausia būtų elgtis taip, tarsi Rikertas jam
visai nerūpėtų. Todėl jis tarė:
- Man labai gaila, kad ponas Rikertas prarado tar­
nybą dėl to nelemto pasikalbėjimo telefonu. Todėl aš ir
sudariau su misteriu Penu sutartį.
Sanomedas įsipylė į arbatą romo iš mažyčio krišto­
linio grafinėlio ir paklausė:
- Gal ir jums truputį romo?
Timas linktelėjo. Baronas įpylė ir jam, o pas­
kui tarė:
- Aš noriu duoti jums vieną pasiūlymą, pone Taleri.
Negalvokite šiuos metus apie poną Rikertą ir apie kitus
savo draugus iš Hamburgo, nerašykite jiems laiškų ir
apskritai neturėkite jokių reikalų. Tada aš pasirūpinsiu,
kad po metų jums atitektų Hamburgo laivininkystės
bendrovės akcijos. Sutinkate?
-Taip, - atsakė Timas, truputį padvejojęs. - Aš su­
tinku!
O mintyse svarstė: „Dar metus be juoko - tai bai­
siai ilgai. Bet visą gyvenimą be juoko - niekaip nebeiš­
tvertum. Reikia pakentėti šiuos metus. Ko gero, per tą
laiką aš sugalvosiu, kaip apgauti baroną. Žinia, kaip

218
verteivos, aš jo neapstatysiu. Bet gal įžvelgsiu jo silpny­
bes, ir tada viskas bus labai paprasta."
Baronas, lyg įspėjęs Timo mintis, tarė:
- Aš jums siūlau, pone Taleri, pakeliauti šiuos me­
tus po pasaulį. Dovanoju jums šią kelionę gimimo
dienos proga. Beje, nors ir pavėluotai, priimkite mano
širdingiausius sveikinimus!
Nuskambėjo skardus ir atbalsingas juokas, ir Timas
pajuto, kaip šalta barono ranka paspaudė jo ranką.
- Labai ačiū, - tarė Timas ir gurkštelėjo karštos ar­
batos.
- Ar jūs žinote, kad dabar gėrėte vairininko Džonio
romą?
-Ką?
- Genujoje jūs pamiršote du butelius romo, kuriuos
išlošėte iš Džonio. Juos atnešė į viešbutį, o aš liepiau
atgabenti čia, - norėjau, kad jūs iš tiesų pajustumėt
laimėtų lažybų skonį. Aš niekad nepraleidžiu pro akis
tokių smulkmenų.
Timas nieko neatsakė. Mintyse jis vėl kartojo Džo­
nio žodžius: „Išmokyk mane juoktis, išgelbėsi mano
sielą!"
Sanomedas pertraukė berniuko mintis.
- Na, o dabar pakalbėkim apie reikalus, pone Taleri.
Apie margariną.
- Gerai, barone, pakalbėkim apie reikalus.

219
 Dvidešimt šešta skiltis
MARGARINAS

Baronas atsistojo ir susidėjęs rankas už nugaros pra­

dėjo vaikščioti po paviljoną. Paskui labai iškilmingai
kreipėsi į Timą:
- Jūs žinote, pone Taleri, kad mūsų margarinas turi
turėti pavadinimą - skambų, lengvą įsiminti. Ir kad
kiekvienam pirkėjui jis primintų kažką pažįstama. Mes
ilgai galvojome apie tokį pavadinimą - juk tai labai
svarbu. Geras prekės pavadinimas - grynas pelnas.
Timas linktelėjo. Jis vis dar nesuprato, kodėl baro­
nas apie tai šneka. Tačiau netrukus sužinojo.
- Buvo visokių pasiūlymų... - baronas vis vaikščiojo
pirmyn ir atgal. - Selek Bajus pasiūlė tokį pavadinimą,
kuriam tuoj pat visi pritarėme. Reikia pasakyti, kad
Selek Bajus, nors turi ir keistų idėjų, mums labai nau­
dingas. Bet čia tik šiaip, tarp kitko. Taigi pavadinimas
toks - „Timas Taleris".
Sanomedas sustojo ir žvilgtelėjo į berniuką pro
tamsius akinius - dabar jis jų veik niekados nenusi-
imdavo.
220
 Timo veidas buvo visiškai ramus. Atrodė, kad jam
viskas vis tiek. Todėl baronas ėmė postringauti, kaip
Timui būsią gerai, jeigu margarinas bus pavadintas jo
vardu.
- Pone Taleri, jūs turite suprasti, kad visame pasau­
lyje dar nėra margarino su pavadinimu. Jeigu mes stai­
ga užverstume savo margarinu pirkėjus, galbūt mums
pavyktų užkariauti visą margarino rinką pasaulyje. O
kai kuriuose Pietų Amerikos kraštuose galėtumėt net
monopolį įsigyti. Taigi, pone Taleri, jūsų vardas skam­
bės nuo Niujorko iki Tokijo, nuo Stokholmo iki Bagda­
do. Net mažiausia krautuvėlė atkampiame Persijos kai­
melyje pardavinės margariną, pavadintą jūsų vardu.
Ir visose šalyse bus iškabinta patraukli besijuokiančio
berniuko fotografija - jūsų fotografija!
Šią akimirką Timas sukluso. Paskui tyliai paklausė:
- Kaipgi aš juoksiuos, jeigu negaliu?
- Tai menkniekis, pone Taleri. Apie tai pakalbėsime
vėliau. O dabar pasakykite man štai ką: ar sutinkate su
tokiu margarino pavadinimu?
Timas atsakė ne iš karto.
Dabar jis suprato, kodėl toks pavadinimas tiko ben­
drovei. Jis, Timas Taleris, tai tas garsusis turtingas
įpėdinis; jo vardas, jo nuotraukos mirgėte mirga viso
pasaulio laikraščiuose. Vadinasi, ne margarinas išgar­
sins jo vardą, o priešingai - jo vardas padės išgarsinti
margariną.
- Ar aš greitai turiu apsispręsti, barone?

221
 - Dar šiandieną, pone Taleri! Šitame paviljone! Nors
margarinas pasirodys rinkoje tik po metų, svarbiausi
dalykai turi būti nuspręsti jau šiomis dienomis. Juk mes
išleisime tam reikalui galybę pinigų, ir jeigu mus ištiks
nesėkmė, visa bendrovė subyrės kaip kortų namelis.
Timas kyštelėjo ranką į švarkelio kišenę ir užčiuopė
Selek Bajaus plunksnakotį. Jį nusmelkė Sanomedo žo­
džiai, kad dėl margarino visa bendrovė gali subyrėti
lyg kortų namelis. Negi Selek Bajus, duodamas jam tą
plunksnakotį, nori sužlugdyti bendrovę? O gal jis šir­
dyje pritaria Timui ir dabar yra jo sąjungininkas?
Timas išsitraukė iš kišenės plunksnakotį ir tarsi
kažką galvodamas ėmė sukioti jį rankose.
Juk jis nieko nepraras, jei margarinas bus pavadintas
jo vardu. Bet jeigu net Selek Bajus sumanė jam padėti,
tai jau didelis dalykas. Ir Timas nutarė pasikliauti Se­
lek Bajum.
- Pasakykite ponams, kad aš sutinku!
Baronas lengviau atsikvėpė, tačiau šiaip išrodė
ramus.
- Tada, - tarė baronas, - jums teks pasirašyti dar
vieną sutartį. Štai ji!
Arbatos puodeliai buvo nustumti į šalį, o ant stalo
priešais Timą padėti du sutarties egzemplioriai. Baro­
nas laukė, kad Timas pirma perskaitys sutartį. Tačiau
berniukas, bijodamas, kad baronas nepakištų jam kito
plunksnakočio, greitai pasirašė tuo, kurį jam davė Se­
lek Bajus.

222
 Paskui ant kiekvieno lapo po du kartus pasira­
šė baronas: vieną kartą - akcinės bendrovės vardu,
kitą - kaip Timo globėjas. Deja, Timas neatkreipė į tai
dėmesio.
- Išgerkime už margariną „Timas Taleris", Timai
Taleri!
Baronas paėmė nuo lentynėlės du krištolinius stik­
liukus ir įpylė romo. Juodu susidaužė, ir Timas pakėlė
savąjį stikliuką prie lūpų. Berniukas nežinojo, už ką jis
geria - už savo laimę ar nelaimę. (Tik vienas ženklas
atrodė geras - juk tai buvo Džonio romas.)
Baronas atsisėdo ir pradėjo pasakoti, kaip bus rekla­
muojamas margarinas „Timas Taleris".
- Pirmiausia visi sužinos liūdną istoriją apie tai,
kaip mažas vargšas berniukas iš siauro skersgatvio
sugraudino turtingo barono širdį, ir kaip šis padarė jį
savo įpėdiniu, o paskui tas berniukas pasirūpino, kad
visi beturčiai iš siaurų skersgatvių galėtų tepti ant
duonos gerą ir pigų margariną.
- Juk tai grynas melas! - sušuko Timas.
- Jūs kalbate kaip Selek Bajus, - atsiduso Sanome-
das. - Reklama niekados nemeluoja. Čia svarbiausias
dalykas - atitinkamai nušviesti faktus.
- Nušviesti faktus?
Baronas linktelėjo.
- Matote, pone Taleri, juk visi faktai tikri: jūs iš
tiesų užaugote siaurame skersgatvyje, iš tiesų tapote
turtingo barono įpėdiniu, ir net margarinas - jūsų su-

223
manymas. Dabar belieka tuos faktus atitinkamai nu­
šviesti, ir graudi pasakėlė baigta. Tai labai puiki rekla­
ma. Konkurentai pasius iš pavydo. Jūs galite mumis
pasikliauti, pone Taleri. Na, o dabar pakalbėkime apie
jūsų nuotrauką.
- Apie besijuokiančio berniuko nuotrauką?
- Tą pačią, pone Taleri. Aš esu didelis fotografi­
jos meno mėgėjas, bet kol kas žengiu tik pirmuosius
žingsnius. Ir šiandien norėčiau pats jus nufotografuoti.
Jau viskas paruošta.
Sanomedas atitraukė užuolaidą, už kurios Timas
kažkodėl manė esant virtuvę. Tačiau ten stovėjo fo­
toaparatas, o šalia jo kėdė, ant kurios kabojo panešio­
tas vaikiškas megztinis. Bet labiausiai Timą pribloškė
milžiniškas stendas sienos gale: tai buvo jo skersgatvio
fotografija. Per patį vidurį - jo seno namo durys. Ti­
mas net surado plyšį, kuriame tada slėpė savo pinigus.
Jam rodėsi, jog užuodžia pipirų, kmynų ir anyžiaus
kvapą.
- Apsivilkite šitą megztinį ir atsistokite prieš sten­
dą, - pasakė Sanomedas ir atsargiai nunešė fotoaparatą
ir stovą į paviljono vidurį.
Timas lyg sapnuodamas vykdė visus barono palie­
pimus. Praeities vaizdai vienas po kito stojo jam prieš
akis. Tėvas. Pamotė. Išblyškęs Ervinas. Pamotės drau­
gė, kuri kas rytą ateidavo gerti kavos va iš to namo
kairėje. Odešinėje frau Beber krautuvėlė. Sekmadienis.
Jotynės. Ponas languotais drabužiais. Sutartis.

_224_
James Krtiss
 Baronas dar kurį laiką kuitėsi apie fotoaparatą, ir
Timas galėjo valandėlę pasėdėti.
Pagaliau viskas buvo paruošta. Baronas priėjo prie
Timo, timptelėjo jo megztinį į vieną, į kitą šoną, kad
Timas neatrodytų labai tvarkingas, paskui suvėlė jam
plaukus ir pastatė prieš skersgatvio nuotrauką.
- Gerai, pone Taleri. Taip ir stovėkite. O dabar kar­
tokite paskui mane: „Aš skolinuos savo juoką tik pusei
valandos. Už pažado netesėjimą moku savo gyvybe."
- Aš skolinuos savo juoką... - Timui užgniaužė
kvapą.
Tačiau baronas tuoj pat atėjo jam į pagalbą:
- Nesakykite visko iš karto. Taip bus lengviau. Tai­
gi kartoju... Aš skolinuos savo juoką...
- Aš skolinuos savo juoką...
- Tik pusei valandos.
- Tik pusei valandos.
- Už pažado netesėjimą...
- Už pažado netesėjimą...
-...moku savo gyvybe!
v -...moku savo gyvybe!
Vos Timas ištarė paskutinį žodį, baronas kaip vijur­
kas palindo po juoda marška, kuri dengė fotoaparatą.
Timui jis pasirodė labai juokingas, ir jam užėjo nesu­
valdomas noras nusijuokti. Ir jis juokėsi. Tas juokas
ėjo giliai iš krūtinės, užkutuliavo gerklę, ir Timas tiek
kvatojosi, kad jam iš akių ištryško ašaros. Paviljonas
griaudėjo nuo Timo juoko, kėdė, stovinti šalia, rodos,

225
kvatojo drauge su berniuku. Pasaulis vėl atrodė švie­
sus - Timas juokėsi!
Baronas, apsidengęs juoda skraiste, laukė, kada
baigsis tas juokas. Jo ranka, pasiruošusi įjungti jupite-
rį, drebėjo.
Timas pamažu nurimo, nutaisė linksmą veidą ir pa­
klausė:
- Ar šitokios šypsenos jums reikia, barone?
Širdyje jam buvo gera ir ramu. Jis netikėjo, kad
laimė atėjo tik pusei valandos. Dabar jis visada turės
juoką. O barono, palindusio po juoda marška, baro­
no, likusio be juoko, Timui pasidarė tiktai gaila. Netgi
gergždžiantis, prislėgtas balsas už marškos atrodė ver­
tas daugiau užuojautos negu pašaipos.
Timas paklusniai atstatė dešinę koją, palenkė į šoną
galvą, nusišypsojo ir barono prašomas ištarė: „Riešu­
tinis tortas!" (Tą akimirką jo galvoje tarsi kas suskam­
bėjo.) Žybtelėjo šviesa, ir Timas lengviau atsidusęs
nusijuokė.
- Manau, nuotrauka bus gera, barone!
Timas truputį pasiraivė - nuo to įtempto stovėji­
mo jam net šonai įskaudo - ir linksmai nusišypsojo.
Baronas vis dar buvo palindęs po juoda marška. Jis
šūktelėjo Timui, kad vienos nuotraukos negana, turįs
mažiausiai padaryti dar tris.
- Šitiek vienam pakeliui margarino! - nusijuokė
Timas.
Tačiau jis neprieštaravo, paklusniai atsistojo ir išsi-

226
šiepęs ligi ausų leidosi fotografuojamas, kiek tik baro­
nui tiko.
Po ketvirtos, paskutinės, nuotraukos Timas buvo
toks pavargęs, kad jam rodėsi, lyg praėjo mažų ma­
žiausiai valanda. Tačiau jis nė nenumanė, kad iš tiesų
iki to pusvalandžio trūko dar dviejų minučių. Ir nesu­
prato, ko baronas slepia savo veidą po juodąja marška.
Jis priėjo prie fotoaparato, nuėmė baronui nuo galvos
apdangalą ir juokdamasis paklausė:
- Gal jūs čia pasislėpęs margariną gaminate?
Bet staiga jo juokas nuščiuvo: į jį žvelgė piktas vei­
das siauromis suspaustomis lūpomis ir juodais aki­
niais vietoj akių - languotojo pono veidas.
Timas suprato apsirikęs dėl savo juoko - šitas žmo­
gus niekados jo nebegrąžins. Tai baisus žmogus.
O tas juokas, spurdantis Timo krūtinėje, iškrėtė jam
pokštą - išlėkė lyg paukštis į padangę ir privertė ber­
niuką linksmai ir pašaipiai šūktelėti:
- Neapsimeskite velniu, barone! Jūsų dainelė sudai­
nuota! Daugiau manęs nebepamatysit!
Vienu šuoliu Timas atsidūrė prie durų, atplėšė jas ir
tik su megztiniu išbėgo tiesiai į lietų.
Nors baronas nė nemanė vytis, jis kaip patrakęs pa­
sileido siauru takeliu, iš abiejų pusių apsodintu aukšta
dygia gyvatvore.
Jis pasuko kairėn, dešinėn, nubėgo tiesiai, vėl deši­
nėn, atsimušė į tankią susiraizgiusių krūmų sieną, grį­
žo atgal ir pakliuvo vėl į tą pačią vietą, iš kurios ką tik

227
išbėgo; puolė vėl atgal, prasitrynę ranka užlytas akis
ir ūmai suprato, kad niekados nebeišeis iš to keisto la­
birinto. Iš čia, rodos, buvo tik vienas kelias - kelias į
paviljoną.
Staiga Timas pajuto, kaip apsunko kojos, galva, lyg
kas švino būtų pripylęs. Pajuto, kad nebetenka juoko.
Jis stovėjo sustingęs lyg akmuo tarp šių žalių sienų,
o lietus lijo, varvėjo jam per veidą, drabužius ir mer­
kė peršlapusią žemę. Rodos, visas dangus verkė, liejo
savo sielvartą, ir žemė gėrė tą didį begalinį raudulį. O
Timas, toks mažas ir bejėgis, stovėjo čia, jau vėl nete­
kęs juoko.
Bet ūmai Timas išgirdo savo juoką - jis ėjo kažkur
giliai iš krūtinės ir kaip visada pratrūko džiaugsmingu
kvatojimu. Berniukas nežinojo, ar jis pats juokėsi, ar tas
juokas aidėjo tose žaliose sienose.
Tačiau netrukus viskas pasidarė aišku: jam už nu­
garos stovėjo baronas.
- Jūs pakliuvote į vadinamąjį labirintą, į Apgaulės
sodą. Eime, aš jus išvesiu.
Timas klusniai padavė baronui ranką, leidosi veda­
mas į paviljoną, nušluostomas ir perrengiamas; paskui
vienas tarnas paėmė skėtį ir palydėjo jį į rūmus.
Tik savo kambarėlyje Timas pamažu atsipeikėjo. Bet
šį kartą jis neverkė. Jis niršo ir griežė dantimis. Iš to
pykčio stvėrė raudoną taurę, kuri stovėjo ant knygų
lentynėlės, ir taip suspaudė, kad visa ranka pasruvo
krauju.

228
 Timas abejingai paleido šukes. Paskui timptelėjo
skambutį, o kai atėjo tarnas, parodė jam kruviną ran­
ką ir raudonas šukes ant grindų. Tarnas išnešė stik­
lus, aptvarstė Timui ranką ir pirmąsyk pasakė keturis
žodžius:
- Aš nebūti seklys, prašom!
- Galbūt, galbūt ir ne, - atsakė Timas. - Bet aš dė­
koju jums už tai, kad jūs toks malonus.
Tą akimirką į kambarį įžengė Selek Bajus. Jis papra­
šė tarną išeiti, paskui žvilgtelėjo į Timo ranką.
- Tu nepasirašei? Ar kas atsitiko?
- Ne, nieko, Selek Bajau. Aš pasirašiau.
- Kur plunksnakotis?
- Čia, kišenėje. Būkite geras, išimkite jį.
Kai senis ištraukė plunksnakotį, Timas paklausė:
- Kodėl būtinai reikėjo pasirašyti tuo plunksna­
kočiu?
- Jo rašalas pamažu blėsta, o galų gale visiškai iš­
nyksta. Kai mūsų akcinė bendrovė po metų pradės re­
klamuoti margariną „Timas Taleris", jūsų parašo toje
sutartyje nebus. Tada jūs galėsite sukliudyti visiems ba­
rono sumanymams. Bet tai daryti reikės tada, kai visas
pasaulis žinos apie margarino „Timas Taleris" gamybą.
- Ir tada akcinė bendrovė sužlugs?
Selek Bajus nusijuokė.
- Ne, mano vaike, ši bendrovė per daug galinga. Bet
nuostoliai bus milžiniški. O kol jie sugalvos naują mar­
garino rūšį, konkurentai nesnaus. Tačiau mūsų firma

229
per ilgą laiką vis tiek uždirbs galybę pinigų. Ir vis už
margariną. Bet pasaulinės rinkos ji niekados nebeuž-
kariaus.
Selek Bajus priėjo prie lango ir atsisėdo ant suolo.
- Nežinau, - tarė jis neatsigręždamas, - ar pavyks
mudviem pergudrauti baroną. Jis išmoningesnis už
mus abu. Bet aš vis tiek bandysiu tau padėti. Atrodo,
baronas taip tave paėmęs į nagą, kad tu ir juoktis pa­
miršai. O aš norėčiau, kad tu vėl išmoktum juoktis!
Timas krūptelėjo, išgirdęs tuos žodžius, ir jau buvo
kažką besakąs, tačiau Selek Bajus papurtė galvą.
- Geriau nieko nesakyk! Bet ir nesitikėk daug iš
manęs. Juokas - tai ne margarinas. Kas juo prekiauja,
didžiai klysta. Dėl juoko nesiderama. Jį galima tik nu­
sipelnyti.
Suskambėjo telefonas. Kadangi dešinė Timo ranka
buvo aprišta, Selek Bajus priėjo ir pakėlė ragelį.
- Alio, aš klausau, - tarė jis.
Paskui truputį patylėjo, uždengė ranka ragelį ir ty­
liai paklausė:
- Kažkoks ponas iš Hamburgo nori su jumis kal­
bėtis.
Kraujas mušė Timui į galvą. Juk jis pasižadėjo ba­
ronui visus metus nė nepagalvoti apie Savo draugus iš
Hamburgo. Antraip ponui Rikertui gali kas nors atsi­
tikti. Ir Timui teko apgauti seną draugą jo paties labui.
Jis pridėjo pirštą prie lūpų ir papurtė galvą. Tada Selek
Bajus atsakė:

230
 - Ponas Taleris jau išvažiavo.
Jis abejodamas žvilgtelėjo į Timą ir iš lėto padėjo
ragelį. Netrukus Selek Bajus išėjo iš kambario, o Timas
atsistojo prie lango ir įsistebeilijo į lietų, kuris vis lijo
ir lijo be perstojo.
Po metų jis taps Hamburgo laivininkystės bendro­
vės savininku ir tada ją padovanos ponui Rikertui;
po metų išbluks parašas, ir visa margarino karalystė
sprogs kaip muilo burbulas; po metų jis vėl pama­
tys Krešimirą, Džonį, poną Rikertą ir jo mamą; po
metų...
Berniukas net nedrįso pagalvoti, kokia laimė jo lau­
kia po metų. Bet vis dėlto jis vylėsi. Ir dar jis vylėsi,
kad keliaudamas po pasaulį gebės būti ramus ir nepa­
rodyti savo minčių.
Ojuk viltis - tai laisvė.

231
 KETVIRTOJI KNYGA
SUSIGRĄŽINTAS JUOKAS

Kur žmogus juokiasi,

velniui nėra vietos.
Frau Beber

233
 Dvidešimt septinta skiltis
SKRYDŽIO METAI

Tie metai, kai Timas keliavo po pasaulį, jam buvo

skrydžio metai. Iš pradžių nedidelis dvimotoris lėktu­
vas nuskraidino baroną su berniuku į Stambulą. Timas
vėl matė vyrus ir moteris, varančius per kalnus savo
asilus. Bet šį kartą jie nebeatrodė jam tokie keisti, kaip
tada, kai pirmąsyk juos išvydo. Jų drabužiai buvo pa­
našūs į Selek Bajaus ir į kai kurių tarnų rūmuose. Nors
Timas nepažinojo tų žmonių, einančių ten, apačioje, jis
jautė jiems kažkokį prielankumą ir užuojautą - kaip ir
tiems žirklių galąstojams Afganistane.
Stambule juodu užtruko savaitę. Timas vaikščiojo
kartu su baronu po mečetes, paveikslų galerijas, ir jam
beveik pradėjo patikti ši kelionė. Dabar jis tikėjo, kad
po metų viskas pasikeis. Kai jis prisimindavo Selek
Bajų ir savo draugus Hamburge, jam atrodydavo, kad
po metų jo juokas savaime sugrįš pas jį. O juk šitaip
nebus - jei Timas pats nieko nedarys ir tik lauks, jis
niekados nebeišgirs savo juoko. Tačiau toks Timo šal­
takraujiškumas suklaidino baroną: jis manė, kad ber-
235
niukas jau susitaikė su savo likimu, ir pradėjo mažiau
kreipti į jį akis. Jamatrodė, kad Timui patinka turtingo
įpėdinio sostas ir dabar šito sosto jis nepanorės iškeisti
į nieką pasaulyje, net į savo juoką.
Per šią kelionę Timas iš tiesų rečiau prisimindavo
prarastą juoką. Prabangiuose viešbučiuose visi tūpčiojo
apie turtingus žmones. Jeigu viešbučio direktorius pa­
stebi, kad koks svečias nemėgsta juoktis, kaipmat visas
viešbučio personalas, pradedant šveicorium ir baigiant
kambarine, tai žino. Ir tada jau niekas nesišypsos tau
matant.
Tačiau net ir turtingiems žmonėms maža vien pui­
kių viešbučių. Milijonieriams irgi kartais reikia gryno
oro. Ir kai Timas vienas arba su baronu išeidavo pasi­
vaikščioti, pastebėdavo, kad pasaulis kupinas juoko.
Iš Stambulo Timas antrąsyk atskrido į Atėnus. Iš At­
ėnų į Romą, iš Romos į Rio de Žaneirą, paskui į Hono-
lulu, San Franciską, Los Andželą, Čikagą ir Niujorką.
Po to jų kelias vedė į Paryžių, Amsterdamą, Kopenha­
gą ir Stokholmą, į Kaprio salą, Neapolį, Kanarų salas,
Kairą ir Keiptauną. Paskui nuskrido į Tokiją, Honkon­
gą, Singapūrą ir Bombėjų; Timas matė Kremlių Mask­
voje, Leningrado tiltus, Varšuvą ir Prahą, Belgradą ir
Budapeštą. Ir visur, kur tik nusileisdavo jų lėktuvas,
Timas girdėjo juoką. Viso pasaulio juoką. Jis girdėjo,
kaip juokėsi batų valytojai Belgrade ir laikraščių parda­
vėjai Rio de Žaneire; kaip juokėsi gėlininkės Honolulu
ir Amsterdame su pilnais tulpių krepšiais; šypsojosi

236
žmonės ant Prahos ir Leningrado tiltų, o Tokijo teatre
juokėsi ir plojo taip kaip Niujorko Brodvėjuje.
Žmogus negali be juoko - jis nuvystų nelyginant
gėlė be saulės!
Nors Timas visiems atrodė rimtas ir orus, širdyje
jis vylėsi kada nors išmokti juoktis. Jis su didžiausiu
džiaugsmu būtų galėjęs juoktis kartu su visais!
Tačiau jojuoką turėjo kitas žmogus. Tas žmogus vi­
sąlaik buvo šalia jo ir, kada tik panorėdavo, galėdavo
nusijuokti - nuoširdžiai, skambiai lyg vaikas. Timas
per tuos metus beveik prie to priprato. Dabar jam rū­
pėjo visai kas kita. Timas mokėsi, kaip turi elgtis tikras
aristokratas. Jis jau mokėjo pagal visas taisykles valgyti
omarus, fazanus ir ikrus; mokėjo pačių mandagiausių
žodžių trylika kalbų, pradedant „labai malonu su ju­
mis susipažinti" ir baigiant „dėkoju už dėmesį ir su­
teiktą man garbę"; žinojo, kiek duodama arbatpinigių
didžiuosiuose pasaulio viešbučiuose; susitikęs su gra­
fu, hercogu ar princu, galėjo ekspromtu pasakyti trum­
pą kalbą; žinojo, kokios kojinės ir koks kaklaryšis tinka
prie kostiumo, ir kad po šeštos valandos vakaro rudais
batais avėti nedera (after six nobrovvn1, - mėgsta sa­
kyti anglai); žinojo, kad imant puodelį nevalia atkišti
mažojo pirščiuko; išmoko būti įdomus pašnekovas net
tada, kai jam nuobodu; išmoko žaisti tenisą, buriuoti,
vairuoti mašiną ir net taisyti ją sugedus; jis išmoko taip
gerai vaidinti, kad baronas buvo tiesiog sužavėtas.

1Po šeštos valandos rudai nevilkima. (A ngį.)

237
 Kiekvienam mieste Sanomedas vis su kažkuo tarėsi
dėl margarino. Tačiau Timui dabar nereikėdavo daly­
vauti tuose pasitarimuose. Kiauras dienas jis būdavo
laisvas. Tik retkarčiais jam tekdavo pietauti arba vaka­
rieniauti su žymiais žmonėmis (tada fotoreporteris bū­
tinai fotografuodavo juos greta). Šitaip Timas susipa­
žino su anglų hercogu, kuris užstojo žirklių galąstojus
Afganistane, ir su argentiniečių fabrikantu, gynusiu
anglų aristokratijos privilegijas.
Jau artėjo ta diena, kai Timui turėjo sukakti šešio­
lika metų. Pagal kalendorių jis tapo metais vyresnis,
tačiau išmintim ir sumanumu pranoko net dvidešimt­
metį jaunuolį.
Timas per tuos mėnesius kone tris kartus apskriejo
pasaulį, ir tas skridimas jambuvo tikras išsigelbėjimas.
Kalnų viršūnės, balti debesų kamuoliai, o žvilgsnis sie­
kia toli toli... Jis girdėjo įvairiausių pokalbių: apie Pietų
Amerikos valstybių prezidentus, apie prekybą, politiką
ir daug daug kitų.
Čia, virš debesų, gyvenimas atrodė lengvas ir gra­
žus. (Juo labiau tam, kas neturėjo juoko.) Tačiau ber­
niukas per skrydžius gavo daug ką patirti ir išmokti.
Dabar jis pajuto, kad frau Beber krautuvėlė, kve­
pianti duona ir šviežiom spurgom, - šitas mažas pfe-
nigių pasaulis, pilnas juokingų ir liūdnų apkalbų, jam
daug mielesnis, negu „Kalmaro" viešbutis ar kokia pi­
lis Mesopotamijoje.
Beje, Sanomedas, rodos, bijojo to miesto, kur Timas

238
gimė ir augo. Kiek sykių berniukas prašė nors trum­
pam užsukti į gimtinę, tačiau baronas, niekados nesa­
kydavęs „ne", dėdavosi neišgirdęs prašymo arba imda­
vo skųstis turįs daugybę reikalų kituose miestuose.
Kelionė jau ėjo į pabaigą, ir Timas turėjo dar labiau
susikaupti, norėdamas įtikinti baroną, kad turtas ir
garbė jam brangiau už viską. Bet kuo arčiau buvo gi­
mimo diena, tuo labiau jamdarėsi neramu. Ir jei dabar
išgirsdavo baroną juokiantis, jį pagaudavo baisus pyk­
tis. Vieną naktį - tai buvo Briuselyje - Timui prisisap­
navo tas trumpas telefono pokalbis su Rikertu barono
pilyje. Kai jis nubudo, Rikerto žodžiai vis dar skambėjo
jam ausyse, ir jis aiškiai prisiminė, kaip Rikertas pasa­
kė: „Krešimiras žino..."
Ką žino Krešimiras? Kaip susigrąžinti parduotą
juoką?
Timas tvirtai laikėsi baronui duoto žodžio ir per
tuos metus nė sykio nesikalbėjo - nei telefonu, nei laiš­
kais - su savo draugais iš Hamburgo. Tačiau jis laukė
tos dienos, kada tas susitarimas nustos galiojęs.
Keletą dienų prieš Timo gimimo dieną jie skrido į
Londoną, kur misteris Penas barono akivaizdoj įteikė
Timui didelį paketą su akcijom. Tai buvo Hamburgo
laivininkystės akcijos.
Misteris Penas jau žinojo, kad Sanomedas perskai­
tė iš sugeriamojo popieriaus jo slaptą sutartį su Timu
Taleriu, tačiau per daug nenusiminė, - juk baronas vis
tiek turėjo dalyvauti perduodant akcijas.

239
 Lėktuve - pagaliau jie skrido į Hamburgą - Timas
tarė baronui:
- Jūs misteriui Penui toks malonus kaip ir visada.
Argi jūs nepykstate, kad jis slapčia nupirko tas akcijas,
kurias aš paveldėsiu?
Sanomedas nusijuokė.
- Mano mielas Timai Taleri, aš juo dėtas būčiau pa­
daręs tą patį. Kodėl turėčiau ant jo pykti? Dėl tų akci­
jų, kurių didžioji dalis dabar priklauso man, visąlaik
vyksta slaptos derybos. Bet akių vienas kitam nedras-
kom. Mes nelyginant liūtų šeima. Kai grobis didelis,
truputį pasipešame dalindamiesi, bet didžiausias kąs­
nis tenka senajam liūtui. O senasis liūtas - tai aš. Kai
grobis padalintas, mes vėl darni ir graži liūtų šeima,
kurios niekas neišskirs.
- Net ir Selek Bajus? - tyliai paklausė Timas.
- Selek Bajus, - lėtai atsakė Sanomedas, - tai atskira
šneka, pone Taleri! Jis mano esąs labai gudrus, tačiau
taip nėra. Kartais iškrečia mums nemalonių pokštų,
bet dažniausiai tie jo pokštai mus tik pralinksmina.
Mes jį labai mėgstame.
- O toji armija Pietų Amerikoj?.. - neištvėrė Timas.
- Tą armiją, pone Taleri, iš dalies sudaro mūsų žmo­
nės. O ginklai, kuriuos Selek Bajus perka už savo pini­
gus, irgi eina iš mūsų sandėlių. Taigi Selek Bajaus pinigai
vėl grįžta į firmą. Tai lyg užburtas ratas. Ir tie pinigai,
kuriuos Selek Bajus išleidžia Afganistane, kiršindamas
prieš mus galąstojus, irgi plaukia į mūsų kišenes.
- Tai kodėl jūs jį priėmėt į savo bendrovę?

240
James Krtiss
 - Jį vertina visame pasaulyje. Vieni už tai, kad jis
užtaria vargšus, kiti dėl ko nors kito, o aš vertinu dėl
jo nuomonės apie velnią!
- Kaip sekasi naujojo margarino reklama? - lyg tarp
kitko paklausė Timas.
Tačiau baronas tuoj viską suprato.
- Tas Selek Bajaus sumanymas pakenkti margarino
prekybai - irgi vienas iš kvailų jo pokštų.
Timas net krūptelėjo. Ar baronas žino, kad sutartį
jis pasirašė su Selek Bajaus plunksnakočiu? Berniukas
nedrįso jo paklausti. Tačiau Sanomedas pats atsakė į
Timo klausimą:
- Tame plunksnakotyje, be abejo, buvo pats papras­
čiausias rašalas. Tarnas Selek Bajaus namuose - mano
žmogus. Jis spėjo tą rašalą pakeisti. Bet ir tada, jei jūsų
pavardė būtų išnykusi, sutarty būtų likęs globėjo pa­
rašas. Juk aš kiekviename egzemplioriuje pasirašiau
du kartus. Vieną kartą - už firmą, o kitą - kaip jūsų
globėjas.
Timas nieko neatsakė. Jis žiūrėjo pro mažą lėktuvo
langelį į žemę ir matė tenai Hamburgo bokštus.
Kaip jis norėjo būti paprastu, niekam nežinomu ber­
niuku ir bėgioti ten, žemai, po gatves! Jį dusino šitas
akcijų ir pelningų sandėrių pasaulis.
Kuo arčiau buvo žemė, tuo labiau Timas tikėjo su­
sigrąžinsiąs savo juoką. Jis mąstė apie Džonį, Krešimi-
rą ir poną Rikertą. Poryt, savo gimimo dieną, jis galės
juos pamatyti.
Jeigu jie dar Hamburge. Ir jeigu dar gyvi.

241
 Dvidešimt aštunta skiltis
KEISTAS SUSITIKIMAS

Visada, kai baronas su Timu lipdavo iš lėktuvo

kuriam nors pasaulio oro uoste, Sanomedas leisdavo
Timą pirma, nes dažniausiai jų laukdavo būrys foto­
reporterių. O čia, Hamburge, baronas pirmas išlipo iš
lėktuvo. Šį kartą jų niekas nelaukė: nei koresponden­
tai, nei fotoreporteriai. Nebuvo net nė vieno direkto­
riaus. Juos pasitiko didžiulė firmos reklama ant mui­
tinės sienos:

PALMARO
Geriausias pasaulyje margarinas
Skanus kaip sviestas, pigus kaip margarinas
Kepkite, virkite ir ant duonos tepkite

Timas žvilgtelėjo į reklamą, paskui į baroną. Tas

šypsojosi.
- Jūs nustebote, išvydęs tokį margarino pavadini­
mą, ponas Taleri? Per šiuos metus mes pamatėme, kad
pavadinimas „Timas Taleris" užsienyje nelabai tinka.
242
Daugelyje šalių jūsų vardą sunkiai perskaitys. Be to,
Afrikoje labiau patinka reklamos su juodaodžiu ber­
niuku. Ir dar ta graudi pasaka apie vargšą berniuką iš
skersgatvio gana nevykusi, juk mūsų margariną turi
pirkti ne tik vargšai.
Tuo tarpu juodu ėjo pro muitinę. Muitininkas, ne­
taręs nė žodžio, kreida paženklino Timo ir barono la­
gaminą. Kai jie išėjo į lauką, baronas mostelėjo stab­
dydamas taksi. Timas labai nustebo, nes paprastai
juos pasitikdavo firmos automobilis. Įsėdęs į mašiną,
veidrodėlyje Timas pamatė seklį, jam pažįstamą dar iš
Genujos, kuris veltui dairėsi kito taksi.
Automobilyje baronas vėl užvedė kalbą apie mar­
gariną:
- Savo margariną mes pavadinome „Palmaro". Šitas
žodis visose pasaulio kalbose skamba vienodai. Be to,
kiekvienas pažįsta palmę. Šiaurėje jos ilgisi, pietuose ji
auga kiekviename žingsnyje.
- Vadinasi, Selek Bajaus plunksnakotis nebuvo rei­
kalingas?
- Žinoma, - atsakė Sanomedas.
Paskui pasilenkė prie vairuotojo ir tarė:
- Nevažiuokite per miesto centrą, geriau šalutinėmis
gatvelėmis.
Vairuotojas tylėdamas linktelėjo. Baronas vėl atsilo­
šė ir paklausė:
- Ką jūs darysite su laivininkystės bendrovės akci­
jom, pone Taleri?

243
 - Aš jas padovanosiu ponui Rikertui, - ramiai atsa­
kė Timas. - Tada bent sąžinė negrauš, kad per mane
jis neteko tarnybos.
Vairuotojas, matyt, privažiavo per daug arti šaligat­
vio, ir mašina lengvai atsitrenkė.
- Po velnių, atsargiau! - šūktelėjo baronas.
- Atsiprašau, - sumurmėjo vairuotojas.
Timui pasirodė, kad kažkur yra girdėjęs šitą balsą.
Jis pabandė įžiūrėti veidrodėlyje vairuotojo veidą. Ta-

V#W

244
čiau barzda, tamsūs akiniai ir kepurė, užsmaukta ant
kaktos, beveik visai jį dengė.
Staiga šalia Timo pasigirdo linksmas juokas.
- Aš matau, jūs nelabai nutuokiate apie mūsų akci­
nę bendrovę, - juokdamasis tarė baronas. - Jūs negalite
nei iš šio, nei iš to padovanoti Hamburgo laivininkys­
tės bendrovės akcijų ponui Rikertui!
- Kodėl?
- Gavęs tas akcijas, jūs tapote tik nuosavybės ben-
dravaldis. Žinoma, didesnė firmos pelno dalis eina į
jūsų kišenę. Tačiau bendrovei vadovauja valdybos ta­
ryba. Tai aš, misteris Penas, senjoras van der Tolenas
ir Selek Bajus.
- Tai jeigu Rikertas taps laivininkystės bendrovės
direktorium, jūs galite jį vėl atleisti?
- Kada tik panorėsiu!
Taksi pradėjo važiuoti lėčiau, mat vairuotojas smar­
kiai užsikosėjo. Turbūt jis buvo gerokai peršalęs.
Timas susimąstęs žiūrėjo pro langą. Taksi pasuko
į ramią gatvelę ir dabar važiavo Olsterio pakrante. Ta­
čiau berniukas šito nepastebėjo.
- Barone?
- Taip, aš klausau!
- Ar jums labai svarbios šitos laivininkystės bendro­
vės akcijos?
Sanomedas įdėmiai pažvelgė į Timą. Tačiau berniu­
ko veidas buvo visiškai ramus.
Pagaliau baronas atsakė, ir atsakė taip abejingai,
kad Timas iškart suprato jį jaudinantis.

_245_
Timas Taleris, arba Parduotas juokas
 - Šita laivininkystės bendrovė - mažas perlas, ku­
rio trūksta mano - jūrų karaliaus - karūnoje. Tiesą sa­
kant, tai nėra labai svarbus objektas, tačiau, kaip aš jau
minėjau ir kaip visi sako, tai galėtų labai papuošti tą
mano karūną.
Jeigu baronas vartoja tiek bereikalingų žodžių, va­
dinasi, tas dalykas, apie kurį kalba, jam labai svarbus.
Timas tai žinojo. Todėl jis nieko neatsakė ir laukė klau­
simo, kurį baronas turėjo užduoti. Ir netrukus išgirdo
tą klausimą:
- Ko jūs norite už tas akcijas, pone Taleri?
Timas jau seniai buvo sugalvojęs atsakymą. Tačiau
dabar jis susimąstė tarsi svarstydamas, ką pasakyti.
Pagaliau tarė:
- Duokit man mažą laivininkystės verslovę Ham­
burge, kuri nepriklauso jūsų bendrovei.
- Nemanau, kad jūs norite tapti mano konkuren­
tu, pone Taleri. Žinokite, tada jūs pats sau koją pa-
kištumėt.
- Ne, aš mąstau apie tokią verslovę, kuri jums nie­
kuo nepakenktų. Galbūt pakrančių laivybos...
Baronas pasilenkė prie vairuotojo ir paklausė:
- Kaip jums atrodo, kokia iš pakrančių laivybos ver­
slovių pati pelningiausia?
Vairuotojas kiek pagalvojo, paskui tarė:
- „HH, Hamburgas-Helgolandas". Šeši laivai. Plau­
kia žiemą ir vasarą. Savininkas - Denkerių šeima.
- Kur aš galėčiau rasti poną Denkerį?

246
 Vairuotojas žvilgtelėjo į rankinį laikrodį ir atsakė:
- Dabar jis savo kontoroje. Prie uosto.
- Prašom nuvežti mus tenai ir palaukti. Aš galiu da­
bar užmokėti.
- Nereikia, - burbtelėjo vairuotojas.
Ir vėl Timui pasirodė, kad šitą balsą jau yra gir­
dėjęs.
Kryžkelėje netoli uosto taksi ilgai stovėjo laukda­
mas šviesoforo ženklo. Pro langą Timas matė aukštus
laivų stiebus ir keistą horizontalių ir vertikalių linijų
piešinį pilkšvame rudens danguje. Nors langas buvo
uždarytas, jam rodėsi, kad pajuto uosto kvapą: drus­
kos, dervos ir aitrių dumblių.
Ir vien tai pažadino Timo vaizduotę, sukėlė jam
daugybę prisiminimų. Juk šitame uoste jis pirmą kartą
aptiko barono pėdsakus; čia pradėjo medžioklę, pavo­
jingą medžioklę per tankius neįžengiamus brūzgynus,
nors laimikio dar neturi jokio.
Dabar jis vėl sugrįžo į tą pačią vietą. Galbūt draugai
jam padės sumedžioti tai, ko pats nepajėgė.
Vienas kranas kėlė didžiulę dėžę, ant kurios buvo
nupiešta graži palmė. Timas nė dėmesio neatkreipė.
Jis žiūrėjo į praeivius. Jo akys ieškojo Džonio, Krešimi-
ro arba pono Rikerto. Jie turi būti čia, tarp tų krantų,
tarp to triukšmo ir ūžesio. Tačiau jų nematė. Jis dargi
nežinojo, ar išvis juos pamatys. Jam pasidarė be galo
liūdna. Ir kai automobilis pradėjo važiuoti, jis atsilošė
ir lengviau atsiduso.

247
 Ir baronas, kol taksi stovėjo, tylėdamas žvalgėsi po
uostą. Tačiau jis nesvajojo apie praeitį ir į tą didelę dėžę
su palme žiūrėjo blaiviu žvilgsniu. Ten į laivus buvo
kraunamas „Palmaro" margarinas.
Važiuodami toliau, abu taksi keleiviai galvojo apie
tą laivininkystės verslovę, kurią ketino pirkti - „Ham-
burgas-Helgolandas". Sanomedo mintis būtų galima
išreikšti dviem žodžiais: geras biznis.
Timui buvo kur kas sunkiau. Jis kažko vylėsi, tikė­
josi, tačiau tą viltį slopino baimė. Jampačiam nereikėjo
tos verslovės, jis troško vienintelio dalyko pasaulyje:
savo juoko, savo laisvės. Bet pirmiausia jis turėjo lai­
mėti tą žaidimą su popieriais, žaidimą, kuris vaidinasi
sandėris. Juk reikia nors tiek savo draugams padėti,
tegu ir negalės atsidėkoti taip, kaip norėtų. Te šita lai­
vininkystės verslovė bus mažytė dovana už tai, ką jie
jam padarė.
Taksi sustojo. Sanomedas su Timu išlipo ir nuėjo į
didelį pastatą su užrašu „HH kontora". Tik įžengus
pro duris, juos išskėstomis rankomis pasitiko senasis
Denkeris - verslovės savininkas.
- Iš tiesų keistas sutapimas, mano ponai! - sušu­
ko jis. - Aš kaip tik galvojau, kaip čia pardavus savo
verslovę, ir staiga ateinate jūs ir norite ją pirkti. Ste­
buklai!
Tikriausiai tas sutapimas ponui Denkeriui nebūtų
buvęs toks keistas, jei jis būtų pažinęs taksi vairuotoją,
kuris laukė barono ir Timo. Tačiau, laimė, jis jo net

248
nematė. O jeigu ir būtų pamatęs, kažin ar būtų atpa­
žinęs.
Beje, šią akimirką tas vairuotojas atsargiai čiupinėjo
savo barzdą, kartkartėmis žvilgtelėdamas į veidrodėlį.
Ir staiga tame veidrodėlyje jis pamatė kitą taksi, su­
stojusį už kokio šimto metrų nuo jo. Keleivis kažkodėl
neišlipo, sėdėjo automobilyje ir tarsi ko laukė.
Po kokios valandos baronas su Timu išėjo iš pono
Denkerio kontoros. Sėkmingų derybų proga jie trise iš­
gėrė po taurelę vyno. Kitą dieną turėjo būti surašytas
pirkimo-pardavimo aktas.
Kai jie priėjo prie taksi, vairuotojas arba miegojo,
arba apsimetė miegąs. Sanomedas pats atsidarė dure­
les ir šypsodamasis įlipo į automobilį. Jis buvo labai
gerai nusiteikęs.
Vairuotojas, rodos, tik dabar pabudo ir pro mie­
gus nė nesuprato, ko iš jo norima. Kai baronas paliepė
jam važiuoti į viešbutį „Metų laikai", jis taip garsiai
nusižiovavo, jog iš tiesų galėjai pamanyti jį gerokai
numigus.
- Beje, ar jūs žinojote, - paklausė jį Sanomedas. -
Kad „Hamburgą-Helgolandą" kaip tik buvo manyta
parduoti?
- Ne, - atsakė vairuotojas. - Bet čia nėra ko stebėtis.
Ponas Denkeris jau per senas, o jo dukterys mieliau
paimtų kraitį grynais. Laivininkystė joms pernelyg
juodas darbas. O jūs, leiskite man paklausti, susido­
mėjote „HH"?

249
 Baronas, vis dar puikiai nusiteikęs, atsakė:
- Aš jau ją beveik turiu.
- Po velnių, na ir greit jūs apsisukot! Beveik kaip
pasakoje „Gudrusis Ansas", jeigu tik žinote tą pasaką.
Prikiši ranką - jau ir prilipai!
Vairuotojas žvilgtelėjo į veidrodėlį ir pamatė Timo
veidą, kuris sulig jo žodžiais krūptelėjo, bet paskui vėl
sustingo lyg akmuo. Timas dabar dažnai slėpdavo savo
jausmus po abejingumo kauke.
Šį kartą Timo susijaudinta ne šiaip sau - pagaliau
jis atpažino vairuotoją. Ir atpažino per tą trumpą užuo­
miną, kuri baronui visai nekrito į akis. „Gudrusis An­
sas" - pasaka, kur princesė išmoko juoktis! Tai buvo
ženklas, kurio Timas ilgai laukė, ženklas, kad jo drau­
gai nesnaudžia.
„Gudrusis Ansas" - pirmasis signalas prasidedant
medžioklei.
Dabar jau Timas žinojo, kas tas vairuotojas, taip
sumaniai pakeitęs išvaizdą. Kažkas pakilo jam iš krū­
tinės, - ne, ne juokas, - ir taip užgniaužė gerklę, kad
dabar jis nė žodžio nebūtų galėjęs ištarti.
Tuo tarpu taksi pasuko į Olsterio pakrantę ir sustojo
prie viešbučio. Vairuotojas išlipo ir atvėrė dureles. Pir­
mą kartą Timas pamatė jį visu ūgiu. Ir dabar jam tikrai
nebeliko abejonių.
Kai baronas sumokėjo ir pasisuko eiti į viešbutį, Ti­
mas vos susilaikė nepuolęs tam milžinui ant kaklo. Už­
kimusiu nuo susijaudinimo balsu jis sušnibždėjo:

250
 - Džoni!
Vairuotojas akimirką nusiėmė didžiulius tamsius
akinius, per kuriuos jo negalėjai atpažinti, žvilgtelėjo
į Timą ir garsiai tarė:
- Iki pasimatymo, jaunasis pone! - ir padavė jam
ranką.
Paskui vėl užsidėjo akinius, sėdo į automobilį ir nu­
važiavo.
Timo rankoje liko mažytis laiškelis - popieriaus
skiautelė, galima sakyti, beveik nieko. Tačiau laikyda­
mas delne tą mažą popierėlį jis jautėsi daug turtinges­
nis, negu būtų turėjęs visas barono Sanomedo bendro­
vės akcijas, netgi akcijas su sprendžiamojo balso teise!
Spurdančia iš džiaugsmo širdim jis įėjo paskui ba­
roną į viešbutį. Vestibiulyje plačiai šypsodamasis juos
pasitiko direktorius.
„Pone barone, kokia garbė!" - rodos, sakė visa jo
povyza. Tačiau direktorius nespėjo ištarti pasveikini­
mo žodžių, nes baronas prisidėjo pirštą prie lūpų ir
tarė:
- Prašyčiau neskelbti. Mes čia inkognito. Ponas
Braunas su sūnumi - pirklys iš Londono.
Šypsena dingo direktoriui nuo veido. Jis mandagiai
nusilenkė:
- As you likę it, mister Brown! Your baggage is al-
ready here!1
1Kaip pageidausite, misteri Braunai! Jūsų bagažas jau čia!
(A n g į)

251
 Timui toks žaidimas pasirodė labai įdomus. Tas ma­
žas popierėlis taip nuskaidrino jo sielą, kad visas pa­
saulis jam atrodė mielas ir gražus. Net šitą direktorių
būtų galėjęs dabar apkabinti.
Tačiau Timas nieko neapkabino. Ir net nenusišyp­
sojo. Argi jis galėjo tai padaryti? Jis tik nusilenkė ir
mandagiai, kaip jau buvo įpratęs per tuos metus, tarė:
- Thank you very much!1

1Dėkoju jums! (Angį.)

252
James Kriiss
 Dvidešimt devinta skiltis
UŽMIRŠTI VEIDAI

Keliaudamas po pasaulį Timas įprato būti sekamas.

Keletas seklių lyg kokie šešėliai be paliovos ėjo paskui
jį. Šie žmonės dirbo savo darbą gana mandagiai ir ne­
įkyriai. Timas ne kartą matė juos įvairių miestų gatvė­
se, - jau tada, Genujoje, jis spėjo įsidėmėti jų veidus.
Ilgainiui jis apsiprato ir nebekreipė į juos domės.
Tačiau dabar, kai jo kišenėje gulėjo tas brangus po­
pierėlis, jamkiekvienam žingsnyje vaidenosi sekliai. Ti­
mas nedrįso išsitraukti ir perskaityti to laiškelio. Ir dar
tie keisti Džonio drabužiai, jo elgsena, rodos, sakyte
sakė, kad Timo draugai irgi yra sekami, kaip ir jis pats.
Pagaliau, kai baronas nuėjo valandėlę numigti, Ti­
mas pasiliko vienas savo kambaryje. Jis įsmuko į vo­
nią, gerai uždarė duris, atsisėdo ant vonios krašto ir
išsitraukė laiškutį.
Sulankstytas į keturias dalis, jis buvo ne didesnis už
pašto ženklą. Timas jį išskleidė ir pamatė, kad viena
pusė išrašyta smulkiausiom raidelėm. Kiek Timas žiū­
rėjo, nieko negalėjo išskaityti. Reikėjo lupos.
253
 Bet kur ją gauti? Jis vėl sulankstė laiškutį ir įsikišo į
kišenę. „Ko čia paprašius? - mąstė jis. - Gal kokio vieš­
bučio tarno? Bet sekliai kaipmat viską sužinos. Pačiam
nusipirkti? Sekliai paklaus parduotuvėje, ką pirko šis
berniukas, ir vėl viskas bus aišku. Ką gi daryti?"
Timas išgirdo, kaip kažkas pasibeldė į duris ir, ma­
tyt, įėjo į kambarį. Jis pamanė, kad tai baronas, ir dėl
visa pikta nuleido vandenį tualete. Paskui tyliai atraki­
no duris ir įėjo į svetainę.
Svetainėje, kur stovėjo apvalus stalas ir keturi fote­
liai, sėdėjo senyva moteris juokingais margais drabu­
žiais ir ryškiai dažytomis lūpomis. Šviesūs jos plaukai
buvo smulkiai sugarbanoti. Šalia jos sėdėjo blyškus
ištįsęs jaunuolis. Vietoj kaklaraiščio jis buvo pasirišęs
didelę peteliškę. Timui staiga pasirodė, kad kambary
pakvipo pipirais, kmynais ir anyžium.
Į pamotę ir Erviną šie žmonės nebuvo panašūs, ta­
čiau tai buvo jie.
Timas lyg įbestas sustojo tarpdury. Šitų veidų jis
nesitikėjo pamatyti. Jie buvo labai pasikeitę, tačiau Ti­
mas iškart pastebėjo, kad bruožai tie patys. Ir staiga jis
pirmąsyk pamatė, kad tie veidai kvaili.
Jis prisiminė savo tėvo žodžius: „Niekink kvaily­
bę, jeigu ji pikta." Ir dabar Timas aiškiai suprato tai,
ką mažas būdamas tik numanė. Jis suprato, kad tė­
vas jau tada kiaurai permatė tuos, kurie dabar sėdėjo
priešais jį. Juk ir juoko jis nebūtų praradęs, jei būtų
turėjęs tėvą.

254
 Timo akys sudrėko, - ne iš susijaudinimo, bet nuo
ilgo žiūrėjimo. Pamotę dabar matė lyg per miglą, jos
vieton stojo kitas veidas, veidas tos, kuri padovanojo
jamjuoką. Juodi plaukai ir juodos žėrinčios akys, tamsi
oda, o skruostuose duobutės. Tai buvo jo motina.
Štai kodėl jamtaip patiko paveikslai Palaco Kandido!
Iš kiekvieno italų dailininko portreto žvelgė jo motina.
Šie portretai buvojo praeities, senelių, prosenelių atspin­
dys. O galbūt jo ateities. Duok dieve, kad taip būtų.
Pamotė pamačiusi Timą pašoko ir ilgai nelaukus
puolė jam ant kaklo. O Timas, apsvaigęs nuo gražių
prisiminimų, būtų, ko gero, irgi ją apkabinęs. Tačiau
dabar jis nebebuvo tas mažas vargšas berniukas. Jis
švelniai atstūmė pamotę, o toji sušliurpsėjo porą kartų,
nutrepeno prie stalo, ant kurio gulėjo jos rankinukas,
išsitraukė nosinę ir nusišluostė ašaras nuo prilipdytų
blakstienų.
Dabar ir Ervinas atsistojo. Jis priėjo prie savo suves­
tinio brolio, padavė jam putlią ranką ir tarė:
- Labas, Timai!
- Labas, Ervinai!
Daugiau jie nieko nespėjo kits kitam pasakyti, nes
staiga atsidarė durys ir į kambarį uždusęs įlėkė ba­
ronas.
- Kas čia per žmonės?
Baronas, be abejo, numanė, kas čia tokie, ir Timas
tai žinojo. Tačiau vis tiek mandagiai pristatė neprašy­
tus savo svečius.

255
 - Aš noriu jus supažindinti, barone, su savo pamote,
frau Taler. O šitas jaunikaitis - mano suvestinis brolis
Ervinas.
O paskui grakščiai ištiesė ranką ir gana oficialiai
pristatė savo globėją:
- Baronas Sanomedas.
Pamotė kyštelėjo ranką baronui kone po pat nosimi,
matyt, tikėdamasi, kad jis pabučiuos, ir saldžiai pra­
gydo:
- Labai malonu, pone barone!
Tačiau baronas nė nežvilgtelėjo į ranką.
- Užteks vaidybos, frau Taler. Jūs, rodos, apsijuokė­
te su savo teatru.
Pamotė jau buvo išsižiojusi kažką sakyti baronui,
tačiau staiga apsigalvojo. Ji pasisuko į Timą ir suruku­
siam veide nutaisiusi saldžią miną tarė:
- Tu atrodai kaip tikras aristokratas, mano berniuk!
Aš labai didžiuojuosi tavimi. Mes viską apie tave laik­
raščiuose skaitėm, ar ne tiesa, Ervinai?
Jos sūnus kažką neaiškiai burbtelėjo. Matyt, jis liko
vis toks pat. Išlepintas, prijunkęs prie jos lyg šunytis,
nesugebąs pats tvarkyti savo gyvenimo; tačiau žmonių
akivaizdoj vis dėlto jos gėdijosi. Jis išnaudojo jos gyvu­
lišką meilę, bet ir pakęsti tos meilės negalėjo.
Timas džiaugėsi, kad jam tos meilės nebuvo tekę.
Ji būtų palaužusi jėgas, ir jis nebūtų ištvėręs tų praga­
riškų metų.

256
jame s Krūss
 O kad susitiko pamotę ir Erviną - gerai. Jis pamatė,
kad per tą laiką užkopė į aukštą kalną ir dabar nuo tų
aukštybių žvelgia į savo kelio pradžią - į siaurąjį skers­
gatvį ir savo namą. O pamotė su Ervinu tebestovi ten,
kur juos paliko. Jie nė per žingsnį nepažengė į priekį.
Ir nors čia, viešbutyje, stovėjo šalia, iš tiesų jie buvo
taip toli, kad jis vos girdėjo jų balsus.
Pamotė tą akimirką kaip tik pasakė:
- Mes dabar visada liksime su tavimi ir tavim rū­
pinsimės, Timai. Juk tu teisėtas viso turto paveldėtojas,
o rytoj tau sukanka šešiolika metų. Vadinasi...
-... jis dar nebus pilnametis, - pamokomai pertarė
ją baronas.
Frau Taler staigiai atsisuko į jį.
Jos akys klastingai blykstelėjo. Ir Timas atpažino tas
akis, taip dažnai matytas vaikystėje. „Kaip kvaila ken­
tėti dėl kvailystės!" - pagalvojo jis.
Tuo tarpu Sanomedas maloniai šypsodamasis aiš­
kino pamotei, kodėl Timas, sulaukęs šešiolikos metų,
dar nėra pilnametis.
- Šitoj šaly žmogus tampa pilnametis tada, kai jam
sukanka dvidešimt vieneri metai. Ir tik tada jis gali
perimti savo nuosavybėn visą turtą. Jūs tikriausiai su­
žinojote, kad aš turiu pilietybę tos šalies, kur pilna­
mečiu tampama sulaukus šešiolikos metų. Bet jūsų
posūniui Timui tai netaikytina. Jis, kaip ir anksčiau,
paklūsta šios šalies įstatymams. Taigi tik dvidešimt
vienerių metų jis gaus visą palikimą.

257
 Pamotė tylėjo. Visą tą laiką, kol baronas šnekėjo, ji
nė neprasižiojo. Jos akys be paliovos mirkčiojo, o ran­
kos nervingai maigė nosinę. Dabar ji atsisuko į savo
posūnį ir vos tvardydama susijaudinimą paklausė:
- Argi tavo ne tokia pilietybė kaip barono?
Timas, vis dar susimąstęs, neišgirdo jos klausimo,
tik iš lūpų suprato, kad ji kažką sakė. Nenorėdamas
pasirodyti nemandagus, jis mostelėjo į fotelius:
- Sėskimės, bus geriau kalbėtis.
Visi tylėdami susėdo aplink stalą. Timas užsikėlė
koją ant kojos ir tarė:
- Aš niekad negalvojau, kas mano globėjas. Kai ba­
ronas... - jis sumišo, - ... mirė, mano globėju tapo nau­
jasis baronas. Tik dabar man šovė į galvą, kad pamotė
turėjo duoti sutikimą. Ar taip buvo? Ar...
Frau Taler staiga sutriko. Ji tyliai sumurmėjo:
- Žinai, Timai, mes taip sunkiai vertėmės, kai tu iš­
ėjai. Mes turėjome tiek daug nemalonumų ir tada...
-... ir tada frau Taler pasirašė raštą, kad perleidžia
man teisę būti jūsų globėju, - pridūrė Sanomedas. - Ži­
noma, už gerą atlyginimą. O už tuos pinigus nusipirko
varjetė teatrą. Dabar, atrodo, tas teatras subankrutavo.
- Argi. aš kalta, kad gyvenimas toks žiaurus, - su-
kūkčiojo ji ir pradėjo, kaip kadaise, tarškėti be palio­
vos. - Aš žinau, kad formaliai viskas tvarkoj, bet tai
juk mano vaikas, o mudu su Ervinu dabar be pasto­
gės, tai...
Šį kartą ją pertarė Timas:

258
 - Jeigu tu pardavei mane, dabar jau nieko nebe­
pakeisi.
- Pardavei! Pardavei! Nebūk toks beširdis, Timai!
Tu nežinai, kaip mums buvo sunku. Mes neturėjome
nė pfenigio!
- O kiek dabar jums reikia pinigų?
- Argi aš apie pinigus kalbu! Mes dabar niekados
nesiskirsim, Timai!
- Ne, - atsakė Timas. - Mes išsiskirsim. Manau, kad
šiandien jus matau paskutinį kartą. Bet jeigu jums rei­
kia pinigų, aš mielai duosiu. Sakykit, kiek reikia?
- Aš iš anksto duodu savo sutikimą, - tarė ba­
ronas.
Tačiau Timas tarsi nenugirdo jo žodžių. Jis stovėjo
rimtas bei orus ir išdidžiai žiūrėjo į pamotę.
- O, Timai! - vėl tos nenuoširdžios ašaros. - Tu da­
bar toks turtingas! Omes, tavo giminės, turime gyventi
pusbadžiu.
Baronas jau norėjo skambiai nusijuokti, bet susi­
griebė. Jis prisiminė, kad šie žmonės pažįsta tą juoką.
Vadinasi, jie turi kuo greičiau išnykti iš akių ir niekad
nesipainioti jo kelyje. Taigi vėl reikės mokėti. Ir baro­
nas ilgai nesvarstęs tarė:
- Jamaikoje, frau Taler, aš turiu puikų kurortą. Ypač
tą vietą mėgsta amerikiečiai. Šešiasdešimt tūkstančių
dolerių pelno per metus. Jamaika - sala, kur amžinas
pavasaris. Jūsų bungalas stovi prie pat jūros, palmių
paunksmėje.

259
 „Baronas kalba nelyginant gidas, vežiodamas turis­
tus, - pamanė Timas. - Vadinasi, jis ir šitą moka!" Beje,
Timas iškart suprato, kodėl baronas nusprendė išsiųsti
juos taip toli, mat pastebėjo, kaip šis nuslopino besiver­
žiantį juoką. Todėl visai nenustebo, kai baronas pamo­
tei ir Ervinui padavė pirmos klasės garlaivio bilietus.
Pamotė vėl sukūkčiojo:
- O, koks jūs geras, pone barone!
Ervino net akys sužibo, pagalvojus apie Jamaiką. Jis
be paliovos mirkčiojo kaip ir jo motina.
- Prašom užeiti į mano kambarį. Ten jūs pasirašysi­
te sutartį, - tarė baronas.
Jis atsistojo, priėjo prie durų ir ironiškai šypsoda­
masis jas atidarė.
Frau Taler nutrepseno paskui jį, bet staiga prisiminė
Timą ir atsigręžė.
- Tu juk mūsų neužmirši, Timai - graudžiai pa­
sakė ji.
- Man rodos, aš jau pamiršau, - burbtelėjo Timas.
Paskui padavė jai ranką ir rimtai tarė:
- Daug laimės Jamaikoje!
Ervinas irgi padavė jam ranką ir jau norėjo eiti, bet
Timas jį sulaikė.
- Gauk kur nors lupą, - sušnibždėjo jis, - ir padėk
po raudonu suoleliu Olsterio pakrantėje priešais vieš­
butį. Še!
Jis išsitraukė iš kišenės visus pinigus, kiek tik turė­
jo, ir padavė juos Ervinui.

260
 Ervinas pažiūrėjo į pinigus ir paklausė:
- O kas čia per laiškelis?
- Oi, jis man dar reikalingas! - vos nesuriko Timas,
bet, laimė, susigriebė ir pasakė tai pašnibždom.
Laiškelis vėl atsidūrė Timo kišenėje, o Ervinas nuėjo
prie durų.
- Viskas bus gerai! - sušnibždėjo jis nueidamas. -
Aš niekam neprasitarsiu.
Timas linktelėjo ir uždarė duris palikdamas anapus
suvestinį brolį ir tolimą praeitį.

261
 Trisdešimta skiltis
POPIERIAI

Tiesiog nuostabu, kaip greitai turtingi ir įžymūs

žmonės sutvarko visus formalumus, dėl kurių vadi­
namasis „paprastas" žmogus turi sugaišti kelis mė­
nesius.
Barono Sanomedo bendrovės juridinis skyrius kitą
dieną sutvarkė daugybę dokumentų, pagal kuriuos
kurortas Jamaikoje atiduodamas frau Taler ir jos sū­
nui Ervinui lygiomis teisėmis. (Taigi Timui teko juos
dar kartą pamatyti, bet labai trumpai. Tačiau Ervinas
spėjo jam šnibžtelėti, kad lupa guli po raudonu suo­
leliu.)
Laivininkystės verslovė „Hamburgas-Helgolandas",
sutrumpintai „HH", nuo tos dienos perėjo Timo nuosa­
vybėn. (Buvęs savininkas, senasis Denkeris, pasirašęs
sutartį stipriai paspaudė Timui ranką ir triskart nusi­
spjovė per kairį petį: „Tfu, tfu, tfu!")
Hamburgo laivininkystės akcijos, kurias Timas taip
neseniai gavo iš misterio Peno, tą dieną perėjo barono
Sanomedo nuosavybėn. (Vienerių metų laikotarpis pe-
262
rimant šias akcijas šiuo atveju negaliojo, nes baronas -
akcijų su sprendžiamojo balso teise savininkas.)
Ir pagaliau paskutinė sutartis, pasirašyta tą dieną,
buvo turto paveldėjimo sutartis. Iki šiol baronas vis
delsė ją pasirašyti, ir jampuikiai pavykdavo, nes Timas
niekados apie ją neužsimindavo.
Kodėl baronas taip staiga nusprendė sudaryti tą
sutartį, Timas nežinojo, bet nesuko sau galvos. Sandė­
riai, turtai jam dabar visai nerūpėjo. Vienintelis turtas,
apie kurį nuolat galvojo, buvo jo juokas. Jis jautė, kad
tas mažytis popierėlis kišenėje (naktį jį pasislėpė po
pagalviu) parodys kelią į pagrobtą juoką. Todėl jam
taip knietėjo kuo greičiau pasiimti lupą iš po suolelio.
Jis visąlaik trynė kaktą, - gal baronas pastebės, kaip
nuvargo per dieną.
- Jeigu jums skauda galvą, galime atidėti paveldėji­
mo sutartį rytdienai, - tarė baronas. - Ar jūs sutinkate,
pone Taleri?
Timas ne iškart sutiko. Dabar jis nebebuvo toks
kvailas, kad parodytų savo užmačias. Jis pasakė, kad
geriau būtų tuoj pat sudaryti sutartį, bet, deja, jambai­
siai skauda galvą, o sutartį juk reikia pasirašyti šviesia
galva, tai gal iš tikrųjų palaukti rytdienos.
Kaip Timas ir tikėjosi, ši gudrybė jam pasisekė.
Buvo nuspręsta sutartį pasirašyti rytoj; po to jis prarijo
dvi tabletes, ir jam leido eiti pasivaikščioti į Alsterio
pakrantę. („Grynas oras daro stebuklus", - kartą pa­
sakė jam vienas advokatas.)

263
 Timas žinojo, kad kažkuris seklys dabar akių nuo jo
nenuleidžia, tad neskubėjo pasiimti lupos iš po suole­
lio. Nusipirkęs kioske laikraštį jis atsisėdo ant suolelio
ir ėmė skaityti. (Kur guli lupa, jis jau anksčiau paste­
bėjo.)
Skaitydamas Timas paleido vidurinius laikraščio la­
pus, tie išslydo iš rankų ir nukrito po suolu. Jis pasilen­
kė ir kartu su laikraščiu pakėlė lupą. Paskui atsargiai
įsikišo ją į švarkelio kišenę. (Dabar Timas dažniausiai
nešiojo švarkus iš plonos pilkos vilnos arba su langu­
čiais.)
Po kokių penkiolikos minučių Timas sulankstė laik­
raštį ir palikęs jį ant suolo kokiam praeiviui nužings­
niavo į viešbutį. Portjė kartu su raktu padavė jam laiš­
kelį. Rašė baronas:
„Jeigu jausitės geriau, ateikite į mano kambarį.
Sanomedas"
Timas nutarė aplankyti baroną. Bet prieš tai užbėgo
į savo kambarį. Jis paslėpė lupą į vaistinėlę, kabančią
vonioj, o Džonio laiškelį susuko ir įkišo į stiklinę tūtelę
nuo tablečių. Ir tik tada nuėjo pas baroną.
Kai Sanomedas turėdavo rimtą pokalbį, visuomet
susirašydavo svarbiausius dalykus. Ir šį kartą Timas
pamatė jo rankoje tokį lapelį. Ten buvo užrašyti tik trys
žodžiai. Berniukas negalėjo jų įžiūrėti, bet pirmasis žo­
dis labai panėšėjo į Rikerto pavardę.
- Rytoj, - pradėjo baronas. - Rytoj baigiasi mūsų su­
sitarimo laikas dėl pono Rikerto. Jeigu jūs iki rytdienos

264
nesusitiksite nė su vienu savo draugu, Rikertas vėl bus
Hamburgo laivininkystės bendrovės direktorius. Bet,
turint omeny senyvą amžių, jis gali būti pagarbiai iš­
leistas į pensiją. Su gana dideliu mėnesiniu atlyginimu.
Deja, mes rytoj išskrendam į Kairą, nes viena Egipto
firma protestuoja prieš reklaminį margarino pavadi­
nimą „Palmaro". Jeigu jūs norėsit pasikalbėti su savo
draugais, jums teks tai padaryti šiandien. Bet tada jūs
būsit neišlaikęs žodžio, ir Rikertas visą amžių liks uos­
to darbininku.
- Uosto darbininku? - nustebo Timas.
- Taip, pone Taleri, uosto darbininku. O tai labai
nelengva, sulaukus tiek metų. Todėl aš manau, kad jūs
išgelbėsit savo draugą iš bėdos ir nebenorėsit susitikti
nei su Krešimiru, nei su Džoniu, nei su ponu Rikertu.
O gal aš...
Sanomedas atidžiai pažvelgė į berniuką. Ir jo žvilgs­
nyje Timas pamatė baimę. Matyt, kuris nors Timo
draugas jau žinojo, kaip susigrąžinti juoką, ir baronas
tai nujautė.
- Ponas Rikertas turi vėl tapti laivininkystės ben­
drovės direktorium, - tvirtai pasakė Timas.
- Vadinasi, mūsų susitarimas galioja, pone Taleri?
Timas linktelėjo. Tačiau iš tiesų jis nė nemanė klau­
syti barono. Dar šiandien jis susitiks su savo draugais.
Rytoj bus per vėlu. O ponas Rikertas vis vien taps di­
rektorium, tik ne barono, o Timo laivininkystės verslo­
vėje, kurią šįryt gavo.

265
 Sanomedas žvilgtelėjo į savo popierėlį ir jau visai
nusiraminęs tarė:
- Dabar antrasis klausimas, - jis kiek padelsė. - Da­
bar aš noriu pakalbėti apie jūsų juoką.
Sanomedas įbedė akis į berniuką. Tačiau Timas jau
seniai mokėjo slėpti savo jausmus. Pats baronas jį to
išmokė.
- Tai kas atsitiko su mano juoku? - paklausė jis, ir
jo balsas nė nevirptelėjo.
- Prieš metus, pone Taleri, Raudonajame paviljo­
ne aš patikrinau, ar jums dar reikia juoko. Tada aš tik
pusvalandžiui jį paskolinau ir pamačiau, kad vis dar
jo trokštate. Ką tik, jūs nė nepastebėjote, aš dar sykį jus
patikrinau. Šį kartą jūs mane nudžiuginote. Jūs sava
valia atsisakėte susitikti su tais žmonėmis, kurie žino
mudviejų sutartį ir, manau, galėtų jums padėti...
Baronas patenkintas atsilošė krėsle.
- Tikriausiai per šiuos metus jūs išmokote vertinti
valdžią, turtą ir gerą gyvenimą labiau negu kažkokį
juoką.
Timas vėl linktelėjo. Iš dalies jam patiko toks gyve­
nimas - jokių rūpesčių, o pinigų kiek nori. Bet jis nieku
gyvu nepaaukotų juoko vardan tokio gyvenimo.
- Aš jums siūlau... - Sanomedas vėl palinko į prie­
kį, - dar vieną sutartį.
- Kokią, barone?
- Štai kokią. Aš jums parūpinsiu tokios šalies pilie­
tybę, pagal kurios įstatymus jūs tapsite pilnametis su­
lig šia diena ir tuoj pat galėsite perimti savo palikimą.

266
]ames Kruss
 - O ką aš turėsiu daryti?
- Pirmiausia, niekados nereikalauti savo juoko; an­
tra, perleisti man pusę savo palikimo kartu su spren­
džiamojo balso akcijom.
- Verta pagalvoti, - lėtai tarė Timas.
Tačiau jis nė nemanė galvoti apie sutartį, kuri am­
žinai atimtų jamjuoką. Bet juk reikia baronui apdumti
akis.
Staiga jam šovė išganinga mintis. Jeigu jis dabar
pradėtų derėtis su baronu, tai šis tikrai pamanytų, kad
Timas pasigviešė valdžios ir turto, o toks menkas daik­
tas, kaip juokas, jam visai nereikalingas.
Taigi Timas pradėjo derėtis.
Jis žinąs, kad baronas galįs jam sutrukdyti perimti
palikimą. Senjoras van der Tolenas jį įspėjęs. Na ap­
skritai jis sutinkąs pasirašyti naująją sutartį, bet tik su
viena sąlyga. Jamturi tekti trys ketvirtadaliai palikimo
ir tiek pat akcijų su sprendžiamojo balso teise.
Baronas šyptelėjo, ir Timas tai pastebėjo. Turbūt
dabar Sanomedas buvo visiškai tikras, kad Timas
niekados nereikalaus savo juoko. O berniukas to ir
telaukė.
Juodu derėjosi gerą pusvalandį. Galų gale Timas
nusileido: tegu bus trys ketvirtadaliai palikimo ir pusė
akcijų su sprendžiamojo balso teise.
- Nedvejodamas, barone! Jeigu jūs sutinkate, rytoj
Kaire mes pasirašome sutartį.
- Aš turiu dar per naktį pagalvoti, pone Taleri!

267
 Rytoj, kai mes būsime Kaire, aš jums tarsiu savo
sprendimą. O dabar... - baronas nusišypsojo, - ... pas­
kutinis klausimas.
Jis atsistojo, padavė Timui ranką ir tarė:
- Iš visos širdies sveikinu jus su gimimo diena. Jei­
gu jūs turite kokį norą, pone Taleri, aš...
Norą? Timas susimąstė. Jeigu šią dieną jis gaus pa­
čią brangiausią dovaną pasaulyje - savo juoką, tai kitų
turtų jis nebeteks. Juk ir laivininkystės verslovę atiduos
draugams. Ko gi čia paprašius?
Pagaliau jam atėjo į galvą puiki mintis.
- Nupirkite man lėlių teatrą!
- Lėlių teatrą?
- Taip, barone! Tokį lėlių teatrą, kur vaikai galėtų
ligi valiai prisijuokti.
Čia Timas prasitarė. Tačiau baronas jį klaidingai
suprato.
- O, - sušuko Sanomedas. - Suprantu! Jūs irgi nori­
te nusipirkti truputį juoko. O teatre tikrai surasite tokį,
koks jums patiks. Ką gi, neblogai sumanyta. Aš nebū­
čiau taip sugalvojęs.
Timas net žado neteko. Vadinasi, baronas iš tiesų
patikėjo, kad jis, Timas Taleris, tiek pats iškentėjęs, dar
galėtų vogti juoką iš kokio mažo berniuko.
„Tai velnias, ne žmogus!" - pamanė Timas.
Šį kartą Sanomedas jau tikrai turėjo pastebėti, kaip
Timas sumišo. Tačiau, laimė, tą akimirką jis buvo nu­
sisukęs. Jis kalbėjo telefonu dėl lėlių teatro. Ir jau po

268
pusvalandžio gavo žinią, kad už gerą kainą parduoda­
mas nedidelis nusigyvenęs lėlių teatras šalia geležin­
kelio stoties.
- Nuvažiuokime tenai, pone Taleri, - pasiūlė baro­
nas. - Aš pasiimsiu notarą ir pinigų: už dovanas gimi­
mo dienai reikia mokėti grynais.
Mažame purviname kambaryje, matyt, teatro kon­
toroje, buvo pasirašyta dar viena sutartis. Dabar Timas
Taleris tapo lėlių teatro savininku. Tokio nepaprasto
dalyko net pačiam lėlių teatre nepamatysi.
Į viešbutį Timas su Sanomedu ėjo pėsčiomis. Ir da­
bar berniukas pirmąsyk paklausė barono:
- Kodėl jums taip patinka mano juokas? Jūs net
pusę karalystės už jį atiduodat.
- Man keista, - tarė Sanomedas, - kad anksčiau nie­
kados apie tai neklausėte, pone Taleri. Nelengva at­
sakyti į jūsų klausimą. Trumpai tariant, štai ką galiu
pasakyti: kai jūs buvote mažas berniukas, pone Taleri,
juokas apsaugojo jus nuo visų negandų, ir tas juokas
pasidarė tvirtas ir skaidrus, nelyginant deimantas.
Jūsų juoko negalima įveikti!
- Užtat mane įveikti galima, - rimtai atsakė Timas.
- Taigi, - pasakė Sanomedas.
Ir nespėjo Timas suprasti nemalonios to žodelio pra­
smės, o jie jau priėjo viešbutį.
- Heilo, misteri Braunai! - pasisveikino viešbučio
direktorius.
Baronas linktelėjo.

269
 Viršuje prie Timo kambario durų Sanomedas susto­
jo ir paklausė:
- Kam jums reikia akcijų su sprendžiamojo balso
teise? Juk pagal sutartį turite atiduoti jas misteriui
Penui.
„Vėl tos sutartys, - nusiminęs pagalvojo Timas. -
Visą gimimo dieną vien popieriai! Jam dabar rūpėjo
vienintelis popierėlis pasaulyje: mažytis laiškelis stik­
linėje tūtelėje. Bet reikia atsakyti į barono klausimą. O
tai nelengva. Tačiau jis kiek pamąstė ir tarė:
- Man svarbu, kad misteris Penas gautų kuo dau­
giau sprendžiamojo balso akcijų, barone.
- Hm, - susimąstęs burbtelėjo baronas. - Šiandien
turiu dar keletą svarbių pasitarimų. O ką jūs veiksite,
pone Taleri?
Timas pasitrynė kaktą.
- Man vis dar skauda galvą. Turbūt eisiu gulti.
- Puiku, - nusijuokė baronas. - Miegas - geriausias
vaistas.
Jis išėjo.
O Timas virpančia širdim atsirakino kambario du­
ris, įėjo, vėl užsirakino ir kone lėkte įlėkė į vonią.

270
 Trisdešimt pirma skiltis
PASLAPTINGAS LAIŠKELIS

Timas uždegė vonioj tik mažytę lemputę prie prau­

syklos. Paskui iš vaistinėlės išėmė lupą ir stiklinę tū­
telę. Kai jis traukė tą mažytį popierėlį, jo širdis taip
plakė, jog rodės, tuoj ims ir iššoks iš krūtinės.
Laikydamas rankoje Džonio laiškelį ir lupą, ši­
tas elegantiškas jaunuolis nuėjo prie durų ir dar sykį
pažiūrėjo, ar jos gerai užrakintos. Tada atsistojo prie
prausyklos. Žvilgtelėjo pro lupą į mažą popierėlį ir
staiga pavirto be galo susijaudinusiu berniuku.
Lupa jo rankoje virpėjo, tačiau Timas vargais ne­
galais dėjo mažytes raideles ir skaitydamas vis labiau
stebėjosi.
Ateik į „Gudrųjį Ansą". Ką atgavo princesė, atgauk ir
tu. Kelias paprastesnis, negu manai. Tau jį parodys tas, ku­
ris atkalbėjo nuo Piečio. Paimk taksi, kurio vairuotoją tu
pažįsti. Jis saugo namus su laikrodžiu. Palauk (juodosios!)
tramvajų valandos. Saugokis žiurkės ir suklaidinkją. Kelias
paprastas, bet pasirink užpakalines duris ir tamsią gatvelę.
Pasikliauk mumis ir ateik!

271
 Timas nuleido ranką su laiškeliu ir atsisėdo ant vo­
nios krašto. Jis vis dar virpėjo iš susijaudinimo, tačiau
širdyje buvo lengva ir gera. Jis suprato, kad laiškelis
užšifruotas, ir, jeigu pakliūtų baronui, tas nieko nesu­
prastų. Dabar reikėjo iššifruoti slaptus nurodymus ir
užuominas.
Berniukas vėl priėjo prie lempos ir pradėjo pamažu
skaityti laišką antrą kartą:
Ateik į „Gudrųjį Ansų".

272
 Čia nesunku suprasti. Pirmiausia reikia nueiti ten,
kur jis matė lėlių vaidinimą. Į Evelgeno viešbutį.
Ką atgavo princesė, atgauk ir tu.
Čia dar lengviau. Juk ši žinia - pati svarbiausia. Tai
reiškia: atgauk savo juoką. O kad tai įmanoma, rodė
kitas sakinys:
Kelias paprastesnis, negu manai.
Bet ką galėtų reikšti šie žodžiai:
Tau jį parodys tas, kuris atkalbėjo nuo Piečio?
Timas susimąstė. Pagaliau jis prisiminė: Pietys - tai
juk žirgas, už kurį jis statė paskutinį kartą. O žmogus,
pataręs nestatyti, buvo Krešimiras.
Vadinasi, Krešimiras žino, kaip susigrąžinti juoką!
Timas tai nujautė. Tačiau dabar, kai ta nuojauta virto
tikrove, berniukas negalėjo patikėti. Jis susiėmė ranko­
mis už galvos ir atsisėdo ant vonios krašto. Bet netru­
kus atsipeikėjo ir vėl skaitė laišką toliau.
Paimk taksi, kurio vairuotoją tu pažįsti. Jis saugo namus
su laikrodžiu.
Vairuotojas - tai Džonis. Timas buvo tikras. Bet kas
per „namai su laikrodžiu"?
Šitos gana lengvos mįslės Timas negalėjo įspėti kokį
pusvalandį. Galiausiai jam atėjo į galvą, kad tai galėtų
būti rotušė. Na, žinoma, rotušė. Ji visai netoli viešbu­
čio. Vadinasi, ten jo lauks Džonis su taksi ir nuveš į
Evelgeną.
Bet kelintą valandą?
Palauk (juodosios!) tramvajų valandos.

273
 Du nutikimai tramvajuje siejo jį su draugais: vie­
nas - kai tramvajus, kuriame jis važiavo su ponu Riker-
tu, pasuko iš įprasto kelio, antras - skrajojantis tramva­
jus Genujoje, kurį jis matė kartu su Džoniu. Tikriausiai
galvoje turėta abu įvykiai, nes žodis „tramvajus" buvo
pavartotas daugiskaita. Tramvajų valanda? Kada gi tai
buvo? Skrajojantį tramvajų jis matė apie pietus, kokią
dvyliktą valandą, o Rikertą susitiko irgi vidudienį.
Vadinasi, vidudienį, dvyliktą valandą! O dabar...
(Timas žvilgtelėjo į rankinį laikrodį) penkios. Vadina­
si, jis turi ateiti rytoj? O gal jau šiandien jam reikėjo
ten būti?
Bet skliausteliuose yra dar vienas žodis - „juodoji".
Kas ta „juodoji valanda"?
Ir vėl jam teko gana ilgai sukti galvą.
Bet ir ši mįslė buvo įspėta: juodoji vidudienio va­
landa - tai juk pusiaunaktis! O iki to laiko dar ilgos
septynios valandos.
Visa kita suprasti buvo vienas juokas.
Saugokis žiurkės ir suklaidink ją. Kelias paprastas, bet
pasirink užpakalines duris ir tamsią gatvelę. Pasikliauk mu­
mis ir ateik!
Taigi Timas turi saugotis Sanomedo ir iš viešbučio
išeiti slapta, galbūt net persirengęs; žodžiai „pasirink
užpakalines duris ir tamsią gatvelę", buvo kažkokie
paslaptingi kaip detektyviniame romane.
Perskaitęs tą laiškelį, Timas pasijuto laisvas lyg
paukštis. Jam užėjo begalinis noras nusijuokti. Ir keis-

274
James Krūss
čiausia buvo tai, kad jo lūpos nesusičiaupė kaip pa­
prastai. Jam pasirodė, kad jo lūpos nusišypsojo.
Timas pašoko ir pribėgo prie veidrodžio: jo lūpų
kampučiai buvo truputį užsirietę kaip italų dailininkų
portretuose Palaco Kandido. Tai nebuvo juokas, netgi
ne šypsena. Tačiau palei lūpas aiškiai matyti duobutės,
o nuo tos dienos, kai sudarė su Sanomedu sutartį, jis
jų nematė.
Negi per šią dieną jau kažkas pasikeitė? Viltis, ne­
lyginant stebuklingas dailininko teptukas, nuskaidrino
jo veidą.
Timas įsikišo laiškelį į švarko kišenę, užgesino švie­
są, išėjo iš vonios; svetainėje jis atsisėdo į fotelį ir užsi­
kėlė koją ant kojos. Reikėjo viską apsvarstyti.
Tuo metu baronas buvo netoliese - paviljone Ols-
terio pakrantėje. Čia jis tarėsi su vienos Egipto firmos
atstovu. Ši firma nesutiko su margarino pavadinimu
„Palmaro" ir reikalavo, kad Sanomedas pavadinimą
pakeistų.
Nuo tos dienos, kai baronas nusipirko juoką, jis mo­
kėjo visada būti šaltakraujiškas ir išdidus. Tačiau šį
kartą jis nebepajėgė susitvardyti. Iš tiesų nerimastauti
buvo ko - juk margarinas „Palmaro" jau spėjo prisivi­
lioti daugybę pirkėjų. Tačiau baronas nieku gyvu ne­
turėjo išsiduoti, koks svarbus jam margarino pavadi­
nimas. Jis turėjo būti santūrus, o jo abejingumą turėjo
rodyti kerinti šypsena. Juk tam juoką jis ir nusipirko.

275
 Bet kai Sanomedas nutaikęs progą nusikvatojo tuo
skambiu, atbalsingu juoku, jam pasirodė, jog juokui
kažko trūksta. Ir pašnekovą šis juokas, rodos, labiau
supykdė, negu sužavėjo.
Baronas atsiprašė ir nuėjo į tualetą. Čia atsistojo
prieš veidrodį ir nusijuokė Timo juoku, visąlaik stebė­
damas savo veidą.
Iš pirmo žvilgsnio jis atrodė niekuo nepasikeitęs.
Bet pasižiūrėjęs atidžiau - baronas tyčia nusijuokė an­
trą kartą, - jis pamatė, kad nebėra mažyčių duobučių
palei lūpas. Todėl juokas atrodė dirbtinis, tarytum sve­
timas.
Sanomedas pajuto keistą dalyką, kurį per tiek metų
buvo jau pamiršęs - baimę. Pirmąsyk jį ėmė graužti są­
žinė. Ne todėl, kad iškrėtė šunybę (jis neskyrė gėrio ir
blogio), o dėl to, kad suprato padaręs baisią kvailystę.
Šitą nuostabų beniuko juoką, žėrintį ir užgrūdin­
tą kaip deimantas, jis galėjo įsigyti daug paprasčiau:
ne pagal sutartį, kuri leidžia išlošti visas lažybas, o
tiesiog...
Sanomedo pašnekovas, staiga įėjęs į tualetą, rado
baroną išblyškusį ir persigandusį.
Jis pamanė, kad Sanomedas taip susijaudino dėl
margarino pavadinimo. O Sanomedas nė nesiaiški-
no, - tegu sau mano, ką nori. Stojo kraupi tyla. Baronas
nebedrįso vėl nutaisyti linksmo veido ir nusijuokti. Jis
apsimetė, kad jam bloga, ir tarė:

276
 - Mes viską aptarsim rytoj Kaire... Man negera. Ma­
tyt, omarai su majonezu...
Tačiau jo žodžiai skambėjo nelabai tvirtai.
Tada jis išėjo iš tualeto ir išbėgęs iš paviljono kaip
patrakęs nudūmė į viešbutį. Rodės, didžiulis voras le­
kia per gatves. Puošnios damos ir elegantiški ponai,
išėję pasivaikščioti po Olsterio pakrantę, kraipė galvas
ir stebėjosi:
- Kas gi taip laksto po šitą alėją! Koks neman­
dagus!
Tačiau Sanomedas nieko nematė ir negirdėjo. Jis
juto, kad juokas slysta jam iš rankų, ir numanė kodėl.
Kol nevėlu, reikia jį gelbėti, įsitverti nagais ir dantimis!
Ir jis bėgo šuoliais, nekreipdamas domės nei į praei­
vius, nei į mašinas, lėkė lyg pakvaišęs, nieko nematy­
damas aplinkui, ir staiga suklupo vidury gatvės prie
pat viešbučio. Sucypė stabdžiai. Sanomedas pajuto lyg
kas nudegino koją ir sušuko:
- Timai Taleri!
Ir nualpo.
Ši nelaimė įvyko neatsitiktinai. Baimė sukelia nepa­
sitikėjimą. Nepasitikėjimas - sumišimą, sumišimas -
nelaimę. Tad nieko nuostabaus, kad baronas pakliuvo
po mašina pradėjęs baimintis dėl savo juoko.
Beje, baronas ne taip jau smarkiai nukentėjo, kaip at­
rodė iš pirmo žvilgsnio, vairuotojas paskutinę akimirką
spėjo sustabdyti automobilį. Sanomedas nepakliuvo po
ratais. Ir apalpo jis tik nuo smarkaus kritimo.

277
 Du sekliai, tuoj pat pribėgę prie barono, atsargiai
įkėlė jį į sanitarinį automobilį, kuris atvažiavo po kokių
penkių minučių. Sekliai lydėjo Sanomedą iki pat ligo­
ninės. Čia baronas gana greit atsigaivaliojo. Pirmieji
žodžiai, kuriuos jis ištarė, apstulbino visus, kas buvo
palatoje. Jis pasakė:
- Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis!
Paskui įėjo gydytojas, ir Sanomedas tyliai burbtelėjo
sekliams, kad jie daugiau nebereikalingi.
- Ligoninėje, kaip niekur, esi apsuptas pagarbos ir
dėmesio, - juokaudamas pridūrė jis.
Sekliai išėjo, ir gydytojas gerai baroną apžiūrėjo. Pa­
sirodė, kad buvo kiek sutrenktos smegenys ir truputį
sužeista koja. Gydytojas paskyrė dietą ir liepė keletą
dienų nesikelti iš lovos. Be to, kuo mažiau lankytojų.
Tačiau dar tą pačią dieną pas baroną atėjo gana keis­
tas svečias. Tai buvo mažas apšepęs žmogelis raukšlė­
tu veidu. Ant nosies jis buvo užsidėjęs apvalius akinius
nikeliniais rėmais. Seselė labai nustebo, kad jos ligonis,
iš pažiūros gana didelis ponas, bendrauja su tokiais
nusmurgėliais.
Sanomedas kažko paklausė to žmogaus ir davė ke­
letą nurodymų.
- Ar jūs matėte berniuką po to nutikimo hipodrome?
- Ne, pone barone.
- Tyliau, brangusis. Aš - misteris Braunas.
- Taip, pone... misteri Braunai. Aš norėjau dar jums
pasakyti, kad iš laikraščių tą berniuką pažįstu.

278
 - Aha, tai šis tas. Bet vis dėlto patarčiau dar kartą jį
pamatyti, jeigu bus proga. Tik, žinoma, kad jis nepaste­
bėtų. Ko gero, jis dar gali jus atpažinti. Nepasakyčiau,
kad šitie akiniai labai vykę.
- Klausau, pone Braunai.
- Taigi kartoju, mano mielas, būk kuo atsargesnis!
Jis neturi pastebėti, kad jį seka dar kas, ne vien nuola­
tiniai sekliai. Aišku?
- Taip.
- Antrasis klausimas.
- Klausau, pone Braunai.
- Tai asmeniškas klausimas. Ar jūs esate girdėjęs
pasaką „Gudrusis Ansas"?
- Žinoma. Man teko ją matyti lėlių teatre prieš dve­
jus metus, kai čia, Hamburge, sekiau tą berniūkštį,
pone bar... Braunai. Jis tada su šituo Rikertu ėjo į teat­
rą. Tas vaidinimas ir vadinosi „Gudrusis Ansas".
- Šit kaip! Dabar jau truputį aiškiau.
Baronas akimirką užsimerkė. Jis išvydo save sė­
dint taksi su Timu ir išgirdo vairuotojo žodžius: „Na
ir greit jūs apsisukot! Beveik kaip pasakoj „Gudrusis
Ansas"!" Tada jis pamatė Timo veidą. Iš pradžių tas
veidas krūptelėjo, o paskui lyg suakmenėjo. Nerimas
buvo paslėptas po abejingumo kauke. (Sanomedas jau
seniai tai pastebėjo.) Dabar jis suprato, kodėl vairuo­
tojas paminėjo „Gudrųjį Ansą". O kai šis žmogelis su
apvaliais akiniais papasakojo jam šitą pasaką, jis dar
daugiau suprato.

279
 Šalia daugelio Sanomedo talentų reikia paminėti jo
sugebėjimą atsiminti skaičius. Ir dabar jis žinojo taksi
numerį, kurį greit užrašė ant laikraščio skiautelės.
- Jei berniukas sės į taksi su tokiu numeriu, - tarė
baronas, paduodamas savo svečiui laikraščio skiau­
telę, - tuoj pat praneškite man. Paklauskite seselės
mano palatos telefono ir užrašykit ant šito popierėlio.
Aišku?
- Taip, misteri Braunai!
- Mano vairuotojas tegu laukia manęs prie ligoni­
nės. Pasakykite jam. Automobilį tegu išsinuomoja. Tik
jokiu būdu ne mūsų firmos automobilį. Kai tik berniu­
kas sėda į taksi, jūs man tučtuojau skambinate! Tuč­
tuojau! Kelios minutės gali viską nulemti!
- Klausau.
- Dabar galite eiti.
Žmogelis pasisuko durų link, bet Sanomedas jį dar
sulaikė ir tarė:
- Jie gali būti persirengę. Aš įspėju jus, kad vėliau
nebūtų kokių nesusipratimų.
- Gerai, barone... Braunai.
Žmogus išėjo. Sanomedas atsikėlė, nušlubavo iki
durų, tyliai užrakino jas, paskui apsirengė, apsiavė
batus, vėl nušlubavo iki durų ir atrakino. Vos tik spėjo
su drabužiais ir batais palįsti po antklode, suskambo
telefonas.
- Kaip jums sekasi, barone?
Tai buvo Timo balsas.

280
 - Prastai, pone Taleri! - sudejavo Sanomedas. - Ke­
liose vietose lūžusi koja, smarkiai sutrenktos smege­
nys. Vos bepasijudinu!
Sulaikęs kvapą jis laukė, kas bus toliau. Tačiau ra­
gelyje išgirdo tik romų jaunuolio balsą:
- Tada aš jūsų daugiau nebevarginsiu. Sveikite, ba­
rone, ir būkite atsargus!
- O, to daugiau nebus, patikėkite, pone Taleri! - Sa­
nomedas tyliai padėjo ragelį.
Tada jis atsišliejo į pagalvius ir žvilgtelėjo pro langą.
Danguje nardė dvi baltakrūtės kregždės.
„Juokas, - pamanė Sanomedas, - irgi paukštis, bet
toks, kuris niekad netupia į lizdą ir kurio niekad nesu­
gausi." Ir garsiai pridūrė:
- Bet ir manęs nesugausi!

281
 Trisdešimt antra skiltis
UŽPAKALINĖS DURYS IR TAMSI GATVELĖ

Timo kambario langai išėjo į viešbučio kiemą, todėl

jis negirdėjo parkritusio barono šūksmo. Ir apie nelai­
mę sužinojo tik vėlai vakare. Pasikalbėjus telefonu su
baronu jam pradėjo rodytis, kad tas nelaimingas atsiti­
kimas irgi iš nuotykių romanų, kaip ir visa ši diena. Jis
pasijuto nesmagiai - baronas sunkiai sužeistas, o jam
visai negaila.
Ir kitas Timo žingsnis taip pat buvo iš nuotykių ro­
manų. Jis ketino daryti tai, ką liepė laiškelis („Pasirink
užpakalines duris ir tamsią gatvelę") ir ką Sanomedas
iš anksto numatė („Jie gali būti persirengę"). Dabar Ti-
mui labai pravertė pinigai, kurių pastaraisiais metais
baronas ypač negailėdavo.
Timas paskambino kambarinei, o kai toji įėjo, pa­
siūlė jai tris šimtus markių ir paprašė, kad ji greitai ir
paslapčia atneštų jam jūreiviškus drabužius: mėlynas
kelnes, megztinį su aukšta apykakle ir kepurę su sna­
peliu. Kambarinei - ji tikriausiai skaitydavo nuotykių
romanus - šita užduotis buvo labai paslaptinga ir vi-
282
liojanti. Ji pasakė, kad jos mylimasis dirba laivyne ir iš
jo gausianti visko, ko reikia. Kaip tik aštuntą valandą
ji turinti su juo pasimatymą.
- Gerai, - tarė Timas, - tada tuos daiktus suvynioki­
te į švarius skalbinius ir atneškite man iki devynių!
- Bet, misteri Braunai, - tarė mergaitė (Sanomedas
ir Timas juk buvo apsistoję kaip tėvas ir sūnus). - Mes
niekada nekeičiam lovos skalbinių vakare! Daugių dau­
giausia galim atnešti maudymosi rankšluostį!
- Tai tada tuos daiktus suvyniokite į maudymosi
rankšluostį. Svarbiausia, kad aš juos gaučiau iki de­
vynių.
- O ką dabar pasakyti tam ponui, kuris stovi kori­
doriuje, misteri Braunai?
- Kokiam ponui? - paklausė Timas.
- Nagi tam, kuris davė man šimtą markių, kad pa­
sakyčiau, ką jūs veikiate!
- O, tai ponas seklys! Pasakykite jam, kad paprašiau
tabletės nuo galvos skaudėjimo, o jūs man parodėte
vaistinėlę vonioj.
- Gerai, misteri Braunai.
- Ir dar vienas dalykas. Juk šį vakarą jūs jau nebe­
dirbsite?
-Ne.
- Ar galėtumėt vis tiek apsivilkti vakare savo darbo
drabužius?
- Aš ir pati tai ketinau padaryti, misteri Braunai. Aš
turiu namie tokius drabužius. Apsivilksiu juos po pal­
tu, tai čia nereikės persirengti.

283
 - Puiku, - tarė Timas, ir jo lūpų kampučiuose pasi­
rodė dvi mažytės duobutės. - Vadinasi, aš tikrai galiu
jumis pasikliauti?
- Žinoma, misteri Braunai. O aš ar galiu irgi tikėtis
tų pinigų?
- Aš jums dabar juos duosiu! - Timas išėmė iš pini­
ginės tris banknotus po šimtą markių ir padavė mer­
gaitei.
- Koks jūs lengvatikis! - nusijuokė mergaitė. - Už
tokiu dalykus niekas nemoka iš anksto. Na aš jūsų ne­
apvilsiu. Dėkui. Ir iki pasimatymo.
- Iki devynių! - tarė Timas.
Jis užrakino duris ir atsigulė. Užmigti vis tiek neuž­
migs, bet truputį pailsės.
Kai atėjo kambarinė, buvo kelios minutės po devy­
nių. Ji buvo juodo šilko suknute ir balta kepuraite. Prie
krūtinės spaudė maudymosi rankšluostį.
- Tas ponas manęs paklausė, ko man prireikė jūsų
kambaryje, - sušnibždėjo ji. - Aš pasakiau, kad jūs de­
vintai valandai paprašėte švaraus maudymosi rankš­
luosčio.
- Labai malonu, - kaip galėdamas garsiau pasakė
Timas.
Po to sušnibždėjo:
- Perduokite linkėjimus savo mylimajam!
Šį kartą mergaitė atsakė garsiai:
- Ačiū, misteri Braunai! Širdingai ačiū!

284
 Tada ji išėjo, o tarpdury dar kartą mirktelėjo Timui.
Timas jai taip pat pamerkė.
Laimė, mergaitės mylimasis buvo ne tokio didumo,
kaip Džonis. Matyt, tik truputį už Timą aukštesnis,
todėl kelnes tereikėjo kiek paraitoti, o megztinis - juo
laisvesnis, juo geriau.
285
 Žvilgtelėjęs į veidrodį, Timas vos save atpažino. Tik
į akis krito pernelyg švelni veido oda. Bet jis greit su­
metė, ką daryti. Vonioje gulėjo gabalas pemzos. Timas
patrynė ja skruostus, paskui, paėmęs saują žemės iš
vazonėlio, išsitepliojo veidą. Tada viską nuplovė ir pa­
kartojo tą patį dar kartą. Po to dar kartą ir dar. Ir išėjo
visai neblogai. Jei kas būtų pamatęs Timo veidą, būtų
nusprendęs, kad jis ką tik persirgo tymais. Žodžiu, Ti­
mas nuo galvos iki kojų buvo tikras jūreivis.
O dabar reikėjo pagalvoti, ką pasiimti į tą naują, il­
gai lauktą gyvenimą. Į šitą kambarį jis tikriausiai nebe­
grįš. Timas žinojo, kad tą akimirką, kai tik atgaus juo­
ką, turtingo įpėdinio sosto nebeteks amžinai. Tačiau jis
dėl to nesielvartavo.
Timas nusprendė pasiimti tik keletą dokumentų:
pasą, parduoto juoko sutartį, „HH" laivininkystės ver­
slovės pirkimo sutartį ir lėlių teatro pirkimo sutartį. Ir
dar jis pasiėmė tą popierėlį, išrašytą mažytėm raide­
lėm. Viską gražiai sulankstė ir įsikišo į užpakalinę jū­
reiviškų kelnių kišenę.
Dabar Timas buvo visiškai pasiruošęs žengti svar­
biausią savo gyvenimo žingsnį. Laikrodis jau rodė
vienuoliktą. Timas greitai surūkė kelias cigaretes. Jo
balsas truputį užkimo, o iš burnos smarkiai trenkė ta­
baku. Šiaip Timas nerūkė, tačiau svečiams visados bū­
davo padėta palisandro dėžutė su cigaretėmis.
Seklys tikriausiai stovi koridoriuje. Kaipgi išsmukti
iš viešbučio nepastebėtam? Jau penkiolika po vienuoli-

286
kos. Lipti per langą? Jį iškart pastebės. Lieka vieninte­
lis kelias - per viešbutį. Tada reikia kaip nors nuvilioti
seklį iš koridoriaus. Ir Timas jau sugalvojo kaip. Jis
parašė baronui trumpą laišką, kuriame linkėjo sveika­
tos ir sėkmės, ir paskambino garsonui. Laikrodis rodė
pusę dvylikos.
Berniukas, kuris atėjo Timo kviečiamas, buvo maž­
daug jo amžiaus, bet atrodė gerokai jaunesnis. Rusvap­
laukis, riestanosis, su daugybe smulkių strazdanų ant
skruostų, jis labai patiko Timui.
- Ar nenorėtumėt truputį pavaidinti, jeigu aš duo­
čiau jums du šimtus markių? (Tai buvo paskutiniai pi­
nigai. Daugiau Timas nebeturėjo.)
Garsonas išsišiepė iki ausų:
- O ką reikės daryti?
- Netoli nuo mano durų stovi seklys...
- Žinau, - tarė berniukas ir nusišypsojo.
- Tai jūs turite nuvilioti tą seklį. Paimkite šį laišką
ir užsikiškite už švarko rankogalio taip, kad kraštelis
būtų išlindęs. Jei seklys paklaus, kam nešate laišką, - o
tai jis padarys, galiu galvą dėti - apsimeskite sumišęs,
tarsi jums būtų liepta niekam to laiško nerodyti. Ir tuoj
pat skubiai eikite tolyn. Seklys, žinoma, bėgs paskui ir
siūlys jums pinigų norėdamas perskaityti laišką.
- Tai jau tikrai, misteri Braunai.
- Ir aš neabejoju. Labai prašau, ginčykitės su juo
tol, kol aš išeisiu iš kambario ir per užpakalines duris

287
paspruksiu iš viešbučio. Laišką jis, žinoma, gali per­
skaityti.
Riestanosis krestelėjo rusvu kuodu.
- Vadinasi, aš turiu su juo kalbėtis kokias keturias
penkias minutes. Viskas tvarkoj. Todėl man užteks ir
šimto markių, daugiau neduokite.
Timas norėjo kažką sakyti, tačiau berniukas neleido
jam nė prasižioti.
- Tikrai daugiau nereikia! Šimto markių gana per
akis. Pažvelgus į jūsų drabužius nepasakysi, kad ke­
tinate gyventi pas turtuolius. Taigi jums pačiam labai
pravers tie pinigai.
- Galbūt ir jūsų teisybė, - atsakė Timas. - Na ką gi,
labai ačiū. Štai laiškas, štai šimtas markių. O kai bū­
sit nusiviliojęs seklį už kampo, suvaidinkite, kad jums
užėjo kosulys.
- Gerai, misteri Braunai!
Garsonas įsikišo pinigus į viršutinę švarko kišenę,
o laišką - už rankogalio. Paskui padavė Timui ranką,
nors to jam nederėjo daryti ir tarė:
- Linkiu laimės!
- Laimės man tikrai reikės, - rimtai atsakė Timas ir
stipriai paspaudė jam ranką.
Kai garsonas išėjo, Timas prikišo ausį prie durų. Jo
širdis smarkiai plakė. Pagaliau jis išgirdo kosulį. Buvo
be penkiolikos dvylika. Jis atsargiai pravėrė duris. Ko­
ridoriuje nieko nebuvo.

288
James Krūss
 Timas tyliai išsmuko iš kambario ir ilgai negaišda­
mas nuėjo prie laiptų, kurie vedė į užpakalines vieš­
bučio duris. („Pasirink užpakalines duris" - jis taip ir
darė.)
Niekas jo nesustabdė. Kambarinė, kuriai jis burbte­
lėjo „Labas vakaras", rodos, jo nepažino.
Timas išbėgo į gatvę. Virš Hamburgo dulkė smul­
kus lietus. Kitoje gatvės pusėje stovėjo kažoks žmogus
su skėčiu. Tą akimirką jis kaip tik nusisuko. Žibintų
šviesoje blykstelėjo nikeliniai akinių rėmai.
Dabar tik nebėgti! Slampinėti, švilpauti - juk jis
jūreivis. Timas apsidairė lyg nežinodamas, kur eiti,
švilptelėjo ir nukiūtino rotušės link. Jokių žingsnių
paskui save jis negirdėjo. Tačiau atsigręžti nedrįso. Jis
ėjo pamažu, vilko koją už kojos, kol įsuko į kažkokį
skersgatvį, ir tik dabar leidosi bėgti.
Atsidūręs rotušės aikštėje, - bokšto laikrodis jau
mušė vidurnaktį, - Timas sustojo. Čia, aikštėje, stovėjo
visa eilė taksi. Tačiau tik vienas buvo įsijungęs motorą.
Timas lėtai priėjo prie šito automobilio ir iškart pažino
Džonį, nors šis irgi buvo persirengęs.
Bokšto laikrodis išmušė paskutinį kartą. Atėjo vi­
durnaktis, „juodoji tramvajų valanda".
Timas atidarė dureles ir atsisėdo šalia vairuotojo.
- Atsiprašau, - tarė Džonis, - taksi užsakytas. Pra­
šom sėstis į kitą!
Tai sakydamas jis nė nepažvelgė į savo keleivį; jo
akys neramiai žvalgėsi po rotušės aikštę.

289
 - Ateik į „Gudrųjį Ansą"! Ką princesė atgavo, at­
gauk ir tu, - tyliai pasakė Timas.
Džonis net pašoko.
- Po galais, Timai, kaip tu čia atrodai!
- Mano kambarinės mylimasis - jūreivis, Džoni!
- Ar kas tave seka?
- Manau, kad ne.
Automobilis važiavo pro pavienes apšviestas vitri­
nas Redingsmarkto link, paskui pasuko į dešinę, prie
uosto.
- O tave ar seka, Džoni?
- Galbūt. Jau kokia valanda, man rodosi, kad mane
kas seka. Bet tik rodosi, supranti? Aš nepastebėjau nei
mašinos, nei žmogaus. Bet vis tiek važiuokime šaluti­
nėmis gatvėmis.
Sėdint šalia Džonio, Timui pasidarė ramiau. Šitą
naktinę kelionę jis vaizdavosi daug pavojingesnę.
Ir nors jie visąlaik važiavo tamsiomis gatvelėmis,
šios akimirkos jambuvo pačios šviesiausios iš visos tos
dienos - dienos, panašios į nuotykių romaną.
Džonis važiavo greitai, bet atsargiai. Retkarčiais jis
žvilgtelėdavo į veidrodėlį. Atrodo, niekas jų nesekė.
Tačiau automobilis, važiuojantis paskui juos, buvo
išjungęs šviesas.
Keletą kartų Timas bandė paklausti Džonio apie
Krešimirą. Bet tas jį pertraukdavo:
- Palauk, Timai, tuoj pats jį pamatysi! Palauk, būk
geras!

290
James Krtiss
 - Ar galiu tavęs paklausti ko kito, ne apie Krešimirą?
- Ko gi?
Jie pralėkė pro Altoną.
- Iš kur tu sužinojai, kad mes su baronu atskridome
lėktuvu?
Vairininkas nusijuokė:
- Ar atsimeni žmogų, vardu Selek Bajus?
- Na žinoma.
- Jis paskambino mums telefonu ir pasakė. Kai lėk­
tuvas nusileido, mano draugai užėmė visus taksi, kur
stovėjo oro uoste. Tad jums nori nenori teko sėstis į
mano automobilį, tiksliau, mano svainio.
- O iš kur jūs sužinojote, kad mes imsim taksi? Juk
paprastai mūsų laukia firmos automobilis.
- Selek Bajus žinojo, kad jūs atvykstate inkognito.
Net firmai apie tai nebuvo pranešta. Selek Bajus sugal­
vojo ir kaip užsiundyti pamotę ant barono. Ar tau nors
kiek tai padėjo?
- Ne, Džoni. Nė kiek nepadėjo. Ir jeigu Krešimiras
nepadės, tada...
- Tada tegul mane trenkia perkūnas! Bet nekalbėk
daugiau apie tai. Palauk dar truputį.
Jie buvo dabar jau netoli Elbės, jau greit turėjo pasi­
rodyti Evelgenas.
Staiga Džonis gasiai nusikvatojo.
- Kas atsitiko?
- Aš prisiminiau tavo sandėrį su baronu. Kai tu iš­
keitei savo akcijas į laivininkystės verslovę. Žinoma, aš

291
tuoj pat įsiterpiau į kalbą ir paminėjau tą verslovę, ku­
rią žinojau esant parduodamą. Ar tu ją iš tiesų gavai?
- Pirkimo sutartis kišenėje, vairininke!
- Tai puiku, Timai! „HH" - tikras lobis. Jei tau bus
reikalingas vairininkas...
Dabar jie įvažiavo į plentą palei Elbę, ir Džonis
pastebėjo veidrodėlyje automobilį, kuris sekė paskui
juos.
Jis nieko nepasakė berniukui, tik dar padidino greitį
ir vis žvilgčiojo į veidrodėlį.
Timas kažką kalbėjo, tačiau Džonis nesiklausė. Jis
pamatė, kad ir tas automobilis padidino greitį ir jau
artėja prie jų.
Sucypė stabdžiai. Džonis viena ranka sulaikė Timą,
kad šis neatsitrenktų į stiklą. Taksi sustojo. Juos sekęs
automobilis pralėkė pro šalį.
- Lipk greičiau! - šūktelėjo Džonis.
Jie išgirdo, kaip sustojo ir automobilis.
Vairininkas čiupo Timą už rankos ir nusitempė
paskui save. Jie nulėkė gatve, nusileido siaurais sta­
čiais laiptais, pralindo pro krūmus, peršoko mūrinę
tvorą, įbėgo į ilgą alaus rūsį, pro kitas duris išniro
laukan ir vėl peršokę tvorą nubėgo žemyn dar states-
niais laiptais.
- Kas atsitiko, Džoni? Mus tikriausiai kas nors
seka?
- Nešnekėk, Timai. Mes juos apgavom, dabar nėra
kada delsti. Apačioj stovi Krešimiras.

292
 Timas suklupo. Džonis čiupo jį į glėbį ir nusinešė.
Timui švystelėjo pieš akis apšviesta iškaba „Velnio
laiptai".
Džonis paleido Timą ir švilptelėto. Kažkur netoliese
irgi kažkas švilptelėto.
- Tučtuojau daryk, ką lieps Krešimiras! - sušnibž­
dėjo Džonis.
Tamsoje pasirodė du vyrai. Krešimiras ir ponas Ri-
kertas.
- Duok ranką, Timai! Ir kirsk lažybų, kad atgausi
savo juoką. Greičiau! - Timas išgirdo mielą Krešimiro
balsą.
Timas sutrikęs padavė jam ranką.
- Kertu lažybų...
- Stok! - suriko kažkas viršuje. - Stok!
- Kertu lažybų, kad niekados nebeatgausi savo juo­
ko, Timai, - tarė Krešimiras ramiai ir tvirtai. - Kertu
iš vieno pfenigio!
- O aš kertu...
- Stok! - vėl šūktelėjo tas pats balsas.
- Toliau, Timai! - sušnibždėjo Džonis.
- O aš kertu, kad susigrąžinsiu savo juoką! Iš vieno
pfenigio!
Džonis greit perkirto rankas. Ir staiga stojo nejauki
tyla.
Timas padarė, kas jambuvo liepta, tačiau nesuvokė,
kas nutiko. Jis stovėjo tylėdamas ir negalėjo nė žodžio
pratarti.

293
 Trys gerai pažįstami veidai atsisuko į jį. Timo vei­
das skendėjo tamsoje, tik ant baltos kaktos krito švie­
sos ruoželis.
Ponas Rikertas lyg užkerėtas žiūrėjo į tą blyškią
kaktą. Vienąsyk jis jau matė tokį Timo veidą. Lėlių te­
atre, kai jie žiūrėjo „Gudrųjį Ansą". Ir juokas amžiams
dovana gamtos - žmogus, kai linksma, juokias visados.
„Viešpatie, negi jis vėl galės juoktis?" - klausė savęs
ponas Rikertas.
Ir Krešimiras, ir Džonis nenuleido akių nuo Timo
kaktos - vienintelio šviesuliuko boluojančio tamsoje.
Timas stovėjo nunėręs galvą. Bet jautė tuos draugų
žvilgsnius. Jam rodėsi, staiga ims ir pakils iš krūtinės
kažkas švelnus, lengvas ir tyras, nelyginant vyturėlio
čiulbesys, pakils ir išsprūs į laisvę. Timas nė nejuto, kai
juokas pripildė jo esybę ir veržte išsiveržė iš krūtinės.
Jis išgirdo skardų vaikišką juoką, bet jampasirodė, kad
juokiasi ne jis - toks neįprastas buvo šitas jausmas. Da­
bar, kai atėjo ta ilgai lauktoji akimirka, Timas pajuto,
kad nemokės ja džiaugtis. Juokas jį sukrėtė. Anąsyk
lėlių teatre jis pastebėjo, kad ir verkdamas, ir juokda­
masis žmogus panašus. Dabar jam atrodė, kad juokas
ir verksmas - tai tas pats: jis kartu ir juokėsi, ir verkė.
Ašaros riedėjo jam per veidą, o jis jų nė nesišluostė;
rankos bejėgiškai nusviro, ir Timas pasijuto, lyg būtų
iš naujo gimęs.
Ir tada nutiko keistas dalykas: pro ašaras Timas pa­
matė tris šviesius veidus, artėjančius prie jo, ir staiga

294
tie veidai išnyko, o jų vieton stojo kiti. Dabartis susilie­
jo su praeitimi. Štai jis, mažas berniukas, stovi hipod­
rome prie kasos langelio: jis išlošė, išlošė daug pinigų.
Ir jis verkia iš laimės, kad dabar turės pinigų, ir iš siel­
varto, kad jau nebeturės tėvo, kuris taip ir nepatyrė
to džiaugsmo. O po to girdi gergždžiantį vyro balsą:
„Ei mažyli. Jeigu tau nusišypsojo tokia laimė, nėra ko
verkti..."
Timas pakėlė akis.
Dabar jo atminty turi iškilti žmogus raukšlėtu veidu
ir raukšlėtu kostiumu. Bet vietoj to stojo kitas žmogus:
aukštas, stambus. Tai buvo Džonis. Ir kai Timas išvy­
do vairininką, praeities reginiai išnyko. Ir vėl - naktis
prie Evelgeno, šviesa ant laiptų, kylančių aukštyn, ir
trys seni draugai, kurie, rodės, nežinojo, ar čia juoktis,
ar verkti.
Sugrįždamas juokas Timą sukrėtė lyg audra. Tačiau
dabar viskas nurimo. Timas vėl turi juoką. Jis nusi­
braukė ranka ašaras ir ramiai paklausė:
- Pone Rikertai, ar atsimenate, ką aš jums žadėjau
iškeliaudamas?
- Ne, Timai.
- Aš tada pasakiau: kai grįšiu, vėl juoksiuos. Ir da­
bar aš juokiuos, pone Rikertai! Aš juokiuos, Krešimirai!
Džoni, aš galiu juoktis. Tik...
Ringuojantis juokas akimirką nutraukė jo kalbą.
- Tik nesuprantu, kaip tai įvyko.

295
 Timo draugai, iš pradžių baiminęsi, kad berniukas
iš tos laimės neprarastų proto, dabar apsidžiaugė išgir­
dę protingus jo žodžius.
- Tu jau seniai galėjai juoktis, - tarė Krešimiras.
- Kodėl? Aš nesuprantu.
- Na prisimink, kokių mudu kirtome lažybų?
- Aš lažinausi, kad atgausiu juoką.
- Na. Ir kas atsitiko, kai laimėjai?
- Aš jį atgavau. Aš jį vėl turiu.
- Bet tu jį būtum atgavęs ir tada, jei būtum pralošęs
tas lažybas!
Ir tik dabar Timui pasidarė aišku. Jis juokdamasis
pliaukštelėjo sau per kaktą ir šūktelėjo:
- Žinoma! Juk praloštos lažybos grąžina man juoką.
Aš galėjau su kiekvienu žmogum susilažinti, kad jį at­
gausiu! Ir vis tiek, ar aš būčiau lažybas laimėjęs, ar ne,
juokas būtų mano!
- Ne, Timai, - tarė Džonis. - Tai ne taip paprasta,
kaip atrodo. Tu juk negalėjai lažintis su kiekvienu.
Tada būtum turėjęs pasakyti savo paslaptį. Tu galėjai
tik su tuo kirsti lažybų, kuris pats tą paslaptį atspės.
Tas žmogus - Krešimiras.
- Tik aš galėjau tau padėti, Timai, - pasakė Kreši­
miras.
Dabar, kai vėl turėjo juoką, Timas suprato, kad ži­
nant viskas būtų buvę lengva. Prislėgtas ir nelaimin­
gas, jis tiek metų klaidžiojo siaurais takeliais, užuot
ėjęs tiesiu, plačiu keliu. Kokius kūrė planus! Kiek nak-

296
tų nemiegojo! Manė per turtą susigrąžinti juoką! O iš
tiesų tas juokas atėjo labai lengvai ir kainavo mažiau
negu gabalėlis margarino - viso labo vieną pfenigį.
Taigi juokas pigus, jeigu mokėsi pinigais. Tačiau
tikrosios jo vertės jokie milijonai neatsvers. „Juokas, -
sakė Selek Bajus, - tai ne margarinas. Jo nenupirksi. Jį
reikia nusipelnyti."

297
 Trisdešimt trečia skiltis
SUSIGRĄŽINTAS JUOKAS

Pradėjo smarkiau lyti, tačiau nei Timas, nei kiti to

nepastebėjo. Jie negirdėjo sunkių žingsnių per stačius
akmeninius laiptus. Ir tik akimirką nutilę, visi išgirdo,
kaip kažkas ramstydamasis turėklais sunkiai leidosi
jų link.
Iš tamsybės žemyn lipo liesa, svyruojanti žmogysta.
Žibintų šviesoje šmėstelėjo ilgos kojos juodomis kel­
nėmis ir baltos kaulėtos rankos, paskui pasirodė balti
marškiniai ir ištįsęs veidas. Pagaliau žmogysta išniro
iš tamsos ir atsišliejo į akmeninę sieną ties iškaba „Vel­
nio laiptai".
Tai buvo baronas.
Akimirka - ir Timui iš krūtinės būtų išsiveržęs
linksmas juokas. Barono išvaizda iš tiesų kėlė šypse­
ną. Lyg velnias iš lėlių teatro, jis buvo juokingas iki
ašarų.
Tačiau Timas Taleris, berniukas, kuris vėl galėjo
juoktis, susivaldė.
Baronas atsisėdo ant laiptelio ir pažvelgė į žmones,
298
stovinčius apačioje. Jo lūpos buvo kietai sučiauptos, o
veidas baltas kaip drobė.
Timas užlipo prie jo.
- Jūs turite grįžti į ligoninę, barone.
Sanomedas žvilgtelėjo į jį iš apačios. Jo burna vėl
buvo lyg ilgas siauras brūkšnys.
- Jums negalima čia sėdėti, barone.
Galiausiai Sanomedas prabilo.
- Iš ko jūs lažinotės, pone Taleri? - paklausė jis už­
kimusiu balsu
- Iš vieno pfenigio, barone.
- Iš vieno pfenigio? - Sanomedas pašoko.
Paskui vėl atsišliejo į sieną. Ir staiga suspiegė lyg
pakvaišęs:
- Juk galėjote susilažinti iš viso mano turto, kvailiai!
Iš viršaus atbėgo Timui pažįstamas vairuotojas.
- Barone, jums negalima taip jaudintis!
- Leiskite man dar porą minučių pakalbėti su jau­
nuoju ponu! Tada galėsite vežti mane į ligoninę.
- Kaip sau norite, bet aš neatsakau, pone barone!
Vairuotojas palypėjo kelis laiptelius aukštyn ir su­
stojo. Apačioje lyg kokia mūro siena stovėjo Timo
draugai - Džonis, Krešimiras ir ponas Rikertas.
- Ar galiu į jus atsiremti, pone Taleri?
- Prašom. Jėgų man užteks. - Timas šyptelėjo.
Sanomedas atsirėmė į jo petį.
-Jūsų turtas, pone Taleri...
- Aš jo atsisakau, barone!

300
 Sanomedas apstulbo, bet tik akimirką, po to kalbėjo
toliau:
- Tai labai protingas sprendimas. Dabar viskas bus
daug paprasčiau. Jūsų laivininkystės verslovė, reikia
manyti, duos gerą pelną, ir jūs galėsite pasiturimai
gyventi.
- Laivininkystės verslovę aš dovanoju savo drau­
gams, barone.
Sanomedas išplėtė akis - tai galėjai pastebėti net per
tamsius akinius.
- Vadinasi, mūsų sutartis nedavė jums jokios nau­
dos? Jūs likote toks pat beturtis, koks ir buvote? Tiesa,
turite niekam tikusį lėlių teatrą...
Dabar Timas nusijuokė:
- Jūsų tiesa, barone. Aš vėl toks, koks buvau. Bet
dabar turiu tokį turtą, kurio neatiduočiau už viso pa­
saulio akcijas.
- O koks tai turtas?
Užuot atsakęs, Timas nusikvatojo. Baronas pajuto,
kaip virptelėjo berniuko pečiai. Jis išgirdo Timo juo­
ką - gražų, skaidrų ir tyrą lyg upelio čiurlenimas. Sa­
nomedas apsisuko ir pamojo vairuotojui. Tas nulipo
žemyn ir padavė baronui ranką. Jie pradėjo pamažu
kopti laiptais į viršų.
- Laimingai, barone! Sveikite greičiau! Dėkoju už
tai, ko iš jūsų išmokau!
Sanomedas neatsigręžė. Vairuotojas išgirdo jį burbant:
„Sveikite greičiau... greičiau! Pasveiksi čia greičiau."

301
 Timas žiūrėjo į baroną, kol šis dingo tamsoje. Jo
draugai užlipo laiptais ir dabar stovėjo šalia Timo. Jie
irgi žiūrėjo baronui įkandin. Džonis sumurmėjo:
- Turtingas velnias, bet vargšas vargšas!
Jie visi keturi pamažu ėmė lipti aukštyn. Suburzgė
motoras, automobilio ūžesys ėmė tolti ir galiausiai vi­
sai nutilo.
Štai jie išėjo į plentą. Kitoje pusėje stovėjo Džonio
taksi.
- Nuvežkite automobilį į mano garažą, Džoni, - pa­
sakė Rikertas. - O mes tuo tarpu paėjėsime pėsčiom.
- Ar jūs vis dar gyvenate baltojoje viloje? Baronas
man sakė, kad jūs dirbate uoste darbininku.
- Taip, Timai. Aš tau rytoj papasakosiu. Manau, tu
paviešėsi mūsų namuose?
- Žinoma, pone Rikertai! Aš juk turiu parodyti jūsų
mamai, kad moku juoktis. Jei... - jis nuleido akis. - Jei
ji dar...
- Ji gyva ir sveika, Timai! Ir tokia pat linksma ir
žvali. Eime!
Vilos fasadas buvo ryškiai apšviestas. Baltosios du­
rys su apvaliu balkonu viršuje ir du romūs liūtai abi­
pus buvo lyg šviesi sala tamsybės jūroj, ilgai lauktas
krantas po ilgo audringo klaidžiojimo.
Kai Timas ėjo pro tuos liūtus, iš džiaugsmo jam net
gerklę užgniaužė. O kai atsidarė durys ir jis pamatė
senutę frau Rikert, mielą, baltomis garbanomis, pasirė­
musią ant lazdos, tai vos nepuolė jai ant kaklo. Jis tik

302
James Krtiss
suvapėjo kažką, nesuprasi, verkdamas ar juokdamasis.
Tikriausiai jis norėjo šūktelėti: „Na ką jūs dabar pasa­
kysite, frau Rikert?!" Bet nė vienas žmogus pasaulyje
nebūtų supratęs jo žodžių.
Pirmoji prabilo frau Rikert:
- Ar viskas tvarkoj, Kristianai?
Kai jos sūnus linktelėjo, ji lengviau atsiduso ir tarė:
- Na, vaikučiai, reikės tai atšvęsti. O dabar berniu­
kui laikas į lovą. Jis vos ant kojų bepastovi.
Ir Timui nori nenori teko eiti gulti. Pasirodė, kad
jam kaip tik to reikėjo - neilgai trukus jis kietai už­
migo.
Kitą rytą senoji frau kone varyte išvarė savo sūnų
iš namų, norėdama pabūti tą dieną su Timu dviese.
Timas pabudo tik apie vidudienį.
Frau Rikert pataisė puikų stalą, ir juodu kartu pa­
valgė pusryčius. Senutei labiausiai patikdavo valgyti
pusryčius, todėl ji su mielu noru papusryčiavo antrą
kartą. O po to Timas turėjo jai papasakoti viską viską,
ką patyrė nuo tos dienos, kai išvažiavo iš Hamburgo. Ir
jis tai padarė su didžiausiu malonumu. Mosuodamas
virš galvos laikraštį, jis šaukė:
- „Sensazione! Sensazione! II Barone Sanomed e
morto! Un ragazzo di ąuattordici anni adesso ii piu
ricco uomo dėl mondo! Sensazione!
„Koks jis pasidarė gražus! - pagalvojo frau Rikert,
žiūrėdama į Timą. - Ir kaip gerai moka kalbas!" Ir vėl
atidžiai klausėsi jo pasakojimo.

303
 O Timas pasakojo savo nuotykius taip, lyg tai būtų
linksmas ir juokingas spektaklis. Dabar, kai jis vėl
turėjo juoką, daugelis baisių dalykų atrodė juokingi.
Jis pasakojo apie lažybas su Džoniu, apie sietyno su­
dužimą „Palmaro" viešbuty, apie paveikslus Genujoje
ir Atėnuose, apie slaptus sandėrius pilyje, apie Selek
Bajų, margariną, apie kelionę po pasaulį, sugrįžimą į
Hamburgą, apie pamotę, Erviną ir apie „juodąją tram­
vajų valandą".
Tada atėjo eilė pasakoti frau Rikert.
- Žinai, Timai, - gudriai šypsodamasi pradėjo ji. -
Kai tu nebesugrįžai iš Genujos ir čia atėjo Krešimiras,
o paskui tas dičkis Džonis, aš pradėjau kažką suprasti.
Bet jie nenorėjo man sakyti, kas atsitiko. Matai, aš turiu
širdies ydą. Bet aš ją turiu jau daugiau kaip aštuonias­
dešimt metų, ir mudvi jau pripratom viena prie kitos.
Tada aš truputį pašniukštinėjau ir suradau tą laišką,
kurį tu rašei iš Genujos. Na ir sužinojau...
Senutei Timas dabar buvo nebe berniukas, o jau­
nas ponaitis, ir ji iš pradžių stengėsi kalbėti „litera­
tūrine kalba", tačiau netrukus vėl prabilo Hamburgo
dialektu:
- Aš visada klausiausi, ką Kristianas šnibždasi su
Krešimiru arba su Džoniu. Šiedu nelapai dažnai pas
mus ateidavo - juk jie dirpo uoste. Kitokio darpo jie
tiesiog negavo. Rodės, pats felnias čia nagus prikišęs.
Ojuk iš tiesų čia buvo felnio darbas, ar ne? Vis vien aš

304
fiską sužinojau, apie ką jie šnibždėjosi. Ir kat Kristianas
tarnybos neteko šinojau, nors jie nuo manęs slėpė.
- Ar jis iš tikrųjų dirbo uoste darbininku? - pertrau­
kė ją Timas.
- Taip, iš tikrųjų dirbo uoste darbininku. Tu neži­
nai, Timai, kaip čia, Hamburge yra. Jeigu ką atleidžia
iš darbo, iškart prasideda apkalbos. Ir tiek visokių da­
lykų priplepa, kad niekas to žmogaus nebenori priimti
į darbą. Supranti?
Timas linktelėjo.
- Tiesa, aš turiu turto. Daugiausia popierinėm ver­
tybėm.
- Akcijų? - paklausė Timas.
- Taip, akcijų, mano berniuk. O tu jau supranti to­
kius dalykus? Taigi, kaip sakiau, mano sūnus galėjo ir
nedirbti. Bet toks jis jau žmogus. Be darbo nepasėdi. O
be uosto jis nė dienos neištvertų. Todėl ir ėjo ten dirb­
ti. Bet iš namų išeina elegantiškas ponas ir iš darbo
toks sugrįžta. Uoste persirengia. Jis įsivaizdavo, kad
aš nieko nežinau apie naująjį jo darbą. Mano, aš namie
sėdžiu, tai nieko nežinau. O telefonas kam?
Timas nusikvatojo. Frau Rikert juokėsi kartu su
juo.
- Juk aš ne tokia kvaila žąsis... ne, ne, aš žinau, kad
aš kvaila... bet vis tiek ne tokia, kaip jie manė. Juk aš
pirmoji kalbėjausi su Selek Bajum, kai jis čia paskambi­
no. Na, o tada tie slapukautojai man viską papasakojo.
Aš, be abejo, dėjausi nieko nežinanti. Išpūčiau akis,

305
suplojau rankomis ir sušukau: „Negali būūūti!" Žo­
džiu, patikėjo man tą paslaptį. Ir laiškelį parašiau aš.
Su lupa. Mokykloje mes kiauras dienas mokėmės taip
rašyti, kol išmokome. Oaš rašiau geriausiai. Kartą visą
romaną ant dviejų lapų surašiau! Tikrai tikrai!
- Negali būūūti! - nusijuokė Timas.
- Tai tu iš manęs juokiesi, begėdi!
Suskambo skambutis, ir frau Rikert paprašė Timą
pažiūrėti, kas ten atėjo. Tai buvo tas pats rusvaplaukis
berniukas iš viešbučio - visas nusiplūkęs jis stovėjo su
lagaminais rankose ir šypsojosi:
- Man liepta atgabenti jūsų daiktus, pone Taleri!
- Vakar jūs vadinote mane misteriu Braunu. Iš kur
jūs sužinojote, kas aš toks?
Berniukas vėl nusišypsojo.
- Jūs turbūt laikraščių neskaitėt?
- Ak, štai kas! - Timas truputį sumišo.
Po to jis kyštelėjo ranką kišenėn ieškodamas smul­
kių, bet rusvaplaukis papurtė galvą.
- Pasilikite sau, pone Taleri! Aš galiu uždirbti krūvą
pinigų, jeigu tik papasakosiu, kaip vakar nuviliojau tą
seklį. Ar jūs leisite?
Timas nusijuokė.
- Na žinoma, jeigu jau taip norit!
- Labai dėkui! Ar man įnešti lagaminus?
- Ačiū, aš pats įsinešiu. Tik pasakodamas neprikurk
ko iš nuotykių romanų.

306
 - Kad nereikės. Mano nuotykis įdomesnis negu ro­
manuose.
Jis padavė Timui ranką.
- Dar kartą linkiu daug laimės, Timai!
- Ačiū! Ir tau daug laimės!
Tarp dviejų baltų liūtų du berniukai paspaudė vie­
nas kitam rankas. Po to rusvaplaukis įšoko į automo­
bilį, kuris nuvežė jį atgal į viešbutį, o Timas įsinešė
lagaminus.
Dar tą pačią dieną Timas kartu su Džoniu, Kreši-
miru ir ponu Rikertu nuėjo pas notarą, seną frau Ri-
kert draugą. Ten laivininkystės verslovė „Hambur-
gas-Helgolandas", vadinama „HH", buvo lygiomis
dalimis užrašyta Džoniui, Krešimirui ir ponui Riker-
tui. Žinoma, reikėjo atlikti dar gausybę formalumų,
juk Timas jau nebebuvo milijonieriaus įpėdinis. Na,
vėliausiai po dviejų savaičių viskas būsią sutvarkyta,
pasakęs notaras.
Iš pradžių Timo draugai jokiu būdu nenorėjo priim­
ti tokios dovanos, tačiau Timas pareiškė, kad tada pa­
dovanosiąs kam kitam, ir jie sutiko. Ir net apsidžiaugė.
Ponas Rikertas buvo dar pakankamai stiprus valdyti
senojo Denkerio verslovę, o Džoniui ir Krešimirui, be
abejo, buvo maloniau dirbti stiuardu ir vairininku sa­
vuose laivuose negu svetimuose.
Kai visi keturi išėjo iš notaro kontoros (ji buvo netoli
geležinkelio stoties), Džonis paklausė:
- Ką tu dabar darysi, Timai?
307
 Timas parodė į dešinę.
- Štai tam senam name yra lėlių teatras. Jis mano. Iš
jo aš padarysiu keliaujantį lėlių teatrą.
- Juk tada tau reikės autobuso, - tarė Krešimiras.
- Ir kilnojamos scenos, - pridūrė Džonis.
- Ovisa tai padovanosime tau mes, - užbaigė ponas
Rikertas. - Ir be kalbų. Antraip galėsi pasiimti savo lai­
vininkystės verslovę!
- Gerai jau, gerai, - juokėsi Timas.
- Kaip man gera, kad turiu tris draugus, - rimtai
pridūrė jis.
- Ir Selek Bajų! - įterpė ponas Rikertas.
- Ir Selek Bajų, - tarė Timas. - Reikėtų jam nusiųsti
telegramą.
O netrukus tolimoje Mesopotamijoje senasis Selek
Bajus šypsodamasis skaitė:
VELNIOP MARGARINĄ! JUOKAS GAUNAMAS
UŽ DYKĄ. AŠJĮ JAUTURIU. DĖKOJUUŽ PAGALBĄ.
JŪSŲ TIMAS TALERIS
Taigi tą dieną pasibaigė mūsų istorija, kuri laikraš­
čių puslapiuose tik prasidėjo.
Ponas Rikertas vėl tapo laivininkystės verslovės di­
rektorium, Džonis vairininku, o Krešimiras stiuardu.
Apie baroną Sanomedą dabar visai nieko nebuvo
girdėti. Reikia manyti, kad daugiausia laiko jis pra­
leidžia užsidaręs savo pily Mesopotamijoj. Sako, jis
šalinasi žmonių, bet vis tiek dar sudarinėja pelningus
sandėrius.

308
 Ir apie Timą beveik nieko nežinia. Tikra tik tai, kad
jis kartu su frau Rikert sukūrė lėlių teatrui vaidinimą,
kuris vadinosi „Parduotas juokas". O paskui Timas
dingo iš Hamburgo; ir nė vienam reporteriui nepavyko
sužinoti, kur jis iškeliavo.
Tačiau Taleris paliko du pėdsakus. Vieno Vokietijos
didmiesčio kapinėse prie marmurinio paminklo kažkas
padėjo vainiką, ant kurio kaspinų buvo parašyta: „Aš
sugrįžau, kai vėl galiu juoktis. Timas."
Paskutinė žinia apie Timą atėjo iš to paties miesto
duonos krautuvėlės. Prieš keletą metų kažkoks manda­
gus jaunuolis atvėrė tos krautuvėlės duris. Šeimininkė
jo nepažino ir paklausė, ko svečias pageidauja. Tada
tas jaunikaitis nutaisė baisų veidą ir burbtelėjo: „Aš ap­
vogsiu hidroelektrinės direktorių, frau Beber!"
- Timai Taleri! - sušuko frau Beber.
Bet jaunasis ponas pridėjo pirštą prie lūpų ir tarė:
- Šššš! Neišduokite manęs, frau Beber! Aš - Enrikas
Grandicis, linksmiausio pasaulyje lėlių teatro savinin­
kas. O teatras pavadintas „Margarino dėžė".
- Kaip įdomu! - sušuko frau Beber. - Vakar visai
atsitiktinai aš pakliuvau į šį teatrą. Kažkoks nepažįsta­
mas žmogus atsiuntė man bilietą. O galbūt tai... - ji pa­
šnairavo į Timą. -...Galbūt tai koks nors pažįstamas?!
- Galbūt, - atsakė Timas, ir jo skruostuose atsirado
dvi gražios duobutės.

309
 - Ten rodė vaidinimą apie parduotą juoką, - kalbėjo
toliau frau Beber. - Man labai patiko. Paskui vis galvo­
jau ir galvojau...
- O ką jūs galvojote, frau Beber?
- Žinai, Timai, iš pradžių man buvo baisu, net šiur­
pas krėtė... Bet paskui aš tiek juokiausi, iki ašarų! Ir
tada pamaniau: „Kur žmogus juokiasi, velniui nėra
vietos!"
- Gerai pasakyta, frau Beber, - tarė jaunuolis. -
Tik šitaip velnio ir nusikratysi! Tik šitaip nulauši jam
ragus!

310
James Krtiss
 TURINYS

PIRMOJI KNYGA
PRARASTAS JUOKAS........................................ 7

ANTROJI KNYGA
POTVYNIAI IR ATOSLŪGIAI.............................91

TREČIOJI KNYGA
KLYSTKELIAI............................................... 179

KETVIRTOJI KNYGA
SUSIGRĄŽINTAS JUOKAS............................... 233

311
 Kriiss, James
Kr427 Timas Taleris, arba Parduotas juokas: [apysaka]/James Kriiss; iš
vokiečių kalbos vertė Alma Saulė Ločerienė; iliustravo Neringa
Žukauskaitė. - Vilnius: Alma litera, 2006. - 312 p.: iliustr.
ISBN 9955-24-165-9
Tai nuotaikingas pasakojimas apie paprastą, nuoširdų, gyve­
nimu besidžiaugiantį berniuką, kuris savo juoku bando nugalėti
visus gyvenimo sunkumus. Ryškūs veikėjai, intriguojantis siužetas,
lengvi, paprasti ir kiekvienam suprantami pagrindinio herojaus
samprotavimai, kas gyvenime svarbiau - turtas, valdžia ar mokė­
jimas juoktis.
UDK 830-93

James Kriiss
TIMAS TALERIS, ARBA PARDUOTAS JUOKAS

Iš vokiečių kalbos vertė Alma Saulė Ločerienė

Meninis redaktorius Agnius Tarabilda

Korektorės Violeta Baltušytė, Agnė Navickaitė
Maketavo Zita Pikturnienė
Tiražas 2000 egz.
Leidykla „Alma littera", A. Juozapavičiaus g. 6/2, 09310 Vilnius
Interneto svetainė: http://www.almalittera.lt
Spaudė ABspaustuvė „Spauda", Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius 56
Interneto svetainė: http://www.spauda.com
Džeimsas Kriusas (1926-1997) - garsus vokie­
čių rašytojas, sukūręs daugiau kaip 70 knygų
vaikams. Dvi iš jų išverstos į lietuvių kalbą. Tai
„Timas Taleris, arba Parduotas juokas", pagal
kurią buvo sukurtas meninis filmas bei „Mano
prosenelis, herojai ir aš", už kurią autoriui
įteikta H. K. Anderseno premija.
„Timas Taleris, arba Parduotas juokas" -
tai nuotaikingas pasakojimas apie paprastą,
nuoširdų, gyvenimu besidžiaugiantį berniuką,
kuris savo juoku bando nugalėti visus gyveni­
mo sunkumus. Si knyga atskleidžia nuostabią
mintį, kad juokas daro mus stiprius ir laisvus.

Apsilankyk www.knyguklubas.lt
• Rasi naujausių knygų
• Sužinosi, ką skaito tavo bendraamžiai
• Dalyvausi diskusijose