ALPHONSE DAUDET

(V a ik o is to r ija )

Romanas
I prancz kalbos vert
Stas Banionyt

VILNIUS VYTURYS

1998

UDK 840-3
Da-379

Versta is: Alphonse Daudet,

Le petit Chose, - Paris, J. Hetzel
et Cie, Editeurs 18, rue Jacob, 18

Dailinink
Audron Klimien

ISBN 5-7900-0900-X

Vertimas lietuvi k.,

Stas Banionyt, 1998
Audron Klimien, 1998
Vyturio leidykla, 1998

Skiriu Poliui Dalozui

kaip padkos ir draugysts
enkl
A. D.

PIRMA DALIS

Fabrikas

As gimiau 18... met gegus 13 dien viename Langedoko mieste, kur, kaip ir visuose Piet miestuose, daug
sauls, nemaa dulki, yra Karmelii vienuolynas ir du ar
trys romn paminklai.
Mano tvas ponas Eisetas tuo metu vertsi fuliaro pre
kyba, prie minto miesto vart turjo didel fabrik, kurio
viename sparne, platan paunksnje, buvo sirengs gra
bst, atskirt nuo dirbtuvi didelio sodo. Ten a ivydau
pasaul ir praleidau pirmuosius, vienintelius laimingus me
tus savo gyvenime. Dkinga atmintis isaugojo neidildo
mus prisiminimus apie sod, fabrik ir platanus, ir kai t
vams bankrutavus, reikjo su jais isiskirti, a j gailjausi
kaip moni.
Praddamas turiu pasakyti, kad mano gimimas neat
ne laims Eiset namams. Senoji An, ms virja, v
liau man danai pasakodavo, jog tvas, tada buvs kelion
je, tuo pat metu gavo ini, kad a atjau pasaul ir kad
dingo vienas klientas i Marselio, kuris isive daugiau nei
9

keturiasdeimt tkstani frank; taigi ponas Eisetas, sy

kiu laimingas ir nusimins, neinojo, ar verkti dl kliento
i Marselio dingimo, ar juoktis dl laimingo maojo Danielio gimimo... Reikjo verkti, mano gerasis pone Eisetai,
verkti ir dl vieno, ir dl kito.
Tikra tiesa: a buvau nelaiminga tv vaigd. Nuo
pat mano gimimo dienos juos i vis pusi ugriuvo neti
ktinos bdos. I pradi tas klientas i Marselio, paskui du
gaisrai per vienus metus, paskui audj streikas, paskui ki
viras su dde Batistu, paskui labai brangiai kainavusi byla
su da pirkliais ir galiausiai 18... met revoliucija*, kuri
mus pribaig.
Nuo to laiko fabrikas dirbo jau tik puse pajgumo; dirb
tuvs pamau tutjo; kas savait sustodavo vienos stakls,
kas mnes - audini marginimo renginys. Gaila buvo i
rti, kaip ms namuose lyg serganiame kne senka gy
vyb, pamau, kasdien po truput. Pirmiausia buvo uda
rytos sals treiame aukte, paskui pasmerktas vidinis kie
mas. Tai truko dvejus metus, fabrikas merdjo dvejus me
tus. Pagaliau vien dien darbininkai nebeatjo, liovsi
skambjs dirbtuvi varpas, nustojo girgdj ulinio ratai,
sustingo vanduo didiuliuose baseinuose, kuriuose bdavo
plaunami skalbiniai, ir netrukus visame fabrike liko tik po
nas ir ponia Eisetai, senoji An, mano brolis akas ir a, o
galiniame kieme dirbtuves saugojo sargas Kolombas ir jo
snus maasis Rukis.
Baigta, mes buvome bankrutav.
Tuomet a turjau eerius ar septynerius metus. Ka
dangi buvau glenutis ir ligotas, tvai nenorjo atiduoti ma
*Kalbama apie 1848 met prancz revoliucij, kai buvo nuversta lie
pos monarchija ir paskelbta II respublika. (ia ir toliaupaaikinimai vertjos.)

10

ns mokykl. Motina tik imok skaityti ir rayti, kelet

ispanik odi ir dvi ar tris gitaros arijas, kurios eimoje
man peln vunderkindo reputacij. Dl tokios aukljimo
sistemos niekada nepajudjau i gimtojo lizdo ir maiau
visas Eiset nam agonijos smulkmenas. Prisipainsiu, tas
vaizdas mans nesujaudino, netgi suradau malonij ban
kroto pus, mat galjau lig valiai lakstyti po vis fabrik,
kas anksiau, darbinink laikais, man buvo leidiama tik
sekmadieniais. A rimtai sakydavau maajam Rukiui: Da
bar fabrikas mano. Man jis atiduotas aisti. Ir maasis Ruo
kis manim tikjo. Tas kvailelis tikjo viskuo, k jam saky
davau.
Taiau ne visi namikiai taip linksmai irjo j ms
katastrof. Ponas Eisetas staiga tapo grsmingas; jis apskri
tai buvo nesantrus, kartas, mus, mgo visk perdti, rk
ti, dauytis, svaidyti aibus; iaip jau jis buvo puikiausias
mogus, tik turjo smagi rank ir griausming bals, ir
jam btinai reikjo, kad visi aplinkui drebt. Nelaim jo
nesugniud, o siutino. Nuo ryto iki vakaro jis virte vir
baisiausiu pykiu ir, neinodamas, ant ko j ilieti, liejo ant
vis: ant sauls, mistralio, ant ako, senosios An, ant re
voliucijos... O, ypa ant revoliucijos! Pasiklauss tvo, ga
ljai prisiekti, kad ta 18... met revoliucija, stmusi eim
skurd, specialiai buvo nukreipta prie mus. Ir jau praau
neabejoti, kad revoliucionieriai Eiset namuose buvo pie
iami kaip tikri velniai. Vienas Dievas teino, k anuomet
kalbjome apie tuos ponus... Tvas j nekent kaip kain
ko. Dar ir dabar senasis ttis Eisetas (tesaugo j Dievas!),
pajuts artinantis podagros priepuol, sunkiai isitiesia sa
vo ezlonge, ir mes igirstame, kaip jis raukydamasis sako:
Ak tie revoliucionieriai!..
11

Tais laikais, apie kuriuos pasakoju, ponas Eisetas ne

sirgo podagra, bet i sielvarto, kad nusigyveno, tapo toks
iaurus, jog niekas negaljo prie jo n prisiartinti. Per dvi
savaites teko du kartus nuleisti jam krauj. Aplink j visi
tyljo: visi jo bijojo. Prie stalo duonos praydavome pa
nibdomis. Jo akivaizdoje nedrsdavom net verkti. Bet vos
jam ijus, visi namai nuo vieno galo iki kito pratrkdavo
raudomis; motina, senoji An, brolis akas ir didysis bro
lis abatas, kai lankydavosi pas mus, - visi puldavo aaras.
Motina, savaime aiku, verk, matydama pon Eiset ne
laiming; abatas ir senoji An verk, matydami verkiant
poni Eiset; o akas, dar per maas suprasti mus itikusi
bd, - jis buvo tik dvejais metais vyresnis u mane, - ver
k i reikalo, savo malonumui.
Keistas vaikas buvo tas mano brolis akas! tai kas tu
rjo aarojimo talent! Kiek prisimenu, visada matydavau
j paraudusiomis akimis ir lapiais skruostais. Ryt, vakar,
dien, nakt, mokykloje, namie, ijs pasivaikioti - jis
verk be perstojo, verk visur. Kai kas nors jo paklausdavo:
Kas tau yra? - jis raudodamas atsakydavo: Nieko. Ir
domiausia, jam tikrai nieko nebdavo nutik. Jis verk taip,
kaip mons nypiasi nos, tik daniau, tai ir viskas. Kar
tais ponas Eisetas, neteks kantrybs, sakydavo motinai: i
tas vaikas juokingas, tik pairk j!.. Tikra up. Ponia
Eiset tai velniai atsakydavo: Ko gi tu nori, mielasis? Au
gant itai praeis. Jo met ir a tokia buvau. O kol kas akas
augo, spariai augo, bet jam itai neprajo. Prieingai, nepa
prasti io keisto berniuko sugebjimai be prieasties lieti aa
r srautus sulig kiekviena diena vis didjo. Taigi tv nevil
tis buvo jam tiesiog turtas... tai kada jis galjo lig valiai rau
doti itisas dienas ir niekas jam nesakydavo: Kas tau yra?
12

odiu, akui, kaip ir man, bankrotas turjo savo ge

rj pus.
As buvau labai laimingas. Manimi niekas nesirpino.
Tuo naudodamasis kiauras dienas aisdavau su Rukiu tu
iose dirbtuvse, kur ms ingsniai aidjo lyg banyioje,
ir erdviuose apleistuose kiemuose, kuriuos jau go ol.
Jaunasis Rukis, sargo Kolombo snus, buvo storas dvyli
kametis berniokas, stiprus kaip jautis, atsidavs kaip uo,
kvailas kaip sinas, ir ypa krito akis dl tanki raudon
plauk, kuriems ir turjo bti dkingas u pravard Ru
kis. Tik Rukis, pasakysiu jums, man buvo ne Rukis. Jis
pakaitomis buvo mano itikimasis Penktadienis, laukini
gentis, sukilusi laivo gula ir kas tik nori. Mano vardas tuo
met irgi buvo ne Danielis Eisetas: a buvau tas nepaprastas
mogus, apsikarsts vri kailiais, kurio nuotyki knyg
gavau dovan, - a buvau pats misteris Kruzas. Kokia saldi
iliuzija! Vakarais, po valgio, skaitydavau ir skaitydavau sa
vo Robinzon, mokiausi j atmintinai, o dien vaidinda
vau j, vaidindavau su kariu, ir visk, kas mane supo,
traukdavau savo spektakl. Fabrikas bdavo nebe fabri
kas, o mano negyvenama sala (o, tikrai negyvenama!). Ba
seinai vaidindavo vandenyno vaidmen. Sodas bdavo pir
mapradis mikas. Platanuose gyveno aib cikad, kurios
taip pat dalyvavo pjesje, paios to neinodamos.
Rukis irgi n nenuman, koks svarbus jo vaidmuo.
Jei j btum paklauss, kas tas Robinzonas, jis bt atsid
rs keblioje padtyje, bet turiu pasakyti, savo rol vaidino
kuo tikinamiausiai ir niekas geriau u j nebt sugebjs
mgdioti laukini riksmo. Kur jis to imoko? A neinau.
Tik inau, kad tas baisus laukini riksmas, kur jis igauda
vo i gerkls gilumos, purtydamas raudonus karius, bt
13

priverts drebti net paius didiausius drsuolius. Net man,

Robinzonui, kartais irdis nukrisdavo kulnus, ir a tyliai
jo praydavau: Ne taip garsiai, Ruki, tu mane gsdini.
Deja, Rukis ne tik puikiai mgdiojo laukini riks
m, bet dar geriau mokjo blevyzgoti kai gatvs bernik
iai ir keiktis ms Viepaties vardu*. aisdamas a taip
pat to imokau, ir kart prie stalo man neinia kaip ispr
do riebus keiksmaodis. Visi apstulbo. Kas tave imok?
Kur tu tai igirdai? Tai buvo vykis. Ponas Eisetas parei
k, kad mane reikia nedelsiant atiduoti pataisos namus,
didysis brolis abatas pasak, kad pirmiausia reikia nusisti
ipainties, nes a jau tokio amiaus, kai turima proto. Tai
gi buvau nuvestas ipainties. Baisus daiktas! Teko i vis
sins kampeli surinkti krv sen nuodmi, kurios vil
kosi man i paskos septynerius metus. Sunkus darbas! Ne
miegojau dvi naktis, mat t velnio nuodmi susikaup
pilna pintin; ant viraus sukroviau paias maiausias, bet
tai negelbjo, kitos vis tiek kyojo, ir kai atsiklaupus prie
maos uolins klausyklos reikjo visa tai parodyti kuni
gui Rekol, maniau, kad numirsiu i baims ir gdos.
Baigta. A nenorjau daugiau aisti su Rukiu; dabar
inojau - ventas Paulius tai pasak, o kunigas Rekol pa
kartojo man, - kad nelabasis aminai slankioja aplink mus
kaip litas quoerens quem devoret**. O, tas quoerens quem
devoret, kok jis man padar spd! A taip pat suinojau,
jog tas intrigantas Liuciferis gauna kok tik sigeids pavi
dal, kad mus sugundyt, ir niekas man nebt imus i
galvos minties, jog jis lindo pono Rukio kail, norda*Pranczai keikiasi Dievo ir ventj vardais.
**Tykodamas, k praryti {lot). Bet tai ne vento Pauliaus, o vento Pet
ro odiai. Pirmasis Petro laikas, 5, 8.

14

mas imokyti mane keiktis Dievo vardu. Todl pirmas r

pestis grus fabrik buvo perspti Penktadien, jog nuo
iol turs sdti namie. Vargas Penktadienis! Tas sakymas
drask jam ird, taiau jis pakluso nesisksdamas. Kartais
matydavau j prie sargo bdels dur, netoli dirbtuvi; jis
ten stovdavo lidnas, ir ivyds, kad a j iriu, nelaim
lis, trokdamas mane suminktinti, paldavo siaubingai
riaumoti, purtydamas ugninius karius, bet juo garsiau jis
riaumodavo, juo toliau a nuo jo laikydavausi. Man regjo
si, kad jis panaus garsj quorens lit. A jam aukdavau:
Eik alin! Tu mane gsdini.
Rukis taip atkakliai plyojo kelet dien, paskui vie
n ryt jo tvas, pavargs nuo t riksm namuose, isiun
t j rkauti pas amato meistr ir a jo daugiau nebema
iau.
Taiau mano susidomjimas Robinzonu n kiek neat
alo. Kaip tik tuo metu ddei Batistui staiga nusibodo jo
papga ir jis man j atidav. Ta papga pakeit Penktadie
n. A j kurdinau graiame narvelyje savo iemos reziden
cijos gale; ir tai tada pasijutau tikresnis Kruzas negu kada
nors ir kiauras dienas leisdavau dviese su tuo domiu spar
nuoiu, mokydamas j sakyti: Robinzonai! Mano varge
Robinzonai! Bet, sivaizduokit sau, ta papga, kuri dd
Batistas atidav man, nordamas isivaduoti nuo jos ami
no plepjimo, usispyr ir nustojo kalbti, kai tik atsidr
pas mane... Nesak ne tik mano varge Robinzonai, bet
apskritai nieko. Niekada negaljau itraukti i jos n ode
lio. Bet vis tiek j labai myljau ir be galo rpinausi.
Taip mudu gyvenome, mano papga ir a, visikoje
vienatvje, taiau vien ryt man nutiko tikrai keistas daly
kas. T dien anksti palikau savo lnel ir, apsiginklavs
15

iki dant, leidausi tyrinti salos. Staiga pamaiau mano pu

sn einanius tris ar keturis mones, kurie labai garsiai kal
bjosi ir kartai mostagavo rankomis. Teisingasis Dieve!
mons mano saloje! Vos spjau parkristi u oleandr
guoto ant pilvo, malonkit sidmti... mons prajo
pro al ir mans nepamat... Man pasidingojo, kad igir
dau sargo Kolombo bals, ir truput apsiraminau; bet vis
tiek, kai jie nutolo, ilindau i savo slptuvs ir, laikyda
masis atokiai, nusekiau kandin j pairti, k jie ia da
rys...
Atvykliai ilgai ibuvo mano saloje. Jie apvaikiojo j
nuo vieno galo ligi kito ir apirjo visas smulkmenas. Ma
iau, kaip jie lindo mano olas ir matavo mano vandenyn
gyl. Tarpais mons sustodavo ir imdavo kraipyti galvas.
Labiausiai bijojau, kad jie nerast mano slptuvi... Didis
Dieve, k tada biau dars? Laim, taip neatsitiko ir po
pusvalandio mons ijo, n nenumanydami, jog sala gy
venama. Kai tik jie isinedino, nubgs usidariau vienoje
i savo lneli ir vis likusi dien lauiau galv, kas tie
mons ir ko jiems ia reikjo.
Deja!.. Labai greitai suinojau, ko jiems ia reikjo.
Vakare, valgant, ponas Eisetas mums ikilmingai pra
ne, kad fabrikas parduotas ir kad po mnesio visi vyksi
me Lion, kur nuo iol gyvensime.
Tai buvo baisus smgis. Man pasirod, jog griva dan
gus. Fabrikas parduotas!.. Gerai!.. O kaip mano sala, mano
olos, lnels?
Deja, ponas Eisetas pardav visk - sal, olas, lneles;
visk reikjo palikti. Dieve, kaip a verkiau!..
T mnes, kol namuose buvo pakuojami stiklai ir in
dai, a lidnas ir vienias klaidiojau po savo brangj fab
16

rik. Patys suprantate, aidimai man buvo ne galvoj... O

ne... As sdinjau visuose kampuose ir, irdamas daik
tus aplink save, kalbjausi su jais kaip su monmis... Sa
kiau platanams: Sudie, mano brangs draugai, ir basei
nams: Baigta, daugiau mes nepasimatysime. Sode augo
granatmedis, kurio gras raudoni iedai skleidsi saulje.
Raudodamas as jam tariau: Duok vien ied. Ir jis man
dav. A pasidjau j prie krtins kaip prisiminim apie
granatmed. Buvau labai nelaimingas.
Taiau prislgt ito didelio skausmo, mane diugino
du dalykai: pirmiausia mintis apie kelion laivu, o antra man leido kartu pasiimti papg. Sakiau sau, kad Robin
zonas paliko savo sal madaug tokiomis pat slygomis, ir
tai man teik drsos.
k Pagaliau atjo ivykimo diena. Ponas Eisetas buvo Lione
jau vis savait. Jis ivaiavo anksiau su dideliais baldais.
Taigi a keliavau su aku, motina ir senja An. Mano
didysis brolis abatas nevaiavo, bet palydjo mus iki Bokero diliano; mus lydjo ir sargas Kolombas. Jis ingsniavo
priekyje ir stm milinik karut, prikraut lagamin. Pas
kui j jo brolis abatas u paranks su ponia Eiset.
Deja! Savo vargo abato man daugiau nebuvo lemta
pamatyti!
kandin j trauk senoji An, vienoje rankoje nedamasi didel mlyn skt, o kita vesdama ak, kuris buvo
labai patenkintas, kad vyksta Lion, bet vis tiek raudojo...
Galiausiai, kolonos uodegoje, jo Danielis Eisetas, oriai lai
kydamas papgos narvel ir kas ingsnis griodamasis sa
vo brangj fabrik.
Karavanui tolstant, granatmedis kiek galdamas stie
bsi vir sodo sien, nordamas dar kart juos pairti...
17

Platanai atsisveikindami mosavo akomis... Danielis Eisetas, labai susijaudins, pirt galiukais slapia siunt jiems
visiems oro buinius...
Savo sal palikau 18... met rugsjo 30 dien.

Tarakonai

O, mano vaikysts daiktai, kok js man palikote sp

d! Rodos, lyg vakar bt buvusi ta kelion Rona! Dar ir
dabar matau laiv, keleivius, gul; girdiu jo rat dundji
m ir sirenos kauksm. Kapitonas buvo vardu Zenjesas, vi
rjas - Montelimaras. Tokie dalykai neumirtami.
Kelion truko tris dienas. Tas tris dienas a praleidau
ant denio, o kajut nulipdavau tik valgyti ir miegoti. Li
kus laik prabdavau paiame laivgalyje, prie inkaro. Ten
kabojo didelis varpas, kuris skambdavo, laivui plaukiant
miestus; a atsissdavau alia to varpo, ant virvi krv,
pasiddavau tarp koj papgos narvel ir irdavau. Rona
buvo tokia plati, kad vos matsi krantai. Man bt patik,
jei ji bt buvusi dar platesn ir vadinusis jra! Dangus
buvo giedras, bangos alios. Pasroviui slydo didiuls val
tys. Upeiviai, sddami ant mul nugar, klsi per brast
netoli ms dainuodami. Kartais laivas praplaukdavo pro
tankiai aplusi, nendrmis ir gluosniais apaugusi sal.
O, negyvenama sala!- sakydavau sau ir rydavau j akimis...
19

Baigiantis treiai dienai, pamaniau, kad kyla audra.

Dangus staiga apsiniauk, vir ups pasklido tirtas rkas;
laivo nosyje buvo udegtas didelis ibintas, ir garbs odis,
visi tie simptomai mane sujaudino... Salimais kakas pasa
k: tai ir Lionas! Tuo metu suskambo didysis varpas.
Tai buvo Lionas.
Viename ir kitame krante pro rk neaikiai ivydau
deganias viesas; mes praplaukme pro vien tilt, paskui
pro kit. Milinikas laivo kaminas kaskart susilenkdavo
dvilinkas ir imdavo tumulais spjaudyti juodus dmus, nuo
kuri pagaudavo kosulys... Laive prasidjo baisus subruz
dimas. Keleiviai iekojo savo lagamin, upeiviai keiksi,
tamsoje ridendami statines. Lijo lietus...
A nuskubjau pas motin, ak ir senj An, kurie
buvo kitame laivo gale, ir tai mes visi keturi prisiglaudme
vieni prie kit po dideliu An skiu, o laivas tuo tarpu
prisivartavo prie krantins ir prasidjo keleivi ilaipinimas.
Ties sakant, jei ponas Eisetas nebt atjs ms isi
vesti, manau, niekad nebtume i ten isikapst. Jis apgrai
bomis prasigavo prie ms aukdamas: Kas ia? Kas ia?
t pastam ksn mes visi keturi, laimingi, su neapsa
komu palengvjimu, atsiliepme: Draugai! Ponas Eisetas
greitosiomis mus pabuiavo, pam brol u vienos rankos,
mane - u kitos, paliep moterims: Sekite paskui ma
ne! - ir leidoms keli... O, jis buvo tikras vyras!..
Mes sunkiai stmms priek: buvo tamsu, denis sli
dus. Kas ingsnis atsitrenkdavai des... Staiga i laivgalio mus pasiek aius, gailus balsas: Robinzonai! Robin
zonai!
O Dieve! - suukau ir pamginau itraukti rank i
tvo delno. Pamans, jog paslydau, jis stipriau j suspaud.
20

Vl pasigirdo tas pats balsas, dar aiesnis ir gailesnis:

Robinzonai! Mano varge Robinzonai! A dar syk pa
mginau itraukti rank.
- Papga! - suukau. - Mano papga!
- Tai ji dabar kalba? - paklaus akas.
Ar ji kalbjo? A manau. J girdjai per myli... I susi
jaudinimo umirau j paiame laivgalyje, prie inkaro, ir
i ten ji mane auk, i vis jg klykdama: Robinzonai!
Robinzonai! Mano varge Robinzonai!
Deja, mes buvome toli. Kapitonas enjesas ragino:
Paskubkite!
- Ateisime jos paimti rytoj, - tar ponas Eisetas. - Lai
vuose niekas nedingsta.
Ir nepaisydamas aar, jis mane nusitemp. Deja! Ry
toj parneti papgos buvo pasistas mogus, taiau jis jos
nerado... sivaizduokit, koki nevilt puoliau: nebra Penk
tadienio, nebra papgos! Be j negali bti ir Robinzono!
Beje, net ir labiausiai norint, argi manoma susikurti negy
venam sal purvino drgno ibinto gatvs namo ketvirta
me aukte?
O! Klaikus namas! Jis stovs man prie akis vis gyve
nim: apgliaumij laiptai, kiemas kaip ulinys, kiemsargis,
kartu ir batsiuvys, sirengs savo dirbtuvl prie pat van
dens kolonls... Tai buvo lyktu.
Mums atsikrausius, t pat vakar, senoji An, kurdamasi virtuvje, sielvartingai suuko:
- Tarakonai! Tarakonai!
Visi subgome pas j. Koks vaizdas!.. Virtuv buvo pilna
t bjauri gyvi. Jie knibdjo ant indaujos, ant sien, stal
iuose, ant idinio, bufete - visur! Nenordamas juos min
dei. Fui! An imu j aib, bet juo daugiau traik, juo
21

daugiau j radosi. Jie lindo pro vandentiekio skyl, mes t

skyl ukiome; bet rytojaus vakar j prijo pro kakur
kitur, neinia pro kur. Teko specialiai sigyti kat jiems gau
dyti, ir kas nakt virtuvje vykdavo baisios skerdyns.
Dl tarakon Liono miau neapksti nuo pat pirmo
vakaro. Rytojaus dien buvo dar blogiau. Reikjo gyti nauj
proi, pasikeit valgymo valandos... Bandels ia buvo
kitokios formos negu pas mus. Jas vadino vainikliais. Nieko
sau pavadinimas!
Kai senoji An msinje papraydavo karbonado, par
davjas nusijuokdavo jai akis: tas laukinis neinojo, k
reikia odis karbonadas... O, kaip a lidjau!..
Sekmadieniais, nordami truput prasiblakyti, visa ei
ma, pasim skius, eidavome pasivaikioti Ronos kran
tinmis. Mes instinktyviai visuomet traukdavome pietus,
Perao kvartal. Man atrodo, kad taip priartjame prie
savo krato, - sakydavo motina, kuri jo ilgjosi dar labiau
negu a... Tie eimos pasivaikiojimai bdavo nirs. Po
nas Eisetas bambdavo, akas aminai verkdavo, o a visa
da slikindavau i paskos: neinia kodl gdydavausi bti
gatvje. Be abejo, todl, kad buvome vargetos.
Po mnesio senoji An susirgo. J ud rkai, ir teko
j isisti Pietus. Varg mergina, aistringai myljusi ma
no motin, niekaip nesiryo ms palikti. Maldavo, kad j
laikytumm, adjo nemirti. Reikjo jga sodinti j laiv.
Atvykusi Pietus, ji ten i nevilties itekjo.
Kai ivaiavo An, naujos tarnaits nesisamdme, ir
tai man atrod skurdo virn... Nudirbti didij darb
ateidavo kiemsargio mona; motina prie krosni ugnies de
ginosi savo dailias baltas rankas, kurias a taip mgau bu
iuoti; maisto produktus pirko akas. Jam ant rankos b
22

davo ukabinama didel pintin ir prisakoma: Nupirksi

to ir to, ir jis kuo puikiausiai nupirkdavo to ir to, inoma,
visada verkdamas.
Vargas akas! Jis taip pat nebuvo laimingas. Ponas
Eisetas, nuolat matydamas jj apsiaarojus, galiausiai m
juo bodtis ir niuksti per sprand. Kasdien tik ir girdjai:
akai, tu kvaia! akai, tu asilas! Mat tvo akivaizdoje
vargas akas visikai sutrikdavo. Besistengdamas sulaikyti
aaras, jis pasidarydavo negraus. O i baims pasidarydavo
kvailas. Ponas Eisetas jam ne nelaim. tai kad ir atsitiki
mas su soiu.
Vien vakar, sdant prie stalo, pastebjome, kad na
muose nra n lao vandens.
- Jei norite, a nueisiu parneti, - pasisilo geruolis
akas.
Ir paima sot, didel molin sot.
Ponas Eisetas patrauko peiais.
- Jeigu eis akas, - sako jis, - sotis tikrai bus sudau
ytas.
- Girdi, akai, - ramiai prabyla ponia Eiset, - irk,
nesudauyk soio, bk atsargus.
Ponas Eisetas nesiliauja:
- O, veltui perspji, jis vis tiek sudauys.
akas verksmingu balsu klausia:
- Bet kodl gi js norite, kad a j sudauyiau?
- A nenoriu, kad sudauytum, tik sakau, kad tu j su
dauysi, atsako ponas Eisetas prietarauti neleidianiu
tonu.
akas neprietarauja; drebania ranka paima sot ir
skubiai mauna pro duris, lyg nordamas pasakyti:
Aha, a j sudauysiu! K gi, pairsime!
23

Praeina penkios minuts, deimt. akas negrta. Po

nia Eiset pradeda nerimauti.
- Ar tik jam nebus kas atsitik?
- Po perknais! Kas gi jam gali atsitikti? - piktai su
niurzgia ponas Eisetas. - Sudau sot ir dabar bijo grti.
Sulig iais odiais, - nors ir niurgzlys, tai geriausias
mogus pasaulyje, - jis atsistoja ir eina prie dur pairti,
kas nutiko akui. Toli eiti nereikia: akas, tylus, suakme
njs, stovi laipt aiktelje u dur tuiomis rankomis.
Ivyds pon Eiset, jis iblykta ir ird verianiu, silpnu
o, tokiu jau silpnu! - balsu pralemena: A j sudauiau!
Jis j sudau...
Eiset eimos archyvuose is nutikimas vadinamas is
torija su soiu.
Madaug po dviej mnesi nuo persikraustymo Lio
n, tvai m galvoti apie ms mokslus. Tvas mielai b
t leids mus kole, bet tai buvo pernelyg brangu.
- O jei atiduotume juos banytin mokykl? - pasi
l ponia Eiset. - Atrodo, vaikams ten gerai.
Ta mintis tvui patiko, o kadangi ariausiai buvo ven
to Nizj banyia, mes buvome isisti vento Nizj ba
nytin mokykl.
Banytin mokykla - smagus daiktas! Uuot kimus
galvas graik ir lotyn kalbas, kaip kitose staigose, mes ten
buvome mokomi patarnauti miioms prie didiojo alto
riaus, giedoti antifonas, graiai priklaupti, elegantikai mo
suoti smilkytuvu, o itai tikrai sunku. Retkariais keletas
valand per dien bdavo skiriama linksniavimui ir sutrum
pintam istorijos kursui, bet tai buvo tik priedai. Vis pir
ma mes ten mokms tarnauti banyiai. Maiausiai kart
per savait abatas Miku tarp dviej tabako nikteljim
24

mums ikilmingai sakydavo- Rytoj i ryto, ponai, pamo

k nebus. Eisime j laidotuves.
Eisime laidotuves! Kokia laim! Paskui dar bdavo
kriktyn, vestuvi, monsinjoro vizitas, sakrament nei
mas ligoniams! O, sakramentai! Kaip didiuodavoms, ga
ldami lydti sakramentus... Po mau raudono aksomo bal
dakimu ingsniuodavo kunigas, neinas ostija ir ventai
siais aliejais. Du choro berniukai laikydavo baldakim, o
kiti du sekdavo i paskos su dideliais paauksuotais ibin
tais. Penktas eidavo prieaky, kratydamas varpel. Paprastai
tai bdavo mano pareiga... Neant pro al ventuosius sak
ramentus, vyrai nusiimdavo skrybles, moterys egnoda
vosi. Einant pro sargybos bstin, sargybinis suukdavo:
Prie ginkl!, kareiviai susibgdavo ir isirikiuodavo gre
t. Ginklu gerbt! Priklaupt! - sukomanduodavo karinin
kas. Suvangdavo autuvai, kurtinamai sutratdavo bg
nai. A triskart supurtydavau varpel, kaip per miias, kai
ugiedamas Sanctus, ir mes traukdavome toliau.
Banytin mokykla - smagus daiktas! Kiekvienas i m
s maoje spintelje turjome kulto tarno drabui kom
plekt: juod sutan su ilgu leifu, stul, kam plaiomis
kietai ikrakmolytomis rankovmis, juodas ilkines kojines,
dvi kepuraites - vien gelumbin, antr aksomin, - ant
krtin, isiuvint smulkiais baltais perlais, ir visk, ko rei
kjo.
Tie drabuiai, regis, man labai tiko. Jis su jais dailutis
kaip paveiksllis, - sakydavo mama Eiset. Visa bda, a
buvau labai maas, ir tai mane var nevilt. sivaizduokit
sau, net pasistiebs nesiekiau aukiau nei baltos pono Kadiufo, ms durininko, kojins, be to, buvau toks glenu
tis!.. Kart per miias, ddamas Evangelij i vienos vietos
25

kit, neilaikiau tos storos knygos svorio ir ji mane nutem

p. Kiek ilgas isitiesiau ant altoriaus laipteli. Analojus su
lo, miios nutrko. O tai buvo Sekmins. Koks skanda
las!.. Be i nereikming nepatogum dl mao gio, bu
vau labai patenkintas savo dalia, ir danai vakarais, su aku
eidami gulti, sakydavome: Apskritai banytin mokyklasmagus daiktas. Deja, mes neilgai ten mokms. Vienas
eimos draugas, universiteto rektorius Pietuose, syk para
tvui, kad jei jis nori eksterno stipendijos Liono kolee vie
nam i savo sn, j bt galima gauti.
- Stipendija teks Danieliui, - pasak ponas Eisetas.
-O
akas? - paklaus motina.
v
- ak a pasiliksiu prie savs. Jis man bus labai reika
lingas. Beje, pastebjau, kad jis links prekyb. Padarysi
me j komersantu.
Absoliuiai nesupratau, kaip ponas Eisetas galjo pa
stebti, kad akas links prekyb. Tais laikais vargas ber
niukas buvo links tik aaras, ir jei jo kas bt atsiklau
ss... Bet jo niekas nesiklaus, mans taip pat.
Kai atjau kole, i pat pradi labiausiai mane pri
trenk tai, kad a vienas vilkjau palaidine. Lione turtuoli
sns neneiojo palaidini; jas dvjo tik gatvs bernik
iai, driskiai, kaip sakoma. O a buvau su palaidine, pa
prasta languota palaidine dar nuo fabriko laik. A buvau
su palaidine, taigi atrodiau kaip driskius... Kai engiau
klas, mokiniai m kikenti. Ir sak: irkit, jis su palai
dine! Mokytojas padar grimas ir ikart pajuto man anti
patij. Nuo tada jis visuomet kalbdavo su manim puse
lp, niekinamu tonu. Niekada nevadindavo mans vardu
ir visada sakydavo: Ei, js ten, Mayli! O juk a jam
gal dvideimt kart kartojau, kad mano vardas Danielis
26

Ei-se-tas... Galiausiai draugai pramin mane Mayliu ir ta

pravard taip ir liko... Prakeikta palaidin!..
Bet ne tik palaidin skyr mane i kit vaik. Kiti
turjo graius geltonos odos portfelius, kvepianio buksmedio raalines, ssiuvinius kartoniniais vireliais, nau
jas knygas su daugybe paaikinim puslapi apaioje; o
mano knygos buvo senos, nupirktos i bukinist kranti
nje, apipelijusios, iblukusios, atsiduodanios gaiiu kva
pu; vis vireliai buvo suply, kartais trko lap. akas
man jas rpestingai riinjo storu kartonu ir stipriais kli
jais, taiau klij visada pritepdavo per daug ir jie dvokda
vo. Jis man taip pat padirbo portfel su begale kieni,
labai patog, bet vlgi pripyl per daug klij. Polinkis
klijuoti ir riinti akui tapo manija, kaip ir poreikis verk
ti. Prie krosnies visuomet stovdavo krva puodeli su
klijais, ir kai tik jis galdavo valandl itrkti i parduo
tuvs, klijuodavo, riindavo, traukdavo kartonu. Kitu
metu neiojo po miest paketus, ra, kam nors diktuo
jant, vaikiojo pirkti produkt - odiu, vertsi preky
ba.
O dl mans, tai a supratau, kad jei tu stipendininkas,
dvi palaidin ir esi vadinamas Mayliu, turi dirbti dvigu
bai daugiau u kitus, nordamas jiems prilygti, ir garbs
odis, Maylis kibo mokslus visu uolumu.
aunuolis tas Maylis! A j tebematau, iem nek
rentame kambaryje sdint prie darbo stalo, apklotu apsi
vyniojus kojas. Lauke snieguls kapoja stiklus. Parduotu
vje girdti, kaip ponas Eisetas diktuoja:
A gavau didiai gerbiam js laik, rayt io m
nesio atunt dien.
Ir verksmingas ako balsas, kartojantis:
27

A gavau didiai gerbiam js laik, rayt io m

nesio atunt dien.
Kartais kambario durys atsargiai atsiverdavo ir eidavo
ponia Eiset. Ji pritykindavo prie Maylio ant pirt gal.
L
- Dirbi? - tyliai klausdavo ji.
- Taip, mama.
- Ar tau nealta?
- O ne!
Maylis meluodavo, jam bdavo labai alta.
Tada ponia Eiset atsissdavo alimais su mezginiu ran
kose ir sddavo taip itisas valandas, panibdomis skai
iuodama akis ir tarpais sunkiai atsidusdama.
Varg ponia Eiset! Ji nuolat galvojo apie t brang
krat, kurio daugiau nebesitikjo pamatyti... Deja, savo
nelaimei, ms vis nelaimei, jai buvo lemta netrukus j
ivysti...

Jis mir! Melskits u j!

Tai atsitiko vien liepos mnesio pirmadien.

T dien, ijs i koleo, leidausi sugundomas paais
ti treias bga, ir kai susiruoiau grti namo, buvo jau
daug vliau, nei biau norjs. I Juodemio aikts i
binto gatv lkiau nesustodamas su knygomis prie diro ir
kepure dantyse. Kadangi siaubingai bijojau tvo, ant laip
t vis dlto valandiuk atsikvpiau - tik tol, kol sugalvo
jau istorij pasiteisinti, kodl susivlinau. Paskui narsiai pa
skambinau.
Duris atidar pats ponas Eisetas.
- Kaip tu vlai! - tar jis man.
Drebdamas miau berti savo istorij, bet tas brangus
mogus nedav man baigti ir, priglauds prie krtins, il
gai tyldamas buiavo.
A tikjausi ma maiausiai grieto pamokslo, todl
nustebau itaip sutiktas. Pirmiausia galv ov mintis, kad
pas mus pietauja vento Nizj banyios klebonas: i patir
ties inojau, kad tokiomis dienomis ms niekuomet ne
29

bara. Bet js valgomj, ikart pamaiau klyds. Stalas

buvo padengtas tik dviem asmenims: tvui ir man.
- O kur mama? Kur akas? - nustebs paklausiau.
Ponas Eisetas atsak jam neprastu velniu balsu:
- Mama ir akas ivaiavo, Danieli. Tavo brolis abatas
labai serga.
Paskui, matydamas, kad a visas ibalau, beveik links
mai pridr, nordamas mane nuraminti:
- A tik taip sau pasakiau, labai serga. Mums para,
kad abatas guli lovoje. Bet juk tu pasti savo motin, ji
usiman vaiuoti, ir a daviau jai palydovus ak... I
ties nieko baisaus nra... O dabar sskis ir valgykim, a
mirtu i alkio.
Tyldamas atsisdau prie stalo, bet man spaud ird ir
buvo nemonikai sunku sulaikyti aaras, pagalvojus, kad
mano didysis brolis abatas labai serga. Mudu lidnai pieta
vome, sddami vienas prieais kit ir nekalbdami. Ponas
Eisetas valg greitai, gr dideliais gurkniais, paskui staiga
sustodavo ir apie kak usigalvodavo... O a, sustings ga
le stalo ir visas nustrs, prisiminiau graias istorijas, kurias
abatas man pasakodavo, kai atvaiuodavo fabrik. Maty
davau, kaip jis drsiai pasikelia sutan, okdamas per basei
n. Taip pat prisiminiau jo pirmsias miias, kuriose daly
vavo visa eima. Koks jis buvo graus, kai atsisukdavo mus
iskts rankas ir sakydavo Dominus vobiscum* tokiu vel
niu balsu, kad ponia Eiset verk i diaugsmo!.. Dabar si
vaizdavau j ten gulint, sergant (o, kakas man kudjo,
labai sergant!) ir mano sielvart dl jo ligos dar labiau ait
rino balsas, kur girdjau sklindant i irdies gilumos: DieDievas su jumis (lot.).

30

vas tave baudia, tai tavo kalt! Reikjo grti tiesiai namo!
Nereikjo meluoti! Kupinas baisi mini, kad Dievas,
nordamas nubausti Mayl, numarins brol, jis kankinosi
ir kalbjo sau: Ne, niekada! Daugiau niekada neaisiu tre
ias bga, ijs i koleo.
Pavalg usiiebme lemp ir mme vakaroti. Ant stal
tiess, tarp deserto likui, ponas Eisetas pasidjo storas
buhalterijos knygas ir garsiai tikrino sskaitas. Tarakonus
gaudantis katinas Fine lidnai miauk, trainiodamasis ap
link stal... A atsidariau lang ir alknmis atsirmiau
palang...
Sutemo, oras buvo sunkus... Girdjosi, kaip apaioje
juoksi ir nekjo mons, stovdami prieais savo duris, ir
tolumoje dunksjo Luajaso forto bgnai... A taip stovjau
jau kelet minui, gododamas lidnas godas ir akimis klai
diodamas po tams, bet staiga aius skambuio irkesys
atpl mane nuo palangs. Su siaubu pavelgiau tv, ir
man pasidingojo, kad jo veidas suvirpjo i baims ir nerimo,
koks prislg ir mane. Tas skambutis j taip pat igsdino.
- Skambina, - beveik panibdomis pasak jis.
- Sdkite, tve, a nueisiu.
Ir puoliau prie dur.
Ant slenksio stovjo mogus. Vos irjau j tamso
je: jis man kak ties, bet a nesiryau imti.
- Telegrama, - tar jis.
- Telegrama! O didis Dieve! Kokia?
Drebdamas pamiau popieri ir jau norjau udaryti
duris, taiau mogus sulaik jas koja ir altai pasak:
- Reikia pasirayti.
Reikjo pasirayti. A to neinojau, mat telegram ga
vau pirm kart gyvenime.
31

- Kas ten, Danieli? - kteljo ponas Eisetas. Jo balsas

drebjo.
A atsakiau:
- Nieko! Tai elgeta!..
Ir enklu papras mog palaukti, nubgau savo
kambar, apgraibomis pamirkiau plunksn raal ir gr
au atgal.
mogus pasak:
Pasiraykite ia.
Maylis drebania ranka pasira laiptins lemp vie
soje, paskui udar duris ir gro, paslps telegram po
palaidine.
O taip, a laikiau paslps tave po palaidine, nelemtoji
telegrama! Nenorjau, kad ponas Eisetas tave pamatyt,
nes i anksto inojau, jog pranei mums kak baisaus, ir
kai tave atpliau, nepamaiau nieko naujo, - girdi, te
legrama? Tu nepasakei nieko, ko irdis dar nebt atsp
jusi.
Ten buvo elgeta? irdamas mane, paklaus
tvas.
A neraudonuodamas atsakiau: Ten buvo elgeta, ir, nordamas isklaidyti jo tarimus, vl atsistojau prie
lango.
Dar kur laik rymojau ten nejuddamas, nekalbda
mas, spausdamas prie krtins popieri, kuris mane degin
te degino.
Tarpais mgindavau protauti, pasidrsinti, sakiau sau:
K tu inai? Gal ten gera naujiena. Gal raoma, kad jis
pasveiko... Bet irdies gilumoje jauiau, kad tai netiesa,
kad meluoju pats sau, kad telegramoje neraoma apie jo
pasveikim.
32

Pagaliau ryausi nueiti savo kambar ir suinoti, kaip

yra i tikrj. Ltai, stengdamasis neatkreipti dmesio, i
slinkau i valgomojo, utat su kokiu kartligiku skubotu
mu udegiau lemp, kai atsidriau savo kambaryje! Kaip
drebjo rankos, pliant i mirt neani telegram! Ir ko
kiomis kartomis aaromis aplaisiau j atpls... Perskai
iau dvideimt kart, vildamasis, jog suklydau. Deja! Vargas
a! Veltui j skaiiau ir perskaitinjau, veltui sukiojau
visas puses - vis tiek negaljau priversti jos pasakyti nieko
kito, k pasak i pat pradi, k a pats puikiai inojau:
Jis mir! Melskits uj!
Neinau, kiek laiko stovjau ten su atplta telegrama.
Tik prisimenu, kad labai deg akys ir, prie ieidamas i
kambario, ilgai prausiausi veid. Paskui grau valgomj,
mlungikai suspaustoje rankoje laikydamas triskart pra
keikt telegram.
K reikjo daryti? Kaip turjau praneti siaubing i
ni tvui ir koks paikas vaikikumas pastmjo mane pasi
likti j sau vienam? Truput vliau ar truput anksiau jis
vis tiek bt suinojs. Kokia kvailyst! Jei nors biau js
tiesiai pas j, kai gavau telegram, btume atpl j kartu,
ir dabar jis jau visk inot.
itaip mintydamas vienas sau, prijau prie stalo ir atsi
sdau alia pono Eiseto, visai prie pat jo. Vargas mogus
buvo k tik uverts savo knygas ir aid, plunksnos galiu
ku kutendamas balt Fine snukut. Man suspaud ird,
kad jis itaip aidia. Maiau, kaip lempos pusiau apvies
tas geras jo veidas tarpais nusigiedrydavo ir imdavo juoktis,
ir man norjosi suukti: O ne, nesijuokite, praau, nesi
juokite!
33

Kai a itaip lidnai irjau j su telegrama rankose,

ponas Eisetas pakl galv. Mudviej vilgsniai susitiko, ir
neinau, k jis pamat manajame, tik inau, kad jo veidas
staiga persimain, i krtins isiver riksmas ir ird dras
kaniu balsu jis man tar: Jis mir, ar ne? - inau, kad
telegrama islydo man i pirt, a raudodamas puoliau jam
glb ir mes ilgai verkme apsikabin, o Fine prie ms
koj aid su telegrama, klaikia mirties telegrama, kalta dl
ms aar.
Patikkite, a nemeluoju: viskas jau seniai prajo, jau
seniai ilsisi po eme mano brangus abatas, kur taip myl
jau. Bet dar ir dabar, gavs telegram, negaliu atplti jos
nedrebdamas i baims. Vis, atrodo, perskaitysiu, kad jis
mir ir kad reikia melstis uj!

Raudonas ssiuvinis

Senuose miioluose pasitaiko naivi paveikslli, ku

riuose Sopulingoji Dievo Motina vaizduojama su giliomis
rauklmis ant abiej skruost - dieviku randu, kur daili
ninkas nupie, nordamas mums pasakyti: Pairkite,
kaip ji verk!.. Prisiekiu, kad toki raukl - aar rauk
l - maiau ant sulysusio ponios Eiset veido, kai ji gro
Lion palaidojusi sn.
Varg mama! Nuo tos dienos ji nustojo ypsotis. Jos
suknels visada bdavo juodos, o veidas nusimins. Ji vil
kjo gedulo drabuiais, ir gedulas buvo jos irdyje to di
delio gedulo ji niekada nesiliov neiojusi... O iaip Eiset
namuose niekas nepasikeit, tik jie pasidar dar truput ni
resni, tai ir viskas. vento Nizj banyios kunigas atlaik
kelet mii u abato sielos ramyb. I seno tvo kelioninio
apsiausto vaikams buvo pasidinti du juodi kostiumai, ir
gyvenimas, lidnas gyvenimas, vl m tekti savo vaga.
Praslinkus kuriam laikui nuo ms brangaus abato mir
ties, vien vakar, ruoiantis gulti, a labai nustebau, pama

ts, kad akas du kartus apsuko rakt ms kambario du

ryse, rpestingai ukam plyius ir tada prijo prie mans,
prisidjs pirt prie lp, nutaiss ikilming ir paslaptin
g min.
Reikia pasakyti, kad grus i Piet, mielojo ako pro
iai nepaprastai pasikeit. Vis pirma, maa kas tuo pati
ks, akas daugiau neverk arba beveik neverk. Antra,
jo beprotika meil kartono dirbiniams mane prajo. Puo
deliai klij retkariais dar bdavo pristumiami prie ugnies,
bet jau nebe su tokiu kariu kaip anksiau; dabar, prirei
kus kokio aplanko, turjai prayti vos ne atsiklaups... Ne
tiktinas daiktas! Kartonin dut skryblei, kuri ponia
Eiset usisak prie savait, tebebuvo nebaigta... Namikiai
nieko nepastebjo, bet a puikiai maiau, kad akui kakas
darosi. Kelet syki utikau j krautuvje kalbant su savim
ir gestikuliuojant. Jis nemiegojo naktimis; girddavau, kaip
akas kak murma pro dantis, paskui staiga oka i lovos
ir ima dideliais ingsniais vaikioti po kambar... Visa tai
buvo neprasta, ir pagalvojus mane apnikdavo baim. Man
regjosi, kad akas tuoj iprots.
Todl vakar, kai pamaiau j dukart apsukant ms
kambario dur rakt, man vl ov mintis apie beprotyst
ir pagavo siaubas. Vargas akas! Jis nieko nepastebjo ir
reikmingai pam mane u rankos.
- Danieli, - tar jis man, - a tau pasakysiuvien paslapt,
bet turi prisiekti, kad niekada niekam apie tai neprasitarsi.
Ikart supratau, kad akas ne beprotis. Nedvejodamas
atsakiau:
- Prisiekiu, akai.
- Gerai. Ar tu nieko neinai?.. Tsss!.. A kuriu poem,
didel poem.
36

Poem? Tu kuri poem, akai?

Uuot atsaks, akas isitrauk i po varko stor rau
don ssiuvin, kur pats buvo susiklijavs ir ant kurio vir
elio graia jo raysena buvo ivediota:
RELIGIJA! RELIGIJA!
Dvylikos giesmi poema
Sukr EISETAS (AKAS)

Tai buvo taip didinga, kad man apsvaigo galva.

Js tik pagalvokite!.. akas, mano brolis akas, tryli
kametis berniukas, verksnys ir klijuotojas akas kr dvy
likos giesmi poem Religija! Religija!
Ir niekas n nenuman! Ir tebesiuntinjo pas alumy
n pardavjus su pintine rankoje Ir tvas daniau nei bet
kada aukdavo jam: akai, tu asilas!
O, varge brangus Eisetai (akai), su kokiu diaugsmu
biau puols jums ant kaklo, jei biau drss... Bet ne
drsau... Tik pamanykit! y,Religija! Religija!Dvylikos gies
mi poema... Taiau teisybs dlei turiu pasakyti, jog ta
dvylikos giesmi poema buvo toli grau nebaigta. Net at
rodo, kad buvo sukurtos dar tik pirmosios giesms ketu
rios pirmosios eiluts. Bet juk js inote, tokio pobdio
darbe sunkiausia pradti, ir Eisetas (akas) visai pagrstai
sak: Dabar, kai sukriau pirmsias keturias eilutes, lieka
gryni niekai. Tai tik laiko klausimas*.
*tai tos keturios eiluts. tai jos tokios, kokias maiau t vakar, igul
dytos dailia rondo raysena pirmame raudono ssiuvinio puslapyje:
Religija! Religija!
Kilniausias odis! Paslaptis.
Tas vienias ir jaudinantis balsas.
Pasigailk! Pasigailk!
Nesijuokite. Jam tai atsijo daug pastang. (Autoriaus pastaba)

37

Deja! T likusi gryn niek, kurie buvo tik laiko klau

simas, Eisetas (akas) niekada taip ir nepabaig... Ko gi js
norite? Poemos turi savo likim. Atrodo, dvylikos giesmi
poemos Religija! Religija!likimas anaiptol nebuvo tapti
dvylikos giesmi poema. Poetas veltui kankinosi: jis taip ir
nepasistmjo toliau kaip tos keturios eiluts. Taip buvo
lemta... Gal gale nelaimingas berniukas, neteks kantry
bs, pasiunt poem po velni ir ivijo Mz (tais laikais
dar buvo sakoma: Mza). T pai dien jis vl pradjo
raudoti ir prie ugnies vl pasirod puodeliai klij... O rau
donasis ssiuvinis? Raudonasis ssiuvinis taip pat turjo sa
vo likim.
akas man pasak: A tau jj atiduodu, rayk, k pano
rsi. Ar inote, k a ten raiau?.. Savo eilraius, velniai
griebt! Maylio eilraius. akas atidav man savo lig.
O dabar, kol Maylis ieko rim, jei skaitytojas leis,
vienu gaitu perengsime ketverius ar penkerius jo gyveni
mo metus. Skubu greiiau prisikasti iki 18... met pavasa
rio, kurio Eiset namai nepamiro dar ir iandien: eimose
pasitaiko toki dat!
Be to, skaitytojas nieko nepraras, nesuinojs apie i
mano gyvenimo atkarp, kuri nuleidiu tylomis. Vis ta
pati giesm - aaros ir skurdas! Reikalai blogi, pavluotai
mokama buto nuoma, scenas keliantys kreditoriai, parduoti
motinos deimantai, ustatytas sidabras, skyltos paklods,
sulopytos kelns, vairiausi nepritekliai, kasdieniniai pae
minimai, aminas k darysime rytoj?, ls antstoli
skambuiai, durininkas, vypsantis, kai eini pro al, o pas
kui skolos, uprotestuoti vekseliai, o paskui... o paskui...
Ir tai sulaukme 18... met.
Tais metais Maylis baiginjo filosofijos mokslus.
38

Jei gerai prisimenu, tai buvo jaunuolis, turintis dideli

pretenzij, laikantis save rimtu filosofu ir poetu, nors iaip
ne didesnis u andaro bat ir be jokio plaukelio ant smakro.
Ir tai vien ryt, kai tas didysis filosofas Maylis ren
gsi eiti pamokas, ponas Eisetas tvas pasiauk j krau
tuv ir vos pamats iurkiu balsu idro:
- Danieli, mesk knygas ugn, tu daugiau nelankysi
koleo.
Po i odi ponas Eisetas tvas tyldamas m vaik
ioti po krautuv dideliais ingsniais. Jis atrod labai susi
jaudins, Maylis taip pat, utikrinu jus... Po ilgos tylos
ponas Eisetas tvas vl prabilo:
- Danieli, mano berniuk, - tar jis, - turiu praneti
tau blog naujien... labai blog... Mums visiems teks isi
skirti, ir tai kodl.
Staiga u pravir krautuvs dur pasigirdo ird dras
kanti rauda.
- akai, tu asilas! - neatsigrdamas suuko ponas Ei
setas ir kalbjo toliau:
- Kai prie atuonerius metus nusigyven dl revoliu
cionieri kalts atsikraustme Lion, tikjausi sunkiu darbu
atstatyti ms turt. Bet ia simai pats velnias! Man pa
vyko tik ligi kaklo klimpti skolas ir skurd... Viskas baig
ta, mes nugrimzdome... Kad isikapstytume i itos pad
ties, tra vienintel ieitis: dabar, kai js jau suaugote, be
lieka parduoti visk, k dar turime, ir iekoti pragyvenimo
kiekvienam atskirai.
Nematomo ako rauda vl pertrauk pono Eiseto o
dius, bet jis pats buvo taip susijaudins, kad nesupyko.
Tik mosteljo Danieliui udaryti duris ir, kai is udar,
kalbjo toliau:
39

- tai k as nusprendiau. Iki naujo potvarkio motina

vaiuos gyventi Pietus pas savo brol dd Batist. akas
pasiliks Lione, jis ia rado tarnybl lombarde. As einu dirbti
komivojaierium Vyndari draugijoje... O tau, mano varg
as vaike, taip pat reiks usidirbti pragyvenimui... A kaip
tik gavau laik i rektoriaus, jis tau silo mokytojo viet
kolee. tai, skaityk!
Maylis pam laik.
- Kaip matau, - tebeskaitydamas tar jis, - nra kada
gaiti.
- Reiks ivaiuoti rytoj.
- Gerai, vaiuosiu...
Maylis sulankst laik ir grino j tvui nedrebania
ranka. Kaip matote, jis buvo didis filosofas.
Tuo metu krautuv jo ponia Eiset, o paskui j ne
drsiai slinko akas... Abu prijo prie Maylio ir tyldami
j pabuiavo; jie jau nuo vakar inojo, kas atsitiko.
- Sukraukit lagamin! iurkiai paliep ponas Eisetas. - Jis iplaukia rytoj ryt.
Ponia Eiset sunkiai atsiduso, akas kkteljo nuo slo
pinamos raudos, ir viskas buvo pasakyta. iuose namuose
pradta apsiprasti su bdomis!
Kit ryt po ios atmintinos dienos visa eima lydjo
Mayl laiv. Keistas atsitiktinumas tai buvo tas pats
laivas, kuris prie atuonet met atplukd Eisetus Lion.
Kapitonas enjesas, virjas Montelimaras! Savaime supran
tama, buvo prisimintas An sktis, Robinzono papga ir
keletas kit isilaipinimo epizod... Tie prisiminimai tru
put praskaidrino lidn ivykim, ir nusiminusiomis po
nios Eiset lpomis msteljo kakas panaaus ypsen.
Staiga suskambo varpas. Laikas iplaukti.
40

Maylis isiver i artimj glbio ir narsiai eng ant

trapo...
- Bk rimtas! - kteljo jam tvas.
- Nesusirk! - perspjo ponia Eiset.
akas norjo kak sakyti, bet nesteng: taip jisai ver
k.
Maylis neverk. Kaip jau turjau garbs jums minti,
jis buvo didis filosofas, o filosofai jokiais bdais negali susi
graudinti...
Taiau vienas Dievas teino, kaip jis myljo tas bran
gias btybes, kurias paliko apgaubtas rko. Vienas Dievas
teino, kad u juos jis mielai bt atidavs kn ir krauj...
Bet ko gi js norite? Diaugsmas, kad palieka Lion, laivo
spavimas, kelions avesys, pasididiavimas, kad jauiasi
vyru, laisvu, suaugusiu vyru, kuris keliauja vienas ir usi
dirba pragyvenimui, - visa tai apsvaigino Mayl ir trukd
galvoti, kaip bt derj, apie tris brangius asmenis, kurie
raudojo, stovdami ant Ronos krantins...
O, tas trejetas nebuvo filosofai! Sielvarto ir velnumo
kupinomis akimis jie lydjo dusulingai pkuojant laiv,
ir kai jo dm sultonas horizonte buvo ne didesnis u kreg
d, jie vis dar mojavo ir auk: Sudie! Sudie!
O ponas filosofas tuo tarpu vaiktinjo po den pir
myn ir atgal, susikis rankas kienes, veid atstats vjui.
Jis vilpavo, spjaudsi, toli virkdamas seiles, i padilb
vilgiojo damas, sek laivo manevrus, krutino peius kaip
stambus vyras ir pats sau atrod nuostabus. Dar nepriplau
kus Vjenos, jis pasigyr virjui Montelimarui ir dviem jo
parankiniams, kad gavo viet vienoje mokymo staigoje,
kur labai gerai udirbs. Tie ponai j pasveikino. Jis pasijuto
be galo ididus.
41

Vaikiodamas i vieno denio galo kit, ms filoso

fas laivo nosyje, prie didiojo varpo, atsitrenk koja virvi
ritin, ant kurio prie atuonerius metus ilgas valandas s
djo Robinzonas Kruzas, pasidjs tarp koj papg. Ivy
ds t virvi ritin, jis labai juoksi ir truput paraudo.
Koks a turbt buvau juokingas, galvojo jis, - visur
tampydamas su savim t didel mlynai dayt narvel su
fantastika papga!..
Vargas filosofas! Jis n nenuman, kad yra pasmerk
tas vis gyvenim juokingai tampyti t mlynai dayt iliu
zij spalvos narvel ir ali vilties spalvos papg.
Deja! Dabar, kai raau ias eilutes, nelaimingasis ber
niukas dar tebesineioja didel mlynai dayt narvel. Tik
ydri virbai sulig kiekviena diena vis labiau lauposi, o alia
papga beveik visai nusir, vargel!
... Pirmasis Maylio rpestis, atvykus gimtj miest,
buvo nueiti akademij, kur gyveno ponas rektorius.
Tas rektorius, Eiseto tvo draugas, buvo auktas gra
us senis, energingas ir prakaulus, neturintis nieko, kas at
siduot pedantikumu ar kuo nors panaiu. Jis labai prie
lankiai sutiko Eiset sn. Vis dlto, kai is buvo leistas jo
kabinet, aunusis mogus nesusilaik neparods nuostabos.
- O Dieve! - suuko rektorius. - Koks jis maas!
Tas ir yra, kad Maylis buvo juokingai maas, be to,
atrod toks jaunas, toks geibus!..
Rektoriaus ksnis sudav jam bais smg. Jie ma
ns nenors, - paman jis. Ir m drebti visu knu.
Laim, tartum atspjs, kas darosi vargje maoje gal
velje, rektorius tar:
Eik ariau, berniuk... Vadinasi, padarysime tave mo
kytoju... Tavo met, tokio gio ir tokio veido is amatas
42

tau bus sunkesnis nei kam nors kitam... Bet jei jau taip
reikia, jei privalai usidirbti duon, brangus vaike, sutvar
kysime reikal kaip galima geriau... Pradiai neskirsiu ta
vs didel staig. Nusisiu tave komunalin kole u
keleto myli nuo ia, Sarland, paius kalnus. Ten tu
engsi pirmuosius vyro ingsnius, imoksi amato, pagsi,
usieldinsi barzd, o paskui, kai apsiplunksnuosi, pair
sime!
Taip kalbdamas ponas rektorius ra Sarlando koleo
direktoriui, pristatydamas jam savo globotin. Baigs lai
k, jis teik j Mayliui ir liep ivykti t pai dien; tada
dav dar kelet iminting patarim ir isiunt, draugikai
patapnojs per skruost ir paadjs nepaleisti jo i aki.
Ir tai mano Maylis didiai patenkintas. Jis strimagal
viais nulekia imtameiais akademijos laiptais ir be kvapo
dumia usisakyti vietos diliane Sarland.
Dilianas ivyksta tik po piet: laukti dar keturios va
landos!.. Maylis pasinaudoja jomis ir eina pasivaikioti
po sault esplanad ir pasirodyti kratieiams. Atliks pir
mj uduot, jis ima galvoti apie koki nors ukand ir
leidiasi iekoti smukls pagal savo kien. Tiesiai prieais
kareivines jis nusiiri vien, varutl, blizgani, su nauja
graia ikaba:
KLAJOJANI AMATININK UEIGA

Kaip tik man, - pamano jis. Ir kelet minui pa

dvejojs, - juk Maylis pirm kart eina restoran, - ry
tingai pastumia duris.
Smukl kol kas tuia. Sienos ibaltintos kalkmis...
keletas uolini stal... Viename kampe - ilgos amatinin
k lazdos variniais galais, papuotos vairiaspalviais kaspi
43

nais... U prekystalio, nosimi sikniaubs laikrat, knar

kia kakoks storulis.
- Ei, ar yra kas nors? - kteli Maylis, belsdamas kum
iu stal lyg senas restoran litas.
Storulis u prekystalio nepabunda dl tokio menknie
kio, bet i kambarlio ueigos gale ibga smuklininke...
Pamaiusi naujj lankytoj, kur jai atsiunt angelas Atsi
tiktinumas, ji garsiai suunka:
- Motina veniausioji! Ponas Danielis!
- An! Mano senoji An! - atsako Maylis. Ir jiedu
puola vienas kitam glb.
O Dieve! Taip, tai An, senoji An, buvusi Eiset
tarnait, o dabar smuklininke, amatinink motina, i
tekjusi u ano Peirolio, to storulio, kuris knarkia u
prekystalio... Kad js inotumt, kokia ji laiminga, ta
aunuol An! Kokia ji laiminga, vl pamaiusi pon Daniel! Kaip j buiuoja! Kaip spaudia glbyje! Vos neu
dusina!..
Per jausm protrk atsibunda mogus prie prekys
talio.
I pradi jis nustemba, kad mona taip kartai sutin
ka nepastam jaunuol, bet kai suino, jog tas nepasta
mas jaunuolis - pats ponas Danielis Eisetas, anas Peirolis
parausta i pasitenkinimo ir puola tupinti aplink ymj
svei.
- Ar js pietavote, pone Danieli?
- Garbs odis, ne, mano gerasis Peiroli... Kaip tik to
ir atjau ionai.
Dieve teisingasis! Ponas Danielis dar nepietavo!.. Vik
riau, vikriau! Senoji An bga virtuv, anas Peirolis sku
ba rs - puik rs, anot amatinink.
44

Akimirksniu idliojami rankiai, paduodami piets.

Mayliui belieka tik sstis ir valgyti. Jam i kairs An rai
ko plonytes ilgas duonos riekeles mirkyti minktai virtus
kiauinius, ryt sudtus, baltus, velnius, purius kaip p
kai... I deins anas Peirolis pila sen vyn Naujoji Po
piei Pilis, kuris aiaruoja taurs dugne lyg sauja rubi
n... Maylis labai laimingas. Jis geria kaip tamplierius, valgo
kaip hospitaljeras ir kramtydamas dar sugeba papasakoti,
kad rado darb vienoje mokslo staigoje ir gals pats dorai
usidirbti duon. Btumt mat, kokia veido iraika jis
pasak: dorai usidirbti duon!Senoji An tiesiog alpsta i
susiavjimo.
ano Peirolio entuziazmas ne toks kartas. Jam atrodo
visai natralu, kad ponas Danielis usidirbs duon, jeigu gali
tai daryti. Bdamas pono Danielio met, jis, anas Peirolis,
jau ketverius ar penkerius metus bastsi po pasaul ir nekai
navo namams n sudilusio skatiko, prieingai... Na taip,
pono Danielio met anas Peirolis jau seniai buvo vyras!..
Savaime suprantama, garbusis smuklininkas pasilieka
sau tokius apmstymus. Argi idrst an Peirol lyginti
su Danieli Eisetu!.. An to nepakst.
Maylis tuo tarpu sivaiuoja. Kalba, geria, valgo; jis
pagyvja, akys blizga, skruostai liepsnoja... Ei, metre Peiroli, atnekit taures! Maylis nori susidauti! anas Peirolis
atnea taures, ir jie susidauia... Pirmiausiai geria u poni
Eiset, paskui u pon Eiset, paskui u ak, u Daniel,
u senj An, u An vyr, u mokslo staig... U k dar?..
Taip bepuotaujant ir beplepant praeina dvi valandos.
nekama apie gedulo spalva nudayt praeit, apie romis
klot ateit. Prisimenamas fabrikas, Lionas, ibinto gatv,
vargas abatas, kur visi taip myljo...
45

Staiga Maylis pakyla eiti.

- Jau? - lidnai kteli senoji An.
Maylis atsiprao: prie ivaiuodamas jis dar turs su
kai kuo pasimatyti mieste, tas vizitas ess labai svarbus...
Kaip gaila! Buvo taip gera!.. Yra dar tiek apie k pasipasa
koti vieni kitiems!.. Bet jei reikia, jei ponas Danielis turi su
kai kuo pasimatyti mieste, draugai i Klajojani amati
nink nenori ilgiau jo ulaikyti... Laimingos kelions, po
ne Danieli! Tesaugo jus Dievas, ms brangus eiminin
ke! Ir anas Peirolis su mona lydi j savo palaiminimais
iki vidurio gatvs.
O ar inote, kas tas kai kas, su kuriuo Maylis turi pa
simatyti mieste prie ivykdamas?
Tai fabrikas, fabrikas, kur jis taip myljo ir kurio
taip verk!.. Tai sodas, dirbtuvs, didiuliai platanai visi vaikysts draugai, visi ankstyvj dien diaugsmai...
Ko gi js norite? mogaus irdis turi sav silpnybi; ji
myli, k gali, net medius, akmenis, net fabrik... Beje,
istorija sako, kad senasis Robinzonas, grs Anglij,
vl iplauk jr ir sukor neinia kiek tkstani my
li, nordamas dar kart pamatyti savo negyvenam
sal.
Todl visai nenuostabu, kad nordamas pamatyti sa
vj, Maylis paeina kelet ingsni.
Aukti platanai, kuri galvos kupliais vainikais iri,
ikeltos vir nam, jau atpaino savo sen draug, bgant
j link kiek kojos nea. Jie i tolo jam moja ir, palink vieni
prie kit, tarytum sako: tai Danielis Eisetas! Danielis Eisetas sugro!
O jis skuba, skuba... Bet kai atbga prie fabriko, ap
stulbs sustoja.
46

Auktos pilkos sienos, vir kuri nekyo nei oleandras,

nei granatmedis. Nebra lang, tik mayiai langeliai. Ne
bra dirbtuvi, tik koplyia. Vir vart - didelis raudono
smiltainio kryius, o aplink j neilgas lotynikas uraas!..
O varge! Fabrikas daugiau nebe fabrikas. Tai karmelii vienuolynas, kur vyrams eiti draudiama.

Usidirbk duon

Sarlandas - nedidelis Seven miestelis, isidsts siau

rame giliame slnyje, kur i vis pusi lyg aukta siena su
pa kalnai. Kai vieia saul, ia bna kaip krosnyje, kai pu
ia iaurs vjas, - kaip ledainje...
Mano atvykimo vakar iaurys siautjo nuo pat ryto, ir
nors buvo pavasaris, Maylis, susigs diliano viruje, jau
t, vaiuodamas miest, kaip altis smelkia j ligi pair
di.
Gatvs buvo tamsios ir tuios... Ginkl aiktje kele
tas moni lauk diliano, vaikiodami pirmyn ir atgal
prieais menkai apviest kontor.
Vos nulips nuo imperialo, negaiau n minuts ir pa
sipraiau nuvedamas kole. Skubjau pradti darb.
Koleas buvo netoli nuo aikts; perveds mane per
dvi ar tris plaias tylias gatves, mogus, kuris ne mano
lagamin, sustojo prieais didel nam, kur viskas atrod
sen seniausiai numir.
ionai, - tar jis ir pakl milinik dur plaktuk.
48

Plaktukas dunksteljo sunkiai, sunkiai... Durys atsida

r paios. Mes jome.
As valandl lukteljau tamsiame prieangyje. mogus
pastat mano lagamin ant ems, a jam umokjau, ir jis
greitai nujo sau. U jo sunkiai, sunkiai usivr masyvios
durys. Netrukus su dideliu ibintu rankoje prie mans pri
jo apsisnauds durininkas.
-Js turbt naujokas? - mieguistu balsu paklaus jis.
Durininkas palaik mane mokiniu... A isitiess ir
iau:
- A - visai ne mokinys, a ia atvaiavau dirbti moky
toju. Nuveskite mane pas direktori.
Durininkas, regis, nustebo; jis kilsteljo kepur ir pa
kviet mane valandlei savo kambar. Ponas direktorius
dar ketvirt valandos su vaikais bsis banyioje. Kai tik
baigsis vakarins pamaldos, jis mane pas j nuveis.
Kambaryje pabaig jo vakarien. Auktas graus a
likas viesiais sais gurknojo i stiklins degtin, sdda
mas alia maos, liesos, liguistos moters, geltonos kaip cit
rina ir iki aus apsivyniojusios iblukusiu ali.
- Kas ia, pone Kasani? - paklaus sorius.
- Tai naujasis mokytojas, - atsak durininkas, rodyda
mas mane. - Ponas toks maas, kad i pradi palaikiau j
mokiniu.
- I ties, - tar sorius, irdamas mane pro stikli
ns vir, - ia mes turime mokini, daug didesni ir net
vyresni u pon. Pavyzdiui, Vejonas vyresnysis.
- Ir Kruz, - pridr durininkas.
- Ir Subeirolis, - pridjo moteris.
Jie m tyliai kalbtis tarpusavyje, suki nosis t lyk
i degtin ir vilgiodami mane akies krateliu... Buvo
1. 932

49

girdti, kaip lauke stgauja iaurys ir mokiniai rksmingais

balsais beria litanijas koplyioje.
Staiga suskambo varpas, vestibiuliuose su baisiu triuk
mu sukaukjo ingsniai.
- Pamaldos baigsi, - stodamasis tar man ponas Kasanis. Eime pas direktori.
Jis pam ibint, ir a nusekiau jam kandin.
Koleas man pasirod milinikas... Nesibaigiantys ko
ridoriai, erdvs prieangiai, plats laiptai su kalintos gele
ies turklais - ir viskas sena, pajuod, aprk... Durinin
kas man paaikino, jog iki 89 met* iame name buvusi
jrinink mokykla, kurioje mokydavosi apie atuoni im
tai mokini, kilusi i ymiausi auktuomens stirn.
Kol jis man teik ias vertingas inias, atjome prie di
rektoriaus kabineto. Ponas Kasanis atsargiai pastm dvi
gubas apmutas duris ir dukart pabeld medin stakt.
- Jeikite, - pasigirdo atsakymas. Ir mes jome.
Tai buvo labai erdvus darbo kabinetas, iklijuotas a
liais apmualais. Gale, prie ilgo stalo, direktorius ra, bly
kiai vieiant lempai, kurios gaubtas buvo visai nuleistas.
- Pone direktoriau, - kreipsi j durininkas, stumda
mas mane priek, - tai naujasis mokytojas, kuris atvyko
pakeisti pono Serjero.
- Gerai, atsak direktorius, nepakeldamas galvos.
Durininkas nusilenk ir ijo. A stovjau vidury kam
bario, sukaliodamas tarp pirt skrybl.
Baigs rayti, direktorius atsigr mane ir a galjau
kaip reikiant siirti jo ma, iblykus, saus veid,
nuviest alt bespalvi aki. Jis savo ruotu pakl lem
*Iki 89 met, tai yra iki prancz revoliucijos (1789-1794).

50

pos gaubt ir usikabino ant nosies lornet, kad geriau ma

ne matyt.
- Betgi tai vaikas! - suuko jis ir paoko nuo krslo. K a veiksiu su vaiku?
Mayl sum baisi baim: jis jau mat save gatvje, be
pinig... Vos pajg ilementi por trejet odi ir teikti
direktoriui jam skirt rekomendacin laik.
Direktorius pam laik, perskait kart, kit, sulanks
t, vl ilankst, perskait dar syk ir galiausiai pasak, kad
tik dl ypatingos rektoriaus rekomendacijos ir mano ei
mos dorumo sutinka mane priimti, nors ir bijo tokio ma
no jaunumo. Paskui leidosi ilgus pamokslus apie mano
naujj pareig reikm, taiau a jo nesiklausiau. Svar
biausia buvo, kad mans neisist atgal... O mans nei
siunt. Buvau laimingas, beprotikai laimingas. Norjau,
kad ponas direktorius turt tkstant rank ir a jas visas
galiau ibuiuoti.
Klaikus geleies dergesys sutrukd man ilieti jaus
mus. A greitai atsigriau ir atsidriau prieais ilg rusvo
mis andenomis, kuris negirdimai jo kabinet; tai buvo
vyriausiasis priirtojas.
Pakreips ant peties galv kaip paveiksle, vaizduojan
iame Ecce homo*yjis irjo mane su velniausia ypsena
ir purt vairaus dydio rakt ryul, kabant jam ant smi
liaus. ypsena bt palenkusi mane jo pusn, taiau raktai
grsmingai skambjo - dzin, dzin, dzin - ir mane gsdino.
- Pone Vijo, - tar direktorius, - pas mus tai atvyko
pono Serjero pavaduotojas.
*Ecce homo - rai mogus (lot.). Taip Pontijus Pilotas pasak apie Jz
Krist. Ecce homo taip pat vadinami Kristaus atvaizdai, kur jis nupietas su
erki vainiku ant galvos ir nendre rankoje vietoj skeptro.
r

51

Ponas Vijo nusilenk ir nusiypsojo man kuo meiliau

sia ypsena. Jo raktai, prieingai, suderkjo ironkai ir pik
tai tartum sakydami: Sis maas mogelis pakeis pon Serjer? Na jau! Na jau!
Direktorius taip pat gerai kaip ir a suprato, k pasak
raktai, ir atsiduss pridr:
inau, kad pono Serjero ijimas mums beveik ne
pataisoma netektis (sulig iais odiais raktai tiesiog pra
trko rauda), bet esu tikras, kad jei ponas Vijo teiksis pa
imti naujj mokytoj ypatingon globon ir kals jam galv
savo vertingas mintis apie dstym, mokyklos tvarka ir dis
ciplina per daug nenukents, ivaiavus ponui Serjerui.
Vislaik velniai ypsodamas, ponas Vijo atsak, kad
a gijau jo prielankum ir kad jis mielai man pads savo
patarimais; bet raktai nebuvo prielanks. Btumt girdj,
kaip jie kresiojo ir piktai vangjo: Jei tik sujudsi, maas
kvaily, saugokis.
Pone Eisetai, - baig pokalb direktorius, - galite
eiti. inakt dar tursite nakvoti viebutyje. Bkite rytoj
ia atunt valand. Eikit...
Ir jis mane isiunt oriu mostu.
Ponas Vijo, dar plaiau ypsodamasis ir dar velnesnis,
palydjo mane iki dur, bet prie atsisveikindamas sprau
d man rank nedidel siuvin.
Tai ms staigos nuostatai, - tar jis man. - Per
skaitykite ir apmstykite.
Tada jis atidar duris ir udar jas paskui mane, purty
damas raktus taip, kad jie dzinguliavo: dzin, dzin, dzin!
Tie ponai pamiro man paviesti. A kur laik klai
diojau po tamsut tamsutlius koridorius, grabindamasis
aplink sienas ir mgindamas rasti keli. en bei ten pro
52

grotuotus langus viruje vysteldavo blanki mnesiena ir

paddavo man orientuotis. Staiga galerij juodumoje sui
bo vytintis takas ir m judti mano pusn. engiau dar
kelet ingsni; viesa iplito, priartjo prie mans, praslin
ko pro al, nutolo ir dingo. Tai buvo nelyginant kokia
vizija, bet kad ir kaip greit ji inyko, spjau pamatyti net
menkiausias smulkmenas.
sivaizduokite dvi moteris... Ne, du elius.Vien se
n, susiraukljus, susirietus dvilinkai, su didiuliais aki
niais, slepianiais pus veido; kit jaun, liekn, laib, kaip
ir visi vaiduokliai, bet turint tai, ko vaiduokliai paprastai
neturi, - dvi juodas, labai dideles akis, jau tokias juodas,
tokias juodas... Sen nesi rankoje varin lempel, Juodo
sios Akys nesine nieko... Du eliai msteljo pro mane
greiti, tyls ir mans n nepastebjo, o a jiems dingus dar
ilgai stovjau toje paioje vietoje, apimtas dvigubo jausmo:
susiavjimo ir baims.
Apiuopomis vl leidausi keli, bet irdis dausi kaip
palusi ir sutemose prie mane vislaik stovjo baisi raga
na su akiniais, einanti greta Juodj Aki...
Taiau reikjo iekotis prieglobsio nakiai, o tai buvo
ne toks jau paprastas daiktas. Laim, sorius, kur radau
rkant pypk prie durininko kambario, pasisil man
pagalb ir pasiov nuvesti ger ir nelabai brang viebu
tuk, kur bsiu aptarnautas kaip princas. sivaizduokite, su
kokiu diaugsmu primiau jo pasilym!
Tas sorius man pasirod aunus vaikinas; pakeliui su
inojau, kad jo vardas Ro, kad jis oki, jodinjimo, fechtavimosi ir gimnastikos mokytojas Sarlando kolee ir kad
ilgai tarnavo Afrikoje auliu. Dl to jis galutinai peln ma
no simpatij. Vaikai visada link mylti kareivius. Prie vie
53

buio dur mudu isiskyrme, stipriai paspaud vienas ki

tam rankas ir tvirtai pasiadj tapti draugais.
Dabar, skaitytojau, turiu tau kai k prisipainti.
Kai Maylis atsidr vienas tame altame kambaryje,
prieais t nepastamos, prastos smukls lov, toli nuo t,
kuriuos myljo, jo irdis neilaik ir didysis filosofas pravir
ko kaip vaikas. Dabar gyvenimas j gsdino; susidrs su
juo jis jautsi silpnas, beginklis ir verk, verk... Staiga jam
prie akis pro aaras msteljo saviki veidai; jis ivydo
tuius namus, isklaidyt eim, motina ia, tvas ten...
Nebra pastogs! Nebra nam! Ir tada, umirs savo var
gus ir galvodamas tik apie bendr nelaim, Maylis pasiry
o dideliam ir graiam darbui: atstatyti Eiset namus, at
kurti eimos idin vienas pats. Paskui, didiuodamasis, jog
rado tok kiln gyvenimo tiksl, nusiluost aaras, nede
ranias vyrui, eimos idinio atkrjui, ir negaidamas n
minuts, puol skaityti pono Vijo nuostat, kad susipain
t su savo naujosiomis pareigomis.
Tie nuostatai, su meile perrayti pono Vijo, j auto
riaus, ranka, buvo tikras traktatas, metodikai suskirstytas
tris dalis:
1. Mokytojo pareigos vyresnybei.
2. Mokytojo pareigos kolegoms.
3. Mokytojo pareigos mokiniams.
Ten buvo numatyti visi atvejai - nuo sudauyto stiklo
iki dviej vienu metu pakilusi rank per pamok; buvo
suymtos visos mokytoj gyvenimo smulkmenos, prade
dant j atlyginimo dydiu ir baigiant pusbuteliu vyno, ku
r jie turjo teis igerti per kiekvien valgym.
Nuostatai baigsi puikiu grabylysts pavyzdiu, pra
kalba apie i nuostat naud; bet nors ir labai gerb pono
54

Vijo krin, Maylis pristigo jg perskaityti j iki galo ir

umigo paioje graiausioje prakalbos vietoje...
T nakt miegojau blogai. Mieg drumst tkstaniai
fantastini sapn... ia girdjau vangant baisiuosius po
no Vijo raktus - dzin, dzin, dzin, ia ragana su akiniais
atsissdavo galvgalyje ir a staiga prabusdavau, ia Juodo
sios Akys - o, kokios jos buvo juodos! - atsirasdavo prie
mano lovos ir siirdavo su keistu atkaklumu...
Rytojaus dien atunt valand atjau kole. Ponas
Vijo stovjo prie dur su rakt ryuliu rankoje ir irjo,
kaip renkasi eksternai. Jis sutiko mane kuo velniausia yp
sena.
Palaukite prieangyje, tar jis man, - kai sueis mo
kiniai, a jus pristatysiu kolegoms.
miau laukti prieangyje, vaiktindamas skersai iilgai
ir ligi ems lenkdamasis ponams dstytojams, kurie at
bgdavo udus. Tik vienas i t pon atsak mano svei
kinim. Tai buvo kunigas, filosofijos dstytojas, keistuo
lis, kaip man pasak ponas Vijo. A ikart pamilau t keis
tuol.
Suskambo varpas. Klass prisipild mokini... Keturi
ar penki dvideimt penkeri - trisdeimties met jaunuo
liai, prastai apsireng, grubiais veidais, paknopstomis atl
k prieang ir, pamat pon Vijo, sustojo it suakmen
j*
- Ponai, - tar jiems vyriausiasis priirtojas, rodyda
mas mane, - ia ponas Danielis Eisetas, js naujasis kolega.
Sulig iais odiais jis emai nusilenk ir nujo, kaip
visada ypsodamasis, kaip visada pakreips galv ant peties
ir kaip visada vangindamas baisiaisiais raktais.
55

Mano kolegos ir a valandl tyldami stebeilijoms

vieni kitus.
Pirmas prabilo aukiausias ir storiausias i j: tai buvo
ponas Serjeras, garsusis ponas Serjeras, kur a turjau pa
keisti.
Prisiekiu Viepaiu! - linksmai suuko jis. - tai ka
da galima pasakyti, kad mokytojai keiia vieni kitus, bet
nra vieni kitus panas.
Tai buvo uuomina milinik mudviej gio skirtu
m. Visi juoksi, labai juoksi, o a pirmasis, bet utikrinu
jus, t akimirk Maylis mielai bt pardavs siel velniui,
kad tik bt buvs keletu coli auktesnis.
Niekis, - pridr storulis Serjeras, duodamas man
rank, nors mes ir ne pagal t pat mat sukirpti, vis tiek
galime kartu ilenkti kelet butelaii. Eime su mumis, ko
lega. Atsisveikinimo proga a statau pun Barbto kavin
je. Noriu, kad ir js ten btumt. Gerdami ir susipainsi
me.
Man nespjus n atsakyti, jis pam mane u paranks
ir isived laukan.
Barbto kavin, kur mane nusived naujieji kolegos,
buvo Ginkl aiktje. ia lanksi garnizono puskarinin
kiai, ir jus akis ikart krisdavo daugyb karik kepuri
bei kardasaii, kabani ant kabli...
T dien Serjero ivykimas ir atsisveikinimo punas su
trauk visut visutlius nuolatinius grovus. Puskarininkiai,
kuriems Serjeras mane pristat, sutiko mane labai draugi
kai. Ties pasakius, Maylio pasirodymas nesukl dides
ns sensacijos ir a greitai buvau umirtas sals kamputyje,
kur droviai usiglaudiau. Kol buvo pildomos taurs, sto
rulis Serjeras atjs prisdo prie mans; jis buvo nusimets
56

vark ir laik dantyse ilg molin pypk, ant kurios porce

liano raidmis buvo iraytas jo vardas. Visi mokytojai Bar
bto kavinje turjo tokias pypkes.
- Na, kolega, - tar man storulis Serjeras, - ms pro
fesijoje, kaip matote, bna grai valandli. Apskritai jums
pasisek, kad darbo pradioje atvaiavote Sarland. Pir
ma, absentas Barbto kavinje puikus, o antra, ten, toje
dje, jums nebus labai blogai.
D - tai buvo koleas.
-Js mokysite maiukus, padauas, kuriuos reikia su
imti nag. Pamatysite, kaip a juos idresavau! Direkto
rius nepiktas, kolegos auns vaikinai. Tik ta sen ir ttuis
Vijo...
- Kokia sen? - krpteljs paklausiau.
- O, netrukus su ja susipainsite! Bet kuri dienos ar
nakties valand gali j sutikti, klaidiojani po kole su
milinikais akiniais. Tai direktoriaus teta, ji ia dirba eko
nome. Tikra gyvat! Jei dar nemirtame i alkio, tai ne dl
jos kalts.
I Serjero pasakojimo atpainau akiniuot ragan ir
nejuia paraudau. Deimt kart buvau bepertraukis sa
vo koleg ir beklausis: O Juodosios Akys? Bet nei
drsau. Kalbti apie Juodsias Akis Barbto kavinje!..
Na jau ne!
O kol kas punas jo per rankas, tuios taurs pildsi,
pilnos tutjo, skambjo tostai, kiojimai - ohoho! aha! ore mavo biliardo lazdos, visi stumdsi, garsiai kvatojo,
laid kalambrus, dalijosi paslaptimis...
Maylis po truput sidrsino. Jis ilindo i savo kampo
ir m vaiktinti po kavin, garsiai kalbdamas, su taure
rankoje.
57

Dabar puskarininkiai buvo jo draugai; vienam i j jis

nesigdydamas papasakojo ess i labai turtingos eimos,
bet dl vienos jaunuoliams danai pasitaikanios kvailysts
buvs ivytas i tv nam; jis susirads mokytojo tarnyb,
kad pragyvent, taiau ilgai pasilikti kolee nemans... Kai
priklausai tokiai turtingai eimai, patys suprantate...
Ak, jei i akimirk j bt igird namikiai i Liono!
Bet tokie jau tie mons! Kai Barbto kavins lankyto
jai suinojo, kad a snus paklydlis, plevsa, nedoras vai
kis, o ne vargas berniukas, kaip buvo galima pagalvoti,
skurdo pasmerktas pedagoginei veiklai, visi m irti
mane kitokiomis akimis. Net seniausi puskarininkiai tei
ksi mane ukalbinti. Negana to: prie ieinant Ro, fechtavimosi mokytojas, mano vakaryktis draugas, atsistojo ir
pasak tost u Daniel Eiset. Galite sivaizduoti, kaip di
diavosi Maylis!
Tostas u Daniel Eiset nuskambjo tartum signalas
skirstytis. Buvo be ketvirio deimta valanda, kitaip sakant,
laikas grti kole.
Raktininkas lauk ms prie dur.
- Pone Serjerai, - tar jis mario storajam kolegai, kuris
svirduliavo nuo igerto atsisveikinimo puno, - js pasku
tin kart nuvesite savo mokinius klas. Kai jie susirinks,
ponas direktorius ir a pristatysime naujj mokytoj.
I ties po keleto minui direktorius, ponas Vijo ir
naujasis mokytojas ikilmingai eng klas.
Visi atsistojo.
Direktorius pristat mane mokiniams, idros ilgok,
bet ori prakalb; paskui ijo, o jam kandin isverdjo ir
storulis Serjeras, kuris vis labiau girtjo nuo atsisveikinimo
puno. Ponas Vijo liko paskutinis. Jis nesak prakalb, bet
58

jo raktai dzin, dzin, dzin kalbjo u j taip piktai, taip grs

mingai dzin, dzin, dzin, kad visos galvos pasislp u suol
dangi ir net naujasis mokytojas pasijuto nejaukiai.
Bet kai tik baisieji raktai isinedino i klass, vir suo
l ilindo elmiki veideliai, visi plunksnakoi galiukai pa
kilo prie lp, visos akyts, blizganios, paaipios, isigan
dusios, smigo mane ir nuo stalo prie stalo nuvilnijo nab
desys.
Mauml susijaudins, ltai ulipau katedr; pam
ginau apsivalgyti aplinkui rsiu vilgsniu, paskui, nutai
ss stor bals, dukart stukteljau stal ir suukau:
- Dirbkime, ponai, dirbkime!
tai taip Maylis pradjo savo pirmj pamok.

Maiukai

Jie nebuvo blogi, blogi buvo kiti. itie niekada nei

krt man jokios unybs, ir a juos labai myljau, nes jie
dar nebuvo paenklinti koleo yme ir visa j siela atsispin
djo akyse.
A niekuomet j nebausdavau. Kam? Argi kas baudia
paukius?.. Kai jie imdavo pernelyg garsiai iepsti, pa
kakdavo riktelti: Tylos! - ir mano voljeras tuoj pat nu
idavo bent jau penkioms minutms.
Vyriausiam klass mokiniui buvo vienuolika met. Vie
nuolika met - tik pagalvokite! O tas storulis Serjeras gy
rsi sums juos nag!..
A j nesumiau nag. Stengiausi visada bti geras,
tai ir viskas.
Kartais, kai bdavo labai paklusns, a papasakodavau
jiems koki nors istorij... Istorij!.. Kokia laim! Jie greit
greit susiddavo ssiuvinius, uversdavo knygas, raalines,
liniuotes, plunksnakoius bet kaip sumesdavo suolus, pas
kui, susikryiav ant stal rankas, ipldavo akis ir klausy
60

davo. A jiems sukriau penkias ar eias stebuklines pasa

kaites: iogo darbo pradia, Triuio ano nelaims ir
kitas. Tada, kaip ir dabar, gerasis Lafontenas man buvo
mylimiausias ventasis literatriniame kalendoriuje, ir ma
no istorijos buvo tik jo pasaki komentarai, bet a juos
pindavau t i savo gyvenimo. Ten visada bdavo varg
as svirplelis, priverstas, kaip ir Maylis, pelnyti sau duon,
Dievo karvyi, klijuojani karton ir raudani kaip Eisetas (akas). Vaikus tie pasakojimai labai linksmindavo,
mane jie linksmindavo taip pat. Deja, ponas Vijo nesuti
ko, kad bt taip linksminamasi.
Tris ar keturis kartus per savait baisusis raktininkas
apeidavo kole, tikrindamas, ar viskas vyksta pagal nuo
status... Vien dien jis pasirod ms klasje
kaip tik pay
ioje jausmingiausioje pasakos apie triu an vietoje. I
vyd pon Vijo, visi sudrebjo. Maiukai isigand susi
valg. Pasakotojas staiga nutilo. Triuis anas taip ir su
stingo, ikls letenl ir i siaubo pastats ilgas ausis.
Stovdamas prieais katedr, besiypsantis ponas Vijo
nuostabos kupinu vilgsniu ilgai klaidiojo po tuius suo
lus. Jis nieko nesak, bet jo raktai rsiai vangjo: Dzin,
dzin, dzin! Pulkas kvaili! Vadinasi, tinginiaujate?
Visas drebdamas pamginau nutildyti baisiuosius raktus.
- iandien ie ponai daug dirbo, - suvapjau. - A no
rjau jiems u tai atlyginti ir pasekti trumput pasakait.
Ponas Vijo man neatsak. Jis ypsodamasis nusilenk,
paskutin kart suvangino raktais ir ijo.
Vakarop, ketvirt valand, per pertrauk jis prijo prie
mans ir tebesiypsodamas, tebetyldamas padav nuosta
t ssiuvin, atverst dvyliktame puslapyje: Mokytojoparei
gos mokiniams.
61

A supratau, kad daugiau nereikia pasakoti istorij ir

niekada nebepasakojau.
Kelet dien mano maiukai buvo tiesiog nepaguo
diami. Jiems trko triuio ano, ir man plyo irdis, kad
negaliu jo duoti. Kad js inotumt, kaip a tuos bernik
ius myljau! Mes niekada nesiskyrme... Koleas buvo pa
dalytas tris atskiras dalis: dikiai, vidutiniokai, maiukai;
kiekviena dalis turjo savo kiem, miegamj, klas. Taigi
mano maiukai priklaus man, tiktai man. Atrodo, turjau
trisdeimt penkis vaikus.
Be j, daugiau n vieno draugo. Veltui ponas Vijo man
ypsojosi, veltui per pertraukas m u paranks ir davin
jo patarimus apie nuostatus, a jo nemyljau, negaljau my
lti; mane per daug gsdino jo raktai. Direktoriaus niekada
nematydavau. Dstytojai Mayl niekino ir irjo j i
savo amato auktum. O dl koleg, tai simpatija, kuri
man turbt rod raktininkas, juos nuo mans atgras; beje,
nuo painties su puskarininkiais daugiau nebuvau usuks
Barbto kavin ir tie narsuoliai man to neatleido.
Net durininkas Kasanis ir fechtavimosi mokytojas Ro
, ir tie buvo prie mane nusistat. Fechtavimosi mokyto
jas, rodos, ypa smarkiai ant mans pyko. Kai eidavau pro
al, jis tokia iauria iraika sukdavo sus ir vartydavo i
sprogusias akis, lyg bt norjs sukapoti kardu imtin
arab. Kart, irdamas mane, jis labai garsiai pareik
Kasaniui nemgsts nip. Kasanis nieko neatsak, bet i
jo veido aikiai maiau, kad jis j taip pat nemgsta... Apie
kokius nipus jie kalbjo? A daug apie tai galvojau.
Narsiai laikiausi prie it visuotin antipatij. Kartu
su vidutiniok mokytoju gyvenau maame kambarlyje ket
virtame aukte, paioje pastogje; jame ir slpdavausi, kai
62

klasje vykdavo pamokos. Kolega vis laik praleisdavo Bar

bto kavinje, tad kambarys priklaus man; tai buvo mano
kambarys, mano namai.
Vos grs usirakindavau duris, dukart apsuks rak
t, atsitempdavau lagamin - mano kambaryje nebuvo k
di - prie seno raomojo stalo, imarginto raalo dm
mis ir uraais, idrointais kieniniu peiliuku, idstydavau ant jo savo knygas ir prie darbo!..
Buvo pavasaris. Pakls galv, matydavau ydr dan
g ir didelius kiemo medius jau isiskleidusiais lapais.
Lauke - jokio triukmo. Tik kartkartmis pasigirsdavo mo
notonikas atsakinjanio mokinio balsas, supykusio ds
tytojo kteljimas, virbli kiviras medio lajoje... Pas
kui vl stodavo tyla, koleas atrodydavo tartum umigs.
Taiau Maylis nemiegojo. Jis net nesvajojo, nors tai
maloniausias miegojimo bdas. Jis be perstojo dirbo, kim
damas galv graik ir lotyn kalbas, kol ta kone imdavo
plyti.
Kartais, paiame sunkaus darbo kartyje, kakieno pir
tas paslaptingai pabelsdavo duris.
- Kas ten?
- Tai a, Mza, tavo sena draug, dama i raudonojo
ssiuvinio. Greiiau atidaryk duris, Mayli.
Bet Maylis vengdavo atidaryti. Juk tai buvo Mza,
po imts pypki!
Velniop raudonj ssiuvin! Dabar svarbiausia buvo
parayti kuo daugiau graikik raini, ilaikyti licenciato
egzaminus, gauti dstytojo tarnyb ir kaip galima greiiau
atkurti gra ir visikai nauj Eiset eimos idin.
Mintis, kad dirbu dl savo eimos, teik drsos ir leng
vino gyvenim. Nuo jos pagradavo net kambarys... O
63

mansarda, mieloji mansarda, koki nuostabi valand i

gyvenau tarp tavo keturi sien! Kaip auniai ten padirb
jau! Koks jauiausi drsus!.. Apgailtinas mano gyvenimas!
Kodl daugiau negaliu bti tuo Mayliu, koks buvau ta
da?..
Apskritai, kaip matote, man pasitaikydavo ir keletas
maloni valand.
Bet taip pat buvo ir blog. Du kartus per savait, sek
madieniais ir ketvirtadieniais, reikjo vesti vaikus pasivaik
ioti. Man tie pasivaikiojimai buvo kania.
Paprastai eidavome Piev - didel vej, kuri lyg kili
mas drieksi kalno papdje u puss mylios nuo miesto.
Vieta buvo avinga ir miela akiai - keletas stor katon,
trys ar keturios geltonai daytos umiesio smukls, upe
liukas, iurlenantis per ali ol... Visos trys klass ia ei
davo atskirai, bet kai jau susirinkdavo, mokiniai bdavo
paliekami vieno mokytojo prieirai, ir tas mokytojas visa
da bdavau a. Abu mano kolegos traukdavo gretimas
smukles, kur juos vaiindavo dikiai, o kadangi mans ten
niekas nekviesdavo, a likdavau saugoti mokini... Sunkus
darbas tokioje graioje vietoje!
Bt buv taip gera isitiesti ant alios ols katon
pavsyje ir svaigintis iobreli aromatu, klausantis upeliu
ko giesms!..
O vietoj to reikjo ganyti vaikus, kauti, bausti. Visas
koleas buvo ant mano rank. Siaubinga...
Bet siaubingiausia buvo ne priirti mokinius Pie
voje, o pereiti miestel su savo skyrium, maiuk sky
rium. Kiti skyriai ygiavo darniomis gretomis ir kauk
jo kulnais kaip seni imperijos gvardijos kareiviai; jautei
disciplin ir bgn. O mano maiukai nieko nenutuok
64

apie iuos graius dalykus. Jie neygiavo gretomis, lai

ksi u rank ir vis keli iaukjo. Veltui jiems au
kiau: irkite atstumo! - jie mans nesuprato ir jo
kaip pakliuvo.
Kolonos pradia buvo visai pakeniama. Ten statyda
vau didiausius, rimiausius mokinius, tuos, kurie neiojo
varkelius, bet uodega - kokia sumaitis, kokia netvarka!
utv padkli susitariusiais plaukais, murzinomis ran
komis, suplytomis kelnmis!.. Nedrsdavau juos n i
rti.
Desinit inpiscem*, sakydavo man apie juos besiypsan
tis ponas Vijo, kartais nestokodavs humoro. Bet faktas,
kad mano kolonos uodega buvo tikrai apgailtina.
Ar suprantate, kokia neviltis mane apimdavo, kai tur
davau pasirodyti su tokia govda Sarlando gatvse, ypa
sekmadien?.. Gausdavo varpai, gatvs bdavo pilnos mo
ni. Susitikdavai pensionato paneli, einani miparus,
modisi rausvomis kepuraitmis, dabit pilkos spalvos kel
nmis. Ir pro visus juos reikjo praeiti nudvtais drabu
iais ir su ituo juokingu pulku. Kokia gda!..
Tarp vis t susitariusi velniki, kuriuos du kar
tus per savait turdavau pervesti per miest, buvo vienas
mokinys, pusiau ilaikomas pensiono, varantis mane ne
vilt savo bjaurumu ir nevalyva ivaizda.
sivaizduokite klaik ma isigiml, jau tok ma,
tok ma, kad net juokas, be to, nevikr, purvin, susiv
lus, prastai apsirengus, atsiduodant nutekamuoju grio
viu ir dar bais kreivakoj.
*Baigti uvimi (lot.) - odiai i romn poeto Kvinto Horacijaus Flako (65-27 m. pr. Kr.) krinio Apie poezijos men. ia vartojami ironika
prasme.

65

Niekada toks mokinys, jei j i viso galima vadinti mo

kiniu, nefigravo jokios mokyklos srauose. Tai buvo tik
ra koleo gda.
A juo bjaurjausi ir, kai pasivaikiojimo dienomis pa
matydavau, kaip jis gracingai lyg jaunas antinas krypuoja
kolonos gale, mane pagaudavo pasiuts noras ispirti j i
ten ir igelbti savo divizijos garb.
Kerpla - mes j praminm Kerpla dl daugiau negu
netaisyklingos eisenos - toli grau nepriklaus aristokrat
eimai. Tai be vargo matei i jo manier, kalbsenos ir ypa
i paini, kurias jis umezg iame krate.
Visi Sarlando gatvs vaikzai buvo jo draugai.
Jo dka, ijus pasivaikioti, paskui mus visada sek
davo kirbin padau, kurie lipo mums ant kuln, au
k Kerpl, rod j pirtais, mt katon luktais ir
idarinjo tkstanius bedionik idaig. Mano ma
iukams bdavo labai linksma, bet man juokai ner
pdavo ir a kas savait raydavau direktoriui raportus
apie mokin Kerpl ir visokeriop netvark, kuri jis
kl.
Deja, mano raportai likdavo be atsako ir a buvau pri
verstas ir toliau rodytis gatvje su ponu Kerpla, dar murzinesniu ir leivesniu nei kada nors.
Vien sekmadien, gra sault veni sekmadien,
jis atjo prie susiruousi pasivaikioti mokini tokia i
vaizda, kad mes visi pasibaisjome. Nieko panaaus js
neregjote n sapne. Rankos juodos, batai be raiteli,
purvu apskret net plaukai, kelni beveik nelik... Bai
dykl!
Juokingiausia, kad t dien tvai j turbt labai ipuo
, sisdami pas mane. Plaukai, suukuoti geriau nei pa
66

prastai buvo dar stangrs nuo pomados, o kaklaraiio maz

ge neinia i ko buvo justi motinos pirtai. Bet pakeliui
kole tiek griovi!..
Kerpla visuose isivoliojo.
Kai pamaiau stojantis j eil tarp kit mokini, ra
m ir ypsant lyg niekur nieko, mane pagavo pyktis ir pa
silyktjimas.
- Lauk i ia! urikau.
Kerpla paman, kad a juokauju, ir ypsojosi toliau.
Tdien jis jautsi labai graus!
A vl urikau:
- Lauk! Lauk!
Jis lidnai ir nuolankiai pavelg mane maldaujamo
mis akimis, bet a buvau nepalenkiamas ir brys pajudjo,
paliks j vien sustingus vidury gatvs.
Tariausi atsikrats juo visai dienai, taiau miesto pa
kratyje, savo kolonos ariergarde igirds juok ir nabde
s, atsigriau.
U ketverto ar penketo ingsni nuo ms oriai driblino Kerpla.
- Paspartinkit ingsn, - paliepiau dviem pirmiesiems
mokiniams.
Mokiniai suprato, kad reikia ikrsti kreivakojui pok
t, ir brys pasileido kaip akis idegs.
Kartkartmis atsigrdavome pairti, ar Kerpla se
ka i paskos, ir vaikai juoksi, pamat j toli, toli, didumo
sulig kumiu, uoliuojant dulktu keliu tarp pyragaii ir
limonado pardavj.
Tas pasiutlis atsirado Pievoje beveik tuo pat metu kaip
ir mes. Bet buvo ibals i nuovargio ir taip vilko kojas, kad
net buvo gaila irti.
67

Jo ivaizda mane sujaudino, ir truput susigds dl sa

vo iaurumo, velniai pasiaukiau j pas save.
Jis vilkjo trumpa iblukusia palaidine raudonais lan
geliais, Maylio palaidine i Liono koleo laik.
A ikart atpainau t palaidin ir tariau sau: Nieke,
kaip tau ne gda? Juk ia tu save, Mayli, kankini pramo
gos dlei. Ir sieloje plsdamas aaromis, visa irdimi pa
milau likimo nuskriaust bdi.
Kerpla atsisdo ant ems, nes jam skaudjo kojas. A
atsisdau alimais. Ukalbinau j... Nupirkau apelsin...
Mielai biau nuplovs jam kojas...
Nuo tos dienos Kerpla tapo mano draugu. A suino
jau apie j daug jaudinani dalyk...
Jis buvo kalvio snus, ir vargas mogelis, prisiklauss
kalb apie isilavinimo naud, galus darsi, kad tik vaikas,
pusiau ilaikomas pensiono, galt mokytis. Deja, Kerpla
nebuvo sukurtas koleui ir jis nieko gero jam nedav.
Pirmj mokslo dien jam buvo parodyta, kaip ra
yti lazdeles, ir paliepta: Rayk lazdeles! Ir visus metus
Kerpla ra lazdeles. Bet, didis Dieve, kokias lazdeles...
Kreivas, murzinas, nedailias, raias - odiu, Kerplos
lazdeles!..
Niekas juo nesirpino. Jis nepriklaus jokiai klasei; pa
prastai eidavo t, kurios durys bdavo atidarytos. Syk
kakas j rado raant lazdeles filosofijos klasje... Keistuo
lis buvo tas Kerpla...
Kartais irdavau, kaip jis sdi klasje, dvilinkas susi
riets vir ssiuvinio, prakaituodamas, nopdamas, ikis
lieuv, laikydamas plunksnakot visa sauja ir spausdamas
i paskutinij, - sakytum bt norjs juo perdurti sta
l... Po kiekvienos lazdels jis pamirkydavo plunksn ra68

sal, o po kiekvienos eiluts traukdavo lieuv ir pailsda

vo, trindamasis rankas.
Dabar, kai tapome draugai, Kerpla dirbo i visos ir
dies...
Baigs puslap, jis keturiomis skubiai usiropdavo
katedr ir tyldamas paddavo prieais mane savo edevr.
A meiliai patapnodavau jam per pet ir sakydavau:
Labai gerai! Tai bdavo baisu, bet man nesinorjo jo li
dinti.
Jo lazdels po truput m darytis tiesesns, plunksna
ne taip spjaudsi ir ant ssiuvinio likdavo maiau raalo
dmi. Manau, gal gale biau j io to imoks; deja,
likimas mus iskyr.
Vidutiniok mokytojas ijo i koleo. Kadangi mokslo
met pabaiga buvo netoli, direktorius nenorjo samdyti
naujo mokytojo. Prie maiuk katedros jis pastat barzdo
t paskutins klass mokin, o man paved vidutiniokus.
Tai buvo tikra katastrofa.
Vis pirma, vidutiniokai mane gsdino. Buvau mats,
k jie idarinja Pievoje, ir pagalvojus, kad tursiu nuolat
bti su jais, man spaud ird.
Be to, reikjo palikti savo maiukus, savo brangiuosius
maiukus, kuriuos taip myljau... Kaip su jais elgsis
barzdotasis mokinys? Kas bus Kerplai? Jauiausi tikrai ne
laimingas.
Ir mano maiukai nusimin, kad a ieinu. T dien,
kai vediau jiems paskutin pamok ir kai nuskambjo
skambutis, prasidjo jaudinanios valandls. Visi norjo
mane pabuiuoti. Kai kurie net surado man grai odi,
utikrinu jus.
O Kerpla?
69

Kerpla nesak nieko. Tik kai jau engiau i klass, pri

jo prie mans visas parauds ir ikilmingai teik puik
ssiuvin, prirayt lazdeli, kurias ivediojo specialiai man.
Vargas Kerpla!

Pstininkas*

Taigi a permiau vidutiniok skyri.

ia radau apie penkiasdeimt pikt vaikz, pstaandi kalniei nuo dvylikos iki keturiolikos met, pratur
tjusi nuominink sn, kuriuos tvai leido kole, no
rdami u imt dvideimt frank per trimestr padaryti
juos smulkiais burua.
Jie buvo grubs, ls, pasipt, kalbjo tarpusavyje
iurkia seveniei tarme, kurios a nesupratau, beveik vi
si turjo to bjaurumo, bdingo pereinamojo amiaus vai
kams, j rankos buvo stambios, raudonos, nualusios, bal
sai kaip jaun ukimusi gaidi, vilgsnis bukas, ir negana
viso to, jie dar atsidav koleu... Vidutiniokai ikart, net
nepaindami, m mans neapksti. Jiems a buvau prie
as, pstininkas, ir nuo tos dienos, kai ulipau katedr,
tarp ms prasidjo karas, nuomus, nesibaigiantis, be pa
liaub.
*Kakada Pranczijos koleuose tokia niekinama pravarde buvo vadi
nami klass aukltojai.

71

O, tie iaurs vaikai, kaip jie mane prikankino!..

Dabar, kai tos skriaudos taip nuo mans nutolusios,
noriau kalbti apie juos be pagieos... Bet ne, negaliu. Ir
net iandien, kai raau ias eilutes, jauiu, kaip i kartligi
ko susijaudinimo dreba ranka. Man rodos, vis dar tebesu
ten.
Jie apie mane veikiausiai negalvoja. Nebeprisimena Ma
ylio nei to graaus lorneto, kur jis nusipirko, kad oriau
atrodyt...
Buv mano mokiniai dabar jau suaug rimti vyrai. Subeirolis greiiausiai notaras kakur ten, Sevenuose, Vejonas (jaunesnysis) - teismo sekretorius, Lupi - vaistininkas,
o Buzank - veterinaras. Jie susikr padt, usiaugino pil
vuk, odiu, turi visk, ko reikia.
Taiau kartais, susitik kokiame nors klube arba ven
toriuje, prisimena gerus koleo laikus ir tada galbt uveda
kalb ir apie mane.
- Sakyk, sekretoriau, ar tu prisimeni maj Eiset, m
s Sarlando pstinink ilgais plaukais ir lyg popieriniu vei
du? Koki auni pokt mes jam prikrsdavome!
Tai tiesa, ponai. Js jam prikrsdavote auni pokt,
ir buvs js pstininkas j dar neumiro...
Ak, vargas pstininkas! Kaip danai jis jus juokino!..
Kaip danai js j virkdte... Taip, virkdte... Js j virkd
te, ir dl to js poktai atrod dar aunesni...
Kiek syki po kankinim dienos bdulis susiriesdavo
savo lovoje ir kandiodavo antklod, kad js neigirstumte jo raud!..
Juk taip baisu gyventi prieikoje aplinkoje, visada bi
joti, visada sergtis, visada pykti, visada laikyti paruotus
ginklus; taip baisu bausti - nenoromis pasidarai neteisin72

gas, - taip baisu abejoti, visur matyti spstus, negalti ra

miai valgyti nei miegoti, visada, net paliaub valandl
mis, sakyti sau: O Dieve! K jie man dabar ikrs?
Ne, nors ir imt met gyvent, pstininkas Danielis
Eisetas niekada neumir, k ikentjo Sarlando kolee nuo
tos lidnos dienos, kai eng vidutiniok klas!
Vis dlto - nenoriu meluoti - a t laimjau, pakei
ts klas: dabar matydavau Juodsias Akis.
Du kartus dien, per pertraukas, i tolo stebdavau
jas dirbanias u antro aukto lango, ieinanio vidutinio
k kiem. Jos bdavo ten, juodesns ir didesns nei kada
nors, nuo ryto ligi vakaro palinkusios prie nepabaigiamo
siuvinio; Juodosios Akys siuvo ir siuvo be perstojo. Dl siu
vimo, vien dl siuvimo, senoji ragana su akiniais jas ir pa
m i vaik prieglaudos, - mat Juodosios Akys nepainojo
nei tvo, nei motinos, - ir jos kiaurus metus siuvo, siuvo
be paliovos, stebimos negailestingos baisiosios raganos su
akiniais, verpianios savo kuodel alimais.
A irdavau Juodsias Akis. Pertraukos man rody
davosi pernelyg trumpos. Vis gyvenim biau praleids
po tuo palaimintu langu, u kurio jos dirbo. Juodosios Akys
taip pat inojo, kad a ten. Retkariais jos pakildavo nuo
siuvinio ir mes imdavome kalbtis - vien vilgsniais, be
odi.
-Js labai nelaimingas, pone Eisetai.
- Js taip pat, vargs Juodosios Akys.
- Mes neturime nei tvo, nei motinos.
- O mano tvas ir motina toli.
- Kad js inotumte, kokia baisi akiniuotoji ragana!
- Vaikai mane labai kankina, patikkite.
- Drsos, pone Eisetai!
73

- Drsos, graios Juodosios Akys!

Daugiau nieko vienas kitam nepasakydavome. A vi
sada bijojau, kad pasirodys ponas Vijo su raktais - dzin,
dzin, dzin, o ten auktai, u lango, Juodosios Akys irgi tu
rjo savo pon Vijo. Po minuts pokalbio jos greit nusileis
davo ir vl imdavosi darbo, stebimos rstaus dideli akini
plieno rmais vilgsnio.
Brangios Juodosios Akys! Mes visuomet kalbdavoms
tik per gerok atstum ir vien skubiais vilgsniais, taiau a
jas myljau visa irdimi.
Dar myljau abat Zerman...
Tas abatas Zermanas buvo filosofijos dstytojas. Jis bu
vo laikomas keistuoliu, ir kolee visi jo bijojo, net direkto
rius, net ponas Vijo. Jis kalbjo maai, grietu iurkiu
balsu, visus mus tujino, vaikiojo dideliais ingsniais, at
mets galv, pasikls sutan, kaip dragnas kaukdamas
batais su sagtimis. Jis buvo auktas ir stiprus. Ilgai maniau,
kad jis labai graus, bet kart, irdamas j i arti, pama
iau, jog tas kilnus lito veidas smarkiai subjaurotas raup.
Visas jis buvo lyg sukapotas, suraiytas, randuotas - tikras
Mirabo* su sutana.
Abatas gyveno vienias ir usidars maame kambar
lyje paiame gale namo, vadinamo senuoju koleu. Niekas
pas j neueidavo, iskyrus du jo brolius, du piktus nenau
dlius, kurie lank mano klas ir u kuri aukljim jis mo
kjo... Vakarais, eidamas per kiem miegamj, matyda
vai auktai, tamsiame, apgriuvusiame senojo koleo pasta
te, silpnut blyki vies: tai deg abato Zermano lempa.
Daugyb syki, ryt, eidamas et valand prasidedani
*M i ra b o, Onor Gabrielis Rikeci (1749-1791) - XVIII a. pabaigos
prancz revoliucijos veikjas. Jis, kaip ir abatas, buvo raupltas.

74

pamok, pro rk irdavau dar tebedegani lempel;

abatas Zermanas bdavo dar neguls... Sklido kalbos, es
jis ras didel filosofijos krin.
Net jo nepaindamas a pajutau didel simpatij tam
keistam abatui. Jo baisus ir graus veidas, vieiantis protu,
mane trauk. Tik buvau taip prigsdintas pasakojim apie
jo keistenybes ir grubum, kad nedrsau engti prie jo pir
mojo ingsnio. Savo laimei, a vis dlto j engiau!
Ir tai kokiomis aplinkybmis...
Reikia pasakyti, jog tuo metu buvau iki kaklo pasin
rs filosofijos istorij. Sunkus darbas Mayliui!
Vien dien man ujo noras perskaityti Kondijak*.
Tarp ms kalbant, tas mogelis net nevertas, kad j skai
tytum; i tokio filosofo vieni juokai, visas jo filosofijos ba
gaas bt tilps pigaus iedo akmens tvar. Bet inote,
jaunystje ir apie daiktus, ir apie mones turi visai atvirk
i supratim.
Taigi a sigeidiau perskaityti Kondijak. Kondijako
man prireik tbt. Deja, koleo bibliotekoje jo nebuvo,
o Sarlando knygynai neturjo n vieno jo straipsnio. Nu
sprendiau kreiptis abat Zerman. Jo broliai man buvo
sak, kad jo kambaryje yra daugiau nei du tkstaniai to
m, ir a neabejojau rasis pas j savo svajoni knyg. Tik
tas velnio netas mogus mane gsdino, ir kartos meils
ponui Kondijakui nebuvo per daug, kad pasiryiau pakil
ti jo bst.
Kai prijau prie dur, i baims drebjo kojos... Atsar
giai bilsteljau du kartus.
*Ko n d i j a k a s, Erjenas Bono de (1715-1780) - prancz filosofas,
vietjas, sensualizmo mokyklos atstovas, Traktato apie pojius, Logi
kos autorius.

75

- Praom, - pasigirdo titano balsas.

Baisusis abatas Zermanas sdjo apergs em kdu
t, itiess kojas, pasikls sutan taip, kad buvo matyti di
deli raumenys, rykiai isiov po juodomis ilkinmis ko
jinmis. Atsirms kds atkalt, jis skait foliant raudo
nais kratais ir, garsiai papsdamas, rk trump rud pyp
kut, vien i t, kurios vadinamos krosnelmis.
- ia tu, - tar jis, vos kilsteljs akis nuo folianto. Sveikas! Kaip sekasi? Ko nori?
Jo iurktus balsas, grietas knygomis lyg apmualais
apstatyto kambario vaizdas, laisva sdjimo poza, ta pyp
kut, kuri jis laik dantyse, - viskas mane labai trikd.
Vis dlto iaip taip iaikinau savo vizito tiksl ir pa
praiau garsiojo Kondijako.
- Kondijako? Tu nori skaityti Kondijak? - ypsoda
masis paklaus abatas Zermanas. - Kokia nevykusi mintis!
Gal veriau surkytum su manim pypk?.. tai, nusiimk t
dailut, kuri kabo ant sienos, ir prisidek... Pamatysi, tai
daug geriau u visus pasaulio Kondijakus.
A raudonuodamas papuriau galv.
- Nenori? Kaip imanai, berniuk. Tavo Kondijakas ten,
viruje, treioje lentynoje i kairs. Gali netis, a tau j
paskolinu. Tik nesugadink, arba nurausiu ausis.
A pasimiau Kondijak i treios lentynos kairje pu
sje ir jau ruoiausi eiti, bet abatas mane sulaik.
- Tai studijuoji filosofij? - paklaus jis, irdamas
man j akis. - Gal kartais tu ja tiki? Pasakos, brangusis, tik
ros pasakos... Tik pamanykit, jie sigeid padaryti mane
filosofijos dstytoju. Kaip jums tai patinka? Dstyti k? Nul,
niek... Lygiai taip pat jie galjo paskirti mane generaliniu
vaigdi inspektorium arba pypks dm kontrolierium...
76

Ak, vargas man! Kartais tenka verstis keistu amatu, kad u

sidirbtum duon... Tu apie tai irgi t imanai, ar ne? O,
tik jau neraudonuok. inau, kad nesi laimingas, varge ma
as pstininke, ir kad vaikai gyvenim tau pavert pragaru.
Abatas Zermanas valandl patyljo. Atrod labai su
pyks ir nirtingai dau pypk nag. Igirds, kaip is
garbingas mogus ujauia mane dl tokio likimo, labai
susijaudinau ir usidengiau akis Kondijaku, nordamas nu
slpti upldusias gailias aaras.
Abatas tutuojau vl prabilo:
- Beje, pamirau paklausti... Ar myli gerj Diev? Rei
kia j mylti, brangusis, reikia juo pasitikti ir kartai mels
tis. Be ito niekada neisikapstysi i savo varg. Nuo dideli gyvenimo kani inau tik tris vaistus: darb, mald ir
pypk, molin, trumput pypk, prisimink itai... O filo
sofais nepasikliauk. Jie tavs niekada dl nieko nepaguos.
A tai igyvenau, gali manim patikti.
- A jumis tikiu, pone abate.
- Dabar drok sau, tu mane vargini. Kai norsi knyg,
ateik ir imk. Mano kambario raktas visada duryse, o filoso
fai visada treioje lentynoje i kairs. Daugiau nieko nesa
kyk. Sudie.
Jis vl niko savo foliant ir n nevilgteljo, kai jau
pro duris. Jis tikrai buvo keistuolis.
Nuo tos dienos savo inioje turjau visus pasaulio filo
sofus, nesibelds eidavau abato Zermano kambar kaip
savo. Daniausiai tuo laiku abatas vesdavo pamokas ir kam
barys bdavo tuias. Pypkut ilsdavosi ant stalo kampo
tarp foliant raudonais kratais ir daugybs popieri, i
margint smulkia, sunkiai skaitoma raysena... Kartais aba
tas Zermanas bdavo namie. Rasdavau j skaitant, raant
77

arba dideliais ingsniais vaiktant pirmyn atgal, {js dro

viai pasisveikindavau:
- Laba diena, ponas abate.
Daniausiai jis man neatsakydavo... As pasiimdavau sa
vo filosof i treios lentynos kairje pusje ir ieidavau, o
jis mans tarsi n nepastebdavo... Iki mokslo met pabai
gos mes nepersimetme n dvideimia odi. Bet nesvar
bu! Kakas mano irdyje kudjo, kad tapome dideliais drau
gais...
Artjo atostogos. Kiaur dien buvo girdti, kaip mu
zikos besimokantys mokiniai pieimo klasje repetuoja pol
kas ir marus, ruodamiesi apdovanojim teikimui. Tos
polkos linksmino visus. Vakare, per paskutin pamok, ma
tydavau, kaip vaikai traukia i suol kalendoriukus ir kiek
vienas ibraukia savajame pasibaigusi dien: Dar viena
maiau! Kiemuose riogsojo lentos pakyloms, buvo dauo
mi krslai, purtomi kilimai... Jokio darbo, jokios discipli
nos. Tik nuolatin neapykanta pstininkui ir imons, bai
sios imons iki pat galo.
Pagaliau atjo didioji diena. Paiu laiku: ilgiau nega
ljau tverti.
Apdovanojimai buvo dalijami mano kieme, viduti
niok kieme... Dar ir dabar tebematau j ir marg palapi
n baltu audeklu drapiruotomis sienomis, auktus alius
medius, nukabintus vliavomis, o apaioje - skryblai
i, moksleivik, kareivik kepuri, alm, glmis pa
puot, siuvint kepuraii, plunksn, kaspin, bum
bul, sulton knibdlyn... Gale - ilga pakyla, ant ku
rios granat spalvos aksomo krsluose sdi koleo vadovy
b... O, ta pakyla! Koks maas prie j jauiausi! Koki di
ding, niekinam ir pranai ivaizd ji teik tiems, kurie
78

ant jos sdjo! Vis t pon veidai buvo ne tokie kaip

paprastai.
Abatas Zermanas taip pat sdjo ant pakylos, bet jis to
tarsi n nepastebjo. Isitiess krsle, atmets galv, jis puse
ausies klaussi savo kaimyn ir, rods, sek akimis pro lapi
j sivaizduojamos pypks dmus...
Prie pakylos saulje blizgjo muzikos instrumentai:
trombonai, voltornos. Ant suol spaudsi vis trij skyri
mokiniai su savo mokytojais eili gale, u j - minia tv,
antros klass dstytojas, silantis damoms rank ir plyau
jantis: Keli! Keli! ir pagaliau, pasimet kamatyje, po
kiem skersai iilgai lakstanio pono Vijo raktai, dzingu
liuojantys tuo pat metu deinje, kairje, tai ia, tai ten.
Prasidjo ceremonija. Buvo karta. Palapinje trko
oro... Storos raudusios damos snaud savo skrybli pav
syje, pliki ponai luostsi galvas bordinmis skepetaitmis.
Viskas buvo raudona: veidai, kilimai, vliavos, krslai... Bu
vo pasakytos trys prakalbos, kurioms visi labai plojo, bet a
j negirdjau. Viruje, u antro aukto lango, savo prasti
nje vietoje, siuvo Juodosios Akys, ir mano siela, visa siela,
skriejo pas jas... Vargs Juodosios Akys! Net toki dien
akiniuotoji ragana neleido joms pailsti.
Kai buvo paskelbta paskutins klass paskutinio apdo
vanoto mokinio pavard, muzikantai trenk triumfo mar
ir visi pakriko. Kilo baisi sumaitis. Dstytojai nulipo
nuo pakylos, mokiniai okinjo er suolus, skubdami pas
savikius. Buiniai, auksmai: ionai! ionai! Laureat
seserys ididiai styrino, neinos broli vainikais. Siu, i,
i iugdjo kdes ilkins suknels... Maylis nejudda
mas stovjo u medio ir irjo graias damas, glenutis,
susigds dl savo nuneiot drapan.
79

Kiemas pamaliais itutjo. Prie paradini dur sto

vjo direktorius su ponu Vijo ir glost ieinanius vaikus,
ligi ems lankstsi tvams.
- Iki kit met! Iki kit met! - kartojo direktorius,
pataiknikai ypsodamasis. Pono Vijo raktai meiliai tilin
diavo: Dzin, dzin, dzin! Sugrkite pas mus, maieji drau
gai, sugrkite kitais metais!
Vaikai atsainiai leisdavosi pabuiuojami ir vienu uo
liu nurkdavo nuo laipt.
Vieni lipo graias karietas su herbais, kur motinos ir
seserys skliaust plaius sijonus, palikdamos vietos. Pliaukt!
maukt! No, greiiau pil!.. Vl pamatysime savo parkus,
pieveles, spuokles po akacijomis, voljerus ret pauki,
tvenkinius su plaukiojaniomis gulbmis ir didel teras su
turklais, kur vakarais vaiinamasi erbetu.
Kiti sdosi eimyninius arabanus alia daili, links
mai besijuokiani mergin baltomis skryblaitmis. Va
deles laik kinink su auksine grandinle ant kaklo... Udrok botagu, Matiurina! Jie grta namo! Ten valgys sviestinukus, gers muskat, kiauras dienas medios paukius,
mgdiodami j balsus, ir vartysis kvepianiame iene!
Laimingi vaikai! Jie vaiavo namo! Visi vaiavo!.. Ak,
kad ir a biau galjs ivaiuoti!..

Juodosios Akys

Dabar koleas tuias. Visi isivainjo... Miegamuo

siuose i vieno galo kit maiioja eskadronai stor iur
ki, kurios vidury baltos dienos rengia kavalerijos atakas.
Suoluose dista raalins. Kiemo mediuose puotas kelia
pulkai virbli; tie ponai susikviet draugus i viso miesto,
visos vyskupijos, suprefektros, ir j kurtinamas irkji
mas nesiliauja nuo ryto iki vakaro.
Maylis klausosi j, dirbdamas savo kambaryje paioje
pastogje. Per atostogas jis buvo paliktas kolee i gailes
tingumo. Jis tuo naudojasi ir iki nukritimo studijuoja grai
k filosofus. Tik tai kambarys pernelyg kartas, o lubos
pernelygemos. Viduje tiesiogdsti... Langai be langini. Saul
it deglas veriasi kambar ir visk ulieja liepsna. Nuo sij
lauposi ir byra tinkas... Apsunkusios nuo kaitros ir prisiploju
sios prie stikl, miega didels muss... Maylis ivisjg sten
giasi neumigti. Galva sunki tartum vinin, vokai limpa.
Dirbk, Danieli Eisetai!.. Reikia atstatyti eimos idi
n... Bet ne! Jis negali... Raids okinja prie akis. Paskui
6.932

81

ima suktis ir knyga, ir stalas, ir kambarys. Nordamas nu

ginti keist mieguistum, Maylis atsistoja ir engia kele
t ingsni. Prijs prie dur, jis susvyruoja ir sunkiai krin
ta ant ems, miego pakirstas.
Lauke irkia virbliai, it palusios svirpia cikados, pa
bal nuo dulki, saulje skeldja platanai, tiesdamiesi viso
mis akomis.
Maylis sapnuoja keist sapn: jam vaidenasi, lyg kas
belstsi kambario duris ir garsiai aukt j vardu: Danieli! Danieli!Jis pasta bals. Tonas tas pats, kokiu kaka
da bdavo aukiama: akai, tu asilas!
Beldimas pasidaro smarkesnis. Danieli, mano Danie
li, ia a, tavo tvas, greiiau atidaryk!
O, koks baisus komaras! Maylis nori atsakyti, atida
ryti duris. Jis pasikelia ant alkns, taiau galva per daug
sunki, jis vl griva ir praranda smon...
Atsipeikjs Maylis labai nustemba, pamats, kad gu
li baltoje lovoje su didelmis mlynomis uuolaidomis, ku
rios meta aplinkui el... velni viesa, ramus kambarys.
Jokio garso, vien tiksi laikrodis ir porcelian skimbioja
auktelis... Maylis nesupranta, kur ess. Bet jam labai ge
ra. Uuolaidos prasiskleidia. Ponas Eisetas tvas, meiliai
ypsodamasis, aar pilnomis akimis, palinksta prie jo su
puodeliu rankoje. Maylis tariasi vis dar sapnuojs.
- Ar ia js, tve? Tikrai js?
- Taip, mano Danieli, taip, brangus snau, tai a.
- Didis Dieve, kur a?
- Ligoninje, jau visa savait... Dabar tau geriau, bet
tu labai sirgai...
- O js, tve, kaip js ia atsiradote? Pabuiuokit ma
ne dar kart!.. O, iriu jus ir, rodos, vis dar sapnuoju.
82

Ponas Eisetas tvas pabuiuoja j.

- Gerai usiklok, bk atsargus. Daktaras tau neleidia
kalbti.
Ir nenordamas, kad snus kalbt, aunusis mogus
pats kalba be perstojo.
- sivaizduoji, prie savait Vyndari draugija pasiun
ia mane apvainti Sevenus. Supranti, kaip apsidiaugiau:
juk tai proga pamatyti savo Daniel! Atvykstu kole...
Tavs visur ieko, aukia... Nra Danielio! Praausi nuve
damas tavo kambar: urakinta i vidaus. Beldiu: niekas
neatsako! Dunkst! Iveriu duris kojos spyriu ir randu tave
tysant ant ems, deginam arkliko kario... Ak, vargas
vaike, kaip tu sirgai! Kliedjai penkias dienas! N akimirkai
nesitraukiau nuo tavs... Tu paistei nesmones, vis kalbjai
apie idinio atstatym. Kokio idinio?.. aukei: Nereikia
rakt! Itraukite raktus i skyli! Juokiesi? O man buvo
menki juokai, prisiekiu tau. Dieve, koki nakt gavau alia
tavs praleisti!.. Supranti, ponas Vijo juk tai ponas Vijo,
tiesa? - norjo udrausti man nakvoti kolee! Rmsi nuo
statais... Pamanykit sau, nuostatai! Argi a inau jo nuosta
tus? Tas blusininkas tikjosi mane igsdinsis, vanginda
mas savo raktais man panosje. A j graiai pastaiau vie
t, tai taip!
Maylis krpteli nuo tokios pono Eiseto drsos, pas
kui greitai umirta pono Vijo raktus.
- O kaip mama? - klausia jis, tiesdamas rankas, lyg
motina bt ia ir jis galt j apkabinti.
- Jei nusiklosi, nieko nesakysiu, piktai pagrasina po
nas Eisetas. - Na usiklok... Motina gyvena gerai, ji pas
tavo dd Batist.
- O akas?
6*

83

- akas? Jis asilas! Vadindamas jj asilu, a tik taip kal

bu, supranti?.. Prieingai, akas tikras aunuolis... Nenusi
klok, tau sakyta, po imts velni!.. Jis gerai sitaiss. Ir am
inai verkia, kaipgi kitaip. Bet iaip jis labai patenkintas.
Direktorius prim j u sekretori... Jam nieko daugiau
nereikia daryti, tik rayti tai, kas diktuojama... Labai gera
tarnyba.
- Vadinasi, vargas akas vis gyvenim bus pasmerk
tas rayti, kitiems diktuojant!..
Tai pasaks Maylis nusijuokia i visos irdies, ir maty
damas j juokiantis, ponas Eisetas taip pat ima juoktis, vis
bardamas sn dl tos nelemtos antklods, kuri aminai
nuslysta.
Tebnie palaiminta ligonin! Kokias avingas valan
das Maylis leidia savo lovoje tarp mlyn uuolaid!..
Ponas Eisetas jo nepalieka; jis prasdi galvgalyje vis die
n, ir Maylis nort, kad tvas niekada neieit... Deja,
tai nemanoma! Vyndari draugijai reikia savo komivojaieriaus. Jis turi ivykti, turi tsti kelion po Sevenus...
Tvui ivaiavus, vaikas lieka vienas, visai vienas tylio
je ligoninje. Jis kiauras dienas skaito, sddamas didelia
me fotelyje, pristumtame prie lango. Ryt ir vakar pagel
tusi ponia Kasan atnea jam valgyti. Maylis igeria puode
l sultinio, nuiulpia vitos sparnel ir sako: Ai, ponia.
Daugiau nieko. Ta moteris atsiduoda kartlige ir jam ne
patinka; jis net neiri j.
Bet vien ryt, sausai itars savo prastin: Ai, po
nia!, nepakeldamas aki nuo knygos, jis labai nustemba,
igirds veln, veln bals: Kaip iandien jauiats, po
ne Danieli?
84

Maylis pakelia galv, ir atspkite, k pamato... Juod

sias Akis, paias Juodsias Akis, kurios stovi prieais j ir
ypsosi...
Juodosios Akys pasako savo draugui, kad pageltusi mo
teris serga ir kad joms pavesta jam patarnauti. Nuleidusios
blakstienas, priduria, kad labai diaugiasi, matydamos, jog
ponas Danielis sveiksta; paskui, padariusios gil reverans
ir pasakiusios, kad vakare vl sugr, ieina. Juodosios Akys
i ties vl apsilanko t pat vakar, taip pat kit ryt ir kit
vakar. Maylis suavtas. Jis laimina savo lig, pageltusios
moters lig ir visas pasaulio ligas; jei niekas nebt susirgs, jis
niekada nebt susitiks dviese su Juodosiomis Akimis.
O, palaimintoji ligonin! Kokias malonias valandas Ma
ylis sveikdamas leidia fotelyje, pristumtame prie lango!..
Rytais Juodosios Akys po ilgomis blakstienomis spindi sau
lje aibe auksini kibirktli; vakarais velniai blizga ir pro
tamsius elius paakiuose lieja vaigdi vies. Maylis
kasnakt svajoja apie Juodsias Akis. Jis prarado mieg. Nuo
pat auros jis jau ant koj ir ruoiasi jas sutikti: jis tiek daug
turi joms pasakyti!.. O kai Juodosios Akys ateina, Maylis
nepasako nieko...
Juodosios Akys, atrodo, labai stebisi tokiu jo tyljimu.
Jos nardo pirmyn atgal po ligonin ir suranda tkstanius
dingsi ilgiau pasilikti prie ligonio, vildamosi, kad jis pa
galiau ryis prabilti; bet tas nelemtas Maylis nesiryta.
Kartais jis vis dlto sutelkia drs ir narsiai pradeda:
Panele...
Juodosios Akys tutuojau usidega ir ypsodamos
sminga j. Bet ivyds jas taip ypsanias, nelaimingasis
pameta galv ir drebaniu balsu priduria: Dkoju u js
gerum, arba dar: Sultinys ryt buvo nuostabus.
85

Tada Juodosios Akys daro ma aving grimas, kuri

reikia: K? Tik tiek? Ir atsidususios ieina.
Joms ijus Maylis puola nevilt: O, rytoj! Rytoj
btinai su jomis pasikalbsiu!.
O rytojaus dien vl bna tas pats.
Galiausiai, pavargs nuo viso to ir jausdamas, kad nie
kada neturs drsos pasakyti Juodosioms Akims, k galvo
ja, Maylis nusprendia joms parayti... Vien vakar jis
paprao raalo ir popieriaus svarbiam laikui - o, labai labai
svarbiam!.. Juodosios Akys, be abejo, atspjo, koks tas lai
kas: jos tokios vylingos, tos Juodosios Akysi Jos greit greit
bga atneti raalo ir popieriaus, padeda juos prieais ligon
ir ieina, juokdamosi vienos sau.
Maylis pradeda rayti; rao vis nakt, paskui, iauus
rytui, pastebi, kad tas nepabaigiamas laikas teturi tris o
dius, viso labo tris odius, suprantate? Bet tie trys odiai
ikalbingiausi pasaulyje ir jis tikisi, jog jie padarys labai di
del spd.
Dabar dmesio... Tuojau ateis Juodosios Akys... Ma
ylis smarkiai susijaudins; jis i anksto paruo laik ir
prisiek atiduoti j, kai tik jos pasirodys. tai kaip tai
vyks. Juodosios Akys eis ir pads sultin ir viiuk ant
stalo. Laba diena, pone Danieli! Tada jis joms i karto
drsiai ir pasakys: Mielos Juodosios Akys, tai laikas
jums.
Cit! Koridoriuje pasigirsta lengvi ingsniai... Juodosios
Akys artja... Maylis laiko rankoje laik. irdis dauosi,
jis tuoj numirs...
Durys atsiveria... Siaubas!..
Vietoj Juodj Aki pasirodo senoji ragana, baisioji
ragana su akiniais.
86

Maylis nedrsta nieko klausinti, bet jis pritrenktas...

Kodl jos neatjo? Jis nekantriai laukia vakaro... Deja! Va
kare Juodosios Akys taip pat neateina, neateina nei rytoj,
nei poryt, niekada...
Juodosios Akys ivytos. Jos isistos atgal vaik prie
glaud, kur prabus udarytos dar ketverius metus, iki pil
nametysts... Juodosios Akys vog cukr!..
Sudie, malonios ligonins dienos! Juodosios Akys i
vyko, ir priedo prie vis nelaimi, pradjo rinktis moki
niai... K? Jau mokslo met pradia? O, kokios trumpos
buvo atostogos!
Pirm kart po ei savaii Maylis nulipa kiem,
ibals, sulss, dar didesnis Maylis nei kada nors... Visas
koleas bunda. Jis plaunamas nuo apaios iki viraus. Kori
doriais teka vanduo. Kaip visada, iauriai lsta pono Vijo
raktai. Baisusis ponas Vijo! Pasinaudojs atostogomis, jis
pridr prie savo nuostat dar kelet punkt ir prikabino prie
ryulio dar kelet rakt. Mayliui belieka bti budriam.
Sulig kiekviena diena atvyksta vis daugiau mokini.
Dar, dar, dar! Prie vart matyti vis daugiau araban ir ka
riet, t pai, kurios buvo suvaiavusios apdovanojim
dalijimo dien... Srauose trksta keleto buvusi moki
ni, bet juos pakeit nauji. Vl formuojami skyriai. ie
met, kaip it praeitais metais, Maylis turs vidutiniokus.
Vargas pstininkas jau dabar dreba. Pagaliau kas ino? Gal
iemet vaikai bus ne tokie blogi?
Pirmj mokslo met dien, ryt, koplyioje skamba
didinga muzika. Tai ventosios Dvasios miios... Verti, cre
ator Spiritus!.. * tai ponas direktorius su graiu juodu fraku
"Ateik, Dvasia Krja! (Lot.)

87

ir sidabrine palms akele atlape. U jo stovi tabas dsty

toj paradinmis mantijomis: gamtos moksl - su orani
niais ermuonli kailiukais, humanitarini - su baltais.
Antros klass dstytojas, tikras vjavaikis, leido sau usi
mauti viesias pirtines ir usidti originali skrybl. Po
nas Vijo atrodo nepatenkintas. Verti, creator Spiritus!.. Ba
nyios gale, simais tarp mokini, Maylis pavydiai i
ri didingas mantijas ir sidabrines palmes... Kada ir jis bus
dstytojas? Kada gals atkurti eimos idin? Deja! Kol tai
pasieksi, kiek dar reiks ikentti! Verti, creator Spiritus!..
Maylio siela lidi. Nuo vargon muzikos norisi verkti...
Staiga auktai, chore jis ivysta gra, raup sudarkyt vei
d, kuris jam ypsosi... Nuo ios ypsenos Mayliui pasida
ro lengviau, o pamaius abat Zerman, j uplsta drsa ir
jis pralinksmja... Verti, creator Spiritus!..
Prajus dviem dienoms po ventosios Dvasios mii,
vl ikilms. Direktoriaus vardins. T dien visas koleas
nuo neatmenam laik mini vent Teofili gamtoje, gau
siai stiprindamasis altos msos ukandiais ir Limu vynais.
S syk, kaip paprastai, ponas direktorius nieko negaili, kad
i maa eimynin vent plaiai nuskambt ir patenkin
t kilnius jo irdies polkius, taiau nepakenkt koleo in
teresams. Iauus visi - mokiniai ir mokytojai - susigrda
didelius veimus su stogeliais, papuotus municipalinmis
vliavomis, ir konvojus pasileidia risia, tempdamas paskui sa
ve du milinikus furgonus, prikrautus pintini putojanio vy
no ir valgi... Priekyje, pirmame veime, stambs ulai ir mu
zika. Valtornoms sakyta groti garsiai. Pliauki botagai, skamba
varpeliai, tarka krvos lki, trankydamosi skardinius kati
liukus... Visas Sarlandas su naktinmis kepuraitmis supuola
prie lang pairti ventikos direktoriaus gurguols.
88

Ikilms turi vykti Pievoje. Vos atvaiavus, ant ols

tiesiamos staltiess ir vaikai mirta i juoko, matydami, kaip
ponai dstytojai sdi ant ems tarp ibui lyg paprasti
mokiniai... Per rankas keliauja pyrago rieks. Poki kam
iai. Akys dega. Visi daug kalba... Tik vienas Maylis ita
me visuotiniame pagyvjime atrodo susirpins. Staiga jis
parausta... Ponas direktorius atsistoja su popieriumi ran
koje:
- Ponai, a k tik gavau eiles, kurias man skiria neino
mas poetas. Atrodo, ms prastinis Pindaras*, ponas Vi
jo, iais metais sigijo varov... Nors iose eilse esu per
daug giriamas, leiskite jums jas perskaityti.
- Taip, taip! Skaitykite! Skaitykite!..
Ir graiu balsu, tokiu, kaip dalydamas apdovanojimus,
ponas direktorius ima skaityti...
Tai gana vykusiai sueiliuotas sveikinimas, pilnas rimuo
t kompliment direktoriui ir iems ponams. Kiekvienam
po iedel. Net akiniuotoji ragana neumirta. Poetas vadi
na j valgyklos angelu, ir tai skamba avingai.
Visi ilgai ploja. Keletas bals reikalauja autoriaus. Ma
ylis atsistoja, irauds it pomidoras, ir kukliai nusilenkia.
Pasigirsta auksmai. Maylis tampa vents didvyriu. Di
rektorius nori j pabuiuoti. Seni dstytojai supratingai spau
dia jam rank. Antros klass vadovas prao jo eili, nor
damas persirayti dienorat. Maylis labai patenkintas.
Visi ie smilkalai mua jam galv sykiu su Limu vyno ga
rais. Tik jampasivaidena, - ir tai j truputl iblaivo, - kad
girdi abat Zerman murmant: Kvailys! ir grsmingai
vangant varovo raktus.
*P i n d a ra s (522 ar 518-446 m. pr. Kr.) - graik poetas, chorins
lyrikos krjas. Para odi, himn, ditiramb, tekst chorams.

89

Nurimus pirmajam entuziazmo protrkiui, ponas di

rektorius suploja rankomis praydamas tylos.
- Dabar js eil, Vijo. Po aismingos Mzos - grieta
Mza.
Ponas Vijo oriai isitraukia i kiens rit ssiuvin,
stor ir daug adant, ir pradeda skaityti, skersa akimi dirs
iodamas Mayl.
Pono Vijo krinys - tai idil, Vergilijaus stiliaus idil,
garbinanti nuostatus. Mokinys Menalkas ir mokinys Dorila kalbasi eilmis... Mokinys Menalkas mokosi kolee, kur
nuostatai klesti; mokinys Dorila yra i kito koleo, i kurio
nuostatai itremti... Menalkas pasakoja apie rsius grie
tos disciplinos malonumus, Dorila - apie nevaisingus kvai
los laisvs diaugsmus.
Pabaigoje Dorila parblokiamas. Jis teikia nugaltojui
priz, ir abu vienu balsu utraukia linksm giesm, lovi
nani nuostatus.
Poema baigta... Mirtina tyla!.. Kol ponas Vijo skait,
vaikai nusine savo lktes kit Pievos gal ir ramiai kerta
pyrag, toli nuo mokinio Menalko ir mokinio Dorila. Po
nas Vijo iri juos i savo vietos ir su kartliu ypsosi...
Dstytojai itvr, bet n vienam nepakanka drsos ploti.
Nelaimingasis ponas Vijo! Tai tikra neskm!.. Direkto
rius mgina j raminti:
- Tema sausa, ponai, taiau poetas puikiai su ja susi
dorojo.
- Man ji atrodo labai grai, - nerausdamas i gdos,
sako Maylis, kur jo triumfas pradeda gsdinti...
Visas is melas nueina perniek. Ponas Vijo nenori, kad
j kas nors guost. Jis tyldamas nusilenkia ir toliau ypsosi
karia ypsena... ypsosi vis dien, o vakare, grtant, pro
90

mokini dainas, pro nedarnius muzikos garsus ir miegan

io miesto grindiniu riedani veim dardjim, Maylis
tamsoje, alia savs, girdi piktai vangant varovo raktus:
Dzin, dzin, dzin! Ponas poete, mes jums u tai atkerysi-

IX
Bukuarano istorija

Po vento Teofiliaus palaidojome atostogas.

Prasidjo lidnos dienos. Visai tokios, kokios bna po
Ugavni. Niekas nebuvo nusiteiks dirbti - nei mokyto
jai, nei mokiniai. Visi krsi... Po dviej ilg poilsio mne
si koleas sunkiai gro prastines ves. Mechanizmas
veik blogai lyg senas laikrodis, kurio ilgai niekas nebuvo
prisuks. Taiau pamaliais pono Vijo dka viskas siva
iavo. Kiekvien dien, t pai valand, suskambus tam
paiam varpui, kiemus atsidarydavo maos durels ir vir
tins vaik, tiesi kaip mediniai kareivliai, ieidavo po du
pasivaikioti po mediais; paskui din, dan vl nuskamb
davo varpas ir tie patys vaikai sueidavo vidun pro tas paias
duris. Din, dan! Kelkits! Din, dan! Gulkits! Din, dan!
Mokykits! Din, dan! Linksminkits! Ir.taip itisus me
tus.
O, kaip triumfavo nuostatai! Koks bt buvs laimin
gas mokinys Menalkas, gyvendamas po pono Vijo padu
pavyzdiniame Sarlando kolee!
92

Tik a vienas buvau tamsi dm ant io avingo pa

veikslo. Mano klasei mokslai nesisek. Baisieji vidutinio
kai gro pas mane i savo kaln dar negraesni, dar iurk
tesni, dar iauresni negu kada nors. A taip pat sugiau; po
ligos pasidariau nervingas ir irzlus, nieko negaljau paks
ti... Praeitais metais buvau per daug velnus, o iais - per
daug grietas... Tikjausi itaip paaboti piktus vaikiius
ir dl kiekvieno prasiengimo bausdavau vis klas papil
domais darbais ir palikinjimais po pamok...
Si sistema nieko gero nedav. Mano bausms dl per
didelio gausumo nuvertjo ir nukrito taip emai kaip IV
met asignatai*. Vien dien visai sutrikau. Mano klas su
kilo, o a daugiau nebeturjau priemoni maitui malinti.
Dar ir dabar matau, kaip stoviu katedroje ir prieinuosi it
pals, o aplink skamba auksmai, verksmas, niurnjimas,
vilpesys: Lauk!.. Kakarieku!.. Kis, kis!.. Salin tironus!.. Tai
neteisinga!.. Skraid raalins, papj ma gumulliai ta
ksi mano pult, ir visi tie maieji pabaisos su vairiais
reikalavimais kekmis kabinosi ant katedros ir staug lyg
makakos.
Kartais, neteks vilties, kviesdavausi pagalb pon Vi
jo. Js tik pagalvokite, koks paeminimas! Nuo vento Teofiliaus raktininkas elgsi su manimi altai, ir jauiau, kad
jis diaugiasi mano kaniomis. Kai jis staiga engdavo
klas su savo raktais, spdis bdavo toks, lyg metus akme
n varli kdr: visi akimirksniu atsidurdavo savo vietose
ir sukidavo nosis knygas. Galdavai girdti skrendant mu
s! Ponas Vijo dar truput pavaikiodavo pirmyn atgal,
*As i g n a t a i - popieriniai pinigai, kuriuos Pranczijos nacionalin
asamblja ileido per XVIII a. pabaigos revoliucij. Kalbama apie 1795, IV
revoliucinio kalendoriaus met, laid. Asignat buvo ileista daug, ir j kur
sas buvo labai emas.

93

vangindamas gelgali ryuliu mirtinoje tyloje, paskui iro

nikai pavelgdavo mane ir ieidavo, nieko nepasaks.
Buvau labai nelaimingas. Kolegos mokytojai tyiojosi
i mans. Direktorius, kai su juo susitikdavau, irdavo
mane nepalankiai: be abejo, nagus ia buvo prikis ponas
Vijo... Prie viso to dar prisidjo Bukuarano istorija ir mane
pribaig.
O, ta Bukuarano istorija! Esu tikras, kad ji liko koleo
metraiuose ir kad sarlandieiai apie j dar ir iandien te
bekalba... A taip pat noriu panekti apie t baisi istorij.
Laikas visuomenei suinoti teisyb...
Penkiolika met, didels kojos, didels akys, didels
rankos, ema kakta, juodnugario manieros - toks buvo po
nas markizas de Bukuaranas, vidutiniok kiemo siaubas,
vienintelis Seven auktuomens atstovas Sarlando kolee.
Direktorius labai brangino mokin dl aristokratiko bliz
gesio, kurio jis teik staigai. Kolee jo niekas kitaip neva
dindavo kaip tik markizu; visi jo bijojo; net ir a pasida
viau visuotinei takai ir visada kalbdavau su juo labai
atsargiai.
Kur laik mudviej santykiai buvo pakankamai geri.
Ponas markizas, tiesa, kartais liai mane irdavo
arba atsakydavo atariu tonu, per daug jau primenaniu
senj reim, bet a ddavausi to nepastebs, jausdamas,
kad susidriau su stipriu prieininku.
Taiau vien dien tas netika markizas leido sau visos
klass akivaizdoje atrti taip akiplikai, kad man trko
kantryb.
- Pone Bukuaranai, - tariau jam, stengdamasis nepra
rasti altakraujikumo, - tuoj pat pasiimkite knygas ir iei
kite i klass.
94

iam jaunam nenaudliui tai buvo negirdtas grietu

mas. Jis apstulbo ir, nejuddamas i vietos, spoksojo ma
ne iverts akis.
Supratau, kad sipainiojau bjaur reikal, bet buvau
nujs per toli ir negaljau trauktis.
- Ieikite, pone Bukuaranai! - vl paliepiau a.
Mokiniai sunerim lauk, kas bus toliau. Pirm kart
klasje buvo tylu.
mano antrj paliepim markizas, atsipeikjs i nuo
stabos, atkirto, ir btumt mat, kokiu tonu:
- A neieisiu!
Klasje kilo susiavjimo urmulys. A pasipiktins at
sistojau savo katedroje.
-Js neieisite, pone? Mes dar pairsime!
Ir nulipau emyn...
Dievas liudininkas, t valandl apie jok iaurum n
minties neturjau; a tik norjau igsdinti markiz savo
tvirtumu, bet pamats, jog lipu i katedros, jis m taip
niekinamai kikenti, kad jau buvau begriebis j u apykak
ls ir betempis i suolo...
Taiau tas niekas turjo paslps po varku didel ge
lein liniuot. Vos tik pakliau rank, jis kirto man per
st bais smg. A surikau i skausmo.
Visa klas m ploti.
- Bravo, markize!
A pameiau galv. Vienu uoliu atsidriau ant stalo,
antru ant markizo, o tada, iups j u gerkls, paleidau
darb kojas, kumius, dantis ir visa kita, ipliau j i suo
lo ir taip pastmiau i klass, kad jis nusirito vidur
kiemo... Tai truko akimirk; niekada nemaniau turs tiek
jg95

Mokiniai buvo pastr. Daugiau niekas neauk: Bra

vo, markize! Jie bijojo. Bukuaran, stipriausi i stipriau
si, atved prot itas nugeibs pstininkas!.. ia tai bent!
Mano autoritetas smarkiai pakilo, o markizo prestias tiek
pat nukrito.
Kai ulipau katedr, dar ibals ir virpantis i susijau
dinimo, vis galvos greitai palinko vir suol. Klas buvo
sutramdyta. Bet k apie tai pagalvos direktorius, ponas
Vijo? K? A idrsau pakelti rank prie mokin! Prie
markiz de Bukuaran! Prie koleo ymyb! Juk mane
ivarys!
itie kiek pavluoti apmstymai sudrumst mano
triumf. Dabar isigandau a. Sakiau sau: Markizas, be abe
jo, nujo skstis. Ir laukiau, kad tai tuoj eis direktorius.
Drebjau iki pamok pabaigos, taiau niekas nepasirod.
Per pertrauk labai nustebau, ivyds Bukuaran juo
kiantis ir aidiant kartu su kitais. Tai mane mauml nu
ramino, o kadangi visa diena prajo be joki klii, pa
maniau, kad mano nenaudlis tyls ir a atsipirksiu vien
baime.
Deja, kit ketvirtadien pamok nebuvo. Vakare po
nas markizas miegamj negro. Mane apm bloga nuo
jauta, nemiegojau vis nakt.
Rytojaus dien, per pirm pamok, mokiniai nabd
josi, dirsiodami tui Bukuarano viet. Mane grau mir
tinas nerimas, bet a neisidaviau.
Apie septint valand staiga atsidar durys. Vaikai at
sistojo.
A buvau uvs...
Pirmas jo direktorius, paskui j ponas Vijo, o ga
liausiai jiems kandin - auktas senis ilgu, ligi pat smakro
96

usagstytu redingotu su keturi pirt auktumo aut pri

kimta apykakle. A jo nepainojau, bet ikart supratau,
kad tai ponas de Bukuaranas tvas. Jis suko ilgus sus ir
kak murmjo pro dantis.
Man neuteko drsos nulipti i katedros ir pagerbti tuos
ponus; jie j taip pat su manim nepasisveikino. Visi trys
sustojo vidury klass ir iki pat galo n nepavelg mano
pus.
Ugn atideng direktorius.
- Ponai, - kreipsi jis mokinius, - mes atjome ia
atlikti nemalonios misijos, labai nemalonios. Vienas i j
s mokytoj taip sunkiai nusikalto, kad ms pareiga pa
reikti jam vie papeikim.
Ir tai jis m reikti man t papeikim, kuris truko
ger ketvirt valandos. Visi faktai buvo ikraipyti. Markizas
ess geriausias koleo mokinys. A be jokios prieasties, be
jokio pateisinimo iauriai j nuskriauds. Pagaliau pamy
ns po koj visas savo priedermes.
K turjau atsakyti iuos kaltinimus? Kelet kart bu
vau bemgins teisintis: Atleiskite, pone direktoriau... Bet
direktorius mans nesiklaus ir atskait papeikim iki galo.
Po jo od tar ponas de Bukuaranas tvas, ir kok o
d!.. Ir tikr kaltinamj kalb. Nelaimingas tvas! Jo
vaiko itas vos nenuud. Ant vargs, maos, beginkls
btybs itas ugriuvo lyg koks... lyg koks... kaip ia teisin
giau pasakius?.. Lyg koks buivolas, laukinis buivolas. Vai
kas jau dvi dienas guli lovoje. Jau dvi dienas motina, apsi
pylusi aaromis, j slaugo.
O, jei tai bt tikras vyras, tuomet ponas de Bukuara
nas tvas pats atkeryt u savo vaik! Bet itas dar ber
niktis ir jam jo gaila. Taiau tegul itas sikala galv: jei
7. 932

97

dar syk bent pirtu palies jo sn, jam bus nukirstos abi
ausys...
Per i grai kalb mokiniai patyliukais kikeno, o po
no Vijo raktai skimbiojo i malonumo. Stovdamas savo
katedroje, itas, ibals i pykio, klaussi vis t eidin
jim, rijo paeminimus ir tvardsi, kad tik nieko nepasa
kyt. Jei itas bt prasiiojs, j bt ivij i koleo. O
kur tada dtis? Todl itas tyljo, bet prisiekiu, jam plyo
irdis...
Po valandos, kai t trij pon grabylyst iseko, jie
pagaliau ijo. Tada klasje kilo baisi erzelyn. Veltui sten
giausi nors kiek juos nutildyti: vaikai aipsi man akis.
Bukuarano istorija galutinai sulugd mano autoritet.
O, tai buvo siaubinga istorija!
Ji sujaudino vis miest. Maajame klube, Didiajame
klube, kavinse, muzikos vakarliuose visi tik apie j ir te
kalbjo. Gerai informuoti mons pasakojo tokias smul
kmenas, kad plaukai iausi. Regis, tas aukltojas buvs
tikras pabaisa, mogdra. Jis kankins vaik su rafinuotu,
neregtu iaurumu. Niekas, kalbdamas apie j, kitaip jo
nevadino kaip tik budeliu.
Kai jaunajam Bukuaranui nusibodo drybsoti lovoje,
tvai pasodino j ezlong geriausioje svetains vietoje ir
vis savait pro i svetain jo nesibaigianti procesija. do
mioji auka buvo visuotinio smalsumo objektas.
Dvideimt kart i eils jis buvo praomas pasakoti sa
vo nutikim, ir niekas kaskart sugalvodavo kelet nauj
smulkmen. Motinos drebjo, senmergs vadino j vargu
angelu ir kio saldainius. Opozicijos laikratis pasinaudojo
proga ir ipliek kole rsiame straipsnyje, pavyzdiu i
kls vien religin apylinki staig...
98

odiu, istorija sukl didel triukm. Direktorius siu

to ir neivijo mans lauk tik dl rektoriaus protekcijos...
Deja, man bt buv geriau, jei mane bt ikart ivij.
Gyvenimas kolee tapo nepakeliamas. Vaikai mans nebe
klaus, dl bet kokio menkniekio grasino padarysi taip
kaip Bukuaranas ir pasisksi tvams. Galiausiai nustojau
dl j kvarinti galv.
Nuo viso to mane apsdo kyri mintis: atkeryti Bukuaranams. Prie akis aminai stovjo lus senojo markizo
veidas, o ausys deg dl joms mesto grasinimo. Beje, net jei
biau norjs umirti nuoskaudas, nebiau galjs: du
kartus per savait, pasivaikiojim dienomis, kai skyriai
eidavo pro Vyskupijos kavin, a bdavau tikras rasis po
n de Bukuaran tv stovint prieais duris su breliu gar
nizono karinink, nusimusi kepures ir laikani rankose
biliardo lazdas. Jie i tolo irdavo mus ir aipydavo
si, o kai prieidavom per balso atstum, markizas, i auk
to, provokuojamai spoksodamas mane, garsiai suuk
davo:
- Laba diena, Bukuaranai!
- Laba diena, tve!-i eili vidurio sukiauksdavo bjau
rusis berniktis. Ir visi - karininkai, mokiniai, kavins pa
tarnautojai - imdavo juoktis...
Tas laba diena, Bukuaranai! man tapo kania, ir a
jokiais bdais negaljau jos ivengti. Norint patekti Pie
v, btinai reikjo praeiti pro Vyskupijos kavin, o mano
persekiotojas nepraleido nei vieno pasimatymo.
Kartais mane pagaudavo beprotikas trokimas prieiti
prie jo ir mesti ik, bet susilaikydavau dl dviej prieas
i: pirma, dl nuolatins baims, kad bsiu imestas i
koleo, o antra, dl markizo rapyros, tos velnikai ilgos dvi
99

kov rapyros, nusineusios tiek auk, kai jis tarnavo leib

gvardijoje.
Bet kart, galutinai ivestas i kantrybs, susiradau fechtavimosi mokytoj Ro ir tiesiai viesiai idsiau apie sa
vo pasiryim kautis su markizu. Ro, su kuriuo ilgai ne
buvau kalbjsis, i pradi klaussi mans gana santriai,
bet kai baigiau, jis susiavjo ir kartai paspaud man abi
rankas.
Bravo, pone Danieli! A puikiai inojau, kad tokio
veido js negalite bti skundikas. Bet kuri velni buvote
susidjs su tuo Vijo? Pagaliau js vl msikis. Viskas u
mirta! Duokite rank! Js kilni irdis!.. Dabar apie js
reikal. Js buvote eistas? Gerai! Norite gauti satisfakcij?
Labai gerai! Neturite jokio supratimo apie ginklus? Gerai!
Labai gerai! Norite, kad sutrukdyiau tam senam kalakutui
jus persmeigti? Puiku! Ateikite sal ir po ei mnesi js
j persmeigsite!
Igirds, kad nuostabusis Ro iame kivire taip kar
tai palaiko mano pus, a paraudau i pasitenkinimo. Mu
du susitarme dl pamok: trys valandos per savait. Susi
tarme taip pat ir dl kainos, kuri bsianti iskirtin. (Tik
rai iskirtin! Vliau suinojau, kad a turjau mokti du
kart brangiau nei kiti.) Kai aptarme visas slygas, Ro
familiariai pam mane u paranks.
- Pone Danieli, - tar jis, - iandien jau vlu imti pir
mj pamok, bet mes galime nueiti Barbto kavin su
tvirtinti savo sandrio. Na k js, nebkite vaikas! O gal
kartais Barbto kavin jus gsdina? Eime, po galais! Isivaduokit trumpam i tos blusinink gtos! Po imts velni!
Ten rasite draug, auni vaikin, kilni irdi ir greit
atsikratysite moterik manier, kurios jums ne gera.
100

Deja, a leidausi sugundomas. Mes patraukme j Bar

bto kavin. Ji tebebuvo tokia pati: triukminga, pilna d
m, raudon kelni*. Ant t pai kabli kabojo tos pa
ios karikos kepurs ir kardasaiiai.
Ro draugai sutiko mane iskstomis rankomis. Jis
sak teisyb, tai buvo kilnios irdys! Suinoj apie istorij
su markizu ir apie mano pasiryim, jie vienas po kito pri
jo paspausti man rankos: Bravo, jaunuoli! Labai gerai!
A taip pat buvau kilniairdis! Usakiau puno, visi g
r u mano pergal, ir buvo nusprsta, kad nuudysiu mar
kiz de Bukuaran mokslo met pabaigoje.

'Uniformins prancz armijos kareivi kelns.

101

Sunkios dienos

Atjo iema, sausa, baisi, juoda iema, koki bna

iuose kaln kratuose. Koleo kiemai su auktais nuo
gais mediais ir kieiau u akmen sualusia eme atrod
lidni. Klms prie aur ir degme vies; buvo alta;
vanduo suleddavo praustuvuose... Mokiniai kuisdavosi
be galo ilgai; varpas turdavo kviesti juos po kelet kart.
Paskubkite, ponai! - aukdavo mokytojai, vaikioda
mi pirmyn atgal, kad suilt. Tyldami vaikai iaip taip
sustodavo gretas, nusileisdavo plaiais vos apviestais laip
tais ir eidavo ilgais koridoriais, kur vilpavo udantys ie
mos vjai.
Mayliui tai buvo sunki iema!
A nebegaljau dirbti. Klasje nesveika krosnies iluma
mane migd. Mano mansardoje buvo labai alta, ir kai vai
kams vykdavo pamokos, a bgdavau Barbto kavin ir
ieidavau i jos tik prie pat udarym. Dabar Ro ten ma
ne mok; altis igin mus i fechtavimosi sals, ir mes treniravoms vidury kavins biliardo lazdomis, gurknodami
102

pun. Puskarininkiai aptarinjo smgius; visos ios kilnios

irdys galutinai prim mane savo draugij ir kasdien ro
d kok nauj bd, kuriuo neivengiamai turjau nuudy
ti t varg markiz de Bukuaran. Jie taip pat imok ma
ne, kaip reikia saldinti absent, ir kai tie ponai aisdavo
biliard, a ymdavau takus...
Mayliui tai buvo sunki iema!
Vien lidn tos iemos ryt, vos jus Barbto kavin, o Dieve, a ir dabar tebegirdiu biliardo rutulin kaukjim
ir didels molins krosnies im! - Ro atskubjo prie ma
ns:
- Por odi, pone Danieli, - tar jis man ir paslap
tinga iraika nusived galin sal.
Jis man prisipaino apie savo meil... Galite sivaiz
duoti, kaip a didiavausi, kad tokio gio mogus patiki
man savo paslaptis. Nuo to tartum ir pats gteljau.
Istorija buvo tokia. Tas nenaudlis fechtavimosi mo
kytojas mieste, vienoje vietoje, kurios negaljo pasakyti, su
tiko vien btyb, kuri beprotikai simyljo. Ta btyb
Sarlande um toki aukt padt - hm, hm, juk js su
prantate? - toki iskirtin padt, kad fechtavimosi moky
tojas vis dar nesuprato, kaip drso pakelti akis tokias auk
tybes. Ir vis dlto, nepaisydamas tos btybs padties, tokios nepaprastos, tokios ir taip toliau, ir taip toliau pad
ties, - jis puoselja vilt pelnyti jos meil ir net mano, jog
atjo laikas parayti prisipainimo laik. Visa bda, kad
fechtavimosi mokytojai nelabai gud valdyti plunksn. Dar
nieko, jei tai bt kokia grizet, bet btybei, uimaniai
toki aukt ir taip toliau, ir taip toliau padt, negalima
rayti smukls stiliumi, ia net ir geram poetui bus kas
veikti.
103

- Matau, koks reikalas, - supratingai tar Maylis. Jums reikia brktelti kelet meili odelyi tai btybei,
ir js pagalvojote apie mane.
- Visai teisingai, - atsak fechtavimosi mokytojas.
- Gerai, Ro, a esu js paslaugoms, galime pradti,
kai tik panorsite. Bet tam, kad ms laikai neatrodyt
pasiskolinti i Laik raymo vadovlio, tursite man su
teikti kai kuri ini apie t btyb...
Fechtavimosi mokytojas nepatikliai apsivalg aplin
kui, paskui, sukis sus man aus, tyliai sunibdjo:
- Tai viesiaplauk i Paryiaus. Ji kvepia kaip gl, jos
vardas Sesilija.
Daugiau jis man nieko negaljo pasakyti dl tos bty
bs padties, - tokios auktos ir taip toliau, ir taip to
liau... bet i ini man pakako ir t pat vakar klasje
paraiau pirmj laik viesiaplaukei Sesilijai.
Tas keistas Maylio susirainjimas su paslaptingja b
tybe truko apie mnes. Vis mnes raiau vidutinikai po
du meils laikus per dien. Vieni j buvo velns ir miglo
ti kaip Lamartino laikai Elvyrai5*', kiti liepsningi ir auk
te aukiantys apie aistr kaip Mirabo laikai Sofi**. Kai ku
rie prasiddavo tokias odiais: O Sesilija, bna dien, kai
antplikos uolos... ,o baigdavosi tai taip: Sakoma, kad nuo
to mogus mirta... Pamginsime!Kartais sipainiodavo ir
Mza:
O! Tavo deganios lupos!
Duoki! Duoki jas man!
*Elvyros vardu prancz poetas romantikas Alfonsas de Lamartinas
(1790-1869) apdainavo grauol iuli arl.
**Sofi - Mirabo (r. paaikinim psl. 74) mylimoji.

104

Dabar a apie tai kalbu juokdamasis, bet anuomet, pri

siekiu, Maylis nesijuok ir viskas vyko labai rimtai. Baigs
laik, atiduodavau j Ro, kad perrayt savo graia pus
karininkio raysena; o jis savo ruotu, gavs atsakym (nes
ji, nelaimingoji, atsakydavo!), kuo greiiau nedavo j man
ir a juo remdamasis planuodavau tolesnius veiksmus.
Apskritai, tas aidimas man patiko, gal net truput per
daug. Ta nematoma viesiaplauk, kvepianti kaip baltoji
alyva, njo man i galvos. Tarpais vaizduodavausi ras jai
nuo savs; laikuose patikdavau asmenines paslaptis, keik
davau likim, piktus niekingus mones, tarp kuri buvau
priverstas gyventi. O Sesilija, kad inotum, kaip man rei
kia tavo meils!
Kartais, kai didysis Ro, sukdamas sus, sakydavo
man: Kimba! Kimba!.. Raykite toliau! mane slapia ap
imdavo nusivylimas ir a galvodavau: Kaip ji gali tikti,
kad tokius aistros ir melancholijos edevrus rao itas storas
aipokas, itas Fanfanas Tulp54'?
Taiau ji tikjo, tikjo taip tvirtai, jog vien dien fechtavimosi mokytojas digaudamas atne man k tik gaut
tai tok atsakym: S vakar, devint valand, u suprefektros.
Ar mano ikalbingiems laikams, ar savo ilgiems sams
Ro turjo dkoti u skm? Tai sprsti palieku jums, po
nios. iaip ar taip, t nakt savo lidname kambarlyje Ma
ylis miegojo labai neramiai. Jis sapnavo, kad yra aukta
gis, turi sus ir kad Paryiaus damos uimanios tikrai
nepaprast padt - skiria jam pasimatymus u suprefektros.
lov.

^Prancz liaudies dainos herojus, kareivis, mgstanris vyn, moteris ir

105

Juokingiausia, kad rytojaus dien turjau rayti malo

ns laik ir dkoti Sesilijai u laim, kuri ji man dovano
jo: Angele, sutiks praleisti nakt emje...
Prisipastu, t laik Maylis ra siio kupina irdi
mi. Laim, ioje vietoje susirainjimas nutrko ir kur lai
k nieko negirdjau apie Sesilij ir jos aukt padt.

Mano gerasis draugas

fechtavimosi mokytojas
T dien, vasario atuonioliktj, per nakt daug pri
snigo ir vaikai negaljo aisti kiemuose. Kai tik pasibaig
rytins pamokos, jie visi buvo udaryti sal praleisti per
traukos, pasislpti nuo blogo oro ir palaukti tolesni pa
mok.
Juos priirjau a.
Sale ia visi vadino buvusi Jreivysts koleo gimnas
tikos sal. sivaizduokite keturias auktas plikas sienas su
maais grotuotais langeliais. Sen bei ten pusiau iplti kab
liai - dar matomi kopi likuiai, o nuo pagrindins lub
sijos nukars ant virvs besisupantis didelis geleinis ie
das.
Vaikams ia, atrodo, buvo labai linksma. Jie triuk
mingai lakst po sal, keldami dulkes. Vieni mgino pa
siekti ied, kiti, pasikabin ant rank, auk, penketas ar
eetas ramesnio temperamento vaik prie lang valg duo
n ir irjo gatves uvertus snieg, mones, kastuvais
metanius j karuius.
107

Bet as negirdjau visos itos erzelyns.

Vienas usiglauds kampe, su aaromis skaiiau laik,
ir net jei vaikai i valandl bt sugriov sal nuo apaios
ligi viraus, nieko nebiau pastebjs. A skaiiau ako
laik, kur k tik buvau gavs. Jis buvo paymtas Pary
iaus antspaudu - o Dieve! Tikrai Paryiaus! - ir tai k
brolis jame ra:
Brangus Danieli,
Mano laikas tave labai nustebins. N manyti nepamanei,
ar ne, kadaijau dvi savaits Paryiuje. Is Liono ivaiavau nie
kam nieko nesaks, taip man ov galv... Ko norti?Ai baisiai
nuobodiavau tame siaubingame mieste, ypa tau ivykus.
As ia atvaiavau su trisdesimia frank ir penkiais ar
sesiais pono vento Nizj banyios kunigo laikais. Laim,
Apvaizda ikartpam mane savoglobon irpadjo susitikti su
senu markizu, pas kurparsisamdiau sekretorium. Mes tvar
komejo memuarus, man tereikia raytijam diktuojant, ir u
tai gaunu imt frank per mnes. Tai ne kain kas, kaip
matai, betas vis tiek tikiuosi, kadpataups retkariaisgalsiu
siek tiek nusisti namo.
Ak, brangus Danieli, koks graus miestas tas Paryius!
ia bentjau aminai netvyro rkas. Kartais palyja, bet tai
linksmas lietutis su saule, kokio niekur kitur nemaiau. A
taippat labaipasikeiiau. inok, daugiau visai neverkiu. Tiesog netiktina!
itoje laiko vietoje staiga igirdau, kaip po langais dus
liai sutrinksjo per snieg riedanti karieta. Karieta sustojo
prieais koleo duris, ir vaikai m visa gerkle kauti: Suprefektas! Suprefektas!
108

Pono suprefekto vizitas, be abejo, adjo kak nepa

prasta. {Sarlando kole jis atvykdavo vos vien ar du kar
tus per metus, ir tai visada bdavo vykis. Bet dabar ketvirt
valandos labiau nei ponas Sarlando suprefektas ir visas Sarlandas mane domino, man rpjo brolio ako laikas. To
dl kai silinksmin mokiniai grdosi prie lang, nordami
pamatyti i karietos lipant suprefekt, a grau savo kamp
ir vl miau skaityti:
Praneu tau, gerasis Danteli, kad ms tvas dabar Bre
tanje, kurprekiauja sidru vienos kompanijospavedimu. Sui
nojs,jog tapau markizo sekretorium, jis usiman, kadpasily
iaujam keletstatini tosidro. Deja, markizasgeriatik vyn, ir
tik ispanik!A taiparaiau tvui. Ar inai, kjis man atsak?
Jis atsak: akai, tu asilasPkaip visada. Bet tai nesvarbu,
brangus Danteli, manau, kadirdyjejis mane labai myli.
O dl mamos, tai tu inai, ji dabar viena. Turtumjai
parayti, ji skundiasi tavo tyljimu.
Umirau tau pasakyti vien dalyk, kuris tave, ko gero,
labiausiai nudiugins: a nuomojuosi kambar Lotyn kvar
tale*... Lotyn kvartale! Tu tik pagalvok!.. Tikrpoeto kam
bar, kaip romanuose, su mau langeliu ir kiek akys umato
nusidriekusiais stogais. Lovaneplati, betprireikus galtumm
joje tilpti dviese, kambario kampe stovi darbo stalas, ant ku
rio bt taip patogu rayti eiles.
Esu tikras, jei visa taipamatytum, usinortum kuo grei
iaupas mane atvaiuoti. A taippat noriau, kad tu btum
salia, ir nesakau, kad kada nors neatsikviesiu tavs ionai.
^Paryiaus kvartalas, kuriame yra daug mokslo staig, muziej, biblio
tek. XIX a. tai buvo dailinink, raytoj, poet, student pamgtas kvarta
las.

109

O kol kas mylk mane ir nepersidirbk kolee, kad nesusirgtum.

Buiuoju.
Tavo brolis akas
Mielasis akas! Kokio saldaus skausmo suteik jis man
savo laiku! A juokiausi ir sykiu verkiau. Visas mano gyve
nimas paskutiniais mnesiais - punas, biliardas, Barbto
kavin - atrod lyg slogus sapnas, ir a galvojau: Gana,
baigta. Nuo iol pradsiu dirbti, bsiu toks pat tvirtas kaip
akas.
Tuo metu suskambo varpas. Mokiniai isirikiavo ei
l; jie vis nesiliov kalbj apie suprefekt ir eidami rod
vieni kitiems jo kariet, stovini prieais duris. A perda
viau juos dstytoj rankas, paskui, jais atsikrats, puoliau
prie laipt. Nekantravau greiiau atsidurti savo kambaryje
vienas su brolio ako laiku.
Pusiaukelje pamaiau durinink, kuris visas uduss
skubjo prie mans.
- Pone Danieli, - tar jis man, js laukia direkto
rius.
Direktorius?.. K man galjo pasakyti direktorius? Du
rininkas keistai irjo mane. Staiga prisiminiau supre
fekt, kur buvau visai umirs.
- Ar ponas suprefektas tenai? - paklausiau.
- Tenai, - atsak durininkas.
Nuo vilties smarkiau plakania irdimi skriste uskridau laiptais.
Bna dien, kai mogus tarsi eina i proto. inote, k
sivaizdavau, igirds, kad mans laukia suprefektas? sivaiz
davau, kad dalijant apdovanojimus, jis pastebjo mano ma
110

lon veid ir specialiai atvaiavo kole pasilyti man b

ti jo sekretorium. Sitai atrod visai natralu. ako laikas ir
pasakojimas apie sen markiz sumai man smegenis, ne
kitaip.
Kad ir kaip ten buvo, lipant laiptais mano sitikini
mas vis didjo: suprefekto sekretorius! A netvriau
diaugsmu...
Koridoriaus poskyje susitikau Ro. Jis buvo labai i
bals ir pavelg mane taip, lyg bt norjs kak sakyti,
bet a nesustojau. Suprefektas neturi laiko laukti.
Kai prijau prie direktoriaus kabineto, prisiekiu, irdis
dausi it palusi. Pono suprefekto sekretorius! Turjau
valandl stabtelti ir atgauti kvap; pasitaisiau kaklarait,
pirtais persibraukiau per plaukus ir atsargiai pasukau dur
ranken.
Jei biau inojs, kas mans laukia!
Ponas suprefektas stovjo, nerpestingai atsirms
marmurin idin, ir ypsojosi viesius sus. Direktorius
su chalatu ir aksomine kepuraite rankoje nuolankiai styp
sojo alia jo, o skubiai paauktas ponas Vijo slpsi kampu
tyje.
Man jus prefektas i karto prabilo.
- Tai ia tas ponas, - tar jis, rodydamas mane, kuris pramogauja, viliodamas ms kambarines?
iuos odius jis itar aikiu ironiku balsu, nesiliau
damas ypsotis. I pradi pamaniau, kad jis juokauja, ir
nieko neatsakiau, bet suprefektas nejuokavo ir, truput pa
tyljs, su ypsena kalbjo toliau:
- Juk turiu garbs kalbtis su ponu Danieli Eisetu?
Su ponu Danieli Eisetu, kuris suviliojo mano monos kam
barin?
111

As neinojau, apie k ia kalbama, bet igirds od

kambarin, kur suprefektas antrkart svied man veid,
pajutau rausts i gdos ir, baisiai pasipiktins, suukau:
- A - kambarin?.. Niekada neviliojau jokios kamba
rins.
Po tokio atsakymo pamaiau, kaip i direktoriaus aki
ni tvyksteljo paniekos aibas, o raktai kampe vangtel
jo: Koks lumas!
Suprefektas vis nesiliov ypsojsis. Jis pam nuo i
dinio atbrailos pundel popieri, kuri nebuvau pastebjs
anksiau, ir atsigr mane, atsainiai juos purtydamas.
- Pone, - tar jis, - tai svars js kalts rodymai.
Tai laikai, kuriuos radome pas mint panel. Tiesa, jie be
parao, o kambarin taip pat nepanoro pasakyti niekieno
vardo. Bet kadangi laikuose danai kalbama apie kole,
a atvaiavau pasiteirauti, ir js nelaimei, ponas Vijo at
paino js rat ir net stili...
Raktai rsiai suvangjo, o suprefektas tebesiypso
damas pridr:
- Juk Sarlando kolee ne visi poetai.
Sulig iais odiais mane nusmelk viena mintis ir a
panorau vilgtelti tuos popierius. Puoliau prie j, bet
direktorius, bijodamas skandalo, mostu mane sulaik. Ta
iau suprefektas ramiai padav man laikus.
- Pairkite, - tar jis.
A pairjau... Motina veniausioji! Mano laikai Sesilijai!
Jie ia buvo visut visutliai! Nuo to, kuris prasidjo:
O Sesilija, bna dien, kai ant plikos uolos... iki pat d
kingumo himno: Angele, sutiks praleisti nakt emje...w
Js tik pamanykite, ias graias meils retorikos gles sky112

niau kakokios kambarins garbei! Tik pamanykite, ta b

tyb, tokios auktos, tokios ir taip toliau padties, kas ryt
plov purvinus suprefektiens medpadius!.. Nesunku bu
vo sivaizduoti mano nuostab, pykt, sumiim.
- Na, k pasakysite, senjore Don Zuanai? - patyljs
sukikeno suprefektas. - ie laikai js ar ne?
Uuot atsaks, a nuleidau galv. Vienas odis galjo
mane iteisinti, bet a to odio neitariau. Sutikau veriau
pats visk ikentti, negu iduoti Ro... Atsiminkite, kad
itikus itai katastrofai, Maylis n akimirk nesuabejojo
savo draugo itikimybe. Atpains laikus, jis ikart sau pa
sak: Ro patingjo juos perrayti. Jis mieliau suaid dar
vien biliardo partij ir isiunt manuosius. Koks naivus
tas Maylis!
Pamats, kad a neatsakau, suprefektas sikio laikus
kien ir, atsigrs direktori ir jo pakalik, tar:
- Dabar, ponai, js inote, k turite daryti.
Pono Vijo raktai niriai suvangjo, o direktorius, nu
silenks ligi ems, atsak, kad pon Eiset reikt tuoj
pat ivyti, bet, nordami ivengti skandalo, palaikysime j
kolee dar savait. Lygiai tol, kol susiras nauj mokytoj.
Igirdus baisj od ivyti, man igaravo visa drsa.
A tyldamas nusilenkiau ir skubiai ijau. U dur ikart
apsipyliau aaromis... Paknopstomis puoliau savo kam
bar, nosine slopindamas raud.
Ro mans lauk; jis atrod labai sunerims, ir dide
liais ingsniais vaikiojo pirmyn atgal.
Pamats mane, jis pribgo artyn:
- Pone Danieli?.. - tar jis, smeigs mane klausiam
vilgsn.
A tyldamas klasteljau ant kds.
8.932

113

- Aaros, vaikikumas, - iurkiai burbteljo jis, tai nieko nereikia. Na, sakykit greiiau... kas ten atsi
tiko?
Tada a jam su visomis smulkmenomis papasakojau
apie baisi scen direktoriaus kabinete.
Kuo ilgiau kalbjau, tuo labiau vito Ro veidas; jis
jau nebeirjo mane su pasiptimu, o pabaigoje, kai su
inojo, kad leidausi ivejamas i koleo, bet jo neidaviau,
iskt rankas ir paprasiausiai pasak:
- Danieli, js kilni irdis.
Tuo metu gatvje igirdome karietos bildes: tai iva
iavo suprefektas.
- Js kilni irdis, - pakartojo mano gerasi. draugas
fechtavimosi mokytojas, taip spausdamas man rieus, kad
ie vos nelo, js kilni irdis, tik tiek pasakysiu. Bet
pats suprantate, niekam neleisiu dl mans aukotis.
Taip sakydamas jis eng prie dur.
- Neverkite, pone Danieli. A einu pas direktori ir,
prisiekiu, ivytas bsite ne js.
Jis eng dar vien ingsn dur link, o paskui gro
prie mans, lyg k umirs.
- Tik dmiai paklausykite, - tyliai tar jis, - k pa
sakysiu prie ieidamas... Didysis Ro ne vienas pasau
lyje. Kakur ukampyje jis turi ligot motin... Moti
na!.. Varg venta moteris!.. Paadkite, kad jai paray
siu Danieli!.. A jus praau dar vieno laiko, itas bus
paskutinis... Paadkite, kad jai paraysit, kai viskas bus
baigta.
Jis tai pasak rimtai, ramiai, tokiu tonu, kuris mane
igsdino.
- K norite daryti? - suukau.
114

Ro nieko neatsak, tik prasisagst vark ir parod

kienje blizgani pistoleto ranken.
A susijaudins puoliau prie jo.
- Norite nusiudyti, nelaimingasis? Js norite nusiu
dyti?
Jis altai atsak:
- Brangusis, kai tarnavau armijoje, pasiadjau, kad jei
kada dl kvailo poelgio man bus atimtas laipsnis, neigy
vensiu savo nelovs. Atjo laikas testi paad... Po pen
ki minui bsiu ivytas i koleo, kitaip sakant, man bus
atimtas laipsnis. O po valandos - sudie! Atsisveikinsiu su
pasauliu.
Sitai igirds rytingai ustojau duris.
- Ne, Ro! Js neieisite... Veriau prarasiu viet, ne
gu usitrauksiu kalt dl js mirties.
- Leiskite man atlikti pareig, - piktai tar jis, ir nors
a prieinausi, jam pavyko praverti duris.
Tada man ov mintis prabilti apie motin, varg mo
tin, kuri jis turi kakokiame ukampyje. miau rodin
ti, kad jis privals gyventi dl jos, kad a lengvai rasis kit
viet, kad, iaip ar taip, mes turime dar savait ir kad reikia
bent jau sulaukti paskutins akimirkos, prie priimant tok
bais sprendim... Sis argumentas, regis, j tikino. Jis suti
ko keletui valand atidti vizit pas direktori ir tai, kas
turjo sekti po to.
Tuo tarpu suskambo varpas; mudu apsikabinome, ir
a nulipau klas.
Keistas padaras tas mogus! A parjau savo kambar
apimtas nevilties, o ijau kone diaugdamasis... Maylis
taip didiavosi, igelbjs gyvyb savo gerajam draugui fechtavimosi mokytojui!
8*

115

Taiau reikia pasakyti, kai atsisdau katedroje ir prajo

pirmasis entuziazmo antpldis, a susimsiau. Ro suti
ko nesiudyti, ir tai buvo gerai, bet k veiksiu a, kai u
gra atsidavim bsiu imestas i koleo?
Padtis buvo ne i linksmj, a jau maiau apjuodin
t eimos idin, verkiani motin ir baisiai supykus pon
Eiset. Laim, prisiminiau ak: kaip gerai, kad jo laikas
atjo kaip tik ryt! Pagaliau juk viskas taip paprasta, man
tik reikia pas j nuvaiuoti. Argi jis nera, kad jo lovoje
uteks vietos dviems? Be to, Paryiuje mogus visuomet
randa, i ko pragyventi...
Staiga mane nuvr klaiki mintis: norint ivykti, reikia
pinig, pirmiausia traukiniui, be to, a skolingas penkias
deimt atuonis frankus durininkui, deimt frank vienam
dikiui, paskui dar milinikos sumos mano vardu raytos
Barbto kavins sskait knygas. I kur gauti tiek pinig?
Et, tariau sau pagalvojs, - kvaila nerimauti dl to
ki smulkmen. O kam tada Ro? Ro turtingas, jis duo
da pamokas mieste ir bus laimingas, galdamas man par
pinti kelet imt frank, juk a igelbjau jam gyvyb.
itaip susitvarks reikalus, umirau visas tdien nuti
kusias bdas ir miau galvoti tik apie didij kelion Pa
ryi. A taip diaugiausi, kad nenustygau vietoje, ir ponas
Vijo, atjs klas pasimgauti mano irdgla, labai nusi
vyl, ivyds, koks a smagus. Per pietus valgiau greitai ir
daug, kieme atleidau mokiniams u prasiengimus. Paga
liau suskambo varpas, skelbiantis pamok pabaig.
Kuo skubiausiai turjau pamatyti Ro; vienu uoliu
atsidriau jo kambaryje, bet jis buvo tuias. K gi, - ta
riau sau, jis nujo Barbto kavin. Ir tai mans nestebi
no tokiomis dramatikomis aplinkybmis.
116

Barbto kavinje taip pat nieko neradau. Ro su pus

karininkiais nujo Piev, - buvo pasakyta man. Kok vel
ni jis galjo ten veikti tokiu metu? miau labai nerimauti,
todl nesutikau suaisti pasilytos biliardo partijos ir, pasi
raitojs kelnes, nuskubjau per snieg Piev iekoti savo
gerojo draugo fechtavimosi mokytojo.

Geleinis iedas

Nuo Sarlando vart iki Pievos - gera pusmyl, bet t

dien as droiau taip greitai, kad t atstum veikiau maiau
nei per ketvirt valandos. Drebjau dl Ro; bijojau, kad
vargas vaikinas, nepaisydamas paado, nebt per pamo
kas visko papasakojs direktoriui; dingojausi vis dar mats
blizgani pistoleto ranken. Nuo ios nirios minties l
kiau kaip akis idegs.
Bet netrukus pamaiau sniege daugelio koj pdsakus,
einanius Piev, ir pagalvojs, kad fechtavimosi mokyto
jas ten ne vienas, truput aprimau.
Tada sultinau ingsn ir miau svajoti apie Paryi,
apie ak, apie ivykim... Bet po valandls baim atsi
naujino.
Ro, be abejo, nusiudys. Kitaip ko gi jis bt trenksis i dykyn, toli nuo miesto? O draugus i Barbto
kavins atsived tik nordamas su jais atsisveikinti, ilenkti
atsisveikinimo taur, kaip jie sako... Ak, tie karikiai! Ir
tai a vl dumiu neatgaudamas kvapo.
118

Laim, Pieva buvo jau netoli ir a maiau jos apsnigtus

medius.
Vargas drauge, - sakiau sau, - kad tik suspiau!
Pdsakai atved mane Esperono smukl.
Si smukl buvo tartina vieta ir turjo blog vard; joje
Sarlando lbautojai kl savo mantrias puotas. A ne syk
ia buvau lanksis su kilni irdi kompanija, bet nie
kada ji man neatrod tokia niri kaip tdien. Geltona, mur
zina tarp nesutepto lygumos baltumo, emomis durimis,
senomis sienomis ir neplautais langais ji slpsi u guob
jaunuolyno. Namiktis tarsi gdijosi bjauraus amato, ku
riuo vertsi.
Eidamas artyn, igirdau linksmus balsus, juok ir tau
ri skambjim.
Didis Dieve! - drebdamas tariau sau. - Jie geria atsi
sveikinimo taur.
A stabteljau mauml atsikvpti. Tuo metu buvau
u smukls ir, pastms pinui vartelius, jau sod. Bet
koks tai buvo sodas! Aukta plika gyvatvor, guotai belapi
alyv, ant sniego - krvos iukli, baltutlaits pavsins, pa
naios eskim lneles. Vaizdas toks lidnas, kad nors verk.
Triukmas sklido i sals pirmame aukte, ir igertu
vs, matyt, buvo paiame kartyje, nes tokiu aliu du lan
gai buvo plaiai atidaryti.
Jau staiau koj ant pirmojo priebuio laiptelio, bet
staiga kai k igirdau ir sustojau it suakmenjs: tai buvo
mano vardas, tariamas su garsiu kvatojimu. Ro kalbjo
apie mane, ir keistas daiktas, pakartojus Danielio Eiseto
vard, visi kaskart imdavo raitytis i juoko.
Akinamas skausmingo smalsumo, jausdamas, kad su
inosiu kak nepaprasta, a atsitraukiau ir, niekieno nepa
119

stebtas, nes sniegas lyg kilimas slopino ingsni aid, smu

kau vien pavsin, esani netoliese, po paiais langais.
T pavsin regsiu vis gyvenim; vis gyvenim re
gsiu j apdengusi negyv alum, purvinas, priskretusias
grindis, aliai dayt stalel ir medinius suolus, nuo kuri
varvjo vanduo... Pro pavsin apklojus snieg vos skver
bsi viesa; sniegas ltai tirpo ir lasas po laso kapsjo man
ant galvos.
Ten, toje nirioje ir altoje it kapas pavsinje, suino
jau, kokie pikti ir niekiki gali bti mons; ten imokau
abejoti, niekinti, neapksti... O, mano skaitytojau, tesaugo
tave Dievas nuo tokios klaikios pavsins... A stovjau, u
gniaus kvap, parauds i pykio ir gdos, ir klausiausi,
kas buvo kalbama Esperono smuklje.
Mano gerasis draugas fechtavimosi mokytojas nekjo
ir nekjo... Jis pasakojo apie nuotyk su Sesilija, apie mei
ls laikus, pono suprefekto vizit kole, pasakojo su pa
grainimais, su judesiais, kurie turjo bti labai juokingi,
sprendiant i klausytoj kvatojimo.
Suprantat, balandliai, - kalbjo jis paaipiu balsu, ne veltui trejus metus vaidinau komedijose zuav teatre.
Teisyb, vienu metu jau maniau, viskas baigta, maniau, dau
giau nebegersiu su jumis puikaus senio Esperono vyno...
Tiesa, maasis Eisetas nieko nepasak, bet tam dar buvo
laiko, be to, tarp ms kalbant, manau, jog jis tik norjo
suteikti man garb apsksti save paiam. Tada tariau sau:
Bk atsargus, Ro, suvaidink savo pagrindin scen.
Ir mano gerasis draugas fechtavimosi mokytojas m
vaidinti, kaip jis vadino, pagrindin scen, kitaip sakant,
tai, kas ryt mudviems buvo nutik mano kambaryje. Tas
niekas neumiro nieko... Jis teatraliku tonu auk: Mo
120

tinaiMano varg motina!askm pradjo mgdioti mano

bals: Ne, Ro, ne!Js neieisite!"Pagrindin scena i ties
buvo labai komika, ir visi ko nenumir i juoko. O man
per skruostus ritosi gailios aaros. A drebjau, ausyse ,
ir dabar atspjau, kokia bjauri komedija buvo suvaidinta
ryt, neaikiai supratau, kad Ro tyia isiunt mano lai
kus, nordamas apsisaugoti nuo bet koki nemalonum,
kad jo motina, jo varg motina, jau dvideimt met miru
si ir kad pypks dkl a palaikiau pistoleto rankena.
- O graioji Sesilija? - paklaus viena kilni irdis.
- Sesilija nieko nepasak, susikrov lagaminus ir iva
iavo. Ji gera mergina.
- O k darys maasis Danielis?
- Cha! - nusiaip Ro.
Ir padar tok gest, kad visi m juoktis.
Tas juokas ived mane i kantrybs. Sum noras i
lsti i pavsins ir kaip vaiduokliui staiga pasirodyti tarp
j... Bet susilaikiau: jau ir taip buvau pakankamai juokin
gas.
Buvo paduotas kepsnys, suskambjo taurs.
- U Ro! U Ro! - pasigirdo balsai.
A nebeilaikiau - tai buvo per didel kania. Nesir
pindamas, kad mane kas nors pamatys, puoliau bgti per
sod. Vienu uoliu atsidriau u vart ir pasileidau kaip
beprotis.
Temo tyli naktis, ir t neaprpiam sniegu uklot lauk
prieblandoje ugul neinia koks gilios melancholijos elis.
Kur laik bgau lyg sueistas oiukas, ir jeigu suduu
sios, kraujuojanios irdys nebt tik toks poet vartoja
mas posakis, prisiekiu, kad paskui mane per balt lygum
bt nusidriekusi ilga kraujo li.
121

Jauiausi prauvs. Kur gauti pinig? Kaip i ia ding

ti? Kaip nuvaiuoti pas brol ak? Jeigu sksiau Ro,
man tai negelbt. Dabar, kai Sesilija ivyko, jis galt vis
k neigti.
Pagaliau, sugnius, priveiktas nuovargio ir skaus
mo, parkritau ant sniego po katonu. Gal taip biau
iguljs iki rytdienos, verkdamas ir neturdamas jg
galvoti, bet staiga toli, toli, Sarlando pusje, igirdau
skambant varp. Tai buvo koleo varpas. A visk u
mirau. Tas varpas tarsi paadino mane i numirusij.
Reikjo grti ir per pertrauk priirti mokinius sal
je. Pagalvojus apie sal, man ov viena mintis. Ikart
nustojau verkti, pasijutau tvirtesnis, ramesnis. A atsi
stojau ir rytingu ingsniu, kaip mogus, prims galu
tin sprendim, patraukiau Sarland.
Dabar, jei norite suinoti, kok galutin sprendim
prim Maylis, sekite paskui j Sarland per t plai
balt lygum, sekite paskui j tamsiomis purvinomis
miesto gatvmis, ms koleo prieang, sekite per per
trauk sal ir atkreipkite dmes, su kokiu keistu at
kaklumu jis iri didel gelein ied, sibuojant sa
ls viduryje. Pasibaigus pertraukai, eikite su juo klas,
ulipkite katedr ir jam per pet perskaitykite skausmo
kupin laik, kur jis rao triukmaujant sidkusiems
vaikams.
Ponui akui Eisetui, Bonaparto gatv, Paryius
Atleisk, mano mylimas akai, u skausm, kur tau su
teiksiu. Nors tujau nebeverki, as tave dar kartpravirkdysiu.
Bet tai buspaskutinis sykis... Kai gausi laik, tavo vargas
Dantelisjau bus mirs...
122

Triukmas klasje dar padidja. Maylis nustoja ras

ir ima dalyti bausmes kair ir dein, taiau ramiai, be
pykio. Paskui rao toliau:
Matai, akai, as buvau per daug nelaimingas. Neliko
nieko kita, tik nusiudyti. Mano ateitis sulugo: mane ivijo
is koleo ia sipainiojusi moteris, bet tai per ilga istorija
pasakoti. Be to, asprisidariau skol, daugiau nebemoku dirb
ti, man gda, nuobodu, viskas apkarto. Gyvenimas manegs
dina... Veriau as ieisiu...
Maylis priverstas dar kart sustoti. Penki imtai eilu
i mokiniui Subeiroliui. Fukas ir Lupi sekmadien pasi
liks kolee!
Paskui jis baigia laik:
Sudie, akai. Dar daug k noriau tau pasakyti, bet
jauiu, kad tuojpravirksiu, o mane iri mokiniai. Pasakyk
mamai, kad vaikiodamas aspaslydau ir nukritau nuo uolos
arba kadpaskendau iuindamas. Pagaliau sugalvok koki
nors istorij, svarbu tik, kad varg moteris niekada nesuino
t teisybs... Pabuiuokj nuo mans, t ms brangij ma
m, pabuiuok taip pat ir tv ir pasistenk greiiaujiems at
statyti gra seimos idin. Sudie, as tave myliu. Prisimink
Dantel.
Baigs laik, Maylis tuoj pat pradeda kit:
Ponas abate, praaujusperduoti mano broliui akui lai
k, kurjam palieku. Sykiupraau nukirpti sruogplauk ir
dti paketl mano motinai.
123

Atleiskite, kadpridariaujums nemabnum. Nusiudziau

todl, kad ia buvau per daug nelaimingas. Tik js vienas,
ponas abate, visada buvote man geras. Aijums u tai.
Dantelis Eisetas
Tada Maylis deda abu laikus didel vok ir urao:
T, kuris pirmas ras mano lavon, praau perduoti lai
k abatui Zermanui.
Baigs visus reikalus, jis ima ramiai laukti pamok pa
baigos.
Pamokos pasibaigia; mokiniai pavakarieniauja, pasimel
dia ir eina miegamj.
Visi sugula; Maylis vaikto pirmyn atgal, laukdamas,
kol jie sumigs. O tai ir ponas Vijo apeina savo valdas: gir
dti paslaptingas jo rakt dzingsjimas ir duslus bat Sira
vimas parket.
- Labanakt, pone Vijo, - sumurma Maylis.
- Labanakt, pone, - tyliai atsako priirtojas.
Paskui jis nutolsta ir jo ingsni aidas nutyla korido
riuje.
Maylis lieka vienas. Jis atsargiai atidaro duris ir valan
dl stabteli laipt aiktelje, irdamas, ar neatsibudo mo
kiniai; bet miegamajame visur ramu.
Tada jis nulipa laiptais ir maais ingsneliais nuslenka
eliu palei sienas. Pro dur plyius lidnai kauja iaurys.
Laipt apaioje, eidamas galerija, Maylis mato balt nuo
sniego kiem tarp keturi tamsi koleo korpus.
Auktai, palei pat stog, iba lempel: tai savo didj
krin rao abatas Zermanas. I irdies gilumos Maylis
pasiunia gerajam abatui paskutin sudie. Paskui eina
sal...
124

Buvusios Jreivysts mokyklos gimnastikos sal pilna

alt niri eli. Pro vieno lango grotas liejasi blanki
mnesiena ir krinta tiesiai ant didelio geleinio iedo - ak,
tas iedas! Maylis jau kelet valand tik apie j ir galvoja!
Tas didelis geleinis iedas spindi sidabru... Sals kampe
snaudia senas suolelis. Maylis j paima, pasistato po ie
du ir lipa ant jo. Jis nesuklydo: auktis kaip tik toks, kokio
reikia. Tada jis nusiria kaklarait, ilg violetinio ilko kak
larait, kur neioja ant kaklo kaip kaspin. Jis priria j
prie iedo ir umezga slankiojani kilp... Imua pirm
valand. Laikas! Reikia mirti... Drebaniomis rankomis Ma
ylis praskeia slankiojani kilp. J kreia kartin. Sudie,
akai! Sudie, ponia Eiset!..
Staiga ant Maylio nusileidia kakieno tvirta ranka.
Jis pajunta, kaip ji apglbia j per liemen ir pastato alia
suolelio. Tuo pat metu pasigirsta iurktus paaipus balsas,
kur jis gerai pasta:
- Ir sugalvok tu man treniruotis ant trapecijos tokiu
metu!
Maylis apstulbs atsigria.
Tai abatas Zermanas, abatas Zermanas be sutanos,
trumpomis kelnmis, su maskatuojaniu ant liemens ant
krtiniu. Jo graus, raup subjaurotas veidas lidnai yp
sosi, vos vos apviestas mnesienos... Jam pakako vienos
rankos nukelti saviudiui ant ems; kita jis tebelaiko gra
fin, kur buvo prisipyls vandens i ulinio kieme.
Pamats persikreipus Maylio veid ir aaromis pa
pldusias akis, abatas Zermanas nustoja ypsotis ir pakar
toja, tik syk velniu ir beveik minktu balsu:
- Ir sugalvok tu man, brangus Danieli, treniruotis ant
trapecijos tokiu metu!
125

Maylis visas parauds, suglums.

- A nesitreniruoju ant trapecijos, ponas abate, a no
riu mirti.
- K?.. Mirti?.. Vadinasi, tau labai sunku?
- O!.. - teitaria Maylis, ir jam per skruostus plsteli
deginanios aaros.
- Danieli, tu eisi su manim, - sako abatas.
Maylis papurto galv ir parodo gelein ied su kak
laraiiu. Abatas Zermanas paima j u rankos.
- Klausyk, einam mano kambar. Jei nori nusiudyti,
k gi, galsi udytis tenai. Ten gera, krenasi ugnis.
Taiau Maylis prietarauja:
- Leiskite man numirti, ponas abate. Js neturite tei
ss sutrukdyti man mirti.
Kunigo akyse tvyksteli pykio aibai.
- Ak it kaip? - sako jis ir, iurkiai sugriebs Mayl
u diro, nusinea po paasia it kok ryul, nepaisydamas
jo spyriojimosi ir maldavim...
...Ir tai mes pas abat Zerman; idinyje liepsnoja kaitri
ugnis, prie ugnies stovi stalas, o ant jo - deganti lempa,
pypks ir krvos popieri, imargint smulkia raysena.
Maylis sdi kampe prie idinio. Jis labai susijaudins
ir daug kalba; pasakoja apie savo gyvenim, apie savo nelai
mes, apie tai, kodl norjo nusiudyti. Abatas jo klauso yp
sodamasis, o paskui, kai vaikas isikalba, isiverkia, ilieja
varg sopani ird, tas puikus mogus suima j u rank
ir kuo ramiausiai sako:
- Visa tai niekai, mano berniuk, ir bt buv baisiai
kvaila, jei btum nusiuds dl toki mamoi. Tavo is
torija labai paprasta: tave ivijo i koleo, ir tai, tarp kitko,
tau didel laim... Tai tai. Turi ivaiuoti, ivaiuoti tuoj
126

pat, nelaukdamas tos savaits... Tu juk ne kokia virja, po

imts pypki! Dl kelions ir skol nesirpink! A apsiimu
tai sutvarkyti. A paskolinsiu tau pinig, kuri norjai pra
yti to nieko. Sitai padarysime rytoj... O dabar - daugiau
n odio, man reikia dirbti, tau miegoti... Bet a nenoriu,
kad grtum savo siaubing kambar. Tau ten bt alta,
baisu, todl miegosi mano lovoje. Paklods baltos, graios,
tik ryt pakeistos. A vis nakt raysiu, o jei suims miegas,
prigulsiu ant kanapos... Labanakt, nieko daugiau nesakyk.
Maylis atsigula ir daugiau nesiprieina... Viskas, kas
jam nutiko, atrodo lyg sapnas. Kiek vyki per vien dien!
Bti taip arti prie mirties, o paskui atsidurti patogioje lo
voje, ramiame iltame kambaryje... Mayliui taip gera!.. Tar
pais jis atmerkia akis ir tada velnioje, pro gaubt besiskver
bianioje viesoje mato gerj abat Zerman, kuris, nepa
leisdamas i dant pypks, plunksna tyliai skrebindamas
popieri, margina baltus lapus nuo viraus ligi apaios...
...Rytojaus ryt abatas mane paadino, paplojs per pet.
Miegodamas buvau visk umirs. Tai labai prajuokino
mano gelbtoj.
- Na, berniuk, - tar jis, - skamba varpas, paskubk.
Niekas nieko nepastebs, eik pas savo mokinius, kaip pa
prastai, o per piet pertrauk lauksiu tavs ia ir mudu pa
sikalbsime.
Staiga a visk prisiminiau. Norjau jam padkoti, pa
buiuoti j, bet gerasis abatas istm mane pro duris.
Nra reikalo sakyti, kaip man prailgo pamokos... Mo
kiniams dar nespjus ibgti kiem, a jau beldiausi abato
Zermano duris. Radau j prie stalo su plaiai atidarytais
staliais skaiiuojant auksines monetas, kurias jis rpes
tingai rikiavo krveles.
127

Igirds, kad jau, jis grteljo galv ir vl niko dar

b, netars n odio; baigs jis udar stalius ir, ypsoda
masis gera ypsena, pamojo man ranka.
- Visa tai tau, - tar jis. - A paskaiiavau. ia kelio
nei, ia durininkui, ia Barbto kavinei, o ia mokiniui, i
kurio pasiskolinai deimt frank. Buvau atidjs tuos pini
gus, kad jaunesnysis brolis galt nusisamdyti pakaitin*,
taiau brolis trauks burtus tik po eeri met, o iki to lai
ko mes dar pasimatysime.
Buvau kak besaks, bet tas velni prids mogus
neleido.
- Dabar, mano berniuk, atsisveikinkim... tai skamba
varpas, aukiantis mane klas, o kai griu, nenoriu tavs
ia rasti. itos Bastilijos oras tau kenkia. Dumk greiiau
Paryi, daug dirbk, melskis gerajam Dievui, rkyk pyp
kes ir stenkis bti vyru. Girdi? Stenkis bti vyru, nes, ma
tai, mano maasis Danieli, tu dar vaikas ir bijau, kad juo
liksi vis gyvenim.
Jis iskt rankas, ypsodamasis man dievika ypsena, bet
a raudodamas parpuoliau prie j ant keli. Tada jis ities
delnus, praydamas dangaus palaiminimo mano vargei kvai
lai galvelei, paskui pakl mane ir pabuiavo abu skruostus.
Nuaidjo paskutinis varpo dis.
- Gerai, a jau vluoju, - tar jis, skubiai rinkdamas
savo knygas ir ssiuvinius.
Ieidamas abatas Zermanas dar kart atsigr mane.
- Paryiuje a taip pat turiu brol, jis puikus mogus,
kunigas, galtum pas j ueiti... Bet k ia, tu dabar it pa
kvais, vis tiek umiri jo adres.
* Iki 1870 met Pranczijoje buvo galima vietoj savs nusisamdyti mog
karinei tarnybai atlikti.

128

Ir nepasaks daugiau nieko, dideliais ingsniais m

leistis laiptais. Sutana plevsavo jam i paskos; deine ranka
jis laik kunigo kepurait, o po kairiosios paastimi nesi
krv popieri ir knyg... Gerasis abatas Zermanas! Prie
ieidamas paskutin kart apsidairiau po jo kambar; pas
kutin kart pavelgiau didel bibliotek, ma stal, be
veik ugesusi ugn, krsl, kuriame tiek verkiau, lov, kur
taip gerai miegojau, ir pagalvojs apie paslapting io mo
gaus gyvenim, kuriame spjau esant tiek drsos, paslpto
gerumo, atsidavimo ir nuolankumo, negaljau neparausti
dl savo bailumo ir prisiekiau visada prisiminti abat Zerman.
Tuo tarpu laikas bgo... Man dar reikjo susikrauti la
gamin, sumokti skolas, usisakyti viet diliane...
Ieidamas ant idinio atbrailos pamaiau kelet sen
pajuodusi pypki. A pasimiau pai seniausi, pai juo
diausi, pai trumpiausi ir sidjau kien kaip relikvi
j. Tada nulipau emyn.
Senos gimnastikos sals durys dar tebebuvo praviros.
Eidamas pro al, nesusilaikiau ir umeiau j ak; nuo to,
k ten pamaiau, mane nupurt drebulys.
A pamaiau didel, tamsi, alt sal, blizgant gelei
n ied ir savo violetin kaklarait su slankiojania kilpa,
sibuojania nuo skersvjo vir pargriauto suolelio.

9. 932

Pono Vijo raktai

Kai dideliais ingsniais droiau i koleo, dar susijau

dins nuo k tik matyto klaikaus vaizdo, staiga igirdau,
kaip i durininko kambario kakas mane paauk:
Pone Eisetai! Pone Eisetai!
Tai buvo kavins eimininkas Barbtas ir jo garbusis
draugas ponas Kasanis, abu suglumusiais ir beveik liais
veidais.
Pirmasis prabilo kavins eimininkas.
Ar tiesa, kad js ivaiuojate, pone Eisetai?
Taip, pone Barbtai, - ramiai atsakiau. - iandien pat.
Ponas Barbtas paoko, ponas Kasanis irgi, bet Barb
to uolis buvo kur kas auktesnis nei Kasanio, nes jam a
buvau skolingas daug daugiau.
K? iandien pat?
iandien pat, dabar kaip tik skubu usisakyti vietos
diliane.
Maniau, kad jie griebs man u gerkls.
O mano pinigai? - suuko ponas Barbtas.
130

- O manieji? - sustaug ponas Kasanis.

Uuot atsaks, jau kambar, oriai, pilna sauja isi
traukiau i kiens graias auksines pono abato Zermano
monetas ir ant stalo galo miau skaiiuoti sum, kuri bu
vau skolingas jiems abiem.
Tai buvo tikras spektaklis! Du surg veidai nuvito,
lyg burt lazdele mosteljus... Pasim savo pinigus, tru
put susigd dl parodytos baims ir apsidiaug atgauta
skola, jie pilte apipyl mane uuojautos odiais ir drau
gysts patikinimais.
- Tai js tikrai mus paliekate, pone Eisetai?.. O, kaip
gaila! Koks nuostolis koleui!
Paskui prasidjo ok, ak, deja, atodsiai, rankos
paspaudimai, tramdomos aaros...
Dar vakar tikriausiai biau patikjs iais ioriniais
draugysts enklais, bet dabar jausm klausimais buvau al
tas kaip ledas.
Ketvirtis valandos pavsinje imok mane painti mo
nes, - bent a taip maniau, - ir juo meilesni buvo ie smuk
lininkai, juo labiau a jais bjaurjausi. Todl, be ceremoni
j nutrauks j juokingas grabylystes, ijau i koleo ir
nuskubjau usisakyti vietos palaimingame diliane, kuris
turjo nuveti mane toli nuo i pabais.
Grdamas i perveim kontoros, prajau pro Barb
to kavin, bet neusukau ten: ta vieta kl man siaub. Tik
pats neinau kokio nesveiko smalsumo skatinamas, pavel
giau pro stikl... Kavinje buvo pilna moni. Tdien tu
rjo vykti biliardo maas. Pro pypki dmus spindjo ke
puri bumbulai, blizgjo ant kabli sukabintos perpets.
Kilnios irdys buvo susirinkusios visos, trko tik fechtavimosi mokytojo.
9*

131

Valandl irjau tuos riebius raudonus veidus, ku

rie tarsi dauginosi, ribuliuodami veidrodiuose, stiklinse
teliskuojant absent, degtins grafinus itrupjusiais kra
tais ir, pagalvojs, kad gyvenau itoje kloakoje, pasijutau
rausts... Vl ivydau Mayl, lakstant aplink biliardo sta
l, ymint takus, mokant u pun, eminam, niekina
m, kasdien vis giliau grimztant purv, nepaleidiant i
dant p)j>ks koto arba niniuojant koki kareivi dai
nuk... Sis vaizdas igsdino mane labiau nei gimnastikos
salje sibuojantis violetinis kaklaraitis, kur neseniai re
gjau. Sprukau i ten kuo greiiausiai...
Kai ingsniavau koleo link, lydimas mogaus i dili
an kontoros, turinio nuneti mano lagamin, pamaiau
per aikt traukiant fechtavimosi mokytoj, val, su laz
dele rankoje, ant ausies pakreipta fetrine skryble, besig
rint auniais sais, atsispindiniais puikiuose lakiniuose ba
tuose... I tolo irjau j susiavjs ir sakiau sau: Kaip
gaila, kad toks graus mogus turi toki bjauri siel! Jis
taip pat mane pastebjo ir eng prieais, ypsodamasis ge
ra, dora ypsena, plaiai iskts rankas... O, pavsine!
- A js iekojau, - tar jis man. - K suinojau?
Js...
Staiga jis nutilo. Mano vilgsnis sustingd melagingus
odius jo lpose. Tame vilgsnyje, drsiai smeigtame tie
siai jam veid, nelaimingasis turbt daug k perskait, nes
tuosyk ibalo, kak suvapjo, sumio, bet tai truko tik va
landl; jis tutuojau atgavo pasitikjim, rm mane al
tas, plienu blizganias akis ir, rytingai susikis rankas
kienes, nujo, murmdamas, kad tam, kuris kakuo nepa
tenkintas, tereikia jam tai pasakyti...
Drok sau, bandite!
132

Kai grau kole, mokiniai buvo klasje. Mes uli

pome mano mansard. Neikas usivert lagamin ant
pei ir nusileido emyn. A dar valandl utrukau tame
altame kambaryje, irdamas plikas purvinas sienas,
pajuodus, peiliuku ipjaustint stal ir pro siaur langel
matomus kiemo platanus, iklusius snieguotas galvas... ir
dyje tariau sudie visam iam pasauliui.
Tuo metu igirdau klasje aidint griausming bals: tai
buvo abato Zermano balsas. Jis suild man ird ir ispau
d i aki kelet ger aar.
Tada ltai nulipau laiptais, atidiai dairydamasis ap
linkui, lyg biau norjs isineti vis i viet vaizd, ku
rio daugiau nebepamatysiu. Taip perjau ilgus koridorius
auktais grotuotais langais, kur pirm kart ivydau Juod
sias Akis. Tesaugo jus Dievas, brangios Juodosios Akys!..
Prajau pro direktoriaus kabinet su dvigubomis paslap
tingomis durimis, paskui, keletu ingsni tolliau, pro po
no Vijo kabinet... Staiga a sustojau... Koks diaugsmas!
Kokia palaima! Raktai, baisieji raktai kabojo spynoje ir pa
mau lingavo nuo vjo. Valandl irjau tuos spdin
gus raktus, irjau su tam tikra religine baime, paskui man
staiga ov kertinga mintis. ventvagika ranka klastingai
itraukiau ryul i spynos ir, paslps po redingotu, pa
knopstomis nulkiau laiptais emyn.
Vidutiniok kiemo gale buvo labai gilus ulinys. Be
kvapo pribgau prie jo... Tokiu metu kiemas buvo tuias.
Akiniuotoji ragana dar nebuvo paklusi uuolaid. Visos
aplinkybs buvo palankios mano nusikaltimui. Tada, isi
trauks i po drabui raktus, tuos nelaiminguosius raktus,
kurie mane tiek prikankino, i vis jg sviediau ulin...
Dzin, dzin, dzin! Igirdau, kaip jie krito, dauydamiesi
133

sieneles, ir sunkiai pliumpteljo vanden, kuris usiskliaut vir j. vykds i piktadaryst, su ypsena pasitraukiau
i ten.
Paskutinis mogus, kur sutikau prieangyje, ieidamas
i koleo, buvo ponas Vijo, bet toks, kokio niekada nebu
vau mats, ponas Vijo be rakt, paklaiks, sumis, puldi
njantis en ir ten. Eidamas pro al, jis su nerimu pavelg
mane. Nelaimingasis norjo paklausti, ar j nemaiau.
Bet neidrso... Tuo metu durininkas, persilenks per laip
tus, i viraus jam suuko:
Pone Vijo, a j nerandu.
Igirdau, kaip raktininkas tyliai sunibdjo: O Die
ve! Ir lyg pamis puol j iekoti.
Man bt patik ilgiau pasimgauti iuo reginiu, bet
Ginkl aiktje nuaidjo diliano ragas, ir a nenorjau, kad
jis ivaiuot be mans.
O dabar sudie aminai, didysis aprks kolee, pasta
tytas i senos geleies ir juod akmen. Sudie, bjaurs vai
kai! Sudie, iaurieji nuostatai! Maylis iskrenda ir daugiau
ia negr. O js, markize de Bukuaranai, galite bti lai
mingas. Maylis ivaiuoja, nesmeigs jums to garsiojo pa
gos smgio, apie kur taip ilgai kalbjo kilnios irdys Bar
bto kavinje...
Ragink arklius, vejau! Skambk, trimite! Gerasis se
nasis diliane, skelk ugn i vis keturi rat, lakdink Ma
yl, traukiamas trij uoliuojani irg... Nek kuo sku
biau gimtj miest, kad jis apkabint motin, gyvenan
i pas dd Batist, o paskui sukt bures Paryi ir grei
iau susitikt su Eisetu (aku) jo kambaryje Lotyn kvar
tale...
134

Dd Batistas

Keistas tipas tas dd Batistas, ponios Eiset brolis. Nei

geras, nei blogas, anksti veds aukt, yki, lies, an
dar panai moter, kurios bijojo, tas senas vaikas teturjo
vienintel aistr: spalvinti. Jau koki keturiasdeimt met
jis gyveno tarp indeli, teptuk, da ir leido-laik, spal
vindamas iliustruot urnal paveiksllius.- Namai buvo pil
ni sen urnal - Charivaris, Magasinspittoresques, geogra
fini emlapi, ir visa tai buvo gausiai nuspalvinta. Ne
pritekli dienomis, kai teta neduodavo jam pinig urna
lams su paveikslliais pirkti, dd kartais spalvindavo kny
gas. Tai istorinis faktas: savo rankose esu laiks ispan kal
bos gramatik, kuri mano dd Batistas buvo nuspalvins
nuo pradios ligi pabaigos, bdvardius mlynai, daikta
vardius rausvai ir taip toliau.
tai su ituo senu maniaku ir jo iauria antrja puse
ponia Eiset buvo priversta gyventi jau pus met. Nelai
mingoji moteris itisas dienas leido brolio kambaryje, s
ddama alia jo ir stengdamasi bti naudinga. Ji luost
135

teptukus, pyl indelius vanden... Lidniausia, kad mums

nusigyvenus dd Batistas persisunk gilia panieka ponui
Eisetui ir varg motina buvo pasmerkta nuo ryto ligi va
karo klausytis: Eisetas - nerimtas mogus! Eisetas - ne
rimtas mogus! Ak tas senas kvailys! Kad btumt girdj,
kokiu pamokomu ir utikrintu tonu jis tai sakydavo, spal
vindamas ispan kalbos gramatik!.. Vliau gyvenime da
nai esu sutiks neva labai ori moni, kurie leido laik,
spalvindami ispan kalbos gramatikas, ir man, kad kiti
nepakankamai rimti.
Visas ias smulkmenas apie dd Batist ir nir po
nios Eiset gyvenim jo namuose suinojau vliau; taiau,
vos pas juos atvaiavs, ikart supratau, jog motina, kad ir
k sakyt, nra laiminga... Kai atjau, jie buvo k tik sus
d pietauti. Mane ivydusi ponia Eiset paoko i diaugs
mo ir, kaip patys suprantate, stipriai stipriai ibuiavo savo
Mayl. Bet varg motina atrod sutrikusi; ji kalbjo ma
ai, velniu drebaniu balseliu, nudrusi akis lkt. Su
savo maute juoda suknele ji kl gailest.
Dd su teta sutiko mane labai altai. Teta isigandusi
paklaus, ar a pietavs. A skubiai atsakiau, kad taip... Te
ta lengviau atsiduso, nes buvo jau isigandusi dl savo pie
t. Nieko sau piets: irniai ir menks.
Dd Batistas paklaus, ar mums dabar atostogos...
A atsakiau, kad ijau i koleo ir vaiuoju Paryi pas
brol ak, kuris surado man ger viet. Sugalvojau
mel, nordamas nuraminti poni Eiset, kad ji nesir
pint dl mano ateities ir kad atrodyiau rimtesnis d
ds akyse.
Igirdusi, jog Maylis turi ger viet, teta Batist ivert
akis.
136

- Danieli, - tar ji, - tau reiks pasiimti Paryi ir

motin... Varg brangi moteris lidi toli nuo savo vaik.
Be to, juk pats supranti, mums ji nata, tavo dd negali
aminai bti eimos meliama karv.
- Taip ir yra, - pilna burna pritar jai dd Batistas, a i ties meliama karv...
Tas posakis meliama karv j tiesiog suavjo, ir jis
kuo rimiausiai pakartojo j kelet kart i eils...
Piets truko ilgai, kaip paprastai bna seniems mo
nms. Motina valg maai, tepasak man kelet odi ir
vilgiojo mane paslapiomis, nes teta j sek.
- Pairk savo seser, tar ji vyrui, - i diaugsmo,
kad pamat Daniel, prarado apetit. Vakar ji m duonos
du kartus, o iandien tik kart.
Ak, brangi ponia Eiset! Kaip norjau jus isiveti t
vakar, kaip norjau iplti jus i tos negailestingos mel
iamos karvs ir jo monos. Deja! A pats vaiavau neino
damas, kas mans laukia, turjau pinig tik tiek, kiek rei
kia kelionei, ir maniau, kad ako kambarys per anktas
mums trims. Jei bent biau galjs su jumis ligi valiai isi
kalbti, ibuiuoti... Bet ne! Jie n minutei nepaliko ms
vien... Prisimenate, ikart po piet dd vl sdo prie is
pan kalbos gramatikos, o teta msi blizginti sidabr, ir
abu sek mus akies krateliu... Atjo laikas ivykti, o mudu
taip ir negaljome nieko vienas kitam pasakyti.
Dds Batisto namus Maylis paliko sunkia irdimi;
vienas ingsniuodamas ilga pavsinga alja iki geleinkelio,
jis du ar tris kartus labai ikilmingai prisiek nuo iol elgtis
kaip dera vyrui ir negalvoti apie niek kit, tik apie eimos
idinio atstatym.
137

ANTRA DALIS

Mano kalioai

Jei gyvensiu taip ilgai kaip mano dd Batistas, - o

dabar jis turt bti tokio senumo kaip senas Centrins
Afrikos baobabas, - vis tiek niekada neumiriu savo pir
mosios kelions Paryi treios klass vagone.
Tai buvo paskutinmis vasario dienomis; dar spaud
didelis altis. Lauke - pilkas dangus, vjas, krua, plikos
kalvos, ulietos pievos, ilgos eils negyv vynuogienoj; vi
duje - girti dainuojantys jreiviai, stori valstieiai, miegan
tys iiota burna it nusibaigusios uvys, maos senuiuks
su savo pintinmis, vaikai, blusos, indyvs ir visos varg
vagono puomenos, atsiduodanios tabako, degtins, de
reli su esnakais ir sutrint iaud kvapais. Man vis dar
vaidenasi, kad tebesu ten.
Ivaiuodamas sitaisiau kampe prie lango, kad maty
iau dang, bet u poros myli kakoks karinis sanitaras
um mano viet, rads dingst, jog nori sdti prieais
mon, ir tai Maylis, per daug drovus, kad drst skstis,
pasmerktas vaiuoti du imtus myli tarp ito lyktaus sto
141

rulio, dvokianio lin smenimis, ir auktos kaip varpin

moters i ampans provincijos, kuri vislaik knark jam
ant peties.
Kelion truko dvi paras. Tas dvi paras prakiurksojau
vienoje vietoje, spraustas tarp dviej budeli, nepasukda
mas galvos ir sukands dantis. Kadangi neturjau nei pini
g, nei maisto, vis keli nieko nevalgiau. Dvi dienos tu
iu pilvu - tai daug! Man dar buvo likusi keturiasdeimties
su moneta, bet a j rpestingai saugojau tam atvejui, jei
atvyks j Paryi, stotyje nerasiau drauguio ako, ir ne
paisydamas alkio, utekau kantrybs jos neliesti. Pasiuti
mas, vagone aplink mane visi tiek daug valg! Man po koj
stovjo sunki velnio pintin, i kurios mano bendrakeleivis
sanitaras kas valandl trauk visokiausias deras ir dalijosi
su savo dama. Tos pintins kaimynystje jauiausi labai ne
laimingas, ypa antr dien. Taiau ne alkis mane labiau
siai kankino tame klaikiame vagone. I Sarlando ivykau
be bat, tik su plonais kalioais, su kuriais paprastai vaik
iodavau po miegamj. Kalioai puikus daiktas, bet ie
m, treios klass vagone... Dieve, kaip a alau! Nors verk.
Nakt, kai visi miegodavo, tyliai suimdavau kojas ranko
mis ir laikydavau itisas valandas, mgindamas suildyti.
Ak, jei mane bt maiusi ponia Eiset!..
Ir vis dlto, nepaisydamas alkio, nuo kurio arna arn
rijo, nepaisydamas vriko alio, spaudianio i aki aa
ras, Maylis buvo be galo laimingas ir u niek pasaulyje
nebt uleids tos vietos, tos pusviets, kuri turjo tarp
ampaniets ir sanitaro. Kani kelio gale buvo akas, bu
vo Paryius.
Antros paros nakt, apie trei valand, paokau i mie
go. Traukinys sustojo; visas vagonas subruzdo.
142

Igirdau, kaip sanitaras pasak monai:

- Atvaiavome.
- Kur? - paklausiau, trindamasis akis.
- Paryi, po velni!
Puoliau prie dureli. Joki nam. Vien plynas laukas,
keletas duj degikli ir en bei ten krvos ant ems supilt
angli; tolumoje - ryki raudona viesa ir neaikus gaudesys,
panaus jros nioktim. Kakoks mogus su mau ibintu
jo per vagonus ir auk: Paryius! Paryius! Duokite bilie
tus! Nejuiomis susigiau i baims. Tai buvo Paryius!
Ak, didysis iaurusis mieste, koks teisus buvo Maylis,
kad tavs bijojo!..
Po penki minui vaiavome stot. akas jau vis
valand mans lauk. I toli pamaiau j, aukt, gunktel
jus, didelmis it telegrafo stulpai rankomis, mojaniomis
man pro pinuius. Vienu uoliu atsidriau prie jo.
- akai, brolau!..
- Mano brangus berniuk!
Ir mudviej sielos susiliejo, i vis jg suspaudusios
viena kit glbyje. Deja, stotys - netinkama vieta tokiems
apsikabinimams. Jose yra keleivi, bagao sali, taiau n
ra siel sali. Mus visi stumd, lipo ant galv.
- Judinkits, judinkits! - auk mums muitins tar
nautojai.
akas man tyliai tar:
- Eime i ia. Rytoj atsisiu mog paimti tavo laga
mino.
Ir susikib u paranki, lengvi kaip ms pinigins,
patraukme Lotyn kvartal.
Vliau danai mginau prisiminti, kok spd man pa
dar Paryius t nakt, bet daiktai, kaip ir mons, kai ma
143

tai juos pirm syk, gauna ypating ivaizd, kurios paskui

jau nebematome. A niekada nebegaljau atkurti to Pary
iaus, kur ivydau atvaiavs. Jis atrodo lyg koks kanose
paskends miestas, kuriame lankiausi vaikystje, prie dau
gel met, ir kur paskui nebuvau sugrs.
Prisimenu medin tilt per juodut juodutl up, ilg
tui krantin ir didiul sod iilgai jos. Prie ito sodo
valandl sustojome. U j juosianios pinui tvoros ne
aikiai dlavo trobels, pievuts, vandens klanai ir erknu
vilgantys mediai.
- Tai Botanikos sodas, - tar akas. - Jame daug bal
tj mek, lit, boa, begemot...
I ties nuo jo tvosk laukini vri kvapas, o i tam
sos tarpais pasigirsdavo ia aius klyksmas, ia duslus riau
mojimas.
Prisiglauds prie brolio, iplts akis, spoksojau pro tvo
r ir, kamuojamas vien susiliejusios baims, io nepas
tamo Paryiaus, kur atvykau nakt, ir io paslaptingo so
do baims, dingojausi, kad ilipau didelje juodoje oloje,
pilnoje plrij vri, tuoj oksiani ant mans. Laim,
buvau ne vienas. Paonje turjau ak, kuris bt mane
apgyns... Ak, akai, akai, kodl tu ne visada buvai su
manim?..
Ilgai, ilgai jome tamsiomis nesibaigianiomis gatv
mis, paskui akas staiga sustojo maoje aiktje, kurioje
buvo banyia.
- tai ir atjome Sen Zermen d Pr, - tar jis man. Mudviej
kambarys viruje.
v
- akai!.. Nejaugi varpinje?..
- Paioje varpinje. Tai labai patogu: visada inai, kiek
valand.
144

akas truput perdjo. Jis gyveno name alia bany

ios, nedidukje mansardoje etame ar septintame aukte,
ir jo langas ijo vento Germano varpin, kaip tik cifer
blato auktyje.
engs vidun, rikteljau i diaugsmo:
- Ugnis! Kokia laim!
Ir pribgs prie idinio, atkiu kojas liepsn, rizikuo
damas sudeginti kalious. Tik tada akas pastebjo, koks
keistas mano apavas. J tai labai prajuokino.
- Brangusis, - tar jis man, - daugyb garsi moni
atvyko Paryi apsiav klumpmis ir tuo giriasi. Tu galsi
pasakyti, kad atvaiavai su kalioais. Tai daug originaliau.
O kol ka^ apsiauk mano lepetmis ir eime valgyti pyrago.
Sulig iais odiais gerasis akas atrideno prie ugnies
ma stalel, kuris jau padengtas stovjo kampe.

10.932

Nuo vento Nizj banyios

klebono
Dieve, kaip buvo gera t nakt ako kambaryje! Ko
kius linksmus viesius atvaitus mt idinys ant ms stal
tiess! Ir kaip kvepjo ibutmis senas antspauduotas vy
nas! Kokia graia patamsjusio aukso spalvos plutele buvo
apsitrauks pyragas! Deja, dabar toki pyrag niekas nebe
kepa. Ir toki vyn tu niekada daugiau negersi, mano varge
Eisetai!
Kitapus stalo, prieais, visai prieais mane, sdjo a
kas ir pyl vyn mano taur. Pakls akis, kaskart ivysda
vau veln, motinik, meiliai besiypsant vilgsn. Jau
iausi toks laimingas bdamas ia, kad mane tiesiog purt
kartin. Be paliovos kalbjau, kalbjau...
- Valgyk, - ragino akas, kraudamas maist man lk
t*
Bet a vis nekjau ir nevalgiau. Tada, nordamas ma
ne nutildyti, jis m plepti pats ir neatsikvpdamas ilgai
pasakojo, k veik daugiau kaip metus, kol mudu nesima
tme.
146

- Kai tu ivaiavai, - pasakojo jis, kaip visada, net apie

lidniausius dalykus kalbdamas su nuolankia, dievika yp
sena, - kai tu ivaiavai, namai tapo suvis nirs. Tvas
nebedirbo ir vis laik praleisdavo krautuvje, keikdamas
revoliucionierius ir vadindamas mane asilu, taiau reikalai
nuo to negerjo. Kas ryt bdavo protestuojami vekseliai,
kad dvi dienas ateidavo antstoliai, ir nuo kiekvieno skam
buio mums paokdavo irdis. O, tu ivaiavai paiu laiku.
Po mnesio tokio baisaus gyvaliojimo tvas ivyko
Bretan, pasistas Vyndari kompanijos, o ponia Eiset pas dd Batist. A abu juos sodinau laiv. Kad tu ino
tum, kiek aar iliejau... Jiems ivykus, visas ms varga
nas turtelis buvo iparduotas, taip, brangusis, iparduotas
gatvje mano akyse, prieais ms duris, ir patikk, be galo
skaudu irti, kaip daiktas po daikto nyksta tavo eimos
idinys. Tiesiog nesivaizduojama, bet tie mediniai ir au
dekliniai nam daiktai - tai dalel ms pai. Kai buvo
neama baltini spinta, - inai, ta, ant kurios paneli buvo
pavaizduoti rausvi amrai su smuikais, - man norjosi bgti
paskui pirkj ir visa gerkle aukti: Laikykite j! Juk tu
supranti, tiesa?
I vis daikt pasilikau tik iuin, vien kd ir luot:
tos luotos man labai prireik, pamatysi. Vis t turt su
kroviau kamp ms namuose ibinto gatvje, nes nuo
ma buvo sumokta dar u du mnesius. Ir tai a vienas
apsigyvenau dideliame, tuiame, altame bute be uuolai
d. Ak, draugui, kaip buvo lidna! Kas vakar, grs i
darbo, vl pajusdavau irdgl ir tarsi nustebdavau, kad esu
vienas tarp keturi sien. Vaikiodavau i kambario kambar, garsiai trankydamas duris, kad tik sukeliau kok nors
triukm. Tarpais man pasidingodavo, jog esu aukiamas
10*

147

krautuv, ir atsiliepdavau: Einu! O kai engdavau mo

tinos kambar, man visada atrodydavo, kad rasiu j lidnai
mezgani fotelyje prie lango!..
Prie vis bd dar prisidjo vl sugr tarakonai. Tie
mai siaubingi gyviai, kuriuos su tokiu vargu inaikinome
atvaiav Lion, be abejo, suinojo apie js ivykim ir
sureng nauj atak, dar baisesn negu pirmoji. I pradi
mginau gintis. Vakarus leidau virtuvje su vake vienoje
rankoje, o luota kitoje ir grmiausi kaip litas, tik vislaik
verkdamas. Deja, a buvau vienas ir veltui pliausi: viskas
klostsi ne taip kaip An laikais. Be to, ir tie gyviai dabar
versi gausesniais pulkais. Esu tikras, kad visi Liono tara
konai, - o j tame dideliame drgname mieste dievai ino
kiek, susitelk krvon ir apgul ms namus. Virtuv
nuo j tiesiog juodavo, ir man teko jiems j uleisti. Kar
tais su siaubu irdavau juos pro rakto skylut. J ten
buvo milijardai... Gal manai, kad tiems prakeiktiems vabz
diams pakako virtuvs? Kur ten! Tu nepasti t Siaurs
gyventoj. Tai tikra prapultis. I virtuvs, nepaisydami du
r nei spyn, jie perjo valgomj, kur buvau sitaiss gul
t. Gavau perneti j krautuv, paskui svetain. Juokiesi?
Noriau pamatyti tave savo vietoje.
Tie velnio tarakonai stm mane i kambario kam
bar ir atgin buvus mudviej kambarl koridoriaus ga
le. Ten leido por trejet dien atsikvpti, paskui vien ry
t atsibuds ivydau koki imtin j tyliai lipant mano
luota, o kita armija pavyzdinga tvarka slinko prie mano
guolio... Neteks ginklo, uspeistas paskutinje savo tvir
tovje, nebeturjau kitos ieities, kaip tik bgti. T a ir
padariau. Palikau tarakonams iuin, kd, luot ir spru
kau i to klaikaus namo ibinto gatvje visiems laikams.
148

Lione praleidau dar kelet mnesi, be galo ilg, juo

d, aplaistyt aaromis. Darbe mans nevadino kitaip, tik
venta Magdalena. A niekur nevaikiojau. Neturjau n
vieno draugo. Vienintel paguoda buvo tavo laikai... Ak,
Danieli, kaip graiai tu moki apie visk pasakoti! Galv gul
dau, kad galsi rayti laikraius, jei panorsi. Tu tai ne
a. sivaizduok, kad nuo ilgo raymo kam nors diktuojant,
galiausiai pasidariau tokio proto kaip siuvimo maina. Pats
neturiu joki mini. Ponas Eisetas buvo teisus, sakyda
mas: akai, tu asilas. Pagaliau bti asilu ne taip jau blo
gai. Asilai puiks, kantrs gyvuliai, stiprs, darbts, ge
ros irdies ir tvirtos nugaros... Bet grkime prie mano isto
rijos.
Visuose laikuose kalbjai apie eimos idinio atstaty
m, ir nuo tavo grabylysts galiausiai ir a usidegiau ia
kilnia idja. Deja, to, k udirbdavau Lione, vargais nega
lais utekdavo pragyventi man paiam. Tada ir kilo mintis
dumti Paryi. Man regjosi, kad ia galsiu daugiau pa
dti eimai ir rasiu reikiam l tam garsiajam idinio at
statymui. Taigi ryausi keliauti, bet prie tai miausi atsar
gumo priemoni. Nenorjau nukristi Paryiaus gatves lyg
i dangaus. Tai tikt tau, Danieli, - Apvaizda visada maloninga graiems berniukams, - bet ne man, tokiam verks
niui!
Todl papraiau keleto rekomendacini laik ms
draug, vento Nizj banyios klebon. Tas mogus turi
didel tak Sen Zermeno priemiestyje*. Jis dav man du
laikus: vien grafui, antr kunigaikiui. Patekau ger
draugij, kaip matai. Paskui nujau pas siuvj, kuris suti
*Sen ermenas XIX a. buvo aristokratikas kvartalas.

149

ko pasiti skolon gra juod frak su visais priedais: lie

mene, kelnmis ir kitkuo. sikiau rekomendacinius lai
kus frak, frak susivyniojau rankluost ir ivykau su
trim luidorais kienje - trisdeimt penkiais frankais kelio
nei ir dvideimt penkiais ilaidoms.
Atvaiavs Paryi, rytojaus dien, septint valand
ryto jau buvau gatvje su juodu fraku ir geltonomis pirti
nmis. Tavo iniai, maasis Danieli, buvau baisiai juokin
gas. Septint valand ryto Paryiuje visi juodi frakai dar
miega arba turi miegoti. Bet a to neinojau ir ididiai
vdinau savj didelse gatvse, kaukdamas naujais bate
liais. Maniau, kad anksti ijs tursiu daugiau ans sutik
ti Fortn. Dar viena klaida: Fortna Paryiuje anksti ne
sikelia.
Ir tai a droiu per Sen Zermeno priemiest su reko
mendaciniais laikais kienje.
Pirmiausia nujau pas graf Lilio gatv, paskui pas
kunigaikt Sen Gijomo gatv. Abiejose vietose radau tar
nus, plaunanius kiemus ir blizginanius varinius skambu
ius. Kai pasakiau tiems mulkiams, kad atvykau nuo ven
to Nizj banyios klebono pasikalbti su j eimininkais,
jie nusikvatojo man veid ir likteljo po koj kibir
pamazg... Ko gi norti, mielasis? Tai irgi buvo mano klai
da: tokiu metu pas mones vaikto tik pedikirininkai. A
itai sidmjau.
Kiek tave pastu, esu tikras, kad mano vietoje niekad
nebtum idrss grti tuos namus ir pamatyti paaipius
tarn vilgsnius. K gi! O a narsiai grau t pai dien,
po vidurdienio ir, kaip ryt, pasipraiau tarn leidiamas
pas j eiminink vis nuo to paties vento Nizj banyios
klebono. Ir gerai, kad nepristigau drsos: abu tie ponai bu
150

vo namuose, ir as ikart buvau pas juos nuvestas. Pamaiau

du visai skirtingus mones, kurie skirtingai mane prim.
Grafas i Lilio gatvs sutiko mane labai altai. Baisiai sutri
kau, ivyds pailg, lies, rimt, kone ikilming jo veid,
ir vos istenjau kelet odi. Jis taipj)at beveik nesiteik
su manim kalbtis. Tik umet ak vento Nizj bany
ios klebono laik, sikio j kien, papra mane palikti
adres ir isiunt lediniu mostu, pasaks: A jumis pasir
pinsiu. Nra reikalo dar kart ia ateiti. Jei rasiu koki tar
nyb, pats jums paraysiu.
Kad j kur velniai tok mog! Ijau i jo sustingdytas
ligi pat pairdi. Laim, primimas Sen Gijomo gatvje
suild man siel. Ten radau linksmiausi, mieliausi, lip
niausi pasaulyje storul kunigaikt. Kaip jis myljo savo
brangj vento Nizj banyios klebon! Visi, nuo jo at
j Sen Gijomo gatv, galjo neabejoti, kad bus ten gerai
priimti!.. Ak, koks geras, koks aunus mogus tas kunigaik
tis! Mudu ikart susidraugavome. Jis man pasil iupsn
bergamotmis kvepianio tabako, patamp u ausies ir i
siunt, draugikai patapnojs per skruost ir pasaks to
kius nuostabius odius:
- A imuosi js reikal. Netrukus surasiu, ko jums
reikia. O kol kas lankykits pas mane, kada panorsite.
Ijau i jo nam suavtas.
I mandagumo dvi dienas palaukiau. Tik treij pa
traukiau rmus Sen Gijomo gatvje. Ilgis mlyna, auksu
siuvinta livrja paklaus mano vardo. Su pasitenkinimu
atsakiau:
- Perduokite, kad a nuo vento Nizj banyios kle
bono.
Po valandls jis sugro.
151

- Kunigaiktis labai usims. Jia prao pon atleisti ir

ateiti kit dien.
Pats supranti, as atleidau tam vargui kunigaikiui.
Kit dien, t pai valand, vl nudroiau pas j. Va
karykt ilg mlyna livrja radau priebutyje pakibus ant
turkl lyg papg ar. Mane pamats jis i tolo oriai pa
reik:
- O pono kunigaikio nra namie.
- K gi! - atsakiau. - Ateisiu kit syk. Bkite malo
nus, perduokite jam, kad buvo usuks vento Nizj ba
nyios klebono rekomenduotas asmuo.
Rytojaus ir kitas dienas vl vaikiojau pas kunigaikt,
bet vis neskmingai. Vien kart jis buvo vonioje, kit miiose, vien dien aid kamuoliu, kit turjo svei. Tu
rjo svei! Koks lus pasakymas! O kas tada a? Argi a
ne sveias?
Galiausiai pasidariau toks juokingas su savo aminu
nuo vento Nizj banyios klebono, kad daugiau nebe
drsau sakyti, nuo ko atjs. Taiau ilg mlyna papga i
priebuio visada palyddavo mane altu oriu ksniu:
- Ponas, be abejo, nuo vento Nizj banyios klebo
no?
itie odiai labai prajuokindavo kitas mlynas pap
gas, besitrainiojanias po kiem. Gauja niek! Ak, kad b
iau galjs kelet kart smagiai pertraukti juos lazda, ir
nuo savs, o ne nuo vento Nizj banyios klebono!
Gyvenau Paryiuje jau apie deimt dien ir vien syk,
kai nukabins nos grau i Sen Gijomo gatvs, - buvau
prisieks vaikioti ten tol, kol bsiu igrstas lauk, - pas
durinink radau maut laikel. Atspk, nuo ko? Ogi nuo
grafo, brangusis, nuo grafo i Lilio gatvs: jis liep man
152

tuoj pat prisistatyti pas jo draug markiz dAkvil. Jam

reikalingas sekretorius... Tik pamanyk, koks diaugsmas!
Ir kokia pamoka! Tas altas, sausas mogus, kuriuo taip
menkai pasiklioviau, kaip tik ir pasirpino manimi, o ki
tas, toks palankus, toks lipnus, privert mane vis savait
stypsoti ant savo priebuio ir tiek mane, tiek vento Nizj
banyios klebon istat lioms mlyn ir auksini pa
pg patyioms... Toks gyvenimas, brangusis. Paryiuje
greitai jo imoksti.
Negaidamas n minuts, ilkiau pas markiz dAkvil. Tai buvo maas, sausas, nenustygstantis vietoje senio
kas, tikras nerv kamuolys, linksmas ir guvus kaip bit. Pa
matysi, kas jis per tipas. Subtilus, iblyks aristokrato vei
das, tiess it vielos plaukai ir tik viena akis. Kita jau seniai
mirusi nuo pagos smgio. Bet likusioji tokia blizganti, to
kia gyva, tokia ikalbinga, tokia smalsi, jog markizo nie
kaip negaljai pavadinti vienakiu. Vienoje jo akyje tilpo
dvi, tai ir viskas.
Atjs pas t keist sen, miau vapti tokiais atvejais
tinkamas banalybes, bet jis ikart mane pertrauk.
- Be kalb, - tar jis man. - A j nemgstu. Tiesiai
prie reikalo. Nusprendiau rayti memuarus. Deja, miau
si j per vlai ir negaliu gaiti laiko, nes smarkiai senstu.
Paskaiiavau, kad inaudodamas kiekvien akimirk, sugaiiu dar trejet met, kol baigsiu savo darb. Man septy
niasdeimt, kojos nebelaiko, bet galva tebra viesi. Taigi
galiu tiktis, kad igyvensiu dar trejus metus ir skmingai
pabaigsiu savo memuarus. Taiau neturiu n vienos atlie
kamos valandls, o mano sekretorius to nesuprato. Tas
kvailys - labai protingas vaikis, garbs odis, a buvau sua
vtas, - susiman simylti ir vesti. ia menka bda. Bet
153

tai ryt mano keistuolis atjo ir papra dviej laisv die

n vestuvms atvsti. Nieko sau! Dviej laisv dien! N
minuts!
- Bet, ponas markize...
- Joki ponas markize. Jei ieisite dviem dienoms,
ieisite visai.
- A ieinu, ponas markize.
- Laimingo kelio!
Ir tai mano nevidonas ijo... Tikiuosi, brangus ber
niuk, js j pakeisite. Slygos tokios: sekretorius ateina pas
mane atunt valand ryto ir atsinea savo pusryius. A
diktuoju ligi vidurdienio. Vidurdien sekretorius pusryiauja
vienas, nes a niekada nepusryiauju. Po sekretoriaus pus
ryi, kurie turi bti labai trumpi, vl sdame prie darbo.
Jei a kur nors einu, sekretorius mane lydi, jis turi pietuk
ir popieriaus. Diktuoju visada: karietoje, per pasivaikio
jimus, sveiuose visur! Vakare sekretorius pietauja kartu
su manim. Po piet paskaitome, k bnu padiktavs die
n. A gulu atunt valand, ir sekretorius bna laisvas iki
kitos dienos. Duodu jam imt frank per mnes ir pie
tus. Tai ne aukso kalnai, bet po trej met, kai memuarai
bus baigti, jis gaus dovan, karalik dovan, dAkvilio gar
bs odis! Reikalauju tik vieno: kad sekretorius paisyt tiks
lumo, nesusimanyt vesti ir mokt greitai rayti, kas jam
diktuojama. Ar mokate rayti, kai jums diktuojama?
- O, puikiai, ponas markize, - atsakiau, sunkiai tram
dydamas juok.
Tas likimo usispyrimas, kad vis savo gyvenim ray
iau kitiems diktuojant, i ties toks juokingas...
- Gerai, - toliau kalbjo markizas. - Sskits ia. tai
popierius ir raalas. Pradsime tuoj pat. Sustojau prie XXIV
154

skyriaus Mano nesutarimai su ponu de Vileliu*. Ray

kite...
Ir m diktuoti plonu cikados balseliu, okindamas i
vieno kambario galo kit.
Taip, brangus Danieli, a pradjau tarnauti tam keis
tuoliui, kuris i esms yra puikus mogus. Iki iol mudu
labai patenkinti vienas kitu. Vakar vakare, suinojs apie
tavo atvykim, panoro, kad paimiau tau butel io seno
vyno. Mums kasdien per pietus toks paduodamas, tad gali
sivaizduoti, kokie tie piets. Antai ryt atsineu pusry
ius, ir mirtum i juoko, jei pamatytum, kaip valgau ita
lik sr u du su i dailios Mustj** fajanso lkts ant
herbais isiuvintos staltiess. Gerasis markizas taip daro
ne i yktumo, o nordamas apsaugoti savo sen virj
pon Pilua nuo vargo taisyti man pusryius... Apskritai
mano gyvenimas nra nemalonus. Markizo memuarai la
bai pamokantys. Suinau aib domi dalyk apie pon
Dekaz*** ir pon Vilel, o tai man kada nors btinai pra
vers. Atunt valand vakaro bnu laisvas. Tada einu
skaitykl paskaityti laikrai arba usuku aplankyti m
s seno draugo Pjeroto... Ar prisimeni Pjerot, na inai,
t i Seven, mamos pieno brol? Dabar jis - nebe Pjerotas, o ponas Pjerotas, tokio storumo, kad vos apkabintum
dviem rankomis. Laios pasae jis turi grai porceliano
krautuv. Kadangi Pjerotas labai myljo poni Eiset, jo
*V i 1e 1i s, anas Batistas Gijomas ozefas, grafas de (1773-1854) prancz politinis veikjas, ultrarojalist vadas Restauracijos laikais. Pasisaks
u reakcingus statymus, tapo nepopuliarus.
**Mustj Sent Ma r i - miestas, XVII ir XVIII a. garsjs fajanso
pramone.
***Dekazas, Eli (1780-1860) - prancz politinis veikjas. Bda
mas Liudviko XVIII ministru, pasiymjo dideliu liberalizmu.

155

nam durys man plaiai atidarytos. iemos vakarais tai

buvo tikras isigelbjimas, bet dabar, kai atvaiavai tu, va
karai man neprailgs. Tau taip pat, ar ne, broliuk? O, Danieli, mano Danieli, kaip a diaugiuosi! Kokie mes bsi
me laimingi!..

Mano mama akas

akas baigia odisj, dabar ateina mano eil. idinyje

gstanti ugnis veltui rodo mums enklus: Eikite gulti, vai
kai! vaks veltui aukia: lov! lov! Mes sudegme iki
rozei! - Mes js neklausome, - juokdamasis atsako
akas, ir mudviej vakaron tsiasi.
Patys suprantate, mano pasakojimas brol labai domi
na. Tai Maylio gyvenimas Sarlando kolee, tas lidnas gy
venimas, kur skaitytojai, be abejo, prisimena. Tai negra
s ir iaurs vaikai, persekiojimai, neapykanta, paemini
mai, visada pikti pono Vijo raktai, maas palps kambar
lis, kuriame dusau, idavysts, aaros naktimis, o paskui akas toks geras, kad jam galima sakyti visk, - lbavimai
Barbto kavinje, absento grimas su kapralais, skolos, ap
sileidimas, - viskas, net saviudyb ir baisi abato Zermano
pranayst : Tu vis gyvenim bsi vaikas.
Alknmis atsirms stal, delnais suspauds galv, a
kas nepertraukdamas klausosi mano ipainties... Tarpais jis
krpteli ir sunibda: Vargas vaikas! Vargas vaikas!

157

Kai baigiu, jis atsistoja, paima mane u rank ir vel

niu drebaniu balsu sako:
Matai, Danieli, abatas ermanas buvo teisus: tu vai
kas, maas vaikas, kuris nesugeba vienas eiti per gyvenim,
ir gerai padarei, atvaiavs iekoti prieglobsio pas mane.
Nuo iol tu man ne tik brolis, bet ir snus, o kadangi ms
motina toli, a j pakeisiu. Sakyk, ar nori, Danieli? Ar nori,
kad biau tavo mama akas? A tau per daug nekyrsiu,
pamatysi. Vieno tavs praau: leisk man visada eiti alia ir
laikyti tave u rankos. Taip tu galsi bti ramus ir irti
gyvenimui akis kaip vyras. Ir tas gyvenimas tavs nesus.
Uuot atsaks,
puolu jam ant kaklo.
v
O mama akai, koks tu geras!
Ir tai a verkiu jam ant peties, raudu gailiomis aaro
mis ir negaliu nustoti, visai kaip akas anais laikais Lione.
Dabartinis akas nebeverkia. Cisterna idivo, kaip jis sa
ko. Kad ir kas atsitiks, jis daugiau niekada neverks.
Tuo metu imua septynias. Lang stiklai nuvinta a
ra. kambar virpiodama ima lietis blyki viesa.
Jau iauo, Danieli, sako akas. - Laikas miegoti.
Greitai eik gulti... Tau reikia pailsti.
O tu, akai?
A dvi paras nesikraiau traukinyje. Be to, prie eida
mas pas markiz, turiu nuneti skaitykl kelet knyg, tad
nra kada gaiti... Juk inai, dAkvilis nejuokauja... Griu
atunt valand vakaro. Kai gerai pailssi, ieik truput pa
sivaikioti. Patariu tau...
Ir mama akas ima berti aib patarim, itin svarbi
tokiems naujokams kaip a. Deja, kol jis kalba, a isitiesiu
ant lovos ir, nors kaip reikiant nemiegu, mintys jau painio
jasi. Nuovargis, pyragas, aaros... A beveik snduriuoju...
158

Neaikiai girdiu, kaip kakas neka apie restoran netolie

se, apie pinigus mano liemenje, apie tiltus, kuriuos reikia
perkirsti, bulvarus, kuriais turiu eiti, apie policininkus, ku
ri galiu pasiklausti kelio, apie vento Germano varpin susitikimo viet. Pro miegus ta varpin man ir padaro di
diausi spd. Matau dvi, penkias, deimt vento Ger
mano varpini, isirikiavusi aplink mano lov lyg kelio
stulpai. Tarp vis t varpini kakas vaikto po kambar,
pakursto ugn idinyje, utraukia uuolaidas, paskui priei
na prie mans, umeta ant koj palt, pabuiuoja kakt ir
tyliai inyksta girgteljs durimis...
Miegojau kelet valand ir turbt biau miegojs ligi
sugrtant mamai akui, bet staiga mane paadino varpo
gausmas. Tai buvo Sarlando varpas, baisusis geleinis var
pas, skambantis kaip kitados: Din dan! Atsibuskite! Din
dan! Renkits! Vienu uoliu atsidriau vidury kambario ir
isiiojau riktelti kaip miegamajame: Kelkits, ponai! Pas
kui, atsitokjs, kad esu pas ak, prapliupau garsiai kva
toti ir miau it pamis okinti po kambar. Sarlando var
pu a palaikiau gretimos dirbtuvs varp, kuris skambjo
taip pat sausai ir grsmingai kaip anas. Tik koleo varpas
gaud dar pikiau, dar aliau. Laim, jis buvo u dviej
imt myli, ir nors bt skambjs labai garsiai, a nega
ljau jo igirsti.
Prijs prie lango, atidariau j. Beveik tikjausi pama
tyti apaioje diki kiem su lidnais mediais ir pasieniais
slenkant raktinink...
Kai atvriau lang, visur mu vidurdien. Didysis
vento Germano boktas pirmasis atskaiiavo dvylika d
i ir paskambino Viepaties Angel kone prie pat mano
ausies. Pro atvir lang sodrs, sunks garsai krito ako
159

kambar ikart po tris, krisdami sproginjo it skambs bur

bulai ir vis patalp uliejo triukmu. vento Germano
Viepaties Angel vairiais tembrais atsiliep kiti Pary
iaus Viepaties Angelai... Tuo metu, tarsi priviliotas ios
varp muzikos, sauls spindulys prapl debes ir nuslydo
drgnais nuo miglos stogais. Apaioje dzg nematomas
Paryius... Valandl stovjau, irdamas, kaip viesoje
spindi kupolai, smails, boktai, paskui miesto garsai staiga
sibteljo ant mans ir a pajutau palus trokim pasi
nerti, nugrimzti t triukm, t mini, t gyvenim, aist
ras ir apsvaigs suukau:
- Eime pairti Paryiaus!

Biudeto svarstymas

Tdien ne vienas paryietis, vakare grs namo, sd

damas prie stalo, turbt sak: Kok keist ma mogut
iandien susitikau! Mat pernelyg ilgais plaukais ir perne
lyg trumpomis kelnmis, su savo kalioais ir mlynomis
kojinmis, departamento miestelio manieromis ir ikilmin
ga eisena, bdinga visiems per daug mao gio monms,
Maylis turjo atrodyti tikrai juokingas.
Buvo iemos pabaiga, viena i t ilt giedr dien,
kurios Paryiuje danai panaesns pavasar negu pats pa
vasaris. Gatvse buvo pilna moni. Truput suglums nuo
to triukmingo knibdlyno, nedrsiai jau pirmyn, glaus
damasis palei sienas. Visi mane stumd, a nuolat atsiprainjau ir raudau. Labiausiai bijojau pasirodyti provincialu,
todl vengiau stoviniuoti prieais parduotuves ir nieku gy
vu nebiau paklauss kelio. Kulniavau viena gatve, paskui
kita, ir vislaik nosies tiesumu. mons irjo mane, ir
a dl to variausi. Kai kurie man prajus atsigrdavo, kit
akys juoksi, pavelgusios mane. Kart nugirdau, kaip viena
11.932

161

moteris pasak kitai: Pairk it. Nuo t odi net

klupteljau... Dar labai trikd tiriami policinink vilgs
niai. Kiekvienos gatvs kampe tie prakeikti vilgsniai smal
siai smigdavo mane, ir net prajs tebejausdavau, kaip jie
seka i tolo ir degina nugar. Apskritai buvau truput sune
rims.
itaip jau apie valand, kol prijau didel bulvar, ap
sodint skursnais medeliais. ia buvo tiek triukmo, tiek
moni, tiek kariet, kad a sustojau beveik isigands.
Kaip i ia isikapstyti? - galvojau sau. - Kaip grti
namo? Jei pasiklausiu, kur vento Germano varpin, mo
ns i mans isityios. Pats atrodysiu lyg pasiklyds var
pas, per Velykas grtantis i Romos.
Tada, nordamas pasvarstyti, ko griebtis, sustojau prie
ais teatro afias, kaip mogus, atidiai sudarinjantis spek
takli meniu vakarui. Deja, afios, kad ir kokios domios,
neteik joki ini apie vento Germano varpin, ir a smar
kiai rizikavau smaksoti ten, kol griausmingai suskards pas
kutiniojo teismo trimitai, bet staiga alimais idygo mama
akas. Jis buvo nustebs taip pat kaip ir a.
ia tu, Danieli? Viepatie Dieve, k tu ia veiki?
A nerpestingai atsakiau:
- Vaiktau, kaip matai.
akas, tas aunus vaikinas, susiavjs pavelg ma
ne:
- Garbs odis, jis jau tikras paryietis!
irdies gilumoje buvau labai laimingas, kad jis ia, ir
pakibau jam ant rankos su vaikiku diaugsmu, kaip Lio
ne, kai ponas Eisetas tvas nakt atjo laiv ms pasiimti.
Kaip mudviem pasisek, kad susitikome! tar a
kas. Mano markizas ukimo, o kadangi diktuoti gestais,
162

laim, negalima, jis mane paleido iki rytojaus. Mes tuo pa

sinaudosime ir puikiai pasivaikiosim...
Jis nusiveda mane, ir tai mudu traukiame per Pary
i, stipriai prisiglaud vienas prie kito, idids, kad eina
me drauge.
Dabar, kai brolis su manimi, gatv mans daugiau ne
gsdina. ingsniuoju ikls galv, narsus lyg zuav pulko
trimitininkas, ir vargas tam, kas susimanys i mans pasi
juokti. Taiau vienas daiktas neduoda man ramybs. Pake
liui akas vis vilgioja mane su uuojauta. Nedrstu klaus
ti, kodl.
- O inai, tavo kalioai visai gras, sako jis man po
kurio laiko.
- Tikrai, akai?
- Taip, i ties visai gras... - Paskui ypsodamasis
priduria: - Bet vis dlto, kai praturtsiu, nupirksiu tau ge
rus batus, ant kuri juos ir mvsi.
Vargas mielas akas! Jis tai pasak be jokios paaipos,
bet to uteko man sutrikdyti. Mane vl uplsta gda. Sia
me dideliame sauls nutviekstame bulvare jauiuosi juo
kingas su savo kalioais, ir nors akas giria mano apav,
noriu tuoj pat grti namo.
Mes grtame. Susdame kamputyje prie ugnies ir vis
likusi dien praleidiame linksmai iaukdami lyg du vir
bliai ant stogo... Vakarop kakas pabeldia duris. Tai mar
kizo tarnas su mano lagaminu.
- Puiku, - sako mama akas. - Perirsime tavo gar
derob.
Prakeikimas! Mano garderob!..
Prasideda apira. Kad btumt mat ms gailius ko
mikus veidus, kai kilnojome t skurd inventori! akas
n*

163

klpo prie lagamino, vien po kito traukia i jo daiktus ir

vardija.
odynas... Kaklaraitis... Dar vienas odynas... i
rk tu man! Pypk!.. Tai tu rkai?.. Antra pypk... Motina
veniausioji! Kiek pypki! Va, kad turtum tiek por ko
jini... O kas ia per stora knyga?.. Oho! Bausmi ssiuvi
nis. Bukuaranui penki imtai eilui... Subeiroliui keturi
imtai eilui... Bukuaranui penki imtai eilui... Bukua
ranui... Bukuaranui... Po plyni! Tu jo nesigailjai, to Bukuarano... iaip ar taip, du ar trys tuzinai markini mums
labiau praverst...
Staiga, tikrindamas inventori, mama akas kteli i
nuostabos.
Maloningasis Dieve! Danieli... K a matau? Eils!
Tai eils... Vadinasi, tu jas teberaai? Ak tu slapuke! Kodl
niekada apie tai neusiminei savo laikuose? Juk inai, kad
ioje srityje a ne visikas neimanlis... Kakada taip pat
kriau poemas... Ar prisimeni? Religija! Religija! Dvylikos
giesmi poema!.. Na, ponas lyrike, paskaitysime tavo eil
raius!..
O ne, akai, maldauju. Neverta.
Tie poetai visi vienodi, - nusijuokia akas. - Nagi
sskis tai ia ir skaityk savo eiles. Kitaip pats pradsiu jas
skaityti, o tu inai, kad a prastas skaitovas.
Igirds grasinim, rytuosi ir imu skaityti.
ias eiles buvau sukrs Sarlando kolee, po Pievos
katonais, priirdamas vaikus... Geros jos buvo ar blo
gos? Neprisimenu. Utat kaip jaudinausi jas skaitydamas.
Tik pamanykit! Eilraiai, kuri niekada niekam nero
diau. Be to, poemos Religija! Religija! autorius - ne iaip
sau teisjas. O jei jis i mans isityios? Bet juo toliau
164

skaitau, juo labiau svaigstu nuo rim muzikos ir mano bal

sas tvirtja. Atsisds prie lango, akas ramiai mans klau
sosi. Jam u nugaros, horizonte, leidiasi didel raudona
saul, iebusi gaisr ms stikluose. Ant stogo krato, i
rdamas mus, iovauja ir rosi liesas katinas; jis atrodo
lyg surgs Prancz Komedijos direkcijos narys, klau
santis tragedijos... Matau visa tai akies krateliu, nepaliau
damas skaityti.
Nelauktas triumfas! Kai baigiu, akas susiavjs pa
oka i vietos ir puola man ant kaklo.
- O Danieli! Kaip grau! Kaip grau!
iriu j truput nepasitikdamas.
- Tikrai, akai? Tau taip atrodo?..
- Nuostabu, brangusis, tiesiog nuostabu... Kai pagal
voju, kad turjai iuos turtus savo lagamine ir nieko man
nesakei... Nesivaizduojama!..
Ir mama akas ima dideliais ingsniais vaikioti po
kambar, kak murmdamas sau po nosimi ir gestikuliuo
damas. Staiga jis sustoja ikilminga veido iraika.
- Nra ko abejoti, Danieli. Tu - poetas, turi juo likti
ir paskirti gyvenim poezijai.
- O akai! Tai labai sunku... Ypa i pradi. Ir moka
tiek maai.
- Et! A dirbsiu u du, nebijok.
- O eimos idinys, akai, idinys, kur norime atsta
tyti?
- idin atstatysiu a. Jauiuosi turs jg atkurti j vie
nas. O tu j igarsinsi. Pagalvok, kaip didiuosis tvai, sd
dami prie idinio!..
Dar mginau prieintis, bet akas viskam turi atsaky
mus. I teisybs, tas mano prieinimasis menkas. Ir a usi165

kreiu brolio entuziazmu. Mane pagauna poetinis tikji

mas, ir as jauiu, kaip vis esyb apima lamartinikas nie
ulys... Taiau yra vienas punktas, dl kurio mudu su aku
nesutariame. akas nori, kad trisdeimt penkeri met tap
iau Prancz Akademijos nariu. O a kategorikai atsisa
kau. Velniop t Akademij! Ji pasenusi ir nebemadinga,
tikra Egipto piramid.
Juo labiau turi ten patekti, - spiriasi akas. - liesi
bent truput jauno kraujo Mazarinio rm seniams* gys
las... Be to, pagalvok, kokia laiminga bus ponia Eiset!
K galjau tai atsakyti? Ponios Eiset vardas - nenu
ginijamas argumentas. Reiks paklusti ir apsivilkti ali
frak. Pirmyn Akademij! O jei kolegos per daug kyrs,
pasielgsiu kaip Merim** ir nebelankysiu posdi.
Mudviem besiginijant, sutemo vakaras, diugiai su
skambo vento Germano varpai, tarsi paymdami Danielio
Eiseto stojim Prancz Akademij.
Eime pietauti, - sako mama akas ir, didiuodama
sis, kad gali pasirodyti su akademiku, nusiveda mane pie
nin Sen Benua gatvje.
Tai nedidelis varg restoranlis su svei stalu nuola
tiniams lankytojams galinje salje. Mes valgome priekin
je salje, tarp labai ialkusi, prastai apsirengusi moni,
kurie tylomis gramdo savo lktes.
Beveik visi jie - literatai, - nibda man akas.
irdyje nesusilaikau nuo lidn pamstym ia tema, bet
vengiu pasakyti juos akui, bijodamas atvsinti jo entuziazm.
^Turimi galvoje akademikai. Kardinolo Mazarinio rmuose Paryiuje
buvo sikrs Pranczijos Institutas, jungiantis penkias akademijas.
e r i m, Prosperas (1803-1870) - garsus prancz raytojas, Pran
cz Akademijos narys.

166

Piets labai linksmi. Ponas Danielis Eisetas (i Pran

cz Akademijos) nestokoja smagumo, o dar labiau - ape
tito. Pavalg skubiai grtame savo varpin, ir kol ponas
akademikas, apsiergs palang, rko pypk, akas, atsis
ds prie stalo, pasineria didelius skaiiavimus, kurie, re
gis, kelia jam nemenk nerim. Jis grauia nagus, kartli
gikai muistosi kdje, skaiiuoja ant pirt, paskui staiga
paoka ir triumfuodamas suunka:
- Valio! Pagaliau pavyko...
- Kas, akai?
- Subalansuoti ms biudet, brangusis. Prisiekiu, tai
buvo nelengvas darbas. Pats pagalvok, eiasdeimt frank
per mnes dviem monms!..
- Kodl eiasdeimt? Maniau, kad i markizo gauni
imt.
-Taip, bet ij keturiasdeimt frank per mnes siun
iu poniai Eiset eimos idinio atstatymui... Taigi lieka e
iasdeimt. Penkiolika frank - kambario nuoma. Nebran
gu, kaip matai, bet pats turiu pasikloti lov.
- A paklosiu, akai.
- Ne, ne. Akademikui nedera to daryti. Bet grkime
prie biudeto. Taigi penkiolika frank u kambar, penki
frankai u anglis - tik penki, nes a pats kas mnes einu
gamykl j parsigabenti. Lieka keturiasdeimt frank. Ta
vo maistui skirkime trisdeimt frank. Pietausi pieninje,
kur vakar buvome. Piets be deserto ten kainuoja pen
kiolika su, ir jie visai neblogi, kaip matei. Tau lieka penki
su pusryiams.
Ar uteks?
v
- inoma.
- Turime dar deimt frank. Septynis frankus skai
iuoju skalbjai. Kaip gaila, kad neturiu laiko! Kitaip pats
167

eiiau skalbykl... Lieka dar trys frankai, kuriuos panau

dosiu tai taip: trisdeimt su mano pusryiams... Juk su
pranti, kad kasdien gaudamas gerus pietus pas markiz, ne
btinai turiu valgyti tokius soius pusryius kaip tu... Pas
kutiniai trisdeimt su vairioms smulkmenoms - tabakui,
pato enklams ir kitoms nenumatytoms ilaidoms. Tai ir
sudarys lygiai eiasdeimt frank... Na kaip? Gerai suskai
iuota?
akas ima linksmai okinti po kambar. Paskui staiga
nusimins sustoja.
Se tau! Reikia pertvarkyti biudet. A kai k umir
au.
- K?
O vaks?.. Kaipgi tu dirbsi vakare, jei netursi va
ki? Tai btinos ilaidos, ir jos sudarys maiausiai penkis
frankus per mnes. Bet i kur tuos penkis frankus ikasti?
Pinigai u kambar venti, ir j nieku gyvu... A, nuostabu!
Sugalvojau. Greitai bus kovas, o su juo ateis pavasaris, ilu
ma, saul.
- Ir kas i to, akai?
Ogi tas, Danieli, kad kai ilta, nereikia angli. Todl
penkis frankus, skirtus anglims, paimsime vakms, ir klau
simas isprstas... A i ties gims bti finans ministru...
K tu tai pasakysi? syk biudetas tvirtai laikosi ant koj,
ir atrodo mes nieko neumirome... Dar lieka batai ir dra
buiai, bet a inau, k daryti... Kas vakar nuo atuntos
valandos a laisvas, pasiiekosiu sskaitininko vietos pas kok
smulk pirkl. Esu sitikins, jog ms drauguis Pjerotas
lengvai man k nors suras.
- it kaip? akai, vadinasi, judu su Pjerotu labai drau
gaujate? Ar danai pas j eini?
168

- Taip, labai danai. Vakarais ten muzikuojama.

- irk tu man! Pjerotas muzikantas?
- Ne, ne jis, jo dukt.
- Dukt? Tai jis turi dukter? Eh, akai... Ar panel
Pjerot grai?
- O, tiek klausim per daug vienam kartui, mano ma
asis Danieli. Atsakysiu kit dien. Dabar jau vlu. Einam
gultiIr nordamas nuslpti sumiim, kuris j upldo nuo
mano klausim, akas rpestingai kaip senmerg puolasi
taisyti lovos.
Tai gelein vienviet lova, visai panai t, kurioje
mudu miegojome Lione, ibinto gatvje.
- akai, ar prisimeni mudviej lovel ibinto gatvje,
kur paslapiomis skaitydavome romanus ir ponas Eisetas i
savo kambario garsiai aukdavo: Greitai gesinkite vies,
arba a atsikelsiu!
akas itai prisimena, kaip ir daugel kit dalyk... Pri
siminimai seka virtine, ir tai vento Germano varpas mu
a vidurnakt, o mes dar n nemanome miegoti.
- Gana!.. Labanakt, - rytingai sako akas. Bet po pen
ki minui igirstu, kaip jis prunkia po antklode.
- Ko tu juokiesi, akai?
- Juokiuosi i abato Miku, na to, i banytins mo
kyklos... Ar tu j prisimeni?
- O kaipgi!

Ir mudu vl kvatojams, kvatojams ir plepam be pa

liovos... S syk a pasirodau protingesnis ir sakau:
- Reikia miegoti.
Bet po valandls vl lyg niekur nieko pradedu:
- O Rukis, akai, Rukis i fabriko... Pameni?..
169

Ir vl juoko protrkiai, ir vl kalboms nra galo...

Staiga smarkus kumio smgis sudrebina pertvar ma
no pusje prie lovos. Abu sustingstame vietoje.
- Tai Baltoji Gegut, - nabda man j aus akas.
- Baltoji Gegut? Kas ji tokia?
- Cit!.. Ne taip garsiai... Baltoji Gegut - tai ms
kaimyn... Ji turbt pyksta, kad trukdome miegoti.
- Tik pamanyk, akai, koks keistas ms kaimyns
vardas... Baltoji Gegut! Ar ji jauna?
- Sitai nusprsi pats, brangusis. Kada nors judu susi
tiksite ant laipt... O kol kas miegokim greiiau... Kitaip
Baltoji Gegut vl gali supykti.
Sulig iais odiais akas upuia vak ir ponas Danielis Eisetas (i Prancz Akademijos) umiega broliui ant
peties kaip tada, kai jam buvo deimt met.

Baltoji Gegut
ir dama i antro aukto
Sen ermen d Pr aiktje, prie banyios kampo, kai
rje, prie pat stogo, yra maas langelis, kur pavelgus man
kaskart suspaudia ird. Tai ms buvusio kambario lan
gas; dar ir dabar, eidamas pro t viet, sivaizduoju, kad
an laik Dantelis tebra ten, sdi prie stalo prieais lang
ir su gailesiu ypsosi, matydamas gatvje iandienin Da
ntel, lidn ir jau pakumpus.
Ak, senasis vento Germano laikrodi, kiek grai va
land tu man imuei, kai gyvenau ten, auktai, su savo
mama aku!.. Ar negaltum imuti dar keleto toki dr
sos ir jaunysts valand? Tuomet buvau toks laimingas! Dir
bau tokia lengva irdimi!..
Ryt keldavoms su aura. akas ikart griebdavosi ruo
os. Eidavo parneti vandens, luodavo kambar, tvarkyda
vo mano stal. A neturjau teiss niekur pridti pirto. Jei
paklausdavau: akai, gal tau padti?akas imdavo juok
tis ir atsakydavo: N negalvok, Danteli. O dama i antro
aukto?
171

ia aikia uuomina jis uiaupdavo man burn. Ir tai

kodl.
Pirmosiomis mudviej bendro gyvenimo dienomis nu
eiti kiem vandens buvo mano pareiga. Kitu dienos metu
tikriausiai nebiau drss, bet ryt visas namas dar miego
jo ir mano tutyb nerizikavo, kad k nors susitiksiu ant
laipt su soiu rankoje. Vandens eidavau vos atsibuds,
pusnuogis. Tokiu metu kiemas bdavo tuias. Nebent kar
tais arklininkas raudonu varku plaudavo kamanas prie u
linio. Tai buvo vejas, tarnaujantis pas dam i antro auk
to, jaun, labai elegantik kreol, kuria visi namai didiai
domjosi. Vien ivyds t mog, sutrikdavau; kai jis b
davo ten, a gdydavausi, greitai pumpuodavau vanden ir
grdavau su pustuiu soiu. Ulips kambar, juokda
vausi pats i savs, bet rytojaus dien varydavausi n kiek
ne maiau, jei pamatydavau kieme raudon vark... Vien
ryt, skmingai ivengs susitikimo su tuo baisiuoju var
ku, linksmai kopiau auktyn su pilnu soiu, ir staiga ant
rame aukte akis ak susidriau su emyn lipania mote
rim. Tai buvo dama i antro aukto...
Tiesi, ididi, bedusi akis knyg, ji ltai leidosi laip
tais, banguodama ilkais. I pirmo vilgsnio ji man pasiro
d labai grai, nors kiek per daug iblykusi; bet ypa simi
n nedidelis baltas randelis, kur ji turjo burnos kamputy
je, po lpa. Eidama pro mane, dama pakl akis. Stovjau
prie sienos su soiu rankoje, visas parauds i gdos. Js
tik pagalvokite! Utiko lyg kok vandens nej, nesusiu
kavus, lapi, nuogu kaklu, prasegiotais markiniais... Koks
paeminimas! Norjosi prasmegti kiaurai sienos... Dama
valandl irjo man tiesiai veid su ypsenle, kaip at
laidi karalien, paskui nujo... Grau kambar nirs. Sa
172

vo nuotyk papasakojau akui, ir jis ilgai tyiojosi i mano

tutybs. Bet rytojaus dien tyldamas pam sot ir nuli
po emyn. Nuo to laiko jis vaikiojo vandens kiekvien
ryt, o a, nors ir grauiamas sins, leidau jam tai daryti.
Per daug bijojau vl sutikti dam i antro aukto.
Baigs ruo, akas eidavo pas savo markiz, ir a j
pamatydavau tik vakare. Dienas leidau vienui vienas, akis
ak su Mza, arba tuo, k vadinau Mza. Nuo ryto ligi
vakaro langas bdavo atviras, o prie jo stovjo stalas, ir i
taip sitaiss, nuo ryto ligi vakaro arsiau rimus. Retsy
kiais atskrisdavo koks virblis atsigerti i mano latako; jis
valandl liai spoksodavo mane, paskui lkdavo papa
sakoti kitiems, k veikiu, ir a girddavau, kaip ant erpi
sausai tapsi j kojyts... Dar mane kelet kart per dien
aplankydavo vento Germano varpai. A juos labai mgau.
Jie triukmingai siverdavo pro lang ir pripildydavo kam
bar muzikos. Kartais tai bdavo linksmas, pals gaus
mas, beriantis dvigubas atuntines natas, o kartais gdus,
gedulingas, nirus skambjimas, kurio diai krisdavo vie
nas po kito lyg aaros. Be to, dar turjau ViepatiesAngelus:
vidurdienio ViepatiesAngelasbdavo arkangelas sauls dra
buiais, kuris engdavo mano kambar visas rintis nuo
viesos. Vakaro Viepaties Angelas, lidnas serafimas, nusi
leisdavo su mnulio spinduliu ir, papurts didelius spar
nus, aptakydavo kambar drgme...
Mza, virbliai, varpai buvo mano vieninteliai lanky
tojai. Kas gi daugiau galjo pas mane ateiti? Niekas mans
nepainojo. Sen Benua gatvs pieninje visada stengdavausi
atsissti prie mao stalelio skyrium nuo vis. Valgydavau
greitai, nudrs akis lkt, o pavalgs skubiai iupdavau
skrybl ir kiek kojos nea dumdavau namo. Niekada jo
173

ki pramog, joki pasivaikiojim, net nepasiklausyda

vau muzikos Liuksemburgo sode. Liguistas drovumas, ku
r buvau paveldjs i ponios Eiset, dar padidjo dl pane
iot drabui ir t nelaiming kalio, kuri neturjau
kuo pakeisti. Gatv mane gsdino, a tenai gdijausi. Mie
lai i viso nebiau kls kojos i savo varpins. Taiau kar
tais, graiais drgnais Paryiaus pavasario vakarais, grda
mas i pienins, sutikdavau brius linksm student ir, ma
tydamas juos itaip susikabinusius u paranki, su didel
mis skryblmis, pypkmis ir meilumis, apie daug k susimstydavau... Tada greit bgdavau savo kambarl e
tame aukte, usidegdavau vak ir nirtingai kibdavau
darb, kol pareidavo akas.
Grus akui, kambarys tiesiog persimainydavo. Jis tap
davo linksmas, triukmingas, gyvas. Mes dainuodavome,
juokdavoms, teiraudavoms vienas kit, kaip seksi dien.
- Ar gerai padirbjai? - klausdavo akas. - Ar tavo
poema juda priek?
Paskui imdavo pasakoti apie nauj savo keistuolio marki
zo prasimanym, traukdavo i kiens nuo deserto man palik
tus saldumynus ir diaugdavosi, irdamas, kaip a juos
triaukinu pilna burna. Paskui ssdavau prie savo rim. akas
pasisukindavo po kambar ir, kai jau manydavo, kad a si
traukiau raym, ismukdavo, pasaks: Kadangi tu dirbi,
eisiuvalandl pabsiu tenai. Tenai-reik pas Pjerot, ir jei
dar neatspjote, ko akas taip danai eidavo tenai, tai js nela
bai nuovoks. O a nuo pat pirmos dienos visk supratau jau
vien i to, kaip jis, ruodamasis eiti, glostsi plaukus prie veid
rod ir tris ar keturis kartus persiriinjo kaklarait, bet neno
rdamas jo trikdyti, apsimesdavau nieko nepastebs ir tik nu
sijuokdavau vienas sau, apie tai galvodamas.
174

akui ijus, vl knibdavau rimus. Tokiu metu ne

bdavo n menkiausio triukmo. virbliai, Viepaties An
gelai visi mano draugai jau bdavo atgul. Likdavau vie
nut vienutlis su Mza... Apie devint valand igirsdavau,
kaip kakas lipa laiptais, maais mediniais laipteliais, kurie
buvo paradini laipt tsinys. Tai grdavo panel Baltoji
Gegut, ms kaimyn. Nuo tos akimirkos daugiau nebe
dirbdavau. Mano mintys liai emigruodavo pas kaimyn
ir jau nepajuddavo i ten... Kas ji galjo bti, ta paslaptin
goji Baltoji Gegut?.. Nemanoma buvo ko nors apie j
suinoti... Jei imdavau klausinti ak, jis vylingai pavelg
davo mane ir sakydavo: K, tu dar nebuvai susitiks m
s puikiosios kaimyns? Bet nieko daugiau neaikindavo.
A galvodavau: Jis nenori, kad a su ja susipainiau. Tik
riausiai tai grizet i Lotyn kvartalo. Nuo tokios minties
visas usiliepsnodavau. sivaizduodavau jaun, gaivi, links
m btyb - odiu, grizet! Net jos keistas vardas - Balto
ji Gegut - man rodsi saldus kaip viena t grai, meili
Miuzets* arba Mimi Penson** pravardi. iaip ar taip,
mano kaimyn buvo dorovinga ir rimta Miuzet, Nantero
Miuzet, vakarais grtanti tuo pat metu ir visada viena.
inojau itai, nes daugel dien i eils jai sugrus prikidavau aus prie pertvaros... Ir tai k visuomet igirsdavau:
i pradi - kelet kart atkemamo ir ukemamo butelio
pokteljim, po valandls burnt! ant parketo nukris
davo kakoks sunkus knas, o tada silpnas, plonas, aius
kaip serganio svirplio balselis utraukdavo trij nat arij,
^Miuzet - prancz raytojo Anri Miur (1822-1861) romano
Bohemos gyvenimo scenos veikja.
imi Penson - prancz raytojo Alfredo de Mius (18101857) to paties pavadinimo novels veikja, kilni, darbti, linksma mergina.

175

toki lidn, kad nors verk. T arij sudar kakokie o

diai, kuri as nesupratau, bet vis dlto iskyriau kelet ne
inia k reikiani skiemen: Tolokototinjan!.. Tolokototinjan!.. Jie vis kartojosi lyg priedainis, pabriamas labiau
nei visa kita. Ta keista muzika skambdavo apie valand, pas
kui, sulig paskutiniu tobkototinjan, balsas staiga nuslopdavo ir
bdavo girdti tik ltas sunkus alsavimas.
Vien ryt mama akas, ijs parneti vandens, sma
giai eng kambar ir, paslaptingu veidu prisiartins prie
mans, tyliai sunibdjo:
-Jei nori pamatyti ms kaimyn... Cit!.. Ji ia.
Vienu uoliu atsidriau laiptinje... akas nemelavo:
Baltoji Gegut buvo savo kambaryje plaiai atidarytomis
durimis, ir a pagaliau galjau j pasiirti... O Dieve!
Tai buvo tik vizija, utat kokia vizija!.. sivaizduokite ma
yt tutut tututl mansard, ant ems - iaudinis iui
nys, ant idinio butelis degtins, o vir iuinio mili
nika, paslaptinga pasaga, pakabinta ant sienos it lakstykl. O dabar itos bdos viduryje sivaizduokite siaubing
negr isprogusiomis, it perlamutrinmis akimis, trumpais,
pasiiauusiais ir susigarbiniavusiais lyg juodos avies vilna
plaukais, ant nuogo kno usimetusi tik iblukusi palai
din ir sen raudon krinolin... tai toki pirm kart pa
maiau savo kaimyn Baltj Gegut, svajoni Baltj Ge
gut, Mimi Penson ir Bernerets* seser. O romantikoji
provincija, tebnie tau tai pamoka!
- Na, - paklaus akas, kai sugrau kambar, - kaip
ji tau?..
*Berneret - Alfredo de Mius novels Frederikas ir Bernerer
veikja, dora, paprasta, pinig nesigvieianti mergina.

176

Jis nebaig sakinio ir, ivyds mano suglumus veid,

pratrko garsiai kvatoti. Man pakako proto pasekti jo pa
vyzdiu, ir tai mudu leipstame juokais, stovdami vienas
prieais kit ir negaldami itarti n odio. Tuo metu pro
praviras duris lenda didiul juoda galva ir beveik tuoj pat
vl pradingsta surikusi:
- Baltieji tyiotis i negr. Negrau.
Patys suprantate, itai mus negyvai prajuokino.
Kai mudviej linksmyb truputl atlgo, akas man
pasak, kad negr Baltoji Gegut tarnauja damai i antro
aukto ir kad name visi j laiko lyg ir burtininke, k rodo
ir kabanti vir iuinio pasaga - Vudu kulto simbolis. mo
ns taip pat kalbjo, kad kiekvien vakar, eimininkei i
jus i nam, Baltoji Gegut usidarydavo savo mansardo
je, prisigerdavo kaip pdas ir iki pusiaunakio dainuodavo
negr dainas. itai paaikino paslaptingus garsus, sklindan
ius i kaimyns kambario: atkemamo butelio pokjim,
griuvim ant grind ir monotonik trij nat arij. O dl
tolokototinjan, regis, tai labai paplitusi tarp Kapo pro
vincijos negr onomatopja, kakas panaaus ms lai la
la; juodaodiai Pjerai Diuponai* deda j visas savo dainas.
Nuo tos dienos ar reikia sakyti? Baltosios Geguts
kaimynyst nebebuvo man jokia pramoga. Vakarais, kai ji
lipdavo laiptais, mano irdis jau taip smarkiai nesidauydavo, niekada daugiau nesitrukdiau ir njau klausytis prie
pertvaros... Taiau kartais nakties tyloje tolokototinjan atskrie
davo ligi mano stalo ir a neinia kodl pajusdavau neaik
nerim, klausydamasis to lidno priedainio; tarytum biau
nujauts, kok vaidmen jis suvaidins mano gyvenime...
D i u p o n a s, Pjeras (1821-1870) - prancz poetas ir dain krjas.
12.932

177

Tuo tarpu mano mama akas susirado sskaitininko

viet u penkiasdeimt frank per mnes pas vien gele
pirkl, kur turjo prisistatyti kas vakar po tarnybos pas mar
kiz. Vargas vaikinas prane man t ger naujien pusiau
su diaugsmu, pusiau su apmaudu.
- Kada gi tu vaikiosi tenai?- ikart paklausiau.
Jis man atsak su aaromis akyse:
- A eisiu sekmadieniais.
Nuo tada, kaip ir sak, jis vaikiojo tenai tik sekma
dieniais, bet, savaime suprantama, tai jam nebuvo lengva.
Kas gi buvo tas viliojantis tenai, kuris taip trauk ma
mos ako ird?.. Labai norjau tai suinoti. Deja, jis nie
kada nesisil mans ten nusivesti, o a buvau pe nelyg i
didus prayti. Antra vertus, kaipgi galjau kur nors pasiro
dyti su savo kalioais?.. Taiau vien sekmadien, prie iei
damas pas Pjerotus, akas truput sumis tar:
- Ar nenortum su manim nueiti tenai, maasis Danieli? Jiems, be abejo, bt labai malonu.
- Tu juokauji, brangusis.
- Taip, inau... Pjerot svetain - netinkama vieta po
etams. Jie visi ten seni kelmai...
- O, ne todl, akai. Tai dl mano drabui...
- Taip, i ties... A apie tai nepagalvojau, - pasak
akas.
Ir ijo, diaugdamasis, kad rado patogi dingst ma
ns nesivesti.
Bet nespjs nulipti emyn, jis vl gro kambar ir
uduss prijo prie mans.
- Danieli, - paklaus jis, - o jei turtum batus ir pado
r vark, ar eitum su manim pas Pjerotus?
- Kodl gi ne?
178

- Gerai! Tada pirmyn... A tau nupirksiu visk, ko rei

kia, ir mudu eisime tenai.
irjau j apstulbs.
- Dabar mnesio pabaiga ir a turiu pinig, - pridr
jis, nordamas mane tikinti.
A taip apsidiaugiau, kad gausiu naujesnes drapanas,
jog nepastebjau, kaip akas susijaudins ir kokiu keistu
tonu kalba. Tik vliau apie visa tai pagalvojau. O tsyk puo
liau jam ant kaklo ir mudu ijome pas Pjerotus, pakeliui
usuk Pale Ruajal, kur padvt drabui krautuvje
apsirengiau per nauja.

VI
Pjeroto istorija

Jeigu Pjerotui, kai jam buvo dvideimt met, kas nors

bt ipranaavs, kad vien dien jis pakeis porceliano pir
kl pon Laluet, kad pas notar turs du imtus tkstani
frank - Pjerotas ir notaras! - ir puiki krautuv Laios
pasao kampe, jis bt labai nustebs.
Iki dvideimties met Pjerotas niekada nebuvo ikls
kojos i savo kaimo, neiojo grubias Seven egls klumpes,
nemokjo n odio pranczikai ir udirbdavo imt ekiu
per metus, augindamas ilkverpius; iaip jau jis buvo geras
draugas, puikiai oko bur*, mgo pasijuokti, auniai pa
dainuoti, bet visada elgsi garbingai ir niekada nepridary
davo alos smuklininkams. Kaip ir visi jo amiaus vaikinai,
Pjerotas turjo draug, kurios sekmadieniais laukdavo iei
nanios i mipar ir vesdavosi okti gavot** po ilkme
diais; Pjeroto draug buvo vardu Roberta, Didioji Ro
berta. Tai buvo grai atuoniolikmet ilkverpi augintoja,
*B u r - Overns provincijos okis.
**G av o t a - XVII ir XVIII a. Pranczijoje labai madingas okis.

180

nalait kaip ir jis, neturtinga kaip ir jis, bet gerai mokanti

skaityti ir rayti, kas Seven kaimuose pasitaiko dar reiau
nei kraitis. Pjerotas labai didiavosi savo Roberta ir ketino
j vesti, kai tik itrauks burtus dl rekrut mimo; bet t
dien, kai buvo traukiami burtai, vargas sevenietis, nors
eidamas prie urnos tris kartus pavilg rank vstame van
denyje, itrauk ketvirt numer... Reikjo stoti kariuo
men. Kokia neviltis!.. Laim, ponia Eiset, kuri Pjeroto
motina ind ir beveik iaugino, pagelbjo pieno broliui ir
paskolino du tkstanius frank pakaitiniui nusipirkti. Tais
laikais Eisetai buvo turtingi! Taigi laimingas Pjerotas nie
kur neivyko ir ved savo Robert, bet kadangi tie auns
mons vis pirma norjo grinti skol poniai Eiset, o lik
tvikje niekada nebt to steng, jie sidrsino palikti
gimtin ir ivaiavo Paryi iekoti laims.
Itisus metus apie ms kalnieius nieko nebuvo girdti,
paskui, vien gra ryt, ponia Eiset gavo jaudinant laik,
pasirayt Pjerotas ir jo mona, o laike buvo dti trys im
tai frank pirmieji j santaup vaisiai. Kitais metais atjo
dar vienas laikas nuo Pjeroto ir jo monos, kuriame buvo
penki imtai frank. Treiais metais - nieko. Matyt, reikalai
klostsi prastai. Ketvirtais metais atjo treias Pjeroto ir jo
monos laikas, o jame - paskutin tkstanio dviej imt
perlaida ir palaiminimai visai Eiset eimai. Deja, kai gavome
t laik, mes buvome jau visikai nusigyven, k tik pardav
fabrik ir taip pat ruoms palikti gimtuosius kratus...
Prislgta skausmo, ponia Eiset umiro atsakyti Pjerotui
ir jo monai, ir nuo tada nebeturjome apie juos joki
ini, kol akas, atvaiavs Paryi, rado gerj Pjerot deja, be savo monos! - buvusi Lalueto nam konto
roje.
181

Nieko nra nepoetikesnio ir nieko labiau jaudinanio

u io praturtjusio mogaus istorij. Kai pora atvyko Pa
ryi, Pjeroto mona drsiai msi ruoos. Pirmieji namai,
kuriuos ji parsisamd, ir buvo Laluet namai. Tie Laluetai buvo turtingi komersantai, ykts ir smulkmeniki, ne
norjo samdyti nei pardavjo, nei tarnaits, es visk reikia
daryti paiam (Pone, iki penkiasdeimties met kelnes a
siuvausi pats, ididiai sakydavo ttuis Laluetas), ir tik
senatvje leido sau neregt prabang pasisamd nam
eiminink u dvylika frank per mnes. Dievas liudinin
kas, darbas buvo vertas t dvylikos frank! Krautuv, kon
tora u jos, butas penktame aukte, du katilai virtuvje,
kuriuos kas ryt reikdavo prineti vandens! Su tokiomis
slygomis galjo sutikti tik atvykliai i Seven. K gi! M
s seveniet buvo jauna, guvi, darbti ir stipri kaip telyia.
Ji akimoju susidorodavo su visais tais dideliais darbais ir
dar vislaik linksmino abu senius smagiu juoku, kuris vie
nas buvo vertas daugiau nei dvylikos frank... Galiausiai
aunioji kalniet savo gera nuotaika ir darbtumu peln ei
minink prielankum. Jie ja susidomjo, pasikalbjo su ja,
o vien grai dien nei i io, nei i to - net kieiausioms
irdims kartais staiga ueina tokie gerumo priepuoliai se
nis Laluetas pasisil paskolinti Pjerotui truput pinig, kad
jis galt pradti kok nors versl.
Ir Pjerotui kilo tai kokia mintis: jis nusipirko sen kui
n bei veim ir m vainti po Paryi, visa gerkle auk
damas: Atsikratykite to, kas jums trukdo! Ms gudro
ius sevenietis nieko nepardavinjo, jis supirkinjo... K?..
Ogi visk. Suduusius puodus, senus gelgalius, popierius,
skilusius butelius, atitarnavusius baldus, kuri jau neapsi
mokjo parduoti, senus galionus, kuri pirkliams neberei
182

kjo - visk, kas nebeturi jokios verts, bet laikoma i pro

io, i apsileidimo, todl, kad neinoma, kur dti, visk,
kas trukdo, kas ugriozdia viet!.. Pjerotas niek nespjau
d, visk supirkinjo, arba veikiau priiminjo, nes daniau
siai mons tuos daiktus ne parduodavo, o atiduodavo, tie
siog j atsikratydavo. Atsikratykite visko, kas jums trukdo!
Monmartro kvartale sevenietis buvo labai populiarus.
Kaip ir visi smulks gatvi prekeiviai, norintys, kad mo
ns juos igirst pro triukm, jis susigalvojo nuosav keis
t dainel, kuri eimininks gerai painojo... Pirmiausia i
vis plaui galingu balsu surikdavo: ,Atsikratykite visko,
kas jums trukdo! Paskui ltu verksmingu balsu sileisdavo
ilgas kalbas su savo kumele, savo Anastaile, kaip jis vadi
no. Pjerotas man saks Anastazija. Nagi judinkis, Anas
taile, judinkis, vaikeli... Ir geroji Anastaile, nukorusi gal
v, lidnai vilkosi palei aligatvius, o i vis nam girdjosi
auksmai: Tpru, Anastaile, tpru!.. Btumt mat, kaip
pilndavo veimas! Kai jis bdavo kaupinutlis, Anastaile
su Pjerotu traukdavo Monmartr ir palikdavo savo krovi
n pas urmu prekiaujant skudurinink, kuris gerai mokjo
u tuos atsikratykite, kas jums trukdo, u t veltui, arba
beveik veltui, gaut lamt.
I io keisto amato Pjerotas nepraturtjo, bet usidirbo
pragyvenimui, ir neblogam. Jau pirmais metais jis grino
skol Laluetams ir pasiunt tris imtus frank panelei - i
taip Pjerotas vadino poni Eiset, kai ji buvo dar neitekju
si, o paskui niekada nesiryo vadinti kitaip. Taiau treti
metai neatne skms. Kaip tik buvo 1830-ieji. Pjerotas
veltui auk: Atsikratykite to, kas jums trukdo! Paryie
iai, besikratantys seno karaliaus, kuris jiems trukd, buvo
kurti Pjeroto riksmams, palikdami j laidyti gerkl gatvje,
183

ir veimaitis kas vakar grdavo tuias. Lyg bt negana

vienos bdos, nugaio Anastail. Tada seniai Laluetai, jau
nebestengiantys visko apioti patys, pasil Pjerotui tapti
j krautuvje pardavju. Pjerotas sutiko, bet neilgai jo ias
kuklias pareigas. Nuo pat atvaiavimo Paryi mona kas
vakar mok j skaityti ir rayti. Jis jau mokjo sukeverzoti
laik ir pakeniamai kalbti pranczikai. Stojs dirbti pas
Laluetus, Pjerotas m stengtis su dvigubu uolumu, net pra
djo lankyti suaugusij skaiiavimo kursus, ir jam taip gerai
seksi, kad po keleto mnesi jis jau galjo pakeisti konto
roje beveik apakus pon Laluet, o prie prekystalio - po
ni Laluet, kuriai prastai tarnavo kojos ir nesveika irdis.
Tuo tarpu pasaul ivydo panel Pjerot, ir nuo tada sevenieio turtas jo vis gausyn. I pradi jis buvo Laluet pre
kybos nam dalininku, vliau tapo kompanionu, paskui
ttuis Laluetas, visikai apaks, pasitrauk i prekybos ir
perleido Pjerotui vis versl, o tas kas metai mokjo jam
tam tikr sum. Liks vienas, sevenietis taip iplt preky
b, kad per trejus metus isimokjo Laluetams ir, isivada
vs nuo vis prievoli, tapo puikios, gausios preki krau
tuvs eimininku. Kaip tik tuo metu, tarsi bt laukusi,
kada vyrui jos daugiau nebereiks, Didioji Roberta susir
go ir mir nuo isekimo.
tai tokia Pjeroto istorija, kuri akas man papasako
jo t vakar pakeliui Laios pasa, o kadangi kelias ten
buvo ilgas, - mat isirinkome pat ilgiausi, nordami pa
rodyti paryieiams mano naujj vark, - a spjau arti
mai susipainti su sevenieiu, kol atjome iki jo nam. Su
inojau, jog gerasis Pjerotas turi du stabus, kuri nevalia
liesti: dukter ir pon Laluet. Taip pat suinojau, kad jis
truput plepus ir kad jo sunku klausytis, nes Pjerotas kalba
184

ltai, rinkdamas sakinius, mikiodamas ir neitaria n tre

jeto odi, nepridrs: ia jau tikrai galima pasakyti...
itaip sevenietis dar todl, kad niekaip negaljo priprasti
prie ms kalbos. Viskas, k jis galvojo, sukosi ant lieuvio
Langedoko tarme, tarm jis turjo versti j prancz kalb,
ir tie jo ia jau tikrai galima pasakyti, kuriuos nuolat kai
iojo savo nek, duodavo laiko t ma darbel atlikti.
Anot ako, Pjerotas ne kalbjo, o vert... Apie panel Pjerot suinojau tik tiek, kad jai eiolika met ir kad jos var
das Kamil, daugiau nieko. iuo klausimu mano akas ty
ljo kaip uvis.
Buvo apie devinta valanda, kai mudu engme bu
vusi Laluet krautuv. Ji tuoj turjo usidaryti. Var
tai, langins, geleiniai skersiniai visa tvirta utvar
ranga guljo krvoje ant aligatvio, prieais praviras du
ris... Dujos buvo ugesintos, krautuv skendjo tamso
je, iskyrus prekystal, ant kurio stovjo porcelianin lem
pa, metanti vies ant stulpeli ekiu ir riebaus, raudono,
linksmo veido. Kambaryje u krautuvs kakas grojo
fleita.
- Labas vakaras, Pjerotai! - suuko akas, prijs prie
prekystalio. (A stovjau alia jo, ir lempos viesa krito ant
mans.) - Labas vakaras, Pjerotai.
Pjerotas tikrino kas ir, igirds ako bals, pakl akis.
Ivyds mane, jis rikteljo, suplojo rankomis ir, isiiojs i
nuostabos, sistebeilijo man veid.
- Na, - triumfuodamas paklaus akas, - k a jums
sakiau?
- O Dieve, mano Dieve! - sumurmjo gerasis Pjero
tas. - Atrodo, lyg... ia jau tikrai galima pasakyti... Atro
do, lyg matyiau j.
185

- Ypa akys, - pridr akas, - pavelkite akis, Pje

rotai.
- Ir smakras, pone akai, smakras su duobute, - pasa
k Pjerotas ir, nordamas geriau mane apirti, pakl lem
pos gaubt.
As nieko nesupratau. Jie abu spoksojo mane, mirksjosi, rod vienas kitam kakokius enklus... Staiga Pjerotas
atsistojo, eng i u prekystalio ir prijo prie mans isk
ts rankas.
-Jei leisite, pone Danieli, a jus apkabinsiu... ia jau
tikrai galima pasakyti... Manysiu, kad apkabinau panel.
Paskutiniai jo odiai man visk paaikino. Tada bu
vau labai panaus poni Eiset, ir Pjerot, nemaius pane
ls kokius dvideimt penkerius metus, tas panaumas dar
labiau stulbino. aunusis mogelis be perstojo spaud man
rankas, glbesiavo, juokdamasis irjo mane iplsto
mis, aar pilnomis akimis; paskui m kalbti apie ms
motin, du tkstanius frank, apie savo Robert, Kamil,
Anastail, ir taip ltai, tokiais ilgais periodais, kad btume
ten dar tebestovj ir tebesiklaus, - ia jau tikrai galima
pasakyti, jei akas nekantriai nebt jam primins:
- O js kasa, Pjerotai?..
Pjerotas susyk nutilo. Jis truput susigdo, kad taip il
gai plepjo.
-Js teisyb, pone akai, tarku, tarku... o paskui
mayt... ia jau tikrai galima pasakyti... mayt barsis, kad
taip vlai grau.
- O argi Kamil viruje? - neva abejingai pasidomjo
akas.
- Taip... Taip, pone akai... Mayt viruje... Ji mir
ta i nekantrumo... ia jau tikrai galima pasakyti... Mirta

186

i nekantrumo susipainti su ponu Danieli. Lipkite pas

j. A patikrinsiu kas ir ateisiu... ia jau tikrai galima pa
sakyti.
Daugiau nesiklausydamas, akas pam mane u ran
kos ir greitai nusived kambar, i kurio sklido fleitos mu
zika... Pjeroto krautuv buvo didel ir turtinga. Prietemoje
vilgjo pilvoti grafinai, opalo rutuliai, paauksuotos Bohe
mijos stiklo taurs, didels kritolins vazos, stori sriubos
dubenys, o i deins ir i kairs - ilgos eils lki, krsni
mis sukraut ligi pat lub. Tikri naktiniai Porceliano fjos
rmai. Kambaryje u krautuvs dar silpnai deg duj rage
lis, tingiai ikis tik lieuvio galiuk... Mes perjome t
kambar. Jame ant kanapos krato sdjo auktas viesia
plaukis jaunuolis ir lidnai liurlino fleita. Eidamas pro al,
akas sausai tarsteljo jam labas, ir viesiaplaukis jaunuolis
jo sveikinim atsak dviem taip pat labai sausais fleitos
garsais tiu, tiu: tikriausiai taip sveikinasi susipykusios fleitos.
- Tai pardavjas, - tar man akas, kai lipome laip
tais. - Tas viesiaplaukis ilgis mus i proto varo savo groji
mu... O tau ar patinka fleita, Danieli?
Norjau paklausti: Ar maytei ji patinka?- bet pabi
jojau j skaudinti ir kuo rimiausiai atsakiau:
- Ne, akai, a nemgstu fleitos.
Pjeroto butas buvo to paties namo penktame aukte.
Panel Kamil, pernelyg aristokratika rodytis krautuvje,
visada bdavo viruje ir su tvu susitikdavo tik prie stalo.
- Pamatysi, tar man akas, kai lipome laiptais, j
namai kaip didik. Kamil turi kompanion, nal poni
Tribu, kuri jos niekada nepalieka... Gerai neinau, i kur ta
ponia Tribu atsirado, bet Pjerotas j pasta ir tvirtina, kad
tai didiai dorybinga dama... Skambink, Danieli, atjome.

187

A paskambinau; duris atidar seveniet auktu kyku,

nusiypsojo akui kaip senam pastamam ir leido mus
svetain.
Kai jome, panel Pjerot sdjo prie pianino. Dvi se
nos apknios damos, ponia Laluet ir nal Tribu, didiai
dorybinga dama, kampe lo kortomis. Pamat mus visi
atsistojo. Valandl sumaities, triukmo, paskui sveikinimasis, pristatymas, tada akas pakviet Kamil - jis j va
dino tiesiog Kamile - vl sstis prie pianino, o didiai do
rybinga dama, pasinaudojusi tuo kvietimu, nujo toliau loti
su ponia Laluet... Mudu su aku atsisdome vienas i vie
no, kitas i kito panels Pjerot ono, o ji, plonyiais pirte
liais nepaliaudama bgioti per klavius, plepjo su mumis
ir juoksi. Kai ji kalbjo, a irjau j. Ji nebuvo grai.
Balta, rausva, maytmis ausimis, ilkiniais plaukais, bet
per storais skruostais, pernelyg sveikatinga; be to, raudo
nos rankos ir altokos, lyg atostog parvaiavusios pensio
no panels, manieros. Apskritai ji buvo Pjeroto dukt, kal
n gl, iaugusi po Laios pasao stiklu.
Toks buvo pirmasis spdis. Bet staiga, atsakydama
kakokius mano odius, panel Pjerot, kurios akys ligi tol
buvo nuleistos, ltai jas pakl, ir maoji miesion, lyg
burt lazdele mosteljus, pradingo. Maiau tik jos akis, di
deles, juodas, spindinias akis, kurias ikart painau.
O stebuklas! Tai buvo tos paios Juodosios Akys, ku
rios man taip velniai viet tenai, tarp alt seno koleo
sien, ligoninje, akiniuotosios raganos kankinamos Juo
dosios Akys, tiesiog Juodosios Akys... Pamaniau, kad sap
nuoju. Norjau suukti joms: Ar ia js, graios Juodosios
Akys? Ar tikrai jus atradau kitame veide? inokite, tai i
ties buvo jos! A negaljau apsirikti. Tos paios blakstie188

nos, ras pats blizgesys, ta pati juoda tramdoma ugnis. Ko

kia kvailyst bt galvoti, kad pasaulyje yra dvi poros toki
aki! Be to, rodymas, jog ia tos paios, o ne kitos jas
panaios Juodosios Akys, buvo tai, kad jos mane taip pat
paino ir mes, be abejo, jau btume umezg nebyl po
kalb, kaip anuomet, taiau alimais, beveik prie pat ausies,
igirdau grikint maus pels dantukus. As pasukau galv ir
ivydau prie pianino krato fotelyje sdini mogyst, kurios
anksiau nebuvau pastebjs. Tai buvo auktas, sausas, ibly
ks senis paukio galva, nuoulnia kakta, smailia nosimi, ap
valiomis negyvomis akimis, statytomis per daug toli nuo no
sies, kone ant smilkini... Jei ne gaballis cukraus, kur mo
gus laik rankoje ir tarpais pagraudavo, galjai pamanyti, kad
jis miega. Truput sumiau, pasirodius iai senai mklai, ir
emai nusilenkiau, bet ji neatsak mano sveikinim...
-Jis tavs nemato, - paaikino akas. - Jis aklas... Tai
ttuis Laluetas.
Si pavard jam labai tinka*, - pamaniau sau ir, kad
daugiau nematyiau baisaus senio paukio galva, greitai
nusisukau Juodj Aki pusn, bet, deja, kerai buvo isi
sklaid, Juodosios Akys dingusios. J vietoje prie pianino
ant taburets sdjo sustingusi miesioniuke...
Tuo metu atsidar svetains durys ir triukmingai jo
Pjerotas. Jam kandin sek fleitininkas su savo fleita po pa
astim. Ivyds jaunuol, akas svied j triukinant vilgs
n, kuris galjo nudobti buivol, bet, matyt, nepataik, nes
fleitininkas n nekrusteljo.
- Na k, mayte, - paklaus sevenietis, buiuodamas
dukter abu andus, - ar tu patenkinta? akas pagaliau
Laluetas [prune, lalouette) vieversys.

189

atved tavo Daniel... Kaip jis tau? Mielas, tiesa? ia jau

tikrai galima pasakyti... Gyvas panels paveikslas.
Ir tai gerasis Pjerotas vl pradeda scen, vykusi krau
tuvje, jga nusitempia mane svetains vidur, kad visi
galt pamatyti panels akis, panels nos, panels smakr
su duobute... Ta apira mane labai var. Ponia Laluet ir
didiai dorybinga dama padjo al kortas ir, atsilousios
krsluose, m kuo aliausiai mane apirinti, garsiai kritikuodamos arba girdamos vien ar kit mano personos dal,
lyg a biau penimas viiukas, parduodamas Val turgu
je. Tarp ms kalbant, didiai dorybinga dama, atrodo,
puikiai nusiman apie jaunus pauktelius.
Laim, akas padar gal mano kanioms, papras pa
nel Pjerot k nors sugroti.
- Tikrai, sugrokime k nors, - guviai pritar fleitinin
kas ir, atkis fleit, puol pirmyn.
- Ne, ne... Ne duetu, nereikia fleitos! - suuko akas.
Fleitininkas pervr j nuodingu kaip karib strl vie
siai mlyn aki vilgsniu, bet akas n nemirkteljs ir
toliau auk:
- Nereikia fleitos!
Galiausiai laimjo akas ir panel Pjerot be jokios flei
tos paskambino mums vien i t gerai inom tremol
Rosleno Svajas. Kol ji skambino, Pjerotas verk i susia
vjimo, akas skendjo ekstazje, o fleitininkas, tylus, bet
priglauds fleit prie lp, takt kraip peiais ir grojo
mintyse.
Baigusi Roslen, panel Pjerot atsigr mane.
- O js, pone Danieli, - tar ji man, nuleidusi akis, argi neigirsime? Js poetas, a inau.
- Ir geras poetas, pridr akas, tas plepys akas.
190

Patys suprantate, mans visai netrauk deklamuoti ei

li itiems amalekitams*. Dar jei Juodosios Akys bt bu
vusios ia... Bet ne! Juodosios Akys nebeviet jau vis va
land, ir a veltui j iekojau... Kad btumt girdj, kokiu
laisvu tonu atsakiau jaunajai Pjerot:
- Atleiskite, panele, vakar neatsineiau lyros.
- Neumirkite atsineti jos kit syk, - pasak gerasis
Pjerotas, paraidiui suprats it metafor. Vargas moge
lis nuoirdiai man, kad a turiu lyr ir groju ja, kaip jo
pardavjas fleita... K gi! akas perspjo, kad vedasi mane
pas keistus mones!
Apie vienuolikt valand buvo paduota arbata. Panel
Pjerot vaikiojo po svetain, sil cukraus, pilst pien,
vislaik ypsojo ir laik atkiusi maj pirtel. Tuo metu
a ir vl pamaiau Juodsias Akis. Jos staiga pasirod prie
ais mane, ibanios, mielos, o paskui pranyko, dar nesp
jus j ukalbinti... Tik tada pastebjau, kad panelje Pjerot
susiliejusios dvi visai skirtingos btybs: pirmiausia panel
Pjerot - maa miesioniuke lygiai suukuotais, sklstymu
perskirtais plaukais, sukurta karaliauti buvusiuose Laluet
namuose, o paskui - Juodosios Akys, tos didels poetikos
akys, kurios skleidsi lyg dvi aksomins gls ir vos pasiro
diusios pakeisdavo juoking vertelg pasaull. Panel
Pjerot n trupuio mans neviliojo, bet Juodosios Akys...
O, Juodosios Akys!..
Pagaliau atjo laikas skirstytis. enkl dav ponia Laluet. Ji suvyniojo vyr didel languot apklot ir nusine
lyg sen suvyturiuot mumij. Jiems ijus Pjerotas dar il
*Amal eki t ai - Biblijoje minima arab kilms senovs tauta. ia
is odis vartojamas kaip barbar sinonimas.

191

gai mus laik laipt aiktelje savo nesibaigianiomis kal

bomis.
- Na, pone Danieli, dabar, kai susipainote su ms
namais, tikims ir vl jus pamatyti. Pas mus nebna daug
moni, bet publika visada rinktin... ia jau tikrai galima
pasakyti. Vis pirma, ponas ir ponia Laluetai, mano buv
eimininkai, paskui ponia Tribu, didiai dorybinga dama,
su kuria galsite pasikalbti, toliau mano pardavjas, geras
vaikinas, kartais mums pagrojantis fleita... ia jau tikrai
galima pasakyti... Judu pamuzikuosite duetu. Bus labai ma
lonu.
Nedrsiai paprietaravau, kad esu labai usims ir kad
galbt negalsiu lankytis taip danai kaip noriau.
Tai j prajuokino.
- Kurgi ne! Js usims, pone Danieli. inome tuos
js usimimus Lotyn kvartale... ia jau tikrai galima
pasakyti... Veikiausiai dl to kalta kokia nors grizet...
- Reikia pripainti, nusijuok akas, panel Balto
ji Gegut nestokoja avesio.
Baltosios Geguts vardas Pjerot baisiausiai pralinks
mino.
- Kaip js ten sakte, pone akai?.. Baltoji Gegut?
Jos vardas Baltoji Gegut?.. Cha cha cha! Tai elmis... To
ki met...
Jis staiga nutilo, pamats, kad klausosi dukt. Nulip
laiptais apai, mes vis dar girdjome jo griausming juo
k, drebinant turklus...
- Na, kaip jie tau patiko? - paklaus akas, kai ijo
me lauk.
- Brangusis, ponas Laluetas bjaurus, o panel Pjerot
avinga.
192

-Juk tikrai? - suuko vargas simyljlis su tokiu kar

iu, kad a nesusilaiks nusijuokiau.
- Klausyk, akai, tu isidavei, - tariau, pams j u
rankos.
T vakar ilgai vaiktinjome krantinmis. Mums po
koj rami juoda up it perlus ridinjo tkstanius ma
vaigdeli. Girgdjo dideli laiv lynai. Gera buvo i l
to vaikioti tamsoje ir klausytis, kaip akas kalba apie mei
l... Jis myljo j visa siela, bet ji jo nemyljo, jis gerai itai
inojo.
-Ji, be abejo, myli k nors kit, akai.
- Ne, Danieli, nemanau, kad iki io vakaro ji bt k
nors myljusi.
- Iki io vakaro? akai, k nori pasakyti?
- Po velni! Ogi tai, kad tave visi myli, Danieli... ir ji
taip pat gali pamilti.
Vargas mielas akas! Kad btumt mat, kokiu lid
nu, nuolankiu tonu jis tai pasak. Nordamas j nuramin
ti, miau garsiai juoktis, net garsiau, negu biau norjs.
- Po imts! Brangusis, k tu ia paistai? Argi a toks
nepaprastas, o panel Pjerot taip greit usiliepsnoja?.. Bet
gi ne, nusiramink, mama akai. Panel Pjerot n kiek ne
krito man ird, kaip ir a jai. Ne mans tau reikia bijoti,
utikrinu.
A kalbjau nuoirdiai. Panel Pjerot man neegzista
vo... Kas kita - Juodosios Akys.

13. 932

Raudona ro ir Juodosios Akys

Po pirmojo vizito buvusius Laluet namus kur laik

njau tenai. O akas ts savo piligrimines sekmadieni ke
liones ir kaskart sugalvodavo nauj aving kaklaskars riimo
bd. Ta ako kaklaskar buvo itisa poema, kartos tramdo
mos meils poema, kakas panaaus rytietik saliam*, viena
t simbolik puoki, kurias turk agos dovanoja savo my
limosioms ir kuriomis moka ireikti visus aistros niuansus.
Jei a biau buvs moteris, ako kaklaskar ir begalin
riimo bd vairov bt sujaudinusi mane labiau nei
prisipainimas. Bet reikia pasakyti, moterys apie tai nieko
neimano...
Kiekvien sekmadien prie ieidamas vargas simyl
jlis nepamirdavo pasakyti:
- A einu tenai, Danieli... O tu?
A visada atsakydavau:
- Ne, ai, akai, a dirbu.
*Saliam al ei kum - rytietikas pasisveikinimas, reikiantis ra
myb jums.

194

Tada jis greitai smukdavo pro duris ir as likdavau vie

nas, visai vienas, palinks prie savo rim.
Buvau tvirtai nusprends daugiau nebeiti pas Pjerotus.
Bijojau Juodj Aki. Tariau sau: Jei dar kart jas pama
tysi, tu uvs, ir stengiausi j nematyti... Mat jos njo man
i galvos, tos didels, juodos, demonikos akys. Jos man
vaidenosi visur. Be paliovos apie jas galvojau - dirbdamas,
miegodamas. Ant vis mano ssiuvini galjote pamatyti
plunksna nupietas dideles akis ilgomis blakstienomis. Bu
vau lyg apsstas.
Ak! Kai mama akas i pasitenkinimo blizganiomis
akimis pasiokindamas drodavo j Laios pasa, pasiri
s kaklaskar ligi iol nematytu mazgu, vienas Dievas tei
no, kaip beprotikai nordavau pulti paskui j ir suukti:
Palauk! Bet ne! Kakoks vidinis balsas perspdavo, kad
negerai eiti tenai, ir man pakakdavo tvirtybs likti namie
prie savo stalo. Ne, ai, akai, a dirbu.
Taip prabgo kuris laikas. Ilgainiui, Mzos padeda
mas, tikriausiai biau stengs umirti Juodsias Akis.
Deja, buvau toks neatsargus, kad pamaiau jas dar syk. Ir
tada prauvau. Pameiau ir galv, ir ird. tai kaip tai
atsitiko.
Po prisipainimo ant ups kranto mama akas dau
giau nepasakojo man apie savo meil, bet i jo ivaizdos
maiau, kad ne viskas klostosi, kaip jis nort... Sekma
dieniais, grs i Pjerot, akas visuomet bdavo lid
nas. Naktimis girddavau, kaip jis dsauja, dsauja... Jei
paklausdavau: akai, kas tau? jis iurkiai ataudavo:
Nieko. Bet a supratau, kad jam kakas yra, jau vien i
balso. akas, toks kantrus ir toks geras, dabar kartais b
davo su manim irzlus. O kartais irdavo mane taip,
13
*

195

lyg mudu btume susipyk. Kas be ko, a numaniau,

kad ia slypi kakokios meils neskms, bet kadangi a
kas atkakliai tyljo, a taip pat nedrsau apie tai usi
minti. Taiau vien sekmadien, kai jis gro namo ni
resnis negu paprastai, ryausi nusimesti nuo irdies ak
men.
- Klausyk, akai, kas tau? - tariau, sums jam u ran
k. - Kakas negerai tenai?
- Taip, negerai... - nusiminusiu balsu atsak vargas
vaikinas.
- Bet kas gi ten darosi? Gal Pjerotas k nors pastebjo?
Gal jis neleidia jums vienam kito mylti?
- O ne, Danieli, ne Pjerotas neleidia... Tai ji mans
nemyli ir niekada nepamils.
v
- Kokia kvailyst, akai! I kur inai, kad ji tavs nie
kada nepamils? Ar tu bent prisipainai jai, kad myli? Ne,
tiesa?.. Na, tuomet...
- Tas, kur ji myli, taip pat neprisipaino. Jam nerei
kjo odi, kadv jinai j pamilt...
- I ties, akai, tai tu manai, kad fleitininkas?..
akas tarsi neigirdo klausimo.
- Tas, kur ji myli, taip pat neprisipaino, - pakartojo jis.
Daugiau man nieko nepavyko suinoti.
T nakt vento Germano varpinje mudu nemiego
jome.
akas beveik vis laik prarymojo prie lango, irda
mas vaigdes ir dsaudamas. A vienas sau svarsiau: O
jei nueiiau tenai ir pats pairiau, kokie reikalai... Juk
akas gali ir klysti. Panel Pjerot tikriausiai nesuprato, kiek
meils slypi tose jo kaklaskars klostse... Kadangi akas
nedrsta prabilti apie savo jausmus, galbt a galiau pa
196

kalbti u j... Taip, eisiu ir pasineksiu su ta jauna filistiete*, o tada pairsime...

Rytojaus dien, neperspjs savo mamos ako, miau
si vykdyti t gra plan. Dievas liudininkas, eidamas tenaiy neturjau joki slapt mini. jau dl ako, vien
dl ako... Bet kai Laios pasao kampe pamaiau buvu
sius Laluet namus su aliai daytomis langinmis ir ika
ba Porcelianas ir kritolas, pajutau, jog irdis pradjo
plakti smarkiau, ir tai man turjo bti perspjimas... en
giau vidun; krautuv buvo tuia. Galiniame kambaryje
ukandiavo mogus-fleita. Net valgydamas jis laik savo
instrument ant stalo, alimais. Negali bti, kad Kamil
svyruot, k pasirinkti: it vaikiojani fleit ar mano
mam ak, - sakiau sau, lipdamas laiptais. - iaip ar
taip, pamatysime.
Pjerot radau prie stalo su dukra ir didiai dorybinga
dama. Laim, Juodj Aki nebuvo. Kai jau, visi kte
ljo i nuostabos.
- Pagaliau ir jis! - griausmingu balsu suuko gerasis
Pjerotas. - ia jau tikrai galima pasakyti... Jis igers su mu
mis kavos.
Man buvo parodyta vieta. Didiai dorybinga dama at
ne gra puodel su aukso glytmis, ir a atsisdau alia
panels Pjerot...
T dien panel Pjerot buvo labai miela. Plaukuose, tru
put vir ausies, - dabar toje vietoje gls nesegamos, ji
turjo ma raudon ro, bet jau toki raudon, toki rau
don... Tarp ms kalbant, a manau, kad ta maa raudona
ro buvo burtinink - taip ji pagraino jaunj filistiet.
*F i l i sti ei ai Biblijoje minima taura, gyvenusi Palestinos pietva
kari krante ir dl emi nuolat kovojusi su Judja.

197

- Kaipgi itaip, pone Danieli? - paklaus Pjerotas, gar

siai nuoirdiai kvatodamas. - Nejau viskas baigta ir js
nenorite pas mus lankytis?
Mginau aikintis, kalbjau apie savo literatrin darb.
- Taip, taip, inome, Lotyn kvartalas, - tar sevenietis ir prapliupo dar garsiau kvatoti, po stalu stuksdamas
man per koj ir vilgiodamas didiai dorybing dam,
kuri supratingai kosiojo kche, kche.
iems auniems monms Lotyn kvartalas reik or
gijas, smuikus, kaukes, petardas, sudauytus indus, bepro
tikas naktis ir visa kita. Ak, jei biau papasakojs apie
savo vienuolik gyvenim vento Germano varpinje, b
iau juos labai nustebins. Bet js juk inote, jaunystje
mogui patinka, kai jis laikomas lbautoju. Girddamas Pjeroto kaltinimus, apsimeiau kukluiu ir nelabai tesigyniau:
- Ne, visai ne, utikrinu jus. ia ne tai, k js manote.
akas bt skaniai pasijuoks, jei bt mane pamats.
Baigiant gerti kav, kieme pasigirdo fleitos arija. Ji auk
Pjerot krautuv. Kai tik jis ijo, didiai dorybinga dama
taip pat nukuldeno virtuv loti su virja penki im
t*. Tarp ms kalbant, a manau, kad didiausia tos da
mos doryb buvo apsukriai pliekti kortomis...
Paliktas vienas su maa Raudonja Roe, a pagalvo
jau: tai tinkamas laikas, ir ako vardas jau sukosi man
ant lieuvio, bet prabilti nespjau. Panel Pjerot, neir
dama mane, tyliai tar:
- Ar tai panel Baltoji Gegut trukdo jums lankytis
pas savo draugus?
^Normali partij sudar imtas ar imtas penkiasdeimt aki. Penki
imtai aki rodo, kokia aistringa loja buvo didiai dorybinga dama.

198

I pradi pamaniau, kad ji juokauja, bet ne, ji nejuo

kavo. Net atrod labai susijaudinusi, sprendiant i usi
liepsnojusi skruost ir greito alsavimo, kilnojanio leng
v audin. Tikriausiai prie jos buvo kalbama apie Baltj
Gegut ir ji neaikiai sivaizdavo tai, ko visai nebuvo. Gal
jau vienu odiu isklaidyti jos tarimus, bet mane sulaik
kvaila tutyb... Tada, matydama, kad a jai neatsakau, pa
nel Pjerot atsigr mano pusn ir, kilsteljusi ilgas blaks
tienas, kurios ligi iol buvo nuleistos, pavelg mane... A
meluoju. mane pavelg ne ji, o Juodosios Akys, drgnos
nuo aar ir kupinos velni priekait. Ak, tos mielos Juo
dosios Akys, mano sielos palaima!
Bet tai tebuvo trumput vizija. Ilgos blakstienos tuoj
pat nusileido. Juodosios Akys pradingo, ir alia mans liko
tik panel Pjerot. Greitai, greitai, nelaukdamas, kol Juodosios
Akys vl pasirodys, miau kalbti apie ak. Pradjau nuo to,
koks jis geras, doras, drsus, itikimas, kilnus. Paskui papasa
kojau apie t berib atsidavim, t nenuilstam motinikum,
kurio net tikra motina pavydt. Tai akas mane maitino,
reng, ilaik - ir vienas Dievas teino, kokio darbo, koki
praradim kaina. Jei ne jis, a tebebiau tenai, tame niria
me Sarlando kaljime, kur patyriau tiek kani, tiek kani...
ioje mano kalbos vietoje panel Pjerot, atrodo, susi
graudino ir a pamaiau, kaip jai per skruost nusirito stambi
aara. Nuoirdiai pamaniau, kad ji verkia dl ako, ir ta
riau sau: Na tai, viskas eina gera. Ir miau grabyliauti
dar labiau. Papasakojau apie ako lides ir slapt didiul
meil, draskani jam ird. Ak, kokia laiminga, kokia ne
paprastai laiminga moteris, kuri...
Tuo metu maa raudona ro, kuri panel Pjerot bu
vo sisegusi plaukus, islydo ir nukrito man prie koj. Kaip
199

tik tada sukau galv, mgindamas kuo subtiliau duoti jau

najai Kamilei suprasti, kad ji ta laiminga, ta nepaprastai
laiminga moteris, kuri akas simyljs. Ikritusi gl su
teik man toki prog. Juk a jums sakiau, kad Raudonoji
Ro buvo burtinink. A greitai j pakliau, bet n nesi
rengiau grinti savininkei.
- Atiduosiu j akui nuo js, - pasakiau panelei Pjerot, ypsodamasis reikminga ypsena.
- Atiduokite akui, jei norite, atsiduso panel Pjerot. Bet t valandl pasirod Juodosios Akys ir velniai
pavelg mane tartum sakydamos: Ne, ne akui, o tau!
Kad btumt mat, kaip jos tai pasak, su kokiu kartu
drovumu, kokia tyra nenugalima aistra! Taiau a dar dve
jojau ir joms teko du ar tris sykius pakartoti: Taip, tau...
Tau. Tada pabuiavau ma raudon ro ir paslpiau prie
krtins.
T vakar akas grs rado mane, kaip paprastai, pa
linkus prie savo rim, ir a jam leidau manyti, jog vis
dien niekur nebuvau ijs. Deja, nusirenginjant maa
raudona ro, kuri saugojau prie krtins, nukrito ant e
ms prie lovos - visos burtininks klastingos! akas pama
t gl, pakl ir ilgai j irjo. Neinau, katras buvome
raudonesnis: raudona ro ar a.
- A j pastu, - tar jis, - tai iedas i royno, augan
io tenai po svetains langu.
Paskui jis man j grino ir pridr:
- Man ji niekada nedovanojo ros.
Jis itai pasak taip lidnai, kad a net apsiaarojau.
- akai, mano mielas akai, prisiekiu, jog ligi io va
karo...
Jis velniai mane pertrauk:
200

- Neatsipraink, Danieli. Esu tikras, kad niekuo ma

ns neidavei... As inojau, inojau, jog ji myli tave. Prisi
mink, k tau sakiau: Tas, kur ji myli, neprisipaino. Jam
nereikjo odi, kad jinai j pamilt.
Ir vargas vaikinas pasileido ingsniuoti po kambar.
A nejuddamas irjau j su maa raudona roe rankoje.
- Atsitiko tai, kas ir turjo atsitikti, - patyljs toliau
kalbjo jis. - inojau: jei ji tave pamatys, mans niekada
nenors... tai kodl taip ilgai nesivediau tavs tenai. I
anksto tau pavydjau. Atleisk man, a j taip myljau. Pa
galiau vien dien nusprendiau padaryti bandym ir pasi
miau tave sykiu... Tdien, brangusis, ir supratau, kad vis
kas baigta. Po penketo minui ji irjo tave taip, kaip
niekada niek nebuvo irjusi. Tu taip pat pastebjai.
O, tik nemeluok, pastebjai. rodymas, kad ilgiau nei m
nes tenai njai. Bet, po galais, man tai n kiek nepadjo...
Tokioms sieloms kaip jos nesantieji niekada nebna kalti,
prieingai... Kiekvien kart, kai ten nueidavau, ji tik apie
tave ir tekalbdavo, ir taip naiviai, taip patikliai, su tokia
meile... Man tai bdavo tikra kania. Dabar viskas baigta...
Sitai geriau.
akas dar ilgai kalbjo su tuo paiu velnumu, ta paia
nuolankia ypsena. Jo nekos mane sykiu ir skaudino, ir
diugino. Skaudino, nes jauiau, kad jis nelaimingas; diu
gino, nes pro kiekvien jo od maiau Juodsias Akis, ku
rios viet man, sklidinos meils. Kai brolis nutilo, a tru
put susigds prijau prie jo, nepaleisdamas i rank ma
os raudonos ros.
- akai, ar dabar tu mans nebemylsi?
Jis nusiypsojo ir priglaud mane prie krtins.
- Kvaileli, a tave mylsiu dar labiau.
201

Tai buvo teisyb. Raudonos ros istorija n kiek ne

sumaino mamos ako velnumo, nepakeit jo nuotaikos.
Manau, jis labai kentjo, bet niekada to neparod. Jokio
atodsio, jokio skundo - nieko. Kaip ir anksiau, jis vaik
iojo tenai sekmadieniais ir buvo visiems malonus. Tik nu
stojo rpintis kaklaskars mazgais. iaip jau jis visada buvo
ramus ir ididus, dirbo iki isekimo ir drsiai eng per gy
venim, siekdamas vienintelio tikslo, - eimos idinio at
krimo... Ak akai! Mama akai!
O dl mans, tai nuo tos dienos, kai gavau teis laisvai,
be sins grauaties mylti Juodsias Akis, visa galva pasi
nriau aistr. Itisas dienas kiurksodavau pas Pjerotus. Pa
lenkiau save vis irdis, bet, didis Dieve, kokiomis nie
kingomis gudrybmis! Man nieko nereik atneti cukraus
ponui Laluetui, suloti partij su didiai dorybinga dama...
Tuose namuose buvau vadinamas Noru Patikti... Papras
tai Noras Patikti ateidavo apie vidur dienos. Tokiu metu
Pjerotas bdavo krautuvje, o panel Kamil sddavo sve
tainje viena su didiai dorybinga dama. Vos man engus,
ikart pasirodydavo Juodosios Akys, o didiai dorybinga
dama tuoj pat palikdavo mus vienus. Ta kilni dama, kuri
sevenietis dav dukrai kompaniones, manydavo atsikra
iusi vis pareig, kai pamatydavo mane. Greiiau, grei
iau virtuv pas virj ir - pirmyn, kortos! A dl to nesi
skundiau. Tik pamanykit: vienas su Juodosiomis Akimis!
Viepatie! Kiek laiming valand praleidau toje nedi
delje geltonoje svetainje! Beveik visada atsinedavau kny
g, vien i savo mgstam poet, ir skaitydavau eiles Juo
dosioms Akims, kurios plsdavo aaromis arba svaidydavo
aibus - nelygu, kokioje vietoje. Panel Pjerot tuo metu
siuvindavo alia ms lepetes tvui arba skambindavo ne
202

sibaigianias Rosleno Svajas. Bet mes nekreipdavome j

dmesio, utikrinu jus. Taiau kartais, patetikiausiose ms
skaitymo vietose, ta miesioniuke garsiai lepteldavo koki
kvail pastab, pavyzdiui: Reiks pakviesti derintoj...,
arba: Isiuvinjau du nereikalingus kryiukus ant lepe
ts. Tada, pagautas apmaudo, uversdavau knyg ir neno
rdavau skaityti toliau, bet Juodosios Akys mokjo taip pa
velgti mane, kad a ikart nusiramindavau ir vl imdavau
skaityti.
Be abejo, buvo labai neatsargu visada palikinti mus
vienus maoje geltonoje svetainje. Patys pagalvokite, juk
mudu - Juodosios Akys ir Noras Patikti - kartu sudjus
neturjome n trisdeimt ketveri met!.. Laim, ms nie
kada nepalikdavo panel Pjerot, o ji buvo labai dorovinga,
labai apdairi, labai budri, kaip ir dera parako sandlio sau
gotojai... Prisimenu, kart, ilt gegus pavakar, mudu
su Juodosiomis Akimis sdjome svetainje ant kanapos.
Langas buvo praviras, ilgos uuolaidos nuleistos iki pat e
ms. T dien skaitme Faust... Kai baigiau skaityti, kny
ga islydo man i rank. Valandl sdjome tylioje priete
moje prisiglaud vienas prie kito, nesikalbdami. Ji padjo
galv man ant peties. Pro prasegt palaidinuk pamaiau
ikirptje blizgant sidabrinius medaliukus... Staiga tarp m
s idygo panel Pjerot. Kad btumt mat, kaip greitai ji
mane paslinko kit sofos gal! Ir kok ilg pamoksl idro
! Tai, k judu ia darote, labai blogai, mieli vaikai, - tar
ji mums. - Piktnaudiaujate pasitikjimu, kuris jums ro
domas... Turite pasikalbti su tvu apie savo ketinimus...
Klausykite, Danieli, kada js su juo pasikalbsite?
A paadjau pasikalbti su Pjerotu artimiausiu metu,
kai tik baigsiu savo didij poem. Tas paadas mauml
203

apramino ms priirtoj, bet vis tiek nuo tos dienos

Juodosioms Akims buvo udrausta sstis ant sofos alia Noro
Patikti.
Ak ta panel Pjerot! Toji jauna btyb buvo labai grie
ta. sivaizduokite, ji net nenorjo leisti Juodosioms Akims
man rayti. Gal gale ji vis dlto sutiko, bet su viena slyga:
kad visi laikai bus rodomi jai. Deja, panel Pjerot nesiten
kino vien skaitydama tuos dievikus, aistros kupinus lai
kus, kuriuos man ra Juodosios Akys. Danai ji terpdavo
juos savo frazi, pavyzdiui, toki:
ryt man lidna. Savo spintoje radau vor. Voras is
pat ryto sielvartas.
Arba dar:
Nedera kurti seimosykai turi tik riestainio skyl.
Be to, tas aminas priedainis:
Privalote pasikalbti su tvu apie savo ketinimus.
tai a visada atsakydavau:
Kai baigsiu poem.

Skaitymas Laios pasae

Gal gale baigiau t savo garsij poem. Dirbau ketu

ris mnesius ir, pamenu, kai prijau prie paskutini eilu
i, nebegaljau rayti - taip drebjo rankos i kartligiko
susijaudinimo, ididumo, pasitenkinimo, nekantrumo.
vento Germano varpinje tai buvo vykis. akas ta
proga vienai dienai tapo anuometiniu aku, besiterliojaniu su kartonu ir puodeliais klij. Jis puikiai rio man s
siuvin, kur panoro perrayti poem savo ranka; sulig kiek
viena eilute susiavjimo ksniai, entuziastingas treps
jimas... A ne taip klioviausi savo kriniu. akas per daug
mane myljo, ir a juo nepasitikjau. Mielai biau davs
paskaityti savo poem nealikam ir patikimam asmeniui.
Bet, velniai raut, a nieko nepainojau.
O juk pieninje turjau pakankamai prog megzti pa
intis. Nuo tada, kai praturtjome, a pietaudavau prie
svei stalo galinje salje. Ten susirinkdavo gal dvideimt
jaunuoli - raytoj, dailinink, architekt, arba tikriau
pasakius, pradedanij. Dabar tie pradedantieji ikilo, ke205

ltas t jaunuoli igarsjo, ir kai pamatau j vardus laik

raiuose, man sugelia ird, kad pats niekuo netapau.
Kai pirmsyk pasirodiau prie svei stalo, visas itas
jaunimas sutiko mane iskstomis rankomis, bet kadangi
buvau pernelyg drovus dalyvauti pokalbiuose, jie mane grei
tai umiro ir tarp j buvau toks pat vienias kaip ir prie
savo maojo stalelio bendroje salje. A nekalbjau, tik klau
siausi...
Kart per savait su mumis pietaudavo labai garsus po
etas, kurio vardo jau neprisimenu, bet tie ponai vadino j
Bagavata pagal vienos jo poemos pavadinim. Tomis die
nomis gerdavome bordo u atuoniolika su, o valgant de
sert ymusis Bagavata deklamuodavo koki nors indik
poem. Indikos poemos buvo jo specialyb. Viena vadi
nosi Lakmana, kita Daarata, treia Kalatala, ket
virta Bagirata, paskui udra, Kunosepa, Vivamitra. Bet graiausia vis dlto buvo Bagavata. O, kai poetas
deklamuodavo savo Bagavat, visa galin sal ko negri
davo. mons rk, tryp kojomis, lipo ant stal. Man i
deins sddavo mautis architektas raudona nosimi, ku
ris jau po pirmj eilui imdavo raudoti, o paskui vislaik
luostydavosi akis mano servetle...
Pasidavs visuotiniam kariui, a aukdavau garsiau
u kitus. Bet irdyje Bagavata man nepatiko. Apskritai
tos indikos poemos visos buvo panaios viena kit. Ten
visada bdavo lotosas, kondoras, dramblys ir buivolas. Kar
tais dl vairumo lotosas bdavo vadinamas lotusu, taiau
iskyrus variant, visos tos rapsodijos buvo vertos viena
kitos: nei aistros, nei teisybs, nei fantazijos. Rimai ant ri
m. Kakokia mistifikacija... tai k a galvojau apie didj
Bagavat. Gal biau sprends apie j ne taip grietai, jei jis
206

bt papras mans padeklamuoti kelet savo eilrai,

bet jis nepapra ir as pasidariau negailestingas... Beje, ne
as vienas buvau tokios nuomons apie indik poezij. Ma
no kaimynas i kairs taip pat ja nesiavjo... Tas kaimynas
i kairs buvo keistas tipas: riebaluoti, nudry, blizgantys
drabuiai, aukta, plika kakta ir ilga barzda, kurioje vislaik
kabaliuodavo keletas vermieli sileli. Jis buvo seniau
sias prie stalo ir protingesnis u daugel. Kaip ir visi dideli
protai, is mogus kalbjo maai, netuiaodiavo. Buvo
vis gerbiamas. Apie j kavins lankytojai sak: Jis labai
protingas. Tikras mstytojas. O a, pamats, kaip, klau
santis didiojo Bagavatos eili, jo lpas ikreipia ironika
grimasa, susidariau apie savo kaimyn i kairs kuo geriau
si nuomon. Maniau sau: Sis mogus turi ger skon... O
jei perskaityiau jam savo poem?
Vien vakar, kai visi pakilo nuo stalo, a usakiau
grafinl degtins ir pasiliau mstytojui igerti su ma
nim. Jis sutiko. A inojau i jo yd. Geriant uvediau
kalb apie didj Bagavat ir prisakiau daug blogo apie
lotosus, kondorus, dramblius ir buivolus. Tai buvo ga
na drsu - juk drambliai tokie pagieingi!.. Kol a kal
bjau, mstytojas tyldamas vis pylsi degtins. Tarpais
jis nusiypsodavo ir, pritariamai linguodamas galva, nu
mykdavo:
- Teip... teip...
Paakintas pirmojo pasisekimo, prisipainau, kad a taip
pat sukriau didel poem ir kad noriau jam j parodyti.
- Teip... Teip... - n nemirkteljs vl numyk msty
tojas.
Matydamas, jog mano sugrovas taip gerai nusiteiks,
nusprendiau: Dabar tinkamas laikas! ir isitraukiau i
207

kiens savo poem. Mstytojas nesijaudindamas sipyl

penkt taurel ir ramiai irjo, kaip a vynioju rankrat,
bet lemiam valandl udjo seno dramblio kaulo spalvos
deln man ant rankovs.
Prie praddamas skaityti, jaunuoli, pasakykite, koks
js kriterijus?
Su nerimu pavelgiau j.
Koks js kriterijus? - jau garsiau pakartojo baisusis
mstytojas. Koks kriterijus?
Kriterijus?.. Deja, a jo neturjau, niekada n nepagal
vojau bent vien sigyti, ir tai rod mano nustebs vilgs
nis, raudonis, sumiimas.
Mstytojas pasipiktins atsistojo.
- K! Nelaimingas jaunuoli, tai js neturite kriterijaus?
Tada galite n neskaityti savo poemos... I anksto inau,
ko ji verta.
Sulig iais odiais jis sipyl i eils dvi ar tris taureles
degtins, dar likusios butelio dugne, pasim skrybl ir
ijo, grsmingai vartydamas akis.
Vakare, kai papasakojau apie nuotyk savo draugui
akui, jis labai supyko.
- Tavo mstytojas tikras kvailys, tar jis man. - Kam
gi tas kriterijus reikalingas? Argi kikiliai turi nors vien?..
Kriterijus! O kas tai yra? Kur jis gaminamas? Ar j kas nors
mat? Velniop t kriterij pirkl!..
Gerasis akas! Jis net apsiaarojo, kad a ir mano e
devras patyrme toki ugaul.
Klausyk, Danieli, - po valandls tar jis, - man kilo
mintis... Jei jau nori perskaityti savo poem, gal sekmadie
n perskaitytum j pas Pjerotus?
- Pas Pjerotus? O, akai!..
208

- Kodl gi ne? Po perknais, Pjerotas ne erelis, bet

taip pat ir ne kurmis! Jo protas blaivus, tiesus... Kamil bus
puiki teisja, nors truput alika... Didiai dorybinga da
ma labai apsiskaiiusi. Net tas senas pauktis ttuis Laluetas ne toks bukakaktis kaip atrodo... Be to, Pjerotas pasta
Paryiuje taking asmen, kuriuos galt pakviesti vaka
rl. K tu apie tai pasakysi? Ar nori, kad su juo pakalb
iau?
Mintis iekoti teisj Laios pasae mane ne itin vilio
jo, taiau a taip trokau perskaityti savo eiles, kad truput
pasirauks primiau ako pasilym. Rytojaus dien jis pa
sinekjo su Pjerotu. Labai abejoju, kad gerasis mogelis
bt tiksliai suprats, apie k ia kalbama, bet kadangi ra
do prog pasitarnauti panels vaikams, nedvejodamas pa
sak taip ir ikart isiuntinjo kvietimus.
Maa geltona svetain dar niekada nebuvo maiusi to
kios vents. Mano garbei Pjerotas sukviet vis porceliano
pasaulio grietinl. T vakar, be nuolatini svei, ten buvo
ponas ir ponia Pasaonai su savo snum veterinaru, vienu
geriausi Alforo mokyklos mokini, Feruja jaunesnysis, ma
sonas, puikus oratorius, turjs velnik pasisekim Didij
Ryt loje, paskui Fueru pora su eiomis dukterimis,
surikiuotomis lyg vargon vamzdiai, ir galiausiai Feruja
vyrenysis, Rsiuko bendrijos* narys, ymiausias vakaro
asmuo. Galite sivaizduoti, kaip susijaudinau, atsidrs prie
diding areopag. Kadangi iems auniems monms bu
vo pasakyta, jog jie turs vertinti poezijos krin, tai jie ir
nutais tokiam atvejui tinkanias fizionomijas - altas, ne
gyvas, be ypsenos. Jie kalbjosi tarpusavy tyliai ir rimtai,
Rsiu kas {pranc. caveaii) - ansonj bendrija, kurta 1729 m.,
kuri lank ir raytojai. Bendrija rinkdavosi to paties pavadinimo kabarete.
14.932

209

linguodami galvomis kaip teisjai. Pjerotas, kuris neteik

skaitymui tiek svarbos, irjo j juos gerokai nustebs... Kai
sveiai susirinko, visi buvo susodinti savo vietas. As atsis
dau nugara pianin, o klausytojai apsupo mane pusraiu,
iskyrus sen Laluet, kuris grau cukr prastinje vietoje.
Po valandl trukusio urmulio stojo tyla ir a susijaudinu
siu balsu pradjau skaityti savo poem...
Tai buvo dramatin poema, pompastikai pavadinta
Pastoraline komedija. Skaitytojas, be abejo, prisimena, kad
pirmosiomis savo nelaisvs dienomis Sarlando kolee Ma
ylis pramogavo, pasakodamas mokiniams fantastines istorijles, kuri veikjai buvo svirpliai, drugeliai ir kiti gy
viai. tai i trij toki pasakli, atpasakot dialogo forma
ir sueiliuot, a ir sukriau Pastoralin komedij. Mano po
ema buvo suskirstyta tris dalis, bet t vakar pas Pjerotus
perskaiiau tik pirmj. Praau jus leisti ia terpti t Pasto
ralins komedijos atkarp ne kaip gaball rinktins literat
ros, o vien kaip aikinamj dokument prie Maylio istori
jos. Valandl sivaizduokite, brangs skaitytojai, kad js
sdite ratu maoje geltonoje svetainje, o Danielis Eisetas
visas drebdamas deklamuoja:
YDROJO DRUGELIO NUOTYKIAI

Scena vaizduoja umiesio peiza. Sesios valandos vakaro,

leidiasisaul. Pakilus udangai, ydrasisDrugelis irjauna vyrikos
lyties Dievo Karvyt nekuiuojasi, tupdami ant papario stiebo.
Juodu susitiko ryt ir dien praleido drauge. Kadangi jau vlu,
Dievo Karvyt ruoiasi eiti namo
DRUGELIS
K?.. Ar tu jau ieini?..
210

DIEVO KARVYT
inoma! Man reikia grti.
Pagalvokite, juk jau vlu!
DRUGELIS
Palauk truput, po velni!
Namo juk grti niekad nevlu...
Man nuobodu namie, o tau?
Taip kvaila - durys, siena, langas.
Lauke tuo tarpu - saul ir rasa,
Aguonos, tyras oras, visa kita.
Jei tau aguonos nepatinka,
Reikia pasakyti...
DIEVO KARVYT
O ne! As dievinu jas, pone!
DRUGELIS
Tada gerai, kvailuti, neik dar,
Lik su manimi. Matai, kaip gera, iltas oras...
DIEVO KARVYT
Taip, taiau...
DRUGELIS {stumdamas j ol)
Ei! Pasiraiiok olje, ji - ms.
DIEVO KARVYT {gindamasi)
Ne! Paleiskite mane! Man i tikrj reikia eiti.
DRUGELIS
Cit! Girdi?
DIEVO KARVYT {isigandusi)
K?
DRUGELIS
Ten vynuogyne gieda
Maut putpel apsvaigus.
Na kaip? Miela ta vakaro daina.
Ir koks graus atsiveria mums vaizdas...
14

211

DIEVO KARVYT
Be abejo, taiau...
DRUGELIS
Tylk.
DIEVO KARVYT
Kas atsitiko?
DRUGELIS
mons.
(Pro sal eina mons)
DIEVO KARVYT (tyliai po pauzs)
Tie mons juk labai pikti, tiesa?
DRUGELIS
Labai pikti.
DIEVO KARVYT
As visada bijau, kad eidami mane sutraikys.
J kojos tokiosgriozdikos, omano nugaratokiaglena...
Js nors nedidelis, bet turite sparnus.
Tai baisiai daug!
DRUGELIS
Po imts! Brangusis, jei tie drimbos
Valstieiai tave gsdina, lipk man ant nugaros.
Stiprus labai a, sparnai manieji
Ne svogno luktai, kaip paneli,
Ir a galiu nunet tave, kur panorsi.
DIEVO KARVYT
Ne, ne, o pone, ai.
Niekad neidrsiau...
DRUGELIS
Argi ulipt tenai jau taip sunku?
DIEVO KARVYT
Ne, bet...
212

DRUGELIS
Na lipk, kvaily!
DIEVO KARVYT
Js, inoma, parneite mane namo.
Kitaip a...
DRUGELIS
Akimirksniu nuskrisim.
DIEVO KARVYT (lipdama draugui ant nugaros)
Mat vakare namie mes meldiams.
Suprantate?
DRUGELIS
Be abejo... Atgal truput,
ia... Dabar tylos laive, a inkar keliu.
(Bzzzt! Skrenda. Dialogas toliau tsiasi ore)
DIEVO KARVYT (isigandusi)
Ak!.. Pone...
DRUGELIS
Na kas yra?
DIEVO KARVYT
A nieko nematau...
Man sukasi galva. Noriau nusileist emiau...
DRUGELIS
Ar pakvaiai?
Jei sukasi galva, tai usimerk.
Ar usimerkei?
DIEVO KARVYT (usimerkusi)
Taip...
DRUGELIS
Dabar geriau?
DIEVO KARVYT (didelmis pastangomis)
Geriau truput.
213

DRUGELIS (paslapia kikendamas)

eima tavoji i ties Blogi aeronautai...
DIEVO KARVYT
O taip!..
DRUGELIS
Ne js kalt Balion valdymo vadovas dar neparaytas.
DIEVO KARVYT
O taip!..
DRUGELIS
tai, pone, mes atvykom.
{Nutupia antpakalnuts)
DIEVO KARVYT {atmerkusi akis)
Atsipraau, bet... gyvenu ne ia.
DRUGELIS
inau, bet dar labai anksti.
Tave atskraidinau pas savo draug Pakalnut.
Tuoj praskalausim gerkl, - tai juk leista...
DIEVO KARVYT
A laiko neturiu...
DRUGELIS
Na, valandl...
DIEVO KARVYT
Be to, auktuomenje a nesilankau...
DRUGELIS
Eik! Tave kaip savo pavainik pristatysiu,
Ir bsi priimtas gerai, eik en!
DIEVO KARVYT
Be to, vlu jau.
214

DRUGELIS
Dar nevlu. Girdi Cikad?..
DIEVO KARVYT {tyliai)
Be to... as pinig...
DRUGELIS {vesdamasis j4)
Eik! Vaiina Pakalnut.
ie eina Pakalnuts namus. Udanga leidiasi)
Antrame veiksme, kai pakyla udanga, jau beveik naktis...
Du draugai ieina is Pakalnuts nam... Dievo Karvyt truput
apgirtusi
DRUGELIS {atstats nugar)
O dabar - keli!
DIEVO KARVYT {drsiai lipdama ant nugaros)
keli!
{Bzzzt!Jie skrenda... Pokalbis toliau vyksta ore)
DRUGELIS
Na, kaip?
Kaip tau patiko mano Pakalnut?
DIEVO KARVYT
Brangusis, ji avinga.
Ji atveria jums savo rs ir visa kita,
Net js nepaindama...
DRUGELIS {irdamas dang)
Oho! Jau Febas nos kaiioja pro lang.
Reikia paskubti...
DIEVO KARVYT
O kam skubti?
DRUGELIS
Argi namo jau neskubi?..
215

DIEVO KARVYT
O! Svarbu, kad spiau grti dar prie mald...
Beje, namai jau netoli... Ana tenai.
DRUGELIS
Jei tu jau neskubi, tai neskubu ir a.
DIEVO KARVYT {kartai)
Koks tu gerutis!.. Neinau, kodl
Visi ioj emje taip prie tave.
Vis zirzia: Bohema! Jis usispyrlis!
Poetas! iogas!..
DRUGELIS
irk tu man! O kas taip sako?
DIEVO KARVYT
O Dieve! Skarabjas...
DRUGELIS
O taip, tas storas drimba!
iogu mane vadina, nes pats pilvotas.
DIEVO KARVYT
Tavs nekenia ne jis vienas...
DRUGELIS
Tikrai? Po imts!
DIEVO KARVYT
Taip pat ir Sraigs tau ne draugs,
Ir Skorpionai, Skruzdls...
DRUGELIS
I tikrj.
DIEVO KARVYT (paslaptingai)
Ir nesimeilink Vorei.
Tu jai lyktus.
DRUGELIS
Mane jai apmei.
216

DIEVO KARVYT
Vikrai tokios pat nuomons...
DRUGELIS
Tikiu!.. Bet pasakyk, o ten, kur gyveni, Nes tu ne i Vikr pasaulio, Mans tenai taip pat visi nemgsta?..
DIEVO KARVYT
Nelygu, kaip kuri eima.
Jaunimas u tave. O seniai daniausiai
Tvirtina, es tau trksta padorumo.
DRUGELIS (lidnai)
Matau, nedaug simpatij pelniau.
O apskritai...
DIEVO KARVYT
Tikrai nedaug, vargeli. Tos Dilgls
Vis pykstaant tavs. Ta Rupvis burba. Net ir Svirplys,
Kalbdamasapietave, pareikia; JautasD... D... Drugelis!
DRUGELIS
Ir tu mans neapkenti, kaip tie nenaudliai?
DIEVO KARVYT
A?.. Tave a dievinu. Taip gera tau ant nugaros!
Be to, tu visada nuskraidini pas Pakalnut.
Taip linksma!.. Sakyk, jei pailsai.
Galtumm vl valandl atsikvpti
Kur nors... Tikiuosi, tu nepavargai?
DRUGELIS
Nors tu sunkokas, bet anoks ia vargas.
DIEVO KARVYT (rodydama Pakalnutes)
Klausyki, lekiam ten, tu pailssi.
DRUGELIS
O, ai!.. Pakalnuts - vislaik tas pats.
217

(Tyliait valiukik tonu)

Patikt man labiau usukti alimais...
DIEVO KARVYT (visa paraudusi)
Pas Ro?..
O! Ne, ten - niekada...
DRUGELIS (tempdamas jc)
Eime! ia ms nieks nepamatys.
iepaslapia slina Ros namus.
Udanga nusileidia)
Treiame veiksme...
Bet a, brangs skaitytojai, nenoriau per ilgai pikt
naudiauti js kantrybe. inau, kad dabartiniais lai
kais eils neturi pasisekimo. Todl toliau nedeklamuo
siu, o pasitenkinsiu tik trumpai atpasakojs likusi poe
mos dal.
Treiame veiksme jau vli naktis... Du draugai kartu
ieina i Ros nam. Drugelis nori nuskraidinti Dievo Kar
vyt pas tvus, bet ji nesutinka; ji visikai girta, okinja po
ol ir kauja it palusi... Drugeliui tenka nugabenti j
namo. Prie dur juodu isiskiria, pasiadj greitai pasima
tyti... Ir tada Drugelis nulekia vienas tams. Jis taip pat
truputl apgirts, bet nuo to jam tik lidniau: jis prisime
na Dievo Karvyts atskleistas paslaptis ir su kartliu svars
to, kodl tiek daug kas jo neapkenia, nors jis niekam ne
padar nieko bloga... Dangus be mnulio, puia vjas, lau
ke tamsu, tamsu... Drugelis bijo, jam alta, bet jis guodia
si mintimi, kad draug saugioje vietoje, iltame guolyje...
Tuo metu tamsoje pasirodo dideli naktiniai paukiai ir
tyliai perskrenda per scen. Tvyksteli aibas. Pikti gyviai,
218

slpsi po akmenimis, pradeda kikenti, rodydami Drugel

vieni kitiems. Jis ms! - sako jie, ir kol nelaimingasis,
apimtas siaubo, blakosi visas puses, einantis pro al Da
gys persmeigia j stipriu pagos kiriu, Skorpionas nypl
mis perskrodia jam pilv, storas plaukuotas Voras nupl
ia ydro ilkinio apsiausto skvern, o galiausiai iknos
parnis sparno smgiu sulauo nugar. Drugelis krinta mir
tinai sueistas... Jam gargaliuojant olje, Dilgls diau
giasi, o Rups kalba: Taip jam ir reikia!
Iauus, skubdamos darb su savo krepeliais ir ger
tuvmis, Skruzds alikelje randa jo lavon. Jos vilgteli
j ir, nepalaidojusios kno, eina toliau. Skruzds veltui ne
dirba... Laim, iuo keliu traukia ir brys Nekrofor. Tai,
kaip js inote, mai juodi vabaliukai, dav adus laidoti
numirlius... Jie pamaldiai pakelia velion Drugel ir tem
pia kapines. Aplink juos grdasi minia smalsuoli ir gar
siai reikia savo mintis... Mai rudi Svirpliai, ildydamiesi
saulje prieais savo nam duris, oriai sako: Jis per daug
myljo gles! - Jis per daug skraid naktimis, - priduria
Sraigs, o storapilviai Skarabjai, staipydamiesi su savo auk
siniais drabuiais, niurna: Labai jau bohemikas! Labai jau
bohemikas! Visoje toje minioje nepasigirsta n vieno
uuojautos odio vargui velioniui, tik aplinkinse lygu
mose didels Lelijos suskleidia iedlapius ir neirpia Ci
kados.
Paskutin scena vyksta Drugeli kapinse. Nekroforams atlikus savo darb, Karkvabalis, ikilmingai lydjs lai
dotuvi procesij, prieina prie duobs ir, atsiguls ant nu
garos, pradeda pagiriamj kalb numirlio garbei. Deja,
jo atmintis lubuoja; jis vis valand praguli, ikls vir
kojytes, gestikuliuodamas ir painiodamasis ilguose sakiniuo
219

se... Oratoriui baigus kalbti, visi isiskirsto, ir tada tuio

se kapinse pasirodo Dievo Karvyt i pirmos scenos, kuri
slpsi u vieno kapo akmens. Papldusi aaromis, ji atsi
klaupia ant k tik supilto ems kauburlio ir ima kartai
melstis u ia gulint savo maj draug...

Tu pardavinsi porcelian

Kai nuskambjo paskutin mano poemos eilut, a

kas entuziastingai paoko, ruodamasis aukti bravo, ta
iau staiga usiiaup, pamats isigandusius t auni mo
neli veidus.
A tikrai manau, kad Apokalipss ugninis irgas, si
vers ma gelton svetain, nebt sukls tokios su
maities kaip mano ydrasis Drugelis. Pasaonai, Fueru,
pritrenkti to, k igirdo, spoksojo mane ivert akis. Abu
Feruja rod vienas kitam enklus. Niekas neitar n o
dio. Galite sivaizduoti, kaip a jauiausi...
Staiga itoje tylos ir visuotinio igsio atmosferoje i
u pianino pasigirdo balsas ir koks balsas! - bespalvis,
blankus, altas, duslus mklos balsas, kur igirds net pa
okau. Pirm kart per deimt met prabilo mogus pauk
io galva, garbusis Laluetas.
- Labai diaugiuosi, kad jie t drugel nuud, tar
keistasis senis, iauria iraika graudamas cukr. - A ne
mgstu drugeli!
221

Visi m juoktis, ir prasidjo diskusija apie mano

poem.
Rsiuko nariui mano krinys pasirod per ilgas, ir
jis patar sutrumpinti j iki vienos ar dviej dain - tikrai
prancziko anro. Alforo mokinys, sumanus gamtininkas,
atkreip mano dmes tai, kad Dievo Karvyts turi spar
nus, todl poemos fabula visikai netikrovika. Feruja jau
nesnysis teig itai kakur skaits.
- Neklausyk j, - nipteljo man akas, - tai edevras.
Pjerotas nesak nieko, jis atrod labai susirpins. Gal
aunusis mogelis, kol a skaiiau, vis laik sdjs alia
dukters, pajuto, kaip jo delne virpa pernelyg imli spdiams
rankel, arba pagavo liepsning juod aki vilgsn, taiau
t dien Pjerotas ia jau tikrai galima pasakyti - atrod
gana keistai, nesitrauk nuo dukters sijono, todl a n o
deliu negaljau persimesti su Juodosiomis Akimis ir anksti
ijau, nepanors klausytis naujos Rsiuko nario dainos,
ko jis man niekada neatleido.
Praslinkus dviem dienoms po to atmintino skaitymo,
gavau trump ir ikalbing panels Pjerot laikel:
Greiiau ateikite, tvas visk ino.
O emiau brangios Juodosios Akys buvo priraiusios:
Ajus myliu.
Prisipastu, i svarbi naujiena mane truput sutrikd.
Jau dvi dienos laksiau su savo rankraiu per leidjus ir
daug labiau rpinausi savo poema negu Juodosiomis Aki
mis. O ir aikinimasis su tuo storuliu sevenieiu Pjerotu
mans visai neviliojo... Todl, nepaisydamas primygtinio
Juodj Aki kvietimo, kur laik njau tenai, raminda
masis, kad nueisiu, kai parduosiu savo poem. Deja, a jos
nepardaviau.
222

Tais laikais neinau, ar taip yra ir dabar, - ponai lei

djai buvo labai velns, labai mandags, labai kilns, la
bai meils mons, bet turjo vien esmin trkum: j
niekada nerasdavai darbo vietoje. Kaip kai kurios mauts
vaigdels, irimos tik pro stiprius observatorijos iro
nus, tie ponai miniai buvo nematomi. Nesvarbu, koki
valand ateidavote, visada bdavote praomi usukti ki
t kart...
Viepatie, kiek leidykl aplaksiau! Kiek sukinjau stik
lini dur rankenas! Kiek prastovjau prie knygyn vitri
n, svarstydamas besidauania irdimi: eiti ar neeiti. Vi
duje bdavo ilta. Kvepdavo naujomis knygomis. Ten b
davo pilna ma, plik, darbais apsivertusi moni, kurie
atsakydavo jums, stovdami ant koptli u prekystalio.
O leidjas likdavo nematomas... Kas vakar grdavau na
mo lidnas, pavargs, susinervins.
- Nenukabink nosies, - guosdavo mane akas. Ry
toj geriau pasiseks.
Ir rytojaus dien a vl puldavau m, apsiginklavs
rankraiu. Jauiau, kaip sulig kiekviena diena jis darosi vis
sunkesnis, nepatogesnis. I pradi ididiai neiojausi j
po paastimi lyg nauj skt, bet paskui pradjau jo g
dytis ir slpti prie krtins po rpestingai susagstytu redingotu.
Taip prabgo savait. Atjo sekmadienis. akas, kaip
buvo prats, susiruo pietauti pas Pjerotus, bet vienas. Bu
vau taip pavargs, besivaikydamas nematom vaigdi,
kad kiaur dien praguljau... Vakare grs brolis atsisdo
ant lovos krato ir m velniai mane barti:
- Klausyk, Danieli, negerai darai, kad neini tenai. Juo
dosios Akys verkia, kankinasi. Jos mirta i sielvarto nema
223

tydamos tavs. Mes vis vakar apie tave kalbjome. Ak,

plike, kaip ji tave myli!
Vargas mama akas sak itai su aaromis akyse.
- O Pjerotas? - nedrsiai paklausiau. - K neka Pjerotas?..
- Nieko. Tik, regis, jis labai nustebo, kad nepamat
tavs. Reikia eiti, Danieli. Juk tu nueisi, tiesa?
- Rytoj pat, akai. Paadu.
Kol mudu kalbjoms, Baltoji Gegut, grusi namo,
ikart utrauk savo nesibaigiani dain... Tolokototinjan!
Tolokototinjan!akas nusijuok.
- Tu neinai, - tyliai tar jis, bet Juodosios Akys
pavydi ms kaimynei. Jos laiko j savo varove. Veltui
aikinau, kaip yra, jos nenorjo mans klausytis... Juodo
sios Akys pavydi Baltajai Gegutei! Keista, ar ne?
Pamginau nusijuokti, kaip ir brolis, taiau irdyje bu
vo labai gda, pagalvojus, kad Juodosios Akys dl mano
kalts pavydi Baltajai Gegutei.
Rytojaus dien po piet nujau Laios pasa. Nor
jau lipti tiesiai penkt aukt ir pasikalbti su Juodosio
mis Akimis, prie susitikdamas su Pjerotu, bet sevenietis
lauk mans prie laukuj dur ir a negaljau pro j pra
smukti. Teko eiti krautuv ir sstis alia jo u prekystalio.
Buvome vienudu. Retkariais i galinio kambarlio mus
pasiekdavo tyls nedrss fleitos garsai.
- Pone Danieli, tar man sevenietis su iki iol nema
tytu tvirtumu ir kalbos lengvumu, - tai, k noriu i js
suinoti, labai paprasta, ir a nekalbsiu uuolankomis. ia
jau tikrai galima pasakyti... Mayt jus labai myli... O js
ar j mylite?
- Visa siela, pone Pjerotai.
224

- Tada gerai. tai k noriu jums pasilyti... Ir js, ir

mayt dar per jauni, kad bt galima jus apvesdinti anks
iau nei po trej met. Taigi js turite trejus metus susi
kurti kakokiai padiai... Neinau, ar ketinate visada gy
venti i ydrj drugeli verslo, utat puikiai inau, k a
daryiau js vietoje. ia jau tikrai galima pasakyti, kad
baigiau terliotis su savo pasakaitmis, pradiau dirbti bu
vusiuose Laluet namuose, imokiau prekiauti porcelia
nu ir pasistengiau, kad po trej met Pjerotas, kuris jau
sensta, galt laikyti mane kompanionu ir entu. Na, k
js tai pasakysite, draugui?
Sulig iais odiais Pjerotas stukteljo man alkne ir
m juoktis, bet kaip jis juoksi!.. inoma, juk vargas
mogelis man ikls mane laims virnes, silyda
mas sykiu su juo pardavinti porcelian. Man neuteko
drsos supykti ir net atsakyti jam. Buvau tiesiog priblok
tas.
Lkts, spalvotos stiklins, alebastro rutuliai viskas
oko aplink mane. Ant etaers prieais prekystal sustatyti
biskvitiniai* piemenukai ir piemenaits, nudayti velnio
mis spalvomis, paaipiai irjo mane ir tarsi kalbjo, mo
suodami lazdomis: Tu pardavinsi porcelian! Truput
tolliau bjaurs kinai violetiniais drabuiais lingavo garbio
mis galvomis, lyg patvirtindami piemen odius: Taip,
taip... Tu pardavinsi porcelian! Galiniame kambaryje
ironika veidmain fleita velniai vilpavo: Tu pardavinsi
porcelian!.. Buvo galima iprotti.
Pjerotas paman, kad i susijaudinimo ir diaugsmo a
netekau ado.
^Biskvitas - du kartus degtas porcelianas.

15.932

225

- Pakalbsime apie tai vakar, tar jis, leisdamas

man atsipeikti. - Dabar eikite pas mayt. ia jau tikrai
galima pasakyti... Ji js usilauk.
Ulips pas mayt, radau j su didiai dorybinga da
ma geltonojoje svetainje siuvinjani aminas lepetes...
Teatleidia brangioji Kamil! Dar niekada panel Pjerot
neatrod man tokia iki panagi Pjerot kaip t dien. Dar
niekada mans taip neerzino jos rami maniera dygsniuoti
adata ir garsiai skaiiuoti kryiukus. Su savo maais raudo
nais pirtais, ydiniais skruostais, nesudrumsiama irai
ka ji panjo tas spalvoto porceliano piemenaites, kurios
k tik taip liai man auk: Tu pardavinsi porcelian!
Laim, Juodosios Akys taip pat buvo ia, truput apsiblaususios, truput nulidusios, bet jos taip nuoirdiai apsi
diaug mano atjimu, jog a labai susijaudinau. itai tru
ko neilgai. Beveik tuoj pat prisistat ir Pjerotas. Jis, be abe
jo, jau taip labai nebepasitikjo didiai dorybinga dama.
T valandl Juodosios Akys pradingo ir visoje fronto
linijoje nugaljo porcelianas. Pjerotas buvo labai linksmas,
labai plepus - tiesiog nepakeniamas, o tie jo ia jau tikrai
galima pasakyti krito tankiau negu krua. Piets buvo
triukmingi, pernelyg ilgi... Pakils nuo stalo, Pjerotas pa
sivedjo mane al dar syk pasikalbti apie savo pasily
m. A turjau laiko atsitokti ir gana altai pareikiau, kad
man reikia pagalvoti ir kad atsakysiu po mnesio.
Kas be ko, sevenietis labai nustebo, kad neskubu pri
imti jo pasilymo, bet buvo pakankamai taktikas ir to ne
parod.
- Sutarta, - tar jis, - po mnesio.
Daugiau apie tai nekalbjome. Taiau smgis jau bu
vo kirstas. Vis vakar ausyse skambjo nirs, fataliki o
226

diai: Tu pardavinsi porcelian! As girdjau juos cuk

raus grikjime, kai mogus paukio galva atjo su ponia
Laluet ir sitais prie pianino, girdjau fleitos ruliadose, Rosleno Svajose, kuri nepamiro sugroti panel Pjerot. Skai
iau juos it miesionik marionei judesiuose, j dra
bui sukirpime, apmual pieinyje, alegorijoje, pavaiz
duotoje ant laikrodio, - Venera, skinanti ro, o i tos
ros skrenda Amras nusilaupiusiu aukso sluoksniu, skai
iau bald formose, net menkiausiose smulkmenose, esan
iose itoje baisioje geltonoje svetainje, kur tie patys mo
ns kiekvien vakar varinjo tas paias kalbas, kur piani
nas kiekvien vakar skambino tas paias Svajas ir kur
it vakar vienodumas kambar dar pana muzikin
dut. Geltonoji svetain muzikin dut!.. Kurgi js
dingote, graios Juodosios Akys?..
Kai grs i to nuobodaus vakaro papasakojau mamai
akui apie Pjeroto pasilym, jis pasipiktino labiau nei a.
- Danielis Eisetas - porceliano pirklys?.. Velniai rau
t, noriau tai pamatyti! - suuko aunusis vaikinas, visas
parauds i pykio. - Tai tolygu, jeigu Lamartinui kas b
t pasils pardavinti degtukus, o Sent Bevui - epetlius
i arkli kari... Tas Pjerotas - senas kvailys! Taiau nerei
kia ant jo pykti: vargas mogelis apie tai nieko neimano.
Kai pamatys tavo knygos pasisekim ir pilnus laikraius
palanki straipsni, tada kitaip ugiedos.
- Be abejo, akai, bet kad laikraiai imt apie mane
rayti, reikia ileisti knyg, o a matau, jog ji niekada nepa
sirodys... Kodl? Ogi todl, brangusis, kad a nepagaunu
n vieno leidjo ir t moni niekada nra namie, kai atei
na poetai. Net didysis Bagavata priverstas spausdinti eiles
savo lomis.
15*

227

- K gi, ir mes padarysime taip kaip jis, - tar akas,

trinkteljs kumiu stal. Ileisime poem savo lo
mis.
A apstulbs pavelgiau j j:
- Savo lomis?..
- Taip, vaikeli, savo lomis... Markizas dabar kaip tik
spausdina pirmj memuar tom. A kasdien matau jo
spaustuvinink. Tai elzasietis raudona nosimi ir nuoirdiu
vaiko veidu. Esu tikras, jis duos mums kredit. O mes mo
ksime jam, pardavindami tavo knyg. Nutarta! Rytoj pat
eisiu pas t mog.
Rytojaus dien akas i ties nujo pas spaustuvinin
k ir gro namo tiesiog suavtas.
- Viskas sutvarkyta, - pergalingai tar jis. - Tavo kny
ga rytoj bus pradta spausdinti. Mums tai kainuos devynis
imtus frank. Gryni niekai! A pasiraysiu tris vekselius
po tris imtus frank ir moksiu juos kas tris mnesius.
Dabar atidiai mans paklausyk. Kiekvien knyg parduo
sime po tris frankus, tiraas - tkstantis egzempliori, taigi
tavo poema atne mums tris tkstanius frank. Girdi? Tris
tkstanius! I j sumoksime spaustuvininkui, paskui at
skaiiuokime vieno franko nuolaid u kiekvien egzem
pliori knygynams, kurie pardavins krin, be to, kakiek
knyg reiks isiuntinti urnalistams... Mums liks - tai
aiku kaip dien - tkstantis imtas frank gryno pelno.
Pradiai visai neblogai, k?..
A manau, kad neblogai! Daugiau nereiks vaikytis ne
matom vaigdi, nereiks nusieminus stypsoti prie kny
gyn dur, o svarbiausia, bus galima atidti tkstant im
t frank eimos idinio atkrimui... Kokia laiminga buvo
ta diena vento Germano varpinje! Kiek plan, kiek sva
228

joni! O kitas dienas - kiek ma diaugsm, ragaujam

lasas po lao. Vaiktai pas spaustuvinink, taisai korekt
ras, svarstai, kokios spalvos turi bti virelis, matai, kaip i
mainos lenda dar drgnas popierius su ispausdintomis tavo
mintimis, du tris kartus lakstai pas broiruotoj ir paga
liau grti su pirmuoju egzempliorium, kur drebdamas
atsiverti pirto galiuku... Sakykite, ar gali bti didesn pa
laima pasaulyje?
Patys suprantate, jog pirmasis Pastoralins komedijos eg
zempliorius teistai priklausJuodosioms Akims. A joms j t
pat vakar ir nuneiau, lydimas mamos ako, kuris norjo
pasimgauti mano triumfu. geltonj svetain engme i
dids ir spinduliuojantys diaugsmu. Visi jau buvo susirink.
- Pone, Pjerotai, - tariau sevenieiui, leiskite teikti
Kamilei savo pirmj krin.
Ir spraudiau knyg brangi ma rankel, kuri vir
pjo i pasitenkinimo. O, jei btumt mat, kaip graiai
man padkojo Juodosios Akys ir kaip jos vytjo, skaityda
mos ant virelio mano vard. Pjerotas nerod tokio entu
ziazmo. Igirdau, kaip jis paklaus ak, kiek tokia knyga
gali duoti pelno.
- Tkstant imt frank, - tvirtai atsak akas.
Jie ilgai kak pusbalsiu kalbjosi, bet a nesiklausiau.
Tiesiog nesitveriau diaugsmu, matydamas, kaip Juodosios
Akys nuleidia ilgas ilkines blakstienas ant mano knygos
puslapi ir susiavjusios vl jas pakelia. Mano knyga! Juo
dosios Akys! Dviguba laim, u kuri turjau bti dkingas
mamai akui...
T vakar, prie grdami namo, nujome pasibastyti
po Odeono galerij ir pairti, kok spd Pastoralin ko
medija daro knyg vitrinose.
229

- Palauk mans, - tar akas. - Einu pasiteirauti, kiek

jau parduota.
Laukdamas jo vaiktinjau pirmyn atgal ir akies kra
teliu vilgiojau ali su juodais ruoeliais knyg, kuri pui
kavosi vitrinoje. Po valandls gro akas, pabals i susi
jaudinimo.
- Brangusis, tar jis man. - Vienas egzempliorius jau
parduotas. Tai geras enklas...
Tyldamas paspaudiau jam rank. I susijaudinimo
negaljau kalbti, taiau irdyje sakiau sau: Paryiuje yra
mogus, kuris isitrauk i pinigins tris frankus ir nusipir
ko it tavo proto krin, jis tave skaito, teisia... Kas tas
mogus? Noriau su juo susipainti... Deja! Savo nelai
mei, netrukus man buvo lemta suinoti, kas tas baisusis
mogus.
Kit dien po mano knygos pasirodymo pusryiavau
prie svei stalo alia rsiojo mstytojo, ir staiga sal vi
sas uduss bgo akas.
- Svarbi naujiena! - pasak jis ir isitemp mane lau
kan. - vakar septint valand a ivaiuoju su markizu...
Mes vykstame Nic pas jo mirtani seser. Gal ten ibu
sime ilgai. Nesijaudink dl pragyvenimo. Markizas padvi
gubino alg. A kas mnes sisiu tau po imt frank...
Bet kas yra? Tu visas ibalai. Klausyk, Danieli, nebk vai
kas. Grk vidun, baik pusryiauti ir igerk pusbutel bor
do dl drsos. A bgu atsisveikinti su Pjerotais, perspti
spaustuvininko, kad isiuntint po knyg urnalistams.
Negaliu gaiti n minuts. Pasimatysime namie penkt va
land.
irjau, kaip jis dideliais ingsniais pluoia Sen Benua gatve emyn, o paskui grau restoran, bet negaljau
230

nei valgyti, nei gerti ir pusbutel bordo itutino mstyto

jas. Man spaud ird nuo minties, jog po keleto valand
mama akas bus toli. Veltui galvojau apie savo knyg, apie
Juodsias Akis - niekas negaljo iblakyti sielvarto, kad
akas ivaiuos ir a liksiu vienas, visai vienas Paryiuje,
bsiu pats sau eimininkas ir tursiu atsakyti u savo poel
gius.
Brolis gro namo sutart valand. Nors pats buvo ne
paprastai susijaudins, iki paskutins valandls djosi la
bai linksmas ir iki paskutins valandls rod dvasios kil
num ir kart meil man. Jis galvojo tik apie mane, apie
mano gerov, apie mano gyvenim. Kraudamasis lagami
n, ta paia dingstimi jis perirjo mano baltinius, drabu
ius.
-Tavo markiniai tai itame kampe, matai, Danieli?..
Nosins alimais, u kaklaskari.
-Tu krauniesi ne savo lagamin, o tvarkai mano spin
t, akai, - tariau jam.
Kai ir spinta, ir lagaminas buvo sutvarkyti, pasiunt
me mog suiekoti fiakro ir ivaiavome stot. Kelyje a
kas vis davinjo patarimus. Jie buvo vairiausi:
- Rayk man danai... Sisk visus straipsnius apie savo
knyg, kokie tik pasirodys, ypa Giustavo Plano*. A riiu ssiuvin ir juos j klijuosiu. Tai bus Eiset eimos
auksin knyga... Beje, ar inai, skalbja ateina antradieniais?
irk, kad skm neapsukt galvos... Tavs, be abejo, lau
kia didel skm, o skm Paryiuje labai pavojinga. Lai
m, Kamil bus alia ir saugos tave nuo pagund... O svar*Planas, Giustavas (1808-1857) - prancz literatros kritikas,
urnalo La Revue des Deux Mondes bendradarbis. Jo kritika bdavo labai dog
matika.

231

blausia, mano Danieli, labai tavs praau: danai lankykis

tenai ir nevirkdyk Juodj Aki.
Tuo metu kaip tik vaiavome pro Botanikos sod. a
kas nusijuok.
- Ar prisimeni, - paklaus jis, - kaip mudu pro ia
jome prie keturis ar penkis mnesius?.. Koks skirtumas
tarp tuometinio Danielio ir iandienykio... O, per tuos
keturis mnesius tu smarkiai paengei priek!..
aunusis akas i ties man, kad smarkiai paengiau
priek, o a, vargas kvailys, taip pat tuo tikjau.
Mes atvaiavome stot. Markiz radome jau ten. I
tolo pamaiau t ma keist mogel baltojo eio galva,
trypinjant po laukimo sal.
- Greiiau, greiiau! Sudie! - tar akas. Plaiais del
nais sums man galv, jis i vis jg tris ar keturis kartus
mane pabuiavo ir nubgo pas savo budel.
Kai jis dingo, mane upldo keistas jausmas. Staiga
tarsi pasidariau maesnis, silpnesnis, baiktesnis, vaikikesnis, sakytum brolis bt nusines mano kaul smegenis,
jg, drs ir pus gio. Mane gsdino supanti minia. A
vl tapau Mayliu...
Temo naktis. I lto, tolimiausiu keliu, tuiausiomis
krantinmis Maylis pasiek savo varpin. Jam buvo bai
siai lidna grti tui kambar. Mielai bt pasiliks lau
ke iki ryto. Taiau reikjo eiti namo.
Kai eng pro durininko kambarl, is jam suuko:
- Pone Eisetai, jums laikas!
Tai buvo maytis laikelis, elegantikas, ikvpintas, satinuotas; raysena moterika, bet smulkesn, mantresn nei
Juodj Aki... Nuo ko jis galjo bti?.. Maylis perlau
antspaud ir ant laipt, duj viesoje, perskait:
232

Pone kaimyne,
Pastoralin komedija nuo vakar guli ant mano stalo,
bet joje trksta dedikacijos. Bt labai malonu, jei vakar
ateitumtjos rayti ir igertipuodelio arbatos. Susirinks me
ninink ratelis.
Irma Borel
O truput emiau:
Dama is antro aukto
Dama i antro aukto!.. Kai Maylis perskait para,
vis jo kn nupurt drebulys. Ji stojo jam prie akis tokia,
koki buvo mats vien ryt ant laipt: apgaubta aksomo
debeslio, grai, alta, didinga, su mau baltu randeliu l
p kamputyje. Pagalvojus, kad tokia moteris nusipirko jo
knyg, Mayliui irdis ko nesprogo i pasididiavimo.
Jis valandl stovjo ant laipt su laiku rankoje ir svars
t, ar grti namo, ar lipti antr aukt. Paskui staiga prisi
min ako pamokym: Svarbiausia, Danieli, nevirkdyk
Juodj Aki. Paslaptinga nuojauta kudjo, kad jei jis
nueis pas dam i antro aukto, Juodosios Akys verks, o
akui bus skaudu. Tada Maylis rytingai sikio laik
kien ir tar sau: Neisiu.

Irma Borei

Duris jam atidar Baltoji Gegut. Nra reikalo sakyti,

kad pasiadjs neiti, po penketo minui tas garbtroka
Maylis skambino Irmos Borel but. J ivydusi baisioji
negr isiiep it gerai nusiteiks mogdra ir mosteljo stora,
blizgania, juoda ranka: Praom! Perj dvi ar tris labai
pramatnias svetaines, jie sustojo prie paslapting dureli,
pro kurias sklido tanki drapiruoi prislopinti kims riks
mai, raudos, prakeiksmai, konvulsikas juokas. Negr pasi
beld ir, nelaukdama atsakymo, leido Mayl.
Prabangiame, rykiai apviestame buduare, imu
tame alyv spalvos ilku, Irma Borel viena vaikiojo di
deliais ingsniais ir deklamavo. Platus dangikai mly
nas peniuaras, aptrauktas gipiru, pleveno aplink j lyg
debeslis.
Viena peniuaro rankov, atsmaukta ligi peties, apnuo
gino balt it neprilygstamo varumo sniegas rank, kaip
durklu mosuojani perlamutriniu peiliu popieriui pjaus
tyti. Kita ranka, paskendusi gipire, laik knyg.
234

Maylis sustojo lyg pakertas. Dar niekuomet dama i

antro aukto neatrod jam tokia grai. Dabar ji nebuvo taip
iblykusi kaip per pirmj jdviej susitikim. Prieingai,
ji buvo gaivi ir rausva, taiau nerykiai rausva, iandien ji
panjo gra migdol ied, ir baltas randelis lp kam
putyje dl to atrod dar baltesnis. O plaukai, kuri jis an
kart nemat, dar labiau j graino ir velnino ididok, be
veik griet jos veido iraik. Tie plaukai buvo viess, vie
ss kaip pelenai, viesios pudros spalvos ir i ties pudruo
ti, ploni. Jie gaub jos galv tarytum aukso rkas.
Ivydusi Mayl, dama susyk nustojo deklamavusi. Ji
numet ant sofos u savs perlamutrin peil ir knyg, die
viku judesiu pasitais peniuaro rankov ir, be jokio drovu
mo itiesusi rank, eng prie sveio.
- Labas vakaras, kaimyne, - maloniai ypsodama, pa
sisveikino ji. Js uklupote mane, apimt tragiko kar
io. Repetuoju Klitemnestros* rol... Tai nuostabu, tiesa?
Ji pasisodino j ant sofos alia savs, ir usimezg po
kalbis.
-Js domits dramos menu, ponia? (Jis nedrso sakyti
kaimyne.)
- O, tai tik ugaida... anksiau a itaip domjausi
skulptra, muzika. Taiau kart manau, kad rimtai uki
bau... Ruoiuosi debiutuoti Prancz teatre...
Tuo metu milinikas pauktis geltonu kuodu, garsiai plak
damas sparnais, nutp ant garbiniuotos Maylio galvos.
- Nebijokite, - juokdamasi i jo igsio, tar dama, tai mano kakadu... mielas gyvnlis, parsiveiau j i Mar
kiz sal.
*Klitemnescra - . Rasino (1639-1699), ymiausio prancz Idasicizmo atstovo, tragedijos Ifigenija Aulidje personaas.

235

Ji pam paukt, paglost, pasak por trejet ispani

k odi ir nuneusi patupd ant paauksuotos laktos kita
me svetains gale. Maylis iplt akis. Negr, kakadu, Pran
cz teatras, Markiz salos...
Kokia nepaprasta moteris!- susiavjs pagalvojo jis.
Dama sugrusi atsisdo prie jo, ir pokalbis tssi. I
pradi visos nekos sukosi vien apie Pastoralin komedij.
Nuo vakar dama perskait j kelet kart, daugel posm
mokjo atmintinai ir su entuziazmu juos deklamavo. Ma
ylio tutybei dar niekada nebuvo tokios vents. Dama
norjo inoti, kiek jam met, i kurio krato kils, kaip
gyvena, ar lankosi auktuomenje, ar yra k nors simyl
js... visus klausimus jis atsakinjo kuo nuoirdiausiai,
todl po valandos dama i antro aukto iki panagi inojo
apie mam ak, apie Eiset eim ir t nelaiming idin,
kur vaikai prisiek atstatyti. Savaime suprantama, apie pa
nel Pjerot - n odio. Tik buvo usiminta apie jaun
btyb i auktuomens, mirtani i meils Mayliui, ir
apie barbar tv - vargas Pjerotas! - kuris prieinosi tai
aistrai.
Liejantis iems prisipainimams, kakas jo svetain.
Tai buvo senas skulptorius baltais kariais, kuris davinjo
damai pamokas, kai ji domjosi skulptra.
- Galv guldau, - pusbalsiu tar jis, vylingai irda
mas Mayl, - galv guldau, kad tai js neapolietis kora
l iekotojas.
Visai teisingai, - nusijuok ji ir, atsigrusi kora
l iekotoj, kuris, regis, labai nustebo taip pavadintas,
tar: - Ar neprisimenate to ryto, kai mudu susitikome?
Js jote nuogu kaklu, atsagstyta krtine, susitariusiais
plaukais, su moliniu soiu rankoje... Pamaniau ivydu
236

si vien t maj koral vej, kurie sutinkami Ne

apolio lankoje... Vakare papasakojau apie tai draugams,
taiau tada mes n netarme, kad maasis koral vejys di
dis poetas ir kad moliniame sotyje jis turi Pastoralin
komedij.
Galite sivaizduoti, kaip digavo Maylis, girddamas,
su kokiu pagarbiu susiavjimu apie j kalbama. Kol jis
lankstsi ir kukliai ypsojosi, Baltoji Gegut leido nauj
lankytoj, ir tai buvo ne kas kitas, o didysis Bagavata, ind
poetas nuo svei stalo. js Bagavata eng tiesiai prie
damos ir padav jai knyg aliais vireliais.
- Grinu js drugelius, tar jis. Kokia keista lite
ratra!..
Dama gestu nutild j per pus odio. Jis suprato, kad
autorius ia, ir pavelg j su prisiverstine ypsena. Valan
dl tvyrojo varanti tyla, kuri, laim, nutrauk treio sve
io pasirodymas. Tai buvo deklamacijos mokytojas, ma
as, siaubingas kuprius iblykusiu veidu, rusvu peruku ir
iieptais supuvusiais dantimis. Jei ne kupra, jis bt taps
didiausiu savo laik komiku, bet luoumas sutrukd jam
pasirodyti scenoje, todl jis guodsi, ruodamas mokinius
ir apkalbindamas visus tuometinius aktorius.
Jam pasirodius dama paklaus:
- Ar matte Izraelit? Kaip jai seksi vakar?
Izraelite jie vadino ymi tragik Rakel*, kuri tuomet
buvo lovs virnje.
-Ji vaidina vis blogiau ir blogiau, - trukteljo peiais
profesorius... - Ta mergina nieko neturi... Tai varna, tikra
varna.
Eliza Feliks, Prancz teatro aktor, lovs virn pasiekusi
1840-1848 m.

237

- Tikra varna, - pridr mokin, o paskui j ir kiti du

sveiai sitikin pakartojo: Tikra varna...
Netrukus sveiai papra dam k nors padeklamuoti.
Ji nesipraydinusi atsistojo, pam perlamutrin peil
popieriui pjaustyti, atsismauk peniuaro rankov ir m de
klamuoti.
Gerai ar blogai? Maylis vargiai galjo tai atsakyti.
Apakintas graios sniego baltumo rankos, pakertas auksi
ni plauk, kuriuos ji su kariu purt, jis irjo, bet ne
siklaus. Kai dama baig, jis plojo labiau u visus ir taip pat
pareik, kad Rakel - tik varna, tikra varna.
Jis vis nakt svajojo apie t sniego baltumo rank ir
auksin plauk rk. Paskui, kai iauo diena ir jis norjo
ssti prie savo rim, nuostabioji ranka vl pasirod ir truk
teljo j u rankovs. Tada, negaldamas rimuoti ir neno
rdamas eiti gatv, jis sdo rayti akui ir pasakoti apie
dam i antro aukto.
O draugui, kokia moteris!Ji visk ino, visk moka. Ji
kr sonatas, tappaveikslus. Antjos idinio stovi grai trakotin Kolombina*, kuriji pati nulipd. Jau tris mnesiusji
vaidina tragedijose, ir vaidina kur kasgeriau u garsij Pa
kel. Is ties atrodo, kad ta Rakel tikra varna. Apskritai,
brangusis, tu tokios moters n nesapnavai. Ji visk mat, visur
buvo. Staiga ji jums sako: Kai as buvau Sankt Peterbur
ge... , opo valandls pareikia, jog Rio** reidasjai patinka
labiau nei Neapolio. Ji turi kakadu, kuri parsive is Mar
kiz sal, ir negr, kuri pasim, usukusi Porto Prens...
*Ko 1o m b i n a - ital komedijos personaas, linksma, iradinga tar
nait.
**Ri o - sutrumpintai Rio de Zaneiras.

238

Negr tu pasti, tai ms kaimyn Baltoji Gegut. Nors at

rodo iauri, ta Baltoji Gegut puiki mergina, rami, sant
ri, atsidavusi ir visada kalba tik patarlmis, kaip gerasis Sanas*. Kai namo gyventojai traukij u lieuvio, nordami
suinoti, ar jos seiminink itekjusi, ar kur nors yra ponas
Borelis, arji tikrai tokia turtinga kaip nekama, Baltoji Ge
gut savo tarme atsako: Afino riekala uiuku nilieia. (Avi
no reikalai oiuko nelieia.)Arba: Tibata inu, a kojns kiau
rus. (Tik batai ino, ar kojins kiauros.) Toki patarli ji
turi atsargojgalimt, ir smalsuoliai visada lieka su ilga nosi
mi... Beje, ar inai, k sutikaupas dam is antro aukto? Ogi
indpoet nuo svei stalo, pat didj Bagavat. Rodos, jisj
iki aus simyljs ir kuriajai graias poemas, kuriose lygina
j ia su kondoru, ia su btosu, ia su buivolu, bet dama
nelabai kreipia dmes jo meilinimsi. Kas be ko, ji tikriau
siai prie to pripratusi: visi artistai, kurie pasj lankosi, o as
garantuoju, kadj ten ateina nemaai, irpai garsiausi, j
simylj.
Ji tokia gai, tokia stabiai grai!.. Is ties baiminiausi
dl savo irdies, jeiji nebt atiduota kitai. Laim, Juodosios
Akys ia ir mane gina... BrangiosJuodosios Akys! Eisiu ian
dienpasjaspraleisti vakaro, ir vis laik kalbsims apiejus,
mama akai.
Mayliui baigiant laik, kakas tyliai pabeld duris.
Tai dama i antro aukto per Baltj Gegut perdav jam
kvietim ateiti j Prancz teatr pasiklausyti varnos jos lo
je. Jis bt mielai sutiks, bet prisimin neturs frako ir
buvo priverstas atsisakyti. Tai jam labai sugadino nuotaik.
*S a n as Pansa-M. Servanteso (1547-1616) romano Don Ki
chotas personaas.

239

akas turjo taisyti man frak, paman jis. - Tai

btina... Kai pasirodys straipsni apie mano knyg, reiks
padkoti urnalistams... O kaipgi as eisiu, jei neturiu fra
ko?..
Vakare jis nujo Laios pasa, bet apsilankymas ten
jo nepradiugino. Sevenietis garsiai juoksi, panel Pjerot
buvo pernelyg juodbruva. Veltui Juodosios Akys mirksjo
jam ir paslaptinga vaigdi kalba velniai sak: Mylkite
mane, - nedkingasis nieko nenorjo girdti. Po piet,
kai atjo Laluetai, jis lidnas, paniurs nulindo kamp ir,
kol muzikin dut grojo savo paprastutes arijas, jis vaiz
davosi Irm Borel, lyg soste sdini graioje atviroje lo
je, balta it sniegas ranka aidiani vduokle, sals viesose
spindiniu aukso rku ant galvos, ir sak sau: Kaip bt
gda, jei ji mane ia pamatyt!
Keletas dien prajo be nuotyki. Irma Borel nerod
joki gyvybs enkl. Tarp antro ir eto aukto santykiai,
atrodo, buvo nutraukti. Maylis, kiurksodamas prie savo
rim, kasnakt girddavo grtant damos kariet ir, nors
stengdavosi nekreipti dmesio, nuo duslaus rat dardji
mo, vejo ksnio: Praom atidaryti vartus!vis tiek krp
teldavo. Be jaudulio net negaljo klausytis, kaip negr li
pa savo kambar. Jei bt idrss, bt nujs pasiteirau
ti, kaip sekasi jos eimininkei... Bet nepaisant viso to, Juo
dosios Akys vis tiek um svarbiausi viet jo irdyje. Ma
ylis praleisdavo su jomis itisas valandas. Likus laik kitodavo, usidars savo kambaryje ir iekodamas rim, bai
siausiai stebintis virbliams, kurie sulkdavo pairti j
nuo vis stog, nes Lotyn kvartalo virbliai, kaip ir di
diai dorybinga dama, yra susidar keist nuomon apie
studentikas mansardas. Utat vento Germano varpai 240

tie vargai varpai, dav Viepaiui adus ir usidar visam

gyvenimui kaip karmelitai, - apsidiaugdavo pamat savo
draug Mayl, aminai smaksant prie stalo, drsindavo j
<J;ding muzika.
Tuo metu atjo laikas nuo ako. Jis buvo sikrs Ni
coje ir smulkiai pasakojo apie savo gyvenim...
Tai graus kratas, mano Danteli, o kaip tavekvptj
ra, banguojantipo mano langais!Asja visai nesigiriu, nes nie
kada neieinu laukan... Markizas diktuoja kasdien. Velnias, o
nemogus!Kartais tarp dviej sakinipakeliu galv, pamatau
horizonte ma raudon bur ir tuoj pat vl kiu nos savo
popierius... Panel dAkvil vis tebeserga... Girdiu, kaipji vir
uje kosti ir kosti... Nuobodi salts, ia visi kosti... A irpats vos
ilipssusigriebiau smarki slog, kuri niekaip nenori baigtis...
Kiek toliau akas ra apie dam i antro aukto:
Patikk manim, niekada negrkpas t moter. Ji tauper
daug sudtinga ir ar reikia sakyti?a uuodiu, kad ji
avantirist... Klausyk, vakar uoste maiau oland brig, kuris
apkeliavo aplink pasaul ir gro sujaponikais stiebais, ilietisku rangautu ir marga kaip geografinis emlapis gula...
Tai tai, brangusis, man atrodo, kad tavo Irma Borelpanai
t laiv. Gerai, kai laivas daugapkeliavs, bet moteris kitas
daiktas. Paprastai tos, kuriosyra daug maiusios, nemaai ir
kitiemsparodo. Nepasitikkja, Danteli, nepasitikk. Ir, svar
biausia, maldauju, nevirkdykJuodj Aki...
Paskutiniai odiai smigo Mayliui tiesiai ird. At
kaklus ako rpinimasis laime tos, kuri jo nepamilo, atro
16 932
.

241

d jam nuostabus. O ne, akai, nebijok, as jos nevirkdy

siu, - tar jis sau ir tvirtai nusprend niekada daugiau nei
ti pas dam i antro aukto... Galite pasikliauti tvirtais Ma
ylio sprendimais.
T vakar, kai karieta prriedjo prie vart, jis beveik
nekreip j j dmesio. Negrs daina taip pat neatitrauk jo
nuo darbo. Tai buvo audringa, tvanki rugsjo naktis... Jis
dirbo pravrs duris. Staiga jam pasidingojo, jog subrak
jo mediniai laiptai jo kambar. Netrukus jis igirdo leng
vus ingsnius ir suknels lames. Aiku, kakas lipo laip
tais... Bet kas?..
Baltoji Gegut jau seniai gro... Gal dama i antro auk
to jo pasikalbti su savo negre...
Nuo ios minties Mayliui m dauytis irdis, taiau
jam uteko ryto pasilikti prie stalo... ingsniai vis artjo.
Laipt aiktelje jie nuslopo... Valandl buvo tylu, paskui
pasigirdo atsargus beldimas negrs duris, bet ji neatsilie
pTai ji, - nejuddamas i vietos, tar sau Maylis.
Staiga kambar siver kvapni viesa.
Sugirdjo durys, kakas jo.
Tada Maylis, nepasukdamas galvos, visas drebdamas,
paklaus:
- Kas ten?

Cukrin irdel

tai jau du mnesiai, kai akas ivaiavs ir dar ne

siruoia grti. Panel dAkvil mir. Markizas, lydimas
sekretoriaus, keliauja su savo gedulu po vis Italij, n
dienos nepaliaudamas diktuoti baisij memuar. U
verstas darbu, akas vos spja brktelti broliui kelet
eilui ia i Romos, ia i Neapolio, i Pizos, i Paler
mo. Bet nors t laik enklai danai keiiasi, turinys
visada lieka toks pats... Ar dirbi? Kaip gyvena Juodo
sios Akys?.. Kaip sekasi pardavinti knygas?.. Ar pasiro
d Giustavo Plano straipsnis?.. Ar vl lankeisi pas Irm
Borel? iuos visada tuos paius klausimus Maylis kas
kart atsakydavo, kad daug dirba, knyg prekyba labai
skminga, Juodosios Akys taip pat gyvena gerai, kad jis
daugiau nemat Irmos Borel ir nieko negirdjo apie Giustav Plan.
Kiek iuose odiuose tiesos?.. Paskutinis laikas, Ma
ylio paraytas vien kart audring nakt, mums visk pa
aikins.
16
*

243

Ponui akui Eisetui, Piza

Sekmadienio vakaras,
desimta valanda
akai, as tau sumelavau. Jau du mnesiai be paliovos
meluoju. Raau, kad dirbu, otaijau du mnesiai mano raa
lin sausa. Raau, kad knyga perkama gerai, o tai jau du
mnesiai neparduotas n vienas egzempliorius. Raau, kad
daugiau nesimatau su Irma Borel, o tai jau du mnesiai
su ja nesiskiriu. O dl Juodj Aki, deja!.. Ak akai,
akai, kodl tavs nepaklausiau? Kodl grau pas t mo
ter?
Tavo teisyb. Ji paprasiausia avantirist. Ispradi lai
kiauj protinga. Bet tai netiesa... Visosjos kalbos nuo kako
nusiklausytos. Ji neturi nei smegen, nei irdies. Ji klastinga,
cinika, pikta. Maiau, kaipji, itikta niriopriepuolio, mu
s savo negr rimbu ir, pargriovusi ant ems, tryp kojomis.
Tai stipri moteris, kuri netiki nei Diev, nei Velni, bet
aklai tiki aikiaregipranasystmis ir brimu is kavos tiri.
O dl tragiks talento, taiji veltui m to kuproto isigimlio
pamokas ir kiauras dienas repetavo su guminiais rutuliukais
burnoje, esu tikras, kadjoks teatrasjos nenors. Taiau as
meniniame gyvenimeji puiki aktor.
Kaip aspatekau nagus tokiampadarui, as, taip mylin
tis gr ir paprastum, ir pats neinau, mano varge akai,
utat galiu tau prisiekti, kad as isjos itrkau ir dabar viskas
baigta, baigta, baigta... Kad tu inotum, koks as buvau nie
kingas ir kji su manim idarinjo!.. Aspapasakojaujai savo
istorij, papasakojau apie tave, apie ms motin, Juodsias
Akis. Nors mirk is gdos, sakau tau... Atidaviaujai vis savo
ird, ispainau vis savogyvenim, taiauji is savojo nieka
da man nieko neatskleid. As neinau, nei kasji, nei is kur.
244

Kart paklausiau, ar buvo itekjusi, oji tik nusijuok. i

nai, tas randelis virs lpos liks nuopeilio smgio, kurji gavo
savo salyje, Kuboje. Norjau suinoti, kas tai padar. Ji man
atsak labai paprastai: Vienas ispanas, vardu Paekas , ir
daugiau n odio. Kvaila, ar ne? Bene aspastu t Paek?
Argiji neturjo man kai kopaaikinti?.. Argi peilio smgis
toks savaime suprantamas daiktas, velniai raut? K gi... J
supantys menininkai sukrjai keistos moters reputacij, irji
j saugo... Ak tie menininkai!Asjuos prakeikiau. Kad tu i
notum, tie mons, gyvendami tarp statul ir paveiksl, si
vaizduoja, jogpasaulyje daugiau nieko ir nra. Aminai ne
ka tau apieformas, linijas, spalvas, apiegraik men, Partenon, planus, kaul galvas. Apirinja tavo nos, rankas,
smakr. Tyrinja, kokiam tipuipriklausai, koks tavoprofilis,
ar esi charakteringas, o tai, kokia irdisplaka tavo krtinje,
tavo aistros, aaros, kanios jiems rpi ne daugiau nei per
nyktis sniegas. Mano galva tiems geriems monms pasirod
charakteringa, taiau mano poezija anei kiek. Graiai jie
manepadrsino!
Mudviej ryio pradioje ta moteris man nusigriebusi
ma stebukl, did mansardospoet. Ji mane pribaig su ta
savo mansarda!Paskui, kaijos ratelisrod, kadatik kvailys,
ji mane laik dl charakteringos galvos. Reikia pasakyti, tas
charakteringumas kito priklausomai nuo moni. Vienas i
jos dailinink velg manyje italik tip ir privertpozuoti
piferarui*, kitas alyriet ibui pardavj, treias... jau
n neprisimenu. Daniausiaipozuodavaujos namuose ir, no
rdamasjai tikti, vis dien turdavau bti su savo pablizgai ir kiurksoti jos svetainje kartu su kakadu. itaip mes
*Piferaras - keliaujantis muzikantas, grojantis pifera, ddele su e
iomis skylutmis.

245

praleidome daug valand as, persirengs turkikais drabu

iais, su ilgapypke dantyse, viename ezlongogale, ji kitame,
deklamuodama su guminiais rutuliukais burnoje ir tarpais
vis sustodama man pasakyti: Kokia charakteringajs gal
va, mano Dani dan!Kaipersirengdavau turku, ji vadinda
vo mane Dani dan, kai bdavau italo drabuiais Danielo, bet niekada nevadindavo Danieli... Tarp kitko, tur
siu garbsfigruoti i dviej tip pavidalu netrukus vyk
sianioje dails parodoje. Kataloge bus galima perskaityti:
Jaunas piferaras, priklausantis poniai Irmai Borel. Jau
nasfelachas, priklausantis poniai Irmai Borel. Tai bsiu
a... Kokia gda!
Trumpampertrauksiu laik, akai. Einu atidarysiu lan
g ir truputpakvpuosiu nakties oru. Adstu... Nieko nebe
matau.
Vienuolikta valanda
Oras mane atgaivino. Palikau atdar lang ir galiu
rayti toliau. Lauke lyja, tamsu, skamba varpai. Koks lid
nas is kambarys!.. Mielas maas kambarlis! Kitados aj
taip myljau, o dabar ia nuobodiauju. Tai j i j subjau
rojo: pernelyg danai ia lanksi. Supranti, ji turjo mane
po ranka, namuose. Patogu. O, taijau nebe darbo kamba
rys!. .
Nesvarbu, bdavau namuose ar ne, ji ateidavo bet kokiu
metu ir visur kidavo nos. Vien vakar utikauj knaisiojantis po stali, kur saugojau tai, k turiu brangiausia pa
saulyje: motinos laikus, tavuosius, Juodj Aki. Juodj
Aki laikus buvau sudjs paauksuot dut tuj inai.
Kai jau, Irma Borel laik t dut ir ruosi atidaryti. Vos
spjau pulti priejos ir iplti dut i rank.
246

- K ia veikiate?pasipiktins susukau.
Ji nutais kuo tragikiausi min.
- Ai neskaiiau js motinos laik, bet itie priklauso
man, aij noriu... Grinkite dut.
- K suja darysite?
- Perskaitysiujoje esanius laikus...
- Niekada, atsakiau. Ai nieko neinau apiejs gy
venim, ojs apie manj inote visk.
- O Dani dan! Tai buvo turko diena. O Dani dan!
Nejau galite man u tai priekaitauti? Argi nevaikstote pas
mane kada tik norite? Argi nepastate vis moni, kurie
pas mane lankosi?..
itaip suokdama kuo meiliausiu balsu, ji mginopaimti
is mans dut.
- Gerai, pasakiau. Kadjau taip, leisiujumsj atida
ryti, bet su viena slyga...
- Kokia?
- Js pasakysite, kur bnate kas ryt nuo atuntos iki
desimtos valandos.
Ji iblyko irpavelg man tiesiai akis... Niekada nebu
vaujai apie tai usimins. Bet ne todl, kad nebiau norjs
suinoti. Tie paslaptingi kasrytiniai ijimai adino mano
smalsum, kl nerim, kaip ir randas, kaip Paekas, kaip
visas keistasjos gyvenimas. Man knietjo tai suinoti, taiau
sykiu ir bijojau. Jauiau, kad ia slypi kakokia lykti pa
slaptis, kuriprivers mane bgti. Tdien, kaip matai, idrsau
paklausti. Taij labai nustebino. Ji valandl dvejojo, paskui
prisivertusi dusliu balsu itar:
- Duokit dut ir visk suinosite.
Tada, akai, asjai atidaviau dut. Tai ema, tiesa?
Virpdama ispasitenkinimo, ji j atidar ir m skaityti lais247

kus j ten buvo gal dvideimt, - ltai, pusbalsiu, nepraleis

dama n eiluts. Regis, j labai sudomino ta skaisios, nekal
tos meils istorija. Ajai jau buvau j pasakojs, bet savaip,
Juodsias Akis vaizduodamas kaip mergin i pai auk
iausi sluoksni, kuriai tvai draud tekti u niekingoplebjaus Dantelio Eiseto. Tu ia atpasti manojuoking tutyb.
Kartkartmisji liaudavosi skaityti ir sakydavo: Tik pa
manykit, kaip miela!**arba: Oho! Kilmingai merginai... **
Perskaiiusiji kio laikus prie vaks ir, piktaijuokdamasi,
irjo, kaipjie dega. Ajai netrukdiau, nes norjau inoti,
kurji vaikto kiekvien ryt nuo atuntos iki deimtos valan
dos...
Tarp t laik vienas buvo ant Pjerot nam blanko,
kurio viruje nupietos trys alios lktels, oapaioje urayta:
Porcelianas ir kritolas. Pjerotas, Lalueto pdinis**. Vargs
Juodosios Akys! Matyt, kakada krautuvjejoms ujo noras
man parayti ir tam tiko pirmas pasitaiks popierius... Tik
pamanykit, koks atradimas artistei! Ligi tol ji tikjo mano
istorija apie auktuomens mergin, kurios tvai yms sen
jorai, bet perskaiiusi t laik, ji visk suprato ir prapliupo
garsiai kvatoti.
Tai tai kasji, tajaunapatricij, tas aristokratikoprie
miesioperlas... Ji vardu Pjerot irpardavinjaporcelian La
ios pasae... Aha, dabar suprantu, kodl nenorjote duoti
man duts.
Irji kvatojo, kvatojo...
Brangusis, neinau, kas man ujo:gda, apmaudas, pyk
tis... Akys aptemo. A okau antjos, nordamas atimti laikus.
Ji isigando, eng ingsn atatupsta ir, susipainiojusi leife,
garsiai rkdamapargriuvo. Baisioji negrgretimame kamba248

tyje igirdo jos laukim ir tutuojau atbgo, nuoga, juoda,

susitarsimi, lykti. Norjaujos neleisti,
stora, blizgan
ia, atgalia ranka veit maneprie sienos ir atsistojo tarp sei
mininks ir mans.
Anoji tuo tarpu atsikl ir m verkti arba apsimet aa
rojanti. Tebeliumbdamaji ir toliau raussi dutje.
Ar inai, tar ji negrei, kodl jis norjo mane
primuti?.. Ogi todl, kad as supratau, jog jo kilmingoji
panel visai nekilminga irpardavinja lktes vienamepa
sae...
Ne viskazauksas, kazauksu iba, patarle atsak
sen.
tai, irk, drb artist, irk, kokius meils
rodymusjam dovanojajo krautuvinink... Keturi kariai nuo
galvos ir puoktel ibui u vien su... Duok sen lemp,
Baltoji Gegute.
Negrprikio lemp;plaukai irgls spragsdami uside
g. A nieko nedariau, buvau sugniudytas.
Oho! Kas gi ia? toliau kalbjo artist, vyniodama
ilkin popieri. Dantis?.. Ne! Atrodo, kakas i cukraus...
Garbs odis, taip ir yra... Alegorinis cukrinukas... Cukrin
irdel.
Deja, kart per vento Gervazo atlaidus Juodosios Akys
nupirko it cukrin irdel ir atidav man sakydamos:
Dovanojujums savo ird.
Negr spoksojo j pavydiomis akimis.
-A r norijos, Gegute?kteljo eiminink. e, gau
dyk!..
Ir met irdeljai bum lyg kokiam uniui... Gal tai ir
juokinga, bet kai igirdau, kaip negrs abtai triaukina cuk
r, sudrebjau visu knu. Man pasidingojo, kad i pabaisa
249

baltais dantimis su tokiu diaugsmu ryja tikr Juodj

Aki ird.
Gal manai, varge akai, kad po to tarp ms viskas
buvo baigta?Tai tai, brangusis, jei rytojaus dienpo ios sce
nos btum nujspas Irm Borel, btum radsj repetuojan
i su savo kuprium Hermionos* rol, o kampe, ant demblio,
alia kakadu, btumpamats tupintjaun turk su dideliauiapypke, kuri triskart apjuos visjo kn. Kokia charakte
ringajs galva, mano Dani dan!n
Ar niekybs kaina bent suinojai, paklausi tu, - k
norjai inoti?Ar suinojai, kji veikia kas ryt nuo atuntos
iki deimtos valandos? Taip, akai, a tai suinojau, bet
tik ryt, po siaubingos scenos paskutins, velniai griebt!
kuri a tau papasakosiu... Bet cit!.. Kakas lipa laip
tais. .. Jeigu taiji, jeiji vlpratrks... itaiji sugeba, net irpo
to, kas vyko. Palauk!.. Einu urakinsiu duris... Nebijok, ji
neeis...
Jai negalima eiti.
Vidurnaktis
Tai buvo neji, tai buvojos negr. Bet vis tiek nustebau,
mat negirdjaugrtant karietos... Baltoji Gegutatsigul. Pro
pertvar girdiu gur, gur i butelio ir baisjpriedain... Tolokototinjan... Dabarji knarkia, sakytum girgda miliniko
laikrodio vytuokl.
tai kaip baigsi ms apgailtina meil.
Madaugprie tris savaitesjos kuprius mokytojaspareik, jogji subrendusi didelei tragikos artists skmei irjis nors
parodytij kartu su keletu kit savo mokini.
Hermi ona - . Rasino (1639-1699) tragedijos ^Andromak per
sonaas.

250

Mano tragike buvo suavta... Kadangi teatro nra po

ranka, spektakli sale buvo paversta vieno t pon dirbtuv
ir isiuntinti kvietimai vis Paryiaus teatr direktoriams.
Dl debiutopjess, taipo ilggin buvopasirinkta Atali
I vis repertuaro pjesi kupriaus mokiniai it mokjo ge
riausiai. Jai pastatyti tereikjo keleto rengim ir bendr re
peticij. Taigi buvo apsistota prie Atali... Irma Borel
buvopernelyg ymi dama, kad trukdytsi, todl repeticijos
vyko pas j. Kuprius kasdien atsivesdavo savo mokinius keturias ar penkias liesas itsusias merginas, ikilmingas,
susisupusias pranczik kamyr u trylika frank pen
kiasdeimt santim, ir tris ar keturis vargetas vaikinusjuo
dai nudayto popieriausfrakais ir skenduoli veidais... Re
peticijos vykdavo vis dien, iskyrus tarp nuo atuntos
iki deimtos valandos, mat nepaisant rengimosi spektak
liui, paslaptingos ivykos nesiliov. Irma, kuprius, moki
niai visi dirbo su kariu. Dvi dienas niekas nepalesino
kakadu: umiro. Jaunasis Dani dan taip pat niekam ne
rpjo... Apskritai viskas klojosi gerai. Dirbtuv buvo pa
puota, scenapastatyta, kostiumaipasiti, kvietimai isiun
tinti. Tik tai likus trims ar keturioms dienoms iki spek
takliojaunasis Eliasenas- deimtmet mergait, kupriaus duk
teria suserga... K daryti?Kur rasti Eliasen, vaik, ga
lint imokti rol per tris dienas?.. Visi sutrik. Staiga Irma
Borel atsigria mane:
O k, Dani dan, jei js imtumts to vaidmens?
A? Galjuokaujate?.. Mano met...
Niekas nepasakys, kadjs vyras... Bet, vaikeli, i pa
iros jums duotum penkiolika met, o scenoje, aprengtas,
'Atali - . Rasino (1639-1699) drama.

251

nugrimuotas, atrodysite kaip dvylikos... Be to, sis vaidmuo vi

sikai atitinkajs galvos charakter.
Mano brangus drauge, veltui gyniausi. Tekopaklustijos
valiai, kaip visada. A toks silpnabdis.
Spektaklis vyko... Ak, jei biau nusiteiksjuoktis, kaip
atavepralinksminiaupasakojimu apie t dien... Visi daug
tikjosi i Zimnazo ir Prancz teatro direktori, bet tie
ponai, regis, turjo kit reikal ir mes gavome tenkintis vien
priemiesio teatro direktorium, atvetupaskutin minut. Ap
skritai tas maytis eimyninis spektaklis buvo ne toksjau pras
tas... Visi labai plojo Irmai Borel... Man atrod, kad ta Ku
bosAtali buvoper daugpompastika, stokojo iraikingumo ir
kalbjopranczikai lyg... ispan devynbals, betko norto
jos draugai artistai neirjo taip priekabiai. Kostiumas to
laikmeio stiliaus, kojos lieknos, kaklas graktus... Jiems tiek
ir tereikjo. Mano charakteringa galva taip pat peln didel
pasisekim, taiau maesn u Baltosios Geguts nebyliojein
dyvs rolje. Kas tiesa, tai tiesa, negrsgalva buvo dar charakteringesn nei manoji. Kai penktame veiksmeji pasirod su
kakadu ant miliniko delno, mat tragikoji artistsigeid,
kad spektaklyje dalyvaut irjos turkas, ir negr, ir kakadu, ir nustebusi m vartyti dideles, baltas, iaurias akis, visa sal
prapliupo garsiai aukti: Bravo!
Kokspasisekimas! - vytdama kalbjo Atali.
akai!.. akai!.. Girdiu grtant jos kariet. Ak,
niekinga moteris! I kur ji taip vlai grta? Nejau ji u
miro t siaubing ryt? O a vis dar tebedrebu apie j
pagalvojs!
Laukujs durys usidar. Kad tik ji nesusimanyt lipti
ionai! Kokia baisi kaimynyst moters, kurios nekenti!
252

Pinna valanda
Spektaklisy apie kur taupasakojau, vyko pries tris dienas.
Tas tris dienas ji buvo linksmay velni, meili, avinga.
N karto nemu savo negrs. Kelet syki klausinjo apie ta
ve, teiravosi, ar vis tebekosti. Taiau Dievas liudininkas, ji
tavs nemyli... Turjau kak tarti.
rytji ateina mano kambar devint valand. Devin
t valand!.. Niekada nesujos mats tokiu metu!.. Ji prieina
prie mans ir ypsodama sako:
- Devynios valandos!
Paskui staiga nutaiso ikilming min.
- Mano drauge, pradedaji, asjus apgaudinjau. Kai
mes susitikome, as nebuvau laisva. Mano gyvenime buvo vy
rikis, kai js pasirodte. Tam vyrikiui as skolinga u savo
prabang, laisv gyvenim, u visk, k turiu.
As tau sakiau, akai, kad si paslaptis gaubia kakoki
niekyb.
- Kai susipainau su jumis, tas rysys man tapo bjau
rus... Neprisipainau jums apie j tik todl, kad inojau,
jog esate per daug ididus dalytis manimi su kitu. Nenu
traukiau jo todl, kad man buvo sunku atsisakyti nerpes
tingo, prabangaus gyvenimo, kuriam esu gimusi... Toliau
taip gyventi nebegaliu... Tas melas mane slegia, ta kas
dienin idavyst varo isproto... Irjei po ito prisipaini
mojs mans tebegeidiate, esu pasirengusi visk mesti ir
gyventi su jumis bet kokiame kampelyje, kur tik js pano
rsite.
Paskutiniai odiai kur tik js panorsitebuvo itarti
tyliu balsu, visai prie pat mans, beveik ant lp, kad mane
apsvaigint...
253

Taiau man pakako tvirtybs atsakyti, ir net labai sau

sai, kad esu neturtingas, kad neusidirbupragyvenimui ir kad
negaliu ukrautijos maitinti broliui akui.
Po io atsakymoji triumfiiodama pakl galv.
Tai tai! Kjs pasakysite, jei ai suradau mums abiem
garbing ir patikim bd usidirbti pragyvenimui ir nesi
skirti?
Suligiais odiaisji isitrauk ikiens kakok dokumen
t, surayt ant herbiniopopieriaus, ir m skaityti... Tai buvo
angaementas mums abiem Paryiaus priemiesio teatre. Jai
u imt frank per mnes, man u penkiasdeimt. Viskas
buvoparuota, mums liko tikpasirayti.
Apasibaisjs irjau j. Jauiau, kadji tempia mane
bedugn, ir isigandau,jogpritruksiujg atsispirti... Baigusiskai
tytipopieri ir nedavusi laiko atsakyti,ji mkartai kalbti apie
teatrins karjeros spindes ir loving gyvenim, kuris ten ms
laukia, laisv, ididi, nutolusi nuo moni, visikai atsida
vusi savo menui ir savo meilei.
Ji kalbjo per ilgai, ir tai buvojos klaida. A spjau atsi
tokti, irdyjepasiaukti pagalb mam ak, ir kaiji baig
savo tirad, kuo aliausiai atsakiau:
A nenoriu bti aktorium...
Savaime suprantama, ji nepaleidogrobio ir vl mgra
byliauti.
Taiau veltui vargo... visusjos argumentus atsakinjau
tik viena:
A nenoriu bti aktorium...
Jai m sekti kantryb.
Vadinasi, blykdama tarji man, norite, kad nuo
atuntos iki deimtos valandos vaikioiau tenai ir kad viskas
likt kaip buv...
254

 taijau ne taip saitai atsakiau:

A nieko nenoriu... Manau, kadjums labai garbinga
usidirbti pragyvenimui ir nebti uj skolingai ponui Nuo
Atuntos Iki Deimtos... Tik kartoju, kad nejauiu n men
kiausiopaaukimo teatrui ir aktorium nebsiu.
Nuo i odiji pratrko.
Aha! Tu nenori bti aktorium... Tai kuo tada b
si?.. Ar tik nemanai esspoetas?.. Jis laiko savepoetu!.. Bet
juk tu neturi n menkiausio talento, vargas beproti!.. Tik
pamanykit, jei jau ispausdino t prakeikt knyg, apie
kuri niekas nekalba, kurios niekas nenori, tai jau laiko
save poetu... Bet nelaimingasis, tavo knyga idiotika, visi
taip sako... Perdu mnesius, kaiji guli knygyne, parduotas
tik vienas egzempliorius, ir t pat nusipirkau a.. Tu po
etas? Eik jau!.. Tik tavo brolis tiki tokia kvailyste... Dar
vienas naivuolis!.. Graius laikus jis tau rao... Gali nu
mirti ijuoko dl to Giustavo Plano straipsnio... Jis plo
si, kad tave ilaikyt, o tu tuo tarpu... tu... tu... Is ties, k
gi tu veiki? Ar bent pagalvoji?.. Tenkiniesi tuo, kad turi
charaktering galv, persirenginji turku ir manai, to u
tenka!.. Vis pirma, turiu tave perspti, kadjau kuris lai
kas tavo galvos charakteringumas kuo graiausiai nyksta...
Tu bjaurus, labai bjaurus. tai, pavelk save... Esu tik
ra, jei grtum pas savo demuazel Pjerot, ji tavs nebepriimt... Ir vis dlto judu sukurti vienas kitam... Js abu
gimpardavinti porcelian Laiospasae. Tau tai labiau
tikt, nei bti aktorium...
Ji seiljosi, duso. Tu niekada nesi mats tokios beprotybs
priepuolio. A tyldamas irjau j. Kai ji baig, prijau
artyn drebjau visu knu ir ramiai pasakiau:
A nenoriu bti aktorium.
255

Sulig iais odiais engiau prie dur, atidariau jas ir

mostu liepiau ieiti.
Ieiti?nusiaipji. Dar ne... Dar daug k turiu
jums pasakyti.
As neilaikiau. Kraujas sibteljo man veid. iupau
idinio nyples ir puoliau prie jos... Gali bti tikras, ji pa
spruko... Brangusis, t akimirk as supratau ispan Paek.
Jai isinedinuspasimiau skrybl ir nulipau emyn. Vi
s dien blakiausi en ir ten lyg girtas... Ak, jei tu btum
buvs ia... Vienu metu kilo mintis eitipas Pjerot, pultijam
po koj, paprayti Juodj Aki atleidimo. Bet nujs prie
krautuvs dur, nedrsau kelti kojos vidun... Jau du mne
sius ten nesilankiau. Jie man ra, bet a neatsakiau. Buvo
atjpas mane, bet apasislpiau. Kaipjie galjo man atleis
ti?.. Pjerotas sdjo prie prekystalio. Jis atrod lidnas... Va
landl stovjau prieais vitrin ir irjau j, paskui verk
damas nubgau.
Sutemus grulu namo. Ilgai verkiau prie lango, o tada
sdau rayti tau. Raysiu vis nakt. Man rodos, kad tu ia,
kad a kalbuosi su tavimi, ir nuo to darosi lengviau.
Kokia pabaisa ta moteris! Kokiaji buvo tikra dl mans!
Laik savo aisliuku, savo daiktu!.. Tu tik pagalvok! Temptis
mane priemiest vaidinti teatre!.. Patark man, akai, anuo
bodiauju, kankinuosi... Pats matai,ji manpridar daugblo
go. A nebetikiu savimi, abejoju, bijau. Kaip gyventi?.. Dirb
ti?.. Deja, jos tiesa, a ne poetas. Mano knyga neperkama...
Kaip tu uj isimoksi?..
Mano gyvenimas sugadintas. A nieko nebematau, nieko
nesuprantu. Aplink tamsa... Esti lemting vard. Jos vardas
Irma Borel. Boreimsikai reikia budelis... Irma Budelis!..
Kaipjai tinka tokia pravard!.. Noriau i ia isikraustyti.
256

is kambarys man nepakeniamas. ..Be to, rizikuoju ant laipt

sutiktij... Taiau bk ramus,jeiji susimanyt ateiti... Betji
neateis. Ji mane umiro. J guodia artistai...
O Dieve! K as girdiu!.. akai, brolau, tai ji. Sakau,
taiji. Ji ateina ionai. Apainau jos ingsnius. Ji ia, visai
arti. Girdiu jos alsavim... Prie rakto skyluts prikista akis
iri mane, degina...
is laikas nebuvo isistas.

17 932
.

Tolokototinjan

Dabar prijau paius juodiausius savo istorijos pusla

pius, skurdo ir gdos dienas, kurias Danielis Eisetas igyve
no alia tos moters, Paryiaus priemiesio teatro aktors.
Keistas daiktas! is mano gyvenimo tarpsnis, neramus,
triukmingas, kartligikas, paliko daugiau sins graua
ties negu prisiminim.
Sis atminties kampelis sujauktas ninieko jame ne
matau...
Bet palaukite... Tereikia umerkti akis ir por kart su
niniuoti t keist lidn priedain: Tolokototinjan! Tobkototinjan!n- ir tarsi mosteljus burt lazdele, snaudiantys prisi
minimai tutuojau atgyja, i kap ilenda mirusios valandos ir
a pamatau Mayl tok, koks buvo tada, dideliame naujame
name Monpamaso bulvare, su Irma Borel, repetuojania savo
roles, ir Baltja Gegute, be paliovos dainuojania:
Tolokototinjan! Tolokototinjan!
Ak, baisus namas! Ir dabar regiu j, daugyb jo lang,
alius dulktus turklus, iojinius latakus, sunumeruotas
258

duris, ilgus baltus koridorius, dvokianius vieiais daais,

naujutlius... ir jau purvinus!.. Viduje buvo imtas atuoni
kambariai, o kiekviename - po eim. Ir koki eim!.. Die
n - scenos, riksmai, triukmas, mutyns, nakt vaik
cypimas, bas koj tapsjimas per grindis, vienodas sun
kus lopi spavimas. Retsykiais - vairumo dlei polici
jos apsilankymai.
ia, iame septyni aukt urve, Irma Borel ir Maylis
priglaud savo meil... Lidna buvein, kaip tik tinkama
tokiems gyventojams!.. Jie pasirinko j todl, kad buvo prie
pat teatro, be to, kaip ir visuose naujuose namuose, ia bu
vo nebrangu. U keturiasdeimt frank kain, kuri mo
ka gyventojai, besitrinantys k tik itinkuotas sienas, jie
isinuomojo du kambarius treiame aukte su siauruiu bal
konu bulvar, graiausi but visame name... Kas vakar
jie grdavo apie vidurnakt, pasibaigus spektakliui. Baugu
bdavo eiti plaiais itutjusiais prospektais, kur klaidio
jo tyls prastuoliai su palaidinmis, vienplauks merginos
ir patruliai ilgais pilkais redingotais.
Jie eidavo greitai, grindinio viduriu. Gr rasdavo ant
stalo kampo gaball altos msos ir j laukiani negr Bal
tj Gegut... nes Irma Borel pasiliko Baltj Gegut. Po
nas Nuo Atuntos Iki Deimtos atsim savo vej, karie
t, baldus, indus. Irma Borel pasiliko savo negr, kakadu,
kelet papuoal ir visas sukneles. Jos, savaime supranta
ma, tiko tik scenai, mat aksomo bei muaro leifai nebuvo
pritaikyti bulvarams luoti... Tos suknels um vien i
dviej kambari. Jos kabojo ten ant plienini pakab, ir
didels ilkins j klosts, rykios spalvos buvo keistas kon
trastas nusitrynusiam parketui ir iblukusiems baldams. Ta
me kambaryje miegojo negr.
17

259

Ten ji paties iaudin iuin, pakabino pasag, pasta

t butel degtins, tik bijant gaisro, jai nebuvo duota lem
pos. Todl nakt, kai jie grdavo, Baltoji Gegut, susig
usi ant savo iuinio, mnesienoje, tarp t paslapting suk
neli, atrodydavo lys sena ragana, Mlynbarzdio pristaty
ta saugoti septyni pakaruokli... Kitame kambaryje, ma
esniajame, gyveno jie ir kakadu. Vietos pakako tik lovai,
trim kdms, stalui ir didelei paauksuotai laktai.
Kad ir koks nirus ir ankstas buvo butelis, jie niekuo
met i jo neieidavo. Likus nuo spektaklio laik leisdavo
namie mokydamiesi roles, ir prisiekiu, tai bdavo baisi ka
kofonija. Po vis nam aiddavo dramatikas stgavimas:
Dukter, atiduokit man dukter! ionai, Gaspardai!
Pasakyk jo vard, nieke, pasakyk vard! Be viso ito, dar
veriami kakadu klyksmai ir aius Baltosios Geguts balsas,
be paliovos traukiantis:
Tolokototinjan! Tolokototinjan!..
Irma Borel buvo laiminga. Toks gyvenimas jai patiko:
jai buvo pramoga vaidinti neturting artist eim. A nie
ko nesigailiu, danai sakydavo ji. Ir ko gi turjo gailtis?
Ji puikiai inojo, kad kai pavargs nuo skurdo, kai nusibos
gerti pilstom vyn ir valgyti lykt maist su rudu pada
u, kuris jiems bdavo atneamas i smukls, kai persiso
tins dramatiniu priemiesio menu, gals vl grti prie anks
tesnio gyvenimo. Pakaks pirt pajudinti, ir susigrins vis
k, k praradusi.
Ta uslpta mintis j drsino, ir jai bepigu buvo sakyti:
A nieko nesigailiu. Ji nesigailjo nieko, bet jis, jis...
Jie abu debiutavo pjesje vejys Gaspardas, viename
graiausi melodramatikos dirbtuvs pavyzdi. irovai
jai labai plojo, inoma, ne u talent, prastas balsas, juo
260

kingi judesiai, - o u sniego baltumo rankas ir aksomines

sukneles. Tenykt publika buvo nepratusi, kad kas de
monstruot tok nuostab kn ir pramatnius drabuius,
pasitus i audeklo, kurio metras kainuoja keturiasdeimt
frank. Salje aiddavo auksmai: Tai kunigaiktien! ir
susiavj vaikzai plodavo iki apkurtimo...
Jis neturjo tokio pasisekimo. Visiems atrod perne
lyg maas, be to, bijojo, gdijosi. Kalbjo tyliai, lyg per
ipaint. Garsiau! Garsiau! aukdavo irovai. Bet jam
kakas spaud gerkl ir slopino tariamus odius. Publika
j nuvilpdavo... Ko gi js norite? Kad ir k sak Irma, jis
neturjo paaukimo. Pagaliau jei esi blogas poetas, tai dar
nereikia, kad gali bti geras aktorius.
Kreole kaip manydama j guod. Jie nesuprato ta
vo galvos charakterio, - danai sakydavo ji. Bet direk
torius tai jau neklydo dl to galvos charakterio. Po po
ros audring spektakli jis pasiauk Mayl savo kabi
net ir tar:
- Vaikeli, drama - ne tavo anras. Mes suklydome.
Pamginkime vodevil. Manau, komiki vaidmenys tau sek
sis gerai.
Ir nuo rytdienos buvo pereita prie vodevili. Maylis
vaidino komikus, pirmkart meiluiais tapusius jaunuo
lius, kvailus dabitas, kurie vietoj ampano pagirdomi Ro
limonadu* ir paskui laksto po scen, susim u pilv, iop
lius rusvais perukais, bliaunanius kaip veriai b, b, b,
kaimo simyljlius, vartanius kvailas akis ir nekanius:
Mamzele, mes jus labai mylim... Taigis!.. Mylim i vis
jg!
Ro l i monadas - gazuoti viduri paleidiamieji vaistai.

261

Jis vaidino Jonelius kvailelius, bailius - visus tuos, ku

rie bjaurs, kurie kelia juok, ir teisybs dlei reikia pasa
kyti, kad jam klojosi ne taip jau prastai. Nelaimlis turjo
pasisekim: jis juokino publik!
Paaikinkite itai, jei galite. Kai tik ieidavo j scen nu
grimuotas, idaytas, apkarstytas blizguiais, Maylis im
davo galvoti apie ak, Juodsias Akis. Isiiepus koki
grimas, per vidur ne visai vankaus pokto staiga ikilda
vo paveikslai t brangi btybi, kurias jis taip niekikai
idav.
Beveik kas vakar - itai jums gali patvirtinti vieti
niai vaikzai - jis sustodavo paiame tirados vidury ir
tyldamas, isiiojs sispoksodavo sal... Tokiomis va
landlmis jo siela itrkdavo i kno, perokdavo ram
p, sparnu pramudavo teatro lubas ir lkdavo toli toli
pasisveikinti su aku, pabuiuoti ponios Eiset, papray
ti Juodj Aki atleidimo ir pasisksti lidnu amatu,
kuriuo jis turi verstis...
Taigis! Mes jus mylim i vis jg!.. staiga pasigirs
davo suflerio balsas ir nelaimingasis Maylis, paadintas i
svajoni, nukrisdavo lyg i dangaus ir imdavo dairytis ap
linkui i nuostabos iplstomis akimis, kuriose spinddavo
toks nuoirdus, toks komikas igstis, kad visa sal pra
pliupdavo garsiai kvatoti. Kalbant teatro argonu, itai va
dinama efektu. Pats to nenordamas jis darydavo efekt.
Trup, kurioje Maylis vaidino, aptarnavo kelet ko
mun. Tai buvo klajojanti trup, kuri vaidino ia Grenelje, ia Monparnase, Sevre, So, Sen Klu. Vaiuodami i vie
nos vietos kit, jie susigrsdavo teatro omnibus, sen
kavos su pienu spalvos omnibus, traukiam diovininko
arklio. Kelyje artistai dainuodavo, lodavo kortomis. Tie,
262

kurie nemokjo savo rols, sddavo omnibuso gale ir sklai

dydavo knygeles. Ten visada sitaisydavo ir Maylis.
Jis kitodavo tylus ir lidnas, kaip visi didieji komikai,
nesiklausydamas aplink laidom nevankybi. Kad ir kaip
emai puol, ie valkatos komediantai buvo dar emiau u
j. Jis gdijosi pakliuvs toki kompanij. Moterys tu
rinios dideli pretenzij, nuvytusios, isidaiusios, manie
ringos, nenatraliai rimtos. Vyrai - prastuoliai, be joki
ideal, neratingi, kirpj arba kept bulvi pardavj vai
kai, tap aktoriais i neturjimo k veikti, i tingumo, i
meils blizguiams, teatriniams skudurams, i noro pasiro
dyti scenoje su velni spalv triko ir redingotu a La Souwaroffy priemiesio lovelasai, aminai susirpin dl savo
ivaizdos, vis alg ileidiantys plauk garbiniavimui ir oriai
jums sakantys: iandien gerai padirbjau, jeigu penkias
valandas meistravo Liudviko XV stiliaus batus i dviej met
r lakuoto popieriaus... I ties, ar vertjo aipytis i Pjeroto muzikinio salono, kad paskui atsidurtum itose senose
veiose?
Draugai jo nemgo dl nirumo ir tylaus pasiptimo.
Apie j buvo sakoma: Jis veidmainis. Utat kreole paver
g vis irdis. Ji sddavo omnibuse kaip turtinga princes,
kvatodavo visa gerkle, kragindavo galv, rodydama dail
kakl, visus tujindavo, vyrus vadindavo seniais, moteris maytmis, ir net didiausi niurzgaliai apie j sakydavo: Ji
gera mergina. Gera mergina. Koks pasityiojimas!..
itaip juokdamiesi, laidydami riebius poktus, atvaiuo
davome vaidinimo viet. Pasibaigus spektakliui, greit per
sirengdavome ir tuo paiu omnibusu grdavome Pary
i. Bdavo jau naktis. Artistai kalbdavosi tyliai, vieni ki
t iekodavo tamsoje keliais. Tarpais pasigirsdavo prislo
263

pintas juokas... Prie Meno priemiesio omnibusas susto

davo, nes ten buvo jo aiktel. Visi ilipdavo ir briu trauk
davo palydti Irmos Borel iki lindyns, kur j laukdavo jau
beveik girta Baltoji Gegut su savo lidna daina:
Tolokototinjan!.. Tolokototinjan!..
Pamats juos tokius neperskiriamus, galjai pamanyti,
jog jie myli vienas kit. Nieko panaaus! Jie vienas kito ne
myljo. Tam per gerai vienas kit painojo. Jis inojo, kad
ji melag, alta, beird. Ji inojo, kad jis silpnabdis ir
minktas iki niekikumo. Ji sak sau: Vien gra ryt
gr jo brolis, atims j i mans ir grins porceliano parda
vjai. Jis sak sau: Netrukus, atsikandusi tokio gyveni
mo, ji purptels su ponu Nuo Atuntos iki Deimtos, ir a
liksiu vienas iame purvyne... Tik ta nuolatin baim vie
nam kito netekti ir palaik j ry. Jie vienas kito nemyljo,
bet vis tiek pavyduliavo.
Keista, ar ne? Ten, kur nebra meils, gali bti pavy
das. Kaip tik taip jiems ir nutiko... Kai ji familiariai kalb
davosi su kokiu artistu, jis ibaldavo. Kai jis gaudavo laik,
ji okdavo prie jo ir drebaniomis rankomis perlaudavo
antspaud... Daniausiai laikas bdavo nuo ako. Ji ki
kendama perskaitydavo j ligi galo, paskui numesdavo ant
kokio baldo. Visada tas pats, - su panieka sakydavo ji.
Deja, taip, visada tas pats, toks pat atsidavimas, toks pat
kilnumas, savs atsiadjimas. Dl to ji taip nekent bro
lio...
Gerasis akas apie tai n nenuman. Nenuman nie
ko o nieko. Jam buvo raoma, kad viskas gerai, kad Pasto
ralins komedijos trys ketviriai parduoti ir kad, atjus lai
kui apmokti vekselius, i knyg pardavj gaus reikiamus
pinigus. Geras ir patiklus, kaip visada, jis ir toliau siuntin
264

jo kas mnes po imt frank Bonaparto gatv, kur Bal

toji Gegut eidavo j pasiimti.
I imto ako frank ir algos teatre jie galjo neblogai
pragyventi, ypa iame varguoli kvartale. Bet nei vienas, nei
kitas, kaip sakoma, neinojo pinig verts: jis - todl, kad nie
kadaj neturjo, ji - todl, kadvisadaj turjo per daug. Kaip
jie juos vaist! Jau penkt mnesio dien kasa - maas javietikas kukurz stieb batelis - bdavo tuia. Vis pirma
kakadu j vien imaitinti kainavo tiek kiek suaugus mo
g. Paskui baltalai, daai, ryi pudra, tepalai, kikio lete
nls*- visi dramatins tapybos reikmenys. Be to, teatro
roli knygels buvo pernelyg senos, iblukusios, ponia gei
davo turti naujas. Jai taip pat reikjo gli, daug gli. Ji
veikiau bt sutikusi nevalgyti, negu matyti savo ardinjeres tuias.
Per du mnesius pora paskendo skolose. Jie buvo sko
lingi viebuiui, restoranui, teatro durininkui. Kartais koks
nors tiekjas, neteks kantrybs, ateidavo ryt ir sukeldavo
triukm. Tokiomis dienomis Maylis i nevilties greitai
bgdavo pas Pastoralins komedijos spaustuvinink ir pasi
skolindavo i jo kelet luidor ako vardu. Spaustuvinin
kas, kuris jau turjo rankose antrj garsij memuar to
m ir inojo, kad akas tebesekretoriauja pas dAkvil, be
nepasitikjimo atidarydavo pinigin. Luidoras po luidoro
i jo buvo pasiskolinta keturi imtai frank, kurie, pridjus
prie devyni imt u Pastoralin komedij, padidino
ako skol iki tkstanio trij imt frank.
Vargas mama akas! Kokia katastrofa jo lauk sugr
us! Danielis dings, Juodosios Akys papldusios aaromis,
'Pkuiai, kuriuos aktoriai naudoja daams ar pudrai usitepti.

265

n viena knyga neparduota ir tkstanio trij imt frank

skola. Kaip jis i vis t bd ibris?.. Kreole dl to nesuko
galvos. Bet Mayliui i mintis nedav ramybs. Tai buvo
kakoks apsdimas, nesibaigianti kania. Veltui jis mgino
isiblakyti, dirbo kaip katorgininkas (koks tai buvo dar
bas, Dieve teisingasis!), moksi nauj pokt, idarinjo
prie veidrod naujas grimasas veidrodis visada atspind
davo ako, o ne jo paveiksl; tarp rols eilui vietoj Langliumo, Zozija ir kit vodevilio persona jis mat tik a
ko vard. akas, akas, aminai akas!
Kiekvien ryt jis su siaubu irjo kalendori, skai
iavo, kiek dien liko iki pirmojo vekselio mokjimo ter
mino, ir drebdamas sak sau: Tik mnuo... tik trys savai
ts! Jis puikiai inojo, kad uprotestavus pirmj veksel,
viskas iaiks ir nuo tos dienos prasids brolio kanios. i
mintis persekiojo j net sapne. Kartais jis paokdavo i mie
g suspausta irdimi, lapiu nuo aar veidu, neaikiai pri
simindamas klaik keist sapn, kur bdavo k tik sapna
vs.
Tas sapnas, vislaik vienodas, kartojosi kone kasnakt.
Nepastamas kambarys, jame didel spinta senais vijok
li pavidalo apkaustais. Ant kanapos guli iblyks, siau
bingai iblyks akas: jis k tik mirs. Kamil Pjerot irgi
ia, ji stovi prieais spint, stengdamasi j atidaryti ir pasi
imti kapes. Tik jai niekaip nesiseka, ji grabinja raktu ap
link skylut ir ird verianiu balsu sako: Negaliu atidary
ti... A per daug verkiau... A nieko nematau...
Kad ir kaip gynsi, is sapnas Mayl nemonikai jau
dino. Vos umerks akis, jis pamatydavo ant kanapos gu
lint ak ir akl Kamil, stovini prieais spint... Nuo
it sins priekait, nuo it baimi jis kasdien darsi
266

vis niresnis, irzlesnis. Kreole taip pat nebuvo pakanti. Be

je, ji neaikiai jaut, kad jis slysta jai i rank, tik nesuprato
kaip, ir tai j erzino. Todl nuolat kartojosi baisios sce
nos, riksmai, keiksmai - galjai pamanyti atsidrs tarp
skalbj.
Ji jam kalbjo: Drok pas savo Pjerot, tegul ji tau do
vanoja cukrines irdeles.
O jis atrdavo: Grk pas savo Paek, tegul jis tau
vl perpjauna lp.
Ji aukdavo: Miesionis!
Jis atsikirsdavo: Nedorl!
Paskui jie apsipildavo aaromis ir kilniai vienas kitam
atleisdavo, o rytoj visk praddavo i naujo.
Taip jie ir gyveno - ne, veikiau gyvaliojo drauge, su
kaustyti viena grandine, voliodamiesi tame paiame pur
ve... Tas niekingas gyvenimas, tos kankinanios valandos
slenka man prie akis dabar, kai niniuoju keist lidn
negrs priedain:
Tolokototinjan! Tolokototinjan!

Xffl

Pagrobimas

Buvo devinta valanda vakaro. Monparnaso teatre vai

dins pirmame veiksme, Maylis k tik baig savo pasiro
dym ir lipo j persirengimo kambar. Lipdamas susitiko
Irm Borel, kuri tuoj turjo ieiti scen. Ji spindjo, visa
buvo paskendusi aksomuose ir gipiruose, o rankoje laik
vduokl, kaip ir derjo Selimenai*.
- Ateik sal, prasilenkdama tar ji jam, - mano
puiki nuotaika... Bsiu labai grai.
Jis paspartino ingsn ir, grs persirengimo kamba
r, greitai nusimet drabuius. Tas persirengimo kambarys,
kuriuo jis dalijosi su dviem draugais, buvo belang kama
rait emomis lubomis, apviesta maos lempels. Visi bal
dai dvi ar trys iaudins kds. Ant sien kabojo veidro
di uks, perukai isileidusiomis garbanomis, blizguiais
apsiuvinti skarmalai, iblukusios aksomins drapanos, pa
tamsj paauksuoti papuoalai. Ant ems, kampe, stovjo
*S e 1i m e n a - Z. B. Moljero (1622-1673) komedijos Mizantropas
veikja, jauna koket.

268

puodeliai da be dangi, mtsi isipeioj ryi pudros

pkuiai.
Maylis valsi grim, kai igirdo i apaios aukiant
mainist: Pone Danieli! Pone Danieli! Jis ijo i per
sirengimo kambario ir, persilenks per drgnus medinius
turklus, paklaus: Kas yra? Paskui, nesulauks atsaky
mo, nulipo kaip stovi, pusnuogis, isiterliojs baltais ir rau
donais daais, su dideliu, geltonu, ant aki smunkaniu
peruku...
Laipt apaioje jis su kakuo susidr.
- akai! - suuko Maylis ir eng atatupstas.
Tai buvo akas... Valandl jie tyldami irjo vie
nas kit. Paskui akas pliaukteljo rankomis ir velniu
graudiu balsu sunibdjo:
- O Danieli!
To pakako. Maylis, susijaudins iki irdies gelmi, ap
sidair aplinkui lyg baiktus vaikas ir tyliai, taip tyliai, kad
brolis vos igirdo, pasak:
- Ivek mane i ia, akai.
akas krpteljo ir, pams j u rankos, isived lau
kan. Prie dur lauk fiakras, jie sulipo j.
- Dam gatv Batinjolyje! kteljo mama akas.
- Tai mano kvartalas! - apsidiaug vejas, ir fiakras
pajudjo...
...akas jau dvi dienos buvo Paryiuje. Jis atvaiavo i
Palermo, kur j pagaliau surado Pjeroto laikas, vijsis j tris
mnesius. Tas trumpas, be nereikaling odi laikas pra
ne apie Danielio dingim.
J perskaits akas visk suprato. Vaikas kreia kvai
lystes... Turiu ten nuvaiuoti, - tar jis sau. Ir tutuojau
papra markizo atostog.
269

- Atostog? paoko mognas. Ar pakvaiot?.. O

memuarai?..
- Tik astuoni dien, pone markize, nuvaiuoti ir gr
ti. Tai brolio gyvybs ar mirties klausimas.
- Nusispjauti man ant js brolio... Argi ajs nepersp
jau, priimdamas tarnyb? Nejau umirote ms susitarim?
- Ne, pone markize, bet...
- Joki bet. Jums bus tas pats, kas ir kitiems. Jei
paliksite savo viet atuonioms dienoms, tai negrite nie
kada. Praau pagalvoti... O kol galvosite, sskits tai ia.
A diktuosiu.
- Viskas apgalvota, pone markize. A ivaiuoju.
- Vaiuokite po velni!
Sulig iais odiais nesukalbamas senis pasim skrybl
ir ilk prancz konsulat iekoti naujo sekretoriaus.
akas ivaiavo t pat vakar.
Atvyks Paryi, jis nubgo Bonaparto gatv.
- Ar brolis namie? - paklaus jis durininko, kuris rk
pypk kieme, apsiergs fontano krat.
Durininkas nusijuok.
-Jau senokai paspruko, - paaipiai atsak jis.
Durininkas nenorjo kalbti, taiau imto frank mo
neta atrio jam lieuv. Tada jis papasakojo, kad jaunuolis
i eto aukto ir dama i antro jau seniai dingo, kad slepia
si neinia kur, kokiame nors Paryiaus ukampyje, bet tik
riausiai kartu, nes negr Baltoji Gegut kas mnes ateina
pairti, ar jiems nieko neatsista. Jis pridr, kad ponas
Danielis ivykdamas umiro atsisakyti kambario ir kad jis
jau skolingas u keturis paskutinius mnesius, nekalbant
apie kitas smulkias skolas.
- Gerai, - atsak akas, - viskas bus umokta.
270

Ir negaidamas n minuts, net nenusipurts kelio dul

ki, leidosi iekoti savo vaiko.
Pirmiausia nujo pas spaustuvinink, pagrstai many
damas, kad Danielis turi ten danai usukti, nes ten pa
grindinis Pastoralins komedijos sandlis.
- Kaip tik ruoiausi jums rayti, - j pamats tar spaus
tuvininkas. Js inote, kad pirmojo vekselio mokjimo
terminas po keturi dien.
akas nesijaudindamas atsak:
- A apie tai galvojau... Rytoj pradsiu vaikioti po
knygynus. Jie turi man pinig. Knyga buvo perkama labai
gerai.
Spaustuvininkas iplt dideles mlynas akis.
- K?.. Knyga buvo perkama gerai? Kas jums sak?
akas ibalo, nujausdamas nelaim.
- vilgtelkite t kamp, - toliau kalbjo elzasietis, ten sukrautos knygos. Tai Pastoralinkomedija. Per penkis m
nesius, kai ji guli knygynuose, parduotas tik vienas egzem
pliorius. Galiausiai savininkams tai nusibodo ir jie atsiunt
man atgal tiek, kiek turjo. Dabar jas tinka tik parduoti kaip
popieri, pagal svor. Gaila. Knyga buvo graiai ileista.
Kiekvienas to mogaus odis krito ant ako galvos it
vinins lazdos smgis, bet galutinai pribaig tai, kad Da
nielis jo vardu skolinosi i spaustuvininko pinig.
- Dar vakar, - pasak negailestingasis elzasietis, - jis
atsiunt pas mane siaubing negr prayti dviej luidor,
bet a kategorikai atsisakiau duoti. Vis pirma, todl, kad
ta paslaptinga pasiuntin kaminkrio galva nekl pasiti
kjimo, o antra, pats suprantate, pone Eisetai, a neturtin
gas, be to, paskolinau js broliui jau daugiau nei keturis
imtus frank.
271

inau, ididiai atsak mama akas, - bet gali

te bti ramus, netrukus mes jums grinsime tuos pi
nigus.
Paskui greitai ijo, bijodamas parodyti susijaudinim.
Gatvje jis turjo prissti ant stulpelio. Jam pakirto kojas.
Vaikas pabgo, jis pats prarado tarnyb, reikjo atiduoti
pinigus spaustuvininkui, mokti u kambar, grinti sko
l durininkui, poryt baigiasi vekselio terminas visos ios
mintys sukosi, jo galvoje... Staiga jis atsistojo. Pirmiau
sia reikia susimokti skolas, tar jis sau, - tai skubiausia.
Ir nepaisydamas, kad brolis niekingai pasielg su Pjerotais,
nedvejodamas nujo prayti j pagalbos.
engs buvusi Laluet nam krautuv, akas u
prekystalio pamat stor, pageltus, ipurtus veid, kario
i pradi nepaino, bet igirds dur trinkteljim, storaveidis mogus pakl galv ir, ivyds svei, tokiu skam
biu balsu suuko: ia jau tikrai galima pasakyti, kad nie
kaip nebtum apsiriks... Vargas Pjerotas! Dukters siel
vartas pavert j kitu mogumi. Jis daugiau nebebuvo tas
linksmas, raudonas an dien Pjerotas. Nuo aar, kurias
jo mayt liejo tai jau penki mnesiai, paraudo jo akys,
krito skruostai. Senais laikais skambjus gars juok jo
ibalusiose lpose pakeit alta tyli ypsena, kokia ypsosi
nals ir paliktos mylimosios. Tai jau nebebuvo Pjerotas,
tai buvo Ariana34', tai buvo Nina***.
iaip jau buvusi Laluet nam krautuvje nepasikei
t niekas, tik jis. Spalvotos piemenaits, kinai storais viole
*Ariana - M. Meterlinko (1862-1949) dramos Ariana ir Mlyn
barzdis veikja.
**N i n a - Marsolj komedijos Nina, arba pamiusi i meils veik
ja, itikimos meils pavyzdys.

272

tiniais pilvais, kaip ir anksiau, palaimingai ypsojosi ant

aukt etaeri tarp Bohemijos stiklo dirbini ir lki,
imargint didelmis glmis. Pilvoti sriubos puodai, da
yto porceliano aliejins lempos, kaip ir anksiau, blizgjo
u : pai vitrin, o galiniame kambaryje, kaip ir anks
iau, nedrsiai liurlino ta pati fleita.
- Tai a, Pjerotai, - tar mama akas, stengdamasis
kalbti tvirtu balsu. Atjau prayti js didels paslaugos.
Paskolinkite man pusantro tkstanio frank.
Pjerotas, nieko nesaks, atidar kas, pavangino ekiu,
paskui udar stali ir ramiai atsistojo.
- Tiek ia neturiu, pone akai. Palaukite mans, einu
atsineti.
Prie ieidamas jis sutriks pridr:
- Nekvieiu js vir. Jai bt per daug skaudu.
akas atsiduso.
-Js tiesa, Pjerotai, a veriau neisiu.
Po penketo minui sevenietis gro su dviem ekiais
po tkstant frank ir padav juos akui. Sis nenorjo j
imti.
- Man reikia tik pusantro tkstanio, - atsikalbinjo
jis.
Taiau sevenietis spyrsi:
- Pone akai, praau pasilikti visk. Man svarbus
tas dviej tkstani frank skaiius. Tiek man kakada
paskolino panel pakaitiniui nusipirkti. Jeigu neimsite...
ia jau tikrai galima pasakyti... a ant js mirtinai upyksiu.
akas nedrso nepaimti. Jis sidjo pinigus kien ir,
spausdamas Pjerotui rank, paprasiausiai pasak:
- Sudie, Pjerotai, ir ai.
18.932

273

Pjerotas nepaleido jo rankos. Kur laik jie taip stovjo

vienas prieais kit tyls ir susijaudin. Abiem ant lieuvio
sukosi Danielio vardas, taiau jie nedrso jo itarti i abiem
bdingo taktikumo... Sis tvas ir i mama taip gerai su
prato vienas kit!.. akas pirmasis velniai itrauk rank.
J smaug aaros, todl jis skubjo ieiti. Sevenietis palyd
jo j net iki pasao. ia vargas mogelis nepajg ilgiau
tramdyti kartlio, kurio buvo kupina jo irdis, ir priekai
tingai prabilo:
- Ak, pone akai... Pone akai... ia jau tikrai galima
pasakyti!..
Taiau jis buvo per daug susijaudins, kad baigt vers
ti, ir tik du sykius i eils pakartojo:
- ia jau tikrai galima pasakyti... ia jau tikrai galima
pasakyti...
O taip, ia jau tikrai buvo galima pasakyti...
Atsisveikins su Pjerotu, akas gro pas spaustuvinin
k. Neklausydamas elzasieio prietaravim, jis tuoj pat gr
ino keturis imtus frank, pasiskolintus Danielio. Be to,
kad daugiau nereikt jaudintis, apmokjo visus tris vekse
lius. Paskui palengvjusia irdimi tar sau: Dabar paieko
sime vaiko. Deja, buvo jau per vlu leistis paiekas t
pai dien. O ir kelions nuovargis, susijaudinimas, sau
sas nesiliaujantis kosiojimas, jau seniai grauiantis jo svei
kat, taip nukamavo varg mam ak, kad jis gavo grti
Bonaparto gatv ir truput pailsti.
O! Kai eng kambarl ir pakutiniuose nukarusios
spalio sauls spinduliuose pamat visus daiktus, primenan
ius jo vaik, stal prie lango, kur jis ra, jo stiklin, jo
raalin, jo pypkes trumpais kotais - tokias kaip abato ermano, kai igirdo skambant geruosius vento Germano
274

varpus, truput ukimusius nuo rko, kai vakaro Viepaties

Angelas tas lidnas Angelas, kur Danielis taip myljo, suplak sparnais lapius stiklus, mam ak upldo toks
skausmas, kok tik motina galt apsakyti...
Jis por trejet kart apjo kambar, visur apirjo,
atidar visas spintas, vildamasis rasti kok nors daiktel, ku
ris nurodyt bglio pdsakus. Deja! Spintos buvo tuios.
Jis paliko tik senus skalbinius ir skudurus. Kambarys atsi
dav nelaime, atrod apleistas. Gyventojas i ia ne ivaia
vo, o pabgo. Kampe ant ems stovjo vakid, idinyje,
po krvele sudegusi popieri, guljo dut su aukso pa
puoimais. akas paino t dut. ia Danielis laik Juo
dj Aki laikus. Dabar ji mtsi pelenuose. Kokia vent
vagyst!
Tsdamas paiekas, viename raomojo stalo staliu
je akas rado kelet lapeli, imargint nelygia, kartli
gika raysena, - itaip Danielis raydavo apimtas kv
pimo.
Tai, be abejons, poema, tar sau mama akas ir
nujo prie lango paskaityti. Tai i ties buvo poema, niri
poema, kuri prasidjo itaip:
akai, a tau sumelavau. Jau du mnesiai be paliovos
meluoju... Toliau sek ilgas laikas, kur skaitytojai tik
riausiai prisimena ir kuriame Maylis pasakojo, kiek j pri
kankino dama i apaios. Tas laikas nebuvo isistas, bet,
kaip matome, vis tiek pasiek adresat. S kart Apvaizda
atliko pato darb.
akas perskait j nuo pradios ligi pabaigos. Kai pri
jo t viet, kur buvo kalbama apie Monparnaso teatro angaement, taip atkakliai silom ir taip rytingai atmetinjam, jis paoko i diaugsmo.
18*

275

- inau, kur jis! - suuko akas ir, sikis laik kie

n, jau ramesnis atsigul.
Bet nors ir priveiktas nuovargio, jis nemiegojo. Vis tas
prakeiktas kosulys... Sulig pirmuoju auros pasisveikini
mu rudenins, tingios ir altos auros - akas skubiai
atsikl. Jau buvo paruos plan.
Jis surinko spintose likusius skudurus, sukrov juos
lagaminus, neumirs ir duts su auksiniais papuoimais,
pasak paskutin sudie senajam vento Germano bok
tui ir ijo, visk paliks atdar - duris, langus, spintas, kad
i j graaus gyvenimo nieko nelikt iame bute, kur nuo
iol gyvens kiti. Apaioje jis atsisak kambario, susimokjo
nuom ir delspinigius, paskui, neatsaks primygtinius
durininko klausimus, paauk pro al vaiuojant fiakr
ir liep nuveti j Pilua viebut Dam gatvje Batinjotyjc.

T viebut laik markizo virjo senojo Pilua brolis.

Kambariai ia buvo nuomojami ne maiau kaip trims m
nesiams ir tik rekomenduotiems asmenims. Todl kvartale
tie namai turjo puiki reputacij. Gyventi Pilua viebuty
je reik gyventi gerai ir dorai. akas, pelns dAkvilio
Vatelio* pasitikjim, nuo jo atve broliui pintin Marsalos vyno.
Tokios rekomendacijos uteko, ir kai jis droviai pasi
pra apsigyventi viebutyje, eimininkas nedvejodamas da
v jam gra kambar pirmame aukte su dviem langais
viebuio - veikiau reikt sakyti vienuolyno - sod. Sodas
buvo nedidelis: trys ar keturios akacijos, lysv skurdi a
*Va t e 1i s - princo Kond liokajus. Ruodamas pas princ pietus ka
raliaus Liudviko XIV garbei, laiku negavo ret uv ir, tai palaiks u nelo
v, persismeig paga.

276

lumyn, prast Batinjolyje, figmedis be fig, paliegs vy

nuogienojas ir keletas chrizantem sudar vis jo augalij,
bet to uteko pagyvinti kambariui, iaip jau gana lidnam
ir drgnam...
akas, negaidamas n minuts, sikr jame: prikali
njo vini, sutvark skalbinius, pastat stov Danielio pyp
kms, lovos galvgalyje pakabino ponios Eiset portret ir
padar k manydamas, kad isklaidyt t banali atmosfe
r, nuodijani mebliuotus kambarius, o kai jau apsigyve
no, greitosiomis ukando ir tutuojau ijo. Pakeliui per
spjo pon Pilua, kad vakar tik galbt gr truput
vliau ir papra paruoti jo kambaryje skani vakarien,
atneti seno vyno ir stal padengti dviem asmenims. Uuot
apsidiaugs papildomu udarbiu, gerasis ponas Pilua pa
raudo iki aus lyg pirmus metus tarnaujantis vikaras.
- Matote, - sumis itar jis, - a neinau... Viebuio
nuostatai neleidia... Mes ia turime dvasinink, kurie...
akas nusiypsojo.
- Ak taip, suprantu... Jus gsdina, kad reikia padengti
stal dviem asmenims... Nusiraminkite, brangus pone Pi
lua, tai ne moteris.
Taiau vaiuodamas Monparnas, jis sau galvojo: Ir
vis dlto moteris, beval moteris, neprotingas vaikas, kurio
niekada negalima palikti vieno.
Sakykite, kodl mama akas buvo toks tikras rasis ma
ne Monparnase. Juk nuo tada, kai raiau jam t baisj lai
k, kurio taip ir neisiuniau, a puikiausiai galjau palikti
teatr, galjau n nepradti jame dirbti... Bet ne! J ved
motinikas instinktas. Jis neabejojo rasis mane tenai ir parsiveis t pat vakar. Tik visai pagrstai galvojo: Kad j
pagrobiau, jis turi bti vienas, ta moteris nieko neturi tar
277

ti. Dl to jis negaljo vaiuoti tiesiai teatr ir apsiklausinti. Ukulisiai pleps, vienas odis gali sukelti pavoj...
akas veriau pasitenkino tiesiog afiomis, ir jos greit su
teik jam reikiam ini.
Priemiesio teatr afios klijuojamos ant kvartalo vy
no parduotuvi, u pinui, panaiai kaip vedyb skelbi
mai Elzaso kaimuose. Jas skaitydamas akas kteljo i
diaugsmo.
T vakar Monparnaso teatre buvo rodoma Mari a
na, penki veiksm drama, kurioje vaidino ponios Irma
Borel, Dezir Levro, Gin ir kitos.
Prie tai:
Meil ir kulkos, vienaveiksmis vodevilis, kuriame vai
dino ponai Danielis, Antonenas ir panel Leontina.
Viskas gerai, tar sau akas. Jie nevaidina toje
paioje pjesje. Esu tikras, kad man pavyks.
Ir jis usuko kavin prie Liuksemburgo sodo palaukti
pagrobimui tinkamo laiko.
Vakare nujo teatr. Spektaklis buvo jau prasidjs.
Jis apie valand vaikiojo po galerij prieais duris drauge
su miesto sargybiniais.
Kartkartmis i vidaus pasigirsdavo plojimai, panas
tolim kruos barbenim, ir tie garsai drask jam ird, pa
galvojus, kad galbt publika itaip ploja jo vaikui u gri
masas... Apie devint valand gatv triukmingai plste
ljo moni srautas. Vodevilis pasibaig. Kai kurie mons
vis dar juoksi. Vieni vilp, kiti auk: Ei! H! H! Kry!
Kry! - odiu, sklido vairiausi Paryiaus vryno balsai...
Prakeikimas! Juk publika skirstsi ne i Ital operos teatro!
Jis dar valandl lukteljo, simais it mini, pas
kui, baigiantis pertraukai, kai publika vl m rinktis sal,
278

smuko tams, purvin koridori alia teatro, pro kur

vaikiojo aktoriai, ir papra leisti pasikalbti su ponia Ir
ma Borel.
- Negalima, - gavo atsakym. - Ji scenoje.
Ta mama akas buvo klastingas kaip laukinis! Jis kuo
ramiausiai pasak:
- Kadangi negaliu pasimatyti su ponia Irma Borel, ma
lonkite pakviesti pon Daniel. Jis jai perduos, k reikia.
Po valandls mama akas atgavo savo vaik ir greit
nusive j kit Paryiaus gal.

Sapnas

- Pairk, Danieli, - tar mama akas, mums jus

Pilua viebuio kambar, visai kaip t nakt, kai atvaiavai
Paryi!
I ties, kaip ir t nakt, ant baltutlaits staltiess m
s lauk puiki vakarien: gardiai kvepjo pyragas, vynas
buvo pagarbios ivaizdos, ryki vaki liepsna linksmai tvas
kjo tauri dugnuose... Ir vis dlto, vis dlto tai nebuvo tas
pats! Kai kurios laims valandls niekada nepasikartoja.
Vakarien buvo tokia pati, taiau trko svarbiausi anks
tesnij svei karto atvykimo diaugsmo, darbo plan,
svajoni apie lov ir to vento pasitikjimo, kuris linksmi
na ir adina apetit. N vienas - deja! n vienas prajusi
laik sveias nepanoro atvykti pas pon Pilua. Visi jie liko
vento Germano varpinje. Net Atvirumas, adjs daly
vauti ventje, paskutin akimirk pasak neateisis.
O ne, buvo visikai ne tas pats! A itai taip gerai su
pratau, jog uuot apsidiaugs, prapliupau aar upeliais.
Esu tikras, kad irdies gilumoje broliui taip pat norjosi
280

verkti, bet jam pakako vyrikumo susitvardyti ir, ddama

sis linksmas, jis tar:
- Klausyk, Danieli, gana liumbti. Tu jau vis valand
tik tai ir darai. (Karietoje, kol jis su manim kalbjosi, a be
paliovos raudojau, sikniaubs jam pet.) Na ir keistas su
sitikimas. Tu man labai primeni blogiausias mano dienas,
tuos laikus, kai terliojausi su puodeliais klij ir nuolat gir
ddavau: akai, tu asilas! Na, nusiluostykite aaras, jau
nasis atgailautojau, ir pasiirkite veidrod. Tai jus pra
juokins.
A pavelgiau veidrod, bet nenusijuokiau. Man pasi
dar gda... Geltonas perukas prilips prie kaktos, visi
skruostai iteplioti baltais ir raudonais daais, lapiais nuo
prakaito ir aar... Tai buvo lyktu! Su pasibjaurjimu nu
sipliau peruk ir jau buvau besviedis al, bet apsigal
vojau ir pakabinau ant vinies vidury sienos.
akas labai nustebs pavelg mane.
- Kodl tu j ia pakabinai, Danieli? Sis apai karo
trofjus bjaurus... Toks vaizdas, lyg btume nuskalpav Poliinel.
A kuo rimiausiai atsakiau:
- Ne, akai, tai ne trofjus. Tai mano sins priekai
tas, apiuopiamas, matomas priekaitas, kur visada noriu
turti po aki.
ako lpomis nuslydo karti ypsena, bet jis tutuojau
vl nutais diugi min.
- Gerai, nekalbkime daugiau apie tai. Dabar, kai nu
siprausei ir a vl matau tavo miel snukut, sskims prie
stalo, mano garbiniuotas grauolli, a mirtu i alkio.
Bet tai buvo netiesa: jis nenorjo valgyti, a taip pat.
Didis Dieve, veltui apsimetinjau gardiuojsis vakarie
281

ne viskas strigo man gerklje, veltui stengiausi bti ra

mus - pyrag laisiau tyliomis aaromis. akas stebjo ma
ne akies krateliu ir po valandls paklaus:
- Ko tu verki?.. Argi gailiesi, kad esi ia? Argi pyksti,
kad tave pagrobiau?..
A lidnai atsakiau:
- Tavo odiai mane skaudina, akai, bet a nusipel
niau, kad visk sakytum.
Kur laik mes dar valgme, ar veikiau djoms valg.
Galiausiai, pavargs nuo tos komedijos, kuri abu vaidino
me, akas atstm lkt ir atsistojo.
- Vakarien nenusisek... Veriau einam gulti...
Ms krato patarl sako: Kania ir miegas lovoje ne
draugai. T nakt a itai patyriau. Kankinausi, galvoda
mas, kiek gero padar mama akas ir kokiu blogiu a jam
atsimokjau, lyginau savo ir jo gyvenim, savo egoizm ir
jo atsidavim, savo baiktaus vaiko siel ir jo didvyrik ir
d, kurios devizas buvo: Vienintel laim pasaulyje - kit
laim. A msiau: Mano gyvenimas sugadintas. Prara
dau ako pasitikjim, Juodj Aki meil, pagarb pa
iam sau... K a dabar darysiu?
Tos baisios kanios iki pat ryto nedav sumerkti aki...
akas taip pat nemiegojo. Girdjau, kaip jis vartsi nuo
vieno ono ant kito ir kosjo sausu kosuliu, dl kurio man
akis grau aaros. Syk tyliai jo paklausiau:
- akai, tu kosti. Gal sergi?..
Jis atsak:
- Niekis... Miegok...
I jo balso supratau, kad jis ant mans pyksta labiau,
negu nori parodyti. Nuo ios minties mane ugul dar di
desnis sielvartas, a vl pravirkau vienutlis po savo apklo
282

tu, ir taip verkiau, taip verkiau, kad galiausiai usndau.

Kania trukdo miegoti, o aaros tikras narkotikas.
Kai atsibudau, buvo jau visai viesu. ako alia mans
nebuvo. Pamaniau, kad jis ijs, taiau atitrauks uuolai
das pamaiau j kitame kambario gale gulint ant kuets,
ir tok iblykus, jau tok iblykus... Mane nuvr baisi
mintis.
- akai! - suukau ir puoliau prie jo.
Jis miegojo, mano ksnis jo nepaadino. Keistas daik
tas! Per miegus jo veide atsispindjo lidna, sopulinga i
raika, kurios anksiau niekada nebuvau mats, ir vis dlto
ji man buvo pastama. Sulyss, pailgjs veidas, ibal
skruostai, liguistai permatomos rankos skaudu buvo vi
sa tai irti, bet tok skausm a jau buvau patyrs.
Taiau akas niekada nesirgo. Niekada anksiau jam
aplink akis nebuvo mlyn ratil, veidas nebuvo toks su
krits... Tai kokiame ankstesniame gyvenime maiau i
vizij?.. Staiga prisiminiau savo sapn. Taip ir yra, tai a
kas i mano sapno, iblyks, siaubingai iblyks, gulintis
ant kanapos - jis mir... akas mir, Danieli Eisetai, j nu
udte js... Pro lang nedrsiai slenka blankus sauls spin
dulys ir lyg drieas perbga jo ibalusiu negyvu veidu... O,
koks diaugsmas! Numirlis atgyja, pasitrina akis ir, pama
ts mane stovint prieais, linksmai ypsodamas sako:
- Sveikas, Danieli. Ar gerai miegojai? A labai kosjau,
todl atsiguliau ant kanapos, kad tavs nepriadiniau.
Kol jis ramiai kalba, a jauiu, kaip nuo k tik regtos
baisios vizijos dar dreba kojos, ir slapiausioje irdies kertelje
meldiu: Aminasis Dieve, isaugok mano mam ak!
Nors prabudimas buvo lidnas, rytas prajo gana links
mai. Mes net nusijuokm nerpestingu juoku, kaip kadai
283

se, kai rengdamasis pamaiau i drabui beturs tik trum

pas multino kelnes ir raudon liemen dideliais skvernais teatro skarmalus, kuriais vilkjau, kai akas mane pa
grob.
- Velniai griebt! - tar akas. - Brangusis, juk visko
negali numatyti. Tik netaktiki donuanai, vogdami gra
uol, galvoja apie krait... Bet nebijok. Aprengsime tave
per nauja. Kaip ir tada, kai atvaiavai Paryi.
Jis taip sak, nordamas padaryti man malonum, nes,
kaip ir a, jaut, kad dabar viskas kitaip.
- Liaukis, Danieli, - sudraud gerasis akas, matyda
mas, kad a vl usigalvojau, umirkime praeit. Mums
prie akis naujas gyvenimas. enkime j be sins graua
ties, be nepasitikjimo, tik stenkims, kad jis mums nei
kirst toki pokt kaip anksiau... A neklausiu, k ketini
veikti, brolau, bet jei nori rayti nauj poem, man regis,
ia gera vieta darbui. Kambarys ramus. Sode iulba pauk
iai. Stal pasistatysi prie lango...
A j rytingai pertraukiau:
- Ne, akai, daugiau joki poem, joki rim. Tos
fantazijos tau pernelyg brangiai kainuoja. Dabar a noriu
daryti tai, k ir tu, - dirbti, pelnytis duon ir i vis jg
padti tau atstatyti eimos idin.
akas, ramiai ypsodamasis, atsak:
- Gras planai, pone ydrasis drugeli, bet i js rei
kalaujama visai ne to. Nesvarbu, ar usidirbsite pragyveni
mui, jeigu tik paadsite... Bet gana! Apie tai pasikalbsi
me vliau. Eime pirkti tau drabui.
Nordamas ieiti gatv, gavau apsivilkti vien i ako
redingot, kuris man siek iki kuln, ir su juo atrodiau
panaus pjemontiet muzikant, trko tik arfos. Jei prie
284

kelet mnesi bt reikj pasirodyti su tokia juokinga

apranga, biau mirs i gdos, bet dabar ir taip turjau ko
gdytis, moterys galjo sau juoktis, man einant pro al:
dabar buvo visai kas kita negu kalio laikais. O, visai, visai
kas kita!
- Dabar atrodai kaip krikionis, - tar mama akas,
einant i padvt drabui krautuvls, palydsiu tave
Pilua viebut, o paskui usuksiu pas gele pirkl, kurio
sskait knygas tvarkiau prie ivykdamas, pairti, ar ne
duos kokio darbo... Pjeroto pinigai ne amini, reikia pa
galvoti, kaip pramisime.
Norjau jam pasakyti: Gerai, akai, eik pas t savo
pirkl. A griu namo ir vienas. Bet supratau, jog jis taip
daro, nordamas bti tikras, kad a vl nepatrauksiu Monparnas. Ak, jei jis bt galjs pavelgti mano ird!
...Kad j nuraminiau, leidausi parvedamas viebut,
bet vos jis udar duris, iskubjau gatv: a taip pat tur
jau reikal...
Kai grau, buvo jau vlu. Rko apgaubtame sode su
sijaudins vaiktinjo auktas juodas elis. Tai buvo ma
ma akas.
- Gerai padarei, kad grai, - drebdamas i alio, pa
sak jis. A jau ruoiausi vaiuoti Monparnas...
Man paoko pyktis.
- Tu per daug manim nepasitiki, akai, tai nekilnu...
Nejau visada taip bus? Nejau niekada nesusigrinsiu tavo
pasitikjimo? Prisiekiu tuo, k turiu brangiausia pasaulyje,
kad pareinu ne i ten, kur tu manai, kad ta moteris man
mirusi, kad niekada jos nebepamatysiu, kad visas pri
klausau tau ir kad ta baisi praeitis, i kurios mane ipl
tavo velnumas, paliko tik sins priekaitus ir jokio
285

apgailestavimo... K dar pasakyti, kad patiktum? O,

koks tu negeras! Noriau iimti ird ir parodyti, kad
nemeluoju.
Neprisimenu tada itart jo odi, tik prisimenu, kaip
tamsoje jis lidnai palingavo galva tarsi sakydamas: Nor
iau tavim tikti. Deja... Ir vis dlto a kalbjau nuoir
diai. Be abejo, vienam man niekada nebt pakak drsos
itrkti i tos moters, bet dabar, kai grandins buvo sutrau
kytos, jauiau neapsakom palengvjim. Lyg tie mons,
kurie mgina nusinuodyti smalkmis ir paskutin akimir
k ima gailtis, kai bna jau per vlu, kai asfiksija juos du
sina ir paralyiuoja. Bet staiga ateina kaimynai, ilauia du
ris, kambar plsteli iganingas oras ir vargai saviudiai
palaimingai ima j traukti, diaugdamiesi, kad liko gyvi, ir
addami niekada daugiau to nedaryti. Panaiai buvo ir
man: po penki mnesi moralins asfiksijos a visa krti
ne kvpavau grynu ir stipriu doro gyvenimo oru, upil
diau juo plauius ir, prisiekiu Dievu, nenorjau grti at
gal... Taiau akas tuo netikjo ir jokios priesaikos nebt
jo tikinusios mano nuoirdumu... Vargas vaikinas! A tiek
jam buvau j davs.
T pirmj vakar praleidome namie, susd prie idi
nio lyg iem, nes kambarys buvo drgnas ir i sodo einan
tis rkas smelk mus iki kaul. Be to, js juk inote, kai
mogui lidna, jam gera irti ugn... akas dirbo, ni
ks skaiius. Kol jo nebuvo, gele pirklys pats tvark s
skait knygas ir taip visk supainiojo, taip sumai pasyv
ir aktyv, kad dabar reikjo ger mnes sunkiai dirbti, kol
viskas bus sutvarkyta. Kaip patys suprantate, a labai nor
jau padti mamai akui. Taiau ydrieji drugeliai visai ne
imano aritmetikos ir, valand prasdjs prie stor komer
286

cijos ssiuvini, imargint raudonais brkniais ir keistais

hieroglifais, turjau mesti plunksn velniop.
akas puikiai tvarksi su iuo nedomiu darbu. Palen
ks galv, jis gilinosi skaii mik, ir ilgos j kolonos n
kiek jo negsdino. Kartkartmis jis atsitraukdavo nuo dar
bo, atsigrdavo mane ir, truput sunerims dl mano ty
laus susimstymo, sakydavo:
-Juk mums gera, tiesa? Ar tu nenuobodiauji?
A nenuobodiavau, tik lidjau, matydamas, kaip jis
vargsta, ir su kartliu galvojau: Kodl esu ioje emje?..
A nieko nemoku daryti... Neatidirbu u savo viet po sau
le. A tinku tik kankinti kitus ir virkdyti akis, kurios mane
myli... Tokiomis valandlmis galvodavau apie Juodsias
Akis ir sielvartingai irdavau ma dut su aukso pa
puoimais, kuri akas buvo pastats - gal tyia - ant kvad
ratinio laikrodio kupolo. Kiek ta dut man visko primi
n! Kok ikalbing pamoksl ji man skait nuo bronzinio
cokolio auktybi! Juodosios Akys atidav tau savo ird,
o k tu padarei? - kalbjo ji. Tu j atidavei vrims. J
sud Baltoji Gegut...
Ir sielos gelmse puoseldamas vilties daigel, stengiausi
prikelti, suildyti savo kvpavimu buvusi laim, kuri nu
udiau nuosavomis rankomis. A msiau: Gal dar nev
lu?.. Gal Juodosios Akys, ivydusios mane parpuolus joms
po koj, atleist?.. Bet ta prakeikta dut buvo nepalen
kiama ir nuolat kartojo: J sud Baltoji Gegut!.. J su
d Baltoji Gegut!..
Tas ilgas melancholikas vakaras, praleistas prie ugnies
dirbant ir svajojant, gana gerai vaizduoja jums nauj gyve
nim, kuris nuo tol ms lauk. Visos dienos vliau buvo
panaios t vakar... Savaime aiku, svajonse skendjo ne
287

akas. Nuo deimtos valandos jis sddavo prie t stor

knyg, iki kaklo nugrimzds skaiius. Tuo tarpu a ars
iau idinyje arijas ir praiau duts su aukso papuoi
mais: Pakalbkime truput apie Juodsias Akis, gerai?..
Kalbti apie jas su aku nebuvo ko n galvoti. Dl vienos
ar kitos prieasties jis rpestingai veng bet kokio pokalbio
ia tema. Net apie Pjerot neitardavo n odelio. Ninie
ko... Todl a atsigriebdavau nesibaigianiais panekesiais
su dute.
Apie vidurdien, kai pamatydavau, kad mama akas
sigilino savo knygas, a kats ingsniais nuslindavau prie
dur ir tyliai pranykdavau, teitars: Iki greito pasimaty
mo, akai. Jis niekada neklausdavo, kur einu, bet i nelai
mingos ivaizdos, i nerimastingo balso, kai sakydavo: Tu
ieini? suprasdavau, kad jis manimi per daug nepasitiki.
J visada persekiojo mintys apie t moter. Brolis galvojo:
Jei jis j vl pamatys, mes uv!..
Ir kas ino? Gal jo buvo teisyb. Gal jei vl biau pa
mats t prakeikt burtinink, ir vl biau pasidavs apa
vams, kuriais mano varg siel kerjo viesiai auksiniai jos
plaukai ir baltas randelis lp kamputyje... Bet, ai Die
vui, a jos daugiau nebemaiau. Be abejo, koks nors ponas
Nuo Atuntos Iki Deimtos padjo jai umirti Dani Dan
ir a niekada nieko nebegirdjau nei apie j, nei apie jos
kakadu, nei apie negr Baltj Gegut.
Vien vakar, grs i savo paslapting klajoni, en
giau kambar ir diaugsmingai suukau:
akai! akai! Gera naujiena. A radau tarnyb... Jau
deimt dien, nieko tau nesakydamas, tuo tikslu myniau
aligatvius... Galiausiai pavyko. A gavau viet... Nuo ryto
jaus pradedu dirbti vyriausiuoju priirtoju Uli pensione
288

Monmartre, visai alia ms... Dirbsiu nuo septyni ryto

iki septyni vakaro... Daug laiko teks praleisti toli nuo ta
vs, utat usidirbsiu pragyvenimui ir galsiu truput tau
padti.
akas pakl galv nuo skaii ir gana altai atsak:
- I ties, brangusis, gerai darai, kad ateini man pa
galb. Vienam bt per sunku ilaikyti namus... Neinau,
kas man yra, bet jau kuris laikas jauiuosi igvers.
Smarkus kosulio priepuolis sutrukd jam kalbti to
liau. Jis lidnai numet pluksn ir isities ant kanapos...
Kai pamaiau j taip gulint, iblykus, siaubingai iblyku
s, man prie akis vl msteljo baisioji sapno vizija, bet tik
akimirk... Mama akas netrukus atsikl ir m juoktis,
ivyds mano persigandus veid.
- Niekis, kvailuti. Truput pavargau... Paskutiniu me
tu per daug dirbau... Dabar, kai tu susiradai viet, galsiu
geriau pailsti ir po savaits bsiu sveikas.
Jis itai pasak taip natraliai, tokia linksma mina, kad
mano bloga nuojauta isisklaid ir vis mnes negirdjau
galvoje plakant jos juod sparn...
Kit dien pradjau dirbti Uli pensione.
Nors ir turjo pramatni ikab, Uli pensionas buvo
juokingai maa mokykll, laikoma senos atgailaujanios
damos, kuri vaikai vadino gerja drauge. Mokykllje mo
ksi apie dvideimt vaik, bet toki, inote, visai ma,
kurie ateina su pusryiais kuprinje ir aminai i kelnaii
isipeusiu markini kratu. Tokie buvo ms mokiniai.
Ponia Uli mok juos banytini giesmi, o a aikinau al
fabeto paslaptis. Be to, dar turjau priirti juos per per
traukas kieme, kur buvo vit ir kalakutas, kurio tie ponai
labai bijojo.
19. 932

289

Kartais, kai gerajai draugei ueidavo podagros priepuo

lis, as luodavau klas: is darbas nedera vyriausiajam pri
irtojui, bet a dirbdavau j be pasibjaurjimo, nes jau
iausi labai laimingas, galdamas pelnytis duon... Vakare,
grs Pilua viebut, rasdavau paruotus pietus ir mans
laukiant ak... Po piet skubiais ingsniais apsukdavome
kelet rat po sod, paskui vakarodavome prie idinio...
tai ir visas ms gyvenimas... Kartais gaudavome laik
nuo pono ar ponios Eiset. Tai bdavo didelis vykis. Po
nia Eiset tebegyveno pas dd Batist, o ponas Eisetas ir
toliau vainjo Vyndari kompanijos pavedimu. Reikalai
klostsi ne per blogiausiai. Trys ketvirtadaliai Liono skol
jau buvo sumokta. Po met ar dvej viskas susitvarkys ir
bus galima pagalvoti apie gyvenim visiems kartu...
Mano nuomone, iki to laiko reikjo atsikviesti poni
Eiset Pilua viebut gyventi su mumis, bet akas nenor
jo. Ne, dar ne dabar, - keista veido iraika kalbjo jis. Dar ne dabar... Palaukime. Tas atsakymas, visada vieno
das, drask man ird. Jis manim nepasitiki, - sakiau sau. Bijo, kad neikrsiau kokios kvailysts, kai ponia Eiset bus
ia... Todl ir nori dar palaukti... Taiau a klydau. akas
ne todl kartojo: Palaukime!

Skaitytojau, jeigu tu laisvamanis, jei sapnai kelia tau

ypsen, jei tavo irdies niekada neslg - nespaud taip,
kad nors rk, - bsim nelaimi nuojauta, jei tu teigiamas
mogus, viena i t geleini natr, kurioms svarbi vien
tikrov ir kuri proto nedrumsia n laelis prietaringumo,
jei jokiu bdu netiki antgamtikais reikiniais, jei nesutin
ki, kad bna nepaaikinam dalyk, neskaityk toliau i
prisiminim. Tai, kas liko pasakyti paskutiniuose skyriuo
se, tikra kaip amina tiesa, bet tu tuo nepatiksi.
Buvo gruodio ketvirta diena.
I Uli pensiono namo jau greiiau nei paprastai. Ryt
akas skundsi dideliu nuovargiu, ir dabar nekantravau su
inoti, kaip jis jauiasi. Eidamas per sod, ukliuvau u po
no Pilua, stovinio palei figmed ir tyliai nekuiuojanio
su mau drtakoju storuliu, kuris vargo, niekaip negalda
mas usisegti pirtini.
Norjau atsiprayti ir praeiti, bet viebuio savininkas
mane sulaik.
19

291

- Por odi, pone Danieli.

Paskui, atsigrs panekov, pridr:
- Tai tas jaunuolis, apie kur kalbjome. Manau, rei
kt j perspti.
A sustojau labai susidomjs. Dl ko is storulis nor
t mane perspti? Kad pirtins per siauros jo letenoms?
Velniai griebt, itai a ir pats maiau!
Valandl tvyrojo nejauki tyla. Ponas Pilua, uverts
galv, apirinjo figmed, lyg iekodamas fig, kuri ten
nebuvo. Pirtintasis vyras toliau knebinjosi su sagutmis...
Vis dlto pagaliau jis ryosi prabilti, bet terliotis su sagut
mis taip ir nesiliov.
- Pone, - tar jis man, - a jau dvideimt met esu
Pilua viebuio daktaras ir drstu tvirtinti...
A jam neleidau ubaigti. odis daktaras man visk
paaikino.
-Js atjote dl brolio? - drebdamas paklausiau. - Jis
labai serga, tiesa?
Nemanau, kad daktaras bt buvs blogas mogus, bet
tuo metu jam labiausiai rpjo pirtins ir, negalvodamas,
kad kalbasi su ako vaiku, nesistengdamas suminktinti
smgio, jis iurkiai atsak:
- Labai serga? Na, inoma... Jis neigyvens iki ryto.
Utikrinu jus, smgis buvo taiklus. Namas, sodas, po
nas Pilua, daktaras viskas m suktis ratu. Turjau atsi
remti figmed... To Pilua viebuio daktaro kietas kum
tis!.. Bet jis nieko nepastebjo ir kuo ramiausiai kalbjo to
liau, vis tebemgindamas usisegti pirtines:
- Tai sunkus mios diovos atvejis... Nieko negalima
padaryti, bent jau nieko, kas i tikrj pagelbt... Beje,
kaip visada, buvau persptas per vlai.
292

-Tai ne mano kalt, daktare, - tar gerasis ponas Pilua, su didiausiu dmesiu atkakliai tebeiekodamas fig ir
itaip slpdamas aaras, - tai ne mano kalt. Seniai inojau,
kad vargas ponas Eisetas serga, ir daug kart siliau pa
kviesti daktar, bet jis nenorjo. Aiku, bijojo igsdinti bro
l... Matote, ie vaikai taip prisiri vienas prie kito!
I irdies gilumos man isiver beviltika rauda.
- Nereikia, berniuk, bk tvirtas! gerairdikai tar
man pirtintasis vyras. - Kas ino?.. Mokslas itar sa
vo paskutin od, bet gamta dar ne... Rytoj ryt a vl
ateisiu.
Jis apsisuko ant kuln ir nujo, lengviau atsiduss: pa
galiau jam pavyko usegti vien pirtin!
A dar truput pabuvau lauke, nordamas nusiluosty
ti aaras ir mauml apsiraminti, paskui sutelkiau vis drs
ir lyg niekur nieko engiau kambar.
Tai, k pamaiau atidars duris, mane taip ir susting
d vietoje. akas, be abejo, nordamas lov palikti man,
iuin buvo perkeldins ant kanapos; ten a j ir radau,
iblykus, siaubingai iblykus, visai pana ak i ma
no sapno...
Pirma mintis buvo pulti prijo, paimti glb, nuneti
ant lovos, nesvarbu kur, tik iplti i ten, Dieve mano,
iplti! Bet tutuojau pagalvojau: Tu nepajgsi to pada
ryti, jis per didelis! Ir tada, pamaius mam ak gulint
kaip tik toje vietoje, kur, kaip sapnavau, jis turjo mirti,
man igaravo visa drsa: apsimestinio linksmumo kauk,
kuri mons usideda, nordami nuraminti mirtantj, ne
silaik ant mano skruost, ir a parklupau prie kanapos,
plsdamas aar upeliais.
akas sunkiai atsigr mane.
293

- Tai tu, Danieli... Sutikai gydytoj, ar ne? O juk pra

iau t storul tavs negsdinti. Bet i tavo veido matau,
kad jis nepaklaus ir tu visk inai... Duok rank, broliuk...
Kas, po velni, galjo pamanyti, kad taip atsitiks? Kai ku
rie mons vaiuoja Nic gydytis plaui lig, o a j ten
susigriebiau. Tikrai originalu... Klausyk, jei tu sielvartausi,
ir a neteksiu drsos, nes dabar jau nesu toks narsus... ryt,
kai tu ijai, supratau, kad reikalai prasti. Pasiuniau mo
g pakviesti vento Petro banyios kunigo. Jis buvo atjs
mans aplankyti ir greitai vl gr su sakramentais... Tai
bus malonu mamai, supranti?.. Tas kunigas geras mo
gus... Jo pavard tokia kaip ir tavo draugo i Sarlando
koleo.
Daugiau jis nepajg kalbti ir griuvo ant pagalvs, u
merks akis. Pamaniau, kad jis tuoj mirs, ir miau garsiai
aukti:
- akai! akai! Mielasis!..
Jis nieko neatsak, tik kelet kart paspaud man ran
k, ramindamas: Cit! Cit!
Tuo metu atsivr durys. kambar jo ponas Pilua su
storu mogum, kuris lyg rutulys nusirito prie kanapos auk
damas:
- K a suinojau, pone akai?.. ia jau tikrai galima
pasakyti...
- Labas, Pjerotai, - tar akas, atmerks akis, - labas,
senas drauge. Buvau tikras, kad ateisit vos paauktas... Leisk
j ia, Danieli, mudviem reikia pasikalbti.
Pjerotas palenk didel galv prie pat mirtaniojo l
p, ir jie gana ilgai tyliai kalbjosi... A lyg suakmenjs
stovjau vidury kambario ir irjau juos. Po paastim
tebelaikiau knygas. Ponas Pilua atsargiai jas i mans pam ir
294

kak pasak, bet as neigirdau. Paskui jis udeg vakes ir

uklojo stal dideliu baltu rankluosiu. A savs klausiau:
Kodl jis dengia stal?.. Argi mes pietausime?.. A neno
riu valgyti!
Sutemo. Sode viebuio gyventojai rod vieni kitiems
enklus irirjo ms langus. akas vis dar kalbjosi su
Pjerotu. Kartkartmis igirsdavau, kaip sevenietis storu, nuo
aar virpaniu balsu itardavo: Taip, pone akai...
Taip, pone akai... Artyn eiti nedrsau... Taiau ga
liausiai akas mane paauk ir pasisodino galvgaly a
lia Pjeroto.
- Danieli, brangusis, po ilgos tylos tar jis, man labai
lidna, jog turiu tave palikti, bet guodiuosi tuo, kad palieku
tave ne vien iame pasaulyje... Su tavimi bus Pjerotas, gerasis
Pjerotas, kuris tau atleidia ir pasiada pakeisti mane...
- O taip, pone akai, pasiadu... ia jau tikrai galima
pasakyti... pasiadu...
- Matai, mano varge berniuk, - toliau kalbjo mama
akas, - vienas tu niekada nepajgsi atstatyti eimos idi
nio... Taip sakydamas nenoriu tavs skaudinti, bet tu pras
tas idini atstatytojas... Taiau, padedamas Pjeroto, tik
riausiai galsi ipildyti ms grai svajon... Nepraau ta
vs stengtis tapti vyru, nes, kaip ir abatas ermanas, ma
nau, kad vis gyvenim liksi vaikas. Bet maldauju, bk ge
ras vaikas, doras ir, svarbiausia... Pasilenk truput, paku
dsiu tau aus... Svarbiausia, nevirkdyk Juodj Aki.
Mano vargas mylimas brolis vl nutilo, paskui, valan
dl pailsjs, kalbjo toliau:
- Kai viskas bus baigta, paraysi tiui ir mamai. Tik
pranek jiems tai ne i karto, o po truput... I karto jiems
bt per daug skaudu... Ar dabar supranti, kodl neatsi295

kvieiau ponios Eiset? Nenorjau, kad ji bt ia. Moti

noms tokios valandos pernelyg sunkios...
Jis nutilo ir pavelg duris.
- tai ir gerasis Dievulis! - ypsodamas tar jis. Ir dav
mums enkl pasitraukti.
Jam buvo atneti ventieji sakramentai. Ant baltos stal
tiess, tarp vaki, kunigas padjo ostij ir ventuosius alie
jus, tada prijo prie lovos ir prasidjo ceremonija...
Kai viskas buvo baigta o, kaip man prailgo laikas! kai viskas buvo baigta, akas tyliai pasiauk mane prie
savs.
Pabuiuok mane, - tar jis, ir jo balsas buvo toks
silpnas, jog atrod, sklinda i toli... Ir i ties jis turjo bti
toli, nes jau prajo dvylika valand, kai ta siaubinga mi
diova usimet j ant kaultos nugaros ir uoliais ne
mirt!..
Tada a prijau pabuiuoti brolio ir susiradau jo ran
k, brangi rank, vis lapi nuo agonijos prakaito. A su
miau j ir daugiau nebepaleidau. Neinau, kiek laiko i
taip ibuvome: gal valand, o gal aminyb, a nieko nei
nau... Jis mans jau nemat, nekalbjo. Tik kelet kart
sujudino pirtus mano delne, lyg nordamas pasakyti: A
jauiu, kad tu ia. Staiga vis jo vargan kn nuo galvos
iki koj supurt smarkus drebulys. Jis atsimerk ir apsidai
r aplinkui, kako iekodamas. A pasilenkiau prie jo ir i
girdau, kaip jis du kartus tylutliai sunibdjo: akai, tu
asilas... akai, tu asilas!.. Ir daugiau nieko... Jis buvo mi
rs...
...O, mano sapnas!..
T nakt pt smarkus vjas. Gruodis arst stiklus
saujas kruos. Gale kambario, ant stalo, tarp dviej vaki
296

spindjo Nukryiuotasis. Klpodamas prieais Nukryiuo

tj, nepastamas kunigas garsiai meldsi aujant vjui...
A nesimeldiau, bet ir neverkiau... Mane buvo uvaldiusi
viena vienintel mintis: suildyti t mylim rank, kuri
spaudiau savo delnuose. Deja! Juo labiau artinosi rytas,
juo sunkesn ir altesn darsi ranka...
Staiga kunigas, skaits prieais Nukryiuotj loty
nikas maldas, atsistojo ir prijs udjo rank man ant
peties.
- Pamgink pasimelsti, - tar jis. - Nuo to tau palengvs.
Tik tada a j painau... Tai buvo senas draugas i Sarlando koleopats abatas Zermanas graiu raup sualotu veidu
ir sutanoto dragno ivaizda... Skausmas mane taip sugniu
d, kad a nenustebau, pamats j ia. Man tai atrod visai
paprasta... Bet kadangi skaitytojas neturi t pai prieas
i jo pasirodym laikyti natraliu, manau, dert paai
kinti, kaip Sarlando dstytojas atsirado iame velionio kam
baryje.
Gal dar prisimenate, kad tdien, kai Maylis rengsi
palikti kole, abatas Zermanas jam sak: Paryiuje a taip
pat turiu brol, jis puikus mogus, kunigas... Bet k ia!
Kuriems galams duoti tau adres?.. Esu tikras, kad nenuei
si. Ir tai pairkite, kaip susiklost likimas. Tas abato
brolis buvo vento Petro banyios Monmartre kunigas, ir
vargas mama akas kaip tik j pasiauk prie savo mirties
patalo. Btent tuo metu abatas Zermanas buvo atvaiavs
Paryi ir gyveno klebonijoje... Gruodio ketvirtosios va
kar brolis grs jam pasak:
- K tik suteikiau paskutin patepim vienam nelai
mingam jaunuoliui, kuris mirta netoli nuo ia. Reikt u
j pasimelsti, abate.
297

Abatas atsak:
- A j paminsiu rytoj, laikydamas miias. Kuo jis
vardu?
- Palauk... Tai pietietika pavard, gana sunki simin
ti... akas Eisetas... Taip, tikrai, akas Eisetas... akobas
Eiseta...
Eiseto vardas primin abatui vien pastam aukltoj, ir
negaidamas n akimirkos, jis nubgo Pilua viebut... js
vidun, pamat mane: a stovjau, sikabins akui rank.
Jis nenorjo mans trukdyti, paskendusio skausme, ir visus
isiunt, sakydamas, kad pabuds drauge su manimi, o ta
da atsiklaup ir tik vlai nakt, igsdintas mano tyljimo ir
sustingimo, udjo rank ant peties ir prisistat...
Nuo tos valandls nebesusivokiau, kas vyko paskui.
Tos baisios nakties pabaiga, iaus rytas, kita diena ir dar
daug daug dien paliko tik neaikius miglotus prisimini
mus. Mano atmintyje atsirado didel spraga. Ir vis dlto
pamenu, - taiau lyg pro rk, lyg viskas bt vyk prie
daugel ami, - ilg, nesibaigiant jim per Paryiaus purv
paskui juod katafalk. Matau save vienplauk slikinant
tarp Pjeroto ir abato ermano. Veidus mums aio al
tas lietus, sumis su krua. Pjerotas laiko didel skt,
bet laiko nevykusiai, o lietus taip pila, kad abato sutana
visa permirkusi ir blizga... Lyja! Vis lyja! O, kaip lyja
lietus!
Salia ms, prie katafalko, ingsniuoja auktas ponas
juodais drabuiais ir neasi juodmedio lazdel. Tai cere
monimeistras, savotikas mirties ambelionas*. Kaip ir visi
ambelionai, jis su ilkiniu apsiaustu, su paga, trumpomis
*ambel i onas - mogus, rvarkantis visus valdovo rm reikalus.

298

kelnmis ir skryble... Gal tai haliucinacija?.. Man vaide

nasi, kad is keistas mogus panaus pon Vijo, Sarlando
koleo vyriausij priirtoj. Toks pat auktas kaip jis,
taip pat pakreips galv ant peties ir, kai tik pavelgia ma
ne, kaskart nusiypso ta paia netikra, ledine ypsena, ko
kia klaidiojo ir baisiojo raktininko lpomis. Tai ne ponas
Vijo, bet galbt jo elis...
Juodasis katafalkas vis vaiuoja, taiau taip ltai, taip
jau ltai... Rodos niekada nenuvaiuosime... Galiausiai pa
siekiame lidn sod, paliugus nuo gelsvo purvo, kur
kojos klimpsta iki kulkni. Sustojame prie didels duo
bs. mons trumpais apsiaustais atnea masyvi labai sun
ki d, kuri reikia t duob nuleisti. Darbas nelengvas.
Nuo lietaus sudirusios virvs neslysta. Girdiu, kaip vie
nas i t moni suunka: Kojomis priek! Kojomis
priek!.. Prieais mane, kitoje duobs pusje, stovi pono
Vijo elis, palenks galv ant peties, ir vislaik velniai
man ypsosi. Ilgas, plonas, gedulo drabuius spraustas jo
siluetas isiskiria pilko dangaus fone it didiulis perlaps
iogas...
Dabar a vienas su Pjerotu... Mes einame Monmartro priemiest... Pjerotas ieko fiakro, taiau neranda... A
ingsniuoju alia jo su skryble rankoje: man atrodo, vis
dar tebeslikinu paskui laidotuvi veim... Visame prie
miestyje mons atsisuka pasiirti stor vyrik, kuris
verkdamas aukia fiakr, ir vaik, einant plika galva per
pliaupiant liet...
Mes einame ir einame. A pavargs, galva sunki. Paga
liau tai ir Laios pasaas, buv Laluet namai daytomis
langinmis, per kurias teka alias vanduo... Neuj krau
tuv, lipame Pjerot but... Antrame aukte mane aplei
299

dia jgos. Atsisdu ant laipt. Nestengiu eiti toliau: galva

pernelyg sunki... Tada Pjerotas paima mane ant rank, ir
kol nea namo, leisgyv, purtom kario, girdiu, kaip
lang stiklus barbena krua ir vanduo, niokdamas per
latakus, kliokia kiem... Lyja! Vis lyja! O, kaip lyja
lietus!

Sapno pabaiga

Maylis serga, Maylis greitai mirs... Prieais Laios

pasa ivyd didel iaud paklot, keiiam kas dvi die
nos, mons gatvje kalba: Ten, viruje, turbt mirta koks
turtingas senis... Tai mirta ne turtingas senis, o May
lis... J pasmerk visi daktarai. Dvi iltins per dvejus me
tus - kolibrio smegenlms to jau per daug! Na, greiiau
kinkykite laidotuvi veim! Tegul didysis iogas ruoia
juodmedio lazdel ir geduling ypsen! Maylis serga, Ma
ylis greitai mirs.
Kad js matytumt, koks sielvartas prislg buvusius
Laluet namus! Pjerot kankina nemiga, Juodosios Akys
sksta neviltyje. Didiai dorybinga dama nirtingai varto
Raspaj*, maldaudama palaiming ventj Kampar pa
daryti dar vien stebukl ir igydyti brangj ligon... Gel
tonoji svetain pasmerkta vienatvei, pianinas mirs, fleitai
*Ra s p aj u s, Fransua (1794-1878) - prancz chemikas ir medikas.
Nuo 1845 m. leido Kasmetin sveikatos vadovl, kur liaupsino kampar,
ypa tinkam gydyti k tik prasidjusi iltin.

301

ukimta burna. Bet labiausiai ird skaudina - o, tikrai la

biausiai! maut juoda suknel, kuri sdi kampe nuo ryto
ligi vakaro ir tyldama mezga, o i aki jai rieda stambios
aaros.
Tuo metu, kai buv Laluet namai dien nakt aima
nuoja, Maylis ramiai sau guli didelje lovoje plunksn pa
tale, n nenumanydamas, kiek aar dl jo liejama. Jo akys
atmerktos, bet jis nieko nemato: j supantys daiktai nepa
siekia jo smons. Jis taip pat nieko negirdi, tik dusl gaus
m, neaik es, lyg vietoj aus turt dvi jr kriaukles,
dideles kriaukles rausvais kratais, kuriose girdti bang
nioktimas. Jis nekalba, nemsto: tarytum serganti gl...
Kad tik kas laikyt alto vandens kompres prie kaktos ir
gaball ledo prie lp - tai viskas, ko jam reikia. Kai ledas
itirpsta, o kompresas idista ant deganios galvos, jis su
dejuoja - tai ir visa jo kalba...
Taip praeina daug dien, dien be valand, chaoso
dien, paskui vien gra ryt Mayl staiga apima keistas
jausmas. Jam rodosi, tarytum j kas bt itrauks i jros
dugno. Jo akys mato, ausys girdi. Jis ima kvpuoti, atsigau
na... Mstymo maina, kuri ligi tol snaud smegen kam
putyje su plonyiais it fjos plaukai mechanizmais, atsibun
da ir pradeda veikti i pradi ltai, paskui greiiau, o ga
liausiai ima suktis palusiu greiiu, - tik, tik, tik! - gali
pamanyti, kad viskas tuoj subyrs. Aiku, i grai maina
sukurta ne miegoti, ji nori atsigriebti u prarast laik...
Tik, tik, tik... Mintys raizgosi, painiojasi tartum ilkiniai
silai: Kur a esu? Dieve mano!.. Kas ia per lova, tokia
didel?.. Ir k veikia prie lango tos trys damos? O ta mau
t juoda suknel, atsukusi man nugar, argi a jos nepas
tu?.. Atrodo, lyg...
302

Ir nordamas geriau siirti juod suknel, kuri

tariasi pasts, Maylis sunkiai pasikelia ant alkns ir per
silenkia per lov, paskui isigands vl griva atgal... Prie
ais, kambario viduryje, jis pamat spint, didel rieutme
dio spint senoviniais geleies papuoimais, lyg vijokliai
besivejaniais ant dur. Jis atpasta t spint; jis j jau ma
t sapne, klaikiame sapne... Tik, tik, tik! Mstymo maina
lekia kaip vjas... O, dabar Maylis prisimena. Pilua vie
but, ako mirt, laidotuves, jim pas Pjerotus per liet
jis vl visk pamato, visk prisimena. Deja! Atgims gyve
nimui, nelaimingas vaikas atgimsta ir skausmui, ir pirma
sis jo odis - dejon...
Igirdusios t dejon, prie lango dirbanios moterys
krpteli. Viena j, jauniausioji, paoka ir suunka: Ledo!
Ledo! Ji nubga prie idinio ir paima gaball ledo, kur
laik paruousi Mayliui, bet Maylis jo nenori... Jis vel
niai atstumia rank, iekani jo lp, ta ranka pernelyg
daili slaugei! ir virpaniu balsu tyliai itaria:
- Labas, Kamile...
Kamil Pjerot taip nustemba, igirdusi mirtaniojo bal
s, kad tiesiog suakmenja apstulbusi, su itiesta ranka ir
gaballiu vaiskaus ledo tarp rausv drebani pirt.
- Labas, Kamile, - pakartoja Maylis. - A jus atpas
tu, tikrai!.. Dabar mano protas viesus... O js ar mane
matote?.. Ar galite matyti?
Kamil Pjerot ipleia akis. v
- Ar a jus matau, Danieli?.. inoma, matau!..
Tada, pagalvojs, kad spinta sumelavo, kad Kamil Pje
rot ne akla, kad sapnas, klaikusis sapnas ne visas isipild,
Maylis padrsja ir rytasi klausinti toliau:
- A labai sirgau, ar ne, Kamile?
303

- O taip, Danieli, labai...

- Ar a jau ilgai ia guliu?
- Rytoj bus trys savaits...
- Motina veniausioji! Trys savaits!.. Jau trys savai
ts, kai vargas mama akas...
Jis nutyla ir raudodamas sikniaubia pagalv.
...Tuo metu kambar eina Pjerotas ir atsiveda nauj
daktar. (Jei liga nesibaigs, ia apsilankys visa Medicinos
akademija.) Sis yra ymusis daktaras Brum Brum*, aunus
vyrukas, kuris nesiterlioja su pirtinmis ligoni galvgaly
je. Jis prieina prie Maylio, paiupinja puls, apiri akis
ir lieuv, o tada atsigria Pjerot.
- K js man paistte? Juk itas jaunuolis pasveiko!..
- Pasveiko? suuko Pjerotas, pamaldiai suglauds
delnus.
- Taip pasveiko, kad js man tuoj pat imesite it le
d pro lang ir duosite savo ligoniui viiuko sparnel, kur
jis ugers vento Emilijono vynu. Na jau! Gana lidti, pa
nelyte, jis apgavo Giltin ir po savaits bus ant koj, utik
rinu jus... O kol kas tegul ramiai guli lovoje ir vengia bet
kokio jaudinimosi, bet koki sukrtim tai svarbiausia...
Visa kita palikime prigimiai: ji slaugo geriau u jus ir u
mane...
Po tokios kalbos ymusis daktaras Brum Brum sprigteli Giltin apgavusiam pacientui, nusiypso panelei Ka
milei ir valiai ibruoia, lydimas gerojo Pjeroto, kuris ver
kia i diaugsmo ir be paliovos kartoja:
- Ak, ponas daktare, ia jau tikrai galima pasakyti...
ia jau tikrai galima pasakyti...
^Provanse paplitusi onomatopja. Taip vadinami mons, kurie visus
darbus dirba greitosiomis.

304

Jiems ijus Kamil pamgina umigdyti ligon, bet jis

rytingai pasiprieina.
- Neieikite, Kamile, maldauju... Nepalikite mans vie
no... Kaipgi galiu miegoti, slegiamas tokio skausmo?
- Reikia, Danieli. Turite pamiegoti. Jums btinas po
ilsis, daktaras taip sak... Na, bkite protingas, usimerkite
ir apie niek negalvokit... Netrukus a vl ateisiu, ir jei pa
miegosite, pabsiu ilgai.
- Miegu... Miegu... - taria Maylis ir umerkia akis.
Paskui susigriebia: Dar por odi, Kamile... Kas ten
per maut juoda suknel, kuri ia k tik maiau?
-Juoda suknel?..
- Na taip, js puikiai inote, ta maut juoda suknel,
dirbusi su jumis prie lango... Dabar jos ten nra... Bet ne
seniai a j maiau, esu tikras...
- O ne, Danieli, js klystate... Vis ryt ia dirbau su
ponia Tribu, js sena drauge ponia Tribu, inote, ta, ku
ri vadinote didiai dorybinga dama. Bet ponios Tribu dra
buiai ne juodi... Ji vilki vis ta paia alia suknele... Ne,
namuose tikrai nra juodos suknels... Js veikiausiai sap
navote... Gerai, a einu... Miegokite...
Ir Kamil Pjerot greitai ibga, susigdusi, deganiais
skruostais, lyg bt pamelavusi.
Maylis lieka vienas, bet vis tiek neumiega. Maina
plonais mechanizmais galvoje kelia velni puot. Silkiniai
silai raizgosi, painiojasi... Jis galvoja apie mylim brol,
gulint Monmartro emje; taip pat galvoja apie Juodsias
Akis - tas graias tamsias ugneles, kurias Apvaizda, rodos,
tyia udeg jam ir kurios dabar...
Kambario durys ltai, ltai atsiveria, lyg kakas nort
eiti, taiau tuoj pat pasigirsta tylus Kamils Pjerot balsas:
20.932

305

- Neikite ten... Jis numirs i susijaudinimo, jei atsi

bus...
Durys ltai, ltai, kaip ir buvo atsidariusios, usiveria.
Deja, juodos suknels skvernas lieka plyyje ir Maylis i
savo lovos t skvern pamato...
Jam paoka irdis, suimba akys, ir pasirms ant alk
ns, jis garsiai suunka:
- Mama! Mama? Kodl neateinate mans pabuiuo
ti?..
Durys tutuojau atsidaro. Maut juoda suknel, kuri
jau nebegali tverti, atskuba j kambar, bet uuot jusi prie
lovos, itiesusi rankas, pasuka kit kambario gal ir paau
kia:
- Danieli! Danieii!
- ionai, mama! - suunka Maylis ir juokdamasis i
tiesia jai rankas. ionai, argi js mans nematote?..
Ir tada ponia Eiset, pasisukusi lov, drebaniomis ran
komis grabindama aplink save or, skausmo kupinu balsu
atsako:
- Deja, ne, mano brangenybe, a js nematau... Ir
daugiau niekada nebepamatysiu... A akla!
Tai igirds Maylis garsiai surinka ir auktielninkas
griva ant pagalvs...
inoma, nieko nuostabaus, kad po dvideimties met
skurdo ir kani, po dviej sn mirties, sugriuvus eimos
idiniui, toli ivaiavus vyrui, aaros idegino dievikas
vargs ponios Eiset akis... Bet Mayliui tai toks baisus su
tapimas su sapnu! Kok skaud smg paruo likimas! Ar
jis nuo jo nenumirs?..
O ne!.. Maylis nenumirs. Jam nevalia mirti. K be jo
daryt varg akla motina? I kur imt aar treiam snui
306

apverkti? K daryt tvas Eisetas, ta komercinio padorumo

auka, tas vynininkysts Aminasis ydas*, neturintis laiko
net atvaiuoti apkabinti serganio snaus nei padti gls
ant mirusio snaus kapo? Kas atstatyt idin, t gra ei
mos idin, kur abu senukai vien dien galt susiildyti
varges sugrubusias rankas?.. Ne, ne, Maylis nenori mirti.
Prieingai, jis i vis jg kabinasi gyvenim... Jam buvo
pasakyta, kad, norint greiiau pasveikti, negalima galvoti, - ir
jis negalvoja, kad negalima kalbti, - ir jis nekalba, negali
ma verkti, ir jis neverkia... Vienas malonumas irti,
kaip jis guli lovoje, ramus, atmerktomis akimis, ir norda
mas prasiblakyti, aidia apkloto kutais. Visai kaip sveiks
tantis kanauninkas...
Aplink j tyliai tupinja visi Laluet namai. Ponia
Eiset itisas dienas sdi prie lovos su mezginiu: brangio
ji nereg taip pratusi prie virbal, jog mezga vienodai
gerai, kaip ir tada, kai mat. Didiai dorybinga dama
irgi ia; bet kuriuo metu duryse pasirodo ir geras Pjeroto veidas. Net fleitininkas, ir tas keturis ar penkis kartus
per dien ateina pasiteirauti, kaip jis jauiasi. Tik reikia
pasakyti, jis lankosi ne dl ligonio: j ypa traukia di
diai dorybinga dama... Nuo to laiko, kai Kamil Pjerot
jam tiesiai pareik nenorinti nei jo, nei jo fleitos, aistrin
gasis muzikantas persimet prie nals Tribu, kuri, nors ne
tokia turtinga ir ne tokia daili kaip sevenieio dukt, vis
dlto nestokoja tam tikro avesio ir santaup. Su ia ro
mantika matrona mogus-fleita negaio laiko; po treio
pokalbio jau pakvipo vedybomis ir neaikiai buvo usiminta
"Aminasis ydas (Achaveras) - biblinis personaas, aminas
klajnas, pasmerktas bastytis iki pasaulio pabaigos u tai, kad neleido prie
savo nam pailsti Golgot vedamam Jzui Kristui.
20*

307

apie gydomj oleli vaistins Lombardo gatvje sigi

jim u damos pinigus. Taigi, kad tie gras planai ne
sulugt, jaunasis virtuozas taip danai vaikto teirautis apie
ligonio sveikat.
O panel Pjerot? Kodl apie j nekalbama? Argi jos
nra namie?.. Ne, ji namie, bet nuo tada, kai ligoniui nu
stojo grsti pavojus, ji beveik niekada neeina jo kambar.
O jei eina, tai tik akimirkai, pasiimti neregs ir nusivesti
prie stalo; taiau Mayliui neitaria n odio... Kaip toli
raudonosios ros laikai, tie laikai, kai nordamos pasaky
ti: A jus myliu, Juodosios Akys atsiverdavo lyg du akso
miniai iedai! Ligonis savo lovoje atsidsta, galvodamas apie
pradingusi laim. Jis puikiai mato, kad mergina jo nebe
myli, vengia, kad jis jai kelia siaub. Bet jis pats to norjo ir
neturi teiss skstis. Ir vis dlto, kaip bt gera iomis ge
dulo ir skausmo dienomis suildyti ird trupuiu meils,
kaip bt gera isiverkti ant draugs peties!.. K gi! Kas
padaryta, tas padaryta, - sako sau vargas vaikas, - negalvokim daugiau apie tai, gana svajoti. Man dabar reikia rpin
tis ne savo laime, o atlikti pareig... Rytoj pasikalbsiu su
Pjerotu.
I ties rytojaus dien, kai sevenietis, eidamas krau
tuv, kats ingsniais slina per kambar, Maylis, kuris nuo
pat auros tyko jo u uuolaid, tyliai paaukia:
- Pone Pjerotai! Pone Pjerotai!
Pjerotas prieina prie lovos, ir ligonis, baisiausiai susi
jaudins, nepakeldamas aki, sako:
- Dabar, kai jau pradjau sveikti, mano gerasis pone
Pjerotai, man reikia rimtai su jumis pasikalbti. Nedkosiu
u tai, k darote mano motinai ir man...
Sevenietis ikart j pertraukia:
308

- N odio apie tai, pone Danieli. Visk, k darau,

privaljau padaryti. Taip buvo sutarta su ponu aku.
- Taip, inau, Pjerotai, inau, kad visas kalbas iuo
klausimu visada atsakysite vienodai... Todl neksiu su ju
mis ne apie tai. Prieingai, a kreipiuosi jus, nordamas
paprayti paslaugos. Js parankinis netrukus jus paliks.
Ar nepriimtumt mans jo viet? O, Pjerotai, praau i
klausyti mane iki galo. Nesakykite ne, neiklauss iki ga
lo... inau, po tokio lyktaus poelgio nebeturiu teiss gy
venti su jumis. Namuose yra btyb, kuri kenia mane ma
tydama, kuriai a lyktus, ir tai visai teisinga!.. Bet jei pasi
tvarkysiu taip, kad niekada nepakliiau jai akis, jei pasi
adsiu niekada nekelti ia kojos, jei visada bsiu tik krau
tuvje, jei priklausysiu js namams juose negyvendamas,
kaip tie dideli kiemsargiai unys, kurie niekada neleidia
mi but, ar tokiomis slygomis sutiksite mane priimti?
Pjerotas labai nori plaiais delnais apglbti garbanot
Maylio galv ir stipriai ibuiuoti, bet susilaiko ir ramiai
taria:
- Po imts, paklausykite, pone Danieli. Prie k nors
atsakydamas, turiu pasitarti su mayte... Man js pasily
mas tinka, bet neinau, ar mayt... K gi, pairsime. Ji
turi bti atsiklusi... Kamile! Kamile!
Kamil Pjerot, ankstyva kaip bitut, laisto raudonas
roes svetainje ant idinio. Ji ateina su rytiniu peniuaru,
vir kaip kins suukuotais plaukais, gaivi, linksma, kve
pianti glmis.
- irk, mayte, - sako jai sevenietis, - ponas Danielis praosi priimamas darb ir silosi pakeisti paran
kin... Bet kadangi mano, jog tau bus labai nemalonu j
matyti...
309

- Labai nemalonu? - rausdama pertraukia jj Kamil

Pjerot.
Ji daugiau nieko nesako, bet Juodosios Akys ubaigia
fraz. Taip, Mayliui vl pasirodo Juodosios Akys, gilios
kaip naktis, ibanios kaip vaigds, ir taip aistringai su
unka: Myliu! Myliu!, kad vargui ligoniui usidega ir
dis.
Tada
Pjerotas, kikendamas barzd, sako: v
v
- imts pypki! Isiaikinkite tarpusavyje... ia ka
koks nesusipratimas.
Ir prijs prie lango, pirtais ima barbenti stikl sevenietik ok; paskui, kai jam pasirodo, kad vaikai jau visk
isiaikino, - o Viepatie, jie vos spjo persimesti pora o
di! - jis engia artyn ir smeigia juos akis:
Na kaip?
Ak, Pjerotai, sako Maylis, tiesdamas jam rankas, ji tokia pat gera kaip ir js... Ji man visk atleido!
Nuo tada Maylio sveikata pradeda eiti geryn septyn
myliais batais... Kurgi ne! Juodosios Akys nepasijudina i
kambario. Jie per dien dienas kuria ateities planus. Kalba
apie vestuves, apie eimos idinio atstatym. Taip pat apie
brangj mam ak, kurio vard itar jie vis dar paplsta
aar upeliais. Bet vis tiek buvusiuose Laluet namuose gy
vena meil. Sitai ikart jauti. Ir jei kas stebisi, kad meil gali
ydti ten, kur gedulas ir aaros, tam a patariau nueiti
kapines ir pasiirti tas graias gles, auganias ant kap.
Beje, nemanykite, kad dl aistros Maylis umiro sa
vo pareig. Nors jam labai gera gulti didelje lovoje, slau
gomam ponios Eiset ir Juodj Aki, jis skuba pasveikti,
atsikelti ir eiti krautuv. Ne todl, kad j labai viliot por
celianas, bet jis trokta greiiau pradti tok atsidavimo ir
310

darbo kupin gyvenim, kokio pavyzd jam parod mama

akas. Be to, jau veriau pardavinti lktes pasae, kaip
sak tragikoji artist Irma, negu luoti Uli pension arba
bti nuvilptam Monparnase. O dl Mzos, tai apie j dau
giau nebekalbama. Danielis Eisetas tebemgsta eiles, bet
ne savo, ir kai spaustuvininkas, kuriam nusibodo laikyti
devynis imtus devyniasdeimt devynis Pastoralins kome
dijos egzempliorius, atsiunia juos Laios pasa, nelai
mingajam buvusiam poetui pakanka drsos pasakyti:
- Reikia visa tai sudeginti.
Taiau apdairesnis Pjerotas paprietarauja:
- Sudeginti?.. O ne! Veriau tegul bna krautuvje. A
rasiu, kur juos panaudoti... ia jau tikrai galima pasakyti...
Netrukus man kaip tik reiks sisti Madagaskar partij
taureli kiauiniams. Atrodo, kad nuo tada, kai tos alies
gyventojai pamat, kaip vieno angl misionieriaus mona
valgo minktai virtus kiauinius, niekas nenori valgyti ki
toki... Jums leidus, pone Danieli, js knygas suvyniosi
me taureles.
Ir i ties po poros savaii Pastoralin komedija ike
liavo garsiosios Ranavalonos *al. Gal ten ji turs didesn
pasisekim negu Paryiuje!
... O dabar, skaitytojau, prie baigdamas i istorij,
noriu dar kart nuvesti tave geltonj svetain. Sekmadie
nio popiet, graaus iemos sekmadienio, alto, sauso ir sau
lto. Visi Laluet namai spindte spindi. Maylis jau visi
kai pasveiko ir pirm syk atsikl. Ryt, paymint tok lai
ming vyk, Eskulapui buvo paaukoti keli tuzinai austri,
ugert puikiu baltuoju Turens vynu. Dabar visi susirin
*Ranaval ona - Madagaskaro karalien, valdiusi sal keturiasde
imt met.

311

k svetainje. Gera; idinyje krenasi ugnis. Ant aperkni

jusi lang saul pieia sidabrinius peizaus...
Maylis sdi prieais idin ant taburets prie usndusios vargs neregs koj ir tyliai nekuiuojasi su panele
Pjerot, raudonesne u raudon ro, kuri ji sisegusi plau
kus. Nieko nuostabaus, juk ji taip arti prie ugnies!.. Kart
kartmis pasigirsta pels krebdenimas tai kampe grauia
cukr paukio galva, arba nevilties ksnis - tai didiai
dorybinga dama praloinja kortomis gydomj oleli
vaistinei skirtus pinigus. Praau atkreipti dmes perga
ling laiminios ponios Laluet ivaizd ir nerami pralai
minio fleitininko ypsen.
O ponas Pjerotas?.. Ponas Pjerotas taip pat netoliese...
Lango nioje, beveik pasislps u didels uuolaidos, jis
tyliai kak dirba ir net prakaituoja, sigilins t darb.
Prieais j, ant staliuko, prikrauta skriestuv, pietuk, li
niuoi, matlanki, tuo, teptuk ir ilgas kartono gabalas,
kur jis margina keistais enklais... Atrodo, darbas jam pa
tinka. Kas penket minui jis pakelia galv, pakreipia j
on ir patenkintas ypsosi, irdamas savo terlion.
Koks gi tas paslaptingas darbas?..
Luktelkite, tuoj suinosime... Pjerotas baig. Jis ilenda
i savo slptuvs, tyliai prieina ir atsistoja Kamilei su May
liu u nugar, paskui staiga iskleidia jiems prie akis pla
kat ir sako:
- Pairkite, simyljliai! K js apie tai manote?
Jam atsakoma dviem ksniais:
- O, tti!..
- O, pone Pjerotai.
- Kas atsitiko?.. Kas tai?.. - klausia paokusi i mieg
varg nereg.
312

Pjerotas diaugsmingai atsako:

- Kas tai, panele Eiset?.. Tai... ia jau tikrai galima
pasakyti... Tai naujos ikabos projektas, po keleto mnesi
mes j pakabinsime ant krautuvs... Na, pone Danieli, per
skaitykite garsiai, kad galtumm sprsti, kok ji daro spd.
irdies gilumoje Maylis ilieja paskutin aar dl ydrj drugeli ir, pams karton abiem rankomis, nagi,
Mayli, bk vyras! garsiai, tvirtu balsu perskaito krautu
vs ikab, kur pdos didumo raidmis urayta jo ateitis:
PORCELIANAS IRKRITOLAS
Buv Laluet namai
PAVELDTOJAI
EISETAS IR PJEROTAS

TURINYS
Pirma dalis
I.
II.
III.
IV.
V.
VI.
VII.
VIII.
IX.
X
XI.
XII.
XIII.
XIV.

Fabrikas .....................................................................
Tarakonai ...................................................................
Jis mir! Melskits u j! ................................................
Raudonas ssiuvinis .....................................................
Usidirbk duon ..........................................................
Maiukai ....................................................................
Pstininkas .................................................................
Juodosios Akys ............................................................
Bukuarano istorija ......................................................
Sunkios dienos ...........................................................
Mano gerasis draugas fechtavi mosi mokytojas ............
Geleinis iedas ............................................................
Pono Vijo raktai ..........................................................
Dd Batistas ...............................................................

9
19
29
35
48
60
71
81
92
102
107
118
130
135

Antra dalis
I.
II.
III.
IV.
V.
VI.
VII.
VIII.
IX.
X.
XI.
XII.
XIII.
XIV.
XV.
XVI.

Mano kalioai .............................................................

Nuo vento Nizj banyios klebono .........................
Mano mama akas ......................................................
Biudeto svarstymas .....................................................
Baltoji Gegut ir dama i antro aukto ..........................
Pjeroto istorija ............................................................
Raudona ro ir Juodosios Akys ..................................
Skaitymas Laios pasae .............................................
T u pardavinsi porcelian ............................................
Irma Borel ...................................................................
Cukrin irdel ............................................................
Tolokototinjan ............................................................
Pagrobimas ..................................................................
Sapnas .........................................................................
Skaitytojau, jeigu tu laisvamanis... ............................
Sapno pabaiga ............................................................

141
146
157
161
171
180
194
205
221
234
243
258
268
280
291
301

315

Alphonse Daudet. MAYLIS.

Redaktor S. Gervien. Menin redaktor L Tulyt. Maketavo R Bajarnas. SL 258.
1998 09 22. Usakymas 932. Ileido Vyturio leidykla, J. Tumo-Vaigan
to 2, 2600 Vilnius. Spausdino SPAB spaustuv Spindulys, Gedimino 10,
3000 Kaunas

Da-379

Daudet, Alphonse
Maylis (vaiko istorija):
romanas/Alphonse Daudet; i prancz k. vert Stas
Banionyt. - V.: Vyturys, 1998. - 315 [3] p.
ISBN 5-7900-0900-X
Prancz literatros klasiko Alfonso Dod (1840-1897) auto
biografinis romanas Maylis. Uuojauta maajam mogui, velnus
humoras, ironija, lyrizmas, grai kalba, aminosios asmenybs formavi
mosi ir brendimo problemos, XIX a. Pranczija...

UDK 840-3