Versta iš

Emmi Itaranta
TEEMESTARIN KIRJA
Teos, Helsinki, 2012

Knygos leidybą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

LIETUVOS LIETUVOS RESPUBLIKOS

KULTŪROS KULTŪROS MINISTERIJA
TARYBA

Knygos leidybą remia FILI - Finnish Literature Exchange

FILI

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno

Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

© Tekstas, Emmi Itaranta, 2012

© Viršelio iliustracija, Gerda Sankauskaitė, 2017
Pirmą kartą suomių kalba 2012 metais Suomijoje pavadinimu
Teemestarin kirja išleido Teos> Helsinkis.
Išleista susitarus su Emi Itaranta ir
Elina Ahlback Literary Agency, Helsinkis, Suomija.
© Vertimas į lietuvių kalbą, Viltarė Urbaitė, 2017
© Leidykla „Nieko rimto“, 2017

ISBN 978-609-441-467-1
PROLOGAS

Dabar jau viskas paruošta.

Septynias savaites iš eilės kas rytą šlaviau lapus nuo
akmens plokštėmis iškloto takelio, vedančio į arbatos
namelį, ir keturiasdešimt devynis kartus iš tos krūvos
atrinkusi saują vėl išbarstydavau ant akmenų, kad ta­
kelis neatrodytų pernelyg švariai nušluotas. Tai buvo
vienas iš tų dalykų, dėl kurių tėtis nenusileisdavo.
Kartą Sanja man pareiškė, kad nereikia stengtis įtikti
mirusiesiems. Gal ir nereikia. Gal aš stengiuosi įtikti
sau. Kita vertus, nematau skirtumo. Ir kaip galėčiau
matyti, jei jie yra tik mano kauluose ir kraujyje, jei iš jų
nieko daugiau neliko, tik aš?
Septynias savaites nedrįsau nueiti iki šaltinio. Vakar
namie atsukau vandens čiaupą ir laikiau prie metalo
priglaudusi gertuvės kaklelį. Kalbėjau su vandeniu
gražiai, kalbėjau bjauriai, netgi rėkiau ir verkiau, bet
žmonių vargai jo nejaudina. Jis teka sau nei lėčiau, nei
greičiau žemės tamsybėje, ten, kur jį girdi tik akmenys.
Vandentiekis išspaudė man į gertuvę keletą lašelių,
gal kokį šaukštelį.
Žinau, ką tai reiškia.
Šįryt paskutinį vandenį iš gertuvės supykau į puodą,
iš pašiūrės į arbatos namelį nunešiau sausų durpių ir
šalia ugniakuro padėjau degtuvą. Pagalvojau apie tėtį,

4
kurio norams nusižengiau, ir apie mamą, kuri taip ir
neišvydo dienos, kai aš tapau arbatos meistre.
Pagalvojau apie Sanją. Troškau, kad ji jau būtų tenai,
kur aš ruošiausi.
Takeliu atžingsniuoja svečias, kurio veidas neatrodo
svetimas, ir tiesia man ranką, į kurią ryžtuosi įsikibti.
Kai mudu išeisime pro vartus, pasaulis neims suktis nei
lėčiau, nei greičiau.
Už mūsų liks šviesa vandens paviršiuje, arba blės­
tantis šešėlis.
mmm&Msjm&m
PIRMAS SKYRIUS

Iš visų elementų vanduo kinta labiausiai. Tai man

pasakė tėtis tą dieną, kai nusivedė mane į vietą, kurios
nėra. Nors jis ir klydo dėl daug ko, bet dėl šito buvo
teisus, vis dar tikiu tuo. Vanduo seka paskui mėnulį ir
apglėbia žemę, jis nebijo mirti ugnyje arba gyventi ore.
Kai brendi per jį, tarsi jauti savo paties odą, bet jeigu
smogsi pernelyg smarkiai, jis ištykš kaip šukės. Kadaise,
kai pasaulyje dar būdavo žiemų, šaltų žiemų, baltų
žiemų, tokių, kai reikia šiltai apsimuturiuoti ir eidamas
gali paslysti, ir turi eiti vidun sušilti, žmonės vaikščio­
davo ant sukietėjusio vandens paviršiaus ir vadino jį
ledu. Esu mačiusi ledą, bet tik mažų, žmogaus paga­
mintų gabalėlių. Visą gyvenimą galvojau apie tai, koks
jausmas būtų eiti užšalusios jūros paviršiumi.
Mirtis yra vandens sąjungininkė. Jų negali išskirti,
ir nė vieno negali atskirti nuo mūsų, nes mes galų gale
iš to padaryti: iš kintančio vandens ir greta alsuojančios
mirties. Vanduo neturi pradžios nei pabaigos, o mirtis
turi ir viena, ir kita. Mirtis yra ir viena, ir kita. Kartais
mirtis slepiasi vandenyje, o kartais vanduo atbaido mirtį,
bet jie visuomet laikosi kartu —pasaulyje ir mumyse.

9
 Ir šitai sužinojau iš tėčio, bet dabar manau, kad bū­
čiau sužinojusi ir be jo.
Galiu pasirinkti savo pradžią.
Galbūt pasirinksiu ir savo pabaigą.
Pradžia buvo ta diena, kai tėtis nusivedė mane į
vietą, kurios nėra.

Buvo praėjusios dvi savaitės nuo mano brandos

egzamino, privalomo visiems piliečiams, kurie tais
metais sulaukia pilnametystės. Išlaikiau gerai, bet man
visąlaik buvo aišku, kad seksiu tėčio pėdomis, užuot
išvažiavusi į miestą tęsti mokslų. Tai buvo pasirinkimas,
kurį laikiau savo pareiga, galbūt dėl to tai net nebuvo
pasirinkimas. Tačiau mano tėvai atrodė patenkinti, aš
pati irgi nesijaučiau nelaiminga, be to, tuo metu man
buvo tas pat.
Buvome sode už arbatos namelio, padėjau tėčiui iš­
džiaustyti tuščius vandens butelius. Keletas dar kabėjo
man ant riešo, bet dauguma jau buvo pamauti aukštyn
kojom ant metalinio laikiklio strypų. Saulės spinduliai
skrodė permatomą jų paviršių tarsi šydą. Viduje lėtai
virveno vandens lašeliai, kol galiausiai susitelkę kapte­
lėdavo ant pievelės.
- Arbatos meistras turi ypatingą ryšį su vandeniu
ir mirtimi, —pasakė tėtis, apžiūrėdamas vieną butelį,
ar kur neįtrūkęs. - Arbatos nėra be vandens, ir arbatos
meistras be arbatos nėra jos meistras. Jis pasiryžta
tarnauti kitiems, o pats arbatos ceremonijoje svečio
teisėmis dalyvauja tik kartą gyvenime, pajutęs, kad

10
artinasi mirtis. Tada jis paliepia savo įpėdiniui surengti
paskutinį ritualą, o išgėręs arbatą pasilieka vienas ar­
batos namelyje laukti, kol mirtis uždės ranką jam ant
širdies ir ją sustabdys.
Tėtis numetė butelį ant pievelės, kur jau gulėjo pora
kitų. Ne visuomet pavykdavo butelį sutaisyti, bet jie
buvo brangūs, kaip ir visi iš kokybiško plastiko pada­
ryti daiktai, todėl visada buvo verta pamėginti.
- Ar kas nors kada nors yra suklydęs? —paklausiau. —
Manė sulauksiąs mirties, nors jai dar nebuvo atėjęs
laikas?
- Mūsų giminėje nepasitaikė, - atsakė tėtis. - Esu
girdėjęs apie vieną meistrą, kuris paliepė savo sūnui
paruošti paskutinį ritualą, pabaigoje išsitiesė ant ar­
batos namelio grindų, o po dviejų dienų pargrįžo į savo
trobą. Tarnai palaikė jį vaiduokliu ir vieną jų ištiko
širdies smūgis. Arbatos meistras suklydo, tarno mirtį
supainiojo su saviške. Tarno kūnas buvo kremuotas, o
meistras išgyveno dar dvidešimtį metų. Bet paprastai
taip nenutinka.
Pliaukštelėjau sparvai, nutūpusiai ant riešo, bet
ji spėjo pasprukti. Apsauginio veido gaubto juostelė
spaudė ir kuteno kaktą, bet žinojau, kad nusiėmusi jį
tik priviliosiu dar daugiau vabzdžių.
- O kaip sužinai, kad artinasi mirtis? - paklausiau.
- Tiesiog žinai, - atsakė tėtis. - Taip pat, kaip žinai,
kad myli, arba kaip sapne žinai, kad pažįsti žmogų,
esantį tame pačiame kambaryje, nors jo veidas atrodo
svetimas.

n
 Jis paėmė iš manęs paskutinius butelius.
- Atnešk iš arbatos namelio verandos du žibintus ir
pripildyk juos.
Nustebau, kam jam prireikė žibintų, nes buvo anks­
tyvas pavakarys, be to, šiuo metų laiku net ir naktį saulė
nedingdavo už horizonto. Nuėjusi už arbatos namelio
iš po suolo ištraukiau du žibintus. Vieno dugne rėpliojo
sustirusi liepsnamusė. Nukračiau ją ant agrastų krūmo.
Liepsnamusės geriausiai jaučiasi agrastuose, todėl
pakračiau agrastų šakeles virš atvirų žibintų, ir abiejų
dugne prisirinko po saują apspangusių ropinėjančių
musių. Užvožiau žibintų dangtelius ir nunešiau tėčiui.
Jis buvo užsimetęs ant nugaros tuščią vandens butelį.
Ant veido nuleistas apsauginis gaubtas slėpė jo išraišką.
Ištiesiau rankas su žibintais, bet jis paėmė tik vieną.
—Norija, atėjo laikas tau kai ką parodyti, - tarė jis. -
Eime drauge.
Per išsausėjusią pelkę, plytinčią už mūsų namo,
nužingsniavome kalvos link ir pakilome šlaitu aukštyn.
Kelionė neužtruko, tačiau nuo tiršto prakaito plaukai
prilipo man prie galvos. Kai pasiekėme akmenuotą
viršukalnę, nusismaukiau apsauginį tinklelį. Vėjas čia
pūtė taip smarkiai, kad sparvų ir uodų buvo ne tiek
daug kaip prie namų.
Dangus buvo giedras ir sustingęs. Saulė svilino
odą. Tėtis stabtelėjo, galbūt rinkdamasis kelią. Atsigrę­
žiau atgal. Apačioje matėsi arbatos meistro namas su
sodu, žalia pulsuojanti dėmė nublukusiame išdegusios
pievos ir plikų akmenų peizaže. Išilgai slėnio buvo

12
išsimėčiusios kaimo trobos, o kitapus stūksojo miškinga
Alvinvaros kalva. Toli už jos šlaitų, ten, kur buvo drė­
kinamieji plotai, išsiskyrė tamsiai žalios spalvos eglyno
juosta. Žvelgiant ta pačia kryptimi tolėliau buvo jūra,
bet iš čia jos nesimatė net ir giedrą dieną. Kitoje pusėje
stirksojo raizgi pamažėl džiūstanti Mirusiojo miško
kamienų giraitė. Kai buvau maža, tenai augo pavieniai
beržai, nesiekiantys man aukščiau juosmens, o kartą
ten prisirinkau visą saują bruknių.
Viršukalnės pakraščiu ėjo takelis, ir tėtis pasuko
juo. Šioje pusėje kalno šlaite buvo pilna urvų. Būdama
mažesnė dažnai čia žaisdavau. Iki šiol prisimenu, kaip
kartą mama užtiko mane su Sanja ir pora kitų vaikų
žaidžiančius kalnų nykštukus. Ji ėmė šaukti, kad tėtis
pamiršęs mane prižiūrėti, ir nustvėrusi už rankos par­
tempė mane iki pat namų. Paskui visą mėnesį neleido
man žaisti su kitais kaimo vaikais. Bet vis tiek ir vėliau
su Sanja slapčiomis nusliūkindavome prie urvų kas­
kart, kai mama būdavo komandiruotėse, ir žaisdavome
tyrinėtojas ir nuotykių ieškotojas, ir slaptuosius Nau­
jojo Kiano agentus Viduržemio jūros dykumoje. Urvų
buvo kelios dešimtys, jeigu ne šimtai, ir mudvi kaps­
tydavome iš ten viską, ką, mūsų nuomone, buvo verta
atkapstyti. Ieškojome slaptų tunelių ir paslėptų lobių,
kaip buvo aprašyta senose knygose arba pranešiklių
pasakojimuose, bet taip ir neradome nieko įdomaus,
tik sausų aptrupėjusių akmenų.

13
 Tėtis sustojo prie katės galvą primenančios urvo
angos ir netaręs nė žodžio šmurkštelėjo vidun. Anga
buvo žema. Per ploną kelnių medžiagą keliai bruožėsi
į akmenuotą žemę, ir tik vargais negalais įsitempiau
vidun žibintą ir veido tinklelį. Oras urve buvo vėsus ir
nejudėjo. Kai tamsoje gelsvai suspindo liepsnamusės,
žibintai ėmė skleisti blausią šviesą.
Atpažinau šitą urvą. Vieną vasarą susiginčijome
dėl jo su Sanja, kai ji norėjo paversti jį Naujojo Kiano
Pačių Svarbiausių Tyrinėtojų Centrinės draugijos būs­
tine. Mano manymu, čia būtų buvę per daug vietos,
nes galinė urvo dalis leidosi žemyn, ir dar, mano supra­
timu, urvas buvo per toli nuo namų, jei galvotum apie
sėkmingą maisto kontrabandos gabenimą. Galų gale
pasirinkome mažesnį urvą arčiau mano namų.
Tėtis nuropojo urvo gilumon. Mačiau, kadjis sustojo
ir įkišo ranką tiesiai į sieną- taip man iš šalies atrodė, - ir
pastebėjau, kad pajudino ranką. Uola jam virš galvos
tyliai sugirgždėjo ir joje prasižiojo tamsi anga. Urvas
toje vietoje buvo toks žemas, kad tėčiui atsitūpus galva
atsidūrė ties anga. Jis prasmuko pro ją, laikydamas ži­
bintą. Paskui anapus angos išvydau jo veidą.
- Ar ateini? —paklausė tėtis.
Nuropojau į urvo galą ir apčiupinėjau sieną toje
vietoje, kur mačiau tėtį kažkaip pravedant angą. Plazdan­
čioje žibinto šviesoje įžiūrėjau tiktai gruoblėtą akmenį,
14
bet paskui pirštais apčiuopiau siaurą plokštumą, tarsi
lentynėlę, už kurios buvo platus plyšys, o jame —paslėpta
svirtis. Plyšį beveik visiškai užstojo nelygi uola.
- Vėliau paaiškinsiu, kaip visa tai veikia, —pasakė
tėtis. - Dabar eikš čionai.
Šmurkštelėjau paskui jį.
Viršum urvo buvo kitas urvas, tikriau, tunelis, kuris,
rodės, neria tiesiai į kalno vidų. Virš įėjimo tunelio
lubomis ėjo metalinis vamzdis, o šalia jo buvo didelis
kablys, kurio paskirties aš nenutuokiau. Sienoje buvo
du strypai, vieną iš jų tėtis pasuko į šoną. Akmeninė
anga užsivėrė. Visiškai tamsiame tunelyje žibintai įsi­
plieskė ryškiau. Tėtis nusiėmė apsauginį tinklelį bei
atsineštą vandens butelį ir padėjo ant žemės.
- Gali savo tinklelį palikti čia, —tarė jis. —Toliau jo
nereikės.
Tunelis leidosi į kalno gilumą. Pastebėjau, kad meta­
linis vamzdis driekiasi išilgai tunelio. Netilpau išsitiesusi
visu ūgiu, tėčio galva irgi kartais siekdavo lubas. Uola
po kojomis buvo neįtikėtinai lygi. Mano žibinto šviesa
gėrėsi į tėčio švarko nugaroje susimetusias raukšles,
o tamsa smigo į sienų įdubas. Klausiausi žemės tylos
aplink mus, kitokios negu virš žemės tvyranti tyla. Ji
buvo tirštesnė, sunkesnė. Pamažu jos gelmėje išskyriau
nenutrūkstantį stiprėjantį garsą, tokį pažįstamą ir kartu
svetimą. Niekuomet anksčiau nebuvau girdėjusi jo
laisvo, srūvančio nevaržomai, sava valia. Jis buvo toks
15
pat kaip j langus barbenančio lietaus arba iš kubilo po
maudynių ant pušies šaknų liejamo vandens, tačiau
šis garsas nebuvo prijaukintas, įspraustas į žmonių
nukaltas ribas. Jis apgaubė mane ir nuvedė giliau, kol
atsidūrė arti kaip urvo sienos, arti kaip tamsa.
Tėtis sustojo ir žibintų šviesoje pamačiau, kad at­
ėjome prie angos, jungiančios tunelį su kitu urvu.
Šniokštimas sustiprėjo. Tėtis atsisukęs pažvelgė į mane.
Liepsnamusių šviesa plazdėjo jam ant veido kaip raibu­
liuojantis vanduo, o už jos dainavo tamsa. Laukiau, kol
jis ką nors pasakys, bet jis vėl atsuko man nugarą ir nėrė
į angą. Nusekiau jam iš paskos.
Mėginau įžiūrėti, kas yra priekyje, bet žibintų šviesa
toli nesiekė. Mus priėmė ošianti tamsuma. Tai buvo
tarsi užkaisto vandens šniokštimas virdulio dugne,
tik ne vieno, tarsi tūkstančio ar dešimties tūkstančių
virdulių dugne, kai vanduo tik pradeda virti ir arbatos
meistras žino, kad metas nukelti jį nuo ugnies, nes
kitaip jis išgaruos. Pajutau ant veido vėsą ir drėgmę.
Tada nusileidome dar keletą žingsnių žemiau, pagaliau
liepsnamusės apšvietė garso šaltinį, ir aš jį pamačiau.
Vanduo sruvo iš uolos blizgančiomis srovėmis ir čiurkš­
lėmis, žvilgančiomis juostomis, galingomis marškomis
ir žiro į purslus, atsitrenkęs į urvo apačioje telkšančio
tvenkinio paviršių. Jis pliaupė ir sukosi aplink akmenis,
raizgėsi ir vyniojosi, putojo ir šoko, ir vėl sklaidėsi. Pa­
viršius virpėjo nuo jo jėgos. Iš tvenkinio į kyšulį, ties
16
kuriuo įlindome pro angą, sroveno siauras upeliukas ir
vėl dingo uoloje po kyšuliu. Uolos sienoje virš vandens
mačiau kažkokią baltą dėmę, o toliau - svirtį. Tėtis
stumtelėjo mane arčiau tvenkinio krašto.
- Paragauk, - paliepė.
Įkišau pirštą į vandenį ir pajutau jo jėgą. Jis judėjo
palei mano ranką kaip kvėpavimas, kaip gyvūnas, kaip
kito žmogaus oda. Vanduo buvo šaltas, daug šaltesnis
už viską, prie ko buvau pratusi. Atsargiai lyžtelėjau
pirštą, taip, kaip buvau nuo pat mažens išmokyta: nie­
kada negerk vandens, prieš tai jo neparagavusi.
- Jis gėlas, - pasakiau.
Tėtis nusišypsojo, jam ant veido juostomis krito
žibinto šviesa, paskui šypsena pamažu pranyko.
—Tau septyniolika, esi pilnametė ir jau ganėtinai
suaugusi, kad suprastumei, ką ketinu tau papasakoti, —
pradėjo jis. —Šios vietos nėra. Sis šaltinis seniai išseko.
Taip pasakoja legendos, ir tuo tiki net ir tie, kurie žino
kitų pasakojimų apie tai, kad kadaise iš kalno šerdies
tekantis šaltinis girdė visą kaimą. Įsidėmėk tai. Šito
šaltinio nėra.
—Įsidėmėsiu, —pažadėjau jam, bet tik vėliau suvo­
kiau, kokį pažadą daviau.
Tylėjimas nėra tuščias ar nematerialus, juo nera­
kinama tai, kas nepavojinga. Jis dažnai slepia jėgas,
gebančias viską sugriauti.
Atgal grįžome tuo pačiu tuneliu. Kai pasiekėme
angą, tėtis paėmė čia paliktą vandens butelį ir užkabino
17
ant lubose esančio kablio. Patikrinęs, ar kaklelis atviras,
jis pasuko tunelio sienoje įtaisytą strypą. Išgirdau elek­
troninį garsą, tokį patį, koks sklinda iš virtuvės šaldymo
įrangos, ir dar negirdėtą šniokštimą, tarsi įkalintą me­
talo. Po akimirkos nuo lubų tiesiai į butelį šliūkštelėjo
stipri vandens srovė.
- Ar tai tu viską padarei? - paklausiau. - Ar mama?
Ar tai ji suprojektavo? Ar įtaisėte tai drauge?
- Niekas iš tiesų nežino, kas visa tai įrengė, - atsakė
jis. - Tačiau arbatos meistrai visąlaik tikėjo, kad tai
buvo vienas iš jų, galbūt pirmasis įsikūręs čia, dar prieš
dingstant žiemoms ir prieš prasidedant karams. Dabar
tik vanduo prisimena.
Jis pasuko abu strypus. Vandens srovė sulėtėjo ir
nutrūko, o anga vėl atsidarė.
- Eik pirma, - paragino tėtis.
Prasispraudžiau pro angą. Tėtis stipriai užsuko bu­
telį ir atsargiai nuleido į urvą, aš jį perėmiau. Kai anga
užsivėrė, urvas vėl atrodė kaip paprasčiausias urvas be
jokių paslapčių.

Liepsnamusių žiburiukai dienos šviesoje greit

išblėso. Kai įžengėme į savo kiemą, mama pakėlė
akis nuo sunkios knygos, kurią konspektavosi, įsi­
taisiusi po medžiaginiu stogeliu. Tėtis padavė man
savo žibintą. Lapų šešėliai šmėsčiojo ant akmeninių
tako plokščių, jam patraukus arbatos namelio link su

18
vandens buteliu ant nugaros. Ketinau sekti paskui,
bet jis sustabdė:
- Ne dabar.
Stovėjau kaip įbesta su žibintais abiejose rankose ir
klausiausi, kaip liepsnamusės bilsčioja į saulės įkaitintas
stiklines žibintų sieneles. Tiktai mamai prabilus susi­
pratau nuvožti žibintų dangtelius.
- Tu vėl nudegei saulėje, - pasakė ji. - Kur judu
buvot?
Liepsnamusės ištrūko į laisvę ir pradingo krūmuose.
- Vietoje, kurios nėra, - atsakiau ir tą akimirką,
pažvelgusi į ją, supratau, kad ji žino, kur mes buvome,
ir kad ji taip pat yra ten buvusi.
Mama nieko nebesakė, tąkart nieko, bet iš jos veido
dingo ramybė.
Vėlai vakare, gulėdama savo kambaryje po apsau­
giniu gaubtu ir žvelgdama į oranžinės nakties saulės
šviesą pušų lajoj, girdėjau, kad ji virtuvėje ilgai kalbėjosi
su tėčiu. Žodžių nesupratau, tačiau pajutau juose aštrią
tamsą, kuri pasiekė net mano sapnus.
ANTRAS SKYRIUS

Kai žemė dar alsavo nakties šalčiu, padėjau tėčiui į

žemą sraigtaračio priekabą sukrauti įtrūkusius vandens
butelius. Apibraižyti plastikiniai jų šonai žvilgėjo ryto
saulės šviesoje. Pritvirtinau juos prie priekabos storais
dirželiais ir kai įsitikinau, kad laikosi pakankamai
tvirtai, užsimečiau ant pečių jūržolių krepšį ir sėdau ant
sraigtaračio sėdynės.
—Važiuok pas Jukarą, —pasakė tėtis. —Jis daro
nuolaidą.
Jukaras buvo seniausias kaimo plastiko meistras ir
tėčio draugas. Nepasitikėjau juo, nes praėjusiais metais
jo taisyti vandens buteliai vėl sutrūkinėjo panaudoti
vos kelis kartus. Tad nieko neatsakiau, tik pakreipiau
galvą, tarsi pritariamai linktelėdama.
- Ir neužgaišk visą dieną, - pridūrė tėtis. —Rytoj
pas mus bus svečių. Man reikės tavo pagalbos valant
arbatos namelį.
Ėmiau minti sraigtaračio pedalus. Viena iš saulės
baterijų buvo sulūžusi ir variklis streikavo, tad man
kone visą kelią teko minti pačiai dulkėtu keliu per
gelsvai žalią vėjo siūruojamą miškelį, juosiantį mūsų

20
namus. Tiktai pasiekus miško pakraštį variklis ėmė tyliai
pratisai burgzti. Atsargiai įsukau sraigtaračiu su priekaba
į platesnį kelią, vedantį į kaimą, užspaudžiau pedalus
ir leidau kojoms pailsėti, ratams ramiai riedant kaimo
link. Plikais riešais jaučiau ryto vėsą, ir vabzdžių dar
buvo nedaug. Nusismaukiau apsauginį tinklelį ir leidau
orui kartu su saule liesti man veidą. Dangus buvo vi­
siškai žydras ir sausas, žemė sustingusi, ir mačiau, kaip
smulkūs gyvūnai laukų dulkėse ieško vandens.
Pravažiavusi keletą namų kaimo pakraštyje pasiekiau
sankryžą. Kelias į Jukaro dirbtuvę suko kairėn. Stabte­
lėjusi akimirką dvejojau. Tada patraukiau į dešinę, kol
išvydau pažįstamą mėlyną apsilaupiusią tvorą.
Kaip ir daugelis kitų kaimo trobų, Sanjos namai
buvo išlikęs vienaukštis kelių kambarių senojo pasaulio
statinys. Prie jo dar buvo sodas ir garažas nuo tų laikų,
kai dauguma žmonių dar turėdavo greitaeiges senovines
transporto priemones. Sienos buvo daugybėje vietų lo­
pytos. Sanjos tėvai buvo sakę, kad stogas kadaise buvęs
kone lygus ir ant jo nebuvo jokių saulės plokščių. Sun­
kiai įsivaizdavau tokį stogą.
Sustojau priešais atvirus vartus. Sanja stovėjo kieme,
pylė vandens likučius iš butelio į metalinį kubilą ir
keikėsi. Laukujės durys buvo praviros, ir iš vidaus pro
durų angą dengiantį tinklelį sruvo vos girdimas naujienų
srautas. Sanja nemūvėjo apsauginio gaubto, o kai pa­
žvelgė į mane, supratau, kad ji nemiegojusi.
—Prakeiktas apgavikas, pardavė sūrų vandenį, —tarė ji
ir įtūžusi užsikišo juodus plaukus už ausų. —Nesuprantu,

21
kaip jam pavyko, pirmiausia paragavau, kaip visada, ir
vanduo atrodė geriamas. Senis plėšė žvėrišką kainą,
todėl pirkau tik pusę butelio, bet ir tie pinigai šuniui
ant uodegos.
- Kokia buvo jo talpykla? - paklausiau, vesdamasi
sraigtaratį pro vartus į kiemą.
- Ta senoviška, - atsakė Sanja. - Didelė permatoma
talpykla ant paaukštinimo su kyšančiu vamzdžiu, iš
kurio jis pilstė vandenį.
- Apgavikas su dvigubu vamzdžiu, —pasakiau. —Ma­
čiau tokių pernai mieste. Paaukštinime paslėptas kitas
rezervuaras su sūriu vandeniu. Vamzdis dvigubas, viena
puse teka vanduo iš geriamojo vandens rezervuaro, an­
trąja - iš slaptojo su sūriu vandeniu. Pardavėjas duoda
paragauti gėlo vandens, bet paskui slapčia pakeičia
vamzdžio pusę ir prileidžia sūraus.
Sanja akimirką spoksojo į mane, paskui leptelėjo:
- Tikra idiote.
Žinojau, kad ji turi omeny save. Greičiausiai išleido
didesnę savaitės biudžeto dalį sūriam vandeniui.
- Taip galėjo nutikti kiekvienam, - pasakiau. —Iš
kur galėjai žinoti. Vis dėlto reikėtų perspėti kitus, kad
pasisaugotų.
Sanja atsiduso.
-Mačiau ir kitų perkančių iš jo vandenį vakare,
prieš pat uždarant turgų. Vargu ar tas senis dar bastosi
netoliese. Greičiausiai jau ieško kitų kvailių.
Garsiai nepasakiau, bet pagalvojau: ne vieną kartą
girdėjau tėvus sakant, kad jeigu padaugėja apgavikų,
22
tai greičiausiai reiškia, kad artinasi dar prastesni laikai.
Visai nesvarbu, kaip dažnai per žinias buvo kartojama,
kad visi neramumai laikini, o karas suvaldomas. Net
ir gerais laikais retkarčiais pritrūkdavo vandens, bet
paprastai žmonės išsiversdavo su vandentiekio tiekiama
mėnesio norma, taigi apgavikams neapsimokėdavo
važinėti per kaimus. Nors mažuose kaimeliuose kartais
sustojantys keliaujantys vandens prekeiviai laikė užkėlę
kainas, jie puikiai žinojo, kaip lengvai jų verslui gali kilti
pavojus, taigi negeriamo vandens prekeiviams buvo
itin priešiški. Apgavikų pasitaikydavo ne taip jau retai,
tačiau šis buvo jau trečias, užsukęs į mūsų kaimą per
pastaruosius porą mėnesių. Staigiai išaugęs jų skaičius
paprastai reikšdavo, kad miestuose sklando gandai apie
normų sugriežtinimą, ir dalis apsišaukėlių išvykdavo
iš gausiai gyvenamų miestų juodųjų rinkų ieškoti lais­
vesnių prekybos plotų, kur daugiau lengvatikių pirkėjų.
- Ar jūsų vandentiekis vėl sugedo? - pasiteiravau.
—Visą tą šlamštą reikėtų iškasti ir pakeisti nauju, -
atsakė Sanja. - Pati tą padaryčiau, jei tik turėčiau laiko.
Minja aną savaitę vėl susirgo, nedrįstu girdyti jos netgi
virintu mūsų vandeniu. Tėvas sako, kad šis visai geras,
bet aš manau, kad tiesiog jo pilvas pasidarė geležinis
šitiek metų geriant nešvarų vandenį.
Minja buvo dvejų metų Sanjos sesutė, nuo pat
gimimo ji vis sirgdavo. Pastaruoju metu ir jų mama
Kirą dažnai negaluodavo. Sanjai nieko nesakiau, tačiau
kartą ar du vakaro prieblandoje buvau mačiusi prie jų
namų durų sėdinčią liekną tamsią figūrą, kuri neatrodė
23
nedraugiška, bet aiškiai žinojo, kad jos tenai tikrai niekas
nelaukia. Ji sėdėjo sustingusi ir tyli, kantriai lūkuriuo­
dama, nežengdama vidun, bet ir nesitraukdama nuo
durų.
Prisiminiau, ką tėtis buvo sakęs apie mirtį ir arbatos
meistrus, ir kai pažvelgiau į Sanją ir nemigo valandų
šešėlius jos veide, ne vyresniame už mano, už jos durų
stovinčios figūros vaizdas staiga mane lyg surakino.
Kai kurių dalykų geriau nematyti. Kai kurių dalykų
geriau garsiai nesakyti.
—Ar pateikei prašymą leisti taisyti vandentiekį?
Sanja įtūžo.
—Negi manai, kad mes turime laiko laukti, kol jie
apsvarstys mūsų prašymą? Aš turiu jau beveik visas rei­
kiamas detales. Tiktai nesugalvojau, kaip tai padaryti,
kad nesuuostų vandens sargai.
Ji pasakė tai lyg tarp kitko, tarsi kalbėtų apie pa­
prastą, kasdienį dalyką, ne nusikaltimą. Pagalvojau apie
vandens sargus, neišraiškingus jų veidus po mėlynais
apsauginiais gaubtais, kaip jie koja kojon žingsniuoja
po du, eidami per kaimą ir tikrindami, kaip žmonės
naudoja vandentiekio mėnesio normas, bei skirdami
bausmes. Buvau girdėjusi apie smurtą, sulaikymus ir
baudas, kaime sklandė gandų apie dar baisesnius da­
lykus, bet nežinojau, kuo tikėti. Pagalvojau apie sargų
ginklus: ilgus, žvilgančius kardus, su kuriais, mačiau, jie
pjaustė net metalą, žaisdami gatvėje iš vienos senos mo­
ters atimto nelegalaus vandentiekio vamzdžio gabalais.

24
 - Atvežiau tau darbelio, - pasakiau atrišdama savo
krovinio diržus. - Su šitais neskubu. Kiek už juos
norėsi?
Sanja suskaičiavo vandens butelius pirštu brauk­
dama per juos.
- Pusės dienos darbas. Trys buteliai vandens.
- Duosiu tau keturis.
Žinojau, kad Jukaras būtų padaręs darbą už du van­
dens butelius, bet man nusispjaut.
- Už tokį atlygį vieną iš jų sutaisysiu dabar pat.
- Atvežiau tau dar kai ką.
Ištraukiau iš krepšio ploną knygą. Sanja pažvelgė į ją
ir džiugiai aiktelėjo.
- Tu nuostabi! —bet paskui jos veidas vėl apsi­
niaukė: - Et, dar anos iki galo neperskaičiau.
- Nieko baisaus. Jau skaičiau jas daug kartų.
Sanja paėmė knygą lyg nenorom, bet mačiau, kad jai
patiko. Kaip ir daugelis kitų kaimo šeimų, jie neturėjo
knygų. Pranešiklių pasakojimai buvo pigesni ir jų bet
kada galėjai nusipirkti turguje, priešingai nei popie­
rinių knygų.
Nunešėme butelius už namo į Sanjos dirbtuvę, jos
pačios susiręstą galiniame kieme. Stogas buvo nupintas
iš jūržolių, o tris dirbtuvės sienas ji pasidarė iš kuolų
ir tarp jų pritaisytų tinklelių nuo vabzdžių. Ketvirtąją
atstojo galinė namo siena. Mums įėjus Sanja užtraukė
tankaus audimo tinklelio duris ir užkabino, kad neat­
plėštų vėjas.
25
 Padėjau visą glėbį butelių ant medinio darbastalio
dirbtuvės vidury. Sanja ant jų uždėjo likusius ir paė­
musi vieną nuo viršaus paguldė ant ilgo stalo, stovinčio
palei tvirtąją sieną. Tėtis buvo pažymėjęs praleidžiančią
vietą burokėlių dažais: tai buvo netaisyklingos žvaigždės
formos įtrūkimas butelio sienelėje.
Sanja uždegė saulės degtuvą ir jo varžai ėmė plieksti
raudonai oranžine šviesa. Po stalu susirado dėžę su įvai­
raus dydžio plastiko gabaliukais ir išsirinko iš jų vieną.
Stebėjau, kaip ji atsargiai kaitina paeiliui tai įtrūkusią
butelio vietą, tai plastikinį lopą, kol abu paviršiai
suminkštėjo iki tąsios masės. Sanja uždėjo lopą ant
įtrūkusios vietos ir įsitikinusi, kad jis visiškai uždengia
plyšį, užlygino siūlę.
Laukdama apsidairiau dirbtuvėje. Sanja vėl buvo
prisirinkusi plastiko atliekų nuo to laiko, kai lankiausi
čia prieš dvi savaites. Ilgieji stalai kaip visuomet buvo
nukrauti darbo įrankiais, teptukais, spalvotomis dėžu­
tėmis, mediniais prietaisais, tuščiais žibintais ir kitokiais
dalykais, kurių paskirties nenutuokiau. Tačiau dau­
giausia vietos užėmė medinės dėžės, prikrautos plastiko
ir metalo atliekų. Surasti gero metalo buvo sunkiau,
nes tai, kas būtų tikę labiausiai, jau prieš dešimtmečius
buvo išgabenta į miestus išlydyti armijos reikmėms,
o paskui žmonės viską, kas buvo bent kiek pritaikoma,
rinko metalo kapinėse. Dabar jose galėjai rasti tiktai
niekam nebetinkamų lūžgalių.
26
 O štai plastiko atliekos, rodės, niekad nesibaigs, nes
senojo pasaulio plastmasė laikėsi nesuirdama šimtus
metų, kitaip nei mūsiškė. Didesnioji dalis buvo tokios
prastos kokybės arba taip sugadinta, kad iš jos nieko
nesuformuosi, tačiau kartais giliau pasikapstęs galėjai
atrasti tikrų lobių. Geriausi radiniai buvo sulūžusios
senojo pasaulio technikos dalys, su metalu susipynusi
plastmasė, pritaikyta daiktams, kokių mūsiškiame pa­
saulyje niekas nebegamino. Kartais rasta prietaiso dalis
būdavo dar visai geros būklės arba lengvai pataisoma,
tad mes stebėdavomės, kodėl ji apskritai buvo išmesta.
Vienoje dėžėje po stalu buvo sudėti suskilę plasti­
kiniai indai —puodeliai, lėkštės, ąsotis. Po jais gulėjo
du juodi plastikiniai stačiakampiai, maždaug tokio
dydžio kaip knygos, kurių turėjau namie, savo kamba­
ryje, kelių centimetrų storio. Iš vienos pusės jie buvo
lygūs, o kitoje buvo dvi apvalios dantytos skylės baltais
pakraščiais. Vieno stačiakampio šonas buvo nulūžęs ir
iš jo kyšojo tamsi žvilganti juostelė. Ant plastiko buvo
užrašas smulkiu iškiliu šriftu. Didesnė dalis buvo nebe-
įskaitoma, bet išskyriau tris raides: VHS.
—Kas čia? - paklausiau.
Sanja kaip tik užtaisė plastikinio butelio siūlę ir at­
sisuko pasižiūrėti.
- Neturiu supratimo, - tarė ji. - Atkapsčiau jas
praeitą savaitę. Manau, kad tai kokio nors senovinio
prietaiso keičiamosios dalys, bet taip ir nesusigaudžiau,
kur jos galėjo būti naudojamos.

27
 Sanja pakabino butelį ant laikiklio. Reikės palūkėti,
kol plastikas visiškai sukietės ir vėl atlaikys vandenį. Ji
paėmė nuo stalo didoką medžiaginę kuprinę ir užsi­
metė ant nugaros.
- Gal nori eiti pasikuisti, kol plastikas vėsta?—paklausė.
Kai nuėjome kelis kvartalus, norėjau sukti į gatvę,
kuria paprastai keliaudavome į plastiko sąvartyną. Ta­
čiau Sanja stabtelėjo ir tarė:
—Per čia neikim.
Mano dėmesį iškart patraukė ženklas. Palei gatvę
stovėjo medinis namas, nudažytas išblukusiais, sueižė­
jusiais kadaise geltonais dažais. Vienas saulės plokštės
kampas buvo nuskilęs. Pastatas ne kažin kuo skyrėsi nuo
daugybės kitų kaimo trobų: jis buvo pastatytas senojo
pasaulio laikais ir vėliau pritaikytas dabartinio pasaulio
reikmėms. Tačiau dabar jis išsiskyrė tarp kitų spalvą
praradusių sienų blankiuose kiemuose, nes iš visų gatvės
namų šio vienintelio durys buvo paženklintos šviežiais
dažais. Ant apšiurusio medinio paviršiaus buvo išpieštas
ryškiai mėlynas apskritimas, toks blizgantis, kad atrodė
dar neišdžiūvęs. Anksčiau nebuvau tokio mačiusi.
- Kas tai? - paklausiau.
—Čia nekalbėkim, —atsakė Sanja ir nutempė mane
toliau.
Mačiau, kad iš gretimo namo laukan išėjo kaimynas.
Jis vengė net žvilgtelėti į pažymėtąjį namą ir praeidamas
pro šalį paspartino žingsnį. Neskaitant jo, gatvėje buvo
tuščia.
28
 Nusekiau paskui Sanją aplinkiniu keliu. Ji apsižvalgė
ir įsitikinusi, kad aplink nieko nėra, sušnabždėjo:
- Namas stebimas. Apskritimas ant durų atsirado
praeitą savaitę. Tai didelio vandens nusikaltimo ženklas.
- Iš kur žinai?
- Mama sakė. Vieną dieną kepėjo žmona esą stabte­
lėjusi prie namo vartelių ir iškart kaip iš niekur išdygę
du vandens sargai paklausė, ko ji norinti. Jie teigė, kad
namo gyventojai yra vandens nusikaltėliai. Kepėjo
žmonai leido eiti toliau, kai šioji patikino tenorėjusi
parduoti saulėgrąžų sėklų sausainių.
Žinojau, kas gyvena tame name. Bevaikė pora
drauge su senyvais savo tėvais. Sunku buvo suprasti,
kaip jie galėjo nusižengti vandens įstatymui.
- Kas nutiko gyventojams? - pasiteiravau.
Akyse stovėjo kasdieniški, nuvargę jų veidai ir ku­
klūs drabužiai.
- Niekas gerai nežino, ar jie dar viduje, ar juos išsi­
vedė, - atsakė Sanja.
- Kaip manai, kas su jais bus?
Sanja žvilgtelėjo į mane ir nebyliai truktelėjo pečiais.
Prisiminiau, ką ji buvo sakiusi apie nelegalaus vanden­
tiekio įrengimą. Grįžtelėjau atgal. Gatvė ir namas buvo
dingę iš akiračio, tačiau mėlynasis apskritimas vis dar
mirguliavo man prieš akis - skausminga tatuiruotė ant
kaimo odos, tokia užkrėsta, kad prie jos nesaugu net
artintis, ir apgaubta tylos.
Ėjome toliau aplinkiniu keliu.

29
 Perbridome seklų dumbliną upelį, kuris sroveno
kirsdamas lauką netoli plastiko sąvartyno. Kai buvome
vaikai, mudviem abiem drausdavo čia ateiti. Mama
sakė, kad žemė aplink sąvartyną nuodinga, o vaikščioti
ten pavojinga, koja bet kada gali slystelėti ir kokia nors
aštri briauna gali perplėšti drabužius ir perdrėksti odą.
Tad mudvi slaptas savo išvykas rūpestingai planuoda­
vome, paprastai tarp dienos ir nakties, kai dar nebūdavo
taip tamsu, kad reikėtų žibintų, bet jau nebe taip šviesu,
kad mudvi atpažintų iš tolo.
Plastiko sąvartynas atrodė kaip didžiulis klampus
krūvomis sumestų daiktų peizažas, iš kurio kyšojo statūs
ir netikėtai aštrūs kampai, šiurkštūs paviršiai, tiesios
briaunos ir dantyti duženų kraštai. Keistos, kampuotos
jo bangos ir kalnai buvo vis kitokių kontūrų. Žmonės
rausdavo šiukšlių sampilų paviršių, lygias vietas sutryp­
dami dar kiečiau, iškasdavo didžiulių duobių, o šalia jų
supildavo kalvų, ieškodami dar tinkamo naudoti plas­
tiko ir metalo, po šiukšlių sluoksniu dar išlaikiusio kokią
nors formą. Pažįstamas sąvartyno kvapas ir išvaizda man
nuolat primindavo ilgaaulius batus, kuriuos visada čia
avėdavau, baimindamasi susižeisti blauzdas, šiurkščią jų
medžiagą ir juose sušutusias slidinėjančias pėdas.
Dabar aš avėjau tik vasarinius batelius mediniais
padais, kurie nesaugojo kojų netgi ties kauliukais, bet
buvau jau vyresnė, o diena pasitaikė giedra. Negyva
plastmasė traškėjo nuo žingsnių svorio, o sparvos ir kiti

30
vabzdžiai garsiai zvimbė aplink mūsų gobtuvus. Buvau
nusiraitojusi rankoves ir tvirtai užsisegusi ties riešais,
nes žinojau, kad net mažas plotelis nuogos odos pri­
viliotų dar daugiau vabzdžių. Vakarop mano kulkšnys
bus raudonos ir patinusios.
Ėjau atidžiai dairydamasi kokių nors tinkamų ga­
balų, bet aplink mėtėsi tik visokie neįdomūs daiktai:
apsilaupiusios purvinos baltos spalvos plastmasinės
plokštės, atgrasiai atrodantys batai sutrūkinėjusiais
aukštais kulniukais, nublukusi lėlės galva. Stabtelėjusi
atsigręžiau, bet Sanja nebėjo man įkandin. Pasilen­
kusi už kelių metrų ji bandė ištraukti kažką iš šiukšlių
krūvos. Priėjusi arčiau pamačiau, kad iš suskilinėjusių
dubenėlių, susilanksčiusių drabužių pakabų ir ilgų
juodų nuolaužų krūvos ji traukia kažką panašaus į dė­
žutę su dangčiu.
Dėžutė buvo stačiakampio formos, tokios anksčiau
nebuvau mačiusi. Subraižytas juodas paviršius atrodė
kadaise buvęs glotnus ir žvilgantis. Abiejuose stačia­
kampio kraštuose buvo po apvalią įdubą, uždengtą
tankiu metaliniu tinkleliu.
- Garsiakalbiai, - pasakė Sanja. - Mačiau tokių
kituose senosios technikos prietaisuose. Per juos buvo
kažko klausomasi. %

Tarp garsiakalbių buvo stačiakampė įduba, šiek tiek

platesnė už mano delną. Ją dengė sutrūkinėjęs dangtelis,
atidaromas už viršutinio krašto. Prietaiso viršuje rikiavosi

31
eilė klavišų, ant kurių buvo strėlyčių, rodančių j prie­
šingas puses, simbolių, ir vienas didesnis mygtukas. Jį
sukant raudona rodyklėlė imdavo judėti skalėje, sužy­
mėtoje nieko nereiškiančiais skaičiais: 92, 98, 104 ir
taip toliau. Dešinėje skalės pusėje buvo raidės MHz. Be
mygtukų, viršutinėje dalyje buvo matyti už priekines
įdubas šiek tiek didesnė kita apvali įduba, dengiama
pusiau permatomo dangtelio.
Nereikėjo nė klausti, buvau tikra, kad Sanja ketina
prietaisą parsinešti į savo dirbtuvę. Jos veidas išdavė, kad
mintyse ji jau mato to prietaiso vidų ir įsivaizduoja, kaip
jį atidaro, įsimena vidaus detalių tvarką ir, su saulės
generatoriumi prijungusi prie elektros srovės, laukia,
kas bus.
Dar kurį laiką paklajojom po plastiko sąvartyną, bet
radom tik įprasto šlamšto, sulūžusių žaislų, nežinomų
daiktų nuolaužų, nebetinkamų naudoti indų ir begalę
suplėkusių plastikinių maišelių draiskalų. Kai patrau­
kėme atgal į kaimą, tariau Sanjai:
- Norėčiau prisikasti prie sąvartyno dugno. Galbūt
tada suprasčiau buvusį pasaulį ir tuos žmones, kurie
visa tai išmetė.
- Per daug apie juos galvoji, - pasakė Sanja.
—Juk tu irgi galvoji apie juos, —atsakiau. - Kitaip
neitum čionai.
—Aš apie juos negalvoju, —atkirto Sanja. —Tik apie
jų prietaisus, apie tai, ką jie mokėjo ir ką paliko mums.
Ji nutilo ir uždėjo delną man ant rankos. Per ran-

32
kovės audinį jaučiau šiltus jos pirštus ir juos glėbiančią
saulę, dvi skirtingas šilumas greta.
- Neverta galvoti apie juos, Norija. Jie taip pat apie
mus negalvojo.
Stengiuosi negalvoti apie juos, bet buvęs jų pasaulis
užlieja dabartinį mūsų pasaulį, jo dangų, jo dulkes. Ar
dabartinis pasaulis, tas, kuris yra, kada nors smelkėsi į
jų pasaulį, tą, kuris buvo? Įsivaizduoju vieną iš jų sto­
vint prie tos upės, kuri dabar tėra sausas randas mūsų
peizaže. Moterį, kuri nėra jauna, bet ir ne sena, o gal
vyrą, tai neturi reikšmės. To žmogaus plaukai rusvi ir
jis žvelgia į pro šalį šniokščiantį vandenį, kuris galbūt
purvinas, o gal skaidrus, ir kažkas, ko dar nėra buvę,
skverbiasi į jo mintis.
Norėčiau įsivaizduoti, kad jis apsisuka ir eina namo
ir tą dieną bent vieną dalyką padaro kitaip vien dėl to,
ką įsivaizdavo, o paskui ir kitą dieną, ir dar kitą.
Bet vis dėlto ir vėl matau jį kitokį, apsisukantį eiti
ir nieko nekeičiantį, ir nebežinau, kuris iš jų tikras, o
kuris —tik atspindys skaidriame nejudančiame vande­
nyje, toks aiškus, kad per klaidą gali palaikyti tikru.
Žvelgiu į dangų ir į šviesą, žvelgiu į žemės formą,
kurie yra tokie pat kaip jų pasaulyje ir vis dėlto ne
tokie, o tas besiskverbiantis srautas niekada nesibaigia.
Grįždamos atgal pas Sanją daug nešnekėjome. Kol
priekaboje tvirtinau sutaisytą vandens butelį ir už­
vedžiau sraigtaratį, ji stovėjo verandoje. Aplink mus

33
aukštai ir ryškiai liepsnojo diena, ir Sanja tamsiame
šešėlyje atrodė maža, liauna ir pilka.
—Norija, —pratarė ji. - Dėl to užmokesčio.
—Du pirmuosius butelius vandens atvešiu dar šian­
dien, - pažadėjau.
Sukdama arbatos meistro namų link, mačiau jos
šypseną. Ji buvo siaura ir bespalvė, bet vis tiek šypsena.
Tėčiui tai nepatiks.
TREČIAS SKYRIUS

Kitos dienos vėlų pavakarį iš arbatos namelio takeliu ko­

piau vartų link. Stabtelėjau prie alpinariumo pasiskinti
mėtų. Blyškus smėlis nebyliai virpėjo tarp tamsiai pilkų
akmens luitų tarsi apleistas salas gaubiantis vanduo.
Iškart už smėlėto pakraščio augo trys arbatos krūmai,
kurie kaip žalios liepsnos plaikstėsi vėjyje tiesdamiesi į
giedrą dangų. Įsidėjau mėtų lapelių į burną ir traukiau
toliau per pušų šešėlių nuklotą kalvelę šalia vartų. Nuo
jos pro retus siaudžiančio miškelio šešėlius galėjai ma­
tyti kelią. Svilinantis dienos karštis jau buvo atslūgęs, ir
ceremonijai skirti drabužiai vėsiai ir maloniai glaudėsi
prie kūno. Tačiau kietapadžiai sandalai pavargusioms
kojoms buvo nepatogūs, o ir rankų riešus skaudėjo.
Tėtis kėlėsi paryčiui, po keliųvalandų trumpo miego,
kai blyškią auksinę nakties prieblandą keitė ryto šviesa.
Jis ne visuomet ceremonijų dienomis ir mane žadindavo
taip anksti, bet šiandien nesulaukiau pasigailėjimo. Pa­
maniau, jog tai nebyli bausmė už tai, kad anądien per
ilgai užtrukau pas Sanją. Jis skyrė man vieną užduotį po
kitos, kartais net tris vienu metu, ir kai mama atsikėlė
pusryčių, buvau jau išgrėbsčiusi alpinariumą, į arbatos

35
namelį prinešusi daugybę kubiliukų vandens, dukart
iššlavusi grindis, lauke ir viduje pakabinusi išpuoštus
žibintus, išvėdinusi ceremonijos drabužius, išplovusi
ir išdžiovinusi arbatinius ir puodelius, sudėjusi juos
ant medinio padėklo, nuvaliusi dulkes nuo akmeninio
sodo dubens ir triskart perstūmusi verandos suolelį, kol
tėčiui vieta pagaliau pasirodė tinkama.
Kai jis galiausiai atleido mane nuo visų paruošia­
mųjų pareigų, eiti prie vartų laukti svečių buvo tikras
palengvėjimas. Nuo pusryčių buvau nieko nevalgiusi,
tad kramčiau mėtų lapus, kad nuvyčiau alkį. Alsioje pa­
vakario saulėje sunkiai laikiausi neužsimerkusi. Ausyse
man aidėjo prislopintas vėjo varpelių skimbčiojimas.
Kelias buvo tuščias, o virš manęs gilus dangus, ir visame
pasaulio audinyje jutau mažus krustelėjimus, gyvasties
judesius, kurie stiprėjo ir nyko.
Vėjas pakilo ir nutyko. Žemės tamsumoje judėjo
nematomi vandenys. Šešėliai iš lėto keitė pavidalą.
Galiausiai kelyje kažkas pasirodė, ir pamažu įžiū­
rėjau dvi mėlynai apsirengusias figūras sraigtvežimyje,
kurį vairavo trečias. Kai jie pasiekė medžių pakraštį,
sudaviau į vėjo varpelį, kabantį ant pušies šakos. Po
akimirkos nuo arbatos namelio išgirdau tris dzingtelė­
jimus ir supratau, kad tėtis pasiruošęs priimti svečius.
Sraigtvežimis sustojo netoli vartų svečių transporto
priemonėms įrengtoje jūržolių stoginėje, ir iš jo išlipo
du vyrai su kariškomis Naujojo Kiano uniformomis.
Vyresnįjį atpažinau: tai buvo Bolinas, nuolatinis arbatos
36
meistro svečias, kas keletą mėnesių atvykstantis iš
Kūsamo miesto. Kaip užmokestį jis visad atveždavo ne­
mažą kiekį vandens ir maisto produktų. Tėtis jį gerbė,
nes jis išmanė arbatos ceremonijos etiketą ir, nors
aukštos padėties, niekad nereikalaudavo sau išskirtinio
dėmesio. Jis taip pat išmanė vietos papročius, nes buvo
kilęs iš mūsų kaimo. Buvo aukšto rango karininkas, tu­
rintis valdžią militarizuotuose Skandinavijos Sąjungos
regionuose. Kaip savo rango ženklą švarko atlape jis
segėjo mažą sidabrinę žuvelę.
Antrasis svečias atrodė nematytas. Jis prie uniformos
segėjo dvi sidabrines žuvis, iš to supratau, kad jis dar
aukštesnio rango pareigūnas už Boliną. Dar prieš išvys-
dama jo veidą per ploną apsauginio gaubto audinį, iš jo
laikysenos ir judesių susidariau įspūdį, kad jis jaunesnis.
Nusilenkiau abiem ir laukiau, kol jiedu atsakydami taip
pat nusilenks. Tada pasukau sodo takeliu. Sąmoningai
žingsniavau priešais juos ramiai, duodama laiko panirti
į neskubrią ceremonijos tylą.
Pievelė priešais laiptus žvilgėjo saulėje: tėtis, kaip
įprasta, apipurškė ją vandeniu, simbolizuojančiu švarą.
Akmeniniame dubenyje nusiploviau rankas, į jį iš
anksto buvau pripylusi vandens. Svečiai pasekė mano
pavyzdžiu. Paskui jiedu susėdo ant suolelio laukti.
Po akimirkos iš arbatos namelio pasigirdo varpelių
dzingtelėjimas. Atitraukiau svečių įėjimą dengiančias
stumdomąsias duris ir pakviečiau juos užeiti. Bolinui
37
prireikė šiek tiek pastangų pritūpti priešais žemą įėjimą
ir įropoti vidun. Jaunesnysis karininkas stabtelėjo ir
pažvelgė į mane. Jo akys iš po apsauginio gaubto atrodė
juodos ir griežtos.
- Ar tai vienintelis įėjimas? - pasiteiravo jis.
- Yra ir kitas, pone, bet jis skirtas arbatos meistrui ir
svečiai juo niekada nesinaudoja, —atsakiau ir nusilen­
kiau jam.
- Miestuose neberasi arbatos meistrų, kurie reika­
lautų iš savo svečių įeiti vidun klūpomis, - pasakė jis.
- Tai senas arbatos namelis, pone, —tariau. —Jis
buvo pastatytas laikantis senojo požiūrio, kad arbata
skirta visiems lygiomis teisėmis, todėl visi prieš cere­
moniją turi suklupti.
Šįkart nenusilenkiau, ir man pasirodė, kad jo veide
pastebėjau susierzinimą, kurį pakeitė bejausmė man­
dagi šypsena. Jis daugiau nieko nesakė, tik priklaupė ir
įropojo vidun. Pasekiau paskui jį ir užstūmiau už savęs
duris. Mano pirštai liesdami medinį rėmą šiek tiek vir­
pėjo. Tikėjausi, kad niekas to nepastebėjo.
Vyresnysis svečias jau buvo įsitaisęs prie gretimos
sienos, ir jaunesnysis atsisėdo šalia jo. Aš pati prisėdau
netoli įėjimo. Tėtis sėdėjo klūpomis priešais svečius,
ir kai visi nusiėmėme apsauginius vabzdžių gaubtus,
nusilenkė.
- Sveiki atvykę, majore Bolinai. Ilgai laukėme šitos
garbės. Daug vandens nutekėjo nuo to laiko, kai pas
mus lankėtės.

38
 Jis tiksliai laikėsi etiketo, bet jo balse girdėjau šilumą,
kuri būdavo rodoma išskirtinai draugams ir seniems
arbatos ceremonijų svečiams.
Majoras Bolinas atsakydamas nusilenkė.
- Meistre Kairio, džiaugiuosi vėl lankydamasis jūsų
arbatos namelyje. Atsivežiau svečią ir turiu vilties, kad
jis pasimėgaus jūsų arbata ne mažiau už mane, - jis
pasisuko į savo palydovą: —Čia vadas Taras. Jis ką tik
atsikėlė čionai iš tolimos pietinės Naujojo Kiano srities,
ir aš norėjau atvykimo proga pavaišinti jį geriausia visos
Skandinavijos Sąjungos arbata.
Dabar, be apsauginio tinklelio, aiškiau mačiau, kad
Taras jaunesnis už Boliną. Jo veidas dar buvo lygus, o
juoduose plaukuose nesimatė žilų gijų. Kai jis pasisvei­
kindamas nusilenkė, jo išraiška nė kiek nepakito.
Pasveikinęs Tarą nusilenkimu, tėtis nuėjo į vandens
kambarį ir po akimirkos grįžo iš ten su puodu. Pastatė
jį ant grindų ugniakuro įduboje virš džiovintų durpių
ir uždegė jas degtuvu. Titnago akmenėliai spragsėjo
trindamiesi vienas į kitą. Klausiausi tėčio drabužių
šnarėjimo, kai jis vėl ėjo į vandens kambarį ir grįžo
su mediniu padėklu, ant kurio stovėjo du puodeliai ir
du arbatinukai, didelis metalinis ir mažas molinis. Jis
padėjo padėklą ant grindų šalia žaizdro ir pats atsisėdo
taip, kad matytų vandenį puode. Žinojau, kad majoras
Bolinas labiau mėgsta žaliąją arbatą, tad vanduo tu­
rėjo būti ne per karštas. „Kai gali suskaičiuoti dešimt

39
mažų burbuliukų puodo dugne, laikas nukelti puodą ir
plikyti arbatą, - mokė mane tėtis. - Penki burbuliukai
per mažai, o dvidešimt būtų per daug.“
Kai vanduo užkaito iki reikiamos temperatūros,
tėtis pasėmė jo samčiu ir pripylė didįjį arbatinį. Bū­
dama vaikas stebėdavau jo judesius ir mėgindavau
pamėgdžioti priešais veidrodį, kol paskausdavo riešus,
sprandą ir nugarą. Man niekaip nepavykdavo išgauti
tokią sklandžią, natūralią tėkmę, kaip jo judesių: jis
atrodė tarsi vėjyje siūbuojantis medis arba vandenyje
vinguriuojanti plaukų sruogelė. Mano judesiai, paly­
ginti su jo, rodėsi nerangūs ir negrakštus. „Tu stengiesi
mėgdžioti išorinius judesius, - pasakė jis kartą. -
Tėkmė turi eiti iš vidaus ir nepaliaujamai lietis per tave,
nesustodama, kaip kvėpavimas ar gyvenimas.“
Tiktai pradėjusi galvoti apie vandenį, supratau, ką
jis turėjo galvoje.
Vanduo neturi pradžios nei pabaigos, to nėra ir ar­
batos meistro judesiuose, kai jis ruošia arbatą. Kiekviena
tylos akimirka, kiekvienas stabtelėjimas yra dalis tė­
kmės, ir jeigu atrodo, kad judesys nutrūko, tai tik dėl
to, kad žmogaus juslės nepajėgios tos tėkmės paste­
bėti. Ji tiktai stiprėja ar silpnėja, ji kinta, kaip vanduo
metaliniame puode, kaip gyvenimas.
Kai tai suvokiau, judesiai iš odos paviršiaus ir sustin­
gusių raumenų ėmė skverbtis gilyn, į vidų.
Tėtis įpylė vandens iš didžiojo arbatinio į mažesnįjį,
kuriame laukė arbatos lapeliai. Paskui švelnios, vos

40
prisitraukusios arbatos iš arbatinio įpylė į puodelius,
kad šie sušiltų. Paruošiamosios ceremonijos pabaigoje
jis vėl įpylė vandens į mažąjį arbatinuką ir ant viršaus
supylė arbatą iš puodelių, kad ji drėkintų molines arba­
tinuko sieneles, kol lapeliai jo viduje skleidžia aromatą.
Palubėje kabantys žibintai į vandenį ant padėklo liejo
švelniai plazdančią šviesą. Su kiekvienu kvėptelėjimu
leidau sau nirti į ceremoniją ir atsidaviau pojūčiams:
vandenyje žioruojanti gelsva šviesa, saldus, pievelę
primenantis arbatos kvapas, blauzdą man spaudžianti
kelnių audinio raukšlė, drėgnas metalinio arbatinio
kaukštelėjimas, tėčiui dedant jį ant padėklo. Viskas
maišėsi ir liejosi į vieną srautą, alsuojantį manyje, va­
rantį kraują gyslose ir taip glaudžiai siejantį mane su
šia akimirka, jog galiausiai man ėmė atrodyti, kad ne aš
pati kvėpuoju, bet per mane kvėpuoja pats gyvenimas
ir jungia mane su dangumi virš manęs ir žeme po
manimi.
Ir staiga srautas nutrūko.
- Kai kurių žmonių nuomone, tai galėtum pava­
dinti geroku vandens švaistymu, - prabilo vadas Taras.
Jo balsas buvo žemas ir netikėtai minkštas. Sunku buvo
įsivaizduoti, kad kas nors tokiu balsu galėtų koman­
duoti armijai. - Retas atvejis, kad šiais laikais kas nors
dar išgali naudoti vandenį tobulai, nesutrumpintai
arbatos ceremonijai, - tęsė Taras.
Nors į tėtį nežiūrėjau, jaučiau, kaip jis sustingo, tarsi
jam po oda būtų įsitempęs nematomas tinklas.

41
 Viena iš nerašytų arbatos ceremonijos taisyklių yra
ta, kad jos metu pokalbiai apsiriboja vandens ir arbatos
kokybės įvertinimu, drėkinamųjų plotų metų derliumi,
oru, arbatos servizo kilme ir meistriška kokybe ar
arbatos namelio interjeru. Apie asmeninius dalykus
buvo nekalbama, juolab niekuomet nekritikuojama.
Bolinas sukrutėjo, tarsi jam už uniformos būtų įro­
pojusi liepsnamusė.
- Kaip jau pasakojau tau, Tarai, meistras Kairio
yra didžiausias man pažįstamas savo srities žinovas.
Tai garbė, kad jis išsaugojo tradicinę arbatos gėrimo
ceremoniją mums, turintiems pirmumo teisę ja pasi­
mėgauti, - pasakė jis nepasisukdamas į Tarą.
Tačiau tas akis įbedęs žiūrėjo į tėtį.
- Suprantu, —pratarė Taras. - Tačiau nesusilaikiau
neišreiškęs nuostabos, kad nuošalios provincijos ar­
batos meistras gali sau leisti taip netaupiai naudoti
vandenį. Be to, juk ir jūs, majore Bolinai, žinote, kad
arbatos ceremonija šiais laikais visais atžvilgiais yra ne­
higieniška, tik miglotas seniai pamirštų senojo pasaulio
papročių reliktas. Todėl būtų kvaila teigti, kad vardan
tradicijų išsaugojimo reikia švaistyti vandenį.
Tėčio veidas buvo sustingęs kaip žemės pluta, po
kuria giliai viduje slypi galingos požeminės srovės. Jis
prakalbo labai tyliai.
- Gerbiamasis pone, —tarė jis. - Tikinu jus, kad
išlaikiau arbatos ceremoniją visiškai tokią, kokią prak­
tikavo dešimtys kartų, nuo pat to meto, kai į šitą namą
42
atsikėlė pirmasis arbatos meistras. Nuo to laiko nebuvo
pakeista nė menkiausia smulkmena.
- Nė menkiausia smulkmena? - perklausė Taras. -
Tai arbatos meistrams visada buvo įprasta imti į
mokinius moteris? —jis linktelėjo mano pusėn, ir aš
pajutau, kad man skruostus nudažė kraujo karštis, kaip
dažniausiai nutikdavo man atsidūrus svečių dėmesio
centre.
—Tėvams visais laikais buvo įprasta perduoti savo
žinias vaikams, ir mano dukra taps patyrusia arbatos
meistre, kuria galėsiu didžiuotis, - atsakė tėtis. - No-
rija, gal patiektum su pirmąja arbata saldėsių?
Pirmasis užplikytos arbatos puodelis, arba vadinamoji
pirmoji arbata, buvo laikomas svarbiausia ceremonijos
dalimi, ir bet koks netinkamas pokalbis jos metu buvo
tikras įžeidimas ne tik šeimininkui, bet ir kitiems sve­
čiams. Taras tylėjo, kai prie arbatos pasiūliau jam iš
jūržolių dubens mažų saldainių, kuriuos šįryt buvau
pagaminusi iš medaus ir burnočio miltų. Tėtis pripylė
arbatos į puodelius ir pirmąjį pasiūlė majorui Bolinui,
o antrąjį —vadui Tarui, jo veidas buvo nebylus ir neį­
skaitomas. Bolinas ilgai kvėpė arbatos aromatą, paskui
paragavo ir užsimerkė, laikydamas arbatą burnoje, kad
pajustų visą jos kvapnumą. Taras savo ruožtu pakėlė
puodelį prie lūpų, gurktelėjo vienu ilgu mauku ir pa­
kėlė akis reikšmingai šypsodamasis.
43
 - Bolinas teisus, - pasakė jis. - Jūsų meistriškumas
išties stebina, meistre Kaitio. Netgi sostinės arbatos
meistrai, kuriems pristatomas natūralus vanduo iš už
miesto ribų, nemoka paruošti tokio švaraus skonio
arbatos. Jeigu nežinočiau, pamanyčiau, kad ši arbata
paruošta su šaltinio, o ne su išvalytu jūros vandeniu.
Man atrodė, kad oras patalpoje nė nevirptelėjo, tėčiui
dedant ant grindų padėklą, o man po širdimi sujudėjo
kažkas šalto ir sunkaus. Pagalvojau apie giliai bežadėje
tundros uoloje trykštančius nematomus vandenis.
Nežinojau, kas šis žmogus ir koks tikrasis jo ap­
silankymo tikslas, bet man pasirodė, kad jo žingsnių
paliktais įspaudais, ten, kur jo kojos mindė takelio
akmenis ir trypė žolių stiebelius, taip nepastebimai, kad
tik oras tai žinojo, savo žingsnius matavosi ir paskui jį
per sodą iki arbatos namų verandos atsekė tamsi liekna
figūra. Ji buvo kantri ir nenuvargstanti, ir aš nenorėjau
į ją žiūrėti, nenorėjau praverti stumdomųjų durų ir pa­
matyti jos laukiančios po medžiais arba prie akmeninio
dubens. Nežinojau, ar tėtis jautė tą patį, nes jis neleido
savo mintims pasirodyti veide.
Majoras Bolinas išgėrė savo puodelį ir tarė:
- Džiaugiuosi, kad jūsų arbata padarė įspūdį
vadui Tarui, meistre Kaitio. Jis čionai perkeltas pri­
žiūrėti vietos savivaldos, tad mes nuo šiolei glaudžiai
bendradarbiausime.
44
 Taras nusivalė burną.
—Esu labiausiai suinteresuotas suvaldyti vandens
nusikaltimus, - pasakė jis. - Greičiausiai girdėjote,
kad pastaruoju metu Skandinavijos Sąjungoje jų
padaugėjo, - jis padarė pauzę, ir tyla pripildė visą pa­
talpą. —Neabejoju, kad ateityje dažnai susitiksime.
—Kaip džiugu, - pasakė tėvas ir nusilenkė.
Pasekiau jo pavyzdžiu.
—Jis didžiai gerbiamas sostinėje, - tęsė Bolinas. -
Sakyčiau, kad pelniusieji jo palankumą turi privilegijų,
bet tuo nenoriu pasakyti, kad Naujajame Kiane ne
visiems vienodai gera gyventi.
Jis pats nusijuokė iš savo išvados, o mudu su tėčiu
klusniai nusišypsojome.
Tėtis pripylė jiems abiem dar po puodelį arbatos.
Pasiūliau dar saldėsių, ir Bolinas su Tarų paėmė po
vieną. Tada Taras vėl kreipėsi į tėtį.
—Negalėjau nepasigrožėti jūsų sodu, meistre. Gana
neįprasta matyti tokią žalumą taip toli nuo drėkina­
mųjų plotų. Kaip vandentiekio vandens, be šeimos
poreikių, užtenka dar ir visiems augalams?
—Žinoma, arbatos meistro vandentiekio norma dėl
profesinių priežasčių yra didesnė nei paprastų piliečių, -
paaiškino Bolinas.
—Suprantama, —atsakė Taras. —Bet vis tiek negaliu
nesvarstyti, kokių aukų reikia šitokiam sodui išlaikyti.
45
Nagi, meistre Kairio, pasakykite, kokia jūsų paslaptis?
Dar tėčiui nespėjus atsakyti, Bolinas tarė:
—Ar ne per daug laiko jau iššvaistėme bereika­
lingiems pokalbiams, nors galėtume visiškoje tyloje
pasimėgauti arbata ir bent akimirką pamiršti išorinio
pasaulio rūpesčius?
Jis įbedė žvilgsnį į Tarą, ir nors balsas nebuvo aštrus,
girdėjau paslėptą dūrį. Taras akimirką nebyliai žiūrėjo
į jį, paskui atsisuko į tėtį ir kalbėdamas nenuleido nuo
jo akių.
- Galbūt jūs teisus, majore Bolinai. Gal pataupysiu
savo klausimus kitam vizitui, su kuriuo, ko gero, ilgai
nedelsiu, - ir jis užsičiaupė.
Po šito visi apsikeitė tik keliomis paviršutiniškomis
frazėmis, neturinčiomis nieko bendra su vandeniu,
arbatos skoniu ar sodu. Didžiąją laiko dalį kambarį
gaubė tyla ir raizgė mus kaip lėtas slaptos ugnies
dūmas.
Saldėsiai baigėsi.
Didysis arbatinis ištuštėjo, paskui ir puodas.
Ceremonija baigiasi, kai pasibaigia vanduo.

Galiausiai svečiai nusilenkė išeidami ir užsimaukš­

lino gaubtus nuo vabzdžių. Palydėjau juos laukan
pro tas pačias žemas stumdomąsias duris, pro kurias
įėjome į namelį. Lauke lengvas vasaros vakaro tinklas
46
driekėsi tarp dienos ir nakties. Pakraigės žibintuose
blyškiai švietė liepsnamusės. Majoras Bolinas ir vadas
Taras paskui mane nužingsniavo iki vartų, kur jų
laukiantis sraigtvežimio vairuotojas pakėlė akis nuo
savo nešiojamojo vienam asmeniui skirto madžongo
žaidimo, gurkštelėjo iš mažo vandens buteliuko, išsi­
tiesė ir pasiruošė išvykti. Svečiai sulipo į vežimėlį ir
mandagiai atsisveikino.
Grįžau į arbatos namelį. Dangus aplink vakaro
saulės skritulį buvo už namelio augančių mažų katilėlių
spalvos. Oras nejudėjo, o pievelė jau pranašavo naktį.
Kruopščiai iššluosčiau puodelius, arbatinius ir
kitus reikmenis ir sudėjau į vietą vandens kambaryje.
Padėjau tėčiui išvalyti arbatos namelį. Kai galiausiai
ėmiau tuštinti žibintus, pajutau sunkumą rankose ir
kojose. Liepsnamusės dingo agrastų krūmuose, ma­
čiau tarp šakelių plazdančias jų švieseles. Tėtis išėjo iš
namelio vilkėdamas meistro drabužiais, tinklelį nuo
vabzdžių nešdamasis rankoje. Išsilydžiusi nakties saulė
piešė jo veide raukšles.
- Manau, išmokai pakankamai, kad galėtum tapti
arbatos meistre per šį rudens lygiadienį.
Daugiau prieš patraukdamas namo jis nieko nepa­
sakė, ir nors toks pareiškimas mane nustebino, jo tyla
sukėlė many daugiau nerimo negu bet kokie žodžiai.
Nunešiau tuščius žibintus atgal į arbatos namelį, po
47
vieną susukau į audeklą ir sudėjau j medinę skrynią,
kur jie būdavo laikomi. Iš paskutinio muses iškračiau
į neišpuoštą žibintą sau nakčiai.
Ilgai vaikščiojau aplink arbatos namelį, tarp medžių
ir po pievelę. Rasa vėsino man degančias, perštinčias
vabzdžių sukandžiotas kulkšnis. Nemačiau lieknos
tamsios figūros nei po pušimis, nei einančios per sodą,
nei sėdinčios arbatos namelio verandoje, bet nežinau,
gal tik dėl to, kad žiūrėjau ne į tą pusę.
KETVIRTAS SKYRIUS

Gulėjau savo lovoje ir klausiausi, kaip liepsnamusės

iš lėto neritmingai bilsčioja į stiklines žibinto sieneles.
Iš tiesų būčiau apsiėjusi be žibinto, nes saulė nuo vakaro
vis dar kabėjo virš horizonto kaip sunkus raudono aukso
spalvos diskas. Dangus aplink ją buvo permatomas,
o neskubanti trauktis šviesa pro apsauginį vabzdžių tin­
klelį ant lango sunkėsi kambarin. Girdėjau tylius tėvų
balsus iš kito namo galo, tik per atstumą tų neaiškių
žodžių buvo neįmanoma išgirsti. Po majoro Bolino ir
vado Taro viešnagės girdėdavau juos taip kalbantis be­
veik kas vakarą, o paskui mama visuomet neužmigdavo
ilgiau nei įprastai. Ji stengėsi nesukelti nė garso, bet aš
girdėdavau jos judesius ir matydavau blausų jos žibinto
spingsėjimą per tarpą po kambario durimis, kai ji kla­
jodavo tarp virtuvės ir darbo kambario.
Laikiau rankose vieną iš mūsų namuose išsaugotų
senųjų knygų, pasakojimą apie kelionę per žiemą.
Mokėjau ją atmintinai, ir žodžiai per puslapius tekėjo,
tarsi nuo ko nors bėgtų, mano mintys jų nekliudydavo.
Negalvojau apie pasakojimą. Galvojau apie pasaulį,
kuriame ji buvo parašyta.

49
 Neretai mėgindavau įsivaizduoti, kokios būdavo
senojo pasaulio žiemos. Tamsą pažinojau: kiekvieną
rudenį sulaukus lygiadienio diena ir naktis susitikdavo,
kad pasikeistų vietomis, ir metai persirisdavo žiemop.
Pusmetį trunkančioje prieblandoje kiekviename kamba­
ryje ištisą parą degdavo dideli žibintuvai, o tamsiausiais
vakarais šalia jų dar būdavo uždegamos saulės energijos
lempos. Nuo tundros viršukalnės tamsiame danguje
galėjai matyti miestų žiburius: tolimą, bet aiškią Kuo-
lojervio aureolę rytuose, drėkinamųjų plotų ir jūros
pusėje, ir vos įžiūrimą Kūsamo švytėjimą toli pietiniame
horizonte. Žemė netekdavo menkos savo žalumos.
Sodas laukdavo grįžtančios saulės toks nebylus ir plikas.
Tačiau įsivaizduoti šaltį vis dėlto buvo sunku. Buvau
pratusi tamsesniuoju metų laiku vilkėti keletą drabužių
sluoksnių ir, kai saulės energija susilpnėdavo, paprastai
netrukus po viduržiemio šventės, į židinius ir krosnis
iš išdžiūvusios pelkės prinešdavau durpių. Bet ir tada
lauko temperatūra retai nukrisdavo žemiau dešimties
laipsnių, o šiltesnėmis dienomis vaikščiodavau su san­
dalais, kaip ir vasarą.
Būdama šešerių perskaičiau senojo pasaulio knygą,
kurioje buvo pasakojama apie sniegą ir ledą. Pasiteiravau
mamos, kas tai. Ji paėmė iš lentynos, kurios tuomet dar
nepasiekiau, vieną iš savo storųjų rimtai atrodančių
tomų, parodė man paveikslėlių - baltos, žvilgančios,
apvalios ir aštrios formos svetimuose peizažuose, ryški

50
tarsi susikristalizavusi šviesa - ir paaiškino, kad tai
vanduo, įgijęs kitokį pavidalą žemoje temperatūroje,
tokiomis sąlygomis, kokias mūsiškiame pasaulyje ga­
lima sukurti tiktai dirbtinai, bet kadaise jos buvusios
įprasta metų laikų ir žmogaus gyvenimo dalis.
- Kas jiems nutiko? —paklausiau. —Kodėl dabar
nebebūna sniego ir ledo?
Mama pažvelgė į mane, bet iš tiesų kažkur pro mane,
tarsi mėgintų permatyti kiaurai mintis ir žodžius, ir
šimtmečius, ir prisikasti iki žiemų, kurių nebebuvo.
- Pasaulis pasikeitė, - pasakė ji. —Dauguma tiki,
kad jis pasikeitė savaime, pareikalavo to, kas jam pri­
klausė. Bet daug žinių dingo Sutemų šimtmetyje, ir
yra tokių, kurie mano, kad pasaulį pakeitė žmonės, gal
nenorėdami, o gal tyčia.
- O kuo tu tiki? —paklausiau jos tada.
Ji ilgai tylėjo, o paskui pasakė:
- Tikiu, kad be žmonių pasaulis nebūtų toks, koks
yra dabar.
Mano svajonėse sniegas spindėjo blyškia balta
šviesa, tarsi milijardai liepsnamusių būtų numetusios
sparnus ir nuklojusios jais visą žemę. Mintyse tamsa
man tapdavo labiau permatoma ir lengviau pakeliama,
kai įsivaizduodavau ją su sidabrišku sniego žvilgesiu, ir
aš ilgėjausi senojo pasaulio, kurio niekuomet nepaži­
nojau. Įsivaizdavau pašvaistes danguje virš spindinčio
sniego, ir kartais praėjusios žiemos žėrėdavo mano
sapnuose skaisčiau nei vasaros.

51
 Kartą atlikau bandymą. Pripyliau į kubiliuką van­
dens ir sudėjau į jį visą ledą, kiek radau šaldiklyje, slapta
nusinešiau į savo kambarį ir užsirakinau duris. Įkišau
ranką į ledinę vandens maršką, užsimerkiau ir pasikvie­
čiau pas save senojo pasaulio žiemų, apie kurias buvau
tiek daug skaičiusi, pojūtį. Pakviečiau iš dangaus baltus
sniego šydus ir paprašiau užkloti takus, kuriuos jautė
mano pėdos, uždengti namą, kuris sienose ir pamatuose
saugojo šalčio prisiminimą. Įsivaizdavau sniego pūgą,
uždengiančią kalnus, akmenuotus jų paviršius paver­
čiančią minkštais, puriais peizažais. Paprašiau skaidraus
kaip stiklas ledo sluoksnio užrakinti po savimi sodą,
sulaikyti žolės stiebelių žalumą ir statinėse bei vamz­
džiuose sustingdyti vandenį. Įsivaizdavau garsą, kurį
skleistų ledu apvilktos medžių šakos arba ant laikiklio
sumauti sukietėję plastikiniai vandens buteliai, nuo
vėjo kaukšintys vienas į kitą.
Galvojau apie vandenį, amžinai kintantį, ir galvojau
apie sustingusią akimirką, snaigėje arba ledo kruopelėje
sustabdytą judesį. Nejudrumą, tylą. Pabaigą, o galbūt
pradžią.
Buki, sunkūs ledinės tižės ašmenys įsirėžė iki pat
kaulų. Atsimerkiau. Už lango stambiomis ir ryškiomis
liepsnomis plieskė diena, iš lėto žemę versdama dul­
kėmis ir pelenais. Ištraukiau iš vandens ranką. Oda
buvo raudona ir sugrubusi, skaudėjo pirštus, bet šiaip
man buvo šilta ir nesijaučiau nė kiek arčiau senojo

52
pasaulio žiemų. Nesugebėjau įsivaizduoti viską prary­
jančio, tikro šalčio. Vis dėlto toks būdavo, gal vis dar
būna. Mama man pasakojo, kad vidury Šiaurės van­
denyno, kur diena trunka pusę metų, o kitą pusmetį
karaliauja naktis, kur vyko kruviniausi naftos karų
mūšiai, tenai gal gali būti išlikusių mažų ledo salelių,
tyliai ir be gyvybės plūduriuojančių atviroje jūroje,
savyje užrakinusių senojo pasaulio prisiminimus, iš lėto
tirpstančių ir grimztančių vandens glėbin. Tai liekanos
milžiniškos ledo dangos, kadaise rymojusios šiaurinėje
pasaulio viršūnėje tarsi didelis, nejudrus žvėris, žemynų
saugotojas.
Kai paaugau, dažnai ieškodavau knygų aukštoje
lentynoje mamos darbo kambaryje. Troškau visko, kas
padėtų man suprasti ir įsivaizduoti dingusias žiemas.
Praleidau ne vieną dieną ir savaitę tyrinėdama nepa­
žįstamus jų žemėlapius ir paveikslėlius ir keistus senus
kalendorius, kurie matuodavo laiką pagal saulės, o ne
mėnulio, apsisukimus. Daugelyje knygų buvo rašoma
apie temperatūrą ir metų laikus bei orą, paskendusias
šalis ir jūrų ribas, pasistūmusias žemynų vidun, ir visose
buvo pasakojama apie vandenį, tiktai įvairių knygų
nuomonės ne visuomet dėl visko sutapdavo. Kartą pa­
klausiau mamos, ką tai reiškia. Ji vadino save tyrinėtoja.
Jeigu tyrinėtojų nuomonės nesutampa, paklausiau,
ar tai reiškia, kad iš tiesų niekas nežino, kaip yra? Ji
akimirką pagalvojo ir paskui pasakė, kad buvo skirtingų

53
būdų tyrinėti, ir kartais būdavo neįmanoma pasakyti,
kuris būdas patikimiausias.
Pamažu supratau, kad mamos knygos su savo
schemomis, nežinomais žodžiais ir smulkmeniškais
paaiškinimais ne viską paaiškina. Svarsčiau, koks
jausmas laikyti vandeniu virstantį sniegą delne arba
kaip ledas atrodo žiemos dieną, kai saulė peizažą pa­
dengia pluta ir suteikia šešėliams aiškius kontūrus, bet
tokių žinių man teko ieškoti kitose knygose. Nusi­
vyliau aukštąja lentyna ir jos turiniu, kuris tiek daug
žadėjo, bet vis dėlto neturėjo to, kas svarbiausia. Anoks
džiaugsmas žinoti snaigės struktūrą, jeigu negali oda
pajusti jos šaltumo, o akimis nematai jos žvilgesio?

Tėvų pokalbio garsai, pasiekiantys mano ausis, susti­

prėjo. Mama kalbėjo protinguoju balsu, o tėtis trumpai
atsakinėjo. Atsikėliau uždaryti durų. Man po kojomis
sugirgždėjo medinės grindys. Pajutau pušų kvapą pro
langą sklindančiame vėstančiame ore. Tarp lango stiklo
ir apsauginio tinklelio zvimbė didelė sparva.
Užstumdama duris išgirdau toliau koridoriuje mano
signalu supypsintį pranešiklį. Žengiau į prieškambarį,
kur blykčiojo raudona pranešiklio švieselė. Ekrane
išvydau tekstą: Gavėjas: Novija. Nukėliau pranešiklį
nuo sienos laikiklio ir pridėjau prie ekrano pirštą, kad
prisijungčiau. Tada pamačiau Sanjos pavardę: Valama.
Mažumėlę nustebau. Sanja retai kada naudodavosi

54
pranešikliu. Jų šeima turėjo tik vieną bendrą sąskaitą,
o pranešiklį įsigijo naudotą. Nepaisant atkaklių Sanjos
bandymų jį sureguliuoti, o galbūt kaip tik dėl to, jis daž­
niau streikavo, negu veikė. Pasirinkau ekrane funkciją
Skaityti ir laukiau, kol pasirodė Sanjos raštu išraityta
žinutė. Ateik rytoj, —rašė ji, —ir atsinešk visas TDK!
GalbūtATRADIMAS!
„Atradimas“ buvo vienas iš svarbiausių žodžių
Sanjos žodyne. Dažniausiai tai reiškė ką nors, ką ji
būdavo atkapsčiusi plastiko sąvartyne ir supratusi, kaip
tai naudojama. Ne visuomet buvau įsitikinusi, kad jos
siūlomas naudojimo būdas atitinka pirminę daikto pa­
skirtį, bet vis tiek man būdavo smalsu, ką ji sugalvojo.
Paėmiau nuo laikiklio rašiklį, ekrane parašiau Priešpiet
ir išsiunčiau pranešimą.
Dabar buvau arčiau tėvų balsų, dudenančių anapus
privertų virtuvės durų. Ore tvyrojo lengvas jūros dum­
blių troškinio kvapas. Buvau besukanti atgal į savo
kambarį, bet mano dėmesį patraukė mamos žodžiai:
- ...gal pasakysi jam dabar, kol ne vėlu?
Nesupratau, ką tėtis sumurmėjo atsakydamas.
- Jis pasirūpintų, kad mus paliktų ramybėje, - to­
liau kalbėjo mama. - Jeigu armija sužinos... - jos balsas
pažemėjo ir sakinio pabaigos nebeišgirdau.
Girdėjau, kad tėtis pirmyn atgal vaikšto po virtuvę.
Kai jis prabilo, balse jutau įtampą ir tvirtumą:
- Pasitikiu Bolinu tik tiek, kiek galima pasitikėti
kariškiu.
55
 Tai nebuvo netikėta. Tėtis manė, kad dauguma kari­
ninkų yra vagys, ir čia aš jam pritariau. Tačiau mamos
atsakymas mane nustebino.
- Kadaise pasitikėjai labiau, —pasakė ji.
Tėtis akimirką patylėjo, paskui tarė:
- Tai buvo seniai.
Vos man spėjus apmąstyti tuos žodžius, mama kažką
tyliai pasakė, o paskui išgirdau savo vardą.
- Juk aš apie ją galvoju, - pasakė tėtis. —Ar nori,
kad ji taptų viena iš miesto arbatos meistrų? Jie armijos
išlaikytiniai, pardavę savo gebėjimus. Be to, dauguma
vis dar mano, kad arbatos meistro menas neskirtas mo­
terims. Jos vieta - čia.
- Ji galėtų įgyti kitą profesiją, - pasakė mama.
O kaipgi aš, ar manęs kas klausia, ko noriu aš?
- Tai siūlai man numarinti giminės arbatos meistrų
liniją? - negalėdamas patikėti aštriai paklausė tėtis.
Neišgirdau mamos atsakymo, bet jos balso intona­
cija pasidarė kietesnė.
- Viskas ne dėl Norijos ir netgi ne dėl šaltinio, - dabar
jau tėtis atrodė piktas. - Kalbam apie tavo tyrinėjimus.
Tau reikia jų finansavimo.
Priėjau arčiau virtuvės durų, bijodama praleisti bent
garsą. Ėmė darytis įdomu.
- Nesu jų pusėje, bet galbūt noriu, kad jie patikėtų,
jog esu, - pasakė mama. - Prarastųjų žemių vandens
atsargos po katastrofos nėra kaip reikiant ištyrinėtos. Jei
pasisektų, šis projektas galėtų... —žodžiai vėl prarado
formą, jai pažeminus balsą, ir išgirdau tiktai sakinio
56
pabaigą: - ...tai ne taip svarbu, kaip tavo senoviniai
įsitikinimai ir tuščios tradicijos?
Mano kvėpavimas ausyse aidėjo taip garsiai, kad
bijojau, jog net jie išgirs. Pamėginau iškvėpti lėtai ir be
garso.
- Galbūt tau jos atrodo tuščios, nes tu nesi arbatos
meistrė, - tarė tėtis, ir kiekvienas jo žodis krito sunkiai
kaip akmuo. - Vis dėlto kai kurie dalykai yra taip giliai,
kad jų tėkmės sustabdyti negalime. Vanduo niekam ne­
priklauso. Armija negali jo pasisavinti, ir dėl to paslaptį
reikia išsaugoti.
Sustingusiame blankiame ore tarp jų ir manęs, stovin­
čios kitapus durų, nusidriekė tyla. Mama vėl prabilo, ir
skaidrus jos balsas nė nevirptelėjo.
- Jeigu vanduo niekam nepriklauso, - tarė ji, -
kokią teisę tu turi pasisavinti slaptuosius šaltinius, o ne
viena šeima turi įsirengti nelegalų vandentiekį, kad iš­
gyventų? Kuo tu skiriesi nuo Naujojo Kiano karininkų,
jeigu elgiesi taip pat kaip jie?
Tėtis nieko neatsakė. Išgirdau mamos žingsnius ir
nuskubėjau atgal prie pranešiklio. Išėjusi iš virtuvės ir
išvydusi mane, ji stabtelėjo.
- Aš tik atėjau perskaityti savo žinutės ir naujienų, -
pasakiau.
Nežiūrėdama į ją apsisukau, per visą namą nuėjau
į savo kambarį ir užsidariau duris. Lauke padūmavu­
siame danguje saulė vidury auksinių šviesos draiskanų
jau siekė horizontą. Vos spėjusi šmurkštelėti į lovą,
išgirdau koridoriaus grindų lentų girgždesį ir beldimą į

57
duris. Mama kyštelėjo galvą vidun su klausiama išraiška
veide. Linktelėjau jai, ir ji įėjo į kambarį.
- Norija, tau nereikia apsimesti, kad nieko ne­
girdėjai, —pasakė ir atsiduso. —Galbūt mums iš pat
pradžių reikėjo apie šitai pasikalbėti prie tavęs, —ji atrodė
pavargusi. - Juk supranti, apie ką kalbėjomės, ar ne?
Ji išsitraukė iš po stalo medinę taburetę ir prisėdo.
- Kalbėjote apie slaptąjį šaltinį, - tariau.
Ji linktelėjo.
- Padėtis sunkėja, —pasakė. —Bet kad ir kas nutiktų,
kad ir ką mudu su tėčiu nuspręstume, turėk galvoje,
kad viską darome galvodami apie tavo gerovę.
Nežiūrėjau į ją. Apsimečiau ieškanti knygoje vietos,
kur baigiau skaityti. Puslapiai atrodė sustirę ir atgrasūs.
- Kaip tau patiktų apsigyventi kuriame nors mieste? —
paklausė mama. - Kad ir Naujajame Piterburge arba
Mos Kvoje, arba netgi Sindzinge?
Pagalvojau apie du vienintelius miestus, kuriuose
buvau lankiusis: Kuolojervį rytuose ir Kūsamą pietuose.
Prisiminiau, kaip pakylėta iš pradžių jaučiausi gatvių
Sangrūdoje, tarp didžiulių saulės plokštėmis dengtų
skliautuotų pastatų, kurių ištisi viršutiniai aukštai buvo
paversti milžiniškais žibintuvais su permatomomis
stiklo sienomis ir šiltnamiais viduje. Buvau apžavėta
Kiano turgaus kioskelių siaurose gatvelėse, kur buvo
parduodami kuo keisčiausi valgiai ir gėrimai, stipraus
ir kartais nemalonaus jų kvapo, kurį galėdavai užuosti
per kelis kvartalus. Vaikščiojau su mama daniškojoje
Kūsamo miesto dalyje ir lauktuvių namo nupirkau mažų

58
spalvotų saldainių maišelių, o po brandos egzamino tėtis
pavaišino mane pietumis brangiame restorane, kur
galėjome paragauti importinio natūralaus vandens iš
įvairių pasaulio kampelių.
Akimirką vėl plykstelėjo susidomėjimas, bet paskui
prisiminiau aukštus mūrus ir patikros punktus, skirian­
čius gatves, nuolatos zujančius kariškius ir komendanto
valandas. Prisiminiau nuovargį, užgriuvusį mane vos
po poros dienų, slegiantį poreikį ištrūkti iš minios,
erdvės ir tylos bei tuštumos ilgesį. Pamaniau, kad
apsilankyti miestuose būtų puiku, bet gyventi tenai -
siaubinga.
- Nežinau, - pasakiau.
Mama atidžiai žiūrėjo į mane.
- O ką manai, jeiguvisai netaptum arbatos meistre? -
paklausė ji. —Galėtum mokytis kalbų arba studijuoti
matematiką, arba padėti man tyrinėti.
Pamąsčiau apie užduotą klausimą, bet nelabai ilgai,
ir atsakiau nuoširdžiai.
- Aš išmanau arbatos ceremoniją, mokiausi to visą
gyvenimą. Nežinau, kuo dar galėčiau būti.
Mama ilgai tylėjo, ir aš mačiau, kad jos mintys ne­
ramiai šokinėja —ji daug prasčiau už tėtį slėpė jausmus.
Galiausiai pertraukiau tylą.
- Ar žinai tą namą kaime, ant kurio durų buvo van­
dens nusikaltimo ženklas?
- Mėlynas apskritimas? - joje kažkas sukirbėjo. Šiek
tiek užtruko, kol supratau, kad tai išgąstis. - Ir ką?
- Kas nutiko gyventojams?

59
 Mama pasižiūrėjo į mane. Mačiau, kad ieško tin­
kamų žodžių.
- Niekas nežino, - ji žengė artyn ir suspaudė man
ranką. —Norija, mieloji, —pratarė ir vėl nutilo, tarsi
būtų persigalvojusi nesakyti to, ką ketino. —Būtume
norėję turėti galimybę duoti tau kitokį pasaulį, —ji pa­
glostė man plaukus. - Dabar pasistenk užmigti. Viską
nutarsime vėliau.
- Labanakt, —tariau.
Tada ji nusišypsojo. Tai buvo greitas šypsnys ir vi­
siškai nedžiaugsmingas.
- Labanakt, Norija, - pasakė ir išėjo.

Mamai išėjus pakilau iš patalo, atsiklaupiau prie

knygų spintos ir iš apatinės lentynos ištraukiau medinę
dėžutę. Per ploną lako sluoksnį pirštų galais apčiuopiau
nedekoruoto medžio plaušus. Pasukau spynoje raktą ir
pakėliau dangtelį.
Dėžutėje buvo įvairiausių plastiko sąvartyne rastų
senojo pasaulio daiktų. Ant viršaus gulėjo saujelė nuglu­
dintų spalvotų akmenėlių ir mažas sulinkęs metalinis
raktas kone visiškai nudilusiais dantukais. Po jais —
trys plastikiniai vietomis permatomi stačiakampiai
suapvalintais kraštais, su dviem dantytomis skylėmis
per vidurį. Ant kiekvieno matėsi trys raidės: TDK. Iš
vidaus kyšojo sutrūkinėjusi plona tamsi juostelė. Man
visuomet patikdavo pirštais čiuopti TDK juostelę:
ji buvo lengva ir glotni kaip plaukas, kaip oras, kaip
vanduo. Nežinojau, kam Sanjai prireikė tų TDK. Nė

60
viena iš mudviejų neturėjo supratimo, kas su jomis
buvo veikiama senajame pasaulyje, ir aš jas išsaugojau
tik dėl to, kad man patikdavo retkarčiais jas paglostyti.
Dėžutės dugne blizgėjo plonas sidabro spalvos
diskas, kurį kažkada pasiėmiau, nes jis man pasirodė
gražus. Paėmiau jį į ranką, kad vėl pasigrožėčiau. Bliz­
gioji pusė buvo mažumėlę apibraižyta, bet vis tiek taip
žvilgėjo, kad viskas jame atsispindėjo kaip veidrodyje.
Kai į jo paviršių atsimušdavo žibinto šviesa, pasiro­
dydavo vaivorykštės spalvos. Matinėje pusėje buvo
kadaise ten užrašyto teksto likučiai —raidžių junginiai
COM CT DISC.
Sudėjau diską ir TDK atgal į dėžutę, užrakinau ją ir
įgrūdau į pintą jūržolių krepšį, kabantį ant sienos šalia
knygų spintos.
Užsimerkusi mačiau atstumą, skiriantį mūsų namą
nuo kaimo ir nuo kito namo, nublukusio labiau už mū­
siškį. Mėlynas apskritimas ant jo durų spoksojo į šviesią
naktį tokiais aštriais kontūrais, jog net žeidė. Atstumas
nebuvo didelis, ir jeigu žiūrėčiau gana ilgai, jis imtų
trauktis, kol galėčiau paliesti to kito namo duris, pasi­
klausyti krebždesio už jų.
Arba tylos.
Suglamžiau tą vaizdą ir išmečiau lauk iš savo minčių,
tačiau žinojau, kad jis vis tiek niekur nedingo.
PENKTAS SKYRIUS

Įvažiavau pro atvirus Sanjos vartus ir pastačiau sraig-

taratį priekinio kiemo pakraštyje. Sanjos mama Kirą
stovėjo kieme tarp aukštų saulėgrąžų stiebų ir pjovė
nuo storo koto sunkų žiedyną. Jai po kojomis buvo
didžiulė pintinė, kurioje jau kūpsojo keletas graižų su
apvaliomis sunokusiomis sėklomis. Mažoji Sanjos se­
sutė Minja sėdėjo ant smėlėtos žemės ir stengėsi ant trijų
medinių kubelių viršaus uždėti plokščią akmenuką. Iš
Sanjos perimtas apsauginis vabzdžių gaubtas, akivaiz­
džiai per didelis, siūbavo ant jos galvytės ir akmuo vis
išsprūsdavo jai iš pirštukų.
- Norija! - šūktelėjo mane pamačiusi Minja. -
Žiūrėk! —akimirką ji pamiršo plokščiąjį akmenuką,
kita rankute rodydama savo sukurtą statinį. —Šulinys!
- Puiku, - pagyriau, nors statinys nė iš tolo nepri­
minė jokio šulinio.
Kirą atsigręžė. Jos dulkių spalvos suknelės krūtinė
buvo apkibusi geltonais saulėgrąžų žiedlapiais. Veidas
po gaubtu, apsuptas juodų neplautų plaukų, atrodė
pavargęs ir išblyškęs, o drabužiai laisvai karojo ant lieso
kūno, bet ji šypsojosi. Tą akimirką ji labai priminė Sanją.

62
 —Sveika, Norija, —tarė ji. —Sanja laukia tavęs visą
rytą.
—Mama vakar iškepė krūvą burnočių pyragaičių, -
pasakiau ir ištraukiau iš kuprinės jūržolių dėžutę.
Jaučiau jos svorį rankoje. —Liepė perduoti. Dėžutę
nebūtina skubiai grąžinti.
Spėjau pamatyti, kad Kiros veidas akimirką suakme­
nėjo, bet paskui ji vėl nusišypsojo.
—Ačiū, —pasakė ir paėmė dėžutę. —Perduok
mamai linkėjimų. Mes, rodos, neturėsim ko nusiųsti
atsidėkodami.
Ji įmetė nupjautą saulėgrąžos graižą su sėklomis
į pintinę. Ore tvyrojo sultingas tamsiai žalių stiebų
kvapas.
- Nesvarbu.
Kirą nežiūrėdama į mane paėmė Minjai už rankos.
Jaučiausi labai nesmagiai.
- Metas apsiprausti, Miniute, - pakvietė ji. - Jei
gražiai sėdėsi, galėsi pažaisti su piratų laivu.
Minja sukrykštė, atsistojo ir numetė plokščiąjį
akmenuką ant savo suręsto šulinio. Kubeliai pažiro ant
žemės, aplink pakilo dulkių. Kirą patraukė namo vie­
noje rankoje nešdamasi dėžutę su pyragaičiais, už kitos
vesdamasi Minją.
- Iki pasimatymo, Norija, - atsisveikino ji.
Pamojavau Minjai, bet tą akimirką ją domino tik
galimybė pažaisti piratų laivu.

63
 Pasukau už namo kampo. Pro dirbtuvės tinklelių
sienas mačiau, kad Sanja sėdi ant taburetės prie stalo ir
kažką krapšto. Kai pabeldžiau j atraminį sienų kuolą,
ji pakėlė akis ir pamojo man. Įėjau į vidų, užtraukiau
duris ir nusiėmiau apsauginį tinklelį.
Ant stalo priešais Sanją stovėjo prietaisas, kurį ji
rado prieš keletą savaičių plastiko kapinėse. Mačiau
kampuotą jo formą, įdubą priekinėje sienelėje, keistus
skaitmenų junginius ir kitą įdubą viršuje. Iš prietaiso
kyšojo du elektros laidai, prijungti prie saulės generato­
riaus, stovinčio ant stalo kampo.
- Ar atsinešei? - paklausė ji.
Plaukus, kad nekristų ant veido, ji buvo surišusi nu­
blukusia skarele, o skruostai švytėjo kaip dvi raudonos
dėmės. Tikriausiai vien iš smalsumo ji buvo anksti
pakirdusi ir visą rytą neramiai tupinėjo dirbtuvėje.
Pastačiau ant stalo savo krepšį, iš dugno ištraukiau me­
dinę dėžutę, o iš jos - TDK.
- Šiaip jau nesuprantu, kam tau jų reikia, - pasakiau.
Sanja pasilenkė po stalu ir ėmė kuistis dėžėje. Po
kelių akimirkų ji pasirodė su juodu plastikiniu stačia­
kampiu rankoje. Prisiminiau, kad mačiau jį prieš keletą
savaičių, atvežusi lopyti vandens butelių. Paėmusi nuo
stalo vieną TDK supratau, kad abu daiktai labai pa­
našūs. Pagrindinis skirtumas buvo jų dydis.
- Mėginau sugalvoti, kam galėjo būti naudojamas
šis prietaisas, - pasakė Sanja. —Žinojau, kad su juo

64
buvo kažko klausomasi, nes jis turi garsiakalbius, kaip
ir pranešiklis - žinoma, kito dydžio ir daug senesnius,
bet principas toks pat. Lankstydama naują dangtelį tai
stačiakampei įdubai pastebėjau, kad viduje yra dvi ašys,
iš kurių viena sukasi. Štai šis plastikinis daikčiukas, - ji
parodė didesnįjį stačiakampį, - mėtėsi čia po akimis, ir
žiūrėdama į jį pagalvojau, kad ta įduba skirta kaip tik
tokiai detalei, per vidurį esančioms skylėms tinkamos
ašys ir visa kita, ir forma tokia pat... tiktai dydis ne tas, -
ji bilstelėjo pirštu į plastikinį daiktą, ant kurio buvau
mačiusi raides VHS. —Tarytum jis būtų pagamintas
tokiam pačiam, tiktai gerokai didesniam prietaisui.
Velniškai nepasisekė: tinkamas prietaisas ir tinkama
keičiamoji dalis, bet ne tas dydis. Bet tada prisiminiau,
kad tu mėgsti išsaugoti visokias keistenybes ir turi
TDK!
Ėmiau suprasti, kur link ji suka. Sanja kiek įmanoma
išlygino susigarankščiavusią vienos TDK juostelę, su­
lipdė nutrūkusius galus ir vėl įsuko juostelę į plastikinį
dėklą.
Tada pamėgino įdėti TDK į aparato su garsiakalbiais
įdubą.
- Netinka, - nusivylusi tariau, bet Sanja apvertė
TDK aukštyn kojom ir dėklas įsispraudė.
—Aha! - šūktelėjo ji, o aš irgi ėmiau šypsotis.
Sanja užvožė dangtelį ir pasuko saulės generatoriaus
jungiklį. Šalia prietaiso viršuje esančių skaitmenų užsi­
degė maža gelsvai žalia lemputė, primenanti jonvabalius.

65
 - Dabar mums tik reikia sugalvoti, ką daryti su vi­
sais šitais mygtukais, —pasakė ji ir pamėgino nuspausti
mygtuką su kvadratėliu.
Dangtelis atsivožė. Daugiau nieko neįvyko. Sanja vėl
užvožė dangtelį ir paspaudė mygtuką, ant kurio buvo
dviejų strėlyčių simbolis. Aparate pasigirdo šnaresys.
Sanja prikišo veidą arčiau dangtelio ir prisimerkusi
bandė įžiūrėti, kas vyksta viduje.
- Sukasi! - pasakė ji. - Žiūrėk!
Mačiau, kad ji teisi: aparatas suko juostelę plasti­
kinės TDK viduje taip greitai, kad buvo sunku suprasti,
į kurią pusę ji sukasi. Po akimirkos aparatas spragtelėjo
ir kurį laiką juostelė lyg užsispyrusi zvimbė stovėdama
vietoje, o paskui vėl spragtelėjo ir nutilo.
- Ar jis sulūžo? —atsargiai paklausiau.
Sanja suraukė kaktą.
- Nemanau, - atsakė. - Gal tiesiog juostelė baigėsi.
Ji nuspaudė mygtuką su vienos strėlytės simboliu.
Aparatas ėmė tyliai dūgzti, tada iš garsiakalbių pasigirdo
šnaresys. Sanja krūptelėjo ir atsigręžė į mane.
- Paklausyk! - pakvietė.
Iš garsiakalbių pasigirdo traškesys, o paskui šniokš­
timas, jis vis nesiliovė.
Ilgai nesiliovė.
Šypsena Sanjos veide ėmė eižėti kaip saulėje išdžiūvę
sienų dažai. Slinko ilgos šito šniokštimo, atskyrusio
mus nuo kito laiko ir pasaulio, kurio paslapčių dar

66
nenorėjo atskleisti, minutės. Galiausiai Sanja vėl spus­
telėjo mygtuką su kvadratėliu, ir juostelė sustojo. Ji
atvožė dangtelį, išėmė iš dėtuvės TDK ir į jos vietą įdėjo
kitą, iš pradžių sulipdžiusi nutrūkusius juostelės galus.
Iš garsiakalbių vėl pasigirdo tiktai trūkčiojantis
traškesys.
Ji išbandė visas tris TDK po keletą kartų, sukinėjo
jas pirmyn ir atgal ir kaitaliojo puses, bet girdėjome
tiktai laike ir nuotolyje paskendusių balsų šmėklas,
beveik tylą, kuri gniuždė dar labiau negu visiška tyla.
Jeigu juostelėse kada nors ir buvo kas nors suprantama,
žemė, oras, lietus ir saulė jau seniai išdildė senojo pa­
saulio atgarsius.
Sanja stebeilijo į prietaisą rankose vartydama TDK.
- Neabejoju, kad esu teisi, - pasakė. - Šios detalės
tinka šitam prietaisui, jis atkuria garsiakalbiais jų garsą.
Greičiausiai aparatas ir TDK būtent taip ir buvo nau­
dojami. Jeigu tik rastume TDK, kurioje dar būtų išlikęs
garsas...
Sanja pirštų galais pabarbeno į plastikinį TDK pa­
viršių. Girdėjau iš namo vidaus sklindančius Minjos
krykštavimus ir slopų Kiros, raminančios Minją, balsą.
Žvilgsniu sekiau mažą juodą vorą, mezgantį tinklą
kampe virš saulės generatoriaus.
- O gal... gal kur nors plastiko sąvartyne jų yra
daugiau? —pasiūliau mintį. - O gal jos tiesiog buvo
taip gaminamos, kad neatlaikytų šitiek metų? Senojo
pasaulio prietaisai buvo trapūs.

67
 Sanjos išraiška pakito, tartum jos veido bruožai būtų
paaštrėję. Ji atvožė kvadrato formos dangtelį dėžutės
viršuje ir ten esančią apskritą įdubą patyrinėjo pirštu.
Tada pasižiūrėjo į atvirą ant stalo gulinčią mano medinę
dėžutę. Jos akys buvo įsmeigtos į sidabro spalvos diską
su skyle per vidurį. Diskas atrodė kaip tik tokio dydžio
kaip apskrita klausymo aparato įduba. Sanja žvilgtelėjo
į mane, ir jos veide išvydau savo mintį.
- Ar galima? - paklausė ji.
Linktelėjau.
Sanja išėmė iš medinės dėžutės diską ir pamatavo
jį įduboje. Jis atrodė sukurtas kaip tik tam prietaisui.
Vidury įdubos esantis apvalus iškilimas atitiko disko
viduryje esančią skylę. Sanja įspraudė diską į įdubą, ir
jis tyliai spragtelėjęs prisispaudė. Ji užvožė dangtelį ir
paspaudė mygtuką su strėlyte. Pro plastikinį dangtelį
mačiau, kad diskas ėmė suktis.
Mes laukėme.
Iš garsiakalbių nesigirdėjo nė garso.
Mačiau Sanjos išraišką ir pati jaučiausi nusivylusi.
Tada ji ištiesė ranką, norėdama išbandyti prietaiso
viršuje esančius reguliavimo mygtukus. Pirmasis, kurį
ji palietė, užgesino jonvabalio švieselę ir sulėtino disko
sukimąsi, taigi ji vėl jį pasuko į pirminę padėtį. Palietus
antrąjį mygtuką išvis nieko nenutiko. Jai pasukus
trečiąjį, iš garsiakalbių pasigirdo garsus traškesys, pri­
vertęs mudvi abi krūptelėti. Paskui po trumputės tylos
kažkas vyrišku balsu aiškia mūsų kalba pasakė:

68
 Jansono ekspedicijosžurnalas, ketvirtoji diena. Pietinis
Triondelagas, netoli buvusios Trondheimo teritorijos.
Tuo metu, kai buvo sakoma diena, mėnuo ir metai,
Sanja šūktelėjo „valio“, o aš nusijuokiau. Balsas skam­
bėjo toliau:
Dieną pradėjome matuodami Dovrejjelio vandenų
mikrobų koncentraciją. Dar ne visi rezultatai aiškūs,
bet atrodo, kad jie sutaps su Jotunheimeno rezultatais.
Jeigu tai tiesa, mūsų spėjimai apie teritorijoje vykstantį
spontanišką atsikūrimo procesą buvo gerokai kuklesni nei
tikrovė. Rytoj į vandenis įleisime valančiųjų bakterijų, o
paskui tįsime kelionę į šiaurinį Triondelagą...
Lauke diena tirštėjo, virsdama storu svilinančiu
kiautu, kuris gaubė dirbtuvę, ant tinklinių sienų ropi­
nėjo sparvos, o mes klausėmės senojo pasaulio balso.
Kartais jis pasidarydavo vos girdimas, trūkčiodavo arba
užstrigdavo, paskui vėl atrasdavo savo kanalą. Sanja
nestabdė jo ir nemėgino peršokti nuobodžių vietų.
Balsas tame diske laukė šimtmečius. Tai buvo dalis pa­
sakojimo, beveik pradingusio plastiko kapinėse. Mudvi
nesikalbėjome, ir nežinau, ką galvojo Sanja, tačiau aš
mąsčiau apie tylą, metus ir vandenį, kuris nepailsdamas
viską nuplovė. Galvojau apie nepaaiškinamą atsitikti­
numų grandinę, atnešusią šį balsą iš svetimo peizažo,
dingusio pasaulio, iki šio sauso rytmečio, iki mūsų
ausų, kurios suprato jo tariamus žodžius, bet suvokė
labai nedaug.

69
 Vyras kalbėjo apie vandenų tyrimus, mikrobų kiekio
matavimus, bakterijų rūšis, reljefą. Kartais kalba ilgesnį
laiką nutildavo, ir ėmėm skirti atskiras dalis, kiekvienos
pradžioje vyras pranešdavo naują datą: įraše ketvirtą
dieną keitė penkta diena ir taip toliau. Po devintosios
dienos įrašo balsas visiškai nutilo. Laukėme tęsinio, bet
jo nebuvo. Slinko minutės. Abi susižvelgėme.
- Gaila, kad daugiau nieko nebuvo, - pratarė Sanja. -
Ir gaila, kad nebuvo nieko įdomesnio.
—Mama tikriausiai būtų kitos nuomonės, - tariau. —Ji
tiesiog pamišusi dėl visokių mokslinių...
Garsiakalbiai driokstelėjo. Mudvi sustingusios su-
klusom. Dabar kalbėjo moteris.
Kitų nuomone, neturėčiau šitaip elgtis, —tarė ji. —Bet
jiems ir nereikia žinoti. —Moteris nutilo ir atsikrenkštė.
Tada tęsė: —Mielas klausytojau. Jeigu esi armijos atstovas,
gali būti tikras,jogpadariau viską, kadsunaikinčiau šiuos
įrašus, užuot atidavusi į jūsų rankas. Jeigu šito klausaisi,
vadinasi, man baisiai nepasisekė, —balsas kuriam laikui
nutilo. —Bet tai nutiks vėliau, ne dabar. Kaip tik dabar
turiu papasakoti istoriją, ir ji jums visiškai nepatiks. Aš
žinau, ką jūs padarėte. Ką ketinate daryti. Ir jeigu tai
priklausys nuo manęs, visas pasaulis sužinos, kas iš tiesų
nutiko, nes...
Nelauktai balsas nutrūko. Diskas vis dar sukosi,
tačiau senojo pasaulio garsas galutinai išnyko. Įrašas
baigėsi.

70
 Mudvi su Sanja akimirką žvelgėme viena į kitą.
- Kas čia buvo? - paklausiau.
Sanja pamėgino pasukti diską pirmyn ir atgal, ap­
versti kita puse, bet buvo aišku, kad išgirdome viską, ką
buvo įmanoma išgirsti.
- Kokius metus įrašo pradžioje paminėjo tas vyras? -
pasiteiravau.
Nė viena iš mūsų neatkreipėme dėmesio į metus.
Sanja įdėjo diską ir vėl įjungė įrašą nuo pradžių. Klau­
sydamasi iš jos veido išraiškos supratau, kad ir ji suvokė
tą patį kaip aš. Per daug nesvarstydamos pamanėme,
kad diskas iš senojo pasaulio laikų.
Bet mudvi klydome.
- Jis iš Sutemų šimtmečio, —pasakiau.
-Jis negali būti tikras, - pareiškė Sanja, bet neatrodė,
kad ji tuo tvirtai įsitikinusi. - Čia tik pasakojimas, kaip
bet kuris kitas iš tavo knygų. Arba kaip tos šiurpinan­
čios istorijos, kurias po vieną skyrių gali nusipirkti ir
perklausyti pranešiklyje.
- Tai kam tada pradžioje būtų buvę beveik valandos
trukmės moksliniai pliurpalai, o įdomioji dalis tik po jų?
Sanja trūktelėjo pečiais.
- Gal tiesiog prastai parašyta. Ir tos pranešiklių is­
torijos kartais būna ne kažin kokios. Tėtis turi keletą.
- Nežinau.
Įtemptai galvojau, stengdamasi prisiminti, kurioje
plastiko kapinių vietoje radau šį diską.

71
 Sanja ryžtingai išėmė diską iš prietaiso, įdėjo į me­
dinę dėžutę ir užvožė dangtelį.
- Galų gale koks skirtumas, —pasakė ji. —Juk niekad
nesužinosim, ką ta moteris norėjo papasakoti. Svar­
biausia, kad privertėm aparatą dirbti.
Bet aš mąsčiau apie nepažįstamas žiemas ir dingu­
sias istorijas, galvojau apie suprantamą kalbą ir keistus
žodžius, kurie liko rusenti mano mintyse. Galvojau
apie lietų ir saulę virš plastiko sąvartyno, iš lėto viską
ardančius. Ir apie tai, kas dar galėtų būti išlikę.
Buvau beveik tikra, kad prisimenu, kur atkapsčiau
tą diską.
- Galėtume paieškoti daugiau diskų toje vietoje,
kur radome šitą, - pasiūliau. Ta mintis vis labiau mane
užvaldė. - Galėtume pamėginti sudėlioti visą istoriją.
Na ir kas, kad ji gal netikra? Negi nenorėtum sužinoti,
kaip ji baigiasi?
- Norija...
- Galėtume rytoj nueiti visai dienai, pasiimti užkan­
džių ir...
- Norija! - pertraukė mane Sanja, ir aš nutilau. -
Tu galbūt neturi kitų užsiėmimų, tiktai tiekti arbatą ir
naršyti po plastiko sąvartyną, - pasakė ji. - Bet aš turiu
ką veikti.
Kažkur namo gilumoje pravirko Minja.
Nelauktai tarp mudviejų išaugo siena. Pažinojome
viena kitą nuo to laiko, kai mamų vedžiojamos už

72
rankos žengėme pirmuosius netvirtus žingsnius kaimo
aikštėje. Jei manęs kas būtų paklausęs, būčiau pasakiusi,
kad Sanja man artimesnė už bet ką kitą, išskyrus tėvus.
Vis dėlto retkarčiais ji užsisklęsdavo, nusigręždavo,
tapdavo nepasiekiama kaip atspindys ar aidas: tik
pėdsakas to, kas ką tik buvo, bet jau nebėra, nepasie­
kiama žodžiais ir prisilietimais. Nesuprasdavau tokių
akimirkų, bet negalėjau jų nuneigti.
Šią akimirką ji buvo toli nuo manęs, toli kaip slap­
tieji vandenys, toli kaip nepažįstamos žiemos.
—Turiu eiti, - pratariau.
Įsigrūdau medinę dėžutę į krepšį. Jausmas, kad at­
radome slaptą tunelį, kertantį laiką ir vietą, vedantį į
nepažįstamą pasaulį, išblėso. Diena jį išdegino.
Užsimaukšlinau apsauginį tinklelį ir žengiau į svili­
nantį karštį.

Pakeliui į namus krepšio dirželis graužė petį,

jaučiausi nuvargusi. Per sprandą ir nugarą žliaugė
prakaitas, po gaubtu prie odos lipo plaukai. Man ne­
davė ramybės diske įrašyti žodžiai. Jansono ekspedicija.
Tai skambėjo taip, lyg galėtų būti paminėta kurioje nors
iš senųjų mamos knygų. Ir moteris iš kažkur, iš kito
laiko - nelaukta, įsiterpusi į dienoraštį, laikanti savo
pasakojimą tokiu svarbiu, kad įrašė jį slapta ir buvo
pasiryžusi verčiau sunaikinti, negu atiduoti armijai į
rankas.

73
 Norėjau sužinoti, kas jai buvo taip reikšminga.
Jau iš tolo nuo kelio mūsų kieme pamačiau sve­
timas transporto priemones. Nusistebėjau, ar galėjome
sulaukti svečių, neužsisakiusių iš anksto, bet tikėjausi,
kad taip nebus. Tėtis negalėjo pakęsti viešnagių, ku­
rioms nespėdavo kaip reikiant pasiruošti, ir po jų keletą
dienų būdavo irzlus.
Pasukau sraigtaratį iš kelio į miškelį ir per kamienus
bandžiau įsižiūrėti į sodą.
Gerklėje man įstrigo gumulas, kai pamačiau mė­
lynas kariškių uniformas. Jų buvo ne vienas ir ne du, o
kur kas daugiau.
Priešais vartus svečių stoginėje buvo paliktas pažįs­
tamas sraigtvežimis. Įvažiavusi į kiemą, išvydau apie
dešimtį kareivių, pirmyn atgal nešiojančių kažkokius
sudėtingus prietaisus. Aplink arbatos namelį buvo
suręsta tvora, o priešais ją sargybą ėjo kareivis su lenktu
kardu prie juosmens. Tėvai stovėjo namo verandoje, o
priešais juos, nugara į mane, stovėjo ir kažką šnekėjo
aukštas uniformuotas pareigūnas. Išgirdęs mano žings­
nius, jis atsisuko, ir pro apsauginį tinklelį atpažinau jo
veidą.
- Laba diena, panele Kaitio. Malonu vėl susitikti, -
pasisveikino vadas Taras ir laukė, kol aš atsakydama
nusilenksiu.
ŠEŠTAS SKYRIUS

Jie vadino tai įprastiniu patikrinimu, bet mes ži­

nojom, kad tame nėra nieko įprastinio. Įprastinius
patikrinimus atlikdavo du kareiviai ir jie trukdavo
ilgiausiai keletą valandų. Pas mus kone dvi savaites už­
sibuvo vienas aukšto rango pareigūnas ir šeši kareiviai,
du iš jų pasikeisdami nuolatos budėjo arbatos name­
lyje, kol kiti keturi tikrino namą ir apylinkes. Jie iš lėto
judėjo tiksliai iš anksto numatytais maršrutais iš vieno
kiemo galo į kitą, pirmyn atgal, tyrinėdami kiekvieną
centimetrą. Rankose nešiojosi plokščius ekranus. Juose
buvo matyti įvairiaspalviai motyvai, kurių nelygūs
kontūrai ir besikeičiančios, viena su kita susiliejančios
formos šiek tiek priminė žemėlapius.
Iš mamos knygų turėjau miglotą supratimą apie
prietaisų veikimo principus. Jie siuntė į žemę radijo
bangas, o ekranas jas iššifruodavo: tos formos rodė
dirvos tankį ir santykinę drėgmę. Kareiviai dar turėjo
įvairių gręžimo prietaisų ir matuoklių. Viena iš karių,
neišraiškingo veido moteris, vaikščiojo su dviem ilgais
sukryžiuotais plieno virbalais rankose. Retkarčiais ji

75
sustodavo prisimerkusi ir ilgai stebėdavo virbalus, tarsi
kažko laukdama. Buvau girdėjusi iš tėvų, kad arbatos
namelis izoliuotas ir jame vyksta sustiprinta patikra,
nes moters plieniniai virbalai pirmąją dieną švytavo,
kažką rodydami žemėje po namelio veranda.
Kareiviams ardant grindis, tėtis susirūpinęs stebėjo
prie namelio prieangio augančią lentų krūvą.
—Jis jau niekad nebebus toks, koks buvo, —per­
kreipęs lūpas murmėjo jis. - Šiais laikais sunku gauti
tokios medienos, o ir mokančių statyti arbatos namelį
ne kiekvienam kaime rasi.
Tarp mano tėvų tomis dienomis tvyrojo slogi tyla,
po kuria plazdėjo kruopščiai slepiama baimė ir kažkas
neįvardyta, nutylėta. Tai buvo tarsi nepaprastai nu­
rimęs, nenatūralus stovinčio vandens paviršius: vienas
vienintelis į jį pliumptelėjęs žodis, vienas vienintelis
dugne sujudėjęs akmuo būtų visiškai jį sudrumstęs,
keldamas vis naujų ratilų ir galų gale neatpažįstamai
jį pakeisdamas. Vengėme kalbėtis apie bet ką, išskyrus
pačius kasdieniškiausius dalykus, nes šalia esantys
kareiviai atitvėrė mus vieną nuo kito nematomomis
sienomis, kurių sugriauti nedrįsome.
Vakarais eidavau gulti tiktai slapčiomis įsitikinusi,
kad kareiviai su savo prietaisais nenukeliavo į kalnų
pusę, o rytais atsibusdavau sunkia širdimi ir su gumulu
gerklėje nuo minties, kad jie išplėtė savo paieškas už
namo ir sodo ribų. Negalėdavau nuryti nė kąsnio

76
pusryčių neįsitikinusi, kad taip nenutiko. Sapnuose
mačiau po akmeniu slypintį vandenį ir vidury nakties
nubusdavau nuo krūtinę spaudžiančio nerimo, kad
kažkokiu neįmanomu būdu šaltinio garsas nuo kalnų
atsklido iki namų ir sodo. Ilgai klausydavausi spengian­
čios tylos, kol vėl nugrimzdavau į miegus.
Iš pradžių maniau, kad mama tik dėl akių dėjosi su­
sidomėjusi vandens ieškotojų prietaisais, kad paslėptų
nerimą. Laikui bėgant ėmiau suvokti, kad jos elgesį
skatino tikras, sunkiai tramdomas smalsumas. Ji tiesiog
nesitvėrė savo kailyje norėdama daugiau sužinoti apie
prietaisus, pati juos išbandyti, perprasti jų veikimo
principus ir galimybes. Buvo praėję daugiau kaip
penkiolika metų nuo to laiko, kai ji dirbo Naujojo Pi-
terburgo universitete tyrėja, o armijos turima technika
buvo tobulesnė už civilių. Ji vaikščiojo kartu su karei­
viais ir klausinėjo apie prietaisus, ir iš jos veido mačiau,
jog ji viską dedasi į galvą, kad pasitaikius progai galėtų
ramiai užsirašyti savo darbo kambaryje. Tėtis tai irgi
pastebėjo ir pasidarė nekalbus bei ėmė vengti mamos.
Viskas, kas tomis dienomis buvo nepasakyta, raizgė
mus lyg tinklas, galintis suspausti ir uždusinti, jeigu
laiku nesuskubsime ištrūkti.
Norėjau pakalbėti su Sanja. Gailėjausi, kad tąkart
taip staigiai išėjau iš jos dirbtuvių. Išsiunčiau jai tris
žinutes ir kviečiau ateiti, bet ji taip ir neatsakė. Ne­
buvau tikra, ką manyti, nes ir šiaip ji labai retai kada

77
atsakydavo. Kol mama vaikščiojo ir aiškinosi, kaip veikia
kareivių prietaisai, o tėtis stovėjo prie arbatos namelio,
greičiausiai tikėdamasis, kad jo buvimas sumažins jų
daromus nuostolius, aš nusinešiau į savo kambarį glėbį
knygų ir įsikūriau tarp jų.

Man nėjo iš galvos tai, ką išgirdome iš sidabro

spalvos disko. Visuomet daugmaž aiškiai suvokiau,
koks buvo senasis pasaulis, - arba greičiau tai, kaip
mažai apie jį žinome. Nors svajojau apie žiemą ir ilgė­
jausi sniego, niekuomet neabejojau tuo, ko mane mokė
mokykloje ir kas buvo rašoma knygose. Man atrodė
savaime suprantama, kad tai, kas visuotinai priimta
kaip tiesa, ir yra tiesa, visa kita neturi reikšmės. O kas,
jeigu taip nėra? Kas, jeigu išlikę pasakojimai tėra tik
apdulkėjusios ir iškreiptos veidrodžio šukės, arba dar
blogiau - kas, jeigu kažkas tyčia įdaužė veidrodį, kad
pakeistų atspindį? Aš žinau, kąjūspadarėte... Irjeigu tai
priklausys nuo manęs, visas pasaulis sužinos, kas iš tiesų
nutiko “, —sakė moteris iš disko.
Išdėliojusi namų knygas ant grindų galiausiai radau
jose du didelius pasaulio žemėlapius. Sudėjau juos šalia,
norėdama palyginti. Vienas vaizdavo senąjį pasaulį,
šaltų žiemų ir dangų remiančių miestų pasaulį. Kitas
buvo dabartinio pasaulio žemėlapis.
Stebeilijau į žemynų ir vandenynų kontūrus —jie
buvo kone neatpažįstamai pasikeitę.

78
 Kiek daug suvalgė druska ir vanduo.
Žiūrėjau į vietas arčiausiai mūsų. Baltoji jūra į rytus
nuo gimtojo kaimo ir Kuolojervio neplytėjo taip giliai
žemyne, nebuvo taip arti kaip dabar. Skandinavijos
Sąjungos ežerai ir upės ištirpo didesniuose vandenyse,
buvusios krantų linijos seniausiai išnyko.
Ir tai dar ne viskas.
Paskendusios salos, pakrančių lygumos, druskų
išgraužtos upių deltos. Didžiuliai miestai, dabar virtę
nebyliais buvusio gyvenimo vaiduokliais jūros gelmėse,
visa kur.
Senajame žemėlapyje Siaurės ir Pietų ašigaliai buvo
baltos spalvos. Žinojau, kad taip vaizduotas ledas, ka­
daise vadintas amžinuoju įšalu, kol paaiškėjo, kad jis
visai ne amžinas. Senojo pasaulio laikų pabaigoje Žemės
rutulys sušilo ir jūros lygis pakilo greičiau, nei kas nors
galėjo tikėtis. Audros nusiaubė žemynus, ir žmonės
bėgo iš savo namų į ten, kur dar buvo vietos ir sausos
žemės. Paskutinių naftos karų metu įvyko nelaimė, dėl
kurios buvo užteršta didžioji dalis buvusios Norvegijos
ir Švedijos vandens išteklių ir teritorijos pasidarė nebe­
tinkamos gyventi.
Kitas šimtmetis buvo pavadintas Sutemų šimtmečiu,
jo metu baigėsi naftos ištekliai. Pamažu išnyko dau­
guma senojo pasaulio technologijų. Svarbiau už viską
pasidarė siekis išgyventi. Viskas, kas atrodė nebūtina
kasdieniam išlikimui, tiesiog išnyko.

79
 Galvojau apie žodžius, įrašytus į diską. Vyras kalbėjo
apie Trondheimą, Triondelagą ir Jotunheimeną. Jie
priklausė Prarastosioms žemėms, taip buvo vadinamos
užterštosios Skandinavijos Sąjungos dalys. Jeigu Jan­
sono ekspedicija buvo tikra, ką ji veikė Prarastosiose
žemėse Sutemų šimtmetyje? Kaip išvis buvo įmanoma
ar saugu keliauti tenai? Kone norėjosi patikėti Sanjos
teiginiu, kad tas disko įrašas tėra išgalvotas pasako­
jimas. Man jis atrodė tikroviškas, bet žinojau, kad
geriausi pasakojimai kaip tik tokie ir yra: jais patiki,
nors ir žinai, kad tai tik vaizduotės kūrinys. Vis dėlto
kažkas tame įraše manęs tuo neįtikino. Pasakojimas
neturėjo sukurtos, išgalvotos istorijos formos.
Užverčiau knygas ir sukroviau ant savo stalo, bet
prieš tai užlenkiau puslapių su žemėlapiais kampus.

Praėjus šešioms dienoms nuo kareivių pasirodymo,

netikėtai prie vartų išdygo Sanja. Ji įveikė visą kelią iš
kaimo pėsčiomis, o ant pečių dirželiais buvo prisitvir­
tinusi ryšulį tuščių vandens butelių. Tai buvo tie patys
indai, kuriuose prieš keletą savaičių buvau nunešusi jai
vandens kaip atlygį už pataisymą.
- Eime vidun, - pakviečiau.
- Tėtis sakė, kad pas jus čia vykdoma vietinė inva­
zija, - pareiškė Sanja, kai įėjome vidun. - Bet kodėl?
Ji nusiėmė tinklelį nuo vabzdžių. Padėjau jai nusi­
traukti nuo pečių butelių ryšulį ir pakabinau juos ant
kabyklos prieškambaryje.

80
 - Jie tikriausiai įsivaizduoja, kad pas mus arbatos
namelio rūsyje yra slaptas šulinys, - atsakiau.
Mano balsas skambėjo ramiau, negu pati tikėjausi.
- O, kad būčiau žinojusi, jog slepi tokią baisią
paslaptį! - pasakė Sanja ir būdingai vyptelėjo puse
lūpų. —Negi jie tikrai neturi ką veikti, kaip tik švais­
tyti laiką tokiems dalykams? Gal kas nors supyko ant
tavo tėčio ir leptelėjo ką nors vien kad paerzintų?
Šyptelėjau, bet mano veidas buvo tarsi surakintas. At­
rodė, kad ji neketina užsiminti apie mūsų nesutarimus,
o ir aš pati nemačiau reikalo. „Kai kurie įdrėskimai
užgyja savaime“, - pagalvojau. Nebuvo reikalo atverti
žaizdas iš naujo.
- Ar skubi namo? - paklausiau.
Sanja papurtė galvą.
Virtuvėje paruošiau mudviem šaltos arbatos. Moli­
niuose puodeliuose dzingsėjo ledo kubeliai, kai pyliau
ant jų šviesiai žalsvąpravėsusį skystį. Išėmiau iš spintelės
turguje pirktų džiovintų vaisių ir susėdome prie stalo.
- O, kad mes turėtume šaldiklį, - atsiduso Sanja ir
siurbtelėjo savo arbatos. —Pernai pabandžiau sutvarkyti
vieną tokį, bet jis veikė tik porą savaičių iki galutinai
subyrėjo. Dalis jam būtų reikėję pirkti mieste ir joms
būčiau išleidusi dviejų mėnesių maisto pinigus.
- Ar tau niekuomet neatrodė keista, kad plastiko
kapinėse gali rasti tiek daug senosios technikos, kurią
taip lengva priversti veikti? —paklausiau.

81
 - O kas čia keisto?
- Mokykloje ir visose knygose pasakojama, kad
senojo pasaulio technika buvusi trapi ir dabar jos paga­
minti nebeįmanoma.
- Juk taip ir buvo. Didžioji dalis to, ką randame
plastiko kapuose, yra tik šiukšlės.
- O kaip knygos?
- O ką knygos?
- Kodėl išliko taip mažai senojo pasaulio knygų?
Žinojau, kad arbatos meistras knygų turi daugiau
negu kiti žmonės kaime, o tėvai buvo sakę, kad jos
retos net ir mieste. Knygų buvo spausdinama mažai
dėl popieriaus kainos, o gauti senojo pasaulio leidinių
buvo neįmanoma, nebent galėjai prieiti prie valstybės
bibliotekų arba armijos archyvų. Mokykloje buvo nau­
dojamasi tik laikmenų knygomis.
- Dauguma jų buvo didmiesčiuose, kurie liko po
vandeniu pasikeitus jūros riboms, - pasamprotavo
Sanja.
- Taip, bet ar kada esi mačiusi istorijos knygą, para­
šytą prieš Sutemų šimtmetį?
- Kokia būtų istorijos knygos prasmė, jeigu joje ne­
būtų aprašytas Sutemų šimtmetis ir dabartinis pasaulis?
- Gal vis dėlto negalėjo jos visos likti po vandeniu?
Kai skendo miestai, kodėl nebuvo išgelbėta daugiau
senojo pasaulio knygų?
- Nežinau, - Sanja išskėtė rankas. - Gal nebuvo
laiko. Gal pirmiausia reikėjo gelbėti žmones. Gal...

82
 Ją pertraukė kieme pasigirdęs šūksnis. Atsistojusi
priėjau prie lango. Pamačiau, kaip vienas iš kareivių -
žemaūgis, su akiniais - pamojo kitiems dviem, ir šie
kone tekini nuskubėjo prie jo. Negirdėjau, ką jis kal­
bėjo, bet persimetę keliais žodžiais visi trys patraukė
arbatos namelio link. Pro virtuvės langą arbatos na­
melio nesimatė, ir netrukus jie dingo iš akiračio.
—Kas dabar? - paklausė Sanja.
—Nežinau.
Negalėjau negalvoti apie tai, ar kareiviai ką nors
rado. Bet juk name, arbatos namelyje ir sode nebuvo
ko rasti?
Atrodė, lyg ant širdies kas būtų užpylęs šalto van­
dens. Turbūt pirmąkart suvokiau, kaip mažai tėtis ir
mama man pasakodavo. Gal arbatos kambarėlyje buvo
paslėptas šaltinio vietą nurodantis žemėlapis ir kareiviai
jį surado? Ar apie šaltinį buvo kas nors sakoma arbatos
meistro knygoje storais šviesiai rusvais puslapiais,
kruopščiai prirašytais tėčio braižu, iš kurios tėtis man
leisdavo skaityti tik tam tikras vietas, pats būdamas
šalia? O gal kurioje kitoje iš svetainės spintoje užrakintų
knygų, kuriose ankstesnieji arbatos meistrai smulkiai
aprašė ceremonijas? Šito nežinojau, ir mano vaizduotė
akimirksniu rezgė tūkstantį scenarijų, kurių nė vienas
nesibaigė geruoju.
—Tau nereikia eiti kartu, jei nenori, —pasakiau
Sanjai. —Tikriausiai nieko ten tokio.

83
 Vis dėlto, kai pastačiusi molinį puodelį ant stalo ir
užsimaukšlinusi tinklelį nuo vabzdžių ėjau laukan, ji
suskato drauge. Pievelėje buvo pilna duobių ir žemių
kauburėlių, kuriuos vis apeidavome, tačiau pastebėjau,
kad alpinariumas ir arbatos krūmai šalia jo liko nepa­
liesti, išskyrus smėlyje paliktus kareivių batų pėdsakus.
Ėjau per tą išraustą žemę netvirtais žingsniais, tarsi
svetimu keliu.
Pasukusi už arbatos namelio kampo, prie didžiulio
pievoje iškasto griovio krašto pamačiau tėvus. Jiedu
stovėjo greta ir, nors nežiūrėjo ir nesirėmė vienas į kitą,
tą akimirką buvo nedalomas vienis, tarsi kokio sta­
tinio akmeniniai stulpai arba susipynę dviejų medžių
kamienai, kokius buvau mačiusi prieš daugelį metų Mi-
rusiajame miške. Vadas Taras stovėjo kitapus griovio, o
kiti kareiviai buvo susispietę prie duobės. Sustojau per
kelis žingsnius nuo tėvų. Sanja žengė prie manęs, ir net
nežiūrėdama ir neliesdama žinojau, kad ji visai šalia.
Griovys buvo gilus ir stačiais šlaitais, tad įkypa vė­
lyvo pavakario saulės šviesa nesiekė jo dugno. Vis dėlto
dugne aiškiai įžiūrėjau kažkokį kietą paviršių, žmogaus
statytą sieną, o dar giliau tarsi ašara žemės akyje žvilgėjo
tamsus vanduo. Bandžiau perskaityti tėvų išraiškas ir
jau antrą kartą per gana trumpą laiką pajutau, kad jie
man svetimi. Nežinojau visko, ką žinojo jie. Nežinojau,
kiek jie man buvo nepasakę.
Vienas kareivis iškėlė iš duobės prie metalinio te­
leskopinio koto pritvirtintą stiklinį indą su vandeniu.

84
Jis buvo drumzlinas, bet Taras paėmė indą, nukėlė nuo
veido vabzdžių tinklelį, pavilgė vandeny pirštą ir palaižė
galiuką.
—Atrodo, jūsų žemėje yra geriamo vandens, —pa­
sakė jis ir griežtai pažvelgė į tėtį. —Spėju, kad nieko
nežinojote apie tai?
—Jeigu būčiau žinojęs, argi būčiau slėpęs nuo jūsų? —
atsakė tėtis nenukreipdamas žvilgsnio.
- Jūs su šeima galite eiti, meistre Kairio, - pasakė
Taras. - Būkite tikri, informuosime jus apie tolesnius
savo veiksmus.
Tėtis iš lėto pasisuko eiti. Jis pažvelgė į mamą, tada
į mane, ir jo veidas pasikeitė. Jis vėl atsigręžė į Tarą ir
ramiais žingsniais griovio pakraščiu nuėjo prie jo. Pora
kareivių mėgino jį sulaikyti, bet Taras mostelėjo jiems
palikti tėtį ramybėje. Tėtis sustojo priešais Tarą. Ir taip
jie stovėjo tarp žemės ir dangaus, prie išdraskyto ar­
batos namelio - aukštas pareigūnas mėlyna uniforma ir
vyriškis, jau žilstelėjusiais plaukais, paprastais lininiais
arbatos meistro drabužiais.
—Jūs manote, kad galite viską turėti, —prabilo tėtis. —
Kad jūsų valdžia visur siekia. Vis dėlto yra dalykų, kurie
nepaklūsta žmonių pančiams. Aš dar pašoksiu ant jūsų
kapo, Tarai. Jeigu mano kūno čia nebebus, tai siela tą
padarys, išsilaisvinusi iš kaulų narvo.
Taras mažumėlę pakreipė galvą, bet neatitraukė nuo
tėčio akių.

85
 - Geriau pagalvojus, - pratarė jis, - kad jau apieš­
kojome aplinką, pats laikas pereiti prie namo. Liuhalai,
Kantai, —kreipėsi jis į du kareivius. - Palydėkite meistrą
Kairio ir jo šeimą atgalios ir pradėkite paiešką. Atlikite
darbą kruopščiai.
Kareiviai žengė tėčio link. Jis nė nesujudėjo. Ma­
niau, kad jis ketina užvožti Tarui, bet galiausiai, ilgai
spoksojęs į pareigūną, apsisuko ir patraukė namo. Ka­
reiviai žengė kone lipdami jam ant kulnų. Mama, ligi
šiol nebyliai viską stebėjusi, sugriebė man už rankos ir
nuėjo paskui juos, vesdamasi mane kartu.
Ji ėjo iš lėto ir, kai atsilikome tiek, kad mūsų niekas
negalėjo girdėti, sušnabždėjo:
- Tyriau žemę daugybę kartų ir žinau, kad čia nėra
šaltinio. Tai tik užpilto seno šulinio dugne susikaupęs
lietaus vanduo.
- Kodėl jiems to nepasakėt? - paklausiau.
- Bus geriau, jeigu jie patys susipras. Tai juos nu-
maldys ir privers išeiti. Kas nors iš jų gal netgi atsiprašys.
- Tiktai ne Taras, - burbtelėjau ir prisiminiau vado
veido išraišką, už jos slypintį užsispyrimą.
- Tikra tiesa, - pripažino mama.
Kai įėjome vidun, kareiviai jau buvo pradėję varstyti
spintų duris ir kiloti dėžes, kraustyti daiktus ir mesti
viską ant grindų. Išvydau tėtį, sulinkusį virtuvės tarp­
duryje. Vieną ranką jis buvo prispaudęs prie krūtinės ir
sunkiai kvėpavo.

86
 - Ar tau negera? - paklausė mama.
Tėtis atsakė ne iškart. Po akimirkos jis atsitiesė, nu­
vijo skausmo išraišką veide ir pasakė:
—Ne, nieko. Tiesiog uždusau.
Bandau prisiminti, ką darė mama, ieškau jos balso
atspalvyje ar judesiuose patvirtinimo, kad ji nesuprato
daugiau, negu tąkart pasakė. O kitais kartais mėginu
apversti viską, atkapstyti iš atminties ką nors, kas pa­
tvirtintų, jog ji suprato daugiau ir žinojo, kad tėtis ėmė
gręžtis nuo gyvenimo. Nerandu nė vieno patvirtinimo,
jokio ženklo, kad galėčiau būti tikra dėl atsakymo. Tarp
mūsų tvyro atstumas, kurio niekuomet neįveiksiu,
laiko ir pokyčių, ir neatšaukiamų pabaigų atstumas,
praeitis, kuri niekada nebepasikeis. Kadangi negaliu
peržengti tos bedugnės, turiu eiti jos pakraščiu ir leisti
jai būti mano gyvenimo dalimi, vienu iš tų tamsių įtrū­
kimų, kurių egzistavimo negaliu paneigti ir į kuriuos
niekuomet neįliesiu šviesos.
Mano mama žinojo? Ji nežinojo?
Prisiminiau Sanją, ėjusią mudviem iš paskos per
keletą žingsnių ir likusią už durų. Palikau tėvus prieš­
kambaryje stebėti, kaip kareiviai verčia aukštyn kojomis
visus kambarius, ir išėjau palydėti jos iki vartų.
Verandoje stabtelėjau. Iš pradžių nemačiau Sanjos,
bet paskui pastebėjau. Ji stovėjo ant takelio į arbatos
namelį ir kalbėjosi su šviesiaplaukiu kariškiu, kurį
dažnai matydavau Taro draugijoje ir dėl to maniau,

87
kad tai artimiausias jo puskarininkis. Negirdėjau nė
vieno jų žodžio ir kaip reikiant neįžiūrėjau pro tinklelį
Sanjos veido, bet jos laikysena išdavė įtampą. Kariškis
kažką pasakė, ir Sanja neramiai sujudėjo. Patraukiau jų
pusėn. Sanja krūptelėjo pastebėjusi mane.
- Man reikia eiti, - pasakė ji man, o gal kariškiui.
- Perduok linkėjimų tėčiui, - tarė kariškis ir pa­
traukė arbatos namelio pusėn.
- Kažkoks senas tėčio moksladraugis, - paaiškino
man Sanja, kai ėjome vartų link. - Klausinėjo visokių
keistų dalykų.
Kai dabar pagalvoju apie Sanją, po visko, kas įvyko,
šitai yra antras iš dviejų vaizdų, kurie nekviesti iškyla
man priešais akis, ryškiau nei kiti, kuriuos veltui šau­
kiuosi: ji stovi anapus vartų, ant kaktos ir skruostų
užkritusiais juodais plaukais, liaunas ir kampuotas
kūnas šiurkščiame lino audinyje. Jai ant veido tamsus
šešėlis nuo apsauginio gaubto ir minkštas kaip kuždesys
šakų tinklas aplink mus, iš lėto nešantis ją tolyn.
Nepakeliu rankos.
Nepratariu nė žodžio, kad ją sulaikyčiau.
Stoviu ir stebiu liulantį medžių šešėlių šokį jai ant
nugaros, ant rankų, stoviu tyliai ir nė nekrusteliu, o ji
nueina neatsigręždama.

Po dviejų dienų kareiviai galiausiai susirinko savo

prietaisus ir išsinešdino iš mūsų žemės. Neaukštas
akiniuotas kariškis atėjo pas mus ir trumpai paaiškino:

88
pasirodo, ten tebuvęs dešimtmečius nenaudotame po­
žeminiame šulinyje susikaupęs lietaus vanduo. Tęsiant
paieškas išaiškėjo, kad nei name, nei sode nėra tekančio
vandens, išskyrus legalų vandentiekį.
Paskutinis jų darbas buvo sulaužyta svetainės knygų
spintos spyna ir iš lentynų ištrauktos visos - apie tris
tuzinus —oda aptrauktos arbatos meistrų knygos. Jiems
susiruošus knygas išnešti iš namų, tėtis užprotestavo.
- Nerasite jose nieko svarbaus, - pasakė jis. - Tai
tik asmeniniai giminės dienoraščiai. Be to, būčiau
davęs jums raktą, jeigu tik būtumėte paprašę, - karčiai
pridūrė.
Knygas nešantys kareiviai nė nestabtelėjo ir
nesiklausė.
Jie paliko pilną sodą duobių, o jų pastangos atitaisyti
arbatos namelio nuostolius buvo apsimestinės. Tėtis
nužygiavo pas Tarą.
- Nejaugi iš tiesų ketinate palikti arbatos namelį
tokios būklės? - paklausė. —Ar suvokiate, kaip sunku
rasti, kas jį suremontuotų?
Taro akys buvo juodos, griežtos ir bejausmės.
- Meistre Kaitio, - tarė jis. - Mano kaip Naujojo
Kiano atstovo pareiga ištirti visus galimus geriamojo
vandens šaltinių ženklus. Ne mano kaltė, jeigu jie pasi­
rodo klaidingi.
Ir jie išėjo, neatsiprašę, neatlyginę nuostolių.

Aš maniau, kad kareiviams išėjus viskas grįš į savo

vietas, bet reikšminga tyla, prie kurios buvome įpratę,

89
atkakliai tęsėsi - nenatūraliai ramus vandens paviršius
aplink mus.
Laukiau pliumptelinčio akmens.
Kai pagaliau atėjo tas laikas, tai įvyko visai kitaip,
nei būčiau galėjusi įsivaizduoti.
Praėjus porai savaičių po paieškų vėl išgirdau tėvus
šnekantis virtuvėje.
- Jie dar grįš, - pasakė mama. - Jie neketina pasiduoti.
- Jiems nebėra ko grįžti, - atsakė tėvas.
Mama ilgai tylėjo, galiausiai tarė:
- Aš apsisprendžiau.
- Turime pakalbėti su Norija, —pasakė tėtis.
Nebespėjau grįžti į savo kambarį, todėl apsimečiau,
kad kaip tik ten einu. Iš virtuvės išėjo tėtis. Man nerei­
kėjo atsigręžti. Atpažinau jo žingsnius ir žinojau, kad jis
sustojo už manęs.
- Norija, —tyliai pakvietė.
Sustojau ir pažvelgiau į jį. Blausioje prieškambario
šviesoje, pilkšvoje prieblandoje, besisunkiančioje pro
langus, jam ant veido krito šešėlių tinklas.
- Mama nori su tavim pakalbėti.
Nužingsniavau paskui jį į virtuvę. Mama sėdėjo
prie stalo su tuščiu arbatos puodeliu priešais save. Man
atrodė, kad šešėliai atsekė mus ir apsiraizgė apie didelį
virš stalo kabantį žibintą, prislopindami jo šviesą. Ma­
čiau juos ir mamos veide.
- Sėskis, Norija, - pakvietė ji.
90
 Paklusau. Tėtis atsisėdo šalia mamos. Jiedu vėl buvo
vienas frontas, kaip ir prie iškasto šulinio šlaito, du
akmeniniai stulpai, du susiviję medžiai.
—Mudu su tėčiu pasikalbėjome, —pradėjo mama. -
Abu norime užtikrinti tau saugų gyvenimą, bet mūsų
nuomonės apie tai, koks jis turėtų būti, skiriasi.
Ji nutilo ir pažvelgė į tėtį, perduodama žodį jam.
- Norija, jeigu nenori tapti arbatos meistre, dabar
pats laikas tai pasakyti. Aš įsitikinęs, kad Taras paliks
mus ramybėje, kai jau ištyrinėjo visą mūsų žemę. Jam
vargu ar ateis į galvą ieškoti šaltinio kalnuose, o jeigu ir
ateitų, jis taip gerai paslėptas, kad mažai tikėtina, jog jį
atras. Mes čia saugūs. Deja, mama mano kitaip.
- Taras nepaliks to, ką pradėjęs, - pasakė mama. -
Gyvenimas čia nebebus toks kaip anksčiau. Jie jau
prisikasė arčiau, nei tu įsivaizduoji, Norija.
—Betgi jie nė nesiartino prie kalnų, —suabejojau.
- Yra kai kas, ko dar nežinai, - atsakė mama. - Pa­
pasakok jai, Mikai.
—Tu žinai, kad mes sunaudojame daugiau vandens
negu dauguma kitų šeimų, - pradėjo tėtis. —Ir žinai,
kad dalis jo yra iš vandentiekio, bet dalis atiteka iš šal­
tinio. Tikriausiai esi pastebėjusi skirtumą.
Arbatos ceremonijų metu naudojamas vanduo vi­
suomet būna šviežio skonio, tarsi ką tik iš šaltinio. Tai
buvo dalis arbatos meistrų meno. Tėtis buvo išmokęs
91
mane ragauti arbatai naudojamą vandenį ir išsirinkti
šviežiausią, švariausią, jeigu buvo galima rinktis. Šiaip
naudojome vandentiekio vandenį, kuris mėnesio pra­
džioje atrodė priplėkęs ir šiek tiek atsidavė žuvimi, koks
ir būdavo valytas jūros vanduo. Mėnesio gale vandens
skonis akivaizdžiai pagerėdavo. Priešingai nei kitos
šeimos, mes vandens į mėnesio galą netaupydavome ir
jis niekuomet staiga nesibaigdavo, tad mums niekada
neteko pirkti vandens turguje už iškeltą kainą.
- Ar mes mėnesio pradžioje naudojame vandentiekio
vandenį, o gale - kalnų šaltinio vandenį? —paklausiau. —
Bet kaip gali būti, kad jis ateina tais pačiais vamzdžiais?
- Būtų per sunku visą vandenį susinešti čionai iš
kalnų, —pasakė mama. —Be to, tai sukeltų įtarimų.
Tam reikėtų sraigtvežimio ir didelių vandens talpyklų
ir tektų nuolat tenai važinėti. Kas nors netruktų paste­
bėti, kad arbatos meistras keletą kartų per savaitę grįžta
iš kalnų pilnomis vandens talpyklomis. Mes ne pirmieji
suvokėme, kaip tai nepraktiška. Nežinom, kada buvo
įrengtas vandentiekis, bet jis jau buvo, kai čia gyveno
tėčio tėvas. Tai nėra įrašyta nė vienoje arbatos meistrų
knygoje. Statytojas suprato, kad būtų pernelyg pavo­
jinga palikti apie tai raštiškų duomenų. Vandentiekis
įrengtas meistriškai: jis ateina iš kalnų gilumos paslėptas
po žeme ir susijungia su legaliuoju vandentiekiu taip
toli nuo namų, kad jo neįmanoma susekti tyrinėjant
arbatos meistro žemes. Vienintelė rizika, kad jį reikia

92
atsukti ir užsukti ranka lankantis kalnuose. Mums pasi­
sekė, kad atvykus kariškiams jis buvo užsuktas.
- Atsarginis vandentiekis paslėptas taip pat gerai
kaip ir šaltinis, - patikino tėvas. - Atrasti jį nežinant jo
vietos iš esmės neįmanoma.
- Jie pripratę ieškoti, o jų prietaisai labai tikslūs.
- Jie neturi jokios priežasties čionai sugrįžti.
- Jie neturi jokios priežasties nesugrįžti!
Tarp jų įsivyravo tyla. Po akimirkos tėtis prabilo,
kreipdamasis tiktai į mane.
- Mama įsitikinusi, kad arbatos meistro namuose
gyventi nebėra saugu.
Jis žvilgtelėjo į mamą laukdamas. Mačiau, kad
mama atsakingai renkasi žodžius.
- Norija, man pasiūlė tyrėjos vietą Sindzingo uni­
versitete. Aš sutikau.
- Ar mes persikelsim į Sindzingą? - paklausiau.
Tiksliai nežinojau, kiek užtrunka kelionė iki tenai,
bet žinojau, kad tai toli, Naujojo Kiano pietinėje pa­
krantėje. Net ir greičiausiais traukiniais kelionė per visą
žemyną turėtų trukti savaites. Tėtis ir mama susižvelgė.
- Esi jau suaugusi, todėl mes negalime spręsti už
tave, - pasakė mama. - Ar nori keliauti į Sindzingą, ar
likti čia su tėčiu? Tau nebūtina nuspręsti dabar pat, bet
aš turėsiu išvykti dar prieš rudens lygiadienį, taigi liko
ne daugiau kaip mėnuo.
Pažvelgiau į mamą. Pažvelgiau į tėtį. Jaučiausi, lyg

93
kas būtų suspaudęs gerklę. Kaimo pusėje, taip arti kaip
pažymėtasis namas, pro kurį praeidami žmonės paspar­
tina žingsnį, kariškiai galando savo ginklus ir nesiklausė
maldavimų. Jie gali vėl bet kada atkreipti į mus dėmesį,
jeigu apskritai jį nukreipė kitur. Niekaip negalėjau ži­
noti, katras iš tėvų teisus, kaip ir negalėjau vienu metu
ir išvykti, ir pasilikti.
Man visai nebuvo aišku, ką nuspręsti, ir aš bijojau,
kad žodžiai, kuriuos pasirinksiu, bus nebeatšaukiami.
Vis dėlto tyla kažkodėl atrodė dar blogesnė.
Aš pravėriau lūpas ir pasakiau, kaip elgsiuosi.
SEPTINTAS SKYRIUS

Ankstyvą aštunto mėnesio aštuntos dienos rytą su­

krovėme mamos kelioninę skrynią ir jūržolių krepšius
į sraigtvežimį, už kurio nuomą tėtis pažadėjo Jukarui
geriamo vandens. Tėvai susėdo ant priekinės sėdynės,
o aš įsitaisiau ant galinio suolelio po stogeliu, ir mes
patraukėme Kuolojervio link.
Jukaro sraigtvežimio kvapas pažadino many keistą
anksčiau patirtą jausmą. Jaučiausi gerokai mažesnė,
ir tai priminė vieną iš tų retų nuostabių dienų, kai
vykdavau su tėvais į miestą. Žiūrėjau į mėlyną, kone
violetinę dėmę ant nudėvėto, šiurkštaus suolelio audinio.
Vienos kelionės namo metu, kai buvau vienuolikmetė,
čia netyčia kaptelėjo lašelis mano aptirpusių mėlynių
ledų. Tėvai suirzo, ir aš šveičiau tą suolelį, kol pasidarė
aišku, kad dėmė niekad iki galo neišsivalys.
Akimirką jaučiausi tarsi daugiaaukštė kianiška dėžė
arba tuščiavidurė medinė senojo pasaulio lėlė, kurios
viduje slepiasi dar kelios mažesnės viena į kitą sudėtos
medinės lėlės. Po mano oda sėdėjo dar viena, o gal kelios
jaunesnės mano versijos, mosikavo kojomis, nesiekian­
čiomis grindų, ir nė neįsivaizdavo tos dienos, kai tėvai
95
nebus saugiai pasiekiami ranka, o jeigu ir įsivaizdavo,
tai iškart išmesdavo tai iš galvos.
Kelionė iki Kuolojervio truko beveik tris valandas.
Artėjome prie jūros, ir peizažas pamažu keitėsi. Kai
kaimas ir Alvinvaros kalva liko užnugaryje, pravažia­
vome drėkinamųjų plotų miškus, kurių dantyti sodriai
žali ašmenys toli kairėje pusėje skrodė dangų. Pakeliui į
miestą tai visuomet būdavo mano mėgstamiausia vieta.
Būdama vaikas svajodavau pasukti vežimą miškan ir va­
žiuoti tarp aukštų medžių, kur aplink krintantys vėsūs
šešėliai teiktų malonų prieglobstį nuo saulės kaitros.
Deja, anksti supratau, kad niekada negalėsiu to pada­
ryti: miškai buvo akylai saugomi ir uždari civiliams,
visai kaip ir valgomų augalų plantacijos bei dar išlikę
ežerai.
Vėliau, kai priešaky ėmė boluoti žvilgantis, ban­
guojantis Kuolojervio siluetas su kupoliniais pastatais
ir saulės plokštėmis, horizonte, šalia jūros, pamačiau
druskos šalinimo įrenginių. Jie buvo nykūs, ištisiniai ir
galingi, tarsi eilė senovinių, aklų akmeninių milžinų.
Visi gerai žinojo, kaip jie saugomi, net prie jų vedantys
keliai, ir buvau girdėjusi pasakojimų apie keliautojus,
sulaikytus vien dėl to, kad per klaidą atklydo pernelyg
arti įrenginių.
Kai pasiekėme miesto ribas, buvo įdienoję. Jau iš
tolo mačiau, kad kareivių čia daugiau nei įprastai. Pa­
prastai miesto vartus jie saugodavo tik dėl akių ir visų
96
keleivių net nestabdydavo. Šįkart į miestą lėtai vingiavo
ilga sraigtvežimių vilkstinė, o greta šiek tiek greičiau
judėjo dvi pėsčiųjų eilės. Įsiliejome į sraigtvežimių eilę.
Kai pasiekėme vartus, mus sustabdė mėlyna uniforma
vilkintis sargybinis.
- Kokiu reikalu atvykstate į miestą? - paklausė jis.
- Keliauju į Sindzingą, —paaiškino mama. —Seimą
lydi mane iki geležinkelio stoties.
- Į Sindzingą? Ar vykstate valstybiniu reikalu?
- Taip, vykstu dirbti į Sindzingo universitetą.
- Ar galėčiau pamatyti jūsų bilietą, pasą ir laišką,
patvirtinantį jūsų ryšius su universitetu?
Mama krepšyje susirado naudotą pranešiklį, kurį jai
užregistravo universitetas. Pridėjo pirštą prie ekrano,
kad aktyvintų pasą. Ekranas įsižiebė, ir jame pasirodė
mamos asmens duomenys. Ten buvo ir jos bilieto rezer­
vacijos patvirtinimas. Ji padavė pranešiklį sargybiniui,
tas patikrino. Mama dar išsiėmė popierinį laišką, gautą
iš Sindzingo. Sargybiniui tikras popierius, rodos, pa­
darė įspūdį, bet jis nieko nepasakė. Tik linktelėjo tėčiui
ir man.
- O kaip jūs, ar turite asmens dokumentus?
- Deja, ne, - atsakė tėtis. - Seniau nereikėdavo į miestą
vykti su pasu. Ar tam yra kokia ypatinga priežastis?
- Mes gavome nurodymą, —tepasakė sargybinis, dau­
giau neaiškindamas. - Prašyčiau jūsų pirštų atspaudų.
Jis pakišo mums savo daugiafunkcį pranešiklį, ir mes
pridėjome pirštus. Kai ekrane pasirodė mūsų vardai ir

97
eilė kodų, tėtis atidavė prietaisą. Mačiau, kad sargybinis
ekrane pranešiklių pieštuku paskrebino porą sakinių.
—Jūs su šeima galite įvažiuoti, meistre Kaitio, —
pareiškė sargybinis, atidžiau peržiūrėjęs mamos paso
duomenis ir laišką. Tai nuskambėjo greičiau kaip įsa­
kymas, ne leidimas. - Jums su dukra reikės prisistatyti
prie vartų, kai vyksite iš miesto, —pridūrė jis.
Tėtis linktelėjo kietai suspaudęs lūpas ir pasuko
sraigtvežimį į miestą.

Anksčiau geležinkelio stotyje buvau lankiusis tik

porą kartų. Kuolojervis buvo nedidelis miestas, ir
didžioji dalis Skandinavijos Sąjungos keleivių ar kro­
vinių atvykdavo laivais iš piečiau, pro Karelijos salas
į Ladogos įlanką Baltijos jūroje. Čia buvo tik ketveri
geležinkelio bėgiai. Ant vienų atviromis durimis sto­
vėjo ilgas traukinys. Ant garvežio puošniais rašmenimis
buvo užrašytas pavadinimas „Sidabrinis ungurys“. Sto­
ties perone savo kelionines skrynias nešė į traukinį ir
atsisveikino su lydinčiaisiais pavieniai keleiviai, poros
ir šeimynos. Padėjome mamai nusinešti bagažą į savo
kupė. Iki traukinio išvykimo dar buvo laiko, bet mama
paragino:
—Nelaukite. Parašysiu jums žinutę, kai pasieksiu
Naująjį Piterburgą.
Traukinys iš Naujojo Piterburgo toliau turėjo va­
žiuoti iki Uralo, o iš ten per Naująjį Kianą iki pakrantės

98
miesto Sindzingo. Galvojau apie visa tai, ko man ne­
teks pamatyti, nes nevažiuoju kartu su mama, apie
tai, ką žinojau tik iš kalbų: pakrančių jūros dumblių
plantacijos ir fabrikai, gaminantys iš dumblių degalus,
kaučiukmedžių giraitės ir liepsnamusių veisyklos, jūr-
laiviai ir didžiuliai, prabangiai įrengti miesto arbatos
kambariai. Ir kažkur po didelėmis, tarsi debesuotas
dangus vilnijančiomis bangomis palaidoti senojo pa­
saulio miestai vaiduokliai, aštriabriauniai ir nebylūs
kaip prisiminimai.
Mama atsisveikindama pabučiavo mane į abu
skruostus.
—Parašysiu tau, —pasakė. —Be to, Naujieji metai vos
po kelių mėnesių. Atvažiuosiu aplankyti.
Nežinojau, ką atsakyti, todėl ilgai laikiau ją
apsikabinusi.
Kai ji pagaliau paleido mane iš savo glėbio, išlipau
palaukti laukan ir pro langą mačiau, kaip ji šnekasi su
tėčiu. Jų lūpos judėjo ir veido išraiškos kito, bet storas
lango stiklas visiškai užslopino balsus. Jie glėbesčiavosi,
ir aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl jiedu panoro per­
plėšti savo gyvenimus pusiau.
Nusisukau.
Į stoties pastatą įžengė pilkaveidis vyras su jūržolių
krepšiu ant peties.
Netoli įėjimo vaikštinėjo būrys kareivių, sunkiais
batais dunksėdami į grindinio akmenis, rankas nuleidę
ant ilgų kardų rankenų.

99
 Mėlyna suknute vilkinti maža mergaitė šokinėjo per
virvutę ir dainavo savo lia lia dainelę. Jos mama krams­
nojo skrudintas saulėgrąžas, retkarčiais užmesdama akį
į laikrodį.
Pagaliau tėtis išlipo iš traukinio.
- Eime? - paklausė.
Pažvelgiau į mamą, sėdinčią už lango bespalviu,
vidury skaisčios dienos blyškiu veidu, tarsi išblukęs
paveikslėlis senoje knygoje. Ji žiūrėjo į mane, kai mes
jau ėjome tolyn, esu tikra, žiūrėjo netgi tada, kai aš ne­
bežiūrėjau į ją. Net jeigu ir norėjo persigalvojusi išlipti
iš traukinio ir grįžti su mumis į arbatos meistro namus,
ji to nepadarė.

Prieš grįždami namo nuėjome apsipirkti į kianišką

turgų. Vos ten nuėjusi supratau, kad galutinis mudviejų
tikslas yra būdelė, kurioje prekiavo aukšta, tamsiaodė,
šiek tiek pakumpusi moteris. Jos vardas buvo Izelda,
prisiminiau ją iš vaikystės. Tėtis paprašė jos parodyti
geriausias arbatos rūšis. Izelda padėjo ant prekystalio ir
atrišo tris mažus audinio ryšulėlius. Tikėjausi, kad tėtis
ims kiekvieną tyrinėti, bet jis linktelėjo man. Lig tol
niekuomet nebuvau rinkusis arbatos be jo pagalbos.
Paėmiau į rankas kiekvieną ryšelį atskirai. Pirmosios
arbatos lapeliai buvo juodai žali ir pailgi, jų kvapas
salsvas. Antroji —ryškesnės žalios spalvos, lapeliai su­
sisukę stambiais pumpurais, kurie karštame vandenyje

100
prasiskleis kaip žiedai. Jų kvapas buvo gaivus ir lengvas -
puikiai įsivaizdavau, koks nuostabus aromatas pasklistų
užpylus juos kalnų šaltinio vandeniu. Trečiosios arbatos
rūšies žalumas turėjo sidabriško žvilgesio, o lapeliai
panašūs į lašelius. Vis dėlto pasirinkau pagal kvapą. Tre­
čiosios kvapas sroveno. Nemokėjau to apibūdinti kitais
žodžiais. Tai buvo šviežiai surinktos arbatos aromatas,
bet taip pat drėgnos žemės ir krūmus glostančio vėjo
kvapas, ir jis plazdeno kaip šviesa vandeny arba kaip
šešėlis: vieną akimirką aiškiai jaučiau jį savo šnervėse,
kitą jis kone visai pabėgdavo, o paskui vėl grįždavo.
- Šita, - pasakiau ir ištiesiau ranką su ryšeliu tėčiui.
- Kiek? - paklausė jis pardavėjos.
Izelda pasakė vieno liango kainą, kaip būdavo
įprasta parduodant arbatą. Išgirdusi ją buvau tikra,
kad tėtis atsisakys. Tačiau jo veidas nė nevirptelėjo. Jis
pasiūlė Izeldai žemesnę kainą. Pasirengiau ilgesnį laiką
truksiančioms deryboms, bet Izelda tiktai akimirką
pažiūrėjo į tėtį ir linktelėjo.
- Paimsime pusę liango, - paprašė tėtis. - Turėtų
pakakti baigiamajai ceremonijai.
Jis susirado krepšyje tuščią medžiaginį maišelį ir
Izelda į jį pasvėrė arbatos. Paėmėme dar porą liangų
kitos rūšies, pigesnės arbatos kasdieniam naudojimui
ir šiek tiek prieskonių bei maisto produktų, kurių ne­
būdavo kaime.
Kai važiavome namo, stengiausi nežiūrėti į tuščią
priekinę sraigtvežimio sėdynę. Žvelgiau atgal į miestą,

101
dulkėtą lygumą ir horizonte slenkančią siaurą jūros
juostą, kuri žvilgėjo vėlyvo pavakario saulės šviesoje
tarsi milžiniško drakono žvynai, kol galiausiai išnyko
iš akiračio.

Tėtis visiškai įsitraukė į pasiruošimą rudens lygia­

dienio ceremonijai. Kaime jis susirado keletą vyrų, kad
padėtų atstatyti arbatos namelį ir sutvarkyti sodą. Tarp
jų buvo ir Saujos tėtis Janas. Pastebėjau, kaip ilgai jis
žiūrinėjo brangius medinius daiktus ir keletą puikių
baldų, kuriuos tėtis buvo užsakęs iš miestų; Janas buvo
nagingas statybininkas, bet retai kada naudodavo ko­
kybiškas medžiagas. Tėtis negailėjo savo laiko remonto
darbams prižiūrėti, todėl man teko atsakomybė tvarkyti
namą ir rinkti derlių. Uogų krūmai ir vyšnių medžiai
šiek tiek nukentėjo per nelegalaus vandens paieškas,
be to, kareiviai išrausė dalį šakniagumbių lysvių. Bet
ne viskas buvo prarasta, ir aš išties plušėjau virdama
agrastų uogienes ir džiovindama vyšnias bei slyvas
žiemai, pildama saulėgrąžų ir burnočių sėklas į maišus,
rinkdama migdolus ir iš dirvos raudama pastarnokus ir
morkas. Be to, turėjau iš kepėjo užsisakyti lygiadienio
pyragą, patikrinti vandens butelius, iš kaimo siuvėjo
parsinešti ceremonijos kostiumą ir kartą per dieną su
tėčiu parepetuoti visą ceremoniją.
Atrodo, jis buvo nusprendęs nekalbėti apie mamos
išvykimą. Ketvirtą dieną po jos išvažiavimo braukdama

102
prakaitą tvarkiau visą namą. Tėtis pamatė mane su
vandens kibiru, grindų šepečiu ir šlapiais skudurais ei­
nančią mamos darbo kambario link. Kai padėjau viską
ant žemės, norėdama atidaryti duris, jis pasakė:
- Nereikia.
Pažvelgiau į jį, paskui nusisukau, nes nenorėjau ma­
tyti jo išraiškos.
- Tegu ten viskas lieka kaip buvę, - pasakė jis.
- Jei taip nori, —atsakiau.
Bet pagalvojau: viskas negali taip likti. Negali,
nors tu taip nori, nors ir aš taip norėčiau. Ant lentynų
kaupsis dulkės, kampuose vorai primegs tinklų, o ne­
bylūs knygų puslapiai tarp storų viršelių pageltonuos.
Langai iš lėto smuks, nors mes to nematysim, ir vaizdas
pro langą kasdien darysis vis kitoks, šviesa kris kitu
kampu, vėjas kratys medžio šaką greičiau arba lėčiau,
lapų žaluma pranyks ir kamienu ropos viena skruzde
daugiau arba mažiau. Nors viso to iškart nepastebime,
tai vis tiek vyksta, ir jeigu gana ilgai žiūrėsime kitur,
pagaliau vėl pažvelgę nebeatpažinsime kambario ir
gamtovaizdžio už lango. Sis namas pasikeitė vos jai
išvykus, ir mudu abu tai žinome.

Mama kelionės metu siuntė žinučių. Jose atsispin­

dėjo didžiojo pasaulio stebuklų keliamas įspūdis.
Niekuomet lig šiol nebuvau mačiusi tokio didelio
uosto, —rašė ji iš Naujojo Piterburgo. - Jis begalo išaugo

103
per pastaruosius penkiolika metų. O kad pamatytumėt,
kokia margapublika keliauja tais traukiniais! Vakarprie
vakarienės stalo sėdėjau su penkių žmonių šeima, laivu
atvykusia net iš Pirėnų ir keliaujančia į Uralą. Esu tikra,
kad nuversti traukinį nuo bėgių triukšmingai jų vaikų
gaujai sutrukdė tik tai, kad šalia buvo kareivių. Galvoju
apiejus, bučiuoju, L.
„Ne tiek, kiek mudu galvojame apie tave, —atsakiau
jai mintyse. - Tau ranka pasiekiamas visas pasaulis,
kuriame nėra mūsų pėdsakų, jie negali tavo akivaizdoje
pamažu išsitrinti. Mudu turime tik namą, kuriame ne­
bėra tavęs, ir saugome tavo pėdsakus, kad tik jie išliktų
čia ilgėliau, kad dar pajustum, jog jie tavo, kai grįši.
Jeigu grįši.“

Rudens lygiadienio rytą atsikėliau anksti. Mano

arbatos meistro apdaras su mediniu pakabu siūbavo
ant užuolaidos karnizo priešais pravirą langą. Dar ne
laikas jį rengtis. Tėtis iš vakaro man buvo pranešęs, kad
po pusryčių eisime į kalnus. Spėjau, kad parsinešime
šaltinio vandens ceremonijai, bet žinojau, kad bus ir
dar kažkoks reikalas. Kitaip jam nereikėtų vestis ir
mane. Apsirengiau kasdienius drabužius ir apsiaviau
tvirtus kalnų batus, virtuvėje suvalgiau tėčio ant stalo
man paliktą sorų košę. Pripildžiau mažą gertuvę van­
dens, užsikabinau ją ant peties ir įsidėjau į kišenę porą
saulėgrąžų sėklų sausainių užkandai. Pakeliui į lauką

104
pasičiupau nuo prieškambario kabyklos apsauginį tin­
klelį nuo vabzdžių.
Tėtį radau grėbstantį alpinariumą. Jo samdyti sta­
tybininkai ir sodininkai pasidarbavo neįtikėtinai gerai.
Pievelėje tebuvo likę vos keletas rausimo žymių, o
alpinariumas atrodė visiškai toks, kaip buvęs, išskyrus
suardytas buvusias smėlio bangeles.
Arbatos namelis nukentėjo labiausiai. Dalį grindų
reikėjo pakeisti kitokios rūšies mediena, ir senų bei
naujų dalių skirtumas krito į akis. Tačiau namelis dabar
buvo sveikas ir tinkamas naudoti. Priminiau tėčiui, kad
netobulumas, dėvėjimąsis ir pokytis yra arbatos meno
dalis ir juos reikia vertinti taip pat, kaip ir tobulumą
bei pastovumą. Jis pažvelgė į mane, ir pamačiau, kad
jis nustebęs.
- Tu būsi geresnė arbatos meistrė, negu aš bepajėgiu
būti, - pasakė.
Jis nulipo nuo alpinariumo smėlio ir užžarstė savo
pėdsakus. Smėlis ilsėjosi tarp aštrių akmenų tarsi tuš­
čias jūros dugnas.
- Eime, - paragino tėtis. - Mūsų laukia ilga diena.
Ėjome per tundrą tuo pačiu keliu kaip ir pirmąjį
kartą, kai jis vedėsi mane prie šaltinio. Tačiau kalno
šlaite, dar nepasiekę akmenuotos viršukalnės, pasu­
kome kita kryptimi. Kai paėjome galiuką, tėtis sustojo
ir parodė žemyn. Šlaitą kirto suplūktas griovys, kurio
dugne buvo prisikaupę akmenų ir smėlio. Akmeni­
niuose jo šlaituose žėlė kerpės.

105
 —Ar žinai, kas čia? - paklausė tėtis.
Aišku, žinojau. Buvau nemaža mačiusi tokių ir
anksčiau.
—Išdžiūvusio upelio vaga, - atsakiau. - Čia jau
dešimtmečius neteka vanduo —ant akmenų tiek daug
kerpių.
—Gerai supranti peizažo ženklus, - pasakė tėtis. -
Bet turi ir dar kai ko išmokti. Galbūt daug anksčiau
turėjau atskleisti tau slaptą arbatos meistro darbo esmę.
Bet tokia tradicija, kad šią žinią meistras savo mokiniui
perduoda tik tą dieną, kai mokinys tampa naujuoju
meistru. Prie šaltinio tau paaiškės, apie ką kalbu.
Pasukom atgal ir tėtis paprašė manęs parodyti, ar su­
gebu rasti kelią prie katės galvą primenančios landos be
jo pagalbos. Takas man buvo pažįstamas nuo vaikystės,
tad urvą radau be vargo. Vėl paraginta tėčio užčiuopiau
už įdubos slaptą svirtį, atvėriau angą ir pirma įsiropš-
čiau į tunelį, vedantį prie šaltinio. Tėtis pasekė iš paskos
ir padavė man vieną iš dviejų žibintų, jų šviesa tamsoje
buvo stipresnė. Pakeliui į šniokščiantį šaltinį mačiau
ant sienų susikaupusią drėgmę.
Pasiekėme urvą, kur vanduo per tamsią sieną švie­
siomis juostelėmis sruvo į tvenkinį ir vėl dingo kalno
viduje. Stabtelėjau prie vandens telkinio. Tėtis jį apėjo
ir pastatė savo žibintą netoli vandens. Ant akmeninės
sienos mačiau blyškią dėmę, kurią miglotai prisiminiau
iš pirmojo apsilankymo. Maždaug pusė metro virš

106
raibuliuojančio vandens paviršiaus buvo įkaltas tvirtas
metalinis pleištas, nudažytas apsilaupiusiais baltais da­
žais. Prieblandoje jis vos vos žvilgėjo uoloje.
-Štai čia toji arbatos meistro veiklos pusė, kuri
visiems kitiems yra nematoma, —prabilo tėtis. —Nuo
neatmenamų laikų arbatos meistrai buvo vandens
sergėtojai. Sakoma, kad senajame pasaulyje kiekvieno
arbatos meistro žemėje tryško šaltinis, kuriuo jis rūpin­
davosi. Šaltiniai pasižymėdavę įvairiomis savybėmis:
vieno vanduo turėdavęs gydomųjų galių, kito vanduo
ilgindavęs gyvenimą, trečio teikdavęs dvasios ramybę.
Vandens skonis taip pat skyrėsi. Žmonės atvykdavo iš
tolybių, kad paragautų arbatos, pagamintos su didžiai
vertinamo šaltinio vandeniu. Arbatos meistro pareiga
buvo pasirūpinti, kad šaltinis liktų švarus, o jo vanduo
nebūtų švaistomas.
Tėčio veidas atrodė kaip saulėje pageltęs popierius,
jame dėl vietos kovėsi urvo šešėliai ir žibinto šviesa.
—Kaip žinai, dabartiniame pasaulyje beveik visi šalti­
niai išdžiūvę, o likusius savo žinion paėmė armija. Gali
būti, kad dar kur nors yra slaptų šaltinių, tokių kaip šis,
bet aš apie juos nežinau. Gali būti, kad šis - paskutinis.
Suvokiau, kaip svarbu visa tai, ką jis pasakė. Tėtis
nuleido savąjį žibintą prie pat šaltinio ir parodė į van­
denį. Po vandeniu, netoli tvenkinio dugno, pamačiau
kitą baltai nudažytą pleištą, kurį vanduo slėpė taip, kad
jo beveik nesimatė.

107
 - Ar matai tą žymą? - paklausė tėtis.
Linktelėjau.
-Jeigu vandens lygis nusileis žemiau jos, tai reikš,
kad vandens išnaudota per daug. Tada šaltinis turėtų
ilsėtis ir kaupti jėgas. Arbatos meistro užduotis prižiū­
rėti, kad to būtų laikomasi.
- Kaip ilgai? —pasiteiravau.
- Keletą mėnesių, —atsakė tėtis. —Kuo ilgiau, tuo
geriau. Mano laikais šaltinis nebuvo pernelyg nualintas,
bet mano tėvo laikais taip nutiko dukart. Abu kartus
jis leido šaltiniui ilsėtis beveik metus, kol jis visiškai
atsigavo.
- O kam ta antra žyma? - parodžiau pleištą uoloje
aukščiau vandens lygio.
-Ji ne mažiau svarbi, ir ją reikia nuolat stebėti, - pa­
sakė tėtis. —Jeigu vanduo pakiltų iki šios žymos, reikėtų
jį nukreipti į namų vamzdyną - daugiau nei įprastai
ir skubiai, antraip kiltų pavojus, kad vanduo išsiverš
žemės paviršiuje į tą sausą griovį, kurį matėme lauke.
Mano laikais šitaip irgi nebuvo nutikę, bet jei kas mė­
nesį nenaudotume šaltinio vandens, taip galėtų nutikti.
- Kaip sparčiai?
- Tiksliai nežinau, bet manau, kad per porą mėnesių.
Dabar supratau, kodėl tėtis taip dažnai eidavo į
tundrą.
- Norija, tau reikės išmokti reguliuoti vandens
kiekį ir naudotis vandentiekiu. Kol kas neperleidžiu

108
šios užduoties tau visiškai, nes nuo šios dienos mudu
dalinsimės arbatos meistro veikla šitam kaime. Bet
vieną dieną viskas atiteks į tavo rankas, todėl mokau
tave jau dabar.
Tėtis žengtelėjo porą žingsnių urvo sienos link. Kai
jis pakėlė žibintą, sienoje pamačiau svirtį, pasuktą į
kairę. Tėtis pasikvietė mane arčiau.
- Si svirtis reguliuoja vandens tekėjimą į vamzdyną,
iš kurio pilamės vandenį name. Dabar jis užsuktas,
nes dar nesunaudojome mėnesio vandens normos, o
šaltinio vanduo nepakilęs pernelyg aukštai. Bet dabar
tinkamas laikas atverti vamzdyną, nes mums reikės na­
tūralaus vandens tavo ceremonijai, be to, yra mėnesio
vidurys. Padaryk tai pati.
Suėmiau svirtį ir nulenkiau į dešinę pusę. Tvenkinio
vanduo sujudėjo tarsi neramus žvėris, ir nors jo sūku­
riuose nepastebėjau didelio skirtumo, man pasirodė,
kad prie šniokštimo prisidėjo dar vienas, šiek tiek ki­
toks garsas.
—Dabar į namų vandentiekį tekės kalnų vanduo,
kol šaltinio sklendė vėl bus uždaryta. Paprastai už­
darau ją po kokių dviejų savaičių, paskui palaukiu dvi
tris savaites ir vėl atsuku. Svarbiausia kas savaitę ateiti
patikrinti vandens lygio ir pagal tai reguliuoti vandens
vartojimą. Kitą savaitę bus tavo eilė.
Tėtis prisipylė du atsineštus butelius tiesiai iš šal­
tinio, ir abu užsimetėm po vieną ant peties.

109
 - O kas nutiktų, jeigu šaltinis išdžiūtų ir nebeatsi-
gautų? Jeigu vanduo visiškai išsektų? - paklausiau, kai
išlindome iš urvo ir keliavome namo.
- Gyventume su ta pačia vandens norma kaip kiti
žmonės, —atsakė tėtis. —Mums, žinoma, pakaktų.
Sodas šiek tiek nukentėtų, bet mums nebūtų bėdos.
Jis šiek tiek patylėjo. Saulė buvo susirangiusi dan­
gaus skliaute rudeniškai mieguista, bet vis dar karšta.
Nusiraitojau žemyn rankoves, kad vabzdžiai turėtų
mažiau peno. Tėtis žvelgė į horizontą ir mačiau, kad
nori man kažką pasakyti.
- Senojo pasaulio arbatos meistrai turėjo žinių,
kurių dauguma liko užmaršty, - tyliai pasakė jis. - Bet
vienas dalykas įrašytas kiekvienoje arbatos meistro kny­
goje, kiek tik jų išlikę šiuose namuose. Jose rašoma, kad
vanduo turi supratimą, jis atsimena viską, kas pasau­
lyje nutikę, nuo tų laikų, kai dar nebuvo žmonių, iki
šios akimirkos, kuri įsirašo jo atminty vos prasidėjusi.
Vanduo pažįsta pasaulio judesius ir žino, kada jo ieš­
koma ir kur jo reikia. Kartais nutinka, kad šaltinis ar
šulinys išdžiūsta be priežasties ar tinkamo paaiškinimo.
Tarytum vanduo pabėga savo valia, pasitraukia į žemės
gelmes ieškoti naujos vagos. Arbatos meistrai tiki, kad
būna tokių laikų, kai vanduo nenori būti surastas, nes
žino pakliūsiąs į pančius, o tai prieštarauja jo prigimčiai.
Taigi šaltinis gali išdžiūti dėl savų priežasčių, ir nereikia
su tuo kovoti. Ne viskas žemėje priklauso žmonėms. Ne

110
arbata ir vanduo priklauso arbatos meistrams, o arbatos
meistrai priklauso arbatai ir vandeniui. Esame vandens
sergėtojai, bet visų pirma esame jo tarnai.
Toliau ėjome tylomis. Po mano kojomis gurgždėjo
akmenys. Iš kaimo pusės sklido degančio laužo kvapas.
- Atrodai laiminga, - pasakė tėtis, kai parėjom
namo. —Tai gerai. Šiandien tau pats laikas jaustis
laimingai,—jis man nusišypsojo. - Rodos, kepėjo pasiun­
tinys paliko šventinius pyragus prie vartų, kol buvome
išėję. Gal atneši juos į virtuvę?
Linktelėjau ir nužingsniavau prie vartų, kur viena
ant kitos gulėjo sukrautos trys pyragų dėžės. Atsigręžusi
pamačiau tėtį sustojusį ir sulinkusį. Jo laikysena išdavė
nuovargį ir skausmą, bet diena buvo giedra, o mano
mintys skraidžiojo kitur, be to, jutau vėjo atneštą šviežių
pyragų kvapą. Daugiau jo pusėn nebesigręžiojau.
 AŠTUNTAS SKYRIUS

Prisiminimai turi savo formą, ir ji ne visuomet esti

tokia pati kaip gyvenimo. Kai dabar galvoju apie tą
dieną, ieškau užuominų ir ženklų, pranešančių apie
tai, kas artinosi, ir kartais manau, kad juos mačiau.
Tai keista ir netikra paguoda, kuri niekuomet ilgai ne­
trunka. Senojo pasaulio žyniai ateitį spėdavo iš arbatos
lapelių. Bet tai tik arbatos lapeliai, tamsios praeities
liekanos, jie sudėlioja tik savąjį takelį. O atmintis yra
lanksti ir laki, ir duži, jos šukėmis negali pasikliauti.
Prisimenu, kaip stovėjau savo kambaryje, nuo
plaukų po maudynių dar lašėjo vanduo. Lašeliai siau­
romis srovelėmis vingiavo man ant krūtinės ir tarp
menčių. Baigiamosios ceremonijos kostiumas, kurį
turėsiu vilkėti ceremonijų metu tol, kol nebeatlaikys
siūlės, gulėjo ant lovos tuščias tarsi dar nenaudota
oda, o gal kaip jau sukurta išorė, laukianti, kol bus
pripildyta judesių, kvėpavimo ir prasmių arba kol bus
palaidota. Tačiau geriausiai prisimenu švytėjimą anapus
lango: šviesos sklidinas liepsnojantis branduolys, smar­
kiau nei kada nors tvieskianti diena, tarsi visas dangus
būtų žaižaravęs, kol jį įrėmino nakties sutemos ir
112
mano pasaulis pasikeitė. Žinau, kad taip negali būti.
Buvau mačiusi skaisčių dienų iki tol ir mačiau vėliau,
ir tas ryškumas, kurį prisimenu, tiesiog neįmanomas,
nenatūralus, akinantis. Bet toji mano gyvenimo diena
įsitvirtino prisiminimo forma, ir tai vienintelė forma,
kuria galiu ją matyti. Tikroji, nekintanti jos esmė man
nebepasiekiama.
Prisimenu, kaip apsivilkau arbatos meistro apdarą.
Jis, rodės, net styrojo dar nepranešiotas.
Prisimenu, kaip plaukus viršugalvyje sutvirtinau
dideliu smeigtuku. Jie buvo sunkūs nuo drėgmės, susi­
kaupusios ilgose sruogose.
Nepamenu, kaip nuėjau iki arbatos namelio, bet juk
turėjau tai padaryti. Daugiau man nebuvo kur eiti.

Tėtį kažkas slėgė. Supratau tai iškart, vos tik jis

įropojo pro arbatos namelio svečių įėjimą ir apsidairė.
Pamaniau, kad gal padariau kokią klaidą, kurios nesu­
gebėjau įžvelgti, bet ceremonija jau buvo prasidėjusi ir
nebegalėjau jos nutraukti. Iš Kūsamo pakviestas meis­
tras Niramas buvo įsitaisęs ant pagalvėlės prie galinės
sienos ir nusiėmęs tinklelį nuo vabzdžių. Nebuvo ką
rinktis, kaip tik laukti, kol tėtis atsisės greta jo, ir tęsti
ceremoniją.
Niramas buvo pakviestas dėl protokolo. Meistro
egzamine visuomet dalyvaudavo du vyresni arbatos
meistrai: egzaminuojamojo mokinio mokytojas ir dar
113
vienas, meistras iš šalies. Niramas vesdavo arbatos cere­
monijas Kūsamo mieste ir gerai sutarė su vietos karine
valdžia. Tėtis nelabai jį vertino, bet rudens lygiadienio
metu buvo sunku prisikviesti arbatos meistrą iš miesto,
nes tai buvo labai populiarus arbatos ceremonijų laikas,
o Niramą, tarpininkaujant Bolinui, lengviausiai pavyko
prikalbinti.
Pro stoglangį virš žaizdro įstrižai krito šviesa ir metė
ryškų šešėlį ant tėčio veido. Namelis kvepėjo arbata,
vandeniu ir medžiu. Toje vietoje, kur mano keliai lietė
grindis, mačiau lentų sandūrą: prie patamsėjusios, nu­
gludintos senos pušinės lentos glaudėsi nauja, šviesesnė,
kurioje laikas dar nebuvo palikęs dėmių nei įdubimų.
Jutau į mane įbestus tėčio ir Niramo žvilgsnius. Jie čia
buvo ne kaip mano svečiai, bet kaip teisėjai. Niramas,
išvydęs mane pirmąkart, atrodė nustebęs, ir dabar ste­
bėjo mane tokia išraiška, kurioje įžvelgiau šiokį tokį
smerkimą.
Kai pradėjau ruošti pirmąją arbatos porciją, buvau
kaip akmeninė.
Žiūrėjau į arbatos servizą, kurį buvau pasirinkusi
šiai progai: paprasti, nusidėvėję puodeliai ir visiškai ne-
išpuoštos lėkštelės sutrūkinėjusia glazūra. Jie buvo vieni
iš seniausių arbatos meistro ūkyje, išlikę dar iš senojo
pasaulio; galbūt mūsų protėviai naudojosi jais toli­
muosiuose savo namuose dar gerokai prieš jūrai imant
semti pakrantes ir salas. Jų drungna dūlėjančių lapų

114
spalva mane ramino, supo į kažkokį už mane senesnį
ir stipresnį tinklą. Stovėjau ant takelio, kuris nepakitęs
driekėsi per šimtmečius, vienodas kaip kvėpavimas ar
širdies dūžiai, bet vis tiek visada nusiteikęs priimti gy­
venimo audinio pokyčius.
Kai puodo dugne skaičiavau burbuliukus ir pyliau
vandenį į arbatinius ir puodelius, manyje virpėjo bu­
vusiųjų arbatos meistrų gyvenimų aidai. Galvojau apie
jų pėdsakus pasaulio atmintyje: apie jų judesių tėkmę,
kurią atspindėjo manieji, apie jų žodžius, kuriuos
kartojau kalbėdama, apie vandenį, kuris tekėjo žemėje
ir ore tuomet, kai jie vaikščiojo per akmenis ir žolės
stiebus, apie tą patį vandenį, kuris vis dar nešė į krantą
jūros smėlį ir šukavo dangų. Jų banga skrodė laiką ir
prisiminimus, sklido kaip ratilai tvenkinio paviršiuje,
amžinai atkartojantys tą pačią formą. Tas keistas
jausmas mane vienu metu ir skraidino, ir pančiojo.
Atsiklaupiau su padėklu priešais Niramą. Kai jis
ištiesė ranką, norėdamas paimti puodelį, nuo jo pa­
dvelkė stiprus kvapaus tepalo ir prakaito kvapas. Jo oda
atrodė gerai prižiūrėta. Drabužis buvo paprastas, bet
akivaizdžiai brangaus audinio, o sagos - vertingi metalo
dirbiniai, tokių buvau mačiusi nedaug. Jis aiškiai buvo
per daug aptukęs. Nulenkiau galvą ir pasiūliau antrąjį
puodelį tėčiui.
Permečiau akimis tuščią kampą, kuriame būtų sėdė­
jusi mama, jei būtų buvusi čia. Kiek anksčiau ji buvo

115
atsiuntusi balso žinutę, kurioje linkėjo man sėkmės ir
pasakė, kad jos traukinys greitai pravažiuosiąs Aralo
įlanką. Mėginau įsivaizduoti peizažą, kur ji keliavo, ir
akimirką man atrodė, kad galiu užuosti dulkėtą trau­
kinio vagono sofų kvapą, girdėti siauru koridorium
bėgiojančių vaikų šūksnius ir žingsnius ir jausti nuo­
latinį grindų siūbavimą. Bet kai pabandžiau pažvelgti
į tolį, žemės spalva buvo neaiški, o horizonto formos
temdė svetimą dangų. Gamtovaizdis liko neištyrinėtas,
o tuščia vieta kambaryje tvirtai kaip šešėlis priėmė
mamos pavidalą.

Egzamino ceremonija buvo ilgesnė už paprastą

arbatos gėrimo ceremoniją. Be arbatos ir saldumynų,
jos metu priklausė dar lengvas patiekalas, o tai galėjo
užtrukti net keletą valandų. Kalbama buvo nedaug.
Nugrimzdau į svetimą, lėtą ritmą, kokiame turbūt nu­
grimzta skenduoliai, kai jūra ima kelti jų rankų ir kojų
svorį.
Įsivaizdavau kambarį, užlietą minkštu vandeniu,
kuris lėtino judesius ir slopino garsus, švariai plovė
mane iš išorės ir iš vidaus, ir viskas aplink blėso, trupėjo.
Tėčio veidas —išmirkęs medis, Niramo pavidalas -
pamažu it smėlis sutrupantis akmuo. Mano pačios
kūnas - laibas bangose siūruojantis jūros dumblio stie­
belis. Visa tai man jau nepasiekiama, judesys, kurio net
ir norėdama nebegalėčiau sustabdyti nei sulėtinti.
Leidau jiems nuplaukti.

116
 Pamažėl, kaip mėnuo surenka ir apsuka potvynius
ir atoslūgius, mano raumenys atsileido, dingo įtampa
veide, kvėpavimas lygėjo. Vis dar jutau jaudulį, bet
dabar jis buvo tolėliau nuo manęs, nebegaubė man
odos kaip šarvai, surakinantys vietoje.
Kambarį apgaubė nuo žaizdro sklindantis karštis ir
iš puodo kylantys garai. Oras visiškai nejudėjo. Mano
plaukai buvo drėgni, taip pat jutau, kad lininis apdaro
audinys limpa prie pažastų ir šlaunų. Prakaito lašeliai
žvilgėjo ir ant Niramo kaktos. Tėčio veidas buvo pa­
raudęs. Prieš ceremonijos pradžią buvau pravėrusi mažą
langelį sienoje šalia durų, bet atrodė, tarsi lauko oras
būtų sustojęs kaip įmūrytas anapus sienos ir negalėtų
įeiti vidun. Pakilau nuo savo pagalvėlės ir pravėriau
priešingoje sienoje esantį truputį didesnį langelį. Nors
diena nebuvo vėjuota, iškart susidarė skersvėjis ir oras
vėl ėmė tekėti.
Niramas padėjo savo arbatos puodelį ir pažvelgė į
mane.
- Panele Kaitio, ar jūs tikra, kad abu langai turi būti
atviri?
Akies krašteliu mačiau, kad tėtis neramiai sujudėjo.
- Juk kambaryje būti daug maloniau, kai oras šiek
tiek juda, ar taip nemanote? —atsakiau.
—Jeigu meistras Niramas pageidauja, kad langas būtų
uždarytas, būtų protinga patenkinti jo pageidavimą, -
įsiterpė į pokalbį tėtis. Jam ant veido krintantis šešėlis
mažumėlę pasislinko. Dabar jis driekėsi per kaklą.

117
 Niramas stebeilijo į mane, ir aš nesupratau, ar jo
veide turėjau įžvelgti šypseną.
- Panelė Kaitio gali daryti, kaip jai atrodo geriausia, -
pratarė jis.
Palikau langą pravirą, nusilenkiau Niramui ir vėl
įsitaisiau savo vietoje prie žaizdro. Niramas nieko nebe­
sakė, bet dabar buvau tikra, kad jis išties šypsosi. Taip,
kaip šypsosi turtingas prekeivis, pagavęs savo pasiunti­
nuką vagiliaujant. Nuo tėčio veido per visą vakarienę
nenuslinko niūrus debesis, ir man atrodė, kad jis slap­
čiomis žvilgčioja į meistrą Niramą.
Laukiau, kol jiedu pabaigs valgyti, tada surinkau
indus. Nunešiau į plovyklą, nuo saldumynų dubenėlio
nudengiau lininę skepetėlę ir nunešiau saldumynus į
ceremonijų kambarį. Kartu su jais pasiūliau dar vieną
porciją arbatos.
Vanduo baigėsi.
Žinojau, kad atėjo įvertinimo laikas.
- Norija Kaitio, - kreipėsi Niramas ir nusilenkė. -
Būkite maloni, eikite palaukti.
Aš jam nusilenkiau, išėjau į plovyklą ir užstūmiau
paskui save stumdomąsias duris.
Plovykloje nebuvo langų. Joje buvo laikomas
vanduo, padėklai, samčiai, puodai ir arbatinukai. Ištie­
susi ranką bet kurion pusėn būčiau palietusi sieną arba
arbatos reikmenis. Plonos kaip plaukas šviesos gijos
rėmino stumdomąsias duris ir arbatos meistro įėjimą

118
priešinėje sienoje. Ant lubų kabojo žibintas, jo viduje
liepsnamusės ramiai bumbsėjo į stiklinio savo kalėjimo
sieneles. Šešėliai tarsi atsiveriantys ir užsiveriantys tin­
klai plazdeno ant sienų, priartėdavo ir vėl nutoldavo.
Girdėjau žemus tėčio ir Niramo balsus.
Vėl pagalvojau apie mamą, jos kelionę, kuri galėjo
būti ir mano: apie kitą gyvenimą, kuriame būčiau atsi­
sveikinusi su arbatos meistro apdaru, užuot pavertusi jį
antrąja savo oda. Regėjau save kaip atspindį skaidriame
veidrodyje, žingsniuojančią svetimomis gatvėmis, kurių
kvapų ir posūkių tarp keistų miesto pastatų mokiausi
tarsi nežinomos kalbos. O anapus jų jutau peizažą, kurį
pati turėjau atrasti ir paversti savo namais.
Išgirdau šiugždesį arbatos kambarėlyje, paskui žings­
nius verandoje, o tada tylų užstumiamų svečių įėjimo
durų šnaresį. Pamaniau, kad tėtis arba Niramas nuėjo
ko nors paimti iš verandos. Miesto ir peizažo vaizdas
išsisklaidė. Veidrodžio gelmėje mačiau tik tamsą, ir
nebebuvo kito gyvenimo, tik šis.
Arbatos kambarėlyje pasigirdo lengvas varpelio
skimbtelėjimas. Turėjau vėl grįžti vidun. Nusibraukiau
nuo veido plaukus ir atstūmiau duris. Buvau išgirdusi
gerai: kažkuris iš jųdviejų buvo kuriam laikui išėjęs į
verandą. Niramas turėjo prirašytą ritinėlį, o tėtis laikė
rankose storą knygą odiniais viršeliais.
—Norija Kairio, —kreipėsi Niramas.
Aš nusilenkiau.

119
 - Kaip vertinantis arbatos meistras turiu nurodyti
jums klaidas, kurias padarėte vesdama ceremoniją.
Jis nutilo. Aš laukiau. Minkštas vanduo dingo iš
kambario, liko tik sausa akmenuota dykuma, kurios
alsų orą vos pajėgiau įkvėpti.
- Akivaizdu, kad gerai išmanote ceremonijos
etiketą, —toliau kalbėjo Niramas. - Bet taip pat
akivaizdu, kad leidžiate sau keisti jį savo nuožiūra ten,
kur pakeitimas nepageidaujamas, - jis žvilgtelėjo į tėtį ir
nusišypsojo savuoju turtingo pirklio šypsniu. - Manau,
kad jūs žinote taisyklę ceremonijos metu niekuomet
neatidaryti daugiau langų, negu jau yra atverta?
- Taip, meistre Niramai, šią taisyklę žinau.
- Gal malonėtumėte mums priminti, kodėl tokia
taisyklė sugalvota?
Žodis žodin pacitavau, ko buvau išmokyta.
- Kad svečiai galėtų mėgautis arbatos aromatu ir
vandens garų sudrėkintu oru. Skersvėjis arbatos kam­
barėlyje išsklaido aromatą ir drėgmę.
- Būtų labai įdomu išgirsti, dėl ko nusprendėte su­
laužyti šią taisyklę?
Vėl nusilenkiau, nors suirzau, kad turiu atsakyti į
tokį kvailą klausimą.
- Dėl praktinių priežasčių, meistre. Arbatos kambarė­
lyje buvo trošku. Aš kaip šeimininkė turėjau pasirūpinti,
kad svečiams būtų patogu.
Niramas tyrinėjo mane. Nenuleidau akių.
- Kad ir kokia ta priežastis, tai buvo išimtis iš taisy­
klės, ir laikytina klaida, - pareiškė jis.

120
 Prisiverčiau nutylėti. Niramas kalbėjo toliau:
- Kita klaida, dėl kurios jūsų tėvas su manimi grei­
čiausiai sutiks - arbatos servizo pasirinkimas.
Pagalvojau apie arbatos puodelius ir lėkšteles, nuo
laiko ir pokyčių sueižėjusį jų paviršių, tvirtus jų pavi­
dalus, kurie jungė mane su senuoju pasauliu.
- Kodėl laikote tai klaida? - pasiteiravau.
Meistro Niramo lūpos virptelėjo ir šypsena putniame
lygiame, veide dar paplatėjo. Ji man priminė ploną kir­
miną, graužiantį papuvusį vaisių.
- Juk jūs suprantate, kad busimasis arbatos meis­
tras tokia proga turi pasirinkti patį brangiausią arbatos
servizą, kokį tik gali gauti. Tai rodo pagarbą svečiams
ir suvokimą, kokia privilegijuota yra arbatos meistro
profesija. Kiek žinau, - jis dirstelėjo į tėtį, - jūsų
tėvas yra gerbiamas majoro Bolino, o iš namo ir sodo
matyti, kad lėšų jums netrūksta. Esu tikras, kad turite
ir geresnių arbatos servizų, greičiausiai būtumėte turėję
galimybę šiai progai įsigyti ir visiškai naują. Tai būtų
buvę protingiausia.
- Bet, meistre Niramai...
Man prabilus be leidimo, Niramo antakiai pra­
kaituotoje kaktoje kilstelėjo. Tėtis atrodė pasibaisėjęs.
Užsičiaupiau ir nusilenkiau, prašydama leidimo kalbėti,
kaip yra priimta pagal meistro ir mokinio hierarchiją.
Niramas linktelėjo.

121
 - Meistre Niramai, ceremonijos esmė yra ne turto
demonstravimas, o kaitos puoselėjimas ir mūsų trumpa-
amžiškumo pripažinimas. Būtent tai norėjau pagerbti.
Niramas toliau šypsojosi. Jo skruostu meistriškai
pasiūtos apykaklės link nuriedėjo prakaito lašelis.
- Ir tu, mergaite, aiškini man, kokia yra arbatos ce­
remonijos esmė? - paklausė jis.
Pyktis ėmė gniaužti man gerklę.
- Jūs turėtumėte tai žinoti ir be kieno nors aiški­
nimų, - leptelėjau nespėjusi savęs sustabdyti.
- Norija, —įsikišo tėtis.
Meistras Niramas ėmė lėtai juoktis žemu balsu.
Prakaito lašelis nuo tirtančio jo skruosto kaptelėjo ant
švarko apykaklės ir susigėrė į audinį.
-Jūs mane linksminate, panele Kaitio, - pratarė jis. -
Jums teks dar daug ko išmokti, ir apie ceremoniją,
ir apie pasaulį. Paliksiu laikui ir patirčiai atlikti savo
darbą. Po trisdešimties metų jūs pati vertinsite kokio
nors jauno arbatos meistro ceremoniją, ir kai jis jums
pareikš, kad ceremonijos esmė nėra turto demonstra­
vimas, jūs taip pat juoksitės.
Niekuomet. Nei šiame gyvenime, nei dešimtyje tūks­
tančių kitų.
Meistro Niramo juokas pamažu nuslopo. Jis žiūrėjo
į mane.
- Be to, dar atkreipsiu dėmesį į nepalankų jūsų lyties
aspektą. Jūsų tėvas galėjo mane apie tai iš anksto įspėti.
Norėčiau išgirsti, kodėl manote, kad moteris sėkmingai
gali būti arbatos meistre?

122
 Dabar supratau, kodėl Niramas atrodė toks nustebęs,
pamatęs mane pirmąkart. Kažin, ar majoras Bolinas,
kviesdamas Niramą stebėti ceremonijos, sąmoningai
nutylėjo, kad nesu vyras? Pažvelgiau į tėtį, bet jis ne­
galėjo man padėti. Šioje kovoje turėjau kapanotis viena
pati.
—Gal galėčiau pasiteirauti; kodėl, jūsų nuomone,
moteris negali būti arbatos meistrė? - paklausiau.
-Taip parašyta senuose raštuose, —atsakė Niramas. -
Li Songas rašo: Tegu moteris nežengia arbatos meistro
keliu, jeigu nėrapasiryžusi atsisakyti motersgyvenimo.
Mano galva, jo pacituota mintis jokiu būdu neatėmė
iš moters teisės tapti arbatos meistre, tačiau nesiėmiau
ginčytis dėl žodžių, tik pasakiau:
—Aš tikiu, kad galima pakeisti išorinį dalykų
sluoksnį išsaugant jų branduolį, lygiai kaip įmanoma
išsaugoti paviršių nepakitusį, bet išgraužti branduolį.
Niramas tylėjo. Svarsčiau, ar tik neperžengiau ribos.
Lauke skimbtelėjo vėjo varpelis, antrąkart, tada trečią.
Galiausiai jis prabilo.
—Noriu, kad suprastumėte. Jeigu būtumėte miesto
arbatos meistro egzamine, reikalaučiau jį pakartoti.
Tačiau žinau, kad atkampiose vietovėse neįmanoma
palaikyti tokio aukšto lygio kaip miestuose ir, žinoma,
negalima per daug reikalauti iš moteriškosios lyties
mokinių. Jūs visko mokėtės tik iš savo tėvo ir netu­
rėjote galimybės pažinti kitų arbatos meistrų manierų

123
ir išmanymo. Nematau kliūčių suteikti jums arbatos
meistro titulą šiandieninės ceremonijos pagrindu, nors
kitomis aplinkybėmis arba ne tokio palankaus meistro
akimis ji nebūtų atitikusi kriterijų. Vis dėlto patarčiau
jums būti atidesnei etiketui tuo metu, kai jūsų svečiai
bus iš miesto arba armijos.
Norėjau kažką pasakyti, bet pamačiau tėčio išraišką,
kuri greičiau jau atspindėjo neviltį nei suirzimą, tad
nutylėjau.
- Ar jūs pasiruošusi? —paklausė Niramas.
Aš nusilenkiau.
- Norija Kairio, - perskaitė Niramas iš ritinėlio. -
Šiandien, Naujojo Kiano Karpio metų aštunto mėnesio
penkioliktą dieną, jums suteikiamas visateisio arbatos
meistro titulas.
Niramas padavė man ritinėlį. Po jo perskaitytu
tekstu buvo jo paties ir tėčio parašai. Meistras Niramas
pasitraukė į šalį ir į mane žengė tėtis. Jis ištiesė knygą
odiniais viršeliais. Paėmiau ją ir ištariau priesaiką, kurią
buvau išmokusi:
- Aš esu vandens sergėtoja. Aš esu arbatos tarnaitė.
Aš esu pokyčio puoselėtoja. Nesupančiosiu to, kas
auga. Neįsikibsiu į tai, kas turi subyrėti. Arbatos kelias
yra mano kelias.
Žemai nusilenkiau, o tėtis nulenkė galvą. Atsitiesusi
pamačiau, kad jo akys sudrėko. Jis žiojosi kažką sakyti,
bet žodžiai užstrigo gerklėje.
124
 —Vos neužmiršau, —nutraukė tylą Niramas. —Vadas
Taras prašė jus pasveikinti. Jis buvo teisus: jūsų vanduo
neregėtai gardus.

—Turėjau įspėti tave dėl arbatos servizo iš anksto, -

pasakė man tėtis virtuvėje, kai du ceremonijoje naudotus
arbatos puodelius vyniojome į audeklą, kad pagal
paprotį įteiktume meistrui Niramui. —Žinojau, kad
jis dėl to niurzgės. Man nepatiko, kaip jis kalbėjo su
tavimi, bet mums daugiau niekad nereikės jo susitikti.
Man atrodė, kad jis ketino papriekaištauti man dėl
elgesio, bet persigalvojo.
—Ar eisi į lygiadienio šventę? —paklausiau.
Tėtis papurtė galvą.
—Viską mačiau jau daugybę kartų. Dabar mane
labiau vilioja miegas negu lygiadienio šventimas.
Prieš išeidama nunešiau ritinėlį ir tuščią arbatos
meistro knygą į savo kambarį ir padėjau ant lovos.
Žvilgtelėjau į save veidrodyje. Veidas po ceremonijos
vis dar buvo išraudęs, o ant meistro apdaro ties pa­
žastimis matėsi tamsios drėgnos dėmės. Persivilkau
švariais drabužiais ir patiesiau arbatos meistro apdarą
ant lovos šalia knygos.
Kai pasisukau padėti knygos ant stalo, pamačiau
ploną šviesų paketėlį, kaip blyškus mėnulis boluo­
jantį ant tamsaus medinio paviršiaus, užrašytą mamos
125
braižu. Tikriausiai tėtis atnešė jį į mano kambarį dar
prieš ceremoniją.
Vokas buvo nemažas: ne standus iš jūros dumblių
pintas pašto vokas, o popierinis. Viduje buvo didelė
plona vilnonė skara. Žinojau, kad mama negalėjo rasti
jos kaime, galbūt netgi ne Skandinavijos Sąjungoje.
Šičia galėjai įsigyti tik pačios šiurkščiausios vilnos. Ji
turėjo ją užsakyti iš tolimųjų miestų. Ėmiau ieškoti
laiškelio, ir pirštai užkliudė mažą baltą popieriaus lapelį
voke. Ištraukiau jį ir perskaičiau:
Novijai, naujajai arbatos meistrei —tavimi besidi­
džiuojanti mama. Būk šiandien laiminga!
Pakėliau skarą sau prie veido, tikėdamasi užuosti
mamos plaukų muilą ir aromatinį aliejų, bet ji kvepėjo
gryna vilna ir dar vos vos popieriumi. Mamos nebe­
buvo nė ženklo.
Vis tiek apsigaubiau skara.
Pakabinau ceremonijos apdarą ant pakabo, o šį ant
skersinio. Netyčia žvilgtelėjau pro langą ir pamačiau
meistrą Niramą, stovintį lauke ant pievelės ir laukiantį
savo sraigtvežimio. Jo veidas atrodė pavargęs, akys buvo
užmerktos, jis nosinaite šluostėsi nuo kaktos prakaitą.
Pečiai buvo pakumpę, tarsi jį būtų įveikęs begalinis
anksčiau slėptas nuovargis.
Įsikišau į krepšį mažą vandens gertuvėlę ir užsime­
čiau ant nugaros. Nuo stalo pasiėmiau žibintą, dėžutę
lygiadienio pyrago ir išėjau.
126
 Kai atsidūriau prie Sanjos namų vartų, ji jau laukė
manęs verandos fotelyje, mačiusiame ir geresnių dienų.
Minja snūduriavo jos glėby, čiulpdama į medžiagos
skiautę įsuktas sėklas. Mane pamačiusi Sanja strykte­
lėjo, ir Minja nubudo.
- Kaip sekėsi? - pasiteiravo Sanja.
- Tu visad laukiama mano arbatos gėrimo ceremo­
nijose, —atsakiau.
- Sveikinu! - šūktelėjo ji, paskui šyptelėjo. —Vis
dėlto praleisiu progą, niekuomet nesu tokioje buvusi,
tad nemokėčiau elgtis.
Ji apkabino mane, viena ranka laikydama Minją; ši,
atsidūrusi tarp mudviejų, ėmė neramiai niurzgėti.
- Luktelėk, tuoj grįšiu.
Sanja nuėjo vidun ir po kurio laiko grįžo su audeklu
uždengta pintine rankoje. Minją ji buvo palikusi namie,
tikriausiai pas mamą.
- Čia tau, - pasakė ji.
Paėmiau pintinę ir žvilgtelėjau po audeklu. Krep­
šyje buvo dėžutė, aiškiai padaryta pačios Sanjos. Jau
ne pirmą kartą apstulbai dėl jos gabumų, kokių nė iš
tolo neturėjau. Galėjau cituoti tekstus ir pamėgdžioti
judesius, nulenkti galvą prieš svečius, bet ji gebėjo iš­
rinkti daiktus dalimis ir vėl sudėti iš naujo, pakeisdama
jų kontūrus, kol sukurdavo ką nors nauja ir stulbi­
nama. Iš atliekų metalo, plastiko ir medžio gabalėlių ji
127
sukonstravo stačiakampio formos įvairiaspalvę dėžutę.
Vijokliniai ornamentai ant nelygaus blizgančio pavir­
šiaus driekėsi per šonus ir dangtelį, vijosi tarpusavyje ir
vėl vingiavo nematomybėn.
- Ar tau patinka? - paklausė Sanja, o jos veidas visai
neatrodė toks blyškus kaip įprastai. Buvo keista matyti
ją tokią drovią. - Čia arbatos dėžutė.
- Nuostabu, - pasakiau. - Ačiū!
Apkabinau ją. Įsigrūdau dėžutę į savo krepšį ir ati­
daviau pintinę.
- Eime?
Sanja linktelėjo. Patraukėme pagrindinės kaimo
aikštės link. Danguje skaidriai kaip stiklas spingsojo
viena kita žvaigždė, o blyški aštriabriaunė mėnulio pil­
natis skynė mums kelią per tirštėjančias vakaro sutemas.
- Žiūrėk! - parodė į dangų Sanja.
Iš pradžių nesupratau, į ką žiūrėti, bet paskui pa­
mačiau. Virš tamsių tundros kalnų kontūrų, atskirai
nuo metalinės mėnulio šviesos, šmėkštelėjo šiaurės
pašvaistė. Ji lėtai pleveno, kaip audeklo juosta beveik
nejudančiame vandenyje.
- Dar tik prasideda, - pasakė Sanja.
Kai ėjome per kaimą, aplinkmus sklandė lygiadienio
šventės garsai ir kvapai. Namų kiemai buvo išpuošti
spalvotais žibintais, o traškantys fejerverkai blykčio­
jo virš stogų. Ore tvyrojo kepamos žuvies, augalų ir
128
lygiadienio pyragų kvapai. Žmonės nešė ant stalų
nuimto derliaus patiekalus ir gėrimus, o iš kai kurių
kiemų sklido muzika ir pašnekesiai.
Jau iš tolo pamačiau šventinę eiseną, sukančią per
turgų. Būgnų ir dainų ritmu per orą plaukė šokėjų
nešamas sidabru žvilgantis jūrų drakonas, sulipdytas
iš šiukšlių plastiko, nendrių ir medienos atliekų. Dra­
kono judesius atkartojo būrys žuvimis ir kitais jūros
gyviais persirengusių vaikų, besileidžiančiose sutemose
blyksinčių plastikiniais žvynais. Šyptelėjau nuo min­
ties, kad mūsų matyta šiaurės pašvaistė iš tiesų buvo jų
atšvaitai, kaip kad pasakose —esą paskui jūrų drakoną
plaukiančios žuvys atsispindi danguje. Vidury aikštės
ant pakylos kaip programos pažiba buvo pastatytas di­
džiulis iš medžio išskaptuotas blizgiais dažais nudažytas
mėnulis. Kai priėjome arčiau, pamačiau, kad drakono
akys žybsi geltona šviesa. Ne iškart susivokiau, kad jo
galvoje įstatytas žibintas. Prieblandoje blyškus laibas
drakono siluetas atrodė tarsi pro šalį slenkantis vaiduo­
klis, nebylus ir nežemiškas.
Pamažu man ėmė patikti. Pajutau, kad lygiadienio
šventė mane įtraukia. Sanja nusitempė mane per
minią prie pavėsinės, kur buvo pardavinėjami įvairūs
maisto produktai. Nusipirkome skrudintų migdolų ir
džiovintų jūros dumblių drožlių. Mokėdama už visa
tai pastebėjau, kad Sanja trypčioja nuo vienos kojos ant
kitos ir sukinėjasi. Nujaučiau, kas jai dar rūpi.
129
 - Pamėginkim čia, - pasakė ji man ir parodė kitą
pavėsinę palei takelį, vedantį iš turgaus.
Braudamosi pro minią praėjom grupelę kaimiečių,
besikalbančių susirūpinusiais, rimtais veidais. Vienas iš
jų klausėsi pranešiklio.
- Čia tikriausiai prasimanymai, - išgirdau sakant
vieną jų. —Per žinias nieko nepranešė.
- Žinom mes tas žinias, - pratarė kitas. - Nenusteb­
čiau, jei sąjungininkai taip galėtų. Mano svainis teigia
keletą sutikęs ir...
- Mano pusbrolis matė, jis taip sakė, —tarė prane-
šiklį laikantis vyriškis. —Jis pats ten buvo, sako, ten
tvyrojo visiška suirutė.
- Vis tiek netikiu, - pareiškė pirmasis kalbėjęs vyras.
Prisiminiau tą pokalbį vėliau, bet tuo metu man tai
nerūpėjo.
Sanja buvo teisi: pavėsinės stogo kamputy buvo nu­
piešta maža mėlyna nimfa1. Visi žinojo, ką tai reiškia, ir
nors iš tikrųjų tai nebuvo nelegali veikla, dauguma save
gerbiančių prekybininkų tuo neužsiimdavo.
- Norėtume keturių žydrojo lotoso pyragaičių, - pa­
prašė Sanja pardavėjos.
Tai buvo vyresnio amžiaus moteris dideliais rudais
apgamais nusėtu veidu.

1 Žydrasis Nilo lotosas, arba žydroji vandens lelija (lot. Nymphaea

caerulea), turinti narkotinių savybių.
130
 —O jūs tam kiek ne per jaunos? —paklausė moteris,
bet Sanja padavė pinigus, ir ji nieko nebesakė, tik su­
dėjo pyragaičius į Sanjos atkištą medžiaginį maišelį.
Pažvelgiau į dangų. Pašvaistės buvo sustiprėjusios,
jos skleidė ploną savo šydą per nakties dangų.

—Ant Snapo, —paragino Sanja. —Iš ten geriausiai

matosi.
Snapas buvo status skardis, kyšantis tundros kalno
šone netoli plastiko sąvartyno. Iš kaimo pusės tenai
vedė siauri laipteliai. Tai buvo geriausia vieta stebėti
pašvaistes, nenorint grįžti iki arbatos meistro namų ir
iš ten į tundrą.
Pasiekusios Snapą pastebėjome, kad esame ne vie­
nintelės atradusios šią vietą. Ten jau sėdėjo daugiau kaip
dvidešimt žmonių, mažomis grupelėmis arba poromis.
Tarp jų buvo ir mūsų pažįstamų iš kaimo mokyklos.
Pasisveikinome su jais, bet Sanja sukuždėjo:
—Lipkim aukščiau, ten tikrai turi būti kokia nors
ramesnė vietelė!
Mažumėlę paieškojusios radome plyną uolos plokš­
tumą, iš kurios niekieno neužstojamas matėsi dangus.
Sanja patiesė ant žemės palaikę savo skraistę. Abi
pastatėme ant jos savo žibintus ir išsidėliojome aplink
juos pyragaičių ir migdolų vaišes. Pašvaistės virš mūsų
dengė visą dangaus skliautą, bangavo, išsitiesdavo ir vėl
lūždavo kaip aukštos jūros bangos.
131
 Daug nešnekėjome, bet tarp mudviejų tvyranti tyla
buvo ne atskirianti, tuščia, o priešingai-jungianti tyla,
kurioj ejaučiausi rami. Sanjačiupinėjopapuošimo juos-
telę, kuria buvo apsiūti jos rankovių ir sijono kraštai.
Buvau ją kažkur mačiusi anksčiau. Prieš akis man iškilo
jos mamos, apkraštuojančios juostele staltiesę prieš
Sanjos mokyklos baigimo šventę, vaizdas. Jau tada ji
atrodė nebenauja. Tikriausiai juostelė turėjo paslėpti
rankovių ir sijono nusidėvėjimą.
Krimstelėjau žydrojo lotoso pyragėlio ir laukiau, kol
jis pradės veikti.
- Kai ima migruoti jūrų drakonai, reiškia, kad pa­
saulyje vyksta pokyčiai, - pasakiau.
Sanja kramtė skrudintus migdolus ir gėrė vandenį iš
savo gertuvės.
- Tai tik pasaka, Norija, - pasakė ji. —Pašvaistes su­
daro dalelytės, kurios trinasi viena į kitą netoli Žemės
ašigalių. Elektromagnetinė reakcija, nė kiek ne keistesnė
už elektros lemputę ar liepsnamusę. Nėra jokių jūroje
gyvenančių drakonų nei juos sekančių žuvų spiečių, nei
žvynų blyksnių tamsiame danguje.
Ji paėmė žydrojo lotoso pyragaitį ir atsikando.
- Pernai jie buvo geresni, —nusprendė.
- Aš žinau, kas yra pašvaistės, - pratariau. - Bet vis
tiek matau drakonus. Negi tu nematai?
Sanja ilgai žvelgė į dangų, o aš žiūrėjau į ją. Jos veidas
blausiai žaliuose pašvaisčių žybsniuose atrodė kitoks nei
kaip nors kitaip apšviestas - kaip glotni kriauklė, įvy­
niota į jūros dumblių marlę. Jos rankos buvo dvi jūrų

132
žvaigždės vakaro gelmėj. Galėjau įsivaizduoti jas nuvil­
nijančias tolyn, patenkančias į akmenuotus labirintus,
kurių nepasiekia dienos šviesa ir kuriuose permatomos,
aklos būtybės neišleidžia nė garso ir nesvajoja apie ki­
tokį pasaulį.
—Matau, —tarė ji po ilgos pauzės. —Matau juos.
Sanja uždėjo ranką man ant riešo. Per ploną savo
tunikos audinį jutau jos šilumą, kiekvieno piršto kon­
tūrus, tarsi saulės šviesa būtų nupiešusi juos man ant
odos. Liepsnamusės tyliai spingsojo žibintuose, jūrų
drakonai klajojo, o pasaulis sukosi iš lėto, nepastebimai,
nesustodamas.

Sustingusioje ryto ramybėje ėjau namo, stipriai su­

sisupusi į skraistę. Kelias nuo kaimo iki arbatos meistro
namų neatrodė tolimas, o medžių šešėliai - neaukšti.
Eidama pro vartus pirštais vos vos užkliudžiau ant
pušies kybančius vėjo varpelius. Burnoje vis dar jutau
vakarykščių valgių ir nakties skonį, tad užsinorėjau
krimstelėti mėtos lapelių. Užuot patraukusi tiesiai
namo, pasukau į alpinariumą. Prisimenu, kad žolės
stiebeliai lietėsi prie kulkšnių, o vėsi ryto drėgmė skver­
bėsi į odą.
Atmintis lanksti ir laki, ja negali pasikliauti, bet aš
prisimenu.
Pamačiusi ją, sustojau kaip įbesta.
Tamsi laiba figūra stovėjo alpinariumo pakrašty,
šalia arbatos krūmų, ir laukė.
Aš visa sustingau, širdis susigniaužė, negalėjau
žengti nė žingsnio.

133
 Figūra apsisuko ir nuėjo, pradingo už arbatos
krūmų. Akimirką krūmų šakelės toje vietoje, kur ji
brūkštelėjo praeidama, sulingavo, o paskui vėl - nė
krust.
Tarsi medinėmis kojomis nulėkiau vidun.
Prieškambaryje paluby kabančiame žibinte nebuvo
šviesos, ir akimirksnį užtruko, kol akys apsiprato su
prieblanda.
Tėtis gulėjo ant grindų skausmo iškreiptu veidu ir
sunkiai kvėpavo. Šalia jo gulėjo sutrukęs vandens bu­
telis. Vanduo pasklidęs grindimis ir sušlapinęs tėčiui
drabužius.
- Kas nutiko? - paklausiau, padėdama jam atsistoti.
Jis sunkiai pakilo, bet nevaliojo stovėti tiesiai.
- Nieko baisaus, - pasakė jis. - Aš tik mažumėlę
pavargęs.
- Iškviesiu gydytoją, - pasakiau.
Nuvedžiau tėtį į miegamąjį ir užklojau. Po kurio
laiko jis pasidarė neramus.
- Man reikia vandens iš virtuvės, —tarė jis. - Burna
džiūsta.
- Aš tau atnešiu vandens, - pasakiau.
Bet jis būtinai norėjo atsikelti pats, nueiti iki vir­
tuvės ir įsipilti puodelį vandens.
Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau tėtį savo
jėgomis pakylantį iš patalo.
 TYLOS ERDVĖ

Net ir smėlio smiltelės neperkels! į kitą vietą?-

nesujudindamas, visatos audinio: pakeisk vienąjį
dalyką, ir pakeisi viską.
Wei Wulong, „Arbatos kelias“
^ Septintasis amžius Senojo Kiano laiku
 DEVINTAS SKYRIUS

Mes esame vandens vaikai, o mirtis - vandens są­

jungininkė. Jų negalime atskirti nuo savęs, nes esame
sukurti iš vandens kintamumo ir mirties artumo. Jie
visuomet keliauja kartu, pasaulyje ir mumyse, ir ateina
laikas, kai mūsų kraujyje tekantis vanduo išsenka.
Tai nutinka šitaip.
Žemė įsitvirtina vandens vietoje, įsitaiso ant žmo­
gaus odos arba ant žalio lapelio, lendančio iš smėlio,
ir plinta dulkėmis. Lapas, oda, gyvūno kailis pamažėl
tampa žemės spalvos ir formos, kol nebeįmanoma at­
skirti, kur baigiasi viena ir prasideda kita.
Išdžiūvęs ir miręs tampa žeme.
Žemė tampa išdžiūvusi ir mirusi.
Didžioji dalis žemės po mūsų kojomis kadaise augo
ir kvėpavo, ir kadaise turėjo gyvųjų pavidalą, seniai
seniai. Vieną dieną kas nors, kas mūsų neprisimins,
vaikščios per mūsų kūnus, per dulkes, likusias iš mūsų.
Nuo dulkių mus skiria tiktai vanduo, o vandens
negali sulaikyti. Jis teka mums per pirštus ir per poras,
ir per kūnus, ir kuo labiau gūžiamės, tuo greičiau jis
nori mus palikti.
Kai visas vanduo ištekės, mes priklausysimtiktai žemei.
137
 Išsirinkau vietą alpinariumo pakraštyje, po arbatos
krūmais. Dangų dengė debesys, ir menka pilka šviesa
slėgė žiemos nuvargintą pievelę kaip jūra povandeninį
peizažą. Ji suko man kaulus ir lenkė mane prie žemės.
Mąsčiau apie žemės tylą, bet po mano oda vis dar sruvo
oras ir vanduo, ir aš turėjau pasinaudoti trumpomis
dienos valandomis, kol jos nesibaigė.
Nusivilkau striukę, padėjau prie kastuvo ir paėmiau
į rankas kirtiklį.
Stengiausi nepažeisti arbatmedžių šaknų. Kirtau ir
kasiau, kol ėmė skaudėti raumenis ir džiūti burna. Kai
agrastų krūmuose suspindo pirmosios liepsnamusės,
duobė po mano kojomis buvo užtektinai gili.
Vonioje nusiprausiau šaltu vandeniu ir išklausiau
pranešiklyje paliktą mamos žinutę. Jos balsas iš skausmo
atrodė užkimęs.
Negavau jokių žinių iš vizų biuro, - sakė ji. —Visi
geležinkeliai tarp Sindzingo ir Uralo vėl uždaryti, tad
niekas negali keliauti toliau nei iki artimiausių kaimų.
Norija, nieko daugiau negaliupadaryti, tiktai pamėginti
suorganizuoti tau bilietą ir vizą, kad galėtum atvykti
čionai, kai vėl bus įmanoma. Tikiuosi, kad rasiu saugų
būdą taujuos atsiųsti. Atiduočiau bet ką, kad tik galėčiau
būti tenai su tavimi, - ji trumpam nutilo, girdėjau, kaip
alsuoja. - Būk gera, atsiųsk man žinutę, kad žinočiau,
kaip tau sekasi, - pridūrė trūkinėjančiu balsu.

138
 Pranešiklis pyptelėjo ir nutilo.
Perklausiau žinutę iš naujo, paskui dar du kartus.
Žinojau, kad turiu pasirinkti iš sąrašo jos vardą ir pa­
kalbėti su ja, bet burna buvo pilna tylos ir žodžiams joje
nebuvo vietos. Galiausiai nuspaudžiau žalią mygtuką.
Ekrane pasirodė užrašas Įrašyti.
—Man viskas gerai, —ištariau, stengdamasi, kad
skambėtų kaip tiesa. - Rytoj tau parašysiu.
Išsiunčiau balso žinutę ir įstačiau pranešiklį į laikiklį
ant sienos.
Atsiguliau į lovą ir spoksojau į tamsą, kol silpnoje
šviesoje, rytui keičiant naktį, ėmiau įžiūrėti baldų
kontūrus.

Kai pagaliau atsikėliau ir išėjau į terasą, nesupratau,

ar oras neįprastai vėsus, ar man šalta, nes buvau nemie­
gojusi. Grįžau atgal į kambarį ir apsirengiau storiausią
striukę ir kelnes, kokias tik radau, užsirišau skarelę ir
prieš apsiaudama sandalus užsimoviau dvejas kojines.
Eidama laukan žvilgsniu užkliuvau už tėčio gaubto nuo
vabzdžių, kuris suplotas ir suvyniotas į audeklą gulėjo
ant prieškambario lentynos šalia manojo. Paėmiau
jį nuo lentynos, nunešiau į mamos darbo kambarį ir
uždariau duris.
Svečiai ėmė rinktis apie dešimtą valandą ryto. Pir­
mieji atėjo Jukaras su žmona Ninija ir seserimi Tamara
ir majoras Bolinas su savo sraigtvežimio vairuotoju.

139
Netrukus po jų ties vartais su manimi sveikinosi
keturi arbatos meistrai, kuriuos tėtis iš kažkur pažinojo,
o paskui juos atvyko būrys jo pusbrolių ir pusseserių
iš aplinkinių kaimų. Kviestinių svečių sąrašą sudariau
iš dalies tik nuspėdama, nes mama buvo kilusi iš
Naujojo Piterburgo apylinkių ir jos artimieji bei pusbro­
liai taip toli šiaurėje negyveno. Tėtis su savo gimine ryšį
palaikydavo retai. Kiek prisiminiau, daugelį jo gimi­
naičių buvau mačiusi vaikystėje gal tik kartą ar du, kai
dalyvavome kažkieno vestuvėse ar vardynose, kuriose
tėčio buvo paprašyta vadovauti arbatos gėrimo ceremo­
nijai. Jie buvo man svetimi, neturėjome bendrų žodžių
ar prisiminimų. Tarp jų aš jaučiausi viena.
Tarp medžių pamačiau ateinančias kaimo raudo­
tojas. Jos atrodė visiškai taip pat, kaip visuomet, kiek
galėjau prisiminti. Būdama vaikas jų bijodavau. Jos
vilkėjo laisvais tamsiais drabužiais ir ant galvų ryšėjo
skareles, o raukšlėtųveidųišraiškos keitėsi kaip potvyniai
ir atoslūgiai. Seni žmonės teigė, kad jos matančios
tai, ko kiti nemato. Jos daug nešnekėdavo, tik sekė
mirčiai įkandin visur, kur ji keliavo, ir kai jos dejuodavo,
atrodė, kad aplinkui krūpčioja akmenys.
Neprisiminiau, kad būčiau jas kvietusi, bet neišpra­
šiau jų lauk. Pamaniau, kad kas nors tokią dieną turėtų
paverkti, o manyje tūnojo tik bežadė tyla.
Sanja ir jos tėtis Janas atvyko paskutiniai. Sanja
mane apkabino, ir buvau tikra, kad ji pajuto, kaip
drebu jos glėbyje.

140
 - Mama turėjo pasilikti namie. Minja nesveikuoja, -
paskubom sukuždėjo Sanja prieš paleisdama mane iš
glėbio ir paskui Janą nueidama į sodą, kur kiti svečiai
jau stovėjo aplink kapo duobę ir karstą.
Užkėliau vartus ir patraukiau jiems iš paskos.
Bambukinis karstas stovėjo ant akmeninio suolelio,
kur jį iš vakaro buvo palikę duobkasio padėjėjai, o
suolelio gale stovėjo vandens urna. Karstas man vis
dar atrodė per mažas. Jis buvo vos didesnis už arbatos
kambarėlio žaizdrą, ir aš pagalvojau—nebe pirmą kartą, -
kokia bėgli yra mirtis, kaip neįmanoma jos nutverti,
pamatyti ir suvokti. Tėčio nebebuvo čia, nei karste, nei
urnoje. Juose tebuvo materija, nuo kurios priklausė jo
siela, o dabar jis priklausė jai ne ką daugiau, negu šviesa
priklauso nuvytusiam augalui, kurį ji buvo išauginusi.
Buvau prašiusi Bolino pasirūpinti žodiniais forma­
lumais. Jis pasveikino visus svečius ir trumpai pasisakė
apie tėtį. Paskui atvertė knygą odiniais viršeliais, kurią
laikė rankose, ir paskaitė ištrauką iš jos. Suvokiau, kad
jis kalba, bet žodžiai byrėjo pro šalį kaip svetimi, kaip
tušti kevalai.
Bolinas užvertė knygą, rūpestingai padėjo ant žemės
ir linktelėjo Jukarui. Jiedu kartu pakėlė karstą nuo suo­
lelio, nunešė prie kapo ir lėtai nuleido į duobę. Kaip
artimiausia šeimos narė pirmoji jį pagerbti turėjau
aš. Taip anksti, metų pradžioje, dar nežydėjo gėlės, o
dauguma medžių prieš keletą mėnesių buvo numetę

141
lapus, todėl pasirinkau visžalę arbatmedžio šakelę. Nu­
mečiau ją ant karsto, ir jos spalvos - tamsiai ruda ir
žalia —negiliame kape susiliejo su bambuko mediena.
Tik mažiausi, švelniausi pumpurėliai kaip žvaigždžių
skeveldros spindėjo tamsiame fone.
Dauguma svečių kaip atsisveikinimo ženklą pabarstė
seniai išdžiūvusios upės tėkmės nušlifuotų akmenėlių
arba kriauklių. Jie tyliai tarsi lietus bilsčiojo į bam­
bukinį dangtį. Bolinas užbarstė ant karsto sidabriškai
pilkų arbatos lapelių.
Kai visi paliko atsisveikinimo ženklus, atėjo vandens
urnos eilė.
Raudotojos pradėjo savo darbą.
Rauda prasidėjo kaip tyli daina, pamažu stiprėjanti,
vienu metu graži ir atgrasi, tarsi iš garsėjančių ir nu-
slopstančių natų supintas verksmas, kuris įsuka į save
visa ką aplink. Jų kalba buvo senovinė ir svetima. Jos
žodžiai skambėjo kaip burtažodžiai ar prakeiksmas, bet
aš žinojau, kad tai buvo viena iš senojo pasaulio kalbų,
dabar beveik išnykusi, likusi tiktai dainose, kurias
mokėjo šios moteriškės ir dar vienas kitas žmogus.
Rauda lėtai audė aplink mane tinklą, pynėsi nesu­
skaičiuojamomis gijomis, kurios kaip žvilgantys takeliai
driekėsi į tolius per visa, ką atmenam, kas dingę ir kas
pamiršta. Pakėliau vandens urną nuo akmeninio suo­
lelio ir nuėjau prie kapo galo, kur augo arbatos krūmai.
Raudotojų daina kilo ir leidosi, ji augino man ant odos

142
ir po oda šakas ir lapus, ir šaknis, ir mano pačios ribos
nyko, nes tai, ką nešiojausi viduje, nebetilpo į jas: aš
buvau miškas, kuris auga ir nyksta, buvau dangus ir
jūra, ir visų gyvių kvėpavimas ir negyvųjų sapnas. Sve­
timi žodžiai nešė mane, išnykusi kalba kreipė mano
žingsnius.
Pasilenkiau išpilti vandenį iš urnos ant arbatos
krūmų šaknų.
Kai urna buvo tuščia, vėl nunešiau ją ant akmeninio
suolelio. Rauda nurimo, kaip nurimsta vėjas.
Ceremonija baigiasi, kai pasibaigia vanduo.
Svečiai vienas po kito suėjo į namą. Aš ilgai stovėjau
ant blyškios pievelės ir žiūrėjau į arbatos krūmus. Bet
jie nuo to nepradėjo augti nei lėčiau, nei greičiau.
Tiktai kai prie manęs priėjo Sanja ir apglėbė per pečius,
vėl pajutau savo kontūrus ir nebesijaučiau išskydusi
visatoje.
- Tavęs laukia, - pasakė Sanja.
- Manau, kad jis būtų norėjęs, kad pasilikčiau kiek
ilgiau, - atsakiau.
- Nereikia stengtis įtikti mirusiesiems, Norija, - tarė
Sanja.
Jeigu tai būtų pasakęs kas nors kitas arba jeigu ji
būtų tai pasakiusi kaip nors kitaip, būčiau tąkart išė­
jusi į tundrą ir palikusi svečius namie, ir grįžusi tiktai
jiems išsinešdinus. Tačiau Sanjos ranka man ant pečių
buvo tikra ir dar niekuomet nebuvau girdėjusi jos balso
skambant taip švelniai.

143
 Ji atsisukusi pažvelgė man j akis ir nubraukė nuo
veido plaukų sruogą. Nusekiau paskui ją vidun.

Svetainėje buvo pernelyg didelė prieblanda, nes

buvau visai pamiršusi pasirūpinti šviesa. Pavasario ly­
giadienis tik po pusės mėnesio, o diena už lango buvo
ne iš giedrųjų. Giminaičiai, kurių greičiausiai niekad
nebuvau sutikusi, trumpai pasisakė. Ninija ir Tamara
patarnavo prie vaišių stalo. Buvau pažadėjusi joms už
tai vandens dviem savaitėms j priekį, o kai vandentiekis
užsuktas, niekas negali atmesti tokio pasiūlymo. Rau­
dotojos valgė ir gėrė daugiau už visus kitus, bet aš joms
nepriekaištavau. Sanja sėdėjo šalia manęs.
Dairiausi aplink mėgindama prisiminti, ką iš kur
pažįstu. Vieno svečio nesugebėjau atpažinti: kampe
sėdintis šviesiaplaukis vyriškis su niekuo nekalbėjo
ir, atrodė, nieko nepažinojo. Buvau tikra, kad jis ne
giminė, ir beveik tokia pat tikra, kad jis ne iš mūsų
kaimo. Vis dėlto kažkas jame atrodė pažįstama.
—Ar žinai jį? —paklausiau Sanjos.
Sanja žvilgtelėjo į vyriškį.
- Niekuomet nesu mačiusi, - atsakė ji.
Vyriškis vilkėjo civiliais drabužiais, bet jo judesiai
ir tai, kaip jis nužiūrinėjo kambaryje esančius žmones,
kėlė įtarimą, ar tik jis ne kariškis. Tuo pat metu, kai
pasidarė privalomi kassavaitiniai vandens patikrinimai
ir sugriežtėjo bausmės už vandens nusikalamus, visuose
susibūrimuose, kur būdavo gausu žmonių, pasirodydavo

144
kariškių, arba atvirai vilkinčių uniformą, arba persiren­
gusių civiliais. Iš pradžių netikėjau tokiomis kalbomis,
bet kai kartą apie tai užsiminiau tėčiui, jau pernelyg
smarkiai sergančiam, kad nueitų iki kaimo, jis pasakė:
„Jie dabar akyli. Nenori rizikuoti sulaukti organizuoto
pasipriešinimo po lygiadienio įvykių. Jie suėmė mus už
gerklės ir tol spaus, kol nė vienas nebedrįs stoti jiems
skersai kelio. Tai prasidėjo, bet greitai nesibaigs.“
Mane netikėtai nukrėtė šiurpulys ir gerklę tarsi
karštas akmuo užspaudė pyktis, o paskui per veidą
pasruvo ašaros. Leidau joms lietis. Po kurio laiko jos
išseko, bet po vokais aš vis dar jaučiau deginimą ir perš­
tėjimą. Jos bet kada galėjo vėl pradeginti sau kelią.
Svečiai pamažėl išsiskirstė. Kai beveik visi jau buvo
išėję, prie manęs priėjo Bolinas.
—Gal galėčiauvalandėlę pakalbėti su tavim, Norija? -
paprašė jis.
Atkreipiau dėmesį, kad jis pavadino mane vardu, o
ne panele Kairio, kaip paprastai. Jis ilgai pažinojo tėtį ir
padėjo man rengiant laidotuves daugiau, nei buvo bū­
tina. Pamaniau, kad jis nori susitarti dėl kitos arbatos
gėrimo viešnagės.
- Pasimatysim poryt, - tariau Sanjai. - Ačiū tau,
kad atėjai.
Ji paspaudė man ranką.
-Atsiųsk žinutę arba tiesiog bet kada užeik, —pasakė.
Janas linktelėjo man atsisveikindamas, ir jiedu išėjo.

145
 - Gal atneštum iš vežimo skrynią? - paprašė Bolinas
vežėjo.
Sis linktelėjo ir išėjo kaukšėdamas batais į grindis.
Likome dviese tamsioje svetainėje, kur tik pora blausių
lempų skleidė šviesą tarp šešėlių. Bolinas lankydavosi
tėčio arbatos ceremonijose nuo tada, kai buvau gal
šešerių ar septynerių, ir visuomet buvo su manimi ma­
lonus, elgėsi pagarbiai net ir tada, kai dar neišmaniau
ceremonijos. Jis buvo tėčio draugas, jeigu tėtis apskritai
turėjo draugų, ir aš juo pasitikėjau tiek, kad nebijojau.
Pasiūliau jam puodelį arbatos, bet jis papurtė galvą.
- Norija, - pradėjo jis.
Aš laukiau. Jis, rodės, ieškojo tinkamų žodžių.
Prie lango stiklo tyliai zyzė vieniša liepsnamusė, ir aš
pagalvojau, ar tik nebūsiu kur nors palikusi neužvožto
žibinto. Vėliau tektų šluoti kritusias liepsnamuses iš
pakampių.
Galiausiai Bolinas vėl prabilo.
- Yra tokių, kurie įsitikinę, kad jūsų žemėje yra van­
dens, —pasakė jis. - Nežinau, ar tai tiesa, bet...
- Tai nėra tiesa.
- Aš čia ne tam, kad išsiklausinėčiau, —pasakė Bolinas,
ojo veidas buvo rimtas. - Nežinau, ar tavo tėvas kada nors
pasakojo, bet mudu kartu užaugom, ir kadaise būčiau
galėjęs patikėti jam savo gyvybę. Jis negalėjo suprasti,
kodėl pasirinkau kariškio kelią, bet iš savo draugystės
išsaugojome tai, ką galėjome. Todėl žinau, jog jis būtų

146
norėjęs, kad aš tave perspėčiau, —jis akimirką nutilo. —
Aš daugiau nebeturiu galios. Galbūt turiu formaliai,
bet su kiekviena diena, sulig kiekviena valanda mano
galia tirpsta, ir greitai nebegalėsiu nieko padaryti tavo
labui. Valdžia, kuri priklausė man, dabar yra Taro. Turi
būti kiek įmanoma atsargi, Norija.
Tąkart susimąsčiau, kiek iš tiesų Bolinas buvo pa­
daręs dėl manęs ir mano tėvų. Prisiminiau tėtį kartą
sakius, kad mes turime Bolino apsaugą. Ėmiau suvokti,
kad iš tikrųjų nežinau, ką tai reiškia. Apsauga —nuo ko?
Mintyse iškilo šviesiaplaukio nepažįstamo laidotuvių
svečio paveikslas, prisiminimai apie sodą rausiančius
kariškius.
Mūsų virtuvėje visuomet būdavo valgių, kuriuos
dauguma kaimiečių regėdavo tik per lygiadienio arba
viduržiemio šventes, be to, niekas kitas neturėjo šaldi­
klio. Gal Bolinas buvo susijęs ir su visa tuo, o gal ir kai
kurios knygos į mūsų namus atkeliavo per jo rankas?
Gal jis laikė vandens sargus per atstumą nuo mūsų, kad
tėtis galėtų ramiai dirbti savo darbą? Kiek visko buvo jo
dėka ir, svarbiausia - kaip reikalai pasikeis jo apsaugai
dingus?
—Aš būsiu atsargi, —pasakiau.
Verandoje pasigirdo sunkūs žingsniai ir į duris
pasibeldė.
- Tai mano vežėjas, - tarė Bolinas. - Atvežiau tau
kai ką. Įeikite! —šūktelėjo jis.
147
 Pasigirdo dunkstelėjimas, kažkas sunkaus buvo pa­
dėta ant grindų. Girdėjau, kad kažkas vargais negalais
atvėrė duris, paskui medis brūkštelėjo per medį, ir po
akimirkos vežėjas įžengė vidun. Jo veidas buvo išraudęs,
mat jis nešė didžiulę skrynią. Pastatė ją priešais mane.
- Atidaryk, —paragino mane Bolinas.
Nuvožiau dangtį. Skrynioje gulėjo dešimtys senų
knygų odiniais viršeliais.
- Neabejoju, kad Taras jose nerado nieko įdomaus,
antraip nebūčiau galėjęs jų pargabenti atgal, - tarė jis. —
Jos būtų buvusios sunaikintos, jei nebūčiau patraukęs
už tų kelių virvelių, kurios man dar pavaldžios. Laikyk
tai paskutine mano paslauga tavo tėvui. Žinau, kokios
svarbios jos jam buvo.
Ašaros vėl užtemdė man akis, kai braukiau pirštais
per arbatos meistrų knygų nugarėles. Atpažinau vieną
tėčio knygą. Kariškiams ją išsivežus, jis nebeįsigijo
naujos. O dabar po jo nieko daugiau neliko.
- Ačiū, —pasakiau. - Ačiū.
Bolino veide šmėstelėjo išraiška, kurią galėjau pa­
vadinti tik liūdesiu. Lempos blausiai švietė, ir niekas
neatrodė pasikeitę, tačiau viskas buvo kitaip.
- Aš ir toliau lankysiuosi arbatos ceremonijose, ir
esu tikras, kad tu gebėsi išlaikyti tokį pat aukštą lygį
kaip tėvas, - pasakė Bolinas.
Jis sudvejojo, bet paskui nerangiai paplekšnojo man
per petį.
148
 —Norėčiau žinoti vieną dalyką, - pratariau. —Kodėl
praeitą vasarą atsivežėte čionai Tarą?
Suvokiau, kad mano žodžiai aiškiai skamba kaip
kaltinimas. Jo atsakymas mane nustebino.
—Tuo klausimu aš neturėjau pasirinkimo. Nėra to­
kios valdžios, kuri tvertų amžinai, Norija. Net ir kalnai
pamažu nusidėvi nuo vėjo ir lietaus.
Jis atrodė toks senas ir pažeidžiamas, neišmaniau, ką
jam dar pasakyti. Mačiau, kad jis dvejoja, kaip ir prieš
kelias akimirkas.
- Ir aš prieš išeidamas noriu tavęs kai ko paklausti, -
tarė jis. —Suprantu, kad gal nenorėsi apie tai kalbėti,
bet norėčiau žinoti. Kaip mirė Mikas?
Tylėjau. Diena aptemo, metai lėtai krypo pavasa­
riop, akmeniniame savo lukšte sruveno kalnų vanduo,
o man buvo šalta, tarsi būčiau sustirusi į ledą.
- Nenoriu apie tai kalbėti, - galiausiai išspaudžiau.
Bolinas žemai nusilenkė ir pasišalino.

Štai kaip tai nutinka.

Rudens lygiadienio vakarą tėtis susmunka ant
grindų ir guli tyliai, nejudėdamas, o vanduo ir tamsa
sunkiasi jam į drabužius, į plaukus ir odą.
Tuo tarpu trys sąjungiečiai apsipila aliejumi drabu­
žius, odą ir plaukus. Tada užlipa ant vietinės karinės
administracijos pagrindinio pastato Kūsame laiptų ir
įžiebia ugnį.
Kitą dieną vyrai mėlynomis uniformomis išveda iš
mūsų kaimo seną sutuoktinių porą, ir iki vakaro visi

149
sužino, kad jų sūnus ir dar du kiti susidegino protes­
tuodami prieš Kiano okupaciją.
Tris dienas per kaimą liejasi graudulinga raudotojų
giesmė.
Iš pradžių padidinamos vandens sargų gretos. Paskui,
kaip tik prieš viduržiemio šventę, visiškai užsukami van­
dentiekiai, ir vienintelis būdas gauti vandens - stovėti
eilėse laukiant savo porcijos centrinėje aikštėje.
Per žinias pranešama apie Skandinavijos Sąjungoje
suvaldytą terorizmą, nedidelius neramumus tolimuose
kaimuose, greitai įsiplieskusias ir taip pat skubiai
numalšintas riaušes miestuose, tarsi vyktų pavienės,
atsitiktinės, nereikšmingos kovos. Vis dėlto tuo pat
metu turguose mažėja maisto produktų, vis sunkiau
gauti pasus ir kelionių leidimus, o pranešimų apie pasi­
priešinimuose žuvusius savanorius daugėja.
Vieną mėnesį keičia kitas, skelbdamas metų pradžią,
o mama negali grįžti namo, nes susisiekimas geležinke­
liais stringa.
Stebiu visa tai tėčio ligos fone ir nors matau, kas
vyksta, tai atrodo tarsi blanki migla mano gyvenimo
paraštėse. Visa ko centre —tėtis: jį visiškai surakinęs
skausmas, kurio aš niekaip negaliu palengvinti, gęstantis
jo gyvenimas, kuris nyksta tiesiog man prieš akis, ir aš
nemoku išlaikyti jo šiame pasaulyje. Leidžiu viskam eiti
pro šalį, nors žinau, kad su tuo teks susidurti vėliau.

150
 Tėtis guli miegamojo lovoje, per plačioje jam
vienam, o jo oda —tarsi saulės nugairintas popierius,
kasdien vis plonesnė. Pro ją prasišviečia kaulų galai ir
linkiai.
Bolinas stengiasi parūpinti tėčiui vaistų, bet dabar
net ir kariškiams nebėra lengva jų gauti. Ateinantis
daktaras purto galvą, bado adatomis jam galūnes, išeina
ir vėl ateina, nežino, kas jam yra.
Aš manau, kad jį slegia tai, jog nėra mamos, jį slegia
visi pokyčiai, ir jis tiesiog nebepajėgia ilgiau gyventi.
Ilgainiui jis nustoja valgyti.
Ilgainiui jis nustoja gerti.
Jis žino, taip kaip sapne žinai, kad pažįsti kitą, esantį
kambaryje, nors jo veidas ir atrodo svetimas.
Jis paliepia man pasiruošti paskutiniam ritualui.
Vienintelį kartą gyvenime jis bus mano svečias, o
arbatos meistras svečiui neišduoda savo jausmų.
Išgėręs arbatą namelyje jis laukia, kol mirtis už­
spaus ranka jam širdį ir išseks visas jo kraujyje tekantis
vanduo.
Sužinojęs apie tai, kas nutiko, Bolinas duoda nu­
rodymą kariškių ligoninės daktarui paimti vidaus
organus, nes jų labai trūksta. Tai atlikus, jis atsiunčia
sraigtvežimį paimti kūno.
Laidojimo biure išrenku bambukinį karstą, kuris
atrodo per mažas, ir sidabro spalvos urną, kurion bus
151
surinktas vanduo. Biuro darbuotojas patikina, kad viskas
bus paruošta po dviejų dienų. Aš grįžtu į sraigtvežimį ir
vykstu pas kepėją užsakyti laidotuvėms pyragų.
Čia nėra mamos, o ji turėtų būti. Nėra traukinio, į
kurį ji galėtų įsėsti, nėra laiško, kuris galėtų mane pa­
siekti, ir aš kas rytą pabundu tiesiog vildamasi, kad ji vis
dar kvėpuoja, nors to ir nejaučiu.
Čia nėra tėčio, nors jis turėtų būti. Jis guli akmens ir
metalo kameroje, kurioje vanduo, tekėjęs jo gyslomis,
virsta ledu ir palieka jį. Po dviejų dienų iš jo neliks
nieko, tik dulkės bambukiniame karste ir vanduo si­
dabro spalvos urnoje.
Aš esu čia, ir visi žodžiai mano burnoje yra nebylūs
pelenai, ir joks vanduo nenumalšina mano troškulio.
DEŠIMTAS SKYRIUS

Eilė judėjo kankinančiai lėtai. Saulės šviesa raižė

akis, ir nepridengtas mano veidas buvo apsinešęs besi­
baigiančios žiemos vėjo nešiojamomis smėlio dulkėmis.
Gailėjausi ryte iš žieminės pakuotės neišsitraukusi
gaubto nuo vabzdžių. Sparvų dar buvo nedaug, bet
smėlio debesys - ne ką geriau už jas. Tarpais žvilgtel-
davau į vandens skirstymo punktą, esantį dar baisiai
toli. Šią dieną turėjau kitų ketinimų ir buvau visai
nenusiteikusi stypsoti eilėje. Tačiau žinojau, kad turiu
pasirodyti turgaus aikštėje mažiausiai dukart per sa­
vaitę, kad niekas nepradėtų manęs įtarinėti.
Iš pat ryto buvau nuėjusi į kalnus patikrinti šaltinio
vandens lygio, o dieną prieš tai skalbiausi drabužius ir
vis dar plikame sode genėjau agrastų krūmus bei sėjau
daržoves į degtus molinius vazonus. Stengiausi namą,
arbatos namelį ir sodą išlaikyti tokius, kokie buvo
dar tėčiui esant gyvam ir mamai gyvenant su mumis,
bet jaučiausi taip, tarsi norėčiau rieškučiose sulaikyti
vėją. Tinkluose, kuriuos pakampėse nepastebimai
audė vorai, rinkosi stori, pilki dulkių siūlai. Ilgakojai

153
vabzdžiai su minkštais mirusių lapų spalvų sparneliais
namo viduje ieškodavo menkos šviesos kibirkštėlių ir
pasiklysdavo uždarame sienų ir koridorių labirinte.
Neapšviestuose kambariuose po mano kojomis traškėjo
sudžiūvę jų kūneliai, ir tose vietose, kurių nespėdavau ar
nepajėgdavau dažnai iššluoti, kaupėsi lengvų jų liekanų
sluoksnis - plonytės kaip šakaliukai kojytės, žvilgantys
nuo gležnų kūnelių nutrūkę sparneliai, galvytės juo­
domis akutėmis ir nulūžusiais čiuptuvėliais, atsuktais
į amžiną tylą. Pokyčiai buvo stipresni ir greitesni už
mane. Namas nebebuvo toks pat, ir mano gyvenimas
nebebuvo tas pats, ir aš turėjau prie to prisitaikyti, nors
viduje kažkas šaukė tam priešindamasis.
Buvo praėjęs tik vienas mėnuo nuo to laiko, kai
kasiau kapo duobę. Pievelėje virš jo pro žolės stiebelius
juodavo dirvožemis. Nors mačiau jį kiekvieną dieną,
tėčio mirtis vis tiek man buvo nesuvokiama ir svetima.
Nepajėgiau galvoti apie ją matydama tuos kambarius,
kuriems priklausė jo gyvenimas. Jo pėdsakai buvo
tokie aiškūs, jog atrodė, kad jis vis dar vaikšto čia, ne­
galėdamas išeiti, man už nugaros akimirką prieš man
atsigręžiant, arbatos namelyje prieš pat man atidarant
duris. Jo buvimas atrodė švelnus ir liūdnas ir manęs
visai nebaugino. Kartais ištardavau balsu jo vardą, ži­
nodama, kad jis neatsilieps, net jei ir girdėtų, neuždės
rankos man ant peties. Dabar mudu buvome skirtingų

154
pasaulių gyventojai, ir tamsios srovės, skiriančios juos,
dar niekas nebuvo įveikęs kitaip, kaip tik į vieną pusę.
Eilė pasistūmėjo, ir Sanja stumtelėjo žemą vežimėlį,
kuriame gulėjo tuščia jos šeimos vandens tara ir mano
buteliai. Po besisukančiais ratais sugurgždėjo smėlis.
Prieš mus stovėjo dar mažiausiai tuzinas žmonių.
- Tave čia ne itin dažnai pamatysi, - išgirdau už
savęs balsą, ir man ant peties nusileido ranka trumpais
pirštais, suskilinėjusiais nagais.
Atsisukusi pamačiau Jukaro žmoną Niniją, stovinčią
eilėje už mūsų. Ji jau buvo išsitraukusi apsauginį tin­
klelį po kelių šaltesnių žiemos mėnesių. Apvalus jos
veidas pro gaubto audinį atrodė vyresnis negu tuomet,
kai matėmės paskutinį sykį, ir oda buvo labiau nu­
karusi. Lūpas ji buvo pasidažiusi ryškiau nei įprastai.
Pagalvojau, kažin kur jai pavyko gauti lūpų dažų ir kiek
ji turėjo už juos pakloti.
- Labas, Ninija, —pasisveikinau.
- Nors dabar, žinoma, vandens reikia tik tau vienai, -
toliau kalbėjo ji, ir jos saulės nublukinti antakiai ištįso
nuo liūdnos užuojautos išraiškos.
Ji patapšnojo man per ranką. Pajutau į akis plūstantį
karštį.
- Ar turi kokių žinių iš mamos?
- Pranešiklių ryšiai nekokie, —atsakiau, ir mano
balsas man pačiai nuskambėjo trūkčiojamai.
Kiekvieną savaitę siunčiau mamai žinutes, bet
iš jos buvau gavusi tik vieną, iškart po laidotuvių. Iš

155
Sindzingo mus pasiekdavo tiktai blogos žinios, jeigu jų
išvis būdavo, ir mamos tylėjimas gąsdino mane labiau,
negu pati sau drįsau pripažinti.
- Kaip tu pati laikaisi?
- Mažieji kankinasi, - tarė Ninija. Supratau, kad ji
turi galvoje savo vaikaičius. - Tempti vandens normą
visai šeimai yra alinantis darbas. Mums vis dėlto
pasisekė, kad Jukaras nuolat turi darbo stovykloje, o
karininkai dažnai moka papildomai, juk žinot.
Atrodė, kad staiga ji susiprato per daug pasakiusi.
- Nelengva yra, nelengva, —dar pridūrė. —Bet tau
tikriausiai dar blogiau, vargše mergaite, nėra tėvų, kurie
pagelbėtų, ir gyventi turi tik iš arbatos ceremonijų.
Sanja greičiausiai pastebėjo mano išraišką, nes su­
skubo įsiterpti.
- Atsiprašau, jums ant veido kažkas. Po kairiąja
akimi. Ne, kitoje pusėje, - pasakė ji, kai Ninija pakėlusi
gaubtą brūkštelėjo sau per skruostą.
- Ar nusivalė? - pasiteiravo Ninija.
Sanja įdėmiai įsižiūrėjo į ją ir susiraukė.
- Tikriausiai suklydau. Čia gal buvo raukšlė. Arba
šešėlis jums ant veido nuo šio naujo gaubto, - išdrožė ji
Ninijai, o šios šnervės išsipūtė.
- Na taip, šiais laikais niekur nebegausi padoraus
audinio gaubtui, - burbtelėjo ji ir užsičiaupė.
Nusisukau į kitą pusę, kad ji nepastebėtų, kaip aš
vyptelėjau, nors krūtinę ir spaudė gėla. Žinojau, kad

156
Ninijos apsauginis gaubtas nėra naujas. Mačiau jo
krašte įsisenėjusią lūpų dažų dėmę, kurią Ninija pa­
prastai stengdavosi paslėpti skarele.
- Kaip laikosi tavo šeima, Sanja? —vėl prabilo Ni­
nija, nors jos balsas buvo daug laipsnių vėsesnis.
Sanja atsakė ne iškart. Minja sirgo daugelį savaičių,
ir Sanja buvo dėl jos susirūpinusi. Kol kas turguje da­
linamas vanduo buvo švarus, bet kaime sklandė gandų
apie žmones miestuose ir iš kitų kaimų, kurie susirgo
nuo normuotai dalinamo vandens. Sanja sakė girdėjusi
savo tėvus šnabždantis, kad kariškiai tyčia sargdina
žmones dalindami užterštą vandenį. Nenorėjau tuo
tikėti, bet mieliau naudojau norminį vandenį praustis
ir daržui laistyti, užuot gėrusi.
- Neblogai, - pratarė ji po kelių akimirkų tylos. -
Tėtis turi užtektinai darbo, jį pasamdė remontuoti
tuos senus namus kaimo pakrašty naujiems vandens
sargams.
- O kaip mama ir sesutė? - pasiteiravo Ninija.
-Jos laikosi taip pat gerai, kaip ir jūs, - atsakė Sanja.
Ninija akimirką užsičiaupė.
- Perduok joms linkėjimų, - galiausiai pratarė, ir jos
tonas išdavė, kad kol kas pokalbis baigtas.
- Tai kandis, - tyliai burbtelėjo Sanja.
Galiausiai priėjo mūsų eilė. Išsitraukiau pranešiklį
ir pridėjau pirštą prie ekrano. Jame pasirodė mano
atpažinimo kodas ir vardas. Pakišau pranešiklį vienam

157
iš vandenį dalinančių kariškių. Jis prijungė jį prie savo
daugiafunkcio aparato ir pripildė mano butelius. Žiū­
rėjau, kaip jis rašė, kad mano savaitės vandens norma
išnaudota. Ekrane buvo parašyta: Pilietis: Novija Kaitio.
Iki kito normos išdavimo: trys dienos.
Kariškis atidavė man pranešiklį. Išjungiau jį ir vėl
įsidėjau į kišenę.
Sanjai laukiant, kol kariškis pripils jos vandens
indus ir įrašys šeimos duomenis į pranešiklį, aš sukro­
viau pilnus butelius į jos vežimėlį. Man jos indai atrodė
siaubingai maži. Viena pati sunaudodavau tiek vandens
per dieną: pusės normos reikėdavo vien nusiprausti ir
indams suplauti.
Kai tara buvo pripildyta, Sanja atsiėmė savo pra­
nešiklį, uždengė dangtelius ir mes bendrom jėgom
pajudėjom su vežimėliu iš aikštės. Pravažiavome ke­
letą kioskų, kuriuose žmonės buvo išdėlioję parduoti
naudotų indų, baldų ir kitokių daiktų. Senyva moteris
norėjo iškeisti batų porą į maišelį miltų. Diena tokiam
metų laikui buvo netikėtai šalta ir man gėlė pirštus,
nors šiaip tempiant vežimėlį nelygiu turgaus grindiniu
darėsi šilta. Giedroje padangėje tarsi plati pilko vilnonio
audinio juosta plytėjo storas tamsių darganos debesų
mūras.
—Tikiuosi, šįvakar lis, - tarė Sanja. —Jau išnešiau
laukan statines ir baseiną lietaus vandeniui rinkti.

158
 Aš irgi ilgėjausi lietaus, vėsinančio ir prausiančio
gurkšnio, kuris nuskalautų mane ir peizažą, bent
trumpam suteiktų pasauliui kitokį, naują kvapą. Iš
debesų atrodė, kad daugių daugiausia pakrapnos, bet
nutylėjau.
Gatvėse vaikštinėjo mėlynai apsirengęvandens sargai
ir su savo vandens porcijomis namo grįžtantys kaimie­
čiai, o šiaip buvo tylu. Pastaruosius keletą mėnesių po
rudens lygiadienio kaimiečiai ėmė tyliau šnekėtis, nes
kaime padaugėjo kariškių, o pakraščiuose jiems buvo
statoma naujų barakų. Didėjant vandens trūkumui į
kaimą atsliūkino troškus žmonių ir gyvenimo kvapas,
jis plito visur, gaubė namus ir kiemus tarsi kerpės,
augančios ant akmenų išdžiūvusių upių vagose. Kas­
kart atėjusi į kaimą nemaloniai jį jusdavau, kol uoslė
apsiprasdavo.
Artinantis prie kaimo medicinos centro smarvė
stiprėjo. Mažame seno mūrinio pastato laukiamajame
vienu metu tilpo apie tuziną žmonių, o mažiausiai
dešimt moterų su vaikais stovėjo lauke. Du kūdikiai
rėkė, kiek leido gerklės, o kai kurie vyresni vaikai atrodė
pernelyg pavargę judėti ar netgi šnekėti. Viena jauna
moteris, ne ką vyresnė už mane, mėgino pagirdyti iš
buteliuko kūdikį supleišėjusiomis lūpomis ir ištinusiais
akių vokais. Juodaplaukė išbalusi mergytė, kuriai galėjo
būti kokie treji metukai, padarė po savim, ir jos mama

159
beviltiškai stengėsi ją nuraminti. Išvydusi mus, ji kils­
telėjo prie diržo pririštą plastikinį puodelį ir paprašė:
- Gal galėtumėte įpilti šiek tiek vandens? Mano
vaikas ištroškęs ir serga, o mes čia laukiame jau kelias
valandas.
Sanja žvilgtelėjo į mane. Tai buvo nauja. Kaime ir
anksčiau trūkdavo vandens, bet dar niekas niekuomet
nebuvo prašęs jo kaip išmaldos. Mergytės skruostai
buvo prakaulūs, o akys didelės.
- Stabtelkim, —pasakiau Sanjai.
Paėmiau savo butelį ir įpyliau moteriai į puodelį
vandens. Ji sučiupo laisvąja ranka man už riešo ir
spustelėjo.
- Ačiū, panele! Jūs geras žmogus. Ačiū, ačiū, tegu
pas jus atplaukia švarūs vandenys!
Ji vis bėrė savo padėkos žodžius, ir man ėmė darytis
nejauku. Vos tik užsukau butelį ir padėjau atgal į veži­
mėlį, prie manęs prisiartino kita moteris. Už rankų ji
vedėsi du mažus vaikus.
- Gal turėtum lašelį ir mums? - pasiteiravo.
Sanja griežtai pažvelgė į mane.
- Norija, mums reikia eiti, - pasakė ji.
Sanja buvo teisi. Mačiau, kad visi stovintys eilėje už
medicinos centro durų su viltim žiūri į mane, sverdami
savo galimybes ir ieškodami geriausio būdo paprašyti
vandens. Jei sugaišiu čia dar kiek ilgiau, teks grįžti
tuščiomis.

160
 - Apgailestauju, - pasakiau moteriai. - Labai labai
apgailestauju, bet negaliu. Aš pati sau turiu tik tiek.
Moteris nužvelgė mane ir jos veide iš pradžių įžvel­
giau nepatiklumą, o paskui kažką dar piktesnio.
- Juk tu arbatos meistro duktė, ar ne? - paklausė ji.
- Norija, eime, - paragino Sanja.
- Turėjau susiprasti. Arbatos meistrai visados laikė
save geresniais už kitus kaimiečius, - burbėjo moteris.
Veidą man išmušė raudonis, apsisukusi ėmiau traukti
vežimėlį suskilinėjusiu grindiniu. Girdėjau murmesį
žmonių minioje, man netgi pasirodė, kad kažkas sumi­
nėjo mano vardą, bet ilgiau klausytis netroškau.
- Nekreipk į juos dėmesio, —tarė Sanja. —Juk ne
tavo kaltė, kad visiems negali pagelbėti.
Veidas degė, o gerklėje buvo įstrigęs tumulas. Neži­
nojau, ką pasakyti. Norėjau kuo greičiau iš čia ištrūkti.
Stengiausi susitelkti į tai, kas laukė, į tikrąją priežastį,
dėl kurios šiandien atėjau į kaimą. Net ir pažeminta bei
sumišusi jaučiausi šiek tiek pakiliai.
Gatvės posūkyje patraukėme aplinkiniu keliu.
Spėjau pamatyti žemą pilkai nutinkuotą namą, ant
kurio durų prieš keturias savaites buvo atsiradęs mė­
lynas apskritimas, ir tamsuojančius langus, už kurių
nebuvo matyti nei girdėti jokio gyvybės ženklo. Mūsų
kojos pačios savaime pasirinko kitą kryptį. Dabar
kaime niekas nebevaikščiojo tiesiai, ankstesnius takus
pamažu pakeitė nauji, atsiradę bežodžiu sutarimu, kai

161
vandens nusikaltimo ženklai atėmė dalį kelkraščių.
Namų, pažymėtų mėlynu apskritimu, dabar jau buvo
apie tuziną. Pilkai tinkuotasis buvo paskutinis iš jų. Jie
stovėjo gatvių pakraščiuose kaip nebylūs vaiduokliai,
tylos rate, kurio ribos niekas neperžengdavo, nebent
tai būdavo neišvengiama. Gretimų namų gyventojai
toliau gyveno taip, tarsi nusikaltimo namo vietoje būtų
žiojėjusi visa praryjanti tuštuma, į kurią vien pažvelgę ir
jie patys būtų nušluoti nuo žemės paviršiaus.
Kaime buvo kuždamasi, kad vandens nusikaltimo
namų gyventojus kas nors kartą ar porą matė imančius
kažką nuo slenksčio arba nebyliai stovinčius lauke, vi­
suomet tik savo kieme, paprastai anksti rytą arba vėlai
naktį. Į tuos pasakojimus buvo žiūrima kaip ir į kitas
vaiduoklių istorijas: su baime atmieštu smalsumu, o
dienos šviesoje viskas atrodydavo prasimanymas.
Tikra buvo tai, kad dar niekas iš tiesų nežinojo, kas
nutiko pažymėtųjų namų gyventojams. Lengviau buvo
neklausinėti.
Tylėjimu nerakinama tai, kas nepavojinga.
Šaltas vėjas baidėsi į stogų kampus ir kartkartėmis
smogdavo mums priešais pro namų tarpus. Vieno
namo galiniame kieme prakaulus vyras, kaip atpažinau,
vienas iš kaimo mokytojų, tepėsi galvą šviesiai rudais
milteliais, molio ir aitrių medžio žievės miltelių mi­
šiniu, kuris buvo pardavinėjamas kaimo turguje kaip
sausas plaukų šampūnas. Aš pati buvau pratusi naudoti

162
vaistinius putoklius. Jų augo už arbatos namelio tan­
kiais kupstais, ir man patikdavo, kaip jie užputodavo
tarp pirštų, sumaišyti su vandeniu. Pirmą kartą man
toptelėjo, kad kas nors gali nusistebėti, kodėl niekad
neperku sauso šampūno. Nežinojau, kur tos ribos, ką
man dar reikėtų pakeisti savo gyvenime, kad būčiau
tokia pat, kaip kiekvienas kitas kaimietis.
Kai priartėjome prie Sanjos namų, nebeiškenčiau.
- Einu pasikuisti po plastiko kapines, - pasakiau. -
Eisi kartu?
Sanja atsiduso.
- Negaliu. Per daug darbų namie.
Ji žvilgtelėjo į mano vandens butelius.
- Gal nori juos palikti pas mus ir pasiimti vėliau? -
pasiūlė. - Juk nevaliosi nusitempti jų iki plastiko
kapinių ir atgal.
- Gali juos pasilikti, - pasakiau.
Sanja pažiūrėjo į mane, tarsi būčiau pasiūliusi jai
skristi ant drakono nugaros.
- Nebūk juokinga! —tarė ji. - Be kitos savaitės dau­
giau vandens negausi. Tikrai negaliu jų pasilikti.
- Man jų nereikia, - pasakiau. - Namie dar turiu
vandens iki savaitės pabaigos. Būk gera, pasiimkjuos sau.
Atrodė, kad Sanja dar ketina prieštarauti, bet paskui
atsiduso ir pasakė:
- Na, tik šį sykį, bet jei dar pamėginsi, tai saugokis.
Man priešais tvokstelėjo aitrus plastiko sąvartyno
kvapas. Praėjau vietą, kur žmonės mėgino prisipildyti

163
savo butelius ir kibirus vandens iš seklaus drumsto
upelio, tekančio netoli sąvartyno. Tėvai man visad
drausdavo iš jo gerti, įspėdami, kad jo vanduo užnuo­
dytas kapinių atliekų ir galiu nuo jo susirgti. Anksčiau
kaimiečiai upelio paprastai vengdavo, bet dabar kaskart
eidama į plastiko sąvartyną matydavau žmonių, se­
miančių iš jo vandenį. Kartą vienai senyvai moteriškei
pasakiau, kad upelio vanduo netinkamas gerti.
- Tai ką gi man gerti? - atsakė ji. - Orą? Ar smėlį?
Nuo to karto su niekuo prie upelio nebesikalbėdavau.
Vos nesustojau, nedideliame būrelyje vandens ieš­
kotojų atpažinusi apsauginiu gaubtu pridengtą veidą
raudonomis lūpomis. Ninija, pasilenkusi prie upelio
pakraščio, sėmėsi į permatomą butelį gelsvai rusvą
vandenį. Žema, rudais drabužiais, skubri, ji priminė
tarakoną, bet vos tik man galvoje iškilo toks vaizdinys,
susigėdau. Kažin ką darji veikia, stengdamasi suktis kaip
išmanydama?Ką dar veikia visi kiti?Tikriausiai Jukaro
darbdaviai nemokėjo taip gerai, kaip davė suprasti Ni­
nija. Ji nusuko veidą į kitą pusę, ir aš nebuvau tikra,
ar ji manęs nepastebėjo, ar nusprendė apsimesti, kad
nemato.
Praėjau pro šalį nestabtelėjusi.

Nuolat kintančiame, klaidžiame plastiko sąvartyno

peizaže buvo sunku orientuotis, bet aš žinojau kelią.
Netoli sąvartyno vidurio iš atliekų kalno kyšojo betono

164
gabalai, dukart aukštesni už mane. Sustojau prie jų
ir dairiausi po kapinių pakraštį, kol akys užkliuvo už
surūdijusio senojo pasaulio automobilio karkaso. Jame
vis dar galėjai išskirti ratų vietas, taip pat ir nebegyvą
prietaisų skydą, bet sėdynės ir tinkamos naudoti meta­
linės dalys jau seniai buvo dingusios. Šitos sunkenybės
niekas niekada nejudindavo, mat tam būtų reikėję
mažiausiai penkių žmonių jėgos, o šiame sąvartyno
kampe vargu ar buvo daug vertingų radinių. Priėjau
prie automobilio griaučių.
Kaip įprastai, įkišau ranką pro prietaisų skyde
žiojinčią skylę ir pagraibiau, kol užčiuopiau glotnų
plastikinės maždaug arbatinuko dydžio dėžutės pa­
viršių. Man nereikėjo jos išimti, užteko žinoti, kad ji
vietoje. Tai buvo viena iš laiko kapsulių, kurias mudvi
su Sanja būdamos jaunesnės suslapstėme savo mėgsta­
miausiose vietose. Jose buvo tokių daiktų, kaip glotnių
akmenukų, džiovintų gėlių, namie iš jūržolių nupintų
apyrankių ir plastiko sąvartyne atkapstytų lobių. Vi­
suomet vidinėje kiekvienos kapsulės dangtelio pusėje
dažais užrašydavome datą, tada pavilgydavome dažuose
pirštus ir šalia įspausdavome pirštų atspaudus. Išorinėje
dangtelio pusėje pažymėdavome datą, kada mums bus
galima atidaryti laiko kapsulę. Paprastai turėdavo praeiti
ne mažiau kaip dešimt metų. Šita buvo paskutinė mūsų
padaryta kapsulė, ir daugelį metų, atėjusios į plastiko
sąvartyną, kaskart patikrindavome, ar ji dar vietoje.

165
 Ištraukiau ranką, nusivaliau į kelnes ir nuo auto­
mobilio liekanų patraukiau į sąvartyno pakraštį. Už
dvidešimties žingsnių priėjau negilią duobę, ties kuria
buvau nutraukusi paieškas prieš keletą dienų. Rodos,
per tą laiką čia niekas nesilankė.
Išsitraukiau iš kuprinės storas pirštines, užsimoviau
ir ėmiau kuistis atliekose.
Niekam nieko nebuvau pasakojusi, bet mane čia
atviliojo sidabro spalvos diskas. Po tėčio mirties tylus
namas, rodės, gramzdino mane į gilų sapną, tarsi žemės
tamsa siurbtų man kraują, žadėdama nepertraukiamą
poilsį. Tyla nebuvo vien tik tų tuščių kambarių tyla,
kurią paliko mano tėvai, tarp šių sienų trūko ne tik jų
kvėpavimo, žodžių ir žingsnių. Ta tyla reiškė dar ir tai,
kas liko jų neatskleista ir garsiai neišsakyta, visa tai, ką
dabar aš pati turėjau išmokti ir suprasti be jų. Tik dabar
ėmiau suvokti, kaip mažai žinau: apie šaltinį ir apie kitus
arbatos meistrus, apie man svetimus slaptų sąjungų ir
kyšininkavimo įstatymus ir pavojingą pusiausvyrą, prie
kurių taikėmės, apie visą tamsų suaugusiųjų pasaulį,
kuris tarsi neapšviesta dykuma plito į visas puses aplink
mane iki pat horizonto. Pykau ant jų, nes paliko mane
vieną be žinių, kurių man reikėjo. Kodėl man nepasa­
kėte?Bet jų su manimi nebėra, yra tik žemė ir vėjas, o
jie neturi žodžių.
Dar iki galo nesuvokiau, kodėl sidabro spalvos
disko istorija man tokia svarbi, nes nemokėjau sujungti

166
visų gijų, kurios darė ją svarbią. Viena jų buvo baimė,
kad vieną dieną pamatysiu pernelyg nusekusį šaltinio
vandenį arba urve aptiksiu būrį kareivių apnuogintais
kardais. Kita gija buvo menkutė nuojauta, o gal beveik
neįmanoma viltis, kad gyvenime turi būti kažko dau­
giau, kad už kaimo ribų, kažkur po šia saule turi būti
priežastis tikėti, jog pasaulis nėra sausas, apanglėjęs ir
mirštantis, nevisiškai. Mano mintyse gijos ėmė pintis į
vieną audinį, ir nors dar nemokėjau tų minčių išreikšti
žodžiais, jaučiausi turinti padaryti viską, kad rasčiau
trūkstamas sidabrinio disko istorijos detales. Ieškojau
jų knygose iš mamos darbo kambario ir sąvartyne
tarp išmestų praeities šiukšlių. Suvokiau savo užduo­
ties beviltiškumą, bet tai atitraukė mano mintis nuo
neišvengiamos tuščio namo tylos ir veikė raminamai:
žadėjo pokyčius, palaidotą galimybę, kuri dar gali iš­
vysti dienos šviesą.
Plačioje negilioje duobėje, kurią kapsčiau ištisas
kelias savaites po tėčio mirties, buvo suversta daug
sulūžusios senovinės technikos. Praėjo ne viena para,
kol pataikiau į reikiamą vietą, bet dabar buvau kone
įsitikinusi, kad sidabro spalvos diską prieš kelerius
metus atradau būtent šioje plastiko sąvartyno dalyje.
Atpažinau kai kuriuos šioje vietoje riogsančius prie­
taisus ir prisiminiau, kad Sanja daugelį jų atmetė, mat
buvo tokie išrinkti, kad atrodė beviltiška juos kada nors
iš naujo surinkti. Trūko visų pagrindinių dalių, ir jie

167
netiko netgi jos bandymams. Kiek prisiminiau, diską
radau arti paviršiaus, bet sąvartynas nuo to laiko nuolat
keitėsi, tad jeigu tų diskų ir buvo daugiau, jie galėjo
slypėti gerokai giliau - arba toli nuo tos vietos, kur
radau pirmąjį. Tačiau neturėjau supratimo, nuo ko dar
galėčiau pradėti paieškas.
Betono gabalų šešėliai pasislinko ir pailgėjo. Pirmo­
sios nerangios pavasarinės sparvos kėlė sunkius savo
kūnus į orą ir vėl tūpė ilsėtis ant aptriušusių atliekų
krūvos. Greitai man vėl prireiks apsauginio gaubto.
Maudė kojas, o drabužiai lipo prie odos. Neradau
nieko, tik įprasto šlamšto: sulūžusių indų ir nukleiptų
batų nunešiotais kulnais, nežinia kieno šukių, nesu­
skaičiuojamų polietileno maišelių. Pastūmiau į šoną
suskilusį senovinį prietaisą, iš kurio sutrūkinėjusio
paviršiaus kyšojo laidai - tai buvo vienas iš tų daiktų,
kuriuos Sanja laikė nebetinkamais, todėl aš neturėjau
žalio supratimo, kokia buvo pirminė jo paskirtis, - ir
spoksojau į polietileno maišelių raizginį priešais save.
Nusprendžiau, kad namo eisiu, kai ištrauksiu šį kamštį
iš suslėgtų atliekų, nors nemaniau, kad po juo rasiu ką
nors įdomaus. Maišeliai buvo susiviję į ilgą grandinę,
baisiai susiraizgiusią. Kai pamėginau tvirtai suimti tą
traškantį gniutulą, plonas polietilenas mano rankose
ėmė trūkinėti. Tačiau galiausiai pajutau, kad kažkas at­
sileido, ir maišeliai išslydo iš plastiko krūvos. Suglėbiau
juos į didžiulį kamuolį ir numečiau į šoną.

168
 Jų vietoje atsiradusioje ertmėje nemačiau nieko, tik
dar daugiau maišelių.
Užsimerkiau. Sprando raumenys buvo sustingę, visą
galvą raižė skausmas, tarsi oda būtų per daug įtempta
suveržtos kasytės ar plaukų uodegos.
Atėjo laikas grįžti namo po dar vienos nevaisingos
paieškos.
Atsimerkiau. Salia manęs voliojosi sulūžęs prietaisas,
kurį anksčiau buvau patraukusi iš po kojų. Jis nebuvo
didelis. Storas plastikinis korpusas daugelyje vietų buvo
suskilęs, tarsi kas būtų jį tyčia sudaužęs, o viename šone
matėsi apvalus stiklinis lęšis, primenantis mažučio ži­
binto dugną. Stiklas buvo smarkiai suskeldėjęs. Dalies
jo išvis trūko.
Tikrai buvau mačiusi šį daiktą dešimtis kartų
ankstesnių paieškų metu. Tikrai dešimtis kartų buvau
paėmusi jį į rankas ir numetusi į šoną. Bet net jeigu
būčiau įdėmiai jį apžiūrėjusi prieš kelerius metus, kai
Sanja nusprendė palikti jį šitam šiukšlyne ir kai par­
sinešiau namo diską, nebūčiau jame pastebėjusi nieko
įsidėmėtina.
Dabar saulės šviesa užkliudė prietaiso šone mažą
matinę metalo plokštelę, ne didesnę už pusę mano ma­
žojo pirštelio, su viršuje išraižytu tekstu.
Stebeilijau į raižinį ir atrodė, kad pasaulis aplink
mane sustojo.

169
 Skaičiau tekstą keletą kartų vis iš naujo.
M. Jansonas.
Prietaisas vos nesubyrėjo mano rankose, kai sukau
jį į skudurą ir kišau į kuprinę. Išlipau iš duobės. Kaip
įmanydama greičiau ėjau per sąvartyną, o man po
kojomis traškėjo, ritinėjosi ir šnabždėjo plastmasė.
Net jeigu ir visa į sidabrinius diskus įrašyta se­
nojo pasaulio istorija būtų buvusi palaidota plastiko
kapinėse, tikimybė ją surasti atrodė lygi nuliui. Dabar
pirmą kartą išdrįsau pagalvoti, kad galbūt yra tikimybė,
nors ir kokia maža, surasti disko įrašo istorijos tęsinį. Ta
mintis skleidėsi mano galvoje kaip gležna žalia šakelė,
besistiebianti į saulės šviesą.

Grįžusi namo patraukiau tiesiai į mamos kambarį,

padėjau prietaisą ant vienintelio stalo kampo, nenu­
krauto knygomis ir ranka rašytomis pastabomis, ir
atvyniojau skudurą. Nuleidau žaliuzes, nes kol manęs
nebuvo, saulė atsisuko į šitą namo pusę. Kambarį ap­
gaubė melsva prieblanda.
Atsisėdau į kėdę ir nužvelgiau knygų krūvą. Pažiū­
rėjau į popierių, kuriame buvau kuo tiksliau surašiusi
viską, ką prisiminiau girdėjusi sidabrinio disko įraše.
Žiūrėjau į senojo pasaulio prietaisą. Jis buvo nebylus
kaip kritęs vabzdys. Pro žaliuzių plyšelius aštriai sping­
sojo vėlyvo pavakario saulės spinduliai.

170
 Jansono ekspedicija. Sutemų šimtmetis. Prarastosios
žemės. M. Jansonas.
Žinojau, kad mano rankose ne visos dėlionės de­
talės, gali būti, kad aš jų niekad nesurinksiu. Taip pat
žinojau, kad yra vieta, kurioje dar neieškojau.
Namas buvo tylus ir sustingęs, arbatos namelis
tuščias ir nebylus, lauke irgi niekas nevaikščiojo. Jeigu
tėčio dvasia ir klaidžiojo po kambarius arba pievelę,
šiuo metu ji ramiai saugojo peizažą, kuriame gyveno.
Nemirkčiojo pranešiklio švieselė. Skruzdės sode ant
akmens plokščių ir namo kampuose brėžė plonyčius
takelius, pamažu ilso sienų medis, ant langų ir lentynų
nepastebimai kaupėsi dulkės, ir man niekas neįsakinėjo,
nieko neklausinėjo.
Svetainėje buvo tamsoka. Lengvai pakėliau ir atrė­
miau į sieną skrynios dangtį, ir švelnus seno popieriaus
ir senstančio rašalo dvelksmas pasklido ore.
Ant knygų nugarėlių nebuvo nurodyta datų, šimt­
mečių nei arbatos meistrų vardų, todėl reikiamos
knygos man kurį laiką teko ieškoti sklaidant tomų
odiniais viršeliais pirmuosius puslapius. Galiausiai
radau tomą, kurio pageltusiame pirmajame puslapyje
nepažįstamu braižu buvo įrašyti mano ieškomi metai.
Atverčiau kitą puslapį ir pradėjau skaityti.
 VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Išgėriau paskutinius arbatos lašus ir pastačiau puo­

delį ant grindų šalia knygų krūvos. Maudė sprandą.
Negyvos dulkelės šoko besvorį šokį apšviestos saulės
spindulių, sklindančių pro svetainės langą. Pastūmiau į
šoną knygas, kurias jau buvau peržvelgusi, ir užrašus, at­
sineštus iš mamos darbo kambario, paskui adaisvintame
plotelyje ant grindų ištiesiau nugarą ir užsimerkiau. Į
raumenis įsirėžė susimetusi marškinėlių raukšlė. Mintys
galvoje vijosi į tankų raizginį, ir kaskart, kai nustver-
davau vieną giją ir mėgindavau ja sekti, kitos tuo tarpu
dar labiau susinarpliodavo.
Paskutines dvi dienas praleidau skaitydama arbatos
meistrų knygas ir iki dabar buvau jau pervertus! septy­
nias iš tų, kurios buvo prirašytos Sutemų šimtmetyje.
Šimtmečio antroje pusėje name gyveno keturi arbatos
meistrai. Pirmasis, Levas Kaitio, nelabai mėgo rašyti.
Per savo gyvenimą jis prirašė tik vieną knygą odiniais
viršeliais. Užrašuose nedaugžodžiavo ir turinys atrodė
sausokas. Ryte lijo. Jaunesniojo leitenanto Salo ir jo
žmonos vizitaspraėjo, kaip ir tikėtasi. Reikia nepamiršti
172
susitaisyti batus. Arba: Sausis šiltesnis net už praėjusį.
Molinis arbatinukas įskilo. Turėjau pasitikrinti senose
mamos knygose, ar gerai prisimenu, ką reiškia sausis: tai
buvo pirmojo metų mėnesio pavadinimas pagal senąjį
saulės ciklais pagrįstą kalendorių. Išskyrus šį niuansą,
Levo užrašus perskaičiau greitai. Tačiau knygos gale
braižas pasikeitė, ir akimirką mąsčiau, kol supratau,
kodėl. Norėdama pasitikrinti, atsiverčiau chronolo­
giškai tolesnę knygą, kurios pirmame puslapyje buvo
parašytas vardas Miras Kaitio, greičiausiai Levo sūnus.
Užmetusi akį į Miro raštą pasitvirtinau savo spėjimą:
likusius tuščius Levo knygos puslapius, aišku, buvo
prirašęs Miras.
Miras akivaizdžiai nebuvo paveldėjęs tėvo lakoniš­
kumo, priešingai, didžiąją dalį laisvalaikio atsidėdavo
rašymui. Savo smulkiu braižu jis buvo prirašęs šešis
tomus ir dar pastabų ant atskirų lapelių, sukaišiotų tarp
knygų puslapių. Dalis užrašų buvo be datos. Tokie pat
buvo ir užrašai paskutiniuose Levo knygos puslapiuose.
Matyt, jau ir tuomet trūko rašymo reikmenų. Spėjau,
kad Mitas ėmė naudoti tėvo knygą nevilties akimirką,
kai jam pačiam baigėsi popierius.
Miro pastabos buvo visiškai kitokios nei Levo: jis
užrašinėjo savo mintis ir sapnus, pojūčius arbatos ce­
remonijos metu ir po jos. Jis vardijo tai, kas teikė jam
džiaugsmo (ant kelių susiranganti katė, pirmasis traš­
kaus obuolio kąsnis, saulės įšildyta pievelė po basomis

173
kojomis), ir tai, kas jį suerzindavo (trinantis batas,
pasenę akiniai, su kuriais nebemato, rašalas, pasibaigiąs
tuomet, kai jo labiausiai reikia).
Atsimerkiau ir atsistojau. Matyt, per staigiai pakilau
nuo žemės: kambarys aptemo, ir turėjau atsiremti į
sieną, kol praeis svaigulys. Nuėjusi į virtuvę įsipyliau
dar vieną puodelį pravėsusios arbatos. Grįžau į svetainę,
atsisėdau ant pagalvėlės ir paėmiau į rankas paskutinę
Miro knygą, kurios buvau perskaičiusi dar tik pusę.
Puslapiai atrodė gležni ir sausi, tartum pasiruošę bet
kada išplyšti ir nukratyti savo plonyčius juodus žodžius
ant grindų, kad juos išnešiotų vėjas. Šis sąlytis su pra­
eitimi buvo silpnas ir trapus, tarsi visokių orų matęs
tiltas, kuriuo žengti nėra saugu. Bet patys žodžiai buvo
stiprūs. Jie taip traukė mane į savo glėbį, kad turėjau
pati sau priminti, ko ieškanti. Buvau pakerėta, kaip šis
daug metų prieš mane gyvenęs arbatos meistras aprašė
savo dienas, pilnaties metu nemiegotas naktis, arbatos
namelyje ant grindų išbirusias smėlio smilteles nuo
svečių batų, sniegą, kuris iškart ištirpdavo ant juodai
blizgančios žemės, o daugybę žiemų išvis nekrito iš
dangaus. Šios istorijos ir seniai praėjusio gyvenimo
nuotrupos iš pageltusių trapių puslapių skleidė tokią
šviesą, buvo tokios tikslios ir spalvingos, kad negalėjau
jomis atsigėrėti. Šito meistro kūnas ir jo kraujyje tekėjęs
vanduo jau seniai sugrįžo į žemę ir dangų, bet jo žodžiai
ir istorijos gyvavo ir kvėpavo. Man atrodė, lyg aš pati tai
skaitydama gyvenau ir kvėpavau tikriau ir aiškiau.

174
 Lauke nutįso šešėliai, o aš klausiausi popieriaus
šnarėjimo sau po ranka.
Užverčiau knygą tik kai blausi šviesa beveik nebe­
leido įžiūrėti žodžių. Tiltai griuvo, ir praeitis tebuvo
beformiai ženklai už užuolaidos, o aplink mane
susiskliautę namo tyla. Praėjo dar viena diena, o aš vis
neradau, ko ieškojau.
Prieš eidama gulti išėjau į lauką išgrėbstyti alpina-
riumo. Švelnios linijos smėlyje vakaro tamsoje buvo
beveik neįžiūrimos. Baigdama netyčia žvilgtelėjau
į kaimą vedančio kelio pusėn ir man pasirodė, kad
pamiškėje matau dvi žmonių figūras, atsisukusias į
namą.
Aš sustojau, širdis daužėsi kaip pašėlusi.
Man iš rankų išslydo grėblys. Pasilenkiau jo pakelti,
o kai išsitiesiau, pamiškėje buvo tuščia ir tyku.
Kitą rytą nuėjau paieškoti pėdsakų, tačiau sukietė­
jusi žemė ir storas nubyrėjusių spyglių kilimas nieko
neišdavė. Prieblandoje medžių šešėliai gali atrodyti kaip
į tave žiūrinčių žmonių figūros.

Po poros dienų gavau netikėtą žinutę nuo mamos.

Įžengiau į namą su dviem vandens buteliais ant nu­
garos, kuriuos buvau pripildžiusi atstovėjusi kaime
eilę, ir pamačiau mirksinčią pranešiklio švieselę. Kone
numečiau butelius ant grindų ir nulėkiau prie pra­
nešiklio. Užsidegė ekranas ir jame pasirodė apvalus
banguotas mamos braižas.

175
 Brangioji Norija, —rašė ji, - atsiprašau, kad negalėjau
rašyti dažniau. Ilgiuosi tavęs ir turiu vilties, kad greitai
galėsi atvykti čionai pas mane. Darau viską, kad tai
pavyktų. Gal gali kol kas atsiųsti ką nors savo? Neturi
būti didelis daiktas, bet kas nors, kuo dažnai naudojiesi,
pavyzdžiui, šaukštelis iš arbatos namelio arba kuris nors
rašiklis, kuriuo rašai į arbatos meistro knygą. Tiesiog no­
rėčiau turėti daiktą, kuris man primintų tave, kad per
tą laiką, kol negalime būti kartu, jausčiausi arčiau tavęs.
Tik nesivargink plauti ar blizginti; noriu jo tokio, koks
yra. Mano pranešiklis tuoj išsikraus ir galėsiu vėljį pa­
krauti tik rytoj dienos šviesoj, todėlši žinutė tokia trumpa.
Linkėjimai, Liana.
Susmukau ant grindų. Koks palengvėjimas. Mama
gyva. Nebuvau girdėjusi apie ją ilgiau kaip mėnesį.
Paėmiau į rankas pranešimų rašiklį ir parašiau: Ar tau
viskas gerai? Ilgiuosi tavęs. Iškart išsiunčiau, bet atsa­
kymo nesulaukiau.
Paskui perskaičiau mamos žinutę iš naujo, nes
kažkas joje man kėlė nerimą.
Kuo daugiau ją skaičiau, tuo keistesnis rodėsi mamos
prašymas. Žinojau, kad ji mane myli, bet jai niekuomet
per daug nerūpėjo materialūs dalykai. Kraustydamasi į
Sindzingą ji per daug nesusimąstydama paliko namie
didžiąją dalį savo knygų, o ir šiaip turėjo įprotį viską
kas įmanoma perdirbti, nejausdama daiktams sen­
timentų. Mačiau, kaip ji išdalino visus mano žaislus,

176
o kūdikystėje nešiotus drabužėlius pavertė naujais baldų
užvalkalais ir skuduriniais kilimėliais; kaip ramiai ji su­
naikino akmenukų kolekciją, kurią buvau surinkusi ant
jos darbo kambario palangės. Kiek žinojau, ji nebuvo
išsaugojusi nė vieno mano vaikystės piešinio, o skara,
kurią gavau dovanų po savo egzamino ceremonijos,
buvo vienintelis jos dovanotas drabužis, turintis ne vien
praktinę vertę.
Tai, kad staiga ji užsinorėjo kažkokio mano daikto,
buvo netikėta. Taip pat susirūpinau, kad ji neparašė
man, kaip jai sekasi. Gali būti, kad ji gavo ne visas
mano žinutes. Taip pat gali būti, kad ir aš negavau jos
žinučių. Susisiekimas dėl karo buvo prastas, ir prane-
šiklių paslaugos tikriausiai buvo sekamos. Stengiausi
rašyti kiek įmanoma neutralias ir nekaltas žinutes, tad
nemačiau priežasčių, kodėl jas būtų reikėję cenzūruoti,
bet perprasti armijos veiksmus buvo neįmanoma.
Nors ir nesupratau mamos prašymo, padėjau pra-
nešiklį ant sienos laikiklio ir nuėjusi į virtuvę paėmiau
nuo darbastalio nenuplautą šaukštelį, kuriuo šįryt
naudojausi. Ant metalo buvo matyti rusva dėmė, kurią
džiūdami paliko arbatos lašeliai. Susukau šaukštelį į
audinio skiautę, apatiniame stalčiuje susiradau jūržolių
maišelį, kokie naudojami pašto siuntoms, ir įmečiau
į jį šaukštelį. Atsinešiau iš kambario savo arbatos
meistro knygą, išplėšiau puslapį ir suskrebenau ant jo
eilutę: Mama, čia tau prisiminimui nuo manęs, iki vėlei

177
susitiksime. Linkėjimai —N Sulanksčiau popierėlį ir
įkišau į maišelį, tada užrišaujį virvute. Galėsiu kitą dieną
išsiųsti iš kaimo. Vyliausi, kad jis pasieks Sindzingą.

Per kitas dvi savaites dienos sparčiai ilgėjo ir šiltėjo,

pavasaris jau ėjo vasarop. Vanduo sroveno per tamsą,
garavo ant saulės įkaitintų akmenų ir dingdavo. Kai
negalvodavau apie knygas ar ekspediciją, arba savo
tėvus, galvodavau apie Sanją. Norėjau su ja pašnekėti,
papasakoti, kaip nuo tėčio mirties ieškojau būdo išeiti
iš tylos, bet vis atrodė, kad neatsiranda tinkamos aki­
mirkos. Pastaruoju metu ji buvo pavargusi ir nešneki,
ir man atrodė, kad ne viską man pasakoja. Ji niekad
nebeturėjo laiko nueiti į plastiko sąvartyną. Paklausta,
kodėl, vengdavo atsakyti.
Vis dar gilinausi į Miro užrašus. Mėginau jo pasa­
kojimus sudėlioti kokia nors tvarka, nors žinojau, kad
ji neišvengiamai tebus įsivaizduojama. Šią užduotį
sunkino dar ir tai, kad, be Miro, tuo pat metu name
darbavosi dar du kiti arbatos meistrai. Miras neturėjo
vaikų, tad jo mokiniu ir įpėdiniu tapo jo pusbrolis
Nikas Kaitio. Tačiau Nikas mirė jaunas, praėjus vos
keletui mėnesių po mokslų baigimo ceremonijos. Tada
arbatos meistro amatą paveldėjo jo sūnus Tomis, ir jis
tapo Miro mokiniu. Nei Nikas, nei Tomis nebuvo linkę
rašyti, kaip kad Miras, todėl šis nedvejodamas savo už­
rašais okupavo ir jųdviejų knygų tuščiuosius puslapius.

178
 Knyga, kurią šiuo metu sklaidžiau, buvo ne Miro.
Anksčiau buvau pasižymėjusi baigiamąją dalį, prirašytą
Miro braižu, bet tik dabar pirmą kartą prisiruošiau ją
perskaityti. Įrašas buvo datuojamas paskutiniais Su­
temų šimtmečio metais, kurie, kaip sužinojau iš Tomio
užrašų, buvo Miro mirties metai.
Žinau, kad beveik atėjo paskutinės mano ceremonijos
laikas, ir noriu užrašyti šią istoriją iki mano širdis nustos
plakti. Anksčiau to nerašiau, nes maniau, kad tai nėra
saugu. Bet nuo tų įvykių praėjojau keturi dešimtmečiai,
ir nemanau, kad šis įrašas dar galėtų kam norspakenkti.
Galbūt ateis toks laikas, kai bus pravartu, kad ne tik
vanduo prisimena ir žino, nes ir taip per daug istorijų
visiškaipranyksta užmaršty, o reta kuri išlikmiyra tiesa.
Greitai atskaičiavau paminėtus metus nuo šio įrašo
datos. Jie sutapo su sidabriniame diske minimais me­
tais. Sukryžiavau ant pagalvėlės kojas, pasidėjau knygą į
sterblę ir skaičiau toliau.
Arbatos meistru buvaupradirbęs vos keletą metų, prieš
metus buvo miręs mano tėvas. Vieną vakarąjau sutemus
išgirdau beldimą į duris. Atidaręs verandoje pamačiau
stovinčius du vyrus ir vieną moterį. Jieprisistatė vardais ir
pasisakė esantyspasiryžę dirbti pas mane namuos ir sode
už maistą ir vandenį. Tuo metu tai neatrodė neįprasta.
Daugelisper karus buvo netekę namų ir nuosavybės, ir vie­
nintelis būdas rasti vandens ir stogą viršgalvos buvo eiti iš
kaimo į kaimąprašantis darbo. Tačiau šie žmonės nebuvo

179
panašūs į paprastus klajūnus. Jų drabužiai atrodė gana
nauji', o visa laikysena buvo nerami tarsi bėglių. Vienas
iš vyrų buvo sužeistas. Viena ranka buvo aprišta dėmėtu
audiniu, o oda aplinkjį bjauriai mėlynavo. Išpo audeklo
krašto kyšojo tatuiruotė: liaunas jūrų drakonas, naguose
nešantis snaigę. Tai, kaipjie pasisakė savo vardus —vienas
pernelyg greitai ir tvirtai, kitas užsikirsdamas, —privertė
mane suabejoti, ar vardai tikri. Jie aiškiai buvo išsekę, tarsi
ištisasparas keliavę be reikiamopoilsio, o su savimi turėjo
tik mažą išseno nepralaidaus audiniopasiūtą krepšį. Nu­
sprendžiau, kadjie nesukels pavojaus, ir apnakvindinau
arbatos kambarėlyje. Tenai nelaikiau nieko vertinga, todėl
nesijaudinau, kadgaliu būti apvogtas, be to, visadbudriai
miegodavau, tad žinojau, jog išgirsiu, jeigujie naktį mė­
gintų įsliūkinti į namą. Durų spyna tvirta, jos neišlaužtų
nesukeldami triukšmo. Daviau jiems duonos ir arbatos,
užklotų, pagalvių ir žibintą irparodžiau takelį per sodą.
Tada grįžau namo paruošti valomojo tepalo žaizdai, bet
nuėjęs į arbatos kambarėlįpamačiau, kadjie visi sumigę.
Tepalo dėžutępalikau prie durų.
Kitą rytą, jiems vis dar miegant, kepėjo pasiuntinys
atnešė duonos ir naujausių gandų. Jis papasakojo, kad
praėjusį vakarą kareiviai zujo po kaimą belsdamiesi į
kiekvienas duris ir ieškodami trijų karo nusikaltėlių. Kai
mano svečiai pabudo, pasikviečiau juos pusryčių į namą
ir atidžiai tyrinėjau. Buvo sunkujuos perprasti. Jie elgėsi
gerai ir kultūringai, tarsi būtų labai išsilavinę. Tai bylojo,

180
 kad galbūt jie buvo is privilegijuotų armijos žmonių.
Tačiau kai kurios jų pastabos man atrodė savotiškos,
netgi nederančios žmonėms, turintiems karinįparengimą.
Supratau, kad negaliujų įvertinti. Man reikėjo daugiau
informacijos.
Mums geriant po antrą puodelį arbatos, užsiminiau
jiems, ką buvau šįryt girdėjęs. Jie nutilo ir jų veidai
suakmenėjo, iškart supratau, kad kareiviai ieško būtent
jų. Paprašiau jų pasakyti man svarią priežastį, kodėl
neturėčiaujų išduoti.
Vyrai pradėjo prieštarauti, bet moteris nutildė juos
vienu rankos mostu. Kaijos rankovė suplevėsavo, ant riešo
pastebėjau tokią pat tatuiruotę, kokią buvau matęs ant
sužeistojo vyro rankos.
Moterispapasakojo, kadjie atvyko čionai išPrarastųjų
žemių, kur tyrinėję, aryra tinkamo gerti vandens ir kaip
aplinka atsigaunapo katastrofos. Tai mane nustebino, nes
aš maniau, kad įžengti į Prarastąsias žemes uždrausta.
Kai savo mintį išsakiau garsiai, moteris patvirtino, kad
jų ekspedicija esanti nelegali ir slapta. B jos pakeleivių
išraiškų supratau, kadjie mieliau būtųpasilaikę šią infor­
maciją sau, tačiau moterisgurkštelėjo dar arbatos, išsitiesė
irpasakojo toliau.
Naujojo Kiano armija kažkaip sužinojo apiejų ekspe­
diciją ir ėmė sektijų pėdsakais. Ekspedicijos vadovas žuvo
vandens paieškų metu netoli Kolario, ir nuo tadajie visi
tapo bėgliais. Keliomis dienomis anksčiau dingo vienas iš

181
jų draugų, o kartu sujuo ir dalisjų garso įrašų atsarginių
kopijų ir vaizdo kamera, kuria jie filmavo tyrimų me­
džiagą. Kitas kopijas turėjo jie patys ir nenorėjo, kadjos
pakliūtų armijai į rankas. Jie nežinojo, ar jų draugas
gyvas, ar miręs. Ketino keletą dienų slapstytis netoli kaimo,
tikėdamiesi, kad kareiviaipatrauksjų ieškoti kitur.
Visi tryssužiuro į mane. Žemesnis, rudaplaukis vyriškis
laikė ranką ant žaizdos, kuri jam, rodės, kėlė nuolatinį
skausmą. Antjo veido blizgėjo prakaito lašeliai. Aukštojo
vyriškio išraiška nieko nesakė.
Moterispaprašė, kadjų neišduočiau.
Paklausiau, kodėljie atėjo į arbatos meistro namus ir
kodėl mano iš manęs sulauksiantyspagalbos.
„Mano tėvas buvo arbatos meistras“, —tada prisipa­
žino moteris. Jos tėvas buvo žuvęsper vandens karus, kaiji
dar buvo maža, tačiauji prisiminėjo žodžius apie arbatos
meistrus, kurie suprantą vandenį.
Paklausiau, ar Prarastosiose žemėse iš tiesųyra švaraus
geriamojo vandens.
Moteris pažvelgė į vyrus. Mačiau, kad aukštesnysis
giliai įkvėpė ir tyliai linktelėjo.
„Yra, —atsakė moteris. —Ir mes norime, kadjis pri­
klausytų visiems, ne tik armijai. “
Galvojau apiejospasakojimą. Tikėjau, kadjai nebuvo
reikalo visa tai išgalvoti. Jų likimas buvo mano rankose.
Už karo nusikaltėlių išdavimą buvo mokamos geros
premijos, ir norėdamas apiejuos pranešti, būčiau turėjęs

182
 tik paskambinti į kaimo policijos nuovadą. Jie buvo trys;
o aš tik vienas, tas tiesa; bet aš buvau sveikas, ojie visi
išsekę. Būčiau spėjęs išsmuktipro duris irpabėgti, jiems nė
nesumojus. Atrodė, kad irjie tai supranta.
Ašpažadėjaujiemspadėti.
Jeigujų palengvėjimas buvo suvaidintas, tai buvopats
geriausias vaidinimas, kokį esu matęs.
Nuvedžiau juos į vienintelę man žinomą patikimą
slėptuvę. Buvo svarbu, kad nė jie patys nežinotų kelio
tenai, todėl turėjau juos nuvesti po vieną, užrištomis
akimis ir aplinkiniu keliu. Tokia buvo mano iškelta
siūlomo prieglobsčio sąlyga, ir trumpai pasitarę jie nesi-
skųsdami sutiko. Žinojau, kadyra tikimybė, jog sudėję į
viena savo žinias ir spėjimus jie sugebėtų nustatyti tikrą
slėptuvės vietą ir vėliau ją atsekti, bet tai buvo rizika,
kurią turėjau prisiimti. Kai jie visi atsidūrė saugoje vie­
toje, nuėjau iš namopaimti maisto ir švarių drabužių.
Jie užsibuvo dvi savaites. Eidavau jų aplankyti kas
antrą dieną ir kaskart persakydavau visas naujienas iš
kaimo. Apie savejie per daug nepasakojo, bet kai ką išsi­
aiškinau:jie buvo universiteto mokslininkai ir tikriausiai
priklausė didesnei pogrindžio organizacijai, kuri siekė
padaryti galą vandens ribojimams. Po dviejų savaičių
jie panoro išvykti, nes slaptavietėje jiems ėmė darytis
ankšta irjie bijojo sukelti man pavojų (ar bentjau taip
sakė) užsibuvę čia per ilgai. Žinojau, kad kareiviai buvo
išvykę ieškoti į kitus kaimus, todėl maniau, kad jiems

183
pavyks išvykti saugiai, kiek tai apskritai buvo įmanoma.
Nupiešiau jiems žemėlapį, nurodantį turbūt mažiausiai
saugomą maršrutą iš kaimopakraščių, ir įdaviau vandens
bei maisto. Jie norėjo pirmiausia pasiekti Kuolojervį ir
iš ten toliau keliauti į Naująjį Piterburgą. Nulydėjau
juos po vieną nuo slėptuvės iki tundros kalno šlaito, kur
buvau palikęs maisto paketus. Buvo ankstyvo pavasario
apyaušris, dangusjau švitoprieš saulėtekį.
Jiepadėkojo man už draugiškumą, sakydami, kad ne­
žiną, kaip atsidėkoti už tokiąpagalbą. Atsakiau, kadyra
dalykų, už kuriuos nereikia laukti atlygio.
Moteris nusišypsojo. Jos akys priešaušrio prieblandoje
atrodė tamsios.
„Jūs tikriausiai suprantate, kad greičiausiai nė vienas
iš mūsų nesulauks dienos, kai vanduo vėl tekės laisvai?“—
pasakėji.
„Žinoma, suprantu, bet tai nepriežastis atsisakyti vil­
ties, kad kada nors taip bus. “
„Kai kuriems tai būtų pakankama priežastis“, —tarė
moteris.
Jie iškeliavo, ir ašžvelgiau į liaunasjųfigūras, koleijos
išnyko už kalnų.
Nežinau, kas jiems nutiko. Niekada daugiau apie
juos negirdėjau. Nežinau jų tikrųjų vardų nei to, ar
jiemspavyko išgelbėti duomenis, kuriuos nešėsi su savimi.
Galbūt duomenys išgelbėjojuos. Niekuomet nesužinosiu,
ar teisingai pasielgiau ir ar jie sakė man tiesą. Bet tai

184
paskutinė mano istorija, ir kai užrašysiują šiuosepusla­
piuose, vanduo iš mano kraujogalės ištekėti netrukdomas.

Užverčiau arbatos meistro knygą ir įsispoksojau į

grindis, nuklotas popieriaus lapais. Mintyse šmėžavo
detalės, stengdamosi susijungti į vientisą vaizdą. Ar gali
būti, kad tie arbatos meistro namuose viešėję kareivių
persekioti keliauninkai buvo Jansono ekspedicijos
nariai? Tai atrodė labai mažai tikėtina. Kita vertus, tai
paaiškintų, kaip sidabrinis diskas atsidūrė būtent šiame
kaime. Jeigu jie baiminosi būsią sučiupti ir norėjo,
kad duomenys apie Prarastųjų žemių vandens atsargas
nepakliūtų į kariškių rankas, tikrai galėjo savo įrašus
išmesti plastiko šiukšlyne.
Tačiau dar labiau man nedavė ramybės klausimas,
ar Miras išties buvo paslėpęs juos tundros kalnuose -
gal netgi prie šaltinio. Tai būtų buvęs beprecedentis
poelgis. Visi tėčio žodžiai ir elgesys bylote bylojo apie
tai, kad prie šaltinio yra buvę tik arbatos meistrai ir jau
ganėtinai išmokę jų mokiniai, galbūt retkarčiais dar
jų šeimos nariai - buvau tikra, kad mama ten buvusi.
Tačiau Miras būtų sulaužęs visas tradicijas ir nerašytus
įstatymus, paslėpdamas prie šaltinio svetimus žmones,
kuriais pasitikėti neturėjo priežasčių. O kokią kitą vietą
jis būtų turėjęs galvoje?Jis neminėjo nešęs jiems vandens,
tiktai maisto. Man taip pat atrodė keista, kad jis visiškai
neaprašė slaptavietės. Tai neatitiko smulkmeniško jo

185
rašymo stiliaus, todėl veikiausiai buvo sąmoningas
sprendimas.
Prieškambaryje supypsėjo pranešiklis. Tikėjausi, kad
tai mama. Nebuvau gavusi iš jos žinių nuo to laiko, kai
prieš kelias savaites išsiunčiau šaukštelį. Sustingusiom
nuo ilgo sėdėjimo kojom patraukiau prie pranešiklio
perskaityti žinutės. Ji buvo nuo Sanjos.
Ar galėtum parduoti keletą gertuvių vandens už mo­
kestį dalimis?Skubiai! Dar šiandien, jei spėtum, - rašė ji.
Pilvą man sugniaužė šaltis. Sanja niekuomet neprašy­
davo vandens. Iškart pagalvojau apie Minją. Lauke dar
keletą valandų bus šviesu, tad spėčiau grįžti iš kaimo
namo prieš prasidedant komendanto valandai.
Jau atvykstu, —atrašiau Sanjai. Palikau knygas sve­
tainėje ant grindų, pripildžiau tris didelius butelius
vandens, sunešiau į sraigtaračio priekabą ir iš lėto pa­
judėjau kaimo link.
 DVYLIKTAS SKYRIUS

Lauko durys buvo užrakintos. Pasibeldžiau, bet vi­

duje nieko nesigirdėjo. Dar kartą pabeldžiau. Išgirdau
tik tylą. Nusivilkau striukę ir užmečiau ant vandens
butelių, kad paslėpčiau nuo pašalinių akių. Patraukiau
j Sanjos dirbtuvę už namo. Paklibinau duris, tačiau jos
buvo užšautos iš vidaus. Dirstelėjau pro tinklinę sieną:
ant stalo gulėjo pusiau surinktas senovinis prietaisas,
šalia jo prakąstas sėklų pyragėlis ir nedidelis saulės ener­
gijos ventiliatorius, kurio sparnai skrodė dienos karštį.
Sanjos niekur nesimatė.
Prisiminiau kadaise girdėtus senojo pasaulio pasa­
kojimus apie laivus vaiduoklius, kurių įgula kažkaip
nepaaiškinamai išnykdavo —atvykę gelbėtojai rasdavo
vidury sakinio ant stalo numestą rašiklį, skalbimo ku­
bile garuojančius skalbinius, puodelyje dar šiltą arbatą.
- Sanja?
Niekas neatsiliepė.
- Sanja! - vėl sušukau. - Kirą? Janai?
Sanjos nebuvo nė ženklo, taip pat ir jos tėvų. Netgi
Minjos balsas neaidėjo name. Pasisukau eiti atgal
prie pagrindinių durų, bet tada už nugaros išgirdau

187
trinktelėjimą. Atsigręžusi garso pusėn pamačiau nuo
dirbtuvės grindų nerangiai besistojančią Sanją. Jos
veidas buvo išraudęs.
- Ar viskas gerai?
Sanja pasisuko į mane ir atgalia ranka nusibraukė
nuo kaktos prakaitą.
- O tu greita.
Ji išjungė stalinį ventiliatorių, atidarė duris ir išėjo iš
dirbtuvės laukan.
- Nemačiau tavęs, - pasakiau. - Pamaniau, kad čia
nieko nėra.
- Ai, kuičiausi po stalu, - atsakė ji, vengdama mano
žvilgsnio.
Buvau tikra, kad patalpoje nėra tokios vietos, kur ji
būtų likusi nepastebėta.
- Ar viskas gerai? - pakartojau klausimą.
Sanjos pečiai susmuko.
- Ne, - atsakė ji.
Pamačiau, kad jos veidas ima trūkčioti nuo verksmo.
- Minja... - balsas skambėjo šiurkščiai ir trūkčiojo. -
Jai nėra gerai. Mama nugabeno pas daktarą - vėl - bet
ir iš paskutinio vizito nebuvo naudos, —ji gurktelėjo ir
pakėlė akis. —Vaistus reikia sumaišyti su vandeniu.
Žengiau žingsnį jos link, paskui antrą, ji nesistengė
manęs išvengti. Nebuvau mačiusi jos verkiančios nuo
tada, kai ji būdama dešimties paslydo kalnuose ir

188
pasitempė koją per čiurną. Ji sukukčiojo man į petį ir
paskui visiškai nutilo. Ilgai taip stovėjome, kepinamos
karštos pavakario saulės. Galiausiai Sanja atsiplėšė nuo
manęs ir sušniurkštė.
- Atleisk, - pasakė.
- Nebūk paika, —atsakiau ir kumštelėjaujai į ranką. —
Atvežiau vandens.
Man palengvėjo, kad ji bent pasistengė nusišypsoti.
- Taisysiu tau ką tik nori iki pasaulio pabaigos, jei
tik neprašysi kitokio užmokesčio, —tarė ji.
Jau žiojausi prieštarauti, bet ji mane pertraukė:
- Taip sąžininga. Juk ir tu neturi tiek vandens, kad
dalintum kitiems.
Tą akimirką nežiūrėjau į ją, nes nebuvau tikra, ką ji
įskaitys mano veide.
- Palikau vandens butelius kieme, - pasakiau. -
Eime, kol kas nors jų nenusinešė.
Iškėlėme butelius iš priekabos ir nunešėme prie
durų. Kai Sanja jas atidarė, į mus per tarpą tvokstelėjo
slogus kvapas, kuris man priminė nešvarius plaukus ir
sugižusį pieną. Ant svetainės stalo ir po juo stovėjo tušti
puodeliai ir riebaluotos lėkštės, jose mačiau maisto
likučių. Kampe pastebėjau vonelę, jos dugne drumzli­
name vandenyje mirko vaikiški drabužėliai. Kai kurie iš
jų buvo su didelėmis tamsiomis dėmėmis. Kai žengėme
per grindis, oro gūsiai kėlė nuo jų dulkių tumulus.

189
 Sanja žvilgtelėjo į mane ir tada apsidairė aplinkui,
tarsi pirmą kartą per daugybę dienų būtų pastebėjusi,
kaip atrodo namai.
- Čia siaubinga netvarka, —pratarė ji. —Minjos or­
ganizmas nepriima jokio maisto, ir mes net nebegalim
išplauti visų jos vystyklų.
Mačiau, kaip jai nesmagu, kad pasikvietė mane
vidun, tarsi pateikdama ligos įrodymų.
- Dabar galėsit, —pasakiau ir pamėginau nusišypsoti.
Sunešėme butelius į virtuvę. Padėjau Sanjai įpilti
šiek tiek švaraus vandens į vaikišką buteliuką. Ji išska­
lavo buteliuką, vėl įpylė vandens ir išėmė iš spintelės
medžiaginį maišelį, pasėmė iš jo du šaukštelius baltų
miltelių ir sumaišė su vandeniu. Mažumėlę supurtė
buteliuką, kad milteliai ištirptų. Jie plūduriavo skystyje
tarsi šviesi migla.
Išgirdome verandoje žingsnius. Sanja nuskubėjo su
buteliuku prie durų. Vidun įžengė Kirą su Minja ant
rankų. Nebuvau mačiusi Minjos keletą savaičių ir man
net susuko pilvą. Ji buvo liaunutė ir trapi, o iš paprastai
skaidrių jos akių tebuvo likę du šešėliai kaulėtame
veide. Kirą buvo išblyškusi ir sukumpusi.
- Jie nebegali priimti daugiau ligonių, - pasakė ji. -
Artimiausia ligoninė, kurioje yra vietos - Kūsame.
- Kaip jie įsivaizduoja, ką mums daryti? - paklausė
Sanja.
- Jie liepė girdyti Minjai vaistų tirpalą ir laukti, kol
nukris karštis.

190
 —Bet juk mes laukiame jau dvi savaites! Ar sakei
jiems, kad neturime pakankamai vandens?
—Sanja, —atsiduso Kirą. —Medicinos centre pilna
ligonių, kurių būklė dar sunkesnė nei Minjos, —jos
balsas buvo pavargęs ir palūžęs. —Dirba du gydytojai ir
trys slaugytojai ir dar keletas savanorių iš kaimo. Jie jau
dabar turi trijų mėnesių skolą už vandenį juodojoje bir­
žoje. Jie netgi nėra tikri, ar sugebės dirbti kitą mėnesį.
Stojo sunki tyla. Mudvi su Sanja vienu metu suvo­
kėme tai, ką Kirą buvo supratusi anksčiau: gydytojai
neturėjo kitos išeities, kaip tik išsiųsti Minją namo
numirti.
Sanja padavė Kirai buteliuką su vaistų mišiniu.
—Ar jis pakankamai švarus? - pasiteiravo Kirą.
—Taip, —atsakiau aš.
Abi, Kirą ir Sanja, atidžiai pažvelgė į mane, ir iš
Kiros veido pamačiau, kad ji susivokė.
—Tikiuosi, žinai, kad mes neišgalėsim susimokėti? —
paklausė Kirą.
Tie žodžiai buvo skirti ne tik man, bet ir Sanjai.
—Jums ir nereikės, - atsakiau.
Kirą įsitaisė nudrengtame fotelyje, paėmė buteliuką
ir pasiūlė Minjai. Mažylė vos pajėgė išsižioti, bet po
ilgų įkalbinėjimų Kirai pavyko sugirdyti jai keletą lašų
skysčio. Paskui ji nunešė Minją į miegamąjį.
—Sanja, ateik truputį čionai, - pakvietė Kirą.
—Palauksiu čia, - pasakiau Sanjai, ir ji linktelėjo.

191
 Kira už durų prislopino balsą, bet vis tiek girdėjau
jos žodžius. Manau, ji ir norėjo, kad ai išgirsčiau.
- Tau nederėjo prašyti iš jos vandens, —tarė ji.
- Ką gi dar mes galėjome padaryti? - atžariai at­
rėžė Sanja. - Aš negaliu sumontuoti vandentiekio.
Trūkstamų dalių gauti beveik neįmanoma, o jų kainos
kosminės.
Kirą atsiduso.
- Žinau, Sanja. Ir šiaip neturėtų būti tavo rūpestis,
kur gauti vandens. Jei tik Minja būtų sveikesnė, galbūt
galėčiau su ja eiti per artimiausius kaimus siūdama arba
pamėginčiau įsidarbinti armijos batų fabrike Kūsame.
Tiesiog nenoriu niekam likti skolinga.
Išgirdau pakankamai. Išėjau į verandą ir atsargiai
užstūmiau duris. Prisėdau ant laiptelio ir apsidairiau:
iš smėlio kyšantys tušti saulėgrąžų daigai, iš jūržolių
nupinta kiemo stoginė, po kuria kėksojo pora dulkių
apneštų medžiaga aptrauktų kėdžių. Gretimi kiemai ir
namai atrodė tokie patys —drumzlini vieni kitų atspin­
džiai, slegiami pavakario nuovargio.
Nežinau, kiek laiko praėjo, kol Sanja išėjo į lauką ir
tyliai uždarė paskui save duris.
- Jos abi miega, - pranešė ji. - Pastaruoju metu
šituos namuos tai retas atvejis.
Stengiausi kalbėti tyliai, bet man iš lūpų išsiveržę
žodžiai skambėjo griežčiau, nei pati tikėjausi.
- Gal tau protas pasimaišė?
192
 Sanja suktelėjo galvą į mano pusę. Man spaudė širdį
jos veide, laikysenoje matant pastarųjų savaičių nuo­
vargį, bet vis tiek kalbėjau toliau.
- Ar suvoki, kaip pavojinga darytis nelegalų vanden­
tiekį? Jeigu jį aptiks vandens sargai... - pagalvojau apie
tuščią dirbtuvę, trinktelėjimą, staigų jos pasirodymą. —
Jis po tavo dirbtuve, ar ne? Tavo statybvietė.
Akimirką iš nuovargio papilkėjusius Sanjos bruožus
nutvieskė susierzinimas, o gal neviltis.
- Mums neužtenka vandens normos, o nusipirkti
daugiau neturime lėšų, - atsakė ji. - Tėčiui pavyko
suderėti dalį algos vandeniu, bet kartais jis atrodo taip,
lyg jame būtų mirkyti nešvarūs apatiniai.
Susiraukiau.
-Ar nėra galimybės kam nors pasiskųsti? —paklausiau.
Sanja šyptelėjo.
- Kam? Tiems patiems generolams, iš kurių gau­
name jį nelegaliai?
Supratau, ką ji turi galvoje.
- Liaukis, —pasakiau.
Ji nepatikliai žvilgtelėjo į mane.
- Daugiau prie vandentiekio net nesiartink.
- Tau aiškiai niekada nėra tekę rinktis, - pasakė ji, -
ar už vandens nusikaltimą sėsti į kalėjimą, ar leisti savo
šeimai mirti nuo troškulio.
Akimirką užsičiaupiau, mat ji retai kada su manimi
kalbėdavo taip griežtai. Atrodė, kad ji pati nustebo

193
dėl tokių aštrių savo žodžių. Ji sučiupo man ranką ir
sugniaužė.
- Adeisk, Norija, —pasakė. —Nenorėjau...
- Kiek tau reikia?
- Norija...
- Kiek?
Ji žiūrėjo tiesiai į mane. Akys buvo tamsios ir ryškios.
- Daug daugiau, nei tu gali sau leisti. Dviejų butelių
per dieną, - atsakė ji.
- Aš tau juos atnešiu.
Ji papurtė galvą.
- Tau pačiai reikia vandens. Tu negali.
- Galiu, - nenusileidau.
Man pasirodė, tarsi ji nori kažko paklausti. Buvau
dėkinga, kad to nepadarė. Man neprireikė meluoti.

Kažkas tarp manęs ir Sanjos pasikeitė, kažkas, ko

nemokėjau įvardyti žodžiais tada, o galbūt nemokėčiau
ir dabar.
Ji nepasakojo man apie vandentiekį nei apie Minjos
ligą. Aš nepasakojau jai apie šaltinį.
Paslaptys pratašo mus, kaip vanduo pratašo akmenį.
Paviršiuje niekas nejuda, bet visa, apie ką niekam nega­
lime pasakoti, graužia ir sekina, ir netrukus gyvenimas
ima suktis apie tai, ieškodamas, kaip prisitaikyti.
Paslaptys suryja žmonių saitus. Kartais patikime,
kad jos gali tuos saitus ir sukurti: jeigu įsileisime kitą
į tą tylą, kurią mumyse sukūrė paslaptis, nebebūsime
tenai vieni.

194
 Ėmiau reguliariai nešti Sanjai vandenį. Ji priimdavo
jį nebyliai. Iš Minjos akių pasitraukė migla, ji vėl pajėgė
išlaikyti žvilgsnį, stebėdama, kas vyksta aplink ją. Į jos
lūpas grįžo žodžiai. Rankytės ir kojytės vis dar buvo
liaunos, tarsi nuvytusios, plikos šakelės, bet pavojus
gyvybei praėjo. Kirą jautėsi ir dėkinga, ir nepatogiai,
stengdavosi nesusidurti su manimi akis į akį. Janas
tais retais atvejais, kai jį matydavau, išvis neužsimin­
davo apie vandenį, bet porą kartų teiravosi, ar arbatos
meistro namuose arba sode nereikia ko nors pataisyti ar
atnaujinti. Visuomet atsakydavau, kad nereikia.

Tuo tarpu mano pastangos rasti daugiau informa­

cijos apie Jansono ekspediciją atsidūrė aklavietėje.
Įkvėpta paskutinio Miro dienoraščio įrašo perverčiau
visas likusias arbatos meistrų knygas, bet radau tik
atsitiktinių, trumpų keverzonių, kurių nė viena ne­
pasakė daugiau, negu jau žinojau. Plastiko šiukšlynas
saugojo savo paslaptis, jeigu jų ir turėjo. Kad ir kiek
ten ėjau, telaimėjau tik žaizdą, įsibrėžusi į aštrų metalo
gabalą, ir saują detalių Sanjai, kurios tilpo man į ki­
šenę. Iš visų pusių mane supo tylos sienos. Pranešiklio
lemputė nemirksėjo. Minkštoje sodo pievelėje nebyliai
kyšojo stagarai, o tėčio dulkės be garso ilsėjosi žemės
prieglobstyje.
Galiausiai vieną vėlyvo pavasario rytą tyla sueižėjo.
Buvo įprasta artėjančios vasaros diena. Debesuoto
dangaus skliautas žvilgėjo metalo spalva, o retų medžių

195
ir krūmų šakelės puošėsi švelniomis žalsvomis lapų
liepsnelėmis. Gatvėse vyravo tyla. Praėjau pro namą,
kurio kieme po jūržolių stogine sėdėjo pagyvenusi
pora. Mačiau, kad raukšlėtais moters skruostais rieda
ašaros. Vyras laikė ją apglėbęs per pečius. Nusukau akis.
Kai su vandens buteliais pasiekiau Sanjos namus, ji
pasitiko mane prie durų.
- Ar girdėjai? - paklausė.
Išvydus jos išraišką, širdis krūtinėje ėmė daužytis
smarkiau.
- Kas nutiko? Ar viskas gerai?
- Taip. Tai yra - ne, - ji nutilo, iškreiptu nuo su­
krėtimo veidu. —Tas pilkai tinkuotas namas, ant kurio
durų buvo mėlynas apskritimas. Netoli medicinos
centro.
Prisiminiau tamsius langus ir užtrauktas užuolaidas,
tuščią kiemo takelį, kaimynus, gatvėje visad žvelgian­
čius priešingon pusėn.
- Jo gyventojai nebuvo išvesti, kaip kad visi manė, -
toliau pasakojo Sanja. - Beveik du mėnesius jiems buvo
namų areštas, ir jie dieną naktį buvo saugomi. Negalėjo
niekur išeiti, tik kareiviai nunešdavo jiems tiek vandens
ir maisto, kad palaikytų gyvybę. Šįryt juos išvarė laukan
ir... —ji ilgai rinkosi žodžius, —jiems įvykdė mirties
bausmę.
- Ar esi tikra?
Man prieš akis išniro ryškiai mėlynas, vandenyje
atsispindinčio dangaus ir kareivių uniformos spalvos,
apskritimas, rėžiantis akį kaip žaizda ant aptrupėjusio
196
namo tinko. Sunkiai galėjau patikėti, nors ir kiek visko
buvo nutikę po paskutinio rudens lygiadienio.
-Tėtis matė, - pasakė Sanja. - Jis kaip tik ėjo į turgų
ir matė, kaip kareiviai ištempė gyventojus iš namo į
lauką ir vidury kiemo perpjovė gerkles. Visi praeiviai
matė.
Stengiausi neįsivaizduoti tos scenos, bet mintys buvo
greitesnės: prie gležnos odos prisispaudžiantis blizgus
metalas, atspindintis žemės spalvą, mėlynai apvilkto
riešo judesys, ant šviesaus kiemo smėlio sklindantis
kraujo klanas, į kurį atsimuša saulės šviesa.
- Tai nejaugi nuo šiol tik taip ir bus? - paklausė
Sanja įtemptai, lyg dusdama. —Bet ką galės nugalabyti
nuosavame kieme arba bet kada įkalinti savo pačių
namuose?
- Tai baigsis, - pasakiau. —Tai turi baigtis.
- O kas, jeigu nesibaigs? —Sanja stebeilijo į mane,
veide buvo anksčiau niekad nematyta neslepiama ne­
viltis. —Žmonėms visada reikės vandens. Jiems teks
darytis nelegalų vandentiekį rizikuojant gyvybe. Aš...
Staiga suvokiau, ką ji ketina pasakyti.
-Juk tu nebandei toliau daryti savo vandentiekio? -
paklausiau.
Sanja nuleido galvą ir juodi plaukai paslėpė veidą.
- Norija, mes negalim būti amžinai priklausomi
nuo tavo vandens, - pratarė ji. - Tau pačiai jo reikia.
Pagalvojau apie buvusius arbatos meistrus, apie jų
pasirinkimus ir įsipareigojimus. Pagalvojau apie Mirą,

197
kadaise pasielgusį taip, kaip jam atrodė teisinga, nors
ir kokios buvo tradicijos. Pagalvojau apie savo tėvus,
kurių čia nebuvo, ir apie Sanją, kuri buvo.
- Eime, - pasakiau. - Noriu tau kai ką parodyti.

Ėjome j tundrą taip, kaip buvome ėjusios daugybę

kartų vaikystėje, žaisdamos protingas ir bebaimes at­
radėjas svetimame, laukiniame krašte. Sunkūs debesys
horizonte rentė tamsų mūrą, ir už jų dangus pamažu
užsisklendė. Mano kojos pažinojo takelius ir nesli­
dinėjo nuo akmenų. Už to gamtovaizdžio dunksojo
kitas, kylantis iš atminties: jo takeliai buvo platesni, o
kalvų viršūnės aukštos kaip tolimi kalnynai, akmens
luitai didesni ir sunkiau įkopiami, išdžiūvusios upių
vagos —kaip gilios žaizdos uolų artumoje. Lyginant
su tais prieš daug metų įstrigusiais vaizdiniais viskas
dabar atrodė kur kas menkiau ir romiau, ir vis dėlto
man rodėsi, tarsi žingsnis po žingsnio būčiau bridusi
vis gilyn į kažką tamsų, dubų, dar labiau slegiantį nei
tundra vaiko akimis. Kone girdėjau už savęs virpančius
tako akmenėlius, į smėlį sutrupančius jo kontūrus.
Jeigu atsigręžčiau atgal, pamatyčiau tiktai dykynę ir
toli horizonte aštrias tamsiai žalias miškų viršūnes,
bet namo ir kaimo nebūtų, visi keliai užžėlę, ir mudvi
neturėtume kitos išeities, kaip tiktai toliau eiti į priekį,
į nepažymėtą vietą, kur ir keliavome.
Sanja neklausinėjo, kur mes einame, tiesiog tylė­
dama sekė man iš paskos.

198
 Kai priėjome prie urvo landos, ji pasakė:
- Prisimenu šitą vietą! Naujojo Kiano Pačių Svar­
biausių Tyrinėtojų Centrinės draugijos būstinė.
- Eik man iš paskos, - paliepiau jai.
Nuropojau į urvo galą ir uolos raukšlėje susiradau
svirtį, kurią mano pirštai dabar jau lengvai užčiuopdavo.
Akmuo atrodė sausas, šiurkštus ir vėsus. Viršuje atsivėrė
anga. Sanjos akyse prieblandoje atsispindėjo neramios
liepsnamusių žibintų švieselės, tarsi kibirkščiuodamos
būtų išplasnojusios jos mintys.
- Kas čia per vieta? - paklausė ji.
- Vieta, kurios nėra, - atsakiau.
Pamažu, žengiant į kalno gelmes, virš mūsų ėmė
telktis pažįstama vėsa. Už savęs girdėjau Sanjos
žingsnius, ir lauke ant tako mane užplūdęs keistas
kerų jausmas nesisklaidė. Nuo sienų kaip kuždesiai
atsimušė slopus šaltinio aidas, ir man atrodė, kad atsi­
sukusi pamatyčiau Sanją dingstančią už urvo klosčių,
ji virstų šešėliu tarp požemio šešėlių. Mums judant
šešėliai kaip plonyčiai vaiduokliai plevėsavo ant sienų.
Nesustojau iki pat urvo, kur nuo uolos į tvenkinį te­
kėjo vanduo.
Girdėjau, kaip Sanja man už nugaros sulaikė kvapą.
Ji žengė arčiau ir įsikibo man į ranką. Jaučiau siauručius
jos nagų pusmėnulius, įsirėžusius man į odą, ir jos
rankos virpesį.
- Šitas, - pratarė ji. - Visas šitas vanduo. Ar jis tavo?
-Taip, - atsakiau. Jos pirštai dar labiau susigniaužė. -
Ne, —pasitaisiau.

199
 Sauja atsisuko į mane, ir aš net krūptelėjau. Ji buvo
įsiutusi.
- Kaip tu galėjai? —iškošė ji. —Kaip tu gali šitai
slėpti? Tų namų gyventojai... - jos balsas drebėjo. -
Minja. Ji būtų galėjusi...
Mano veidas paraudo iš gėdos. Buvo sunku žiūrėti
jai į akis.
- Kaip tu galėjai? —pakartojo ji.
Viduje pajutau sunkiu mazgu besigniaužiančiąbaimę.
Nežinia, ko aš tikėjausi - dėkingumo? Palengvėjimo?
Galbūt azarto, dalį savo paslapties pasidalindama su
Sanja? Žinojau, kad papasakodama apie šaltinį sukelčiau
sau pavojų, bet nė akimirkos nebūčiau patikėjusi, kad
pavojus gali ateiti iš jos. Dabar nebebuvau dėl to tikra.
- Turi prižadėti, kad niekam apie tai neprasitarsi, -
pasakiau ūmiau, negu buvau ketinusi. - Galėsiu tau
padėti tik su sąlyga, kad šaltinis išliks paslaptyje.
- Tu neturi teisės, - pasakė ji.
Vis dar negalėjau pažvelgti į ją.
- Sanja, - tariau, pati vos girdėdama savo balsą. - Kaip
tu manai, kas nutiks, jei kas nors sužinos apie šaltinį?
Ji vis dar laikėsi įsikirtusi man į ranką. Pakėliau akis.
Jos veide sutankėjo šešėliai, kūnas buvo įsitempęs.
Paskui kažkas akyse krustelėjo. Pečiai atsileido, išraiška
sušvelnėjo, o balsas vėl nurimo.
- Vis tiek taip neteisinga, —pasakė ji.
- Žinau, - atsakiau.
Urve buvo vėsu kaip visuomet, ir man į kaulus
smelkėsi drėgmė, bet Sanjos veidas dar buvo išraudęs

200
nuo ėjimo. Ji visuomet lengviau už mane pakeldavo
šaltį.
Ji ėmė rengtis. Numetė ant akmens megztuką, nusi­
traukė per galvą marškinėlius ir atsirišo batų raištelius.
- Ką sumanei? - paklausiau.
- Ar žinai, kiek laiko nesimaudžiau švariame vande­
nyje? - atsakė ji.
Nusimetė ir likusius drabužius ir atsargiai žengė prie
šaltinio krašto. Susirado vietą, kurioje uola buvo lygi
ir nuolaidžiai leidosi j vandenį. Mačiau, kaip suvirpėjo
įkišusi koją į šaltinį, bet nesustodama slinkosi toliau,
kol vanduo ėmė siekti iki juosmens. Įbrido dar giliau
ir pritūpė.
Vanduo apglėbė ją kaip įkritusį glotnų akmenį. Ji iš­
kilo į paviršių drebėdama, juodais prie galvos prilipusiais
plaukais, ir plevenančioje, menkoje žibintų šviesoje at­
rodė tokia blyški ir liauna, kone peršviečiama: tikrovės
atbrailos įsitvėrusi vandens dvasia.
- Ar jis šaltas? - paklausiau.
- Ateik pamėginti, —pasiūlė ji.
Paslaptys pratašo mus, kaip vanduo pratašo akmenį.
Jeigu įsileidžiame kitą į tą vietą, kurią mumyse su­
kūrė paslaptis, nebebūname tenai vieni.
Nusivilkau drabužius ir žengiau į vandenį. Įsi­
tempiau gindamasi nuo smelkiančio vandens šalčio,
leidau jam įsitaisyti man ant odos, nors nuo jo maudė
kojas ir šiurpo nugara. Šaltinio dugno akmenys buvo
nugludinti ir slidūs, tamsoje per vandenį nemačiau,

201
kur statau koją. Pėdos slysčiojo, ir Sanja ištiesė man
ranką.
Įsikibau į ją. Užsimerkiau.
Laikas tekėjo kažkur toli urvo išorėje, vėjas šlavė
uolas ir šviesa iš lėto keitėsi, o mudvi nejudėjome ir
tylėjome.
Paviršiuje niekas nejuda, bet mūsų gyvenimas pa­
lengva susiranda formą prisitaikydamas prie to, apie
ką niekam negalime pasakoti.
Galiausiai Sanja paleido mane ir žengė atatupsta.
Žingsnį, paskui kitą. Suglumusi suraukė antakius,
pažvelgė žemyn, bandydama įžiūrėti po vandeniu.
Priėjusi arčiau pajutau po kojomis kažką lygaus, tarsi
iš tvirtos glotnios medžiagos padarytą plokštę.
- Norija, - tarė Sanja. - Kas tai?

Dėžė buvo iš nušlifuoto medžio, o paviršius apžėlęs

sluoksniu tamsių slidžių dumblių. Aukštumo ji buvo
kaip dvi ar trys viena ant kitos uždėtos arbatos meistrų
knygos, bet ilgesnė. Apjuosta dviem plačiais odiniais
diržais, laikančiais ją uždarą. Spynos ant dėžės nesi­
matė. Pasišviesdamos žibintais apžiūrėjome ją iš visų
pusių. Ėmiau segti vieną diržą.
- Ar tu tikra, kad ją atidaryti nepavojinga? - pa­
klausė Sanja.
- Ne, - pripažinau. - Bet negi nenori sužinoti, kas
viduje?
Sanja linktelėjo ir pradėjo segti kitą diržą. Dėžės
viduje buvo kita, metalinė dėžutė, gerai uždaryta, bet

202
irgi be užrakto. Vanduo buvo prasisunkęs per viršu­
tinės dėžės sandūras, tačiau metalinės dėžutės viduje
drėgmės nebuvo. Po jos dangčiu gulėjo storas plasti­
kinis ryšulėlis, per plastiką persišvietė rusva medžiaga.
Nulupau plastiką ir išvyniojau audinį - paaiškėjo, kad
tai nublukę rudi marškinėliai. Abi be žado žiūrėjome į
pakuotės turinį.
Ant audinio gulėjo šeši glotnūs, žvilgantys sidabro
spalvos diskai.

Tą vakarą lijo, lijo tol, kol žemės dulkės virto tamsiais

purvo purslais, o per akmenis ir kiemus, per išdžiūvu­
sius medžių kamienus tekėjo siauri upeliukai. Žmonės
žiojosi ir gėrė vandenį tiesiai iš dangaus, ir dėkojo
nežinomoms jėgoms. Vanduo tekšėjo į ąsočius, voneles
ir ant stogų, lietus apglėbė gamtovaizdį švelniais savo
pirštais, glostė dirvožemį ir pievą, ir medžių šaknis.
Mudvi su Sanja sėdėjome arbatos meistro namo ve­
randoje ir žiūrėjome į vangias žibintų liepsnas ant sienų
ir grindų. Jutau šalia savęs jos odos šilumą.
Ant medinio stalo spindėjo septyni sidabro spalvos
diskai.
Tyliai atslinko naktis, ir viskas buvo taip, kaip reikia.
TRYLIKTAS SKYRIUS

- Gal paleistum tą paskutinį dar kartą? - paprašiau.

Sanja paspaudė senovinio prietaiso mygtuką, ant
kurio buvo įrėžtos dvi strėlytės, rodančios į kairę. Nuo
rašymo man maudė riešą. Kol garsiakalbiai traškėjo
persukant diską, vis kračiau ranką. Sanja nukėlė pirštą
nuo mygtuko ir pasigirdo balsas: ...kol patvirtinsime
visus rezultatm. Tačiau jau dabar aišku, kad bent jau
Saltfjeletas, Svartisenas, Reivas ir didžioji dalis teritorijos
tarp Malmbergeto ir Kolario priklauso zonai, kurioje
dalis vandens atsargų tinkamos gertijau dabar, o mažiau
nei po penkiasdešimties metų, pagal mūsų skaičiavimus,
jis visas busgeriamas.
—Sustabdyk, —paprašiau.
Sanja sustabdė diską, ir aš užrašiau paskutinius žo­
džius į savo užrašų knygą.
Viską buvome išsidėliojusios gražiu apskritimu ant
dirbtuvės grindų: senovinį prietaisą, diskus ir knygas,
kurias atsinešiau iš mamos darbo kambario. Ištiesusi
ranką pasiėmiau sunkų tomą, kuriame buvo senojo
pasaulio laikų Prarastųjų žemių žemėlapis, ir susiradau

204
paminėtus vietovardžius. Pirmiausia už akių užkliuvo
Reivas. Apibrėžiau jį, o kai atsilošiau, sprando ir nu­
garos raumenis sutraukė skausmingas mėšlungis.
—Turbūt reikia daryti pertrauką, - pasakiau.
Sėdėjome čia jau ištisas valandas.
Sanja truktelėjo pečiais.
—Juk pati norėjai viską perrašyti į knygą. Atnešiu
arbatos.
Ji atsistojo, o aš toliau ieškojau įraše minimų vieto­
vardžių ir žymėjau juos žemėlapyje.
—Tiesą sakant, vis dar nesuprantu, ką ketini daryti
su šia informacija, - tarstelėjo Sanja, išeidama pro duris.
—Ir aš ne, - atsakiau, nors tai nebuvo visiškai tiesa.
Sidabriniai diskai gulėjo išdėlioti eile ant juos sau­
gojusios medžiagos. Ant jų buvo užrašyti skaičiai nuo
vieno iki septynių. Jų eilės tvarką perpratome pagal
kiekvieno disko pradžioje paminėtą datą. Iki šiolei
buvome perklausiusios keturis diskus nuo pradžios iki
galo, o jų turinį persirašiau, kad galėčiau pamėginti
sudėlioti iš jų vientisą pasakojimą. Bet vietomis buvo
sunku suprasti žodžius, kai kur per ilgą laiką išsitrynė
garsas, o kai kurios dalys buvo taip subraižytos, kad
prietaisas kiekvieną kartą jas peršokdavo. Be to, žurnalo
įrašuose trūko didelių atkarpų, dienų ir ištisų savaičių.
Nutariau, kad tų diskų turėjo būti dešimt, gal net ir
daugiau.

205
 Dabar buvau tikra, kad visi sidabro spalvos diskai
buvo iš tos pačios vietos. Juose buvo girdėti du skirtingi
vyriški balsai, vienas iš jų aiškiai tas pats, kurį buvome
girdėjusios pirmajame rastame diske. Taip pat buvau
įsitikinusi, kad Sutemų šimtmetyje Miro priglausta
paslaptinga draugija buvo išlikę Jansono ekspedicijos
žmonės ir kad jis buvo paslėpęs juos tundros urve.
Neradau kito paaiškinimo, kaip diskai atsidūrė šalti­
nyje. Vis dar tikėjausi atkurti ekspedicijos maršrutą,
bet klausantis užsirašinėti ir sekti žemėlapį ėjosi baisiai
lėtai, ir aš žinojau, kad niekuomet nesudėliosiu vien­
tisos visos istorijos. Jansono ekspedicijos tikrovę nuo
mūsų skyrė pernelyg didelis laiko tarpas, per daugybę
metų pasidariusios nebeaiškios detalės ir dulkėse pra­
dingę pasaulio, kurio nebeliko, vaizdai. Tegalėjome
pasiekti tik neaiškų jo pavidalą, kurio bruožus ir kon­
tūrus išblukino nuotolis.
Ir vis dėlto nepaisant sueikvoto laiko visame
tame buvo kažkas, kas vertė mane degti ir jaudintis,
tarsi oda staiga man būtų tapusi per ankšta ir mano
gyvenimo ribos pernelyg arti, kad ir kur pasisukčiau.
Jansono ekspedicijos komanda iš tiesų buvo. Jie gyveno
ir kvėpavo, jie buvo prisikrovę į senovinę greitaeigę
savo transporto priemonę maisto, vandens ir tyrimų
įrangos, ir kažkokiu būdu kirsdami saugomas sienas
visa tai atsivežė iki Prarastųjų žemių. Jie kopė stačiais
uolų takeliais, kuriais ištisus dešimtmečius niekas kitas

206
nebuvo vaikščiojęs, ir nuo fiordų šlaitų matė po van­
deniu besiilsinčius nuskendusius kaimus. Jie vilgė
pirštus iš uolų tekančiuose upeliuose ir tamsiuose, ty­
liuose kaip ledas ežeruose, ir kai prietaisai parodydavo,
kad vanduo geriamas, kiekvienas jų žingsnis įgaudavo
prasmę.
Įsivaizdavau, kad esu drauge su jais, svetimame
krašte, ir visur aidėjo vandens garsas. Bet nemačiau jų
veidų ir nekalbėjau su jais. Jie laikėsi kažkur atokiau,
nepasiekiami, tarsi patys būtų buvę tik bekūnė dvasia,
kurią laikė tamsi srovė ir neleido peržengti ribos į gy­
vųjų pasaulį. Sanja visąlaik buvo šalia manęs, ir viskas
aplink mus atrodė kitaip: baltos tundros viršukalnės,
žvarbus oras, giedrą kitonišką dangų atspindintis
vanduo, liepsnojantis šviesa.
Vaizduotę nuo žodžių skiria gerokas atstumas, kaip
ir žodžius nuo darbų. Tačiau kiekvienąkart klausantis
tas atstumas mažėjo.
Trinktelėjo durys. Į dirbtuvę įėjo Sanja ir padavė
man puodelį vėsios arbatos. Jai ištiškęs lašelis nuvarvėjo
puodelio šonu ir man per pirštą.
- Šiandien daugiau nepajėgsiu, —pasakiau jai. —Ar
palydėsi mane namo?
Tai, žinoma, reiškė: ar eisi pasiimti vandens? Tačiau
mudvi niekuomet to nesakydavome garsiai.
Kalbėti apie vandenį pasidarė sunku ne tik mu­
dviem, bet ir visam kaimui. Buvo pernelyg lengva
per klaidą likti nesuprastam: galėjo pasirodyti, kad

207
arba puikuojiesi turėdamas užtektinai vandens, arba
maldauji jo iš kitų.
- Šiandien negaliu, - atsakė Sanja. - Šią savaitę
mama gavo darbo kareivių virtuvėje, man reikia būti
namie su Minja. Ateisiu rytoj.
- Rytoj netinka. Aš turėsiu arbatos svečių.
Sanja atrodė nusivylusi, bet aš žinojau, kad nega­
lėsiu jai skirti laiko. Kuolojervio vicemeras buvo reiklus
klientas, ir jo apsilankymai visuomet atimdavo man
visą dieną nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Nebega­
lėjau sau leisti prarasti dar daugiau lankytojų. Daugelis
tėčio svečių nustojo lankytis po jo mirties, nepaisydami
pareikštų užuojautų ir patikinimų, kad jie ir toliau
svečiuosis čia, man tapus arbatos meistre. Tėčio laikais
naujų svečių paprastai atvykdavo į ceremonijas pagal
majoro Bolino rekomendacijas, bet jis, matyt, buvo
teisus perspėdamas mane, kad jo įtakos laikas baigęsis.
Po tėčio laidotuvių nesulaukiau iš jo jokių žinių.
- Gal galėsi ateiti poryt? - paklausiau, ir Sanja
linktelėjo.
Užsitraukiau ant galvos apsauginį gaubtą, pasiėmiau
užrašų knygą ir krepšį ir pro tinklines duris išėjau į
dulkiną pavakarį.
Eidama pro Sanjos namų vartus pamačiau nuo kaimo
pakraščio artėjantį kareivį. Nežiūrėjau į jį. Visi kaime
buvo išmokę taip elgtis. Prasilenkdamas gatvėje jis vis
dėlto su manimi pasisveikino. Nustebusi žvilgtelėjau į jį.
Reikėjo šiek tiek laiko, kol atpažinau jį iš veido: tai buvo

208
tas pats šviesiaplaukis kareivis, kurį mačiau kalbinant
Sanją praeitą vasarą, kai Taras su savo žmonėmis kasi­
nėjo arbatos meistro žemę ieškodami vandens.
Pasukau keliu, vedančiu iš kaimo. Akies krašteliu
mačiau, kad kareivis sustojo prie Sanjos namų vartų.

Arbatos ceremonija nebuvo pirmoji, kurią adikau

viena jau po tėčio mirties. Buvau išmokusi semtis
paguodos, jausdama jį šalia: prisiminimai apie jį buvo
taip glaudžiai susiję su arbatos nameliu, kad atrodė,
tarsi jis vis dar sėdėtų čia stebėdamas mano judesius,
pasirengęs švelniai patarti. Tačiau šįkart mano mintyse
jo pavidalas buvo tamsus ir rimtas, tarytum jis būtų
žinojęs. Paklusniai atsakiau vicemerui apie paveikslą,
kabantį ant sienos, pasiūliau pagal tikslias instrukcijas
paruoštų saldumynų ir užplikiau stiprios arbatos, kaip
jis pageidavo. Vis tiek per visą laiką neįstengiau panirti
ramybėn, kurios reikia norint susikaupti.
Nelengva pakelti sulaužytą pažadą. Mirusiesiems
sunku įtikti, o kartais dar sunkiau neįtikti.
Po viešnagės jaučiausi visiškai išsunkta. Kai paga­
liau vėlai vakare užrakinau arbatos namelio duris ir
pasišviesdama žibintu ėjau namo, kojos atrodė trapios
ir sunkios kaip stiklas. Buvau pernelyg pavargusi pa­
siruošti vakarienę. Menkoje ankstyvos vasaros nakties
šviesoje griuvau į patalą ir panirau į sapną.
Pabudau nuo beldimo į duris.

209
 - Norija! - pasigirdo Sanjos balsas iš verandos. - Ar
esi namie?
—Sekundėlę! —šūktelėjau atsakydama ir išsiropščiau
iš lovos.
Sode jau skaisčiai švietė saulė. Įsispyriau į sandalus i^
šiek tiek svirduliuodama nuėjau prie lauko durų. Sanja
stovėjo verandoje rankose laikydama keturis surištus
tuščius vandens butelius.
—Siunčiau tau anksčiau žinutę, —pasakė ji. —Pa­
maniau, kad gal užmiršai atsakyti, bet atėjau, kaip ir
buvome sutarusios.
Buvau visiškai pamiršusi, kad ji turi ateiti. Žvilg­
telėjau j pranešiklį ant sienos. Jame iš tiesų mirksėjo
raudona lempelė. Nusibraukiau nuo veido užkritusius
plaukus.
- Nieko negirdėjau, —tariau. —Kiek dabar valandų?
- Nelabai daug, - atsakė Sanja. - Daugiausia devy­
nios. Šiaip ar taip, aš ankstokai išsiruošiau.
Pravėriau duris plačiau ir pasitraukiau į šoną. Sanja
su tara įėjo vidun. Tik dabar pastebėjau, kad vienoje
rankoje ji laiko iš jūržolių nupintą voką. Ištiesė jį man.
—Kaime susitikau laiškininką. Kai išgirdo, kad ke­
liauju čionai, įdavė man šitą. Apsidžiaugė sutaupysiąs
laiko.
Paėmiau voką. Kadangi buvau tikra, jog jis nuo
mamos, iškart atplėšiau. Viduje buvo mažumėlę ap­
trintas, bet šiaip gana geros būklės pranešiklis, bet jokio
laiškelio.

210
 —Keista, - pasaldau, ir iš Saujos veido supratau, kad
ir ji tos pačios nuomonės. - Ar tu tikra, kad jis man?
—Taip sakė laiškininkas.
Pabandžiau pranešiklį įjungti, bet jo ekranas liko
tamsus.
—Tikriausiai išsikrovė baterija, - spėjo Sanja.
Pasijutau tuščia ir išsekusi ir staiga suvokiau, kad
nuo vakar ryto nieko neturėjau burnoj.
—Nori arbatos?
Sanja linktelėjo ir nuėjo paskui mane į virtuvę.
Padėjau pranešiklį ant saulės apšviestos palangės.
Pakrauti bateriją ilgai netruks. Kai vanduo užkaito ir
puodeliuose ant stalo garavo arbata, prie pranešiklio
ekrano pridėjau pirštą. Monitoriuje sumirksėjo šviesa.
Sanja buvo teisi. Ekranas įsijungė ir jutiklis atpažino
mano piršto atspaudą. Čia nebuvo nieko neįprasta: visi
pranešikliai buvo užkoduoti atpažinti vartotojo sąskaitą
arba šeimos sąskaitą pagal pirštų atspaudus, ir iš prin­
cipo kiekvienas, įtrauktas į gyventojų registrą, galėjo
naudotis savo sąskaita iš bet kurio pranešiklio. Tačiau
vardas, pasirodęs ekrane, buvo ne mano. Prietaise buvo
parašyta: Aina Vanamo. Gimimo metai buvo kaip
mano, bet diena kita. Nurodyta gimimo vieta buvo
Sindzingas.
—Kas yra? —nesuprato Sanja ir net pakilo nuo stalo
atidžiau pasižiūrėti į pranešiklį.
Pamačiusi įrašą ekrane, kilstelėjo antakius.

211
 —Pamėgink tu, —pasiūliau.
Sanja pridėjo pirštą prie ekrano ir jutiklis atpažino
jos atspaudą: Sanja Valama. Tada vėl pirštą pridėjau aš,
ir vėl pasirodė Ainos Vanamo duomenys.
—Genialu! —krykštelėjo Sanja. —Suklastotas pasas!
Iš jos veido mačiau: ji jau buvo tikra, kad kažkas
suklastojo pranešiklį, ir svarstė, ar pati tai sugebėtų.
-Jis suprogramuotas sujungti netikrus duomenis su
tavo atspaudu, —pratęsė mintį ji. —Tačiau bet kieno
kito rankose jis tiesiog paprastas pranešiklis.
Ekrano kamputyje mirksėjo raudona švieselė ir
skaičius 1, pranešdamas apie vieną žinutę. Piršto galu
bakstelėjau į švieselę.
Jeigu tai tave pasiekė, —prasidėjo žinutė, —svarbu,
kad darytum tai, ko prašau. Tau nesaugu likti ten, kur
esi. Susisiek su Bolinu. Jis padės tau gauti traukinio bi­
lietą. Kai jau žinosi, kada atvyksti, parašyk man per šį
pranešiklį. Kitu pranešikliu nesinaudok, išvykdamapalik
jį namie. Tikiuosi greitai tavepamatyti.
Parašo nebuvo, bet iš rašto atpažinau: tai buvo
mama.
Ir Sanja, ir aš ilgą laiką tylėjome. Galiausiai ji
paklausė:
—Ar ketini išvykti?
—Nežinau, —atsakiau.
Dabar suvokiau, kam mama buvo prašiusi atsiųsti
kokį nors savo daiktą. Jai reikėjo mano pirštų atspaudų,

212
kad galėtų suklastoti pasą, bet ji negalėjo to parašyti
tiesiai, bijodama, kad mūsų susirašinėjimas sekamas.
Jai greičiausiai teko ką nors papirkti, kad būtų tikra,
jog pranešiklis mane pasieks. Šaukštelį buvau išsiuntusi
daugiau kaip prieš mėnesį, tad prietaisas turbūt keliavo
čionai keletą savaičių.
Mamos pasiūlymas turėjo mane pradžiuginti. Jeigu
ji kvietė mane atvykti, vadinasi, Sindzinge, nepaisant
karo, buvo palyginti saugu. Mano gyvenimas būtų len­
gvesnis, jei nebereiktų nuolat slėpti ir prižiūrėti šaltinio,
matyti liesėjančių kaimiečių veidų, baimintis galvojant,
ant kurių durų pasirodys kitas mėlynas apskritimas.
Man nereikėtų iš tundros nešioti vandens ir vežioti jo
Sanjai, nei tvarkyti namo, nei prižiūrėti sodo ir vienai
pačiai kepti saldumynų prie arbatos. Galėtume vėl ką
nors veikti drauge su mama, kaip darydavome prieš
jai išvažiuojant ir prieš tėčio mirtį. Tas pats nuovargis,
kuris įveikė mane praeitą vakarą ir vis dar laikėsi įsigėręs
į kaulus, vėl užgriuvo mane taip sunkiai, kad panorau
tuojau pat išsitiesti ant virtuvės grindų ir nebepąjudinti
nė piršto. Norėjau, kad kas nors kitas pasirūpintų ma­
nimi ir mano gyvenimu, viskuo, kas dar taip neseniai
tapo mano našta. Sindzingas tviskėjo kaip tolimas,
minkšto rūko apklotas, lengvas ir atviras sapnas.
Ir vis dėlto visa tai, nuo ko norėjau pabėgti, liepė
man pasilikti. Kas rūpinsis šaltiniu, jei aš išvyksiu? Iš
kur Sanja savo šeimai gaus vandens? Ar nekris bausmė

213
ant jos galvos, jeigu šaltinį paliksiu jos priežiūrai, karei­
viai kaip nors apie tai sužinos, o aš būsiu toli, kitame
žemyno pakrašty? Negalėjau sukelti jai tokio pavojaus.
Už viso šito dar šmėžavo galimybė, tik pradėjusi iš
nuotrupų dėliotis į vientisą paveikslą: vanduo, kuris
yra ne čia, o Prarastosiose žemėse. Galėčiau paklusti
mamos valiai ir keliauti į Sindzingą arba tėčio valiai ir
likti saugoti šaltinio. Arba pasielgti pagal savo valią ir
pasirinkti trečią kelią, kuris nebuvo nurodytas nė vieno
iš jų.
Tą dieną visos galimybės atrodė lygiavertės, bet jau
tada viena iš jų ėmė ryškėti labiau už kitas, traukti mane
į savo pusę.
Virtuvėje gėrėme arbatą ir valgėme burnočių duoną,
pasimirkydamos saulėgrąžų aliejuje. Mačiau, kad Sanja
stengiasi neryti savo maisto pernelyg godžiai.
—Visąlaik svarsčiau, ar įmanoma kaip nors įveikti
tapatybės atpažinimo apsaugą, —pasakė ji. - Turiu
tokią mintį. Galbūt ir man pavyktų.
Supratau, kad ji mielai parsineštų pranešiklį į savo
dirbtuvę ištyrinėti, bet nenori prašyti tiesiai, o aš dar
nebuvau pasiruošusi jo pasiūlyti. Man reikės paso, jeigu
nuspręsiu vykti į Sindzingą, ir bijojau, kad ji gali ne­
tyčia ištrinti suklastotus duomenis.
Kai atsigėrėm arbatos ir pavalgėm, Sanja iš virtuvės
čiaupo prisipildė savo vandens butelius. Jau kitą savaitę
bus laikas nueiti prie šaltinio užsukti atsarginio į namą
214
ateinančio vandentiekio vamzdžio. Abi drauge nune­
šėme butelius į jos vežimėlį. Jame vežiojomės didelę
nendrių skrynią. Jos dugne suguldėme butelius, ant
jų uždėjome Sanjos padirbtą antrą dugną, tada pri­
krovėme į skrynią senų drabužių ir tuščių suskilusių
butelių. Jeigu vandens sargyba sustabdytų Sanją -
taip kartais nutikdavo, - skrynioje aptiktų tiktai
drabužių ir vandens butelių, o juos Sanja ir jos mama
taisydavo pagal mano užsakymą.
Stebėjau Sanjos vežimėlio ratų jai nueinant kelio
dulkėse paliekamas vėžes. Iš uždengtos skrynios kyšojo
ir tarsi balta liepsna vėjyje plaikstėsi pradilusi marškinių
rankovė.

Sanja ėmė lydėti mane prie šaltinio, kai eidavau

tenai patikrinti vandens lygio. Oras darėsi vis kai­
tresnis, ir paprastai kalnai būdavo vienintelė vėsi
vieta. Kartais nukeliaudavome iki urvo vien pasislėpti
nuo dienos karščio. Anksčiau nueidavau iki šaltinio
tiesiausiu keliu, patikrindavau vandens lygį ir trauk­
davau atgalios. Dabar mūsų bendros kelionės į tundrą
pailgėjo. Paprastai prisėsdavome šalia išdžiūvusios upės
vagos suvalgyti užkandžių arba pasidairyti į dangumi
plaukiančius debesis. Kartais aš skaitydavau knygą,
o ji piešdavo savo užrašinėje, kurią buvau jai davusi.
Tačiau šitų pasivaikščiojimų tikslas visuomet būdavo
šaltinis, ir nors niekad apie tai nekalbėjome, manau,
kad ji jautė tą patį, ką ir aš: grėsmė, kad šaltinis gali

215
išsekti arba kad galime jį prarasti, atrodė neįtikima, o
eidamos prie urvo tvenkinio kaskart jausdavomės lyg
įžengusios į kitą pasaulį. Tenai mums buvo prieinama
neribota vandens prabanga, priklausanti tik mudviem,
ir aš nė nenorėjau, kad būtų kitaip.
Laiku negalima pasikliauti. Keletas savaičių gali
atrodyti kaip prasidedanti amžinybė, ir labai lengva
apakti patikėjus, kad niekas neturi keistis.
Tą dieną prie šaltinio buvome praleidusios valandą,
gal dvi; nebuvo jokios priežasties mums skaičiuoti laiką.
Diena buvo karšta, o vabzdžiai įkyrūs, ir urvo šešėliai
raminamai ilsėjosi mudviem ant odos, nugairintos
ankstyvos vasaros saulės. Manęs namie laukė daržo
ravėjimas, o Sanjos dirbtuvėje —visas stalas, nukrautas
taisytinais vandens buteliais, bet mudvi vis delsėme
išeiti. Sanja buvo gerai nusiteikusi ir blausioje žibintų
šviesoje iš palaidų urvo akmenėlių dėliojo statinį.
—Kas tai? - paklausiau.
Ji buvo sukrovusi kampuotą akmenų krūvelę, o
aplink ją ratu išdėliojusi mažesnes akmenines figūras,
kurioms nupiešė tulžingus veidus.
—Čia namas, —pasakė Sanja, rodydama statinį rato
vidury. - O čia vandens sargyba, - ji parodė namą ap­
supusias akmens figūrėles. —O štai ten esame mes.
Kiek tolėliau, už akmenų rato, stovėjo dar dvi
akmenukų figūros, tarp kurių buvo iš plastiko atraižos
išlankstytas kibiras. Abidvi plačiai šypsojosi.
—Ar sargybai nepamatys? —paklausiau.

216
 - Dairosi ne ta kryptimi, —atsakė Sanja. —Man
reikia tavo plaukų kuokštelio, - pareiškė ji ir ėmė skirti
sruogelę iš mano į uodegą surištų plaukų.
- Kam? - paklausiau, stumdama jos ranką šalin.
- Kad galėčiau tave užbaigti, - atsakė ji.
- Nereikia, aš geriau būsiu plika, - nusijuokiau, bet ji
ėmė gainiotis mane per visą urvą, ir galiausiai leidau jai
peiliuku pieštukams drožti nurėžti galiuką savo plaukų.
Ji uždėjo sruogelę ant akmeninės figūros viršugalvio ir,
kad laikytųsi, prislėgė dar vienu plokščiu akmenuku.
Tada nurėžė galiuką savo plaukų ir tuo pat būdu pritvir­
tino ant kitos sargų nepastebėtos figūrėlės galvos.
- Dėl panašumo nesuabejotum, - pasakė ji.
Patraukėme tuneliu vis dar taip pat gerai nusiteiku­
sios. Tikrai nesistengėme elgtis tyliai, ir mūsų žingsniai
bei juokas kuo garsiausiai aidėjo tarp akmeninių sienų.
Kai priėjome prie angos, Sanja neperspėjusi pasuko sie­
noje esančią svirtį, ir man ant sprando iš lubų vamzdžio
kliūstelėjo šaltas dušas. Suklykiau ir pliaukštelėjau jai
per veidą šlapia plaukų uodega.
- Na jau, na jau, kai išlįsim į lauką, tiktai džiaugsies,
kad tavo drabužiai šlapi ir vėsūs, - pasakė ji, nutaisiusi
nekaltą veidelį.
- Tai tikriausiai ir tu nenori likti sausa, —pasakiau ir
pakišau ją po srove.
Ji pasitaškė, ištrūko man iš rankų ir užsuko čiaupo
sklendę. Man tebegręžiant drabužius ir plaukus, ji kita
sklende atidarė angos dangtį ir šmurkštelėjo į urvą.
- Ateisiu po sekundės, - šūktelėjau Sanjai.

217
 Ji neatsakė, o aš anapus angos nemačiau jos. Tik
tarytum išgirdau tylų terkštelėjimą.
- Sanja?
Pripildžiau nedidelę gertuvę, kurią buvau pasiėmusi
su savimi, ir išlindau pro angą su dviem žibintais ir
peršlapusiu gaubtu nuo vabzdžių rankose. Kai pakėliau
akis, man užgniaužė gerklę.
Sanja stovėjo netoli urvo landos nugara į mane su
žibintu rankoje. Kitas žibintas suskilęs į šipulius gu­
lėjo ant žemės šalia jos gaubto. Tarpuangyje juodavo
vyriškio figūra, ryškios saulės fone jo kontūrai rėžė akį
tarsi aštrūs kalavijo ašmenys. Blausioje žibintų šviesoje
atpažinau jo bruožus.
—O šitam kaime tokį vaizdelį ne kasdien pamatysi, —
pasakė Jukaras. —Dvi jaunos moterys išnyra iš kalno
gelmių permirkusios iki siūlo galo.
Tada Sanja atsisuko į mane. Vėliau mintyse daugybę
kartų mėginau perskaityti jos veido išraišką, suprasti
kiekvieną jos niuansą. Prisiminimai išslysta ir dūžta į
šipulius, bet tąkart dėl dviejų dalykų buvau ir vis dar
esu tikra: Sanja buvo nustebusi tiek pat, kiek ir aš, ir vis
dėlto po jos nuostaba slėpėsi kitas jausmas.
Ji jautėsi kalta.
Mes, žinoma, neturėjome kaip pameluoti Jukarui.
Žiūrint atgalios klaida atrodo juokingai vaikiška ir
nerūpestinga, bet taip nutiko, ir nė viena iš mudviejų
nemokėjome jos atitaisyti. Buvome taip įsitiki­
nusios, kad slėptuvė tundroje saugi, jog nė karto

218
nesusimąstėme, kaip paaiškintume, ką veikėme viduje,
jeigu kas nors kada nors mudvi ten užtiktų. Kitu atveju
gal būtume galėjusios pasiteisinti buvusios paprastame
žygyje. Bet Jukaras matė angą, vandens dušą ir varvan­
čius mudviejų drabužius. Mums niekaip nebūtų pavykę
jo įtikinti, kad kur nors arti nėra vandens.
Jis nei prašė, nei grasino, nei šantažavo. Jam nerei­
kėjo. Buvo aišku kaip dieną, kad jeigu nepasiūlysiu
Jukarui ir jo šeimai vandens, iki man ateinant čia kitą
kartą —jeigu tas kitas kartas išvis būtų —šitam urve
susirinks kareivių būriai.

- Tai mano kaltė, - vėliau tą patį vakarą prisipažino

Sanja, kai Jukaras iškeliavo iš arbatos meistro namų su
penkiais pilnais vandens buteliais. —Labai atsiprašau.
Nepagalvojau, kad viskas gali šitaip pasisukti.
- Apie ką tu kalbi? —pasiteiravau.
- Aną savaitę man teko apsilankyti pas Jukarą, - pa­
sakė ji. - Pasibaigė mano plastiko lopai ir nesugalvojau,
kas dar kaime turėtųjų parduoti. Jis užsiprašė žvėriškos
kainos ir elgėsi kažkaip keistai. Klausinėjo apie tave, - ji
žvilgtelėjo į mane.
- Ką jis sakė? - paklausiau, šįkart atsargiai.
- Skundėsi, kad nebeatneši jam nieko taisyti, nors
tavo tėtis buvo geriausias jo klientas.
Tai buvo tiesa. Dar iki tėčio ligos dažniausiai slap­
čiomis veždavau butelius Sanjai, o po jo mirties pas
Jukarą nieko netaisiau.

219
 —Dar jis prišnekėjo visko apie tavo tėtį, - toliau
pasakojo Sanja. —Sakė, jog visada stebėdavosi, kad jis
nuolat turi taisytinų butelių, nors pas jus vandens ne­
turi būti daugiau nei pas kitus kaimiečius. Jis... —Sanjos
skruostus nudažė raudonis, ir ji nutilo.
Aš laukiau.
Tada ji kalbėjo toliau:
—Jis paklausė manęs, ar aš neįtarianti pas jus esant
kokį slaptą šulinį ar kitokį vandens šaltinį, —Sanja už­
sidengė veidą rankomis. —Norija, nenorėjau jam nieko
išduoti! Tiesiog buvau taip netikėtai užklupta, kad
išraudau ir paleidau iš rankų dėžę su plastiko lopais,
kurią jis man buvo pardavęs, ir visi lopai pasklido po
jo dirbtuvės grindis. Nieko nesakiau, jis irgi. Bet jis
neabejotinai kažką jau įtarė anksčiau ir pamatęs mano
išgąstį tikriausiai nusprendė pasekti mudvi tundroje... -
Sanjos balsas užlūžo.
Nežinojau, ką jai pasakyti, todėl tariau:
—Tai ne tavo kaltė. Jeigu jau jis ką nors įtarė, tai vis
tiek būtų mus susekęs.

Vėliau, Sanjai išėjus, išsitraukiau žemėlapį ir užrašų

sąsiuvinį, į kurį buvau perrašiusi diskų turinį. Ieškojau
kelių, kuriais buvo vaikštoma Sutemų šimtmetyje, ir
kitų, kuriais galbūt vis dar būtų galima pereiti. Ėmiau
ieškoti vietovių, kurių pavadinimus buvau girdėjusi
diskuose, ir braižyti maršrutą iš mūsų kaimo jų link.
KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Kai jau sykį tylos erdvė aplink paslaptį suskyla, jos

nebegalima sulipdyti. Įtrūkimai ilgėja ir platėja, nutįsta
toli ir išsišakoja kaip požeminė grybiena, kol galiausiai
nebeįmanoma pasakyti, kur jie prasidėjo ir ar kur nors
baigiasi.
Ligi šiol tikrai nežinau, kaip kaime pasklido žinia.
Nemanau, kad Jukaras to norėjo. Priėjimas prie šaltinio
buvo pernelyg didelė privilegija ir teikė jam pernelyg
daug galios. Savo valia jis nebūtų to atsisakęs. Dabar
tai suprantu, nes kažkur anapus žodžių ir šviesos, ku­
rios*pati neįžiūrėjau, jausdavausi taip pat: šaltinis buvo
mano privilegija, atlygis už įsipareigojimą, kuris šiaip
būtų likęs neatlygintas. Tuo metu dar nesuvokiau, kad
ne už visus poelgius galima reikalauti atlygio.
Galbūt Jukaras papasakojo Ninijai. Jis tikrai turėjo
papasakoti, nes nebūtų galėjęs be galo sekti pasakų apie
staiga dosnesniais tapusius karininkus ir teisintis, ko
lankosi arbatos meistro namuose, tik ne tokiai žmonai
kaip Ninija. O papasakoti Ninijai reiškė tą patį, kaip
sušaukti kaimo susirinkimą ir pranešti reikalą tenai.
Prasidėję kuždesiai virto murmesiais, kolei net ir tie,
kurių ten nebuvo, išgirdo.
221
 Galų gale visai nesvarbu, kaip apie šaltinį sužinojo
kiti. Tai nieko nekeičia. Kai vieną dieną prie mano vartų
pasirodė moteris riebaluotais plaukais ir neplautais
drabužiais kartu su trimis prakauliais savo vaikučiais ir
netvirtu balsu paklausė, ar negalėčiau skolon parduoti
jai mažumėlę vandens, negalėjau jos išsiųsti atgal be
nieko. Po jos atėjo kiti: didžiaakis berniukas, kuris pa­
sakė, kad jo tėvai sunkiai serga ir negali dirbti, senas
vyriškis, be perstojo kalbantis apie kare dingusį sūnų, ir
dar daugiau moterų - jaunų moterų su kūdikiais, senų
moterų išdžiūvusiomis gimdomis ir skaudančiomis
kojomis bei išvargusiomis akimis, vidutinio amžiaus
moterų, prašančių vandens savo tėvams arba sutuokti­
niams ar vaikams.

Suveržiau odinį dirželį Majai Harmajai aplink dilbį

taip, kad jis prilaikytų vandens butelį.
- Ar ne per stipriai veržia? - paklausiau.
- Ne, gali dar truputį suveržti, - pasakė Maja.
Patraukiau dirželį dar truputį.
- Dabar atrodo tvirčiau, - nusprendė ji.
Viena gertuvė jau buvo pritvirtinta jai prie žasto iš
pažasties pusės, ir man pasirodė, kad oda aplink dirželį
ima mėlynuoti. Maja nuleido rankovę ir užsisiautė
ant pečių ploną nuo saulės saugančią skarelę, ir niekas
neišdavė, kad po laisvais jos drabužiais paslėpti penki
vandens buteliai: du prie šlaunų, du prie žastų ir vienas

222
prie juosmens. Vanduo tyliai teliūškavo jai žengiant
girgždančiomis verandos grindų lentomis. Maja buvo
viena iš medicinos centro savanorių ir jau trečioji mano
vandens viešnia šiandien.
- Kažkas atvyksta! - šūktelėjo Majos sūnus Vesas
nuo vartelių.
Jam bėgant namo link, iš po kojų į orą kilo nedideli
dulkių debesėliai, dėmės giedroje dienos šviesoje. Jis
buvo devynmetis ir jautėsi labai svarbus, nes davėme
jam užduotį stebėti iš kaimo į arbatos meistro sodybą
vedantį kelią ir tuojau pat pranešti, jeigu ką nors
pamatytų.
- Jie su sraigtvežimiu.
- Eik į arbatos namelį, - paliepiau Majai. - Lauk
manęs tenai.
Ji linktelėjo.
- Tu taip pat, Vėsai.
Maja patraukė akmeninėmis kiemo takelio plokš­
tėmis namelio linkui, o Vesas nustraksėjo mamai iš

Reikėjo skubiai veikti. Nubėgau į savo kambarį ir

persirengiau ceremonijos apdarą - jį visuomet laikiau
švarų ir išlygintą. Išeidama laukan dar apsidairiau, ar
nepalikau kur nors pripildytų vandens butelių, ir pa­
sukau vartų link. Sustojau ant nedidelės kalvelės šalia
vėjo varpelių, kabančių ant pušies šakos, ir stebeilijau
į kelią. Artėjančiame vežimaityje mačiau vairuotoją ir

223
du mėlynomis uniformomis vilkinčius vyriškius, kurių
veido bruožų neįžiūrėjau. Žinojau, kad esu sutarusi
arbatos ceremoniją ketvirtadieniui, o šiandien buvo
trečiadienis. Ar galėjau supainioti dienas? Stengiausi
arbatos kambarėlį laikyti sutvarkytą, kaip visuomet da­
rydavo tėtis, kad prireikus galėčiau paruošti ceremoniją
iš anksto neįspėjusiems svečiams, bet iš tiesų negalėjau
pakęsti tokių viešnagių, kurioms nespėdavau pasiruošti.
O dabar dar turėjau išvesti iš arbatos namelio Mają ir
Vėsą su vandens nešuliu nesukeldama nereikalingų
įtarimų.
Laimė, atsarginis iš kalno ateinantis vandentiekio
vamzdis buvo užsuktas. Nedrįsau laikyti jo atsukto
daugiau kaip vieną dieną per savaitę, mat atėjus van­
dens sargams būtų buvę sunku paaiškinti, kodėl arbatos
meistro namuose vandens tiekimas nenutrauktas, kaip
visame kaime. Todėl tuo metu, kol laikydavau van­
dentiekį atsuktą, prisipildavau į talpyklas kuo daugiau
vandens ir kaimiečiams vandenį dalindavau būtent iš
tų atsargų. Dabar džiaugiausi, kad išmokau pasirūpinti
atsarga.
Sraigtvežimis išniro tarp medžių kamienų ir sustojo
po jūržolių stogine priešais vartus. Kai svečiai išlipo ir
patraukė prie vartų, įžiūrėjau jų veidus ir krūptelėjau.
Vienas iš jų man atrodė nepažįstamas, bet antrasis buvo
tas pats šviesiaplaukis kariškis, kurį buvau mačiusi pra­
eitą vasarą kalbantis su Sanja ir vos prieš keletą savaičių
stabtelintį prie Sanjos namų vartų.

224
 - Sveiki atvykę į arbatos meistro namus, - pasi­
sveikinau ir nusilenkiau. - Ar galiu pasiteirauti, kokia
netikėto jūsų vizito priežastis?
Šviesiaplaukis kariškis irgi nusilenkė man.
- Manau, kad mudu nebuvome supažindinti, —tarė
jis. - Esu leitenantas Muromekis, vado Taro pavaldinys.
O čia kapitonas Liuhala.
Jo palydovas linktelėjo mano pusėn.
- Aš čia su majoro Bolino rekomendacija. Kiek su­
prantu, laukiate mūsų arbatos ceremonijai.
Įsitempiau, man užgniaužė gerklę. Dėl ceremonijos
buvo sutarta raštu, kaip įprasta, o kadangi Muromekio
pavardė man buvo nežinoma, negalėjau susieti jos su
veidu, kurį dabar mačiau priešais save. Atsakiau, tikė­
damasi, kad balsas skambės tolygiai:
- Laukiau jūsų rytoj, leitenante Muromeki. Laiške,
kuriame buvo tariamasi dėl susitikimo, buvo nurodyta
rytojaus data, ne šiandienos, ir aš savo atsakyme ją
patvirtinau.
Muromekis pakreipė galvą. Jis atrodė kaip blyš-
kiasnukis šuva, vėjyje uodžiantis artėjantį grobį.
- Kaip keista, panele Kaitio, —pasakė jis. - Esu ti­
kras, kad raštininkui minėjau būtent šiandienos datą.
Rytojus niekaip nebūtų buvęs įmanomas.
- Šiuo metu aš turiu lankytojų, —tariau. - Bet jie
jau išvyksta. Jeigu galėtumėte palaukti pusvalandį,
spėčiau paruošti arbatos kambarėlį jūsų ceremonijai.

225
Saldumynai, deja, nebus itin švieži, mat ketinau iškepti
naujų rytojaus rytą, prieš jums atvykstant.
- Jeigu turite svečių, kodėl esate ne arbatos name­
lyje? —pasiteiravo Muromekis.
- Buvau pamiršusi prieš ceremoniją atnešti saldėsių.
- Na, tai susitiksime po pusvalandžio, - tarė
Muromekis.
Vėl jam nusilenkiau, ir jis su savo palydovu grįžo į
sraigtvežimį po stogine.
Nuėjusi į virtuvę vienoje spintelėje susiradau pusę
dubenėlio senų saldumynų. Greitai patikrinau, kad ne­
būtų supeliję, ir vieną paragavau - jis buvo sausas, bet
neapkartęs. Turėtų tikti. Nusinešiau dubenėlį į arbatos
namelį. Vos nenuėjau pro svečių įėjimą, tik paskutinę
akimirką prisiminiau pasukti už namelio prie arbatos
meistro durų. Kai įžengiau vidun, Maja su Vešu žiūrėjo
į mane klausiamai.
- Turite būti atsargūs, - pratariau. - Prie vartų du
kareiviai. Jie mano, kad esate mano arbatos ceremonijos
svečiai. Palydėsiu jus iki vartų. Atsisveikindami padė­
kokite man už ceremoniją, kreipkitės meistre Kaitio
ir žemai nusilenkite. Ar esi tikra, kad pajėgsi saugiai
parsinešti visą tą vandenį? - paklausiau Majos.
Jos veidas atrodė sukritęs ir ji buvo pradėjusi kram­
tyti mažojo pirštelio nagą.
Maja žengė porą žingsnių, kad patikrintų, ar kojos
pakels vandens svorį.
- Taip, - atsakė ji.

226
 —Ar judu pasiruošę?
Maja žvilgtelėjo j Vėsą. Sis rimtu veidu palinksėjo.
Tada ir Maja linktelėjo. Parodžiau jiems svečių įėjimą.
—Išėję į lauką, luktelkit manęs.

Kai kiemo takeliu kilome vartų link, man atrodė,

kad su kiekvienu žingsniu girdisi, kaip teliūškuoja
Majos vandens buteliai. Akies krašteliu stebėjau Vėso
judesius, baimindamasi, kad jis nepradėtų strikinėti ar
nepadarytų dar ko nors nederamo arbatos ceremonijos
svečiams.
Kai pagaliau priėjome vartus, nusilenkiau Majai. Ji
nerangiai nusilenkė man, o Vesas pasekė jos pavyzdžiu.
—Ačiū, meistre Kaitio. Buvo malonu būti jūsų
svečiais.
—Ačiū, ponia Harmaja. Tegu pas jus atiteka švarūs
vandenys.
Muromekis buvo išlipęs iš savo vežimaičio pasivaikš­
tinėti. Majai su Vėsu pasiekus tarp medžių boluojantį
smėlio takelį, jis užkalbino Vėsą.
— O tu atrodai gana jaunas dalyvauti arbatos
ceremonijoje.
Spėjau pastebėti, kad Maja akimirką sutriko, tačiau
nepaprastai greitai susiėmė. Kadangi kaime nuolat zujo
kariškių ir vandens sargų, visi buvome išmokę mėtyti
pėdas; raumenys, veidai ir liežuviai vis dar prisiminė
įprastą gyvenimo būdą ir prireikus greitai jį įvaldydavo.
Maja uždėjo sunkią ranką Vesui ant peties ir pasakė:

227
 - Tiesiog stengiuosi lavinti berniuką. Užaugęs jis
nori tapti pareigūnu.
Muromekis šyptelėjo, ir aš vėl pagalvojau apie al­
kaną šunį.
- Iš tikrųjų? Na, sėkmės tau, berniuk, - palinkėjo jis
ir pakedeno Vesui tamsius plaukus.
Maja linktelėjo Muromekiui ir nusivedė Vėsą.
- Iki pasimatymo, ponia! - šūktelėjo Muromekis
jiems įkandin.
Jie ėjo lėtai, ir Majos žingsniai nebuvo lengvi. Vesas
išpūtęs akis dirsčiojo sau už nugaros, bet Maja stipriai
pasuko jo galvą į priešais besidriekiantį kelią. Jos ranka
buvo nelanksti.
- Paskambinsiu varpeliu, kai viskas bus paruošta, —
pasakiau Muromekiui.
Apsigręžusi nuskubėjau į arbatos namelį ir kiekvie­
name žingsnyje mąsčiau, ar jis bus pastebėjęs ką nors
neįprasta.
Man dedant ant arbatos kambarėlio grindų padėklą
puodeliai skimbčiojo vienas į kitą, bet Muromekis,
regis, nepastebėjo, kad man dreba rankos. Savo jaudulį
kaip galėdama slėpiau už ceremonijos formos: leidau
iš savęs tekėti pažįstamiems judesiams ir kartu slapta
stengiausi įskaityti jame įtarimo ar piktdžiugos ženklus.
Jų neįžiūrėjau. Muromekis netikėtai puikiai išmanė
ceremonijos etiketą ir neklausinėjo, ko nereikia. Jis tyliu
balsu šnekučiavosi su Liuhala ir niekas nekėlė įspūdžio,

228
kad tai jiedviem būtų kas nors daugiau nei paprasčiau­
sias trumpas atsitraukimas nuo darbo reikalų.
Mane ramino tylus puode kaistančio vandens
šniokštimas. Priminiau sau mintį, esminę arbatos ce­
remonijai: prie arbatos visi yra lygiaverčiai, net jeigu
jų gyvenimai niekuomet nesusikirstų anapus namelio
sienų. Pamažu ėmiau tikėti, kad Muromekis išties
atvyko tiesiog pasivaišinti arbata, o ne buvo atsiųstas
Taro, ir kad pasirodymas ne tą dieną tebuvo nesusipra­
timas. Muromekis nebeminėjo Taro ir nešnekėjo apie
nieką daugiau, tik apie arbatos kokybę, arbatos servizą
ir apie neįprastai šaltą praėjusią žiemą. Pagavau save
svarstant: ar gali kur nors būti toks pasaulis, kuriame
žmogui nereikėtų rinktis vienos pusės, kuriame visi ga­
lėtų sėdėti gerdami arbatą ir nebūtų taip, kad vieniems
priklauso valdžia, o kitiems - baimė. Tai pasaulis, apie
kokį visuomet svajodavo arbatos meistrai, kokį jie kūrė,
kokį saugojo - tik ar jis kada nors buvo tikras, ar kada
nors galėtų būti?
Tame pasaulyje Muromekis lankstėsi ir priėmė mano
siūlomą arbatą, ir man nereikėjo mintyse priskirti jo
prie draugų arba priešų.
Šiame pasaulyje nusilenkiau jam užbaigdama ce­
remoniją ir išėjau pro arbatos meistro duris. Mintis
apie vietą, kurioje nėra valdžios, namelio prieblandoje
pradingo. Palydėjau Muromekį ir Liuhalą iki vartų
nežinodama, ar ką tik patarnavau draugui, ar priešui.

229
 Tomis vidurvasario dienomis, kai vanduo slapta
tekėjo iš kalnų į arbatos meistro namus, o kaimiečiai
rasdavo begalę būdų parsigabenti jį į savo namus - po
marškiniais ir sijonais, slaptuose vežimėlių stalčiukuose,
paslėptą tarp medienos atliekų ir baldų ar drabužių,
kuriuos apsimesdavau pardavinėjanti arba siunčianti
taisyti, ir taip toliau, - kiekvieną adiekamą valandėlę
leidau savo kambaryje užsidariusi duris, kur tyrinėjau
žemėlapius ir užrašus. Tyrinėjau vietovardžius, tyrinėjau
kelius, bandydama įvertinti, ar jie lengvai pereinami,
matavau atstumus, ieškojau duomenų apie reljefą
ir mėginau apskaičiuoti, per kiek laiko būtų galima
sraigtvežimiu nuvažiuoti iš vienos vietos į kitą. Sugaišau
savaitę, skaičiuodama valandas ir dienas, kurių reikėtų
kelionei į Prarastąsias žemes ir atgal, svarsčiau, kiek į
sraigtvežimį tilptų vandens ir maisto atsargų ir kiek
toks krovinys sulėtintų kelionę. Įkalinau žibinte saujelę
liepsnamusių ir ėmiau barstyti joms vaisių gabalėlius,
kad pamatyčiau, kiek jos išgyventų ir gamintų šviesą,
jeigu nepaleisčiau jų į laisvę.
Galiausiai vieną debesuotą dieną, kai nuo vidurva­
sario jau buvo praėję pusė mėnesio, papasakojau apie
savo sumanymą Sanjai.
Sėdėjome jos dirbtuvėje ant grindų pagalvėlių.
Sterblėje laikiau atverstą savo užrašų knygą. Į spąstus
pakliuvusi didelė musė zyzė ropinėdama tinkline siena
nuo grindų iki stogo ir vėl atgal. Sanja bandė įdėti į
senovinį prietaisą sidabrinį diską, pažymėtą septintu
230
numeriu. Kiti šeši buvo sudėti j jiems pritaikytą saugo­
jimo dėžutę. Šis buvo vienintelis, kurio dar nebuvome
spėjusios išklausyti iki galo.
- Sanja, - kreipiausi. —Ar niekad negalvojai, kaip
dabar atrodo Prarastosios žemės?
- Kodėl turėčiau galvoti? - paklausė ji ir užspaudė
disko įdubos dangtelį.
Truktelėjau pečiais, bet neatsakiau. Ji pakėlė akis ir
įsispoksojo į mane. Jos akys susiaurėjo.
- Tu turbūt juokauji, - tarė.
- Kodėl gi?
Aš ir pati galbūt tik tada suvokiau, kaip rimtai esu
nusiteikusi. Išsitraukiau iš krepšio atsineštą žemėlapį.
- Norija, - tarė Sanja. - Tu juk neturi nieko dau­
giau, tik keletą praeities šukių. Net jeigu ekspedicija
buvo tikra, mes neturime viso jų kelionės pasakojimo.
Jeigu Prarastosiose žemėse ir buvo vandens Sutemų
šimtmetyje, nėra jokių garantijų, kad jo yra dabar. Ir
kaip išvis ten nukaktum?
- Keliais.
Išlanksčiau žemėlapį, kuriame buvau nubraižiusi
galimą maršrutą.
- Rovaniemis yra ties Prarastųjų žemių riba. Ti­
kriausiai sugebėčiau gauti sraigtvežimį, kuriuo lengvai
nusigaučiau iki ten. Ištyrinėjau žemėlapius, senas
knygas ir užrašus. Sekiau naujienas. Esu kone įsitiki­
nusi, kad šiauriau Rovaniemio per sieną veda keletas

231
nesaugomų kelių. Senojo pasaulio keliai buvo platūs ir
geros kokybės, jie buvo skirti greitaeigėms transporto
priemonėms. Daugelis jų tikrai dar tinkami važinėti,
nes tenai gyvena žmonės, būtent Prarastųjų žemių pa­
sienyje. Jansono ekspedicija naudojosi senaisiais keliais,
mes galime vykti tuo pačiu maršrutu, kurį jie...
- Sekundėlę, - pertraukė mane Sanja. - Kaip su­
prasti „mes“?
Suvokiau neapgalvotai prasitarusi. Išraudau.
- Pamaniau, kad gal ir tu norėsi vykti kartu, - susi­
drovėjusi sumurmėjau.
Sanja spoksojo į mane, ir aš supratau, kad nė aki­
mirką nebuvau pagalvojusi, jog vyksiu tenai viena.
Visuose mano įsivaizdavimuose ji buvo kartu, skaitė
žemėlapį, ieškojo krypties pagal žvaigždes, lipo į kalno
šlaitą ir greta manęs tyrinėjo urvus. Iš tiesų nebuvau
numačiusi, kad ji gali nenorėti vykti su manimi, ir
apgalvojusi, ką daryčiau, jei liktų vienintelė galimybė -
keliauti vienai.
- Norija, - pasakė Sanja, ir jos veidas, nepaisant žo­
džių, atrodė švelnus. - Kaipgi aš galėčiau vykti kartu?
Mama su tėčiu ir Minja čia be manęs prapultų. Negaliu
jų palikti. Be to, visi keliai saugomi. Kažin kaip aš
nuvykčiau nors iki Rovaniemio, juolab dar toliau? Juk
neturiu suklastoto elektroninio paso kaip tu.
- Sakei, kad galbūt ir tu sugebėtum suklastoti pasą, -
priminiau jai.

232
 —Galbūt, - atsiduso Sanja. - Tavo sumanyme per­
nelyg daug visokių galbūt. O kas jeigu, jeigu kaip nors
nusigautume iki Prarastųjų žemių ir nerastume tenai
vandens? Tada viskas būtų veltui.
—Aš žinau, kad ten yra vandens, —pareiškiau. —Turi
būti.
Sanja nepasidavė.
—Net jeigu ir būtų, —tarė, —kas tada?
Ji, žinoma, buvo teisi. Net jei ir rastume vandens -
rasčiau, pataisiau save mintyse, —neturėčiau kaip
parvežti jo į kaimą. Kiek kaimiečių ryžtųsi keliauti į
svetimą vietą dėl vandens? Net jeigu dalis kaimiečių
jaučiasi taip beviltiškai, kad ryžtųsi ieškoti naujos gy­
venamosios vietos, Prarastosios žemės yra uždrausta
teritorija, neįžengiama. Vienam ar dviem keliautojams
dar gali pasisekti, bet kuo daugiau rastųsi keleivių, tuo
darytųsi sunkiau.
Man atrodė nepakeliama atsisakyti sumanymo,
kuris buvo kuriamas savaites ir net mėnesius, bet gal
būčiau pamėginusi, būčiau galėjusi palaidoti jį po neį­
manomybės akmeniu ir pamažėl iš jo išaugti, jeigu toji
diena būtų pakrypusi kita linkme, jeigu nebūtų įvykę
to, kas netrukus įvyko.
Sanja paleido senovinį prietaisą. Diskas ėmė suktis ir
vyras pranešė datą, kurią jau seniau buvau užsirašiusi.
Jis kalbėjo apie tyrimų rezultatus ir orą. Sekiau savo

233
užrašus ir ėmiau užrašinėti jo žodžius nuo tos vietos,
kurios anksčiau dar nebuvome išklausę. Kai prirašiau
pusę puslapio naujo teksto, staiga balsas nutrūko vi­
dury žodžio. Pasigirdo spragtelėjimas, paskui ošimas,
o tada iš garsiakalbių pasigirdo moters balsas: Naujas
bandymas. Nilsai, jeigu tai girdi, as atsiprašau, kadįrašau
ant tavo dienoraščio, bet taiyra svarbiau. Moteris padarė
pauzę.
Žvilgtelėjusi į Sanją supratau, kad ir ji atpažino tą
balsą. Pastaruoju metu tiek domėjausi Jansono ekspe­
dicijos maršrutu, kad buvau primiršusi moterišką balsą,
kurio pasakojimas buvo nutrauktas pirmojo disko
pabaigoje. Jo nebuvo kituose diskuose. Tačiau tai nea­
bejotinai buvo tas pats balsas, ir viduje man suspurdėjo
jaudulys. Nelauktai praraja tarp Sutemų šimtmečio ir
šios akimirkos užsivėrė, ir sulaikiusi kvapą klausiausi,
kaip moters žodžiai ėmė lietis į kambarį.
Sunku nuspręsti, nuo ko pradėti, —pasakė moteris iš
disko. —Istorija neturi nei pradžios, nei pabaigos, tiesiog
būna įvykių, kuriems žmonės suteikia pasakojimoformų,
kadpatys geriaujuos suprastų... O norint istorijųpapasa­
koti, reikiapasirinkti, ko nepasakoti.
Moteris kalbėjo toliau, o mes klausėmės, ir visi žo­
džiai, kurie buvo ne jos, atsitraukė nuo mūsų. Lauke
dangų aptraukė debesys, ir dangus už jų buvo gilios
vasaros spalvos, nors jo ir nematėme. Žėlė žolė, žmonės
kvėpavo, pasaulis sukosi. Tačiau viduje, šioje dirbtuvėje,

234
per šiuos žodžius viskas pasikeitė: pasikeitė tai, ką mes
žinojome, pasikeitė tai, ką jautėme, pasikeitė kaip jūra,
kuri pakyla ir praryja gatves ir namus, ir neatsitraukia,
neatiduoda to, ką pasiglemžė.
Kai galiausiai diskas ėmė verpti kambaryje tuščią
tylą, mano plaučiuose baikščiai suspurdėjo oro gurkšnis.
Kažkas manyje, mumyse, pajudėjo iš vietos ir, kai pa­
žvelgiau į lauką, man atrodė, tarsi būčiau pirmąkart
atvėrusi akis ir pamačiusi viską ryškiau: aštriabriaunį
akmenį vidury kiemo, spygliuotas nudžiūvusio krūmo
šakas, sutrūkusį voratinklį ant vyrių.
Kai sykį tylos erdvė aplink paslaptį suskyla, ji nebe­
gali būti sulipdyta.
- Kaip manai, ar tai tiesa? - pagaliau paklausė Sanja.
Jos balsas buvo plonas, trūkinėjantis, ir supleišėjusi
erdvė aplink mus nepasitraukė, ji plytėjo gili ir neaprė­
piama kaip vandenynas. - Viskas, ką ji pasakė?
- Taip, —atsakiau. - Manau, kad tai tiesa.
- Aš irgi, - pritarė Sanja.
Ji išjungė senovinį prietaisą. Diskas ėmė suktis lė­
čiau ir galiausiai sustojo. Iš visų man žinomų tylų šioji
buvo labiausiai slegianti ir neatšaukiama: ne paslapčių,
bet žinojimo tyla.
Tą vakarą, kai name buvo tuščia, o sode tylu, ir keliu
niekas nevaikščiojo, nuėjau prie šaltinio viena. Saulė
beveik siekė horizontą, bet nesislėpė už jo, ir vasaros

235
naktis buvo šviesesnė negu viduržiemio diena.
Ant tamsių tundros urvo sienų plazdeno liepsna-
musių žibinto šviesa. Kai nuleidau jį netoli vandens
paviršiaus, pamačiau tai, ką jau iš tolo nujaučiau. Van­
dens lygis buvo nukritęs. Dar nepavojingai, bet aiškiai
žemiau ribos.
Balta uolos sienos žyma žibėjo po vandeniu kaip
didelė akla akis, ryškesnė nei kada nors.
PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Pakėliau tinklelį nuo vabzdžių, nusivaliau kaktą su­

glamžytu skuduru ir atsigėriau lašelį vandens iš mažos
gertuvės. Būrys tamsiasparnių sparvų ėmė spiestis
aplink mane, vos tik vėl ant veido nuleidau gaubtą.
Pamosavau skuduru, kad jas nuvyčiau. Nuo slegiančio
oro drabužiai lipte lipo prie kūno. Vasara buvo pa­
siekusi patį tvankumą, ir drumzlina tirpdanti saulė
spinduliavo kaitrą net pro debesų sluoksnį. Man pa­
vyko tik vieni mainai, nors stovėjau turguje jau keletą
valandų. Sunkus, ant grindų statomas vėdintuvas
pasirodė pravartus kepėjui, ir jis mainais atidavė du
džiovintos duonos maišelius su ant nugaros permeta­
mais diržais. Žinojau, kad vėdintuvas vertas daugiau,
bet tai tikriausiai buvo aukščiausia kaina, kurią šiuo
metu kas nors iš kaimiečių galėjo sumokėti. Man
reikėjo lengvo nešti, ilgai negendančio maisto, todėl šie
mainai apskritai nebuvo blogi.
Priešais mano kioską stabtelėjo žemaūgis stambia-
kaulis vyras beveik išslinkusiais smėlio spalvos plaukais.
Permačiau jo mintis, kai jis šviesiai pilkomis akimis

237
apžiūrinėjo daiktų rinkinį, kurį buvau atitempusi iš
namų: porą medžio drožiniais papuoštų kėdžių, kurios
jo svetainėje atrodytų pernelyg prašmatniai, keletą
senojo pasaulio knygų, kurių nė vienas iš jo namiškių
neturėtų laiko skaityti, arbatos servizą ir keletą lėkščių,
kurias jis vargiai galėtų pripildyti. Ilgėliau jis apžiūri­
nėjo tiktai sandalus —dvi poros buvo tėčio, viena pora
palikta mamos. Vyras palygino jų padų dydį su nune­
šiotu savo apavu, bet paskui vis dėlto nutarė jų nepirkti.
- Ar tas vežimėlis parduodamas? - paklausė jis,
mostelėdamas į sraigtaračio priekabą, kurioje buvau
išdėliojusi dalį indų.
- Ne, tiktai vieną turiu, - atsakiau.
- Gaila. Už jį būčiau pasiūlęs žydrojo lotoso arba
rūkomųjų lapų, —pareiškė vyriškis, linktelėjo atsisvei­
kindamas ir nuėjo toliau.
Atmosfera turguje šiandien buvo kone maloni. Pa­
stebėjau tik du kariškius, o ir tie nerūpestingai ramstė
namo sieną aikštės pakraštyje gurkšnodami iš buteliukų
gintaro spalvos skystį. Pora vaikų nutrintomis plastiko
plokštelėmis ant žemės žaidė madžongą, kažkas už ne­
lygios kioskų eilės grojo armonika, o netoliese kitoje
gatvelės pusėje Ninijos sesuo Tamara prekiavo papuoša­
lais ir plaukų segtukais. Stebėjausi, kad moterys vis dar
nori puošti sau plaukus. Kai apie tai užsiminiau Sanjai,
ji pasakė:
- Žmonės laikosi įsikibę to, kas jiems įprasta, kol
tiktai išgali. Tai vienintelis būdas išgyventi.
238
 Pamačiau tarp stoginių šmėkštelint mėlyną uni­
formą. Žmogus artėjo, kol atpažinau veidą. Majoras
Bolinas pastebėjo mane įsukęs į gatvelę, kurioje buvau
pasistačiusi stalą, ir patraukė tiesiai prie manęs. Sunkūs
ilgaauliai jo batai aikštę dengiančiame smėlyje mynė
gilius griežtų kontūrų įspaudus.
Bolinas sustojo priešais mano kioską. Nusilenkiau
jam, ir jis man atsakė tuo pačiu.
- Norija, - kreipėsi jis. - Klausinėjau kaimiečių,
kur tave rasti, - jis apsidairė ir pažemino balsą: - Gavau
tavo žinutę.
- Gal norėtumėte arbatos, majore Bolinai? —
pasiteiravau.
Jis linktelėjo. Mostelėjau jam, kad apeitų aplink
mano kioską. Ant prekystalio užmečiau audeklą, kad
pridengčiau prekes, o tarp galinės sienos užuolaidų
palikau tarpelį, kad matyčiau, jeigu kas ateis pirkti. Už
užuolaidos pasiūliau Bolinui taburetę, o pati prisėdau
ant kitos. Įpyliau mudviem abiem iš kaitroje sušilusio
buteliuko arbatos. Uždegiau aštraus kvapo smilkalą,
kad atbaidyčiau vabzdžius, bet sparvos vis tiek zyzė
aplink mus, kai keldami prie lūpų arbatą nusiėmėme
nuo veidų gaubtus.
- Kaip tu laikaisi, Norija? - paklausė Bolinas ir
siurbtelėjo arbatos.
Jo veidas buvo sausas kaip popierius, o judesiai lė­
tesni, negu prisiminiau.
239
 —Šiaip ne taip, - atsakiau.
Bolinas patylėjo, pateliūskavo moliniame puode­
lyje arbatą, atrodė paskendęs savo mintyse. Galiausiai
prabilo:
- Galiu tau padėti, bet nesugebėsiu to padaryti už
dyką. Sraigtvežimiai dabar brangūs, ypač jeigu nori,
kad niekas nesistebėtų, kam jo prireikė, —jis pakėlė
akis, ir už jo žodžių išgirdau nebylų klausimą.
—Man jo reikia, kad galėčiau važinėti parduoti
namų turtą už kaimo ribų, - pasakiau. - Žinau, kad
Kūsame ir Kuolojervyje brangioms mano prekėms atsi­
rastų daugiau pirkėjų. Gabus pardavėjas galėtų nemažai
užsidirbti.
Bolinas atidžiai į mane įsižiūrėjo, ir aš tikėjausi, kad
jis pagalvojo apie tai, ką aš sąmoningai nutylėjau: juo­
dąją rinką, retai aptinkamus daiktus, kurių jis žinojo
esant arbatos meistro name, nes dalį jų buvo padėjęs
mano tėvams įsigyti.
- Ar esi tikra, kad rizika verta tokios kainos? - pa­
klausė jis.
- Pastaruoju metu arbatos ceremonijose nesulaukiu
daug svečių, be to, retas kuris moka tiek pat, kiek
anksčiau.
Bolinas pasvarstė, tada tarė:
—Girdėjau, kad Kuolojervyje juodosios rinkos prie­
žiūra silpnesnė negu Kūsame. Žinoma, sakau ne dėl to,
kad tave sudominčiau.

240
 - Kiek? —paklausiau ir kartu pasveikinau save su
sėkme.
Bolinas palinko į priekį su visa taburete ir smėlyje
nupiešė penkiaženklį skaičių. Tai buvo daugiau, nei
tikėjausi, bet tiek galėjau sumokėti.
- Aišku, - pasakiau. - Kada jums reikia mokesčio?
—Iš anksto, —atsakė Bolinas. —Galiu atsiųsti ką nors
rytoj paimti pinigų iš tavo namų.
—Ne, būtų geriau, jei atneščiau juos į turgų, - pasa­
kiau. - Ar tinka?
Bolinas linktelėjo.
—Pasirūpinsiu, kad vežimo niekas nesusietų su
manim, - tyliai pranešė jis. - To paties tikiuosi iš tavęs.
Jis išgėrė likusią arbatą ir padėjo puodelį ant smėlio
šalia taburetės kojelės. Raukšlės jo veide buvo gilios, o
jam kalbant dar pagilėdavo.
-Tai paskutinė paslauga, kurią galiu tau suteikti. Ar
žinai tai?
- Žinau, - atsakiau.
Bolinas nulenkė galvą nežymiai nusilenkdamas.
Nusilenkiau jam atsakydama. Jam išėjus, puodelio
šonu lipo skruzdžių virtinė, ketindama pasimėgauti ant
dugno likusiu skysčio lašeliu. Bolino užrašytus skaičius
nutryniau, sulygindama aikštės smėlį sandalo galu.
Jau vakarėjo, ir žmonės pamažu ėmė rinktis prekes
iš savo stoginių. Nuėmiau nuo kuolų tinklinį audeklą
ir sulanksčiau. Susidėliojau savo prekes į priekabą, ten

241
pat įkėliau maišus su džiovinta duona, ir kai jau viskas
buvo vietose, o daiktai priveržti diržais, kad neiškristų,
patraukiau sraigtaračiu arbatos meistro namų link.
Pravažiavau pro rusvus siūruojančius sodus, tuščiais
langais spoksantį medicinos centrą ir iš turgaus grįžtan­
čius žmones. Iš tolo mačiau žemą raudonų plytų namą,
ant kurio durų švytėjo ryškiai mėlynas apskritimas. Tai
buvo vėliausiai vandens nusikaltimo ženklu pažymėtas
kaimo namas. Apskritimas ant durų pasirodė prieš
penketą savaičių. Pasukau aplinkiniu keliu, kad man
nereikėtų pravažiuoti tiesiai pro paženklintas duris.
Keletą kartų akys užkliuvo už medžiaginių plakatų
gatvių pakraščiuose, kurie žadėjo premijas už vandens
nusikaltėlių išdavimą. Prie vieno plakato stovėjo už
mane metais jaunesnis kepėjo sūnus, kurį prisiminiau
iš kaimo mokyklos. Jis buvo vienas iš greičiausių klasės
bėgikų, visada nepriekaištingai rengėsi ir gaudavo vidu­
tinius įvertinimus. Jis vilkėjo mėlyną uniformą ir kaip
tik tą akimirką dažais ant plakato rašė didesnę, pakeltą
premijos sumą. Netoliese buvo kitas plakatas, kurio
švieži dažai dar šiek tiek blizgėjo. Jeigu jis tarnauja
armijai, pagalvojau, nieko keista, kad kepėjo šeima vis
dar išgali keisti duoną į vėdintuvus.
Namie padariau kai ką, ką ištisas savaites atidėliojau.
Atidariau medinę dėžutę, kurią laikiau savo kamba­
ryje ant knygų lentynos, ir išsiėmiau mamos atsiųstą
pranešiklį. Anksčiau juo nesinaudojau. Nepaisydama

242
mamos draudimo keletą kartų parašiau jai iš senojo
pranešiklio. Nė žodžiu neužsiminiau apie kitą, suklas­
totąjį, bet norėjau, kad ji žinotų, jog laikausi gerai,
nepaisant karo ir prastų kaimo sąlygų. Nesulaukiau iš
jos atsakymo, tad nežinojau, ar mano žinutės ją pasiekė.
Tačiau dabar turėjau pranešti jai apie savo sprendimą.
Pridėjau pirštą prie ekrano ir palaukiau, kol jis užsi­
degė ir pasirodė Ainos Vanamo vardas. Iš prieškambario
atsinešiau pranešimų rašiklį ir laukelyje parašiau:
Nusprendžiau pasilikti kaime iki rudens lygiadienio.
Kitą dieną po lygiadienio šventės išvyksiu į Sindzingą.
Pranešiu, kai žinosiu atvykimo dieną. Aina.
Išsiunčiau žinutę, išjungiau pranešiklį ir vėl įdėjau
į medinę dėžutę. Žinojau, kad melas, kurį ką tik para­
šiau, nėra tas atsakymas, kurio ji tikisi.

Kitą dieną, ankstyvą popietę, priešais mano kioską

sustojo jauna moteris, apsivilkusi mėlyna armijos vir­
tuvės tarnautojos uniforma.
—Norija Kairio? - pasiteiravo ji.
Aš linktelėjau. Moteris padavė man užantspauduotą
laišką.
-Tai nuo majoro Bolino, - paaiškino. - Jis sakė, kad
žinote, ką reikia duoti mainais.
Ištraukiau iš krepšio užantspauduotą voką, kuriame
buvo pinigai.
—Jis taip pat atsiuntė žinią, —pasakė ji, palinko į
priekį ir pažemino balsą. —Sekmadienį prieš vidurnaktį.

243
 - Sekmadienį prieš vidurnaktį, - pakartojau.
Dabar buvo ketvirtadienis.
Moteris linktelėjo, apsisuko ant kulnų ir nužings­
niavo tolyn. Kai ji nuėjo, užėjau už kiosko ir apsidairiau,
kad įsitikinčiau, ar niekas neatkreipė į mane dėmesio.
Po gretimo kiosko stogeliu snūduriavo sena moteriškė,
aną dieną matyti du vaikai piešė ant smėlio. Perlaužiau
antspaudą ir ištraukiau voko turinį. Ant popieriaus
buvo nubraižytas žemėlapis ir kryžiuku pažymėta vieta
už kaimo ribų, Mirusiojo miško pakraštyje.
Pasiuntinė man pasakė, kada, o dabar žinojau ir kur.

Sekmadienį patraukiau pėsčiomis Mirusiojo miško

link, dar likus gerokai laiko iki vidurnakčio, nes ats­
tumas buvo nemažas. Vandens spalvos danguje švytėjo
naktinė saulė, bet žemės šešėlyje dvelkė šaltis, smelkėsi
man į kaulus ir kėlė šiurpuliukus. Nežinojau, ko laukti.
Nebuvo ką daryti, kaip tik pasikliauti Bolinu.
Kaime buvo tylu. Ėjau aplinkiniu keliu per tundrą,
nes bijojau susidurti su kareiviais. Ore it vieniši šešė­
liai plazdeno tamsūs vabzdžių debesys. Jie akimirką
išsisklaidydavo, prasiskirdavo, kai eidavau pro juos,
o paskui vėl susispiesdavo į zvimbiančius pavidalus,
kurie drumstė vietovaizdį tarsi iš po akmenų pakilusios
senovės dvasios arba palaidoti prisiminimai, vėl tapę
matomi. Po kalniniais batais slidinėjo akmenys, tyliai
brūžindamiesi vienas į kitą.

244
 Mirusysis miškas kadaise buvo vadinamas Žaliąja
giria. Tas pavadinimas priminė vėjyje siūbuojančias
šakas ir sodrią žalumą, tokią sultingą ir drėgną, kad
kone galėjai jausti ją savo oda. Dar seniau, kai tokiai
žalumai apibūdinti dar nereikėjo žodžių, nes ji šioje
vietovėje buvo savaime suprantama, miškas apskritai
neturėjo pavadinimo, taip pasakojo tėtis. Dabar pliki
jo kamienai ir šakos stiebėsi į dangų sausi kaip smėlis ir
bespalviai kaip virš vietovaizdžio užmestas voro tinklas
arba tuščiaviduriai jame įkliuvusių vabzdžių kiautai.
Juose nebeknibždėjo gyvybė, kamienai buvo trapūs ir
sutrūkinėję, jų žievė sustirusi, tarsi tai būtų pamirštos
kalbos raidės, dabar kone nebesuprantami ženklai to,
kas kadaise buvo. Dalis kamienų buvo nuvirtę ant
žemės ir tysojo bežadžiai, sustingę.
Ėjau žemėlapyje nubraižytu takeliu, kol priėjau
vietą, pažymėtą kryžiuku. Artinausi atsargiai, nebuvau
tikra, kas ten manęs laukia. Klausiausi.
Girdėjau tiktai lėtą miško siūbavimą, į belapes šakas
besipinantį vėją ir tylų prie žemės linkstančių kamienų
girgždėjimą.
Mažumėlę užtruko, kol radau tai, ko ieškojau.
Sraigtvežimis buvo meistriškai paslėptas. Nebūčiau jo
pamačiusi, jei nebūčiau kaip tik to ieškojusi. Jis buvo
įvarytas į negilią įdubą ir uždengtas apskurusiu žemės
spalvos jūržolių kilimu ir sausomis šakomis. Buvau
patenkinta pastebėjusi, kad kelias, kuriuo jis, kaip

245
maniau, buvo čionai pristatytas, vingiavo kiek atokiau.
Tai reiškė, kad vežimas pritaikytas įveikti ir sudėtingesnį
reljefą. Pakėlusi jūržolių kilimą apžiūrėjau priemonę.
Nedaug išmaniau apie sraigtvežimius, bet šitas atrodė
naujesnis ir geresnės būklės už tą, kurį turėjo Jukaras.
Šonuose mačiau įbrėžimų ir ratai buvo kiek nusidėvėję,
bet saulės plokštės ir sėdynės buvo sveikos. Užvedimo
raktas paliktas spynoje. Vėl uždengiau vežimą užtiesalu.
Paėjau siauru takeliu, jis netrukus įsiliejo į šiek tiek
platesnį smėlėtą kelią, vedantį kaimo link. Kelias buvo
užtvertas pusiau sutrešusias rąstgaliais ir dideliais
akmenų luitais. Žvelgiant iš kitos pusės atrodė, kad
metų metus juo niekas nevažinėjo. Ratų žymių ne­
simatė —Bolinas laikėsi pažado, kad vežimas nebus
lengvai susekamas. Vis dėlto kažkas žinojo, kad jis yra
čia, tad kuo greičiau jį pasiimsiu, tuo geriau.
Ilgai galvojau, kur laikysiu sraigtvežimį. Lengviausia
būtų buvę paslėpti jį arbatos meistro kieme, bet neno­
rėjau rizikuoti, kad prikrautą maisto ir vandens atsargų,
akivaizdžiai paruoštą tolimesnei kelionei, jį atrastų
vandens sargybiniai. Todėl nutariau palikti jį netoli
plastiko sąvartyno, po senu tiltu. Sąvartynas veržėsi
per kraštus, nes žmonės išmesdavo prie jo senus savo
daiktus, ir vieta po tiltu buvo kone užversta žemėmis
ir šiukšlėmis. Žiūrint iš toliau nebuvo įmanoma paste­
bėti, kad ten yra tuščia ertmė. Buvome radusios tą vietą
su Sanja prieš kelerius metus. Jeigu kas netyčia atklydęs

246
prie tilto ir pamatytų sraigtvežimį, radinys būtų be­
vardis, su niekuo nesusiejamas. Blogiausia, kas galėtų
nutikti, būtų jį prarasti. Sunešioti į sraigtvežimį maistą
ir vandenį bus sunkiau, bet po truputį - įmanoma.
Atradusi vietą, per kurią sraigtvežimiu buvo atva­
žiuota iki miško - rąstgalius buvo įmanoma atkelti, o
su sausa šaka įstengiau paridenti į šoną ir vieną akmens
luitą, - nužingsniavau atgal prie vežimo. Man reikės
palaukti ryto, kai nebegalios komendanto valanda, ir
važiuoti kuo atkampesniais takais. Kelias iki slėptuvės
buvo sunkiai pervažiuojamas, bet tai reiškė, kad nėra
didelės rizikos būti pastebėtai.
Atsisėdau ant sausos traškančios žemės ir klau­
siausi, kaip aplink mane tirštėja nejudriausias nakties
branduolys.

Kad trūksta suklastoto pranešiklio, pastebėjau ryte,

grįžusi namo. Atsidariau medinę dėžutę patikrinti, ar
mama man neatsakė, ir iškart pamačiau, kad pranešiklio
nėra ten, kur buvau jį palikusi, virš daiktų, parsineštų
iš plastiko šiukšlyno. Širdis man nusirito į kulnus. Ban­
džiau prisiminti, kada paskutinį kartą buvau išėmusi ir
įsijungusi pranešiklį. Praėjusį rytą? Ar prieš dar vieną
dieną? Nebuvau tikra. Pastarosiomis dienomis nemažai
kaimiečių buvo atėję pas mane vandens. Suaugusieji
paprastai nežengdavo toliau virtuvės, bet moterys atei­
davo su vaikais, o jie dažniausiai mėgdavo palandžioti

247
po kambarius. Pirmiausia į galvą atėjo mintis, kad
kuris nors iš jų buvo mano kambaryje, rado medinę
dėžutę ir savavališkai pasiėmė pranešiklį. Iš esmės tai
buvo įmanoma. Pabandžiau prisiminti, ar negalėjau jo
palikti kur nors kitur. Paieškojau virtuvėje. Pažiūrėjau
svetainėje. Ieškojau už knygų lentynos ir po lova, ir
knygų stirtoje, ir drabužių kišenėse, bet veltui.
Bijojau pagalvoti apie baisiausia: kad pranešiklį
paėmė ne kuris nors iš vaikų, ir dar tikslingai.
Pavakare atėjo Sanja. Šlaviau arbatos namelio ve­
randą ir buvau nenusiteikusi šnekėtis.
-Turiu su tavimi pasikalbėti, - pasakė ji ir apsidairė.
- Čia daugiau nieko nėra, - tariau jai ir atrėmiau
šluotą į namelio sieną.
Buvo dalykų, apie kuriuos kalbėjomės tik tarp
keturių akių, ir kitų, apie kuriuos išvis nekalbėjome.
Vienas iš jų buvo tai, ką papasakojo moteriškas balsas
paskutiniame diske. Ėmiau svarstyti, gal ji nori dabar
apie tai pasikalbėti.
Sanja pažvelgė man į akis.
- Aš noriu vykti kartu, - pareiškė.
—Keletą dienų neketinu eiti prie šaltinio, —pasakiau
ir patraukiau namų link.
—Turiu galvoje ne šaltinį.
Jos žodžiai skambėjo neįprastai sunkiai. Sustojau
ir atsigręžiau į ją. Veidas buvo įsitempęs, tarsi slėptų
liūdesį arba azartą.

248
 - Aš apgalvojau reikalą, —tęsė ji. —Noriu vykti kartu
su tavimi į Prarastąsias žemes. Mama ir tėtis su Minja
nepražus, dabar Minja sveikesnė ir mama vėl gali dirbti.
Ar galiu vykti kartu?
Norėjau pulti jai ant kaklo, buvau tokia laiminga,
kad ji vis dėlto ryžosi žengti į mano svajones, kad
pagaliau būsime tikros atradėjos, kokias žaisdavome
vaikystėje. Tačiau mano sumanymuose buvo atsiradęs
netikėtas posūkis.
- Žinoma, aš noriu, kad vyktum kartu, - tariau. -
Bet dingo mano mamos atsiųstas pranešiklis. Nežinau,
kur jį nukišau. Bijau, kad kas nors jį pavogė. Nebeturiu
suklastoto paso...
Išblyškusį Sanjos veidą nutvieskė raudonis, ir ji ne­
ramiai pasimuistė.
- Norija, - kreipėsi. —Turiu tau prisipažinti.
Ji įkišo ranką į savo krepšį ir ištraukė mano pranešiklį.
- Atleisk, kad nepasakiau. Norėjau padaryti tau
staigmeną.
Ji padavė man suklastotąjį pranešiklį, ir aš be žodžių
jį pasiėmiau. Man palengvėjo, kad prietaiso nenugvelbė
kas nors iš kaimiečių, bet buvau pikta, kad ji pasiėmė
neatsiklaususi, ir dar šiek tiek sunerimusi, nes jai pa­
vyko pasiimti jį man nepastebint. Įjungiau pranešiklį.
- Nesijaudink, jis liko koks buvęs, - nuramino
Sanja. Ji vėl pasikuitė krepšyje ir išsitraukė kitą prane­
šiklį, šiek tiek senesnį ir labiau nukentėjusį. - Žiūrėk.

249
 Ji atsistojo greta manęs ir pridėjo prie jutiklio pirštą.
Ekrane įsižiebė popieriaus baltumo šviesa, o po aki­
mirkos pasirodė vardas: Lumė Vanamo. Gimimo vieta
buvo nurodyta Rovaniemis, o gimimo laikas - daugiau
kaip metai po Ainos Vanamo gimimo dienos.
- Tu gimei Sindzinge, - tarė Sanja. - Bet tada mūsų
tėvai, Outė ir Kajus Vanamo, jau buvo nusprendę grįžti
iš ten į gimtuosius kraštus, Rovaniemį. Jiedu persikėlė
per visą žemyną, kai tu buvai visiškai mažytė, o aš gi­
miau vos metai po tavęs. Mudviejų tėvams nuskendus
dumblių plantacijoje įvykusios nelaimės metu, pa­
skutinius trejus metus mokyklą lankėme Kūsame pas
savo giminaičius, o dabar grįžtame iš ten į Rovaniemio
pakraštyje esantį kaimą, į savo žuvusių tėvų namus.
Ji pakėlė akis nuo pranešiklio ir nusišypsojo man.
- Neblogai, - pagyriau nustebusi.
Sanja truktelėjo pečiais.
- Jau buvau numačiusi du būdus perdaryti pra-
nešiklį. Man reikėjo taviškio patikrinti, kuris iš jų
teisingas. Tai ilgai neužtruko.
Ji išjungė savo pranešiklį.
- Sunkiausia buvo rasti naudotą pranešiklį.
-Tu genijus, - pasakiau.
- Ne. Aš tiesiog smalsi ir dirbu iš paskutiniųjų, —
atsakė ji. - Na, tai kada išvyksim?
Kai vėliauji tikrino pranešiklio nustatymus, stebėjau
jos pirštų judesius ir susikaupusią veido išraišką, kurios

250
kiaurai nepermačiau. Ji slapta pasiėmė iš mano kam­
bario pranešiklį, bet aš norėjau užkišti tą ertmę, kurią
širdyje išgraužė įtarumas. Išdėsčiau jai visą sumanymą,
papasakojau apie sraigtvežimį ir apie vietas, į kurias
norėjau nukakti. Tarsi per sapną jutau ant savo odos
tekantį vandenį, kuris skaidrus ir nesulaikomas laukė
mūsų, jau dabar kone pasiekiamas. Visa kita neturėjo
reikšmės.
Neklausiau, kas privertė ją apsigalvoti, o ji pati irgi
nepasakojo.
ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Mirties bausmė raudonų plytų namo gyventojams

buvo įvykdyta tą dieną, kai baigėme ruoštis kelionei,
praėjus dviem savaitėms po sraigtvežimio įsigijimo. Aš
to nemačiau. Mačiau rūdžių spalvos dėmes ant kiemo
takelio ir į lauką išneštus baldus. Užmetusi akį per
atstumą, mačiau duris, skersai jų prikalta lenta kirto
mėlyną apskritimą.
- Nežiūrėk, - perspėjo Sanja.
Bet aš vis tiek žvilgtelėjau, o paskui norėjau būti
to nemačiusi. Dabar mes taip elgėmės: stengėmės
sukti žvilgsnius nuo to, kas dėjosi aplink, bet mums
nepavykdavo, ir tada mėgindavome gyventi taip, tarsi
būtume to nematę. Tačiau visa tai mumyse išlikdavo,
įsikurdavo po oda, dundančioje, tamsiai raudonoje
krūtinės ertmėje, ir lyg aštrios šukės draskė minkštą
kruviną širdį. Eidama gatvėmis galėjau matyti, kad
žmonės nešiojasi savyje tuos vaizdus: palaidotus, bet
ne taip giliai, kad jų minčių pėdsakų nebūtų matyti
veiduose, besikeičiančiuose lyg lėtai dingstant šviesai.

252
 Ėjome j plastiko šiukšlyną. Dangus buvo baltas,
pilkas ir blyškiai melsvas ūko mūras, kintantis kaip
jūra, tik negalėjau pasakyti, ar jis skliautėsi prieš audrą,
ar vėrėsi vaiskiam šviesos srautui. Mano krepšį svėrė
sidabro spalvos diskai.
—Turėtume juos paslėpti, - pasakė Sanja. - Kažkur,
kur niekas nesumanytų ieškoti, bet kam nors pavyktų
atrasti. Tie, kurie įrašė pasakojimą, norėjo, kad kas
nors sužinotų. Jie suvokė, kad tai gali pakeisti viską,
ką žmonės žino apie naftos karus ir buvusį pasaulį.
Mes turėtume suteikti tokią pat galimybę kitiems. Dėl
visa ko.
Supratau, ką ji turi galvoje. Garsiai to neištarėme:
jeigu negrįžtume atgal. Bet aš buvau apie tai pagalvo­
jusi, esu tikra, kad ir ji.
Žengėme per sąvartyną. Trapios tuščiavidurės
atliekos traškėjo po storais sandalų padais. Atėjom prie
senovinės transporto priemonės griaučių, netoli tos
vietos, kur buvau radusi pirmąjį sidabro spalvos diską
ir sulūžusį greičiausiai Jansono ekspedicijos nariams
priklausiusį senojo pasaulio prietaisą.
Buvau sudėjusi diskus į tą pačią metalinę dėžutę,
kurioje jie išgulėjo šaltinyje, ir susukusi į nudrengtą
medžiagą bei sudriskusį atliekų plastiką. Išsitraukiau pa­
ketą iš krepšio. Sanja prie transporto priemonės galinio
rato išrausė duobę, į ją ir sudėjome diskus. Galvojau
apie moters balsą iš diskų ir tyliai mintyse dėkojau jai.

253
Ji, arbatos meistro duktė iš kito laiko, buvo išvykusi į
tyrinėjimų kelionę gerokai prieš mus ir įrodė, kad tai
įmanoma. Be jos galbūt niekuomet nebūčiau išdrįsusi
įgyvendinti savo sumanymo. Ant diskų sukroviau vi­
sokių palaidų atliekų, o visą grožį pridengėme apirusių
plastikinių maišelių gniutulu. Niekas neišdavė, kad
šioje vietoje galėtų būti paslėpta kas nors svarbaus.
Sanja pasisuko eiti, bet aš paprašiau jos luktelti.
Įlindau į transporto priemonės vidų ir įkišau ranką
į prarūdijusią skylę prietaisų skyde. Ištraukiau apvalią
plastikinę dėžutę. Ji nebuvo sunki, ir daiktai jos viduje
tarškėdami nuslydo į kitą šoną, šonas išlinko.
- Ar prisimeni tai? - paklausiau.
Sanjos veidas persimainė, tarsi staiga jį būtų apšvie­
tusi saulė.
- Buvau pamiršusi! —šūktelėjo ji. —Ką mes ten
įdėjom?
Ji priėjo arčiau ir patikrino datą, kurią buvome
išpaišiusios dažais ant dėžutės dangtelio, nurodančią,
kada ją numatoma atidaryti.
- Dar liko daugiau kaip dvidešimt metų, - pasakiau.
- Buvome taip nutarusios, - priminė ji: - Negalima
atidaryti iki sueis numatyta data, išskyrus kraštutinius
atvejus.
- Ar manai, kad dabar gali būti kraštutinis atvejis?
Ji nusišypsojo, bet jos žodžiai nuskambėjo visiškai
rimtai:

254
 - Jeigu ne dabar, tai nežinau, kas dar turėtų nutikti.
Pažvelgiau į ją. Ji pagavo mano žvilgsnį ir nujaus­
dama klausimą linktelėjo. Paėmė iš manęs dėžutę ir
tvirtai suspaudė rankose. Sukau dėžutės dangtelį, kolei
lako antspaudas, kurį buvome rūpestingai užlydžiusios
ant krašto, sutrūkinėjo ir perlūžo. Dangtelio vidinėje
pusėje buvo prieš dešimtį metų įrašyta data. Buvome
aštuonerių, kai rinkome lobius į šitą laiko kapsulę.
Palinkusios ėmėme kartu tyrinėti dėžutės turinį. Čia
buvo parūdijusi spyna ir raktas, kuris jai netiko, pa­
geltęs puslapis smulkaus spausdinto teksto (greičiausiai
buvau išplėšusi jį iš kurios nors mamos knygos), keletas
glotnių akmenukų ir seni apibraižyti akiniai nulūžusią
kojele. Jų stiklai buvo nuspalvinti skirtingomis spal­
vomis: vienas mėlynai, kitas raudonai.
- Prisimenu šituos, - pasakė Sanja. —Stebuklingi
akiniai.
Aš irgi prisiminiau žaidimą, kurį žaisdavome su
akiniais: kaip tyrinėtojos agentės pakaitomis su šiais
akiniais kiaurai sienas žiūrėdavome į slaptavietes ir pa­
sakodavome viena kitai, ką matome.
- Gal mums reikėtų ką nors iš čia pasiimti? - pasiū­
liau. - Kaip talismaną?
- Net ir gramas perteklinio svorio sulėtins mums
kelionę, - sudvejojo Sanja ir, žinoma, buvo teisi.
Įdėjau akinius atgal į dėžutę ir jau buvau beužsu­
kanti dangtelį, bet Sanja suturėjo man ranką sakydama:

255
 - Luktelk.
Ji padavė man dėžutę, nusimovė nuo riešo nudilusią
jūržolių apyrankę ir uždėjo ant akmenukų ir akinių.
- Tu taip pat, —pasakė man.
- Ar turi peiliuką? - paklausiau.
Sanja susirado kišenėje peiliuką ir padavė man. Pa­
dėjau dėžutę ant prietaisų skydelio, ištraukiau iš dėklo
siaurus ašmenis ir nupjoviau ilgą savo plaukų sruogą.
- Daugiau nieko neturiu, - pasakiau ir atidaviau
Sanjai peiliuką.
Apvyniojau sruogą aplink pirštus, surišau laisvą
mazgelį ir įdėjau į jūržolių apyrankės vidurį. Sruoga
kiek išsileido ir prigludo prie vidinių apyrankės kraštų,
sudarydama su ja nelygų apskritimą: tamsūs mano
plaukai ir išdžiūvusi jūrų žolė, kurią Sanja nešiojo
apsivyniojusi ant riešo, atskirai ir vis dėlto kartu,
nenutrūkstantis ratas. Sanja paėmė dėžutę ir užsuko
dangtelį, kad nuskilusio antspaudo kraštai susieitų.
Tai atrodė kaip tam tikra atsargumo priemonė prieš
mirtingumą, tarsi burtai, kurių negalima išsklaidyti.
Jeigu negrįžtume atgal, būtume bent kai ką palikusios —
tie daiktai, nors ir bevardžiai, vaikiški ir beverčiai, buvo
tai, ką mes nusprendėme išsaugoti, ženklas to, kad ka­
daise čia buvome.
Taip aš mąsčiau.
Tikiu, kad ir ji mąstė tą patį.
Noriu ir toliau tuo tikėti.

256
 Kai išėjome iš šiukšlyno, Sanja atsisveikino:
- Pasimatysim vakare.
Jos kūnas po šiurkščiu lino audiniu buvo laibas
ir kampuotas. Ant veido minkštai krito apsauginio
gaubto šešėlis. Ji nužingsniavo neatsigręždama.

Sanjai nuėjus, per duobėtą šiukšlyno paviršių nu-

žirgliojau prie sraigtvežimio paskutinį kartą patikrinti,
ar viskas tvarkinga. Po tiltu atsidavė biria žeme ir sui­
rusiomis šiukšlėmis. Peržiūrėjau už vežimo pritaisytos
priekabos turinį. Buvau apskaičiavusi tikslų vandens ir
maisto atsargų kiekį, šiek tiek užmesdama viršaus, bet
ne per daug. Nežinojau, kiek tikslūs mano apskaičia­
vimai dėl kelionės greičio arba kokios būklės keliais teks
važiuoti perkirtus sieną. Nors turėjau vilties, nedrįsau
visiškai kliautis tuo, kad rasime vandens, todėl dides­
niąją dalį priekabos užėmė geriamojo vandens atsargos.
Pastūmiau maišus, kuriuose buvo džiovinti vaisiai,
saulėgrąžos ir migdolai, kad padaryčiau vietos dar
vienai gertuvei, kurią atsinešiau su savimi. Kaip per­
vežti vandenį, mums buvo didžiausias galvosūkis, nes
žinojome, kad mus tikrai sustabdys, jeigu mėginsime
atvirai vežtis su savimi keleto savaičių vandens atsargas.
Permąstėme visas vandens apgavikų priemones ir kon­
trabandinius planus, kuriuos sukurpėme pastarosiomis
savaitėmis kaimiečiams nešiojant vandenį iš arbatos
meistro namų. Sanja tiksliai suplanavo ir kai ką pakeitė

257
sraigtvežimyje, ir galutinis rezultatas buvo jos šedevras:
ji išėmė sėdynes, suformavo po jomis užrakinamą tuščią
ertmę ir vėl ją paslėpė taip rūpestingai, jog niekaip
nebuvo matyti, kad vežimas pakeistas. Po slaptuoju
priekabos dangčiu tilpo tiek gertuvių vandens, kiek
reikia savaitei, be to, pridarėme įvairiausių slaptų
angų ir talpyklų maisto dėžėms. Priekabą uždengėme
dvigubu plastiko ir audinio stogeliu, kuris saugojo jos
turinį ir po kuriuo buvo galima miegoti naktimis.
Nerimavau dėl liepsnamusių. Nežinojau, kaip
mums seksis susirasti jų pakeliui, o tos, kurias pasiim-
sime iš arbatos meistro namų išvykdamos, neišgyvens
iki mums sugrįžtant. Buvo vasaros pabaiga, ir šviesos
užtekdavo kone visą parą. Tačiau jau po kelių savaičių
vakarai ims tamsėti, ir mėnuliui nespėjus papilnėti
nė dukart, kartu su rudens lygiadieniu ateis žiema.
Mes ketinome grįžti į kaimą gerokai iki to laiko, bet
blykštantys liepsnamusių žibintai galėjo sulėtinti mūsų
kelionę. Galvodama apie šviesos trūkumą, jutau ne­
rimą ir dėl kitos priežasties: nežinojau, kaip giliai žemės
gyslose gali būti pasislėpęs vanduo, į kokią tamsą mums
gali tekti nusileisti jo ieškoti. Sanja sutaisė mums dvi
saulės energija įkraunamas buvusio pasaulio lempas,
bet jų šviesa buvo blausesnė už liepsnamusių žibintų,
o viena iš jų burzgė ir mirksėdavo. „Nepavyko rasti
pakankamai sveikų laidų“, - apmaudžiai pasakė Sanja,
ir mudvi turėjome tuo pasitenkinti.
Ji niekam nepasakojo apie mūsų sumanymą, netgi
savo tėvams. Sakė, kad nenori jų jaudinti. Aš pamaniau,

258
kad ji nepajėgtų laikytis sprendimo išvykti su manimi,
jeigu jie prašytų jos pasilikti.
Sraigtvežimį ir priekabą uždengiau plastiku, ant
viršaus sukroviau sausų šakų ir po tiltu susikaupusių
šiukšlių. Kai jau buvau patenkinta maskuote, išlindau į
dienos šviesą. Patiltės angą buvome užkrovusios aplink
besimėtančiomis atliekomis, o išlindusi taip užkimšau
taką, kad jis atrodė kaip akligatvis.

Dangus buvo uolų ir samanų spalvos, tarsi sudras­

kytas. Pirmieji lašai ant mano lininių marškinių nukrito
kaimo pakraštyje, išsiliejo didelėmis nelygiomis dė­
mėmis, oda jutau jų drėgmę. Kai priėjau namų vartų
link vedantį taką, nuo kelnių apačios varvėjo vanduo,
ant šviesaus jų audinio tiško purvu virtęs smėlis. Lie­
taus užtemdytame ore tvyrojo aštrus medingas šlapių
jūržolių kvapas.
Rytą pamačiusi dangų iš seno įpročio išnešiau į
sodą indus lietaus vandeniui rinkti, nors žinojau, kad
jo man nereikės. Pamaniau, tegu kaimiečiai išsineša
vandenį atėję kitą rytą ir radę namus tuščius. Kurį laiką
tai bus paskutinis vanduo, kurį galėsiu jiems pasiūlyti.
Jukaras nuves juos į tundros urvą dar iki man grįžtant,
tuo neabejojau; veikiausiai jis jau dabar ten retkarčiais
slapta nueidavo, nors buvau prašiusi jo taip nesielgti,
mat staiga padažnėję kaimiečių apsilankymai tundroje
tikrai neliktų nepastebėti kareivių.

259
 Užsimerkiau ir stovėjau lietuje. Nusispyriau san­
dalus ir žengiau ant žolės. Slidūs žolės stiebeliai linko
į šonus, piešė langelius ant plikų padų. Vanduo nuo
plaukų varvėjo ant sprando, vilgė nugarą ir rankas,
lašėjo nuo nosies galiuko. Nusimečiau drabužius tarsi
seną odą ir jaučiausi atsigaivinusi, žvali ir ryžtinga.
Medinė lietaus vandens puodynė, kurią buvau pa­
stačiusi šalia verandos laiptelių, buvo kone iki pusės
pilna.
Nuėjau į vidų, apsirengiau sausais drabužiais ir atsi­
sėdau ant grindų.
Iki šiol stengiausi bent išoriškai išlaikyti namuose
tokią tvarką, kokia buvo mano tėvų laikais, nors ir
pastebėjau, kad jie ima keistis. Dabar laikiausi to
paties dėl kitų priežasčių. Norėjau būti tikra, kad
mums išvykus atėję kaimiečiai iš nieko nesupras, jog
išvykau toli ir galiu ilgai užtrukti. Ant kėdžių atkalčių
palikau drabužių, tarsi pasidėjusi juos čia tik trumpam.
Ant svetainės sofos gulėjo lapais į apačią padėta pusiau
perskaityta knyga, nors jos neketinau imti su savimi.
Ant virtuvės stalo stovėjo pusiau nugertas rytinės ar­
batos puodelis, nenukėliau jo. Norėjau palikti po savęs
sustabdytą tekančio gyvenimo vaizdą: nekintamumo
iliuzija slėpė didžiulį pokytį. Norėjau, kad kaimo žmo­
nėms kuo ilgiau nekiltų įtarimų.
Iki ryto, arba iki kito vakaro.
260
 Viskas buvo paruošta.
Užrakinau duris ir nusiaviau į arbatos namelį ve­
dančio takelio akmenines plokštes. Lietaus sušlapinti
lapai ir žolių stiebai kibo į šluotos šerius. Atrėmiau
šluotą į arbatos namelio verandos sieną.
Nužingsniavau iki alpinariumo pakraščio, kur augo
trys arbatos krūmai. Lietus liovėsi, ir ant siaurų jų
lapelių blizgėjo vandens lašiukai. Tėčio kapą dengė pie­
velė ir jo ribų žolėje nebesimatė. Norėjau jam ką nors
pasakyti, bet gerklėje tebuvo tyla.
Alpinariumo smėlis buvo suplaktas lietaus. Pakė­
liau nuo pievelės grėblį ir sugrėbsčiau smėlį. Grėblio
dantų žymės bangavo tarp akmens luitų kaip vanduo,
vienodai tekantis žemės tamsoje, nei lėčiau, nei greičiau.
Krepšyje jaučiau užrašinių svorį. Kai už savęs užvė­
riau vartus, sode tirštėjo šešėliai.

Atėjusi prie tilto viską radau, kaip turi būti. Anga

buvo užkišta šiukšlėmis ir nebuvo jokių žymių, kad
čia kas nors būtų lankęsis po mano dieninio vežimo
patikrinimo. Pamaniau, kad Sanja dar nebuvo atėjusi.
Pastūmiau į šoną sulūžusį fotelį ir suvijau į kamuolį ne­
bereikalingą kabelį, kad prasibraučiau vidun į slėptuvę.
Ne iškart supratau, ką išvydau. Kiek užtruko, kol
akys apsiprato su prieblanda po tiltu, ir dar ilgiau už­
truko, kol suvokiau tai, ką pamačiau.
Sraigtvežimis ir priekaba su visu turiniu buvo dingę.
261
 Man užėmė kvapą, ir pilvo gilumoje pajutau be­
siveržiantį sunkų mazgą. Jaučiausi taip, tarsi būčiau
prarijusi didžiulį aštriakampį ledo luitą.
Nusiunčiau žinutę Sanjai į pranešiklį, paskui į
jos šeimos pranešiklį. Jokio atsakymo. Daugiau ne­
sugalvodama, ką daryti, patraukiau jos namų link.
Perkirtau plastiko šiukšlyną, kojos slidinėjo per lie­
taus nuskalautus paviršius ir tamsius įtrūkimus, kurie
žiojosi į pačias palaidotos praeities gelmes. Praėjau pro
keletą žmonių, semiančių purvo nudažytą vandenį iš
upeliuko sąvartyno pakraštyje. Kai kurie iš jų mėgino
į savo gertuves ir puodynes rinkti lietų iš dangaus.
Praėjau pro namus, matydama, kaip žmonės iš debesų
krintančiam vandeniui leidžia skalauti savo ištroškusius
veidus ir kūnus, ir rankas.
Pasukau į gatvelę, kurioje gyveno Sanja su šeima, ir
sustojau.
Prie Sanjos namo būriavosi kareiviai mėlynomis
uniformomis. Durys žiojėjo atviros, bet buvau tikra:
ant jų nebuvo mėlyno apskritimo, vien tik įprasta iš­
blukusi pilka spalva. Nemačiau Sanjos nei jos tėvų, bet
pro duris pirmyn atgal vaikščiojo kareiviai, mačiau du
iš jų traukiančius į galinį kiemą ir Sanjos dirbtuves.
Priešakiniame kieme stovėjo aukštas kareivis, ir kai
jis pasuko galvą, atpažinau jį iš tolo. Tai buvo Muro-
mekis, šviesiaplaukis Taro pagalbininkas.
262
 Apsigręžiau ir prisiverčiau neimti bėgti. Kojos sunkiai
vilkosi purvinu keliu, debesys kabojo žemai, liesdami
tundros kalnų viršūnes ir plyšdami nuo vandens svorio.
Tokiame gamtovaizdyje, kur viskas pajudėjo iš vietų
ir pasaulis įsisiūbavo, ėjau atgal į arbatos meistro namus
ir laukiau.
Siaurame kelyje nebuvo jokio judėjimo. Pranešiklių
lemputės nemirksėjo. Pasaulis nesisuko nei lėčiau, nei
greičiau.
Po vidurnakčio nuėjau į savo kambarį ir atsiguliau
ant lovos mėlynai pilkoje besaulės nakties prieblandoje,
negalėdama miegoti, negalėdama pajudėti. Artinantis
rytui akimirkai užmigau, o kai pabudau, man buvo
sunku kvėpuoti. Išėjau į verandą įkvėpti gryno oro.
Debesys buvo išsisklaidę. Į akis suspindo ryto šviesa.
Per drėgną pievą nuėjau prie indo vandeniui rinkti,
stovinčio vidury kiemo. Lenkdamasi atsigerti, vandens
paviršiuje trumpam išvydau savo atspindį, paskui jis
sudužo.
Girdėjau, kaip pačios, girgždindamos vyrius, užsi­
darė lauko durys.
Apsisukau, ketindama grįžti vidun.
Ryto šviesoje, ryškiai kaip iškirptas iš dangaus, spin­
dėjo dar drėgnas ant durų išpieštas mėlynas apskritimas.
 MĖLYNAS
APSKRITIMAS
TOEČTOJIDAIJS

Apskritimaspažįsta tik savoformą. Jei

paklaustam, kurjis prasideda ir kur baigiasi, jis
tik nutiltų, bet nenustotų suktis.
WEI WULONG, „ARBATOS KELIAS
Septintasis amžius Senojo Kiano laiku
SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Vanduo iš visų elementų kinta labiausiai. Jis nebijo

sudegti ugnyje ir išnykti danguje, jis nedvejodamas
ištykšta lietaus lašais ant aštrių uolų arba nuskęsta
tamsioje žemės marškoje. Jis yra anapus visų pradžių ir
pabaigų. Paviršiuje niekas nejuda, bet giliai požeminėje
tyloje vanduo pasislepia ir minkštais pirštais gremžiasi
naują vagą, kolei akmuo pasiduoda ir lėtai užleidžia
vandeniui vietą.
Mirtis yra vandens sąjungininkė, ir nė vieno iš jų ne­
galima nuo mūsų atskirti, nes mes sukurti iš kintančio
vandens ir mirties artumos. Vanduo mums nepri­
klauso, tai mes priklausome vandeniui: kai jis prateka
pro pirštus ir poras, ir kūnus, jau niekuo nebesiskiriam
nuo žemės.
Dabar aiškiai matau ją, tamsią laibą figūrą, kuri stovi
šalia alpinariumo prie arbatos krūmų arba vaikšto tarp
medžių. Jos veidas kantrus ir visai ne svetimas. Jis buvo
toks pat nuo pat pradžių. Galbūt ji visą laiką laukė
manęs, netgi tada, kai dar to nesupratau.
Jaučiu, kaip vanduo trokšta mane palikti. Jaučiu
savo dulkių svorį.

267
 Užtruko keletą dienų, kol susivokiau, kas įvyko.
Tą pirmąjį rytą, kai apsigręžusi pamačiau ant namo
durų mėlyną apskritimą, ilgai stovėjau negalėdama
pajudėti iš vietos. Lietaus vanduo, kurį gėriau iš indo,
varvėjo man per smakrą ir kaklą, vidun pro tunikos
apykaklę. Nusibraukiau jį atgalia ranka. Lengvame
vėjelyje plazdėjo medžių lapai, ir aš pagalvojau apie
liepsnamusių sparnus, bilsnojančius į stiklines žibinto
sieneles. Spoksojau į begalinį apskritimo žiedą, iš kurio
nebuvo išėjimo. Po mano kojomis žemė vis dar buvo
tvirta, o dangus savo vietoje. Pasaulis už to nematomo
mūro, kuris išaugo aplink mane, toliau gyveno: žmonės
mąstė savo mintis, vaikščiojo keliais, kalbėjosi su tais,
kuriuos mylėjo. Akimirką aplink mane tikrovė surai­
buliavo —neryški, aptrupėjusiais kraštais - ir perskilo
pusiau. Kažkurį mano dalis vis dar vaikšto už šių ribų, -
pagalvojau, - gyvena gyvenimą, koks jis turi būti. Ji
pakeliui į Prarastąsias žemes ir ji beveik tokia pat reali
kaip aš, gal tam tikromis akimirkomis netgi realesnė,
bet žiūri į kitą pusę ir niekada negrįš atgal.
Mintis suskilo, užtemo ir išsisklaidė.
Aš buvau čia, ir niekas nepakeitė to, ką mačiau.
Vėjyje siūbavo šakos, šviesa spalvino tankų tamsiai
žalią pievelės tinklą, kuriame stiebeliai pynėsi į netvar­
kingas akutes. Vienintelis ant žemės krintantis šešėlis
buvo manasis, ir ryto tyloje neišskyriau žingsnių ar kvė­
pavimo garsų, nei žodžių, kuriuos nešiojo vėjas. Nuėjau
prie durų ir paliečiau apskritimą. Prie pirštų galiukų
prilipo dažų. Nusivaliau lipnius dažus į kelnes, ant

268
šiurkštaus jų audinio liko trys mėlyni dryžiai. Žinojau,
kad jų bus neįmanoma išskalbti. Bet man buvo vis vien.
Kai žengiau vidun, grindų lentos sugirgždėjo. Gerklė
atrodė pilna sauso smėlio, skaudėjo ryti. Virtuvėje
sustojau, atsukau vandens čiaupą ir tą pačią akimirką
prisiminiau, kad prieš porą dienų buvau nuėjusi į kalną
užsukti iš šaltinio einančio vandentiekio vamzdžio. Iš
čiaupo neturėtų bėgti vanduo.
Vanduo iš čiaupo bėgo.
Prisipyliau puodelį ir išgėriau iki dugno. Išgėriau
antrą puodelį, paskui trečią. Vanduo nesiliovė tekėti.
Atpažinau vandens skonį: jis buvo iš kalno šaltinio.
Užsukau čiaupą ir vėl atsukau. Vanduo vis tiek bėgo.
Po mano pirštais metalas buvo šaltas ir lygus. Už­
sukau čiaupą, atsisėdau ant virtuvės grindų, suriečiau
kojas ir prispaudžiau galvą prie kelių.
Klausiausi savo kvėpavimo. Klausiausi kraujo tekė­
jimo gyslose. Klausiausi namo tylos ir mėginau suvokti,
kas nutiko.
Mintyse man kilo kaimo gyventojų veidai, pra­
šymai ir padėkos žodžiai suskeldėjusiose lūpose,
rankos, kilojančios pilnas vandens gertuves, plaštakų
kaulai kaip šviesūs žiedynai po plonyte tarsi plėvelė
įsitempusia oda. Kojos sunkiai rėmėsi į žemę jiems po
drabužiais nešantis svorį, nuo kurio priklausė jų vaikų,
sutuoktinių arba tėvų gyvenimas. Kažkuris jų buvo
atėjęs į mano namus, sėdėjo mano virtuvėje ir išsinešė
namo mano vandens - vandens, pasitaisiau mintyse,
tik vandens, ne mano vandens. Sugrįžęs į kaimą jis

269
pažiūrėjo į šalikelėse iškabintus skelbimus, į juose iš­
pieštą premijos sumą. Ir po kelių dienų ar savaičių tvir­
tais žingsniais arba drebančiais keliais gatvėje jis priėjo
prie vandens sargo. Pasakė: turiu žinių, kurios galėtų
jus sudominti.
Kiek laiko armija žinojo?
Ar jie sekė mane, ką veikiau ir kaip ruošiausi ke­
lionei, ar žinojo apie sraigtvežimį ir padirbtus pasus?
Galbūt jie žinojo apie šaltinį ištisas savaites, bet jiems
kažkaip paaiškėjo, kad išvykstu iš kaimo, ir jie laukė.
Kas žino, gal jie tyrinėjo sraigtvežimio slėptuvę, sekė,
kai mudvi su Sanja nešėme tenai maistą ir vandenį.
O vakar vakare, kai Sanja ėjo į slėptuvę laukti manęs,
jie pasirodė, trys kareiviai sunkiais batais ir mėlynomis
uniformomis, galbūt tik du - nors būtų užtekę ir vieno,
Sanja nėra didelė. Galėjau įsivaizduoti, kaip jie sustojo
jai skersai kelio prie patiltės angos po tamsiu kabančiu
dangumi ir išsitraukė iš dėklų kardus. Lietus pavertė
žvilgančius jų ašmenis banguotais veidrodiniais pavir­
šiais. Vienas iš kariškių surišo Sanjai rankas už nugaros,
kitas nuropojo po tiltu, kur paruoštas kelionei laukė
sraigtvežimis. Jie paėmė vežimą ir į priekabą sukrautą
vandenį ir maistą ir išsivedė ją, o ji niekaip negalėjo
pabėgti arba susisiekti su manimi.
Stengiausi negalvoti apie tai, kas nutiko Sanjai.
Be visų šitų minčių, žinojau, kad tikėtina ir kita ver­
sija. Kad ji nebuvo sučiupta. Kad kareiviams nereikėjo
eiti pas ją.

270
 Bet apie tokią tikimybę nenorėjau nė pagalvoti. To
mano protas nepajėgė suvokti, nes būtų subyrėjęs į
šipulius.
Mąsčiau apie viską, ką žinojau apie įvykius kituose
kaimo vandens nusikaltimų namuose. Tų žinių nebuvo
daug: gandai, nuogirdos. Neryškūs kalinių vaizdai,
tolimi ir tylūs kaip vaiduokliai. Išdžiūvęs kraujas ant
kiemo takelių smėlio.
Akimirką pajutau siaubą suvokusi, kad galbūt nebe­
galėsiu išeiti iš namo, bet paskui prisiminiau, kad jau
buvau iškišusi nosį į lauką be pasekmių. Tačiau netu­
rėjau supratimo, kaip toli nuo namo galiu nueiti. Ir kas
nutiks, pasiekus tą mano gyvenime nustatytą nema­
tomą ribą? Ar mane nušaus vietoje, ar užteks įspėjimo?
Buvo tik vienas būdas tai išsiaiškinti.
Man žengiant į verandą, kojos drebėjo.
Takelis nuo lauko durų vartų link vis dar buvo toks
pats pažįstamas ir įprastas kaip mano pačios delnas.
Buvau vaikščiojusi šiuo keliu nesuskaičiuojamą dau­
gybę kartų, kone kiekvieną savo gyvenimo dieną, ir
būčiau galėjusi atkartoti jo formą užmerktomis akimis.
Tačiau dabar kelionė per pievelę atrodė nežinoma ir
nauja, kiekvienas žingsnis rėžiančiai ryškių kontūrų, o
kiekvienas svorio centro pasikeitimas sunkus kaip ver­
čiamas akmens luitas. Mačiau į voro tinklą pakraigėje
įkliuvusį naktinį drugį, kurio nebuvo vakar. Mačiau
akmens plokščių nelygumus, išsikišusius kraštus, me­
talo spalvos akmens masės sluoksnius, kuriuos suslėgė
laikas. Mačiau savo koją iš trapių kaulų ir plonos odos,

271
tokią šviesią ir pažeidžiamą ant akmens skydo, įrėminto
minkštos žolės stiebelių.
Jutau savo baikštų trūkinėjantį kvėpavimą ir kiekvie­
name žingsnyje laukiau, kad kurioje nors kūno vietoje
pajusiu - ką, tiesą sakant? Į mane niekada niekas
nebuvo šovęs. Buvau mačiusi šautinių žaizdų, išdžiū­
vusio kraujo ir lipnaus gelsvo skysčio suteptų tvarsčių
ant jų, bet niekad nebuvau mačiusi, kaip kulka suranda
savo auką. Nebuvau mačiusi skausmo žmogaus veide,
kai metalas perskrodžia jam odą, išdrasko audinius ir
įstringa kaule. Įsivaizdavau persmelkiantį, deginantį
skausmą, tarsi mažą sprogimą mėsoje, ir tada pamė­
ginau įsivaizduoti tą patį skausmą šimtąkart stipresnį,
nes buvau tikra, kad pirmoji mano mintis nė iš tolo
neprilygsta tikrovei. Kiek spėčiau suvokti? Ar turėčiau
laiko stebėti, kaip pamažu iš manęs išteka gyvybė, ar
viskas baigtųsi taip greitai, kad rėžiantis sužeidimo
skausmas nespėtų pasiekti sąmonės?
Kai prisiverčiau žengti toliau, kojos buvo lyg švi­
ninės. Po batų padais linko žolė, bet nukėlus koją vėl
be garso tiesėsi dangaus link.
Miškelio pusėje išgirdau šiugždesį. Tarp medžių
nieko nemačiau. Susivokiau, kad sustojau. Kvėpuoti
užgniaužta gerkle buvo sunku. Atpalaidavau raumenis
ir leidau orui iš plaučių išeiti į perregimą rytą, kvepiantį
po vakarykščio lietaus. Vartai buvo nebetoli. Žingsnis -
būčiau vos keli sieksniai nuo jų. Žingsnis, antras ir
trečias —galėčiau paliesti po nakties dar vėsų vartų metalą,

272
jei išdėsčiau ranką ir pasitempčiau. Paskutinis žingsnis —
stovėjau prieš pat vartus.
Lapai sukiojosi, vėjas kilnojo šakas. Smėlyje siūbavo
šešėliai. Už manęs tyliai skimbčiojo ant pušies paka­
binti vėjo varpeliai.
Įkvėpiau, užsimerkiau ir atidariau vartus.
Nieko nenutiko.
Apsidairiau aplink ir vis dar nemačiau jokio ženklo,
kad netoliese būtų koks nors kitas žmogus.
Žengiau žingsnį pro vartus.
Tada antrą.
Sulig trečiu žingsniu orą perskrodė staigus, bet neti­
kėtai slopus pokštelėjimas, tarsi vienu metalinio daikto
smūgiu būtų perkirsta stora lenta. Vos per du pirštus
nuo mano pėdos priekio į orą pažiro smėlis. Sustingau
vietoje. Pokštelėjimo aidas nutildė viską aplink.
Vaikystėje per griaustinį susisupdavau į užuolaidą
mamos kambario kampe ir slėpdavausi joje, rami­
nančioje minkštoje prietemoje, į kurią per audinį
prasiskverbdavo šviesa. Laukdavau, kol grėsmingi
pasaulio įtrūkimai užsitraukdavo ir visiškai pra­
nykdavo, ir vėl būdavo saugu vaikštinėti po namą
be užuolaidos teikiamos apsaugos. Dabar jaučiausi
persmelkta to paties impulso. Viskas viduje šaukte
šaukė, kad reikia apsisukti ir bėgti namo, kiek kojos
įkerta, susisupti kamputyje į užuolaidą, kol plyšiai vėl
užsivers ir nebegalėsiu pro juos įsmukti į spaudžiančią
tamsą arba pernelyg baltą, viską kiaurai pradeginančią
šviesą. Bet užuolaida jau kuris laikas buvo nudilusiais

273
kraštais, kampe pilna voratinklių ir juose įstrigusių
dulkių sruogų, ir jau nebebuvo tokios vietos, nei name,
nei sode ar tundroje, į kurią būčiau galėjusi pabėgti nuo
prasivėrusių pasaulio įtrūkimų stikliniais kraštais.
Dar kartą žengiau į priekį.
Orą perskrodė garsas ir man ant kojų pažiro smėlis
nuo tos žemės vietos, į kurią pataikė kulka. Pakėliau
akis ir pamačiau kažką judant maždaug už dešimties
metrų: mėlyną juostą tarp medžių kamienų, akį rėžiantį
metalo žybtelėjimą ten, kur krito saulės spinduliai.
Trečiasis bandymas patvirtino tai, ką jau ėmiau
suvokti. Smėlis vėl pažiro, taip arti, kad tai buvo aki­
vaizdus įspėjimas, bet sąmoningai neperžengiant mano
kontūrų. Tie kareiviai mokėjo šaudyti ir jie norėjo, kad
aš žinočiau ribas. Vis dėlto atrodė, kad jie kažkodėl
stengiasi manęs nesužeisti.
Kai pro sodo vartus lėtai atsitraukiau atgal, gamto­
vaizdį prislėgė gramzdinanti tyla.

Saulei pasisukus vakarop ėmiau suvokti ir savo kalė­

jimo ribas. Jie stebėjo sodo tvorą. Už arbatos namelio,
kur tvoros nebuvo, nematomas mūras buvo nustatytas
maždaug per dešimtį žingsnių nuo galinės sienos, bet į
arbatos namelį galėjau įeiti laisvai. Nutariau, kad aplink
namą turi būti išrikiuota keletas snaiperių, kurie nepa­
liaujamai seka mano veiksmus.
Grįžusi namo užsirakinau duris ir ant visų langų
užsitraukiau užuolaidas. Dabar supratau, kodėl kitų
mėlynu apskritimu paženklintų namų langai visad

274
būdavo uždangstyti. Kai gyvenimas įspraustas į ankštas
ribas, net ir menkiausias laisvės pojūtis pasidaro ver­
tingas. Nusidėvėjęs durų medis ir trapus langų stiklas
nebūtų sulaikęs mano gąsdintojų, bet norėjau paslėpti
nuo jų bent mažutę dalelytę savo gyvenimo, pasilaikyti
sau, neatsisakyti tos privatumo skiautelės, galbūt pa­
skutinės, kuri man liko.
Prisiminiau pranešiklius. Vienas jų vis dar gulėjo
supakuotas mūsų kelionei į Prarastąsias žemes. Kitą
buvau palikusi medinėje dėžutėje savo kambaryje. Išsi­
traukiau iš krepšio suklastotą pranešiklį, pridėjau pirštą
prie jutiklio ir laukiau, kol užsidegs lemputė. Ekrane
mirksėjo taškų eilutė: prietaisas ieškojo ryšio su tinklu.
Galiausiai ekrane pasirodė tekstas Nėra ryšio su tinklu.
Pasirinkau Ieškoti iš naujo. Po minutės pasirodė tas pats
atsakymas. Nuėjusi į kambarį išsitraukiau kitą prane­
šiklį. Jo ekrane taip pat pamačiau pranešimą, kad name
nėra ryšio su tinklu. Mano įkalintojai pasirūpino, kad
neturėčiau galimybės bendrauti su išoriniu pasauliu.
Artėjant vakarui ėmiau galvoti apie maistą. Vandens
aš turėjau, bent kol kas. Iš virtuvės čiaupo buvau prisi-
pylusi visas gertuves tam atvejui, jeigu vanduo nustotų
bėgti. Tačiau namie turėjau ne kažin ką valgomo. Viską,
kas išsilaiko ilgiau kaip vieną dieną, buvau sukrovusi į
vežimą kelionei. Virtuvės spintelėje radau keletą bur­
nočių džiūvėsių ir vieną suvalgiau užsigerdama silpna
arbata. Džiaugiausi, kad turiu sodą, nes iš jo galėjau
tikėtis šiek tiek uogų ir daržovių. Tačiau dar tik po kelių

275
savaičių. Jeigu būsiu taupi, košės dribsnių užteks gal
savaitei.
Kai saulė pasiekė žemiausią nakties tašką, virtuvės
stalčiuje susiradau plačiaašmenį peilį. Atsistojau prie
lauko durų. Ant durų jau nuo seno buvo varžtais pri­
tvirtinta dvišakė metalinė kabykla, ant kurios buvau
įpratusi kabinti gobtuvą nuo vabzdžių. Perkėliau gob­
tuvą ant sieninės lentynėlės ir įrėmiau peilio smaigalį
į baltai nudažytą durų medį. Mačiau ant jo teptuko
žymes, mamos rankos judesius: ji nugremžė senus
dažus, duris padarė vėl dailias ir žvilgančias. Nuo to
laiko praėjo daugiau kaip dešimt metų, ir dažai buvo
suskeldėję.
Stipriai prispaudžiau ašmenis prie durų ir įrėžiau
vieną vertikalų brūkšnį, savo pusėje, priešingoje mėly­
najam apskritimui pusėje. Dažai ties įpjova nutrupėjo.
Buvo apsčiai vietos kitiems brūkšniams.
Grįžusi į savo kambarį pasikišau peilį po pagalve.
Gulėjau, ir man ant veido krito blėstančios vasaros
šviesa, o ant stalelio šalia lovos gulėjo tamsūs ir nebylūs
pranešikliai.

Rytą greta pirmojo vertikalaus brūkšnio ant durų

įrėžiau antrą. Oras name atrodė troškus ir priplėkęs.
Atidariusi lauko duris pamačiau, kad ant verandos laip­
telių paliktas padėkliukas su maistu. Jo nebuvo daug:
pusė kriaukšlio duonos, saujelė džiovintų figų, mažas
maišelis pupelių. Pupeles pamerkiau į dubenėlį su van­
deniu ir kruopščiai suskirsčiau maistą porcijomis, nes
276
nežinojau, kiek dienų man reikės su juo verstis. Tuščią
padėklą palikau ten, kur buvau radusi.
Mąsčiau apie vandenį, kuris liejosi iš virtuvės čiaupo,
nors neturėjo lietis, ir apie snaiperius, kurie šaudė man
prie pat kojų, bet vis dėlto pro šalį. Mąsčiau apie ve­
randoje paliktą maistą. Dariausi vis tikresnė dėl to, ko
nesupratau: jie norėjo palaikyti mano gyvybę. Bent
kol kas.
Jie taip pat norėjo, kad aš bijočiau.
Kitą naktį sėdėjau prie lango budėdama, ar kas nepa­
sirodys kieme. Kareivis atėjo ryte šiek tiek po šešių. Jis
nešė padėklą su maisto porcija. Padėjo jį ant verandos
laiptelių, ir, nors kojas kaustė nuovargis, aš atsistojau.
Kai atidariau duris, jis pakėlė akis.
—Kodėl mano namas paženklintas? —paklausiau.
Kareivis paėmė tuščiąjį padėklą ir nieko neatsakė.
Tik apsigręžė ir nuėjo. Patraukiau jam iš paskos. Su­
pratau, kad tai nesaugu, bet turėjau pamėginti.
—Kuo esu kaltinama? —paklausiau. - Ar negaliu su
kuo nors pakalbėti?
Kareivis tylėdamas ėjo toliau. Užbėgau jam už akių
ir užkirtau kelią. Jis sustojo ir uždėjo ranką ant savo
kardo rankenos. Tik dabar suvokiau, kad tai kepėjo
sūnus, su kuriuo kartu lankiau mokyklą ir kurį buvau
mačiusi kaime piešiantį plakatus.
—Leisk man su kuo nors pakalbėti, —paprašiau. —
Jeigu man teks gyventi įkalintai, noriu bent jau žinoti,
kuo esu kaltinama.
277
 Jis stovėjo visas įsitempęs, ir aš pamaniau, kad šaltas
kardas tuoj prakirs man odą. Jis vis dar nekalbėjo.
- Būk geras, - tariau, nekęsdama maldaujamos savo
intonacijos. Jam neatsakius, paklausiau: —Kodėl tai
darai?
Neatitraukdamas rankos nuo kardo, jis pasakė:
- Tau neleidžiama su niekuo kalbėtis, o aš neturiu
atsakymų į tavo klausimus. Aš tik dirbu savo darbą.
Tada nutilo ir stebeilijo į mane, ir trumpą akimirką
išvydaujame berniuką, į kurį niekad nebuvau atkreipusi
kiek daugiau dėmesio, nors metų metus matydavau jį
per pertraukas smarkiai bėgiojantį po mokyklos kiemą.
- Turėčiau rėžti tau per veidą, - toliau kalbėjo jis. -
Bet šįkart atleistu. Kiti kartai nebūtinai bus tokie drau­
giški. Kai atnešamas maistas, protingiausia likti viduje.
Jis vėl nužingsniavo vartų link. Stovėjau kaip įbesta,
nes nuo jo balso ir išraiškos man suakmenėjo liežuvis
ir kojos įaugo į žemę. Jo akių gelmėje mačiau tamsą,
kuri mane gąsdino: ne tokią, kuri atsiranda nuo to, ką
tenka pamatyti, net jei nori nusukti akis šalin, bet daug
tirštesnę, juodesnę.
Tamsą, kuri randasi, kai darai tai, nuo ko kiti nori
nusukti akis.
Buvau visiškai tikra, kad jeigu dar sekčiau jam iš
paskos arba vėl mėginčiau užkalbinti, jis užsimotų
kardu ir paliktų mane paplūdusią kraujais gauti galo.
Žiūrėjau, kaip jis išėjo pro vartus ir dingo už medžių,
ir tik po geroko laiko atitokau tiek, kad pajėgiau grįžti
namo.

278
 Trečiosios dienos vakarą, stovėdama šalia alpina-
riumo, pamačiau kažką šmėžuojant kelyje iš kaimo. Iš
tolo pamačiau, kad kažkas eina pėsčiomis ir nevilki mė­
lynos uniformos. Figūrėlė atrodė per žema, kad būtų
Sanjos. Ji priėjo arčiau, įsimaišė tarp medžių šešėlių
ir niekas nepastojo jai kelio. Artėliau vartų atpažinau,
kad tai Maja Harmaja. Maždaug dešimt žingsnių nuo
vartų ji sustojo ir žvelgė namo pusėn. Jos akys judėjo,
ji pastebėjo mane, paskui vėl pasuko galvą į namą, ir
aš žinojau, kad jos žvilgsnis sustingo ties durimis. Po
akimirkos ji apsižvalgė aplink, apsisuko ir skubiais
žingsniais patraukė atgal į kaimą.
Kai žema jos figūrėlė nutolo, žinojau, kad ant
kelio tarp namą juosiančių medžių daugiau kaimiečių
nebeišvysiu.
AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Ašmenys nugremžė dažus, atidengdami apačioje

esantį šviesų medį. Mano ką tik įrėžtas ženklas buvo
pirmas šeštoje eilutėje. Sukišau peilį į dėklą, kuris ne­
buvo jam pritaikytas, bet vis geriau nei jokio, ir įsidėjau
į kišenę, kaip darydavau kiekvieną rytą jau penkias
savaites.
Su niekuo nebuvau kalbėjusi nuo tos dienos, kai
kepėjo sūnus atsuko man nugarą ir neatsigręždamas
išėjo pro vartus. Kiekvieną rytą ant laiptelių rasdavau
padėklą ir kartais matydavau šmėstelint mėlyną uni­
formą, bet nedrįsau vėl užkalbinti maistą atnešančių
kareivių.
Tik tada, kai gyvenimo ribos tampa trapios ir pri­
artėja, iš tikrųjų suvoki, kaip baisiai nori į jas įsikibti.
Kiekvieną rytą ir vakarą vis įsijungdavau abu pra-
nešiklius. Nėra nieko tvirtesnio už viltį: netgi tada,
kai jau, regis, visai nebesitikėdavau, kad kuriame nors
iš jų užsidegs lemputė, viltis nelauktai plykstelėdavo
manyje, o paskui vėl tekdavo nugrūsti ją į tamsą, ku­
rioje nebuvo vietos jai gyventi ir kvėpuoti. Kaskart,
kai pranešiklių lemputės taip ir neužsidegdavo, mano
širdis imdavo plakti vis sunkiau. Bet tai trukdavo
vos akimirką, paskui įkalinimas vėl atrodydavo kaip
280
vienodos sąnašos, kuriomis žengiau po vieną žingsnelį,
nežinodama, kada ir koks vaizdas išryškės priešakyje.
Dienomis ieškojau maisto sode ir pagal galimybes
kaupiau vandens atsargas. Čiaupas pasidarė nenuspė­
jamas: vandens čia būdavo, čia nebe. Kai nekasdavau
iš daržo šakniavaisių ar nepildžiau vandens gertuvių ir
puodų, bergždžiai spėliodavau, kas vyksta išoriniame
pasaulyje. Nežinojau, kaip laikosi kaimas, kurioje že­
myno vietoje vyksta kovos nei to, ar jau atidaryti keliai
į Sindzingą. Sindzingas taip pat galėjo būti iki pamatų
sudegęs, o su juo ir visi kiti miestai, ir žinia apie tai ne­
būtų manęs pasiekusi. Gal netgi kaimo nebėra. Galbūt
viskas, kas liko, tėra šis namas ir sodas, nuo vėjo links­
tantys medžiai ir kaimo link vingiuojantis žvyrkelis,
aptrupėję tundros kalnų šlaitai ir dangus už jų.
Gal mano mamos nebėra. Gal ir Sanjos.
Būdavo akimirkų, kai atrodė, kad namo tyla, tarp
jo sienų įkalintas nejudantis mano gyvenimas išvis
surakins man žingsnius, kol galų gale virsiu akmeniu.
Iš pradžių kojos pasidarys nejudrios, oda pamažu taps
pilka kaip lietus ir sukietės, galiausiai kojos nebesi-
lankstys per kelius arba čiurnas ir nepajėgsiu jų pakelti.
Nebegalėdama žengti žingsnio žiūrėsiu, kaip manyje
tarsi užkratas plinta porėta uoliena, sustingdo klubus
ir šonus, ir krūtinės ląstą, sunkiai laša ant pirštų galų ir
delnų, surakina riešus ir dilbius. Paskutinis suakmenės
veidas: akių vokai liks atmerkti, ir aš, negalėdama
sumirksėti, jausiu, kaip iš lėto sausėja akys, klausysiu
savo širdies dūžių aido akmeninio kiauto viduje, kol
galiausiai ir jie liausis.
281
 Turėjau vengti minčių, kurios galėjo mane susting­
dyti. Buvo nevalia sustoti, dar ne dabar.
Maisto padėklą nuo laiptelių nusinešiau į virtuvę ir
nukrausčiau viską nuo jo ant stalo. Šiandien davinys
buvo kuklus: saujelė burnočių, maišelis saulėgrąžų
sėklų. Kareiviai pastebėjo, kad ėmė nokti sodo derlius.
Po varganų pusryčių nunešiau padėklą atgal į verandą
ir nuėjau į vonią nusiprausti. Nusirengiau ir atsistojau
po dušu. Vietoj šaltos vandens srovės iš dušo galvutės
išvarvėjo keletas lašų. Mažumėlę palaukiau, užsukau
čiaupą ir vėl atsukau. Vamzdis akimirką džeržgė, paskui
kažkur gilumoje pasigirdo žemas metalinis girgždesys,
tarsi kas būtų persukęs vamzdį. Galiausiai ant manęs
pliūptelėjo vanduo. Greitai išsitryniau putokliu, nes
jau buvau pripratusi prie nepastovaus vandens tiekimo.
Pagalvojau apie šaltinio vandens lygį ir baltą žymą,
kuri prasišvietė beveik ties paviršiumi, kai paskutinį
kartą lankiausi kalne, bet vėl pajutau, kaip man tirš­
tėja kraujas, ir nuvijau mintį šalin. Juk aš vis dar turiu
vandens. Netgi paženklinta kaip nusikaltėlė neturiu
vaikščioti nešvariais drabužiais ar būti ištisas savaites
nesipraususi. Net būdama kalinė aš turiu daugiau negu
kai kurie kaimo gyventojai, būdami laisvėje.
Vis dar nesupratau viso to priežasties.
Apsirengusi išėjau šluoti takelio į arbatos namelį
akmeninių plokščių. Per sandalų skylutes kojomis
jaučiau ant pievelės iškritusią ryto rasą. Diena buvo
susisupusi į debesis, bet lietaus neišspaudė. Ant takelio
nukritusius lapus sušlaviau į krūvelę prie arbatos na­
melio kampo, atrinkau saujelę išbarstyti ant akmenų, o
282
kitus nunešiau j komposto krūvą už namelio, saugoda­
masi, kad pernelyg nepriartėčiau prie nematomos savo
kalėjimo ribos.
Agrastų krūmai buvo aplipę rausvašonėmis ir pu­
tliomis prinokusiomis uogomis, nuo svorio jų šakos
sviro žemyn. Pasiėmiau iš verandos dubenį. Agrastai
raminamai biro į dubenį kaip lietus, saldžios jų sultys
tryško man į burną, o sėklytės gurgždėjo tarp dantų.
Nuo spyglių dūrių perštinčiomis rankomis nešdamasi
uogų derlių namo pamačiau keliu artėjantį sraigtve-
žimį. Iš pradžių neatkreipiau į jį dėmesio. Aplink namą
nuolat sukiojosi kareivių, dauguma ateidavo pėsčiomis,
bet kartais juos atveždavo ir išveždavo sraigtvežimiais.
Paprastai sargybiniai keisdavosi nepastebimai; kartais
man netgi pavykdavo apsimesti, kad mano gyvenimas
niekuo neišsiskiria, mat kareiviai daugiausia laikydavosi
atokiai, o aš nemėgindavau peržengti leistinų ribų.
Tačiau šis vežimas sustojo po arbatos svečių transporto
priemonių stogine, o taip anksčiau niekada nebūdavo.
Dubenėlį su uogomis pastačiau ant verandos krašto.
Iš sraigtvežimio išlipo aukštas vyriškis. Jis įžengė pro
vartus į sodą, sustojo priešais mane ir nusilenkė.
Aš nenusilenkiau atsakydama.
- Vade Tarai, - pasakiau. - Kam turėčiau dėkoti už
šią nelauktą garbę?
Taras priėjo arčiau, taip arti, kad jo kietose juodose
akyse, nors ir už apsauginio gobtuvo, galėjau matyti
savo pačios atspindį. Mano raumenys suvirpėjo, no­
rėjau žengti atgal, bet prisiverčiau nepajudėti iš vietos.
Jis tyrinėjo mane žvilgsniu. Aš nenuleidau akių.
283
 —Matau, kad nepasikeitėte nuo paskutinio mūsų
susitikimo, panele Kaitio, - prabilo Taras. Jo lūpų
kampučiai išlinko šypsniu, primenančiu peilį ar kardą,
ar ką nors dar aštresnį. —Kaip jums patinka sąlygos, ku­
rias sukūrėme? —jis mostelėjo ranka, tarsi susemdamas
namą ir sodą į savo kumštį. - Man atrodo, buvome
neišpasakytai draugiški: tiek vietos laisvai judėti, re­
guliariai gaunate maisto ir vandens. Retas kalinys turi
tokią prabangą.
—Be abejonės, stebėjausi, kodėl man suteiktos to­
kios išskirtinės teisės, - atsakiau. —Tikriausiai atėjote
man paaiškinti viso šio reikalo.
Taras atrodė patenkintas, bet jo išraiška akimirką
priminė ant veido uždėtą ploną kaukę. Akyse niekas
nesujudėjo.
—Būtų apmaudu, jei jūsų meistriškumas liktų
nepanaudotas, panele - turiu galvoje, meistre Kaitio, -
pasakė jis. —Todėl siūlau pratęsti mudviejų pokalbį prie
puodelio arbatos. Ar būtumėte maloni ir surengtumėte
mano apsilankymo proga arbatos gėrimo ceremoniją?
Nors tonas buvo formaliai mandagus, žinojau, kad
tai ne prašymas.
—Duokite man penkiolika minučių, vade Tarai,
kad spėčiau viską paruošti. Saldumynų nėra, - pra­
nešiau, nesistengdama sušvelninti tono. —Tikiuosi,
atleisite už tai.
—Kaip pageidaujate, meistre Kaitio, - atsiliepė jis.
Palikau jį ant pievelės ir nuėjau vidun. Įsitikinusi,
kad užuolaidos sandariai užtrauktos, išsitraukiau iš
spintos arbatos meistro ceremonijos apdarą ir per-
284
sivilkau juo. Jis atrodė minkštesnis ir savesnis nei tą
rudens lygiadienio dieną, priklausiusią kitam laikui ir
kitam mano gyvenimui, kai apsivilkau jį pirmą kartą.
Vis dėlto jame vis dar buvo kažkas svetimo, lyg būčiau
įlindusi ne į savo, o tik į paskolintą drabužį. Apsivilkti
meistro apdarą buvo kvailas ir nereikalingas poelgis:
žinojau, kad Taras iš manęs to nelaukia. Bet nekintanti,
su nepertraukiama arbatos meistrų grandine susieta
forma buvo vienintelis tiltas, kurį sugebėjau suręsti tarp
savo pažeidžiamumo ir arbatos meistro neliečiamumo.
Apdaras teikė priedangą, už kurios galėjau pasislėpti.
Arbatos namelyje buvo keletas servizų, namelį
kasdien šluodavau ir vėdindavau, netgi keletą kartų
išploviau jo grindis, todėl man tereikėjo nunešti tenai
vandens. Po dešimties minučių išėjau iš namo nešina
vandens buteliu, kurį pripildžiau iš virtuvės čiaupo.
Ne iškart pamačiau Tarą. Paskui pastebėjau, kad
jis stovi priešais arbatos namelį ir iš akmeninio du­
bens taško ant pievelės vandenį. Pievelės sušlapinimas
vandeniu simbolizavo arbatos namelio ir jo aplinkos
išvalymą prieš ceremoniją, ir niekas kitas neturėjo teisės
to daryti, tik arbatos meistras ir jo mokiniai. Gerklę
man užgniaužė kartus pyktis. Einant namelio link, ant
akmeninių plokščių minkštai šlepsėjo sandalų padai.
—Deja, ir šįkart pro svečių įėjimą jums teks ropoti, —
pasakiau. —Taisydami namelį nepakeitėme durų
aukščio.
Taras nusibraukė drėgnus pirštus į storą kelnių
audinį ir vėl aštriai nusiviepė. Juodų akių žvilgsnis per-

285
bėgo kaip veidrodyje atsispindintis judesys tamsiame
kambaryje.
—Taip ir nujaučiau, - atsakė jis.
Nė vienas iš mudviejų nenusilenkė. Apėjau aplink
namelį prie meistro durų.
Kai užkūriau ugnį, įpyliau į puodą ir užkaičiau
vandens ir išdėliojau arbatos servizą ant padėklo, pra­
vėriau svečių įėjimo duris. Po akimirkos pro jas įropojo
Taras. Savo apsauginį gobtuvą jis buvo palikęs už durų.
Iš seno įpročio, negalvodama, paskatinta raumenų at­
minties, nusilenkiau jam. Jo veide vėl ištįso šypsena, ir
jis nusilenkė man atgal. Man atrodė, kad jis padarė tai
perdėtai energingai ir kiek pašaipiai, bet negalėjau būti
tikra. Man į skruostus sukilo raudonis. Giliai įkvėpiau
ir pagalvojau apie vandenį: vandenį, kuris mane neša ir
pančioja, vandenį, kuris skiria mane nuo dulkių, van­
denį, kuris manęs nepalieka, vis dar ne.
Puodo dugne buvo dešimt burbulų.
Paruošiau arbatą ir pasiūliau Tarui puodelį. Jis
ramiai jį paėmė, papūtė, nesiurbtelėjo, nes arbata dar
buvo karšta, ir pasidėjo šalia savęs ant grindų.
Jis atkakliai žiūrėjo į mane, kiek supratau, steng­
damasis įvertinti. Jo ketinimų gelmė ir šaltis kėlė man
siaubą. Jis atėjo čia su kažkokiu tikslu. Nežinojau,
kokiu, bet jam sėdint čia, nejudant ir be garso, žinojau,
kad niekas negalėtų pajudinti jo iš vietos, niekas neper-
laužtų ir net neįbrėžtų jo blizgančio, kieto paviršiaus.
Jis niekur neskubėjo. Jis galėjo laukti ir ieškoti mano
silpnos vietos, kol ją ras.
Galiausiai, nutraukdamas ilgą tylą, jis prabilo:
286
 - Tu nebijai manęs, Norija. Kodėl?
Pastebėjau, kad jis perėjo prie tujinimo, ir tai buvo
sąmoningas etiketo pažeidimas, nepagarbus kreipimasis
į arbatos meistrą ceremonijos metu. Nieko neatsakiau,
o jis nenuleido nuo manęs akių.
- Turbūt supranti, kad galėčiau tave sužaloti, jei tik
norėčiau? - toliau kalbėjo jis. Jo išraiška nesikeitė. -
Arba galėčiau įsakyti tai daryti kam nors kitam, o pats
stebėti iš šalies.
Žinoma, supratau tai. Visi žinojo apie tai, kas vyk­
davo tamsoje, apie tai, nuo ko verčiau nusisukti. Aš
buvau galvojusi apie tai daugiau, nei reikia. Apie mamą,
sienas, kurios galbūt daug arčiau jos ir daug storesnės
už tas, kurios sulaikė mane, galbūt nelankstų metalą
prie plonos, švelnios jos odos. Apie Sanją. Vėl išgrūdau
ją iš savo minčių, nes man ėmė drebėti ir gniužti kojos,
o aš negalėjau leisti, kad taip nutiktų, tik ne dabar.
- Ir vis tiek kalbi įžūliai ir nesilankstai priešais
mane, - pasakė Taras. - Kodėl?
Pasakiau vienintelį dalyką, kurį tomis aplinkybėmis
sumojau, ir kai žodžiai išsprūdo man iš lūpų, suvokiau,
kad tai tikra tiesa.
- Jūs nebegalite man padaryti nieko, kas turėtų ko­
kios nors reikšmės.
Taras pakėlė prie lūpų puodelį, vėl papūtė ir
gurkštelėjo.
- Negaliu nieko? - paklausė. Juodos jo akys žvelgė
vis taip pat vertindamos. - O kas, jeigu pasakyčiau, kad
galiu tau grąžinti gyvenimą?
- Nepatikėčiau jumis, - atsakiau.
287
 - Žinau apie šaltinį, - tęsė Taras. - Bet tai jau tikriau­
siai numanai. Būtų buvę protinga apie jį papasakoti.
Suprantu, kad tavo tėvas šiuo klausimu buvo užsispyręs
ir tokį patį užsispyrimą perdavė tau. Mano požiūriu,
tos pasenusios arbatos meistrų tradicijos tiesiog nuo­
bodžios. Bet, žinoma, buvo tik laiko klausimas, kada
mano įtarimai pasitvirtins.
Taras vedžiojo pirštu per apvalią arbatos puodelio
briauną. Mama buvo mane išmokiusi tokiu pat judesiu
skambinti stikline: sudrėkintu pirštu brūžinant plonos
stiklinės briauną, rasdavosi keistas aukštas garsas, kuris
aidėdavo ir pripildydavo mane nerimo, tarsi neaiški
mintis, kurios negali nutverti. Mama sakė, jei stikline
grosi per ilgai, ji suduš. Nuo tada nebedrįsau išgauti to
garso nė su viena stikline.
- Dauguma arbatos meistrų ir patys tai pamiršo, -
toliau kalbėjo Taras, - nes jau ne viena jų karta gyveno
miestuose, tačiau slapta šio amato esmė buvo tai, kad
arbatos meistrai būdavo šaltinių prižiūrėtojai. Tavo
tėvas pernelyg pasitikėjo sėkme. Nuošalios vietovės ar­
batos meistras, atsispyręs didmiesčių vilionėms, kurio
sodas veši ir arbata skanesnė už tų, kurie perka aukš­
čiausios kokybės vandenį? Buvo visiškai aišku, kokią
paslaptį jis sergi.
Taro pirštai sustojo ant molinio puodelio krašto.
Klausydamasi jo kalbos, jutau vis labiau augantį nerimą
ir niekaip negalėjau susivaldyti.
- Iš kur žinote apie arbatos meistrų ir vandens są­
jungą? - paklausiau, kiek smarkiau, nei ketinau.
- Tau nereikia būti taip susirūpinusiai. Tavo tėvas
288
nemelavo sakydamas, kad tai slapta, - pratarė jis. - Tai
tiesa. Žino tik tie, kurie išėję arbatos meistro mokslus.
Vos nepaklausiau, kiek jis jų nukankino, kad išgautų
šią paslaptį, bet žodžiai sustingo lūpose ir kažkas krus­
telėjo atmintyje.
Taras nuo pat pradžių labai tikslingai laužė cere­
monijos etiketą. Buvau sutikusi arbatos ceremonijos
svečių, kurie darė klaidų, nes neišmanė etiketo arba dalį
jo pamiršdavo. Jų klaidos buvo nuspalvintos arba sumi­
šimo, arba nežinojimo: jiems būdavo nesmagu, kad iš
jų klaidų paaiškėdavo nemokšiškumas, arba jie tiesiog
nežinodavo, kad esama tikslaus etiketo, ir nesuko dėl
to galvos. Tačiau Taras jau per pirmąjį savo vizitą davė
suprasti, kad norėdamas būtų mokėjęs idealiai laikytis
etiketo, bet sąmoningai jį laužo, nes turi galios taip
elgtis. Jis išmanė arbatos ceremoniją taip pat gerai kaip
aš ir būtent dėl to žinojo, kaip įžeisti arbatos meistrą ir
kitus jo svečius.
Kiekviena prisiminimų smulkmena nušvito nauja
šviesa: tai, kaip savo pirmąjį arbatos vizitą jis pavertė
kryžmine apklausa, kaip įsakė išardyti arbatos namelį,
žinodamas, kad neįmanoma jo atstatyti tokio, koks
buvo, kaip jis iš mūsų namų konfiskavo arbatos meistrų
knygas, nors tikriausiai žinojo, kad nė vienas arbatos
meistras po savęs nepaliktų rašytinių žinių apie slaptą
šaltinį. Kaip jis taškė vandenį ant pievelės, nors tai buvo
vien arbatos meistro ir jo mokinio privilegija, o atlie­
kama kieno nors kito reiškė ceremonijos teršimą.
Jis stebėjo mane, laukė. Laukė, kad aš susivokčiau.
- Jūs esat arbatos meistras, - pasakiau.
289
 Taras mažumėlę pakreipė galvą. Neperpratau jo
išraiškos.
—Buvau, - atsakė jis. - Dar tikriau sakant, aš turėjau
juo tapti. Perėmiau mokslą iš savo tėvo, kuris taip pat
buvo vandens sergėtojas, vienas iš paskutinių. Jis nie­
kino miestų meistrus, laikė juos profesijos išdavikais.
Iš puodo kylantys garai tvyrojo arbatos kambario
ore, virto vandens lašais ant lango ir ant mano veido.
—Bet jūs nedirbate arbatos meistru, - pratariau.
Taras išgėrė visą puodelį, pastatė ant grindų ir stum­
telėjo manęs link. Pripildžiau jį.
—Nedirbu nuo to laiko, kai išdaviau armijai savo
tėvo šaltinio vietą, - atsakė jis. —Kartu tuo pareiškiau,
kad mane domintų kariškio karjera. Nuo tada jie į
mane žiūrėjo labai palankiai. Bet mes nukrypstame nuo
tiesioginio reikalo, - tęsė jis. - Kaip jau sakiau, jeigu
nori, galiu grąžinti tau gyvenimą, —jis kilstelėjo puodelį
prie lūpų, bet gėrimas vis dar buvo per karštas, tad vėl
pastatė puodelį ant žemės. —Galbūt ne visai tokį, koks
buvo, bet gana didelę jo dalį.
Laikiau rankas pasidėjusi ant kelių, nors man no­
rėjosi nusibraukti nuo kaktos lašus, ir nieko nesakiau.
—Greičiausiai dar negirdėjai? Apie savo mamą.
Žinojau, kad man nederėtų leistis su juo į derybas,
bet pernelyg ilgai spoksodavau į tuščią pranešiklio
ekraną ir mintyse buvau prikūrusi pernelyg daug sce­
narijų, kurių nenorėjau permąstyti iki galo. Nepajėgiau
sustabdyti savo žodžių.
—Ką žinote apie mano mamą?
Taro išraiška nepasikeitė.
290
 - Sindzinge kilo maištas. Tavo mama jau mėnesį
dingusi, - pasakė jis. - Manome, kad ji mirusi.
Bijojau tokių žinių, tačiau išgirdusi tai nieko ne­
pajutau. Liūdesys ateis vėliau, dabar jis tik tekėjo per
mane ir garavo, palikdamas už savęs tuštumą.
- Neturiu galios sugrąžinti mirusius, - kalbėjo
Taras. - Bet kaip tie, kurie vis dar gyvi?
Jis pastebėjo, kad aš krūptelėjau, ir jo veide pama­
čiau pasitenkinimą.
- Negi nėra dar ko nors, ką gelbėtum, jei galėtum?
Man pristigo kvapo, širdis ėmė daužytis smarkiau.
- Kur ji? - paklausiau.
Taras pakreipė galvą ir jo mina pasidarė mąsli.
- Ji prašė manęs perduoti tau žinutę. Ji prašė, kad
sutiktum su mano pasiūlymu.
Gurktelėjau.
- Koks tas pasiūlymas?
- Abi atgausite laisvę ir galėsite gyventi kaip iki šiol,
ramiai, saugomos armijos. Galėsite netgi naudotis šal­
tiniu laisviau už kitus kaimiečius.
Galvojau apie tas savaites, kai šaltinis priklausė tik
mudviem. Taro lūpų kampučiai virptelėjo, supratau,
kad jis pastebėjo dvejonę mano veide. Prisiverčiau žiū­
rėti jam tiesiai į akis.
- Kokiomis sąlygomis?
-Jums tereikia sutikti, kad nuo šiol šaltinis priklauso
armijai, ir kad abi dirbsite man, - jis trumpam nutilo,
leido savo žodžiams pasiekti mano sąmonę. - Žinoma, jūs
padarėte keletą lemtingų klaidų, bet taip pat pademons­
travote protą ir gudrumą. Vienu metu vos nepatikėjau,
291
kad jokio šaltinio nėra. Muromekiui teko ilgai jus
stebėti ir daug ką apklausinėti, kol išsiaiškino, iš kur
vanduo ir kaip jis buvo slapta gabenamas iš šių namų į
kaimą. Mums praverstų šnipai, turintys jūsų gebėjimų.
Jau antrą kartą pokalbio metu atmintyje iškilo
buvę įvykiai ir jų detalės išryškėjo naujomis spalvomis.
Muromekio viešnagė ne paskirtąją dieną, jo stabtelė­
jimai prie Sanjos namų vartų ir pašnekesiai su Sanja.
Ir prisiminimas, kone išsitrynęs iš atminties, bet dabar
ryškiai iškilęs greta kitų: šviesiaplaukis vyriškis tėčio
laidotuvėse, veidas, tuomet atrodęs pažįstamas, bet
neįvardytas. Visą tą laiką nesuvokiau, kad aplink mane
veržiasi tinklas.
Kambary viskas sustingo, ir aš nemačiau priešaky
takelio per rūką, kilusį iš praėjusių savaičių pasaulio
įtrūkimų, tokių protu nesuvokiamų, tamsaus veidro­
džio, kuriame neįžiūrėjau savo pačios veido.
—Ar Sanja paprašė, kad aš su tuo sutikčiau?
—Ji pareiškė sutinkanti, jeigu tai reikš, kad judvi vėl
galėsite matytis.
Pagalvojau apie Sanją ir pajutau, kad linkstu į tei­
giamą atsakymą. Buvau pavargusi. Ištarti „taip“ lūpoms
buvo lengva, o nusigręžti nuo vaizdo, iškilusio man
prieš akis, buvo neįmanoma: jos ranka mano delne, šal­
tinyje, kurio nerami srovė įsirėžė į mudviejų kontūrus,
ir amžinai po mūsų - pasaulio ir vandens atmintyje.
Užsimerkiau ir įkvėpiau.
—Ji pamanė, kad vien dėl to verta, —toliau minkštai
kalbėjo Taras. —Todėl atėjo pas mus pasikalbėti.

292
 Atsimerkiau. Žodžiai išslydo, ir vaizdai - viskas, ko
negalėjau paversti tiesa, net jei būčiau norėjusi.
- Jūs meluojate, —tariau.
Taro veide šmėstelėjo išraiška, kurios negalėjai pava­
dinti šypsena, ir kažkas nuo jo nukrito - kaukė, tiksliai
suregztas planas, —nebuvau tikra, kas. Tiktai mačiau,
kad nepalaužiamame ketinime atsirado įtrūkimas, ir
dar jam nespėjus iš naujo nutaisyti bereikšmę miną,
žinojau, kad esu teisi.
- Galėčiau pasakyti, kad meluoju, —pasakė Taras. —
Bet tu juk to nežinai. Tu turi tik mano žodžius, o
manimi nepasitiki.
Jis nutilo. Žiūrėjome vienas į kitą, ir kambaryje
viskas buvo sustingę, išskyrus kvėpavimą ir mintis.
- O jeigu pasakyčiau, kad Sanja atėjo pas mus ne
dėl tavęs, o norėdama apsaugoti savo šeimą? Ar tuo
lengviau patikėtum?
Aplink Sanją raizgėsi šešėliai ir nešė ją nuo manęs
tolyn, kol galiausiai ji dingo iš akiračio. Nepakėliau
rankos. Neištariau nė žodžio, kad ją sulaikyčiau. Ji
nuėjo ir neatsigręžė atgal.
Buvau viena ir ištariau tai, ką tegalėjau ištarti.
- Niekas manęs neprivers priimti jūsų pasiūlymo.
Taras pakėlė prie lūpų arbatos puodelį, iš lėto išgėrė,
nusibraukė burną ir padėjo puodelį ant grindų.
- Ar tai paskutinis tavo žodis? —paklausė. —Gerai
pagalvok. Kitos galimybės nebebus.
-Taip.
Taras linktelėjo. Gestas tarp ankšto kambarėlio sienų
buvo tarsi galutinis nuosprendis. Jis atsistojo, ir virš
293
manęs pakibo jo šešėlis. Akimirką susiliejo su manimi,
lyg būtų buvęs mano.
Nuslinkau grindimis iki svečių išėjimo ir pravėriau
Tarui duris. Jis vėl atsiklaupė ant kelių ir jau ketino
išropoti į verandą, bet sustojo ir atsigręžė į mane.
- Man smalsu, —tarė jis, ir aš pirmą kartą jame įžvel­
giau kažką, kas priminė tikrą susidomėjimą. - Kodėl?
Ar tiki, kad tavęs laukia koks nors atlygis, kitame gyve­
nime ar anapusiniame, jeigu pasielgsi taip, kaip manai
esant teisinga?
- Ne, —atsakiau. —Tikiu, kad kiekvieną dieną tenka
priimti sunkių sprendimų, net kai gerai žinai, kad už
tai nebus jokio atlygio.
- Kodėl? - pakartojo jis.
- Nes jei nėra nieko daugiau, tik šitai, tai vienintelis
būdas po savo gyvenimo palikti pėdsaką, kuris turi nors
kokią prasmę.
Taras nelinktelėjo, nešyptelėjo, nesupyko. Jis tik
žiūrėjo, o paskui apsigręžė išeiti.
- Man irgi smalsu, - pasakiau, ir jis stabtelėjo. -
Jeigu netikite atlygiu, jeigu žinote, kad ir jūsų valdžia
baigsis, kodėl renkatės tai ir elgiatės taip, ką žinote
esant neteisinga?
Taras neišsigando mano klausimo. Tylėjo. Girdėjau
jo kvėpavimą drėgname namelio ore ir man atrodė, kad
pastebėjau beveik nepastebimą virptelėjimą jo veide,
bet tikriausiai suklydau. Jis buvo pusiau nusukęs nuo
manęs veidą ir kai vėl atsigręžė, pamačiau tik šaltą stiklą
ir akmenį.

294
 - Nes jei nėra nieko daugiau, tik šitai, - galiausiai
pasakė, - galiu mėgautis, kol tai tęsiasi.
Nejudėdami klūpojome ant kelių, pasisukę vienas
į kitą, ir mūsų niekas neskyrė, bet ir niekas nesiejo. Jo
pasirinkimai galėjo būti manieji; visi šešėliai yra tos
pačios spalvos ir visi jie išnyksta tamsoje.
- Viso gero, vade Tarai, - galiausiai tariau. - Dau­
giau niekuo negaliu jums pasitarnauti.
Nenusilenkiau atsisveikindama. Tačiau Taras man
nusilenkė, ir net jei jo judesyje nebuvo pagarbos, šįkart
nemačiau ir pašaipos nei pažeminimo. Palaukiau, kol jis
išropos iš arbatos namelio, ir nebegirdėjau jo žingsnių
verandoje nei ant takelio plokščių.
Tą vakarą suskaičiavau savo ant durų įrėžtus brūkš­
nius ir apskaičiavau, kiek man buvo žinoma, kiek dienų
praeidavo nuo mėlynojo apskritimo pasirodymo ant
kitų nusižengėlių namų durų iki jų gyventojų mirties
bausmės įvykdymo.
Išėjusi į lauką pasirinkti liepsnamusių į savo naktinį
žibintą pamačiau tamsią laibą figūrą anapus vartų, kur
tirštėjo šešėliai. Nemačiau jos veido, dar ne, bet nujau­
čiau, kad ji žiūrėjo tiesiai į mane, o paskui nusisuko ir
dingo tarp medžių, kitapus man suteiktų ribų.
DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Kai ryte atsikėliau išsivirti arbatos, lauke dar buvo

prietema. Vandens čiaupas spyriojosi, kaip kad dary­
davo kone kasdien pastarąsias tris savaites: iš pradžių
srovė kaip krioklys kliūstelėdavo į arbatinį, paskui
sumažėdavo iki lašnojimo ir galiausiai virsdavo siaura
srovele. Vamzdžių metalas namo viduriuose pasirąžė ir
nutilo. Palikau arbatinį stovėti po vandens srovele.
Laiko buvo nebedaug.
Kol į arbatinuką bėgo vanduo, nuėjau lauko duryse
įrėžti naujo brūkšnio. Jis buvo šeštas septintoje eilutėje.
Nuo Taro vizito buvo praėjusi savaitė. Ranka man at­
rodė sunki, peilio smaigalys nenorėjo judėti rėždamas
dažų sluoksnį. Bet net jeigu būčiau nutraukusi judesį,
palikusi septintą eilutę nepabaigtą, nebūčiau galėjusi
sulaikyti valandų, tekančių pro mane.
Grįžusi į virtuvę pamačiau, kad vandens srovelė
visiškai nutrūko. Žvilgtelėjau į arbatinį: nebuvo pri­
bėgę nė pusės. Įpyliau į jį šlakelį vandens iš paskutinio
butelio, kuriame dar šio to buvo. Reikėtų pabandyti
pripildyti jį vėliau, jeigu vandentiekis teiktųsi veikti.
Neužsukau čiaupo, palikau po juo didelį puodą. Jeigu

296
vanduo vėl imtų tekėti, išgirsčiau. Mano ausys ir vėl
pasidarė jautrios garsui, kuris anksčiau būdavo toks
kasdieniškas, jog nekreipdavau j jį jokio dėmesio.
Užsisagsčiau megztuką, užsimoviau vilnones ko­
jines ir pečius apsigobiau skarele nuo prieškambario
kabyklos. Rytas buvo šaltas, daug šaltesnis už daugumą
aštuntojo metų mėnesio rytų. Atidariau duris ir įtrau­
kiau iš nakties sąstingio bundančio sodo kvapą. Mano
kvapas iš lauko srūvančiame ore virto debesėliu.
Pasilenkusi nuo laiptų paimti maisto padėklo, pa­
mačiau virš tundros pilnėjantį kaip vanduo spindintį
pusmėnulį. Rudens lygiadienis nebetoli. Kaimiečiai
greitai keps saldumynus, lipnius lygiadienio pyragus
ir savo pakraigėse iškabins spalvotai išdažytus žibintus.
Drakonas buvo ruošiamas eisenai, ir plastiko sąvartyne
bus gyvas galas žmonių, ieškančių medžiagos lygiadienio
dekoracijoms ir vaikų kostiumams. Šiemet tikriausiai
nebus fejerverkų: jie laikomi pernelyg pavojingais, nes
pabėgusioms kibirkštims gesinti neužtektų vandens.
Šviesos reikės ieškoti iš kitokios ugnies. Galbūt lygia­
dienio naktį vėl klajos jūrų drakonai ir mes žvilgančius
savo atšvaitus ant tamsaus dangaus kupolo.
Galbūt kas nors sėdės ant Snapo ir juos stebės. Gal
šalia jo sėdės kitas, kuris uždės savo ranką ant jo rankos,
ir nereikės, kad kas nors būtų kitaip.
Mano dėmesį patraukė garsas nuo vartų pusės.
Kažkas tyliai šnekėjo. Atsigręžiau pažiūrėti, bet pama­
čiau tik mėlyną ruoželį, kuris dingo iš akiračio. Tačiau

297
ryte vis dar pleveno balsai: du kareiviai šnekėjosi tarpu­
savyje. Vienas iš jų juokėsi.
Šiandien popiet ar kai baigsis jų pamaina, jie pa­
trauks į kaimą. Jie nusiblizgins batus ir turguje nusipirks
duonos, o gal žydrųjų lotosų, ir miegos arba būdraus
neskaičiuodami savo gyvenimo valandų. Vėjas draikys
apsauginius jų gobtuvus, o saulė švies jiems į krum­
plius, ir jie nė nepastebės tos gaivinančios vėsos ar
raminančios šilumos.
Nežinojau jų vardų nei iš kur jie, nei kaip jie atrodo,
ir dar niekuomet nieko nebuvau taip neapkentusi, kaip
tą akimirką neapkenčiau jų.
Padėklas buvo lengvas. Ant jo tebuvo saujelė džiovintų
pupelių mažame moliniame dubenėlyje. Tik mažumėlę
netvirtais žingsniais nusinešiau jį vidun ir uždariau duris.
Nustebau, su kokia jėga į mane įsikibo nirtulys. Nu­
stebau dėl savo rankos judesio ir garso, kuris pasigirdo,
kai į sieną atsitrenkęs molinis dubenėlis pažiro į šipulius.
Tikrovės audinys vėl gulė aplink mane taip, kad
negalėjau nusisukti. Gyvenimo gijos driekėsi viena
per kitą skersai ir įstrižai, raizgėsi tarpusavyje ir vėl
išsiskirdavo, sudarė tinklą, kuris viską laikė krūvoje.
Galėjau aiškiai matyti jo įtrūkimus, plaušus, kurie iro
ir slydo man iš rankų. Pasaulis augo ir vis dar pulsavo
istorijomis, bet aš jose nebeturėjau kur pastatyti kojos.
O už visa ko buvo tuštuma, kurią beveik galėjau
paliesti: šalta ir tyli nebūties erdvė, vieta, kurią pasie­
kiame, išnykdami iš pasaulio atminties.

298
 Vieta, kurioje iš tiesų numirštame.
Norėjau nusigręžti, bet mane laikė įvykių gran­
dinė, kuri mane atvedė čionai, praeitis, kuri plytėjo
už manęs neatšaukiama ir niekuomet nepasiduosianti,
niekuomet nepranyksianti, niekuomet nepakeisianti
formos. Žiūrėsiu į ją tol, kol išvis nustosiu kur nors
žiūrėti. Pasakojimai apie ją gali pakrypti įvairiai, bet už
jų esanti tiesa niekada nepasikeis. Ji nepripažino kitos
valdžios, tiktai savąją.
Kažkur iš gerklės ir krūtinės gelmių sukilo karštis ir
išsiveržė sunkia trūkčiojančia rauda. Buvo trošku ir visas
mano kūnas susirietė iš pykčio ir liūdesio, o paskui ėmiau
taip smarkiai kūkčioti, kad buvau bejėgė tai suvaldyti.
Nuslydau durų paviršiumi ir leidau sau raudoti.

Pilką namo prieblandą skrodžiančiame šviesos

pluošte tyliai sklandė dulkės. Rankos ir kojos buvo sun­
kios. Gulėjau ant grindų. Skruostus ir akių kampučius
veržė džiūstantys druskingi ruoželiai, o burnoje jutau
karštą metalą.
Galėčiau taip ir likti, pamaniau. Kareiviai ateis rytoj.
Gertuvės beveik tuščios. Galėčiau čia pasilikti, kol visas
mano vanduo ištekės.
Man ant odos tirštėjo tyla. Norėjau jai pasiduoti.
Užsimerkiau.
Kažkas sujudėjo negyvoje, sausoje tylumoje.
Kad tik ta musė liautųsi zyzti, pagalvojau. Tada ga­
lėčiau miegoti.

299
 Bet ji nesiliovė: vis daužėsi į stiklą nesuprasdama,
kodėl negali išsiveržti j išorę, į laisvę. Atsimerkiau ir pa­
mačiau jos šešėlį, šokčiojantį siauroje erdvėje tarp lango
ir jį dengiančių užuolaidų.
Giliai atmintyje kažkas sukrebždėjo: kita musė, juodai
žalias, sunkus, žvilgantisjos kūnas, jos sparnųzvimbimas,
ieškant išėjimo aukštyn ir žemyn tankia tinkline sienele.
Pasukau galvą ir pamačiau jūržolių krepšį, kurį
buvau atrėmusi į sieną po drabužių kabykla. Per pintą
jo šoną įžiūrėjau stačiakampę užrašinę.
Prisiminimas dar labiau išsiskleidė. Musė ant tin­
klinės sienelės pasidavė ir nusileido ant stalo, nukloto
darbo įrankiais ir laidų nuopjovom. Sanjai dedant sida­
brinį diską į senovinio prietaiso įdubą, nuo jo paviršiaus
atsispindėjo šviesa. Sanja užvožė dangtelį. Garsiakalbiai
traškėjo. Žodžių srautas, neduosiantis man ramybės,
plaukė karštame nejudančiame ore.
Mano sąmonė mėgino ko nors įsikibti, nematomos
gijos, besidriekiančios per metus, per laiką ir gyvenimus.
Prisiminimą pakeitė kitas: sunki knyga odiniais
viršeliais mano rankose ir žodžiai jos puslapiuose, tie­
siantys tiltą į praeitį, kuri kitaip būtų pražuvusi. Senų
seniausiai dingusio arbatos meistro įrašytos raidės mane
traukė, ir jis kažkaip vis dar egzistavo, gyveno tarp tų
viršelių tuo, ką paliko po savęs. Sakiniai pagavo mane
ir traukė lauk iš tylos marškos.
Tai paskutinė mano istorija, ir kai užrašysiu ją
šiuose puslapiuose, vanduo iš mano kraujo galės ištekėti
netrukdomas.

300
 Tiesiog būna įvykių, kuriems žmonės suteikia pasako­
jimoformą, kadpatys geriaujuos suprastų.
Per daug istorijų visiškai pranyksta užmaršty, o reta
kuri išlikusiyra tiesa.
Nors pro durų plyšį veržėsi šaltis, medinės grindys at­
rodė šiltos, kai uždėjau ant jų abu delnus ir pasiremdama
lėtai atsisėdau. Atrodė, tarsi kovočiau su stipriu vėju:
turėjau prisiversti išsilaikyti sėdomis ir nepasiduoti nuo­
vargiui, slegiančiammane prie žemės. Krepšys stovėjo gal
už kokio metro. Pakėliau ranką ir siekiau jo, grabinėjau
dirželį ir beveik praradau pusiausvyrą. Galiausiai man
pavyko sučiupti tankiai suaustą medžiagą ir prisitraukti
krepšį prie savęs. Išsitraukiau arbatos meistro knygą.
Pirštų galais jutau minkštą viršelių odą.
Siauras įkypas mano raštas margavo puslapiuose.
Pastabos skrupulingai vaizdavo ceremonijas ir jose
naudotus indus, orą, svečių aprangą ir elgesį. Tačiau
didžiausią dalį užėmė Jansono ekspedicijos dienoraštis,
kurį buvau persirašiusi iš sidabrinių diskų: su pertrū­
kiais, be kai kurių dalių, bet iš esmės teisingas. Verčiau
puslapį po puslapio ir priėjau vietą, kur prasidėjo
paskutinio disko turinys, to, kurio vieną debesuotą
pavakarį klausėmės su Sanja.
Tai buvo pasakojimas apie žlugimą ir griuvėsius,
vandenynus, kurie pasiekė žemynų centrus ir prarijo
žemę su gėlu vandeniu. Apie milijonus žmonių, kurie
pabėgo iš namų, apie karus, kurie vyko dėl degalų at­
sargų, pasirodžiusių po ištirpusiais ledynais, kolei žemės
301
gyslos visiškai išsausėjo. Apie žmones, kurie žalojo savo
pasaulį, kol jį prarado.
Tada prasidėjo pasakojimas apie išgalvotas tiesas bei
paskleistus melus ir istoriją, kuri buvo pakeista am­
žiams: pasakojimas apie knygas, kurios kaip draiskanota
popieriaus migla pasklido dugno dumble ir buvo pa­
keistos lengvai redaguojamomis laikmenų knygomis,
kol bet kurį įvykį pasidarė įmanoma ištrinti iš pasaulio
atminties vos kelių mygtukų paspaudimu, kol jau
niekas nebebuvo atsakingas už karus ar nelaimes arba
išnykusias žiemas.
Tai buvo istorija, kurią Naujojo Kiano valdžia sten­
gėsi sunaikinti, kaip jau buvo sunaikinusi beveik viską,
kas bylojo apie senąjį pasaulį. Ir vis dėlto aš laikiau tai
savo rankose: ne visą tiesą, nes visa tiesa niekuomet
neišliks, bet šį tą, kas dar nevisiškai išnyko.
Spoksojau į sakinius tuose puslapiuose ir ėmiau su­
vokti, ką turiu daryti.
Galėčiau likti gulėti ir laukti, kol dulkės nugalės van­
denį. Galėčiau leisti savo istoriją papasakoti kam nors
kitam, jeigu ji apskritai bus papasakota: kam nors, kuris
ją iškreiptų ir padarytų neatpažįstamą arba pritaikytų
savo reikmėms. Jeigu palikčiau ją tiems, kurie nupiešė
ant mano durų mėlyną apskritimą, ji nebebūtų mano.
Aš nebebūčiau jos dalis. Nebebūčiau jau niekieno dalis.
Galėčiau leisti, kad taip atsitiktų. Arba galiu pamė­
ginti palikti pasauliui ženklą, suteikti jam savo formą.

302
 Paskutinis knygos trečdalis dar buvo tuščias.
Kai atsistojau, kojos mane vos laikė.

Mano kambario langą dengė storos užuolaidos.

Prieblandoje atsiverčiau naują, švarų arbatos meistro
knygos puslapį, įsitaisiau lovoje ir prisitraukiau žibintą
ant naktinio stalelio taip, kad nuo jo ant puslapio kristų
užtektinai šviesos.
Vos ėmiausi darbo, ant rašiklio galo sublizgo rašalas
ir paliko popieriuje žvaigždės formos dėmę.
Iš pradžių žodžiai ateidavo lėtai, buvo silpni ir
blyškūs tamsoje, kur buvau ilgai juos saugojusi. Bet
kai pradėjau tiestis į juos, jie ėmė plazdėti, žioruoti ir
kilti į išorę, ir jų forma pasidarė aiški. Kai jie pagaliau
išsiveržė į paviršių, ryškūs ir bebaimiai, stvėriau tuos,
kuriuos galėjau, ir leidau jiems lietis.
Parašiau apie slaptą šaltinį, apie kurį niekas anksčiau
nebuvo rašęs. Parašiau apie šiaurės pašvaistes, kurios
bangavo dangaus jūroje tarsi žvynais žybsinčių žuvų
guotai ir kuriose kartais galėdavai išskirti drakonų
kontūrus, jei tik mokėjai žiūrėti. Rašiau apie plastiko
sąvartyną, jo sluoksniuose paskendusias paslaptis, su­
lūžusius senovinius daiktus, kurių kiekvienas kadaise
kam nors priklausė ir ką nors reiškė.
Popieriuje sugulę sakiniai pralaužė laiko ir vietos
ratą. Iš tundros kalno į namus vėl tekėjo vanduo, o
po kambarius vaikštinėjo tėtis. Mačiau, kaip, sugrėbęs
lapus alpinariume, jis savo įpročiu ištiesia pirštus, kaip

303
atremia grėblį į verandos turėklus ir kaip suraukia
antakius, žiūrėdamas į puodą ir skaičiuodamas burbu­
liukus jo dugne. Mama sėdėjo savo darbo kambaryje, ir
mačiau, kaip ji susimąsčiusi braukia sau per plaukus ir
kaip palenkia galvą bandydama prisiminti, kur paliko
pieštuką. Užuodžiau jos namų gamybos levandų ir
mėtų muilą, ir svogūnų troškinį, kurį kartais taisydavo
tėtis. Girdėjau jų žingsnius: vienus lėtus ir tvirtus, kitus
skubrius ir nekantrius. Jų balsai vėl pripildė virtuvę ir
sklido sode, ir aš nebebuvau viena.
Parašiau apie Sanją. Apie raudonį, kuris užliedavo
jos veidą, kai ji savo dirbtuvėje po vieną imdavo detales
iš senovinio prietaiso vidurių, mintyse įsidėmėjusi jų
tvarką, ir tvarkingai išsidėliodavo ant stalo. Kaip jai
šypsantis vienas lūpų kamputis pakildavo šiek tiek
aukščiau už kitą ir kaip ji visada žinodavo, ką pasakyti
arba nutylėti, kad mano nuotaika pasitaisytų. Apie tai,
kad tamsius savo plaukus ji mėgdavo susirišti skarele už
nugaros, apie jos rankų kontūrus, įtrūkimus ir nutrintą
pirštų galiukų odą. Apie tai, kaip jos rankos persišvietė
pro tamsų vandenį ten, kur nesiekė dienos šviesa.
Lauke dangus pasikeitė ir aptemo, bet viduje atrodė,
tarsi kambario šešėliai būtų ištįsę ir susirangę, o knyga
spinduliavo savo šviesą, ryškesnę ir stipresnę už žibinto.
Tuščių puslapių pluoštelis knygos gale plonėjo. Sukvie­
čiau dvasias, kurios mane supo, ir įkalinau tarp viršelių,
drauge su visa kita, kas buvo dingę, kol prirašiau visus
puslapius iki paskutinio colio ir man įsiskaudėjo riešą.

304
 Kai galiausiai padėjau rašiklį ir atrėmiau kaktą į ga­
linio viršelio odą, už užuolaidų jau tirpo naktis. Mano
kūnas buvo tarsi tuščias kiautas: toks lengvas, kad men­
kiausias vėjelis galėjo nupūsti, laisvas nuo vandens ir
žodžių svorio.
Apsivilkau arbatos meistro apdarą. Jis buvo laisvas ir
švelniai lietėsi prie odos, ir jutau jame neišskalbto savo
prakaito kvapą. Kojinėmis apmautos kojos slysčiojo
medinėmis grindimis, man einant į virtuvę su knyga
rankose. Virtuvės spintelėje buvau palikusi lengvą me­
džiaginį maišelį. Atlaisvinau jo viršų veržiančią virvelę
ir kyštelėjau nosį vidun. Ant dugno dar buvo keletas
šaukštelių arbatos, kurią buvau išsirinkusi Kuolojervio
turguje savo baigiamajai ceremonijai. Kvapas buvo sil­
pnesnis nei tada, bet vis dar jutau jame tą pačią tėkmę:
žemės dulkes gaivinančią drėgmę, vėją, kuris nupurto
visko, kas auga, šakas, vandenyje linguojančią šviesą.
Pakėliau nuo grindų paskutinę gertuvę. Joje tyliai
teliūškavo vandens likutis. Pakišau kaklelį po metaliniu
čiaupu. Kalbėjau su vandeniu gražiai, kalbėjau bjauriai,
netgi rėkiau ir verkiau, bet žmonių vargai vandens
nejaudina. Jis teka sau nei lėčiau, nei greičiau žemės
tamsybėje, ten, kur jį girdi tik akmenys.
Ant namų durų įrėžti septyniskart septyni brūkšniai,
o mėlynojo apskritimo dažai jau seniai nudžiūvę.

Dabar jau viskas paruošta.

Šį rytą pasaulis toks, kokį buvome palikę, vis dėlto
atidariusi duris ne iškart jį atpažinau. Ne tik spalva

305
buvo kitokia, bet ir kvapas, ir tyla: pažįstu daugybę
tylų, bet ši man buvo dar nepatirta.
Akimirką įsivaizdavau, kad gimiau iš naujo.
Stipriau susisupau į skraistę ir patraukiau žemyn
vilnonio megztinio rankoves, kad pridengčiau rankas.
Galėjau nusileisti iš verandos su batais ir kojinėmis, bet
norėjau sužinoti, koks jausmas stovėti ant apšalusios
pievelės basomis. Kai žengiau žingsnį, paskui antrą,
žolės stiebeliai po kojomis gurgždėjo ir traškus jų šaltis
smelkė kiaurai.
Iš už debesų kyštelėjo ir akis apžilpino saulė. Mė­
gindavau įsivaizduoti senojo pasaulio žiemų vaiskumą,
bet ši vaiskumą buvo kitokia. Lengvas sniego sluoksnis
ilsėjosi ant arbatmedžių šakelių ir ant pievelės, ir ant
alpinariumo smėlio klosčių, ir medžių lapų, ir arbatos
namelio stogo. Kai į jį įspindo saulė, akys apsiašarojo,
ir turėjau užsimerkti.
Visos gertuvės verandoje buvo tuščios. Apibraižytus
jų šonus dengė baltas šerkšnas. Nunešiau paskutinę
gertuvę iš namų į arbatos namelio verandą, paėmiau
į rankas šluotą ir nubraukiau nuo akmeninių plokščių
baltagyslius lapų vaiduoklius, kurie saulėje ėmė pa­
mažu tižti. Atrinkau saujelę, pabarsčiau ant akmenų,
kad takas neatrodytų pernelyg švariai nušluotas. Šiuo
klausimu tėtis visada laikėsi savo.
Svečių įėjimas atrodė siauras ir kampuotas, kai ro­
pojau per jį, priešais save stumdama gertuvę. Supykau
vandenį į katiliuką ir nuėjau iš stoginės paimti džiovintų

306
durpių. Plovykloje iš po megztinio išsitraukiau arbatos
meistro knygą ir padėjau ant grindų, po indams skirta
lentyna. Ant padėklo vieną šalia kito sustačiau didelį
metalinį arbatinį, mažesnį molinį arbatinuką ir vieną
vienintelį puodelį. Nunešiau padėklą prie ugniakuro,
likusius arbatos lapelius subėriau į molinį arbatinuką ir
po katiliuku užkūriau ugnį.
Galvojau apie tėtį, kuris vis dar buvo mano kauluose
ir kraujyje, ir apie mamą, iš kurios neliko nieko, tik aš.
Galvojau apie Sanją.
Žinojau, taip kaip sapne žinai, jog pažįsti kitą kam­
baryje esantį žmogų, nors jo veidas atrodo svetimas,
arba kaip žinai, kad myli.
Iš katiliuko ėmė kilti garai, ir aš palaukiau, kol dugne
galėjau suskaičiuoti dešimt mažų burbuliukų.
Pripyliau karšto vandens į metalinį arbatinį, moli­
niame paruošiau silpną arbatą ir pašildžiau ja puodelį.
Tada vėl pripyliau vandens į molinį arbatinuką ir ant
viršaus supyliau arbatą iš puodelio taip, kad sudrėktų
rudos porėtos sienelės. Mano judesiai plaukė niekieno
neverčiami, lankstūs kaip vėjyje linkstantis medis arba
per jūros dugną besiritanti banga.
Arbata puodelyje buvo skaidri ir blyški, jos kvapas
švelnus.
Atstūmiau stumdomąsias duris tam, kuris turėjo
ateiti, ir įsitaisiau laukti ant grindų vidury arbatos
namelio taip, kad per durų plyšį galėčiau matyti virš
takelio linkstančius medžius ir šviesą, kurią pro šakas
ant glotnių drėgnų akmenų liejo saulė.

307
 Tai ne tokia pabaiga, kokią sau įsivaizdavau. Tačiau ji
vienintelė, kurią turiu. Nors gal tai nėra visiškai tiesa:
galbūt galėčiau išbėgti pro vartus ir bėgti tol, kol išgirs­
čiau orą skrodžiantį pokštelėjimą ir kurioje nors kūno
vietoje pajusčiau aštrų, deginantį skausmą. Gal tai būtų
greitesnis būdas, nei laukti artėjančių kareivių, jų kardų
ašmenų, kraujo, kurio nebepamatysiu išdžiūvusio ant
takelio akmens plokščių. Bet tai pakeistų tik kelionę, ne
galutinį jos tikslą. Kelio iš čia nėra. Ir vis dėlto nutariau
kvėpuoti tol, kol pajėgsiu. Aš galbūt čia ir pasibaigsiu,
bet ateis kiti, kurie perduos istoriją toliau. Galbūt po jų
nors mažas pasaulio gabalėlis bus vientisesnis.
Ceremonija baigiasi, kai pasibaigia vanduo.
Nematau toliau už šitą kiemą. Nežinau, ar miestai
buvo sulyginti su žeme, nežinau, kas šiandien pareikš
valdantys žemę. Nežinau, kas pamėgins pažaboti van­
denį ir dangų, nesuvokdami, kad jie priklauso visiems ir
kartu niekam. Jų nesulaikys jokie žmonių pančiai.
Man nereikia matyti toliau už šitą kiemą, jau
nebereikia.
Netrukus, kol arbatos namelyje dar esu viena, nueisiu
į plovyklą, pakišiu ranką po lentyna ir čiupinėsiu, kol už­
čiuopsiu mažą griovelį kampe gulinčioje grindų lentoje.
Tai viena iš senojo arbatos namelio lentų, tamsesnė už
kitas. Įkišiu pirštą į griovelį ir kilstelėsiu lentą, nes ji ne­
prikalta. Atsargiai įsprausiu kitą ranką po ja ir pastumsiu
lentą iš vietos. Po ja yra tamsi įduba, iš kurios sklinda
žemės šaltis.
308
 Knygos odinis viršelis minkštas ir šiltas, tarsi gyva bū­
tybė po mano delnu. Niekas nemato, kaip pro atsiradusį
grindų plyšį atsargiai įkišu ją į dėžutę ir stumteliu truputį
į šoną, po pritvirtintomis grindų lentomis, kad už jos
neužkliūtų galimo ieškotojo ranka ar akis.
Viešnia praveria vartus, žengia pro juos į namų kiemą,
žvilgsniu ieško takelio, vedančio į arbatos namelį. Jos
kojos nepalieka pėdsakų ploname sniege. Pakyla vėjas, ir
nuo arbatos krūmo šakų pažyra blizgančios dulkės. Žvil­
gančios dalelės nutupia ant žemės, kur sniegas jau virsta
tekančiu vandeniu, šviesoje regzdamas siaurą upeliuką.
Stebiu snaigutes, kaip jos randa savo vietą giliai giliai
srovėje, kuri neturi pradžios nei pabaigos.
Burnoje dar jaučiu saldų arbatos skonį.
Mėginu negalvoti apie Sanją, bet ji veržiasi į mano
mintis, ir aš spėlioju: ar ir aš veržiuosi į josios mintis,
tenai, kur dar kas nors liko iš jos?
Tas vaizdas neprašomas iškyla man prieš akis, vėl ir
vėl, ir niekaip nedingsta: ji stovi tundros urve prie tven­
kinio. Žiūri į šniokščiantį vandenį, ir norėčiau tikėti,
kad ji ateis pas mane. Ir vis dėlto vėl matau ją kitokią,
nusigręžiančią nuo manęs ir nebegrįžtančią. Nežinau,
kuri iš jųdviejų yra tikra, o kuri - atspindys skaidriame
vandenyje, toks ryškus, kad net gali palaikyti jį tikru.
Galiu pasirinkti savo pabaigą, tokią, kokios noriu.
Anapus durų giedra svilina dieną, ir tarpduryje matau
ją, kai ji žengia arčiau, pas mane.
Ištiesiu jai ranką.
 EPILOGAS

Ji įžengia pro duris.

- Kokiu reikalu panelė? - klausia mėlynai apsirengęs
budėtojas, sėdintis savo stiklinėje būdelėje auloje.
Taip anksti ryte prie įėjimo į universitetą dar tylu.
-Atvykau susitikti su lektore Kairio, - sako mergaitė.
Neryškioje dirbtinėje aulos šviesoje ji atrodo išvargusi ir
pablyškusi, ne vyresnė kaip dvidešimties. - Nesu susita­
rusi iš anksto, bet gal galėtumėte jai pranešti, kad aš čia?
-Ar galėčiau pamatyti jūsų pasą? - paprašo budėtojas
ir praveria mažą langelį savo stiklo sienoje.
Mergaitė paduoda jam pranešiklį. Budėtojas ekrane
perskaito asmens duomenis, pakelia vidaus telefono ra­
gelį ir surenka trumpą numerį.
- Lektore Kairio? - pasako jis į ragelį. - Čia jauna
moteris, kuri pageidauja su jumis susitikti. Panelė Va-
namo, —vyriškis tyrinėja mergaitę akimis, ir jo veide
pasirodo kažkas panašaus į šypseną. - Aišku, —vyriškis
padeda ragelį. —Ji tuojau ateis jūsų pasiimti.
Jis atiduoda mergaitei pranešiklį.
Mergaitė pastebi, kad trumpą sekundės dalį Lianos
Kairio veidas suakmenėja, kai ji, nusileidusi į aulą, pamato
ją. Budėtojas nežiūri į Lianos pusę, nes susikaupęs maigo
savo madžongo žaidimą, o daugiau auloje nieko nėra.
- Prašomsekti paskui mane, —sako Liana, ir mergaitė
paklūsta.
Kai juodvi įeina į Lianos kabinetą, ši uždaro paskui
save duris, pasuka spynoje raktą, suima mergaitę už
pečių ir paklausia:
310
 - Kur Norija? Ar jai viskas gerai?
Ji perskaito atsakymą Sanjos veide ir prisitraukia ją
prie krūtinės, ir visi žodžiai dingsta.
Vėliau Sanja jai viską papasakoja.
Ji papasakoja, kaip kaimas atsidūrė kariškių rankose ir
vandens ėmė mažėti, ir kaip šaltinis tapo bendra kaimo
paslaptimi.
Ji papasakoja, kaip Norija ruošėsi ieškoti vandens
Prarastosiose žemėse, ir kaip jos planavo vykti kartu.
Ji papasakoja, kaip pamatė vandens sargybinį savo
namo galiniame kieme tą pačią dieną, kai jiedvi ketino
išvykti, kaip nubėgo į sraigtvežimio slėptuvę, pasiėmė jį
ir savaites slapstėsi Mirusiajame miške. Ji siuntusi No-
rijai vieną žinutę po kitos, bet visos grįždavusios atgal.
Galiausiai ji slapčia nusėlino į kaimą ir sužinojo, kad
kariškiai išsivedė jos šeimą, o ant arbatos meistro namų
atsirado mėlynas apskritimas.
Ji papasakoja, kaip nusprendė per visą žemyną ke­
liauti į Sindzingą, nes daugiau nebeturėjo kur eiti.
Kai ji viską išpasakoja, kambaryje stoja tyla, ir Liana
gniaužo rankose šlapią nosinę.
- Nežinau, ką jūs norite daryti, ponia Kairio, - ga­
liausiai sako Sanja. - Bet žinau, ką aš turiu daryti, - ji
akimirką nutyla. - Kai ką jums atvežiau.
Ji ištraukia iš krepšio nudėvėtą audinio ritinį ir pa­
deda ant stalo. Išvynioja ryšulį.
Ant nutrintos medžiagos sužvilga septyni sidabro
spalvos diskai.
Sį rytą pasaulis dulkėse ir pelenuose, bet jame yra
vilties.
 Jaunos arbatos meistrės Norijos Katio pečius užgula didelė
atsakomybė - tėvas jai patiki saugoti galbūt vienintelį pasau­
lyje likusį ir į valdžios rankas nepatekusį tyrą vandens šaltinį.
Tačiau merginai tenka išmokti, kad ne visos paslaptys - net
saugotos ištisų kartų - yra vertos žmonių kančių. Kai kurias iš
jų tenka atskleisti dėl tikrųjų vertybių.
Tai pirmoji suomių rašytojos Emmi Itaranta (g. 1976 m.)
knyga, iškart sulaukusi skaitytojų pripažinimo, susižėrusi ne
vieną apdovanojimą ir jau išversta į kelias dešimtis kalbų. Ši
jaudinanti istorija privers ne vieną susimąstyti, kaip mūsų pasi­
rinkimai gali keisti pasaulį.

Redaktorė Mimoza Kligienė

Korektorė Goda Baranauskaitė-Dangovienė
Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė
Tiražas 2000 egz.
Išleido leidykla „Nieko rimto“
Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius
www.niekorimto.lt
Spausdino UAB BALTO print
Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius