M E L V I N BURGESS

Vilko
kauksm as
Romanas

Iš anglų kalbos vertė

Eglė Kumiaitė

GIMTASIS
ŽODIS
UDK 821.111-93 Versta iš:
B11308 M e lv in Burgess
The C ry o f the W o lf
Lon don :
Andersen Press L td , 2011

Knygos leidimą rėmė

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

C o p y rig h t © M e lv in Burgess, 1990

© Eglė K u m žaitė,
vertim as į lie tu v ių kalbą, 2013
IS B N 978-9955-16-488-3 © „G im tasis žo dis“, 2013
Skiriu Owenui
 1

ulaikęs kvapą Benas T ilis gulėjo ant M o lo

S upės kranto. D iena buvo ram i ir

ta. Apačioje tykiai sroveno upė, o aplink žolėje

karš­

skubėdam i savo reikalais vos girdim ai šiureno ir

krebždėjo vabaliukai. Netoliese čiulbėjo liepsnelė,

o kaitri saulė kepino nugarą ir slėgė prie išdžiūvu­

sios purvynės. Benas būtų galėjęs ir užm igti, jei

nebūtų buvęs toks susijaudinęs.

D iena buvo bloga, bet ypatinga.

Rankose Benas laikė pistoletą. K ryžiukais iš­

raižyta medinė rankena buvo pritvirtinta storu

blankiu varžtu. Tvirtas vamzdukas juodas ir toks

sunkus, kad net skaudėjo riešą. Pistoletą Benas

rado tėvo daržinėje ir pavogė. Nors tai buvo ne

tikras, o tik pneum atinis pistoletas, vis tiek pa­

vojingas. Iš gana arti juo buvo įm anom a peršauti

daržinės duris, todėl Benui atrodė, kad jei pavyktų

7
 MELVIN BURGESS

nusitaikyti, galėtų ką nors ir nudėti. M ažus žvė­

riukus ar paukščiukus tikrai galėjai juo šaudyti,

todėl berniukas tylutėliai gulėjo ant upės kranto.

Jis medžiojo vandens žiurkes.

Benui tebuvo dešimt m etų ir ištverti ram iai

jam sunkiai sekėsi. Atrodė, kad net kvėpuoda­

mas sukelia baisiai daug triukšm o. Snaudžian­

tis upės krantas buvo pavojingas, tad berniukas

ir bijojo, ir jaudinosi. G aliausiai pastebėjęs rudą

snukutį, pratisai, tyliai atsiduso, - jau du padarė­

lius buvo pabaidęs, - atsargiai pasuko pistoletą ir

nusitaikė į žvėriuką. Šis tupėjo, gražiom is letenė­

lėmis valydamasis ūsiukus, šukuodamasis dailų

snukučio kailį, trindam as akutes ir dairydamasis

į visas puses. Benas jau buvo nusitaikęs, bet prieš

iššaudamas nesusilaikė nepatikrinęs, ar kas ne­

žiūri. Nors gulėjo taip tyliai, kad niekas nebūtų

galėjęs prisėlinti neišgirstas, vis vien greitai dirs­

telėjo per petį. K a i atsigręžė, vandens žiurkė buvo

prapuolusi.

- O i, - tyliai sudejavo.

Šitaip susijaudinus vėl gulėti ram iai buvo tik­

ra kankynė. Saulė pro tankius šviesius plaukus

kaitino sprandą. Prisimerkus pistoletas tarsi iš­

8
 VILKO KAUKSMAS

nykdavo, likdavo tik karštis, upė, karkluose pa­

sislėpusios liepsnelės čiulbesys ir tylus vabzdžių

krebždėjimas - ram i saulėta diena.

Benas atsimerkė. Priešais, pakrantės dum ble,

tupėjo vandens žiurkė - puikus taikinys. K a ip

ir anoji, ši prausėsi galvą, atrodė kaip voverė -

darbšti, švari ir daili, tarsi gyvybe alsuojantis

kam uoliukas. Nenorėdam as pakartoti klaidos,

Benas nebesigręžiojo. Šį kartą galvojo vien apie

tai, kad turi nušauti tą m ažuliukę. Vandens žiur­

kė pajuto pavojų, nuleido priekines letenėles ant

purvo - per vėlai. Benas iššovė - ffffffiuuuuuu -

plium pt! - per upę nubangavo vandens ratilai,

žiurkė dingo.

- Nekoks šūvis, ar ne? - už nugaros pasigirdo

vyriškas balsas.

Benas akim irksniu atsisuko, tarsi pats būtų

buvęs pašautas. Ten stovėjo neaukštas vyriškis.

Jis šyptelėjo, suglebusiuose skruostuose pasiro­

dė duobutės. V irš siauros lūpos puikavosi lygiai

ir tiesiai pakirpti dailūs ūsiukai, o glotni oda ir

ramus veidas blizgėjo nuo prakaito. Prie jo batų

tupėjo balta kalytė kreivu snukiu ir šleivomis ko­

jom is. Tupėjo persikreipusi, tarsi sužeista.

9
 MELVIN BURGESS

- Č ia m ano pistoletas, — sumelavo Benas.

Vyriškis žvelgė į jį tylom is ir šypsojosi. Benas

nurijo seiles, svarstydamas: gal atsistoti ir nueiti?

Iš vyro išraiškos negalėjai suprasti, ko tikėtis.

Geriau jau išbartų, nei tylėtų.

- Iš kur atsiradote? - maldaujamai paklausė

Benas.

T ik ra i buvo keista. To kią tykią dieną galėjai

girdėti po žolę ropinėjančius vabalus. K aip jis su­

gebėjo prisiartinti?

Vyras ištiesė ranką:

- D u o k pistoletą.

Benas padavė.

- Ir kulkas.

Užtaisė ginklą ir pažvelgė pro ta ik ik lį. Tada

iššovė į krūmus.

- Sauna į kairę, - pareiškė.

M atydam a šeim ininko rankose pistoletą, ka­

lytė atsistojo, ir Benas išvydo, kad viena priekinė

jos koja trumpesnė.

- Jos uoslė geriausia iš visų šunų, - tarė nepa­

žįstamasis. Kalbėdam as jis neatitraukė akių nuo

krūm ų ir visą laiką kaip katė sukiojo galvą. - Ją

sukandžiojo hiena. Ji sekė hienos pėdsakais ir

IO
 VILKO KAUKSMAS

taip įsijautė, kad tiesiog atsitrenkė iš nugaros. Jei

nebūčiau atbėgęs iš paskos, būtų buvusi lavonas.

Benas pažvelgė į vyriškį.

- Jūs medžiotojas? - paklausė.

U žu ot atsakęs, vyras vėl iššovė iš pistoleto į

krūm us. Kalytė sušnirpštė ir krustelėjo.

- Paim k, Džene, - paliepė šeim ininkas, ir ji

nulėkė, puolė per vandenį į krūm us ir po aki­

m irksnio grįžo, laikydam a nasruose negyvą žvir­

blį, kurį paguldė vyriškiui po kojom.

- Taiklus šūvis! - nenoromis tarstelėjo Benas. -

O ji - tikras m edžioklinis šuo!

Benui šis vyras nepatiko, bet darė įspūdį. Šiaip

ar taip, apie policiją ar tėvą jis neužsim inė, to­

dėl berniukui atrodė, kad reikia pasakyti ką nors

malonaus.

O dabar jis norėjo pam atyti daugiau.

- Pykštelkite dar kartą, nušaukite dar ką

nors, - paprašė.

Vyras vėl užtaisė pistoletą ir apsidairė. Mostelėjo

į dygiųjų slyvų krūm yną šiek tiek toliau pasroviui.

- M a ta i ten ką nors? - paklausė.

Benas nieko nematė. Vyriškis darsyk iššovė iš

pistoleto, o kalytė vėl šleivodama nulėkė per van-

II
 MELVIN BURGESS

denį į tankum yną. G rįž o nešina kitu paukšteliu ir

tvarkingai paguldė šalia pirm ojo. Vyras linktelėjo.

Benas pažvelgė į paukštelį. Praviras snapas su­

teptas krauju. Plunksnos ant kaklo, kur įsmigo

kulka, susitaršiusios, sulipusios į kruviną kuokšte­

lį. K rū tin ė taip pat raudona, tačiau ne nuo kraujo.

- Betgi čia liepsnelė, - ištarė jis. Ta i sakyda­

mas suvokė, kad iš krū m ų nebegirdėti paukščio

giesmės.

Vyras gūžtelėjo.

- Kodėl tau gaila liepsnelės, o žvirblio ne? -

paklausė jis.

Benas patraukė pečiais.

- K ad jos gražesnės? - vyriškio balse buvo justi

patyčia. - D ė l to jas tik dar labiau verta žudyti.

- J ū s tikrai nušovėte hieną? - pasiteiravo Be­

nas. - Afrikoje? G a l medžiojote liūtus?

Vyras vėl linktelėjo:

- Šaudžiau liūtus, dram blius, hienas, bege­

m otus. ..

- Ir raganosius?

- Raganosius... tigru s...

- Tigrus? - Benas net žioptelėjo susižavėjęs. -

T ik ra i šaudėte tigrus? Ir kiek nušovėte?

12
 VILKO KAUKSMAS

- Daugiau nei bet kuris mano pažįstamų, —

šypsojosi vyras.

- Meluojate, - Benas vėl ėmė abejoti atėjūnu.

Nesuprato, ar žavėtis juo, ar nekęsti. - T ig ra i sau­

gom i, juos šaudyti draudžiam a.

- K a ip ir liepsneles, - atsakė M edžiotojas.

- M edžiosite gyvūnus ir mūsų šalyje? - pa­

klausė Benas.

Vyras nerūpestingai num ojo ranka:

- Č ia nebeliko gyvūnų, kuriuos būtų verta

m edžioti.

- Dabar negalima medžioti net lapių, - tarė Benas.

Vyras nusišiepė.

- Galėtum ėte m edžioti vilkus! - staiga sušuko

Benas.

Vyras pažvelgė į jį nustebęs. Kas gi nežino, kad

Anglijoje v ilk ų nebėra. Paskutinis vilkas buvo ap­

tiktas ir nudėtas prieš penkis šimtus metų.

- Kas tau sakė, kad čia yra vilkų? - paklausė

Medžiotojas.

Berniukas, pasijutęs kaltas, tik sumurmėjo:

- T ė t is man parodė. T a i paslaptis. Jie vaikšto

apie mūsų ūkį. Tėtis kartais padeda jiems maisto

likučių, bet jie niekada neliečia... Jų ten daugybė...

13
 MELVIN BURGESS

- Parodyk m an kokį, - tarė vyras, - ir aš tau

jį nušausiu.

Beno veidas apsiniaukė. Atrodė priblokštas.

M edžiotojas pralinksm ėjo. Regis, vaikas iš tiesų

tik i tais vilkais.

- J e i rasiu vilkų , išgalabysiu. Visus, - pasakė

vyras, norėdamas, kad būtų dar baisiau.

Benas pasimuistė. Atrodė, tuoj pravirks.

- M a n metas, - jis pasisuko eiti, bet vyras pa­

šaukė jį atgal.

- Nepasiimsi? - ištiesė pistoletą ir kulkas.

Kalytė prie jo kojų nusižiovavo. Benas nieko

nesakydamas pažvelgė į pistoletą.

- M a n jį išmesti? - paklausė M edžiotojas.

Tyla. Benas nenorėjo iš jo nieko im ti - o ypač

pistoleto.

- Jei jis tavo, - nem aloniai ištarė vyras, - tėvai

turbūt klaus, kur pradanginai.

Benas prisliūkino paim ti pistoleto su k u lk o ­

mis. Vyras padavė jam ginklą, bet nepaleido iš

rankų. Pakėlė antakius, tarsi kažko lauktų. Benas

matė blankiai šviečiančius jo dantis, kaip tas d i­

delis varžtas pistoleto rankenoje.

- A čiū , - pasakė.

14
 VILKO KAUKSMAS

Medžiotojas paleido pistoletą. Netaręs nė žo­

džio apsisuko ir nuėjo, persikreipęs šunytis nu­

sekė iš paskos, o berniukas taip ir lik o stovėti su

pistoletu.

- T ik nešaudyk vilkų! - per petį šūktelėjo vyras.

Benas nuspyrė negyvus liepsnelę ir žvirblį į

vandenį ir pasuko namo.

 2

^ V ^ k e d ž io to ja s važiavo iš d alykin io susitiki-

* A 4/ m o ir sustojo tik įkvėpti gryno oro. E i­

damas upės pakrante atgal mašinos lin k , akim is

nesąm oningai tyrė žemę, ieškodamas gyvūnų

pėdsakų. Gaudydam as garsus sukiojo galvą tai

į vieną, tai į kitą pusę. Buvo taip įpratęs sekti ir

ieškoti la u kin ių gyvū n ų p a liktų žym ių, kad nie­

kada nesiliaudavo, nors ir nesitikėjo rasti jokio

žvėries.

Sugrįžęs į mašiną nutarė nusipirkti maisto,

taigi nuvažiavo į kaim o parduotuvę m aždaug už

kilom etro. Ten užsim inė sutikęs berniuką, šau­

dantį vandens žiurkes prie upės, iš apibūdinim o

pardavėja jį atpažino. Pažadėjo pranešti tėvams.

Tuom et Medžiotojas papasakojo, ką Benas jam

sakė apie vilkus, ir, jo nuostabai, pardavėja nu­

raudo ir sučiaupė lūpas, atrodė priblokšta. Vieną

16
 VILKO KAUKSMAS

jaudinančią akim irką jis patikėjo, kad tikrai yra

vilkų , ir juos būtų galim a nužudyti.

V ėl išėjęs j saulėkaitą Medžiotojas negalėjo pa­

tikėti, kad buvo toks kvailas. V ilk a i pietų A n g li­

joje! Ir vis dėlto kaip Benas jam apie tai pasakojo -

o dabar ši moteris - tikrai kažkas atrodė ne taip.

Prisim inė, kad Benas m inėjo vilkus ateinant

prie tėvo ūkio. Pardavėja jau išdavė jam pavardę.

Paklausęs praeivio sužinojo, kaip ten nuvažiuoti.

Nusprendė užsukti ir pašniukštinėti. G a lb ū t at­

ras ką nors įdomaus.

T o li važiuoti nereikėjo. M ašin ą pastatė greitkelio

pakraštyje ir išlipęs su D žene nuėjo m ažu keliu­

ku, galim a sakyti, takeliu, vedančiu į ūkį, kur

gyveno Benas su tėvais. Gyvatvores puošė dau­

gybė laukinių rožių, dūzgė vabzdžiai. Buvo jau

vėlyva popietė, ore tvyrojo ilgos, karštos dienos

tvaikas ir tirštas aromatas nuodingųjų šunpetrių,

didžiuliais baltais skėčiais augančių šalia tako. Iš

tolum os vis atsklisdavo šuns lojimas — kokio nors

ūkio šuns, pagalvojo M edžiotojas.

Priėjęs ūkį pro medžius apžvelgė namą. M atė

Beną, vieną besitrainiojantį apie nam o laiptus.

17
 MELVIN BURGESS

Atrodė sunerimęs. Tėvas darbavosi ūkiniam e

pastate, kažką atsidėjęs kalė plaktuku ir jo tauk­

šėjimas tingiai sklaidėsi kiem o tyloje. Nam uose

suskambo telefonas. M edžiotojas pamanė, kad

galbūt skambina pardavėja pranešti apie Beną.

Šeim ininkui pajudėjus, Dženė pritykino prie

jo kojų ir tyliai, greitai sekė iš paskos. Stengdama­

sis, kad jo nepam atytų, Medžiotojas tarsi šešėlis

slinko pro ūkio pastatus, kol kelias virto žvyruo­

tu pėsčiųjų takeliu. Tada atsipalaidavo ir nesku­

bėdamas, susikišęs rankas j kišenes žingsniavo

taku, akim is tyrinėdam as žemę. Retkarčiais su­

stodavo apžiūrėti pakelės augalų ar drėgnuose

tako pakraščiuose p a liktų žym ių. Vienoje tako

pusėje augo nedidelis miškelis, už kurio driekėsi

ganykla, už jos - kitas miškas. Kitoje pusėje ža­

liavo kopūstų laukas, besitęsiantis iki M o lo upės.

U ž kalvos leidosi saulė, mesdama ant upės ilgus

m edžių šešėlius ir plonais pasvirais tvoros kuolų

šešėliais m argindam a taką.

Medžiotojas priėjo vietą, kur palei takelį srove­

no po liūties likęs upelis. Kažkas patraukė jo akį ir

jis pasilenkė pažiūrėti atidžiau, kraipydamas galvą

ėmė tyrinėti purvą. Paskui pasirėmė į šlaunis, kad

18
 VILKO KAUKSMAS

ištirtų letenos įspaudą išdžiūvusiame anksčiau

vandens apsemtos vėžės purve. Dženė sustojo ir

atidžiai stebėjo, kaip šeim ininkas ieško žemėje

daugiau žym ių. Lauko pakraštyje augančiuose

žalumynuose jis aptiko purvo pėdsakų ir per šlau­

nis siekiančią žolę ir gėles nubrido paim ti kelių

plaukelių nuo spygliuotos vielos, po kuria bandė

prasisprausti kažkoks žvėris pilkai auksiniu kailiu.

M edžiotojas žvelgė per kopūstų lauką į toliau

stūksančius miškus.

- V ilkas, - ištarė jis.

Apsisuko ir grįžo dar kartą apžiūrėti žvėries

pėdsako purve. Jusdam a jo susijaudinim ą, D ženė

pritūpė ir ėmė atsargiai vizginti uodegą.

- V ilkas, - pakartojo Medžiotojas. - Be jokios

abejonės. N eįtikėtina.

Visą gyvenim ą M edžiotojas žudė retus ir egzoti­

nius gyvūnus. Nesvarbu, ar žvėris pavojingas, ar

ne, ar sunku jį susekti, ar ne. M edžioklė jam ne­

buvo šiaip pramoga. Jam rūpėjo tik tai, kad gro­

bis būtų retas - kuo retesnis, tuo smagiau nudėti.

O labiausiai jį džiugino, jei pavykdavo nušauti

gyvūną, kurio dar niekas nebuvo sumedžiojęs.

19
 MELVIN BURGESS

Prisim inė vaikystėje skaitęs knygą apie pasku­

tinius Anglijos vilkus. Knygoje buvo nurodytos

datos, kada žuvo paskutiniai vilkai, ku r juos

pašovė, kas juos nužudė. M edžiotojo m anym u,

tokia garbė buvo neprilygstama. N u d ob ti pasku­

tin įjį. Kažkas nugalabijo paskutinę Anglijos meš­

ką, kažkas - paskutinį bebrą. Jei padarai ką nors

pirmas, po tavęs dar daugybė žm onių tai pakar­

tos, bet jei paskutinis, tam pi išskirtinis, būtent to

Medžiotojas labiausiai troško.

M edžiotojas dar kartą apžiūrėjo pėdsakus.

„Turbūt jis iš kažkur pabėgo“, - tarė sau. Tačiau

suprato, kad tai - tikras laukinis vilkas. Jam buvo

tekę m atyti įvairiausių v ilk ų pėdsakų visame pa­

saulyje, todėl žinojo, kad kiekvienos v ilk ų rūšies

jie šiek tiek skiriasi. Šių Anglijos v ilk ų pėdsakai

taip pat buvo kitokie. M a ži ir dailūs, putliais

apvalainais pirštais, susiglaudusiais aplink savitą

dobilo formos leteną. Tokios rūšies vilko jam dar

neteko sutikti.

Pašaukė Dženę apuostyti pėdsakų. M ed žio to ­

jas atidžiai apžiūrėjo augalus abiejose tako pusėse

ir peršoko per spygliuotą vielą į kopūstus. Dženė

lakstė pirm yn atgal perdžiūvusiu lauko pakraščiu,

20
 VILKO KAUKSMAS

uostinėdam a žemę tarp nukeipusių geltonų p ikt­

žolių, atsilaikiusių prieš ū kin in ko purškiam us

chem ikalus. N etrukus ji šlubčiodam a patraukė

tarp kopūstų. Kvapas jau buvo išblėsęs, vyras su

šunim i lėtai ėjo į priekį, dažnai sustodamas pati­

krin ti augalų arba palūkėti uostinėjančios kalytės,

kol toji įsitikindavo, ku r sukti toliau. Pėdsakai

buvo painūs, kryžiavosi su kitais, grįždavo atgal ir

visaip klaidino. Tačiau jiems pavyko įveikti lauką

ir pasiekti upę. Perbridusi upę Dženė ėmė laksty­

ti į visas puses, kol vėl užuodė kvapą. G reitai m o­

kydam asi v ilk ų bėgim o gudrybių kalytė vedė per

ganyklą medžiais apaugusios kalvos viršūnės lin k .

Tu o metu, kai M edžiotojas atrado paskutinius

Anglijos vilkus, jų skaičius siekė apie septynias­

dešimt gyvūnų - iš viso septynios rujos. Per šimt­

mečius v ilk ų skaičius augo ir mažėjo, kartais jų

tebuvo keturiasdešimt, o dviejų šim tų niekada

nebuvo perkopęs. Penkis šimtus m etų jie gyveno

slapstydamiesi, nuolatos bėgdami, balansuodam i

ties išnykim o riba, ir dažniausiai apie juos neži­

nojo joks žmogus. Koks ūkininkas ar kaim ie­

tis nusistebėdavo, ką čia veikia tie keisti šunys,

21
 MELVIN BURGESS

kuriuos retkarčiais tenka pam atyti. T ik labai re­

tai kas nors susivokdavo, kad tai tikri vilkai, ir

perduodavo šią žinią iš kartos į kartą, kol ji vėl iš-

blėsdavo. Kaim elyje, kuriam e gyveno Benas, apie

vilkus žinojo tik keletas žm onių. M edžiotojui pa­

sisekė sutikti du iš jų tą pačią dieną.

K a ip išgyveno šie žvėrys?

Jų protėviai atkeliavo iš Anglijos šiaurės, kur

gyveno paskutiniai vilkai, m edžiojami su kardais,

ietim is ir dalgiais, strėlėmis, šunim is, ugnim i ir ga­

liausiai šautuvais. V ilk a i buvo išnaikinti - vienas

po kito, šeima po šeimos, kol išliko tik gudriausi

ir atsargiausi gyvūnai. Tuos keletą paskutiniųjų

šunim is išvijo iš Kam brijos į pietus - į Lankašy-

rą, į rytus - į Jorkšyrą, o paskui ir vėl į pietus.

Vos atsikračius vienų medžiotojų, atsirasdavo kiti.

G aliausiai ši ilga m edžioklė nuvijo paskutinę v il­

kų gaują toli į pietus, kur jau šimtus m etų v ilk ų

niekas nebuvo matęs nei girdėjęs. Sūnys ant jų

nebelojo, jau buvo pamiršę vilko kvapą. Žm onės

nebešaukė. Į pietus nuo Londono esančiuose kai­

muose, kur paskutiniai vilkai buvo sum edžioti

prieš keletą am žių, niekas nebežinojo, kaip jie iš

viso atrodo. Jei kas nors, išmanantis apie vilkus, ir

22
 VILKO KAUKSMAS

pamatydavo juos, greit išmesdavo iš galvos m intį,

kad būtent čia galėtų būti šių laukinių žvėrių.

T ik vilkai niekada nepamiršo, koks pavojingas

Žm ogus. Praėjo šim tai m etų, tačiau kiekvienas jų

nešiojosi prisim inim ą, ką reiškia seniai girdėtas

riksmas „Vilkas! Vilkas!..“, šūviai naktį, skalijan­

tys šunys ir negailestingi, susijaudinę suaugusių­

jų ir vaikų šūksniai. Jie bėga, šliaužia per šlapius

laukus, keberiojasi uolom is, lekia tarp nam ų, kol

im a rodytis, kad trūks plaučiai, jaučia, kaip svai­

dom i akmenys talžo šonkaulius, kaip skyla galvos

kiaušas, mato vis arčiau besiplaikstančias dervos

deglų liepsnas... o tada juos žu d o ... jie užuodžia,

kaip svyla kailis, kaip čirška mėsa ir kaulai, o

išdegintas urvas virsta a n g lim i... mato, kaip iš­

meta jų jauniklius, daužo ir trypia su žeme, kaip

teka tirštas kraujas po atviru d a n g u m i... jaučia,

kaip lazdomis pliekia šonus, laužydam i kaulus,

be atvangos...

Jie išmoko būti nematomi. Niekada nem edžio­

jo nam inių gyvulių, m aitinosi tik lau kin ių gy­

vū n ų mėsa. U žtik ę avių bandą, apeidavo aplink.

N uolat keliaudavo, niekuom et neužsibūdavo toje

pačioje vietoje ilgiau nei kelias dienas.

23
 MELVIN BURGESS

Jiems pasisekė, kad tiek šim tm ečių išlaikė savo

paslaptį. Juos išdavė tik dabar, ir pirm ą kartą juos

surado pašalietis.

Į m ašiną M edžiotojas grįžo po dviejų naktų.

L ijo , ir kopūstų laukas buvo virtęs perm irku­

sia m olyne. K e liu k u jis nebėjo, nužygiavo tie­

siai greitkelio lin k , nesustodamas vis trepčiojo,

kratydam as nuo batų purvą, ir retkarčiais pa-

slysdavo, nes susikūprinęs ant pečių nešė sunkų

svorį, suvyniotą į juodą polietileną. Susišiaušusi

ir išvargusi D ženė sekė iš paskos. Išlindo jis už

keleto m etrų nuo m ašinos, tebestovinčios pake­

lėje, ir kai lip o per vielą, jo veidą apšvietė kelio

žibintas. Smakras apžėlęs barzda, oda sudrėkusi.

Veidas be jokios išraiškos, tačiau iš vidaus švy­

tintis pasitenkinim u.

N ešu lį nudrėbė į purviną pakelę, o pats ėmė

grabinėti kišenėje raktų. Vėjas pakėlė polietile­

no kraštą ir žibintas apšvietė M edžiotojo aukos

snukį.

T a i buvo tas pats žvėris, palikęs pėdsakus ant

takelio. Tamsus vilkas aukso spalvos plaukais

aplink snukį. Kraujas džiūvo tarp dantų ir nuo

24
 VILKO KAUKSMAS

ausies lėtai varvėjo į pakelės žolę. U ž ausies žiojė­

jo graži apvali skylė. V ilkas tebebuvo šiltas. Pasti­

pęs vos prieš kelias valandas.

Medžiotojas suvyniojo kūną į antklodę, pagul­

dė į mašinos bagažinę ir nuvažiavo išsim audyti

karštoje vonioje ir išgerti - atšvęsti savo pirm ojo

lau kin io Anglijos vilko.

 3

ieną ram ų šerkšnotą žiemos rytą, praėjus tre­

V jiems metams po pirm ojo M edžiotojo la im i­

kio, didelis dram blotas labradoras, vardu M aikas,

išbėgo palakstyti su šeim ininku. K a ip ir kie­

kvieną rytą risnodamas tuo pačiu taku, pasiekęs

ganyklos kraštą M aikas pasuko ir išvydo keistą

šunį. Stabtelėjo įsižiūrėti atidžiau. G yvūnas buvo

aukštas, liesas ir labai keistai elgėsi, vaikštinėjo

pirm yn atgal po krūtinę siekiančias aukštas su­

džiūvusias žoles, pritraukęs snukį prie krūtinės,

šniukštinėjo įbedęs akis į žemę. Staiga pašoko

kaip įgeltas. Nustebęs M aikas kilstelėjo antakius.

Anas šuo šovė žemyn tarsi nerdamas į vandenį ir

kažką ištraukė iš žemės, paskui vėl ėmė stypinėti

tarp aukštų žolių.

M aikas papurtė galvą ir vėl įsižiūrėjo. N iekada

anksčiau nebuvo matęs, kad šuo taip keistai elg-

26
 VILKO KAUKSMAS

tusi. Am telėjo, tačiau, jo pasipiktinim ui, šuo be­

veik nepažvelgė j jį. S eim in in ku i pasukus artyn,

M aikas įsitempė, keletą kartų smarkiai ir garsiai

sulojo, o paskui iškėlęs snukį, išdidžiai vizgin­

damas uodegą stovėjo ir laukė, kas po šio d id in ­

go poelgio nutiks. Tačiau tasai šuo buvo dingęs.

M aikas įtariai apsidairė. Įsitikinęs, kad šuo nesto­

vi už nugaros ar šalim ais, nuėjo apuostyti vietos,

kur ką tik matė keistąjį padarą.

- Eikš, M aikai! - linksm ai pašaukė šeimininkas.

M aikas nekreipė dėmesio ir paknopstom is nu­

šuoliavo prie paparčių. Vos neužvirto ant tupinčio

gyvūno, pasislėpusio tarp žolių. N u olan kiai, ty­

liai atsidusęs žvėris atsistojo ir leidosi apuostomas.

M a ik o šeim ininkas atsigręžė per petį ir pamatė,

kad jo labradoras uostinėja keistą šunį, žvelgiantį

skvarbiu, smalsiu, beveik gąsdinančiu žvilgsniu.

Seim ininkas stabtelėjo įsižiūrėti.

M aikas įtariai atsitraukė. Nem atyto šuns kva­

pas buvo kažkoks kitoks. M aikas nusprendė pa­

m ėginti pažaisti ir vizgindam as uodegą prigludo

prie žemės. Keistasis šuo pažvelgė į jį. M aikas pa­

bandė suloti padrąsindamas, tačiau nuskambėjo

nei šiaip, nei taip. Jis nuleido uodegą. D a r kartą

27
 MELVIN BURGESS

amtelėjo, suurzgė ir susimąstė. Staiga pasijutęs vi­

siškas kvailys, M aikas atsitraukė, apsisuko ir nu­

risnojo per lauką pas šeim ininką, stengdamasis

neprarasti drąsos.

- N ieko tokio, drauguži, - šeim ininkas pakasė

jam paausius.

Dėkingas M aikas sušnirpštė ir sukdamas su

šeim ininku už kam po, nors ir susierzinęs, panieki­

namai žvilgtelėjo per petį atgal. Šuo buvo dingęs.

Eidam as vyras žvalgėsi, tikėdamasis pam atyti

kokį triušį, gal ir kiškį. Išvydęs lapę, tą rytą būtų

buvęs neapsakomai laim ingas, jį būtų nudžiugi­

nęs ir barsukas. N ežinojo, kad ką tik matė vieną

rečiausių gyvūnų pasaulyje. Tačiau jei būtų žin o­

jęs, kad vaikšto apsuptas v ilk ų gaujos, turbūt tą

ankstyvą rytą nebūtų jautęsis toks saugus.

Tuo tarpu vilkam s grėsė pavojus visiškai išnyk­

ti. Jų taip sumažėjo, kad vargu ar buvęs skaičius

galėjo kada atsistatyti. Prieš trejus metus buvo

septynios rujos, iš jų lik o tik dar vienas būrys -

šeši gyvūnai, besislepiantys Glosteršyre, D in o

miške. D abar M edžiotojas žinojo, kur jie yra, ir

manė, kad galėtų bet kuriuo metu juos susekti.

Pirm iausia jis ketino išnaikinti šią gaują.

28
 VILKO KAUKSMAS

Prieš trejetą m etų vyrą su šunim i būtų apsupę

vienuolika vilkų. D abar beliko keturi, pasislėpę

už m edžių, žolėje, po krūm ais, laukiantys, kol

šeim ininkas su šunim i dings iš akių.

Jiems išnykus ryto m igloje jauna vilkė, kurią

matė M aikas, pakilo iš slėptuvės ir vėl ėmė keistai

stypinėti po žolę. Ji m edžiojo peles, jas laukiniai

vilk a i daugiausia ir ėda. Per pusvalandį sugavo

penkiolika - tiek visai užtenka pasisotinti netgi

vilk u i. Joks šuo nebūtų sugalvojęs ėsti pelių, grei­

čiausiai nė nebūtų sugebėjęs jų pagauti.

K iti vilkai gulėjo apsupę ją ratu, stebėdami, ar

nesiartina koks žmogus ar kitas pavojus. Baigusi

m edžioti jaunoji vilkė pritūpė ir nusėlino į slėp­

tuvę po tankiais dygliakrūm iais, kur atsigulusi

ilsėjosi nuostabi kreminės ir sidabro spalvos vilkė.

T a i buvo Sidabraplaukė, gaujos vadė. A n t šaltos

ledinės žemės tįsojo sunkus jos pilvas. Sidabra­

plaukė laukėsi. Jau n ikliai turėjo pasirodyti jau šią

savaitę.

Atsigulusi šalia vadės jaunoji vilkė staiga ėmė

tam pytis, žiaukčioti ir pusę savo grobio išspjovė

ant žemės priešais Sidabraplaukę, o ši tuoj pat vis­

ką sučiaumojo.

29
 MELVIN BURGESS

A tlik u si užduotį jaunoji vilkė nušliaužė ir at­

sigulė atokiau žolėje. Toliau, prie ganyklos, iš už

sudžiūvusių žolių kuokšto šalia senos tvoros, iš-

baidydamas pulkelį gretimais kirm inus lesiojusių

kovų pakilo kitas žvėris. T a i buvo nedidelio ūgio

stambus, tvirto sudėjimo vilkas su gražiu aukso

ruožu, juosiančiu pečius ir kaklą. Jo snukį tarsi

kaukė dengė šviesus auksinis kailis.

Sis vilkas, vardu Vylius, valandėlę pasistypčio­

damas vaikščiojo po žolę, paskui jam tarsi nusi­

bodo ir jis ėmė voliotis ant nugaros. Stabtelėjo su

nuostaba akyse ir inkščiodam as bei dūsaudamas

ėmė kvailiausiai raitytis ir rangytis. Atrodė, tarsi

jam kažkas būtų atsitikę.

Lauke besibūriuojantys kovai tikrai taip pa­

manė, ėmė šūkčioti ir kranksėti tarpusavyje.

K a i kurie nustojo lesioti nuo žemės kirm inus ir

susidomėję pakėlė galvas. K iti prišokavo arčiau,

kranksėdam i, tarytum juoktųsi. Vylius atrodė ti­

krai absurdiškai.

K ad ir kas jam būtų nutikę, regis, darėsi dar

blogiau. Daužydam as ir trūkčiodam as uodega

ėmė šokinėti aukštyn. A k im irk ą pagulėjo ram iai

ir vėl ėmė trūkčioti. Susirietė į kam uoliuką, tar­

30
 VILKO KAUKSMAS

si būtų bloga, porą kartų sužiaukčiojo ir ėmė be

perstojo sukdamasis rateliu kvailai vaikytis savo

uodegą.

Kovai žiopsojo j vilk ą ir apstulbę dairėsi vienas

į kitą. K ad geriau m atytų, trejetas paukščių p a ki­

lo į orą ir nusileido už dvidešimties metrų. Vylius

vis labiau ėjo iš proto, tad paukščiai, šaipydamiesi

ir karksėdami, neatitraukdam i akių nuo ju o kin ­

go žvėries, prislinko dar arčiau. Kovai vis artinosi,

o Vylius vis labiau kvailiojo - tik staiga aukštai

stryktelėjęs nusileido tiesiai į paukščių būrelio v i­

durį. Kovai suklykė ir suplasnoję sparnais nuskri­

do, tačiau vienas nebesuspėjo. Pusryčius Vylius

sugavo labai lengvai.

Tačiau pusryčiai buvo skirti nejam. Nenorėda­

mas, kad jį pam atytų, taip pat prigludo pilvu prie

žemės ir su dovana nušliaužė po dygliakrūm iais

pas Sidabraplaukę. A k im irk ą abu vilk a i gulėjo

suglaudę nosis, bučiuodam iesi drėgnais liežuviais

ir apsikabinę priekinėm is letenomis, paskui V y ­

lius pasitraukė ieškoti pusryčių sau. Juodu buvo

pora. V ilk a i poruojasi visam gyvenim ui. Sidabra-

plaukė jau kartą lik o našle - vis per tą M ed žio to ­

ją. V y liu i tai turėjo būti pirm ieji jaunikliai, tad jis

31
 MELVIN BURGESS

ir didžiavosi, ir jaudinosi, tarsi vilkiukas, pagavęs

pirmąją pelę.

V y liu i papusryčiavus, reikėjo keliauti toliau.

Sidabraplaukė sunkiai pakilo iš savo slėptuvės

po dygliakrūm iais. V ylius pribėgo prie vilkės, ta­

čiau ši tyliai suurzgė ir jis pasitraukė. Jei p akliū tų

į pasalą, geriau nebūti per arti vienas kito. Si­

dabraplaukė pasipurtė ir patraukė per paparčius

ir aštrius dygliakrūm ius, per upeliuką į karvių

ganyklą. Gaujos nariai vienas paskui kitą sekė

jai įkandin.

Buvo žiema, pats sausio šaltymetis. Žem ė kie­

ta kaip akm uo, o sušalusi žolė lūžinėjo jiems po

kojų. V ilk a i tyliai praslinko pro karves - tarsi

praeities vaiduokliai, kuriuos A n glija seniai išžu­

dė ir pam iršo. Į pietus ganykla leidosi per nuo­

laidžias kalvas lin k ū kio ir upės, kur prieš treje­

tą metų mažasis Benas papasakojo M ed žio to ju i

apie vilkus.

Toji Sario grafystės dalis, kur Beno tėvas augino

javus ir ganė galvijus, per amžius priklausė v il­

kams, paprastai tuo taku jie praeidavo du tris

kartus per metus. Tačiau dabar šiuo keliu Sida-

32
 VILKO KAUKSMAS

braplaukė vedė savo gaują pirm ą kartą nuo tada,

kai M edžiotojas pradėjo žudynes - pašovė A u k -

sasnukį, pirm ąjį Sidabraplaukės patiną.

Žuvus Auksasnukiui — ik i šiol su v ilk ų žudynė­

mis nė vienam iš jų nebuvo tekę susidurti - gaujos

vadė ėmė greitai veikti. Ji vedė vilkus per Saseksą į

vakarus, tuomet neįprastai skubiai - į H am pšyrą,

o paskui į šiaurę, ik i pat Viltšyro. V ilk a i griebėsi

įvairių gudrybių bandydam i atsikratyti juos už­

griuvusios nelaimės, tačiau Medžiotojas vis tiek

juos susekdavo ir suspėdavo nužudyti kokį trejetą,

kol jie vėl pabėgdavo. Tada M edžiotojas surasda­

vo kitą gaują. Sidabraplaukės gauja išsigelbėdavo,

tačiau M edžiotojas greitai įsisukdavo į kitą gaują,

paskui į trečią, į ketvirtą. Brangių v ilk ų skaičius

nyko, vilkai krito vienas po kito. Sidabraplaukė

vengė senų vietų ir keliavo toliau į šiaurę, į Sta-

fordšyrą. Č ia gauja saugiai išgyveno trejetą m etų,

kol galiausiai prie jų prisidėjo iš pietų atkeliavęs

vilkas, paskutinis kitos gaujos narys. Jį atsekė

M edžiotojas. Vėl atsidūręs tarp v ilk ų , žudė to­

liau. Dabar, turėdamas trejų m etų patirtį, buvo

daug pavojingesnis. K o l kas Sidabraplaukei nie­

kaip nesisekė sum ėtyti pėdų. Tad bandydam a juo

33
 MELVIN BURGESS

atsikratyti, skersai išilgai išmaišiusi pietines gra­

fystes, ji parvedė savo vilkus atgal į Sarį.

Sidabraplaukė labai pavargo. V ilk a i bėgo jau

daug savaičių. Ji skubėjo gelbėdama savo gyvybę,

savo dar negimusius jauniklius ir visą gaują. M e ­

džiotojas buvo žiaurus, klastingas, negailestingas,

nė akim irkos nepailstantis. Visus vilkus norėjo

išgalabyti savo rankom is.

Pirm ieji gerdami iš balutės Fartingo žemakal-

n ių miške Saryje krito M argis, vyriausias iš vilkų,

ir Vyliaus pusbrolis Kukas. K itą vilkę, vieną iš Si-

dabraplaukės dukterų, pašovė prie Tanbridžo Vel­

so, o seną vilkę, Vyliaus tetą, sužeidė prie Braitono

geležinkelio linijos, ir po kelių dienų ji nugaišo.

D a r du m aži vilkiu kai žuvo vos už kelių kilom e­

trų; dėl senos gaištančios vilkės jiems teko sulėtin­

ti žingsnį, ir Medžiotojas pasinaudojo puikia pro­

ga. Siaubinga m edžioklė tęsėsi. Sidabraplaukė kas

kartą mėgino vis naujas gudrybes, bet M edžiotojo

su šleivakoju šunyčiu niekaip nepavyko atsikraty­

ti. Medžiotojas greitai mokėsi. Žinojo, kaip vilkai

keliauja, kaip ilsisi ir maitinasi, išmanė visus jų

įpročius ir išsiugdė baisų, nesuvokiamą instinktą

34
 VILKO KAUKSMAS

nuspėti, kuriuo keliu jie pasuks. Todėl ik i šiol jam

dažniausiai pavykdavo sekti iš paskos, o paskui

užkirsti kelią užbėgus iš priekio, užpulti iš pasa­

lų - jis išdygdavo staiga ir nužudydavo du ar tris

vilkus jiems dar nespėjus susivokti, kad jis jau čia.

Tad iš žvalgų, pasiųstų sekti M edžiotojo, sužino­

jusi, kad šis dingo, Sidabraplaukė nesidžiaugdavo,

bet svarstydavo, kaip ir kada vėl pasirodys.

Perėjusi vos du tris laukus Sidabraplaukė pa­

juto, kad turi vėl pailsėti. Neram iai pauodė orą

ir silpnai suunkštė. Nusilpus vadei, visa gauja at­

sidūrė pavojuje. Jie buvo bėgę ištisą naktį. V ilk ė

atsikosėjo ir prigulė, parodydama, kad atėjo p o il­

sio metas. D u k iti vilkai pasislėpę išsitiesė, atsidu­

so, pasidėjo galvas ant letenų ir pabandė šiek tiek

nusnūsti. Trečioji, jauna vilkė gelsvu kailiu, lik o

budėti, kad neužkluptų pavojus.

Vylius negalėjo atsipalaiduoti. K aip ir dera, gulė­

jo ram iai, tačiau pastatęs ausis klausėsi ne pavojaus,

o savo patelės, besiglaudžiančios už žolių kupsto.

Po kelių m inučių iš slaptavietės pasigirdo inkščio-

jimas, ir jis dar labiau sunerimo. Tuoj pat prišoko

prie vilkės, tačiau ši įspėjamai suurzgė ir jam teko

grįžti į savo vietą. Sidabraplaukė vaikavosi.

35
 MELVIN BURGESS

Vilkės paprastai veda vaikus vienos, todėl kiti

laikėsi nuošaliau, tačiau žinia jau pasklido tarp

vilkų . Paskutinis miegalius buvo išbudintas, ir

visi vilkai įtempę jusles neram iai klausėsi m ažiau­

sio pavojaus ženklo. Sidabraplaukė, o kartu ir visi

kiti, išgyveno lemtingas akim irkas. Jei grėstų tik­

ras pavojus, jiems tektų vilkę palikti.

Šakose virš galvų sucypsėjo pora zylučių. Su­

stingę tarsi statulos v ilk a i gulėjo tarp paparčių.

Netrukus jų kailius padengė šerkšnas. Sidabra­

plaukė, kuriai ankstyvus sąrėmius sukėlė bega­

linis bėgimas per visą šalį, iš visų jėgų stengėsi

paleisti savo vilkiukus į pavojingą pasaulį.

U ž pusės kilom etro, nieko nenutuokdamas apie

už nugaros vykstančią dram ą, vaikštinėjo vyras

su labradoru. Šnopuodamas šlapia nosim i šuo

uostinėjo triušių, nors ir nebūtų sugebėjęs jų pa­

gauti. N edideliam e žm onių perpildytam e name

gyvenantis vyras mėgavosi ankstaus rytm ečio ty­

lum a. Tačiau laukuose jis buvo ne vienas. Žengęs

dar keletą žingsnių sutiko kitą vyriškį su šunim i.

Šis buvo neaukštas, gana apkūnus, tiesiomis lūpo­

mis, tarsi kas būtų nubrėžęs liniją bereikšmiame

36
 VILKO KAUKSMAS

veide, ir trum pais smailiais ūsais. A n t pečių nešė­

si keistą krepšį, o baltas šunytis palei kojas atrodė

tarsi sužalotas per kokį nelaim ingą atsitikim ą.

Prasilenkdam i vyrai tylom is linktelėjo, tačiau

paskui nepažįstamasis atsigręžė ir per petį pa­

klausė:

- G a l matėte šunį ten toliau?

- K o k į šunį?

- M išrū n ą. T u ri truputį haskio kraujo.

- Kažkokį panašų mačiau - gal už kelių šim tų

metrų nuo čia. M aikas bandė žaisti, bet anas neno­

rėjo. Gulėjo aukštoje ganyklos žolėje - tikrai pama­

tysite. Geriau prižiūrėkite savo šunį - ten yra avių.

Nepažįstamasis nusijuokė:

- Ji - velniūkštis, bet avių neliečia. Labo ryto.

Medžiotojas nusisuko, o šypsena lūpose lik o

kaip šešėlis, tarsi būtų tyčia ją išspaudęs ir nebesi-

varginęs paslėpti. Jis nuėjo toliau. M an ė, kad v il­

kus gerokai pralenkė, tačiau panašu, kad jie ėmė

bėgti dar greičiau. D abar galėjo pasirinkti: sekti

iš paskos ir pasivijęs pričiupti arba bandyti laiky­

tis p irm in io ketinim o užkirsti jiems kelią iš prie­

kio ir užpulti iš pasalų. Pasala atrodė geriau - taip

galėjo tikėtis nušauti kelis gyvūnus. Nusprendė

37
 MELVIN BURGESS

pam ėginti. Spėjo, kad vilk a i keliaus ik i m iškin­

gos kalvos, nuo kurios buvo m atyti ūkis; jie buvo

įpratę kiek įm anom a laikytis m iško priedangos.

Apsisprendęs M edžiotojas pasuko nuo kelio ir

greitai nuėjo. Lakstydam a ir keistais šuoliukais

striksėdama per suledėjusius žolės kuokštus D že-

nė sekė iš paskos. M edžiotojas sustojo, pakėlė ją

ir įsikišo į kišenę. G eriau, kai ji nesimaišo po ko­

jom . Kartais žudynės ją liūdindavo.

Per pusantros valandos v ilk ų ruja išaugo beveik

dvigubai. Sidabraplaukė atsivedė tris sveikus v il­

kiukus - dvi pateles ir vieną šviesiai pilką patinėlį.

Ji švelniai viauktelėjo, ir po akim irkos ją apsupo

k iti rujos nariai. Pritūpę jie laižė Sidabraplaukei

snukį, uostė mažylius, o paskui keletą m inučių

Anglijos vilkai leidosi žaisti, vaikytis vienas kito

uodegas, kum ščiuotis letenomis - tiesiog švytėjo

laime. Sveikinim ai neužtruko - ir taip jie per il­

gai užsibuvo vienoje vietoje. Vos tik Sidabraplau­

kė pirm ąkart pam aitino vilkiukus, gaujos nariai

švelniai ir atsargiai paėmė į nasrus po vieną m iau­

kiantį gum ulėlį. V ilk a i išnyko tarp paparčių ir

patraukė per laukus į m išką ties ūkiu.

38
 VILKO KAUKSMAS

Sidabraplaukė negalėjo žinoti, kad jos u n i­

kaliai sidabrinių ir auksinių v ilk ų rūšiai gresia

pavojus išnykti. Nežinojo, kokios brangios buvo

kelių likusių v ilk ų gyvybės. Bet suprato, kokie jai

brangūs savi jaunikliai.

M a žyliu i, ku rį ji laikė nasruose, visai nepatiko

būti taip nepagarbiai nešiojamam ir jis iš visų jėgų

dem onstratyviai muistėsi. Netrukus taip supyko,

kad linksm ai sušnirpštusi Sidabraplaukė paguldė

savo triukšm ingąjį pikčiurną sūnų ant ledinės

žemės, norėdama geriau įsižiūrėti. A n t šaltos že­

mės jam nepatiko dar labiau nei ore, tad nieko

nematydamas, garsiai inkšdamas jis ėmė nosim i

ieškoti spenelio pažįsti ir šilto pilvo susirangyti

šalia. Sidabraplaukė dar kartą sušnirpštė ir lyž­

telėjo v ilk iu k u i nugarą. Šis atsakydamas pakėlė

sunkią, didelę galvą ir nuožm iai sukniauksėjo.

Sidabraplaukė atsiduso, nosim i pavertė v ilk iu k ą

ant nugaros ir ėmė laižyti jam pilvą, kol m ažy­

lis užm igo, tuom et vėl pakėlė jį ir patraukė per

lauką tolyn. Prasibrovė pro miško ribas žym in ­

čią gyvatvorę, prašliaužė pro tankiai suaugusias

drebules ir išlindo į erdvesnę vietą tarp d id žiu lių

m iško medžių.

39
 MELVIN BURGESS

Priešakyje ji išgirdo du tylius, bet stiprius

dunkstelėjimus. Pažvelgusi pirm yn pamatė, kaip

iškart parkrito ir iš akių pradingo du vilkai, tad

vienu šuoliu stryktelėjo atgal į drebulių tankm ę.

T ą pačią akim irką orą perskrodė dar viena strėlė

ir ji pajuto, kaip ėmė sunktis kraujas ir bjauriai

dilgčioti petį. Žioptelėjusi vilkė paleido ja u n iklį

ir, nors plyšo širdis, paklusdam a instinktui trim is

kojomis nušlubavo per plikas šakas ir gervuo­

gynus, nes kairę priekinę koją prismeigusi tarp

šonkaulių laikė įstrigusi trum pa strėlė. Šnervė­

m is jusdama ant šaltos žemės trykštančio savo

karšto kraujo kvapą, nieko neužuosdama vilkė

bėgo aklai, kol skausmas atėmė visas jėgas ir ji

susmuko ant žemės, į griovį ganyklos pakraštyje.

Iš žaizdos be paliovos tekėjo kraujas, šildydamas

griovyje po ja gulinčius sušalusius lapus. Ji užsi­

merkė ir prarado sąmonę.

Po kiek laiko vilkė prabudo nuo vis n u tvilkan čio

skausmo ir pamatė virš savęs palinkusį V y lių , iš­

sitepusį snukį skaisčiai raudonu jos krauju, dan­

tim is graužiantį jai petin įsm igusią drūtą strė­

lę. A p lin k žaizdą plėtėsi d idžiu lė kraujosruva.

40
 VILKO KAUKSMAS

V yliu s iš visų jėgų bandė išplėšti strėlę, bet jam

nesisekė. Inkšdam a Sidabraplaukė dar kelias

akim irkas iškentė jo pastangas. Tada atsistojo ir

nusvirduliavo į pasalos vietą. Išsigandęs V yliu s

cypdam as nusekė iš paskos. Pagrindinė taisyklė

buvo niekada negrįžti į žudynių vietą, kol ten

dar gali rasti žudiką. Tačiau Sidabraplaukė žin o ­

jo, kad jos gaujos nebeliko. M atė, kaip krito du

iš jų. Tačiau jos ja u n ik lia i tebėra gyvi. Privalo

juos išgelbėti.

M edžiotojas buvo patenkintas savo darbu. Iš­

šokęs iš m edžio priėjo patikrinti pašautų vilk ų .

Pirm oji, jauna šviesiai geltono plauko vilkė, nu­

šauta negyvai. Pasilenkęs apžiūrėti kailio, netolie­

se žolėje išgirdo silpną inkštim ą. Prisikišęs arčiau

nustebo išvydęs ką tik gim usį, dar aklą vilkiu ką.

M a žo ji Dženė visą laiką drebėdama slėpėsi kiše­

nėje, tačiau išgirdusi tuos garsus iškišo snukutį

ir pauostė vilkiu ką. Kažkada ir ji turėjo šuniukų.

M edžiotojas padavė aklam m ažiukui pačiulp­

ti pirštą, tačiau nesulaukęs pieno šis ėmė cypti.

Tuom et M edžiotojas nusuko jam sprandą: padės

į vieną krūvą su kitais šeimos nariais, o paskui

geriau apžiūrės.

41
 MELVIN BURGESS

Kitas vilkas peršautu pilvu gulėjo didžiuliam e

kraujo klane, tačiau vos gyvas dar gaudė kvapą.

M edžiotojui atsistojus šalia, žvėris įbedė į jį akis.

Vyras pribaigė vilk ą peiliu - Dženė kiauktelėjo ir

vėl pasislėpė kišenėje.

Sujudėjo žolė ir M edžiotojas pamatė antrą jau­

n ik lį, jam šovė m intis, kad v ilk iu k ų gali būti ir

daugiau. Užsmaugęs ir šį, nužingsniavo lin k dre­

bulių, ku r sužeidė Sidabraplaukę, pasižiūrėti, ką

ten ras.

Liku s ne daugiau kaip trim s metrams, iš dre­

b u lių staiga išlindo kruvina gaujos vadės galva,

vilkė pačiupo į nasrus dar vieną ja u n ik lį ir pra­

dingo. Nusikeikęs M edžiotojas puolė iš paskos.

Pamatęs, kaip vilkė bėga tarp m edžių ant trijų

kojų, kaip slysčioja ir griuvinėja į šonus, suprato,

kad ji sm arkiai sužeista. Jos kelią iš m iško per

užšalusius laukus ties ū k in in k o namais žymėjo

kraujo dryžis. Laukas buvo grubiai suartas žie­

m ai, todėl Sidabraplaukę lėkė šlaitu žem yn klu ­

pinėdam a ant šiurkščios velėnos, slidinėdam a,

beveik liesdam a žemę pilvu, palikdam a ant aple­

dėjusių vagų kraujo žymes. M edžiotojas paleido

į ją strėlę, tačiau nepataikė ir bėgo toliau, ban­

4*
 VILKO KAUKSMAS

dydamas iš naujo užtaisyti ginklą. Ž in o jo , kad

dabar jos pėdsakų nepames.

H a i Pondo ūkio kiem e trylikam etis berniukas

taisė kiaurą dviračio padangą. D viratis buvo

senas ir mažai naudojamas. Tačiau tą savaitgalį

berniukas planavo keliauti su draugais prie jūros.

T a i buvo pirm a ilga išvyka, į kurią Benui leido

važiuoti vienam, bet su sąlyga: jis pasirūpins, kad

jo dviratis tikrai atlaikytų kelionę. Vargšas senu­

kas mėnesių mėnesius išgulėjo nepaliestas. A b i

padangos buvo subliūškusios, dviratis girgždėjo.

Benas visas išsiterliojo tepalu. Sukandęs dantis

laikė padangos kamerą ledinio vandens dubenyje,

bandydamas surasti, kur dar leidžia. Per raudo­

nus pirštus viršun nuburbuliavo plona oro srove­

lė. Benas giliai atsiduso.

U ž nugaros pasigirdo kažkoks triukšmas. Ber­

niukas atsisuko. Jo nuostabai ir pasibaisėjimui,

per kiem ą pilvu šliaužė didžiulis žvėris. Ausys

prigludusios prie galvos, baltuojančios aukštyn

užverstos akys. Išvipusios lūpos atidengė juodas

dantenas ir dantis. V isi ik i vieno kūno plaukai

pasistoję piestu, o pats jis atrodė m ilžiniškas.

43
 MELVIN BURGESS

Koja už kojos ropojo į daržinę, palikdam as pas­

ku i save kraujo šliūžę ir skleisdamas keisčiausius

garsus: giliai iš gerklės veržėsi kartu ir aim ana, ir

urzgimas. Kruvinuose nasruose miauksėjo mažy­

tis pilkas žvėries jauniklis.

Vėl triukšmas už nugaros. Darsyk atsigręžęs

berniukas priešais save išvydo šnopuojantį vyrą.

Šį žm ogų berniukas jau buvo sutikęs anksčiau.

Iššiepęs dantis, įraudęs, pasilenkęs, tarsi ruoštųsi

šuoliui. Rankose laikė arbaletą. Pamatęs Beną at­

sitiesė. A k im irk ą juodu žiūrėjo vienas į kitą.

- Č ia mano šuo, - ištarė M edžiotojas ir žengė

į priekį.

Benas pastojo jam kelią.

- J i nusinešė m ano šuniuką, negi nematei? -

suriko vyras. - Pribaigs jį!

A k im irk ą Benas stabtelėjo. Pabaisa kažką laikė

nasruose, o nasrai plūdo krauju. Vyras šoko pir­

m yn ir pastūmė berniuką į šoną. Tačiau Benas jį

pažino - pamatė arbaletą.

Pačiupęs trūktelėjo vyrą už rankos.

— Č ia ne šuo! Tėti, tėti, ateik! — suklykė iš visų

jėgų-

44
 VILKO KAUKSMAS

- Pasitrauk, - suburbėjo Medžiotojas. Piktai

nusipurtė berniuką, tačiau tarpduryje jau pasiro­

dė ūkininkas.

- Daržinėje sužeista vilkė, - pranešė Benas. —

Jis ją medžioja. Č ia tas, ku rį buvau sutikęs. K uris

nušovė liepsnelę.

Iš arbaleto M edžiotojo rankose ūkininkas vis­

ką suprato.

- D in k iš mano žemės!

M edžiotojas nusiviepė ir atsitraukė.

- Pričiupsiu tave! - burbtelėjo ir išbėgo iš kiemo.

Džonas ir Benas T ilia i apsisukę nuėjo į daržinę.

 4

idabraplaukė net nesugebėjo pasislėpti darži­

S nėje, tiesiog susmuko priešais šiaudų kaugę,

nosim i prisispaudė vilk iu k ą prie krūtinės ir laukė,

kas bus. K a i atsidarė durys, galvos nepakėlė, tik

pakreipė j besiartinančius žmones akis. Bėgti net

nebandė. Šliauždam a per kiem ą atidavė paskuti­

nes jėgas. Pamačiusi, kad ateina ne M edžiotojas,

o Benas su tėvu, iškorę liežuvį, užmerkė akis ir

leisdama garą paviršutiniškai šnopavo ir švokštė.

Benui pasirodė, kad ši vilkė - jau kitas gy­

vūnas, ne ta pabaisa, kurią matė lauke. Tenai ji

tįsojo per visą kiem ą kaip koks nelabasis, regis,

būtų galėjusi sutraiškyti jį dantim is. O ši būty­

bė gulėjo susitraukusi, susmukusi, apgailėtina.

Sukruvintoje odoje styranti strėlė kėlė jai baisias

kančias. K a ilis aplink žaizdą buvo permirkęs nuo

kraujo.

46
 VILKO KAUKSMAS

Džonas T ilis paliepė B enui nejudėti, kol pats

apžiūrės žaizdą. V ilk ė silpnai suurzgė ir pabandė

prisitraukti vilkiu ką, bet paskui apsilaižiusi lūpas

nuleido galvą. D augiau nesipriešino. Strėlė buvo

įstrigusi tarp šonkaulių. D žonas suprato, kad rei­

kia ją išim ti. Žvėris jau ir taip neteko daug kraujo.

- Benai, atnešk vandens ir antiseptikų. Pasa­

kyk m am ai, kas nutiko. Ir tvarsčių. Paskubėk!

Benui išbėgus, ūkininkas ėmėsi nemalonaus

darbo - iškrapštyti strėlę.

Po pusvalandžio Džonas T ilis išėjo iš daržinės

ir užrakino duris. Lauke jo laukė ponia T ili su

Benu.

- Ji pasveiks? - paklausė Benas.

- Ž aizd a sunki. Strėlė plaučių neperdūrė, tai

gerai. Pažiūrėsim, - sugavęs žmonos žvilgsnį jis

lengvai papurtė galvą. Iškėlė strėlę. - Arbaletas, -

tarė. - Sauna be jokio garso, supranti, o m irtinas

kaip šautuvas. Bjaurybė.

K o l tėvai šnekėjosi, Benas nuėjo prie durų ir

atsiklaupęs bandė žvilgtelti pro tarpelį. Viduje

matė silpnai kvėpuojančią vilkę.

- Atsiprašau, - sušnibždėjo pro plyšį.

47
 MELVIN BURGESS

Girdėdam as inkščiantį vilkiu ką, Benas m inty­

se pasižadėjo - jei m otinai kas nutiktų, pats pri­

žiūrės jos m ažylį.

Sidabraplaukė kovojo dėl gyvybės. Džonas T ilis

iškvietė vietinį, apie vilkus žinantį veterinarą, ku­

ris davė jai antibiotikų ir išvalė žaizdą. Tačiau v il­

kė buvo labai nusilpusi ir tą pačią dieną smarkiai

sukarščiavo. Džonas ir M argarita T ilia i nesitikėjo,

kad ji ištvers naktį, tačiau kitą rytą rado ją tebegu-

linčią sausomis, spindinčiom is, karščiu degančio­

mis akimis. Vilkiukas bandė žįsti tuščius spenelius.

- Reikės m aitinti jį kiaurą parą kas dvi valan­

das iš buteliuko su pipete. Ir vis tiek greičiausiai

nugaiš, - tarė ponia T ili. - A r savanorių bus?

Visą kitą dieną Benas prasėdėjo daržinėje ša­

lia dviejų v ilk ų su oro šildytuvu, kurio laidas

buvo įjungtas namuose, su žadintuvu, buteliuku

ir elektriniu buteliukų šildytuvu, gautu iš tėvų

draugų, kurie naudojo jį naktį m aitindam i nau­

jagim į. Berniukas jaudinosi: Sidabraplaukei gali

nepatikti, kad jis liečia jos m ažylį, tačiau apimta

karščio vilkė nenutuokė, kas vyksta. V isą die­

ną ji pragulėjo tam pom a nuolat pasikartojančių

48
 VILKO KAUKSMAS

raumenų spazmų, dūsuodam a ir dejuodama, ir

besigrumdama baisiose klejonėse vis aitrino savo

žaizdą. Niekas nežinojo, ar ji išeina, ar sapnuoda­

ma kovoja už gyvybę. Atrodė, kiekvieną valandą

gali nugaišti, tačiau kažkaip laikėsi, tarsi sudžiū-

vusios odos rėžį iškorusi liežuvį, drebančiu kūnu,

plaukiančiom is akim is, išpilta karščio.

Tačiau, kai atėjus vakarui Benas ketino išsi­

nešti vilkiu ką į lovą, vilkė sunerimo. K ad ir kaip

smarkiai karščiavo, negalėjo išsiskirti su paskuti­

niu jaunikliu, todėl ėmė vilktis per grindis paskui

berniuką, iškruvindam a šiaudus. Teko paguldyti

vilk iu k ą atgal šalia jos.

Tapo aišku, kad norėdamas tesėti Sidabraplau-

kei duotą pažadą Benas turės pasilikti daržinėje

per naktį. Tačiau savo vaiku susirūpino ir kiti tė­

vai. Beno tėtis su m am a nenorėjo p alikti vienin­

telio sūnaus su vilke.

- Ji - m otina, uždaryta ir sužeista, su vienin­

teliu vaiku, be to, ji laukinis žvėris, ne šuo, - tarė

mama. - G a li ir nesuprasti, kad tu nori tik padėti.

Benas nieko neatsakė. Žinojo, kad tėvai neleis

v ilk iu k u i nugaišti, taip pat žinojo, kad jo negali­

ma atskirti nuo Sidabraplaukės. L ik o viena išeitis.

49
 MELVIN BURGESS

Galiausiai visa šeima sugulė m iegoti daržinėje,

užsikasusi po m ilžiniška antklodžių ir m iegm ai­

šių krūva. Lauke tvirtai tebespaudžiantis šaltukas

sukaustė žemę ledu, aukštai danguje kybančio

balto mėnesėlio šviesa krito ant sušalusio kiem o

betono. O viduje T ilių šeima jaukiai ir šiltai m ie­

gojo su vilkais, bent kartą žmonės išvien su žvėri­

mis. Kas dvi valandas Benas įjungdavo šildytuvą

ir, iškišęs ranką į led inį orą, siekdavo inkščiančio

vilkiu ko. V is dar nekreipdama į nieką dėmesio,

Sidabraplaukė kim ia i šnopavo ir unkščiojo. Be­

nas stebėjo, kaip jai kvėpuojant į orą kyla mažy­

čiai, tuoj pat išnykstantys debesėliai - bet kurią

akim irką jie galėjo ir nebepasirodyti.

Sykį prabudęs Benas išgirdo aplink daržinės

duris lauke uostinėjantį kažkokį gyvūną. Ber­

n iu ku i sujudėjus, žvėris tuoj pat pradingo. M a ty t,

buvo likęs daugiau nei vienas vilkas. Ponas T ilis

visą dieną laikė daržinės duris praviras, tikėda­

masis, kad tas vilkas įbėgs vidun ir bus galim a

jį saugiai uždaryti, tačiau Vylius buvo pernelyg

atsargus ir bijojo žm onių, kad leistųsi šitaip ap­

kvailinam as, nors dėl to ir negalėjo būti kartu su

m ylim ąja Sidabraplaukė.

50
 VILKO KAUKSMAS

Vylius nebuvo vienintelis žvėris, kuris tada

lakstė po Sario grafystę. Iš kaim o pasiekė žinia,

kad tenai pasirodė M edžiotojas, klausinėjosi bei

vaikščiojo takeliais aplink ūkį. T a i sužinojęs p o ­

nas T ilis kiekvieną naktį prie kiem o vartų pririš­

davo du šunis, o miegodamas šalia laikė šratinį

šautuvą ir lazdą.

Speigas nesitraukė. Kiekvieną dieną apie p ir­

m ą antrą valandą šaltame m ėlynam e danguje

pasirodžiusi saulė ištirpindavo kiem ą dengiantį

šerkšną, tačiau vos jai nusileidus viskas tuoj pat

vėl užšaldavo. Trečią dieną Sidabraplaukė tebe-

karščiavo. G ulėjo liesa kaip pagaliukas, nė kiek

nesitaisė. Kvėpavo taip pat dažnai ir paviršuti­

niškai, liežuvis karojo išdžiūvęs, karštis nekrito.

Pasikeitė tik žaizda - po susivėlusiu peties k a iliu

susidarė kietas šašas. V ilk ė nieko neėdė. Retsy­

kiais palakdavo šiek tiek vandens, tačiau kartais

net to neįstengdavo, todėl ponas T ilis supildavo

jai į gerklę.

N etrukus Sidabraplaukė turėjo arba nugaišti,

arba įveikti karštį. T ilia i jos bijojo. M eldėsi, kad

išgyventų, tačiau laimėjusi kovą ir atsibudusi

51
 MELVIN BURGESS

žm onių apsuptyje, pasijutusi pagauta ir m atyda­

ma jų rankose savo ja u n iklį - ar ji visa tai supras­

tų? O jei taip - ar bėgtų, ar pultų?

K o l Sidabraplaukė kybojo tarp gyvybės ir m ir­

ties, jos sūnus augo kaip ant m ielių, kone akyse.

M a žylio spalva jau keitėsi. A kys dulsvai melsvos,

tik vėliau (gausiančios tikrą vilkišką gintaro ats­

palvį. A išku, bus gražus gyvūnas. Iš m otinos jis

paveldėjo sidabruotus šonus, maišytus su šviesiu

auksu. Iš toli šis m išinys atrodė sidabro pilkum o,

tačiau prisiartinus paryškėdavo, todėl įvaikintąjį

vilk iu k ą Benas pakrikštijo P ilkiu ku . Berniukas

stengėsi išpirkti savo kaltę, kad prieš keletą metų

išdavė paslaptį.

- Kvailas m ažvaikis, — burbėdavo sau kiekvie­

ną naktį m aitindam as brangųjį vilkiu ką. Benas

žinojo, kad jau keletą m etų kaim o apylinkėse nie­

kas nebematė v ilk ų - tiesą sakant, nuo tada, kai

jis išdavė paslaptį. Niekas niekada jo nekaltino,

bet ir nereikėjo. Benas įtarė, kad M edžiotojas visą

tą laiką persekiojo vilkus. K iek jau bus niekam

nematant jų išžudęs? G a lb ū t šie vilkai paskuti­

niai, išlikę Anglijoje.

5*
 VILKO KAUKSMAS

K etvirtą naktį žadintuvas pabudino Beną, kad

dar kartą pam aitintų vilkiu ką. Per miegus jį apė­

mė neaiškus jausmas, kad kažkas pasikeitė, tačiau

jis nepastebėjo, kad greito ir nelygaus vilkės kvė­

pavim o nebegirdėti. Vos tik ištiesė ranką siekti

P ilkiu ko, tylą nutraukė silpnas, bet nirtingas per­

spėjantis urzgimas, ir Benas iškart suprato, kad

Sidabraplaukei pavojus nebegresia - tačiau rim tai

gresia jam pačiam .

Tuoj pat pabudo ir m ama su tėčiu.

- N eliesk jo, Benai, - tarė tėtis.

Išgirdęs triukšm ą vilkiukas iškart nurim o ir te­

buvo girdėti tik vilkės urzgimas, aiškiai sakantis

„ne“ ir, atrodo, sklindantis vienu metu iš visų pusių.

Benas jau laikė buteliuką rankoje. Labai lėtai

ėmė tiesti ją prie vilkiu ko. Grėsm ingas urzgimas

iškart sustiprėjo. Tėtis uždegė šviesą ir Benas

pamatė, kad vilkė kažkur dingusi iš savo vietos.

Buvo neįm anom a suprasti, kur ji urzgia. Tačiau

Beno ranka pasiekė P ilkiu ką ir šis ėmė žįsti. V ilk ė

vis urzgė, kol buteliukas ištuštėjo ir užgeso šviesa.

Sidabraplaukė perspėjo, tačiau nesujudėjo. Ji no­

rėjo, kad jie žinotų: ji čia, stebinti ir, jei prireiks,

pasiruošusi kovoti dėl savo jauniklio.

53
 MELVIN BURGESS

Atrodė, kad ji niekada nenutils. M ie g o ti gir­

d in t tą šiurpą keliantį grasinim ą buvo neįm ano­

ma. Tačiau galiausiai ji nurim o ir daržinės gy­

ventojai sumigo. Pilkiukas verkė prašydamasis

mamos šilumos, tačiau Benas nedrįso jo liesti, o

vilkė tūnojo pasislėpusi.

K itą m aitinim ą viskas pasikartojo, tačiau rytą

pabudę jie pamatė, kad Sidabraplaukė grįžo į savo

vietą prie sūnaus, - tai buvo pirmas pasitikėjim o

ženklas. G a lų gale m am a su sūnum i gyvens.

Sidabraplaukė pam ažu ėmė taisytis. V isą die­

ną tupėjo susigūžusi, palindusi po šiaudais, šalia

žm onių aiškiai jautėsi nejaukiai, tačiau priėmė

tai kaip neišvengiamą blogybę. Pilkiukas neturė­

jo dėl ko nerim auti. Nupenėtas, blizgančiu kai­

liu, tryško sveikata ir smalsumu. Pirm ą savaitę

viską uostinėjo, tikrin o kvapus ir, vos atsidarius

daržinės durim s, im davo uosti vidun plūstan­

tį ledinį orą. Praregėjęs pamatė, kad daiktai ne

tik kvepia, bet ir turi formas, todėl norėjo visur

landžioti. Sidabraplaukei nepakako jėgų užsiim ti

savo jaunikliu, tad B enui teko prižiūrėti, kad šis

prie jos nelįstų. Iš pradžių vilkei tai nepatiko, ta­

čiau P ilk iu k u i reikėjo m ankštintis, todėl greitai

54
 VILKO KAUKSMAS

su džiaugsmu atidavė jį Benui. Benas ypač d i­

džiavosi, kai vieną dieną ji leido savo sūnui tupėti

berniukui ant krūtinės ir laižyti veidą. Paaugu­

sio vilk iu k o energija liejosi per kraštus - kai tik

nemiegodavo ir neėsdavo, visą laiką norėjo žaisti.

Benas visuomet pavargdavo pirmas bėgiodamas

su m ažyliu ratais, žaisdamas gaudynes ar tiesiog

leisdamas šiam aršiai kram tyti koją.

N etrukus sustiprėjusi Sidabraplaukė jau bidze­

no po daržinę. V ėlai naktį, kai manydavo, kad

Benas miega, uostinėdavo ir draskydavo duris -

tapo aišku, kad nori išeiti. Pieno ji nebeturėjo, to­

dėl jei būtų pabėgusi su savo jaunikliu, Pilkiukas

tikrai būtų žuvęs.

D abar Sidabraplaukė pasitikėjo Benu, o M e ­

džiotojo jau keletą savaičių niekas nematė, tad

Beno tėvai su d id žiu liu palengvėjimu grįžo m ie­

goti į savo lovą. N ors iš pradžių grynam e ore iš­

simiegodavo gerai, dažni m aitinim ai juos greitai

išvargino, ypač tėvą, kuris turėdavo ilgai dirbti.

Taig i Benas liko m iegoti vienas su vilkais.

N aktim is jis gulėdavo miegmaišyje šiaudų ir

šieno guolyje kartu su dviem vilkais. Sidabraplau-

kės pasitikėjimas juo taip išaugo, kad kartais ji

55
 MELVIN BURGESS

atsiguldavo šalia ar net padėdavo galvą miegan­

čiam berniukui ant kojų, o Benas šį pasitikėjim ą

vertino labiau už viską.

Salia Benas turėjo kvarcinį laikrodį, kuris pa­

žadindavo, kai būdavo metas m aitinti. Laikrodis

supypsėdavo, paskui nutildavo, po kurio laiko vėl

supypsėdavo, pamažu budindam as. Praėjus ko­

kiom s šešioms savaitėms nuo to laiko, kai vilkai

sugrįžo į H a i Pondo ū kį, vieną naktį Benas pabu­

do tyloje manydamas, kad turbūt jau laikas duoti

P ilk iu k u i pieno. Norėjo paim ti buteliuką. Tačiau

pajuto, kaip veidą palietė švelnus vėjelis.

Pro praviras duris krito blanki m ėnulio jauna­

ties ir silpna kiemo žibinto šviesa. Joje susikūpri­

nusi ir pakėlusi prie veido rankas stovėjo žmogys­

ta. Kažkas sušvilpė, smarkiai dunkstelėjo, kažkas

plonai sucypė šiaudų kaugėje už Beno. Jis suriko ir

pačiupo deglą. Ugnies pliūpsnis apšvietė M e d žio ­

toją - susilenkęs, nusitvėręs arbaletą, jis kėlė ranką

prisidengti akių. Benas sušuko pagalbos ir ištie­

sė ranką siekdamas vilkų . Sidabraplaukės nerado,

bet ranka užčiuopė ir sugriebė jauniklį. M ed žio ­

tojas žengė artyn, tačiau tuo metu įbėgo kažkoks

didelis padaras ir užšoko tiesiai vyrui ant pečių.

56
 VILKO KAUKSMAS

T a i buvo Vylius. D eglo šviesoje vilkas vėl pasi­

rodė Benui kaip m ilžinas, bent du kartus didesnis

už užpultą vyrą. Plačiai pražiojęs didžiulius nas­

rus, klaikiai vaitodamas jis griebė M edžiotojui už

galvos ir akim irką Benui pasirodė, kad iš tiesų ją

nukąs. K itą akim irką žvėris lengvai nušoko ant

žemės ir pradingo.

M edžiotojas nusikeikė ir pribėgo prie Beno at­

im ti deglo. Benas šaukėsi mamos ir tėčio, tačiau

M edžiotojas užtildė jį sm ūgiu į veidą ir nustūm ė

į daržinės galą, o pats puolė ieškoti. Sugrįžęs ap­

švietė berniuko veidą.

Benas susigūžė šviesoje. Glėbyje tebelaikė Pil-

kiuką.

- A š paim siu, - sumurmėjo M edžiotojas.

Pačiupęs vilk iu k ą išbėgo iš daržinės. Ponas T i ­

lls jau buvo čia pat, bet M edžiotojas prasibrovė

pro jį ir akim irksniu dingo. Visa tai tetruko dvi

minutes.

Benas uždegė daržinėje šviesą ir kartu jie ėmė

ieškoti, iš kur pasigirdo tas skausmingas cypim as

už nugaros. Rado vieną ūkio kačių su drūta ar­

baleto strėle, pervėrusia burną ir kyšančia kitoje

galvos pusėje. Tam sioje daržinėje M edžiotojas

57
 MELVIN BURGESS

supainiojo kiem o šviesą atspindinčias katės akis

su Sidabraplaukės. D u šunis, Klapsį ir Varpelį,

kuriuos ponas T ilis buvo pririšęs, kad lodam i

praneštų apie pavojų, irgi rado prie būdų negyvus

su galvon įsm igusiom is strėlėmis. T ą naktį, o pas­

ku i ir kitą rytą T ilia i ieškojo su deglais visur, kur

galėjo, tačiau Sidabraplaukė, Vylius ir Pilkiukas

dingo kaip į vandenį.

 5

os išgirdęs j kiem ą išėjusį D žon ą T ilį, M e d žio ­

V tojas įsikišo P ilkiu ką į švarko kišenę ir kiek

įkabindam as nurūko takeliu į mašiną, paliktą prie

greitkelio. Bandydamas persimesti per petį arba­

letą, paslydo ir į kietai sušalusią žemę nusibroz­

dino rankas. Sunkiai stodamasis nepatenkintas

nusikeikė. Kišenėje suunkštė Pilkiukas - prakei­

kė ir jį. Jauniklis tebuvo menkas grobis palyginti

su tais dviem vilkais, kuriuos M edžiotojas buvo

pasižadėjęs nugalabyti šią naktį. N a, dabar vilkai

bent jau laisvėje ir jis galės juos vėl pričiupti.

Buvo trečia valanda ryto. K e lia i tušti, tad

M edžiotojas lėkė m ašina nam o į pietus. N e n o ­

rėdama lįsti jam į akis, D ženė gulėjo susigūžusi

ant užpakalinės sėdynės. M edžiotojas nesitikėjo

daržinėje rasti berniuką. V aikig alis jam sutruk­

dė ir leido tai pabaisai jį užpulti. K ą gi, tam

59
 MELVIN BURGESS

paslaugiam vaikiščiui dar pasisekė, kad strėlė

nepervėrė jam kaklo! Ir kaip tėvai galėjo šitaip

neatsakingai p alikti sūnų m iegoti su laukiniais

žvėrim is - ir dar tokiais pavojingais, kaip m atyti

iš jo paties sužalotos galvos ir veido.

Tiesą sakant, sužeidė nesmarkiai. Apsižiūrėjęs

autom obilio veidrodėlyje negalėjo patikėti, kad

tik šen ten įdrėksta oda. Iš triukšm o, kurį sukėlė

tas gyvulys, M edžiotojui atrodė, kad nuplėšė visą

skalpą, šis įvykis jį baisiai sukrėtė. V ilkas galėjo

jį nužudyti - jam tikrai būtų pavykę. Tačiau taip

g iliai įsišaknijęs v ilk ų instinktas nesiartinti prie

žm onių neleido V y liu i rim tai jo sužaloti.

T ik dėl to, kad jo gauja buvo visiškai išardyta

ir sunaikinta, Vylius apskritai pasiryžo paliesti

M edžiotoją, o Sidabraplaukei užteko tų kelių aki­

m irkų pabėgti.

M edžiotojas gyveno Sasekso žemakalniuose, so­

dyboje su nedideliu nam uku, ku rį nusipirko su­

žinojęs, kad tose apylinkėse yra vilkų . Iškart im ti

ieškoti Sidabraplaukės ir Vyliaus, kol visi suneri­

mę, jis nedrįso. Geriausia grįžti nam o, pam iegoti

ir kitą naktį susirasti dar neataušusius pėdsakus.

60
 VILKO KAUKSMAS

Pusiaukelėje į namus kažkas sukrutėjo kiše­

nėje ir M edžiotojas, prisim inęs, kad dar kai ko

nesutvarkė, sustojo pakelėje apžiūrėti šios nakties

laim ikio. Pilkiukas bandė išsiropšti lauk, M e ­

džiotojas pažvelgė į buką vilk iu k o nosytę, stačias

ausis ir spindinčias akutes, atsargiai besidairan­

čias iš po antkišenio. Jauniklis išropojo ant sėdy­

nės, pamatęs M edžiotoją išrietė nugarą ir vos gir­

dim ai suurzgė, aišku, tai turėjo skambėti piktai.

M edžiotojas stebėjo jį be šypsenos.

Nusprendė nenusukti P ilk iu k u i sprando. Pa­

manė, kad vėliau jis pagelbės susekti Sidabra-

plaukę su V yliu m i. O dabar galės auginti jį kaip

nam inį gyvūnėlį. Iki šiol M edžiotojas niekam

nebuvo prasitaręs nei apie vilkus, nei apie savo

m edžioklę. Norėjo, kad visi vilkai priklausytų tik

jam. Tačiau kai nebeliks nė vieno, su džiaugsmu

papasakos savo draugams medžiotojams visas per

trejus medžioklės metus patirtas istorijas. O jos

bus dar įtikim esnės, jei tuo metu, kai M ed žio to ­

jas pasakos, kaip išžudė visą gim inę, padėjęs gal­

vą jam ant kojų miegos gyvas vilkas.

Pilkiu kas greitai augo, tačiau jam vis dar rei­

kėjo pieno ir mamos. M edžiotojas žinojo, kad

61
 MELVIN BURGESS

netoliese gyvena žm ogus, auginantis grynaveis­

lius dirhaundus. G a l jis turės pieningą k a lę ...

Nusviedęs vilk iu k ą ant užpakalinės sėdynės

pas Dženę, nuvažiavo namo. Nuveš jį Augintojui

iš pat ankstaus ryto - aišku, jei mažius dar bus

gyvas.

M ašinos gale, prisim inusi, kad prieš daugelį

m etų pati turėjo šuniukų, Dženė nosim i prisistū­

mė vilkiu ką prie pilvo ir ėmė jį švariai laižyti. A k i­

m irką stabtelėjo ir, susiraukusi nuo keisto skonio,

apsilaižė snukį, bet paskui prausė jauniklį toliau.

Pilkiukas inkštė prašydamas pieno, tačiau galiau­

siai kalytė užliūliavo jį liežuviu ir jis užm igo.

- Radau paliktą m ašinų aikštelėje. M a ty t, kaž­

kas norėjo atsikratyti šuniukų, bet neišdrįso su­

tvarkyti jų pats, - išpyškino Medžiotojas.

Jam ant rankos gulintis jauniklis liūdnai cyp-

čiodamas smalsiai dairėsi aplink. Buvo devinta

valanda ryto ir jis jau per ilgai kentė be pieno.

Augintojas dvejodamas pažvelgė į jį.

- Pamaniau, būtų negerai p alikti jį ten gaiš­

ti, — dėstė M edžiotojas, — be to, m ano dukterėčia

nori kokio gyvūnėlio, tai pagalvojau, paim siu jį.

62
 VILKO KAUKSMAS

Sakau, gal kuri tavo dirhaundžių bus pieninga ir

turės atliekamą spenį?..

Augintojui M edžiotojas nepatiko. Jo kalbė­

jim o maniera kėlė nepasitikėjimą. G elbėti gaiš­

tantį šuniuką visai nepritiko jo būdui. Tačiau

Augintojas visada galvodavo geriausia, o tai buvo

pirm as kartas, kai M edžiotojas parodė, kad gy­

vūnas jam gali būti ne tik žudym o objektas. Jis

paėmė šuniuką.

- K a ip tik turiu, ko reikia - m išrūnę kalę, iš

tiesų laikau ją dėl geresnio pieno. Supranti, gry­

naveislių gyvūnų pienas ne toks geras. Pažiūrė­

sim, ar priim s jį.

Augintojas nuvedė į kam bariuką šunidės gale,

kur ant maišų krūvos gulėjo balta su juodom is

dėmėmis kalė. Prie pilvo glaudėsi trys šuniukai:

du jos pačios, o vienas — mažytis dirhaundas,

kurį Augintojas paėmė iš mamos, turėjusios per

daug jauniklių. Jis paglostė kalei galvą, o ši ėmė

vizginti uodegą ir išdidžiai laižyti šuniukus.

- G erutė mano, gerutė, - pagyrė Augintojas. -

Ji - m ano brangenybė, šita priim tų bet ką. G a lė ­

čiau duoti žįsti vilką, o ji m ylėtų kaip savo, ar ne,

gražuole?

63
 MELVIN BURGESS

Jis patapšnojo kalei per galvą ir padavė apuos­

tyti mažąjį Pilkiuką. Pajutusi kvapą ji sutriko

ir suraukė nosį. Bet neprieštaravo. Suprato, kad

kvapas ne šuns, bet nežinojo, kad vilko. Ankstes­

nėms jos kartoms visi plaukeliai būtų pasišiaušę.

O ji tik pažvelgė į Augintoją laukdam a pritarim o.

Sis prikišo m ažylį prie laisvo spenelio. Tas iškart

ėmė žįsti.

- T u tik pažiūrėk! - sušuko nustebęs. - Jis gy­

vens, šitas mažylis. T ik ra i nepasiduos.

M edžiotojas šypsojosi:

- T u labai geras, drauguži, labai. Prašau... -

išsitraukė piniginę ir padavė dvidešimties svarų

banknotą. - Č ia visoms išlaidoms, kol atjunkysi.

Tada sugrįšiu ir pasiim siu jį.

- N e, ką tu, tai nieko nekainuos...

- Privalai paim ti. M a ta i, m an visai patinka ši­

tas mažius, noriu, kad gerai jį prižiūrėtum , ir tiek.

M edžiotoju i važiuojant nam o šiek tiek dar nu­

snūsti prieš naktinę m edžioklę, virš galvos ėmė

rinktis tamsūs debesys. Šaltis atleido gniaužtus.

Benas T ilis žvelgė pro kam bario langą į tuos pa­

čius debesis ir galvojo, kad galbūt kažkur Sida-

64
 VILKO KAUKSMAS

braplaukė ir V ylius uodžia orą svarstydami, ar

neims lyti.

Šį vakarą vilkam s pirm ą kartą po ilgo laiko

pasisekė. Speigas atslūgo. Iš pradžių ėmė snigti,

bet greitai sniegas ištižo ir prapliupo ledinis lie­

tus. Ašarotu veidu žiūrėdamas pro langą Benas

tematė lietaus sieną, tikrą tvaną ir liū tį. Vanduo

taškėsi ant kiem o betono ir liejosi per daržinės

laštako kraštus. Užšalusiu takeliu už namo pasi­

pylė srovė, kuri greitai virto upe. N etrukus upė

patvino ir nuo tako paplūdo į kiem ą, nešdama

tiek senų samanų, lapų ir šakelių, kad per kelias

minutes užsikim šo vam zdžiai. Išsigandę, kad ne-

užtvindytų namo, T ilia i, apsiavę botus, išpuolė

laukan jų valyti.

Benas gailėjosi vilkų , kad turi būti lauke tokiu

oru, tačiau pro vartus šniokščianti srovė nešė ne

tik samanas, šakeles ir senus lapus, bet ir abiejų

v ilk ų pėdsakus ir kvapą. Švariai nuplovė nuo že­

mės visus kvapus ir pėdų žymes daug kilom etrų

aplink. Sugrįžusiam M edžiotojui žemė buvo tarsi

neįskaitomas baltas, švarus popieriaus lapas.

65
 6

/T 7 m o n ė s pažįsta pasaulį akim is. Šunys ir vil-

^ • ^ k a i mokosi kitaip. Jie atpažįsta ir įsimena

daiktus ne pagal išvaizdą, o pagal kvapą, taigi

pirmosios žinios apie pasaulį vilkiukus ir šuniu­

kus pasiekia per nosį. Vedamas uoslės Pilkiukas

iškeliavo iš m ažyčio, pienu ir m ama kvepiančio

šuniukų pasaulio į kitą - d id žiu lį, persisunkusį

m ilijonų kvapų - storo audeklo maišų, ant kurių

krūvos jis gulėjo, šieno ir šiaudų kraiko aplinkui,

dezinfekavim o priem onių ir šlapio metalo, kai

šunidės darbuotojai ją išvalydavo, ir pačių dar­

buotojų, m u ilin ų ir prakaituotų, atsiduodančių

pietum is ir cigaretėmis, jų drabužių, persismel­

kusių skalbim o m iltelių ir audinių m in kštiklių

arom atų, odos, dvelkiančios losjonu po skuti­

mosi ir kvepalais - taigi pateko į tirštą chem inių

kvapų makalynę. Jis užuodė keistą, jaudinantį iš

66
 VILKO KAUKSMAS

lauko šunidėn plūstantį gaivų orą - žolę, drėgną

purvą ir retkarčiais atsklindantį išmetamųjų dujų

dvoką. Jautė mėsišką šunų ėdalo, vandens kvapą.

U žuodė šunidės grindų plyteles, medines lentas,

vedančias į namą, ir karštį, tvoskiantį nuo meta­

lin io elektrinio patalpų šildytuvo.

Pats stipriausias buvo šunų kvapas. M a m a

kvepėjo pienu, šilum a ir šunim i, netikri jo bro­

liai ir sesės taip pat atsidavė šunim is. Augintojas

laikė keturiasdešimt dirhaundų ir visi jie kvepėjo

skirtingai, tačiau visi - šunim is: šunim is atsida­

vė jų nasrai, kailiai, letenos, o akys ir nosys buvo

šuniškai šlapios.

Šuniukui, augančiam tarp savo veislės kvapų,

toks ram inantis šuniškas dvelksmas atveria pir­

mąsias duris į savęs supratimą. Šuniškoje aplin­

koje jis pats tampa šunim i - tiek išoriškai, tiek

vidum i.

Būdamas vilkas, Pilkiukas jautėsi kitaip. Šunų

apsuptyje jis užuodė daugiau. Ta i buvo panašus

kvapas, tačiau, be jokios abejonės, nukreipęs nosį

nuo išorinio pasaulio ir atsukęs į save, rasdavo ką

kita. Pasaulis buvo pilnas ne tokių gyvūnų kaip

jis. Tiesą sakant, jam atrodė, kad aplinkui kito

67
 MELVIN BURGESS

panašaus į jį nėra. A rtim i ir šilti besispaudžiantys

netikrų brolių ir seserų kūnai neleido jam pasi­

justi vienišam. Tačiau buvo m atyti, koks jis skir­

tingas. Jis nebuvo vienas jų. Jis tai žinojo - ir kiti

šuniukai taip pat.

Šuniukai buvo šiek tiek vyresni už P ilkiu ką,

bet visi domėjosi tais pačiais dalykais: pešdavosi,

puldavo vienas kitą iš pasalų, žaisdavo gaudynių

ir niršdavo. V ilk iu k u i visi šie žaidim ai sekėsi ge­

riausiai. G a lų gale vilkam s tai gyvybės ir m irties

klausimas, iš skardinės jų niekas nem aitina. Ta­

čiau buvo be galo linksm a, ir iš pradžių jis buvo

bemaž toks pat kaip kiti, nors ir kvepėjo keistai.

Bet kai šuniukai ėmė m okytis šunų kalbos, žody­

no, susidedančio iš urzgim o, griežim o dantim is ir

cypčiojim ų, tapo aišku, kad kažkas ne taip. Pil-

k iu k u i jų kultūra pasirodė svetima.

D abar jis daugiausia būdavo pats sau arba

vienas patraukdavo į keliones. Kartais šunidės

darbuotojai bandydavo su juo pažaisti. Jis leis­

davosi, bet ne per daug. Su Augintoju buvo k i­

taip. Pilkiukas labai greitai nusprendė, kad jis

čia svarbiausias, ir tik vienintelis Augintojas ga­

lėdavo parversti jį ant nugaros, kutenti pilvą ar

68
 VILKO KAUKSMAS

m ėtyti į orą. Visus kitus atbaidydavo baisiausiai

urgzdamas ir piktai viauksėdamas. Pilkiukas ne­

galėjo suprasti, kaip k iti šuniukai prisileidžia vi­

sus. K vaili nesusipratėliai neturi jokios savigarbos,

manė jis, ir, tiesą sakant, nė menkiausios pavojaus

nuojautos. Jis niekada nebus toks kaip jie.

D ideliam e būryje Pilkiukas praleido pirmąsias

savaites vienas.

P ilk iu k u i einant dešimtą savaitę, vieną dieną į jo

šunidės kam pą atėjo Augintojas su kitu nedide­

lio ūgio vyriškiu. Pilkiukas buvo per mažas, kad

prisim intų M edžiotoją, tačiau prabudo kažkokia

nuojauta. Tyliai atsitraukė ir, kol vyrai šnekėjosi

jam virš galvos, atsitūpė ant mamos kojų.

— Štai jis, sveikas kaip ridikas. T ik ra i stiprus ma­

žylis, - kalbėjo Augintojas. - Bet tokio keistuolio

dar nesu matęs. Pažiūrėk, kaip mus stebi. Patikėk,

neprisileidžia nieko, išskyrus mane, ir net man per

daug neleidžia. Išdidus kaip karalaitis! Nepam a­

nytum , kad šuo, panašesnis į laukinį gyvūną. N e t

jo įmotė nežino, ką su juo daryti, - žiūrėk!

M atydam a, kad jos globotinis patraukė dė­

mesį, negrynakraujė aviganė ėmė jį savininkiškai

69
 MELVIN BURGESS

laižyti. K u rį laiką Pilkiukas taikstėsi, bet paskui

didelėm is kojomis nulapnojo toliau, kad jo nepa­

siektų. K a i kalė bandė parsitempti jį atgal, ėmė

urgzti, ir jai teko p rila ik yti jį viena koja, kol nu­

rim o. Pilkiukas smalsiai žiūrėjo į vyrus, nekreip­

damas dėmesio į savo įm otę, laižančią jam pilvą.

- Toks vienišius, - pastebėjo M edžiotojas.

Augintojas pasilenkė ir pakėlė Pilkiuką. N eju­

dėdamas jis pakibo dideliam e vyro delne ir vėl

smalsiai pažvelgė į M edžiotoją. M edžiotojas taip

pat įsižiūrėjo ir ištiesė ranką, norėdamas pašiaušti

P ilk iu k u i galvą.

— Atsargiai! N a v a ... - Augintojas nusijuokė,

kai Medžiotojas nusitvėrė rankos ir nusikeikė. -

Ju k sakiau — tik aš galiu jį paliesti. Keista, ar ne?

Nepasakyčiau, kad daug laiko su juo praleidau

ar ką. N et ir manęs taip nebemėgsta kaip anks­

čiau. Prieš porą savaičių būtų vizginęs uodegą iš

džiaugsmo mane išvydęs.

— Keista, — ištarė M edžiotojas.

- T ik ra i, ar ne? - pritarė Augintojas. - K la u ­

syk, ką pasakysiu: m an ėmė visai patikti šis ma­

žylis, neišmanau kodėl. Jis man įdomus. Turbūt

nežinai, kokio kraujo jis turi?

70
 VILKO KAUKSMAS

- Neįsivaizduoju, - sumurmėjo M edžiotojas. -

Ju k sakiau, radau jį m ašinų aikštelėje.

- Nesvarbu, o ką, jei aš jį pasiliksiu? Tavo duk­

terėčiai duosiu kokį kitą šuniuką - greičiausiai jai

nėra skirtum o, be to, jis ne itin nori žaisti, ar ne?

Nelabai tinkam as šuo m ažai mergaitei.

- N esutinku, - tvirtai atsakė M edžiotojas. -

K a ip jau sakiau, mane dom ina šis tipas.

- N agi! - paprieštaravo Augintojas. - Ž in a i,

ką pasakysiu: aš jo noriu. D uosiu tau grynaveislį

šuniuką, ką manai? M ergaitė su dirhaundu - iš­

gąsdins visą gatvę!

- N e, - atsakė M edžiotojas. - A š noriu šito.

Atsiprašau. T u riu savų priežasčių. Kelionė, kurios

m etu jį radau, m an buvo svarbi.

- N a, ką gi, jei jis tau kažką reiškia... - apgai­

lestaudamas nusileido Augintojas.

- Sakykim , sentimentai, - tarė M edžiotojas.

 r

ol Pilkiukas buvo atjunkomas pas A u g in ­

K toją, M edžiotojas Glosteršyre persekiojo

paskutinę v ilk ų gaują. K a ip paprastai, jam pui­

kiai sekėsi. Šeši kūnai gulėjo šaldymo kameroje

ik i to laiko, kol bus nuvežti, kad nudirtų odą ir

iškim štų arba pagam intų iš jų patiesalus didžiajai

m edžioklei atm inti.

Sidabraplaukė su V y liu m i tebelakstė laisvėje.

K u r jie, M edžiotojas neturėjo supratimo. Šiuodu

ir Pilkiukas buvo paskutiniai laukiniai vilk a i vi­

soje Britanijoje.

Pastarąsias savaites M edžiotojas kaip įm any­

damas stengėsi surasti Sidabraplaukę ir V ylių .

K artu su Džene išmaišė visas H a i Pondo ūkio

apylinkes, paskui apieškojo ir tolimesnes tos Sa-

rio dalies vietas. D id e liu lankstu apėjo grafystės

ribas, bet nieko neaptiko.

72
 VILKO KAUKSMAS

V ilkiu ka s buvo vienintelė M edžiotojo viltis.

Tiesa, praėjo jau kelios savaitės. Pilkiukas tiek

laiko gyveno su žm onėm is ir šunim is, kad ne-

bekvepėjo vilk u , ir greičiausiai Sidabraplaukė jo

neatpažins. Ir vis dėlto, nepaisant šuniškos smar­

vės ir šunų ėdalo, viduje jis išliko Sidabraplaukės

kūnas ir kraujas, tikras vilkas. Jei tik M e d žio to ­

jas galėtų kaip nors suvesti jį su tais dviem vilkais,

galbūt pavyktų juos pribaigti. Bet kaip tai pada­

ryti, dar gerai nežinojo. Svarstė, gal pavedžioti

P ilkiu ką po apylinkes, kad jo kvapas pasklistų

kuo toliau ir plačiau - galbūt v ilk a i jį užuostų.

A rba paleisti ir tikėtis, kad nuves pas juos. T a ­

čiau jauniklis buvo vienintelis ryšys su laukiniais

vilkais, todėl kol kas M edžiotojas nenorėjo su juo

skirtis.

Pilkiukas greitai augo ir darėsi nebepanašus į

jau n iklį. Prisim inim ai apie laukinį gyvenim ą iš­

blanko, beveik išnyko. Jam rodėsi, kad su šuni­

mis ir užaugo, o tos kitoniškum o mįslės nepadė­

jo atskleisti net retkarčiais aplankančios m intys,

kad kažkada, seniai seniai, jis gyveno kitą gyve­

nim ą, kuris, nors ir keista, atrodė artimesnis už

šį, dabartinį.

73
 MELVIN BURGESS

Išliko blankus pojūtis baisios nakties, kai kaž­

kas nutiko ir jį atskyrė nuo praeities, tačiau M e ­

džiotojo jis neprisiminė. V ilkiu ka s pažinojo tik

šunidės ir vis tiek suprato, kad M edžiotojas yra

priešas, žmogus, kuriuo negalim a pasitikėti, ku­

riam negalim a paklusti - kuriam reikia priešintis.

Pirm iausia jį užvaldė instinktas M edžiotojui

nematant kuo greičiau ir tyliau sprukti. K a i M e ­

džiotojas parvažiavo namo, vilk iu k o niekur ne­

buvo m atyti, tad vyrui teko apieškoti visą mašiną,

kol rado jį tupintį po vairuotojo sėdyne. Tas pat

nutiko ir viduje, virtuvėje, kai M edžiotojas atsu­

ko nugarą, norėdamas paruošti jau n ikliu i maisto.

Atsigręžęs vilkiu ko nerado ir tik praėjus geram

pusvalandžiui aptiko jį įsiraususį batų krūvoje

spintelėje po laiptais. M edžiotojas norėjo jį paim ­

ti, bet Pilkiukas suurzgė ir puolė jo ranką.

M edžiotojas supyko.

- B ū k savo vietoj, - suburbėjo ir pačiupęs Pil-

kiuką už pakarpos nusviedė į šunidę, nedidelę

ūkinę patalpą namo gale, kur miegodavo Dženė.

Iš paskos įstūmė dubenį šunų ėdalo ir užtrenkė

duris.

74
 VILKO KAUKSMAS

Pauodęs Pilkiukas iš karto suprato, kad čia

šuns kambarys, ir apžvelgęs jį pamatė, jog pasi­

slėpti nėra kur. Tuščiam e kambaryje stovėjo tik

krepšys, o kam pe gulėjo krūva pledų. Atsargiai

pauostė šunų maistą, bet nusprendė, kad pir­

m iausia reikia įsitikin ti, ar galim a šioje vietoje

ėsti. Ėm ė inkšti, bet tuoj apsigalvojo. Juk gali su­

grįžti žmogus.

Tuom et pledų krūva sujudėjo. Pilkiukas su­

mirksėjo ir įsižiūrėjo atidžiau - iš krūvos išlindo

balta galvutė perkreiptais nasrais, akys žvelgė į

jį. Pilkiukas ėmė uosti. A kivaizdu , kad tai buvo

kam bario šeim ininkė, tad Pilkiukas nuolankiai

pritūpė. G a lų gale tai jos kambarys, o jis - įsi­

brovėlis.

D ženė išlipo iš krūvos ir pašiaušusi gaurus

priėjo artyn pasižiūrėti. Ji pažino kvapą. T a i

buvo vilkas, o vilkus reikia žudyti. K ita vertus,

nors Pilkiukas buvo nedidelio šunelio ūgio, d i­

džiulėm is kojom is ir puriu kailiu, jis tebebuvo

jauniklis. G a lb ū t D ženė prisim inė, kaip prieš

keletą savaičių šildė jį ant užpakalinės šeim inin­

ko mašinos sėdynės. Ją apėmė kaip niekad stip­

rus m otiniškas instinktas ir ji antrą kartą ėmė

75
 MELVIN BURGESS

laižyti jau n iklį. Pilkiukas atsiduso ir atsitūpė.

K o d ėl tiems šunim s būtinai reikia laižyti? G a l

būtų buvę geriau, jei jį vis laižytų ne toks šuniš­

kas liežuvis. Ir vis dėlto vilkiukas džiaugėsi turė­

damas bent vieną draugę.

Baigusi prausti D ženė pareikalavo, kad P il­

kiukas paėstų, o paskui nuvedė jį prie apklotų.

Susisukę jie visą popietę prasnaudė drauge - šuo

ir vilkiukas. Retkarčiais Pilkiukas vis bandyda­

vo prisiglausti prie naujosios įmotės ir būdamas

toks didelis beveik išstūmė mažylę iš po apklotų.

Tačiau Dženė buvo laim inga: nors globotinis ir

kiek didokas, ir kvepia vilku , pagaliau ji turi kam

parodyti m otinišką rūpestį, - tad vis kaišiojo nosį

tikrindam a, ar jis tebėra čia.

Vėliau tą dieną atėjęs M edžiotojas išleido juos

palakstyti ir nustebo pamatęs, kaip Dženė P ilkiu -

ku i nurodinėja, o jis daro visa, kas liepiama. K i­

tas žmogus būtų tik nusijuokęs regėdamas, kaip

tokia m ažuliuke vaidina didesnio už save padaro

m otiną. Tačiau M edžiotojas nusivylė, kad P il­

kiukas nepripažino jo naujuoju šeim ininku, kita

vertus, džiaugėsi, kad padedamas Dženės galės

priversti vilkiu ką vykdyti jo norus.

76
 VILKO KAUKSMAS

T ą naktį paliktas su D žene šunidėje Pilkiukas

nubudo ir išvydo, kaip m ėnulio šviesa krinta pro

vienintelį mažą, grotuotą vieno stiklo langą aukš­

tai palubėje. Šunidėse jis dažnai pabusdavo naktį.

Jam atrodė, kad noras keltis ir bėgioti, kai šunys

susirangę miega, buvo dalis jo kitoniškum o.

Nežadindam as Dženės išlindo iš po apklotų

ir nuėjęs atsitūpė po langu. Pro vos pravirą langą

užuodė naktį lauke. T o li nuo šunidės, vienintelių

nam ų, kuriuos prisim inė, Pilkiukas jautėsi dar

svetimesnis. D abar jį aplankė jausmas, kad pa­

saulyje jis visiškai vienas, tad pirm ą kartą gyve­

nim e užvertė galvą ir prabilo savo balsu - sustau­

gė kaip tikras laukinis vilkas. Tuoj pat pabudo

D ženė ir urgzdam a iššiepė dantis. N ors anksčiau

ir nebuvo girdėjusi, žinojo, kad tai ne šuns gies­

mė. Anglijos vilkai jau seniai išm oko slopinti savo

dainas - pasaulyje, siekiančiame juos sunaikinti,

kalbėti v ilk ų kalba pernelyg pavojinga. A tskirto

nuo gim inės P ilkiu ko nebuvo kas įspėja, taigi jis

prabilo, ir ši jau šimtmečius negirdėta vilko daina

nusirito per Sasekso žem akalnius.

Viršuje, antrame aukšte, apytuščiame kam ba­

rėlyje su siaura lova ir nedidele komoda, pabudo

77
 MELVIN BURGESS

M edžiotojas. Gulėdam as lovoje klausėsi, kaip

duslus jaudinantis staugimas pripildo kam barį ir

išplaukia į slėnį. Paskui atsikėlė ir siauručiu, tie­

siai ant p lik ų lentų patiestu k ilim u nuėjo prie lan­

go, žvelgiančio į tolius virš kalvų.

D idelis plynas slėnis skendėjo tamsoje, tik vie­

nur kitu r apšviestas kokio kaim o žibinto ar ant

laukų ir gyvatvorių krintančios m ėnulio šviesos.

K ažku r tenai lakstė du vilkai, du paskutinieji -

tie, kurių M edžiotojui labiausiai reikėjo. G a lim a

sakyti, visus kitus išžudė tik tam, kad galėtų pa­

tirti šį m alonum ą - nužudyti pačius paskutinius

vilkus šalyje.

Pilkiu ko staugimas užliejo visą slėnį. M e d žio ­

tojas žinojo: jei jo tykom as grobis yra už keleto

kilom etrų nuo namų, jie išgirs ir ateis.

 8

ilkiukas su Džene naktis leido šunidė­

P je, drauge susisukę į kam uoliuką. Šunidė

buvo uždaryta stum dom osiom is durim is be už­

rakto, tačiau nė vienam iš gyvūnų neužteko jėgų

jas atverti, todėl išeiti galėdavo tik ryte, kai M e ­

džiotojas išleisdavo palakstyti. Vienam e kam pe

stovėjo krepšys, tačiau D ženei labiau patikdavo

sukapstyti į krūvą apklotus ir miegoti tenai. P il­

kiukas gulėdavo jai pakaklėje.

Dženė visiškai perėmė vilkiuką globon. Ji ste­

bėdavo, kad šeimininkas neitų per arti, lyg būtų

nujautusi, kad gali jaunikliui pakenkti. Tačiau taip

pat prižiūrėdavo, kad šis nepabėgtų, kai juos išleis­

davo, ir kad nakčia sugrįžtų į šunidę. Pernelyg besi­

rūpindama ji net imdavo nervintis, tarsi visi šuniu­

kai, kurių neteko, būtų atgiję šiuo didžiuliu keistu

jaunu padaru. Kalytė pasiųsdavo, jei jis dingdavo

79
 MELVIN BURGESS

iš akiračio, jaudinosi ir nerimavo, kad suėstų savo

maistą, ir nuolat išgyveno siaubingą baimę, kad

jauniklį, kaip ir šuniukus, iš jos atims. Visa tai ji

darė slapta, apimta kaltės jausmo, lyg nežinodama,

ar gerai elgiasi. Vos tik prisiartindavo Medžiotojas,

ji pritūpdavo ir susigūždavo, beviltiškai vizgindama

uodegą, bandydama įsiteikti, nes žinojo, kad būty­

bės, kvepiančios kaip šis jauniklis, paprastai būda­

vo žudomos. Todėl ji valandų valandas laižydavo ir

prausdavo jį liežuviu, bergždžiai stengdamasi, kad

jis im tų kvepėti labiau kaip šuo, o ne kaip grobis.

Praėjus porai savaičių nuo to laiko, kai M e d žio ­

tojas susigrąžino Pilkiuką, vieną labai tamsią, be

m ėnulio naktį Dženė pabudo tarp pledų viena.

Pilkiukas suklusęs, pakreipęs galvą tupėjo prieš

langą. Kviesdama jį atgal miegoti kalytė neramiai

suunkštė. Pilkiukas greitai žvilgtelėjo, bet nekrei­

pė dėmesio. Kalytė visai nem otiniškai laižydamasi

tūpčiom is prisėlino, maldaudam a jį sugrįžti, tarsi

būtų pajutusi, kad jauniklis nuo jos nebepriklauso.

Pilkiukas pražiojo nasrus ir smarkiai pasipurtė.

Iškėlęs nosį į langą pauodė.

Dženė uodė orą, pastačiusi ausis kraipė galvą

į visas puses, tačiau, kad ir kokios aštrios buvo

80
 VILKO KAUKSMAS

juslės, nieko nepajuto. Atrodė, kad ir vilkiukas,

ką tik kažko jaudinęsis, nieko nebejaučia, jis ėmė

vaikštinėti pirm yn atgal palei sieną beprasmiškai

uostinėdamas kampus ir neramiai inkšdamas.

Tuom et iš tamsos pasigirdo Dženei jau pažįsta­

mas garsas. Ji vėl ėmė inkšti ir m aldauti.

Per sodą, vis arčiau ir arčiau, sklido ilga me­

lodinga aimana. T a i buvo ne šuo. A rtin o si vilkai.

Viršuje trinktelėjo durys. A n t laiptų sugirgždė­

jo žingsniai. Pilkiukas užvertė galvą ir tikru savo

balsu atsakė j artim ųjų šauksmą. K a i atsidarė

šunidės durys, bandė prasisprausti, tačiau buvo

nuspirtas atgal.

- Č ia ne šuo kaukia, — M edžiotojas suspaudė

kum ščius. - Tu vertas aukso, - tarė P ilkiu ku i.

Vėl pasigirdo staugimas, M edžiotojas užtren­

kė duris, o Pilkiukas kaukė su laukiniais vilkais,

tarsi jiems visiškai nebūtų rūpėję, kad juos išgirs

visas pasaulis.

Po kelių m inučių apsirengęs, su lanku ant peties

Medžiotojas pašaukė Dženę ir išėjo į lauką. M a ­

žytė terjere nelaiminga sekė iš paskos, per petį vis

dairydamasi atgal, kur viduje užrakintas liko Pil­

kiukas. Staugimas lauke nutilo, tačiau Medžiotojas

81
 MELVIN BURGESS

įsidėmėjo, iš kur jis sklido - maždaug už pusės kilo­

metro, netoli vietovės, vadinamos Tū lio giria.

„Šiandien bus baigta“, - pamanė jis.

Vos tik M edžiotojas su šuniuku išėjo, Pilkiukas

ėmė stum ti duris, bet niekaip negalėjo jų pajudin­

ti. V ėl pasisuko į langą, suunkštė, atsistojęs ant

užpakalinių kojų amsėjo ir stūgavo, tarsi būtų

laukęs, kad kas įskris vidun.

Jis nežinojo, kas vyksta ir ko tikėtis. Tas kauks­

mas ir silpnas vėjo atneštas kvapas jį sujaudino ir

išgąsdino. Tenai, pasaulyje, kurio jis neprisimena,

gyvena padaras, kuris yra toks kaip jis.

M edžiotojui išėjus iš nam ų staugimas nutilo.

Pilkiukas nusim inė. Atsigulė ant apklotų uos­

damas Dženės kvapą, tačiau tai jo nenuram ino.

Sutrikęs ir nelaim ingas vilkiukas jautė palengvė­

jim ą, tačiau tuo pat m etu baim inosi, kad ta pa­

slaptinga, stebuklinga būtybė dingo. Prainkštęs

dešimt m inučių, pakišo galvą po pledu ir užm igo.

Pilkiuką pažadino kvapas. Nors ir silpnas, jis

buvo aiškus ir artimas. Akim irksniu išlakstė visi

miegai. Pasistojo visi kūno plaukeliai ir vilkiukas

įsigūžė į apklotą, išsigandęs ir nustebęs, kad jo pa­

82
 VILKO KAUKSMAS

ties kvapas virto kažkuo nuožm iu ir didingu, turbūt

lauke per sodą sėlinančiu pas jį. T ik siena, tas plonas

neįveikiamas akmens sluoksnis, neleido jam matyti

ir skyrė jį nuo didžiosios paslapties, tačiau stiprus

ir galingas kvapas veržėsi pro atvirą langelį viršuje,

pripildė šunidę ir priplojo vilkiuką prie grindų.

Galiausiai per metrą nuo jo, kitoje sienos pu­

sėje, pasigirdo tylus šaižus garsas. Jauniklis strim ­

galviais puolė prie sienos, inkšdamas ir amsėda­

mas, tai pritūpdam as, tai pašokdamas beviltiškai

m ėgino pasiekti taip arti esančią būtybę, tačiau

kartu ir bijojo, ką tenai ras. D a r kartą pasigir­

do triukšmas, kažkas silpnai kostelėjo, liepdamas

v ilk iu k u i tylėti. Jis akim irksniu susigūžė. Tas gar­

sas, kurio anksčiau nebuvo girdėjęs, įspėjo tupėti

ram iai, tad nors kiekviena kūno ląstelė šaukė ra­

gindam a šokti, vilkiukas gulėjo įsitempęs, pasi­

ruošęs lėkti, vos tik bus išlaisvintas.

Būtybė pasitraukė. Tylom is, kaip lieptas, Pil-

kiukas lakstė sekdamas ją, sukančią aplink namą.

Pasigirdo tylus krebžtelėjimas, tuomet kažkas su­

bildėjo ant grindų ir vilkiukas suprato, kad ji jau

nam o viduje, kad artinasi prie jo - šį kartą ne prie

tvirtos sienos, bet prie stum dom ųjų durų, kurias

83
 MELVIN BURGESS

galim a atidaryti. Pilkiukas patempė lūpą, atrodė,

kad gali sekti, kaip kažkas per kambarius artinasi

prie jo vienutės. Būtybė rado koridorių, vedantį

į jo kam barį. K oridoriu m i priėjo artyn. Stovėjo

kitapus durų. D urys atsivėrė.

Staiga kambarys prisipildė to nuostabaus pa­

slaptingo kvapo, kaip jo paties, tik daug stipres­

nio. Laižydamasis, vis dar tylom is, nekantrus ir

išsigandęs, Pilkiukas prigludo prie grindų. Su-

nidėn įžengė didžiulis žvėris. Apsilaižė blyškius

nasrus. Siauras šviesos ruoželis krito ant jo sidab­

rin ių šonų ir krūtinės. Priėjo prie vilkiu ko, par­

vertė ant nugaros, pauostė ir ėmė laižyti.

Ilgu liežuviu Sidabraplaukė nulaižė visus v il­

kiuką gaubusius kvapų sluoksnius - nulaižė ple­

dų, mažosios Dženės kvapą, M edžiotojo rankos

dvoką, nulaižė šunų ėdalo ir drėgnų plastikinių

dubenų kvapus, aitrią dezinfekavimo priem onių

ir m uilo smarvę. N ulaižė ją trikdžiusius šunidžių,

kalės įmotės ir jos šuniukų, dirhaundų ir šunidės

prižiūrėtojų, Augintojo ir jo m uilinų rankų, šlapių

plytelių, grindlenčių ir sausainių kvapų sluoksnius.

N ulaižė viską, kas prim inė nelaisvę, visas susikau­

pusias šiukšles, slėpusias Pilkiuką patį nuo savęs,

84
 VILKO KAUKSMAS

net menkiausias užuom inas apie žmogų: M ed žio ­

tojo mašinos bagažinės kvapą, jo kišenės, vilkienos,

sušalusios šaldymo kameroje, kur laikydavo au­

kas, — laižė ir laižė, kol galiausiai liko grynas vilkas.

M otin o s nasruose Pilkiukas nustojo drebėti

ir nurim o. Ji laižė ir kalbėjo su juo, skleisdama

vilkiškus garsus - garsus, kuriuos mažasis iškart

pažino ir kurie aiškiai leido jam pasijusti ne keis­

tu šunim i ar blogu augintiniu, o vilku . Jis atsakė,

ji suprato. V ilk a i susikalbėjo, ir dabar Pilkiukas

žinojo, kas jis toks ir kokiam e pavojuje atsidūrė.

Sidabraplaukė apsisuko, o vilkiukas tyliai,

klusniai nusekė iš paskos koridorium i, per prieš­

kam barį ir svetainę, pro langą į gerąjį pasaulį. Jis

sugrįžo namo.

Sidabraplaukė vedė savo jau n iklį į šiaurės vakarus.

Ji p u ikiai suvokė, į kokį pavojų visus pastūmėjo,

puldam a taip beatodairiškai gelbėti vilkiu ko. Šį

kartą lietus nenuplaus jų pėdsakų. N aktis buvo

giedra ir ram i - tokią naktį žemėje palieka kva­

pas. Šiąnakt nebus sunku sekti pėdsakais.

Sugrįžusi su V y liu m i į pietus, prie nam o,

kuriam e žinojo gyvenant M edžiotoją, tuoj pat

85
 MELVIN BURGESS

suprato, ku r Pilkiukas, ir pasistengė kuo grei­

čiau jį atgauti. N enum anė, kad artim iausiu

m etu jam pavojus negresia. A n tra ip gal nebūtų

pasirinkusi tokio neatsargaus būdo jam gelbėti -

patraukiant M edžiotoją tais stūgavim ais.

V ylius staugdamas nuviliojo M edžiotoją. D a ­

bar keliavo į šiaurės rytus, tikėdamasis pasiekti

U zo upę, atsikratyti M edžiotojo, tada apsukęs

ratą grįžti ir susitikti su Sidabraplauke miškuose

ties H eislm yru. Tarėsi, kad tai bent kurį laiką ap­

saugos Sidabraplaukę ir nepatyrusį Pilkiuką.

Sidabraplauke ilgai dvejojo, ar patikėti V yliu i šią

sudėtingą užduotį. D a r nė vienam vilkui nebuvo

pavykę nusikratyti M edžiotojo, nebent nusišypso­

davo sėkmė. Kokia tikim ybė, kad V yliu i pasiseks šią

naktį, kai net šilta drėgna žemė ir ramus oras buvo

prieš jį? Kad išgyventų, jam reikėjo sėkmės, didžiu­

lės sėkmės. Širdyje Sidabraplauke abejojo, kad jam

pavyks. Tačiau jis mokėjo greitai bėgti. Vienintelis

kitas pasirinkimas buvo bėgti Sidabraplaukei pačiai,

bet tuomet nebūtų galėjusi kontroliuoti Pilkiuko iš­

gelbėjimo, o šito ji negalėjo sau leisti.

Sidabraplauke žinojo, kad jei M edžiotojas

įstengs pasivyti ir nudėti V ylių , sugrįš prie savo

86
 VILKO KAUKSMAS

nam o ir susiras jųdviejų pėdsakus. Todėl ji kaip

įm anydam a stengėsi sum ėtyti pėdas. Laiko turė­

jo daug - atsargos bent kelias dienas — tad sutelkė

visą dėmesį, kad neatskiriam ai supainiotų palie­

kamas žymes. Ėjo vandeniu srūvančiais grioviais,

plaukiojo aukštyn žemyn kreidingos vietovės

upeliais, palikusi klaidžius pėdsakus, grįždavo at­

gal - ėmėsi visų sumanios vilkės gudrybių.

P ilk iu k u i ši kelionė į H eislm yrą buvo gera pa­

moka. Pažino visus gyvatvorių ir pievų kvapus,

medžioklės ir sekim o gudrybes, išmoko p a likti

melagingus ir klaidinančius pėdsakus. Jo m oti­

na, buvusi gaujos vadė, stengėsi paruošti sūnų

pavojingam gyvenim ui. P ilk iu k u i pu ikiai sekėsi

m okytis. To kių žin ių jis ir laukė. Džiaugėsi su­

pratęs, kodėl šunidėse ir su vargšiuke Džene išgy­

veno vienatvę ir kitoniškum o jausmą - jam trūko

tikrojo gyvenim o, ir dabar noriai mokėsi tikrai,

tyliai, vilkiškai sėlinti ir nepastebimai praslinkti

pro žmogaus sukurtus kaim us.

Sidabraplaukė su P ilk iu k u traukė tolyn, tuo tarpu

M edžiotojas užtiko Vyliaus pėdsakus. Iš pradžių

pamanė, kad jam be galo pasisekė, jog vilkai taip

87
 MELVIN BURGESS

neatsargiai stūgavo prie jo nam ų, o radęs T ū lio

girią, nusėtą pėdsakų, nutarė, kad jį aplankė dar

didesnė sėkmė. Dženė akim irksniu užuodė kva­

pą, tačiau net ir be jos būtų galėjęs sekti žymėmis,

kurias paliko taku nubėgęs vilkas. Bet netrukus

M edžiotojui kilo abejonė, kodėl vilkas taip elgėsi.

T ie k daug p u ikiai m atom ų žym ių ir aiškus ke­

lias - taip lengvai vilkai neišsiduoda.

M edžiotojas neskubėjo. Žin ojo, kad likę du

vilkai, o pėdsakai - tik vieno. Kadangi buvo ne­

toli, nusprendė prieš pradėdamas m edžioklę pir­

ma grįžti namo.

Sidabraplaukė buvo atsargesnė nei Vylius, ta­

čiau pėdsakų paliko ir, aišku, Dženė akim oju už­

uodė kvapą. M edžiotojas rado atvirą langą, ant

grindų - peleninės duženas. A p tik o vienus pėdsa­

kus, vedančius namo lin k , o nuo nam o - dvejus.

Nusprendė, kad šis laim ikis geresnis. Jis pradėjo

m edžioklę - ne Vyliaus, kaip tikėjosi vilkai, o Si-

dabraplaukės ir Pilkiuko.

Artėdam a prie m iškų aplink Heislm yrą, Sidabra­

plaukė sulėtino žingsnį. Atsidūrė vidur vietovės,

per kurią jau buvo bėgusi, pačiame centre d idžiu ­

88
 VILKO KAUKSMAS

lės kilpos, kuria traukė m edžiojama jos vienuo­

likos v ilk ų gauja. A nksčiau tai buvo susitikim ų

vieta. D abar ji prim inė pavojų. Č ia M edžiotojas

juos užpuolė ir nužudė jos tėvą. Tačiau ne iš bai­

mės Sidabraplaukė sulėtino žingsnį. Ji dar nesi­

tikėjo sulaukti persekiotojo. Žinojo, kad Vylius

pasistengs nepamesti jo tris keturias dienas, o

M edžiotojui maždaug tiek ir reikės, kad pagautų

jos patiną. Ji stabtelėjo baim indam asi dėl Vyliaus.

Sidabraplaukė buvo įsitikinusi, kad jis neturi to­

k ių įgūdžių, kad jam nepavyks nusikratyti nenu­

m aldom o M edžiotojo. Buvo tikra: pasiekusi susi­

tik im ų vietą, ras ją tuščią. Ji delsė, nes nenorėjo

sužinoti, kad lik o viena su jaunikliu.

Visiškai netikėtai kažkas užpuolė iš pasa­

lų - bet ne M edžiotojas juos užklupo, o pats

Vylius. Triukšm ingai iššokęs iš krūm ų parvertė

Sidabraplaukę, ši net viauktelėjo iš nuostabos ir

išgąsčio. D u vilk a i ėmė verstis kūlio, vertėsi ir

vertėsi, kandžiodam iesi, laižydam iesi ir švelniai

grum dam iesi, ku p in i meilės. Pilkiukas, nepaži­

nęs šio dar aukštesnio, d idžiu lio žvėries, atskubė­

jo ginti mamos. Bet nepažįstamasis tik pagriebė

jį į nasrus ir išmetė aukštyn į orą. Sidabraplaukė

89
 MELVIN BURGESS

pagavusi ėmė ridinėti kaip kam uoliuką, ir jis su­

prato, kad pavojus negresia. A p im ti džiaugsmo,

išvydę vienas kitą, akim irką du vilkai pam iršo

visas taisykles ir šnypšdam i, urgzdam i bei kiauk­

sėdami spardė drėgną žemę ir sudžiūvusius lapus.

Tada pradėjo rim tą susitikim o ir pasisveikinim o

ritualą - sustoję priešpriešiais Sidabraplaukė su

V y liu m i laižė vienas kitam snukius ir nasrus, o

per vidurį, stiebdamasis ant užpakalinių kojų,

bandė įsiterpti Pilkiukas.

Pirm oji strėlė kiaurai pervėrė V yliu i kaklą.

Stuburo nepažeidė, tačiau perkirto centrinę, į

galvą kylančią arteriją, ir jis dar nušliaužė kelis

metrus ik i atžalyno, kur užspringo savo krau­

ju. Sidabraplaukė pašoko iš nuostabos, tad strė­

lė, lėkusi jai į galvą, pataikė į krūtinę, tiesiai virš

peties. Ji nesustaugė, bet tuo pačiu šuoliu leidosi

bėgti, peršoko per gaištantį V y lių ir pradingo čia

pat augančiuose krūmuose. Pilkiukas nėrė paskui

ją, tad trečioji kulka smigo į žemę, kur jo stovėta.

U ž nugaros nusikeikė vyras.

D v i dienas M edžiotojas lūkuriavo netoliese.

T ik delsė, kol prisidės V ylius, kad galėtų nužudyti

visus tris iš karto.

90
 9

idabraplaukės žaizda buvo mažesnė nei aną

S kartą, bet jai reikėjo laiko pailsėti ir atsigau­

ti - laiko, kurio ji neturėjo. Pirm iausia juodu su

P ilk iu k u nubėgo apie pusantro kilom etro į šiaurę.

Ten ji prigulė atsikvėpti. Pilkiukas inkštė ir laižė

jai žaizdą, tačiau laiko užjausti nebuvo. Vos po

kelių m inučių Sidabraplaukė prisivertė atsistoti ir

eiti toliau. Ir vėl bėgo ant trijų kojų. Ketvirtoji,

nors nesužeista, nepakeliam ai spaudė suskaldytus

šonkaulius.

Bėgdama šį paskutinį kartą Sidabraplaukė

prarado viltį, kad M edžiotojas pames jos pėdsa­

kus; niekas nepasiteisino - nei viena jos gudrybė,

nei vienas sumanymas, am žiai vilk ų kultūros nie­

ko nereiškė prieš šį vyrą, išnaikinusį visą jos gi­

m inę. Nebuvo prasmės p alikti klaidinančių pėd­

sakų — jie nieko neapgaus. Ji tiesiog bėgo, greitai

91
 MELVIN BURGESS

ir tiesiai, vildam asi, kad koks nors atsitiktinum as

nukreips jo dėmesį. G a lb ū t lietus — tačiau dangus

buvo vaiskus ir žydras, oras ramus. D ienai ritan­

tis į pabaigą, išsibarstę dangum i plaukė vos keli

balti debesėliai.

Besivejantis M edžiotojas suprato jos ketini­

mus, todėl kaip galėdamas stūmėsi į priekį. Visiš­

kai nelaim inga vargšė Dženė dirsčiojo į jį ir nie­

ko nesuprasdama vis bandė lyžtelėti jam ranką.

U žu o t nuraminęs, M edžiotojas keikdamasis varė

ją šalin. Troško užbaigti šią trejus metus trunkan­

čią m edžioklę. N et nepasivargino pasirūpinti V y ­

liaus kūnu, tiesiog sukišo į maišą - tikėjosi greitai

sugrįžti, kol dar oda nebus per daug apirusi.

Sidabraplaukė lėkė toliau į šiaurės vakarus. Ven­

gė užsukti į kaimus, nebent nakties gūdumoje.

Retkarčiais bėgdavo vandeningais grioveliais, bet

šiaip nebešvaistė jėgų gudrybėm s, tik be palio­

vos bėgo. Skubėdama palei upelį perkirto m išką,

esantį į šiaurės vakarus nuo Liphuko kaim o, ir

pasuko šiaurėn, aplenkdam a O ltoną. Pasiekusi

V ei upę paplaukė porą kilom etrų aukštyn, o pas­

ku i patraukė tiesiai į šiaurę, truputį pasukdama,

9*
 VILKO KAUKSMAS

kad išvengtų Farnam o. V ilk ė visą laiką kraujavo

ir vis silpo. Jie nesustojo paėsti, gėrė plaukdam i.

Neturėjo jokio plano, tik pasprukti kaip įm ano­

ma toliau, pasislėpti ir tikėtis.

Ties Krukam o kaim u vilkai pribėgo Beizings-

toko kanalą. Paskutinį kartą šoko vandenin ir

nuplaukė į vakarus. Sidabraplaukė laikėsi iš pa­

skutiniųjų. Pilkiukas vis plaukiojo pirm yn ir atgal,

kviesdamas ir ją plaukti kartu. Tačiau buvo aki­

vaizdu, kad ji išseko. Nors pasinėrus šaltas vanduo

akim irksniu atgaivino, tačiau paskui atėmė pasku­

tines jėgas. Vos ne vos vilkė išlipo į krantą ir nu­

svirduliavo pakrante į šiaurę. Netrukus jie pasiekė

greitkelį, čia Sidabraplaukė nesustojo, bet kirto ke­

lią, paskutinį kartą atitrūkdam a nuo persekiotojo.

Šaižiai supypsėjo mašinų signalai ir sucypė stab­

džiai - du vilkai lėtai nuslinko per šešias juostas

ir kitapus kelio užsiropštė šlaitu aukštyn. Jie nuėjo

tolyn, ieškodami vietos galiausiai apsistoti.

Į greitkelį žvelgė keletas senų, apgriuvusių ū k i­

n ių pastatų, pusiau nuslinkusiais stogais, nenau­

dojam ų nuo to laiko, kai buvo nutiestas kelias.

Sidabraplaukė išsirinko šalia vieno pastato durų

stovinčią pašiūrę. Ji teturėjo vieną angą įeiti, o

93
 MELVIN BURGESS

vienintelį langą užstojo krūva į jį atremtų sunkių

rąstų. Buvo tamsu. Iš lauko vidaus nesimatė, tai­

gi M edžiotojui būtų reikėję pirm a įeiti, kad įžiū ­

rėtų, kur šauti.

T ik dabar, kai visa Sidabraplaukės gauja ir gim i­

nė buvo išnaikinta, užspausta į kam pą su paskuti­

niu jaunikliu, ji pagalvojo, kad galėtų vyrą užpulti.

Norėdamas ją nužudyti, turės užeiti vidun. Pama­

tys jį pirma. Ji buvo silpna, sužeista, o jis - gin­

kluotas ir stiprus. Tačiau dabar turėjo galimybę jį

pričiupti. Prisiartinęs jis nebegalėtų griebtis lanko,

o tada, ginkluota dantim is ir nagais, ji taptų pra­

našesnė. Sidabraplaukė įsitaisė vienoje angos pusė­

je, visiškai nematoma iš lauko. Pilkiukas prigludo

šalia, vėl laižydamas jai žaizdą ir baim ingai inkš­

damas. Keletą valandų vilkai nusnūdo.

Paskui Pilkiukas išėjo pam ėginti ką nors su­

m edžioti. Po valandos grįžo išdidžiai nešinas

vienintele sena, perdžiūvusia žiurke, kurią vargšė

Sidabraplaukė nepatenkinta prarijo vienu kąsniu.

Pilkiukas šiek tiek nustebo, kad ji taip greit sudo­

rojo jo d id įjį triūsą - pirm ąjį la im ik į - ir atrodė

įsižeidęs, kad m otina tik sušnypštė - vilk ų kalba

tai reiškė juoką. Paskui, supratusi, kad jis jau dvi

94
 VILKO KAUKSMAS

dienas nieko neėdęs, pasigailėjo ir padėkojo lai­

žydama jam snukį. P ilk iu k u i teko eiti pasiieško­

ti daugiau žiurkių — arba kęsti alkį. Per keturias

valandas jis sugavo dar dvi, kurias abu pasidalijo,

daugiau m edžioti buvo pernelyg pavargęs. Susi­

rangęs prie m otinos pilvo ir pakišęs nosį po jos

uodega Pilkiukas užm igo.

Sidabraplaukė nemiegojo, pastačiusi ausis klau­

sėsi, kas vyksta prie pašiūrės, ir laukė.

M edžiotojas pasirodė kitą dieną.

Ji suprato iškart. Jis ėjo tyliai, tačiau vilkė už­

uodė jo ir šuns kvapą. Tuoj pat sugriebė P ilkiu ką

tarp letenų ir, pasiruošusi šokti, vos tik M e d žio ­

tojas taps pasiekiamas, visa įsitempė. Nėra buvę,

kad vilkas pultų žm ogų, tačiau šis žmogus neteko

teisės gyventi. Ji pasiruošė žudyti.

Užspaudęs auką į kam pą, Medžiotojas nesku­

bėjo. Puikiai žinojo, kad P ilkiuko ji nepaliks ir kad

pats turi užtektinai laiko suplanuoti žudynes. Vos

už kelių metrų jausdama vilkus, vargšiukė Dženė

sunerimo, prašanti ir maldaujanti, tačiau paklusni

prigludo prie žemės. Pririšęs toliau nuo angos, pri­

saikdino ją tylėti, o pats nuėjo apsižiūrėti.

95
 MELVIN BURGESS

Pamatė j sieną atremtus didžiulius rąstus, už­

griozdinusius vienintelę antrąją angą, ir pažvelgė

pro juos. Tiesiai palei langą sukrautos sunkios si­

jos paliko tik siaurą tarpelį - išsėlinti per šitą galą

vilkė niekaip negalėjo.

Sugrįžęs Medžiotojas atsisėdo ant žemės prie

Dženės pamąstyti. Laižydam a jam ranką, kalytė

žvelgė į jį, tačiau jis atsainiai nustūmė ją ir toliau rez­

gė žudynių planą. Žengti tiesiai pro priekines duris

nedrįso. Neprotinga lįsti prie sužeistos, su jaunikliu

užspeistos vilkės - Medžiotojas nenorėjo rizikuoti.

Palikęs Dženę priekyje, pats, laikydam asis

gerokai atokiau, kad vilk a i nepajustų jį judant,

nutykino aplink pašiūrę prie lango. Iš švarko išsi­

traukė mažą pistoletą. Pylim o apačioje greitkeliu

pro šalį garsiai ir tūžm ingai ūžė mašinos. Šiaip jis

nebūtų drįsęs kelti triukšm o šaudydamas pistole­

tu, tačiau čia niekas neišgirs.

Ištiesęs į priekį ranką su pistoletu, M ed žio to ­

jas ėmė spraustis pro rąstus, stumdamasis kūnu,

įkvėpdamas tyliai brovėsi pirm yn, kol pro siaurus

plyšelius galėjo įžiūrėti pašiūrės vidų.

D abar vilkės nebegaubė tamsa, pro pašiūrės

du rų angą krintančioje šviesoje ryškėjo blankus

96
 VILKO KAUKSMAS

siluetas. M edžiotojas matė, kad ji tupi pastačiusi

ausis ir žiūri pirm yn, į tą pusę, kur slepiasi Dženė.

M atė ją įsispyrusią užpakalinėm is kojom is, visą

įsitempusią, ir suprato, kad ji galvoja apie jo m ir­

tį. Jį net nupurtė suvokus, kad po tiek m etų pats

tapo auka. Tačiau buvo aišku, kad vilkė nežino,

kur jis, taigi jo padėtis buvo palankesnė.

M edžiotojas prasispraudė dar arčiau, atkišęs

pistoletą, kuris tarsi gyvatės galva tyliai artėjo prie

lango plyšių. Buvo taip ankšta, kad turėjo iškvėp­

ti, įsisprausti dar giliau, įkvėpti, iškvėpdamas dar

pasistumti, kaip gyvatė šliaužė gilyn į m edžių

krūvą, traukdamas orą mažais gurkšneliais, lėtai

lėtai, nesukeldamas nė m enkiausio garso, - kol

galiausiai įstengė pridėti pistoletą prie paslėpto

lango krašto. Jis norėjo pašauti vilkę į pakaušį.

Apačioje keliu pradundėjo d id žiu lių sunkve­

žim ių kolona. Po M edžiotojo kojom is suvirpėjo

žemė ir aplink tyliai subraškėjo rąstai. V ilk ė te­

bežvelgė tiesiai į priekį. M edžiotojui teko stiebtis

ant pirštų galiukų, kad m atytų reikiam ą jos gal­

vos dalį. Nusitaikė ir šovė.

Šūvis nuaidėjo per visą pašiūrę ir apkurtino

M edžiotoją. Jis nenorom užsimerkė, o atsimerku-

97
 MELVIN BURGESS

šiam sekundę pasirodė, kad nepataikė, nes vilkė

beveik nepajudėjo. Bet paskui jos galva nusviro,

nukniubo tarp letenų, o ausys nulėpo. Kailyje

ap lin k kaklą ėmė tvenktis kraujas. V ilkiu kas, ty­

lia i pauodęs negyvą mamos galvą, metė tū žm in ­

gą žvilgsnį į siaurą plyšį, kur slėpėsi plėšikas. Ir

išlėkė iš pašiūrės. M edžiotojas pakreipė į jį pis­

toletą, tačiau plyšys buvo per mažas ir m etalinis

vam zdis nesėkmingai atsitrenkė į medį.

M edžiotojas ėmė atbulom is kuo greičiau

spraustis iš kiaurymės. Negalėjo nei pajudinti

rankos su pistoletu, nei pasukti galvos, tik apgrai-

bom dėliojo kojas. Pašiurpo išgirdęs triukšm ą ir

urzgim ą - sau už nugaros. N e t sucypė iš nuosta­

bos ir pabandė apsisukti, tačiau buvo per smar­

kiai suspaustas. Pakliuvęs į spąstus nieko nematė.

Jį apėmė panika. Įsispraudęs į tokią ankštum ą

neįstengė net atsidusti. G alėjo tik viena - toliau

stumtis atgal, iš kur girdėjo triukšm ą. Po truputį

brukosi atbulas, kol galiausiai jam pavyko bejė­

giškai, kiek leido giliai įstrigęs pistoletas, pasukti

galvą ir pasižiūrėti, koks žvėris jį puola.

T a i buvo Pilkiukas. Nesislėpdamas, iššiepęs

dantis urzgė ant M edžiotojo.

98
 VILKO KAUKSMAS

Medžiotojas su palengvėjimu nusijuokė. P il-

kiukas buvo per mažas, kad jį sužeistų.

- T u ... dabar tavo eilė, - pasakė jau n ikliu i. -

T u būsi paskutinis.

V ilkiu ka s išgirdo, bet nesujudėjo. M edžiotojas

susiraukė. Tarsi žvėriūkštis būtų žinojęs, kad pis­

toletas įstrigęs jam už nugaros ir jis negali šauti.

Susierzinęs M edžiotojas pabandė išgąsdinti Pil-

kiuką.

- C ha! - riktelėjo staiga.

Jauniklis pašoko, tačiau, M edžiotojo nuosta­

bai, nepabėgo. Pilkiukas ėmė urgzti dar garsiau, o

paskui stryktelėjo, dantim is iš šono sugriebė M e ­

džiotojo kojos m inkštim ą ir iš visų jėgų patraukė.

- E i, paleisk, paleisk, - M edžiotojas spardėsi ir

šaukė, tačiau vilkiukas tik kando dar giliau, dar

garsiau urgzdamas.

- Džene, po velnių, eikš čia! - sušuko M e d žio ­

tojas, tačiau terjere buvo pririšta prie pašiūrės ir

tegalėjo pasiutusiai loti.

M edžiotojas bandė prasiskinti sau kelią ir iš­

laisvinti ranką, tačiau dūsuodamas tik dar labiau

strigo. Bėgo kraujas, vilkiukas krimstelėjo dar

kartą. M edžiotojui teko pasislinkti į priekį, kad

99
 MELVIN BURGESS

ištrūktų iš tų aštrių dantukų, - atrodė, kad jų

koks tūkstantis, - galiausiai rado platesnį plyšį

ir apsisukdamas švystelėjo ranką. Pilkiukas aki­

m irksniu jį paleido, nubėgo už kam po ir dingo iš

akių. M edžiotojas suklupęs susigriebė už žaizdos.

— Paršelis. U žm ušiu tave... - suurzgė.

Dženė lyg pamišusi skalijo kitoje pašiūrės pu­

sėje.

- K o ten kiauksi, kvaiša? - suriko.

Pasilenkė apžiūrėti žaizdos. N ors Pilkiukas

kando iš visų jėgų, žaizda buvo negili. Tačiau dar

joks gyvis nebuvo taip sužeidęs M edžiotojo, todėl

jis prisiekė, kad P ilk iu k u i išsigelbėti nepavyks.

V ilk iu k a s nusikeberiojo greitkelio iškasos šlai­

tu ir pasuko į rytus, tik todėl, kad užklupti su

Sidabraplauke keliavo į vakarus. Nekreipdam as

dėmesio į pašėlusiu greičiu pro šalį švilpiančias

mašinas, kelis pirm us kilom etrus jis kiek įka­

bindam as skuodė asfaltuotu kelkraščiu. Paskui

sulėtino žingsnį ir ėmė tolygiai bėgti ristele, ne

taip greitai, kad pavargtų, bet kiek leido jėgos.

Pabėgti nesitikėjo. Jei toks didžiu lis padaras kaip

Sidabraplauke nesugebėjo atsikratyti M edžiotojo,

ioo
 VILKO KAUKSMAS

tai mažas žvėriukas kaip jis galėjo apie tai nė ne­

svajoti. Jis bėgo ir bėgo vienodu greičiu daugybę

kilom etrų. Jam rodėsi, kad pro šalį zvim biančių

m ašinų smarvė galbūt užgoš jo kvapą. N ežinojo,

nesuvokė, kad jį seka labiau Dženė, o ne M e d ž io ­

tojas, buvo per jaunas ir per kvailas, kad suprastų,

jog kelkraštyje, kuriuo beveik nevažiuoja m aši­

nos, jo kvapas pasiliks.

M edžiotojas nešvaistė laiko su senąja vilke ir iš­

kart ėmėsi ieškoti jauniklio. Troško vėl žudyti.

Skaudanti Pilkiu ko sukram tyta koja jam prim inė,

kad reikia šį vilk ą pam okyti. Ir, žinom a, tai buvo

paskutinis vilkas visoje Anglijoje. Šio jam reikėjo

iš visų labiausiai.

Ėjo sparčiu žingsniu, nerimaudamas, kad svar­

biausias laim ikis nepražūtų greitkelyje. N etrukus

rado tą vietą, ku r Pilkiukas nuo žolės peršoko ant

pakelės skaldos, o paskui ant asfaltuoto M 3 greit­

kelio krašto.

Č ia M edžiotojui iškilo problema. V aikščio­

ti greitkeliais buvo draudžiam a. Jei eitų vienas,

galėtų apsimesti, kad sugedo mašina, tačiau su

šunim i jį sustabdys pirm as pro šalį važiuojantis

IOI
 MELVIN BURGESS

policijos autom obilis. M edžiotojas pasižymėjo

vietą, kur vilkiukas užbėgo ant kelio, ir pasišali­

no, skubiai grįžo namo, kad kitą vakarą atvažiuo­

tų su mašina. Paliko ją kelkraštyje, ties ta vieta,

ku r nužudė vilkę. D abar galės apsimesti, kad au­

tom obilis sugedo, o Dženės tamsoje juk niekas

nepastebės.

Neabejojo, kad v ilk iu k ą pagaus ir nugala­

bys. Pilkiukas buvo toks mažas, jam dar trūko

patirties. A išku , ant kietos skaldos Medžiotojas

nieko nematė ir turėjo pasikliauti aštria Dženės

uosle, tačiau Dženė jo niekada neapvylė. Šiąnakt

ji buvo pernelyg susijaudinusi. Nereikėjo jai leisti

rūpintis tuo jaunikliu. M edžiotojas nė akim irką

nebuvo suabejojęs, kad jo šuo galėtų jį išduoti ir

suklaidinti. Jis buvo jos šeim ininkas. Išdresavo ją

ir visiškai ja pasitikėjo. M edžiotojui paliepus, ji

būtų puolusi m irčiai į nasrus, nes jam priklausė.

Ragindam as Dženę ieškoti, nužingsniavo keliu

į tą pusę, kur vedė pėdsakai. Švytuodam a uodega,

ji uostinėjo ir šniurkščiojo po žoles šalia skaldos.

A k im irk ą jau atrodė, kad užuodė. Tačiau sustojo,

ėmė inkšdam a glaustytis ir vizginti uodegą.

- N agi, ieškok! - užrėkė jis.

102
 VILKO KAUKSMAS

Ji vėl suinkštė ir ėmė bėgioti po žoles šalia kel­

kraščio. Atrodė, kad nebegali toliau eiti.

G a lb ū t ją gąsdina m ašinų gausmas, pamanė

jis, o gal vilk iu k o kvapą nustelbė pravažiuojan­

čių autom obilių smarvė. Turbūt jauniklis bėgo

važiuojamąja d a lim i ir gausybė m ašinų užgožė

jo kvapą. M edžiotojui kilo m intis, kad v ilk iu k ą

galėjo partrenkti autom obilis. Beliko eiti paskui

Dženę, kol ši suras vietą, kur Pilkiukas paliko ke­

lią - jei išvis paliko.

Nuėjęs apie šešis kilom etrus viena kryp tim i

M edžiotojas nusprendė, kad turbūt vilkiukas

pasuko j kitą pusę. G rįž o ir patraukė priešinga

kryp tim i. Įveikęs dar šešis kilom etrus pamanė,

kad vilkiukas galėjo perbėgti kitapus kelio, ir

ėmė jaudintis, kad kokia mašina nebūtų pribai­

gusi Pilkiu ko pirm iau nei jis. Priėjęs tiltą kirto

greitkelį ir toliau ieškojo kitoje pusėje.

Dženė nieko nerado. Beprotiškai išsiviepusi

šokinėjo aplink, glaustinėjosi ir unkštė.

— Kas nutiko, mažyte? — susiraukė M ed žio to ­

jas. - Pagausime jį, nesijaudink, - ram ino jis. N e ­

norėjo, kad susinervinusi dėl nesėkmės prarastų

savo gebėjimus.

103
 MELVIN BURGESS

K itą naktį M edžiotojas sugrįžo ir suvaikščio­

jo po šešiolika kilom etrų abiem pusėmis nuo tos

vietos, kur pėdsakai išėjo ant kelio, bet ir šįsyk

nieko nerado. D ieną nuėjo apie penkiasdešimt

kilom etrų palei kelią P ilkiu ko pėdsakų kryptim i.

Įveikęs šį atstumą abipus kelio abiem kryptim is,

suprato pralošęs.

Tu rbū t vilk iu k ą partrenkė mašina. Su kartėliu

pripažino, kad neteko galimybės nužudyti pas­

k u tin įjį iš visos gim inės. Neišm anėlis vairuotojas

turbūt įsivertė v ilk iu k ą į bagažinę, pamanęs, kad

užmušė benam į m išrūną. K ito paaiškinim o ne­

buvo.

M ed žioklė baigėsi.
 10

ilkiukas bėgo palei greitkelį apie penkis

P kilom etrus. Paskui kažkokia nuojauta jam

pakuždėjo sukti į pietus.

Tu rbū t nujautė, kad jo namai, kur gyveno

daugybė protėvių kartų, buvo pietuose - tarsi kas

nukreipė jo plokščias, plačias, valandų valandas

keliais ir laukais m inkštai tekšnojančias vaikiškas

letenėles reikiam a linkm e. Instinktyviai suvokė,

kad yra dar per jaunas išgyventi vienas. Jis net ne­

mėgino susirasti maisto. Atsigerti sustodavo prie

balučių ir upelių. Ir visą laiką - į pietus, į pietus.

K irto upes ir kelius, ne vieną kartą vos nesukėlė

avarijos. Bėgo aklai, tiesiai, nesustodamas. Bėgo

gelbėdamas savo gyvybę.

Tačiau turbūt ne tik instinktas ginė jį į vieną

Sario kam pelį. Pilkiukas visiškai nesuvokė, kur

lin k keliauja, tačiau žinojo, kad turi tikslą. Pačių

105
 MELVIN BURGESS

pirm ų savo gyvenim o dienų, dar prieš Augintoją,

jis neprisim inė, bet jauste nujautė namus, saugią

vietą. Sidabraplaukė ten niekada nebūtų grįžusi.

Jai, užaugusiai laisvėje, visi žmonės buvo priešai.

Galiausiai nesugebėjimas prisitaikyti kainavo jai

gyvybę. Tačiau P ilk iu k u i, gyvenusiam su žm onė­

mis, tai nebuvo kliūtis.

N ors letenos jau seniai buvo nusitrynusios ik i

kraujo, jis nesiliovė bėgti. Trečios dienos rytą

pavargęs beveik aklai tapeno keliuku, vedančiu

į H a i Pondo ū kį, pro vartus, ku rių neprisim inė,

tiesiai į kiem ą. Ten jis atsitūpė ir ėmė laukti.

P ilk iu k u i nepasisekė, nes tuo m etu kiem as

buvo tuščias. Benas kam baryje ruošė pam okas,

o mamos su tėčiu nebuvo nam ie. T ik po va­

landos traktorium i parvažiavęs D žonas T ilis

išvydo v id u ry kiem o tu p in tį svetim ą šunytį.

Pam anė, kaip keista, kad jis nejuda. T ik pasu­

ko galvą ir pažvelgė į ū k in in k ą šiek tiek dre­

bėdamas. Vargšiukas atrodė m irtin a i pavargęs.

Ū k in in k a s išlipo iš traktoriaus ir priėjo artyn.

Tu om et pamatė dulsvai melsvas akis, vos pra­

dėjusias geltonuoti lyg gintaras. Paėmęs į ran­

kas prisim inė tą keistą p ilk o sidabro ir blyškaus

106
 VILKO KAUKSMAS

aukso k a ilį ir suprato, kad šuniukas kaip tik

tokio am žiaus.

- Po velnių, tai tas pats vilkiukas - jis rado ke­

lią atgal! Benai! - sušuko Džonas T ilis ir nubėgo

su radiniu namo.
 n

^ ilk iu k o maratonas - stulbinanti kelionė to-

' f c / kiam mažam v ilk iu k u i, be maisto ir be po­

ilsio - išgelbėjo jį, tačiau Džonas T ilis rado jį kie­

me sukrėstą, išsekusį ir peralkusį. Paėdęs maltos

mėsos su šiltu pienu tuoj pat užm igo ir pram ie­

gojo visą dieną ir visą naktį. N e t nepabudo, kai

ponas T ilis antiseptiku valė nubrozdintas kojas.

Tepamas geliančiu skysčiu šiek tiek sutrūkčiojo ir

suunkštė per miegus, bet nepravėrė akių.

N a k tį praleido Beno kambaryje. Ponia T ili

neleido jam miegoti lovoje bijodama, kad ne-

prišlapintų ar dar blogiau, tad Benas prižadėjo

laikyti jį krepšyje ant grindų. Vos tik tėvai pa­

linkėjo labos nakties, iškėlė miegantį vilk iu k ą ir

šiltai prisiglaudė.

- J e i prišlapinsi, pasakysiu, kad tai aš, - su­

šnibždėjo.

108
 VILKO KAUKSMAS

Pilkiukas per miegus apsilaižė ir užknarkė.

V ilkiu ka s sveiko, o T ilia i su nerim u laukė su­

grįžtant M edžiotojo. N u o to laiko, kai žudikas

užpuolė T ilių daržinę, jo pasirengę dairėsi visi,

kurie žinojo apie vilkus, tačiau nei jis, nei v ilk a i

nepasirodė. Pilkiukas buvo pirmas per daugelį

mėnesių pamatytas vilkas, tad žmonės vėl sune­

rim o. A tid žiai tyrinėjo kiekvieną nepažįstamą

veidą, apžiūrinėjo ir įsidėmėdavo kiekvieną aplin­

kiniuose keliuose sustojusią mašiną. Tačiau M e ­

džiotojas manė, kad Pilkiukas negyvas, ir niekada

nebūtų pagalvojęs, kad vilkiukas galėtų taip toli

nukeliauti ar prisim inti aną ūkį. T ilia i dar tikėjosi

išvysti ir Sidabraplaukę su V yliu m i. Jie kone prisi­

vertė patikėti, kad kažkur tebelaksto vilkai, nors

joks vilkas nė karto neperbėgo laukais ir nepaliko

naktį ant takelio pėdsakų. V iltin g a i laukė ir P il­

kiukas. Jis vėl buvo atskirtas nuo savo giminės.

Sugrįžęs pirmas dvi savaites jis praleido na­

muose, atsisakydavo eiti į lauką ir pašokdavo

nuo m enkiausio garso. V ilk iu k ą siaubingai gąs­

dino pono T ilio balsas, nes prim inė jį užtikusio

ir visą šeimą išžudžiusio vyro balsą. Bet pam ažu

nurim o ir vakarais, kaip ir M edžiotojo namuose,

109
 MELVIN BURGESS

tupėdavo lauke ir kaukdavo. G a lb ū t laukė sugrįž­

tant Sidabraplaukės. G a lb ū t vylėsi ir tikėjo, kad

atsiras kitas nuostabus didžiulis padaras ir pasi­

ims jį pas savuosius. A išku , joks žvėris nepasirodė,

nebuvo likę nė vieno.

Po kurio laiko T ilia i ėmė svarstyti, ką dary­

ti su laukiniu svečiu. N etgi Benas, kuris mylėjo

vilką, suprato, kad toks gyvūnas ne tiek šeimos

narys, kiek svetys, ku rį jie priėmė ypač m alo­

niai, - bet vieną dieną jis išeis. Tėvai bijojo, kad

P ilk iu k u i augant sugrįš per šimtmečius įsigalėjusi

žm onių baimė ir pavers jį laukiniu. Šešių mėnesių

jis buvo panašus jau nebe į jauniklį, bet į liesą

jauną vilką. Tačiau kol kas nerodė nei baimės, nei

piktum o ženklų.

Prieš ūkio svečius T ilia i bandė apsimesti, kad

Pilkiukas - šuo, tačiau visiems buvo akivaizdu,

kad šio šuns veislė tikrai labai keista. Jei P ilk iu ­

kas būtų tai žinojęs, būtų baisiausiai įsižeidęs. Į

šunis jis žvelgė iš aukšto, nors tie kaip mokėda­

m i stengėsi su juo susidraugauti. Jis aiškiai laikė

juos kur kas menkesniais padarais, stokojančiais

grakštum o, gerų m anierų ir proto ir neturinčiais

nė krislelio išdidum o.

no
 VILKO KAUKSMAS

Jei Benas ir buvo kada pamanęs, kad vilkas pa­

našus į šunį, greitai suvokė, kaip šiurkščiai klydo.

Pavyzdžiui, ūkio šunys, supratę, kad žmogus yra

šeimos draugas, iškart nepažįstamąjį prisileidžia.

Vartaliojasi, gurguliuoja, prašinėja maisto likučių ir

nusliūkina pabrukę uodegas, kai jiems sako „Ne!“

T ik ne Pilkiukas. Jei kas bandydavo patapš­

noti per galvą ar pakasyti paausį, jis staigiai pa­

purtydavo galvą, kad atsikratytų, tačiau niekada

negriebdavo - nepripažino blogų manierų. T ik

oriai išstypindavo iš kam bario arba atsitūpdavo

gerokai atokiau ir žvelgdavo, tarsi aiškiai klaus­

damas: „A r neprieštarausit?“ Neprisileisdavo net

Beno. Ir visgi Pilkiukas jį mylėjo. Jei Benui bū­

davo liūdna ar ką skaudėdavo, delne jis staiga

pajusdavo Pilkiu ko nosį. Atrodė, kad šis visada

supranta, kai Benui jo reikia ar norisi.

Iš esmės nuo šuns Pilkiukas turbūt skyrėsi iš­

didum u ir protu. Ta i ypač išryškėjo, kai ponas

T ilis pabandė priversti jį dėvėti antkaklį. Kadan­

gi vieną dieną jis išaugs į d idžiu lį ir greičiausiai

pavojingą žvėrį, tai, pono T ilio nuomone, turi

priprasti segėti antkaklį ir pavadėlį ir leistis p riri­

šamas. Pilkiukas nesutiko.

III
 MELVIN BURGESS

V ieną vienintelį kartą ponas T ilis netikėtai jam

ėdančiam užmetė antkaklį, ir vilkiukas ik i pat va­

karo muistėsi stengdamasis pažvelgti po nosim i,

kas per bjaurybė kabo jam ant kaklo. Ponas T ilis

prisegė prie antkaklio grandinę, o kitą grandinės

galą, plieninę kilpą, užmetė ant kuolo kieme.

Pilkiukas pam ėgino grandinę dantim is, pa­

barškino, pasižiūrėjo į poną T ilį, paskui į Beną,

kuris užjaučiamai truktelėjo pečiais. Tuom et pa­

sibjaurėjęs nusisuko ir atsitūpė, atgręžęs ponui

T iliu i nugarą, o šis, patenkintas savo darbu, nusi­

valė rankas ir nuėjo į virtuvę gerti arbatos.

Ta grandine prie kuolo ponas T ilis daugelį metų

rišdavo savo šunis ir nė akim irką nesuabejojo, kad

Pilkiukas elgsis kaip visi kiti - atsiguls ir lauks,

kol ponas T ilis jį paleis - tada, kai jam bus pato­

gu. Tačiau po kelių m inučių, su puodeliu arbatos

sėdėdamas prie virtuvės stalo, nejučia žvilgtelėjo

pro langą ir išvydo, kaip Pilkiukas, pasistiebęs ant

užpakalinių kojų, dantim is tvirtai sukandęs plie­

n in į žiedą, bando num auti nuo kuolo.

- Ei! - suriko ponas T ilis - per vėlai.

Puolė į lauką, bet Pilkiukas jau lėkė iš kiem o

su visa paskui tarškančia grandine. Tą vakarą su­

112
 VILKO KAUKSMAS

grįžo be antkaklio ir be grandinės, ir ponas T ilis

nematė jų penketą metų, kol rado abu, jau smar­

kiai surūdijusius, m aždaug už penkių kilom etrų

nuo ūkio esančio tvenkinio dugne.

N u o to karto, vos išvydęs antkaklį ar išgirdęs

barškant grandinę, Pilkiukas skuosdavo šalin kiek

kojos neša. Nepatenkintas ponas T ilis keikė ne­

klusnum ą ir sakė, kad „bus problemų“, bet kol kas

Pilkiukas nenešiojo nei antkaklio, nei grandinės.

O Pilkiukas tarsi visai nustojo m atyti poną T ilį.

Pilkiuko nuomone, toks elgesys neabejotinai nebu­

vo vertas net paniekos, taigi ponas T ilis tapo men­

kesnis net ir už šunį, tarsi kokia gero elgesio neiš­

m ananti katė ar ožka, tik vaikštanti ant dviejų kojų.

K u rį laiką jie taip ir lik o šioje aklavietėje, ta­

čiau ilgai taip tęstis negalėjo. Ponas T ilis vis m ur­

mėjo ir gąsdino, kad „suims tą prakeiktą g yvu lį

į rankas“. Galiausiai rado dingstį, kai Pilkiukas

sm arkiai susipyko su ponia T ili.

P ilk iu k u i lovą atstojo didelė pagalvėlių krūva

ant svetainės grindų, kiekvieną vakarą po pietų

jis čia ilsėdavosi prieš išbėgdamas palakstyti vie­

nas. Tačiau netrukus jis vis mažiau ėsdavo T ilių

duodam o maisto, m ieliau pasigaudavo ką nors

113
 MELVIN BURGESS

laukuose ar aplink ūkinius pastatus. M ėgdavo

ėsti peles, kuo džiaugėsi ponia T ili, o kartais ir

triušius - tai irgi buvo gerai. Bėda ta, kad ėmė

neštis juos namo pribaigti. Ponia T ili tai išvydo

vieną vakarą žiūrėdam a televizorių. N etyčia pa­

kėlė akis ir pamatė P ilkiu ką, ant pagalvių čiau­

m ojantį triušio galvą.

— G y v u ly tu! — sušuko, pašokusi išplėšė iš jo

nasrų tą galvą ir įsiutusi sviedė pro langą.

Pilkiukas siaubingai įsižeidė. Nustebęs pažvel­

gė į ją tarsi sakydamas: „O tau patiktų, jei taip

nem andagiai ir bjauriai atim čiau iš tavęs pietus?“

Tačiau ponia T ili nesuprato, o Pilkiukas nuo to

vakaro būtinai nešėsi triušius namo ir ėdė ant pagal­

vėlių. Taip jis norėjo išsaugoti orumą. Ir ponia T ili

norėjo neprarasti orumo. Ji išnešė pagalvėles. Pil­

kiukas ėdė triušių galvas ant sofos. Tada užrakino

jį. Jis laukė iki kito ryto ir vis tiek suėdė savo pietus.

Ta ip tęstis negalėjo, valym o paslaugos kainavo

per daug. K a d ir kokių gerų m anierų, Pilkiukas

tikrai mokėjo paskleisti savo pietus visur.

Ponas T ilis didžiavosi patirtim i dresuojant

šunis, taigi nusprendė pasinaudoti proga. Atėjo

metas im tis Pilkiuko.

14
 VILKO KAUKSMAS

Pono T ilio stilius buvo tvirtas, bet švelnus. Jo

nuomone, dresuojamas šuo būtinai turėjo žinoti,

kas yra šeim ininkas, ir paisyti jo norų. Šuo turėjo

ne tiek šeim ininko bijoti, kiek jį gerbti. Ponas T i ­

lls manė, kad gero šuns gyvenim o tikslas yra įtik ti

šeim ininkui, geram šuniui turėtų būti siaubingai

gėda, tiesą sakant, jis netgi jaustųsi pažemintas

vien nuo m inties, kad gali nuvilti šeim ininką ir

nepatenkinti jo norų. K a d dresūra pavyktų, p o ­

nas T ilis turėjo tapti šeim ininku.

Pradėjo nuo paprastos komandos: „Pas mane.“

Visa bėda ta, kad Pilkiukas nekreipė nė men­

kiausio dėmesio. Ponas T ilis pamėgino paeiti kelis

metrus į šalį ir iškėlęs rankoje skanėstą pašaukė vil­

kiuką. Pilkiukas pažvelgė į Beną, tačiau Benui buvo

liepta tylėti, taigi, neišgirdęs iš berniuko jokio pa­

drąsinimo, Pilkiukas nesijudino - tupėjo ir rim tai

žiūrėjo į skanėstą, bet ne į poną T ilį. Kelias minutes

drąsinęs šūksniais „Pas mane, drauguži - nagi, pas

mane!“ ir narsiu švilpimu, ponas T ilis atsitiesė.

- G a l jis nelabai išalkęs? - sumurmėjo.

- E ik , paim k, nagi, P ilkiu k, - paragino Benas,

ir Pilkiukas tuoj pat nurisnojo, paėmė skanėstą ir

parbėgo pas Beną.

 MELVIN BURGESS

- Tu rbū t jis iš tų šunų, kurie pripažįsta tik vie­

ną šeim ininką, kaip pasakojama, - subambėjo

ponas T ilis .

K a i šaukdavo Benas, p rikalbin ti P ilkiu ką ateiti

buvo kur kas lengviau. Sunkiau buvo priversti jį

laukti Benui nueinant. Tiesą sakant, ponas T ilis

turėdavo laikyti vilk iu k ą už kūbrio - antkaklio

šis vis dar nenešiojo - ir Pilkiukas paprastai im da­

vo bėgti ne Benui pašaukus, o vos tik paleistas -

vadinasi, su šaukim u tai nebuvo susiję.

Poną T ilį visa tai sm arkiai liūdino.

- Jį reikia tinkam ai išdresuoti, kito kelio nėra, -

n iū riai šnekėjo.

- N a , nėra jis blogas, — sakė Benas.

Apskritai jis buvo teisus. Pilkiukas gerbė k itų

erdvę ir poreikius. T ik reikalavo erdvės ir sau, pa­

vyzdžiui, nesutiko dėvėti antkaklio ir spyrėsi ėsti

pietus savo guolyje.

Ponui T iliu i tai nerūpėjo, jis teigė, kad jam ne­

leidžiam a paskleisti pietų po visą lovą, tai kodėl

turėtų būti leidžiam a Pilkiukui?

Likusią popietės dalį jie praleido m okydam i

vilk ą eiti greta. T a i nebuvo sunku. Benas ėjo, o

Pilkiukas sekė iš paskos. Nereikėjo nė pavadė­

16
 VILKO KAUKSMAS

lio. Tačiau kai eidavo ponas T ilis , nebuvo taip

paprasta. Pilkiukas nukrypdavo tai į vieną, tai

į kitą pusę. Atrodė, jis nelabai ir supranta, kad

jie kažkur eina, ir staiga pastebėdavo daugybę

dalykų, tokių kaip saulutės ir kiaulpienės ar net

gana nuobodūs žolės lopinėliai, kurie jam buvo

kur kas įdom esni nei pono T ilio kojos. A išku , su

pavadėliu buvo kitaip. Ponas T ilis gana lengvai

tempė vilką iš paskos, tačiau kiek suirzęs pasakė,

kad ne to siekė.

- Jis turi sekti paskui mane, - pasiskundė.

N e ką geriau sekėsi atnešti ir atiduoti pagaliu­

ką. Pilkiukas jį atiduodavo neprieštaraudamas.

Tačiau pirm iausia turėdavai pats jį paduoti ir, kol

neišmetė, paim ti. O vaikytis pagalio jis nematė

jokios prasmės. Ponas T ilis ganėtinai privargo

lakstydamas su tuo pagaliu pirm yn ir atgal. N e t

Benui nepavyko suprantamai parodyti P ilkiu ku i,

ką reikia daryti. K o l ponas T ilis mosikuodamas

pagaliu šoko aplink, vilkiukas tupėjo ir susijaudi­

nęs vizgino uodegą. K a i mesdavo pagaliuką, visi

kartu stebėdavo, kaip jis lekia oru, o tada P ilk iu ­

kas atsisukdavo pažiūrėti, ką tas juokingas žm o­

gus dabar darys.

•17
 MELVIN BURGESS

Pasimokęs ponas T ilis nusprendė nebežem inti

savęs, ir jie grįžo namo. D augiau apie dresavimą

kalbos nebuvo.

Tačiau vis tiek reikėjo nuspręsti, ką daryti su

tomis triušių galvomis. Pilkiukas gal ir nesuprato,

bet Benui buvo aišku, kad m ama bus kietesnis

riešutėlis nei tėtis. Tos galvos viską jaukė.

Ponia T ili nusprendė pabandyti nekreipti dė­

mesio, tikėdamasi, kad taip gal nežeis jo savigarbos.

Bet ne. Pilkiukas ir toliau rijo galvas ir čiaum oda­

mas ėmė kur kas garsiau nei derėtų urgzti, tarsi no­

rėdamas įrodyti savo. Ponia T ili žvelgė tiesiai prieš

save, tik vos vos trukčiojo. Tačiau galiausiai palūžo.

- N egaliu pakęsti! - sušuko ji. - N e le isiu ...

m ano užtiesalai... viskas sm irda, viskas purvina!

Ir baisiai nusim inusi išbėgo iš kam bario.

Pilkiukas, nutaisęs švelnų žvilgsnį, apsidairė,

tarsi nesuprasdamas, dėl ko visas šitas triukšmas.

Ponas T ilis atrodė paniuręs. Benas priėjo prie Pil-

kiuko ir atsisėdo. Nežinojo, ką daryti.

- A k , P ilkiu k, - ištarė jis. - N egalim a taip elg­

tis. Prašau tavęs ėsti lauke.

Pilkiukas atsistojo, pasiėmė triušio galvą ir nu­

ėjo į virtuvę. Padraskė galines duris, ponia T ili

118
 VILKO KAUKSMAS

jas atidarė, ir jis išmetė galvą į šiukšles, tada su­

grįžo ir tyliai, bet tarytum patenkintas, atsigulė

ant savo pagalvėlių, o ponia T ili išsižiojusi stebėjo

visa tai pro virtuvės duris.

N egali sakyti, kad Pilkiukas žinojo, ką reiškią

žodis „prašau“, bet iš Beno intonacijos kažkaip su­

prato, kad jam ne liepiama, o jo prašoma. Tai buvo

kas kita. Benas greitai sumojo: jei nori, kad P ilkiu ­

kas ką nors padarytų, reikia gražiai paprašyti.

Pilkiukas greitai augo. Sulaukęs m etų jau buvo

viso ūgio ir jo raumenys ėmė sparčiai tvirtėti.

Buvo didelis vilkas, didesnis už m otiną ir tėvą, o

sidabriniam e kailyje tviskėjo aukso dėmelės. Šiaip

ar taip, buvo dailus gyvūnas, ir greitai Benas pa­

vargo atsikirtinėti vis klausiamas apie jo veislę.

Augant stiprėjo vilkiška prigim tis. Jį vis ma­

žiau kas siejo su šunim is, būdamas su jais dažnai

nesusivaidydavo. Benui savo charakterio nerodė,

tačiau netrukus ėmė dem onstruoti jį sunerimu-

siems T ilia m s ir kitiem s žmonėms, ypač kai šalia

nebūdavo Beno. M aždaug tuo metu Pilkiukas

ėmė ištrūkti iš ūkio vienas, iš pradžių kelioms

valandoms, o paskui nesirodydavo ištisas dienas.

119
 MELVIN BURGESS

Ponas T ilis jaudinosi dėl avių, Benas jaudinosi dėl

pavojų keliuose, tačiau Sidabraplaukė P ilkiu ką

gerai išmokė ir jis žinojo, ko reikia vengti.

V ieną naktį, praėjus šešiolikai mėnesių nuo to

laiko, kai Pilkiukas atsirado ūkyje, prieš eidamas

m iegoti Benas išsivedė jį pabėgioti takeliu. Sto­

vėjo ir žiūrėjo, kaip žvėris uostinėdamas laksto

pirm yn atgal. Pilkiukas vis stabtelėdavo ir kažką

išgirdęs sodo gale pastatydavo ausis, ir Benui da­

rėsi liūdna. Jis suprato, ko klausosi vilkas, ir jau

šim tąjį kartą svarstė, ar kada nors išgirs. Paskui

Pilkiukas suinkštė ir grįžo pas Beną. Pasitrynė

viršugalviu berniukui į kojas ir pabėgėjo keliu.

Ten sustojo, atsukęs Benui nugarą, žvelgė į jį per

petį ir cypčiojo.

- Kas yra, drauguži? - paklausė Benas.

Jis pašaukė Pilkiuką, bet vilkas pirm ą kartą

nepakluso. Atsigręžė ir pritūpė, smalsiai stebėda­

mas savo draugą.

Beną persmelkė tuštum os jausmas.

- Kas nutiko, Pilki? - paklausė.

Pilkiukas stuktelėjo uodega ir pasipurtė. Priėjo

prie Beno ir dar kartą pasitrynė galva į koją, pas­

ku i vėl nuėjęs tolėliau atsitūpė.

120
 VILKO KAUKSMAS

— Eikš vidun, P ilkiu k, — pakvietė Benas.

N ė vienas nepajudėjo. Tada berniukas priėjo

prie vilk o ir suėmė jo didelę galvą rankomis.

- T u išeini, ar ne? - ištarė.

Pilkiukas suunkštė, kepštelėjo letena Beno

striukę ir palaižė jo drėgną veidą.

- N elaižytum manęs, jei žinotum , ką pada­

riau, - springdamas pratarė berniukas.

— Ž in a u , kad iš tiesų tu m an nepriklausai, - po

akim irkos vėl prabilo Benas. - T ik laukei čia. Bet

aš norėjau, kad liktu m .

Pilkiukas atsistojo ant užpakalinių kojų ir lete­

nom is remdamasis Benui į pečius ėmė laižyti vei­

dą. Jei būtų galėjęs, būtų pasakęs jam, kad neturi

kitos šeimos, neturi kito žmogaus - jį veda tokių

kaip jis pats ilgesys. Tačiau, žinom a, šito pasakyti

negalėjo. V ilkas nušoko ant žemės. Benas pakasė

jam paausius ir atsisveikino. Pilkiukas supūkštė,

dar sykį lyžtelėjo berniukui ranką ir lengvai nu­

risnojo kelis metrus takeliu, paskui pralindo pro

gyvatvorę ir dingo. D augiau Benas jo niekada

nebematė.

m
 12

ilkiukas žinojo, kad Saris - jo protėvių na­

P mai, bet čia nepasiliko. G a lb ū t Sidabraplau-

kė jam perdavė, kad vilk a i apleido šią vietą. Jis pa­

suko į šiaurę, pakeliui tiesiai kirsdamas Londoną.

Keliavo naktim is, laikėsi m ažų gatvelių, išskyrus

labai vėlų metą, kai nevažinėjo mašinos. Taksi

vairuotojas, ką tik prie Krištolo rūm ų išleidęs ke­

leivius, pamatė jį šokantį per parko tvorą ir pa­

manė sau: jei žmonės nori laikyti tokius didelius

šunis, turėtų tinkam ai juos prižiūrėti. Gatvelėje

į rytus nuo Elefanto ir Kaslio jį išvydęs benamis

pašaukė norėdamas pasidalinti duona, bet P il­

kiukas nekreipė į jį dėmesio. Trečią valandą ryto

Vestm insterio tiltu perbėgo upę ir paryčiais jau

buvo įveikęs Svis K otid žo rajoną. T ą dieną m ie­

gojo po seno namo pamatais. K itą naktį ištrūko

iš miesto ir ėmėsi rim tai ieškoti pasitelkęs uoslę.

122
 VILKO KAUKSMAS

Papasakoti apie visas P ilkiu ko paieškas neuž­

tektų laiko. Apibėgęs visą šalį, nukeliavo šiaurėn,

į Škotiją, kur apsistojo ir mėgavosi laukiniu gy­

venim u. N uplaukė net į kai kurias salas prie va­

karinio kranto - ištirti, gal tose tolimose vietose

dar gyvena vilkų , bet, aišku, nieko nerado. Po

pusantrų m etų kirtęs sieną grįžo atgal ir patraukė

į Kam briją. Paskui vieną po kitos perėjo Anglijos

ir Velso grafystes.

Ž in om a, rado v ilk ų zoologijos soduose ir pro

grotas apuostė tuos svetimus gyvūnus. G alim as

daiktas, būtų ir pasilikęs su jais, jei būtų galėjęs

patekti vidun, tačiau tai buvo taip pat neįm ano­

ma, kaip ir jiems išlįsti lauk, be to, Anglijos v ilk a i

šviesiais blyškaus sidabro kailiais taip ilgai buvo

atskirti nuo žemyno vilkų , kad jų veislė tikrai

buvo kitokia, o jis norėjo savo. Keletą naktų pasi-

malė aplink, o paskui tęsė paieškas.

T ik po dvejų m etų Pilkiukas suprato, kad dau­

giau v ilk ų tikrai nebėra. G aliausiai nukeliavo į

Saseksą. Žem akalniuose rado namą, kur buvo

žindom as, - ir kitą namą, ku r jį laikė M edžiotojas.

Tačiau M edžiotojo nebebuvo. Per kelis mėnesius

jis visiškai įsitikino, kad nebėra v ilk ų , kuriuos

23
 MELVIN BURGESS

galėtų pagauti. M anė, kad Pilkiukas tą naktį žuvo

M 3 greitkelyje ir jo kūną išvežė. N am ą žemakal-

niuose buvo įsigijęs tik tam, kad būtų šalia grobio,

o kai grobio nebeliko, iškeliavo ir jis. Pilkiukas

įlin d o į sodą, kur bėgiodavo su Džene, tačiau tai

buvo labai seniai, visi kvapai seniai buvo išgaravę.

Apuostė sodą, kaip visada nieko nerado ir nubėgo

tarp tvorų tęsti savo bevaisės medžioklės.

G a lų gale prieš pasiduodamas Pilkiukas dar

aplankė H a i Pondo ū kį. Risnojo takeliu, uos­

damas seniai pažįstamus Beno ir ū k in in k ų T i-

lių kvapus. Iš šios vietos lik o geri prisim inim ai.

Priėjęs patį ūkį, Pilkiukas sustojo šalia kiem o ir

pauodė orą. Pastaruosius dvejus metus visiškai

vengė žm onių. O čia, žinodam as, kad šie žm o­

nės draugiški, stabtelėjo. Tačiau dabar Pilkiukas

buvo laukinis vilkas, nebe jauniklis. Po šių dvejų

m etų jam būtų buvę neįm anom a gyventi name ar

pakęsti ant galvos žmogaus ranką. Sulojo šunys,

Pilkiukas sušnirpštė ir nulėkė per lauką, kuriam e

anksčiau augo kopūstai. D abar jis buvo apsėtas

ryškiai geltonuojančiais rapsais. Barstydamas

žiedadulkes vilkas bėgo uosdamas žemę, kurioje

nebeliko jo gim inės pėdsakų, kol visas geltonas

124
 VILKO KAUKSMAS

išniro kitoje pusėje, prie m iško - čia, nors jis ir

nežinojo, galiausiai buvo išnaikinta jo gauja.

K itu s metus Pilkiukas keliavo skersai išilgai

po visą šalį, niekada nesustodamas, visą laiką vie­

nas. K u o toliau, tuo labiau saugojosi žm onių, vis

m ažiau benorėjo juos net užuosti. T a ip galiausiai

atsidūrė laukinėje Škotijos gilum oje, vienintelėje

vietoje visose B ritų salose, kur galėjo jaustis tikrai

atitolęs nuo žm onių padermės. Č ia ir įsikūrė.

Pilkiukas nusistatė savo teritoriją, didelį lanką

vidurio kalnuose. Gyveno medžiodamas ir priprato

būti vienas. Iš prigimties bendruomeniškam gyvū­

nui toks gyvenimas - niekingas. Pilkiukas, niekada

nepatyręs artimų, šiltų šeim yninių ryšių, tik keletą

dienų praleidęs su motina, virto atšiauriu, nuošaliai

besilaikančiu žvėrimi. Tapo reliktu, taip ir nepaži­

nusiu vilkų kultūros. M a t nebeliko bendruomenės,

perduodavusios saviesiems žinias apie gyvenimo

būdą. Vilkas tapo vaiduokliu, ir neliko nė vilties,

kad jo ribotas gyvenimas galėtų pasikeisti.

Tačiau nors širdis traukėsi, kūnas augo. Po ke-

lerių m etų vilkas buvo pačiam e gražume - didelis

ir tvirtas, raum eningais pečiais, lengvai risnoda-

mas ilgom is kojom is galėdavo įveikti mylias.

125
 MELVIN BURGESS

Pilkiukas turėjo savo teritoriją, bet ja neapsi­

ribojo. Retkarčiais iškeliaudavo, nepailsdamas

įveikdavo ilgiausius kilom etrus, nes pavargo būti

vienas ir negalėjo nurim ti.

Kartą, praėjus dvejiems metams H ailan d o

aukštumose, jį vėl apėmė toks noras - nepajuto,

kaip iškeliavo. Šįsyk patraukė į vakarus, iš vidurio

kalvų lin k vingiuotos vakarinės Škotijos pakran­

tės uolų. Iš ten pasuko į šiaurę, į kaim ą, kur nesi­

lankė jau daugelį metų.

Buvo šalta spalio diena. Pilkiukas lėtino žings­

nį. T ą dieną jis keturis ar penkis kartus kirto

žm onių takus ir jau buvo ėmęs svarstyti, ar ne­

pasukus atgal ir negrįžus į savo žemes. U žuodė

kėnių giraitės pakraštyje gyvenančią stirniukę, o

paskui užtiko kitą kvapą, kuris privertė sustoti

kelio vidury.

Pilkiukas suunkštė ir padraskė žemę. Vėl pa­

uostė ir susmuko ant žemės, ištiesęs kojas. A p si­

dairė. Atsistojo ir uodė vėją. Iš susijaudinim o jam

ėmė trūkčioti uodegos galiukas.

Pilkiukas užėjo kvapą, kurio niekad nebesiti­

kėjo aptikti.

M edžiotojo kvapą.

126
 13

ai neliko v ilk ų , M edžiotojas iškeliavo aplink

K pasaulį: į A ziją tigrų ir retų azijinių liūtų, į

A frik ą baltųjų raganosių, į Pietų A m eriką jaguarų.

D augiau nei metus praleido Javoje medžiodamas

labai retą Javos raganosį, gavęs šį, patraukė toliau

aplink pasaulį ieškodamas kitų trofėjų. Daugybę

m etų gyvenęs be namų, stovyklavietėse ar vieš­

bučiuose, kur jį atvesdavo aistra žudyti, galiausiai

užsinorėjo susikurti pastogę sau ir savo siaubin­

gai kolekcijai. G a lų gale įsikūrė atokioje vakarų

Škotijos pakrantėje, name, įrengtame buvusioje

seniai apleistos gyvenvietės daržinėje, arti skalū-

n in io jūros kranto. Šioje vietoje, toli nuo smal­

suolių akių, gyveno, kai nekeliaudavo po pasaulį.

D id žio ji kolekcijos dalis gulėjo sukrauta laga­

minuose, nes net šioje atkampioje vietoje M e d žio ­

tojas nedrįso atvirai dem onstruoti savo neteisėtų

127
 MELVIN BURGESS

trofėjų. Tačiau viename dideliam e kam baryje, už

kurio lango dunksojo status pylim as, buvo išsta­

tęs širdžiai mieliausius medžioklės vaisius.

T ą rudenį praleido namuose, tik m iglotai pla­

nuodamas kitą išvyką. Jautėsi pavargstąs klajoda­

mas po pasaulį, atrodė, kad visa, kas buvo verta,

jau nužudė - jis džiaugėsi ramybe. Šiuo m etu tu­

rėjo svečią. Paviešėti atvyko senas draugas, kitas

medžiotojas. A b u vyrai skaniai pavalgė ir persi­

kraustė į šviesų d id įjį kam barį su plačiu langu.

Degė ugnis, fotelius dengė gausybė švelnių kailių.

V yrai gurkšnojo viskį. Prie židinio, palindusi po

v ilk ų kailių krūva, gulėjo mažytė, persikreipusi

balta kalytė. Dženė vis dar buvo šalia šeim ininko.

Kam barys buvo pilnas v ilk ų gaišenų - jų kai­

lių, kaukolių, dantų. Vilkenom is keliais sluoks­

niais buvo užklota sofa, jom is apmuštos kėdės,

ant kurių sėdėjo vyrai. K a ilių gausiai priversta ant

grindų. Vienam e kam pe patupdytos v ilk ų poros

iškamšos, joms prie kojų jaunikliai, o ant žid in io

atbrailos šaltakraujiškai priraizgyta neregė vilko

kaukolė. A n t sienos sukabinėtos galvos, aklos

vargšelės, blogiau nei negyvos, nebeturinčios

nė vilko kvapo, tik renkančios dulkes ant sausų

128
 VILKO KAUKSMAS

dantų ir juodų dantenų. Visos tos vilkenos buvo

panašios tuo, kad vienur ar kitur turėjo šviesaus

plauko, m arginusio ir P ilkiu ko šonus. Tam e

kam baryje buvo septyniasdešimt dviejų v ilk ų pa­

laikai - tiek žvėrių sudarė visą Anglijos vilk ų rują,

kai ją aptiko M edžiotojas.

Kam baryje traškėjo ugnis. M edžiotojo name

buvo įrengtas centrinis šildymas, tačiau čia jo

niekada nejungdavo. Sausas karštis būtų paken­

kęs kailiam s.

- Šitą pričiupau Heistingse, - pasakojo M e ­

džiotojas draugui. - Gudraus būta vilko! Laikyda­

vosi arčiau žm onių, nes žinojo, kad jį seku. Ž in o ­

jo, kad negaliu atkreipti į save dėmesio, supranti?

V isą mėnesį gyveno knisdamasis po konteinerius,

neišlįsdamas iš žm onių daržų, bet aš jį susekiau.

Galiausiai pričiupau po Heistingso tiltu.

Kitas vyras kriuktelėjo ir gurkštelėjo viskio. Jis

buvo ką tik grįžęs iš kelionės po A frik ą . Norėjo

pasigirti M edžiotojui savo nuotykiais, tačiau ne­

galėjo varžytis su visu šituo.

- V ilk a i Sasekse - atrodo, neįmanoma, - su­

murmėjo. - Jei būtų pasakęs kas kitas, nebūčiau

patikėjęs.

!29
 MELVIN BURGESS

- Supratę, kad kažkas juos seka, ilgai Sasekse

neužtruko. A n a tas būrys, - bedė į krūvą kailių,

suverstų ant kanapos atkaltės, — apsigyveno pie­

tinėje Londono dalyje. Tu rbū t manė, kad ten bus

saugūs. Bet aš juos suradau.

- N a, nereikia, - tarė kitas vyras. - N eg i jie

žinojo, kad juos seki...

- Prisiekiu - vienas už kitą gudresnis. Tas v il­

kas iš Heistingso buvo dvidešim t ketvirtas. O

va toji, - parodė viršun į gyvūną šviesiai pilku

snukiu, - dvidešim t penkta. Nelaboji. Ji laipiojo

po medžius, gali patikėti? V ilkas medyje. N e kar­

tą taip mane apgavo. Pėdsakai tiesiog dingdavo.

Negalėjau suprasti, kas dedasi. Bet paskui vieną

dieną ją aptiko kėkštai ir sukėlė triukšm ą. Pa­

žvelgiau viršun - ogi sėdi. Spoksom vienas į kitą,

vos per kelis metrus. Ji suprato, kas jos laukia. Aš

neskubėjau. Apėjau iš šono ir peršoviau ausį, kad

nesugadinčiau kailio. G raži, tiesa?

- M ie li gyvūnai. Tu rbū t iššaudei galybę. Jie

visi iš Anglijos?

- V isi Anglijos vilkai.

- Ir kiek dar liko? Nežinai?

- N ė vieno.

130
 VILKO KAUKSMAS

- Ką? Visus išžudei?

- Visus ik i vieno.

- B e t g i...

-K ą ?

- Siek tiek gaila, ar ne?

Medžiotojas nusijuokė:

- T u pavydi, štai koks reikalas. A n t tavo sienos

niekada nekabos Anglijos vilko kailis — niekada.

A n t niekieno sienos nekabos, tik ant mano. N a g i,

kam tas jautrumas? K iek gyvūnų pats nušovei per

savo gyvenimą?

- Bet nesu išnaikinęs visos rūšies - ar tikrai

neliko nė vieno?

- Iššaudžiau visus - tiksliau, visus, išskyrus

vieną. Patį paskutinį. T o tai gaila - bet jis dar

buvo jauniklis, vos kelių savaičių. Išsitėškė M 3

greitkelyje. Bijau, kad tau neliko nė vieno. A š pri­

baigiau visus.

Šaltą tamsią naktį lauke, ant šlaito viršum nam o,

paskutinis vilkas gulėjo pasislėpęs aukštoje žolėje

ir žvelgė žemyn į m irties kupiną kam barį. P ilkiu -

kas matė kailius ir galvas, gyvūnų iškamšas, - iš­

kim šti jaunikliai buvo jo sesės, - bet jam jie nieko

131
 MELVIN BURGESS

nereiškė. Jie nebebuvo vilkai. V ilk ų kvapas buvo

išgaravęs, jį išplovė odą konservuojantys chem i­

kalai. V ilk ų sielų neliko nė pėdsako, todėl Pil-

kiu k u i jie reiškė ne daugiau kaip paprasčiausias

gyvas vabaliukas, kurį apuostydavo klajodamas

nakčia. Bet jis pažino D ženę - ir vieną iš vyrų

ten, apačioje. Negarsiai suunkštė ir pasimuistė

ant pilvo. Paskui apsisukęs išropojo iš žolės, to­

lyn nuo stačiu šlaitu besileidžiančio sodo. T ylia i

nubidzeno keliu pro namą. Neatrodė kažkur ne­

atidėliotinai skubąs.

Pilkiukas nebuvo toks atsargus kaip paprastai,

retkarčiais nuo kelio nerūpestingai nužengdavo

ant žolės pakraščio, padraskydavo letena purvą

ir ieškodamas maisto uodė tik vieną savo tako

pusę. Netrukus nubėgo nuo kelio, per lauką, pra­

sispraudė pro tvoros apačią, truputį nusibrozdin­

damas nugarą, ir nurisnojo uolėto jūros kranto

lin k . Uolėtam e šiauriniam e krante nepaliko jokių

pėdsakų, bet toliau nuo jūros buvo šiek tiek smė­

lio su kyšančiais sm iltlendrių kuokštais, ir čia jo

pėdų žym ių liko. Radęs suėdė kelias peles, gyve­

nusias po padangų krūva, ir vėl patraukė į krašto

gilum ą.

132
 VILKO KAUKSMAS

Ta ip Pilkiukas įveikė keletą kilom etrų, visą

laiką laikydam asis arti pajūrio, nenutoldamas

daugiau nei kilom etrą nuo kranto. Iš tiesų tai

buvo naktinė ekspedicija ieškoti maisto, nesku­

bėdamas jis kapstinėjosi po m iškingas vietoves,

tyrinėjo seklias balas uolose, ar neras ten žuvų ir

krabų. Nukeliavęs daug kilom etrų priėjo vietą,

kur pro skalūnines pakrantės keteras į ilgą, tykų

užutekį veržėsi vanduo. Jis telkėsi baseine, nuo

vandenyno plotų atskirtame išilgai nusidriekusių

kalvagūbrių, užstojančių užutekį ir bent kilom e­

trą žemės toliau. Ten nuo pakrantės skalūno toli į

audringąjį A tlantą kyšojo ilgas uolėtas pusiasalis.

Pasiekęs skalūno kalvagūbrius Pilkiukas liovė­

si m edžioti ir neskubiai nubidzeno ik i pat pusia­

salio. Pasukęs į pusiasalį laikėsi kuo arčiau uolėtų

skardžių, besileidžiančių kokius penkiolika me­

trų stačiai į jūrą, kol pribėgo sugriuvusią trobelę.

Šiame trobesyje jau seniai niekas negyveno, nes

jūros pagraužtiems didžiuliam s luitam s vis atsky­

lant nuo skardžio, galiausiai vieta pernelyg pavo­

jingai priartėjo prie krašto.

Perbėgęs per griuvėsius, vilkas padarė m až­

daug kilom etro lankstą tolyn nuo pakrantės ir

133
 MELVIN BURGESS

tuomet, stengdamasis labiau laikytis kelių, kuo

greičiausiai pasileido šuoliais - atgal prie M e ­

džiotojo namo. O ten, kai tekanti saulė nušvietė

dangų šalta ir geltona, visai kaip vilko šonų, spal­

va, jis pasielgė iš tiesų keistai. V ėl perėjo pro sodą

vedančiu keliuku, sekdamas savo paties prieš dvy­

lika valandų paliktais pėdsakais, staiga strykte­

lėjo per tvorą ir lengvai nutūpė ant alpinarium o

žemės. Apsiuostinėjo, pavaikščiojo pirm yn atgal

palikdam as žymes m inkštoje žemėje tarp akm e­

nų. Tuom et be pėdsako paėjo keletą metrų per

žemėn susmegusius akm enis, o paskui vėl peršo­

ko per tvorą, atgal ant kelio. Tada nurisnojo už

nam o, įlin d o į aukštas žoles, kuriose pasislėpęs

galėjo m atyti sodą, ir ėmė laukti.

A b u vyrai kėlėsi. N etrukus iš kam ino parūko

dūm ai, iš virtuvės pasklido maisto kvapas. Pil-

kiukas tyliai laukė už sienos nam o gale, pastatęs

ausis klausėsi, kol kas nors išeis į lauką.

Po pusryčių svečias išvyko. M edžiotojas iš­

ėjo į kiem ą ir mojavo stovėdamas vartuose, kol

draugas nuvažiavo. Tuom et apėjo namą iš galo ir

atidarė duris. Išbėgo D ženė - jau sena, pražilusi

134
 VILKO KAUKSMAS

ir dar labiau persikreipusi, nes kojos sustabarėjo

ir maudė senas žaizdas, tačiau jos uoslė tebebuvo

tokia pat puiki. Pilkiukas už sienos įsitempė, ne­

norėjo, kad kalytė jį pastebėtų, kol kas dar ne. T a ­

čiau M edžiotojas nusivedė ją į pievelę prieš namą,

toliau nuo vilko, nuo jo pėdsakų ir kvapo. K o l

M edžiotojas vaikščiojo kvėpuodamas grynu oru,

Dženė uostinėjo po pievelę, o paskui abu grįžo

namo. Po kokios valandos M edžiotojas su Džene

vėl išėjo, sėdo į mašiną ir išvažiavo.

Kiekvieną rytą, kol D ženė lakstydavo, M e ­

džiotojas vaikštinėdavo po sodą. T ik atsitiktinu­

mas lėmė, kad tą ir kitą rytą nei M edžiotojas, nei

D ženė neaptiko P ilkiu ko paliktų pėdsakų. P ilk iu ­

kas pasitraukė iš aukštų žolių į toliau esantį grio­

vį, kad Dženei nebūtų taip lengva jį rasti. G ulėjo

ram iai dieną naktį, nedrįsdamas rizikuoti išlįsti,

kad naujas kvapas neužgožtų paliktojo. G riovyje

buvo šiek tiek vandens, bet nieko ėdamo. V ilkas

tramdė alkį, šį kartą maistas jam nerūpėjo.

Trečiosios dienos rytą Medžiotojas atsikėlė vėlai,

tik po devynių išėjo su Džene į sodą. Kadangi vis

labiau tingo, ėmė svarstyti, kad reikėtų rim čiau pa­

galvoti apie kitą ekspediciją, kol visai neištižo. Vėsų

135
 MELVIN BURGESS

rudens rytą vaikščiodamas aplink namelį pastebė­

jo kelias gėles - gencijonus, žydinčius mažame al-

pinarium o lopinėlyje šalia kelio. N u o tada, kai at­

sikraustė, Medžiotojas į augalus nekreipė dėmesio,

sodininkystei neturėjo pomėgio. Tačiau jį sužavėjo

gražios mėlynos gėlytės, tad priėjo pasižiūrėti. Jam

iš paskos bidzeno Dženė, šen bei ten uostinėdama

ir trūkčiodam a skaudžiomis galūnėmis.

M edžiotojas stovėjo prie kuokštelio ryškių gė­

lių, kalytė uodė palei gėlyno kraštą. Vyriškis ją

stebėjo. Staiga ji įsitempė. Ėm ė uostinėti vienur

k itu r — skubiai, susijaudinusi. M edžiotojui kūnu

perėjo šiurpuliukai. Jei Dženė taip susijaudino,

kažkur netoliese yra grobis. Tačiau kartu jis sutri­

ko. Šiuose kraštuose nebuvo gyvūnų, kurie galėtų

taip jaudinti.

- Kas ten, mažyte? - švelniai paklausė. - K ą

ten radai? Laukinę katę?

Dženė pakėlė galvą ir suunkštė. Tada prigludo

pilvu prie žemės, ėmė vizginti uodegą ir apsivertė

iškeldama aukštyn kojas. Elgėsi keistai.

- Kas tau? - paklausė M edžiotojas.

Kalytė nubidzeno į šalį ir papurtė galvą, unkš­

dam a, tarsi kviestų. Nekreipdam as į ją dėmesio

136
 VILKO KAUKSMAS

M edžiotojas pasilenkė apžiūrėti žemės, kur ji

uodė. Kelias akim irkas stebeilijo į pėdsakus nesu­

prasdamas, ką jie reiškia.

- V ilkas, - ištarė nejučia. Atsitiesė.

M edžiotojas iššiepė dantis. N ors pėdsakai

buvo trijų dienų senumo, apm in džioti jo paties

batų, vis tiek negalėjo supainioti. Sausame ore

jie p u ik ia i išsilaikė. Svarstė, iš kur jie čia, jo sode?

Jam nusišypsojo tokia laim ė, kad akim irką pa­

galvojo: kažkas bando jį apgauti. Tačiau pėdsa­

kas buvo tikras. M edžiotojas neabejojo, kad ant

šio pylim o neseniai stovėjo A n g lijos vilkas.

Supratęs, kad pėdsakas v ilk o , tą pačią a k i­

m irką priskyrė jį P ilk iu k u i. Dabar, po penke-

rių m etų, jis jau nebe jau n iklis, tačiau P ilk iu k o

pėdsakus M edžiotojas pažintų bet kur. Paju­

to, kaip im a niežėti blauzda, ku r buvo įkąsta

ir kaip įrodym as lik o randas. Tuom et užėjo į

vidų, susitepė ir susivyniojo keletą sum uštinių,

papjaustė mėsos D ženei, persimetė per petį šau­

tuvą, įsidėjo į kuprinę kelias juostas šovinių ir

u žrakin o namus. Pašaukė D ženę ir nusivedė

prie pėdsakų.

- Sek, - paliepė.

137
 MELVIN BURGESS

D ženė vėl prigulė ant pilvo ir susigūžė, tar­

si nesuvoktų, ko iš jos norim a. Keikdam as jos

kvailum ą, M edžiotojas pagriebė kalytę už pa­

karpos ir privertė uosti pėdsakus. Bet D ženė vis

vien atsisakė suprasti, ko jis nori, ir ėmė bėgioti

pirm yn atgal, šen ir ten, viauksėdam a ir inkščio-

dam a. Tačiau Pilkiukas nebuvo atsargus ir M e ­

džiotojas galėjo plika a k im i išvysti, kaip žvėris

išbėgo iš sodo ir iššoko ant kelio. Č ia , šalike­

lėje, buvo m atyti pėdų žymės, tačiau supainio­

tos. Atrodė, tarsi vilkas būtų ėjęs pirm a į vieną,

paskui į kitą pusę. Bet kol M edžiotojas tyrinėjo

pėdsakus, D ženė lyg ir suprato jo norą ir v izg in ­

dam a uodegą bei uostinėdam a žemę galiausiai

ėmė sekti. Sis vilkas aiškiai skyrėsi nuo savo pro­

tėvių. M edžiotojas pats p u ik ia i matė pėdsakus.

Laukė lengva m edžioklė.

Vyras su šunim i ėjo palei kelią, paskui pasuko

per lauką, sekdami P ilkiu ko pėdomis, paliktom is

prieš tris dienas. M edžioklė prasidėjo.

Jiems išėjus, maždaug už pusės valandos vilkas

pakilo iš savo slėpynės už sodo ir apėjęs namą iš­

lindo ant kelio. D a r pusvalandį pragulėjo pasislė­

138
 VILKO KAUKSMAS

pęs po gyvatvore, o tada ėmė sekti iš paskos, nosi­

m i tikrindam as, ar M edžiotojas eina jo pėdsakais.

M edžioklė prasidėjo.

Pėdsakų buvo daug, tačiau jie buvo seni, todėl

M edžiotojas stūmėsi lėčiau, nei tikėjosi. G eriau ­

si Dženės laikai jau praėjo, ir vis dėlto atrodė,

kad ji trunka pernelyg ilgai. M edžiotojas ėmė

galvoti, kaip keistai ji elgėsi radusi P ilk iu k o

pėdsakus, ir prisim inė, kad iš tik rų jų bandė ves­

ti jį į kitą pusę. Suprato, kad sykį jau matė ją

taip besielgiančią.

Ir tada Medžiotojas sugretino jos keistą elgesį

ką tik sode ir prieš penkerius metus greitkelyje,

kai dingo Pilkiukas. A išku , kad jau n iklio nepar­

trenkė mašina. Tad kaip jam pavyko išsisukti nuo

aštrios Dženės uoslės? Jis pažvelgė į kalytę, kuri

šitiek m etų buvo jam tokia ištikim a. A r apgavo

jį? A r išdavė prieš penkerius metus, pamesdama

geidžiam iausią laim ikį?

Dabar, kai jie surado pėdsakus, atrodė, kad

D ženė vėl ėmė elgtis įprastai. Keista, kad ji su­

klydo, bet kai pėdsakai tokie seni - kokių keturių

dienų, tai visai suprantama, nusprendė M e d žio ­

139
 MELVIN BURGESS

tojas. Keletą kartų juodu pasimetė, bet ištikim a

m ažoji Dženė energingai bėgiojo pirm yn atgal ir

vėl aptikdavo pėdsakus, tad M edžiotojas išmetė iš

galvos bet kokias dvejones. Tokios m intys - bet

kokios m intys - trukdė pajausti medžioklės ma­

lonum ą ir įtampą. M edžiodam as jis visas susi­

telkdavo į regėjimą: kaip guli žolė - ar per kelias

pastarąsias dienas buvo suplota, ar prigludusi prie

žemės, - koks ten lengvas įspaudas ant samanoto

plytų mūro kanalo gale, kaip sušiauštas papartis.

Šie smulkūs ženklai, tokie m enki, kad net jis ne­

būtų nieko įtaręs, jei nebūtų žinojęs, kad netolie­

se yra vilkas, išryškėjo ir tarsi švysčiojo gyvatvo­

rėse, iš žolės patys šoko į akis. G alvo ti nereikėjo.

Jis tapo p u ikiai m atančiu žvėrim i.

Tem stant jie dar tik pasiekė krantą. Šviečiant

plonytei m ėnulio skiautelei, naktis buvo giedra,

bet tamsi. M edžiotojas būtų galėjęs pasikliau­

ti Dženės uosle, bet kadangi dabar ja suabejojo,

nusprendė m edžioti dieną ir neiti toliau, kol ne-

prašvis.

Išsitraukė iš kuprinės miegm aišį ir susisupo.

Pašėrė Dženę, užkando džiovintų vaisių ir ant

mažo prim uso pasikaitino šokolado. Gurkšnoda-

140
 VILKO KAUKSMAS

mas jj prieš miegą paplūdim io pakraštyje leidosi

svarstyti apie sėkmę, atvedusią jam žvėrį, kurį la­

biau už viską pasaulyje norėjo sunaikinti.

Prisim inė jausmą, kai pastebėjo pėdsakus že­

mės lopinėlyje prie gencijonų. D abar jie visada

jam bus sėkmę nešančios gėlės. Galvojant apie

tas žymes vėl atėjo m intis, nem aloniai sklandanti

nuo to laiko, kai pirm ąkart suabejojo Džene.

T ie sode ir kelkraštyje rasti pėdsakai - jie kaž­

kokie keisti, D ženei pradėjus sekti, jis visą laiką

apie tai galvojo...

Pėdsakai įsim inė taip aiškiai, kad galėjo tyri­

nėti juos mintyse. Taip. Atrodė, kad vilkas bėgo

iš pradžių į vieną pusę, paskui į kitą, tačiau dabar

jam tapo aišku, kad ne. Skirtum as buvo menkas,

bet akivaizdus. Jis neabejojo. Pėdsakų būta dvejų.

Jo auka išbėgo iš sodo, o po kelių valandų sugrįžo.

Dženė vedė jį visai ne paskui v ilk ą ...

M edžiotojas visiškai aiškiai suvokė, kad Pil-

kiukas ne priekyje, kaip manė ik i šiol, bet už jo.

U ž nugaros jautė šaltą alsavimą, atrodė, kad net

dabar vilkas tupi čia pat, vos už kelių centim e­

trų nuo jo pliko sprando, iškoręs rausvą liežuvį,

iššiepęs žiaurius dantis. Jam pasišiaušė plaukai,

141
 MELVIN BURGESS

visas pašiurpęs lėtai atsisuko, tačiau pamatė tik

naktį. G reitai kyštelėjo ranką į striukę ir išsitrau­

kė pistoletą. D ženė pabudo ir priėjo palaižyti

rankos. Žvelgė į ją galvodamas „Išdavikė!“, bet

nieko nesakė. D abar jis buvo nebe M edžiotojas,

o auka. V isą rytą m irtis mynė jam ant ku ln ų , o

jis nė nenutuokė.

T ą naktį M edžiotojas nemiegojo. Klausėsi. Ta­

čiau vilko būta protingo. G alb ū t jis matė, kaip

M edžiotojas išsitraukė iš po striukės pistoletą.

V isą naktį nieko nenutiko.

Nem iegodam as vyras kūrė planus. T a i nebus

eilinė m edžioklė. Įprasta situacija, kai gyvūnas

nieko nenum ano apie jį sekantį žudiką, apsivertė.

V ilkas žinojo, kur jis, o kur yra vilkas - jis neturė­

jo žalio supratimo. M a ža to, nebegalėjo pasitikėti

net ir savo šunim i, savo mažąja Džene. Si galėjo

vesti jį bet kur, gal net į m irtį.

Prisim inus, kad kalytė prieš penkerius metus

jį apkvailino ir pametė la im ik į, M edžiotojui kilo

noras ją nušauti. Bet dar ne dabar. Jei nušautų,

netektų jos uoslės, vedančios vilk o paliktais pėd­

sakais. Ji jam dar buvo reikalinga. M edžiotojas

turėjo didelį pranašumą. Žin ojo, kad Pilkiukas

142
 VILKO KAUKSMAS

eina iš paskos. Jam nereikėjo gyvūno ieškoti - te­

reikėjo laukti, kol gyvūnas pats jį suras.

- Rytoj, - sušnibždėjo sau.

Kitos dienos m edžioklė buvo pati nem aloniau­

sia, kokią kada nors teko patirti. M edžiotojas

negalėjo atsikratyti jausmo, kad užpakalyje tyko

pavojus. Jautė į nugarą įsmeigtas šaltas akis, įsi­

vaizdavo, kaip žvėris stebi iš slaptaviečių, uodžia

jo pėdsakus, žinodam as, kaip toli jis nuėjo. G a l

vilkas už kilom etro, gal vos už kelių metrų? Visą

laiką sutelkęs žvilgsnį į pėdsakus priešais, ištem­

pęs ausis klausėsi m enkiausio trakštelėjimo ar

kvapo dvelktelėjim o, vis laukė staiga atskubančių

m in kštų letenų ir dunkstelėjim o, v ilk u i užšokant

jam ant sprando. D a r blogiau jautėsi dėl to, kad

turėjo slėpti žinąs, jog vilkas seka iš paskos. N e ­

norėjo prarasti vienintelio pranašumo. M ažo ji

D ženė energingai uostė krūm us, vizgino uodegą,

sakytum , mėgavosi m edžiokle. Jam rodėsi, kad

visą laiką šaiposi iš jo. N a, tegu šaiposi. D a r pa­

matys, ateis laikas...

Jis nė sykio negalėjo pažvelgti atgal į nuei­

tą kelią. K a i kirsdavo atvirą vietą, už jos visada

143
 MELVIN BURGESS

būdavo gera priedanga, iš kur galėjo būti stebi­

mas, o pats nieko nematė. Atvirkščiai niekada

nenutikdavo. K itaip tariant, kelias, kuriuo jie ėjo,

vingiavo taip, kad vilkas dažnai galėjo jį m atyti,

bet jis vilko - niekada.

Ši tvarka pairo tik vienoje vietoje, kur jis pa­

siekė nuo skalūninio kalvagūbrio atsišakojan­

tį pusiasalį. Pasukęs pusiasalin, pateko į tankų

žemą krūm yną - iš ten, pats nematomas, galėjo

apžvelgti išsidriekusią visą ilgą ir atvirą kranto

liniją. A išku , didžioji jos dalis slėpėsi už uolų ke­

terų, apie dvidešim t ar trisdešimt metrų nuo jū ­

ros, tačiau M edžiotojas pastebėjo kokių penkių

m etrų tarpelį apie kilom etrą nuo tos vietos, kur

dabar stovėjo. Žinojo, kad to tarpelio vilkas dar

neperėjo, antraip būtų turėjęs jau pasirodyti čia.

Susigūžęs, pasislėpęs po krūm ais M edžiotojas ga­

lėtų pam atyti, kaip vilkas bėga tą trum pą atkar­

pą, tuomet pasitvirtintų jo spėlionės ir jis žinotų,

kiek vilkas yra nutolęs.

T o k į trum pą penkių m etrų atstumą - beveik

už kilom etro - vilkas perlėktų per sekundės da­

lelę, netyčia pasitrynęs akis, Medžiotojas galėtų

ir nepastebėti. Tupėjo spoksodamas pro tankias

144
 VILKO KAUKSMAS

gudobelės krūm o šakas ir laukė. D ženė tim pčio­

jo už drabužių ir inkštė ragindam a keliauti toliau,

bet jis nekreipė dėmesio, kol galiausiai ji atsigu­

lė ir įkišo nosį tarp letenų. Šildomas saulės, visą

naktį nemiegojęs, būtų lengvai užsnūdęs, tačiau

susijaudinimas ir galim ybė paim ti viršų neleido

prarasti akylum o ir budrum o.

T a i įvyko dar greičiau, nei jis tikėjosi. Aukso

ir sidabro blyksnis, nieko daugiau - spragtelėjai

pirštais, ir nebėra. V ilkas perskrido tarpą, buvo

neįm anom a aiškiai įžiūrėti - gal tai lapė, šuo ar

pro debesį švystelėjęs saulės spindulys. Bet M e ­

džiotojas buvo tikras.

D abar išgaravo visa baimė. Jis vėl žinojo dau­

giau, vilk ą permatė kiaurai kaip stiklą.

- T u miręs, - sušnibždėjo.

A k im is perbėgo artim iausius siaurus kalvų

gūbrius per keletą m etrų nuo krūm ų, kuriuose

slėpėsi. Išsiviepė plačia šypsena ik i ausų ir liko

išsiviepęs, net kai akys, spiginančios į priešais ply­

tin tį plotą, išdavė, kad m alonum ai baigėsi, kad jis

jau planuoja, kaip nudobs Pilkiu ką.

Medžiotojas visą laiką žiūrėjo į tą vietą, kur

paskutinė ketera staigiai leidosi žemyn ir dingo

145
 MELVIN BURGESS

iš akių. M atė iš už jos ateinančius savo pėdsakus,

kai sekė vilką, o dabar vilkas seka jo pėdomis.

Buvo tikras, kad po kelių m inučių toje pačioje

vietoje pasirodys Pilkiukas. Bus aiškiai matomas.

Bėgs į artim iausią priedangą - tuos pačius krū­

mus, kur dabar slėpėsi M edžiotojas.

Per kelias sekundes, ku rių P ilk iu k u i prireiks

įveikti tą atstumą, jis bus negyvas. La iko pa­

kankam ai. T ik M edžiotojas turi būti pasirengęs

sutikti vilką. Jis žavėjosi vilku , sukūrusiu tokį

gudrų planą, o dar labiau žavėjosi savimi, taip už­

tikrin tai suradusiu vieną silpną vietą, tą akim irką,

kai žvėris taps matomas.

Į veidą pučiantis vėjas M edžiotojui buvo pa­

lankus, vilkas nepajus jo kvapo. Jis nusiėmė

kuprinę, šautuvą pasidėjo prieš save ant žemės.

Pašliauš po krūm ais, atsiguls ant pilvo ir lauks to

aukso blyksnio, kuris tikrai atlėks iš už skalūni-

nio kalvagūbrio tiesiai pas jį.

Bet dar turėjo vieną rūpestį. Nepasitikėjo D že-

ne. Ji tupėjo šalia, smalsiai stebėdama jo pasiruo­

šimus, ir M edžiotojas paniuro matydamas, kad ji

nebevizgina uodegos, bet su kiekvienu iškvėpim u

tik inkščia.

46
 VILKO KAUKSMAS

- Eikš, mažute, eikš, Džene, - pakvietė.

Kalytė neatbėgo vos pašaukta, todėl puolė prie

jos. Ji bandė sprukti, bet buvo sena ir lėta, ir jis

pačiupo ją už antkaklio. Beviltiškai kovodama,

bet nedrįsdam a urgzti, D ženė įsispyrė į žemę,

kaip paklaikusi traukėsi atgal.

- T a i kalė, - sušnypštė M edžiotojas ir išsitrau­

kė iš už diržo p e ilį...

M edžiotojas parėmė šautuvo vam zdį ant išsiki­

šusios gudobelės šaknies, o pats įsitaisė atžalyne.

A n t grublėtos žemės raizgėsi gudobelių šaknys ir

kam ienai, kyšojo nuvytę aštrūs spygliuoti daigai.

Jis nieko nepastebėjo. Laukė bet kurią akim irką

pasirodysiančio Pilkiuko. Apskaičiavo, kad vilkas

kris negyvas apie penkis metrus prieš jį - jei pir­

mas šūvis bus taiklus, o tuo jis net neabejojo. Jau­

tė, kaip m intys slysta šautuvo vam zdžiu žemyn ir

skrieja taikin io lin k , ties skalūninio kalvagūbrio

pakraščiu. G ulėjo visas susitelkęs. Gavęs signalą,

pirštas trūktelės ir paleis mažą švininę kulką v il­

kui į galvą. M an ė, kad vilkas jau negyvas. T a i

buvo tikriau negu tikra.

147
 n

'• ^ ^ X ilk iu k a s niekad neatsiliko labai toli. D až-

niausiai laikėsi kiek atokiau ir pėdsakus

sekė pagal kvapą, bet kartkartėm is prisiartinda­

vo tiek, kad m atytų vyrą. Judėjo atsargiai, lėtai.

Kiekvienam e kelio žingsnyje uodė žemę ir orą,

klausėsi ir stebėjo. M ed žio to ju i įkūrus pajūry­

je stovyklą, Pilkiukas irgi nemiegojo, - laukė,

pasislėpęs tarp riedulių, išsibarsčiusių paplū­

d im io gale, bet pakankam ai arti, kad girdėtų,

kas vyksta. N esivargino stengtis, kad D ženė

neužuostų vėjo nešamo jo kvapo. G reitai supra­

to, kad kalytė neišduos. K artą, kai pietaujantis

M edžiotojas nematė, ji išsliūkinusi susirado už

šim to m etrų pušynėlyje pasislėpusį vilką. Jis lei­

do D ženei palaižyti jam lūpas ir pasisveikinti, o

paskui nusiuntė atgal, ku r buvo jos vieta — šalia

šeim ininko.

48
 VILKO KAUKSMAS

Vėliau, M edžiotojui traukiant pro skalūninius

kalvagūbrius, Pilkiukas tyliai slėpėsi už jūros

nugludintos uolos atodangos paplūdim yje. Pro

jūros du m blių kuokštus žiūrėjo, kaip tasai eina.

Iš tos pačios slėptuvės stebėjo, kaip M edžiotojas

palieka lygum ą, lipa skardžiu ir pranyksta gudo­

belių tankmėje.

Vos M edžiotojui pradingus iš akių, Pilkiukas

greitai išlindo iš už uolų, nušoko už skalūno ato­

dangos ir tuoj pat vėl atsigulė ant žemės. Ten pa­

laukė dar penkias minutes.

Slepiamas kalvagūbrio pakilo ir nurisnojo to­

lygiai, neskubėdamas, kol pasiekė plyšį. Prieš pat

tarpą leidosi bėgti, kad kuo greičiau jį įveiktų,

kaip ir matė M edžiotojas, bet perbėgęs nesusto­

jo. T a ip pat greitai lėkė tol, kol pasiekė vietą, kur

prie pakrantės šliejosi smėlėtos kopos. Č ia vilkas

metėsi į šalį nuo jį dengiančių kalvelių, kiek įka­

bindam as dūm ė toliau ir stačiu kam pu nuo pir­

m ykščių savo pėdsakų pasuko į pusiasalį.

Vinguriuodam as tarp kopų, prigludęs prie že­

mės vilkas skuodė keletą šim tų metrų. Įsitikinęs,

kad jo nematyti, kelias minutes pabėgėjo ristele,

paskui sustojo ir ėmė uosti žemę. Rado savo pėd-

149
 MELVIN BURGESS

sakus, kur anąsyk apsisukęs, mėtydamas pėdas

lankstu toliau nuo pakrantės, grįžo prie M ed žio ­

tojo namo. D abar risnojo tuo padu keliu, bet nesi­

stengė būti atsargus, kol prisiartino prie sulūžusios

trobelės ant skardžio viršaus. Č ia sustojo. Pirm iau­

sia pašliaužė pavėjui ir uodė orą. Tuom et prišliaužė

pilvu savo pėdsakus, kur prieš keletą dienų pribė­

go griuvėsius iš kitos pusės. Naujo kvapo šalia jų

nebuvo. Neprarasdamas budrum o Pilkiukas slėp­

damasis nuropojo aplink griuvėsius ir įlindo vidun.

T ik tada nusiramino, kad Medžiotojas dar taip toli

neatkeliavo, ir pasuko nosį žemyn, iškyšulio pusėn.

Į snukį pūtė vėjas, tai buvo jam palanku, nes

galėjo išgirsti ir užuosti bet kokį besiartinančio

priešo ženklą. V is laikėsi vienos savo pėdsakų pu­

sės, kas porą m etrų tikrindam as, ar nieko nėra

šalia. G aliausiai išlindęs virš tos vietos, kur augo

gudobelės, sustojo ir pažvelgė žemyn. Metęs pir­

m ą žvilgsnį nebandė slėptis. Apačioje matė neju­

dančią M edžiotojo figūrą, matė m irtiną siaurą

plieno vam zdį. Šalia M edžiotojo telkšojo kraujo

klanas - ir Dženė, perpjauta gerkle, negyva.

Pilkiukas laikėsi tyliai. Tarsi gyvatė nušliaužė

prie gudobelių krūm ų pakraščio. Tankioje m inkš­

to
 VILKO KAUKSMAS

toje žolėje, trum pai nuėstoje triušių, jis nekėlė nė

m enkiausio triukšm o. Švelniai pašniukštinėjo

aplink ir rado plyšį, pro kurį M edžiotojas prasi­

brovė į patį tankum yną. Pilkiukas suuodė artim ą,

šviežią M edžiotojo prakaitą ir įslinko vidun.

Priešas gulėjo pamiršęs viską, išskyrus savo

šautuvo vam zdį, kaip jam atrodė, turintį nema­

tomą sielą, ku ri dabar ten, apačioje, paplūdim yje.

Laukė bet kurią akim irką pasirodysiančio vilko.

Lįsdam as į tankm ę, Pilkiukas sujudino dyglių ga­

liukus, tačiau M edžiotojas krebždesio neišgirdo,

m intim is buvo susitelkęs tik į m irtį priešais save.

N et kai vilkas atsigulė šalia, vos per centimetrą

nuo jo odinės striukės, M edžiotojas nepajuto.

Kelias sekundes Pilkiukas taip ir gulėjo, kaip

šuo greta šeim ininko. Tuom et pastebėjo, kad M e ­

džiotojo plaštaka laiko apėmusi šautuvo buožę, o

vienas pirštas kaip spyruoklė liečia gaiduką. V il­

kas tyliai, silpnai suurzgė g iliai gerklėje, atsargiai

pasuko galvą, nasrais apžiojo tą plaštaką ir per­

kando kiaurai sutraiškydamas kaulą.

Medžiotojas pastėręs riktelėjo, bet taip susi­

kaupęs žvelgė pirm yn, kad vis tiek gulėjo ir laukė,

kol vam zdžio gale pasirodys vilkas. Suvokęs, kur

 MELVIN BURGESS

žvėris, išsigandęs sukliko, pabandė atsistoti ir nu­

kreipti šautuvą jam į snukį, tačiau įstrigo tarp jį

slėpusių šakelių. Jos draskė veidą, pačiupo šautuvą

ir laikė įsikibusios. V ilkas kone atsainiai siekė k i­

tos rankos, M edžiotojas sušuko, tačiau žvėris jos

nesugriebė, tik išplėšė vyru i iš gniaužtų šautuvą.

Stengdamasis bent kiek apsaugoti akis M e ­

džiotojas brovėsi pro krūm us, žūtbūt sprukda­

mas nuo vilko, staugiančio ir riaum ojančio šalia,

plėšiančio jam nuo blauzdų mėsą. Galiausiai jie

ištrūko iš tankum yno ir M edžiotojas puolė bėg­

ti, klupinėdam as per lopiniuotą žolę. Per kelias

akim irkas atsidūrė prie skardžio krašto, apačioje

į uolas taškėsi vanduo, o priešais stovėjo vilkas.

M edžiotojas apsisuko ir šoko kuo toliau, melsda­

masis, kad nepataikytų ant uolų, - tačiau geriau

jau jos nei vilk o įsiūtis.

Tėškėsi į vandenį, jį persmelkė šaltis ir m inu­

tę pranyko skausmas. Iškilęs paviršiun atsistūmė

nuo pavojingų uolų ir išplaukė į atvirą jūrą. D iena

buvo tyki, jūra - rami. M edžiotojas sulaikė kvapą

ir plakdamas kojomis vandenį klausėsi, ar neiš­

girs šalia plaukiančio Pilkiu ko. Tačiau vandenyje

buvo vienas, greičiausiai šalta jūra v ilk u i nepatiko.

152
 VILKO KAUKSMAS

Bandydamas atsikvėpti M edžiotojas išsitiesė

ant nugaros. Prisivertė kvėpuoti ram iai. Iki kran­

to nebuvo toli, tik dvidešim t ar trisdešimt m etrų,

bet jis pu ikiai žinojo, kad priplaukusio lauks v il­

kas, pasiruošęs pribaigti. Jis neturėjo šautuvo, jis

buvo sužeistas. Jį tikrai nužudys.

N etoli nuo kranto iš vandens kyšojo uola,

M edžiotojas nuplaukė prie jos. Pasiremdamas

alkūnėm is ik i pusės išlindo iš vandens apžvelgti

pakrantės. Pilkiukas jau buvo tenai, tupėjo prie

vandens, stebėjo ir laukė.

M edžiotojas ik i juosmens plūduriavo vande­

nyje, o krūtine glaudėsi prie uolos. Per sraiges ir

dum blius bėgiojo mažytis krabas, vandenyje m o­

suodamas čiuptuvėliais. Buvo vėlyva popietė. A r­

tinosi sutemos, čia, šiaurėje, temo labai greitai, o

vanduo buvo toks šaltas, kad Medžiotojas suprato:

daugiau nei porą valandų jame neišgyvens. K ab o ­

jo įsitvėręs uolos ir stebėjo, kaip iš plaštakos sun­

kiasi kraujas ir drum sčia vandenį. Išsigelbėti at­

rodė neįmanoma. Bet jis jau turėjo sukūręs planą.

Iš pradžių išbandė įvairius judėjimo vandenyje

būdus. Pastebėjo, kad g u lin t ant nugaros, palen­

gva spiriantis pėdomis, o rankom is tik vairuojant,

153
 MELVIN BURGESS

skauda mažiausiai. Toks judėjimas turėjo ir papil­

dom ą privalum ą - galėjo plaukti tyliai, vilkas jo

neišgirs, o kadangi vėjas pūtė į jūrą, Medžiotojas

žinojo, kad visai sutemus galės keliauti vandeniu

v ilk u i nenum anant, į kurią pusę jis plaukia.

Suvokė, kad vienintelė galim ybė išsigelbėti -

ieškoti žm onių. Prie kitų vilkas nepuls.

Jis galėjo kreiptis pagalbos į du namus, nuto­

lusius vienas nuo kito per keletą kilom etrų. V ie ­

nas jų, artimesnis, stovėjo toje pusėje, iš kur jie

atkeliavo, maždaug už trijų kilom etrų judant

pakrante. Iki kito, priešingoje pusėje, pėsčiomis

atstumas būtų toks pat, bet vandeniu reikėtų ap­

sukti pusiasalį, o tai reikštų dar penkis kilom e­

trus plaukim o per nežinomas sroves.

Tokios būklės buvo baisu ir pagalvoti apie tuos

penkis papildom us kilom etrus. Jis stingo iš šal­

čio, nejautė pirštų, vis dar kraujavo - druskingas

vanduo neleido užsitraukti žaizdom s - ir, kad ir

aiškiai mąstydamas, g iliai viduje buvo sukrėstas

žiauraus užpuolim o, m irties artum o ir galbūt

labiausiai to, kad vilkas nurungė jį medžioklėje.

Jam nekilo didesnių abejonių, kad plaukdamas

palei krantą tuos du kilom etrus, nors ir žiauria

154
 VILKO KAUKSMAS

kaina, vis dėlto įveiktų, bet šeši toli jūroje jį gąs­

dino. Jau buvo nusprendęs pasirinkti lengvesnį

kelią, kai į galvą atėjo m intis. Prisim inė, kad

pakrantėje gyvenantis kaim ynas išvykęs. Prieš

keletą savaičių vyriškis pasakojo šią savaitę turįs

reikalų Edinburge. N e liko kito pasirinkim o, kaip

tik plaukti aplink pusiasalį.

M edžiotojo mintys nutrūko, nes ėmė kutenti

ranką. Pažvelgęs žemyn pamatė daugybę iš dum ­

blių išlindusių m ažyčių krabų, žnyplėmis pešiojan­

čių sužalotos rankos mėsą. Plaštakos buvo tokios

sustirusios, kad jų beveik nebejautė. Šaukdamas

ir daužydamasis pasileido nuo uolos, rankos oda

trūkinėjo, o jis kapanojosi, kad išlaikytų galvą

virš vandens. Šnopuodamas silpnai įsikibo uolos.

M atė, kaip jam sušukus ant kranto atsistojo ir į jį

įsistebeilijo Pilkiukas. Po minutės vėl atsitūpė, vis

dar pastatęs ausis, žiūrėjo, ką jo auka darys toliau.

Sparčiai temo. Medžiotojas buvo sumanęs dar

vieną gudrybę ir dabar ja pasinaudojo. Pasinaudo­

jo nepaisydamas laukiančio sunkaus išbandymo,

nepaisydamas skausmo. Atsistūm ė nuo uolos ir

nuplaukė ne aplink pusiasalį, o palei krantą, tarsi

suktų į visai kitą pusę. Plaukė šiek tiek nutoldamas

155
 MELVIN BURGESS

į jūrą, kol sutemo ir netrukus atėjo naktis. T ik

visiškoje tamsoje Medžiotojas apsisuko ir nusiyrė

priešinga kryptim i, pusiasalio smaigalio link.

U žtru ko dvidešim t m inučių, prisidėjo dar

vienas kilometras, vandenyje teks praleisti kone

valanda daugiau. Tačiau lik o patenkintas, nes

dar prieš sutemstant atsisukęs pamatė krantu jį

sekantį vilką.

M edžiotojui labai pasisekė, kad plaukė pasro­

viui, bet vis tiek turėjo kovoti su aplink atodangą

sūkuriuojančiom is srovėmis, kurios grasinosi nu­

tempti jį prie uolų ir susiurbti po apačia. Turėjo

laikytis kaip įmanoma toliau nuo uolėtų skardžio

papėdžių. A p lin k visą pusiasalį nebuvo nė vienos

vietos, kur būtų galima išlipti į krantą, ir, tiesą

sakant, namas, į kurį jis plaukė, stovėjo pirmos

akmenuotos įlankos pakraštyje - tik ten būtų ga­

lėjęs išsikeberioti. Po valandos, pasiekęs pusiasalio

smaigalį, Medžiotojas buvo negyvai pavargęs ir tu­

rėjo pailsėti plūduriuodam as vandenyje, kol šaltis

ir mirties baimė privertė judėti toliau. Plaukdamas

vis dirsčiojo į sunkius, tamsius skardžius virš galvos.

Bet nors tarp debesų prasišvietė mėnulis ir ryškiai

spindėjo žvaigždės, jį sekančios figūros neįžiūrėjo.

156
 VILKO KAUKSMAS

Tuo metu manė, kad tikim ybė išgyventi labai

didelė. Jau anksčiau buvo tekę peržengti savo gali­

m ybių ribas, ir Medžiotojas žinojo, kad viduje sly­

pi daugiau jėgų, nei atrodo. V is dėlto jei pavyktų

išlipti paplūdimyje, būtų išeikvojęs visas atsargas.

Tačiau kai apiplaukė pusiasalio smaigalį, pagavusi

šalta srovė nunešė jį tolyn nuo uolos, į gilius atvi­

ros jūros vandenis, - tuomet pajuto, kad apima

neviltis. Nepajėgė rungtis su šia srove. A k im irką

tarėsi ją perplauksiąs, bet už kelių metrų jį nunešė

dar toliau, ir tikim ybė išsigelbėti visai sumenko.

G aliausiai apsivertė ant pilvo ir ėmė irtis rankomis.

Skaudėjo ne taip smarkiai, kaip buvo manęs. Šal­

tas vanduo ram ino žaizdas. Bet kai Medžiotojas

įveikė srovę ir pamatė, kaip toli buvo nuneštas į

šalį, valia beveik palūžo. Pastangos jį išsekino ir at­

rodė, kad jis jau pasiekė ir peržengė savo ribas, kad

vėl atgyja sukrėtimas, kurį patyrė užpultas krū­

muose, ir lyg netikras draugas atsėlina šalta mirtis.

Geriau leistis nešamam srovės ir palengva sušalti,

nei kovoti kenčiant skausmą, dar blogiau, galbūt ir

pralaimėti. V is tiek tenuplaukė tik pusę kelio.

Vėl apsivertęs ant nugaros, nuvijo m irtį šalin ir

ėmė spirtis kojomis, stengdamasis nepasiduoti šal­

157
 MELVIN BURGESS

čiui ir neprarasti ūpo, prisivertė grįžti prie kranto.

Pusiasalio smaigalį pasiekė po dvidešimties m i­

nučių. Dabar jis neplaukė - tai buvo kažkas kita.

Kojos lengvai judėjo vandenyje tarsi dvesiančios

žuvys. Nebejautė ne tik plaštakų, bet ir visų rankų.

Laikas sulėtėjo. Jau nebebuvo svarbu, kiek už­

truks, kol pasieks krantą, - jei dar gali plaukti,

gyventi, judėti. Šaltis išnyko, arba nebejautė jo ir

žinojo, kad tai - blogas ženklas. Svarstė, ar greitai

švis, tačiau buvo visai praradęs laiko pojūtį ir nė

nenutuokė, kad nuo tada, kai įšoko į jūrą, praėjo

vos dvi valandos. Jautė, kaip miršta, bet vis tiek

stūmėsi įlankos lin k, gyvenim o lin k.

Pagaliau kranto linija ėmė artėti. Tarpais

plium pteldavo ant pilvo ir netrukus išvydo name­

lį, kyšantį ant uolų tuoj virš paplūdim io. Klausė

savęs, jei išsigelbėtų, bet netektų rankų, ar vis tiek

norėtų gyventi? G erai nusiteikęs, savo nuostabai,

jautė trium fą. Šiaip ar taip, jam vėl pavyko. Iki

šiol visada buvo Medžiotojas. D abar tapo auka ir

išgyveno. Jis gyvens. Jis vėl žudys.

D arkart apsivertęs ant pilvo, jau matė name­

lio stogą. Iš gerklės išsiveržė riksmas, tarsi koks

krankim as - lyg būtų žvėris, pamanė nustebęs.

158
 VILKO KAUKSMAS

Tačiau gyvas. Plūduriuodam as ant nugaros vėl

suriko — gal pavyks išversti žm ogų iš lovos.

Vėl pūkštelėjo ant pilvo. Šviesa nedegė, jis jau

norėjo vėl apsiversti ir sušukti, kai prieangyje pa­

matė sujudant juodą pavidalą. A k im irk ą užgim ė

viltis, bet paskui suprato, kad tai - ne žmogus.

Sustingo vandenyje ir ėmė skęsti. Tada puolė rėk­

ti ir šaukti, kviesdamas žm ogų, bet kokį žm ogų —

kad ateitų, padėtų jam, galiausiai nebeišlaikė ir

vėl paniro, springdamas vandeniu. Šviesa nedegė.

Šio kaim yno taip pat nebuvo namuose. Beviltiš­

kai tikėjosi, kad matė šunį, bet kai iš po debesų

išlindo mėnulis ir jis išvydo blyškius vilko šonus,

suprato, kad teks rinktis iš dviejų m irčių.

Plūduriavo neapsispręsdamas. Pilkiukas priėjo

prie vandens jo pasitikti, tačiau M edžiotojo valią

sukaustė šaltis ir pralaimėjim as, ir netrukus, pa­

gautas dar vienos srovės, jis nebesipriešino, leidosi

nešamas - atgal, į gilius vandenis.

 B u rg e ss, M e lv in

B11308 V ilk o kauksmas : romanas / M e lv in Burgess ; iš an glų kalbos

vertė E glė K u m žaitė. - V iln iu s : G im tasis žodis, 2013. - 160 p.
IS B N 978-9955-16-488-3

M a ž o Anglijos kaim elio apylinkėse dar esama laukinių vilkų . D ešim t­

metis Benas išduoda paslaptį keistam atėjūnui - M e džiotojui. Šiam užverda

kraujas - jis nori išžudyti paskutinius Anglijos vilkus, visus iki vieno. Pra­

sideda negailestinga protingų, laisvų g y vū n ų medžioklė. Benas taip norėtų

išpirkti kaltę, tik ar nebus per vėlu?

T a i pirma britų rašytojo M e lv in o Burgesso knyga. Ji buvo pristatyta

vienam prestižiškiausių vaikų literatūros apdovanojim ų - Karnegio medaliui.

UDK 821.111-93

M ELVIN BURGESS

V ilko kauksm as
Redaktorė Auksė Žiūkienė

Maketuotojas Linas Vaškevičius

sl 098. Tiražas 2000 egz.

Išleido uab leidykla „Gim tasis žodis“

Teatro g. 5-7, LT-03107 V iln iu s

info@ gim tasiszodis.lt

www.gimtasiszodis.lt

uab „S p in d ulio spaustuvė“

Vakarinis aplinkkelis 24, LT-48184 Kaunas

www.spindulys.lt
 VILKO KAUKSMAS (
rašytojo Melvino Burges:
Vos pasirodžiusi, j i sulaukė nemažo skaitytojų
i r k ritik ų dėmesio, buvo pristatyta
vienam prestižiškiausių vaikų literatūros
apdovanojimų - Karnegio medaliui.

Mažo Anglijos kaimelio gyventojai saugo

ypatingą paslaptį - čia. miškuose, dar
esama vilkų. Apylinkėse pasirodo nematytas
atėjūnas su raišu šuneliu. Benas, dešimtmetis
berniukas, nori pasipuikuoti i r iš s ita ria ,
kokių žvėrių čia yra. Medžiotojui užverda
kraujas - j is bus tas žmogus, kuris nušaus
paskutinį Anglijos vilką. Prasideda žiaurus
protingų, laisvų gyvūnų persekiojimas, kova,
kurioje žmogus nesilaiko jokių ta isyk lių .
Tačiau medžiotojas net nenujaučia, kad
vieną dieną pats gali tapti auka. Kartą į
Beno tėvų kiemą įš lia u ž ia sužeista vilkė
su vilkiuku nasruose, i r berniukas sau
prisiekia: j is pasirūpins mažyliu.

Vilkų išvaizda, gyvenimo būdas i r jų

negailestingos medžioklės ypatumai
atskleidžiami t ik s lia i, d e ta lia i. Skaitytojas
nejučiomis kartu le id žia si nepramintais
vilkų takais i r drauge ilgon kelionėn gamtos
pažinimo, gailestingumo, gėrio link.